Dauguma pasaulio didmiesčių yra prie upių ar ant jūros kranto. O Švedijos sostinė Stokholmas – salyne. Kiekvienas iš didžiųjų miesto rajonų – tai atskira sala, o iš viso jų keturiolika.

Tose salose – Viduramžių pirklių namai ir tautinį atgimimą menantys didingi statiniai. Tose salose – socialistiškų griovimų žaizdos ir skandinaviško dizaino parduotuvės. Stokholmas išvengė karų, bet jo istorija nepraėjo ramia vaga. Jis nėra pasaulinės reikšmės didmiestis ar turizmo meka, bet jis – viena šiaurės Europos širdžių.

Be to, Stokholmas – tarp artimiausių sostinių Lietuvai. Ką galima pamatyti Stokholme, ir kuo šis miestas ypatingas?

Stokholmo Senamiestis.

Trys salos – Stokholmo širdis

Įdomiausia Stokholmo sala – Senamiestis (Gamla Stan) – ir viena mažiausių. Ten – seni Viduramžių namai, Karalių rūmai (1760 m.), o į viršų kyla aukšti aukšti bažnyčių špiliai. Kadaise toks buvo visas Stokholmas. Dar XIX a. viduryje, kai Paryžius ar Londonas jau glaudė milijonus suvažiavusių žmonių, Stokholme tegyveno vos 90 tūkstančių, o dauguma švedų gyveno kaimuose.

Švedijos Karalių rūmai Stokholme.

Miestas į gretimas salas išplito tik XIX a. pabaigoje – į pietus nuo Senamiesčio įkurtas Siodermalmas, į šiaurę – Normalmas, tapęs komercine širdimi. Praturtėję švedai statėsi didžiulius ir gražius daugiabučius namus. Gražiausi – Strandvagen pakrantėje, kur eidamas gatve gali pasigerėti puošniomis laiptinėmis. Kylanti Švedija pasistatė ir didingą Parlamentą atskiroje saloje tarp Senamiesčio ir Normalmo.

Tačiau Švedijai tai nebuvo lengvi laikai. Stokholme neužteko vietos visiems kaimų vargšams, tad tūkstančiai švedų emigruodavo į JAV. “Tu ilsiesi ant prisiminimų didžių senų sienų, kai šlovingas tavo vardas sklandė po pasaulį” – tokia giesmė tada tapo Švedijos himnu. Švedai atminė tą didžiąją savo imperiją, kuri, pralaimėjusi 1709 m. Poltavos mūšį rusams, vėliau praradusi ir kone pusę žemių, virto Europos užkampių valstybe.

Strandvagen pakrantė su prabangiaisiais namais.

Kaip Stokholmas atrado Švedijos praeitį

Visgi, tarp panašių “užkampių tautų” švedai buvo vieni stipriausių. Nes jų šalis liko nepriklausoma (priešingai Suomijai, Lietuvai, Lenkijai, Serbijai ir daugeliui kitų) ir plotu ji Europoje atsiliko tik nuo didžiųjų imperijų. Švedų tautinio atgimimo veikėjams nereikėjo visų pirma kovoti dėl laisvės, taigi, visas savo jėgas jie paskyrė Švedijos – o ypač Stokholmo – šlovei.

Dar vienoje saloje įrengtas Skansenas – vienas pirmųjų pasaulyje tokių muziejų po atviru dangumi, į kurį suvilti mediniai nameliai iš visokių Švedijos kaimų. Dabar visi tokie muziejai – ir mūsų Rumšiškės – neretai pavadinami “Skansenais”, mat visus juos įkvėpė Stokholmo skansenas. Greta – Nordijska, didingi rūmai, 1907 m. pastatyti vien tam, kad taptų Švedijos istorijos ir švediškų daiktų muziejumi. Ir Laivo “Vaza” muziejus. Tas laivas laikomas anos Švedijos Imperijos simboliu. Jis nuskendo 1628 m., tačiau Baltijos dugne puikiai išsilaikė bei, 1961 m., dar neužgesus Švedijos patriotizmui, iškeltas iš dugno, suteikė mokslininkams neįkainojamų žinių apie ano meto Švediją, politikams davė peno didžiuotis savo tėvyne, o turistams tapo viena lankomiausių Stokholmo vietų.

Laivas 'Vaza'.

Išaugusiai sostinei švedai pastatė ir deramą Rotušę (1923 m.), kurios didingame Auksinės salės interjere optimistinė mozaika vaizduoja Švediją, stovinčią pasaulio centre. Tame pastate vyksta ir Nobelio premijų teikimas – juk Alfredas Nobelis buvo švedas.

Stokholmas taip ir netapo imperijos sostine, tačiau jis vėl – svarbus pasaulio miestas. Griuvus ir kitoms imperijoms, didmiesčių svarba Europoje matuojama nebe iš ten valdomomis kolonijomis, o vietos menininkų, mokslininkų, verslininkų išmoningumu. Ir čia švedai turėjo ką pasakyti. Švediškas dizainas, Švedijos krona, švediški automobiliai, švedų popmuzika ir dar daug kas XX a. viduryje pamažu tapo vienu pasaulinių kokybės etalonų.

Stokhomo rotušė - tautinio romantizmo stiliaus pastatas. Jos langų, stogo formos įkvėptos pastatų iš 'tų didingų Švedijos laikų', tik masteliai - dar didesni

Kaip švedai Stokholmą griovė

Beveik kiekvieno miesto istorijoje rasime karų, okupacijų. Kiekvienas Lietuvos miestas pilnas tokių žaizdų: štai sovietai išgriovė Klaipėdos bažnyčias, gabalus Vilniaus senamiesčio, o Šiauliai degėsiais virto per abu pasaulinius karus. Stokholmui pasisekė. Neutralioje Švedijoje karas nevyko jau per 200 metų, o priešai Stokholmo nebuvo užėmę 500 metų.

Deja, jei vilsitės aplankyti visiškai autentišką miestą – nusivilsite. Mat Stokholmo centrą išgriovė… patys švedai. 1945-1970 m. miesto politikai nurodė iš pagrindų perstatyti Normalmą. 750 senų puošnių pastatų paversti dulkėmis, o jų vietoje iškilo vienodų “dežučių” eilės. Vienintelė Klaros bažnyčia liko stovėti nykių plynų daugiaaukščių apsuptyje, o miesto centrinėje Sergelio aikštėje, jei ne įdomus naktimis švytintis obeliskas, galėtum pasijusti lyg kokiame bedvasiame Rytų Europos mieste.

Dar išlikęs medinis namas Siodermalmo rajone. Normalme griuvo ir tokie, ir mūriniai pastatai.

“Dėžutės” masiškai stiebėsi ir tolimesniuose miesto rajonuose. Socialdemokratų valdžia 1965-1974 m. vykdė “Milijono programą” – pažadą pastatyti milijoną naujų butų, pragriovus senuosius namus. Taigi, Švedijoje iš esmės vyko tas pats, kas ir sovietų okupuotoje Lietuvoje. Niekur kitur Vakarų Europoje nerasi ištisų miestų dalių, panašesnių į sovietinius miegamuosius rajonus, nei yra Švedijoje, o ypač, Stokholme.

Gražesnio modernizmo pavyzdžių galima atrasti tarp tarpukario pastatų, tokių kaip Skogskyrkogården krematoriumas.

Stokholmo Skogskyrkogården krematoriumas.

Kaip švedai socializmą statė

Apskritai Švedija garsėja savo socializmu. Švedija pripažino Baltijos šalių okupaciją “teisėta”, pokariu netgi “grąžino” emigrantus iš Pabaltijo sovietams – kurie juos paskui pražudė. Tiesa, patys švedai genocidų nevykdė, o socialistai į valdžią ten atėjo per rinkimus, o ne jėga. Tačiau Stokholme atrasi daug neigiamų socializmo aspektų, nors tikriausiai ir mažiau, nei prieš kelis dešimtmečius. Apie juos Lietuvoje nemėgstama kalbėti, nes dažnas nori Švediją rodyti Lietuvai kaip pavyzdį be neigiamų pusių: juk tai artimiausia Lietuvai turtinga šalis. Labai gražiai skamba: “Darykime viską kaip švedai ir mums pavyks – juk jie šalia ir jiems pavyko”. Tačiau turtinga Švedija tikrai ne dėl politinės sistemos, o dėl gebėjimo išvengti karų ir okupacijų, kas mažesnei ir prastesnėje geopolitinėje padėtyje esančiai Lietuvai niekad nebuvo įmanoma.

Informaciją apie Švedijos socializmą per gyvenimą susirinkau iš įvairių nuotrupų, nuo kurių kiekvienos pasibaisėdavau. Nuo į universitetą kadaise atvykusio švedo dėstytojo, pasakojusio, kaip jo vaikystėje mokyklose ir žiniasklaidoje “kaip ir pas jus TSRS” buvo sakoma, kad kapitalistai (verslininkai) yra blogiečiai, iki Švedijoje gyvenančių lietuvių papasakotų smulkmenų, kaip, faktiškai, dalis atlyginimo mokama maisto čekiais, kuriuos galima išleisti tik dienos metu aplinkiniuose restoranuose. Nori valgyti anksčiau ar vėliau nei kiti – tavo problemos: būk toks [pat sraigtelis], kaip visi. O švedų mokyklų programos gerokai “vėluoja” ir akademiniai pasiekimai nuo mažens ten beveik neskatinami – prie socialistinės lygybės prastesni moksleiviai negali būti peikiami, o geresni – giriami. Milžiniški progresiniai mokesčiai neskatina stengtis, todėl nors Švedija ir Stokholmas “važiuoja” ant dešimtmečius kurtų ir negriautų verslų, tokių kaip IKEA ar “Volvo”, palyginus nedaug girdime apie švedų startuolius: kam “plėšytis per galvą” ir dirbti iki išnaktų kuriant gerą produktą, jei didžiumą uždirbtų milijonų vis tiek turėsi atiduoti valstybei (o ir nieko nedarydamas gali gauti puikių pašalpų, kurias tau, surinkusi pinigus iš “kvailių darbštuolių”, dovanos Švedijos valstybė)?

Katarinos keltuvas Siodermalme - vienas Stokholmo simbolių. Tiesa, dabar jis neveikia, į viršutinę jo terasą galima patekti nebent per aplinkui. Dar vienas netipinis viešasis transportas Stokholme - maršrutiniai laivai; juk tiltai tarpusavy jungia ne visas gretimas salas

Pamažu griuvo ir religija. Tiesa, labiau taikiai, o ne per prievartą: tiesą pasakius, iki pat 2000 m. Švedijos liuteronų bažnyčia netgi dar skaitėsi valstybinė, nors daug švedų ją pamiršo. Užėjęs į atsitiktines Stokholmo mišias, teradau kelis besimeldžiančius senukus, užtat atėjusius į prišildytą bažnyčią mus pasitiko antra tiek įvairių patarnautojų ir kelio rodytojų. Kaip ir visai Švedijai, jos liuteronams pinigų netrūksta, jie “važiuoja” ant ilgos taikos palikimo: priešingai Lietuvos katalikams, jiems juk netenka atstatinėti sovietų išdraskytų bažnyčių. Bet tikinčiųjų krikščionių Švedijoje nuo 1972 m. iki 2015 m. sumažėjo nuo 95% iki 63%, dabar krikštijama tik 40% vaikų. O ir pati bažnyčia pasikeitė: nuo 2009 m. net tuokia gėjus ir lesbietes.

“Klasikinis marksizmas” iš Švedijos ir Stokholmo po TSRS žlugimo pamažu traukiasi. Ekonominis “atimk ir padalink” tipo “svieto lyginimas” baigėsi, o Švedijos gini indeksas rodo vėl mažėjančią socialinę lygybę. Naujasis Švedijos – ir visos Skandinavijos užsidegimas – vadinamasis “kultūrinis marksizmas”. Jei klasikinis marksizmas mažindavo turtingųjų teises ir didindavo proletariato, tai kultūrinis marksizmas siaurina įvairių neekonominių praeityje svarbių grupių teises (pvz. krikščionių, vyrų, švedų), jų sąskaita plėsdamas konkretaus sąrašo alternatyvių grupių teises (pvz. ateistų, moterų, žydų, imigrantų).

Kaip ir komunizme, prisidengiama seniai Europoje įveiktais baubais (tokiais kaip fašizmas ar masinis religinis persekiojimas) tam, kad pateisinti vis didėjančias privilegijas (kvotas, išskirtinę valstybės paramą ir kt.) toms “alternatyvioms grupėms”. Ar, tiksliau, konkrečioms ideologijoms ir organizacijoms, sugebančioms save pateikti kaip “vienintelius ir neabejotinus” atitinkamų grupių atstovus (pvz. feministinės organizacijos – moterų, LGBT organizacijos – visų “netradicinio” seksualumo asmenų).

Nacionalinio romantizmo eros mozaika Stokholmo rotušėje - Švedija visa ko centre. Gidė, vedžiojusi po rotušę, už šį meno kūrinį kone atsiprašė, gėdydamasi išlemendama, kad 'tokie buvo laikai'. Panašią mozaiką šiandien Švedijoje sukūręs menininkas būtų išjuoktas ar išvadintas kraštutiniu dešiniuoju - patriotai, tokie, kokie kūrė puošnųjį XX a. pradžios Stokholmą - vienas kultūrinio marksizmo taikinių.

Šita kaita – tyli, bet ji – esminė. Stokholmas – tylių revoliucijų miestas. Romantizuotas nacionalizmas, komunizmas, kultūrinis marksizmas – visa tai Švedijoje paeiliui iškilo (pirmasis jau ir nusileido, o antrasis – leidžiasi) gana ramiai, be kraujo liejimo.

Nepaisant to (o greičiausiai kaip tik dėl to) tos revoliucijos iš Skandinavijos didmiesčių plito ir plinta po pasaulį – ne per užkariavimus, o per politikų ir kitų “nuomonės lyderių” kalbas, žiniasklaidos straipsnius, kuriuos godžiai ryja taikiosios Skandinavijos idealizuotojai iš užsienio, kurių daugelis Stokholme patys lankėsi nebent trumpai.


Visi kelionių vadovai po Europos miestus


Berlynas: visas XX amžius viename mieste
Briuselis: biurokratinės imperijos širdis
Londonas: Britų imperija viename mieste
Paryžius: prieškario Europos žavesys
Roma: Europos istorija viename mieste
Ryga: Pabaltijo didmiestis
Sankt Peterburgas: Rusijos kultūros širdis
Stambulas: nemirtinga dviejų civilizacijų sostinė
Stokholmas: Švedijos sostinė per keturiolika salų
Varšuva: atstatytas mūsų karalių miestas