Įdomiausi kurortai

Daugelis pasaulio kurortų – nuobodžiai vienodi. Kartais net sunku suprasti, kokioje esi šalyje – visur tie patys dideli viešbučiai, paplūdimiai, pramogų parkai. Visgi keletas kurortų – labai išskirtiniai. Dėl savo dydžio, unikalios vietos, istorijos ar polėkio, su kuriuo jie pastatyti.

Čia tie “ypatingiausieji kurortai”, kuriuos lankiau:

 

---

Gilis

Vieta: Indonezija

Trys Gili salelės – tarsi miražas pietų jūrose. Jos priklauso Indonezijai, tačiau su ja turi mažai bendro. Nuo civilizacijos pabėgę australai ir kiti vakariečiai čia įkūrė Kurortus iš didžiosios K – tokius, kokių kitur pasaulyje neteko matyti. Kur kiekvienas viešbutis, kiekvienas paplūdimys – unikalus, išradingas. Kur nėra nė vieno automobilio, o viešasis transportas – karietos. Kur nėra prieplaukų, o atplaukęs laivu iki kranto brendi jūra. Kur dar 1970 m. buvo tik negyvenamos salos.

Ir nors kiekvieną salelę gali apeiti ratu maždaug per valandą, jose išsitenka ir utopiški paplūdimiai, ir vaizdai nuo kalvų, ir pašėlę vakarėliai, ir visokios alternatyvios subkultūros. Ir tik pirmą dieną atrodo keista, kad turistės su bikiniais smėlėtose gatvėse nuolat prasilenkinėja su čadromis vilkinčiomis vietinėmis, o regio, hiphopo ar 70-ųjų muzikos melodijos konkuruoja su kaip reta ilgais muedzinų šauksmais.

Travanganas – didžiausioji Gilio salelė – geriausiai atspindi Gilio dvasią. Ji – lyg koks amžinas muzikos festivalis. Kiekvieną metų vakarą į aibę pajūrio scenų išėjusios muzikantų grupės atleika dainas kiekvienam įmanomam skoniui. Liepsnoja laužai, tūkstančius sutraukia kasvakarinės saulės palydos, kai ji neria į vandenį greta Balio salos ir šventojo Agungo kalno, pakyla vakarinis vėjas.

Tik, priešingai festivaliams, vietoje laikinų „palapinių miestelių“ Travangane suręsti nuolatiniai poilsio bungalų kaimai (nakvoti daugybėje jų pigiau, nei Europos kempinguose). Yra ir gausybė kitokių viešbučių – tik nė vieno nuobodaus betoninio pastato. Visi vienas kitą perspjauna architektūriniais sprendimais, atodaira gamtai. Daugelio savininkai – visokie australai ar vakariečiai panorę išeiti „šilton pensijon“. Jiems nepakanka tiesiog turėti viešbučio ar restorano verslą – jiems tas viešbutis ar restoranas ir gyvenimo prasmė, meno kūrinys, kuriame jie mėgina sukurti „rojų žemėje“ sau ir svečiams.

Plačiau: Gilis – malonumų, laisvės ir gamtos rojus

 

---

Maldyvų privačios salos

Vieta: Maldyvai

Išgirdus žodį Maldyvai, daugeliui prieš akis stoja privačios jų salos-kurortai. Apklausose “Kur praleistumėte svajonių medaus mėnesį?” Maldyvai kurortai visada laimi be konkurencijos.

Nes Maldyvuose įprasta atostogauti visai kitaip, nei kitur pasaulyje: privačiose negyvenamose salose, kiekvienoje kurių pastatyta tik po vieną vienintelį viešbutį, tiksliau – žaviausių nuomojamų vilų kompleksą.

Kiekviena privati sala patyrusių architektų komandos paversta tikru atostogų rojumi – švari, jauki. Ir labai mažytė. Kitur pasauly geriausios atostogų vilos – tos, kur stovi paplūdimyje („beach villa“). O Dhigufaru privačioje saloje, kurioje gyvenome, tokios kaip tik buvo pačios pigiausios. Geresnės vilos – su privačiais paplūdimiais („semi-water villa“), bet tikra Maldyvų klasika – vilos ant polių virš vandens („water villa“), gi pačios geriausios ant tų polių dar turi ir baseinus („water villa with pool“)… Aišku, privačioje saloje yra ir spa, barai, restoranai, na ir iš visų pusių – platūs paplūdimiai, o aplink juos – nuostabios lagūnos, koraliniai rifai. Kas plaukia nardyti prie „savo rifo“ (house reef), kas išplukdomi prie garsesnių rifų toliau, o kas prie kokio specialiai tam nuskandinto laivo.

Ne, čia nėra tik vienas kurortas toks, jie visi labai panašūs. Maldyvai seniai nebėra tik šalis. Maldyvai – prekės ženklas. Kurioje privačioje saloje (angl. Maldivian Resort) beatostogautum, visa tai gausi. Na, tiesa, prabangai lubų beveik nėra: vila ant vandens brangesniuose kurortuose gali būti ir kelių šimtų kvadratinių metrų ploto, su keliais baseinais, su „drambliuku“ į vandenyną vietoje kopėtėlių, o būna net vilų su “povandeniniu rūsiu”, kur pro langus matai žuvis…

Kainoms irgi stogo nėra. Kurortas, kur nakvynė kainuoja 1000 eurų – gana pigus. „Rimtesniuose“ diena atsieina ir 5000 eurų. Sutiktas maldyvietis, ilgus metus dirbęs privačioje saloje, pasakojo, kad jo kurorte brangiausia vila kainavo 65000 dolerių nakčiai, jis pats matė ten apsistojant Madoną, Rovaną Atkinsoną, Formulės 1 lenktynininkus ir, aišku, visą eilę privačiais lėktuvais atskridusių rusų oligarchų…

Kita vertus, ir vienoje pigiausių Maldyvų privačių salų jautėmės it atostogų rojuje: vandenynas arčiau nei kada turėjome, paplūdimiuose nesunku rasti vietų be kitų žmonių, visiems užtenka gultų, baro staliukų su nuostabiausiais saulėlydžių vaizdais… Tie saulėlydžiai taip numylėti, kad daugybėje Maldyvų privačių salų tokia pati vila su langais į vakarus („Sunset villa“) brangesnė, nei su langais į rytus („Sunrise villa“)! Viskas subtiliai priderinta prie turistų: daug privačių salų net įvedusios savo atskirą laiko juostą, kad tas saulėlydis ateitų valanda vėliau…

Į Maldyvų privačias salas net atvykstama kitaip – į artimesnes plukdo specialūs laivai, bet į tolimesnes – skraidinama hidroplanais. Sistema ištobulinta iki maksimumo, o sostinėje Malėje – didžiausias hidroplanų uostas…

Plačiau: Maldyvai – daug daugiau nei svajonių šalis

 

---

Majamis

Vieta: Florida, JAV

Miami Beach – Majamio kurortinė zona – vienas įspūdingiausių JAV miestų. Ko verta vien gamtinė aplinka: ilga nerija tarp lagūnos ir Atlanto vadenyno.

Pernelyg daug Amerikos miestų yra panašūs vienas į kitą lyg du vandens lašai: ilgos tiesios gatvės, vienodi pastatai, o viskas, kas buvo gražu – seniai nugriauta. Miami Beach kitoks: vietiniai aktyvistai išgelbėjo savo paveldą ir eidamas jo pajūrio promenada tebegali pasijusti kaip tarpukario kurorte.

Tebestovi seni tarpukario viešbučiai, restoranai, kaip medus traukdavę pirmąją atostogauti tropikuose išgalėjusią amerikiečių kartą. Tarp nerijos ir Majamio centro dar anuomet supiltos “Venecijos salos”, pačių turtingiausiųjų zona. Visu šimtu metų anksčiau nei tą patį darė Dubajaus šeichai.

Snieji pastatai ne tik suremontuoti, bet ir spalvingau nudažyti, o vakarais apšviečiami įspūdingomis šviesomis, viską apsupa vakarėliai. Kartu esi ir tarpukaryje, ir labai šiuolaikiškame milžniškame vakarėlyje.

Deja, kainos – ne kaip tarpukariu: jos vienos didžiausių JAV. Ir Majamis (ar ir visa Florida) savo turtus tėškia tau į akis, tarsi būtum ne Amerikoje. Kitur Amerikoje neatskirsi milijonieriaus nuo juodadarbio. O į Miami Beach tiems, kas kompleksuoja atsidūrę tarp turtingesnių, geriau ir nevažiuoti: jeigu nepatenki į turtingiausiųjų lietuvių sąrašus, greitai pasijusi vargšu.

Niekur kitur pasaulyje nemačiau tiek daug Ferrari, Lamborghini, Porsche, ką jau kalbėti apie Corvette ar Mustang – ištisi jų salonai vienas netoli kito! Kas neišgali nusipirkti, atostogoms Floridoje bent nuomojasi – eilinė Sixt nuomos agentūra Majamio oro uoste reklamuojasi: „Autonuoma, su kuria tu gali pasirodyti turtingas”. Ir iš tiesų Majamio oro uosto nuomojamų automobilių parkinge visokių „superautomobilių”, kabrioletų, kupė ir milžiniškų visureigių – ne ką mažiau, nei eilinių mašinų!

Miami Beach „gyvoje parodoje” ir kūnai, ir dizainerių kūryba: neamerikietiškai seksualūs merginų drabužėliai, apnuoginantys neamerikietiškai lieknas formas. Majamis – ir modelių sostinė, o jo senųjų viešbučių ir plačiųjų paplūdimių fone fotografų blykstės nuolat „gamina” naujas reklamas ir mados žurnalų viršelius. „Looking for teen talent” („Ieškome paauglių talentų”) – reklamos kviečia jaunimą į svajonę.

Plačiau: Florida – Majamis, Disnėjus, salos ir karštis

 

---

Dubrovnikas

Vieta: Kroatija

Pasižvalgius po kelionių agentūrų pasiūlymus masiniams turistams atrodo, kad kaip Italija turi Riminį, Egiptas – Hurghadą, taip Kroatija turi Dubrovniką.

Bet Dubrovnikas – kitoks. Kiekviena siaura tiesi, tik pėstiesiems tinkama jo gatvė alsuoja gilia istorija. Čia buvo Viduramžių prekybos valstybė, konkuravusi su Venecija ir Florencija, o šiais laikais ji tarnavo kaip “Sostų karų” filmavimo aikštelė. Dubrovniko senamiestį galima patirti dvejopai: klaidžiodamas apačioje stačiais skersgatviais arba apeidamas jį masyvios miesto sienos viršumi (2 km), dairydamasis žemyn į žydrą Adriją ir raudonų čerpių miesto stogus.

Nebeatskirsi, kurie jų perdengti po Jugoslavijos karų apgulties (1991-1992 m.). Serbų artilerija tada sudegino daug Dubrovniko stogų ir ilgus metus dar galėdavai matyti pasekmes: pradžioje apanglėjusias gegnes, vėliau – ryškesnes naujas čerpes, it bintas paslėpusias mūšių žaizdas. Dabar laikas viską užgydė: skausmingą istoriją mena tik informacinė lenta. Ir net bailiausi Vakarų turistai nebesibaimina užsukti į Kroatiją

Ir ne tik į Dubrovniką. Visa ilgoji šalies pakrantė pilna panašių miestų. Su gatvelėmis, kurių pločio neužtektų net žmogui išsitiesti, o aplinkiniai namai – masyvūs keturaukščiai. Viską užsakė Viduramžių Venecijos pirkliai, valdę Adrijos pakrantes: savo sostinėje pripratusiems keliauti pas kaimynus gondolomis ir pėstute jiems nereikėjo, kad namo galėtum parvažiuoti vežimu.

Kroatijos pakrantė (kartu su per 1000 salų, iš kurių 67 gyvenamos) – 5835 kilometrai. Jai liko 95% visų buvusios Jugoslavijos krantų. Taigi, nuosavo pajūrio užtenka visiems. Kiekvienam kroatui jo tenka po vieną metrą (palyginimui: lietuviui – po 3 centimetrus).

Plačiau: Kroatija – Viduržemis, kaip kadaise

 

---

Rio de Žaneiro pajūrio rajonai

Vieta: Brazilija

Rio de Žaneiras yra dešimtmilijoninis didmiestis. Bet jį galima pavadinti ir didžiausiu pasaulio kurortu. Gyvenimas čia sukasi aplink paplūdimius, ir vietiniai į juos eina ne mažiau mielai, nei turistai. Net du iš Rio de Žaneiro paplūdimių pavadinimų muzikos dėka žinomi visame pasaulyje – Kopakabana ir Ipanema.

Abudu panašūs: banguota jūra, smėlio juosta, paplūdimio kavinės, plati gatvė, prestižinių dangoraižių eilė. ~1950 m. Rio de Žaneiro grietinėlė rinkdavosi Kopakabanoje, ~1970 m. ji persikėlė į Ipanemą, bet skirtumų rasti sunku. Turistui sudėtinga atskirti ir įvairias neformalias paplūdimių zonas, kurios paprastai įvardijamos pagal gelbėtojų postų numerius. Prie vienų postų poilsiauja šeimos su vaikais, kitur diskutuoja intelektualai, dar kitur – vieni į kitų treniruotus kūnus žvalgosi gėjai. Visa tai išduoda nebent subtilios detalės (pvz. paplūdimio kavinė „Rainbow“ / „Vaivorykštė“), bet vien išgirdę, prie kelinto gelbėtojų posto saulutėje kaitinasi rio de žaneirietis, kiti miestelėnai jau daug apie jį sužino.

Paplūdimiuose verda gyvenimas. Vyrai sportuoja – lyg ir tinklinį, tačiau kamuolį vien spardo it futbole (nebūtų Brazilija). Moterys kaitinasi su tokias menkais bikiniais, kad net kitų Brazilijos miestų gyventojams atrodo nepadoru. Nesibaigiančios pardavėjų eilės siūlo viską nuo maisto iki drabužių ir kamuolių. Meniškesni elgetos stato smėlio pilis ir ragina aukoti už šį meną. Tyško didelės bangos, pavasaris, tad maudėsi mažai kas: nors, aišku, Palangoje tokio šilto vandens niekada nebūna. Bet maudymasis tėra tik maža Rio de Žaneiro paplūdimių kultūros dalis; netgi tie paplūdimiai arčiau Centro, kaip Botafogas, kur dėl taršos išvis nesimaudoma, vasaromis susilaukia lankytojų.

Pats ilgiausias Rio de Žaneiro paplūdimys prasideda už Ipanemos – Tižuka [Barra de Tijuca]. Į jos aukštus įtvirtintus daugiabučius miesto turtingieji kėlėsi pastaraisiais dešimtmečiais, ir tai jau visai kitoks rajonas: be restoranų ir parduotuvėlių pirmuose aukštuose, skirtas ne pėstiesiems, o automobiliams, kuriais važiuojama pramogauti į didžiuosius prekybos centrus. Pailsėti žmonės iš kitur ten nevažiuoja ir dauguma paplūdimių kavinių buvo uždarytos. Būtent Tižukoje vyko didžioji dalis 2016 m. Olimpiados rungčių (ir krepšinis). Olimpinis parkas dabar aptvertas ir tuščias.

Į Rio de Žaneiro pakrantes dar įspūdingiau pažvelgti iš aukštai – nuo gausybės mieste esančių kalnų. O kai kaitrioji saulė nusileidžia ir gražiąsias Rio de Žaneiro panoramas uždengia tamsa, miestas pakyla į tikrą fiestą. Gyva muzika pasipila iš visų paplūdimio kavinių, sambos mokyklos ištisus mėnesius repetuoja karnavalui, o futbolo fanai kyla į kovą tribūnose. Ir visa tai, ir dar daugiau – netoli nuo žymiųjų paplūdimių.

Plačiau: Rio de Žaneiras – gamta ir linksmybės

 

---

Bokas Del Toras

Vieta: Panama

Bokas del Toro – pagrindinis Panamos kurortas. Ir nors kol kas šis pavadinimas nėra toks pasaulyje garsus, kaip kokio Balio ar Tailando kurortų, manau, jis tikrai vertas tokiu tapti.

Tai – tokie „idealizuoti Karibai“. Mediniai namai ant polių – viršum Karibų jūros ir įvairiausių dydžių krabų. Dalį jų supirko užsieniečiai, dalis paversta viešbučiais ar AirBnB: viename tokių gyvenome ir tai buvo nuostabi, autentiška patirtis (be kondicionieriaus ir su drieželiais, užtat su hamaku balkone). Restoranai ir barai krante su vaizdu į saulėlydį, keliautojai. Ir šokių klubai, narkotikus gatvėje nuo motociklo siūlęs vietinis… Dauguma vietinių – ispanakalbiai metisai.

Tačiau tai tik Bokas del Toro sostinė. Iš ten maršrutiniai laivai ar laivai-taksi per čia ramią, čia pavojingą jūrą plukdo į kitas salas, kaimus ir pasirodo, kad šis nedidelis salynas ne ką mažiau įvairus, nei visa likusi Panama.

Štai Old Bank (Bastimentos saloje) gyvenamas juodaodžių, kalbančių guari-guari kalba. Spalvos, gyva kultūra, garsi muzika, jokių automobilių, vaizdai (nuo kranto netikėtai išvydome delfinus). Tiesa, nėra saugu, ypač einant į paplūdimius.

O Carenero salos šiaurinė dalis virtusi savotiška JAV kolonija: milžiniškos amerikiečių vilos su prieplaukomis jų laivams ir jachtoms, kai kurios net su Amerikos vėliavomis. Tos pačios salos pietinė pusė – labai „vietinė“, skurdoka: perėjau kiometrą Carenero pakrante, o jaučiausi tarsi nuėjau iš JAV į Lotynų Ameriką.

Yra Bokas del Toro ir indėnų kaimų, ir atokesnių paplūdimių (pvz. Bluff, į kurį po lietaus tegali nuvykti visureigiu).

Bet didžiausią įspūdį Bokas del Toro paliko Jūros žvaigždžių paplūdimys: skaidrus, skaidrus vanduo, kur gali braidyti tarp dugne tūnančių jūros žvaigždžių, milijonų žuvelių (kai kurios „valgo“ odą nuo tavo kojų), išvydome net rajas, iššokančias iš vandens, į medį it sulėtintame filme lipantį tinginį.

Beje, dar iki 1990 m. į Bokas del Toro provinciją buvo galima patekti tik važiuojant per Kosta Riką, tai užtrukdavo 2 dienas. Tai pakeitė lietuviai! Įsigytas keltas „Palanga“, anksčiau plaukiodavęs iš Klaipėdos į Smiltynę. Jis – niekaip nepervadintas – dabar per 2 val. perkelia automobilius iš Almirantės į Bokas Del Toro. Kartu su vėliau nusipirkta „Baltija“. Žr. mano videopasakojimą apie tai Youtube.

Plačiau: Panama – super-kontrastai, Amerikos širdis

 

---

Batumis

Vieta: Gruzija

Per Abchazijos karą netekusi Suchumio, Gruzija atsigriebė su kaupu: pavertė antrąjį savo kurortą Batumį iš tarybinio miesto į tikrą Juodosios jūros Las Vegasą. Naktinis Batumis iš tolo spindėte spindi visomis vaivorykštės spalvomis. Tik jei toje lošimų Mekoje vyrauja šviesų kakafonija tai čia, atrodo, apšvietimą parinko vienas architektų biuras.

Vakarinis pasivaikščiojimas atskleidė, kad tada atlekiant pajūrio plentu matėsi ne miražas. Pakrantėje stiebiasi dangoraižiai ir panašaus aukščio monumentas gruzinų raštui. Pagrindinėse gatvėse kiekviena palmė apšviesta sodria spalva, o sovietinių daugiabučių fasadai sumoderninti. Pajūrio parke pagal muziką šoka didžiuliai fontanai, atstatytas medinis teatras, gražūs suoleliai, skulptūros, nemokami vieši treniruokliai.

Taip, gausu ir kičo – bet tai manau geriausia kryptis, kurią galėjo pasirinkti šis kurortas, kurio istorinę dvasią sovietai smarkiai apgadino. Galbūt šiuo keliu reikėjo tvirtai eiti ir mūsų Palangai, paliekant autentiką Neringai.

Batumis – Adžarijos sostinė; šis autonominis regionas įkurtas musulmonams gruzinams (kurių dėl atsivertimų į “gruziniškesnę” stačiatikybę čia belikę 30%). 2004 m. jį tebevaldė savotiškas buvusios valdžios vasalas A. Abašidzė, turėjęs net kariuomenę, o šiandien autonominiu statusu taikiai naudojamasi kuriant mažų mokesčių zoną. Batumyje valdžia atidarė tarptautinį oro uostą, atkėlė net Gruzijos konstitucinį teismą.

Batumyje nepristatyta jokių “pastatų-dėžučių” ar “pastatų-stiklainių”. Čia statybos dviejų rūšių: arba tai supermodernūs puikių architektų darbai (naujuose rajonuose), arba – senovinių stilių fasadai (centre). Štai XIX a. pastatas perstatomas į daugiaaukštį. Bet apatinis fasadas liks, koks buvęs, o nuo gatvės labiau atitraukta aukštybinė dalis bus to paties XIX a. istoristinio stiliaus.

Plačiau: Gruzijos svajonės pabaiga?

 

---

Gold Kostas

Vieta: Kvinslandas, Australija

Didžiausias pasaulyje kurortas Gold Kostas [Gold Coast] – visų Australijos kurortų karalius. Jis – Vilniaus dydžio, o palei jo platų, tiesų smėlėtą paplūdimį, besidriekiantį ligi pat horizonto (35 km), išaugusi didžiulių poilsinių dangoraižių eilė (kaip kitaip visus sutalpinsi?). Už jų – 260 kilometrų ilgio kanalų raizgalynė (9 kartus ilgesnė, nei Venecijoje). Visi jie iškasti tam, kad ištisų vilų miestelių gyventojų galėtų atplaukti namo jachtomis (kaipgi vila be pakrantės?).

Sezonas Gold Koste trunka visus metus. Žiemą vandens temperatūra buvo +21. Maudalius stelbė banglentininkai – tas lėkimas priešais atidundančias dideles purslotas vandens sienas Australijoje – tikras fenomenas. Jam skirti žurnalai, klubai, muziejai. Nuėjęs į pastarąjį Gold Koste mažai ką supratau – “nuo nulio” ten niekas nieko neaiškina, australai viską žino ir taip.

Į jūrą jie tempa ir visa kita, ant ko gali plaukti – stovėdami ar sėdėdami, po vieną ar keliese, patogiai ar jausdami stichiją. O braidyti leidžiama tik keliose vietose tarp vėliavėlių, tiesiai priešais raumeningo australo savanorio gelbėtojo akis. Įlindęs vandenin supratau, kodėl. Duobės ten tokios, kad vienas žingsnis – ir vietoje juosmens vanduo jau siekia krūtinės viršų. O dar “nešioja” didelės bangos ir srovės. Laimė, sirena, liepianti visiems nešti kudašių iš jūros, nes atplaukė ryklys, neskambėjo.

Vakarais jaunuoliai suplūsta į Gold Kosto centrą, vadinamą Surfer’s Paradise (banglentininko rojus). Stovi eilėse į naktinius klubus, traukia pliušines koalas iš žaidimų automatų, gurkšnoja australišką vyną, džiaugiasi baisiais atrakcionais. Tai – ne pirma ir ne antra taip siaučianti karta. Pajūrio promenada išdabinta 1960 m. ar 1990 m. kurorto šlovės nuotraukomis, kai atsidarinėjo didieji pramogų parkai (dar vienas Gold Kosto koziris) ir gimė Australijos, “vandenų žemės”, legenda.

Deja, ta neprilygstama meilė paplūdimiams, kurią australams sužadino kaip niekur milžiniški kurortai, turėjo savo kainą. Be viso pasaulio virtuvių restoranų centriniame bulvare veikia ir specializuotos odos vėžio klinikos. Sergamumas juo Australijoje – didžiausias pasaulyje. Du iš trijų australų bent kartą iki 70 m. amžiaus “pasigauna” odos vėžį.

Plačiau: Kvinslandas, Australijos dvasia

 

---

Borakajus (Filipinai)

Indonezija turi Balį, Tailandas – Puketą, o Filipinai – Borakajų!

Filipinų superkurorto esmė – jo „pagrindinė gatvė“. Ta gatvė – tai 4 km ilgio Baltasis paplūdimys! Iš visų restoranų, parduotuvių, viešbučių čia išeini tiesiai ant geltono smėliuko. Ant paplūdimio ir lauko įvairiausių pasaulio virtuvių restoranų staliukai, palmių pavėsyje dirba masažuotojos, kaselių pynėjos (Borakajuje ir vyrai, ir moterys jas pinasi). Vakarais – ir net dienomis – girdisi gyva muzika iš barų, keli žingsniai – ir laukia koncertai, turgūs, fakyrai.

Aistė, mano žmona, pasigailėjo pasiėmusi aukštakulnius – kur su jais eisi, kai jau pirmas žingsnis anapus viešbučio durų – į paplūdimį. Kito išėjimo „į gatvę” nėra – juk paplūdimys tai ir didysis prospektas! Daug kurortų esu buvęs pasaulyje, bet nieko panašaus nemačiau: na, būna viena kita kavinė paplūdimyje, bet kad visas gyvenimas ten virtų, kad visas miesto centras būtų „ant smėlio“?

O dar tas paplūdimys toks idiliškas. Su nuostabiais nuostabiais saulėlydžiais. Populiariausia pramoga ten ne kaitinimasis saulutėje (azijiečiai nemėgsta įdegti) ir net ne maudynės. Populiariausia pramoga – fotosesijos. Draugių kompanijos, šeimos, vaikinai ir merginos pozuoja ir fotografuoja, pozuoja ir fotografuoja tame garsiausiame Filipinų fone: būdavo, tie, kuriuos rasdavome atėję valandžiukei, ir mums išeinant dar fotografuodavosi. Prekijai nuomoja irklentes, valtis stikliniu dugnu – bet „irklenčių pamokos“ daugeliui irgi yra visų pirma gražus fotografijų fonas. Jei ateini vienas ir neturi, kas tave fotografuotų, tai instruktorius dirba labiau kaip fotografas…

O toliau nuo paplūdimio, Panajaus salos uolų fone, jau zuja rimtesnės vandens pramogos. Dešimtys laivų tempia parašiutus, kiti – pripučiamus bananus. It konvejeriu į jūrą ir atgal plukdomi nardytojai. Saulėlydžio stebėjimo „kruizai“, pasipilantys 4 ar 5 val. vakaro. Ypač smagu buvo praplaukti tradiciniu paraw burlaiviu: keleiviai ten sėdi ant į šoną atsikišusių tinklų, „ir laive, ir nelaive“. Kaip reikiant pataškė plaukiant per motorlaivių sukeltas bangas!

Neįtikėtina, bet daugelis filipiniečių, to 7641 salų salyno žmonių, nemoka plaukti! Tad eilės prekijų, palei palūdimį „stumdančių“ pramogas, net neklausti šaukia „Žinokit, nardymui su balionais nereikia mokėti plaukti!“. Visur – gelbėjimosi liemenės, daugybė pramogų apskritai orientuotos į nemokančius plaukti. Pavyzdžiui, šalminis nardymas: į jūrą buvome nuleisti su 35 kg šalmais, į kuriuos iš paviršiaus pumpuojamas suslėgtas oras neleido jų užpilti vandeniu – ir galėjome vaikščioti dugnu tarp koralų, žuvyčių.

Kadangi ir aš nemokėjau plaukti, o Aistė, nors ir lankė baseiną, bet savimi nepasitiki, mums šis požiūris labai patiko, čia ne kokia Brazilija, kur, būdavo, laivas sustodavo beveik atviroje jūroje ir visi šokdavo plaukti į krantą, o mes likdavome it musę kandę. Tiesa, Borakajaus baltojo paplūdimio atabradas – kur ir kokį šimtą metrų nubridus vanduo neapsemia, bangų nėra – ir puiki vieta saugiai mokytis plaukti, net aš kažkiek pramokau. Dėl to tik dar keisčiau, kad daug vietinių nemoka…

Borakajus – mažytė, siaurutė pailga sala. Vos už 500 m anapus garsiojo Baltojo paplūdimio – jau kita salos pusė, Bulabog paplūdimys. Dar kitokie salos pietūs, kur gyvena vietiniai. Ir šiaurė, kurios žalios kalvos aplipdytos vilomis, o pačiam gale Puka kriauklelių paplūdimys, kurio nuostabūs vaizdai kažkam pasirodė dar nepakankamai fotogeniški, tad pristatė visokių medžio ir smėlio skulptūrų.

Visgi džiaugiausi, kad neapsistojau salos šiaurėje: iki „gyvybės centro“ eiti toli, o jei norisi atokumo, gal geriau išvis rinktis ne Borakajų. Visajuose alternatyvų gausu!

Plačiau: Visajai – Filipinų kurortų salynas

 

---

Caye Caulker (Belizas)

Džeržgiantis mažas laivelis iš Meksikos į Belizą net skausmingai šokinėjo per bangas. Menkos trobelės krantuose nežadėjo nieko gero. „Išsikeiskite pinigus San Pedro muitinėje, kur pakeliui stabtels laivas“ – patarė vietiniai – „Nes saloje į kurią plaukiate, Caye Caulker, niekas pinigų nekečia“.

Tačiau išlipant Caye Caulker ištiko malonus šokas! Ten – toks tropinis rojus, kokio ir Meksikoj neradom! Iš visų pusių paplūdimiai, žydras vanduo. Salelė tokia siaura, kad stovėdamas vienam krante kartais gali matyti kitą. Bet joje nieko netrūksta: kavinės, viešbučiai – ir vietiniai „ant polių“, ir ir šiuolaikiški. Gyva afrikietiškai-karibiška muzika vakarais. Jokių automobilių: leidžiama važinėti nebent golfo vežimėliais, bet šiaip trumpesnis ar ilgesnis žygis ir visur pateksi pėsčias. Sala mažytė: net kapinaitės – beveik vieno viešbučio kieme. Visur aplinkui vietinė dvasia – bet švaru, tvarkinga.

O vandenyne – antras pagal dydį pasaulyje barjerinis rifas (po Australijos)! O ir kiekviena salelės gamtos grožio „smulkmena“ išnaudota su kaupu. Štai „jūros arkliukų rezervatas“ kur nuo kranto matai kaip tie keisti gyvūnėliai šmirinėja tarp jūros augalų. Štai „rajų paplūdimys“ (ir tikrai atplaukė raja!), štai vieta kur šėrėme tarpūnus: šios žuvys griebdavo žuveles tiesiog ore iš mūsų rankų, jei laikydavome jas taip, kaip patardavo visą dieną toje pakrantėje tarpūnus stebintis belizietis. Užverti galvą ir ore – milžiniški paukščiai, o vandenyno spalvos tarsi iš paveikslo. Masinį turizmą “atmetęs” Belizas nebereikalo giriasi esąs ekoturizmo čempionas!

Kitam Caye Caulker krante gali gerti ar valgyti staleliuose, kurie stovi tiesiog vandenyne, dar kiti siūlo „island tubing“ – per saulėlydį atsisėsi ant gelbėjimo rato ir tave temps laiveliu, kol gersi kokteilį. Nespėjom išbandyti: nykštukinė sala gigantiškai užverčia galimybėmis, ypač jei persismelki lėtu vietiniu gyvenimo tempu. Tiesa, o kaip ten su tais “niekur nekeičiama valiuta”? Jų tikrai neradome, bet tik todėl, kad Belize visur priima ir JAV dolerius, ir dar oficialiu kursu!

Caye Caulker širdis – The Split. Siauras, bet gilus kanalas, kurį „prakirto“ 1961 m. uraganas. Dabar ten vieni maudosi, šokinėja į vandenį, kiti tiesiog gerdami šaltus gėrimus ant gulto žiūri į nuostabius vandenis ir kitą salos pusę. Ir pats praleidau ten gal valandą, ir kaitri Belizo saulė nepaskatino eiti į pavėsį (juk be vaizdo)…

Caye Caulker salą „The Split“ dalina į dvi dalis, o į šiaurinę dalį reikia plaukti lėtu keltu. Ten – daug tuščios erdvės, beveik jokių restoranų ar parduotuvių, bet tai šen, tai ten, vyksta statybos. Štai vienas pasistatė ananaso formos namą, kitas namą su bokštu, bet daug ir daugiabučių, kurių butus išperka rojaus ištroškę amerikiečiai ir kiti. Ir patys sutikome kanadiečius, kurie butą įsigijo vos po antro apsilankymo Belize. Po dešimtmečio-kito iš smėlėtų statybų aikštelės aplink negrįstą vieškelį ir šiaurinė Caye Caulker sala gal bus virtusi rojumi.

Plačiau: Belizas – nuo rojaus salų iki pamirštų miestų

 

---

Gražiausių pasaulio kurortų žemėlapis

Aplankęs daugiau šitokio įdomumo kurortų šį sąrašą plėsiu.

 

---

Kiti ypatingi pasaulio kurortai

Žemiau aprašyti kurortai nėra tokie išskirtiniai, kaip aprašyti aukščiau, bet vis viena gali suteikti ne tik savaitę poilsio, bet ir įdomiau praleisto laiko, kokio kitur nerasite.

Kotoro įlanka (Juodkalnija)

Kotoro įlanka – tarsi Norvegijos fjordas perkeltas į pietų Europą. Palei ją stūkso unikalių venecijiečių statytų viduramžišikų miestelių grandinė, į kuriuos neįvažiuosi su automobiliu. Paplūdimiai – menki, bet dvasia – didinga ir čia plaukia ištisi kruiziniai laivai.
Plačiau: Juodkalnija – naujasis Viduržemio perlas

Ohridas (Šiaurės Makedonija)

Geram kurortui jūra nebūtina! Ohridas turi gražų kalnais įrėmintą ežerą bei senovinio miestelio dvasią su gražiais baltais turkiškais namais, dešimtimis cerkvių (tiek apleistų, tiek veikiančių) su gausybe religinio meno, Viduramžių tvirtove, romėnų amfiteatru…
Plačiau: Makedonija. Senutėje žemėje – naujausia Europos tauta

Vaikikis (Havajai, JAV)

Vaikikis Havajuose (Oahu saloje) buvo vienas pirmųjų tokių tolimų, egzotiškų kurortų, į kuriuos pradėjo masiškai keliauti žmonės (dar XX a. viduryje). Kai kurių nuomone, jis seniai sugadintas: menkas paplūdimio ruožas palei dangoraižius. Kitų nuomone, tai tebėra superkurortas: su gausybe restoranų, viešbučių, pramogų.
Plačiau: Oahu – plakanti Ramiojo Vandenyno širdis

Sentosa (Singapūras)

Singapūras mažytė šalis ir joje turi tilpti viskas: milijonai gyventojų, verslai, vienas didžiausių pasaulio uostų. Singapūras užsimanė ir kurorto. Bet Sentosos sala, kurią paskyrė tam reikalui – vos kelių kvadratinių kilometrų dydžio! Ir visgi ten sumaniai sutalpintos ir džiunglės, ir istorinis fortas, ir medžių lajų takas, muziejai, pramogos, atrakcionai, kasdieniai šou… Turbūt jokiame kitame pasaulio kurorte pramogų koncentracija nėra šitokia didelė!
Plačiau: Singapūras – kitoks! ateities! miestas!

Sopotas (Lenkija)

Pagrindinis Lenkijos kurortas stebina didingais XIX a. vokiečių rūmais. Daugelyje pasaulio kurortų senovės rasi mažai: ji pakeista milžiniškais viešbučiais, sanatorijomis, turgeliais. Sopotas su bokštuotomis vilomis (ne keliomis, o ištisomis jų eilėmis) – maloni išimtis, net jeigu jo paplūdimys ir nėra stiprioji pusė.
Plačiau: Gdanskas – atstatytas prūsų didmiestis-kurortas

Jūrmala (Latvija)

Didžiausias Baltijos jūros kurortas, žavintis ne tik tuo, kad arti Lietuvos, bet ir senomis medinėmis vilomis kurias pastatė XIX-XX a. sandūros vokiečių elitas.
Plačiau: Latvija – 10 skirtumų nuo Lietuvos

Karlovy Varai (Čekija)

Čekijos Karlovy Varai – vienas garsiausių Europos mineralinių vandenųš kurortų, pastatytas XIX a. – kai visa Europa tikėjo kone stebuklingomis požeminių vandenų galiomis. Ir statė Karlovy Varuose vienus didingiausių to meto viešbučių-rūmų, kai kuriuose kurių galima apsistoti iki šiol. Kaip ir prieš 100 metų, prisileisti karštų mineralinių vandenų iš puošnių biuvečių ir ilsėtis kalnų apsuptyje.
Plačiau: Čekija – tai ne vien Praha!

Mar Del Plata (Argentina)

Vienas didžiausių pasaulio kurortų, Vilniaus dydžio – Argentinos vasaros sostinė. Stebina masteliai: “paplūdimių kompleksai” su padieniui nuomojamais nameliais vietoj gultų, milžiniškais parkingais, prekybos centrais virtusiuomis gelbėjimo stotimis. Didžiulių daugiabučių eilės, kuriuose nuomojami autentiški ~1950 m. butai (Argentinos klestėjimo metas). Tai ne kurortas tiems, kurie nori pabėgti nuo visko – bet geriausias kurortas būti apsiptiems ne kitų užsienio turistų, o tikros Lotynų Amerikos dvasios ir vietinių poilsiautojų.
Plačiau: Argentinos antroji širdis – pampos ir kurortai

Ki Vestas (Florida, JAV)

Tiltais sujungtos salų grandinės, kuria užsibaigia Florida, gale pasitinka Kei Vestas. Jei Majamio paplūdimys atsiduoda tarpukario dvasia, tai Ki Vestas – prieškario, senųjų Amerikos pietų, su dviaukščiais rūmais, kurių atvirose verandose sėdėdavo ponios įmantriomis suknelėmis. Dabar ir Ki Vestas paskendęs brangiuose vakarėliuose, tik jų lankytojai – gerokai vyresni, nei Majamyje. Vietos sau randa ir gėjai su transvestitais, ir marškinėlių, idealizuojančių Donaldą Trampą, parduotuvės.
Plačiau: Florida – Majamis, Disnėjus, salos ir karštis

Albanijos rivjera

Laukinis Viduržemio pakrantės ruožas – jau atrandamas turistų, bet, palyginus su Italija ar Kroatija, dar tuščias, su stačiais kalnais, laukiniais paplūdimiais, romėnų griuvėsiais ir 1995 m. Palangą švelniai primenančiais kurortais.
Plačiau: Albanija – Azija Europoje

Sidi Ifnis (Marokas)

Nedidelis Maroko kurortas su unikalia istorija: iki pat 1969 m. tai buvo Ispanijos dalis – nutolusi, pasiekiama tik lėktuvu. Tos 1969 m. Ispanijos dvasios čia dar yra – trupančiose pakrantės promenados baliustradose, apleistoje bažnyčioje ir bendroje panoramoje be jokių milžiniškų viešbučių, baseinų. Daugybei europiečių keliautojų kemperiais tai paskutinis taškas, kurį jie pasiekia automobiliu iš Europos.
Plačiau:Marokas – lengvai pasiekiama pietų egzotika

Ilha Do Mel (Brazilija)

Unikali sala be automobilių, labai daug paplūdimių ir dviem unikaliais kurortais – “tradiciškensiu” Enkantadas ir miškuose paskendusiu Nova Brazilija. Visą salą gali apeiti paplūdimiais ir kalvomis, gerėdamasis nuostabiais vaizdais į olas, bangas, švyturį, portugalų fortą ir daugiau. Kad ir kiek būtų daug žmonių sezono metu, jie tiesiog paskęsta milžiniškuose paplūdimiuose; nesunkiai gali gauti namus iki kurių teks eiti kilometrus.
Plačiau: Pietų Brazilija – turtingieji Brazilijos krantai

Pataja (Tailandas)

Pataja turi ne kokią reputaciją. Jis garsėja prostitutėmis, “vaginų cirkais” ping pong šou, gausybe transvestitų šou. Ir visa tai ten tikrai yra, ir gal niekur kitur pasaulyje tai nėra taip atvira. Tiesa, Pataja kartu ir toks kurortas-didmiestis, švytintis ir spindintis, jame yra ir padorių pramogų, ir daugelis masažo salonų yra “tik” masažo salonai. Tačiau unikaliausia Pataja iki šiol tiems, kas ieško “uždrausto vaisiaus”.
Plačiau: Tailando kurortai – karštis, pramogos, kultūra

Alter Do Šao (Brazilija)

Yra kurortų prie vandenynų, jūrų, didelių ežerų – bet Alter Do Šao gal vienintelis tikras didelis kurortas prie upės! Toks įmanomas tik Amazonijoje, kur upės tokios didelės ir gilios, kad čia atplaukia kruiziniai laivai ir net tanklaiviai iš vandenynų. Ir palei jas driekiasi didžiuliai paplūdimiai – ypač sausuoju metų laiku. Ir nuostabioji Meilės sala (pusiasalis) prie Alter do Šao.
Plačiau: Amazonė – vaizduotę pranokstančios džiunglės ir upės

Kankunas (Meksika)

Iš kelionių organizatorių bukletų gali atrodyti, kad tai eilinis „vienodų didelių viešbučių palei karštą paplūdimį“ kurortas, bet jis turi savo dvasios. Visų pirma, Kankuno vieta: jo širdis yra ~20 km ilgio siaurutė „nerija“, skirianti Atlanto vandenyną nuo Ničuptės lagūnos: saulėtekis iš vandenyno, saulėlydis į lagūną… Antra, Kankuno „naktinio gyvenimo“ reputacija, kurią daugiausiai sukūrė amerikiečių jaunimas. Per JAV universitetų pavasario atostogas (spring break) dešimtys tūkstančių JAV studentų užplūsta Kankuną, mat JAV alkoholis, naktiniai klubai teisėtai prieinami nuo 21 metų, o Meksikoje – nuo 18! Taigi, daugybei amerikiečių būtent Kankune įvyko daugybė pirmų kartų… Matyt, daug Kankuno pašėliškiausių klubų pastatyti dėl „spring breakerių“, bet veikia jie visus metus.

Balio pietinis krantas (Indonezija)

Šioje kurortų eilėje yra visko. Pramogų Kuta su alkoholio ir prostitutėmis. Prabangos Seminiakas. Šeimų Legianas. Toliau į pietus – masiniam turistui skirta Nusa Dua su dideliais viešbučiais. Uluvatu uolos ir maži kaimai su vilomis aplink. Ir visur dar – Balio kultūra, šokiai, netoliese – Ubudas, Balio kultūrinė sostinė. Nieko keisto, kad Balis pritraukia šitiek įvairiausių turistų, o didžiajai daliai jų atostogos Balyje tai būtent atostogos salos pietinėje pusėje.
Plačiau: Balis – įvairi it žemynas sala

Balneario Camboriu (Brazilija)

Šis kurortas vadinamas “Braizlijos Dubajumi”. Penki iš dešimties aukščiausių *visos Pietų Amerikos* pastatų stovi čia – įspūdingoje dangoraižių linijoje palei įlankos paplūdimį. Tai kitokia Brazilija, nei stereotipuose – gana saugi, turtinga, be favelų, ir tai vilioja čia brazilus, bet verta pamėginti ir kitiems – palyginus su kitais tokiais “dangoraižių kurortais”, tikrai nebrangu.
Plačiau: Pietų Brazilija – turtingieji Brazilijos krantai

---

Kitos įdomiausios pasaulio vietos

Miestai: Senoviniai miestai | XIX a. miestai | Šiuolaikiniai didmiesčiai | Kurortai | Ypatingi miestai | Inžineriniai statiniai
Gamta: Pakrantės ir salos | Poliariniai peizažai | Vulkanai ir geizeriai | Kalnai ir kanjonai | Miškai ir džiunglės | Kriokliai | Dykumos | Olos ir požemiai | Ežerai | Gyvūnija
Kultūrinės patirtys: Pramogų parkai ir gyvieji muziejai | Šou ir renginiai | Ceremonijos | Sportas | Nakvynės vietos | Kelionių būdai | Valgymo būdai | Mažumos | Pramogos | Savičiausios valstybės
Istorinės vietos: Priešistorinės | Graikų ir romėnų | Artimųjų Rytų civilizacijų | Indėnų civilizacijų | Azijos civilizacijų | Pilys ir rūmai
Baisiausios vietos: Ekstremaliausios vietos | Išniekinta gamta | Nuosmukio vietos | Mirties vietos | Genocidų ir žudynių vietos | Įšalusių karų frontai

---

Aplankęs daugiau šalių, įdomiausių pasaulio vietų ir patirčių sąrašus plečiu.

Tačiau jau esu buvęs daugiau nei 110 šalių ir dešimtyse tūkstančių lankytinų vietų. Jei kuri garsi vieta nėra sąraše - gali būti todėl, kad ji pasirodė nepakankamai įspūdinga, o ne todėl, kad nebūčiau jos lankęs. Šiaip ar taip, kai kurios garsios lankytinos vietos tokios yra daugiau dėl reklamos.

Jei kyla klausimų, kodėl neįtraukiau tam tikros vietos į sąrašus, arba norite sužinoti apie įdomiausias pasaulio vietas daugiau - klauskite komentaruose, su malonumu atsakysiu!