Daugelis pramogų panašios visame pasaulyje. Visur gali žaisti boulingą, eiti į kiną ar maudytis ežere. Bet kai kurios pramogos yra tik vienoje šalyje. Arba vienoje šalyje jos visiškai kitokios, nei kitur.

Ir kai keliauji į tą šalį, tikra nuodėmė ten neišbandyti tos pramogos.

Čia tokių “vietinių” pramogų, man įstrigusių labiausiai, sąrašas.

 

---

Onsenai Japonijoje

Tikroji Japonijos užmiesčio pažiba – onsenai, karštosios versmės. Žemė po šia šalimi tiesiog verda. Pila vulkanų lavą ir nuolat dreba. Japonai prie to taip įpratę, kad net kai per kabuki spektaklį prasidėjo nedidelis žemės drebėjimas (5,5 balo), reakcija apsiribojo pagarsėjusiais šnabždesiais. Visgi, ši stichija gali būti labai pavojinga (kaip įsitikinau pats per ankstesnį 2011 m. apsilankymą Tokijuje). Onsenai – gražioji jos pusė.

Japonai taip mėgsta maudynes karštosiose versmėse, kad atvykę į kokį onsenų miestelį maudosi visose iš eilės, nusipirkę specialų dienos abonementą. “Versmių vonių” – gausybė. Jas turi ir dauguma riokanų, viešbučių.

Onsenuose privaloma maudytis prieš tai nusiprausus po dušu ir išimtinai nuogiems. Tradiciškai moterys su vyrais tą daro kartu (kanjoku), nors dabar daugelyje onsenų atskirai. Didžiausia klasika – rotemburo, arba onsenai lauke. Ypač žiemą, tarp sniegų. Panirus į be proto karštą onseną kūnas taip sukaista, kad išlipęs šalčio nebejauti.

Vonia, kur maudžiausi, buvo nešildomoje patalpoje, tačiau vis tiek įkišus koją didelio noro lįsti vidun nebuvo – šitaip degina… Paskui, jau sėdint, vos pajudėjus svilinimo jausmas grįždavo, o išlipus svaigo galva, norėjosi tik miego. Ryte paklausiau riokano savininko, kokia vandens temperatūra – sakė, esą tik +42,5, užsieniečiams atskiedė iki šaltesnės, o japonai prie tokios, būna, skundžiasi, kad jiems per šalta…

Skaityti daugiau: Japonija. Moderni! Amžina…

 

---

Hamamas Maroke

Hamamas – tai ne šiaip „marokietiška pirtis“, tai patirtis – toks pramoninis prausimasis. Tai, kas hamamais vadinama kokiuose vandens parkuose, toli gražu nėra hamamas, o tik hamamo įkvėpta patalpa.

Hamamas nėra vien pramoga. Tai ir būdas gerai nusiprausti: tikrai ne visi marokiečiai turi galimybę praustis namie. Hamamas – ir vieta pabendrauti.

Klasikiniai hamamai stovi šimtus metų. Šimtus metų kasdien ten atliekama ta pati procedūra. Klasikiniame hamame marokiečiai prausia, šveičia vienas kitą. Vyrai – vyrus, moterys – moteris. Skirtingoms lytims – skirtingi laikai: kartu su vyru ar žmona į tikrą hamamą nenueisi. Bet nesvarbu, nes nepažįstami ten prausia nepažįstamus: tiesiog jei kas nuprausia tave, turėtum pasisiūlyti nuprausti jį.

„Žaliam“ į tokį hamamą eiti sunku – nesuprasi, ką kada daryti, nesusikalbėsi. Tad pradžiai apsilankiau modernesniame, kur už priemoką nuprausia ir ką daryti parodo darbuotojas. Prausimas vyko „konvejeriu“. Nusirengi iki glaudžių. Eini po dušu. Sėdies, kad tave išteptų muilu. Eini į garinę pirtį. Eini po dušu. Guliesi ant gulto, kur tave stipriai (net skausmingai) iššveičia kempine – priekį, nugarą, atsisėdus – kojas. Eini po dušu. Tada – į šaltą bendrą vonią. Paskui – į „poilsio“ kambarį pagulėti, nudžiūti. Tada apsirengi ir eini lauk.

Kai kelionių vadovuose skaičiau „Tik nesupraskite klaidingai – jei kitas vyras siūlosi jus nuprausti, tai nieko nepadoraus nereiškia!“, galvojau – „Kokia nesąmonė, kas taip galėtų pagalvoti?“. Bet kai atsidūriau hamame patyriau lengvą kultūrinį šoką. Daugelį darbuotojų sutikęs Lietuvoje tikrai manyčiau, kad jie gėjai (pagal kalbėjimo manierą, rūpinimąsi savo kūnu ir kt.).

Na ir nesi įpratęs, kad kitas vyras tau muiluoja kojas, prisiliečia prie klyno ar šveisdamas ranką priliečia ją prie savojo. O ženklą, kad jau atėjo laikas apsiversti ant kitos pusės duoda pliaukšteldamas per užpakalį.

Ir kultūriniai skirtumai. Maroke homoseksualūs santykiai netgi uždrausti – tačiau visokie prisilietimai, netgi bučiniai tarp vyrų nėra toks tabu, kaip Lietuvoje. Nenustebčiau, tiesa, ir jei į homoseksualumą linkę Maroko vyrai eina dirbti į hamamus – tai daugiausia, ką jie Maroke gali padaryti legaliai.

Beje, yra Maroke ir visokių spa, ypač geruose viešbučiuose. Jie irgi gali vadintis hamamais. Tokiame irgi esu buvęs. Bet nuėjęs ten vienas tiesiog pabuvau patalpoje, ir tiek – ne ta tikroji „pramoninio prausimo“ magija.

Skaityti daugiau: Marokas – lengvai pasiekiama pietų egzotika

 

---

Norebangai (karaokė) Pietų Korėjoje

Karaokė – pramoga, kai gali dainuoti pagal skambančią muziką ir sekdamas ekrane pasirodančius dainos žodžius. Tą žino visi.

Bet Korėjoje ši pramoga – kultūros dalis ir ne ką mažiau populiarus laisvalaikio būdas nei, tarkime, naktiniai klubai ar barai. Karaokės salonų (norebangų) net mažuose miestuose – daugybė, o karaokės kambariai ten plyti per daugybę aukštų. Yra mažyčių kur vos telpi atsisėsti, yra su scenomis šokiams ir valgiams.

Draugų ar bendradarbių kompanijos, poros ir net pavieniai korėjiečiai išsinuomoja sau tokį kambarį – kas valandai, kas vakarui, kas porai dainų – ir dainuoja, šėlsta. Smagu. Nesunku išbandyti ir turistui, nes be korėjietiškų ar kitų azijietiškų dainų norebanguose gausu ir žymių angliškų.

Korėja nebūtų Korėja, jei ir karaokės čia nebūtų užėmusios supermodernios technologijos: vien pultą išsianalizuoti su automatiniu vertėju užtruko keliolika minučių: nuo visokiausių papildomų “bytų” iki netikrų plojimų, nuo “už gerą dainavimą” tarsi realybės šou kompiuterio skiriamų taškų (skatinama korėjietiška konkurencija!) iki galimybės ekrane rodyti natas, nuo diskotekinių šviesų iki automatinių (tiesa, su muzika nelabai susijusių) videokllipų ekrane: kokių galimybių tik neprigalvojo korėjiečiai.

Laimė, norebanguose įprasta, kad laiko šeimininkai duoda daugiau, nei sulygta: pirkome valandą, o iš pradžių pratęsė iki 1:30, vėliau ir iki 1:40, tai laiko viskam užteko ir net balsai prasirėkė.

Korėjiečiams, tuop tarpu, viskas karaokėse paprasta ir sava: kaip mes mokame atidaryti butelį atidarytuvu, taip jie žino, kaip čia elgtis. Tai jų kultūros dalis – kad ir nauja.

Skaityti daugiau: Pietų Korėja – šalis, kurioje gimsta rytojus

 

---

Čimdžilbangai Pietų Korėjoje

Juos vadina „korėjietiškomis pirtimis“, bet iš tikro pirtis tik maža čimdžilbangų dalis. Geras čimdžilbangas – kartu ir baseinas, ir spa, ir restoranas, ir pramogų erdvė, ir net hostelis.

Jame yra ir daugybė pirčių (karštų kambarių), tiesa, europiečiui daugelis jų neatrodys kaip pirtys, nes temperatūra nėra labai karšta. Skirtingose pirtyse ji varijuoja nuo, tarkime, +30 iki +80 (pastarųjų mažiau). Pirtyse būnama apsirengus pirčių drabužiais (paprastai įeina į kainą arba yra nuomojami), kurie dengia beveik visą kūną. Ten ne, kaip įprasta mūsuose, užeinama pasikaitinti ir tada sprunkama, o sėdima, gulima, flirtuojama su savo antrąja puse, bendraujama su draugais. Nustebau, kad daugelis pirtyse žaidžia ar dirba mobiliaisiais telefonais, bet Korėjoje jie beveik kūno dalis.

Be pirčių gerame čimdžilbange gausu ir nešildomų poilsio erdvių – gultų, fotelių, ar tiesiog vietų tįsoti ant šildimų grindų. Pastarasis variantas – tradicinis; vienintelis baldas – medinės „pagalvės“. Galima žiūrėti televizorius, žaisti kompiuteriais ir kt. Televizoriai gali būti įrengti ir pirtyse.

Čimdžilbango širdis – maudymosi erdvė (formaliai ji nesiskaito čimdžilbangu, bet visada yra kartu). Priešingai nei kitur čia privaloma būti nuogiems (glaudės, maudymosi kostiumėliai draudžiami, pirčių rūbai irgi). Maudymosi erdvės griežtai vienos lyties: vyrų arba moterų. Jose – įvairios temperatūros baseinai kiekvienam skoniui (pvz. +15, +25, +36, +38, +40, +42, +43, +45), kai kurie su srovėmis. Kai kurie pritaikyti gulėti, kai kurie – gerti gėrimus iš baro, kai kurie – mirkstant žaisti go, žiūrėti televizorių ir pan. Gali būti druskos, ženšenio, alaus vonios.

Nesunku rasti tau patinkančią temperatūrą, eiti iš vieno baseino į kitą. Apskritai, palyginus su Vakarų vandens parkais, čimdžilbanguose itin akcentuojamos temperatūros ir labai gausu skirtingų temperatūrų variantų – tiek pirtyse, tiek baseinuose.

Geras čimdžilbangas naudoja mineralinį vandenį ir giriasi jo gydomosiomis savybėmis.

Čimdžilbangas yra Korėjos „bangų“ (viešųjų kambarių) kultūros dalis: Korėjoje neįprasta kviestis draugus namo ir apskritai ką nors namie veikti, išskyrus privačiausius dalykus (daugelis gyvena labai ankštuose butuose). Čimdžilbangas yra veina erdvių kur galima susitikti su draugais ar draugėmis, leisti laisvalaikį, pakeisti aplinką.

Bilietas į čimdžilbangą dažniausiai leidžia jame būti ilgą laiką – pavyzdžiui, 12 valandų. Daugelis čimdžilbangų dirba 24 valndas per parą. O tai reiškia, kad čimdžilbangas yra viena pigiausių Korėjos nakvynės vietų, ypač, jei esi vienas. Itin juos pamėgę, tarkime, girti vyrai, kurie nenori tokie parsirasti namo pas žmonas. Per 12 val. nesunkiai gali išsikaitinti, išsiprausti ir išsimiegoti kur nors pasitiesęs viešą čiužinį ant šildomų grindų. Mėgsta juos ir keliautojai, kuprinėtojai. Kai kurie čimdžilbangai netgi turi savotiškas kapsules nakvynei.

Čimdžilbangas – ir puiki vieta apsiprausti, susitvakryti, nes geruose gausu įvairiausių dušų (stovimų, sėdimų ir t.t.), prausimosi reikmenų, kosmetikos (plaukų želė, tonikai, pieneliai, skutimosi putos…). Būna čimdžilbanguose ir mokamų spa procedūrų (pvz. masažas), bet tai užima tik mažą dalį patalpų.

Skaityti daugiau: Pietų Korėja – šalis, kurioje gimsta rytojus

 

---

Gilio grybukų kokteiliai

Gilio paplūdimių baruose čia reklamuojami viešai “Magiški grybukai” – kai kurie turistai specialiai ten plaukia jų paragauti. Tai – tokie į „Sprite“ ar „Coca Cola“ „suplakami“ grybai Vakarų pasaulyje (ir Lietuvoje) uždrausti kaip narkotikas. Tiesa, prie jų neįmanoma priprasti – tačiau jie, sakykim, kokioms 6 valandoms pakoreguoja pasaulio suvokimą.

Mane, nerūkantį ir niekada gyvenime nebuvusį girtu, grybukai paveikė smarkiau: Travanganas nušvito naujomis įspūdingesnėmis spalvomis, pirmą kartą gyvenime šitaip gerėjausi gamta ir žvaigždynais, pasijutau it kokioje negyvenamoje priešistorinėje saloje. Vyną mėgstančią mano žmoną, tuo tarpu, Travangano grybukai tiesiog supykino, atėmė jėgas. „Plytelių raštai šiek tiek juda, ir viskas“ – sakė. „Kam gi dar šiame rojuje dar ieškoti kažkokių nenatūralių potyrių?“ – pyko ji ant mano noro savo kailiu išbandyti (ir šiame tinklaraštyje aprašyti) viską, kas turistus vilioja į kiekvieną šalį, miestą ar salą.

Rimtesni narkotikai Gilyje viešai nereklamuojami ir tikrai nelegalūs, bet ir jų rasti lengva: ne kartą ir ne du „praeiviai“ gatvėje ar paplūdimyje siūlė pirkti žolės, berods net kokaino: policininkai netoli, bet nieko nedaro. Paradoksalu: Indonezijoje narkodileriams juk numatyta (ir net užsieniečiams vykdoma) mirties bausmė, mūsų lėktuvui leidžiantis Balyje net pilotas du kartus apie tai perspėjo. Bet Giliui padaryta nebyli išimtis. Tai, kaip ir musulmoniškame krašte turistų dėvimi ultraseksualūs apdarai, nesukelia kontroversijų todėl, kad Gilis yra niekieno tėvynė: kai salos apgyvendintos tik neseniai, indoneziečiai jose tokie patys atvykėliai, kaip ir turistai. Kiek jie atmena, tiek Gilis buvo labiau „pašėlusių turistų“, o ne „padorių musulmonų“, žemė. Australai atplaukia į Gilį pailsėti ir pašėlti, indoneziečiai – iš jų užsidirbti. Abiems pusėms gerai, kaip yra.

Gerai ir tiems, kurie net į grybukų pusę pažiūrėti nenorėtų. Mačiau paplūdimyje šokantį vyrą ar žvaigždžių pasižiūrėti ant smėlio sugulusią kompaniją – bet jokių ekscesų, muštynių, niekada nesijaučiau nesaugiai. Gilis per toli, kad jį siektų „degradavę narkomanai“ – atskrenda ir paskui atplaukia nebent hipiuojantis, auksinis ar dar koks jaunimas.

Skaityti daugiau: Gilis – malonumų, laisvės ir gamtos rojus

 

---

Aprašytos vietos žemėlapyje

 

---

Kitos įspūdingos pramogos

Žemiau aprašytos pramogos gal nėra unikalios visame pasaulyje, bet vis tiek keliaujant į tas šalis labai verta jas ten išbandyti.

Hena pietų šalyse

Daugybėje pietų šalių moterys prisidengusios gerokai labiau, nei mūsų kraštuose, bet rankos visada išlindusios. Gal todėl ten itin daug dėmesio skiriama jų puošimui, o to viršūnė – hena, ypač mėgstama nuotakų: ant rankų padaromi laikini piešiniai.

Ledo barai Argentinos Patagonijoje

Pietų Amerikoje nėra tikros žiemos. Na, nebent kalnuose. Net tolimiausiuose pietuose, kur ledynai, temperatūra retai būna minusinė. Gal todėl tenykščiai gyventojai susikūrė dirbtinę žiemą – atsirado visa eilė “ledo abrų”, kur duoda šiltus drabužius ir įleidžia pagerti ir pašokti. Ne iš linksmumo – kad būtų šilčiau.
Plačiau: Argentinos Patagonija – ledynai, Andai, vandenynai

Islandijos karštosios maudyklos

Islandai neturi tokios karštųjų versmių tradicijos, kaip japonai, bet taip toli šiaurėje maudytis karštame vandenyje vis tiek žavu. Pavyzdžiui, pasnigus.
Plačiau: Islandija – keturių stichijų šėlsmas

Saulėlydžio barai Tailande

Ištisa praonė: vakarinėje salos pusėje yra barų ir restoranų linija, kur visi kurorto žmonės suirenka stebėti nuostabiausiojo iš visuotinių gamtos spektaklio – saulėlydžio. Į vandenyną su visom salelėm tolumoje ir bangom arčiau.
Plačiau: Tailando kurortai – karštis, pramogos, kultūra

Amsterdamo raudonųjų žibintų kvartalas

Abejingų jis nepaliks: tos languose besistaipančios prostitutės atrodo kaip iš kito laiko ar kito žemyno, bet tai Europa. Tai laisvoji Olandija.
Plačiau: Amsterdamas – kanalų, dviračių, nuodėmių miestas

Sūpynių parkai Balyje

Ne, jie neskirti vaikams. Labiau suaugusiems. Ir labiau ne žaisti, o fotografuotis. Kažkas sugalvojo ir, kaip būdinga Indonezijoje, tuoj šalimais, paskui ir toliau radosi dešimtys kopijų. Dabar tai – tokia nauja “turistkultūrinė” tradicija.
Plačiau: Balis – įvairi it visas žemynas sala

Žaidimų automatų salonai Japonijoje

Didžiumoje pasaulio – ir Lietuvoje – žaidimų automatai buvo toks ~1990-2000 m. reikalas, kuris paskui nunyko, kai visi įpirko kompiuterius namie. Tik ne Japonijoje. Japonijoje jie kultūros dalis ir jų salonai tebėra 4 ar 6 aukštų, pilni įvairiausių modernių automatų, kurie pas mus taip ir neatėjo – nes mūsiškiai salonai išnyko anksčiau.
Plačiau: Japonija. Moderni! Amžina…

Bambukiniai plaustai Šiaurės Tailande

Raftingas, bet kitoks. Ili plaustai labai stabilūs – bet jų vidurinė dalis visuomet gerokai skęsteli ties kriokliais.
Plačiau: Šiaurės Tailandas – neatrasta Tailando siela

Kazino Las Vegase

Pasaulio lošimų sostinė, kur lošimų pasiūla – atrodo begalinė.
Plačiau: Las Vegasas – suaugusiųjų Disneilendas

Pačinko Japonijoje

Japonai geba ne tik išlaikyti senas, bet ir kurti naujas tradicijas, visiškai kitokias, nei kur kitur pasaulyje. Viena jų – pačinko, unikalus azartinis žaidimas-automatas, kur leidi kamuoliukus ir tuo daugiau laimi, kuo ilgiau jie neiškrinta.
Plačiau: Japonija. Moderni! Amžina…

Šuoliai per ugnį Ko Phan Ngane (Tailande)

Atsitiktinumas – į krantą išmetė ilgą jūržolę į nuostabų Ko Phan Ngano salos krantą, kažkas ją padegė ir žmonės ėmė per ją šokinėti. Taip gimė viena beprotiškiausių turistinių pramogų ber kur pasaulyje: barai masiškai organizuoja šokinėjimus per degančias virves, lindimus po jas, o apgirtęs Vakarų jaunimas masiškai tą daro, nusidegina, vėl šokinėja.
Plačiau: Tailando kurortai – karštis, pramogos, kultūra

Arbatos gėrimo ceremonijos Japonijoje

Amžių tradicija. Ne tranki pramoga, o susikaupimas, Ritualas. Čia svarbu kaip prisėsti ant žemės (seiza), kada suvalgyti tradicinį vagaši saldainį iš ryžių ir pupų, kaip pasimėgaujant sušliurpti paskutinį neįtikėtinai kartaus gėrimo gurkšnį, kaip pasukti puodelį – pradžioje paveikslėliu nuo savęs, atsigerti, tuomet į save.
Plačiau: Japonija. Moderni! Amžina…

Drezinos Pietų Korėjoje

Visą eilę nebenaudojamų geležinkelio atšakų Pietų Korėja atidavė „bėgių parkams“ (Rail Park), kuriuose – galimybė keletą kilometrų nuvažiuoti minama ar net motorine drezina. Pro nuostabius gamtovaizdžius, pro šviesomis ir muzika dekoruotus tunelius, net su VR akiniais, patenkant į „kitą realybę“. Smagi ir įdomi „santuoka“ tarp amžino (gamtos) ir modernaus, atspindinti visą Pietų Korėją. Po to, kai drezinų nuomos išpopuliarėjo, pastatytos net įspūdingos naujos trasos tokioms ekskursijoms – pavyzdžiui, virš paplūdimio.

Plačiau: Pietų Korėja – šalis, kurioje gimsta rytojus

Rungčių ruožai Pietų Korėjoje

Pietų Korėjoje be galo populiarūs “rungčių šou”, primenantys “Takeši pilį” (žymiausias – “Running Man”). Norint juos išvandyti, į televiziją nereikia: pakanka užsukti į kokį “Rungčių parką” ir galėsi pažiūrėti, kiek gali iškybot ant skersinio, kokia tavo atmintis ar reakcija spaudinėjant mygtukus, kaip garsiai gali rėkti ir pan.

Plačiau: Pietų Korėja – šalis, kurioje gimsta rytojus

Fotografavimosi muziejai Pietų Korėjoje

Jų “eksponatai” – fonai įspūdingoms nuotraukoms: tikroviškos sienų freskos, dioramos. Kai kurie muziejai turi savo programėles telefonui, įgalinančias nuotraukas vieno mygtuko paspaudimu papuošti virtualiais slibinais, monstrais ir dar kuo. Taip, visokių “Iliuzijų muziejų” yra net Lietuvoje, bet jiems toli iki korėjietiškų muziejų tinklų apimčių ir specializacijos: Meilės muziejus, Kakučių žemė, Išlikimo muziejus, netgi fotografijos muziejumi paverstas apeistas atrakcionų parkas, į kurį įėjimas kainuoja ne pigiau, nei į veikiantį… “Kur fotografuosimės šiandien?”.

Plačiau: Pietų Korėja – šalis, kurioje gimsta rytojus

VR salonai Pietų Korėjoje

Jei VR salonas jums yra VR akinių nuoma, Korėjoje tai permąstysite. Korėjos VR salonuose – kurių pilna kiekvieniame mieste – kiekvienam žaidimui skirtas atskiras įrenginys, imituojantis atvaizduojamas situacijas. Skrendi su raketine kuprine ir tave stovintį paverčia į priekį ar atgal; šaudai zombius iš besileidžiančio lifto – ir tikrai esi „lifte“, kurio grindys dreba; šaudaisi su draugais dideliame kambaryje, o kai į tave pataiko, suspaudžia krūtinę. Tai tik dalis to, ką pats patyriau pirmame išbandytame Korėjos VR salone. Toks VR ir 4D kino derinys.

Plačiau: Pietų Korėja – šalis, kurioje gimsta rytojus

DVD kambariai Pietų Korėjoje

Už kino bilieto kainą čia išsinuomoji visą kino salę. Tiksliau, salytę su projektoriumi, ekranu, gera garso įranga ir vieta kokiems 2-6 žmonėms. Iš didelės kolekcijos išsirenki filmą ir seansas prasideda kada tik tu esi pasruošęs ir, jei pageidausi, su subtitrais. Puiki vieta pamatyti retesnius korėjietiškus ar azijietiškus filmus su titrais! Čia – Korėja, tad DVD kambarys, kuriame lankėmės, neturėjo kėdžių: sėdima (ar gulima) ant minkštų grindų atsirėmus į pagalves, duodamas pledas užsiklojimui. Be to, priešingai nei tikrame kine, popkornas, ledai, vanduo ir kava įėjo į kainą (tik reikia paprašyti „seubisu“)! Puikus būdas pasižiūrėti filmą su nedidele kompanija kartu pabendraujant, nors turbūt labiausiai DVD kambarius pamėgę įsimylėjėliai… Tiesa, kaip ir tikrame kine, DVD kambariuose filmą paleidžia darbuotojas ir nėra pauzės ar „stop“.

Plačiau: Pietų Korėja – šalis, kurioje gimsta rytojus

Masažai Tailande

Didžiojoje pasaulio dalyje masažas yra prabanga: už keliasdešimties minučių pramogą sumoki tokią kainą, kurią toje pat šalyje uždirbtum per visą dieną, visi salonai prabangūs, skirti retam atsipalaidavimui. Tik ne Tailande. Čia tik mažuma masažų brangiuose spa – jie daromi ir prekybos centruose, ir tiesiog kur ant kėdės gatvėje, ir ištisose eilėse tarpusavy konkuruojančių salonėlių. Atitinkamai skiriasi ir kainos, o masažą daugeliui turistų nesunku įpirkti nors ir kasdien. Ir, aišku, masažo specialistai tajų puikūs, viso pasaulio masažo salonai tokių nori.

Plačiau: Tailando kurortai – karštis, pramogos, kultūra

Paranormalios ekskursijos JAV

Amerikiečiai be galo tiki vaiduokliais. Rimtai pasakoja, kas vaidenasi jų namuose, senuose viešbučiuose rasi “susitikimų su vaiduokliais aprašymų” knygas. Ir kiekviename mieste pilna “vaiduoklių turų”, o “stipriausi” jų – “vietose, kur vaidenasi labiausiai”, kaip Waverly Hills ligoninė Lūvilyje su savo begaliniais koridoriais. Teisybės dėlei, nieko paranormalaus nemačiau, bet gidų prašymai vėlėms pasirodyti, šviesų išjungimai, istorijos apie visokius dabar baisiai atrodančius gydymo metodus, nuo artimųjų atskirtus pacientus, tikrai paliko įspūdį. Vieni čia eina tikrai tikėdami – netgi su prietaisais dvasioms kviesti; kietiems įdomu tos istorijos – bet niekur kitur pasaulyje to nėra tiek daug ir į tai nežiūrima taip rimtai, kaip JAV.

Plačiau: JAV – viskas, ką reikia žinoti keliaujant

---

Kitos įdomiausios pasaulio vietos

Miestai: Senoviniai miestai | XIX a. miestai | Šiuolaikiniai didmiesčiai | Kurortai | Ypatingi miestai | Inžineriniai statiniai
Gamta: Pakrantės ir salos | Poliariniai peizažai | Vulkanai ir geizeriai | Kalnai ir kanjonai | Miškai ir džiunglės | Kriokliai | Dykumos | Olos ir požemiai | Ežerai | Gyvūnija
Kultūrinės patirtys: Pramogų parkai ir gyvieji muziejai | Šou ir renginiai | Ceremonijos | Sportas | Nakvynės vietos | Kelionių būdai | Valgymo būdai | Mažumos | Pramogos | Savičiausios valstybės
Istorinės vietos: Priešistorinės | Graikų ir romėnų | Artimųjų Rytų civilizacijų | Indėnų civilizacijų | Azijos civilizacijų | Pilys ir rūmai
Baisiausios vietos: Ekstremaliausios vietos | Išniekinta gamta | Nuosmukio vietos | Mirties vietos | Genocidų ir žudynių vietos | Įšalusių karų frontai

---

Aplankęs daugiau šalių, įdomiausių pasaulio vietų ir patirčių sąrašus plečiu.

Tačiau jau esu buvęs daugiau nei 110 šalių ir dešimtyse tūkstančių lankytinų vietų. Jei kuri garsi vieta nėra sąraše - gali būti todėl, kad ji pasirodė nepakankamai įspūdinga, o ne todėl, kad nebūčiau jos lankęs. Šiaip ar taip, kai kurios garsios lankytinos vietos tokios yra daugiau dėl reklamos.

Jei kyla klausimų, kodėl neįtraukiau tam tikros vietos į sąrašus, arba norite sužinoti apie įdomiausias pasaulio vietas daugiau - klauskite komentaruose, su malonumu atsakysiu!

Vulkaniniai reiškiniai yra tarsi stebuklas, o jų zonos primena pragarą: dvokas, ugnys skradžiai iš žemės, visa naikinantys pelenų, lavos srautai. Baisu, bet ir įdomu!

Įspūdingiausi mano regėti ugnikalniai, geizeriai ar karštųjų versmių zonos per keliones į daugiau nei 120 šalių:

 

---

Jeloustounas

Vieta: Vajomingas, JAV

Jeloustounas – pirmasis pasaulio nacionalinis parkas!

Pirmoji asociacija, išgirdus „Jeloustounas“ dar nuo vaikystės – „geizeriai“. Kanjonų, krioklių, miškų ir slėnių juk pilna daug kur pasaulyje: vieni įspūdingesni, kiti mažesni, bet jų daug. O geizeriai, tos į dangų šaunančios natūralios verdančio vandens srovės, pasaulyje tėra vos keliose vietose. Ir ketvirtis viso pasaulio geizerių – Jeloustoune.

Garsiausias – Senasis ištikimasis (Old Faithful), taip pavadintas dėl to, kad amžinai veržiasi maždaug kas pusantros valandos. Todėl kiekvienas – ir aš – nesunkiai gali pamatyti išsiveržimą, geizeris net paverstas savotišku teatru, aplink sustatytos kėdės žiūrovams. Laukimas – patirties dalis. Štai geizeris paleido dūmų tuntą – gal jau dabar? Štai dūmai kaip tik nuslopo – gal tai ženklas? Kartais geizeris „paerizina“ net mažesnėmis vandens srovelėmis. Bet niekas neparuošia „tikrajam“ išsiveržimui: į 30 metrų aukštį (sulig 8 aukštų namu) šauna net ne vandens fontanas, bet ištisa piramidė, nuo kurios verdančio karščio pavėjui kyla ištisi debesys baltų garų.

Piramidė kyla, kyla, vėliau iš lėto nusileidžia. Vieni žmonės išeina, kiti ateina, kaip ir prieš 100 metų ir gal po 100 metų. Niekada nežinai: daugybė garsiausių pasaulio geizerių „užgeso“: Nevadoje, Naujojoje Zelandijoje (tarp jų aukščiausiasis Vaimangu, šaudavęs net į… 400 m aukštį). Tikslių priežasčių niekas nežino. Gali jie ir vėl pradės šaudyti?

Kaip, pavyzdžiui, Jeloustouno Steamboat (Garlaivio) geizeris, kuriam „aukščiausio pasaulyje“ titulas priklauso šiandien. 50 metų (nuo 1912 iki 1962 m. jis buvo užgesęs), o nuo 2018 m. vėl rimtai suaktyvėjo. Jis pila į 90 m aukštį – sulig 24 aukštų dangoraižiu. Deja, pamatyti „superisšiveržimo“ nepavyko – tam reikia daug sėkmės. Priešingai Old Faithful, Steamboat neprognozuojamas ir veržiasi retai: vieną kartą gali kas 5 dienas, kitą – kas 15, paskui ir kelis mėnesius neišsiveržti… Man, kaip ir daugeliui Jeloustoune, beliko tenkintis „kasdieniu“ Steamboat vaizdu, kuris irgi „neeilinis“: pučia garų tuntus, į keturių metrų aukštį spjaudo vandens sroves…

Skaityti daugiau:
Jeloustounas – nacionalinių parkų karalius

 

---

Pamukalė

Vieta: Turkija

Pamukalė – vienas nepakartojamų pasualio vaizdų ir populiaruasia Turkijos lankytina vieta. Tiesa, tie baltose gamtinėse terasose besimaudantys žmonės turizmo bukletuose regėti jau tiek kartų, kad akys atbuko.

Tačiau Pamukalė – kur kas daugiau, nei vien tos terasos. Ir, tiesa pasakius, tie, kurie tikisi visų pirma terasų, kartais nusivilia: nes jos nebe tokios, kaip kai kuriose senose nuotraukose.

Pamukalėje – ir vienas įspūdingiasuių romėnų miestų, ir galimybės visokioms pramogoms, maudynėms. Kaži ar dar kur pasaulyje gamta, istorija ir poilsis bei pramogos taip puikiai dera tarpusavyje.

Pamukalės „vizitinei kortelei“ apibūdinti trūksta lietuviškų žodžių. „Balta kalva“, „Balta siena“ – niekas netinka. Iš tikro Pamukalė yra travertino terasos. Ne vienintelės pasaulyje – bet neabejotinai didžiausios, garsiausios ir įspūdingiausios.

Pamukalės terasas galima pažiūrėti nemokamai iš apačios, nuo parkelio ir restoranų papėdėje. Tačiau iš ten ji dar primena keistos spalvos kalną. Kad nieko panašaus pasaulyje nematei supranti tik praėjęs Pamukalės šlaito viršutiniu taku, pažvelgęs į „baseinus“ terasose, „varveklius“ jų šonuose, į visą tą didžiulę pasakišką baltą žemę.

Pamukalė nepalieka abejingų. Tiesa, ne visi ten pasijunta pakylėti: kiekvienam komentarui „kaip buvo nuostabu!“ internete rasi ir „kaip nusivyliau…“. Čia kalti patys turkai, reklamuojantys Pamukalę… 50 metų senumo nuotraukomis.

~1960 m., prasidedant Turkijos turizmo bumui, vietos verslininkai ir gyventojai netruko suprasti, kokius pinigus gali nešti Pamukalė. Jie pastatė viešbučius tiesiog terasų viršuje, o turistus kvietė maudytis terasų baseinėliuose (kad ir su muilais, šampūnais), netgi važinėti terasomis motociklais.

Visos įspūdingosios nuotraukos, kur žmonės turškiasi tiesiog ant travertinų, darytos tais laikais. Viskas pasikeitė: 1988 m. Pamukalė štraukta į UNESCO pavbeldo sąrašą, viešbučiai terastų viršūnėje nugriauti, maudytis terasose ir jomis laipioti uždrausta. Tiesą pasakius, maudytis ten net teoriškai neįmanoma – daugelis terasų išdžiūvusios.

Vienintelė vieta paragauti tos „Pamukalės kaip kadaise“ – paliktas „turistinis takas“ užlipimui terasomis. Tiesa, tenykštės terasos ir jų baiseinėliai dirbtiniai: įrengti XX a. gale vietoje nugriauto automobilių kelio, kuris driekėsi per terasas. Be to, takas per siauras visoms turistų minioms, bent jau vasarą: besifotografuojantieji sustabdo eismą juo.

Kaip ten bebūtų, ir kokia yra Pamukal yra verta šio sąrašo, ypač jei ją vertinti kartu su “požemine Pamukale” – Kakliko ola – netoliese.

Skaityti daugiau:
Pamukalė – stebuklas, bet nebūtinai kokio tikitės

 

---

Islandijos geizeriai ir karštosios versmės

Vieta: Islandija

Žodis “geizeris” kilo pagal Islandijos Geiziro kaimo pavadinimą ir jis iki šiol yra bene geriausia vieta pasaulyje išvysti šį unikalų reiškinį: aukštyn į orą trykštančius verdančio vandens stulpus.

Tiesa, tikrasis Geiziro geizeris rodos amžiams nurimo (verdančiose Islandijos gelmėse niekas nėra pastovu). Laimė, gretimas Strokuro geizeris tebetrykšta į 20-40 metrų aukštį lygiai kas 5-10 minučių.

Gamta čia veikia tiksliai tarsi kompiuterio valdomas fontanas: trumpas luktelėjimas ir į dangų vėl šauna galinga srovė – specialiai aptverta, kad nenuplikytų turistų. Esu lankęs geizerių laukus ir Naujojoje Zelandijoje, tačiau ten atėjęs tegalėjau pasikliauti sėkme, o Geizire šaudantį vandenį lengvai išvydau kiek tik norėjau kartų.

Vulkaniniai reiškiniai Islandijai dovanoja ir kitų keistybių. Kai kur aplinka primena mėnulį ar ateivių pasaulį iš fantastinio filmo: ruda žemė garuoja, pilna fumarolių (rūkstančių duobių) ir verdančių “purvo baseinų”. “Dūmija” (garuoja) ir geoterminės jėgainės – pagrindinis Islandijos energijos šaltinis, elektrą gaminantis iš verdančių gelmių.

Išbandžiau ir tai, kas į Myvatną užsieniečius traukia labiausiai: natūraliai karštą tvenkinį. Tą rugpjūčio rytą buvo taip šalta, kad net snigo, tad trumpas žygis nuo persirengimo kabinų į maudynes buvo spiginančiai sunkus. Tačiau pasinėrus apglėbė malonus karštis (jį maudaliai pasirenka patys, pliuškendamiesi arčiau arba toliau vietų kur verdantis vanduo įteka į tvenkinį). Kūnas taip įšilo, kad išlipęs šalčio nebejaučiau.

Skaityti daugiau: Islandija: keturių stichijų šėlsmas

 

---

Kilauėjos (Kilauea) nacionalinis parkas

Vieta: Havajai, JAV

Kilauea – aktyviausias pasaulio vulkanas, be ilgesnių pertrūkių besispjaudantis karštąja lava nuo 1982 m., o ir seniau retai ilgam tenurimdavęs. Prie savo sieringų dūmų jis traukia jau daugiau nei šimtmetis.

Mums lankantis nauja lava, deja, nevirto, tačiau dalis kelio aplink kraterį buvo uždaryta. Jį gaubė nuodingi dūmai. Žemė “virė”. Palei kraterį garuoja karštos lavos įkaitintas vanduo, o aplink atokesnį lentų takelį – dvokiantis sieros oksidas, gelsvom apnašom padengęs gretimas uolienas.

Patys didžiausi nuodingųjų dujų kamuoliai virto iš tolimąjį rytinį kraterio šoną užimančios milžiniškos „dūmų duobės“. Artyn eiti pavojinga, bet ir vaizdas nuo muziejėlio aukštumos į juodąjį senosios lavos lauką – įspūdingas.

Kilauėjoje – ir Farstono (Thurston) lavos tunelis. Šitas natūralus 200 m ilgio „vamzdis“, kuriuo kadaise tekėjo lava, viena esminių Nacionalinio parko įžymybių, tad ir žiūrovų čia buvo daugiau, nei kitur.

Dauguma parko lankytojų išvyksta aplankę tik žiediniam keliui artimas grožybes, bet iš tikro parkas gerokai didesnis. 37 km į pietvakarius driekiasi Kraterių grandinės kelias (Chain of Craters road). Medelius vis nutraukdavo sustingusios lavos upės. Net kelio ženklai prieš jas panašūs, kaip prieš įprastas vandens sroves: tik vietoje pavadinimo ten įrašyta išsiveržimo data.

Pati įspūdingiausia to kelio pabaiga. Jis tiesiog užverstas lava, ta dabar juoda gruoblėta medžiaga, taip kontrastuojančia su visu kuo aplink. Iki 1969 m. išsiveržimo kelias palei vandenyną vedė iki Kalapanos kaimo (nūnai irgi beveik užpilto). Paskui iš infrastruktūros objekto virto atrakcija. Ir niekas dar nesibaigė: nenuilstanti Kilauea vis pasiunčia ir pasiunčia čionai lavos srautus, plentas vis trumpėja ir trumpėja. Štai 2003 m. pasiglemžė aikštelę turistams. Dabar mistiškai atrodo ženklai „Kelias uždarytas“ („Road closed“), įstrigę tarp sukietėjusių lavos gumbų.

Skaityti daugiau:
Havajai – stebuklinga gamtos didybė

 

---

Mauna Kea

Vieta: Havajai, JAV

Mauna Kėjos (Mauna Kea) kalnas tik atrodo tokia nekalta, nestati kalva. Iš tikro jo viršukalnė – 4 205 m. virš jūros lygio ir gerokai per 10 000 m. nuo vandenyno dugne slypinčios papėdės. Skaičiuojant nuo šio taško, Mauna Kėja, o ne Everestas yra aukščiausias kalnas Žemėje.

Senojoje Havajų religijoje Mauna Kėja – dangaus-tėvo Vakėjos ir žemės-motinos Papos, pagimdžiusios visą salyną, pirmagimis sūnus, dvasių namai. Tokia šventa vieta, kad net šventyklas statyti čia buvo tabu. Dabar šventovės čia jau stovi – tik tą vienintelę, pastatytą havajiečių neopagonių, nustelbia kitokios, mokslo šventovės. Balti kupolai, slepiantys teleskopus. Mauna Kėja – esanti taip toli nuo didmiesčių šviesos (šiuolaikinio astronomo pragaro) bei iškylanti virš naktinių debesų – yra idealiausia pasaulio vieta žvaigždžių stebėjimui. Todėl observatorijų ten net trylika ir jos priklauso vienuolikai žemę besinuomojančių valstybių.

Į observatorijas galima patekti, bet tai nėra masiniam turistui skirta pramoga iš bukletų viešbučiuose. Tam reikia išsinuomoti visureigį, valandą pralaukti lankytojų centre pakeliui – kad priprastum prie aukščio.

Pats kelias aukštyn ne toks baisus, kaip galima buvo tikėtis išgirdus ekskursijos vadovės primygtinį paliepimą jungtis keturis varomus ratus bei pažemintą pavarą. Pusė jo – žvyrkelis, likusi dalis – net asfaltuota. O štai oro žvarbuma smarkiai nustelbė ir kelio, ir aklimatizacijos nepatogumus. Sniegas visai čia pat, o mano lengvą aprangą kiaurai košė ledinis vėjas. Bet tos vietos įspūdis pranoko jos atšiaurumą. Debesys – apačioje, kraštovaizdis – rudas ir rūstus.

Tolumoje matosi Mauna Loa – kitas vulkanas, nedaug žemesnis už Mauna Kėją, plotu net didesnis. O viršukalnėje, keturių kilometrų aukštyje – observatorijų miestelis. Kiekvienas teleskopas žvelgia į skirtingo ilgio bangas, sklindančias iš begalinių Visatos tolių – todėl vieno prietaiso nepakanka. Į aštuonių aukštų namui prilygstančią Keck observatoriją mus įleido, matėme, kaip sukasi teleskopas, didžiuliai iš dalių sudurstyti veidrodžiai. Viduje ne šilčiau, nei lauke – brangūs kondicionieriai čia palaiko tokią temperatūrą, kurią meteorologai numato būsiant naktį. Kad vos galingiesiems varikliams nustūmus kupolo stogą būtų galima pradėti darbą ir nė sekundė nebūtų prarasta laukiant, kol kupolą paliks šiltas oras. Būtent čia, ant Mauna Kėjos, pasiūlyta idėja, kad Plutonas – ne planeta, būtent čia tądien buvo ieškoma naujų planetų už saulės sistemos ribų.

“Mėgėjams” vakare rengiamas žvaigždžių stebėjimas paprastais teleskopais. Naktinis dangus ten tieisog nuostabus: juk Havajai – viduryje tuščio vandenyno, o artimiausiame Hilo mieste veikia specialus gatvių apšvietimas, kad nė kiek neužgožtų žvaigždžių.

Skaityti daugiau:
Havajai – stebuklinga gamtos didybė

 

---

Bromo ugnikalnis

Vieta: Indonezija

Bromo – bene įspūdingiausias aktyvus vulkanas šalyje, kurioje – penktadalis visų pasaulio aktyvių ugnikalnių!

Bromo – ne tiesiog vulkanas, tai – ištisa žygio patirtis, į kurią kas rytą leidžiasi tūkstančiai. Deja, šitokie skaičiai – ypač sezono metu – reiškia, kad žygiai iš akistatos su gamta pavirto savotiškais žmonių “konvejeriais”. Jei norite, kiek įmanoma, labiau “laukinės patirties”, galima rinktis alternatyvius maršrutus ir kitą laiką.

Garsiausias paketas- saulėtekis Bromo. Vienas kitą lankstydami ir vietą arčiau gražiausių vaizdų bandantys užimti seni “Toyota Land Cruiser” visureigiai ~3 val. ryto paima iš viešbučių gretimame kaime, ~4 val. ryto užveža ant kalno šalia Bromo. Toliau einama pėsčiomis. Prie pačių gražiausių vaizdų lipti norą atmušė didžiulės minios. Užsiėmėme prastesnę vietą – bet bent jau prie krašto, kur viskas matysis. Iš pradžių kiek gailėjausi: tamsu, šalta, gražiausio vaizdo vis tiek nematysiu, iki saulėtekio dar kone valanda. Tebuvo +6 laipsniai, nes aukštai – o juk į Indoneziją mes, kaip ir daugelis, nesivežėme šiltų rūbų, nes visur kitur – ~+30. Bet netrukus saulė pradėjo atidengti “Mėnulio lygumą”, iš jos styrantį Bromo kalną. Ir buvo nuostabu: su kiekviena minute vaizdas dar gražesnis. Bromo ir kitas vulkanas dar “pasisveikino” su turistais paleisdami dūmų spiečius. Pasigirdo aikčiojimai, kone plojimai.

Antroji maršruto dalis – kopimas į patį Bromo. Džipai, sulaukę eilės prie užsikišusio kelio, suveža žemyn į “Mėnulio lygumą”, ji atrodo kaip kokia “Mad Max” parkavimo aikštelė. Vairuotojas pasiūlė išlipus paliesti šerkšną: bendrakeleiviai džiūgaudami prie jo fotografavosi. Tokiom akimirkom supranti, kad dauguma pasaulio žmonių gyvenime nematė sniego… Lietuvos klimatas – savotiška retenybė, Indonezijos ar panašiame klimate žmonių gyvena daug daugiau.

Tuomet – žygis į patį Bromo kalną ir du nuostabūs vaizdai viršūnėje – į lygumą ir į dūmais besispjaudantį kraterį. Žygis nesudėtingas, į Bromo net laiptai padaryti: mat kalnas šventas hinduistams, apsuptas jų šventyklų. Jie ten turi festivalius, piligrimai lipa masiškai. Nuo džipų aikštelės iki Bromo laiptų papėdės “kursuoja” gal šimtai arklių. Už trumpą prajojimą jų raiteliai prašo nedaug mažiau, nei agentūros už visos dienos ekskursiją į Bromo džipu. Kai kurie susigundo. Man prajoti būtų labiau norėjęsi ne dėl to, kad būčiau pavargęs, o dėl to, kad visi tie arkliai kelią į Bromo šitaip apdergę: labai sunku einant pėsčiomis niekur neįminti.

Skaityti daugiau: Java – ugnikalnių ir civilizacijų sala

 

---

Idženas

Vieta: Indonezija

Idženo ugnikalnio klasikinis žygis sudėtingesnis nei Bromo. Iš viešbučio paimama… vidurnaktį. Todėl, kad Idžene saulėtekis – tik gražus žygio finalas, o esmių esmė – žydrosios natūralios liepsnos, degančios tik keliose pasaulio vietose ir gražiausios gilią naktį. Bet jos – kraterio dugne… Visų pirma reikia užlipti iki kraterio krašto – takeliu tai užtrunka apie 1,5 valandos. Pasitinka pirmasis nuostabus vaizdas: iš kraterio gilumos – dūmų tuntai. Dėl tų sieros vandenilio dūmų dar prieš žygį gidai kiekvienam duoda dujokaukes: nes jei tik užpučia juos vėjas ant tavęs – labai dvokia, varo ašaras.

Nuo ten – dar apie 1 valandos žygis žemyn į kraterį uolomis ir akmenimis, kol tolumoje sužiba žydrosios liepsnos. Atėjome apie 4 val. ryto – vėliau jau nepatariama, nes prašvitus liepsnos nebe tokios įspūdingos. Visos ekskursijos atveža tuo pat metu: kur reikia lipti uolomis, susidarydavo žmonių kamščiai. Mūsų vedlys seniai kažkur dingęs, o kiti vedliai tik šūkavo “greičiau, greičiau!”. Kaip ten bebūtų, žydrosios liepsnos nuostabios, unikalios. Tik man prisėdus palei jas dūmai ilgainiui įveikė net dujokaukę: varė ašaras, tapo sunku atsimerkti. Pasukome atgal.

Lipant į viršų dujokaukes teko nusiimti, nes jos trukdo pakankamai giliai kvėpuoti: išmokau užsidėti tik kai vėjas užpūsdavo sieros vandenilį. Viršūnėje – saulėtekis ant kraterio krašto. Įspūdinga pirmą kartą išvysti, kad, pasirodo, beveik visas krateris, iš kurio virsta dūmai – didžiulis ežeras. Įdomu ir sutikti “senąsias Idženo žvaigždes” – sieros rinkėjus. Jiems mūsiškis žygis – kasdienybė, ir jokių dujokaukių jie neturi. Lipa į kraterį nešini kibirais, surenka sukietėjusią vamzdžiais atitekėjusią sierą, ir lipa atgal parduoti. Viena vertus, turistai – jų siaubas. Kad ir kiek gidai ragina praleisti rinkėjus, kai žygeivių tiek, kokią 3 val. nakties net nėra kur pasitraukti praleidimui. Kita vertus, daug rinkėjų iš turizmo ir uždirba: prašo pinigų (ar bent cigarečių) už nuotraukas, pardavinėja iš sieros nulipdytus “meno kūrinius”. Tikriausiai tarp dešimčių ar šimtų “vežikų” siūlančių su vežimėliu užvežti turistus iki kraterio krašto irgi vyrauja tie patys eks-rinkėjai. Juos mažai kas samdo, bet jų paslauga brangi – užveža vieną turistą ir gauna daugiau, nei už dieną sieros rinkimo.

Priešingai nei Bromo saulėtekis, prieinamas ir vaikui, ir senoliui, Idženo žygiui reikia bent minimalaus fizinio pasiruošimo. Mylintiems gamtą ir nuotykius jis labai patiks, bet kitiems, galbūt, nuovargis nusvers mėlynųjų liepsnų ar saulėtekio grožį – “nuostabu, bet 2,5 val. eiti į priekį ir 2,5 val. atgal?”. Tiesa, mylinčius gamtą turbūt erzins “žmonių jūra”: gausybė švytinčių žibintuvėlių užgožia žvaigždžių begalybę. Kita vertus, nuotykių mėgėjams kiti keliautojai pliusas: kiek daug aplinkinių iš viso pasaulio ten vietoje susipažino, planavo tos ir kitos dienos nuotykius kartu.

Skaityti daugiau: Java – ugnikalnių ir civilizacijų sala

 

---

Teidė

Vieta: Ispanija (Kanarų salos)

Visa Tenerifė, galima sakyti, yra Teidės kalnas – jei ne jo išsiveržimas šmtus tūkstančių ar milijonus metų atgal, salos nebūtų. Teidės ugnikalnis nėra vien Tenerifės, Kanarų, ar net Ispanijos pažiba. Teidės nacionalinis parkas – lankomiausias tarp visų Europos valstybių!

Vien paskaičius apie Teidę, gali būti sunku suprasti, kodėl: kalnas 3718 m aukščio – na, Europoje yra ir aukštesnių. Net buvo kilusi mintis „Gal į Teidę važiuojama vien todėl, kad Tenerifėje daug turistų ir jie ieško kaip praskaidrinti dienas kurortuose?“.

Bet patyrus Teidę abejonės išnyko. Europos šalyse nėra kito tokio „pasiekiamo“ aukšto kalno. Per 2356 m į Teidę galima pakilti automobiliu, o dar ~1200 m užkelia lynų keltuvas. Iki viršūnės nuo ten – tik trumpas takas: nereikia būti alpinistu ar net puikiai fiziškai pasirengusiu, kad įkoptum. Aišku, jei nori iššūkių, visada gali kopti kaip senais laikais, apeidamas lynų keltuvą – bet net ir tai nėra supersudėtinga, nes Teidės šlaitai gana nuožulnūs, o sniego būna tik žiemomis ir tik labai aukštai.

Be to, Teidės nacionalinis parkas – kur kas daugiau, nei vien viršukalnė. Jame – ištisos sukietėjusios lavos lygumos (net nesitiki, kad esi ~2 km aukštyje), nuostabios Roques de Garcia uolos. Visa tai lengvai „pasiduoda“ žygiams: kur kitur Europos šalyse gali vaikštinėti šitokiais lavos tyrais ir uolomis. Daug Tenerifėje buvusių mano pažįstamų išvis nesidomi paplūdimiais: juos į salą pritraukė būtent Teidė ir žygiai.

Manau Teidė yra tas koziris, dėl ko į Tenerifę – priešingai nei į kitas Kanarų salas – masiškai ėmė keliauti ne vien tie, kam tai – artimiausi dideli šilti kurortai (t.y. vakarų europiečiai), bet ir žmonės iš toliau: Tenerifėje vienintelėje iš Kanarų salų, pavyzdžiui, daug rusų ir rusiškų iškabų. Taip pat keliaudamas 2019 m. jau regėjau ir daug kinų, kitų azijiečių, daugiausia Tenerifėje ir lietuvių. Juk Tenerifė nėra tiesiog linksmas kurortas ar tiesiog graži gamta: Teidės dėka, ji patenka ir į kai kuriuos iš „įdomiausių pasaulio vietų“ sąrašų.

Vienas viso to minusas: turistų masės. Žygiuose po vulkanines dykras jie dar prasisklaido, bet prie Teidės lynų keltuvo ar tako į viršukalnę susidaro „butelio kakliukai“. Kad nekoptų per daug žmonių, norintieji šturmuoti viršukalnę privalo užsiregistruoti internetu bent prieš dieną (sistema patikrins, kad tuo pat metu nekoptų daug kas). O į lynų keltuvą rekomenduojama bilietus pirkti iš anksto – bet, aišku, nėra jokios garantijos, juk dėl vėjo keltuvas neretai uždaromas, o dėl debesų nuo viršūnės gali nesimatyti jokių vaizdų… Tad kiti pataria atsikelti kuo anksčiau ryte, pasižiūrėti, koks oras, ir jei tinka – skubėti užsiimti eilę prie keltuvo.

Skaityti daugiau: Tenerifė – Kanarų milžinė

 

---

Įspūdingiausių vulkanų ir geizerių žemėlapis

 

---

Kiti įspūdingi vulkanai ir geizeriai

Orongo krateris (Velykų sala, Čilė)

Krateris žavi ir pasakiškais ežeriukais jame, ir istorine reikšme: aplinkui išlikę Velykų salos Orongo kaimo griuvėsiai, iš kurio salos gyventojai lenktyniaudavo plaukime į gretmą salą dėl pirmojo žuvėdros kiaušinio (vaizdas į tą salą irgi įspūdingas).

Plačiau: Velykų sala – paslapčių pasaulis vandenyno toliuose

Kilimandžaras (Tanzanija, Kenija)

Aukščiausias Afrikos kalnas. Jo snieguota viršnė tropikų fone – nepakartojamai fotogeniškas vaizdas. Priekyje – žirafos, liūtai, dramblių kaimenės, kuriomis garsėja gretimas Kenijos Amboselio nacionalinis parkas, afrikietiškos plačialajės akacijos. O užnugaros – Kilimandžaro ledynai.
Plačiau: Kenijos safarių parkai – pirmykštis gyvūnų pasaulis

Merapis (Indonezija)

Vienas aktyviausių pasaulio ugnikalnių, styrantis virš Džogjakartos miesto. Jo šlaituose – apleisti, lava užpilti namai ir bunkeriai, kuriuose žuvo žmonės. Ir populiari pramoga: važinėti tais šlaitais visureigiais.
Plačiau: Java – ugnikalnių ir civilizacijų sala

Rotorua karštųjų versmių zona (Naujoji Zelandija)

Rotorua garsėja savo geizeriais – jie ne tokie tikslūs, kaip Islandijoje, tačiau irgi įspūdingi. Turėjo ir terasas, panašias į Pamukalės: deja, jas sunaikino ugnikalnio išsiveržimas.
Plačiau: Naujoji Zelandija – žalia pasaulio provincija

Janar Dahas (Azerbaidžanas)

Azerbaidžano simbolis – savaime liepsnojanti žemė, prie kurios galima net surengti pikniką.
Plačiau: Azerbaidžanas – liepsnojanti naftos tėvynė

Fudzijama ir Hakonė (Japonija)

Japonijos simbolis, iškilęs virš Tokijo. Jo prieigose – karštosios versmės, kuriose galima maudytis.
Plačiau: Japonija. Moderni! Amžina…

---

Kitos įdomiausios pasaulio vietos

Miestai: Senoviniai miestai | XIX a. miestai | Šiuolaikiniai didmiesčiai | Kurortai | Ypatingi miestai | Inžineriniai statiniai
Gamta: Pakrantės ir salos | Poliariniai peizažai | Vulkanai ir geizeriai | Kalnai ir kanjonai | Miškai ir džiunglės | Kriokliai | Dykumos | Olos ir požemiai | Ežerai | Gyvūnija
Kultūrinės patirtys: Pramogų parkai ir gyvieji muziejai | Šou ir renginiai | Ceremonijos | Sportas | Nakvynės vietos | Kelionių būdai | Valgymo būdai | Mažumos | Pramogos | Savičiausios valstybės
Istorinės vietos: Priešistorinės | Graikų ir romėnų | Artimųjų Rytų civilizacijų | Indėnų civilizacijų | Azijos civilizacijų | Pilys ir rūmai
Baisiausios vietos: Ekstremaliausios vietos | Išniekinta gamta | Nuosmukio vietos | Mirties vietos | Genocidų ir žudynių vietos | Įšalusių karų frontai

---

Aplankęs daugiau šalių, įdomiausių pasaulio vietų ir patirčių sąrašus plečiu.

Tačiau jau esu buvęs daugiau nei 110 šalių ir dešimtyse tūkstančių lankytinų vietų. Jei kuri garsi vieta nėra sąraše - gali būti todėl, kad ji pasirodė nepakankamai įspūdinga, o ne todėl, kad nebūčiau jos lankęs. Šiaip ar taip, kai kurios garsios lankytinos vietos tokios yra daugiau dėl reklamos.

Jei kyla klausimų, kodėl neįtraukiau tam tikros vietos į sąrašus, arba norite sužinoti apie įdomiausias pasaulio vietas daugiau - klauskite komentaruose, su malonumu atsakysiu!