Kelnas – milžiniškas! Jame – 10,5 milijonų žmonių, panašiai kaip Paryžiuje ar Londone.

Tiksliau, tiek žmonių gyvena ne vien Kelne, tačiau ištisoje Reino-Rūro regiono miestų grandinėje, kuri jau geras šimtas metų praktiškai suaugusi į vieną didelį miestą. Daugelis turistų čia aplanko tik Kelno katedrą ir centrą. O verta pamatyti daugiau – ir labai paprasta.

Gal labiausiai pasaulyje šis regionas atsiduoda stympanko dvasia: toks niūriai fantastiškas XIX a. amžius. Milžiniškos šimtametės kasyklos ir gamyklos, „šėrusios“ Vokietijos karo mašiną, virsta įspūdingais muziejais ir meno projektais, o atliekų krūvos – žaviais kalnais. Žavi unikalūs XIX a. pabaigos transporto sprendimai, kaip pakabinamas geležinkelis.

Gerai išvystytų geležinkelių dėka per pora dienų aplankiau svarbiausias regiono lankytinas vietas ~10 miestų.

Zolverein, Rūro regiono industrijos simbolis

Kelnas ir pramonės pinigais išmūrytos bažnyčios

Kelnas yra garsiausias Reino-Rūro regiono miestas, nors jame gyvena tik 1 milijonas iš 10,5 milijonų regiono žmonių. Dėl to kalta Kelno katedra – trečia pagal aukštį bažnyčią pasaulyje! Vos išeini iš pagrindinės Kelno traukinių stoties ir jos bokštų didybė tiesiog prislegia. 157 m aukštis – dvigubai lenkia aukščiausias Lietuvos bažnyčias. Ir net apkeliavęs visą Europą bent kiek panašaus dydžio senovinių bokštų beveik nesu matęs.

Kelno katedra

Kelno katedros bokštai baigti statyti 1880 metais. Joks nevokiečių miestas negalėjo tada konkuruoti su Kelnu. Miestas, regionas, pati Vokietija buvo aukštumoje. Tūkstančiai kasyklų ir gamyklų, milijonai jų darbininkų, geriausios pasaulio prekės sunešė turtus, kurių užteko pastatyti Kelno katedrai.

Po Antrojo pasaulinio karo sugriautas Kelnas

Deja, iš anos didybės Kelne ir liko tik katedra, dar kelios bažnyčios (pvz. Šv. Martyno bažnyčia), Rotušės bokštas. Milžinišką ir nuostabų Kelno senamiestį tegali pamatyti nuotraukose – dabar testypso pavieniai istoriniai pastatai nuobodžių šiuolaikinių „dėžučių“ jūroje. Regionui turtus sunešusios gamyklos per Antrąjį pasaulinį karą tapo britų bombonešių taikiniais – ir viską prarijo sprogimai, ugnis.

Moderni Kelno filharmonija greta katedros – dar vienas gražesnių naujų pastatų. Bet tikra architektūrinė nesėkmė: kadangi salė po žeme, reikia samdyti darbininkus, kad vykstant koncertams, uždarytų aikštę, nes antraip salėje girdisi aukštakulniai ir riedutininkai

Užuot atstatę viską „kaip buvo“, vokiečiai statė bele kaip – kad tik greičiau apgyvendinti visus paverstus benamiais. Tik bažnyčias atstatė. Bet ir tai dažniau išorę: vidūs – nuobodūs. Kelno katedra – išimtis. Jos bombonešiai nesugriovė. Gal per stebuklą, o gal dėl to, kad jos bokštai padėdavo susiorientuoti. Tik kelis vitražus išdaužė – jie pakeisti moderniais, it sudarytais iš kompiuterio pikselių.

Kelno ‘senamiesčio’ vaizdas

Stympankinis pramoninis Kelno regiono paveldas

Paradoksalu, bet karo taikiniu buvusi pramonė išliko geriau. Milžiniškų kasyklų, plieno cechų ar dujų bokštų niekas ir nestatė dėl grožio. Tad ir atstatyti jie tokie, kokie buvo. Paprasti – bet vis tiek pribloškiantys savo dydžiu, ypač šiandieninį keliautoją, „atsivalgiusį“ didingų pilių ar bažnyčių.

Apie 1980-1990 m. Rūro kasyklos ir gamyklos nyko, užsidarinėjo viena po kitos: algos Vokietijoje išaugo ir samdyti šitiek darbininkų tapo nuostolinga. Rūro miestai virto distopiniais apleistos pramonės laukais: nebeveikiantys kasyklų vagonėlių liftai, trūnijantys kaminai, gamybinių atliekų kalvos.

Zollverein viduje

Viskas ėmė keistis kai Reino-Rūro didmiestis 2010 m. tapo Europos kultūros sostine. „Kultūra tame žlugusiame darbininkų mieste?“ galėjo klausti skeptikai, bet kultūros ten daug. Juk savo XIX-XX a. sandūros aukso amžiuje tai buvo ne tik darbininkų, bet ir gamyklų savininkų miestai. Jie turėjo nuostabias vilas (kaip plieno magnato Krupo Villa Hügel, kur dirbo per 500 tarnų, o dabar galima eiti ekskurisjų). Jie buvo meno mecenatais ir finansavo ne vieną muzijeų ar teatrą (deja, ne visi atlaikė karo audras).

Bet svarbiausia: Reino-Rūro didmiestis kultūrai atidavė ir, atrodo, didžiausią jos priešingybę: tas pūvančias nereikalingas gamyklas. Garsiausia – Zollverein Eseno mieste – net įtraukta į UNESCO pasaulio paveldo sąrašą. Ten įkurtas Rūro muziejus pristato ir pramoninį paveldą, ir meną, ir regiono istoriją. Gamyklų kompleksas pernelyg milžiniškas, kad būtų atiduotas vienam muziejui: tad ten ir daugiau muziejų, kavinių, meno prokjektų, erdvių ekskursijoms, net galimybė nardyti, čiuožinėti ar iš seno plieno suvirintas apžvalgos ratas. Toks stympanko pasaulis!

Zollverein dalis su apžvalgos ratu

Nedaug nusileidžia ir Duisburgo landšaftparkas, o naktimis Zolvereiną ir pranoksta: tenykštė plieno gamykla savaitgalių vakarais baugiai nuostabiai apšviečiama. Gali naršyti čia raudonais, čia žaliais ar mėlynais jos koridoriais, laipioti kopėčiomis ir metaliniais laiptais tik šen bei ten sutikdamas kitus turistus besigrožinčius tuo, kas jų tėvų kartai tebuvo bjauri darbo rutina.

Duisburgo Landšaftparkas naktį

Atgimė ir mažesni objektai: gamybinių atliekų krūvos apaugintos žole ir „karūnuotos“ skulptūromis-apžvalgos bokštais virto parkais ir pasivaikščiojimų erdvėmis, o, pavyzdžiui, Oberhauseno gazometras – meno muziejumi su apžvalgos aikštele viršūnėje.

Oberhauzeno gasometras

Tiesa, trūnijančios pramonės Rūro regione per daug, kad visą ją pritaikyti pramogoms ir daugelis pastatų dar laukia savo eilės. O žygis pėsčiomis nuo traukinių stoties iki minėto gazometro vis tiek buvo niūrokas. Taip, įdomu pereiti tilteliu per kažkokį pramoninį tvenkinį ar kanalą, grafičiais aprašinėtais tiltais, bet vis tiek niūru. Bet tas niūrumas savaip žavus.

Einant iki Oberhauzeno gazometro

Jei visgi po pusiau apleistų gamyklų užsinorės tikro senamiesčio, viena geriausių vietų tam – Diuseldorfas.

Diuseldorfo senamiestyje

Traukiniai ir langas į šiuolaikinio vokiečių miesto gyvenimą

Rūro didmiestis nemirė kartu su savo pramone, jo gyventojų skaičius auga toliau. Vokiečiai senėja ir jų mažėja, bet gausėja imigrantų: plūsta arabai ir juodaodžiai. O turkai sugužėjo dar pokariu ir dabar regionas, galima sakyti, vienas jų kultūros centrų: turkų čia gyvena apie pusė milijono.

Ir bevardžiai, nežinomi, bet milžiniški ir gyvi pramoniniai Rūro miestai – puikiausia proga pamatyti „tikrą“ šiuolaikinės Vokietijos gyvenimą. Pavyzdžiui, milžiniškose Karnavalo parduotuvėse, kur vyresnio amžiaus vokietės persirenginėja klaunėmis, „stympankėmis“ ar piratėmis (ir tai tik trys iš dešimčių tūkstančių variantų ruoštis vieniems smarkiausių Europos karnavalų). Arba pro raudonus viešnamių langus matydamas, kaip eiliniam klientui ruošiasi pusnuogės prostitutės (tai Vokietijoje legalu). Arba eidamas Kelno Hohenzollern tiltu ir skaitydamas užrašus ant turbūt milijonų spynelių, kurias ten paliko ne mažesnis skaičius įsimylėjėlių porų: gal daugiausiai jų vienoje vietoje, kiek mačiau pasaulyje.

Tik maža dalis visų porelių spynelių ant Kelno Hohenzollern tilto

Bet gal labiausiai ta „gyvos Vokietijos“ dvasia gyva traukiniuose. Šimtai jų linijų jungia šimtus stočių ir stotelių, nuo pagrindinių hauptbanhof iki visokių atšakų nuo atšakų. Vienas miestas gali turėti ir keliolika traukinių stočių, kuriomis traukiniai laksto nerečiau nei automobiliai kokiu Lietuvos kaimo keliu: kas kelias minutes. Keliauti labai patogu: net ir nepasižiūrėjęs grafikų ir atėjęs į stotį greičiausiai sulauksi reikiamo traukinio ne vėliau kaip po valandos ar net 20 minučių.

Vienoje Rūro regiono traukinių stočių

Nuo traukinių stočių šakojasi tramvajų linijos, kurios miestų centruose driekiasi po žeme tarsi metro, šitaip aplenkdamos kamščius, o kur tų kamščių mažiau rieda keliais. Gal nėra taip „gražu“, kaip „tikras metro“, bet veikia. Dar pridėk autobusus – kurių kai kurie turi savo trasas, atskiras nuo kelių – ir suprasi, kad sistema gana sudėtinga, bet šiais GPS laikais lengvai rasi geriausią maršrutą tarp bet kurių dviejų stotelių.

Viena gausybės karnavalo parduotuvių Kelne

Buvau įsigijęs 24 valandų bilietą (yra ir 48 valandų), į kurį įeina visas regiono viešasis transportas): įdomu, kad jei perki tokį bilietą 2, 3 ar net 5 žmonėms, kaina nedaug didesnė, nei vienam žmogui. Taip regiono viešasis transportas mėgina kovoti su automobiliais: juk jeigu, tarkime, 3 žmonės turėtų mokėti už tris „dienos bilietus“, labiau jiems apsimokėtų nuomotis automobilį.

Tunelis Duisburgo Landšaftparke naktį

Tiesa, „pramoniniai“ taškai nebūna miestų centruose ir todėl į juos tenka važiuoti su dviem persėdimais, o paskui dar nemažai eiti pėsčiomis: todėl pramonės ir meno projektų mėgėjams automobilis vis tiek gerokai patogiau.

Vupertalio kabantis traukinys ir pamiršti miestai

Beje, net ir tankiosios traukinių linijos nėra kažkoks naujas stebuklas. Jos statytos 100, beveik 200 metų, atmena pramonės dvasią. Pati garsiausia ir unikaliausia – Vupertalio švebeban. Dar vienas žiupsnelis stympanko: tas traukinys bėgiais ne važiuoja, bet kabo ant jų! Atsisėdus paskutinio vagono gale, atsiveria nuostabus vaizdas. Iš interneto parsisiunčiau nemokamą audigidą: taip važiuodamas švėbebanu išgirdau miesto, regiono istoriją. Ir net bilieto pirkti nereikėjo: galiojo tas pats 24 val. visuotinis viešojo transporto bilietas. Kitur pasaulyje toks ypatingas transportas būtų turistinė atrakcija su turistine kaina – bet Vupertalyje, kurio vardo daugelis europiečių negirdėjo, buvome vieninteliai tuo metu juo važiavę turistai.

Prasilenkia Vupertalio Švėbebano traukiniai

Gerai „sukaltas“ audiogidas apie Vupertalį bėrė vienas už kitą įdomesnius faktus. Pasirodo, ten jau virš 150 metų yra „Bayer“ vaistų kompanijos štabas, ten sukurtas aspirinas ir išpopuliarintas heroinas. Pasirodo, ten gimė komunizmo „bendraautoris“ Frydrichas Engelsas – jį įkvėpė blogos sąlygos miesto fabrikuose. Pasirodo, ten veikia Pinos Bauš teatras.

Iki buvusios XIX a. didybės atstatyta Švebebano stotis

Visi vardai, pavadinimai pažįstami iki kaulų smegenų. Tik patį Vupertalį iki tol buvau girdėjęs tik dėl paties švebebano. Ir tai tik todėl, kad domiuosi geležinkeliais, transportu: mano bendrakeleiviai ir švebebano nežinojo, jo vaizdas sukėlė juoką iš netikėtumo.

Švėbebanas Vupertalyje

Vupertalis maždaug Vilniaus dydžio – ne didžiausias iš visų regiono miestų. Turbūt panašių istorijų ir įdomybių galima pririnkti apie kone kiekvieną jų – juk tai buvo XIX-XX a. sandūros pramoninio pasaulio viena širdžių. Ir kiekvieno jų pavadinimas būtų vienodai „beveik nežinomas“.

Reino-Rūro didmiesčio unikalumas – tai, kad jis neturi vieno centro – ir yra didžiausia jo problema. Jis tiesiog neturi vieno lengvai išreklamuojamo pavadinimo (kas gi žino „Reino-Rūro aglomeraciją“?), o kiekvienas paskiras jo miestas nėra toks ypatingas, kad išgarsėtų pats savaime. Išskyrus gal Kelną su savo katedra – bet ir tai, kažin ar verta savaitgaliui keliauti vien į Kelną kai ten ir įdomi praktiškai vien ta katedra.

Kelno senamiesčio panorama su Katedra ir Šv. Martyno bažnyčia

Daug vyresnių žmonių, pavyzdžiui, žino, kad Bona buvo Vakarų Vokietijos sostinė – tačiau tai ir yra vienintelis dalykas, kurį žino apie Boną. O juk Bona – tas vos 300 000 gyventojų turintis meistas – Vakarų Vokietijos sostine parinktas ne šiaip sau, o dėl to, kad yra kur kas didesnės Rūro aglomeracijos dalis. Tos, į kurią įeina ir Kelnas, ir Vupertalis, ir Esenas, ir Diuseldorfas, ir Duisburgas, ir Dortmundas ir dar begalė mažesnių miestų.

Kelno ir Rūro regiono lankytinų vietų žemėlapis. Galbūt jis padės jums susiplanuoti savo kelionę į Kelną ar Rūro regioną.