Išskleisti meniu

Malaizijos aukštumos

Malaizijos pusiasalis šauna į ateitį

Malaizijos pusiasalis šauna į ateitį

| 2 komentarai

Malaizijos pusiasalis – labai įvairi Malaizijos širdis.

Miestų žiedas čia supa seniausias pasaulyje niekad nekirstas džiungles. Kalvose viršum jų – arbatos plantacijos ir kurortai kuriuose slepiamasi nuo kiaurus metus deginančio karščio. Senamiesčiuose – pastatai, menantys galingas Europos imperijas ir jų privežti įvairiataučiai darbininkai. Visa tai pro savo rūmų langus tebestebi provincijų sultonai, sergintys musulmoniškas tradicijas.

Ir nors Malaizijos pusiasalio praeitis spalvinga, labiausiai regima valstybės ambicija – tapti ateities valstybe. Aukščiausi pasaulio dangoraižiai Kvala Lumpūre, statoma sostinė Putradžaja ir “kibernetinis miestas” – visa tai sukūrė naują Malaizijos įvaizdį, šitaip besiskiriantį nuo ją supančios Pietryčių Azijos skurdo.

Kvala Lumpūro Panorama su pagrindiniu jos akcentu - Petronas bokštais dvyniais. Vaizdas iš kito Kvala Lumpūro simbolių - Kvala Lumpūro bokšto, kuris taip pat naudojamas pagal mėnulį nustatyti Ramadano pradžią.

Kvala Lumpūras ir išmaniųjų miestų koridorius

Didysis Malaizijos planas “Vizija 2020” (“iki 2020 m. tapti modernia šalimi”) akivaizdžiausias istorinėje sostinėje Kvala Lumpūre.

Virš jo iškilo kilniai modernūs valstybinės naftos bendrovės “Petronas” garbei pavadinti bokštai, nuo 1998 m. iki 2003 m. aukščiausi pasaulyje pastatai (dabar – tik aukščiausi pasaulyje bokštai dvyniai). Po jais veikia didžiulis prekybos centras, virš gatvių vingiuoja modernus vienbėgis geležinkelis, netoliese – Kvala Lumpūro televizijos bokštas, o naujasis miesto oro uostas, kur iki lėktuvų veža specialus traukinys, pripažįstamas vienu geriausių pasaulyje.

Kvala Lumpūro geležinkelio stotis - vienišas kolonijinis palikimas tarp šiuolaikinių dangoraižių. Tolumoje matosi Kvala Lumpūro bokštas ir Petronas dangoraižiai.

Kvala Lumpūras Malaizijos vizijoms buvo tapęs per ankštas, ypač per piko valandas. Todėl 1995 m. pradėta statyti nauja sostinė – Putradžaja. Dabar jau viskas išbaigta, didinga ir gražu: pastatai, įkvėpti tiek senųjų Malaizijos stilių, tiek postmodernizmo (ne “dėžutės”), tvenkiniai, mečetė, tiltai, parkai. Tačiau sukurti miestą – tai kur kas daugiau nei pastatyti pastatus. Gyvybės Putradžajoje trūksta: lankėmės savaitgalį, ir visi platieji prospektai buvo tušti tarsi naktį, vos radome restoraną papietauti. Mat Putradžajoje gyventojų – tarsi Alytuje, nors gatvės ir atrodo suprojektuotos milijoniniam didmiesčiui.

Putradžaja. Šešių juostų gatvėje viduryje dienos - tik vienas automobilis tolumoje.

Putradžaja stovi centre Multimedijos superkoridoriaus, virtualios “modernumo zonos” besidriekiančios nuo “Petronas” bokštų iki naujojo Kvala Lumpūro oro uosto. Koridoriuje statomas ir Kiberdžajos miestas, pašvęstas naujosioms technologijoms. Man lankantis dažnas kelias ten dar “vedė į niekur”, o planuojamą “išmaniojo miesto” ateitį tepriminė anglakalbis Multimedijos universitetas.

Naujų miestų statybos – tikras Malaizijos politikų hobis. Dar vienas jų Šach Alamas įkurtas 1963 m. jau įpūstas gyvybės (650 tūkst. gyv.), o gražiausia ten milžiniška Sultono Salahudino Abdul Azizo mečetė su keturiais 142 m aukščio minaretais.

Perdana Putra - ministro pirmininko rezidencija Putradžajoje.

Uostamiesčiuose – Europos, Kinijos ir Indijos akistata

Malaizijos pusiasalis – piečiausias Azijos taškas. Visi laivai, iš Europos plaukiantys į Kiniją, Japoniją, Vietnamą ar Filipinus, turi jį apiplaukti. Todėl savo miestus čia statė ir Europos imperijos, ir vakarinėje Malaizijos pakrantėje vis dar matosi jų atspindžiai.

Autentiškiausias kolonijinis uostamiestis – Melaka. Kadaise čia klestėjo galingiausias Malaizijos sultonatas, bet išlikusios raudonos bažnyčios ir fortai mena vėlesnius XVI ir XVII amžius, kai dėl miesto kovėsi portugalai, olandai ir britai. Iš mišrių europiečių-azijiečių šeimų palikuonių net susiformavo nykstanti, bet kadaise labai įtakinga “maišyta tauta” peranakanai (vieno turtingo peranakano namas-rūmai Melakoje – atviras lankytojams).

XVIII a. bažnyčia Melakoje. Pastatyta olandų reformatų bažnyčiai, Melaką 1824 m. perėmus britams ji atiteko anglikonams

Kolonijinėje konkurencijoje galop triumfavo britai. Perėmė ne tik Melakos sąsiaurio uostamiesčius, bet ir pavertė visus malajų sultonus savotiškais vasalais. Kontraversiškiausia britų “dovana” – kinai ir indai, suvežti į Malaizijos pusiasalį darbams ir sudarantys atitinkamai ~25% ir ~7% žmonių. Kinų ir indų rajonai įdomūs pažiūrėti, žavios budistinės pagodos ir hinduistų dievų statulėlėmis aplipdytos šventyklos, o kur dar Batu olos – šventykla prie Kvala Lumpūro, kur indai kasmet sausį per Taipusamo šventę rituališkai žalojasi.

Batu olos. Jas kinai naudojo šikšnosparnių išmatoms rinkti (trąšoms), kol 1890 m. vienas indas pirklys čia pasiūlė garbinti hinduizmo dievus

Bet visa tai gražu tik turistams. Malajus erzina, kad anie “kolonijiniai naujakuriai” iki šiol dominuoja jų šalies versle. Politikoje vyraujantys malajai tai keičia bumiputroms (vietinėms tautybėms, daugiausia – musulmonams malajams) suteikdami papildomų privilegijų. Nueita jau toli, bet dar daug liko priešakyje: nepriklausomybės metu bumiputroms tepriklausė vos 2% visų Malaizijos įmonių akcijų, 2011 m. – 24%.

Kiniškiausias Malaizijos miestas – Džordžtaunas, pavadintas Britanijos karaliaus Jurgio III garbei (46% žmonių ten kinai). Jame, Penango saloje – didžiausia Malaizijoje Kek Lok Si budistų šventovė, triadų (kinų imigrantų savipagalbos organizacijų, prilyginamų ir mafijai) namai.

Kek Lok Si budistų šventovė Džordžtaune, traukianti piligrimus iš visos Pietryčių Azijos ir derinanti įvairias budizmo sritis.

Iki 1965 m. Malaizijai priklausė ir Singapūras. Tačiau britai kitataučių į tą miestą buvo privežę tiek, kad malajai ten seniai tapo mažuma (dabar ~13%), ir etniniuose konfliktuose paskendęs Singapūras galiausiai nuėjo laisvės keliu. Nedidelis sąsiauris, skiriantis Singapūrą nuo Malaizijos Džorbaraus (Johor Bahru) miesto dabar tarsi skiria pasaulius. Singapūras – iščiustytas, švarus, tarptautinis, o Džorbarus purvinesnis, bet autentiškesnis, vietinis.

Džoro (Johor) sultonatą, kurio sostinė yra Džorbarus, tebevaldo ilgamečiai jo sultonai. Tokie karaliauja daugumoje Malaizijos žemių, iš