Visų Jungtinių Valstijų žmonės plūste plūsta grožėtis Jutos kanjonais, natūraliomis arkomis ir beribiais toliais. Ne ką mažiau keliauja čia atlikti religinės piligrimystės. Mat Juta yra mormonų tikėjimo žemė, o valstijos sostinė Solt Leik Sitis – jų šventasis miestas.

Mūsuose mormonus įprasta laikyti sekta. Bet pasaulyje jų jau didesnis skaičius nei žydų ir dauguma jutiečių – mormonai. Dar XIX a. persekiotojų išvaryti iš turtingųjų valstijų jie arklių kinkomais vežimais patraukė į šią tada “niekieno žemę”, “laukinius vakarus”. Iki pat šiandien nuostabieji Jutos kalnai ir slėniai tebėra pilni tos unikalios kultūros.

Gamta ir tikėjimas – šie du ypatingi Jutos veidai man pasirodė vienodai įdomūs.

Provo miestelio mormonų šventykla Jutoje tipinės gamtos fone

Rytietiškas pažinimo džiaugsmas Vakaruose

Juta – tai JAV, bet dar kitokia. Su baltomis šventyklomis ir puošniais tabernakuliais, keistais religiniais vietovardžiais ir unikaliomis tradicijomis. Tai – didžiausios Vakarų pasaulyje užgimusios religijos šventi namai. Gal dėl savo vakarietiškumo mormonybė mažiau vilioja žingeidžius nuotykių ieškotojus nei Tibeto budizmas, judaizmas ar Islamo sufijai, todėl yra savaip neatrasta. Bet nuo eilinio amerikiečio gyvenimo mormono būtis skiriasi ne ką mažiau, nei religingo žydo.

Jutos pasienio miestas Sent Džordžas (reikšmė: Šv. Jurgis) mane pasitiko iščiustytomis pievomis ir tvarkingais nameliais, pilnais naujakurių pensininkų iš šiaurinių valstijų. “15000 vakarai” – skelbė lentelės. Centras dar toli. Mormonišką matematinę adresų sistemą (pagrįstą pranašo Džozefo Smito utopiniu “Siono miesto planu”) lengva perprasti, bet sunku išaiškinti. Pagrindinė gyvenvietės sankryža tarsi žymima nuliu, o gatvės – skaičiaus 100 kartotiniais. Adresas “300 pietūs 155 vakarai” reiškia, kad namas yra trečiojoje vakarų-rytų krypties gatvėje į pietus nuo centrinės sankryžos, tarp pirmosios ir antrosios šiaurės-pietų krypties gatvių į vakarus nuo centrinės sankryžos.

Plaukiant laivu Antilopių kanjonu Pauelio ežere. Netoli Sent Džordžo (JAV mastais ~250 km yra arti) - gausu gamtos stebuklų

Šalia centrinės sankryžos ant suolelio sėdėjo metalinis Brihamas Jangas, kadaise ir atvedęs Juton mormonus, o viršum fontanuose žaidusių vaikų stūgsojo 1876 m. tabernakulis. Taip vadinasi mormonų renginių namai. Pensininkas misionierius lėtai pravedė nemokamą ekskursiją, rodė simbolinius laiptus, statytus tuometinio kandidato į prezidentus Mito Romnio senelio ir minėjo, kad esą tapčiau geru mormonu. Erdvioje tabernakulio salėje miestelėnai rinkosi pasiklausyti į mormonybę atsivertusio musulmono liudijimo.

Jutos nacionalinių parkų grožis

Į Jutą turistus ypač traukia jos gamta. Didžiuliai ir didingi nacionaliniai parkai. Siono parkas medžiais apaugusiame kanjone. Tas tarpkelis vis siaurėja: aklakelio pradžioje dar išsitenka ištisos poilsiavietės, o gale išgirdus tolimą audrą geriau apsisukti, nes siaurutė upės vaga aukštais šlaitais tuoj virs pavojinga, viską plaunančia srove.

Siono slėnio apačioje driekiasi kelias, kur retkarčiais pravažiuoja maršrutiniai elektrobusai (automobiliai draudžiami). Nuo daugumos stotelių prasideda vaizdingi takeliai - dėl žygių jais amerikiečiai ir myli savo nacionalinius parkus. Šis vaizdas - nuo vieno tokių takelių; matėme ir laukinių gyvūnų.

Religinių vietovardžių gausa neleidžia pamiršti, kur esi. Greta Izaoko, Jokūbo ir Abraomo kalvų yra ir Moronio – angelo, pranašui Džozefui Smitui davusio auskines lenteles (“Mormono knygą”, esą aprašančią prieš Kristaus gimimą iš Izraelio į JAV perplaukusių žmonių istorijas ir svarba prilygstančią Biblijai). Jos originalas buvęs sukurtas išnykusia kalba ir raštu, ir Jutos miestų žemėlapis pilnas mistiškai skambančių pavadinimų: “Manti”, “Nephi”…

Paskui laukė Braiso kanjonas, atšiauresnis ir šaltesnis, ne be reikalo lyginamas su Didžiuoju kanjonu. Kai 1862 m. čia atvyko mormono Ebenzerio Braiso šeima tai buvo viena paskutinių neištirtų JAV vietų. JAV nacionaliniai parkai subtiliai derina gamtos viršenybę (ten negyvena joks žmogus) su civilizuotomis pažinimo programomis. Štai ir tąnakt parko reindžeris per galingus teleskopus rodė žvaigždes.

Braiso kanjono nacionalinio parko platėjančios uolos vadinasi hūdū. Aukštis čia 2500 m., tad naktinės šalnos balandį dar neleido sniegui ištirpti

Toliau – Pauelo ežeras. Hidroelektrinės paskandintas tarpeklis, toks milžiniškas, kad po užtvankos pastatymo prisipildė tik per 11 metų. Čia plukdomos ekskursijos, o amerikiečiai polsiauja gyvenamuosiuose laivuose: ištisi jų miesteliai plūduriuoja ežere su kopetėlėm ir “drambliukais” į vandenį. Skirtingų spalvų uolienos aplink atskleidžia milijonus istorijos metų.

Pauelo ežeras prasideda ties šia hidroelektrine. Populiaru pasivaikščioti jos viršumi, bet dėl tokio stipraus vėjo, kad net kėlė aukštyn tvenkinio vandenį, man lankantis tai buvo uždrausta.

Ir toliausiai rytuose – Arkų nacionalinis parkas. Arkos čia ne pastatai, o gamtos tvariniai, gimstantys pamažu dūlant apatinėms uolienoms. Ir jų ten daugybė, per kiekvieną trumpą žygį pažymėtais takais gali išvysti po kelias.

Viena iš arkų Arkų nacionaliniame parke.

Šventasis miestas Solt Leik Sitis

Juta gyvenama retai, maži kaimeliai pabirę jos slėniuose. Dalis, kaip Tintiko slėnis, pusiau apleisti, suręsti kadaise sidabro kasėjų. Gyventojų valstijoje mažiau nei Lietuvoje (2,8 mln.), o plotas – keturis kartus didenis. Bet Jutos galva ir širdis šiaurėje, Solt Leik Sitis – kitoks. Tai – ekonomiškai galingas milijoninis didmiestis.

Ant kalvos viršum Solt Leik Sičio stūkso didingas Kapitolijus (valstijos vyriausybė ir parlamentas), bet miesto “nulinė sankryža” – ne ten. Ji – ties Šventyklos aikšte. Nuo baltos 1893 m. Šventyklos bokšto žvelgia auksinė angelo Moronio statula. Vidun neužeisi – net ne visi mormonai tą gali padaryti. Šventykloje, atitinkančioje Saliamono Šventyklą Izraelyje, jie tik atlieka svarbiausias apeigas (tuokiasi, krikštijasi), o mišios (su vandeniu vietoje vyno) laikomos kukliuose Susitikimų namuose. Šventyklų pasaulyje jau per 140, bet Solt Leik Sičio – tai mormonų Meka ar Švento Petro bazilika.

Solt Leik Sičio šventykla (centre), tabernakulis (kairėje) ir didžioji auditorija (dešinėje). Vaizdas iš senojo viešbučio.

Kaip atrodo jos vidus išvydau makete lankytojų centre. Daugiaaušktis, prabangus, pilnas įvairių simbolinių salių skirtingiems tikslams. Pastarųjų dienų šventųjų Jėzaus Kristaus bažnyčios (toks oficialus mormonų pavadinimas) štabas yra gretimame dangoraižyje, o buvusiame prabangiame viešbutyje nuolat rodomas puikiai pastatytas filmas apie šios religijos gimimą. Netoliese – didžiausia pasaulyje auditorija (20 000 vietų) – ten vyksta visuotiniai mormonų susitikimai. Ant stogo veši sodas, o viduje gausu mormoniškos dailės: ryškiaspalvių bibliškų scenų meksikietiškų piramdžių fone. Absoliučiai viskas čia nemokama, net asmeninės ekskursijos. Reik manyti, tai siūloma siekiant gerinti bažnyčios įvaizdį, bet savo tikėjimo Solt Leik Sityje niekas nepiršo.

Mormonų dailė - labai spalvinga

Seniausias pastatas aikštėje – 1867 m. ovalus tabernakulis. Tai – visoje JAV žymaus mormonų choro namai. Teko laimė išvysti jo pasirodymą kitą rytą, per Velykas. Tarp žiūrovų buvo ir mormonų prezidentas bei Dvylikos apaštalų kvorumo narys. Per koncerto repeticiją vos užgiedojus “Aleliuja” visa salė staiga atsistojo – sunku įsivaizduoti ką nors panašaus Lietuvoje ne mišių metu. Pranešėjai atsiprašydami prašė žiūrovų per patį koncertą taip nedaryti – mat šis bus tiesiogiai transliuojamas į visą Ameriką, o stojimasis sukelia didelį triukšmą. Be savo ypatingų tradicijų mormonai tiki ir Biblija, todėl parengė stiprią programą, tinkamą bet kuriam krikščioniui.

Mormonų tabernakulio choras vadinamas geriausiu Amerikos choru.

Aplink Šventyklos aikštę – istorinė Solt Leik Sičio širdis. Keli ankstyvo XX a. dangoraižiai, prabangūs anuomečiai namai. Po sunkios kelionės girgždančiais vežimais Brihamas Jangas ištarė “Čia toji vieta!”, pakvietė visus mormonus ir kūrė teokratiją. Ant teatro tebekaba jo frazė “Šalia religijos žmonėms reikia ir pramogų”, o ant Siono banko, kaip ir ant Šventyklos, puikuodavosi užrašas “Šventumas Viešpačiui. Viešpaties namai”. 1896 m. mormonų šaliai nusprendus tapti JAV valstija religiją nuo valdžios teko atskirti, kaip ir atsisakyti poligamijos – ji liko tik keliuose “fundamentalistiniuose” kaimuose, kurie buvo pernelyg atokūs, kad aplankyčiau. Dabar turtingoje Jutoje vis gausėja imigrantų, o mormonų procentas mąžta (šiuo metu ~60%). Tačiau multikultūrinėje Amerikoje ir tiek yra daug: Juta – vienintelė JAV valstija, kur daugiau nei pusė gyventojų išpažįsta vieną tikėjimą.

Druskos ežeras ir konservatyvūs priemiesčiai

Solt Leik Sitis pavadintas gretimo Didžiojo Druskos ežero garbei. Paplūdimių ten yra, bet ežeras atrodo purvinas ir vietom dvokia. Saloje įsteigtas Valstijos parkas su buivolų aptvaru.

Bingamo kanjono duobė – jau žmogaus, ne gamtos darbo vaisius. Antra pagal dydį pasaulio atvira kasykla mormonams nepriklauso – jie specialiai neeksplotavo šio vario telkinio nenorėdami pritraukti godžių amerikiečių dėmesio. Stebėjau kaip giliai iš lėto – it kirmėlės – juda milžiniški sunkvežimiai.

Bingamo duobės kasykla. Nuotrauka sunkiai gali perteikti jos dydį - pakaks pasakyti, kad brūkšnelis apatiniame dešiniame kampe yra milžiniškas agregatas, o apačioje kairėje rieda ne šiaip sunkvežimiai, bet vieni didžiausių pasaulio automobilių (plotis - 9 metrai).

Aplink šventąjį mormonų didmiestį spiečiasi mažesnių istorinių miestelių žiedas. Virš namų kyla tradiciniai “susitikimų namų” (atitinka bažnyčią) bokšteliai. Logane lankėme kapines. Mormonų antkapiuose – šventyklų, kurioje jie susituokė, raižiniai, ir ilgi vaikų sąrašai. Jie tiki, kad su brangiais žmonėmis susitiks ir po mirties. Todėl Jutos miestuose pilna “Genealoginių tyrimų” įstaigų: ištyrinėjus savo šeimos medį galima atlikti protėvių pomirtinį krikštą ir viltis su jais susipažinti Danguje. Šiame reikale sukaupta tokia patirtis, kad ir kitatikiai amerikiečiai savo šaknų ieškoti eina į mormoniškas skaityklas ir interneto svetaines.

Mormonų kapas Logano kapinėse.

Provas yra konservatyviausias JAV miestas ir kartu, pasak tyrimų, laimingiausias. Čia – Brihamo Jango universitetas, 35 000 studentų vienijanti mormoniška aukštoji mokykla, kurios garbės kodekse be nusirašinėjimo smerkiamas ir nesantuokinis seksas bei alkoholio vartojimas (beje, mormonai negeria ir kavos bei arbatos). Greta – misionierių rengimo centras. Kiekvienas mormonas privalo dvejus metus skirti tikėjimo skleidimui svetur. Šiuos kostiumuotus, poromis vaikštančius misionierius kartais matome ir Lietuvos gatvėse. Prove būsimieji misionieriai skubiai mokomi jų laikinosios šalies kalbos, taip pat oratorystės ir elgesio manierų. Grupelė absolventų kaip tik fotografavosi prie modernios Provo šventyklos – jų laukia labai sunkūs, bet ir įdomūs bei naudingi metai. Galėjau tik įsivaizduoti, ką jaučia atokios Jutos provincijos jaunuolis, staiga gavęs galimybę du metus pagyventi Polinezijos saloje, Paryžiuje ar Japonijoje. Juo džiaugiasi ir miestelis: regioniniai laikraščiai turi skiltį “Misionierių žinios”, prekybos centruose pilna užsienyje tikėjimą skleidžiantiems giminaičiams skirtų atvirukų, o grįžusiems rengiamos įspūdingos sutiktuvės.

Misionieriai atsisveikina su Provo Šventykla.

Daugumai nemormonų Solt Leik Sičio pavadinimas turbūt pirmiausiai primena ten vykusią 2002 m. Žiemos olimpiadą. Prie slidinėjimo trasų buvau – tiesa, balandį jos jau neveikė, rymojo apsuptos buvusio olimpinio kaimelio. Park Sitis – slidinėjimo kurortas garsėjantis “Sundance” kino festivaliu – buvo net labai gyvas, žibėjo pilnas žmonių, gaubiamas kažkokios prabangos auros.

Park Sityje - iščiustyti laukinių vakarų nameliai...

...o Tintiko slėnio vadinamuosiuose 'vaiduoklių miestuose' - panašūs apleisti. Kasyklos ten užsidarė, o turizmas neatėjo

Atėjo laikas sukti į pietus. Tankų šiaurinės Jutos didmiestį pakeitė vis tuštėjanti magistralė, žolėtus kalnus ėmė stumti dykumos. Mormonai pamažu liko už nugaros, priekyje – didžiausias išlikęs indėnų kraštas, plotu sulig dviem Lietuvom. Dar vienas Amerikos veidas, dar viena daugybės JAV kultūrų.

Jutos turistinis žemėlapis ir mano nuomonė apie Naujosios Meksikos lankytinas vietas

Visi mano kelionių po Jungtines Amerikos Valstijas aprašymai ir vadovai

Trumpai apie viską:

JAV - viskas ką reikia žinoti keliaujant

Kelionės po vakarų JAV

Vakarų JAV - įspūdingiausi Amerikos nacionaliniai parkai ir gamta (Didysis kanjonas, Jeloustounas, Josemitas, Braiso ir Siono kanjonai). Tai taip pat Vakarų JAV kartu geriausia vieta pažinti indėnų, mormonų, bei lotynų kultūrą, yra keli įdomūs miestai (San Franciskas, Los Andželas, Las Vegasas).

Juta - tikėjimo ir gamtos didybė
Las Vegasas - suaugusiųjų Disneilendas
Los Andželas - Holivudo karštis tarp vienodų namų
JAV indėnų žemės - rezervatas, didesnis už Lietuvą
Naujoji Meksika - molio miestai, lotyniška dvasia
San Franciskas - aukso amžiaus šlovės miestas
Didysis kanjonas ir laukinė Arizona
Jeloustounas - JAV nacionalinių parkų karalius
Pietų Dakota - primirštas Amerikos gamtos perlas

Kelionės po rytų JAV

Rytų JAV žavi visų pirma senais didmiesčiais ir jų dangoraižiais, istorija (iš gamtinių lankytinų vietų čia - tik Niagaros kriokliai, ir tie patys vidury miesto). Šiame regione daugiausiai ir lietuviško paveldo, todėl čia vykdžiau ir lietuviško paveldo žemėlapio "Tikslas - Amerika" kūrimą.

Niujorkas - pirmoji pasaulio sostinė
Čikaga - amerikietiškos svajonės miestas
Detroitas - getu virtusi automobilių sostinė
Niagara – daug daugiau, nei kriokliai!
Vašingtonas - JAV didybė, supermuziejai, politinė širdis
Filadelfija - miestas, kuriame gimė Amerika

Kelionės po pietų (pietryčių) JAV

Pietų JAV žavi pačiais seniausiais JAV miestais (Naujasis Orleanas, Čarlstonas, Savana, Sent Augustinas), plantacijų dvarais, pelkynais, kurortais ir pramogų erdvėmis (ypač Floridoje: Majamis, Orlandas, Ki Vestas).

Pietinės JAV - tikroji, pamirštoji Amerika?
Naujasis Orleanas - džiazuojantis vudu miestas
Florida – Majamis, Disnėjus, salos ir karštis
Disney World – pasaulio pramogų sostinė

Kelionės po JAV salas ir Aliaską

JAV turi gausybę nutolusių salų. Žymiausi - Havajai, bet JAV priklauso ir Puerto Rikas, JAV Mergelių salos, Guamas. Havajus ir Guamą aplankiau per savo medaus mėnesį, tad aprašymai asmeniškensi, o apie Puerto Riką ir JAV Mergelių salas - skirti susiplanuoti savo kelionę.

Aliaska - begalinės Gamtos apsupty
Havajai - stebuklinga gamtos didybė
Oahu - plakanti Ramiojo vandenyno širdis
Puerto Rikas - iščiustyta Lotynų Amerika
Guamas - Azijos Kanarai
JAV Mergelių Salos - Amerikos Karibai

Lietuviškos JAV vietos

JAV lietuviški pastatai, paminklai, rajonai - be galo įspūdingi ir svarbūs. JAV gyvena iki milijono lietuvių ir jie ten sukūrė daug labai svarbaus. Esu sudaręs lietuviškų JAV vietų žemėlapį "Tikslas - Amerika", enciklopediją ir surengęs daug ekspedicijų informacijos rinkimui apie tas vietas - ekspedicijų dienoraščiai irgi čia.

Tikslas - Amerika lietuviškų vietų JAV žemėlapis
Tikslas - Amerika 2017 (JAV rytų) ekspedicijos dienoraštis
Tikslas – Amerika 2018 (Vidurio Vakarų) ekspedicijos dienoraštis
Tikslas – Amerika 2019 (Kanados ir dalies šiaurės rytų JAV) ekspedicijos dienoraštis
Tikslas – Amerika 2021 (Vakarų JAV) ekspedicijos dienoraštis
Tikslas – Amerika 2022 (Vakarų JAV) ekspedicijos dienoraštis

Kelionių vadovai po JAV žemėlapyje

Spauskite ant žymeklio žemėlapyje ir ant iššokusios nuotraukos - ir skaitykite kelionių vadovą apie tą vietą!

Lietuvoje įprasta mormonus laikyti sekta. Bet viena įdomi ypatybė Pastarųjų dienų šventųjų Jėzaus Kristaus bažnyčią (toks oficialus mormonų pavadinimas) skiria nuo sektų. Sektų nariai visur sudaro mažumą gyventojų (juk žodis „sekta” ir reiškia atskilimą). O mormonai turi kraštą, kuriame būtent jie yra tvirta dauguma – ir taip nuo pat XIX amžiaus.

Jutos valstijoje JAV net 60% žmonių – mormonai. Jos sostinė Solt Leik Sitis – ir mormonų bažnyčios pasaulinis centras.

Brihamas iš filmo "Brihamo miestas": eilinis idiliškas miestelis mormoniškosios Jutos priekalnėse.

Kitais atžvilgiais Juta, turinti 2,5 milijono gyventojų – panaši valstija, kaip ir likusios 49. Tai – turtingas, technologiškai pažengęs kraštas, kuriame 2002 m. net surengta žiemos olimpiada.

Turi Juta ir savo kino pramonę, pravardžiuojamą Molivudu. Šie filmai rodomi tik Jutos ar gertimo Aidacho, kur irgi daug mormonų, kino teatruose. Juose pateikiamos situacijos tų vietų žmonėms – be galo artimos ir kasdienės. Bet niujorkiečiui ar lietuviui tai jau – kita kultūra, dar menkiau pažįstama, nei žydų ar arabų.

Vakar pirmąsyk pažiūrėjau „Molivudo” filmą – mormonų kino tėvu vadinamo Ričardo Dačerio (Richard Dutcher) „Brihamo miestą” (Brigham City). Šis detektyas/trileris pasakoja apie atokų Jutos miestelį, kuriame pusantro šimto metų nebuvo žmogžudysčių ir žmonės ten nerakina namų durų.

Bet štai vieną dieną šerifas (kartu, beje, ir mormonų vyskupas) išvysta šalikelėje paliktą raudoną kabrioletą, o medinėje lūšnoje netoliese – merginos kūną. Nužudytosios automobilis paženklintas Kalifornijos numeriais ir šerifas viliasi, kad jo apygardoje nusikaltimas įvyko tik atsitiktinai. Bet ramybės neduoda mintis, kad galbūt visa tai, dėl ko šerifas vos prasidėjus žinių laidai perjungia radijo stotį, jau palytėjo ir Brihamą, o žudiku tapo kažkas iš ramiųjų miestelėnų…

Šerifas (kairėje) ir jo darbuotojai

„Brihamo miestas” sukurtas tikrai profesionaliai ir įdomiai. Ypač žinant, kad ten, kur Holivudas išleidžia šimtus milijonų, Jutos prodiuseriai turi tenkintis šimtais tūkstančių. Filmas gerai atskleidžia ir mormonų kultūrą. Čia žmonės neturėtų gerti kavos, arbatos ir alkoholio (net per mišias kaip Kristaus kraujas geriamas ne vynas, o vanduo), neturėtų rūkyti ar skaityti pornografijos – ir dauguma šitų priesakų tvirtai laikosi. Parodomos mormonų bažnytinės apeigos bei maldos, kasdienis gyvenimas. Diskusijoje su ateiste FTB agente vyskupas-šerifas argumentuoja, kodėl miestelėnai geriau jaučiasi likdami atokiau nuo šiuolaikinės masinės kultūros.

Nors filmo režisierius – mormonas, kūrinys – jokiu būdu nepropagandinis. Kad jis skirtas mormonams galima suprasti iš to, kad, priešingai Holivudo kinui, čia nesimėgaujama žiaurumu: nerodomas pats nužudymas, nedemonstruojami ryškūs lavonų vaizdai. Nėra ir sekso scenų.

Bus tikrai įdomu pasižūrėti ir kitus du Dačerio „mormoniškus filmus” – „Dievo Armija” (God‘s Army) bei „Malonės rūšys” (States of Grace). Pastarieji kūriniai pasakoja apie žmones, dažnai matomus ir Lietuvoje: kostiumuotuosius mormonų misionierius. Daugybė mormonų vyrų dvejus savo jaunystės metus paaukoja religijos skleidimui. Išvyksta į visai kitą šalį ar net žemyną. Šitie metai – ir labai sunkūs, ir savaip įdomūs, ypač užaugusiems atokiuose miesteliuose, tokiuose kaip Brihamas.

Vilnius nuo viduramžių garsėja kaip religinės tolerancijos miestas. Čia greta gyvena Romos katalikai, stačiatikiai, sentikiai, reformatai, liuteronai, judėjai, karaimai, unitai, musulmonai. Dar XIX a. visos šios bendruomenės turėjo po savo maldos namus, o katalikai, judėjai bei stačiatikiai – ir ne po vienerius. Tuo metu tai Europoje buvo gana reta: migracijos, tokios kaip šiais laikais, nebuvo.

Čia pateikiu žemėlapį, kuriame skirtingų spalvų taškais sužymėti Vilniaus maldos namai – priklausomai nuo religijos, kuriai priklauso. Taip pat nuspalvintas ir visas miestas priklausomai nuo to, kokie maldos namai yra arčiausiai nuo tos vietos.

Kad būtų paprasčiau, be spalvų teritorijas žymi ir raidės. “K” (ir melsva spalva) nurodo, kad iš ten arčiausiai yra Romos katalikų bažnyčia. S (ir gelsva spalva) – stačiatikių cerkvė. R, L, J ir U žymi atitinkamai reformatų, liuteronų, judėjų bei unitų maldos namams gretimas teritorijas. “Kar.” – tai karaimai (kenesa), “Sen.” – sentikiai. M, TŽ bei NAB žymi tris naujas religines bendruomenes, XX a. pabaigoje pasistačiusias Vilniuje bažnyčias: mormonus, Tikėjimo žodį bei Naująją apaštalų bažnyčią.

Šiame žemėlapyje matyti, kad artimiausia vietai šventovė daug pasako apie miesto rajono istoriją. Beveik visuose caro laikais urbanizuotuose rajonuose (Šnipiškėse, Žvėryne, Naujamiestyje, Naujininkuose) artimiausi maldos namai yra cerkvė. Čia bažnyčios taip ir nebuvo pastatytos – nei tarpukariu, nei po nepriklausomybės atkūrimo, kuomet jos statytos sovietiniuose rajonuose. Tik Naujamiestyje lenkai mėgino pastatyti įspūdingą Jėzaus Širdies bažnyčią, tačiau sovietai ją nugriovė. Liko ir kai kurios iki carinės okupacijos tuometiniuose Vilniaus priemiesčiuose statytos bažnyčios: Kalvarijų, Šv. Stepono. Cerkvių kupolais, o ne bažnyčių bokštais, liko padabintas ir senasis LDK laikų Vilniaus “rusų galas” – Bokšto gatvės apylinkės. Sovietiniuose rajonuose cerkvių zonų nėra – jau beveik šimtas metų, kaip Vilniuje nepastatyta nė vieni nauji stačiatikių maldos namai. Gal tai lėmė ir esamų statinių padėtis: kaip matyti žemėlapyje, katalikų bažnyčios yra susigrūdusios senamiestyje ir sunkiau pasiekiamos daugumai vilniečių. Tuo tarpu cerkvės – plačiai pasklidusios teritorijose tarp centro ir naujų rajonų. Jeigu nebūtų pastatytos naujosios bažnyčios Lazdynuose, Viršuliškėse ir Pilaitėje šiandien daugumai vilniečių būtų lengviau atvykti į cerkvę nei bažnyčią.

Tebematyti žemėlapyje ir senieji etniniai Vilniaus rajonai – vokiečių pirklių LDK laikais gyventai Vokiečių gatvei tebėra artimiausia liuteronų bažnyčia. Sentikių rajonu kadaise buvusiems rytiniams Naujininkams – sentikių cerkvė. Tik sinagoga artimiausia yra ne visam buvusiam getui. Nieko nuostabaus – dauguma Vilniaus sinagogų, įskaitant ir Didžiąją, sovietų buvo sugriautos. Deja, tais laikais nugriauta ir Vilniaus mečetė, dėl to nebėra ir atitinkamai nuspalvintos zonos buvusiame Lukiškių priemiestyje, kuriame kadaise gyveno musulmonai totoriai.

Vilniaus pakraščiuose driekiasi naujųjų religinių bendruomenių zonos. Šios bendruomenės negalėjo statyti bažnyčių senamiestyje, kur žemė brangi. Tačiau jų maldos namai aptarnauja visą Vilnių. Įdomu pastebėti, kad kadangi Fabijoniškėse, Šeškinėje bei Pašilaičiuose taip ir nebuvo pastatyta nei bažnyčia, nei cerkvė, šių rajonų gyventojams artimiausi maldos namai yra mormonų šventykla. Taigi, mormonų šventykla yra artimiausieji maldos namai trečioje pagal dydį Vilniaus ploto teritorijoje (po katalikų ir stačiatikių).

Antrajame plane, kurį čia pateikiu, sužymėtos tik katalikų (melsvai) bei stačiatikių (gelsvai) maldos namų zonos. Yra keturios didelės zonos, kuriose cerkvės arčiau už bažnyčias. Trys jų statytos caro valdymo laikais, o viena – senasis LDK laikų “rusų galas”.