Išskleisti meniu

Pietryčių Kinija

Perlų upės delta – Kinijos langas į pasaulį

Perlų upės delta – Kinijos langas į pasaulį

| 0 komentarų

Perlų upės delta pietryčių Kinijoje – tankiausiai gyvenama pasaulio teritorija. Ji mažesnė už Lietuvą, o glaudžia nuo 60 iki 120 milijonų žmonių.

Dauguma jų čia atvyko ieškoti uždarbių iš tarptautinio verslo, gamybos ir prekybos. Mat jau 200 metų Perlų upės delta yra Kinijos langas į pasaulį. XIX a. vien tik čia imperatoriai savo valdiniams leido prekiauti su europiečiais. Užjūrio imperijų spaudžiama Kinija išnuomavo ar atidavė joms ištisus miestus ir miestų rajonus, ten duodama pradžią unikaliam kinų ir europiečių kultūrų mišiniui. O XX a. pabaigoje, žlungant komunizmui, būtent Perlų upės deltoje pirmojoje Kinijos valdžia leido kurti privačius fabrikus.

Honkongo dangoraižiai iš anapus kranto - vienas žymiausių pasaulio vaizdų.

Istorijos vingiuose čia užgimė trys labai skirtingi kraštai. Honkongas, iki 1997 m. valdytas britų – Azijos finansų centras ir liberalizmo bastionas. Makao, iki 1999 m. portugalų kolonija – naujoji lošimų sostinė, nukarūnavusi Las Vegasą. Ir Gvangdžou-Šendženas, kuriame komunistinė Kinija vėl išmoko kapitalizmo paslapčių, tuoj tuoj tapsiantis didžiausiu pasaulio miestu.

Susigrąžindama buvusias europiečių kolonijas Kinija įsipareigojo 50 metų saugoti jų išskirtinumą, todėl visi trys kraštai tebeturi skirtingus įstatymus, valiutas, oficialias kalbas, muitines. Per 8 dienų kelionę po juos visus įvairumų pamačiau tiek, kad sunku patikėti, kad tai ta pati Kinija ir kinai visur sudaro 90% ir daugiau gyventojų. Tačiau kiekvienas iš trijų Perlų Upės deltos veidų – savaip žavus ir autentiškas.

Portugališka tarpukario vila Makao.

Kiek dienų skirti Honkongui, Makao, Gvangdžou?

Kelionės laiką aš paskirsčiau taip:

Honkongui – 4 dienos. Tai įdomiausia ir įvairiausia Perlų upės deltos vieta. Honkongas – ne tik stiklo, plieno ir neonų didmiestis, bet ir atokios žalios salos su žvejų kaimais, pasiekiamos tik laivais, Viktorijos kalva su brangiausiais pasaulio namais, piligrimų šventyklos, savaip įdomūs priemiesčiai ir kultūrinės patirtys, tokios kaip populiariausios pasaulyje žirgų lenktynės ar kung fu pasirodymas.

Makao – 2 dienos. Nors pažįstamas kinas sakė, esą Makao be lošimų mažai ką veikti, tai nėra tiesa. Kazino siūlo ne tik ruletes ar automatus, bet ir gausybę pramogų, pasirodymų, dauguma kurių yra nemokami. Be to, Makao didžiuojasi į UNESCO pasaulio paveldą įrašytu portugališku senamiesčiu.

Makao kazino naktį.

Gvangdžou – 1,5 dienos. Gvangdžou gyvuoja per 2000 metų ir gyventojų skaičiumi dvigubai lenkia Honkongą, bet įdomybių turi mažiau. Tik mažuma senų pastatų ir šventyklų išgyveno komunistinę kultūrinę revoliuciją ar buvo po jos atstatyti. Juos apžiūrėjau per dieną, vakaro užteko įspūdingam ir švytinčiam, bet dar kompaktiškam dangoraižių rajonui. Kitą vakarą skyriau kone privalomai pramogai – “kruizui” Perlų upe.

Šendženui – 1 diena. Tai – naujausias pasaulio milžinmiestis, pastatytas vos prieš 20-30 metų kai čia leidus steigti verslus sugužėjo migrantai iš visos Kinijos. Yra keli įspūdingesni dangoraižiai, bet pagrindinis traukos objektas – didžiuliai pramogų parkai, įsteigti, kad išviliotų honkongiečių keliautojų dolerius. Aplankėme “kiniškiausią” jų – Splendid China. Kiti su Kinija turi mažai bendro, bet jei lankyti juos, kiekvienam reiktų skirti po dieną (bilietai perkami visai dienai).

Kinų kultūros pasirodymas Šendženo Splendid China parke.

Kaip patekti į Perlų upės deltą ir kur apsistoti?

Didžiausias oro uostas perlų upės deltoje – Honkongo. Į jį ir atskridau, į jį vienintelį pasitaiko labai gerų kainų iš Europos. Į Makao ir Gvangdžou-Šendženą iš Honkongo nukeliauti labai paprasta – yra net tiesioginiai laivai iš oro uosto, kuriais plaukiant nereikia net pereiti pasų patikros Honkonge.

Į Makao ir Honkongą vizų nereikia, o į žemyninę Kiniją, kuriai priklauso Gvangdžou-Šendženas, ji būtina. Ją gauti turistas gali tik padedant agentūrai, nes reikalingas iškvietimas.

Todėl Gvangdžou-Šendžene reikėjo viešbutį užsakyti iš anksto ir parašyti ant vizos prašymo. Kainos ten kiek žemesnės nei Honkonge ir Makao, bet tikrai nebe tiek, kiek kai kas įsivaizduoja išgirdęs žodį “Kinija”.

Makao viešbučiai - ištisi miestai po stogu su kazino ir teminiais interjerais. Venetian - dirbtinė Venecija su kanalais, gondolomis, freskomis ir to seno prekybinio Italijos miesto vertu žibesiu.

Honkonge ir Makao nakvynės ieškojomės vietoje. Makao tai ir vienintelis būdas gauti pigesnius viešbučius, mat jie internete tiesiog nesisiūlo. Palyginus su Booking.com ir panašių puslapių kainomis, neturėdami rezervacijų sutaupėme daugiau nei perpus.

Honkonge gerų pasiūlymų yra ir gatvėje, ir internete. Dauguma pigiausių viešbučių – perdaryti butai Čunkingo dvarais (Chunking Mansions) ir Miradoro dvarais (Mirador Mansions) vadinamuose masyviuose eks-daugiabučiuose. Vieta centre puiki, o didelė konkurencija muša kainas, bet kambariai labai ankšti, o koridoriai apšnerkšti. Kita nebrangi alternatyva: labiau į nakčiai vietos ieškančias vietos poreles orientuotų viešbučių, dažniausiai be langų. Visa tai – pigu net Lietuvos mastais. Tačiau apsistoti erdvesniame kambaryje su gražiu vaizdu kainuos daug: vieta ankštajame Honkonge yra didžiulė prabanga, kurios neturi net dažna vietinė šeima, priversta gyventi susispraudusi keliuose kvadratiniuose metruose.

Vienas klaidžių Čunkingo dvarų koridorių - panašiai atrodo ir Perlų upės deltos daugiabučių interjerai.

Ir restoranuose žemiausios kainos nuo aukščiausių Perlų upės deltoje skiriasi daug labiau, nei Lietuvoje. Įmanoma pavalgyti taip pigiai, kaip gal net Vilniuje nepavyks – bet kartu Honkonge teko matyti ištisą pilną klientų restoranų kompleksą, kur patiekalų kainos artėjo prie šimto eurų.

Autentiškas Tai O žvejų kaimelis ant polių Honkonge traukia gretimo didmiesčio gyventojus pigia ir šviežia žuvimi.

Viena valstybė – trys šalys

Nors Kinija šiandien valdo Honkongą ir Makao kaip “specialiuosius administracinius regionus”, pastaruosius du užsieniečiai dažnai pavadina atskiromis šalimis. Juk daugeliu atžvilgiu Honkongas ir Makao net labiau nepriklausomi nuo Kinijos, nei Lietuva nuo Europos Sąjungos.

Jei viską pasakyti vienu sakiniu: jeigu nekreipti dėmesio į kinų kultūrą, Honkonge ir Makao jautiesi labiau kaip Vakarų Europoje ar JAV, tuo tarpu Gvangdžou-Šendžene panašiau į Ukrainą ar Baltarusiją. Tačiau skirtumai tirpsta labai greitai. Dar 2011 m. būdamas Pekine regėjau daug labiau ekonomiškai ir technologiškai atsilikusią Kiniją. Be to Gvangdžou-Šendženas Kinijoje – tarp lyderiaujančių ekonomiškai miestų.

Trylika Gvangdžou fabrikų - europiečiams XIX a. išnuomotos žemės Gvangdžou, atvėrusios prekybą su Kinija. Paveikslas Makao muziejuje.

Dangoraižiais ar moderniais traukiniais Gvangdžou-Šendženas jau ne tik pasivijo Honkongą (o sykiu ir Europą, JAV), bet ir jį pralenkė. Skirtumai liko tie, kurie yra įsišakniję žmonėse: Gvangdžou-Šendžene mažai kas kalba angliškai, elgiasi biurokratiškiau ir ne taip mandagiai, neskuba dirbti, mažiau paiso taisyklių… Matyt, tai galutinai išnyks tik keičiantis kartoms.

Kaip pasakojo pažįstamas iš Gvangdžou, prieš dešimtmetį jo miesto gyventojai pavydėdavo honkongiečiams ir makaniečiams kone visko. Šiandien jau ir pastarieji kai ko pavydi broliams iš žemyninės Kinijos: erdvesnių butų, galimybės turint sugebėjimų tapti superturtingais (įsisavintoje Honkongo rinkoje tai sudėtingiau).

Tung Čungas - tipinis Honkongo naujamiestis, kur gyventojų tankumas nesvietiškas. Įsivaizduokite Lietuvos miegamuosius rajonus su penkiasdešimtaukščiais vietoje penkiaaukščių. Tačiau šitokie tankūs miestai leido aplink palikti daug neužstatytos gamtos

Kodėl verta vykti į Perlų upės deltą?

Visą Perlų upės deltą vienija kinų kultūra. Honkongas ir Makao, nepatyrę komunistinių griovimų ir skurdo, yra vienos geriausių vietų ją atrasti. Kovos menus, taoizmo šventyklas, altorėlius prie parduotuvių, gatvės būrėjų kioskus, naktinius maisto turgus, tradicinius “daktarus” ir kita.

Taigi, Perlų upės delta puiki vieta pirmai pažinčiai su Kinija. Nenutoldamas nuo įprasto patogumo ir nenuvažiuodamas milžiniškų atstumų čia išvysti labai įvairiapusę didžiausią pasaulio tautą: religingumas ir ateizmas, kapitalizmas ir socializmo liekanos, savitumas ir vakarietiškumas. Ir visa tai vieną nuo kito skiria tik 50-100 kilometrų kelionės traukiniu ar laivu.

Šie Honkongo-Šanchajaus banko eskalatoriai perstatyti į kreivus, kad atitiktų feng šui principus. Tam Honkongo nekilnojamojo turto plėtotojai meta milžiniškus pinigus


Kiti straipsniai iš kelionės po Perlų upės deltą

1. Perlų upės delta: Kinijos langas į pasaulį (įžanga)
2. Makao – naujai sena pramogų sostinė
3. Honkongas – šviesų ir jūrų miestas
4. Gvangdžou-Šendženas – Didžiausias rytdienos miestas

Komentuoti
Straipsnio temos: , , , , , , , , , , ,


Guangdžou-Šendženas – Didžiausias rytdienos miestas

Guangdžou-Šendženas – Didžiausias rytdienos miestas

| 1 komentaras

Pasaulyje tėra trisdešimt miestų, glaudžiančių po dešimtį ar daugiau milijonų gyventojų. Dauguma jų garsūs visoje planetoje, it magnetas traukia žmones, verslus ir filmų režisierius. Paryžius ir Londonas, Niujorkas ir Maskva, Rio de Žaneiras ir Bombėjus, Tokijas ir Pekinas.

Pietryčių Kinija turi net du tokius milžinmiesčius: Guangdžou (13 mln. gyv.) ir Šendženą (11 mln. gyv.). Abu jau pakilę iš skurdo, statosi superdangoraižius ir visai teisingai trokšta pasaulinės šlovės. Bet jų pavadinimus užsienyje temoka tarti kiniškų prekių importuotojai.

Turbūt tai pasikeis. Tarpai tarp šių ir kitų Perlų upės deltos didmiesčių siekia ne daugiau keliasdešimt kilometrų. Kai juos galutinai padengs augančios viduriniosios klasės vilos tai taps didžiausiu pasaulyje miestu, su 50 milijonų gyventojų lengvai išstumsiančiu dabartinį karalių Tokiją.

Guangdžou gyventojai atvyksta pasivaikščioti po pastaraisiais metais iškilusį Džučiango verslo rajoną.

Keliaudamas ten tik galėjau įsivaizduoti jo būsimą gimimą. Dangoraižių dar per mažai, eiliniai rajonai per nykūs, infrastruktūra tebestatoma. Bet stereotipai apie Kiniją, kaip vargstančių darbininkų lagerį, žlugo galutinai. Ir jei istorijos vaga nepasikeis, Šendženas su Guangdžou taps naujuoju Tokijumi, o “vėliau į kapitalizmo traukinį įlaipinta” Kinijos provincija – naujaisiais Šendženais ir Guangdžou. Ir tai nebe dešimtmečių, o daugiausiai keliolikos metų klausimas.

Guangdžou tūkstantmečių liekanos…

Guangdžou miestas – senas it Roma. Dar 206 metais prieš Kristų čia buvo Nanju karalystės, siekusios Vietnamą, sostinė. Svarbos ši Pietų Kinijos širdis neprarado ir vėliau: ir Atradimų eroje, kai buvo paskelbta vieninteliais teisėtais europiečių vartais į Kiniją, ir XX a., kai dar Antrojo pasaulinio karo metais čia gyveno per milijoną žmonių.

Deja, dabar tegali matyti istorijos atplaišas daugiabučių jūroje. Daug senybių nugriovė Kultūrinė revoliucija, kuomet Mao Dzeduno paraginti jaunieji chunveibinai bėgo niokoti “atgyvenusių” šventovių ir meno.

Statulos Šešių Banjanų šventykloje.

Atkurta tik tai, kas svarbiausia. Šešių Banjanų budistų šventyklos pastatų komplekse įspūdingiausia – devynių aukštų 1373 m. pagoda. Gretima Guangšiau šventykla kuklesnė, bet senesnė.

Abiejų prieigose pirmi pastatų aukštai užgrūsti religinių prekių ir popierinių daiktų (sudeginus juos šiame gyvenime, pomirtiniame pasaulyje mirę protėviai turėtų gauti tikrus) parduotuvėlėmis. Bet to “miesto karkaso” iš senų namų ir šventyklėlių nelikę.

Šešių banjanų šventyklos pagoda-bokštas (kairėje), 'žaislinė' Guangšiau pagoda (dešinėje), per vidurį - pasimelsti atėjęs kinas.

Ir pagrindinėse šventyklose greta pagyrų apie žilos senovės statybos datas prie ne vieno pastato lyg tarp kitko paminima “rekonstruotas 198x m.”. Kaip paaiškino vietinis, tai reiškia, kad ten chunveibinai buvo palikę vien pelenus (t.y. dabartinis statinys tiek pat autentiškas, kiek Vilniaus Valdovų rūmai).

Dar įdomesnė pasirodė Čen giminių akademija, kurios net paskirtį užsieniečiams sunku paaiškinti. 1894 m. susimetę pinigus ir grįžusių iš Amerikos Čenų paragintos ją pastatė septyniasdešimt dvi Čen pavardę turinčios giminės, kad ten gyventų jų atžalos, atvykusios į Guangdžou laikyti vietinių imperinių egzaminų. Imperiniai egzaminai – Konfucijaus įkvėptas žinių patikrinimas – valdant daugumai Kinijos dinastijų (nuo 605 m. iki 1905 m.) buvo lakmuso popierėlis šaukiant į valstybės tarnybą (“mandarinus”). Taip atrinkdavo išmintingiausius nepaisant turtų ar kilmės. Nesunku įsivaizduoti, koks šansas tai būdavo eiliniam ūkininkų jaunuoliui, ir kokią garbę jo sėkmė galėjo atnešti visai giminei.

Čenų akademijos puošnaus kiniško stogo fragmentas.

Dabar Akademijoje – Guangdžou liaudies meno muziejus, bet jo eksponatus pranoksta architektūrinės detalės: meniški stogai, nuostabiai išraižytas “blokas” priešais įėjimą, užkertantis kelią piktosioms dvasioms. Beje, muziejuje kai kurie dramblio kaulo dirbiniai parduodami už dešimtis tūkstančių dolerių, bet jų negalima išvežti iš Kinijos.

Nanju karaliaus mauzoliejui pasisekė, kad daugiabučių statyboms vietą ruošę darbininkai jį aptiko tik 1983 m., nurimus revoliuciniams vėjams. Aplink nukastą pilkapį dabar – gražus muziejus. Visų pirma nusileidau į ankštą tikrąjį kapą (dabar atidengtą), paskui ėjau per sales su turtingomis 122 pr. Kr. mirusio karaliaus Džau Ho įkapėmis – ginklais, muzikos instrumentais, papuošalais. Buvo užkastos net sugulovės bei menininkai.

Džau Ho sarkofagas iš nefrito ir raudono šilko.

Guangdžou turi ir europinio paveldo. “Trylikos gamyklų”, per kurias didžiosios Vakarų imperijos XVIII – XIX a. prekiaudavo su šimtamilijonine Kinija, nebeliko. Užtat yra Šamiano sala, 1859 m. “užrašyta” britams ir prancūzams. Pirklių dvarai, pora bažnyčių ir net kavinukė, kurioje pusryčiavome, čia – it iš Europos perkeltos. Atėjūnai buvo susikūrę savo pasaulėlį, kurį naktimis, it getą, uždarydavo.

Gražių didelių ikirevoliucinių pastatų likę ir kitur Perlų upės pakrantėje. Ja vaikštinėjančius ir gatvės muzikantų beklausančius retsykiais pamatai ne vien kinus. Dažniau trečiojo pasaulio imigrantus ir verslininkus, o ne turistus – sudėtinga vizų politika (būtinas nepigus iškvietimas) turizmo neskatina.

Perlų upės pakrantė. Pastatas kairėje - tarpukariu statytas viešbutis.

…ir pastarųjų metų didybė

Prieš 20 metų Guangdžou turėjo atrodyti nykiai – dešimt milijonų žmonių ir vos kelios įdomesnės vietos, tarp kurių – ištisi kilometrai.

Naujojo Guangdžou prekės ženklas – “Kruizas Perlų upe“. Iš tikro tai 1-2 valandų pasiplaukiojimas vakare, kai ryškiaspalvės šviesos išgražina miestą. Be to, kuriuo plaukėme, upe zujo dar gal dešimt turistinių laivų: su prabangia vakariene, su širdelėmis (suprask įsimylėjėliams), vestuvių pokyliams…

Guangdžou meras, atrodo, visas jėgas metė apžavėti plaukiojantiems miesto svečiams. Kiekvienas tiltas nutvieskiamas visomis vaivorykštės spalvomis (ir jos nuolat mainosi), aukštų paupio daugiabučių palėpės virsta gelsvomis aureolėmis (pasibaigus kruizų metui ~23:00 šviesos išjungiamos).

Vienas iš tiltų besimainančiomis spalvomis. Akyse raibste raibsta.

Bet didžiausias įspūdis – kruizo gale, kai prieš apsukdamas laivą kapitonas priplaukė Džučiango naujamiestį. Vienoje pusėje upės – 600 m Kantono bokštas (penktas aukščiausias statinys pasaulyje), saloje – didžiulė švytinti tribūna. Abu statyti 2010 m. Azijos žaidynėms. Tik Olimpiadai mastais nusileidžiantis renginys “sukūreno” 122 milijardus juanių, bet pasekmes gražu pažiūrėti.

Atnešė jis ir netiesioginės naudos miestui: verslas pagaliau Džučiangą apsodino trokštais dangoraižiais. Ir dar kokiais! Tarptautinis finansų centras yra 439 m., greta statomas Čou Tai Fuk centras – 530 m. Abu, lyg rajono vartai į paupį, aukštesni už bet ką, kas kada nors pastatyta Europoje – kaip ir dar du 391 m aukščio Džučiango pastatai.

Džučiango dangoraižių rajono 'vartai'. Kaip šitokiam miestui 'verslo centras' atrodo nedidelis - kol neprisimeni, kad kone viskas pastatyta per 5 metus.

Kitą vakarą grįžome Džučiangan pasivaikščioti pėsti. Guangdžou jaunimas masiškai darė tą patį, gerėdamasis šviečiančiais šaligatviais, požeminiu prekybos centru ir postmodernia architektūra (biblioteka, muziejus, operos teatras…). Kinijoje didžiuojamasi nauju ir blizgančiu, o sena neatrodo nei jauku, nei romantiška.

Pakilome ir į Kantono bokštą, nors liūtis ir apgadino vaizdus. Kainos nemažos – laisvai krentantis euro kursas nusinešė “pigios Kinijos” vaizdinį. Mokėjome ~20 eurų žmogui, atviras stogas su atrakcionais būtų atsiėjęs dar brangiau. Pastarasis buvo aukščiausia atvira terasa pasaulyje. Aplenkė Dubajus.

Kantono bokštas (tolumoje) iš Perlų upės kruizo. Pastatai dešinėje - daugiabučiai. Palėpės ne tik apšviestos, bet ir gražios: kupolų, piramidžių formos. Upėje - du laivai iš Perlų upės kruizų flotilės.

Šendženas – Kinijos kapitalizmo pradžia

Šendženas – naujausias pasaulio didmiestis ir Kinijos augimo atvaizdas. Dar 1982 m. jis buvo mažesnis už Kauną, o šiandien už jo stiklų ir betono glaudžiasi 11 milijonų žmonių. Priežastis: miestas tarnavo kaip Kinijos vadovo Dengo Šiopingo, nukreipusio šalį laisvos rinkos kryptimi, bandymų poligonas.

Dar 1979 m. čia įkurta specialioji ekonominė zona pakvietė užsieniečius steigti privačias gamyklas – tarkime, atkelti jas iš britų Honkongo. Vakariečiams fabrikantams algos Šendžene atrodė juokingos, o nepritekliaus nualintoje Kinijoje apie jas sklido legendos. Milijonai patraukė į “Specialiąją zoną”, o kai, nusisekus Šendženui, “ekonominis eksperimentas” išplito po Kinijos miestus – pajudėjo šimtai milijonų (didžiausia migracija pasaulio istorijoje).

Šendženiečiai prekybos centre. Tarp jų jau yra žmonių, kurie ne tik patys, bet ir jų tėvai augo privataus verslo eroje. Juk pastaroji į Šendženą sugrįžo net anksčiau, nei į Lietuvą.

Garsioji Dengo Šiopingo frazė “Šlovinga būti turtingu!” tebeaidi Šendžene ir tie turtai jau – visai tikri. Tą jutau pusiau atvirame prekybos centre, kuriame į pasaulinių prekės ženklų parduotuves žvalgėsi madingai vilkinčių kinų kompanijos, o smarkiai atlošęs galvą matydavau bebaigiamas 660 metrų Ping Am dangoraižio statybas. Jis – antras pagal aukštį pasaulyje po Dubajaus Burž Chalifa.

Su Dubajumi nejučia norisi lyginti ir visą Šendženą-Guangdžou, bet abiejų bumų istorijos – labai skirtingos. Dubajus kuriamas visai žmonijai it pasaulio sostinė. O Perlų upės deltos didmiesčiai statomi “saviems”. Tiesiog gyventojų čia tiek daug, kad augantys jų poreikiai spauste spaudžia siekti rekordinių sprendimų.

Perlų upės deltos aukštuoliai: statomas Ping Am pastatas (kairėje), aukščiausias stovintis Šendženo dangoraižis KK100 (viduryje, 442 m), Kantono bokštas (dešinėje).

Pramogų parke – visa Kinija

Jaunų darbininkų Šendžene nėra nieko seno ir nubūto. Bet įdomybių netrūksta. Juk miestas – Honkongo pasienyje, tad dar tik svajojajusi apie bumą Kinijos valdžia čia ėmė vystyti pramogų parkus honkongiečių doleriams pritraukti. “Pasaulio langas” pilnas visos planetos grožybių kopijų, “Laimės slėnis” – atrakcionų, “Safarių parkas” – laisvai laigančių gyvūnų, “Minsko pasaulis” apima visą nurašytą sovietinį lėktuvnešį “Minsk”, dar yra “Ekonuotykių slėnis”, “Arbatos upės kurortas”, “Jūrų pasaulis”… Bilietai brangūs, bet veiklos dažname parke pakanka visai dienai.

Mes pasirinkome “Nuostabiąją Kiniją” (Splendid China) – norėjome pramogas suderinti su šalies pažinimu. Vienoje jos pusėje tarp kalvelių ir ežerėlių stovi sumažintos Kinijos grožybių kopijos. Primena mini-Europos parką Briuselyje. Tik kad Kinija už Europos Sąjungą 2,5 karto didesnė tiek plotu, tiek gyventojų skaičiumi. Ir “stebuklų” Kinijoje tikrai ne mažiau – tik jiems labai trūksta reklamos. Prie dažno eksponato galvodavau: “Kaip gražu! Kodėl apie tai negirdėjau? Kur yra ši vieta?”. Tarp tokių – budų statulos olose, keistos architektūros mažų tautelių kaimai, kalnų šlaitų gyvenvietės, uolų kūgiai, žavios kiniškos šventovės ar miestų vartai. Aišku, yra “Nuostabiojoje Kinijoje” ir Terakotos armija, Uždraustasis miestas, Potalos rūmai, it gyvatė vingiuojanti Kinų siena.

Viena miniatiūrų 'Nuostabiojoje Kinijoje'.

Antroji “Nuostabiosios Kinijos” pusė – Liaudies kaimas. Kinijos tautinių mažumų stilių namuose čia kasdien pristatomos jų kultūros. Deja, spėjau žvilgtelti tik į vieną programą – ji apsiribojo kinišku pasakojimu.

“Visuotiniai” kasdieniai renginiai buvo žavesni: viduramžių kariai, demonstruojantys triukus ir mūšio menus; spektaklis, atskleidžiantis Kinijos liaudies drabužių įvairovę. Ir vakarinis “varjetė”, įkvėptas Olimpiados atidarymų – šokiais, vaidyba, akrobatika, spalvom, šviesom ir trykštančiu vandeniu perteikiama ankstyvoji Kinijos istorija. Ir net ugnies įžiebimas buvo.

Pusvalandžio trukmės viduramžių mūšio fragmentų inscenizacija.

Aišku, liaudies kaimas nepasiena be suvenyrų, restoranų, bet smagiausia po jį vaikščioti vėlų vakarą, kai niekas nebedirba, bet ir žmonių minios išsiskirsčiusios. Galingų žibintų šviesoje atsidūrusios etninės architektūros interpretacijos nebeatrodo pigios.

Daugiau nei pramogų parkai honkongiečių į Šendženą atvilioja apsipirkimas. Pačiame pasienyje pastatytas daugiaaukštis prekybos centras – Luohu Komercinis Miestas. Gretimos Šendženo geležinkelio stoties koridoriuose – grožio salonų gausybė. Jau link pasienio vežančiame Honkongo metro pilna Šendženo dantistų, plastikos chirurgų, plaukų ataugintojų reklamų. Pirkti paslaugas Kinijoje – vis dar pigiau, bet prekių kainos jau skiriasi mažai. Gamyklos iškeliauja į Bangladešą, o “pigumą” iš Kinijos pamažu stumia “unikalumas” ir – gal sunku bus patikėti – “kokybė”.

Prie Lo Vu / Luo Hu muitinės. Dešinėje - Luo Hu komercinis miestas.

Kuo žemyninė Kinija dar skiriasi nuo Honkongo?

Kaip įsitikinau pabuvojęs abipus Lo Vu pasienio (Šendžene/Gvangdžou ir Honkonge), kainos, kokybė ir dangoraižių skaičius vis panašėja. Bet žmonių mentalitetas ir tvarka – kiti. Ypač skirtumai akivaizdūs geležinkeliuose. Honkonge viskas automatizuota: iš automato perki bilietą, automatas įleidžia ir išleidžia iš perono. Gvangdžou-Šendžene procesas toks: kai kur yra bilietų pardavimo mašinos, bet užsieniečiams reikia eiti prie langelio (pirkimo metu būtina rodyti pasą, o nekiniškų pasų mašinos neskanuoja). Paskui privaloma ant bilieto gauti antspaudą iš štampuotojo, tuomet – eiti per labai nerimtą saugumo patikrą. Mano kišenėse būdavo masyvi kamera, planšetinis kompiuteris, raktai, piniginė – metalo detektoriai pypdavo, o tikrintojai tik pačiupinėdavo ir paleisdavo. Kartą buvo dar geriau: tikrintojų komanda liepė visiems susirinkti savo neperšviestus krepšius nuo rentgeno spindulių konvejerio bei eiti į peroną, o patys ėmė fotografuotis (gal buvo kažkieno gimtadienis ar pirma darbo diena?). Nereikia nė sakyti, kad Honkongo geležinkeliai – privatūs, Kinijos – valstybiniai.

Beje, technologiškai Kinijos geležinkeliai jau pranoksta Honkongą. Greitasis traukinys Guangdžou-Šendženas lekia virš 300 km/h, o erdvios jo stotys primena oro uostus. Bet kas iš to, jei dėl 36 minučių kelionės 40 minučių prastovėjome eilėje prie kasų (nes pusė langelių, nepaisant į lauką ištįsusių grūsčių, buvo uždaryti) ir gavome bilietą į šeštą traukinį (dar po valandos)? Iš viso sugaišome ~136 minutes – daugiau, nei į priekį Šendženas-Guangdžou važiuodami paprastu traukiniu.

Eilės prie bilietų Guangdžou pietinėje geležinkelio stotyje.

Panašių smulkių Honkongo ir Guangdžou/Šendženo skirtumų yra daug:
*Honkonge perėjose pėsčiuosius praleidžia, Guangdžou/Šendžene – niekada, net jei jau šie būna žengę kelis žingsnius.
*Honkonge pardavėjai šypsosi, o padavėjai greitai prieina, Guangdžou/Šendžene – retai.
*Honkonge draudimas rūkyti tą ir reiškia, Guangdžou restorane į rūkalius nieks nekreipė dėmesio, o staltiesė buvo pradeginta nuorūkomis. Panašiai “Nuostabiosios Kinijos” renginiuose buvo “paisoma” draudimų fotografuoti.
*Honkonge mačiau tik vieną “tupyklą”, Guangdžou/Šendžene regėjau tik kelis unitazus.
*Honkonge daug taisyklingos anglų kalbos, Guangdžou/Šendžene dažnas užrašas ja primena automatinius vertimus.
*Honkonge galėjau naršyti “Google”, “Gmail”, “Youtube” ar “Facebook”, Guangdžou/Šendžene rodydavo, kad tokie puslapiai neegzistuoja (juos blokuoja “Didžioji Kinijos ugniasienė”).
*Honkonge benamių nemačiau, o Guangdžou ištisos jų kolonijos užsiklojusios miega ant tiltuose ir šaligatviuose pasitiestų kartonų.
*Iš Honkongo siųsti atvirukai jau visi pasiekė adresatus, o iš Guangdžou-Šendženo siųstieji dar nenuėjo.

Nakčiai apšviesta Nuostabioji Kinija Šendžene. Honkonge ryškiausiai žiba reklamos. Guangdžou ir Šendžene populiaru nutvieksti visą pastatą, dažnai - nuolat besimainančiomis spalvomis.

Tačiau kurdamas savą gerovę Perlų upės deltos elitas žvalgosi būtent į Honkongą. Juk visas regionas kalba kantonietiškai. Kartais pavadinama “tarme”, ši kalba skiriasi nuo valstybinės kinų mandarinų kalbos ne mažiau, nei lietuvių nuo latvių. Kantonietiškas Honkongo kinas ir popmuzika Guangdžou ar Šendžene net artimesni, nei Pekino ar Šanchajaus menas. Kartu jis neša savą “turtingo gyvenimo būdo” idealą.

Kaip pasakojo vietiniai, Perlų upės deltoje labiau nei kur kitur “į madą grįžo” feng šui (ir kelis “skylėtus namus” Guangdžou matėme). O jaunimas į savo kalbą įpina angliškų žodžių, it būtų gimę britų kolonija buvusiame Honkonge.

Gyvenimas namų stoguose dažniausiai minimas pasakojimuose apie užgrūstą Honkongą, bet mačiau jį ir Guangdžou.

Kopijuojamų Honkongo įpročių dar daugės. Bet, manau, Kinijos gyventojai, užsienio kalbų nemokėjimo saugomi nuo globalizacijos, turtėdami sukurs ir savo modernias tradicijas. Kaip japonai po 1960 m., kaip korėjiečiai po 2000 m. Norėsiu grįžti, kai modernioji Kinija subręs. Didžiausias pasaulio miestas Perlų upės žiotyse turbūt bus viena geriausių vietų ją pažinti.


Kiti straipsniai iš kelionės po Perlų upės deltą

1. Perlų upės delta: Kinijos langas į pasaulį (įžanga)
2. Makao – naujai sena pramogų sostinė
3. Honkongas – šviesų ir jūrų miestas
4. Guangdžou-Šendženas – Didžiausias rytdienos miestas

Komentarai
Straipsnio temos: , , , , , , , , , , , , , , , , , , , , , , , , , , ,