Kita

Nuo 2017 m. rugsėjo pradėjau skaitmeninio klajoklio gyvenimą: dirbu sau ir per internetą, taigi, didelę dalį metų galiu būti užsienyje ir dirbti iš ten (~5-7 mėn. per metus).

Šiame straipsnyje trumpai aprašau visas savo „skaitmeninio klajoklio“ keliones: kokius pasirinkome maršrutus ir kodėl, kur kiek gyvenome, kaip sekėsi dirbti per internetą ir kita. Jei irgi galite ar svajojate dirbti internetu, galbūt jus tai įkvėps.

Šis straipsnis nuolat pildomas.

 

---

Balkanai, 2017

---

Kelionės idėja ir tikslai:

Nusprendęs gyventi kaip “skaitmeninis klajoklis” turėjau nuo kažko pradėti. Pirmą kartą iškeliauti ilgesniam laikui, nei trys savaitės, kiekvienoje vietoje apsistodamas ilgiau. Nuo Balkanų pradėjau todėl, kad:
(1)Netoli Lietuvos ir todėl galima važiuoti automobiliu (ir, iškilus poreikiui, grįžti).
(2)Panaši kultūra (naujo gyvenimo pradžia ir taip lems daug naujovių, tad geriau pasibandyti europinėje kultūroje).
(3)Nedidelės kainos, palyginus su Vakarų Europa, o ir kultūra man artimesnė.

Keturi kelionės tikslai:
(1)Aplankyti Albaniją – paskutinę Europos valstybę, kurios dar nebuvau lankęs.
(2)Nuvykti į Niko Keivo koncertą Belgrade.
(3)Aplankyti Pasaulio krepšinio čempionato atrankos varžybas (Lietuva-Kosovas).
(4)Pagyventi bent savaitę Sarajeve – mieste, kuris 2016 m. kelionės metu labai patiko ir, tikėjau, dar nėra visai pažintas.

Kelionės trukmė

30 dienų Balkanuose ir 4,5 dienos pakeliui.

Kelionės maršrutas

Savo automobiliu per Lenkiją, Slovakiją, Vengriją nuvykome iki Serbijos. Belgradas nepaliko didelio įspūdžio, tad, nors turėjome minčių apsistoti ilgiau, po Niko Keivo koncerto išvykome į Bosniją, kur praleidome 8,5 dienos. Tuomet – Albaniją (12 dienų, apsistojant skirtingose vietose), Makedoniją (4 dienas labiausiai patinkančiose šalies vietose: Ohride ir Skopjėje), Kosovą su krepšinio varžybomis (3 dienas) ir per Serbiją atgal.

Kaip sekėsi (mintys po kelionės)

“Pirmas blynas” tikrai neprisvilo, ir skaitmeninio klajoklio gyvenimą nutariau tęsti išvykstant dar ilgesniam laikui. Labai smagu patirti kitas šalis lėčiau, turėti mieste ne dieną, o savaitę, patirti ir tai, kam reikia būti tam tikrą savaitės dieną. Savo patirtį aprašiau čia.

Maloniai nustebino Albanija: iš praždių šiai šaliai norėjau skirti daugiau laiko, bet Aistė pasėjo abejonę: gal bus skurdu, necivilizuota, norėsis ištrūkti, tad sutrumpinome planą būti ten iki 9 dienų, bet galiausiai praleidome 12. Iš tiesų tai kylanti, besimodernizuojanti ir smagi būti šalis ir nieko keisto, kad paskui ją atrado ir poilsiautojai iš Lietuvos (tuo metu, kai važiavome mes, dar mažai lietuvių ten buvo buvę ir todėl mano straipsnis apie Albaniją paskui tapo labai populiarus kaip bene vienintelis rimtas straipsnis internete apie Albaniją lietuviškai).

Įdomi patirtis buvo aplankyti masinius renginius užsienyje: koncertą, krepšinio varžybas.

Straipsniai apie kelionę: Apie skaitmeninio klajoklio gyvenimo būdą | Kroatija | Serbija | Lietuvos rinktinės palaikymas Kosove | Makedonija | Juodkalnija | Bosnija ir Hercegovina | Albanija

 

---

Kenija, 2018

---

Kelionės idėja ir tikslai

(1)Rimtas Afrikos gyvūnų safaris. 2010 m. lankiau Namibiją ir labai sužavėjo Etošos gyvūnų parkas – deja, jam tada turėjome tik 2 dienas. Norėjau sugrįžti į gyvūnų pilnas Afrikos savanas darsyk ir tam pasirinkau kitą gyvūnų pilną Afrikos zoną – Rytų Afriką.

(2)”Aukštosios” Juodosios Afrikos kultūros pažinimas iš arti. Iki tol buvau tik dviejose regiono šalyse – Namibijoje ir Kenijoje – ir abi jos savotiški regiono užkampiai su mažai gyventojų, tuo tarpu Kenija – vienas jo centrų ir seniau (suahelių prekybiniai miestai), ir dabar (milijoniniai didmiesčiai). Įdomu, kaip atrodo tas “Afrikos priekis”?

(3)Pakeliavimas kartu su draugais. Kartu pasiūliau keliauti draugams Marijonui ir Grytei: tai man buvo nauja patirtis, nes iki šiol į tokias keliones leisdavausi tik su savo šeima ar giminėmis.

Kelionės trukmė

12 dienų. Abejojau dėl galimybės dirbti internetu iš Kenijos, taip pat ar šalis man patiks (visgi, ta Juodoji Afrika, kurią iki tol buvau matęs – gana ekstremalūs kraštai). Be to, keliavau su draugais. Todėl pasirinkau ne „skaitmeninio klajoklio“ mėnesį ar du, o įprastinę dviejų savaičių trukmę.

Kelionės maršrutas: Kelionė susidėjo iš dviejų dalių. Pirmoji dalis – nepriklausomas keliavimas viešuoju transportu kultūriškai įdomiausioje Kenijos dalyje – jos pakrantėje – nuo Lamu iki Mombasos, taip “pasineriant” į tikrąją Kenijos kultūrą, tačiau stabtelint ir kurortuose (4 dienos). Antroji dalis – organizuotas safaris (irgi 6 dienos). Pora dienų pakeliui Nairobyje. Idėją išsinuomoti automobilį, kaip darėme Namibijoje, atmetėme: Kenijoje tai labai brangu, be to, pasirodė įdomu išbandyti du dar Afrikoje nemėgintus kelionės būdus: organizuotą safarį ir viešąjį transportą.

Kaip sekėsi (mintys po kelionės)

Nacionaliniai gyvūnų parkai išties pribloškė. Nesigailėjau keliavęs su organizuotu safariu: buvo nauja patirtis, vairuotojai per racijas susišneka, kur gyvūnai, be to, keliai ten labai blogi ir patiems vairuoti būtų sudėtinga ir rizikinga. Gal tik safaris pasirodė per ilgas, nes patirtys kartojosi: jei kartočiau, keliaučiau į tokį 4-5 d., o ne 6 d.

Buvo įdomu primą kartą pamatyti Juodosios Afrikos šalį, kurioje „verda gyvenimas“, milijoniniai miestai (Nairobis, Mombasa). Ypač didelį įspūdį paliko muzikalūs mikroautobusai matatu, važiavimas autobusu konvojumi su karine palyda iš Lamu, unikalus Lamu miestas. Kelionė į Keniją išėjo tokia nuotykinė: tiesiog, juodojoje Afrikoje niekas nevyksta pagal planą (prakiuręs stogas virš lovos, klimpę automobiliai, seklumose strigęs laivas, oro uosto saugumo patikroje pavogta kuprinė ir t.t.).

Smagu ir pakeliauti su kitais žmonėmis, pamatyti šalį ir jų akimis. Kol keliauti turėjau galimybę tik per retas atostogas, to vengdavau: pats gerai žinau, kaip noriu patirti kiekvieną šalim daug tuo domiuosi iš anksto, ir mažai tikėtina, kad norai sutaps su kieno nors kito norais. Bet dabar, turint galimybių užsienyje būti dažniau, kodėl nepatirti vienos ar kitos šalies ir per kažkieno kito prizmę?

Straipsniai apie kelionę

Įžanga | Kenijos pakrantė | Kenijos safaris | Nairobis

 

---

Kazachija, 2018

---

Kelionės idėja ir tikslai

(1)Kazachija sparčiai modernizuojasi (ypač sostinė Astana/Nursultanas), bet dar yra pigi. Kaip skaitmeninis klajoklis ieškau “antrojo pasaulio” – šalių, kurios pakankamai civilizuotos, kad būtų gera ten būti ir patogu dirbti (saugu, normalus internetas), bet kartu ir pigios.

(2) Kazachija 2017 m. atsivėrė lietuviams: įvedė bevizį režimą. Labai svarbu lengvas patekimas į šalį, galimybė būti ilgiau nesiaiškinant pareigūnams ką ten veiksi.
(3) Almatoje gyveno Aistės pažįstami.
(4) Taip pat, kiekvienoje kelionėje, jei tik įmanoma, ieškau lietuviško paveldo. Kazachija gausi lietuvių tremtinių palikimo: net kas penktas lietuvis tremtinys buvo sovietų ištremtas ne į Sibirą, tačiau į Kazachiją. Ir Kazachijos valdžia palankiau žiūri į lietuvių istorinę atmintį, nei Rusija, leido pastatyti ne vieną paminklą lietuviams. Nusprendžiau rasti šiuos paminklus, nufotografuoti, aprašyti “Gabalėliuose Lietuvos”: man tai buvo pirmas susidūrimas su lietuvių tremties vietomis.

Kelionės trukmė

22 dienos.

Kelionės maršrutas

Kelionė susidėjo iš trijų dalių:
8 dienų pagyvenimas “šaltojoje moderniojoje sostinėje” Astanoje (dabar Nursultanas).
7 dienų, skirtų lietuvių tremtinių paminklų ir kapų paieškai Karagandos regione, kur tremtinių buvo daugiausia (tuo pačiu išbandėme įvairias Kazachijos traukinių klases, autobusus).
7 dienų didžiausiame šalies mieste Almatoje su išvykomis į aplinkinę gamtą.

Kaip sekėsi (mintys po kelionės)

Kazachija labai, labai pranoko lūkesčius. Keliaudamas į neturistines šalis nežinai, ko tikėtis: be to, turėjau negiamos patirties kaimyninėje Uzbekijoje, kuri, nors ir graži šalis, tuo metu (2016 m.) buvo persmelkta korupcija, biurkoratija, diktatūra. O Kazachija jau moderni šalis, o Nursultanas – bene moderniausias buvusios TSRS miestas. Ko vertas vien Chan Tengry prekybos centras / stiklinė jurta ar šiuolaikinės energetikos muziejus buvusiose EXPO patalpose.

Netikėtas atradimas buvo Šarynės kanjonas ir itin žemos kainos – tai pigiausia iš visų mano kelionių apskritai (operos bilietas kainavo eurocentus).

Taip pat buvo smagu atrasti daug lietuviško paveldo, susitikti su jį puoselėjančiais lietuviais – Karagandos lietuvių bendruomenės pirmininku ir lietuviško retsorano kūrėju Tvarionu, lietuviu vietinės bažnyčios klebonu (ją ir įkūrė lietuvis). Atradau daugiau, nei tikėjausi: apie lietuvio kunigo įkurtą pirmąją Vidurinės Azijos katalikų bažnyčią sužinojau tik Kazachijoje iš vietinių, o tai pažymėta ir atiminimo lenta.

Įdomu susitikti ir su šiuolaikiniais lietuviais imigrantais į Kazachiją, išgirsti apie šalį “iš pirmų lūpų”.

Tiesa, pamačiau ir didelę socialinę atskirtį: atokiau nuo didmiesčių grįžti tarsi 20 metų atgal: tokia pastatų kokybė, Žiguliai taksi ir t.t.

Kazachija – viena šalių, kur didžiausi skirtumai pasaulyje tarp vasaros ir žeimso temperatūros. Kai atvykome, dar buvo be galo šalta – bet viskas tirpo, gatvės virto ežerais, o pabaigoje buvo jau tikrai šilta. Tai – labai įdomi patirtis, kurios Lietuvoje, kur net žiema ne visa “balta”, trūksta.

Straipsniai iš šios kelionės

Pilnas straipsnis apie Kazachiją

 

---

Tailandas, 2018

---

Kelionės idėja ir tikslai

Daug kam turbūt kiltų klausimas ne “Kodėl nuskridote į Tailandą?”, bet “Kodėl iš pradžių neskridote į Tailandą?”. Pažiūrėjus “internetuose” kiek lietuvių, kurie dirba per internetą, žiemoja Tailande, gali atrodyti, kad ten yra jau pusė Lietuvos, na o “skaitmeninis klajoklis” ir “žiemojantis Tailande” – kone sinonimai…
(1)Daugelį į Tailandą traukia klimatas. Man jis nėra svarbus, bet Aistei – taip.

(2)Mane Tailandas viliojo unikalia kultūra, kaip viena iš vos keleto pasaulio šalių, kurios niekados nekolonizavo baltaodžiai, stipriomis kultūrinėmis tradicijomis. Pasirinkome aplankyti kuo įvairesnį Tailandą: Bankoką, šalies šiaurę ir retai kada turistų lankomą Isaną, šalies kurortus – Patają, Puketą, salas.

(3)Be to, sudėliojau kelionę taip, kad aplankytume dvi labai skirtingas Tailando šventes: tikrą vietinių Phi Ta Khon šalies šiaurėje ir turistinę beprotybę Full Moon Party.

(4)Taip pat Tailande gyveno ir vienas mūsų klientas, siekęs Lietuvos pilietybės: sutarėme susitikti.

Kelionės trukmė

49 dienos.

Kelionės maršrutas

Atskridę praleidome 5 dienas Patajos kurorte, kuri yra greta Bankoko oro uosto. Išsinuomavę automobilį, važiavome ~2000 km per šiaurės rytų Tailandą į šiaurinį Čiang Majaus miestą: pakeliui praleidome tris dienas Phi Ta Kon šventėje, susitikome su klientu. Čiang Majuje praleidę 5 dienas skridome į Surat Thani, į Tailando salas Ko Pha Ngan ir Ko Samui, kur buvome apie savaitę. Ko Pha Ngan stebėjome, kaip sala ruošiasi ir kaip gaivaliojasi po Full Moon Party beprotybės. Persikėlę į žemyną, vėl išsinuomavome automobilį, praleidome 2 dienas Krabio ir 3 dienas Phuketo apylinkėse ir tada kelias dienas važiavome į Bankoką, kuriam skyrėme dar 13 dienų.

Kaip sekėsi (mintys po kelionės)

Išties pribloškė, kiek daug yra įvairių Tailandų: nuo labai turistinio iki labai vietinio. Kiek daug patirčių ten patyriau, pasišovęs aplankyti “visą Tailandą” be išankstinių nusistatymų. Ir visa tai pasaulyje turi mažai lygių. Superšou su robotais ir dešimtimis ar šimtais aktorių. Giliai budistinės tradicijos ir spininčios auksaspalvės šventyklos. Spalvingos vietos šventės. Krabio pakrantės uolos. Bankoko senieji rūmai. Dvasių namai prie kiekvieno dangoraižio, restorano ar parduotuvės. Dievui, atrodo, tebeprilyginamas karalius. Transvestitai ir prostitutės ir jų šou. Atokios salos, pasiekiamos ilgauodegiais laivais. Galimybė prieiti kaip niekad arti egzotiškų gyvūnų: tigro glostymas, beždžionių pasirodymai, jojimas drambliais. Tradicinės pramogos, kaip palukimas bambukiniais plaustais. Ir kartu kaimai, kur turistų dar prašo kartu nusifotografuoti. Labai, labai stiprus įspūdžių užtaisas: tik reikia pasiruošti ir nepulti teisti to, kas Tailande ne taip, kaip Europoje įprasta: tiesiog Tailandas niekad nebuvo Europos kolonija, tai kodėl turėtų ją kopijuoti?

Na ir galiausiai supratau, kodėl Tailandas toks numylėtas “skaitmeninių klajoklių”: gyventi ten tiesiog labai paprasta; kondominiumai su darbo erdvėmis viršutiniuose aukštuose, gausybė visą parą veikiančių parduotuvių ir t.t.

Minusai, man asmeniškai: kalba (mėgstu šalyse pramokti vietinę kalbą, bet su tonine tajų kalba – beviltiška) ir maistas (net man per aštrus, be to, daug jūros gėrybių, kurių nemėgstu).

Daug kas gąsdino apgavikais, bet jų nedaug / išvengti lengva: dažniausiai užkimba mažiau patyrę, o mane “užgrūdino” Indija.

Straipsniai iš šios kelionės

Įžanga | Bankokas | Tailando kurortai | Tailando šiaurė | Full Moon Party

 

---

JAV “Tikslas – Amerika 2018”, 2018

---

Kelionės idėja ir tikslai

“Tikslas – Amerika” projektas – lietuviško paveldo žemėlapio JAV kūrimas – susilaukė didžiulės sėkmės, bet, į 16 d. ekspediciją įėjo tik kiek daugiau nei pusę lietuviško paveldo Amerikoje – Naujoji Anglija ir Vidurio Atlanto regionas.

Šįsyk grįžome į Vidurio Vakarus (Midwest), kur yra Amerikos lietuvių sostinė Čikaga, Detroitas, Klivlandas, o taip pat visokie nedideli miesteliai, kuriuose lietuviai pastatė didingas bažnyčias, kapines, klubų rūmus.

Be to, išplėtėme projekto apimtis: nebe tik žymėjome vietas žemėlapyje, jas fotografavome, užrašėme jų istorijas, tačiau ir ėmėme interviu iš vietos lietuvių, bendradarbiaudami su LRT televizija.

Kelionės trukmė

26 dienos.

Kelionės maršrutas

~5 dienos ekspedicijos pradžioje ir pabaigoje skirtos Čikagai.

Didžioji ekspedicijos dalis – didelis žiedas nuomotu automobiliu iš Čikagos aplankant visas kriterijus atitinkančias lietuviško paveldo vietas Ilinojuje, Misūryje, Indianoje, Ohajuje, Mičigane, Viskonsine.

Taip pat trims dienoms perskridome į Niujorką ir iš ten aplankėme tas Pensilvanijos lietuviško paveldo vietas, kurių nespėjome pernai.

Kaip sekėsi (mintys po kelionės)

Vidurio Vakarų lietuviškos vietos pairodė ne mažiau įspūdingos, nei rytų JAV, o Čikaga istorinių lietuviškų vietų gausa ir masteliais pranoksta ne tik kitus JAV miestus, bet ir beveik visus Lietuvos miestus.

Kaip ir pirmoji ekspedicija, pavyko puikiai – nepraleidome to, ką suplanavome, planą įgyvendinome su kaupu, aplankėme ir aprašėme 200+ lietuviško paveldo vietų, susitikome su apie 300 žmonių.

Užmezgėme daug kontaktų, kurie vėliau padėjo atrasti dar daugiau lietuviško paveldo vietų.

Straipsniai iš šios kelionės

Tikslas – Amerika 2018 (JAV vidurio vakarai)

 

---

Kinija, 2018

---

Kelionės idėja ir tikslai

(1) Kinija viena didžiausių šalių pasaulyje ir joje begalė pasaulinio lygio lankytinų vietų. Aš buvau lankęs tik kelis pakrantės miestus – taigi, tik žiupsnelį Kinijos. Norėjau Kiniją pervažiuoti visą, aplankyti svarbiausias lankytinas vietas: Šanchajų, Džangdziadzie, Sianą ir jo terakotinę armiją, Tris tarpeklius.

(2)Norėjau susitikti savo kiną draugą ir pakeliauti po Kiniją kartu. Su juo susipažinau Interpals 2011 m. ir susirašinėju el. laiškais. Jau buvau trumpam susitikęs Gvangdžou ir pasiūliau kartu pakeliauti savaitę ar 10 dienų. Man įdomu pakeliauti po Kiniją su vietiniu, jam – po savo šalį su kitaip ją matančiu užsieniečiu. Išsirinkome kartu keliauti po Činghajų, Kinijos užkampį kur vienam net patekti sudėtinga. Palikau tą dalį organizuoti savo draugui, o pats buvau keleivis.

Dėl politinių ribojimų (kiek Kinijoje galima būti su viza) kelionės tempai buvo didesni nei pastaruoju metu įprasta. Be to, abejojau, ar Kinijoje pavyks dirbti: juk “Didžioji Kinijos ugniasienė” blokuoja Gmail, Facebook ir t.t.

Kelionės trukmė

26 dienos.

Kelionės maršrutas

Atskridę į Šanchajų perskridome į Siningo miestą šalies vakaruose.

Ten susitikau su savo draugu. Kartu išsinuomavę automobilį su vairuotoju savaitę pakeliavome po Činghajaus (“mažasis Tibetas”) ir Gansu (Šilko kelias) provincijas.

Išsiskyrę mes važiavome greitaisiais Kinijos geležinkeliais atgal iki Šanchajaus, užsukdami į svarbiausias lankytinas vietas: Sianą, Čongčingą, Tris tarpeklius, Džangdziadzie, Fenghuangą, Hangdžou, Sudžou. Daugelyje vietų stabteldavome 2-3 dienoms.

Kaip sekėsi (mintys po kelionės)

Kelionės metu draugas kinas pastebėjo, kad kinai turistai mėgsta pralėkti Europą – pvz. 7 šalys per 8 dienas, Roma-Paryžius-Berlynas-Praha ir pan.

Aš panašiai pralėkiau Kiniją – nes nepilnas mėnuo 1,4 mlrd. gyventojų šaliai yra pralėkimas. Todėl negalėjo nepriblokšti: juk “išrankiojau” vietas, kurios ir yra kiniški Paryžiaus ar Norvegijos fjordų atitikmenys, o greitieji geležinkeliai leisdavo per kelias val. įveikti ir tūkstantį kilometrų.

Bet taip po Kiniją keliauti ir geriausia – priešingai Europai, ten nėra to “gražių miesteliukų karkaso”, kur bet kur stabteli ir randi ką gražaus. Be pagrindinių vietų Kinijoje daug kas – nyku ir vienoda.

Nepakartojama patirtis buvo ir keliauti su vietiniu – geru draugu ir kartu mažai pažįstamu, juk būti šalia ne tas pats kas susirašinėti. Viena įdomiausių detalių – laiškai po kelionės, kur tiesiai šviesiai vienas kito paklausėm, kas nepatiko, kas buvo keista (vietomis matėsi, kad kažkas ne taip, bet kas?). Esam visiškai atviri ir tai leido atrasti naujų kultūrinių ypatybių, kurių negalėjau nuspėti.

Anie atokūs užkampiai labai nustebino, nes tai ta Kinija apie kurią informacijos beveik nėra (viską organizavo mano draugas). Ten su mumis vietiniai darydavosi selfius, Aistei įgrūdo palaikyti vaiką, kai kurie tualetai – tiesiog palapinė kur užėję į vidų du žmonės “daro” ant žemės ir t.t.

Bet ne mažiau pribloškė ir “turistinės supervietos”, kurios Kinijoje yra neregėtų mastelių; nėra laukinės gamtos nacionalinių parkų, viskas apstatoma šviesų šou ir aukščiausiais pasaulio liftais, stikliniais tiltais ir ilgiausiais eskalatoriais, aplink skraido oro balionai ir jojama kupranugariais… Ir visgi tai savaip žavu, nes kitaip, nei kitur.

Straipsniai iš šios kelionės

Įžanga | Šanchajus | Činghajus (mažasis Tibetas) | Šilko kelias | Sianas | Trys tarpekliai | Džangdziadzie

 

---

Turkija, 2018-2019

---

Kelionės idėja ir tikslai

(1)Sutikti Naujus metus užsienyje. Seniai norėjau pamėginti ne Lietuvoje sutikti Naujus metus ir šv. Kalėdas. Svarsčiau – gal Izraelyje, Betliejuje – bet buvo brangu. Pasirinkau Stambulą. Nors Stambulas – musulmoniškas miestas, tai ir viena krikščioniško pasaulio širdžių.
(2)Pagyventi ilgiau Stambule. Kelionė savaitgaliui į Stambulą 2008 m. buvo pirma mano kelionė su Aiste, kai dar nebuvo minčių, kad galėtume draugauti ar susituokti: įdomu sugrįžti į šį miestą ilgesniam laikui pagyventi.

(3)Pažinti mažiau žinomus Turkijos regionus. Nors dar vaikystėje esu buvęs Antalijoje, jaučiau, kad Turkija verta daugiau, kad lankytinos vietos neapsiriboja Antalija ar Stambulu.

(4)Aplankyti Rumuniją, Bulgariją. Važiavome automobiliu iš Lietuvos, o tai suteikė galimybę pakeliui aplankyti įdomias vietas Rumunijoje ir Bulgarijoje, kurių dar nebuvau matęs, tame tarpe ir su J. Basanavičiumi susijusias vietas Bulgarijoje “Gabalėliams Lietuvos”.

Man patinka, kad Turkija tapo demokratiškesne šalimi, kur valdžia atspindi musulmonišką vietos kultūrą. Daugelį dešimtmečių iki tol kiekvieną visuomenės balsus atspindinčią valdžią tuoj nuversdavo elito remiama armija – ir paskelbdavo naujus rinkimus, uždraudusi visas partijas, kurios laimėjo praeitus…. Norėjosi remti tuos teigiamus pokyčius ir pagyventi toje optimistinėje atmosferoje, kur viskas kyla, eina į gera taip, kaip stiebiasi nauji Stambulo dangoraižiai ir tįsta metro linijos.

Kelionės trukmė

Iš viso 38,5 dienų. 29,5 dienų pačioje Turkijoje, 4,5 Rumunijoje, 2,5 Bulgarijoje, dar pora dienų pakeliui.

Kelionės maršrutas

Per Rumuniją (Klužą, Maramurešą), Bulgariją (Varną) iki Turkijos. 10 dienų Stambule, per kurias – Kūčios, Kalėdos, Naujieji metai. Tada – 3 dienos Ankaroje, paskui – Kapadokija, Antalijos regionas, Pamukalė, Ėgėjo jūros pakrantė (Izmiras, Efesas, Kušadasis), Galipolis, ir atgal per Bulgariją, Rumuniją (kitu keliu).

Turėjome minčių ir važiuoti dar ryčiau po Turkiją, bet verčiau pasirinkome ilgiau pabūti centrinėje ir vakarinėje dalyje, nes keliai lėti, o dalis dar buvo ir užsnigta.

Kaip sekėsi (mintys po kelionės):

Turkija nustebino savo Antikiniu paveldu: atrodo, senovės Graikijos ar Romos civilizacijos palikimo reikia važiuoti ne į Graikiją/Italiją, o į Turkiją (arba bent jau ten jis neprastesnis). Taip pat pribloškė Kapadokija, Pamukalė: šitie pavadinimai tiek nuvalkioti reklaminiuose “Novaturo” bukletuose, kad net nežinai, ko tikėtis (gal tik “išreklamuoti spąstai turistams”?), bet tikrovė tokia, kad tai tikrai pasaulinės reikšmės stebuklai. Ne mažiau “stiprūs” senovės graikų ir romėnų miestai, nei pačioje Graikijoje ar Italijoje.

Nakvynės Kapadokijos “požeminiame viešbutyje” patirtis išliks ilgam. Ypač kai keliavau žiemą, ne sezono metu, ir visas eiles ir minias mačiau tik kelionių vadovų aprašymuose.

Turkija sužavėjo savo virtuve (vienas nedaugelio kartų, kai ir po kelių savaičių norėjosi tik vietinių patiekalų): kumpir įdarytom bulvėm ir kebabais su turšu (labai marinuotom daržovėm).

O štai Naujieji metai Stambule nuvylė: vos keli fejerverkai, kurių, nepaisant to, važiuoja žiūrėti šimtai. Nevertiname, ką turime pas save. Per Kūčias daug apsaugos, mišiose ir kunigai, ir daugelis lankytojų nevietiniai: visgi, nebe krikščionių miestas. Bet pirmąkart pasiruošti patiems gyvenime Kūčias buvo įdomu – tegu ir kuklias, improvizuotas, su daug turšu.

Aistę nuvylė ir klimatas: nors Turkija – toli pietuose, didžioji jos dalis (išskyrus Stambulą ir pakrantes) yra gana aukštai, dėl ko ten temperatūra 6 laipsniais žemesnė, nei būtų šiaip. Buvo užsnigta, kartais auromobilis klimo, o pvz. miestelyje prie Hetitų Imperijos sostinės teko nakvoti nešildomame viešbučio kambaryje. Man, tiesa, tai kaip tik įdomi patirtis ir geriau jau be visų minių turistų.

Straipsniai iš šios kelionės

Įžanga | Stambulas | Ankara | Kapadokija | Antalija ir Turkijos Viduržemis | Pamukalė | Ėgėjo jūros pakrantė

 

---

Pietų Amerika, 2019

---

Kelionės idėja ir tikslai

(1)Sudalyvauti Rio de Žaneiro karnavale – tai buvo Aistė stroškimas jau nuo tada, kai 2016 m. apsilankėme be galo aistringoje eilinėje vienos sambos mokyklų repeticijoje, kuri pati kitur jau būtų atskiras “žvaigždžių koncertas”.

(2)Aplankyti Pietų Amerikos lietuviškas vietas, įtraukti į projektą “Gabalėliai Lietuvos”. Iki tol buvau lankęs tik San Paulo lietuviškas vietas, o juk jų gausu ir Argentinoje, Urugvajuje.

(3)Susitikti su klientais – juk po 2016 m. Brazilija tapo ta šalimi, kur mūsų klientų (siekiančių atsikurti Lietuvos pilietybę ar atrasti kitokių ryšių su Lietuva) skaičius nusileidžia tik JAV.
(4)Pervažiuoti visą Argentiną automobiliu iki garsiųjų jos ledynų vėjuotoje Patagonijoje, pagyvenant Buenos Airėse.

(5)Pasinaudojant proga, kad Lotynų Amerikoje būsiu ilgiau, aplankyti kokią retai lankomą žemyno šalį – pasirinkau Paragvajų.
(6)Pakeliauti kartu su savo ir Aistės draugais (kurie prisijungė skirtingiems kelionės segmentams).

Kelionės trukmė

54,5 dienos, iš jų 29 Argentinoje, 13,5 Brazilijoje, 8 Urugvajuje ir 4 Paragvajuje.

Kelionės maršrutas

1.San Paulas, Brazilija. Papildomos lietuviško paveldo vietos, susitikimai su klientais. 6 dienos.
2.Perskridimas į Rio de Žaneirą – karnavalas. 7 dienos.
3.Perskiridimas į Foz do Igvasu. Pervažiavus sieną į Paragvajų, kelionė po jį. 4 dienos.
4.Grįžus į Foz do Igvasu, pervažiavimas į Agrentiną ir skrydis į Buenos Aires. 1 diena.
5.Perplaukimas į Urugvajų (Koloniją). Pagyvenimas Montevidėjuje, autonuoma apylinkių aplankymui, lietuviškas paveldas ir kovo 11 d. šventė. 8 dienos.
6.Plaukimas atgal į Buenos Aires. Pagyvenimas savaitę ten, lietuviškas paveldas. 7 dienos.
7.Autonuoma ir važiavimas per visą Argentiną iki ledynų jos vidumi, o grįžimas pakrante. Pakeliui aplankant lietuviškas vietas Rosarijuje, Berise, Eskelyje. 28 dienos.

Kaip sekėsi (mintys po kelionės)

Kelionė pasiteisino visuose frontuose (išskyrus gal tą faktą, kad nukentėjau nuo plėšikų, kurie parvertė ant žemės Rio de Žaneire, bet nieko brangaus nepagrobė).

Karnavalas pribloškė savo dydžiu, masteliais, minties gilumu. Pribloškė rio de žaneiriečių kiekiai, kurie rengiasi karnavalo rūbais. O pagrindinis sambos paradas – tarsi sportas su savo ultromis, tarsi menas, perteikiantis labai gilias temas. Ir be galo keista, kad likęs pasaulis to visiškai neatrado, žinių laidose rodo tik visokias pusnuoges šokėjas, menkus karnavalo fragmentus. Net angliškai neradau karnavalo parado taisyklių, aprašų – tik portugališkai. Užtat parašiau pirmą išsamų karnavalo aprašymą lietuvių kalba.

Taip pat magiška buvo važiuoti į Patagoniją, nuostabiais keliais pro laukinius banguojančius ežerus, neįtikėtinus vėjus, kuriuos pas save laikytume uraganu. Žinoti, kad kokių 200 gyventojų kaimas – didžiausia gyvenvietė per ateinančius 200 km. Matyti gvanakų kaimenes. Atrasti petroglifus, suakmenėjusius medžius, didžiausius pasaulio dinozaurų skeletus kaimų muziejėliuose. Ir regėti žvaigždėtą žvaigždėtą dangų. Na o “karūnos deimantas”, aišku, Patagonijos ledynai – negalvojau kad jie tokie įspūdingi, juk ledynų buvau matęs ir kitur. Bet Perito Moreno drąsiai rašau tarp 10 įspūdingiausių viso pasaulio gamtos vaizdų.

Buenos Airės nuostabus miestas, o Montevidėjuje buvo itin smagu apsistoti jo simbolyje – Palacio Salvo tarpukario dangoraižyje. Paragvajus gal kiek nuvylė – įdomių vietų ten mažai, keliai vietomis itin blogi (pametėme mašinos bamperį), po lietaus skęsta. Bet mano tikslas pamatyti visas šalis, kultūras, o ne vien tas, kurios garsios – ir, aišku, Paragavajus taip pat praturtino.

Be galo įdomu buvo atrasti lietuvišką paveldą nuo didmiesčių iki Patagonijos tolių – iki tol buvau nesusipažinęs su unikalia tarpukario emigrantų kultūra. Nustebau, kaip smarkiai dar išlaikyta lietuvybė, net lietuvių kalba, ypač Berise, bet taip pat Buenos Airėse, Montevidėjuje. Nuostabu vidury Patagonijos vėjuotų tolių atrasti lietuvių muziejų. Būdami šalyse ilgiau, pirmaą kartą turėjome galimybę su vietos lietuviais sudalyvauti šventėje (kovo 11 d.), kas irgi buvo įdomi ir nauja patirtis.

Ir kelionė su draugais buvo įdomi patirtis: nauji žmonės padeda pažvelgti į šalis kitaip.

Straipsniai iš šios kelionės

Pietų Amerika (įžanga) | Argentina (įžanga) | Buenos Airės | Argentinos Patagonija | Argentinos kurortai | Igvasu kriokliai | Brazilija (įžanga) | San Paulas | Rio de Žaneiras | Rio karnavalas | Paragvajus | Urugvajus

 

---

Indonezija, 2019

---

Kelionės idėja ir tikslai

(1)Aistei labai patiko Tailandas (2018 m.) ir ji klausė – ar dar yra kas nors panašaus (išlaikęs daug vietinių tradicijų, pigus, bet kartu ne “trečias pasaulis”, pritaikytas vakariečiams). Žinojau vieną kitą tokią vietą – Balį – tad tikslas praleisti ten daugaiu laiko.
(2)Savo akim išvysti Javos civilizacijos stebuklus, kaip Borobudūrą, o taip pat Komodo varanus.

(3)Pažinti unikalias Indonezijos kultūras, čia ištvėrusias kolonializmą, ypač – toradžus su unikaliomis jų laidojimo tradicijomis.
(4)Atrasti antrąjį pagal dydį pasaulio miestą Džakartą. Negi ji tikrai tokia neįdomi, kaip daug kas sako?

(5)Aplankyti Singapūrą. Aš ten buvau (bet jau labai seniai, kai net Marina Bay Sands nebuvo), o Aistė Singapūre nebuvo ir labai norėjo. Specialiai skristi vien į tokią tolimą nedidelę šalį neapsimokėtų – bet skristi į Singapūrą, o iš ten pigių skrydžių bendrovėm į Indoneziją – pats tas. Ir pigiau, nei tiesiai iš Europos į Indoneziją, ir Singapūrą pamatai.

(6)Aplankyti kokią sunkiau pasiekiamą regiono šalį, į kurią tiesiai iš Europos beveik niekaip nenuskristum. Tai ketinome suderinti su Indonezijos reikalavimu, kad užsienietis be vizos nebūtų šalyje ilgiau 30 dienų, o mes ketinome būti ilgiau. T.y. išbandysime vadinamąjį “visa run”, kai išvykstama trumpam į kitą šalį dėl teisės būti pirmoje šalyje atnaujinimo. Rinkomės iš Papua Naujosios Gvinėjos, Rytų Timoro, bei šiaurinės Australijos, bet pgal kainą ir paprastumą pasirinkome Rytų Timorą.

Kelionės trukmė

48 dienos.

Kelionės maršrutas

*2 dienos Singapūre, intensyviai aplankant šią šalį viešu tranportu, tada – skrydis į Balį.
*13 dienų kelionė “per Indonezijos salų grandinę” į rytus: plaukimas iš Balio į Gilį, Lomboką, paskui į Sumbavą, iki Floreso ir Komodo salos su garsiaisiais varanais. Skrydis į Timoro salą.
*5 dienos Timoro saloje, iš kurių dvi – ilgoms kelionėms visą dieną autobusu prastais keliais į Rytų Timorą ir atgal, o pustrečios dienos – Rytų Timore. Skrydis į Sulavesį.
*5 dienos Sulavesyje, kurias praleidžiame unikaliame toradžų krašte, stebėdami vietos kapines, laidotuves ir kitas tradicijas. Skrydis į Balį.
*10 dienų Balyje, pagyvenant ramiau ir padirbant, lėtu tempu aplankant nuomotu automobiliu įdomiausias salos vietas. Laiką balyje paskirstome tarp pietinių kurortų (gyvenome Legiane) ir kultūrinio centro Ubudo.
*10 dienų Javoje keliaujant per šalį į Vakarus iš pradžių su kaip tik labai sėkmingai mus pagavusia agentūra, vežusia kaip tik ten, kur reikėjo (Bromo kalnas, Džogjakarta – tik Idženo ugnikalnio žygio neplanavome, bet buvo smagu, nors ir sunku). Po kelias dienas sustojame Džogjakartoje (iš kur aplankėme Borobudūrą, Prambananą, Merapio ugnikalnį) bei Džakartoje.
Kelionė atgal su pusdieniu Singapūre.

Kaip sekėsi (mintys po kelionės)

Daugybė Indonezijos vietų buvo labai stiprus “užtaisas” ir net nesijautė, kad esi toje pačioje šalyje – tai tarsi ištisas pasaulis.
*Didelis netikėtumas buvo Gilis – mažos, menkai žinomos salelės pasirodė tarsi idealus kurortas, tvarkingas, gražus.

*Patiko gamta, ugnikalniai – Bromo, Idženas. Saulėtekio žygis su dujokauke į dujom ir mėlynom liepsnom besisvaidantį Idženą, kai keliesi 12 val. nakties – unikali, nors ir man, nežygeiviui, sunkoka, patirtis.

*Itin didelį įspūdį paliko kultūrą išlaikę toradžai – nepaisant “baisių” vakariečiui tradicijų, tai nėra “trečias pasaulis”, nieko nežinantis apie tai, kas anapus jo ribų. Jie pakankamai išsilavinę, nori ir moka prisistatyti, bet nevaidina kitokių, nesigėdija tradicijų, sugeba patys uždirbti iš turizmo.

*Balį pamilome iš lėto: pirmom dienom, netoli “pašėlusios” Kutos, kiek gailėjomės, kad ten būsime taip ilgai, bet vėliau, ypač Ubude, pasinėrę į vietinę kultūrą, šokius, meną, o kartu ir nebūdami toli nuo kokybiško maisto ir kitų paslaugų, jau gailėjomės, kad taip trumpai. Suplanavome į Balį sugrįžti – gal per garsius jo naujus metus ar kitą šventę.
*Singapūras man buvo beveik kaip nauja šalis – tiek daug ten naujo sukurta nuo praeito apsilankymo. Supermodernu!

*Pribloškė Javos senasis paveldas, kaip ne tik dydžiu, bet ir architektūrine mintimi žavintis tūkstantmetis Borobudūras. Bet šiaip Java, ypač anapus Džogjakartos, pasirodė praradusi daugiau savitumo, nei Balis.
*Savotiškas “kultūrinis šokas” buvo kaip niekur didelis vietinių dėmesys, ypač Sumbavos saloje: jie laikydavo įsmeigtą žvilgsnį, rodos, minutes, kalbindavo, mėgindavo paliesti. Jautėmės kaip žvaigždės! Smagu, kad, tose vietose be turistų, nėra bandymų apgauti, jie žiūri geranoriškai. Įdomu kiek toje pačioje šalyje, kaip Balis, yra vietų, kur baltaodžių vietiniai iš viso, rodos, nematę.

*Ir nustebino, kad Rytų Timore nelabai traukėme dėmesį – jie ten pratę prie visokių JT darbuotojų . Apskritai šalyje nėra daug ko žiūrėti, bet tokią tolimą šalį vien pamatyti įdomu, vien nukakimas ten, važiavimas nuo sutemų iki aušros rodos trumpo atstumo it laiko mašina į praeitį – unikali patirtis.

*Nemaloniai nustebino Indonezijos transportas – nesvarbu, ar važiuoji autobusu, ar ekskursija, ar laivu, ar nuomotu automobiliu, vidutinis greitis visur ~30 km/h. Džakarta tiesiog dūsta nuo kamščių – ir taip, tai nėra gražiausias ar patogiausias Azijos miestas…

Straipsniai iš šios kelionės

Indonezija (įžanga) | Balis | Gilis | Lombokas | Komodo | Rytų Timoras | Toradžų kraštas | Java | Singapūras

 

---

Lenkija/Čekija, 2019

---

Kelionės idėja ir tikslai

1.Aplankyti įdomias vietas “savame regione”. Nors Lenkijoje ir Čekijoje buvau ne kartą buvęs, daugelyje vietų lankiausi seniai. Rytų ir Vidurio Europoje viskas keičiasi – įdomu, kaip viskas atrodo dabar, kas naujo. Be to, anais laikais dar nebuvau toks geras kelionių planuotojas ir dalies iš to, kas domina šiais laikais, nė nelankydavau (pvz. dažniausiai apsiribodavau pagrindinėmis vietomis – bet ne neatrastomis, ne kultūrinėmis patirtimis). Dabar viską pamatysiu ir suplanuosiu “šiandieninėmis akimis”.

2.Parodyti Aistei kai kurias vietas, kuriose ji nebuvo – ypač Gdanską.
3.Keliauti nakvojant mikroautobuse / mažame kemperyje. Be kempingų – tiesiog gatvėse. Pigu (juk vasaros sezonas ir nakvynės būtų brangios) ir įdomu išbandyti gyvenimą mašinoje taip ilgai.
4.Aplankyti papildomų vietų Čekijoje ir Lenkijoje pakeliui, kur nebuvau buvęs (Karlovy Varai, Česky Krumlovas, didžiausia Lenkijos bažnyčia)…

Tokios kelionės pasirinkimą lėmė ir nedidelis laiko tarpas iki “Tikslas – Amerika”

Kelionės trukmė

13 dienų

Kelionės maršrutas

*Iš Lietuvos važiavome į Gdanską, kur (kartu su Gdyne, Sopotu, Helo nerija), kur praleidome 5 dienas.
*Paskuome per Lenkiją į pietus, pravažiavome Torūnę, didžiausią Lenkijos bažnyčią (~2 dienos).
*Nuvykome į Prahą, kur praleidome 3 dienas.
*Aplankėme ir Čekijos miestelius – dar 3 dienos.
*Grįžome pro Lenkiją.

Iš pradžių maniau aplankyti ir Slovakiją, Aukštuosius Tartrus. Tačiau kadangi dalis lankytų miestų paliko didesnį įspūdį, nei tikėjausi, be to, vyko visokie renginiai, pasirinkome geriau pabūti ilgiau ten, viską patirti nuodugniau. Tai keliavimo automobiliu be rezervacijų privalumas!

Kaip sekėsi (mintys po kelionės)

Pranoko lūkesčius. Buvau jau pamiršęs Prahos, Gdansko grožį – kad tai ne šiaip sau miestai, populiarūs, nes netoli Lietuvos, bet pasaulinio lygio stebuklai (ypač Praha).

Negalėjau patikėti savo akimis išvydęs moderniuosius Lenkijos trimiesčio muziejus – Emirgacijos, Antrojo pasaulinio karo, Solidarumo. Tokio lygio muziejus anksčiau buvau matęs tik Amerikoje – su visokiausia multimedija, kur informacijos gal mažiau, bet ji išlieka atmintyje, nes ją ne tiesiog skaitai stende, bet dalyvauji joje, ir kiekvienas stendas interaktyvus vis kitaip.

Be to, Čekija – tai ne tik Praha. Atradau daug anujų vietų, kur nebuvau buvęs: Česky Krumlovas, Karlovy Varai, Sedlicės kaulų koplyčia. Įdomus ir Gdynės tarpukario miestas. Taip jau yra su Europa: kažkada keliavau po ją daug, bet laiko turėjau daug mažiau, mažiau kuo domėjausi, tad daug ką ir praleidau…

Keliavimas sezono metu turi ir pliusų, ir minusų. Minusas aišku turistų minios, ypač Prahoje (bet nereikiant mokėti už viešbučius bent jau sutaupėme). Pliusas – galybė visokių renginių. Štai Hitlerio Vilko urve vyko operacijos “Aušros vartai” inscenizacija, Torūnėje – Šviesų festivalis. Visai neplanuotai pasinerdavome į įvykių sūkūrį.

Smagu ir romantiška miegoti automobilyje prie kokio judraus kelio, naktį vis pralekiant pro šalį automobiliams. Kitiems gal trukdytų, bet man padeda užmigti, o taip pat ir taip saugiau.

Straipsniai iš šios kelionės

Straipsniai: Čekija | Praha | Gdanskas | Rumunija | Bulgarija

 

---

JAV ir Kanada “Tikslas – Amerika 2019”, 2019

---

Kelionės idėja ir tikslai

1.Tai – trečia „Tikslas – Amerika“ ekspedicija. Ji skirta dokumentuoti Kanados lietuvišką paveldą, kur jo yra apie 70 vietų: aplankyti jas, nufotografuoti, užrašyti jų istorijas, kurias pasakos vietos lietuviai. Tam pasirinktas Ontarijas ir Kvebekas – vietos, kur yra per 90% Kanados lietuviško paveldo objektų: lietuivų bažnyčios, stovyklos, klubų pastatai ir kt.

2.Prie Kanados prijungėme ir tas šiaurės rytų JAV vietas, kurios „netilpo“ į ankstesnes „Tikslas – Amerika“ misijas: šiaurės Meiną, Ročesterį, Jutiką, Niagara Folsą. Į Ročesterį buvome kviesti dar po 2017 m. misijos.

3.Kadangi „Tikslas – Amerika“ projektas jau vyksta trečius metus ir per 80% lietuvių paveldo Šiaurės Amerikoje jau yra įtraukta į „Tikslas – Amerika“ žemėlapį, dokumentuota, mūsų aplankyta. Tad nusprendėme nuo šiol rengti ir paskaitas apie lietuvių paveldą Amerikoje. Be paskaitų „naujose“ vietose (Kanadoje, Ročesteryje) pagal galimybes įtraukėme ir tuos miestus, kuriuose jau buvome buvę, bet lietuviai kvietė grįžti tokioms paskaitoms ar tiesiog matėsi, kad jie susidomėję projektu (ir tie miestai buvo netoli maršruto). Tarp tokių miestų: Klivlandas, Detroitas, Kenebunkportas.

Kelionės trukmė

21 diena (iš kurių 10 d. JAV ir 11 d. Kanadoje)

Kelionės maršrutas

Atskridome į Niujorką, nes į šį miestą pigiausi skrydžiai Amerikoje, be to, buvo papildomų vietų „Tikslas – Amerika“, kurių dar šiame mieste neįtraukėme.

Iš Niujorko naktiniu autobusu važiavome į Torontą. Ten išsinuomavus automobilį ir prastidėjo ekspedicija:
-Torontas ir apylinkės (su Niagaros krioklių regionu JAV)
-Šiauresnis Ontarijas (Romuva, Wilno)
-Otava
-Monrealis ir apylinkės
-Meinas
-Ročesteris
-Klivlandas
-Detroitas
-Londonas
-Delhajus
-Torontas ir kelionė autobusu atgal į Niujorką

Kaip sekėsi (mintys po kelionės):

Ekspedicija pavyko puikiai, įtraukėme į žemėlapį 100 lietuviško paveldo vietų. Kanados lietuvių paveldas ne toks senas, kaip JAV, bet jo yra labai įspūdingo.

Tarp įdomiausių vietų man – Hamiltono lietuvių bažnyčia (su itin tautiniais, pvz. Lietuvos kario, vitražais), kukliai didinga Aušros Vartų Marijos lietuvių bažnyčia Monrealyje (su Vilniaus Trijų kryžių paminklo kopija anapus altoriaus), lietuvių skautų stovykla „Romuva“ (kur praleidome naktį… pirmosios pagalbos punkte), Misisagos lietuvių kapinės – vienintelės Kanadoje.

Dar labiau pasikeitė ekspedicijos pobūdis: lietuviškos vietos Kanadoje – retesnės, užtat daugiau įrašinėjome intevriu, atsirado paskaitos, kurių metu susitikome su įdomiais žmonėmis ir sužinojome papildomų vietų. Tai iš tiesų padarė projektą svarbesnį, reikšmingesnį ir patiems dar įdomesnį.

Straipsniai iš šios kelionės

Tikslas – Amerika 2019 (Kanada)

 

---

Marokas ir Kanarai, 2019

---

Kelionės idėja ir tikslai

Turėjau skristi į Kanarų salas susitikti su šeimos nariais ir draugais. Skrydžiams į Kanarus gerų pasiūlymų nėra: jie brangūs ir nepatogūs. Pigiausias būdas – “susidurstyti” savo skrydžius su Azair.com ar panašia programa. Pvz. Praeitą kartą į Kanarus šitaip skridau į priekį per Milaną, o atgal per Madridą, ir nekainavo nė 100 eurų.

Kad jau keliauju į Kanarus, nutariau pasinaudoti proga ir ne šiaip sau skristi per miestus, kur pigiausia ir patogiausia, bet dar ir stabtelėti pakeliui kelioms dienoms kiekviename mieste – ir šitaip, nieko neprimokėjus, aplankyti papildomas vietas.

Analizavęs, kas įmanoma ir kas kiek kainuoja, susidėliojau kelionę su tokiais tikslais “pakeliui”:

1.Nuvežti Aistę į Veneciją – ten ji nebuvusi – tuo pačiu aplankant ir Venecijos bienalę, kurią tais metais laimėjo lietuviai.

2.Sugrįžti į Fesą ir Marakešą, prieš 10 metų du didžiausią įspūdį palikusius Maroko miestus, jų ankštas medinas, pažiūrėti, ar ten kas pasikeitė.
3.Pagyventi tradiciniame Maroko riade – to norėjau dar prieš 10 metų, bet nebuvo laiko, keliaujant su automobiliu tai ir nepatogu.

4.Nukakti į Vakarų Sacharą, kurią Marokas laiko savo pietiniu galu (Maroką esu išnaršęs, bet ten dar nebuvau).
5.Iš Gran Kanarijos salos nuskristi į kitas Kanarų salas – nelankytą Hierro ir Tenerifę.

6.Aplankyti kokią egzotišką Afrikos šalį, esančią šalia Kanarų salų, į kurią iš Lietuvos būtų nuskristi labai sunku, o iš Kanarų – paprasčiau ir pigiau.
7.Sugrįžti į Barseloną – kiek dar pastatyta Sagrada Familia?

Kelionės trukmė:

47 dienos.

Kelionės maršrutas:

*Venecija – 2,5 dienos
*Fesas – 7 dienos.
*Marakešas – 4 dienos.
*Dachla – 2 dienos
*Lajūnas – 2 dienos
*Gran Kanarija – 19 dienų (be to iš Gran Kanarijos skrydis į Hierro, kur 2 dienos, ir Mauritaniją, kur 5 dienos)
*Tenerifė – 2 dienos
*Barselona – 1 diena

Kaip sekėsi (mintys po kelionės):

Venecijoje patekome į vieną didesnių potvynių, kurių metu kuriam laikui buvo sutrikęs eismas, daugelis gatvių užpilta. Iki bienalės nueiti nepavyko, teko gerokai pabraidyti. Tačiau kitu laiku spėjome pamatyti pagrindines vietas, o rytinės sirenos ir matymas pro langus, kad semia tavo gatvę – unikali venecijietiška patirtis, kurią taip mažai kas patiria! Venecijoje poros dienų kiek pritrūko.

Marokas nustebino iš gerosios pusės: nežinau, ar jis per 10 m. pasikeitė į gera, ar aš pripratau prie „įkyreivų“, bet šįkart įkyrumo, mėginimų apgauti atrodė mažiau, nei tada. O Feso riadas buvo unikali patirtis: neįtikėtinai didelis, pilnas tradicinės architektūros, su terasa ir vaizdais į mediną nuo stogo ir unikaliom patirtim, kaip šiukšlių asilas siauroje gretimoje gatvėje rytais. Marakešas gi daug labiau turistinis ir mažiau „tikras“, bet jei reikia kiek apvakarietintos Maroko dvasios – pats tas.

Vakarų Sacharoje stebino visuotinė kontrolė, kai vos nuėjus kur į šalį prisistydavo pareigūnas, o prieš skrendant apsauga peržvelgė net visas vizitines korteles, ar tik nebūsiu žurnalistas… Bet atmosfera ten, kur susiduria panašaus pločio Sacharos dykuma ir Atlanto vandenynas, unikali, nors ir labai „nugairinta“.

Kanaruose visada gali atrasti ko naujo – atrodo, nedidelis archipelagas, jau tiek kartų būta… Hierro pribloškė gamtos didybe: mažiausia sala, o šitokie kalnai, šlaitai, vaizdai ir kone jokių turistų. Visai kitokie Kanarai. Tenerifė, sugrįžus po ilgos pertraukos, irgi pasirodė didingesnė, radome naujų vietų. Gran Kanarijoje įdomiai “nustebino” Mas Palomas kopos ir visokie seksualiniai eksperimentai ten (ekshibicionizmas, svingeriai ir pan.) – ne, patys nedalyvavome, nors ir mėgino mus įtraukti, kas Aistei sukėlė tam tikrą šoką.

Mauritanija, jos senieji dykumų miestai irgi buvo įdomus atradimas – nors tai neabejotinai jau gilusis trečias pasaulis, su daug skurdo, apdaužytomis mašinomis seniai nurašytomis rytų Europoje, policijos patikros punktais. Įdomi buvo patirtis važiuoti ilgus atstumus džipu per „nuogą“ smėlio dykumą, regėti kaimus be jokio transporto.

Barselonoje Šv. Šeimos katedros pastatė daugiau, nei tikėjausi, pasikeitė.

 

---

Florida ir Karibai, 2020

---

Kelionės idėja ir tikslai

Siekdamas “pagauti” geresnes bilietų kainas, keliones planuoju labai iš anksto – rekordas čia 2017 m. bilietai į Puerto Riką, kuriuos pirkau prieš metus. Šįsyk nusprendžiau elgtis priešingai: laukiau “paskutinės minutės” pasiūlymų. Tokie būna tik poilsinėms kelionėms. “Nieko neveikimas” pajūrio viešbutyje man, tiesa, joks poilsis, o tik nuobodybė: bet juk niekas nedraudžia apsistojus tokiame viešbutyje (nes pigu) ir dirbti ir, išsinuomavus automobilį, aplankyti įdomias lankytinas vietas.

Aistė, savo ruožtu, tuo metu norėjo aplankyti koncertą Vokietijoje ir susitikti su drauge Briuselyje, todėl pasiūlė ieškoti “paskutinės minutės” siūlymų ne iš Vilniaus, o iš Briuselio, į kurį nuskristume Ryanair.
Kaip atradau, poilsinių kelionių iš Belgijos monopolininkas yra “TUI”. Kelis mėnesius stebėjau Belgijos “TUI” tendencijas, kada kainos mažiausios ir į kokias šalis – ir atrodė, kad keliausime porai savaičių į Tunisą. Tik reikėjo sulaukti, kada būtent į Tunisą būtent reikiamoms datoms (po Aistės koncerto) kainos kris iki minimumo…

Tačiau staiga, likus vos kelioms savaitėms, netikėtai atradau gerus pasiūlymus kruizams iš Majamio. Iš pradžių abejojau, ar tada gausiu skrydį į Majamį normalia kaina, skrydžiai iš Briuselio į Majamį per Madridą tekainavo ~250 eurų žmogui į abi puses. Floridą norėjau aplankyti nuo seno, turėjau ten ir kitų reikalų – todėl kelionės planas susidėliojo idealiai.

Kelionės tikslai:
1.Aplankyti Floridos lietuvišką paveldą, aprašyti jį “Gabalėliuose Lietuvos” ir surengti “Tikslas – Amerika” pristatymą Floridos lietuivų klube. Iš pradžių planavau tai padaryti ekspedicijos “Tikslas – Amerika 2020” metu, bet, skaičiuodamas kiek vietų reikės aplankyti Vakarų JAV ir kokie atstumai, supratau, kad Floridos prijungimas ten reikalautų tūkstančių papildomų kilometrų važiavimo – tad nutariau verčiau šį paveldą aplankyti kitos kelionės metu.
2.Aplankyti Majamį, vieną garsiausių pasaulio kurortų ir vieną gražiausių JAV miestų, ir Evergleidso pelkes.

3.Nukeliauti į naujas Karibų salas kruiziniu laivu: juk Majamis – pagrindinis pasaulyje kruizinių laivų uostas. Pirmasis mano kruizas po Karibus 2017 m. paliko neišdildomą įspūdį kaip įperkamas ir patogus būdas aplankyti mažytes Karibų valstybes: kas rytą esi vis kitoje šalyje, o ji pakankamai maža, kad per dieną ištyrinėtum. Tačiau Karibuose šalių tiek, kiek visoje Europoje, tad nesunku buvo rasti kruizą iš Majamio vien ten, kur dar nebuvau: Jamaiką, Kaimanų salas, Bahamus, Kozumelį. Išplaukiau dvigubai didesniu laivu, nei savo pirmajame kruize ir kitomis linijomis (MSC) – juk, sako, skirtingo dydžio ir linijų laivuose – skirtinga patirtis.

4.Naujai atrasti Disnėjaus pasaulį. “Disneilende” buvau paauglystėje, bet norėjosi į tai pažvelgti naujomis akimis: ne kaip į atrakcionų parką, o kaip į meno kūrinį, verslo imperiją. Be to, aplankyti ne vien klasikinį “Magic Kingdom”, atvykti kartu su Aiste, kuriai tokios pramogos patinka.

5.Susitikti su klientais Majamyje ir Tampoje.

6.Susitikti su Linse, su kuria susipažinau internetu paauglystėje, bet niekuomet nesimatėme. Ji gyvena Utrechte, tad kaip tik netoli Briuselio. “Skaitmeninio klajoklio” gyvenimo tempai suteikia galimybę skirti laiko susitikimams.

Kelionės trukmė

24 dienos.

Dėl didelių kainų JAV, išvyka užtruko mažiau laiko nei įprastiniai pagyvenimai svetur.

Kelionės maršrutas

*Vokietija/Belgija/Olandija – 4 dienos, aplankant Rūro sritį.
*Majamis – 6 dienos (su vykimais į Ki Vestą, Evergleidsą).
*Kruizas po Karibus – 7 dienos, iš kurių po vieną Jamaikoje, Kozumelyje, Kaimanų salose ir Bahamuose ir dvi dienos jūroje.
*Tampa/Orlandas – 7 dienos.
*Belgija – pusdienis.
Visais atvejais po Floridą keliavau nuomotu automobiliu iš Majamio. Taip pat ir po Jamaiką. Po Bahamus, Kozumelį – pėsčiomis, Kaimanų salas – su ekskursija.

Kaip sekėsi (mintys po kelionės)

*Iš Karibų salų labiausiai patiko Bahamai (Nasau) ir Kaimanų salos. Bahamai nustebino Karibuose neregėta turtinga atmosfera, sena architektūra, o Kaimanų salos – plaukimu su rajomis (kur peršlapo Aistės “neperšlampamas” telefonas). Be to, šios salos pakankamai mažos, kad aplankytum per dieną. Gi Jamaikoje vos spėjome suvažinėti automobiliu į Bobo Marlio muziejų (jau bijojome pavėluoti į laivą dėl didžiulių kamščių), o Kozumelyje taip ir nenuplaukėme į žymiausią apylinkių vietą Tulumo majų griuvėsius, nes būtų buvę labai “ties riba”. Kaip ir pirmąsyk, Karibai kiek nuvylė kainos/kokybės santykiu.

*Didesnis kruizinis laivas geriau už mažesnį, nes didesnė pramogų pasiūla. Tai, kad MSC linijos europietiškos ir daugiakalbės, turėjo minusą: mažai pramogų, kurioms aktuali kalba, daugelis spektaklių beprasmiai.

*Disnėjaus pasaulis pranoko lūkesčius: prieš keliaudamas, peržiūrėjau serialą apie jo “imažinierius” ir regėjau viską kitomis akimis: net ne tik kaip meną ar verslą, bet ir kaip svarbų Amerikos istorinį paveldą. Smagu ir prasminga, o svarbiausia išbaigta iki galo, be jokių aplūžimų. “Magic Kingdom” geriau nei “EPCOT”.

*Majamis nustebino savo turtų troškimu ir superprabanga: daug kartų buvau JAV, bet niekur kitur nieko panašaus nemačiau: dešimtys Lamborghini, Ferrari, iščiustyti moterų kūnai ir superbrangūs drabužiai ir t.t. Priešingai šiaurės JAV, net blogiausi rajonai, kuriais visi gąsdina, Majamyje ne tokie ir baisūs: išdrįsome Mažajame Haityje paragauti haitietiško maisto.

*Evergleidso pelkynai – unikalus JAV nacionalinis parkas, savo aligatoriais ir keistomis transporto priemonėmis, nuo milžiniškų bagių iki laivų su propeleriais, išsiskiriantis iš visų kitų JAV – o ir pasaulio – nacionalinių parkų.

*”Tikslas – Amerika” pristatymas Floridos lietuvių klube pritraukė itin daug žmonių, su dalimi kurių susipažinome. Lietuviško paveldo Floridoje nėra daug, todėl džiaugiuosi, kad pavyko jo aplankymą suderinti su kelione ir sutaupysiu laiko “Tikslas – Amerika 2020”.

*Susitikimai su klientais ne tik naudingi darbine prasme, bet ir įgalina giliau pažinti lankomą kraštą pabendravus apie gyvenimą Floridoje.

*Įdomi patirtis – NBA ir NASCAR varžybos, pastarosiose puikiai pamačiau tą respublikonišką JAV pietų dvasią, su dideliais pikapais ir krikščionybės sektų agitatoriais prie įejimo.

Straipsniai iš šios kelionės

Kelnas | Florida | Disnėjaus pasaulis | NBA varžybos | NASCAR varžybos | Kruizai | Jamaika | Kaimanų salos | Bahamai

 

---

Indonezija, Tailandas… (koronaviruso kelionė), 2020

---

Kelionės idėja ir tikslai

1.Sudalyvauti Balio naujųjų metų – Njepio – šventėje.

2.Sudalyvauti Tailando naujųjų metų šventėje.
3.Vėl aplankyti vietas, kur gera pagyventi ir iš kur dirbti (Bankokas, Balis).

4.Pagyventi viename mieste ilgiau (Bankoke).
5.Aplankyti orangutanus Borneo – parke, kurį įsteigė Birutė Galdikas. Atrasti, ar ten jai yra kokių atminimo lentų ar pan.
6.Aplankyti Katarą, pasinaudojant “Stopover Qatar” programa, leidžiančia skristi per Katarą ten išlipti iki trijų dienų (skrydžių kainos dėl to nepakyla)

7.Pakeliauti vienam kaip kuprinėtojui po Laosą, Kambodžą (Aistė ketino grįžti namo anksčiau).

Kelionės trukmė

Turėjo būti ~2 mėnesius, išėjo 4 mėnesiai.

Kelionės maršrutas

Toks jis buvo suplanuotas:
*Iš Varšuvos skrydis per Katarą į Tailandą, Katare praleidžiant 3 dienas (iš Vilniaus skrydžių į Katarą nėra).
*Skrydis iš Bankoko į Balį, kur pabūti dvi savaites, tarp jų – per Balio naujus metus Njepį.
*Kelionė per Borneo, Batamą ir kitas Indonezijos salas iki Singapūro, iš ten – į Tailandą, kur pagyventi Bankoke ilgiau, patiriant Tailando naujuosius metus.
*Iš Tailando vienam pakeliauti po Laosą ir/ar Kambodžą.

Kaip sekėsi (mintys po kelionės)

Tai pirma gyvenimo kelionė, kurios planų nė iš tolo neįgyvendinau – bet viskas išėjo tik dar įdomiau! Kovo 11 d. išvažiuojant į Varšuvą, jau siautė koronaviruso pandemija: draudimų judėti dar nebuvo, bet pasienyje stovėjo pareigūnai, o Varšuvoje jau radau uždarytus muziejus ir lankytina svietas. Nujaučiau, kad kelionė gali nepavykti, kaip planavau, bet vis tiek važiavau: juk neturėjau ką prarasti, nes skubiai grįžti nereikia ir kvaila tikėtis, kad Lietuvoje bus situacija geriausia pasaulyje. Be to, norėjosi paremti nuo turistų netekties nukentėjusias šalis.

Būnant Katare, Lietuvoje įvedė karantiną, uždraudė kirsti sienas. Džiaugiausi ištrūkęs, bet supratau, kad situacija gali pasivyti ir prieš kiekvieną skrydį laukė sunkus sprendimas: ar skrisi tolyn, ar geriau likti čia. Katare nelikau – ten brangu, irgi kai kas užsidarinėjo. Tailande atrodė kaip ir viskas gerai, bet žiniasklaidoje ėjo kalbos, kad gali būti karantinas. Išskridau į Balį – paskutinę dieną, kai Indonezija priėmė turistus be vizų. Ten viskas buvo gerai, karantino nebuvo – ir visgi žmonės labai nesisaugojo, pamažu užsidarinėjo lankytinos vietos, tad, jei galvoti apie mėnesį-kitą į priekį, nuojautos ne kokios. Į Indonezijos gilumą, kaip Borneo, pasirinkau nebeskristi: ten strigti tikrai nesinorėtų. Verčiau nusipirkau bilietus į Pietų Korėją – puikiai su koronavirusu be karantino susitvarkiusią šalį. Skridau Balis-Seulas – sėkmingai, nors patekti į Pietų Korėją ir nebuvo lengva, o po poros dienų sienas uždarė.

Tada praleidau Pietų Korėjoje 4 mėnesius – vieną įdomiausių gyvenimo periodų iš esmės pažindamas šią šalį ir kartu išvengdamas tiek karantino, tiek pirmosios ligos bangos, nes Korėjoje to nebuvo.

Pažinau Pietų Korėją išsamiai – nuo virtuvės iki e-sporto, nuo fotografavimosi muziejų iki Pusano pakrančių, nuo Čedžu iki Uliungdo – net per daug visko daugybei straipsnių.

Iš visų šalių pakeliui – Kataro, Tailando, Indonezijos – irgi pasiėmiau įdomių patirčių, nes daug kas veikė. Tiesa, aplankiau ne viską, ką norėjau: pvz. nebeveikė Dohos islamiško meno muziejus.

Apskritai priimtais sprendimais labai džiaugiuosi. Puiku, kad kovo mėn. Išvykau iš Lietuvos. Puiku, kad apsisprendžiau skristi į Pietų Korėją. Žiūrint atgal, sunku būtų sugalvoti geresnę vietą praleisti pirmajai pandemijos banga.

Straipsniai iš šios kelionės

Kovas-balandis (Pietryčių Azija ir kt.) | Balandis-gegužė (Seulas) | Gegužė-birželis (Korėjos kurortai) | Birželis-liepa (Pietų Korėja ir grįžimas)

 

---

Suomija, Alandų salos, 2020

---

Kelionės idėja ir tikslai

(1)Rasti vietą 2020 m. koronaviruso pandemijos įkarštyje, į kur galima trumpam nukeliauti ir kur dar nesu buvęs ir/ar dar likę ką patirti (tuo metu plačiai atvira buvo tik Europa, bet Europoje didžiojoje dalyje vietų buvau buvęs).
(2)Aplankyti Alandų salas, vieną nedaugelio Europos šalių, kur dar nebuvau buvęs.

(3)Geriau ištyrinėti Suomiją (iki tol buvau tik Helsinkyje), tai pat pažyminti ir vieną lietuviško paveldo vietą.
(4)Išbandyti kelionę nakvojant automobilyje ant čiužinio, tokiu būdu tiek sutaupant pinigų brangiojoje Suomijoje, tiek ir išbandant ką nors naujo.

Kelionės trukmė

6,5 dienos.

Iš jų 3,5 Suomijoje, 1,5 Alandų salose ir po nepilną dieną Latvijoje ir Estijoje pakeliui.

Kelionės maršrutas

1 d. Automobiliu iš Vilniaus iki Talino.
2 d. Keltu į Helsinkį, automobiliu pro Hanko į Turku
3 d. Keltu iš Turku keltu į Alandų salas, po Alandų salas.
4 d. Po Alandų salas, keltu į Suomiją.
5 d. Per Suomiją iki Olavinlinos.
6 d. Per Suomiją iki Helsinkio (pro Porvo).
7 d. Keltu į Estiją ir namo.

Kaip sekėsi (mintys po kelionės)

Alandų salos, iki tol buvusios šalimi, apie kurią žinojau nedaug ir buvo savotiškas taškas žemėlapyje (iš esmės tiek, kad tai – atskira šalis, nors ir pavaldi Suomijai, ir kad ten kalbama švediškai), nustebino savo kitokia atmosfera ne tik nuo Suomijos, bet ir nuo Švedijos bei apskritai ES, lyniniais keltais, pilimi ir t.t.

Įdomi buvo patirtis praplaukti „kruiziniais Baltijos keltais“ – nesitikėjau, kad ten yra tiek pramogų, galimybių, o bilieto kainos tokios nedidelės (iki tol buvau plaukęs tik keltais iš Klaipėdos, o ne Estijos ar Suomijos – keltai iš Klaipėdos mažesni, bilietai geroai brangesni). Tiesa, kartu buvo ir švelniai nejauku: pandemijos ribojimai viską ištuštino, žmonių plaukė mažai ir štai muzikos grupė kelte Stokholmas-Alandai-Turku grojo tuščiai salei.

Taip pat maloniai nustebino ir Suomija, ypač Olavinlinos pilis, mediniai miesteliai.

Nakvoti automobilyje buvo pakankamai patogu, turimas čiužinys puikiai tilpo, nereikėjo nieko įrenginėti papildomai. Apie tai net padarėme video: https://www.youtube.com/watch?v=LFCb-3B2lrw

Straipsniai iš šios kelionės

Liepa-rugsėjis (jausmas grįžus ir kelionė į Suomiją) | Alandų salos – pamirštoji Baltijos širdis | Suomija – ežerų ir salų šalis

 

---

Egiptas, 2020

---

Kelionės idėja ir tikslai

1.Rasti vietą, kur COVID pandemijos įkarštyje galima pagyventi (ne tik trumpam nukeliauti) kartu atrandant daug naujo. Tam aktualu, kad ten būtų atidarytos visos lankytinos vietos, taip pat, kad būtų labai maža tikimybė, kad jos bus uždarytos kelionės metu (dėl pablogėjusios COVID situacijos ir pan.). Apie Egiptą išsiaiškinti užtruko, informacijos tuo metu apskritai buvo mažai, bet, nuo rugpjūčio Egiptas buvo atsidaręs nuo rugsėjo, kai ketinau keliauti, atsidaręs visiškai ir, atrodo, rimtai nusprendę atsiverti turistams.

2.Ištyrinėti Egiptą. Kaip istorijos, kultūros, meno mylėtojui Egiptas neabejotinai viena svarbiausių žemių. Tačiau ilgą laiką stabdė tai, kad Egiptas – diktatūra. Be to, bent jau piramides ir Kairo muziejų buvau matęs (kruizo po Viduržemio jūrą metu): mažai, bet vis šis tas. Todėl šios šalies nebuvo artimiausiuose planuose. Tačiau koronavirusas daug ką pakeitė, atimdamas kitas galimybes. Bent laikinai savotiškom diktatūrom virto dauguma šalių, tuo tarpu Egiptas, atrodo, bent jau rimtai nusprendė atsidaryti.

3.Pamatyti kokią šiaip turistinę šalį be turistų minių. Koronavirusas tam suteikė unikalią progą, kurios antrą kartą gyvenime turbūt nebus: logiškiausia keliauti ne ten, kur visada nedaug turistų, bet ten, kur šiaip jų perteklius (kaip į Egiptą).

Kelionės trukmė

29 dienos.

Kelionės maršrutas

Atvykome į Hurghadą, kadangi ten buvo paprasčiausias ir pigiausias „netikras jungimas“ iš Lietuvos: į priekį per Milaną ir Stambulą (tuo metu skrydžių dar buvo labai mažai).

Hurghadoje išsinuomojome automobilį tiek dėl laisvės, tiek dėl galimybės pandemijos metu nebūti ankštose erdvėse su kitais (oficialūs COVID skaičiai Egipte maži, bet tuo netikėjom) ir apvažiavome šalį taip:
1.Hurghada ir Marsa Alamas, iki Asuano – 3 d.
2.Asuanas, su išvyka į Abu Simbelį – 4 d.
3.Nilo slėnis pakeliui į Luksorą – 1 d.
4.Luksoras – 7 d.
5.Pakeliui į Kairą Nilo slėnis – 1 d.
6.Kairas ir Giza, su išvyka į Aleksandriją – 13 d.
7.Grįžimas į Hurghadą – 1 d.

Bilietus atgal į Lietuvą pirkome tik likus apie 7 d. iki skrydžio, nes stebėjome situaciją dėl COVID, per kokias šalis bus galima skristi tranzitu. Skridome iš Hurghados per Airiją ir JK, kas dar buvo galima.

Kaip sekėsi (mintys po kelionės)

Didžiausia, unikaliausia patirtis, kurios gal niekad niekam nė nebepavyktų pakartoti – tai, kad patyrėme Egiptą be turistų, tarsi 100 metų atgal. Buvome vieninteliai prie Abu Simbelio (net prižiūrėtojai išėję). Vieninteliai Cheopso piramidėje. Ištisi turgūs buvo be prekijų – jie nė nebesitikėjo turistų. Geriausių kambarių su vaizdu į piramides pilna, jie pigūs. Net lankytinoms vietoms turistams taikytos 50% nuolaidos „Egipto atsidarymo proga“, Hurghados oro uoste tesileido vienas ar du skrydžiai į dieną. Jei būčiau keliavęs mėnesiu anksčiau, daug kas dar būtų uždaryta dėl COVID – o jei mėnesiu-kitu vėliau, turistų masės vėl grįžo.

Egipto civilizacija pribloškia ir amžiumi, ir grožiu, didybe. Be Gizos piramidžių, apie kurias žino visi ir kur jau buvau buvęs, labiausiai nustebino:
-Luksoras, jo kapų grožis ir didybė. Nė septynių dienų neužteko ramesniu tempu viskam aplankyti!

-Kitos, mažiau žymios piramidės, toliau nuo turistinių kelių (Dašūro, Maidumo).
-Abu Simbelis ir Nilo slėnio šventyklos: kiek daug išlikę.

-Kairas: pirma asociacija išgirdus tą žodį kažkodėl buvo „skurdus chaosas“, bet iš tikro ir be piramidžių mieste yra daug ką žiūrėti, koptiškasis ar islamiškasis rajonai, gyvenamos kapinės ir t.t.
-Karščiausia gyvenime patirta temperatūra ir 3 val. žygis kupranugariu per dykumą be vandens prie jos (+47 pavėsyje, kiek ant saulės nedrįsčiau lažintis).

Ištisą eilę vietų įtraukiau į savus įspūdingiausių pasaulio vietų ir patirčių sąrašus.

Neigiamos patirtys – Egipto diktatūra ir viskas, kas išplaukia iš to: kontrolės punktai, patikrinimai, patikrinimai, patikrinimai, skambučiai nuo pareigūnų, aprėkimai nes „ne ten atsisėdai“ ar „ne ten išsitraukei kamerą“ (nors niekur neparašyta, kad negalima). Na, bet tai irgi šalies patirtis… Visgi, nepaisant visko, apvažiuoti Egiptą išsinuomotu automobiliu be vairuotojo tikrai įmanoma ir mums pavyko, nuvažiavome kone 5000 km aplink visą šalį. Turistinėse vietose ir tų „diktatūrinių“ problemų mažiau.

Tikėjausi, kad daug problemų sukels prekijai/apgavikai, bet tie, įkyriausi, tėra vos keliose vietose, o kitur daugybė nė nebando apgauti turisto arba „atsitraukia“ vos pasakai tikrą kainą arabiškai. O „bakšišui“ pakanka centų.

Kiek nuvylė Hurghada – pasirodė, kad jai, kaip kurortui, toli iki kokios pietryčių Azijos, daug kaks švelniai aptriušę, nėra promenados palei jūrą (paplūdimiai – privatūs) ir t.t.

Straipsniai iš šios kelionės

Kelionių vadovas po Egiptą | Kelionės per COVID į Egiptą dienoraštis

 

---

Brazilija (ir Ekvadoras), 2020-2021

---

Kelionės idėja ir tikslai

1.Išvykti kur nėra karantino. Lietuvoje įvestas griežtas karantinas, COVID situacija vis prastėjo. Daug kitų šalių tvarkosi daug nuosekliau – tiesa, nemaža dalis tokių šalių neįsileidžia turistų. Rinkausi iš kelių variantų ir pasirinkau Braziliją dėl to, kad į ją nuskristi iš Europos paprasta, COVID politika nuosekli (visuotinių karantinų nebūna, nebent kai kuriose valstijose) ir susirgimų skaičiai krito, o taip pat:

2.Aplankyti neaplankytas įdomias Brazilijos vietas. Brazilija – milžiniška šalis, daugiau nei pusė Pietų Amerikos ir, nors buvau joje dukart, dar daug ko nemačiau. Visų Šiaurės Rytų su kolonijiniais miestais, Pantanalio su jo gyvūnijos gausa, pietų Brazilijos kurortų, o ir visoje Amazonijoje tebuvau kelias dienas.

3.Tyrinėti lietuvišką paveldą “Gabalėliams Lietuvos”. Lietuvių skaičiais Amerikos žemyne Brazilija nusileidžia tik JAV. Jeigu Argentinos ar Urugvajaus lietuvišką paveldą 2019 m. jaučiausi ištyrinėjęs išsamiai, tai Brazilijoje jaučiau, kad laiko gerokai trūko, liko daug neištyrinėtų vietų.

4.Aplankyti dar kokią Pietų Amerikos šalį, kur nesu buvęs, tiesiogiai iš Lietuvos nuskristi sunku ir brangu, o iš Brazilijos paprasčiau. Gal Boliviją ar Ekvadorą.
5.Susitikti su klientais. Didelė dalis mūsų klientų ieškančių savo šaknų Lietuvoje, norinčių atsikurti Lietuvos pilietybę – iš Brazilijos.

Kelionės trukmė

65 dienos

Kelionės maršrutas

Maršruto nebuvo suplanuota! COVID laikais nepriplanuosi.

Tiesa, turėjome bilietus 2021 m. sausio pradžiai – bet ir tas planas greitai nunyko, nes bilietai atšaukti, taigi, turėjome galimybę laukti neįsigydami naujų, ką ir darėme.

Realybėje išėjo taip, kad bazavomės San Paule (kuriame ir dauguma lietuivų paveldo bei klientų), o iš ten, pagal galimybes (kur COVID situacija geresnė, kainos geros, yra laiko nuvažiuoti, dar nebuvome buvę), darėme visokias išvykas automobiliu, lėktuvu į kitus regionus.

Tos išvykos:

-7 d. automobiliu į Pietų Braziliją (Santa Katarina, Florianopolis, Balneario Kamboriu, Blumenau)
-4 d. lėktuvu į Pantanalį (Kujabą).
-5 d. automobiliu į Rio de Žaneirą pro Kampos do Žordao, aplankant Buzios kurortą.
-10 d. lėktuvu į Ekvadorą.
-10 d. automobiliu į Rio de Žaneirą pro Ilha Grande, Paraty.
-11 d. lėktuvu į šiaurės Braziliją: 4 d. Resifėje, 4 d. Salvadore, 3 d. Santareme ir Amazonės džiunglėse.
-4 d. automobiliu į Kuritibą ir Ilha do Mel.

Kaip sekėsi (mintys po kelionės)

Įspūdingiausios patirtys:
–Salvadoras ir jo nuostabus senamiestis bei afrobrazilų kultūra.

–Pantanalio gaus gyvūnija, menanti Afrikos nacionalinius parkus, bet visai kitokia, ir nakvynė jo Poso Alegre ložėje, kur laukiniai gyvūnai „patys pas tave ateina“: koačiai, lapės, emu, kapibaros…
–Balneario Kamboriu, saugi Braizilijos pusė, kurortas ir savotiškas Pietų Amerikos Manhetenas, bei gretima įvairi kurortinė Santa Katarinos sala

–Ilha Do Mel, žavi ir nepelnytai mažai žinoma Brazilijos sala be automobilių.

–Nakvynė prie Santaremo Amazonėje plūduriuojančiame laive bei pačiose Amazonės džiunglėse hamake.
–Ekvadoras. Tikėjausi, kad bus panašus „užkampis“ kaip Paragvajus, bet šioje šalyje tikrai daug įdomių vietų, o ir modernių kelių, prekybos centrų ir kt., ji atrodo gana išsivysčiusi.

–“Lituanika“ sodyba ar tiksliau ištisas lietuivškas kaimas, kurį įtraukėme į „Gabalėlius Lietuvos“.
–Susitikimai su daug lietuvybę išlaikiusių Brazilijos lietuvių ir papildomų lietuviškų vietų atradimas.

Minusai:
Nors COVID nesužlugdė nė vienos kelionės dalies, kas buvo svarbiausia padariau, kelionės grafikas be COVID būtų atrodęs kitaip.
–Atidėtas sugrįžimas. „Turkish Airlines“ pakokregavus skrydžio atgal grafiką sausį pasinaudojome proga pasikeisti jį į vasario vidurį – kai Lietuvoje, jau matėsi, karantinas nesibaigs, to ir norėjome. Bet artėjant skrydžiui man buvo problemų su pilvu, pakilo temperatūra – vėliau diagnozuotas rotavirusas bei dengės karštinė, tačiau kadangi buvo prieš pat skrydį, o dabar koronaviruso laikas ir su temperatūra negali skraidyti (nebuvo laiko testui), teko atidėti dar dviem savaitėm. Laimė, kompensavo draudimas.

–Važiavimai kelis kartus ta pačia kryptimi. Kadangi iš pradžių tikėjausi grįžti sausį, vėliau vasarį, tai išėjo, kad iš pradžių kelionė buvo suplanuota taip, kad viskas tilptų į mažesnį laiką, kai kurias vietas pakeliui praleidome, o paskui, prasitęsus viskam, buvo logiška vėl važiuoti ten pat. Tarkime, į Ilha do Mel galėjome užsukti važiuodami į Fliorianopolį – bet tada nebuvo laiko. Į Rio de Žaneirą irgi važiavom dusyk.

–Skrydis į Ekvadorą. Ekvadoras nusipelno tikrai daugiau nei 10 d. – bet dėl neapibrėžtos situacijos su grįžimo data, paskui – britišku koronaviruso variantu, teko apsidraudžiant apsriboti tiek ir Ekvadore apturėti intensyvią kelionę (o ne „skaitmeninio klajoklio“ pagyvenimą dirbant).

–Kelionės planavimo su draugu vingrybės. Dalį laiko po Braziliją keliavau su pažįstamu Pranu Grunskiu. Bet suplanuoti kelionę buvo sunku: negali nieko žadėti, nes juk bet kada gali pasikeisti išorinės aplinkybės; gal dabar kažką planuoji, bet rytoj kažkokią vietą uždarys ir jau tvarką keisi. Tad kažkokių aiškių sutarimų, kokie įprasti keliaujant keliese, būti negalėjo.

–Alter do Chao. Po išvykų į džiungles ir laivu Santareme turėjome praleisti virš savaitės „Amazonės Karibuose“ Alter Do Chao, bet ten įvestas karantinas (nors COVID atvejų ir nebuvo daug, bet Manause jų buvo), teko keisti planus, grįžti į San Paulą. Alter Do Chao pamačiau, bet tik tiek.

Kaip ten bebūtų, palyginus su tuo, kas tuo metu buvo Lietuvoje ir Europoje (rodos „begalinis karantinas“, viskas uždaryta), tai Brazilijoje buvo rojus.

Straipsniai iš šios kelionės

Įžanga apie Braziliją | San Paulas | Pietų Brazilija | Pantanalis | Ekvadoras | Rio de Žaneiras | Resifė ir Olinda | Salvadoras | Amazonija | Dienoraštis 2020 spalis-gruodis

 

---

Centrinė Amerika (ir pietų JAV), 2021

---

Kelionės idėja ir tikslai

1.Išvykti kur nėra karantino. Karantinas Lietuvoje tęsėsi ir nerodė pabaigos ženklų. Viską, ką turėjome padaryti Lietuvoje, jau padarėme. Laikas kelti sparnus.

2.Aplankyti naujas vietas ir gauti naujų patirčių. COVID laikais tai ne taip paprasta: daugybė “atvirų” ir lengvai pasiekiamų šalių jau aplankytos, išvažinėtos. Tarp pasirinkimų buvo:
–Dubajus (su galimais išvykimais į kai kurias aplinkines šalis). Tenykštė valdžia skiepija beveik sparčiausiai pasaulyje, be to, pasisako prieš karantinus, gaivina turizmą, veikia net garsieji “La Perle” pasirodymai. Bet į Dubajų planavau vykti per EXPO 2020-2021, gal dar pavyks. Be to, buvimą musulmoniškose šalyse apsunkintų Ramadanas, kuris (tiksliau itfarai, kai, saulei nusileidus, minios renkasi kartu pavalgyti) gali būti ir naujos COVID bangos priežastimi.
–Kolumbija. Deja, COVID situacija ten smarkiai prastėja ir nepanašu, kad banga greitai baigtųsi, matyt, tuoj rasis ir karantinas.
–Kirgizija. Iš pradžių linkau link šio varianto, bet paskui supratau, kad ten geriau važiuoti vasarą, nes antraip dalis kelių dar užsnigti ir nepravažiuojami, ne tokie gražūs kalnų ežerai. Kiekvieną šalį reikia lankyti tada, kai tai optimalu.
–Šri Lanka. Nudžiugino informacija, kad šalis atsidarė turistams, kol nepasigilinau: pasirodo, izoliacija pakeista kažkokiu „bioburbulu“, kur iš esmės tas pats, reikia nakvoti, valgyti tik keliuose konkrečiuose viešbučiuose, o vienintelis pliusas – kad gali važiuoti tas 14 d. iš viešbučio į keletą lankytinų vietų konkrečiai nustatytu laiku. Turizmo institucijos į jokius paklausimus apie tai, ką tai reiškia (jeigu būtų privaloma važiuoti su ekskursijom, kokios jų kainos, kur jų sąrašas, ar iš kiekvieno viešbučio bus?), nieko neatsako (net Kirgizija angliškai po savaitės atsakė, o jei turistinės Šri Lankos neatsako, turbūt nelabai kas žinoma/siūloma). Be to, Šri Lanka „karantinistinė“ šalis, bangos pikas seniai – gali būti nauja banga ir karantinas.
–Irakas ir/ar Afganistanas. Abu variantai turbūt iš Dubajaus, nors Irakas gal ir iš Turkijos (Irakas ką tik įvedė lietuviams teisę gauti vizą oro uoste). Tačiau bus Ramadanas, tokiose šalyse sunkiau. Be to, patyrinėjęs giliau sužinau apie Dž. Baideno vienašališkai atidėtą JAV pajėgų išvedimą iš Afganistano ir Talibano pažadus už tai nuo gegužės 1 d. keršyti. Kita vertus, tai, kad išvis svarstau Iraką ar Afganistaną, į kuriuos anksčiau išvis negalvojau vykti, kaip apie mažiau pavojingus variantus, nei kokią Europą, gerai parodo, kokia dabar situacija Europoje su visais karantinais.
Taigi, pasirinkau Centrinę Ameriką, kurioje daug atvirų šalių.
3. Ištyrinėti Centrinę Ameriką. Trumpas stabtelėjimas Panamoje parodė, kad tai labai įdomus regionas, kuriame dar nesame buvę. Čia yra visko, o ir dirbti iš ten patogu.

4.Pasiskiepyti nuo COVID JAV. Dalis JAV valstijų, atrodo, skiepija kiekvieną norintį, kai Lietuvoje mūsų amžiaus žmonėms skiepai dar neprieinami. Išsiaiškinti, kas ten per situacija ir, jei įmanoma, 14 d. ar daugiau nuo išvykimo iš Lietuvos perskristi į JAV ir pasiskiepyti.
5.Aplankyti JAV regionus, kur neišeis nuvykti su “Tikslas – Amerika” kartu paieškant ten lietuviško paveldo vietų.

Kelionės trukmė

Planavome 2-3 mėnesius. Bilieto atgal neturėjome ir net nežinojome iš kur grįšime: COVID laikais tai numatyti nelogiška.

Realybėje išėjo 82 dienos.

Kelionės maršrutas

Į daugelį regiono šalių skristi buvo galima itik per JAV, o tai lietuviams buvo draudžiama. Viena nedaugelio, kur galėjome keliauti tiesiai – Dominikos Respublika. Pasirinkome ją kaip trampliną. Kurias dar šalis aplankysime – nežinojome, bet tarp galimų variantų buvo Panama, Gvatemala, Kolumbija, JAV pietūs, Haitis, Kosta Rika.

Vieninteliai lėktuvo bilietai, kuriuos turėjome iš anksto ir buvo į Dominikos Respubliką. Kitus lėktuvo bilietus pirkdavome eigoje – paprastai prieš įvažiuodami į kokią šalį nusipirkdavome bilietus iš jos, kad nekiltų problemų atvažiuojant. Sprendimus irgi priimdavau tada.

Po trijų savaičių Dominikos Respublikoje skridome trims savaitėms į Panamą, kur dalį laiko praleidome Panamos mieste, o kitą važiavome į Boketę ir Bokas del Toro kurortą.

Po Panamos – į Gvatemalą (dar 3 sav.). Automobiliu lankėme majų mestus, Atitlano ežerą, Antigvą, Livingstoną.

Iš Gvatemalos – į pietų JAV, kur per 2 sav. pravažiavome automobiliu nuo Floridos iki Naujojo Orleano, paskui pro Atlantą iki Čarlstono ir vėl iki Floridos. Stebėjome Naujajame Orleane vudu Jonines, kosminio laivo paleidimą Floridoje, dalyvavome Joninėse Atlantoje.

Galiausiai – savaitė Niujorke, iš kurio grįžome namo. Čia praleidome liepos 4 d., turėjau paskaitą apie lietuvišką paveldą, susitikome su lietuviais. Be to, labai geromis sąlygomis užsakydami iš anksto gavome gerą butą Manheteno centre – kai užsakėme, dar nebuvo visai aišku, ar panaikins karantiną, bet taip ir įvyko.

Iš “potencialių vietų” sąrašo pamažu iškrito:
-Kolumbija. Ten kilo COVID banga, kuri sukėlė ir karantiną, vėliau ir kruvinus protestus. Be to, į šią šalį geriau vykti ilgesniam laikui.
-Kosta Rika. Ten kilo COVID banga, augo ribojimai (pvz. uždraudė važiuoti tam tikrom dienom su tam tikrais automobilio numeriais, kas darė kelionę nuomotu automobiliu sudėtinga). Be to, Kosta Rika reikalavo keliolika eurų į dieną kainuojančio kostarikietiško draudimo nuo COVID (arba pirkti draudimą savo šalyje, tačiau Lietuvoje niekas atitinkančio kriterijus nesiūlo). Taigi, kelionė būtų buvusi trumpas užsukimas, o gal geriau kada vėliau Kosta Rikoje pabūti ilgiau.
-Meksika. Apsisprendžiau čia vykti vėliau ilgesniam laikui, nes tai didžiulė ir daug ką siūlanti šalis.
-Salvadoras, Belizas, Hondūras, Nikaragva – tai ir mažiau ką galinčios pasiūlyti Centrinės Amerikos šalys, taip pat ir nesaugesnės, be to, palyginus su Gvatemala ir Panama, būta ir kitų problemų: neaiškesnė COVID ribojimų situacija (ar jie didesni), brangesni skrydžiai ir pan.
-Haitis. Planavome galbūt nuvykti iš Dominikos Respublikos, bet geriau pasirinkome kitas vietas. Haityje sunku su autonuoma, o COVID metu nesinorėjo keliauti prigrūstu viešuoju transportu.

Kaip sekėsi (mintys po kelionės)

Dar pradėjęs planuoti šį išvykimą labai gailėjausi, kad nepavyko padaryti to, ką planavome šiai vasarai nuo seno: aplankyti Tokijo olimpiados, atrodė, už kelis mėnesius Japonijoje nieko įspūdingiau būti negali.
Iš pradžių planuodamas iš tiesų susidūriau su sunkumais, bet galiausiai viskas išėjo labai gerai. Kiekviena iš penkių kelionės dalių buvo savaip įspūdinga, o įdomiausios patirtys tikriausiai:
–Gvatemalos apleisti majų miestai, kur kai kuriuose buvome vieninteliai turistai, o kiti, kaip Tikalis, tiesiog superdidingi.

–Panamos kanalas ir jo apylinkės: laivai neatrodys tik laivai.

–Gyva indėnų kultūra – plaukimas luotu per liūtį į emberų kaimą Panamoje, majų kaimai Gvatemaloje.

–Bokas Del Toro, mažai žinomas Panamos kurortas, kuris tikrai yra tarp įspūdingiausių pasaulio kurortų.

–Kosminio laivo paleidimas Kanaveralo kyšulyje Floridoje, kurį visai netikėtai gavome galimybę stebėti (važiavome pro šalį vieną dieną ir kaip tik į ją buvo atkeltas atidėjimas iš dienos prieš tai, kai tuo tarpu 2020 m. buvome savaitę ir jokio laivo neleido).

–Galimybė pagyventi Niujorke ilgiau, o ne tik “pralėkti” per dieną-dvi, kaip iki šiol.

–All Inclusive viešbučiai Dominikos Respublikoje – paprastai taip nekeliaujam, bet buvo įdomu porai dienų išbandyti, juoba, Dominikos Respublikoje jie vieni didžiausių pasaulyje. Be to, pirmą kartą po ilgos pertraukos turėjome galimybę aplankyti koncertą ir pan.

Pasiskiepyti nuo COVID JAV, tiesa, nepavyko – ne todėl, kad būtų neįmanoma (tiesą pasakius, Niujorke už skiepą net siūlė nemokamą metro bilietą), bet todėl, kad išaiškėjo, jog su užsienio skiepu neišeina Lietuvoje gauti galimybių paso.

Straipsniai iš šios kelionės

Dominikos Respublika | Panama | Gvatemala | Naujasis Orleanas | Pietų JAV | Florida | Niujorkas |Kelionės/pandemijos dienoraštis Dominika-Panama | Kelionės/pandemijos dienoraštis Gvatemala-JAV

 

---

JAV „Tikslas – Amerika“, 2021

---

Kelionės idėja ir tikslai

(1)Pagaliau užbaigti „Tikslas – Amerika“ projektą ir lietuviško paveldo Šiaurės Amerikoje žemėlapį Vakarų JAV lietuviško paveldo vietomis, įrašyti tų kraštų lietuvių interviu. Tuo tikslu leistis į didžiausią „Tikslas – Amerika“ ekspediciją aplink visas Vakarų JAV.

(2)Tuo pačiu užsukti ir į Ilinojų, Čikagą, sužymėti ten naujai sukurtas lietuviško paveldo vietas ar tas, apie kurias informaciją gavau vėliau, taip pat surengti seriją paskaitų apie lietuvišką paveldą.

(3)Kadangi maršrutas neišvengiamai drieksis per gražias Vakarų JAV vietas kur nebuvome buvę (pvz. pakeliui kirtome Jeloustouno nacionalinį parką), pajusti šio JAV krašto atmosferą, gamtą, tolimos kelionės per visą Ameriką dvasią.

(4)Sudalyvauti Los Andželo lietuvių dienose, vienoje didžiausių JAV lietuvių švenčių.

(5)Kadangi dėl COVID JAV neleido tiesiogiai atvykti iš Šengeno erdvės ir reikalavo pakeliui praleisti 14 d. „Saugiose šalyse“, iš tokių šalių pasirinkome lietuivškos istorijos Kolumbiją ir prisidėjo pappildomi tikslai – ištyrinėti „Gabalėliams Lietuvos“ Kolumbijos lietuvišką paveldą, o taip pat, kadangi laiko (16 d.) daugiau, susipažinti su šia šalimi ir svarbiausiomis jos vietomis.

Kelionės trukmė

Iš viso 55 d.

Ekspedicija Vakarų JAV – 39 d.

Dėl JAV ribojimų „prijungtas“ pabuvimas Kolumbijoje – 16 d.

Kelionės maršrutas

Pagrindinė ekspedicija JAV susidėjo iš didelio žiedo Los Andželas>Čikaga>Los Andželas, į priekį važiuojant per pietryčių JAV ir į šiaurę per pietvakarių JAV. Važiavome tokia tvarka:

Los Andželas (5 d.), Arizona (2 d.), Naujoji Meksika (1 d.), Teksasas (2 d.), Oklahoma (1 d.), Kanzasas (1 d.), Misūris, Ilinojus (7 d.), Ajova, Nebraska (1 d.), Ajova (1 d.), Minesota, Pietų Dakota (1 d.), Vajomingas (2 d.), Aidahas, Montana, Vašingtonas (1 d.), Oregonas (1 d.), Kalifornija (4 d.).

Tuomet, pakeliui į Lietuvą – 8 d. Čikagoje (iš pradžių planavome ją pakeliui, bet dėl autonuomos trukmės ribojimų ir to, kad Los Andželas>Čikaga ir Čikaga>Vilnius skristi nebrangiau, nei Los Andželas>Vilnius, pasirinkome kitaip.

Kolumbijoje aplankėme tris regionus, kur gausu lietuviško paveldo: Bogotą (9 d.), Viljavisensijų (2 d., važiavome iš Bogotos nuomotu automobiliu) ir Medeljiną (5 d., skridome iš Bogotos lėktuvu) ir jų apylinkes.

Kaip sekėsi (mintys po kelionės)

Pavyko realizuoti užsibrėžtus tikslus.

Taip pat pagalbos užteko, kad ekspedicijos sąnaudos pasidengtų.

Pažymėjome daug įdomių vietų, tarp jų 28 vien Los Andžele, Šiluvos Marijos statulą Naujosios Maksikos dykumos kaime, vieninteles Vakarų pakrantės lietuvių kapines, seniausios JAV lietuvių bendruomenės Teksase vietas ir t.t.

Malonu pamatyti, kaip sutvarkytos mūsų 2018 m. ekspedicijoje atrastos Ledfordo lietuvių kapinės, po mūsų vizito pakabinta trispalvė Vest Frankforte.

Buvo įdomu pagyventi pas Amerikos lietuvius, ką anksčiau darėme mažiau – tokiu būdu susipažįstant su jų gyvenimu. Susipažinome su daug įdomių žmonių.

Buvo smagu matyti praėjusių ekspedicijų įdirbį, kada atvažiuodavome su jau žinomu projektu, kurį žmonės seka, žiūri, naudoja šeštadieninių mokyklų pamokoms ir t.t. Savo ruožtu, gerai, kad pavyko paskleisti informaciją apie projektą.

Įdomu pagyventi virš savaitės Čikagoje – kadnagi to tikrai reikėjo, kai lietuvių paveldo ten šitiek daug, bet iki šiol dėl didelių kaštų to atsisakydavome. Sudalyvavome ir Open House Chicago, kur dalyvavo ir naujas skerdyklų muziejus, kuriame yra ir informacijos apie lietuvius.

Didelį įspūdį paliko ir Los Andželo lietuvių dienų masteliai – iki tol nebuvo galimybės sudalyvauti tokiose lietuvių šventėse.

 

---

Artimieji Rytai, 2021-2022

---

Kelionės idėja ir tikslai

1.Aplankyti EXPO 2020 parodą. Unikalus renginys, neturintis pasauly analogų: tam reikėjo daug dienų.

2.Aplankyti F1 varžybas. Ši idėja jau seniai buvo kažkur minčių pakraščiuose – tačiau, kai Grand Prix tiek daug ir jie vyksta visame pasaulyje, nesinorėjo skristi vien dėl jo, norėjosi suderinti su kelionių planais ir šiaip. Abu Dabio Grand Prix, dargi įspūdingo sezono finišas – puikus suderinimas. Beliko kiek paankstinti kelionės datą, palyginus su ta, kurią būčiau važiavęs šiaip.

3.Vėl aplankyti Dubajų ir JAE. Tai miestas, kuriame tiek daug naujų projektų, kad atvykęs po ilgesnės pertraukos randi tarsi naują miestą, naują šalį. Maniškė pertrauka – jau 6 m. ir Dubajuje pilna daug naujo, nuo aukščiausio pasauly apžvalgos rato iki dangoraižių.

4.Pagyventi Persijos įlankos šalyse. Po jas buvau keliavęs, ir man jų unikali atmosfera patiko: įvairiausi žmonės, įvairiausių virtuvių restoranai, palyginus su Vakarais dar pakenčiamos kainos, geras aptarnavimas. Norėjosi pagyventi ten ilgiau, pasinerti į tai.

5.Dubajus – svarbus rytų pasaulio centras, iš kurio yra skrydžiai į šimtus miestų. Apsistojant Dubajuje, kaip bazėje, nesunku aplankyti ir daugiau vietų, į kurias nuvykti tiesiai iš Lietuvos būtų sunku, brangu ar nelogiška. Dar Lietuvoje nusipirkau pirmąjį bilietą – į Bahreiną su Wizzair, kuri kaip tik atidarė pigius skrydžius iš Abu Dabio, bet planavau daugiau. Galimybė prikti bilietus vėliau įgalino skristi ten, kur tuo metu atvira.

6.Sutikti Naujuosius metus Dubajuje, kur – vieni įspūdingiausių viso pasaulio naujamečių fejerverkų.

7.Pabūti, kur karantino rizika dėl COVID maža – JAE jau parodė, kad, nepaisant COVID bangų, karantinų neįsivedinėja.

Kelionės trukmė

79 dienos. Pastatuoju metu renkuosi išvykimus arti trijų mėnesių – pakanka laiko pasinerti į šalis, bet dar galioja kelionės draudimas (jis galioja 3 mėn.).

Kelionės maršrutas

Iš namų numačiau tokį maršrutą (suprasdamas, kad COVID gali viską keisti):

*Gruodžio 8-13 d. Abu Dabis su Formulės varžybom.
*Paskui Dubajus (ten sutinkant ir Naujus metus).
*Išvykimas į Bahreiną sausio 11-20 d.

Be to, tikėjausi įterpti kur nors skrydį į dar kokią šalį, važiavimą į JAE dykumą šalies pietuose, Musandamo pusiasalį ir t.t. – tikslų planą sudarinėjant jau arčiau to laiko.

Realiai išėjo, kad 14 d. nuvykokme į Saudo Arabiją: iš pradžių atrodė, kad ji uždaryta (privaloma saviizoliacija), nes tokią informaciją šalis pateikė IATA, bet turizmo ministerija pranešė, kad vakcinuotiems – išimtis ir JAE sutikome žmonių, kurie neseniai buvo Saudo Arabijoje, bei atikino, kad galioja tos taisyklės.

Kaip sekėsi (mintys po kelionės)

Tarp įdomiausių dalykų:

-14 d. Saudo Arabijoje, įskaitant Al Ulą, Mediną, Džedą, Rijadą. Al Ulos kapai uolose nuostabūs, stebėti pilgrimus Medinoje – unikali patirtis. Netikėtai nustebino Saudo Arabijos senamiesčiai, kurie ten visi apleisti, visi namai apgriuvę, atlapi – toks digerių rojus. Apie tai nieko nežinojau anksčiau, tai nereklamuojama, o kadangi Saudo Arabija vos 6 mėn. atsidariusi turistams, mažai ir informacijos kitur. Aišku, reklamos turistams prasilenkė su realybe, buvo problemų su biurokratija ir „betvarke“, kai turizmą „skatindami“ Saudo Arabijos valdovai daug svarbiausių vietų faktiškai padarė neprieinamomis; Aistę, kaip moterį, išvarė iš poros restoranų, vietomis visos mokterys aplink dėvėjo nikabą ir t.t. Tai – kita kultūra, kitas pasaulis.

-EXPO. Buvome ten net 16 d. ir tai aplankėme tik kiek daugiau nei pusę paviljonų. Nesitikėjau tokių visa ko mastelių, nuo paviljonų dydžių iki renginių kiekio – visada buvo ką veikti, pažinti pasaulį, o ir įdomu iš rinkodaros pusės: kaip šalys prisistato save, kurios taikliai, kurios – pro šalį. Kartu įrašėme kelis intevriu su Lietuvos EXPO paviljono žmonėmis.

-Formulė 1. Išpuolė, kad stebėjome vieną įdomiausių mačų istorijoje – 2021 m. sezono finalą, Hamiltonas prieš Verstapeną. Visą savaitgalį pamažu kilo įtampa, pildėsi tribūnos (nuo treniruočių iki varžybų), o kulminacija – paskutiniame rate.

-Dubajus. Į šį miestą panašaus tiesiog nieko nėra: „pasaulio sostinė“, pastatyta. Gerą mėnesį ten buvo ką veikti, daug to, ką lankiau šiemet (didžiausias pasaulio apžvalgos ratas ir t.t.) per mano praeitą apsilankymą Dubajuje 2014 m. tiesiog nebuvo pastatyta (nors miesto augimo tempai dabar jau ir lėtesni, nei ~2009 m., kai pastatyta daugelis „pasaulio stebuklų“). Be to, įdomi atmosfera mieste, kur daugelis – atvykėliai; užmezgėme įvairių pažinčių, nes visi (išskyrus nebent piliečius, kurie tesudaro 10%) ten atviri, dažnai be šeimų ar kitko. Mums būnant Dubajuje ten atvyko ir ne vienas draugas ar pažįstamas iš Lietuvos. Specialiai gyvenome įvairuose rajonuose, kurių širdys plaka skirtingų pasaulio kraštų ritmu – nuo kokios vakarietiškai-rusiškos Marinos iki indiškai-pakistanietiškos Deiros ar Šardžos, kurioje alkoholis nelegalus.

-Įdomu buvo ištyrinėti ir likusius JAE, o ypač Abu Dabio dykumas. Įdomiausia patirtis – sudalyvavimas Ad Dafros dykumų festivalyje, kurio esmė – visą savaitę trunkantis kupranugarių grožio konkursas. Ten – kitas pasaulis, nei Dubajau dangoraižynuose. Niekas neaišku, atvažiavome išvakarėse, kad paklausinėtume, kas ir kaip, vakariniame koncerte moterys atskirtos nuo vyrų ir pan. Visai kiti Emyratai!

-Bahreinas pasirodė, viena vertus, nuobodokas, kita vertus, viešbutis su gražiu vaizdu į Persijos įlanką ir visą miestą buvo puiki vieta darbui per atstumą. O naftos gręžinių pilnos dykumos, kur gręžinių šėšėlyje bahreiniečiai rengia piknikus – labai atmosferiška, unikali vieta.

Straipsniai iš šios kelionės

Persijos įlanka (įžanga) | Dubajus | Abu Dabis | Bahreinas | Saudo Arabija | Formulė 1

---

Filipinai, 2022

---

Kelionės idėja ir tikslai

1.Aplankyti Filipinus – vieną didžiųjų Pietryčių Azijos šalių, kuriose dar nebuvau, ir garsiausias jos vietas: ryžių terasas, Viganą.

2.Pamatyti, kaip filipiniečiai švenčia Velykas. Filipinai – bene katalikiškiausia pasaulio šalis (rimčiausiai žiūrinti į religiją), o jų Velykų šventimai garsėja kaip itin įspūdingi: su tikrais nusiplakimais, nusikryžiavimais ir visa eile “paprastesnių” ritualų.

3.Sugrįžti vėl į Rytų/Pietryčių Aziją. Tai tikriausiai – mylimiausi mano pasaulio regionai. Ten įdomu – unikalios, nesunykusios kultūros, kiekviena kurių “atskiras pasaulis” su 50, 100 ar dar daugiau milijonų žmonių. Ten pigu, bet kokybiška. Ten saugu. Iš ten gerai dirbti. Bet nuo pat 2020 m. praktiškai visas regionas buvo uždarytas dėl pandemijos (arba norint ten patekti reikėjo eiti visokius “kryžiaus kelius”, kaip saviizoliacijos). Filipinai pagaliau atsidarė – nors kaukės ir testai ir liko reikalingi. Kadangi banga praėjo neseniai, tai buvo aišku, kad susirgimai vėl staiga nepakils. Taigi, stvėriau “jautį už ragų”.

4.Pamatyti ir įamžinti milžiniškas statulas, pastatytas pagal Vilniuje nutapytą ir esantį Dievo gailestingumo paveikslą, priešais kurį, beje, su Aiste susituokėme. Tai – ir įdomus papildymas “Gabalėlių Lietuvos” svetainei.

5.Turėti įdomų visa run į kitą pietryčių Azijos vietą. Filipinuose be vizos gali būti 30 dienų. Gali prasitęsti, bet tai kainuoja. Nebe taip ir daug brangiau gali išeiti kur nors nuskristi ir paskui grįžti į Filipinus, taip paleidžiant 30 d. laikrodį iš naujo (tai vadinama visa run). Pasirinkau tam Singapūrą – šiame mieste jau buvau porąsyk buvęs, bet jaučiau, kad mačiau tikrai ne viską: nuo nutolusių salų iki lietuvio Zacharevičiaus freskų iki Marina Bay Sands viešbučio viršaus, dar daug kas buvo nematyta. Savaitė Singapūre tam buvo kaip tik. Singapūrą pasirinkau ir todėl, kad daugelis vietų aplink Filipinus dar uždarytos dėl COVID, arba ten skristi brangu, o Singapūras ką tik atsidarė.

6.Paimti į kelionę droną ir padaryti gražių nuotraukų bei video iš jo. o dar nesu daręs, nes daug kur dronai ribojami ir gali atnešti bėdų. Filipinai viena laisviausių šalių dronams, todėl tai puiki vieta pabandyti. Be to, “Turkish Airlines” suteikia teisę vežtis lagaminus.

Kelionės trukmė

63 dienos. Teko vykti šiek tiek trumpiau, nei dabar “įprastiniam” ~90 dienų formatui, nes reikėjo grįžti organizuoti Pasaulio viktorinos čempionato Lietuvos etapo, kur kasmet savanoriauju.

Kelionės maršrutas

1-2-oji savaitės – daugiausiai buvome Maniloje, iš kur dirbome (buvo reikalų, dėl kurių turėjome būti su geru internetu) bei iš lėto laisvu laiku susipažinome su filipinietiška kultūra (Filipinų maistas, krepšinis, muziejai ir t.t.). Tačiau laisvesnes 5 d. išskridome į Mindanao salą pietuose (kur ir Dievo gailestingumo kalnai).

3-4-oji savaitės – išsinuomavę automobilį, apvažiavome Lusono salą: Talio vulkanas saloje, Vigano istorinis miestas, Sagados kabantys karstai, Batado ryžių terasos. Antra rato savaitė buvo Didžioji Savaitė (Velykos). Verbų sekmadienį buvome Vigane, o Velykų tridienį pasitikome Ancheleso mieste – Pampangos provincijoje kur jos švenčiamos ypatingiausiai.

5-oji savaitė – Singapūras, kur gyvenome dviejuose rajonuose ir lankėme iki tol nelankytas vietas.

6-oji savaitė – Sebu miestas, antras pagal dydį Filipinuose, kur išsinuomavę gražų butuką po intensyvaus laiko Lusone ir Singapūre labiau atsidavėm darbams.

7-oji savaitė – Perskridome į Borakajų, garsiausią Filipinų kurortą, kur praleidome 6 dienas.

8-oji savaitė – Iš Borakajaus žemės keliu grįžome į Sebu pro Iloilo miestą (3 d., iš kurių 2 d. važiavimui/plaukimams ir viena Iloilo) ir plaukėme į Boholą, irgi žymią kurortinę salą kur praleidome 4 d.

9-oji savaitė – perskridome į Puerto Princesą Palavano saloje. Aplankėme požeminę upę ir važiavome į El Nido, kur plaukėme po garsiąsias salas (iš viso 1 d. Puerto Princesoje, 1 d. pakeliui į El Nido, 2 d. El Nido). Paskutinės dvi dienos Maniloje.

Kaip sekėsi (mintys po kelionės)

Filipinai man buvo šiek tiek “baltas lapas”, nes šia šalimi domėjausi mažiau, nei dalimi kitų Pietryčių Azijos šalių, o čia skristi, kaip tapo įprasta pandemijos metu, apsisprendėme beveik paskutinę akimirką, buvo daug darbų, tad nebuvo tiek daug laiko pasiruošti. Bet ruošiausi “eigoje” ir rezultatai puikūs.

Įspūdingiausios ir labiausiai nustebinusios patirtys:

–Filipinų Velykos. Tai reikia pamatyti, kad patikėtum: nesitikėjau, kad ritualuose dalyvaujančių žmonių *šitiek* daug, įskaitant nešančius kryžius, kruvinai plakančius save. Ir nors tas ritualas, apie kurį girdėjau daugiausia – tikras nusikryžiavimas – dėl pandemijos nevyko, dėl to nė kiek negaila, nes tų ritualų šitiek daug, net tokių, apie kuriuos negirdėjau nieko: nuo Jėzaus ir Marijos skulptūrų susitikimo po klajojimo naktį miesto gatvėmis (Salubong) iki savaitę giedamos poemos apie Jėzų kiekvienoj koplyčioj iki Senakulo paskutinės Kristaus dienos vaidinimo su baisiais romėnais persirengusiasi filipinieičiais.

–El Nido pakrantė: salos, tik iš jūros pasiekiami uolų įrėminti paplūdimiai, slaptos lagūnos, į kurias patenkama tik per natūralų potvynių užpilamą tunelį ir t.t. Įspūdinga diena!

–Ancheleso miestas. Siurrealistinis jo “Raudonųjų žibintų kvartalas”, kur, atrodo, nėra daugiau nieko, tik vyresni klientai iš Europos ar Australijos ir vietinės prostitutės. Na, niekur panašiai nesu buvęs. Tame rajone ir apsistojome, nes, tiesiog, ten daugiausiai viešbučių. Dar keisčiau buvo, nes tai tas pats miestas, kuriame įspūdingiausia Velykų šventė: tikrąja to žodžio prasme važiuodami į centrą važiuodavome iš pragaro į rojų, o vakare – atgal… Ir apskritai Filipinuose daugiau nei kur kitur pasirodė vyresnio vyro ir jaunesnės vietinės merginos porų, o taip pat vadinamųjų “ladyboy” (lenkia net Tailandą).

–Batado ryžių terasos. Kažkas stebuklinga išvysti tą amfiteatrą, tą kaimą, supamą ryžių laukų, į kurį net nenuvažiuosi automobiliu – reikia eiti pėsčiomis.

–Borakajus. Kurortas iš didžiosios raidės, ypač mėgstantiems vadnens prmaogas.

–Puerto Princesos požeminė upė. ne tik patirtis ten atvykti, stalagtitai/stalagmitai, didesni už daugelį, bet ir daugiau šikšnosparnių, nei buvo kokioje oloje, kur aš būčiau tuo metu.

-Man buvo nauja, kad daugelis filipiniečių nemoka plaukti. Dėl to visos vandens pramogos pritaikytos jiems – kai ir pats nelabai moku, pravertė. Snorkelinimas Moalboalyje su gelbėjimosi liemenėmis tempiant narui (virš sridnių “greitkelio”), šalminis nardymas kur vaikštai jūros dugnu prislėgtas 35 kg šalmo į kurį iš lauko pumpuojamas oras ir kt. – išbandėme daug ką, ko kitur nedrįstume, nes, tiesiog, kitur būna preziumuojama, kad moki gerai plaukti, o čia preziumuojama, kad nemoki. Kaip niekur kitur visos pramogos orientuotos į juos.

–Singapūras. Tikrai dar buvo ką veikti savaitę ir tai ne viską spėjome. Malajų rajonas, pietinės salos, naktinis safaris, barų pilnos pakrantės, tiesiog valgymas maisto iš 7-11 su gražiu vaizdu, valgymai Singapūro maisto turguose, Har Par vila, susitikimas su vietos lietuviais ir pokalbis apie Singapūrą iš vidaus – daug patirčių.

–Žemos kainos (išskyrus autonuomą ir lėktuvo bilietus).

-Daug korėjiečių virtuvės, kurią myliu. Niekur pasaulyje, išskyrus Korėją, nemačiau jos šitiek.

–Viganas. Tikrai gražiausias Filipinų miestas, istoriniai ispaniškai-kiniškai-mekskietiški pastatai.

–Talio vulkanas. Įspūdinga jį stebėti nuo šlaito.

–Tušti Filipinai. Turistai, mums pasakojo, dar negrįžo, po vieno ilgiausių pasaulyje karantinų žmonės dar prisibijo. Tad nors vietomis atrodė pilna, iš tikro vyrauja filipiniečiai, užsieniečių mažai. Tiesa, tikriausiai tai jau paskutinė kelionė, kur lankome dar “ištuštėjusią vietą”, o dabar jau laukia “pokovidiniai kelionių bumai”. Tą matau ir iš šio tinklapio skaitytojų padaugėjimo.

–Akivaizdžiai regimos socialinės atskirties nebuvimas (galbūt stebino po to, kai taip ilgai buvau Amerikoje, kur atskirtis itin bado akis). Miestas gali atrodyti kaip lūšnynas, bet tai eilinis miestas, kuriame gyvena visų grupių ir turtingumo lygių žmonės vienas šalia kito, ten saugu.

Kas paliko prastesnį įspūdį ar mažiau pavyko:

–Dirbti iš Filipinų nėra taip patogu, kaip Tailando. Visų pirma, interneto greitis daug kur menkas, daug kur interneto visai nėra, mobilus internetas irgi “nesiekia”. Visų antra, itin maži Filipinų butai – 23 kv. m butas čia gali būti reklamuojamas kaip “erdvus”, o 33 kv. m butas būti trijų kambarių. Ir, nors Filipinai pigūs kai imi “standartą”, tie didesnieji (t.y. būtų eiliniai Vilniaus butai) jau labai brangūs, nes reti, per “Air BnB” gali kainuoti net 100 eurų. O įprastiniuose Filipinų butuose net du lagaminus atidaryti gali būti problemų. Bet filipiniečiams taip įprasta, taip gyvenama šioje šalyje. Turbūt nemačiau niekur ankštesnio “įprastinio” gyvenimo.

–Per Filipinus judama labai lėtai. 270 km kelionė autobusu Mindanao užtruko virš 9 val., automobiliu ~50 km/h vidutinis greitis jau gerai, nes kalnuose gali būti ir 25 km/h. Ir taip iš esmės visur. Tai yra, kokia 300 km kelionė tarp miestų neabejotinai atims visą dieną, o 500 km gali ir dvi pilnas dienas. Keliaujant 63 d. dar nieko, bet trumpesnėje kelionėje tokia gaišatis kaip reikiant atims kelionės laiko, juoba, skrydžiai yra ne visur (pvz. Manila-Viganaas, kur autobusu gali tekti važiuoti ir ~10 val. į vieną pusę, skrydžių nebūna). Aišku, stebėti pakelės miestelius, įsijausti į tą nuvargusio rojaus atmosferą, kai važiuoji naktiniu autobusu ir reikia 2 val. keltis, nes tikrinami COVID skiepai, paskui nes reikiaišlipti kelte, kuriuo iš salos į salą keliasi autobusas – savaip žavu.

–Sudėtinga su visa Filipinų infrastruktūra: ne tik keliais, bet ir oro uostais (perpildyti), elektros tiekimu (būna, dingsta ir sudegino prietaisą) ir t.t.

–Nesaugumas. Ne, su nuskalstamumu viskas gerai – kalbu apie nelaimes, kurios kyla tiek iš gamtos, tiek iš pastatų ar transporto nepriežiūros. Vien per tuos du mėnesius Filipinuose įvyko štai kas: mirtina tropinė audra, mirtina nuošliauža, mirtinas kelto gaisras, mirtinas gaisras, per kurį sudegė Manilos rajonas, automobilių tilto sugriuvimas. Sudėjus visų šių įvykių žuvusiuosius žuvo apie 400 žmonių. Laimė, nepatekome į nieką panašaus, bet puikiai suvokiu, kad patekus būtų sunku, nes į saugumą nežiūrima rimtai. Mačiau pats avarijų pasekmes, sudegusį miesto rajoną Iloilo mieste, prieš pusmetį vykusio taifūno sugriautus daugybę namų, pranešimus apie savaitei dingstančią elektrą ir t.t.

-Sinagpūre, deja, teko atsisakyti minties apsistoti ikoniniame “Marina Bay Sands“. Jau buvau susitaikęs su ta kaina, kuri kai keliavome 2019 m. atrodė per didelė, bet Singapūrui atvėrus vrtus užsieniečiams ji staiga išaugo dar ir buvo 700 eurų už naktį! Ką gi, radome kitą viešbutį su gražiu vaizdu į Marina Bay Sands. beje, tas pats, kuriame nakvojau, kai Singapūre keliavau patį pirmą kartą, kai Marina Bay Sands nė nebuvo – buvo įdomu palyginti vaizdus.

–Filipinų miestai. Išskyrus Anchelesą ir Viganą, labai vienodi ir ten nėra daug įdomaus. Vienodi maži pastatai, susivijusios laidų špūlės, šiukšlės. Mažai kas įdomaus ir visoje Mindanao saloje.

Straipsniai iš šios kelionės

Filipinai (bendrai) | Lusonas | Visajai | Mindanao | Palavanas | Filipinų virtuvė | Singapūras

---

JAV ir Kanada, 2022

---

Kelionės idėja ir tikslai

(1)Aplankyti likusias itin įdomias JAV vietas, kuriose nebuvau buvęs – tokių vis mažėja, kai lankiau jau 43 valstijas, bet dar buvo: Colonial Williamsburg gyvasis muziejus… O juk dar turėjau galiojantį nacionalinių parkų pasą.

(2)Aplankyti Aliaską: tiek “žemyninę dalį”, tiek pietryčių Aliaską, kur neveda jokie keliai. Pastarąją aplankyti taip, kaip logiškiausia: plaukiant kruizu, pirmuoju po pandemijos, su nuostabiais vaizdais į Aliaskos fjordus pakeliui.

(3)Aplankyti gražiausias Kanados gamtos vietas – Banfo, Džasperio nacionalinius parkus.

(4)Patirti JAV kultūros dalykus, kurių dar nesu patyręs (sporto šakos, kultūrinės tradicijos ir t.t.) – pagal galimybes tuose regionuose, kur važiuosime.

(5)Aplankyti, įtraukti į tikslasamerika.lt žemėlapį tas lietuviško paveldo vietas, kurių dėl vienų ar kitų priežasčių neaplankiau per ekspedicijas. Tai – vietos, buvusios toli nuo ekspedicijų maršrutų (pvz. Edmontono lietuvių namai) ar tokios vietos, apie kurias sužinojau tik iš skaitytojų po ekspedicijų (pvz. papildomos apleistos lietuvių angliakasių kapinės Pensilvanijoje).

(6)Pažiūrėti Amerikos lietuvių šokių šventę Filadelfijoje – didžiausių mastelių JAV lietuvių renginį su tūkstančiais šokėjų, kartu ten pristatant ir “Tikslas – Amerika” projektą.

(7)Sudalyvauti Pensilvanijos lietuvių dienose – seniausiame JAV kasmetiniame etniniame renginyje, vykusiame jau 109-uosius metus. Jį rengia dar XIX a. imigravusių lietuvių angliakasių palikuonys.

(8)Nufilmuoti lietuvių bažnyčias, kapines, klubus ir kitas įspūdingiausias vietas rytų JAV, kurias lankėme 2017 m. “Tikslas – Amerika” ekspedicijoje: nes tada dar nefilmavome, neįrašinėjome interviu, todėl rytinė JAV dalis liko savotiškai “nuskriausta”, apie ją “Youtube” dar nebuvo mūsų filmų. Reikia ištaisyti tai.

Kelionės trukmė

48,5 dienos

Kelionės maršrutas

1.Atskridus į Niujorką, išsinuomojame automobilį ir darome didelį ratą JAV rytuose. Vykstame į lietuvių šokių šventę Filadelfijoje (5 d.), turime pristatymą Baltimorės lietuvių namuose, paskui padarome didelį ratą automobiliu pro Virdžiniją, Vakarų Virdžiniją, Kentakį, Tenesį (Colonial Williamsburg, Shenandoah ir Smoky Mountains nacionaliniai parkai, JAV pilietinio karo mūšio laukai ir t.t.). Grįžtame pro Ohają, Pensilvaniją, kur irgi turime pristatymus. Pagal galimybes įterpiame JAV kultūros atributus pakeliui (radau prowrestling, monster truck varžybas). Iš viso 21,5 dienos.

2.Perskrendame iš Niujorko į Edmontoną, kur nuomojamės automobilį. Ten aplankome Banfo ir Džasperio nacionalinius parkus, Dramhelerio dinozaurų muziejų, Edmontono lietuvių namus, prerijas, Vilna miestelį. Iš viso 8 dienos.

3.Perskrendame iš Edmontono į Vankuverį, kur, apžiūrėję miestą, kitą dieną lipame į kruizinį laivą. Šis plaukia į pagrindinę Aliaskos dalį (prie Ankoridžo), o pakeliui stoja keliais nepasiekiamuose pietryčių Aliaskos miesteliuose: sostinėje Džune, “aukso ieškotojų” Skagvėjuje, “rusiškoje” Sitkoje, “indėniškame” Icy Strait Point, plaukia fjordais. 1 diena Vankuveryje ir 7 dienų kruizas.

4.Autobusais ir traukiniais keliaujame į Aliaskos šiaurę, pakeliui sustodami Denalio (aukščiausio JAV kalno), Kenajaus (ledynų) nacionaliniuose parkuose, Ankoridže (kur lietuvių muziejus), o galiausiai atvykdami į Ferbanksą. Iš viso 6,5 d.

5.Skrendame iš Ferbankso atgal į Niujorką, kur išsinuomavę automobilį važiuojame į Pensilvanijos lietuvių dienas ir lankome lietuviško paveldo vietas, kapines, bažnyčias, įrašinėjame interviu. Ši kelionės dalis skirta lietuvių paveldui. 6 dienos.

Kaip sekėsi (mintys po kelionės)

1.Amerikos lietuvių šventėse susitikome daugybę žmonių, su kuriais susipažinome per ekspedicijas 2017-2021 m. įvairiausiuose JAV ir Kanados kampeliuose. Be to, susipažinome su daug kitų žmonių, kurie seka mūsų projektus. Nesitikėjome tokio dėmesio ir tiek senų pažįstamų. Tiek Šokių šventė, tiek Pensilvanijos lietuvių dienos buvo labai įdomios patirtys.

2.Kruizas į Aliaską buvo kitoks, nei į Karibus – buvo vėsu, ir denius su nuostabiausiais vaizdais turėdavau praktiškai sau. Toks nuotykis skverbtis laivais, paskui traukiniais į šiaurę. Kruizinio laivo sustojimai labai įdomūs, o labiausiai patiko Skagvėjus, kelionė traukiniu aukso ieškotojų keliais, taip pat ledynai: Mendenhalas prie Džuno ir Kenajaus nacionalinis parkas. Tiesa, “Royal Caribbean” kruizų kompanija turi ir pliusų, ir minusų: čia trumpiau dirba restoranai, tačiau tarp pramogų buvo įdomios paskaitos pvz. Aukso karštinės tema.

3.Netikėtai maloniai nustebino Kanados Albertos provincija: ne tik Banfo ar Džasperio kalnai, kur galėjau tikėtis stebuklų, pasivaikščiojimas ledynais, bet ir prerijos, lygumos, nuostabiausių spalvų, milžiniškos, su ežerėliais, žiedais, ilgais ilgais saulėlydžiais: visa provincija šitokia graži.

4.Tiek Aliaska, tiek Alberta pribloškė gyvūnų gausa: matėme ir banginius, ir laukines meškas, ir gausybę šiaurės elnių, ir jūrų ūdrą valgančią aštuonkojį, ir jūrų liūtus, ir erelius, ir visokiausius paukščius, ir bizonus. Apie visokias voveres, švilpikus (kurių Albertoje matydavau ir kokius penkis vienu metu) nė nekalbu.

5.Buvo įdomu pamatyti JAV miestelių pramogas ir tų pramogų žiūrovus: amerikietiškas imtynes (imtynių teatrą) ir monster truck varžybas Virdžinijoje, eiti į “paranoramlų turą” po apleistą Waverly Hills ligoninę, kurioje neva vaidenasi, Luvilyje (Kentakyje). Nemačiau ko paranormalaus, bet atmosfera, tuo užsidegę amerikiečiai aplink žavėjo. Deja, planavau daugiau amerikietiško gyvenimo įdomybių: apsilankyti Amerikos teismo posėdyje, nueiti į baro viktoriną (pub quiz / trivia) – bet nespėjome. Kitkas, ką planavau – kaip rodeo ar demolition derby – niekur arti nevyko, tad visa tai atidėjau ateičiai.

6.Vėl aplankiau dalį lietuviško paveldo vietų, kur lankiausi seniau. Jausmai įvairiopi – kai kas, deja, nugriauta ar pasmerkta, bet kai kas ir atgimė, kaip 1908 m. Filadelfijos lietuvių namai. Buvo įdomu fiksuoti visus interviu, stebėti tuos lietuviškus pastatus iš drono.

7.Maloniai nustebino Tenesis – unikali valstija gražiais miestais, o Nešvilis ne tik “ant popieriaus” muzikos sostinė: jo centre gyva muzika net drbo dienom darbo metu, o sustojus paleisti drono bemat prisistatė “wannabe” muzikantai, kurie paprašė pafilmuoti dronu jų muzikiniam klipui. Po šios kelionės iš viso jau esame aplankę 48 valstijas iš 50.

8.Į Tikslasamerika.lt žemėlapį dar įtraukėme apie 30 papildomų vietų, tarp jų – apleistas lietuvių kapines Pensilvanijoje, lietuvių namus Edmontone ir lietuvių muziejų Aliaskoje. Prie dalies tų vietų laukė įdomios pažintys. Turėjome daugiau pasakojimų-paskaitų, nei planavome, nes pakeliui kai kurios bendruomenės prašė papildomų – iš viso aštuonias.

9.Tarp minusų – tebesitęsiantys autonuomos deficitai. Gerai, kad bent didžiajai kelionės daliai (pradžiai) gavome automobilį už “tik” (taip, šiuolaikinėse JAV “tik”) ~50 eurų per dieną. Vėliau Kanadoje norint gauti bent už 45 reikėjo nuomotis iš privataus asmens, kažkokio Aleksejaus, tai sugaišo daug laiko. O grįžus į Niujorką, Pensilvaniją, jau mokėjome 100 eurų už dieną. Gi Aliaskoje automobilių negavome išvis: dar prieš kelis mėnesius kainavo 200 ar 300 eurų už dieną (nerizikavome COVID laikais užsakyti iš taip anksti), o paskui išparduoti visiškai. Teko kliautis autobusais, traukiniais, Ankoridže – pavėžėjusiais lietuviais. JAV su viešuoju transportu labai sunku – kas, kad atvažiuoji į Denalio traukinių stotį, iki viešbučio 11 km, o ir tas labai brangus, kurį ėmei todėl, kad kiti dar toliau… Teko kliautis ir autostopu. Bet pravažiuoti traukiniu Aliaskoje ir apskritai JAV – įdomi patirtis. Ten traukiniai ne tiek transporto priemonė, kiek kelionė laiku į trauykiniųa usko amžių: laikas netaupomas, važiuoja ir 50 km/h, stoja “kad mašinistas perliptų iš vieno traukinio į kitą”, bet yra visokios vakarienės ant staltiese padengto stalo, kėdės su kupoliniu vaizdu į nuostabią Aliaskos gamtą ir t.t. Bet šiaip prisiekėme sau po JAV be nuomoto automobilio nebekeliauti, nebent po Niujorką. Ir supratome, kodėl JAV autonuomai staiga pabrangus nuo 25 dolerių iki 100 ir daugiau visi vis tiek tiek moka, ir automobilių vis tiek trūksta: net atmetus patogumo klausimą, tai dažniausiai tiesiog apsimoka, nes, pvz., mieste gali būti vos keli ne savu automobiliu pasiekiami viešbučiai ir kainos ten dvigubos ar trigubos palyginus su kokiu atokesniu moteliu, keliaujant dviese viešasis transportas irgi išeina brangus ir t.t. Beje, deficitų JAV yra ir kitur – pvz. sunku įsigyti naujus mikrofonus sugedus seniems.

10.Dėl aukštų kainų ir, išskyrus keletą vietų (kaip pvz. loftas Filadelfijoje 1909 m. gamykloje) labai “standartinių” nakvynės vietų (vienodi pakelės moteliai), o taip pat prastoko interneto, dirbti per atstumą JAV ar Kanada nėra labai tinkamos: norisi verčiau skirti brangų laiką tam, ką gali padaryti tik JAV (vietos, lietuviškas paveldas), o dirbti geriau iš pigesnių šalių, kur už daug pigiau gauni daug ypatingesnę kokybę.

Straipsniai iš šios kelionės

Filadelfija | Vašingtonas | Alberta | Aliaska | Lietuviško paveldo paieškų dienoraštis

---

Ispanija (su Afrika, Graikija ir kt.) 2022-2023

---

Kelionės idėja ir tikslai

Nors šios kelionės metu „bazavomės“ Ispanijoje, inkorporavome daugybę kitų idėjų. Vienas vietas aplankėme pakeliui į ir iš Ispanijos (radus gerus skrydžius, taip skristi buvo pigiau, nei tiesiai į Ispaniją). O kitas vietas aplankėme skrydžiais iš Ispanijos ir atgal į ją (tokie skrydžiai į tas vietas buvo geresnėmis sąlygomis iš Ispanijos, nei Vilniaus).

Tikslai:

(1)Sudalyvauti Europos viktorinos čempionate lapkričio pradžioje Berlyne. Tą svajonę turėjau nuo seno ir, surinkęs Lietuvos rinktinę, galėjau įgyvendinti pakeliui į Ispaniją.

(2)Pamatyti nelankytas įdomiausias Ispanijos vietas (šioje šalyje buvau daug, bet didelę laiko dalį iki tol praleidau konkrečiuose regionuose). Pagal galimybės, važiuoti į tas vietas automobiliu arba skristi vidiniais reisais, jei bus pigūs skrydžiai.

(3)Nueiti šv. Jokūbo keliu bent 100 km į Kompostelos Santiagą. Tai – pirmas toks daugiadienis žygis gyvenime ir pirmoji piligriminė kelionė. Taip pat „pailsėti“ nuo daiktų einant be kuprinių, tik su tuo, kas telpa į kišenes.

(4)Sudalyvauti įspūdingose Ispanijos šventėse tuose miestuose, kur tai švenčiama įspūdingiausiai. Karnavale, Trijuose karaliuose, Didžiojoje Velykų savaitėje. Ispanija garsėja šventėmis…

(5)Pakeliauti po Portugaliją. Aš ten buvau buvęs, bet Aistė – nebuvo ir dažnai prašydavo manęs ten nuvažiuoti.

(6)Nuskristi į tokias įdomias vietas, į kurias iš Ispanijos nuskristi pigiau ir patogiau, nei iš Lietuvos. Galiausiai pasirinkau Žaliąjį Kyšulį (skrydis iš Lisabonos), Tunisą (skrydis per Ženevą į priekį, atgal per Londoną, 1-2 dienoms sustojant pakeliui) ir Beniną. Pasirinkus, atsirado papildomų tikslų:

(7)Aplankyti Benino vudu šventę. Tokių minčių turėjau seniai, bet galvojau tai tolimai ateičiai. Tačiau netikėtas „bazavimasis“ Ispanijoje leido juos paankstinti.

(8)Pakeliauti po Žaliąjį Kyšulį – bent kelias salas.

(9)Ženevoje susitikti su ten dirbančiais pažįstamais ir pakeliauti po šį miestą.

(10)Prie Londono aplankyti Braitono kurortą, kuriame nebuvau, bet turint pora dienų Getviko oro uoste pats tas.

(11)Pakeliauti po Graikiją ir pagyventi Atono kalno vienuolyne. Graikija – viena retų šalių, kur aš buvau buvęs, o Aistė – ne, ir irgi prašė, kad ten pakeliautume. O aš pats buvau buvęs tik Peloponese ir Kretoje – viena senų svajonių buvo aplankyti Meteorą. O vienas draugas seniai turėjo svajonę ir mane kalbino piligrimystei į Atono kalną. Tai suderinome pakeliui iš Ispanijos sustodami porai savaičių Graikijoje ir pakeliaudami kartu su draugais.

Kelionės trukmė

137 dienos (3 mėn. ir 17 dienų), po trumpo grįžimo į Lietuvą – dar 29,5 dienos.

Kelionės maršrutas

Maršrutas sukurtas pagal tai, kad bilietai būtų pigiausi, skrydžiai – patogiausi.
1.Skrydis į Ispaniją per Rygą (1 diena aplankant porą muziejų) ir Berlyną (5 dienos, Europos viktorinos čempionatas).
2.Pigiausias skrydis iš Berlyno buvo į Maljorką, o joje kaip tik nebuvau buvęs. Taigi, 4 dienos Maljorkoje, iš ten skrydis į Malagą.
3.Bazavimasis ir darbas per atstumą Malagoje, su tokiom išvykom:
3.1.Šv. Jokūbo kelias – 10 dienų, iš kurių 6 dienos pats žygis Sarija-Santiagas. Skrydžiai Malaga-La Korunja ir Santiagas-Malaga.
3.2.Žiedas automobiliu (su papildomais nusukimais) Malaga-Lisabona-Portas-La Korunja-Leonas-Salamanka-Merida-Malaga. Iš viso 22 dienos, tačiau iš jų 7,5 dienos Žaliajame kyšulyje (žr. žemiau).
3.2.1.Pakeliui šiame dideliame žiede iš Lisabonos skrydis 7,5 d. į Žaliąjį Kyšulį. Žaliajame Kyšulyje atskridimas į Sal Salą (4 d.), skrydis į Mindelą, iš kurio vienai dienai persikėlėme į Šv. Antano salą (iš viso 2 d.), skrydis į Prają, kurioje dar 2,5 d., ir grįžimas į Lisaboną.
3.3.Kelionė į Beniną iš Malagos per vudu šventę 7 d. Benine keliavome viešuoju transportu po pietinę šalies dalies (Kotonu, Ganvi, Grand Popo, Vida, Abomėjus).
3.4.Kelionė į Tunisą. Iš viso Tunise 18 d. (apvažiavome automobiliu visą šalį), pakeliui į priekį Šveicarijoje 2 d., pakeliui atgal Jungtinėje Karalystėje 1,5 d.
3.5.Įvairios smulkesnės išvykos automobiliu po Andalūzijos regioną. Ronda, Gibraltaras ir kt.
3.6.Dalyvavimas šventėse Andalūzijos regione: Karnavalas Malagoje ir Kadise, Trys karaliai Malagoje, Naujieji metai Malagoje.
4.Grįžimas per Graikiją, kurioje su draugais keliavimas po Peloponeso antikinius miestus, Meteorą, Vikoso tarpeklį bei Atoną (13 d.)
5.Po atliktų reikalų Lietuvoje – grįžimas 28 d. į Ispaniją, kurioje – Granada, Melilja, Kaminito Del Rei, korida, susitikimas su Ispanijos lietuviais Madride „Gabalėlių Lietuvos“ tema ir t.t. Skrydis ten per Turiną – pigus, nors ir nepigiausias, bet, svarbiausia, sustojimas dar viename mieste, kur nebuvau buvęs (1,5 d.).

Kaip sekėsi (mintys po kelionės)

1.Europos viktorinos čempionatas praėjo labai smagiai ir įdomiai. Nors žemyno mastu rezultatai kukloki, neblogai pasirodžiau istorijos teminėje viktorinoje, o tarp lietuvių buvau pirmas ir asmeninėj įskaitoj.

2.Iš anksčiau nelankytų Ispanijos vietų didelį įspūdį paliko Maljorka (gražūs miesteliai), Galisija (unikalus regionas savo dvasia, klimatu), Merida (romėnų liekanos), Melilja (modernistinė architektūra), Granada. Bet kiekvienas Ispanijos miestas gražus, išlikę nuostabūs senamiesčiai, nesugriauti per Antrąjį pasaulinį karą. „Maksimali programa“| būtų apėmusi ir rytų Ispaniją, bet nusprendėme pamažinti tempus, nes dar tikimės grįžti 2024 m. per ekspediciją po Europą lietuviškais keliais (ir ne tik).

3.Šv. Jokūbo kelią nuėjome. Aistė buvo pesimistė, kad bus sunku (be kuprinių, be patirties, per Galisijos žiemines liūtis), bet mano optimizmas pasiteisino. Įsiėjus eiti būdavo lengviau, tarsi tai būtų kasdienybė. Liūtis buvo praktiškai kasdienė, galinga – bet padėjo „Decathlon“ įsigyti neperšlampami rūbai, tik neperšlampamų kelnių, pasirodo, pritrūko. Daiktų nepristigome – tikrai užteko to, kas tilpo į kišenes, ir nereikėjo tampytis. Itin pribloškė Santiagas – gal todėl, kad pernelyg daug nesitikėjau, nes knygose ir filmuose apie žygį paprastai daugiau dėmesio pačiam žygiui. Gal tikėjausi kiek daugiau pabendrauti su kitais žygeiviais.

4.Iš švenčių Ispanijoje įdomiausios pasirodė Velykų savaitė Sevilijoje su visomis procesijomis ir Kadiso karnavalas, kur visas miestas, atrodo, apsirengia fantastiškiausiais rūbais, draugų kompanijos pagal vieną stilių, gatvės muzikos grupės – irgi. Persirengėme ir mes.

5.Portugalija žavi, susitikome ir su vietos lietuviais.

6.Žaliajame Kyšulyje nustebino įspūdinga Šv. Antano gamta ir tai, kiek europiečiams pritaikyti yra kai kurie Sal kurortai. Toks trečdalis Afrikos, du trečdaliai Europos.

7.“Balčiausias lapas“ iš visos kelionės buvo Beninas. Apie jį informacijos mažai, vudu šventėje nesitikėjome, ką rasime. Aistė keliauti bijojo – ir maliarinė zona, ir „Kaip į mus žiūrės afrikiečių religinėje šventėje?“. Maliarinė zona tikrai (40% kasmet suserga), bet vudu šventė buvo visiška priešingybė stereotipams – labiau turistinis, pusiau politinis renginys su kalbom ir folkloro šokiais. Tiesą pasakius, likau nusivylęs, kaip ir kiti, kas norėjo ko „tikro“. Bet tikrą vudu Benine pamatėme vėliau, Abomėjuje. Ir, priešingai nei vudu šventį, pats Beninas pranoko lūkesčius: puikiai išlikusi tradicinė Afrikos kultūra, draugiški žmonės, nedideliu atstumu įdomios vietos, kaip Abomėjus (vergvaldžių karalija), Grand Popo (kurortas), Vida (vudu sostinė) ir kt. Aišku, keliauti reikia neeuropietiškai, beveik nėra autobusų (tik krūmų taksi), viešbučių daug kur negausi per Booking.com ir t.t., bet prisitaikyti prie to buvo įdomu ir net pagavau kelionių po Afriką azartą, o ir Aistė, į regioną žiūrėdavusi skeptiškai, pripažino, kad keliauti ten tikrai galima.

8.Tunisas nustebino lankytinų vietų gausa, o garsieji kurortai kaip tik kiek nuvylė (vienodi). Įdomūs romėnų miestai, Džemo amfiteatras, kiek kitokios nei Maroke medinos, o ypač sužavėjo dykuma, kur gyvenome ir požeminiame berberų daugiabutyje, ir tradiciniuose ksaruose. Gyvenome ir tradiciniame name Sidi Bou Saido medinoje. Silpnos vietos – sunku su wifi, labai šiukšlina. Deja, Tunise nukentėjau nuo kišnenvagių (tramvajuje).

9.Tarpiniai sustojimai parinkti gerai. Gerai, kad iš Getviko važiavom ne į Londono gausmą, kur jau ne kartą buvome buvę, o į nepažintą Braitoną. Gerai, kad išpuolė pigūs skrydžiai per Ženevą, kur dar nebuvau buvęs ir turėjom du įdomius susitikimus. Ir skristi į priekį per Rygą buvo įdomu – aplankiau atidarytą iš naujo Okupacijos muziejų, Juodagalvių namus. Viskas turininga. Turine sužavėjo senoji Fiat gamykla ir vaizdai nuo jos stogo.

10.Graikija, kur buvau buvęs seniai, savaip nustebino: anksčiau šiuolaikiniai jos miestai atrodė nykokai, o dabar visai norėtųsi ten pagyventi ir ilgiau. Antikinės vietos kaip kurios: kai kurios labai mažai išlikusios. Meteora pribloškė, o taip pat dvi dienos vienuoliško gyvenimo Atone: nepakartojama patirtis čia pat, Europoje. Matėme ir „juodąją Graikijos pusę“: komunistų ir anarchistų keliamas riaušes.

11.Korida pasirodė žiauri, bet visada įdomu pamatyti tradicijas… Netikėtai sutapo, kad paskutinę dieną Ispanijoje dar vyko viduramžiškų kovų pasaulio čempionatas: pamatėme reklamą ant autobuso Madride ir nuvažiavome, nors buvo ~400 km – išties įdomu buvo geriau pažinti šį sportą.

Straipsniai iš šios kelionės

Maljorka | Šv. Jokūbo kelias | Galisija | Portugalija | Žaliasis Kyšulys | Beninas | Gibraltaras | Tunisas | Korida | Graikija | Graikijos žemynas | Atėnai | Atono kalnas

---

Tikslas – Amerika 2023 ir aplink pasaulį

---

Kelionės idėja ir tikslai

1. Apskristi pasaulį. 2011 m. per savo medaus mėnesį apskridome pasaulį, daugiausiai nusileisdami pakeliui įvairiose Okeanijos salose – Mikronezijoje, Guame, Maršalo Salose. Planavau panašią kelionę (tik po kitas salas) surengti dar 2021 m. vestuvių dešimtmečiui – bet sutrukdė COVID ribojimai. Beje, dar ir 2023 m. daugybė „egzotiškensių“ skrydžių Ramiajame vandenyne neatkurta. Taigi, idėją teko kiek keisti: vietoje nutolusių salų leidomės kur kas didesniuose miestuose, daugelyje kurių jau buvome buvę (Niujorkas-Čikaga-Manila-Dubajus) – tačiau kiekviename „pakelės oro uoste“ išpildėme ką nors iš „grandiozinių“ gyvenimo planų – nuo dar neaplankytų šalių iki ~30000 km „Tikslas – Amerika“ ekspedicijos iki išsvajotų pasaulinių renginių. Visi tikslai – žemiau.

2. Surengti “Tikslas – Amerika 2023” ekspediciją. Aplankyti ir į tikslasamerika.lt žemėlapį įtraukti paskutines nutolusias lietuviškas vietas JAV ir Kanadoje, kur dar nebuvome buvę: nuo buvusios lietuvių bažnyčios Vinipege ir paminklo lietuviams Thunder Bay iki lietuviškų skulptūrų šiaurės Meine.

3. Sudalyvauti ir surengti viktorinas apie lietuvių paveldą Amerikos lietuvių renginiuose: Pasaulio lietuvių jaunimo kongrese, „Dainavos“ stovykloje ir kt. Taip pat rengti paskaitas-pasakojimus apie lietuvių paveldą JAV ten, kur jų dar nerengėme.

4.Nufilmuoti filmus apie lietuvišką paveldą tose Amerikos vietose, kur vykdėme ekspedicijas dar be filmavimo: iš tokių liko Naujoji Anglija, kai kurios Pensilvanijos vietos, o Čikagoje ir aplink jau filmavome, bet dar neturėjome drono, vaizdų iš kurio Čikagos įspūdingos lietuviškos vietos tikrai vertos.

5.Sudalyvauti Calgary Stampede – didžiausiame pasaulyje rodeo festivalyje ir labiausiai pašėlusioje miesto šventėje.

6.Praleisti daugiau laiko Kvebeke, Kanados provinicijoje, garsėjančioje didingais miestais, aplankyti patį Kvebeko miestą.

7.Aplankyti kurį iš labiausiai nutolusių Kanados kraštų. Galiausiai pasirinkome važiuoti automobiliu iki Niufaundlendo.

8.Aplankyti JAV ir Kanados uolėtųjų kalnų nacionalinius parkus: Ledyno, Votertono ežerų.

9.Stebėti Pasaulio krepšinio čempionatą. Jis kaip tik vyko Maniloje.

10.Aplankyti brangiai iš Lietuvos aplankomą šalį, į kurią yra paprastesni ir pigesni skrydžiai iš JAE. Pasirinkome Maldyvus.

11.Pamatyti naujas JAE sukurtas vietas ir pažiūrėti, kaip po 2 m. atrodo EXPO miestelis.

Kelionės trukmė

120 dienų (~4 mėnesiai).

Kelionės maršrutas

1.Nuskridę į Niujorką išsinuomavome automobilį, praleidome 11 intensyvių dienų keliaudami po Naujosios Anglijos lietuvišką paveldą, kuriant filmus ir įrašinėjant interviu. Taip pat sudalyvavime Pasaulio lietuvių jaunimo kongrese Bostone ir Neringos stovykloje.

2.Kirtę sieną į Kanadą, vėl apsilankėme Monrealyje, „lietuviškuose“ ežeruose prie jo, o tada važiavome į Kvebeko miestą, iš kurio tuščiu Translabradoro keliu (~2000 km) iki Blanc Sablon, iš kur kėlėmės į Niufaundlendą (iš kur užsukome ir į Sen Pjerą ir Mikeloną). Grįžome į keltu į žemyninę Kanadą – Halifakso apylinkes, iš kur kirtome sieną atgal į JAV, Kanadoje ir Sen Pjere ir Mikelone praleidę ~15 dienų.

3.Kirtę sieną atgal į JAV, pravažiavome kitas Naujosios Anglijos vietas iki Niujorko, iš kur skridome į Čikagą. Iš viso šis ratas automobili nuo Niujorko iki Niujorko truko 32 dienas.

4.Iš Čikagos darėme automobiliu antrą didžiulį ratą (iš viso ~13500 km). Į vakarus važiavome JAV puse, pro kai kurias lietuviškas vietas bei Montaną, Ledyno (Glacier) nacionalinį parką. Grįžome atgal per Kanados prerijas – pro Votertono ežerų nacionalinį parką, Kalgarį (kur kaip tik vyko Calgary Stampede šventė), dinozaurų skeletų pilnus Kanados prerijų muziejus, Vinipegą, Thunder Bay. Grįžę į Mičiganą, daugiau laiko praleidome Detroite, tada vykome į Pensilvanijos Anglies regioną kur dalyvavome Lietuvių dienose ir lankėme papildomus lietuvių klubus, bažnyčias ir kt. O iš ten parvažiavome į Čikagą, iš kurios išskridome į Manilą. Šitas „Antras ratas“ truko 44 dienas. Iš Čikagos skridome į Manilą.

5.Po itin intensyvių mėnesių Maniloje gyvenome „ramiau“, dirbome nuotoliu. Vieninteliai planai – lankytis Pasaulio krepšinio čempionato varžybose, kur stebėjome ne tik Lietuvos žaidimą. Tiesa, draugui persikėlus gyventi į Taivaną, planas „pasipildė“: iš Manilos nuskridome aplankyti jo. Iš Manilos į Dubajų gavome labai pigų skrydį: “Cebu Pacific” kainavo 65 eurus. Filipinuose praleidome 22 iki skrydžio į Taivaną (su čempionatu), tada 2 dienas Taivane ir 3 dienas Filipinuose po to.

6.JAE aplankėme kai kurias nelankytas vietas – nuo Sir Bani Jas salos iki Ateities muziejaus – ir taip pat iš ten nuskridome į Maldyvus, kur aplankėme visų keturių tipų salas: sostinės Malės metropolio, privačią salą-kurortą (Dhigufaru), pigesnį „masinį kurortą“ (Maafušis) ir atokesnes salas (Hanimadū ir Utimu). JAE praleidome 5 dienas Dubajuje, tada skridome 8 dienoms į Maldyvus, praleisdami ten po 2 dienas visų tipų salose, ir grįžę dar 3 dienas JAE (daugiausiai Abu Dabyje).

Kaip sekėsi (mintys po kelionės)

Didžiausią įspūdį palikusios vietos ir patirtys (ne eilės tvarka):
1.Pasaulio krepšinio čempionatas Maniloje – ypač pergalingas Lietuvos žygis pradžioje, visos pažintys su kitais sergančiais lietuviais, šventimas kartu. Susitikau kaip niekur daug žmonių, kurie jau mane žinojo iš šio tinklapio, nors aš jų nepažinojau – buvo įdomu susipažinti su savo skaitytojais. Tai, jei skaitote šitą, visiems linkėjimai! Na ir apskritai krepšinio dvasia Filipinuose kur krepšinis, kaip Lietuvoje – antroji religija. Taip pat smagu buvo po visų intensyvių kelionių net 19 dienų apsistoti vienoje vietoje: tai antras ilgiausias apsistojimas per mūsų keliones.

2.Calgary Stampede – tikiu, kad didžiausia pasaulyje miesto šventė, ir taip pat geriausia vieta patirti rodeo, žirgų, Kanados kaimo ir pan. kultūrą. Patirtis tiesiog nepakartojama!

3.Kelionė Translabradoro keliu – kažkas magiško važiuoti tūkstančius kilometrų „per niekur“, apsirūpinus maistu, vis tuštėjančiu ir tuštėjančiu keliu, kur automobiliai užleido vietą gyvūnams.

4.Lietuviškoji Amerika – tyrinėju ją šeštus metus, bet nesiliauja žavėti… Vis dar randu ir naujų įdomių vietų, kaip Gedimino stulpų paminklas Kanados kalnuose ar “Lithuanian Heritage Trail” šiaurės Meine, bet kartu smagu ir grįžti į vietas, kurias jau lankiau, susitikti su tais pačiais žmonėmis: šioje ekspedicijoje kaip niekad daug važiavome panašiais keliais, kaip anksčiau. O taip pat pavyko užeiti į tuos lietuvių klubus ir bažnyčias, kuriuos dėl laiko stokos anksčiau galėjau pamatyti tik iš išorės – ir ten laukė nuostabūs atradimai! Ir kokie nuostabūs vaizdai pakėlus droną virš Čikagos lietuvių bažnyčių bei kitų vietų. Per JAV ir Kanadą nuvairavome 30000 km – beveik tiek, kiek per visas ekspedicijas iki tol kartu paėmus ir tris ketvirčius pusiaujo ilgio!

5.Maldyvai nustebino labiau, nei tikėjausi. Nesu keliautojas-poilsiautojas – tad abejojau, ar Maldyvų privati sala pasirodys verta pinigų. Aišku, tikrai brangi, bet net tam, kurio „atostogų idealas“ nėra gulėjimas prie jūros ar baseino, tos jūros žydrynės, vila antvandens, skrydis hidrplanu atrodė kaip rojus. O kur dar kitos Maldyvų įdomybės: „anksčiausias miestas“ sostinė Malė, atokios salos. Privačios salos taip „užgožusios“ visus Maldyvus, kad apie jas kalbama labai mažai, nė nežinojau, ko tikėtis. Ir Maldyvų virtuvė skani!

6.Susitikimai su “senais pažįstamais ir draugais“ visur pakeliui – įspūdinga skristi į vis kitą šalį, ir sutikti žmones nuo senų draugų iki tų, su kuriais jau susitikai praeitose kelionėse. JAV, Kanada, JAE, Filipinai, Taivanas – visose šiose šalyse sutikau bent po kelis žmones, kuriuos jau pažinojau nuo seniau. Vieni ten gyvena, su kitais kartu keliavom. Dar nebuvo kelionės, kur tų susitikimų būtų šitiek daug!

7.Gelsvi dangūs nuo Kanados miškų gaisrų apėmę Niujorką, Labradorą ir kitas vietas: distopinės spalvos, žmonės su kaukėm ir net dujokaukėm…

8.Kanados gyvieji muziejai: nuo Lujiburgo forto iki King‘s Landing iki Fort William Thunder Bay, niekur kitur pasaulyje nesijaučiau šitaip „grįžęs laiku“ kaip ten, kur darbuotojai ne tik persirengę senoviniais drabužiais, bet ir „gyvena savo rolėse“ it nesibaigiančio spektaklio aktoriai. Gyvųjų muziejų koncepcija patinka – ypač Aistei – bet nežinojau, kad kanadiečiai juos kuria geriausius pasaulyje!

9.Pagyvenimas Detroite, dirbant nuotoliu su vaizdais į senuosius dangoraižius, liūdni, bet žavūs nykstantys Detroito rajonai, Drive-In kinas ir t.t. Tai – vienas dalykų, kuriuos pasirinkome be išankstinio plano, nes pastebėjau, kad yra geras ir sąlyginai nebrangus butas AirBnB (kai tuo tarpu dažniausiai JAV tenka apsistoti vienoduose moteliuose, kur net užuolaidų neatsitrauksi, nes langas tiesiai į praėjimą, todėl tokias “stoteles” vertini).

10.JAV lietuvių stovyklos: Pasaulio lietuvių jaunimo kongresas, Ateitininkų „Dainava“. Lankiau stovyklas seniau, bet tuščias – gyvos jos atrodo visai kitaip, tokia unikali amerikietiškai lietuviška dvasia.

Mažiau linksmos patirtys:

1.Deja, atvykęs į tas pačias lietuviškas Amerikos vietas antrą kartą, supratau, kad tikrai nemažai jų sunykę per kokius 4 ar 6 metus kai ten lankiausi. Kai kurias vietas iš žemėlapio teks išimti ar pažeminti jų kategoriją. Uždarytos lietuvių bažnyčios (ir ta, kur krikštytas Ramanauskas-Vanagas), nuimtos atminimo lentos, nugriauti ar išniekinti paminklai ir, priešingai, nei, tarkime, Lenkija, Lietuva neturi aiškaus plano tai saugoti.

2.Taip pat ne vienas žmogus, su kuriuo susitikau ten anksčiau, jau miręs – viena vertus liūdna, kita vertus, džiugu, kad bent jau pavyko susitikti, įrašyti jų mintis ir prisiminimus.

3.Kai kurios vietos, iš kurių daug tikėjausi, kiek nuvylė. Pvz. Dubajaus Ateities muziejus, Pasaulio salyno viešbutis ar Sir Banijas sala neprilygo įprastam JAE “Geriausias pasaulyje” standartui – bet tikriausiai visur ten, kur Emyratuose įspūdingiausia, buvome buvę anksčiau. Na, vis tiek labai smagu buvo tiesiog praleisti kelias dienas toje šalyje!

4.Kaip turbūt galima tikėtis 4 mėnesių kelionėje, buvo visokių “praktinių niuansų”, kurie, kai nuolat turi judėti, laikinai kiek apkartino kelionės eigą. Štai sugedo Aistės kompiuteris – ventiliatorius staiga ėmė skleisti itin garsų ir erzinantį garsą. JAV visur būtų remontavę labai ilgai, trūko detalių, tad teko laukti Filipinų, kur apsistojome ilgiau – ten kompiuterį paėmė kelioms savaitėms, tačiau juk Aistei nuolat reikia dirbti, teko ieškoti laikino sprendimo – kišeninio kompiuterio, prijungiamo prie televizoriaus. Taip pat sirgome, Aistė nusiskėlė dantį ir pan. – na, bet viskas arba išsisprendė, arba sulaukė grįžimo Lietuvon.

5.Kadangi didelė kelionės dalis buvo ekspedicija lietuviškais keliais, tempas buvo “ekspedicinis”, itin aukštas, tačiau kartu ekspedicija buvo ilgesnė už visas kitas, atstumai didesni, tad Aistė minėjo pavargusi. Iš dalies taip buvo ir dėl to, kad “eigoje” išaiškėjo papildomų lietuviško paveldo vietų, kurioms laikas nebuvo numatytas – kadangi labai svarbu į tikslasamerika.lt žemėlapį sudėti viską, teko jas lankyti, fotografuoti, filmuoti poilsio ar miego sąskaita.

Straipsniai iš šios kelionės

Kvebekas | Niufaundlendas | Rytų Kanada | Naujoji Anglija | Maldyvai | Dubajus | Abu Dabis | Filipinai

Argentina, Antarktida, Bolivija, 2023-2024

---

Kelionės idėja ir tikslai

1.Nukeliauti į Antarktidą – paskutinį neaplankytą žemyną.

2.Kadangi į Antarktidą beveik visos kelionės – laivais iš Ugnies Žemės Argentinoje, aplankyti per 2019 m. kelionę nelankytas gražias Argentinos dalis: Ugnies Žemę, o taip pat šiaurės vakarų Argentiną.

3.Užbaigti Argentinos lietuviškų vietų tyrinėjimus esančiomis Tandilyje, Epekuene, Kordoboje ir kitur (ko nelankėme 2019 m. ar apie ką sužinojome po to), taip pat surengti paskaitas-pasakojimus apie Gabalėlius Lietuvos Argentinos lietuviams.

4.Pagyventi dirbant nuotoliu Buenos Airėse, nuostabiame mieste.

5.Apkeliauti Boliviją, vieną autentiškiausių ir “indėniškiausių” Pietų Ameirkos šalių – Ujūnio druskožemius, lynų keltuvais garsėjančią sostinę – aukščiausią pasaulio didmiestį – La Pazą – ir kt. Pagyventi ten dirbant nuotoliu bei aplankyti Oruro karnavalą, vandinamą antru pagal dydį Pietų Amerikoje po Rio de Žaneiro karnavalo.

5.Pakeliui į Argentiną sudalyvauti Tarptautiniame viktorinos čempionate prie Malagos.

Kelionės trukmė

111 dienų.

Kelionės maršrutas

1.Skrendame iš Lietuvos į Malagą. Dalyvauju Tarptautiniame viktorinos čempionate. Andalūzijoje būname 18 dienų, aplankome Kordobą, dirbame nuotoliu. Pabaigoje važiuojame traukiniu į Madridą, iš kur skrendame į Buenos Aires.

2.Po kelių dienų Buenos Airėse “formalumams sutvarkyti”, skrendame į Ugnies Žemę, kur dirbame nuotoliu 6 dienas ir aplankome vietas aplink. Dirbti reikia “į ateitį”, nes Antarktidos kruize nebus jokių galimybių pasiekti internetą (arba jis bus lėtas ir labai brangus).

3.12 dienų kruizas į Antarktidos pusiasalį.

4.Iš Ugnies Žemės skrendame į Buenos Aires ir darome 2 savaičių “žiedą” nuomotu automobiliu aplink centrinę Argentiną. Žiedo metu aplankom ir įdomias vietas, tokias kaip paskendęs ir vėl iškilęs Epekueno miestelis, Akonkagvos kalno prieigos, Mendosos vyno regionas, Valjesito Difunta Correa šventovė, Andų vaizdai, Luchano šventovė. Taip pat – svarbiausias lietuviškas vietas: sunykę lietuvių viešbučiai Epekuene ir Viža Paranasito, buvę Korodbos lietuvių klubai. O kartu turime paskaitas apie lietuviškas vietas – Kordoboje, Rosarijuje.

5.Prieš Kūčias grįžtame 2 savaitėms į Buenos Aires, kur sutinkame ir Naujus metus, lankome lietuvių klubus, bendruomenes.

6.Po naujų metų, skrendame į Šiaurės Vakarų Argentiną – Saltą – kur per 4 d. aplankome šį “indėnišką” Argentinos regioną. Keliaujame nuomotu automobiliu, o paskui autobusu važiuojame į Boliviją.

7.Iš Argentinos mėnesius važiuojame į Boliviją, lankydami ją šia tvarka:
-1 d. Tupizoje tvarkant formalumus.
-4 d. Ekskursija Tupiza-Ujūnis džipais.
-4 d. Potosyje, aukščiausiame pasaulio mieste.
-4 d. Sukrėje, “baltajame” Bolivijos senamiestyje.
-4 d. Kočabamboje. Dėl Aistės problemų su aukščio liga bei kelių blokadų Kočabamboje, šią dalį teko panaikinti ir skristi į Santa Kruzą bei aplankyti Samaipatą (planavome tai daryti kelionės gale).
-7 d. La Paze. Taip patiko, kad prasitęsėm iki 11 d. Iš La Pazo vienos dienos ekskursijomis aplankėme ir Tivanaką, aplankiau ir Titikakos ežerą bei Isla del Sol salą.
-4 d. Orure, kur vyko karnavalas.
-2 d. Santa Kruze.

8.Skrendame atgal į Madridą, iš kur traukiniu į Malagą, iš ten po 3 dienų į Kauną.

Kaip sekėsi (mintys po kelionės)

Didžiausią įspūdį paliko:

1.Antarktida! Tai tiesiog kitas pasaulis – šalčio, be uostų, be valstybių, tik gamtos. Pasirinkome “Basecamp” kruizą, tad buvo gausu ir unikalių patirčių: nakvynė Antarktidos žemyne sniege, plaukimas kajakais, lipimas į kalną. Aišku, buvo brangiausia gyvenimo kelionė be jokių lygių – bet buvo verta, nes viskas pateikta kokybiškai, su daugybe paskaitų, daug sužinojome apie šį kraštą. Jo ledkalniai, pingvinai, ruoniai, banginiai, krantai, tuščios mokslinės bazės ir trobelės, nuskendę laivai – kažkas tokio! Mažai kas ten buvęs, tad kol kas tas grožis mažai žinomas, bet tokia kelionė tikrai nėra vien dėl to, kad “būtum lankęs 7 žemynus”, tai unikalus kraštas be viso to.

2.Bolivija! Negalvojau, kad ši šalis šitaip patiks. Bet patiko daugeliu aspektų. Ujūnio druskožemiai veini spalvingiausių planetos peizažų. Ne tik išlikusi autentiška indėnų kultūra – tautiniai rūbai, aukos Pačamamai – bet ir gimsta naujos tradicijos, kaip čolitų imtynės ar čoletai, įspūdingi aimarų rūmai. Daugybė pažinčių, nes ten daug rimtų keliautojų, “keliaujančių aplink pasaulį”. Oruro karnavalas – tikrai nesitikėjom tokių mastelių, kur kone 50 000 muzikantų ir šokėjų be perstojo juda ta pačia kryptimi dvi paras kaip pilgrimai – šoka, dainuoja. Šitiek įvairių tautinių šokių! Kaip ir Antarktida, Bolivija atrasta per mažai. O kur dar La Pazas, kur jo lynų keltuvai – maloniausias viešasis transportas kur nors pasaulyje, kurių linijomis norėjau tik skraidyti ir skraidyti, ir pasilikau ten neplanuotai ilgai. Dar Potosio kasyklos “Cerro Rico” kalne, kadaise tiekdavusios Ispanijos Imperijai kone visą sidabrą ir suteikusios galybę. Na ir ta atmosfera be visokių blogyvių, būdingų Pietų Amerikai – infliacijos, kraštutinės kairės, valdžios ribojimų, siaubingo nesaugumo (išskyrus gal Santa Kruzą) ir t.t. Netgi norėtųsi ten gyventi!

3.Lietuviškos Argentinos vietos ir kitos vietos bei pažintys, prie kurių jos privedė. Daug ką jau matėm, bet dar daug ką atradom – nuo paskendusio Epekueno miestelio, kur stovėjo viešbutis “Lietuva”, iki kito apleisto viešbučio “Lietuva” Paranos deltoje, kurį pasiekėme tik išsinuomavę iš vietos gaisrininko laivą ir t.t. Turėjom daugiau laiko Argentinoje nei kada seniau, susipažinom su daug naujų Argentinos lietuvių.

4.Argentinos Andai ir jų nuostabūs peizažai.

5.Kainos. Išskyrus Antarktidą ir nakvynę Oruro karnavalo metu, tiek Argentinoje, tiek Bolivijoje – labai pigu. Bolivijoje – ir aukšta kokybė (butai su gražiais vaizdais ir pan.) – bent jau didmiesčiuose.

Kas mažiau patiko:

1.Argentinos biurokratija ir “betvarkė”. Kokių problemų tik ten nebuvo. Tai viena sunkesnių šalių keliauti. Visokie valdžios ribojimai, draudimai – net valiutą keistis tekdavo slapta, atsiskaityti kortelėm negalėdavom, nes būtų taikomas valdžios nustatytas itin prastas valiutos kursas. Ir šiaip sistema tiesiog neveikia, nuolat reikėdavo spręsti visokias problemas, o išsprendus vienas tuoj kildavo kitos. Tai atšaukė skrydį ir nepasiūlė naujo, o pinigų negrąžino – naujo skrydžio nebuvo dar 6 dienas, ir bilietą buvo galima nusipirkti tik grynais. Daugybė viešbučių, restoranų neveikia ir pan. Autonuoma pakėlė jau rezervuotos mašinos kainas – tą sužinojome tik atvykę, kai alternatyvų nebebuvo, o naujosios kainos buvo brangesnės nei Norvegijoje… Ir tai tik keli Mūsų vizito metu buvo išrinktas naujas prezidentas Milėjus – beliko viltis, kad ateity tai kažką pakeis, argentiniečiai to viliasi.

2.Bolivijos aukščiai. Man jie labai gražūs ir romantiški, bet Aistės organizmas su jais taip ir nesusitaikė. Ir po pradinės kalnų ligos liko liekamųjų reiškinių – net La Paze buvo sunku miegoti (man tik 4 km+ aukščiuose), labai sunku lipti aukštyn net miesto gatvėm, skaudėjo krūtinę ir t.t. Ne kartą teko lankytis ir pas daktarus, bet iki galo taip ir neišsisprendė.

3.Dreiko sąsiauris pakeliui į Argentiną ir jo bangos – vėlgi, Aistei nelabai patiko, ją pykino, nors vaistai ir padėjo. Man buvo įdomi kelionės į Antarktidą dalis.

4.Kelių blokados. Bolivijoje tai įprasta protesto forma – mūsų kelionės metu blokavo Kočabambos miestą, todėl teko atsisakyti planų aplankyti ją ir “Bolivijos Maču Pikču” Inkalaktą.

Straipsniai iš šios kelionės

Ugnies Žemė | Antarktida | Buenos Airės | Argentinos Andai | Bolivija

Meksika, 2024

---

Kelionės idėja ir tikslai

1.Pirmąkart gyvenime išvysti pilną saulės užtemimą, kurio „epicentras“ – Toreone prie Meksikos.

2.Dirbti nuotoliu iš tokių dirbančiųjų numylėtos Meksikos – Meksiko, Jukatano ir kitur, tuo pačiu „iš vidaus“ pažįstant šias vietas, nuo Meksiko rajonų iki Jukatano piramidžių miestų.

3.Aplankyti garsųjį Vario kanjoną šiaurės Meksikoje.

4.Pasinaudojant proga, kad jau esu toje pasaulio pusėje, aplankyti dar pora Centrinės Amerikos šalių. Visų pirma, iš nesaugiausio saugiausiu staiga tapusį Salvadorą, o taip pat – Belizą.

Kelionės trukmė

64 dienos.

Kelionės maršrutas

1.Savaitė dirbant nuotoliu iš Meksiko, kartu lankant jo lankytinas vietas ir tradicijas (luča librė ir t.t.)

2.Ilgas važiavimas aplink Meksikos šiaurę, per saulės užtemimą būnant Toreone, o taip pat aplankant Vario kanjoną, Pakimės senąjį miestą, Velykas sutinkant San Migel de Aljendėje.

3.Skrydis į Salvadorą, apvažiuojant šalį per 6 dienas.

4.Iš Salvadoro parskridimas jau į Jukataną, kur praleidžiame dar kelias savaites keliaudami po visas piramides, įvairius kurortus, iš ten nuplaukdami ir į Belizą.

5.Grįžtant pakeliui – dar kelios dienos Meksike.

Kaip sekėsi (mintys po kelionės)

Didžiausią įspūdį paliko:

1.Saulės užtemimas! Unikali, nepakartojama patirtis! Nieko panašaus negali patirti daugiau…

2.Salvadoras. Gal neturi daug supervietų, bet jo saugumas tikra atgaiva po kartelių valdomos Meksikos, o ir malonu būti vietoje, kur viskas eina geryn, tokia optimizmo atmosfera. Be to, draugiški žmonės, skani virtuvė (pupusos).

3.Belizo kurortai, ypač Caye Caulker. Primena rojų žemėje – keista, kad taip mažai žinomos tos salos žydrame vandenyne.

4.Pramogos Meksikos kurortuose, kaip Coco Bongo ar Xcaret parkas – o taip pat, netikėtai, laukinių vakarų parkas Durange – daug pigesnis bet ne mažiau įdomus.

5.Menonitų gyvenvietės Belize. Neįtikėtina, kad žmonės taip gyvena!

6.Piramidžių miestai Meksikoje ir – gal net labiau, nes mažiau nubūti – Belize.

Kas mažiau patiko:

1.Meksika pasirodė viena prasčiausių vietų nuotoliniam darbui – net keista, kad tiek žmonių taip dirba… Labai, labai nesaugi – baisios istorijos, o ir telefono netekome – ir nors „amerikiečių rajonai“ saugesni, ten terorizuoja korumpuota policija. Internetas silpnas.

2.Meksika – dar ir tikrai brangi šalis, daug brangesnė, nei kai lankiau anksčiau. Ypač Meksikas, Jukatanas.

3.Po praeito apsilankymo, Meksika beveik visur uždraudė lipti į piramides, dėl to net negali pamatyti dalies ikikolumbinio meno. Apskritai, Meksika pasirodė tikrai pervertinta vieta – ir daugybės tų privalumų, kurie buvo, ten neliko.

Straipsniai iš kelionės

Meksika | Meksikas | Šiaurės Meksika | Salvadoras | Jukatanas | Belizas

Europa, 2024

---

Kelionės idėja ir tikslai

1.Ekspedicija Europos lietuviškais keliais. Jau ištyrinėjome lietuvių paveldą Šiaurės ir Pietų Amerikoje, Australijoje ir Vakarų Europos lietuviškos vietos liko mažiausiai pažintos. Gal skaičiumi jų čia mažiau nei Amerikoje, bet jos įvairios ir labai įspūdingos. Vasario 16 d. lietuvių gimnazija Vokietijos pilyje, Šv. Kazimiero popiežiškoji kolegija Romoje, Londono lietuvių bažnyčia, mylių stulpai su Vyčiu Saksonijoje, Punsko/Seinų kraštas Lenkijoje, kur lietuvių dauguma ir taip toliau.

2.Pirmąkart gyvenime aplankyti olimpiadą (Paryžiuje).

3.Aplankyti Burning Man festivalį – į kurį po ilgų mėginimų pavyko gauti bilietus.

4.Aplankyti garsius nematytus Kalifornijos nacionalinius parkus – Josemito, Sekvojų, mirties slėnio.

5.Europoje pamatyti kai kurias garsiausias ir įdomiausias vietas, girdėtas ir išsvajotas dar nuo vaikystės, kurių dar nemačiau, nes, tiesiog, buvo toliau visų kelionių maršrutų, o dabar ketinome pervažiuoti visą žemyną. Noišvanšteino pilis, skrydis dirižabliu cepelinų tėvynėje Fridrichshafne, Puy du Fou istorijos parkas Prancūzijoje, Mon San Mišelio vienuolynas, Lurdas…

6.Nukeliauti į dar tris Europos šalis (bet ne valstybes), kuriose nebuvau – Britanijos karūnos valdas Džersį, Gernsį, Meną.

7.Aplankyti Pamplonos bulių bėgimą.

Kelionės trukmė

135 dienos.

Kelionės maršrutas

1.Iš Ispanijos pasiėmę kemperį, važiavome pro Pamploną ten vykstant bulių bėgimui, paskui – per Prancūziją (Puy du Fou, Lurdas, Luaros pilys ir kt.). 16 dienų.

2.Olimpiadą praleidome Paryžiuje, dar išvažiuodami aplankyti Normandiją ir Britanijos karūnos valdas. 22 dienos.

3.Po olimpiados skridome į Los Andželą, iš kur važiavome į Burning Man (nakvojome automobilyje), kartu pravažiuodami Kalifornijos nacionalinius parkus, padirbėdami iš Las Vegaso (pigiausi viešbučiai ne sezono metu), patirdami superkarštį, o taip pat turėdami paskaitas ir pamokas apie lietuviškas vietas Los Andžele. 26 dienos.

4.Grįžę į Paryžių, turėjome daugiau nei 2 mėnesių trukmės „Gabalėliai Lietuvos: Europa“ ekspediciją prie 189 lietuviškų vietų visoje Europoje. Dažniausiai nakvodavome kemperyje, kartais – pas lietuvius, taip pat viešbučiuose.

Kaip sekėsi (mintys po kelionės)

Didžiausią įspūdį paliko:

1.Burning Man. Tiesiog nepakartojama! Nebuvusiam net sunku papasakoti… Viskas ten kitaip. Pinigų nėra. Kitokia estetika. Viskas laikina. Vidury dykumos, kai kartais įsivyrauja smėlio audros, kai nieko nematai. Didžiulės mašinos. Švytėjimas. Ritualai – šventykla, žmogus. Daugiški, draugiški žmonės, ilgi pokalbiai su bet kuo… Ne, čia nepapasakosi nebuvusiam.

2.Olimpiada. Puikiai suorganizuota, nebuvo nesklandumų, kurių tikėjomės.

3.Iš lietuviškų Europos vietų didžiausią įspūdį paliko Punsko/Seinų kraštas (tiek nedaug lietuvių ir tiek daug visko pastatė!), Šv. Kazimiero kolegija Romoje, Vasario 16 gimnazija. Įdomios Britanijos kapinių zonos, dipukų paminklai Danijoje ir Fliosenburgo koncentracijos stovykloje ir t.t. Netikėtas paminklas Perkūnui ant Doverio uolų.

4.Džersis ir Gernsis, jų potvyniai ir atoslūgiai – tokie milžiniški, kad net jūros nebesimato – paliko didesnį įspūdį, nei tikėjausi. O dar visi vokiečių Antrojo pasaulinio karo įtvirtinimai, unikali atmosfera. Tai nėra tik taškas kelionių žemėlapyje!

5.Iš bendro pobūdžio Europos vietų, kurių dar nebuvau lankęs, pribloškė Puy du Fou istorijos parkas Prancūzijoje (kur visa eilė vaidinimų atkuria Prancūzijos istoriją, o vaidina tūkstančiai aktorių – nuo gladiatorių kovų atkurtame koliziejuje iki vikingų antpuolių, iki Pirmojo pasaulinio karo), Mon Sen Mišelis, Noišvanšteino pilis, vaizdai nuo Šveicarijos Rigikulmo kalno, skrydis dirižabliu, Komo ežeras Italijoje. Įdomus Bajū gobelenas, D dienos išsilapinimo paplūdimiai Prancūzijoje.

6.Įspūdingos sekvojos, smagu pagyventi Las Vegase ilgiau.

7.Daug kas gąsdino miegu automobilyje Burning Man, amerikiečiai nesuprato kaip taip galima – bet savaitę gyventi automobilyje buvo visai patogu. O kemperyje Europoje apskritai išsimiegodavau geriau nei kur kitur.

Kas mažiau patiko:

1.Daug Didžiosios Britanijos senųjų lietuviškų vietų, deja, sunykę (išskyrus keletą – bei lietuvių kapinių zonas).

2.Gal kiek nuvylė Josemitas – kai toks garsus, tikėjausi antro Jeloustouno. Bet šiaip įspūdinga!

3.Kelionės metu teko ruošti ir knygą leidybai – sunku suderinti tas dvi funkcijas, trūko laiko.

4.Europa smarkiai išbrangus, Amerika irgi…

5.Olimpiada labai žavi, bet sunkiau buvo į ją įsigyventi, nei į Pasaulio krepšinio čempionatą Filipinuose, kur gyvenome šalia arenos. Čia – viskas toli, bilietus reikėjo pirkti iš anksto, dar nežinant, kur bus lietuviai, dėl to galimybės pamatyti “ką nori” mažesnės, daug loterijos. Net atidaryme, kuris vyko upe, matėme tik fragmentą – gerai, kad sėdėjome netoli ten, kur įžiebė ugnį.

Straipsniai iš kelionės

Dar rašomi…

Komentarai

Seniai norėjau Formulės 1 varžybas pamatyti gyvai trasoje.

Šį norą išpildžiau 2021 m. Abu Dabyje – tikrai įspūdingame sezono finale.

Čia – mano įspūdžiai iš pirmų „gyvų“ Formulės 1 varžybų, kurie, tikiuosi, pravers ir kitiems, galvojantiems apie kelionę stebėti Formulės varžybų.

Visų pirma – bilietų į Formulę 1 įsigijimas

Formulės 1 sezonas susideda iš ~20 varžybų, tad pirmas sprendimas – kurias varžybas pamatyti?

Man pasirodė logiškiau ne organizuoti planus pagal varžybas, bet varžybas pasirinkti pagal savo planus. Ilgą laiką sekiau, ar Formulė 1 nevyks kur nors ten, kur ir šiaip ruošiuosi keliauti. Panašiai atsitiko 2021 m.: planavau vykti į EXPO parodą Dubajuje ir, švelniai paankstinęs atvykimo datas, į šią kelionę įtraukiau ir Formulę 1. Be kita ko, laukė sezono finalas, ir, kaip paaiškėjo, labai įdomus (nugalėtoją nulėmė būtent šios varžybos).

Ėmus ieškoti bilietų, iš pradžių laukė nusivylimas: aukščiausias pozicijas „Google“ turėjo visokiausi tarpininkai, siūlę brangesnius ir prastesnius bilietus. Nuėjęs į oficialų „Yas Marina“ trasos puslapį, radau daugiau ir geresnių variantų. Aišku, pigu nebuvo (ir niekur nebus): Formulė vienos brangiausių sporto varžybų tiek organizatoriams, tiek žiūrovui.

Kita išlaidų dalis – viešbutis. Abu Dabyje (ir daug kur) Formulės savaitgalio metu viešbučių kainos išauga dvigubai, bet radome vieną visai gerą už 75 eurus už naktį (kitu laiku Abu Dabyje tai būtų brangu, Formulės savaitgalio metu – pigu). Viešbutis buvo visai pilnas.

Kiek dienų bilietas, kokios vietos Formulėje 1 geriausios?

Pirmasis sprendimas – kelioms dienoms pirkti bilietą? Kiekvienas Formulės 1 „Grand Prix“ susideda iš viso savaitgalio: penktadienį – treniruotė, šeštadienį – kvalifikacija, sekmadienį – varžybos, ir čia be visokių kitokių dalykų ir pramogų. Nusipirkau bilietus visam savaitgaliui – manau verta, jei turi laiko. Jei ne, ar sportas domina ne tiek – tai didžiausia drama pačiose varžybose, ar varžybose ir kvalifikacijoje. Nieko keisto, kad su kiekviena diena tribūnose žmonių vis daugėjo.

Antrasis pasirinkimas – vietos. Formulė, priešingai ne, tarkime, krepšinis ar futbolas, ir priešingai nei NASCAR lenktynės, kurias irgi esu stebėjęs gyvai, yra tokia, kad iš bet kurios, kad ir pačios brangiausios, vietos, tegali matyti mažą trasos fragmentą.

Taigi, pasirinkimas – kurį fragmentą. Gal kokį posūkį, prie kurio automobiliai suks lėčiau ir – jei pasiseks – įvyks koks svarbus lenkimas. Gal tiesiąją, kur jie lėks greitai. Aš pasirinkau starto/finišo tiesiąją, kur buvo galima matyti startą ir finišą, taip pat boksus ir – po varžybų – apdovanojimus. Prieš pirkdamas ieškojau komentarų, iš kur varžybas stebėti geriausia, bet tribūnų vertinimai Abu Dabio trasoje pernelyg nesiskyrė.

Be tribūnų, dar buvo „laisvos vietos“ be kėdžių, kurios pigesnės.

Formulės 1 savaitgalio įžanga ir pramogos

Abu Dabio Formulės 1 savaitgalis prasidėjo dar ketvirtadienį. Jokios varžybos nevyko, bet būtent jau tądien atsidarė „Formulės 1“ festivalis: aplink trasą pristatyta visokių pramogų (žaidimų automatai – formulės, senų formulių automobilių paroda, galimybė būti išmestam iš krano) ir daug restoranų/valgyklų (bet visos laaaabai brangios, tad pavalgyti eidavome į gretimą prekybos centrą).

Įdomiausia tą dieną buvo ekskursija pro boksus, kur galėjome išeiti į trasą, stebėti automobilius ruošiančius visų komandų specialistus. Ji įėjo į kainą (kitom dienom irgi buvo tokių ekskursijų, bet jau tik pirkusiems brangesnius bilietus nei mūsų).

Taip pat „išmokome“ pasistatyti automobilį: bergždžiai važiavome į trasos parkingą, pasirodo, reikėjo važiuoti į gretimą prekybos centrą „Yas Mall“, o iš ten kursavo autobusai. Abu Dabyje rodyklių, paaiškinimų gana mažai, tad išsiaiškinimas užtruko, bet kitom dienom to kartoti nebereikėjo.

Vakare laukė koncertas, įeinantis į kainą: ypač Abu Dabio Grand Prix yra tikras festivalis ir kiekvieną vakarą Emirates Park netoli trasos laukė tikros muzikos žvaigždės: ketvirtadienį Khalid, penktadienį Stormzy, šeštadienį Lewis Capaldi, o sekmadienį turėjo būti Foo Fighters (bet dėl „sveikatos bėdų“ atšaukus pasirodymą juos pakeitė DJ Martin Garrix).

Bendrai paėmus, suskaičiavus, kiek pinigų susidėtų perkant bilietus į tokių žvaigždžių koncertus, susidėtų gera pusė visos Formulės bilieto kainos… Tiesa, pastebėjau tendenciją, kad „Formulės 1“ trasoje ir koncertuose vyravo kitokie žmonės: Formulėje vyresni, tarsi paėmę koncerto raiščius jie būtų juos perdavę savo vaikams. Ir ten, ir ten, vyravo vakariečiai, vietinių arabų mažai – bet jei trasoje jų dar buvo, tai koncertuose visai ne. Ten – alkoholis, apynuogės moterys, šokiai, visai kita atmosfera.

Formulėje 1 – ir Formulė 2, Formulė 4, tik jos – užmirštos

Varžybos prasidėjo penktadienį. Laukė Formulės 1 treniruotės – ne pats įdomiausias momentas, tiesiog stebi pralekiančius automobilius, o rezultatai nieko nelemia. Tačiau tikiu, kad didesniam F1 gerbėjui nei aš, sekančiam viską apie pilotus, komandas, automobilius, ir tai labai įdomu.

Be Formulės 1, kiekvieną dieną laukė ir kitos treniruotės, kvalifikacijos, varžybos – Formulės 2 ir Formulės 4 (kitose trasose dar būna Formulė 3). Tai – pigesnės komandoms Formulės, kurių idėja tokia, kad tai gali būti kelias pilotams į Formulę 1. Iš tikro sistema labai negailestinga: tik mažytė dalis prasimuš aukščiau. Mūsų akyse Formulės 2 sezono čempionu tapo Piastri, bet net jis nesulaukė kitiems metams sutarties su Formulė 1. Be to, realybė tokia, kad jei „didieji“ Formulės 1 lenktynininkai gauna dideles algas, tai Formulėje 2, 3, 4, paprastai lenktynininkai (ar dažniau turtingi jų tėvai) patys susimoka didžiulius pinigus už teisę lenktyniauti.

Dar liūdniau jiems turėtų būti matyti tribūnas. Net kai varžybos vyksta kartu su Formule 1, kai galioja tie patys bilietai ir visi turėjo teisę nemokamai pamatyti ir F2 ar F4, tribūnos buvo beveik tuščios, beveik jokio palaikymo, plojimų. Į Formulės 1 treniruotes ateidavo daugiau žmonių, nei į Formulės 2 ar Formulės 4 varžybas.

Viskas taip smarkiai kitaip, nei kokiame krepšinyje ar futbole. Ten irgi yra „stipriausios pasaulio lygos“, kaip krepšinio NBA, bet, nepaisant to, netrūksta dėmesio ir Eurolygai, nacionalinėms lygoms, šimtai tūkstančių ar milijonai sportininkų pasaulyje iš to gyvena. Taip yra todėl, kad ten yra „savi klubai“, žaidžiantys tavo mieste: kaunietis rems jam artimą „Žalgirį“, kas, kad koks Chicago „Bulls“ gal žaidžia geriau. Gi Formulė 1, 2, 3 ar 4 – visos jos vienodai toli, daugelis varžybas teaplanko kartą-kitą gyvenime ar bent per metus – tai kodėl tada tiesiog nesekti pačios brangiausios ir geriausios.

Šeštadienį vyko trečioji Formulės 1 treniruotė, o vakare kvalifikacija – jau svarbi, aktuali, ir pilniausia iki tol. Pirmą kartą atmosferą jau priminė sporto varžybas: aistringas palaikymas, plojimai, švilpimai.

Vakaro varžybos labiau patiko ir dėl to, kad karšta saulė nešvietė į veidą: rinkdamasis vietas, nepagalvojau apie tai, kad jos – veidu į pietus, o Emyratai – karšta dykuma.

Formulės 1 festivalio kulminacija – varžybų sekmadienis

Sekmadienį pirmą kartą prie įėjimo į Formulės 1 trasą laukė didelės eilės – jau suvažiavo visi. Dėl Makso Verstapeno ir Liusio Hamiltono dvikovos, ypač daug atvyko olandų, kuriuos čia atvežė užsakomaisiais reisais – tribūnos nusidažė oranžine spalva. Įtampa vis kilo ir kilo, ją skatino komentatoriaus kalbos, praskridę lėktuvai (dangų nudažė Emyratų vėliavos spalvom), himnas.

Varžybų atmosfera – dar įspūdingesnė. Palaikymas, klyksmai. Atsistojančios tribūnos eilinį kartą pralekiant vis retėjančiam lenktynininkų peletonui. Daug žmonių su vėliavomis – ne tik Olandijos ar Britanijos, bet ir Meksikos (Sergio Peresui), Suomijos (Kimiui Raikonenui, tądien baigusiam karjerą) ir kt., žmonės džiaugėsi kad ir mažesniais tų lenktynininkų pasiekimais (pvz. kai Peresas stabdė Hamiltoną, kad Verstapenas jį bent kiek prisivytų).

Vienas minusas – buvo sunku suprasti, kas vyksta kitur trasoje. Abu Dabio arenoje ekranų mažai, jie toli: esamus rezultatus tegalėjau įžvelgti pritraukęs vieną tokių ekranų su telefono fotoaparatu. Kalbėjo komentatorius – bet jį tegalėjai girdėti, kai automobiliai toli. Jei varžybų pradžioje tokių momentų dar buvo daug, tai įpusėjus, kai pilotus praskirstė sustojimai boksuose, jau beveik nuolat pro šalį lėkė koks ūžiantis automobilis ir komentatoriaus nesigirdėjo. Kita vertus, „Formulė 1“ ne „Formulė 2“: čia ir taip daug žinai. Pagal automobilio spalvas atpažįsti, kokia komanda, koks lenktynininkas.

Pasidžiaugiau pasirinkęs vietą prie starto/finišo ir boksų: nors nemačiau „gyvai“ įspūdingų lenkimų, jokia vieta jų negarantuoja, juk kiekviename Grand Prix jų tikrai mažai. Užtat gyvai mačiau keturis garantuotus svarbius momentus: startą, sustojimus boksuose, finišą, apdovanojimus ant podiumo. Ir žmonių reakcijas į juos. Ir šventimus Red Bull boksuose po to, kai Verstapenas tapo čempionu.

Viską sudėjus, Formulės 1 varžybos – ar, tiksliau, visas savaitgalis – buvo tikrai įspūdingas. Jei nesi „užkietėjęs“ Formulės 1 gerbėjas, kaip tie, kurie jau ant savo marškinėlių išspausdinę, į kurias varžybas skris kitais metais, gal nėra tikslo lankyti *daug* varžybų – juoba, žiūrėdamas per televiziją pačių varžybų tikriausiai pamatai gerokai daugiau ir supranti (nes rodo iš visos trasos, iš sraigtasparnio, iš pilotų kabinų ir t.t.). Tačiau kartą nuvykti į “Formulę 1” verta kiekvienam, kas bent jos fragmentą matė per televizorių ar bent ką apie ją žino.

Komentuoti

Majai buvo pažangiausia Amerikos indėnų civilizacija. Ji išsivystė visiškai neturėdama jokio ryšio su Europa, klestėjo tūkstančius metų – dėl to jos miestai buvo visiškai kitokie, nei mūsiškiai, ir dažnam šiuolaikiniam žmogui, atkeliavusiam į Meksiką, Gvatemalą ar aplinkines šalis, sunku juos suvokti, įsivaizduoti, kaip ten buvo gyvenama.

Tačiau majai buvo tokie patys žmonės, kaip ir mes – ir nors kitaip, bet siekė tų pačių dalykų (maisto, patogumo, religijos, žinių ir t.t.).

Šis straipsnis padės suprasti kaip virė gyvenimas majų miestuose – nesvarbu, ar ten keliausite, ar tiesiog domitės sunykusiomis kultūromis.

Majų „piramidės“ ir šventyklos

Majų piramidės – tikras šios civilizacijos simbolis. Tačiau jų prasmė visai kita, nei Egipte. Egipto piramidės yra kapai, o majų piramidės – tai platformos, „dirbtiniai kalnai“. Jų šonuose – laiptai, skirti užlipti į viršų (daugelyje majų miestų iki pat šiol tais laiptais leidžiama lipti turistams). Kai kurios piramidės buvo naudojamos dangui stebėti – iš viršaus, viršum visų aplinkinių džiunglių ir medžių, gerai matėsi tiek žvaigždės, tiek mėnulis. Pagal tai majai numatydavo metų laikus, potvynius ir netgi kada geriausia kirsti medį, idant statyti namą (tai irgi priklauso nuo mėnulio, nes mėnulis pritraukia medyje esančius skysčius).

Kadangi piramidės yra tik platformos, tai jų viduje jokių patalpų nėra. Realiai majams puikiai vietoje piramidžių būtų tikę tiesiog bokštai – tačiau majai nemokėjo jų statyti (jie būtų nugriuvę). Aukštą pastatą galėjo pastatyti tik tada, kai jis į viršų siaurėdavo.

Tik maža dalis to, ką turistai šiandien vadina piramidėmis, iš tikro buvo piramidės skirtos vien pasilypėti aukščiau. Likusios „piramidės“ – tai platformos pastatams. Jų viršūnėje – pastatas. Kuo pastatas svarbesnis, tuo platforma aukštesnė. Patys pastatai gerokai mažesni, nei tikėtumeis – net kai kuriuose labai svarbiuose viduje būna tik po vieną ar kelis kambarius, o plotas prilygsta butui. Majai daug daugiau jėgų įdėdavo ne į patį pastatą, bet stengdamiesi, kad pastatas stovėtų kuo aukščiau. Tuo tarpu didelė dalis viešo gyvenimo vykdavo lauke – todėl erdvės viduje nebuvo svarbios.

Beje, pastatai nuolat aukštinti, statyti vienas ant kito, senus pastatus pavertus platformomis naujiems. Kitaip sakant, žemesnis pastatas būdavo užpilamas, paverčiamas platforma (piramidės aukštu), ir ant jo statomas naujas pastatas. Paskui taip kartojama. Todėl archeologams būna sunku pasirinkti, ką atkasti: jei atkasi tik iki vėliausio pastato, tai liks uždengti senesni pastatai, kuriuose būna išlikę dar gražesnių meno kūrinių, tekstų, nes visa tai buvo užpilta ir todėl išliko geriau.

Didelė dalis piramidžių nėra atkastos ir atrodo kaip džiunglių kalnai – tačiau pakanka nukirsti medžius, nukasti sluoksnį žemės ir pasimato, kad ten – piramidės. Visi ‘kalnai’ apleistuose majų miestuose paprastai iš tikro yra piramidės.

Šventyklos. Kai sakome „majų piramidės“ paprastai įsivaizduojame jas. Vieni įspūdingiausių pastatų ir aukščiausių majų miestuose. Majų miestuose, kuriuos lanko mažiau turistų leidžiama užlipti laiptais į jų viršų (nuo šventyklų atsiveria puikūs vaizdai), bet pačiuose populiariausiuose uždrausta. Aukščiausios majų šventyklos (su savo pjedestalais) yra 72 metrų aukščio – tai perpus mažiau, nei Egipto piramidės, bet vis tiek įspūdinga. Įprastesni apie 30-40 metrų „pjedestalai“ šventykloms. Į šventyklas paprastai veda laiptai tik iš vienos pusės ir jais galėdavo lipti tik šventikai, o eiliniai žmonės ceremonijas stebėdavo iš apačios.

Daug majų šventyklų skirta lietaus dievui, kuris itin svarbus. Kadangi daugybėje majų miestų nebuvo vandens telkinių, jie priklausydavo nuo lietaus vandens. Šį vandenį kaupdavo rezervuaruose, kad padėtų išgyventi sausąjį metų laikotarpį. Bet jei šis užtrukdavo ilgiau, ištisi miestai galėdavo išmirti ar išsilakstyti: spėjama, ištisas šiaurės Gvatemalos regionas su Tikalio miestu prieš kiek daugiau nei tūkstantį metų buvo apleistas dėl sausros.

Majų piramidės, kaip ir kiti pastatai, seniau buvo spalvingi – tačiau dažai beveik neišliko. Spalvas tegalima pamatyti maketuose ir dailininkų darbuose.

Majų gyvenamieji namai

Majų gyvenamieji namai susidėdavo iš ankštų kambarių. Majai nebuvo išradę arkos. Tam, kad stogas neįgriūtų, tarpas tarp priešingų kambario sienų turėjo būti labai nedidelis, o sienos – storos, langai ar durys – mažyčiai. Tik nedaugelio majų pastatų išliko ne tik sienos, tačiau ir lubos (stogas), bet užėjęs į tokį pasijunti prislėgtas masyvių sienų, mažų erdvių. Majams daugiau ir nereikėjo, didžioji dalis jų gyvenimo virdavo lauke (socialinis gyvenimas, net maisto gaminimas). Namuose būdavo tik miegama. Įprastas „baldas“ tam tikslui – akmeninis „suolas“ (platofrma), ant kurio galima buvo tiek gulėti, tiek sėdėti. Jokių kitų baldų nebuvo. Nišose po suolais majai laikydavo svarbius daiktus, pvz. dekoruotus indus specialioms progoms (ten neretai jų randa archeologai).

Kaip tiksliai atrodė pastatai priklausė ir nuo socialinės klasės:

Valdovo rūmai. Jie irgi stovi ant aukštų platformų, todėl „naujokui“ irgi gali priminti piramides. Tačiau rūmai paprastai didesni, platesni, o platformos žemesnės, nei šventyklų. Tiesa, šiuolaikinėmis akimis, net ir majų rūmai labai kuklūs: būna po kelis asketiškus ankštus kambarius. Rūmuose gyvendavo majų miesto valdovas. Klasikiniu majų laikotarpiu jis laikytas dievų palikuoniu.

Didikų namai. Tarsi dar labiau sumažinti rūmai – jų platforma gali būti ir tik vieno aukšto (jau ne kaip piramidė). Maži kambariai dažnai grupuojami aplink kiemą, kuriame ir virdavo nemaža dalis gyvenimo. Didikų namai išliko ne visuose majų miestuose.

Eilinių žmonių namai majų miestuose neišliko, nes jie būdavo statomi ne iš „amžino“ akmens, kaip didingų namai ir šventyklos, bet iš medžių. Dėl to apie eilinių majų gyvenimą žinoma gana mažai, o keliautojai į majų miestus kartais skundžiasi, kad nesupranta, kaip gi tie majai gyveno. Dėl to, tikriausiai, šitiek prikurta įvairių teorijų apie ateivius ir pan.: priešingai, tarkime, Romos Imperijos griuvėsiams, majų griuvėsiuose neišliko liaudies gyvenimo atspindžių, tad viskas atrodo daug mistiškiau, tarsi iš niekur išdygusios piramidės. Bent apytikslius eilinių majų žmonių skaičius galima paskaičiuoti pagal išlikusias platformas tokiems namams.

Majų paminklai

Majai turi unikalų savo meno stilių. Taip pat tai vienintelė Amerikos civilizacija, kuri turėjo savo rašto sistemą – taigi, vienintelė, kurios istorija rašoma ne vien remiantis archeologiniais kasinėjimais, bet ir realiais užrašais. Daugelis tų užržašų išliko ant majų pastatų ir paminklų.

Stelos. Tipinis majų paminklas, kuriuos statydavo majų miestų valdovai. Atrodo kaip stovinti plokštė, kurios priekyje paprastai – valdovo atvaizdas ir trumpi pasakojimai apie jo valdžią, jį patį majų raštu ir kalendoriumi. Itin daug stelų klasikinio majų periodo miestuose. Jei kažkuris majų miestas būdavo nukariaujamas, užpuolikai dažnai nužudydavo (paaukodavo dievams) valdovą ir sunaikindavo visas jo ir jo pirmtakų stelas: taigi, stelos būna išlikusios tik iš periodo nuo paskutinio nukariavimo.

Altoriai. Dažnai būdavo priešais stelas. Ant jų būdavo aukojamos aukos. Valdovai ir didikai obsidiano peiliais nuleisdavo savo kilmingą kraują. Būdavo aukojami ir gyvūnai, žmonės. Ne visi altoriai, kuriuos matai majų miestuose, originalūs – Gvatemaloje daug ir šiuolaikinių. Tarp šiuolaikinių majų populiarus senosios religijos atgimimas, aukų nešimas seniesiems dievams ir lyderiams į iš naujo atrastus senuosius miestus priešais iš naujo atrastas stelas. Aišku, žmonių dabar niekas nebeaukoja, kūrenamos žvakės. Nors senieji majų miestai yra saugomas paveldas, majų palikuonims leidžiama juose pasisitatyti naujus altorius, atlikti ritualus.

Čakmuliai. Šį pavadinimą davė archeologai, bet tokio tipo skulptūros paplitusios po visą Mesoameriką, pasiekė ir majų pasaulį. Tai – altoriai aukojimui, kurie atrodo kaip ant nugaros gulinčio žmogaus skulptūra. Auka buvo dedama čakmuliui ant pilvo.

Žaidimo kamuoliu arenos ir kiti majų pastatai

Žaidimo kamuoliu arenos – atrodo tarsi dvi viena prieš kitą sustatytos sienos, o didžiausiuose majų miestuose jų būdavo po kelias. „Žaidimas kamuoliu“ buvo visos majų civilizacijos „nacionalinis sportas“. Tiesa, dėl tikslių jo taisyklių nesutariama (tenka spėti pagal negausius piešinius ir aprašymus) – bet greičiausiai kamuolį buvo galima mušinėti tik klubais, gal dar keliais, ir tikslas buvo arba numušti į vieną teritorijos tarp sienų galą, arba permušti specialų pakabintą žiedą vienos iš sienų viršuje (spėjama, kad toks permušimas, kuris būdavo labai sudėtingas, galėdavo iškart pelnyti pergalę). Nesutariama ir dėl tikslios žaidimo reikšmės – kiek tai buvo sportas, kiek religinis ritualas, o kiek pralaimėjusios (ar laimėjusios) komandos net būdavo paaukojamos dievams. Galbūt visa tai priklausė ir nuo regiono, ir nuo aplinkybių – gal vykdavo ir ritualiniai, ir sportiniai žaidimai. Šiuolaikiniai entuziastai majų krašte mėgina atkurti žaidimą kamuoliu kaip sportą.

Senotai. Natūralūs požeminiai vandens baseinai, iš kur būdavo imamas vanduo ir kartu tai buvo rituališkai svarbios vietos, langai į anapusinį pasaulį Šibalbą. Šiais laikais daug cenotų naudojami maudymuisi, nardymui (kai kuriuose galima maudytis laisvai, kituose tik su gelbėjimosi liemenėmis, nes jie gilūs; būna virvių prisilaikymui).

Majų raštas

Majai – vieninteliai Amerikos indėnai, kurie turėjo „tikrą“ rašto sistemą. Jų užrašų gausu ant setlų ir kitur. Deja, visas majų knygas (išskyrus keturias) sunaikino ispania, manydami, kad jos lemia stabmeldystę, taip pat persekiojo už rašymą šiuo raštu – dėl to raštas buvo pamirštas, o majai savo kalbą ėmė rašyti lotynų raštu. Ir todėl iki pat XX a. majų rašto niekas negalėjo perskaityti. Net ir dabar ne visos raidės aiškios, bet jau aišku, ką reiškia apie 80-90%.

Majų raštą vėl iššfiruoti buvo taip sunku todėl, kad jis labai neįprastas ir skiriasi nuo kitų rašto sistemų.
-Kiekviena raidė gali reikšti arba skiemenį, arba žodį (panašiai kaip japonų rašte).
-Yra po keletą skirtingų raidžių, kurios reiškia tą patį (kažkiek panašiai, kaip japonų rašte hiragana ir katakana).
-Raidės gali būti grupuojamos po kelias į (kažkiek panašiai, kaip korėjiečių rašte, tik korėjiečių rašte yra nusistovėję, kaip grupuoti simbolius, o majų rašte kiekvienas rašytojas net tame pačiame tekste galėjo grupuoti skirtingai, kad lengviau sutalpintų, kad gražiau atrodytų ir pan.).
-Unikali rašymo kryptis. Rašoma iš viršaus į apačią, bet poromis po du. Tai yra majų rašto skaitymo tvarka tokia: raidė viršuje kairėje, tada antra iš kairės, tada antroje eilutėje kairėje, tada antroje eilutėje antra iš kairės, tada trečioje eilutėje kairėje, trečioje eilutėje antra iš kairės ir t.t., iki pirmi du stulpeliai baigiasi ir tada taip pat skaitomas trečias-ketvirtas stulpeliai.

Majai taip pat turėjo ir skaičiavimo sistemą, panašią į mūsų, su nuliu. Priešingai raidėms, skaičius perskaityti paprasta, nes jie labai paprasti: kiek taškų, toks skaičius, o brūkšnys reiškia penkis (nulis – kriauklė). Tačiau skaičiavimo sistema dvidešimtainė, tai yra, skaičiai nuo 1 iki 19 turi savo skaitmenis, o 20 rašoma tarsi 10 (iš dviejų skaitmenų).

Majų keliai (sakbės)

Kai kuriuos majų miestus jungia balti keliai – sakbės. Majai keliaudavo tik ne aplink vidurdienį, nes tada būdavo karšta. Sakbių paviršius – baltas, jos iškeltos virš aplinkos. Baltas paviršius atspindėdavo šviesą ir todėl sakbėmis buvo galima eiti net tamsiai. Pagal sakbes galima pamatyti, kurie majų miestai palaikė kontaktus.

Komentuoti

2021 m. birželį-liepą praleidome Gvatemaloje ir JAV – ten tiek keliavome, tiek užsiėmėme savanoryste, tiek dirbome per atstumą.

Kaip visa tai atrodė iš JAV, kur vakcinacija prasidėjo viena pirmųjų, ir Gvatemalos, kur ji vyksta be galo lėtai? Kodėl vienose šalyse turistų dar beveik nėra, o kitose – turistų minios? Kaip keitėsi ribojimai, požiūriai ir kita, ką reiškia šiais laikais judėti per valstybių sienas toli nuo Lietuvos ir kokie dar žmonės tai daro? Kodėl JAV šiaurėje ir pietuose nuomonės apie pandemiją ir ribojimus skiriasi kardinaliai? Pasakojimas iš pirmų lūpų!

Nuo 2020 m. pradžios aplankiau 26 šalis. Ankstesni mano dienoraščio įrašai iš 5 žemynų, visi kartu pasakojantys apie šiuos unikalius metus, kai pasaulis pasikeitė ir kone viskas buvo nauja (ir mano reakcijos į tai): 2020 m. kovo-balandžio, balandžio-gegužės, gegužės-birželio, birželio-liepos, liepos-rugsėjo, rugsėjo-spalio, spalio-gruodžio, 2021 m. sausio-balandžio, 2021 m. balandžio-biželio

Straipsnis žemiau yra apie su pandemija susijusius nuotykius. Lankytinos vietos plačiau aprašytos čia: Gvatemala, Naujasis Orleanas, Pietų JAV, Niujorkas

---

Gvatemala (2021 06 01-2021 06 22)

---

Kodėl į Gvatemalą vykti prisibijojau (be reikalo)?

Į Gvatemalą vykti prisibijojau. Greitai iki skrydžio iš Panamos pasiekia informacija, kad jau daugelis šalies savivaldybių pateko į raudonąją zoną. Pagal oficialius reikalavimus, toje zonoje uždaromos ir lankytinos vietos, archeologinės vietos, muziejai. Ir viena savivaldybių, ką tik patekusių į raudonąją zoną, yra Floresas, kuriame – garsusis majų miestas Tikalis, pagrindinė Gvatemalos lankytina vieta. O tą žemėlapį koreguoja kas dvi savaites.

Be Tikalio į Gvatemalą nelabai verta skristi, arba reiktų skristi tik trumpam, lankytinoms vietoms geltonose ir oranžinėse zonose aplink Gvatemalos miestą pažiūrėti.

Klausiame gavtemaliečių, ar veikia Tikalis – autonuomos, ekskursijos organizatorių. Visi sako „veikia“. Ekskursijų organizatoriai net nesupranta klausimo: „Taip, Floreso savivaldybė yra raudonojoje zonoje, bet Tikalis toli nuo Floreso, apsistokit prie pat jo, čia COVID nėra“. Galvoja, kad būgštaujame dėl užsikrėtimo, o ne dėl to, kad, pagal įstatymus, Tikalis turi neveikti.

Užuot pirkę skrydį iš Gvatemalos į JAV, tik rezervuojame be apmokėjimo. Parodome tą rezervaciją – tinka. Jau nuskridę į Gvatemalą, pamatę realią situaciją spręsime, kiek laiko ten pasilikti: tris savaites, kaip planavome, ar trumpiau.

Nusileidžiame Gvatemaloje. Oro uosto turizmo informacijoje klausiu, ar veikia Tikalis. „Veikia“ – sako nesuprasdami klausimo.

Taip jau yra su COVID ribojimais. Kitas šalis dažnai vertini per tą prizmę, kokia yra šalyje, kur esi tuo metu (pvz. Lietuvoje). „Jei Lietuvoje tokio nurodymo klauso – reiškia, ir ten klausys“. Bet skiriasi ne tik įstatymai, teisės aktai – skiriasi ir požiūris į juos, o to internete neperskaitysi, tai galima nebent pajusti vietoje. Štai gvatemaliečiai nesupranta, kaip kažkas gali galvoti, kad Tikalis užsidarys dėl kažkokios raudonos zonos kažkokiame internetiniame žemėlapyje.

Pamažu suprantu, kad iš visų pasaulio šalių, kurias lankiau, Gvatemaloje į COVID teisės aktus dėmesys nekreipiamas labiausiai. Juk Tikalis tai yra valstybinė institucija – ir net ji neklauso nurodymų. Ką jau kalbėti apie verslą: formaliai oranžinėje zonoje, kokios šiuo metu yra Gvatemalos miestas, tarkime, turėtų neveikti restoranai prekybos centruose – bet puikiai veikia. Yra reikalavimas, kad prie kiekvienos vietos kabotų ženklas, koks pavojaus lygis toje savivaldybėje – per tris savaites Gvatemaloje tokius ženklus mačiau gal tris. Dar požiūris į koronaviruso situaciją priklauso nuo tautybės: ispanakalbių vietinių nemaža dalis su kaukėmis, ypač Gvatemalos mieste, užtat majų tokių beveik nėra.

Taigi, nusiperkame bilietą iš Gvatemalos po trijų savaičių. Dar gali būti, kad Tikalio zonoje požiūris kitoks ar (realiau) kad kas pasikeis iki tada, dėl to visų pirma važiuojame būtent ten. Pro Semuk Čampėjų, kur esame vieninteliai hostelio svečiai – todėl nieko tokio, kad tualetas esą bendras, juk turime sau visą aukštą.

Majų griuvėsiai, tušti viešbučiai ir ypatingi turistai

Atvykę į Sajaščę, neradę jokios kitos informacijos, viešbutyje pasidomime ekskursijomis į Agvatekos, Seibalio majų griuvėsius, kur tegalima plaukti valtimi. Jas viešbutis suorganizuoja – bet esame vieninteliai turistai tose vietose per visas valandas, kurias ten praleidome.

Po to, kai įsigyjame ekskursiją, pamatome, kad viešbutis išnešė lentą, kad pardavinėjamos tokios ekskursijos: atrodo, buvo ilgam ją paslėpęs, nes nebesitikėjo, kad koks turistas užsuks…

Florese jau kitaip: svarbiausias turistinis majų regiono centras ežero saloje net ir šiais laikais pritraukia lankytojų, tiesa, daugelis jų gvatemaliečiai. Atėję į viešbutį vietoje nesunkiai gauname numerį už geresnę kainą nei Booking.com, su geriausiu vaizdu į ežerą ir nėra problemų kas rytą rezervaciją prasitęsti (nenorėjome užsakyti visam laikui iš karto: juk Floresas raudonoji zona, gal visgi bus daug kas uždaryta? Ne, niekas). Ir gražioje viešbučio stogo terasoje niekad nesutinkame jokio kito žmogaus.

Trys savaitės Gvatemaloje palieka vieną didžiausių įspūdžių: majų paveldas, seni miestai, kalnai. Aišku, didžiausius įspūdžius paliko Tikalis, Miradoras, vėliau Antigva, Atitlano ežeras.

Šiais laikais visgi sutikęs turistą tokiame „užkampyje“, kaip Gvatemala, gali būti garantuotas išgirsiąs įdomią istoriją. „Eilinių turistų“ ten beveik nebūna, ne dabar, ne tada, kai net man Gvatemalos teikiama informacija kėlė didžiausių abejonių, ar ten viskas atidaryta.

Štai vienas amerikietis, primenantis hipį, keliauja jau dešimtis metų, o užsidirba pinigų supirkinėdamas meną vienose šalyse, brangiau pardavinėdamas kitose, anksčiau gyvenęs Brazilijos faveloje.

Štai kiti, šveicarų pora, 2020 m. pradžioj metė darbus ir išvyko į gyvenimo kelionę, „Instagraminti“ už pinigus ir pan. Ir smogė pandemija… Bet viskas išėjo geriau, nei galima būtų pamanyti: praleido mėnesius Tailande, Meksikoje ir kitur, labai tuo džiaugiasi. Susiduria su tais klausimais, kaip ir mes: tiek jie, tiek aš žiūrėjau dėl galimybių patekti į Belizą, bet jos labai neaiškios, tarsi reikai rezervuoti viešbutį iš kažkokio sąrašo, bet neaišku kiek dienų, sudėtinga patikrinti, ar Booking.com rastas viešbutis yra tame sąraše. Taigi, tiek jie, tiek aš Belizą atidėjome ateičiai.

Štai pora iš Nyderlandų – buvo Meksikoje, paskui į JAV keliavo pasiskiepyti, dabar Centrinėje Amerikoje.

Štai čekas atvyko mokytis ispanų kalbos prie Atitlano ežero.

Kadaise visokie skaitmeniniai klajokliai ir ilgalaikiai kuprinėtojai buvo išimtis, gal keli procentai keliautojų, o dabar norma, bent jau Gvatemaloje, bent jau ne keliose pagrindinėse lankytinose jos vietose. Kitiems keliauti per sunku, pernelyg neaišku ką rasi. Gaila trumpų atostogų tam – bet kai užsienyje praleidi mėnesių mėnesius, kai kartu ir dirbi, gali sau leisti surizikuoti. Na, bus mažiau ką veikt tai daugiau padirbsi, pasimokysi ir pan.

Prie Atitlano ežero sutinkame bene pirmą Gvatemaloje žmogų, rimtai žiūrintį į ribojimus. Moteris rėkia, kad laivas perpildytas ne pagal tvarką, reikalauja neleisti lipti naujiems žmonėms, jau plaukti. Skundžiasi, kad niekas nedėvi kaukių. Bet kiti tik filmuoja tą rėkimą ir juokiasi.

Antigvoje vėl turime sau ištisą viešbutį – tik šįsyk 40 ar 60 kambarių viešbutį. Kad nereikėtų sėdėti registratūroje, šeimininkė tiesiog atiduoda mums viso viešbučio laukujų durų raktą ir daugiau jos nebesusitinkame.

Praėjus trims savaitėms, laukia COPA skrydis per Panamą į Orlandą. Testą pasidarome ten, kur rekomenduoja JAV ambasada Gvatemaloje. Neįtikėtina, bet Panamos oro uoste per pusmetį atsidūriau jau šeštą kartą.

Kadaise, pandemijos pradžioje, pasakojimai apie skrydžius buvo vieni įdomiausių, niekada nežinojai, ko tikėtis. O dabar jau paprasti: yra sąrašas prisitaikymų prie COVID, skirtingos aviakompanijos juos taiko skirtingai, bet tikriausiai visus jau bent kartą patyriau ir čia aprašiau.

---

Pietinės JAV (2021 06 22-2021 07 02)

---

Skiepai JAV ar Lietuvoje?

Pasų kontrolė JAV ne sudėtingesnė, nei anksčiau: reikia tik atsakinėti, ką veiksiu JAV, „kas prižiūri verslą kol esame išvykę“ („Dirbame per atstumą“) – niekas nesidomi ar aš, Lietuvos pilietis, tikrai, kaip reikalaujama, 14 dienų prieš atvykdamas nebuvau nei Lietuvoje, nei ES. Nebent pasižiūri kaip nors labai diskrečiai, pagal įvažiavimų į Gvatemalą štampus. Galingų Gvatemalos liūčių kiek išplautas pasas irgi įtarimų nesukelia.

Orlando oro uoste anapus pasų kontrolės tuoj pat pasitinka reklamos – „Nemokami skiepai nuo COVID B terminale“. Iš šalies, kur skiepijimas dar kažkokia tolima ateitis per kelias valandas patenkame į tokią, kur jau seniai vakcinų daugiau nei norinčių skiepytis.

„Ech“ – Aistė vis liūdnai pasako, matydama tokius užrašus. Kaip ir galvojome JAV pasisiskiepyti. JAV – viena pirmaujančių šalių pasaulyje pagal skipeijimą ir dar balandį ten galėjo gauti skiepus kone visi norintys, net nepiliečiai ir negyventojai (ne vieną lotynų amerikietį sutikome ar pažįstame, kuris specialiai skrido į JAV dėl skiepų). Dabar tai – be galo paprasta bet kam, ne tik JAV piliečiams ar gyventojams. Bet visokios problemos:
(a)Lietuvoje pasiskiepijusiems užsienyje neduoda galimybių paso. Sako „tai parodykit JAV skiepų kortelę, ji galioja“. Mūsų klientai, atvykę iš JAV pasisvečiuoti Lietuvoje, praneša apie problemas: restoranų padavėjai tų kortelių nepažįsta, iš kiekvieno restorano, būna, tenka skambinti į koronaviruso liniją ir t.t.
(b)JAV būsime kiek trumpiau nei 3 savaites, kurių reikia tarp Pfizer dozių. Tiesa, JAV leidžia antrą dozę paimti iki 4 dienų anksčiau, tam ir reikėtų pirmą dozę imti iš karto, bet nežinia, ar taip nesuprastėja apsauga.

Logiškas variantas gal būtų JAV pasiskiepyti Janssen (tokiu būdu gaunant teisę Lietuvoje nesiizoliuoti ir grįžtant nesidaryti galimai nepigaus COVID testo JAV), o Lietuvoje Pfizer (kad gautume galimybių pasą ir geresnę apsaugą), bet čia jau Aistės tėvai griežtai uždraudė: nežinia, kaip sureaguos organizmas į dvi vakcinas.

Taigi, skiepysimės Lietuvoje.

Autonuomos deficitas JAV

Dar Gvatemaloje kiek išgąsdino šis „Youtube“ video apie poCOVIDinius deficitus. „Amerikoje trūksta kečupo maišelių, kompiuterių“ – pasakoja „Wendower Productions“ tame video. Su kompiuterių trūkumu pasaulyje susidūriau ir aš. „Bet didžiausias trūkumas – nuomojami automobiliai“! Esą, Aliaskoje jų nėra visai vasarai, o jei gauni, tai už šimtus eurų per dieną. Nes nuomos kompanijos pandemijos pradžioje automobilius išpardavė, o, JAV turizmo rinkai atsigavus, jų nebeturi pakankamai.

Autonuoma JAV ir mums, ir daugeliui atrodo kaip duotybė – po šią šalį ir mes, ir daugelis, juda taip, nes kitaip nelabai ir įmanoma, normalaus viešojo transporto beveik niekur nėra. Tad net nesusimąstėme, kad gali būti kitaip, bet kai patikrinau sąlygas, teko nemaloniai nustebti: kur anksčiau autonuoma kainuodavo 20-25 eurus už dieną, dabar kainos prasideda nuo 45 eurų. Ką gi, alternatyvų nėra, tad skubiai užsakėme, kol dar tokių automobilių buvo.

Einame link „Avis“ ir diskutuojame. „Gali būti dar problemų – žmonės rašo, kad net ir atėjus laiku, autonuomoje sako, kad trūksta automobilių, nes kas nors negrąžino“ – sakau aš. Aistė optimistiškesnė: „Juk atskridome vienuoliktą nakties, ne savaitgalį – neturėtų būti problemų“.

Atėję į autonuomų salę, atsimušame į eiles. Milžiniškas, nematytas niekur pasaulyje: kai kurie žmonės tik liūdnai sėdi prie lagaminų ant žemės. Dar kažkiek pasisekė, kad užsakome „Avis“ – telieka atstovėti kokią valandą. Kada prieis langelį tie, kas užsakė „Budget“, išvis nežinau. Na, bent jau užsakytą automobilį turi – nors apie tas laisvų automobilių eiles, iš kurių galėjai rinktis kokį nori Majamyje 2020 m., belieka pasvajoti. Automobilio rida didesnė, nei kada esu gavęs JAV: kiek girdėjau, didieji JAV autonuomos prekių ženklai net supirkinėja naudotus automobilius (naujų taip greitai gauti negali dėl pasaulinio mikroschemų deficito).

JAV pajudėjo į keliones daug greičiau, nei tikėjosi rinka… Važiuojame į Naująjį Orleaną, per naktį, pakeliui nusnaudžiame pakelės aikštelėje.

JAV politinis susiskaldymas apėmė ir koronaviruso klausimą

JAV – viena labiausiai politiškai susiskaldžiusių šalių. Demokratai ir respublikonai turi skirtingas nuomones daugeliu klausimų – tarp jų ir dėl kornaviruso. Demokratai buvo linkę imituoti Europą – karantinai, kiti ribojimai. Tiesa, JAV tai jie padarė tik keliose valstijose (Niujorke, Kalifornijoje), bet to pakako, kad laisvę mylintiems respublikonams kiltų atmetimo reakcija nuo visko, kas apibrėžiama kaip „COVID valdymas“. Tai jie tarsi prilygina visiems kitiems „žmonių teises ribojantiems demokratų išmislams“, kuriems prieštarauja: persekiojimams už tariamą „neapykantos kalbą“, „cancel culture“, teisių į religiją ribojimams, atskirų mažumų protegavimui kitų bendruomenių sąskaita, „Black Lives Matter“ riaušėms, paminklų griovimui ir t.t. „Radikalesnių“ respublikonų nuomonę sudėčiau į tokius sakinius: „Viskas, kas iš demokratų – idiotiški absurdai. Karantinai dar ir moksliškai matosi, kad idiotiški absurdai. Reiškia beveik garantuotai idiotiški absurdai ir visa kita, ką dabar siūlo demokratai: kaukės, vakcinacija ir t.t.“.

Iš tikrųjų tokios dvi žmonių grupės per pandemiją susiklostė daugelyje šalių: bet JAV susiskaldymą dar labiau sustiprino tai, kad to susiskaldymo jau būta iki tol.

Pietų JAV valstijos – labai respublikoniškos, ir į mus, einančius, tarkime, į restoraną ar muziejų su kaukėmis kokioje Alabamoje ar Misisipėje, žūri keistai. Gal tinkliniuose restoranuose patys pardavėjai ir dirba su kaukėmis – na, bet visi supranta, jie „vargšai, jiems taip liepia koks demokratas darbdavys iš Šiaurės“.

Analogiškai kaukės dar privalomos federalinės valdžios kontroliuojamose institucijose, pavyzdžiui, oro uostuose. Juk federalinę valdžią dabar turi demokratai. Tuo tarpu valstijų valdžios institucijose pietų JAV kaukių nereikia – juk valstijų valdžią ten turi respublikonai.

O kai su kaukėmis užėjome į didžiausią respublikonų bastioną – Amerikos Valstijų Konfederacijos prezidento Džefersono Deiviso biblioteką-muziejų – darbuotoja nužvelgusi tarė: „Žinot, kaukės čia neprivalomos“, su tokiu tonu „Nusiimkit greičiau“ – turbūt pagalvojo, kad tiesiog suklydome, manydami, kad privalomos. Kai nenusiimame, žiūri kaip į keistuolius. Panašus pokalbis laukia ir viešbutyje Naujajame Orleane.

Ir ne, čia nėra visiškai taip, kad žmonės vakcinavosi ir todėl nebebijo: būtent tose pietų valstijose vakcinacija vyksta lėčiausiai. Privačiuose pokalbiuose su kaukių nedėvinčiais, rankas spaudžiančiais (jokių ten „susidaužimų kumščiais“, kaip Gvatemaloje), apsikabinti norinčiais žmonėmis supratau, kad dauguma jų – nepasiskiepiję ir neketina: arba kol kas, arba iš viso. Abejoja vakcinų saugumu („Ne per metus vakcinas sukuria“), bet, būna, sako ir taip: „Būtų kaip normalus skiepas, kur tiesiog siūlo žmonėms, tai pasiskiepyčiau – bet čia kai valdžia taip spaudžia skiepytis, tai nenoriu, kelia įtarimų“.

Tiesa, vakcinuotis skatina ne tik demokratai, o ir „respublikonų elitas“ (šiaip jau pliekiantis visokius karantinus). Siūlymai vakcinuotis ir pietų JAV kabo prie vaistinių, skamba iš parduotuvių garsinių pranešimų, „Walmart’e“ kabo užrašas „Galite pasiskiepyti čia ir dabar, parduotuvėje“. Respublikoniškoje Luizianoje matome reklamuoja vakcinacijų loteriją: vakcinuodamasis automatiškai dalyvauji ir gali laimėti milijoną dolerių. Bet jau visa „kova su COVID“ eilinių amerikiečių sąmonėje amžiams susieta su demokratais ir daug eilinių respublikonų net savo elito nebeklauso.

Kas kaip nori, tas taip saugosi – ir darbuotojų trūkumas

Praleidžiame kelias gražias dienas Naujajame Orleane, kur jau atgimusios ir ekskursijos (niekur kitur gyvenime nemačiau tiek jų daug) ir visas naktinis gyvenimas, nors mes to privengiame.

Pasukame link Atlantos, Džordžijos, kur per 2020 m. jau balsavo už Baideną. „Coca Cola World“ muziejuje situacija jau kita: kaukės ne tik privalomos, bet dar ir gal pirmoji vieta pasaulyje, kur taip griežtai draudžia jas nusiimti netgi akimirkai nuotraukoms (tenka fotografuotis su kaukėmis). Na, žmonių ten tikrai daug, ankštoka – turbūt tarptautinis prekės ženklas bijo neigiamos reputacijos. Ne ieškinių: Džordžijoje prie kiekvieno muziejaus, kiekvienos parduotuvės, kiekvienos degalinės kabo atsišaukimas, kurio esmė „Pagal Džordžijos teisę, įstaiga neatsako už lankytojo užsikrėtimą COVID jos viduje, ar lankytojo mirtį po tokio užsikrėtimo“. Milijoninių ieškinių šalyje JAV tai labai svarbu.

Be šitų atsišaukimų, įprastų JAV advokatų reklamų ir religinių šūkių, palyginus su 2020 m., JAV atsirado naujo tipo šūkis: „Samdome darbuotojus!“. Ko tik nežada – net ir kelių šimtų dolerių vienkartinę „nusamdymo premiją“, kurią gausi išdirbęs mėnesį. Per COVID uždaryti verslai turėjo paleisti darbuotojus, o dabar sunku juos pakviesti atgal. Didžiąja dalimi dėl to, kad demokratų valdžia moka visokiausias kompensacijas: kam dirbti, jei beveik tą patį gauni nieko nedirbdamas ir dar turi visą laisvą laiką? Respublikonai, aišku, tuo piktinasi šitaip švaistomais mokesčių mokėtojų pinigais: “mokame išmaldą, kai antraip eitų dirbti”.

Kai kurie verslai dėl darbuotojų trūkumo net neatsidarė ir su tuo susiduriu pats: štai noriu pavalgyti viename miestelyje. Restoranų nemažai. Bet štai „Five Guys“ nedirba, ant „Taco Bell“ kabo užrašas, kad dirba tik išsivežimui (net rankų nusiplauti negalima – matyt, nėra kam plauti salę ir tualetus), toks pats dar ant poros restoranų. Kitose vietose nedirbančių restoranų mažiau, bet eilės, nors daug tuščių staliukų: padavėjai nespėja susodinti (JAV įprasta, kad padavėjai restorane privalo pasodinti klientus).

Apskritai, COVID ribojimai pietų JAV varijuoja smarkiai, priklausomai nuo vietos. Nuo „Nenusiimkite kaukių niekada“ „Coca Cola World“ iki „Galite nusiimti nuotraukoms“ Birmingamo pilietinių teisių muziejuje iki “kaukės tik vakcinuotiems” iki „kaukės pasirinktinai, bet tarp ekskursijų paliekame privalomus tarpus“ Oak Alley dvaro muziejuje prie Naujojo Orleano (tie tarpai – ~5 min.) iki respublikoniškai Džordžijos valstijos valdžiai pavaldaus „Stone Mountain“, kurio lynų keltuvai skrido sausakimši ir ten jau kaukių niekas nedėvi, tarp keleivių pasikeitimų niekas nieko nedezinfekuoja. Tiesa, tame pat „Stone Mountain“ vakarinį lazerių šou dabar galima žiūrėti nuo žolės tik sėdint „savo kvadrate“ (jie specialiai subraižyti).

Kai kurios lankytinos vietos klientus bando raminti lipdukais, kad „Visi darbuotojai pasiskiepiję“, nors vietiniai abejoja, ar tai tiesa: „Turbūt tik reklaminis šūkis“.

Atlantoje sudalyvaujame lietuvių Joninėse, kur jau kažkaip saugomės mes vieninteliai – aplinkui tarsi 2019 m. Ir pernakvoti vietos lietuviai pakviečia, nors Aistė abejojo, ar kas dar per pandemiją benorės kviesti namo.

Toliau – Čarlstonas, Savana, Sent Augustinas (seniausias JAV miestas) ir Kenedžio kosminis centras kur netikėtai pasiseka: kaip tik tą dieną leidžia kosminį laivą! Ir pagaliau pietinė Florida, kur į „Gabalėlius Lietuvos“ įtraukiu paminklą lietuviams, muziejinę lietuvių ekspoziciją. Tada – skrydis į Niujorką.

---

Niujorkas (2021 07 02-2021 07 11)

---

Skrydis į Niujorką

Registruojantis skrydžiui į Niujorką aviakompanija paskelbia nedidelį aukcioną: rašykite, kokį mažiausiai kuponą sutiktumėte gauti, kad skristumėte kitu reisu. Variantai 200, 300, 400, 500 dolerių arba „įrašykite savo“. Pardavė daugiau bilietų nei yra vietų ir dabar mėgina „papirkti“, kad kas nors sutiktų nuskristi į Niujorką vėliau… Štai tokie dabar jau kelionių mastai JAV. Atsisakome siūlymo: neaišku, nei kokiu reisu nusiųs, nei ar kada artimiausiu metu dar galėsime būti JAV, kad tą kuponą išnaudotume.

Apie visas „saugumo priemones“ JAV skrydžiuose, neva nepardavinėja vidurinių vietų, aišku, irgi visi jau pamiršo, lėktuvas sausakimšas. Liko kaukės – nes čia, kaip garsiai pasako stiuardai ir pilotai, nukreipdami priekaištus nuo savęs, federalinės valdžios sprendimas. „Nusiimkite tik gurkšniui ir vėl užsidėkite“.

Šiaip kosinčių daug, daug jų vaikai, kuriems vakcinacija negalima. Florida dabar viena labiausiai sergančių valstijų – bet JAV tarp statistikos ir žmonių elgesio nėra jokios koreliacijos.

Niujorke jau žymi dalis žmonių dėvi kaukes, net lauke. Viešajame transporte pranešimai jas skelbia privalomomis – nors kai kurie jau ir drįsę nusiimti ir tarsi niekas jiems nieko nesako. Tarsi patenkame į kitą šalį…

Gausu Niujorke ir visokių atsišaukimų prieš diskriminaciją: įprastinius už LGBTQIA+, prieš antisemitizmą, už juodaodžius, kuriuos matydavau kasmet, papildė nauji „prieš rasizmą prieš azijiečius“. Sakoma, kad tokio rasizmo pagausėjo būtent dėl COVID: ypač pandemijos pradžioje kai kurie amerikiečiai įžeidinėjo „kiniškos išvaizdos“ žmones, jų privengė, gal net pratrūkdavo smurtu. Vietos lietuviai – kurių daugelis respublikonai – sako, kad tai visiška nesąmonė, dar viena „demokratų išgalvota diskriminacija“.

Taip pat dar matau „Black Lives Matter“ judėjimo atgarsius – Niujorke daugiau nei pietų JAV. Štai parduotuvė užsiklijavusi ant vitrinos „Black Lives Matter“ lipduką: pernai taip verslai gynėsi, kad jų vitrinų nedaužytų tas „pokarantininis kovos protrūkis“. Kadangi parduotuvė, panašu, bankrutavusi, lipdukas likęs. Kitur tų lipdukų, šūkių mažai – nors Niujorke ir daugiau nei Pietų JAV ir jei Pietų JAV pamatysi „Black Lives Matter“ ženklus, tarkime, kokio juodaodžio sklype, tai Niujorke juos kelia oficiali demokratų kontroliuojama valdžia (pvz. prie Niujorko bibliotekos). Ir vis tiek dabar jau, panašu, tuos šūkius pamažu stelbia palaikymas azijiečiams: “kova už teises” eina bangom.

Kodėl Niujorkas?

Kodėl paskutinė mūsų stotelė Amerikoje – Niujorkas?

Todėl, kad iš jo yra geriausi skrydžiai į Lietuvą: Finnair skrydį iš Niujorko per Milaną ir Helsinkį įsigijome už ~250 eurų, kas yra pigu, žinant, kad skrydžiai į vieną pusę paprastai kainuoja brangiau, nei kai skrendi į abi puses. Viską lėmė JAV draudimas atvykti tiesiai iš ES ne piliečiams ir negyventojams: prie šio draudimo, mažai kas gali atskristi į JAV, o visgi kokia pusė skrendančių iš JAV į Europą visų pirma turi atskristi iš Europos į JAV.

Bet kartu Niujorke ir daug reikalų: susitikimų, paskaita apie lietuvišką paveldą Apreiškimo parapijoje ir t.t.

O galiausiai į Niujorką atviliojo AirBnB butas. Jį užsakėme dar gegužį – rizikuodami, juk „karantinistiniame“ Niujorke tada dar beveik viskas buvo uždaryta. Užtat pasiūlymas buvo toks, kokio normaliu metu tikrai negausi – butas Manheteno centre, su vaizdu į dangoraižius, Empire State Building, už tokią kainą, už kokią paprastai gauni tik kambarį hostelyje be tualeto! Ir dar visa tai per liepos 4 d., JAV nacionalinę šventę!

Iš pradžių net įtarėme, kad čia kažkokia apgavystė: bute be mūsų dar niekas nebuvo apsistojęs, neparašė komentarų. Bet sutikrinę savininkės duomenis vis labiau įsitikinome, kad situacija turbūt tokia: per visus karantinus, darbus iš namų, šeimininkė nutarė laikinai palikti Niujorką, išvažiuoti kažkur į užmiestį ir ieškojo kaip išnuomoti savo butą pernelyg nesidomėdama rinkos kainomis.

Na o ir tos rinkos kainos neaiškios: gegužį daugelis nebūtų rizikavę rezervuoti buto liepai. Mums tai buvo mažiau aktualu: pagyventi, padirbėti Niujorke atrodė ir šiaip įdomu, o kai kurie susitikimai būtų buvę įmanomi net jei ir daug kas uždaryta. Tačiau pasisekė gerokai labiau: žadėję „atidaryti Niujorką“ liepos 1 d., politikai atidarė birželio viduryje (dėl kritusių COVID skaičių, sėkmingos vakcinacijos).

„Tiesos akimirka“ – ateiname į butą. Patenkame į vidų. Jis tikrai nuostabus. Itin nuostabu stebėti iš jo liepos 4 d. apšvietimu pasidabinusį Niujorką, fejerverkus.

Niujorko atgimimas

Niujorkas atgimsta. Kai po mišių lietuvių Apreiškimo parapijoje sakau paskaitą apie lietuvišką paveldą Amerikoje, tai buvo tik antras toks “tautinis” susirinkimas po Mišių (šiaip jau esminis JAV parapijų pagrindas) – iki tol dėl COVID jie nevykdavo. Paskui kartu su Niujorko lietuviais liūdnai stebime krepšinį, kaip Lietuva pralošia slovėnams. Pati bažnyčia, beje, nuo praeito apsilankymo suremontuota, lietuviški kryžiai sugrąžinti į vietą.

Aplankau ir Lietuvos konsulatą, Lietuvių katalikų religinę šalpą.

Bet ne visi planai pavyksta – iš tarpukario Vilniaus atkelto jidiš instituto YIVO atstovai sakė, kad dar nedirba, ir todėl įleisti negalės. Nedirba ir Jono Meko įkurtas Anthology Film Archives kino teatras į kurį tikėjomės nueiti, šįsyk turėdami pakankamai laiko ten pažiūrėti kino filmą.

Ne todėl, kad būtų uždrausta – Niujorke galima jau nuo birželio vidurio. Tačiau kai karantinas Niujorke užtruko 15 mėnesių, lengviau pasakyti nei padaryti. Mašina sustojo: darbuotojai išsiskirstė, gal išvažiavo iš Niujorko, kaip mūsų buto nuomotoja, kiti darbdaviai patys atsisakė patalpų. Tokio dydžio mašiną vėl paleisti užtrunka, todėl Niujorke nebuvo vienos aiškios atsidarymo dienos.

Brodvėjaus teatrai dar uždaryti – per savaitę-kitą spektaklių nesurepetuosi. Gal nuo liepos galo, gal nuo rugsėjo veiks – visi skirtingai. TKTS Brodvėjaus teatrų bilietų parduotuvė, kurioje 2019 m. pirkome bilietus į spektaklį “Oklahoma”, uždaryta. Atsišaukimas ant jos durų prašo paremti – tai verslas, o ne nepelno įstaiga, na, bet niekam nekelia abejonių, kad COVID jį paveikė, tad jei kam čia patiko pirkti Brodvėjaus bilietus kol Brodvėjaus teatrai dar veikdavo, gal paaukosite, kas išliktų?

Niujorko užsidarymas buvo greitas, o atgimimas – lėtas. Niujorko gatvėse daug to atgimimo ženklų – pavyzdžiui, laikinų restoranų būdos, kur kiekvienam staliukui (šeimai) sukalta po atskirą kambarėlį. To nebereikia, bet dar neseniai reikėjo.

Savaitgaliais populiariuose parkuose ribojamas žmonių skaičius – į High Lane ar Little Island reikia registruotis. Į High Lane “paskutinę minutę” gaunu vietų, į Little Island – ne.

Į muziejus teoriškai reikia pirkti bilietus internetu. Bet jei kitur rezervuoji bilietus ir žinai, kad tada nebus daug žmonių, Niujorke kitaip: atrodo, Metropolitan meno muziejus pardavinėja internetu tiek bilietų, kiek tik nori, o įleidžia ribotą žmonių skaičių, tad lauke susidariusi gal 300 metrų eilė. Gerai, kad nepirkome brangaus bilieto, o pirma atėjome pasižiūrėti – tiesiog nuėjome į mažiau populiarų Niujorko miesto muziejų, kur jokios eilės.

COVID testai Niujorke ir skrydžiai į Lietuvą iš Niujorko

Niujorke vakcinų siūlymas perėjęs į naują lygį. Skiepijama metro stotyse – o už tai nemokamai duodamas 7 dienų metro bilietas. Kai išėjome iš Niujorko miesto muziejaus, lauke laukė skiepų autobusiukas: gaudo praeivius ir skiepija Janssen. Vakcinuotis kviečiama iš garsiakalbių viešose erdvėse. Angliškai, ispaniškai.

Lietuvoje panaikino reikalavimą kiekvienoje kavinėje rodyti galimybių pasą tad, Aistė sako, dabar gal skiepytųsi. Bet pakeitė ir kitą tvarkos punktą: dabar nesiizoliuoti ir nesitestuoti gali tik jei pasiskiepiji bent 14 dienų prieš grįžimą į Lietuvą (seniau nebuvo jokio termino). Taigi, nebespėsime – būtume spėję tik jei būtume skiepijęsi pietų JAV.

Ką gi, artėja skrydis, reikia COVID testo. Iš visų šalių, kuriose buvau, JAV testų sistema atrodė neaiškiausia. Internetas pilnas baisių pasakojimų, kaip už COVID testą “nepaklausus kainos” paėmė tūkstančius dolerių. Tos laboratorijos, kurios perka interneto reklamas “Google”, testus siūlo už 200, 300 dolerių. Gatvėje matėme ir skelbimų 30, 70 dolerių.

Savo ruožtu, pasiknisę giliau, pakalbėję su niujorkiečiais, randame ir informacijos apie nemokamus testus – lyg ir prieinamus visiems. Bet ten irgi daug klausimų: ar duos reikiamą pažymą (kai kur rašo, kad atsiunčia tik SMS – tikrai netiks)? Ar padarys testą laiku (kai kur rašo, kad 3 darbo dienas – netinka)? Ar nemokama visiems, ar „nemokama“ reiškia, kad tiesiog paima pinigus iš privataus draudimo, o mes draudimo, dengiančio COVID testus, neturime (daugelis amerikiečių turi)?

Vienas mūsų klientas kaip tik tom dienom skrenda iš Niujorko ir patikina – tam tikros nemokamos laboratorijos tikrai veikia. Pasekame jo pėdomis. Viskas puiku: testas tokiame autobusiuke nemokamai, kitą dieną gauname rezultatus. Viena klaida – paskambiname, kelia, pataiso. Visos baimės, kad štai, neva nemokamai ar už kokį dolerį, paskui „netyčia“ paims nuo kortelės kokį tūkstantį, nepasitvirtina, Niujorke kaip tik viskas paprasčiausia: net Lietuvoje, kurioje mokame mokesčius, prieš jokią kelionę nesame gavę nemokamų testų, o Niujorke oficialiai gauname nebūdami nei piliečiai, nei gyventojai!

Sunkiai įsivaizduoju, kaip tame pat mieste lygiai tą pačią paslaugą gali gauti ir nemokamai, ir už tūkstančius dolerių – bet tokia JAV medicinos sistemos realybė. Greičiausiai valstijos valdžia skyrė kažkokią subsidiją norėdama, kad žmonės kuo daugiau testuotųsi ir nerizikuotų užkrėtinėti kitų; tuo tarpu visokie verslininkai gaudo tuos, kurie apie tokią subsidiją nežino ir kuriems 200 ar 300 dolerių nėra jau tokie dideli pinigai kad kvaršintų galvą. Arba kurie įpratę nekvaršinti galvos dėl medicininių paslaugų nes “turim brangų draudimą, vis tiek jis apmokės”.

Skrydis. Niujorkas-Milanas apytuštis. Milanas-Helsinkis, Helsinkis-Vilnius jau pilnesni. Testo Niujorke niekas netikrina – bet žvilteli Milane. Be Lietuvos anketos, pareikalauja užpildyti ir Italijos, nepaisant to, kad Italijoje iš oro uosto neišeisime.

---

Lietuva (2021 07 12-2021 08…)

---

Nulis kontrolės oro uoste

Lėktuvui nusileidus Lietuvoje, pasidžiaugiau, kad neturime registruotų lagaminų, ir griebęs savo bagažą skubėjau išlipti. Prisimenu, kaip grįžus iš Brazilijos teko gal kelias valandas praleisti prie kontrolės: nes, jau atsiėmus lagaminą, laukė epidemiologinė kontrolė. Mūsų lagaminas atvažiavo vienas paskutiniųjų, tad teko stoti į eilės galą, o procesas vyko lėtai. Šįkart noriu užsiimti eilę vienas pirmųjų…

Neprireikia. Jokios kontrolės – nei pasų (visgi iš Šengeno), nei epidemiologinės. Lyg grįžome į tuos laikus 2020 m. spalį, kai grįžau iš Egipto ir niekas nieko netikrino. Formaliai turėjai pildyti anketas kur izoliuosies ir pan. – bet niekam tai nerūpėjo, o emigrantų į JK grupės sprogo nuo komentarų, siūlančių „rašyti bet kokį vardą, pavardę, telefoną, nesiizoliuoti – ir niekas nesuseks“. Paskui, atrodo, valdžia buvo „atėjusi į protą“ – na, jei yra reikalavimas, tai bent jau verta tikrinti. O dabar vėl viskas kaip po senovei, izoliacijos reikalavimas negali būti įgyvendinamas. Išeiname tiesiai į miestą.

Taisyklių nepažeidžiame: izoliuojamės 7 dienas, o paskui gauname – tai naujovė – nemokamą COVID PGR testą, įgalinantį izoliaciją užbaigti (anksčiau už jį tekdavo mokėti). Vėl neigiamas. Jau 10 testas. Tiesa, šįkart jau niekas ir neskambino, netikrino, ar izoliuojamės. Atrodo visi izoliacijos ir panašūs reikalavimai pamažu galutinai(?) perėjo į tą lygį, kuriame yra piratinių filmų siuntimasis: visi žino, kad nelegalu, bet visi žino ir kad iš tikrųjų niekas už tai negresia. Tokios padėties pasekmė paprastai – 80-90% žmonių nustoja kreipti dėmesį į draudimus, jie lieka tik popieriuje.

Aišku, palyginus su „betvarke“ Lietuvos-Baltarusijos pasienyje, čia menkniekis…

Ir šiaip jau realybė tokia: oficialūs ribojimai man, atskridusiam į Lietuvą, yra patys didžiausi, palyginus su ribojimais kitose šalyse, pro kurias „praskridau“ (Dominikos Respublika, Panama, Gvatemala, JAV), nepaisant to, kad neatvykau iš kažkokių labai pavojingų šalių.

Pagaliau skiepai nuo koronaviruso

Registruojamės skiepui nuo koronaviruso. Pfizer, nes:
(a)geriau mažina užsikrėtimo riziką, nei „Astra Zeneca“ ar „Janssen“.
(b)nuo pirmos dozės iki antros yra tik trys savaitės, o ne keturios, kaip „Moderna“.

Pirmai dozę LITEXPO registruojuosi liepos 20 d., reiškia, antra dozė rugpjūčio 10 d., o rugpjūčio 24 d. bus praėję 14 dienų nuo antros dozės, kas pagal daugelį tvarkų reiškia, kad skaitaisi vakcinuotas. Dėl to gali įvažiuoti į kai kurias papildomas šalis, o į kai kurias kitas, į kurias šiaip reikia testo, vykti be testo… Aišku, kas bus rugpjūtį ar rugsėjį nenumatysi, bet turime minčių daryti paskutinę „Tikslas – Amerika“ ekspediciją rugsėjo-spalio sandūroje. Šiandien tiesiai į JAV iš ES dar neįvažiuosi, bet jei padarys, kad įvažiuoti bus galima, gali būti, kad reikalaus vakcinacijos, kaip ne viena kita šalis… Taigi, tada jau būsiu pilnai vakcinuotas. Gali būti, kad planai keisis, darysiu kažką kitą – bet vis tiek aišku, kad vakcinacija pandeminiame pasaulyje suteiks papildomų galimybių ir teisių.

LITEXPO skiepijimo centras jau beveik tuščias, kaip kokia balsavimo apylinkė per Europarlamento rinkimus: be eilių, atėjęs anksčiau savo laiko, gaunu vietą, gaunu skiepą, pasėdžiu, kaip liepia, 15 minučių, išeinu. Jokių šalutinių poveikių, išskyrus skausmą dūrio vietoje (Aistei šalutinių poveikių kiek daugiau: dėl skausmo vieną dieną sunkiai gali pakelti ranką, taip pat vakare turi temperatūros). LITEXPO centrą uždarys, gal todėl SMS apie sekantį skiepą kol kas negaunu.

Olimpiada. Turėjau šiuo metu būti Tokijuje, deja. Ech, kaip skirtingai pasaulis reaguoja į pandemiją. Daugelis olimpiadų tokios panašios viena į kitą, kad žiūrovui net nėra didelio skirtumo, kur jos vyksta. Bet šie metai – visai kas kita. Tokijuje olimpiada vyksta be žiūrovų iš užsienio – bet vyksta. Jei, tarkime, teisę rengti šią olimpiadą būtų gavusi Australija ar Naujoji Zelandija, greičiausiai ji būtų buvusi išvis atšaukta. Jei teisę būtų gavęs Dubajus ar koks pietų JAV miestas – olimpiada vyktų ir su žiūrovais. Jei teisę būtų gavusi Brazilija, Indija ar PAR – olimpiada įvyktų, tačiau, tikriausiai, dėl atmainų baimės daug sportininkų ją boikotuotų. Globalaus pasaulio požiūrių į globalią problemą begalinė įvairovė! Pietų Amerikos futbolo čempionatą štai iš Argentinos perėmė Brazilija – ne tai, kad ten žymiai geriau pandemijos prasme, bet požiūris į ligą kitas.

Iš pradžių buvo gaila, kad nepamatysiu Olimpaiados gyvai, apie ką seniai svajojau – Centrinėje Amerikoje ir JAV suradau ne mažiau įdomų, turiningą ir naudingą būdą praleisti kelis mėnesius. Visą pandemiją taip: vienus kelius situacijai ir likimui uždarius, randu gerų alternatyvų.

Kur man 2020-2021 m. buvo saugiau – užsienyje ar Lietuvoje?

Lietuvoje gajus stereotipas, esą per pandemiją itin pavojinga būti užsienyje, keliauti.

Kaip žmogus, nuo 2020 m. pradžios aplankęs 26 šalis, nutariau pasižiūrėti – ar man būtų buvę saugiau būti Lietuvoje, nei ten, kur kiekvienu metu buvau iš tikrųjų?

Atrodo, atsakymas gana vienareikšmis – beveik kiekvienu metu pavyko būti saugesnėse vietose, nei Lietuva tuo metu.

Visų pirma, patikrinau, kaip kiekvieną dieną atrodė situacija Lietuvoje ir šalyje, kurioje tuo metu buvau, pagal susirgusių žmonių skaičių:

Skirtumai Lietuvos nenaudai milžiniški. Tiesa, ši statistika nėra labai gera, nes skirtingos šalys testavo skirtingais tempais, o Lietuva testavo daug, taigi, atrado didesnį procentą užsikrėtusių, nei, tarkime, Gvatemala. Todėl manau kur kas geriau realią buvusią riziką atspindi šita statistika:

Čia lyginu ne užsikrėtimus, bet mirtis (jos suregistruojamos gana teisingai ir lygiai, palyginus su užsikrėtimais). Ir mirtis ne lygiai tuo metu, kuriuo buvau šalyje, bet maždaug po savaitės: nes tie žmonės, kurie tada mirė, tikėtina, vidutiniškai užsikrėtė maždaug tuo metu, kai šalyje buvau aš.

Apskaičiavus šitaip, skiriasi mažai kas, nors kitos šalys ir atrodo sąlyginai prasčiau, nei pirmame grafike (ypač Gvatemala). Bet vis tiek praktiškai visą pandemiją buvau saugesnėse šalyse, nei Lietuva. Išskyrus, aišku, tuos kartus, kai buvau Lietuvoje. Ir dvi kitos žymesnės, bet labai trumpalaikės išimtys – Brazilija 2021 m. vasario pabaigoje, kuomet ten kilo COVID banga, kai Lietuvoje ji jau rimo, ir Gvatemala 2021 m. gegužę. Svarbiausia, išvengiau 2020-2021 m. bangos Lietuvoje, kurios metu susirgo daugelis Lietuvoje pasilikusių mano pažįstamų (ir galbūt toks likimas būtų ištikęs ir mane).

Prie to pridėkime dar tai, kad, išskyrus sugrįžimus į Lietuvą, niekada nebuvau saviizoliacijoje. Be Lietuvos ir kelių dienų Brazilijoje, niekada nebuvau ir karantine: nebuvau tokioje vitoje, kur, tarkime, restoranai veiktų tik išsivežimui, neveiktų kirpyklos, būtų negalima susitikinėti su kitais žmonėmis (ar daug jų) ir pan. T.y. šį laikotarpį išnaudojau su kaupu darbams, savanorystei ir kitoms veikloms – tai tikrai netapo “prarastu laiku”, “Zoom laiku” ar dar kuo.

Ir taip ir nesusirgau koronavirusu (dėl sienų kirtimų dariausi 10 testų, žmona – dar daugiau, visi jie neigiami – taigi, šansai, kad abudu būtume persirgę besimptome forma, labai maži).

Dėl to manau, kad visi pasirinkimai buvo labai teisingi ir, aišku, jeigu 2020 m. kovą būčiau viską žinojęs, ką žinau dabar, būčiau elgęsis lygiai taip pat.

Žiūrėsime, ką atneš 2021 m. pabaiga, 2022 metai – nenumatysi, nes daug dalykų priklauso labiau nuo psichologijos, politikos, nei epidemiologijos. Kaip visada. Bet nemanau, kad atsiras kažkas visai naujo: gal bus naujų vakcinų, naujų karantinų, naujų uždarymų, naujų viruso atmainų, naujų draudimų ar ribojimų kirsti sienas, naujų “sveikatos pasų”, naujų protestų – bet tai jau matyta. Gal kitoje vietoje, gal šiek tiek kitaip, bet matyta. Ir aprašyta šiuose dienoraščiuose.

Todėl šis dienoraštis – paskutinis toks. Atėjome į “New normal”.

---

Koronaviruso pandemijos dienoraščiai iš viso pasaulio

1. 2020 m. kovas-balandis. Per pasaulį korona-apokalipsės metu
2. 2020 m. balandis-gegužė. (Ne)įstrigau Seule: mano korona-pandemijos istorija (2)
3. 2020 m. gegužė-birželis. Laiškas iš ateities. Kurortai po koronaviruso
4. 2020 m. birželis-liepa. 4,5 korona-mėnesių Azijoje. Sugrįžimas.
5. 2020 m. liepa-rugsėjis. Koronapandemijos dienoraštis 5 (Lietuva-Suomija)
6. 2020 m. rugsėjis-spalis. Automobiliu po Egiptą. COVID metu.
7. 2020 m. lapkritis-gruodis. Per antrąjį Lietuvos karantiną – Lotynų Amerikoje
8. 2021 m. sausis-balandis. Brazilija ir jausmai grįžus iš jos
9. 2021 m. balandis-birželis. Po Ameriką korona-atoslūgio pradžioje
10. 2021 m. birželis-liepa. Amerikoje per vakcinų karštinę.

Komentarai

Budizmą sutiksite visur pietryčių ar rytų Azijoje – spalvingas jo šventoves, vienuolius, ritualus.

Kiekvienas keliautojas po šias šalis turėtų bent šį tą žinoti apie budizmą, nes su budizmu susijusios daugybė lankytinų vietų, švenčių, o ir vietinių gyvenimo būdas bei kultūra.

Čia – trumpas, bet išsamus aprašymas, kad nesijaustumėte “žalias” budistiniame pasaulyje. Koncentruojuosi į tai, su kuo susiduria ir ką gali pamatyti turistas.

Budizmo esmė – kuo tiki budistai

Budistai mano, kad gyventi reikia saikingai, neiti į jokius kraštutinumus. Duoti (ypač vienuoliams), būti doram, susivokti savyje.

Budistai tiki, kad po mirties žmogus (jo siela) vėl atgims iš naujo (reinkarnacija). Ir kiekvienas žmogus jau yra gyvenęs daugybę kartų iki tol. Kiekviename gyvenime žmogus renka karmą – savotiškus “taškus” už gėrį (ar neigiamus taškus už blogį). Kuo geresnė bus tavo karma, tuo geresnis bus tavo sekantis gyvenimas. O galiausiai, jei gyvenimus gyvensi gerai, pasieksi nirvaną – vėl atgimti nebeteks. Budistų nuomone, gyvenimas yra kančia, todėl vėl nebeatgimti – didžiulis pasiekimas.

Atgimti galima ne tik žmogumi, tačiau ir gyvūnu. Daugybė gyvūnų, net vabzdžių praeityje yra buvę žmonėmis. Todėl budistai gyvūnus labai gerbia: dalis yra vegetarai, daugelis susilaiko nuo medžioklės dėl malonumo ir pan.

Taip pat, atgimti galima ne tik šiame pasaulyje, o ir kituose. Blogiausi pasauliai narakos kartais vadinami budistų pragaru. Tačiau tas pragaras neamžinas – atkentėjus ten už blogą karmą, siela vėl gali atgimti mūsų pasaulyje. Analogiškai kiti pasauliai gali būti pavdinami “budistų rojais”, ten atgimstama savotiškomis “dievybėmis”. Bet ir tai neamžina: blogai elgiantis, kitas atgimimas gali būti vėl žemėje ar net narakoje.

Budizmą įkūrė Buda (tikrasis vardas – Sidarta Gautama, dar žinomas kaip Šakjamunis) ~VI a. pr. Kr. (t.y. ~600 metų anksčiau, nei krikščionybę). Buda buvo vaikystėje išlepintas princas, nematęs nieko anapus turtingų rūmų. Paaugęs ir išvydęs elgetą, ligonį, lavoną, jis ėmė ieškoti gyvenimo prasmės, suabejojo ar gerai šitaip švaistūniškai gyventi ir, pabėgęs iš rūmų, išmėgino elgetos gyvenimą. Galiausiai, sėdėdamas po Bodhi medžiu patyrė nušvitimą: suprato, kad ir turto pertekliaus, ir visiško skurdo keliai yra blogi – reikia gyventi “neperdedant”, eiti “viduriniu keliu”.

Nors kai rašomas tiesiog “Buda” paprastai turimas omeny būtent Sidarta Gautama / Šakjamunis, iš tikro budizme bet kuris, kas pasiekia nirvaną, yra laikomas buda. Paprastumo dėlei, šiame straipsnyje kai Buda parašyta iš didžiosios raidės, turimas omeny budizmo įkūrėjas Sidarta Gautama, o buda iš mažosios – bet kuris, pasiekęs nirvaną.

Budistų šventyklos

Budistų šventyklos – tai ištisi pastatų kompleksai, stovintys savotiškame parke. Kiekviena skulptūra ar skulptūrų grupė gali turėti po atskirą pastatą.

Svarbią vietą šventyklose užima Budos skulptūros. Jis dažniausiai vaizduojamas tokiomis pozomis, kokiose buvo svarbiausiais savo gyvenimo momentais. Sėdėdamas lotoso poza Buda patyrė nušvitimą (į žemę nukreipti pirštai reiškia “kviečiu žemę būti šio įvykio liudytoja”). Gulėdamas pasirėmęs Buda mirė. Labai reikšmingos Budos rankų padėtys (mudros): kiekviena jų turi savo reikšmę ir pagal jas atskirsi, kuris tai tiksliai Budos gyvenimo momentas. Daugelis svarbiausių šventyklos ritualų atliekami prieš Budos skulptūras.

Be “dabarties Budos” (Sidatos Gautamos) statulų gali būti ir ateityje iškilsiančio budos – Maitrėjos – statulos.

Rytų Azijoje (Kinija, Japonija, Korėja) šventyklose atvaizduojamos ir Bodisatvos – žmonės, kurie tapo budomis, tačiau pasirinko likti žemėje, padėti kitiems žmonėms siekti nušvitimo. Bodisatvos dažnai vaizduojamos su aureolėmis. Tarp tokių garsiausia – Guan In (Japonijoje ji vadinama Kanon, Indijoje – Avalokitešvara, taip pat žinoma kaip “gailestingumo deivė”). Ji kartais vaizduojama su tūkstančiu rankų, akių, daug veidų.

Taip pat būna ir mažesnės arhatų – nušvitusių žmonių, Budos pasekėjų – statulos: kai kuriuose regionuose jos vaizduojamos kaip paprasti žmonės, o kai kur, pvz. Kinijoje, arhatų skulptūros smarkiai susimbolintos, jų kūno bruožai atspindi pasakojimus apie juos (pvz. gerai girdėjęs arhatas vaizduojamas kaip turintis dideles ausis). Arčiausiai Budos vaizduojamas jo pasekėjas – Ananda, užrašydavęs istorijas. Kai kuriose šalyse (pvz. Tailande) įprastos ir neseniai gyvenusių žymių budistų vienuolių statulos ar vaškinės figūros.

Vienos svarbiausių vietų šventyklose – tos, kuriuose, kaip tikima, yra Budos ar svarbių vienuolių relikvijos (pvz. užkasti Budos pelenai). Tokius pastatus vienija tai, kad jie, it piramidės, į viršų siaurėja, tačiau tie pastatai skirtinguose regionuose labai skiriasi. Pietų Azijoje tai stupos – kupsto ar apmūryto kalno formos. O Rytų Azijoje – pagodos: didžiuliai mediniai į viršų siaurėjantys bokštai arba kur kas mažesnės akmeninės “kolonos”.

Itin išraiškingi šventyklose ir jų vartai, skiriantys šventą jų vidų nuo profaniškos išorės. Įprasta, kad vienus jų saugo keturi dangaus karaliai (skulptūros), primenantys demonus, simbolizuojantys pasaulio puses. Šventyklų vartų gali būti keli iš eilės.

Šventyklų pastatų viduje freskos atvaizduoja ne tik šį Budos gyvenimą, tačiau ir praeitus (tai vadinasi džatakos) – gausybę pasakojimų-pasakėčių, kaip Buda, gyvenęs dar gyvūno gyvenimą, elgėsi tinkamai. Kai kuriose šventyklose rasi ir blogiausio budistų pasaulio (“pragaro”) narakos vaizdus, skulptūras. Jie būna itin žiaurūs, kokių labiau tikėtumeis siaubo filme nei šventykloje.

Vakariečius kartais išgąsdina budistų šventyklas puošiančios svastikos, ypač Rytų Azijoje. Japonijoje ir Korėjoje įprasta, kad net žemėlapiuose budistų šventyklos žymimos svastikomis (panašiai kaip bažnyčios – kryžiais). Tačiau svastikos tikrai niekaip nesusijusios su nacizmu: svastika yra daug senesnis simbolis ir budistus (kaip ir Lietuvos pagonis) jų siejimas su naciais žeidžia bei parodo pačio siejančiojo neišsilavinimą.

Priešingai nei krikščionybė ar islamas, Budizmas nereikalauja visiškai atmesti kitų tikėjimų, todėl daugelyje šalių budistų šventyklose gali pamatyti ir nebudistinių simbolių, perimtų iš anksčiau tose šalyse vyravusių religijų. Dažnai tie patys žmonės eina ir į budistų, ir ne į budistų šventyklas. Pvz. Pietryčių Azijoje šventyklose gali būti atvaizduojami hinduistų dievai, Kinijoje – taoizmo dievybės ir simboliai, Korėjoje – šamanizmo (šventi kalnai, grįžulo ratai), Japonijoje daugybė tų pačių žmonių yra ir budistai, ir šintoistai.

Budistų ritualai

Budistų šventykloms vadovauja budistų vienuoliai. Šis pavadinimas ne visai teisingas, nes dalis vienuolių yra vedę (priklausomai nuo ordino), o kai kuriose šalyse įprasta vienuoliu tapti laikinai (pvz. Tailande vienuoliu per gyvenimą turėtų pabūti kiekvienas vyras). Budistų vienuoliai – labiau tarsi šventikai: jie atlieka visus ritualus. Jie gyvena šventyklose, kuriose tarnauja. Juos atskirsi pagal drabužius, tačiau nėra vieno standarto: Tailande vienuoliai rengiasi oranžine spalva, Tibete – raudona, Korėjoje – pilka ir pan.

Įeinant į Budistų šventyklą nusilenkiama (daug kur rankas sudėjus priešais krūtinę), o tikslus pagerbimas priklauso nuo regiono – Korėjoje įprastas simbolinis parklupimas, kurio metu klaupiamasi, tada stojamasi keturpėsčiam, vienu metu žemė paliečiama alkūnėmis, keliais bei kakta, pakeliami į viršų delnai ir vėl stojamasi. Įprasta trijų tokių nusilenkimų “serija”. Pamaldūs budistai, būna, padaro 108 tokius nusilenkimus iš eilės (kasdien), o ypatingais atvejais padaromi net 3000: “žmonėms iš šalies” tai net ir fiziškai sudėtinga.

Budistų pamaldose tokie pagarbos atidavimai derinami su sutrų – simbolinių šlvoninimo tekstų – skandavimu.

Be kasdienių pamaldų, būna specialių – pvz. septynios pamaldos už mirusįjį kas septynias dienas po jo mirties kol, tikima, jo siela blaškosi.

Kitas dažnai šventyklose matomas ritualas – smilkalų deginimas. Taip apvaloma aplinka. Įprasta, kad žvakės ar smilkalai uždegami priešais stupą ar pagodą, tuomet simboliškai nusilenkiama ir stupa ar pagoda apeinama tris kartus. Visuomet pagal laikrodžio rodyklę, kad į pagodą ar stupą būtų atsukta dešinė ranka. Kūno padėtis – svarbi: negerai stovėti nugara į Budą ar taip, kad būtum aukščiau už Budą (tas pats gali būti taikoma ir vienuoliams).

Kai kuriose šalyse, pvz. Korėjoje ir Japonijoje, turistams siūloma pagyventi šventykloje (Templestay), sudalyvauti pamaldose. Kita panaši “pramoga” – pokalbis su vienuoliu. Tiems, kas susidūrė su įvairiomis “misionieriaujančiomis” religijomis, pvz. krišnaitais ar mormonais, tokios “patirtys” gali kelti įtarimą: prieš einant į “Templestay” Korėjoje mano žmona, tarkime, sakė “bet aš ne budistė”, “tai aišku bandys atversti į savo religiją…”, bet nieko panašaus. Šiose patirtyse žmonės atkartoja ritualus, kad geriau suprastų jų prasmę, kitą kultūrą, tikėjimo primesti niekas nebandė. Apskritai daugybėje budistinių šalių religija suvokiama labiau kaip “paslauga” (padeda kaupti karmą, spręsti gyvenimo problemas ir pan.), o ne kaip vienintelis kelias.

Vakaruose Budizmas dažnai siejamas su meditacija: smegenų išvalymu nuo minčių ar nuolatiniu mąstymu apie kokį neatsakomą klausimą. Tačiau meditacija svarbi tik kai kuriose budizmo formose, ypač zen budizme). Meditacija gali būti atliekama sėdint, vaikštant. Kai kurios budistinių šalių kultūrų detalės gali būti suvokiamos kaip meditacijos formos: pvz. arbatos gėrimo ceremonijos ar sutrų perrašymas.

Svarbus ritualas budizme – aukojimas. Gauti teigiamos karmos galima įvairiais būdais, bet vienas paprasčiausių ir aiškiausių – paaukoti šventyklai ar vienuolynui. Todėl vienuoliai (ypač pietryčių Azijoje) dažnai vaikšto rinkdami aukas (žavu regėti šitas procesijas), šventyklų statulos būna apkamšytos pinigais. Pietryčių Azija vienas pirmaujančių pasaulyje regionų pagal dosnumą aukojimams.

Tvirčiausiai budistinių šalių žmones žeidžia, kai vakariečiai naudoja Budą tarsi kokį papuošimą – namams dekoruoti, tatuiruotėms ir pan. Tokie dalykai tose šalyse nelegalūs, žmogus su Budos tatuiruote iš kai kur gali būti net deportuotas ir pan.

Budizmo paplitimas ir rūšys

Budistų pasaulyje yra ~500 mln., ~8% visų pasaulio žmonių, tai ketvirta pagal dydį religija.

Budizmas paplitęs Rytų ir Pietryčių Azijoje.

Pagrindinės Budizmo rūšys yra Teravados ir Mahajanos budizmas. Teravados budizmas dažnai laikomas “autentiškensiu”, jis paplitęs Pietryčių Azijoje ir garbina / gerbia visų pirma Budą, darmą (pasaulio tvarką) ir vienuolius. Užsieniečiai kartais net pavadina jį “ateistine religija”, nes esą ten nėra dievų ar dievybių (juk Buda buvo žmogus, o tvarka nėra sukurta Dievo – ji tiesiog Yra). Teravados budistai koncentruojasi į save, į savo nušvitimo siekimą.

Mahajanos budizme, tuo tarpu, dar yra ir Bodisatvos, kurios artimesnės vakarietiškam supratimui apie tai, kas yra dievybė – daro įtaką pasauliui ir po savo mirties, meldžiama jų pagalbos ir gerai ne tik nušvisti pačiam, bet ir (beveik pasiekus nušvitimą) padėti to siekti kitiems. Mahajanos budizmas taip pat labiau bendruomeninis, o jo vienuoliai netgi pagarsėję kaip kariai, prireikus ginantys savo tėvynes (pvz. Šao Lino vienuolyne jie sukūrė garsųjį kung fu kovos meną).

Be šių pagrindinių budizmo formų dar yra vadžrajana, paplitusi Tibete ir Mongolijoje, labiau ezoterinė. Su ja siejamos mandalos (ratai, pvz. supilami iš smėlio ir paskui sunaikinami), kaukolių simboliai.

Vakaruose tikriausiai labiausiai mėgiamas zen budizmas, kurio viena esmių – meditacija, kelionė į save.

10 budizmo patirčių turistams

1.Nuodugniai aplankykite budistų šventyklą. Aplankykite didžiausią budistinės šalies budistų šventyklą ar kelias jų ir pasistenkite ten praleisti kelias valandas, įsigilinti į kiekvieno pastato ar statulos reikšmę, ritualus. Tam padės ir šis straipsnis. Geriau aplankyti vieną ar kelias šventyklas ilgiau, nei daug šventyklų trumpai: daug kas kartojasi. Jei įmanoma, bent į vieną šventyklą eikite su ekskursija.

2.Pernakvokite šventykloje. Kai kurios budistų šventyklos priima nakvynei svečius – ne vien budistus. Taip galima išvysti ir net pačiam sudalyvauti budistiniuose rytiniuose ir vakariniuose ritualuose, kai kur viskas paaiškinama angliškai. Labiausiai ši patirtis, vadinama Templestay, išvystyta Pietų Korėjoje, bet yra ir Japonijoje.

3.Būkite priblokštas didžiųjų Budos statulų. Jos – didžiausios ikimodernaus pasaulio skulptūros. Kai kuriems tiems akmeniniams milžinams po 500, 1000 ar net 1500 metų ir jie dydžio sulig daugiaaukščiais pastatais. Tačiau jų statybos nesustojo: iki pat šiol statomos vis didesnės ir didesnės, kovojant dėl visokiausių “didžiausių” titulų. Dalis jų guli šventyklose, dalis iškaltos uolose. Dar kitur lenktyniaujama ne dydžiais, bet kiekiais: vienoje šventykloje gali būti ir tūkstančiai statulų.

4.Nueikite į budistų grotas. Seniausia ir įspūdingiausia budistinė tapyba išlikusi grotose: ten 1000 metų senumo Budos gyvenimo, rojaus ir pragaro, Bodisatvų ir šventyklų finansuotojų atvaizdai. Daugiausia Kinijoje, Šilko kelio zonoje.

5.Sudalyvaukite budistų šventėje. Pavyzdžiui, Budos gimtadienyje, kuris kiekvienoje budistinėje šalyje švenčiamas, rodos, skiritngu metu ir kitaip. Tarkime, Pietų Korėjoje – su milijonais nuostabiai švytinčių žibintų.

6.Stebėkite aukas renkančius vienuolius. Ištisos eilės vienuolių eina per namus, o praeiviai klaupiasi prieš juos, pardavėjai atiduoda prekes tikėdamiesi geresnės karmos. Tokių vaizdų galima pasižiūrėti pietryčių Azijoje – kai kur kasdien, kai kur labiau per šventes.

8.Išmėginkite pusiau meditacines kultūrines patirtis, kaip arbatos gėrimo ceremoniją Japonijoje ar Pietų Korėjoje.

9.Nueikite į ‘budistų pragarą’. Tai unikalūs baisių statulų kompleksai, vaizduojantys blogiausią budistinį pasaulį, kuriame atgims “blogiausi žmonės”: atvaizduojamos pabaisos, žudymai, kankinimai, žaginimai. Tai Budistinių pragarų mačiau Tailande, Kinijoje.

10.Nueikite į pokalbį su vienuoliu, kurio galėsite tiesiai paklausti dar likusių klausimų apie budistines tiesas ir gyvenimo būdą. Tokie pokalbiai populiarūs Tailande.

Komentarai

Vienas geriausių, bet labiausiai nuvertintų išradimų – pelė su daug mygtukų. Jas naudoja daugiausiai žaidėjai – ir tai tik kai kurie – kai tuo tarpu iš tikro jos nemažiau reikalingos darbams.

Jau daugiau nei pusmetis kasdien naudojuosi tokiomis pelėmis ir jų dėka greičiau ir patogiau atlieku visus savo darbus, tarp jų šio tinklaraščio rašymą. Dabartinė mano pelė turi 24 mygtukus ir beveik visų reikšmes galima nusistatyti pačiam – taigi, jos gali atitikti būtent mano poreikius ir tas programas, kuriomis naudojuosi aš. Be to, reikšmės išsisaugo pačioje pelėje: nusinešę tą pelę prie kito kompiuterio, turėsite savo nustatymus.

Pagalvokite, kiek kartų per dieną darote visokius šabloninius veiksmus – kopijavimą, įklijavimą, įvairių klaviatūros kombinacijų rinkimą, to paties teksto rašinėjimą. O jeigu kiekvienam tokių veiksmų pakaktų tiesiog nykščiu nuspausti vieną pelės mygtuką?

Išmokti nebuvo sunku – įprasti teužtruko mažiau nei savaitę. Ir nuo to laiko nesuprantu, kaip tokios pelės neišpopuliarėjo: juk tai taip smarkiai patogiau. Dirbant įprastine pele, mūsų dešinė rankos pirštai visiškai neišnaudojami… Tiesa, pelės su daug mygtukų gerokai brangesnės – kainuoja 25-50 EUR, kai paprastų būna ir po kelis eurus. Tačiau manau kaina verta patogumo.

Ką galima padaryti vieno mygtuko paspaudimu?

Savo pele vieno mygtuko paspaudimu galiu padaryti štai ką:

Grįžimas (Back) ir ėjimas pirmyn (Forward)

Teisybės dėlei, šitie ketvirtas ir penktas mygtukas jau yra daugelyje pelių. Šiuolaikinis interneto naršymas – tai nuolatinis patekimas kažkur ne visai ten, kur norėjai (gal nelabai įdomų straipsnį), spaudimas “Back”. Su šiais papildomais mygtukais nereikia vilkti pelės iki Back mygtuko – pakanka nuspausti ketvirtąjį pelės mygtuką bet kurioje vietoje. Susitaupo tik pora sekundžių? Pagalvokite, kiek kartų per dieną spaudžiate “Back”, ir suprasite, kad susitaupo gerokai daugiau.

Kopijavimas (Copy) ir įklijavimas (Paste)

*Iškirpti (Cut)
*Nukopijuoti (Copy)
*Įklijuoti (Paste)
*Enter

Sakysite, juk galima “Ctrl + C”, “Ctrl + V” ir, jei reikia, “Enter”? Taip, galima. Bet palyginkite, kiek laiko tai užtruks, palyginus su piršto “prabraukimu” per kelis gretimus pelės mygtukus. Kai darbo metu rekia nuolat kopijuoti ir įklijuoti, laiko sąnaudų ir patoguomo skirtumas per dieną – milžiniškas.

Svarbu, kad visi šie mygtukai būtų greta, ypač “Paste” šalia “Enter”.

Undo ir Redo

Padarėte ką nors netinkamo ir norite greitai atsistatyti? Kodėl to nepadarius vieno pelės mygtuko paspaudimu. Jei reikia spausti “Undo” daugiau nei katrą – paprasta suspaudinėti pele tą mygtuką daug kartų.

Šie pelės mygtukai veiks ir tose programose, kur Undo ir Redo mygtukų įrankių juostoje nėra: pvz., kai rašote naršyklėje komentarus po straipsniais.

Antras kopijavimas ir antras įklijavimas

*Nukopijuoti antrą tekstą
*Įklijuoti antrą tekstą

Ar niekada nesusidūrėte su situacijomis, kad jums reikia turėti nusikopijavus du skirtingus dalykus ir įklijuoti tai vieną, tai kitą? Man tokios situacijos dažnos: iki šiol tekdavo dirbti labai nepatogiai: kopijuoti-įklijuoti vieną, paskui kopijuoti-įklijuoti kitą, paskui, kai vėl prireikia pirmo teksto – vėl grįžti prie jo, vėl iš naujo kopijuoti, įklijuoti, o kai vėl prireikia antro teksto – viską iš naujo daryti su antru.

Su daugelio mygtukų pele viskas daug paprasčiau: keletą jos mygtukų tiesiog priskyriau “antram kopijavmui” (jį paspaudus į iškarpinę nusikopijuoja natras tekstas, kuris nepakeičia pirmo) ir “antram įklijavimui” (įsiklijuoja tas antras tekstas). Jei riekia – galima ir “trečiam kopijavimui”, “trečiam įklijavimui”. Aš šiuo metu turiu ir “ketvirtą kopijavimą”, “ketvirtą įklijavimą”.

Tiesa, norint naudotis šia funkcija, reikia parsisiųsti papildomą programėlę – bet tai vienkartinis trumpas darbelis. Aš naudoju programėlę “Ditto”.

Įklijavimas be formatavimo

Labai dažnai pasitaiko, kad, tarkime, nukopijavęs tekstą iš interneto svetainės, noriu įklijuoti į dokumentą tik jį patį – tačiau paspaudus “Įklijuoti” įsiklijuoja ne tik tekstas, bet ir visas formatavimas (jei tekstas, tarkime, buvo raudonas ir padidintas – toks ir įsiklijuoja). Tenka vargti su formatavimo naikinimu. Be abejo, yra programinių būdų, kaip tą apeiti, bet jie problematiški. Pvz. Word’e galima nustatyti, kad visada įklijuotų be formatavimo – bet juk kartais kaip tik reikia su formatavimu!

Turėdamas daugelio mygtukų pelę, tiesiog priskyriau vieną pelės mygtuką “įklijavimui be formatavimo”. Atitinka Ctrl+Shift+V, o tose Office programose, kur tokios komandos nebuvo, ją padariau su Visual Basic.

Trigubas kairiojo mygtuko paspaudimas

Šis mygtukas tris kartus iš karto paspaudžia pagrindinį (kairį) pelės mygtuką. Pakanka juo spustelti ant teksto – ir pasižymi visas paragrafas.

Be to, internete pasitaiko tokių situacijų, kai “Back” paspausti niekaip neišeina, nes paspaudus “Back” labai greitai automatiškai vėl esi grąžinamas ten, iš kur bandei išeiti. Bandai spausti kelis kartus pelės mygtuką ir nesuspėji. Tokiais atvejais irgi praverčia atskiras pelės mygtukas, kurį nuspaudus pagrindinis pelės mygtukas nusispaudžia tris kartus iš karto: spaudi juo ant “Bak”, ir grįžti per tris puslapius atgal.

Dar vieną mygtuką esu priskyręs viso teksto pažymėjimui – taip paprasta greitai nukopijuoti viso dokumento tekstą ar visą tinklapio tekstą.

Kiti profiliai: mygtukų – bent penkiskart daugiau

Daugelio mygtukų pelės turi bent po penkis skirtingus profilius: kiekvienas profilis – tai kitos tų pačių mygtukų reikšmės. Profiliai keičiami vieno mygtuko paspaudimu ir lengva atskirti, kuris profilis įjungtas, nes prie kiekvieno profilio pelė šviečia skirtingomis šviesomis.

Logiškiausia yra susikurti skirtingus profilius skirtingiems darbams ar programoms.

Aukščiau paminėtas profilis yra skirtas kasdieniam darbui – apima naršymą internete, Office ir kt.

Tačiau atskirą profilį esu susikūręs “DaVinci Resolve” filmų montavimui. Logiška turėti atskirus profilius, jeigu naudojatės nuotraukų retušavimo, CAD projektavimo programoms. Pavyzdžiui, mano DaVinci Resolve profilis apima tokias nuorodas, pasiekiamas vienu pelės mygtuku (šių nuorodų reikia labai dažnai, o klaviatūroje jos nepatogios, reikalauja kelių mygtukų paspaudimo):
Ctrl+D – atidaro klipo trukmės langą
Ctrl+B – “perpjaunna” klipą toje vietoje
Shift+] – ištrina viską klipe į dešinę nuo linijos (arba Ctrl+Shift+] kartu ir perstumia kitus klipus)
Shift+[ – ištrina viską klipe į kairę nuo linijos (arba Ctrl+Shift+[ kartu ir perstumia kitus klipus)
Alt+Y – pažymi visus klipus į kairę nuo linijos
Ctrl+Alt+L – atsieja klipo vaizdą nuo garso arba vėl susieja
Alt+V – Paste ne visą klipą, o tik to klipo savybes

Taip pat verta turėti atskirą profilį ir žaidimams – šiame profilyje tiesiog priskyriau keikvienam pelės mygtukui po vieną klaviatūros mygtuką, daugiausiai skaičius. Tada kiekviename žaidime nustatymuose parenku, kaip tuso mygtukus naudosiu valdyme: gerokai paprasčiau, kai galiu juos spausti nykščiu, o ne ieškoti klaviatūroje; juoba, tai rankai, kuri dirba su klaviatūra, daugelyje šiuolaikinių žaidimų darbo ir šiaip pakanka: tarkime, šaudyklėse ja valdai herojaus vaikščiojimą.

Pagaliau dar vieną profilį esu paskyręs šabloninėms frazėms: savo darbe dažnai tenka atrašyti beveik vienodus – bet šiek tiek besiskiriančius – elektroninius laiškus. Taigi, 16 pelės mygtukų priskyriau 16 skirtingų frazių: kai reikia atrašinėti laišką, tiesiog atsidarau tą profilį ir paeiliui suspaudau tam tikrus mygtukus. Čia dar reiks papildomos programėlės: geriausia – “HotkeyP”.

Jei programuojate ar rašote HTML, dar vienas profilis skirtas programinio teksto įterpinėjimui – ten nuolat pasitaiko komandų, kurias reikia kartoti ir kartoti. Jei norite kartu turėti ir įprastines, ir programinio teksto įterpinėjimo funkcijas, arba tekstų daugiau nei mygtukų, galite teksto įterpinėjimui priskirti dviejų pelės mygtukų kombinacijas (vieną spaudžiant smilium, kitą nykščiu, ar pan.).

Komentarai