Europa – kelionių vadovai

Sardinija nėra tarp vietų, kurios dažnai puikuotųsi Italijos atvirukuose. Ši sala plyti šimtai kilometrų nuo Italijos krantų. Tačiau pigūs skrydžiai iš jos miestų į daugelį Europos šalių leido ją atrasti keliautojams, tarp jų – ir man.

Tai – savotiška Italijos provincija, kur viskas panašu, kaip žemyne, bet smulkiau, paprasčiau: nuo romėnų miestų iki šiuolaikinių. Ne turistinio sezono metu ir keliautojų buvo mažai, nes dauguma čia atvyksta jūros.

Tačiau patys Sardinijos gyventojai labai didžiuojasi savo sala, pusė jų išvis sako, kad tai – ne Italija. Ir sala turi kai ką unikalaus: nuragus, vienus seniausių pasaulio pastatų, ir įspūdingą Kaljario senamiestį, it viena didi tvirtovė rymantį ant kalno.

Sardinijos pakrantė su miesteliu.

Autentiški Sardinijos miestai ir miesteliai

Šiuolaikiniai Sardinijos miesteliai gana proziški, bet gali būti mieli, su senom bažnyčiom, upių krantinėm, picerijom ir itališkais restoranais. Tarp tokių gražiausia pasirodė Bosa, žavus ir Algeras [Alghero]. Sasaris (130 000 gyv.) – antras pagal dydį miestas – jau toks, kurio centro paprastai neapeisi.

Bet įspūdingiausia lankytina vieta – Kaljaris, salos sostinė (155 000 gyv.). Jo XIX a. prospektai pajūryje gražūs, bet juos nustelbia – visom prasmėm – senamiestis ant kalno. Įlipus ten (visgi aukštai) – siauros gatvelės, aikšės, bažnytėlės, ir gražūs vaizdai žemyn.

Bosos pagrindinė istorinė gatvė.

Įdomus Nuoras [Nuoro], garsėjantis ant pastatų ištapytomis freskomis. Kiek pervertinti pasirodė Oristanas ir Karbonija. Abiems gal trūksta jūros pakrantės. Karbonija, beje, garsėja fašistine architektūra – tačiau kad ir kiek Musolinis bandė vaizduoti kuriantis antrąją Romos imperiją, jo užsakyti rajonai ir miesteliai nė iš tolo negalėjo prilygti senovės Romos didybei.

Aplinka – autentiška; Sardinijoje – mažiausiai imigrantų tarp visų Italijos provincijų. Italijoje, būna, afrikiečiai vaikšto būriais, čia tik karts nuo karto kokį sutikdavome.

Juodaodis imigrantas eina pro fašizmo eros pastatus Karbonijoje. Nors Musolinio imperija rytų Afrikoje gyvavo gana trumpai, dažnam buvusių kolonijų Etiopijos, Eritrėjos ar Somalio piliečiui Italija iki šiol - svajonių šalis. Į Sardiniją jų atvyksta gana mažai, o 40% sardiniečių nuomone pati Sardinija yra kolonija, kuri turėtų, kaip kadaise valdos Afrikoje, tapti laisva.

Sardinijos nuragai: priešistorinės daugiaaukštės akmeninės tvirtovės

Unikaliausia Sardinijos kraštovaizdžio pažiba – nuragai. Tai prieš 3000-4000 metų statyti masyvūs pilkų akmenų pastatai. Kiekvienas jų – tai ištisas buvęs kaimas-tvirtovė. Roma dar tebuvo savo kūdikystėje, kai Sardinijos gyventojai žvelgdavo į apylinkes nuo štai tokių dirbtinių kalnų.

Svarbiausia – kai kurie jų išsilaikę tikrai puikiai. Vieni seniausių pasaulio statinių, kuriuos dar vis įdomu pamatyti ne tik archeologui.

Šv. Antano nuragas (Nuraghe Santu Antine)

Galima užeiti į vidų, vaikščioti koridoriais, laipioti iš aukšto į aukštą, užlipti ant siaurų stogų, ant kurių kadaise, tikriausiai, nuragų gynėjai laukdavo priešų. Iš viso nuragų – net 7000, daugiausiai salos šiaurės vakarinėje dalyje – bet dauguma jų labiau apgriuvę. Iš toliau nė neatskirsi, kur kalva, o kur – šitokia priešistorinė tvirtovė.

Įspūdingiausi tarp geriau išsilaikiusiųjų – trikampis Nuraghe Santu Antine (Šv. Antano nuragas), kurio ankšti akmeniniai koridoriai dabar apšviesti, ir keturkampis Nuraghe Barumini (Baruminio nuragas), kur dar įmanoma išvysti, kokie dideli iš tikro būdavo nuragai: akmeninė tvirtovė tebuvo dirbtinio kalno viršus, kurį supo siaurų gatvelių-koridorių tinklas su gyvenamaisiais ir kitokiais kambariais.

Baruminio nuragas (Nuraghe Barumini) žvelgiant nuo jo viršūnės

Sardinijos gamta praryja žmonių kūrinius

Kaip ir daugelyje pietų salų, žaviausia Sardinijos gamtinė vieta – jos krantai. Ypač ten, kur jie aukšti, kur nuo kelio aikštelių gali pažvelgti į jūros tolius. Įspūdingiausias gamtos didybės vaizdas – Buggeru kaimas, per kurio, rodos, tokį menką bangolaužį, ritosi galingos bangos.

Tarose Dievo sutvertą panoramą papildė patys žmonės. Senovės romėnai tame kyšulyje pastatė miestelį, šiandien iš jo teliko gatvių grindinys, sienų liekanos, mažesnės už vaikštinėjančius retus turistus. Romos Imperijos didybės ten nepajutome, tačiau smagiai pasivaikščiojome tuo tūkstančius metų daugybės kartų kartu su pačia gamta kurtu ir nykusiu peizažu. Netoliese – jau šiuolaikinis švyturys.

Taroso romėnų miesto liekanos. Kolonos - atstatytos; be jų išvis būtų sunku čia įsivaizduoti miestą

Ne mažesne gamtos dalimi tapo maždaug 700-1000 metų amžiaus romaninės bažnyčios Logoduro regione). Aplinkiniai kaimai ilgainiui nunyko – nė žymės nelikę, kad kas nors ten gyveno – ir tų bažnyčių lankyti neliko kam. Bet nagingi Viduramžių statybininkai mūrydavo tikrąja to žodžio prasme “amžiams” – ir štai juodos ar rudos senutėlės varpinės, niekam nereikalingos, iki šiol žavi pravažiuojančius keliautojus. Tarp įdomiausių – Santissima Trinità di Saccargia.

Giliau nuo krantų Sardinijos gamtą žmonės buvo pakinkę jos turtų kasimui. Ypač anglių. Visa tai baigėsi – didelių algų ir piktų profsąjungų Europoje nieko kasti nebeapsimoka. Tarp žalių kalvų pietinėje Sardinijoje – apleisti senutėliai šachtininkų namai ir šachtų štabai. Kai ką bandoma pritaikyti turizmui, bet visko tiesiog per daug, ir štai keliaujant kokiu atokiu keliuku prieš akis vis iššoka boluojančios langų kiaurymės. Dar vienos kartos palikimas Sardinijoje virsta gamtos dalimi.

Apleista kasykla pietinėje Sardinijoje.

Ar verta keliauti į Sardiniją?

Sardinija – viena labiau išskirtinių Viduržemio salų. Dėl nuragų, Kaljario senamiesčio.

Nukeliavau į ją tada, kai pigius tiesioginius skrydžius iš Lietuvos ten siūlė “Ryanair”. Manau, kad esant tokiai galimybei ši viena didžiausių Viduržemio salų – tikrai geras pasirinkimas atostogų kelionei.

Logoduro regiono bažnyčia Santissima Trinità di Saccargia. Aplink - tik negyvenami laukai.

Tačiau jeigu tiesioginių pigių skrydžių į Sardiniją iš jūsų gyvenamosios nėra, “kombinuotis” brangesnės ir nepatogesnės kelionės skirtingais lėktuvais tikriausiai neverta. Įdomių salų Pietų Europoje – daug. Nebent jas jau lankėte ir norite kažko naujo, arba labai patinka Italijos kultūra. Arba labai norite pamatyti nuragus.

Sardinijos lankytinų vietų, aprašytų šiame straipsnyje, žemėlapis. Galbūt jis padės jums susiplanuoti savo kelionę

Visi straipsniai iš kelionių po Europos salas

1. Europos salos: kurią pasirinkti kelionei? (įžanga)
2. Islandija: keturių stichijų šėlsmas
3. Madeira: visad šilta Europos pabaiga
4. Svalbardas: šiauriausias žmonijos forpostas
5. Malta: arabų kryžiuočių sala
6. Sardinija: ramioji Italijos sala
7. Kipras: kitokia kelionė į Kiprą
8. Kanarų salos – Afrikos klimatas, Europos dvasia

Kai važiavau iš Reikjaviko oro uosto, Islandijos gamta pasirodė nyki. Pilka, vieninteliai augalai – skurdžios žolės. Buvo rugpjūtis, o košė ledinis vėjas. Šalies pavadinimas, reiškiantis “Ledo žemę”, jai puikiai tiko.

Tačiau pirmasis įspūdis buvo klaidingas. Apvažiavęs visą Islandiją tebegaliu vadinti Islandiją “Ledo žeme”. Tačiau ne šiaip sau poliarinio speigo, o virš kaimų tyliai rymančių pribloškiamų ledynų, nuo kurių į lagūnas atskyla aisbergai.

Nuo Vatnajiokudlio ledyno į Jokulsarlon lagūną atskylantys aisbergai

Islandija taip pat ir Ugnies šalis. Giliai po žeme į “požeminį mūšį” stoja litosferos plokštės, siųsdamos į paviršių čia verdančius geizerius, čia maudalius viliojančias karštas versmes, čia apokaliptinius garus, o kartais – vulkanų lavą ir lėktuvams pavojingus pelenus.

Islandijoje per akis ir vandens – ten srūva didžiausi Europos kriokliai. Oras primena save tūžmingais vėjais ir šalčiu. O žemė – nuoga kaip niekur, praskaidrinama tik retų kaimelių.

Islandija – vieta, kur susiduria visos keturios stichijos, ir jos peizažuose visiškai nustelbia retą žmoniją.

Detifoso krioklys, vandeningiausias Europoje

Aukso žiedas: geizeriai ir kitos Islandijos pažibos

Islandijos gamtą populiaru pažinti važiuojant dviem maršrutais.

Trumpesnis jų vadinamas “Aukso žiedu“, jo ilgis – ~220 km. Išvažiavęs iš Reikjaviko gali sugrįžti po 2 dienų ar net tą patį vakarą, pakeliui gavęs stiprią dozę Islandijos grožybių.

Unikaliausia iš visų: Geiziro kaimas, pagal kurio pavadinimą atsirado tarptautinis žodis “geizeris”.

Į orą šauną Strokuro geizeris

Tiesa, tikrasis Geiziro geizeris rodos amžiams nurimo (verdančiose Islandijos gelmėse niekas nėra pastovu). Laimė, gretimas Strokuro geizeris tebetrykšta į 20-40 metrų aukštį lygiai kas 5-10 minučių. Gamta čia veikia tiksliai tarsi kompiuterio valdomas fontanas: trumpas luktelėjimas ir į dangų vėl šauna galinga srovė – specialiai aptverta, kad nenuplikytų turistų. Esu lankęs geizerių laukus ir Naujojoje Zelandijoje, tačiau ten atėjęs tegalėjau pasikliauti sėkme, o Geizire šaudantį vandenį lengvai išvydau kiek tik norėjau kartų.

Netoli Geiziro – galingas Gulfoso [Gulfoss] kioklys bei Fingveliro [Þingvellir] nacionalinis parkas, kur savo akimis išvydau “Europos” ir “Amerikos” litosferos plokščių sandūrą, primenančią ilgą lūžį. Beje, ta vieta tarnavo kaip pirmasis pasaulio parlamentas. Nuo pat tada, kai Islandiją, iki tol negyvenamą salą, IX a. kolonizavo vikingai, ji niekad neturėjo pakankamai žmonių, kad būtų sunku visiems susirinkti į vieną vietą, ir tokia vieta nuo 930 m. iki pat 1798 m. buvo “įstatymų uola” Fingvelire.

Fingveliro lūžis

Pirmasis plentas: geriausias būdas pažinti tikrąją Islandiją

Nors ir labai įspūdingas, “Aukso žeidas” yra tik vienas kąsnis Islandijos atokumo ir tuštumos. Iki Reikjaviko, vienintelio tikro Islandijos miesto (dydžiu panašaus į Klaipėdą) iš ten visuomet – poros valandų kelias.

Leidomės ir į ilgesnį pasivažinėjimą – 1250 km ilgio pirmąjį plentą, ratu apsukantį visą Islandiją. Būdavo, kad kokį 100 kilometrų ten šalikelėje nesimato jokių kaimelių. O ir tie, kurie yra, labai mažyčiai, glaudžiantys vos po keliasdešimt gyventojų, lietuvio liežuviui sunkiai ištariamais pavadinimais (pvz. Kirkjiupaijarkliostiuras, orig. Kirkjubæjarklaustur). Aplink nesenas įdomios architektūros bažnytėles (Islandijos liuteronų bažnyčia, priešingai daugeliui Europos šalių, nėra atsieta nuo valdžios) ten – pavieniai nameliai, kai kurie – su tradiciniais žole užsėtais stogais.

Tradiciniai Islandijos namai žole užsėtais stogais

Nedideli posūkiai nuo pirmojo plento veda prie krioklių, tokių kaip Skógafoss, žavėjęs vaivorykšte, ar Seljalandsfoss (60 m), kur net galėjau eiti vandens srovei už nugaros, bei Goðafoss.

1000 ar 2000 žmonių turinčios gyvenvietės, kaip Hofnas pietryčiuose – jau tikri regioniniai didmiesčiai: vienintelė vieta iš už 100 ir daugiau kilometrų atvažiavusiems kaimiečiams normaliau apsipirkti, o turistams – apsistoti, pavalgyti. Net oro uostai su reguliariais skrydžiais į Reikjaviką ten būna. Viskas, kaip ir visoje Islandijoje, labai brangu – net valgyti parduotuvėlėse nusipirktas prekes kainuos žymiai brangiau, nei Lietuvos restoranuose.

Seljalandsfoss krioklys žvelgiant nuo tako už jo

Virš Hofno plyti ledynas Vatnajiokudlis – toks milžiniškas, kad dengia dešimtadalį viso Islandijos paviršiaus, plotu prilygsta visai Vilniaus apskričiai. Vasaromis jis byra į Jokulsarlon lagūną, iš kurios aisbergai plaukia į vandenyną. Tyvuliuojanti šalia pat pirmojo plento lagūna – viena labiausiai pribloškiančių Islandijos vietų. Tačiau pakanka pakitimų giliai po paviršiumi ir grožis virsta katastrofa: štai 1996 m. po Vatnajiokudliu išsiveržęs vulkanas staiga ištirpdė tiek ledo, kad paplūdęs vanduo nuplovė pirmojo plento tiltus. Laimė, Islandija taip retai gyvenama, kad joks žmogus po ta mirtina banga nepasipainiojo. Nors ir yra savotiški stichijų įkaitai, islandai moka kai kurias jų numatyti gana tiksliai. Ką reiškia gyventi saugantis Islandijos gamtos kaprizų 2010 m. buvo pajutę visi europiečiai, kai išsiveržus Ejafjadlajokudlio vulkanui teko visame žemyne “tupdyti lėktuvus”.

Toliau sukdami pirmuoju plentu prieš laikrodžio rodyklę atvykome prie Myvatno [Mývatn] ežero. Gamta kai kur aplink primena mėnulį ar ateivių pasaulį iš fantastinio filmo: ruda žemė garuoja, pilna fumarolių (rūkstančių duobių) ir verdančių “purvo baseinų”. “Dūmija” (garuoja) ir geoterminė jėgainė – pagrindinis Islandijos energijos šaltinis, elektrą gaminantis iš verdančių gelmių. Netoli Myvatno – Detifosas, vandeningiausias Europos krioklys.

Nežemiškai verdančios žemės peizažas

Išbandžiau ir tai, kas į Myvatną užsieniečius traukia labiausiai: natūraliai karštą tvenkinį. Tą rugpjūčio rytą buvo taip šalta, kad net snigo, tad trumpas žygis nuo persirengimo kabinų į maudynes buvo spiginančiai sunkus. Tačiau pasinėrus apglėbė malonus karštis (jį maudaliai pasirenka patys, pliuškendamiesi arčiau arba toliau vietų kur verdantis vanduo įteka į tvenkinį). Kūnas taip įšilo, kad išlipęs šalčio nebejaučiau.

Myvatnas – viena nedaugelio giliau nuo vandenyno esančių Islandijos vietų, kurią dar gali pasiekti normaliu keliu. Visa Islandijos širdis – tuščia ir laukinė. Žemėlapiuose yra per ją pažymėti neasfaltuoti keliai – tačiau jie net stokoja… tiltų per upes: vandens telkinius reikia tiesiog pervažiuoti mašina. Todėl Islandijoje pilna visureigių su dvigubai paaukštintomis važiuoklėmis. Jiems upės ir sniegai nebaisūs, jais islandai važiuoja pramogauti į visiškai laukines savo šalies aukštumas.

Mikroautobusas su paaukštinta važiuokle ekskursijoms. Privatūs visureigiai atrodo dar tūžmingiau

Mums ir šimtų kilometrų važiavimo per kur kas mažiau “tuščias” žemes pakako, kad Akureiris Islandijos šiaurėje atrodytų tikras didmiestis, nors gyventojų jame kaip Šilutėje – 18 tūkst. Tačiau tai yra didžiausias Islandijos miestas už Reikjaviko aglomeracijos ribų.

Reikjavikas: maža, bet svarbi Islandijos sostinė

Pats Reikjavikas iš pažiūros – paprastas ir kiek nykus, pilnas kiek “peraugusių” spalvingų kaimiškų namų. Vienintelis įdomesnis ir masyvesnis jo pastatas – Hallgrímskirkja bažnyčia ant kalvos (1986 m.), primenanti ledo bokštą. Net prezidentūra panaši į Lietuvos kaimo dvarelį (bet ar reikia daugiau – juk tam prezidentui mažiau pavaldžių žmonių, nei Kauno merui).

Reikjaviko Hallgrímskirkja bažnyčia. Netoliese - paminklas Leifui Eriksonui: Islandijos vikingui, anksčiau už Kolumbą nuplaukusiam į Ameriką

Tačiau Reikjavikas yra neginčytinas šalies centras. Turtingos šalies – todėl čia daug įmonių, prekybos centrų, o vietiniai gyventojai vakarais (žiemomis jie itin ilgi) leidžiasi į “turą per barus” runtur.

Kai lankiausi, Reikjaviko centre veikė netgi baras “Vilnius”, ant kurio iškabos puikavosi Gedimino pilies bokštas. Lietuvių Islandijoje tėra kiek virš tūkstančio, tačiau kai pačių islandų tiek mažai, lietuviai dabar – antroji pagal dydį Islandijos mažuma (po lenkų).

Baro 'Vilnius' iškaba

Beje, bent vienas žmogus iš Lietuvos – Teodoras Bieliackinas – buvo apsigyvenęs Islandijoje dar tarpukariu. Jo į Lietuvos spaudą tada rašytuose tekstuose aprašoma labai provinciali ir atoki, bet ir labai saugi šalis, kurioje niekas nevagia.

Dalį to globalizacija pakeitė. Keflaviko oro uostas prie Reikjaviko – labai svarbus, iš ten gali be persėdimų nuskristi į daugybę Europos ir Amerikos miestų (tarp jų – Vilnių). Iš Keflaviko kasmet skrenda 5 milijonai keleivių – 20 kartų daugiau, nei Islandijoje gyventojų. Vaikštinėdamas tarp daugybės vartų ir “rankovių” į lėktuvus ten jaučiausi kaip didelės šalies oro uoste, tarsi Islandija turėtų keliskart daugiau, o ne dešimtkart mažiau gyventojų nei Lietuva.

Reikjaviko panorama nuo Hallgrímskirkja varpinės ne visai primena didmiestį, Europos sostinę

Didelė dalis keleivių ten trumpam – o gal ir pusdieniui ar porai dienų – stabteli pakeliui iš Europos į Ameriką ir atgal. Mat žemės aplink Keflaviką – it mažas visos Islandijos veidrodis. Gunnuhvaro “nežemiškas peizažas” su purvo baseinais ir fumarolėm. Ir “Žydroji lagūna“, didžiausias iš islandiškų karštųjų basenų. Tiesa, savijauta pastarojoje priminė žmonių pilną vandens pramogų parką, o ne gana laukinę pramogą, kaip prie Myvatno.

Žydroji lagūna netoli Reikjaviko Keflaviko oro uosto

Islandija – šiauriausia pasaulio valstybė

Reikjavikas yra šiauriausia pasaulio sostinė, o Islandija – vienintelė pasaulyje visiškai poliarinė valstybė. Šalių, valdančių įšalusias tundras, yra daug, tačiau visų jų širdys – šiltesniuose kraštuose. Tik Islandija visa yra taip toli šiaurėje, kad net žiurkės ten negyvena.

Todėl ir jos gamta – visai kitokia, bet sykiu graži. Visos keturios stichijos ten ypatingai laisvos. Jos sukūrė peizažą, o žmonės prisitaikė, gebėdami sukurti vieną turtingiausių pasaulio valstybių, nepaisant menko gyventojų skaičiaus einančią savo keliu, pernelyg nesidairančią į Europos Sąjungą, nepabūgusią 1991 m. pirmiau už kitus pripažinti Lietuvos nepriklausomybės.

Islandijos kaimas medžių stokojančiose aplylinkėse

Tokią, kur žmonės iki šiol neturi pavardžių (o tik tėvavardžius), o užuot “skolinusis” žodžius iš užsienio kalbų visuomet kuriami nauji (islandų kalba – artimiausia senovės vikingų kalbai).

Ir nors kainos kandžiojasi, o atstumai dideli, Islandijoje tikrai yra ką pažiūrėti turistams, ypač – gamtos mylėtojams.

Skógafoss - vienas daugelio Islandijos krioklių, kurių kiekvienas - labai unikalus

Žemėlapis su Islandijos lankytinomis vietomis, kuriose aš buvau ir aprašiau šiame straipsnyje, bei mano nuomone apie jas. Galbūt jis padės jums susiplanuoti savo kelionę į Islandiją

Visi straipsniai iš kelionių po Europos salas

1. Europos salos: kurią pasirinkti kelionei? (įžanga)
2. Islandija: keturių stichijų šėlsmas
3. Madeira: visad šilta Europos pabaiga
4. Svalbardas: šiauriausias žmonijos forpostas
5. Malta: arabų kryžiuočių sala
6. Sardinija: ramioji Italijos sala
7. Kipras: kitokia kelionė į Kiprą
8. Kanarų salos – Afrikos klimatas, Europos dvasia

Briuselis galėjo būti tik nedidelės valstybės sostinė su nuostabia centrine aikšte.

Bet 1951 m. miestas paverstas Europos Sąjungos širdimi – ir tai pakeitė jo likimą.

Senų kuklių sublokuotų namelių vietoje iškilo tikri biurokratijos monstrai, o belgiškus simbolius papildė žodžiai, vėliavos, net pastatų miniatiūros iš visų Europos pakampių. Jau pusė briuseliečių – atvykėliai.

Kadangi Europos Sąjunga – didžiausią biurokratinę mašiną ir įtaką valstybėms narėms turinti tarptautinė organizacija visame pasaulyje, “ES sostinė” nėra tik gražus titulas. Briuselis jo dėka tapo ypatingu miestu, kelionė į kurį, turbūt, įdomesnė politikos mėgėjui, nei senosios istorijos fanui.

Europos parlamentas, pastatytas išgriovus istorinių namų rajoną. Vieno istorinio namo fasadas priekyje paliktas kaip pavyzdys ko neliko.

Briuselis – Viduramžių pirklių miestas

Europos sostine Briuselis pasirinktas ne šiaip sau. Jis stovi centre žiedo, kurį sudaro svarbiausi Vakarų Europos didmiesčiai (Londonas, Paryžius, Rūro aglomeracija, Frankfurtas, Amsterdamas). Dėl tokios puikios vietos čia dar nuo Viduramžių klestėjo prekyba, amatai, dailė. Briuselio Centrinė aikštė su aukšta rotuše ir puošniais gildijų rūmų fasadais pasaulyje turi mažai lygių.

Tiesa, didžiausia Briuselio Senamiesčio įžymybė – Sisiojančio berniuko fonatanas (Maneken Pis) – tikriausiai viena labiausiai nuvylusių pasaulio lankytinų vietų. Gal jis ir stebino prieš 300 metų, kai jau vien tai, kad toks nepadorus dalykas puošė miestą, skatino visokių iš kaimų ir miestelių atvykusių pirklių apkalbas. Bet kai šiais laikais kas antras meno kūrinys žengia “šokiravimo keliu”, priežasties ieškoti tos vos 61 cm statulėlės nematau (išskyrus tokią, kad “visi eina jo pažiūrėti”). Visgi, per šimtmečius sukaupto įvaizdžio nenubrauksi, ir Briuselis jį tęsia – 1987 m. netoliese dar pastatė “sisiojančią mergaitę”.

Centrinė Briuselio aikštė su Rotuše (kairėje). Gražiuosius pastatus pastatė Briuselio pirklių gildijos.

Ilgėjantys slegiančių Euroinstitucijų koridoriai

Vienas didžiausių norų pirmą kartą vykstant į Briuselį man, kaip ir tikriausiai dažnam turistui, buvo pamatyti Europos Sąjungos štabus. Visgi, Briuselis – Sąjungos sostinė, o Sąjungai priklauso ir Lietuva: ten dirba mūsų europarlamentarai, eurokomisaras, ir visa galybė brangiai apmokamų padėjėjų, vertėjų, diplomatų ir šiaip biurokratų.

Deja, ES štabai smarkiai nuvylė. Sostinėms būdingos didybės ten nerasta. Viskas statyta XX a. viduryje ir kažkiek primena sovietinius pastatus. Tik masteliai didesni: koridoriai ilgesni, kabinetų ir vienodų langų daugiau, ir žmonių-sraigtelių sukasi didesnės minios, nei Lietuvos ministerijose ar įstaigose prie ministerijų.

Europos komisijos pastatas prie Europos rajono centru esančio Šumano žiedo - vienas gražesnių ir įdomesnių. Dabartinė išvaizda jam suteikta per 824 milijonus eurų kainavusią renovaciją - anksčiau pastato fasadas buvo visiškai neišskirtinis

Dar liūdniau, kad ne vienas tų “Euromonstrų” pastatytas specialiai išgriovus daug delikatesnius ir gražesnius senovinius dviaukščius gyvenamuosius namus, Leopoldo rajoną. O kur dabar stovi Europos komisija (Berlaymont pastatas, 1959 m.), 300 metų gyventojų ir turistų akį džiugindavo gražus vienuolynas.

Slegiančio sovietmečio vaizdus priminė ir visokie ant pastatų iškabinėti lozungai. Kokių tik nesusigalvoja veiklos krypčių tie eurobiurokratai, dėliodami parašus ant ištisų milijonų A4 blankų! Štai viena per pirmąjį apsilankymą Briuselyje plačiai reklamuotų kampanijų buvo nukreipta prieš antibiotikų vartojimą, kita skelbė: “Etiška žurnalistika, kokybiška informacija, tikra demokratija” (kaip tai užtikrins lozungų kabinimas?). Aišku, standartiniai priminimai apie “tautų draugystę” (tiksliau, išvertus vieną naujakalbę į kitą – “tautinę toleranciją”) – daug populiaresni.

Atvirkščiai pakabinta Lietuvos trispalvė tarp kitų ES šalių vėliavų.

“Tolerancijos ir Eurointegracijos dar per mažai” – kažkas sako. Ir atidaromos naujos agentūros, joms samdomi darbuotojai, statomi pastatai, renkami pinigai. Uždarytos jos niekada nebus, nes negi kenksi Europos integracijai? Tai būtų tikra šiuolaikinė šventvagystė! Kyla nauji ir nauji šimtai tūkstančių kvadratinių metrų pastatų. Senieji neparduodami ir negriaunami: augančios biurokratų armijos užtenka ir jiems.

Ir Briuselis netgi nėra vienintelė ES sostinė: ES institucijos pasklidusios po daugybę Europos miestų. Net Europos parlamentas, ir tas be milžiniškų rūmų Briuselyje (Leopoldo rūmai) turi ne mažesnius Strasbūre, Prancūzijoje. Ir parlamentarai už mokesčių mokėtojų pinigus nuolatos keliauja tarp šių dviejų miestų, užuot dirbę viename. Galima įsivaizduoti, kokia būtų reakcija, jei Lietuvos Seimo nariai skraidytų tarp Vilniaus ir Klaipėdos, ir abiejuose miestuose stovėtų po parlamento rūmus. O ES iššvaistomos sumos – tūkstančius kartų didesnės, nei ką kada svajojo išgrobstyti koks nors Lietuvos politikas. Bet tos sumos nerūpi eiliniams europiečiams, nes tai taip toli nuo jų, nes tai jiems nesuprantama, nes tikriausiai nė vienas eilinis žmogus nė nežino, kiek ES ir jos institucijoms tiesiogiai ir netiesiogiai mokesčių sumoka Lietuva. Valstybių, tokių kaip Lietuva, politikams Europos parlamentas – puikiai apmokama ir patogi politinė pensija (jei kada prarastų populiarumą ar susikompromituotų).

Europos ekonomikos ir socialinių reikalų komitetas. Jame - 350 narių (neskaičiuojant visų padėjėjų, vertėjų, administracinio personalo). Devyni nariai atstovauja Lietuvą. Jau ir apie europarlamentarų darbą Lietuvoje mažai ką išgirsi, o tuo tarpu apie Europos ekonomikos ir socialinių reikalų komiteto 'reikalus' žiniasklaida išvis tyli: įrašius jo pavadinimą į Google, vieninteliai šaltiniai - valdžios ir pačios ES tinklapiai su oficiozine informacija. O gi šis komitetas, pasak angliškos Vikipedijos (lietuviškoje straipsnio apie jį nėra) 'kasmet pareiškiantis 170 nuomonių apie ES integraciją', dar laikomas viena svarbiausių ES institucijų. Mokesčių mokėtojų pinigais išlaikoma daugybė dar mažiau svarbių.

O labiausiai kaip Džordžo Orvelo kūrinyje kažkodėl pasijutau, kai suskambus senos Briuselio katedros varpams supratau, kad net jie skambina Europos Sąjungos himną.

Europos simboliai Briuselio rajonuose

Teisybės dėlei reikia pasakyti, kad toliau Briuselio centro yra žavesnių ES simbolių. Vienas tokių – Mini-Europos parkas, kuriame kiekviena ES šalis pasistatydavo po keleto žymiausių savo objektų sumažintas kopijas. Tiesa, naujausioms ES narėms, kaip Lietuvai, neliko vietos – tegalėjo pastatyti po vieną miniatiūrą. Lietuva pasirinko Vilniaus universitetą, o Latvija ir Estija dar menkesnius objektus: Talino pilies bokštą, Rygos laisvės paminklą. Visus tris jungia “Baltijos kelias” iš mažų, jau aplaužytų, žmogeliukų.

Vilniaus universitetas Briuselio mini Europos parke.

Netoli Mini-Europos – Atomiumas, 1958 m. pasaulinei parodai statytas vienas įdomiausių Briuselio pastatų, primenantis atomą.

Tiek centre, tiek priemiesčiuose Briuselis visaip mėgina priminti, kad yra Europos sostinė. Gausu ES šalių vėliavų, frazių jų kalbomis. Ir lietuviškai. Tiesa, neretai viskas daroma tik kad “pasidėti paukščiuką”, pernelyg nesigilinant. Lietuvos vėliavą mačiau pakabintą atvirkščiai. Tariami lietuviški tekstai, atrodo, išversti su “Google Translate”. Štai “Welcome” išversta ne kaip “Sveiki atvykę”, o tiesiog bendratimi: “Pasveikinti”.

Atomiumas.

Didingas ir žiaurus Belgijos Imperijos palikimas

Paradoksalu, tačiau kur kas mažiau svarbios prieškario Belgijos Imperijos laikų pastatai – daug kartų didingesni nei bet kas, kas Briuselyje pastatyta ES vardan.

Tarp jų – milžiniški teismai ant kalno (1883 m.), Karalių rūmai (1904 m.), Jėzaus širdies bazilika atokiau centro (1935 m.), statyta kaip nacionalinė bažnyčia. Belgija tradiciškai – katalikiška šalis, nors ES laikais ir suka į ateizmo pusę.

Briuselio Jėzaus širdies bazilika.

Taip pat – Penkiasdešimtmečio parkas (Parc du Cinquantenaire), įrengtas Belgijos nepriklausomybės jubiliejui (1880 m.) su triumfo arka, senų ginklų ir technikos kupinu Karo muziejumi rytietišku paviljonu. Pastarasis, daugėjant musulmonų imigrantų, paverstas mečete.

Gražūs ir eiliniai to laikmečio Briuselio rajonai, pavyzdžiui, suprojektuoti garsaus architekto Hortos – verta nueiti į paties Hortos namą. Šen bei ten atviras ugniasienes dabina komiksų “kadrai” – juk komiksai laikomi “devintuoju Belgijos menu”.

Eilinė sena Briuselio gatvė.

Belgijos Imperija, beje, nebuvo tokia maža. Iš Briuselio valdyta “Kongo Laisvoji Valstybė” – pusei Europos Sąjungos prilygęs plotas vidurio Afrikoje.

Belgijos Imperija nebuvo ir tokia šviesi, kaip atrodytų pagal didingus jos pastatų mūrus. Valdant karaliui Leopoldui II, “Kongo Laisvojoje Valstybėje” ~1900 m. “išmirė” apie 7 milijonus žmonių – mat kolonijinė valdžia skyrė vietiniams labai sunkius, vergovę priminusius darbus džiunglėse. Kai kuriais vertinimais, Konge gyventojų sumažėjo ketvirčiu, nepaisant milžiniško to meto gimstamumo.

Briuselio karalių rūmai.

Nepaisant to, karaliaus Leopoldo II garbei Briuselyje iki šiol vadinasi gatvė, metro stotis. Dvigubi standartai. Milijonų Vakarų europiečių žudikai – pavyzdžiui, naciai – viešai ir atvirai smerkiami. O mažai balso turinčias kolonijų tautas myriop siuntę “savi” Imperijų eros aristokratai, atrodo, tebešlovinami.

Tuo tarpu patys didžiausi XX a. žudikai – komunistai – nei pakarti, nei paleisti. Stengiasi, stengiasi rytų ir vidurio europiečiai išimti net ES institucijose karts nuo karto pasirodančius kūjus su pjautuvais, bet daugelis belgų kaip nemato čia problemos, taip nemato, ir dažnas Briuselio stulpas komunistiniais simboliais aplipdytas. Juk ne įtakingus vakariečius komunistai žudė, o kažkokius “nevykusius nuskurėlius iš ES pakraščių”… Ir naujajame Europos Sąjungos įkurtame muziejuje – Europos istorijos namuose – nacizmas maišomas su žemėmis kaip absoliutus blogis, o komunizmas – kaip kažkokia “alternatyvi sistema”. Ant vienos sienos – kapitalistinės reklamos – ant priešingos – Sovietų Sąjungos propaganda, tai iliustruojama lyg taiki “idėjų konkurencija”. Bet ir šiaip tame muziejuje daug kas “biurokrtiškai apie nieką” – jei iš anksto Europos istorijos nežinotum, iš tų aprašų ar audiogidų ne ką liktum tesupratęs.

Penkiasdešimtmečio parkas.

Europos Sąjunga – Briuselio dvasia

Briuselis stovi maždaug Belgijos centre. Ties juo susikerta abi šalies kultūros: olandiškoji (flamandiškoji) ir prancūziškoji (valoniškoji). Briuselis jau olandiškoje zonoje, tačiau kalba prancūziškai. “Suprancūzėjo” tuo metu, kai Vilnius sulenkėjo, mat prancūziškai ilgą laiką Europoje kalbėjo elitas. Dalis Belgijos gyventojų daugumą sudarančių flamandų norėtų atsiskirti, tačiau kultūriškai tebedominuojantys prancūzakalbiai jų siekius vadina “kraštutiniais”. Šiuo atžvilgiu pati Belgija primena Europos Sąjungą.

Ir tikriausiai dėl to Briuselis stokoja šarmo. Jis – visų. Flamandų ir valonų, eurobiurokratų ir eurolobistų, galybės imigrantų iš prancūzakalbių Afrikos kolonijų. Taigi, jis ir niekieno.

Komikso kadras ant Briuselio ugniasienės.

Tiesa, Europos Sąjungos dėka, tą “visų, taigi niekieno” frazę galima pasakyti apie vis daugiau ir daugiau Europos, ypač Vakarų, miestų. Ir čia paradoksas: ta pati Europos Sąjunga, kuri daugybę kitų miestų ir šalių suvienodino, Briuseliui, savo sostinei, suteikė ypatingos dvasios. Tokios slegiančios, bet kartu unikalios.

Europos Sąjunga teikia miestui ir didžiulę ekonominę naudą: kiek jame sumažėtų brangių restoranų ar parduotuvių, staiga patraukus visus eurobiurokratus. Gal todėl Briuselis taip įsikibęs laikosi ES. Ir net teko girdėti minčių, kad jei Belgija kada subyrėtų į Flamandiją ir Valoniją, Briuselis neturėtų tekti nė vienai iš šių naujų valstybių. Turėtų likti pavaldus tik Europos Sąjungai.

Visi kelionių vadovai po Europos miestus

• Amsterdamas: kanalų, dviračių, nuodėmių miestas
• Barselona – pasakiškiausios architektūros didmiestis
• Berlynas: visas XX amžius viename mieste
• Briuselis: biurokratinės imperijos širdis
• Gdanskas – atstatytas prūsų didmiestis-kurortas
• Kelnas – turistus apžavėjo… gamyklos!
• Londonas: Britų imperija viename mieste
• Madridas: Šėlstantis didingas didmiestis
• Paryžius: prieškario Europos žavesys
• Praha – senovinio Europos miesto etalonas
• Roma: Europos istorija viename mieste
• Ryga: Pabaltijo didmiestis
• Sankt Peterburgas: Rusijos kultūros širdis
• Stambulas: nemirtinga dviejų civilizacijų sostinė
• Stokholmas: Švedijos sostinė per keturiolika salų
• Varšuva: atstatytas mūsų karalių miestas
• Venecija – plaukiantis Viduramžių rojus

Balkanai. Jugoslavija. Tai buvo viena valstybė su 7 tautom, 4 kalbom, 3 religijom ir 2 rašto sistemom. Paskui buvo kruvini karai ir šiandien čia – 7 mažos šalys, vis tolstančios viena nuo kitos. Kai kas tebetrokšta keršto, bet šiaip Balkanuose – saugu ir ramu. Turistai atranda šį Europos lopinėlį, kurį socializmas ir konfliktai buvo dešimtmečiams uždengę nuo progreso.

Adrijos jūros paplūdimiai vasaromis jau pilni, bet kiekvienai keliautojų nubūtai vietai Balkanuose dar rasi tuščią, bet labai nustebinsiančią. Gal tai bus ankštos viduramžiškų pajūrio prekybinių miestų gatvelės. Gal – laukinė gamta: meškų gyvenami kalnai, milijonų metų amžiaus ežerai.

O gal – pačių žmonių spalvingumas. Pilietybė Balkanuose nieko nereiškia – svarbiausia tautybė. Gretimi vienos valstybės kaimai gali kelti skirtingas vėliavas, tikėti į kitokį Dievą, kalbėti skirtingomis kalbomis, o jų kultūra skirsis kardinaliai. Išpainioti tą istorijos siūlų kamuolį sunku – bet per savo penkias keliones į visas regiono šalis mėginau suvokti ir jį.

Dubrovnikas - Viduramžių miestas-valstybė, o dabar svarbiausias buvusios Jugoslavijos kurortas

Buvusios Jugoslavijos gamta: kalnai, urvai, jūra, ežerai…

Ne mažiau nei žmonės įvairi ir buvusios Jugoslavijos gamta.

Proziškiausia, bet labiausiai pamėgta turstų jos dalis – Viduržemio jūros paplūdimiai. 95% visų buvusios Jugoslavijos krantų (ir per 1000 salų) šiandien yra Kroatijoje, likę – daugiausia Juodkalnijoje. Sezono įkarštis kaip ir Lietuvoje – liepa ir rugpjūtis – tačiau kam svilinantis karštis nesimbolizuoja rojaus, smagiau (ir pigiau) pajūryje ilsėtis birželį ar rugsėjį (tais mėnesiais ten irgi šilčiau, nei Palangoje rugpjūtį).

Sutomorės kurortas Juodkalnijoje

Už nedidelių paplūdimių ir pakrantės miestelių į dangų šauna aukšta (1-2 km) Balkanų kalnų “siena”. Nuo siaurų jų keliukų – puikūs vaizdai į jūrą, pakrantės saleles bei slėnius. Juodkalnija net pavadinimą gavo nuo šių kalnų.

Vakarų Balkanų kalnų slėniai glaudžia vienus gražiausių ir seniausių pasaulio ežerų. Juose – daugybė salų, dažną kurių puošia senutės cerkvės ir bažnytėlės. Vienas romantiškiausių – Bledo ežeras Slovėnijoje, didžiausias – Skadaras tarp Juodkalnijos ir Albanijos, mažesni, bet žaviai skaidrūs ir žuvingi Plitvicos ežerėliai (Kroatija), į kuriuos srūva virtinės krioklių. Didingas ir Ohridas Makedonijoje: pirmas žvilgsnis nuo kalno užgniaužė kvapą, taip toli buvo krantai. Makedonai juo džiaugiasi tarsi jūra, jame maudytis skrenda vakariečių turistų pilni lėktuvai.

Bledo ežero sala su bažnyčia Slovėnijoje

Karstinių reiškinių (ilgų požeminių urvų, upių, stalagmitų, stalagtitų) buvusioje Jugoslavijoje tiek daug, kad net pats žodis “karstas”, spėjama, kilo iš slovėnų kalbos. Pasaulyje analogų neturi Postojnos ola (urvas), tokia gigantiška, kad lankytojus po ją vežioja atrakcioną primenantis geležinkelis. O nuotykių ieškotojams su polinkiu į speleologiją plyti ir daug dar nepilnai ištyrinėtų urvų.

Aktyvūs keliautojai, pageidaujantys likti virš žemės paviršiaus, nepraleidžia progos pasidžiaugti raftingu kalnų upėse. Buvusioje Jugoslavijoje pilna sraunių upių visiems skoniams ir patyrimo lygiams.

Raftingas Taros kanjone, po įspūdingu Taros tiltu. Tai - giliausias Europos kanjonas.

Miestuose susitinka Rytai, Pietūs ir Vakarai

Nestokoja įvairovės ir Jugoslavijos miestų senamiesčiai. Didžiausi skirtumai čia driekiasi valstybių sienomis – tačiau ne tomis naujosiomis, o tomis, kurios buvo pažymėtos XIX a. žemėlapiuose. Tarp Vakarų ir Rytų/Pietų civilizacijų, kurių riba per amžius driekėsi Balkanuose.

Šiaurinės Jugoslavijos miestus – Kroatijos, Slovėnijos, šiaurės Serbijos – pastatė vakarietiškos imperijos. Viduramžiais pakrantes valdė Venecijos pirkliai, vėliau visas šias teritorijas perėmė Austrija, išgyvenusi tikrą aukso amžių: nuo Mocarto iki Froido. Tenykščiai senamiesčiai (pvz. Zagrebo) kažkuo primena sumažintą Vieną ar Budapeštą, o pakrančių miestai – mini Venecijas.

Iš kairės į dešinę 'venecijietiško stiliaus' miestai: Kotoras Juodkalnijoje, Dubrovnikas Kroatijoje, Piranas Slovėnijoje

Venecijietiškų uostamiesčių gatvėse neprasilenks karietos ar automobiliai – tarp saulę užstojančių masyvių pastatų galima vaikščioti tik pėsčiam. Šen bei ten slegiančius skersgatvius praskaidrina aikštės su gražiomis bažnyčiomis. Garsiausias tarp šitokių miestų – Dubrovnikas, kuris buvo ne tiesiog Venecijos kolonija, o jos konkurentas. Kiti: Šibenikas, Primoštenas, Trogiras (visi – Kroatija), Kotoras, Perastas (Juodkalnija), Piranas (Slovėnija).

Tuo tarpu Pietinės Jugoslavijos miestus – Makedonijos, Bosnijos, didelės dalies Serbijos – kūrė musulmoniška Osmanų imperija. XVI-XVII a. ji išmūrijo gražius tiltus, tačiau vėliau Osmanai ekonomiškai atsiliko nuo Vakarų. Bosnija 1878 m. net perėjo iš Osmanų Austrijai, o kitos šalys pamažu iškovojo nepriklausomybę. Tačiau iki šiol tose šalyse daug musulmonų, mečečių, o miestų centrai – čaršijos – tarsi pas turkus, persus ar arabus tarnauja kaip savotiški turgūs. Tik švaresni.

Mostaro miesto 'turkiškas' tiltas jungia dvi čaršijos dalis

Deja, buvusios Jugoslavijos didmiesčiuose tik senamiesčiai ir yra gražūs, nes nauji rajonai pastatyti pagal vieną kurpalių brutalizmo įkvėptu stiliumi, kuris atrodo ne tiesiog nuobodžiai (kaip mūsų miegamieji rajonai), bet net bauginamai niūriai. Taigi, Jugoslavijos laikais išplėtotų miestų, tokių kaip Podgorica, lankyti neverta. Bent jau jei domina pažintinis turizmas – jei rūpi pasiausti, visi Vakarų Balkanų didmiesčiai (net musulmoniški) pasižymi karštu naktiniu gyvenimu, išradingų vakarietiškų barų pilnomis gatvėmis.

Kosovo nacionalinė biblioteka Prištinoje. Nors dauguma Jugoslavijos eros pastatų atrodo kraupiai, šis ir kai kurie kiti turi savų fanų: pasaulyje analogų jiems mažai

Kiekviename Vakarų Balkanų mieste gyvena visų buvusios Jugoslavijos tautybių žmonės, nors daugumą, nebūtinai labai tvirtą, paprastai sudaro vietinė tautybė. Mažumos paprastai turi savo rajonus: štai Mostaras (Bosnija) turi bosnišką ir kroatišką puses, o Skopjėje (Makedonija) yra didžiausias pasaulyje čigonų taboras, kur net oficiali kalba – čigonų (Balkanai yra daugiausia pasaulio čigonų glaudžiantis regionas).

Jugoslavijos žlugimas paskatino visus prisiminti tautines šaknis, o tai suteikė kai kurių Balkanų miestų panoramoms naujausią žavų štrichą: tautinių tradicijų įkvėptus “naujus senamiesčius”. Vieno nuobodžiausių miestų – Skopjės – centras perstatomas iš esmės: betoniniai fasadai keičiami “senoviniais”, statomi istorinių stilių nauji pastatai, tautos didvyrių skulptūros. Višegradas (serbiška Bosnijos dalis) dabar didžiuojasi nauju serbišku centru Andričgradu.

Istoristinis Skopjės 'Naujasis senamiestis'. Pastatuose aplink Vardaro upę įsikūrę muziejai, ministerijos, o skulptūros pagerbia žymiausius makedonus

Kai kurios Balkanų bendruomenės dar labai neseniai ėmė laikyti save atskiromis tautybėmis (makedonai ~1960 m., bosniai ~1990 m., juodkalniečiai ~2010 m.). Todėl čia tebėra populiaru, kaip kitur Europoje prieš šimtmetį ar daugiau, romantizuoti savo tautos istoriją, ieškoti joje “pamirštų” didybės įrodymų. Štai Bosnijoje archeologas Semiras Osmanagičius įrodinėja, kad keli šios valstybės kalnai aplink Visoko miestelį yra didžiausios ir seniausios pasaulio piramidės, skambiai pavadintos “Saulės piramide”, “Mėnulio piramide”, “Drakono piramide”. Nors archeologų bendruomenė nepritaria tokioms teorijoms, Bosnija tvirtai griebėsi šiaudo, “įrodančio” istorinę jos svarbą: pastatė daugybę kelio ženklų, kreipiančių į “Bosnijos piramides”.

Visoko piramidžių reklama (iš tikro tie žole apaugę kalnai visiškai nepanašūs į paveikslėlį). Nors teorija turi gerbėjų tarp 'Naujojo amžiaus' šauklių, mes netoli 'Mėnulio piramidės' sutikome tik vieną senyvą entuziastą, besisiūliusį savo visureigiu mus nuvežti iki 'piramidės' papėdės

Karo pėdsakais jau eina ir turistai

Nepaisant visų regiono grožybių, dažnam žmogui – ypač Vakaruose – pirmoji asociacija išgirdus žodį “Balkanai” tebėra karas. Juk yra net tarptautinė sąvoka “balkanizacija”, reiškianti susiskaldymą, subyrėjimą. Ir mano paties pirmieji vaikystės prisiminimai apie Jugoslaviją – tai liepsnojantys pastatai, kurių vaizdus transliuodavo Lietuvos TV kanalų žinios.

Sugriautas Jugoslavijos gynybos štabas Belgrade dar vis nesuremontuotas. Tai 1999 m. NATO bombardavimų, privertusių serbus trauktis iš Kosovo, pasekmė

Jugoslavijos griuvimo karai užtruko dešimtmetį ir liūdnai pagarsėjo žiaurumais. Labiausiai – įvairiataučiuose Jugoslavijos regionuose: ten kaimynai žudė kaimynus, bandydami užtikrinti, kad po karo atitinkamos žemės priklausys jų pačių tautiečiams (daugiausia taip “pasižymėjo” paleisti nepriklausomybes paskelbusių tautų nenorėję serbai).

Meluočiau, jei sakyčiau, kad to niekur nebesimato. Tačiau didžiojoje Jugoslavijos dalyje karas buvo trumpas, labiau “politinis” (pavyzdžiui, Slovėnija iškovojo nepriklausomybę per 10 dienų su vos 19 aukų, nes nuo serbų įtūžio ją paskui “uždengė” Kroatija). Tikras pragaras atsivėręs buvo tik dalyje Kroatijos, Kosove ir Bosnijoje. Pastarojoje karo žaizdų nė 20 metų neištrynė – niekur pasaulyje jų nemačiau šitiek: daug pastatų peršaudyti, iš kai kurių telikę byrantys griuvėsiai, miestų parkai paversti kapinėmis, o savo autonominę Serbų Respubliką įkūrę serbai, kaip sako bosniai, tebedangsto karo nusikaltėlius.

Sušaudytas namas Bosnijoje. Miestuose, kurie karo metais buvo apgulti ar atsidūrė fronte, maždaug kas trečias pastatas tebeatrodo taip

Vyresnių Bosnijos žmonių veidai tikriausiai slepia daug gedulo, skausmingų prisiminimų, tačiau dabar net ši valstybė – neįtikėtinai saugi ir rami. Niekur kitur pasaulyje, kur “dar ką tik” vyko toks žiaurus karas, Tarptautinio baudžiamojo teismo pripažintas genocidas, negalėtum keliauti taip paprastai ir visiškai ramiai. Štai Irake ar Afganistane daugiau nei 10 metų po “oficialios karo pabaigos” tęsiasi išpuoliai ir sukilimai. Dar kitur, kaip Korėjoje ar Kalnų Karabache, kariai tebebudi frontuose – pasiruošę, gavę įsakymus, tęsti karą.

O Jugoslavijoje “kovos” persikėlė į politinių institucijų koridorius, artilerijos salves pakeitė agitacinės rinkimų laidos, ir net baikščiausi turistai ima tuo patikėti. Ankšti venecijietiški Vakarų Balkanų kurortai vasaromis jau perpildyti, o Dubrovnike visiems norintiems vietos vos užtenka. Ir tarp lankytinų vietų dažname mieste įsikūrė Jugoslavijos karų nuotraukų parodos, muziejai.

Pranešimas apie minas Bosnijoje. Dabar jis muziejuje - dauguma minų jau išminuotos. Tačiau ilgą laiką jos pasiglemždavo dešimtis aukų kasmet - net karui pasibaigus. Jos pražudė ir pirmąjį žuvusį nepriklausomos Lietuvos karį - Normundą Valterį, Bosnijoje po karo dirbusį taikdariu

Skirtumai dėl kurių žlugo Jugoslavija

Kai XIX a. Juodkalnijos princas-kunigaikštis Negošas pasiūlė “kai visos pietų slavų žemės bus išvaduotos nuo aplinkinių imperijų” jas suvienyti į vieną valstybę – toks “jugoslavizmas” atrodė labai progresyvus, kaip tuo pat metu vykę Vokietijos, Italijos vienijimaisi. Regiono elitas džiūgavo, kai 1919 m. Jugoslavija buvo suvienyta.

Dažnoje knygoje apie Balkanų miestus mėgstama sakyti, neva “žmonės iki 1990 m. karų čia per amžius gyveno taikiai”. Tačiau tai tėra nostalgiškas idealizmas, kartojantis Jugoslavijos laikų “tautų draugystės” propagandą. Iš tikrųjų Vakarų Balkanai ištisą tūkstantmetį buvo trijų kultūrų kovų arena: Vakarų (katalikiškos, vakarietiškos), Rytų (stačiatikiškos, vėliau – ir komunistinės) bei Pietų (musulmoniškos). Kiekvieną pusę remdavo galingos užjūrio jėgos. Iš Vakarų – Austrija-Vengrija ir Venecija, paskui – nacistinė Vokietija, dabar – Europos Sąjunga. Iš Rytų – Rusija. Iš Pietų – Osmanų imperija, vėliau – pavieniai musulmonų mudžahedai. Kas vienoms Balkanų tautoms buvo gelbėtojai-užtarėjai, kitoms tautoms – negailestingi žudikai, bet koks bendradarbiavimas su kuriais laikytinas neatleistinu kolaboravimu ir išdavyste.

Romėnų teatras Ohride, Makedonijoje. Romos imperija buvo paskutinė, valdžiusi visas žemes, vėliau tapusias Jugoslavija. Ypač daug romėnų pastatų išlikę Kroatijoje, kuri buvo ne eilinė Romos provincija, o vienas centrų: imperatorius Diokletianas ten net turėjo rūmus, o Pulos amfiteatras mastais beveik siekia Koliziejų

Ir abudu pasauliniai karai Balkanuose buvo dar žiauresni nei daugelyje kitų vietų. Į skirtingas puses stojusios Balkanų tautos noriai žudė net “svetimus” civilius, o jei ne serbų intrigos (serbo radikalo Gavrilo Principo nužudytas austrų kronprincas Pranciškaus Ferdinandas), gal pasaulinių karų apskritai nebūtų buvę.

Skaičiai kalba patys už save:
*Pirmajame pasauliniame kare Jugoslavijoje žuvo ~1 mln. žmonių – ~10% visų regiono gyventojų (Serbija ir Juodkalnija kovėsi Antantės pusėje, Bulgarija – Centro valstybių).
*Antrajame pasauliniame kare žuvo ~600 tūkst. žmonių – ~5% visų regiono gyventojų (kroatai ir bulgarai kovėsi Ašies pusėje, serbai – Sąjungininkų).
*Juogoslavijos karuose žuvo ~140 tūkstančių žmonių (0,6%)

Serbų veikėjai, tarp jų - šūviu į Austrijos kronprincą pasaulį į pirmąjį pasaulinį karą pasiuntęs Gavrilas Principas, ant kino teatro Emiro Kusturicos statytame serbų tautiniame miestelyje Andričgrade

Tai – vien XX amžiaus karai. Tačiau paklaustas “kodėl nesutariate su tauta X”, bet kurios Balkanų tautos atstovas turėtų ką papasakoti nuo pat Viduramžių.

Trys Balkanų religijos – Jugoslavijos tautybių pagrindas

Toks susiskaldymas gali kelti nuostabą, nes skirtumai tarp Jugoslavijos tautų, iš pirmo žvilgsnio, nėra tokie jau dideli. Visas Jugoslavijos branduolys – serbai, kroatai, bosniai ir juodkalniečiai – nesigilinant į politinius niuansus kalba viena ta pačia kalba. Jugoslavijos laikais ji buvo vadinama serbų-kroatų kalba, šiandien – įvairiais pavadinimais. Slovėnų ir makedonų kalbos irgi giminingos.

Tačiau mūsuose įprasta lygybė “kalba=tauta” Balkanuose negalioja. Balkanų tautas labiausiai išskyrė religija. Kroatai yra palikuonys tų, kurie per didžiąją schizmą pasirinko katalikybę, serbai – stačiatikių keliu nuėjusiųjų. Bosniai – tų, kurie, atėjus 500 metų trukusiai Osmanų valdžiai, atsivertė į islamą.

Austrijos-Vengrijos laikotarpio pastatai Slovėnijos sostinėje Liublianoje. Austrija-Vengrija buvo katalikiška ir jos valdžioje buvusios žemės - Slovėnija ir Kroatija - liko katalikiškomis

Tačiau po komunistinės Jugoslavijos dešimtmečių religija yra pasitraukusi į antrą planą. Tuo sunkiai patikėtum išvydęs statomus vieną už kitą aukštesnius minaretus, kalnų kryžius, bažnyčių bokštus. Tačiau visa tai labiau tautų simboliai, savotiškos vėliavos. “Šitiek daug naujų cerkvių ir visos jos apytuštės” – pasakojo man vienas makedonas. Balkanų mecenatai skiria pinigų religiniams statiniams dėl panašių priežasčių, kaip lietuviai, skyrę Baltijos kelio paminklui Vilniuje.

Iškalbingi pasirodė ir du Koranai, demonstratyviai, viršeliais į priekį, pastatyti ant virtuvinės spintos per Air BnB išsinuomotame Sarajevo bute. Aukštai, ten kur niekas jų neima skaityti – bet visi mato. Simbolinis ženklas, kad tai – bosnių butas.

Savos vėliavos puoselėjamos, o svetimos per Balkanų karus tapdavo taikiniais: štai Bosnijoje buvo beveik nelikę nei minaretų, nei bažnyčių varpinių.

Ostroho vienuolynas aukštai Juodkalnijos kalnuose. Jo nesugebėjo palaužti nė Osmanai.

Visgi ir pati religija Balkanuose atgimsta. Bosnijos kroatų gyvenamose žemėse yra pasaulinis katalikybės centras Medžiugorjė, kur, sakoma, nuo 1981 m. iki šiol kas mėnesį apsireiškia mergelė Marija. Serbija, Juodkalnija, Makedonija pilnos senų žavių stačiatikiškų kalnų vienuolynų (ypač gražus Ostrohas), kuriuose tebegyvena vienuoliai. O ypatingo Balkanų musulmonų bektašių (sufijų) ordino, laikančio, kad Koranas turi svarbesnę perkeltinę prasmę – šventovės-vienuolynai tekijos vėl sulaukia Alacho šlovintojų.

Ne mažiau svarbi religijos įtaka kultūrai, tradicijoms: pas bosnius, kroatus ir serbus jos ženkliai skiriasi. Kaip ir požiūriai į istoriją, geopolitiką.

Venecijos eros rūmai Koperyje, Slovėnijoje.

Kas tebevienija buvusią Jugoslaviją?

Nepaisant visų skirtumų, Vakarų Balkanų tautų gyvenimas vienoje valstybėje 70 metų (1920-1990) nepraėjo be pasekmių.

Tos pasekmės labai domina regione besilankančius Vakarų turistus – juk dažnam tai būna pirma kelionė į postkomunistinius rytus. Gidai organizuoja ekskursijas ta tema ir net nesusijusiuose turuose pasakoja apie “eilinio jugoslavo gyvenimą”.

Vaizdas žemyn nuo 'jugoslavizmo kūrėjo' Negošo kapo komplekso. Tai - vienas įspūdingiausių kapų pasaulyje, apimantis mauzoliejų, požeminį tunelį, apžvalgos aikšteles, o jį pastatė dėkinga Jugoslavija.

Štai po Skopję vedžiojęs muziejaus darbuotojas palydėjo… į prekybos centrą, kur rodė įvairius tepopuliarius jugoslaviškus gaminius. Tokius kaip “Eurokremas”, pasak jo, skanesnis už “Nutella” (tikrai neblogas), su kuriuo ten daromos ir užtepėlės, ir vafliai. Tuos produktus iki šiol gali rasti kiekvienoje buvusios Jugoslavijos parduotuvėje – juk ištisos kartos su jais užaugo, priprato.

Daug bendro yra ir visuose Jugoslavijos restoranų meniu. Kad esi Balkanuose nesunkiai atpažinsi iš ant medžių ir sienų sukabinėtų nekrologų. Vos į juos pažvelgęs lengvai suprasi miesto religinę sudėtį. Mat pranešimai apie musulmonų mirtis – žali su mėnuliukais, krikščionių – su juodais kryžiais, ateistų – su penkiakampėm raudonom žvaigždėm.

Vieši nekrologai Juodkalnijos Baro mieste netoli Albanijos sienos. Čia daug musulmonų.

Jugoslavija nebuvo tokia uždara ir žiauri, kaip Sovietų Sąjunga. Taip, ji buvo komunistinė ir ekonomiškai atsilikusi, tačiau po to, kai diktatorius Jozipas Brozas-Tito susipyko su Stalinu, ji liko neutrali Šaltajame kare ir nesiizoliavo nuo pasaulio. Didžiausias skirtumas: jei Sovietų Sąjunga faktiškai buvo rusų diriguojama imperija, tai, pats būdamas kroatas, Tito akylai prižiūrėjo, kad didžiausia Jugoslavijos tautybė serbai neįgytų per didelės įtakos.

Todėl “jugonostalgija” (ar, tiksliau, “titonostalgija”) veši net nepriklausomybę iškovojusiose šalyse: štai ant Kotoro senamiesčio vartų Juodkalnijoje tebeiškalta Tito frazė, Bosnijos šalikelėje mačiau tarsi Los Andželo “Hollywood” ženklą kalne išrašyta “Tito”, Sarajeve veikia Tito kavinė. Tiesa, tai kontraversiška: štai Slovėnijos konstitucinis teismas uždraudė Tito vardu vadinti Liublijanos gatvę – gal Tito ir nebuvo Stalinas, bet jis pražudė daug kitaminčių.

Čevapčicai - maltos mėsos 'dešros' - vienas daug kur Jugoslavijoje sutinkamų patiekalų. Populiarūs ir burekai (primena čeburekus, tik įdarai įvairūs).

Iki šiol kai kurie žmonės per surašymus prisistato “jugoslavais”, nors tokių mažėja. “Mano tėvas serbas, mama vengrė” – sakė pašnekovas Skopjėje – “iki 1990 m. aš buvau jugoslavas, o dabar nežinau kas”.

Tragiškiausia dažnam Vakarų Balkanų gyventojui (bent jau neserbams) atrodo ne Tito era, bet Miloševičiaus (1989-2000 m.) – kuomet šis serbas pamėgino sutelkti visos šalies vadžias savo tautiečių rankose, o kitoms šalims ėmus skelbti nepriklausomybę pradėjo kruvinų karų seriją. Tada paaiškėjo, kiek utopinis buvo visas Jugoslavijos projektas: sąjungą Tito tegalėjo išlaikyti “geležine ranka” gniauždamas vietinius identitetus (ypač didžiųjų tautų), o vos senoji sistema ėmė braškėti, vos Jugoslavijos bendruomenės vėl galėjo “būti savimi”, paaiškėjo, kad labiausia, ko jos trokšta – “atsidalinti” erdvę sau (tik kur kieno erdvės ribos buvo sunku sutarti).

Didžiausias pasaulio čigonų taboras Šuto Orizaris Skopjėje, Makedonijoje. Čigonai sudaro po kelis procentus visų Balkanų šalių gyventojų

Kaip nuvykti į Jugoslaviją: skrydžiai, vizos

Turistui atvykti į Balkanus šiandien yra paprasčiau, nei kada nors anksčiau. Nors daug kas dar renkasi važiuoti automobiliu (1500-2000 km nuo Vilniaus), laikai, kai skrydis į abi puses kainuodavo ne pigiau 450-600 eurų – jau praeitis. Aš pats visas Balkanų šalis aplankiau lėktuvu – juk kiekviena jų labai tinkama trumpoms savaitgalinėms ar savaitinėms kelionėms.

Tiesa, tiesiogiai iš Lietuvos nuskristi vis dar nepavyks, bet išradingesniems alternatyvų daug.

Naujai pastatyta didžiulė prabangi jachtų prieplauka su ištisu turistiniu miesteliu 'Porto Montenegro' Juodkalnijoje. Atplaukti į Balkanus jachta ar kruiziniu laivu - populiaru. Pirmąja galimybe, kiek mačiau, paprastai naudojasi naujieji rusai, antrąja - amerikiečiai

Į didžiausius ar labiausiai turistinius regiono didmiesčius galima rasti gerų akcijų skrydžiams su persėdimais: į Belgradą, Zagrebą, Liublijaną, vasaromis – ir Kroatijos pakrantę. Kainos – apie 150-200 eurų į abi puses. Tokiu būdu aplankiau Kroatiją, Serbiją.

Dar keliuose Balkanų miestuose skrydžių bazes įsteigė pigių skrydžių bendrovės: “Wizzair” pasiūlė daugybę maršrutų iš Skopjės (Makedonija) ir Tuzlos (Bosnija). Daug iš tų reisų nukreipti į tuos pačius miestus, kaip ir pigūs “Ryanair” ir “Wizzair” skrydžiai iš Vilniaus: į Stokholmą (Skavsta), Kopenhagą, Frankfurtą (Hahn), Briuselį (Šarlerua), Milaną (Bergamą) ir kitur. Taigi, galima pirkti atskirus bilietus iš Vilniaus į vieną tų miestų, o iš ten atskirai – į Balkanus. Tiesa yra rizikos: pirmajam skrydžiui pavėlavus, aviakompanija atsakinga nebus. Tačiau kartais “susikombinuoti” skrydį galima labai pigiai: už 50-100 eurų į abi puses. Man pavyko šitaip suskraidyti į Skopję.

Siauras kalnų kelias Pivos kanjone Juodkalnijoje

Pigių skrydžių bendrovės skraido ir į daugiau buvusios Jugoslavijos miestų: Belgradą, Nišą (abu – Serbija), Podgoricą (Juodkalnija), Liublijaną (Slovėnija), Splitą (Kroatija), Ohridą (Makedonija). Tačiau iš kiekvieno šių oro uostų tesiūlo po kelis maršrutus: tikimybė, kad pavyks suderinti laiką ir kainas su skrydžiu iš Lietuvos, labai maža. Tačiau bus paprasčiau, jei nuspręsite kažkur “pakeliui” pernakvoti, apsidairyti. Šitaip nuskridau į Liublijaną – mano kelionė apėmė dvi dalis: 3 dienas Slovėnijoje ir 2 dienas Briuselyje (po dieną skrendant į priekį ir atgal).

Jeigu aukščiau aprašytais būdais nerandate tinkamų bilietų, nenusiminkite. Buvusios Jugoslavijos šalys labai nedidelės: visos 7 kartu paėmus yra panašaus dydžio, kaip Pabaltijys: Lietuva, Latvija ir Estija. Taigi, galima nuskristi į kitą miestą ar net kaimyninę valstybę ir per vakarą ar dieną nuvažiuoti ten, kur reikia. Visoje buvusioje Jugoslavijoje populiari autonuoma ir daug nuomos agentūrų leidžia išvažiuoti į kaimynines valstybes (išskyrus į Kosovą). Šitaip į Juodkalniją ir Bosniją aš važiavau iš Dubrovniko (Kroatija). Įdomu, kad Dubrovniko oro uostas yra arčiau Juodkalnijos ir Bosnijos sienų, nei paties Dubrovniko, todėl skrisdamas į jį faktiškai skrendi į tris šalis.

Perasto miestelio pakrantė Juodkalnijos Kotoro įlankoje. Daug buvusios Jugoslavijos įdomybių - ne pagrindiniuose miestuose, todėl važinėti tarp miestų šiaip ar taip teks

Į nė vieną buvusios Jugoslavijos šalių lietuviams vizų nebereikia. Tačiau Šengeno erdvei priklauso tik Slovėnija ir Kroatija, todėl patikrinimas yra daugelyje buvusios Jugoslavijos pasienių. Tiesa, eilėje teko laukti tik kartą (3 val. važiuojant iš Bosnijos į Kroatiją). Kosovas – paskutinė valstybė, kurios Serbija vis dar nepripažįsta, bet problemų dėl to turistai patiria jau mažiau (pavyzdžiui, Kosove negalioja autodraudimo žalia kortelė).

Praktiniai dalykai: kainos, valiutos, nakvynės

Subyrėjusi Jugoslavija išsivaikščiojo “į visas keturias puses” ne tik kultūriškai, bet ir ekonomiškai. Slovėnijoje ir Kroatijos pakrantėse – brangiau, nei Lietuvoje (Dubrovnike vasaromis kainos lenkia net Vakarų Europą). Tuo tarpu Makedonijoje, Kosove, iš dalies ir Bosnijoje – labai pigu, tos šalys ir gerokai skurdesnės.

Postojnos urve Slovėnijoje

Dauguma Jugoslavijos šalių turi savo valiutas. Išimtys: Slovėnija, Juodkalnija ir Kosovas, kur atsiskaitoma eurais. Tiesa, toje Kosovo dalyje, kur daugumą gyventojų sudaro serbai, mokama Serbijos dinarais. Daugiatautėje Bosnijoje vietos kroatai siūlėsi paimti Kroatijos kunas, serbas – Serbijos dinarus. Pinigai – ne vien politikos dalis. Mačiau kaip nedidelio miestelio degalinėje kiekvienas kasos aparato skyrius buvo skirtas ne konkretaus nominalo banknotams, tačiau atskirai valiutai – net eurams, JAV doleriams…

Apsistoti buvusioje Jugoslavijoje be viešbučių galima ir “apartamentuose” ar “kambariuose“, kurių pilna kiekviename turistiniame mieste, ypač kurortuose. Jie labiau primena šeimyninius viešbutėlius, kuriuose dauguma “numerių” yra su patogumais (apartamentuose – ir su virtuvėmis, indais, skalbimo mašinomis). Internete skelbiasi ne visi, todėl galima ieškoti ir vietoje, tačiau “kambarių” paieška gali užtrukti, nes, nesant registratūros, jų šeimininkus aptikti bus sunku.

Albanija: ne Jugoslavija, tačiau šalia

Planuodami kelionę į buvusią Jugoslaviją, dalis žmonių galvoja aplankyti ir Albaniją. Iš tikrųjų, Albanija Jugoslavijai niekada nepriklausė, o albanai nėra slavai. Tačiau Albanijos istorija gana panaši: tai irgi buvo komunistinė, tačiau ne prosovietinė šalis. Tik ji buvo dar uždaresnė ir skurdesnė.

Džirokasterio pilis Albanijoje. Pilys ir jų liekanos – dažnos kalnuotuose Vakarų Balkanų regionuose, ypač Albanijoje ir Bosnijoje. Dažniausiai vidus paliekamas toks, kaip buvo (be restauravimo, muziejų), tad smagu po jį landžioti apleistų vietų mėgėjams

Albanijoje ir buvusios Jugoslavijos dalyse, gyvenamose albanų, daugiau chaoso, nei pas slavus: daugiau šiukšlių, anarchiškų statybų, eismo taisyklių pažeidimų. Bet ir pigiau. Albanijos pajūrio kurortai – pigiausi europinėje Viduržemio jūros pakrantėje.

Be to ir gražių kalnų Albanija žavi ir “miestais-muziejais”, kurių senamiesčiuose per 100 metų mažai kas keitėsi, bei unikalia savo kultūra, daug mažiau paliesta kitų šalių įtakos, nei Jugoslavijos tautos.

Beračio miestas-muziejus Albanijoje naktį. Tiek buvusios Jugoslavijos šalys, tiek Albanija gražiausias savo lankytinas vietas iščiustijusios, o naktį jos gražiai apšviečiamos.

Į kurią buvusios Jugoslavijos šalį keliauti?

Nors aš tikrai nesigailiu aplankęs visas 7 buvusios Jugoslavijos šalis ir Albaniją, tai padaryti per vieną kelionę gali būti sunku. Kuri iš Vakarų Balkanų valstybių įdomiausia – priklauso nuo poreikių. Štai pagrindiniai visų buvusios Jugoslavijos šalių pliusai ir minusai, o taip pat įdomiausios lankytinos vietos kiekvienoje:

Visi kelionių po buvusią Jugoslaviją aprašymai

1. Buvusi Jugoslavija: tautų ir tikėjimų mozaika (įžanga)
2. Kroatija: viduržemis kaip kadaise
3. Serbija: nugenėtoji Jugoslavija
4. Kosovas gimė iš naujo
5. Slovėnija: dangiška kaimiška žemė
6. Makedonija. Senutėje žemėje - naujausia Europos tauta
7. Juodkalnija: naujasis Europos turizmo perlas
8. Bosnija: trijų žavių kultūrų frontas
9. Albanija: Azija Europoje

Bosnijoje, tik Bosnijoje kaip lygi su lygia susitinka visos trys didžiosios kultūros, formavusios Europos istoriją. Vakarai, Rytai ir Pietūs. Katalikybė, stačiatikybė ir islamas. Pakakdavo apsidairyti aplink kurio nors miesto centre ir pamatydavau visų jų pėdsakus.

Deja, kūrybos dešimtmečius Bosnijoje vis pakeisdavo griovimas. Paskutinis karas baigėsi prieš 20 metų, bet jokioje pasaulio valstybėje nemačiau tiek daug nesantaikos žaizdų. Griuvėsių eilės, kulkų išvarpyti tebegyvenami namai, miestai, iš kurių išvaryti kitataučiai. Žiauraus genocido atgarsiai – vienų demonstratyviai pamiršti, kitų nuolat primenami.

Niūrumo Bosnijoje pakanka, kad silpnesnių nervų turistas apsispręstų ten nekeliauti. Bet taip jie prarastų galimybę išvysti viską gražaus, ką ten paliko trys didžiosios kultūros: grakščius pietietiškus tiltus, turgus ir mečetes; rytietiškas kalnų cerkves; puošnius ir triukšmingus vakarietiškus miestus.

Ir viską supančius gilius kanjonus su skaidriomis kalnų upėmis, prieš kuriuos visi žmonių konfliktai atrodo trumpi ir laikini.

Mostaras - vienas gražiausių Bosnijos miestų. Jo centrinio upės slėnio nuotraukoje - sutvarkyti namai ir griuvėsiai, musulmoniška ir krikščioniška

Visi keliai veda į Sarajevą

Bosnijos istorijos lūžiai geriausiai atsispindi jos sostinėje Sarajeve (450 tūkst. gyv.). Nepaisant skausmingos praeities, tai gražus miestas. Dauguma jo gyventojų – musulmonai bosniai. Tiesa, mažai religingi. Itin ryškiu makiažu pasidabinusių moterų regėjau kokius penkiskart daugiau, nei ryšinčiųjų skareles, o vakarais muzika iš atvirų klubų tiesiog purtydavo miesto centrą.

Vakarietiškąjį centrą. Mat Sarajevas turi dvi širdis. Čaršiją (sunkiai išverčiamas žodis, reiškiantis ir “senamiestį”, ir “turgų”), pastatytą turkų Osmanų laikais, su daugybe vienaukščių krautuvėlių, čevapčicinių, kebabinių, mečetėlių, prekybos paviljonų ir mėnulio laiką rodančiu bokšto laikrodžiu. Ir Naujamiestį, kuriuo Sarajevą išplėtė 1878 m. miestą užėmusi Austrija-Vengrija: su puošniais daugiabučiais, katalikų ir stačiatikių katedromis, plačiomis gatvėmis, parkais. Bosniai juokauja, kad austrai per 50 metų miestą pakeitė labiau, nei turkai per 500.

Centrinė Čaršijos aikštė su Sebiliu - 1753 m. iš labdarybės pastatytu nemokamo vandens šaltiniu (tiesa, vanduo teka labai lėtai: senutė butelį pildėsi gal minutę). Aikštė nuolat pilna ir balandžių bei jų šėrėjų

Tarp abiejų centrų šaligatvyje nubrėžtas simbolinis brūkšnys: žengdamas vieną žingsnį per jį tarsi patenki iš Stambulo į Vieną (arba atgal). Vakarų pusėje laisvalaikis – tai taurė bare ar puodelis tikroje kavinėje, rytų pusėje – mėsa su duona ir kaljanas. Tiesa, minios žmonių tą rytų-vakarų brūkšnį kerta nuolat, o kultūra abiejose pusėse ta pati: kur eini priklauso nuo ko tuo metu nori, o ne kas tu esi.

Man lankant Bosniją musulmonai šventė ramadaną, bet tą prisimindavau tik išvydęs “ramadano vakarienių” ar “ramadano koncertų” reklamas bei, saulei nusileidus, išgirdęs patrankos šūvį nuo Geltonojo forto – ženklą, kad pasninkaujantys religingi musulmonai vėl gali valgyti ir gerti. Tačiau restoranai net Čaršijoje veikė ir vidurį dienos, ir klientų stygiumi skųstis labai negalėjo.

Ramadano patranka ir vaizdas į Sarajevą nuo Geltonojo forto. Dar toliau į rytus yra aukštesnis, Baltasis fortas, Vratnikas, į kurį tenka važiuoti siauromis vingiuojančiomis gatvelėmis, bet turistų ten dar mažiau

Matant tokį europietiškai sekuliarų miestą atrodė sunku patikėti, kad beveik visi jo minaretai ryškiai balti ne dėl to, kad neseniai perdažyti. Dauguma jų ką tik pastatyti – senuosius karo metu sugriovė kitatikiai serbai. Pati religija Bosnijoje seniai nėra tokia reikšminga, bet būtent pagal per kartų kartas perdavinėtą tikėjimą šalies gyventojai susiskirstė į tris apylyges grupes, oficialiai – “konstitucines tautas”. Be musulmonų bosnių (~40-50% valstybės piliečių) tai stačiatikiai serbai (~30-40%) ir katalikai kroatai (~15-25%). Griūvant Jugoslavijai tos trys kultūros nepasidalijo, kam kiek žemių priklausys ir kas valdys Sarajevą. Bosniai troško nepriklausomybės, serbai nenorėjo jų paleisti, o kroatai siekė bent jau atsiriekti sau kroatiškas Bosnijos žemes.

Austrų laikų Sarajevo centras su katalikų katedra

Vos gyjančios Bosnijos karo žaizdos

Sarajevą supa kalnai, ir 1992-1995 m. kare tie kalnai tapo Sarajevo prakeiksmu. Juose įsitvirtino serbų pajėgos, ir visas miestas joms buvo tarsi ant delno. Artilerija kasdien iššaudavo per 300 sviedinių, o serbų snaiperiai savo taikikliuose sekdavo platesnes gatves: gal koks neatsargus bosnis jomis eis parsinešti vandens ar maisto, ir jo galvą perskros kulka.

Nuo per karą sugriautos Bosnijos observatorijos visas Sarajevas serbams buvo kaip ant delno

Miesto blokada truko beveik 4 metus – ilgiau, nei garsiosios Leningrado ar Volgogrado blokados – bet Sarajevas, palaidojęs 12 tūkstančių savo žmonių, atsilaikė. Iškentė alkį ir troškulį – nuo mirtino bado išgelbėjo tik 800 m tunelis, paslapčia prakastas po oro uostu. Dieną naktį susilenkę žmonės juo stumdė maisto vagonus ir ginklus.

Kulkų suvarpyti daugiabučiai netoli Bosnijos gatvės, pravardžiuotos 'Snaiperių alėja'. Ji - tikras Sarajevo miegamųjų rajonų stuburas - karo metais buvo žudynių arena, nes dėl didelio pločio ja einančių sarajeviečių neužstodavo pastatai ir snaiperiams būdavo lengva taikytis. Į balkonus tada, matyt, eidavo nebent savižudžiai

Sarajevo žaizdos gyja – bet lėtai. Karas mieste nebuvo palikęs sveikų langų, neapgriautų namų. O šiandien vos(?) maždaug kas ketvirtame pastate kulkų skylės neužglaistytos. Ir tik kelios “Sarajevo rožės” tebeboluoja miesto šaligatviuose. Jos buvo genialus spontaniškas apgulties aukų atminimas: ten, kur serbų artilerijos šūviai užmušdavo žmogų, kiti miestelėnai ištaškyto asfalto duobę užlygindavo raudonais dažais – “nenuplaunamomis kraujo dėmėmis”. Tačiau keičiant grindinį Sarajevo rožės nyksta. Gyvenimas eina toliau. Kas gi sunkiausiomis apgulties dienomis būtų patikėjęs, kad jau 2008 m. Sarajeve bus pastatytas aukščiausias buvusios Jugoslavijos dangoraižis “Avaz Twist”.

Sarajevo olimpiados bobslėjaus trasa - vis dar apleista ir aprašinėta grafičiais tokiais kaip 'Alachas-Dievas 1-0', tačiau dabar čia nebe įsitvirtinę bosnių kariai, o vaikštinėja šeimos su vaikais

Bet karo niekas Sarajeve nepamiršo. Tik jo atminimas – solidesnis, įdomesnis turistams. Ne, bosniai nesiekia užsidirbti iš tragedijos – greičiau trokšta pristatyti pasauliui patirtas kančias (kurių ypatingumą serbai iki šiol neigia). Miestą išgelbėjęs tunelis (tiek, kiek dar nesugriuvo) paverstas apgulties muziejumi. Tarptautinių pagyrų sulaukė Vaikystės kare muziejus (tuomečių vaikų jiems svarbūs daiktai ir žiaurūs su jais susiję prisiminimai – nuo žuvusios sesers dienoraščio iki Kinder žaisliukų, itin brangintų slepiantis rūsyje per apšaudymus). O labiausiai sukrečia Srebrenicos galerija. Fotografo Tariko Samaros (as)meninės kovos dalis.

Sarajevo tunelis. Jame net atsistoti pilnu ūgiu neįmanoma. Šiandien tunelio liekanos atviros turistams, o einant juo nesunku įsivaizduoti, kad iš gretimo oro uosto atsklindantis reaktyvinių variklių garsas - tai naikintuvai

Srebrenica – miestelis į rytus nuo Sarajevo, kuriame 1995 m. serbai išžudė per 8000 žmonių – visus bosnius vyrus ir berniukus. Tai buvo Bosnijos genocido žiaurumo viršūnė. Ne spontaniškas neapykantos proveržis, o baisios karo taktikos dalis: “jei bosniai gyventojai bus išnaikinti, tos žemės niekad neatiteks jiems”. Serbų planas išdegė – net kai NATO bombos pagaliau juos privertė sudaryti taiką, Srebrenica ir aplinkiniai Rytų Bosnijos plotai, kur iki karo gyventojų daugumą sudarė bosniai, perduoti valdyti serbams (dauguma tenykščių bosnių pabėgo į šalies gilumą).

Srebrenicos parodoje ne mažiau nei serbams kliūva Jungtinėms Tautoms. JTO “žydrieji šalmai”, nuginklavę iš aplinkinių kaimų subėgusius bosnius ir pažadėję ginti “Srebrenicos saugiąją zoną”, nė neiššovė, kai į miestą atėjo serbų četinkai. Dalį bosnių, kalbama, JT taikdariai net patys perdavė būsimiems žudikams, “neutraliai” stebėjo žudymus ir žaginimus. Su tragedija supažindinęs galerijos darbuotojas vilkėjo marškinėlius su užrašu “UN – United Nothing”. Ši frazė – tai vienas daugelio Tariko Samaros užfiksuotų kompromituojančių grafičių, kuriuos Bosnijoje paliko… patys Jungtinių tautų darbuotojai.

Srebrenicos aukos. Galerijoje daug kas perteikiama vaizdu: nuo kraują duodančių dingusiųjų giminaičių (kad jų DNR būtų palygintas su atrastais masiniais kapais) nuotraukų iki puikaus trumpametražio filmo '10 Minutes', palyginančio 10 minučių reikšmę 1994 metais japonų turistui Romoje ir apgulto Sarajevo berniukui

Jungtinėse Tautose bet kokius serbams nenaudingus sprendimus vetuodavo (ir tebevetuoja) jų sąjungininkė Rusija, o vakariečiai ilgai delsė kištis bijodami, kad šitaip karas Bosnijoje peraugs į daug didesnį konfliktą. Kaip įvyko 1914 m., kai serbų radikalas Gavrilas Principas Sarajeve nušovė Austrijos-Vengrijos kronprincą. Tada jis irgi siekė Bosniją sujungti su Serbija, tačiau savo šūviu ir “pastūmė griūti domino kauliukus”, nulėmusius ne tik Bosnijos, bet ir pasaulio likimą: jei ne ta žmogžudystė, Pirmasis pasaulinis karas (dar) nebūtų prasidėjęs, jei ne Pirmasis – nebūtų Antrojo, jei ne Antrasis – nebūtų komunistinės Jugoslavijos ir poreikio nuo jos išsivaduoti.

Gatvių kampe, kur įvyko žmogžudystė, Austrija-Vengrija buvo pastačiusi puošnų monumentą nužudytam kronprincui. 1919 m. miestą perėmus Jugoslavijai tą obeliską pakeitė metaliniai pėdsakai, atmenantys, iš kur šovė “Jugoslavijos didvyris” Principas. Išsilaisvinusiems bosniams Principas – vėl tik teroristas, pėdsakai perkelti į menką austriško Sarajevo muziejų.

Austrų pastatyta Sarajevo rotušė - vienas gražiausių miesto pastatų. Būtent iš jos lemtingąją 'dieną, kuri pradėjo XX amžių' važiavo kronprincas Pranciškus Ferdinandas. Ji jau pilnai suremontuota po pastarojo karo, kuomet viduje buvusi biblioteka sudegė. Viduje - nedidelis pastarojo Sarajevo šimtmečio istorijos muziejus, bet vertesnis dėmesio pats interjeras

Višegradas: romantiškas tiltas, tamsios paslaptys

Pasaulio žemėlapyje Bosnijos kontūrai per karus nepasikeitė. To reikalavo Vakarų šalys: iš paskutiniųjų jos bando apginti principą, kad karas Europoje nebegali keisti valstybių sienų. Tačiau serbai nebuvo nugalėti. Maždaug pusė Bosnijos žemių atiduota jų Serbų Respublikai – ji formaliai priklauso Bosnijai, bet iš tikro turi savo valdžią, o iki 2006 m. – net atskirą galingą kariuomenę. Įvažiuojant į Serbų Respubliką pasitinka Serbijos vėliavos. Serbams garantuota įtaka ir centrinėje valdžioje. Dėl tokios “tritautės biurokratijos” FIFA net buvo diskvalifikavusi Bosnijos komandas, mat Bosnijos futbolo federacija turėjo… tris direktorius. Bosnijoje tai neatrodė keista: pati valstybė iki šiol turi tris prezidentus.

Gražiausias Bosnijos Serbų Respublikos miestelis Višegradas žaviame Drinos upės slėnyje iš pažiūros nesiskiria nuo savo brolių Bosnijoje. Jo pažiba – turkų Osmanų eros Mehmedo Pašos Sokolovičiaus tiltas (1577 m.), prie kurio, vakare gražiai apšviesto, renkasi jaunimo kompanijos.

Mehmedo Pašos Sokolovičiaus tiltas

Višegrado panoramoje – ir cerkvės, ir mečetės. Tačiau keletą atstatytų Višegrado mečečių mažai kas lanko. Prieškariu 63% višegradiečių buvo musulmonai, o šiandien likę kone vien stačiatikiai serbai. 3000 bosnių civilių išžudyti (kas suvaryti į padegtus namus, kas viešai sušaudyti ant romantiškojo tilto ir mėtomi į Driną), likę – pabėgo ar buvo išvaryti. Dar 2010 m. išleidus žemiau upe esantį tvenkinį į paviršių “išlindo” virš 300 naujų kūnų. Dar šimtams šeimų pagaliau užsibaigė kankinančios “dingusių artimųjų” paieškos…

Jei galėtų kalbėti, “Vilina Vlas” sanatorija priemiesčio miškelyje ne mažiau baisių istorijų papasakotų. Ten veikė viena serbų žaginimo stovyklų: surinktos bosnių moterys kasdien prievartautos ne tik tam, kad “linksmintų serbų karius”, bet ir tam, kad gimdytų vaikus serbus (jos būdavo paleidžiamos tik vėlyvame nėštume, kai abortas tapdavo pavojingas). Tiesa, “Vilina Vlas” prižiūrėtojai, atrodo, tam buvo per dideli sadistai, nes iš maždaug 200 moterų, rašoma, vos kelios nenusižudė ar nebuvo nužudytos. Šiandien tuose kambariuose mineraliniais vandenimis gydosi ligoniai.

Niūrus Vilina Vlas pastatas miško apspuptyje

Pas Bosnijos serbus – ir Putino portretai

Jei ne tai, ką skaičiau viešbutyje palei Driną vakare prisijungęs prie interneto, jei nebūčiau matęs filmų, tokių kaip “For those who can tell no tales“, Višegradas būtų išlikęs atminty kaip eilinis gražus kalnų miestelis. Kaip skundėsi Srebrenicos galerijos Sarajeve tarnautojas, skaudžiausia, kad, išskyrus tarptautiniu spaudimu įsteigtą Srebrenicos memorialą, visoje Bosnijos Serbų Respublikoje nerasi nė vienos atminimo lentos, menančios ten vykusias žudynes. Prieš teismus stojo tik vadai. O žudė, žagino, kankino tūkstančiai.

Nejučia ėmiau galvoti, kurie iš tiltu vaikštinėjančių žmonių patys nuo jo mėtė bosnių lavonus. Tokių minčių negali išmesti iš galvos ir iš Višegrado pabėgti spėję bosniai – kai kuriuos čia didvyriais laikomus karo nusikaltėlius jie net ir iš veido pažintų. Formaliai visi pabėgėliai pakviesti grįžti, bet net karingoji “Moterų karo aukų asociacijos” pirmininkė Bakira Hasičič, kilusi iš Višegrado, neranda tam noro ir jėgų.

Višegrade kylantis serbiškas miestelis Andričgradas su nauja cerkve (kairėje) ir garsusis tiltas (dešinėje)

Vieninteliai karo paminklai, kuriuos ji matytų Serbų Respublikoje – serbų kareiviams. Masiniai bosnių kapai nepažymėti, kartais užminuoti ir nors, pasak Srebrenicos galerijos tarnautojų, daug vietinių žino, kur jie, centrinei valdžiai nesako, o vietinei nebent pasiskundžia dėl blogo kvapo. Kiek teko bendrauti, nors daug serbų neteigia, kad kare jų tautiečiai elgėsi geriausiai, vis tiek laikosi nuomonės, kad “visos pusės buvo vienodai blogos” (arba blogiausi – NATO ir JAV). Visgi genocidą vykdė tik serbai ir nors tikrai būta serbų, kuriems teko trauktis iš bosnių ar kroatų žemių, pačių bosnių ir kroatų išvaryta kelis kartus daugiau.

Išsitrynęs naujausią tikrąją savo istoriją, Višegradas didžiuojasi daug senesne pusiau išgalvota. Pastatų sienas čia puošia Ivo Andričiaus citatos iš Nobelio premiją pelniusio romano “Drinos tiltas”, pasakojančio kaip Sokolovičius žymųjį tiltą statė. Garsusis režisierius Emiras Kusturica žada pagal knygą kurti filmą, o tam Višegrado centre pastatė ištisą miestelį Andričgradą. Tai nėra tiesiog filmavimo aikštelė – greičiau romantizuotas paminklas serbų tautai. Kiekvienas pastatas ten turi tikrą paskirtį, o jų fasadai mena vis kitą Serbijos epochą. Pačiame miesto gale, lyg švyturys virš Drinos – serbų stačiatikių cerkvė. Nepamiršo Kusturica ir savęs: kino teatras vadinasi “Dolly Bell” (pagal vieną garsiausių jo filmų), o austriškąją gatvę puošiančiose idiliškose freskose netoli Gavrilo Principo – ir pats besišypsantis režisierius. Beje, kai aš lankiausi, Kusturica vaikštinėjo po Andričgradą, stebėjo, kaip darbininkai dėsto rekvizitus filmavimui.

Andričgrado centrinė aikštė

Netikėčiausia Andričgrado detalė – pusantro metro aukščio Vladimiro Putino portretas, papuošęs miestelio kavinę. Bet čia joks atsitiktinumas – Rusijos prezidentu Višegradas didžiuojasi it savu. Tarsi kokio karaliaus jo nuotrauka kabojo net motelio, kuriame nakvojau, registratūroje (buvo ten ir Rusijos vėliava).

Tikriausiai serbams imponuoja Putino ekspansija į kitas “tautiečių” gyvenamas žemes. Juk to paties siekė ir jie patys, 1992 m. puldami Bosniją. Tačiau Kusturica – bosnis, ėmęs laikyti save serbu – nuostatas dažniau reiškia(?) subtiliai tarsi gerame filme: štai Andričgradą jis pastatė vos 15 km nuo ankstesniojo, medinio, savo “tautinio miestelio” anapus sienos Serbijoje. Simbolinė Serbijos ir Bosnijos Serbų Respublikos jungtis? Interpretacijų iš Sarajevo skamba ir daugiau: juk karo metais Andričgrado vietoje veikė koncentracijos stovykla bosniams… Bet “uždarius visus skeletus į spintą”, pažvelgus eilinio lankytojo akimis Andričgradas – žavus “naujasis Višegrado senamiestis”, kurį statant – tai dabar reta – siekta ne tik pelno ar funkcijos, bet ir grožio, prasmės.

Putinas motelio registratūroje (kairėje) ir Andričgrado kavinėje, kartu su kitu 'antivakariečiu' Fideliu Kastro (dešinėje)

Mistiška Bosnijos širdis: Jajcė ir Visokas

O štai Serbų Respublikos sostinė Banja Luka – pilka, vos keli pastatai gražesni. Tačiau keliaudamas ten iš Sarajevo dar bosnių pusėje pravažiuoji senąją Bosnijos istoriją ir Bosnijos gamtą (gilius upių tarpeklius, kurių papėdėse vingiuoja lėti keliai su daugybe aikštelių apsižvalgymui).

Abidvi šios Bosnijos įdomybės susipina Jajcės miestelye, įsikūrusiame virš krioklio. Aukštai jo viršūnėje – pilis ir įtvirtinimai, po žeme – mistiškos pamirštų religijų šventovės. Mitraizmo (keisto jautį žudančio didvyrio kulto, kuris Romos Imperijai baigiantis konkuravo su jauna krikščionybe) ir Bosnijos bažnyčios. Pastaroji buvo krikščioniška, bet nepriklausoma ir nuo katalikų, ir nuo stačiatikių. Gindamiesi nuo serbų ir kroatų įžeidinėjimų, neva bosniai – tik į islamą atsivertusių su Osmanais kolaboravusių tautiečių palikuonys, jie beda pirštu į tą nunykusią religiją, į ją išpažinusią viduramžių Bosnijos Kunigaikštystę, į unikalią jos rašto sistemą. Jau tada, kaip ir dabar, bosniai nebuvo nei kroatai, nei serbai…

Jajcės miestelis virš krioklio. Aikštelė šalia krioklio – mokama ir taškoma, o gražiausias vaizdas atsiveria iš čia, iš anapus upės. Būnant ten, vienu metu suskambo varpai ir muedzinų balsai. Labai bosniška patirtis.

JAV bosnis Semiras Osmanagičius skelbiasi prie Visoko miestelio atradęs dar senesnį dalyką – didžiausias pasaulyje piramides! Pasaulio archeologų bendruomenė vadina jas tiesiog kūginiais kalnais, bet ieškanti savo istorijos Bosnija stato į jas nuorodas kaip į lankytinas vietas – „Bosnijos saulės piramidė“, „Bosnijos mėnulio piramidė“… Kol kas tik vienišas senelis su pikapu siūlėsi užvežti viršun, bet su viešaisiais ryšiais Osmanagičius dirba puikiai: pats prisimenu net Lietuvos TV žinių pranešimus apie atrastas „Bosnijos piramides“. Dabar kaip niekad populiaru tai, kas mistiška. Net Bosnijos bažnyčios altorių Jajcės požeminiame mauzoliejuje dažnas sieja su „bogomilais“ – Viduramžių gnostikų sekta.

Mostaras: apgriautas ‘miestas prie tilto’

Bosnijos upių slėniais (ir nauja mokama magistrale) važiuodami į pietus pasiekėme Mostarą (100000 gyv.), kur musulmonų bosnių gyvenama zona atsiremia į katalikų kroatų pasaulėlį. Tai – vienas gražiausių Bosnijos miestų, bet sykiu ir vienas kraupiausių. Nors bosniai su kroatais galiausiai susivienijo prieš serbus, iki tol jie ilgai kovėsi dėl šių žemių šaudydami vieni į kitus iš priešingų miesto pusių. Net nešti palaidoti žuvusiuosius užmiestin buvo pavojinga, todėl kapinėmis paversti Mostaro parkai. Visur pilna ne tik “skylėtų pastatų” (net viešbučio, kuriame nakvojome, fasadas buvo sušaudytas), bet ir ištisų masyvių didingų griuvėsių, kurių naršymas – “tamsiojo turizmo” gerbėjų pomėgis.

Kroatai buvo sugriovę net didžiausiąją miesto įžymybę – UNESCO pripažintą grakštų Senąjį tiltą per Neretvą. Dabar jis atstatytas, o iš daugybės kavinių pakrančių vaizdais gėrisi Bosniją vėl atrandantys turistai. Čia ne Kroatija ir net ne Juodkalnija. Staliukų daug daugiau nei padavėjų garsiai sukviestų keliautojų, kainos – tikrai geros, o maistas – gardus.

Griuvėsiai Mostare. Dalis mano turėtame kelionių vadove aprašytų sugriautų didingų pastatų buvo ką tik suremontuoti, ties kitais (pavyzdžiui, stačiatikių cerkve) dirbo statybininkai, bet kol Mostaras išsikuops visas, matyt, prireiks dar 20 metų

Nuo tilto, kaip per amžius, vėl šokinėja vietos drąsuoliai. Kadaise taip stebindavo merginas, šiandien – prašinėja turistų “sumokėti už šuolį”. Tai šiokia tokia apgavystė: “auka” niekaip nepagreitina jų stryktelėjimo į Neretvą ir daug susimokėjusių žmonių, pasijutę “išdurti”, nukėblindavo šalin. Jei norite pažiūrėti, kaip koks mostarietis galiausiai sulenkęs kojas kris į upę, tiesiog užsiimkite vietą pakrantėje ir apsišarvuokite kantrybe.

Šiandien Mostare kultūros rungtyniauja tyliai. Senų mečečių su iš minaretų melstis šaukiančiais muedzinais – daugiau, bet naujoji katalikų bažnyčios varpinė – aukščiausia (107 m), o ant kroatų pusės kalno užkeltas didelis kryžius “žemai žemai” palieka viską.

Mostaro tiltas

Tikrąjį dvasinį gyvenimą po ateistinės Jugoslavijos dešimtmečių atgaivinti sunkiau. Blagajaus Tekėje, musulmonų bektašių (sufijų) ordino vienuolyne, triskart per savaitę vėl skanduotėmis šlovinamas Alachas – bet vienuoliai ten nebegyvena. Į drėgną pastatą palei tokią aukštą uolą, kad liūties metu ant jo stogo nenukrito nė vienas lašas, šiandien dažniau užeina turistai, nei bektašiai – tos keistos Balkanams būdingos islamo pakraipos atstovai, laikantys, kad Koranas turįs dvi prasmes: tiesioginę ir daug svarbesnę (bet kitų musulmonų pamirštą) perkeltinę.

Sarajeve, tiesa, pastebėjau šiokį tokį religinį atgimimą: penktadieniais mažos mečetės perpildytos tiek, kad net per lietų žmonės meldžiasi ant kilimų lauke – daugiausia jaunuoliai. Islamas, gavęs tam erdvės, yra gaivinamas arabų, jų fondų ir kultūrinių institucijų. Pasitaiko net bosnių moterų, vilkinčių juodais arabiškais tautiniais drabužiais, dengiančiais veidą (anksčiau Balkanuose to nematydavau), o ir patys arabai Sarajeve statosi ištisus kvartalus ant kalnų. Dėl Bosnijos ir vėl konkuruoja galybės iš trijų krypčių – Rytų (šįsyk – Rusija per Serbiją), Vakarų (Europos Sąjunga) ir pietų (arabai). Ir visgi, musulmoniškas polius vis dar – silpniausias iš trijų: islamas Bosnijoje vėl matomas, bet ne labiau, nei kokiame Londone.

Osmanų laikų interjeras Svrzo name Sarajeve. Kaip ir Blagajaus tekė dabar tai – labiau muziejus. Gyvenami butai Bosnijoje gerokai įprastesni, tik, tarkime, per Air BnB išsinuomotame bute kaip bosnių tautos simbolis aukštoje, beveik nepasiekiamoje, užtat labai matomoje vietoje buvo padėtas Koranas

Medžiugorjė, kur Marija tebekalba žmonėms

O štai Kroatiškos Bosnijos (tiksliau, Hercegovinos) dvasinei širdžiai – Medžiugorjei – tikėjimo galėtų pavydėti didžioji dalis krikščioniško pasaulio. Tame bažnytkaimyje (2300 gyv.) 1981 m. šešiems paaugliams apsireiškė mergelė Marija. Trims iš jų apsireiškinėja iki šiol – dviems kasmet, vienai kas mėnesį. Katalikų hierarchai šia istorija nelabai tiki, tačiau kuprinėti piligrimai į Medžiugorję plūsta pribloškiamomis miniomis.

Mišios parapijos bažnyčioje vyksta kas valandą – vis skirtinga kalba. Per kroatiškąsias viduje buvo šitaip pilna, kad antrąkart tiek žmonių meldėsi ant šimtų suolų lauke (o juk nė nebuvo sekmadienis!). Vos neišspaudė džiugios ašaros tas jausmas, kad Medžiugorjėje bažnyčia – tai gyvi žmonės, o ne pastatas. Viduje nėra jokios prabangos, jokių sidabrinių votų, net joks paveikslas už altoriaus nekaba. Užtat visas miestelis “lūžta” nuo entuziastingo tikinčio jaunimo iš viso pasaulio.

Už labai paprastos pokariu statytos Medžiugorjės bažnyčios - vienas daugelio ekranų, transliuojančių mišias netilpusiems į vidų. Dėmesys skiriamas patogumui, o ne prabangai

Mačiau žmonių net su Libano ir Indijos vėliavomis, o artimesnių šalių piligrimai nešė įspūdingus savo religinių organizacijų simbolius (pvz. itališkas “Marijos apaštališkasis legionas”). Išpažinčių laukė 30 klausyklų paviljonas, kur dirba įvairiataučiai kunigai (kuri laisva rodo žalios lemputės).

Šen bei ten siaurose kaimo gatvelėse stoviniuoja dideli autobusai įvairių Europos šalių numeriais, išleidę piligrimus pasimelsti prie vietnių įžymybių – apsireiškimo kalno, kryžiaus kalno… Mėgiama modernistinė Kristaus statula (2001 m.), iš kurios kelio sunkiasi kažkoks skystis. Maldininkai laukia eilėse, kad suvilgytų juo nusipirktas servetėles.

Piligrimai laukia prie Kristaus statulos. Visą laiką kol žiūrėjau, servetėles skysčiu drėkino ta pati moteris - matyt, veš po vieną visiems giminaičiams ir draugams

Prie kiekvienos šventosios vietos – ištisos gatvės parduotuvių, viešbučių (jų pavadinimai: “Palaiminimas”, “Taikos karalienė”…). Daug komercijos, bet dar daugiau idėjinių žmonių, kaip Mirjana Stanislava Vasil Zukarini, kurios knyga apie Medžiugorję išversta į daugybę kalbų (nusipirkau lietuviškai), o pajamas ji aukoja miestelio vaikų namams.

Knyga pasakoja ir vietovės istoriją. Aišku, iš kroatų pozicijų – o kaip gi kitaip: netgi nė vienos Bosnijos vėliavos Medžiugorjėje nemačiau, plazda vien kroatiškos. Esmė: “Katalikai kroatai per amžius gynė savo tikėjimą, nors juos bandė palaužti ir į stačiatikybę perėję tautiečiai [serbai], ir musulmonai”. Net mokyklose skirtingų tautybių vaikai mokomi skirtingų istorijos versijų.

Medžiugorjėje pardavinėjamos knygos lietuvių kalba ir apie Šv. Šarbelį (dešinėje). Tiesa, išpažintys lietuviškai neklausomos: tarp 23 kalbų lentelių, kurias atėję į savo klausyklas užsikabina kunigai, lietuviškos nebuvo (kairėje)

Pokario Bosnija: mažiau trinties, daugiau ramybės

Nežinau ar bažnyčia kada pripažins Medžiugorjės apreiškimus – galbūt tai įvyks po paskutinio regėtojo mirties. Juose, šiaip ar taip, Mergelė Marija(?) dažniausiai tiesiog savais žodžiais persako biblines tiesas. Ir šaukiasi taikos: “Visų tikėjimų žmonės lygūs prieš Dievą”…

Labai panašių dalykų savo maldose prašo ir stačiatikiai, ir musulmonai. Pažvelgus atskirai, visos trys Bosnijos kultūros – gražios ir taikios.

Sarajeve šis motyvas populiarus ant suvenyrų. Nustebau jį išvydęs ir Srebrenicos galerijoje. Pasirodo, tai vienas daugelio 1993 m. Sarajevo dizainerių kūrinių, 'modifikavusių' pasaulinius prekės ženklus taip, kad priverstų susimąstyti apie Sarajevo apgultį. Kad čia naikinamas ne koks 'atsilikęs pasaulio užkampis', o europietiškas miestas, į kurį dar 1984 m. gužėjo žmonės iš viso pasaulio stebėti žiemos olimpiados.

Konflikto raktas, tikiu, ne pačiose kultūrose ar religijose, o tiesiog tame, kad jos skirtingos ir pernelyg arti. Vienas miestas kelioms kultūroms – kaip vienas kambarys keliems žmonėms. Pasaulyje daug gerų žmonių, tačiau ne su kiekvienu jų būtų vienodai paprasta dalintis kambariu – nesutampant poreikiams ir požiūriams reikėtų daugybės kompromisų, savęs varžymo, tikimybė susipykti didesnė. Taip ir skirtingų kultūrų bendruomenėms – jei jos pakankamai didelės – viename mieste tenka save riboti, o ginčai, kas kam kada turi nusileisti, neišvengiamai gimdo trintis – barnis seka barnį, kerštas – kerštą; it sūpynės įsisiūbuoja dideli konfliktai.

Bosnija ne vienintelė multikultūrinė žemė Europoje. Bet ji viena nedaugelio, kurioje iš viso nėra daugumos – tik trys didelės mažumos. Visos jos jaučiasi esančios pakankamai svarbios, kad reikalautų sau daug teisių – bet jų troškimų vienu metu patenkinti niekaip neįmanoma. Juk gyvenant viename kambaryje nepavyks ir pačiam rengti vakarėlius, ir netrukdyti ramesniam “kambariokui” miegoti…

Dėl pinigų dizaino Bosnijos tautos nesusitarė, tad Bosnijos markės yra dviejų rūšių. Ant banknotų, skirtų Serbų Respublikai, pavaizduoti serbai, ant likusių - bosniai ir kroatai. Be to, serbiškuose banknotuose viršuje rašomas tekstas kirilika, likusiuose - lotynų raštu. Beje, valiutos pavadinimai 'markė' ir 'pfenigas' įkvėpti Vokietijos, į kurią buvo emigravę daug bosnių. Vokietijai ir Suomijai įsivedus eurą, tai - paskutiniai pasaulyje markėmis vadinami pinigai. Tiesa, Bosnijoje daug kas priima ir eurus, serbai - Serbijos dinarus, kroatai - Kroatijos kunas

Vakaruose išpopuliarėjęs “multikultūrinis idealizmas” sveikina “įvairovę kiekviename mieste”. Bosnija tą “visuotinę įvairovę” turėjo – ir nurašė į istorijos šiukšlyną kartu su komunizmu, kitu buvusios Jugoslavijos pagrindu. Galbūt suprato, kad ir multikultūralizmas, ir komunizmas yra utopijos – gražūs “ant popieriaus”, bet prieštaraujantys žmonių prigimčiai. “Komunistinėse” šalyse produktyvumas taip krisdavo, kad net “pagerbtieji” darbininkai ilgainiui nuskurdo labiau, nei kapitalistinėse. O “multikultūrinėse”, užuot pastačius “tautų draugystę”, mėginamos gniaužti trintys ir poreikis “taikstytis su nesitaikstomu” privesdavo iki riaušių, teroro, pilietinių karų.

Bosnija patyrė abudu šiuos “eksperimentus”. Iš jų išsikapanoti buvo labai sunku: ~1990 m. dalinantis “visos liaudies” turtą neišvengiamai laukė laikina krizė, dalinantis “visų kultūrų” žemes – karas. Įsivaizduokite, kaip blogai jaustis vertė tas nuolatinis (nesu)gyvenimas kartu, kad nueita šiuo keliu…

Kankinių (karo aukų) bosnių kapinės Sarajeve. Tokiais kapų laukais karo metu virto dažna Bosnijos pafrontės miestų laukymė

Kaip ten bebūtų, Bosnijos krizė ir karas baigėsi. Ekonomika auga. Prievarta ar savanoriškai gyventojams persikėlus “kur daugiau saviškių” daugumoje teritorijų susidarė tvirtos serbų, bosnių ar kroatų daugumos, ir “kasdieniams konfliktams” vietos mažiau. Įdomu, kad žmonėms išsiskirsčius, įvairovė Balkanuose tik išaugo: dabar kiekvienas miestas ypatingesnis ir įdomesnis, nes puoselėja konkrečią savo kultūrą, o ne nuvalkiotą ir vienodą “tautų draugystės” utopiją.

Tiesa, Bosnija pasiliko vientisa šalis, tad ginčai persikėlė į politinį lygmenį: pavyzdžiui, Serbų Respublikos ir centrinės valdžios pareigūnai dabar nesutaria kaip traktuoti 2013 m. gyventojų surašymo rezultatus, bosnius erzina, kad Serbų Respublika referendumu nutarė nepaisyti konstitucinio teismo draudimo sausio 9 d. (dieną, kai ji paskelbė panaikintą ir prie genocido privedusią savo nepriklausomybę). Bet šito nė iš tolo nepalyginsi su tuo, kas darėsi prieš 20 metų – kai kaimynai šaudė kaimynus – ir kas tebevyksta daugiakultūrėse Artimųjų Rytų ar Afrikos žemėse. Bosnijoje pastaruosius 20 metų nebuvo net tų blogybių, kurios jau tapo norma imigrantų pilniausiuose Vakarų didmiesčiuose (mirtinos mažumų riaušės, teroro aktai).

Serbų įžymybės Andričgrade (iš dešinės): skulptūros nacionalinio epo autoriui Negošui, rašytojui Ivo Andričiui ir statula dar netapęs Andričgrado sumanytojas režisierius Emiras Kusturica, nuotraukos su kuriuo išprašė fanas

Dabar Bosnija – saugi, demokratiška ir keliautojams draugiška šalis, į kurią rekomenduočiau nuvykti kiekvienam, kam patinka ypatingos, bet turistų dar nepažintos, nebrangios vietos.

Bosnijos ir Hercegovinos lankytinų vietų ir įdomybių žemėlapis. Galbūt jis padės jums susiplanuoti savo kelionę. Žemėlapyje raudonai pažymėta Serbų Respublika, mėlynai - bosnių ir kroatų valdomos teritorijos.

Visi kelionių po buvusią Jugoslaviją aprašymai

1. Buvusi Jugoslavija: tautų ir tikėjimų mozaika (įžanga)
2. Kroatija: viduržemis kaip kadaise
3. Serbija: nugenėtoji Jugoslavija
4. Kosovas gimė iš naujo
5. Slovėnija: dangiška kaimiška žemė
6. Makedonija. Senutėje žemėje - naujausia Europos tauta
7. Juodkalnija: naujasis Europos turizmo perlas
8. Bosnija: trijų žavių kultūrų frontas
9. Albanija: Azija Europoje

Juodkalnijos vardą dar ne kiekvienas europietis žino. Tačiau jau pirmąją savo kelionės ten dieną supratau: tai – tik laiko klausimas.

Ši mažytė Viduržemio jūros šalis, tik 2006 m. paskelbusi nepriklausomybę nuo Serbijos, turi ką pasiūlyti kiekvienam keliautojui. Gamtos mylėtojams – kalnų takai, žydros raftingo upės per giliausius Europos kanjonus. Kultūros mėgėjams – ankšti Viduramžių Venecijos miestai, stačiatikių vienuolynai. O po turiningų dienų laukia pajūrio kurortai “kiekvienai kišenei”: nuo kambarių “pas močiutes” iki megajachtų prieplaukų.

Ko Juodkalnijoje mažai – tai tipinių nuobodžių gigantiškų viešbučių. Nors ir vis pilnesni turistų, jos miesteliai išlieka saviti. Čia juodkalniečiai turi patirties: iki Jugoslavijos jų šalis ilgai džiaugėsi laisve, valdoma “vyskupų-kunigaikščių”.

Kotoro įlanka, žymusis 'Juodkalnijos fjordas', nuo gretimų kalnų.

Juodkalnijoje viskas orientuota į turistus

Juodkalnijos plotas – kaip šeštadalis Lietuvos, tačiau greitai jos aplėkti nepavyks. Pusė valstybės yra aukštesniame, nei kilometro aukštyje, ir beveik visi keliai čia vingiuoja nuolatiniais serpantinais. Kai kurie tokie siauri, kad susitikus iš priešpriešio automobilį tekdavo trauktis atbulomis iki artimiausios vietos, kur tarp skardžio ir uolų bent truputėlį plačiau.

Tačiau tai – bene vienintelis Juodkalnijos nepatogumas (o ir jį atperka vaizdai žemyn). Nors Juodkalnija skurdesnė už Lietuvą, net nustebau, kaip ten viskas kokybiška, orientuota į turistą. Net atokiausių plentų danga lygi, o miestelių gatvės pilnos gražių kavinių, barų, bevielis internetas (wifi) beveik visose nemokamas ir greitas.

Skadaro ežeras tarp Juodkalnijos ir Albanijos - didžiausias Balkanuose, o jo salose gyvena vienuoliai (kai kurie - atsiskyrėliai). Čia jis matomas nuo siauručio Ulcinjo-Virpazaro kelio - vieno vaizdingiausių Juodkalnijoje. Čia - kelio išplatėjimas apžvalgos aikštelei, šiaip jis daug siauresnis

Atsiskaitoma eurais (Juodkalnija nėra ES narė, bet vienašališkai įsivedė šią valiutą). Net oficialios iškabos rašomos ir angliškai, neretai – ir rusiškai (Juodkalnija – viena vos kelių Europos šalių, į kurią rusams nereikia vizų, ir jų ten keliauja šimtai tūkstančių).

Kartą prisėjo paskambinti į policiją (vienas viešbučio savininkas kaltino, neva pavogėme 5 eurus kainavusį rankšluostį) – ten irgi angliškai puikiai šnekėjo, situacija išsisprendė.

Herceg Novio kurorto, populiaraus tarp serbų, centrinė aikštė su lauko kavinėmis

Tačiau “patogu” nereiškia “kaip visur”. Pavyzdžiui, daugumoje Juodkalnijos kurortų nerasi užsienio virtuvių restoranų. Kiekvienoje lauko kavinėje patiekiami tie patys balkaniški patiekalai – maltos mėsos čevap(čic)ai, paplotėlis pleskavica, įdaryta paprika, jūros gėrybės, kai kur vietinis “Negošo” sūris ir kumpis. O taip pat picos, spagečiai: itališki patiekalai juodkalniečiams – beveik nacionaliniai. Viskas skanu, mintimi “vis tiek turistas išvažiuos, tad galima patiekti bet ką” paprastai nesivadovaujama – tik aptarnaudavo labai ilgai.

Kotoro įlanka – pasakiškas pietų “fjordas”

Daugiausia liaupsių sulaukianti Juodkalnijos vieta – Kotoro įlanka. Reklama turistams, kad Kotoras – vienintelis Viduržemio fjordas – nėra visai teisinga, bet žvelgdamas į čia siaurėjantį, čia platėjantį aukštų kalnų supamą Kotorą išties būčiau galėjęs patikėti pakliuvęs į Norvegiją. Jei ne +33 laipsnių karštis.

Tik, geriau įsižiūrėjus, “juodųjų kalnų” pakrantės ten ne laukinės, o pilnos žavių miestukų su Venecijos pirklių statytomis bažnyčiomis bei rūmais. Jų gatvelės tokios siauros, kad, lyg Venecijoje, tegalima vaikščioti pėsčiam. Dažna tokia stati, kad virsta laiptais.

Herceg Novio kurortas žvelgiant iš jo tvirtovės. Daugybė tokių paprastų namų šlaituose priima turistus ir iš jų balkonų matosi Kotoro įlankos pradžia.

Rausvi ir pilkšvi Viduramžių mūrai puikiai papildo gamtos peizažą. Nenuostabu, kad Perasto kaime (su 17 bažnyčių, 2 cerkvėm, bet tik 350 gyventojų) vienerius iš 16 rūmų nusipirko Maiklas Duglasas ir Ketrina Zeta Džouns.

Nors Kotoro įlanką galima perplaukti keltu, džiaugiuosi, kad apvažiavome automobiliu. Juk iš kiekvienos kelio atkarpos, kiekvieno miestelio įlanka atrodo vis kitaip, o įspūdingiausi vaizdai – nuo kalnų kelio į Cetinę.

Perasto panorama iš vienos jo bažnyčių varpinių.

Tiesa, vieno turistų džiaugsmo Juodkalnijai trūksta – gerų paplūdimių. Didžioji dalis krantų uolėti, o reti smėliuko ar (dažniau) akmenukų ruožai siauručiai it prie Lietuvos ežerų. Kone kiekvienas jų brangus centimetras perduotas “administruojančioms įmonėms” nuomojančioms šezlongų ir skėčių eiles (kad poilsiautojų tilptų daugiau, būna, supila į jūrą betoninius “kyšulius” ir siūlo kaitintis saulutėje ant jų).

Prieš kiekybę Juodkalnijoje triumfuoja kokybė. Greta didesnių paplūdimių buvę kaimai seniai suaugo į kilometrinius kurortus su romantiškų kavinių pilnomis pajūrio promenadomis. Kiekvienas turi savo veidą. Tie su įspūdingiausiais senamiesčiais brangesni ir pamilti atvykėlių iš toliau (ypač Budva), kiti pigesni, bet tiems, kam pakanka jūros ir pramogų, nemažiau smagūs (pvz. Sutomorė).

Budva - didžiausias 'tarptautinis' Juodkalnijos kurortas. Bet jis irgi didžiuojasi venecijietišku senamiesčiu

Ulcinjo kurortas pačiuose pietuose tarsi apjungia abu dalykus: ten ir gražus įtvirtintas senamiestis, ir žemesnės kainos. Tačiau dauguma gyventojų jame albanai, tad atmosfera chaotiškesnė, senamiestis apgriuvęs.

Juodkalnijoje – milijonierių žaidimų aikštelės…

Bet labiausiai Juodkalnija trokšta tų turistų, kurie pinigų išvis neskaičiuoja. Jiems – Sveti Stefano sala su venecijiečių miesteliu, kuri visa dabar – vienas viešbutis, šitoks prabangus, kad kiekvienam svečiui tenka po keturis darbuotojus. Tie, kas nesusimoka ~1500 eurų siekiančios minimalios nakvynės kainos, net neįleidžiami pasižvalgyti po jo aikštes ar keturias bažnyčias.

Tikriausiai niekur pasaulyje į Sveti Stefaną nerasi nieko panašaus – kam gi pavyktų supirkti visą istorinį miestelį? Ironiška, kad šį turtuolių rojų įkūrė komunistai. Įkalbinėti vietinius gyventojus parduoti savo giminės namus jiems neteko: po Antrojo pasaulinio karo komunistinė Jugoslavija tiesiog viską nacionalizavo, rekonstravo ir ėmė į Sveti Stefaną vilioti Holivudo žvaigždes ir jų dolerius (izoliuotos nuo skurdžios Jugoslavijos realybės ten poilsiavo Elizabet Teilor, Sofi Loren). Po komunizmo žlugimo ir Jugoslavijos karų merdėjusį kurortą 2007 m. šiuolaikinei prabangai prikėlė rusiškas tinklas “Aman Resort”.

Nors Sveti Stefan ne svečiams uždarytas, šio gražiausio jo vaizdo - nuo gretimo kalno - iš eilinių turistų atimti niekas negali. Norintys prieiti arčiau dar gali apsilankyti viešbučio paplūdymyje - tiesa, tai kainuos 50 eurų, o už mašinos pastatymą tektų pakloti dar 12. Nėjome.

Beveik vien rusų kalbą girdėjau ir naujojoje Juodkalnijos milijonierių turizmo sostinėje – “Porto Montenegro” Tivate. Vietinis viešbučio šeimininkas vardijo, kieno gi daugiaaukštės superjachtos išrikiuotos iki 600 vietų plečiamoje prieplaukoje: Džiokovičiaus, Šumacherio… Tačiau rusiški laivų pavadinimai, denyje švenčiančios vidurinio amžiaus rusakalbės neleido nė išdidžiai plazdančioms Bermudų, Maršalo salų ar Barbadoso vėliavoms nuslėpti, kad dauguma “Porto Montenegro” prisišvartavusiųjų – naujieji rusai. Prie jų priderintos ir kainos naujame krantinės miestelyje: išleidus bent 10 eurų parkingas mums būtų buvęs nemokamas, bet patyrinėjęs antkainius supratau, kad geriau apsimoka tiesiog “palikti” 4 eurus už automobilio stovėjimą.

Kur dabar “Porto Montenegro” kadaise buvo piečiausioji Austrijos-Vengrijos, paskui Jugoslavijos karo bazė ir tai primena muziejus, kuriame galima net pasivaikščioti po tikrą karinį povandeninį laivą. Įdomu. Tačiau be mūsų per gerą valandą ten neužsuko nė vienas svečias. Turbūt tai prasčiausia “Porto Montenegro” šeimininkų investicija ir jie gailisi neatidarę dar vieno madingai skambančio “slow food” restorano…

Jugoslavų povandeninio laivo viduje. Tapusi nepriklausoma Juodkalnija daugumą karinės įrangos sunaikino ar atidavė muziejams. Dabar privaloma gidė pasakoja, kur susigrūdę ir sukaitę miegodavo beveik 30 jūreivių, kaip jie dalydavosi vienu tualetu laivugalyje

…ir eilinės Balkanų liaudies kurortai

Dauguma turistų Juodkalnijos pajūryje į milijonierių erdves težiūri iš tolo. Jie apsistoja “pas vietinius” – tiesa, tai dažniausiai ne kambariai kažkieno bute, o specialiai pastatyti keliaaukščiai namai. Dauguma numerių vadinami apartamentais, nes turi ne tik vonią, bet ir virtuvę.

Logiška: milžiniški turistų srautai taip sukėlė Juodkalnijos kainas, kad restoranai ten – dvigubai, kartais keturgubai brangesni nei kaimyninėse šalyse ar Lietuvoje. Serbijos ir Kosovo vasarotojai net buvo ėmę vežtis ką valgyti visai savaitei iš tėvynių. Pildydama biudžetą Juodkalnija nurodė muitininkams konfiskuoti maistą, viršijantį 1 kg vienam žmogui.

Sutomorės pajūris. Šis kurortas Vakaruose taip nežinomas, kad kelionių vadovai jo net neaprašo, bet serbų jaunimas pamėgęs tenykščius pajūrio klubus be to, čia paplūdimys - plačiausias, kokį mačiau Juodkalnijoje. Beje, nakvyne gerame pajūrio kambaryje su vaizdu kaip iš šios nuotraukos atsiėjo 30 eurų - nakvynės 'nesuperturtingiems' siūlytojų konkurencija didelė

Tačiau ir pačios Juodkalnijos parduotuvėse maistas pigesnis, nei Lietuvoje. Kol kas aukštyn šovė tik tų prekių ir paslaugų kainos, kurias perka turistai. Ir driokstelėjo jos ne juokais: štai 2010 m. kelionių vadove dar rašoma, kad 500 m nuplukdymas į Perasto miestelio bažnyčią dirbtinėje saloje kainuoja 1 eurą, o 2014 m. leidime – jau 5 eurus (tiek mokėjome ir mes).

Teigiama pokyčių pusė: skirtumas tarp “sutvarkyto” ir “(pa)prasto” akis bado vis mažiau kur. Jau daugiau nei pusė gatvelių gražios, švarios, malonios leisti laiką. Mažųjų miestų Juodkalniečiai mėgsta džiaugtis gyvenimu po atviru dangumi: teatrai, koncertų “salės”, net oficialių klubų krepšinio aikštės ir vandensvydžio baseinai neturi nei sienų, nei stogų – tik į viršų kylančias kėdes žiūrovams ant jūros kranto ar pašlaitėse.

Perasto bažnyčia dirbtinėje saloje. Sala supilta ten, kur 1452 m. atrastas Mergelės Marijos paveikslas. Istoriškai Kotoro įlanka, valdyta Venecijiečių ir Austrų, buvo katalikiška, tačiau po Antrojo pasaulinio karo prijungta prie Juodkalnijos ji tapo stačiatikiška

Juodkalnijos kalnuota širdis – Cetinė ir Lovčenas

Juodkalnijos pakrantė šiandien yra toks šalies veidas, kad net sunku patikėti, kad didžiąją savo istorijos dalį Juodkalnija net neturėjo išėjimo į jūrą. Jį iškovojo jėga tik 1878 m., sugriaudama istorinį Osmanų Senojo Baro miestelį (pilkus fotogeniškus jo griuvėsius pamilo turistai). Iki tol du šimtmečius Juodkalnija buvo stačiatikiška kalniečių žemė, kurią nuo galingų kitatikių imperijų (krikščioniškos Austrijos ir musulmoniškų Osmanų) gynė tie patys sunkiai pražengiami kalnai.

Svarbiausiajam iš didžiųjų senosios Juodkalnijos valdovų – tokiu jį pripažins bet kuris juodkalnietis – Petrui II Petrovičiui-Negošui (1813-1851) – ant Lovčeno kalno pastatytas aukščiausias planetoje mauzoliejus. Atleidusi, kad Negošas buvo ir vyskupas, jį šitaip pagerbė ateistinė Jugoslavija. Mat šis Juodkalnijos valdovas sukūrė “jugoslavizmą” – idėją kad visus pietų slavus reikia suvienyti į vieną jugoslavų valstybę. Juodkalniečiai tada save laikė serbais – vieninteliais laisvais, ir todėl pačiais geriausiais, Jugoslavijos vienijimo avangardu. Negošas, dar ir rašytojas, net sukurpė serbų nacionalinį epą “Kalnų vainikas” (Gorski vijenac). Kai 1918 m. Juodkalnija prijungta prie Jugoslavijos, daug gyventojų džiūgavo, ir net 1990 m., Jugoslavijai griūvant, laisvės dar ilgai neprašė.

Negošo 'mauzoliejus debesyse' mažas, bet didingos gamtos dėka jis - vienas įspūdingiausių pasaulio kapų. Į viršukalnę lipama plačiu pėsčiųjų tuneliu, o pagaliau išlindus laukan pribloškia 'juodųjų kalnų' panoramos. Kariatidžių saugomą memorialą su Negošo statula viduje vizualiai išplečia grįsti takai, apžvalgos aikštelės

Iki pat šiol juodkalniečiai nesutaria, ar jie yra atskira tauta. Tie patys žmonės vienuose surašymuose prisistato kaip juodkalniečiai, kituose – kaip serbai (pastaroji proporcija: 45%-29%). Dažnas laiko save “ir serbu, ir juodkalniečiu”. Populiariausi ant pastatų išteplioti grafičiai – kaip Serbijoje: “NATO – ne”, “Kosovas yra Serbija”.

Šiaip ar taip, serbai ir juodkalniečiai kalba ta pačia kalba, išpažįsta tą pačią religiją ir juos skiria nebent istorijos vingiai. Per referendumą už nepriklausomybę Juodkalnijoje balsavo vos 55% piliečių, o lemtingi buvo… tautinių mažumų balsai (albanai ir bosniai tiesiog nebenorėjo gyventi XX a. pabaigoje juos žudžiusių serbų valdomoje šalyje, ir net ~90% jų palaikė Juodkalnijos laisvę).

Tarp juodkalniečių laisvės labiausiai troško istorinės sostinės Cetinės Lovčeno papėdėje gyventojai – miestelio su keliolika gražių XIX a. užsienio ambasadų, kukliais valdovų rūmais. Kiek mažiau – šiuolaikinėje jugoslaviškai nuobodžioje sostinėje Podgoricoje (kur patriotizmą kursto, rodos, begalybė gatves puošiančių vėliavų ir vimpilų), antrajame pagal dydį universitetiniame mieste Nikšičiuje, pilname šiuolaikiškų barų.

Cetinė pilna tokių rūmų kuriuose gyveno prieškario Juodkalnijos elitas, veikė svarbiausios 'anos Juodkalnijos' įstaigos. Tiesa, ta šalelė buvo mažytė, todėl svarbiausi jos pastatai yra Lietuvos kaimo dvarų dydžio ir, kaip paskutinio kunigaikščio-vyskupo rūmai, jie įspūdingesni iš vidaus, jei tik šis išliko. Čia nufotografuotuose rūmuose - Juodkalnijos muziejus; beveik visi pagrindiniai šalies muziejai yra Cetinėjė ir net prezidentas gyvena ten

Giliausi Europos kanjonai – raftingo rojus

Į šiaurės rytus nuo miestų, toliausiai nuo krantų laukė pati dramatiškiausia Juodkalnijos gamta.

Ten – Durmitoro nacionalinis parkas ir Taros kanjonas, pasak turistinių bukletų antrasis pagal gylį pasaulyje po JAV Didžiojo kanjono (1300 metrų). Deja, daugumą vaizdų į jį užstoja medžiai – tačiau nuo Taros tilto tas žalias slėnis atrodo pribloškiamai.

Taros kanjono vaizdas nuo Taros tilto su lynu lekiančiu turistu

Populiariausia rytų Juodkalniją pažinti aktyviai. Greta Taros tilto virš kanjono žmonės “lynais skraidė” be paliovos. O į švarias, iki dugno skaidrias kalnų upes kas rytą išplaukia dešimtys plaustų. Taros kanjone pirmąsyk gyvenime pusdienio raftingą išbandžiau ir aš: tai puiki vieta “pirmam kartui”, slenksčių ir rėvų mažai.

Labiau patyrę “raftintojai” renkasi Taros ruožą arčiau Bosnijos sienos, kur tėkmė “įžūlesnė”. Ten ir antrasis, Pivos kanjonas: oficialiai mažesnis, pilnas tvenkinių, bet kur kas geriau matomas nuo tunelėtų kelių.

Raftingo valtis sustojo trumpai ekskursijai prie krioklių, kur trumpa upė išteka iš po žemių kad įtekėtų į Tarą. Apylinkės ten gražios, bet pati paslauga atrodė gana pigi. Į kainą įėję pietūs nekokie, priešingai nei įprasta Juodkalnijoje, gidas kalbėjo vien savo kalba ir tik slovakės bendrakeleivės dėka supratome pasakojimo detales. Gal sutapimas bet Taros kanjonas ir vienintelė Juodkalnijos vieta, kur dominavo vakariečiai turistai

Dar vienas JuodKALNijos simbolis – Ostrogo vienuolynas, įrengtas olose, kurioms, lyg namui, pastatytas puošnus fasadas. Išvysti Šv. Vasilijaus relikvijas klausydamiesi “gospodi pomiloj” ten traukia piligrimai. Regėdamas tuos mūrus aukštai kalnuose, vaizdus į tolimus slėnius, galėjau suprasti, kodėl šios stačiatikiškos valstybėlės, gyventojų skaičiumi šiandien vos lenkiančios Liuksemburgą (600 tūkst.), didingos imperijos retai ilgam pavergdavo. Kaip įveiksi tokius gamtinius įtvirtinimus Viduramžiška technika? Ar apsimoka?

Ostrogo vienuolynas. Dabartinis jo fasadas pastatytas tarpukariu po gaisro. Apačioje yra kitas, mažesnis vienuolynas. Piligrimai nuo jo lipa pėsčiomis, kiti - važiuoja raitytu kalnų keliu, vietomis primenančiu kompiuterinių žaidimų trasą

Paskubėkite, kol vakariečiai neatrado Juodkalnijos

O štai keliauti į Juodkalniją tikrai apsimoka… Kol kas.

Jau dabar šią šalį kasmet aplanko triskart daugiau turistų, negu joje yra gyventojų. Kaip gali kurortus nustelbti turistų tvanas, pavyzdžių nereikia toli ieškoti. Kroatijos Dubrovnikas stūkso taip arti Juodkalnijos, kad ten galima nuvažiuoti ryte ir vakare sugrįžti. Šio miesto nuostabus Viduramžių senamiestis pamažu virsta antrąja Venecija iš pačios neigiamiausios pusės: paslaugų kokybė prastėja, kainos darosi plėšikiškos (pavyzdžiui, automobilio statymas daugiaaukščiame parkinge – 5 eurai už valandą), o kartu skridę lietuviai, girdėjome, skundėsi trynęsi siaurose gatvelėse su turistų miniomis. Kai 2010 m. ten keliavau pietinė Kroatijos pakrantė dar atrodė tuščia, autentiška, o šiandien nebežinau, ar ją rekomenduočiau ilgesnėms atostogoms.

Tuo tarpu Juodkalnijos “masiniai turistai iš Vakarų” dar neatrado, dar neišlepino vietinių savo eurų pluoštais. “Game of Thrones” ir panašaus kalibro serialų, priešingai nei Dubrovnike, Juodkalnijoje niekas nefilmavo (Džeimso Bondo lošimas išgalvotame Juodkalnijos “Casino Royale” šalį pristatė pasauliui, bet net ir tos scenos suvaidintos Čekijoje). Tik amerikiečių kruiziniai laivai rytais įplaukia į Kotoro uostą, bet jų kajučių gyventojai, nusipirkę iš apspitusių vietinių trumpas ekskursijas, dar tą patį vakarą išplukdomi kitur.

Naujųjų rusų jachtos prie naujojo Porto Montenegro 'prabangos miestelio'

“Ar jūs iš laivo?” viltingai manęs klausė Kotoro prekijas. Išgirdęs neigiamą atsakymą, išsyk nukiūtino šalin… Kai į Juodkalnijos oro uostus “Ryanair” ir “Wizzair” atidarys aibę reisų iš Vakarų Europos, tokių klausimų niekas nebeuždavinės. Tada jau ne vien kruizų ir jachtų keleiviai juodkalniečiams atrodys pertekę pinigais.

Todėl nukeliauti į Juodkalniją verta paskubėti. Tiesa, tam dar reikia šiek tiek išradingumo. Jei nenorite važiuoti savo automobiliu iš Lietuvos, geriausia Juodkalniją pasiekti kaip į ją nuvykau aš: skristi į Dubrovniką, o iš ten važiuoti nuomotu automobiliu. Dubrovniko oro uostas – arčiau Juodkalnijos, nei didžiausiojo Kroatijos kurorto, tad pastarojo net pravažiuoti neprivalėsite. Juk Juodkalnija pilna savų “Dubrovnikų”: kuklesnių, bet irgi pasakiškai senoviškų. Karštas – bet ne pats brangiausias – birželis pasirodė geras laikas juos pamatyti savo akimis.

Kruizinio laivo keleiviai būriuojasi prie senųjų Kotoro miesto vartų. Ant jų, beje, vis dar iškalta Jugoslavijos diktatoriaus Tito citata

Juodkalnijos lankytinų vietų ir įdomybių žemėlapis. Galbūt jis padės jums susiplanuoti savo kelionę

Visi kelionių po buvusią Jugoslaviją aprašymai

1. Buvusi Jugoslavija: tautų ir tikėjimų mozaika (įžanga)
2. Kroatija: viduržemis kaip kadaise
3. Serbija: nugenėtoji Jugoslavija
4. Kosovas gimė iš naujo
5. Slovėnija: dangiška kaimiška žemė
6. Makedonija. Senutėje žemėje - naujausia Europos tauta
7. Juodkalnija: naujasis Europos turizmo perlas
8. Bosnija: trijų žavių kultūrų frontas
9. Albanija: Azija Europoje