Europa – kelionių vadovai

Ryga atrodo per didelė Latvijai. Būdamas ten, jaučiuosi tarsi gerokai didesnės šalies sostinėje – toks didingas Rygos centras.

Mat Ryga dar prieš 100 metų buvo tokio dydžio, kaip Vilnius šiandieną. Tad senų pastatų Rygoje – ne tik labai daug, jie – ir labai didingi. Šimtamečiai šešiaaukščiai daugiabučiai, skulptūromis išdabinti fabrikai, ilgos tiesios gatvės. Lietuvoje rasi vieną, kelis tokius pavyzdžius – o Rygoje visa miesto širdis tokia, gatvė po gatvės, kvartalas po kvartalo. Ne veltui ji vadinta Rytų Paryžiumi.

Lankiausi Rygoje apie dvidešimt kartų, stebėjau šio miesto kaitą iš sovietinio į šiuolaikinį. Čia aprašau įdomiausias Rygos lankytinas vietas, kurias būtina pamatyti nuvykus į Pabaltijo didmiestį.

Rygos senamiesčio centrinė aikštė su Juodagalvių gildijos rūmais (dešinėje) ir Šv. Petro bažnyčios bokštu - vienas garsiausių Pabaltijo vaizdų.

Rygos centras – didingos architektūros muziejus

Pastatai gyvena ilgiau nei žmonės. Epocha praeina, jos piliečiai išmiršta, o tais laikais pastatytų miestų gatvės per amžius ją primena. Ir gal nėra visame pasaulyje miestų, kurie atspindėtų XX a. pradžios erą geriau, nei Ryga.

Populiariausias tuo metu architektūros stilius buvo art nouveau. Vokiečiai jį vadino jugendo stiliumi, austrai – secesija. Po ilgų praeities kopijavimo dešimtmečių architektai išaušus XX a. mėgino sukurti naują stilių. Labai puošnų, labai gražų. Fasadus pirmą kartą išpuošė augalais, raitytom linijom. Kiekvienas ornamentas – atskiras meno kūrinys… Vaikštant po tuo metu statytą Rygos centrą reikia nepamiršti vis užversti galvą į pastatų dekorą – visuomet atrasi kažką naujo ir žavaus.

Garsi Alberto gatvė Rygoje. Dešinysis pastatas - iš art nouveau pradžios laikų, kai dar buvo kažkiek istorijos imitacijų, o kairysis - tautinio romantizmo stiliaus

Prieš 100 metų Ryga augo ne mėnesiais, o dienomis. Nuo 1899 m. iki 1914 m., kai stilių pražudė Pirmasis pasaulinis karas, pastatyta apie 200 tokių pastatų, daugybė jų – šešiaaukščiai. Aniems laikams tai – labai daug; Vilniuje tėra vos keli tokie aukšti prieškario namai, o Rygoje – gal šimtas. Juose įrengti prabangūs butai. Gyventojų skaičius išaugo nuo 103 tūkstančių 1867 m. iki 282 tūkstančių 1897 m. ir iki 518 tūkstančių 1913 m. Kiekvieną dieną į Rygą “su visam” atsikeldavo keliasdešimt naujų gyventojų ir jiems reikėjo vietos. Todėl visame pasaulyje nėra kito miesto, kuriame art nouveau pastatai – tokie dažni.

Dauguma naujųjų rygiečių buvo latviai iš kaimų. Ir nors pastatus tebefinansavo nuo riterių-kryžininkų laikų užsilikęs vokiškas miesto elitas, juos vis dažniau projektavo latviai architektai. Taip gimė unikali Latviško tautinio romantizmo architektūra, pagražinta tautiniais raštais, mitologinėmis figūromis. Nebe graikų ir romėnų, o baltų.

Jugendo stiliaus fasadas iš arčiau.

Art nouveau architektūra uždirbo vietą Rygai ir pasaulio paveldo sąraše. Žymiausia – Alberto gatvė, tačiau tie pastatai – Rygai mažiau būdingo, rusų architekto Eizenšteino parinkto stiliaus (jis, beje – žymiojo režisieriaus S. Eizenšteino tėvas). Kartais įdomiau ne eiti prie konkrečių pastatų, o tiesiog slampinėti Centre, nes grožio pilna visur.

Ne mažiau įdomu užeiti į gerai išsilaikiusio pastato vidų. Vietoje baltų lubų ten – piešiniai ir apkaustai, net laiptinės išpuoštos tarsi rūmai. Aišku, dauguma pastatų šiandien su kodinėmis spynomis, žymi dalis – sovietų išdraskyti ir nubūti. Prabangieji butai paversti komunaliniais, kuriuose šeimoms išdalinta po kambarį. Kartą viename tokių nakvojau: koridoriai ir tualetas nešildomi. Kad nereikėtų eiti į bendrą virtuvę žmonės žiemą laiko maisto produktus ant išorinių kambarių palangių. Pliusas: gyventojai pernelyg skurdūs, kad ką keistų, todėl durys, net vonia – autentiški, tokie patys, kaip nacionalizavo sovietai. Tačiau, aišku, prabangos dabar ten – nė padujų, o šimtametė pajuodijusi santechnika tamsoje ir šaltyje apkabinėta džiūstančiais visų buto šeimų drabužiais atrodė liūdnai, įstiklintos durys į bendrą koridorių neteikė privatumo. Todėl viena geriausių progų pamatyti vis dar didingą senąją Rygą iš vidaus – Art nouveau muziejumi paverstas butas. Taip pat yra keli memorialiniai butai, pavyzdžiui, Latvijos liaudies dainų rinkėjo Krišjanio Baruono (jo “dainų spinta” su 268 815 surinktų posmų – analogų neturintis dalykas, UNESCO įtrauktas į pasaulio atmintį).

Art nouveau stiliaus laiptinė name, kuriame yra art nouveau muziejus. Ji - atvira lankytojams.

Rygos turtuoliai, statę tokius didingus daugiabučius, aišku, nepamiršo ir viešųjų pastatų, kuriuose patys leisdavo laisvalaikį. Centre – didi neogotikinė Šv. Gertrūdos bažnyčia, neobarokui artimas Nacionalinis teatras.

Pamiršti, bet gražūs atokesni prieškarinės Rygos rajonai

Didingų XX a. pradžios pastatų Rygoje yra ne vien centre. Ištisi nauji rajonai-priemiesčiai pastatyti tuo metu: aplinkui centrą, taip pat – anoje Dauguvos pusėje. Juose dideli mūriniai namai stūkso pramaišiui su mediniais daugiabučiais. Jeigu Rygos “aukso amžius” būtų trukęs ilgiau, šie rajonai, tikriausiai, grožiu būtų prilygę miesto centrui. Tačiau atėjo Pirmasis pasaulinis karas ir jie amžiams įstrigo laike. Pasilikę tušti sklypai nūnai naudojami automobiliams statyti.

Tipinis medinis Rygos daugiabutis anapus Dauguvos, Agenskalno rajone.

Tačiau šiuose rajonuose irgi galima atrasti daug gražaus. Į viršų šauna gražūs bažnyčių špiliai, cerkvių kupolai. Plynas pastatų gaisrasienes dabina gražūs per fetivalius sukurti grafičiai ar įdomios pieštos reklamos.

Kuriasi naujos lankytinos vietos: štai Kalnciema rajone amatininkai ir prekijai kas šeštadienį prekiauja įdomesniais (ir brangesniais) nei įprastiniais suvenyrais bei nacionaliniais produktais, Miera gatvę bandome paversti menininkų rajonu, Andrejsaloje buvęs Rygos uostas pamažu virsta naktinių klubų zona.

Dainų šventėms skirtas grafitis ant ugniasienės į rytus nuo Centro. Jis paremtas tarpukario dainų šventės plakatu.

Kitur smagu pasivaikščioti kaip tik todėl, kad ten per šimtmetį pasikeitė mažai kas. Iš Kipsalos akmenimis grįstos gatvės anapus Dauguvos tebeatsiveria gražūs Rygos Senamiesčio vaizdai. Prieškario Rygos pramonės pasididžiavimas VEF fabrikas (vietomis labiau primenantis rūmus) bankrutavo, tačiau smulkesniems verslams išnuomoti jo pastatai liko, teritorija – atvira. Ziemelblazma kultūros rūmai su apžvalgos bokštu ir parku – įdomus prieškario Latvijos mecenatų kūrinys. Nuo Rygos molo smagu dairytis į jūrą, palydėti laivus – ką darė ištisos kartos. Mežaparko rajone turtingi prieškario vokiečiai statėsi sau medines vilas – jos paskendusios tarp medžių, miestas ten susiliejęs su mišku.

Tokiose vietose beveik garantuotai būsite vienintelis užsienietis turistas, ypač ne sezono metu. Tiesa, net ir Rygos Centre turistų nėra daug. Kadangi Rygos XX a. pradžios rajonai tokie dideli, visi keliautojai prasisklaido.

Rygos uosto molas ties Dauguvos žiotimis Vecaki rajone.

Užtat štai Rygos Senamiestyje vasaromis turistai užgožia vietinius, kurie masiškai iš to rajono persikėlė gyventi kitur.

Rygos senamiestis – Viduramžių pirklių ir riterių miestas

Rygos Viduramžių Senamiestis, iš visų pusių supamas išgriautų miesto sienų vietoje įveisto parko ir Centro – nedidelis. Iš Rygos niekad niekas nevaldė jokios karalystės ar kunigaikštystės, kaip iš Vilniaus. Po to, kai kryžiaus riterių žygiai prieš baltus nurimo, Ryga nusistovėjo kaip pirklių miestas. Visgi, turtų iš prekybos pakako, todėl didieji Senamiesčio pastatai – labai įspūdingi.

Labiausiai, aišku, bažnyčios. Vis plėstos ir plėstos, aukštintos ir aukštintos. Šv. Petro savo mediniu raitytu bokštu, kadaise aukščiausiu Europoje, Liuteronų katedra, stūksanti gražiausioje iš Senamiesčio aikščių. Kiek mažesnės Reformatų bažnyčia, Sinagoga. Graži ir pilis (panašesnė į rūmus).

Rygos katedros aikštė.

Eiliniai žmonės gyveno kukliau – bet palyginkite su to meto valstiečiais. Senamiesčio Trys broliai – šalia stovintys įvairių epochų (XV-XVIII a.) gyvenamieji namai – ar Konvento kiemas su viduramžiškais sandėliais – gal ir nepribloškiami, bet žavūs. Norintieji pamatyti Rygos pirklio prabangą iš vidaus gali užsukti į Mecendorfo muziejų, kur likę šiek tiek originalių freskų, kokiom būdavo ištapytos daugelio turtuolių namų sienos.

Biržos meno muziejus idėjiškai tęsia ano meto turtuolių tradiciją kolekcionuoti meną. Tiesa, tikrosios Rygos pirklių kolekcijos okupantų sudegintos, išgrobstytos, tad dabartinis “pasaulio menas” (Azijos, Amerikos, Afrikos) į buvusią biržą surinktas naujas, tačiau sukurtas pagal senuosius liaudies amatus.

Trys broliai - istoriniai Rygos senamiesčio namai.

Iki pat XIX a. Ryga buvo vokiškas miestas. Dar 1867 m. vokiečiai sudarė 43% jo žmonių, o latviai – tik 24%. Net į pirklių gildijas, į amatininkų cechus priimdavo tik vokiečius. Vienas nepriimtas latvis taip užpyko, kad priešais gildiją pastatė savo namą, kurio stogą karūnavo katės skulptūrėle, atsukusia gildijai užpakalį. Dabar tai – viena “smagiųjų” Rygos įžymybių, rodomų šmaikščių istorijų ištroškusiems turistams.

Tačiau istorija Rygos senamiesčiui nebuvo gailestinga. Latviją 1940 m. okupavę Sovietai jį smarkiai griovė. Vietomis “praskynė” plynas aikštes, vietomis užstatė baisiais naujais pastatais, tokiais kaip Raudonųjų šaulių muziejus (dabar – Okupacijos muziejus). Po nepriklausomybės kai kas atkurta: atstatytieji Juodagalvių gildijos rūmai turbūt gražiausias Pabaltijyje senovinis pasaulietinis pastatas.

Sovietai, išgriovę namus, padarė Senamiestyje šią Livu aikštę. Ji atrodo dirbtinė ir nelabai graži, tačiau dabar išnaudojama lauko kavinėms.

Rusiškoji Ryga iš lėto traukiasi?

Iš pirmo žvilgsnio, sovietai Rygos veidą pakeitė daug mažiau, nei Vilniaus. Kadangi Rygoje dar prieškariu gyveno 518 tūkst. žmonių, o 1989 m. – tik 910 tūkstančių (mažiau nei dvigubai daugiau), jiems nereikėjo pristatyti tiek daug nuobodžių miegamųjų rajonų, ir dauguma rygiečių iki šiol gyvena senuose ikisovietiniuose namuose (palyginimui, Vilnius per tą patį laiką išaugo nuo 200 tūkstančių iki 650 tūkstančių gyv., arba daugiau nei trigubai, todėl dauguma vilniečių gyvena sovietiniuose pastatuose). Be to, sovietams Ryga atrodė svarbesnis miestas nei Vilnius, tad jie čia pastatė didesnių pastatų: Mokslų akademijos stalininį dangoraižį, aukščiausią Pabaltijo TV bokštą.

Tačiau ta Rygos svarba turėjo tragišką pusę. Rygos gyventojus sovietai pakeitė labai smarkiai. Daugelis senųjų rygiečių 1940-1953 m. išžudyti, ištremti, priversti sprukti. Į Rygą privežta tiek rusų, kad 1989 m. jie jau sudarė tvirtą gyventojų daugumą (latviai – tik 37%). Ir nors po nepriklausomybės apie trečdalis Rygos rusų išvyko į Rusiją, iki pat šiol Rygoje rusakalbių daugiau nei kalbančių latviškai. Kadangi vyresnių kartų latviai moka rusiškai, o rusai latviškai – nemoka, dar prieš 10-15 metų tik koks kas penktas pokalbis, kurį nugirsdavau Rygos gatvėse, vykdavo latvių kalba. Dabar situacija iš lėto keičiasi.

Švč. Trejybės stačiatikių katedra - viena daugybės Rygos cerkvių, stovinčių kiekviename senesniame rajone.

Rusų Rygoje būta ir iki sovietmečio, tačiau gerokai mažiau. Jie tada daugiausiai gyveno Maskvos rajone ant kelio į Maskvą. Jame – didžiausia pasaulyje sentikių cerkvė auksiniu kupolu (Grebenščikovo vienuolynas). Valstybinė religija buvo stačiatikybė, ir jos kupolais paženklintas net Rygos centras (Kristaus gimimo stačiatikių katedra Esplanade parke, Švč. Trejybės stačiatikių katedra centro šiaurėje).

Tačiau iki sovietmečio Rygoje būta ir daugiau mažumų. Tai Sovietai galutinai sunaikino Rygos vokiečius, “pabaltijo baronus”. Puošnios Rygos Didžiųjų kapinių koplyčios dabar – apleistos, išplėštos, paniekinamai vandalų išpaišytos svastikomis ir satanistiniais simboliais. Žydų mažumą išžudė ar išvarė jau nacistinė Vokietija (valdžiusi Rygą 1941-1944 m.), o likusieji išvyko patys. Iš Maskvos rajono sinagogos telikę griuvėsiai, nūnai papuošti žydus gelbėjusių latvių vardais. Smulkesnės tautinės mažumos sunyko ne taip dramatiškai: tačiau, tarkime, Rygos Anglikonų bažnyčia, daug dešimtmečių laikydavusi pamaldas Rygoje gyvendavusiems anglų pirkliams, irgi pamažu tapo nebereikalinga, nors po nepriklausomybės ir vėl atidaryta.

Apleista ir suniokota vokiečių koplyčia Rygos didžiosiose kapinėse.

O daugelis Rygos lietuvių dar apie 1920 m. persikėlė Lietuvon. Jų, beje, Latvijos sostinėje prieškariu gyveno daugiau, nei bet kuriame viename Lietuvos mieste: diskriminacijos ten būta mažiau (lietuvių kalbą rusai draudė tik Lietuvoje), darbų – daugiau. Ryga prieškario lietuvio sąmonėje užėmė panašią vietą, kaip šiandien Londonas; mūsų tautiečiai 1914 m. sudarė net 7% Rygos gyventojų.

Šiuolaikinė Ryga – dviejų tautų miestas. Vienoje pusėje latviai, kitoje – visi likusieji, sovietinio rusinimo dešimtmečių apjungti į vieną “rusakalbių” mažumą. Rusakalbiams sovietinė praeitis atrodo didinga, sovietinės propagandos klišės – savos. Rusų kalba jiems – svarbi ir pasaulinė, o latvių – nereikalinga, provinciali. Rusakalbiai kasmet griausmingai švęsdavo Sovietinės pergalės dieną (gegužės 9 d.) prie gigantiško (79 m aukščio) taip ir nenuversto Sovietinės pergalės paminklo su saulėje blizgančia auksine penkiakampe žvaigžde. Iki 2022 m. kai, po Rusijos invazijos į Ukrainą, šis paminklas pagaliau nugriautas.

Sovietinės pergalės paminklas Rygoje - nugriautas 2022 m.

Latviai, šitiek dešimtmečių užguiti, atsigręžė į savo tautinę kultūrą, į tarpukario istoriją. Į laikus, kai Rygoje latvių buvo 63% (1935 m.). Ir į visus kovotojus su sovietizmu. Dažnam latviui šventa Latvijos legiono diena. Juk Latvijos legionas mėgino visaip sustabdyti sovietus, kad ta mirtiniausia XX a. Europos diktatūra 1944 m. neokupuotų Latvijos iš naujo. Nepavyko. Nelygioje kovoje žuvo ~30 tūkstančių legionierių. Istoriją rašė nugalėtojai. Ir Latvijos rusakalbiams visi, kas stabdė Sovietus – fašistai. Jie prieš šią latvių šventę rengia protestus. Tačiau “Antifašistas” Rygoje reiškia “rusų nacionalistas”, dažnai – radikalus.

Latviai visokeriopai stengiasi parodyti tikrą sovietų veidą. Viename gražių centro namų – KGB muziejus buvusiame baisiame kalėjime. Barikadų muziejus šiuolaikiškai primena paskutinį sovietinį Rygos puolimą 1991 m. sausį (kartu su sausio 13 d. Vilniuje) ir beginklių piliečių gynybą.

Barikadų muziejaus viduje.

Ryga – latvių tautos širdis

Teisybės dėlei reikia pasakyti – Rygos istorija tokia: miestas augo, kai valdė svetimi, siunčiantys ten “saviškius” kolonistus, ir traukėsi, kai Latvija tapdavo nepriklausoma. Štai ir dabar nuo 1990 m. Ryga jau neteko trečdalio žmonių (palyginimui, Vilnius – tik 15%), mieste akivaizdžiai boluoja apleisti pastatai. Netgi tie gražieji XX a. pradžios daugiabučiai, pripažinti UNESCO, šen bei ten metų metus stovi fanera dengtais ar išdaužytais langais.

Vienas didelių apleistų pastatų Rygos Maskvos rajone.

Traukėsi Ryga ir tarpukariu, pirmosios Latvijos Respublikos (1918-1940 m.) laikais, kuomet iš jos išvyko daug Rusijos Imperijos laikais atsikėlusių rusų. Tačiau kartu tuomet Ryga pirmą kartą tapo tikra sostine, bereikšmę didybę pakeitė reikšminga.

Tarpukario Latvijos lyderiai kūrė milžiniškus projektus įprasminti Rygą, kaip Latvijos didmiestį. Kai kurie jų iki šiol džiugina keliautojus. Tai – Brolių kapai (taip Latvijoje vadinamos už laisvę žuvusių latvių kapinės) ir Skansenas, į mūsų Rumšiškes panašus liaudies buities muziejus po atviru dangumi – tik pastatytas dar tarpukariu, kai ten rodomas kaimo “senoviškas” gyvenimas dar klestėjo ir realybėje, be jokių sovietinių klišių (Rumšiškės, tuo tarpu, įkurtos jau prie Sovietų).

Brolių kapai Rygoje (tik nedidelis milžiniško simetriško memorialo fragmentas).

Mežaparko rajone – Dainų švenčių estrada. Juk dainos latvių kultūroje – dar svarbesnės, nei lietuvių. Dar kelis ambicingus tarpukario projektus, kaip milžinišką naują Rygos rotušę, sustabdė 1940 m. sovietinė okupacija.

Pats svarbiausias latvių širdžiai tarpukario monumentas – gerokai mažesnis. Tai – Laisvės paminklas, stūgsantis tarp Senamiesčio ir Centro. Net sovietai nedrįso jo nugriauti – sakoma, kad apgynė garsi skulptorė Vera Muchina, kuriai paminklas patiko. Ankstyvosios nepriklausomybės metu, prie jo nuolat budėdavo garbės sargyba, ir iki pat šiol ten švenčiamos tautinės šventės.

Laisvės paminklas - moteris, laikanti Latvijos simboliu tapusias tris žvaigždes, simbolizuojančias į Latviją susijungusias trijų skirtingų istorijų žemes: Vidžemę (Livoniją), Kuršą-Žiemgalą ir Latgalą.

Po 1990 m. nepriklauosmybės Ryga plėtėsi ne taip romantiškai, bet ne mažiau įspūdingai. Statyti biurai, prekybos centrai, priartinę Rygą prie Vakarų.

Ryga – pramogų miestas

Tačiau labiausiai nepriklausomybė pakeitė Latvijos žmonių veidą. Prekybos, pramogų. Pikta sovietiška atmosfera užleido vietą linksmai. Rygos Senamiesčio aikštes užėmė lauko kavinės, vėliau namus – viešbučiai. Vis daugiau ir daugiau reisų atidaranti didžiausia Pabaltijo aviakompanija Air Baltic į savo pagrindinį oro uostą atskraidindavo ištisas pigaus alaus ir linksmybių ištroškusias Vakarų turistų kompanijas.

Didžiausios Pabaltijo aviakompanijos Air Baltic lėktuvai naujajame Rygos oro uosto terminale.

Gavo tada Ryga ir dozę neigiamos reputacijos – užsienio spauda rašė apie konsumatores, apie vakariečius klientus apgaudinėjančius naktinius klubus. Tačiau žavaus didmiesčio ir daugelio tiesioginių reisų derinio gandai neįveikė. Ir angliškais užrašais dabar labiau nei kada anksčiau britų bernvakarių kompanijas vilioja plyšaujantys naktiniai barai bei “džentelmenų klubai”.

Tiesa, už Senamiesčio ribų vakarais – net tame gražiajame centre – Ryga gerokai apmirusi. Ten žiba tik atskiros šviesos oazės. Viena tokių – prekybos centrai. Jais latviai ilgai atsilikinėjo nuo lietuvių, tačiau dabar stovi bent trys didžiuliai: Spice, Domina Shopping, Riga Plaza. Visgi, išskirtinesnis nei jie – Didysis Rygos turgus Maskvos rajone. Mat jis įrengtas prieškariniuose vokiečių dirižablių angaruose. Dar viena smagybių zona toliau centro – Rygos arena. Ten namų mačus KHL lygoje žaidžia Rygos “Dinamo” ledo ritulio komnanda, čia traktuojama kaip savotiška antra Latvijos rinktinė. Bilietai brangoki, komanda ne iš stipriausių (KHL masteliais), tačiau arena būna artipilnė, varžybos pateikiamos kaip šou.

Rygos Dinamo kovoja su Sankt Peterburgo SKA (smarkiai pralošė).

Dar viena, pati senaiusia pramogų zona – Lido miestelis. Jo šeimininkas G. Kirsonas buvo vienas pirmųjų legalių Latvijos verslininkų, kooperatyvą įsteigęs dar 1987 m. Ir nors jo malūnai ir tautiniais rūbais vilkintys padavėjai (tai jis nesėkmingai mėgino atvesti ir į Lietuvą), šiandien jau primena praėjusį dešimtmetį, žmonių srautai Lido tokie dideli, kad net už parkavimą imamas mokestis. Dėl gausybės tenykščių restoranų ir gero kainos bei kokybės santykio Lido ir man viena mėgstamiausių vietų valgyti Rygoje.

Lido restoranų pastatas.

Jūrmala – Rygos priemiestis-kurortas

Iš Vilniaus prie jūros reikia ilgai važiuoti, panašiai – iš daugumos Lietuvos didmiesčių. O Ryga pati yra prie jūros. Tiesa, Rygos pajūris nėra gražus, ten mažai pramogų. Užtat didžiausias Latvijos – ir viso Pabaltijo – kurortas Jūrmala yra taip arti, kad faktiškai tapo Rygos dalimi. Dažnas iš turtingų latvių gyvena Jūrmaloje ir kasdien važinėja dirbti į Rygą šešių juostų magistrale. Skurdesnius veža dažni elektriniai traukiniai.

Jūrmala iškilo dar XIX a., kai gražias bokštuotas medines vilas čia statėsi Rygos vokiečiai. Dalis jų – apleistos, kitos – sutvarkytos “naujųjų latvių” ir “naujųjų rusų”. Juk Latvija suteikia leidimus gyventi visiems, investavusiems pakankamai į nekilnojamąjį turtą, kas sukėlė tikrą “namų Jūrmaloje” bumą tarp teisės laisvai keliauti po ES norinčių turtingų rusų. Šiaip ar taip, Jūrmala dažnam rusui atrodo sava. Tai buvo vienas pagrindinių TSRS kurortų, Baltijos rivjera, ir dažnas čia vaikystėje ar jaunystėje keliaudavo, poilsiaudavo. Ilgą laiką Jūrmaloje net vykdavo bene žymiausias kylančių rusiškos popmuzikos žvaigždžių festivalis “Naujoji banga” (po Ukrainos konflikto iškeltas į Sočį).

Medinė vila Jūrmaloje, vienoje pagrindinių Turaidas gatvėje.

Iki nutiestas geležinkelis ir galimybė greitai atvykti iš Rygos pavertė Jūrmalą kurortu, tai buvo žvejų kaimų grandinė. Iki šiol atskiri buvę kaimai turi kiek skirtingą dvasią. Centras ir pagrindinės Jomas (išilgai jūros) bei Turaidas (link jūros) gatvės – Majori “kaime”. Ten – dauguma restoranų, pramogų. Rytiniai Dzintari ir Bulduri kaimai ramesni, išsidėstę aplink medžių apsuptus bulvarus, turi didelį parką su apžvalgos bokštu. Vakariniai Pumpuri ir Melluži – labai panašūs, tik kiek mažiau žali ir turintys mažiau istorinių pastatų. Pačiuose Jūrmalos Vakaruose yra Kemeri garsėjantis didžiule tarpukario Latvijos sanatorija.

Jūrmala kiek kitoks kurortas, nei lietuviški. Pas mus įprasta, kad jūrą nuo kurorto skiria pušynas, iki jos nuo viešbučio tenka eiti 1 ar 2 km. Tuo tarpu Jūrmaloje kai kurie viešbučiai ir sanatorijos – net XIX a. – faktiškai stovi paplūdimyje. Aišku, kambariai ten labai brangūs. Naujieji rusai daro savo.

Jūrmalos paplūdimys su buvusia medine sanatorija (šiuo metu nenaudojama).

Kitoks Pabaltijo miestas

Ryga – tiesiog kitoks didmiestis nei visi, kurie yra Lietuvoje.

Vilnius prieškariu svetimšalių nustekentas iki provincijos miesto, o Ryga, tais laikais didesnė už jį 4-5 kartus, buvo vienas didžiausių Rusijos Imperijos didmiesčių. Aišku, jei žvelgtume dar giliau į istoriją, į barokinių bažnyčių ir rūmų erą, tada Vilnius pirmavo. Juk kol iš Vilniaus valdyta visa LDK, Ryga nebuvo net sostinė.

Tipinių prieškario Rygos mastelių pastatas

Tačiau norintiems pažinti mūsų Pabaltijį iš kitos pusės – nukeliauti į Rygą būtina. Nes Ryga buvo didmiestis dar tada, kai pastatai statyti gražūs ir didingi. Kai latvių ir lietuvių tautos atgimė. Ir jos gatvėse ta dvasia tiesiog plevena, kad ir kiek ją gožtų sovietų paliktos žaizdos.

Visi kelionių vadovai po Europos miestus

• Amsterdamas: kanalų, dviračių, nuodėmių miestas
• Barselona – pasakiškiausios architektūros didmiestis
• Berlynas: visas XX amžius viename mieste
• Briuselis: biurokratinės imperijos širdis
• Gdanskas – atstatytas prūsų didmiestis-kurortas
• Kelnas – turistus apžavėjo… gamyklos!
• Londonas: Britų imperija viename mieste
• Madridas: Šėlstantis didingas didmiestis
• Paryžius: prieškario Europos žavesys
• Praha – senovinio Europos miesto etalonas
• Roma: Europos istorija viename mieste
• Ryga: Pabaltijo didmiestis
• Sankt Peterburgas: Rusijos kultūros širdis
• Stambulas: nemirtinga dviejų civilizacijų sostinė
• Stokholmas: Švedijos sostinė per keturiolika salų
• Varšuva: atstatytas mūsų karalių miestas
• Venecija – plaukiantis Viduramžių rojus

Londonas – vėsus, lietingas. Tačiau labai didingas. Tai – stereotipai, bet trečiasis – realybė. Šimtą metų Londonas buvo didžiausias pasaulio miestas, didžiausios pasaulyje Britų Imperijos sostinė. Ir viskas jame – valdžios rūmai, stotys, gyvenamųjų namų eilės, parkai, net elektrinės – statyta tais masteliais. Viskas verta būti lankytinomis vietomis turistams.

Britų Imperijos žemėlapiuose neliko. Tačiau Londone ji, atrodo, stovi tvirtai. Mat į šį miestą suplūdo žmonės iš visų buvusios Imperijos pakampių: Afrikos, Karibų, Pietų Azijos, Artimųjų Rytų… Londonas tapo pirmuoju Vakarų Europos miestu, kuriame vietiniai prarado gyventojų daugumą: anglų ten teliko 40% ir vis mažėja. Net pasigirsta minčių, gal Londonui derėtų tapti miestu-valstybe: taip smarkiai jis jau skiriasi nuo aplinkinių Anglijos miestelių. Kai Jungtinė Karalystė pasirinko tapti nepriklausoma nuo Europos Sąjungos, Londonas tvirtai balsavo “prieš”.

Nepaisant šitiekos pokyčių, Londonas išsaugojo daugiau tradicijų, nei bet kuri kita Europos sostinė. Mat Britanija – vienintelė Europos šalis, daugiau nei tūkstantmetį neokupuota ir nepatyrusi esminių revoliucijų. Tradicijos ten keičiasi nebent iš lėto – tačiau nėra staiga nubraukiamos, kaip daugybę kartų atsitiko Lietuvoje.

Tai – mano žvilgsnis į Londoną be stereotipų ir stengiantis pažvelgti toliau įprastų turistinių vietų.

Londono parlamentas su garsiuoju Big Ben laikrodžiu

Keistos Londono tradicijos nyksta lėtai

Tradicijos – vienas žaviausių dalykų Londone. Dalį jų nuolatos regi visur mieste. Tai Raudonieji dviaukščiai autobusai, Juodieji taksi. Laikai keičiasi, tačiau nauji jų modeliai specialiai gaminami kuo panašesni į senuosius. Nuo pat XIX a. vidurio nekeičiami ir herbais padabintieji Londono policininkų šalmai, šitaip iškrentantys iš šiuolaikinės aplinkos.

Kitas Londono tradicijas atrasti reikia konkrečiose vietose. Garsiausia tokių – Britų monarchija. Karalius neturi jokių tikrų teisių – išskyrus teisę gyventi rūmuose ir teisę į bulvarinės žiniasklaidos dėmesį. Nepaisant to, jis – tikras šalies simbolis. Be Bekingemo rūmų Londono centre, priemiesčiuose stovi kiti, Vindzoro rūmai-pilis. Jie – antroji pagal populiarumą Londono lankytina vieta, mat ten kiekvienas mirtingasis gali užeiti į prabangius, paveikslų pilnus karališkus apartamentus, pamatyti lėlių namelį dydžio sulig žmogumi. Mat Britanijos monarchai – paskutinieji Europoje, besilaikantys feodalinių tradicijų ir vietoje limuzino dar pasirodantys su auksinėmis karietomis.

Tiesa, tik per šventes. Tačiau turistai prie karaliaus rūmų vieną tradiciją stebi kasdien – Garbės sargybos keitimąsi, kuomet spalvingi “kareiviai” aukštomis kailinėmis kepurėmis skambant muzikai užleidžia vietas kolegoms, kad šie nejudėdami stovėtų ateinančias valandas. Mačiau, kad ant stogo tuo pat metu būriavosi “tikri” kareiviai chaki spalvos rūbais – kažkam juk reikia karalių saugoti ir iš tikro.

Karaliaus sargybiniai po eilinės ceremonijos palieka postus prie Vindzoro pilies

Dar kitos Londono tradicijos nėra tokios akivaizdžios – tačiau apie jas perskaičius nesunku griebtis už galvos, kad taip gyvenama dar XXI a. ir ne kur nors buvusios Britų Imperijos pakraščiuose Afrikos gilumoje, o jos sostinėje Londone. Pavyzdžiui, garsiajame Londono parlamente, kurio neogotikiniai rūmai – vienas gražiausių miesto pastatų – iki pat šiol deputatai balsuoja taip: kas pasisako už įstatymo priėmimą, rėkia “taip”, kas prieš – rėkia “ne”, ir parlamento pirmininkas, palyginęs riksmų garsus, nusprendžia, kurių daugiau. Jeigu, visgi, jam kyla abejonių, tuomet parlamentarų prašoma eiti į dvi skirtingas posėdžių salės puses ir jie skaičiuojami lyg vištos.

O Londono advokatai netoli pagrindinio Karališkojo teismo turi dvi atskiras savivaldybes: Vidinę Šventyklą (Inner Temple) ir Viduriniąją Šventyklą (Middle Temple). Jos vadinamos “teismo užeigomis” (inns of court) ir formaliai net nepriklauso Londonui, o jų bažnyčios nepavaldžios Londono vyskupijai. Beje, panašių dalykų būta ir Lietuvoje – tarkime, bajorų rūmai, stovėję Vilniuje, oficialiai Vilniui nepriklausė. Tačiau pas mus, kaip ir visur Europoje, tokios Viduramžių keistenybės buvo nubrauktos okupacijų ir revoliucijų – tik ne Londone. Beje, į teismą advokatai privalo eiti su “žilais” perukais, o dokumentų nešasi tiek daug, kad aplink “teismo užeigas” dažnai išvysi kostiumuotus ponus, tįsiančius lagaminus ant ratukų.

Londono Sičio rūmai, supami gildijų herbų. Londone iki šiol nuo Viduramžių oficialiai veikia pirklių ir amatininkų gildijos bei cechai, dalis jų turi savo rūmus. Turėti gildiją dabar labiau - profesijos garbės reikalas; gildijos statusą neseniai gavo apsaugininkai, jo siekia viešųjų ryšių specialistai

Londone – ir pasaulio Masonų centras. Ši organizacija garsėja slaptumu, bet didingas pastatas priima visus norinčius. Tiesa, Masonų muziejus – toks gana “suktas”, ten ant lėkštutės niekas nepadėta, reikėjo kelią atrasti, informaciją iš gausybės stendų surinkti pačiam. Kaip pridera pagal masonų filosofiją.

Visgi, Londonas keičiasi, ir sparčiai – ypač per pastaruosius 20 metų. Bene labiausiai Vakarų Europoje čia išpopuliarėjo LGBT ideologija, vyksta daug su ja siejamų paradų, festivalių. Tarkime, Londone ilgą laiką važinėjo autobusai, padabinti reklamomis “Kai kurie žmonės yra gėjai. Susitaikyk su tuo.”, kai tuo tarpu paženklinti autobusus reklamomis “Aš ne gėjus ar buvęs gėjus. Susitaikyk su tuo.” oficialiai uždrausta. Neva, tai būtų “homofobiška”, nors iš tikro abi reklamos vienodai skatina oponentus suprasti, kad yra ir kitaip mąstančių žmonių.

Iš kai kurių žymių regiono pastatų langų plazda vaivorykštinės vėliavos, jomis Londono savivaldybė ženklina kai kurias tradiciškai su gėjais labiau siejamas gatves (pvz. Soho rajone). Aišku, kitos mažumos tokių teisių neturi. Nors Londone lietuvių ~1%, lenkų ~4%, o indų – net 7% – jų vėliavos niekur oficialiai ar pusiau oficialiai nekaba ir nekabos (išskyrus pagal diplomatinį protokolą prie ambasadų).

Didingas valgomasis Kembridže ruošiamas pokyliui

Nyksta Londone ir kai kurios amžių tradicijos – štai galutinius sprendimus bylose nuo 2009 m. priima nebe lordai, kaip daugybę šimtmečių iki tol, o naujai įkurtas Aukščiausiasis teismas, kaip ir kitur Vakarų pasaulyje.

Tačiau visos tradicijos, aišku, tikriausiai, neišnyks niekada. Nes daug jų smulkios, labai vietinės. Dažna smuklė, baras Londone – su gilia šimtmečių istorija, padabinti keistu pavadinimu iš prabėgusių laikų ir pilni dešimtmečius rinktų rakandų.

2000 metų šventimui pastatytas 'Londono akies' apžvalgos ratas priešais parlamentą

Dvi Londono centro pusės: Sitis ir Vestminsteris

Lodnono politinė širdis – Vestminsterio rajonas (oficialiai – Vestminsterio miestas). Aplink parlamentą ir Didžiojo Beno (Big Ben) laikrodžio bokštą – Vestminsterio abatija (pagrindinė katedra), Vyriausybė, netoli – Trafalgaro aikštė su kolona admirolui Nelsonui, įveikusiam Napoleono laivyną, ir daugybė kitų imperinių paminklų kariams bei herojams.

Sutemus oficialią atmosferą ten keičia vienas nesibaigiantis vakarėlis: rajone – ir daugybė barų, restoranų “išsinešimui”, ir Londono Vestendo teatrai, rungtyniaujantys su Niujorko Brodvėjaus teatrais dėl geriausių pasaulio miuziklų. Buvau ne viename ir visi – išties puikūs. Jie nugludinti iki tobulumo, nes rodomi kasdien, kartais – po kelis kartus. Įprasta tvarka tokia: spektaklio prodiuseriai išsinuomoja teatrą, ir spektaklį be perstojo rodo, kol jis nenusibosta. Garsiausi, kaip Endriu Loido Vėberio “Operos fantomas”, šitaip pasilieka scenoje ištisus dešimtmečius, o kai dauguma londoniečių juos pamato, vietas senuose puošniuose teatruose (“Jos didenybės teatras” ir pan.) užima turistai. Kai visas teatras pašvęstas vienam spektakliui, dekoracijos irgi “išdirbamos” iki tobulumo – juk jų nereikia kas vakarą demontuoti, paskui montuoti vėl. Tik, prieš pirkdami bilietus, pasižiūrėkite: kai kurios pigios vietos – visai geros, bet iš kai kurių scena vos matosi; šiandieniniai teatrų architektai tokių išvis neprojektuotų.

Operos fantomo fragmentas (fotografuoti renginio metu negalima, tad nuotrauka - iš oficialaus puslapio)

Vestminsterio Covent Garden rajonas kultūros gerbėjų nestokoja ir kol nesutemsta – tik kitokių. Ten pilna knygynų ir knygų antikvariatų. Jei norite įsigyti autentišką XIX a. knygą, ten galite tikrai pigiai (pigiau, nei naują). Kodėl? Vėlgi: nes Britanija buvo pasaulyje pirmavusi imperija, ir joje knygų išleista devynios galybės, todėl dabar tai nėra vien kolekcionieriams prieinamos retenybės. Šiandien anglų kalba knygų tebėra išleidžiama daugiau nei bet kuria kita, ir naujų knygų pasirinkimas – stačiai milžiniškas. Tarkime, vienas didžiulių knygynų, kuriame lankiausi, dedikuotas vien knygoms apie filmus ir serialus.

Londono ekonominė širdis – Sitis – kiek ryčiau. Pagal eilinę nemirtingą Londono tradiciją, šio rajono savivaldybės valdžią renka ne tik jo gyventojai, tačiau ir jo įmonės, o išrinktas meras privalo pėsčiomis eiti pas karalių. Rajonas – seniausias Londone, dar romėnai čia turėjo savo miestą Londiniumą. Tačiau, deja, Sitį Antrojo pasaulinio karo metais subombardavo nacistinė Vokietija ir žymi dalis pastatų – nauji. Tik Šv. Pauliaus katedros kupolas įspūdingai kyla viršum jų visų. Priešingai Vestminsteriui, naktimis ir savaitgaliais Sitis – tuštutėlis, net restoranai užveria duris. Kartą vaikščiojau tamsų sekmadienio vakarą – Sitis atrodė baugiai išmiręs. Jeigu atvažiuojate į Londoną automobiliu savaitgalį, Sityje apsimoka palikti automobilį – palyginus su Vestminsteriu, galite sutaupyti net dešimtimis kartų.

Šv. Pauliaus katedra kyla virš Sičio. Vaizdas nuo Tūkstantmečio tilto

Nemokami muziejai brangiame mieste

Londonas šiaip – labai, labai brangus miestas. Darbo dienomis vien už įvažiavimą į jo centrą automobiliu tenka pakloti tiek, už kiek Lietuvoje galėtum tris-keturiskart pavalgyti restorane. Parkavimas gali atsieiti dar keliskart tiek. Ne ką pigesnis ir viešasis transportas – ypač jei keliaujate keliese, ypač jei važiuojate ir į priemiesčius, kuriuose – ir Lutono, Stanstedo, Getviko oro uostai.

Lankytinos vietos – irgi labai brangios. Turbūt jokioje kitoje turistų pamėgtoje pasaulio sostinėje už “valstybines” lankytinas vietas, tokias kaip Vindzoro pilis ar Vestminsterio abatija, netenka mokėti šitiek daug.

Vindzoro pilis. Tai - didžiausia pasaulyje gyvenama pilis, nes joje ligi šiol kartais dienas leidžia Anglijos monarchai

Tačiau Londone gausu ir nemokamų vietų – daugiausia tai muziejai, menantys Britų Imperiją. Tarkime, Imperinis karo muziejus, kuriame – pamirštos Pirmojo pasaulinio karo technologijos (štai iš dirižablio žmogus nusileisdavo kabinoje žemiau debesų, kad pažvelgtų, ką bombarduoti). Britų muziejus, į kurį sutempta viskas. Teit [Tate] galerijos, pašvęstos menui. Nemokamos ten net ekskursijos, vedamos savanorių (jei ateinate reikiamu laiku).

Jei norite nemokamai patekti į bažnyčias, galite sudalyvauti mišiose – jei mokate angliškai, bus įdomu. Juk anglikonybė – dar viena sena tradicija, skirianti Britaniją nuo likusio pasaulio. Religijos galva vietoje popiežiaus – Anglijos karalius. Tiesa, net ir ne per mišias mokamos tik svarbiausios bažnyčios. Londono tolimesni rajonai pilni kuklesnių, bet, nepaisant to, žavių, kuriomis sparčiai besiplėtusį miestą apstatė žymūs architektai (vien Kristoferis Vrenas [Christopher Wren] suprojektavo net 52 Londono bažnyčias).

Antrojo pasaulinio karo šifravimo mašina Londono nemokamame Imperiniame karo muziejuje

Dar viena idėja taupymui: “bendri bilietai”, nusipirkęs kokius gali nemokamai eiti į įvairius lankytinus objektus. Tokius pardavinėja, pavyzdžiui, Nacionalinis trestas [National Trust], atsakingas už daug istorinių ir gamtinių įdomybių. Tačiau prieš pirkdami gerai pasiskaičiuokite, ar apsimoka: daugybei lankytinų vietų “bendri bilietai” negalioja.

Ist Endas: darbininkų ir imigrantų Londonas

XIX a. Londonas praleido kaip didžiausias pasaulio miestas. Anglijoje pirmoje visame pasaulyje įvyko pramoninė revoliucija ir ištisos valstiečių vaikų minios pėsčiomis eidavo į Londoną “laimės ieškoti”. Jo fabrikuose tekdavo dirbti ilgai ir sunkiai, tačiau tai vis tiek buvo lengviau, nei gyventi kaimo ritmu, o juk ir žemės ten prie dar didelio gimstamumo visiems nebūtų pakakę.

Londono akcijų birža, kur prekiauta dar XIX a. fabrikų ir geležinkelių akcijomis.

Dauguma tokių atvykėlių iš kaimų XIX a. įsikūrė Ist Ende, rytinėje miesto pusėje, paprastuose mūrinukuose. Net atskiras anglų kalbos dialektas koknis tenai gimė. Ten gyvenimo sąlygos buvo prastos, o dėl pramonės dūmų visą miestą gaubė smogas (poetiškai vadintas rūku). Būtent ten, Vaitčepelyje (aplink Brick Lane) siautė Džekas Skerdikas, dar viena Londono legenda. Vieną įdomesnių dienų Lodnone praleidau ieškodamas jo “pėdsakų”, skaitydamas specialioje knygelėje, kas įvyko tame ar kitame pastate ar patvoryje: ten rastas lavonas, ten veikė išsigimėlių cirkas, kuriame eksponuotas “Žmogus-dramblys” (žr. garsų filmą “The Elephant Man”). Įdomus ryšys su praeitimi.

Dabar Vaitčepelis – ir visas Istendas – kitas. Ten, kur buvo Džeko Skerdiko “medžioklės plotai” – imigrantų iš Bangladešo zona. Kita vertus, tarp epochų galima atrasti ir panašumų. Ir prieš 150 metų, ir šiandien Ist Ende vyrauja juodadarbiai atvykėliai. Tik anuomet jie atkeliaudavo iš Britanijos kaimų, o šiandien, kaimams “išsekus” – iš buvusios Britų Imperijos ir Europos Sąjungos pakraščių. Ist Ende galima paragauti visokiausių tiek Britų Imperijos, tiek Europos virtuvių, o ypač indiškos. Ten, kur XIX a. veikė bažnyčia (gal lankyta ir Džeko Skerdiko ar jo aukų), dabar – Brick Lane mečetė.

Brick Lane - dabartinis Londono bengalų rajonas. Angliškos dvasios tokiose vietose tikrai nerasi, tačiau Britų Imperijos dvasios ten pilna. Įvairiausių kultūrų žmonės, kalbantys angliškai, pripažįstantys Britanijos valdžią, Londono svarbą pasauliui.

Lietuvių, beje, Ist Ende buvo ir tame prieškario Londone, ir šiandieniniame. Dar 1912 m. pastatyta Šv. Kazimiero lietuvių bažnyčia veikia iki šiol. Aišku, anais laikais bendruomenė buvo daug mažesnė – šiandien lietuvių Londone nuo 40 iki 80 tūkstančių. Deja, nepaisant skaitlingumo, jie nėra kažko pastatę, o vienintelis šiuolaikinės lietuvybės atspindys, kurį aptikau Londone be retsykiais girdimos lietuvių kalbos – centre dalinamas laikraštis “Tiesa”. Pasitaiko ir lietuvių parduotuvių, dažniau – kartu su kitomis Rytų Europos prekėmis – bet jų nemačiau.

Žymi Ist Endo dalis buvo jo dokai, kur iš visų Britų imperijos kolonijų atplukdydavo prekes. XX a. jų nebereikėjo, uostai išsikėlė kitur, dokai užsidarė. Dalis jų perstatyta į Canary Wharf verslo dangoraižių rajoną, į kurį veža automatinis traukinys. Anapus Canary Wharf – Grinvičas, garsėjantis savo observatorija. Tai per ją visuose gaubliuose “nubrėžtas” nulinis dienovidinis ir tai nuo laiko Grinviče apskaičiuojamos visos kitos pasaulio laiko juostos – eilinis Londono praeities svarbos įrodymas. Grinviče – ir O2 arena, 2000 m. sutikimui statyta kaip Tūkstantmečio kupolas (nelabai pasiteisino). Joje Londono olimpiadoje žaidė ir Lietuvos krepšinio rinktinė. Taip pat – didingas Jūrų muziejus.

Grinvičo didybė

Vest Endas: turtingos aukštuomenės Londonas

Vest Endas – tikra Ist Endo priešingybė. Ten tradiciškai – turtingųjų zona. Tiksliau, aukštesniųjų klasių (luomų). Britanijoje rimčiau nei bet kurioje kitoje Vakarų valstybėje žiūrima į paveldimą “klasę” – iki pat šiol kalbama apie aukštąją klasę, aukšteniąją vidurinę klasę, žemesniąją vidurinę klasę, darbininkų klasę ir pan., o nuo to priklauso, ir kokiose parduotuvėse žmogus perka, kaip laisvalaikį leidžia, į kokias mokyklas siunčia vaikus. Aukštesniosios klasės – į privačias mokyklas. Vos 7% vaikų jas lanko, bet jas baigę net 71% Anglijos svarbiausiųjų teisėjų, 62% aukštųjų karininkų, 57% parlamento komitetų vadovų, 53% diplomatų. Klasės turi net savo anglų kalbos tarmes. Kritikai tai vadina elitizmu, esą žemųjų klasių žmonėms į visuomenės elitą neretai užkertami keliai.

Vest Ende gyvenama prabangiuose daugiaaukščiuose terasiniuose namuose. Tokie pastatai – dar vienas Britų Imperijos tradicinis palikimas; tai namai, kur į kiekvieną butą – atskiras įėjimas iš lauko. Didelis butas – reiškia daugiaaukštis butas, mat kiekviename aukšte tebūna po vieną-du kambarius. Prabangiausi Vest Endo namai – penkiaaukščiai, šešiaaukščiai su laiptinėmis iš už nugaros. Istoriškai mažiau patogūs aukštai (pats viršus ir pusrūsis) būdavo tarnų zona. Šiais laikais dalis terasinių namų išnuomoti biurams (po vieną aukšte).

Tauerio tiltas - vienas gražiausių Viktorijos eros pastatų - yra Ist Ende. Taigi, nėra taip, kad viskas, kas gražu, statyta Vest Ende: didingų projektų Viktorijos laikais užteko visam Londonui

Gražiausia tokių namų “terasa” – Kumberlando terasa. O tarp žymiausių Vest Endo terasinių namų – Šerloko Holmso. Aišku, šis personažas išgalvotas, todėl name tiesiog atkurtas XIX a. interjeras. Tiek gyvų, tiek mirusių žmonių vaškinių kopijos – Madam Tiuso muziejuje kuris irgi turi ilgą istoriją.

Vest Ende – ir garsioji prabangi Harrod’s parduotuvė, nakčiai nušvintanti gausybe šviesų, Karališkoji Alberto salė (svarbiausia Anglijos koncertų salė). Ir gražūs parkai, kuriuose kadaise vaikščiodavo aukštuomenės damos ir džentelmenai: Haid parkas, Regento parkas.

Karališkoji Alberto salė, kur vyksta svarbiausi Anglijos kultūriniai renginiai. Albertas buvo karalienės Viktorijos vyras. Kadangi Viktorija, visas tas Londono aukso amžius vadinamas Viktorijos epocha

Vest Ende – ir Čelsi [Chelsea] rajonas, labiausiai garsėjantis, tikriausiai, savo futbolo komanda. Kokios komandos fanas turėtum būti, Londone priklauso nuo rajono. Čelsyje – ir garsi Saatchi galerija, kurioje – brangūs šiuolaikinių menininkų darbai. O anapus upės – Battersea elektrinė, kurios didingos turbinų salės aprūpindavo šviesa Londoną kol šis dar buvo Britų Imperijos sostinė.

Atokiau nuo centro – Hampstedas, kurio jau mažesniuose namuose – daugiau milijonierių, nei bet kur kitur Didžiojoje Britanijoje. Ten nėra minių, mažai ir didybės, užtat šalia – 3 kvadratinių kilometrų dydžio kalvota pieva (Hampstead Heath).

Hempstedo rajono namai. Nors ir turtingas tai visgi - tipinis tvarkingas Londono rajonas.

Tiesa, “senieji” Britų salų gyventojai, kurie sudaro didžiąją dalį “Aukštosios klasės”, apskritai sparčiai palieka Londoną. 2001 m. anglų, škotų, velsiečių ir airių mieste dar gyveno 4,5 mln., 2011 m. – 3,7 mln. Žinant, kas XX a. atsitiko su JAV miestais, tokiais kaip Detroitas, galima sunerimti. Virtimo “mažumų getais” apraiškų dalyje Londono rajonų (rytuose, pietuose) jau gausu: 2011 m. vyko milžiniškos mažumų riaušės (pasak oficialios statistikos, net 40% prasižengusiųjų – juodaodžiai, nors jie sudaro tik 13% londoniečių; beje, daug riaušininkų gimę jau Britanijoje). Tačiau kai Londonas – svarbus pasaulio finansų centras, nemanau, kad toks likimas gali ištikti visą šį miestą. Juk net tarp imigrantų į Londoną – ne tik “norintys įdėti mažai pastangų ir gauti daug”, tačiau ir programuotojai, mokslininkai, architektai, kitoks “elitas”, taip pat tiesiog darbštūs žmonės. Tikriausiai kiekvienas mūsų tarp į Angliją išvykusių pažįstamų lietuvių irgi žino ir teigiamų, ir neigiamų pavyzdžių.

Aplink Londoną – Britanijos mokslo ir religijos širdys

Kad ir kiek plėtėsi Londonas, kai kurių miestų jis “neprarijo”, tačiau jie, kartu su Londonu, sudaro Didžiosios Britanijos širdį. Šiandien jie, nutolę iki ~100 km nuo Londono centro – puiki vieta vienos dienos išvykai iš Londono.

Oksfordo vaizdas iš bažnyčios bokšto su apvalia bibliotekos skaitykla priešakyje. Kiekviename koledže - savos bibliotekos, neretai labai puošnios, bet ši - bendra.

Didžiosios Britanijos religinė širdis – Kenterburis, kuriame stovi pagrindinė anglikonų katedra. Kaip įprasta anglikonams, padalinta į kelias patalpas, tarp kurių viena – kaip rūsys. Ten palaidotas Tomas Beketas, vyskupas-kankinys nužudytas dėl ginčo su karaliumi.

Didžiosios Britanijos mokslo širdis – Oksfordas ir Kembridžas. Ten veikia garsiausi Jungtinės Karalystės – o gal ir viso pasaulio – universitetai. Juose – savos šimtametės tradicijos. Jie padalinti ne į fakultetus, tačiau į koledžus. Šie primena bendrabučius (ar jų kompleksus), kurių centriniai rūmai – vieni už kitus puošnesni, pastatyti iš įvairių karalių ir alumnų aukų. Stojama ne į universitetą, o į koledžą (galima mėginti tik į vieną per metus), nors paskaitos vyksta departamentuose. Kiekvienas koledžas turi didžią bažnyčią, tarp “ritualų” – ypatingi drabužiai, lotyniškos maldos.

Kembridžo universiteto Karaliaus (King) koledžas. Kiekvieno koledžo sudedamoji dalis - lygios žalios pievelės.

Jungtinės Karalystės “aukštųjų klasių” vaikai, ypač berniukai, mokomi ypatingai dar gerokai iki mėgina stoti į Oksfordą ar Kembridžą. Aplink Londoną veikia nemažai Viešųjų mokyklų (public school), kurios iš tikro privačios ir labai brangios, dažnai tik vienos lyties, o moksleiviai ten gyvena lyg internatuose (tiesa, bendrabučių didybė ne ką tenusileidžia Oksfordo koledžams). Turistui viena lengviau pasiekiamų – Itono [Eaton] mokykla netoli Vindzoro pilies.

Pakrantėje į pietus ir rytus nuo Londono – ištisa eilė pajūrio kurortų. Jų aukso amžius sutapo su Britų imperija – XIX a. Mat tada net britų aukštuomenė negalėdavo paprastai keliauti į Egiptą ar Tailandą, turėdavo tenkintis lietingu Britanijos vasarų klimatu. Dabar tie miesteliai mastais atsilieka nuo “karštųjų” pasaulio kurortų, tačiau poilsiautojų dar vis sulaukia, jų seni pajūrio viešbutėliai turi savo šarmo. O taip pat pirsai (jūros tiltai), be kurio joks Britanijos pajūrio miesteliūkštis seniau negalėjo vadintis kurortu. Ant tų pirsų – ne tik prieplaukos ar švyturiai tačiau, būna, restoranai, atrakcionai. Tikriausiai būtent britiška pirsų tradicija įkvėpė grafą Tiškevičių pastatyti jūros tiltą Palangoje.

Dar vienas Britanijos simbolių – Doverio uolos, balti šlaitai, pasitikdavę į Britanijos salas plaukusius laivus. Dabar tai vieta pasivaikščiojimui su vaizdais į Doverio uostą, Doverio pilį.

Baltosios Doverio uolos

Išreklamuota ir nežinoma Britanijos didybė

Tai, kad Jungtinė Karalystė ilgą laiką buvo galingiausia pasaulio imperija turi vieną minusą. Britų rašytojai, britų žiniasklaida formavo viso pasaulio vaizduotę. Nematę daug pasaulio jie aprašė, kas įspūdingiausia jiems patiems – tačiau šiais laikais tai nėra taip įspūdinga pasaulio mastu.

Todėl kai kuo Britanijoje lengva nusivilti – jei lūkesčiai bus dideli. Stounhendžas garsėja kaip bene įspūdingiausia tokia sena pasaulio vieta – bet iš tikro šie šalikelėje stovintys akmenys nėra milžiniški. Nuvilti gali ir Londono Tauerio tvirtovė, Big Benas – visgi, tik laikrodžio bokštas.

Tos vietos įdomios, juk Big Beno aukštis – 96 m (aukštesnis, nei bet kuris tokio amžiaus statinys Lietuvoje). Tiesiog lūkesčių kertelė užkelta labai aukštai. Todėl neretai Londone ir apylinkėse labiau pribloškia neišreklamuotos vietos – bet labai didingos. Pavyzdžiui, neogotikinė St. Pancras geležinkelio stotis, kurios laikrodžio bokštas ne ką tenusileidžia Big Benui (82 m) ir tikriausiai yra net puošnesnis. Tokiose vietose ir supranti XIX a. Londono – ir visos Britų Imperijos – didybę. Jos sostinėje negalėjo būti “tiesiog traukinių stoties”: gyventojų skaičius ir prestižas reikalavo statyti daug ir gražiai.

'Eiliniai', kelionių vadovų neišgarsinti Viktorijos eros Londono viešieji pastatai. Iš kairės - Karališkieji teismai, Katalikų katedra, St. Pancras geležinkelio stotis

Visi kelionių vadovai po Europos miestus

• Amsterdamas: kanalų, dviračių, nuodėmių miestas
• Barselona – pasakiškiausios architektūros didmiestis
• Berlynas: visas XX amžius viename mieste
• Briuselis: biurokratinės imperijos širdis
• Gdanskas – atstatytas prūsų didmiestis-kurortas
• Kelnas – turistus apžavėjo… gamyklos!
• Londonas: Britų imperija viename mieste
• Madridas: Šėlstantis didingas didmiestis
• Paryžius: prieškario Europos žavesys
• Praha – senovinio Europos miesto etalonas
• Roma: Europos istorija viename mieste
• Ryga: Pabaltijo didmiestis
• Sankt Peterburgas: Rusijos kultūros širdis
• Stambulas: nemirtinga dviejų civilizacijų sostinė
• Stokholmas: Švedijos sostinė per keturiolika salų
• Varšuva: atstatytas mūsų karalių miestas
• Venecija – plaukiantis Viduramžių rojus

Stambulas – vienas įdomiausių pasaulio miestų. Kuo tik jis nebuvo per savo 1700 metų istoriją!

Tris kartus – didžiausias pasaulio miestas. Vienintelis, iš kurio valdyta ir krikščioniška, ir musulmoniška imperijos. Abidvi – galingiausios Europoje.

Stambule sunku net apytiksliai nuspėti, ką pamatysi už kito gatvės kampo. Bažnyčią su nuostabiom freskom ar gigantišką mečetę, rytietiškus ar vakarietiškus rūmus, romėnišką sieną ar Viduramžių bokštą, chaotišką turgų ar modernų prekybos centrą.

Ir viskas didinga. Ir viskas atsispindi Bosforo sąsiauryje, skiriančiame Europą nuo Azijos. Juk Stambulas stovi abiejuose žemynuose!

Po sąstingio dešimtmečių Stambulas pagaliau atgimė. Ir vėl visoje Europoje nėra už jį didesnio miesto. Lėktuvai keliautojus į Stambulo oro uostą atskraidina iš daugiau nei 100 šalių.

Istorine svarba Stambulas prilygsta Romai ar Paryžiui, bet kai ten keliavau pirmą kartą, turistų skaičiais miestas dar smarkiai atsiliko. Kitus kartus jau Stambulas pasirinko mane: tiesiog per šį miestą skristi į Aziją ar Ameriką pasidarė pigiausia ir patogiausia. Viliuosi, kad šis straipsnis padės sugalvoti, ką pamatyti Stambule – nesvarbu, per dieną, savaitgalį ar savaitę.

Stambulo senamiesčio panorama iš Galatos bokšto

Bendrai apie keliones į Turkiją ir jos kultūrą skaitykite čia

Stambulas – didingų mečečių miestas

Stambulas buvo Osmanų Imperijos sostinė. Jos sultonas 562 metus skaitėsi visų pasaulio musulmonų galva – kaip popiežius katalikų. Todėl niekur pasaulyje nerasi pastatyta šitiek didingų gražių mečečių kiek Stambule. Jos čia senos senos, grakščiais aukštais apvaliais minaretais, dideliais kiemais ir jaukiomis kapinaitėmis, nuostabiais interjerais pilnais kaligrafinių užrašų.

Dvi, kurias tiesiog būtina pamatyti – Suleimano mečetė, dar supama mažų mečetėlių, musulmonų mokyklų, slaugos namų. Ir Mėlynoji mečetė. Pastaroji puikiai atspindi sultonų užmojus paversti Stambulą islamo sostine: jai pastatyti 6 minaretai, o tiek tada teturėjo didžiausioji ir švenčiausioji Mekos mečetė. Apkaltintas puikybe ar šventvagyste, ją užsakęs sultonas problemą išsprendė nieko negriaudamas: tiesiog Mekoje pastatė septintą minaretą. Juk Meką tada irgi valdė Osmanų Imperija…

Stambulo Mėlynoji (žydroji) mečetė

Tačiau romantiškiausia Stambulo mečetes patirti net ne jų turistų pilname viduje. Verčiau prisėsti kur atokesnėje lauko kavinėje klausantis iš visų pusių atsklindančių melstis šaukiančių muedzinų balsų: čia tylių ir tolimų, čia garsių ir artimų. “Alachas didis“.

Sultonų rūmai – nuo rytietiškų iki europietiškų

Osmanų sultonai (ir jų sugulovių haremai), aišku, gyveno rūmuose. Topkapio rūmai iškilę aukštai ant kalvos viršum Bosforo sąsiaurio. Kaip Osmanų valdovai ir viziriai nuo tų terasų stebėdavo praplaukiančius burlaivius, taip zujančiais šiandieniais laineriais gėrisi turistai. Kol žmonės plaukios laivais, tol Stambulo strateginė reikšmė neišnyks. Niekur pasaulyje nematydavau tiek laivų, kiek apsidaręs nuo aukštesnės Stambulo vietos į visus aplinkinius vandens telkinius.

Stambulo Topkapi rūmų vartai.

Topkapio rūmai – gana kuklūs, susidedantys iš daugelio nedidelių pastatų ir parkelių. Musulmonų valdovams nebuvo įprasta puikuotis. Tačiau XIX a. situacija sparčiai keitėsi. Osmanų Imperija, praminta “Europos ligoniu”, pralaimėdavo karą po karo, prarado vis daugiau ir daugiau valdų Rusijai ir Vakarų Europos imperijoms, o visokios mažumos (graikai, serbai…) skelbė nepriklausomybę.

Sultonai iš pasaulio viešpačių pamažu tapo eiliniais pasaulio pakraščių valdovais. Nusižeminę, jie ėmė imituoti Vakarų architektūrą, gyvenimo būdą ir menus. Ir pastatė naujus, Dolmabachčė rūmus, kurie nuo kokio Versalio skiriasi tik tuo, kad yra mažesni, o vietoje gipso lipdinių jų menių sienos išpieštos pigiai atrodančiomis netikromis kolonomis, lubos – netikrais skliautais.

Galiausiai sultonas Abdul Hamidas II išvis pabėgo į medinį Jildizo parko dvarą, nes Dolmabachčė jam atrodė pernelyg arti vandens, kad byrančios imperijos vadovas ten dar jaustųsi saugiai. Jildizas jaukus, kilimai gražūs, bet ne tokios “kaimo dvaro prabangos” juk tikiesi iš sultono-kalifo…

Stambulo Dolmabahčė rūmai (žemiau) ir Leventas, verslo rajonas (aukščiau)

Tiesa, kai kas per amžius nepasikeitė: kiekvienerius rūmus sudaro selamlikas (oficialioji darbinė dalis) ir haremas, kurio butuose gyvendavo sultonų sugulovės ir žmonos.

Italų priklių rajonas tapo miesto pramogų zona

Stambulas susideda iš trijų dalių. Bosforo sąsiauris miestą dalina į Europą ir Aziją, o Aukso Ragas – ilga įlanka, natūralus uostas – europinę dalį dar skiria į tą, seniausią, kur visos mečetės ir Topkapio rūmai ir kitą, plėtotą XIX a., kur – Dolmabachčė ir Jildizas.

Mečetė virš Stambulo naktį žvelgiant nuo Aukso rago.

Ten – ir Istiklal gatvė, pagrindinė Stambulo pėsčiųjų promenada, kuria vakarais ieškodamos pramogų slenka minios turkų ir keliautojų. Pakanka įlįsti į kiemus, ir išvysi visai kitą vietos veidą – ten pilna senų bažnyčių, kurias dar prieš 100-400 metų pastatė italų pirkliai. Mat tai buvo Galata, europiečių rajonas. Tais laikais, kai Stambulas buvo vienas pasaulio prekybinių centrų ir sąlygas diktavo Osmanų sultonai. Todėl bažnyčios ir paslėptos, “įleistos” į žemę – kad neužgožtų mečečių…

Šv. Antano Paduviečio bažnyčia – didžiausia katalikų bažnyčia Stambule – prie Istiklalio gatvės. Paruošta Kalėdoms, kurių šventime regėjau tiek filmuojančių mobiliųjų telefonų, kad supratau – dauguma lankytojų yra turistai

Žymiausias tame rajone – Galatos bokštas ant kalno, statytas dar 1348 m. Kai miestą valdė ne turkai, o graikai. Bizantijos Imperija. Tiksliau – Romos Imperija.

Galatos bokštas kyla virš Galatos rajono Stambule

Bet didžiuma aplinkos tame rajone – iš XIX a., to “paskutinio Osmanų Imperijos pasispardymo”, kai turtingi aristokratai imituodami Europą statėsi sau rūmus ir rūmelius, kai Stambule nutiestas Tiunelis – “antrasis pasaulyje metro” (tiesa, vos pusės km ilgio) – o tas didingas gatves supo kur kas proziškesni rajonai. Tokie, kaip tas, kuriame 1855 m. mirė Adomas Mickevičius, atvažiavęs padėti Osmanams kovoti prieš Lietuvą valdžiusią Rusijos Imperiją – dabar ten Adomo Mickevičiaus muziejus. Arba tas, kurio tradiciniame pusiau mediniame name garsiausias pasaulyje turkų rašytojas Orhanas Pamukas įkūrė Nekaltybės muziejų – perkeltą tiesiai iš savo to paties pavadinimo romano. Romane muziejų įsteigė turtingas aristokratas Kemalis ir skyrė savo nelaimingai meilei.

Nekaltybės muziejaus ekspozicija, kur kiekvienas ‘langelis’ skirtas knygos skyriui: Kemalio surinkti su jo mylimąja susiję daiktai. Pamukas sako, kad galima eiti knygos neskaičius, kad muziejus atskleidžia ir rytų-vakarų priešpriešą Stambule – bet nesiūlyčiau

Kiekviename Stambulo rajone – Romos Imperijos liekanos

Mokyklose esame mokomi, kad Romos Imperija žlugo 476 m. Bet juk rytinė Romos Imperijos pusė, Bizantijos Imperija, išgyveno bent iki 1453 m., kai Konstantinopolį užėmė turkai. Bizantiečiai save visuomet vadino romėnais, o savo valdovus – Romos Imperatoriais. Kai nuo XI a. menkstant Bizantijos galybei jos valdas vieną po kitos perėminėjo musulmonai, vienu metu netgi buvo toks kuriozas, kad turkų valdovas pasiskelbė Romos sultonu – juk nukariavo romėnų valdas!

Ir tos Romos-Bizantijos liekanų, tokių kaip Galatos bokštas – pilnas Stambulo centras, nors Osmanai jas ir trynė, “pritaikė islamui”. Šventosios Sofijos soboras, kadaise didžiausia krikščionių bažnyčia didžiausioje krikščioniškoje valstybėje (vėliau – mečetė, dabar – muziejus). Greta – buvęs hipodromas, iš Egipto parsivežtas obeliskas. Po žeme – Bazilikos cisternos, kuriose kauptas didmiesčio vanduo (ant jų kolonų išlikę Medūzų veidai), o į jas iš tolimų kalnų tebeveda akvedukas, po kuriuo Atatiurko gatve šiandien važiuoja mašinos. Eilinėje sankryžoje – Konstantino kolona, pastatyta 330 m. pažymėti Konstantinopolio tapimui Romos Imperijos sostine. Stambulo centro vakaruose – kone prieš 2000 metų pradėta mūryti Konstantinopolio siena, šitokia galinga, kad ji viena išgelbėjo miestą nuo užkariavimų ištisus šimtmečius. Anapus sienos – Choros bažnyčia (irgi nuėjusi “standartinį” kelią iki mečetės ir muziejaus), garsėjanti puikiomis auksinėmis ikonomis.

Stambulo miesto siena.

O kiek nuostabaus meno po žeme dar laukia archeologų rankų! Kas jau iškasta – Archeologijos muziejuje. Daug statulų nudaužytomis galvomis. Ne, tai ne musulmonų darbas: tarp ankstyvųjų krikščionių irgi vyravo nuomonė, kad žmonių skulptūroje vaizduoti nevalia. Populiariausias Bizantijos menas – mozaikos (puikiausios eksponuojamos Mozaikų muziejuje).

Stambulo gyvybė – turgūs, dervišai, pilvo šokiai…

Labiau nei bet kuris kitas toks senas ir autentiškas miestas, Stambulas nėra išpuoselėtų griuvėsių rinkinys – jis labai gyvas, pilnas žmonių, nuolat augantis, perstatomas, plečiamas.

Papuošta Istiklal gatvė vakare.

Pati didžiausia vieta pajusti tą gyvybę – Stambulo didysis turgus, padalintas į neoficialius rajonus pagal pardavinėjamas prekes (mačiau net “diržo sagčių rajoną”). Patsai jo centras – dengtas stogais, prieigos – labirintas iš prekybinių gatvių, kurių prekijai švilpauja jaunesnėms vakarietėms praeivėms. Kainos turgaus prieigose už tą patį gali būti žemesnės ir dešimt kartų: “po stogu” tiek turistų, kad derėtis jau sunku.

Stambulo didžiojo turgaus “gatvė”

Į gyvąją Stambulo kultūrą gali pasinerti ir tradiciniuose renginiuose: stebint dervišų ceremonijas, kur musulmonai sufijai vienuoliai sukasi aplink savo ašį siekdami suartėti su Dievu, ar pilvo šokius, turkišką “lengvesnį” striptizo atitikmenį kur šokėjos jaudina žiūrovus pilvo raumenimis. Turistų tiek, kad visi pasirodymai – kasdieniai, ir ne vienoje vietoje.

Dervišų šokis senojoje Sirkedži draukinių stotyje, vienoje daugelio vietų, kur jie pasirodo

O kitose tradicijose gali dalyvauti pats. parūkyti kaljaną stebėdamas praeivius ar gražius vaizdus iš kavinės, išmėginti kokią turkišką pirtį hamamą, kurioje tokius pačius masažus klientams atlieka jau ne vieną ir ne du šimtmečius. Paragauti tikrų ir įvairiausių turkiškų kebabų ar turkiškų saldumynų – už, Lietuvos mastais, centus.

Tradiciniai turkiški saldumynai, kurių parduotuvių Stambule pilna

Nakvynės ir transportas Stambule

Stambule ne tik turgaus prekyvietės – smulkūs šeimos verslai, tačiau ir dauguma viešbučių. Yra keli jų “telkiniai”: netoli Šv. Sofijos soboro, prie Aksaray metro stoties, aplink Taksimo aikštę – pastatų sienos nulipdytos reklamomis “HOTEL”. Aišku, visuose būtina (ir nesunku) derėtis, pažiūrėti kambarį.

Ieškoti nakvynės vietoje gali būti įdomiau nei internete, o laisvų vietų nesunkiai radome net per “Formulės 1” varžybų savaitgalį (palyginimui Barselonoje panašiu metu viskas buvo užimta). Kadangi miestas didelis, o vietoje metro kai kur dar tenka grūstis lėtais, perpildytais tramvajais ar autobusais, Stambule mėgstu nakvoti skirtingose vietose priklausomai nuo to, ką kitą dieną ketinu daryti, kur eiti.

Šv. Sofijos soboras nuo vieno aplinkinių viešbučių stogo.

Nepaisant to, kad tapo viena populiariausių vietų europiečių savaitgalio kelionei Stambulas dar vis – pigus miestas. Ypač pigus maistas, prekės, transportas.

Prieskonių turguje

Transportas iš pažiūros rytietiškai chaotiškas, gyvas velnias jo rūšių ir persėsti reikia dažnai: metro, modernūs tramvajai, funikulieriai, lynų keltuvai, maršrutiniai laivai, autobusai, traukiniai, istoriniai tramvajai, ratiniai tramvajai… Bet viskas Stambule sparčiai modernėja: belieka įsigyti “Stambulo kortelę”, ir ją pridėti įlipant – važiavimas kainuos pigiau, bilieto pirkti nereiks, o persėdant bus taikomos nuolaidos.

Istorinis tramvajus, kursuojantis (labiau turistams) pagrindine Istiklal gatve

Azijoje – mažasis Stambulas

Nors Stambulas stovi ant dviejų žemynų, iš tikro visa jo istorinė ir turistinė širdis – Europoje. Iš 15 dienų, kurias esu praleidęs Stambule, Azijoje esančias lankytinas vietas apžiūrinėjau iš viso ne ilgiau paros. Ir įdomiausia apsilankymo Azijoje dalis tikriausiai – pats plaukimas per Bosforą. Nors turkų laivelių “kapitonai” prieplaukose gana įkyriai “stumdo” ekskursijas, kur kas pigiau yra plaukti “viešojo transporto” laivu, o pamatai nedaug mažiau. Prasklendžiančias tolimas mečetes ir rūmus, o azijinėje pusėje – Mergelės bokštą (1110 m.), styrantį iš paties Bosforo sąsiaurio.

Stambulo Mergelės bokštas žvelgiant iš į Aziją plaukiančio laivo

Tačiau išlipus anapus sąsiaurio laukia tik keletas senų mečečių (ne tokių didelių, kaip “Europoje”). Dabar nukeliauti “iš žemyno į žemyną” Stambule paprasta (2013 m. po Bosforu nutiestas net metro, yra jau trys tiltai ir vienas tunelis), tad miestas sparčiai tįsta į Aziją. Tačiau seniau tai tebuvo įmanoma laivu, todėl faktiškai egzistavo du Stambulai, kuriuos siejo tik vardas. Ir visi didžiausi sultonų projektai liko Europoje.

Pats naujausias ir šiauriausias tiltas, jungiantis abi Stambulo puses. Anapus – Juodoji jūra. Tiltai aukšti, kad praplauktų visi laivai

Bosforo sąsiauris nėra tiesiog kliūtis – jis ir Stambulo širdis. Jei turite atliekamą dieną, verta leistis į “Didįjį Bosforo kruizą” – pigų paplukdymą iki pat Juodosios jūros (~1,5 val.) ir atgal. Pabaigoje bus galimybė išlipti 3 val., nueiti iki Anadolu Kavagi tvirtovės Azijoje, bet tikrieji stebuklai matysis pakeliui, nuo denių: milžiniška Rumeli Hisari pilis, kurios dėka turkai užkariavo Konstantinopolį, bei eilės jalių – puošnių medinių pakrantės rūmų, kuriuose Osmanų elitas leisdavo vasaras.

Senieji Stambulo jaliai

Jei Bosforo kruizas patiks, Stambule galimybių pigiai paplaukioti gausu: yra laivų maršrutas Aukso ragu, plukdantis pro unikalią vien metalinę Bulgarų bažnyčią iki gražios Pierre Loti kalno panoramos. Taip pat populiaru dieną praleisti ir Stambulo salose, kuriose net nėra automobilių – ten irgi plukdo maršrutiniai laivai.

Bulgarų bažnyčia, atplukdyta iš Vienos ir surinkta per kelias savaites. Iš puošnaus fasado ir interjero to nepasakytum.

Rytietiškas religingumas- Stambulo praeitis?

Didžiausi Stambulo lobiai – Europoje, bet visa savo esybe Osmanų Stambulas buvo Azijos miestas. Sultonai, haremai, arabiška kaligrafija ir muedzinų šauksmas juk taip neeuropietiška! Tačiau štai po to, kai Osmanų Imperija dar pralaimėjo ir Pirmąjį pasaulinį karą, nepasitenkinimas senąją tvarka pasiekė apogėjų. Mustafa Kemalis Atatiurkas (pseudonimo reikšmė: “Turkų tėvas”) apgynė Turkiją nuo išdalinimo Europos valstybėms. Bet tuomet pats ją visą ėmė ir pavertė europietiška.

Choros bažnyčios ikoniškos freskos.

Tikriausiai jokioje pasaulio šalyje nieko panašaus nebuvo: per keletą metų senoji (Osmaniška-musulmoniška) kultūra tiesiog raute išrauta – ir tai padarė ne kokie kolonistai ar okupantai, o vietinis lyderis. Iš turkų kalbos pašalinti arabiški žodžiai, o arabų raštas pakeistas lotynų raštu. Uždrausta poligamija, o laisvadienis perkeltas iš penktadienio į sekmadienį (“būkime europiečiai”). Išvaikyti dervišų vienuolynai. Netgi uždraustos tradicinės turkiškos skrybėlės – fesai (jas iš gatvės prekijų perka tik turistai). Turkija tapo tokia “pasaulietine” šalimi, kad beveik ateistine. Gausėjo visai nelogiškų draudimų – pavyzdžiui, moterims su skarelėmis uždrausta vairuoti. Tegul kuo trumpiau vilki aprangą, kurios reikalauja jų tikėjimas…

Pilvo šokis tikrai nėra nepadoriausia, ką gali išvysti šiandieniniame Stambule, ir nėra net turkų tradicija (atsirado kitose Artimųjų Rytų šalyse). Tačiau jis taip pat pridėjo Stambului musulmonų miestams nebūdingos ‘vakarėlių sostinės’ reputacijos

Dar nepratusiam prie musulmoniškų kraštų keliautojui dėl to gal Stambule paprasčiau. Jei ne kai kurie šių pokyčių, gal Turkijos kurortai nebūtų taip išpopuliarėję tarp Europos atostogautojų. Visgi, tos senosios turkų kultūros man gaila. Kai prieš 15 metų bendraudavau su turkais, būdavo keista, kad retas kuris jų jautėsi panašiai. Nuo kiekvieno turkiškos liros banknoto tebežvelgiančio Atatiurko autoriteto niekas nekvestionavo, už bet kokią abejonę juo galėdavai būti išmestas iš privataus turkiško IRC kanalo (o pačioje Turkijoje – nuteistas).

Dolmabahče rūmų vartai. Šiuose rūmuose mirė Atatiurkas ir nuo to laiko visi jų laikrodžiai sustabdyti. Iš esmės Atatiurkas radikaliai pabaigė tai, ką jau buvo pradėję Dolmabahče rūmų statytojai: Turkijos vesternizaciją

Turkija turtėdama grįžta prie šaknų

Turkija visą XX a. praleido įsijautusi į kažkokios Europos pavainikės vaidmenį. Išskyrus įsisenėjusį konfliktą su graikais, nereiškė savo nuomonės, klusniai elgėsi “kaip reikia”, laikė Šaltojo karo pietinį frontą už NATO, vis mėgino įsiprašyti į Europos Sąjungą, kuriai Turkijos niekada nereikėjo. Demokratija Turkijoje gyvavo tik teoriškai – praktiškai valstybę valdė pusės milijono kariškių armija: bet koks išrinktas politikas, pažadėjęs atkurti tradicijas, čia pat būdavo nuverčiamas generolų (neretai – ir nužudomas), o jo partija teismų uždraudžiama. Nes visas elitas sekė Atatiurku (“kemalizmas”), o teismai piktnaudžiavo savo teisėmis tiek, kad net demokratiškai išrinktiems politikams nusprendus, tarkime, leisti merginoms su skarele lankyti universitetą, teisėjai tai skubiai uždrausdavo (o už atėjimą į egzaminus su skarele dar 2000 m. viena studentė 6 mėn. pasodinta į kalėjimą).

Stambulo universitetas, vienas įspūdingiausių pastatų kompleksų mieste. Universitetai buvo ir viena tų ‘elitinių’ Turkijos erdvių, iš kurios kemalistai mėgino išvaryti religiją

Eilinis turkiškas pučas 2016 m. pirmąsyk nepavyko ir dabartinė Turkijos valdžia, kantriai išlaukusi kol kemalistų jėgos išseks, vis aiškiau eina tradicijų keliu, ir užima deramą vietą pasaulio politinėje scenoje – juk gyventojų skaičiumi Turkija vejasi Vokietiją. Ir, svarbiausia, jos ekonomika auga. Stambulas nebėra savotiškas “trečiojo pasaulio chaotiškas miestas”. Kai pirmą kartą ten nukeliavau 2008 m., 13 mln. gyventojų mieste dar buvo tik pora trumpų tarpusavyje nesusisiekiančių metro linijų (ir tos ne senamiestyje), o šiandien jos driekiasi daug kur. Tada stovėjo tik vienas dangoraižių rajonas (Leventas), dabar pažvelgęs į miestą iš lėktuvo matai dygstančius vis naujus ir naujus, o tas Leventas atrodo nuobodus, pasenęs, mažiukas. Stambulo oro uostas tapo vienu didžiausių pasaulyje, “Turkish Airlines” – į daugiausiai pasaulio šalių skraidinančia aviakompanija, vis renkama “geriausia Europoje”. Stambule pastatytas net didžiausias Europos prekybos centras Istanbul Cevahir.

Mėlynoji mečetė su moderniu daugiaspalviu fontanu priešais

Nors didelių pašalpų siekiantys nelegalai iš Afrikos ar Azijos tebeplaukia per Turkiją į Europą, afrikietiškų veidų Stambule jau ne ką mažiau nei kokiame Berlyne, ypač rytais, kai masiškai plūstama į darbus: tie, kas nori dirbti, užsidirbti jau gali ir Turkijoje, jiems tikslo migruoti toliau nėra. O ir patys turkai iš Vokietijos vis dažniau sugrįžta.

Ir kelionės į Stambulą nebėra kažkokia niša “kuprinėtojams”, kur, vardan mečečių ar rūmų grožio, tektų eiti į kompromisus su patogumu ir švara. Stambulas tapo vienu labiausiai keliautojų pamėgtų pasaulio miestų. Vakarietiškas komforto ir infrastruktūros prasme, vėl atrandantis savo rytietišką kultūrą, o istorijos požiūriu – tarp Rytų ir Vakarų.

Jėzaus mozaika iš Romos/Bizantijos laikų. Stambule (Konstantinopolyje) tebedirba pagrindinis stačiatikių patriarchas, bet dauguma vietos graikų po to, kai Turkija 1922 m. nugalėjo Graikiją, paliko šalį (mainais į iš Graikijos atvykusius turkus)

Ir net kurdų ar islamistų teroristai, kartkartėmis šūviais ir sprogimais vis drebinantys Stambulą, taip nebegąsdina keliautojų. Nes taip jau yra: žmonės labiausiai bijo išpuolių “trečiajame pasaulyje”, nes jame ir šiaip jaučiasi nejaukiai: eilinė ataka ten gali priversti atšaukti ištisus mėnesius suplanuotų kelionių. Tuo tarpu kaip europiečiai plūdo į Paryžių ar Londoną nepaisydami teroristų, taip ir plūsta – ir į Stambulą srautai nenuslopsta. Mąstoma logiškai: atsidurti ne vietoje ir ne laiku tikimybė labai maža.

Istiklal gatvė, kurioje yra vykę ir teroro aktai, vėl labai gyva. Vienintelis neigiamas dalykas, su kuriuo Stambule susidūriau dėl terorizmo – padidintas saugumas: metalo detektoriai net prekybos centruose, per Kalėdas gatvėje stabdydavę pareigūnai ir prašę rodyti pasą

Ir tai – dar vienas įrodymas, kad Stambulas po šimtmečių pertraukos pasaulio sąmonėje vėl yra “pirmasis pasaulis”. Tikrąja, ekonomine prasme – o ne ta, kad tiesiog mėgintų naiviai imituoti “pirmojo pasaulio” kultūrą.

Viena daugelio Stambulo kebabinių, kur kebabai ir kokybiškesni (juk nacionalinis maistas), ir pigesni nei Lietuvoje (kritęs liros kursas)

Visi kelionių po Turkiją aprašymai-vadovai

1. Turkija - viskas, ką reikia žinoti keliaujant
2. Stambulas - nemirtinga dviejų civilizacijų sostinė
3. Ankara - pamiršta Turkijos sostinė
4. Kapadokija - fėjų kaminai, požeminiai miestai
5. Antalija ir Turkijos Viduržemis - ką pamatyti
6. Pamukalė - stebuklas, bet nebūtinai kokio tikitės
7. Turkijos Ėgėjo pakrantė - kurortai ir senovė
8. Turkijos virtuvė - patiekalai ir tradicijos

Kelionių vadovai po Turkiją žemėlapyje

Spauskite ant žalių žymeklių žemėlapyje ir tuomet ant iššokusios nuotraukos - ir skaitykite kelionių vadovą apie tą regioną!

Visi kelionių vadovai po Europos miestus

• Amsterdamas: kanalų, dviračių, nuodėmių miestas
• Barselona – pasakiškiausios architektūros didmiestis
• Berlynas: visas XX amžius viename mieste
• Briuselis: biurokratinės imperijos širdis
• Gdanskas – atstatytas prūsų didmiestis-kurortas
• Kelnas – turistus apžavėjo… gamyklos!
• Londonas: Britų imperija viename mieste
• Madridas: Šėlstantis didingas didmiestis
• Paryžius: prieškario Europos žavesys
• Praha – senovinio Europos miesto etalonas
• Roma: Europos istorija viename mieste
• Ryga: Pabaltijo didmiestis
• Sankt Peterburgas: Rusijos kultūros širdis
• Stambulas: nemirtinga dviejų civilizacijų sostinė
• Stokholmas: Švedijos sostinė per keturiolika salų
• Varšuva: atstatytas mūsų karalių miestas
• Venecija – plaukiantis Viduramžių rojus

Paryžiuje yra viskas, kuo buvo pertekusios Europos Imperijos prieš 100-200 metų. Gausybė didžiulių puošnių pastatų, tiesių bulvarų ir meno šedevrų (turbūt daugiau, nei bet kuriame kitame pasaulio mieste).

Prancūzijai tai buvo didybės amžius, vedęs į “gražiąją epochą”. Prancūzijos Imperija valdė kolonijas daugelyje žemynų, Prancūzija dominavo pasaulio kultūroje – net Rusijos ponai samdė savo vaikams prancūzes aukles.

Paryžiaus vardas amžiams susipynė su ten kūrusių menininkų pavardėmis – ir nors visa tai praeitis, nors šiandienė Prancūzija tėra anos turtingos Imperijos šešėlis, kelionė į Paryžių tebėra dažno turisto svajonė. Kaip nenusivilti išgirtuoju Paryžiumi, ką ten pamatyti labiausiai verta?

Paryžius iš Eifelio bokšto. Puikiai matosi paryžietiška simetrija: pastatai nėra pavieniai objektai, jie sudaro vieną didingą visumą.

Pribloškiamas Paryžiaus gatvių tiesumas

Vienas įspūdingiausių dalykų Paryžiuje – ilgos, plačios ir tiesios gatvės, specialiai nutiestos taip, kad pažvelgęs į tolį gatvės tolumoje išvystum kokį didingą pastatą. Pavyzdžiui, Triumfo arką, skirtą paminėti Napoleono užkariavimams. Ji stovi prie Eliziejaus laukų, garsiausio – bet tikrai ne vienintelio – iš tų Paryžiaus tiesiųjų bulvarų.

Paryžiaus Eliziejaus laukų bulvaras su Triumfo arka tolumoje

Visos plačiosios gatvės apstatytos gražiais ir didingais pastatais. XIX a. juk niekas nestatė “tiesiog daugiabučių”, kiekvienas pastatas projektuotas it savotiški rūmai. Tačiau senamiesčio Paryžiuje ieškotume bergždžiai. Siauros Viduramžių gatvelės atrodė nevertos Prancūzijos Imperijos, taigi prieš 150 metų išgriautos. Architektas Hausmanas jų vietoje pastatė naujus pastatus: aukštesnius, didesnius ir, svarbiausia, puikiai derančius tarpusavy.

Garsiosios Dievo Motinos katedros masteliai gėdos nedarė, tačiau net ji sulaukė “patobulinimų”: jos šonus išpuošė baisios gorgonos, o centre pastatytas papildomas, aukščiausias bokštas. Net Viduramžių didybė XIX a. Prancūzijos valdovams atrodė pernelyg menka…

Triumfo arka. Iš visų pusių surašyti skambiausi Prancūzijos mūšiai

O tikrasis aukso amžius į Paryžių atėjo XIX a. pabaigoje. Prancūzai tą laiką vadina “Gražiąja epocha” (Belle Epoque). Nepaisant Prancūzijos Imperijos dydžio, 43 metus (1871-1914 m.) Paryžiuje nevyko joks karas, jokia revoliucija. Turtėjantys, laisvo laiko įgijantys paryžiečiai pasuko į saviraišką, menus, sukurdami tą gražųjį Paryžiaus veidą ir Paryžiaus legendą. Prancūzų kalba tuo metu buvo pirmoji pagal svarbą pasaulyje (kaip dabar anglų), į prancūzų kultūrą kitataučiai žiūrėjo nusižeminę. Architektai, dailininkai, rašytojai (tarp jų – ne vienas žymus lietuvis) keliavo į Paryžių ieškoti įkvėpimo.

Gražiojoje epochoje Paryžių toliau pildė vienas už kitą gražesni pastatai, tokie kaip Palais Garnier opera (1875 m.), senieji metro stočių įėjimai ar baltoji Šv. širdies bazilika (1914 m.), aplink kurią į Monmartro rajoną ir susikėlė visi menininkai (nuo tada žodis “Monmartras” – menininkų rajono sinonimas visame pasaulyje).

Šv. Širdies bažnyčia ant Monmartro kalvos

Garsiausias Gražiosios epochos kūrinys – Eifelio bokštas (1889 m.), pažymėjęs vieną iš mieste vykusių pasaulinių parodų, kur visos šalys demonstravo savo pasiekimus. Jis tapo aukščiausiu pasaulio statiniu – iki tol pirmavusį Vašingtono monumentą aplenkė beveik dvigubai (300 m ir 178 m) ir karaliavo 42 metus. Pradžioje Eifelio bokštas vertintas kontroversiškai, tačiau tapo svarbiausiu Paryžiaus simboliu: nors ir metalinis, jis grakštus kaip visa Gražioji epocha, ir dovanojo Paryžiui dar vieną “urbanistinę ašį”.

Gražiojoje epochoje, palyginus su šiais laikais, gražu buvo viskas (bent jau išoriškai). Turistai masiškai traukia ir į Perlašezo bei Montparnaso kapines ieškodami ano meto įžymybių kapų (ir džiaugdamiesi puošniais antkapiais). Perlašezas, beje – lankomiausios kapinės pasaulyje.

Paryžiaus Perlašezo kapinių kriptos, daugelį kurių pastatė XIX a. Prancūzijos elitas

O kai kurie užsuka net į Kanalizacijos muziejų. Jo viduje atsidūriau požemyje, palei dvokiančias “upes”. Bet ir čia Paryžius turi kuo pasigirti: kanalizaciją, kartu su miesto perstatymu, projektavo tasai pats Hausmanas, ji tuomet visame pasaulyje neturėjo lygių.

Viename didingų plačių Paryžiaus centro prospektų. Perspektyvoje – Napoleono kolona

Paryžius – meno muziejų sostinė

XIX a. menininkus į Paryžių traukė ir galimybė pasižiūrėti meną. Juk nuotraukos tada tebuvo nebent nespalvotos, filmai neegzistavo išvis – iš senųjų tapybos meistrų mokytis tegalėjai muziejuje.

O koks pasaulio meno muziejus garsesnis už Luvrą? Jis – ir pirmoji tokia įstaiga pasaulyje. Nuvertę karalių revoliucionieriai 1793 m. valdovų rūmus atvėrė “liaudžiai”, leido gėrėtis monarchų sukauptais šedevrais. Vėliau kolekcija plėtėsi ir dabar Luvras – tarsi gyva meno enciklopedija, kur yra kiekvienos meno srovės pavyzdžių nuo neatmenamų laikų iki XVIII a.

Vienas man patikusių paveikslų Luvre

Garsiausias darbas Luvre – tikriausiai Leonardo Da Vinčio “Mona Liza”, tačiau tai – dydžiu gana menka drobė. Geriausia į Luvrą eiti ne pamatyti konkrečių šedevrų, o tiesiog dairytis, džiaugtis – tikėtina, labiausiai sužavės ne tie meno kūriniai, kurie labiausiai išlinksniuoti meno vadovėliuose.

Luvras ilgainiui plėstas, rūmų kieme pastatyta net stiklinė piramidė, dalis patalpų perkelta po žeme. Bet meną Prancūzija kaupia greitai (mat nusigyvenusių aristokratų šeimos priverstos meno kūriniais mokėti paveldėjimo mokesčius) ir Luvre jis ilgainiui vis tiek netilpo. Tad XIX a. menui (impresionizmui ir kt.) pritaikyta Orsi buvusi geležinkelio stotis, o šiuolaikiniam (XX-XXI a.) menui pastatytas supermodernus Pompidu centras, pats panašus į modernaus meno kūrinį.

Paryžiaus Pompidu centras, kurio visos konstrukcijos - anapus išorinių sienų

Prancūzijos karaliai turėjo ir kitus, dar garsesnius rūmus – Versalį vakariniuose priemiesčiuose. Juose neveikia dailės muziejus, tačiau jie patys – didingas parkas, puošnios menės – jam prilygsta. Juk Versalį pastatė “Karalius saulė” Liudvikas XIV a. sakęs “Valstybė – tai aš”: šalies iždo jis tikrai netaupė.

Pagrindiniai muziejai Paryžiuje brangūs (tiesa, jaunimui – nemokami). Tačiau meno šedevrų Prancūzija prikaupė tiek, kad ir mažiau svarbūs meno muziejai ten sprogsta nuo pasaulinio lygio kūrinių, kokių Lietuvoje išvis nerastum. Vienas tokių “atradimų” – Petit Palais muziejus, kurio pagrindinė ekspozicija nemokama visiems.

Petit Palais meno muziejaus vidus. Šie rūmai statyti 1900 m. pasaulinei parodai, vykusiai Paryžiuje ir puošnumu turėjo priblokšti svečius iš viso pasaulio

Visi paryžiečiai – prancūzai?

XX a. viduryje Prancūzijos Imperija subyrėjo. Buvusios kolonijos pasuko savo keliais, tačiau ne viena jų paskendo skurde ir karuose. Tenykščiai žmonės – jau kaip imigrantai – užplūdo Prancūziją. Kai kuriuose rajonuose, būna, apsidairęs neišvystu nė vieno šviesiaodžio.

Tačiau Prancūzija nepripažįsta turinti tautinių mažumų. Prancūzijai visi yra tik prancūzai – tiek afrikiečiai imigrantai, tiek tūkstantmečius Prancūzijoje gyvavusios atskiros baskų ar bretonų tautos. Prancūzams atrodo, kad tai – aukščiausia tolerancijos forma: kiekvienas ten – savas, nėra svetimų. Tačiau tokį požiūrį galima suvokti ir kaip aukščiausio laipsnio diskriminaciją: juk jis nepalieka jokios vietos atskirai mažumų kultūrai. Paryžiuje tikimasi, kad, kaip dera prancūzui, niekas nebus “pernelyg” religingas (mieste draudžiama viešai melstis, į kai kurias įstaigas negali patekti vilkėdamas religiniais rūbais), kad visi kalbės prancūziškai (priešingai Lietuvai, ten nėra tautinių mažumų mokyklų, mažumos neturi teisės į vertėjus teisme ir t.t.).

Turistai fotografuojasi su Eifelio bokštu fone. Smulkioji prekyba turistams po Eifelio bokštu – iš esmės vien iš buvusių kolonijų kilusių žmonių užsiėmimas

Net su turistais dažnas paryžietis “iš principo” nekalba kitomis kalbomis. Juodaodis ledų pardavėjęs, užkalbintas angliškai, puolė niurzgėti: “Tu tai nekalbi afrikietiškai, kodėl aš angliškai turiu kalbėti?”. Tarsi man pačiam gimtoji kalba būtų anglų…

Iš pirmo žvilgsnio gali būti keista, kad imigrantas persisunkė prancūzišku “kalbiniu šovinizmu”. Tačiau juk visose buvusiose kolonijose prancūzų kalba išlikusi elito ir mokslo kalba. Taigi, atvykėlius iš tų “kolonijų”, kokios jie rasės ar tautybės bebūtų, vienija geras prancūzų kalbos mokėjimas. Jie nuo mažens matė: kiekvienas išsilavinęs žmogus moka prancūziškai. Tarsi XIX a.

Paryžiečiai Gare Du Nord stotyje. Metro ir RER traukiniai – pagrindiniai būdai keliauti po Paryžių. Metro stoja dažniau, taigi, kelionė juo – kiek lėtesnė. Visi važiavimai Paryžiaus centre kainuoja vienodai, o į priemiesčius – priklausomai nuo zonos

Nelinksmi naujieji Paryžiaus rajonai

Kad ir kaip to nenorėtų pripažinti Paryžiaus elitas, skirtumų tarp “senųjų” ir “naujųjų” prancūzų visgi daugiau nei panašumų. Vienas skausmingiausių – polinkis nusikalsti. Dažnas XX a. “modernių vienodų namų” rajonas, statytas “eilinių prancūzų” šeimoms, spėriai pavirto nesaugia imigrantų zona, kurioje etniniai prancūzai gyventi nė nebesvarsto. Vieną iš kartų, kai lankiausi Paryžiuje, kaip tik buvo praūžusios masinės riaušės, kai “Afrikos kilmės prancūzai” kas dieną sudegindavo šimtus automobilių protestuodami prieš “Europos kilmės prancūzų” dominuojamą valdžią ir policiją.

Nors Paryžiaus daugiabučių kompleksai turi prastą reputaciją, kai kuriuos jų (kaip Orgues de Flandre nuotraukoje) architektai mėgino statyti kažkiek išsiskiriančius nuo kitų ir tokie šiandien traukia modernios architektūros mėgėjus

XX a. apskritai nebuvo gailestingas Paryžiui. Paryžius neteko beveik visų užjūrių valdų ir iškrito iš didžiausių pasaulio miestų dešimtuko (net su priemiesčiais dabar tėra 29-as). Jis nebėra netgi didžiausias prancūzakalbis pasaulio miestas – aplenkė buvusios kolonijos Kongo DR sostinė Kinšasa… Daugeliu atžvilgiu Paryžius “važiuoja iš inercijos”. Turistus atvykti įkvepia klasikinė literatūra (“Pamatyti Paryžių ir numirti”) apie tą, senąjį Paryžių. Dažnas nusivilia neradęs, ko tikėjosi – ypač turistai iš Azijos. Atsirado net terminas “Paryžiaus sindromas” apibūdinti tam jų nuovyliui šiandieniu, palyginus su turtingaisiais Azijos didmiesčiais nesaugiu, netvarkingu, nelabai mandagiu Paryžiumi, kur grafičiais išterlioti traukiniai vėluoja, o mašinistai streikuoja. Ir, svarbiausia, kurio senąjį bohemišką miesto veidą vis labiau trina globalizacija.

Mulin Ružo kabaretas, vienas XIX a. gražiosios epochos simbolių

Aišku, XX a. Paryžiuje pastatyta ir kai kas gražaus. Tai – Le Defanso arka (keistas “tuščiaviduris” dangoraižis), Montparnaso bokštas, sudarę naujas urbanistines ašis. Tai – Paryžiaus Disneilendas, netgi tapęs populiariausiu miesto turistiniu objektu. Visgi, pastarasis faktas kaip tik puikiai rodo Paryžiaus sąstingį. Mat Disneilendas tėra gerokai mažesnė Floridos “Disnėjaus pasaulio” kopija. Dangoraižių svetur irgi yra aukštesnių, įspūdingesnių – tiek Azijoje, tiek Amerikoje, tiek kitur Europoje. O paryžiečiai per 130 metų nieko aukštesnio už Eifelio bokštą taip ir nepastatė…

Garsusis Paryžiaus Mulin Ružo kabaretas teberodo šou panašius į tuos, jaudindavusius “Gražiosios epochos” menininkus. Tačiau šių dienų “Cirque du Soleil” stebuklų kontekste tie pasirodymai atrodė pasenę, įdomūs labiau istoriškai…

Ledefanso verslo rajonas su baltąja 'arka'-dangoraižiu

Bet pavadinimų vertė su metais, su kiekvienu paminėjimu literatūroje ir žiniasklaidoje, tik auga ir auga. Jei daugely šalių turtingiausi žmonės – tie, kas valdo “verslus masėms”, tai Paryžiaus milijardieriams didžiausius pinigus suneša madingi prabangos prekių ženklai. Eliziejaus laukuose prie Louis Vuitton parduotuvių eilės būna tarsi prie kokių sovietmečio deficitų. Nuostabaus “Gražiosios epochos” interjero Galeries Lafayette universalinėje parduotuvėje sutikau daugiau kinų, nei prancūzų. Paryžius neturtingesnių šalių elitui pats tapo prekės ženklu. Apsipirkinėti čia – neprilygstamas statuso simbolis.

Eilė prie prabanos prekių parduotuvės Eliziejaus laukuose

XIX a. – Paryžiaus koziris

Jeigu visus šiandieninius paryžiečius perkelti gyventi į kokį kitą miestą esu tikras – tas miestas tikrai neišgarsėtų. Paryžiaus šlovė šiandien – nebe jo žmonėse, kaip prieš 100-200 metų, tačiau iš ano šlovės meto “paveldėtuose” pastatuose, gatvėse, paveiksluose.

To iš Paryžiaus niekas neatims. Ir tai pamatyti – daugiau nei verta. Paryžiaus mūrai – tikras XIX a. Europos imperijos sostinės atvirukas. Jokiame kitame didmiestyje toji epocha neužsifiksavo šitaip puikiai.

Gatvės menininkas Monmartre tapo praeivį

Jei vertinsite Paryžių blaiviai, jis nenuvils. Jis – ne šiandieninio pasaulio centras. Jis pasaulio, egzistavusio užpraeitame amžiuje, širdis. Taip, tos epochos gyvų pėdsakų pėdskaus dar gali atrasti kavinėse ar kabarete.

Bet gal verčiau ieškoti sustingusių jos liekanų: architektūros, dailės. Nes pastatai ir paveikslai, priešingai nei kultūra, tikrai nė kiek nepasikeitė.

Dievo Motinos katedros Viduramžių fasadas

P.S. Kaip Paryžius moka parodyti savo praeities šlovę, geriausiai supratau praleidęs mieste 2024 m. olimpiadą… Vietos, kuriose vyko varžybos, buvo parinktos taip, kad pasukęs galvą į šoną (ar net varžybų fone) matydavau tai Eifelio bokštą (paplūdimio tinklinis), tai Versalio parką (šiuolaikinė penkiakovė), tai obeliską Concorde aikštėje (3×3 krepšinis), tai Luvrą (atidarymas). Turbūt joks kitas pasaulio miestas neturėtų nė pusės tiek pasaulinio garso “fonų”, kad užtektų daugeliui sporto šakų!

Eifelio bokštas Paryžiaus olimpiados paplūdimio tinklinio varžybų fone

Visi kelionių vadovai po Europos miestus

• Amsterdamas: kanalų, dviračių, nuodėmių miestas
• Barselona – pasakiškiausios architektūros didmiestis
• Berlynas: visas XX amžius viename mieste
• Briuselis: biurokratinės imperijos širdis
• Gdanskas – atstatytas prūsų didmiestis-kurortas
• Kelnas – turistus apžavėjo… gamyklos!
• Londonas: Britų imperija viename mieste
• Madridas: Šėlstantis didingas didmiestis
• Paryžius: prieškario Europos žavesys
• Praha – senovinio Europos miesto etalonas
• Roma: Europos istorija viename mieste
• Ryga: Pabaltijo didmiestis
• Sankt Peterburgas: Rusijos kultūros širdis
• Stambulas: nemirtinga dviejų civilizacijų sostinė
• Stokholmas: Švedijos sostinė per keturiolika salų
• Varšuva: atstatytas mūsų karalių miestas
• Venecija – plaukiantis Viduramžių rojus

Dažnam lietuviui Varšuva – tik tarpinė stotelė. Automobiliu pakeliui į Čekiją ar Vokietiją, arba “pagavus” pigesnius lėktuvo bilietus iš Varšuvos oro uosto.

Tačiau juk Varšuva – didžiausias Vidurio Europos miestas, ilgą laiką buvęs ne tik Lenkijos, tačiau ir Lietuvos sostine. Į Seimus jos karalių rūmuose karietomis keliaudavo bajorai iš visos mūsų šalies.

Man Varšuva irgi ne kartą ir ne du buvo “tiesiog pakeliui”, bet savo valandas mieste visada išnaudodavau vaisingai. Ką įdomiausia pamatyti Varšuvoje per vieną ar kelias dienas aprašau žemiau.

Varšuvos valdovų rūmai, kuriuose gyveno Lenkijos-Lietuvos bendri karaliai.

Naujas Varšuvos senamiestis

Varšuvos senamiestis atrodo senas. Bet iš tikro per Antrąjį pasaulinį karą jis visas buvo virtęs griuvėsių lauku. Laimė, atstatytas – ne taip, kaip įprasta Rytų Europoje, net Lietuvoje, kur ištisi senamiesčių kvartalai pakeisti parkais ar sovietiniais monstrais. Lenkai sostinės senamiestį atstatė labai rimtai, autentiškai.

Bet ką reiškia autentika? Juk per daugybę šimtmečių iki Antrojo pasaulinio karo dažname sklype namai keitė vienas kitą! Tarkime, Viduramžiais gal stovėjo gotikinis namas, kuris paskui nugriautas ir kokiame XVIII a. pakeistas barokiniu, o XIX a. dar kitu. Tokiais atvejais architektai savo nuožiūra rinkosi, kurį iš tų senųjų pastatų atstatyti. Šitaip, tarkime, atstatyta Varšuvos katedra gavo Viduramžių gotikinio, o ne XIX a. neogotikinio fasado, kuris ją puošė Antrojo pasaulinio karo išvakarėse, kopiją. Kritikai gali pasakyti, kad šitoks “atstatymas” tėra spėlionė: juk anos Viduramžių katedros buvo išlikusios tik pora iliustracijų. Na, bet Varšuvos senamiestis atrodo kur kas gražiau, nei daug kitų Rytų Europoje, kur karo žaizdas “užpildė” komunistiniai daugiaaukščiai.

Varšuvos senamiesčio centrinės aikštės namai.

Dangoraižių aikštė ir skausmingi paminklai

Tiesa, atstatytas tik Senamiestis, o ne visa prieškarinė Varšuva. Išeidamas iš jo jaučiuosi it palikęs delikataus grožio salą kur kas proziškesnėje jūroje. Tarp pavienių gražesnių kvartalų ima boluoti nuobodūs sovietiniai daugiabučiai, prieini stalininę Generolo Andreso gatvę. O aplink Varšuvos centrinę traukinių stotį – ištisa laukymė, vis labiau užstatoma dangoraižiais.

Pirmasis dangoraižis ten irgi pastatytas greit po karo. 1955 m. Lenkijos mokslo ir kultūros rūmai. Komunistai mėgdavo vaizduoti, kad visokios “šlovingos” profesijos pas juos gyvena puikiai. Aišku, laisvės jiems trūko kaip ir visiems likusiems totalitarinių visuomenių gyventojams. Tad tariamą išskirtinumą galėjo pabrėžti tik didi jų “štabų” architektūra. Ir Vilniuje turime bokštuotus stalininius mokslininkų namus, turėjome Profsąjungų rūmus ant aukšto kalno… Bet Varšuvos mokslo ir kultūros rūmai sau lygių turi nebent Maskvoje. Komunistinis dangoraižis puošnus tarsi Viduramžių katedros, tik vietoje šventųjų skulptūrų ten – visokie Markso ir Engelso raštais nešini betoniniai jaunuoliai ir kiti komunistinio panteono “dievai”, “pusdieviai” ir “didvyriai”.

Lenkijos mokslo ir kultūros rūmai.

Dabar aną komunizmo fosiliją, nuo kurios apžvalgos aikštelės (esančios ne pačiame viršuje) dar galima pasidairyti (nepigiai), supa nauji, kapitalistiniai plieno ir stiklo dangoraižiai. Juose – šiuolaikiniai biurai ir viešbučiai, juk Varšuva su savo 2 mln. gyventojų – bene svarbiausias Vidurio Europos ekonominis centras.

Kai kurie nauji pastatai skirti nunykusios praeities atminimui. Dar gausiau paminklų. Jie mena nepriklausomybės kovas su bolševikais (nežinomo kareivio kapas), sovietinius trėmimus į Sibirą, Varšuvos sukilimą prieš nacistinę Vokietiją, genocidus… Ir tų memorialų vis daugėja: naujas modernus žydų muziejus dydžiu pranoko “konkurentus”, kitas naujas muziejus skirtas Varšuvos sukilimui prieš nacistinę Vokietiją.

Paminklas tremtiniams Varšuvoje. Lenkiją Antrojo pasaulinio karo metais pasidalino Vokietija ir Sovietų Sąjunga. Rytinė šalies dalis patyrė sovietinį genocidą.

Varšuvos valdovų kelias ir rūmai

Kur kas “šviesesnė” į Senamiestį vedanti gatvė – Valdovų kelias, ateinantis nuo Krokuvos (todėl ta vieta vadinama Krokuvos priemiesčiu). Jis nutiestas dar kol Lenkijos-Lietuvos valstybė džiaugėsi laisve ir jį supa didingi pastatai, graži Šv. Kryžiaus bažnyčia, ir Lietuvoje garsių giminių namai (pvz. Tiškevičių), prezidentūra, Varšuvos universitetas. Atsiremia ji į Karalių rūmus, skiriančius Krokuvos priemiestį nuo Varšuvos senamiesčio. Aišku, per Antrąjį pasaulinį karą rūmai griuvo, bet, lygiai taip pat aišku, puikiai atstatyti – net Lietuvos herbai, kaip Žečpospolitos laikais, pakabinti salėje, kurioje rinkdavosi Abiejų Tautų Respublikos seimai (tiksliau, tos salės kopijoje).

Kiti dveji Varšuvos valdovų rūmai išliko autentiški. Tiesa, jie toliau centro. Tai – barokiniai Vilanovo rūmai, kuriuos užsakė Steponas Batoras, o du jų fligelius puošia atitinkamai žirgas (Vytis) ir Lenkijos erelis..

Prie Vilanovo rūmų

Ir Lazienkio rūmai, priklausę paskutiniajam Lenkijos karaliui ir Lietuvos didžiajam kunigaikščiui Stanislovui Augustui Poniatovskiui. Juos supa gražus parkas su povais. Lengva pamiršti, kad juos valdęs karalius galios jau beveik neturėjo, o netrukus neliko ir pačios Lenkijos-Lietuvos valstybės.

Lazienkio rūmų vidus.

Dievo žaislas, kaip ir Lietuva

Istorikas Normanas Deivisas Lenkijos istoriją pavadino “Dievo žaislu”. Glūdinti tarp dviejų didžiausių Europos tautų – vokiečių ir rusų – tarp Rytų ir Vakarų – ji buvo nuolat puldinėjama, okupuojama iš abiejų pusių ir patyrė milžiniškas netektis. Lenkų tauta visgi išgyvendavo ir vėl atgimdavo. Atgimė ir dabar – ir laikosi stipriai: Varšuvoje labai tvirta dauguma gyventojų – lenkai, priešingai daugumai milijoninių Europos didmiesčių, kurie virtę daugiataučiais (nors, kylant Lenkijos ekonomikai, tai po truputį keičiasi).

Futbolo ultrų grafitis Varšuvoje prie stadiono. Nusiteikę patriotiškai, Lenkijos futbolo ultros garsėja ir kaip dideli chuliganai

Tiesą pasakius, Lenkijos istorija daug kuo panaši į Lietuvos. Dar daugiau: didžiąją dalį savo egzistavimo amžių šios dvi valstybės žengė drauge: aljanse, unijoje. Todėl ir dabar Varšuvoje dienos vos pakaktų vien apžiūrėti vietoms, susijusioms su Lietuva ir žymiais lietuviais. Ir daug gatvių Varšuvoje pavadinta garbei tų, kurie šitaip pagerbiami ir pas mus – Adomas Mickevičius, Emilija Pliaterytė, karalius Jogaila… Tik, aišku, vardų formos – lenkiškos.

Ir nors tarpukario konfliktas dėl Vilniaus sunaikino tą lenkų-lietuvių vienybę, o kai kurios tuos laikus primenančios Varšuvos atminimo lentos gali lietuviui kelti pyktį, reikia pripažinti: jokia kita Europos sostinė nėra taip akivaizdžiai susijusi su Lietuva, kaip Varšuva. Gal būtų Minskas – bet, priešingai nei Varšuva, po Antrojo pasaulinio karo sugriovimų jis nebuvo atkurtas.

Stalininė Generolo Anderso gatvė ir Vytis, čia vadinamas 'pogon'.

Visi kelionių vadovai po Europos miestus

• Amsterdamas: kanalų, dviračių, nuodėmių miestas
• Barselona – pasakiškiausios architektūros didmiestis
• Berlynas: visas XX amžius viename mieste
• Briuselis: biurokratinės imperijos širdis
• Gdanskas – atstatytas prūsų didmiestis-kurortas
• Kelnas – turistus apžavėjo… gamyklos!
• Londonas: Britų imperija viename mieste
• Madridas: Šėlstantis didingas didmiestis
• Paryžius: prieškario Europos žavesys
• Praha – senovinio Europos miesto etalonas
• Roma: Europos istorija viename mieste
• Ryga: Pabaltijo didmiestis
• Sankt Peterburgas: Rusijos kultūros širdis
• Stambulas: nemirtinga dviejų civilizacijų sostinė
• Stokholmas: Švedijos sostinė per keturiolika salų
• Varšuva: atstatytas mūsų karalių miestas
• Venecija – plaukiantis Viduramžių rojus

Roma – amžinasis miestas. Čia – ne šiaip sau šūkis turistams.

Kiti miestai klesti laikinai – o paskui keliauja užmarštin, sumenksta iki miestelių. Tik ne Roma. Roma jau virš 2000 m. – vienas pasaulio centrų.

Kiekvienoje Romos gatvėje – nenutrūkstamos istorijos didybė. Greta didingų Romos Imperijos griuvėsių, šventyklų pagonių dievams – gausybė puošnių barokinių bažnyčių, paminklų, fontanų ir Naujųjų laikų monumentų.

Romos Imperija griuvo, bet ne Romos svarba. Imperatorių pakeitė popiežius, vėliau dar prisidėjo Italijos valdžia – bet pasaulio akys ir toliau krypsta į Romą.

Viena centrinių Romos kalvų - Kapitolijaus. Apačioje - romėniškos kolonos, viršuje - jau Viduramžiškas didingas pastatas.

Senovės Roma: žymiausi didūs pastatai

Dar prieš ~2000 metų Roma, manoma, buvo milijoninis miestas. Vienintelis toks pasaulyje. Gyvenimo būdas ten, kiek tik leido technologijos, priminė šiandieninį – žmonės gyveno daugiabučiuose, eidavo į parduotuves, pramogaudavo teatruose ar sporto varžybose.

Prie Romos koliziejaus, kur vykdavo gladiatorių kovos

Kad sutalpintų šitokią žmonių gausybę, Romos pastatai buvo stačiai milžiniški. Tokie milžiniški, kad net laikas bei po plytą juos nešioję neišsilavinę Viduramžių žmonės negebėjo visko sugriauti. Šen bei ten Romoje boluoja ne pavieniai griuvėsiai, tačiau ištisi gerai išsilaikiusių pastatų kompleksai.

Žymiausias tarp didingųjų senovės Romos pastatų – Koliziejus, kur vykdavo gladiatorių kautynės iki mirties (mušdavosi tiek vergai, tiek savanoriai, tiek iš požemių paleidinėti gyvuliai).

Karakalos pirčių kompleksas.

Tačiau Romos Imperijos sportų karalius buvo ne jos, o arklių su vežimais lenktynės. Jų pasižiūrėti į Romos Circus Maximus stadioną susirinkdavo ir po 150 tūkstančių žmonių (daugiau nei į šiuolaikinius stadionus).

Deja, Circus Maximus neišlikęs, tačiau žvelgdamas į ligi šiol tuščią 621 metrų ilgio erdvę, kurioje jis stovėjo, lengvai galėjau pajusti Senovės Romos didybę.

Circus Maximus šonas.

Populiarus laisvalaikis Senovės Romoje – pirtys, kurių didžiausios – Karakalos pirtys. Tai – ištisas miesto kvartalas, kurio pastatuose kadaise veikė įvairių temperatūrų salės, baseinai, juos supo kiemai. Šiandien telikę griuvėsiai, tačiau milžiniškos sienos neleidžia abejoti vietos svarba.

Roma pastatyta ant septynių kalvų. Tarp dviejų pagrindinių kalvų – Palatino ir Kapitoliaus – Forumas, miesto politinė širdis. Ten išlikę daug kadaise svarbių pastatų, šventyklų – ilga “griuvėsių gatvė”, į kurią perkamas bendras bilietas.

Romos forumas.

Kiekvienas Romos kampas alsuoja istorija

Be šių pagrindinių vietų po visą Romą išsibarstę menkesnių griuvėsių. “Menkesnių” tik Romos mastais – bet kuriame kitame mieste tai būtų pagrindinės įžymybės. Cezario ir Augusto forumai (kur vykdavo prekyba), Konstantino ir Tito triumfo arkos (statytos grįžtančioms iš pergalingų mūšių kariuomenėms pagerbti).

Romos centre

Kai kurie Senovės Romos pastatai naudojami (beveik) iki šių laikų – aišku, pakeitus paskirtį. Štai imperatoriaus JHadriano mauzoliejus paverstas Šv. Angelo tvirtove. O Panteonas, visų dievų šventykla, virto katalikiška bažnyčia. Jos pažiba: betoninis kupolas, ilgus šimtmečius buvęs didžiausiu pasaulyje. Diokleciano pirtys irgi tapo bažnyčia, dabar ten veikia ir senovės Romos muziejus, pilnas senovinių statulų, antkapių. Marcelijaus teatro viršuje – Viduramžių gyvenamasis namas.

Antikinis Marcelijaus teatras Viduramžiais perstatytas į tvirtovę, vėliau - kilmingos giminės rezidenciją, dar vėliau - į butus.

Į senovės Romą iš visų pusių vedė gausybė tiesių ir patogių kelių (“visi keliai veda į Romą”), kurių dėka ir galėjo iškilti šis miestas (antraip niekaip nebūtų spėta suvežti pakankamai maisto milijonui gyventojų). Prie vieno jų, Apijaus kelio (Via Appia) pietuose, išlikę didingų turtingų romėnų kapų. Ten – ir kuklios, tačiau milžiniškos krikščioniškos katakombos, kuriose laidoti pirmieji, dar valdžios persekioti, krikščionys.

Romos panteonas

Visgi daugiausiai žmonių ir turto į Romą tuomet atplaukdavo laivais. Tiksliau ne į Romą, o į gretimą Ostijos uostą (Ostia Antica). Dabar jis – vientisas apleistų griuvėsių laukas, kuriame nerasi nė vieno šiuolaikinio pastato. Jeigu pačioje Romoje iš senovės teišlikę didingi visuomeniniai pastatai ir negali pamatyti, kur senovės romėnai gyvendavo, kur jie pirkdavo maistą – tai tuo tarpu Ostijoje tebegali užeiti ir į daugiabučius (insula), ir į parduotuvėles.

Ostija, senovės romėnų uostamiestis.

Romos griuvėsiai saugomi nuo tolesnio nykimo, tačiau ir neatstatinėjami. Ištisoms kartoms jie gražūs, romantiški savaime. Pasaulio kilmingieji net statydavo dirbtinius “Romos griuvėsius” savo rūmų parkuose, o XVIII a. dailininkai, kaip Roberas, savo drobėse “paversdavo” klestinčius jų pačių laikmečio rūmus “romėniškais griuvėsiais”.

Pačioje Romoje griuvėsiai tiesiog įaugę į gyvą miestą. Štai koks senovės Romoje iš Egipto parsivežtas obeliskas aikštėje, štai senovės Romos vartai automobilių žiedo centre, štai romėnų akvedukas kerta šiuolaikinę gatvę (tiksliau – atvirkščiai).

Obeliskas Romoje

Viduramžių Roma – bažnyčių miestas

Romos Imperija 476 m. po Kr. pražuvo. “Ją nukariavo barbarai” – skelbiama istorijos vadovėliuose. Tai nebuvo kažkokia vienkartinė tragedija, o ilgas procesas. Ir tie barbarai buvo ne užkariautojai, o imigrantai: juos Roma priėmė, nevarė, nors, aišku, paskui dėl šito pati smarkiai nukentėjo. Tačiau barbarai miestą ne vien griovė, jie žvelgė į Romą ir kaip į idealą. Patys perėmė didelę dalį romėnų kultūros. Svarbiausia – jie tapo krikščionimis (krikščionybė tuo metu jau buvo romėnų pagrindinė religija).

VIII a. Santa Maria de Cosmedin bazilika Romoje. Nors tie laikai vadinami tamsiaisiais amžiais, Romos imperija ką tik buvo žlugusi, statybos Romoje niekad nebuvo nutrūkusios.

Kadangi Romoje gyveno popiežius, šis miestas Viduramžiais įgijo gal net daugiau įtakos, nei imperijos laikais. Juk į krikščionybę atsivertė ne tik buvusiose romėnų žemėse apsigyvenę barbarai, tačiau ir visos likusios Europos, o vėliau – ir Amerikos, Australijos – tautos.

Tais susiskaldymo ir konfliktų laikais popiežius turėjo daugiau galios, nei dažnas karalius ar imperatorius. Pastarieji keliaudavo Romon audiencijų. Ir remdavo Amžinąjį miestą savo pinigais. Tada pastatyta gausybė bažnyčių – rodos, po vieną kiekvienoje Senamiesčio gatvėje, viena už kitą įspūdingesnės. Daug jų – barokinės, o pirmoji pasaulio barokinė bažyčia – Gesu bažnyčia lietuviams artima ir tuo, kad ten palaidotas kardinolas Radvila, vienas tų įvairiataučių Viduramžių didžiūnų, padariusių religinę karjerą Romoje. Dalyvavau Jėzaus ir Marijos bažnyčios mišiose – jos ten laikomos lotyniškai, ta pačia tvarka, kaip būdavo Viduramžiais (pvz. kunigas kalba nusisukęs nuo žmonių).

Laterano bažnyčia, viena svarbiausių Romoje.

Daug bažnyčių – labai senos, tačiau nuolat perstatinėtos. Mat svarbiausi ten ne mūrai, o jų vieta. Jos stovi ten, kur žuvę ir palaidoti svarbūs katalikų bažnyčios šventieji. Štai Šv. Pauliaus bažnyčia stūkso už miesto, kur po mirties bausmės atvežtas Šv. Pauliaus kūnas (dabartinė statyta 1823 m.). Kitos žymios bažnyčios – Šv. Jono Laterane, Santa Maria Maggiore.

Vatikanas, pasaulio katalikų sostinė

Romos – ir viso katalikų pasaulio – religinė širdis – Vatikanas. Kur gyvena, Urbi et Orbi į miestą ir pasaulį kreipiasi pats popiežius. Šv. Petro bazilika – viena didžiausių pasaulio bažnyčių, statyta 1626 m. ant šv. Petro kapo ir pilna pasaulinio garso religinio meno. Jos prieigose – aikštė, per svarbiausias šventes sklidina piligrimų; jos viršūnėje – kupolas (137 m), į kurį galima įlipti dėl vaizdų.

Šv. Petro bazilika

Dar daugiau pasaulinės reikšmės meno – Vatikano muziejuje kur eksponuojama viskas, kas per tūkstantmečius padovanota Romos katalikų bažnyčiai ar jos nusipirkta. Tačiau bene įspūdingiausi ten – interjerai, ypač Mikelandželo sukurta Siksto koplyčia, kurioje renkami nauji popiežiai. Jei eisite į Vatikano muziejų, pasilikite laiko, mat visas sales būtina pereiti paeiliui, be to, eilės prie bilietų – nemažos.

Šv. Petro aikštė.

Vatikanas oficialiai yra valstybė, tačiau netipinė. Jos plotas – tik 0,44 kv. km, jos piliečiai – bažnyčios darbuotojai ir kunigai (pilietybė nepaveldima, laikina). Į didžiąją dalį Vatikano eiliniam žmogui negalima laisvai užeiti.

Vatikano muziejus Romoje.

Seniau popiežius valdė ne tik Vatikaną, bet ir visą Romą, ir dar aplink. Ir dabino ją ne vien bažnyčiomis. Iš tų laikų – balti puošnūs Trevi fontanai, vieni gražiausių pasaulyje, Navonos aikštės paminklai. Daugiabučiai namai gerokai didesni, nei Viduramžiais buvo įprasta Lietuvoje, ir dažnas jų padabintas kokia Marijos ar šventojo skulptūrėle ant sienų kampo.

Trevi fontanas Romoje, žavintis keliautojus į Romą jau tris šimtus metų.

Šiuolaikinė Roma – Italijos sostinė

XIX a., po Didžiosios prancūzų revoliucijos, katalikų bažnyčios rolė Europoje pamažu ėmė menkti. Tačiau Romos nepribaigė ir tai. Nes kaip tik tuo metu skirtingos regiono šalelės vienijosi į didelę vieningą valstybę – Italiją. Pastaroji vėliau tapo viena galingiausių Europos imperijų. Nuo 1870 m. jos sostinė – Roma.

Norėdami parodyti, kad ir jų tautinė imperija gali sukurti kažką didingo, italai Kapitolijaus kalvą karūnavo Monumentu Viktorui Emanueliui, Italijos karaliui (altoriumi Tėvynei, 1911 m.). Jis primena rūmus, gal parlamentą, bet iš tikro tai labiau skulptūra, nei pastatas.

Altorius tėvynei, dedikuotas Viktorui Emanueliui II.

Italijos sienos plėtėsi, iš Romos valdyta vis daugiau ir daugiau žemių: ~1890 m. užimti Somalis ir Eritrėja, 1912 m. užkariauta Libija, 1918 m. kai kurios Viduržemio jūros salos, 1936 m. – Etiopija, 1939 m. – Albanija. Tarpukariu valdžioje buvęs fašistas Benitas Musolinis įsivaizdavo kuriantis naują Romos Imperiją, daugiausia Rytų Afrikoje.

Jis irgi Romoje paliko savo ženklų – EUR rajoną, kurio širdis – Darbo civilizacijos rūmai, “kvadratinis koliziejus”. Tiesa, stebėdamas jį ir aplinkinius pastatus pamaniau, kad Romos imperija buvo atgimusi nebent Musolinio fantazijose: nors praėjo 2000 metų, technologijos patobulėjo, tų paprastų fašistinių pastatų nė iš tolo negalėjau palyginti su Senovės Romos didybe ir masteliais.

Kvadratinis koliziejus - Darbo civilizacijos rūmai.

Po Antrojo pasaulinio karo Romos padėtis tik blogėjo: Italijos ekonominis centras pasislinko į Milaną, o Italijos sostinė liko savotiškame nuošalyje. Ten nedygo įspūdingi nauji pastatai, nestatyti dangoraižiai. Kita vertus, turistams taip gal tik geriau – naujienos neužgožė senovės. Kartą gyvenome šiek tiek aukštesniame bute ir galėjome matyti visą Romos panoramą – Šv. Petro baziliką, koliziejų, net EUR rajoną – nes neužstojo jokie nauji pastatai. Ir XX amžiaus tragedijos Romos pasigailėjo, mat per pasaulinius karus Roma išvengė bombardavimų (kalbama, kad jokia kariavusi valstybė nenorėjo netyčia užmušti popiežiaus).

Romos panorama be dangoraižių (pirmame plane virš gatvės – romėnų akvedukas)

Amžinojoje Romoje ir kelionės – amžinos

Roma – amžinasis miestas. Tačiau tai, kas dovanojo jam klestėjimą, keitėsi: imperija, krikščionybė, Italija…

Švento Angelo tvirtovė, gynusi Popiežiaus valdas. Ji statyta dar Romos Imperijos kaip imperatoriaus Adriano mauzoliejus

Viena išliko per amžius: kelionės. Imperijos laikų patricijai, religingi pėsti Viduramžių piligrimai, išsilavinę apšvietos amžiaus didikai ir šiuolaikiniai masiniai turistai – visi traukė į Romą.

Kadaise daugeliui tai apskritai būdavo vienintelis užsienio miestas, į kurį per visą gyvenimą išsiruošdavo keliauti.

Karietas pakeitė traukiniai, paskui – lėktuvai. Žmogus dabar gali aplankyti daug daugiau ir nukeliauti toliau. Tačiau neabejoju, kad vienas taškų, kurį verta pamatyti kiekvienam, ir šiandien turėtų būti Roma.

Saulėlydžio pasitikimas nuo Ispanijos laiptų. Turistai čia eina šimtus metų

Kai Lietuva 1990 m. atkūrė nepriklausomybę, pirmasis lietuviškas kelionių vadovas parašytas būtent apie Romą. Apie Vakarų pasaulį dar numanėme nedaug, tačiau Romą, Imperiją, popiežių juk žinojo kiekvienas…

Dar po 30 metų nuo išleidimo tą knygelę mačiau pardavinėjamą Romos gatvėse. O ką? Nebūtų sunku po Romą vaikštinėti ir su 100 metų amžiaus knyga apie miestą. Nes į Romą nekeliaujama pažiūrėti, kas naujo. Romoje XXI a. žmones žavi lygiai tas pats, kas žavėjo jų tėvų, senelių, prosenelių, proproproprosenelių kartas.

Teisybės burna, pasak legendos, nukandanti ranką melagiams. Niekniekis šių dienų akimis, bet visi laukia eilėje.

Visi kelionių vadovai po Europos miestus

• Amsterdamas: kanalų, dviračių, nuodėmių miestas
• Barselona – pasakiškiausios architektūros didmiestis
• Berlynas: visas XX amžius viename mieste
• Briuselis: biurokratinės imperijos širdis
• Gdanskas – atstatytas prūsų didmiestis-kurortas
• Kelnas – turistus apžavėjo… gamyklos!
• Londonas: Britų imperija viename mieste
• Madridas: Šėlstantis didingas didmiestis
• Paryžius: prieškario Europos žavesys
• Praha – senovinio Europos miesto etalonas
• Roma: Europos istorija viename mieste
• Ryga: Pabaltijo didmiestis
• Sankt Peterburgas: Rusijos kultūros širdis
• Stambulas: nemirtinga dviejų civilizacijų sostinė
• Stokholmas: Švedijos sostinė per keturiolika salų
• Varšuva: atstatytas mūsų karalių miestas
• Venecija – plaukiantis Viduramžių rojus