Europa – kelionių vadovai

Stambulas – vienas įdomiausių pasaulio miestų. Kuo tik jis nebuvo per savo 1700 metų istoriją!

Tris kartus – didžiausias pasaulio miestas. Vienintelis, iš kurio valdyta ir krikščioniška, ir musulmoniška imperijos. Abidvi – galingiausios Europoje.

Stambule sunku net apytiksliai nuspėti, ką pamatysi už kito gatvės kampo. Bažnyčią su nuostabiom freskom ar gigantišką mečetę, rytietiškus ar vakarietiškus rūmus, romėnišką sieną ar Viduramžių bokštą, chaotišką turgų ar modernų prekybos centrą.

Ir viskas didinga. Ir viskas atsispindi Bosforo sąsiauryje, skiriančiame Europą nuo Azijos. Juk Stambulas stovi abiejuose žemynuose!

Po sąstingio dešimtmečių Stambulas pagaliau atgimė. Ir vėl visoje Europoje nėra už jį didesnio miesto. Lėktuvai keliautojus į Stambulo oro uostą atskraidina iš daugiau nei 100 šalių.

Istorine svarba Stambulas prilygsta Romai ar Paryžiui, bet kai ten keliavau pirmą kartą, turistų skaičiais miestas dar smarkiai atsiliko. Kitus kartus jau Stambulas pasirinko mane: tiesiog per šį miestą skristi į Aziją ar Ameriką pasidarė pigiausia ir patogiausia. Viliuosi, kad šis straipsnis padės sugalvoti, ką pamatyti Stambule – nesvarbu, per dieną, savaitgalį ar savaitę.

Stambulo senamiesčio panorama iš Galatos bokšto

Bendrai apie keliones į Turkiją ir jos kultūrą skaitykite čia

Stambulas – didingų mečečių miestas

Stambulas buvo Osmanų Imperijos sostinė. Jos sultonas 562 metus skaitėsi visų pasaulio musulmonų galva – kaip popiežius katalikų. Todėl niekur pasaulyje nerasi pastatyta šitiek didingų gražių mečečių kiek Stambule. Jos čia senos senos, grakščiais aukštais apvaliais minaretais, dideliais kiemais ir jaukiomis kapinaitėmis, nuostabiais interjerais pilnais kaligrafinių užrašų.

Dvi, kurias tiesiog būtina pamatyti – Suleimano mečetė, dar supama mažų mečetėlių, musulmonų mokyklų, slaugos namų. Ir Mėlynoji mečetė. Pastaroji puikiai atspindi sultonų užmojus paversti Stambulą islamo sostine: jai pastatyti 6 minaretai, o tiek tada teturėjo didžiausioji ir švenčiausioji Mekos mečetė. Apkaltintas puikybe ar šventvagyste, ją užsakęs sultonas problemą išsprendė nieko negriaudamas: tiesiog Mekoje pastatė septintą minaretą. Juk Meką tada irgi valdė Osmanų Imperija…

Stambulo Mėlynoji (žydroji) mečetė

Tačiau romantiškiausia Stambulo mečetes patirti net ne jų turistų pilname viduje. Verčiau prisėsti kur atokesnėje lauko kavinėje klausantis iš visų pusių atsklindančių melstis šaukiančių muedzinų balsų: čia tylių ir tolimų, čia garsių ir artimų. “Alachas didis“.

Sultonų rūmai – nuo rytietiškų iki europietiškų

Osmanų sultonai (ir jų sugulovių haremai), aišku, gyveno rūmuose. Topkapio rūmai iškilę aukštai ant kalvos viršum Bosforo sąsiaurio. Kaip Osmanų valdovai ir viziriai nuo tų terasų stebėdavo praplaukiančius burlaivius, taip zujančiais šiandieniais laineriais gėrisi turistai. Kol žmonės plaukios laivais, tol Stambulo strateginė reikšmė neišnyks. Niekur pasaulyje nematydavau tiek laivų, kiek apsidaręs nuo aukštesnės Stambulo vietos į visus aplinkinius vandens telkinius.

Stambulo Topkapi rūmų vartai.

Topkapio rūmai – gana kuklūs, susidedantys iš daugelio nedidelių pastatų ir parkelių. Musulmonų valdovams nebuvo įprasta puikuotis. Tačiau XIX a. situacija sparčiai keitėsi. Osmanų Imperija, praminta “Europos ligoniu”, pralaimėdavo karą po karo, prarado vis daugiau ir daugiau valdų Rusijai ir Vakarų Europos imperijoms, o visokios mažumos (graikai, serbai…) skelbė nepriklausomybę.

Sultonai iš pasaulio viešpačių pamažu tapo eiliniais pasaulio pakraščių valdovais. Nusižeminę, jie ėmė imituoti Vakarų architektūrą, gyvenimo būdą ir menus. Ir pastatė naujus, Dolmabachčė rūmus, kurie nuo kokio Versalio skiriasi tik tuo, kad yra mažesni, o vietoje gipso lipdinių jų menių sienos išpieštos pigiai atrodančiomis netikromis kolonomis, lubos – netikrais skliautais.

Galiausiai sultonas Abdul Hamidas II išvis pabėgo į medinį Jildizo parko dvarą, nes Dolmabachčė jam atrodė pernelyg arti vandens, kad byrančios imperijos vadovas ten dar jaustųsi saugiai. Jildizas jaukus, kilimai gražūs, bet ne tokios “kaimo dvaro prabangos” juk tikiesi iš sultono-kalifo…

Stambulo Dolmabahčė rūmai (žemiau) ir Leventas, verslo rajonas (aukščiau)

Tiesa, kai kas per amžius nepasikeitė: kiekvienerius rūmus sudaro selamlikas (oficialioji darbinė dalis) ir haremas, kurio butuose gyvendavo sultonų sugulovės ir žmonos.

Italų priklių rajonas tapo miesto pramogų zona

Stambulas susideda iš trijų dalių. Bosforo sąsiauris miestą dalina į Europą ir Aziją, o Aukso Ragas – ilga įlanka, natūralus uostas – europinę dalį dar skiria į tą, seniausią, kur visos mečetės ir Topkapio rūmai ir kitą, plėtotą XIX a., kur – Dolmabachčė ir Jildizas.

Mečetė virš Stambulo naktį žvelgiant nuo Aukso rago.

Ten – ir Istiklal gatvė, pagrindinė Stambulo pėsčiųjų promenada, kuria vakarais ieškodamos pramogų slenka minios turkų ir keliautojų. Pakanka įlįsti į kiemus, ir išvysi visai kitą vietos veidą – ten pilna senų bažnyčių, kurias dar prieš 100-400 metų pastatė italų pirkliai. Mat tai buvo Galata, europiečių rajonas. Tais laikais, kai Stambulas buvo vienas pasaulio prekybinių centrų ir sąlygas diktavo Osmanų sultonai. Todėl bažnyčios ir paslėptos, “įleistos” į žemę – kad neužgožtų mečečių…

Šv. Antano Paduviečio bažnyčia – didžiausia katalikų bažnyčia Stambule – prie Istiklalio gatvės. Paruošta Kalėdoms, kurių šventime regėjau tiek filmuojančių mobiliųjų telefonų, kad supratau – dauguma lankytojų yra turistai

Žymiausias tame rajone – Galatos bokštas ant kalno, statytas dar 1348 m. Kai miestą valdė ne turkai, o graikai. Bizantijos Imperija. Tiksliau – Romos Imperija.

Galatos bokštas kyla virš Galatos rajono Stambule

Bet didžiuma aplinkos tame rajone – iš XIX a., to “paskutinio Osmanų Imperijos pasispardymo”, kai turtingi aristokratai imituodami Europą statėsi sau rūmus ir rūmelius, kai Stambule nutiestas Tiunelis – “antrasis pasaulyje metro” (tiesa, vos pusės km ilgio) – o tas didingas gatves supo kur kas proziškesni rajonai. Tokie, kaip tas, kuriame 1855 m. mirė Adomas Mickevičius, atvažiavęs padėti Osmanams kovoti prieš Lietuvą valdžiusią Rusijos Imperiją – dabar ten Adomo Mickevičiaus muziejus. Arba tas, kurio tradiciniame pusiau mediniame name garsiausias pasaulyje turkų rašytojas Orhanas Pamukas įkūrė Nekaltybės muziejų – perkeltą tiesiai iš savo to paties pavadinimo romano. Romane muziejų įsteigė turtingas aristokratas Kemalis ir skyrė savo nelaimingai meilei.

Nekaltybės muziejaus ekspozicija, kur kiekvienas ‘langelis’ skirtas knygos skyriui: Kemalio surinkti su jo mylimąja susiję daiktai. Pamukas sako, kad galima eiti knygos neskaičius, kad muziejus atskleidžia ir rytų-vakarų priešpriešą Stambule – bet nesiūlyčiau

Kiekviename Stambulo rajone – Romos Imperijos liekanos

Mokyklose esame mokomi, kad Romos Imperija žlugo 476 m. Bet juk rytinė Romos Imperijos pusė, Bizantijos Imperija, išgyveno bent iki 1453 m., kai Konstantinopolį užėmė turkai. Bizantiečiai save visuomet vadino romėnais, o savo valdovus – Romos Imperatoriais. Kai nuo XI a. menkstant Bizantijos galybei jos valdas vieną po kitos perėminėjo musulmonai, vienu metu netgi buvo toks kuriozas, kad turkų valdovas pasiskelbė Romos sultonu – juk nukariavo romėnų valdas!

Ir tos Romos-Bizantijos liekanų, tokių kaip Galatos bokštas – pilnas Stambulo centras, nors Osmanai jas ir trynė, “pritaikė islamui”. Šventosios Sofijos soboras, kadaise didžiausia krikščionių bažnyčia didžiausioje krikščioniškoje valstybėje (vėliau – mečetė, dabar – muziejus). Greta – buvęs hipodromas, iš Egipto parsivežtas obeliskas. Po žeme – Bazilikos cisternos, kuriose kauptas didmiesčio vanduo (ant jų kolonų išlikę Medūzų veidai), o į jas iš tolimų kalnų tebeveda akvedukas, po kuriuo Atatiurko gatve šiandien važiuoja mašinos. Eilinėje sankryžoje – Konstantino kolona, pastatyta 330 m. pažymėti Konstantinopolio tapimui Romos Imperijos sostine. Stambulo centro vakaruose – kone prieš 2000 metų pradėta mūryti Konstantinopolio siena, šitokia galinga, kad ji viena išgelbėjo miestą nuo užkariavimų ištisus šimtmečius. Anapus sienos – Choros bažnyčia (irgi nuėjusi “standartinį” kelią iki mečetės ir muziejaus), garsėjanti puikiomis auksinėmis ikonomis.

Stambulo miesto siena.

O kiek nuostabaus meno po žeme dar laukia archeologų rankų! Kas jau iškasta – Archeologijos muziejuje. Daug statulų nudaužytomis galvomis. Ne, tai ne musulmonų darbas: tarp ankstyvųjų krikščionių irgi vyravo nuomonė, kad žmonių skulptūroje vaizduoti nevalia. Populiariausias Bizantijos menas – mozaikos (puikiausios eksponuojamos Mozaikų muziejuje).

Stambulo gyvybė – turgūs, dervišai, pilvo šokiai…

Labiau nei bet kuris kitas toks senas ir autentiškas miestas, Stambulas nėra išpuoselėtų griuvėsių rinkinys – jis labai gyvas, pilnas žmonių, nuolat augantis, perstatomas, plečiamas.

Papuošta Istiklal gatvė vakare.

Pati didžiausia vieta pajusti tą gyvybę – Stambulo didysis turgus, padalintas į neoficialius rajonus pagal pardavinėjamas prekes (mačiau net “diržo sagčių rajoną”). Patsai jo centras – dengtas stogais, prieigos – labirintas iš prekybinių gatvių, kurių prekijai švilpauja jaunesnėms vakarietėms praeivėms. Kainos turgaus prieigose už tą patį gali būti žemesnės ir dešimt kartų: “po stogu” tiek turistų, kad derėtis jau sunku.

Stambulo didžiojo turgaus “gatvė”

Į gyvąją Stambulo kultūrą gali pasinerti ir tradiciniuose renginiuose: stebint dervišų ceremonijas, kur musulmonai sufijai vienuoliai sukasi aplink savo ašį siekdami suartėti su Dievu, ar pilvo šokius, turkišką “lengvesnį” striptizo atitikmenį kur šokėjos jaudina žiūrovus pilvo raumenimis. Turistų tiek, kad visi pasirodymai – kasdieniai, ir ne vienoje vietoje.

Dervišų šokis senojoje Sirkedži draukinių stotyje, vienoje daugelio vietų, kur jie pasirodo

O kitose tradicijose gali dalyvauti pats. parūkyti kaljaną stebėdamas praeivius ar gražius vaizdus iš kavinės, išmėginti kokią turkišką pirtį hamamą, kurioje tokius pačius masažus klientams atlieka jau ne vieną ir ne du šimtmečius. Paragauti tikrų ir įvairiausių turkiškų kebabų ar turkiškų saldumynų – už, Lietuvos mastais, centus.

Tradiciniai turkiški saldumynai, kurių parduotuvių Stambule pilna

Nakvynės ir transportas Stambule

Stambule ne tik turgaus prekyvietės – smulkūs šeimos verslai, tačiau ir dauguma viešbučių. Yra keli jų “telkiniai”: netoli Šv. Sofijos soboro, prie Aksaray metro stoties, aplink Taksimo aikštę – pastatų sienos nulipdytos reklamomis “HOTEL”. Aišku, visuose būtina (ir nesunku) derėtis, pažiūrėti kambarį.

Ieškoti nakvynės vietoje gali būti įdomiau nei internete, o laisvų vietų nesunkiai radome net per “Formulės 1” varžybų savaitgalį (palyginimui Barselonoje panašiu metu viskas buvo užimta). Kadangi miestas didelis, o vietoje metro kai kur dar tenka grūstis lėtais, perpildytais tramvajais ar autobusais, Stambule mėgstu nakvoti skirtingose vietose priklausomai nuo to, ką kitą dieną ketinu daryti, kur eiti.

Šv. Sofijos soboras nuo vieno aplinkinių viešbučių stogo.

Nepaisant to, kad tapo viena populiariausių vietų europiečių savaitgalio kelionei Stambulas dar vis – pigus miestas. Ypač pigus maistas, prekės, transportas.

Prieskonių turguje

Transportas iš pažiūros rytietiškai chaotiškas, gyvas velnias jo rūšių ir persėsti reikia dažnai: metro, modernūs tramvajai, funikulieriai, lynų keltuvai, maršrutiniai laivai, autobusai, traukiniai, istoriniai tramvajai, ratiniai tramvajai… Bet viskas Stambule sparčiai modernėja: belieka įsigyti “Stambulo kortelę”, ir ją pridėti įlipant – važiavimas kainuos pigiau, bilieto pirkti nereiks, o persėdant bus taikomos nuolaidos.

Istorinis tramvajus, kursuojantis (labiau turistams) pagrindine Istiklal gatve

Azijoje – mažasis Stambulas

Nors Stambulas stovi ant dviejų žemynų, iš tikro visa jo istorinė ir turistinė širdis – Europoje. Iš 15 dienų, kurias esu praleidęs Stambule, Azijoje esančias lankytinas vietas apžiūrinėjau iš viso ne ilgiau paros. Ir įdomiausia apsilankymo Azijoje dalis tikriausiai – pats plaukimas per Bosforą. Nors turkų laivelių “kapitonai” prieplaukose gana įkyriai “stumdo” ekskursijas, kur kas pigiau yra plaukti “viešojo transporto” laivu, o pamatai nedaug mažiau. Prasklendžiančias tolimas mečetes ir rūmus, o azijinėje pusėje – Mergelės bokštą (1110 m.), styrantį iš paties Bosforo sąsiaurio.

Stambulo Mergelės bokštas žvelgiant iš į Aziją plaukiančio laivo

Tačiau išlipus anapus sąsiaurio laukia tik keletas senų mečečių (ne tokių didelių, kaip “Europoje”). Dabar nukeliauti “iš žemyno į žemyną” Stambule paprasta (2013 m. po Bosforu nutiestas net metro, yra jau trys tiltai ir vienas tunelis), tad miestas sparčiai tįsta į Aziją. Tačiau seniau tai tebuvo įmanoma laivu, todėl faktiškai egzistavo du Stambulai, kuriuos siejo tik vardas. Ir visi didžiausi sultonų projektai liko Europoje.

Pats naujausias ir šiauriausias tiltas, jungiantis abi Stambulo puses. Anapus – Juodoji jūra. Tiltai aukšti, kad praplauktų visi laivai

Bosforo sąsiauris nėra tiesiog kliūtis – jis ir Stambulo širdis. Jei turite atliekamą dieną, verta leistis į “Didįjį Bosforo kruizą” – pigų paplukdymą iki pat Juodosios jūros (~1,5 val.) ir atgal. Pabaigoje bus galimybė išlipti 3 val., nueiti iki Anadolu Kavagi tvirtovės Azijoje, bet tikrieji stebuklai matysis pakeliui, nuo denių: milžiniška Rumeli Hisari pilis, kurios dėka turkai užkariavo Konstantinopolį, bei eilės jalių – puošnių medinių pakrantės rūmų, kuriuose Osmanų elitas leisdavo vasaras.

Senieji Stambulo jaliai

Jei Bosforo kruizas patiks, Stambule galimybių pigiai paplaukioti gausu: yra laivų maršrutas Aukso ragu, plukdantis pro unikalią vien metalinę Bulgarų bažnyčią iki gražios Pierre Loti kalno panoramos. Taip pat populiaru dieną praleisti ir Stambulo salose, kuriose net nėra automobilių – ten irgi plukdo maršrutiniai laivai.

Bulgarų bažnyčia, atplukdyta iš Vienos ir surinkta per kelias savaites. Iš puošnaus fasado ir interjero to nepasakytum.

Rytietiškas religingumas- Stambulo praeitis?

Didžiausi Stambulo lobiai – Europoje, bet visa savo esybe Osmanų Stambulas buvo Azijos miestas. Sultonai, haremai, arabiška kaligrafija ir muedzinų šauksmas juk taip neeuropietiška! Tačiau štai po to, kai Osmanų Imperija dar pralaimėjo ir Pirmąjį pasaulinį karą, nepasitenkinimas senąją tvarka pasiekė apogėjų. Mustafa Kemalis Atatiurkas (pseudonimo reikšmė: “Turkų tėvas”) apgynė Turkiją nuo išdalinimo Europos valstybėms. Bet tuomet pats ją visą ėmė ir pavertė europietiška.

Choros bažnyčios ikoniškos freskos.

Tikriausiai jokioje pasaulio šalyje nieko panašaus nebuvo: per keletą metų senoji (Osmaniška-musulmoniška) kultūra tiesiog raute išrauta – ir tai padarė ne kokie kolonistai ar okupantai, o vietinis lyderis. Iš turkų kalbos pašalinti arabiški žodžiai, o arabų raštas pakeistas lotynų raštu. Uždrausta poligamija, o laisvadienis perkeltas iš penktadienio į sekmadienį (“būkime europiečiai”). Išvaikyti dervišų vienuolynai. Netgi uždraustos tradicinės turkiškos skrybėlės – fesai (jas iš gatvės prekijų perka tik turistai). Turkija tapo tokia “pasaulietine” šalimi, kad beveik ateistine. Gausėjo visai nelogiškų draudimų – pavyzdžiui, moterims su skarelėmis uždrausta vairuoti. Tegul kuo trumpiau vilki aprangą, kurios reikalauja jų tikėjimas…

Pilvo šokis tikrai nėra nepadoriausia, ką gali išvysti šiandieniniame Stambule, ir nėra net turkų tradicija (atsirado kitose Artimųjų Rytų šalyse). Tačiau jis taip pat pridėjo Stambului musulmonų miestams nebūdingos ‘vakarėlių sostinės’ reputacijos

Dar nepratusiam prie musulmoniškų kraštų keliautojui dėl to gal Stambule paprasčiau. Jei ne kai kurie šių pokyčių, gal Turkijos kurortai nebūtų taip išpopuliarėję tarp Europos atostogautojų. Visgi, tos senosios turkų kultūros man gaila. Kai prieš 15 metų bendraudavau su turkais, būdavo keista, kad retas kuris jų jautėsi panašiai. Nuo kiekvieno turkiškos liros banknoto tebežvelgiančio Atatiurko autoriteto niekas nekvestionavo, už bet kokią abejonę juo galėdavai būti išmestas iš privataus turkiško IRC kanalo (o pačioje Turkijoje – nuteistas).

Dolmabahče rūmų vartai. Šiuose rūmuose mirė Atatiurkas ir nuo to laiko visi jų laikrodžiai sustabdyti. Iš esmės Atatiurkas radikaliai pabaigė tai, ką jau buvo pradėję Dolmabahče rūmų statytojai: Turkijos vesternizaciją

Turkija turtėdama grįžta prie šaknų

Turkija visą XX a. praleido įsijautusi į kažkokios Europos pavainikės vaidmenį. Išskyrus įsisenėjusį konfliktą su graikais, nereiškė savo nuomonės, klusniai elgėsi “kaip reikia”, laikė Šaltojo karo pietinį frontą už NATO, vis mėgino įsiprašyti į Europos Sąjungą, kuriai Turkijos niekada nereikėjo. Demokratija Turkijoje gyvavo tik teoriškai – praktiškai valstybę valdė pusės milijono kariškių armija: bet koks išrinktas politikas, pažadėjęs atkurti tradicijas, čia pat būdavo nuverčiamas generolų (neretai – ir nužudomas), o jo partija teismų uždraudžiama. Nes visas elitas sekė Atatiurku (“kemalizmas”), o teismai piktnaudžiavo savo teisėmis tiek, kad net demokratiškai išrinktiems politikams nusprendus, tarkime, leisti merginoms su skarele lankyti universitetą, teisėjai tai skubiai uždrausdavo (o už atėjimą į egzaminus su skarele dar 2000 m. viena studentė 6 mėn. pasodinta į kalėjimą).

Stambulo universitetas, vienas įspūdingiausių pastatų kompleksų mieste. Universitetai buvo ir viena tų ‘elitinių’ Turkijos erdvių, iš kurios kemalistai mėgino išvaryti religiją

Eilinis turkiškas pučas 2016 m. pirmąsyk nepavyko ir dabartinė Turkijos valdžia, kantriai išlaukusi kol kemalistų jėgos išseks, vis aiškiau eina tradicijų keliu, ir užima deramą vietą pasaulio politinėje scenoje – juk gyventojų skaičiumi Turkija vejasi Vokietiją. Ir, svarbiausia, jos ekonomika auga. Stambulas nebėra savotiškas “trečiojo pasaulio chaotiškas miestas”. Kai pirmą kartą ten nukeliavau 2008 m., 13 mln. gyventojų mieste dar buvo tik pora trumpų tarpusavyje nesusisiekiančių metro linijų (ir tos ne senamiestyje), o šiandien jos driekiasi daug kur. Tada stovėjo tik vienas dangoraižių rajonas (Leventas), dabar pažvelgęs į miestą iš lėktuvo matai dygstančius vis naujus ir naujus, o tas Leventas atrodo nuobodus, pasenęs, mažiukas. Stambulo oro uostas tapo vienu didžiausių pasaulyje, “Turkish Airlines” – į daugiausiai pasaulio šalių skraidinančia aviakompanija, vis renkama “geriausia Europoje”. Stambule pastatytas net didžiausias Europos prekybos centras Istanbul Cevahir.

Mėlynoji mečetė su moderniu daugiaspalviu fontanu priešais

Nors didelių pašalpų siekiantys nelegalai iš Afrikos ar Azijos tebeplaukia per Turkiją į Europą, afrikietiškų veidų Stambule jau ne ką mažiau nei kokiame Berlyne, ypač rytais, kai masiškai plūstama į darbus: tie, kas nori dirbti, užsidirbti jau gali ir Turkijoje, jiems tikslo migruoti toliau nėra. O ir patys turkai iš Vokietijos vis dažniau sugrįžta.

Ir kelionės į Stambulą nebėra kažkokia niša “kuprinėtojams”, kur, vardan mečečių ar rūmų grožio, tektų eiti į kompromisus su patogumu ir švara. Stambulas tapo vienu labiausiai keliautojų pamėgtų pasaulio miestų. Vakarietiškas komforto ir infrastruktūros prasme, vėl atrandantis savo rytietišką kultūrą, o istorijos požiūriu – tarp Rytų ir Vakarų.

Jėzaus mozaika iš Romos/Bizantijos laikų. Stambule (Konstantinopolyje) tebedirba pagrindinis stačiatikių patriarchas, bet dauguma vietos graikų po to, kai Turkija 1922 m. nugalėjo Graikiją, paliko šalį (mainais į iš Graikijos atvykusius turkus)

Ir net kurdų ar islamistų teroristai, kartkartėmis šūviais ir sprogimais vis drebinantys Stambulą, taip nebegąsdina keliautojų. Nes taip jau yra: žmonės labiausiai bijo išpuolių “trečiajame pasaulyje”, nes jame ir šiaip jaučiasi nejaukiai: eilinė ataka ten gali priversti atšaukti ištisus mėnesius suplanuotų kelionių. Tuo tarpu kaip europiečiai plūdo į Paryžių ar Londoną nepaisydami teroristų, taip ir plūsta – ir į Stambulą srautai nenuslopsta. Mąstoma logiškai: atsidurti ne vietoje ir ne laiku tikimybė labai maža.

Istiklal gatvė, kurioje yra vykę ir teroro aktai, vėl labai gyva. Vienintelis neigiamas dalykas, su kuriuo Stambule susidūriau dėl terorizmo – padidintas saugumas: metalo detektoriai net prekybos centruose, per Kalėdas gatvėje stabdydavę pareigūnai ir prašę rodyti pasą

Ir tai – dar vienas įrodymas, kad Stambulas po šimtmečių pertraukos pasaulio sąmonėje vėl yra “pirmasis pasaulis”. Tikrąja, ekonomine prasme – o ne ta, kad tiesiog mėgintų naiviai imituoti “pirmojo pasaulio” kultūrą.

Viena daugelio Stambulo kebabinių, kur kebabai ir kokybiškesni (juk nacionalinis maistas), ir pigesni nei Lietuvoje (kritęs liros kursas)

Visi kelionių po Turkiją aprašymai-vadovai

1. Turkija - viskas, ką reikia žinoti keliaujant
2. Stambulas - nemirtinga dviejų civilizacijų sostinė
3. Ankara - pamiršta Turkijos sostinė
4. Kapadokija - fėjų kaminai, požeminiai miestai
5. Antalija ir Turkijos Viduržemis - ką pamatyti
6. Pamukalė - stebuklas, bet nebūtinai kokio tikitės
7. Turkijos Ėgėjo pakrantė - kurortai ir senovė
8. Turkijos virtuvė - patiekalai ir tradicijos

Kelionių vadovai po Turkiją žemėlapyje

Spauskite ant žalių žymeklių žemėlapyje ir tuomet ant iššokusios nuotraukos - ir skaitykite kelionių vadovą apie tą regioną!

Visi kelionių vadovai po Europos miestus

• Amsterdamas: kanalų, dviračių, nuodėmių miestas
• Barselona – pasakiškiausios architektūros didmiestis
• Berlynas: visas XX amžius viename mieste
• Briuselis: biurokratinės imperijos širdis
• Gdanskas – atstatytas prūsų didmiestis-kurortas
• Kelnas – turistus apžavėjo… gamyklos!
• Londonas: Britų imperija viename mieste
• Madridas: Šėlstantis didingas didmiestis
• Paryžius: prieškario Europos žavesys
• Praha – senovinio Europos miesto etalonas
• Roma: Europos istorija viename mieste
• Ryga: Pabaltijo didmiestis
• Sankt Peterburgas: Rusijos kultūros širdis
• Stambulas: nemirtinga dviejų civilizacijų sostinė
• Stokholmas: Švedijos sostinė per keturiolika salų
• Varšuva: atstatytas mūsų karalių miestas
• Venecija – plaukiantis Viduramžių rojus

Paryžiuje yra viskas, kuo buvo pertekusios Europos Imperijos prieš 100-200 metų. Gausybė didžiulių puošnių pastatų, tiesių bulvarų ir meno šedevrų (turbūt daugiau, nei bet kuriame kitame pasaulio mieste).

Prancūzijai tai buvo didybės amžius, vedęs į “gražiąją epochą”. Prancūzijos Imperija valdė kolonijas daugelyje žemynų, Prancūzija dominavo pasaulio kultūroje – net Rusijos ponai samdė savo vaikams prancūzes aukles.

Paryžiaus vardas amžiams susipynė su ten kūrusių menininkų pavardėmis – ir nors visa tai praeitis, nors šiandienė Prancūzija tėra anos turtingos Imperijos šešėlis, kelionė į Paryžių tebėra dažno turisto svajonė. Kaip nenusivilti išgirtuoju Paryžiumi, ką ten pamatyti labiausiai verta?

Paryžius iš Eifelio bokšto. Puikiai matosi paryžietiška simetrija: pastatai nėra pavieniai objektai, jie sudaro vieną didingą visumą.

Pribloškiamas Paryžiaus gatvių tiesumas

Vienas įspūdingiausių dalykų Paryžiuje – ilgos, plačios ir tiesios gatvės, specialiai nutiestos taip, kad pažvelgęs į tolį gatvės tolumoje išvystum kokį didingą pastatą. Pavyzdžiui, Triumfo arką, skirtą paminėti Napoleono užkariavimams. Ji stovi prie Eliziejaus laukų, garsiausio – bet tikrai ne vienintelio – iš tų Paryžiaus tiesiųjų bulvarų.

Paryžiaus Eliziejaus laukų bulvaras su Triumfo arka tolumoje

Visos plačiosios gatvės apstatytos gražiais ir didingais pastatais. XIX a. juk niekas nestatė “tiesiog daugiabučių”, kiekvienas pastatas projektuotas it savotiški rūmai. Tačiau senamiesčio Paryžiuje ieškotume bergždžiai. Siauros Viduramžių gatvelės atrodė nevertos Prancūzijos Imperijos, taigi prieš 150 metų išgriautos. Architektas Hausmanas jų vietoje pastatė naujus pastatus: aukštesnius, didesnius ir, svarbiausia, puikiai derančius tarpusavy.

Garsiosios Dievo Motinos katedros masteliai gėdos nedarė, tačiau net ji sulaukė “patobulinimų”: jos šonus išpuošė baisios gorgonos, o centre pastatytas papildomas, aukščiausias bokštas. Net Viduramžių didybė XIX a. Prancūzijos valdovams atrodė pernelyg menka…

Triumfo arka. Iš visų pusių surašyti skambiausi Prancūzijos mūšiai

O tikrasis aukso amžius į Paryžių atėjo XIX a. pabaigoje. Prancūzai tą laiką vadina “Gražiąja epocha” (Belle Epoque). Nepaisant Prancūzijos Imperijos dydžio, 43 metus (1871-1914 m.) Paryžiuje nevyko joks karas, jokia revoliucija. Turtėjantys, laisvo laiko įgijantys paryžiečiai pasuko į saviraišką, menus, sukurdami tą gražųjį Paryžiaus veidą ir Paryžiaus legendą. Prancūzų kalba tuo metu buvo pirmoji pagal svarbą pasaulyje (kaip dabar anglų), į prancūzų kultūrą kitataučiai žiūrėjo nusižeminę. Architektai, dailininkai, rašytojai (tarp jų – ne vienas žymus lietuvis) keliavo į Paryžių ieškoti įkvėpimo.

Gražiojoje epochoje Paryžių toliau pildė vienas už kitą gražesni pastatai, tokie kaip Palais Garnier opera (1875 m.), senieji metro stočių įėjimai ar baltoji Šv. širdies bazilika (1914 m.), aplink kurią į Monmartro rajoną ir susikėlė visi menininkai (nuo tada žodis “Monmartras” – menininkų rajono sinonimas visame pasaulyje).

Šv. Širdies bažnyčia ant Monmartro kalvos

Garsiausias Gražiosios epochos kūrinys – Eifelio bokštas (1889 m.), pažymėjęs vieną iš mieste vykusių pasaulinių parodų, kur visos šalys demonstravo savo pasiekimus. Jis tapo aukščiausiu pasaulio statiniu – iki tol pirmavusį Vašingtono monumentą aplenkė beveik dvigubai (300 m ir 178 m) ir karaliavo 42 metus. Pradžioje Eifelio bokštas vertintas kontroversiškai, tačiau tapo svarbiausiu Paryžiaus simboliu: nors ir metalinis, jis grakštus kaip visa Gražioji epocha, ir dovanojo Paryžiui dar vieną “urbanistinę ašį”.

Gražiojoje epochoje, palyginus su šiais laikais, gražu buvo viskas (bent jau išoriškai). Turistai masiškai traukia ir į Perlašezo bei Montparnaso kapines ieškodami ano meto įžymybių kapų (ir džiaugdamiesi puošniais antkapiais). Perlašezas, beje – lankomiausios kapinės pasaulyje.

Paryžiaus Perlašezo kapinių kriptos, daugelį kurių pastatė XIX a. Prancūzijos elitas

O kai kurie užsuka net į Kanalizacijos muziejų. Jo viduje atsidūriau požemyje, palei dvokiančias “upes”. Bet ir čia Paryžius turi kuo pasigirti: kanalizaciją, kartu su miesto perstatymu, projektavo tasai pats Hausmanas, ji tuomet visame pasaulyje neturėjo lygių.

Viename didingų plačių Paryžiaus centro prospektų. Perspektyvoje – Napoleono kolona

Paryžius – meno muziejų sostinė

XIX a. menininkus į Paryžių traukė ir galimybė pasižiūrėti meną. Juk nuotraukos tada tebuvo nebent nespalvotos, filmai neegzistavo išvis – iš senųjų tapybos meistrų mokytis tegalėjai muziejuje.

O koks pasaulio meno muziejus garsesnis už Luvrą? Jis – ir pirmoji tokia įstaiga pasaulyje. Nuvertę karalių revoliucionieriai 1793 m. valdovų rūmus atvėrė “liaudžiai”, leido gėrėtis monarchų sukauptais šedevrais. Vėliau kolekcija plėtėsi ir dabar Luvras – tarsi gyva meno enciklopedija, kur yra kiekvienos meno srovės pavyzdžių nuo neatmenamų laikų iki XVIII a.

Vienas man patikusių paveikslų Luvre

Garsiausias darbas Luvre – tikriausiai Leonardo Da Vinčio “Mona Liza”, tačiau tai – dydžiu gana menka drobė. Geriausia į Luvrą eiti ne pamatyti konkrečių šedevrų, o tiesiog dairytis, džiaugtis – tikėtina, labiausiai sužavės ne tie meno kūriniai, kurie labiausiai išlinksniuoti meno vadovėliuose.

Luvras ilgainiui plėstas, rūmų kieme pastatyta net stiklinė piramidė, dalis patalpų perkelta po žeme. Bet meną Prancūzija kaupia greitai (mat nusigyvenusių aristokratų šeimos priverstos meno kūriniais mokėti paveldėjimo mokesčius) ir Luvre jis ilgainiui vis tiek netilpo. Tad XIX a. menui (impresionizmui ir kt.) pritaikyta Orsi buvusi geležinkelio stotis, o šiuolaikiniam (XX-XXI a.) menui pastatytas supermodernus Pompidu centras, pats panašus į modernaus meno kūrinį.

Paryžiaus Pompidu centras, kurio visos konstrukcijos - anapus išorinių sienų

Prancūzijos karaliai turėjo ir kitus, dar garsesnius rūmus – Versalį vakariniuose priemiesčiuose. Juose neveikia dailės muziejus, tačiau jie patys – didingas parkas, puošnios menės – jam prilygsta. Juk Versalį pastatė “Karalius saulė” Liudvikas XIV a. sakęs “Valstybė – tai aš”: šalies iždo jis tikrai netaupė.

Pagrindiniai muziejai Paryžiuje brangūs (tiesa, jaunimui – nemokami). Tačiau meno šedevrų Prancūzija prikaupė tiek, kad ir mažiau svarbūs meno muziejai ten sprogsta nuo pasaulinio lygio kūrinių, kokių Lietuvoje išvis nerastum. Vienas tokių “atradimų” – Petit Palais muziejus, kurio pagrindinė ekspozicija nemokama visiems.

Petit Palais meno muziejaus vidus. Šie rūmai statyti 1900 m. pasaulinei parodai, vykusiai Paryžiuje ir puošnumu turėjo priblokšti svečius iš viso pasaulio

Visi paryžiečiai – prancūzai?

XX a. viduryje Prancūzijos Imperija subyrėjo. Buvusios kolonijos pasuko savo keliais, tačiau ne viena jų paskendo skurde ir karuose. Tenykščiai žmonės – jau kaip imigrantai – užplūdo Prancūziją. Kai kuriuose rajonuose, būna, apsidairęs neišvystu nė vieno šviesiaodžio.

Tačiau Prancūzija nepripažįsta turinti tautinių mažumų. Prancūzijai visi yra tik prancūzai – tiek afrikiečiai imigrantai, tiek tūkstantmečius Prancūzijoje gyvavusios atskiros baskų ar bretonų tautos. Prancūzams atrodo, kad tai – aukščiausia tolerancijos forma: kiekvienas ten – savas, nėra svetimų. Tačiau tokį požiūrį galima suvokti ir kaip aukščiausio laipsnio diskriminaciją: juk jis nepalieka jokios vietos atskirai mažumų kultūrai. Paryžiuje tikimasi, kad, kaip dera prancūzui, niekas nebus “pernelyg” religingas (mieste draudžiama viešai melstis, į kai kurias įstaigas negali patekti vilkėdamas religiniais rūbais), kad visi kalbės prancūziškai (priešingai Lietuvai, ten nėra tautinių mažumų mokyklų, mažumos neturi teisės į vertėjus teisme ir t.t.).

Turistai fotografuojasi su Eifelio bokštu fone. Smulkioji prekyba turistams po Eifelio bokštu – iš esmės vien iš buvusių kolonijų kilusių žmonių užsiėmimas

Net su turistais dažnas paryžietis “iš principo” nekalba kitomis kalbomis. Juodaodis ledų pardavėjęs, užkalbintas angliškai, puolė niurzgėti: “Tu tai nekalbi afrikietiškai, kodėl aš angliškai turiu kalbėti?”. Tarsi man pačiam gimtoji kalba būtų anglų…

Iš pirmo žvilgsnio gali būti keista, kad imigrantas persisunkė prancūzišku “kalbiniu šovinizmu”. Tačiau juk visose buvusiose kolonijose prancūzų kalba išlikusi elito ir mokslo kalba. Taigi, atvykėlius iš tų “kolonijų”, kokios jie rasės ar tautybės bebūtų, vienija geras prancūzų kalbos mokėjimas. Jie nuo mažens matė: kiekvienas išsilavinęs žmogus moka prancūziškai. Tarsi XIX a.

Paryžiečiai Gare Du Nord stotyje. Metro ir RER traukiniai – pagrindiniai būdai keliauti po Paryžių. Metro stoja dažniau, taigi, kelionė juo – kiek lėtesnė. Visi važiavimai Paryžiaus centre kainuoja vienodai, o į priemiesčius – priklausomai nuo zonos

Nelinksmi naujieji Paryžiaus rajonai

Kad ir kaip to nenorėtų pripažinti Paryžiaus elitas, skirtumų tarp “senųjų” ir “naujųjų” prancūzų visgi daugiau nei panašumų. Vienas skausmingiausių – polinkis nusikalsti. Dažnas XX a. “modernių vienodų namų” rajonas, statytas “eilinių prancūzų” šeimoms, spėriai pavirto nesaugia imigrantų zona, kurioje etniniai prancūzai gyventi nė nebesvarsto. Vieną iš kartų, kai lankiausi Paryžiuje, kaip tik buvo praūžusios masinės riaušės, kai “Afrikos kilmės prancūzai” kas dieną sudegindavo šimtus automobilių protestuodami prieš “Europos kilmės prancūzų” dominuojamą valdžią ir policiją.

Nors Paryžiaus daugiabučių kompleksai turi prastą reputaciją, kai kuriuos jų (kaip Orgues de Flandre nuotraukoje) architektai mėgino statyti kažkiek išsiskiriančius nuo kitų ir tokie šiandien traukia modernios architektūros mėgėjus

XX a. apskritai nebuvo gailestingas Paryžiui. Paryžius neteko beveik visų užjūrių valdų ir iškrito iš didžiausių pasaulio miestų dešimtuko (net su priemiesčiais dabar tėra 29-as). Jis nebėra netgi didžiausias prancūzakalbis pasaulio miestas – aplenkė buvusios kolonijos Kongo DR sostinė Kinšasa… Daugeliu atžvilgiu Paryžius “važiuoja iš inercijos”. Turistus atvykti įkvepia klasikinė literatūra (“Pamatyti Paryžių ir numirti”) apie tą, senąjį Paryžių. Dažnas nusivilia neradęs, ko tikėjosi – ypač turistai iš Azijos. Atsirado net terminas “Paryžiaus sindromas” apibūdinti tam jų nuovyliui šiandieniu, palyginus su turtingaisiais Azijos didmiesčiais nesaugiu, netvarkingu, nelabai mandagiu Paryžiumi, kur grafičiais išterlioti traukiniai vėluoja, o mašinistai streikuoja. Ir, svarbiausia, kurio senąjį bohemišką miesto veidą vis labiau trina globalizacija.

Mulin Ružo kabaretas, vienas XIX a. gražiosios epochos simbolių

Aišku, XX a. Paryžiuje pastatyta ir kai kas gražaus. Tai – Le Defanso arka (keistas “tuščiaviduris” dangoraižis), Montparnaso bokštas, sudarę naujas urbanistines ašis. Tai – Paryžiaus Disneilendas, netgi tapęs populiariausiu miesto turistiniu objektu. Visgi, pastarasis faktas kaip tik puikiai rodo Paryžiaus sąstingį. Mat Disneilendas tėra gerokai mažesnė Floridos “Disnėjaus pasaulio” kopija. Dangoraižių svetur irgi yra aukštesnių, įspūdingesnių – tiek Azijoje, tiek Amerikoje, tiek kitur Europoje. O paryžiečiai per 130 metų nieko aukštesnio už Eifelio bokštą taip ir nepastatė…

Garsusis Paryžiaus Mulin Ružo kabaretas teberodo šou panašius į tuos, jaudindavusius “Gražiosios epochos” menininkus. Tačiau šių dienų “Cirque du Soleil” stebuklų kontekste tie pasirodymai atrodė pasenę, įdomūs labiau istoriškai…

Ledefanso verslo rajonas su baltąja 'arka'-dangoraižiu

Bet pavadinimų vertė su metais, su kiekvienu paminėjimu literatūroje ir žiniasklaidoje, tik auga ir auga. Jei daugely šalių turtingiausi žmonės – tie, kas valdo “verslus masėms”, tai Paryžiaus milijardieriams didžiausius pinigus suneša madingi prabangos prekių ženklai. Eliziejaus laukuose prie Louis Vuitton parduotuvių eilės būna tarsi prie kokių sovietmečio deficitų. Nuostabaus “Gražiosios epochos” interjero Galeries Lafayette universalinėje parduotuvėje sutikau daugiau kinų, nei prancūzų. Paryžius neturtingesnių šalių elitui pats tapo prekės ženklu. Apsipirkinėti čia – neprilygstamas statuso simbolis.

Eilė prie prabanos prekių parduotuvės Eliziejaus laukuose

XIX a. – Paryžiaus koziris

Jeigu visus šiandieninius paryžiečius perkelti gyventi į kokį kitą miestą esu tikras – tas miestas tikrai neišgarsėtų. Paryžiaus šlovė šiandien – nebe jo žmonėse, kaip prieš 100-200 metų, tačiau iš ano šlovės meto “paveldėtuose” pastatuose, gatvėse, paveiksluose.

To iš Paryžiaus niekas neatims. Ir tai pamatyti – daugiau nei verta. Paryžiaus mūrai – tikras XIX a. Europos imperijos sostinės atvirukas. Jokiame kitame didmiestyje toji epocha neužsifiksavo šitaip puikiai.

Gatvės menininkas Monmartre tapo praeivį

Jei vertinsite Paryžių blaiviai, jis nenuvils. Jis – ne šiandieninio pasaulio centras. Jis pasaulio, egzistavusio užpraeitame amžiuje, širdis. Taip, tos epochos gyvų pėdsakų pėdskaus dar gali atrasti kavinėse ar kabarete.

Bet gal verčiau ieškoti sustingusių jos liekanų: architektūros, dailės. Nes pastatai ir paveikslai, priešingai nei kultūra, tikrai nė kiek nepasikeitė.

Dievo Motinos katedros Viduramžių fasadas

P.S. Kaip Paryžius moka parodyti savo praeities šlovę, geriausiai supratau praleidęs mieste 2024 m. olimpiadą… Vietos, kuriose vyko varžybos, buvo parinktos taip, kad pasukęs galvą į šoną (ar net varžybų fone) matydavau tai Eifelio bokštą (paplūdimio tinklinis), tai Versalio parką (šiuolaikinė penkiakovė), tai obeliską Concorde aikštėje (3×3 krepšinis), tai Luvrą (atidarymas). Turbūt joks kitas pasaulio miestas neturėtų nė pusės tiek pasaulinio garso “fonų”, kad užtektų daugeliui sporto šakų!

Eifelio bokštas Paryžiaus olimpiados paplūdimio tinklinio varžybų fone

Visi kelionių vadovai po Europos miestus

• Amsterdamas: kanalų, dviračių, nuodėmių miestas
• Barselona – pasakiškiausios architektūros didmiestis
• Berlynas: visas XX amžius viename mieste
• Briuselis: biurokratinės imperijos širdis
• Gdanskas – atstatytas prūsų didmiestis-kurortas
• Kelnas – turistus apžavėjo… gamyklos!
• Londonas: Britų imperija viename mieste
• Madridas: Šėlstantis didingas didmiestis
• Paryžius: prieškario Europos žavesys
• Praha – senovinio Europos miesto etalonas
• Roma: Europos istorija viename mieste
• Ryga: Pabaltijo didmiestis
• Sankt Peterburgas: Rusijos kultūros širdis
• Stambulas: nemirtinga dviejų civilizacijų sostinė
• Stokholmas: Švedijos sostinė per keturiolika salų
• Varšuva: atstatytas mūsų karalių miestas
• Venecija – plaukiantis Viduramžių rojus

Dažnam lietuviui Varšuva – tik tarpinė stotelė. Automobiliu pakeliui į Čekiją ar Vokietiją, arba “pagavus” pigesnius lėktuvo bilietus iš Varšuvos oro uosto.

Tačiau juk Varšuva – didžiausias Vidurio Europos miestas, ilgą laiką buvęs ne tik Lenkijos, tačiau ir Lietuvos sostine. Į Seimus jos karalių rūmuose karietomis keliaudavo bajorai iš visos mūsų šalies.

Man Varšuva irgi ne kartą ir ne du buvo “tiesiog pakeliui”, bet savo valandas mieste visada išnaudodavau vaisingai. Ką įdomiausia pamatyti Varšuvoje per vieną ar kelias dienas aprašau žemiau.

Varšuvos valdovų rūmai, kuriuose gyveno Lenkijos-Lietuvos bendri karaliai.

Naujas Varšuvos senamiestis

Varšuvos senamiestis atrodo senas. Bet iš tikro per Antrąjį pasaulinį karą jis visas buvo virtęs griuvėsių lauku. Laimė, atstatytas – ne taip, kaip įprasta Rytų Europoje, net Lietuvoje, kur ištisi senamiesčių kvartalai pakeisti parkais ar sovietiniais monstrais. Lenkai sostinės senamiestį atstatė labai rimtai, autentiškai.

Bet ką reiškia autentika? Juk per daugybę šimtmečių iki Antrojo pasaulinio karo dažname sklype namai keitė vienas kitą! Tarkime, Viduramžiais gal stovėjo gotikinis namas, kuris paskui nugriautas ir kokiame XVIII a. pakeistas barokiniu, o XIX a. dar kitu. Tokiais atvejais architektai savo nuožiūra rinkosi, kurį iš tų senųjų pastatų atstatyti. Šitaip, tarkime, atstatyta Varšuvos katedra gavo Viduramžių gotikinio, o ne XIX a. neogotikinio fasado, kuris ją puošė Antrojo pasaulinio karo išvakarėse, kopiją. Kritikai gali pasakyti, kad šitoks “atstatymas” tėra spėlionė: juk anos Viduramžių katedros buvo išlikusios tik pora iliustracijų. Na, bet Varšuvos senamiestis atrodo kur kas gražiau, nei daug kitų Rytų Europoje, kur karo žaizdas “užpildė” komunistiniai daugiaaukščiai.

Varšuvos senamiesčio centrinės aikštės namai.

Dangoraižių aikštė ir skausmingi paminklai

Tiesa, atstatytas tik Senamiestis, o ne visa prieškarinė Varšuva. Išeidamas iš jo jaučiuosi it palikęs delikataus grožio salą kur kas proziškesnėje jūroje. Tarp pavienių gražesnių kvartalų ima boluoti nuobodūs sovietiniai daugiabučiai, prieini stalininę Generolo Andreso gatvę. O aplink Varšuvos centrinę traukinių stotį – ištisa laukymė, vis labiau užstatoma dangoraižiais.

Pirmasis dangoraižis ten irgi pastatytas greit po karo. 1955 m. Lenkijos mokslo ir kultūros rūmai. Komunistai mėgdavo vaizduoti, kad visokios “šlovingos” profesijos pas juos gyvena puikiai. Aišku, laisvės jiems trūko kaip ir visiems likusiems totalitarinių visuomenių gyventojams. Tad tariamą išskirtinumą galėjo pabrėžti tik didi jų “štabų” architektūra. Ir Vilniuje turime bokštuotus stalininius mokslininkų namus, turėjome Profsąjungų rūmus ant aukšto kalno… Bet Varšuvos mokslo ir kultūros rūmai sau lygių turi nebent Maskvoje. Komunistinis dangoraižis puošnus tarsi Viduramžių katedros, tik vietoje šventųjų skulptūrų ten – visokie Markso ir Engelso raštais nešini betoniniai jaunuoliai ir kiti komunistinio panteono “dievai”, “pusdieviai” ir “didvyriai”.

Lenkijos mokslo ir kultūros rūmai.

Dabar aną komunizmo fosiliją, nuo kurios apžvalgos aikštelės (esančios ne pačiame viršuje) dar galima pasidairyti (nepigiai), supa nauji, kapitalistiniai plieno ir stiklo dangoraižiai. Juose – šiuolaikiniai biurai ir viešbučiai, juk Varšuva su savo 2 mln. gyventojų – bene svarbiausias Vidurio Europos ekonominis centras.

Kai kurie nauji pastatai skirti nunykusios praeities atminimui. Dar gausiau paminklų. Jie mena nepriklausomybės kovas su bolševikais (nežinomo kareivio kapas), sovietinius trėmimus į Sibirą, Varšuvos sukilimą prieš nacistinę Vokietiją, genocidus… Ir tų memorialų vis daugėja: naujas modernus žydų muziejus dydžiu pranoko “konkurentus”, kitas naujas muziejus skirtas Varšuvos sukilimui prieš nacistinę Vokietiją.

Paminklas tremtiniams Varšuvoje. Lenkiją Antrojo pasaulinio karo metais pasidalino Vokietija ir Sovietų Sąjunga. Rytinė šalies dalis patyrė sovietinį genocidą.

Varšuvos valdovų kelias ir rūmai

Kur kas “šviesesnė” į Senamiestį vedanti gatvė – Valdovų kelias, ateinantis nuo Krokuvos (todėl ta vieta vadinama Krokuvos priemiesčiu). Jis nutiestas dar kol Lenkijos-Lietuvos valstybė džiaugėsi laisve ir jį supa didingi pastatai, graži Šv. Kryžiaus bažnyčia, ir Lietuvoje garsių giminių namai (pvz. Tiškevičių), prezidentūra, Varšuvos universitetas. Atsiremia ji į Karalių rūmus, skiriančius Krokuvos priemiestį nuo Varšuvos senamiesčio. Aišku, per Antrąjį pasaulinį karą rūmai griuvo, bet, lygiai taip pat aišku, puikiai atstatyti – net Lietuvos herbai, kaip Žečpospolitos laikais, pakabinti salėje, kurioje rinkdavosi Abiejų Tautų Respublikos seimai (tiksliau, tos salės kopijoje).

Kiti dveji Varšuvos valdovų rūmai išliko autentiški. Tiesa, jie toliau centro. Tai – barokiniai Vilanovo rūmai, kuriuos užsakė Steponas Batoras, o du jų fligelius puošia atitinkamai žirgas (Vytis) ir Lenkijos erelis..

Prie Vilanovo rūmų

Ir Lazienkio rūmai, priklausę paskutiniajam Lenkijos karaliui ir Lietuvos didžiajam kunigaikščiui Stanislovui Augustui Poniatovskiui. Juos supa gražus parkas su povais. Lengva pamiršti, kad juos valdęs karalius galios jau beveik neturėjo, o netrukus neliko ir pačios Lenkijos-Lietuvos valstybės.

Lazienkio rūmų vidus.

Dievo žaislas, kaip ir Lietuva

Istorikas Normanas Deivisas Lenkijos istoriją pavadino “Dievo žaislu”. Glūdinti tarp dviejų didžiausių Europos tautų – vokiečių ir rusų – tarp Rytų ir Vakarų – ji buvo nuolat puldinėjama, okupuojama iš abiejų pusių ir patyrė milžiniškas netektis. Lenkų tauta visgi išgyvendavo ir vėl atgimdavo. Atgimė ir dabar – ir laikosi stipriai: Varšuvoje labai tvirta dauguma gyventojų – lenkai, priešingai daugumai milijoninių Europos didmiesčių, kurie virtę daugiataučiais (nors, kylant Lenkijos ekonomikai, tai po truputį keičiasi).

Futbolo ultrų grafitis Varšuvoje prie stadiono. Nusiteikę patriotiškai, Lenkijos futbolo ultros garsėja ir kaip dideli chuliganai

Tiesą pasakius, Lenkijos istorija daug kuo panaši į Lietuvos. Dar daugiau: didžiąją dalį savo egzistavimo amžių šios dvi valstybės žengė drauge: aljanse, unijoje. Todėl ir dabar Varšuvoje dienos vos pakaktų vien apžiūrėti vietoms, susijusioms su Lietuva ir žymiais lietuviais. Ir daug gatvių Varšuvoje pavadinta garbei tų, kurie šitaip pagerbiami ir pas mus – Adomas Mickevičius, Emilija Pliaterytė, karalius Jogaila… Tik, aišku, vardų formos – lenkiškos.

Ir nors tarpukario konfliktas dėl Vilniaus sunaikino tą lenkų-lietuvių vienybę, o kai kurios tuos laikus primenančios Varšuvos atminimo lentos gali lietuviui kelti pyktį, reikia pripažinti: jokia kita Europos sostinė nėra taip akivaizdžiai susijusi su Lietuva, kaip Varšuva. Gal būtų Minskas – bet, priešingai nei Varšuva, po Antrojo pasaulinio karo sugriovimų jis nebuvo atkurtas.

Stalininė Generolo Anderso gatvė ir Vytis, čia vadinamas 'pogon'.

Visi kelionių vadovai po Europos miestus

• Amsterdamas: kanalų, dviračių, nuodėmių miestas
• Barselona – pasakiškiausios architektūros didmiestis
• Berlynas: visas XX amžius viename mieste
• Briuselis: biurokratinės imperijos širdis
• Gdanskas – atstatytas prūsų didmiestis-kurortas
• Kelnas – turistus apžavėjo… gamyklos!
• Londonas: Britų imperija viename mieste
• Madridas: Šėlstantis didingas didmiestis
• Paryžius: prieškario Europos žavesys
• Praha – senovinio Europos miesto etalonas
• Roma: Europos istorija viename mieste
• Ryga: Pabaltijo didmiestis
• Sankt Peterburgas: Rusijos kultūros širdis
• Stambulas: nemirtinga dviejų civilizacijų sostinė
• Stokholmas: Švedijos sostinė per keturiolika salų
• Varšuva: atstatytas mūsų karalių miestas
• Venecija – plaukiantis Viduramžių rojus

Roma – amžinasis miestas. Čia – ne šiaip sau šūkis turistams.

Kiti miestai klesti laikinai – o paskui keliauja užmarštin, sumenksta iki miestelių. Tik ne Roma. Roma jau virš 2000 m. – vienas pasaulio centrų.

Kiekvienoje Romos gatvėje – nenutrūkstamos istorijos didybė. Greta didingų Romos Imperijos griuvėsių, šventyklų pagonių dievams – gausybė puošnių barokinių bažnyčių, paminklų, fontanų ir Naujųjų laikų monumentų.

Romos Imperija griuvo, bet ne Romos svarba. Imperatorių pakeitė popiežius, vėliau dar prisidėjo Italijos valdžia – bet pasaulio akys ir toliau krypsta į Romą.

Viena centrinių Romos kalvų - Kapitolijaus. Apačioje - romėniškos kolonos, viršuje - jau Viduramžiškas didingas pastatas.

Senovės Roma: žymiausi didūs pastatai

Dar prieš ~2000 metų Roma, manoma, buvo milijoninis miestas. Vienintelis toks pasaulyje. Gyvenimo būdas ten, kiek tik leido technologijos, priminė šiandieninį – žmonės gyveno daugiabučiuose, eidavo į parduotuves, pramogaudavo teatruose ar sporto varžybose.

Prie Romos koliziejaus, kur vykdavo gladiatorių kovos

Kad sutalpintų šitokią žmonių gausybę, Romos pastatai buvo stačiai milžiniški. Tokie milžiniški, kad net laikas bei po plytą juos nešioję neišsilavinę Viduramžių žmonės negebėjo visko sugriauti. Šen bei ten Romoje boluoja ne pavieniai griuvėsiai, tačiau ištisi gerai išsilaikiusių pastatų kompleksai.

Žymiausias tarp didingųjų senovės Romos pastatų – Koliziejus, kur vykdavo gladiatorių kautynės iki mirties (mušdavosi tiek vergai, tiek savanoriai, tiek iš požemių paleidinėti gyvuliai).

Karakalos pirčių kompleksas.

Tačiau Romos Imperijos sportų karalius buvo ne jos, o arklių su vežimais lenktynės. Jų pasižiūrėti į Romos Circus Maximus stadioną susirinkdavo ir po 150 tūkstančių žmonių (daugiau nei į šiuolaikinius stadionus).

Deja, Circus Maximus neišlikęs, tačiau žvelgdamas į ligi šiol tuščią 621 metrų ilgio erdvę, kurioje jis stovėjo, lengvai galėjau pajusti Senovės Romos didybę.

Circus Maximus šonas.

Populiarus laisvalaikis Senovės Romoje – pirtys, kurių didžiausios – Karakalos pirtys. Tai – ištisas miesto kvartalas, kurio pastatuose kadaise veikė įvairių temperatūrų salės, baseinai, juos supo kiemai. Šiandien telikę griuvėsiai, tačiau milžiniškos sienos neleidžia abejoti vietos svarba.

Roma pastatyta ant septynių kalvų. Tarp dviejų pagrindinių kalvų – Palatino ir Kapitoliaus – Forumas, miesto politinė širdis. Ten išlikę daug kadaise svarbių pastatų, šventyklų – ilga “griuvėsių gatvė”, į kurią perkamas bendras bilietas.

Romos forumas.

Kiekvienas Romos kampas alsuoja istorija

Be šių pagrindinių vietų po visą Romą išsibarstę menkesnių griuvėsių. “Menkesnių” tik Romos mastais – bet kuriame kitame mieste tai būtų pagrindinės įžymybės. Cezario ir Augusto forumai (kur vykdavo prekyba), Konstantino ir Tito triumfo arkos (statytos grįžtančioms iš pergalingų mūšių kariuomenėms pagerbti).

Romos centre

Kai kurie Senovės Romos pastatai naudojami (beveik) iki šių laikų – aišku, pakeitus paskirtį. Štai imperatoriaus JHadriano mauzoliejus paverstas Šv. Angelo tvirtove. O Panteonas, visų dievų šventykla, virto katalikiška bažnyčia. Jos pažiba: betoninis kupolas, ilgus šimtmečius buvęs didžiausiu pasaulyje. Diokleciano pirtys irgi tapo bažnyčia, dabar ten veikia ir senovės Romos muziejus, pilnas senovinių statulų, antkapių. Marcelijaus teatro viršuje – Viduramžių gyvenamasis namas.

Antikinis Marcelijaus teatras Viduramžiais perstatytas į tvirtovę, vėliau - kilmingos giminės rezidenciją, dar vėliau - į butus.

Į senovės Romą iš visų pusių vedė gausybė tiesių ir patogių kelių (“visi keliai veda į Romą”), kurių dėka ir galėjo iškilti šis miestas (antraip niekaip nebūtų spėta suvežti pakankamai maisto milijonui gyventojų). Prie vieno jų, Apijaus kelio (Via Appia) pietuose, išlikę didingų turtingų romėnų kapų. Ten – ir kuklios, tačiau milžiniškos krikščioniškos katakombos, kuriose laidoti pirmieji, dar valdžios persekioti, krikščionys.

Romos panteonas

Visgi daugiausiai žmonių ir turto į Romą tuomet atplaukdavo laivais. Tiksliau ne į Romą, o į gretimą Ostijos uostą (Ostia Antica). Dabar jis – vientisas apleistų griuvėsių laukas, kuriame nerasi nė vieno šiuolaikinio pastato. Jeigu pačioje Romoje iš senovės teišlikę didingi visuomeniniai pastatai ir negali pamatyti, kur senovės romėnai gyvendavo, kur jie pirkdavo maistą – tai tuo tarpu Ostijoje tebegali užeiti ir į daugiabučius (insula), ir į parduotuvėles.

Ostija, senovės romėnų uostamiestis.

Romos griuvėsiai saugomi nuo tolesnio nykimo, tačiau ir neatstatinėjami. Ištisoms kartoms jie gražūs, romantiški savaime. Pasaulio kilmingieji net statydavo dirbtinius “Romos griuvėsius” savo rūmų parkuose, o XVIII a. dailininkai, kaip Roberas, savo drobėse “paversdavo” klestinčius jų pačių laikmečio rūmus “romėniškais griuvėsiais”.

Pačioje Romoje griuvėsiai tiesiog įaugę į gyvą miestą. Štai koks senovės Romoje iš Egipto parsivežtas obeliskas aikštėje, štai senovės Romos vartai automobilių žiedo centre, štai romėnų akvedukas kerta šiuolaikinę gatvę (tiksliau – atvirkščiai).

Obeliskas Romoje

Viduramžių Roma – bažnyčių miestas

Romos Imperija 476 m. po Kr. pražuvo. “Ją nukariavo barbarai” – skelbiama istorijos vadovėliuose. Tai nebuvo kažkokia vienkartinė tragedija, o ilgas procesas. Ir tie barbarai buvo ne užkariautojai, o imigrantai: juos Roma priėmė, nevarė, nors, aišku, paskui dėl šito pati smarkiai nukentėjo. Tačiau barbarai miestą ne vien griovė, jie žvelgė į Romą ir kaip į idealą. Patys perėmė didelę dalį romėnų kultūros. Svarbiausia – jie tapo krikščionimis (krikščionybė tuo metu jau buvo romėnų pagrindinė religija).

VIII a. Santa Maria de Cosmedin bazilika Romoje. Nors tie laikai vadinami tamsiaisiais amžiais, Romos imperija ką tik buvo žlugusi, statybos Romoje niekad nebuvo nutrūkusios.

Kadangi Romoje gyveno popiežius, šis miestas Viduramžiais įgijo gal net daugiau įtakos, nei imperijos laikais. Juk į krikščionybę atsivertė ne tik buvusiose romėnų žemėse apsigyvenę barbarai, tačiau ir visos likusios Europos, o vėliau – ir Amerikos, Australijos – tautos.

Tais susiskaldymo ir konfliktų laikais popiežius turėjo daugiau galios, nei dažnas karalius ar imperatorius. Pastarieji keliaudavo Romon audiencijų. Ir remdavo Amžinąjį miestą savo pinigais. Tada pastatyta gausybė bažnyčių – rodos, po vieną kiekvienoje Senamiesčio gatvėje, viena už kitą įspūdingesnės. Daug jų – barokinės, o pirmoji pasaulio barokinė bažyčia – Gesu bažnyčia lietuviams artima ir tuo, kad ten palaidotas kardinolas Radvila, vienas tų įvairiataučių Viduramžių didžiūnų, padariusių religinę karjerą Romoje. Dalyvavau Jėzaus ir Marijos bažnyčios mišiose – jos ten laikomos lotyniškai, ta pačia tvarka, kaip būdavo Viduramžiais (pvz. kunigas kalba nusisukęs nuo žmonių).

Laterano bažnyčia, viena svarbiausių Romoje.

Daug bažnyčių – labai senos, tačiau nuolat perstatinėtos. Mat svarbiausi ten ne mūrai, o jų vieta. Jos stovi ten, kur žuvę ir palaidoti svarbūs katalikų bažnyčios šventieji. Štai Šv. Pauliaus bažnyčia stūkso už miesto, kur po mirties bausmės atvežtas Šv. Pauliaus kūnas (dabartinė statyta 1823 m.). Kitos žymios bažnyčios – Šv. Jono Laterane, Santa Maria Maggiore.

Vatikanas, pasaulio katalikų sostinė

Romos – ir viso katalikų pasaulio – religinė širdis – Vatikanas. Kur gyvena, Urbi et Orbi į miestą ir pasaulį kreipiasi pats popiežius. Šv. Petro bazilika – viena didžiausių pasaulio bažnyčių, statyta 1626 m. ant šv. Petro kapo ir pilna pasaulinio garso religinio meno. Jos prieigose – aikštė, per svarbiausias šventes sklidina piligrimų; jos viršūnėje – kupolas (137 m), į kurį galima įlipti dėl vaizdų.

Šv. Petro bazilika

Dar daugiau pasaulinės reikšmės meno – Vatikano muziejuje kur eksponuojama viskas, kas per tūkstantmečius padovanota Romos katalikų bažnyčiai ar jos nusipirkta. Tačiau bene įspūdingiausi ten – interjerai, ypač Mikelandželo sukurta Siksto koplyčia, kurioje renkami nauji popiežiai. Jei eisite į Vatikano muziejų, pasilikite laiko, mat visas sales būtina pereiti paeiliui, be to, eilės prie bilietų – nemažos.

Šv. Petro aikštė.

Vatikanas oficialiai yra valstybė, tačiau netipinė. Jos plotas – tik 0,44 kv. km, jos piliečiai – bažnyčios darbuotojai ir kunigai (pilietybė nepaveldima, laikina). Į didžiąją dalį Vatikano eiliniam žmogui negalima laisvai užeiti.

Vatikano muziejus Romoje.

Seniau popiežius valdė ne tik Vatikaną, bet ir visą Romą, ir dar aplink. Ir dabino ją ne vien bažnyčiomis. Iš tų laikų – balti puošnūs Trevi fontanai, vieni gražiausių pasaulyje, Navonos aikštės paminklai. Daugiabučiai namai gerokai didesni, nei Viduramžiais buvo įprasta Lietuvoje, ir dažnas jų padabintas kokia Marijos ar šventojo skulptūrėle ant sienų kampo.

Trevi fontanas Romoje, žavintis keliautojus į Romą jau tris šimtus metų.

Šiuolaikinė Roma – Italijos sostinė

XIX a., po Didžiosios prancūzų revoliucijos, katalikų bažnyčios rolė Europoje pamažu ėmė menkti. Tačiau Romos nepribaigė ir tai. Nes kaip tik tuo metu skirtingos regiono šalelės vienijosi į didelę vieningą valstybę – Italiją. Pastaroji vėliau tapo viena galingiausių Europos imperijų. Nuo 1870 m. jos sostinė – Roma.

Norėdami parodyti, kad ir jų tautinė imperija gali sukurti kažką didingo, italai Kapitolijaus kalvą karūnavo Monumentu Viktorui Emanueliui, Italijos karaliui (altoriumi Tėvynei, 1911 m.). Jis primena rūmus, gal parlamentą, bet iš tikro tai labiau skulptūra, nei pastatas.

Altorius tėvynei, dedikuotas Viktorui Emanueliui II.

Italijos sienos plėtėsi, iš Romos valdyta vis daugiau ir daugiau žemių: ~1890 m. užimti Somalis ir Eritrėja, 1912 m. užkariauta Libija, 1918 m. kai kurios Viduržemio jūros salos, 1936 m. – Etiopija, 1939 m. – Albanija. Tarpukariu valdžioje buvęs fašistas Benitas Musolinis įsivaizdavo kuriantis naują Romos Imperiją, daugiausia Rytų Afrikoje.

Jis irgi Romoje paliko savo ženklų – EUR rajoną, kurio širdis – Darbo civilizacijos rūmai, “kvadratinis koliziejus”. Tiesa, stebėdamas jį ir aplinkinius pastatus pamaniau, kad Romos imperija buvo atgimusi nebent Musolinio fantazijose: nors praėjo 2000 metų, technologijos patobulėjo, tų paprastų fašistinių pastatų nė iš tolo negalėjau palyginti su Senovės Romos didybe ir masteliais.

Kvadratinis koliziejus - Darbo civilizacijos rūmai.

Po Antrojo pasaulinio karo Romos padėtis tik blogėjo: Italijos ekonominis centras pasislinko į Milaną, o Italijos sostinė liko savotiškame nuošalyje. Ten nedygo įspūdingi nauji pastatai, nestatyti dangoraižiai. Kita vertus, turistams taip gal tik geriau – naujienos neužgožė senovės. Kartą gyvenome šiek tiek aukštesniame bute ir galėjome matyti visą Romos panoramą – Šv. Petro baziliką, koliziejų, net EUR rajoną – nes neužstojo jokie nauji pastatai. Ir XX amžiaus tragedijos Romos pasigailėjo, mat per pasaulinius karus Roma išvengė bombardavimų (kalbama, kad jokia kariavusi valstybė nenorėjo netyčia užmušti popiežiaus).

Romos panorama be dangoraižių (pirmame plane virš gatvės – romėnų akvedukas)

Amžinojoje Romoje ir kelionės – amžinos

Roma – amžinasis miestas. Tačiau tai, kas dovanojo jam klestėjimą, keitėsi: imperija, krikščionybė, Italija…

Švento Angelo tvirtovė, gynusi Popiežiaus valdas. Ji statyta dar Romos Imperijos kaip imperatoriaus Adriano mauzoliejus

Viena išliko per amžius: kelionės. Imperijos laikų patricijai, religingi pėsti Viduramžių piligrimai, išsilavinę apšvietos amžiaus didikai ir šiuolaikiniai masiniai turistai – visi traukė į Romą.

Kadaise daugeliui tai apskritai būdavo vienintelis užsienio miestas, į kurį per visą gyvenimą išsiruošdavo keliauti.

Karietas pakeitė traukiniai, paskui – lėktuvai. Žmogus dabar gali aplankyti daug daugiau ir nukeliauti toliau. Tačiau neabejoju, kad vienas taškų, kurį verta pamatyti kiekvienam, ir šiandien turėtų būti Roma.

Saulėlydžio pasitikimas nuo Ispanijos laiptų. Turistai čia eina šimtus metų

Kai Lietuva 1990 m. atkūrė nepriklausomybę, pirmasis lietuviškas kelionių vadovas parašytas būtent apie Romą. Apie Vakarų pasaulį dar numanėme nedaug, tačiau Romą, Imperiją, popiežių juk žinojo kiekvienas…

Dar po 30 metų nuo išleidimo tą knygelę mačiau pardavinėjamą Romos gatvėse. O ką? Nebūtų sunku po Romą vaikštinėti ir su 100 metų amžiaus knyga apie miestą. Nes į Romą nekeliaujama pažiūrėti, kas naujo. Romoje XXI a. žmones žavi lygiai tas pats, kas žavėjo jų tėvų, senelių, prosenelių, proproproprosenelių kartas.

Teisybės burna, pasak legendos, nukandanti ranką melagiams. Niekniekis šių dienų akimis, bet visi laukia eilėje.

Visi kelionių vadovai po Europos miestus

• Amsterdamas: kanalų, dviračių, nuodėmių miestas
• Barselona – pasakiškiausios architektūros didmiestis
• Berlynas: visas XX amžius viename mieste
• Briuselis: biurokratinės imperijos širdis
• Gdanskas – atstatytas prūsų didmiestis-kurortas
• Kelnas – turistus apžavėjo… gamyklos!
• Londonas: Britų imperija viename mieste
• Madridas: Šėlstantis didingas didmiestis
• Paryžius: prieškario Europos žavesys
• Praha – senovinio Europos miesto etalonas
• Roma: Europos istorija viename mieste
• Ryga: Pabaltijo didmiestis
• Sankt Peterburgas: Rusijos kultūros širdis
• Stambulas: nemirtinga dviejų civilizacijų sostinė
• Stokholmas: Švedijos sostinė per keturiolika salų
• Varšuva: atstatytas mūsų karalių miestas
• Venecija – plaukiantis Viduramžių rojus

Berlynas kaip joks kitas Europos miestas trykšte trykšta gyvybe, šviesom ir muzika. Čia – Europos jaunimo sostinė, kur susirinkusios visos rasės, tautos ir subkultūros netgi nykiausias ir apleisčiausias gamyklas geba paversti “supersuperinėmis” vakarėlių zonomis…

Tačiau šitas Berlynas gimė ką tik. Buvo daug Berlynų. Visi labai svarbūs. Ir visi staiga išnyko. Bet visų jų didybės liekanos tebeslypi kažkur anapus barų ir kebabinių kėdžių – ir kiekvienas gali jas rasti!

Reichstagas

Buvo Berlynas didinga, puošni Vokietijos Imperijos sostinė su vienais geriausių pasaulio muziejų ir puošniausių pastatų – bet 1918 m. Imperija griuvo. Buvo nacių Berlynas, kurį Hitleris žadėjo paversti pasaulio centru – bet Antrasis pasaulinis karas 1945 m. visą jį sutrynė į griuvėsius. Buvo Padalintasis Berlynas, kai vienoje Sienos pusėje klestėjo demokratija, o kitoje valdė žiaurūs komunistai, aptvėrę savo pusę tarsi kalėjimą: pabėgti per Berlyno sieną buvo mirtina svajonė. 1989 m. siena griuvo ir daugelis berlyniečių savo svajonę įgyvendino – išvažiavo. Miestas tapo nebereikalinga tuščių daugiabučių dykuma… Dabar prisikėlė – eilinį kartą vėl kitoks.

Bet viskas susiję. Jei ne tos spalvingos istorijos nuolaužos, kažin ar visi hipsteriai ir reiveriai Berlyną būtų taip pamilę.

Grafičiai Berlyne netoli išlikusio Berlyno sienos fragmento.

Berlyno centras: imperinis miestas

Gražiausias (įprastine prasme) Berlyne – miesto centras. Tai nėra ankštas “Senamiestis”, kokį mes jį įpratę matyti, mat Berlynas Viduramžiais nebuvo svarbus miestas. Jis išaugo tik Prūsijai vienijant Vokietiją tapęs jos sostine. Ir dauguma didingiausių pastatų centre statyti tokie didingi ir puošnūs, kad būtų verti naujosios imperijos, ketinusios dalintis pasaulį su britais ir prancūzais.

Ne mažiau pribloškia ir monumentai, tokie kaip Brandenburgo vartai (1791 m.), iš tikrųjų niekad nenaudoti miesto gynyboje, ar Pergalės kolona (1873 m., atmenanti Vokietijos vienijimo karus).

Brandenburgo vartai. Kai pastatyti, ties jais rinkti muitai už prekių įvežimą į miestą. Šaltojo karo metais jie tapo vartais tarp Rytų ir Vakarų Berlyno

Vokietijos politinė širdis – Reichstagas (bundestagas). Pusę šimtmečio 1945-1989 m. jis praleido apleistas palei kapitalizmo ir komunizmo frontą, o šiandien, padabintas stikliniu kupolu, vėl glaudžia Vokietijos parlamentą.

XIX a. imperijoms labai buvo svarbus ir eilinių žmonių švietimas. Kad jie suvoktų, kiek jų “narsūs tautiečiai” pasaulio tolybėse “gerų dalykų” atrado. Taigi, Imperija Šprė upės salą Berlyne pavertė Muziejų sala, kurios didinguose pastatuose – viskas nuo tapybos iki tikrų iš Babilono atgabentų miesto vartų.

Prancūzų ir vokiečių bažnyčių beveik identiški kupolai Berlyno centre. XVIII a. daug prancūzų protestantų paliko savo katalikišką šalį išvykdami į protestantišką Vokietiją

Rytų Berlynas – didelis miegamasis rajonas virto dideliu “tūsų” širdimi

1945 m. okupavę Rytų Berlyną sovietai daugelį “imperinių” rajonų išgriovė ir pastatė naują “socialistinį miestą”. Pasidairęs į pastatus Rytų Berlyne pasijauti lyg atsidūręs toli Europos rytuose, kokiame Rusijos užkampyje. Beveik pačiame centre ten – dūlantys miegamieji rajonai iš blokinių daugiabučių. Šen bei ten koks senesnis pastatas – bet irgi nykus, nes buvo projektuotas stovėti kur kiemo užkampy, o dabar, išgriovus viską aplinkui, atsidūręs palei kokį svarbų prospektą…

Sovietiniai daugiabučiai (dabar renovuoti) ir virš šaligatvių besidriekiantys vamzdžiai Berlyne

Dar kokiais 2005 m. tūkstančių butų Rytų Berlyne stovėjo tušti ir niekam nereikalingi – po Vokietijų susijungimo 1989 m. rytų berlyniečiai, vos gavę galimybę, persikėlė gyventi į Vakarų Vokietiją arba bent jau į šiuolaikiškesnius būstus. Negyvenami butai tapo tokiu dideliu Berlyno savivaldybės galvos skausmu, kad net Lietuvos laikraščiai rašydavo apie tą problemą.

Sovietinis rajonas Rytų Berlyne su kino teatru 'Internacionalas'. Gretimas kinas tebesivadina 'Maskva'.

Ech, kaip sunku tuo patikėti šiandien! Iš praždių ištuštėjusį Rytų Berlyną atrado menininkai kuriems trupanti tarybinė pramonė, virš gatvių besidriekiantys vamzdžiai ir be jokių ribojimų paišomi grafičiai atrodė romantiškai įkvėpiantys. Senuose bunkeriuose suskambo alternatyvi muzika, studijas steigė tapytojai ir fotografai, “niekam nereikalinguose cechuose” pradėjo veikti savadarbiai naktiniai klubai. Visokiausių subkultūrų minios traukė to lankyti ir iki šiol Berlyne gal daugiau nei kur kitur Europoje gali išvysti visokių keisčiausių “mama lieptų taip nesirengti” aprangos stilių, tatuiruotes, šukuosenas.

Berlyniečiai viename tankaus U-Bahn ir S-Bahn metro tinklo traukinių

Bet paskui “neformalus” pasekė ir masinė kultūros pramonė, ir visokie startuoliai, ir kietuoliai. Berlynas tapo “cool”, “geil”, “güzel”! Kai Berlyną lankiau 2013 m., dar rašiau – “Rytų Berlyną sunku pamilti”. Sugrįžęs 2022 m. pamilau. Tuščius laukus per tą laiką užpildė modernūs stiklo ir plieno daugiaaukščiai, tuščius šaligatvius net žiemą buvo okupavę viso pasaulio virtuvių restoranų ir trankių barų staliukai, tuščias grafičiais išterliotas sienas papuošė keisčiausių klubų ir renginių reklamos.

Viena daugybės lauko kavinių

Ir net Alexanderplatz, toji sovietų “išprievartauta” Berlyno centrinė aikštė, kur buldozeriais išgriovę visą Vokietijos Imperijos didybę komunistai “prištampavo” vienodų daugiabučių, dabar jau atrodo visai žavi! Ne dėl pastatų – dėl gyvybės. Šitiek žmonių, šitiek gatvės muzikos, šitiek (alternatyvių) madų, šitiek šviesų vakare!

Alexanderplatz aikštė naktį

Butai senuosiuose tarybiniuose daugiabučiuose vėl ištirpo – ir už juos mokama tarsi už prabangos rojų. Ne, jie, net ir renovuoti, atrodo liūdnokai – tikroji prabanga yra gyventi Berlyne, kur “viskas vyksta!”.

Renginių reklamos

Bet, kaip visuomet Berlyne, praeities atmosferos gali paragauti su kaupu. Prospekte, kruis tebesivadina Karlo Markso Alėja. Stalininio stiliaus, pilkais, slegiančiais, tačiau puošniais fasadais. Statyta kaip pagrindinė Rytų Berlyno ir visos komunistinės Rytų Vokietijos arterija. Stovint po jos medžiais hipsterinė Berlyno dabartis atrodo kažkur toli toli…

Karlo Markso gatvė Rytų Berlyne.

Netoli Karlo Markso alėjos – “tamsiausia” Berlyno vieta. Štazi muziejus. Milžiniškas štabas, kuriame veikė ši KGB atitinkanti Rytų Vokietijos spectarnyba. Tik preciziškai sekė ji dar didesnį procentą žmonių, nei KGB Sovietų Sąjungoje. Ir griūvant komunizmui rytų vokiečiai šturmavo Štazi archyvus, ieškodami informacijos apie save. Laimė, vokiečiai tvarkingi, patalpų jie nesugriovė ir iki pat šiol jos – tokios, kokias paliko paskutinis direktorius.

Štazi štabas (dabar muziejus) Rytų Berlyne.

Totalitarinis Berlyno paveldas

Nepaisant to, kad yra viena labiau nuo komunizmo nukentėjusių tautų (sovietai išžudė ~2 mln. vokiečių civilių, išprievartavo šimtus tūkstančių moterų), vokiečiai nekeičia visų gatvių pavadinimų, negriauna sovietinių “pergalės” paminklų. Jų, milžiniškų, yra du – vienas Tirgartene, kitas – Treptoverio parke. Pastarajame neva pastatyta po sarkofagą visoms 16 tuomečių tarybinių respublikų (ir Lietuvos TSR), bet “lietuviškasis” niekuo nesiskiria nuo likusių. Memorialą puošia gausybė Stalino citatų. Net Rusijoje tokių mažai berasi. Viską sutvarkė, suremontavo Vokietijos valdžia. Ir tai viena nedaugelio Berlyno vietų, kur nemačiau jokių grafičių – turbūt valyti dažnai tenka, kai Berlyne šitiek rusų išprievartautų vokiečių moterų palikuonių, šitiek pabėgėlių iš Ukrainos. Naivus aprašas prie paminklo skelbia, kad šiuolaikinė Vokietija, savo lėšomis suremontuodama(!) paminklą, “siekė susitaikymo su Rusija ir kitomis postsovietinėmis tautomis”. Tarsi tos “postsovietinės tautos” džiaugtųsi tuo paminklu, pačios tokius pat pas save seniai nugriovusios…

Treptoverio parko memorialo fragmentas Berlyne

To šaknys – propagandos kampanijoje, kurią ne tik sovietai, bet ir vakarų Sąjungininkai pokariu vykdė Vokietijoje. Ji ne tik išmokė vokiečius nekęsti nacių (denacifikacija) tačiau – o tai kur kas kontroversiškiau – paskatino traktuoti visus Sąjungininkus “išvaduotojais”. O juk tarp Sąjungininkų buvo ne vien demokratiškosios JAV, Jungtinė Karalystė ar Prancūzija, o ir Sovietų Sąjunga, baisiausias to meto totalitarinis režimas, pražudęs daugiau žmonių, nei visos fašistinės-nacistinės diktatūros kartu paėmus. Tačiau iki pat šiol vokiečiai nesugeba su vienoda atjauta žvelgti į komunizmo ir nacizmo aukas. Iki pat šiol Rytų Berlyne tebėra populiari ir VDR Komunistų partija (tiesa, persivadinusi tiesiog “Linke” – “Kairė”).

Vienas iš Berlyno sovietinių paminklų, 'padabintų' kūjais su pjautuvais.

Jokiame kitame Vakarų Europos mieste neregėjau ir negirdėjau tiek prosovietinių, prorusiškų dalykų, kiek Berlyne. Nuo Rusų muziejaus, kur pasakojama apie “vokiečių pražudytus rusų karius”, bet beveik nieko apie tai, kiek karių ir civilių pražudė rusai. Iki šiuolaikinių Karlo Markso seminarų reklamų su kūjais ir pjautuvais. Tokia mintis Berlyne tiesiog ore tvyro: “Vokiečiai/naciai buvo blogi, rusai/komunistai buvo tik nekaltos vokiečių aukos, ir dabar vokiečiai turi amžinai atgailauti remdami bet kokius jų veiksmus”. Kartais atrodydavo, kad net Minske ar Sankt Peterburge žmonės kritiškiau žiūri į Sovietų Sąjungos rolę, nei Berlyne!

Rusiškas propagandinis menas Berlyne

Na gerai, suprasčiau dar, jei vokiečiai kažkaip atleistų rusams už skriaudas jiems patiems, nes “patys vokiečiai pradėjo karą”. Aišku, ir tai tokia savo seneles ir proseneles niekinanti užmarštis dvelktų absurdu: juk milijonai nužudytų, išžagintų vokiečių buvo civiliai, daug jų nebuvo naciai, su naciais siejo tik bendra tautybė… Bet kai Berlyno muziejuose ir atminimo lentose “negalima” plačiai rašyti net apie kitų nekaltų tautų, kurias Hitleris dalinosi su Stalinu, aukas – jei tik tas aukas nužudė ne vokiečiai, o rusai – tai jau labai “neskanu”. Deja, kuo ilgiau buvau Berlyne, tuo labiau neapleido jausmas, kad kažkokio ruso kario, pakeliui į Berlyną 1944 m. žudžiusio ir plėšusio lietuvius, lenkus ir kitus, gyvybė čia vertinama nesuskaičiuojamą kartų daugiau, nei visų tų aukų gyvybės. Po to, kai bendrakeleivis 2022 m. nuėjo į eilinę kavinę, o vokietis šeimininkas, išgirdęs, kad esame iš Lietuvos, ėmė pasakoti, kad kare palaiko Rusiją, nes ji vėl kovoja su Vakarų imperializmu, jau ir “neutraliais” Berlyno barais, įkurtais kokių ten meksikiečių imigrantų, darėsi sunku džiaugtis. Aišku, ta “sovietiškiausio Vakarų Europos miesto” atmosfera pritraukė ir daug rusų – jie sudaro ~3% berlyniečių. Vieną iš kartų, kai lankiausi Berlyne, viešbučio darbuotojas rusas, išvydęs lietuvišką pasą, “persijungė” į rusų kalbą ir puolė klausinėti “Kaip tai jūs prastai mokat rusiškai? Taigi Lietuvoje net parlamente visi posėdžiai vyksta rusiškai!”.

Kvietimas į Karlo Markso seminarą

Nors menantieji nacizmą, priešingai nei menantieji komunizmą, jau sparčiai atgula kapuose, ta atmintis iki šiol formuoja Vokietijos politiką. Štai šiandienos Vokietijoje antisemitizmo mažiau nei daugelyje kitų valstybių – tačiau prie visų sinagogų, vis plečiamų žydų muziejų mačiau dieną-naktį budint policininkus. “Sunaikinta įvairovė” – per vieną mano apsilankymų visame Berlyne pasitikdavo tokie nacių laikotarpį atmenantys laikini paminklai.

Nacistinė architektūra, visgi, turi savo gerbėjų – tegul jie ir nesireiškia taip garsiai, kaip įvairaus modernizmo šalininkai. Ji – kažkuo panaši į stalininę, tik, sakyčiau, dar didingesnė, nepaisant to, kad ir paprastesnė. Didybė kuriama masteliais, o ne puošnumu. Tarp jos pavyzdžių – Berlyno olimpinis stadionas, kuriam, tiesa, ruošiantis 2006 m. Pasaulio futbolo čempionatui uždėta moderni “karūna”.

Berlyno Olimpinis stadionas.

“Šventa įvairovė”: naujoji Berlyno ideologija

Šiaip ar taip dabartinėje Vokietijoje įvairovė idealizuojama nepaisant nieko, o bet kokia kritika jai “maišoma su žemėmis” it koks nacizmo atgimimas. Lygiai taip, kaip nacių laikais idealizuota priešingybė – tautinis grynumas, o bet kokia kritika jam maišyta su žemėmis kaip bolševizmas ar kosmopolitizmas… Kaip tada kitataučiai, nepaisant logiškų argumentų, “varyti lauk”, taip dabar, nepaisant logiškų argumentų, milijonais kviečiami iš įvairiausių Afrikos ar Azijos kraštų, teikiant politinį prieglobstį net be realaus pagrindo. Visuomet gaila, kai panašiai įsivyrauja “vienintelis teisingas požiūris”…

Berlyno bare

Bet, kaip ir su sovietiniais simboliais, berlyniečiai, atrodo, visokeriopai siekia “išpirkti kaltę” elgdamiesi priešingai nei ~1940 m. Kad atleistų patys sau – nes likęs pasaulis Berlynui jau seniai atleido…

Taip, totalitariniai režimai “ravėjo” Berlyną nuo jiems nepageidaujamų žmonių ir taip, tai buvo labai žiauru. Bet, kita vertus, galbūt toksai radikalizmas, “neapykanta kaimynui” apskritai galėjo sudygti tik ten, kur buvo tautinė įvairovė? Kad ir kiek multikultūralizmas būtų idealizuojamas šiandienos Vokietijoje – tautiškai margos visuomenės statistiškai daug nestabilesnės, būtent jose kyla dauguma pasaulio konfliktų, pogromų, genocidų ir kitų neapykantos proveržių…

Pokariu, po denacifikacijos, buvo sunku įsivaizduoti, kad Berlyne vėl kada galėtų vykti žudymai tautiniu ar religiniu pagrindu. Tačiau, specialiai užauginus “įvairovę”, tokie išpuoliai ir konfliktai grįžo į realybę (terorizmo pavidalu).

Holokausto memorialas Berlyne, pastatytas 2004 m. suvienijus Berlyną. Šį, didįjį, skirtą žydams, vėliau papildė mažesni, skirti čigonams bei gėjams

Įvairovė pasaulio mastu (skirtingos kultūros skirtingose šalyse) bus visuomet, ir tokia įvairovė yra visokeriopai naudinga, tačiau įvairovė viename mieste, kaip prieškario Berlyne ir kaip šiandienos Berlyne – labai jau problemiškas, nevienareikšmis dalykas. Galbūt siekis, kad visi labai skirtingų kultūrų žmonės visuotinai draugiškai sugyventų kaimynystėje, lygiai taip pat prieštaraujantis žmonijos prigimčiai, kaip ir jau pamirštas Rytų Berlyno valdžios troškimas pastatyti komunizmą? Na, Berlyne, aišku, net tokios minties negalėčiau kelti, kaip ir daugybės kitų… “Ribos” “laisvės mieste” kartais net arčiau, nei daugelyje kitų.

Kaip ten bebūtų, suprantu kodėl ERASMUS studentui toji Berlyno įvairovė tiesiog nuostabiai žavi. Visų šalių maistas! Visų šalių muzika! Visų šalių šokiai! Visų šalių vaikinai ir merginos! Linksmiausiuose rajonuose – už kiekvieno kampo. Kas bus ateity, kitam rajone – ne tiek svarbu. Tada jau gyvensi kitur.

Grafičiai ir lipdukai uždengia Berlyno ženklus

Nugriautoji Siena ir Vakarų Berlynas

Iš garsiausio Berlyno statinio – Berlyno sienos – šiandien telikęs politiniais grafičiais apipaišytas fragmentas Rytų pusės galerija. Griūvant komunizmui 1989 m. žmonės entuziastingai išgriovė tą nekenčiamą statinį. Juk net 139 žuvo, mėgindami pabėgti iš komunistiniu kalėjimu tapusios Rytų Vokietijos į laisvesnius Vakarus.

Aišku, Rytų Vokietijos valdžia aiškino priešingai. Neva pas juos buvo rojus, o Vakarų Vokietijoje – kapitalistinis pragaras. Tačiau Berlyno siena (oficialiai: “Antifašistinė siena”) – didžiausias jų melo įrodymas. Mat kol jos nebuvo, žmonės “balsavo kojomis” – tiek daug jų persikėlė iš Rytų Berlyno į Vakarų Berlyną, kad Rytų Vokietijai ėmė trūkti darbininkų. Štai tada 1961 m. per savaitę tarybiniai kariai ir pastatė tą 155 km ilgio betoninę sieną, “uždarydami kalėjimą”. Net metro linijas perkasė, “pernelyg arti sienos” stovėjusių namų langus užmūrijo (juk kai kas bandydavo šokti per Sieną pro juos).

Berlyno sienos fragmentas Bernauerio gatvėje. Pati siena - tik dalis visos konstrukcijos, kurią sudarė ir atviri plotai, skirti šaudyti į emigrantus

Vakarų Berlynas tapo kapitalizmo sala, iš visų pusių apsupta (ir aptverta) komunizmo jūros. Jam išsilaikyti padėjo tik amerikiečių suorganizuotas “oro tiltas” – būtiniausių dalykų skraidinimas. Tokiomis sąlygomis miestas negalėjo normaliai gyvuoti ir Vakarų Vokietija sava sostine paskelbė Boną. Daug Vakarų Berlyno pastatų palei naująją sieną riogsojo nenaudojami, įskaitant Reichstagą. Dabar dauguma jų suremontuoti, o tuščios, sovietų išgriautos erdvės užstatytos šiuolaikiškai: nuo modernių Potsdamo aikštės dangoraižių iki Holokausto memorialo.

Modernus pastatas 'Sony Center' Potsdamo aikštėje.

Vietomis išgriautų erdvių dar likę, o atminimo lentos primena, kas ten buvo anksčiau. Štai bažnyčios prie Bernauer gatvės memorialo bokštas išstovėjo iki pat 1985 m., o sovietų kariai iš varpinės mėgdavo žvalgytis į Vakarų pusę. Visgi, galiausiai šventovę jie susprogdino. Dabar toje vietoje – tik menka koplyčia. Bažnyčios nereikia, mat Rytų Vokietijoje, priešingai daugeliui ekskomunistinių šalių, sovietams pavyko išplatinti ateizmą: dauguma žmonių ten – netikintieji.

Garsiausia buvusios sienos vieta – Checkpoint Charlie, arba “Perėjimo punktas C”. Ten, kur kadaise buvo viena keleto vietų, kur, su labai sunkiai gautais leidimais, kai kurie žmonės galėdavo kirsti Rytų/Vakarų sieną – nedidelis muziejus, dar vienos sugriautos bažnyčios metaliniai kontūrai.

Tarp Rytų Berlyno daugiabučių pilna gyventojų sodų

Nors Vakarų Berlyno niekas specialiai negriovė dėl ideologijos, ir jo karas nepasigailėjo. Todėl daug pastatų ten – paprasti, skubiai sumūryti pokariu. Tik šen bei ten pamatai kokią didingą bažnyčią, rūmus ar tiltą. Tik tada supranti, kad iki karo Berlynas tikriausiai grožiu nenusileido Paryžiui. Štai iš Kaizerio Vilhelmo bažnyčios teliko bokštas – užtat koks didelis (113 m), koks puošnus. Jis tapo paminklu senajam Berlynui, vienam įspūdingiausių Europos miestų, teišlikusiam atvirukuose ir bombų kažkaip išvengusiuose fragmentuose. Kaip ir Oberbaumo tiltas, Šarlotenburgo rūmai…

Puošnus prieškarinis Oberbaumo tiltas Berlyne, statytas 1898 m. Vokietijos imperijai esant aukščiausiame taške.

Keistumas – Berlyno privalumas?

Dabar Berlynas – labiau keistas ir gyvas nei gražus. Bet grožis nebėra būtinas, kad miestas trauktų turistus ar “įdomesnėje vietoje” gyventi nusprendusius hipsterius. Žmonės keliauja daug ir gražių miestų Europoje kiekvienas pamato dešimtis. O Berlynas – tik vienas.

Vienas dalykų, pagal kuriuos dar atskirsi Rytų ir Vakarų Berlynus – šviesoforai. Vakarų Berlyne jie kaip visur, o Rytų Berlyne – štai tokie

Vienintelis toks įvairus. Nekalbu apie tautinę įvairovę – jos dabar kupina visa Vakarų Europa. Kalbu apie istorinę įvairovę. Nėra pasaulyje kito miesto, kur dalis senųjų gyventojų būtų praleidę Šaltąjį Karą kapitalizmo pusėje, o dalis – komunizmo. Kur netoli sovietinio paminklo galėtum išvysti modernius korporacijų biurų pastatus – tų pačių metų statybos. Kur pro tas pačias grafičiais išpaišytas sienas vaikščiojo šitiek šnipų ir agentų. Dėl kurio vos nekilo atominis karas. Kuris per 100 metų tris kartus buvo tapęs svarbios valstybės sostine, lėmusia milijonų likimus, ir tris kartus – žlugusiu ar net sugriautu miestu, kurio likimą sprendė svetimi.

Eiliniai gyvenamieji namai ir geležinkelio linija Vakarų Berlyne. Pokariu Vakarų Berlynas atstatytas kiek gražesniais pastatais, nei Rytų Berlynas, tačiau su istorija jį sieja nebent tų pastatų formos, šlaitiniai stogai: jokie papuošimai anuo sunkmečiu neatkurti

Tokios “sūpynės”, aišku, lėmė, kad net šių laikų istorija Berlyne nėra akivaizdi: nauji vėjai juk “nutrina” senuosius. Berlyne tikrai nebeišvysi nė vienos svastikos, o reikšmingiausi pasaulio istorijai miesto pastatai – Kaizerių rūmai, Hitlerio Reicho kanceliarija ar Berlyno siena – pasikeitus politinėms aplinkybėms specialiai nugriauti (tiesa, rūmai, vėl pasikeitus aplinkybėms, 2020 m. iš dalies atstatyti). Todėl tuos, kam maga viską “gauti ant lėkštutės”, Berlynas tikriausiai nuvils. Užtat jeigu patinka ieškoti istorijos giliau pasikapsčius – tai puikus miestas.

Štai tas kalnas miesto šone supiltas iš Antrojo pasaulinio karo griuvėsių – jais užpilta nebaigta statyti milžiniška nacių karių mokykla, o nūnai apleistą bokštą “kalno” viršuje naudojo JAV šnipai. Toifelsbergas, pamažu tapęs alternatyvių barų ir grafičių zona…

Baras prie vakariečių šnipų štabo ant Toifelsbergo

Štai tame didžiuliame pastate veikė Luftvafės ministerija, Hermanas Gėringas iš jo siuntė lėktuvus bombarduoti Londono.

Tokių istorijų gali papasakoti apie žymią dalį Berlyno. Tačiau tik retą jų primena aiškios atminimo lentos.

Šarlotenburgo rūmai Vakarų Berlyne, priešingai daugeliui pastatų, pokariu pilnai suremontuoti.

Na, bet daugeliui Berlyno svečių ir nereikia tų lentų. Jie čia trokšta elektroninės muzikos ir meilės, trumpalaikio šokių šėlsmo. Kiek dar metų gyvuos šitas Berlynas? Koks kitas Berlynas gims vietoj jo? Ar ateities digeriai ieškos niekam nebereikalingo šiuolaikinio meno apleistuose šiuolaikiniuose naktiniuose klubuose panašiai, kaip šių dienų digeriai ieško pamirštų karo, komunizmo ar nacizmo liekanų?

Kitame mieste tokios mintys nekiltų. Bet Berlyne, kai tave visur aplink supa griuvėsiai dalykų, kurie dar neseniai buvo statyti amžiams, netrunki virsti amžinybės skeptiku.

Visi kelionių vadovai po Europos miestus

• Amsterdamas: kanalų, dviračių, nuodėmių miestas
• Barselona – pasakiškiausios architektūros didmiestis
• Berlynas: visas XX amžius viename mieste
• Briuselis: biurokratinės imperijos širdis
• Gdanskas – atstatytas prūsų didmiestis-kurortas
• Kelnas – turistus apžavėjo… gamyklos!
• Londonas: Britų imperija viename mieste
• Madridas: Šėlstantis didingas didmiestis
• Paryžius: prieškario Europos žavesys
• Praha – senovinio Europos miesto etalonas
• Roma: Europos istorija viename mieste
• Ryga: Pabaltijo didmiestis
• Sankt Peterburgas: Rusijos kultūros širdis
• Stambulas: nemirtinga dviejų civilizacijų sostinė
• Stokholmas: Švedijos sostinė per keturiolika salų
• Varšuva: atstatytas mūsų karalių miestas
• Venecija – plaukiantis Viduramžių rojus

Madeira – viena piečiausių ir šilčiausių žiemomis Europos salų.

Jei pažiūrėti į žemėlapį tai Madeira labiau Afrika nei Europa. Ir geografiškai, ir pagal šiltas žiemas ji artimesnė Marokui, nei Portugalijai, kuriai priklauso. Ir atstumas nuo Lietuvos bei skrydžių kainos – tarsi į Afriką.

Tačiau gyvena Madeiroje portugalai, atsiskaitoma ten eurais ir kultūra – europietiška. Todėl tie, kam tegu ir brangūs, bet gerai apgalvoti pasiūlymai turistams labiau prie širdies, nei derybos rytietiškuose turguose, atostogauja Madeiroje, o ne Maroke.

Aš Madeiroje ne tiek poilsiavau, kiek domėjausi lankytinomis vietomis. Štai ką ten mačiau įdomiausio.

Portugališkas Madeiros kaimas (Fajelis) su bažnytėle prie didžios uolinės pakrantės

Funšalis – kurortas ant vulkano šlaitų

Madeira, kaip ir dauguma Makaronezijos salų – vulkaninė. Ir jos sostinė Funšalis lipa gana stačiai nuo vandenyno į kalną. Aišku, ir tai panaudota turistams – pagridniniam Madeiros pajamų šaltiniui. Į viršų pakilome lynų keliu, žemyn nusileidome toboganais.

Toboganai – savotiškos rogės kurioms nereikia sniego – kadaise buvo tradicija. Galimybė nusileisti greitai nuo kalno, slystant negrįstais keliais. Tačiau dabar keliai asfaltuoti ir “rogės” slysta prasčiau. Todėl turistai (niekas daugiau nebevažinėja) kur nuokalnė mažiau stati tiesiog traukiami dviejų toboganininkų. Iš šalies atrodo keistai – du vyrai virvėmis traukia per miesto gatves roges su turistais.

Toboganininkai laukia turistų

Bet Madeira padarytų daug ką dėl turistų pinigų. Jos dvarai pakeliui į Funšalio kalną virto viešbučiais. Gražieji jų sodai – irgi atviri lankytojams, kaip Monte rūmų tropinis sodas pačioje aukštumoje, Monte rajone.

Lankėmės šventiniu laikotarpiu, ir Funšalis buvo karstyte nukarstytas šviečiančiomis girliandomis kaip tikriausiai joks kitas mano matytas miestas. “Madeiros naujieji metai” – dar viena meškerė turistams iš šaltesnių Europos šalių traukti.

Monte rūmų tropinis sodas

Madeira – viena pirmųjų europiečių kolonijų

Visgi, yra Madeiroje ir nemažai istorijos. Ši sala buvo viena pirmųjų europiečių kolonijų – ją, tada negyvenamą, 1419 m. atrado portugalai. Dar beveik visas amžius iki Amerikos atradimo. Todėl Madeiroje, ypač Funšalio centre – daug senų pastatų, bažnytėlių, dvarelių.

Aišku, Funšalis svarba niekad neprilygo Portugalijos kone begalinėms kolonijoms Amerikoje ir Afrikoje, ir visa ko masteliai čia mažesni. Tačiau ir Madeira nestokojo turtų, o kas buvo nupirkta už dalį tų turtų ir šiandien galima išvysti Sakralinio meno muziejuje, kur – ne pagal salos menkumą brangūs garsių flamandų dailininkų darbai.

Senas pastatas Funšalyje, kuriame veikia sakralinio meno muziejus

Tais laikais Madeira buvo nuolatinė stotelė tarp Portugalijos ir Amerikos – šioje saloje laivai pasikraudavo Madeiros vyno. Iki pardavimo jis būdavo plukdomas per įvairaus klimato juostas ir taip įgydavo ypatingą skonį. Dabar tą “kelionės laivu skonį” mėginama atkurti laikant vyną specialiose statinėse, kurios pašildomos ir atšaldomos.

Uoliniai krantai ir aukšti kalnai

Vienas labiausiai Madeiroje turistus žavinčių dalykų – jos gamta. Madeira šauna į viršų iš vandenyno, todėl ties dažna pakrante bangos plakasi į aukštas olas (vienos gražesnių – rytuose, ties Ponta do Buraco, labai aukštos šiaurinėje pakrantėje). Link salos vidurio – žavūs kalnų peizažai. Aukščiausias taškas – 1861 metrų aukščio Ruivo viršūnė.

Uolėtas Madeiros krantas

Tarp galingų kalnų – kaimai ir gyvenvietės, iš kurių gražiausia pasirodė Žardim Do Mar pakrantėje. Yra ten ir senų apgriuvusių pastatų, bet daug namų – nauji. Madeiroje populiaru turtingųjų šiaurės Europos gyventojams nusipirkti vilą poilsiui ar pensijai. Tiesa, paplūdimių Madeiroje – nedaug, bet įdomių krantų – nors vežimu vežk. Pavyzdžiui, neaukštos uolos, ant kurių viršaus – natūralūs bangų pritaškomi baseinėliai (Puerto Moniz kaimas).

Salos plotas – tik 801 kv. km (kaip du Vilniaus miestai), tačiau dėl vingiuotų kalnų kelių apvažiuoti ją nuomotu automobiliu (su sustojimais) trukdavo ir visą dieną.

Bangų pritaškomi baseinai Puerto Moniz

Ar verta keliauti į Madeirą?

Visgi, pasaulio stebuklų Madeiroje nėra, o aukštos pakrantės uolos, kalvos ar žydra jūra, nors ir stebina prie lygumų pratusią lietuvio akį, pasaulyje nėra retas dalykas – panašią gamtą galima pamatyti daug kur Pietų Europoje.

Todėl, jeigu tikitės pribloškiamų įspūdžių, atostogos Madeiroje – galbūt nėra geriausias sprendimas.

Funšalio, Madeiros sostinės, panorama iš lynų keltuvo

Jei pageidaujate vien šilto klimato su galimybe karts nuo karto užsiimti kažkokia veikla, Madeira būtų logiškas pasirinkimas. Tačiau ir šiuo atveju yra daug Lietuvai artimesnių salų, į kurias galima nuskristi už trečdalį ar penktadalį to, ką sumokėtum už skrydį į Madeirą.

Todėl, nors ir nesigailiu aplankęs Madeirą, rekomenduočiau ten keliauti tik jei pavyksta atrasti labai gerą pasiūlymą arba jei artimesnėse žemėse jums nepatinka kultūra ar (jūsų atostogų metu) klimatas.

Madeiros krantai iš vienos daugybės aukštesnių vietų netoli Funšalio

Madeiros lankytinų vietų ir įdomybių žemėlapis: galbūt jis padės jums susiplanuoti savo kelionę

Visi straipsniai iš kelionių po Europos salas

1. Europos salos: kurią pasirinkti kelionei? (įžanga)
2. Islandija: keturių stichijų šėlsmas
3. Madeira: visad šilta Europos pabaiga
4. Svalbardas: šiauriausias žmonijos forpostas
5. Malta: arabų kryžiuočių sala
6. Sardinija: ramioji Italijos sala
7. Kipras: kitokia kelionė į Kiprą
8. Kanarų salos – Afrikos klimatas, Europos dvasia