Lankau pasaulį

Madridas nebuvo viena tų Europos sostinių, į kurią žūtbūt plūsdavo turistai. Kelionė į Ispaniją daugeliui – visų pirma pakrantės, paplūdimiai, salos, gal dar Barselona…

Tačiau pastaraisiais metais, pigių skrydžių bendrovėms atidarius daug reisų, Madridą turistai tiesiog užplūdo. Per pastarąjį savo pusidenį Madrido lankytinose vietose vien lietuvių keliautojų sutikau keturis.

Iš viso Madride buvau tris kartus ir dalinuosi mintimis, ką pamatyti ir nuveikti šiame mieste per savaitgalį ar kelias dienas ir kuo Madridas visgi ypatingas.

Įspūdingiausios Madrido vietos – aplink vieną gatvę

Daugelis lankytinų vietų Madride yra netoli pagrindinės miesto ašies – Calle Mayor gatvės, vėliau pereinančios į Calle de Alcala.

Ašies vakariniame gale – Karalių rūmai (XVIII a.) ir Madrido katedra. Karalių rūmuose karalius nebegyvena, tad, neskaitant oficialių priėmimų, jie atiduoti turistams. Bilietai brangūs, tad užeiti verta tik arba jei nesate buvę jokiuose Vakarų Europos valdovų rūmuose, arba jums tokie rūmai labai patinka (šiaip visi rūmai su prabangiais baldais ir koridoriais, amfiladomis ganėtinai panašūs vieni į kitus).

Eidamas į Calle Mayor rytus, praeini romantišką Plaza de la Villa aikštę gali užsukti į Plaza Mayor – senąją centrinę Madrido aikštę. Visa ji – neįtikėtinai simetriška, nes nuo pat XVI a. iš visų pusių supa beveik vienodi pastatai. Tai buvo širdis Ispanijos, kuri dar valdė didžiąją dalį Amerikos. Būtent tos Ispanijos karaliai ir sumanė 1561 m. sostinę perkelti į Madridą, tada 30 tūkst. gyv. turėjusį miestelį, ir paversti jį didmiesčiu.

Dar toliau – Puerta del Sol puslankis. Ten XIX a. ir XX a. pradžios Madridas. Mano nuomone, pats įspūdingiausias Madridas: pastatai statyti puošnūs kaip senovėje, tačiau aukšti lyg šiais laikais. Su skulptūromis ant kupolų, su veidais ant kolonų, kiekvienas – tarsi atskiras meno kūrinys. Ko verti vien Cibelės rūmai pačioje pagrindinės Madrido lankytinų vietų ašies pabaigoje, statyti tiesiog kaip pašto administracinis pastatas. Užkilę į jų bokštelį ir apsidairę, matysite daug tokių „aukštuolių“: bankų, telekomo rūmų, jūrų muziejaus ir t.t. Daug jų yra aplink Gran Via gatvę, vieną įspūdingiausių Madride, atsišakojančią nuo pagrindinės turistinės ašies.

Matosi nuo Cibelės rūmų bokšto ir didelis Bueno Retiro miesto parkas, kuriame nuo įkūrimo 1680 m. iki pat XIX a. galėjo vaikštinėti tik monarchai ir kiti svarbūs asmenys, simboliniai Puerto de Alcala miesto vartai (1778 m.).

Ir, anapus jų, daug paprastesni XX a. vidurio pastatai. Statyti jau po Ispaniją nusiaubusio pilietinio karo (1936-1939 m.), valdant diktatoriui Fransiskui Frankui. Apie jokį grožį ten jau ir kalbėti negalima – kaip ir daugelio pokario Europos daugiaaukščių atveju.

Tiesa, tie pastatai toli nuo centro. Centras – visas puošnus, senovinis, be jokių modernių betoninių monstrų. Ir už tai irgi turėtume dėkoti Frankui. Nes būtent jo jo dėka Madridas (ir Ispanija) išvengė dviejų didžiausių XX a. Europos miestų siaubų, nuo kurių nukentėjo daugelis senamiesčių: Antrojo pasaulinio karo ir komunizmo. Generalisimas Frankas pilietiniame kare pats nuvertė komunistus (viena nedaugelio karinių antikomunistinių pergalių pasaulio istorijoje!) ir, nors jį rėmęs Hitleris tikėjosi, kad Frankas stos į fašistų pusę Antrajame pasauliniame kare, Frankas padėti Hitleriui atsisakė ir pasiliko neutralus (vos penkios nenykštukinės Europos valstybės šitaip išvengė karo!).

Generolo Franko – ir daugelio pilietinio karo aukų – kapai yra Kritusiųjų slėnyje už Madrido, kuriame – ir aukščiausias pasaulyje kryžius. Mat generolo Franko režimas buvo paskutinė Europos religinė valdžia: krikščionybė ten buvo itin svarbi, valstybinė religija. Kaip ir per šimtmečius iki tol (išskyrus 1931-1939 m. kraštutinių kairiųjų valdymo laikotarpį).

Madride – ir Ispanijos Imperijos liekanos

Frankas padėjo pagrindus šiandieninei Ispanijai: “užkūrė” masinį turizmą, sugrąžino valdžion karalių. Tačiau jam buvo nelengva: kitos Europos šalys į vieną paskutinių Vakarų Europos diktatūrų žiūrėjo kreivai, be to, Frankas jau valdė tik „kamieną“ tos didžiosios Ispanijos Imperijos, kuriai kadaise priklausė 9,2 proc. viso pasaulio žemių.

Anos, didžiosios, Ispanijos Imperijos atgarsiai – Amerikos muziejuje, kuriame iš visų Amerikos civilizacijų (inkų, majų, actekų) susivežti meno kūriniai. Itin rekomenduotina ten užsukti, jei per Madridą keliaujate į Pietų Ameriką ir norite trumpo supažindinimo su indėnų kultūromis ir ispanų užkariavimu.

Na o tai, ką Ispanijos karaliai pirko už prisiplėštą indėnų auksą – Prado muziejuje. Viena geriausių meno kūrinių kolekcijų visame pasaulyje. Jau Europos menas: El Greko, Diureris, Bošas, Rafelis, Ticianas, Velaskesas… Į indėnų ir kitų „kolonizuotų kultūrų“ kūrybą tada žiūrėta nebent kaip į egzotiką, tinkamą kunstkameroms, o tikru, kolekcijų vertu menu laikyti tik Europos dalininkų ir skulptorių darbai. Priešingai nei Paryžiaus Luvras, Sankt Peterburgo Ermitažas ir kiti panašūs muziejai, Prado nesiekia pristatyti pasaulio ar Europos meno istorijos, o labiau atspindi Ispanijos karalių meninį skonį.

Gyvas Madridas

Madridas Ispanijos sostine išliko iki šiol. Ir nors šiandien Ispanija nebevaldo jokių užjūrių valdų (išskyrus, nebent, Kanarų salas), ji pati yra turtingesnė, nei kada anksčiau. Tad iš visos Ispanijos žmonės važiuoja į Madridą. Be to, Ispanijos ekonomika stovi ant turizmo kolonos, ir į jos sostinę plūsta ir užsieniečių minios.

Tad Madride paprasta „nusipirkti“ ispanų kultūros pavyzdžius iš visos Ispanijos. Nuo galybės flamenko pasirodymų iki tradicinio „kumpio muziejų“ (te pavadinimas Museo del Jamon neapgauna – tai yra paprasčiausios parduotuvės).

Net ir be viso to, Madridas labai gyvas: sutemus gatvės tiesiog plyšta nuo naktiniu gyvenimu pasidžiaugti išėjusių žmonių minių. Juos apsipnta visokiausi mimai, aukso prekeiviai. Žibančios reklamos traukia į barus.

Šiandieninis, praturtėjęs Madridas – ir labai įvairiatautis miestas, kur ~15% žmonių – imigrantai. Tačiau daugelis tų imigrantų – iš ispanakalbių buvusių Ispanijos kolonijų Lotynų Amerikoje. Be to, masinė imigracija į Ispaniją prasidėjo vėliau, nei į Prancūziją, Olandiją ar Angliją. Todėl papročių prasme Madridas nėra toks sutartptautėjęs, kaip kai kurie kiti Vakarų Europos didmiesčiai ir jame vyrauja ispanų kalba bei ispanakalbė kultūra. Neispaniškai susikalbėti gali būti sunku, o kai kurie Madride įprasti poelgiai turistui gali pasirodyti mažų mažiausiai nemandagūs (štai kartą restorane mus yra atsisakė aptarnauti, nes užsisakėme per mažai patiekalų).

Kaip nuvykti į Madridą?

Į Madridą iš Lietuvos geriausia keliauti pigių skrydžių bendrovių reisais. Kitas variantas (brangesnis) – su persėdimu.

Madridas – ir gera tarpinė stotelė skrendant kur nors toliau arba pradedant kelionę po Ispaniją. Nes Madridas yra pačiame Ispanijos centre (sostinė tokioje simbolinėje vietoje pastatyta specialiai), o iš jo oro uosto daugybė sąlyginai nebrangių skrydžių į esamas ir buvusias Ispanijos valdas (Kanarų salas, Lotynų Ameriką).

Du iš kartų, kuriuos lankiausi Madride, tai buvo kelionės į tokius tolimesnius kraštus pradžia ar pabaiga. Kartą – pakeliui į Peru, kartą – pakeliui į Gran Kanariją. Tiesiog, skristi į Madridą ir tada iš ten į galutinį kelionės tašką apsimokėjo labiau, nei kaip nors kitaip, o dar ir Madride galima buvo praleisti dieną ar kelias.

---

Visi mano kelionių po Ispaniją vadovai

---

Kelionės po Ispanijos žemyną

1. Madridas - šėlstantis senovinis didmiestis
2. Barselona - pasakiškiausios architektūros didmiestis
3. Andalūzija – didingi miestai ir karšti kurortai
4. Šv. Jokūbo kelias. Viskas, ką reikia žinoti
5. Galisija - kitokia Ispanija. Drėgna, vėsi, šventa
6. Baskija – seniausia Europos tauta
7. Korida Ispanijoje – viskas, ką reikia žinoti

---

Kelionės po Ispanijos salas

1. Kanarų salos - Afrikos klimatas, Europos dvasia (ĮŽANGA)
2. Gran Kanarija - Kanarų salų širdis
3. Tenerifė – Kanarų milžinė
4. Fuerteventura - Kanarų sala-dykuma
5. Lanzarotė - ugnikalniai ir menas
6. El Hierro – neatrasta laukinė Kanarų sala
7. Maljorka - nuo tradicinių miestų iki kurortų šėlsmo

---

Kelionių vadovai po Ispaniją žemėlapyje

Spauskite ant žymeklio žemėlapyje ir ant iššokusios nuotraukos - ir skaitykite kelionių vadovą apie tą vietą!

---

Visi kelionių vadovai po Europos miestus

• Amsterdamas: kanalų, dviračių, nuodėmių miestas
• Barselona – pasakiškiausios architektūros didmiestis
• Berlynas: visas XX amžius viename mieste
• Briuselis: biurokratinės imperijos širdis
• Gdanskas – atstatytas prūsų didmiestis-kurortas
• Kelnas – turistus apžavėjo… gamyklos!
• Londonas: Britų imperija viename mieste
• Madridas: Šėlstantis didingas didmiestis
• Paryžius: prieškario Europos žavesys
• Praha – senovinio Europos miesto etalonas
• Roma: Europos istorija viename mieste
• Ryga: Pabaltijo didmiestis
• Sankt Peterburgas: Rusijos kultūros širdis
• Stambulas: nemirtinga dviejų civilizacijų sostinė
• Stokholmas: Švedijos sostinė per keturiolika salų
• Varšuva: atstatytas mūsų karalių miestas
• Venecija – plaukiantis Viduramžių rojus

Komentarai

Pasaulyje yra tūkstančiai tautybių, tikėjimų, filosofijų, subkultūrų. Dažniausiai greta gyvenančios žmonių grupės elgiasi panašiai, o populiarios naujos idėjos išplinta po visą pasaulį.

Tačiau pasaulyje yra ypatingų uždarų bendruomenių. Jos gyvena įprasto pasaulio apsuptyje, tačiau turi savas, visiškai kitokias tradicijas, tikėjimus. Aplinkiniai šiuos žmones laiko keistuoliais ar fanatikais, kartais niekina – tačiau jiems tai nerūpi, jie ir toliau išlieka savimi. Įrodydami, kad nebūtina gyventi taip, kaip dauguma.

Šis straipsnis – apie įdomiausius tokius rajonus ir miestelius, kuriuose kitur retos mažumos sudaro gyventojų daugumą ir tabi jų nustatyta tvarka vyrauja. Ten galima lengvai pasijusti patekus į kitą pasaulį iš fantastinio romano ar istorinės knygos.

 

---

Toradžai

Vieta: Indonezija (Sulavesio sala)

Toradžų tautos (Indonezijoje) vardo gal negirdėjote, bet bent kartą gyvenime „kraupote“ nuo netyčia internete rastų jų ritualų nuotraukų. Pavyzdžiui, mirusius giminaičius metus ir ilgiau jie laiko namuose. Per 5-7 dienas trunkančias laidotuves masiškai aukoja gyvulius. Kas trejus metus visus protėvių kūnus ištraukia iš kapų, perrengia, nešioja po gimtinę.

Gaila, kad šios „siaubingos istorijos“ užgožia ne mažiau įdomias kitas toradžų kultūros puses: unikalią tradicinę architektūrą, daugybės rūšių antkapius, tau tau skulptūras.

Toradžų kultūros ypatingumas tiesiog užgniaužia kvapą ir verčia atvėpti žandikaulį. Mažai pasaulyje netgi neprikalsuomų šalių, kurios šitaip išsiskirtų. Ir keliauti toradžų krašte – daug paprasčiau, nei iš pradžių maniau. Toradžai myli turistus, svečiai iš toli jų šeimoms – didžiulė garbė. Ir ne, toradžai nėra „džiunglių gentis“, tai šiuolaikiška tauta. Labai reta šiuolaikiška tauta, kuri, nors turi automobilius, internetą, išmaniuosius telefonus, hipsteriškus „barber shop‘us“, sugebėjo išlaikyti tradicijas, iš kartos į kartą perduodamas nuo neatmenamų laikų – atsilaikiusi prieš visus kolonistus ir misionierius, kuriems jie tebuvo „pasaulio užkampių atsilikėliai“. Toradžų gyvenimo centre, kaip ir per amžius – mirtis.

Iš visų mano kelionių būtent toradžų krašte man dažniausiai pasąmonėje kirbėjo jausmas „negi čia rimtai?“.

Nuo pat pirmos valandos toradžų krašte supranti atsidūręs kitame pasaulyje. Kaltos tos „pasakų namelių“ tongkonanų stogų eilės, kylančios virš kiekvieno kaimo ir miestelio. Vienoje kiemo pusėje – didieji šeimos namai, kitoje – ryžių kluonai. To paties tik toradžams būdingo stiliaus.

Toradžų kapai stulbina dar labiau, nei namai. Namai – daugmaž vienodi, o kapai – be galo įvairūs. Vieni atgula kalnų šlaituose pakabintuose karstuose, kuriuos tegalima pasiekti kabančiomis bambukinėmis kopėčiomis (buivolo formos karstas – vyro, kiaulės – moters). Kitiems 3 mėnesius kietose uolienose sunkiai kalamos angos medinėmis durimis (kiekvienoje telpa 3-8 lavonai). Tretiems – puošnūs kapai-pastatai, primenantys tradicinius toradžų namus. Ketvirti mirę padedami į natūralias olas. O „Vaikų, kuriems dar neišaugę dantys“ kapeliai – medžiuose išpjautos skylės, „kad vaiko kūnelis įaugtų į medį“. Tik vargšai ir atsivertusieji į islamą kasami į žemę – nors pirmieji dar gali viltis, kad kada nors koks palikuonis praturtės ir pastatys virš jo kapo simbolinį namą. Iš daugybės karstų, kapų kyšo kaulai ir kaukolės. Jų niekas neslepia. Priešingai: kai lavonas supūva, giminaičiai specialiai padeda kaukolę, kad matytųsi, už tokią teisę dar rituališkai paaukoję kiaulę. Priešais kapinynus – svarbiausių giminės asmenų statulos, vadinamos tau tau. Medinės ar akmeninės, labai tikroviškos, gaminamos 3 mėnesius ir kainuojančios 1000 eurų. Tik tas mirusysis, kurio laidotuvėse paaukoti bent 24 buivolai, turi teisę į tau tau papuoštą kapą.

Bet toradžų krašto “gyviausia” patirtis, kad ir kaip keistai beskambėtų – jų laidotuvės. Per laidotuves kaimas „atgyja“, virsta tokiu didmiesčiu. Į turtingiausias suguža šimtai žmonių, aplinkinės gatvės užgrūdamos automobiliais ir motociklais it arenos prieigos per krepšinio mačą Lietuvoje. Prekijai net pasistato laikinas parduotuves, alaus kioskus. Samdytos trupės rateliu aplink karstą šoka, dainuoja. Lankyti mirusiojo šeimynykščių eina specialiais rūbais vilkinčių kaimo moterų, vyrų paradai. Įspūdingiausiose iš mano lankytų laidotuvių buvo laidojama moteris, taigi, moterys nešė simbolinius „plaukus“ – dešimčių metrų ilgio audeklą. Vyrą simbolizuotų pinigų kapšas. Simbolizmas ten visur, visur: pavyzdžiui, moters karstas kai kuriuose kaimuose kiaulės formos (nes ji prižiūrėjo kiaules), vyro – buivolo formos.

Viskas trunka penkias dienas, savaitę, būna, net mėnesį: kuo turtingesnis, aukštesnio luomo mirusysis, tuo daugiau. Įvairios laidotuvių dienos turi įvairias prasmes: procesijų diena, kur visas grožis ir spalvos. Ir aukojimo diena, kada viešai skerdžiami ir į gabalus sutraukomi buivolai. „Kas ką gaus, priklauso nuo statuso“ – sakė gidas – „5% toradžų yra vergai, jiems – prastesni pjausniai ir jie laidojami be ceremonijų. 5% – aukšto luomo, 30% – antrojo, 60% – trečiojo luomo ir visi turi skirtingas teises, nors krikščionybės laikais ir nemėgstama apie tai kalbėti“. Ar galima įsivaizduoti šiuolaikinę, tebeklestinčią kultūrą, tolimesnę visoms Vakarų pasaulio vertybėms!

Skaityti daugiau:
Toradžai – kraupiausiai žavi tauta

 

---

Vale do Amenhecer (Saulėtekio slėnis)

Vieta: Brazilija

Brazilija 1960 m. pakeitė sostinę. Vietoje garsiojo Rio de Žaneiro pakrantėje ja tapo Brazilijos miestas, išdygęs per trejus metus tuščiose pievose. Tai turėjo būti ateities miestas, tvarkingas ir suplanuotas iki smulkmenų. Nors jį statė komunistai-ateistai, likimo ironija: miestą štabu pasirinko net trys sektomis vadinamos religinės bendruomenės. Mat, be kita ko, Šv. Jonas Boskas esą būtent ten išpranašavo iškilsiant naują civilizaciją.

Saulėtekio slėnio (Vale do Amanhecer) bendruomenėje pasijutau lyg ta civilizacija būtų jau iškilusi. Viskas tame miestelyje kitaip: žmonės rengiasi keistais, it iš senų fantastikos filmų rekvizitų paimtais drabužiais, gatvėse atlieka prašalaičiams nesuprantamus ritualus: eidami grupelėmis dainuoja, niurna kažkokius užkalbėjimus greta medžių.

Ilgai netruko, kol anglakalbiai tikintieji pasisiūlė mus pavedžioti po bendruomenę (vienas jų – belgas, kiek supratau kadaise irgi čia atvykęs kaip turistas). Papasakojo, kad Saulėtekio slėnis vadovaujasi Tijos Neivos mokymais, kuriuos ši gavo iš dvasių. Tų dvasių yra visokių, ir ryšius su jomis pasekėjai palaiko visokius (ką atspindi skirtingi drabužiai). Pavyzdžiui, “senųjų juodaodžių” (Brazilijos vergų) dvasios yra geraširdės, o štai į vokiečių Antrojo pasaulinio karo daktarų dvasias verta kreiptis kai yra problemų su sveikata (man vokiečių Antrojo pasaulinio karo daktarai, ypač pasitraukę į Braziliją, kelia kitokias asociacijas, bet, užbėgdami tokioms mintims už akių, mūsų „gidai“ paaiškino, kad tai daktarų, kurie gydė sužeistus karius, vėlės). Dar yra su baltaodžiais maišytų indėnų sielos (jų pagalbos prašoma stipriai mušant save), indėnės princesės, Jėzus ir, pats svarbiausias, indėnų valdovas, kuris, pasak Saulėtekio slėnio pasekėjų, kitą savo gyvenimą nugyveno kaip Jonas Krikštytojas.

Vyko naujokų mokymai, todėl mūsų į šventyklą neturėjo įleisti – bet pasakius, kad tą dieną turime daug nuvažiuoti ir popiečio nesulauksime, padarė išimtį. O šventykloje „pacientai“ (taip vadinami jos lankytojai) iš registratūros siunčiami į įvairius skyrius, kur juos gydo reikalingos dvasios. Pas kiekvienos rūšies dvasias – vis kiti ritualai, apreikšti Tijai Neivai. Tikėjimas turi ~120 tūkstančių pasekėjų. Tai – viena vos kelių pasaulio religijų, kurias pradėjo moterys (tiesa, Brazilijos sektų nariai žodžio „religija“ visuomet kratosi, vadindami savo tikėjimą „doktrina“, nes „laukiami ir kitatikiai“). Tija Neiva, beje, buvo pirmoji Brazilijoje moteris sunkvežimio vairuotoja, prie Brazilijos miesto apsigyveno kai ten sugedo jos mašina (tai dvasios jai nurodė esant ženklą), ir dar jai gyvai esant į jos namelį (dabar muziejų) plūdo išganymo siekiančių žmonių minios.

Atokiau nuo šventyklos plyti kita šventa ritualų vieta – Dovydo žvaigždės formos ežeras. Ten – ir piramidė, ir daugybė įvairių figūrų. Jos – it kartoninės, tarsi iš lunaparko, ir Europoje daryti tokias religines „skulptūras“ atrodytų nepagarbu. Tačiau Lotynų Amerikoje viskas kitaip, svarbiau mintis ir forma, o ne švari prabanga. Šiaip ar taip, palyginus su favela joms už nugaros, Vale do Amanhecer parkas – tikra tvarkos oazė.

Skaityti daugiau:
Brazilija: ateities miestas iš praeities

 

---

Vudu kaimai ir miestai

Vieta: Beninas

Didžioji juoaodžių afrikiečių dalis ilgainiui tapo musulmonais ar krikščionimis. Tačiau Benine ir aplink pagonybė vis dar labai stipri, tikra. Ištisi kaimai ir miesteliai čia tiki ne šiaip sau į pagonybę, bet į “žiaurųjį” vudu, kurį liūdnai išgarsino Holivudas, ir kuris su vergais iškeliavo į Ameriką.

Aišku, Holivudas spalvas sutirštino. Bet Benine supratau, kodėl vudu taip lengvai pritaikomas Vakarų siaubo filmams. Gyvulių aukojimai. Šokiai, kurių metu žmonėms apsėda dievybės ir protėvių dvasios, o prie kai kurių prisilietęs, tikima, mirsi. Žmonių veidus papuošę randai – jie simbolizuoja, kad tą žmogų apsėda atitinkama dievybė. Fetišų turgūs, kur perkami “ligas gydantys” ir “užkeikimus nuimantys” talismanai ir fetišai – pavyzdžiui, negyvos pelės, paaukoti skirtas kačiukas ar liūto galva. Šventyklos, į kurias nešamos aukos. Visa tai matėme savo akimis, o netolimoje istorijoje – ir masiniai žmonių aukojimai, vergų prekyba, muziejuose – iš paaukotų žmonių kaukolių pagaminti padargai.

Tiesa, susidurti su tikru Benino vudu pavyko ne iš karto. Kaip daugelis, keliavome į kasmetinę vudu šventę sausio mėnesį – bet šios oficialioji pasirodė panašesnė į kokį folkloro festivalį. Tiesa, jau ten išvydome dvasių apsėstus spalvingus egungunus, kurie “ateina iš miško” kaimo vyresniemsiems papasakoti ką iš dangaus matė per tuos metus.

Ir milžiniškus šiaudinius kūgius primenančius zangbetus, kurie kaimuose veikė tarsi “tradicinė policija”, o nusikaltėlius gąsdina ir legendomis apie save: esą jie yra užkeikti, zangbetų viduje nėra žmogaus ir kartą zangbetą apvertus ten, matėme, tikrai nieko nebuvo.

Bet geriausi dalykai Benine ateina neplanuotai. Netoli Abomėjaus rūmų mus pasivijęs motociklininkas-gidas iš pradžių kelia įtarimą. „Nuvešiu jus į naktinę vudu ceremoniją, vudu kaimą, vudu bažnyčią“ – sako ir priduria – „Turizmo informacijoje man sakė, kad į miestą atvyko turistų pora“. Na, buvom toj „informacijoj“, bet visi ten kalbėjo tik prancūziškai, greitai movėm lauk…

Tačiau motociklininkas mus įtikina angliškai. Suderame dėl kainų. Ir apturime pačią įdomiausią parą Benine!

Tą naktį negrįstais tamsiais skersgatviais nuveža iki kažkokio kiemo, kur skambant būgnams prietemoje šoka spalvingiausiai apsirengę žmonės. „Juos apsėdusios dievybės-dvasios: kiekviena dievybė turi savo šokį, savo rūbą“ – pasakoja mums. Štai ruda žemės dvasia, štai mėlyna vandens dvasia, štai vaisingumo dvasia Legba su dviem mediniais peniais…

Kitą rytą – vudu kaimas. Legbos penių altorius prie kaimo vartų. Ant medinių stabų-dvasių šventikas spjaudo vandenį, kalba užkeikimus. Kokia problema beateitų į kaimą, vudu turi atsakymą: ką ir kuriai dvasiai paaukoti. Kokakolos? Avino kraujo? „Vudu yra gėris, o visi Holivudo stereotipai – tai ne vudu, tai raganavimas; vudu galia ir ritualai kaip tik gina nuo raganų“ – sako motociklininkas-gidas, pats įšventintas į šį tikėjimą.

Paskui – vudu bažnyčia, chameleono formos. „Visoje Afrikoje tokia yra tik čia“ – pasakoja motociklininkas-gidas. Kitos vudu šventyklėlės mažytės, primena kokius lauko tualetus, o čia vietinis karalius 1957 m., įkvėptas krikščionių, nutarė ir savo tikėjime pastatyti ką nors didingo. Šalimais – šventų susitikimų laukas, bet ten gali žengti tik įšventintieji. Išvystame tik simbolius ant išorinės tvoros.

Galiausiai – fetišų turgus. Prekystaliai tokiuose primena pigų siaubo filmą: beždžionių ir liūtų galvos, išmėsinėtos žiurkės greta kačiukų lavonėlių, spalvingų paukštelių liekanos ir krokodilų skerdenos… Paliko žmona? Susirgai maliarija? O gal kas nors prakeikė? Vudu šventikas tau tiksliai nurodys, ką jam parnešti iš artimiausio fetišų turgaus, atliks su tuo reikiamus ritualus – ir lieps taip „pašventintą“ gyvūno liekaną palikti kur kryžkelėje. Šitaip problemas sprendžia net daug Benino krikščionių ir musulmonų!

Skaityti daugiau:
Beninas – vudu, vergovė, Afrikos ghrožis

 

---

Atono kalnas

Vieta: Graikija

Ar žinojote, kad Europoje yra respublika, kurioje niekas nevalgo mėsos ir į kurią neįleidžiamos moterys? Tai – šventasis Atono kalnas. Stačiatikių Vatikanas. Paskutinė Europos vieta, “įstrigusi” Viduramžiuose, kur gamta, ramybė ir tikėjimas vis dar triumfuoja prieš visokeriopą progresą.

Atonas formaliai priklauso Graikijai, bet daugeliu atžvilgiu tai lyg atskira šalis. Ji turi savo įstatymus (kurie mažai keitėsi nuo Viduramžių), per 2000 piliečių, davusių įžadus viename iš 20 Atono vienuolynų ir vizas – diamonitirion leidimus – kurių išduodama itin mažai. Įleidžiami vos 10 nestačiatikių per dieną. Vienu jų tapau ir aš.

Atono vienuolynai – stačiai įspūdingi! Kai kurie jų senesni nei 1000 metų. Didingi senoviniai daugiaaukščiai rūmai, stūksantys aukštai ant pakrantės uolų tarsi galingiausios pasakų pilys.

Bet dar ypatingesnis ten gyvenimo ritmas, kurį, nakvodamas tuose vienuolynuose, patyriau savo kailiu. Rytas. Pažadina trankūs garsai iš vienuolyno kiemo: mediniai „gongai“ semantronai, varpai. Vienuose vienuolynuose tai prasideda 4 val. nakties. Kituose laikrodis dar nė 2 val. nakties nebūna išmušęs. Šiaip ne taip įveikę miego gniaužtus, vienuoliai juodais abitais ir piligrimai klibinkščiuoja į pagrindines vienuolynų cerkves, blausiai apšviestas plevenančia ritualinių žvakių šviesa (jokios elektros). Sėdasi į auštus medinius krėslus palei sienas. Laukia orthros – tris valandas trunkantis “dienos pasveikinimas”. Ritualinės vyriškų chorų giesmės mainosi su monotoniškais graikiškais Biblijos tekstais. Pagal atėjūnui nežinomą tvarką vienuoliai stojasi iš suolų, vaikšto po cerkvę, bučiuoja ikonas, uždega ir gesina žvakes, perkelia jas iš vietos į vietą, mojuoja žarijomis besisvaidančiais smilkytuvais. Vakarais, aplink saulėlydį – panaši padėka Dievui už dieną maldos už saugią naktį: apodeipnonas (~1,5 val. trukmės).

Dienos metu vienuoliai juodais abitais kimba ir į labai žemiškus darbus. Augina daržoves ir gamina maistą, stovi už prekystalių parduotuvėse ir vairuoja pikapus neasfaltuotais Atono keliais. Į pašlaičių vienuolynus stačiais laiptais ir kalnų takais iš prieplaukų gena nešulinių mulų voreles. Kaip ir prieš 100 ar 500 metų, tik taip į tuos vienuolynus užgabenamas maistas ir kitos būtinybės. Kiekviename vienuolyne anksčiau ar vėliau padirbėti pakvietė ir mus, piligrimus. Ruošėme rytdienos vakarienei daržoves, šalinome lupynas, atskyrinėjome stiebus nuo lapų. Kiek daug maisto vienuolynui reikia! Darbas neprailgo, nes dirbome kartu su vienuoliais, savanoriais, darbuotojais, kitais piligrimais – proga pakalbėti. Štai tie kipriečiai jau daug metų kasmet atostogas leidžia Atone; štai tas ukrainietis IT specialistas atvyko dirbti į vienuolyną, nes ketino tapti vienuoliu, bet dabar turi “internetinį romaną” su mergina ir ruošėsi išvykti; štai tie trys broliai Australijos graikai kadaise užsuko į vienuolyną kaip piligrimai-keliautojai – ir taip susižavėjo, kad vienas po kito tapo vienuoliais… Tokie “vyriški pokalbiai” – Atono patirties dalis.

Valgoma nedaug – kai kuriuose vienuolynuose tik kartą į dieną.

Nakčiai visų vienuolynų vartai uždaromi – tarsi Viduramžių miestu. Kai kurie užsiveria „kartu su saulėlydžiu“, kai kurie – ir 4 val. vakaro. Visi – įskaitant ten nakvojančius piligrimus – privalo ateiti į vienuolyną iki tol. Dar kokia valanda ir suskamba varpas: nuo tada draudžiama išeiti net į vienuolyno kiemą… Atonas nakčiai apmiršta taip, kaip jokia pasaulio šalis, gamta lieka visai be žmonių. Dėl beveik aklinos tamsos Šventajame Kalne regėjau daugiau žvaigždžių ir žvaigždynų, nei bet kur kitur Europoje. Tą magišką nakties dangų (ir dar daug ką) stebėdavau iš balkonų, kurie man buvo vienas nuostabiausių dalykų Atone. Kiekvienas vienuolynas turi gausybę tokių terasų – ir visos jos įrengtos taip, kad gražiausiai matytųsi kalnai ir jūra. Kad vienuoliai galėtų medituoti stebėdami gamtą.

Skaityti daugiau:
Atonas – paskutinė Viduramžių vienuolių respublika

 

---

Šuto Orizaris (didžiausias čigonų taboras)

Vieta: Makeodnija

Makedonija maža šalis (2 mln. gyventojų), Skopjė – Vilniaus dydžio. Bet nukeliavęs kelis ar keliasdešimt kilometrų į šalį dažnai atsiduri it kitame pasaulyje. Mat skirtinguose rajonuose ir miestuose vyrauja skirtingos tautybės ir religijos (ir mažumų asimiliuoti nesistengiama).

Vienas keisčiausių Makedonijos pasaulių – Šuto Orizaris, liaudiškai Šūtka, – didžiausias planetoje čigonų taboras. Oficialiai ten 20 000 žmonių, neoficialiai – 50 000 (mat bėgdami nuo karų suplūdo aplinkinių šalių čigonai).

Ten oficiali čigonų kalba, politiniai plakatai siūlo perrinkti į parlamentą Amdį Bajramą (tik pradinę mokyklą baigusį, bet gamyklą privatizavusį čigoną milijonierių). Gatvės išdabintos čigonų čakromis (pasaulinis čigonų simbolis, panašus į jų klajokliškų vežimų ratą), o šalia purvino skurdo – didžiuliai spalvingi namai su kolonomis ar liūtų statulomis.

Šūtka – ne nusikaltėlių priebėga ar lūšnynas, o tiesiog tautinės mažumos rajonas. Vietiniai dirba – restoranėliuose parduoda burekus (Balkanų bandelės su sūriu), o į čigonų gatvės turgų apsipirkti suvažiuoja žmonės iš visos Skopjės. Pirkome ir mes – labai pigu (pvz. kava – 14 eurocentų). Nemažai pardavėjų moka vokiškai – uždarbiaudavo Vakaruose. Grįžo į Šūtką, nes čia labiausiai pasaulyje gali jaustis lyg tėvynėje.

Šūtkoje nėra muziejų ar šou su bilietais – tradicijos gyvuoja neformaliai ir vienadienis turistas tepamatys mažą dalį. Todėl prieš lankantis rekomenduoju pažiūrėti dokumentinį filmą “Shutka Book of Records”, parodantį vietos tikėjimus, gatvės vestuves, muzikantų ir muzikos įrašų savininkų lenktyniavimą, žąsų kovas ir kita.

Per valandą Šūtkoje tik vienas vaikas paprašė išmaldos. Miestų centruose kūdikiais nešinų elgetaujančių čigonių daugiau. Čigonai sudaro 2,7% Makedonijos žmonių, Skopjėje – beveik 5%, ir jie visada šalia. Kelionės metu prisižiūrėjau daug ko: štai čigonas su anūku sostinės centre į arkliu kinkytą vėžimą iš konteinerių krauna gėrybes “pridavimui”, štai kiti savadarbiais automobiliais-pjūklais pjausto medžius.

Jų vertybės kitos – garbę teikia turtas, siekiama greitos naudos. Todėl, užuot siuntę vaikus “laiko švaistyti” į mokyklas, savo patirtį perdavę tėvai ragina atžalas kuo greičiau uždarbiauti (inteligentiškas Skopjės muziejininkas pasakojo, kad tiems čigoniukams, kurie mokyklas visgi lanko, neduodama namo parsinešti knygų, nes tėvai jas sukūrena šildymui). Tačiau Šūtkoje pirmąkart pajutau, kad tai visgi yra kultūra, kuri savaip žavi.

Skaityti daugiau:
Makedonija: senutėje žemėje – naujausia Europos tauta

 

---

Jeruzalės žydų ultraortodoksų rajonas

Vieta: Šventoji žemė

Daugelis žydų, suvažiavę į Izraelį, susiliejo į vieną naciją: šiandien vis sunkiau atskirsi, kuris žydas kilęs iš Lietuvos, kuris – iš Ispanijos, kuris – iš Vokietijos.

Bet viena žydų grupė į bendrą Izraelio žydų katilą integruotis nė nesiruošia. Tai – haredžiai, dar vadinami ultraortodoksais. Jų nuomone, judaizmas nesuderinamas su šiuolaikiniu pasauliu, tad jie savanoriškai gyvena panašiai kaip prieš šimtą metų. Jų rajonai, tokie kaip Jeruzalės Mea Šarim, jeigu ne automobiliai, primintų XIX a. Rytų Europos štetlus (žydiškus miestelius). Knygos knygynuose ten – apie rabinus ir jų mintis, lauko reklamos – religinio turinio (pvz. “mūsų metodas padės įsiminti Torą greičiau”). Vyrai vaikšto juodais lietpalčiais ir skrybėlėmis, moterų mada primena istorinių filmų masuočių aktores. Namie haredžiai neturi televizorių, o 50% vyrų nedirba, visą laiką studijuodami Torą (tiesa, tai – nauja mada: iki Antrojo pasaulinio karo jie tai darydavo vakarais, atidirbę amatininkais ar smulkiais verslininkais). Vaikų jie turi ir po keliolika (vidutiniškai – po devynis), todėl gyvena labai skurdžiai ir susigrūdę. Pasaulietinio mokslo nevertina. Kaip kadaise Lietuvos žydai, daug jų tebekalba jidiš, mat šventoji hebrajų kalba, anot jų, skirta Dievui.

Pasivaikščioti po Mea Šarim buvo viena tų keistų ir ypatingų Šventosios žemės patirčių, kurioms analogų kitur nėra. Buvo ketvirtadienio vakaras, haredžiai išėjo į gatves: juk nuo saulės laidos penktadienį iki saulės laidos šeštadienį Izraelį apims šabas, kai jie privalo taip ilsėtis, kad negali net valgyti pasigaminti, tam reikia ruoštis. Per šabą Mea Šarim uždaromas automobiliams, o į per klaidą užklydusius gojus (nejudėjus) praeivius – taip pasakojo gana religingas pašnekovas litvakas, kurį sutikome rajone – vaikai mėto akmenis, butelius, suaugę reikalauja išeiti.

Šabo dauguma žydų laikosi kur kas rimčiau, nei lietuviai sekmadienio: nuo penktadienio sutemų iki šeštadienio sutemų Izraelyje net nevažinėja autobusai, traukiniai (tai buvo viena pagrindinių priežasčių nuomotis automobilį). Tačiau paklausti apie haredžius, pasaulietiški žydai vadina juos fanatikais. Vaikštinėdamas po Mea Šarim savo akimis mačiau, kaip haredžių grupelė protestuodama ir tyliai stebima kitų rajono gyventojų šūkavo kažkokius lozungus. Šie taip įpykdė pasaulietiškais rūbais vilkėjusį praeivį, kad jis tiesiog visų akivaizdoje vienam protestuotojų spyrė, paskui jį pastūmė. Tas nesigynė, jo negynė ir viską matę policininkai: priešingai, jie haredžius išvaikė (tiesa, paskui šie vėl susirinko ten pat).

Deja, protesto esmės nesupratau. Tačiau nemažai haredžių yra antisionistai, ir kontraversiškiausi jų teiginiai tokie. Pirmasis: Izraelis yra blogis. Esą, žydų valstybę turėjo teisę sukurti tik Dievas, o ne žydai-sionistai; maža to, haredžių siaubui, dabartiniame Izraelyje dominuoja nereligingieji. Tokie haredžiai ragina ignoruoti valdžią, nebalsuoti, net neimti socialinio draudimo išmokų. Antrasis, dar labiau visuomenę pykdantis kai kurių haredžių teiginys: holokaustą savo tautai “užtraukė” žydai neharedžiai, kadangi jie, XIX-XX a. sandūroje palaipsniui atsisakydami senojo tikėjimo, sulaužė sandorą su Dievu, ir Dievas už tokį masinį “atsimetimą” nubaudė visą savo Išrinktąją Tautą. Kartais dar ir čia kliūva sionistams – neva jie tik stebėjo holokaustą laukdami, kol išsigandę išgyvenę žydai pabėgs į Šventąją žemę, taip išpildydami sionistų svajonę įsteigti Izraelį.

Mažiau radikalūs haredžiai patys dalyvauja Izraelio politikoje, tačiau tokie pasauliečiams kelia gal net dar didesnį rūpestį, nes jų įtaka auga geometrine progresija. Dėl milžiniško gimstamumo jau ketvirtis visų Izraelio žydų vaikų – haredžiai, nors šiaip haredžiai sudaro tik 10% izraeliečių. Ir dar nuo haredžių tikėjimo beveik niekas neatsimeta… Kol kas Izraelio valdžia kiek riboja haredžių religiją, pvz. Aukščiausiasis teismas uždraudė haredžių rajonų autobusuose priverstinai moteris sodinti gale, o vyrus – priekyje. Bet kiek toks sekuliarizmas išliks ateityje – nežinia.

Kaip ten bebūtų, aš gerbiu haredžius. Daugiausia jų prisirišimo prie savų tradicijų dėka žydai ir išsilaikė tūkstantmečius neasimiliavęsi, kas nepavyko beveik jokiai kitai diasporai. Man patinka, kad haredžiai nei patys perima užsieninių tradicijų, nei mėgina primesti savų idėjų visam pasauliui.

Skaityti daugiau:
Šventoji žemė: Jėzus, Izraelis ir Palestina

 

---

Solt Leik Sičio šventyklos aikštė

Vieta: Juta, JAV

Mūsuose mormonus įprasta laikyti sekta. Bet pasauyje jų jau didesnis skaičius nei žydų ir dauguma jutiečių – mormonai. Dar XIX a. persekiotojų išvaryti iš turtingųjų valstijų jie arklių kinkomais vežimais patraukė į šią tada “niekieno žemę”, “laukinius vakarus”. Iki pat šiandien nuostabieji Jutos kalnai ir slėniai tebėra pilni tos unikalios kultūros.

O Jutos ir viso mormonų tikėjimo širdis – Solt Leik Sitis. Gi pastarojo – Šventyklos aikštė, tikras mormonų Vatikanas, kur kiekvienas pastatas jiems turi didžiulę reikšmę, o turistų (piligrimų) ją aplanko daugiau, nei visus garsiuosius Jutos nacionalinius parkus.

Pati svarbiausia – 1893 m. Šventykla, esą Saliamono šventyklos kopija. Nuo jos bokšto žvelgia auksinė angelo Moronio statula. Vidun neužeisi – net ne visi mormonai tą gali padaryti. Šventykloje jie tik atlieka svarbiausias apeigas (tuokiasi, krikštijasi), o mišios (su vandeniu vietoje vyno) laikomos kukliuose Susitikimų namuose. Šventyklų pasaulyje jau per 140, bet Solt Leik Sičio – tai mormonų Meka ar Švento Petro bazilika.

Kaip atrodo jos vidus išvydau makete lankytojų centre. Daugiaaušktis, prabangus, pilnas įvairių simbolinių salių skirtingiems tikslams. Pastarųjų dienų šventųjų Jėzaus Kristaus bažnyčios (toks oficialus mormonų pavadinimas) štabas yra gretimame dangoraižyje, o buvusiame prabangiame viešbutyje nuolat rodomas puikiai pastatytas filmas apie šios religijos gimimą. Netoliese – didžiausia pasaulyje auditorija (20 000 vietų) – ten vyksta visuotiniai mormonų susitikimai. Ant stogo veši sodas, o viduje gausu mormoniškos dailės: ryškiaspalvių bibliškų scenų meksikietiškų piramdžių fone. Absoliučiai viskas čia nemokama, net asmeninės ekskursijos. Reik manyti, tai siūloma siekiant gerinti bažnyčios įvaizdį, bet savo tikėjimo Solt Leik Sityje niekas nepiršo.

Seniausias pastatas aikštėje – 1867 m. ovalus tabernakulis. Tai – visoje JAV žymaus mormonų choro namai. Teko laimė išvysti jo pasirodymą kitą rytą, per Velykas. Tarp žiūrovų buvo ir mormonų prezidentas bei Dvylikos apaštalų kvorumo narys. Per koncerto repeticiją vos užgiedojus “Aleliuja” visa salė staiga atsistojo – sunku įsivaizduoti ką nors panašaus Lietuvoje ne mišių metu. Pranešėjai atsiprašydami prašė žiūrovų per patį koncertą taip nedaryti – mat šis bus tiesiogiai transliuojamas į visą Ameriką, o stojimasis sukelia didelį triukšmą. Be savo ypatingų tradicijų mormonai tiki ir Biblija, todėl parengė stiprią programą, tinkamą bet kuriam krikščioniui.

Aplink Šventyklos aikštę – istorinė Solt Leik Sičio širdis. Keli ankstyvo XX a. dangoraižiai, prabangūs anuomečiai namai. Po sunkios kelionės girgždančiais vežimais Brihamas Jangas ištarė “Čia toji vieta!”, pakvietė visus mormonus ir kūrė teokratiją. Ant teatro tebekaba jo frazė “Šalia religijos žmonėms reikia ir pramogų”, o ant Siono banko, kaip ir ant Šventyklos, puikuodavosi užrašas “Šventumas Viešpačiui. Viešpaties namai”.

1896 m. mormonų šaliai nusprendus tapti JAV valstija religiją nuo valdžios teko atskirti, kaip ir atsisakyti poligamijos – ji liko tik keliuose “fundamentalistiniuose” kaimuose, kurie buvo pernelyg atokūs, kad aplankyčiau. Dabar turtingoje Jutoje vis gausėja imigrantų, o mormonų procentas mąžta (šiuo metu ~60%). Tačiau multikultūrinėje Amerikoje ir tiek yra daug: Juta – vienintelė JAV valstija, kur daugiau nei pusė gyventojų išpažįsta vieną tikėjimą. O Solt Leik Sičio šventyklos aikštėje lengvai pamiršti, kad Jutoje yra nemormonų.

Skaityti daugiau:
Juta: gamtos ir tikėjimo didybė

 

---

JAV amišų kraštas

Vieta: Pensilvanija ir Ohajas, JAV

Modernioje Amerikoje ~300 000 žmonių pasirinkę gyventi kaip XIX a.: važinėja karietomis vietoje automobilių, dalis – neįsivedę elektros, dirba ūkiuose ar fizinius darbus, o vaikus moko tik svarbiausių dalykų.

Tai – amišai. Krikščionys, laikantys, kad didelė dalis XX a. išradimų griauna tradicines vertybes ir todėl jų reikia atsisakyti. Nes modernus transportas įgalino važiuoti toli ir žmonės mažiau laiko praleidžia su šeimomis bei sava bendruomene, o tai amišams – vertybė.

Visi amišai kilę iš vokiečių imigrantų, atvykusių į Pensilvaniją dar XVIII a. todėl, kad Pensilvanijoje buvo itin toleruojamos religinės mažumos. Kadangi ši bendruomenė tokia uždara, iki šiol jie kalba senu vokiečių kalbos dialektu.

Prašalaitis sunkiai patirs tikrą amišų gyvenimą. Didingų pastatų jie neturi, netgi bažnyčių (susirenka mišioms kas kartą į kitos šeimos namus). Bet žvalgantis po Lankasterio apylinkes Pensilvanijoje karts nuo karto tarp automobilių siurrealistiškai pravažiuos karieta, pakelėse matysi gausybę tamsių namų ir ūkių be elektros. Be to, šiais laikais ten gausu ir vietų turistams, pristatančių amišų gyvenimą – nes jie domina vis daugiau ir daugiau žmonių. Kur kitur pamatysi, kaip XIX a. ir XXI a. susiduria taip tiesiogiai? O Ohajuje yra ir amišų muziejus, amišų prekybos centras, pilnas visokių be elektros veikiančių daiktų.

Dar XX a. viduryje antropologai skubėjo aprašyti amišų kultūrą, manydami, kad ji tuoj išnyks. Tačiau nuo to laiko amišų skaičius dėl milžiniškų šeimų (~7 vaikai) padidėjo dešimtis kartų. Trūkstant Pensilvanijoje žemės tradiciniam ūkininkavimui, amišai jau net keliasi ištisomis bendruomenėmis į kitas valstijas.

 

---

Sikhų Pendžabas

Vieta: Indija

Kas nematė sikhų?.. Vyrai su tiurbanais, nesiskutantys ir nekerpantys plaukų bei privalantys nešiotis durklą… Bet už to „nuožmaus“ įvaizdžio slypi vienas unikaliausių ir mažiausiai pažintų pasaulio tikėjimų.

Visų sikhų tėvynė viena – Pendžabo valstija Indijoje. Tik čia jie sudaro gyventojų daugumą, čia jiems nereikia kovoti už teisę rengtis pagal tikėjimą, čia nieko negąsdina spalvingi Viduramžių karių rūbai ir kasdien dėvimi kardo dydžio kirpanai, čia stūkso jų švenčiausioji Auksinė šventykla, įspūdžiu pranokstanti daugybę garsiausių katedrų, sinagogų ir mečečių…

Net ir atokiame „šventojo sikų miesto“ Amritsaro priemiestyje, kur gyvenome, kasryt 4 valandą pažadindavo giesmės iš gretimos gurdvaros – sikhų šventyklos. Anksti atsikėlę tiurbanuoti rajono vyrai, atnešę iš šventą knygą Guru Grant Sahib iš jos “miegamojo”, vieną po kito giedojo jos tekstus, vėduodami ją iš viršaus, kaip kokį maharadžą, kad nesukaistų. Nes Guru Grant Sahib visad gerbiama kaip žmogus – vienuoliktasis sikhizmo guru. Pirmieji dešimt guru ir buvo žmonės, bet dešimtasis guru Gobindas Singhas ~1700 m. pasakė, kad po jo mirties vienintelis sikhų vedlys liks ši knyga.

Kiekvieną dieną ta knyga, kaip dera Indijos guru, duoda atsakymus ieškantiesiems: atverčiama ir perskaitoma atstitiktinė jos giesmė (šabadas) ir, tų žodžių įkvėpti, sikhai priima dienos sprendimus.

Kuo arčiau centro, tuo daugiau tikėjimo. Gurdvarų kupolai, trikampės sikhų vėliavos (nišan sahib). Restoranų televizoriuose, paskui – ir milžiniškuose gatvių monitoriuose nuolat rodomi vaizdai iš šventų švenčiausios sikhų pasaulio vietos – Auksinės šventyklos. Karta iš kartos paveldimos parduotuvėlės – ką ten parduotuvėlės, ištisos turgaus gatvės – skirtos prekėms, kurių nepamatysi niekur kitur, bent jau XXI a. Kirpanai (durklai, kardai), kuriuos čia sikhai nešiojasi atvirai, net gali pasiimti į “Air India” skrydžius. Aišku, tiurbanai. Kangha šukos, paprastai įsmeigtos į plaukus po tiurbanu. Senoviniai sikhų karių rūbai, kuriuos iki šiol dėvi sikhai nihangai, sekantys savo giminių tradicijomis. Metaliniai indai – nes sikhai valgo iš tokių.

Turgų netrukus pakeičia neindiškai tvarkingos pėsčiųjų gatvės iščiustytais fasadais. Religingiausi sikhai čia jau eina basi – Šventykla taip arti, už kampo jau matosi jos komplekso kupolai, baltos sienos už kurių jau tuoj-tuoj-tuoj laukia tas iš ežero kylantis auksinis rūmas!

Turistai (daugelis jų – iš kitų Indijos valstijų), paklausę prekijų „Kitaip jūsų neįleis į šventyklą“, perka skareles.

Bet iš tikro skareles prie šventyklos skolina nemokamai, ir batus pasaugo, ir vandens gerti duoda. Ir net pamaitina! Tai – viena unikaliausių sikhų tradicijų: langarai. Visi ten valgo sėdėdami ant žemės vienas šalias kito ilgose eilėse – ir visi valgo nemokamai. Ne, tai nėra labdaros valgykla vargšams – visa esmė, kad vargšas valgytų kartu su turtingu, sikhas – su nesikhu, taip pabrėžiama lygybė.

Skaityti daugiau:
Pendžabas – tiurbanų ir durklų Indija, sikhų šalis
 

---

Masajų kaimai

Vieta: Kenija

Be gamtos vaizdų, dažname safaryje dar galima aplankyti Masajų kaimą (manjatą). Labai įdomu, nes ši tauta, sudaranti 2% šalies žmonių, tapo tikru Kenijos simboliu. Ne tik todėl, kad gyvena aplink daugelį pagrindinių nacionalinių parkų. Labiau todėl, kad paskutiniai dar vilki tautiniais rūbais, o tie jų, kurie nelankė mokyklų (šiandien lanko visi vaikai) išsitampę ausis. Ir jų gyvulių kaimenes užpuolusius liūtus jie dar medžioja lankais (gamtosauginikų laimei, vis daugiau masajų supranta, kad tikrosios pajamos – ne iš naminių gyvulių, o iš pažiūrėti laukinių žvėrių atvykusių turistų – ir liūtus verta saugoti)…

Apsilankius masajų kaime, braidant po mėšlą, prisėdus kone aklinai tamsioje prikioje be kamino, iš kurios laužo dūmai išeina nebent pro mažutėlį langelį („toks mažas, kad uodų nepriskristų“), o kartu su vaikais gyveno mamos nežindomi ir todėl parsivesti ėriukai, sunku buvo patikėti, kad greta – XXI amžius. „Kuo pas jus medžioja žmonės?“, „Ar mėsą valgote kasdien?“ klausinėjo mūsų masajai, nors atsakymus jau turėjo įtarti, nes šitaip į namus kviečiasi šimtus europiečių turistų. Mus vadino estais – nes, sakė, pažįsta gidą iš Estijos.

Likau nesupratęs, kiek viso to tikra, kiek – teatras. Masajai – tie, pasistatę laikinus kaimus netoli turistų stovyklų – uždirba pasakiškus Kenijai pinigus. Suvenyrai, už kuriuos prie nacionalinio parko vartų prekijai prašo, tarkime, 500 šilingų, kaime pardavinėjami po 2000 ar 2500 (ir nesiderama). Kai kuriuose masajų kaimuose vien už įėjimą reikalauja 20 dolerių nuo žmogaus ir dar prašinėjama aukoti papildomai… Prie Kenijos kainų ir algų tai tas pats, kas Lietuvoje būtų iš kiekvieno turisto eiliniam žmogeliui „numelžti“ šimtus dolerių.

Kur nueina tie pinigai? Velniai žino. Kaimas gyvena taip, kaip priešistoriniais laikais, kai pinigų išvis nebuvo: augindamasis sau karves ir avis, be elektros ar vandens, aplink nestovi jokie automobiliai, lauke vaikšto vieni vyrai, o moterys laiko „namų frontą“.

Masajai turistams pasakoja, ką šie nori girdėti. Mums žadėjo: „už tuos pinigus pirksim vaikams mokyklines uniformas“. Tik kad su tokiom kainom per dieną surinktų pakankamai pinigų viso kaimo vaikų uniformoms…

Masajų kaimo „vado sūnus“, su draugais parodęs „įšventinimo į vyrus šokį“, perėjo prie ugnies įžiebimo trinant vieną medį į kitą demonstravimo. Ta ugnimi pridegė vieno turisto cigaretę. Turistas ją čia pat pasiūlė dovanų kitiems masajams. Vienas prasitarė: „mes nerūkome, mes tik uostome“. Chmm… „Tabaką“ – pridėjo.

Skaityti daugiau:
Kenijos safarių parkai – pirmykštis gyvūnų pasaulis

 

---

Maspalomas ir jo kopos

Vieta: Ispanija (Kanarų salos)

Maspalomas kopos neabejotinai yra gamtos stebuklas, vienas plačiausių Ispanijos paplūdimių kur

Bet kelionių vadovai paprastai nutyli kitą jų pusę: Maspalomas – ir tikra Europos netradicinio seksualumo asmenų sostinė, o kopos – pasaulyje lygių neturinti amžinų orgijų zona.

Ir jų kiekiai ten neįsivaizduojami. Štai nuėjome su žmona per patį vidurdienį valandai į kopas. Pirmas vaizdas: ant kalno masturbuojasi ekshibicionistas. Kitas tą patį daro po krūmu, stebėdamas praeivius. Keli pradėjo mus sekti, trindami glaudes. Štai vienas pasipuošęs lytinį organą raiščiu. Atokiau sustojęs besimasturbuojančių vyrų ratas – atrodo, apsupę kažkokią besimylinčią porelę. Dar vienas nuo kopos dairosi su žiūronais.

Žmona nusprendė kopose atokiau nuo visų „herojų“ pasideginti, o aš – lipti ant kopos, pasigerėti jūros ir kalnų vaizdais. Juokais pasakėme: „jei kas bus, šaukime vienas kitą“ – bet negalvojom, kad prireiks. Na, juk esam tolerantiški, jie gal netradicinio seksualumo žmonės, bet juk nieko per prievartą nedarys… Bet tepraėjo 10 minučių, kai išgirdau žmonos „Augustinai!“. Galvojau, gal kas užkalbino, išgąsdino. Buvo blogiau: vienas veikėjas, ėjęs pro šalį, sustojo prie mano žmonos puolė masturbuotis, į piktus žvilgsnius nereagavo ir tik jai mane pašaukus nėrė šalin. To jau buvo gana – išėjome arčiau jūros.

Nėra taip, kad visos Maspalomas kopos būtų tokios: prie pat jūros to paprastai nepamatysi (tiesa, yra gėjų nudistų paplūdimys). Užtat tik eik taku gilyn į kopas, ar juoba nuo jo nuklysk, pasidairyk aplink – ir ko tik neprisižiūrėsi. Internete galima rasti neoficialių žemėlapių, kur kopos nuspalvintos spalvomis: „gėjai nuo 25 iki 55“, „gėjai virš 55“, „biseksualai“, „heteroseksualai – svingeriai ir grupinis seksas“ ir pan. Nežinau, kiek tame tiesos: „jaunų gėjų“ zonoje, tarkime, irgi mačiau daug nuogų senukų, lydinčių vienas kitą akimis (o ypač žiūrėjusių į mane, kaip vieną jauniausių praeivių).

Siurrealistiška, kad per tas pačias kopas nieko nežinodamos eina ir eilinės poros, šeimos. Mačiau, viena močiutė su anūke tik šypsosi į ūsą – galiu įsivaizduoti, ką jos ką tik matė. Bet pats siurrealistiškiausias vaizdas užlipus ant kopų prie jūros: į vieną pusę jūra, šeimos, jėgos aitvarai, į kitą… Na, iš toli matosi ne viskas, susispietusi vyrų grupelė atrodo tik vyrų grupelė – bet juk jau žinai, kas vyksta.

Maspalomas „netradicinio seksualumo“ erdvės tikrai neapsiriboja kopomis. Maspalomas prekybos centruose „Yumbo“, „Citta“ – dešimtys gėjų, svingerių ir panašių klubų, padavėjais eiliniuose baruose po ~22 val. dirba vyrai nuogais užpakaliais, muzikuoja transvestitai. Mieste yra ir gėjų bei svingerių viešbučiai ir dar daug ko: seksualinės mažumos čia ne tik kad yra norma – vietomis mes, „eilinė heteroseksuali šeima“, buvome menkutė mažuma.

Skaityti daugiau:
Gran Kanarija – Kanarų salų širdis

 

---

Aprašytos vietos žemėlapyje

Norėdami įkrauti puslapį su šiuo žemėlapiu, pasinaudokite šia nuoroda: Ypatingiausios mažumos ir bendruomenės.

 

---

Kitos įspūdingos mažumų vietos

Žemiau aprašytose vietose gal nepasijusite it patekę į kokį filmą, bet įspūdžiai irgi garantuoti.

Kastro gėjų rajonas San Franciske (JAV)

Mes su žmona, heteroseksuali pora, šiame rajone patys pasijutome seksualine mažuma. Visur plazda vaivorykštės, vyrai vaikšto susikabinę už rankučių, žiba parduotuvių iškabos tokios kaip “Ar tavo mama žino?”, o kavinėse aptarnauja “stereotipiniai” gėjai. Kastro – pirmasis pasaulyje gėjų rajonas ir jis susikūrė tada, kai iš Antrojo pasaulinio karo frontų Ramiajame vandenyne parplukdyti homoseksualius santykius praktikavę kariai gėdydamiesi nenorėjo grįžti į gimtuosius miestelius, tad pasiliko San Franciske.
Plačiau: San Franciskas – aukso amžiaus didybės miestas

JAV juodaodžių getai

XX a. antroje pusėje JAV vyko “rasių kraustymasis”, kuomet į kai kuriuos rajonus susikėlė juodaodžiai, o baltaodžiai iš ten “paspruko” į priemiesčius. Dabar tokie rajonai vadinami getais: juose klesti narkomanija, nusikalstamumas, daug senų namų apleisti ar sudegę (bet dar matosi, kad jų būta gražių: juk tai kadaise buvo svarbūs rajonai, netgi miestų centrai). Baltaodžiai amerikiečiai rekomenduos jums ten nieku gyvu nevykti, bet apsilankymas tikriausiai paliks galingą įspūdį – nors ir slogų. Vienas garsiausių JAV juodaodžių getų – Detroitas, neseniai bankrutavęs miestas.

JAV indėnų kraštas (navahų ir hopių rezervatai)

Jungtinėse Valstijose yra už Lietuvą didesnė žemė, kurioje indėnai dar tvarkosi patys. Bergždžiose, bet gražiose dykumose – keli iš eilės rezervatai, kurių didžiausias Navahų. Ir nors dabartiniai indėnai smarkiai nutolę nuo tų stereotipinių ir romantizuotųjų – vaikšto apsirengę paprastais rūbais, o neretai yra prasigėrę ir neturi darbo – čia geriausia dar likusi vieta pajusti tą “Laukinių vakarų dvasią”.
Plačiau: JAV indėnų žemės: rezervatas, didesnis už Lietuvą

Menonitų kolonijos Paragvajuje

Paragvajuje gausu keistų imigrantų kolonijų – ir Australijos komunistų statyta „Naujoji Australija“, ir vokiečių nacių kurta „Naujoji Germanija“ (abi apnykusios), o labiausiai į akį krenta menonitai – itin religingi vokiečiai, pasirinkę gyventi panašiai, kaip XIX a. imigravę jų protėviai: jie rengiasi rūbais tarsi iš istorinių dramų, kalba protėvių atsivežta vokiečių kalba, augina po keturis ar šešis vaikus. Tiesa, technologijomis naudojasi: įdomu buvo pamatyti tokią „XIX a. šeimą“ lipančią į apynaujį Mercedes’ą.
Plačiau: Paragvajus – Lotynų Amerikos klasika

Urų tauta Peru

Urai gyvena pintose iš šiaudų salose, plaukiojančiose Titikakos ežere. Ant tų salų stovi pinti nameliai, pinti tvarteliai jūrų kiaulytėms (ten – maistas), o turistai atplukdomi tikrais laivais. Išgirsta urų pasakojimus apie jų gyvenimą. Deja, kai turistų šitiek, viskas atrodo savotiškas teatras – tad nors urų gyvenimas labai unikalus, aplankyti juos – ne tas pats, kas kokią menkai žinomą mažumą pasaulio užkampiuose.
Plačiau: Peru – Inkų imperijos širdis

Lusono kalnų tautos (Filipinai)

Filipinus kolonizavo ispanai, vėliau – amerikiečiai, bet, sakoma, jie taip ir galutinai neužkariavo Lusono salos kalnų tautų. Ten liko aibė „keistų“ tradicijų – nuo glaudes primenančių tautinių rūbų iki laidojimo prie uolų prikabintuose karstuose iki daugybės vietinių kalbų ir ryžių dievo statulų. Daug kaimų pasiekiami tik pėsčiųjų žygiais. Tiesa, palyginus su kai kuriom Indonezijos tautom, civilizacija į Luzono kalnus jau atėjusi, daug kas ir sunykę, įaugę į chaotiškus purvinus miestelius – bet daug kas ir likę.
Plačiau: Lusonas – ryžių terasos, Manila, Filipinų širdis

Menonitai (Belizas)

Beveik 4% Belizo žmonių sudaro menonitai – vokiečiai, XVII a. pasitraukę iš tėvynės ir iki šiol besilaikantys senovinių papročių. Juos atpažinsi per sekundę: dėvi ypatingus rūbus, didelė dalis vietoj automobilių naudojasi arkliais, atsisako technologijų ir gyvena kaip prieš šimtmečius dirbdami žemę. Tikras stebuklas buvo važiuoti per jų žemes: štai vienodai vilkintys vaikai žaidžia kažkokius mūsų prosenelių kartos žaidimėlius lauke prie mokyklos, štai kiti jau vadelioti moka… Iki šiol bendrauja „sena vokiečių kalba“, bet nuo dabartinės bendrinės vokiečių kalbos ji jau taip skiriasi, kad menonitai vokiečių nebesupranta. Vaikų jie turi daug. Tiek, kad Belizas – bene vienintelė pasaulyje šalis, kur didžiausias natūralus prieaugis tarp visų rasių yra tarp baltaodžių – menonitų dalis nuolat auga…
Plačiau: Belizas – nuo rojaus salų iki pamirštų miestų

Bišnojai (Indija)

Indijos Radžastano valstijos bišnojai pavadinami pirmaisiais pasaulio ekologiniais radikalais. Ši hinduizmo „sekta“ – ne tik vegetarai. Jie tiki, kad kitam gyvenime atgims elniais, tad šiuos itin prižiūri, aplink jų kaimus pilna elnių. O geriausiai jų pažiūras parodo 1730 m. istorija apie 363 Kedžarlio kankinius, kurie, išgirdę, kad Džodpūro maharadžos įsakymu bus kertami medžiai, stabdė kirtimą savo kūnais – ir buvo nužudyti.
Plačiau: Radžastanas – karinga Indijos dykuma

Aurovilis (Indija)

Aurovilis – 3000 gyventojų „ateities miestas“ aplink auksaspalvį Matrimandyrą – „Motinos šventhyklą“, į kurią einama ne melstis, o koncentruotis priešais saulės spindulį paskleidžiantį kristalą. Auroviliečiai atvyko iš viso pasaulio Motinos kvietimu statyti ekologišką lygybės miestą, kuriame niekas nepriklauso niekam konkrečiai, nėra religijų, nėra pinigų. Auroviliečiai atsiriboja nuo savo pilietybių ir turto. Yra daugybė prijaučiančių Auroviliui, kurie čia grįžta ir grįžta bent savanoriauti; yra sakančių, kad Aurovilis neatitinka dalies savo idealų (verslas ir pinigai grįžę kita forma, o jo ritualai savaime primena religiją), bet niekas neprieštaraus, kad tai unikali bendruomenė, neturinti analogų pasaulyje.
Plačiau: Aurovilis ir Pudučeris – pasaulio piliečių mieste Indijoje

Ainai Hokaide (Japonija)

Hokaidas – šiauriausia Japonijos sala – japonų gyvenama tik pora šimtmečių, o anksčiau ten vyravo ainai, nūnai išlikę tik atokiuose kaimuose. Jų kitokia kalba ir tradicijos: augina barzdas, vykdo ijomante ritualus, kai sumedžioja ir suvalgo mešką, pagauna ir užaugina jo meškiuką, jį nužudo, o jo galvą kabina ant stabo. Tą „žmogus iš šalies“ pamatys nebent muziejaus video, bet, ilgai diskriminuoti, dabar jau ainai savo tradicijas pristato japoniškai pasiekiamai ir moderniai: lengvai paragavau unikalios virtuvės su elniena ar ruibe (per žiemą sniege laikyta žuvimi, kurios skonis – tarsi būtų ką tik ištraukta iš šaldytuvo ir pamiršta atšildyti), mačiau kasdien šokamus liaudies šokius bei šviesomis ir garsais perteiktus mitus apie dievus/dvasias kamui – eini per naktinį mišką su šviečiančia tradicine lazda, o aplink ant medžių projektuojamos istorijos apie kamui pasaulį…

---

Kitos įdomiausios pasaulio vietos

Miestai: Senoviniai miestai | XIX a. miestai | Šiuolaikiniai didmiesčiai | Kurortai | Ypatingi miestai | Inžineriniai statiniai
Gamta: Pakrantės ir salos | Poliariniai peizažai | Vulkanai ir geizeriai | Kalnai ir kanjonai | Miškai ir džiunglės | Kriokliai | Dykumos | Olos ir požemiai | Ežerai | Gyvūnija
Kultūrinės patirtys: Pramogų parkai ir gyvieji muziejai | Šou ir renginiai | Ceremonijos | Sportas | Nakvynės vietos | Kelionių būdai | Valgymo būdai | Mažumos | Pramogos | Savičiausios valstybės
Istorinės vietos: Priešistorinės | Graikų ir romėnų | Artimųjų Rytų civilizacijų | Indėnų civilizacijų | Azijos civilizacijų | Pilys ir rūmai
Baisiausios vietos: Ekstremaliausios vietos | Išniekinta gamta | Nuosmukio vietos | Mirties vietos | Genocidų ir žudynių vietos | Įšalusių karų frontai

---

Aplankęs daugiau šalių, įdomiausių pasaulio vietų ir patirčių sąrašus plečiu.

Tačiau jau esu buvęs daugiau nei 110 šalių ir dešimtyse tūkstančių lankytinų vietų. Jei kuri garsi vieta nėra sąraše - gali būti todėl, kad ji pasirodė nepakankamai įspūdinga, o ne todėl, kad nebūčiau jos lankęs. Šiaip ar taip, kai kurios garsios lankytinos vietos tokios yra daugiau dėl reklamos.

Jei kyla klausimų, kodėl neįtraukiau tam tikros vietos į sąrašus, arba norite sužinoti apie įdomiausias pasaulio vietas daugiau - klauskite komentaruose, su malonumu atsakysiu!

Komentarai

Artimuosiuose Rytuose atsirado pirmieji miestai. Ir nors iš tos žiliausios senovės mažai kas beliko (įspūdingiausi pastatai, tokie kaip Babilono sodai, virto dulkėmis), vėlesnių Artimųjų Rytų civilizacijų – egiptiečių, persų, nabatėjų – pastatyti didingi miestai ir šiandien stebina milijonus lankytojų.

 

---

Gizos piramidės

Vieta: Egiptas

Egipto piramidės! Sunku net sugalvoti, nuo kur pradėti pasakoti, nes pamėginus suvokti daugybę faktų apie jas nugara eina pagaugais.

Piramidžių amžius. 5000-4000 metų. Pagalvokite – nuo tų piramidžių pastatymo iki Romos Imperijos praėjo daugiau laiko, nei nuo Romos Imperijos iki šiandien! Kai prieš ~2200 metų senovės graikų išminčiai įtraukė Gizos piramides tarp Septynių pasaulio stebuklų, jau tada jos buvo dviem tūkstantmečiais senesnės už visus likusius šešis. O dabar beliko vienintelės, kurios dar stovi! Paskutinis konkurentas nugriuvo prieš 600 metų…

Piramidžių dydis. Cheopso piramidė Gizoje 3800 metų buvo aukščiausias planetos pastatas – kai joks pastarųjų metų statinys šio titulo neišlaikė ilgiau kelių dešimtmečių. Lietuvoje tokio aukšto pastato (ne TV bokšto ar kamino) iki šiol nėra.

Piramidžių mistika. Tai, kad žmonija ištisus tūkstantmečius nepakartojo nieko panašaus, iki šiol skatina teorijas apie jas pastačiusius magus ar ateivius. Juk jos tiesiog kitokios nei visa kita, statyta senovėje, Viduramžiais, net naujaisiais laikais.

Daug „Senovės pasaulio“ paveldo žavi vien todėl, kad senas (pvz. gerokai nusivyliau Stounhendžu), bet Egipto piramidės priblokštų kada bebūtų pastatytos. Net jei nūdienos dangoraižiai aukštesni, nė vienas jų nėra tiek ištįsęs dar ir į plotį. Ir tie iš dykumos styrantys dirbtiniai akmeniniai kalnai ir šiandien toks pat magiškas vaizdas, kaip ir prieš 1000 ar 3000 metų.

Kiekviena piramidė – Egipto faraono kapas. Tų „dirbtinių kalnų“ viduriuose nutiesti slapti koridoriai, o kažkur giliai (gal aukštai, o dažniausiai išvis po žeme) – salė su valdovo sarkofagu. Šiandien daugelis koridorių atverti turistams ir leistis į juos – unikali patirtis, kokios kitur pasaulyje nerasi. Laiptai žemyn, tada tiesiai, tada vėl į viršų, pro “netikrus kapus” plėšikams apgauti… Ne kartą spraudžiausi susilenkęs, tegalėjau lipti žemyn atatupstas, ne vienas šikšnosparnis atsitrenkė į kūną, sunkiai nusakomas “piramidžių dvokas” stiprėdavo su kiekvienu metru, o ryte gerokai skaudėdavo kojų raumenis. Bet pasiekti galutinį tašką 5 milijonų tonų akmenų apsupty – magiška!

Visos Egipto piramidės stūkso vakariniame Nilo krante – mirusiųjų krante – anapus senovės Egipto sostinės Memfio. Tas “Gyvųjų” miestas sunyko kaip ir visi jo gyventojai, o mirusiųjų miestas – liko.

Ir iš visų Egipto piramidžių kompleksų (kuriuose iš viso stūkso per 100 piramidžių) pats garsiausias – Gizoje, kur stovi ir dvi aukščiausios (Cheopso, 139 m ir Chafrės, 137 m). Aplink išsidėstęs ištisas turistinių viešbučių ir restoranų miestelis, o jei kokia ekskursija „veža prie Egipto piramidžių“, tai beveik visada – būtent (dažniausiai – vien tik) į Gizą. Nes tai – pati „piramidžių eros“ viršūnė.

Skaityti daugiau: Piramidės ir Kairas – Egipto širdis ir pažiba

 

---

Petra

Vieta: Jordanija

Jei galvojate, kad visi senovės miestų griuvėsiai – savaip panašūs, tai Petroje nuomonę pakeisite. Šis nabatėjų civilizacijos senovės miestas Petra pietų Jordanijoje – unikalus, tarsi iš kito pasaulio.

“Rožinis miestas, perpus tiek senas kiek pats laikas” – taip jį 1812 m. praminė atradę šveicarai, amžiams įrašydami į romantiškas keliautojų fantazijas. Eidamas į jį pagrindiniu keliu tarp dviejų aukštų uolų, regėdamas jose iškaltus puošnius it rūmų fasadus (iš tikro ten – kapai), tikrai gali pasijausti kaip maginės fantastikos kūrinyje ar pasakoje.

Manoma, kad iš nabatėjų kilo arabai. VII a. priėmę islamą jie užkariavo kaip niekad didelius ir turtingus plotus (nuo Ispanijos iki Indijos), tad Jordaniją pamiršo. Jei kokį miestą sugriaudavo žemės drebėjimas – jis nebebūdavo atstatomas, o aplinkinėse dykumose liko gyventi tik klajokliai beduinai.

Skaityti daugiau: Jordanija – dykuma, persunkta istorijos

 

---

Luksoro mirusiųjų slėniai

Vieta: Egiptas

Supratusi, kad piramidės ne tik primena apie mirusiojo galią, bet ir kvieste kviečia kapų plėšikus, Egipto aukštuomenė puolė laidotis kuo slaptesnėse vietose, po žeme: kapai iškasti, tuomet užmūryti, užversti akmenimis, kartais dar įrengus „netikrų“ sarkofagų plėšikams klaidinti (tegul randa tuščią ir galvoja, kad prieš juos jau apsilankė kiti plėšikai). Ir nuostabiai išpuošti – ir tas menas puikiai išliko per 3000 metų, nes po žeme juk jo nesunaikino saulė, lietus.

Pagrindinis toks nekropolis (be konkurencijos) vakariniame Nilo krante Luksore, anapus tuometinės Egipto sostinės.

Atokiausi ir turtingiausi Luksoro kapai – Karalių slėnyje, kur laidoti faraonai. Deja, nepaisant visos atsargos, jų kapus irgi išplėšė: daugelį net ne pavieniai plėšikai, o Egipto šventikai, kuriems po daugybės šimtmečių užmirštų faraonų kapai tapo tikrąja to žodžio prasme aukso kasykla. Neišplėštas liko vienas kapas – Tutanchamono. Ten palaidotą vos 20 metų amžiaus mirusį faraoną visi buvo pamiršę. Kapą 1922 m. atrado anglų archeologas Hovardas Karteris. Ir štai dabar Tutanchamonas bene garsiausias iš faraonų.

Tutanchamono kapo lobiai dabar – Egipto muziejuje Kaire, tad ir tas kapas – tuščias. Tačiau faraonų kapuose žavi ne įkapės, turėjusios padėti jiems pomirtiniame gyvenime, o požemiuose puikiai išlikę piešiniai, kuriuose taip vaizdžiai parodyta, kas tame pomirtiniame gyvenime laukia.

Egiptiečiai tikėjo, kad štai, atlikus „burnos atvėrimo“ ritualą kruopščiai preparuota mumija atgaus pojūčius ir keliaus į amžinąjį gyvenimą. Ten siela klestės tol, kol mumija kape nesuges, ir kol kas nors dar minės mirusiojo vardą. Dalį mumijų plėšikai sunaikino (kad jų nepersekiotų išplėštų kapų šeimininkų dvasios), tačiau savo vardų amžinumą faraonams pavyko užsitikrinti: šiandien jų vardus mini daugiau žmonių, nei jiems gyviems esant! Juk visame Senovės Egipte tegyveno 1,5-3 mln. žmonių, o dabar vien turistų į Egiptą kasmet atvyksta 12 mln.! Ir tikrai: garsiausi tie faraonai, kurių kapai – įspūdingiausi, o ne tie, kurie valdė geriausiai.

Iš viso Egipto būtent faraonų kapai labiausiai pranoko lūkesčius. Nes jei piramides ar šventyklas nuo mažens buvau matęs nuotraukose ir daugmaž žinojau, ko tikėtis, tai jokia nuotrauka negali perteikti faraonų kapų. Juk į ją tilps tik vienas ar keli piešiniai. Tuo tarpu faraonų kapuose yra ištisi tuneliai tokių pat spalvingų, ir ištisi kapinynai tokių kapų. Dykumų klimatas ir požemiai puikiai išsaugojo 3000 metų senumo dažus.

Valdovų laidojimo tradicijomis sekė ir Egipto aukštuomenė atskirame kilmingųjų kapų slėnyje (kapai mažesni, bet irgi didingi). Taip laidotos ir mylimiausios faraonų žmonos karalienių slėnyje (pačiam didingiausiam – Nefertari kapui – ir daugelio faraonų amžinojo poilsio vietos neprilygsta).

Kapus įrenginėjo puikiausi Egipto amatininkai apgyvendinti specialiai pastatytame Deir El Medinos miestelyje, kurio griuvėsiai – viena retų galimybių pažvelgti į eilinių senovės egiptiečių gyvenimą. Ir net kai kurie svarbūs amatininkai, pamatę, kaip ruošiasi laidotis faraonai, laisvalaikiu dar spėdavo sau irgi išsikasti „panašius“ kapus: aišku, paprastesnius, mažesnius, „naivesnius“.

Luksoro kapus lankiau atvirkščia tvarka: pradėjau nuo amatininkų Deir El Medinoje, paskui – kilmingųjų ir užbaigiau faraonais bei faraonienėmis. Jei turi laiko, taip geriausia: tada kiekvienas naujas kapas pribloškia, nes yra įspūdingesnis už prieš tai buvusius. Į daugybę kapų pardavinėjami atskiri bilietai, bet neverta eiti į visus. Kapai įvairesni nei šventyklos, bet 12 kapų pilnai pakako (po tris iš kiekvienos visuomenės grupės: amatininkų, kilmingųjų, faraonų, faraonienių; tos pačios grupės kapai vienas šalia kito, tad tris aplankai per valandą-dvi).

Vakarinis Nilo krantas Luksore pilnas ir laidojimo šventyklų, kuriose atlikinėti ritualai mirusiems faraonams, „iškvietus“ iš tolimų slaptų kapų jų dvasias. Kai kurios neblogai išlikusios, kai kurios puikiai atstatytos , iš kai kurių telikusios kelios stypsančios statulos – ten net bilieto nereikia pirkti.

Skaityti daugiau: Luksoras ir Nilas – Senovės Egipto triumfas

 

---

Sakaros ir Dašuro piramidės bei kiti kapai

Vieta: Egiptas

Gal Gizos piramidės Egipte garsiausios, bet tokių piramidžių laukų ~40 km spinduliu – dar ne vienas ir ne penki (iš viso Egipte piramidžių virš 100, nors didžioji dalis nedidelės ar apgriuvusios).

Piramidžių istoriją geriausiai supranti prie Sakaros piramidžių ir Dašuro piramidžių. Anksčiau faraonai laidodavosi po eiliniais vienaukščiais pastatais, vadinamais mastabomis (Įspūdingiausia tarp tokių Sakaroje – Ty mastaba). Sau kapą statydavosi dar būdami gyvi, nes nuo to priklausė jų amžinasis gyvenimas. Faraonas Džoseris valdė ~25 metus – mastabą jau įsirengė, o dar mirtis nesišviečia. Tad jo architektas Imhotepas ant vienos mastabos pastatė kitą siauresnę, ant tos – trečią ir t.t. Taip gimė Laiptuotoji Sakaros piramidė (65 m).

Vėlesni faraonai nebenorėjo nusileisti Džoseriui – jiems irgi nepakako mastabų, reikėjo piramidžių. Bet faraonui Snefru laiptuota forma nepatiko – norėjosi taisyklingos. Tik kaip tokią pastatyti? Patirties nebuvo, architektams beliko spėlioti, bandyti. „Pirmasis blynas“ – Maidumo piramidė (62 m) – prisvilo. Jos šonai sugriuvo, nors jos vidurys iki šiol stūkso it koks senovinis supermasyvus gynybinis bokštas. Landos ir kapas irgi liko, bet Snefru ten nesilaidojo – jis norėjo tobulos piramidės.

Tolesnių Snefru bandymų laukas – Dašuro piramidės. Pirmąją, Lenktąją Dašuro piramidę (105 m), bandė statyti gana stačią, bet vėl pasirodė, kad ji grius, tad viršus pastatytas gulstesnis.

Snefru toks vaizdas irgi nepatiko, tad jis užsakė trečią piramidę – kad jau nuo pat pradžių būtų statoma tokiu kampu, kad išstovėtų tūkstantmečius. Ir ta Raudonoji Dašuro piramidė stovi, ir yra trečia pagal aukštį Egipto piramidė po dviejų Gizos piramidžių (105 m), ir ne ką mažiau įspūdinga. Visos vėlesnės piramidės (tarp jų ir Gizos) tebuvo didesnės ar mažesnės jos kopijos.

Verta aplankyti daugiau nei vieną piramidžių lauką. Gal Gizos įspūdingiausios, bet ten esi kitų turistų ir prekijų apsupty, be to, jas beveik „prarijęs“ Kairas, aplinkui – didmiestis. Sakaroje – ramiau, Dašure dar gali, kaip prieš šimtmetį, pajusti tą supančią dykumos didybę, o Maidumo piramidės net kalbinti vietiniai turizmo organizatoriai nežinojo.

Be to, Sakaroje yra ir daugiau lankytinų vietų – ypač įdomus Serapeumas, kur faraonų vertose katakombose laidoti šventieji jaučiai. Senovės Egipte būdavo tikima, kad daugelis dievų įsikūnija į kokius gyvūnus: tie gyvūnai, kol būdavo gyvi, garbinti, jiems mirus mumifikuoti tarsi faraonai ir tuomet „ieškoma“ naujo gyvūno, į kurį įsikūnijęs dievas. Dievas Ptah „įsikūnydavo“ į jaučius ir kadangi šis dievas „globojo“ Egipto sostinę Memfį, jo „įsikūnijimų“ kapai – puošniausi iš visų Egipto „dieviškųjų gyvūnų“ kapų.

Skaityti daugiau: Piramidės ir Kairas – Egipto širdis ir pažiba

 

---

Persepolis

Vieta: Iranas

Persepolis kadais (550-330 m. pr. Kr.) buvo didžiausios pasaulyje imperijos – Persijos – valdovų rūmai.

Persepolį sudegino (ir Persiją nukariavo) Aleksandras Makedonietis. Ironiška, bet kaip tik todėl, kad tūkstantmečius buvo niekam nereikalingi, griuvėsiai puikiai išsilaikė. Iš tolo kolonos ant didžiulės lygios platformos primena Romos ar Graikijos civilizacijas. Iš arti – viskas kitaip. Kapiteliai čia – bulių, liūtų ir žmonių galvos. Bet įspūdingiausi – bareljefai, tiksliai perteikiantys kas čia vykdavo prieš tūkstantmečius. Dešimčių imperijos tautų atstovai neša duokles: štai juodaodžiai nubiai su dramblio kaulu, graikai su vynu, aštriakepuriai skitai, babiloniečiai, indai…

Viršum Persepolio ir aplink olose iškalti valdovų kapai.

Skaityti daugiau: Iranas – nesuprastas, bet unikalus

 

---

Abu Simbelo šventyklos

Vieta: Egiptas

Senovės Egiptas vingiavo kartu su Nilo slėniu iki sunkiai praplaukiamų Nilo slenksčių anapus dabartinio Asuano miesto, kur galingais fortais atsiremdavo į juodaodžių gyvenamą Nubiją. Fortai nuskendo. Nilo slenksčiai irgi. 1960-1970 m. pastatyta Asuano užtvanka, didžiausia pasaulyje, panarino aukštutinį Nilo slėnį po 5250 km2 ploto Nasero ežeru (sulig ištisa Lietuvos apskritimi).

Laimė, bent jau nuostabausias regiono egiptiečių šventyklas UNESCO išgelbėjo: supjaustė į gabalus, uola po uolos vilko aukštyn. Pati žymiausia, Abu Simbelas, buvo išskobta uoloje, kurią prarijo Nilas. UNESCO pastatė jam betoninę “uolą” Nasero ežero krante.

Žiūrėdamas į keturias Ramzio skulptūras prie šventyklos įėjimo ir dar aštuonias viduje (Egipto faraonams niekur nepakakdavo vienos), į visus aukojimų dievams bareljefus mistiškai tamsiame interjere nė nebemąstai, kad visa šventykla “perkelta į betoną”. Viskas atrodo tikra. Yra tikra. Ir aplinka, Nasero ežero toliai, dykumos, dabar žavi ne mažiau nei praplaukiančių felukų kapitonų akį džiugindavo neužlietas Nilo slėnis.

Abu Simbelas ir šiandien – tolimiausias Egipto taškas. Nakvojome Asuane, kėlėmės 5 ryto, kad nuvažiuotume ~300 km iki Abu Simbelio ir tiek pat atgal per karštą dykumą, pro vidudienio poguliui į specialias pavėsines užsukusius vairuotojus ir miražus dykumoje. “Nakčiai kelią uždarome” – įspėjo kariškiai postuose ir skambino ragindami grįžti laiku.

Skaityti daugiau: Egiptas – karštis, chaosas, Istorijos pradžia

 

---

Luksoro-Karnako šventyklos

Vieta: Egiptas

Rytinio Nilo kranto Luksore šventyklos daugybę šimtmečių buvo viso Senovės Egipto religinė širdis. Mažesnė Luksoro ir pati didžiausia Karnako, jas jungia ~3 km sfinksų alėja. Abiejų „švenčiausiose erdvėse“ leopardo kailiais vilkintys šventikai kasdien rūpindavosi šventąją dievo statulėle: pažadindavo įleisdami saulę pro masyvias duris, nešdavo jai suaukotą maistą, vakare „užmigdydavo“.

Tos statulėlės buvo auksinės ir po to, kai Senovės Egipto religiją galutinai įveikė krikščionybė, jas išlydė, tad „švenčiausių erdvių“ kambarėliai visose Egipto šventyklose – nykūs ir tušti, tik nuo grindų iki lubų sulipdyti bareljefai primena ten vykusius aukojimus ir garbinimus: štai koks valdovas ar šventikas parklupęs prieš šakalagalvį mumifikavimo dievą Anubį, štai prieš ereliagalvį Horą, štai prieš liūtagalvę Sekmet.

Užtat puikiai išliko įspūdingos kolonų salės, kuriose gigantiškos kolonos slegia tave taip pat, kaip ir Senovės Egipto aukštuomenę prieš 3000 metų. Ir obeliskais bei valdovų statulomis paženklinti kiemai – tai buvo paskutinė vieta, kur dar įleisdavo „eilinius senovės egiptiečius“, kad bent jau per šventes galėtų išvysti laukan išneštą dievo statulėlę.

Visų Naujosios Karalystės Senojo Egipto šventyklų architektūra ir menas – panašūs. Egiptiečiams tai net nebuvo menas, o amatas: buvo „tinkamas“ būdas vaizduoti kiekvieną dievą, kiekvieną sceną (pvz. užsimojusį šauti lanku ar trenkti lazda faraoną), o kažkoks išradingumas tebūtų buvusi tokia pat klaida, kaip šiandien parašyti 2+2=5. Todėl šimtmetis po šimtmečio, tūkstantmetis po tūkstantmečio egiptiečiai kūrė labai panašiai: dievai vaizduoti kaip gyvūnai arba žmonės to gyvūno galvomis; žmonių kojos ir galvos vaizduotos šonu, o torsas – priekiu; svarbesnės asmenybės vaizduotos didesnės (t.y. faraonas didesnis už valdinius), identiškomis povyzomis užsimoję trenkti priešui vėzdu stovi ir pirmasis “istorinis” faraonas Narmeris, ir Ramzis III, valdęs ir vaizduotas po 2000 metų.

Geriau nuodugniai pažinti keletą šventyklų, nei eiti į visas iš eilės. Luksoras ir Karnakas – puiki pradžia.

Skaityti daugiau: Luksoras ir Nilas – Senovės Egipto triumfas

 

---

Įdomiausių Artimųjų rytų civilizacijų griuvėsių žemėlapis

Norėdami įkrauti puslapį su šiuo žemėlapiu, pasinaudokite šia nuoroda: Įdomiausi Artimųjų rytų civilizacijų griuvėsiai.

 

---

Kiti labai įdomūs Artimųjų Rytų civilizacijų griuvėsiai

Šiose vietose išlikę mažiau statinių, nei aprašytose aukščiau – bet pakankamai, kad jos būtų būtina bet kurios kelionės į atitinkamus kraštus sudėtinė dalis, ypač jei jus domina senovės paveldas.

Asuano kilmingųjų kapai (Egiptas)

Luksore gal kapų daugiau ir jie didingesni, bet Asuane irgi yra tikrai žavių. Be to, Asuano mirusiųjų “miestas” yra ne slėnyje, tačiau Nilo šlaite – todėl nuo jo atsiveria įspūdingi vaizdai į Nilą, plaukiojančias felukas, Asuano miestą: žygis link tų kapų ne mažiau įspūdingas, nei patys kapai.
Plačiau: Egiptas – karštis, chaosas, Istorijos pradžia

Edfu šventykla (Egiptas)

Nors didžiausios senovės – Luksore, jos išsilaikė prasčiau. Edfu, tuo tarpu, išliko netgi šventyklos stogas, ją išsaugojo užpustęs smėlis, dėl to menas viduje išlikęs itin puikiai.
Plačiau: Egiptas – karštis, chaosas, Istorijos pradžia

Dendaros šventykla Kenoje (Egiptas)

Viena puikiausiai išlikusių Senovės Egipto šventyklų – su gausybe dievų ir deivių atvaizdų, kriptų. Kaip ir Edfu, čia išliko netgi stogas.
Plačiau: Egiptas – karštis, chaosas, Istorijos pradžia

Filės šventykla (Egiptas)

Tai tikriausiai buvo paskutinė Egipto šventykla: kitur egiptiečiai jau masiškai atsivertinėjo į krikščionybę, o čia dar rašė paskutinius hieroglifus. Unikali ir šventyklos vieta: Nilo saloje (buvo kitoje saloje, bet pastačius Asuano hidroelektrinę ir tai salai paskendus perkelta į aukštesnę).
Plačiau: Egiptas – karštis, chaosas, Istorijos pradžia

Pasargadai (Iranas)

Buvusi Persijos Imperijos sostinė VI a. pr. Kr. Iš jos valdė Kyras Didysis. Vienišas Kyro kapas – žymiausia Pasargadų vieta, nes daug kas kita čia sugriuvę. Tačiau galima aptikti seniausio pasaulio sodo liekanų ir daugiau.
Plačiau: Iranas – nesuprastas, bet unikalus

Ugaritas (Sirija)

Ugaritas garsėja kaip vieta, kur išrasta pirmoji abėcėlė (rašto sistema, kur raidė žymi vieną garsą). Miestas klestėjo XII-XV a. pr. Kr., o dabar iš jo likusios tik geriausių atveju žmogaus ūgio sienos. Kita vertus, ne daug tokio amžiaus miestų, kurie būtų išlikę ir tiek.
Plačiau: Rekviem Sirijai – kelionės į Sirija atsiminimai

Maris (Sirija)

XVIII-XXII a. pr. Kr. Mesopotamijos civilizacijos miestas – vienintelis toks Sirijoje. Išlikusios pastatų apačios (maždaug žmogaus ūgio ar kiek didesnės), Zigurato – valdžios centro – liekanos.
Plačiau: Rekviem Sirijai – kelionės į Sirija atsiminimai

Hatušas (Turkija)

Hetitų civilizacijos dabartinėje Turkijoje sostinė. Įdomiausi čia bareljefai, sukurti prieš ~4000 metų. Tiesa, daug svarbių hetitų meno kūrinių sugabenta į Civilizacijų muziejų Ankaros mieste – verta užsukti ir ten.
Plačiau: Ankara – pamiršta Turkijos sostinė

Masada (Šventoji žemė)

Žydų Pilėnai. Kai šturmavo romėnų kariai, tvirtovę gynę žydai susidegino. Išliko daug kas tiek pačioje tvirtovėje, tiek romėnų stovyklose, iš kurių romėnai į tvirtovės viršų tiesė didžiulius “laiptus”.
Plačiau: Šventoji žemė – Jėzus, Izraelis ir Palestina

Uadanas (Mauritanija)

Mauritanijos Adraro dykumos begalynėje išlikę romantiški “kupranugarių uostamiesčio” griuvėsiai. Pirkliai, pririšę kupranugarius apačioje, prieš kelis šimtmečius eidavo nakvoti į šį ankštų gatvelių miestelį, mainydavosi prekėmis, melsdavosi mečetėse. Itin romantiška buvo atvykti per saulėlydį. Kitų turistų nebuvo net sezono metu – Mauritanija yra anapus turistinių maršrutų.
Plačiau: Mauritanija – Afrikos dykumų klasika

Al Ula (Saudo Arabija)

Tai – Saudo Arabijos Petra, dar vienas tų pačių nabatėjų civilizacijos uolose iškaltas kapų miestas. Jis gal net nemažiau įspūdingas! Kur kas mažiau žymus dėl to, kad čia patekti sunkiau: daugiau trukdžių, biurokratijos, negali tiesiog vaikščioti laisvai. Ilgą laiką Al Ula iš viso buvo beveik nepasiekama, o vietiniai tikėjo, kad vieta užkerėta… Kita vertus tiems, kam yra smagiau keliauti po mažiau atrastas vietas ir kas netingi ruoštis, tikiu, kad Al Ula patiks net labiau už Petrą!
Plačiau: Saudo Arabija – (ne)atsivėrusi uždrausta karalystė

---

Kitos įdomiausios pasaulio vietos

Miestai: Senoviniai miestai | XIX a. miestai | Šiuolaikiniai didmiesčiai | Kurortai | Ypatingi miestai | Inžineriniai statiniai
Gamta: Pakrantės ir salos | Poliariniai peizažai | Vulkanai ir geizeriai | Kalnai ir kanjonai | Miškai ir džiunglės | Kriokliai | Dykumos | Olos ir požemiai | Ežerai | Gyvūnija
Kultūrinės patirtys: Pramogų parkai ir gyvieji muziejai | Šou ir renginiai | Ceremonijos | Sportas | Nakvynės vietos | Kelionių būdai | Valgymo būdai | Mažumos | Pramogos | Savičiausios valstybės
Istorinės vietos: Priešistorinės | Graikų ir romėnų | Artimųjų Rytų civilizacijų | Indėnų civilizacijų | Azijos civilizacijų | Pilys ir rūmai
Baisiausios vietos: Ekstremaliausios vietos | Išniekinta gamta | Nuosmukio vietos | Mirties vietos | Genocidų ir žudynių vietos | Įšalusių karų frontai

---

Aplankęs daugiau šalių, įdomiausių pasaulio vietų ir patirčių sąrašus plečiu.

Tačiau jau esu buvęs daugiau nei 110 šalių ir dešimtyse tūkstančių lankytinų vietų. Jei kuri garsi vieta nėra sąraše - gali būti todėl, kad ji pasirodė nepakankamai įspūdinga, o ne todėl, kad nebūčiau jos lankęs. Šiaip ar taip, kai kurios garsios lankytinos vietos tokios yra daugiau dėl reklamos.

Jei kyla klausimų, kodėl neįtraukiau tam tikros vietos į sąrašus, arba norite sužinoti apie įdomiausias pasaulio vietas daugiau - klauskite komentaruose, su malonumu atsakysiu!

Komentuoti

Viskas, ką girdėjote apie Kazachiją (Kazachstaną), tikriausiai jau pasenę.

Kazachijos aukštieji kalnai ir gilieji kanjonai vėl ranka pasiekiami: vizų nebereikia, iš Lietuvos – tiesioginiai skrydžiai, slidinėjimo kurortai – modernūs.

Kazachijos tarybinius miestus užgožė naujoji šalies sostinė Astana – it miražas staiga išdygęs moderniausias didmiestis visoje buvusioje Sovietų Sąjungoje.

O Kazachijos stepėse gali lengviau nei anksčiau atrasti ir liūdnąją Lietuvos istoriją: juk į ten ištremta beveik 100 000 lietuvių ir tose vietose iškilo paminklai, muziejai.

Jei Kazachijos planai pasiseks, šalis taps tikru turistų magnetu. Bet kol kas ji dar visiškai neatrasta: keliaudamas po Kazachiją 22 dienas – nuo Astanos iki didžiausio miesto Almatos, po gulagus, stepes ir kalnus – kitų keliautojų beveik nesutikdavau, o kainas už viską mokėjau bemaž juokingas. Verta paskubėti!

Astana – fantastinė Kazachijos sostinė

Netikėčiausia Kazachijos vieta – Astana. Ji auga kaip ant mielių. 1997 m., kai į šį miestą perkeltą sostinė iš Almatos, jame gyveno tik 350 000 žmonių (mažiau, nei Kaune), šiandien – jau virš milijono. Todėl viskas Astanos centre nauja, modernu. Negalėjau patikėti, kad esu postsovietinėje erdvėje – jausmas tarsi Amerikoje. Stikliniai dangoraižiai, platūs prospektai, eilės prekybos centrų su garsiausiais prekių ženklais. Ir, kiek akis užmato, nė vieno sovietinio daugiabučio.

Tik jei Amerikos miestuose daugelis naujų pastatų gana paprasti – juk viskas susiveda į pinigus – tai iš naftos praturtėjusi Kazachija netaupo. Samdo Astanai garsiausius viso pasaulio architektus, kad šių unikalūs projektai garsintų jų sostinę visame pasaulyje.

Ko vertas vien Chan Šatyr prekybos centras, 150 m aukščio pasvirusi stiklinė palapinė, po kuria telpa ir atrakcionai, ir dirbtinis paplūdimys; tai – vienintelis mano matytas prekybos centras, kuris iš išorės nėra eilinė dėžutė, o tikras meno kūrinys.

Arba Baiterekas, apžvalgos bokštas, savo forma atkartojantis legendinį kazachų medį, į kurį mitinė paukštė Samruk sudėjo kiaušinį. Astanos architektūroje subtiliai derinamas modernumas ir tautinė prasmė…

Smagiausia pasivaikščioti pagrindine Nuržol gatve-bulvaru, iš kurio miesto peizažai itin gražūs. Nes pastatai Astanoje dėliojami ne bet kaip, o simetriškai, kad visa jų visuma būtų graži.

Kazachijos svajonėse Astana – ne tik Kazachijos sostinė, bet savotiška Europos ir Azijos jungtis.

Štai į Taikos ir susitaikymo rūmų, arba tiesiog piramidės sales, po tapytais taikos balandžiais ir greta žiemos sodo augalų, Kazachija sukvietė visų pasaulio religijų atstovus – kas trejus metus Astanoje dabar vyksta pasaulio religijų kongresas.

O 2017 m. Astanoje visas pasaulio šalis pakvietė į EXPO 2017 parodą pademonstruoti atsinaujinančios energijos technologinių proveržių. Paroda, per 3 mėn. sulaukusi 4 mln. lankytojų, užsidarė, bet centrinis rutulio formos EXPO pastatas dabar tarnauja kaip ateities energijos muziejus – toks ypatingas, kur jos galimybes demonstruoja šiuolaikinio meno kūrinius primenantys eksponatai.

Naktimis jau visas muziejus tampa ekranu. Štai ant jo rodomas žemės rutulys, štai jo šonais bėga užrašai ir vaizdai. Tokių pastatų-ekranų Astanoje vien pro mūsų buto langą matėsi septyni. Vienų jų fasaduose demonstruojami nuolatiniai ir nemokami šviesų ir vaizdų šou, kitų – reklamos, kartais per kelis gretimus dangoraižius iš karto. Stovėdamas tokių 30 ar 40 aukštų “ekranų” papėdėje jaučiausi tarsi tokioje lengvai fantastinėje realybėje.

Astana – Eurazijos sostinė?

Miestų, iš naftos ar lošimų pinigų svajojančių tapti pasaulio sostinėmis, yra ir daugiau. Kai kurie jų pažengę toliau, nei Astana. Tačiau nuo Dubajaus ar Las Vegaso, Astana skiriasi tuo, kad čia viskas – labai pigu. Aišku, ne amžinai. Kazachija juk investuoja tikėdamasi, kad kada nors ir turistų į Astaną plūs lyg į garsiausius pasaulio miestus, o Baitereko ar Chan Šatyr unikalius kontūrus visi atpažins taip pat, kaip Eifelio bokšto ar Burž Al-Arab.

Astana išties galėtų būti puikus miestas savaitgalio kelionei. Net jeigu patys brangiausi bilietai į nuostabią Astanos operą su puikia akustika kainuotų daugiau nei dabartinius 5 eurus (pigiausi bilietai, beje, – 50 eurocentų). O Astanos cirko 2 val. šou kainos prasidėtų ne nuo 2 eurų. Tereikia pigesnių skrydžių, kokie yra į Europos didmiesčius. Atstumas Vilnius-Astana juk – ne ką didesnis nei Vilnius-Madridas, o į Madridą keliaujama masiškai.

Kas gali pakišti koją Kazachijos svajonėms – klimatas. Nursultanas – antra šalčiausia sostinė pasaulyje (po Mongolijos Ulan Batoro). Tiesa vasaros ten – net karštesnės nei Lietuvoje. Užtat žiemos – stingte stingdančios: yra buvę net -52 laipsniai, o -40 laukia kasmet. Dėl stepių vėjo atrodo dar šalčiau. Mes lankėmės kovo ir balandžio sandūroje, kai žiemos sniegai pamažu tirpo – bet net kai temperatūra siekdavo vos kokius -2, ledinis vėjas kaulus vėrė. O naktimis krisdavo ir iki -17: visoje Kazachijoje dienos-nakties temperatūra skiriasi labai smarkiai, nes vandenynas šitaip toli. Net naujieji grindiniai, pastatų fasadai sunkiai atlaiko: nemažai plytelių jau nusproginėjusios. O šaltą rudens ar pavasario rytą fantastiškai garuoja net nespėjusios užšalti balos.

Bet man Astanos klimatas žavus. Tame mieste – o ir visoje Kazachijoje – yra keturi tikri metų laikai. Tikros gilios žiemos, kai mėnesių mėnesius sniegas niekada nenutirpsta (ne taip, kaip Lietuvoje). Paskui, po Nauruzo (kovo 21 d. švenčiama pavasario šaukimo šventė, itin populiari Kazachijoje) – atolydžio savaitės, tada – lapų išsprogimo, stepių žydėjimo, paskui karšta karšta vasara, tada – sparčiai šaltėjantis ruduo, vėl žiema. Garantuotos baltos Kalėdos ir naujieji metai. Bet net ir jų metu Chan Šatyr dirbtiniame paplūdimyje klimatas – tropinis, ir gulėdami ant iš Maldyvų pargabento smėlio kazachai per stiklinę sieną stebi siaunčiančias pūgas.

Turtingi kazachai. Lietuviams net Kazachijos prabanga nekainuoja daug, bet daugelis kazachų uždirba bent perpus mažiau, nei lietuviai. Tą pradedi suprasti nuvažiavęs į “senąją” Astanos dalį kitapus Išymo upės. Tą, kurią pastatė sovietai, kai miestas dar vadinosi Celinogradu ir buvo širdis sovietinės “plėšinių (celiny) įsisavinimo” programos, kuomet milijonai rusų suvežti užsėti derlingų Kazachijos stepių. Kaip ir daugelis sovietinių projektų, šitas įspūdingai žlugo: kai 1956 m. buvo nuimtas rekordinis derlius, sovietai susivokė nepastatę jam pakankamai sandėlių ir daug javų tiesiog supuvo; tuo tarpu vėlesniais metais derliai vis mažėjo ir mažėjo, nes sovietai, visąlaik sodindami vieną kultūrą, taip nualino puikiuosius kazachiškus dirvožemius, kad šie tapo visiškai eiliniais ir “didieji plėšinių derliai” nukeliavo užmarštin. Tik atvežtieji rusai pasiliko ir iki šiol Kazachijos šiaurėje dominuoja…

Nebe Astanoje. Šiame mieste sovietų laikais gyveno 70% rusakalbių, bet, perkėlus sostinę, jau 65% kazachų. Tačiau vos išvažiuoji kur baigiasi paskutinės statybų aikštelės ir prasideda dyka stepė ir tavęs laukia daug liūdnesni – ir rusiškesni – miesteliai. Pavyzdžiui, Akmolas, vietinių rusų dar dažnai vadinamas sovietiniu Malinovkos vardu. Tarybiniai daugiabučiai, tarybinė kavinė, naujas akmuo su vien rusišku užrašu “čia stovės paminklas socialistinio darbo didvyriui Ivanui Ivanovičiui Šarfui”. Ir tarybinis moterų lageris ALŽIR: kalėjimas, kuriame sovietai kalino “tėvynės išdavikų” (t.y. politinių kalinių) žmonas ar seseris vien todėl, kieno giminaitės jos buvo. 1507 pastojo ir pagimdė, išprievartautos sargybinių, o vaikus gaudavo paauginti tik iki kelerių metų – tuomet šie keliaudavo į sovietinius vaikų namus.

Šiandien ALŽIR lagerio vietoje – gražūs monumentai, muziejus. Yra net atskiras paminklas ten kalėjusioms lietuvėms. Bet tai – tik lašas toje kančios jūroje, kuria buvo lietuviams virtusi Kazachija pokariu, ir kurią šiandien keliaujant po Kazachiją pažinti ne tik įdomu, tačiau ir prasminga.

Kazachija – geriausia vieta atrasti sovietines tremties vietas

Žiauriausią XX a. Lietuvos istorijos periodą dažnai vadiname “Tremtys į Sibirą”. Tačiau iš tikro net apie 80 000 lietuvių (kas penktas tremtinys) gyvuliniais vagonais išvežti ne į Sibirą, o į nedaug mažiau atšiaurias Kazachijos stepes. Ten veikė didžiulės Gulagų – sovietinių koncentracijos ir prievartinio darbo stovyklų – sistemos.

Vien Karlago lageriui buvo pavaldžios žemės, didesnės už Lietuvą, po kurias “išmėtyti” ištisi lagerio miesteliai. Kiekviename – šimtai ar tūkstančiai kalinių, priverstų triūsti tokius pavojingus, sunkius ir kenksmingus sveikatai darbus, kad jų niekas sveiku protu nebūtų sutikęs imtis. Mirtingumas siekdavo 30% per metus ir daugiau.

Būtent Kazachija dabar yra šalis, kur tą liūdną mūsų istorijos dalį pažinti lengviausia. Juk į Rusiją (Sibirą) reikia vizų, Rusijoje tremties vietos dar tolimesniuose užkampiuose, į kai kuriuos jų užsieniečiai dar ir šiandien neįleidžiami. Ir juoduosius Sovietų istorijos puslapius rusai mėgina pamiršti ir slėpti.

Tuo tarpu Karlago lagerio žemės – vos 260 km (~3,5 val. traukiniu) nuo sostinės Astanos. Tenai stūkso gyvas Karagandos miestas (400 000 gyv.). Kaip ir daugelio tokių pramoninių Kazachijos miestų nykius daugiabučius ir socialistinėmis skulptūromis puoštus valdžios pastatus prievarta sumūrijo tremtiniai.

Karagandoje ligi šiol gyvena šimtai lietuvių – taip ir negrįžusių Lietuvon tremtinių vaikai ir vaikaičiai. Pergyvenę sovietmetį rusiškai jie kalba geriau, nei lietuviškai, bet Kazachijai tapus nepriklausoma įkūrė lietuvių muziejų, o lietuvių restoranas “Litovskij dvor” meniu siūlo cepelinus. Įdomi Šv. Juozapo katalikų bažnyčios (anksčiau – katedros) istorija: juk religinių pastatų sovietiniame mieste būti negalėjo. Tačiau greitosios pagalbos vairuotoju dirbęs lietuvis kunigas Dumbliauskas išgelbėjo kažkokį funkcionierių ir, šiam pasisiūlius atsidėkoti, paprašė verčiau suteikti leidimą pastatyti vienintelę regione bažnyčią. Šitaip bažnyčia iškilo dar 1980 m., per gilų Brežnevo sąstingį.

Aišku, lietuviai – tik viena tragiško likimo tautų. Į Karagandos apylinkes tremti ir vokiečiai (jų – daugiausia), ukrainiečiai, korėjiečiai, turkai, čečėnai… Visų jų kultūrų gabalėliai sunešti į modernius Draugystės rūmus, kuriuos savo tautinėms mažumoms neseniai pastatė Kazachijos valdžia – ir tautų muziejus ten yra.

Karlago kaliniai laikyti ne pačioje Karagandoje, o plikose, vėjuotose ir atšiaurios aplinkinėse stepėse. Iš daugumos lagerių neliko nieko: barakai sugriuvo, o duobių, į kurias pilti nuvarytų kalinių lavonai, vietų niekas nebeprisimena (o kas prisimena – tyli) – arba jos atsidūrė tvenkinių dugne. Laimė, išliko bent Spasko lagerio kapinės – Sovietų Sąjungai sugriuvus, tas plynas laukas paženklintas antkapiais, kiekvienas kurių skirtas ne atskiram ten palaidotam žmogui (kas jau beprisimins visų bedalių pavardes!), tačiau kentėjusiai tautai. Antkapių – keliasdešimt: net japonų, italų, ispanų. Vien lietuviai “saviškiams” pastatė keturis (daugiausiai iš visų tautų). Ir pirmąjį paminklą, nuo kurio ir prasidėjo šis memorialas, 1990 m. pastatė būtent lietuviai.

Priemiestiniai Karagandos autobusai nuvežė ir iki Dolinkos, kur puošniame stalininiame pastate su sodu ir fontanu “darbavosi” Karlago viršūnėlės. Nepriklausomas Kazachstanas ten įkūrė modernų muziejų su videoįrašais, dioramomis. Teko girdėti, kad jame gidauja NKVD-istų vaikai, o ir baisiausi faktai apie lagerį atrodo kiek “užtušuoti”, bet jau vien milijoninės statistikos pakanka, kad suvoktum, kaip viskas baisu..

Žezkazganas – beprasmiškas sovietinis miestas

Bet labiausiai visą anos sistemos siaubą ir beprasmybę pajutau dar giliau stepėse, naktiniu traukiniu nuvykęs į Žezkazgano miestą, kuriame veikė Steplago lageris, išgarsintas 1954 m. įvykusio kruvino Kingyro sukilimo. Ir Rudnyko kasyklų gyvenvietę, kurioje kalinta daugiausiai Steplago kalinių. Jų kruvinu darbu išmūryti pastatai apleisti ir masiškai griaunami, palei gatves pūpso griuvėsių krūvos. Tik pamatęs puošnius stalininius vartus iš plynos, mašinų ratais išdraskytos dykynės, supratau, kad ten būta miestelio parko. Vos pavyko atrasti taką į miestelio kapines, kur stovi paminklas lietuviams (net vietiniai nežinojo kaip ten nueiti). Tiesa, dabar ten nebenuvyksite – visas miestelis per keletą metų virto griuvėsiais, paskui – kasybos karjeru.

Žezkazgano (80 000 gyv.) “šlovės” laikai irgi jau praeityje. Nors “Kazachmys” kasybos kompanija visaip stengiasi palaikyti bent minimalų miesto įvaizdį (nupirko autobusus, remia “Šachtior” futbolo komandą, pastatė pirmąją ir vienintelę cerkvę), ir aklas mato: nuo pat nepriklausomybės gyventojų skaičius mažėja, dar 1997 m. panaikinta Žezkazgano sritis, o miesto vienintelis realus darbdavys – baisios pajuodusios sovietinės gamyklos ir šachtos, supamos milžiniškų gamybinių atliekų kalnų ir ryškiaspalvių balų (kas ten pilama?). Sutikta vietos rusė puolė skųstis, kaip prie sovietų buvo geriau, kaip kazachai nemoka tvarkytis: net miesto bulvaras – tas, kuriame stūkso milžiniški paminklai kosmonautams bei “Žezkazgano pirmiesiems statybininkams” – štai kaip liūdnai atrodo, jo medeliai išlaužyti.

Bet tiesa ta, kad kazachai patys niekada nebūtų nė norėję statyti Žezkazgano. Kaip ir daugelis tokių Kazachijos miestų, jis – pastatytas pagal rusų projektą tremtinių rankomis tam, kad tiektų žaliavas sovietinei sistemai ir karo mašinai. Per tokius miestus, kaip Žezkazganas, kazachų žemės – užterštos, kazachų tauta “atskiesta” milijonais rusakalbių. O Kazachijos valdžiai iki šiol sunkiai sekasi įtikinti potencialius turistus, kad jų šalis – jau moderni ir vis dar laukinė (gerąja prasme), o ne vien nuobodžių tarybinių pramoninių miestų kratinys, kuriame gyvena Boratai.

Kazachija rusišką rūbą nusimeta labai iš lėto

Daugelio į Kazachiją atitremtų tautų kančios – gana menkos, palyginus su tuo, ką sovietmečiu patyrė patys kazachai. Sovietai uždraudė jų klajokliškas tradicijas, suvarė į kolūkius, o tada atėmė jų maistą. Šitaip per dvejus metus badu išmarinta trečdalis visų kazachų. 1926 m. Sovietų Sąjungoje gyveno 4 mln. kazachų, 1937 m. – tik 2,7 mln., nepaisant milžiniško gimstamumo. Ir pasaulis šį genocidą pamiršo. Kazachai niekada neturėjo didžiulės diasporos, kuri būtų galėjusi visiems jį priminti…

Ir visi trėmimai kazachams pakenkė ne mažiau, nei pačioms ištremtoms tautoms. Savo tėvynėje kazachai paversti mažuma – 1959 m., po bado, trėmimų, plėšinių įsisavinimo, jie besudarė 30% Kazachijos žmonių (rusai – 43%) ir atrodė, kad kazachų tauta – jau pasmerkta. Vis daugiau grynakraujų kazachų šeimų, ypač šiaurės ir rytų miestuose, su kitais kazachais ir net savo vaikais ėmė šnekėti rusiškai – iš kazachų kalbos matė mažai naudos.

Nuo to laiko situacija kiek pagerėjo. Daug tremtinių grįžo į Tėvynes mirus Stalinui, dauguma likusiųjų – griuvus Sovietų Sąjungai. Po 1990 m., nenorėdami gyventi kazachų valdžioje, milijonai rusų pasuko į Rusiją. Be to, “europiečių” gimstamumas sumažėjo, o kazachų šeimos lig šiol gimdo po tris vaikus. Šitaip kazachai dabar jau vėl sudaro 63% kazachstaniečių.

Visgi, kai Kazachija 1991 m. paskelbė nepriklausomybę (paskutinė iš Sovietų Sąjungos šalių), rusakalbių joje dar gyveno gerokai daugiau nei kazachų. Bet kokie bandymai paskelbti kazachų kultūrą pagrindine galėjo sukelti pilietinį karą, surusėjusios šiaurės siekį prisijungti prie Rusijos (kaip atsitiko Ukrainoje, Moldovoje, Gruzijoje).

Todėl Kazachija šalies “išrusinimą” vykdė labai lėtai. Senieji miestų ir gatvių pavadinimai grąžinti ne visi iš karto, o kelių dešimtmečių eigoje. Tik nuo 2018 m.(!) Kazachijos vyriausybėje ir parlamente kalbama vien kazachiškai (iki tol kalbėta ir rusiškai). Ir tik nuo 2025 m. žadama pradėti kazachų kalbą rašyti nebe rusų primesta kirilika, o lotynų raidynu. Sovietiniams genocidams skirti stendai jau yra daugelyje muziejų – tačiau dydžiu juos dar lenkia “tarybinių didvyrių” nuotraukų eilės ar sovietinių kosmonautų veidai. Muedzinų šauksmas girdisi tik ten, kur pastatyta mečečių (jų – mažai, nors ir didelės). Karagandos aikštėje vis dar niekas nenuvertė Lenino paminklo.

Rusų kalbą Kazachijoje moka visi (net kaimo berniukas kazachiukas su mumis kalbėjo puikia rusų kalba). Ir to keisti nežadama: rusų kalba mokoma nuo pirmos klasės, o jos egzaminas būtinas norint stoti į bet kurį universitetą.

Tačiau valdžia nori, kad kazachstaniečiai (ne vien kazachai) išmoktų ir kazachiškai. Kol kas naudos iš to dar vis mažai: kas parašyta kazachiškai, rašoma ir rusiškai. Ant valstybinių iškabų. O ant privačių dažnai – vien rusiškai. Ir net sostinės Astanos valstybinės operos ar cirko kazachai pranešėjai daugumą informacijos sako rusiškai, o kazachiškai įterpia tik šį bei tą “dėl vaizdo”. Bet prieš 20 metų nebuvo ir to.

Nazarbajevo valdžioje – tarptautinė Kazachija

Kazachija keičiasi lėtai, bet užtikrintai, nesigrąžydama atgal. “Buvau Baltarusijoje, ten viskas – kaip Sovietų Sąjungoje” – sakė vienas Almatos prekeivis, tarp eilučių duodamas suprasti, kad Kazachija nuo to jau – labai toli. Iš tikro.

Kazachija gali sau leisti neskubėti. Nes nuo pat 1989 m. iki 2019 m. už jos vairo stovėjo vienas žmogus – Nursultanas Nazarbajevas, ir jis savo šalį veda vienos konkrečios vizijos keliu. Skambiai pavadintos jo programos – “Kazachstanas 2050”, “100 konkrečių žingsnių”, “Ateities kelias” – skelbiamos nuo daugybės plakatų kiekviename mieste. Nors pagal Konstituciją prezidentas gali būti renkamas tik du kartus, Nazarbajevui padaryta išimtis – taigi, jis valdė, kiek sveikata ir norai leido.

Nazarbajevo vardas ir veidas Kazachstane – visur. Jei atskrisite į Astaną, leisitės Nazarbajevo oro uoste, o pakeliui į centrą pravažiuosite įspūdingą Nazarbajevo universitetą. Naujajame įspūdingo dydžio Nacionaliniame muziejuje jis paminėtas daugelyje stendų, o dideliuose ekranuose rodomi muziejaus filmai – viena kitą keičiančių Nazarbajevo citatų kiekviena įmanoma tema serijos ir tokie faktai kaip: “Nusultano Nazarbajevo dėka, Kazachstanas daugeliu atžvilgiu lyderiauja NVS”, “Kazachijos vėliavą vienbalsiai patvirtino parlamentas, o erelį pasiūlė įdėti Nursultanas Nazarbajevas” ir t.t.

Beje, Astanoje dar veikia ir Pirmojo šalies prezidento muziejus (ten – dovanos Nazarbajevui, buvęs Nazarbajevo kabinetas), “Pirmojo šalies prezidento – Tautos vado biblioteka”. Net įspūdingo Paminklo Kazachijai, pavaizduoto ant Kazachijos tengių banknotų, postamento garbingiausioje vietoje – Nazarbajevo bareljefas, o Baitereko viršūnėje sugalvotas ištisas ritualas: turistai deda savo ranką ant Nazarbajevo rankos įspaudo, tuo pačiu tolumoje stebėdami įspūdingą Kazachijos prezidentūrą “Ak Orda”. Tarsi pasisveikina su Tautos vadu.

Išradinga ir įdomu. Tačiau įvairiai pavadinti “Nazarbajevo nuotraukų ir citatų muziejai” greitai ima kartotis. Jei nusibos, venkite “šiuolaikinės Kazachijos” salių. Šiuolaikinę Kazachiją geriausiai pamatyti lauke, ypač Astanoje. O štai Viduramžių Kazachija likusi beveik vien muziejuose. Nuostabūs skitų auksakalystės darbai ir garsusis “Auksinis žmogus” – tauriojo metalo įkapės, vienas Kazachijos simbolių. Kiekviename save gerbiančiame Kazachijos muziejuje – jo kopija (už teisę ją pamatyti kartais reikia mokėti papildomai).

Matant tokius asmenybės kultus kitose šalyse (pvz. Sirijoje), kartais pasidaro pikta ar liūdna. Bet, pravažiavus Kazachiją, atrodo, kad Nazarbajevas didelės dalies liaupsių nusipelnė. Jo Kazachija – sparčiai praturtėjusi, palikusi toli už nugaros visą likusią Vidurinę Aziją. Sakote, turint naftos tai paprasta? Pažvelkite į Venesuelą, kuri naftos turi daugiau, o vis giliau nyra į skurdo liūną. Klestėjimui reikia ir išmintingos politikos, rinkos laisvės. Ir Nazarbajevo politika, priešingai daugeliui diktatūrų – labai atvira pasauliui, kupina įdomių idėjų.

Kazachijoje sutikti lietuviai verslininkai visi kaip vienas kalbėjo, kad, turint idėjų, verslauti Kazachijoje paprasčiau nei Lietuvoje – netgi būnant nevietiniu. Ir korupcija, išskyrus kyšių kaulijančius kelių policininkus, Kazachijoje menksta, ir kitų sovietinių baubų, kaip išgėrinėjimo darbe, beveik neliko. “Naujųjų” lietuvių imigrantų – daugiausiai profesionalų ir verslininkų – Kazachijoje jau gal 1000. Yra net Vilnius-Almata architektų grupė, projektuojanti prestižinius pastatus. O dar labiau nustebino, kad Kazachijos geležinkelių valdybos pirmininkas – irgi iš Lietuvos. Nazarbajevas nori matyti užsieniečius net valstybinėse institucijose, trokšta, kad kazachai perimtų užsieniečių gebėjimus: nuo pat 1993 m. vyksta bolašak programa – už valstybės pinigus talentingiausi kazachai siunčiami studijuoti į Europą, JAV, turtingąsias Azijos šalis (už tai turi paskui 5 metus dirbti Kazachijoje).

Nazarbajevo vizijoje – tarptautinė, trikalbė Kazachija. Kur kiekvienas kazachstanietis, nepamiršęs rusų kalbos, mokės ir kazachiškai, ir angliškai. Kol kas, tiesa, angliškai nesusišnekėsi beveik niekur. Pamatę baltaodį, kazachai iš karto preziumuoja, kad esi rusakalbis. Net kai kalbindavau kazachiškai, atsakydavo rusiškai.

Kazachija – didesnė už Vakarų Europą

Kazachijos dydį sunku suvokti. Žinojau, kad tai – devintoji pagal dydį pasaulio valstybė. Bet išgirdęs, kad Kazachijos vakarinė dalis yra arčiau Berlyno, nei Kazachijos rytų, vis viena puoliau tikrinti gaublyje: skambėjo neįtikėtinai. Įsitikinau – tiesa. Jei Kazachijos kontūrus “uždėti” ant Europos žemėlapio taip, kad vienas jos kampas būtų Lietuvoje, tai kitas kampas siektų Ispaniją, trečias – Londoną, o ketvirtas – Stambulą.

Todėl kelionės per Kazachiją trunka ilgai. Traukinys tarp didžiausių jos miestų Astanos ir Almatos važiuoja bent 13 valandų (atstumas – ~1250 km). Čia tas naujasis, modernus, ispaniškas “Talgo Express”. Į mažesnius miestus kursuoja seni lėtesni traukiniai ir atstumai ten gali būti skaičiuojami paromis (tarkime, traukinys Oralas-Almata važiuoja 60 valandų (pustrečios paros), 2720 km).

Ilgiausiai, kiek važiavau aš – 16 val., ~750 km (Astana-Žezkazganas). Tas dundėjimas nesibaigiančiomis stepėmis po ryškiomis žvaigždėmis, tik karts nuo karto tolumoje anapus lango išvystant elektros šviesą – dar viena labai kazachiška patirtis. Romantiškiausia ji – naujosios Pirmosios klasės dvivietėse kupė (po penkias vagone, geriausios – net su dušu), netoli kurių – vagonas-restoranas ir vagonas-baras.

Žemesnėse klasėse – keturviečių kupė ir plackartinių vagonų – langai apmusiję, patirtis ten kitokia. Sovietinio geležinkelio. Kur reikia tartis, kada jau atėjo laikas apatines kėdes paversti lova, kur vienintelis vagono tualetas pagal specialų grafiką uždaromas ištisoms valandoms, kai traukinys važiuoja pro didesnes stotis (juk išmatos krenta ant bėgių ir smirdėtų mieste). Užtat ten gali pamatyti, kuo gyvena kazachstaniečiai. Rusas pensininkas su žmona, važiavęs aplankyti savo vaikų ir, išgirdęs, kad esame iš Lietuvos, puolęs teirautis mūsų nuomonės apie Rusiją bei “benderovcus ukrainiečius” (mano rusų kalbos žinių tokioms diskusijoms jau nepakanka, tad neįsivėliau). Savaitgaliui namo grįžtanti teisės studentė, didžiumą nakties praflirtavusi su nepažįstamu jaunuoliu ant apatinės lovos po manimi. Kazachiškai.

Geležinkelio patirtis prasideda dar perkant bilietus. Tam yra daug būdų: internetiniai portalai, “geležinkelio ir aviakasos” (ant kiekvieno kampo miestų centruose), stringantys automatiniai ekranai stotyse. Visais šiais būdais teks mokėti komisinius, o “automatiniai ekranai” net naujojoje Astanos “Ateities kelio” stotyje pavedė. Vienintelė galimybė nusipirkti bilietus be komisinių – oficialios kasos stotyse, prie kurių driekiasi eilės, o tablo rodo vis mažėjančius likusių laisvų vietų skaičius.

Alternatyvų traukiniams – mažai. Autobusai – tik šiek tiek greitesni, bet jais važiuodamas gaišti dienos metą.

Autonuoma brangi, be to, dažniausiai negalima paėmus automobilį viename mieste grąžinti kitame. Vidinių skrydžių yra, bet jie retoki ir brangoki, o tarp mažesnių miestų tenka skraidyti su nepatogiais persėdimais. Kad ir kaip norėjau aplankyti įvairias Kazachijos puses, kelionės grafiką ilgainiui teko susiaurinti iki Rytų Kazachijos: geriau pamatyti daugiau lankytinų vietų, nei ištisas paras praleisti traukiniuose.

Išvydęs kelis Kazachijos provincijos miestus, sprendimo pernelyg nesigailėjau: jie panašūs vienas į kitą, pilni vien tik sovietinių daugiabučių. Nes iki Sovietų Sąjungos privartinės kolektyvizacijos Kazachija buvo klajoklių ir jų jurtų žemė, o daugelį tų keleto miestų, kurie visgi stovėjo, pastatė rusai, kai XVIII-XIX a. užkariavo šitas begalines stepes.

Vienas geriausių būdų keliauti po miestus ar tarp gretimų miestų – automobiliai. Ne taksi: tiesiog iškelkite ranką ir sustos beveik bet kuris. Mums nė rankos kelti nereikėdavo: nežinia kaip vairuotojai “išskaitydavo iš kūno kalbos”, kad kaip tik norime kur nors nuvažiuoti automobiliu. Tiesa, jei mėgstate keliauti “tikru” autostopu, pabendrauti su vairuotojais, gali nepatikti: net ir jei važiuojate ta kryptimi, kur reikia vairuotojui, dauguma už tai tikėsis pinigų. O ir kalbėtis tie, kurie vežė mus, nebuvo linkę.

Bet kainos – juokingos. Tarp miestų autostopu už eurą gali nuvažiuoti ir 30 km. Benzinas juk – perpus pigesnis nei Europoje. Restoranai dar smarkiau pigesni. Ir nakvynės. Svarbiausia, kad Kazachijoje mūsų niekas neapgaudinėjo. Ne vien todėl, kad turstų “melžti” kazachai neišmoko ar nenori, bet ir todėl, kad Kazachija – vienintelė Azijos šalis, kur tave visi laikys “savu” (gal tremtinių ar plėšinių įsisavintojų palikuoniu, gal šiuolaikiniu verslininku). Vietiniai mūsų rusiškai klausinėjo kelio, o televizija net mėgino Almatos centre paimti iš mūsų interviu kažkokia vietine tema. Net išgirdę, kad esame iš Lietuvos, kazachai visų pirma klausdavo: “Ar Kazachijoje dirbate ir gyvenate?”.

Tiesa, importinės prekės Kazachijoje brangios. Lietuviški produktai, kurių Kazachijos parduotuvėse daug, ten brangesni, nei Lietuvoje: muitai, transportavimas – juk jūros uostų Kazachija neturi.

Tačiau yra vietinių prekių. Įdomu išbandyti ir kazachų virtuvę, ypač bešbarmaką – ant makaronų sudėtus arklienos gabalėlius, patiekiamus su arklienos nuoviru užsigėrimui ir, geresniuose restoranuose, kumysu (kumelės pienu, skoniu primenančiu lengvą alkoholį) aperityvui. Valgo kazachai ir uzbekiškus patiekalus: plovą, lahman makaronus. Be to, kiekvienoje kavinėje ar restorane – nesvarbu, ar “japonų”, ar “meksikiečių”, ar “vietinėje” – rasi ir sušių, ir picų, ir burgerių, ir kebabų, o koka kola pardavinėjama litriniais buteliais. Kazachija godžiai “ryja” pasaulį, bet kartu atranda ir pamirštą savo istoriją: radosi istorinis kazachų kinas (deja, nepavyko gauti DVD), kazachiškas popsas naudoja ir tautinius motyvus, o atlikėjos videoklipams puošiasi masyviais tradiciniais kazachų klajoklių papuošalais.

Almata – milijoninis miestas kalnų fone

Almata, stūkanti pačiame Kazachijos gale – didžiausias šalies miestas (~2 mln. gyventojų). Nors sostinė į Astaną perkelta prieš daugiau nei 20 metų, dar tik labai neseniai nuskristi į Astaną pasidarė paprasčiau ir pigiau nei Almatą. “Astana – toks dirbtinis, tuščias, šaltas miestas, o Almata – gyvas” – sakydavo mums kazachai, nors daugelis jų Astanoje lankęsi jau senokai.

Almata – miestas, kurį reikia “prisijaukinti”. Pirmasis įspūdis nesužavėjo: begalinės tiesios gatvės iki pat horizonto. Jokio senamiesčio. Stalininį pastatą pakeičia chruščiovinis, chruščiovinį – brežnevinis, ir vėl, ir vėl iš naujo. Vos keli pastatai gražesni ir didingesni, kaip Mokslų akademija ar medinė stačiatikių katedra.

Tačiau, pažinęs miestą giliau, atradau daugiau jo dvasios: arykai (atviri kanalai, kuriais teka kalnuose ištirpęs sniegas ir lietus); kiekvieną centro daugiabutį puošiančios meniškos atminimo lentos ir raitytos balkonų baliustrados; puošnūs mediniai namai cariniuose priemiesčiuose (pvz. Malaja Stanica); didžiausias šalies Meno muziejus su daugybe socrealistinių darbų; “galingas” Žaliasis turgus, kurio užkaboriuose, atrodo, nusipirksi viską.

Bet tikroji Almatos pažiba nuolat matosi horizonte anapus visų sovietinių penkiaaukščių, devynaukščių ir dvylikaaukščių daugiabučių. Kalnai. Milžiniški. Kiekviena atviresnė miesto erdvė pašvęsta susisėdus ant suoliuko gurkšnojant arbatą gėrėtis jų panorama (viena geriausių vietų tam – Pirmojo prezidento parkas).

Almatos miesto ribose yra aukščiausia pasaulyje Medeu čiuožykla ir nuostabus Šimbulako slidinėjimo kurortas. Miesto viešuoju transportu (autobusais ir lynų keltuvais) galima pasiekti 2 km, 3 km ir didesnius aukščius. Iki balandžio ten viską dengia stori sniegai, o vasarą kazachai kyla pasivaikščioti, mat kalnai sužaliuoja. Aišku, ne visi – 250 km nuo Almatos (Kazachijos mastais – netoli) yra Chano Tengrio viršūnė, kurios aukštis – net 7000 m.

Almatiečiai, rodos, suaugę su kalnais. Be galo nustebau, kai viešos savaitgalinės ekskursijos autobusu į garsųjį Šarynės kanjoną (~200 km nuo Almatos) metu gidas staiga mojo į statų šlaitą ir tarė: “Dabar lipsime į šią uolą”. Galvojau juokauja – juk programoje nieko apie tai neparašyta. Nė velnio. Į uolą tuoj kopė ir septynmečiai vaikai, ir “tarybinės bobutės”. Viena, matydama, kaip vėliau, leisdamasis akmenuotu šlaitu žemyn, slidinėju, dar pamokė, kaip statyti koją. “Pas mus visada tokios ekskursijos” – pakomentavo gidas. Uolomis ir šlaitais laipiojome keturias valandas….

Be kalnų, Almatoje sunkiai galėtum orientuotis: kol nesupratau, kad eidamas į pietus visada eini švelniai aukštyn, o į šiaurę – žemyn, kartais pasukdavau į priešingą pusę (tokios panašios visos gatvės). Ir net neturėdamas laiko važiuoti net iki Šimbulako ar Didžiojo Almatos ežero, gali jų paragauti: iš pat Almatos centro keltuvas kelia ant Kiok Tiobės viršūnės. Nedidelės, užtat su pramogų parku viršuje. Kur greta apžvalgos rato ar vasaros rogučių kalno pašlaitėje rasi ir tradicinias kazachiškas stovimas sūpynes dviems, kokios stovėdavo kaimuose. Ir pirmąją pasaulyje Bitlų statulą.

Be kalnų, kazachus Almatoje, manau, žavi ir tai, kad ten labiausiai jautiesi kaip Europoje: ankstyvas pavasaris, švelnesnės žiemos, vakarietiškos (bent iš išorės) kavinės ir restoranai (kad ir įrengtos pirmuose sovietinių daugiabučių aukštuose, prilipdžius prie jų kokį priestatą su romėniškomis kolonomis). Tik transportas labai jau lėtas: autobusu ar troleibusu daug kur teks trenktis valandą ir ilgiau, mat Almatos metro kol kas pastatytos tik aštuonios stotys. Užtat kokios! Kiekviena – atskiras meno kūrinys konkrečia tema (pvz. stotis “Baikonūras” primena kosminės stoties vidų iš ~1970 m. fantastinių filmų, o ant galinės jos sienos nuolat rodomi videoįrašai iš kosmoso).

Ką dar pamatyti Kazachijoje?

Be Astanos, Almatos apylinkių ir gulagų, Kazachija turi daugiau įdomybių, nors jas vieną nuo kitos ir skiria šimtai nykių stepių kilometrų. Tarp tokių – Turkestanas su žymaus sufijaus Chodžos Ahmedo Jasavio kapu: vienintelis tikras Šilko kelio miestas Kazachijoje (dauguma tokių – Uzbekijoje).

O taip pat Sovietų sukeltų katastrofų vietos: išdžiūvusi Aralo jūra, Semipalatinsko poligonas, kur Sovietai atliko branduolinius bandymus (susprogdinta 456 bombų). Ir Baikonūras, kurį, kartu su visu aptarnaujančiu miestu, iki šiol nuomojasi rusai.

Pastarąsias tris vietas dabar pamilo tie turistai, kurie siekia nestandartinių, “neturistinių” patirčių. Tiesa, tos patirtys kainuoja neįtikėtinai brangiai. Štai į Baikonūrą galima pakliūti tik su rusų ekskursija, kurios atsieina ~700 eurų žmogui per dieną. Semipalatinsko poligonas pigiau: keli šimtai eurų už dieną. Išvydę kainas, tas vietas praleidome, juoba, esu buvęs JAV Kenedžio kosmodrome, o į jį bilietas šiandien kainuoja tik 50 dolerių (t.y. ekskursija į Baikonūrą kainuoja tiek, kad netgi patiems kazachams, užsimaniusiems aplankyti kosmodromą, pigiau savaitgaliui nuskristi į JAV).

Tačiau visa kelionė į Kazachiją yra nestandartinė, “neturistinė” patirtis. Ypač ne vasarą. Devintoji pagal dydį pasaulio šalis tvirtai stojasi ant kojų po ilgų išnaudojimo ir kančios dešimtmečių. Labai įdomu tai išvysti savo akimis.

Keliauti ten, kur jau gali rasti kokybę – bet kainos dar labai žemos. Kur gyventojų skaičius auga ir jie ne tik stato įspūdingesnius dangoraižius, bet ir vėl atranda savo kultūrą ir istoriją. Kur kitų keliautojų mažai ir niekas nežiūri į tave kitaip, kaip į vietinį. Kur kiekvienas turi išmanųjį telefoną ir viešai pardavinėjami brangūs “vipiniai” numeriai, bet žmonės dar naudojasi gatvės fotografų paslaugomis. Kur modernios viešojo transporto programėlės parodo kiekvieno autobuso koordinates, tačiau pritrūkus bilietų (ar konduktoriams gudraujant?) visame mieste gali būti vietoje jų dalinami tušti lapeliai. Kur “Samsung” reklamos ir tarybinės kosmonautų “freskos” ant pastatų sienų keičia viena kitą. Kur stovi didžiausios Vidurinės Azijos mečetės ir bažnyčios, bet sutuoktiniai kartais (tikiu, rečiau) dar važiuoja fotografuotis prie “Didžiojo Tėvynės karo” memorialų.

Viena daugelio Kazachijos valdžios idėjų šalies ateičiai net siūlo pervadinti ją iš Kazachstano į Kazachjelį. Nes su visais likusiais skurdžiais “stanais” Kazachija jau turi mažai bendro, o išnykus visiems praeities reliktams – neturės beveik nieko. Idėjų ji semiasi iš visur – Vakarų, Rusijos, net Pietų Korėjos (kiek daug ten korėjietiškų prekių parduotuvių!). Bet kuria ir naujas. Šitaip Kazachija tampa unikalia šalimi, europietiškai-azijietiška.

Komentarai

Karai ateina ir praeina. Deja, jie baigiasi ne visur. Yra vietų, kur frontai tiesiog įšąla amžiams, todėl sugriauti miestai negali būti atstatomi, o šeimos ir draugai pasilieka išskirti. Vietinių žmonių skausmas ten – kone begalinis.

 

---

Betliejus ir “Atskyrimo siena”

Vieta: Palestina

4 milijonai palestiniečių, gyvenančių žemėse, Izraelio okupuotose 1967 m., neturi net pilietybės. Izraelis vieną po kitos nusavino jų žemes, kirto jiems brangius alyvmedžius. Dauguma gyventojų pamažu suvaryti į vos 10% Šventosios žemės ploto, tankius “arabiškus miestus”. Prieš dešimtmetį tuos miestus Izraelis aptvėrė tvoromis ar milžiniškomis betoninėmis sienomis, palyginus su kuriomis Berlyno siena atrodo buvusi mažytė. Palestiniečiai gali išvykti tik su leidimais, kuriuos gauti ne taip jau lengva. Dauguma geriausių kelių okupuotoje Palestinoje faktiškai rezervuoti žydams ir turistams (palestiniečių automobilių numeriai – kitokie, tad paprasta jų neįleisti).

Vienas palestiniečiams paliktų miestų – Betliejus, Jeruzalės priemiestis, kuriame gimė Jėzus Kristus. Nepriklausomam keliautojui patekti į jį užtrunka. Nuomotą automobilį teko palikti Jeruzalėje: jau vien autonuomos agentūrą, leidžiančią lankyti Rytų Jeruzalę ir okupuotų teritorijų zonas B ir C, suradome ne iš karto, o į Betliejų (okupuotų teritorijų zoną A) važiuoti žydų nuomos agentūros neleidžia (gi arabų nuomos agentūros nedirba oro uoste).

Todėl teko patirti tą patį, su kuo kas vakarą susiduria leidimus dirbti Jeruzalėje gavę betliejiečiai. Autobusas, pilnas juodadarbių nudriskusiomis rankomis, atvežė tik iki patikrinimo punkto, įėjimo į miestą-kalėjimą. Didžiulio it muitinė, tačiau kur kas niūresnio ir baugesnio. Nesunku buvo pasijusti, lyg kartu su bevardžiais nepažįstamais būčiau sodinamas atlikti laisvės atėmimo bausmės, arba įeinantis į aptvertą Antrojo pasaulinio karo laikų getą. Paskui nuskurusių žmogelių minią, stebimas karių nuo aukštų apžvalgos bokštų, kirtau tuščią erdvę tarp dviejų milžiniškų betoninių sienų, grūdausi prie sukamų durų iš metalo virbų, tarp kurių storesnis žmogus vos įtelpa (jos skirtos suspausti kūną, kad matytųsi, kas nešama kišenėse), galiausiai – paskutinė atkarpa ilgu tamsiu raitytu tuneliu. Grįžtant iš Betliejaus teko peršviesti savo daiktus it oro uoste, rodyti pasą nuobodžiaujančiam kariui, “lindėjusiam” mobiliajame telefone.

Dabar – taikus metas. Kai politinė valia pasikeičia, patikrinimai sustiprinami: poste kasdien pakeliui į darbą tenka laukti ir po kelias valandas, arba postas išvis uždaromas ir “atviro režimo kolonija” virsta “uždaro režimo kalėjimu”. Gaza, didžiausias Palestinos miestas, šitaip uždarytas jau daug metų.

Kadaise Betliejus buvo krikščioniškas miestas. Neapsikentę okupacijos sąlygų ir užmezgę ryšius su piligrimais, daug krikščionių emigravo, o likusiuosius Izraelis “atskiedė” iš kitur suvarytais musulmonais. Šiandien dauguma betliejiečių išpažįsta islamą. Kai ~16:30 lankiau centrinę Ėdžių aikštę, Kristaus gimimo bažnyčia jau buvo užrakinta, užtat muedzinas iš švytinčios gretimos mečetės šaukė vidun melstis. Krikščionių Šventojoje žemėje sumažėjo tragiškai: Izraelio įsteigimo išvakarėse 1948 m., 18% palestiniečių buvo krikščionys (Betliejuje – 85%), šiandien – tik 1,5% (Betliejuje – 35%). Pasigirsta nuogąstavimų, kad švenčiausios krikščionių vietos artimiausiais dešimtmečiais virs savotiškais muziejais, reikalingais tik piligrimams ir turistams.

O ten, kur neužstoja Siena, betliejiečiai nuolat regi vis plečiamus žydų naujakurių miestelius. Juose gyvenimas geras, tenykščiai žmonės turi pilietybę ir laisvę judėti po Šventąją žemę. Nepaisant to, kad jie atsikėlė gyventi per pastaruosius dešimtmečius, kai dažna Betliejaus šeima regione praleido daugybę kartų…

Skaityti daugiau: Šventoji žemė: Jėzus, Izraelis ir Palestina

 

---

Famagusta (Varoša)

Vieta: Kipras

Pilnuose Kipro kurorto Aja Napos paplūdimiuose ir baruose sunkiai galėtum suvokti, kad vos už 8 niekingų kilometrų patruliuoja Jungtinių Tautų “žydrieji šalmai”. Nuo pat 1974 m. karo jie čia skiria dvi nesutaikomas Kipro tautas: graikai pietuose, turkai šiaurėje. Kiprą padalinusi ir ilga, it kirmėlė išsiraizgiusi apleista žemė – Atilos linija. Joje trūnija net sostinės Nikozijos oro uostas, bet garsiausioji auka – Varoša, vienas pirmųjų Viduržemio kurortų, Aja Napos protėvis. 1965 m. jos daugiaaukščiai pajūrio viešbučiai džiugino Holivudo žvaigždes – šiandien jie tuštutėliai. Žuvusį kurortą nuo turkų teskiria kariuomenės tvora, o graikams jis matosi tik per galingus nemokamus žiūronus iš specialių apžvalgos aikštelių.

Po pagrindine tokia aikštele – muziejėlis. Ten – turkų okupuotų Kipro miestų sąrašai, vaikų piešiniai ir eilėraštukai (“Brangieji broliai, turkai mus vis kankina, mūsų namus naikina, cerkves griauna ir daro dar daug blogo”), paveikslai, maketai. Tautiniai akcentai keičiami europiniais: “Turkai niokoja Europos kultūrą”, “Šiaurė turėtų besąlygiškai susijungti su Pietų Kipru, nes Europos teisė dabar garantuoja visų lygybę”. Įtaigiame įvairiakalbiame filmuke Varošos prieškario ir dabartinius vaizdus keičia kitos Šiaurės Kipro įžymybės. Gali susidaryti įspūdį, kad visa turkų žemė dabar tokia, kaip Varoša – apleista ir niekam nereikalinga, bet vėl suklestėsianti vos ją palies graikiška ranka.

Iš tikro, aišku, taip nėra: tukrų Kipras šiandien išivystęs panašiai, kaip graikų Kipras, irgi pritraukia daug turistų – tik yra pigesnis. Ir Famagusta, be Varošos, turi dar gyvą turkišką senamiestį, iš kurio irgi galima per tvorą ar nuo paplūdimio pažiūrėti į tą aptvertą tuščią turistinį rajoną, kuriame, sakoma, dar daug metų po karo degdavo paliktos šviesos. Tačiau tas turistinis rajonas liko amžinas Kipro konflikto simbolis, ištisas prabngus, bet jau pasenęs kurortas, kuris kažin, (ar) kada bus vėl apgyvendintas.

Skaityti daugiau: Kitokia kelionė į Kiprą

 

---

Panmundžomas ir Imdžingakas (Korėjų frontas)

Vieta: Šiaurės ir Pietų Korėjų pasienis

Virš Pietų Korėjos nuolat tvyrančią grėsmę lengviausiai suvokiau fronte, kur prasideda Šiaurės Korėja. Ten tvyro amžina tyli įtampa – juk taikos sutartis nepasirašyta. Kapitalizmo ir demokratijos “garbės sargyba”, užėmusi tekvando pozas, nejudėdama žvelgia į Šiaurę, per žiūronus stebima Liaudies armijos kareivio. Pagal karinę drausmę, prisilaikydami aprangos “cenzūros” turistai įžygiuoja į namelį, kuriame (kartais) derasi abi Korėjos. Pusė jo – Šiaurėje, pusė – Pietuose.

Demilitarizuota pasienio zona – lyg siurrealistinis absurdo teatras. Pietų Korėja čia pastatė 100 m vėliavos stiebą, šiauriečiai atsakė 160 m. Vietiniai kaimiečiai gyvena Jungtinių Tautų priežiūroje.

Bet piečiau, Imdžingako parke, suvoki, kaip viskas skausminga. Nuo specialios pakylos tarp karuselių ir monumentų pietiečiai mėgina išvysti bent lopinėlį Šiaurės Korėjos dangaus (prie pat sienos jiems patekti negalima – į Panmundžomo ekskursijas priimami tik užsienio turistai). “Geležinė uždanga” išskyrė šimtus tūkstančių šeimų – tėvus su vaikais, brolius su seserim – ir tik neseniai šiauriečiai leido kelis parodomuosius senukų susitikimus. Nepatekę tarp laimingųjų nukabinėję spygliuotą DMZ tvorą begalėmis linkėjimų, nuotraukų, eilėraščių, o šiauriečiams protėviams apeigos atliekamos pasienio altoriuje.

Skaityti daugiau: Pietų Korėja: šalis, kurioje gimsta rytojus

 

---

Aprašytos vietos žemėlapyje:

Norėdami įkrauti puslapį su šiuo žemėlapiu, pasinaudokite šia nuoroda: Baisiausios karų ir konfliktų vietos.

 

---

Kitos skausmingos įšalusių konfliktų vietos

Žemiau aprašytose vietsoe gal subjaurota mažiau likimų, nei prieš tai buvusiose, ir tamsumas nėra toks akivaizdus, bet, žinant jų istoriją, galima pajusti slogią atmosferą.

Chor Virapas ir Araratas (Turkija/Armėnija)

Araratas yra Armėnijos vėliavoje ir yra jų tautos simbolis, tačiau patekti prie šio kalno armėnai negali. Nes jis liko Turkijoje. Kadaise aplink jį gyveno armėnai, tačiau turkai juos ištrėmė. Kadangi Armėnija ir Turkija nepalaiko diplomatinių santykių, armėnai negali keliauti į Turkiją. Todėl jie susirenka pasižiūrėti į Araratą iš artimiausios vietos, iš kur gali – Chor Virapo armėnų vienuolyno dar Armėnijoje. Iš ten matosi ir Armėnijos/Turkijos siena. O apsukrūs prekijai apgaudinėja siūlydami pirkti balandžius, kurie neva nuneš jūsų žinią į Araratą (iš tikro “parduoti” jie grįžta pas prekeivį).
Plačiau: Armėnija – amžinasis krikščionybės avangardas.

Višegradas (Bosnija)

Iki Bosnijos karo (1992-1995 m.) tai buvo bosniškas miestas. Karo metu, bosniai išžudyti ir išvaryti, o dabar čia gyvena serbai. Daug bosnių grįti bijo ar nenori. Tūkstančiai kitų čia pat nužudyti – numesti nuo miesto simboliu tapusiu tilto. Atminimo lentų, paminklų tam nerasi: karas baigėsi, bet bosnių-serbų konfliktas ne, Višegradas priskirtas serbiškai Bosnijos daliai ir vieninteliai paminklai ten, bosnių liūdesiui – serbų kariams. Tačiau prieš tai pasiskaitęs, pažvelgi į miestą visai kitaip: ne tik į tiltą, bet ir į sanatoriją Vilina Vlas, kuri karo metais veikė kaip serbų “prievartavimo stovykla” (ten laikytos bosnių žmonos ir dukros), ar naujai statomą “serbišką senamiestį”, kuriame – ir Putino portretai.
Plačiau: Bosnija – trijų žavių kultūrų frontas.

Galipolis (Turkija)

Šiame pailgame pusiasalyje vyko vienas kruviniausių Pirmojo pasaulinio karo mūšių: per nepilnus metus žuvo 300 000 karių. Australai ir prancūzai mėgino okupuoti Stambulą, bet galiausiai patys bergždžiai įsitvirtino keliuose paplūdimiuose. Mūšis apaugo mitais tiek Turkijoje, tiek Australijoje. Galipolio pusiasalis paverstas tikru Pirmojo pasaulinio karo atminimo parku: pilnas paminklų, kapų, aiškinamųjų lentų apie mūšius kuriuose dėl futbolo aikštės dydžio teritorijos galėdavo žūti tūkstančiai. Australai čia važiuoja it į piligrimines keliones.
Plačiau: Turkijos Ėgėjo pakrantė – kurortai ir senovė

Kajakiojus (Turkija)

Iki 1923 m. graikų ir turkų tautų gyvenamų teritorijų siena atrodė visai kitaip: dabartinės Turkijos krantuose būta graikiškų miestų, o turkai gyveno ir Graikijoje. Graikai pamėgino atimti iš Turkijos graikų gyvenamus miestus. Nepavyko. Taikos sutartyje numatyta, kad graikai bus ištremti iš Turkijos, o turkai – iš Graikijos. Graikų buvo daugiau (1,2 mln., kai turkų 400 000), taigi turkų nepakako apgyvendinti visiems graikų paliktiems Turkijos miestams ir kai kurie, kaip Kajakiojus, liko apleisti tarsi paminklas tam karui ir didžiulių mastų “abipusei tremčiai”.

---

Kitos įdomiausios pasaulio vietos

Miestai: Senoviniai miestai | XIX a. miestai | Šiuolaikiniai didmiesčiai | Kurortai | Ypatingi miestai | Inžineriniai statiniai
Gamta: Pakrantės ir salos | Poliariniai peizažai | Vulkanai ir geizeriai | Kalnai ir kanjonai | Miškai ir džiunglės | Kriokliai | Dykumos | Olos ir požemiai | Ežerai | Gyvūnija
Kultūrinės patirtys: Pramogų parkai ir gyvieji muziejai | Šou ir renginiai | Ceremonijos | Sportas | Nakvynės vietos | Kelionių būdai | Valgymo būdai | Mažumos | Pramogos | Savičiausios valstybės
Istorinės vietos: Priešistorinės | Graikų ir romėnų | Artimųjų Rytų civilizacijų | Indėnų civilizacijų | Azijos civilizacijų | Pilys ir rūmai
Baisiausios vietos: Ekstremaliausios vietos | Išniekinta gamta | Nuosmukio vietos | Mirties vietos | Genocidų ir žudynių vietos | Įšalusių karų frontai

---

Aplankęs daugiau šalių, įdomiausių pasaulio vietų ir patirčių sąrašus plečiu.

Tačiau jau esu buvęs daugiau nei 110 šalių ir dešimtyse tūkstančių lankytinų vietų. Jei kuri garsi vieta nėra sąraše - gali būti todėl, kad ji pasirodė nepakankamai įspūdinga, o ne todėl, kad nebūčiau jos lankęs. Šiaip ar taip, kai kurios garsios lankytinos vietos tokios yra daugiau dėl reklamos.

Jei kyla klausimų, kodėl neįtraukiau tam tikros vietos į sąrašus, arba norite sužinoti apie įdomiausias pasaulio vietas daugiau - klauskite komentaruose, su malonumu atsakysiu!

Komentuoti

Norite keliauti į užsienį ir įdomu, kaip gauti vizą? Į kai kurias šalis vizą reikia gauti ambasadoje, į kitas – internetu, dar į kitas galima gauti jau atskridus ar vizos išvis nereikia. Čia – pilni visų tų šalių sąrašai bei įdomiausios mano patirtys gaunant įvairias vizas.

Kaip matote iš šio žemėlapio, paprasčiausia keliauti Europoje, kur į daugelį šalių galite nuvažiuoti nė nesutikę pasienio kontrolės, paskui – po Pietų Ameriką, kur vizų beveik niekur nereikia. Sudėtingiausia su vizomis – keliaujant po Afriką, kur į daugelį šalių reikia vizų ir į didelę jų dalį būtina tomis vizomis pasirūpinti iš anksto, tuo tarpu tų šalių ambasadų Lietuvoje nėra.

Dėmesio: informacija šiame straipsnyje kiek pasenusi ir bus atnaujinama, kai kurių šalių statusai pasikeitė

Šalys, į kurias galima patekti “be sienų”

Tai daugiausia Europos Sąjungos šalys, bet ne tik jos. Tegul sienų nebuvimas jūsų neapgaus: sienos yra, ir, jeigu tai pamiršite, galite turėti problemų. Visų pirma, nors praktiškai galima ten nuvažiuoti be jokių asmens dokumentų, teoriškai vis tiek reikalaujama juos turėti (o jei skrisite lėktuvu, juos tikrai žiūrės). Antra, “anapus sienos” gali daug kartų būti brangesnis mobilusis ryšys (ES viduje dabar tai ribojama), atsiskaitoma kitais pinigais ir t.t.

Sąrašas šalių, į kurias lietuviai gali patekti “be sienų”: Austrija, Čekija, Danija, Estija, Graikija, Islandija, Ispanija, Italija, Latvija, Lichtenšteinas, Liuksemburgas, Malta, Monakas, Nyderlandai, Norvegija, Lenkija, Portugalija, Prancūzija, San Marinas, Slovakija, Slovėnija, Suomija, Švedija, Šveicarija, Vokietija, Vengrija.

Šalys, į kurias nereikia vizų (bevizis režimas)

Norėdami keliauti į šias šalis, turėsite praeiti muitininkus ir pasieniečius, bet vizos nereikės. Į daugelį šių šalių važiuojant nepakaks asmens tapatybės kortelės, o reikės paso, nes į jį dedami štampai.

Patikrinimas įvažiuojant į šias šalis gali būti visai rimtas: gali reikti pildyti “įvažiavimo korteles”, atsakyti į pasieniečių klausimus. Dažniausi reikalavimai – pasakyti, kur apsistojęs (iš patirties – paprastai pakanka viešbučio pirmai nakčiai), parodyti grįžimo bilietą.

Man nėra buvę, kad į šalį, su kuria galioja bevizis režimas, neįleistų, bet tai visada įmanoma. Pavyzdžiui, įvažiuojant į Libaną, Iraną bei Siriją vartė pasą žiūrėdami, ar nėra Izraelio štampo – su tokiu štampu į šias šalis neįleidžia (Sirijos oro uoste yra net specialus pareigūnas, kuris vien varto visus pasų puslapius). Pačiame Izraelyje pasieniečių apklausos primena tardymą ir irgi svarbu nesuklysti, nesukelti nepagrįsto įtarimo, kad gal, tarkime, esi kokiu palestiniečiu susižavėjusi mergina. Apskritai, jaunos moterys paprastai labiau “įtarinėjamos” ir klausinėjamos, ypač vietose, kur yra prostitucija: kai einu su žmona pro atskirus pareigūnus, žmoną neretai kamantinėja labiau.

Bevizis režimas leidžia šalyje būti ne ilgiau tam tikro laiko tarpo (į daugelį šalių – 30 dienų arba 90 dienų). Norint keliauti ilgiau, dirbti, studijuoti ir pan., vis tiek reikės vizos.

Dažniausiai bevizis režimas prasideda Lietuvai su ta valstybe sudarius sutartį. Bevizis režimas yra su daugeliu Pietų Amerikos šalių bei daugeliu Europos šalių.

Sąrašas šalių, į kurias lietuviai gali patekti be vizų, tačiau reiks pereiti pasienio patikrinimą: Airija, Andora, Antigva ir Barbuda, Argentina, Armėnija, Barbadosas, Belizas, Bolivija, Bosnija, Botsvana, Brazilija, Brunėjus, Bulgarija, Čilė, Dominika, Dominikos Respublika, Ekvadoras, Fidžis, Filipinai, Gruzija, Grenada, Gvatemala, Haitis, Hondūras, Indonezija, Izraelis, JAE, Jamaika, Japonija, Jungtinė Karalystė, Juodkalnija, Kazachija, Kipras, Kirgizija, Kiribatis, Kolumbija, Kosta Rika, Kroatija, Makedonija, Malaizija, Marokas, Maršalo Salos, Mauricijus, Meksika, Mikronezija, Moldova, Naujoji Zelandija, Nikaragva, Palau, Panama, Paragvajus, Peru, Pietų Korėja, Rumunija, Sent Kitsas ir Nevis, Sent Lucija, Sent Vincentas ir Grenadinai, Salvadoras, Samoa, San Tomė ir Prinsipė, Senegalas, Serbija, Seišeliai, Singapūras, Saliamono Salos, Svazilendas, Rytų Timoras, Tonga, Trinidadas ir Tobagas, Tunisas, Turkija, Tuvalu, Ukraina, Urugvajus, Vanuatu, Venesuela.

Šalys, vizas į kurias galite įsigyti atvykus (oro uoste)

Atvykę į šias šalis jausitės panašiai, tarsi galiotų bevizis režimas. Visgi, viza bus išdudoama: tik ją įklijuos pasienietis jau ant įvažiuojant į šalį (neretai teks eiti prie papildomo langelio “vizos”, atstovėti eilę).

Pagrindinis skirtumas nuo bevizio režimo – tokios vizos paprastai mokamos (t.y. faktiškai yra “įvažiavimo mokestis”, kuris padidins jūsų kelionės kainą). Be to, į kai kurias šalis reikia vežtis papildomų dalykų, kad oro uoste išduotų vizą: pvz. savo pasinę nuotrauką, iškvietimą ar pan. Gerai tuo pasidomėkite.

Taip pat pasižiūrėkite, ar vizos tikrai išduodamos ir ten, per kur ketinate atvykti į šalį: pvz. nors Baltarusijos vizos išduodamos Minsko oro uoste, tačiau važiuodami automobiliu jų negausite.

Be to, gali būti, kad oro uoste išduodama viza galios tik trumpai, o jei keliausite ilgiau, reikės prašyti vizos iš anksto per ambasadą ar konsulatą. Pvz. Tailando viza, išduodama oro uoste, galioja tik 15 dienų, tuo tarpu išduodama konsulate – 60 dienų.

Taip pat, turėkite omenyje, kad vizų išdavimo tvarka linkusi keistis – tad sekite informaciją. Štai kai keliavau 2010 m. į Azerbaidžaną, planavau gauti vizą oro uoste. Tačiau savaitė iki kelionės sužinojau, kad vizas oro uoste išdavinėti nustota. Teko eiti į ambasadą – iš pradžių ambasada nežinojo, kas atsitiko, ir tik paskutinę dieną nunešus pasą skubiai ranka išrašė vizą. O jei būčiau to nesužinojęs aš, būčiau buvęs tiesiog neįleistas į šalį: internete buvo pilna tokių deportuotų turistų pasakojimų.

Ir, aišku, net jei vizos oro uoste išduodamos, nereiškia, kad ją išduos jums (nors man tokių problemų nėra buvę). Turite praeiti minimalų patikrinimą (ypač dėl pirmos nakvynės ir pan.). Kaip ir bevizio režimo atveju kai kurie žmonės klausinėjami labiau: pvz. įvažiuojant į Libaną man įklijavo vizą iš karto, o žmonos klausinėjo, kur apsistojusi ir pan.

Sąrašas šalių, vizos į kurias lietuviams išduodamos oro uoste ar pasienio punkte: Baltarusija (tik Minske), Bangladešas, Burkina Fasas, Džibutis, Egiptas, Iranas, Jordanija, Laosas, Libanas, Madagaskaras, Malavis, Maldyvai, Mauritanija, Mozambikas, Papua Naujoji Gvinėja, Tadžikija, Tanzanija, Tailandas, Togas.

Sąrašas šalių, vizos į kurias lietuviams išduodamos oro uoste/pasienio punkte arba internetu: Bahreinas, Gabonas, Bisau-Gvinėja, Kenija, Kuveitas, Omanas, Kambodža, Kataras, Surinamas, Šri Lanka, Uganda, Zambija, Zimbabvė.

Šalys, į kurias išduodamos tikros vizos

Vizos po Pirmojo pasaulinio karo sugalvotos kaip priemonė atskirti pageidaujamus žmones nuo nepageidaujamų ir pastarųjų neįleisti (t.y. neįleisti potencialių nelegalų, šnipų, teroristų ir pan.). Tiesa, šiais laikais daugelyje šalių vizos taip neveikia, bet JAV vizos dar yra “tikros”.

Jei prašysite JAV vizos, lauks tikras patikrinimas, teks pačiam eiti į ambasadą, šnekėti, ką veiksite, pateikti dokumentus apie uždarbį ir pan. – bet kai išduos vizą, tai iš karto 10 metų (juk mažai šansų, kad dabar neturėdamas jokių piktų kėslų, po pusmečio juos sugalvotumėte).

Man ši sistema patinka: susimoki nemažai, tačiau ne kaip mokestį neaišku už ką, o už realų patikrinimą ir už tai paskui gali keliauti į tą šalį neribotą skaičių kartų.

Tiesa, atsiradus ESTA leidimui (žr. žemiau), JAV vizų reikai tik tokiu atveju, jei esate buvęs Irane, Sirijoje, Irake ar Sudane.

Šalys, vizos į kurias “pardavinėjamos” internetu

Į daugelį šalių, į kurias Lietuvos piliečiams reikia vizų, tos vizos faktiškai yra tiesiog pardavinėjamos: susimoki ir gauni, nebent būtum kokiam “juodajam sąraše”. Tokių vizų galiojimo laikas, kaip taisyklė, labai trumpas: pvz. 3 mėnesiai nuo išdavimo ir tik vienam įvažiavimui. Šitokiu būdu valstybė pasirūpina, kad pasiims pinigus kiekvieną kartą, kai norėsi ten įvažiuoti.

Būna ir daugkartinių vizų, tačiau net ir jos irgi paprastai galioja tik 1 metus. Be to, yra gerokai brangesnės.

Į vis daugiau šalių vizos pardavinėjamos internetu: pakanka nueiti į tam tikrą svetainę, užpildyti gana ilgą paraišką ir gausi vizą (arba “vizos patvirtinimą”, o pačią vizą įdės oro uoste). Tai ypač smagu šalyse, kaip Lietuva, nes ambasados pas mus yra toli gražu ne visos.

Internetu susimokėjęs gavau Indijos ir Kenijos vizas.

Yra šalių, kur galima gauti ir vizą internetu, ir vietoje (pvz. Kenija). Tokiu atveju reikia lyginti sąlygas. Jei jos skiriasi mažai (pvz. viza į Keniją internetu – 1 doleriu brangesnė), verta rinktis vizą internetu. Taip yra todėl, kad beveik visos tokios šalys yra pagarsėjusios korupcija ir pasienio pareigūnai gali prašyti kyšių ar apgaudinėti. Pvz. Uzbekijos viza oro uoste oficialiai man turėjo kainuoti 50 dolerių. Tačiau pareigūnas pareikalavo 70 dolerių. Tuo tarpu iš diena anksčiau, kai budėjo kita pasieniečių pamaina, atvykusių lietuvių, paėmė 60 dolerių.

Sąrašas šalių, į kurias vizos (kartais vadinamos “leidimais”, bet esmė panaši) išduodamos internetu: Beninas, Indija, Kanada, Lesotas, Mianmaras, Australija, JAV.

Sąrašas šalių, vizos į kurias lieutviams išduodamos oro uoste/pasienio punkte arba internetu: Bahreinas, Gabonas, Bisau-Gvinėja, Kenija, Kuveitas, Omanas, Kambodža, Kataras, Surinamas, Šri Lanka, Uganda, Zambija, Zimbabvė.

Šalys, vizos į kurias “pardavinėjamos” ambasadoje

Į daugelį valstybių, į kurias reikai vizų, vizos yra pardavinėjamos ambasadose ir konsulatuose. Būtent pardavinėjamos, nes patikrinimo mažai (tiesiog ar nesi juodajame sąraše), o vizų galiojimas trumpas ir vienkartinis (kas rodo, kad šalys labiau nori pasiimti iš turistų “įvažiavimo į šalį mokestį”, o ne neįsileisti nepageidaujamų asmenų).

Daugelis taip pardavinėjančių vizas šalių – neturtingos, tokios, į kurias ir šiaip mažai kas norėtų nelegaliai imigruoti, todėl saugumas joms ir nėra svarbus.

Pagrindinė problema Lietuvoje su šiomis vizomis ta, kad Lietuvoje nėra beveik visų šių valstybių ambasadų ar vizas išduodančių konsulatų. Tenka daryti vieną trijų dalykų:
1.Važiuoti į užsienį, kur yra Lietuvai skirta šalies ambasada (geriausiu atveju – Rygą ar Varšuvą, blogesniu – Kopenhagą ar Londoną).
2.Siųsti pasus paštu į ambasadą.
3.Naudotis Lietuvos kelionių agentūros paslaugomis, kuri tą padaro už antkainį.

Kurį kelią bepasirinksite, atsieis laiko arba pinigų. Taip yra tekę gauti Sirijos ir Gambijos vizas. Gera naujiena, kad tokių šalių mažėja – vis daugiau šalių arba įsileidžia Lietuvos piliečius be vizos, arba duoda vizas oro uoste, arba leidžia jas gauti internetu. Kai pradėjau keliauti, į dauguma šalių reikėdavo tokios vizos – dabar tik į mažumą ir tos pačios daugiausiai neturistinės.

Jei šalies nėra jokiame kitame sąraše šiame straipsnyje, reiškia, į tą šalį reikia vizos ir ją reikia gauti iš anksto.

Šalys, vizoms į kurias reikia iškvietimo

Į daug valstybių, ypač nedemokratinių, nepakanka tiesiog nueiti į ambasadą ar atsiųsti pasą (žr. aukščiau) – reikia dar, pavyzdžiui, gauti “iškvietimą”, kurį parašęs žmogus atsakys už tavo elgesį kelionės metu.

Neturėdamas draugų, giminių ar verslo partnerių šalyje iškvietimo negausi. Teoriškai, vienintelis šansas tokiu atveju gauti iškvietimą būtų pirkti kelionių paketą iš vietinės kelionių agentūros. Tačiau praktiškai iškvietimai, kaip ir vizos, pardavinėjami ir atskirai (be kelionių paketo). Tai daro tų šalių kelionių agentūros, kartais per bendradarbiaujančias Lietuvos kelionių agentūras, faktiškai “apgaunančios sistemą” ir pasakančios, kad organizuos jums kelionę, kai iš tikro to nedarys. Taigi, rezultate viza tiesiog kainuos daugiau. Be to, vis tiek gali tekti užsakyti visus viešbučius iš anksto, parašyti, kur ir kada apsistosite.

Taip man teko darytis Kinijos vizas – nors buvau ir ambasadoje, mėginau prašyti tiesiogiai, iš ten išprašė, nes “reikia iškvietimo”. Teko kreiptis į kelionių agentūrą ir mokėti dvigubai brangiau, nei oficialiai kainuoja viza. Tiesa, nuo to laiko situacija pasikeitė: kai prašiau vizos 2018 m., iškvietimo jau nereikėjo.

Šalys, vizas į kurias sunku ar neįmanoma gauti

Tokių valstybių likę nedaug, bet yra. Keliauti į jas laisvai beveik neįmanoma arba reikalauja sudėtingo pasiruošimo.

Į kai kurias, kaip Šiaurės Korėją, privalai pirkti “ekskursiją” – nuo kelionės pradžios iki galo lydės gidai.

Į kitas taip pat negausite įprastos “turistinės vizos nepriklausomai kelionei” (pvz. Turkmėniją), bet ten gali būti alternatyvų. Dažniausia alternatyva – tranzitinės vizos, kurios išduodamos važiuoti skersai per šalį, paprastai 3 ar 7 dienoms (tarkime, važiuoti iš Irano į Uzbekiją per Turkmėniją). Tačiau kad gavę tranzitinę vizą pamatytumėte ir kažkiek šalies, kurią kirsite, reikės kruopščiai planuoti: kad įvažiuotumėte vienoje pusėje, išvažiuotumėte kitoje, maršrutas būtų įtikimas (jei stabdys pareigūnai – nes teoriškai viza nesuteikia teisės dairytis aplink) ir t.t.

Dar kitose valstybėse viza galioja ne į visą šalį, o į tam tikras šalies dalis reikės papildomų leidimų, kurie kainuoja ir nebūtinai visada ir visiems išduodami. Pavyzdžiui, Eritrėjos viza galioja tik į sostinę Asmarą, Kinijos viza negalioja į Tibetą (reikia papildomo leidimo ir nuolatinės ekskursijos), Indijos viza – į tam tikras šiaurės rytų valstijas ir t.t.

Vizų galiojimas ir ribojimai

Kiekviena viza turi galiojimo laiką. Jie būna keliariopi:
*Laikas, per kurį privalote įvažiuoti į šalį (pvz. 3 mėn. nuo vizos išdavimo). Kai kuriose šalyse per šį laiką reikia ir įvažiuoti, ir išvažiuoti iš šalies.
*Laikas, kurį galite būti šalyje (pvz. 1 mėnuo nuo įvažiavimo į šalį). Šalį privalote palikti iki šio laiko pabaigos. Dar atvykimo metu jūsų gali prašyti parodyti bilietus atgal ar toliau.

Vizų galiojimo laiką galima prasitęsti, bet galimybės skirtingose šalyse skiriasi. Šalyse, kur vizos nereikia arba viza išduodama oro uoste / pasienyjje galima daryti “visa run” – tai yra, išvažiuoti iš šalies ir vėl sugrįžti (kad ir kitą dieną), taip iš naujo paleidžiant vizos (ar bevizio buvimo šalyje) galiojimo skaitliuką. Taip, pavyzdžiui, nors Indonezijoje lietuviams galima būti be vizos tik 1 mėnesį, aš išbuvau pusantro – tiesiog išvažiavau savaitgaliui į Rytų Timorą ir grįžau atgal.

P.S. Šis straipsnis yra tik apie keliavimą ir turistines vizas. Jos nesuteikia teisės šalyje dirbti ar studijuoti – tam reikalingos kitokios, sudėtingiau gaunamos vizos. Net ir šalyse, kurios lietuviams taiko bevizį režimą, norint dirbti ar studijuoti paprastai reikia vizos ar leidimo gyventi (išskyrus Europos Sąjungos / Europos Ekonominės Erdvės valstybes).

Komentarai