Kosovas

2011 m. vykdamas į Kosovą tikėjausi ko kito. Maniau, kad tai – itin skurdžiai atrodysianti žemė. Juk šalis tapo nepriklausoma tik 2008 m. ir tik 1999 m. čia pasibaigė rimtas išsivadavimo karas, į kurį įsikišo ir NATO bombonešiai.

Masinės statybos keičia Kosovo veidą

Kai važiavau nuo Serbijos penktojo miesto Nišo link Kosovo sienos, vaizdai išties nežadėjo nieko gero: apleistų, apgriuvusių namų pilni kaimai (anksčiau gyventi albanų?) ir plentas, keliems kilometrams staiga virtęs žvyrkeliu. Paskui – ne itin gražus muitinės postas, primenantis ankstyvos Lietuvos nepriklausomybės metus. Iš Serbijos pusės – net ne muitinės, o tiesiog policijos. Juk Serbija Kosovo nepriklausomybės taip ir nepripažino – tad ir muitininkų čia būti negali.

Už kelių šimtų metrų pasitiko Kosovo vėliavos. Mūsų akiai neįprastos: geltonas valstybės žemėlapis mėlyname fone, padabintas šešiomis žvaigždėmis, žyminčiomis šešias didžiausias šalies etnines grupes. Albanai čia sudaro per 90% gyventojų, serbai – apie 5%, o likusios bendruomenės egzotiškais pavadinimais (pvz., “egiptiečiai”, turintys daugiau bendro su romais, nei su Egiptu) – itin mažos. Bet Kosovo valdžia, prižiūrima tarptautinių organizacijų, stengiasi, kad nė vieni nesijaustų atstumti. Todėl net ir Kosovo himnas neturi žodžių – juk jeigu jis būtų giedamas viena kalba, kitataučiai galėtų jaustis diskriminuojami.

Už Kosovo muitinės vaizdai, matyti Serbijoje, staiga pasikeičia. Tuščios pakelės užleidžia vietą begalei statybų. Visas Kosovas jų pilnas: baigtų ir nebaigtų. Baigtosios – tai modernūs namai stikliniais fasadais. Čia – ne Dubajus ir ne Baku. Nėra nė vieno dangoraižio ar kitokių įspūdingų statinių. Pakelės apstatomos ir miestai užpildomi kur kas žemiškesniais – trijų, keturių aukštų – namais. Tarp jų gausu spindinčių viešbučių, motelių, kavinių, parduotuvių ir net baseinų. Todėl Kosovas turizmui – itin palankus, priešingai nei kai kurios kitos rytų Europos šalys.

Sostinė Priština jau gimė iš naujo

Visa Priština panaši į statybų aikštelę. Deja – ir architektūrinio chaoso žemę. Greta naujų namų – senos gatvės, o patys pastatai – įvairių stilių, dydžių. Kažin, ar mieste yra vyriausiasis architektas? Seni namai griaunami – net ir tie, kurie, rodos, statyti XIX a. ar XX a. pradžioje. Paliekamos tik istorinės mečetės.

Karo žaizdų Prištinoje nebesimato. O juk net Serbijos sostinės Belgrado širdyje dar tebestovi subombarduoti Jugoslavijos gynybos ministerijos daugiaaukščiai… Palyginus su aplinkinėmis šalimis Kosovo sostinėje ir beveidžių socialistinių daugiabučių – mažai.

Įtemptos padėties pamiršti neleidžia nuotraukos and vyriausybės sienos. Iš jų žvelgia daugybės žmonių veidai – čia ryškūs, čia išblukę. Per karą dingę be žinios albanai. Šiame kare (kurį 1999 m. užbaigė NATO intervencija) Serbija, vadovaujama Slobodano Miloševičiaus, bandė išnaikinti, išvyti iš Kosovo albanus. 750 000 albanų tada buvo ištremti, bent 600 civilių – nužudyti. Juk Kosovas, pasak serbų, yra kultūrinė jų šalies širdis. XIV a. būtent Kosove, Pečo mieste veikė serbiškasis stačiatikių patriarchatas. Vėliau visus Balkanus užkariavo turkai Osmanai. Pergalė Kosovo lauko mūšyje prieš serbus Osmanams atvėrė seniau uždarytus kelius. Albanai serbų istorijos vadovėliuose – tik imigrantai, itin išplitę dėl didelio gimstamumo. O albanų vadovėliuose jau albanai – tikrieji kosoviečiai, mat kilę tiesiogiai iš ilyrų, čia gyvenusių dar Romos Imperijos laikais. Serbai tuo tarpu atsikraustė vėliau. Albanams Kosovas – irgi brangus, juk tai jame 1878 m. susikūrė Prizreno lyga, albanų tautinio atgimimo židinys.

Netolimą praeitį, jau kitaip, primena ir didžiulė raudonų plytų cerkvė Prištinos širdyje. Ji – nenaudojama, apaugusi žolėmis. Serbijos valdžia taip ir nesuspėjo pabaigti jos statyti, kai 1999 m. miesto kontrolę perėmė Jungtinės Tautos. Dabar cerkvė nebereikalinga – dauguma Prištinos serbų po karo išsikėlė. Jos užbaigti nėra priežasčių, o griauti ar pritaikyti kitai paskirčiai niekas nesiryžtų. Taip ji ir stūgso kaip paskutinis praėjusių laikų pranašas Kosovo sostinės širdyje, išvalyta nuo šiukšlių, apsupta gražios aikštės. Tuščia, taip ir nenutinkuotomis sienomis, ji, rodos, laukia čia sugrįžtančių serbų. Bet serbai negrįžta.

Internete, beje, galima rasti duomenų, kad dar apie 2004 m. šioje aikštėje buvo įsikūręs čigonų taboras. Šiandien jau niekas to nebeprimena.

Kosoviečiai patys kelia užsienio šalių vėliavas

Šiandieninė Kosovo sostinė – tarptautinis miestas. Bet visiškai kitaip nei Londonas ar Paryžius. Prištinoje gausu naujų ir švarių tarptautinių organizacijų atstovybių: Pasaulio banko, USAid ir daugybės kitų. Pilna čia ir šių įstaigų bei misijų darbuotojų – ir lietuvį vieną, jau paskui, išvykstant iš Kosovo, sutikau dirbantį muitinėje. Tikrų imigrantų Kosove mažai, užtat yra daug sugrįžusių albanų, važinėjančių automobiliais įvairių Europos šalių numeriais. Juk tuomet, kai buvo persekiojami serbų, daugybė albanų emigravo.

Virš Kosovo miestų plazda daugybė užsienio vėliavų. Ypač Albanijos, Europos Sąjungos, JAV, Jungtinių Tautų, NATO. Ne tarptautinės organizacijos jas kabina, tačiau patys žmonės, dėkingi už indėlį į nepriklausomybę. Įvairiaspalvėms vėliavoms atliepia gatvių pavadinimai, tarsi nužengę iš 15 metų senumo žinių laidų: “Bilo Klintono bulvaras”, “Madlenos Olbrait gatvė”. Mačiau net restoraną “Klinton”.

Kosovo valiuta – euras. Jis įvestas vienašališkai – todėl Kosovas neturi teisės dalyvauti Europos centrinio banko veikloje. Kainos – daug mažesnės nei tikrojoje euro zonoje. Pirmas patiekalas restorane (miesto centre) – du eurai, antrasis – trys ar keturi.

Pakelėse daug paminklų kariams

Iš Prištinos važiavau į Prizreną, garsėjantį savo senamiesčiu. Aplinkui vėl statybos – prekybos centrai, autosalonai – o ir kelio pradžia paversta keturių juostų greitkeliu. Be statybų Kosovą nuo Serbijos iškart atskirsi ir pagal kaimus. Juk serbų miesteliuose dominuoja cerkvės, o kosovietiški turi po mečetėlę su minaretu. Vyraujanti religija čia – Islamas. Bet jei įsivaizduojate čadromis vilkinčias moteris ar barzdotus vyrus – klystate. Islamas čia – kitoks, paveiktas ir socialistinės Jugoslavijos dešimtmečių. Prištinoje mačiau vos dvi plaukus prisidengusias kosovietes. Prizrene ir mažesniuose miesteliuose tokių – truputį daugiau, bet vis tiek labai mažai.

Kitas neabejotinas Kosovo ženklas – nauji paminklai karo didvyriams pakelėse ir miesteliuose. Pakelėse tai – tarsi mažesni ar didesni antkapiai, miestuose – natūralaus dydžio žmonių skulptūros. Nesenos taip pagerbtųjų mirties datos (XX a. paskutinis dešimtmetis) kaip ir šiandieninio stiliaus apranga, ekipuotė neleidžia pamiršti, kad vos prieš 12 metų šiandien iščiustytose gatvėse vyravo tikras pragaras. Esame įpratę prie paminklų kariams, bet tik tokių, kur vaizduojami raiteliai ir riteriai, arba bent jau 1940 m. laidos tankai…

Prizreno senamiestis – Kosovo perlas

Prizreno senamiestis, išsidėstęs palei upelį – išties gražus. Nesuniokotas chaotiškų statybų, atrestauruotas. Matyti vos vienas sudegęs namas – bet juk toks jau dešimtmetį stovi kad ir Palangos širdyje (kurhauzas). O 2009 m., vos prieš du metus, išleistas “Lonely Planet” kelionių vadovas dar piešia liūdnesnį vaizdą. Stačiatikių cerkvė, kurią “Lonely Planet” įvardija kaip nusiaubtą per neramumus, šiandien jau suremontuota ir saugoma. Dėl saugumo jos neleidžiama fotografuoti.

Balkanuose religinių radikalų daug mažiau, nei Artimuosiuose Rytuose, bet mečetės, bažnyčios ir cerkvės čia tapusios atitinkamų tautybių simboliais. Per karus jos, tarsi svetimos vėliavos, tampa taikiniais. Serbai degino mečetes, albanai – cerkves. Taip darė toli gražu ne vien tikintieji. Čia – nacionalinis, o ne religinis klausimas. Bet tautų ribos regione glaudžiai susijusios su religijomis: albanai ir bosniai – musulmonai, serbai, juodkalniečiai ir makedonai – stačiatikiai, o kroatai bei slovėnai – katalikai.

Kitas, serbiškas Kosovas

Paskutinis iš aplankytų Kosovo didmiesčių – Mitrovica, arba Mitrovicė. Tai – padalintas miestas, nors čia ir nėra sienos kaip kadaise Berlyne. Miestą į dvi nesupainiojamas dalis skiria Ibaro upė. Pietinėje dalyje gyvena albanai, ji primena bet kurią kitą šalies vietą. O šiaurinė – Kosovo serbų viešpatija. Vos kirtus tiltą, tyliai stebimą NATO kario, pasitinka begalinė gausybė Serbijos vėliavų. Visi vaizdai sako, kad čia – jau Serbija. Naujų statybų beveik nėra, visi užrašai – serbiški. Ir jeigu tikrojoje Serbijoje jie rašomi tiek lotynų raštu, tiek kirilika, čia dominuoja kirilika, tokiu būdu dar padidinanti skirtumą nuo albaniškai kalbančios Kosovo dalies. Net KFOR (NATO Kosovo pajėgų) plakatuose, kurių daug šiuose kraštuose, esantys šūkiai čia serbiški, o ne albaniški. Dar daugiau – pardavėjai iš principo reikalauja Serbijos dinarų ir atsisako eurų. Čia užsienio kariai jau albanus saugo nuo serbų.

Kad esame Kosove primena tik kelio ženklai, kuriuose miestų pavadinimai skelbiami dviem kalbom: serbiškai ir albaniškai. Bet šitoje Kosovo dalyje albaniškus pavadinimus vietos gyventojai aprašo, uždažo ir net išdegina. Vos viename skyde mačiau, kad albaniškas tekstas būtų nepažeistas – tas skydas buvo visiškai naujas. Beje, albaniškojoje dalyje irgi yra uždažytų serbiškų pavadinimų – bet tokių “sužalotų ženklų” ten mažiau, nei serbiškoje.

Kosovo pasienio postas pasitinka tik dar už kelių dešimčių kilometrų. 2008 m. po Kosovo nepriklausomybės paskelbimo šį postą serbai buvo supleškinę. Dabar čia dirba daug užsieniečių, tarp jų – ir lietuvis. Atrodo, šiandien Kosovas nebando įtvirtinti savo valdžios zonoje nuo Mitrovicos tilto iki šiaurinės sienos. Kai Kosovo nepriklausomybę pripažino dar ne visos šalys bet kokia, net ir visiškai teisėta bei logiška, intervencija, galėtų būti panaudota prieš kosoviečius – esą štai, tapę nepriklausomais Kosovo albanai diskriminuoja serbus. Tad serbai kantriai skatinami jungtis prie Kosovo Respublikos taikiai – nors jie sudaro vos 5% šalies gyvenojų, jiems rezervuota 10% vietų Kosovo parlamente, o serbų kalba turi statusą, lygiavertį albanų kalbai. Net oficialus tarptautinis šalies pavadinimas yra serbiškasis “Kosovo”, o ne albaniškas “Kosova”.

Bet kol kas niekas nesikeičia – paties šiaurinio Kosovo galo serbai nė neketina dalyvauti rinkimuose į Kosovo parlamentą.

Kosovo problema – išspręsta, bet Mitrovicos apylinkių – ne

Stebint visą šią situaciją neišvengiamai kyla klausimas – o kodėl iš viso šiaurines Mitrovicos apylinkes reikėjo įtraukti į Kosovo Respublikos sudėtį? Juk jei ten gyvena beveik vien serbai, jie nori likti Serbijoje, taip galėtų ir būti. Viskas galėtų būti įtvirtinta referendumu.

Bet kaltas čia tarptautinės teisės principas, vadinamas lotyniškai – “uti possidetis juris”. Jis sako, kad naujai sukuriamų šalių sienos turi sutapti su prieš tai buvusių administracinių vienetų (regionų, provincijų…) ribomis. Ši doktrina taikyta ir Lietuvoje – juk dabartinės Lietuvos sienos atitinka Lietuvos TSR, o ne tarpukario Lietuvą. Tad ir Kosovo ribos – tokios pačios, kaip Jugoslavijos laikų Kosovo autonominės provincijos.

Kitur “uti possidetis juris” doktrina padeda išvengti neramumų, ginčų, kurturėtų eiti valstybių sienos. Tačiau Kosove yra kitaip – ji naujai valstybei įkišo karčią piliulę, kurią sunku suvirškinti, o Mitrovicos apylinkių serbus pasmerkė gyventi šalyje, kurioje jie gyventi nenori.

XIV amžius negrįš ir negali grįžti. Tą turi suprasti ir serbai. Jeigu visos tautos žiūrėtų į tokius senus laikus, pasaulis taptų tokia konflikto zona, kokia yra Balkanai. Juk ir lietuviai tada galėtų pretenduoti į “pirmųjų lietuviškų knygų miestą” Karaliaučių ar Tilžę. O į šituos pačius kraštus, prisimindami kiek kitus laikus, pretenduotų ir vokiečiai. Lenkai reikštų oficialias pretenzijas į Vilnių, nes juk dar XX a. pradžioje didžioji vilniečių dalis kalbėjo lenkiškai. Beveik kiekvienas pasaulio kraštas skirtingais laikotarpiais priklausė skirtingoms šalims, kalbėjo skirtingomis kalbomis ir tikėjo skirtingais dievais.

Šiandieninis Kosovas tvirtai stojasi ant kojų, palaikomas tarptautinių organizacijų ir ypač musulmoniškų šalių paramos. Jis netapo nusikaltėlių irštva ar ekonomiškai žlugusiu kraštu, kaip pranašavo pikti liežuviai – po nepriklausomybės padėtis čia tik gerėja. Paties Kosovo problema – jau išspręsta. Net jeigu šio fakto dar ilgai nepripažins tokios šalys, kaip Ispanija ar Rusija, kurios pačios turi problemų su nepriklausomybės siekiančiomis tautomis. Kosovą pripažįstančių šalių, šiaip ar taip, daugėja kasmet. Šiandien 76 valstybės, tarp jų Lietuva, pripažino šalį oficialiais dokumentais, o dar daugybė tiesiog nedalyvauja geopolitikoje ir neužsiima oficialiais pripažinimais, bet faktiškai neprieštarauja Kosovo nepriklausomybei, priima turistus su kosovietiškais pasais.

Bet problema Mitrovicos apylinkėse dar liko. Ją reikės vienaip ar kitaip išspręsti norint, kad čia nesusiformuotų eilinio Balkanų konflikto židinys.

---

Visi straipsniai iš kelionių po buvusią Jugoslaviją

1. Buvusi Jugoslavija: tautų ir tikėjimų mozaika (įžanga)
2. Kroatija: viduržemis kaip kadaise
3. Serbija: nugenėtoji Jugoslavija
4. Kosovas gimė iš naujo
5. Slovėnija: dangiška kaimiška žemė
6. Makedonija. Senutėje žemėje – naujausia Europos tauta
7. Juodkalnija: naujasis Europos turizmo perlas
8. Bosnija: trijų žavių kultūrų frontas

Komentarai

Balkanai. Jugoslavija. Tai buvo viena valstybė su 7 tautom, 4 kalbom, 3 religijom ir 2 rašto sistemom. Paskui buvo kruvini karai ir šiandien čia – 7 mažos šalys, vis tolstančios viena nuo kitos. Kai kas tebetrokšta keršto, bet šiaip Balkanuose – saugu ir ramu. Turistai atranda šį Europos lopinėlį, kurį socializmas ir konfliktai buvo dešimtmečiams uždengę nuo progreso.

Adrijos jūros paplūdimiai vasaromis jau pilni, bet kiekvienai keliautojų nubūtai vietai Balkanuose dar rasi tuščią, bet labai nustebinsiančią. Gal tai bus ankštos viduramžiškų pajūrio prekybinių miestų gatvelės. Gal – laukinė gamta: meškų gyvenami kalnai, milijonų metų amžiaus ežerai.

O gal – pačių žmonių spalvingumas. Pilietybė Balkanuose nieko nereiškia – svarbiausia tautybė. Gretimi vienos valstybės kaimai gali kelti skirtingas vėliavas, tikėti į kitokį Dievą, kalbėti skirtingomis kalbomis, o jų kultūra skirsis kardinaliai. Išpainioti tą istorijos siūlų kamuolį sunku – bet per savo penkias keliones į visas regiono šalis mėginau suvokti ir jį.

Buvusios Jugoslavijos gamta: kalnai, urvai, jūra, ežerai…

Ne mažiau nei žmonės įvairi ir buvusios Jugoslavijos gamta.

Proziškiausia, bet labiausiai pamėgta turstų jos dalis – Viduržemio jūros paplūdimiai. 95% visų buvusios Jugoslavijos krantų (ir per 1000 salų) šiandien yra Kroatijoje, likę – daugiausia Juodkalnijoje. Sezono įkarštis kaip ir Lietuvoje – liepa ir rugpjūtis – tačiau kam svilinantis karštis nesimbolizuoja rojaus, smagiau (ir pigiau) pajūryje ilsėtis birželį ar rugsėjį (tais mėnesiais ten irgi šilčiau, nei Palangoje rugpjūtį).

Už nedidelių paplūdimių ir pakrantės miestelių į dangų šauna aukšta (1-2 km) Balkanų kalnų “siena”. Nuo siaurų jų keliukų – puikūs vaizdai į jūrą, pakrantės saleles bei slėnius. Juodkalnija net pavadinimą gavo nuo šių kalnų.

Vakarų Balkanų kalnų slėniai glaudžia vienus gražiausių ir seniausių pasaulio ežerų. Juose – daugybė salų, dažną kurių puošia senutės cerkvės ir bažnytėlės. Vienas romantiškiausių – Bledo ežeras Slovėnijoje, didžiausias – Skadaras tarp Juodkalnijos ir Albanijos, mažesni, bet žaviai skaidrūs ir žuvingi Plitvicos ežerėliai (Kroatija), į kuriuos srūva virtinės krioklių. Didingas ir Ohridas Makedonijoje: pirmas žvilgsnis nuo kalno užgniaužė kvapą, taip toli buvo krantai. Makedonai juo džiaugiasi tarsi jūra, jame maudytis skrenda vakariečių turistų pilni lėktuvai.

Karstinių reiškinių (ilgų požeminių urvų, upių, stalagmitų, stalagtitų) buvusioje Jugoslavijoje tiek daug, kad net pats žodis “karstas”, spėjama, kilo iš slovėnų kalbos. Pasaulyje analogų neturi Postojnos ola (urvas), tokia gigantiška, kad lankytojus po ją vežioja atrakcioną primenantis geležinkelis. O nuotykių ieškotojams su polinkiu į speleologiją plyti ir daug dar nepilnai ištyrinėtų urvų.

Aktyvūs keliautojai, pageidaujantys likti virš žemės paviršiaus, nepraleidžia progos pasidžiaugti raftingu kalnų upėse. Buvusioje Jugoslavijoje pilna sraunių upių visiems skoniams ir patyrimo lygiams.

Miestuose susitinka Rytai, Pietūs ir Vakarai

Nestokoja įvairovės ir Jugoslavijos miestų senamiesčiai. Didžiausi skirtumai čia driekiasi valstybių sienomis – tačiau ne tomis naujosiomis, o tomis, kurios buvo pažymėtos XIX a. žemėlapiuose. Tarp Vakarų ir Rytų/Pietų civilizacijų, kurių riba per amžius driekėsi Balkanuose.

Šiaurinės Jugoslavijos miestus – Kroatijos, Slovėnijos, šiaurės Serbijos – pastatė vakarietiškos imperijos. Viduramžiais pakrantes valdė Venecijos pirkliai, vėliau visas šias teritorijas perėmė Austrija, išgyvenusi tikrą aukso amžių: nuo Mocarto iki Froido. Tenykščiai senamiesčiai (pvz. Zagrebo) kažkuo primena sumažintą Vieną ar Budapeštą, o pakrančių miestai – mini Venecijas.

Venecijietiškų uostamiesčių gatvėse neprasilenks karietos ar automobiliai – tarp saulę užstojančių masyvių pastatų galima vaikščioti tik pėsčiam. Šen bei ten slegiančius skersgatvius praskaidrina aikštės su gražiomis bažnyčiomis. Garsiausias tarp šitokių miestų – Dubrovnikas, kuris buvo ne tiesiog Venecijos kolonija, o jos konkurentas. Kiti: Šibenikas, Primoštenas, Trogiras (visi – Kroatija), Kotoras, Perastas (Juodkalnija), Piranas (Slovėnija).

Tuo tarpu Pietinės Jugoslavijos miestus – Makedonijos, Bosnijos, didelės dalies Serbijos – kūrė musulmoniška Osmanų imperija. XVI-XVII a. ji išmūrijo gražius tiltus, tačiau vėliau Osmanai ekonomiškai atsiliko nuo Vakarų. Bosnija 1878 m. net perėjo iš Osmanų Austrijai, o kitos šalys pamažu iškovojo nepriklausomybę. Tačiau iki šiol tose šalyse daug musulmonų, mečečių, o miestų centrai – čaršijos – tarsi pas turkus, persus ar arabus tarnauja kaip savotiški turgūs. Tik švaresni.

Deja, buvusios Jugoslavijos didmiesčiuose tik senamiesčiai ir yra gražūs, nes nauji rajonai pastatyti pagal vieną kurpalių brutalizmo įkvėptu stiliumi, kuris atrodo ne tiesiog nuobodžiai (kaip mūsų miegamieji rajonai), bet net bauginamai niūriai. Taigi, Jugoslavijos laikais išplėtotų miestų, tokių kaip Podgorica, lankyti neverta. Bent jau jei domina pažintinis turizmas – jei rūpi pasiausti, visi Vakarų Balkanų didmiesčiai (net musulmoniški) pasižymi karštu naktiniu gyvenimu, išradingų vakarietiškų barų pilnomis gatvėmis.

Kiekviename Vakarų Balkanų mieste gyvena visų buvusios Jugoslavijos tautybių žmonės, nors daugumą, nebūtinai labai tvirtą, paprastai sudaro vietinė tautybė. Mažumos paprastai turi savo rajonus: štai Mostaras (Bosnija) turi bosnišką ir kroatišką puses, o Skopjėje (Makedonija) yra didžiausias pasaulyje čigonų taboras, kur net oficiali kalba – čigonų (Balkanai yra daugiausia pasaulio čigonų glaudžiantis regionas).

Jugoslavijos žlugimas paskatino visus prisiminti tautines šaknis, o tai suteikė kai kurių Balkanų miestų panoramoms naujausią žavų štrichą: tautinių tradicijų įkvėptus “naujus senamiesčius”. Vieno nuobodžiausių miestų – Skopjės – centras perstatomas iš esmės: betoniniai fasadai keičiami “senoviniais”, statomi istorinių stilių nauji pastatai, tautos didvyrių skulptūros. Višegradas (serbiška Bosnijos dalis) dabar didžiuojasi nauju serbišku centru Andričgradu.

Kai kurios Balkanų bendruomenės dar labai neseniai ėmė laikyti save atskiromis tautybėmis (makedonai ~1960 m., bosniai ~1990 m., juodkalniečiai ~2010 m.). Todėl čia tebėra populiaru, kaip kitur Europoje prieš šimtmetį ar daugiau, romantizuoti savo tautos istoriją, ieškoti joje “pamirštų” didybės įrodymų. Štai Bosnijoje archeologas Semiras Osmanagičius įrodinėja, kad keli šios valstybės kalnai aplink Visoko miestelį yra didžiausios ir seniausios pasaulio piramidės, skambiai pavadintos “Saulės piramide”, “Mėnulio piramide”, “Drakono piramide”. Nors archeologų bendruomenė nepritaria tokioms teorijoms, Bosnija tvirtai griebėsi šiaudo, “įrodančio” istorinę jos svarbą: pastatė daugybę kelio ženklų, kreipiančių į “Bosnijos piramides”.

Karo pėdsakais jau eina ir turistai

Nepaisant visų regiono grožybių, dažnam žmogui – ypač Vakaruose – pirmoji asociacija išgirdus žodį “Balkanai” tebėra karas. Juk yra net tarptautinė sąvoka “balkanizacija”, reiškianti susiskaldymą, subyrėjimą. Ir mano paties pirmieji vaikystės prisiminimai apie Jugoslaviją – tai liepsnojantys pastatai, kurių vaizdus transliuodavo Lietuvos TV kanalų žinios.

Jugoslavijos griuvimo karai užtruko dešimtmetį ir liūdnai pagarsėjo žiaurumais. Labiausiai – įvairiataučiuose Jugoslavijos regionuose: ten kaimynai žudė kaimynus, bandydami užtikrinti, kad po karo atitinkamos žemės priklausys jų pačių tautiečiams (daugiausia taip “pasižymėjo” paleisti nepriklausomybes paskelbusių tautų nenorėję serbai).

Meluočiau, jei sakyčiau, kad to niekur nebesimato. Tačiau didžiojoje Jugoslavijos dalyje karas buvo trumpas, labiau “politinis” (pavyzdžiui, Slovėnija iškovojo nepriklausomybę per 10 dienų su vos 19 aukų, nes nuo serbų įtūžio ją paskui “uždengė” Kroatija). Tikras pragaras atsivėręs buvo tik dalyje Kroatijos, Kosove ir Bosnijoje. Pastarojoje karo žaizdų nė 20 metų neištrynė – niekur pasaulyje jų nemačiau šitiek: daug pastatų peršaudyti, iš kai kurių telikę byrantys griuvėsiai, miestų parkai paversti kapinėmis, o savo autonominę Serbų Respubliką įkūrę serbai, kaip sako bosniai, tebedangsto karo nusikaltėlius.

Vyresnių Bosnijos žmonių veidai tikriausiai slepia daug gedulo, skausmingų prisiminimų, tačiau dabar net ši valstybė – neįtikėtinai saugi ir rami. Niekur kitur pasaulyje, kur “dar ką tik” vyko toks žiaurus karas, Tarptautinio baudžiamojo teismo pripažintas genocidas, negalėtum keliauti taip paprastai ir visiškai ramiai. Štai Irake ar Afganistane daugiau nei 10 metų po “oficialios karo pabaigos” tęsiasi išpuoliai ir sukilimai. Dar kitur, kaip Korėjoje ar Kalnų Karabache, kariai tebebudi frontuose – pasiruošę, gavę įsakymus, tęsti karą.

O Jugoslavijoje “kovos” persikėlė į politinių institucijų koridorius, artilerijos salves pakeitė agitacinės rinkimų laidos, ir net baikščiausi turistai ima tuo patikėti. Ankšti venecijietiški Vakarų Balkanų kurortai vasaromis jau perpildyti, o Dubrovnike visiems norintiems vietos vos užtenka. Ir tarp lankytinų vietų dažname mieste įsikūrė Jugoslavijos karų nuotraukų parodos, muziejai.

Skirtumai dėl kurių žlugo Jugoslavija

Kai XIX a. Juodkalnijos princas-kunigaikštis Negošas pasiūlė “kai visos pietų slavų žemės bus išvaduotos nuo aplinkinių imperijų” jas suvienyti į vieną valstybę – toks “jugoslavizmas” atrodė labai progresyvus, kaip tuo pat metu vykę Vokietijos, Italijos vienijimaisi. Regiono elitas džiūgavo, kai 1919 m. Jugoslavija buvo suvienyta.

Dažnoje knygoje apie Balkanų miestus mėgstama sakyti, neva “žmonės iki 1990 m. karų čia per amžius gyveno taikiai”. Tačiau tai tėra nostalgiškas idealizmas, kartojantis Jugoslavijos laikų “tautų draugystės” propagandą. Iš tikrųjų Vakarų Balkanai ištisą tūkstantmetį buvo trijų kultūrų kovų arena: Vakarų (katalikiškos, vakarietiškos), Rytų (stačiatikiškos, vėliau – ir komunistinės) bei Pietų (musulmoniškos). Kiekvieną pusę remdavo galingos užjūrio jėgos. Iš Vakarų – Austrija-Vengrija ir Venecija, paskui – nacistinė Vokietija, dabar – Europos Sąjunga. Iš Rytų – Rusija. Iš Pietų – Osmanų imperija, vėliau – pavieniai musulmonų mudžahedai. Kas vienoms Balkanų tautoms buvo gelbėtojai-užtarėjai, kitoms tautoms – negailestingi žudikai, bet koks bendradarbiavimas su kuriais laikytinas neatleistinu kolaboravimu ir išdavyste.

Ir abudu pasauliniai karai Balkanuose buvo dar žiauresni nei daugelyje kitų vietų. Į skirtingas puses stojusios Balkanų tautos noriai žudė net “svetimus” civilius, o jei ne serbų intrigos (serbo radikalo Gavrilo Principo nužudytas austrų kronprincas Pranciškaus Ferdinandas), gal pasaulinių karų apskritai nebūtų buvę.

Skaičiai kalba patys už save:
*Pirmajame pasauliniame kare Jugoslavijoje žuvo ~1 mln. žmonių – ~10% visų regiono gyventojų (Serbija ir Juodkalnija kovėsi Antantės pusėje, Bulgarija – Centro valstybių).
*Antrajame pasauliniame kare žuvo ~600 tūkst. žmonių – ~5% visų regiono gyventojų (kroatai ir bulgarai kovėsi Ašies pusėje, serbai – Sąjungininkų).
*Juogoslavijos karuose žuvo ~140 tūkstančių žmonių (0,6%)

Tai – vien XX amžiaus karai. Tačiau paklaustas “kodėl nesutariate su tauta X”, bet kurios Balkanų tautos atstovas turėtų ką papasakoti nuo pat Viduramžių.

Trys Balkanų religijos – Jugoslavijos tautybių pagrindas

Toks susiskaldymas gali kelti nuostabą, nes skirtumai tarp Jugoslavijos tautų, iš pirmo žvilgsnio, nėra tokie jau dideli. Visas Jugoslavijos branduolys – serbai, kroatai, bosniai ir juodkalniečiai – nesigilinant į politinius niuansus kalba viena ta pačia kalba. Jugoslavijos laikais ji buvo vadinama serbų-kroatų kalba, šiandien – įvairiais pavadinimais. Slovėnų ir makedonų kalbos irgi giminingos.

Tačiau mūsuose įprasta lygybė “kalba=tauta” Balkanuose negalioja. Balkanų tautas labiausiai išskyrė religija. Kroatai yra palikuonys tų, kurie per didžiąją schizmą pasirinko katalikybę, serbai – stačiatikių keliu nuėjusiųjų. Bosniai – tų, kurie, atėjus 500 metų trukusiai Osmanų valdžiai, atsivertė į islamą.

Tačiau po komunistinės Jugoslavijos dešimtmečių religija yra pasitraukusi į antrą planą. Tuo sunkiai patikėtum išvydęs statomus vieną už kitą aukštesnius minaretus, kalnų kryžius, bažnyčių bokštus. Tačiau visa tai labiau tautų simboliai, savotiškos vėliavos. “Šitiek daug naujų cerkvių ir visos jos apytuštės” – pasakojo man vienas makedonas. Balkanų mecenatai skiria pinigų religiniams statiniams dėl panašių priežasčių, kaip lietuviai, skyrę Baltijos kelio paminklui Vilniuje.

Iškalbingi pasirodė ir du Koranai, demonstratyviai, viršeliais į priekį, pastatyti ant virtuvinės spintos per Air BnB išsinuomotame Sarajevo bute. Aukštai, ten kur niekas jų neima skaityti – bet visi mato. Simbolinis ženklas, kad tai – bosnių butas.

Savos vėliavos puoselėjamos, o svetimos per Balkanų karus tapdavo taikiniais: štai Bosnijoje buvo beveik nelikę nei minaretų, nei bažnyčių varpinių.

Visgi ir pati religija Balkanuose atgimsta. Bosnijos kroatų gyvenamose žemėse yra pasaulinis katalikybės centras Medžiugorjė, kur, sakoma, nuo 1981 m. iki šiol kas mėnesį apsireiškia mergelė Marija. Serbija, Juodkalnija, Makedonija pilnos senų žavių stačiatikiškų kalnų vienuolynų (ypač gražus Ostrohas), kuriuose tebegyvena vienuoliai. O ypatingo Balkanų musulmonų bektašių (sufijų) ordino, laikančio, kad Koranas turi svarbesnę perkeltinę prasmę – šventovės-vienuolynai tekijos vėl sulaukia Alacho šlovintojų.

Ne mažiau svarbi religijos įtaka kultūrai, tradicijoms: pas bosnius, kroatus ir serbus jos ženkliai skiriasi. Kaip ir požiūriai į istoriją, geopolitiką.

Kas tebevienija buvusią Jugoslaviją?

Nepaisant visų skirtumų, Vakarų Balkanų tautų gyvenimas vienoje valstybėje 70 metų (1920-1990) nepraėjo be pasekmių.

Tos pasekmės labai domina regione besilankančius Vakarų turistus – juk dažnam tai būna pirma kelionė į postkomunistinius rytus. Gidai organizuoja ekskursijas ta tema ir net nesusijusiuose turuose pasakoja apie “eilinio jugoslavo gyvenimą”.

Štai po Skopję vedžiojęs muziejaus darbuotojas palydėjo… į prekybos centrą, kur rodė įvairius tepopuliarius jugoslaviškus gaminius. Tokius kaip “Eurokremas”, pasak jo, skanesnis už “Nutella” (tikrai neblogas), su kuriuo ten daromos ir užtepėlės, ir vafliai. Tuos produktus iki šiol gali rasti kiekvienoje buvusios Jugoslavijos parduotuvėje – juk ištisos kartos su jais užaugo, priprato.

Daug bendro yra ir visuose Jugoslavijos restoranų meniu. Kad esi Balkanuose nesunkiai atpažinsi iš ant medžių ir sienų sukabinėtų nekrologų. Vos į juos pažvelgęs lengvai suprasi miesto religinę sudėtį. Mat pranešimai apie musulmonų mirtis – žali su mėnuliukais, krikščionių – su juodais kryžiais, ateistų – su penkiakampėm raudonom žvaigždėm.

Jugoslavija nebuvo tokia uždara ir žiauri, kaip Sovietų Sąjunga. Taip, ji buvo komunistinė ir ekonomiškai atsilikusi, tačiau po to, kai diktatorius Jozipas Brozas-Tito susipyko su Stalinu, ji liko neutrali Šaltajame kare ir nesiizoliavo nuo pasaulio. Didžiausias skirtumas: jei Sovietų Sąjunga faktiškai buvo rusų diriguojama imperija, tai, pats būdamas kroatas, Tito akylai prižiūrėjo, kad didžiausia Jugoslavijos tautybė serbai neįgytų per didelės įtakos.

Todėl “jugonostalgija” (ar, tiksliau, “titonostalgija”) veši net nepriklausomybę iškovojusiose šalyse: štai ant Kotoro senamiesčio vartų Juodkalnijoje tebeiškalta Tito frazė, Bosnijos šalikelėje mačiau tarsi Los Andželo “Hollywood” ženklą kalne išrašyta “Tito”, Sarajeve veikia Tito kavinė. Tiesa, tai kontraversiška: štai Slovėnijos konstitucinis teismas uždraudė Tito vardu vadinti Liublijanos gatvę – gal Tito ir nebuvo Stalinas, bet jis pražudė daug kitaminčių.

Iki šiol kai kurie žmonės per surašymus prisistato “jugoslavais”, nors tokių mažėja. “Mano tėvas serbas, mama vengrė” – sakė pašnekovas Skopjėje – “iki 1990 m. aš buvau jugoslavas, o dabar nežinau kas”.

Tragiškiausia dažnam Vakarų Balkanų gyventojui (bent jau neserbams) atrodo ne Tito era, bet Miloševičiaus (1989-2000 m.) – kuomet šis serbas pamėgino sutelkti visos šalies vadžias savo tautiečių rankose, o kitoms šalims ėmus skelbti nepriklausomybę pradėjo kruvinų karų seriją. Tada paaiškėjo, kiek utopinis buvo visas Jugoslavijos projektas: sąjungą Tito tegalėjo išlaikyti “geležine ranka” gniauždamas vietinius identitetus (ypač didžiųjų tautų), o vos senoji sistema ėmė braškėti, vos Jugoslavijos bendruomenės vėl galėjo “būti savimi”, paaiškėjo, kad labiausia, ko jos trokšta – “atsidalinti” erdvę sau (tik kur kieno erdvės ribos buvo sunku sutarti).

Kaip nuvykti į Jugoslaviją: skrydžiai, vizos

Turistui atvykti į Balkanus šiandien yra paprasčiau, nei kada nors anksčiau. Nors daug kas dar renkasi važiuoti automobiliu (1500-2000 km nuo Vilniaus), laikai, kai skrydis į abi puses kainuodavo ne pigiau 450-600 eurų – jau praeitis. Aš pats visas Balkanų šalis aplankiau lėktuvu – juk kiekviena jų labai tinkama trumpoms savaitgalinėms ar savaitinėms kelionėms.

Tiesa, tiesiogiai iš Lietuvos nuskristi vis dar nepavyks, bet išradingesniems alternatyvų daug.

Į didžiausius ar labiausiai turistinius regiono didmiesčius galima rasti gerų akcijų skrydžiams su persėdimais: į Belgradą, Zagrebą, Liublijaną, vasaromis – ir Kroatijos pakrantę. Kainos – apie 150-200 eurų į abi puses. Tokiu būdu aplankiau Kroatiją, Serbiją.

Dar keliuose Balkanų miestuose skrydžių bazes įsteigė pigių skrydžių bendrovės: “Wizzair” pasiūlė daugybę maršrutų iš Skopjės (Makedonija) ir Tuzlos (Bosnija). Daug iš tų reisų nukreipti į tuos pačius miestus, kaip ir pigūs “Ryanair” ir “Wizzair” skrydžiai iš Vilniaus: į Stokholmą (Skavsta), Kopenhagą, Frankfurtą (Hahn), Briuselį (Šarlerua), Milaną (Bergamą) ir kitur. Taigi, galima pirkti atskirus bilietus iš Vilniaus į vieną tų miestų, o iš ten atskirai – į Balkanus. Tiesa yra rizikos: pirmajam skrydžiui pavėlavus, aviakompanija atsakinga nebus. Tačiau kartais “susikombinuoti” skrydį galima labai pigiai: už 50-100 eurų į abi puses. Man pavyko šitaip suskraidyti į Skopję.

Pigių skrydžių bendrovės skraido ir į daugiau buvusios Jugoslavijos miestų: Belgradą, Nišą (abu – Serbija), Podgoricą (Juodkalnija), Liublijaną (Slovėnija), Splitą (Kroatija), Ohridą (Makedonija). Tačiau iš kiekvieno šių oro uostų tesiūlo po kelis maršrutus: tikimybė, kad pavyks suderinti laiką ir kainas su skrydžiu iš Lietuvos, labai maža. Tačiau bus paprasčiau, jei nuspręsite kažkur “pakeliui” pernakvoti, apsidairyti. Šitaip nuskridau į Liublijaną – mano kelionė apėmė dvi dalis: 3 dienas Slovėnijoje ir 2 dienas Briuselyje (po dieną skrendant į priekį ir atgal).

Jeigu aukščiau aprašytais būdais nerandate tinkamų bilietų, nenusiminkite. Buvusios Jugoslavijos šalys labai nedidelės: visos 7 kartu paėmus yra panašaus dydžio, kaip Pabaltijys: Lietuva, Latvija ir Estija. Taigi, galima nuskristi į kitą miestą ar net kaimyninę valstybę ir per vakarą ar dieną nuvažiuoti ten, kur reikia. Visoje buvusioje Jugoslavijoje populiari autonuoma ir daug nuomos agentūrų leidžia išvažiuoti į kaimynines valstybes (išskyrus į Kosovą). Šitaip į Juodkalniją ir Bosniją aš važiavau iš Dubrovniko (Kroatija). Įdomu, kad Dubrovniko oro uostas yra arčiau Juodkalnijos ir Bosnijos sienų, nei paties Dubrovniko, todėl skrisdamas į jį faktiškai skrendi į tris šalis.

Į nė vieną buvusios Jugoslavijos šalių lietuviams vizų nebereikia. Tačiau Šengeno erdvei priklauso tik Slovėnija ir Kroatija, todėl patikrinimas yra daugelyje buvusios Jugoslavijos pasienių. Tiesa, eilėje teko laukti tik kartą (3 val. važiuojant iš Bosnijos į Kroatiją). Kosovas – paskutinė valstybė, kurios Serbija vis dar nepripažįsta, bet problemų dėl to turistai patiria jau mažiau (pavyzdžiui, Kosove negalioja autodraudimo žalia kortelė).

Praktiniai dalykai: kainos, valiutos, nakvynės

Subyrėjusi Jugoslavija išsivaikščiojo “į visas keturias puses” ne tik kultūriškai, bet ir ekonomiškai. Slovėnijoje ir Kroatijos pakrantėse – brangiau, nei Lietuvoje (Dubrovnike vasaromis kainos lenkia net Vakarų Europą). Tuo tarpu Makedonijoje, Kosove, iš dalies ir Bosnijoje – labai pigu, tos šalys ir gerokai skurdesnės.

Dauguma Jugoslavijos šalių turi savo valiutas. Išimtys: Slovėnija, Juodkalnija ir Kosovas, kur atsiskaitoma eurais. Tiesa, toje Kosovo dalyje, kur daugumą gyventojų sudaro serbai, mokama Serbijos dinarais. Daugiatautėje Bosnijoje vietos kroatai siūlėsi paimti Kroatijos kunas, serbas – Serbijos dinarus. Pinigai – ne vien politikos dalis. Mačiau kaip nedidelio miestelio degalinėje kiekvienas kasos aparato skyrius buvo skirtas ne konkretaus nominalo banknotams, tačiau atskirai valiutai – net eurams, JAV doleriams…

Apsistoti buvusioje Jugoslavijoje be viešbučių galima ir “apartamentuose” ar “kambariuose“, kurių pilna kiekviename turistiniame mieste, ypač kurortuose. Jie labiau primena šeimyninius viešbutėlius, kuriuose dauguma “numerių” yra su patogumais (apartamentuose – ir su virtuvėmis, indais, skalbimo mašinomis). Internete skelbiasi ne visi, todėl galima ieškoti ir vietoje, tačiau “kambarių” paieška gali užtrukti, nes, nesant registratūros, jų šeimininkus aptikti bus sunku.

Albanija: ne Jugoslavija, tačiau šalia

Planuodami kelionę į buvusią Jugoslaviją, dalis žmonių galvoja aplankyti ir Albaniją. Iš tikrųjų, Albanija Jugoslavijai niekada nepriklausė, o albanai nėra slavai. Tačiau Albanijos istorija gana panaši: tai irgi buvo komunistinė, tačiau ne prosovietinė šalis. Tik ji buvo dar uždaresnė ir skurdesnė.

Albanijoje ir buvusios Jugoslavijos dalyse, gyvenamose albanų, daugiau chaoso, nei pas slavus: daugiau šiukšlių, anarchiškų statybų, eismo taisyklių pažeidimų. Bet ir pigiau. Albanijos pajūrio kurortai – pigiausi europinėje Viduržemio jūros pakrantėje.

Be to ir gražių kalnų Albanija žavi ir “miestais-muziejais”, kurių senamiesčiuose per 100 metų mažai kas keitėsi, bei unikalia savo kultūra, daug mažiau paliesta kitų šalių įtakos, nei Jugoslavijos tautos.

Į kurią buvusios Jugoslavijos šalį keliauti?

Nors aš tikrai nesigailiu aplankęs visas 7 buvusios Jugoslavijos šalis ir Albaniją, tai padaryti per vieną kelionę gali būti sunku. Kuri iš Vakarų Balkanų valstybių įdomiausia – priklauso nuo poreikių. Štai pagrindiniai visų buvusios Jugoslavijos šalių pliusai ir minusai, o taip pat įdomiausios lankytinos vietos kiekvienoje:

Valstybė	Pliusai	Minusai	Įdomiausios vietos
Bosnija ir Hercegovina	Trijų kultūrų / religijų sandūra. Viduramžiški tiltai. Upių slėniai. Karo liekanos (kam jos įdomios). Pigu. Mažai turistų.	Karo liekanos (kam jos niūrios). Nėra vietų poilsinei kelionei.	Mostaras, Sarajevas, Višegradas, Medžiugorjė, Jajcė
Juodkalnija	Venecijos miestai. Pajūrio kurortai. Kalnai. Raftingas. Kanjonai	Neįdomūs didmiesčiai. Daug turistų. Skristi reikės į Kroatiją ir kirsti sieną	Kotoras, Perastas, Taros kanjonas, Lovčeno kalnas, Ostroho vienuolynas, Sveti Stefanas
Kosovas	Serbų vienuolynai. Atgimimo nuotaikos. Naujausia Europos valstybė. Pigu.	Sunkiau atvažiuoti automobiliu dėl valstybės nepripažinimo. Nėra vietų poilsinei kelionei.	Prizrenas, Džakovė, Pečo vienuolynai
Kroatija	Ilgiausias pajūris. Venecijos miestai. Romėnų pastatai. Seniausios pasaulio bažnyčios. Daug skrydžių	Brangu (ypač Dubrovnike). Daug turistų.	Dubrovnikas, Plitvica, Splitas, Zadaras, Pula, Šibenikas, Trogiras, Primoštenas
Makedonija	Ohrido ežeras. Skopjės naujasis senamiestis. Didžiausias čigonų taboras. Šiuolaikinis tautinis romantizmas. Pigūs Wizzair skrydžiai.	Mažai būdų nukristi be ‘netikro jungimo’	Skopjė, Ohridas, Matkos kanjonas, Kruševas
Serbija	Pigu. Serbų vienuolynai. Nemažai skrydžių.	Nėra vietų poilsinei kelionei. Mažai lankytinų vietų	Belgradas, Novi Sadas, Subotica, Nišas, Manasijos vienuolynas, Studenicos vienuolynas
Slovėnija	Venecijos miestai. Urvai. Ežerai.	Brangu	Bledo ežeras, Piranas, Postojnos ola, Hrastovlės bažnyčia
Albanija	Pigiausi pajūrio kurortai. Unikali kultūra. Kalnų miestai-muziejai. Bunkeriai.	Prasti keliai. Sudėtingas eismas. Šiukšlės ir netvarka. Sunku į ten nusigauti.	Beratis, Saranda ir Albanijos rivjera, Džirokasteris, Tirana, Komano ežeras

---

Visi kelionių po buvusią Jugoslaviją aprašymai

1. Buvusi Jugoslavija: tautų ir tikėjimų mozaika (įžanga)
2. Kroatija: viduržemis kaip kadaise
3. Serbija: nugenėtoji Jugoslavija
4. Kosovas gimė iš naujo
5. Slovėnija: dangiška kaimiška žemė
6. Makedonija. Senutėje žemėje - naujausia Europos tauta
7. Juodkalnija: naujasis Europos turizmo perlas
8. Bosnija: trijų žavių kultūrų frontas
9. Albanija: Azija Europoje

Komentarai