Išskleisti meniu

Makedonija

Makedonija. Senutėje žemėje – naujausia Europos tauta

Makedonija. Senutėje žemėje – naujausia Europos tauta

| 11 komentarai

Prieš kelionę ieškodamas internete informacijos apie Šiaurės Makedoniją neišvengiamai atradau vaizdus, kaip dešimtys tūkstančių makedonų 2011 m. šventė krepšinio pergales Lietuvoje.

Makedonams kiekvienas toks triumfas svarbesnis, nei daugeliui. Save suvokti kaip atskirą tautą jie ėmė vos prieš 50-70 metų (vėliausiai Europoje), nepriklausomais pirmąkart tapo prieš 24. Rasti garbingą vietą jau išsidalintame pasaulyje – labai sunku. Albanai reikalauja žemių, graikai – pavadinimo, serbai – bažnyčios, o bulgarai – istorijos.

Bet makedonai dėl to Tėvynę puoselėja tik aistringiau. Sostinė Skopjė perstatoma semiantis įkvėpimo iš senųjų architektūros meistrų: niekur kitur Europoje nemačiau, kad nauji kvartalai taip žavėtų turistus. Įprasminamas ir senųjų civilizacijų paveldas, laukinė gamta.

Tačiau kol kas Makedonija dar likusi didžiųjų Europos turizmo kelių nuošalyje ir kainos čia – vienos žemiausių visame žemyne.

Kalnai, ežerai ir senos mažos cerkvės - Makedonijos pasididžiavimas. Visa tai apjungia Šv. Jono Kaneo vienuolynas Ohride, tapęs vienu šalies simbolių.

Ohridas – Makedonijos turizmo perlas

Makedonija neturi jūros kranto, bet į jos kurortus vasaromis kartais jau leidžiasi Vakarų kelionių agentūrų lėktuvai. Atvilioja Ohrido ežero paplūdimiai. 358 km2 ploto jis – aštuonis kartus didesnis už didžiausią Lietuvos ežerą Drūkšius. Aukšti aplinkiniai kalnai net giedrą dieną aname krante vos matėsi. Ohride vanduo nepertraukiamai tyvuliuoja 5 milijonus metų (tai – labai reta), todėl čia daug žuvų rūšių, kurios negyvena niekur kitur.

Paežerės kurortų daug, bet nė vienas neprilygsta pačiam Ohrido miestui (42 000 gyv.). Tai – viena seniausių Europos gyvenviečių. Senamiesčio širdyje – antikinis romėnų ar net graikų teatras (restauruotame jame vyksta vasaros festivaliai) ir ne ką jaunesnės mozaikos.

Atstatyta bronzos amžiaus gyvenvietė į pietus nuo Ohrido miesto. Tuomet gyventa ant polių virš paties ežero.

Ohridas vadinamas “Europos Jeruzale”, mat čia esą stovėjo 365 bažnyčios (po vieną kiekvienai metų dienai). Skaičius perdėtas, tačiau vaikštinėdamas siauromis senamiesčio gatvelėmis, šen bei ten “pralendančiomis” pro bromas, išties regėdavau cerkvę po cerkvės. Dauguma užrakintos, bet kelios – atviros ir itin garsios. Kaip Dievo Motinos, pilna autentiškų XIII a. bizantinių freskų, it Viduramžių komiksai perpasakojančių Bibliją. Prižiūrėtoja dirbanti religijotyrininkė papasakojo, kad tai – vieni pirmųjų Europos tapybos darbų, kuriuose atkurta veidų mimika: į Vakarus šios idėjos atėjo tik kartu su Renesansu. Šv. Jono Kaneo cerkvė stulbina savo vieta ežero pusiasalyje ant uolos – jos atvaizdas puošia dažną Makedonijos atviruką. Išoriškai gražūs Šv. Sofijos soboras, Šv. Pantaleimono cerkvė (šalia kurios atstatomas Viduramžių universitetas).

Šv. Sofijos cerkvė Ohride statyta IX amžiuje

Makedonija tapo nepriklausoma nuo Jugoslavijos 1991 m., bet jos tikinčiųjų serbai iki šiol nenori paleisti. Todėl Makedonijos stačiatikių bažnyčios joks užsienio patriarchas nepripažįsta. Tai jos nesusilpnina: miesteliuose ir šalikelėse auga naujos cerkvės, Ohrido centre prie gatvės altoriaus skambant giesmėms praeiviai žegnojasi.

Bulgarai išvis nesutinka, kad makedonai yra atskira tauta. “Pripažįstame valstybės nepriklausomybę, bet ne tautos” – sakė politikas Valkanovas – “jie yra bulgarai”. Bulgarų pasakojimai, kad makedonų kalba beveik identiška standartinei bulgarų kalbai, kad iki 1945 m. Makedoniją užėmė Jugoslavija makedonai laikė save bulgarais – teisingi. Tačiau realybė ir tai, kad šiandien makedonai save suvokia kaip atskirą tautą. Toks tautinis atgimimas, koks Lietuvoje įvyko prieš 80-150 metų, Makedonijoje finišuoja tik dabar.

Siauros Ohrido gatvelės lenda po tradiciniais juodai/baltais namais.

Labiausiai kaimynai ant makedonų pyksta dėl istorinių asmenybių “savinimosi”. Štai ir Caras Samoilas, prieš tūkstantmetį pastatęs didelę Ohrido aukštutinę pilį, makedonams – makedonas, bulgarams – bulgaras. Kažkuo primena lietuvių-lenkų ginčus.

Šalia Ohrido senamiesčio – naujesnis pėsčiųjų pasažas. Toliau – didieji viešbučiai ir nauji daugiabučiai, irgi glaudžiantys turistus. Pakrantėje mus pasigavęs vyras butą nakčiai įsiūlė už 20 eurų, o paplukdymas ežeru atsiėjo 10 eurų (dviems). Galima ir dar pigiau – Ohrido kainos nesikandžioja. Ištroškusiems įspūdingų vaizdų verta pakilti į Galičicos nacionalinį parką nuo kurio kalnų serpantinų Ohrido ir gretimo Prespos ežero panoramos man pasirodė nuostabiausios. Kalnais “įrėmintas” Ohrido ežeras gražus iš visur, bet kai kurios vietos juo pasigerėti itin mėgstamos – pvz. senutėlis Šv. Naumo vienuolynas prie Makedonijos-Albanijos sienos.

Ohrido senamiestis nuo ežeru plaukiančio laivelio. Plukdė buvęs universiteto dėstytojas: iš turistų Makedonijoje galima uždirbti daugiau nei iš mokslo. Džiaugėsi, kad jo sūnus įsitvirtinęs Kanadoje.

Skopjė 2014: naujai pastatytas senamiestis

Ne visi Ohrido turistai pasiekia sostinę Skopję – o be reikalo. Taip, dar prieš kelis metus tai buvo turbūt pati negražiausia Europos sostinė. Chaotiškai išdėstytų vienodų socialistinių daugiaaukščių kvartalai – it vienas begalinis miegamasis rajonas. Viskas pastatyta po 1963 m., kai Skopję sugriovė tragiškas žemės drebėjimas ir Jugoslavijos valdžia ją atkūrė kuo pigiau ir paprasčiau. Apgriautoje traukinių stotyje, kurios laikrodis sustojo tragedijos akimirką (05:17), įsikūręs Skopjės muziejus pilnas griuvėsių nuotraukų, žinių laidų apie katastrofą, aukų (~1000) sąrašų.

Anas nuobodus miestas pradėtas laidoti 2010 m., kai įvaizdžiu susirūpinusi valdžia pradėjo visame pasaulyje analogų neturintį projektą “Skopjė 2014“. Palei Vardaro upę miesto centre kyla… naujas senamiestis. Nebandoma atkurti tiksliai to, kas 1963 m. virto dulkėmis, tačiau įkvėpimo ieškoma praeityje: žymiausių makedonų skulptūros, kolonados, puošnūs fontanai, gipso lipdiniais išgražinti fasadai. Tas pats barokas ar klasicizmas, kaip žymiausiuose pasaulio pastatuose. Tačiau modernios technologijos įgalino tai, apie ką praeities architektai nė nesvajojo: didesnius mastelius, greitesnes ir paprastesnes statybas, įdomesnes medžiagas.

Naujoji Vardaro krantinė, kurią pradeda Skopjės archeologijos muziejus. Jis subtiliai papildo Antikinio orderio kolonas stikliniu fasadu, o frontono lipdinys nakčiai apšviestas simboliškai: figūros iškyla iš nieko, kaip būna jas atradus archeologams.

Skopjės širdis – Makedonijos aikštė su nauja 24 m aukščio Aleksandro Makedoniečio skulptūra, nuo kurios pjedestalo ir trykšta, ir pilasi muzikiniai fontanai. Oficialiai tai – “Karys ant žirgo”, kad nepykdyti graikų. Konfliktas su graikais – pats skaudžiausias Makedonijai. “Senovės Makedonija buvo graikiška” – sako jie – “o šiandieniniai makedonai tėra jos vardą pagrobę slavai imigrantai”. Ir keršija politiškai: Graikija vetavo Makedonijos narystę NATO, kurį laiką net mėgino užsmaugti savo šiaurinę kaimynę embargu ir privertė ją pasikeisti vėliavą. Dėl graikų įtakos dauguma Vakarų Europos šalių vadino Makedoniją “FYROM” (angliškų žodžių “Buvusi Jugoslavijos Respublika Makedonija” trumpinys), Makedonijos krepšinio komanda pastarajame čempionate oficialiai vadinta “MKD rinktine”. 2018 m. Makedonija “pasidavė”: nors referendumas dėl pavadinimo pakeitimo nebuvo sėkmingas, nauja valdančioji koalicija vis tiek nutarė oficialiai pervadinti valstybę į Šiaurės Makedoniją ir taip užbaigti graikų boikotus.

Gražiausia “Skopjės 2014” pastatų eilė man – šiaurinis Vardaro krantas. Ten iškilo muziejai ir visuomeniniai pastatai. Greta senojo XV a. osmanų “Akmeninio tilto” – keli nauji: Menų tiltas puoštas žymiausių šalies menininkų statulų eilėmis, Akies tiltas su fontanu centre. Upėje – barokiniai laivai-restoranai.

Naujajame Skopjės nepriklausomybės kovų ir komunizmo aukų muziejuje, kur tautos gimimą iliustruoja specialiai sukurtas menas - monumentalūs specialiai užsakyti realistiniai paveikslai ir vaškinių figūrų kompozicijos salė po salės perteikia šalies istoriją. Kai (post)modernizmas yra tapęs norma, nauji tautinio romantizmo stiliaus darbai - įdomus iššūkis. Muziejus, per kurį privalomai veda gidas, palieka didžiulį įspūdį.

Skulptūrų Skopjėje pristatyta tiek, kad kažin, ar jų tankumas nevertas Gineso rekordo. Kai kurios jų pabrėžia vietos dvasią: prie teatro – muzikantė ir aktoriai, centrinėje gatvėje – batų valytojas ir benamis. Įdomu ir netikėta matyti klasicistine estetika skulptūrose išreikštas šiuolaikines scenas. Daug kur pakabintos Skopjėje gimusios Motinos Teresės citatos. Jai – ir memorialinis muziejus su koplyčia.

O senieji socialistiniai daugiaaukščiai masiškai renovuojami. Informaciniai statybų stendai vaizduojantys, kad po renovacijos koks trupantis daugiabutis atrodys lyg senovinis šedevras – tarsi iš pasakų srities. Bet daugybė pastatų išties jau pasikeitė neatpažįstamai.

Prabangus Skopjės Pelisterio viešbutis kaip jis atrodo šiandien ir koks jis buvo iki renovacijos (planšetės ekrane).

Skopjė ieško savo veido

Sutiktas skopjietis ironiškai minėjo, kad Skopjė “kolekcionuoja” idėjas iš viso pasaulio: naujieji parlamento kupolai esą kaip nuo Berlyno Reichstago, Porta Macedonia – it Paryžiaus Triumfo arka. Man pačiam labiausiai į akis krito raudoni dviaukščiai maršrutiniai autobusai – du šimtus jų Skopjė užsakė pagaminti pagal Londono pavyzdį.

Porta Macedonia ir dviaukščiai autobusai. Aplinkiniai fasadai dar neatnaujinti. Kadangi 2017 m. Makedonijos rinkimus laimėjo opozicija, rekonstrukcijos įstrigo

Bet daug kas turi gilesnę prasmę. Iki pragaištingojo žemės drebėjimo Skopjėje kursuodavo būtent Londone nurašyti autobusai. Taigi, naujieji “raudoni dviaukščiai” nėra aklas kopijavimas, o dar vienas mėginimas atrasti miesto tapatybę. Tai puikiai sekasi. Gal atskiros Skopjės detalės ir įkvėptos užsienio (ką šiais laikais besukursi visiškai naujo?), tačiau jų dermė – visiškai unikali.

Aišku, nuveikti dar liko daug – Skopjės centras tebėra statybų aikštelė, o turizmo informacijos žemėlapyje geras trečdalis objektų sužymėti kaip “dar statomi”. Statybos gali ir niekada nesibaigti: 2016 m. į valdžią atėjo socialdemokratai (tie patys, kur pervadino šalį Šiaurės Makedonija), daug projektų sustabdė, atšaukė. Tiesa, ne viskas finansuojama iš biudžeto: stato ir verslininkai, mainais už pastatų grožį pigiau gavę žemės. O ir tai, ką spėta nuveikti – jau daug.

Makedonijos aikštė. Pirmasis Balkanuose Marriott viešbutis per vidurį privatus statinys, bet irgi istoristinio stiliaus. Nuotrauka daryta 2015 m.; kai vėl keliavome į Makedoniją 2017 m. jis buvo baigtas ir spindintis, o ir tuščia aikštelė nuotraukos dešinėje užstatoma įspūdingais pastatais

“Skopjė 2014” puikiai įvertino turistai. Priblokšti jie spragsi fotoaparatais taip, tarsi tai būtų tikras senamiestis. Nepaisant to internetiniai architektūros forumai tapo mūšio lauku tarp naująjį centrą liaupsinančių makedonų ir dažniausiai jį pliekiančių užsienio architektų. Pastariesiems (jie, aišku, niekada negyveno slegiančiai pilkame socialistiniame mieste) yra kone šventvagiška, kad Skopjė perstatoma nesekant dabar Vakaruose madingais stiliais.

Tokio “argumento iš mados” nesuprantu. Suprojektuoti kokybišką barokinį ar klasicistinį fasadą prie šiuolaikinių technologijų tik paprasčiau. Ne kartą istorijoje menininkai ieškojo įkvėpimo praeityje: Renesanso, istorizmo epochose (štai Vilniaus arkikatedra pastatyta pagal graikų-romėnų šventyklos modelį), ir tą “išradingą praeities kopijavimą” šiandien gerbiame kaip architektūros šedevrus. Skirtumas tik tas, kad tada buvo madinga “ieškoti įkvėpimo istorijoje”, o dabar tam reikia drąsos. Bet pastatai vis tiek stovės daug ilgiau, nei pučia mados vėjai. Be to, praeiviams visiškai nerūpi, kada kas pastatyta. Gerėdamiesi Trakų pilimi juk nemąstome, kad didžioji jos dalis sumūryta sovietmečiu.

Skulptūros prie atstatyto Skopjės teatro: arfininkė, kurios instrumento stygos virsta paukščiais giesmininkais, ir šokantys kaukėti teatralai.

Čaršija – rytietiškas Skopjės rajonas

Socialistinės architektūros Skopjėje liko daug – iš pagrindų keičiamas tik centras. Išskyrus kelis pastatus, kuriems architektai buvo skyrę daugiau dėmesio (brutalistinį centrinį paštą, stačiatikių katedrą – vieną didelį kupolą), jos žiūrėti neverta, nes beveik tą patį galite pamatyti bet kuriame Lietuvos sovietiniame mikrorajone. Beje, vienas “Skopje 2014” projekto tikslų: bent jau vaikštinėjantiems Vardaro krantinėmis tuos socialistinius monstrus uždengti.

Žavesnis man pasirodė senasis musulmonų rajonas, vadinamas čaršija – jis 1963 m. žemės drebėjimą atlaikė geriau. Ten – mečetės, galerijomis virtusios turškiškos pirtys, o ant kalno – Kalė tvirtovė. Žavu ir tiesiog panirti į siauras gatveles, it rytietiškas turgus pilnas parduotuvėlių ir restoranėlių. Tiesa, kaip ir visoje Makedonijoje, prekyba baigiasi gana anksti. O patekimui į kai kurias lankytinas vietas reikia ir sėkmės: vienur darbo metu darbuotojas būdavo kažkur išėjęs, kitur – pernelyg užsiėmęs moksleivių ekskursijomis, kad priimtų lankytojus “iš šalies”, o gana neblogas Šiuolaikinio meno muziejus buvo užsakytas įmonės šventei.

Vaizdas nuo Kalė tvirtovės į socialistinius Skopjės rajonus (į dešinę nuo bokšto - centrinis paštas). Iš apačios it konkuruodami pakaitomis skambėjo tai cerkvių varpai, tai muedzinų balsai iš minaretų. Skopjėje ir visoje Makedonijoje - ~70% stačiatikių ir ~30% musulmonų

Šūtka – Pasaulio čigonų sostinė

Makedonija maža šalis (2 mln. gyventojų), Skopjė – Vilniaus dydžio. Bet nukeliavęs kelis ar keliasdešimt kilometrų į šalį dažnai atsiduri it kitame pasaulyje. Mat skirtinguose rajonuose ir miestuose vyrauja skirtingos tautybės ir religijos (ir mažumų asimiliuoti nesistengiama).

Albaniškoje Skopjės dalyje (čaršijoje) - ne vien daugiau skaruotų moterų, bet ir Albanijos istoriją menantys nauji 'Skopje 2014' kūriniai, kaip ši mozaika

Vienas keisčiausių Makedonijos pasaulių – Šuto Orizaris, liaudiškai Šūtka, – didžiausias planetoje čigonų taboras. Oficialiai ten 20 000 žmonių, neoficialiai – 50 000 (mat bėgdami nuo karų suplūdo aplinkinių šalių čigonai).

Ten oficiali čigonų kalba, politiniai plakatai siūlo perrinkti į parlamentą Amdį Bajramą (tik pradinę mokyklą baigusį, bet gamyklą privatizavusį čigoną milijonierių). Gatvės išdabintos čigonų čakromis (pasaulinis čigonų simbolis, panašus į jų klajokliškų vežimų ratą), o šalia purvino skurdo – didžiuliai spalvingi namai su kolonomis ar liūtų statulomis.

Čigonų gatvės turgus Šuto Orizaryje. Dešinėje virš vartelių - čigonų čakros.

Šūtka – ne nusikaltėlių priebėga ar lūšnynas, o tiesiog tautinės mažumos rajonas. Vietiniai dirba – restoranėliuose parduoda burekus (Balkanų bandelės su sūriu), o į čigonų gatvės turgų apsipirkti suvažiuoja žmonės iš visos Skopjės. Pirkome ir mes – labai pigu (pvz. kava – 14 eurocentų). Tiesa, dažni mėginimai apgauti, bet gana smulkiai: štai vienas pardavėjas aiškino, neva išsirinktos apyrankės kaina keliolika eurocentų didesnė, nei parašytoji; kitas – neva davėme keliolika eurocentų per mažai (pamatę, kad nepatikėjome, “susiprato”, kad viskas gerai); trečias skaičiavo keliais centais prastesnį euro kursą (vėlgi: mums perskaičiavus tinkamai, sutiko). O gavęs didesnę kupiūrą nei suderėta už parkingą tikriausiai neteisėtai pinigus renkantis žmogus nenorėjo duoti grąžos. Tačiau tai perkandus, “atstovint” už savo tiesą, Šūtkos turguje gali apsipirkti bene pigiausiai Balkanuose, o gal Europoje (net jei visai nesiderėtumėte, ir tai daug pigiau nei Gariūnuose). Nemažai Šūtkos pardavėjų moka vokiškai – uždarbiaudavo Vakaruose. Grįžo į Šūtką, nes čia labiausiai pasaulyje gali jaustis lyg tėvynėje.

Šūtkoje nėra muziejų ar šou su bilietais – tradicijos gyvuoja neformaliai ir vienadienis turistas tepamatys mažą dalį. Todėl prieš lankantis rekomenduoju pažiūrėti dokumentinį filmą “Shutka Book of Records”, parodantį vietos tikėjimus, gatvės vestuves, muzikantų ir muzikos įrašų savininkų lenktyniavimą, žąsų kovas ir kita.

Per valandą Šūtkoje tik vienas vaikas paprašė išmaldos. Miestų centruose kūdikiais nešinų elgetaujančių čigonių daugiau. Čigonai sudaro 2,7% Makedonijos žmonių, Skopjėje – beveik 5%, ir jie visada šalia. Kelionės metu prisižiūrėjau daug ko: štai čigonas su anūku sostinės centre į arkliu kinkytą vėžimą iš konteinerių krauna gėrybes “pridavimui”, štai kiti savadarbiais automobiliais-pjūklais pjausto medžius, štai vaikais nešinos mamos judresnėse sankryžose renka aukas.

Čigonas automobiliu-pjūklu veža medžio gabalą. Tokių automobilių Makedonijos gatvėse matydavome kasdien, jų šeimininkai samdomi malkų pripjovimui.

Jų vertybės kitos – garbę teikia turtas, siekiama greitos naudos. Todėl, užuot siuntę vaikus “laiko švaistyti” į mokyklas, savo patirtį perdavę tėvai ragina atžalas kuo greičiau uždarbiauti (inteligentiškas Skopjės muziejininkas pasakojo, kad tiems čigoniukams, kurie mokyklas visgi lanko, neduodama namo parsinešti knygų, nes tėvai jas sukūrena šildymui). Tačiau Šūtkoje pirmąkart pajutau, kad tai visgi yra kultūra, kuri savaip žavi.

Bitola – antrasis Makedonijos miestas

Įsivaizduoti, kaip atrodė Skopjė iki 1963 m. žemės drebėjimo, lengviausiai galėjau antrajame pagal dydį mieste Bitoloje (90 000 gyv.). Jis turi ne tik kiek apmirusią čaršiją, bet ir gyvą XIX a. centrinę gatvę.

Bitolos čaršija. Taip vadinami seni rajonai, pastatyti kai regioną valdė musulmonai Osmanai, yra daugumoje Balkanų didmiesčių

Tais laikais Bitola buvo Osmanų imperijos provincijos sostinė ir dviaukščiuose puošniuose namuose veikė keliolika užsienio konsulatų. Bitola vadinta “konsulų miestu”, jai pašlovinti sukurta 600 dainų.

Bitolos pietuose – Heraclea Lyncestis antikiniai griuvėsiai. Miestas įkurtas Aleksandro Makedoniečio tėvo Pilypo II, bet labiau išlikę vėlesni romėnų statiniai. Yra teatras, mozaikų – tačiau iki pat XXI a. Makedonijos kalnai buvo savotiškas užkampis, o istorinės Makedonijos sostinė stūksojo dabartinėje Graikijoje. Todėl Antikos paveldas nėra stiprioji šalies pusė.

Heraclea Lyncestis griuvėsiai prie Bitolos - didžiausias Makedonijos Antikos paveldas. Tačiau visa, kas ten yra, daugmaž telpa šioje nuotraukoje

Tetovas ir Makedonijos Albanija

26% Makedonijos gyventojų yra musulmonai albanai, sudarantys daugumą šalies vakaruose. Makedonija išvengė Balkanus siaubusių didžiųjų etninių karų, bet dažnam albanui atrodo, kad Vakarų Makedonija yra Jugoslavų iš Albanijos pavogtos žemės – ir abi didžiosios šalies bendruomenės konkuruoja aršiai.

Nuo komunizmo ir religinių kovų nukentėjęs dervišų vienuolynas Tetove, padabintas Albanijos ir Turkijos vėliavomis. Vakarinėje Makedonijoje Makedonijos vėliavų nemačiau

Makedonai virš miestų kabina didžiules Makedonijos vėliavas, o albanai – Albanijos. Dažną priemiesčio kalną papuošė naktimis šviečiantys kryžiai (66 metrų virš Skopjės iškilęs Tūkstantmečio kryžius – vienas didžiausių pasaulyje) – albanai atsako aukštais minaretais. Albaniškoje zonoje kažin kokie vandalai uždažė maždaug pusę visų makedoniškų pakelės nuorodų, o makedoniškoje kartais taip nukenčia albaniški užrašai.

Tūkstantmečio kryžius virš Skopjės. Iki jo galima nukeliauti lynų keltuvu, kuris, ypač ne sezonu, dirba ribotą laiką. Vaizdai - tiek žemyn, tiek į kryžių iš papėdės - tikrai to verti, o ir pigu.

“Albaniškosios Makedonijos” sostinė yra Tetovas [Tetovo] (50 000 gyv.). Chaotiškas ir nuolat perstatomas, plečiamas (albanų šeimos didesnės nei makedonų) jis slepia keletą būtovės stebuklų. Panašios į Tapytąją mečetę nesu matęs niekur: visos jos sienos (ir vidinės, ir išorinės) bei lubos it didžiulis paveikslas. Arabati Babos dervišų vienuolynas – ramybės erdvė tarp miesto triukšmo.

Tetovo tapytoji mečetė - keistas praeities reliktas tarp labai šiuolaikinio aplinkinio miesto. Vietiniai albanai, meldęsi ant kilimų lauke, maloniai pakvietė užeiti į vidų.

Nuo Skopjės iki Tetovo vos 40 km, bet atmosfera skiriasi kardinaliai. Sunku žodžiais pasakyti kuo – tikrai ne vien didesniu skaičiumi minaretų, skaruotų moterų ar parduotuve “Hijab fashion”.

Pakeliui iš Tetovo į Skopję – Matkos kanjonas. Užtvenkto upelio užlietame slėnyje šventovės – jau stačiatikiškos. Cerkvės, vienuolynai su freskomis. Rodyklių į tokius pilna kiekvienoje Makedonijos šalikelėje: net keista, iš kur visiems užtekdavo vienuolių.

Matkos kanjonas pakeliui iš Tetovo į Skopję - populiari vieta vaikščioti šlaito taku ar plaukioti

Kruševo didvyriai: idealistai sukilėliai ir Eurovizijos dainininkas

Aukščiausią Makedonijos kalnų miestelį Kruševą (5000 gyv.) išgarsino Kruševo Respublika. Apie ją giedama Makedonijos himne, jos vadovų garbei skirtos statulos ir gatvės – nė neatspėtum, kad Kruševo Respublika gyvavo vos… 10 dienų (1903 m.). Tačiau makedonams tai – “pirmasis sėkmingesnis bandymas išsivaduoti nuo Osmanų Imperijos”. Jo 71 metinėms pastatytas Makedoniumas, kuris atrodo it ant Kruševo nusileidęs ateivių laivas.

Betoninės 'patrankos' su didvyrių vardais pakeliui į Makedoniumą. Viskas paskendę debesyse taip, kad, atrodė, žingsniavome į niekur, ir iš pilko tankaus rūko, it siaubo filmuose, 'išnerdavo' keisti betoniniai pastatai

Ten, kur prasideda betono blokais puoštas takas į Makedoniumą, iškilo naujas memorialas “Balkanų Elviui Presliui” Tošei Proeskiui, 2007 m. žuvusiam autoavarijoje (tądien paskelbtas nacionalinis gedulas). Didžiuliame moderniame pastate – dvi vaškinės figūros, nuolat skambantys įrašai, asmeniniai daiktai (net motociklas), nuotraukos per tris aukštus, šimtu kalbų (ir lietuviškai) užrašytas sakinys, kurį 2004 m. savo šalį Eurovizijoje atstovavęs dievukas ištardavo kiekviename koncerte.

Tošės liaupsinimas priminė asmenybės kultą ar net religinį šlovinimą. “Jis buvo ne tik geriausias dainininkas, bet ir geriausias sportininkas” – jausmingai pasakojo muziejininkė, komentuodama vaizdo įrašą, kuriame Tošė, dar vaikas, treniruojasi. Kitame stende – šalimais sudėtos Tošės ir Motinos Teresės nuotraukos (“Jiedu – didžiausi istorijoje Makedonijos humanistai”), toliau – medyje išraižytas Tošės dainos tekstas, lyg ikona padabintas kryžiumi.

Kruševas gražiausias iš toli, nuo supančių kalnų. Šioje nuotraukoje jis ryte iš viešbučio balkono - tuoj tuoj miestelį uždengs debesis. Kai taip atsitikdavo, tegalėdavau matyti keliasdešimt metrų į priekį

Jokia pasaulio popžvaigždė nesusilaukė šitokio muziejaus šitaip greitai po mirties. Negi Tošės gerbėjai ištikimesni nei “The Beatles” ar Elvio Preslio? Manau čia reikia prisiminti tą nesiliaujančią makedonų kovą už teisę būti atskira tauta. Tošė – ne Makedonijos Povilaitis ar Kernagis, Tošė – tai Makedonijos Darius ar Girėnas. Tapęs garsiausiu Balkanų dainininku jis leido makedonams, dar ką tik buvusiems skurdžiausiu Jugoslavijos užkampiu, didžiuotis savimi. Kaip ir Lietuvą kadaise suvienijo transatlantinių lakūnų žygdarbis (ir ankstyva žūtis).

Šiandieninė Makedonija – kūrybos žemė

Aplinkinių valstybių spaudimas tik privertė Makedoniją tvirčiau įsiręžti. Ji nekeičia pavadinimo, ji pati sprendžia, kas gražu, užuot sekusi užsienio madomis. Visiškai nesvarbu, ar Makedonija atgimsta, ar gimsta. Smagiausia, kad kūryba joje smarkiai nustelbia griuvimą, ir viskas dar sparčiai kyla aukštyn.

Stačiatikiškas Viduramžių freskas paliko praėjusios Makedonijos gyventojų kartos, bet dabartinė karta irgi daug paliks ateinančioms.

Ateityje Makedonijos tautinis (at)gimimas galbūt kiek aprims – jei tik kaimynai pagaliau susitaikys, kad makedonai nuo žemėlapio niekur nebeišnyks. Toliau augs Makedonijos ekonomika: iš paskutinės septintosios vietos buvusioje Jugoslavijoje ji jau pakilo į ketvirtąją. Kils ir kainos.

Dabar unikalus metas pažinti šią šalį, drąsią ir tikrai nepriklausomą, besidžiaugiančią tuo, kad yra savimi, tačiau kartu leidžiančią mažumoms džiaugtis tuo pačiu. Juoba, laikai, kai į Skopję skrydžiai būdavo reti ir brangūs, baigėsi: daug reisų atidarė “Wizzair”, ir iš Vilniaus mums buvo paprasta susikurti “dirbtinį jungimą” bei nukeliati prailgintam savaitgaliui.

Senas automobilis Ohride. Kol kas Makedonijoje dar gali pamatyti nemažai tokių senienų, kokie Lietuvoje telikę retromobilių kolekcijose. Augant algoms ir tai paskeis.

Makedonijos lankytinų vietų žemėlapis ir mano nuomonė, kurias vietas iš minimų straipsnyje labiausiai verta lankyti, kurią susidariau savo kelionės metu.


Visi kelionių po buvusią Jugoslaviją aprašymai

1. Buvusi Jugoslavija: tautų ir tikėjimų mozaika (įžanga)
2. Kroatija: viduržemis kaip kadaise
3. Serbija: nugenėtoji Jugoslavija
4. Kosovas gimė iš naujo
5. Slovėnija: dangiška kaimiška žemė
6. Makedonija. Senutėje žemėje - naujausia Europos tauta
7. Juodkalnija: naujasis Europos turizmo perlas
8. Bosnija: trijų žavių kultūrų frontas
9. Albanija: Azija Europoje

Komentarai
Straipsnio temos: , , , , , , , , , , , , , , , , , , , , , , , , , , , , , , , ,


Buvusi Jugoslavija – tautų ir tikėjimų mozaika

Buvusi Jugoslavija – tautų ir tikėjimų mozaika

| 4 komentarai

Balkanai. Jugoslavija. Tai buvo viena valstybė su 7 tautom, 4 kalbom, 3 religijom ir 2 rašto sistemom. Paskui buvo kruvini karai ir šiandien čia – 7 mažos šalys, vis tolstančios viena nuo kitos. Kai kas tebetrokšta keršto, bet šiaip Balkanuose – saugu ir ramu. Turistai atranda šį Europos lopinėlį, kurį socializmas ir konfliktai buvo dešimtmečiams uždengę nuo progreso.

Adrijos jūros paplūdimiai vasaromis jau pilni, bet kiekvienai keliautojų nubūtai vietai Balkanuose dar rasi tuščią, bet labai nustebinsiančią. Gal tai bus ankštos viduramžiškų pajūrio prekybinių miestų gatvelės. Gal – laukinė gamta: meškų gyvenami kalnai, milijonų metų amžiaus ežerai.

O gal – pačių žmonių spalvingumas. Pilietybė Balkanuose nieko nereiškia – svarbiausia tautybė. Gretimi vienos valstybės kaimai gali kelti skirtingas vėliavas, tikėti į kitokį Dievą, kalbėti skirtingomis kalbomis, o jų kultūra skirsis kardinaliai. Išpainioti tą istorijos siūlų kamuolį sunku – bet per savo penkias keliones į visas regiono šalis mėginau suvokti ir jį.

Dubrovnikas - Viduramžių miestas-valstybė, o dabar svarbiausias buvusios Jugoslavijos kurortas

Buvusios Jugoslavijos gamta: kalnai, urvai, jūra, ežerai…

Ne mažiau nei žmonės įvairi ir buvusios Jugoslavijos gamta.

Proziškiausia, bet labiausiai pamėgta turstų jos dalis – Viduržemio jūros paplūdimiai. 95% visų buvusios Jugoslavijos krantų (ir per 1000 salų) šiandien yra Kroatijoje, likę – daugiausia Juodkalnijoje. Sezono įkarštis kaip ir Lietuvoje – liepa ir rugpjūtis – tačiau kam svilinantis karštis nesimbolizuoja rojaus, smagiau (ir pigiau) pajūryje ilsėtis birželį ar rugsėjį (tais mėnesiais ten irgi šilčiau, nei Palangoje rugpjūtį).

Sutomorės kurortas Juodkalnijoje

Už nedidelių paplūdimių ir pakrantės miestelių į dangų šauna aukšta (1-2 km) Balkanų kalnų “siena”. Nuo siaurų jų keliukų – puikūs vaizdai į jūrą, pakrantės saleles bei slėnius. Juodkalnija net pavadinimą gavo nuo šių kalnų.

Vakarų Balkanų kalnų slėniai glaudžia vienus gražiausių ir seniausių pasaulio ežerų. Juose – daugybė salų, dažną kurių puošia senutės cerkvės ir bažnytėlės. Vienas romantiškiausių – Bledo ežeras Slovėnijoje, didžiausias – Skadaras tarp Juodkalnijos ir Albanijos, mažesni, bet žaviai skaidrūs ir žuvingi Plitvicos ežerėliai (Kroatija), į kuriuos srūva virtinės krioklių. Didingas ir Ohridas Makedonijoje: pirmas žvilgsnis nuo kalno užgniaužė kvapą, taip toli buvo krantai. Makedonai juo džiaugiasi tarsi jūra, jame maudytis skrenda vakariečių turistų pilni lėktuvai.

Bledo ežero sala su bažnyčia Slovėnijoje

Karstinių reiškinių (ilgų požeminių urvų, upių, stalagmitų, stalagtitų) buvusioje Jugoslavijoje tiek daug, kad net pats žodis “karstas”, spėjama, kilo iš slovėnų kalbos. Pasaulyje analogų neturi Postojnos ola (urvas), tokia gigantiška, kad lankytojus po ją vežioja atrakcioną primenantis geležinkelis. O nuotykių ieškotojams su polinkiu į speleologiją plyti ir daug dar nepilnai ištyrinėtų urvų.

Aktyvūs keliautojai, pageidaujantys likti virš žemės paviršiaus, nepraleidžia progos pasidžiaugti raftingu kalnų upėse. Buvusioje Jugoslavijoje pilna sraunių upių visiems skoniams ir patyrimo lygiams.

Raftingas Taros kanjone, po įspūdingu Taros tiltu. Tai - giliausias Europos kanjonas.

Miestuose susitinka Rytai, Pietūs ir Vakarai

Nestokoja įvairovės ir Jugoslavijos miestų senamiesčiai. Didžiausi skirtumai čia driekiasi valstybių sienomis – tačiau ne tomis naujosiomis, o tomis, kurios buvo pažymėtos XIX a. žemėlapiuose. Tarp Vakarų ir Rytų/Pietų civilizacijų, kurių riba per amžius driekėsi Balkanuose.

Šiaurinės Jugoslavijos miestus – Kroatijos, Slovėnijos, šiaurės Serbijos – pastatė vakarietiškos imperijos. Viduramžiais pakrantes valdė Venecijos pirkliai, vėliau visas šias teritorijas perėmė Austrija, išgyvenusi tikrą aukso amžių: nuo Mocarto iki Froido. Tenykščiai senamiesčiai (pvz. Zagrebo) kažkuo primena sumažintą Vieną ar Budapeštą, o pakrančių miestai – mini Venecijas.

Iš kairės į dešinę 'venecijietiško stiliaus' miestai: Kotoras Juodkalnijoje, Dubrovnikas Kroatijoje, Piranas Slovėnijoje

Venecijietiškų uostamiesčių gatvėse neprasilenks karietos ar automobiliai – tarp saulę užstojančių masyvių pastatų galima vaikščioti tik pėsčiam. Šen bei ten slegiančius skersgatvius praskaidrina aikštės su gražiomis bažnyčiomis. Garsiausias tarp šitokių miestų – Dubrovnikas, kuris buvo ne tiesiog Venecijos kolonija, o jos konkurentas. Kiti: Šibenikas, Primoštenas, Trogiras (visi – Kroatija), Kotoras, Perastas (Juodkalnija), Piranas (Slovėnija).

Tuo tarpu Pietinės Jugoslavijos miestus – Makedonijos, Bosnijos, didelės dalies Serbijos – kūrė musulmoniška Osmanų imperija. XVI-XVII a. ji išmūrijo gražius tiltus, tačiau vėliau Osmanai ekonomiškai atsiliko nuo Vakarų. Bosnija 1878 m. net perėjo iš Osmanų Austrijai, o kitos šalys pamažu iškovojo nepriklausomybę. Tačiau iki šiol tose šalyse daug musulmonų, mečečių, o miestų centrai – čaršijos – tarsi pas turkus, persus ar arabus tarnauja kaip savotiški turgūs. Tik švaresni.

Mostaro miesto 'turkiškas' tiltas jungia dvi čaršijos dalis

Deja, buvusios Jugoslavijos didmiesčiuose tik senamiesčiai ir yra gražūs, nes nauji rajonai pastatyti pagal vieną kurpalių brutalizmo įkvėptu stiliumi, kuris atrodo ne tiesiog nuobodžiai (kaip mūsų miegamieji rajonai), bet net bauginamai niūriai. Taigi, Jugoslavijos laikais išplėtotų miestų, tokių kaip Podgorica, lankyti neverta. Bent jau jei domina pažintinis turizmas – jei rūpi pasiausti, visi Vakarų Balkanų didmiesčiai (net musulmoniški) pasižymi karštu naktiniu gyvenimu, išradingų vakarietiškų barų pilnomis gatvėmis.

Kosovo nacionalinė biblioteka Prištinoje. Nors dauguma Jugoslavijos eros pastatų atrodo kraupiai, šis ir kai kurie kiti turi savų fanų: pasaulyje analogų jiems mažai

Kiekviename Vakarų Balkanų mieste gyvena visų buvusios Jugoslavijos tautybių žmonės, nors daugumą, nebūtinai labai tvirtą, paprastai sudaro vietinė tautybė. Mažumos paprastai turi savo rajonus: štai Mostaras (Bosnija) turi bosnišką ir kroatišką puses, o Skopjėje (Makedonija) yra didžiausias pasaulyje čigonų taboras, kur net oficiali kalba – čigonų (Balkanai yra daugiausia pasaulio čigonų glaudžiantis regionas).

Jugoslavijos žlugimas paskatino visus prisiminti tautines šaknis, o tai suteikė kai kurių Balkanų miestų panoramoms naujausią žavų štrichą: tautinių tradicijų įkvėptus “naujus senamiesčius”. Vieno nuobodžiausių miestų – Skopjės – centras perstatomas iš esmės: betoniniai fasadai keičiami “senoviniais”, statomi istorinių stilių nauji pastatai, tautos didvyrių skulptūros. Višegradas (serbiška Bosnijos dalis) dabar didžiuojasi nauju serbišku centru Andričgradu.

Istoristinis Skopjės 'Naujasis senamiestis'. Pastatuose aplink Vardaro upę įsikūrę muziejai, ministerijos, o skulptūros pagerbia žymiausius makedonus

Kai kurios Balkanų bendruomenės dar labai neseniai ėmė laikyti save atskiromis tautybėmis (makedonai ~1960 m., bosniai ~1990 m., juodkalniečiai ~2010 m.). Todėl čia tebėra populiaru, kaip kitur Europoje prieš šimtmetį ar daugiau, romantizuoti savo tautos istoriją, ieškoti joje “pamirštų” didybės įrodymų. Štai Bosnijoje archeologas Semiras Osmanagičius įrodinėja, kad keli šios valstybės kalnai aplink Visoko miestelį yra didžiausios ir seniausios pasaulio piramidės, skambiai pavadintos “Saulės piramide”, “Mėnulio piramide”, “Drakono piramide”. Nors archeologų bendruomenė nepritaria tokioms teorijoms, Bosnija tvirtai griebėsi šiaudo, “įrodančio” istorinę jos svarbą: pastatė daugybę kelio ženklų, kreipiančių į “Bosnijos piramides”.

Visoko piramidžių reklama (iš tikro tie žole apaugę kalnai visiškai nepanašūs į paveikslėlį). Nors teorija turi gerbėjų tarp 'Naujojo amžiaus' šauklių, mes netoli 'Mėnulio piramidės' sutikome tik vieną senyvą entuziastą, besisiūliusį savo visureigiu mus nuvežti iki 'piramidės' papėdės

Karo pėdsakais jau eina ir turistai

Nepaisant visų regiono grožybių, dažnam žmogui – ypač Vakaruose – pirmoji asociacija išgirdus žodį “Balkanai” tebėra karas. Juk yra net tarptautinė sąvoka “balkanizacija”, reiškianti susiskaldymą, subyrėjimą. Ir mano paties pirmieji vaikystės prisiminimai apie Jugoslaviją – tai liepsnojantys pastatai, kurių vaizdus transliuodavo Lietuvos TV kanalų žinios.

Sugriautas Jugoslavijos gynybos štabas Belgrade dar vis nesuremontuotas. Tai 1999 m. NATO bombardavimų, privertusių serbus trauktis iš Kosovo, pasekmė

Jugoslavijos griuvimo karai užtruko dešimtmetį ir liūdnai pagarsėjo žiaurumais. Labiausiai – įvairiataučiuose Jugoslavijos regionuose: ten kaimynai žudė kaimynus, bandydami užtikrinti, kad po karo atitinkamos žemės priklausys jų pačių tautiečiams (daugiausia taip “pasižymėjo” paleisti nepriklausomybes paskelbusių tautų nenorėję serbai).

Meluočiau, jei sakyčiau, kad to niekur nebesimato. Tačiau didžiojoje Jugoslavijos dalyje karas buvo trumpas, labiau “politinis” (pavyzdžiui, Slovėnija iškovojo nepriklausomybę per 10 dienų su vos 19 aukų, nes nuo serbų įtūžio ją paskui “uždengė” Kroatija). Tikras pragaras atsivėręs buvo tik dalyje Kroatijos, Kosove ir Bosnijoje. Pastarojoje karo žaizdų nė 20 metų neištrynė – niekur pasaulyje jų nemačiau šitiek: daug pastatų peršaudyti, iš kai kurių telikę byrantys griuvėsiai, miestų parkai paversti kapinėmis, o savo autonominę Serbų Respubliką įkūrę serbai, kaip sako bosniai, tebedangsto karo nusikaltėlius.

Sušaudytas namas Bosnijoje. Miestuose, kurie karo metais buvo apgulti ar atsidūrė fronte, maždaug kas trečias pastatas tebeatrodo taip

Vyresnių Bosnijos žmonių veidai tikriausiai slepia daug gedulo, skausmingų prisiminimų, tačiau dabar net ši valstybė – neįtikėtinai saugi ir rami. Niekur kitur pasaulyje, kur “dar ką tik” vyko toks žiaurus karas, Tarptautinio baudžiamojo teismo pripažintas genocidas, negalėtum keliauti taip paprastai ir visiškai ramiai. Štai Irake ar Afganistane daugiau nei 10 metų po “oficialios karo pabaigos” tęsiasi išpuoliai ir sukilimai. Dar kitur, kaip Korėjoje ar Kalnų Karabache, kariai tebebudi frontuose – pasiruošę, gavę įsakymus, tęsti karą.

O Jugoslavijoje “kovos” persikėlė į politinių institucijų koridorius, artilerijos salves pakeitė agitacinės rinkimų laidos, ir net baikščiausi turistai ima tuo patikėti. Ankšti venecijietiški Vakarų Balkanų kurortai vasaromis jau perpildyti, o Dubrovnike visiems norintiems vietos vos užtenka. Ir tarp lankytinų vietų dažname mieste įsikūrė Jugoslavijos karų nuotraukų parodos, muziejai.

Pranešimas apie minas Bosnijoje. Dabar jis muziejuje - dauguma minų jau išminuotos. Tačiau ilgą laiką jos pasiglemždavo dešimtis aukų kasmet - net karui pasibaigus. Jos pražudė ir pirmąjį žuvusį nepriklausomos Lietuvos karį - Normundą Valterį, Bosnijoje po karo dirbusį taikdariu

Skirtumai dėl kurių žlugo Jugoslavija

Kai XIX a. Juodkalnijos princas-kunigaikštis Negošas pasiūlė “kai visos pietų slavų žemės bus išvaduotos nuo aplinkinių imperijų” jas suvienyti į vieną valstybę – toks “jugoslavizmas” atrodė labai progresyvus, kaip tuo pat metu vykę Vokietijos, Italijos vienijimaisi. Regiono elitas džiūgavo, kai 1919 m. Jugoslavija buvo suvienyta.

Dažnoje knygoje apie Balkanų miestus mėgstama sakyti, neva “žmonės iki 1990 m. karų čia per amžius gyveno taikiai”. Tačiau tai tėra nostalgiškas idealizmas, kartojantis Jugoslavijos laikų “tautų draugystės” propagandą. Iš tikrųjų Vakarų Balkanai ištisą tūkstantmetį buvo trijų kultūrų kovų arena: Vakarų (katalikiškos, vakarietiškos), Rytų (stačiatikiškos, vėliau – ir komunistinės) bei Pietų (musulmoniškos). Kiekvieną pusę remdavo galingos užjūrio jėgos. Iš Vakarų – Austrija-Vengrija ir Venecija, paskui – nacistinė Vokietija, dabar – Europos Sąjunga. Iš Rytų – Rusija. Iš Pietų – Osmanų imperija, vėliau – pavieniai musulmonų mudžahedai. Kas vienoms Balkanų tautoms buvo gelbėtojai-užtarėjai, kitoms tautoms – negailestingi žudikai, bet koks bendradarbiavimas su kuriais laikytinas neatleistinu kolaboravimu ir išdavyste.

Romėnų teatras Ohride, Makedonijoje. Romos imperija buvo paskutinė, valdžiusi visas žemes, vėliau tapusias Jugoslavija. Ypač daug romėnų pastatų išlikę Kroatijoje, kuri buvo ne eilinė Romos provincija, o vienas centrų: imperatorius Diokletianas ten net turėjo rūmus, o Pulos amfiteatras mastais beveik siekia Koliziejų

Ir abudu pasauliniai karai Balkanuose buvo dar žiauresni nei daugelyje kitų vietų. Į skirtingas puses stojusios Balkanų tautos noriai žudė net “svetimus” civilius, o jei ne serbų intrigos (serbo radikalo Gavrilo Principo nužudytas austrų kronprincas Pranciškaus Ferdinandas), gal pasaulinių karų apskritai nebūtų buvę.

Skaičiai kalba patys už save:
*Pirmajame pasauliniame kare Jugoslavijoje žuvo ~1 mln. žmonių – ~10% visų regiono gyventojų (Serbija ir Juodkalnija kovėsi Antantės pusėje, Bulgarija – Centro valstybių).
*Antrajame pasauliniame kare žuvo ~600 tūkst. žmonių – ~5% visų regiono gyventojų (kroatai ir bulgarai kovėsi Ašies pusėje, serbai – Sąjungininkų).
*Juogoslavijos karuose žuvo ~140 tūkstančių žmonių (0,6%)

Serbų veikėjai, tarp jų - šūviu į Austrijos kronprincą pasaulį į pirmąjį pasaulinį karą pasiuntęs Gavrilas Principas, ant kino teatro Emiro Kusturicos statytame serbų tautiniame miestelyje Andričgrade

Tai – vien XX amžiaus karai. Tačiau paklaustas “kodėl nesutariate su tauta X”, bet kurios Balkanų tautos atstovas turėtų ką papasakoti nuo pat Viduramžių.

Trys Balkanų religijos – Jugoslavijos tautybių pagrindas

Toks susiskaldymas gali kelti nuostabą, nes skirtumai tarp Jugoslavijos tautų, iš pirmo žvilgsnio, nėra tokie jau dideli. Visas Jugoslavijos branduolys – serbai, kroatai, bosniai ir juodkalniečiai – nesigilinant į politinius niuansus kalba viena ta pačia kalba. Jugoslavijos laikais ji buvo vadinama serbų-kroatų kalba, šiandien – įvairiais pavadinimais. Slovėnų ir makedonų kalbos irgi giminingos.

Tačiau mūsuose įprasta lygybė “kalba=tauta” Balkanuose negalioja. Balkanų tautas labiausiai išskyrė religija. Kroatai yra palikuonys tų, kurie per didžiąją schizmą pasirinko katalikybę, serbai – stačiatikių keliu nuėjusiųjų. Bosniai – tų, kurie, atėjus 500 metų trukusiai Osmanų valdžiai, atsivertė į islamą.

Austrijos-Vengrijos laikotarpio pastatai Slovėnijos sostinėje Liublianoje. Austrija-Vengrija buvo katalikiška ir jos valdžioje buvusios žemės - Slovėnija ir Kroatija - liko katalikiškomis

Tačiau po komunistinės Jugoslavijos dešimtmečių religija yra pasitraukusi į antrą planą. Tuo sunkiai patikėtum išvydęs statomus vieną už kitą aukštesnius minaretus, kalnų kryžius, bažnyčių bokštus. Tačiau visa tai labiau tautų simboliai, savotiškos vėliavos. “Šitiek daug naujų cerkvių ir visos jos apytuštės” – pasakojo man vienas makedonas. Balkanų mecenatai skiria pinigų religiniams statiniams dėl panašių priežasčių, kaip lietuviai, skyrę Baltijos kelio paminklui Vilniuje.

Iškalbingi pasirodė ir du Koranai, demonstratyviai, viršeliais į priekį, pastatyti ant virtuvinės spintos per Air BnB išsinuomotame Sarajevo bute. Aukštai, ten kur niekas jų neima skaityti – bet visi mato. Simbolinis ženklas, kad tai – bosnių butas.

Savos vėliavos puoselėjamos, o svetimos per Balkanų karus tapdavo taikiniais: štai Bosnijoje buvo beveik nelikę nei minaretų, nei bažnyčių varpinių.

Ostroho vienuolynas aukštai Juodkalnijos kalnuose. Jo nesugebėjo palaužti nė Osmanai.

Visgi ir pati religija Balkanuose atgimsta. Bosnijos kroatų gyvenamose žemėse yra pasaulinis katalikybės centras Medžiugorjė, kur, sakoma, nuo 1981 m. iki šiol kas mėnesį apsireiškia mergelė Marija. Serbija, Juodkalnija, Makedonija pilnos senų žavių stačiatikiškų kalnų vienuolynų (ypač gražus Ostrohas), kuriuose tebegyvena vienuoliai. O ypatingo Balkanų musulmonų bektašių (sufijų) ordino, laikančio, kad Koranas turi svarbesnę perkeltinę prasmę – šventovės-vienuolynai tekijos vėl sulaukia Alacho šlovintojų.

Ne mažiau svarbi religijos įtaka kultūrai, tradicijoms: pas bosnius, kroatus ir serbus jos ženkliai skiriasi. Kaip ir požiūriai į istoriją, geopolitiką.

Venecijos eros rūmai Koperyje, Slovėnijoje.

Kas tebevienija buvusią Jugoslaviją?

Nepaisant visų skirtumų, Vakarų Balkanų tautų gyvenimas vienoje valstybėje 70 metų (1920-1990) nepraėjo be pasekmių.

Tos pasekmės labai domina regione besilankančius Vakarų turistus – juk dažnam tai būna pirma kelionė į postkomunistinius rytus. Gidai organizuoja ekskursijas ta tema ir net nesusijusiuose turuose pasakoja apie “eilinio jugoslavo gyvenimą”.

Vaizdas žemyn nuo 'jugoslavizmo kūrėjo' Negošo kapo komplekso. Tai - vienas įspūdingiausių kapų pasaulyje, apimantis mauzoliejų, požeminį tunelį, apžvalgos aikšteles, o jį pastatė dėkinga Jugoslavija.

Štai po Skopję vedžiojęs muziejaus darbuotojas palydėjo… į prekybos centrą, kur rodė įvairius tepopuliarius jugoslaviškus gaminius. Tokius kaip “Eurokremas”, pasak jo, skanesnis už “Nutella” (tikrai neblogas), su kuriuo ten daromos ir užtepėlės, ir vafliai. Tuos produktus iki šiol gali rasti kiekvienoje buvusios Jugoslavijos parduotuvėje – juk ištisos kartos su jais užaugo, priprato.

Daug bendro yra ir visuose Jugoslavijos restoranų meniu. Kad esi Balkanuose nesunkiai atpažinsi iš ant medžių ir sienų sukabinėtų nekrologų. Vos į juos pažvelgęs lengvai suprasi miesto religinę sudėtį. Mat pranešimai apie musulmonų mirtis – žali su mėnuliukais, krikščionių – su juodais kryžiais, ateistų – su penkiakampėm raudonom žvaigždėm.

Vieši nekrologai Juodkalnijos Baro mieste netoli Albanijos sienos. Čia daug musulmonų.

Jugoslavija nebuvo tokia uždara ir žiauri, kaip Sovietų Sąjunga. Taip, ji buvo komunistinė ir ekonomiškai atsilikusi, tačiau po to, kai diktatorius Jozipas Brozas-Tito susipyko su Stalinu, ji liko neutrali Šaltajame kare ir nesiizoliavo nuo pasaulio. Didžiausias skirtumas: jei Sovietų Sąjunga faktiškai buvo rusų diriguojama imperija, tai, pats būdamas kroatas, Tito akylai prižiūrėjo, kad didžiausia Jugoslavijos tautybė serbai neįgytų per didelės įtakos.

Todėl “jugonostalgija” (ar, tiksliau, “titonostalgija”) veši net nepriklausomybę iškovojusiose šalyse: štai ant Kotoro senamiesčio vartų Juodkalnijoje tebeiškalta Tito frazė, Bosnijos šalikelėje mačiau tarsi Los Andželo “Hollywood” ženklą kalne išrašyta “Tito”, Sarajeve veikia Tito kavinė. Tiesa, tai kontraversiška: štai Slovėnijos konstitucinis teismas uždraudė Tito vardu vadinti Liublijanos gatvę – gal Tito ir nebuvo Stalinas, bet jis pražudė daug kitaminčių.

Čevapčicai - maltos mėsos 'dešros' - vienas daug kur Jugoslavijoje sutinkamų patiekalų. Populiarūs ir burekai (primena čeburekus, tik įdarai įvairūs).

Iki šiol kai kurie žmonės per surašymus prisistato “jugoslavais”, nors tokių mažėja. “Mano tėvas serbas, mama vengrė” – sakė pašnekovas Skopjėje – “iki 1990 m. aš buvau jugoslavas, o dabar nežinau kas”.

Tragiškiausia dažnam Vakarų Balkanų gyventojui (bent jau neserbams) atrodo ne Tito era, bet Miloševičiaus (1989-2000 m.) – kuomet šis serbas pamėgino sutelkti visos šalies vadžias savo tautiečių rankose, o kitoms šalims ėmus skelbti nepriklausomybę pradėjo kruvinų karų seriją. Tada paaiškėjo, kiek utopinis buvo visas Jugoslavijos projektas: sąjungą Tito tegalėjo išlaikyti “geležine ranka” gniauždamas vietinius identitetus (ypač didžiųjų tautų), o vos senoji sistema ėmė braškėti, vos Jugoslavijos bendruomenės vėl galėjo “būti savimi”, paaiškėjo, kad labiausia, ko jos trokšta – “atsidalinti” erdvę sau (tik kur kieno erdvės ribos buvo sunku sutarti).

Didžiausias pasaulio čigonų taboras Šuto Orizaris Skopjėje, Makedonijoje. Čigonai sudaro po kelis procentus visų Balkanų šalių gyventojų

Kaip nuvykti į Jugoslaviją: skrydžiai, vizos

Turistui atvykti į Balkanus šiandien yra paprasčiau, nei kada nors anksčiau. Nors daug kas dar renkasi važiuoti automobiliu (1500-2000 km nuo Vilniaus), laikai, kai skrydis į abi puses kainuodavo ne pigiau 450-600 eurų – jau praeitis. Aš pats visas Balkanų šalis aplankiau lėktuvu – juk kiekviena jų labai tinkama trumpoms savaitgalinėms ar savaitinėms kelionėms.

Tiesa, tiesiogiai iš Lietuvos nuskristi vis dar nepavyks, bet išradingesniems alternatyvų daug.

Naujai pastatyta didžiulė prabangi jachtų prieplauka su ištisu turistiniu miesteliu 'Porto Montenegro' Juodkalnijoje. Atplaukti į Balkanus jachta ar kruiziniu laivu - populiaru. Pirmąja galimybe, kiek mačiau, paprastai naudojasi naujieji rusai, antrąja - amerikiečiai

Į didžiausius ar labiausiai turistinius regiono didmiesčius galima rasti gerų akcijų skrydžiams su persėdimais: į Belgradą, Zagrebą, Liublijaną, vasaromis – ir Kroatijos pakrantę. Kainos – apie 150-200 eurų į abi puses. Tokiu būdu aplankiau Kroatiją, Serbiją.

Dar keliuose Balkanų miestuose skrydžių bazes įsteigė pigių skrydžių bendrovės: “Wizzair” pasiūlė daugybę maršrutų iš Skopjės (Makedonija) ir Tuzlos (Bosnija). Daug iš tų reisų nukreipti į tuos pačius miestus, kaip ir pigūs “Ryanair” ir “Wizzair” skrydžiai iš Vilniaus: į Stokholmą (Skavsta), Kopenhagą, Frankfurtą (Hahn), Briuselį (Šarlerua), Milaną (Bergamą) ir kitur. Taigi, galima pirkti atskirus bilietus iš Vilniaus į vieną tų miestų, o iš ten atskirai – į Balkanus. Tiesa yra rizikos: pirmajam skrydžiui pavėlavus, aviakompanija atsakinga nebus. Tačiau kartais “susikombinuoti” skrydį galima labai pigiai: už 50-100 eurų į abi puses. Man pavyko šitaip suskraidyti į Skopję.

Siauras kalnų kelias Pivos kanjone Juodkalnijoje

Pigių skrydžių bendrovės skraido ir į daugiau buvusios Jugoslavijos miestų: Belgradą, Nišą (abu – Serbija), Podgoricą (Juodkalnija), Liublijaną (Slovėnija), Splitą (Kroatija), Ohridą (Makedonija). Tačiau iš kiekvieno šių oro uostų tesiūlo po kelis maršrutus: tikimybė, kad pavyks suderinti laiką ir kainas su skrydžiu iš Lietuvos, labai maža. Tačiau bus paprasčiau, jei nuspręsite kažkur “pakeliui” pernakvoti, apsidairyti. Šitaip nuskridau į Liublijaną – mano kelionė apėmė dvi dalis: 3 dienas Slovėnijoje ir 2 dienas Briuselyje (po dieną skrendant į priekį ir atgal).

Jeigu aukščiau aprašytais būdais nerandate tinkamų bilietų, nenusiminkite. Buvusios Jugoslavijos šalys labai nedidelės: visos 7 kartu paėmus yra panašaus dydžio, kaip Pabaltijys: Lietuva, Latvija ir Estija. Taigi, galima nuskristi į kitą miestą ar net kaimyninę valstybę ir per vakarą ar dieną nuvažiuoti ten, kur reikia. Visoje buvusioje Jugoslavijoje populiari autonuoma ir daug nuomos agentūrų leidžia išvažiuoti į kaimynines valstybes (išskyrus į Kosovą). Šitaip į Juodkalniją ir Bosniją aš važiavau iš Dubrovniko (Kroatija). Įdomu, kad Dubrovniko oro uostas yra arčiau Juodkalnijos ir Bosnijos sienų, nei paties Dubrovniko, todėl skrisdamas į jį faktiškai skrendi į tris šalis.

Perasto miestelio pakrantė Juodkalnijos Kotoro įlankoje. Daug buvusios Jugoslavijos įdomybių - ne pagrindiniuose miestuose, todėl važinėti tarp miestų šiaip ar taip teks

Į nė vieną buvusios Jugoslavijos šalių lietuviams vizų nebereikia. Tačiau Šengeno erdvei priklauso tik Slovėnija ir Kroatija, todėl patikrinimas yra daugelyje buvusios Jugoslavijos pasienių. Tiesa, eilėje teko laukti tik kartą (3 val. važiuojant iš Bosnijos į Kroatiją). Kosovas – paskutinė valstybė, kurios Serbija vis dar nepripažįsta, bet problemų dėl to turistai patiria jau mažiau (pavyzdžiui, Kosove negalioja autodraudimo žalia kortelė).

Praktiniai dalykai: kainos, valiutos, nakvynės

Subyrėjusi Jugoslavija išsivaikščiojo “į visas keturias puses” ne tik kultūriškai, bet ir ekonomiškai. Slovėnijoje ir Kroatijos pakrantėse – brangiau, nei Lietuvoje (Dubrovnike vasaromis kainos lenkia net Vakarų Europą). Tuo tarpu Makedonijoje, Kosove, iš dalies ir Bosnijoje – labai pigu, tos šalys ir gerokai skurdesnės.

Postojnos urve Slovėnijoje

Dauguma Jugoslavijos šalių turi savo valiutas. Išimtys: Slovėnija, Juodkalnija ir Kosovas, kur atsiskaitoma eurais. Tiesa, toje Kosovo dalyje, kur daugumą gyventojų sudaro serbai, mokama Serbijos dinarais. Daugiatautėje Bosnijoje vietos kroatai siūlėsi paimti Kroatijos kunas, serbas – Serbijos dinarus. Pinigai – ne vien politikos dalis. Mačiau kaip nedidelio miestelio degalinėje kiekvienas kasos aparato skyrius buvo skirtas ne konkretaus nominalo banknotams, tačiau atskirai valiutai – net eurams, JAV doleriams…

Apsistoti buvusioje Jugoslavijoje be viešbučių galima ir “apartamentuose” ar “kambariuose“, kurių pilna kiekviename turistiniame mieste, ypač kurortuose. Jie labiau primena šeimyninius viešbutėlius, kuriuose dauguma “numerių” yra su patogumais (apartamentuose – ir su virtuvėmis, indais, skalbimo mašinomis). Internete skelbiasi ne visi, todėl galima ieškoti ir vietoje, tačiau “kambarių” paieška gali užtrukti, nes, nesant registratūros, jų šeimininkus aptikti bus sunku.

Albanija: ne Jugoslavija, tačiau šalia

Planuodami kelionę į buvusią Jugoslaviją, dalis žmonių galvoja aplankyti ir Albaniją. Iš tikrųjų, Albanija Jugoslavijai niekada nepriklausė, o albanai nėra slavai. Tačiau Albanijos istorija gana panaši: tai irgi buvo komunistinė, tačiau ne prosovietinė šalis. Tik ji buvo dar uždaresnė ir skurdesnė.

Džirokasterio pilis Albanijoje

Džirokasterio pilis Albanijoje. Pilys ir jų liekanos – dažnos kalnuotuose Vakarų Balkanų regionuose, ypač Albanijoje ir Bosnijoje. Dažniausiai vidus paliekamas toks, kaip buvo (be restauravimo, muziejų), tad smagu po jį landžioti apleistų vietų mėgėjams

Albanijoje ir buvusios Jugoslavijos dalyse, gyvenamose albanų, daugiau chaoso, nei pas slavus: daugiau šiukšlių, anarchiškų statybų, eismo taisyklių pažeidimų. Bet ir pigiau. Albanijos pajūrio kurortai – pigiausi europinėje Viduržemio jūros pakrantėje.

Be to ir gražių kalnų Albanija žavi ir “miestais-muziejais”, kurių senamiesčiuose per 100 metų mažai kas keitėsi, bei unikalia savo kultūra, daug mažiau paliesta kitų šalių įtakos, nei Jugoslavijos tautos.

Beračio miestas-muziejus Albanijoje naktį. Tiek buvusios Jugoslavijos šalys, tiek Albanija gražiausias savo lankytinas vietas iščiustijusios, o naktį jos gražiai apšviečiamos

Beračio miestas-muziejus Albanijoje naktį. Tiek buvusios Jugoslavijos šalys, tiek Albanija gražiausias savo lankytinas vietas iščiustijusios, o naktį jos gražiai apšviečiamos.

Į kurią buvusios Jugoslavijos šalį keliauti?

Nors aš tikrai nesigailiu aplankęs visas 7 buvusios Jugoslavijos šalis ir Albaniją, tai padaryti per vieną kelionę gali būti sunku. Kuri iš Vakarų Balkanų valstybių įdomiausia – priklauso nuo poreikių. Štai pagrindiniai visų buvusios Jugoslavijos šalių pliusai ir minusai, o taip pat įdomiausios lankytinos vietos kiekvienoje:

Valstybė Pliusai Minusai Įdomiausios vietos
Bosnija ir Hercegovina Trijų kultūrų / religijų sandūra. Viduramžiški tiltai. Upių slėniai. Karo liekanos (kam jos įdomios). Pigu. Mažai turistų. Karo liekanos (kam jos niūrios). Nėra vietų poilsinei kelionei. Mostaras, Sarajevas, Višegradas, Medžiugorjė,
Jajcė
Juodkalnija Venecijos miestai. Pajūrio kurortai. Kalnai. Raftingas. Kanjonai Neįdomūs didmiesčiai. Daug turistų. Skristi reikės į Kroatiją ir kirsti sieną Kotoras, Perastas, Taros kanjonas, Lovčeno kalnas, Ostroho vienuolynas, Sveti Stefanas
Kosovas Serbų vienuolynai. Atgimimo nuotaikos. Naujausia Europos valstybė. Pigu. Sunkiau atvažiuoti automobiliu dėl valstybės nepripažinimo. Nėra vietų poilsinei kelionei. Prizrenas, Džakovė, Pečo vienuolynai
Kroatija Ilgiausias pajūris. Venecijos miestai. Romėnų pastatai. Seniausios pasaulio bažnyčios. Daug skrydžių Brangu (ypač Dubrovnike). Daug turistų. Dubrovnikas, Plitvica, Splitas, Zadaras, Pula, Šibenikas, Trogiras, Primoštenas
Makedonija Ohrido ežeras. Skopjės naujasis senamiestis. Didžiausias čigonų taboras. Šiuolaikinis tautinis romantizmas. Pigūs Wizzair skrydžiai. Mažai būdų nukristi be ‘netikro jungimo’ Skopjė, Ohridas, Matkos kanjonas, Kruševas
Serbija Pigu. Serbų vienuolynai. Nemažai skrydžių. Nėra vietų poilsinei kelionei. Mažai lankytinų vietų Belgradas, Novi Sadas, Subotica, Nišas, Manasijos vienuolynas, Studenicos vienuolynas
Slovėnija Venecijos miestai. Urvai. Ežerai. Brangu Bledo ežeras, Piranas, Postojnos ola, Hrastovlės bažnyčia
Albanija Pigiausi pajūrio kurortai. Unikali kultūra. Kalnų miestai-muziejai. Bunkeriai. Prasti keliai. Sudėtingas eismas. Šiukšlės ir netvarka. Sunku į ten nusigauti. Beratis, Saranda ir Albanijos rivjera, Džirokasteris, Tirana, Komano ežeras

Visi kelionių po buvusią Jugoslaviją aprašymai

1. Buvusi Jugoslavija: tautų ir tikėjimų mozaika (įžanga)
2. Kroatija: viduržemis kaip kadaise
3. Serbija: nugenėtoji Jugoslavija
4. Kosovas gimė iš naujo
5. Slovėnija: dangiška kaimiška žemė
6. Makedonija. Senutėje žemėje - naujausia Europos tauta
7. Juodkalnija: naujasis Europos turizmo perlas
8. Bosnija: trijų žavių kultūrų frontas
9. Albanija: Azija Europoje

Komentarai
Straipsnio temos: , , , , , , , , , , , , , , , , , , , , , , , , , , ,