Rytų Europa – kelionių vadovai

Laukiniai kalnai, karšti žmonės, kraujo kerštas. Tokius Užkaukazės šalių – Gruzijos, Armėnijos ir Azerbaidžano – vaizdinius kūrė dar sovietinis kinas.

Išsilaisvinusi Užkaukazė tapo tik savitesnė ir įvairesnė. Požiūrių ten, tarp Europos ir Azijos, – kaip niekur daug. Rusija, Vakarai ar Artimieji Rytai? Krikščionybė, islamas ar ateizmas?

Šiandien regione yra trys tikros valstybės ir dar dvi nepripažintos, tad kiekvienas kelias susilaukia pasekėjų. Žaliai rusvų kalnų papėdėse dygsta čia supermodernūs kurortai, čia didingos cerkvės, čia – atstatomi senamiesčiai. Lengva pamiršti, kad visai netoli tarp karuose apleistų miestų griuvėsių teberieda tankai.

Nukeliavau į visas tris Užkaukazės valstybes. Lietuvai jos – labai artimos: bendros istorijos amžiai, pigios ir greitos kelionės lėktuvu. Kartu jos jau – žavingai svetimos: skurdžiai egzotiškos, didingai natūralios, sklidinos nepalaužiamos savigarbos.

Vardzios vienuolynas (ar, tiksliau, vienuolių miestas) Kaukazo olose Gruzijoje

Užkaukazės įdomybės: kalnai, kurortai, didmiesčiai

Didelė dalis Užkaukazės valstybių iš tikro ne “už Kaukazo”, bet ant jo. Todėl žemės ten įspūdingai kalnuotos, o įstabiausias – žmonių ryšys su tais kalnais. Štai Gruzijoje Kaukazo olose įrengti ištisi viduramžių vienuolių miestai, tokie kaip Vardzia, kurio 13 aukštų gyveno 50 tūkstančių žmonių, o keletas dienas leidžia iki šiol. Tiek Gruzijoje, tiek Armėnijoje kalnų viršūnes karūnuoja mažos cerkvės ir kryžiai.

Pajūrio kurortų turi tik Gruzija, ir gražiausi jų (Batumis, Anaklija) stebėtinai iščiustyti, apšviesti tarsi mažieji Las Vegasai, pilni naujų didingų pastatų. Kadais nemažiau garsūs Užkaukazės mineralinių vadenų kurortai – Boržomis Gruzijoje, Džermukas Armėnijoje – nūnai atrodo liūdniau. Šiek tiek vietų sutvarkyta, bet daug sanatorijų neremontuotos nuo sovietmečio, kelios apleistos. Pliusas tas, kad mineralinių vandenų (net Boržomio, tiesa, šilto ir negazuoto) tenykštėse biuvetėse ligi šiol gali prisileisti nemokamai. Neturėdami jūros armėnai ir azerbaidžaniečiai vasaras, būna, leidžia prie didžiausių savo ežerų (Armėnijoje – Sevano, Azerbaidžane – Kaspijos jūros) – bet tenykštės kuklios vasarvietės sunkiai galėtų sudominti užsieniečius.

Skulpūra nusifotogravimui 'aš, tu ir Batumis' - vienas daugybės smulkesnių ir stambesnių monumentų, išgražinusių Batumio veidą

Dauguma keliautojų neišvengiamai apsilanko Užkaukazės sostinėse, kurios – labai skirtingos. Gruzijos Tbilisis išlaikęs XIX a. multikultūrinio Kaukazo aurą: nors centre yra naujų pastatų, aplinkui jį “į kalną lipa” senutėliai rajonai, stovi įvairių tikėjimų šventovės. Azerbaidžano Baku naftos pinigais pamažu virsta “Užkaukazės Dubajumi“: superprojektai, tokie, kaip viena didžiausių pasaulio vėliavų ar “liepsnų dangoraižiai”, ir papildo, ir keičia senus rajonus, nors Senamiestis – puikiai sutvarkytas. Armėnijos Jerevanas, tuo tarpu, pastatytas prie Stalino – tad senovės ten mažai, o, kam didinga stalininė architektūra negraži, Jerevanas įdomus nebent kaip armėnų tautos širdis.

Visos Užkaukazės šalys yra “vieno miesto valstybės”. Sostinės ten – milijoniniai didmiesčiai, o kiti miestai – geriausiu atveju Kauno dydžio. Juose ir laikas it įstrigęs: daug sovietinių mašinų, griuvėsių, o vietoje prekybos centrų – 1990 m. dvasia alsuojantys turgūs. Nedidelė išimtis – Gruzija, kur prie prezidento Sakašvilio dalis valdžios institucijų perkelta į Kutaisį ir Batumį, šie miestai gavo ir tarptautinius oro uostus.

Sutvarkyto Baku senamiesčio vaizdas su vienu naujųjų Liepsnų bokštų tolumoje

Gražiau sutvarkyti kelių mažų miestelių, kurie dar nuo sovietmečio laikomi turistiškai gražiais, centrai ir svarbiausi pastatai. Tai – Gruzijos Mccheta, Azerbaidžano Šekis (chano rūmų miestas), Armėnijos Diližanas.

Gruzija, Armėnija ir Azerbaidžanas – labai skirtingos

Nors kalnai ir šiuolaikinė istorija Užkaukazę vienija, iš tikro šios šalys – labai skirtingos. Gruzinai – stačiatikiai, armėnai – rytų krikščionys, azerbaidžaniečiai – musulmonai šiitai (iš visų trijų jie mažiausiai religingi). Gruzinų kalba priklauso kartvelų šeimai, armėnų – indoeuropiečių, o azerbaidžaniečių – tiurkų. Gruzinai rašo gruzinų raštu, armėnai – armėnų, o azerbaidžaniečiai – lotynų. Gruzinai per amžius karaliavo Užkaukazėje, tuo tarpu dauguma armėnų čia suplūdo XX a. pradžioje bėgdami nuo Osmanų persekiojimų, gi Azerbaidžanas tėra kadaise rusų užimta dalis daug didesnės tautos, kurios didžioji dalis iki šiol gyvena Irane. Armėnijoje žmonių 3 milijonai, Gruzijoje – 4, Azerbaidžane – 10.

Chačkarai - akmenyse išraižyti kryžiai - tradiciniai religingos armėnų tautos simboliai. Jie statomi ir palei bažnyčias, ir kaip antkapiai. Šie Bžni kaime - labai seni

Yra skirtumų ir gamtoje: vienintelis Azerbaidžanas gali pasigirti 400 purvo vulkanų ir per amžius natūraliai liepsnojančiomis žemėmis, tokiomis kaip Janar Dag. Ir, aišku, nafta, kurią gręžia ištisos eilės “linguojančiais asilais” vadinamų gręžinių.

Skiriasi ir kainos: Azerbaidžanas turtingas ir todėl brangesnis (bet turtų ir didelių kainų daugiausiai matai Baku), o Gruzijoje ir skurdžiausiai atrodančioje Armėnijoje – tikrai pigu.

Savaime liepsnojanti Janar Dag žemė

Kas dešimtas Užkaukazėje – tremtinys

Užkaukazę Sovietų Sąjunga okupavo anksčiau, nei Lietuvą (1920 m., po vos kelis metus trukusios nepriklausomybės), bet laisvės troškimas daugelyje jos vietų ~1990 m. buvo ne mažesnis. Tiek Tbilisyje, tiek Baku tuomet vyko sausio 13 d. primenančios žudynės. Tiesa, Užkaukazės gyventojai susikabinę už rankučių, kaip lietuviai, latviai ir estai Baltijos kelyje, niekaip nebūtų sustoję. Kilnių kovų už laisvę šešėlyje ten įsižiebė ir kruvini tarpusavio konfliktai: žlugus TSRS, kam kurios žemės priklausys? Armėnija ir Azerbaidžanas kovėsi dėl Kalnų Karabacho, o Abchazija ir Pietų Osetija, remiamos rusų pajėgų – už nepriklausomybę ar prisijungimą prie Rusijos.

Formaliai trys “mažosios Užkaukazės šalys” iškovojo laisvę. Tiesa, beveik niekas jos nepripažino – turbūt ir todėl, kad Kalnų Karabachas iš tikro panėšėjo į Armėnijos koloniją, o Abchazija ir Pietų Osetija – į Rusijos valdas. Šiuose kraštuose įvyko didžiausi XX a. antrosios pusės etniniai valymai. Kalnų Karabache 1990 m. gyveno ir armėnai, ir azerbaiždaniečiai – o po pirmojo karo per 99% gyventojų pasidarė armėnai (išvaryti šimtai tūktančių azerbaidžaniečių), gi po antrojo ir trečiojo karų, kurių metu Azerbaidžanas Karabachą susigrąžino – gyvena beveik vien azerbaidžaniečiai – tie pabėgėliai grįžo, užtat armėnams teko bėgti iš namų… Abchazijoje iki 1994 m. vyravo gruzinai – dauguma jų irgi išvyti, Abchazijos gyventojų skaičius sumažėjo nuo 525 tūkst. iki 200 tūkst. Toks pat likimas ištiko ir Pietų Osetijos gruzinus. Įtūžę dėl neapykantos jų tautiečiams “didžiųjų Užkaukazės šalių” gyventojai, būdavo, išsiliedavo ant vietinių mažumų: pirmojo Karabacho konflikto laikais neapsikentusiems šito ~400 tūkst. armėnų teko emigruoti iš Azerbaidžano didmiesčių.

Šitaip Užkaukazėje gyvenamosios vietos neteko kas dešimtas. Greta miestų ten regėjau vienodų namelių pabėgėlių stovyklas, o dažnas sutiktasis pasakodavo, kaip sovietmečiu užaugo ten, iš kur paskui buvo išvarytas: Abchazijoje gimęs Tbilisio taksistas, tarp vieno Armėnijos vienuolyno cerkvių besimalantis Azerbaidžane gimęs benamis.

Blunkantys sovietmečio prisiminimai

Sovietų Sąjungos atmintis Užkaukazėje blunka. Lėčiau, nei pas mus: rodos amžini žiguliai Armėnijoje dar 2014 m. buvo populiariausias automobilis. Tačiau rusiškai moka jau retas miestelių jaunuolis (angliškai – ne ką dažnesnis), o pačių rusų irgi beveik neliko (dauguma pasinaudojo proga lengvai gauti Rusijos pilietybę ir išvykti; šiandien rusai tesudaro ~1,5% Užkaukazės žmonių). Vyresni žmonės dar atsiliepdavo apie Lietuvą šiltai, pasakodavo ten “prie sovietų” lankęsi, turėję draugų ar giminių. Štai vienas Gruzijos pasienio su Turkija kaimo pardavėjas, gailėjęsis, kad sunkiai kalbame rusiškai, vis viena ilgai pasakojo nuoširdžią istoriją apie savo ryšius su mūsų šalimi, iš kurios tesupratau detales.

Anoniminio rėmėjo 1995-2004 m. funduota Švč. Trejybės cerkvė Tbilisyje - 105 m aukščio. Jos masteliai demonstruoja religijos atgimimą Gruzijoje

Įdomu, kaip persibraižė pasaulis! Kokius du šimtmečius Lietuva ir Užkaukazė buvo vienoje erdvėje. Ne tik prie sovietų, bet ir prie Rusijos Imperijos: juk ten subrendo dažnas mūsų intelektualas (Vincas Krėvė Mickevičius Baku net susirado žmoną, Gruzijos Boržomyje stovi paminklas A. Keturakiui, Tbilisyje atminimo lentos P. Vileišiui, A. Vienuoliui). Prieškariu net ~7% tbilisiečių sudarė “lietuviai, latviai, lenkai ir estai”.

Šiandien Užkaukazė mums tampa vis svetimesnė: nebeturime bendros kalbos susišnekėti, o visi tie, kas atmena aną “vieną erdvę nuo Baltijos iki Vladivostoko”, jau pražilę. Lietuva dabar kitoje Sąjungoje – bendroje su Vakarų Europa. Pamenu, dar ~2002 m. užkalbinęs internete kokį olandą, neretai sulaukdavau klausimo “Kas ta Lietuva?”. Mano vaikų, tikiu, joks vakarietis to nebesiteiraus. Užtat jų bendraamžiams iš Rytų – Palangos ar Druskininkų sanatorijų vasarotojų (pro)vaikaičiams – žodis “Lietuva”, galbūt, jau nieko nebesakys.

Stalino laikais pastatytas Jerevano (Armėnija) centras. Dešinėje matosi Ararato kalno kontūrai - jis yra Armėnijos simbolis, tačiau stūkso Turkijoje, o iš jo apylinkių armėnai ištremti

Užkaukazė eina skirtingomis kryptimis, ir jos keičiasi.

*Armėnija jungęsi prie to pasaulio, kurį, su centru Maskvoje, mėgina statyti Vladimiras Putinas (Eurazijos Muitų Sąjunga) – tačiau nesulaukusi Rusijos paramos naujausiuose Karabacho karuose kažkiek “dreivuoja” į Vakarus.

*Gruzija po 2003 m. Rožių revoliucijos, vedama Micheilo Sakašvilio, buvo tvirtai pasukusi Vakarų keliu – ES, NATO, demokratija ir liberalizmas (gal todėl ir lietuviams ji tebėra artima). Vakarai maloniai sveikino Gruziją, džiaugėsi jos į Iraką siunčiamais tūkstančiais karių – tik iki tol, kol neprireikė patiems pajudinti piršto: 2008 m. šalį užpuolus Rusijai, gintis jai niekas nepadėjo, o kai kurie vakariečiai, dar tebesitikėdami gerų santykių su Putinu, net ėmė atvirai dėl karo kaltinti Gruziją: girdi, jai reikėjo tiesiog nereaguoti, kai buvo nuolat apšaudomi jos kaimai. Tarp šių rusofilų buvo ir Dalia Grybauskaitė (demonstratyviai atsisakiusi susitikti su Sakašviliu), o Valdas Adamkus tada sakė: po Abchazijos ir Pietų Osetijos ateis eilė Krymui, po Krymo – Baltijos šalims. Tokių, kaip Adamkus (kurio garbei Gruzijos Anaklijos kurorte dabar pavadintas bulvaras), Vakaruose buvo mažuma ir, praradusi rusams dar daugiau žemių, 2012 m. M. Sakašvilio valdžia rinkimuose krito, o naujoji atšaukė daugybę reformų, uždarydama buvusius lyderius į kalėjimus, bei pasuko labiau prorusiška kryptimi.

Batumio centre - tiek suremontuoti, tiek naujai pastatyti senovinių stilių pastatai. Šis kurorto atgimimas ir gražinimas labiausiai vyko prie Sakašvilio.

*Azerbaidžaną valdančioji Alijevų šeima suka “tarpiniu” keliu, už kurį susimoka naftos pinigais.

Be Rusijos ir Vakarų Užkaukazei įtaką daro ir Artimieji Rytai: juk šios šalys turi bendras sienas su Turkija, Iranu. Ta įtaka daugiausia kultūrinė: muzika, architektūra (Baku ir Sakašvilio eros Gruzijos supermodernūs, ryškiai apšviesti pastatai nepadarytų gėdos ir Dubajui).

Arenio miestelis Armėnijoje garsėja vynu, ir šiuose kolos buteliuose - vynas. Jie skirti į Iraną važiuojantiems sunkvežimių vairuotojams, kad šie galėtų apgauti muitininkus (Irane alkoholis nelegalus)

Kaip nuvykti į Užkaukazę? (bilietai ir vizos)

Sakašvilio “laisvės era” Gruzijoje gal baigėsi, bet liko daug jos vaisių. Vienas jų – laisvė skraidyti į šalį trečiųjų šalių avialinijoms, įgalinusi “Wizzair” pasiūlyti daugybę skrydžių į Gruziją, tarp jų – Vilnius-Kutaisis. Todėl į Gruziją nuvykti – pigiausia ir paprasčiausia. Tiesa, Kutaisis nėra pats įdomiausias miestas ir norintiems pamatyti, ką Gruzija turi geriausio, rekomenduočiau keliauti į Tbilisį, Vardzią, Batumį, Kaukazą.

Į kitas Užkaukazės šalis galimybės skristi retesnės, dažnai tenka skristi su persėdimu.

Senuosiuose Kaukazo didmiesčiuose Tbilisyje ir Baku gausu tokio XIX a. paveldo, kaip šis Gruzijos operos ir baleto teatras

Dėl gana nedidelių bilietų kainų Užkaukazės šalys – puikus pasirinkimas ilgajam savaitgaliui. Taip jas ir aplankiau, skirdamas kiekvienai po maždaug 4 dienas. Tačiau galima visą Užkaukazę apvažiuoti per vieną ilgesnę kelionę – tik tada reikia prisiminti, kad Armėnijos-Azerbaidžano siena dėl konflikto uždaryta, todėl tarp šių šalių teks keliauti per Gruziją.

Armėnijoje dar pasitaiko tokių taksi

Užkaukazė – artimiausia egzotiška žemė

Sovietinės okupacijos metais Užkaukazė buvo egzotiškiausias kraštas, į kurį galėdavo tikėtis nuvykti dažnas lietuvis. Šiandien galimybių keliauti – labai daug, bet riboja laikas, pinigai.

Todėl Užkakauzė tebėra viena egzotiškiausių vietų. Viena egzotiškiausių, į kurią gali nuskristi ilgajam savaitgaliui, lėktuve praleidęs vos 3-5 valandas ir susimokėjęs 100 eurų už bilietus (o maistas ir viešbučiai pačioje Užkaukazėje irgi nebrangūs).

Statomas postmodernistinis Tbilisio rajonas mano kelionės metu Sakašvilio eros pabaigoje (2012 m.)

Juk Užkaukazė nuo Vilniaus – arčiau nei Barselona, nei Dublinas. Tik jei link Barselonos ir Dublino 26 metus artėjame, tai nuo Tbilisio ir Baku tiek pat laiko tolstame. 1990 m. kartu siekę Sovietų Sąjungos griūties dabar mes – skirtinguose pasauliuose. Labai įdomu pamatyti, kur nuėjo Užkaukazė. Ir gal dar įdomiau išvysti, kas joje liko amžina, ištvėrė visus pokyčius ir okupacijas.

Visi kelionių po pietų Kaukazo šalis aprašymai

ĮŽANGA: Užkaukazė - Artima, bet žavingai svetima
1. Azerbaidžanas - Liepsnojanti naftos tėvynė (keliauta 2010 m.)
2. Gruzijos svajonės pabaiga? (keliauta 2012 m.)
3. Armėnija - Amžinasis krikščionybės avangardas (keliauta 2014 m.)

Latvija – artimiausia Lietuvai valstybė. Tačiau Latvijoje netikėtai galima atrasti daug to, ko Lietuvoje nėra ir nebuvo: didelius miestelių senamiesčius, ilgesnius smėlėtus krantus, gausybę Viduramžių pilių ir milžiniškų rūmų.

Per keliolika savo kelionių į įvairias Latvijos vietas išmaišiau visą kaimyninę šalį, sukūriau anglišką svetainę apie Latviją.

Šiame straipsnyje dalinuosi 10 pagrindinių dalykų, kurie Latvijoje kitokie nei Lietuvoje. O kartu idėjomis, kokios Latvijos lankytinos vietos yra įdomiausios keliautojui.

Rygos senamiestis su atstatytais Juodagalvių gildijos namais (dešinėje).

1. Dideli ir puošnūs senamiesčiai

Latvijoje urbanizacija vyko gerokai seniau nei Lietuvoje. XIX a. pabaigoje Lietuva dar buvo žemės ūkio kraštas, o Latvija – jau pramonės centras. Taip nusprendė abu šiuos kraštus valdžiusi Rusijos Imperija.

Kuldygos miestelio senamiestis, vienas gražiausių Latvijoje.

Daugumoje Latvijos miestų prieš 100 metų (Pirmojo pasaulinio karo išvakarėse) gyveno panašus skaičius žmonių, kaip ir šiandien. Todėl dauguma pastatų Latvijos miestuose yra labai seni, o sovietiniai rajonai – tik retos išimtys (priešingai nei Lietuvoje, kur miestai labiausiai plėtėsi būtent sovietmečiu).

Latvijos prieškario architektūra – tikrai verta dėmesio: didžiuliai romantiški art nouveau (jugendo) stiliaus penkiaaukščiai ar šešiaaukščiai, kiauraraščiais puošti mediniai dviaukščiai, kadaise glaudę milžiniškų gamyklų darbininkus.

Art nouveau stiliaus laiptinė Rygoje. Daug ~1900 m. pastatų Latvijoje išlaikė šitokius interjerus

Rygoje prieš 100 metų gyveno 550000 žmonių (šiandien – 650000), tai buvo vienas iš penkių didžiausių Rusijos Imperijos miestų, traukęs žmones ne vien iš Latvijos. Jame netgi būta daugiau lietuvių, nei bet kuriame Lietuvos mieste (~35000), ėjo lietuviški laikraščiai. Dažnas tarpukario Lietuvos inteligentas mokslus buvo krimtęs vokiškose Latvijos gimnazijose. “Knygnešių gadynėje” Lietuvoje rusai nebuvo palikę galimybių lietuviams nei išsimokslinti, nei gauti darbo pramonėje. Tad Vilniuje prieš 100 metų gyveno 150000 žmonių (šiandien – 550000), o ir iš tų lietuviškai kalbantieji sudarė mažumą.

Tiesa, keleto Latvijos miestų prieškarinius senamiesčius sugriovė Antrasis pasaulinis karas (Daugpilio, Jelgavos, Rezeknės), bet dauguma kitų tebėra įspūdingi ir labai jaukūs pasivaikščioti (Rygos, Ventspilio, Liepojos, Jūrmalos, Kuldygos, Talsių, Cėsių, Kandavos). Didingi net kai kurie fabrikai, kaip Rygos VEF ar Lygatnės popieriaus prie Siguldos.

Buvusi Jelgavos gimnazija su atminimo lenta jos mokiniui Antanui Smetonai.

2. Mūrinės Viduramžių riterių pilys

Latviją, priešingai nei Lietuvą, buvo nukariavęs Vokiečių ordinas ir pavertęs ją savo štabu, vadintu Marijos žeme. Jei dauguma lietuvių pilių anais laikais buvo medinės (ir neišliko), tai Ordinas statėsi mūrines, todėl ir šiandien dažname Latvijos miestelyje galima gėrėtis Viduramžių pilies griuvėsiais.

Tarp įspūdingiausių: Cėsiuose (kur buvo Livonijos Ordino didžiojo magistro rezidencija; netoli yra ir atstatyta priešistorinė baltų “tvirtovė”), Siguldoje (yra net dvi). Labiau apgriuvusios yra Bauskėje, Dobelėje, Koknesėje, Grobinoje (prie Liepojos), Kandavoje ir kitur. Ventspilio, Rygos pilys ilgainiui tapusios gyvenamaisiais rūmais.

Cėsių pilis.

3. Romantiški vokiečių dvarai ir rūmai

Žlugus riterių ordinui Latvijos vokiečiai išliko elite. Jie užėmė panašią padėtį, kaip Lietuvoje tuo metu lenkai, bet savo dvarų ir rūmų prašmatnumu gerokai juos pranoko.

Rundalės ir Jelgavos rūmai, kuriuose gyveno vokiečiai Kuršo ir Žiemgalos kunigaikščiai – didžiausi ir puošniausi Pabaltijyje. Rundalės rūmai buvo jų vasaros rezidencija, ten atkurtas ir parkas, interjeras. Žiūrint į tuos barokinius fasadus ir kambarius sunku patikėti, kad anie kunigaikščiai buvo tik Lenkijos-Lietuvos vasalai.

Įėjimas į milžiniškus Rundalės rūmus.

Vokiečiai išlaikė įtaką ir XIX a., kuomet statėsi Vokietijos pilis primenančius bokštuotus dvarus, iš kurių gražiausi Cesvainėje, Gulbenės apylinkėse (Gulbenė, Alūksnė, Stameriena) ir Vakarų Žiemgaloje (Jaunpilis, Tukumas). Dažname galima ir apsistoti (nors pastarųjų interjerai paprastai sovietų sunaikinti), kituose įrengti muziejai. Cesvainėje – neblogai išlikęs romantiškas interjeras.

Von Vulfų giminės Stamerienos rūmai netoli Gulbenės.

4. 10 kartų daugiau jūros kranto

Vienam lietuviui tenka 3 centimetrai “nuosavo” jūros kranto, vienam latviui – 30. Paplūdimiai vasaromis ten gerokai tuštesni, galima rasti visai nuošalių – todėl lietuviai jau seniai supirko buvusias sodybas pietų Latvijos žvejų kaimuose, tokiuose kaip Papė ar Nica.

Skiriasi ir požiūris į jūrą. Lietuvoje visas pajūris kruopščiai saugomas, net arti draudžiamos statybos, o didžiausiame Latvijos kurorte Jūrmaloje kai kurie viešbučiai ar sanatorijos stovi paplūdimyje lyg kokioje Turkijoje.

Status pajūris Kuršo vakaruose. Išplautų paplūdimių smėliu čia niekas specialiai nepapildo

Latvijoje daug ir pajūrio didmiesčių (iš 6 didžiausių Latvijos miestų 4 yra ant Baltijos krantų), o juose – ištisi rajonai XIX a. Pabaltijo vokiečių medinių pajūrio vilų, puoštų bokšteliais ir, deja, neretai apleistų (gražiausios – Jūrmaloje, bet yra ir Liepojoje, Ventspilyje).

Labai svarbūs ir uostai: Ryga, Ventspilis ir Liepoja kartu paėmus krovinių apimtimis Klaipėdą lenkia dukart. Priešingai nei gylyn į žemyną savo ambicijas kreipę lietuviai, latviai visada žvelgė “veidu į jūrą”, tenykštė Kuršo ir Žiemgalos kunigaikštystė dalyvavo užjūrių kolonizacijoje (kolonizavo Tobagą, Gambiją), o vienas kertinių XIX a. latvių tautinio atgimimo veikėjų Krišjanis Voldemaras gerbiamas todėl, kad visoje pakrantėje pristeigė laivų statyklų, jūreivių mokyklų ir taip leido atsirasti latviškam prekybiniam laivynui.

Restoranu paversta medinė vila Jūrmaloje.

5. Užmiršti rusų kariniai miestai

Latvija buvo vakariausias Sovietų Sąjungos ir Rusijos Imperijos (neskaitant priklausinių) taškas ir rytų užkariautojai ją smarkiai militarizavo.

Todėl Latvijoje daug apleistų ar pusiau apleistų karinių miestų ir miestelių, kur kadaise gyvendavo tūkstančiai ar net dešimtys tūkstančių rusų karių ir karininkų. Rusijos imperijos laikų raudonos kareivinės – savaip žavios, sovietiniai blokiniai namai – baugiai niūrūs, bet ir tie, ir anie traukia “digeriais” (ar “urbex”) vadinamus apleisto karinio paveldo tyrinėtojus.

Liepojos Karostos karinio jūrų miestelio kalėjimas.

Tarp tokių vietų: ~26000 žmonių kadaise glaudusi Liepojos jūrinė tvirtovė Karosta (XIX a. pabaiga), Daugpilio tvirtovė (XIX a. vidurys), Skrunda-2 sovietinio radaro miestelis (sovietmetis, ~5000 gyventojų), šaltojo karo bunkeris prie Siguldos. Pirmi du kažkiek paremontuoti pritaikyti turizmui (yra muziejai, kaip Karostos kalėjimas), o Skrunda-2 visiškai apleista.

Skrunda-2 apleistuose namuose. Galimybės patekti į vidų einant istorijai varijavo: buvo ir nelegalu, ir laisva, ir su bilietais, ir vėl nelegalu. Žiūrėkite kaip yra dabar.

6. Latvija – daugelio religijų šalis

Dažnas lietuvis galvoja, kad Latvija – liuteroniška šalis. Šios žinios gerokai pasenusios: tarpukariu du trečdaliai latvių išties buvo liuteronai, bet paskui šią bendruomenę gerokai apgriovė sovietinis ateizmas. Šiandien Latvija pilna visokių krikščionybės pakraipų ir nė viena nebesudaro daugumos.

Tikslių duomenų nėra, nes surašymuose apie religiją neklausima, bet įvairūs šaltiniai pateikia tokius: liuteronai nuo 25% iki 35%, katalikai 20%-25%, stačiatikiai 18%-22%, sentikiai ~1,7%, kiti krikščionys 1,5-2,5%, netikintieji 15%-30%.

Latvijos religinę įvairovę pamatysi kiekviename miestelyje. Vietoje vienos didelės senos bažnyčios juose – daug mažesnių. Štai 10000 gyv. turinčioje Krisluvoje stovi senos keturių religijų šventovės (liuteronų, katalikų, stačiatikių, sentikių), 26000 gyv. glaudžiančiame Jėkabpilyje – šešių religijų (dar unitų ir baptistų).

Daugpilio bažnyčių kalva. Čia - katalikų (kairėje) ir liuteronų bažnyčios, bet šalimais stovi ir stačiatikių bei sentikių cerkvės.

Įdomu jas lankyti, regėti subtilius architektūrinius skirtumus. Tačiau toks religinis susiskaldymas kartu reiškia, kad milžiniškų, didingų, it iš didmiesčių atkeltų šventovių, kokias pamatysi Lietuvos miesteliuose ar net bažnytkaimiuose, Latvijoje mažai. O liuteronai ir šiaip nelinkę šventovių puošti.

Puošnesnės katalikų bažnyčios, ypač rytiniame Latgalos regione, kur tiesiogiai valdė Lenkija-Lietuva (ten dauguma – katalikai): Agluonoje, Krisluvoje, Vilianiuose. Stačiatikybė ir sentikybė paplitusi miestuose ir Latgaloje (visur, kur daug rusų), o liuteronybė – Žiemgaloje, Kurše ir Vidžemėje.

Agluonos bazilika, švenčiausia vieta Latvijos katalikams. Latgaloje daug puošnių šventovių, dalis kurių priskiriama 'Vilniaus baroko' stiliui. Gražios bažnyčios - Vilianiuose, Krisluvoje

Galbūt dėl istorinio supratimo, kad krikščionybė turi daug formų, Latvijoje labiau nei Lietuvoje (maždaug tris kartus) paplitusios sektomis kartais pavadinamos mažosios krikščionybės atmainos. Viena jų – “Naujoji karta” – net įkūrė Lietuvoje padalinį.

7. Prasti keliai ir žmones stelbianti gamta

Latvijoje nėra tarpmiestinių magistralių. Įvažiuojant į šalį maksimalus greitis nurodomas 90 km/h. Nesunku suprasti kodėl: keliai tvarkomi daug prasčiau, nei Lietuvoje, duobėtesni, o žiemą – menkai valomi; daug žvyrkelių ir vieškelių.

Važiuojant iš Vilniaus į ketvirtą pagal dydį Latvijos miestą Jelgavą pagrindinis kelias ves pro čia.

Todėl analogiško atstumo nuvažiavimas Latvijoje atims daugiau laiko, nei Lietuvoje.

Kelių nepriežiūros priežastis tikriausia ta, kad Latvija – vieno miesto šalis. Rygoje ir priemiesčiuose gyvena beveik pusė visų jos žmonių, kurių tankumas ir šiaip mažesnis, nei Lietuvoje (atitinkamai 47 ir 32 žmonės į kvadratinį kilometrą, o atmetus sostinių aglomeracijas – 35 ir 17). Nors Ryga yra didžiausias Baltijos šalių miestas, antrasis pagal dydį Latvijos miestas Daugpilis jau gyventojų skaičiumi neprilygsta net Panevėžiui.

Raznos ežero nacionalinis parkas.

Todėl važinėti tarp Latvijos miestų reikia mažiau kam, keliai mažiau apkrauti. Aplinka pakeliui – dažniausiai miškai ir laukai, dažniau nei Lietuvoje tenka sutikti laukinius gyvūnus. Vieną savaitgalį Latvijoje mačiau net apie dešimt stirnų, elnių, kiškių. Latvijos gamta, kaip ir Lietuvos, sauguma keturiuose nacionaliniuose parkuose: Slyterės (pajūrio kraštovaizdis Kurše), Raznos (ežero kraštovaizdis Latgaloje), Gaujos (upės slėnio kraštovaizdis Vidžemėje) ir Kemerų (pelkių ir gydomųjų versmių Žiemgaloje). Jie stokoja kažko labai įspūdingo, prilygstančio mūsų Kuršių Nerijai, bet Gaujos turbūt gražiausias, pritaikytas ir aktyviam turizmui.

8. Miestuose rusakalbių – daugiau nei latvių

Latviai Latvijoje sudaro tik 62,1% žmonių (Lietuvoje lietuviai – 85,1%), o daugumoje miestų (įskaitant Rygą) virš pusės gyventojų – rusakalbiai.

XIX a. pabaigos / XX a. pradžios pastatai Rygos centre.

“Ant popieriaus” Latvijos mažumų įvairovė didelė: 26,9% rusų, 3,3% baltarusių, 2,3% ukrainiečių, 2,2% lenkų, 1,2% lietuvių, 2% kitataučių. Bet iš tikro 62,1% gimtoji kalba yra latvių, 37,2% rusų ir vos 0,7% – bet kuri kita. Per TSRS dešimtmečius dauguma mažumų – tiek sovietų atkeltų (pvz. ukrainiečiai), tiek istorinių (pvz. lenkai, žydai) – per rusiškų mokyklų ir institucijų tinklą buvo surusintos (išskyrus lietuvius, kurie dėl kultūrinio artumo dažniau sulatvėdavo).

Sovietmečiu rusakalbiai nesimokė latviškai, o latviai privalėdavo mokytis rusiškai, todėl dar kokiais 2005-2010 m. Rygoje girdėdavau beveik vien rusų kalbą, nes visi pokalbiai, kurių bent vienas dalyvis rusakalbis, vykdavo rusiškai. Dabar padėtis keičiasi, nes jaunimo “tarptautinė kalba” jau yra latvių (mat rusakalbių jaunimas mokomas latviškai, o latvių rusiškai – nebūtinai).

Daugpilyje, kuriame 55% gyventojų rusai, ~75% rusakalbiai dar ilgimasi Latvijos Tarybų Socialistinės Respublikos; neseniai referendume Daugpilis balsavo už rusų kalbos padarymą oficialia. Latviai iš kitur balsais 'prieš' nusvėrė, bet privačioje erdvėje rusų kalbos daug: pavyzdžiui, latviškos TV laidos subtitruojamos rusiškai

Latvijos visuomenė, politika, žiniasklaida tebėra ryškiai pasidalinusi į dvi stovyklas: latvišką ir “rusakalbę”, vienijančią beveik visas mažumas. Net šventės skiriasi: štai rusakalbiai, latvių siaubui, švenčia sovietinę pergalės dieną (gegužės 9), o latviai dažniau – Latvijos legiono dieną (kovo 16). Latvijos legionas Antrojo pasaulinio karo metais kovojo prieš sovietus ir, nors nedalyvavo karo nusikaltimuose, rusakalbiai jį kaltina buvus fašistiniu. Tiesa, žodis “antifašistas” Latvijoje yra iš esmės tapęs “rusų nacionalistas” (ar net “rusų neonacis”) sinonimu.

Dėl tautinio susiskaldymo tautinės pažiūros gajesnės ir tarp latvių. Svarbios tautinės šventės: per Joninių išvakares (Līgo) (birželio 23) daugybė latvių drabužius ir net automobilius apsikarsto tradiciniais vainikais, per Lačplėsio dieną (lapkričio 11) dega fakelus ir žvakes.

Joninių išvakarėse papuoštas latvių automobilis.

Žuvusieji už Latviją palaidoti daugybėje “brolių kapų”: Rygos (nepriklausomybės karių) ir Lestenės (Latvijos legiono) kapinės didingesnės už bet kokius memorialus Lietuvos kariams. Mūsiškes Tautininkų partijas ar Nacionalinį susivienijimą ideologiškai atitinkančios latvių jėgos nuolat patenka į Latvijos parlamentą, surinkdamos ~15% balsų.

Rusai irgi turi savo tautines partijas, nors jos surenka mažiau balsų, nei, pasak surašymų, yra rusakalbių. Mat ženkli dalis (dabar apie trečdalį) Latvijos rusakalbių neturi pilietybės, taigi, ir balso teisės. ~1990 m. Latvija suteikė pilietybę tik tiems, kurių protėviai buvo Latvijos piliečiai iki 1940 m., arba kurie išmoko latviškai (priešingai nei Lietuva, kuri suteikė pilietybę visiems norintiems, jei tik jie tuo metu gyveno Lietuvos TSR). Daug rusakalbių iš principo latviškai nesimokė ir jautėsi diskriminuojami dėl savo kilmės.

Latvių nepriklausomybės karo karių kapų memorialas Rygoje.

Tokio latvių sprendimo priežastis – labai kritiška situacija, kurioje 1990 m. buvo atsidūrę latviai. Dėl daug didesnės sovietinės kolonizacijos (rusakalbių siuntimo gyventi) nei Lietuvoje nepriklausomybės išvakarėse latviai savo šalyje tesudarė 52% žmonių, o miestuose buvo tapę mažuma (Rygoje – vos 37%). Latviškasis Sąjūdžio atitikmuo laisvės siekė su šūkiu “Dabar arba niekada”. Bet net ir spėjus pasiekti nepriklausomybę iki tampant mažuma buvo realus pavojus, kad, jei visi rusakalbiai būtų gavę balso teisę, jų išrinkta valdžia būtų paskelbusi rusų kalbą oficialia, sukusi valstybę (ar bent jau jos didmiesčius) rytų link, o latvių įtaka būtų apsiribojusi kaimų ir miestelių savivaldybėmis.

Ir tuomet latvių kalba būtų keliavusi išnykimo link panašiai kaip airių ar baltarusių kalbos, kurių vėlyva nepriklausomybė nebeišgelbėjo nuo tapimo antrarūšėmis ir vis rečiau vartojamomis. Tad nors pilietybės nedavimas buvo kontroversiškas, galbūt kaip tik jis padarė latvių kalbą tikriausiai beviltiškiausioje situacijoje buvusia, tačiau visgi išgelbėta nuo išnykimo kalba. Latvių nuomonė tokia: kadangi pagal tarptautinę teisę okupuotų kraštų kolonizacija (siuntimas gyventi kitataučių) yra draudžiama, tai ir kolonistai neįgijo teisės į pilietybę.

Latvijos skansenas (muziejus po atviru dangumi, panašus į Rumšiškes) prie Rygos. Jis mena kitokią Latviją, kurioje 75% žmonių buvo latviai, du trečdaliai - kaimiečiai.

9. Nacionalinis sportas – ledo ritulys

Nukeliavęs į Latviją žiemą neišvengiamai išvysi čiuožyklomis paverstus mokyklų stadionus, ledo ritulio lazdomis nešinus vaikus ir paauglius, kur nors užšalusiose kaimų pievose pasistačiusius improvizuotus vartus. Be to, kiekviename miestelyje rasi ledo rūmus.

Ledo ritulys – nacionalinis sportas, kaip Lietuvoje krepšinis. Latvijos ledo ritulininkai dalyvavo keturiose žiemos olimpiadose iš eilės, 2006 m., 2021 m. ir 2023 m. Ryga rengė pasaulio ledo ritulio čempionatus. “Antroji rinktinė” yra Rygos “Dinamo”, pajėgiausias šalies klubas, iki 2022 m. žaidęs KHL lygoje prieš daugiausiai rusų komandas.

Tiesa, nei Latvijos rinktinė, nei Rygos “Dinamo” ilgą laiką jokių medalių ar taurių tarptautinėje arenoje nebuvo iškovojusios (priešingai nei Lietuvos krepšininkai), geriausi pasiekimai – 7 ar 8 vietos. Gal ir mažesnis gyventojų skaičius (2 mln. prieš 3 mln.) darė savo. Bet tai pasikeitė 2023 m., kai Pasaulio čempionate Latvijos rinktinė iškovojo bronzą.

Žiemos sezonui užšaldyta mokyklos sporto aikštelė.

10. Rygoje – didžiausias Pabaltijo oro uostas

Daugybei lietuvių kelionės į Latviją po 2009 m. krizės buvo tapusios priverstinėmis – nes iš Vilniaus oro uosto bankrutavus FlyLAL skrydžių liko labai mažai, tad tekdavo keliauti iš Rygos su “Air Baltic” avialinijomis, dėl kurių vykdytų konkurencijos teisės pažeidimų ir bankrutavo “FlyLAL”.

Rygos oro uostas buvo pralenkęs Vilnių keleivių apimtimis 3 kartus. Šiandien pigių skrydžių bendrovės iš Vilniaus ir Kauno “atvėrė oro kelius” į daug savaitgalio turizmui tinkamų Europos miestų, bet į ypatingesnius (pavyzdžiui, Rytų Europos) miestus dar vis patogiau ir pigiau skraidyti iš Rygos. Pastaraisiais metais iš Rygos keliavo 5,2 mln. keleivių, Vilniaus – 3,3 mln. Didžiausias skirtumas buvo 2010 m. (atitinkamai 4,7 mln. ir 1,4 mln.), tuo tarpu prieš abiejų šalių narystę Europos Sąjungoje (įgalinusią latvius atidaryti reisus iš Vilniaus, o paskui, išstūmus “FlyLAL”, vėl uždaryti) būtent Vilniaus oro uostas pirmavo Baltijos šalyse.

Žemėlapis su šiame straipsnyje aprašytomis Latvijos lankytinomis vietomis. Galbūt jis padės susiplanuoti savo kelionę į Latviją.

Paprastai savo straipsnių nevadinu reklaminiais valstybių šūkiais. Bet tuomet, kai į ją nukeliavau pirmąsyk, Kroatijos “Viduržemis kaip kadaise” taip puikiai tiko šaliai, kad sunkiai būčiau sugalvojęs geresnę antraštę.

Atvirukuose Kroatija – lyg Italijos tęsinys. Karšti paplūdimiai, apgriuvę romėnų miestai, siauros it Venecijoje pėsčiųjų gatvelės, vienos seniausių pasaulio bažnyčių.

Jachtos ir laivai anapus Dubrovniko prekybinio miesto sienų

Tačiau realybėje ji man pasirodė daug “tikresnė”. Anapus Adrijos jūros šiaurinėje Italijoje – betoniniai pakrantės viešbučiai, “išlaižyti” brangūs senamiesčiai, kuriuose minias turistų aptarnauja minios imigrantų. Kroatijoje – “natūraliai aplūžę” istoriniai pajūrio miestai, gyvenami beveik vien žmonių, kurie patys nė nenuspėtų, kelios dešimtys jų protėvių kartų gimė ir užaugo Kroatijoje.

Prieš 40 metų visa Europos Viduržemio pakrantė dar buvo tokia. Tikriausiai nepraeis nė 40 metų ir Kroatija supanašės su likusia pakrante šiandien. Po to, kai Kroatiją 2010 m. lankiau pirmąjį kartą, šalis įstojo į Europos Sąjungą, o 2015 m. atsisakė ir penkiolika metų tarnavusio įžymiojo reklaminio šūkio. Tačiau situacija ant žemės nesikeičia taip greit, kaip rinkodaros kampanijose, ir Kroatija vis dar yra savita – nors su kiekvienais metais ir vis mažiau.

Dubrovnikas ir pirklių miestai: stori mūrai, siauros gatvės

Pasižvalgius po kelionių agentūrų pasiūlymus masiniams turistams atrodo, kad kaip Italija turi Riminį, Egiptas – Hurghadą, taip Kroatija turi Dubrovniką.

Bet Dubrovnikas – kitoks. Kiekviena siaura tiesi, tik pėstiesiems tinkama jo gatvė alsuoja gilia istorija. Čia buvo Viduramžių prekybos valstybė, konkuravusi su Venecija ir Florencija, o šiais laikais ji tarnavo kaip “Sostų karų” filmavimo aikštelė. Dubrovniko senamiestį galima patirti dvejopai: klaidžiodamas apačioje stačiais skersgatviais arba apeidamas jį masyvios miesto sienos viršumi (2 km), dairydamasis žemyn į žydrą Adriją ir raudonų čerpių miesto stogus.

Raudoni Dubrovniko stogai ir Lokrumo sala nuo senamiesčio sienų

Nebeatskirsi, kurie jų perdengti po Jugoslavijos karų apgulties (1991-1992 m.). Serbų artilerija tada sudegino daug Dubrovniko stogų ir ilgus metus dar galėdavai matyti pasekmes: pradžioje apanglėjusias gegnes, vėliau – ryškesnes naujas čerpes, it bintas paslėpusias mūšių žaizdas. Dabar laikas viską užgydė: skausmingą istoriją mena tik informacinė lenta. Ir net bailiausi Vakarų turistai nebesibaimina užsukti į Kroatiją.

Ir ne tik į Dubrovniką. Visa ilgoji šalies pakrantė – pilna panašių miestų. Su gatvelėmis, kurių pločio neužtektų net žmogui išsitiesti, o aplinkiniai namai – masyvūs keturaukščiai. Viską užsakė Viduramžių Venecijos pirkliai, valdę Adrijos pakrantes: savo sostinėje pripratusiems keliauti pas kaimynus gondolomis ir pėstute jiems nereikėjo, kad namo galėtum parvažiuoti vežimu. Priešingai nei Dubrovnike, atokesniuose miestuose praėjimų dar nepadengė lauko kavinės: štai Šibenikas dar priklauso gyventojams, ne turistams. Netoliese labai panašūs Trogiras, Primoštenas.

Siauros Šibeniko senamiesčio gatvės tuščios ir slegiančios

Kroatijos pakrantė (kartu su per 1000 salų, iš kurių 67 gyvenamos) – 5835 kilometrai. Jai liko 95% visų buvusios Jugoslavijos krantų. Taigi, nuosavo pajūrio užtenka visiems. Kiekvienam kroatui jo tenka po vieną metrą (palyginimui: lietuviui – po 3 centimetrus).

Romėnų pastatai – ir gyva miestų dalis

Kroatija buvo viena pagrindinių Romos Imperijos žemių. Vietinės romėnų provincijos Dalmatijos sostinė Salona šiandien – muziejus po atviru dangumi. Tokių archeologų kruopščiai iškasinėtų griuvėsių yra daug kur pasaulyje. Bet Kroatijoje (vėlgi – kaip Italijoje) daugybė romėnų pastatų puikiai išsilaikė net pačiuose miestuose, apsupti verdančio šiuolaikinio gyvenimo.

Greta Salonos stūksančio antrojo pagal dydį Kroatijos miesto Splito senamiesčio širdis aptverta masyviais mūrais. Tai – ne Viduramžų sienos. Dar IV a. po Kr. jos įrėmino Romos imperatoriaus Diokletiano rūmus, kurie užėmė visą dabartinio Splito širdį (3 ha). Diokletianas čia buvo persikėlęs “pensijoje” – turtingi romėnai mėgdavo gražius Kroatijos krantus. Amžiams bėgant Splito senamiestis prarijo rūmus, panaudojo jų dalis savoms reikmėms – dažna daugiabučio siena ten akivaizdžiai dar romėnų statyta, gatves puošia Antikinės skulptūros, kolonos.

Kroatijos šiaurės Pulos miesto gyventojai kasdien vaikšto pro milžinišką romėnų amfiteatrą, dydžiu beveik prilygstantį Koliziejui (tik labiau apgriuvęs vidus).

Romėnų šventykla Puloje (kairėje)

Tiesa, gladiatorių kautynėms bei romėnų dievams telikus istorijos vadovėliuose ir pagerėjus technologijoms dauguma romėnų pastatų liko nebepanaudojami. Išimtis: bažnyčios. Vos atsivertusi į krikščionybę Roma puolė jas įrenginėti svarbiuosiuose Kroatijos miestuose. Splito Šv. Domnijaus katedra statyta 305 m. po Kristaus – pradžioje ji tarnavo kaip Diokletiano mauzoliejus. Šitaip tas romėniškai plynas ir masyvus aštuonkampis pastatas sujungia abi Kroatijos epochas: pagonišką ir krikščionišką.

Katalikybė Kroatijoje šiandien svarbi dar ir todėl, kad ja pagrįstas tautos identitetas (kroatai, serbai ir bosniai kalba ta pačia kalba – bet skiriasi jų religijos). Zadaro miestas man jį lankant buvo pilnas jaunuolių ir krikščioniškų šūkių – vyko Kroatijos katalikiško jaunimo dienos. Jis irgi garsėja sena romanine bažnyčia (Šv. Donato, IX a.), o taip pat šiuolaikiniais “jūros vargonais” (smūgiuodamos į krantą bangos sukelia muzikos garsus).

Beje, Pula, Zadaras ir kai kurie kiti Kroatijos pajūrio miestai Italijai priklausė iki pat Antrojo pasaulinio karo. Tik jo metu viską galutinai užėmė komunistinė Jugoslavija, o italus išvijo.

Splito Šv. Domnijaus katedra (kairėje) ir Zadaro bažnyčia. Greta abiejų naujesnės romaninės varpinės. Tiesa, tas naujumas sąlyginis: jos statytos ~1000 m. po Kr., kai Lietuvoje mūrinių statinių dar išvis nebuvo.

Plitvica: idiliškai laukinė centrinė Kroatija

Centrinė Kroatijos dalis – rečiau gyvenama ir labiau laukinė. Ypač idiliškas Plitvicos ežerų nacionalinis parkas, kur į skaidrius ežerus (matosi visos žuvelės) virsta gausybė krioklių kaskadų.

Tame peizaže galėtų būti filmuojamas rojus, bet tų apylinkių naujausioji istorija primena pragarą, tik neseniai iš ten išvalytos minos. Mat per Kroatijos nepriklausomybės karą čia vyko rimti mūšiai, serbai buvo įsteigę savo nepripažintą Krajinos Respubliką, o Kroatijai 1995 m. ją nukariavus net civiliai serbai išsilakstė (juos pakeitė pabėgėliai kroatai iš anapus sienos). Balkanuose nemažai tokių žemių su apleistais namais ir svetur pasitraukusiais senbuviais – ten, kur nėra masinio turizmo, tos žaizdos gyja lėčiau.

Jugoslaviją galima suvokti kaip mažesnę ir švelnesnę Sovietų Sąjungą, bet ilgus dešimtmečius buvo vienas esminis skirtumas. Jei Sovietų Sąjungoje beveik visąlaik dominavo rusai, tai Jugoslavijoje valdžia, ypač prie kroato diktatoriaus Tito, specialiai ribojo pagrindinės tautybės serbų įtaką (serbai sudarė 35-40% Jugoslavijos gyventojų, kroatai 20%, kiti – 40%). Tokiu būdu likusios tautos nesijautė serbų engiamos.

Tačiau 1989 m. į valdžią atėjęs Slobodanas Miloševičius pamėgino perduoti Jugoslavijos vairą serbų tautai. Kitos Jugoslavijos tautybės – ir kroatai – tuomet neapsikentusios viena po kitos ėmė skelbti nepriklausomybę. Serbija pamėgino išsaugoti bent jau tas kitų valstybių dalis, kuriose serbų gyveno daugiausia. Taip prasidėjo kruvini Balkanų karai. Kitataučių mažumos tuomet dažnai veikdavo kaip “penktosios kolonos”, mėginančios prijungti savo gyvenamąją vietą prie etninės tėvynės, o valstybių politiką dažnai apibrėždavo sakinys: “silpninti svetimas mažumas savo žemėse ir stiprinti savas mažumas svetur”.

Idiliški kriokliai Plitvicoje

Zagrebas – tik šalies vartai

Kroatijos sostinė Zagrebas – tipinis austrų (jiems Kroatija su išlygomis priklausė 1527-1918 m.) išplėtotas miestas, primenantis sumažintą Vieną ar Budapeštą. Tiek Senamiestyje ant kalno, tiek papėdės Naujamiestyje yra gražių vietų, bet prieš tai pabuvojusiam Kroatijos pakrantėje ar Plitvicoje man pritrūko kažko tikrai išskirtinio.

Taigi, Zagrebas labiau – Kroatijos vartai, vieta pernakvoti po skrydžio ar prieš skrydį namo. Tiesa, te nedidelis Kroatijos plotas (mažesnis už Lietuvos) neapgaus: ši šalis labai išraityta, kalvota, ir todėl atstumai dideli. Štai tiesiausias kelias nuo Zagrebo iki Dubrovniko – 623 km. Laimė yra gera (bet mokama) magistralė.

Verta ja pravažiuoti – mat Kroatija yra viena tų šalių, kur įdomybės pasklidusios po visą plotą.

Mano nuomonė apie kelionės metu matytas Kroatijos lankytinas vietas. Galbūt tai padės jums susiplanuoti savo kelionę.

Visi kelionių po buvusią Jugoslaviją aprašymai

1. Buvusi Jugoslavija: tautų ir tikėjimų mozaika (įžanga)
2. Kroatija: viduržemis kaip kadaise
3. Serbija: nugenėtoji Jugoslavija
4. Kosovas gimė iš naujo
5. Slovėnija: dangiška kaimiška žemė
6. Makedonija. Senutėje žemėje - naujausia Europos tauta
7. Juodkalnija: naujasis Europos turizmo perlas
8. Bosnija: trijų žavių kultūrų frontas
9. Albanija: Azija Europoje

Iš visų komunistų valdytų šalių Slovėnija – pati turtingiausia. Dar Jugoslavijos laikais ji žvalgėsi pokyčių, o nuo baisiųjų karų ją “savo kūnu” uždengė Kroatija.

Stipri ne tik Slovėnijos ekonomika, bet ir įdomybės. Trumputė Adrijos pakrantė su apmūrytais siauragatviais italų pirklių miesteliais. Idiliškas Bledo ežeras. Tokios gilios olos, kad jose net driekiasi turistinis geležinkelis. Ir sostinė Liubliana – paprasti ir žavūs pagrindiniai šalies vartai.

Sala su bažnyčia Bledo ežere - Slovėnijos pažiba

Aplink šiuos didžiuosius perlus – kalvotas kaimiškas peizažas. Slovėnija – vienintelė ES valstybė, kur miestuose dar gyvena mažiau žmonių, nei kaimuose. Galbūt todėl net sostinėje neapleido jausmas, kad esu savotiškame užkampyje. O turistai šalį atrado tik neseniai.

Piranas ir venecijietiška pakrantė

Slovėnijos pajūris – vienas trumpiausių pasaulyje (47 km), bet kartu ir vienas mieliausių. Anapus įlankos už 100 kilometrų – Venecija. Tenykščiai dožai čia statėsi nuostabius miestelius siauromis gatvelėmis, laibomis bažnyčių varpinėmis ir puošniais rūmais.

Piranas atrodo it viena Venecijos salų, kažin kaip perplaukusi Adriją ir atsirėmusi į Slovėnijos krantus. Automobiliai čia paliekami dideliame priemiesčio parkinge, po senamiestį vaikštoma tik pėsčiomis. Kanalų su gondolom nėra – bet gatvės labai siauros, o Senamiesčio iškyšulį supa laivelių ir jachtų pilna jūra.

Pirano bažnyčia kyla virš centrinės aikštės. Aikštė - tai užpilta senoji prieplauka, kur švartuodavosi pirklių laivai

Kelionių knygos skundžiasi, esą Piranas toks užgrūstas turistų, kad gal geriau važiuoti į kaimyninį Koperį. Bet mes Pirane vaikštinėjome beveik vieni: ruduo daro savo. Gal todėl Koperis paskui nuvylė. Ten irgi siauros gatvės, puošnūs Venecijos pirklių pastatai – bet nesupa jūra, o Senamiesčio burtus išsklaido keli naujesni daugiaaukščiai. Portorožo istorinis kurortas didžiuojasi milžinišku 1909 m. viešbučiu, prieškariu vadintu “gražiausiu Adrijoje”.

Koperio panorma iš 'miesto bokšto' (katedros varpinės)

Iki pat Antrojo pasaulinio karo ši pakrantė priklausė Italijai ir čia gyveno beveik vien italai (1910 m. 96% piraniečių buvo italai). Panašiai kaip vokiečiai iš Karaliaučiaus jie buvo “išprašyti”, jų žemes užkariavus komunistams – Jugoslavijai, kuri čia apgyvendino slovėnus. Senosios kultūros nemėginta “rauti su šaknimis”. Kaip pagarbos istorijai ženklas Slovėnijos pajūryje nuorodos rašomos ir itališkai, nors ta kalba kalbančių mažai belikę. Anuos laikus mena “padalintas miestas” Goricija: jo senamiestis likęs Italijoje, o jugoslavai pastatė savą Nova Goricą (dabar abi šalys Šengene, tad sienos nėra).

Į rytus nuo pakrantės, viename paprastų Slovėnijos kaimų Hrastovlėje – nedidelė bažnyčia, išoriškai įdomi nebent tuo, kad primena akmeninę pilaitę. Kol neužeini vidun (tam dar teko iš kaimo prikviesti prižiūrėtoją) ir nepamatai didžiulės 1490 m. Danse Macabre (Mirties šokio) freskos, rodančios, kaip mirtis išsiveda kiekvieną – nuo popiežiaus iki elgetos. Tai – nuostabus Viduramžių socialinių grupių paveikslas.

Hrastovlės bažnytėlė

Bledo ežeras ir žymioji sala su bažnyčia

Važiuodamas per tvarkingus, tačiau labai žemiškus ir neišreklamuotus Slovėnijos kaimus nesitiki išvysti kažko “dangiško” – galbūt todėl tokie šalies perlai, kaip Bledo ežeras, šitaip pribloškia.

“Atvirukinių” vaizdų Blede nemažai: iš laivelio pakeliui į žymiąją bažnyčią saloje (pasiekiamą barokiniais laiptais), iš pačios salos, nuo pilies ant gretimo kalno.

Bledo ežero su bažnyčia vaizdas nuo pilies ant gretimo kalno

Bledo ežerą supa to paties pavadinimo kurortas. Nauja jame nustelbė seną, bet netoli – istorinis Radovlicos [Radovljica] miestelis.

Tolyn į Vakarus, kylant į Alpes laukia atokesnis Bohino ežeras, viršum jo – Triglavo (“Trigalvis”) kalnas, pavaizduotas Slovėnijos vėliavoje ir esantis šalies simboliu (dažnai sakoma “Nesi slovėnas, jei neįkopęs į Triglavą”).

Radovlicos miestelio centras

Slovėnijos olose – net geležinkelis

Beveik pusėje visos Slovėnijos vyksta karstiniai reiškiniai ir šalyje yra 10 000 olų – didžiausios jų savo stalagtitais ir stalagmitais kasmet žavi šimtus tūkstančių turistų.

Postojna – turbūt įspūdingiausia ola, kurią esu kur pasaulyje lankęs. Į daugumą olų gidai įveda, parodo pakraščius, geriausiu atveju paplukdo požemine upe ir pasako, kad ten, toliau, olos, menkai neištyrinėtos, driekiasi daugybę kilometrų. O Postojnoje pro tavo akis lėkte pralekia 5 kilometrai, mat čia važiuoji… atviru bestogiu traukiniu, primenančiu atrakcioną. Bėgiai įrengti dar 1872 m. tuo metu valdžiusios Austrijos-Vengrijos. Tiesa, net ir tai tėra penktadalis viso Postojnos gylio.

Postojnos viduje. Įvairiausių spalvų stalagtitai ir stalagmitai.

Postojnos pabaigoje – 10 000 žmonių talpinanti puikios akustikos natūrali “koncertų salė”, kurioje, be visų renginių, traukti 2013 m. Europos krepšinio čempionato burtai. Tokio dydžio požemiuose net yra endeminių gyvūnėlių, vadinamų olmais – primena žmogaus odos spalvos kirmėlę su kojytėmis (turistams pastatytas jų terariumas).

Netoli Postojnos – Predjamos pilis, pastatyta pusiau oloje, kurią išvydome jau sutemus, vis žaismingai ir paslaptingai mainantis apšvietimo spalvoms.

Predjamos pilis prie naktinio apšvietimo atrodo mistiškai

Liubliana: maža žavi sostinė

Slovėnijos sostinė Liubliana – mažesnė už Kauną (280 000 gyv.). Paeik truputį nuo paties centro – ir jau vienaukščiai namai, beveik kaimiškas gyvenimas.

Senamiestis nėra didingas, bet žavus. Jo širdyje – Trigubasis tiltas (Tromostovje). Kadaise paprastą ir seną jį miesto simboliu pavertė architektas Jožė Plečnikas, pristatęs greta du papildomus tiltelius pėstiesiems, sudarančius trikampį. Kaip ir Barselonos Gaudis, Plečnikas turėjo savo stilių kurį sunkiai su kuo supainiosi: svajingą, romantišką, savaip keistą. Jo projektų pilnas centras, Žalė kapinės.

Trigubasis tiltas ir 'rožinė bažnyčia' anapus jo - Liublianos širdis

Po Senamiestį vaikštinėjome su “nemokama” ekskursija (už arbatpinigius) – pastarosios ten dažnos ir populiarios, net viešbučiai pilni jų reklamų. Gidė pasakojo ne tik apie miestą, bet ir apie Jugoslaviją. Dažnam vakariečiui kelionė čia būna pirma į “Rytų bloką” ir ana “egzotiška” praeitis labai domina. Aišku, “Rytų bloku” Slovėniją gali vadinti tik dėl vyravusios socialistinės santvarkos, nes šiaip Jugolsavija buvo nusisukusi nuo Sovietų Sąjungos ir žmonės čia gyveno laisviau. Bet kam iš dar tolimesnių rytų Slovėnija ir tada, ir dabar atrodė “Vakarai”.

Liublianos senamiesčio fragmentas. Viršum jo kyla kalva su pilimi

Gera šalis turiningam savaitgaliui

Liubliana – ne iš tų miestų, į kuriuos verta skristi savaitgaliui. Bet Slovėnija trumpo atokvėpio kelionei pasirodė puiki šalis: Piranas, Bledas, Postojna – labai stiprūs įspūdžių užtaisai. Tiesa, nors atstumai nėra milžiniški, visko taip greit “paragauti” galėjome tik išsinuomavę automobilį.

Kita problema – sudėtingas nusigavimas (skridome nusipirkę atskirus bilietus iki Šarlerua ir iš ten į Liublianą).

Plečniko projektuotas namas Liublianoje (kairėje)

Todėl, matyt, Slovėnija dar ilgai nesutrauks lietuvių minių. Bet tiems, kam tai pliusas, o kelionės organizavimasis nėra vargas, tai netrukdys.

Slovėnijos turistinis žemėlapis su mano nuomone apie kelionėje aplankytinas vietas. Pagal jį galite planuoti ir savo kelionę į Slovėniją.

Visi kelionių po buvusią Jugoslaviją aprašymai

1. Buvusi Jugoslavija: tautų ir tikėjimų mozaika (įžanga)
2. Kroatija: viduržemis kaip kadaise
3. Serbija: nugenėtoji Jugoslavija
4. Kosovas gimė iš naujo
5. Slovėnija: dangiška kaimiška žemė
6. Makedonija. Senutėje žemėje - naujausia Europos tauta
7. Juodkalnija: naujasis Europos turizmo perlas
8. Bosnija: trijų žavių kultūrų frontas
9. Albanija: Azija Europoje

Prieš kelionę ieškodamas internete informacijos apie Šiaurės Makedoniją neišvengiamai atradau vaizdus, kaip dešimtys tūkstančių makedonų 2011 m. šventė krepšinio pergales Lietuvoje.

Makedonams kiekvienas toks triumfas svarbesnis, nei daugeliui. Save suvokti kaip atskirą tautą jie ėmė vos prieš 50-70 metų (vėliausiai Europoje), nepriklausomais pirmąkart tapo prieš 24. Rasti garbingą vietą jau išsidalintame pasaulyje – labai sunku. Albanai reikalauja žemių, graikai – pavadinimo, serbai – bažnyčios, o bulgarai – istorijos.

Bet makedonai dėl to Tėvynę puoselėja tik aistringiau. Sostinė Skopjė perstatoma semiantis įkvėpimo iš senųjų architektūros meistrų: niekur kitur Europoje nemačiau, kad nauji kvartalai taip žavėtų turistus. Įprasminamas ir senųjų civilizacijų paveldas, laukinė gamta.

Tačiau kol kas Makedonija dar likusi didžiųjų Europos turizmo kelių nuošalyje ir kainos čia – vienos žemiausių visame žemyne.

Kalnai, ežerai ir senos mažos cerkvės - Makedonijos pasididžiavimas. Visa tai apjungia Šv. Jono Kaneo vienuolynas Ohride, tapęs vienu šalies simbolių.

Ohridas – Makedonijos turizmo perlas

Makedonija neturi jūros kranto, bet į jos kurortus vasaromis kartais jau leidžiasi Vakarų kelionių agentūrų lėktuvai. Atvilioja Ohrido ežero paplūdimiai. 358 km2 ploto jis – aštuonis kartus didesnis už didžiausią Lietuvos ežerą Drūkšius. Aukšti aplinkiniai kalnai net giedrą dieną aname krante vos matėsi. Ohride vanduo nepertraukiamai tyvuliuoja 5 milijonus metų (tai – labai reta), todėl čia daug žuvų rūšių, kurios negyvena niekur kitur.

Paežerės kurortų daug, bet nė vienas neprilygsta pačiam Ohrido miestui (42 000 gyv.). Tai – viena seniausių Europos gyvenviečių. Senamiesčio širdyje – antikinis romėnų ar net graikų teatras (restauruotame jame vyksta vasaros festivaliai) ir ne ką jaunesnės mozaikos.

Atstatyta bronzos amžiaus gyvenvietė į pietus nuo Ohrido miesto. Tuomet gyventa ant polių virš paties ežero.

Ohridas vadinamas “Europos Jeruzale”, mat čia esą stovėjo 365 bažnyčios (po vieną kiekvienai metų dienai). Skaičius perdėtas, tačiau vaikštinėdamas siauromis senamiesčio gatvelėmis, šen bei ten “pralendančiomis” pro bromas, išties regėdavau cerkvę po cerkvės. Dauguma užrakintos, bet kelios – atviros ir itin garsios. Kaip Dievo Motinos, pilna autentiškų XIII a. bizantinių freskų, it Viduramžių komiksai perpasakojančių Bibliją. Prižiūrėtoja dirbanti religijotyrininkė papasakojo, kad tai – vieni pirmųjų Europos tapybos darbų, kuriuose atkurta veidų mimika: į Vakarus šios idėjos atėjo tik kartu su Renesansu. Šv. Jono Kaneo cerkvė stulbina savo vieta ežero pusiasalyje ant uolos – jos atvaizdas puošia dažną Makedonijos atviruką. Išoriškai gražūs Šv. Sofijos soboras, Šv. Pantaleimono cerkvė (šalia kurios atstatomas Viduramžių universitetas).

Šv. Sofijos cerkvė Ohride statyta IX amžiuje

Makedonija tapo nepriklausoma nuo Jugoslavijos 1991 m., bet jos tikinčiųjų serbai iki šiol nenori paleisti. Todėl Makedonijos stačiatikių bažnyčios joks užsienio patriarchas nepripažįsta. Tai jos nesusilpnina: miesteliuose ir šalikelėse auga naujos cerkvės, Ohrido centre prie gatvės altoriaus skambant giesmėms praeiviai žegnojasi.

Bulgarai išvis nesutinka, kad makedonai yra atskira tauta. “Pripažįstame valstybės nepriklausomybę, bet ne tautos” – sakė politikas Valkanovas – “jie yra bulgarai”. Bulgarų pasakojimai, kad makedonų kalba beveik identiška standartinei bulgarų kalbai, kad iki 1945 m. Makedoniją užėmė Jugoslavija makedonai laikė save bulgarais – teisingi. Tačiau realybė ir tai, kad šiandien makedonai save suvokia kaip atskirą tautą. Toks tautinis atgimimas, koks Lietuvoje įvyko prieš 80-150 metų, Makedonijoje finišuoja tik dabar.

Siauros Ohrido gatvelės lenda po tradiciniais juodai/baltais namais.

Labiausiai kaimynai ant makedonų pyksta dėl istorinių asmenybių “savinimosi”. Štai ir Caras Samoilas, prieš tūkstantmetį pastatęs didelę Ohrido aukštutinę pilį, makedonams – makedonas, bulgarams – bulgaras. Kažkuo primena lietuvių-lenkų ginčus.

Šalia Ohrido senamiesčio – naujesnis pėsčiųjų pasažas. Toliau – didieji viešbučiai ir nauji daugiabučiai, irgi glaudžiantys turistus. Pakrantėje mus pasigavęs vyras butą nakčiai įsiūlė už 20 eurų, o paplukdymas ežeru atsiėjo 10 eurų (dviems). Galima ir dar pigiau – Ohrido kainos nesikandžioja. Ištroškusiems įspūdingų vaizdų verta pakilti į Galičicos nacionalinį parką nuo kurio kalnų serpantinų Ohrido ir gretimo Prespos ežero panoramos man pasirodė nuostabiausios. Kalnais “įrėmintas” Ohrido ežeras gražus iš visur, bet kai kurios vietos juo pasigerėti itin mėgstamos – pvz. senutėlis Šv. Naumo vienuolynas prie Makedonijos-Albanijos sienos.

Ohrido senamiestis nuo ežeru plaukiančio laivelio. Plukdė buvęs universiteto dėstytojas: iš turistų Makedonijoje galima uždirbti daugiau nei iš mokslo. Džiaugėsi, kad jo sūnus įsitvirtinęs Kanadoje.

Skopjė 2014: naujai pastatytas senamiestis

Ne visi Ohrido turistai pasiekia sostinę Skopję – o be reikalo. Taip, dar prieš kelis metus tai buvo turbūt pati negražiausia Europos sostinė. Chaotiškai išdėstytų vienodų socialistinių daugiaaukščių kvartalai – it vienas begalinis miegamasis rajonas. Viskas pastatyta po 1963 m., kai Skopję sugriovė tragiškas žemės drebėjimas ir Jugoslavijos valdžia ją atkūrė kuo pigiau ir paprasčiau. Apgriautoje traukinių stotyje, kurios laikrodis sustojo tragedijos akimirką (05:17), įsikūręs Skopjės muziejus pilnas griuvėsių nuotraukų, žinių laidų apie katastrofą, aukų (~1000) sąrašų.

Anas nuobodus miestas pradėtas laidoti 2010 m., kai įvaizdžiu susirūpinusi valdžia pradėjo visame pasaulyje analogų neturintį projektą “Skopjė 2014“. Palei Vardaro upę miesto centre kyla… naujas senamiestis. Nebandoma atkurti tiksliai to, kas 1963 m. virto dulkėmis, tačiau įkvėpimo ieškoma praeityje: žymiausių makedonų skulptūros, kolonados, puošnūs fontanai, gipso lipdiniais išgražinti fasadai. Tas pats barokas ar klasicizmas, kaip žymiausiuose pasaulio pastatuose. Tačiau modernios technologijos įgalino tai, apie ką praeities architektai nė nesvajojo: didesnius mastelius, greitesnes ir paprastesnes statybas, įdomesnes medžiagas.

Naujoji Vardaro krantinė, kurią pradeda Skopjės archeologijos muziejus. Jis subtiliai papildo Antikinio orderio kolonas stikliniu fasadu, o frontono lipdinys nakčiai apšviestas simboliškai: figūros iškyla iš nieko, kaip būna jas atradus archeologams.

Skopjės širdis – Makedonijos aikštė su nauja 24 m aukščio Aleksandro Makedoniečio skulptūra, nuo kurios pjedestalo ir trykšta, ir pilasi muzikiniai fontanai. Oficialiai tai – “Karys ant žirgo”, kad nepykdyti graikų. Konfliktas su graikais – pats skaudžiausias Makedonijai. “Senovės Makedonija buvo graikiška” – sako jie – “o šiandieniniai makedonai tėra jos vardą pagrobę slavai imigrantai”. Ir keršija politiškai: Graikija vetavo Makedonijos narystę NATO, kurį laiką net mėgino užsmaugti savo šiaurinę kaimynę embargu ir privertė ją pasikeisti vėliavą. Dėl graikų įtakos dauguma Vakarų Europos šalių vadino Makedoniją “FYROM” (angliškų žodžių “Buvusi Jugoslavijos Respublika Makedonija” trumpinys), Makedonijos krepšinio komanda pastarajame čempionate oficialiai vadinta “MKD rinktine”. 2018 m. Makedonija “pasidavė”: nors referendumas dėl pavadinimo pakeitimo nebuvo sėkmingas, nauja valdančioji koalicija vis tiek nutarė oficialiai pervadinti valstybę į Šiaurės Makedoniją ir taip užbaigti graikų boikotus.

Gražiausia “Skopjės 2014” pastatų eilė man – šiaurinis Vardaro krantas. Ten iškilo muziejai ir visuomeniniai pastatai. Greta senojo XV a. osmanų “Akmeninio tilto” – keli nauji: Menų tiltas puoštas žymiausių šalies menininkų statulų eilėmis, Akies tiltas su fontanu centre. Upėje – barokiniai laivai-restoranai.

Naujajame Skopjės nepriklausomybės kovų ir komunizmo aukų muziejuje, kur tautos gimimą iliustruoja specialiai sukurtas menas - monumentalūs specialiai užsakyti realistiniai paveikslai ir vaškinių figūrų kompozicijos salė po salės perteikia šalies istoriją. Kai (post)modernizmas yra tapęs norma, nauji tautinio romantizmo stiliaus darbai - įdomus iššūkis. Muziejus, per kurį privalomai veda gidas, palieka didžiulį įspūdį.

Skulptūrų Skopjėje pristatyta tiek, kad kažin, ar jų tankumas nevertas Gineso rekordo. Kai kurios jų pabrėžia vietos dvasią: prie teatro – muzikantė ir aktoriai, centrinėje gatvėje – batų valytojas ir benamis. Įdomu ir netikėta matyti klasicistine estetika skulptūrose išreikštas šiuolaikines scenas. Daug kur pakabintos Skopjėje gimusios Motinos Teresės citatos. Jai – ir memorialinis muziejus su koplyčia.

O senieji socialistiniai daugiaaukščiai masiškai renovuojami. Informaciniai statybų stendai vaizduojantys, kad po renovacijos koks trupantis daugiabutis atrodys lyg senovinis šedevras – tarsi iš pasakų srities. Bet daugybė pastatų išties jau pasikeitė neatpažįstamai.

Prabangus Skopjės Pelisterio viešbutis kaip jis atrodo šiandien ir koks jis buvo iki renovacijos (planšetės ekrane).

Skopjė ieško savo veido

Sutiktas skopjietis ironiškai minėjo, kad Skopjė “kolekcionuoja” idėjas iš viso pasaulio: naujieji parlamento kupolai esą kaip nuo Berlyno Reichstago, Porta Macedonia – it Paryžiaus Triumfo arka. Man pačiam labiausiai į akis krito raudoni dviaukščiai maršrutiniai autobusai – du šimtus jų Skopjė užsakė pagaminti pagal Londono pavyzdį.

Porta Macedonia ir dviaukščiai autobusai. Aplinkiniai fasadai dar neatnaujinti. Kadangi 2017 m. Makedonijos rinkimus laimėjo opozicija, rekonstrukcijos įstrigo

Bet daug kas turi gilesnę prasmę. Iki pragaištingojo žemės drebėjimo Skopjėje kursuodavo būtent Londone nurašyti autobusai. Taigi, naujieji “raudoni dviaukščiai” nėra aklas kopijavimas, o dar vienas mėginimas atrasti miesto tapatybę. Tai puikiai sekasi. Gal atskiros Skopjės detalės ir įkvėptos užsienio (ką šiais laikais besukursi visiškai naujo?), tačiau jų dermė – visiškai unikali.

Aišku, nuveikti dar liko daug – Skopjės centras tebėra statybų aikštelė, o turizmo informacijos žemėlapyje geras trečdalis objektų sužymėti kaip “dar statomi”. Statybos gali ir niekada nesibaigti: 2016 m. į valdžią atėjo socialdemokratai (tie patys, kur pervadino šalį Šiaurės Makedonija), daug projektų sustabdė, atšaukė. Tiesa, ne viskas finansuojama iš biudžeto: stato ir verslininkai, mainais už pastatų grožį pigiau gavę žemės. O ir tai, ką spėta nuveikti – jau daug.

Makedonijos aikštė. Pirmasis Balkanuose Marriott viešbutis per vidurį privatus statinys, bet irgi istoristinio stiliaus. Nuotrauka daryta 2015 m.; kai vėl keliavome į Makedoniją 2017 m. jis buvo baigtas ir spindintis, o ir tuščia aikštelė nuotraukos dešinėje užstatoma įspūdingais pastatais

“Skopjė 2014” puikiai įvertino turistai. Priblokšti jie spragsi fotoaparatais taip, tarsi tai būtų tikras senamiestis. Nepaisant to internetiniai architektūros forumai tapo mūšio lauku tarp naująjį centrą liaupsinančių makedonų ir dažniausiai jį pliekiančių užsienio architektų. Pastariesiems (jie, aišku, niekada negyveno slegiančiai pilkame socialistiniame mieste) yra kone šventvagiška, kad Skopjė perstatoma nesekant dabar Vakaruose madingais stiliais.

Tokio “argumento iš mados” nesuprantu. Suprojektuoti kokybišką barokinį ar klasicistinį fasadą prie šiuolaikinių technologijų tik paprasčiau. Ne kartą istorijoje menininkai ieškojo įkvėpimo praeityje: Renesanso, istorizmo epochose (štai Vilniaus arkikatedra pastatyta pagal graikų-romėnų šventyklos modelį), ir tą “išradingą praeities kopijavimą” šiandien gerbiame kaip architektūros šedevrus. Skirtumas tik tas, kad tada buvo madinga “ieškoti įkvėpimo istorijoje”, o dabar tam reikia drąsos. Bet pastatai vis tiek stovės daug ilgiau, nei pučia mados vėjai. Be to, praeiviams visiškai nerūpi, kada kas pastatyta. Gerėdamiesi Trakų pilimi juk nemąstome, kad didžioji jos dalis sumūryta sovietmečiu.

Skulptūros prie atstatyto Skopjės teatro: arfininkė, kurios instrumento stygos virsta paukščiais giesmininkais, ir šokantys kaukėti teatralai.

Čaršija – rytietiškas Skopjės rajonas

Socialistinės architektūros Skopjėje liko daug – iš pagrindų keičiamas tik centras. Išskyrus kelis pastatus, kuriems architektai buvo skyrę daugiau dėmesio (brutalistinį centrinį paštą, stačiatikių katedrą – vieną didelį kupolą), jos žiūrėti neverta, nes beveik tą patį galite pamatyti bet kuriame Lietuvos sovietiniame mikrorajone. Beje, vienas “Skopje 2014” projekto tikslų: bent jau vaikštinėjantiems Vardaro krantinėmis tuos socialistinius monstrus uždengti.

Žavesnis man pasirodė senasis musulmonų rajonas, vadinamas čaršija – jis 1963 m. žemės drebėjimą atlaikė geriau. Ten – mečetės, galerijomis virtusios turškiškos pirtys, o ant kalno – Kalė tvirtovė. Žavu ir tiesiog panirti į siauras gatveles, it rytietiškas turgus pilnas parduotuvėlių ir restoranėlių. Tiesa, kaip ir visoje Makedonijoje, prekyba baigiasi gana anksti. O patekimui į kai kurias lankytinas vietas reikia ir sėkmės: vienur darbo metu darbuotojas būdavo kažkur išėjęs, kitur – pernelyg užsiėmęs moksleivių ekskursijomis, kad priimtų lankytojus “iš šalies”, o gana neblogas Šiuolaikinio meno muziejus buvo užsakytas įmonės šventei.

Vaizdas nuo Kalė tvirtovės į socialistinius Skopjės rajonus (į dešinę nuo bokšto - centrinis paštas). Iš apačios it konkuruodami pakaitomis skambėjo tai cerkvių varpai, tai muedzinų balsai iš minaretų. Skopjėje ir visoje Makedonijoje - ~70% stačiatikių ir ~30% musulmonų

Šūtka – Pasaulio čigonų sostinė

Makedonija maža šalis (2 mln. gyventojų), Skopjė – Vilniaus dydžio. Bet nukeliavęs kelis ar keliasdešimt kilometrų į šalį dažnai atsiduri it kitame pasaulyje. Mat skirtinguose rajonuose ir miestuose vyrauja skirtingos tautybės ir religijos (ir mažumų asimiliuoti nesistengiama).

Albaniškoje Skopjės dalyje (čaršijoje) - ne vien daugiau skaruotų moterų, bet ir Albanijos istoriją menantys nauji 'Skopje 2014' kūriniai, kaip ši mozaika

Vienas keisčiausių Makedonijos pasaulių – Šuto Orizaris, liaudiškai Šūtka, – didžiausias planetoje čigonų taboras. Oficialiai ten 20 000 žmonių, neoficialiai – 50 000 (mat bėgdami nuo karų suplūdo aplinkinių šalių čigonai).

Ten oficiali čigonų kalba, politiniai plakatai siūlo perrinkti į parlamentą Amdį Bajramą (tik pradinę mokyklą baigusį, bet gamyklą privatizavusį čigoną milijonierių). Gatvės išdabintos čigonų čakromis (pasaulinis čigonų simbolis, panašus į jų klajokliškų vežimų ratą), o šalia purvino skurdo – didžiuliai spalvingi namai su kolonomis ar liūtų statulomis.

Čigonų gatvės turgus Šuto Orizaryje. Dešinėje virš vartelių - čigonų čakros.

Šūtka – ne nusikaltėlių priebėga ar lūšnynas, o tiesiog tautinės mažumos rajonas. Vietiniai dirba – restoranėliuose parduoda burekus (Balkanų bandelės su sūriu), o į čigonų gatvės turgų apsipirkti suvažiuoja žmonės iš visos Skopjės. Pirkome ir mes – labai pigu (pvz. kava – 14 eurocentų). Tiesa, dažni mėginimai apgauti, bet gana smulkiai: štai vienas pardavėjas aiškino, neva išsirinktos apyrankės kaina keliolika eurocentų didesnė, nei parašytoji; kitas – neva davėme keliolika eurocentų per mažai (pamatę, kad nepatikėjome, “susiprato”, kad viskas gerai); trečias skaičiavo keliais centais prastesnį euro kursą (vėlgi: mums perskaičiavus tinkamai, sutiko). O gavęs didesnę kupiūrą nei suderėta už parkingą tikriausiai neteisėtai pinigus renkantis žmogus nenorėjo duoti grąžos. Tačiau tai perkandus, “atstovint” už savo tiesą, Šūtkos turguje gali apsipirkti bene pigiausiai Balkanuose, o gal Europoje (net jei visai nesiderėtumėte, ir tai daug pigiau nei Gariūnuose). Nemažai Šūtkos pardavėjų moka vokiškai – uždarbiaudavo Vakaruose. Grįžo į Šūtką, nes čia labiausiai pasaulyje gali jaustis lyg tėvynėje.

Šūtkoje nėra muziejų ar šou su bilietais – tradicijos gyvuoja neformaliai ir vienadienis turistas tepamatys mažą dalį. Todėl prieš lankantis rekomenduoju pažiūrėti dokumentinį filmą “Shutka Book of Records”, parodantį vietos tikėjimus, gatvės vestuves, muzikantų ir muzikos įrašų savininkų lenktyniavimą, žąsų kovas ir kita.

Per valandą Šūtkoje tik vienas vaikas paprašė išmaldos. Miestų centruose kūdikiais nešinų elgetaujančių čigonių daugiau. Čigonai sudaro 2,7% Makedonijos žmonių, Skopjėje – beveik 5%, ir jie visada šalia. Kelionės metu prisižiūrėjau daug ko: štai čigonas su anūku sostinės centre į arkliu kinkytą vėžimą iš konteinerių krauna gėrybes “pridavimui”, štai kiti savadarbiais automobiliais-pjūklais pjausto medžius, štai vaikais nešinos mamos judresnėse sankryžose renka aukas.

Čigonas automobiliu-pjūklu veža medžio gabalą. Tokių automobilių Makedonijos gatvėse matydavome kasdien, jų šeimininkai samdomi malkų pripjovimui.

Jų vertybės kitos – garbę teikia turtas, siekiama greitos naudos. Todėl, užuot siuntę vaikus “laiko švaistyti” į mokyklas, savo patirtį perdavę tėvai ragina atžalas kuo greičiau uždarbiauti (inteligentiškas Skopjės muziejininkas pasakojo, kad tiems čigoniukams, kurie mokyklas visgi lanko, neduodama namo parsinešti knygų, nes tėvai jas sukūrena šildymui). Tačiau Šūtkoje pirmąkart pajutau, kad tai visgi yra kultūra, kuri savaip žavi.

Bitola – antrasis Makedonijos miestas

Įsivaizduoti, kaip atrodė Skopjė iki 1963 m. žemės drebėjimo, lengviausiai galėjau antrajame pagal dydį mieste Bitoloje (90 000 gyv.). Jis turi ne tik kiek apmirusią čaršiją, bet ir gyvą XIX a. centrinę gatvę.

Bitolos čaršija. Taip vadinami seni rajonai, pastatyti kai regioną valdė musulmonai Osmanai, yra daugumoje Balkanų didmiesčių

Tais laikais Bitola buvo Osmanų imperijos provincijos sostinė ir dviaukščiuose puošniuose namuose veikė keliolika užsienio konsulatų. Bitola vadinta “konsulų miestu”, jai pašlovinti sukurta 600 dainų.

Bitolos pietuose – Heraclea Lyncestis antikiniai griuvėsiai. Miestas įkurtas Aleksandro Makedoniečio tėvo Pilypo II, bet labiau išlikę vėlesni romėnų statiniai. Yra teatras, mozaikų – tačiau iki pat XXI a. Makedonijos kalnai buvo savotiškas užkampis, o istorinės Makedonijos sostinė stūksojo dabartinėje Graikijoje. Todėl Antikos paveldas nėra stiprioji šalies pusė.

Heraclea Lyncestis griuvėsiai prie Bitolos - didžiausias Makedonijos Antikos paveldas. Tačiau visa, kas ten yra, daugmaž telpa šioje nuotraukoje

Tetovas ir Makedonijos Albanija

26% Makedonijos gyventojų yra musulmonai albanai, sudarantys daugumą šalies vakaruose. Makedonija išvengė Balkanus siaubusių didžiųjų etninių karų, bet dažnam albanui atrodo, kad Vakarų Makedonija yra Jugoslavų iš Albanijos pavogtos žemės – ir abi didžiosios šalies bendruomenės konkuruoja aršiai.

Nuo komunizmo ir religinių kovų nukentėjęs dervišų vienuolynas Tetove, padabintas Albanijos ir Turkijos vėliavomis. Vakarinėje Makedonijoje Makedonijos vėliavų nemačiau

Makedonai virš miestų kabina didžiules Makedonijos vėliavas, o albanai – Albanijos. Dažną priemiesčio kalną papuošė naktimis šviečiantys kryžiai (66 metrų virš Skopjės iškilęs Tūkstantmečio kryžius – vienas didžiausių pasaulyje) – albanai atsako aukštais minaretais. Albaniškoje zonoje kažin kokie vandalai uždažė maždaug pusę visų makedoniškų pakelės nuorodų, o makedoniškoje kartais taip nukenčia albaniški užrašai.

Tūkstantmečio kryžius virš Skopjės. Iki jo galima nukeliauti lynų keltuvu, kuris, ypač ne sezonu, dirba ribotą laiką. Vaizdai - tiek žemyn, tiek į kryžių iš papėdės - tikrai to verti, o ir pigu.

“Albaniškosios Makedonijos” sostinė yra Tetovas [Tetovo] (50 000 gyv.). Chaotiškas ir nuolat perstatomas, plečiamas (albanų šeimos didesnės nei makedonų) jis slepia keletą būtovės stebuklų. Panašios į Tapytąją mečetę nesu matęs niekur: visos jos sienos (ir vidinės, ir išorinės) bei lubos it didžiulis paveikslas. Arabati Babos dervišų vienuolynas – ramybės erdvė tarp miesto triukšmo.

Tetovo tapytoji mečetė - keistas praeities reliktas tarp labai šiuolaikinio aplinkinio miesto. Vietiniai albanai, meldęsi ant kilimų lauke, maloniai pakvietė užeiti į vidų.

Nuo Skopjės iki Tetovo vos 40 km, bet atmosfera skiriasi kardinaliai. Sunku žodžiais pasakyti kuo – tikrai ne vien didesniu skaičiumi minaretų, skaruotų moterų ar parduotuve “Hijab fashion”.

Pakeliui iš Tetovo į Skopję – Matkos kanjonas. Užtvenkto upelio užlietame slėnyje šventovės – jau stačiatikiškos. Cerkvės, vienuolynai su freskomis. Rodyklių į tokius pilna kiekvienoje Makedonijos šalikelėje: net keista, iš kur visiems užtekdavo vienuolių.

Matkos kanjonas pakeliui iš Tetovo į Skopję - populiari vieta vaikščioti šlaito taku ar plaukioti

Kruševo didvyriai: idealistai sukilėliai ir Eurovizijos dainininkas

Aukščiausią Makedonijos kalnų miestelį Kruševą (5000 gyv.) išgarsino Kruševo Respublika. Apie ją giedama Makedonijos himne, jos vadovų garbei skirtos statulos ir gatvės – nė neatspėtum, kad Kruševo Respublika gyvavo vos… 10 dienų (1903 m.). Tačiau makedonams tai – “pirmasis sėkmingesnis bandymas išsivaduoti nuo Osmanų Imperijos”. Jo 71 metinėms pastatytas Makedoniumas, kuris atrodo it ant Kruševo nusileidęs ateivių laivas.

Betoninės 'patrankos' su didvyrių vardais pakeliui į Makedoniumą. Viskas paskendę debesyse taip, kad, atrodė, žingsniavome į niekur, ir iš pilko tankaus rūko, it siaubo filmuose, 'išnerdavo' keisti betoniniai pastatai

Ten, kur prasideda betono blokais puoštas takas į Makedoniumą, iškilo naujas memorialas “Balkanų Elviui Presliui” Tošei Proeskiui, 2007 m. žuvusiam autoavarijoje (tądien paskelbtas nacionalinis gedulas). Didžiuliame moderniame pastate – dvi vaškinės figūros, nuolat skambantys įrašai, asmeniniai daiktai (net motociklas), nuotraukos per tris aukštus, šimtu kalbų (ir lietuviškai) užrašytas sakinys, kurį 2004 m. savo šalį Eurovizijoje atstovavęs dievukas ištardavo kiekviename koncerte.

Tošės liaupsinimas priminė asmenybės kultą ar net religinį šlovinimą. “Jis buvo ne tik geriausias dainininkas, bet ir geriausias sportininkas” – jausmingai pasakojo muziejininkė, komentuodama vaizdo įrašą, kuriame Tošė, dar vaikas, treniruojasi. Kitame stende – šalimais sudėtos Tošės ir Motinos Teresės nuotraukos (“Jiedu – didžiausi istorijoje Makedonijos humanistai”), toliau – medyje išraižytas Tošės dainos tekstas, lyg ikona padabintas kryžiumi.

Kruševas gražiausias iš toli, nuo supančių kalnų. Šioje nuotraukoje jis ryte iš viešbučio balkono - tuoj tuoj miestelį uždengs debesis. Kai taip atsitikdavo, tegalėdavau matyti keliasdešimt metrų į priekį

Jokia pasaulio popžvaigždė nesusilaukė šitokio muziejaus šitaip greitai po mirties. Negi Tošės gerbėjai ištikimesni nei “The Beatles” ar Elvio Preslio? Manau čia reikia prisiminti tą nesiliaujančią makedonų kovą už teisę būti atskira tauta. Tošė – ne Makedonijos Povilaitis ar Kernagis, Tošė – tai Makedonijos Darius ar Girėnas. Tapęs garsiausiu Balkanų dainininku jis leido makedonams, dar ką tik buvusiems skurdžiausiu Jugoslavijos užkampiu, didžiuotis savimi. Kaip ir Lietuvą kadaise suvienijo transatlantinių lakūnų žygdarbis (ir ankstyva žūtis).

Šiandieninė Makedonija – kūrybos žemė

Aplinkinių valstybių spaudimas tik privertė Makedoniją tvirčiau įsiręžti. Ji nekeičia pavadinimo, ji pati sprendžia, kas gražu, užuot sekusi užsienio madomis. Visiškai nesvarbu, ar Makedonija atgimsta, ar gimsta. Smagiausia, kad kūryba joje smarkiai nustelbia griuvimą, ir viskas dar sparčiai kyla aukštyn.

Stačiatikiškas Viduramžių freskas paliko praėjusios Makedonijos gyventojų kartos, bet dabartinė karta irgi daug paliks ateinančioms.

Ateityje Makedonijos tautinis (at)gimimas galbūt kiek aprims – jei tik kaimynai pagaliau susitaikys, kad makedonai nuo žemėlapio niekur nebeišnyks. Toliau augs Makedonijos ekonomika: iš paskutinės septintosios vietos buvusioje Jugoslavijoje ji jau pakilo į ketvirtąją. Kils ir kainos.

Dabar unikalus metas pažinti šią šalį, drąsią ir tikrai nepriklausomą, besidžiaugiančią tuo, kad yra savimi, tačiau kartu leidžiančią mažumoms džiaugtis tuo pačiu. Juoba, laikai, kai į Skopję skrydžiai būdavo reti ir brangūs, baigėsi: daug reisų atidarė “Wizzair”, ir iš Vilniaus mums buvo paprasta susikurti “dirbtinį jungimą” bei nukeliati prailgintam savaitgaliui.

Senas automobilis Ohride. Kol kas Makedonijoje dar gali pamatyti nemažai tokių senienų, kokie Lietuvoje telikę retromobilių kolekcijose. Augant algoms ir tai paskeis.

Makedonijos lankytinų vietų žemėlapis ir mano nuomonė, kurias vietas iš minimų straipsnyje labiausiai verta lankyti, kurią susidariau savo kelionės metu.

Visi kelionių po buvusią Jugoslaviją aprašymai

1. Buvusi Jugoslavija: tautų ir tikėjimų mozaika (įžanga)
2. Kroatija: viduržemis kaip kadaise
3. Serbija: nugenėtoji Jugoslavija
4. Kosovas gimė iš naujo
5. Slovėnija: dangiška kaimiška žemė
6. Makedonija. Senutėje žemėje - naujausia Europos tauta
7. Juodkalnija: naujasis Europos turizmo perlas
8. Bosnija: trijų žavių kultūrų frontas
9. Albanija: Azija Europoje

Didelė Ukrainos dalis šiandien – begalinės dirbamos žemės, šen bei ten atskirtos vienodų sovietiškų miestelių. Tačiau Vakarų Ukraina (Lvovo apylinkės) – graži išimtis. Artima ji ir mums, lietuviams: būtent Vakarų Ukrainoje LDK valdžia tęsėsi net 200 metų, nuo pat Gedimino laikų iki Liublino unijos. Ten, kur Ukrainos lygumos pamažu virsta Karpatų kalnais, stūkso gausybė lietuviškų pilių, bažnyčių ir rūmų. Kiekvienam skoniui: sugriuvusių, atstatytų ir perstatytų.

Vakarų Ukraina – ir laisvos šiandieninės Ukrainos pagrindas. Kur kiekvienas kalba ir skaito ukrainietiškai, miestų gatvės pavadintos ne rusų komunistų, o kovojusiųjų prieš juos vardais. Kur gausybė vėliavos spalvų, stojimo kariuomenėn reklamų neleidžia pamiršti, kad kažkur toli rytuose kova už Ukrainą verda ir šiandien. Ir prasmingiausia ji vėl atrodo būtent vakarų ukrainiečiams. Straipsnis rašytas prieš 2022 m. Rusijos invaziją į visą Ukrainą – aut. past..

Ir priešais LDK statytą Oleskos pilį plazda ukranietiškos žydrai-geltonos vėliavėlės.

Aplankyti Vakarų Ukrainą – paprasta ir labai nebrangu (skridau per Kijevą į Lvovą savaitgaliui už 70 eurų). Kainų ir kokybės santykis čia puikus, o keliaudami darote ir gerą darbą: padedate Ukrainos ekonomikai, nualintai karo.

Vakarų Ukrainos pilys ir rūmai

Lietuvos didžiosios kunigaikštystės laikais Ukrainą valdydavo didikai, įsikūrę pasistatydintose didžiulėse mūrinėse pilyse, kurių tvirtas sienas priešai tegalėdavo įveikti mėnesių apgultimi. Atskridę į Lvovą ir išsinuomavę automobilį per 3 dienas aplankėme dešimt pilių ir rūmų, o dar ir piliakalnių, vienuolynų bei šventovių, kurių dvasiškiai anais laikais “ganydavo” priepilio miestų gyventojus.

Vienos pilių – romantiškai apgriuvusios, lėtai dūlančios šimtmečius nuo pat tada, kai turkai ar kazokai jas apgriovė, o tobulėjančios artilerijos pavojai pavertė nebevertomis atstatyti. Kaip Kremenecio pilis, statyta Vytauto Didžiojo ant kalvos, nuo kurios atsiveria vaizdas į barokinę centrinę miestelio aikštę. Kaip Ostroho, davusio pradžią Ostrogiškių giminei, pilies bokštai ir dveji vartai.

Vaizdas nuo Kremenecio mūrų į aikštę.

Kitas mėginta pritaikyti naujoms reikmėms: Olykos Radvilų rūmai nūnai – psichiatrijos ligoninė, o Klevanės pilyje buvusios lenkų gimnazija, paskui – sovietinių alkoholikų reabilitacijos centras šiandien pastebimos dar mažiau, nei Viduramžių mūrai. Viskas ten apleista, be durų ir langų – tik pačius pastatus susirasti prireiks žemėlapio, nes rodyklių nėra.

Trečios pilys dar anais laikais, kai Ukrainą po Liublino Unijos (1569) perėmė Lenkija, perdarytos į didikų ir bajorų rezidencijas. Galingi mūrai palikti puošmenai, o saugias jų šaudymo angas pakeitė didžiuliai langai, menės, koplyčios. Čia garsėja Galicijos Auksinė pasaga: treji rūmai (Oleskos, Zoločivo ir įspūdingiausieji Pidhircų) per keliolika kilometrų vieni nuo kitų. Dabar jie glaudžia muziejėlius, nors saikingai atkurtos salės tėra tik gabalėliai sovietų išdraskytos didybės.

Apleisti Pidhircų rūmai nuo papėdės kadaise turėjo įspūdingą paveikslų kolekciją (jos teišlikusios nuotraukos, o pačią spėta patraukti nuo sovietų į Kanadą). Rūmai stovi ant tariamos tvirtovės, kuri iš tikro yra tik dėl vaizdo

Autobusas po autobuso su lenkiškais numeriais Auksinėje pasagoje laipina turistų grupes – iki Lenkijos nuo ten arčiau, nei iki Vilniaus, ir jos gyventojai noriau nei lietuviai ieško savo užsienyje pasilikusios istorijos. Tikriausiai pažiūri ir Sviržo rūmus, kurie greta Auksinės pasakos, bet nuolat remontuojami.

Žymiausioji LDK pilis – Lucke. Kieme tarp trijų ant neaukštos kalvos iškilusių bokštų vyko Abiejų Tautų Respublikos maisto šventė. Lietuvos vėliava buvo, bet maistas, rodos, tik ukrainietiškas. Pilyje – varpų, portretų (ir LDK didikų) muziejai. Į Lucką Vytautas Didysis 1429 m. sukvietė Europos valdovus (tarp jų – Šv. Romos imperatorių) spręsti ano meto “didžiųjų problemų”: įvairių tarptautinių konfliktų, stačiatikių ir katalikų skilimo.

Galinga Lucko pilis - gražiausiai sutvarkytas LDK paveldas Ukrainoje.

Tiesa, nepavyko. Katalikų-stačiatikių schizma neišspręsta iki šiol. Vakarų Ukraina – vienintelė Ukrainos dalis, kur vyrauja katalikybė. Senos barokinės jos miestelių katalikų bažnyčios puikiai derėtų ir Vilniuje. Mat jas fundavo tos pačios lietuvių didikų ir bajorų giminės. Kaip daug kas Vakarų Ukrainoje dažna primena ankstyvąjį Lietuvos nepriklausomybės laikotarpį: veikia, bet joks remontas nedarytas ilgai. Itin graži Olykos bažnyčia, o pats miestelis, kurį Radvilos valdė iki pat 1939 m., ir šiandien pasiekiamas senu akmenimis grįstu traktu, supamu medžių, kurių lajos kadaise teikdavo pavėsį karietomis atvykstantiems šlėktoms. Pas mus tokius pakelės medžius iškirto ir dangas pakeitė (dėl saugumo automobilistams): kartais progresas sunaikina atmosferą.

Tačiau yra Vakarų Ukrainoje ir Počajivo stačiatikių vienuolynas, kuriam suteiktas lavros titulas. Antras pagal svarbą po Kijevo olų lavros Počajivas spindėte spindi ant kalvos it pasakų pilis. Privažiuojant jo kontūrai atrodo it miražas: sunkiai gali patikėti, kad šitokie mūrai ir bokštai, 65 m varpinė, penkiaaukštė seminarija, galingos it pilies sienos gali stovėti 8000 gyventojų turinčiame miestelyje. Sovietinio ateizmo erai pasibaigus, Ukraina nušvito naujais ir restauruotais cerkvių kupolais, ir lavroje buvęs ateizmo muziejus uždarytas.

Počajivo lavra kylant nuo miestelio. Matosi tik maža dalis jos pastatų.

Jėga išprašyti stačiatikybės LDK neketino. Priešingai: atsiųsti valdyti Vakarų Ukrainos lietuviai paprastai patys prabildavo ukrainietiškai, tapdavo stačiatikiais (Lucko pilies statytojas Gedimino sūnus Liubartas pasikrikštijo Demetrijaus vardu). Todėl net patriotiškojoje Vakarų Ukrainoje “lietuvių era” minima geru žodžiu, priešingai nei vėlesnės rusų ir lenkų valdžios, mėginusios primesti ukrainiečiams savo požiūrį ir kalbas. Lietuvos didžiųjų kunigaikščių portretai šiandien dabina Lucko pilies apylinkes. Priešingai nei baltarusiai, ukrainiečiai Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės nesisavina, tad kunigaikščių vardai parašyti su lietuviškomis galūnėmis.

Počajivą įkūrė ne lietuviai – bet daugybės mažesnių vienuolynų istorija prasidėjo ar aukso amžių patyrė kaip tik valdant mūsų protėviams: pavyzdžiui, Zymnėje (prie Voluinės Vladimiro). Kiti įkurti seniau (Voluinės Vladimiro) ar vėliau (Mezyriče prie Ostroho, 1612 m. lenkų pastatytas pranciškonams, bet nūnai stačiatikiškas).

Olykos Radvilų miestelio bažnyčia tebeveikia, bet romantiškai aplūžusi.

Ukrainietiškiausia Ukrainos žemė

Vakarų Ukraina yra pati ukrainietiškiausia Ukrainos žemė. Čia daugiau nei 95% gimtoji kalba ukrainiečių ir vos 3% – rusų. Nors nuo Lvovo iki Donecko – beveik dvigubai toliau, nei iki Vilniaus – būtent vakarų ukrainiečiai aktyviausiai dalyvauja Rytuose ginantis nuo rusų.

Viename prabangą imituojančių “nepriklausomybės pradžios eros” pakelės viešbučių restoranų plyšavo daina: “Stepės ir Karpatai! Donbasas ir Juodoji jūra! Tai Ukraina – mano kraštas”. Lvovo ar Voluinės gyventojai papasakotų, kad Rytų Ukraina buvo aprusinta per jėgą, Holodomorą (genocidą, pražudžiusį bent dvigubai tiek žmonių, kiek Holokaustas) ir diskriminaciją. Nors ir tapę rusakalbiais, “rytiečiai” save ir toliau laikė ukrainiečiais ir dalis jų po nepriklausomybės vėl ėmė vis dažniau kalbėti ukrainietiškai. Rusams tai nepatiko ir jie atplėšė anas žemes. Dabar vyksta lemiamas mūšis: ar jas pavyks susigrąžinti, ar jų gyventojai, likę Rusijos valdžioje, per kartą-kitą ims laikyti save rusais. Kad taip būna, ukrainiečiai jau ne kartą įsitikino: juk XIX a. ukrainietiškos buvo ir daugybė dabartinės Rusijos žemių, tada dabartinės Rusijos teritorijoje net 7,4% gyventojų buvo ukrainiečiai. Ilgainiui dauguma asimiliavosi – šiandien liko vos 1,4%, nepaisant visų papildomų sovietinės eros migrantų.

2014 m. gimęs kovos šūkis 'Putin Chuilo' jau tapo 'šiuolaikine tautosaka' ir net perfrazuojamas: čia Lvovo kavinė-galerija reklamuojasi kaip 'Chutin Puilo'. Grafitistai irgi leidžia sau panašiai šmaikštauti.

Vakarų Ukrainą nuo žiauriausių Stalino persekiojimų apgynė istorija: iki Antrojo pasaulinio karo ji buvo valdoma Lenkijos. Dabar čia – vienintelė Ukrainos dalis, kur jautiesi kaip vientisoje tautinėje valstybėje su nuosava vyraujančia kalba ir kultūra. Kaip Lietuvoje ar Lenkijoje. Priešingai nei Kijeve, greta ukrainietiškų suvenyrų pardavėjų turgeliuose nestovi nė vienas, siūlantis pirkti Leninus ar kūjus su pjautuvais. “Tarybinių dievukų” skulptūros Lvove “nuvirto” dar ~1990 m.

Vakarų Ukrainos miestuose kaip niekad gerbiami tie, kas deda galvas už Ukrainą ir jas sudėjo anksčiau. Štai Zoločivo centrinėje aikštėje yra “Maidano didvyrių pakyla” su visų ten žuvusių nuotraukomis. Prie bažnyčių ir šalikelėse – pilkapėliai, susmaigstyti Ukrainos (melsvai-gelsva) ir Ukrainos antisovietinių partizanų (juodai-raudona) vėliavomis. Šios plėvesuoja ir prie savivaldybių tarybų (kartais greta jų – ir Europos Sąjungos 12 žvaigždučių). O štai nuo Žovkvos tarybos žvelgia didžiuliai partizanų vadų Stepono Banderos, Jevheno Konovalecio veidai.

S. Bandera ir J. Konovalecis ant Žovkvos rotušės. Beje, J. Konovalecis buvo tapęs tarpukario Lietuvos piliečiu, nes bendradarbiavo kovoje su lenkais, kai iš jų lietuviai norėjo atsiimti Vilniaus kraštą, o ukrainiečiai - Lvovo kraštą. Dar ne kartą lietuviai ir vakarų ukrainiečiai stovėjo toje pačioje barikadų pusėje prieš Europos didvalstybes.

Bet įspūdingiausi man buvo tikriausiai jau milijonai objektų, išdažytų Ukrainos vėliavos spalvomis. Kiekvieno miestelio pavadinimas prie įvažiavimo, daugybė tvorų ir tvorelių, sienų, stulpų, net kai kurie automobiliai… Sunku įsivaizduoti, kiek iš viso valandų savanoriai prie jų triūsė.

Visgi plakatai, vėliavos ir dažai – laikini dalykai. Pasikeitus valdžiai juos pakeisti itin lengva. Kažką amžinesnio sukurti trukdo sunki ekonominė situacija: Ukrainos BVP vienam gyventojui yra 8 700 JAV dolerių (Lietuvos – 27 100, Rusijos – 24 800), ir karas ekonomiką dar sekina (2014 m. ji smuko 6,8%). Kad ir kiek spauda trimituotų apie tariamai “dideles” ir “veikiančias” Vakarų sankcijas Rusijai, iš tikro didžiausi nuostoliai tenka Ukrainai.

Kiek aptriušęs Zoločivo miestelio senamiestis. Kairėje - kažkas savo balkono turėklus ištapė vėliavos spalvomis ir papuošė Ukrainos herbais - trišakiais.

Miestelių auksinis spindesys ir girtas skurdas

Vakarų Ukrainoje gražūs ir miestelių senamiesčiai. Palyginus su likusia Ukraina, juose mažai sovietinių randų. Ypač žavi man Žovkvos centrinė aikštė ir apylinkės: barokinė bažnyčia, didi cerkvė, rūmai, lauko kavinės paėjus toliau – vienuolynas, medinė UNESCO sąraše esanti cerkvytė, renesansinės sinagogos griuvėsiai.

Viena Žovkvos cerkvių.

Bet šiandienis dažno miestelio vaizdas – skurdokas. XIX a. mūriniams gyvenamiesiems namams verkiant reikia remonto. Keliai ir gatvės Ukrainoje – duobėtesni, nei kur teko važiuoti, išskyrus nebent Moldaviją. Giliausios duobės kai kur pažymimos senomis padangomis, kad ten neįsmegtų ratas. Bet ir ne tokios baisios, sklidinos niekur nenubėgančio vakarykščio lietaus vandens, būdavo, sukeldavo bumptelėjimą į dugną. Ištisas krašto kelių atkarpas tekdavo važiuoti 10 ar 20 km/h, o keliose vietose – sukti galvą, kaip išlaviruoti “nepakabinus” automobilio.

Vakarais aplink barus ir diskotekas šlitinėja išgėrę vietiniai, o tarp Staroselo Ostrogiškių pilies renesansiniais papuošimais dabintų mūrų (į kuriuos rodyklės nerodo) kaimiečiai ganė karvę.

Šios pilies kieme ganoma karvė.

Prasta ekonominė situacija turistams davė ir pliusų. Kritęs grivinos kursas viską atpigino kone stebuklingai. Dviese kavinėse sočiai pavalgydavome (su gėrimais) už 3 eurus. Skanūs “naminiai” ukrainietiški virtinukai su bulvėmis (vareniki) miestelių restoranuose, būdavo, atsiedavo kokius 60 eurocentų. Keturių žvaigždučių viešbučio dvivietis numeris su langais į centrinę Rivnės miesto (dydžiu prilygsta Kaunui) aikštę kainavo 25 eurus, o paprastus (su patogumais) galima gauti nuo 6 eurų. Net suvenyrų, kurių kainos pasaulyje panašios (pvz. magnetukų) pigiau nei ten neteko matyti.

Varenikai pakelės miestelio restorane. Tokiame paprastame, su tikru, lyg naminiu maistu, apstatytame baldais ir technika lyg iš ~2000 m. Lietuvos, ir laikomame vietinės senyvos moteriškės

Lvovas – tarp gražiausių Vidurio Europos miestų

Lvovas (ukrainietiškai – Lvivas) – vienas tų gražiųjų Vidurio Europos miestų, kuriuose pajunti prabėgusių amžių dvasią. Sovietinis griovimas jo didingą senamiestį menkai tesužalojo – mažiau, nei Vilniaus.

Centrinėje aikštėje fasadai – vien menantys Austrijos-Vengrijos laikus, jos centre – didžiulė bokštuota Rotušė, šone – Lvovo muziejus pirklio namuose su žaviu Vilniaus alumnatą primenančiu kiemu, atkurtais apartamentais.

Lvovo centrinėje aikštėje.

Pasivaikščiojimas aplinkui atveria dar daug įdomių vaizdų: didžiules bažnyčias, Operą (bukletuose išdidžiai jos fasadas ir interjeras gretinamas su garsiąja Paryžiaus opera), miesto sienas pakeitusį bulvarą, siauras gatveles.

Senų rajonų aptinki ir kopdamas į Pilies kalną nuo kurio – gražūs senamiesčio vaizdai. Visgi gražiausia panorama – iš Rotušės bokšto, į kurį patenki praėjęs ilgus savivaldybės koridorius, pilnus įdomių Ukrainos pakraščio miesto valdžios sistemos aktualijų.

Lvovo opera man - vienas gražiausių miesto pastatų

Lvove gausu smulkaus meno ir parodų: aklinoje sienoje ištapyti pro langus žvelgiantys pirkliai, senųjų daugiabučių laiptinių nuotraukos. O rotušės bokšto viršūnės turėklus puošia įvairiausių lvoviečių nuotraukos su aprašymais: langų plovėjas, vertėja, kiemsargė, muziejininkas, partizanų veteranas.

Skaitydamas tuos aprašus prisiminiau panašius “įvairovės stendus” Liverpulio muziejuje, kur vaizdo įraše juodaodis reperis repuoja apie susitaikiusias vietos žydų bendruomenes. Kaip įvairiai pasaulis supranta net pačią įvairovę! Tos vakarietiškosios “multikultūrinės” įvairovės, gerokai apvienodinusios Europos didmiesčius, Lvove nėra visiškai – ir nuo to miestas tik autentiškesnis ir įdomesnis.

Lvoviečiai Rotušės bokšto turėkluose.

Tarp nūdienos realijų Lvovo rotušės viršūnėje: lvovietis studentas, žuvęs Maidane, Rytuose galvą padėjęs majoras, pabėgėlė iš Krymo. Rusijos invazija iš namų trauktis privertė maždaug milijoną ukrainiečių ir dažnas jų prieglobstį rado Vakarų Ukrainoje. Kaip ir beveik kiekvieno karo metu, Ukrainoje saugumo ir laisvės situacija skirtinguose šalies regionuose skiriasi kaip diena ir naktis.

Todėl tikrieji pabėgėliai, trokštantys saugumo, nesunkiai gali jį rasti arti, dažniausiai – net savo šalyje. Pernelyg dažnai žodis “pabėgėlis” šiais laikais nuvalkiojamas pavadinti nelegaliems migrantams, kurie tiesiog lekia per pusę pasaulio į turtingesnius kraštus, pakeliui sumokėję nusikaltėliams už neteisėtą pervežimą per sienas.

Lvovo muziejaus kiemas, buvę centrinės aikštės rūmai.

Vis dar paprasta šalis

“Čia – paprasti žmonės” – toliau dainuojama minėtoje dainoje apie Ukrainos vienybę. Vakarų ukrainiečių problemos sudėtingos, bet labai žmogiškos, be aliuzijų į kažkokias kone mistinės “Naujos tvarkos” statybas. Tokią tvarką statė (ar stato) visi, kas per pastarąjį amžių pražygiavo ar žvalgėsi į Ukrainą: vokiečių naciai kūrė tautų/rasių hierarchiją, sovietai komunizmą ir “visuotinę lygybę”, Europos Sąjunga – “žmogaus teisių pasaulį” (tik kad tas žmogaus teises supranta pagal vieną Vakarų Europoje gana neseniai sukurtą kurpalių).

Kauburėlis Ukrainos kariams prie Staroselo kaimo. Nepriėjęs artyn nesužinojau, prieš kurią užsieninę ideologiją kovodami ir kada jie krito.

Visus “naujos tvarkos kūrėjus” vienija bendras bruožas: arogantiškas įsivaizdavimas, kad jų modelis, jų tiesos – kaip taisyklė, labai naujos – tinka visam pasauliui. Tik neva ne visas pasaulis pribrendęs tai suprasti.

O Ukraina, turėdama 40 milijonų gyventojų, neturi vieno savo naratyvo. Tai jos problema – bet kartu ir jos žavesys. Čia nuomonių daug – dauguma nuosaikios, kai kurios “keistos” (Ukrainoje gimė “Femen” judėjimas, kelionės metu televizija rodė anarchistų ir komunistų demonstracijas). Nėra “blogų nuomonių”, už kurias atleistų iš darbo ar mestų iš universiteto. Jei viename regione ta nuomonė “blogesnė”, tai kitame regione ji “geresnė”.

Žovkvos rūmuose šiandien įsikūrusi ir Svoboda partija, kurios vėliava plazda dešiniau. Orientuota į ukrainiečių kalbą, istoriją ir kultūrą ir populiari Vakarų Ukrainoje, tai viena daugelio mąstymo krypčių. Eurointegracija - irgi tik viena krypčių. Šiaip ar taip 'Vakarai' net jų šalininkų Ukrainoje suprantami naivokai, tiesiog kaip 'turtingųjų erdvė' - primena požiūrį Lietuvoje prieš 15 metų

Kai kas įžvelgia pavojus dėl tų “nekontroliuojamų radikalų”. Aš – ne. Pavojai kaip tik atsiranda tuomet, kai kažkas imasi “radikalus kontroliuoti”. Nes tai reiškia, kad vienos idėjos (visai nesvarbu, kurios) jau ima gniaužti kitas. “Radikalas” – reliatyvi sąvoka ir, susidorojus su vienais, “radikalais” apšaukiami vis nuosaikesni ir nuosaikesni oponentai, tuo pačiu toleruojant ir sveikinant “savą” radikalizmą.

Užsieniniai “Naujos tvarkos” statytojai, tokie kaip Putinas, Ukrainoje daro kaip tik šitą. Gausybe žodžio “Radikalas” sinonimų (“Banderovcai”, “Fašistai”…) jie vadina visus, kas nori savaip mąstančios Ukrainos, kuri nebūtų tik detalė jų gigantomaniškuose pasaulio dalybų planuose.

Daugybė Vakarų Ukrainos kaimų namų išmarginti raštais, kaip šis Olykoje.

O pačioje Ukrainoje vyksta tik idėjų konkurencija. Pavojinga ji tampa ten ir tiek, kiek įsikiša užsienio “tvarkdariai”: tarkime, Kryme, Donbase.

Tai kartojasi dešimtmetis po dešimtmečio, tik “tvarkdariai” vis kiti, jų ideologijos – kitos. Žinant šią “Europos pereinamo kiemo” Ukrainos istoriją darosi aišku, kodėl LDK epocha, neturėjusi “oficialios ideologijos”, čia tokia mėgiama. Bet LDK buvo keistas istorinis epizodas. Norėdamas išlikti savimi turi ne tikėtis “gerų užkariautojų”, o stovėti už save pats. Ir Vakarų Ukraina stovi. Dar niekada istorijoje ji nebuvo tokia nepriklausoma taip ilgai.

Straipsniai iš serijos “Lemiami Ukrainos metai”

1. Kijevas Euromaidano revolicijos išvakarėse (2013 m.)
2. Apsilankymas Kijeve karo metu (2014 m.)
3. Vakarų Ukraina: Lietuviškos pilys, Ukrainietiška viltis (2015 m.)

Visi kelionių vadovai po Vidurio Europą (Lietuvos apylinkes)

• Bulgarija – grožybės niūrioje šalyje
• Čekija – tai ne vien Praha! ir Praha – senovinio Europos miesto etalonas
• Estija – laukinė gamta ir modernūs miestai
• Latvija – 10 skirtumų nuo Lietuvos ir Ryga – Pabaltijo didmiestis
• Lenkija - Varšuva – atstatytas mūsų karalių miestas ir Gdanskas – atstatytas prūsų didmiestis-kurortas
• Rumunija – pasakiškiausia Europos šalis
• Vakarų Ukraina – lietuviškos pilys, ukrainietiška viltis