Rytų Europa – kelionių vadovai

Į Kiprą dažniausiai skrendama pailsėti – paplūdimiuose, baruose. O aš skersai-išilgai išmaišiau šią salą, mėgindamas suprasti jos kultūrą ir skirtumus.

Trumpas žvilgsnis į Kipro žemėlapį sudomina: pietinę pusę valdo graikiška Respublika, šiaurinę – Turkijos kariuomenės saugoma turkiška, keletą rajonų kontroliuoja britų armija, dar kelis – Jungtinių Tautų taikdariai. Stebuklas, kad karo zonų vengiantys eiliniai turistai iš viso ten drįsta kelti koją.

Bet kaip ir dažnas konfliktas, šis žurnaluose atrodo baisiau, nei iš arti. Ir turkų, ir graikų tiesos savaip logiškos, bet kraujo vardan jų niekas nebelieja. Ir dabartinis ginčas tėra akimirksnis Kipro istorijoje, kurioje – graikai ir romėnai, kryžininkai ir venecijiečiai, arabai ir osmanai… Visi jie paliko kažką savo šiuose Artimųjų Rytų vartuose. Aš tam paskyriau visą kelionę, bet kai Kipras plotu mažesnis už Vilniaus apskritį, kiekvienas poilsiautojas gali visa tai išvysti neilgų išvykų metu.

Į mečetes perstatytos bažnyčios - geriausias paminklas Kipro civilizacijų kaitai. Čia - Lala Mustafa Pašos mečetė Famagustoje

Aja Napa – Kipro turizmo Meka

Kiekvienas pietų “atostogų rojus” turi savo eilinį kurortą. Tokį su betoniniais pakrantės viešbučiais, kelionių agentūrų masiškai suskraidintais keliautojais, paplūdimiais ir pramogomis. Tokį, kuriame netikėtai atsibudęs sunkiai atpažintum šalį – nes jie visur vienodi. Kipro turizmo Meka – Aja Napa. Ji labiau šėlsta nei ilsisi. Tranki muzika naktimis, tuščios gatvės rytais. Ir reklamos, kad klubais Aja Napa Viduržemyje tenusileidžia Ibizai. Tarp nuobodžių apartamentų viešbučių, kur turistai grįžta paryčiais ir kondicionieriaus įjungimas ar muilas kainuoja papildomai, vienintelis mažytis vienuolynas mena, kaip kokiais 1970 m. čia dar buvo žvejų kaimelis.

Aja Napoje – o ir visoje Pietų Kipro pakrantėje – rusų kalbos daugiau, nei Palangoje. Kavinės čia ne tik turi rusiškus meniu, bet ir rusiškas iškabas. Jų šeimininkai verste verčiasi per galvą, katras pasirodys rusiškesnis: štai Rusijos vėliava, milžiniškas žodis “barščiai”, ištapytos matrioškos, gyva rusiška muzika… Verslui turbūt padeda: dauguma rusų čia ieško tik saulės ir jūros, o ne kultūrinių eksperimentų, tad su malonumu laisvalaikį leidžia “kaip namuose”.

Matrioškos ant baro Arbat, pavadinto pagrindinės Maskvos gatvės garbei, sienos. Dešinioji jau guli ant žemės, o greta jos numestas degtinės butelis.

Rusakalbiai Kipre ne tik poilsiauja, bet ir gyvena. Jų ten jau 2,5% – daugiau nei postsovietinėse Gruzijoje, Armėnijoje ar Azerbaidžane. Nesunku pamanyti, kad rusų kalba Pietų Kipre net tapo oficialia: dauguma užrašų turistams yra trikalbiai (graikiški-angliški-rusiški), keletas – tik graikiški-rusiški. Pasitaiko net reklamų ir iškabų, parašytų vien rusų kalba! Galite įsivaizduoti, kokia didelė rusų bendruomenė, jeigu yra restoranų, juvelyrikos parduotuvių, net nesiteikiančių prisistatyti nei graikiškai, nei angliškai.

Per Kipro vidurį – apleista “niekieno žemė”

Pilnuose Aja Napos paplūdimiuose ir baruose sunkiai galėtum suvokti, kad vos už 8 niekingų kilometrų patruliuoja Jungtinių Tautų “žydrieji šalmai”. Nuo pat 1974 m. karo jie čia skiria dvi nesutaikomas Kipro tautas: graikai pietuose, turkai šiaurėje. Kiprą padalinusi ir ilga, it kirmėlė išsiraizgiusi apleista žemė – Atilos linija. Joje trūnija net sostinės Nikozijos oro uostas, bet garsiausioji auka – Varoša, vienas pirmųjų Viduržemio kurortų, Aja Napos protėvis. 1965 m. jos daugiaaukščiai pajūrio viešbučiai džiugino Holivudo žvaigždes – šiandien jie tuštutėliai. Žuvusį kurortą nuo turkų teskiria kariuomenės tvora (galima aplankyti), o graikams jis matosi tik per galingus nemokamus žiūronus iš specialių apžvalgos aikštelių.

Varoša nuo apžvalgos aikštelės graikų pusėje.

Po pagrindine tokia aikštele – muziejėlis. Ten – turkų okupuotų Kipro miestų sąrašai, vaikų piešiniai ir eilėraštukai (“Brangieji broliai, turkai mus vis kankina, mūsų namus naikina, cerkves griauna ir daro dar daug blogo”), paveikslai, maketai. Tautiniai akcentai keičiami europiniais: “Turkai niokoja Europos kultūrą”, “Šiaurė turėtų besąlygiškai susijungti su Pietų Kipru, nes Europos teisė dabar garantuoja visų lygybę”. Įtaigiame įvairiakalbiame filmuke Varošos prieškario ir dabartinius vaizdus keičia kitos Šiaurės Kipro įžymybės. Gali susidaryti įspūdį, kad visa turkų žemė dabar tokia, kaip Varoša – apleista ir niekam nereikalinga, bet vėl suklestėsianti vos ją palies graikiška ranka.

Bet laikai, kai graikai su turkais vieni į kitus galėdavo pažvelgti tik ties vieninteliu Rokos bastionu Nikozijoje, baigėsi dar 2003 m. Dabar net nuomotu automobiliu muitinę kirtome per kokias 20 minučių. Kare dingusių graikų nuotraukas tuoj pakeitė transparantas “Šiaurės Kipro Turkų Respublika per amžius”.

Turkų Kipras pakilo iš skurdo

Vaizdas anapus niekaip neprimena sustingusio laiko, kurį prieš dešimtmetį ten išvydo pirmieji galėjusieji kirsti tą sieną civiliai. Kol pietinį Kiprą siaubia krizė (kas apie ją negirdėjo?), šiaurinis jį sparčiai vejasi. “Atsipalaiduokite, Šiaurės Kipre nėra jokių europroblemų” – skelbia oficialus Šiaurės Kipro turizmo tinklapis, nė kiek ne(be)liūdėdamas, kad turkų Kiprą graikai faktiškai paliko už Europos Sąjungos ribų. Šiaurės Kiprą pripažįsta tik Turkija, tad į jo uostus, oro uostus, nekeliauja keleiviai ir kroviniai – bet tai jau nebetrukdo ten augti vilų kvartalams, viešbučiams, biurų pastatams. Kai kainos tris kartus(!) mažesnės nei Pietų Kipre, savarankiški “Ryanair kartos” turistai atranda kelius.

Didysis kiemas (Buyuk Han) šiaurinėje Nikozijoje - svarbus turkiškas paveldas. Anksčiau pirkliai prekiaudavo pirmam aukšte, nakvodavo antram ir melsdavosi apvalioje mečetėlėje per vidurį. Šiandien viršų ima prekyba ir paslaugos turistams.

Greta Kipro Respublikos plazda Europos Sąjungos vėliavos, o šalia Šiaurės Kipro Turkų Respublikos – Turkijos. Vietoj euro ten – Turkijos lira ir paramą teikia Turkija. Apšviesta Nikozijos-Kirėnijos magistralė, apynaujai automobiliai neleidžia patikėti, kad Šiaurės Kipras – dar vis gerokai skurdesnis. Kirėnija (turkiškai – Girnė) – pagrindinis Šiaurės kurortas ir išliaupsintos jo pajūrio įlankos restoranai knibždėjo turistų.

Šviesos gal kiek per ryškios, bet šiaip Šiaurės Kipras kur kas autentiškesnis už savo anksčiau į masinį turizmą pasukusį kaimyną. Šiaurėje yra ir Karpazo pusiasalis, kur viskas kaip “po senovei”, o prie milžiniško Auksinio smėlio paplūdimio (kur nuo jo pradžios iki jūros teko eiti puskilometrį) testovi pora kavinių-kempingų ir ganosi laukiniai asilai. Ir gražiuose kaimeliuose, kaip Dipkarpazas, baruose geria vietiniai (ne tik airaną, bet ir degtinę – islamas Šiaurės Kipre nusilpęs), o cerkvės ir mečetės veikia greta.

Auksinio smėlio paplūdymys savo didybe primena Nidos kopų vaizdus. Priešingai 'Viduržemio rojaus' įvaizdžiui Kipre likę smėlio paplūdimiai reti ir siauri ir net viešbutyje ant jūros kranto, kuriame nakvojome prie Kirėnijos, vienintelis būdas išsimaudyti buvo leistis laipteliais ant uolėto dugno.

Cerkvių Šiaurės Kipre pilna visur, bet jų varpai keturiasdešimt metų tyli. Vyresni kipriečiai dar pamena, kad ir graikai, ir turkai gyveno išsibarstę po visą salą. Graikų buvo daugiau (~80%) ir jie Kiprą regėjo kaip natūralią Graikijos tąsą, paskutinę kaladėlę į Megali Idea – nuo XIX a. pradžios vykusio Graikijos vienijimo – statybas. Turkų nuomonė buvo kita ir Britų Imperija 1960 m. savo koloniją Kiprą paleido tik su galybe sąlygų, tarp jų dviem oficialiom kalbom, neutralia vėliava su salos žemėlapiu, tautinėmis kvotomis valstybės tarnyboje ir, svarbiausia, įsipareigojimu nesijungti nei prie Graikijos, nei Turkijos. Vakariečių idealistai siekė pavyzdinės dvitautės valstybės – o gavo konfliktų židinį, kur riaušėse žuvusieji tuoj skaičiuoti tūkstančiais. Turkų mažuma kentėjo labiau, užsibarikadavo savo miestuose ir laikėsi tik Turkijos paramos dėka. Galiausiai Turkija įvedė armiją “atkurti konstitucinei tvarkai”, bet iš tikro įsteigė Šiaurės Kipro Turkų Respubliką. Šiaurės graikai buvo priversti trauktis į Pietus, Pietų turkai (jų buvo mažiau) – į Šiaurę. Vietoje nepriklausomo neutralaus Kipro nuo tada gyvuoja du labai šališki Kiprai.

Jeruzalės karalių bažnyčios virto mečetėmis

Dalis nebereikalingų šiaurės cerkvių dabar – muziejai, kaip romantiškas Belapais vienuolynas, iš kurio koncertų sale virtusio refektorijaus kaip ant delno matosi Kirėnija ir jūra. Vienuolyną, tiesa, įkūrė ne stačiatikiai, bet katalikai augustijonai. Mat, be graikų ir turkų, Kipro visuomet troško ir vakariečiai. Nuo Karpazo pusiasalio iki Sirijos krantų – vos 100 kilometrų ir Kipras pasitarnavo kaip puikus užnugaris popiežiaus kryžininkams XII a. Jie čia pastatė ne tik vienuolynus ir bažnyčias, bet ir pilis. Įspūdingiausios trys iš jų – irgi Šiaurės Kipre, aukštai pakrantės kalnuose. Tiesa, pribloškia labiau ne mūrai (jie gana kuklūs), bet vaizdai žemyn: iš Kantaro pilies dviejuose šonuose matosi jūra, laukai, kuriuos ji kadaise gynė.

Kantaro pilies vaizdas.

1291 m. arabai išvijo kryžininkus iš Azijos žemyno ir Kipras tapo paskutiniu jų bastionu Artimuosiuose Rytuose – puoselėjamu ir turtingu. Šventoji žemė seniai buvo prarasta, bet prancūzų kilmės Luzinjanų dinastijos valdovai tebesikarūnuodavo Jeruzalės karaliais Famagustos Šv. Mykolo katedroje, pastatytoje pagal Reimso modelį.

1571 m. jau nė galingos italų inžinierių sienos, iki šiol supančios Famagustą ar Nikoziją, nebeišgelbėjo salos nuo musulmonų (šįsyk Osmanų Imperijos) invazijos. Ir gražioji Famagustos katedra nuo tada – užkariautojo Lala Mustafa Pašos mečetė; jos gotikiniai bokštai apgriuvę, šone prilipdytas minaretas. Alachui pašvęstų senųjų bažnyčių Kipre daug ir man jos pasirodė įdomiausias salos civilizacijų samplaikos palikimas. Balti interjerai, išstūmę visus šventuosius paveikslus, minbarai ir mihrabai šoninėse navose, netikėtai atskleidžia tokias įprastas gotikos formas.

Lala Mustafa Pašos mečetės vidus. Kadangi musulmonai privalo melstis atsisukę į Meką vieta, kur buvo altorius, dabar bereikšmė. Mihrabas, žymintis Mekos kryptį, yra įrengtas dešinėje bažnyčios sienoje, ir meldžiamasi ta kryptimi.

Famagustos senamiestis šiandien – tikros bažnyčių kapinės. Visur regi jų viduramžiškus mūrus: čia tik be stogų, čia jau vien storas puošnias sienas, seniai sudužusių vitražų arkas. Viduramžių Famagusta nedarė gėdos Jeruzalės karaliams. Bet ir iš katalikų valdovų rūmų teliko mūrais įrėminta automobilių aikštelė.

Dvi Nikozijos, arba paskutinė padalinta sostinė

Taisyklingo apskritimo įtvirtinimai, nuo 1569 m. supantys Kipro sostinės Nikozijos senamiestį, gražiau atrodo nuotraukose iš palydovų nei pačiam žingsniuojant jų perimetru. Sienos žemos, bastionai užstatyti.

Politinė “siena” kuri driekiasi per patį senamiesčio (ir miesto) vidurį – dar smulkesnė, bet svarbesnė. Ji skiria graikų ir turkų valstybes. Šiandien “Atilos linija” čia pusiau teorinė: einant pagrindine Ledros gatve pakanka stabtelėti prie policininko ir tu – jau anoje pusėje. 30 metų niekas net norėdamas negalėjo to padaryti, o Jungtinės Tautos vis dar valdo “buferinę zoną”, kuri iš abiejų pusių atrodo it koks keistas anapusinio pasaulio intarpas: aplink verda gyvenimas, o ten, už daugiakalbiais įspėjimais paženklintos tinklinės tvoros – mirusios gatvelės ir namai.

Pietinė Nikozija – didesnė (~300 000 gyv.). Senamiestis žemas, tarp namų – dragomano, XVIII a. tarpininkaudavusio tarp Osmanų valdžios ir vietos graikų, rūmas, kurio interjeras alsuoja senaisiais Rytais. Netolima arkivyskupo rezidencija didesnė už prezidentūrą. Kipras viena religingiausių stačiatikių žemių ir joks išsamus straipsnis apie jį neapsieina be teiginio, kad net “McDonald’s” čia siūlo Gavėnios patiekalus. Beje, pirmasis šalies prezidentas Makarijas III (1960-1973 m.) buvo arkivyskupas.

Nikozijos senamiestis, kepinamas kaitrios spalio saulės (naktimis buvo +28).

Turkiška šiaurė (60 000 gyv.) pasirodė geriau sutvarkyta. Ten – mečetėmis virtusios bažnyčios (didžiausia – Selimijos, tarp kurios minaretų įdomiai ištemptos Šiaurės Kipro ir Turkijos vėliavos), gražus prekybinis kiemas (Buyuk Han), nūnai užleistas amatininkams, Britų kolonijos laikų teismo rūmai ir XX a. pradžios socialiniai būstai – vienaukščiai kotedžėliai, kuriuos skiriančiuose skersgatviuose susėdusios bendrauja kaimynų šeimos.

Turtingųjų pyktis ir stokojančiųjų džiaugsmas

Šiuolaikinio graikų ir turkų mentaliteto skirtumus gerai atskleidžia sienų terlionės. Kaži ar kur dar mačiau tiek kraštutinės kairės grafičių kaip pietinėje Nikozijoje – komunistinės idėjos tebepavergusios dažno graiko mintis. Dar ką tik Kiprui vadovavo Demetris Kristofijas – Sovietų Sąjungoje diplomuotas komunistas, kabinete pasistatęs Lenino biustą. Tiesa, Kipro graikams patinka tik antroji K. Markso frazės “Iš kiekvieno pagal galimybes, kiekvienam pagal poreikius” pusė. Dirbama čia trumpai, kai kurios valdžios įstaigos jau 15:00 užveria duris.

Už kipriečius “pluša” saulė ir jūra: šimtai tūkstančių turistų vien dėl jų čia atveža savo pinigus. Apetitas auga bevalgant, tad Kipras išplėtojo mokesčių lengvatas, kad atsiviliotų dar ir Rusijos oligarchų milijardus. Patikėję šia “Europos Sąjungos sala” naujieji rusai sumerkė pinigus į Kipro bankus ir “kiprietiškoji svajonė” Pietuose tęsėsi. Bet bankininko darbas irgi darbas – suvežtuosius turtus klaidingai investavus į Graikijos obligacijas, šie sunyko – ir “burbulas” 2011 m. sprogo. Dalis bankų bankrutavo, oligarchai neteko pinigų, (Pietų) Kipras prarado pasitikėjimą ir jo ekonomika nuriedėjo žemyn.

Saulė, jūra ir legenda: pasakojama, kad šioje įlankėlėje prie vadinamos Graikų uolos, iš jūros išlipo meilės deivė Afroditė. To pakanka, kad šis paplūdimys būtų nuolat pilnas, nors kurortai nuo čia toli.

O turkiškoje dalyje sienos švaresnės. Žmonės ten skurdesni – tiesiog kol pietinis Kipras smuko, šiaurinis turtėjo. Kipro graiko vidutinė alga “į rankas” tebėra kone 2000 eurų – tačiau tai, kad jis naujausio modelio mobilųjį telefoną gali pirkti šiek tiek rečiau nei prieš krizę, jam tragedija, verčianti šūkauti gatvėse ar paišyti kūjus su pjautuvais. Tuo tarpu Kipro turkui, uždirbančiam kokius 700 eurų, vien tai, kad jis jau gali įpirkti išmanųjį telefoną, savaime džiugu – prieš dešimtmetį pasaulio modernybes juk regėdavo tik per seną televizorių.

Kiprą vienija maistas, istorija ir katinai

Šiandien Kipras taip karingai susiskaldęs, kad sunku ir patikėti, bet per visą salos istoriją ji niekad anksčiau nebuvo padalinta. Imperija čia keitė imperiją, civilizacija civilizaciją, bet nė viena jų nepasitenkindavo užkariavusi tik pusę salos.

Todėl ir Šiaurės, ir Pietų Kiprai vienodai didžiuojasi antikinių graikų polių liekanomis. Salamyje Šiaurėje geriau išlikę pastatai: teatras, gimnazija, kur aplink kolonuotą centrinę aikštę lakstydavo atletai, pirtys, net tualetas, kur puslankiu sutūpus būdavo aptariamos aktualijos. Užtat Pietų Kipro Pafosas džiugina nuostabiai puikiai porą tūkstantmečių ištvėrusiomis grindų mozaikomis: graikų mitų scenos, geometriniai raštai, alegorijos… Jomis vaikščiodavę užsakovai atgulė priemiestinėse kilmingųjų kapinėse. Pafose dalis kapų – it po žemėm užkastos didžiulės vilos, su kolonuotais atriumais ir puotų kambariais velionio artimiesiems.

Puošnus kapo Pafose požeminis 'kiemas', į kurį nusileidžiama specialiais laiptais.

Beje, net Antikos civilizacija Kipre nebuvo pirmoji: dar 6000 metų prieš Kristų čia žmonės statė akmeninius apvalių namelių kaimus. Vienas tokių – Choirokitija – pripažintas net UNESCO, bet kad suprastum jo grožį turi mėgti archeologiją.

Kipras tebesigėri ir geriausiai išlikusiomis bizantiškomis freskomis. Šiai imperijai XV a. žlungant, kryžininkams išstūmus stačiatikybės širdį iš Kipro pakrantės miestų, puikiomis ikonomis buvo ištapytos kalnų cerkvytės Trodoso kalnuose. Išvydus tuos senus kaimo namelius sunku patikėti, kad jų interjerai gali būti net UNESCO pasaulio paveldo sąraše. Bet jei pasiseka ir cerkvytė būna atrakinta, įžengus į svetainės dydžio maldų salę tiesiog prislegia tos senos spalvingos freskos: sienos, žemos lubos – viskas ištapyta. Trodose išsibarstę ir vienuolynai, tokie kaip turtingasis Kykoso, Jono Lampadisto su triguba cerkve slėnio dugne ar Omodoso, nūnai paskendęs tarp parduotuvių.

Pedulo kalnų kaimo Šv. Mykolo cerkvės maldų salė Trodoso kalnuose.

Paskutinioji, Britų, Imperija (1878-1960 m.) paliko salai kairiapusį eismą ir dvi karo bazes: Akrotirį ir Dekeliją. Šios formaliai yra Britanijos, o ne Kipro dalis. Tad Kipro žemėlapis, toks vientisas ant šalies vėliavos, ne vien Šiaurėje yra išgraužtas visokių anklavų ir eksklavų. Britanijos valdas galima pravažiuoti, net paskanauti “fish&chips”, bet draudžiama trauktis fotoaparatą. Tad didžiulės laidais sujungtos antenos, virš pat automobilio stogo prabirbęs karinis sraigtasparnis turėjo likti tik mano atmintyje. 8000 dislokuotų karių turbūt labiausiai domisi gretimomis arabų šalimis.

Britanija pasižadėjo nekonkuruoti su Kipru: savo valdose nestatyti viešbučių ir kurortų. Bet išraizgyti tarpvalstybinės sienos taip, kad už jos neliktų nieko įdomaus, nepavyko. Kone Akrotirio naikintuvų kilimo tako papėdėje įsikūręs Šv. Mykolo vienuolynas. Nuobodžios architektūros ir vos su keliomis vienuolėmis, jis išgarsintas kačių, kurių protėves, esą, į mūšį su driežais šaukdavo varpai. Keista istorija – tačiau katės, šiaip ar taip, vienija Kiprą. Jų pilna ir pas graikus, ir pas turkus. “Kačių kavinės”, neseniai duris atvėrusios Vilniuje, idėjos čia niekas nesuprastų: Kipre visos kavinės yra kačių. Vos prisėsdavome bet kurio baro viduje, restorano su staltiesėmis terasoje ar net viešbučio pusryčių salėje greit prisistatydavo viena, dvi ar trys miauklės. Trindavosi apie kojas, lūkuriuodavo po stalais, atkaklesnės vis primindavo apie save priekinėmis letenėlėmis. Vietines kačių (ir mažesnes šunų) “kolonijas” turi ir lankytinos vietos, senamiesčiai. Visi gyvūnai beglobiai, bet gerai įmitę, draugiški, žmonių nei vengia, nei puola. Matyt juos Kipre myli ir neskriaudžia.

Katinai laukia kol jiems kas klius nuo turistų stalo.

Kai salos “nacionalinis valgymo būdas” yra meze, nieko keisto, kad maisto lieka ir jiems. Čia paeiliui it konvejeriu nešami užkandžiai, paskui karšti patiekalai. Visados daugybės rūšių – jei nebūtų mėsos, pabaigoje stalas primintų lietuviškas Kūčias. Net minimeze buvo sunkoka įveikti. Į meze dažnai įeina ir kitas Kipro virtuvės simbolis: halumi sūris, daromas iš avies ir ožkos pieno mišinio.

Pietų Kipro miestai – tarptautiniai

Praėjus sekmadienio popietę pagrindinio salos uosto ir finansų centro Limasolio pakrante sunkiai ir liežuvis beapsiverčia vadinti pietinį Kiprą “graikų Kipru”. Ant žolytės ten iškylauja ištisos minios sinhalų, rymo pavieniai juodaodžiai ir bendrauja vietnamiečiai. Keletas graikų tebestovi už nuosavų parduotuvėlių prekystalių it koks rekvizitas. Jie paskęsta šiuolaikiniame Limasolyje it šarvuoti riteriai viduramžių šventėje tarp marškinėliais ir šortais vilkinčių prašalaičių minių. Pietų Kipre imigrantų – jau per 20%. Afrikiečiai ir azijiečiai ten ieško geresnio gyvenimo, vakariečiai – šiltesnės ir ramesnės senatvės, rusakalbiai – ir to, ir ano. Pridėjus prie šios žmonių masės visus turistus krašto savastis tirpte ištirpsta.

Vienoje Pafoso mozaikų - personifikuoti metų laikai.

Larnaka už Limasolį kiek “tikresnė”. Didžiąją mečetę supančius turkų rajono namus nuo jūros teskiria siaura gatvė – it kokioje tropinių Rytų sostinėje. Tik turkus čia po karo pakeitė Šiaurėje gyvendavę graikai, o mečetę lanko kone vien imigrantai.

Tuštoka buvo ir aplink Hala Sultan Tekke prie Larnakos oro uosto, vieną švenčiausių musulmonų vietų. Kukli rusva XIX a. mečetė supa pranašą Mahometą savo pienu girdžiusios moters kapą. Laikų, kai Osmanų Imperijos karo laivai praplaukdami jai saliutuodavo patrankomis, jau niekas nebepamena. Girdėjau tik kaip vienišas šventikas už puošnaus kapo baldakimo kamantinėjo rusaitę, ar ji tikrai pasiryžusi tekėti už musulmono. “Tavo siela rusiška” – vėliau ji sakė savo išrinktajam vaikštinėdama sode. Už šventovės vartų išsičiustę modeliai pozavo fotografams – kažin, ar juos čia priviliojo šis islamiškas paveldas, ar įspūdingas jį supančio Larnakos druskos lauko (sezoninio ežero) vaizdas.

Hala Sultan Teke prie druskos ežero.

Lozoriaus cerkvė Larnakos centre daug gyvesnė: išauksuotame viduje stačiatikiai bučiuoja relikvijas dengiančius stiklus, o didžiausia šventenybė yra ankštame požemyje, kur tegali užeiti susilenkęs. Tai – Šv. Lozoriaus kapas; Jėzaus Kristaus prikeltas iš numirusių Lozorius dar tarnavo Kipro vyskupu.

Kiekvienas pajūrio miestas (Limasolis, Larnaka, Pafosas) turi ir savo kurortinę zoną – Aja Napos kopiją. Pajūrio gatvė, viešbučiai ir restoranai anapus jos, rusų minios, nustelbiančios visus likusius.

Bendrai aš klystu – tai nėra pavienės zonos, tai – ištisas Kipro karkasas, jau apglėbęs ir visas pakrantes, senuosius vienuolynus, Trodoso slėnių kaimelius. Turbūt tai – naujasis Kipro veidas. Šiandien dar tik Pietų Kipro – bet galbūt ateityje jis pasiglemš ir Šiaurės Dipkarpazo užeigą, kurioje dar buvome vieninteliai nevietiniai, ir Auksinio smėlio paplūdimį.

Šv. Lozoriaus cerkvė Larnakoje su Kiprui būdinga puošnia kvadratine varpine.

2004 m. Kipras sprendė dėl Kofio Anano plano, turėjusio suvienyti salą. Turkai balsavo “už”, vildamiesi išgelbėti ekonomiką nuo visų blokadų, graikai “prieš”, nepageidaudami turkams atiduoti dalį valdžios. Nuo tada nutekėjo daug vandens. Tuos, kam Kipras – Tėvynė, vis labiau nustelbia žmonės, kuriems ši sala – tik darbovietė, poilsiavietė, senelių namai ar ofšorinis bankas. Pietūs čia “pirmauja”, bet Šiaurė žygiuoja jų pėdomis. Gal ateis laikas, kai dauguma Kipro gyventojų (nebe graikų ir nebe turkų) tiesiog nebesupras Atilos linijos reikšmės ir 1974 m. karas – jiems visiškai svetimas – skausmingų prisiminimų nebekels. Gal tada visas Kipras taps vieninga “niekieno žeme”, Viduržemio Singapūru.

Bet šitokios “jei ir toliau taip” prognozės dažnai smarkiai prašauna, nes istorijos tendencijos keičiasi. XII a. juk būtų buvę logiška prognozuoti, kad Jeruzalė per amžius priklausys kryžininkams – bet atsigavę musulmonai susigrąžino ką praradę ir atėmė dar kelis kartus tiek. XVI a. tvyrojo baimė, kad turkai Osmanai greit “paims” visą Europą – bet Kipras buvo viena paskutinių jų pergalių. XX a. pradžioje niekas nė nebūtų galėjęs spėti, kad Britų Imperija per 50 metų neteks ne tik Kipro, bet ir beveik visko, išskyrus Britanijos salas. Todėl nedrįsiu prognozuoti, kokios civilizacijos prieangyje Kipras stovės po dar penkių dešimtmečių.

Kipro turistinis žemėlapis.

Visi straipsniai iš kelionių po Europos salas

1. Europos salos: kurią pasirinkti kelionei? (įžanga)
2. Islandija: keturių stichijų šėlsmas
3. Madeira: visad šilta Europos pabaiga
4. Svalbardas: šiauriausias žmonijos forpostas
5. Malta: arabų kryžiuočių sala
6. Sardinija: ramioji Italijos sala
7. Kipras: kitokia kelionė į Kiprą
8. Kanarų salos – Afrikos klimatas, Europos dvasia

Pagalvojus apie Armėniją dabar akyse stovi kalnų vienuolynai, atlaikę dešimt-penkiolika amžių, jų meniški akmeniniai kryžiai. Ir, visai netoli – šiuolaikinių pastatų griuvėsių laukai. Pirmuosius davė krikščionybė, antruosius – žlugusi sovietinė santvarka. Lankiau visas buvusios TSRS europines šalis ir manau, kad Armėnijoje laikas įstrigo labiausiai.

Armėnų valdovai pirmieji pasaulyje pripažino Kristų ir nuo pat tų 301 m. jų tauta stovi avangarde. Ne “aukštosios mados”, bet “priešakinių mūšio linijų” prasme. Gyvendami pramaišiui su kitatikiais (pagonimis, musulmonais, ateistais) jie trėmė ir buvo tremiami, žudė ir (dažniau) buvo žudomi. Net šiandien dauguma Armėnijos sienų dėl konfliktų uždarytos. Bet per unikalią istoriją kalnų fone gimė ir daug gražių dalykų.

Bažnyčia Noravank vienuolyne.

Armėnijos kurortai: diasporos kova su sovietizmu

Daug metų iki nuvykau į Armėniją kelionėse susidurdavau su armėnais. Jų šeimai priklausė žymusis “Baron” viešbutis Alepe (Sirija), kuriame Agata Kristi parašė “Žmogžudystę rytų eksprese”. Jie vakarietiškiausio Isfahano (Iranas) rajono tikrieji šeimininkai, ypatingos jų rašto sistemos simboliais aprašinėtas bažnyčias regėjau Libane, Tbilisyje.

Armėnai – kaip ir žydai ar čigonai – plačiai pasklidusi tauta. 3 milijonai jų gyvena Armėnijoje, 5 milijonai – užsienyje. XIX a. jų kaimeliai ir kvartalai driekėsi per visus Artimuosius Rytus ligi pat Indijos – bet mažai kur armėnai sudarė daugumą, net dabartinėje Armėnijoje juos lenkė azerbaidžaniečiai, iki šiol žiūrintys į Armėniją kaip į jų žemėse įsteigtą imigrantų valstybę. Anksčiau multikultūrinė Užkaukazė per XX a. stebėtinai kristalizavosi (ir taikiai, ir karais): Armėnijoje armėnų jau 98%.

Koplyčia didingame Kaukaze, pietinėje Armėnijoje. Priklausomai nuo aukščio Armėnijoje yra ir miškų, ir stepių.

Užsienio armėnai visko nemetė, kad persikeltų į (at)gimusią skurdoką Tėvynę. Tačiau diaspora Armėnijai – kaip nafta Azerbaidžanui. Investuoja milijardus vedina jausmais, o ne pelno siekiu. Ir atkeliauti jiems liepia širdis, o ne “100 puikiausių pasaulio vietų” tipo sąrašai.

Jų pluoštams dolerių ir eurų privilioti kurortuose pastatyti modernūs užsienio tinklų viešbučiai, paslaugos ir pramogos. Štai ramus kalnų kurortas Cachkadzoras net vasarą neišjungia slidininkų keltuvų – “skrisdamas” vienu jų, skambant senoms vakarietiškoms dainoms, gerėjausi nuostabiais priekalnių vaizdais. Tyli itališka įranga sukuria kone Šveicarijos iliuziją, bet pasiekus viršutinę stotį šią tuč tuojau išsklaido langų kiaurymės gretimame name.

Piemuo gena avis - vaizdas iš Cachkadzoro keltuvo.

Armėnijoje apleistų pastatų, griuvėsių ir amžiams įstrigusių statybų – gausu kaip niekur. Ir kurortai tokių pilni: buvusių parduotuvių, gyvenamųjų ir poilsio namų, degalinių.

Kaimuose, tokiuose kaip Bžni prie Cachkadzoro, garsėjantis XI a. bažnyčia, dar liūdniau: rūdija likimo valiai paliktos volgos ir žiguliai, sovietiniai traktoriai ir autobusai. Keliais rieda panašūs. Kol nesugenda: mačiau ne vieną grupelę armėnų, šalikelėje mindžikavusią prie atidaryto “Kamaz” ar “PAZ” variklio dangčio.

Sevano ežeras – niūri Armėnijos jūra

Jūrą armėnams atstoja 940 km2 Sevano ežeras – kito kranto nematydami ten zuja laiveliai ir vandens motociklai. Yra ir paplūdimių, šalia pat jų – drėgmės pilnos sovietiškos poilsinės sudegusiomis rozetėmis. Mūsiškė buvo Sevano pusiasalyje, garsėjančiame vienuolynu (Sevanavank) ant kalno. Šis būtų puikiu švyturiu, bet šaltomis (birželį buvo ~8 laipsniai) ir mašalų pilnomis kalnų (~1900 m virš jūros lygio) naktimis ten tamsu nors į akį durk (vienuolynas neapšviestas, žibintų nėra).

Sevano įlankos paplūdimys. Aplink ežerą medžiai beveik neauga - per aukštai.

Iki Stalinas liepė nukreipti ežero vandenį laukų drėkinimui Sevano pusiasalis buvo sala. Laimė, ežeras nebuvo nusausintas tiek, kiek Aralo jūra, ir ekologinė katastrofa čia švelnesnė. Bet iš derlingomis turėjusių virsti “atkovotų žemių” naudos mažai ir Armėnija šimtakilometriniais požeminiais vamzdžiais vėl pildo ežerą. Užtruks dešimtmečius. Mūsiškio paplūdimio baras, kur vakare plyšavo rusiška muzika, jau pusiau apsemtas, kaip ir šimtai kitų postalininių pastatų.

Gražiai sutvarkytos gatvės – reti inkliuzai tarp pusiau užmūrytų daugiabučių balkonų ir dūlančių šiferio stogų. Sevano mieste tokių visai nėra, o gretimame (~30 km į šiaurę) Diližano kurorte, kur “liaudies artistai” ilsėdavosi nuo miestų šurmulio, driekiasi vos viena. Senus namus su ypatingaisiais mediniais balkonais ten iščiustė kilimų magnatas Tufenkianas iš JAV. Už 120 metrų ji vėl įsilieja į (post)sovietines realijas. Tvorų ar sienų nėra: Armėnija saugiausia Užkaukazėje, ir skurdas čia nereiškia pavojaus.

Diližano atnaujintoji gatvė.

Armėnų, kaip ir lietuvių, kryždirbystė – UNESCO paveldas. Armėnų kryžiai – chačkarai – išraižyti akmenyse. Jie tebestatomi kaip antkapiai, vestuvių proga, bažnyčių sienose išraižomi mecenetams atminti; išraižyti gausius ornamentus menininkui užtrunka mėnesį. Didžiausias pasaulyje senų chačkarų laukas – Noratus kaime palei Sevano ežerą. Čia ir dūlantys šimtamečiai meno kūriniai, ir šiuolaikiniai kapai. Tarp jų ganosi avys ir karvės.

Dar piečiau aplankiau Selimo karavansarajų, kuriame kadaise stodavo šilko kelio pirkliai idant storos sienos apgintų nuo banditų.

Nauji chačkarai-antkapiai Noratus kapinėse. Paprastai chačkarai būna atsukti į vakarus.

Armėnams vanduo – labai svarbus. Miestuose, miesteliuose ir šalikelėse – tūkstančiai puošnių vandens kolonėlių, į kurias nukreipti įvairūs šaltiniai. Vanduo ten nuolat srūva, tarsi laukdamas, kol kas prisipils butelį ar atsigaivins prikišęs burną. Jo temperatūra ir skoniai – įvairūs, kai kur vanduo mineralinis. Žymiausios biuvetės – Džermuke kur galima paragauti net penkių rūšių karšto “gydomojo vandens”. Jų aplinka – stalininė sanatorija “Armėnija” – gražiai suremontuota, bet kitur vaizdas liūdnas. Ant įspūdingo skardžio – milžiniškos apleistos gydyklos, o takas prie žymiųjų Džermuko krioklių veda pro aprūdijusių mašinų pilnus sovietinius garažus.

Arenyje pakeliui į Džermuką laukia stipresni gėrimai – vynai. Ten veda kelias į Iraną, tad sunkvežimio vairuotojams alkoholis parduodamas… “Coca Cola” buteliuose.

Pavalgyti Armėnijoje galima kurortų ar pakelės kavinukėse (nebrangu), bet “prabangesnis” vakaro praleidimas – restoranai, kuriuose kiekviena šeima ar kompanija gauna atskirą kambarėlį, o patiekalai nešami paeiliui be meniu (būtina iš anksto suderėti kainą).

Tarpeklis Džermuke, į kurį teką ir žymieji kriokliai, tiesa, ne itin vandeningi.

Vienuolynų ir gamtos meilė

Labiausiai turistus Armėnijon traukia jos atokūs vienuolynai (vank). Kiekvienas jų – kelios nedidukės senutėlės kupoluotos bažnyčios, tamsios, be freskų ar mozaikų. Vieninteliai pagražinimai čia – chačkarai ir akmenyse įrėžtos aukotojų pavardės.

Tikrasis Armėnijos vienuolynų grožis – subtilioje jų “santuokoje” su aplinka. Visuomet kalnuota, bet visgi labai įvairia. Aplankiau net aštuonis religinius kompleksus, ir kiekvienas atsiskleisdavo naujai. Minėtasis Sevanavankas atveria Sevano ežero tolius, o Kečarį supa Cachkadoro slidininkų rojus.

Noravankas “lipa” į nugairintas gelsvas uolas. Gehardas tūno slėnio apačioje ir panašios uolos ten panaudotos tikėjimui: jose išskaptuota bažnyčia, net su kupolo vidumi ir skyle šviesai patekti lubose. Gošavankas driekiasi ant švelnaus šlaito palei kaimą.

Dvi iš Noravanko bažnyčių. Kaip ir daugumoje Armėnijos vienuolynų, iš celių pastatų belikę pamatai.

Chor Virapas žvelgia į plačią lygumą, už kurios – snieguotas Ararato kalnas (5 165 m). Pasakojama, kad ten po Tvano išsilaipino Nojus, o XX a. pradžios ekspedicija net aptiko Arkos liekanas. Armėnams tai jų valstybės simbolis. Neprieinamas: iš Chor Virapo puikiai matosi ir turkų pasieniečių bokštai – uždaryta siena. Karso sutartimi (1921 m.) Sovietų Sąjunga amžiams perdavė Araratą Turkijai. Prekijai žaisdami jausmais siūlo Chor Virapo piligrimams paleisti baltą balandį, kad šis nuskristų tiesiai į Araratą (iš tikro jie grįžta pas pardavėjus).

Atokiausias tarp gražiausiųjų – Tatevas, ir nors pasiekėme jį neasfaltuotu kalnų serpantinu, nuo 2010 m. per platų slėnį neša ir ilgiausias pasauyje dvipusis “lynų keltuvas” (5,7 km ilgiui pakanka vos 3 atramų).

Įtvirtintas Tatevo vienuolynas su populiariausiu Armėnijos automobiliu (žiguliais) greta.

Armėnai – krikščionys, tačiau nei katalikai, nei stačiatikiai, nei protestantai. Jų bendruomenė lėtai nutolo dar VI a. Armėnų kryžiaus kiekvienas galas dvišakas, bažnyčių “prieangis” didesnis nei pagrindinė salė, o altorius primena teatro sceną: pakeltas ir dengiamas užuolaida. Itin mėgstamos žvakutės. Suprasti vienuolynų istoriją nesudėtinga, nes diaspora dovanojo daugiakalbes lentas; įėjimas visur nemokamas.

Armėnų bažnyčios širdis nuo pat 301 m. – Ečmedzinas greta Jerevano (55 000 gyv.). Čia yra savotiškas “Mažasis Vatikanas” su centrine katedra, katoliko (“armėnų popiežius”) rūmais, muziejais, seminarija, chačkarais, masyviais vartais ir paminklais. Aplinkui stūkso ir daugiau senų bažnyčių bei VI a. apvalios Zvarnotso katedros griuvėsiai. Masteliai gana nedideli, o pastolių gausa bei sovietų išgriautos erdvės neleido pajusti Romos didybės. Kai viskas bus suremontuota gal bus kitaip.

Armėnai niekad nepamiršta priminti, kokia sena pas juos krikščionybė, bet didžiuojasi jie ir I a. po Kr. pagoniška Garni šventykla (o gal kapu), įkvėpta graikų ir romėnų, kurių imperijų pakraščiu Armėnija kadaise buvo.

Garni šventykla(?). Į ją žiūrėdamas jautiesi lyg būtum Graikijoje. Pastatą XVII a. sugriovė žemės drebėjimas, bet XX a. jis atstatytas panaudojant pusę originalių detalių (nauji akmenys specialiai kiek kitos spalvos).

Jerevanas: Stalininė sostinė virsta vakarietiška

Jerevanas ne tik Armėnijos sostinė – tai ir milijoninis didmiestis, glaudžiantis per trečdalį šalies žmonių. Jį faktiškai pastatė sovietai, nes 1922 m. Tarybinės Armėnijos žemės buvo visiškai kaimiškos (armėnų didmiesčiai liko Turkijoje). Prieš šimtą metų Vilnius buvo didesnis už Jerevaną penkis kartus, o šiandien jau Jerevanas dusyk lenkia Lietuvos sostinę.

Jerevano širdis – apvali stalininė Respublikos aikštė, žavinti vienodo stiliaus pastatais ir vakare trykštančiais spalvingais “šokančiais fontanais”. Geležinis Leninas nuverstas (krito visi bolševikai nearmėnai), bet ant vyriausybės pastato tebekaba kūjis su pjautuvu, liudijantys unikalų armėnų požiūrį: nusipirktoje knygoje apie Armėnijos istoriją sovietmetis įvardijamas ne kaip okupacija, bet kaip “Antroji Respublika”. O dabartinė “Trečioji Respublika” kartu su Rusija, Baltarusija bei Kazachija kuria Eurazijos Sąjungą. Kitose NVS šalyse prorusiškumo paprastai tiek, kiek ten gyvena rusakalbių, o Armėnija – vienintelė “į Rytus žvelgianti” nesurusėjusi šalis. Rusų ten – tik 0,5% (mažiausiai buvusioje SSRS) ir net sovietinių kartų armėnai sunkokai kalba rusiškai.

Fontanų šou Jerevano Respublikos aikštėje. Tiesa, vėlų vakarą Jerevano pastatų apšvietimas ir net gatvių žibintai išjungiami.

To šaknys gilios. Dar XIX a. rusai pasiekė populiarumo tarp armėnų, taip siekdami atplėšti šias žemes nuo Osmanų Imperijos. Vengdama sukilimo ši Pirmojo pasaulinio karo metais įvykdė “nelojalios armėnų tautos” masinę tremtį toliau nuo fronto su Rusija. ~1 mln. persekiojimų neišgyveno – tai Jerevane atmena Genocido memorialas. Rusiškoji Armėnija vėl atrodė kaip išsigelbėjimas. O ir pats sovietizmas Armėnijoje nebuvo toks antiarmėniškas; į šalį masiškai nesiųsti gyventi rusai naujakuriai, kaip į Pabaltijį, per sovietmetį armėnų procentas ten tik pakilo. Prisiminęs Armėnijos miestelių vaizdus dar geriau supratau sovietinę nostalgiją: modernių naujovių po 1990 m. ten atėjo stulbinamai mažai, užtat, turbūt, dauguma dabartinių griuvenų “prie ruso gyvavo”.

Kaip ten bebūtų, šiandieninis Jerevanas tiek pat vakarietiškas kiek ir rusiškas. Diasporos nuopelnas. Tokių žmonių kaip Kafesdžianas, įspūdingą 112 m. sovietinę laiptų kaskadą pavertęs modernaus meno muziejumi po atviru dangumi. Mažiau kūrybiškas investicijas daro ir nearmėnai – senus namus pakeitusį pėsčiųjų Šiaurės prospektą, sukoncentravusį prabangius Vakarų prekės ženklus, vystė ir lietuviai.

Jerevano laiptų kaskada - Kafesdžiano modernaus meno muziejus. Kaskada iš tolo matosi tiesios gatvės gale. Tokios urbanistinės perspektyvos, kai pastatai mieste išdėlioti ne šiaip sau, priminė Paryžių.

Jerevano atmosfera kardinaliai skiriasi nuo provincijos, čia tuntai jaunų žmonių ir grupelės turistų, o kavinėse net rodė Pasaulio futbolo čempionatą, nors Armėnija jame ir nedalyvavo (miesteliuose barai per svarbias varžybas sukdavo muzikinius klipus).

Armėnijoje sužavėjo autentiška visa ko dermė

Armėnų žemėse turbūt nėra pasaulio stebuklų. Bažnytėlės mažos (tiek pakako kažkada negausioms armėnų bendruomenėms), kalnai didingi (bet būna ir didingesnių), o sugriauti miestai pernelyg skaudūs, kad būtų įtraukiami į įdomiausių pasaulio vietų sąrašus. Tačiau visa ko dermė savaip traukia. Svarbiausia, kad tai tikrai autentiška šalis, kurioje gali pasinerti į konkrečią vieną civilizaciją, jos kultūrą, tikėjimą, gamtą ir istoriją. Šiais globalizacijos laikais vien tai kultūrinėje Europoje jau tapo savotišku stebuklu.

Verti dėmesio Armėnijos ir Kalnų Karabacho turistiniai objektai.

---

Visi kelionių po pietų Kaukazo šalis aprašymai

ĮŽANGA: Užkaukazė - Artima, bet žavingai svetima
1. Azerbaidžanas - Liepsnojanti naftos tėvynė (keliauta 2010 m.)
2. Gruzijos svajonės pabaiga? (keliauta 2012 m.)
3. Armėnija - Amžinasis krikščionybės avangardas (keliauta 2014 m.)

Komentarai

2013 m. vasarą lankiausi Kijeve. “Euromaidano” protestai dar nevyko. Bet daugybė ženklų rodė nuolatinę konfrontaciją, kuria Kijevas ir visa Ukraina gyvena dešimtmečius. Čia pateikiu savo atsiminimus ir nuotraukas, kurias tada padariau: dalį nufotografuotų vietų “Euromaidanas” pakeitė. Niekas nežino – amžiams ar tik trumpam.

Aplink Maidaną – baltos ir raudona palapinės

“Maidan” tiesiog reiškia “aikštė”. Bet visi kijeviečiai žino, kad “Maidano protestai” reiškia protestus būtent Nepriklausomybės aikštėje. Iš pažiūros joje nėra nieko vakarietiško: pokariu išgriovus dalį Kijevo senamiesčio šią aikštę apsupo stalininių namų pasaga. Pasagos gale – didžiulis viešbutis “Ukraina”. Per “Euromaidano” įvykius jo fojė buvo kraunami žuvusiųjų lavonai.

Viešbutis Ukraina Kijeve. Priešais – Maidanas.

Bet 2013 m. vasarą Maidanas buvo ramus. Vaikštinėjo pėstieji, o fotografai nuomojo senovinius drabužius (populiari Ukrainoje pramoga). Netgi per ramus – nes šiaip ten visuomet kas nors protestuodavo, kaip ir pridera tokioje vertybiškai susiskaldžiusioje šalyje. Tačiau 2013 m. vasarą protestai aikštėje jau buvo uždrausti.

Profsąjungų rūmai, neseniai sudegę per mūšius Maidane, kaip jie atrodė 2013 m vasarą.

Kad įtampa niekur nedingusi nesunku buvo įsitikinti paėjus Chreščiatiku į pietus. Chreščiatikas – stalininis plentas, kirtęs Senamiestį (Vilniuje kažkas panašaus bandyta daryti platinant Vokiečių gatvę). Išprašyti iš Maidano čia buvo persikėlę tuomet kalintos Julijos Tymošenko šalininkai – stovėjo ištisas baltų palapinių miestelis, išdabintas ukrainietiškais šūkiais “Laisvę Julijai” ir pan.

Julijos Tymošenko rėmėjų palapinių miestelis Chreščiatike.

Dar toliau į pietus, T. Ševčenkos gatvėje, stovėjo Lenino paminklas, per “Euromaidano” įvykius aktyvistų nugriautas. Prie jo irgi stūksojo palapinės – raudonos ir vienišos, su nupieštais kūjais ir pjautuvais. Keli komunistai sergėjo paminklą.

Komunistai saugo Lenino paminklą.

Ukraina šiandien susiskaldžiusi į keturias mąstymo kryptis: vakarietišką, sovietinę, ukrainietišką tautinę ir rusišką tautinę. Kijeve, kaip sostinėje, yra įvairių jų; komunistai ir V. Janukovyčiaus regionų partija atstovauja sovietinę bei rusišką tautinę kryptis, J. Tymošenko – ukrainietišką tautinę ir vakarietišką.

Dvi stačiatikių bažnyčios: Maskvos ir Kijevo

Nepriklausomybės aikštė nėra vienintelė Kijevo centre. Už ją nuostabesnė Sofijos aikštė, kurios puošnios cerkvės atskleidžia Ukrainos istoriją, privedusią ir prie dabartinių įvykių. Šv. Mykolo vienuolynas su auksiniais kupolais atrodo itin senas, bet jis pastatytas 1999 m. Tiksliau, atstatytas – senąjį nugriovė sovietai 1936 m. Vietoje vienuolyno sovietai planavo pastatyti didžiulius stalininius valdžios pastatus, bet pastatė tik vieną – užsienio reikalų ministeriją.

Šv. Mykolo vienuolynas Sofijos aikštėje. Nedidelis pilkas kryžius į kairę nuo vartų atmena Holodomorą.

Valstybinio ateizmo nebeliko, bet religija ne ką mažiau susiskaldžiusi nei visa visuomenė: kitoje aikštės pusėje stūgsančiame Sofijos sobore, tūkstantmetėje Ukrainos krikščionybės širdyje, pamaldos nevyksta. Mat beveik pusė Ukrainos stačiatikių pavaldūs Maskvos patriarchui, o didesnioji dalis kartu su savo šalimi paskelbė nepriklausomybę – įkūrė Kijevo patriarchatą. Nei vieni, nei kiti nepasiruošę užleisti Soboro varžovams. Kijevo patriarcho Volodimiro kapas yra šaligatvyje už Soboro vartų, nes 1995 m. laidotuvių procesijai kelią į šventovės kiemą jėga užkirto milicijos “Berkut” daliniai, remdami Maskvos patriarchatą; buvo daug sužeistųjų ir pora žuvusiųjų. Nuo tada panašūs įvykiai Kijeve kartojasi kas devynerius metus, tik vis smarkiau: 2004 m. buvo Oranžinė revoliucija, 2013 m. – “Euromaidanas”.

Dvi skirtingos patirtys sovietmečiu

Sofijos aikštėje kryžius ir kuklios lentos ukrainietiškai ir angliškai primena apie Holodomorą. Tai buvo didžiausias pasaulio istorijoje vienos tautos genocidas. Jo metu (1932-1933 m.) sovietai badu išmarino bent 7-10 milijonų ukrainiečių (atėmė maistą ir uždraudė išvykti). Tačiau atminimas atrodo kone mėgėjiškai, palyginus su gigantomaniškais obeliskais “tarybinei armijai” ar “fašistų nužudytiems tarybiniams žmonėms”. Vėlgi: anuomet šiuos paminklus statė oficiali sovietinė valdžia propagandiniais tikslais ir galėjo nesirūpinti piliečių nuomone, o šiandien Holodomoro atminimo paminklas nepatiktų daliai rusakalbių, kurie Holodomoro kančių patyrė mažiau ir buvo tarp genocido vykdytojų.

Planas rodantis Holodomoro aukas. Mažiausiai aktyvus genocidas buvo rytinėse Donecko ir Luhansko srityse – tose pat, kur daugiausiai rusakalbių; be to, vietoj nužudytų ukrainiečių būdavo atkeliami gyventi rusai. Krymas tuo metu buvo Rusijos TSFR dalis, tad Holodomoras ten nevyko.

Todėl status quo buvo saugomas: paminklėliai komunizmo aukoms mažyčiai ir net kai kurie Leninai buvo paliekami stovėti, kad nepykdyti rusų. Iki, aišku, “Euromaidano” – jo metu dauguma paėmė valdžią į savo rankas ir paminklus bolševikų vadui nugriovė. Centrinėje Ukrainoje. Vakarų Ukrainoje (kur rusų mažai) jų jau seniai nebuvo, o rytų Ukrainoje, matyt, jie dar ilgai stovės – tenykštės daugumos valia kitokia.

Bet žodį “Bolševikas” Kijeve galima pamatyti ir visai naujose reklamose. Mat taip vadinasi… prekybos centras. Todėl, kad čia kadais buvo fabrikas “Bolševikas”. Gal tas šaržuotas bolševikas reklamoje labiau pašiepia bolševizmą nei jam atiduoda pagarbą (jau vien tuo, kad reklamuoja prekybos centrą). Visgi Lietuvoje tai sunkiai įsivaizduojama situacija, o ir Ukrainoje Holodomoro aukų artimiesiems, turbūt, nesuvokiama. Bet Kijevas – ganėtinai rusakalbis miestas, nors ilgainiui ukrainietiškėja keliantis žmonėms iš kaimų ir šalies vakarų.

Prekybos centro Bolševikas reklama.

Dvi kalbos: ukrainiečių ir rusų

Kalbinė situacija Ukrainoje įdomi. Rusais save laiko tik 17% Ukrainos piliečių, bet dar kone antra tiek prisistato kaip ukrainiečių tautybės, bet rusų gimtosios kalbos. Ukraina rusų valdyta ilgiau, nei Lietuva, ir dalis ukrainiečių, ypač pietuose ir rytuose, per daugelį kartų surusėjo. Šiandien bent trijose srityse (Donecko, Luhansko, Krymo) daugumos žmonių gimtoji kalba rusų – bet tik vieninteliame Kryme ir daugumos gyventojų tautybė yra rusai.

Bet ir tai dar ne visa istorija. Sovietmečiu net ukrainakalbiai daugelyje situacijų versti bendrauti rusiškai ir to palikimas iki šiol akivaizdus: dauguma Ukrainos literatūros, žiniasklaidos, muzikos yra rusų kalba – net ir tuose kraštuose, kur rusakalbių mažai (išskyrus pačius Ukrainos vakarus). Tiesa, po nepriklausomybės ukrainiečių kalba tvirtai įsitvirtino iškabose ir valdžios bendravime (išskyrus Ukrainos rytus ir pietus).

Žmogui psichologiškai būdinga graužtis dėl bet kokio pokyčio į, jo požiūriu, neigiamą pusę, taigi bet koks rusų kalbos pasitraukimas iš vienos ar kitos sferos daliai rusakalbių ukrainiečių ir daugumai Ukrainos rusų sukelia nepasitenkinimą. Tačiau šiuo metu Ukrainoje rusų kalbos situacija turbūt stipresnė, nei pačios oficialiosios ukrainiečių kalbos. Apklausos rodo, kad ukrainiečių kalbą kasdien vartoja mažiau, o rusų kalbą – daugiau žmonių, nei tų, kuriems šios kalbos gimtosios (rusų kalba gimtoji 35% šalies žmonių, bet namie ją vartoja ~45%). Paprastai būna atvirkščiai: oficialią kalbą vartoja daugiau žmonių, nei yra pagrindinės tautybės atstovų.

Dvi iškabos evakuotoje Černobylio zonoje. Kairė yra likusi iš laikų prieš 1986 m. sprogimą, ji vien rusiška. Dešinė – šiuolaikinė – vien ukrainietiška. Viešieji užrašai – viena tų sferų, kur ukrainiečių kalba po 1991 m. vėl tapo vyraujančia.

Dabar gi, kaip ir religija bei politinės pažiūros, kalba Ukrainos žmones dalija maždaug per pusę. Ir būtent ta tolygi proporcija įkalinusi Ukrainą nuolatiniame konflikte. Demokratinius rinkimus gali laimėti abi pusės – jų rezultatą nulemia vos keli procentai keičiančiųjų nuomonę. Jei rinkimai demokratiški, oponentai jų rezultatus pripažįsta, tačiau paskui pakanka vieno esminio jiems nepatinkančio naujosios valdžios sprendimo ir protestai vėl kyla su nauja jėga. O protestai čia – palapinių miesteliai, riaušės, muštynės parlamente.

Europos Sąjunga prieš Muitų sąjungą, ukrainiečių kalba prieš rusų kalbą, SSRS genocidas prieš tariamą SSRS didybę, Kijevo patriarchatas prieš Maskvos patriarchatą – tai tik keli iš daugelio klausimų, kuriais aiškią poziciją užėmęs politikas neišvengiamai sulauks paniekos iš maždaug pusės piliečių ir palaikymo iš kitos pusės.

Straipsniai iš serijos “Lemiami Ukrainos metai”

1. Kijevas Euromaidano revoliucijos išvakarėse (2013 m.)
2. Apsilankymas Kijeve karo metu (2014 m.)
3. Vakarų Ukraina: Lietuviškos pilys, Ukrainietiška viltis (2015 m.)

1990 – 1991 m. buvusios sovietinės imperijos valdos viena po kitos didino autonomiją, skelbė nepriklausomybę. Kad tvarkytųsi kitaip. Kad policinę valstybę pakeistų grįstoji asmenine laisve ir užuot dirbtinai kūrus bendrą Maskvos diriguojamą kultūrą kiekviena tauta eitų savo keliu.

Bet pokyčių troško ne visi. Padniestrė, kurioje šiemet lankiausi, 1990 m. paskelbė kitokią nepriklausomybę. Antinepriklausomybę. Nepriklausomybę nuo sovietizmą ką tik atmetusios Moldovos tam, kad galėtų tęsti sovietinį gyvenimo būdą.

Šiandien Padniestrė nebėra įstrigusi laike. Kaip teko patirti, vakarų naujovės su sovietinėm realijom čia pinasi lyg niekur kitur. Bet kaip ir 1990 m. Padniestrės žemėlapiuose nerasite: jos nepripažįsta niekas, net rėmėja Rusija.

Rekonstruojama viduramžiška Benderų tvirtovė sovietinio fabriko fone.

Muitinė – valstybės veidas

Nepaisant neaiškaus statuso šis žemės lopinėlis rytiniame Dniestro krante turi visus valstybės požymius. Dauguma moldavų karių išvyti dar 1992 m., yra sava valdžia, valiuta (Padniestrės rublis), automobilių numeriai, pasai…

Iš Ukrainos pusės muitinės pastatas modernus ir patikrinimas kruopštesnis. Europos Sąjungos finansuoti mėginimai užtvenkti ginklų kontrabandos srautus.

Ir visgi pas padniestriečių muitininkus, ant kurių krūtinių žvilga lentelės “KGB”, užtrukau ilgiau. Sovietinė biurokratija. Vykau vienai dienai, nakvoti neplanavau – o atvykimo kortelėje reikia įrašyti “Adresą Padniestrėje”. Pasivaikščioję nuo langelio prie langelio iš skyriaus vyresniojo išgirdome – “Rašykite bet kokį viešbutį”. Svarbu, kad grafa būtų užpildyta.

Padniestrės vėliava (kairėje) bene paskutinioji pasaulyje su kūju ir pjautuvu. Tiesa vėliavėlė automobilių numeriuose - jau be šio simbolio. Be to dėl valstybės nepripažinimo tenka klijuoti lipduką MD.

Komunistiškai kapitalistiškai krikščioniškas gyvenimas

Į Lietuvą tilptų dvidešimt Padniestrių. Ji – ilga ir siaurutė, o gyventojų ten mažiau nei Vilniuje (~500 000). Per visą šalį driekiasi vienas trijų juostų kelias (vidurinė – lenkimui iš abiejų pusių).

Automobilių mažoka (dauguma – seni), saulėgrąžų laukai spindi geltonai. Šalikelėse dūlantys postamentai su kūjais ir pjautuvais, miestų centrinėse aikštėse – paminklai Leninui, jo gyvenimą primena ir atminimo lentos atsitiktinėse vietose. Milicininkų uniformos nesikeitusios nuo pat TSRS iširimo.

Tik kad greta seno sukirpimo šūkių “Padniestrė gyvuoja žmonėms” ar “Mano fabrikas – mano pasididžiavimas” naujuose reklaminiuose stenduose spindi ir “Jėzui Kristui garbė” erškėčių vainikų fone. O tarp blokinių daugiabučių pasitaiko neblogų privačių restoranų (beje, priklausančių Moldovos tinklams).

Padniestrės stendai: komunizmas, patriotizmas, religija ir seksualumas greta.

Toks jausmas, kad Padniestrė nusprendė išsaugoti sovietinės provincijos atmosferą pamažu nusikratydama svarbiausių ideologinių pagrindų, kuriems braškant TSRS ir griuvo: ateizmo ir socializmo. Trečiasis pagrindas – rusiškasis nacionalizmas – liko. “Rusija yra taikos ir stabilumo garantas” – skelbė šūkis ant sienos Benderuose. Jei ne prorusiška sovietinė politika ir kolonizacija net poreikio Padniestrei nebūtų – 1926 m. čia moldavų-rumunų dar buvo penkis kartus daugiau, nei rusų. Jei ne šiandieninis Rusijos noras karine galia išsaugoti paskutinius savo galios placdarmus “Artimajame užsienyje” Padniestrė veikiausiai būtų integruota į Moldaviją.

Šiandien rusai Padniestrėje sudaro 30% gyventojų (32% – moldavai/rumunai, 29% – ukrainiečiai). Formaliai oficialios visos trys kalbos, bet vienintelė nuolat girdima ir matoma – rusų. Moldavų mokykloms 2004 m. panorėjus mokyti savo kalbos lotynų raštu – taip ji dabar rašoma visame pasaulyje – valdžia pareikalavo grįžti prie Stalino laikais primestos kirilikos.

Benderų tvirtovė iš lėto atgimsta

Žymiausia Padniestrės vieta – Benderų tvirtovė. Viduramžiais tai buvo dalis pilių žiedo, gynusio išorines Osmanų Imperijos sienas. Po Poltavos mūšio čionai net lankėsi Švedijos karalius Karolis XII.

Tvirtovė yra aptvertoje teritorijoje, į kurią patenkama pro sunkius metalinius vartus. Po to, kai bilietų pardavėjas įleidžia vidun, laukia dar geras gabalas kelio pro pramoninius griuvėsius. Gretimoje karo bazėje tebepatruliuoja Rusijos kareiviai. Dėl visa ko fotoaparato į tą pusę nesukau, nors iš pilies bokšto viskas kaip ant delno.

Benderų tvirtovė nuo aukščiausio bokšto. Gamyklos ir karo bazė ją supa iš trijų pusių

Masyvi tvirtovė palaipsniui atstatoma. Įrengti kankinimų ir karo istorijos muziejėliai, nauji paminklai Suvorovui, baronui Miunhauzenui ir kitiems susijusiems ar nelabai asmenims. Užrašai – rusiški, rumuniški ir angliški. Su oficialiomis kalbomis nebežaidžiama – vietiniai turi mokėti rusiškai, o kitos informacinės lentos – turistams.

Nuo rusų karo bazės pusės statomos kasos. Kada nors tvirtovė bus pirmasis Padniestrėje vakarietiškas turistinis objektas. Kada – nedrįsčiau spėti.

Virš rusų karo bazės spindi naujos cerkvės kupolas. Religijos atgimimas sovietiškiausiose buvusios sovietinės imperijos vietose - turbūt visuotinis. Ir mūsų Visagine tarp 2001 ir 2011 m. surašymų nereligingųjų sumažėjo nuo 25% iki 9%.

Sovietiniai Padniestrės didmiesčiai

Du Padniestrės didmiesčiai – Tiraspolis ir Benderai – talpina pusę krašto gyventojų (~250 000). Jie taip arti vienas kito (~10 km), kad net jų troleibusų tinklas bendras. Tai – tipiniai socialistiniai miestai. Senesni namai sudaro salas XX a. betono jūroje. Virš erdvių stačiakampių aikščių iškilę nuobodūs valstybinių įstaigų pastatai.

Benderų rotušė, užstojanti seną cerkvę. Bet cerkvėje vykusios mišios per garsiakalbius girdėjosi didelėje dalyje aikštės.

Tarp abiejų miestų – “Šerif” stadionas (14 300 vietų, 2002 m.). Geriausias Moldavijos lygoje, kurioje stokodamas pajėgių vietinių oponentų žaidžia Tiraspolio klubas (dažniausiai laimi). “Šerif” vardo pilna visa Padniestrė. Šiam koncernui pavaldžios maisto parduotuvės ir degalinės, užsieninių automobilių dileriai, gamyklos, televizija ir mobiliojo ryšio tinklas, yra net arbata “Šerif”. Pirminis jo galios šaltinis – saugos tarnyba, o įkūrėjai Viktoras Gušanas ir Ilja Kazmalis “prie sovietų” dirbo specialiosioms tarnyboms – iš čia ir įmonės pavadinimas.

Tiraspolis – sostinė. Centrinė gatvė čia išplatėja apsupta didžiulių žibintų ir parkų. Senamiesčio liekanos, funkcionalistinis parlamentas, parkas ir paminklas rusų karvedžiui Suvorovui, kurio veidas puikuojasi ant daugumos banknotų. Yra dvi ambasados – Pietų Osetijos ir Abchazijos.

Stalininiai kultūros rūmai Tiraspolio plačiojoje centrinėje gatvėje

Benderai, priešingai likusiai Padniestrei, jau anapus Dniestro. Greta tradicinių sovietinių Antrojo pasaulinio memorialų čia yra ir naujas – Padniestrės karui. Senu stiliumi ant postamento užvilktas beveik šiuolaikinis šarvuotis liudija, kad 1990-1992 m. žuvo ~600 karių, dauguma – Benderų fronte.

2012 m. spalio 1 d. rinkimus Gruzijoje laimėjo romantiškai pavadinta koalicija “Gruzijos svajonė”. Vedama milijardieriaus, šešto pagal turtingumą Prancūzijos gyventojo (Gruzijos pilietybės jis neturėjo), Rusijoje turtus susikrovusio Bidzinos Ivanišvilio, ji rėmėsi populistiniais pažadais. Bet kitos dalies gruzinų svajonės įgyvendinimas jau ir taip buvo toli pažengęs. 40 proc. jų balsavo už iki tol valdžiusį Vieningąjį nacionalinį judėjimą – Micheilo Sakašvilio partiją, per Rožių revoliuciją 2003 m. sutriuškinusią (post)sovietinę stagnaciją.

Gruzijoje lankiausi prabėgus dviems mėnesiams po rinkimų,va kuriuose triumfavo Ivanišvilis. Miestuose ir kalnuose tvyrojo Sakašvilio valdymo dešimtmečio rezultatai. Pamačiau, ko nesitikėjau – vykdamas į buvusią Sovietų Sąjungą už Pabaltijo ribų tikiesi kelionės atgal laiku, bet po to Rožių revoliucijos dešimtmečio Gruzija toli gražu ne tokia vienareikšmiška. Nors ir skurdesnė kai kuriais atžvilgiais ji lenkia ir Lietuvą, kitais apskritai yra unikali.

Suvokti kelią, kurį per dešimtmetį nuėjo Gruzija, visai atsitiktinai padėjo “Lonely Planet” kelionių vadovas. Apie politiką jis rašo mažai – tiesiog ta knyga išleista 2004 metais (vos metai po Rožių revoliucijos). Kontrastas tarp ten aprašytų griuvėsių, nusikaltėlių irštvų, sovietinių viešbučių, kuriuose turistams tebetarnauja vos po kelis kambarius (kituose dienas leisdavo 1993 m. iš Abchazijos ištremti gruzinai), ir šiandieninės Gruzijos tikrovės – milžiniškas. Bet viena liko taip pat: į klausimą, kokiam regionui priskirti Gruziją – Europai, Azijai, Artimiesiems Rytams ar Postsovietinei erdvei – atsakyti tebėra sunku.

Tbilisio viešųjų paslaugų rūmai. Mažinant biurokratiją čia vienoje vietoje sutelktos piliečiui reikalingos valdžios paslaugos. Tokie pastatai pastatyti visoje Gruzijoje - visi jie unikalūs ir postmodernūs lyg stengiantis atsigriebti už nykios sovietinės architektūros dešimtmečius.

Moderni ir atvira Gruzija

Dauguma lėktuvų Tbilisyje leidžiasi naktį – iš didžiųjų Europos oro uostų kyla vakare, o grįžta ryte, siūlydami geras jungimo galimybes į Vakarus. Kai ketvirtą ryto nusileido mūsiškis modernus Tbilisio oro uostas knibždėjo žmonių. Gruzija pasitiko šviesų gausa. Seni ir nauji pastatai ryškiai, bet meniškai žiba. Įvažiuojant į beveik du milijonus gyventojų turinčią sostinę stūgso nauji valdžios pastatai. Taip, jie iškelti į miegamuosius rajonus. Brangus miesto centras paliktas komercijai. Ministerijos pribloškia šviesomis ir postmodernia architektūra, tačiau ne prabangia vieta.

Gatvės švyti ir nuo švyturėlių. Naktį Gruzijos policija visada patruliuoja šitaip: iš lėto, raudonai ir mėlynai žibėdama, bet be sirenų. Užlipęs vakarėjant į kokią aukštesnę vietą visuomet matysi kur nors toli – gal pasijusi saugiau. Dar vienas unikalus Gruzijos sprendimas. Kaip ir kitas: kovodama su visą postsovietinę policiją pjaunančia korupcija M. Sakašvilio valdžia atleido visus kelių policininkus ir priėmė naujus. Ir – korupcija pasidavė. Kaip sakė mums mašiną išnuomavęs vyras pasiūlyti kyšį už eismo taisyklių pažeidimą – paprasčiausias būdas papulti į Gruzijos kalėjimą, o teisėsauga pasitikima tiek, kiek bažnyčia. Su Gruzijos policija vėliau teko susidurti ir tiesiogiai: kitas vairuotojas atbulomis atsitrenkė į mūsų automobilį. Problemų nebuvo, pareigūnai atvyko per keliolika minučių. Tiesa, įvykio aprašymas, fotografavimas užtruko gerokai virš valandos, bet vykti į nuovadą nereikėjo.

Tipinė neonais žibanti Gruzijos policijos nuovada (Anaklijos miestelis).

Policijos gausu ne tik patruliuojančios. Šalia kelių stovi daugybė naujų jos postų. Skaidrūs ir tiesiogine prsme – jų sienos stiklinės, o vidinės pertvaros pridengia tik tualetus. Reketas, siūlymas apsidrausti nuo pagrobimo “išpirkos draudimu” ir kiti 2004 m. “Lonely Planet” gąsdinimai šiandieninei Gruzijai visiškai nebetinka.

Ir (stebuklas!) mokesčius gruzinai pradėjo mokėti – į Pajamų tarnyba pavadintos Mokesčių inspekcijos sąskaitas bei galybę jos mokesčius priimančių automatų. Tarifai sumažėjo, o biudžetai išaugo. Už mokesčių nemokėjimą realiai baudžiama ir tradiciniu kyšiu ar pažintimis išsisukti, matyt, tapo sunku.

Gruzijos Aukso amžiaus palikimas ir Boržomis

Žymusis kurortas Boržomis laike dar kiek atsilieka. Bet jo mineralinių vandenų parkas aptvarkytas ir šalimais darbininkai uoliai remontuoja devynioliktojo amžiaus vasarnamius. Matyt, užsienio investicijos: jų gausu, mat per “Sakašvilio dešimtmetį” Gruzija apsikuopė ir čia, suduodama smūgį biurokratijai, veikiančiai kaip “rankinis stabdys” investicijoms. Puošniame paviljone nemokamą šiltą (ir be angliarūgštės) Boržomį tebepilsto senutės – kai kurie dalykai nesikeičia.

Boržomio centras.

Vakarėjant apankėme Vardzią – 13 aukštų vienuolyną, iškaltą olose. Kadaise čia gyvenę 50 tūkstančių žmonių, kažkiek ir dabar leidžia dienas, skriemuliniais keltuvais į savo natūralias celes užsikeldami malkų šildymui. Vieta alsuoja gamtos ir žmogaus vienybės didybe. Tai – Gruzijos aukso amžiaus palikimas. Tas laikas buvo XII a., kuomet karaliaus Dovydo Statytojo vedama šalis valdė ir Armėniją, Azerbaidžaną, šiuolaikinių Turkijos bei Rusijos dalis. Daug bažnyčių, pilių yra iš to laikmečio. Yra ir senesnių – Gruzija 337 m. tapo antra pasaulyje krikščioniška šalimi (po Armėnijos) tuo metu kai Romos imperatoriai dar tebepersekiojo Kristaus sekėjus ir meldėsi Jupiteriui ar Merkurijui.

Vardzios vaizdas nuo įėjimo koplyčios. Nuo pat papėdės čia lipama pėsčiom.

Gruzijoje pagrindiniai keliai driekiasi upių slėniais, o kalnų perėjos žiemai uždaromos. Greičiausias kelias – ne visada tiesiausias, tad į Vardzią vykome per Achalcichę. Čia laukė dar vienas nusistebėjimas – šio miesto “Aukso amžiaus” laikų pilies griuvėsiai dabar nuostabiai atstatyti. Kaip vėliau sužinojau, būtent čia tuo metu jau buvo nufilmuotas lietuvių realybės šou “Pilis”. Galingi bokštai, mūrai, fontanai, baseinai, cerkvė, bažnyčia, sinagoga, muziejus, moderni kavinė/vyninė – teritorija daug didesnė už mūsų Valdovų rūmus, o atkūrimas truko vos 10 mėnesių. Vienas minusas – dabar įėjimas mokamas (~10 Lt), o 2004 m. ten karstydavosi kas norėjo.

Achalcichės įtvirtinto miesto vaizdas iš pilies.

Pakeliui ant aukštų skardžių rymojo ir daugiau pilių, o taip pat – dešimtys kryžių. Naktimis jie šviečia, rodydami šios religingos šalies (kurioje pasitikėjimas Patriarchu – 93%) kalvų viršūnes.

Šalia XXI a. spindesio ir nykstančio XX a. sovietizmo Gruzijoje yra ir dar senesnio laikmečio dvasia. Šalikelėse (ar ant kelio) ganosi bandos palaidų karvių, ožkų, avių ir net kiaulių – idant nelandžiotų pro tvoras “papuoštų” specialiomis medinėmis apykaklėmis. Iš to ano laikmečio ir Gruzijos virtuvė, tebedominuojanti prirūkytose pakelės kavinėse: koldūnai chinkali (valgomi rankomis paėmus už neišvirusio galo), įvairių rūšių sūrio pyragai chačapuri ir kiti patiekalai (pavalgyti įmanoma ir už 5 Lt).

Kutaisis ir jo vienuolynai

Antrasis pagal dydį šalies miestas Kutaisis (300 tūkst. gyv.) paliko gana slogų įspūdį, nors ir čia laikas vietoje nestovi. Į vakarinį miegamąjį rajoną atkeltas parlamentas – naujas stiklinis kupolas (nežinia, kiek jis ten dar išbus, nes tai, kas Sakašviliui atrodė dalies valdžios priartinimas prie ne tbilisiečių, Ivanišviliui – parlamento sumenkinimas). Greta miesto – oro uostas, o didžiulė Bagračio katedra, 2004 m. aprašyta kaip per vieną begalės rusų-turkų karų apgriauti XI a. griuvėsiai, vėl spindi didmiesčio horizonte. Bet centras skurdus, daug elgetų, o vietos čigonų vaikai išmokyti kitur nematyto pinigų kaulijimo būdo – tvirtai įsikabina į praeivio koją ir mėgina nepaleisti tol, kol negauna larių. Kai mane taip “puolė” palaukiau minutę ir gruzinės praeivės sudrausmintas berniukas pats atsikabino. Beje, berniukai apsiveja vyrų, o mergaitės – moterų kojas.

Atstatytoji Bagračio katedra. Jos interjeras dar gana skurdus.

Įspūdingesni už patį Kutaisį yra jo apylinkių vienuolynai kalvotoje teritorijoje. Irgi iš Aukso amžiaus. Kartu su Gruzijos stačiatikių bažnyčios (atskira nuo rusų stačiatikių) vienuoliais čia – ir jaunavedžiai. Tebepopuliaru rengtis tautiniais rūbais, kurių privaloma dalis – durklas prie šono (net jaunikiai taip kartais apsirėdo). Tuoktuves lydi ir naujesnės tradicijos: laikstymas automobiliais iki pusės išlindus pro langus ar stoglangius. Vienoje mašinoje taip kyšo jaunieji, o iš paskos važiuojančioje – fotografas ar operatorius.

Vestuvių kortežas.

Visa Gruzija, net Kutaisis su savo apgriuvusiomis gamyklomis, kai kuo išsiskiria nuo postsovietinės erdvės (išskyrus Pabaltijį). Rusiškų užrašų čia beveik nelikę. Visi kelio ženklai ir oficialios iškabos parašytos dviem kalbomis: gruziniškai (ypatingu ir niekur kitur nenaudojamu raidynu) bei angliškai. Taip, būtent angliškai, o ne tiesiog lotynišku raidynu: rašomi ir žodžiai “river” (upė), “bishopric” (vyskupija), “museum” (muziejus), “street” (gatvė) bei visi kiti. Todėl vakariečiui Gruzijoje susivokti lengva. Patys gruzinai, kaip ir lietuviai, nebe visi kalba rusiškai, o jaunimas (tiesa, tikrai ne visas) moka angliškai. Ir pačių rusų Gruzijoje labai mažai – vos 1,5% (Lietuvoje 5,8%).

Batumis – Juodosios jūros Las Vegasas

Gruzijos keliuose pasitaiko rodyklių į vietas, kurių Gruzija seniai nebevaldo – ten nuo 1993 m. ar 2008 m. karų dominuoja rusai ir jų remiami abchazai bei osetinai, o gruzinai išvaryti, nors anksčiau daug kur sudarė daugumą. Tai, pavyzdžiui, Achalgoris, 2008 m. jį užėmusių rusų su osetinais pervadintas Leningoru (Lenino garbei). Tarp “prarastų” kraštų – ir Suchumis, kadaise žymus “Tarybinės Rivjeros” kurortas.

Gruzija bando atsigriebti Batumyje. Pajūrio miestas iš tolo spindėte spindi visomis vaivorykštės spalvomis. Sakašvilį įkvėpia JAV, tad Batumį – turbūt Las Vegasas. Tik jei toje lošimų Mekoje yra šviesų kakafonija tai čia, atrodo, apšvietimą parinko vienas architektų biuras.

Ši gatvė palei uosto įlanką veda link Batumio centro.

Vakarinis pasivaikščiojimas atskleidžia, kad tada atlekiant pajūrio plentu matėsi ne miražas. Pakrantėje stiebiasi dangoraižiai ir panašaus aukščio monumentas gruzinų raštui. Pagrindinėse gatvėse kiekviena palmė apšviesta sodria spalva, o sovietinių daugiabučių fasadai sumoderninti. Pajūrio parke pagal muziką šoka didžiuliai fontanai, atstatomas medinis teatras, gražūs suoleliai, skulptūros ir net nemokami vieši treniruokliai. Taip, gausu ir kičo – bet tai manau geriausia kryptis, kurią galėjo pasirinkti šis kurortas, kurio istorinę dvasią jau sovietai smarkiai apgadino. Galbūt šiuo keliu reikėjo tvirtai eiti ir mūsų Palangai, paliekant autentiką Neringai.

Atstatomas medinis teatras 17 km ilgio Batumio pajūrio bulvare. Tolumoje - klasicistinis naujas Sheraton viešbutis.

Plakatai cituoja D. Trampą žadėjusį padaryti Batumį didingiausiu pasaulio miestu. Jo garbei pavadintas dangoraižis turėtų stovėti kur 2004 m. plane tebepažymėtas Adžarijos parlamentas. Batumis – Adžarijos sostinė; šis autonominis regionas įkurtas musulmonams gruzinams (kurių dėl atsivertimų į “gruziniškesnę” stačiatikybę čia belikę 30%). 2004 m. jį tebevaldė savotiškas buvusios valdžios vasalas A. Abašidzė, turėjęs net kariuomenę, o šiandien autonominiu statusu taikiai naudojamasi kuriant mažų mokesčių zoną. Į Batumį Sakašvilio valdžia atkėlė ir Gruzijos konstitucinį teismą.

Naujovėmis nepiktnaudžiaujama. Štai XIX a. pastatas perstatomas į daugiaaukštį. Bet apatinis fasadas liks, koks buvęs, o nuo gatvės labiau atitraukta aukštybinė dalis bus to paties XIX a. istoristinio stiliaus. Tokių “stiklainių” kaip Kauno Laisvės Alėjoje niekas nestato.

Batumio aukštieji pastatai (iš kairės į dešinė): monumentas gruzinų raštui, apsivytas žaliai švytinčių raidžių spirale; statomas dangoraižis su apžvalgos ratu pritaisytu šone; laikrodžio bokštas centrinėje aikštėje.

Į pietus nuo Batumio yra romėnų Gonio tvirtovė, didžiosios imperijos rytinis pasienis. Iš jos likusios tik sienos, bet dar tvirtos. Vėliau šiuos kraštus valdė Osmanai (šitaip Adžarija ir tapo musulmoniška), bet didžioji Gruzijos dalis liko nepriklausoma iki pat XIX a., kuomet atėjo rusai. Turkijos siena ir dabar šalia ir dauguma Batumio poilsiautojų – turkai.

Gruzijos pakrantė Batumiu neapsirboja. Šiauriau yra Kopuletis – skurdesnis ir paprastesnis kurortas. O šiaurėje, prie Abchazijos ribos, buvusi rusų karo bazė perstatoma į Anaklijos kurortą. Ten nakvojome, jis – dar gana tuščias ir pasiekiamas tik žvyrkeliu, o oras, lyginant su Batumiu, buvo vėsesnis, košė vėjai. Bet pakrantės bulvaras, pavadintas M. Sakašvilį rėmusio Valdo Adamkaus garbei – įspūdingas, ir, aišku, visą naktį nuostabiai tviskantis. Ir vakarą, ir rytą ten vaikštinėjome beveik vieni, tik iš didžiulio pakrantės viešbučio girdėjosi šventės aidai.

Valdo Adamkaus bulvaras Anaklijoje.

Goris – tremtinių ir Stalino miestas

Chaotiškas Gorio miestas atrodo liūdnokai, nors postmodernus teismas jau stūgso ir jo centre. Šį miestą 2008 m. buvo okupavę rusai. Karo žaizdų nebematėme, bet priemiesčiai pilni ištisų rajonų iš vienodų mažų namelių. Ten dienas leidžia tremtiniai – iš Abchazijos ir Pietų Osetijos išvaryti gruzinai sudaro 10% visų šalies gyventojų. Jų net daugiau, nei iš viso yra abchazų ir osetinų.

Goris – Jozifo Stalino gimtinė. Tebeveikia didingas bokštuotas TSRS diktatoriaus muziejus. Tamsus, slegiantis jo vidus primena Aušvico konclagerio Lenkijoje atmosferą. Turbūt specialiai muziejus paliktas toks, koks buvo, tik nuspręsta pasipelnyti iš sovietinės ideologijos gerbėjų – suvenyrai parduotuvėlėje patys brangiausi (marškinėliai – 100 Lt), o lyginant su 2004 m. bilietų kainos pakeltos net 10 kartų (brangesnio muziejaus Gruzijoje nemačiau).

Niūri Stalino muziejaus salė

Demokratija atsiranda svečių knygoje prie išėjimo – dauguma angliškų komentarų apie Staliną čia neigiami, kupini pasipiktinimo. Tik vienas žmogus iš „DPRK“ (Šiaurės Korėjos trumpinys) padėkojo už „objektyvų požiūrį į istoriją“. Korėjos komunistų partija tebeveža ten ekskursijas?

Netoli Gorio aplankėme Mcchetą – UNESCO pripažintą senąją Gruzijos sostinę, turinčią ir religinę reikšmę. Jos sutvarkytas senamiestis pilnas senutėlių cerkvių, o jaunavedžiai eina tiesiog konvejeriu.

Mccheta nuo kalno, ant kurio - VI a. Džvario vienuolynas ir bažnytėlė.

Modernus ir senas Tbilisis

Po minėtos avarijos aptrankytu automobiliu pasiekti Tbilisį nebuvo paprasta, mat apdaužytas jis nebegalėjo lengvai sukti į kairę (žieduose kartais tekdavo pavažiuoti atbuliems).

Tbilisio Metechio rajoną ant aukšto šlaito pradeda XIII a. cerkvė.

Sostinėje prieš išvykimą praleidome dieną. Mieste jautėsi nuolatinis atgimimas – statybų daugiau nei kur kitur. Aplūžę ir modernu – vienas šalia kito. Taip įmanoma tik Rytų Europoje, nes kitur (ypač Amerikoje) apgriuvę rajonai paprastai labai nesaugūs, ir miesto elito ten nė varu nenuvarysi.

O čia Baltuosius rūmus primenanti naujoji prezidentūra stikliniu kupolu bei milžiniška (105 m kupolas) anoniminėmis aukomis finansuota 2004 m. Švč. Trejybės katedra – aplūžusio armėnų rajono apsupty. Senamiestyje greta iščiustytų gatvių ar rekonstruoto viduramžių pirčių kvartalo irgi yra sukiužusių vietų, o ir XIX a. Naujamiestyje trūnijanti senovė ir modernybė greta.

Naujamiesčio kvartalai lipant aukštyn į kalną gana aplūžę.

Paupyje driekiasi švarios gatvės su restoranais ir suvenyrų parduotuvėlėmis, kurių asortimentą nuo vakarietiško skiria nebent po 2008 m. karo išleisti „Stop Russia“ motyvo atvirukai. Maistą gruzinai irgi perka pirmų aukštų krautuvėlėse, o du didžiausi jų tinklai priklauso lietuviams, pilni mūsiškų prekių ir su trispalvėmis ant vitrinų. Tuo tarpu vieninteliame prekybos centre (pastatytame arabų lėšomis) – gal pusė ploto neišnuomota.

Šalia kalno ant kurio naktį žibėte žiba televizijos bokštas yra Vilniaus skveras – dar vienas modernybės inkliuzas sename rajone. Jo grindinyje – ir plytelė „Stebuklas“, sienoje – visokios smulkios Vilniaus detalės, gruziniška Užupio konstitucija. Deja skveras jau kiek aptrūnijęs. Heidaro Alijevo, Džordžo Bušo garbei pavadintos vietos irgi mena Sakašvilio „gatvių diplomatiją“.

Einant Taikos tiltu.

Bet didžiausi projektai – kitapus kažkodėl dvokiančios Mtkvario upės. Per ją driekiasi analogų neturintis dengtas Taikos tiltas, kurio lenkto stogo per tūkstantį švieselių seka praeivius, Morzės abėcėle perduoda periodinę cheminių elementų lentelę ir kitokias žinutes. Anapus – parkas ir į kosmodromą panašus teatras, projektuotas iš Lietuvos kilusio pasaulinio garso architekto Maksimiljano Fukso. Lynų keltuvas iš čia kelia į Tbilisio tvirtovę.

Ar Gruzijoje išliks demokratija?

Deja, viso to ateitis – neaiški. B. Ivanišvilis, remiamas sovietinės inteligentijos, siūlo griauti modernios architektūros statinius. Tai tik dalis jo politikos, kurios tikslas – 180 laipsnių kampu apgręžti Gruziją. Nors atėjo į valdžią per rinkimus, „Gruzijos svajonė“ elgiasi kaip po revoliucijos: „Diktatorius neperrinktas“ skelbia jie, kad ir kaip vienas kitam prieštarautų šie du žodžiai. Ne vienas buvusios vyriausybės narys ir Vieningo nacionalinio judėjimo parlamentaras suimtas, o B. Ivanišvilis tiesiai šviesiai sako, kad skundų prokurorams sumažės jeigu Sakašvilio partija nustos „isteriškai kritikuoti“ naująją valdžią. Didžiulei daliai kalinių padaryta amnestija (pirmiausia Rusijos šnipams, paskui kriminaliniams nusikaltėliams), atstatinėjamos Stalino skulptūros, prezidentūrą rengiamasi parduoti ir vienintelės jos nuostabusis apšvietimas man lankantis Tbilisyje buvo simboliškai išjungtas. Sakašvilis – dar prezidentas, bet jo kadenciją siūloma trumpinti, o galias atimti; politiškai izoliuotam jam draudžiama net perskaityti metinį pranešimą parlamente.

Vaizdas iš senamiesčio į prezidentūrą Tbilisyje.

Tikrai nesakau, kad Vieningasis nacionalinis judėjimas buvo ideali valdžia. Kai kurie jų projektai turbūt nepamatuotai stambūs, kai kur perlenkta lazda. Tokiu atveju nauja valdžia turėtų juos peržiūrėti, įvertinti iš ekonominės pusės – panašus procesas įprastas Europoje ar Amerikoje. Tačiau „Gruzijos svajonė“ nori ne tik pasukti valstybės vairą į šoną, o ir žada sugriauti tai, kas sunkiai gruzinų rankomis ir pinigais statyta.

Ir, be abejo, reikia pripažinti, kad nuo 2004 m. Gruzija nuėjo didžiulį kelią ir padėjo pamatus ekonominiam augimui. Jeigu nebūčiau apsilankęs Gruzijoje nebūčiau patikėjęs, kad postsovietinėje šalyje galima išnaikinti korupciją policijoje ar padaryti, kad žmonės legaliai mokėtų mokesčius. Vieningasis nacionalinis judėjimas atrodė padarė neįmanoma. Greta šių ypatybių, būtinų moderniai šaliai, jie sukūrė ir trečiąją – demokratinę sistemą, kur valdžia gali pasikeisti per rinkimus. Kelis rinkimus laimėjęs Judėjimas po dešimtmečio krito – nesmarkiai, 54% balsų prieš 40%. Dabar estafetė perduota kitiems.

Kaip ten bebūtų ir čia Gruzija unikali. Turbūt niekur kitur, kur demokratiškos pagarbos opozicijai šitaip trūksta, valdžia, visų pirma, nebūtų pralaimėjusi rinkimų (t.y. būtų jų nerengusi arba suklastojusi rezultatus). Tokia „demokratijos iliuzija“ yra didžiojoje buvusios Tarybų Sąjungos dalyje. Tačiau JAV mokslus baigęs M. Sakašvilis su savo partija atrodė kaip keistas implantas į Gruzijos ir visos postsovietinės erdvės politinę sistemą ir jo požiūris į politinę tvarką – kitas.

Galbūt todėl Sakašvilio taip nekentė Rusijos valdžia, pratusi savo „Artimajame užsienyje“ turėti reikalų tik su lengvai manipuliuojamais ir paperkamais nomenklatūros veikėjais (kuriems rūpi asmeninis turtas, o ne padėtis šalyje). Galbūt tai viena priežasčių, kodėl Vieningas nacionalinis judėjimas galiausiai ir turėjo pripažinti labai paprasto ir labai postsovietinio populizmo pranašumą – kaip teko skaityti vieno apžvalgininko mintis, „Gruzinams tiesiog pabodo mokėti mokesčius“.

Mano nuomonė apie vertus dėmesio Gruzijos turistinius objektus po kelionės. Galbūt šis žemėlapis padės jums pasirengti savo kelionę.

Visi straipsniai iš kelionių po Užkaukazę

ĮŽANGA: Užkaukazė – Artima, bet žavingai svetima
1. Azerbaidžanas – Liepsnojanti naftos tėvynė (keliauta 2010 m.)
2. Gruzijos svajonės pabaiga? (keliauta 2012 m.)
3. Armėnija – Amžinasis krikščionybės avangardas (keliauta 2014 m.)

2011 m. vykdamas į Kosovą tikėjausi ko kito. Maniau, kad tai – itin skurdžiai atrodysianti žemė. Juk šalis tapo nepriklausoma tik 2008 m. ir tik 1999 m. čia pasibaigė rimtas išsivadavimo karas, į kurį įsikišo ir NATO bombonešiai.

Masinės statybos keičia Kosovo veidą

Kai važiavau nuo Serbijos penktojo miesto Nišo link Kosovo sienos, vaizdai išties nežadėjo nieko gero: apleistų, apgriuvusių namų pilni kaimai (anksčiau gyventi albanų?) ir plentas, keliems kilometrams staiga virtęs žvyrkeliu. Paskui – ne itin gražus muitinės postas, primenantis ankstyvos Lietuvos nepriklausomybės metus. Iš Serbijos pusės – net ne muitinės, o tiesiog policijos. Juk Serbija Kosovo nepriklausomybės taip ir nepripažino – tad ir muitininkų čia būti negali.

Kosovo miesteliuose statybos užgydo karo žaizdas

Už kelių šimtų metrų pasitiko Kosovo vėliavos. Mūsų akiai neįprastos: geltonas valstybės žemėlapis mėlyname fone, padabintas šešiomis žvaigždėmis, žyminčiomis šešias didžiausias šalies etnines grupes. Albanai čia sudaro per 90% gyventojų, serbai – apie 5%, o likusios bendruomenės egzotiškais pavadinimais (pvz., “egiptiečiai”, turintys daugiau bendro su romais, nei su Egiptu) – itin mažos. Bet Kosovo valdžia, prižiūrima tarptautinių organizacijų, stengiasi, kad nė vieni nesijaustų atstumti. Todėl net ir Kosovo himnas neturi žodžių – juk jeigu jis būtų giedamas viena kalba, kitataučiai galėtų jaustis diskriminuojami.

Už Kosovo muitinės vaizdai, matyti Serbijoje, staiga pasikeičia. Tuščios pakelės užleidžia vietą begalei statybų. Visas Kosovas jų pilnas: baigtų ir nebaigtų. Baigtosios – tai modernūs namai stikliniais fasadais. Čia – ne Dubajus ir ne Baku. Nėra nė vieno dangoraižio ar kitokių įspūdingų statinių. Pakelės apstatomos ir miestai užpildomi kur kas žemiškesniais – trijų, keturių aukštų – namais. Tarp jų gausu spindinčių viešbučių, motelių, kavinių, parduotuvių ir net baseinų. Todėl Kosovas turizmui – itin palankus, priešingai nei kai kurios kitos rytų Europos šalys.

Sostinė Priština jau gimė iš naujo

Perstatoma chaotiška Priština

Visa Priština panaši į statybų aikštelę. Deja – ir architektūrinio chaoso žemę. Greta naujų namų – senos gatvės, o patys pastatai – įvairių stilių, dydžių. Kažin, ar mieste yra vyriausiasis architektas? Seni namai griaunami – net ir tie, kurie, rodos, statyti XIX a. ar XX a. pradžioje. Paliekamos tik istorinės mečetės.

Karo žaizdų Prištinoje nebesimato. O juk net Serbijos sostinės Belgrado širdyje dar tebestovi subombarduoti Jugoslavijos gynybos ministerijos daugiaaukščiai… Palyginus su aplinkinėmis šalimis Kosovo sostinėje ir beveidžių socialistinių daugiabučių – mažai.

Per karą dingusių albanų nuotraukos ant Kosovo vyriausybės komplekso sienos.

Įtemptos padėties pamiršti neleidžia nuotraukos and vyriausybės sienos. Iš jų žvelgia daugybės žmonių veidai – čia ryškūs, čia išblukę. Per karą dingę be žinios albanai. Šiame kare (kurį 1999 m. užbaigė NATO intervencija) Serbija, vadovaujama Slobodano Miloševičiaus, bandė išnaikinti, išvyti iš Kosovo albanus. 750 000 albanų tada buvo ištremti, bent 600 civilių – nužudyti. Juk Kosovas, pasak serbų, yra kultūrinė jų šalies širdis. XIV a. būtent Kosove, Pečo mieste veikė serbiškasis stačiatikių patriarchatas. Vėliau visus Balkanus užkariavo turkai Osmanai. Pergalė Kosovo lauko mūšyje prieš serbus Osmanams atvėrė seniau uždarytus kelius. Albanai serbų istorijos vadovėliuose – tik imigrantai, itin išplitę dėl didelio gimstamumo. O albanų vadovėliuose jau albanai – tikrieji kosoviečiai, mat kilę tiesiogiai iš ilyrų, čia gyvenusių dar Romos Imperijos laikais. Serbai tuo tarpu atsikraustė vėliau. Albanams Kosovas – irgi brangus, juk tai jame 1878 m. susikūrė Prizreno lyga, albanų tautinio atgimimo židinys.

Taip ir nepabaigta statyti serbų stačiatikių cerkvė sutvarkytoje Prištinos aikštėje

Netolimą praeitį, jau kitaip, primena ir didžiulė raudonų plytų cerkvė Prištinos širdyje. Ji – nenaudojama, apaugusi žolėmis. Serbijos valdžia taip ir nesuspėjo pabaigti jos statyti, kai 1999 m. miesto kontrolę perėmė Jungtinės Tautos. Dabar cerkvė nebereikalinga – dauguma Prištinos serbų po karo išsikėlė. Jos užbaigti nėra priežasčių, o griauti ar pritaikyti kitai paskirčiai niekas nesiryžtų. Taip ji ir stūgso kaip paskutinis praėjusių laikų pranašas Kosovo sostinės širdyje, išvalyta nuo šiukšlių, apsupta gražios aikštės. Tuščia, taip ir nenutinkuotomis sienomis, ji, rodos, laukia čia sugrįžtančių serbų. Bet serbai negrįžta.

Internete, beje, galima rasti duomenų, kad dar apie 2004 m. šioje aikštėje buvo įsikūręs čigonų taboras. Šiandien jau niekas to nebeprimena.

Kosoviečiai patys kelia užsienio šalių vėliavas

Šiandieninė Kosovo sostinė – tarptautinis miestas. Bet visiškai kitaip nei Londonas ar Paryžius. Prištinoje gausu naujų ir švarių tarptautinių organizacijų atstovybių: Pasaulio banko, USAid ir daugybės kitų. Pilna čia ir šių įstaigų bei misijų darbuotojų – ir lietuvį vieną, jau paskui, išvykstant iš Kosovo, sutikau dirbantį muitinėje. Tikrų imigrantų Kosove mažai, užtat yra daug sugrįžusių albanų, važinėjančių automobiliais įvairių Europos šalių numeriais. Juk tuomet, kai buvo persekiojami serbų, daugybė albanų emigravo.

Virš Kosovo miestų plazda daugybė užsienio vėliavų. Ypač Albanijos, Europos Sąjungos, JAV, Jungtinių Tautų, NATO. Ne tarptautinės organizacijos jas kabina, tačiau patys žmonės, dėkingi už indėlį į nepriklausomybę. Įvairiaspalvėms vėliavoms atliepia gatvių pavadinimai, tarsi nužengę iš 15 metų senumo žinių laidų: “Bilo Klintono bulvaras”, “Madlenos Olbrait gatvė”. Mačiau net restoraną “Klinton”.

Kosovo valiuta – euras. Jis įvestas vienašališkai – todėl Kosovas neturi teisės dalyvauti Europos centrinio banko veikloje. Kainos – daug mažesnės nei tikrojoje euro zonoje. Pirmas patiekalas restorane (miesto centre) – du eurai, antrasis – trys ar keturi.

Pakelėse daug paminklų kariams

Statula Kosovo karo didvyriui, apsupta naujų lauko kavinių. Greta - Albanijos vėliava. (Prizrenas)

Iš Prištinos važiavau į Prizreną, garsėjantį savo senamiesčiu. Aplinkui vėl statybos – prekybos centrai, autosalonai – o ir kelio pradžia paversta keturių juostų greitkeliu. Be statybų Kosovą nuo Serbijos iškart atskirsi ir pagal kaimus. Juk serbų miesteliuose dominuoja cerkvės, o kosovietiški turi po mečetėlę su minaretu. Vyraujanti religija čia – Islamas. Bet jei įsivaizduojate čadromis vilkinčias moteris ar barzdotus vyrus – klystate. Islamas čia – kitoks, paveiktas ir socialistinės Jugoslavijos dešimtmečių. Prištinoje mačiau vos dvi plaukus prisidengusias kosovietes. Prizrene ir mažesniuose miesteliuose tokių – truputį daugiau, bet vis tiek labai mažai.

Kitas neabejotinas Kosovo ženklas – nauji paminklai karo didvyriams pakelėse ir miesteliuose. Pakelėse tai – tarsi mažesni ar didesni antkapiai, miestuose – natūralaus dydžio žmonių skulptūros. Nesenos taip pagerbtųjų mirties datos (XX a. paskutinis dešimtmetis) kaip ir šiandieninio stiliaus apranga, ekipuotė neleidžia pamiršti, kad vos prieš 12 metų šiandien iščiustytose gatvėse vyravo tikras pragaras. Esame įpratę prie paminklų kariams, bet tik tokių, kur vaizduojami raiteliai ir riteriai, arba bent jau 1940 m. laidos tankai…

Prizreno senamiestis – Kosovo perlas

Prizreno senamiestis - Kosovo perlas

Prizreno senamiestis, išsidėstęs palei upelį – išties gražus. Nesuniokotas chaotiškų statybų, atrestauruotas. Matyti vos vienas sudegęs namas – bet juk toks jau dešimtmetį stovi kad ir Palangos širdyje (kurhauzas). O 2009 m., vos prieš du metus, išleistas “Lonely Planet” kelionių vadovas dar piešia liūdnesnį vaizdą. Stačiatikių cerkvė, kurią “Lonely Planet” įvardija kaip nusiaubtą per neramumus, šiandien jau suremontuota ir saugoma. Dėl saugumo jos neleidžiama fotografuoti.

Balkanuose religinių radikalų daug mažiau, nei Artimuosiuose Rytuose, bet mečetės, bažnyčios ir cerkvės čia tapusios atitinkamų tautybių simboliais. Per karus jos, tarsi svetimos vėliavos, tampa taikiniais. Serbai degino mečetes, albanai – cerkves. Taip darė toli gražu ne vien tikintieji. Čia – nacionalinis, o ne religinis klausimas. Bet tautų ribos regione glaudžiai susijusios su religijomis: albanai ir bosniai – musulmonai, serbai, juodkalniečiai ir makedonai – stačiatikiai, o kroatai bei slovėnai – katalikai.

Kitas, serbiškas Kosovas

Pečo patriarchatas, saugomas NATO karių

Iš Prizreno nuvykau į Peją (serb. Pečas). Greta šio albanų gyvenamo miesto viduramžiais buvo minėtasis serbų patriarchatas. Dabar toje vietoje – moterų stačiatikių vienuolynas, saugomas NATO karių. Nežinau, ar jis buvo pažeistas per karą – šiandien visi vienuolyno pastatai gražūs ir švarūs. Kai ten lankiausi atvyko popas, lydimas dar didesnio įvairiataučių kariškių skaičiaus. Serbijos stačiatikių bažnyčia turi labai daug vienuolynų – Kosove jų irgi ne vienas ir ne du. Tai – grynai serbiškos salos, kuriose nerasi nė vieno albaniško užrašo (tačiau aptiksi angliškus ar vokiškus). Jos dar viduramžiais aptvertos didžiulėmis mūrinėmis sienomis, itin derančiomis ir šiandien.

Paskutinis iš aplankytų Kosovo didmiesčių – Mitrovica, arba Mitrovicė. Tai – padalintas miestas, nors čia ir nėra sienos kaip kadaise Berlyne. Miestą į dvi nesupainiojamas dalis skiria Ibaro upė. Pietinėje dalyje gyvena albanai, ji primena bet kurią kitą šalies vietą. O šiaurinė – Kosovo serbų viešpatija. Vos kirtus tiltą, tyliai stebimą NATO kario, pasitinka begalinė gausybė Serbijos vėliavų. Visi vaizdai sako, kad čia – jau Serbija. Naujų statybų beveik nėra, visi užrašai – serbiški. Ir jeigu tikrojoje Serbijoje jie rašomi tiek lotynų raštu, tiek kirilika, čia dominuoja kirilika, tokiu būdu dar padidinanti skirtumą nuo albaniškai kalbančios Kosovo dalies. Net KFOR (NATO Kosovo pajėgų) plakatuose, kurių daug šiuose kraštuose, esantys šūkiai čia serbiški, o ne albaniški. Dar daugiau – pardavėjai iš principo reikalauja Serbijos dinarų ir atsisako eurų. Čia užsienio kariai jau albanus saugo nuo serbų.

Kitapus upės Mitrovicoje, už tyliai saugomo tilto, ant kiekvieno stulpo kabo Serbijos vėliavos.

Kad esame Kosove primena tik kelio ženklai, kuriuose miestų pavadinimai skelbiami dviem kalbom: serbiškai ir albaniškai. Bet šitoje Kosovo dalyje albaniškus pavadinimus vietos gyventojai aprašo, uždažo ir net išdegina. Vos viename skyde mačiau, kad albaniškas tekstas būtų nepažeistas – tas skydas buvo visiškai naujas. Beje, albaniškojoje dalyje irgi yra uždažytų serbiškų pavadinimų – bet tokių “sužalotų ženklų” ten mažiau, nei serbiškoje.

Kosovo pasienio postas pasitinka tik dar už kelių dešimčių kilometrų. 2008 m. po Kosovo nepriklausomybės paskelbimo šį postą serbai buvo supleškinę. Dabar čia dirba daug užsieniečių, tarp jų – ir lietuvis. Atrodo, šiandien Kosovas nebando įtvirtinti savo valdžios zonoje nuo Mitrovicos tilto iki šiaurinės sienos. Kai Kosovo nepriklausomybę pripažino dar ne visos šalys bet kokia, net ir visiškai teisėta bei logiška, intervencija, galėtų būti panaudota prieš kosoviečius – esą štai, tapę nepriklausomais Kosovo albanai diskriminuoja serbus. Tad serbai kantriai skatinami jungtis prie Kosovo Respublikos taikiai – nors jie sudaro vos 5% šalies gyvenojų, jiems rezervuota 10% vietų Kosovo parlamente, o serbų kalba turi statusą, lygiavertį albanų kalbai. Net oficialus tarptautinis šalies pavadinimas yra serbiškasis “Kosovo”, o ne albaniškas “Kosova”.

Bet kol kas niekas nesikeičia – paties šiaurinio Kosovo galo serbai nė neketina dalyvauti rinkimuose į Kosovo parlamentą.

Kosovo problema – išspręsta, bet Mitrovicos apylinkių – ne

Tokie ženklai, tik su neužklijuotais tanko piešinėliais, stovi prieš kiekvieną tiltą

Stebint visą šią situaciją neišvengiamai kyla klausimas – o kodėl iš viso šiaurines Mitrovicos apylinkes reikėjo įtraukti į Kosovo Respublikos sudėtį? Juk jei ten gyvena beveik vien serbai, jie nori likti Serbijoje, taip galėtų ir būti. Viskas galėtų būti įtvirtinta referendumu.

Bet kaltas čia tarptautinės teisės principas, vadinamas lotyniškai – “uti possidetis juris”. Jis sako, kad naujai sukuriamų šalių sienos turi sutapti su prieš tai buvusių administracinių vienetų (regionų, provincijų…) ribomis. Ši doktrina taikyta ir Lietuvoje – juk dabartinės Lietuvos sienos atitinka Lietuvos TSR, o ne tarpukario Lietuvą. Tad ir Kosovo ribos – tokios pačios, kaip Jugoslavijos laikų Kosovo autonominės provincijos.

Kitur “uti possidetis juris” doktrina padeda išvengti neramumų, ginčų, kurturėtų eiti valstybių sienos. Tačiau Kosove yra kitaip – ji naujai valstybei įkišo karčią piliulę, kurią sunku suvirškinti, o Mitrovicos apylinkių serbus pasmerkė gyventi šalyje, kurioje jie gyventi nenori.

XIV amžius negrįš ir negali grįžti. Tą turi suprasti ir serbai. Jeigu visos tautos žiūrėtų į tokius senus laikus, pasaulis taptų tokia konflikto zona, kokia yra Balkanai. Juk ir lietuviai tada galėtų pretenduoti į “pirmųjų lietuviškų knygų miestą” Karaliaučių ar Tilžę. O į šituos pačius kraštus, prisimindami kiek kitus laikus, pretenduotų ir vokiečiai. Lenkai reikštų oficialias pretenzijas į Vilnių, nes juk dar XX a. pradžioje didžioji vilniečių dalis kalbėjo lenkiškai. Beveik kiekvienas pasaulio kraštas skirtingais laikotarpiais priklausė skirtingoms šalims, kalbėjo skirtingomis kalbomis ir tikėjo skirtingais dievais.

Dar vienas Prizreno senamiesčio vaizdas

Šiandieninis Kosovas tvirtai stojasi ant kojų, palaikomas tarptautinių organizacijų ir ypač musulmoniškų šalių paramos. Jis netapo nusikaltėlių irštva ar ekonomiškai žlugusiu kraštu, kaip pranašavo pikti liežuviai – po nepriklausomybės padėtis čia tik gerėja. Paties Kosovo problema – jau išspręsta. Net jeigu šio fakto dar ilgai nepripažins tokios šalys, kaip Ispanija ar Rusija, kurios pačios turi problemų su nepriklausomybės siekiančiomis tautomis. Kosovą pripažįstančių šalių, šiaip ar taip, daugėja kasmet. Šiandien 76 valstybės, tarp jų Lietuva, pripažino šalį oficialiais dokumentais, o dar daugybė tiesiog nedalyvauja geopolitikoje ir neužsiima oficialiais pripažinimais, bet faktiškai neprieštarauja Kosovo nepriklausomybei, priima turistus su kosovietiškais pasais.

Bet problema Mitrovicos apylinkėse dar liko. Ją reikės vienaip ar kitaip išspręsti norint, kad čia nesusiformuotų eilinio Balkanų konflikto židinys.

Visi straipsniai iš kelionių po buvusią Jugoslaviją

1. Buvusi Jugoslavija: tautų ir tikėjimų mozaika (įžanga)
2. Kroatija: viduržemis kaip kadaise
3. Serbija: nugenėtoji Jugoslavija
4. Kosovas gimė iš naujo
5. Slovėnija: dangiška kaimiška žemė
6. Makedonija. Senutėje žemėje – naujausia Europos tauta
7. Juodkalnija: naujasis Europos turizmo perlas
8. Bosnija: trijų žavių kultūrų frontas