Paryžiuje yra viskas, kuo buvo pertekusios Europos Imperijos prieš 100-200 metų. Gausybė didžiulių puošnių pastatų, tiesių bulvarų ir meno šedevrų (turbūt daugiau, nei bet kuriame kitame pasaulio mieste).

Prancūzijai tai buvo didybės amžius, vedęs į “gražiąją epochą”. Prancūzijos Imperija valdė kolonijas daugelyje žemynų, Prancūzija dominavo pasaulio kultūroje – net Rusijos ponai samdė savo vaikams prancūzes aukles.

Paryžiaus vardas amžiams susipynė su ten kūrusių menininkų pavardėmis – ir nors visa tai praeitis, nors šiandienė Prancūzija tėra anos turtingos Imperijos šešėlis, kelionė į Paryžių tebėra dažno turisto svajonė. Kaip nenusivilti išgirtuoju Paryžiumi, ką ten pamatyti labiausiai verta?

Paryžius iš Eifelio bokšto. Puikiai matosi paryžietiška simetrija: pastatai nėra pavieniai objektai, jie sudaro vieną didingą visumą.

Pribloškiamas Paryžiaus gatvių tiesumas

Vienas įspūdingiausių dalykų Paryžiuje – ilgos, plačios ir tiesios gatvės, specialiai nutiestos taip, kad pažvelgęs į tolį gatvės tolumoje išvystum kokį didingą pastatą. Pavyzdžiui, Triumfo arką, skirtą paminėti Napoleono užkariavimams. Ji stovi Eliziejaus laukuose, garsiausiame – bet tikrai ne vieninteliame – iš tų Paryžiaus tiesiųjų bulvarų.

Paryžiaus Eliziejaus laukų bulvaras su Triumfo arka tolumoje

Visos plačiosios gatvės apstatytos gražiais ir didingais pastatais. XIX a. juk niekas nestatė “tiesiog daugiabučių”, kiekvienas pastatas projektuotas it savotiški rūmai. Tačiau senamiesčio Paryžiuje ieškotume bergždžiai. Siauros Viduramžių gatvelės atrodė nevertos Prancūzijos Imperijos, taigi prieš 150 metų išgriautos. Architektas Hausmanas jų vietoje pastatė naujus pastatus: aukštesnius, didesnius ir, svarbiausia, puikiai derančius tarpusavy.

Garsiosios Dievo Motinos katedros masteliai gėdos nedarė, tačiau net ji sulaukė “patobulinimų”: jos šonus išpuošė baisios gorgonos, o centre pastatytas papildomas, aukščiausias bokštas. Net Viduramžių didybė XIX a. Prancūzijos valdovams atrodė pernelyg menka…

Triumfo arka. Iš visų pusių surašyti skambiausi Prancūzijos mūšiai

O tikrasis aukso amžius į Paryžių atėjo XIX a. pabaigoje. Prancūzai tą laiką vadina “Gražiąja epocha” (Belle Epoque). Nepaisant Prancūzijos Imperijos dydžio, 43 metus (1871-1914 m.) Paryžiuje nevyko joks karas, jokia revoliucija. Turtėjantys, laisvo laiko įgijantys paryžiečiai pasuko į saviraišką, menus, sukurdami tą gražųjį Paryžiaus veidą ir Paryžiaus legendą. Prancūzų kalba tuo metu buvo pirmoji pagal svarbą pasaulyje (kaip dabar anglų), į prancūzų kultūrą kitataučiai žiūrėjo nusižeminę. Architektai, dailininkai, rašytojai (tarp jų – ne vienas žymus lietuvis) keliavo į Paryžių ieškoti įkvėpimo.

Gražiojoje epochoje Paryžių toliau pildė vienas už kitą gražesni pastatai, tokie kaip Palais Garnier opera (1875 m.), senieji metro stočių įėjimai ar baltoji Šv. širdies bazilika (1914 m.), aplink kurią į Monmartro rajoną ir susikėlė visi menininkai (nuo tada “Monmartras” – visame pasaulyje menininkų rajono sinonimas).

Šv. Širdies bažnyčia ant Monmartro kalvos

Garsiausias Gražiosios epochos kūrinys – Eifelio bokštas (1889 m.), pažymėjęs vieną iš mieste vykusių pasaulinių parodų, kur visos šalys demonstravo savo pasiekimus. Jis tapo aukščiausiu pasaulio statiniu – iki tol pirmavusį Vašingtono monumentą aplenkė beveik dvigubai (300 m ir 178 m) ir karaliavo 42 metus. Pradžioje Eifelio bokštas vertintas kontraversiškai, tačiau tapo svarbiausiu Paryžiaus simboliu: nors ir metalinis, jis grakštus kaip visa Gražioji epocha, ir dovanojo Paryžiui dar vieną “urbanistinę ašį”.

Gražiojoje epochoje, palyginus su šiais laikais, gražu buvo viskas (bent jau išoriškai). Turistai masiškai traukia ir į Perlašezo bei Montparnaso kapines ieškodami ano meto įžymybių kapų (ir džiaugdamiesi puošniais antkapiais). Perlašezas, beje – lankomiausios kapinės pasaulyje.

Paryžiaus Perlašezo kapinių kriptos, daugelį kurių pastatė XIX a. Prancūzijos elitas

O kai kurie užsuka net į Kanalizacijos muziejų. Jo viduje atsidūriau požemyje, palei dvokiančias “upes”. Bet ir čia Paryžius turi kuo pasigirti: kanalizaciją, kartu su miesto perstatymu, projektavo tasai pats Hausmanas, ji tuomet visame pasaulyje neturėjo lygių.

Viename didingų plačių Paryžiaus centro prospektų. Perspektyvoje – Napoleono kolona

Paryžius – meno muziejų sostinė

XIX a. menininkus į Paryžių traukė ir galimybė pasižiūrėti meną. Juk nuotraukos tada tebuvo nebent nespalvotos, filmai neegzistavo išvis – iš senųjų tapybos meistrų mokytis tegalėjai muziejuje.

O koks pasaulio meno muziejus garsesnis už Luvrą? Jis – ir pirmoji tokia įstaiga pasaulyje. Nuvertę karalių revoliucionieriai 1793 m. valdovų rūmus atvėrė “liaudžiai”, leido gėrėtis monarchų sukauptais šedevrais. Vėliau kolekcija plėtėsi ir dabar Luvras – tarsi gyva meno enciklopedija, kur yra kiekvienos meno srovės pavyzdžių nuo neatmenamų laikų iki XVIII a.

Vienas man patikusių paveikslų Luvre

Garsiausias darbas Luvre – tikriausiai Leonardo Da Vinčio “Mona Liza”, tačiau tai – dydžiu gana menka drobė. Geriausia į Luvrą eiti ne pamatyti konkrečių šedevrų, o tiesiog dairytis, džiaugtis – tikėtina, labiausiai sužavės ne tie meno kūriniai, kurie labiausiai išlinksniuoti meno vadovėliuose.

Luvras ilgainiui plėstas, rūmų kieme pastatyta net stiklinė piramidė, dalis patalpų perkelta po žeme. Bet meną Prancūzija kaupia greitai (mat nusigyvenusių aristokratų šeimos priverstos meno kūriniais mokėti paveldėjimo mokesčius) ir Luvre jis ilgainiui vis tiek netilpo. Tad XIX a. menui (impresionizmui ir kt.) pritaikyta Orsi buvusi geležinkelio stotis, o šiuolaikiniam (XX-XXI a.) menui pastatytas supermodernus Pompidu centras, pats panašus į modernaus meno kūrinį.

Paryžiaus Pompidu centras, kurio visos konstrukcijos - anapus išorinių sienų

Prancūzijos karaliai turėjo ir kitus, dar garsesnius rūmus – Versalį vakariniuose priemiesčiuose. Juose neveikia dailės muziejus, tačiau jie patys – didingas parkas, puošnios menės – jam prilygsta. Juk Versalį pastatė “Karalius saulė” Liudvikas XIV a. sakęs “Valstybė – tai aš”: šalies iždo jis tikrai netaupė.

Pagrindiniai muziejai Paryžiuje brangūs (tiesa, jaunimui – nemokami). Tačiau meno šedevrų Prancūzija prikaupė tiek, kad ir mažiau svarbūs meno muziejai ten sprogsta nuo pasaulinio lygio kūrinių, kokių Lietuvoje išvis nerastum. Vienas tokių “atradimų” – Petit Palais muziejus, kurio pagrindinė ekspozicija nemokama visiems.

Petit Palais meno muziejaus vidus. Šie rūmai statyti 1900 m. pasaulinei parodai, vykusiai Paryžiuje ir puošnumu turėjo priblokšti svečius iš viso pasaulio

Visi paryžiečiai – prancūzai?

XX a. viduryje Prancūzijos Imperija subyrėjo. Buvusios kolonijos pasuko savo keliais, tačiau ne viena jų paskendo skurde ir karuose. Tenykščiai žmonės – jau kaip imigrantai – užplūdo Prancūziją. Kai kuriuose rajonuose, būdavo, apsidairęs neišvysdavau nė vieno šviesiaodžio.

Tačiau Prancūzija nepripažįsta turinti tautinių mažumų. Prancūzijai visi yra tik prancūzai – tiek afrikiečiai imigrantai, tiek tūkstantmečius Prancūzijoje gyvavusios atskiros baskų ar bretonų tautos. Prancūzams atrodo, kad tai – aukščiausia tolerancijos forma: kiekvienas ten – savas, nėra svetimų. Tačiau tokį požiūrį galima suvokti ir kaip aukščiausio laipsnio diskriminaciją: juk jis nepalieka jokios vietos atskirai mažumų kultūrai. Paryžiuje tikimasi, kad, kaip dera prancūzui, niekas nebus “pernelyg” religingas (mieste draudžiama viešai melstis, į kai kurias įstaigas negali patekti vilkėdamas religiniais rūbais), kad visi kalbės prancūziškai (priešingai Lietuvai, ten nėra tautinių mažumų mokyklų, mažumos neturi teisės į vertėjus teisme ir t.t.).

Turistai fotografuojasi su Eifelio bokštu fone. Smulkioji prekyba turistams po Eifelio bokštu – iš esmės vien iš buvusių kolonijų kilusių žmonių užsiėmimas

Net su turistais dažnas paryžietis “iš principo” nekalba kitomis kalbomis. Juodaodis ledų pardavėjęs, užkalbintas angliškai, puolė niurzgėti: “Tu tai nekalbi afrikietiškai, kodėl aš angliškai turiu kalbėti?”. Tarsi man pačiam gimtoji kalba būtų anglų…

Iš pirmo žvilgsnio gali būti keista, kad imigrantas persisunkė prancūzišku “kalbiniu šovinizmu”. Tačiau juk visose buvusiose kolonijose prancūzų kalba išlikusi elito ir mokslo kalba. Taigi, atvykėlius iš tų “kolonijų”, kokios jie rasės ar tautybės bebūtų, vienija geras prancūzų kalbos mokėjimas. Jie nuo mažens matė: kiekvienas išsilavinęs žmogus moka prancūziškai. Tarsi XIX a.

Paryžiečiai Gare Du Nord stotyje. Metro ir RER traukiniai – pagrindiniai būdai keliauti po Paryžių. Metro stoja dažniau, taigi, kelionė juo – kiek lėtesnė. Visi važiavimai Paryžiaus centre kainuoja vienodai, o į priemiesčius – priklausomai nuo zonos

Nelinksmi naujieji Paryžiaus rajonai

Kad ir kaip to nenorėtų pripažinti Paryžiaus elitas, skirtumų tarp “senųjų” ir “naujųjų” prancūzų visgi daugiau nei panašumų. Vienas skausmingiausių – polinkis nusikalsti. Dažnas XX a. “modernių vienodų namų” rajonas, statytas “eilinių prancūzų” šeimoms, spėriai pavirto nesaugia imigrantų zona, kurioje etniniai prancūzai gyventi nė nebesvarsto. Vieną iš kartų, kai lankiausi Paryžiuje, kaip tik buvo praūžusios 2005 m. riaušės, kai “Afrikos kilmės prancūzai” kas dieną sudegindavo šimtus automobilių protestuodami prieš “Europos kilmės prancūzų” dominuojamą valdžią ir policiją.

Nors Paryžiaus daugiabučių kompleksai turi prastą reputaciją, kai kuriuos jų (kaip Orgues de Flandre nuotraukoje) architektai mėgino statyti kažkiek išsiskiriančius nuo kitų ir tokie šiandien traukia modernios architektūros mėgėjus

XX a. apskritai nebuvo gailestingas Paryžiui. Paryžius neteko beveik visų užjūrių valdų ir iškrito iš didžiausių pasaulio miestų dešimtuko (net su priemiesčiais dabar tėra 29-as). Daugeliu atžvilgiu jis “važiuoja iš inercijos”. Turistus atvykti įkvepia klasikinė literatūra (“Pamatyti Paryžių ir numirti”) apie tą, senąjį Paryžių. Dažnas nusivilia neradęs, ko tikėjosi – ypač turistai iš Azijos. Atsirado net terminas “Paryžiaus sindromas” apibūdinti tam jų nuovyliui šiandieniu, palyginus su turtingaisiais Azijos didmiesčiais nesaugiu, netvarkingu, nelabai mandagiu Paryžiumi, kur grafičiais išterlioti traukiniai vėluoja, o mašinistai streikuoja. Ir, svarbiausia, kurio senąjį bohemišką miesto veidą vis labiau trina globalizacija.

Mulin Ružo kabaretas, vienas XIX a. gražiosios epochos simbolių

Aišku, XX a. Paryžiuje pastatyta ir kai kas gražaus. Tai – Le Defanso arka (keistas “tuščiaviduris” dangoraižis su elektronikos muziejumi viršuje), Montparnaso bokštas, sudarę naujas urbanistines ašis. Tai – Paryžiaus Disneilendas, netgi tapęs populiariausiu miesto turistiniu objektu. Visgi, pastarasis faktas kaip tik puikiai rodo Paryžiaus sąstingį. Mat Disneilendas tėra gerokai mažesnė Floridos “Disnėjaus pasaulio” kopija. Dangoraižių svetur irgi yra aukštesnių, įspūdingesnių – tiek Azijoje, tiek Amerikoje, tiek kitur Europoje. O paryžiečiai per 130 metų nieko aukštesnio už Eifelio bokštą taip ir nepastatė…

Garsusis Paryžiaus Mulin Ružo kabaretas teberodo šou panašius į tuos, jaudindavusius “Gražiosios epochos” menininkus. Tačiau šių dienų “Cirque du Soleil” stebuklų kontekste tie pasirodymai – pasenę, įdomūs labiau istoriškai.

Ledefanso verslo rajonas su baltąja 'arka'-dangoraižiu

XIX a. – Paryžiaus koziris

Jeigu visus šiandieninius paryžiečius perkelti gyventi į kokį kitą miestą esu tikras – tas miestas tikrai neišgarsėtų. Paryžiaus šlovė šiandien – nebe jo žmonėse, kaip prieš 100-200 metų, tačiau iš ano šlovės meto “paveldėtuose” pastatuose, gatvėse, paveiksluose.

To iš Paryžiaus niekas neatims. Ir tai pamatyti – daugiau nei verta. Paryžiaus mūrai – tikras XIX a. Europos imperijos sostinės atvirukas. Jokiame kitame didmiestyje toji epocha neužsifiksavo šitaip puikiai.

Gatvės menininkas Monmartre tapo praeivį

Jei vertinsite Paryžių blaiviai, jis nenuvils. Jis – ne šiandieninio pasaulio centras. Jis pasaulio, egzistavusio užpraeitame amžiuje, širdis. Taip, tos epochos gyvų pėdsakų pėdskaus dar gali atrasti kavinėse ar kabarete.

Bet gal verčiau ieškoti sustingusių jos liekanų: architektūros, dailės. Nes pastatai ir paveikslai, priešingai nei kultūra, tikrai nė kiek nepasikeitė.

Dievo Motinos katedros Viduramžių fasadas

Visi kelionių vadovai po Europos miestus

• Amsterdamas: kanalų, dviračių, nuodėmių miestas
• Barselona – pasakiškiausios architektūros didmiestis
• Berlynas: visas XX amžius viename mieste
• Briuselis: biurokratinės imperijos širdis
• Gdanskas – atstatytas prūsų didmiestis-kurortas
• Kelnas – turistus apžavėjo… gamyklos!
• Londonas: Britų imperija viename mieste
• Madridas: Šėlstantis didingas didmiestis
• Paryžius: prieškario Europos žavesys
• Praha – senovinio Europos miesto etalonas
• Roma: Europos istorija viename mieste
• Ryga: Pabaltijo didmiestis
• Sankt Peterburgas: Rusijos kultūros širdis
• Stambulas: nemirtinga dviejų civilizacijų sostinė
• Stokholmas: Švedijos sostinė per keturiolika salų
• Varšuva: atstatytas mūsų karalių miestas
• Venecija – plaukiantis Viduramžių rojus