Šitie šou ir pasirodymai negastroliuoja ir neatostogauja. Daugybę metų (kai kurie – dešimtmečius ar šimtmečius) jie yra rodomi tose pačiose vietose daugybės trupių, dažniausiai – kasdien. Ištisos scenos ir arenos pritaikytos specialiai jiems. Todėl nesvarbu kada beatvyktumėte į miestą – visada galėsite juos pamatyti.
Įspūdingiausi šou, kuriuos esu matęs:
Las Vegaso naktis
Vieta: JAV
Nemokamų renginių Las Vegase tiek, kad užtenka net labai aktyviam savaitgaliui. Viską finansuoja išsiskirti (ne vien Vegase, bet visame pasaulyje) trokštantys megakurortai. Štai prie “Belaggio” kas valandą pagal muziką šoka 140 m aukščio fontanai, “Mirage” papėdėje vakarais vis “veržiasi” vulkanas, “Circus Circus” apvalioje scenoje nuolat keičiasi artistai, o nuo “Luxor” piramidės viršūnės į dangų šviečia galingiausias pasaulio žibintas (kas vakarą įžiebiamas, deja, sudegina nemažai paukščių).
Visą dieną pravaikščiojome iš kazino į kazino, o tepralošėme tris dolerius automatuose. Tiek daug ten ką veikti ir atrasti be to.
Kai nemokamos Vegaso pramogos yra tokios, už kurias Lietuvoje paklotum keliolika eurų, norintieji parduoti į savo renginius bilietus turi pasiūlyti ką nors superišskirtinio. Ir pasiūlo. Iš aibės kas vakarą rodomų šou išsirinkome Cirque du Soleil pasirodymą Elvio Preslio tematika (Las Vegase nuolat dirba 7 Cirque du Soleil trupės – kiekviena su savo šou). Žodžiais nenupasakosi, reikia tai pamatyti – vaizdas užburiantis. Vėliau lankiausi Cirque Du Soleil ir Vilniuje, bet ne tas pats: juk Las Vegase visa arena specialiai įrengiama vienam spektakliui, kurį – tik jį vieną – ta pati trupė vaidina kas keletą dienų metai iš metų. Pasirodymas nugludintas beveik iki tobulumo – praktinių ar piniginių kliūčių tam Las Vegase nėra.
Beje, Elvis pasirinktas ne šiaip. Jis – Vegaso istorijos dalis, čia vėl atkūręs prigesiusią karjerą. Spindintis dykumų miestas dešimtmečius yra dažna visų žvaigždžių stotelė. O šaligatviuose vakarais uždarbiauja jų antrininkai.
Bet joks gatvės pasirodymas nenustelbtų paties Las Vegaso naktinio vaizdo. Sutemus Las Vegasas sužimba milijardais šviesų – neabejotinai įspūdingiausiai apšviestas miestas, į kokį esu keliavęs. Dieną kazino potuščiai, o sutemus kai kur laisvo stalo nerastum. Las Vegasas niekada nemiega, čia visuomet sezonas. Net kai 1951 m. netoliese buvo daromi branduoliniai bandymai viešbučiai siūlė iš viršutinių aukštų stebėti atominius “grybus”.
Skaityti daugiau: Las Vegasas – suaugusiųjų Disneilendas
Londono Vestendas
Vieta: Jungtinė Karalystė
Londono Vestminsterio rajonas – politinė Junginės karalystės širdis. Bet sutemus oficialią atmosferą ten keičia vienas nesibaigiantis vakarėlis: rajone – ir daugybė barų, restoranų “išsinešimui”, ir Londono Vestendo teatrai, rungtyniaujantys su Niujorko Brodvėjaus teatrais dėl geriausių pasaulio miuziklų. Buvau ne viename ir visi – išties puikūs. Jie nugludinti iki tobulumo, nes rodomi kasdien, kartais – po kelis kartus. Įprasta tvarka tokia: spektaklio prodiuseriai išsinuomoja teatrą, ir spektaklį be perstojo rodo, kol jis nenusibosta. Garsiausi, kaip Endriu Loido Vėberio “Operos fantomas”, šitaip pasilieka scenoje ištisus dešimtmečius, o kai dauguma londoniečių juos pamato, vietas senuose puošniuose teatruose (“Jos didenybės teatras” ir pan.) užima turistai. Kai visas teatras pašvęstas vienam spektakliui, dekoracijos irgi “išdirbamos” iki tobulumo – juk jų nereikia kas vakarą demontuoti, paskui montuoti vėl. Tik, prieš pirkdami bilietus, pasižiūrėkite: kai kurios pigios vietos – visai geros, bet iš kai kurių scena vos matosi; šiandieniniai teatrų architektai tokių išvis neprojektuotų.
Plačiau: Londonas – Britų Imperija viename mieste
Džema El Fna aikštė
Vieta: Marokas
Aikštės, panašios į Marakešo Džema El Fna, visame pasaulyje nėra.
Ši aikštė – tai ir parduotuvė, ir restoranas, bet, svarbiausia – teatras.
Dieną aplink sulčių spaudėjus būriuojasi visokiausių paslaugų teikėjai, kai kurie jų aikštėje tęsia tėvo, senelio pradėtą darbą. Moterys kitoms moterims rankas ir kojas dabina hena, tradiciškai apsirėdę vandens pylėjai gali parduoti šalto vandens iš varinio indo, o fotografai – paskolinti nuotraukai beždžionę ar gyvatę (gyvūnų mylėtojai nesidžiaugia išvydę kokį cypsinčių beždžionėlių narvą).
Bet tikrąjį veidą Džema El Fna parodo vakarais. It iš po žemių išdygę virėjai atsistumia vežimus, kuriuos kažin kaip stebuklingai per kokį pusvalandį išlanksto į lauko restoranus. O paskutinį aikštės trečdalį užima tikroji Džema El Fna pažiba: meno ir pramogų rateliai: muzikantai, akrobatai, istorijų pasakotojai, gyvačių kerėtojai, loterijų organizatoriai kiekvienas pradeda šou, o praeiviai gali sėstis žiūrėti (pakanka nedidelės aukos). Kas kitur vyksta teatre ar koncertų salėse Marakeše – tiesiog ant šaligatvio.
Dar prisibijantiems panirimo į tą šurmulį – aibė kavinių su vaizdu į Džema El Fna, kur visą vaizdą gali stebėti per saugų atstumą. Tik jei nori geriausių vietų, reikia užsiimti prieš saulėlydį.
Kaip greitai prabėgo kelios valandos ten, stebint čia kokį sulčių spaudėją, čia šokėjų grupę ir bergždžiai bandant „atrasti“ tokias esą aikštėje gyvuojančias profesija, kaip dantų traukėjai (neįperkantiems dantisto – replės miesto aikštėje be jokio nuskausminimo).
Užvis įdomiausia Džema El Fna aikštėje nuo kavinių balkonų pasirodė stebėti visokiausius apgavikus. Niekada nemačiau jų darbo „nuo pradžios iki galo“: kaip sistemingai jie mulkina turistus – ir kaip išradingai kai kurie keliautojai išsisuka.
Štai atvažiuoja „tradicinių šokėjų grupelė“ dvi valandas pašokti. Vos pamato kur fotografuojantį turistą – susirodo kuriam jį užsipulti: „Duok pinigų už nuotrauką!“. Prieina keliese, piktai gestikuliuoja – kai kurie turistai „pasiduoda“ ir susimoka. Kiek beduotų, „šokėjams“ visada nepakanka: kaulija daugiau, seka, kol turistas nueina. Toks „atidirbtas“ veiklos modelis. Kol turistų nėra, jie mėgina uždėti savo kepures-fesus praeiviams ir įtikinti juos „nemokamai“ fotografuotis – o tada kaulija pinigų, jų gavę – kaulija vėl.
Štai henos apgavikės, nukreipusios dėmesį („Saugok telefoną, kad nepavogtų“) pastvėria ranką ir per pora minučių nupiešia tradicinį piešinį – „Mokėsi, kiek norėsi“ – sakė. Paskui ištraukė mėgėjiškai atspausdintą „katalogą“ – neva toks piešinys kainuoja 32 eurus! Vieni sumoka, kiti derasi ir vis tiek permoka, treti žino tikras kainas ir moka kiek pridera, na o ketvirti pasitraukia – tada heną jiems skubiai nuvalo.
Skaityti daugiau: Marakešas – rausvas, atviras pietų megapolis
Tailando superšou
Vieta: Tailandas
Jei nori, kad renginys užgniaužtų kvapą, tiesiog privalai nueiti į vieną iš Tailando superšou. Po tokį turi didieji kurortai (Puketas, Pataja) ir sostinė Bankokas, jiems pastatyti atskiri teatrai, ir jie vyksta kasdien. Ugnimis, vandeniu, šimtais aktorių, robotais, net drambliais scenoje čia perteikiama tajų kultūra. Sunku pasakyti, kas tai per meno forma: truputis šokio, cirko, vaidinimo, iliuzionizmo, dainų, bet tikrasis koziris – scenografija.
Labiausiai patiko “Kaan” Patajoje (stipriausias scenarijus, išradingiausios dekoracijos). Puketo “Phantasea” investicijos didžiausios (ištisas žibantis kaimas aplink, daugiausiai dramblių), tačiau pasirodymas chaotiškas, stokojantis aiškios idėjos.
O Bankoko (vėliau – Puketo) “Siam Niramit” priminė staiga kelioms minutėms atgijusių paveikslų seriją: “Lanos karalystė senovėje”, “Tailando pietūs senovėje”, “Budistinis pragaras”. Kai kiekviename tų paveikslų vaidina dešimtys aktorių, gyvūnų, judančių daiktų – patikėkite, pribloškia.
Skaityti daugiau: Tailandas – šalis visiems, bet ne visų
Luča librė
Luča librę sunku aprašyti taip, kad svetimšaliai suprastų, kodėl gi ji „prirenka“ pilną 16000 dydžio „Arena Mexico“ areną – bet nuėjęs ten negalėjau nepajusti tos energijos ir meksikietiškos dvasios!
Luča Librė kažkuo primena amerikietiškas imtynes – tai irgi kovos teatras. Bet toks daug labiau stilizuotas ir meniškas. Kovotojai – lučadorai – čia slepiasi po kaukėmis ir daugelio jų nė tikri vardai viešai nežinomi. Garsiausias visų laikų lučadoras El Santo net ir pašarvotas ir palaidotas su savo sidabrine kauke, kad gerbėjams taip ir liktų bevardis realaus gyvenimo superherojus…
„Prastesni“ lučadorai (ar tiksliau tie, kuriems kliuvo tokius vaidinti) kaukių anksčiau ar vėliau netenka: svarbiausi luča librės mačai yra ne dėl kokių ten čempionų diržų, o „kaukė prieš kaukę“ (mascara contra mascara), kur pralaimėjęs privalo savo kaukę nusiimti ir prisistatyti. Kaukės netenkama „su visam“: nuo tada pralaimėtojas kovoja be jos ir gali lažintis nebent iš plaukų nusiskutimo (cabella contra cabella). Netekti kaukės ir plaukų „luča librės visatoje“ – didžiausia negarbė.
Lučadorų kaukės Meksikoje – populiarus suvenyras. Yra net ištisas Meksikos kino žanras „luča librės kinas“, kur garsiausi lučadorai („stipriausi pasaulio kovotojai“) it kokie JAV kino superherojai kovoja su blogiu – aišku, luča librės veiksmais.
O tie luča librės veiksmai – itin akrobatiniai, lučadorai „skraido“ dar vikriau, dažniau ir aukščiau nei amerikietiškų imtynių kovotojai. Kiekvienoje kovoje oficialiai susiduria „rudos“, kovojantys „nešvariai“, ir „tecnicos“, demonstruojantys puikiausią kovos techniką. Nors visokio teatro, įžangų ar, kaip amerikiečiai vadina, „kovos psichologijos“, luča librėje mažiau nei amerikietiškose imtynėse, žiūrovus luča librė uždega gal net labiau, jie staugdavo po kiekvienos smūgių iš oro serijos, ypač aukštesnėse pigesnėse dar Antrojo pasaulinio karo laikais statytos Coliseo arenos, kur buvau, eilėse. O kas darėsi kai į paskutinę kovą išėjo legendinis „Rey Mystico“…
Mechike yra dvi pagrindinės luča librės arenos (Mexico ir Coliseo), ten pamatyti paprasčiausia, bet luča librės pilna visa Meksika – net pakelės kaime pravažiuodamas kartą mačiau lučadorus kovojančius laikiname ringe lauke…
Skaityti daugiau: Meksikas – baisus didingas metropolis
Kečakas ir Balio šokiai
Vieta: Balis, Indonezija
Balio tautinių šokių priskaičiuojama keliolika. Visi jie labai skirtingi, unikalūs ir dažnas keliautojas į Balį ne vieną vakarą paskiria pasižiūrėti vis kitą ir kitą šokį. Tai paprasta: kasdien turistams jie šokami dešimtyse skirtingų salos vietų, tereikia nusipirkti bilietą.
Balio šokiai, tiesą pasakius, ir buvo ta priežastis, kodėl turistai kadaise atrado Balį. Dar apie Pirmojo pasaulinio karo metus kolonistai olandai siūlė trijų dienų vizito Balyje programą. Europos džentelmenai sakydavo, kad ilgai plaukia laivu dėl įspūdingos vietinės kultūros ir šokių, bet svarbiausia dažnam buvo tai, kad tradicinį legongą balietės paauglės šokdavo pusnuogės. Toje „belle epoque“ tai buvo arčiausiai pornografijos, ką baltaodis aristokratas per gyvenimą galėdavo išdrįsti svajoti pamatyti.
Tarpukariu į Balį (ypač Ubudo miestą) jau kone masiškai traukė vakarų menininkai, sužavėti gilesnės balietiškos kultūros. Ir visai tuo pačiu metu kiti baltaodžiai Kutos paplūdimyje pastatė pirmuosius poilsio bungalus.
Taip iki pat šių dienų sala liko tarsi padalinta. Vieniems turistams Balis yra karštis, laisvė, pramogos, ir tokių centras yra Kutos kurortų linija. Kitiems Balis – tai menas, šokiai, religija, kultūra, ir jų „sostinė“ yra Ubudo regionas.
Tiesa, Balio menas, kuriuo taip džiaugiasi antrieji, galima sakyti, bendras baliečių ir vakarų menininkų kūrinys. Mat iki XX a. baliečiai išvis nesuprato žodžio „menas“, jiems visa tai buvo gyvenimo ir tikėjimo dalis: paveikslai – tik šventykloms puošti, šokiai – dievams pašlovinti. O vakariečiai „pamokė“, kaip viską padaryti akiai patraukliau, parduoti. Gimė ištisos naujos meno formos.
Šiandien Balio šokių (kurie primena ir teatro vaidinimus) priskaičiuojama keliolika ir daugeliui turistų jie kelionės į Balį pažiba: vieni eina Ubude kas vakarą į kito šokio pasirodymą, kitiems pakanka į jų viešbutį atvežto pagrindinių Balio šokių popuri. Nesu šokių gerbėjas – paprastai užtenka kartą pamatyti šalies liaudies šokį ir viskas. Bet žiūrint balietiškus pagauna azartas atrasti vis naujus: jie tokie skirtingi.
Tiesa dalis tų „tradicinių“ šokių atrodo visai kitaip, nei prieš 100 metų. Nekalbu vien apie tai, kad svarbiausiojo legongo merginos nebešoka nuogomis krūtinėmis. Daugelis turistų to nė neįtaria – bet dažną šiandieninį „balietišką šokį“ apskritai įkvėpė Europos ar Amerikos menininkai.
Pavyzdžiui, populiariausias iš visų Balio šokių – kečakas, turistams dar vadinamas „ugnies šokiu“. Tai – vaidinimas pagal hinduistų epą Ramajaną, kurio metu grupė vyrų yra ir „muzikos instrumentai“ (kuria atmosferą įvairiais tempais ir intonacijomis kartodami „čak, čak, čak, kečak, kečak“), ir „dekoracijos“ (suformuoja sienas, kambarius, kuriuose veikia kaukėti aktoriai). Be galo įspūdinga, nieko panašaus gyvenime nebuvau matęs! Bet sukūrė kečaką vokiečių dailininkas Valteris Spiesas ~1930 m., sumanęs „apjungti“ balietiškus transo pasiekimo ritualus su Ramajanos vaidinimais.
Antras pagal populiarumą šokis-vaidinimas barongas, kur dviejų žmonių valdomas „kaimo sargybinis“ Barongas stoja į kovą su demonu rangda. Siužete daug magijos, todėl tradiciškai po „spektaklio“ būdavo aukojama višta „dievams nuraminti“. Aišku, to nebepamatysi.
Kai kurie kritikai sako: „vakariečiai pasiėmė ištisą Balio kultūrą ir iš jos paliko tik meną“. Bet gimė naujos be galo įdomios saviraiškos formos. Tai ne tik Balio, o ir visos žmonijos paveldas.
Skaityti daugiau: Balis – įvairi it visas žemynas sala
Brodvėjaus teatrai
Vieta: Niujorkas, JAV
Turbūt garsiausias pasaulyje teatrų rajonas. 41 teatras, kiekvienas talpina 500 ar daugiau žiūrovų, ir kiekvienas kasdien rodo spektaklius – paprastai vis tuos pačius, nugludintus iki tobulumo ir su įvairiais specialiais efektais.
Beje, jei Brodvėjus atrodytų per komercinis, Niujorke dar yra off-Brioadway (mažesni teatrai) ir off-off-Broadway (visokie eksperimentiniai). O Brodvėjaus teatro rajoną geriausiai simbilizuoja Times aikštė, esanti jo centre – vieta, kur žmonės specialiai eina pasižiūrėti reklamų, nes jų ten šitiek daug ir jos taip spindi. Daug tų reklamų – Brodvėjaus spektaklių: gali pasirinkti, čia pat pirkti bilietą.
Skaityti daugiau: Niujorkas
Dubajaus fontanai
Vieta: JAE
Aukščiausi pasaulyje fontanai! 275 m ilgio čiurkšlių serija pagal melodiją kas pusvalandį šoka į 150 m aukštį (aukščiau, nei Vilniaus Europos dangoraižis). Net šiurpuliukai nugara lakstė stebint tuos vaizdus, o juos regėjau daug kartų, įvairiausiais rakursais: iš papėdės, nuo Burdž Chalifa viršūnės, iš laivelio, plaukiančio tame tvenkinyje.
Fontanai nuostabiai suderinti su muzika, ko daugeliui vadinamų “muzikinių fontanų” trūksta: čiurkšlės čia ir šaudo, ir kreipiasi tai į vieną, tai į kitą, šoną, priklausomai nuo muzikos tempo ir natų, apšviesti 25 projektoriais ir 6600 švieselių. Muzika – tai arabiška, tai vakarietiška, kaip visas Dubajus jungianti abi kultūras.
Lyg to būtų maža, fontanai yra aukščiausio pasaulio pastato – Burdž Chalifa – papėdėje. O visas šio pastato fasadas virsta LED ekranu, kuriame vyksta jau šviesos šou, pastiprinti galingais į šalis šviečiančiais žibintais. Kartais fontanų ir šviesų šou vyksta kartu! Šviesų temos ir fontanų melodijos nuolat skiriasi – tikrai verta ten pasilikti ilgiau. Net kaklas įskaudo nuo galvos užvertimo žvelgiant į tą aukščiausią pasaulio pastatą. Burdž Chalifa sindromas!
Tokia mokslinės fantastikos atmosfera!
Skaityti daugiau: Dubajus – naujoji pasaulio sostinė
Amerikietiškos imtynės JAV
Vieta: JAV
Tai – „muštynių teatras“, kur į keisčiausius vaidmenis įsijautę kovotojai stoja vienas prieš kitą tokiame „koviniame spektaklyje“. Jo viršūnė – „žiaurios“ muštynės su gausybe permeitmų, išmetimais iš ringo ir – kartais – net daužymais kėdėmis per galvą. Bet prieš štai seka įžanga – visokie „imtynininkų“ ir teisėjų barniai, riksmai, juodi-balti vaidmenys, turintys „įaudrinti“ žiūrovus (koks nors ten kovotojas-blogiukas visus keikia ir muša moteris ir štai prieš jį stoja koks kovotojas-riteris – dar ir su riterio drabužiais)…
Amerikeitiškas imtynes daugelis yra matę per televizją (WWE ir pan.), bet ne mažiau įspūdinga jas buvo pamatyti gyvai, eiliniame Virdžinijos valstijos miestelyje, eilinėje sporto salėje. Keliaujanti imtynių lyga atvežė savo „Skorpioną“, „Psichą“ ir naujai įsteigtą „Šiaurės Amerikos čempiono“ diržą, dėl kurio vyko pagrindinė kova.
Įdomu buvo matyti žiūrovų reakcijas: nors visi žino, kad viskas – suvaidinta, jie reaguoja taip, lyg būtų tikra, suaugę ir senukai lygiai kaip ir maži vaikai garsiai apsižodžiuoja su „blogiukais“ ringe, kurie atremia įžeidimus it geri komediantai-improvizatoriai. Imtynininkai įsijaučia į vaidmenį gerokai prieš įeidami į areną (štai vienas „blogiukas“ tiesiog nusišlapino automobilių aikštelėje, kai ten rinkosi žiūrovai), o ringe vyksta ir muilo operos. Štai prieš pirmą kovą vienas kovotojas, kuris nė „neturėjo tądien kautis“, užėmė ringą ir nieko į jį neįleido, neklausydamas nė piktų žiūrovų skanduočių „Lauk iš ringo!“, kol „lygos direktorius“ nepažadėjo ir jam leisti dalyvauti kovoje dėl čempiono titulo – bet, kadangi toje kovoje jau buvo numatyti du kovotojai, tai, lygos direktoriaus sprendimu, kovoje vienu metu teko kautis trise. Tai – tipinė Amerikietiškų imtynių istorija…
Iš pradžių atrodo juokinga ir kvailoka, bet šitas „muštynių teatras“ turi gilias tradicijas. Kadaise, XIX a., po JAV miestelius keliaudavo tikri kovotojai, o miestelėnai mokėdavo pinigus, kad pamatytų jų kovas. Tačiau ilgainiui tie kovotojai suprato, kad žiūrovams nesvarbu, kas laimi – jie vis tiek tų kovotojų nežino. Jiems kur kas svarbiau gražūs veiksmai, gražios istorijos apie kokį ten „autsaiderį, kuris štai pirmą kartą įveikė lyderį“. Taigi, kovotojai pradėjo vis labiau ir labiau tartis tarpusavy, kad kovos atrodytų įspūdingiau, būtų patiems saugiau – ir žiūrovams labiau patiktų. Tartis, kas kada smūgiuos, kaip, ką kas sakys prieš kovą ir t.t.
Šiaip suprasti amerikietiškas imtynes ne ką paprasčiau, nei perprasti operą ar baletą. Tai – senas, tradicijomis apaugęs menas. Yra ištisas „Amerikietiškų imtynių žodynas“, kuriame žodžiai turi visai kitas prasmes. Pvz. „Face“ – gerietis kovotojas, „Heel“ – blogietis, „Jobber“ – tas, kuris pralaiminėja ir t.t. Nepasikaustęs tarpusavy kalbančių fanų nė nesuprasi! Yra ten net savi „fizikos dėsniai“, kurie galioja beveik visose lygose (pvz. imtyninkas gali įtempęs ringo virves nuo jų pasileisti save tarsi akmenuką iš laidynės – ir iš to turėti tiek galios, kad daužys viską pakeliui).
Ir pralaimėti, beje, Amerikeitiškose imtynėse sunkiau, nei laimėti: juk reikia mokėti nesusižeisti krentant ir t.t.
Įdomiausių šou žemėlapis
Loading map...
Kiti unikalūs pasaulio šou
Kiti ypatingi pasirodymų žanrai, kuriuos gali pamatyti konkrečiose užsienio šalyse:
Tango šou Argentinoje
Buenos Airėse – bent keliolika tango teatrų, kas naktį surengiančių tango pasirodymus, apimančius šokį, teatrą ir vakarienę. Tai – puikus būdas atsiplaiduoti ir kartu pažinti Argentinos kultūrą, kuri ir pagimdė šį šokį, tarpukariu su trenksmu “paėmusį” visą pasaulį.
Plačiau: Buenos Airės – nusigyvenęs pietų Paryžius
Dervišų šokis Turkijoje
Tai ne šiaip šokis, o religinis ritualas: kiekviena aprangos detalė, muzikos garsas, šokių eiliškumas čia turi prasmę, o sukdamiesi aplink savo ašį dervišai kyla dievop. Deja, Kemalis Atatiurkas dar prieš šimtmetį dervišus uždraudė. Dabar tai jau tik – kasdieniai pasirodymai turistams: Stambule, Antalijoje, Kapadokijoje. Ir vis tiek įspūdingas langas į šimtametę turkų kultūrą.
Plačiau: Turkija – viskas, ką reikia žinoti keliaujant
Ping pong šou Tailande
“Ping pong šou, ping pong šou” – vakarais šią frazę Patonge ir Patajoje girdėsi dažniau, nei “taksi” ir “tuk tuk”. Įkyrūs prekijai bruks nešvankius piešinėlius “kas jūsų laukia”. Nutarėme nueiti – juk šitokie šou tikra šiuolaikinio Tailando tradicija, neaprašius to kelionių vadovas būtų nepilnas! Prekijas pavėdėjo į barą atokiau gatvės. Ant scenos besiraičiusios merginos tuojau perėjo prie cirko triukų su savo lytiniais organais: pūtė jais balionus, rašė klientų vardus, traukė cigarečių dūmus, kišo ten skutimosi peiliukus (kaip ir kardų rijimas, išsitreniravus tai nepavojinga). Nereikia nė sakyti, kad ir ping pongo (stalo teniso) kamuoliukus artistės ten “paduoda” ne su rakete…
Plačiau: Tailandas – šalis visiems, bet ne visų
Naktiniai šviesų-lazerių-vandens šou Singapūre
Singapūras, ypač jo Sentosos sala, garsėja savo naktiniais “automatiniais” šou, kur (beveik) nėra aktorių, užtat įspūdį kuria lazeriai, šviesos, garsai ir vandens srovės. Kiekvieną vakarą bent keli jų stulbina žiūrovus.
Plačiau: Singapūras – kitoks! ateities! miestas!
Makao naktis
Lošimų apimtimis Makao jau aplenkė Las Vegasą. Pramogų, nemokamų vaizdinių apimtimis Makao dar toli iki savo “Amerikos brolio”, bet ir čia jau yra nuostabių šou (“House of Dancing Water”, sakyčiau, Las Vegasą net pranoksta) bei kasdienių nemokamų grožybių.
Plačiau: Makao – naujai sena pramogų sostinė
Transvestitų šou Tailande
“Ladyboy” arba “katoei” Tailande laikomi tarsi trečia lytimi. Tai vyrai, kurie rengiasi kaip moterys – o šiais laikais dar ir daro įvairias plastines operacijas (pvz. krūtų didinimo). Transvestitų šou Tailande (ypač Patajoje) pastatyti ištisi teatrai ir šou vyksta daug kartų per dieną. Nors šokių ar muzikos kokybe daug kas skundžiasi (gal nepakanka visiems talentingų transvestitų), šou turi savo genijus, kurie, tiesa, net nepasirodo scenoje: plastikos chirurgai. Pagal lyties keitimo operacijas Tailandas pirmauja pasaulyje.
Plačiau: Tailandas – šalis visiems, bet ne visų
Mormonų tabernakulio choras JAV
“Geriausio Amerikos choro” koncertai vietiniams – tarsi mišios; išgirdę “Aleliuja” visi be išimties atsistojo, iš tribūnų Velykinį pasirodymą stebėjo bažnyčios prezidentas ir dvylikos apaštalų kvorumo nariai. Mormonams religija – neatskiriama gyvenimo dalis, Solt Leik Sitis – jų švenčiausias miestas, o aplink Tabernakulį – švenčiausia jo vieta. Į šventyklą nemormonai neįleidžiami, todėl tabernakulio choro pasirodymai – vienas būdų geriau pažinti tą didžiausią Vakarų pasaulyje užgimusią religiją, mastais jau lenkiančią judaizmą.
Plačiau: Juta – gamtos ir tikėjimo didybė
Čolitų imtynės El Alto, Bolivijoje
Kovos teatras, kuriame kovoja tautiniais rūbais apsirengusios indėnės. Skamba keistai? Bet puikiai atspindi Boliviją, kur po ilgos diskriminacijos indėnės „čolitos“ viską daro tautiniais rūbais, o indėnų architektai projektuoja supermodernius ir superprabangius, bet indėnų aimarų istorijos įkvėptus namus čoletus (tokių salėse paprastai ir vyksta čolitų imtynės). Bolivijos indėnės gal buvo įkvėptos amerikietiškų imtynių ar meksikietiškos luča librės, bet sukūrė kažką savito ir savaip prasmingo, ko kas savaitę važiuoja žiūrėti šimtai turistų iš viso pasaulio.
Plačiau: Bolivija – tokia spalvinga, drąsi ir neatrasta!
Teismas JAV
Ne šou, bet… Kiekvienas, kas žiūrėjęs filmus apie JAV policiją, detektyvus ir kita žino, kad teismai ten tą šou primena. Nes sprendžia prisiekusieji, kurie nebaigę teisės – tad daug reikšmingesnė advokatų charizma, įtikinėjimas. Gal ne visi žino, bet į tą “Holivudinį” teismą JAV gali laisvai, nemokamai, be jokių leidimų užeiti kiekvienas norintis ir stebėti beveik bet kurį procesą. Tiesa, išsiaiškinti laikus sudėtinga – bet jeigu jūsų svajonė buvo patekti į kokį CSI ar kitą kultinį serialą ar filmą, tai kelionėje į JAV galite užsukti į teismą pažiūrėti kokios baudžiamosios bylos nagrinėjimą. Tiesa, fotografuoti negalima – tad nuotraukos iš mūsų apsilankymo Kalifornijos teismo salėje čia nebus.
Plačiau: JAV Didžiųjų ežerų regionas – Amerikos širdis
Kitos įdomiausios pasaulio vietos
Miestai: Senoviniai miestai | XIX a. miestai | Šiuolaikiniai didmiesčiai | Kurortai | Ypatingi miestai | Inžineriniai statiniai
Gamta: Pakrantės ir salos | Poliariniai peizažai | Vulkanai ir geizeriai | Kalnai ir kanjonai | Miškai ir džiunglės | Kriokliai | Dykumos | Olos ir požemiai | Ežerai | Gyvūnija
Kultūrinės patirtys: Pramogų parkai ir gyvieji muziejai | Šou ir renginiai | Ceremonijos | Sportas | Nakvynės vietos | Kelionių būdai | Valgymo būdai | Mažumos | Pramogos | Savičiausios valstybės
Istorinės vietos: Priešistorinės | Graikų ir romėnų | Artimųjų Rytų civilizacijų | Indėnų civilizacijų | Azijos civilizacijų | Pilys ir rūmai
Baisiausios vietos: Ekstremaliausios vietos | Išniekinta gamta | Nuosmukio vietos | Mirties vietos | Genocidų ir žudynių vietos | Įšalusių karų frontai
Aplankęs daugiau šalių, įdomiausių pasaulio vietų ir patirčių sąrašus plečiu.
Tačiau jau esu buvęs daugiau nei 110 šalių ir dešimtyse tūkstančių lankytinų vietų. Jei kuri garsi vieta nėra sąraše - gali būti todėl, kad ji pasirodė nepakankamai įspūdinga, o ne todėl, kad nebūčiau jos lankęs. Šiaip ar taip, kai kurios garsios lankytinos vietos tokios yra daugiau dėl reklamos.
Jei kyla klausimų, kodėl neįtraukiau tam tikros vietos į sąrašus, arba norite sužinoti apie įdomiausias pasaulio vietas daugiau - klauskite komentaruose, su malonumu atsakysiu!
2 komentarai
Dar galiu priminti Zurchanės gimnastiką su šokio elementais Irane. Ir dar, konkrečiai Isfahane po Chadžu tiltu dažnai vakare susirenka žmonės ir dainuoja, be jokio alkoholio. Gražiai ten sklinda garsas, sako, net kažkokie vokiečiai specialiai aiškinosi, kas čia per architektūros savybės.
Zurchanę esu priskyręs prie unikaliausių sporto šakų – kitame sąraše:
http://augustinas.net/unikaliausios-pasaulio-sporto-sakos-5769
Nes visgi, kaip suprantu, visa zurchanė yra skirta “sau”, kaip treniruotė, o žiūrovų gali ir nebūti – nuo to niekas nepasikeistų.
Tuo tarpu visi šiame sąraše esantys šou yra daromi dėl žiūrovų – jeigu nebūtų žiūrovų, nebūtų ir tų šou (šituo pavidalu). Gali paprieštarauti dėl dervišų Turkijoje – bet nuo tada, kai Kemalis Atatiurkas uždraudė Turkijoje sufijų ordinus, realiai kas ten liko iš dervišų yra šou turistams (su bilietais ir t.t.), nes rimta religinė praktika tapo nelegalia. Nors teko girdėti teiginių, kad kai kurie religingi sufijai galimai apsimetė dervišų šou aktoriais, kad galėtų toliau praktikuoti savo užsiėmimą.
Beje bus ir dar vienas įspūdingiausių kelionių patirčių sąrašas “Įspūdingiausios šventės ir ceremonijos”, kur bus religiniai ritualai ir tradicinės šventės (vėlgi tai, kas daroma ne dėl žiūrovų, bet labai gražu / įdomu / prasminga ir pažiūrėti ar net sudalyvauti). Ten bus ir Hafizo kapas Širaze (Irane), kur taip pat žmonės ateina padainuoti.