Panamos kurortai

Panama – įvairiausia šalis, kokią esu regėjęs.

Jos dydis – kaip Lietuvos, o savyje talpina viską nuo pasaulinės reikšmės superdidmiesčio iki “laike įstrigusių” indėnų genčių. Nuo XX a. stebuklo – Panamos kanalo, sujungusio vandenynus – iki nepažengiamų džiunglių su tūkstančiais kaimų, į kuriuos neveda jokie keliai. Nuo nesibaigiančių dviejų vandenynų (Ramiojo ir Atlanto) pakrančių bei salų iki kalnų ir ugnikalnių.

Ispanakalbiai lotynai, juodaodžiai kreolai, pensijon išėję amerikiečiai ir europiečiai, aštuonios indėnų tautos – visi Panamoje šalia, bet visi kažkaip išlieka savimi, kalba savo kalbom, gyvena savose nišose.

Kokie 50 km ir gali pasijusti nukeliavęs į kitą žemyną, netgi į kitą laikmetį. Dar 50 km – ir tu jau dar kitur. Tik Panamoje!

Panamos kanalas – (ne tik) šiuolaikinis pasaulio stebuklas

„Panamos kanalas“ – išgirdus “Panama” nuo pat vaikystės man tai pirma asociacija. Dar per geografijos pamokas aiškina, kad jis jungia Atlanto ir Ramųjį vandenynus, jo dėka laivai sutaupo 20 parų. 5% visų pasaulio krovininių laivų praplaukia šiuo kanalu!

Na, bet kol neišvydau savom akim atrodė ką jau čia – industrinis statinys ir tiek: valandos-kitos jam pamatyti užteks. Bet Kanalas mane pavergė! Iš trijų savaičių, kurias praleidau Panamoje, kokią savaitę skyriau vietoms, susijusioms su kanalu.

Nes Panamos kanalas nėra tik kažkokia dirbtinė perkasa. Panamos kanalas – tai ir gamta. Daug, daug gamtos. Didžioji kanalo dalis netgi nėra iškasta – didieji laivai plaukia Gatuno ežeru (tvenkiniu), kuris suformuotas užtvenkus Čagreso upę. To ežero (ir apskritai kanalo) pakrantėse šmirinėja agučiai, medžiuose kybo tinginiai, tai – viena geriausių vietų pasaulyje stebėti paukščius. Tiesa, Panamoje to gero pilna visur: nesu didelis paukščių ar drugelių mylėtojas, bet išvydęs tokius pasakiškai spalvingus nori-nenori ilgai juos stebėdavau. O kai dar atskrisdavo jų dešimtys ar šimtai…

Į Atlanto vandenyną palei Panamos kanalą nutįsusi salų grandinė. Dalis jų sujungta Amador sankasa su nuostabiais vaizdais į miestą ir laivus. O tolimesnės, kaip Taboga, jau žygeivių džiaugsmas beveik be automobilių.

Panamos kanalas – tai ir istorija. Jo iškasimas – didžiulis žmonijos triumfas. Idėja kilo dar XV a., bet pirmieji pabandė prancūzai 1880 m. Nepavyko: nuo maliarijos, geltonojo drugio mirė 22000 darbininkų, o kompanija bankrutavo. 1902 m. projektą perėmė amerikiečiai ir 1914 m. kanalas atidarytas – įgalino ne tik patogiai gabenti krovinius iš Azijos į rytų Ameriką ar iš vakarų Amerikos į Europą, bet ir greitai “permesti” JAV Atlanto vandenyno laivyną į Ramųjį vandenyną ar atvirkščiai. Daug tokių istorijų pasakojamos moderniame Panamos kanalo muziejuje Panamos mieste.

Tiesą pasakius, Panamos šiandien išvis nebūtų, jei ne kanalas. Iki 1903 m. ši teritorija buvo Kolumbijos užkampis. Jei kas ir siekė jos nepriklausomybės, tai buvo “beviltiški marginalai”. Tačiau tuo metu Kolumbija atsisakė suteikti JAV teisę statyti Panamos kanalą. JAV tada sulošė kaip geras pokerio lošėjas: parėmė Panamos nepriklausomybės judėjimą ir, šiam triumfavus, sudarė sutartį dėl kanalo statybų su jau nepriklausoma Panama.

Už paramą ir kanalo statybą pagal tą sutartį kanalas „amžiams“ atiteko JAV. Ne tiesiog kaip nuosavybė, o kaip JAV kolonija, atskira šalis, „Panamos kanalo zona“ (virš 8 km į abi puses nuo kanalo). Iki pat 1977 m., kai JAV kanalą perdavė Panamai, ten galiojo JAV įstatymai, vartota anglų kalba, netgi buvo rasinė segregacija. Ir tai atsispindi to krašto tarpukarinėje art deco architektūroje (ypač buvusioje Kanalo zonos sostinėje Balboa, kur ir freskomis puoštas Panamos kanalo štabas ant kalno, ir šimtamečiai darbininkų daugiabučiai, ir daug amerikietiškos atmosferos). Ir būtent todėl aplink Panamos kanalą išliko tiek gamtos: iki pat 1999 m. daug kur plytėjo JAV karinės zonos ir bazės, todėl niekas nestatė dangoraižių.

Panamos kanalas lėmė ir Panamos daugiakultūriškumą: būtent jo statyti suvažiavo karibiečiai, europiečiai, kinai ir daugybė čia liko. Be to, 40% Panamos ekonomikos susijusi su Panamos kanalu. Kas ketvirtas pasaulio laivas registruotas Panamoje. Ir net Panamos skrybėlės šį pavadinimą gavo dėl Panamos geografinės padėties: iš tikro jos yra iš Ekvadoro, bet juk visos praplaukia kanalą…

Bet, aišku, Panamos kanalas – tai visų pirma laivai. Milžiniški laivai: iki 427 m ilgio. Apsistojome bute su vaidu į Panamos kanalo įplaukimą – be galo įdomu buvo stebėti, pažinti tuos laivus, skaityti apie juos informaciją specialiose programėlėse (pvz. Marine Radar): iš kur į kur jie plaukia, kiek dienų tai trunka, kam priklauso, ką veža. Retai susimąstome, kokia tai svarbi mūsų pasaulio dalis (juk be jų neturėtume jokių pigių drabužių, elektronikos, bananų ir t.t.): tik prie Panamos kanalo laivai iš „tiesiog transporto“ dėl savo dydžių ir kiekių tampa įdomia turistine pramoga.

Laivai matosi nuo visos Panamos miesto pakrantės, ypač Amador sankasos, plaukiant į Tabogos salą ir nuo jos kalnų, taip pat nuo Ankono kalno, Panamos kanalo štabo. Iš ten atsiveria ir galybė uosto kranų, geležinkelis, oro uostas, greitkeliai: toks transporto mazgas, kokio nemačiau niekur kitur, priminė „Transport Tycoon“ žaidimą: štai praplaukia laivas, kyla lėktuvas, išvažiuoja traukinys. Ir konteineriai, konteineriai, konteineriai…

„Galingiausia“ Panamos kanalo patirtis – šliuzai. Tos vietos, kur superlaivai per tris slenksčius pakeliami iš vandenyno į Gatuno ežerą ir kitoje pusėje nuleidžiami atgal. Didžiausi, pritaikyti turistams su regykla – Agua Clara šliuzai. Ten dirba net komentatorius, komentuojantis praplaukiančius laivus… Ir, aišku, gamtos takai aplinkui.

Bet yra ir nemokamų vaizdų į kanalą, kaip Pedro Migelio šliuzai, kur su vaikais paganyti akis į didžiuosius laivus visai dienai atvažiuoja panamiečių šeimos, o prekijai šalia prekiauja gėrimais ir dešrainiais.

Na ir jei kanalo dar būtų negana, šliuzais gali praplaukti ir pats – su specialia ekskursija.

Panamos miestas – visos Centrinės Amerikos sostinė

Panamoje gyventojų tik 3,5 mln., bet pirmąsyk atvykus į Panamos sostinę atrodo, kad turėtų būti bent jau kokie 35 mln. Oro uostas toks milžiniškas, kad pavargsti eiti – 60 vartų, tiesioginiai skrydžiai po visą Lotynų Ameriką, JAV ir net į Europą, Artimuosius Rytus. Pirmus du kartus Panamoje nusileidau ne todėl, kad mano tikslas būtų buvęs po ją keliauti – tiesiog, per Panamą buvo patogiausi, pigiausi persėdimai (į Puerto Riką, Ekvadorą). Persėsdamas antrą kartą, turėjau laiko nuvykti į Panamos miesto centrą – ir tuomet jis mane sudomino taip, kad nusprendžiau į Panamos miestą atskristi trečią kartą – šįsyk jau specialiai, kelionei po Panamą.

Panamos mieste nėra jokio „trečiojo pasaulio“ ar nesaugumo jausmo, bent vienas kurių tave lydi kone visur Lotynų Amerikoje. Panamos miesto dangoraižių eilė pakrantėje labiau primena Majamį nei kaimynines šalis. Jo Albrook Mall prekybos centras didžiausias Lotynų Amerikoje (tris su puse karto didesnis už Vilniaus Akropolį) – ir net atvykus iš šiuolaikinės Lietuvos įvairiausių stilių drabužių ir prekių gausa ten stebino. Bet, kai Panama pakeliui daugybei laivybos kelių, nieko keisto, kad ji tapo ir svarbiu žemyno apsipirkimo centru.

Tačiau visų pirma Panamos miestas sužavėjo savo senamiesčiu (Casco Viejo). Jis unikalus: tarp išlaižytų šimtamečių namų, bažnyčių auksiniais altoriais, prabangių restoranų ir stogo barų, boluoja griuvėsiai: net iš įspūdingos Jėzuitų bažnyčios telikusios sienos. Bet griuvėsiai irgi tokie labiau romantiški nei kraupūs. Dar vienas fonas fotografijoms. Niekur kitur pasaulyje nemačiau tiek profesionalių fotografų, kiek Panamos senamiestyje, ir taip kasdien: atrodo, panamiečio jubiliejus – ne jubiliejus, vestuvės – ne vestuvės, jei nepasidaro fotosesijos Casco Viejo, su vaizdais į senuosius pastatus (pvz. Katedrą) arba į vandenyną, įplaukti į kanalą laukiančius laivus (pvz. prie obelisko Kanalo statyboms). O dar yra kontroversiškas naujas kelias aplink senamiestį Cinta Costera, kuris, sako, gadina panoramas nuo senamiesčio, bet užtat dovanoja vaizdus į senamiestį.

Ir Panamos senamiestis netgi nėra seniausia Panamos miesto dalis. Tas titulas priklauso Senajai Panamai (isp. Panama Viejo), kurią 1671 m. sugriovė pirato Henrio Morgano kariauna ir nuo to laiko ten tik žavūs griuvėsiai: katedra su varpine, vienuolynai ir kita, virtę muziejumi po atviru dangumi. Viskas apleista, apsupta Gamtos, įlankų, kurios dukart per dieną virsta purvo laukais, mat Panamos mieste – vienas didžiausių pasaulyje skirtumų tarp potvynio ir atoslūgio vandens lygio.

Gamtos Panamos mieste yra ir daugiau – ištisas Metropolitano parkas su žygio takais, kur per 40 minučių pasivaikščiojimą išvydau tris agučius, daugybę šimtakojų ir lapus pjaunančių skruzdėlių eiles.

Panamos miesto istorija primena amerikietiškus kalnelius. Prieš 500 metų tai buvo Ispanijos kolonijų Amerikoje širdis. Mat tais laikais žmonės dar nežinojo būdo patekti iš Atlanto vandenyno į Ramųjį apiplaukiant Pietų Ameriką. Tarkime, prisiplėštą inkų auksą iš Peru gabendavo taip: plukdo į Panamos miestą, čia iškrauna iš laivų ant mulų, mulais gabena iki kito Panamos kranto, ten pakrauna vėl. Aišku, daug turtų nusėsdavo Panamoje. Ir, aišku, tai darė ją trokštamiausiu piratų taikiniu. Prieš ~300 metų Ispanijos Imperija atsisakė nesaugaus kelio per Panamą ir Panamos miestas grimzdo užmarštin.

1855 m. jį į pasaulio akiratį grąžino amerikiečių pastatytas Panamos geležinkelis: brangiausias iki tol geležinkelis pasaulyje. Mat tais laikais amerikiečiai atrado auksą Kalifornijoje, ten masiškai kėlėsi kolonistai: ir, kad ir kaip bebūtų keista, greičiausias kelias iš Niujorko į San Franciską vedė… per Panamą. Nes visas JAV vidurys buvo „Laukiniai vakarai“: be geležinkelių, be normalių kelių, ten keliauti buvo brangu, sunku ir nesaugu: geriau jau plaukti į Panamą, ją kirsti geležinkeliu, ir anapus plaukti atgal į JAV. Šitaip Panamos miestas tapo svarbiausia tarpine „stotimi“ „laukiniams“ Amerikos aukso ieškotojams. Neilgam: 1869 m. geležinkelis pastatytas ir skersai JAV – netekęs klientų Panamos geležinkelis bankrutavo (šiandien jis vėl prikeltas – galima 170 jo tiltų ir pralaidų pravažiuoti pseudoistoriniu turistiniu traukiniu).

Panamos miestą vėl prikėlė savojo kanalo statyti atvykę prancūzai, atsivežę rafinuotą gyvenimą, operas. Paskui – amerikiečiai. Bet tuo metu turtingi panamiečiai kėlėsi lauk iš Panamos senamiesčio ir ši miesto dalis virto skurdžia, nesaugia dykra, namus užėmus benamiams. Ir tik neseniai, UNESCO pripažinus pasaulio paveldu, vėl atgimė: dabar ji saugoma policininkų, bet kiek negyva. „Stop gentrifikacijai“, „Paveldas be žmonių – ne paveldas“, skelbia plakatai mat ši plinta į gretimus rajonus. Kol kas „senieji nelegalūs gyventojai“ kovą pralaimi: Panamos miestas dabar vienas pasaulio centrų ir koks pasaulio centras apsikęs su sugriuvusiu senamiesčiu?

Visokie prašalaičiai ir toliau į Panamą plukdo ir plukdo naujoves, kurios čia sudygsta labiau, nei kur kitur Lotynų Amerikoje. Aistringų krikščionių sekmininkų religiniais šūkiais išdabinti automobiliai čia kontrastuoja su konservatyviais musulmoniškais kai kurių moterų drabužiais, su pagrindine visos Amerikos Bahajų šventykla ant kalno, irgi tapusia svarbia miesto lankytina vieta. Musulmonai, bahajai sudaro po 1% gyventojų ir tai ne imigrantai, o „pasauliui imlūs“ atsivertę vietiniai.

Policija ir patys panamiečiai radikaliai užkirtinėja kelią Centrinės Amerikos chaosui. Pirkėjams grąsinama baudomis už čekio nepaėmimą parduotuvėje, o AirBnB savininkas Panamos mieste skundėsi visa eile baudų, paskirtų jo klientams už tai, kad, tarkime, namo kieme ėjo važiuojamąja dalimi, arba iš baseino kilo liftu su glaudėmis.

Bokas del Toro – masių neatrastas pasaulinio lygio kurortas

Bokas del Toro – pagrindinis Panamos kurortas. Ir nors kol kas šis pavadinimas nėra toks pasaulyje garsus, kaip kokio Balio ar Tailando kurortų, manau, jis tikrai vertas tokiu tapti.

Tai – toliausias Panamos taškas nuo Panamos miesto. Atstumas – 600 km, bet gali nuvažiuoti per dieną (ar brangokai nuskristi). Tačiau jausmas – it nukeliavus 6000 km ir atgal. Iš pradžių atvykome į Almirante miestelį, iš kurio į Bokas del Toro plaukia laivai. Priminė Afrikos gilumą: skurdas, jokių lankytinų vietų, juodaodžiai vietos gyventojai kalba nebe ispaniškai, o unikalia savo kalba, derinančia angliškas ir afrikietiškas frazes. Kas pėsti, kas dviračiais mėgina „nutverti“ keliautojus idant šie paliktų automobilį būtent jų kiemuose: tai – svarbus pragyvenimo šaltinis.

Bet praeina 40 minučių, išlipi Bokas del Toro uostelyje – ir viskas vėl apsiverčia aukštyn kojom. Tokie „idealizuoti Karibai“. Mediniai namai ant polių – viršum Karibų jūros ir įvairiausių dydžių krabų. Dalį jų supirko užsieniečiai, dalis paversta viešbučiais ar AirBnB: viename tokių gyvenome ir tai buvo nuostabi, autentiška patirtis (be kondicionieriaus ir su drieželiais, užtat su hamaku balkone). Restoranai ir barai krante su vaizdu į saulėlydį, keliautojai. Ir šokių klubai, narkotikus gatvėje nuo motociklo siūlęs vietinis… Dauguma vietinių – ispanakalbiai metisai.

Tačiau tai tik Bokas del Toro sostinė. Iš ten maršrutiniai laivai ar laivai-taksi per čia ramią, čia pavojingą jūrą plukdo į kitas salas, kaimus ir pasirodo, kad šis nedidelis salynas ne ką mažiau įvairus, nei visa likusi Panama.

Štai Old Bank (Bastimentos saloje) gyvenamas juodaodžių, kalbančių guari-guari kalba, bet atmosfera ten daug linksmesnė, nei Almirantėje: spalvos, gyva kultūra, garsi muzika, jokių automobilių, vaizdai (nuo kranto netikėtai išvydome delfinus). Tiesa, nėra saugu, ypač einant į paplūdimius.

O Carenero salos šiaurinė dalis virtusi savotiška JAV kolonija: milžiniškos amerikiečių vilos su prieplaukomis jų laivams ir jachtoms, kai kurios net su Amerikos vėliavomis. Tos pačios salos pietinė pusė – labai „vietinė“, skurdoka: perėjau kiometrą Carenero pakrante, o jaučiausi tarsi nuėjau iš JAV į Lotynų Ameriką.

Yra Bokas del Toro ir indėnų kaimų, ir atokesnių paplūdimių (pvz. Bluff, į kurį po lietaus tegali nuvykti visureigiu).

Bet didžiausią įspūdį Bokas del Toro paliko Jūros žvaigždžių paplūdimys prie Boka del Drago: skaidrus, skaidrus vanduo, kur gali braidyti tarp dugne tūnančių jūros žvaigždžių, milijonų žuvelių (kai kurios „valgo“ odą nuo tavo kojų), išvydome net rajas, iššokančias iš vandens, į medį it sulėtintame filme lipantį tinginį.

Kaip ir visoje Panamoje, Bokas del Toro temperatūra visus metus beveik nesiskiria (dienom +31, naktim +21, bent pusę dienų lyja).

Beje, dar iki 1990 m. į Bokas del Toro provinciją buvo galima patekti tik važiuojant per Kosta Riką, tai užtrukdavo 2 dienas. Tai pakeitė lietuviai! Įsigytas keltas „Palanga“, anksčiau plaukiodavęs iš Klaipėdos į Smiltynę. Jis – niekaip nepervadintas – dabar per 2 val. perkelia automobilius iš Almirantės į Bokas Del Toro. Kartu su vėliau nusipirkta „Baltija“. Žr. mano videopasakojimą apie tai Youtube.

Boketė: Panamos kalnuose – ir pensininkų rojus

Sako, kad Panamoje yra trys tikrai turistinės vietos: Panamos Miestas, Bokas Del Toro ir kalnuotoji Boketė Bauru ugnikalnio papėdėje. Aplinkui ją gausu krioklelių, žygių takų, bet daugiau nei turistų ten Amerikos ir Europos pensininkų.

Pensija Vakaruose nėra ta liūdna gyvenimo atkarpa, kai belieka skursti laukiant mirties. Pensijos ten didžiulės ir, tiesą pasakius, daugelio svajonė yra išeiti į pensiją kuo greičiau, pagaliau gyventi sau – kur nori ir kaip nori. Kai kurie išeina ir keturiasdešimties ar net trisdešimties. Ir Boketė yra viena svajonių vietų „Pensija – tai tikrasis gyvenimas!“ filosofijos sekėjams.

Tiesa, man Boketės populiarumą tarp pensininkų suprasti ne taip ir lengva. Iki vandenyno 70 km, iki artimiausio didesnio miesto Davido 40 km. Na taip, yra, gamta, yra žygių takai – bet tai gal aktualiau keliaujantiems, nei persikeliantiems „su visam“, ypač senoliams. Be to, Boketėje dažnai lyja.

Tačiau Boketės mylėtojai vardija tokius privalumus: miestelis yra aukštai, todėl čia visada geras oras, nereikia nei kondicionieriaus, nei šildymo. Klimatą pasirenki pats: gali pirkti namą arba miestelio centre (slėnyje), arba „aukštutinėje Boketėje“, kur dar keliais laipsniais vėsiau. Be to, visų atvykėlių dėka daug kas Boketėje moka angliškai, pilna įvairiausių virtuvių restoranų. Na štai sutikome prancūzą, kuris, pasakojo, įkūręs blyninių tinklą įvairiose pasaulio šalyse, o dabar „pusiau pensijoje“ pats kepa blynus savo blyninėje Boketėje.

Atvykėliai patinka ne visiems vietiniams: girdėjau skundų pakilusiomis NT kainomis, atvykėlių nusiteikimu, kad visi vietiniai privalo išmokti angliškai, ar iš užsienio atsivežta maniera statyti ištisus uždarus užsieniečių rajonus, į kuriuos vietiniams (ir kitiems prašalaičiams) patekti sunku: „Man lengviau nuskristi į JAV, nei patekti į vietinį amerikiečių rajoną“ – skundėsi tokio gyvenimo būdo nesuprantantis vietinis ir pasakojo toliau: „Kai paklausiau, kokiame restorane valgė, vienas atsakė, kad jis vadinosi „Abierto“, o kitas klausė, ar čia štas miestas vadinasi „Se vende“, juk tiek daug lauke tokių ženklų“ (ispanų k. „Abierto“ reiškia „Atidaryta“, „Se vende“ – „Parduodama“ – aut. past.).

Keliautojui viena įdomiausių pramogų Boketėje – kavos plantacijos, kurių kiekviena siūlo ekskursijas, ragavimus. Po jų kava nebeatrodo „tik kava“. Beje, Boketės nebūtų be kavos. Ją įkūrė čia atsikėlę gyventi Panamos kanalo statytojai. Pastatė kanalą, užsidirbo, bet grįžti į tėvynes nenorėjo. Įsigijo žemės, pradėjo auginti kavą. Stebėtinai gerai dirbo su rinkodara ir dabar Boketės „botikinių“ plantacijų kava – viena brangiausių pasaulyje. Konkrečiai – Geišos kava. Su Japonija, geišomis, ji neturi nieko bendro: kilo iš Gesos kaimo Etiopijoje. Jos medžiai nenešdavo didelio derliaus, tad etiopai visus išnaikino, bet sėklų spėję įsigyti Panamos kavos augintojai iš peties padirbėjo: pervadino kavą iš „Gesos“ į „Geišos“, išreklamavo, laimėjo visokius konkursus. Galiausiai net etiopai vėl užsimanė auginti tą kavą, bet nebeturėjo sėklų. Teko pirkti jų pas panamiečius…

Boketės kavos plantacijose dirba daug indėnų ngabų, jie vilki tautiniais rūbais ir juos pardavinėja Centro artesanal turgelyje.

Panamos indėnai ir jų valstybės valstybėje

Keliaudamas po Lotynų Ameriką dažnai tegaliu apgailėti išnykusius indėnus, jų kultūras, ir tų kultūrų liekanas kurios nebeturi ateities. Kadaise tai buvo jų žemynas. Bet atvykę Europos kolonistai viską sugriovė: daugelis indėnų išmirė per žudynes, vergovę, „užvežtas“ ligas, o likusiems beliko išmokti kolonistų kalbas, priimti jų krikščionišką tikėjimą, tuoktis su kolonistais ir gimdyti jiems vaikus. Ir net dabar, praėjus 200 metų nuo nepriklausomybės, Lotynų Amerikos indėnų kultūros toliau nyksta: visoje Lotynų Amerikos elitas kalba ispaniškai arba portugališkai. Norėdami „nebebūti atsilikėliais“, užsidirbti, netgi „gryni“ indėnai ir šiandien daug kur turi pamiršti savo kultūrą, norėdami vaikams gero gyvenimo neperduoda jos palikuonims.

Panama – maloni išimtis. Taip, iš dešimčių jos indėnų tautų kolonistai daugelį irgi sunaikino. Bet dar aštuonios liko ir laikosi tvirtai, kartu sudaro apie 12 proc. Panamos piliečių. Jiems įkurtos keturios komarkos – indėnų autonominiai regionai – kur jau indėnų žodis galutinis, klesti jų kultūra. Ir man, kaip ir daugybei turistų, tos „indėnų šalys“ – tikra kelionės į Panamą pažiba.

Lankėme emberų tautą. Tai – upių indėnai, kuriantys kaimus paupiuose. Išliko tik atokiausios indėnų tautos – taigi, į daugelį emberų kaimų neveda jokie keliai. Teko plaukti motorizuotu luotu – kartu su emberomis, kuriems prireikė ko nusipirkti mieste ar į ligoninę. Čagreso upė srauni, pilna slenksčių, akmenų. Aplinkui – priešistoriniai vaizdai: vienas paskui kita ryškėja emberų kaimai šiaudiniais stogais.

„Mūsų“ kaimas buvo trečiasis toje upėje. Tautiniais rūbais vilkintys indėnai pasitiko su savo muzika (pvz. mušamas vėžlio kiautas), šokiais, rankdarbiais, maistu. Ir apie valandos trukmės klausimų-atsakymų sesija, kurios metu noriai pasakojo apie emberų gyvenimą ir kultūrą. Moterys užsideda liemenėles iš monetų tik ypatingomis progomis ar prieš turistus – kai emberos lieka vieni, vaikšto nuogom krūtinėm. Lyderius emberos renka taip: sustoja kandidatai, o kiti kaimiečiai (nuo 12 m.) vorele už jų: už kurio sustoja daugiausiai, tas tampa lyderiu. Populiari pramoga – rankų, veidų dažymas vieni kitiems iš tam tikro vaisiaus išgautais juodais dažais (išdažė ir mus).

Tiems emberų kaimams, kurie netoli Panamos miesto, turizmas tapo pagrindiniu užsiėmimu. Visada kyla klausimas: kiek iš to, ką matau, tik teatras? Šįkart, atrodo, ne tik.

Kaip pasakojo emberos (ir paliudijo ne kartą ten lankęsi vietiniai), turistinėse vietose palei Čagreso upę jų kultūra kaip tik išlikusi geriausiai: ir jaunimas noriai velkasi tautinius rūbus, mokosi liaudies amatų, kalba savo kalba. Dalis sutiktų indėnų daug metų praleido miestuose, turėjo „įprastus“ darbus, bet nusprendė grįžti į gimtuosius kaimus, prie šaknų.

Nepražengiamose Darieno džiunglėse šalies rytuose, kur daugelio emberų tėvynė ir kur neužklysta beveik joks turistas, yra kitaip: vietiniai vis labiau stengiasi imituoti lotyniškąjį elitą, kiek tik leidžia jų izoliacija, nori ištrūkti.

Taip yra todėl, kad Čagreso pakrantėse indėnai mato: indėniška kultūra padeda užsidirbti, jos pažiūrėti atvažiuoja žmonės iš visų pasaulio kraštų, ja domisi, ją giria, už ją moka. Dariene vieninteliai kitataučiai – kiti panamiečiai, o jie dažnai į savo indėnus žiūri iš aukšto.

Beplaukiant atgal užklupo tokia tropinė liūtis, kad vienu metu atrodė, kad jau skęstu, kvėpavau vandens lašais. Kažką panašaus patyriau tik plaukdamas laivu po Igvasu kriokliais. Luotas pildėsi vandens. Bet indėnai patyrę luotininkai, išplaukė.

Kitos indėnų tautos visai kitokios. Turizmą puikiai išvystė ir Gunos (Kunos), gyvenantys atokiose salose (vien kad nuvažiuotum į uostą, iš kurio ten plaukiama, reikia visureigio). Bet savo kultūrą jie demonstruoja ne taip noriai: ten daugiausiai keliaujama dėl idiliškų paplūdimių, nakvynių gamtos apsuptyje. Už nuotraukas prašo pinigų, esą mėgina apgaudinėti, į žmones iš išorės žiūri kreivai. Tiesa, visa tai rašau tik pagal panamiečių ar emberų (istorinių gunų priešų) pasakojimus: pats ten nesilankiau.

Dar yra nasai, turintys net savo karalių, ngabės, buglės ir kiti, kurie jau patys nesukūrę turizmo sistemos, programų ir nebent kokie atvykėliai atveža jiems klientų.

Kaip ten bebūtų, jei grįšiu į Panamą, neabejotinai aplankysiu dar kokią indėnų tautą.

Legendinis Panamerikos plentas

Eilinis Panamos paradoksas: šalis turi Panamos kanalą, pasaulinės reikšmės laivų kelią, bet automobilių kelių joje mažai. Galima sakyti, tėra vienintelis magistralinis kelias! Užtat koks: Panamerikos plentas. Oficialiai jis driekiasi per visą Amerikos žemyną – nuo JAV iki Argentinos. Rimtiems kelionių automobiliais ar motociklais gerbėjams pravažiuoti visą Transamerikos plentą – gyvenimo tikslas. Plentas kerta išilgai ir Panamą. Išsukimai iš „vienintelio kelio“ paprastai ne ilgesni, nei ~100 km. Ten jie atsiremia į vandenyną ar nepražengiamas džiungles: didžioji Panamos dalis išvis nepasiekiama keliais. Pravažiavome didžiąją dalį Panamerikos plento ilgio Panamoje, šen bei ten pasukdami į šoną ir taip pažindami kitokią Panamą – be užsienio turistų.

Išvažiuodami iš Panamos miesto į vakarus, visų pirma, aišku, turėjome kirsti Panamos kanalą: Amerikų tiltu, 61 m aukščio tam, kad po juo praplauktų net didžiausi laivai, ir darbo dienomis užsikišusį valandų valandas trunkančiais prieigų kamščiais, nes per visą Panamos kanalą tėra vos trys tiltai ir jokių keltų. Toliau prekybos centras seka prekybos centrą, iki pagaliau palikome Panamos miesto priemiesčius.

Tolesnės stotelės.
*El Valjė miestelis ugnikalnio krateryje (nors, jei nežinai, to nepasakytum) su savo „kukliomis pramogomis“: drugelių paviljonu, „kvadratiniais medžiais“ (net ir išvydęs ženklą su nuoroda nesupratau, kad tas medis kvadartinis…).
*Ramiojo vandenyno kurortai – pro juos važiavome jau grįždami iš „stebuklingojo“ Bokas del Toro ir tikriausiai todėl jie pasirodė be galo nykūs. Daugelis atostogautojų ten – panamiečiai, kuriems svarbus nedidelis atstumas nuo Panamos miesto.

*Azuero pusiasalis ir jo prieigos, senosios kolonijinės Panamos atspindys, kur daugelis gyventojų – ispanų kolonistų palikuonys, miestelių centrinėse aikštėse – barokinės bažnyčios (Natos, sako, seniausia visoje Amerikoje), įdomiai švenčiamos krikščioniškos šventės (Dievo Kūno šventė).
*Netoliese prie Aguadulsės miesto yra ir senųjų indėnų pilkapiai: pastatai neprilygsta kokiems majams, inkams, ar actekams (tiesą pasakius, pastatų išvis nėra), bet iškasenos įdomios. Prižiūrėtojas noriai daug papasakojo – aišku, tik ispaniškai, nes anglų k. anapus „turistinių zonų“ mažai.

Ir galiausiai, jau netoli Kosta Rikos sienos, „pagrindiniai“ nusukimai į Boketę, Bokas del Toro.

O jei važiuoji į rytus nuo Panamos miesto, už 200 km baigiasi net ir pats… Panamerikos plentas. Atsirėmęs į Darieno džiungles, kur vienintelė susisiekimo priemonė – motorizuoti luotai. Tikrai taip: nepaisant pavadinimo, Panamerikos plentas nejungia Amerikų. Ten, kur susiduria Šiaurės ir Pietų Amerikos, tarp Panamos ir Kolumbijos, yra 96 km tarpas be jokių kelių. Nors Panama su Kolumbija turi sieną, vienintelis realus būdas nukeliauti tarp šių šalių – lėktuvas.

Ir nors idėjų „užbaigti Panamerikos plentą“ Kolumbija vis iškelia, Panama to nelabai nori. Jau net per be galo tankias, rizikingas Darieno džiungles plūsta iš Kolumbijos nelegalūs imigrantai, narkotikų upės. Kas būtų, jei būtų kelias, tikėtina, korumpuota muitinė? O dar ir visa ekologija: šiais laikais „vienos paskutinių neįsisavintų, nepražengiamų džiunglių“ žavi daug labiau, nei eilinis, tegul ir labai svarbus, plentas.

Panamos fortai ir liūdnas Kolono miestas

Jau galvojau mačiau visas Panamas. Bet iš tikrųjų „mozaiką užbaigė“ Kolonas – uostamiestis kitame Panamos kanalo gale nuo Panamos miesto – tarsi dar viena, nematyta šalis. Jau nuo kelionės pradžios panamiečiai gąsdino Kolonu: „nelipkit ten iš mašinos, labai nesaugu“. Ir vis tiek, užliūliuotas, nesitikėjau tokio vaizdo. Išgriuvę, išdegę pastatai, ištisi kvartalai, kuriuose vis tiek kažkas gyvena; štai vieno griuvėsio pirmam aukšte kirpykla, kito – restoranas.

Net ir Kolono kruizinių laivų uostas (rinkodaros sumetimais pavadintas „Panamos kanalo uostu“) niekuo nepriminė modernių ir patrauklių Karibų “pinigų traukyklų”: aplūžęs, nublukęs, pavieniai restoranėliai, voliojosi negyva pelė. Į kitą Kolono pasididžiavimą – didžiausią pasaulyje Laisvą ekonominę zoną, kur galima užsipirkti prekių be muito (sako, jos bus atiduotos tik oro uoste), patekti nepavyko: savaitgaliais nedirba.

Gražiausias dalykas Kolone – jo autobusai, vadinami „raudonaisiais velniais“ (diablo rojo). Seni JAV mokykliniai autobusai, nagingų Panamos meistrų perdaryti į tikrus meno kūrinius: su istoriniais pastatais, pusnuogėm merginom (darbininkams į autobusą vilioti) ir begale švieselių. O ant vieno mačiau net Bin Ladeno portretą. Kiekvienas autobusas priklauso jo vairuotojui, išspirkusiam teisę važinėti tam tikru maršrutu. Kadaise tokia sistema buvo ir Panamos mieste, bet ten „raudonųjų velnių“ jau beveik nebeliko: miesto valdžiai jie atrodė „trečiojo pasaulio“ reikalas ir ji įkūrė įprastinį autobusų tinklą.

Tikrasis kelionės į Koloną tikslas buvo senieji ispanų fortai aplinkui – Portobelo, kur ispanai kraudavo inkų auksą, ir San Lorenzo. Tiesa, ir jie kiek nuvylė: labai nedideli. Bet gal nieko keisto: jų statybos laikais Ispanijos Imperija buvo nenugalima, nepažeidžiama, be konkurentų. Fortai atliko labiau ne gynybinę, o policinę funkciją: gintis nuo plėšikų (piratų). Piratai turėdavo daugiausiai po kelis laivus, tad fortų ir 200 karių saugomos muitinės užteko – bent jau iki tol, kol Ispanija nenusilpo.

Kaip ir kitur Panamoje, su bet kuo, ką sukūrė žmogus, čia pat konkuruoja gamta. Ir San Lorenzo forte ne mažiau svarbi aplinka per keliasdešimt minučių: išvydome koatį, skruzdėlyčių grandines.

Panama – nuo pirmo pasaulio iki ketvirto

Pasaulį pagal išsivystymą logiška skirstyti į keturias zonas. Pirmasis pasaulis – tasai turtingasis, išsilavinęs, saugus ir brangus. Antrasis pasaulis – jau pakankamai pažengęs, bet dar atsiliekantis turtingumu. Trečiasis pasaulis – kur skurdas, nešvara, maža gyvenimo trukmė, beraštystė, ligos. Ir ketvirtasis pasaulis – visokios laike įstrigusios užkampių tautos, kurios gyvena tarsi prieš 100 ar 1000 metų.

Panama – vienintelė maža šalis, kurioje radau visus keturis pasaulius! Keliasdešimties ar kokio 100 km atstumu. Pirmasis pasaulis čia – Panamos miestas, nenusileidžiantis Vakarų Europai ar JAV. Antrasis – tai Boketė, Bokas del Toro ir panašios vietos. Trečiasis – visokie atokūs kaimai ir miesteliai, kaip Almirantė. Ir ketvirtasis – indėnų zonos.

Keliaudamas iš vieno Panamos pasaulio į kitą, nejučia pagalvoji, kaip jie sugyvena tarpusavy, ką mano viena apie kitą?

Ką, pavyzdžiui, mano emberos indėnai iš kaimo be televizijos ir interneto apie Panamos miesto gyventojus, kurie vedžioja savo šuniukus su rūbeliais, batukais? Ką mano į Panamos miesto dangoraižius ar Bokas del Toro vilas persikėlę „ekspatai“ apie tai, kad už tokio atstumo, kokį amerikiečiai kasdien važiuoja į darbą, jų naujojoje tėvynėje plyti keliais nepasiekiami miestai, į kurių menkas parduotuvėles prekes tenka gabenti tris dienas – ir niekas nė nesistengia ir nenori to pakeisti?

Bet kažkaip Panamoje išsitenka visi. Ji – atsitiktinai nepriklausomybę gavusi niekieno žemė, bet kartu, būdama vienintelė tokia Lotynų Amerikoje, ji ir unikali. „Panamietis“ išsiskiria iš visų: ne rase (ji gali būti pati įvairiausia), ne religija (irgi) ir net ne kalba, bet požiūrio į visa tai ir dar daugiau deriniu.

Panama labai tolerantiška, šimtmetis po šimtmečio ryjanti kultūras, mąstymą, kalbos frazes ir prekes iš įvairių prašalaičių.

Šiais laikais žodžiai „įvairovė“, „tolerancija“ visame Vakarų pasaulyje tapo dogmomis, kažkokia amžina siekiamybe, diegiama „iš viršaus į apačią“. Tačiau praskleidus, kas už tų žodžių slypi, daugelyje šalių man pasidaro liūdna. „Įvairovė“ dažniausiai apima vos keletą visuomenės grupių, vos keletą jų atributų: visi kiti ir visur kitur privalo „būti kokie reikia“, jų įvairovė netoleruojama. Pavyzdžių milijonai: nuo iš tautinių mažumų atimamų vaikų (už tai, kad augina juos taip, kaip jų kultūroje įprasta) iki religinių simbolių ribojimų (tiek musulmoniškų, tiek krikščioniškų).

Panamoje gi „įvairovė“ nėra tikslas, tai – realybė nuo neatmenamų laikų. Ji tiesiog Yra ir žmonės ją priima visą, nors ir nesišvaisto spalvingais lozungais apie Kovą už ją.

Ta svarbi sąsmauka, didieji jos projektai ir galimybės visad traukė naujus ir naujus „avantiūristus“, kurie pasiliko Panamoje. Kolonistai ir piratai, užkariautojai ir pirkliai, geležinkelio ir kanalo statybininkai. Kinai, „nusėdę“ mažose parduotuvėlėse (atrodo, kas antra Panamos maisto prekių parduotuvė priklauso kokiai „kinų smulkių verslininkų dinastijai“ ir atrodo vienodai). O dabar – užsienio pensininkų, laisvos rinkos, mažų mokesčių ir ofšorinių verslininkų era: Panama tęsia „atviros plakančios Amerikos širdies“ tradicijas.