Azija – kelionių vadovai

Libanas, rodos, tobulas kraštas turiningam ilgajam savaitgaliui. Jokia kita miniatiūrinė šalis (Libano plotas – kaip šeštadalis Lietuvos) netalpina savyje šitiek kardinaliai skirtingų grožybių. Keliasdešimt kilometrų – ir vietoje didžiausios pasaulio romėnų šventyklos jau senas arabiškas miestas. Dar tiek pat – ir kryžininkų pilis, finikiečių griuvėsiai, turkų vietininko rūmai, milžiniškos “menės” olose. Nuo saulėto Viduržemio jūros kurorto iki pūgų košiamo kalnų slidininkų miestelio – irgi juokingas atstumas.

Šitokia įvairi gamta ir istorija leido čia tūkstantmečiams įsitvirtinti dešimtims tikėjimų. Trys islamo rūšys, tik vietiniams žinomos krikščionybės atšakos. Ir dar Izraelis pasienyje. Pakako žiežirbos ir 1975 m. įsiplieskė žiaurus tarpreliginis karas, sudraskęs Beirutui klijuotas “Rytų Paryžiaus” ir “Rytų Šveicarijos” etiketes, paskui – Izraelio okupacija ir, net jai nuslūgus – karts nuo karto antskrydžiai. Todėl turistai Libaną primiršo – bet neapgultas minių jis tik įdomesnis.

Kryžininkų pilaitė supama finikiečių griuvėsių Byblose.

Beirutas – finansų ir religijų miestas

Lankėmės 2009 m., bet 2006 m. Izraelio bombardavimų žaizdų jau nebuvo matyti. Tik nuo ilgesnio ir niūresnio Pilietinio karo griuvėsių dar yra: apgriautas Holiday Inn viešbutis (karo metu tarnavęs kaip patogi vieta apylinkių apšaudymui). Kita vertus, ir pas mus Kaune turime panašių vaizdų (“Respublika”, “Britanika”). Ano karo metu vieną Beiruto kalvą valdė krikščionys, kitą – musulmonai. Panašiai įvairios sukarintos grupuotės buvo pasidalinusios ir visą Libaną.

Libanas nuo tada nebėra turtingasis “pirmasis pasaulis”, milijonai jo piliečių emigravo. Bet anų laikų įdirbis nebuvo visiškai nubrauktas. Pasaulinių prekės ženklų (restoranų, parduotuvių tinklų) čia tebėra daugiau, nei Lietuvoje. Ant kiekvieno kampo Beirute – bankų iškabos, jau daugybę dešimtmečių viliojančios “ofšorinius klientus”.

Beiruto centre.

Senamiestis po karo kruopščiai suremontuotas, taigi atrodo švarus ir išpuoselėtas. Dideliais daugiabučiais jis primena europietišką, bet su aiškiu arabišku stiliaus prieskoniu. Įėjimą į pagrindinę apvalią Nedžmeh aikštę su laikrodžiu saugojo kariai (nepraleido), bet ir aplink buvo įdomu. Didysis seralis (vyriausybės rezidencija) ir aibė centrinių šventovių. “Libanietiškiausia” tarp jų maronitų katedra, nes maronitai – vietinis tikėjimas. Katalikai, bet ne Romos katalikai.

Saugumas Libane itin sustiprintas: Beiruto šaligatviuose pilna betoninių blokų (juos čia pat galima panaudoti barikadoms), o užmiesčio pakelėse – karinių punktų, kurių įgulos pažvelgia į greitį sulėtinusių mašinų vidų. Tiesa, stabdė mus tik viename, ir tai teuždavė vienintelį klausimą “Kur važiuojate?”.

Palei visą Beirutą – ilga ilga jūros pakrantė. Žymiausia jos vieta – iš vandens prasišaunančios Balandžių uolos, kurias smagu stebėti nuo pajūrio restoranų, skanaujant libanietiškus pietus iš daugybės smulkių patiekalų.

Balandžių uolos.

Krikščionys ir kedrai

Libaną prancūzai įsteigė kaip arabų krikščionių tėvynę. 1920 m. jie atskyrė Jėzumi sekančias žemes nuo kitos savo valdos Sirijos. Vėliau prie Libano prijungti musulmoniški slėniai sugriovė religinę vienybę, o kai Izraelis 1948 m. ištrėmė kone milijoną palestiniečių (daug jų šeimų ir šiandien dienas leidžia Libano pabėgėlių stovyklose), krikščionys prarado Libane daugumą. Tačiau valstybės širdis – Libano kalno muhafaza – ir šiandien krikščioniška iki kaulų smegenų.

Viršum Džunijos pajūrio kurorto iškilusi Mergelė Marija – Libano globėja. Prie jos (ir panoraminių vaizdų) keliantys lynų vagonai staiga sustojo. Dingo elektra. Nuolatinis reiškinys Libane. Ir mūsų lankytuose restoranuose ne kartą kelioms minutėms stodavo aklina tamsa. Aplinkiniai niekaip nė nereaguodavo – juk įsižiebs vėl. Ir keltuvas, aišku, ant Harisos kalno užkėlė.

Vaizdas pro viešbučio langą kalnuose greta Bešario. Nuo šio vienišo kryžiaus kalnų snieguose iki artimiausio paplūdimio, kuriame galima maudytis - lygiai 50 km važiavimo.

Džunija garsi ir savo olomis. Dauguma stalagtitų-stalagmitų ertmių panašios, bet didžiulė menė Džunijos olų ėjimo ir plaukimo pabaigoje ir mane pribloškė.

Viduržemio viešbučiai su balkonais į banguojančią jūrą, rodos, galėtų būti pilni saulės mėgėjų iš Europos. Bet jie bijo karo. Be reikalo. Taip, jis čia nuolat tykantis baubas – bet ne didesnis, nei žemės drebėjimai Japonijoje, Kalifornijoje ar Turkijoje. Ir vietiniai prisitaikė.

Vaizdas į vandenyną iš Džunijos viešbučio

17 km į šiaurę nuo Džunijos – Byblosas, istorinė finikiečių sostinė. Ši Antikos prekeivių tauta, pakrančių uostamiesčiais lenkusi graikus ir įsteigusi Kartaginą, iki šių dienų įkvepia Libano krikščionis: matydami, kad žodis “arabas” tapatinamas su islamu, jie dažnai prisistato “finikiečiais”. Bybloso griuvėsiai (pvz. nedidelis teatras) neatskleidžia jo buvusios svarbos, užtat žavūs gretimi “naujesni” statiniai: Viduramžių turgus, kryžininkų pilaitė.

Dvasinė krikščioniškojo Libano širdis – Kadišos slėnis, vadinamas Šventuoju. Serpantinu čia užvažiavome nuo jūros į kalnus. Pakelės sėte nusėtos kryžiais, rodyklės rodo vienuolynus, o miesteliuose, tokiuose kaip rašytojo Kahlilio Džibrano gimtinė Bešaris, skambėjo vien bažnyčių varpai, o ne muedzinų šauksmas. Netrukus žalumas pakeitė sniegynai. Dėl prastų sąlygų ir vasarinių padangų Libano simbolio – kedrų giraitės – nepasiekėme.

Bešaris (kairėje) ir jo bažnyčia.

Balbekas, didžiausia romėnų šventovė

Užsieniečiams žinomesnis kitas Libano slėnis – Bekos. Tiksliau, tenykštės Balbeko šventyklos. Dedikuotoji Jupiteriui kadaise buvo didžiausia Romos imperijoje. Bakcho šventovė mažesnė – bet išsilaikiusi tiesiog puikiai.

Nors nuo Bešario iki Balbeko – vos 50 kilometrų pavasarį dar uždarytu serpantinu, abipus Libano kalnų gyvena visiškai kitokie žmonės. Bekos slėnis – musulmonų šiitų tėvonija. Nuo elektros stulpų čia mus pasitiko žuvusių “Hezbollah” didvyrių veidai, o palei romėniškas šventyklas prekeiviai siūlė marškinėlius su šios organizacijos simboliais (šiitams ji – Libano gynėja nuo Izraelio imperializmo, Libano krikščionys tam gal pritartų, bet juos erzina “Hezbollah” prielankumas Sirijos diktatūrai, o vakariečiai “Hezbollah” kovotojus vadina teroristais). Buvo Mahometo gimtadienis, tad iš mečečių garsiakalbių sklido ilgos kalbos.

Bakcho šventykla Balbeke.

Šiandienio Balbeko miesto centras – labai libanietiškas, pilnas siaurų gatvelių ir gatvių, kuriose eismo taisyklių laikomasi menkai. Nepaisant šiitų daugumos giliau kiemuose stūkso ir senos bažnyčios, kaip armėniškoji. Balbekas, kaip ir kiti Libano miestai, be daugumos turi ir mažumų. Siekdami užkirsti kelią “balsavimui pagal religiją” libaniečiai sukūrė unikalią valdymo formą – konfesionalizmą. Kiekvienoje apygardoje gali balotiruotis tik konkrečios religijos kandidatai, o “didieji postai” irgi amžiams padalinti tikėjimo pagrindu (prezidentas visuomet krikščionis maronitas, ministras pirmininkas – musulmonas sunitas, parlamento pirmininkas – musulmonas šiitas). Taigi, rinktis tarp skirtingų religijų atstovų niekuomet nesudaroma galimybė (“tegul renkasi pagal pažiūras, o ne tikėjimą”), bet rezultate valdžią vis vien dalijasi visų pakraipų tikintieji.

Į pietus nuo Balbeko savo ženklą paliko dar viena pasaulio istoriją piešusi civilizacija: senasis Arabų kalifatas. Jų Andžaro miesto griuvėsiai dar stebėtinai primena romėniškus: stačiakampiai kvartalai tarp cardo ir decumanus gatvių. Juk beduinai arabai miestiško gyvenimo, kaip ir Europos barbarai, mokėsi iš romėnų (bizantiečių). Tik architektūros stiliai Andžare jau kitokie. Beje, šiandieniame Andžare kone visi gyventojai – armėnai.

Romėniškos kolonos (kairėje) ir labiau rytietiška arkada (dešinėje) Andžare

Pietų Libano rūmai ir pilys

Į pietus nuo Beiruto gyvena musulmonai sunitai. Jų pagrindinis miestas – Sidonas, kurio simbolis – jūroje pastatyta kryžininkų pilaitė, tilteliu sujungta su žemynu. Aplinkinis senamiestis gana chaotiškas.

Pietų Libano kalnuose – trys labai skirtingos pilys-rūmai vos keleto kilometrų atstumu viena nuo kitos.

Beit Ad Dinas buvo didinga Osmanų Imperijos “vasalų”, XVI-XVIII a. valdžiusių Libaną, rezidencija. Tuščiose menėse ant plynokų sienų – puošnūs fontanėliai.

Beit Ad Dino rūmai.

Tarp Dair Al Kamaro XVII a. pastatų – Fachredino rūmai. Šiandien čia – Libano vaškinių figūrų muziejus, kur žymūs politikai, arkivyskupai, visus Artimuosius Rytus kadais pavergusios libaniečių žvaigždės. Ne viską supratome, nes prižiūrėtojo “angliškas pasakojimas” labai jau priminė prancūzišką su keliais angliškais žodžiais. Prancūzijos valda Libanas buvo trumpai (nuo pergalės prieš Osmanus Pirmajame pasauliniame kare 1918 m. iki 1943 m.), bet “užsienio kalba” ir “prancūzų kalba” iki šiol čia kone sinonimai, o arabiški pavadinimai lotynų raštu teberašomi prancūziškai.

Trečioji pilis – Mousos – ne praeities imperijos, o XX a. menininko Mousos Abdel-Karimo Al Mamario palikimas. Gyvenimą jis pašventė didžiulio pastato statyboms, jo vidų užpildžiusių medinių žmogelių drožybai. Atrodo naivokai, bet įdomiai. Šiaip ar taip, mažiau menui griežta krikščionybė Libane leido pasaulietiniams menams tarpti labiau, nei daug kur Arabijoje.

Turėdami daugiau laiko dar būtume aplankę romėniškus griuvėsius Tyre.

Tradicinis libanietiškas namas greta Bybloso griuvėsių. Panašūs 'sunkūs mūrai' dominuoja miestelių senamiesčiuose

Libano šlovė priblėso, bet įdomumas – ne

Išgirdus “Turtingoji Arabija” ar “Arabų finansų sostinė” kokiais 1970 m. pirmoji asociacija būdavo “Libanas”. Šiandien kedrų žemę į užmarštį nustūmė naftos karalystės – Dubajus, Abu Dabis… Libanas niekad neturėjo tokių iššaukiančių turtų, kaip Persijos Įlankos emyrai – bet pastarieji – “antra karta nuo bedujino” – niekad nesukurs tokių senų kultūrinių ir gamtos lobių, kokiais didžiuojasi libaniečiai.

Išsilavinęs, žinantis savo vertę ir be galo įvairus Libanas – unikali patirtis keliautojui, nutolęs tiek nuo Europos, tiek nuo Artimųjų Rytų kraštų.

Mano nuomonė apie vertus dėmesio Libano turistinius objektus po kelionės. Galbūt šis žemėlapis padės jums pasirengti savo kelionę.

Visi straipsniai iš kelionių po Levantą

ĮŽANGA: Levantas - Kraujuojanti šventa žemė
1. Jordanija: Dykuma, persunkta istorijos
2. Rekviem Sirijai: Kelionės į Siriją prisiminimai
3. Libanas: Įvairiausia maža valstybė

Pasaulyje tėra trisdešimt miestų, glaudžiančių po dešimtį ar daugiau milijonų gyventojų. Dauguma jų garsūs visoje planetoje, it magnetas traukia žmones, verslus ir filmų režisierius. Paryžius ir Londonas, Niujorkas ir Maskva, Rio de Žaneiras ir Bombėjus, Tokijas ir Pekinas.

Pietryčių Kinija turi net du tokius milžinmiesčius: Guangdžou (13 mln. gyv.) ir Šendženą (11 mln. gyv.). Abu jau pakilę iš skurdo, statosi superdangoraižius ir visai teisingai trokšta pasaulinės šlovės. Bet jų pavadinimus užsienyje temoka tarti kiniškų prekių importuotojai.

Turbūt tai pasikeis. Tarpai tarp šių ir kitų Perlų upės deltos didmiesčių siekia ne daugiau keliasdešimt kilometrų. Kai juos galutinai padengs augančios viduriniosios klasės vilos tai taps didžiausiu pasaulyje miestu, su 50 milijonų gyventojų lengvai išstumsiančiu dabartinį karalių Tokiją.

Guangdžou gyventojai atvyksta pasivaikščioti po pastaraisiais metais iškilusį Džučiango verslo rajoną.

Keliaudamas ten tik galėjau įsivaizduoti jo būsimą gimimą. Dangoraižių dar per mažai, eiliniai rajonai per nykūs, infrastruktūra tebestatoma. Bet stereotipai apie Kiniją, kaip vargstančių darbininkų lagerį, žlugo galutinai. Ir jei istorijos vaga nepasikeis, Šendženas su Guangdžou taps naujuoju Tokijumi, o “vėliau į kapitalizmo traukinį įlaipinta” Kinijos provincija – naujaisiais Šendženais ir Guangdžou. Ir tai nebe dešimtmečių, o daugiausiai keliolikos metų klausimas.

Guangdžou tūkstantmečių liekanos…

Guangdžou miestas – senas it Roma. Dar 206 metais prieš Kristų čia buvo Nanju karalystės, siekusios Vietnamą, sostinė. Svarbos ši Pietų Kinijos širdis neprarado ir vėliau: ir Atradimų eroje, kai buvo paskelbta vieninteliais teisėtais europiečių vartais į Kiniją, ir XX a., kai dar Antrojo pasaulinio karo metais čia gyveno per milijoną žmonių.

Deja, dabar tegali matyti istorijos atplaišas daugiabučių jūroje. Daug senybių nugriovė Kultūrinė revoliucija, kuomet Mao Dzeduno paraginti jaunieji chunveibinai bėgo niokoti “atgyvenusių” šventovių ir meno.

Statulos Šešių Banjanų šventykloje.

Atkurta tik tai, kas svarbiausia. Šešių Banjanų budistų šventyklos pastatų komplekse įspūdingiausia – devynių aukštų 1373 m. pagoda. Gretima Guangšiau šventykla kuklesnė, bet senesnė.

Abiejų prieigose pirmi pastatų aukštai užgrūsti religinių prekių ir popierinių daiktų (sudeginus juos šiame gyvenime, pomirtiniame pasaulyje mirę protėviai turėtų gauti tikrus) parduotuvėlėmis. Bet to “miesto karkaso” iš senų namų ir šventyklėlių nelikę.

Šešių banjanų šventyklos pagoda-bokštas (kairėje), 'žaislinė' Guangšiau pagoda (dešinėje), per vidurį - pasimelsti atėjęs kinas.

Ir pagrindinėse šventyklose greta pagyrų apie žilos senovės statybos datas prie ne vieno pastato lyg tarp kitko paminima “rekonstruotas 198x m.”. Kaip paaiškino vietinis, tai reiškia, kad ten chunveibinai buvo palikę vien pelenus (t.y. dabartinis statinys tiek pat autentiškas, kiek Vilniaus Valdovų rūmai).

Dar įdomesnė pasirodė Čen giminių akademija, kurios net paskirtį užsieniečiams sunku paaiškinti. 1894 m. susimetę pinigus ir grįžusių iš Amerikos Čenų paragintos ją pastatė septyniasdešimt dvi Čen pavardę turinčios giminės, kad ten gyventų jų atžalos, atvykusios į Guangdžou laikyti vietinių imperinių egzaminų. Imperiniai egzaminai – Konfucijaus įkvėptas žinių patikrinimas – valdant daugumai Kinijos dinastijų (nuo 605 m. iki 1905 m.) buvo lakmuso popierėlis šaukiant į valstybės tarnybą (“mandarinus”). Taip atrinkdavo išmintingiausius nepaisant turtų ar kilmės. Nesunku įsivaizduoti, koks šansas tai būdavo eiliniam ūkininkų jaunuoliui, ir kokią garbę jo sėkmė galėjo atnešti visai giminei.

Čenų akademijos puošnaus kiniško stogo fragmentas.

Dabar Akademijoje – Guangdžou liaudies meno muziejus, bet jo eksponatus pranoksta architektūrinės detalės: meniški stogai, nuostabiai išraižytas “blokas” priešais įėjimą, užkertantis kelią piktosioms dvasioms. Beje, muziejuje kai kurie dramblio kaulo dirbiniai parduodami už dešimtis tūkstančių dolerių, bet jų negalima išvežti iš Kinijos.

Nanju karaliaus mauzoliejui pasisekė, kad daugiabučių statyboms vietą ruošę darbininkai jį aptiko tik 1983 m., nurimus revoliuciniams vėjams. Aplink nukastą pilkapį dabar – gražus muziejus. Visų pirma nusileidau į ankštą tikrąjį kapą (dabar atidengtą), paskui ėjau per sales su turtingomis 122 pr. Kr. mirusio karaliaus Džau Ho įkapėmis – ginklais, muzikos instrumentais, papuošalais. Buvo užkastos net sugulovės bei menininkai.

Džau Ho sarkofagas iš nefrito ir raudono šilko.

Guangdžou turi ir europinio paveldo. “Trylikos gamyklų”, per kurias didžiosios Vakarų imperijos XVIII – XIX a. prekiaudavo su šimtamilijonine Kinija, nebeliko. Užtat yra Šamiano sala, 1859 m. “užrašyta” britams ir prancūzams. Pirklių dvarai, pora bažnyčių ir net kavinukė, kurioje pusryčiavome, čia – it iš Europos perkeltos. Atėjūnai buvo susikūrę savo pasaulėlį, kurį naktimis, it getą, uždarydavo.

Gražių didelių ikirevoliucinių pastatų likę ir kitur Perlų upės pakrantėje. Ja vaikštinėjančius ir gatvės muzikantų beklausančius retsykiais pamatai ne vien kinus. Dažniau trečiojo pasaulio imigrantus ir verslininkus, o ne turistus – sudėtinga vizų politika (būtinas nepigus iškvietimas) turizmo neskatina.

Perlų upės pakrantė. Pastatas kairėje - tarpukariu statytas viešbutis.

…ir pastarųjų metų didybė

Prieš 20 metų Guangdžou turėjo atrodyti nykiai – dešimt milijonų žmonių ir vos kelios įdomesnės vietos, tarp kurių – ištisi kilometrai.

Naujojo Guangdžou prekės ženklas – “Kruizas Perlų upe“. Iš tikro tai 1-2 valandų pasiplaukiojimas vakare, kai ryškiaspalvės šviesos išgražina miestą. Be to, kuriuo plaukėme, upe zujo dar gal dešimt turistinių laivų: su prabangia vakariene, su širdelėmis (suprask įsimylėjėliams), vestuvių pokyliams…

Guangdžou meras, atrodo, visas jėgas metė apžavėti plaukiojantiems miesto svečiams. Kiekvienas tiltas nutvieskiamas visomis vaivorykštės spalvomis (ir jos nuolat mainosi), aukštų paupio daugiabučių palėpės virsta gelsvomis aureolėmis (pasibaigus kruizų metui ~23:00 šviesos išjungiamos).

Vienas iš tiltų besimainančiomis spalvomis. Akyse raibste raibsta.

Bet didžiausias įspūdis – kruizo gale, kai prieš apsukdamas laivą kapitonas priplaukė Džučiango naujamiestį. Vienoje pusėje upės – 600 m Kantono bokštas (penktas aukščiausias statinys pasaulyje), saloje – didžiulė švytinti tribūna. Abu statyti 2010 m. Azijos žaidynėms. Tik Olimpiadai mastais nusileidžiantis renginys “sukūreno” 122 milijardus juanių, bet pasekmes gražu pažiūrėti.

Atnešė jis ir netiesioginės naudos miestui: verslas pagaliau Džučiangą apsodino trokštais dangoraižiais. Ir dar kokiais! Tarptautinis finansų centras yra 439 m., greta statomas Čou Tai Fuk centras – 530 m. Abu, lyg rajono vartai į paupį, aukštesni už bet ką, kas kada nors pastatyta Europoje – kaip ir dar du 391 m aukščio Džučiango pastatai.

Džučiango dangoraižių rajono 'vartai'. Kaip šitokiam miestui 'verslo centras' atrodo nedidelis - kol neprisimeni, kad kone viskas pastatyta per 5 metus.

Kitą vakarą grįžome Džučiangan pasivaikščioti pėsti. Guangdžou jaunimas masiškai darė tą patį, gerėdamasis šviečiančiais šaligatviais, požeminiu prekybos centru ir postmodernia architektūra (biblioteka, muziejus, operos teatras…). Kinijoje didžiuojamasi nauju ir blizgančiu, o sena neatrodo nei jauku, nei romantiška.

Pakilome ir į Kantono bokštą, nors liūtis ir apgadino vaizdus. Kainos nemažos – laisvai krentantis euro kursas nusinešė “pigios Kinijos” vaizdinį. Mokėjome ~20 eurų žmogui, atviras stogas su atrakcionais būtų atsiėjęs dar brangiau. Pastarasis buvo aukščiausia atvira terasa pasaulyje. Aplenkė Dubajus.

Kantono bokštas (tolumoje) iš Perlų upės kruizo. Pastatai dešinėje - daugiabučiai. Palėpės ne tik apšviestos, bet ir gražios: kupolų, piramidžių formos. Upėje - du laivai iš Perlų upės kruizų flotilės.

Šendženas – Kinijos kapitalizmo pradžia

Šendženas – naujausias pasaulio didmiestis ir Kinijos augimo atvaizdas. Dar 1982 m. jis buvo mažesnis už Kauną, o šiandien už jo stiklų ir betono glaudžiasi 11 milijonų žmonių. Priežastis: miestas tarnavo kaip Kinijos vadovo Dengo Šiopingo, nukreipusio šalį laisvos rinkos kryptimi, bandymų poligonas.

Dar 1979 m. čia įkurta specialioji ekonominė zona pakvietė užsieniečius steigti privačias gamyklas – tarkime, atkelti jas iš britų Honkongo. Vakariečiams fabrikantams algos Šendžene atrodė juokingos, o nepritekliaus nualintoje Kinijoje apie jas sklido legendos. Milijonai patraukė į “Specialiąją zoną”, o kai, nusisekus Šendženui, “ekonominis eksperimentas” išplito po Kinijos miestus – pajudėjo šimtai milijonų (didžiausia migracija pasaulio istorijoje).

Šendženiečiai prekybos centre. Tarp jų jau yra žmonių, kurie ne tik patys, bet ir jų tėvai augo privataus verslo eroje. Juk pastaroji į Šendženą sugrįžo net anksčiau, nei į Lietuvą.

Garsioji Dengo Šiopingo frazė “Šlovinga būti turtingu!” tebeaidi Šendžene ir tie turtai jau – visai tikri. Tą jutau pusiau atvirame prekybos centre, kuriame į pasaulinių prekės ženklų parduotuves žvalgėsi madingai vilkinčių kinų kompanijos, o smarkiai atlošęs galvą matydavau bebaigiamas 660 metrų Ping Am dangoraižio statybas. Jis – antras pagal aukštį pasaulyje po Dubajaus Burž Chalifa.

Su Dubajumi nejučia norisi lyginti ir visą Šendženą-Guangdžou, bet abiejų bumų istorijos – labai skirtingos. Dubajus kuriamas visai žmonijai it pasaulio sostinė. O Perlų upės deltos didmiesčiai statomi “saviems”. Tiesiog gyventojų čia tiek daug, kad augantys jų poreikiai spauste spaudžia siekti rekordinių sprendimų.

Perlų upės deltos aukštuoliai: statomas Ping Am pastatas (kairėje), aukščiausias stovintis Šendženo dangoraižis KK100 (viduryje, 442 m), Kantono bokštas (dešinėje).

Pramogų parke – visa Kinija

Jaunų darbininkų Šendžene nėra nieko seno ir nubūto. Bet įdomybių netrūksta. Juk miestas – Honkongo pasienyje, tad dar tik svajojajusi apie bumą Kinijos valdžia čia ėmė vystyti pramogų parkus honkongiečių doleriams pritraukti. “Pasaulio langas” pilnas visos planetos grožybių kopijų, “Laimės slėnis” – atrakcionų, “Safarių parkas” – laisvai laigančių gyvūnų, “Minsko pasaulis” apima visą nurašytą sovietinį lėktuvnešį “Minsk”, dar yra “Ekonuotykių slėnis”, “Arbatos upės kurortas”, “Jūrų pasaulis”… Bilietai brangūs, bet veiklos dažname parke pakanka visai dienai.

Mes pasirinkome “Nuostabiąją Kiniją” (Splendid China) – norėjome pramogas suderinti su šalies pažinimu. Vienoje jos pusėje tarp kalvelių ir ežerėlių stovi sumažintos Kinijos grožybių kopijos. Primena mini-Europos parką Briuselyje. Tik kad Kinija už Europos Sąjungą 2,5 karto didesnė tiek plotu, tiek gyventojų skaičiumi. Ir “stebuklų” Kinijoje tikrai ne mažiau – tik jiems labai trūksta reklamos. Prie dažno eksponato galvodavau: “Kaip gražu! Kodėl apie tai negirdėjau? Kur yra ši vieta?”. Tarp tokių – budų statulos olose, keistos architektūros mažų tautelių kaimai, kalnų šlaitų gyvenvietės, uolų kūgiai, žavios kiniškos šventovės ar miestų vartai. Aišku, yra “Nuostabiojoje Kinijoje” ir Terakotos armija, Uždraustasis miestas, Potalos rūmai, it gyvatė vingiuojanti Kinų siena.

Viena miniatiūrų 'Nuostabiojoje Kinijoje'.

Antroji “Nuostabiosios Kinijos” pusė – Liaudies kaimas. Kinijos tautinių mažumų stilių namuose čia kasdien pristatomos jų kultūros. Deja, spėjau žvilgtelti tik į vieną programą – ji apsiribojo kinišku pasakojimu.

“Visuotiniai” kasdieniai renginiai buvo žavesni: viduramžių kariai, demonstruojantys triukus ir mūšio menus; spektaklis, atskleidžiantis Kinijos liaudies drabužių įvairovę. Ir vakarinis “varjetė”, įkvėptas Olimpiados atidarymų – šokiais, vaidyba, akrobatika, spalvom, šviesom ir trykštančiu vandeniu perteikiama ankstyvoji Kinijos istorija. Ir net ugnies įžiebimas buvo.

Pusvalandžio trukmės viduramžių mūšio fragmentų inscenizacija.

Aišku, liaudies kaimas neapsieina be suvenyrų, restoranų, bet smagiausia po jį vaikščioti vėlų vakarą, kai niekas nebedirba, bet ir žmonių minios išsiskirsčiusios. Galingų žibintų šviesoje atsidūrusios etninės architektūros interpretacijos nebeatrodo pigios.

Daugiau nei pramogų parkai honkongiečių į Šendženą atvilioja apsipirkimas. Pačiame pasienyje pastatytas daugiaaukštis prekybos centras – Luohu Komercinis Miestas. Gretimos Šendženo geležinkelio stoties koridoriuose – grožio salonų gausybė. Jau link pasienio vežančiame Honkongo metro pilna Šendženo dantistų, plastikos chirurgų, plaukų ataugintojų reklamų. Pirkti paslaugas Kinijoje – vis dar pigiau, bet prekių kainos jau skiriasi mažai. Gamyklos iškeliauja į Bangladešą, o “pigumą” iš Kinijos pamažu stumia “unikalumas” ir – gal sunku bus patikėti – “kokybė”.

Prie Lo Vu / Luo Hu muitinės. Dešinėje - Luo Hu komercinis miestas.

Kuo žemyninė Kinija dar skiriasi nuo Honkongo?

Kaip įsitikinau pabuvojęs abipus Lo Vu pasienio (Šendžene/Gvangdžou ir Honkonge), kainos, kokybė ir dangoraižių skaičius vis panašėja. Bet žmonių mentalitetas ir tvarka – kiti. Ypač skirtumai akivaizdūs geležinkeliuose. Honkonge viskas automatizuota: iš automato perki bilietą, automatas įleidžia ir išleidžia iš perono. Gvangdžou-Šendžene procesas toks: kai kur yra bilietų pardavimo mašinos, bet užsieniečiams reikia eiti prie langelio (pirkimo metu būtina rodyti pasą, o nekiniškų pasų mašinos neskanuoja). Paskui privaloma ant bilieto gauti antspaudą iš štampuotojo, tuomet – eiti per labai nerimtą saugumo patikrą. Mano kišenėse būdavo masyvi kamera, planšetinis kompiuteris, raktai, piniginė – metalo detektoriai pypdavo, o tikrintojai tik pačiupinėdavo ir paleisdavo. Kartą buvo dar geriau: tikrintojų komanda liepė visiems susirinkti savo neperšviestus krepšius nuo rentgeno spindulių konvejerio bei eiti į peroną, o patys ėmė fotografuotis (gal buvo kažkieno gimtadienis ar pirma darbo diena?). Nereikia nė sakyti, kad Honkongo geležinkeliai – privatūs, Kinijos – valstybiniai.

Beje, technologiškai Kinijos geležinkeliai jau pranoksta Honkongą. Greitasis traukinys Guangdžou-Šendženas lekia virš 300 km/h, o erdvios jo stotys primena oro uostus. Bet kas iš to, jei dėl 36 minučių kelionės 40 minučių prastovėjome eilėje prie kasų (nes pusė langelių, nepaisant į lauką ištįsusių grūsčių, buvo uždaryti) ir gavome bilietą į šeštą traukinį (dar po valandos)? Iš viso sugaišome ~136 minutes – daugiau, nei į priekį Šendženas-Guangdžou važiuodami paprastu traukiniu.

Eilės prie bilietų Guangdžou pietinėje geležinkelio stotyje.

Panašių smulkių Honkongo ir Guangdžou/Šendženo skirtumų yra daug:
*Honkonge perėjose pėsčiuosius praleidžia, Guangdžou/Šendžene – niekada, net jei jau šie būna žengę kelis žingsnius.
*Honkonge pardavėjai šypsosi, o padavėjai greitai prieina, Guangdžou/Šendžene – retai.
*Honkonge draudimas rūkyti tą ir reiškia, Guangdžou restorane į rūkalius nieks nekreipė dėmesio, o staltiesė buvo pradeginta nuorūkomis. Panašiai “Nuostabiosios Kinijos” renginiuose buvo “paisoma” draudimų fotografuoti.
*Honkonge mačiau tik vieną “tupyklą”, Guangdžou/Šendžene regėjau tik kelis unitazus.
*Honkonge daug taisyklingos anglų kalbos, Guangdžou/Šendžene dažnas užrašas ja primena automatinius vertimus.
*Honkonge galėjau naršyti “Google”, “Gmail”, “Youtube” ar “Facebook”, Guangdžou/Šendžene rodydavo, kad tokie puslapiai neegzistuoja (juos blokuoja “Didžioji Kinijos ugniasienė”).
*Honkonge benamių nemačiau, o Guangdžou ištisos jų kolonijos užsiklojusios miega ant tiltuose ir šaligatviuose pasitiestų kartonų.
*Iš Honkongo siųsti atvirukai jau visi pasiekė adresatus, o iš Guangdžou-Šendženo siųstieji dar nenuėjo.

Nakčiai apšviesta Nuostabioji Kinija Šendžene. Honkonge ryškiausiai žiba reklamos. Guangdžou ir Šendžene populiaru nutvieksti visą pastatą, dažnai - nuolat besimainančiomis spalvomis.

Tačiau kurdamas savą gerovę Perlų upės deltos elitas žvalgosi būtent į Honkongą. Juk visas regionas kalba kantonietiškai. Kartais pavadinama “tarme”, ši kalba skiriasi nuo valstybinės kinų mandarinų kalbos ne mažiau, nei lietuvių nuo latvių. Kantonietiškas Honkongo kinas ir popmuzika Guangdžou ar Šendžene net artimesni, nei Pekino ar Šanchajaus menas. Kartu jis neša savą “turtingo gyvenimo būdo” idealą.

Kaip pasakojo vietiniai, Perlų upės deltoje labiau nei kur kitur “į madą grįžo” feng šui (ir kelis “skylėtus namus” Guangdžou matėme). O jaunimas į savo kalbą įpina angliškų žodžių, it būtų gimę britų kolonija buvusiame Honkonge.

Gyvenimas namų stoguose dažniausiai minimas pasakojimuose apie užgrūstą Honkongą, bet mačiau jį ir Guangdžou.

Kopijuojamų Honkongo įpročių dar daugės. Bet, manau, Kinijos gyventojai, užsienio kalbų nemokėjimo saugomi nuo globalizacijos, turtėdami sukurs ir savo modernias tradicijas. Kaip japonai po 1960 m., kaip korėjiečiai po 2000 m. Norėsiu grįžti, kai modernioji Kinija subręs. Didžiausias pasaulio miestas Perlų upės žiotyse turbūt bus viena geriausių vietų ją pažinti.

Visi kelionių po Kiniją aprašymai-vadovai

Viskas apie Kiniją viename

Kinija - viskas, ką reikia žinoti keliaujant

Kelionės po Kinijos miestus

1. Šanchajus - Kinijos variklis
2. Honkongas - šviesų ir jūrų miestas
3. Pekinas - XXI a. Roma?
4. Guangdžou-Šendženas - didžiausias rytdienos pasaulio miestas
5. Makao - naujai sena pramogų sostinė
6. Sianas - Azijos Roma vėl atrasta
7. Perlų upės delta - Kinijos langas į pasaulį

Kelionės po Kinijos užmiestį ir gamtą

1. Trys tarpekliai Jangdzėje - upių kruizų karalius
2. Džangdziadzie - dangų raižančių uolų miškas
3. Kinijos šilko kelias - grotos, kinų siena, dykuma
4. Mažasis Tibetas - Kinijos Činghajaus provincija
5. Taivanas - dvilypė turtingoji Kinija

Kelionių vadovai po Kiniją žemėlapyje

Spauskite ant žymeklio žemėlapyje ir ant iššokusios nuotraukos - ir skaitykite kelionių vadovą apie tą vietą!

1997 m. pasaulį sudrebino žinia: Britanija atidavė Honkongą, Azijos finansų sostinę, komunistinei Kinijai. Ir nors daug kas pasikeitė, laisva rinka čia tebeklesti, o nuostabioji naktinė panorama tebesipildo žibančiais dangoraižiais.

Svarbiausia, Honkongas išliko įvairialypis. Tik keliaujant Honkonge miesto viešojo transporto bilietėliai man atvėrė kelią į visiškai skirtingus pasaulius. Stiklinį-plieninį finansų centrą su daugiaaukščiais šaligatviais. Kaulūno gatvių turgus ir piligrimų šventyklas. Ankštų butų “naujamiesčius”. Įtvirtintus giminių kaimus, kurių “protėvių salės” atmena visas išmirusias kartas. Atokias, tik laivais pasiekiamas salas su žvejais, paplūdimiais arba “pabėgėliais iš miesto”.

Iš vandenų nyrančios žaliosios kalvos – tokia pati Honkongo esmė, kaip ir dangoraižių neonai. Honkongas – vis dar jūrų miestas, su ketvirtu didžiausiu planetos konteineriniu uostu, maršrutiniais laivais, žuvies patiekalų gausybe ir viską smelkiančia drėgme.

Honkongo centro vaizdas iš Kaulūno pakrantės - turbūt gražiausia gyvenime mano regėta naktinė panorama.

Centro sala – Honkongo verslo širdis

Honkongo širdis – nedidelė sala, “Azijos Manhetenas”, kurios ramų tropinį vaizdą seniai papildė reklamomis spindintys daugiaaukščiai. Juose – didieji bankai, akcijų birža, koncernų atstovybės visam kontinentui. Tarpais zuja tarnautojai, dažnas jų baltaodis: užsilikęs britas ar tarptautinės įmonės komandiruotas karjeros klerkas.

Tai tas senasis Honkongas, kurį šventai gina daug vietinių. Situacija atvirkščia Europai: masinė imigracija (iš žemyninės Kinijos) tautiškai grynino Honkongą, bet dažnas vietinis idealizuoja tuos daugianacionalinius “vartus į žemyną”. 1997 m. plevenusią viltį, kad Kinija kapitalizmo mokysis iš Honkongo, teko pamiršti: “svorio kategorijos” tiesiog ne tos. Turtėdama Kinija nenusikratė cenzūros, korupcijos, postsocialistinio mentaliteto. Honkongiečiai jaučia šiuos “priešus” ateinant “iš šiaurės”: kartu su neteisėtomis gimdyvėmis (taip jos vaikams “parūpina” honkongietiškus pasus), “skėriais” turistais, nekilnojamojo turto burbulą pučiančiais investuotojais ir Liaudies Respublikos tarpininkavimo biuru, tariamai samdančiu triadus (vietos mafiją) žurnalistams ir demonstrantams gąsdinti.

Honkongo Centre. Dviaukščiai autobusai - britų palikimas, o siauri dviaukščiai tramvajai - Honkongo išskirtinumas. Atsisėdus antro aukšto priekyje galima puikiai gėrėtis pastatų suspaustomis gatvėmis.

Honkongo salą galima idealizuoti, bet ten praleistas laikas nepakylėjo. Visa kas orientuota į funkciją: net centrinė Statulos aikštė primena mažą chaotišką lauką, apsuptą nederančių pastatų. Tenykštė banko direktoriaus sero Tomo Džeksono skulptūra – vienas nedaugelio paminklų visame mieste. Mat “klasikinis Honkongas” – analogų neturintis liberalizmo bastionas. Net šiandien, po to kai, prijungus prie Kinijos, įvesta minimali alga ar 3 dienų tėvystės atostogos, Honkongas pirmauja visose verslo laisvės lentelėse.

Kad koks vyriausiasis architektas nurodinėtų, ką statyti, čia lygiai taip pat neįsivaizduojama, kaip kad valdžia mokesčių mokėtojų pinigais remtų verslą ar čiustytų gatves ir aikštes. Metro, autobusai, “Miesto gražinimo agentūra” ir net dolerius spausdinantys bankai – visa kas Honkonge siekia pelno ir iš jo gyvena.

Centro darbuotojai per pietų pertrauką masiškai kerta vietinį prekybos centrą.

Pabūgę grąžinimo Kinijai šeštadalis honkongiečių buvo emigravę. Paskui daug jų grįžo suvokę, kaip sunku verslauti užsienyje: buhalterija, darbo teisė, aibės mokesčių, reikalavimų ir kontroliuojančių agentūrų, kurių Honkonge nebuvo ir nėra.

Senieji Honkongo pastatai griaunami vos apsimoka statyti didesnius. Net XIX a. architektūros teko gerai paieškoti (keli pavyzdžiai – Aukščiausias teismas, Įstatymų leidžiamoji taryba – yra netoli Statulos aikštės). Tarp juos užgožiančių dangoraižių vaikštoma antro aukšto šaligatvių labirintais. Jie čia kerta prekybos centrus, čia viešbučius ir biurų daugiaaukščius, čia atsiremia į viešus laiptus ar liftus. Dažno pastato vestibiuliu – net ir postmodernizmo šedevro Honkongo ir Šanchajaus banko štabo – praeiviai “kerta kampus”. Jokiuose planuose šie praėjimai nesužymėti, tad tinkamus terasdavau spėliodamas.

Centras žavesnis iš toli. Pavyzdžiui, nuo Viktorijos kalvos. Ne veltui vietiniai milijardieriai perka brangiausius namus jos šlaituose. Paprasti mirtingieji “dangoraižių sklidina dauba” grožisi nuo Peak Galleria prekybos centro.

Į Viktorijos kalvą kopiantys Honkongo centro daugiabučiai nuo Peak Galleria. Vaizdas retai būna giedras: retsykiais užklumpa smogas, dažniau - rūkas. Į aukščiau esančius namus veža nemokami 'gatvės eskalatoriai' - dar viena įdomi Honkongo viešojo transporto rūšis.

Kaulūnas – Honkongo raumenys

Tačiau labiausiai mane užbūrė Centro panorama iš anapus sąsiaurio, nuo Kaulūno Honkongo kino žvaigždžių alėjos. Ypač kai, kaip kas vakarą 20:00, ją perkeitė “Šviesų Simfonija”, “didžiausias pasaulyje apšvietimo žaismas”. Besitikinčius nežemiško jis nuvilia, bet aš gerėjausi tuo, kad pagal muziką judantys žibintai ir žali lazeriai nutapė paskutinius štrichus tai beveik tobulai panoramai.

Patsai prekybinis Kaulūnas už brolį anapus sąsiaurio proziškesnis. Siaurokose pusamžių drėgmės išėstų daugiaauščių gatvėse čia iki išnaktų šurmuliuoja įvairūs turgūs: paukštelių (kinai senukai mėgsta juos auginti, narvuose “neštis pasivaikščioti”), žuvų, nefrito, būrėjų, maisto, “ponių” (t.y. moteriškų drabužių) ir universalus Temple gatvės.

Vienas Kaulūno gatvių turgų Monkoko rajone. Monkokas vadinamas 'tankiausiai gyvenama vieta žemėje', bet manau šios žinios gerokai pasenusios: naujesnės Honkongo vietos panašiai užgrūstos aukštesniais daugiabučiais.

Didžiausia Kaulūno legenda – Aptvertasis miestas – dar 1994 m. virto dulkėmis. Šis netyčia užsilikęs Kinijos Liaudies Respublikos anklavas vidury dar britiško Honkongo buvo tapęs vienintele pasaulyje vieta “be įstatymų”, šitaip pritikusia liberaliam kraštui. Pastatai čia augo vienas ant kito kol uždengė gatves, vešėjo ne tik narkotikai ar prostitucija, bet ir… griežtų taisyklių nesaistomi dantistai.

Aptvertojo miesto anarchijos poskonį, sako, galima pajusti Čunkingo ir Miradoro “dvaruose”. Tai – 17 aukštų buvę daugiabučiai, kurių butukai virto indų restoranais, svečių namais, net siuvyklomis. Chaotiški koridoriai, perpildyti liftai – it žmonijos atvirukas. Sutikti kiekvienos didžiųjų rasių žmogų tikimybė čia kone vienoda: Afrikon kiniškas prekes siunčiantys juodaodžiai, kuprinėti baltieji turistai, kinai pardavėjai, indai, dieną-naktį grūste grūdantys praeiviams kokios nors penkto aukšto koridoriuje įsisteigusios užkandinės “VIP korteles”…

Prekybos centras Čunkingo dvarų apačioje. Pažįstamas honkongietis patarė dėl saugumo verčiau apsistoti Miradoro dvaruose. Vienintelis skirtumas, kurį pajutome: Miradore naktimis trys pavargę apsauginiai prie įėjimo prašydavo surašyti asmens duomenis. Galėdavai rašyti bet ką - paso netikrindavo.

Mūsiškis ~5 m2 kambarys “Miradoro dvaruose”, kuriame vos išsiteko lova, o langelis atsivėrė į šulinio dydžio “kiemą”, honkongiečiams nusistebėjimo nekeltų. Šimtai tūkstančių tokiuose gyvena. Nekilnojamasis turtas – be galo brangus, tad šeimininkai butus išmūrija pertvarų labirintais. Naujuosius kambarėlius siūlo studentams, turistams, jaunoms Kinijos imigrantų šeimoms. Išnuomavęs tokius “sandėliukus” atskirai uždirbi daugiau, nei visą dviejų kambarių butą vienai vidurinės klasės šeimai. Vietinis anekdotas sako: “Jei ant lovos gali užlipti iš abiejų pusių, gyveni prabangiai”.

Geresnysis kambarys Miradoro dvaruose - priešingai nei pirmasis, šis turėjo langą į gatvę. Kai tame pačiame pastate dešimtys 'viešbučių', lengva visur derėtis, susirandant gerų pasiūlymų kiekvienai nakčiai.

Kiti vietos trūkumo sprendimai: ant senųjų daugiabučių stogų “dygsta” ištisi naujakurių kaimai. Tai neteisėta, bet liberalioji Honkongo valdžia užmerkia akis – leidžia tiekti elektrą, vandenį. Kai kurie žvejai, tuo tarpu, tebesiglaudžia Aberdyno uosto laivuose.

Suprasti didmiesčio mastus geriausia ne darbo dieną, kai dauguma pluša biurų dangoraižiuose (kaip sakė pažįstamas, ir iki 22:00), o sekmadieniais. Kone visas Honkongas tada plūsta į parkus ir turgus. Žalių plotų taip trūksta, kad darbininkai piknikus rengia ant prekybos centrų laiptų, pėsčiųjų viadukų. Kaulūne juos “okupuoja” tūkstančiai skaruotų namų šeimininkių iš Indonezijos, Centre – filipinietės.

Sekmadieninis indoneziečių piknikas ant viaduko Kaulūne. Indoneziečiai - sparčiausiai auganti Honkongo mažuma, ir daugiausiai tai musulmonės tarnaitės, viduriniajai klasei jau tampančios būtinybe. Sekmadienis joms - laisva diena, bet jų šeimos už tūkstančių kilometrų - todėl leidžia laiką su likimo draugėmis.

Parkų nedaug, tad kiekvienas jų kvadratinis metras išnaudojamas įdomiai. Populiarios paukštidės (tinklu dengtos viešos zonos, pilnos sparnuočių), o Kaulūno parko Kunfu kampe sekmadieniais sugebėjimus demonstruoja kunfu mokyklos. Juk būtent honkongiečių filmai paskleidė po pasaulį kinų kovos menus. “Mažiau karingi” senukai taoistai praktikuoja taiči – iš lėto juda, esą “gerindami gyvybinės energijos srautus”.

Kaulūno priemiesčiai: nuo piligrimų šventovių iki mirusios pramonės

Šiauriau Kaulūno masteliai smulkėja. Pasieki “Pasienio gatvę” (Boundary Street). Viskas iki jos buvo britams perduota amžinai, o “Naujosios Teritorijos” šiauriau – 1898 m. išnuomotos 99 metams. Miestas išplito ir 1997 m. suėjus nuomos terminui Pasienio gatvė nė skirtingų rajonų neskyrė. Tad britai atidavė viską, mainais išsiderėdami 50 metų išsaugosiamą kapitalizmą.

Šiauriau buvusios sienos – ir žymiausia Honkongo šventovė Vong Tai Sin. Prieš dievybių statulas sekmadienį vieni taoistai lingavo smilkalais, kiti būrė. Kratai pagaliukų pilną puodelį, pažiūri pirmojo iškritusio numerį ir eini į specialią salę nusikabinti tuo numeriu pažymėtos pranašystės. Taip būdavo seniau. Dabar mačiau, kad skaičiaus “reikšmę” piligrimai tikrina mobiliojo telefono programėlėse.

Piligrimų minios Vong Tai Sin šventovėje.

Šventykloje daug jaunimo – tradiciniai tikėjimai Honkonge aktualūs visiems. Telefonų numeriai su laimingais aštuonetais atsieina tūkstančius. Prabangūs daugiabučiai, kaip reikalauja feng šui, statomi su skylėmis “drakonams praskristi”. Ir net Honkongo-Šanchajaus banko statytojai eskalatorius perstatė kreivai: pasaulinio garso britams architektams taip liepė feng šui konsultantas.

Jaunimas pamėgęs ir gretimą Kaulūn Tongą. Į tenykščius prirūkytus belangius “meilės kambarius” porelės ištrūksta nakčiai ar kelioms valandoms iš ankštų (tėvų) butų (ne ką brangesnių analogiškų “įstaigėlių” vėliau radome ir Centre). Išbandėme ir mes. Jei svarbu higiena, jie tiks ir šiaip nakvynei: priešingai pigiems viešbučiams, lova, patalynė, dušas buvo puikūs. Aplinka savotiška: senyvas vyriškis parsivedė prostitutę, kambarių raktų darbuotojai nedavė (rakinamasi tik iš vidaus). Beje, ryte už “atsarginių durų iš numerio į lauką”, kuriomis naudojasi pašalinių žvilgsnių vengiančios porelės, girdėjosi vaikų klegesys: Kaulūn Tongas garsėja ir puikiausias darželiais bei mokyklomis. Griežtu egzaminavimu žymioje šalyje mokslo kokybė – ne juokas, o žvaigždės-korepetitoriai, per ekranus mokantys daugybę klasių iš karto, uždirba milijonus.

Kunfu mokyklų pasirodymas Kaulūno parke.

Gretimo Kvun Tongo rajono nūnai apleistuose ar sandėliais virtusiuose daugiaaukščiuose 1965 m. ar 1975 m. gimė Honkongo ekonominis stebuklas. Vakarų kompanijos atkėlė čia gamybą: į tuomet pigų, vargšą kapitalizmo paribio miestą. Laisvos rinkos ir intelektualių migrantų iš Kinijos traukiamas Honkongas šovė į turtingųjų gretas kaip “Azijos tigras”. Po 30 ar 40 metų patys Vakarai – jau Honkongui už nugaros. Algos išaugo kartais, gamyba iškeliavo į Kiniją (Šendženą, Gvangdžou). Bet dar ne visi pastatai, kuriuose šiandieniai seneliai, rankomis rinkdami niekučius Vakarams, uždirbo pirmąsias algas, užleido vietą dangoraižiams.

Naujamiesčiai, kaimai ir laukinė gamta

Naujųjų Teritorijų ištisu miestu nieks nepavertė. Honkongo valdžia – neperkalbama. Vos 24% Specialiojo regiono ji skyrė užstatymui, o kitur visa saugoma it “po senovei”. Kaimai be automobilių, vienuolynai, paplūdimiai. “Naujamiesčiai”, pradėti statyti XX a. viduryje gausių pabėgėlių nuo Kinijoje įsigalėjusio komunizmo apgyvendinimui (1945 m. – 1981 m. Honkongo gyventojų pagausėjo septyngubai: nuo 750 000 iki 5 100 000), stiebiasi tik į viršų, bet ne plotį. Penkiasdešimtaukščių namų kolonijas, suspiestas aplink metro stotį/prekybos centrą, it kas nupjovęs būtų: jos baigiasi, prasideda kalvota žaluma.

Vaizdas iš Ngong Pingo lynų keltuvo. Ček Lap Koko oro uostas (kairėje) ir Tung Čungo naujamiestis (dešinėje), supami kalvotų miškų ir jūros.

Tie naujamiesčiai primena Lietuvos “miegamuosius rajonus”, tačiau aukštų ten daugiau, butai mažesni. Todėl net eilinę darbo dieną darbo metu užsukęs į Ša Tino naujamiesčio pereinamus kiemus buvau apsuptas zujančių žmonių tuntų. Vienas smagiausių dalykų Honkonge buvo pajusti tą atmosferą, nesustabdomą šurmulį, liberalizmo dvasią. Parduotuvėlėse ištįsus eilėms kasininkai sukdavosi taip greitai, tarsi siektų per valandą aptarnautų klientų pasaulio rekordo; skelbimai kaip apie didžiulę naujovę pranešė apie įvedamas net 3 dienų tėvystės atostogas.

Ša Tine – ir Honkongo paveldo muziejus (nuolatinės kinų meno, Naujųjų teritorijų parodos ir laikina apie Briusą Ly). Netoliese – Tsang Tai Uk įtvirtintas kaimas, paskendęs tarp daugiabučių. 1898 m. Naujosiose Teritorijose britai rado dešimtis tokių kaimų, pavaldžių skirtingoms hakų giminėms. Ir jie išliko ligi šiol. Kaip dera, Tsang Tai Uko kaimiečiai ankstesniąsias Tsangų kartas pagerbia protėvių salėje, kurioje jų nuotraukos prieinamos ir turistams.

Tsang Tai Uk įtvirtintas kaimas, primenantis vieną didelį namą. Kampuose - bokštai, sergėdavę nuo kitų giminių antpuolių. ~1847 m. jį fundavo pirklys Tsangas Kun Manas. Kaimas buvo vientiso stiliaus, bet paveldosaugos Honkonge nėra - tad aplipdyti jo skirtingais langais, dažų dėmėmis ar kondicionieriais niekas neuždraudė.

Ne kiekvienas praeities gabalėlis šitaip užgožtas plėtros. Tokių atokybių, kokios pasitaiko už paskutiniojo eilinio naujamiesčio dangoraižio, ir Lietuvoje sunkiai rasi. Į kai kuriuos kaimelius net kelių nėra.

Į Honkongo salas automobiliu nenuvažiuosi

Lantau – didžiausia Honkongo sala. Šiaurėje – oro uostas ir Tung Čungo naujamiestis, bet į tuščius pietus leidžiama įvažiuoti tik gyventojams ir autobusams. 5,7 km 25 minučių kelionė “lynų vagonu” – ir jau buvome aukštumose, prie Po Lin vienuolyno ir Ngong Ping 360 kiniško restoranų, parduotuvių ir kavinių kaimelio. Jame – tradiciniai namai, “dvylikos Dangaus generolų” skulptūros, įvairus (animacija, vaikščiojimas po tamsius kambarius), bet neišsamus Sidartos Gautamos (Budos) gyvenimo pristatymas ir figmedžio, po kuriuo jis nušvito, kopija. “Didžiausias pasaulyje sėdintis bronzinis Buda” (35 m., 250 tonų) ant kalno čia užkeltas minioms turistų, o ne vienuoliams. Pastarieji medituoja giliau Lantau miškuose.

Po Lin vienuolynas nuo didžiosios Budos statulos

Už tų miškų Pietų Kinijos jūros įlanką supa Tai O žvejų kaimas, “Rytų Venecija“. It sulamdytais metalo lakštais apkalti namai čia stovi virš vandens. Vien tik kas 15 minučių atriedantys perpildyti miesto autobusai primena, kad keliasdešimt minučių važiavimo – ir jau būsi pasauliniame finansų centre. Miestiečiai į Tai O atvyksta šviežios žuvies, žvejų tradicijų, ramumos. Aplink kaimišką šventovę pagal būgnus šoko liūtu apsirengę du kinai. Pažingsniavę siaurais praėjimais ir pėsčiųjų tilteliais į šalį, bemat likome visai vieni.

Tai O žvejų kaimo vienas kanalų.

Tai O gatvelėse netilptų jokie automobiliai. Mašinų nėra ir visoje Lamos saloje. Atrodė, tarsi 1997 metai ten taip ir neišaušo. Kone vien angliškos iškabos reklamuoja minigalerijas, alubarius, viktorinų vakarus, gyvūnėlių aukles, startuolius. Europiečiai tarnautojai ir meniški gamtosaugininkai Jung Šue Van kaimo gatvelėse rado trokštamą ramybę. Kai kurie kasdien laivu plaukia į darbą centre, kiti miestą savyje jau “amžiams užbraukė”.

Kilometro vienišas žygis miško taku mane atvedė į ramų Hung Šing Je paplūdimį su kurortiniais restoranėliais. Dar toliau – žvejų kaimai, Antrojo pasaulinio karo kamikadzių olos. Ir ūžianti masyvi elektrinė, kurios trys kaminai matosi visoje Lamoje, it bažnyčių bokštai Vilniaus senamiestyje. Atokumas Honkonge, kurio plotas – kaip pustrečio Vilniaus – visuomet sąlyginis. Bet elektrinė – dar vienas atskiras pasaulis. Jos darbininkus į nuosavą uostą atgabena kiti laivai. Nuo paplūdimio kėdutės stebėjau, kaip vienas toks lėtai išplukdė pasibaigusią pamainą. Kaip jūra, smėlis, žalios kalvos ir medžiai tas laivas ir kaminai – gražaus peizažo dalis.

Hung Šing Je paplūdimys. Angliškas skelbimas pranešė apie čia vyksiančią stačiatikių šventę.

Žavu, kaip vos kelių kilometrų kelionė kardinaliai pakeičia atmosferą. Ypač tą patyriau grįždamas iš Lamos: pakeliui keltas prisišvartavo kaimelyje su keliomis spingsulėmis, kuriame išlipo tik vakariečių šeima su tarnaite iš pietryčių Azijos. Pasukau žvilgsnį tolyn ir prieš akis stojo Aberdyno dangoraižių geltonų šviesų jūra. Sekantis uostas. Skersai viens po kito plaukė milžiniški konteineriniai laineriai, jų sukeltos bangos it audra supo mūsų laivelį.

Honkongas nemiega ir naktimis

Daugumoje šalių geriausia keliauti “su saule”, nes tamsoje nėra ką veikti (jei nerūpi klubai ir barai). Honkonge šį grafiką modifikavome: išeidavome 09:30, pareidavome po vidurnakčio. Miestas bluosto nesudeda: virsta nuostabia reklaminių šviesų mozaika (meniškai išlankstytus neonus pamažu keičia LED’ai). Ir veiklos tada gausu kiekvienam. Giliausią naktį rasi atidarytų parduotuvių, restoranų ir maisto turgų (taip vadinamos valgyklos po atviru dangumi). 00:30 darbo dieną metro nebūdavo kur atsisėsti.

Trečiadienio vakarai – ypatingi. Visas Honkongas sužiūra į 55 000 vietų Hepivalio (Laimės slėnio) hipodromą. Nacionalinis sportas žirgų lenktynės čia karaliauja nuo 1846 m. Man pasirodė, kad smagiai praleistas laikas daugumai svarbesnis už rezultatus. Daugiaaukščių klubo narių ložių papėdėje būriuojasi minios – kalbasi, klauso koncerto, stebi pravedamus žirgus, geria ir valgo (yra net “McDonald’s”).

Dalis Laimės slėnio hipodromo. Dešinėje - daugiaaukštės klubo narių ložės. Brangią hipodromo žemę supa dangoraižiai.

Kas pusvalandį įtampa pasiekia apogėjų: žiūrovai sukopia į tribūnas, o žirgai tekini pasileidžia į trumpą trasą. Artėjant finišui kyla ūžesys, plojimai, riksmai – ne iš meilės raiteliams, o todėl, kad dauguma už juos pastatė pinigus. Honkonge tai vienintelis legalus lošimas ir kasmet jis atneša 15 mlrd. JAV dolerių pajamų, nuo kurių sumokėti mokesčiai sudaro 8% viso liberaliosios šalies biudžeto.

Išmėginęs modernią ir paprastą sistemą supratau, kodėl honkongiečiams maga lažintis. Pinigus iškeitėme į specialų čekį ir kompiuterizuotuose automatuose galėjome greit rinktis iš šimtų variantų: pagal lenktynių numerius, žirgus, pozicijas, įvairiausių derinių; statyti viską iškart ar atsiimti “gražą” mažesnės vertės čekiu ir laukti kitų varžybų. Mūsų žirgas išsyk atsiliko, bet aplinkinių laukė daugiau adrenalino: vienas kitą lankstantys jojikai, laukimas, kol didžiajame ekrane pasirodys preliminarūs ir galutiniai laimėjimai, komentatoriams trimis kalbomis vis aitrinant atmosferą. Pinigus, beje, irgi išmoka automatai: jokių eilių, jokio bendravimo.

Informacinė lenta Hepivalio hipodrome. Iš įprastų tribūnų matosi ne visa trasa, tad tenka pažiūrėti ir šį ekraną. Beje, varžybos rodomos ir daugybėje barų visame Honkonge.

Veidrodėli, veidrodėli, ką žadi Honkongui?

Honkongas kitoks, nei žemyninė Kinija. “Viena valstybė – dvi sistemos” – taip Kinijos vadovas Dengas Šiopingas kadaise sutarė su Margaret Tečer, kai ši pažadėjo grąžinti Honkongą. Labiausiai skiriasi jo žmonės. Kinija, lyg lepinanti mama, ~20 metų leido jiems eiti savo keliu: ir ekonominiu, ir kultūriniu, ir politiniu. Kai 2009 m. ar 2015 m. pamatydavau viešus Kinijoje uždraustos Falun Gong “sektos” plakatus, nukreiptus prieš komunistų partiją, būdavo sunku patikėti, kad esu valstybėje, kurią komunistai ir valdo.

Bet tarp lepūnėlio vaiko ir suaugėlio teisių yra didžiulis skirtumas. Per 2014 m. neįvykusią “skėčių revoliuciją” pagrindines gatves užėmusios dešimtys tūkstančių Honkongo studentų sakė: “Honkongas suaugo. Jau norime patys rinkti vykdomosios valdžios pirmininką”. Kinija paauklėjo – “rinksite, bet iš mūsų patvirtinto sąrašo”. O galiausiai, kai Honkongas “tapo pilnamečiu ir vis tiek nenusiramino”, jau nutarė rimtai jį bausti: nuo 2020 m. Honkonge draudžiama agituoti prieš Kinijos valdžią, už Honkongo nepriklausomybę, o tai darantieji sėda į kalėjimus. Tais metais Honkongas supanašėjo su likusia Kinija tikriausiai labiau, nei 1997 m. Ir visgi net ir šiandien Honkongas tebeturi laisvių, kurias net Lietuva prarado: savą valiutą (Honkongo dolerį), nuosavas muitines visuose pasieniuose (net su Kinija).

Būrėjų turguje. Šioje nuotraukoje ir visur Honkonge kinų raštas - kitoks, nei žemyninėje Kinijoje, mat Honkonge neįsigaliojo Mao laikų 'supaprastinimas', pakeitęs apie 2000 hieroglifų.

Pažįstamas honkongietis, su kuriuo vakare susitikome viename kone slaptų šaligatvinių restoranų 2015 m., kol laisvės dar buvo daugiau, optimizmu netryško. Protestai nieko nepakeitė ir nepakeis nei į gerą, nei blogą. Honkonge gimstamumas tarp mažiausių pasaulyje ir Kinija savo nuožiūra siunčia “nekultūringus” naujakurius. Tėvų karta, užaugusi Kinijoje, džiaugėsi Honkongo sugrąžinimu laisvėjančiai “Tėvynei”, bet jis ir jo bendraamžiai to britams niekad neatleido.

Aštuoniolika metų nuo 1997 m. buvo prabėgę it akimirksnis. Nenumaldomai artėja kita data: 2047 m., kai visi Kinijos pažadai laikyti Honkongą “atskirą” pasibaigs. Ar tada dings Karalienės gatvė, o Viktorijos kalva taps Mao Dzeduno kalnu? Kažin. 32 metai Kinijai – it era – ir ji pati dar labai keisis. Kaip spėjo mano draugas iš kitos sienos pusės (Guangdžou), kai ir tenykščiai kinai išmoks elgtis su pinigais, honkongiečiai juos pamils.

Plačiosios “imigrantų iš Kinijos upės” tvenkiasi: algos skiriasi vis mažiau, o ankšti Honkongo butai “tautiečiams” ima kelti gailestį. Juodadarbiais vis dažniau “užsirašo” indai ir pietryčių azijiečiai – kinų procentas Honkonge jau vėl krito iki 92%. Bet gal ir užsienietiški veidai nebeliks Honkongo išskirtinumu: paplis ir vieno vaiko politikos prarentintoje Kinijoje?

Honkongo dangoraižiai. Iš kairės: Honkongo ir Šanchajaus banko štabas, daugiabutis prabangiame Vakarų Kaulūno rajone (su feng šui gerinančia skyle) ir Bank of China pastatas (jo feng šui dėl aštrių kampų itin blogas).

Netikiu, kad Honkongas bus dramatiškai sugriautas: šiandienos Kinija per daug pragmatiška, ir rinkų pasitikėjimas jai svarbus. Tikėtinesnės kitų pesimistų prognozės: Honkongas iš lėto paskęs užmarštin, visomis prasmėmis tapęs eiliniu Kinijos provincijos miestu (vos 300 km spinduliu Kinijoje jau užgimė keturi už Honkongą didesni milžinmiesčiai – Gvangdžou, Šendženas, Dunkunas ir Fošanas).

Bet turistams Honkongas visuomet išliks kitoks. Gimęs kitu laiku, kitaip tausojęs gamtą ir draugavęs su kitomis kultūromis.

Senieji Centro-Kaulūno keltai 'Star Ferry' - žymiausias keleivinių laivų maršrutas Honkonge.

Visi kelionių po Kiniją aprašymai-vadovai

Viskas apie Kiniją viename

Kinija - viskas, ką reikia žinoti keliaujant

Kelionės po Kinijos miestus

1. Šanchajus - Kinijos variklis
2. Honkongas - šviesų ir jūrų miestas
3. Pekinas - XXI a. Roma?
4. Guangdžou-Šendženas - didžiausias rytdienos pasaulio miestas
5. Makao - naujai sena pramogų sostinė
6. Sianas - Azijos Roma vėl atrasta
7. Perlų upės delta - Kinijos langas į pasaulį

Kelionės po Kinijos užmiestį ir gamtą

1. Trys tarpekliai Jangdzėje - upių kruizų karalius
2. Džangdziadzie - dangų raižančių uolų miškas
3. Kinijos šilko kelias - grotos, kinų siena, dykuma
4. Mažasis Tibetas - Kinijos Činghajaus provincija
5. Taivanas - dvilypė turtingoji Kinija

Kelionių vadovai po Kiniją žemėlapyje

Spauskite ant žymeklio žemėlapyje ir ant iššokusios nuotraukos - ir skaitykite kelionių vadovą apie tą vietą!

“Azijos Las Vegasas”. Šis palyginimas skamba gražiai, bet Makao gyventojus jau turėtų įžeisti. Juk Makao (vienintelis Kinijos miestas, kur legalūs lošimai) kazino apyvartomis Amerikos pramogų sostinę jau aplenkė… septyniskart. Į kovą dėl lošėjų milijardų verslininkai meta vis sunkesnes pajėgas: nemokamus re(n)ginius, sunkiai pranokstamą blizgesį ir pastatų didybę. Nuo to eiliniam turistui, tokiam kaip aš – tik smagiau.

Kazino papėdėse stūkso senas europietiškas senamiestis. Mažytis Makao pusiasalis buvo ir pirmoji, ir paskutinė Europos kolonija Azijoje: nuo XVI a. iki pat 1999 m. čia šeimininkavo portugalai. Kinijos specialiojo regiono statusas ir toliau saugo Viduržemio dvasią: dvikalbiai užrašai, kolonijinė teisė, statulos buvusiems užkariautojams, bažnyčia ant nuosavos valiutos (patakų) banknotų…

Makao ir – tankiausiai gyvenama pasaulio šalis. 650 000 kinų čia spraudžiasi teritorijoje, mažesnėje už Alytų. Jų kuklūs, nuo drėgmės pajuodę daugiabučiai grotuotais balkonais sunkiai leidžia patikėti, kad Makao – ir turtingiausias pasaulio kraštas. Bet jis toks yra. Nubūtos šaligatvių užkandinės ir dievybių altoriais puoštos parduotuvėlės – tai ne skurdas, o senoji Kinijos kultūra. Makao niekad nebuvo komunizmo ir revoliucijų, tad tarp užstatytų kalvų ji tebeveša.

Trys Makao veidai pro mūsų viešbučio langą: priekyje – portugališkas senamiestis, toliau – eiliniai XX a. daugiabučiai, gale – kazino ‘Didžioji Lisabona’.

Kazino blizgesys pavergė milijardinę Kiniją

Milijonai įvairiaspalvių lempučių ir šviestukų, aplipusių postmodernistinius “lošimų dangoraižius” man buvo ir pirmas, ir paskutinis Makao vaizdas. Atplaukiau iš Honkongo – kaip kokios šešios honkongiečių kartos. Daugiamilijoninis Honkongas – vos už 60 km, ir būtent tenykščiams lošėjams privilioti portugalai savajame pusiasalyje dar XIX a. viduryje legalizavo lošimus.

Kinijos gyventojai neturėjo iš ko lošti, paskui atsidūrė už “bambukinės komunizmo uždangos”. Bet pastaraisiais dešimtmečiais Kinija turtėjo ir laisvėjo mėnesiais, ne metais. Ir nors iš Honkongo kasdien tebeplaukia šimtai laivų-raketų reisų, o pagrindinė valiuta Makao kazino – Honkongo doleriai – užtenka pažvelgti į be atvangos per pasienio su likusia Kinija vartus plūstančių turistų upę, kad suprastum: tikrieji pelnai jau iš ten. Beprotiškas Makao lošimų apyvartų augimas – puikiausia to iliustracija: vos 2007 m. aplenkusios Las Vegasą, šiandien jį jau lenkia septynis kartus.

Makao Žvejo prieplaukos koliziejus (dešinėje) ir Sands kazino, bumo metais atsipirkęs per vienerius metus nuo pastatymo.

Ir kazino pasikeitė. Senojoje “Lisabonoje” (“Lisboa”) išvydau nubūtą apskritą salę su perspėjimais nesispjaudyti, patrauklią gal tik užkietėjusiems lošėjams. Likusiesiems greta “pražydo” naujoji “Didžioji Lisabona (“Grand Lisboa”), fotogeniškas gėlės formos dangoraižis. Netoliese – panašūs “Wynn”, “MGM” – vardai, atkeliavę tiesiai iš Las Vegaso.

Nuo savo amerikiečių “įkvėpėjų” jie skiriasi tuo, kad fotografuoti lošimų salėse draudžiama. Juk kalbama, kad dažną žetoną ten nuperka Kinijos valdininkai už kyšius. “Rimčiausių šulų” nemato ne tik objektyvai, bet ir pašalinių akys: jie lošia VIP kambariuose, kur, priešingai nei Las Vegase, ir pralošiami didžiausi milijardai. Tiesos tuose žodžiuose, matyt, yra: 2014 m. Kinijai “paskelbus karą” korupcijai, Makao apyvartos pirmąsyk smuko.

Makao – nemokamų reginių miestas

“Megakazino” – ištisi kurortai po stogu. Jų ašys – daugiaaukčšiai viešbučiai, jų parkavimo aikštelėse stovi prabangiausi automobiliai, jų lošimų salės atvirai “įsilieja” į brangių parduotuvių, restoranų ir… nemokamų re(n)ginių prieangius. Visos dienos Makao neužtektų tam, kad išvystum, ką visi kazino laisvai siūlo kiekvienam praeiviui.

Nemokamas baubiančio Fortūnos drakono pasirodymas Wynn kazino

Wynn vestibiulyje kas pusvalandį lydimi muzikos, šviesų, dūmų, projekcijų ir visokio judėjimo, iš grindų iškyla, sukasi ir atgal susmenga tai “Fortūnos drakonas”, tai “Klestėjimo medis”. Atrodo įspūdingiau, nei galėčiau aprašyti. O priešais įėjimą apvaliame “Teatrališkame ežere” kas 15 minučių pagal muziką šoka fontanai.

Žvejo prieplaukoje – pasaulio uostų pastatų kopijos, net romėniškas amfiteatras.

MGM vestibiulis paverstas šiuolaikinių kinų idealizuojamos “senosios Europos aikšte“. Jos fasadus kas vakarą mistiškai nutvieskia daugiaspalvės lempos. Išėjęs laukan randi auksu blizgantį milžinišką ožį ir “Salvadoro Dali skulptūrą” (iš tikro kito skulptoriaus, kuriam Dali leido naudoti savo vardą).

Taip, Makao – kičo miestas. Tas kičas pribloškiantis. Tik išbaigti ir suderinti jo kūrinius sunku: nelengva atsikratyti jausmo, kad dalis grožybių surinkta neatsiklausus dizainerių patarimų, o jas įrengė labai eiliniai darbininkai (štai nepaslėpti varžtai ant “Venetian” debesimis ištapytų lubų bematant griauna “Italijos vakaro” iliuziją, kurios troško šeimininkai).

MGM Europos aikštės fragmentas.

Akiai pripratus po kiekvieno “įspūdingo” išvysti “dar įspūdingesnį”, kai kurie išreklamuoti re(n)giniai neišvengiamai pasirodė nuobodūs. “The Galaxy” spalvingi “Norų kristalai” ir “Šviesų šou” (į dangų nukeipti keli galingi žibintai) džiugintų kokiuose Druskininkuose, bet nuo savo Makao konkurentų gerokai atsilieka. Municipalinis “kibernetinis fontanas” užakusiais purkštukais neprilygo kad ir šviesų kakafonijai tiesiai už jo “vandens projekcijų” nugaros.

Portugališkas senamiestis ant kalvų

Kinijoje įprasta šluoti nuo žemės visa, kas sena – keisti šiuolaikiniais dangoraižiais. Smagu, kad Makao neįvyko nieko panašaus. Megakazino sustatyti ten, kur prieš 10 ar 100 metų tyvuliavo jūra. Nuo XIX a. Makao plotas šitaip “stumiant” kranto liniją išaugo net… du su puse karto. “Supiltuosius rajonus” lengva atskirti: jie lygūs, o senasis pusiasalis ir salos – kalvoti.

Ant Guia kalvos – pirmasis Azijoje švyturys. Ant Penja kalvos – senoji vyskupų rezidencija (5% makaniečių tebėra katalikai), supama šiandieninės “grietinėlės” vilų ir mažų daugiabučių (palyginus su įprastiniais 40-aukščiais ir butas triaukštyje – prabanga). Pro langus jie mato jūrą ir… papėdės gyventojų stoguose sudžiaustytus rūbus.

Apsauginių apsupti Makao ‘chefe do executivo’ (žodžio ‘prezidentas’ vengiama, kad neatrodytų tolygus Kinijos vadovui) svečių namai ant Penja kalvos.

Garsiausiosios Tvirtovės kalvos višūnėje – portugalų fortas, 1622 m. atlaikęs olandų ataką. Šiandien ten Makao muziejus, lyginantis Europos ir Kinijos kultūras. Kinams, matyt, įdomesnė pirmoji eksponatų linija. Juk Makao yra europietiškiausia vieta, kurią dažnas jų yra matęs.

Greta – Makao simbolis, barokinis Šv. Pauliaus Jėzuitų katedros skulptūruotas fasadas. Didžiausias Azijoje navas ir altorius XIX a. nugriovė taifūnas. Puošnūs griuvėsiai aitrina dešimčių tūkstančių kasdien laiptais kopiančių kinų vaizduotę: “kokia nuostabi ji turėjo būti, kol stovėjo visa?”. Papėdėje daug sveikų bažnyčių, bet nė viena tokių minių nesutraukia.

Šv. Pauliaus bažnyčios fasadas ir laiptai prie jo.

Ten, apačioje, žaviausioji – Senato aikštė. Į pabaigą ėjo avino metų pradžios šventės. Festivaliniai galvijų formos žibintai ir “asmenukių lazdom” ginkluotos geltonodžių minios stebėtinai kontrastavo su rusvomis senų rūmų arkadomis, it stebuklingai perkeltomis iš Pirėnų ar Lotynų Amerikos.

Žavus ir kalvotas Lujižo di Kamoišo parkas, kurio oloje šis poetas neva kūrė nacionalinį epą Luzijadas – apie bebaimius portugalų tyrinėtojus ir užkariautojus, apsėjusius visų kontinentų pakrantes savo fortais ir vėliavomis. Prieš 16 metų paskutinė jų nusileido būtent Makao, bet keli tūkstančiai užsilikusių portugalų (0,6% gyventojų) tebesididžiuoja tomis legendomis.

Senato aikštė naktį. Lošimų bumas įgalino suremontuoti ‘Lojalųjį Senatą’ ir visą senamiestį, kuris 2005 m. tapo UNESCO paveldu

Parko protestantų kapinės (uždarytos 1858 m.) priglaudė ir prašalaičius jūreivius, ir britų dailininką Džordžą Činerį, kurio XIX a. dar kaimiško Makao peizažai – vietinio Meno muziejaus pažiba. Žavus atgarsis eros, kai europiečiai raikėsi planetą.

Gyvenimą reguliuoja kultūra, drėgmė ir vietos stoka

Bet kur Makao centre pakėlęs galvą išvysti viena ant kitos “lipančias” daugiabučių eiles, spauste spaudžiančias senąjį paveldą. Jų laiptinės priplėkusios ir purvinos. Švaros kultas baigiasi kartu su Vakarų pasauliu, o pastarojo čia teliko atplaišos, tegu ir didelės.

Gyvenamosios Makao dalies vaizdas nuo tvirtovės kalvos. Tušti kalnai tolumoje – tai jau ‘žemyninė Kinija’ (Makao mėgina kai kuriuos tuos ‘neišnaudotus plotus’ išsinuomoti 35 metams). Žalsvas pastatas centre – mūsų viešbutis.

Ir viešbutyje gyvenome labai autentiškame. 11-ajame istorinio tarpukarinio “Hotel Central” aukšte. Už lango – seni rūmai ir kazino spindesys, viduje – atplyšusios lubos ir tapetai, nebėgantis dušas, kruvini(?) čiužiniai. Rezervuoti internetu tokių neįmanoma: jei nenorite nakvoti megakazino (kur kainos prasideda nuo 100 eurų už naktį), geriausia ieškotis kambario jau atvykus (mūsiškis kainavo 45 eurus).

Gal todėl viešbučio koridoriuose neregėjome jokio kito svečio, išskyrus prostitutes ir jų klientus. Tai legalu, ir vakarėjant “plaštakės” įkyriai ka(l)bina vyrus visose aikštėse ir lošimų namų prieigose. Nepratusiam man atrodė keistai, kai policininkas į panašias scenas nė žvilgsnio neatsuko. Laimė, buvau su žmona, tad grožėtis auksaspalviais fasadais prostitutės nekliudė.

Prostitutės bendrauja su lošėjų kompanija netoli Wynn kazino.

Ir kekšės, ir jų samdytojai – kone vien iš “žemyninės Kinijos”, bet ir makaniečių gyvenimą bumas keičia. Mokyklose apie pusę vaikų lieka antramečiais, trečiamečiais: laukia, kol sulauks 21-erių ir įsidarbins krupjė. Lošimų namuose – 2500 eurų algos nebaigusiems nė vidurinės, 6000 eurų rimtesniems specialistams. Makao pasieniečiai neleidžia atsivežti “pigios darbo jėgos” iš Kinijos, tad magnatai krato pinigines.

Bet sėkmės makaniečiai tebeprašo dangaus, o ne ruletės: niekur nemačiau šitiek gatvių altorėlių. Gretimų verslų šeimininkai ant jų deda vaisius taoizmo dievybėms.

Garsiausia šventovė skirta A-Ma, jūrų deivei, kurios garbei ir pavadintas miestas (portugalai ten paklausė “Kaip vadinasi ši vieta?” ir gavę atsakymą “Ma šventovė” (“Makao”) pamanė, kad tai viso pusiasalio vardas). Naktimis švyti 20 m gailestingumo deivės Kun Jam skulptūra pakrantėje. Net kitas religijas kinai vertina per taoizmo prizmę: štai buklete turistams viena Makao katalikų bažnyčia įvardijama kaip skirta garbinti… “portugalų deivei poniai Fatimai”.

Kun Jam statula. Jos pjedestale – nelabai informatyvus centras, turintis pristatyti Kinijos religijas.

Vietoje jūros – didžiausių pasaulio kazino lyguma

Senuose žemėlapiuose Makao susidėdavo iš pusiasalio ir dviejų salų, kurių kaimeliuose gyveno žvejai. Šiandien abi salos “suaugo” į vieną: jas skyrusį sąsiaurį prieš kelis metus pakeitė Kotajus, išblizgintas klestintis naujausių kazino rajonas. Lošimų namai čia dar didesni, nei centre, o “Venetian” – greta Katedros varpinės ir Rialto tiltų kopijų išorėje, greta “Viduramžių freskų” ir į gondolų pilnus kanalus atsiveriančių fasadų viduje – turi ir didžiausią pasaulyje lošimų salę (3400 lošimų automatų ir 800 stalų).

Gretimame “The Galaxy” vestibiulyje kas pusvalandį iškylantis krioklys atidengia “Fortūnos deimantą”, šalimais šokant “žmonėms-povams”. Prie kiekvieno megakazino – autobusų stotis, iš kurios – reisai į uostą, pasienį, kitus lošimų namus. Nemokami. Net pasiimti vandens butelius gali kiekvienas norintis: lošimų magnatai tiki, kad atsidūrę tarp spindesio ir automatų činkšėjimo dauguma šiaip ar taip susigundys p(r)alošti, tad iškabų “Tik kazino klientams” nemačiau niekur.

Kotajus. Venetian (kairėje) ir Galaxy (tolumoje dešinėje) mūrai. Venetian viduje net buvome pasiklydę.

Visame Makao naktimis pluša ne tik lošimų namai ir “saunos” (viešnamiai), bet ir jų prieigų parduotuvės, restoranai. Mieste vyrauja vakarietiški lošimai. Pasitaiko keli kiniški, tokie kaip Sic Bo “kauliukų ruletė”, bet tradicijos nyksta. Kanidrome už lenktyninius greihaundus pustuštėse tribūnose lažinosi tik keli senyvi makaniečiai, o vabzdžių kautynės teliko muziejaus nuotraukose (po mūsų kelionės nebeliko ir šunų lenktynių).

Lietuvos BVP prilygstančios 50 mlrd. dolerių metinės lošimų pajamos Makao – ir džiaugsmas, ir baubas. Koks krachas ištiktų, jei lošėjų “kranelis” staiga užsisuktų? Išeitis: “Disneilendas suaugusiems”, kokiu jau seniai tapo Las Vegasas. Ten arti tobulybės visos pramogos, o ne tik lošimų stalai ir automatai.

“Cirque du Soleil” Makao nesudygo, bet beveik kasdienis “House of Dancing Water” šou (“City of Dreams” Kotajaus megakazino) jį pranoksta. Vien tik šiam vaidinimui pastatytas itin modernus teatras, kur scena per kelias sekundes virsta giliu baseinu, milžinišku fontanu ar motociklų triukų arena. Dekoracijos mainosi akyse, o puikūs akrobatai, šokėjai ir kovos menų meistrai vaidina lyg niekur nieko. Pigiausi bilietai kainavo 71 eurą, bet vertėjo: tai buvo įspūdingiausias šou, kokį esu regėjęs.

House of Dancing Water šou. Fragmentas iš oficialaus tinklapio.

Keistai unikalus Makao

Turtingas Kotajus it miražas iškyla žvelgiant nuo penkių muziejumi paverstų 1921 m. vilų (jų pasiturintys portugalai šeimininkai pro tuos pačius langus gėrėdavosi sąsiauriu ir tolima sala). Visa tai – Taipos kaimas, puiki vieta paskanauti vietos virtuvių: ir kiniškos, ir portugališkos, ir jų santuokoje gimusios makanietiškos. Makao žymi bandelėmis su kaulėta kiauliena, ypatinga džiovinta mėsa, o gausios saldėsių krautuvėlės savo “turtus” leidžia ragauti nemokamai.

Portugalų istorijos Makao tiek, kad valdžia rimtai pluša stengdamasi priminti, kad kad čia – Kinijos žemės. Atkūrė “Mandarino namą“, kur XIX a. dienas leisdavo žymus rašytojas Džengas Guanjingas. Jo gausiuose kiemeliuose mačiau naujamečius liaudies žaidimus.

Rua de Felicidade restoranų gatvė Makao centre. Kazino toliau, tad apie vidurnaktį restoranai jau užsidaro. Languose – akvariumai su jūrų gyviais; kinai mėgsta pirštu parodyti, ką jiems pagaminti.

Visa tai daro Makao keistu ir unikaliu. Vartotojiški malonumai, kolonijinė istorija ir kinų kultūra, rodos, nesuderinami – bet visi jie – Makao koziriai. Dekadansas kultūrinius lobius ne tik iš lėto stelbia, bet ir padeda atrasti. Įspūdingais uždarbiais pilnai džiaugtis neleidžia ne ką mažiau stulbinantis gyventojų tankumas (21 190 žmonių į km2 – taigi, po 5 kvadratinius metrus žemės ir vandens kiekvienam piliečiui).

Todėl Makao nėra nei “drėgnasis Las Vegasas”, nei “mažasis Honkongas”, nei “Azijos Pirėnai”, nei “turtingoji Kinija”. Makao yra Makao. Vienintelis ir nepakartojamas.

Visi kelionių po Kiniją aprašymai-vadovai

Viskas apie Kiniją viename

Kinija - viskas, ką reikia žinoti keliaujant

Kelionės po Kinijos miestus

1. Šanchajus - Kinijos variklis
2. Honkongas - šviesų ir jūrų miestas
3. Pekinas - XXI a. Roma?
4. Guangdžou-Šendženas - didžiausias rytdienos pasaulio miestas
5. Makao - naujai sena pramogų sostinė
6. Sianas - Azijos Roma vėl atrasta
7. Perlų upės delta - Kinijos langas į pasaulį

Kelionės po Kinijos užmiestį ir gamtą

1. Trys tarpekliai Jangdzėje - upių kruizų karalius
2. Džangdziadzie - dangų raižančių uolų miškas
3. Kinijos šilko kelias - grotos, kinų siena, dykuma
4. Mažasis Tibetas - Kinijos Činghajaus provincija
5. Taivanas - dvilypė turtingoji Kinija

Kelionių vadovai po Kiniją žemėlapyje

Spauskite ant žymeklio žemėlapyje ir ant iššokusios nuotraukos - ir skaitykite kelionių vadovą apie tą vietą!

Žinių apie Kuveitą užsienyje verkiant trūksta, o ir tos, kurios yra – neigiamos. Persijos Įlankos karas, Irako pasienis. Turistai ten nevažiuoja, o kiekviena kelionė – nuotykis bei atradimas.

Aš Kuveite aptikau netikėtai vakarietišką šalį: pajūrio kavinės it perkeltos iš Europos, Kalėdų eglutės, parlamentas, kuveitiečiai, tautinius rūbus iškeitę į kostiumus ir kostiumėlius. Bet priešingai ir Vakarams, ir Dubajui, kiekvienas keliautojas ten dar įdomus vietiniams.

Kuveito centras nuo vieno prekybos centrų - Šark Sūk.

Net oro uoste keliautojai – retenybė

Retas oro uostas taip atspindi šalį, kaip Kuveito šeicho Sado terminalas. Darbuotojai čia valandą aiškinosi ar Lietuva – ne Rusija ir vizą duoti galima. Per tą laiką indas tarnautojas atnešė jiems pietus, o mums padėjo įveikti keistą biurokratiją: pasirodo, už vizą čia susimoki už atitinkamą sumą nupirkdamas pašto ženklų, kuriuos suklijuosi ant lapo, atiduosiamo išvykstant.

Tuo siurprizai nesibaigė – paaiškėjo, kad autonuoma yra kitam terminale. Viešojo transporto nėra, taksi nebuvo – teko važiuoti su brangiu „dušmanu“. Tada – vėl ilgas laukimas, kol tarnautojas ranka užpildys sutartį ir atiduos automobilį benuplyštančiu celofanu uždengtomis sėdynėmis (visoje Persijos Įlankoje celofanai naujose mašinose paliekami tarsi ant televizoriaus pultų).

Kuveitiečiai brangioje kavinėje prie jūros. Tautinis rūbas čia - tik viena rengimosi galimybių, bet ne norma.

Kuveitas nepažįsta turistų ir nežino kaip jiems įtikti.

Viena vertus, tai reiškia dažną nusivylimą pamačius, kad įdomybė nedirba, arba kad jos ten išvis nėra ir nebuvo. Mat kone pusę lankytinų vietų skirtingi žemėlapiai (įskaitant Google Maps, Tripadvisor ar Lonely Planet) rodo esant 2 ar 3 skirtinguose taškuose, kartais net 10 km atstumu vienas nuo kito. Gerai, jei nuvažiavęs į visus iš eilės galiausiai randi atdaras duris. Mat darbo laikai greitai keičiasi, o pietų pertraukos trunka 4 valandas.

Bet yra ir gražesnė pusė: „turistų pamirštame kampelyje“ kartais būdavau sutinkamas taip, kaip kitur nė nepasvajočiau.

Įdomios pažintys Kuveite

Pirmas nustebimas laukė Arabų Fondo pastate, kurio vidus, sako, puošniausias Persijos Įlankoje. Susitarus elektroniniu paštu po jį mus valandą nemokamai asmeniškai vedžiojo už eksploataciją atsakingas darbuotojas – net arbata prabangiame daugiaaukščiame vestibiulyje pavaišino.

Viena Arabų fondo salių.

Arabų fondas priklauso Arabų lygai (tarptautinė organizacija), tad jo posėdžių salės nuo grindų iki lubų išdabintos skirtingais arabiškais stiliais, o sienas ramsto supirktas Sirijos, Maroko, Egipto „antikvaras“. „Kada nors čia bus nacionalinis muziejus“ – žadėjo mūsų palestinietis vedlys. Parodė ir ypatingas technologijas: kintamo intensyvumo apšvietimą, kreivus langus, kad vasarą pietinė saulė nešviestų į vidų, mediniuose balduose paslėptus ekranus. Ir paaiškino, kad Arabų fondo išorė tokia paprasta ne šiaip: tai arabiška tradicija kukliai palikti kas svarbiausia viduje. Paskui, aišku, sukritikavo išpuikusias kaimynines šalis.

Arabų fondo Mameliukų salė.

Kaip ypatingai svarbius svečius mus priėmė ir Lidija, žymaus Kuveito dailininko Chalifos Al Katano italė našlė. Nuo tada kai 1960 m. atvyko dar į visai kitokią šalį, ji ir pati daug kūrė – visų pirma, savo namą meniškai išklijavo veidrodžių šukėmis – „Nes viskas yra tik atspindys“. Rodė ir kontempliacijos kambarius, kur ramiai pasėdėjome kintant šviesoms ir jų atspindžiams tarp tapytų žvaigždžių ir novų. Pasiūlė pavakarieniauti, išbandyti jos sugalvotus žaidimus – mėtyti magnetinius paveikslus, kad šie priliptų. Pasakojo apie įspūdingus (nors šiek tiek niūrius) vyro šedevrus bei kaip kambarių sienų tapyba atskleidžia jos požiūrį į visuomenę ir visatą.

Viskas net pranoko didžiumą Abu Dabio Gugenheimo ekspozicijos. Anie avangardistai gal irgi džiugiai pasakotų apie savo kūrybą jei susidomėjusieji užeitų nekasdien. Bet kad jų bukletus ir tinklapius šluoja tūkstančiai. Todėl kitame turtingame krašte panašaus priėmimo tikėtumeis tik susimokėjęs kaip už Emyratų „superprabangą“.

Lidija Al Chatan savo veidrodžių namo svetainėje.

Kuveitas – senesnis, nei galima tikėtis

Kuveitas driekiasi Mesopotamijos pakraštyje, jį pasiekė Dilmuno, persų, Aleksandro Makedoniečio civilizacijos. Bet nacionalinis muziejus taip ir neatsigavęs nuo Sadamo Huseino kareivių, 1990 m. išplėšusių jo garsią kolekciją. Tik manekenų pilna etnografinė ekspozicija ten verta dėmesio.

Net stebino, kaip nusenę ir nutriušę kai kas Kuveite. Niekur pasaulyje nemačiau šitiek griaunamų namų. Dar kiti daugiaaukščiai riogso apleisti. Lidija paaiškino, kad dėl silpno grunto Kuveite sunku statyti ilgam.

Ir priešais mūsų viešbutį - griaunamas namas. Ekskavatorius nuo viršutinio aukšto mėtė nuolaužas.

Kuveitas naftą atrado dar tarpukariu. Bumas čia – ankstesnis, bet ir lėtesnis nei Emyratuose: gyventojų gausėjimo nepakanka, kad užgožtų visa, kas jau nušiurę. Modernumo kuveitiečiai labai ir nesivaiko: nacionalinio muziejaus sadu (tradicinio audimo) salėje rodomas mirgantis 1980 m. filmas.

Tačiau dangoraižių kalva centre – labai fotogeniška, ypač kai kasnakt ją nutvieskia įvairiaspalvės švieselės. Naujausia pažiba – 413 m Al Hamra bokštas, primenantis milžinišką skulptūrą ar praverstą knygą. Žymus Išsivadavimo TV bokštas (372 m.), paaiškėjo, lankytojus šiais laikais tepriima nepriklausomybės dienomis.

Palei visą Kuveito miestą – ilgas smėlėtas paplūdimys. Pajūrio kavinėse kava atsieina 10 eurų, bet ten nėra jokios auksu tviskančios ekskliuzyvinės prabangos, mokama už vietą ir jaukumą (eilinėse užkandinėse net pigiau nei Lietuvoje). Pakrantės promenadoje – ir trys Kuveito bokštai, „senasis“ (1979 m.) miesto simbolis. Jų kompozicija labai meniška, bet vyko remontas – aukštyn ir čia nepakilome.

Kuveito bokštai. „Bubonuose“ laikomas vanduo – dykumų didmiestyje jis labai svarbus. Šiandien vanduo gėlinamas iš jūros.

Persijos Įlankos karo žaizdos

1990 m. Kuveitą okupavo Sadamo Huseino valdomas Irakas. Sadamas buvo imperialistas: nesėkmingai bandęs atkovoti žemes iš Irano jis nusprendė, kad Kuveite jų gaus lengviau. Mažytė emyro armija greit pralošė, kuveitiečius užgulė okupantų represijos, bet Sadamas apsiskaičiavo vildamasis, kad pasaulis apsiribos sankcijomis. Naftingų Kuveito dykumų vaduoti ėjo ir amerikiečiai, ir kiti arabai ir net neutralieji švedai. Persijos Įlankos karas vyko taip „į vienus vartus“, kad jis nutrauktas anksčiau laiko iš gailesčio: Vakarų tankai iššaudavo į irakiečius iš toliau nei šių rusiška technika galėdavo pradėti taikytis. Bet prieš atsitraukdamas Sadamas nusiaubė Kuveitą ir liepsnojantys naftos gręžiniai tebėra vienas įspūdingiausių visų laikų videoįrašų (pažiūrėkite HD kokybe filmą “Fires of Kuwait”). Paskutinis gaisras užgesintas po pusmečio, 5% Kuveito žemės užliejo nafta.

Tuos įvykius Kuveite mena Al Kuraino kankinių namas, kur ramiame priemiestyje keli jaunuoliai beviltiškai priešinosi okupantams. Jis – išsprogdintas, greta sušaudyti automobiliai, tankas. Į vidų nepatekome (prižiūrėtojas siūlė sugrįžti po trijų valandų).

Al Kuraino kankinių namo liekanos po irakiečių šturmo specialiai neremontuojamos.

Užtat į keistai pavadintus „Kuveito namus nacionaliniams darbams – Sadamo Huseino režimo nusikaltimų neužmiršimo muziejų“ – telefonu įsiprašėme (buvo darbo laikas, bet prižiūrėtojai į durų skambutį nereagavo). Maketai ten atskleidžia šalies ir karo istoriją, o įspūdį sustiprina šviesos, garsai, piešiniai ir lempučių girliandos, rodančios skrendančių raketų trajektorijas. Kai kompiuterinę grafiką nuvalkiojo žaidimai toks pristatymas – gal net įspūdingesnis.

Paskui sekė aukų nuotraukos ir naujausia salė su nudaužta Sadamo statulos galva ir jo 2003 m. suėmimo vaizdais.

Sadamas padegė naftos gręžinius. Vienas maketų karo muziejuje

Įdomiausias Kuveito muziejus – kolekcionieriaus Tareko Radžabo. Vilos rūsys čia kone sklidinas islamo pasaulio papuošalų, meno dirbinių, muzikos instrumentų, ginklų – tai per Karą pavyko apginti. Bet net ten buvome vieninteliai lankytojai.

Niekas daugiau nesižvalgė ir po Al-Hašemi 2 davą, esą didžiausią pasaulyje medinį laivą. Iš tikro tai – niekada neplaukusi viešbučio pokylių salė. Jos tęsinys – Al Hašemi jūreivystės muziejus, kur padavėjai skubiai laisvino tarpus tarp laivų modelių nuo šventinių stalų. Trumpi tenykščiai davų aprašai atskleidė Kuveito praeitį: vienais žmonės atsiplukdydavo gėlo vandens iš tolimos upės, kitais rinkdavo perlus. Tarpukariu japonai išmoko perlus auginti plantacijose ir anas verslas nutrūko – nors jis niekad ir nenešė tokių pasakiškų turtų, kaip vėliau nafta.

Al Hašemi-2 vidus. Čia, matyt, švenčia Kuveito elitas.

Ją atradus užsienio specialistai plūdo į naująjį Al Ahmadi naftininkų priemiestį: jį jau seniai prarijo Miestas (kaip ir Faihahilo žvejų kaimelį, kurio turgų radome perstatytą į prekybos centrą su šokančiais fontanais). Reikėjo pasitelkti vaizduotę, prisiminti Lidijos Al Chatan pasakojimus apie “jos laikų Kuveitą” su palaikiais namais dykumoje, kad suvoktum, kaip stebuklingai prieš pusamžį atrodė tie paprasti ir tvarkingi Al Ahmadi vienaukščiai nameliai, supami medžių ir kriketo laukų.

Kuveitiečiai gyvena nafta, automobiliais ir pirkimu

Nors Kuveitas ploto sulig trečdaliu Lietuvos, tai – miestas-valstybė. Anapus beveik 3 mln. žmonių talpinančio didmiesčio – tik naftos pramonė ir dykuma. Dykumoje – „užpriemiesčiai“ iš tūkstančių palapinių. Jų šeimininkai skelbiasi klajokliais beduinais. Kuveitas abejoja teigdamas, kad tai – eiliniai nelegalūs imigrantai, paslėpę pasus.

Beduinų, o gal nelegalų stovyklos dalis. Toliau matosi kelias į Iraką. Iki pat šiandien irakiečiai į Kuveitą neįleidžiami.

Dykumoje stovyklauja ir miestiečiai. Neturintieji laiko piknikus rengia ir arčiau namų: indai bet kur, vietiniai – mokamuose parkuose, kaip „Žalioji sala“ (pirmoji dirbtinė sala Persijos įlankoje). Čia penktadienį laukė koncertas, o vaizdas į Kuveito centrą užburiantis.

Apsipirkimas turtingame Kuveite – it nacionalinis sportas; „The Avenues“ prekybos centras plotu nenusileidžia Dubajaus milžinams (350 000 kv. m), bet interjeras – nuobodesnis. Šen ir ten uždvokdavo cigaretėmis – kuveitiečiai rūko visur. Tačiau alkoholis visiškai uždraustas, o užsieniniai paskalų žurnalai cenzūruojami: iškirptes ir nuogas žvaigždžių šlaunis kažin kas kiekviename egzemplioriuje užjuodinęs markeriu.

Tebemėgsta kuveitiečiai savo brangiausią pasaulyje valiutą (1 Kuveito dinaras – beveik 3 eurai) leisti ir penktadienio turguje, kur iš rankų į rankas keliauja sendaikčiai. Centriniame turguje – daugiausiai indiškos prekės. Be naftos Kuveitas iš esmės nieko negamina.

Chaotiška prekyba erdviame penktadienio turguje. Nusisukę pirkėjai vilki tamsesnių spalvų žieminėmis dišdašomis. Kuveitas - šiauriausia Persijos Įlankos šalis ir naktinė temperatūra gruodį čia krisdavo žemiau +10.

Visoje Persijos Įlankoje automobiliai šlovinami, bet Kuveite – labiausiai. Štai keli vaikinukai darėsi fotosesiją prie savo Mustango. Populiaru bendrauti „iš automobilio į automobilį“. Prie vienos sankryžos mus kalbino kažkoks it apkvaitęs jaunuolis, kitur motociklininkai pirštais paišydami ant gretimos mašinos langų „kabino“ ja važiavusias merginas. Restoranų padavėjai neša patiekalus vairuotojams, kai šie privažiavę pypteli.

Važinėdami “be taisyklių” kuveitiečiai klaksono ir šiaip nesibodi. Jei lėtai krauniesi bagažinėn pirkinius tau papyps – greičiau užleisk vietą. Kuveitiečiai mėgsta lakstyti ir tai sukelia tragiškas pasekmes. Kasdien kuriame nors iš plačiųjų greitkelių, pakrikštytų tėvavardžių ir titulų serijomis išdabintais Persijos Įlankos valdovų vardais (pvz. “Dviejų Šventųjų Mečečių Sergėtojo Karaliaus Fahado Bin Abdul-Azizo Al Saudo plentas”), laukdavo ilgas kamštis, policijos sirenų gaudesys ir sumaitotų brangių mašinų vaizdas. O pagal žuvusiuosius keliuose Kuveitas pirmauja.

Kuveite lengvai išvysi retų automobilių, kaip šis Chevrolet SSR.

Kuveitas pinigais nežvangina

Kuveitas – turtingiausias Persijos įlankoje, vienas turtingiausių pasaulyje. Bet jei ne Ferrari, Lamborghini, Corvette ir didžiuliai autosalonų rajonai, tai sunkiai pastebėtum. Kuveitiečiai neturi akį rėžiančių fasadų ir Gineso rekordų, kaip kiti turtingi arabai (net Kuveito emyro rūmai labai nuosaikūs). Jie nesibodi šiukšlinti gatvėse, pirkti apšepusiuose turgaus paviljonuose ar valgyti ant parkų žolytės, ko vengtų turtingi vakariečiai. Užtat namų interjerai, it Arabų fondas, turbūt, pasakiški. Tarnaitės (dažniausiai filipinietės) juose būtinybė – net Kuveito pramogų parko reklamoje rašoma, kad “vienas tarnas su šeima įleidžiamas nemokamai”.

Po Persijos Įlankos karo Kuveito emyras žadėjo, kad “niekada daugiau imigrantai skaičiumi neaplenks vietinių”: juk atvykėliai Kuveito negins, o gal, neduok Dieve, jį pasiims sau (kaip kadaise amerikiečiai Havajus ar anglai – Naująją Zelandiją). Bet šiandien užsieniečių – vėl 67%. Globalių ambicijų neturinčiam Kuveitui, priešingai nei Dubajui, milijonai darbininkų nėra gyvybiškai būtini – bet labai patogūs. Ribojimai imigrantams – maksimalios gyvenimo Kuveite trukmės ar net teisės vairuoti automobilį – įvedami pamažu, tačiau žinutė aiški: Kuveitas – puiki vieta užsidirbti, o ne įsikurti “su visam”. “Nieko nežinau, aš būnu tik čia, Selimijos rajone” paklausta apie lankytinas vietas mums atsakė mongolidė viešbučio(!) registratūros darbuotoja. Vėliau supratome, kad ir kiti “nepiliečiai” apie savo “laikinąją tėvynę” žino neįtikėtinai mažai.

Kuveito miesto centras iš Arabų fondo atriumo.

Kiekvienoje kultūroje turtas išnaudojamas savaip. Ir Persijos įlankos naftos karalystės “petrodolerius” nukreipusios į įvairias puses klesti skirtingai. Pasirinkti kelią – sunku. Vieneri karo metai Kuveite – tik juokas palyginus su tomis kraujo upėmis, kurios teka aplink Irako ar Afrikos išteklius. Šeichams ne “tiesiog pasisekė aptikti naftą”, jie ir labai daug nuveikė, kad ta nafta taptų viltimi, o ne prakeiksmu. Gal ir valdymo forma tam palanki: kai valstybė – paveldima šeimos nuosavybė – nėra priežasties gyventi “iki rinkimų” ar “iki revoliucijos”. Investuojama rimtai ir nesiblaškoma. Juk tik jei investicijos grįš su kaupu net ir išdžiūvus naftos telkiniams dinastija klestės.

Atėjo laikas išvykti. Pro iliuminatorių regėjau Kuveito miesto platybes, per karą apleistą Failakos salą, paskui – Dubajaus naujuosius salynus. Labai džiugu, kad ne tik Vakaruose yra turtingų šalių, išgalinčių puoselėti savo kultūrą ir siekti savų idealų. Dėl to pasaulis – įdomesnis.

Turistinių vietų Kuveito pakrantės pusėje žemėlapis.

Visi straipsniai iš kelionių po naftingąją Persijos įlanką

ĮŽANGA: Naftos karalystės: Kelionė po persijos įlanką
1. Dubajus: Naujoji pasaulio sostinė
2. Abu Dabis ir jo rafinuoti rekordai
3. Omanas: Atgimusi dykumų imperija
4. Kuveitas: Turistų pamirštas turtingas didmiestis
5. Kataras – arabų mikro-super-valstybė
6. Bahreinas - naftos dykumos, niekieno miestai
7. Saudo Arabija - (ne)atsivėrusi uždrausta karalystė

Jeigu žavi arabų kultūra, bet nepatinka Maroko, Tuniso ar Egipto skurdas bei įkyrūs prašeivos, kelionė į Omaną – puikus sprendimas. Šis sultonatas – turtingas lyg Vakarų Europa, bet dar neužgožtas imigrantų ir turistų tiek, kiek Dubajus ar Abu Dabis.

Omanas išliko neabejotini Rytai, neabejotina Arabija. Pastatai ten nenustelbia gamtos: savo kelionėje regėjau atviras dykumas, išdžiūvusias upes, kanjonus, perinčius vėžlius. Ir iščiustytas pilis, menančias, kad Omano sultonai kadaise valdė milžiniškas Indijos vandenyno pakrantes.

Bahlos pilis, didžiausia Omane.

Savitos Omano vitrinos

Sieną iš Ai Aino (Jungtiniai Arabų Emyratai) į Buraimį Omane kirtom sutemus. Vakarienę patiekė dišdašomis ir omanietiškomis kepuraitėmis (kumomis) vilkintys vietiniai. Skirtumas. Emyratuose piliečiai dirba nebent vadovais arba valstybės tarnautojais. O Omane vietiniai tebesudaro 55% gyventojų ir pluša kuo įvairiausiai – nors ir čia tarnaičių ar pigių darbininkų troškimas viską keičia ne taip, kaip nori omanizacijos programą paskelbęs sultonas.

Omane dauguma moka angliškai, bet ne visas angliškas iškabas reikia suprasti pažodžiui. Itin gausios „kavos parduotuvės“ (coffee shop) iš tikrųjų – užkandinės, tiekiančios kebabus primenančią šavarmą ir vegetariškus falafelius. „Hipermarketas“ [hypermarket] – maisto prekių parduotuvė(lė), „prekybos centras“ (shopping centre) – „Prekės už 1 eurą“ vietinis atitikmuo. “Damų siuvimu” [ladies tailoring] ir “Džentelmenų siuvimu” [gents tailoring] čia naudojamasi mieliau, nei drabužių parduotuvėmis.

Gatvės mėsos kepėjai kas vakarą išrieda į miestų gatves. Čia – Nizvos centro vaizdas.

O skanių patiekalų nuotraukos dykumų miestelių vitrinose reiškia tik tai, kad viduje galima užkąsti. Niekad nebuvo, kad gautume ką išsirinkę. Kartą padavėjo paprašėme parodyti, ką gi iš savo reklamos jis turi. „Nieko neturime, tik ryžius“ – išgirdome atsakymą. Vėliau susiprotėjome valgyti „kavos parduotuvėse“ – jos visad siūlo skanų omanietišką greitą maistą.

Pusryčiauti patiko saldumyninėse, atidaromose kone “su saule”. Ten lentynos linksta nuo datulių, saldžių sausainiukų, skystos chalvos. Be viso to Omane jokia šventė – ne švėntė.

Nizva – senojo Omano širdis

Omano tradicijų širdis – kalnuose ir dykumose aplink Nizvos miestą. Iki pat 1959 m. šie kraštai buvo nepriklausoma šalis, valdoma religinio lyderio – imamo. Čia laukė didžiausias Persijos Įlankoje regėtas senamiestis, privertęs pasilikti ilgiau, nei planavau. Puošniausios ten laukujos durys. Išpuoselėti seni namai stovi šalia trūnijančių, pro kurių langų kiaurymes boluoja senovinės puošybos liekanos. Griuvenų kaimynystė, atrodo, omaniečių nė kiek nejaudina; elgetų Omano miestuose nesutikome, tad, turbūt, ir benamių problemos nėra.

Nizvos senamiestis. Dešinėje - puošniųjų durų pavyzdys.

Nizvos gatvėse vakare vaikštinėjo, sėdinėjo, mėsą kepė ir pardavinėjo vien vyrai. Senamiesčio širdis – didžiulis apvalus pilies bokštas. Apylinkių pilys – dar vadinamos fortais – valstybės pasididžiavimas. Jei prabiltų jos pasakotų apie galingas praeities Omano gentis.

Didžiausia pilis – Bahlos, kur, sakoma, gyvena džinai (nebūtinai tokie draugiški, kaip atrodytų iš Aladino pasakos). Vos už kelių kilometrų – plynėse – stūkso Džibryno pilis, kurioje gyveno ir palaidotas vienas imamų, tad jos kambariai ir kiemeliai kiek puošnesni. Į šiaurę nuo galingų Hadžaro kalnų (aukštis – iki ~3000 m) aplankėme Rustako ir Nachlo pilis. Nuo pastarosios kuorų gražiai matosi palmynai. Gal todėl ten dirbti ruošėsi filmavimo grupė ir statistai. Tarnautojai dėliojo maždaug 1970 m. rekvizitus: patefonas, senas kokakolos butelis…

Nachlo pilis nuo apsauginės sienos.

Visose pilyse šiandien – muziejai. Bet paaiškinimai juose dažniausiai apsiriboja kambarių paskirtimis („virtuvė“, „kalėjimas“, „divanas“…) – jokių lankstinukų, audiogidų, suvenyrų ar eksponatų įdomesnių, nei kuklių senovinių baldų kopijos, tikėtis neverta. Užtat ten nėra ir užrakintų durų: nusipirkęs bilietą gali laisvai landžioti po visus tamsius kambarėlius, laiptais ar net kopėčiomis lipti ant stogų ir stogelių.

Kalnai ir išdžiūvusių upių kanjonai

Omano pilių supami Hadžaro kalnai – plyni ir rudi. Tačiau ta nyki gamta gali būti tikrai didinga. Nuo apžvalgos aikštelių kaip ant delno atsiveria aukščiausias kalnas Džebel Šams ir apačioje “Omano didysis kanjonas” Vadi Hul. Pakeliui aukštyn omaniečiai vis siūlėsi už šimtą eurų persėsti į jų visureigius – esą, “savo mašina nenuvažiuosite”. Ne be reikalo atsisakėme: žvyrkelio būta tikrai gero. Džipų mylėtojų šalyje kitos mašinos atrodo tinkamos tik miestui ir greitkeliams?

Vadi Hul apylinkių panorama. Iš kitur galima pažvelgti giliau, bet dugno neregėjau

Vadės – tai didžiąją metų dalį išdžiūvusios upės. Kai neteka, jų akmenuotas dugnas naudojamas it keliai. Važiavimas vadėmis didžiaisiais džipais – viena praturtėjusios Persijos Įlankos pramogų. O turistai labiau mėgsta žygiuoti vadėmis pėsčiomis, kartais perplaukdami dideles balas. Aplink vades spiečiasi seni kaimeliai (kai kurie, kaip Hulas, apleisti) – mat ten būna požeminio vandens.

Hadžaro kalnų fone žaviai atrodo 3000 m. pr. Kr. „kapai“ (rašau kabutėse, nes skeletų ten nieks nerado). Al Ayno kaime tai – akmenų krūvų eilė, savo taisyklingumu primenanti Velykų salos statulas. Šį UNESCO paveldą aprašantis stendas nebeįskaitomai surūdijęs – tad, kaip ir apie kone viską Omano užmiestyje, reikia pasiskaityti iš anksto.

Priešistoriniai Al Ayno kapai

Net šitokių atokybių Omano miesteliai atrodo turtingai: namai – visuomet gražūs ir puošnūs. Joks omanietis, statydamasis sau naują būstą, atrodo, nepasitenkins tiesiog dėžute: būtinos kolonos (kartais – blizgančios), arkiniai langai, kuorai ar mozaikos… Net purvinas Ibrio viešbutis su vabaliukais duše ir paukščių apdergta palange iš išorės atrodė it nedidelis rūmas.

Atokiau nuo asfaltuotų kelių skurdo daugiau: kaimelis prie panoramos į Vadi Hul atrodė liūdnokai, o keli vaikai mėgino parduoti šalimais surinktus akmenukus, prašė kolos ir bulvių traškučių. Bet tai tebuvo vienas iš vos dviejų kartų, kai Omane kas nors lindo įkyriai.

Eiliniai privatūs namai Omano pakelėje.

Dykuma omaniečiams – kurortas

Važiuojant toliau į rytus kalnai vis žemėjo ir tuoj juos pakeitė dykumos peizažas. Priešingai stereotipui, dauguma pasaulio dykumų nuobodžiai akmenuotos. Todėl Šarkijos (Vahibos) smėlynai – tas geltono pustomo smėliuko masyvas rytiniame Omane, dydžio sulig penktadaliu Lietuvos – taip mylimas, kad šalimais net užgimė kurortas. Kopas išvagojusios vėžės primena apie čia lankstančius visureigius, o ir mums drauge „pagazuoti per smėlynus“ (už pinigus) vietiniai siūlė. Pasekę rodyklėmis gylyn į dykumą būtume aptikę palapinių stovyklas – vietinis kaimo turizmo variantas.

Juk kaimiškos šaknys omaniečiams – tai klajokliai beduinai, vis pergenantys savo bandas ten, kur dar ne visi menki dykumų augalėliai surupšnoti. Jų stovyklų irgi matėme – ir jie nėra užstrigę akmens amžiuje. Be kupranugarių šalia kai kurių palapinių stovi ir balti visureigiai.

Dykuma iš kurorto. Gausu šiukšlių - ekologijos mada Persijos Įlankos nepasiekė. Musulmonai prieš maldas prausiasi - o štai vienam indui pasirodė net juokinga, kad prieš valgį skysčiu nusivalau rankas.

Nepaisant ekstremalaus klimato (liepą vidutinė temperatūra pavėsyje dieną – +47 laipsniai) yra čia ir senų nuolatinių miestelių, tokių kaip Ibra. Bet jos graži senamiesčio gatvė kone visiškai apleista, ir žmonės tik retkarčiais praeina. Daug griuvėsių atviri: paprasta pažvelgti vidun. O ten – blėstanti Omano aukso amžiaus didybė.

Juk XVIII-XIX a. Omanas buvo viena iš vos dviejų kolonijinių imperijų, kurias įsteigė ne europiečiai (kita – Japonija). Omaniečių kolonistai ir pirkliai vykdavo į valdas Zanzibare, rytų Afrikos, Indijos ir Pakistano uostuose. Ten prasigyvenę jie puoselėdavo savo tėvonijas – tokias, kaip Ibra. Ta era baigėsi, kai 1856 m. sultonas Rytų Afriką ir Omaną padalino skirtingiems sūnums, o galiausiai 1963 m. Zanzibare juodaodžiai įvykdė omaniečių genocidą. Omaniečiai užjausdami priėmė pabėgėlius iš buvusių kolonijų, todėl tarp Omano piliečių – ~15% balučų, ~3% zanzibariečių. Tiesa, kol neišaušo „naftos era“, nusigyvenusioje „dykumų imperijoje“ jie rasdavo tik saugumą, bet ne turtą.

Ibros senamiestis: žvilgsnis į apleisto namo vidų pro langų kiaurymes.

Padykumės fortai, kaip Mitribo, menki, užtat kalvas aplink Ibrą puošia seni sargybos bokštai. Gyvenvietės ten labai retos: Omanas ploto sulig Vokietija, o žmonių – 3 milijonai.

Pakrantės uostai ir vėžlių perimvietės

Lygus asfaltuotas dykumų plentas (sunku patikėti, kad dar 1970 m. visame Omane tebuvo 10 km grįstų kelių) švelniai pasisuko palei Indijos vandenyną, karts nuo karto kirsdamas pakrantės miestelius. Vis aplenkdavome mėlynus gėlo vandens sunkvežimius, o aukšti “gulintys policininkai” daužė dugną. Galiausiai pasiekėme Surą, tariamą Sinbado gimtinę, kurio chore (įlankoje) darbštūs žmonės gamindavo Omano imperijos stuburą – laivyną. Keletas davų (tradicinių laivų) plūduriavo ir dabar, dar keli iškelti ant kranto parodai. Šiandien tai – tik praeities atspindys, bet Suras neliūdi. Ilgą romantišką jo pakrantę “nutūpė” viešbučiai ir baltos vilos, o tolumoje naktimis švyti didžiulės gamyklos. Sultonų uostas atgimsta kartu su visu sultonatu. Davai nebeplukdys į Zanzibarą ar Gvadarą valdovo nurodymų, bet Omano prekės XXI a. keliauja toliau, nei kada besvajojo „aukso amžiaus“ pirkliai. Ir ne tik nafta: žodžius „Made in Oman“ matydavau stebėtinai dažnai, nuo skanių bulvių traškučių iki brangių “Amouage” kvepalų.

Davai prie Sūro statyklų. Ant kalvos – sargybos bokštas. Be tokių Sūrą saugodavo ir trys pilaitės.

Po ankstyvo saulėlydžio iš Suro iškeliavome į garsų Ras Al Džinz paplūdimį, kur atsidūrėme arti laukinės gyvūnijos it kokiame safarių parke. Ten – perinčių milžiniškų jūrinių vėžlių karalija. Mums labai pasisekė, mat vietos gamtininkai tąnakt parodė viską (tai būna retai). Štai vėžlė vieną po kito į duobę bėrė kiaušinius – jų, golfo kamuoliuko dydžio, sudeda šimtą. Vėliau gremėzdiškais letenų mostais juos užkasė ir dar pridarė papildomų duobių – lapėms apgauti. Kitur po smėliu jau išsiritę spurdėjo dešimtys mažylių (patinėlių, nes smėlio temperatūra ten žema). Susimetęs į dišdašos sterblę gidas juos nunešė „namo“ – į jūrą. „Per pilnatį patys kartais ne ten nueina“ – sakė. O šiaip iš tų vėžliukų išgyvens vos keletas. Dar mums regint iš pakrantės bangelių „pikti paukščiai“ kelis nusičiupo. Pažvelgdavęs į mėnesienos nutviekstus tolius vis išvysdavau į jūrą ar iš jos berėplenančias vėžles. Vienos jau baigė savo kas 2-4 metus besikartojančią motinystės misiją (vaikų jos nė kiek neprižiūri ir išsiritimo nelaukia), kitos – dar tik pradės.

Ras Al Džinze omaniečiai pastatė vakarietišką „turistinį centrą“. Bet kokia pusė 1996 m. užpirktos išradingai vėžlių gyvenimą pristatinėjusios technikos, ekranų ir ausinių sugedę. Niekas nesijaudina – esmė juk gyva gamta, o ne filmai. Negalėčiau ginčytis – naktis įsirėžė atmintin kaip įspūdingiausia Omane.

Vos kelis kilometrus nusukus nuo naujos magistralės iš Suro į Muskatą pamatai dar kelis įdomius vaizdus: Bimaho smegduobę, kurios dugne žuvingas žydras vanduo (galima maudytis) bei Šabo vadę, į kurios vagą omaniečiai laiveliais vis kelia žygeivius.

Šabo vadė netoli čia įteka į jūrą.

Muskatas, sostinė tarp kalnų

Ir sostinėje Muskate Omano sultonas nusprendė nesigalynėti su gamta. Aukščiausias jo šalies pastatas perpus mažesnis, nei Europos dangoraižis Vilniuje. Jį ir visą Muskato centrą pranoksta kalvos. Būdamas vienoje daugelio lygumų gali pamanyti, kad esi mažame miestuke – taip arti tie sargybos bokštais karūnuoti plyni kalnai. Bet už kiekvienos aukštumos laukia kita lyguma, už dar vienos – dar kita.

Omaniečiai tautiniais rūbais. Iškilmingomis progomis kepuraitė dar apsukama tiurbanu. Už įlankos - Mutra, viena Muskato lygumų.

Muskatas šitokiais slėniais vingiuoja per 50 kilometrų, bet tikroji jo širdis – nedidelė lyguma palei įlanką, saugomą portugalų statytų fortų. Smagu pažvelgti į kukliai prabangius sultono rūmus, vartus, ministerijas, du portugalų fortus, kuriuos savajame „aukso amžiuje“ omaniečiai spėriai užėmė. Bait Al Zubair – geriausias lankytas Omano muziejus, išsamiai paaiškinęs visą užmiestyje regėtą „omanybę“: spalvingus regioninius moterų rūbus ir papuošalus, oficialiomis progomis nešiojamus chandžarus (sidabrinius lenktus durklus), ginkluotę, namų apyvokos daiktus.

Sultono rūmai. Valdovas ne visuomet nakvoja čia: kartais jis su svita ir palapinėmis išsileidžia į ilgas keliones po šalies užkampius, kur jį su prašymais pasitinka vietos gyventojai.

Pagrindinis Omano turgus šurmuliuoja Mutros lygumoje, greta gražios pakrantės kruiziniams laivams. Muskate vakariečių daug ir prekeiviai jau įžūlokai siūlo omanietiškus suvenyrus: dišdašas, kupas, chandžarus, skaras, auksą, sidabrą ir, galiausiai, sudėtingai smilkomą iš pietų Omano sakų išgaunamą ladaną (kurį vienas trijų karalių vežė Jėzui) bei jo kvapo kvepalus. Vargas tam, kas nemėgsta to aromato, nes juo Omane persismelkę ir turgūs, ir mečetės, ir viešbučių vestibiuliai.

Emyratietis Mutros turguje dairosi į prekes žingsniuodamas po vėliavėlėmis ir sultono vimpilais. Dauguma Omano indų atvykę iš Keralos valstijos, tad į indų pardavėjų klausimą 'Iš kur jūs?' jau atsakinėjau 'Iš Lietuvos, o jūs iš Keralos?'. Pataikydavau.

Dar toliau į vakarus – Kurme – yra kažkas panašaus į prekybos centrą, tik įėjimai čia iš lauko. O miesto rytuose palei vandenyną – Al Bustan Palace viešbutis. Prabangiausias Omane. 1985 m. jis stebino čia posėdžiavusius kitų Persijos Įlankos vadovus, bet šiandien kaimyninės šalys kartelę jau pakėlė aukščiau. Kad “įkištum nosį” į ištaigingą vestibiulį apsistoti neprivalai.

Omano miestai pilni statomų didingų mečečių, o zakatui (musulmoniškoms aukoms) net yra specialūs konteineriai. Taigi didžiausioje Muskato šventovėje, pagerbtoje paties sultono Kaboso vardu, it rojus žibėjo. Sietynai, kilimas, lubų dekoras, apsiplovimo prieš maldą fontanai, moterų salė – niekas nepalikta šiaip sau. Jau atsiėmę batus iš aukštų batinių buvome pašaukti į kambarėlį, kur senyvas omanietis vaišino datulėmis, pasakojo apie islamą ir davė knygelių.

Sietynas ir lubos sultono Kaboso mečetėje Muskate

“Islamo valstybė – čia politinis karas, o Islamas yra taika” – sakė. Turbūt Omane ta frazė tikresnė nei kur kitur. Mat sultonas, imamai ir dauguma piliečių – ibaditai. Tai islamo atšaka, garsėjanti tolerancija: organizuojamos tarpreliginės diskusijos, o sunitai ir šiitai kvieičiami melstis kartu. Mačiau įdomų interviu, kur krikščionis amerikietis sakė, kad Omane jaučiasi laisvesnis, nei Amerikoje: juk jo šalyje radikalūs ateistai mėgina “pervadinti” Kalėdas ar išstumti religinius simbolius iš viešų erdvių, o čia jis galėjo valstybinėje ligoninėje surengti Kristaus gimtadienio šventę ir nors dauguma – musulmonai, jie neuždaro kitatikių savo bažnyčiose. Raginimas pakeisti tikėjimą – nesvarbu, į islamą ar kokią sektą – Omane irgi draudžiamas.

Tai buvo paskutinis rytas Omane ir pasukome į Emyratus. Fudžairos pasienio miesto dangoraižiai pradžioje atrodė net baugiai – Omane akys nuo jų atprato. Laukė skrydis į Kuveitą, kuris irgi turėjo kuo nustebinti.

Turistinių vietų Omane žemėlapis.

Visi straipsniai iš kelionių po naftingąją Persijos įlanką

ĮŽANGA: Naftos karalystės: Kelionė po persijos įlanką
1. Dubajus: Naujoji pasaulio sostinė
2. Abu Dabis ir jo rafinuoti rekordai
3. Omanas: Atgimusi dykumų imperija
4. Kuveitas: Turistų pamirštas turtingas didmiestis
5. Kataras – arabų mikro-super-valstybė
6. Bahreinas - naftos dykumos, niekieno miestai
7. Saudo Arabija - (ne)atsivėrusi uždrausta karalystė