Azija – kelionių vadovai

Mačiau dvejopą Siriją. Iš vienos pusės – tą veidą, kurį norėjo parodyti valdžia. Su romėnų miestais ir teatrais, kryžininkų pilimis ir seniausiais pasaulio miestais. Su labai svetingais žmonėmis ir didžiule pagarba atvykėliams.

Iš kitos – tą šešėlį, kuris visados pleveno ore: prezidento šeimos veidus ant kas antros gatvės afišos; apgydytas žaizdas senuose miestuose, kur kadaise išžudyti dešimtys tūkstančių opozicionierių; bet kokių “visuomeninių” temų pokalbiuose vengiančius vietinius; karines bazes dažnoje šalikelėje; pirštų atspaudų nuėmimą perkant išankstinio mokėjimo SIM kortelę.

Tas šešėlis skirtas vietiniams. Dedu galvą, kad daugumja užsieniečių, keliegaujantys su grupėmis ir klausantys aprobuotų gidų pasakojimų, to beveik nepastebėdavo. Mes visą Siriją pervažiavome vieni – nuomotu automobiliu, likus dvejiems metams iki pilietinio karo pradžios – taigi, matėme daugiau.

Priešingai daugeliui mano kelionių pasakojimų, šis kažin ar padės jums susiplanuoti savą. Jis – veikiau prisiminimai apie Siriją, kurios nebėra. Tačiau tikiu, kad vos situacija nurims, keliautojai šią įdomybių turtingą šalį pamažu vėl atras: Artimuosiuose Rytuose karas yra kiekvienos kartos gyvenimo dalis, ir jam pasibaigus visuomet stoja taika.

Alavitų krantas: Al Asadų dinastijos širdis

Sirijos negalėjai pažinti pažvelgęs pro langą, paklausęs gido ar paskaitęs vietines knygas. Tiksliau, taip buvo įmanoma sužinoti nebent apie Antikinę Siriją, kurios bet kokią politinę reikšmę buvo seniai užpusčiusios laiko dulkės.

Suprasti nūdienos Siriją galėjai nebent žaisdamas mintyse žaidimą “sujunk taškus”. Apjungti tai, ką matai, su nuosavomis žiniomis (ne iš cenzūruotos Sirijoje pirktos literatūros).

Siriją valdanti Al Asadų dinastija yra alavitai. Šią religiją perprasti dar sunkiau, nei pačią Siriją, mat ji yra slapta. Net dauguma pačių alavitų nežino, kuo turėtų tikėti – tai pasakoma tik įšventintiems vyrams (moterys, pasak alavitų, neturi sielų). Alavitų (taigi, ir Al Asado rėmėjų) bastionas – Sirijos pakrantė, Latakijos ir Tartuso miestai, kurie, jei ne Sirijos uždarumas, tikriausiai būtų kaimyninių Kipro ir Turkijos pavyzdžiu tapę tarptautiniais kurortais. Ne daugiau 10% Sirijos žmonių išpažįsta alavitizmą – bet 1971 m. prezidentu pasiskelbus Hafezui Al Asadui, būtent alavitai tapo Sirijos elitu.

Išlikti valdžioje jie tegalėjo “tvirta ranka” gniauždami bet kokią opoziciją, ypač – konservatyvių musulmonų sunitų daugumą. Jų religingumas tapo nepageidaujamas, o “perdėtas” galėjo iššaukti ankstyvą mirtį ar kankinimus kalėjime. Netoli alavitų pakrantės yra gražus musulmoniškas Hamos miestas, garsėjantis Viduramžių norijomis: ratais, semiančiais upių vandenį, kurių didžiausias – 20 m skersmens. Be 17 išlikusių norijų, senų pastatų mažai – 1982 m. didžiąją dalį senamiesčio griuvėsiais pavertė valdžios pajėgos, pražudydamos iki 40000 civilių ir palikdamos 70000 benamiais (tai buvo “kolektyvinė bausmė” už dalies hamiečių priešinimąsi valdžiai). Tų pastatų, kaip ir tų žmonių, nebuvo likę nė ženklo: nei realybėje, nei paminkluose, nei oficialioje istorijoje.

Tokiuose epizoduose – ir šiandieninio konflikto raktas. Ilgus dešimtmečius sirai taikstėsi su galybe apribojimų: pavyzdžiui, norėdami iškeliauti sirai privalėdavo gauti ir Sirijos “išleidimo vizą”, o moterims drausta lankyti universitetus su tradiciniais rūbais. Jie suvokė, kad bet koks mėginimas kažką keisti kainuos ir tą ribotą laisvę, kurią turėjo. Tačiau nepasitenkinimas alavitų valdžia augo, ir prasidėjus “Arabų pavasariui” – prasiveržė su kaupu. Kažkuo primena Lietuvos Sąjūdį. Tik valdžios reakcija į tą Sirijos sąjūdį buvo daug žiauresnė – mūsų Sausio 13 d. žuvo 14 žmonių, o Sirijoje vien 2011 m. balandį-gegužę – per 1000, iki 2013 m. – 80000. Hamos žudynių laikais tokių aukų pakako, kad išsigandę likę musulmonai nurimtų, bet 2014 m. tai tiesiog privertė juos eiti dar toliau į radikalizmo pusę, pagimdyti Islamo valstybę, kuri jau stojo ne tik prieš valdžią, bet (net labiau) prieš “pernelyg nuosaikų” pirminį Sirijos sąjūdį.

Mūsų apsilankymo metai buvo tyla prieš audrą. Ne mažiau svarbu nei tai, ką matai, Sirijoje galbūt būdavo tai, ko kažkodėl nematai. Prezidento Hafezo Al Asado mauzoliejuje jo gimtojoje Kardahoje nesutikome žmonių. Išskyrus porą kostiumuotų prižiūrėtojų, kurie mus, be galo retus užsieniečius svečius, pavaišino kava.

Pastatas, parkingas, koridorius su prezidento veidu – milžiniški. Bet kad mauzoliejus dirba supratome tik paklausę vietinio, vaikštinėjusio tuščiu, Al Asado savo 8000 gyventojų teturinčiai gimtinei dovanotu keturių juostų bulvaru. Tuo tarpu penkerių metų senumo “Lonely Planet” knyga dar skelbė apie kapą lankyti plūsdavusias “politinių piligrimų” minias.

Mauzoliejuje ilsisi ir Hafezo pirmagimis sūnus Baselis Al Asadas (netikėtai žuvęs 1994 m. autoavarijoje ir, užuot paveldėjęs valdžią, paskelbtas kankiniu), palikta vietos ir kitam sūnui Bašarui, dabartiniam prezidentui. Visi trys jie įvairiomis pozomis, veido išraiškomis, drabužiais stebėdavo Sirijos žmones ir atvykėlius nuo plakatų visoje šalyje (iš daugiau nei 80 mano lankytų šalių, neabejotinai Sirijoje viešumoje buvo daugiausiai ideologijos ir asmenybės kulto). Alavitų krante net kai kurių automobilių stiklai, balkonų interjerai būdavo pakeisti va(l)dovų portretais.

Kryžininkų pilys – galingiausios pasaulyje

Religiniai konfliktai – jokia naujiena Sirijai. Pavažiavus šiek tiek gylyn nuo Alavitų kranto ant aukštų kalnų pasitinka milžiniškos pilys – tokios galingos, kokių niekas niekur nestatė nei prieš tai, nei po to: Markabas, Kalat Saladin ir, aišku, Krak de Ševaljė. Visi tie mūrai – kryžininkų darbas.

Nūdienos Europoje populiari mintis, kad musulmonai yra “fanatikai”, o Vakarai “eina žinių keliu”. Jei taip, tai Viduramžiais buvo atvirkščiai. Europa išgyveno “tamsiuosius amžius”, o arabų pasaulyje klestėjo mokslas, medicina, filosofija – tik arabai išsaugojo pasauliui senovės graikų raštus, kuriuos patys graikai pamiršo.

Ir štai ta “tamsioji Europa” 1096 m. sugalvojo avantiūrą: pasiimti žemes, kuriose gyveno Jėzus Kristus (jas tuomet jau buvo apgyvendinę ir šimtmečius valdė musulmonai arabai). Riterių į tą “Pirmąjį kryžiaus žygį” užsirašė mažai (35000 – panašiai, kiek buvo Lenkijos-Lietuvos karių Žalgirio mūšyje). Arabai būtų galėję nesunkiai atmušti tokį antpuolį. Bet jie, išlepinti gero taikaus gyvenimo, stokojo vienybės, kariauti nenorėjo ar bijojo. Toliau nuo fronto karaliavę jų valdovai tiesiog “paaukojo” savo civilizacijos brolius Viduržemio Jūros pakrantėje. Štai taip europiečiai it stebuklingai per 3 metus užvaldė dabartinius Izraelį, Palestiną, Libaną ir žymius Sirijos, Jordanijos, Turkijos plotus.

Toks istorijos siužetas kai “kultūringieji” nuolaidžiauja “agresoriams”, vildamiesi šitaip išvengti blogiausio – ir galiausiai už tai sumoka skaudžiau, nei galėjo įsivaizduoti – nuo neatmenamų laikų kartojasi visuose žemynuose. Romos žlugimas, Nacistinės Vokietijos iškilimas; manau, bent du analogiški siužetai šiuo metu vystosi Europoje. Galiausiai (kartais – pavėluotai) visiems ateina supratimas: “Kas aukoja laisvę vardan saugumo – netenka ir to, ir ano”.

Išgirdę gandus apie kryžininkų žiaurumą ir supratę, kad kelią tam tegali užkirsti jie patys, musulmonai persigrupavo ir, Saladino vedami, ėjo išvaryti “frankų”. Tolimesnių Kryžiaus žygių tikslas tegalėjo būti išlaikyti tai, kas užkariauta per pirmąjį. Karių labai trūko, menkas pastiprinimas iš tolimos Europos atplaukdavo retai, tad vienintelis šansas laimėti laiko buvo neregėto galingumo pilys. Tokios, tarp kurių mūrų įsitvirtinusios vos kelių šimtų ar tūkstančių riterių įgulos galėdavo atlaikyti ištisus mėnesius dešimčių tūkstančių arabų apsiausties.

Tik jų dėka kryžininkai Sirijos žemyne išsilaikė iki pat 1291 m., kuomet krito paskutinė (bet ne įspūdingiausia) Tartuso pilis ir pajėgos pasitraukė į Tortosos salą šalimais, paskui (nuo 1301 m.) vis tolyn į Kiprą, Rodą, Maltą (o Kryžiuočių ordinas, praradęs viltį įveikti musulmonus, visas jėgas metė prieš pagonis lietuvius)…

Krikščioniški miesteliai ir didysis Alepas

Maždaug 10% Sirijos žmonių yra krikščionys. Ir tai ne kryžiaus žygių pasekmė. Sirijoje krikščionybė svarbi nuo pat Kristaus laikų: trys kaimai net tebekalba ta pačia aramėjų kalba, kaip ir Kristus. Tarp jų – Malula kalnuose prie Damasko, garsėjanti savo rytų apeigų katalikų ir stačiatikių vienuolynais.

Sirijos šiaurėje netoli Alepo, irgi atokioje Taladoje tarp bažnyčios griuvėsių, išlikusi kolona, ant kurios III-IV a. gyvenimą leido aramėjas krikščionis Šv. Simeonas Stulpininkas – taip jis mėgino pabėgti nuo jį sekusių ir melstis už juos prašiusių gerbėjų. Jei Vakaruose popiežius krikščionybę suvienodino, o Bizantijoje tą padarė patriarchas, tai pačiuose Artimuosiuose Rytuose, pačioje Šventojoje Žemėje išliko dešimtys visokių unikalių krikščionybės interpretacijų, nes joks vienas kanonas neįsivyravo.

Gretimas Alepas – jau musulmonų citadelė. Tvirtovė čia stovi ne kur nors atokiuose kalnuose – kaip kryžininkų – bet arabiško miesto, kurį gynė ir nuo “frankų”, centre.

Alepe gyvenome legendiniame XIX a. Baron viešbutyje, kurio verandos kažkada atsivėrė į medžioklei tinkamus miškus, o 2008 m. jau – į miesto rajoną prie turgaus. Tas viešbutis nuo senų senovės priklauso armėnų giminei (dar vieni daugybės Sirijos krikščionių, nei katalikai, nei stačiatikiai), kuri pradėjo šį verslą 1870 m. norėdama Europos piligrimams pasiūlyti ką įprastesnio, nei arabiški karavansarajai. Tarp žymių jo svečių – Gagarinas, Šarlis De Golis, Deividas Rokfeleris, Teodoras Ruzveltas, Atatiurkas; viename jo kambarių archeologo žmona Agata Kristi rašė “Žmogžudystę rytų eksprese”, iš jo balkono Karalius Faisalis skelbė Sirijos nepriklausomybę, aišku, nakvojo ten ir Al Asadas. Aukštos lubos, seni baldai, Britų Užjūrių Aviacinės Korporacijos (BOAC) reisų su tarpiniais nusileidimais iš ~1960 m. reklamos alsavo senais, galbūt gražesniais laikais. Priešingai Vakarams, nakvynė viešbutyje su šitokia istorija nekainavo daug brangiau nei eiliniame; šiuo metu jis, girdėjau, išvis uždarytas, nes keliautojų srautas išseko galutinai.

Anglakalbių turistų grupė valgomajame aptarinėjo Arabijos Lorenso žygdarbius. Dar vieno “Baron” viešbučio svečio, dar vieno Vakarų avantiūristo, mėginusio per Pirmąjį pasaulinį karą padėti arabams iškovoti nepriklausomybę nuo turkų. Nepavyko: Siriją ir Libaną pasiėmė prancūzai, Jordaniją ir Palestiną – britai, ir išlaikė iki pokario. Prancūzai dargi 1939 m. atidavė Antiochijos miestą turkams, taip išsipirkdami jų neutralumą Antrajame pasauliniame kare – sirai to neatleido ir iki šiol net savo kelių žemėlapiuose žymi sieną su Turkija ten, kur ji driekėsi tarpukariu.

Apie praeities civilizacijų tvarką sužinojau Alepo muziejuje, o apie esamą – vėl iš detalių. Štai Alepo kino teatrų afišos buvo kupinos erotinių vaizdų. Kai kurių jų kabinimas vaikams prieinamoje viešumoje gal net su Lietuvos įstatymais kirstųsi. Galėjau tik spėlioti, ką apie tai galvojo gerokai konservatyvesni musulmonai.

Antikinių civilizacijų griuvėsiai puošia dykumas

Sirijoje civilizacija egzistuoja nuo neatmenamų laikų – ir tai nėra tik graži frazė. Damaskas ir Alepas yra seniausi tebegyvenami pasaulio miestai – jiems jau po 6000-6500 metų. Būtent Artimuosiuose rytuose žmonija pirmąsyk išsikėlė į gyvenvietes: Irake, tarp Tigro ir Eufrato upių, atradę, kad maisto galima ir užsiauginti – tam nebūtina nuolat sekioti paskui žvėrių kaimenes. Keletas tų senųjų miestų griuvėsių likę ir Sirijoje: Maris palei Irako sieną, Ugaritas pakrantėje (jame atrastas seniausias pasaulyje alfabetas – Ugarito dantiraštis).

Bet Damaskas ir Alepas nuo anų laikų daugybę kartų perstatyti, o iš Ugarito ar Mario pastatų telikę maždaug žmogaus aukščio pamatai. Pirmoji civilizacija, Sirijoje palikusi kažką įspūdingesnio – ligi šiol stovinčias kolonas, šventoves, bokštinius kapus – buvo romėnai.

Žymiausias romėnų miestas – Palmyra, kurio gelsvi mūrai visiškai įsilieja į tokios pat spalvos dykumą. Žmonės ten buvo vietiniai, garbino vietinius dievus, tokius kaip Belas (didelę Palmyros Belo šventovę paskui nugriovė Islamo valstybė). Įspūdinga kolonų supama centrinė gatvė, patricijų kapai-bokštai, pilni tūkstantmečių biustų, tarp kurių kažkada vakarieniaudavo gyvieji giminaičiai (kalbama, kad tie bokštai irgi neseniai griuvo).

Garsi ir Bosra netoli Damasko, kurios romėniškas teatras taip “įmūrytas” į viduramžių tvirtovę, kad neužėjęs vidun nė nesuprasi, kad jis ten yra. Beje, toli gražu ne visas įdomybes Sirijoje rasdavai istorinėje vietoje: gražiausios statulos, net ištisi pastatai išgabenti į muziejus. Taip, pavyzdžiui, iš Dura Europos romėnų miesto išvežtą seniausią pasaulio sinagogą radome Damasko muziejuje.

Turistų Sirijoje nebuvo daug ir žiemą dalis lankytinų vietų tiesiog nedirbo. Vienais atvejais, kaip Dura Europos, tai reiškė, kad tegalėjome pažiūrėti iš šalies. Kitais, kaip Resafėje, apsilankydavome nemokamai – nes vieta neaptverta, bilietų niekas nei pardavinėjo, nei tikrino. Ir įspūdingiausius griuvėsius dažnai “turėdavome” sau, neskaitant tolumoje sušmėžuojančio kokio laukinio šuns. Net Palmyroje vaikštinėjome prasilenkdami tik su pavieniais keliautojais.

Tarp romėnų griuvėsių patyrėme abu (taip, vos du) atvejus, kai Sirijoje koks prekijas įkyriai sekė iš paskos. Vienas jų “paties surastą romėnišką monetą” kišo už gal dvidešimt dolerių – kol suprato, kad antikine monetos kilme netikime, ir nuleido kainą dešimtis kartų (arti kopijos vertės).

Atokiuose dykumų keliuose iš priešpriešių atvažiuodavę vairuotojai pamodavo šaukdami “Welcome to Syria”, kai kurie šnekindavo ilgiau ar net kviesdavo užeiti. Bet visa tai buvo tikra, ne dėl pinigų. Atokiausias Sirijos įdomybes, tokias kaip Bizantijos laikų Ibn Vardano rūmai, ar Al Hair Al Šarki pilis, būdavo smagu lankyti ir dėl to, kad galutinai ištrūkdavai iš zonų, suvokiančių turizmą, į tokias, kur kiekvienas atvykėlis – naujovė ir visi verste versdavosi per galvą jam pasirodyti gražiai. Štai vienos kaimo parduotuvėlės šeimininkas dantų šepetėlį, kurį ketinau pirkti, man padovanojo.

Tiesa, net Damasko turgų galėjai praeiti “neužkabintas”. Mėginimai išvilioti pinigus buvo reta išimtis. Net ir toje kultūroje įprasto “arbatpinigių/kyšio” (bakšiš) tikėdavęsi žmonės neparodydavo nusivylimo to negavę, o dažnai – garsiai neprašydavo. Maži turistų skaičiai darė savo – kaip į “pinigų maišą” į mus vietiniai nežiūrėjo ir net vieninteliai, kurie mėgino apgauti, tai darė labai negrabiai (autonuomoje melavo, kad esą apdaužėme mašiną: pakako pasiūlyti iškviesti policiją ir tarnautojai išsyk “atsitraukė”).

Damaskas, seniausias pasaulio miestas

Romėnišką Sirijos istoriją užbaigė VIII a. kraštą nukariavę arabai. Damaskas jiems nebuvo tik eilinė pergalė – jis tapo Arabų Kalifato, valdžiusio žemes nuo Maroko iki Irano, sostine. 715 m. pastatyta Umajadų mečetė ligi šiol yra miesto širdis, apsupta skliautais pridengtų turgaus rajonų. Tai – pirmoji mečetė, kurioje apsilankė popiežius (Jonas Paulius II) – jis keliavo pažiūrėti Jono Krikštytojo kapo. Kaip ir dauguma Biblijos veikėjų, Jonas Krikštytojas – svarbus abiems religijoms, o Umajadų mečetės vietoje kadaise stovėjo katedra. Reikšmingas musulmonams net ir Jėzus (nors ir nelaikomas Dievo sūnumi): tikima, kad apokalipsės metu jis pasirodys būtent Umajadų mečetėje.

Gražiausiai Damaskas atrodo nuo Kasiūno kalno, kurio šlaitus “nutūpusios” restoranų eilės. Pastatų pilnas slėnis, šen bei ten “pradurtas” žaliai švytinčių minaretų – iš jų vis pasigirsdavo šauksmas maldai.

Damaskas, kaip ir visi Sirijos miestai, atrodė, niekada nebus baigtas statyti. Už centro ribų kone kas antras pastatas vietoje viršutinio aukšto turėjo tik betoninį karkasą arba išvis vien stulpus. Statybos Sirijoje trunka metų metus ir visada pasiliekama galimybė savo “tvirtovę” paaukštinti dar.

Vairuotojai toje šalyje nesilaikė beveik jokios tvarkos (nežinau kiek tiesos girdėtoje teorijoje, kad kuo labiau valdžios kontrolės užguiti jaučiasi žmonės, tuo labiau jie pažeidinėja tas taisykles, už kurių laužymą baudžiama mažiausiai – t.y. kelių eismo). Nuolatiniai pypimai, smogas (dėl 1970-1980 m. mersedesų, triračių spalvingų mašinėlių ir senų autobusų, ant kurių stogų vežamos ožkos ar avys) yra daug kur regione, bet įprotis važinėti žiedais prieš eismą (jeigu reikia sukti į kairę) arba naktimis neįsijungti jokių šviesų (ir tik priartėjus prie priešpriečiais važiuojančio automobilio “mirktelėti”) – labai jau siriški. Kaimyninėse šalyse to nemačiau, kaip ir staiga ant magistralės prieš akis iššokančio betoninio atitvaro be atšvaitų, žymėjusio apylanką. Tiesa, kartą mus policija sustabdė – tam kad pasiūlytų… nusiplauti automobilį.

Kartą, beje, jį buvome plovę. Neišvaizdžiame Rakos mieste, vėliau tapusiame Islamo valstybės sostine. Tą vakarą šiaurės rytų Siriją apgulė smėlio audra – net per televiziją ją rodė. Ji palaipsniui viską padengė tarsi rūkas – tik toks geltonas-geltonas. Smiltys pateko visur: girgždėjo tarp dantų, nusėjo viešbučio grindis, padengė automobilį. “Audrai” prasisklaidžius sirai kibirais vandens liejo savo kavines ir įstaigas, o kitą rytą uždarbiavo siūlydami rankomis nuplauti mašinas. Nuo tokių smėlio audrų net mirštama (dėl kvėpavimo sutrikimų), bet šiais karo laikais jos gelbėja gyvybes, neleisdamos kilti dangun kariniams sraigtasparniams.

Įtampą Sirijoje didino ir išorinės priežastys

Siriją lankėme ramybės laikotarpiu. Nematėme jokių pravažiuojančius automobilius stabdančių kariškių postų (apie kuriuos dar rašė minėta penkerių metų senumo knyga). Sutiktieji valdžios agentai nebent norėdavo pabendrauti, o vieni net leido parkuoti automobilį kur negalima (“juk jūs šalies svečiai”) – susirasti teisėtą vietą aukštumų miestelyje buvo labai sunku, nes visi vyko pasižiūrėti itin reto sniego: prisipildydavo juo pikapų bagažines, ant kapotų nusilipdydavo besmegenius… Sąlyginės ramybės periodai, kuomet užgimdavo net “diskusijų klubai”, Al Asadų Sirijoje visada keisdavosi su represijų ir konfliktų epochomis, kuomet “Ir sienos turi ausis”.

Be vidinių priežasčių tam yra ir svarbi išorinė – kaimyninis Izraelis. 1967 m. jis okupavo Sirijos Golano aukštumų regioną, apgyvendino savo naujakuriais. Sirija su juo kariavo ir 1977 m., dar ne kartą žydų valstybė vykdė oro antskrydžius. Nuo Damasko centro iki fronto su Izraeliu – vos 60 kilometrų. Ties juo – sugriautas ir apleistas sirų Kuneitros miestas. Sirija noriai rodydavo jį užsienio turistams, bet biurokratinių procedūrų įveikti nebandėme: būtų reikėję leidimo iš Vidaus reikalų ministerijos, kuriam gauti – rašto iš savo ambasados Sirijoje (o jos Lietuva neturėjo).

Į islamą Al Asadai gal ir žiūri įtariai, bet arabų tauta jiems – šventa. Jų partija – Al Bath – kadaise mėgino suvienyti arabus taip, kaip Bismarkas vokiečius ar Garibaldis italus – peržengiant religinius ir istorinius skirtumus. Al Bath priklausė ir Irako diktatorius Sadamas Huseinas, o su Egiptu Sirija 1958-1961 m. net buvo susijungusi į Jungtinę Arabų Respubliką. Gal dėl vadų ambicijų kovos, o turbūt greičiau dėl Izraelio intrigų (susivienijusių kaip Saladino laikais arabų, matyt, nė JAV parama Izraeliui nebūtų padėjusi atstovėti), panarabizmas žlugo. Tačiau padėti “broliams palestiniečiams” visad liko Al Asado tikslas, net kai Egiptas ar Jordanija “juos išdavė”, pasirašydami su Izraeliu taikos sutartis.

Iš Sirijos parsivežiau pora debatų konspektus primenančių knygelių – prastokai išverstų į anglų kalbą – dėstančių oficialią Sirijoje žydų ir Izraelio istorijos versiją. Viena vertus, jos dekonstruoja XIX a. žydų nacionalistų išpopuliarintas tiesas. Pavyzdžiui, neigiama, kad visi žydai kilę iš Palestinos (nes daug ištisų tautybių atsivertė į judaizmą vėliau bei imtos laikyti žydais) ir pastebima, kad Biblija žydų, kaip grupės, susiformavimą gerokai paankstino (arabams skaudžiausia, kad, nepaisant viso šito, dabar bet kuriam judėjui duodama teisė į Izraelio pilietybę, nors jos neturi iš tėvynės išvaryti palestiniečiai). Kita vertus, tose pačiose knygelėse tuoj konstruojami panašūs arabiško nacionalizmo teiginiai: kad arabai išrado alfabetą, o Mesopotamijos civilizacijos buvusios arabiškos. Paskaityti įdomu – vien todėl, kad žydų nacionalizmas Europoje beveik neanalizuojamas taip kritiškai, kaip kitų tautų nacionalizmai (bijant antisemitizmo etiketės). Bet, kaip ir su viskuo Al Asadų Sirijoje, tam, kad atskirtum pelus nuo grūdų, privalai būti gerokai “pasikaustęs” iš anksto ir susitaikyti su tuo, kad iš dažno knygos skyriaus daugiau sužinosi ne apie knygos temą, o apie Sirijos valdžios (ar panarabistų) nuostatas.

Dauguma panarabistų buvo kairuoliški pasauliečiai ir todėl juos rėmė Sovietų Sąjunga. Alepe dar sutikome Rusijoje dirbusį sirą, matėme rusiškų užrašų. O po kelerių metų girdėjau per TV istoriją apie į Lietuvą “pasitraukusią” Al Asado rėmėjų šeimą, kurios berniuko vardas… Stalinas (jei jis kada gautų Lietuvos pilietybę, turbūt būtų tas pats, kas Izraelio pilietis, vardu “Hitleris”).

Bet mūsų kelionės metu Rusija, “užmetusi” globalines ambicijas, apsiribojo įtaka “artimajame užsienyje”, o Al Asadams beliko kiek primiršus “pasaulietinį principą” stiprinti sąjungas su religingais šiitais (Irano valdžia ir Libano Hezbola judėjimu), nes alavitai save laiko šiitais (nors dažnam religijotyrininkui jie išvis neatrodo musulmonai). Įsijungdamas į Sirijos karą Putinas pamėgino atkurti paskutinįjį dar teoriškai įmanomą aljansą arabų pasaulyje – po Sadamo ir Gadafio nuvertimų vieninteliai Al Asadai iš kadais prosovietinių diktatorių tebesilaiko valdžioje.

Kultūrų sandūra – nuolatinė, bet vis nauja

Manau, kad daug kas nesupranta Sirijos. Mato situaciją labai paviršutiniškai, kaip kažkokių dviejų jėgų kovą: kas Vakarų ir Islamo, kas JAV ir Rusijos. Bet pačioje Sirijoje visokių grupių tiek, kad vien dabartiniame kare kaunasi keturios, visos priešiškos viena kitai (Rusijos remiama valdžia, nuosaikieji sukilėliai, Islamo valstybė ir kurdų nacionalistai). Pasaulio karuose tai labai retas reiškinys, nes sudarydamas kad ir laikinus aljansus tikimybę triumfuoti gerokai padidintum. Net Antrajame pasauliniame kare demokratiški suomiai “iš išskaičiavimo” bendradarbiavo su Hitleriu, anglai ir amerikiečiai – su Stalinu, o Prancūzija suskilo į dvi priešingų pozicijų šiuo klausimu besilaikiusias valdžias.

Tokia situacija puikiai atspindi, kokio gylio nematomos sienos skiria įvairias sirų grupes. Radikalų ten yra visose pusėse, ir “radikalūs pasauliečiai”, kaip rodo įvykiai, ne mažiau žiaurūs už “radikalius musulmonus”. Bet, tuo pačiu, visi tie žmonės labai svetingi, savo šeimos ir giminės tragedijų suformuotą įtūžį ant Vakarų ar Rytų, valdžios ar opozicijos, pasaulietiškumo ar religingumo (jei tokį turi) visiškai atskiriantys nuo požiūrio į tą pavienį atvykėlį, aplankiusį jų šalį, gerbiantį vietos papročius ir tradicijas.

Todėl ir yra tas paradoksas: viena svetingiausių ir maloniausių valstybių, kurias man tik teko lankyti (šia prasme lengvai “kertanti” ir Vakarų Europą ar Ameriką), per porą metų paniro į žiauriausią XXI a. pilietinį karą, kuriame, atrodo, “visi žudo visus”, aukų skaičius jau pasiekė 400000 ir statistiškai beveik neįmanoma, kad nė vienas iš mandagiųjų sirų, su kuriais bendravome, nebūtų susitepęs rankų krauju.

Bet gal žvelgti reikėtų dar giliau ir pamatysime, kad paskatos, verčiančios žmones elgtis vienaip, o ne kitaip, panašios visur. Tik “Šventybės” ir “Šventvagystės” visiems skirtingos (ir nebūtinai jos – religinės).

Girdėdamas, kaip Islamo valstybė griauna pagoniškus stabus, pamenu, kaip vokiečiai 1995-2000 m. iškirto tariamai hitlerjugendo pasodintą svastikos formos giraitę, o lietuviai nukėlė Žaliojo tilto “balvonus” – kai tik ten įamžintos rusų armijos “sugrįžimas” iš teorinio staiga vėl tapo gana realiu. O BLM judėjimo įaudrinti afroamerikiečiai 2020 m. griovė viską, kas priminė Amerikos valstijų konfederaciją, nenorėjusią panaikinti vergovės – netgi istoriškai svarbius paminklus ir pastatus.

Polinkis “trinti iš kraštovaizdžio” nekenčiamą istoriją – beveik visuotinis, tik ko ir kiek iš “nuosavos praeities” labiausiai bijoma skiriasi kardinaliai. Žeminimą dėl religingumo patyrusiems musulmonams labiausiai norisi “su šaknimis išrauti” “neislamiškų tikėjimų propagandą” (įdomu pastebėti, kad tose musulmoniškose šalyse, kuriose pastaruoju metu nebuvo “aukštinamas” pasaulietiškumas, socializmas ar kitos religijos, toks “noras griauti” nepasireiškia).

Islamo šalyse “šventvagyste” laikomas lapas popieriaus, ant kurio nupieštas Mahometas: tai neteisėta, sukelia milžinišką pasipiktinimą. O šiandienos Vakarų Europoje “šventvagyste” yra lapas popieriaus, kuriame išreiškiama neigiama nuomonė apie žydus: mano iš Sirijos parsivežtosios knygelės ne vienoje Europos šalyje autoriui “uždirbtų” baudžiamojo kodekso straipsnį. Net skandalingasis Prancūzijos “Charlie Hebdo”, laisvai tyčiodavęsis iš arabų, žydų karikatūras cenzūruodavo…

Jau girdžiu, kaip perskaitę šiuos du pavyzdžius tiek musulmonas, tiek vakarietis sakytų: “Juk tai skirtingi dalykai”. Tačiau žmogui “iš šalies”, “iš trečios kultūros” abidvi “šventvagystės” atrodytų vienodai keistos: kodėl gi į tuos lapus popierius, niekam nesukėlusius objektyvių neigiamų pasekmių, reaguojama šitaip žiauriai?

Svetimas kultūras dažniausiai vertiname kaip tasai neutralus “žmogus iš šalies”, užtat savą – per tą prizmę, kurią mums primetė gyvenimo “čia ir dabar” patirtis, tėvų ir senelių pasakojimai, “savųjų” autoritetų nuostatos. Todėl savosios “šventvagystės” daugumai – savaime suprantamos, o svetimos – kvailos. Problemos prasideda tuomet, kai skirtingų kultūrų bendruomenėms tenka gyventi vienoje valstybėje: kiekvienos jų “šventybių” vienodai neapginsi, o priderinus tvarką prie įtakingiausių grupių, likusios jaučiasi engiamos.

Tiesus kelias į konfliktus atsiveria ir tada, kai užuot tiesiog laikę savo kultūrą “sau priimtiniausia”, žmonės ją ima (pa)sąmoningai traktuoti ir kaip “objektyviai teisingiausią visiems”. Tačiau teigti, kad vienos civilizacijos kultūriškai “pirmauja”, o kitos “įstrigusios praeityje”, negalima. Kultūra, priešingai nei mokslas, negali objektyviai “progresuoti”, nes ji nėra objektyvi. Ji ne tik visur skirtinga, ji ir keičiasi visur skirtingomis kryptimis. Įdomiausia, kad tiek vakarietiškos “šventos žmogaus teisės”, tiek ir islamiškasis vahabizmas, kuriuo remiasi Islamo valstybė, yra panašiai naujos, tebesiplėtojančios tradicijos.

Praeityje arabai su europiečiais Sirijoje susitiko dar tris kartus, ir kiekvieną jų “tos pačios” abi pusės išpažindavo vis kitas vertybes. Prieš 100 metų Europos tautinės kolonijinės imperijos prisijungė laisvės ir vienybės siekusius arabus. Prieš 1000 metų itin religingi europiečiai Sirijoje stojo į kovą prieš moksle pirmavusius musulmonus arabus. Prieš 2000 metų pagonys europiečiai, valdę Siriją, padėjo statyti šventyklas vietinių garbintiems dievams.

---

Visi straipsniai iš kelionių po Levantą

ĮŽANGA: Levantas - Kraujuojanti šventa žemė
1. Jordanija: Dykuma, persunkta istorijos
2. Rekviem Sirijai: Kelionės į Siriją prisiminimai
3. Libanas: Įvairiausia maža valstybė

Komentarai

Žemėlapyje Jordanija yra tik nemažas dykumos gabalas, kurį britai, apibrėžę taisyklingai tiesiomis linijomis, atidavė valdyti sau ištikimai Hašimitų dinastijai.

Prabėgus šimtui metų ir turizmui tapus vienu svarbiausių pajamų šaltinių akivaizdu: Jordanijos karaliams labai pasisekė. Bergždžiose jų valdose atsidūrė net kelios iš ypatingiausių pasaulio vietų: senovinis Petros miestas olose, žemiausios ir druskingiausios Negyvosios jūros pakrantė.

Ir svarbių biblinių įvykių scenos: Jordanijoje pakrikštytas Jėzus, Mozė pirmąsyk pažvelgė į pažadėtąją žemę, oloje gyveno Lotas. Šiandien į tas vietas piligrimai plūsta miniomis.

Nukeliavę į Jordaniją radome beduinų kraštą jau pavirtusį į miestų žemę: 83% žmonių gyvena miestuose, tokiuose, kaip naujas milijoninis ir šiuolaikiškas Amanas.

Kristaus ir Mozės žemė – šventa, bet kukli

Iki 1967 m. Jordanija buvo gerokai didesnė ir “šventesnė” – jai priklausė ir Betliejus, Jeruzalės senamiestis. Bet tais metais Izraelis greitu antpuoliu (Šešių dienų karas) perėmė vakarinį Jordano krantą kartu su svarbiausiomis biblinėmis vietomis, paverždamas iš Jordanijos teisę vadintis “Šventąja žeme”.

Jordanija vėl tapo “tik dykuma”. Dar daugiau, ją užplūdo tiek žydų išvarytų palestiniečių, kad jie netrukus pamėgino… perimti šalies valdžią. Pilietinį karą šiaip ne taip laimėjęs karalius tvirtai pasuko šalies vairą į Vakarų pusę. 1994 m. netgi iš ekonominio išskaičiavimo sudarė taikos sutartį su Izraeliu, amžiams atsisakydamas šventųjų krikščionių miestų (tiesa, saugodamas reputaciją oficialiai perdavė juos faktiškai neegzistuojančiai Palestinai).

Įdomu, kad taika leido 2002 m. vieną pamirštą šventąją vietą atrasti iš naujo: Betabarą (Betaniją), kur Jonas Krikštytojas pakrikštijo Jėzų Jordano upėje. Kol šia upe oficialiai driekėsi Izraelio-Jordanijos frontas nei piligrimystės, nei archeologiniai tyrinėjimai buvo neįmanomi. Privažiuoti prie pat dar vis neleidžiama, bet nuo aikštelės pavėžėjus autobusiukui vaikščioti ten tarp senų vienuolynų liekanų buvo galima laisvai.

Toliau į pietus – Nebo kalnas, nuo kurio Mozė pirmąsyk pažvelgė į Dievo žydams pažadėtąją žemę. Jo papėdėje – žemiausia žemės vieta (-429 m) – Negyvoji jūra, į kurią ir įteka Jordanas. Tai – senkantis ežeras, kurio kitas krantas matosi anapus. Jūra jis vadinamas dėl savo druskingumo: baltos druskos kai kur net išsišovusios it aisbergai, o atsigulęs ant vandens gali plūduriuoti neskęsdamas. Dėl šios savybės aplink pilna kurortų, bet išsimaudę prie +16 vandens temperatūros, sukėlėme didelį nusistebėjimą – jordanams žiema ne sezonas. Greta negyvosios jūros – ir Loto ola.

Dėl Biblijos svarbos lengva įsivaizduoti, kad joje minimos vietos – daug didesnės, nei yra iš tikrųjų. Tikrovėje visa Pažadėtoji žemė (besidriekianti per kelias šalis) yra ploto sulig puse Lietuvos, Jordano upės ilgis – kaip mūsiškės Šventosios (tos, kuri teka per Anykščius), o Nebo kalnas – 817 m aukščio. Bene seniausias Šventosios žemės žemėlapis yra gretimame Madabos mieste – tai didžiulė mozaika VI a. bažnyčios grindyse.

Antikinės kolonos ir Petra, rožinis miestas olose

Kristaus laikais, kaip ir dabar, regionas buvo padalintas tarp įvairių kultūrų. Šiaurės Jordanijos miestuose, įsteigtuose Aleksandro Makedoniečio laikais, gyveno graikai. Tai – Dekapolis, klestėjęs ir romėnų laikais, pasižymintis įspūdingomis tiesiomis, kolonų supamomis centrinėmis gatvėmis. Vienas šitokių miestų – Džerašas (buvusi Gerasa), kitas, paprastesnis, bet išsidėstęs kalno šlaite – Um Kaisas (buvusi Gadara).

Šie miestai gražūs, bet kai Antikinių statinių šitiek daug visose Viduržemio jūros pakrantėse, senos kolonos, šventyklų, akvedukų ar teatrų liekanos daugiau pakeliavus ima kartotis – be to, Libane ar Sirijoje yra įspūdingesnių. Užtat Nabatėjų senovės miestas Petra pietų Jordanijoje – unikalus, tarsi iš kito pasaulio.

“Rožinis miestas, perpus tiek senas kiek pats laikas” – taip jį 1812 m. praminė atradę šveicarai, amžiams įrašydami į romantiškas keliautojų fantazijas. Eidamas į jį pagrindiniu keliu tarp dviejų aukštų uolų, regėdamas jose iškaltus puošnius it rūmų fasadus (iš tikro ten – kapai), tikrai gali pasijausti kaip maginės fantastikos kūrinyje ar pasakoje.

Manoma, kad iš nabatėjų kilo arabai. VII a. priėmę islamą jie užkariavo kaip niekad didelius ir turtingus plotus (nuo Ispanijos iki Indijos), tad Jordaniją pamiršo. Jei kokį miestą sugriaudavo žemės drebėjimas – jis nebebūdavo atstatomas, o aplinkinėse dykumose liko gyventi tik klajokliai beduinai.

Dykumų pilys ir klajokliai beduinai

Viduramžiais vienintelis miestas visoje Jordanijoje buvo Salta (todėl ten – vienintelis tikras senamiestis, jei neskaičiuoti archeologų atkastų senųjų civilizacijų griuvėsių). Tiesa, arabai ~VII a. pristatė “Dykumų pilių” – nedidelių romantiškai vienišų tvirtovių, tarnavusių gal kaip beduinų vadų susirinkimų namai, gal kaip “viešbučiai” tarp didmiesčių kupranugarių vilkstinėmis keliaudavusių pirklių saugiai nakvynei. Kasr Charana ir Kasr Azrak išties panašios į pilis, o Kasr Amra iš išorės primena pirtį. Bet viduje stebina puikiai išlikusiomis freskomis: Bizantijos imperatorius, Vestgotų karalius, persų šachas, indų radža ir etiopų negusas nutapyti greta arabų kalifo. Jam numatytą triumfą prieš kaimyninius monarchus ženklina žodis “pergalė”. Beje, graikiškas. Tokie buvo laikai: arabai nesustodami plėtėsi per tris žemynus, nuolat skolindamiesi užkariautų kultūrų tradicijas – kai kurias jų musulmonai išsaugojo net geriau, nei jų kūrėjai.

Per kryžiaus žygius užplūdę Europos riteriai apsėjo vakarinę Jordaniją ir savo pilimis, tokiomis kaip Kerako, bet vėl – tai, kas jiems svarbiausia ir švenčiausia, buvo toliau į Vakarus, o pilys tiesiog gynė tą krikščionišką Jeruzalės Karalystę nuo dykumų arabų.

Išvijus kryžininkus Jordanija vėl tapo smėlėta islamo pasaulio provincija, kurioje net nebuvo kelių. Kai pirmojo pasaulinio karo metais brito vedami arabų separatistai iš dykumų pusės užpuolė Akabos uostamiestį, tai prilygo stebuklui – Osmanai net nebuvo pastatę Akaboje patrankų, nukreiptų į žemyną. Tas “britas karo vadas” buvo T. E. Lorensas, ir jis anglakalbėse šalyse toks žymus, kad minimas daugumos lankytinų vietų aprašuose – kur tik jis nebuvo, nevalgė ar nenakvojo, ko tik jis neaprašė savo autobiografijoje “Septyni išminties stulpai”, kas tik nenufilmuota biografiniame filme “Arabijos Lorensas”.

Kas buvo tikrasis T.E. Lorensas – neaišku. Gal idealistas, siekęs padėti arabams iškovoti nepriklausomybę ir paskui išduotas savo tėvynės Britanijos, kuri Jordaniją tiesiog pasiėmė sau. Gal – britų agentas, pasinaudojęs arabais, kad susilpnintų vokiečių sąjungininkus Osmanus. Bet galima neabejoti, kad jis buvo vienas pirmųjų šiuolaikinių viešųjų ryšių genijų, įtikinęs Vakarų žiniasklaidą ir visuomenę, kad jo mūšiai beduinų dykumose buvo pasaulinės reikšmės pergalės, o jis pats – kone superherojus. Lorensas sugebėjo net tai, kaip jį išprievartavo(?) homoseksualus Osmanų valdinys “pasukti” taip, kad kelionių vadovai(!) iki šiol kelia versijas, ką gi ten su tuo Lorensu tiksliai padarė.

Gražiausia iš “Lorenso vietų” (ir viena gražiausių dykumų apskritai) – Vadi Rumas, kur nuobodžiai gelsva dykuma užleidžia vietą įspūdingam uolų raudoniui. Pati Akaba šiandien – vienintelis Jordanijos pajūrio miestas ir kurortas. Visai greta Egipto Tabos ar Šarm El Šeicho, Akaboje irgi yra koralų (plaukėme valtimi stikliniu dugnu), tačiau užsienio kelionių agentūros čia pilnų lėktuvų beveik neskraidina. Todėl kurortas – labai vietinis; mus pasitiko kiek nušepęs viešbutis varvančiomis lubomis, per naktį skambanti muzika ir vaizdai į keturias valstybes (Jordaniją, Izraelį, Egiptą, Saudo Arabiją) iš siauros įlankos. Tačiau jei norisi labiau “tarptautinės” poilsio patirties – ją Akaboje irgi nesunkiai gali rasti.

Amanas: iš naujo gimęs didmiestis

1950 m. Jordanija dar tebebuvo tas pats arabų pasaulio užkampis, kaip ir per šimtmečius – visoje šalyje tegyveno pusė milijono žmonių. Tačiau aplinkines valstybes ėmus siaubti karams daug tenykščių arabų atbėgo į Jordaniją – ir štai dabar žmonių čia jau devyni milijonai. Pabėgėliai iš pagrindų pakeitė demografiją: krikščionių sumažėjo nuo 30% iki 6%, užgožtos ir kitos istorinės mažumos (tiesa, dykumose likęs net čečėniškas Azrako miestelis, į kurį XIX a. čečėnai sulėkė iš Rusijos). Šiandienė Jordanija – tvirtai musulmoniška arabiška šalis.

Įpratę gyventi miestuose, o ne beduinų palapinėse, “naujieji jordanai” įsikūrė aplink nebereikalingus romėnų griuvėsius, kur stovėjusius kaimelius greit pakeitė nauji balti metropoliai.

Vienas tokių – sostinė Amanas. Ilgus šimtmečius jame teriogsojo milžiniško romėnų teatro liekanos (dabar, beje, vėl naudojamos koncertams) ir Osmanų vietininko rūmai (dabar muziejus). Dar Antrojo pasaulinio karo metais Amane gyveno vos 20 tūkstančių žmonių, o dabar jau – 4 milijonai, jis patenka į didžiausių arabų miestų dešimtuką.

Didžiuma baltų Amano pastatų – nuobodoki. Įdomiausias ten reljefas: miestas “lipa” ant daugybės kalnų ir nuo šimtų jo vingiuotų gatvių atsiveria puikios panoramos – niekada nežinai, koks įspūdingas vaizdas laukia už kampo. Net klimatas esą kiekviename rajone skirtingas.

Jordanijos miestuose itin stiprus saugumas: einant į viešbutį ar prekybos centrus laukdavo metalo detektoriai. Provakarietiškos ir draugiškos Izraeliui politikos besilaikančiam Jordanijos karaliui kitaip matyt neišeitų: regione išdavystę įžvelgiančių saviškių reikia bijoti ne mažiau, nei priešų. Nė Nobelio taikos premijos neišgelbėjo nuo mirties nei Izraelio premjero Ičako Rabino, nei Egipto prezidento Anvaro Sadato: abudu nušovė jų tautiečiai, nepritarę jų pasirašytoms taikos sutartims. Visgi kol kas Jordanija – ramiausia vieta Levante. Paskutinis karas baigėsi 1971 m., o šiame regione tai labai seniai. Ir protestai prieš autoritarinę karaliaus valdžią “Arabų pavasario” metu Jordanijoje nebuvo tokie stiprūs, kaip kai kuriose regiono šalyse, ir reakcija nebuvo tokia žiauri (žuvo du žmonės).

Kaip ir kitur Levante, Jordanijoje turistai saugūs ir nuo įkyrumo: jis čia pasireiškė labiau tikriausiai kiekvieno jordano išmoktos frazės “Where are you from? Welcome to Jordan” kartojimu, bet ne prekių ar paslaugų brukimu. Todėl Jordanija – puiki šalis tokiam keliautojui, kuris nori pamatyti Levantą ar istorinę Arabiją, bet dar nėra pasiruošęs “išeiti iš komforto zonos” ir keliauti ten, kur įkyrūs prekijai neturi įprastų prekių ženklų prekių, beveik niekas nekalba angliškai, o didžiausios įdomybės matytos ir baisiuose žinių pranešimuose apsuptos dūmų. Tačiau ir drąsesnis keliautojas neabejotinai ras Jordanijoje neprilygstamų pasaulio stebuklų.

---

Visi straipsniai iš kelionių po Levantą

ĮŽANGA: Levantas - Kraujuojanti šventa žemė
1. Jordanija: Dykuma, persunkta istorijos
2. Rekviem Sirijai: Kelionės į Siriją prisiminimai
3. Libanas: Įvairiausia maža valstybė

Komentarai

Pažiūrėjus žinių laidas, rytinis Viduržemio Jūros pakraštys, vadinamas Levantu, atrodo baisiai. Kas kelerius metus čia prasideda naujas karas, konfliktas ar teroro banga. Dažnam vien išgirdus Levanto valstybių pavadinimus “Sirija”, “Izraelis”, “Palestina”, “Libanas” ar “Jordanija”, turbūt, mintyse žiba sprogimai ir kalena automatai.

Bet tautos, imperijos ir civilizacijos, ištisus tūkstantmečius besigviešusios šių visiems šventų žemių, paliko ir labai daug gražaus. Nuostabius antikinius miestus, Viduramžių mečetes, galingiausias visų laikų kalnų tvirtoves ir galybę keisčiausių tikėjimų bei bendruomenių, daugybės kurių nė pavadinimų mūsuose beveik niekas nežino.

Visada galima ištaikyti taikos momentą. Tuomet net ką tik karų siaubtos valstybės sužydi, o begalinės statybos neišgydo tik giliausiųjų bombų žaizdų. Maniškis “ramybės langas” buvo 2008-2009 metai. Dveji metai po Izraelio vykdytų Libano bombardavimų ir tie patys dveji metai iki Sirijos pilietinio karo. Dviejų nepriklausomų kelionių metu aplankiau Siriją, Jordaniją ir Libaną – ir nė karto neteko nei nusivilti, nei išsigąsti.

Ar saugu (ir dėl ko ten šitiek konfliktų)?

“Ramybės langas” nebūtinai atsiveria visoms šalims vienu metu. Situacija, būna, skiriasi ne tik kaimyninėse šalyse, bet net tos pačios šalies regionuose. Kai lankėme Libaną, Izraelis buvo ką tik užbaigęs Gazoje – per 22 dienas žuvo 1500 žmonių, daugiausiai civiliai. Pasidomėti esamomis aplinkybėmis verta, panikuoti be reikalo – tikrai ne. Galite paskaityti straipsnį “Kelionių saugumas: ko verta saugotis, o kas nepavojinga“. Šiuo metu iš Levanto šalių tikrai pavojinga tik vienoje Sirijoje.

Trumpas gidas, kas su kuo regione konfliktuoja – tai reikia turėti omenyje, jei norite vengti “aštrių temų” pokalbiuose su vietiniais:

1.Žydai su arabais. Žydai XX a. pradžioje pradėjo keltis į Palestiną, galiausiai ten paėmė valdžią ir įsteigė Izraelį, o daugumą palestiniečių išvarė be teisės grįžti (milijonai, dabar jau antra ir trečia karta, iki šiol dienas leidžia pabėgėlių stovyklose). Aplinkinių šalių arabai – tvirtai palestiniečių pusėje, nors Jordanijos valdžia ekonominiais sumetimais ir atsisakė atviro karo stovio su Izraeliu.

2.Musulmonai su krikščionimis. Regione vyrauja musulmonai, bet yra krikščioniškų miestų ir ištisų regionų, o Libane ilgai net buvo krikščionių dauguma. Krikščionys – irgi arabai, bet neretai žiūri į musulmonus kaip į “paprastesnius”, skurdesnius, tuo tarpu musulmonai į krikščionis – kaip į ne visai dorus (keliautojams tai niekaip neatsiliepia).

3.Musulmonai sunitai su musulmonais šiitais. Šiitų mažumų yra visose regiono valstybėse, bet ypač Libane (ten įtakingas šiitų judėjimas “Hezbollah”), o didžiausi jų sąjungininkai – Iranas ir Sirijos valdžia. Religingiems sunitams nepatinka pernelyg didelė šiitų, kuriuos jie laiko eretikais (nes šie gerbia ne tik Dievą, bet ir imamus), politinė įtaka.

4.Religingieji su kairiaisiais. Šaltojo karo metais regione Arabų pasaulyje išplitusios kairiosios diktatūros daug kur ribojo religingųjų teises, prilygino religingumą blogam išsilavinimui, religingiausius net žudė, o tai skatino religingųjų radikalėjimą ir neapykantą pasaulietiškai tvarkai. Levante labiausiai kritiška vyraujančiai religijai valdžia yra Sirijoje (tai ir paskatino pilietinį karą bei Islamo valstybės gimimą), o Izraelyje ir Libane pagrindinės religijos turi didelę įtaką ir valdžios paramą.

5.Kurdai su kitataučiais. Kurdai (kurių iš viso – 30 mln.) siekia įkurti savo nepriklausomą valstybę. Bet šiuo metu jų žemės oficialiai padalintos tarp Turkijos, Irako, Irano ir Sirijos ir nei arabai, nei persai, nei turkai jų paleisti nenori. Pasinaudodami karais kurdai įkuria faktiškai nepriklausomas, bet nepripažintas valstybes: 1991 m. Irake, 2014 m. – ir Sirijoje.

Dar pora konfliktų akcentuojami spaudoje, bet, mano supratimu, nėra esminiai. Tai demokratų konfliktas su autoritarais (religiniais ar kairiaisiais radikalais) ir prorusiškųjų (Sirijos valdžia) su proamerikietiškaisiais (Izraeliu, kurdais). Tačiau kiek esu bendravęs, šiais klausimais vietiniai paprastai neturi aiškų nuomonių: atrodo, kad rusai ar amerikiečiai sąjungininkais pasirenkami labiau “iš reikalo”. Savo ruožtu demokratiją linkę propaguoti tie, kurių idėjos populiarios (paprastai – nuosaikiai religinės valstybės šalininkai), o neturintys šansų laimėti laisvus rinkimus linksta prie jėga ir baime paremto autoritarizmo ar totalitarizmo. Net tose šalyse, kur vyksta tikri rinkimai, jų rezultatai iškraipomi politiniais sprendimais: pavyzdžiui, Izraelis nesuteikia pilietybės ir balso teisės puspenkto milijono palestiniečių (35% visų savo valdomų žemių gyventojų), o Libane yra nerašytas išankstinis politinis konsensusas, kokios religijos žmogus kokias pareigas eis.

Levanto susiskaldymą nesunku pastebėti detalėse. Vienuose miesteliuose skamba bažnyčių varpai, kituose – muedzinų šauksmai. Vienur moterys su skarelėmis, kitur dažniau plikais plaukais. Stendus puošia daugybė portretų: kur autoritarizmas – valdovų, kur demokratija – atitinkamoje vietoje populiarių politikų, kartais – religinių lyderių.

Ką žiūrėti Levante? (lankytinos vietos ir įdomybės)

Keliautojų labiausiai pamėgtas vietas visose Levanto šalyse galima sugrupuoti į penkias kategorijas:

*Senovės miestai. Levantas prieš 2000 metų priklausė Aleksandrui Makedoniečiui, Romos Imperijai. Jų pirkliai ir valdininkai čia išplėtojo puikius miestus su šventyklomis, fontanais, kaipais, tiesiomis, kolonomis įrėmintomis gatvėmis. Man įspūdingiausi pasirodė Palmyra Sirijos dykumoje, Džerašas (Gerasa) Jordanijoje ir Balbekas Libane. O taip pat Petra – antikinės Nabatėjų kultūros miestas Jordanijos olose.

*Šventos vietos. Levante gyveno ar lankėsi judaizmo, krikščionybės, islamo ir bahaizmo pradininkai, ir visoms šioms religijoms tai – Šventoji Žemė. Nors daugiausia biblinių vietų – Izraelyje, jų gausu ir Jordanijoje (Jėzaus krikšto vieta, Nebo kalnas, nuo kurio Mozė žvelgė į pažadėtąją žemę), bei kitur aplink (pvz. Jono Krikštytojo kapas Sirijoje).

*Kryžininkų pilys. 1096-1291 m. šventosios žemės viliojo ne tik taikius piligrimus, o ir riterius kryžininkus, siekusius jas “sugrąžinti krikščionims”. Skaičiumi šie kariai atsiliko nuo arabų, bet organizuotumu ir pasišventimu juos lenkė. Siekdami kuo ilgiau išsilaikyti priešiškoje žemėje jie pastatė pribloškiamai masyvias pilis, į kurias panašių niekur pasaulyje nebuvo. Didžiausios jų – Sirijoje (Krak De Ševaljė, Kalat Saladin), bet yra ir Jordanijoje, Libane.

*Gamtos turtai. Įprastinis Levanto peizažas – dykuma, protarpiais – kalnai. Proziškus pilkšvus akmenis kai kur pakeičia poetiškai didingi vaizdai – kaip Jordanijos Vadi Rume. Kitos išskirtinės įdomybės – žemiausias pasaulio taškas – Negyvoji jūra, kurioje žmonės neskęsta (lankiau Jordanijoje), Džunjė olos (Libanas).

*Kultūrų sandūra. Levante per 1000 metų gyvuoja dešimtys skirtingų tikėjimų, ir kiekvienas sudaro daugumą atskiruose miestuose ar kaimuose. Yra įvairios tautos, kalbos, raidynai. Galima tai suprasti kaip regiono prakeiksmą (juk dauguma konfliktų – engiamų grupių kova su engiančiomis), bet keliautojui dėl to yra daugiau, ką lankyti.

Kaip patekti į Levantą? (skrydžiai ir vizos)

Libano ir Jordanijos vizos duodamos vietoje (oro uoste), o Sirijos reikėjo rūpintis iš anksto. Visose šalyse keliavome be išankstinių viešbučių rezervacijų, išskyrus pirmąją naktį. To pasieniečiams pakako.

Sirija ir Libanas (kaip ir beveik visos arabų šalys) Izraelį laiko neteisėtu dariniu, kurį 1948 m. įsteigė iš svetur suvažiavę žydai, prieš tai išžudę ar išvarę didžiąją dalį vietos palestiniečių ir atėmę pilietines teises iš daugumos likusiųjų. Palestiniečiai yra arabai, ir jų skausmas kaimyninėms šalims nėra svetimas. Todėl Damasko ar Beiruto oro uostuose pasieniečiai nuodugniai peržiūrėjo visus paso puslapius – jeigu ten būtų buvęs Izraelio štampas, būtų čia pat išsiuntę atgal. Sirijoje tam net įsteigta atskira darbo vieta (prieš įprastinę pasų kontrolę).

Skristi į Siriją, Jordaniją ar Libaną yra du geri būdai. Pirmasis – laukti akcijos skrydžiams su persėdimu iš Europos. Taip aplankėme Libaną. Bet nors šis kraštas – arčiau, nei Ispanija – kainos skrydžiams į čia vis tiek bus bent dvigubai didesnės, nei į Vakarų Europą (300-600 eurų).

Kartais gali būti pigiau pirkti pigiausią kelialapį į Šarm El Šeichą su kokiu “Novaturu”, o iš ten, nepasinaudojus priklausančiu viešbučiu ar pernakvojus tik 1-2 naktis, iškart važiuoti “savo keliais” į Levanto šalis. Būtent taip keliavome į Jordaniją ir Siriją.

Taip pat dabar yra nebrangių tiesioginių skrydžių į Izraelį, bet jį lengvai ir be rizikos “kombinuoti” galima nebent su Jordanija, kurią kariniu spaudimu 1994 m. Izraelis privertė jį pripažinti.

Atsižvelgiant į dideles skrydžių kainas, gali būti logiška aplankyti keletą šalių per vieną kelionę. Mes taip praleidome 6 dienas Jordanijoje ir 10 dienų Sirijoje. Šiandien “iškritus” Sirijai galima jungti, pavyzdžiui, Jordaniją ir Libaną (su perskridimu) – pats Libane buvau 4 dienas, bet bent vienos pritrūko.

Kaip keliauti po Levantą? (kainos, transportas, klimatas)

Visose Levanto valstybėse keliavome nuomotais automobiliais, nepriklausomai. Taikos periodu tai buvo saugu ir nesudėtinga – išskyrus eismą, kuris baisiausias Sirijoje.

Viešbučių apsimokėjo ieškoti vietoje, nes jų daug, o internete skelbiasi ne visi.

Levanto šalių ekonominė būklė smarkiai skiriasi: turtingiausias – Izraelis, paskui – Libanas, Jordanija, Sirija ir Palestina (šia tvarka). Pirmose trijose šalyse pilna vakarietiškų restoranų, prekės ženklų, tuo tarpu Sirijoje – ne. Panašiai skiriasi ir kainos.

Klimatas Levante karštas, ypač vasaromis (vidutinė dienos temperatūra viršija +30). Tačiau žiemos ten retkarčiais ateina tikros. Kaip tik pataikėme keliauti metu, kai temperatūros krito iki stebėtinų žemumų ir palmių pilnus dykumų miestelius… užsnigo. Neįtikėtina, kaip vietiniai džiaugėsi tuo gal -3 laipsnių speigu! Pro šalį vis praskrisdavo gniūžtės – ir švaistydavosi jomis toli gražu ne vien vaikai. Kiti kraudavosi sniegą į pikapų bagažines tarsi kokį turtą.

Regiono žmonės pasirodė nusiteikę gerai. Priešingai labiau “turizmo nustekentoms” arabų šalims, Sirijoje, Jordanijoje ir Libane prekeiviai nesikabinėja, mažai ir apgavikų. Libane šiuo požiūriu gali jaustis kaip Vakaruose: ten net derėtis pardavėjai nemėgsta. Jordanijoje, o ypač Sirijoje, retais Vakarų turistais vietiniai domėdavosi, pasisveikindavo, džiaugdavosi pabendravę, kartais net pasiūlydavo dovanų. Kiti, tiesa, dovanų tikėdavosi patys (ten egzistuoja platesnė nei bet kur Europoje “arbatpinigių”, vadinamų bakšiš, kultūra) – bet retai tiesiai prašydavo.

Garbinga – ir kova, ir svetingumas

Įsibaiminusius regione vis paplūstančių kraujo upių, prie kurių šliuzų stovi ir daugybė vietinių, toks draugiškumas gali gerokai nustebinti. Juk europiečiai, išaukštinę gyvybę “virš visko”, linkę kone arogantiškai manyti, kad kitokias vertybes turinčios kultūros būtinai yra “žiaurios ir pavojingos”.

Bet pasaulyje Europos požiūris buvo ir yra tik išimtis. Net Jungtinėse Valstijose gyvybės atėmimas pateisinamas kur kas dažniau: mirties bausmė, masinis apsiginklavimas, “užjūrių karai”…

Nors gyvybę gerbia visos kultūros, daugumoje jų tą pagarbą kartais nusveria pagarba kitiems dalykams. Levante šitoks svarbus yra tikėjimo, tautos, šeimos ar net nuosavybės gynimas. Taip žuvę tampa kankiniais, pelnydami sau ir savo šeimai didžiulę garbę: kai kurių jų nuotraukos ilgiems dešimtmečiams papuošia miestų stulpus, o jų sielos, tikima, keliauja į rojų.

Bet pamaloninti svečią levantiečiams – irgi garbė, o ypač svečią iš toli, iš kito žemyno. Visi konfliktai regione yra tarp vietinių, o užjūrių valstybės ten dalyvauja tik tuomet, kai pačios įsikiša. Taikos metu, kai nesijaučia puolami, vietiniai nejaučia joms pagiežos.

Levanto žmonės kažkuo primena Viduramžių Europos riterius ar Japonijos samurajus: kilnius, garbingus, besivadovaujančius griežtomis elgesio taisyklėmis, bet kartu pasiryžusius vardan savo bendruomenės tiek atimti, tiek prarasti gyvybę.

Tikriausiai ir dėl tokio požiūrio karai ir taika Levante nuolat keičia vienas kitą. Ir kol vyrauja taika sunku suvokti, kaip gi čia galėtų prasidėti dar vienas žiaurus konfliktas. O kol vyksta karas sunku patikėti, kaip greitai gali vėl sužydėti taika, ir į amžinus dykumų miestus bei kalnų tvirtoves pasipilti drąsesni turistai. Bijoti tuomet vėl nėra ko: keliautojai vietiniams – svečiai, o ne priešai.

---

Visi straipsniai iš kelionių po Levantą

ĮŽANGA: Levantas - Kraujuojanti šventa žemė
1. Jordanija: Dykuma, persunkta istorijos
2. Rekviem Sirijai: Kelionės į Siriją prisiminimai
3. Libanas: Įvairiausia maža valstybė

Komentarai

Uzbekija, kurios ieško romantiški turistai – tai legendinis šilko kelias. Didingi ir puikiai suremontuoti Samarkando, Bucharos ir Chivos senamiesčiai, per kuriuos šimtus metų kupranugarių vilkstinėmis iš Kinijos į Europą keliaudavo pirkliai. Rūmai, mečetės, medresės ir mauzoliejai, kuriuos iš pasakiškų prekybos pelnų Viduramžiais pastatė chanai ir emyrai.

Uzbekija, kurią kiekvienas neišvengiamai irgi randa – sovietų išdraskyta kultūra ir tragiški vaizdai.

Vieni jų poetiškai įdomūs: valdžios išdžiovinta Aralo jūra, virtusi apokaliptine dykuma, disidentų paslėpti komunistams neįtikę rusų meno šedevrai.

Kiti – labai proziški. Jokioje kelionėje šitiek nebuvau susidūręs su biurokratija, korupcija, prekių trūkumais ir juos “taisančia” juodąja rinka. Buvę komunistai persivadino – bet šalies vairo niekam neužleido.

Keliauti Uzbekijoje nelengva, todėl turistų mažai. Tai turi savų privalumų: pigu, net žymiausiomis vietomis galėjau gėrėtis beveik vienas, o paprasti žmonės svetingai bendravo ir nuoširdžiai padėjo.

Taškentas: turistų praleidžiamas, uzbekų trokštamas

Uzbekija – viena nedaugelio šalių, kurių sostinė nėra tarp lankytinų vietų. Skubantiems siūloma Taškentą išvis praleisti. 1966 m. žemės drebėjimą ten atlaikė tik Chost Imam religinis kompleksas, kuriame, ir tai gerokai atstatytame, vienintelė tikra įžymybė – vienas seniausių Korano rankraščių.

Kai į jį atskridome, didžiausias Vidurinės Azijos miestas pasirodė tarsi milžiniškas nykus sovietinis miegamasis rajonas: be senamiesčio, taupant šilumą užmūrytais balkonais. Net oro uoste – nė vienos “rankovės”.

Užtat kai sugrįžome į Taškentą apvažiavę visą šalį, jau galėjome pažvelgti į miestą uzbekų akimis. Suprasti, kodėl juos šitaip masina sostinė. Daugybė mums kasdienių dalykų Uzbekijoje yra tik vieninteliame Taškente: platūs apšviesti prospektai, prekybos centrai, daugelio virtuvių restoranai, kokybiškas benzinas.

Oficialiai Taškente gyvena 2,3 mln. žmonių, bet vietiniai kalba ir apie 5 milijonus. Mat miestas pilnas “nelegalų”. Ne, tai ne imigrantai. Tiesiog Uzbekijoje, kaip kadais Sovietų Sąjungoje, persikraustymui reikia leidimo. Nauji leidimai gyventi Taškente neišduodami, o sugauti “neteisėti taškentiečiai” deportuojami į savo miestus.

Kiekvienam pareigūnui – savos taisyklės

Pareigūnų Uzbekijoje – kaip niekur daug. Net įeinant į bet kurią garsiojo Taškento metro stotį netaškentiečius kas kartą krečia policija. Žodis “krečia” labai tinkamas: manęs prašė paso, atversti vizą, garsiai pasakyti savo vardą, paminėti, kokiame viešbutyje gyvenu, parodyti daiktus. Turistinėse knygose rašoma, kad radę bent menkiausią trūkumą pareigūnai bemat prašo kyšio – žino, kad užsieniečiai išgali mokėti daug. Mums pasisekė.

Pažeisti kokią taisyklėlę labai paprasta, mat jų Uzbekijoje – devynios galybės. Atvykstant ir išvykstant privaloma deklaruoti visus pinigus iki cento. Iš kiekvieno viešbučio mums teko rinkti liudijimus, kad ten gyveno. Teoriškai – jei buvo apsistoję tris dienas iš eilės, praktiškai – visuomet, nes kai eilinis “pasišnekėti priėjęs” policininkas ar muitininkas (likus keletui valandų iki skrydžio) paprašo parodyti visus, “išsisukti” be kyšio dažnas turistas nebebando. Taip pat draudžiama fotografuoti visus tiltus (ant didesnių budi policija) ir Taškento metro. Pastarąjį draudimą užsieniečiai turbūt pažeidžia dažniausiai, nes dauguma stotelių – niūriai gražios, kiekviena išdailinta pagal konkrečią temą: štai “Kosmonautų” stotelėje nuo sienų žvelgia baugiai melsvi erdvių tyrinėtojų veidai, o “Ališerio Navojaus” – šio žymaus Vidurinės Azijos poeto kūrinių herojai. Beje, fotoaparatai ir telefonai “surenkami” net prieš kylant į Taškento TV bokšto apžvalgos aikštelę.

“Įdomiausia”, kad kiekvienas pareigūnas taisykles interpretuoja savaip. Atskridusieji diena anksčiau už suderintą vizą oro uoste mokėjo po 60 dolerių, diena vėliau – po 70. Internete skelbiama vizos kaina – 50 dolerių, taigi, atrodo, vienas pasienietis “į kišenę” dėjosi po 10, kitas – po 20 dolerių. [Papildymas 2021 m.: Dabar vizų į Uzbekistaną lietuviams nebereikia]

Kardinaliai skyrėsi ir patirtys išskrendant: viena pasieniečių pamaina tikrino visus nakvynių viešbučiuose liudijimus, piniginių turinį ir net grasino konfiskuoti neišleistus eurus. Kita pamaina praleido greitai (kiek tik įmanoma žinant, kad Taškento oro uoste kiekvienas keleivis pro metalo detektorių praeina ir daiktus po rentgeno spindulių aparatu kiša net po tris kartus).

Uzbekijoje valdžia – savotiška antra mama, tiksliai pasakanti, kaip gyventi. Štai minimalus vestuvių amžius bus keliamas iki 20 metų – kam tuoktis jauniems? Homoseksualus seksas baudžiamas iki 3 metų kalėjimo. Apsistoti viename numeryje galima tik susituokusiems. Visi barai ir restoranai privalomai uždaromi 23 val. Kavinėse maistą tenka pjaustytis šakutėmis – vietiniai pasakojo, kad peiliai neišduodami po to, kai kažkas kažkada girtas kažką nudūrė (uzbekai, matėme, degtinę maukia net pietų metu).

Vienas privalumas: smurtinių nusikaltimų ar vagysčių Uzbekijoje – labai mažai. Nemačiau ir nė vieno grafičio, Azijos mastais nedaug šiukšlių – tvarką palaiko šluotomis ir net žirklėmis (žolei karpyti) “ginkluotų” darbininkų brigados. Prižiūrėtojų muziejuose keliskart daugiau nei lankytojų, o Taškento metro budi net eskalatorininkės, kurių vienintelis darbas – kam nors nutikus nuspausti mygtuką “stop”.

Kai kurie nusižengimai, prieš kuriuos valdžia užmerkia akis, tuo tarpu, turistams net naudingi. Štai Uzbekijos valiutą valdžia (ir oficialūs bankai) mūsų kelionės metu pardavinėdavo labai prastu “oficialiu” kursu: 2850 Uzbekijos sumų už dolerį. Užtat vos įžengus į turgų, tokį kaip Taškento didysis Čorsu, bemat apstoja prekeiviai, siūlantys po 6000 ar net 6500 sumų už JAV dolerį (tinka tik nesuglamžyti banknotai!). Apsirūpinęs sumais “juodojoje valiutų rinkoje” Uzbekija galėjai džiaugtis labai pigiai: dažnas patiekalas restorane tau kainuos mažiau euro. Beje, stambiausias Uzbekijos banknotas mūsų kelionės methu 5000 sumų (~69 eurocentai), taigi tiems, kieno piniginės mažos, reikėjo nešiotis maišelius.

Papildymas: po Islamo Karimovo mirties Uzbekija pamažu naikino perteklines taisykles ir ribojimus ir, kaip pasakojo vėliau keliavę žmonės, šiuo metu keliauti po Uzbekiją paprasčiau. Ribojimų dar liko, bet, tarkime, registruotis dabar reikia tik kas trečią dieną. Taip pat nebeliko ir “dvigubo” valiutos kurso – šiuo metu keistis oficialiose keityklose nėra esmingai blogesnės sąlygos, nei turguje. Taip pat 2019 m. atsirado ir stambesnių sumų banknotų – net iki 100000. Lietuviams nebereikia vizų į Uzbekiją. Tokiose šalyse, kurios atsiveria pasauliui, viskas keičiasi greitai – būčiau dėkingas, jei komentaruose parašytumėte daugiau apie dabartinę situaciją.

Leninai krito, rusų kalba laikosi

Daug tokių smulkmenų – tai logiška sovietmečio tąsa. Uzbekijoje revoliucijų nebuvo – net himno melodija ir didžiuma herbo simbolių pasiliko iš Uzbekijos TSR laikų. Rusų kalba tebėra “elitinė”, panašiai, kaip pas mus anglų: vietiniai dainininkai ja kuria hitus apie Taškentą ar Karakumuose pražuvusį karavaną, dažna reklama Uzbekijos sostinėje – dvikalbė, o viešbučių vestibiuliuose plyšauja rusiška televizija. Sutikome ir uzbekus, kurie dėl “didesnių galimybių” leidžia vaikus į rusišką mokyklą.

Tačiau visgi Vidurinėje Azijoje Uzbekija – viena nepriklausomiausių šalių. Priešingai nei dauguma kaimynių, ji nestoja į Putino Eurazijos Sąjungą, ji panaikino rusų kalbos oficialų statusą ir nustojo rašyti savą kalbą rusų primesta kirilika (perėjo prie lotynų raidyno).

Ir nors Uzbekijoje tebestatomi paminklai Antrajame pasauliniame kare už TSRS kritusiems kariams, metaliniai Leninai griuvo, komunistiniai vietovardžiai ištrinti iš žemėlapių. Taškente sukurtas gražus memorialas sovietinių represijų aukoms.

Uzbekija, kaip Lietuva, patyrė masinę tremtį. Tik žmonės buvo tremiami ne iš jos, tačiau į ją. Ten “perkeltos” ištisos Krymo totorių, Rusijos rytuose gyvenusių korėjiečių bendruomenės. Iki pat šiol Taškentas – viena geriausių vietų paragauti korėjietiško maisto už Korėjos ribų.

Samarkandas: Vidurinės Azijos širdis

Iš Taškento aplink Uzbekiją iškeliavome nuomotu automobiliu. Ten tai dar nauja ir reta. Net didžiausios angliškos kelionių svetainės skelbia, neva mašiną gali gauti nebent kartu su vairuotoju iš Uzbekijos. Degalinių tarnautojai likdavo nesupratę: “Jeigu jūs iš Lietuvos, tai kodėl jūsų mašinos numeriai – Taškento?”.

Važiuodamas į Vakarus senuoju Šilko keliu tarsi iš naujo pergyveni Uzbekijos istorija. Pirmoji stotelė – Samarkandas, senoji Uzbekijos pažiba. XIV a. tai buvo Timūro, Čingischano pasekėjo, imperijos, valdžiusios žemes nuo Turkijos iki Kinijos, sostinė.

Jos masteliai – epiniai. Ko verta vien Bibi Chanym mečetė, atrodanti it du milžiniški vartai, Timūro pastatyta savo žmonai.

Bet žymiausia mieste ir visoje valstybėj – Registano aikštė. Trys simetriškos viena į kitą žvelgiančios XIV-XVI a. medresės (musulmonų dvasinės mokyklos), puoštos melsvai dažytomis plytelėmis, be kurių neįsivaizduotum senosios Uzbekijos architektūros, patenka į daugumą “gražiausių pasaulio vaizdų” sąrašų.

Be religijos Vidurinės Azijos kilmingiesiems svarbiausia būdavo puošniai pasilaidoti. Todėl įspūdingiausias Samarkando interjeras – Timūro mauzoliejaus. Stebina ir Šach-I-Zinda kapų alėja, kur greta pranašo Mahometo pusbrolio kapo šimtmečius laidojosi Samarkando didžiūnai. Kuklesnių kupoluotų amžino atilsio vietų pilnas visas miestas.

Laikas daug ką sunaikino nebesuremontuojamai. Didžiuosius Timūro architektūros šedevrus supa sovietiniai daugiabučiai ir pusamžiai vienaukščiai namai. Uzbekiškus duobėtus skersgatvius nuo tvarkingų turistinių gatvių uždengė nauji vartai.

Viena įdomesnių sugriautų vietų: archeologų atrastos Ulugbego observatorijos liekanos. Šis Timūro anūkas užkariavimus iškeitė į mokslą: tiksliausiai pasaulyje nustatė metų trukmę, medresėje dėstė astronomiją ir matematiką. Šiauriniuose priemiesčiuose Afrosiabo muziejus pristato liekanas iš dar senesnio Samarkando: to, kurį valdė persai, kurį užkariavo Aleksandras Makedonietis. Jį visiškai sugriovė Čingischano ordos. Išblukusias freskas paaiškina gidai – juos Uzbekijoje galima nusisamdyti labai pigiai ir jie tiek angliškai, tiek rusiškai kompetentingai atsako į įvairiausius klausimus. Tik turistiškiausiame Registane gidė vedžiojo po komisinius jai mokančias suvenyrų parduotuves – kitur ekskursijos būdavo ilgos ir profesionalios.

Buchara: prekybinė sunykusio emyrato širdis

Antrasis Šilko kelio didmiestis Buchara – 250 kilometrų į vakarus nuo Samarkando ir beveik tiek pat metų į ateitį. Dauguma Bucharos grožybių – iš XVI a. Jos kuklesnės (Bucharos emyrai nevaldė nė pusės tiek žemių, kiek Timūras), užtat čia išlikusios ištisos autentiškos gatvės.

Tarp Bucharos įžymybių – Arka, arba tvirtovė, kurioje gyvendavo emyras. Deja, komunistams 1920 m. nugriovus didžiąją dalį jos pastatų ji įspūdingesnė nuo papėdės, kur stovi pusiau atvira Bolohauzo mečetė. Netoliese – kalėjimas zindon, čar minar vartai su keturiais bokštais, mažas, bet žaviai figūriškai išdėstytomis plytomis dekoruotas VIII a. valdovo Ismailo Somonio mauzoliejus.

Iki pat raudonarmiečių invazijos Bucharos emyrai tvarkėsi nepriklausomai, nors nuo 1873 m. ir buvo Rusijos vasalai. ~1915 m. paskutinio emyro statyta Vasaros rezidencija jau projektuota ir rusų architektų – keistas rytietiško ir rusiško stilių derinys.

Buchara garsėja ir savo turgaus kupolais: tokie uždengdavo sankryžas, kad pirklių derybų su pirkėjais netrikdytų saulė ir lietūs. Kupolų belikę trys, bet ir tiems prekiautojų vos pakanka. “Auksakalių kupolas” ir “Knygų kupolas” teliko pavadinimai: visur parduodami panašūs suvenyrai. Sovietai aptalžė ir uzbekų verslo tradicijas… Kita vertus, jei kam nepatinka tikro Rytų turgaus chaosas, jei norisi matyti musulmonišką architektūrą sau įprastesnėje kultūrinėje aplinkoje – Uzbekija pati ta vieta.

Eiliniai žmonės Uzbekijoje neįkyrūs ir svetingi. Dažniausias jų prašymas – kartu nusifotografuoti (sutikti užsienietį ten – dar įvykis), vaikams pakanka pasisveikinti. Išskyrus korumpuotus pareigūnus, pinigų niekas neprašinėja. Nesutikau elgetų, o vienas padavėjas net atsisakė arbatpinigių. Dauguma prekeivių turistams nesako kosminių kainų, todėl derantis galima “numušti” pirminį pasiūlymą tik procentais, ne kartais.

Tiesa, daugelyje viešbučių susidūrėme su keista derybų taktika. Pradžioje pasakoma labai maža kaina, o paskui, turistui susidomėjus ar net atidavus pasus, ėmus neštis daiktus, ji pamažu keliama: “turėjome omenyje ne oficialų valstybinį kursą, o oficialų turgaus kursą” (tarsi toks būtų), “kaina čia buvo vienam žmogui, o ne už numerį” (tarsi kas viešbučiuose taip skaičiuotų), “įsivėlė klaida: dar pamiršome pridėti pagalvės mokestį”, “suklydome: ši kaina galioja tik uzbekams”… Štai tada ir prasideda derybos: galiausiai sumokėdavome tarpinę kainą tarp pradinės ir “pakeltosios” (15-40 dolerių už naktį dviviečiame numeryje).

Beje, kainos užsieniečiams išties daugelyje viešbučių ir muziejų gerokai aukštesnės. Viešbučiai švarūs, nors turi savų niuansų: tualetinio popieriaus trūksta, o dažniausiai girdėta frazė Uzbekijoje turbūt “wifi pas mus yra, bet šiandien neveikia”.

Mečetės ir medresės liko uždarytos

Kiekvienas Šilko kelio miestas pilnas medresių. Buchara didžiavosi 100 jų, išdėstytų žaviais kompleksais: aplink Liabi Hauz tvenkinį, Nurobodo gatvę. Sovietai uždarė visas, išskyrus vieną (Samarkande – išvis visas). Celėse, kuriose kadaise gyvendavo ir seminarų klausydavo ilgamečiai studentai dabar – suvenyrų krautuvėlės, viešbučių numeriai, milicininkų kabinetai… Uždaryta ir dauguma mečečių: vienoje – kavinė, į kitas lyg į muziejus perki bilietus – nepatiesti kilimai, batų nusiauti neprašoma. Net didžiosios Bucharos mečetės tik vienas kampas atitvertas maldoms.

Oficialus požiūris į religiją Uzbekijoje nuo sovietmečio keitėsi mažai. Melstis galima (tiesa, tai daro daugiausiai senoliai), bet gilesnis religinių prievolių laikymasis smerkiamas. Štai musulmonams įprastų barzdų neaugina net imamai. Pasak “Wikileaks”, barzdai reikia sunkiai gaunamo leidimo, kurį net turėdamas gali patekti į “barzdotų vyrų sąrašus” ir sulaukti represijų. Veikiančios Taškento mečetės vyrų tualete, mačiau, dalinami skutimosi peiliukai. Nors turistams tie reikalavimai tikriausiai negalioja, dėl visa ko prieš kelionę nusiskutau.

Pasigedau ir musulmoniško šauksmo maldai – kaip sovietmečiu, ši tradicija irgi uždrausta. Minaretai, net garsusis XII a. Bucharos Kalonas, kurio apžavėtas Čingischanas esą leido negriauti, šiandien – tik dėl grožio. Kai kurie dar tarnauja kaip apžvalgos bokštai – milicininkai, gavę užsiprašytą kyšį, leidžia siaurais sraigtiniais laiptais kopti turistams.

Kaip sovietmečiu disidentai būdavo vadinami fašistais ir banditais, taip šiuolaikinėje Uzbekijoje – teroristais, islamistais ar vahabistais. Juk islamistų, kaip kadaise fašistų, nekenčia ir rusai, ir vakariečiai – tad gal patikėję, kad visa Uzbekijos opozicija šitokie radikalai, jie parems kietą valdžios liniją? Kurį laiką JAV išties laikė Uzbekiją svarbia sąjungininke Afganistano kare – bet kai 2005 m. Andižane, bijodama “spalvotosios revoliucijos”, Uzbekijos valdžia iššaudė šimtus demonstrantų, JAV šią šalį sukritikavo, o Uzbekijos prezidentas (nuo pat sovietmečio) Karimovas atsakė išprašydamas amerikiečių pajėgas.

Svarbiausias žmonių skirstymas Vidurinėje Azijoje – į tautybes. Tautybių ribos nubraižytos sovietų – pagal “skaldyk ir valdyk” principą. Istoriškai regione gyveno klajokliai geltonodžiai tiurkai (sovietų suskirstyti į kazachus, turkmėnus, kirgizus ir karakalpakus) ir sėslūs baltaodžiai persai (sovietai juos pervadino tadžikais, taip “atskirdami” nuo tautiečių Irane). Uzbekų vardą sovietai priskyrė tiems tiurkams, kurie gyveno miestuose greta persų (tadžikų). Bucharoje ir Samarkande ligi šiol daugumos gimtoji kalba – tadžikų (persų).

Ilgus šimtmečius Bucharoje dar klestėjo unikali žydų bendruomenė, kalbėdavusi savo į persų panašia buchori kalba. Žlungant Sovietų Sąjungai 7% buchariečių buvo žydai. Šiandien vos keli šimtai neemigravo į Izraelį ar JAV. Net žydų muziejus neseniai užvėrė duris. Į kuklią sinagogą pasikvietę vyresnio amžiaus Bucharos žydai pasiūlė už 10 dolerių pirkti menką brošiūrėlę ir “paaukoti, kad rabinas už jus pasimelstų”. Gabūs ir jauni išvažiavo, o likusiems, atrodo, pragyvenimo šaltinis – nuskurdusius tautiečius remiantys žydų turistai. “Pas mus lankėsi Madlena Olbrait, Hilari Klinton” – gyrėsi.

Duobėtas šilko kelias: vienodi automobiliai, čaichanos ir milicijos punktai

Nuo Bucharos iki Chivos 452 km Šilko kelias driekiasi per dykumą su retais miesteliais. Šiandien ten – tai duobėtas sovietinis plentas, tai nebaigta statyti magistralė. Tarsi Sovietų Sąjungoj, susitinki vos keleto markių automobilius – tik tos markės dabar jau “Chevrolet” ir “Daewoo”. Mat šie gamintojai leido uzbekams gaminti savo modelius (mainais į 25% vietinio fabriko akcijų), o dėl milžiniškų muitų importiniai automobiliai kainuoja dvigubai brangiau. Keliolika minučių stebėdamas monotonišką kelią suskaičiavau 56 “Chevrolet”, 50 “Daewoo”, 4 žigulius, 2 moskvičius, 2 UAZ ir vos 3 kitų markių lengvuosius automobilius.

Dėl muitų importinės prekės retos ir net brangesnės, nei Lietuvoje. Užtat lengva išbandyti ką uzbekiško – arba naivias pasaulinių prekės ženklų imitacijas (pvz. “Layis” traškučiai). Šiais globalizacijos laikais, kai daugumoje valstybių dažniau išvysi ženklą “Made in China” nei vietinį produktą, tai – žavu.

Valgyti Uzbekijos provincijoje galima čaichanose (užeigose) ar miestų restoranuose. Pastarųjų išskirtinumas: daugybė atskirų kabinų su stalais (jos kai kur mokamos, bet tokią užsisakius netenka valgyti vienoje salėje su rūkančiais girtuokliais ir tylesnė vakarais plyšaujanti muzika). Vietinis maistas labai riebus, tačiau skanus: plovai (pasak vietinių – kiekviename mieste vis skirtingas, nors “žmogui iš šalies” sunku tai suprasti), kilogramais parduodama mėsa džiz, dideli virtiniai manti, makaronai lahman, mėsa įdarytos bandelės samsa, apvali kieta duona. Gėrimai visada atnešami dideliais buteliais (ne vien alkoholis, bet ir kokakola). Baisiausi – tualetai. Visur išskyrus viešbučius jie – smirdinčios “tupyklos”. Svarbiausia – net naujuose, gražiuose restoranuose tualetai statomi su įėjimais iš lauko.

Neišvengiama Uzbekijos kelių įstaiga – milicijos punktai, atrodantys tarsi muitinės (sustoti – privaloma). Daugumą automobilių jie praleidžia nebent užsirašydami numerius, kelis – sustabdo patikrinti pasams, bagažinėms. Greta vieno punktų, kur mus kratė ilgiausiai, lūkuriavo neuniformuoti žmonės – sakėsi “padedantys kai iškyla problemų” (laimė, jų paslaugų pirkti neprireikė). Kitur milicininkas be alkotesterio matavo girtumą uostydamas medžiagą, į kurią papučia vairuotojas – užuodęs alkoholio kvapą siūlo arba važiuoti į ligoninę tikrintis, arba susimokėti.

Chiva: miestas-muziejus

Chiva – iš pažiūros naujausias iš Uzbekijos Šilko kelio miestų. Tiesą pasakius, kai vietiniai chanai mūrijo jo medreses ir sienas (~XIX a.), Azijos prekės Europon jau seniai buvo gabenamos laivais. Chiva turtėjo iš prekybos vergais – parduodamieji būdavo išrikiuojami rytinių miesto vartų nišose. Bet prekybos mastai buvo nebe tie, pavaldžių žemių – daug mažiau (tik Chorezmo oazė), tad Chivos pastatai – kur kas kuklesni.

Didžiausias Chivos privalumas: ji išvengė komunistų griovimo. Visas senamiestis, įrėmintas galingais XVIII a. mūrais, atrodo it atkeltas laiko mašina. Kalbu, aišku, tik apie pastatus. Juos supanti kultūra, kaip visur Uzbekijoje, jau kita. Nors iš vieno minareto net leidžiama šaukti maldai, Chivos senamiestyje kaip niekur kitur jaučiausi tarsi muziejuje po atviru dangumi.

Vakarais jis – tuščias ir tamsus, o dienomis prie vakarinių vartų pardavinėjamas bilietais į visus istorinius pastatus. Dažname dabar – vidutiniški, su Šilko keliu niekaip nesusiję, muziejai (pvz. Abdulos Chano medresėje – “gamtos istorijos”, kur viena celė paskirta gyvūnų iškamšoms, o kitoje, pavadintoje “Narkotikai – XXI amžiaus blogis”, eksponuojamas neišsivystęs narkomanų kūdikis formaline). Visur – po dozę prezidento Karimovo citatų. Tikrasis koziris ten – interjerai: Kunos Arkos rūmų kiemai, Narulo Bajaus rūmų rusiškai-rytietiškos menės, Taš Chaulio rūmų plytelės, Džamė mečetės raižyto medžio kolonos.

Interjeru stebina ir Pahlavano Mahmudo mauzoliejus, kur uzbekai atlieka pašlovinimo ritualus. Chivoje – retsykiais, o štai musulmonų sufijų šventiko kape Zangiatoje prie Taškento, maldininkų grupės nuolat keičia viena kitą. Įprastinis islamas šias “didvyrių kapų tradicijas” laiko prietaringu stabizmu, Samarkando Šach-I-Zinda net atvirai prašoma nepalikinėti ant sarkofagų banknotų (žmonės nepaiso).

Chorezmo oazėje civilizacija – daug senesnė nei Chivoje likę mūrai. Tarp jos didžiūnų VIII a. matematikas Al Chorezmis: pagal jo pavardę atsirado žodis “algoritmas”, pagal jo knygos “Al Džebr” pavadinimą – “algebra”. Tuos intelektualius laikus mena tik aplūžusios tvirtovių sienos laukuose – kitką sugriovė Čingischanas.

Dykumoje – nuo sovietų slėpti dailės šedevrai

Sovietai ~1920 m. senąją Viduriniosios Azijos civilizaciją sunaikino dar sparčiau, nei kadais mongolai. Religinguosius sudorojo, klajoklius suvarė į kolūkius ir nubraižė respublikų sienas. Į Uzbekiją taip pateko ir Karakalpakija – autonominė nedidelės (~600 tūkst.) tautelės teritorija. Vakariausias, sovietiškiausias ir skurdžiausias Uzbekijos pakraštys.

Karakalpakijos sostinė Nukusas tebūtų liūdnas sovietinių daugiabučių rinkinys, šen bei ten praskaidrintas naujesnių valdžios rūmų, jei ne jo pasaulinio lygio Savickio meno muziejus. Ši geriausia rusų dailės kolekcija už Maskvos ir Sankt Peterburgo ribų šedevrų skaičiumi nesunkiai prilygsta garsiems Europos ar Amerikos muziejams. Jos istorija – dar unikalesnė už paveikslus. Igoris Savickis, rusas iš buržuazinės šeimos, į Uzbekiją atvykęs su archeologų ekspedicija, gyvenimą pašventė rinkti ir gelbėti nuo sunykimo tai, ką kiti manė esant nereikalingomis ar net pavojingomis atgyvenomis. Pirmiausia – karakalpakų liaudies meną, tautinius drabužius, atsidurdavusius šiukšlynuose. Paskui – paveikslus, kuriuose kitataučiai dailininkai tapė Uzbekiją. Ir galiausiai – tarpukario sovietinį meną, kurį ką tik buvo užmarštin pasmerkęs totalitarinis Stalino režimas. Kai kuriuos milijonų šiandien vertus šedevrus ištremtų ar nužudytų dailininkų giminaičiai naudodavo stogo skylėms kamšyti ar vaisiams vynioti – iki juos atrado Savickis.

Žiūrint tas drobes baisiausia, kokios menkos dailininkų “klaidos” galėjo lemti, geriausiu atveju, jų darbų pripažinimą niekam tikusiais. Štai cenzoriams užkliuvo, kad viename kolūkio peizaže greta traktoriaus nutapytas ir asilas. Tai kas, kad asilai net šiandieninėje Uzbekijoje naudojami darbui – piešti tarybiniai dailininkai privalėjo kaip “turėtų būti”, o ne kaip yra. Toks buvo oficialus “ūpą dirbti keliantis” socrealizmo stilius. Laimė, Nukusas buvo toli nuo visko – įskaitant Maskvos cenzorių akis. “Kada nors čia važiuos žmonės iš Paryžiaus” – kalbėdavo Savickis. Jis to nesulaukė, bet griuvus TSRS Vakarų meno kolekcionieriai į Nukusą skrido net privačiais lėktuvais ir, visa laimė, neįtikino naujos muziejaus direktorės išparduoti kolekciją.

Kuo toliau į Uzbekijos vakarus, tuo striukiau darėsi su benzinu. 98 kuro nemačiau niekur šalyje, 95 – už Taškento ribų, ties Buchara pranyko ir 91. Kam jis – juk net naujos uzbekiškos mašinos varomos 80 kuru. Nukuse situacija tapo visai bloga: degalinės uždarytos, kolonėlės apvilktos audeklais. Veikė tik dujų (propano, metano) užpildymo punktai – ir tai eilės prie jų kartais driekdavosi net iki gretimų plentų.

Benziną teko pirkti juodojoje rinkoje: taksistas palydėjo iki eilinio namo, iš kurio senas uzbekas spėriai ištįsė penkių litrų vandens butelius su “geru taškentietišku kuru”. 4100 sumų už litrą (vietoje 2500-3000 sumų degalinėse) kaina vis tiek lietuviui juokinga, juk tai tėra 60 eurocentų. Pro šalį pravažiavusi policija į “spekuliaciją” dėmesio nekreipė.

Muinakas – apokaliptiškas išdžiūvusios Aralo jūros uostas

Tragiškiausia, bet sykiu ir viena įspūdingiausių Uzbekijos vietų – Muinakas, 200 km anapus Nukuso. Kadaise tai buvo klestintis uostamiestis prie Aralo jūros – ketvirto pagal dydį pasaulyje ežero, didesnio, nei visa Lietuva. Šiandien buvęs konservų fabrikas griūva, kadaise didis žvejybinis laivynas rūdija. Mat nebeliko jūros. Sovietams ~1960 m. nukreipus į ją tekėjusių Amu Darjos ir Syr Darjos upių vandenis medvilnės laukams drėkinti, Aralas senka nebe metais, o mėnesiais. Keleto metų senumo knygose rašoma, kad tikrasis jūros krantas – 100 km, naujesnėse – kad 200 km nuo Muinako. Net vienu metu populiarios ekskursijos visureigiais Aralo dugnu iki dabartinio kranto kažin, ar dar teberengiamos.

Kelis dešimtmečius muinakiečiai bandė “nepaleisti jūros”, kasė žvejybiniams traleriams laivybos kanalus nuo uosto iki vis tolstančio kranto, bet ~1984 m. pasidavė. Sovietai Aralo jūros galą numatė gerokai anksčiau: rusų klimatologas Aleksandras Vojeikovas ją pavadino “gamtos klaida, betiksliu garintuvu”. Ir siūlė, kaip Sovietų Sąjungoje buvo įprasta, “pakinkyti gamtą žmogui” – panaudoti vandenį geriau. Visą vakarų Uzbekiją nuo tada vagoja į medvilnės plantacijas nukreipti kanalai. Iš Amu Darjos ties žiotimis lieka tik mažas upokšnis.

Drėkinimo projektas, pavertęs dykumas derlingomis, sovietinėse kino kronikose demonstruotas kaip didis triumfas, įgalinęs Uzbekijos TSR 1988 m. tapti didžiausia pasaulio medvilnės eksportuotoja.

Tačiau žaliesiems (ir ne tik jiems) Aralo jūros sunaikinimas, jos pavertimas Aralkumų dykuma – baisiausia pasaulio ekologinė katastrofa. Ji skaudžiai atsiliepė vietos žmonėms: pranyko darbo vietos, klimatas tapo atšiauresnis, ir, svarbiausia, nuodingi nuo Aralo pučiantys vėjai taip žaloja muinakiečių sveikatą, kad regione miršta kas penkioliktas vaikas. Mat buvusiame jūros dugne nusėdo visokie medvilnei tręšti naudoti pesticidai – nebelikus vandens, vėjai juos pusto ant gyvenviečių. Pastarosiose daugiau nei pusė butų atrodo apleisti, gyventojų sumažėjo penkis ar net dešimt kartų. Tačiau gyvenimas tęsiasi: baisioje Muinako kavinėje, tiekiančioje neskaniausią Uzbekijoje valgytą, sūrų maistą, mums papietavus prasidėjo vestuvių puota. Šiaip ar taip, Uzbekijoje žmonės tuokiasi jauni ir gimdo daug vaikų: po TSRS žlugimo 1991 m. šalies gyventojų skaičius padvigubėjo (nuo 15 mln. iki 30 mln.).

Labiausiai Muinake pribloškė vienišas vaizdas nuo Aralo kranto skardžio į, rodos, begalinę dykumą. Kur anksčiau plaukiojo žuvys, šiandien ganosi ožiai, karvės. Gretimose Laivų kapinėse baigia sunykti Aralo laivynas, prieš 50 metų sužvejodavęs iki šeštadalio Sovietų Sąjungos žuvų (iš viso jūroje plaukiojo šimtai laivų, prie Muinako atvilkta keliolika).

Aralo jūros muziejaus angliškame filme – dar “gyvos” jūros archyviniai kadrai, o ant obelisko jūrai (kadais jis buvo skirtas Antrajam pasauliniam karui) – istoriniai žemėlapiai su vis nykstančia mėlyna spalva. Paguoda muinakiečiams – tvenkinys, surenkantis paskutinius Amu Darjos vandenis.

Medvilnės auginimo apimtys nuo anų laikų šiek tiek krito, bet ji tebevadinama “baltuoju auksu” ir “tautos turtu”, pavaizduota herbe. Derliaus nuėmimui kiekvieną rudenį tarsi į armiją mobilizuojami geras milijonas uzbekų – studentai, mokytojai, valstybės tarnautojai… Šiai “nacionalinei pareigai” pasiskolinami autobusai, sunkvežimiai. Vakarai tai vadina “priverstiniu darbu”, žymūs prekių ženklai uzbekišką medvilnę net boikotuoja. Ypač vakariečiams nepatikdavo tai, kad medvilnės rinkti sustabdžius pamokas keliaudavo mokyklinukai (ši praktika 2012 m. baigėsi).

Įdomi kelionė atgal laiku

Daugelyje pasaulio šalių kiekvienas naujas šimtmetis atneša vis turtingesnį ir tobulesnį gyvenimą, vis didingesnius pastatus ir didesnius mokslo pasiekimus.

Vidurinė Azija – keistas kraštas, kuriame gerą tūkstantmetį viskas iš lėto “rieda žemyn”. Prieš ~1000 metų čia gyveno išmintingiausi pasaulio mokslininkai (Avicena, Al Chorezmis). Prieš ~600 Timūras valdė milžinišką imperiją apsuptas lygių neturėjusios Samarkando didybės. Prieš ~400 metų statybininkai jau mūrijo gerokai kuklesnes Bucharos medreses, prieš ~150 – tik Chivos vergų prekybos miestelį dykumos oazėje, kurį lyg žaislą “Didžiajame kolonijiniame žaidime” prigriebti stengėsi rusai ir britai. Ir pagaliau prieš ~60 metų – sovietinių tremtinių upės, išdžiūvusi Uzbekijos jūra…

Kas buvo pasaulio centras tapo tolimu skurdžiu jo užkampiu. Prieš 25 metus gavusi nepriklausomybę Uzbekija renovuoja istorinius paminklus, mėgina privilioti turistus. Nelabai sėkmingai. Bet tuo Uzbekija ir žavi: čia vis dar gali be šurmulio pats vienas atrasti didingos šlovės ir didingų tragedijų liekanas. Keistoje sovietiškai tautinėje aplinkoje, kurioje mažai nusikaltėlių (užtat rekomenduotina privengti pareigūnų), gausybė biurokratinių taisyklių ir taisyklėlių, importo – mažai, o iš lietuvių kalbos nunykusios sąvokos “blatas”, “deficitas”, “tupykla”, “paskyrimas”, “valdiška gamykla” tebėra kasdieniškos.

Tie Uzbekijos gyventojai, kurie troško, kad po nepriklausomybės į jų šalį sugrįžtų nunykusios tradicijos, ateitų demokratija ir rinkos ekonomika, gavo nusivilti (kai kurie patyrė ir kalėjimą, kankinimus, emigraciją). Bet daugybei kitų nerūpi, kad Uzbekijos TSR buvo tik paremontuota, bet ne perstatyta. Netgi patinka, kad daug kas pasiliko “kaip įprasta”, kad neatėjo visi tie pavojai, kuriais, sutirštinusi spalvas, vietinė žiniasklaida tapo užsienio šalis.

Valstybių, kurias faktiškai valdo vienas žmogus, ateitį įspėti sunku. “Kas bus po Karimovo?” Uzbekijoje klausė tiek jo šalininkai, tiek priešai. Pastarųjų viltys nesipildo: kol kas, atrodo, ne tiek Uzbekija artėja prie Vakarų, kiek įsibaiminę Vakarai – prie Uzbekijos. Europos Sąjungos reglamentai ir direktyvos kasmet sureguliuoja vis daugiau gyvenimo sferų, kai kur Vakaruose kišamasi ir į religiją (viešų maldų, aprangos draudimai). Tik taisykles mūsų žemyne dažniau prižiūri ne surikiuoti pareigūnai, o kompiuterizuotos sistemos: interneto, bankų sąskaitų ir kitų kadaise asmeniškų dalykų sekimas.

Visgi Lietuvą nuo Uzbekijos tebeskiria požiūrių šviesmečiai ir uzbekai Lietuvą baigia pamiršti. Senoliai dar atpažįsta “Pabaltijo akcentą”, vardija mūsų miestus – o jaunimas žino nebent Rygą, į kurią iš Taškento skraido lėktuvai.

Uzbekijoje įdomu pamatyti tai, kaip dar gali atrodyti postsovietinė valstybė – ir kur galbūt galėjo atsidurti Lietuva. Juk ir pas mus po nepriklausomybės nestigo keikusiųjų “laukinį kapitalizmą”, “kolūkius sugriovusį Landsbergį”. Karimovo “Nepriklausomybė be revoliucijos” šiems žmonėms turbūt būtų buvusi daug arčiau širdies. Įdomu, kiek Sovietų Sąjungos “išsilakstyme” į skirtingas santvarkas nulėmė paskiros asmenybės, jų manevrai? “Kas būtų, jeigu būtų” nesužinosime niekuomet, tad kelionės į tokius kraštus kaip Uzbekija – vienintelis būdas užmesti akį į “alternatyvią realybę”.

P.S. Labai greitai po mūsų apsilankymo Uzbekijoje, 2016 m. Islamas Karimovas mirė. Iš pradžių atrodė, kad niekas nesikeis, o naujasis prezidentas tęs buvusią kryptį – tačiau vėliau Uzbekijoje buvę pažįstami vienas po kito sakė, kad daug kas paprasčiau, policinė valstybė nyksta: oficialus ir neoficialus valiutų kursai suartėjo, vizas gauti tapo lengviau (o galiausiai jos išvis lietuviams panaikintos) ir t.t.

Komentarai

Vieniems Indija – šventa šalis, kurios šimtai tikėjimų slepia tai, ką Vakarų pasaulis be reikalo pamiršo. Kitiems tai – tik purvina skurdo žemė, kur “šventos karvės” ėda šiukšles ir geria miestų latakais srūvančias paplavas.

Iš tikro Indijoje yra ir tai, ir tai, ir daug daugiau. Kelionė į Indiją – tarsi kelionė toli atgal laiku. Požiūriai į religiją, švarą, mokslą, lytis, vaikus Indijoje panašūs, kaip pas mus prieš šimtmetį ar tris.

Lengva pasakyti, kad Indija “atsilikusi”, bet galbūt ji tiesiog eina savo keliu. Juk tai – visai kita civilizacija. Senesnė, nei Europos, ir glaudžianti daugiau žmonių, nei visas Vakarų pasaulis kartu paėmus.

Tik Gandžio ir jo bendražygių dėka Indija šiandien – viena valstybė, nes niekada anksčiau ji tokia nebuvo. Paprasčiau ją suvokti kaip ištisą žemyną, įvairove prilygstantį Lotynų Amerikai ar Islamo kraštams. Indų “tauta” – tai šimtai tautybių, iš kurių septynios turi per 50 milijonų žmonių kiekviena.

Todėl užuot mėginęs aplėkti per vieną kelionę visą Indiją, pasirinkau visapusiškai pažinti vieną kraštą – Šiaurės Indiją. Hindi kalbančią Indijos širdį, garsėjančią šventaisiais miestais ir pasaulio stebuklams prilygstančiais Viduramžių statiniais.

Delis: Senovės reliktų miestas

Indijos sostinė Delis (17 mln. gyv.) – vieni valstybės vartų. Jis – ir puiki pažintis su Šiaurės Indijos didmiesčiais – visų jų sandara labai panaši į Delio.

Turistiniai bukletai Delį lygina su Roma, nes jo centras kupinas senovės reliktų, daugiausiai – iš musulmonų valdymo Šiaurės Indijoje šimtmečių (1206-1857 m.). Vieni jų yra tokie dideli ir žymūs, kad savaime traukia turistų minias: raštuotas plytinis Kutub Minar bokštas (1199 m.), Delio sultono Humajuno kapas (“mažasis Tadžmahalas”, 1572 m.), Raudonasis fortas (1648 m.). Kitus tiesiog žavu netyčia atrasti kaip nebylius istorijos liudytojus: apleistas senas mečetes ar mauzoliejus parkuose (ypač Lodhi, Mehrauli), pakelėse, net vieno automobilių žiedo centre.

Iš musulmonų 1857 m. galutinai paveržę Šiaurės Indiją britai pastatė savo rajonus iš kurių turbūt žymiausias – Naujasis Delis. Didinguose jo fasaduose, už kurių lig šiol įsikūrusi Indijos valdžia, dera Rytai ir Vakarai: štai barokinius Indijos ministerijų pastatų kupolus laiko… dramblių skulptūros. Londono architektai šį “indosaracėnų stilių” sukūrė specialiai Indijai, savo didžiausiajai kolonijai. Aplinkui – platūs bulvarai, žalumos ir apsaugininkų supami politikų ir valdininkų namai bei tarptautiniai viešbučiai vakarietiškomis kainomis.

Britiški rajonai kiek snūduriuoja. Tikrasis gyvenimas verda prekyvietėse ir išdailintose šventovėse (šventyklose, mečetėse, bažnyčiose, gurdvarose, ant XIII a. musulmonų sufijų šventojo Hazrato Nizamudino kapo).

Indijos miestai: šiukšlės, gyvūnai ir chaosas

Tačiau visos tos grožybės tėra salos paklaikusiame ir kaip niekur purviname nūdienos mieste. Dauguma Delio (ir kitų Šiaurės Indijos miestų) centro rajonų svetur būtų vadinami lūšnynais.

Juose – visiškai nubūti pastatai. Indai išoriškam įvaizdžiui dėmesio beveik neskiria. Niekas netvarko nuplyšusių baldų, sudriskusių drabužių ar nubyrėjusių reklamų. Pasikeitus meniu ar darbo laikui amžiams užklijuojamas ranka rašytas lapas (A4 arba net sąsiuvinio). Visiškai normalu, jei pardavėjas snaudžia ant prekystalio (ir tenka pasižadinti).

Geriau pagalvojus, gal taip ir gerai: viską suprasti ar gauti paslaugas tai netrukdo. Gal kaip tik Vakarai yra tapę įvaizdžio vergais.

Indams, turbūt, vakariečiai dar atrodo išprotėję dėl ekologijos. Patys indai visas šiukšles meta ten, kur eina ar važiuoja: pakelės sėte nusėtos atliekomis, parkai – lyg maži sąvartynai. Konteineriai reti ir ignoruojami: ką palikome viešbučio šiukšliadėžėje, kitą dieną aptikome gretimos gatvės viduryje. Vėliau benamiai – jų Indijoje beveik tiek, kiek Lietuvoje žmonių – atliekas degina pasišildymui, juodindami orą plastmasės ir gumos dūmais.

Šiukšlės – ir pagrindinis gyvūnų maistas. Jokioje pasaulio šalyje miestuose jų nemačiau šitiek daug, ir jie ramūs, žmonių visiškai nebijo. Tai (nuo dažniausiai iki rečiausiai matytų) – voverės, šunys, karvės, beždžionės, katės, kiaulės, pelės, avys, ožkos, šikšnosparniai, žiurkės, asilai.

Sumanęs ant suolelio paskanauti sausainių, bemat pajutau, kaip voverytės siekia “savo dalies” kopdamos mano koja. Ir jau patį pirmą vakarą pamatėme, kaip stoties bilietų kasoje ant stalo ramiai vaikštinėja žiurkė – tik priėjusią per pusmetrį kasininkas ją nuvijo specialia lazda (tokias nešiojasi daugybė indų). Keliautojui miestų gyvūnija miela, bet vietiniams dažnai – erzinanti ar pavojinga: Indijoje bent 20000 žmonių kasmet miršta nuo pasiutligės (daugiausiai pasaulyje).

Didieji gyvūnai – ir eismo dalyviai, lėtu žingsniu retsykiais “pasiskolinantys” kokią siaurutę centro gatvę iš ja lakstančių dviratininkų, motociklininkų, rikšų (pedalais minami taksi) ir autorikšų (beduriai triračiai taksi motociklų varikliais). Šie juos pagarbiai praleidžia, nors šiaip jokių taisyklių nesilaiko (išskyrus, nebent, “pirmenybė tam, kas pirmas supypė”), o pėstiesiems tenka “nardyti” siaurais tarpeliais.

Susidūrimai – visiška kasdienybė: kartą per pusvalandį važiavimo rikša patyrėme kelis, o ir pėsčią mane automobilis stumtelėjo. Kol nėra rimtesnių apdaužymų ar sužeidimų, niekas tiesiog nekreipia dėmesio.

Kažkur aplūžusiuose turistinių didmiesčių centruose – ir turistinis rajonas (Delyje tai – Pahargandžas). Toks, kurio kiekviename viešbutyje nuėmę pakabinamą spyną rasdavome beveik identišką kambarį: išlaužytom rozetėm, paskutinįkart valytą geriausiu atveju prieš mėnesį, be muilo, tualetinio popieriaus (šiuos turėjome savo), be patalynės užvalkalų, seilėmis ar krauju suteptomis pagalvėmis. Žadėtasis “wifi” įsijungdavo tik įtikinus darbuotojus perkrauti modemą (atsikalbinėdavo: “internetą išjungė valdžia”), karštas vanduo greit nustodavo tekėjęs, o tiems atvejams, kai “dingdavo” net ir šaltas, galėdavome prisileisti kiekvienoje vonioje stovintį kibirą, kurį indai naudoja vietoj dušo.

Vienas pliusas: kainos. Už ~2 eurus nesunkiai papietausi, už 5-10 – gausi dvivietį numerį 24 valandoms nuo įsiregistravimo. Suvenyrų pasitaiko ir už centus (aišku, reikia smarkiai derėtis). Tik lankytinos vietos brangesnės, mat užsieniečiai ten privalo mokėti keliolika kartų daugiau nei indai (paparastai nuo 3 iki 11 eurų).

Minusas – dėl nešvaros dauguma vakariečių turistų apsinuodija. Tam nė nereikia ragauti “gatvės maisto”: aš keturis kartus vėmiau užkandęs prestižinių britiškojo Naujojo Delio Radživo žiedo prekybinių arkadų restorane.

Agra – puošnių mauzoliejų miestas

Gigantiški praeities didžiūnų kapai yra Indijos tradicija ir pasididžiavimas. “Antkapiai” – tai aukšti rūmai su kupolais, kolonomis, minaretais, augalų motyvais inkrustuotomis sienomis, supami milžiniškų taisyklingų kvadratinių parkų (iki 50 hektarų) su didingais vartais į visas keturias pasaulio šalis.

Žymiausias toksai kapas – Tadžmahalas – stovi Agros širdyje, prie Tadžgandžo turistinio rajono, 1653 m. pastatytas imperatoriaus šacho Džahano savo žmonai Mumtazei.

Į didžiulį kompleksą, statytą kaip musulmoniško rojaus kopija, puikūs (ir pigesni) vaizdai atsiveria iš anapus Jamunos upės, Mehtab Bagh parko.

Agroje, 1556-1658 m. buvusia mogolų dinastijos sostine, panašių kapų – daug. Viename jų, pasižyminčiame puikia akustika, palaidotas garsiausias musulmonas Šiaurės Indijos valdovas Akbaras – jis valdė pasaulietiškai, ir į jo mauzoliejų įtrauktos visų religijų meno detalės (1613 m.). Kitame – mažesniame, bet puošnesniame – ilsisi rūmų iždininko Itimado Dolos giminė (1628 m.).

Antroji įdomybė Agroje: vietos, iš kurių mogolai valdė savo šalį. Viena jų – Agros fortas: iš išorės lyg galinga pilis, iš vidaus – puošnus rūmų kompleksas. Kita – Fatehpur Sikris (40 km nuo centro, pasiekiamas autobusu), ištisas suplanuotas miestas didingais kiemais ir arkadomis.

Keliones į Indiją gadina įkyrūs apgavikai

Agra, kaip ir visos gražios ir populiarios Indijos vietos, turi tamsiąją pusę. Apgavikus ir prašeivas.

Prekeivių, įkyrokai kviečiančių užeiti į savo parduotuves ir pradedančių derybas nuo milžiniškų kainų, yra ir kitur. Bet niekur pasaulyje negirdėjau tiek daug įžūlių melų, dauguma kurių subliūkšdavo čia pat. Hinduizme gerovės siekis yra vienas keturių pagrindinių gyvenimo tikslų (artha) ir iš elgesio spręsčiau, kad dėl didesnio pinigo beveik visi indų prekeiviai pasiryžę pasakyti visiškai bet ką.

Štai valiutos keitėjas porino apie “ką tik kritusį” oficialų euro kursą – tačiau man pasukus link išėjimo bemat sutiko keisti “senuoju” kursu. Keli pašminos pardavėjai rimtais veidais kartojo, kad autentiškos servetėlės negali kainuoti mažiau 21 euro, reiškia, mūsų pigiai nusipirktosios yra padirbtos – tačiau neužkibus jau patys šaukė kainą “4 eurai”. Pora vairuotojų net mėgino pakeliui pakelti jau suderėtą kainą.

Laimė, tarpusavio lojalumo pas indų verslininkus mažai: pakanka ilgiau pasisukioti tarp daugybės prekeivių ar rikšų ir jie patys viens per kitą ima rėkti vis mažesnes kainas (nes net ir “perpus numušus” turistai gerokai permoka). Beje, ant masinės gamybos prekių pakuočių Indijoje visada parašyta mažmeninė kaina – būtinai susiraskite.

Užvis svarbiausia – niekad nepasitikėti jokiu žmogumi, kuris finansiškai suinteresuotas, kad tiesos tu nesužinotum. Negalima klausti taksisto atstumo iki lankytinos vietos (visuomet sakydavo maždaug dvigubai didesnį) ar kelio į viešojo transporto stotelę (kokie aštuoni(!) vairuotojai iš eilės melavo, kad maršrutinių rikšų nėra ir todėl reikia dešimtkart brangiau važiuoti su jais). Negalima klausyti gidų patarimų apie viešbučius ar parduotuves – jie palydės ten, kur gaus didžiausius komisinius (šie bus įskaičiuoti į kainą), prieš tai primelavę, kad konkurentų verslai nedirba ar yra laikomi apgavikų.

Tačiau nesuinteresuotieji patardavo maloniai. Deja, tiek kartų jau buvome nudegę nuo visokių “geraširdžių prašalaičių” – kurie prieidavo papasakoti apie miestą (pasakydavo ne daugiau, nei žinodavau pats), o paskui už tą “malonų pašnekesį” kaulydavo didžiules sumas – kad išgirdę visokius “atsiprašau, džentelmene” neretai piktai atsitraukdavome.

Gaila, nes tikriausiai ne kartą mus kalbino ir nuoširdžiai. Štai vienas praeivis tarė: “Fotoaparatas beždžionė”. Pamanęs, kad siūlo nusifotografuoti su beždžione, kartojau “Ne, ne, ne, ne, ne”. Netrukus pajutau, kaip ant manęs užšoko makaka – laimė, pavogė tik servetėles. Pasirodo, anas indas tiesiog įspėjo saugoti fotoaparatą. Bet kai apgavikų ir įkyreivų tiek, kiek Indijoje, savisaugos instinktas sunaikina mandagumą.

Atsipalaiduodavome tik mažiau turistinėse vietose, kaip Baratpūras už Agros. Ten mūsų prašydavo nebent… kartu nusifotografuoti. Kai kurie vietiniai, turbūt, pirmąkart prie namų sutiko vakariečius.

Beje, patyriau ir rafinuotesnių mėginimų ištraukti pinigus. Fatehpur Sikrio “gidas” pusę laiko skyrė pasakojimui apie sufijų šventojo Salimo Čisčio kapą: “Tai pirmasis pasaulio pastatas, pastatytas specialiai norams pildyti” (melas), “Ir Obama čia sugalvojo norus” (melas), “Mano visi trys sugalvoti norai išsipildė ir tai įrodo ši apyrankė” (?). Netrukus supratau, kodėl gi jis taip nori, kad galvotume norus: tam esą privaloma nusipirkti iš vietinio prekijo ir “paaukoti” (t.y. palikti ant kapo) brangų medžiagos gabalą. Mums pasakius, kad neturime šitiek rupijų, įkalbinėjo palydėti iki bankomato. Vėl atsisakius “gidas” pastebimai nustojo mumis domėtis ir ekskursija greit “baigėsi”. Tiesa, kai nulipau į papėdės miestelį, “gido draugai” dar kvietė pasivaišinti. Pasakiau, kad skubu. Traukinyje sutiktas keliautojas buvo pasakojęs, kad panašiomis aplinkybėmis susiviliojęs “nemokama vakariene” jis atsidūrė pas verbuotojus, spaudusius gabenti narkotikus į Izraelį.

Laimė, smurtinių nusikaltimų Indijoje mažai ir net naktimis nesijausdavau perdėm nesaugiai. Palei svarbiausias sankryžas susėdusių elgetų vaikučiai “puldavo” tik žodžiais ir (kartais) graibymais. Rupijų dalinti nepatariama, bet jie džiaugdavosi ir, pavyzdžiui, nugerta kokakolos skardine. Kas mums – šiukšlės – skurdžiojoje Indijoje neretai turi vertę: tebeperpardavinėjami net metų senumo laikraščiai.

Džaipuras: Maharadžų miestas dykumoje

Džaipuras kartu su Deliu ir Agra vadinami “Auksiniu trikampiu”: tuo, ką Šiaurės Indijoje būtinai turi išvysti net skubantys turistai. Šis “rožinis miestas” iki pat 1947 m. buvo viena šimtų maharadžų mikrovalstybių. Po Indijos nepriklausomybės kilmingieji galių neteko, bet rūmus pasiliko, pavertę viešbučiais ar muziejais.

Iš pastarųjų žymiausi – miesto rūmai centre ir Amberio fortas gretimuose kalnuose.

Kitos Džaipuro įžymybės: Džal Mahalio rūmai, rodos, plaukiojantys sezoniniame ežere, Isarlat bokštas, kolonuoti maharadžų mauzoliejai, Džantar Mantar – peraugusių astronominių prietaisų rinkinys, pastatytas mokslo fanatiko maharadžos Džai Singo II (XVIII a.).

Taip pat Hawa Mahal (1799 m.) – pasakiško fasado pastatas, kurio kieme stebėjome Radžastano valstijos dainas ir šokius (pigokas renginys – visom prasmėm).

Varanasis – Indijos religijos širdis

Didžiausią įspūdį kelionėje po Indiją paliko Varanasis – švenčiausias hinduistų miestas. Hinduizmas – trečia pagal dydį pasaulio religija – turi per milijardą sekėjų, tad Varanasis visuomet kupinas piligrimų. Kai kurie jų, išsižadėję įprasto gyvenimo, tapo sadhu: kas apsivilkę ryškiaspalviais drabužiais, kas visiškai nuogi, metai iš metų gyvena iš aukų palapinėse ar po pledais kur nors Varanasio krantinėse.

Hinduizmas – paskutinė tvirtai ant kojų stovinti pagoniška religija. Tokia, kuri garbina ne tik daug gyvūnais jojančių dievų (pagrindiniai: kūrėjas Brahma, globėjas Višnus ir griovėjas Šiva), bet ir gamtos objektus. Ir nė vienas jų nėra šventesnis už Gango upę. Varanasyje saulei tekant joje maudomasi, vakarais aidi dainų ir ugnies ritualai (Ganga Aarti), plukdomos žvakelės. Didingose Manikarnikos ir Hariščandros laiptuotose krantinėse (ghat) kiaurą parą liepsnoja lavonai. Hinduistai tiki, kad šičia kremuoto žmogaus siela išsivaduos iš atgimimų rato (pasieks mokšą) ir daugiau į šį kančių ir iliuzijų pasaulį nebegrįš.

Gange ir skalbiami drabužiai, plaunami gyvūnai, leidžiami milijardai litrų kanalizacijos, nė nesudeginti skandinami “švarūs” nėščiųjų ar vaikų lavonai. Tik itin paplitę bakterijas žudantys virusai gelbsti jo pakrantes nuo epidemijų.

Bet hinduistams Gango vanduo – visad tyras. Švarą jie supranta savaip – dvasine, ne fizine prasme. Todėl užeinant net į šventyklų kiemus privalu nusiauti (kai kur net kojines) – ir basam žengti paukščių bei gyvūnų apdergtu šlapiu grindiniu. Tačiau hinduistai mano, kad kur kas labiau susiteptų prilietę “neliečiamąjį” (neturintį kastos) žmogų. Tokie yra 25% hinduistų, jie tradiciškai dirba “purvinus darbus”. Būtent jie (tiksliau, jų “pokastis”, vadinamas domais) ir kūrena lavonus. Nors dauguma neliečiamųjų – vargšai, Varanasio domams pasisekė: jiems lieka kremuojamųjų papuošalai ir auksiniai dantys, tad jų vado (“radžos”) rūmai Gango krantinėje, puošti tigrų skulptūromis, nepadarytų gėdos nė stambiam verslininkui.

Be neliečiamųjų, hinduizmas pripažįsta keturias didžiąsias paveldimas kastas (darbininkai šudros, verslininkai vaišijai, kariai kšatrijai ir šventikai brahminai), ir nors įstatymiškai žemosios kastos remiamos, visuomenėje jos kartais tebeniekinamos. Vos 5% santuokų sutuoktiniai būna iš skirtingų kastų. Nuo kastos priklauso net mityba: brahminai – griežtai vegetarai, kšatrijai valgo mėsą. Tiesa, šiais laikais net žemesnės kastos imituoja brahminus (brahminizacija), ir Gango krantinių restoranų meniu mėsos tikrai nerasi. Vegetaru Indijoje būti labai lengva: pilna skanių nemėsiškų rinkinių (thali), net “McDonald’s” ar “Subway” prabrangiuose (Indijos mastais) meniu vyrauja specialūs patiekalai be mėsos (“Maharaja Mac” vietoje “Big Mac”).

Puikiąsias Varanasio laiptuotas krantines (ghat) fundavo įvairių hinduistinio pasaulio kraštų maharadžos ir kiekviena jų turi savo atmosferą. Aši ghat tapo populiaria vakariečių priebėga (rytais – viešos jogos pamokos), šalia Dašasvamedh ghat yra pats miesto centras (ten – ir pagrindinis Ganga Aarti), Scindia ghat nuo puošnaus svorio sugriuvo, Pančganga – aukščiausia, musulmonai pakeitė tenykštę Višnaus šventyklą mečete (tokias vietas nuo bandymų griauti ar kelti tarpreligines riaušes neretai saugo kariškiai). Gražu ten prasieiti, dar žaviau – praplaukti (ypač per saulėtekį ir saulėlydį).

10 km į šiaurę nuo Varanasio stūksantis Sarnatas šventas jau budistams. Ten Buda tarė pirmąjį pamokslą, o greta senųjų Dhamekho ir Čaukhandi stupų įkurti nauji vienuolynai. Buda mėgino reformuoti hinduizmą (pvz. panaikinti kastas) ir vienu metu dauguma indų juo sekė, bet paskui grįžo prie senojo tikėjimo. Tik Rytų ir Pietryčių Azijoje Budos mintis gaji iki šiol. Sarnatas todėl primena geltonodžių misionierių koloniją, bet jo muziejus pilnas žavių tūkstantmečių statulų iš “budistinės Indijos” eros.

Bradžas: Krišnos ir egzaltuotų baltaodžių žemė

Palei šventąsias Indijos upes plyti net septyni šventieji miestai. Viena svarbiausių hinduizmo žemių – Bradžas. Čia, tikima, gimė (Maturos mieste) ir užaugo (gretimame Vrindavane) Krišna – vienas dievo Višnaus žemiškų pavidalų.

Vrindavanas (30 000 gyv.) ilgą laiką buvo primirštas: jo kadaise puošnūs rūmai nūnai apgriuvę, nusekusios Jamunos upės dugnu laksto šunys ir kiaulės, o 1570 m. statybos Govin Dev šventyklą vaikytojas vos apgina nuo agresyvių beždžionių – jos, mačiau, apvaginėjo turistinį autobusą, kurio vairuotojas neapdairiai paliko pravirus langus.

Tačiau 1975 m. miesteliui pasaulinę svarbą atnešė “Tarptautinė Krišnos sąmonės organizacija”, netoliese pastačiusi baltą šventovę. Į tradicinį hinduizmą negalima atsiversti – nes turi būti jau gimęs kurioje nors kastoje. Tačiau TKSO į savo gretas priiminėjo ir neindus, taip sulaukdama pasisekimo pradžioje tarp Vakarų hipių, o griuvus Geležinei uždangai – ir Rytų Europoje (organizacijos pasekėjai, skanduodami “Hare Krišna, Hare Rama”, žygiuoja ir Lietuvos gatvėmis).

Hinduizmas neturi vieno vadovo. Kiekvienas guru jį interpretuoja savaip – akcentuoja kitus dievus (ar Dievą), kitokį kelią į mokšą – ir buria pasekėjus į atskirus ašramus. Tokia galimybė “rinktis savo kelią” masina europiečius. Nebūtinai į TKSO: naujos šventovės su ryškiomis reklamomis ir garsiomis mantromis pasklidusios po visą Vrindavaną.

Įspūdingiausia – dešimties aukštų Pagal Baba šventovė, išvaizda primenanti Disneilendo pilį. Pasikvietęs į maldų salę tarnautojas bemat dūrė pirštu į anglišką kainoraštį, kokius atnašavimus galima užpirkti.

Prisitaikę ir elgetos: vos pamatę europietišką veidą, kartojo “Krišna krišna krišna” tikėdamiesi rupijų iš “karmą pasigerinti” norinčio krišnaito (gera karma lemia geresnį gyvenimą – šį arba kitą). Parduotuvė anapus krišnaitų būstinės prisistato ir rusiškai, o aibėje reklamuojamų nekilnojamojo turto projektų (“Krišnos kalvos”, “Palaimintasis”), galėčiau lažintis, irgi ne indai pirks butus. TKSO savo užmojais kerta visus: stato 70 aukštų šventovę, aukščiausią pasaulio religinį statinį (213 m).

Indijos geležinkeliai – šalies socialinis paveikslas

Po Indiją keliavome geležinkeliais. Jie – tikra klasika, didžiausia pasaulyje transporto įmonė, turinti 1,5 milijono darbuotojų, kasmet parduodanti 8 milijardus bilietų trilijonui kilometrų kelionių. Jie primena seną girgždantį aparatą: lėti (jei vidutinis greitis viršija 55 km/h, traukinys oficialiai vadinamas “supergreitu ekspresu”), stoviniuoja, atsilieka nuo grafikų (mums daugiausiai 3,5 h, bet stočių diktoriai skelbė ir 7 h vėlavimus), nepraneša stotelių pavadinimų (suprasti, kur išlipti, yra atskiras menas) ir naktimis paskęsta visuotiniame knarkime. Bet jie veikia, jie turi savas tradicijas, dėl kurių ilgainiui kiekviena nauja stotis atrodo pažįstama: ant vagonų suklijuotus keleivių sąrašus, vegetariško maisto “davinius”, vienus pigiausių Indijos viešbučių (retiring rooms, ~2-4 eurai už kambarį), atsainias saugumo patikras. Be to, Indijos geležinkeliai yra geriausias būdas pažinti Indijos socialinę piramidę. Mat 600 metrų ilgio traukiniuose būna penkios pagrindinės klasės, ir žmonės, kuriuos sutinki kiekvienoje, skiriasi tarsi būtų iš skirtingų civilizacijų. Išbandėme visas.

Žemiausioje klasėje (general, second unreserved) grūstis – sunkiai įsivaizduojama, nes vietos nepriskiriamos, o bilietų skaičius neribojamas. Dauguma stovi, taupydami vietą net nepažįstami vyrai sėdi viens kitam ant kelių, o vaikai lipa ant metalinių bagažo lentynų. Bet tikra pekla prasideda stotelėse, kur traukinys testovi 2 minutes. “Tik tu stipriai grūskis, nes antraip įlipančiųjų minia įstums atgal” patarė man už nugaros laukęs toje pat stotyje turėjęs išlipti indas. Mums bent vagonas pasitaikė apypadoris: sutiktas keliautojas pasakojo, kad kituose būna net apšlapintos grindys (tualetan juk kelio neprasiskinsi). 650 km kelionė ta klase kainuoja 3 eurus. Ne visi ten taupo: dalis tiesiog nepasirūpinę bilietais iš anksto (likusios klasės užsipildo ir prieš kelis mėnesius, o visokie oficialūs “bilietų atidėjimai” turistams ar ypatingiems atvejams padeda ne visada).

Miegamojoje klasėje (sleeper, faktiškai ketvirtoji klasė) kiekvienas gauna apiplyšusį gultą triaukštėje lovoje. Žiemą buvo šalta, o vasarą vėdintų tik aplūžę ventiliatoriai, ant kurių viršutinėse lovose miegantieji krauna batus. Angliškai vos kalbantys skurdūs bendrakeleiviai stebėjosi, kad toje klasėje išvydo užsieniečius (tiesa, ir patys vėliau sutikome taupančių europiečių). Vienas “zuikis” bandė apgauti, kad jau atvykome į reikiamą stotį (idant galėtų užimti mano gultą), o gretimoje lovoje prie mano žmonos miegojęs vyriškis net mėgino naktį paliesti ją pirštais, bet grotos tarp gultų pasirodė per tankios (nepaisant galybės perspėjimų traukiniuose šitaip nesielgti, grabinėti nepažįstamąsias Indijoje populiaru, tai turi net savo pavadinimą “eveteasing“). Per vagonus nuolat marširuodavo saldžių arbatų (čai) ir kotletų pardavėjai. Neragavau: iš smirdinčių tualetų vis pasigirsdavęs vėmimas buvo nekokia reklama. Įlipdavo ir elgetos: štai moteris po cezario pjūvio nuogu pilvu, dainavusi apie rupijas, vos paeinantis klipata, berniukas, šluotele pašlavęs tas šiukšles, kurias keleiviai, užuot švystelėję pro langą, kažkodėl numetė ant žemės (jam vieninteliam aplinkiniai paaukojo). 650 km kelionė miegamąja klase kainuoja 5,5 euro.

Trečiosios klasės (AC Three-Tier) gultai – irgi triaukščiai, bet čia veikia kondicionierius ir duodama patalynė vos su keliais plaukais ar purvo dėmėmis (švaresnė nei paprastuose viešbučiuose). Bet labiausiai skiriasi žmonės: elgetų ir prekijų neįleidžia konduktoriai, 14 eurų už 650 km kelionę mokėti išgali tik kultūringesni pasiturintys indai, todėl tualetai kiek švaresni, o po manim miegojęs vyras kalbino angliškai. Tiesa, galiausiai ėmė klausinėti, ar man nereiktų gido.

Antroji klasė (AC Two-tier) už trečiąją geresnė tuo, kad visi gultai – tik dviaukščiai. Be to, yra užuolaidėlės: jomis galima užtraukti arba atvirą “kupė” (jei gultas ne šone), arba atskirai kiekvieną lovą (jei gultas šone): patogu norint persirengti. Deja, antros klasės šilumą ir nubyrantį maistą mėgsta ir pelės: viena net man ant kojos užlipo. Skaičiau, neva čia prieš reikiamą stotį pažadina konduktorius, tačiau, pasirodo, turi būti atvirkščiai. Ketindami išlipti Maturoje aptikome, kad konduktoriaus sulankstoma lovelė užblokavusi vagono duris. Kol anas ją susidėjo, traukinys ir išriedėjo: siūlymu šokti iš važiuojančio nepasinaudojome. O kita stotis tik Delis už 154 km… Mūsų kupė į medaus mėnesį vyko jaunavedžiai: tėvo palydėta nuotaka su hina piešiniais išpuoštomis rankomis (sakoma, kuo ilgiau jie išlieka, tuo labiau vyras myli) ir mandagus vyriškis iš geros šeimos, aiškiai ir visai nesavanaudiškai papasakojęs, kaip gi mums grįžti Maturon. 650 km kelionė šia klase kainuoja 20 eurų.

Pirmojoje klasėje (First AC) – vien tik užrakinamos kupė. Yra dviviečių, bet mums skyrė keturvietę, kurioje nakvojome penkiese, greta inžinieriaus šeimos su vaiku. Tėvas – puikiai angliškai kalbantis patriotiškas inteligentas – keliavo rengti laikinų kelių 10 milijonų piligrimų sutrauksiančioms Ardh Kumbh Mela masinėms maudynėms Gange šventajame Haridvaro mieste. Indijoje išsilavinimas dar sunkiai pasiekiama retenybė (kai kuriuose universitetuose konkursai – 1000 į 1 vietą), ir jis dar garantuoja vietą visuomenės viršūnėje. Tokie intelektualai – malonūs, bendraujantys nebe “apsirėkimais”, o kolonijinių mandagybinių frazių pilna anglų kalba. Tačiau tos inteligentijos be galo mažai: vos maždaug 10 gultų (pusė vagono) traukinyje buvo skirta pirmajai klasei, juk ji kainuoja net 34 eurus už 650 km.

Tuo tarpu antrosios klasės vietų tame pat traukinyje – 64, trečiosios – 272, ketvirtosios – 864, nerezervuotos – teoriškai begalybė. Tai štai tokia ir Indijos socialinė piramidė: kiekvienam inteligentiškam pasiturinčiam indui – dešimtys viduriniosios klasės “prasisiekėlių” (turinčių tiek, kad pas mus “vilktųsi” ties skurdo riba) ir šimtai mažne beraščių kaimų vargšų. Panašiai buvo ir Lietuvoje. Prieš gerus 100-300 metų.

Bet net jei nenuskurusių indų tėra keli procentai, tai – dešmtmilijoninė rinka. Todėl, priešingai daugeliui trečiojo pasaulio šalių, Indijoje pasistengęs gali rasti visas Europoje įprastas prekes ar paslaugas. Tik už jas ir mokėsi nebe indiškas kainas, nors pateikiamos jos vis vien bus indiškai (dauguma Delio prekybos centrų atrodo tik kažkiek geriau, nei turgus – tik kad vargšų neįleidžia…).

Indijos geležinkeliuose supranti ir kokių mūsuose įprastų skirstymų Indijoje nėra. Visų pirma, rasės: indų odos spalva varijuoja nuo “šviesios itališkos” iki “juodos afrikietiškos”, bet tai suvokiama tiesiog kaip veido bruožas. Vakariečiai baisisi, kaip norėdamos būti gražesnės indės šviesinasi odą (tarsi “gėdytųsi savo rasės”), o indai to nesupranta – “juk jūs irgi dažotės lūpas ir plaukus”. Nėra Indijoje ir lytinės orientacijos – tačiau nuo neatmenamų laikų klesti “sumoteriškėjusių vyrų” hidžrų bendruomenės. Traukiniuose jie/jos renka aukas glostydami/os vyrams galvas ir grasindami/os atsisėsti ant kelių. Hidžros pripažįstamos trečia lytimi – net paraiškoje dėl Indijos vizos galima ją pasirinkti.

Chadžurahas: “Kamasutros šventyklos” težavi turistus

Sunku atsižavėti Chadžuraho tūkstantmečių šventyklų lauku: kiekvienas jų lopinėlis dekoruotas statulomis ir statulėlėmis: dievų, deivių, mitologinių siužetų…

Ir sekso scenų. Būtent jos – kai kurios net zoofilinės ar pedofilinės – netyčia “atrastos” XIX a. “išgąsdino” “padorius” britų kolonistus taip, kad jie ėmė traukti į Chadžurahą būriais. Net šiais laisvės laikais turistai akmeniniuose fasaduose šypsodamiesi ieško “nepadoriausių” statulėlių, o prekijai džiūgauja jiems kišdami iliustruotas kamasutras ar raktų pakabukus su besimylinčiom porom. Vienas net prostitutę už pusantro euro pasiūlė (Indijoje tai legalu).

Kama (meilė visomis prasmėmis) yra vienas hinduisto gyvenimo tikslų ir nėra savaime gėdinga. Yra net atskiras mokymas, pagal kurį kelias į mokšą veda ne per troškimų atsisakymą, bet per jų išlaisvinimą. O Šivos šventyklų tamsioje švenčiausioje patalpoje visuomet rasi lingamą – dievo penio simbolį.

Visgi, tvarkingas(!) Chadžuraho šventyklų parkas įdomus tik turistams: net traukiniu link jo nuo Varanasio beveik vien vakariečiai važiavo, ir visas 15000 gyventojų miestelis atrodo lyg pastatytas jiems: su oro uostu, užsienio virtuvių restoranais. Stovi prabangiausių tinklų viešbučiai, bet populiaresni pigūs: iš Vakarų į Indiją dažniausiai keliauja asketiški “kuprinėtojai” (backpackers) – turtingesni turbūt neapsikęstų purvo. Ir šiaip tų turistų nedaug: kasmet Indiją aplanko vos keturis-penkis kartus daugiau keliautojų, nei Lietuvą (galite įsivaizduoti, kaip jie “paskęsta” tarp pusantro milijardo indų). Tiesa, mūsų tautiečiai Indiją pamėgę: ne kartą girdėjau ten lietuvių kalbą.

Hinduizmas niekina prisirišimą prie žemiškų dalykų ir tai, kas gražiausia ar seniausia – nebūtinai prasmingiausia. Chadžuraho svarba patiems indams mirė kartu su jį pastačiusia Čandelų dinastija. Gera pusė šventovių nebeveikia, atokesnėse pudžą (dievų šlovinimą) teatlieka aplinkinių kaimų tikintintieji.

Kodėl vakariečiai pamilo Indiją?

Stebėdamas pro traukinių langus iš lėto slenkančius purvinus kaimus dažnai susimąstydavau: kodėl Indija šitaip traukia kai kuriuos vakariečius? Manau, kad viena priežasčių – laisvė.

Visų pirma, tokia laisvė laikytis savo filosofijos ir kultūros, kokios Europoje neįsivaizduotum. Šeimoms net galioja atskiri įstatymai, priklausomai nuo jų religijos: taip, pavyzdžiui, musulmonams leidžiama turėti po keturias žmonas, o sikhams – į “Air India” lėktuvus neštis ritualinius durklus.

Europoje (ypač Vakarų) žmonės velka šimtų ir tūkstančių visuotinių taisyklių ir taisyklėlių jungą: kaip auklėti vaikus, kur galima laikyti gyvūnėlius, kaip rūšiuoti šiukšles, kaip eiti per gatvę, kaip kalbėti “politkorektiškai”, kaip “tvarkingai” rengtis.

Indijoje viso to mažai, o užsieniečiai nepatiria išvis (juk jie neturi kastos, jų moterys nesusiduria su vietinėse šeimose įprastu požiūriu, kad berniukas – vertingesnis).

Kiekvieną dieną Indijoje matydavau tai, už ką Lietuvoje būtų smarkiai baudžiama. Hitlerio “Mein Kampf” vertimą eiliniame Delio “gatvės knygyne” ar komunistų partijos štabą. Hašišą ir marihuaną “stumdančius” gatvės prekijus (tai ir Indijoje neteisėta, bet valdžia žiūri pro pirštus). Ką jau kalbėti apie saugos diržų neseginčius vairuotojus ir keleivius (tai – nė neprivaloma).

Indijoje pats renkiesi ir kam aukoti – užuot nešęs duoklę biurokratinei socialinės rūpybos mašinai.

Vakarų šalys vis labiau tampa savo piliečiams “antrosiomis motinomis”, mainais į rūpestį primetančiomis kontrolę. O Indija leidžia kiekvienam eiti savo keliu, triumfuoti arba klysti.

Jei paslysi ir nugarmėsi – pagalvės niekas nepakiš. Bet būdamas atsakingas Indijoje nueisi toliau, nei Vakaruose. Tiek dvasiniame kelyje (bet kurios religijos), tiek gal net materialiame.

Komentarai

Perlų upės delta pietryčių Kinijoje – tankiausiai gyvenama pasaulio teritorija. Ji mažesnė už Lietuvą, o glaudžia nuo 60 iki 120 milijonų žmonių.

Dauguma jų čia atvyko ieškoti uždarbių iš tarptautinio verslo, gamybos ir prekybos. Mat jau 200 metų Perlų upės delta yra Kinijos langas į pasaulį. XIX a. vien tik čia imperatoriai savo valdiniams leido prekiauti su europiečiais. Užjūrio imperijų spaudžiama Kinija išnuomavo ar atidavė joms ištisus miestus ir miestų rajonus, ten duodama pradžią unikaliam kinų ir europiečių kultūrų mišiniui. O XX a. pabaigoje, žlungant komunizmui, būtent Perlų upės deltoje pirmojoje Kinijos valdžia leido kurti privačius fabrikus.

Istorijos vingiuose čia užgimė trys labai skirtingi kraštai. Honkongas, iki 1997 m. valdytas britų – Azijos finansų centras ir liberalizmo bastionas. Makao, iki 1999 m. portugalų kolonija – naujoji lošimų sostinė, nukarūnavusi Las Vegasą. Ir Gvangdžou-Šendženas, kuriame komunistinė Kinija vėl išmoko kapitalizmo paslapčių, tuoj tuoj tapsiantis didžiausiu pasaulio miestu.

Susigrąžindama buvusias europiečių kolonijas Kinija įsipareigojo 50 metų saugoti jų išskirtinumą, todėl visi trys kraštai tebeturi skirtingus įstatymus, valiutas, oficialias kalbas, muitines. Per 8 dienų kelionę po juos visus įvairumų pamačiau tiek, kad sunku patikėti, kad tai ta pati Kinija ir kinai visur sudaro 90% ir daugiau gyventojų. Tačiau kiekvienas iš trijų Perlų Upės deltos veidų – savaip žavus ir autentiškas.

Kiek dienų skirti Honkongui, Makao, Gvangdžou?

Kelionės laiką aš paskirsčiau taip:

Honkongui – 4 dienos. Tai įdomiausia ir įvairiausia Perlų upės deltos vieta. Honkongas – ne tik stiklo, plieno ir neonų didmiestis, bet ir atokios žalios salos su žvejų kaimais, pasiekiamos tik laivais, Viktorijos kalva su brangiausiais pasaulio namais, piligrimų šventyklos, savaip įdomūs priemiesčiai ir kultūrinės patirtys, tokios kaip populiariausios pasaulyje žirgų lenktynės ar kung fu pasirodymas.

Makao – 2 dienos. Nors pažįstamas kinas sakė, esą Makao be lošimų mažai ką veikti, tai nėra tiesa. Kazino siūlo ne tik ruletes ar automatus, bet ir gausybę pramogų, pasirodymų, dauguma kurių yra nemokami. Be to, Makao didžiuojasi į UNESCO pasaulio paveldą įrašytu portugališku senamiesčiu.

Gvangdžou – 1,5 dienos. Gvangdžou gyvuoja per 2000 metų ir gyventojų skaičiumi dvigubai lenkia Honkongą, bet įdomybių turi mažiau. Tik mažuma senų pastatų ir šventyklų išgyveno komunistinę kultūrinę revoliuciją ar buvo po jos atstatyti. Juos apžiūrėjau per dieną, vakaro užteko įspūdingam ir švytinčiam, bet dar kompaktiškam dangoraižių rajonui. Kitą vakarą skyriau kone privalomai pramogai – “kruizui” Perlų upe.

Šendženui – 1 diena. Tai – naujausias pasaulio milžinmiestis, pastatytas vos prieš 20-30 metų kai čia leidus steigti verslus sugužėjo migrantai iš visos Kinijos. Yra keli įspūdingesni dangoraižiai, bet pagrindinis traukos objektas – didžiuliai pramogų parkai, įsteigti, kad išviliotų honkongiečių keliautojų dolerius. Aplankėme “kiniškiausią” jų – Splendid China. Kiti su Kinija turi mažai bendro, bet jei lankyti juos, kiekvienam reiktų skirti po dieną (bilietai perkami visai dienai).

Kaip patekti į Perlų upės deltą ir kur apsistoti?

Didžiausias oro uostas perlų upės deltoje – Honkongo. Į jį ir atskridau, į jį vienintelį pasitaiko labai gerų kainų iš Europos. Į Makao ir Gvangdžou-Šendženą iš Honkongo nukeliauti labai paprasta – yra net tiesioginiai laivai iš oro uosto, kuriais plaukiant nereikia net pereiti pasų patikros Honkonge.

Į Makao ir Honkongą vizų nereikia, o į žemyninę Kiniją, kuriai priklauso Gvangdžou-Šendženas, ji būtina. Ją gauti turistas gali tik padedant agentūrai, nes reikalingas iškvietimas.

Todėl Gvangdžou-Šendžene reikėjo viešbutį užsakyti iš anksto ir parašyti ant vizos prašymo. Kainos ten kiek žemesnės nei Honkonge ir Makao, bet tikrai nebe tiek, kiek kai kas įsivaizduoja išgirdęs žodį “Kinija”.

Honkonge ir Makao nakvynės ieškojomės vietoje. Makao tai ir vienintelis būdas gauti pigesnius viešbučius, mat jie internete tiesiog nesisiūlo. Palyginus su Booking.com ir panašių puslapių kainomis, neturėdami rezervacijų sutaupėme daugiau nei perpus.

Honkonge gerų pasiūlymų yra ir gatvėje, ir internete. Dauguma pigiausių viešbučių – perdaryti butai Čunkingo dvarais (Chunking Mansions) ir Miradoro dvarais (Mirador Mansions) vadinamuose masyviuose eks-daugiabučiuose. Vieta centre puiki, o didelė konkurencija muša kainas, bet kambariai labai ankšti, o koridoriai apšnerkšti. Kita nebrangi alternatyva: labiau į nakčiai vietos ieškančias vietos poreles orientuotų viešbučių, dažniausiai be langų. Visa tai – pigu net Lietuvos mastais. Tačiau apsistoti erdvesniame kambaryje su gražiu vaizdu kainuos daug: vieta ankštajame Honkonge yra didžiulė prabanga, kurios neturi net dažna vietinė šeima, priversta gyventi susispraudusi keliuose kvadratiniuose metruose.

Ir restoranuose žemiausios kainos nuo aukščiausių Perlų upės deltoje skiriasi daug labiau, nei Lietuvoje. Įmanoma pavalgyti taip pigiai, kaip gal net Vilniuje nepavyks – bet kartu Honkonge teko matyti ištisą pilną klientų restoranų kompleksą, kur patiekalų kainos artėjo prie šimto eurų.

Viena valstybė – trys šalys

Nors Kinija šiandien valdo Honkongą ir Makao kaip “specialiuosius administracinius regionus”, pastaruosius du užsieniečiai dažnai pavadina atskiromis šalimis. Juk daugeliu atžvilgiu Honkongas ir Makao net labiau nepriklausomi nuo Kinijos, nei Lietuva nuo Europos Sąjungos.

Jei viską pasakyti vienu sakiniu: jeigu nekreipti dėmesio į kinų kultūrą, Honkonge ir Makao jautiesi labiau kaip Vakarų Europoje ar JAV, tuo tarpu Gvangdžou-Šendžene panašiau į Ukrainą ar Baltarusiją. Tačiau skirtumai tirpsta labai greitai. Dar 2011 m. būdamas Pekine regėjau daug labiau ekonomiškai ir technologiškai atsilikusią Kiniją. Be to Gvangdžou-Šendženas Kinijoje – tarp lyderiaujančių ekonomiškai miestų.

Dangoraižiais ar moderniais traukiniais Gvangdžou-Šendženas jau ne tik pasivijo Honkongą (o sykiu ir Europą, JAV), bet ir jį pralenkė. Skirtumai liko tie, kurie yra įsišakniję žmonėse: Gvangdžou-Šendžene mažai kas kalba angliškai, elgiasi biurokratiškiau ir ne taip mandagiai, neskuba dirbti, mažiau paiso taisyklių… Matyt, tai galutinai išnyks tik keičiantis kartoms.

Kaip pasakojo pažįstamas iš Gvangdžou, prieš dešimtmetį jo miesto gyventojai pavydėdavo honkongiečiams ir makaniečiams kone visko. Šiandien jau ir pastarieji kai ko pavydi broliams iš žemyninės Kinijos: erdvesnių butų, galimybės turint sugebėjimų tapti superturtingais (įsisavintoje Honkongo rinkoje tai sudėtingiau).

Kodėl verta vykti į Perlų upės deltą?

Visą Perlų upės deltą vienija kinų kultūra. Honkongas ir Makao, nepatyrę komunistinių griovimų ir skurdo, yra vienos geriausių vietų ją atrasti. Kovos menus, taoizmo šventyklas, altorėlius prie parduotuvių, gatvės būrėjų kioskus, naktinius maisto turgus, tradicinius “daktarus” ir kita.

Taigi, Perlų upės delta puiki vieta pirmai pažinčiai su Kinija. Nenutoldamas nuo įprasto patogumo ir nenuvažiuodamas milžiniškų atstumų čia išvysti labai įvairiapusę didžiausią pasaulio tautą: religingumas ir ateizmas, kapitalizmas ir socializmo liekanos, savitumas ir vakarietiškumas. Ir visa tai vieną nuo kito skiria tik 50-100 kilometrų kelionės traukiniu ar laivu.

---

Visi kelionių po Kiniją aprašymai-vadovai

---

Viskas apie Kiniją viename

Kinija - viskas, ką reikia žinoti keliaujant

---

Kelionės po Kinijos miestus

1. Šanchajus - Kinijos variklis
2. Honkongas - šviesų ir jūrų miestas
3. Pekinas - XXI a. Roma?
4. Guangdžou-Šendženas - didžiausias rytdienos pasaulio miestas
5. Makao - naujai sena pramogų sostinė
6. Sianas - Azijos Roma vėl atrasta
7. Perlų upės delta - Kinijos langas į pasaulį

---

Kelionės po Kinijos užmiestį ir gamtą

1. Trys tarpekliai Jangdzėje - upių kruizų karalius
2. Džangdziadzie - dangų raižančių uolų miškas
3. Kinijos šilko kelias - grotos, kinų siena, dykuma
4. Mažasis Tibetas - Kinijos Činghajaus provincija
5. Taivanas - dvilypė turtingoji Kinija

---

Kelionių vadovai po Kiniją žemėlapyje

Spauskite ant žymeklio žemėlapyje ir ant iššokusios nuotraukos - ir skaitykite kelionių vadovą apie tą vietą!

Komentuoti