Azija – kelionių vadovai

Uzbekija, kurios ieško romantiški turistai – tai legendinis šilko kelias. Didingi ir puikiai suremontuoti Samarkando, Bucharos ir Chivos senamiesčiai, per kuriuos šimtus metų kupranugarių vilkstinėmis iš Kinijos į Europą keliaudavo pirkliai. Rūmai, mečetės, medresės ir mauzoliejai, kuriuos iš pasakiškų prekybos pelnų Viduramžiais pastatė chanai ir emyrai.

Uzbekija, kurią kiekvienas neišvengiamai irgi randa – sovietų išdraskyta kultūra ir tragiški vaizdai.

Vieni jų poetiškai įdomūs: valdžios išdžiovinta Aralo jūra, virtusi apokaliptine dykuma, disidentų paslėpti komunistams neįtikę rusų meno šedevrai.

Kiti – labai proziški. Jokioje kelionėje šitiek nebuvau susidūręs su biurokratija, korupcija, prekių trūkumais ir juos “taisančia” juodąja rinka. Buvę komunistai persivadino – bet šalies vairo niekam neužleido.

Keliauti Uzbekijoje nelengva, todėl turistų mažai. Tai turi savų privalumų: pigu, net žymiausiomis vietomis galėjau gėrėtis beveik vienas, o paprasti žmonės svetingai bendravo ir nuoširdžiai padėjo.

Taškentas: turistų praleidžiamas, uzbekų trokštamas

Uzbekija – viena nedaugelio šalių, kurių sostinė nėra tarp lankytinų vietų. Skubantiems siūloma Taškentą išvis praleisti. 1966 m. žemės drebėjimą ten atlaikė tik Chost Imam religinis kompleksas, kuriame, ir tai gerokai atstatytame, vienintelė tikra įžymybė – vienas seniausių Korano rankraščių.

Kai į jį atskridome, didžiausias Vidurinės Azijos miestas pasirodė tarsi milžiniškas nykus sovietinis miegamasis rajonas: be senamiesčio, taupant šilumą užmūrytais balkonais. Net oro uoste – nė vienos “rankovės”.

Užtat kai sugrįžome į Taškentą apvažiavę visą šalį, jau galėjome pažvelgti į miestą uzbekų akimis. Suprasti, kodėl juos šitaip masina sostinė. Daugybė mums kasdienių dalykų Uzbekijoje yra tik vieninteliame Taškente: platūs apšviesti prospektai, prekybos centrai, daugelio virtuvių restoranai, kokybiškas benzinas.

Oficialiai Taškente gyvena 2,3 mln. žmonių, bet vietiniai kalba ir apie 5 milijonus. Mat miestas pilnas “nelegalų”. Ne, tai ne imigrantai. Tiesiog Uzbekijoje, kaip kadais Sovietų Sąjungoje, persikraustymui reikia leidimo. Nauji leidimai gyventi Taškente neišduodami, o sugauti “neteisėti taškentiečiai” deportuojami į savo miestus.

Kiekvienam pareigūnui – savos taisyklės

Pareigūnų Uzbekijoje – kaip niekur daug. Net įeinant į bet kurią garsiojo Taškento metro stotį netaškentiečius kas kartą krečia policija. Žodis “krečia” labai tinkamas: manęs prašė paso, atversti vizą, garsiai pasakyti savo vardą, paminėti, kokiame viešbutyje gyvenu, parodyti daiktus. Turistinėse knygose rašoma, kad radę bent menkiausią trūkumą pareigūnai bemat prašo kyšio – žino, kad užsieniečiai išgali mokėti daug. Mums pasisekė.

Pažeisti kokią taisyklėlę labai paprasta, mat jų Uzbekijoje – devynios galybės. Atvykstant ir išvykstant privaloma deklaruoti visus pinigus iki cento. Iš kiekvieno viešbučio mums teko rinkti liudijimus, kad ten gyveno. Teoriškai – jei buvo apsistoję tris dienas iš eilės, praktiškai – visuomet, nes kai eilinis “pasišnekėti priėjęs” policininkas ar muitininkas (likus keletui valandų iki skrydžio) paprašo parodyti visus, “išsisukti” be kyšio dažnas turistas nebebando. Taip pat draudžiama fotografuoti visus tiltus (ant didesnių budi policija) ir Taškento metro. Pastarąjį draudimą užsieniečiai turbūt pažeidžia dažniausiai, nes dauguma stotelių – niūriai gražios, kiekviena išdailinta pagal konkrečią temą: štai “Kosmonautų” stotelėje nuo sienų žvelgia baugiai melsvi erdvių tyrinėtojų veidai, o “Ališerio Navojaus” – šio žymaus Vidurinės Azijos poeto kūrinių herojai. Beje, fotoaparatai ir telefonai “surenkami” net prieš kylant į Taškento TV bokšto apžvalgos aikštelę.

“Įdomiausia”, kad kiekvienas pareigūnas taisykles interpretuoja savaip. Atskridusieji diena anksčiau už suderintą vizą oro uoste mokėjo po 60 dolerių, diena vėliau – po 70. Internete skelbiama vizos kaina – 50 dolerių, taigi, atrodo, vienas pasienietis “į kišenę” dėjosi po 10, kitas – po 20 dolerių. [Papildymas 2021 m.: Dabar vizų į Uzbekistaną lietuviams nebereikia]

Kardinaliai skyrėsi ir patirtys išskrendant: viena pasieniečių pamaina tikrino visus nakvynių viešbučiuose liudijimus, piniginių turinį ir net grasino konfiskuoti neišleistus eurus. Kita pamaina praleido greitai (kiek tik įmanoma žinant, kad Taškento oro uoste kiekvienas keleivis pro metalo detektorių praeina ir daiktus po rentgeno spindulių aparatu kiša net po tris kartus).

Uzbekijoje valdžia – savotiška antra mama, tiksliai pasakanti, kaip gyventi. Štai minimalus vestuvių amžius bus keliamas iki 20 metų – kam tuoktis jauniems? Homoseksualus seksas baudžiamas iki 3 metų kalėjimo. Apsistoti viename numeryje galima tik susituokusiems. Visi barai ir restoranai privalomai uždaromi 23 val. Kavinėse maistą tenka pjaustytis šakutėmis – vietiniai pasakojo, kad peiliai neišduodami po to, kai kažkas kažkada girtas kažką nudūrė (uzbekai, matėme, degtinę maukia net pietų metu).

Vienas privalumas: smurtinių nusikaltimų ar vagysčių Uzbekijoje – labai mažai. Nemačiau ir nė vieno grafičio, Azijos mastais nedaug šiukšlių – tvarką palaiko šluotomis ir net žirklėmis (žolei karpyti) “ginkluotų” darbininkų brigados. Prižiūrėtojų muziejuose keliskart daugiau nei lankytojų, o Taškento metro budi net eskalatorininkės, kurių vienintelis darbas – kam nors nutikus nuspausti mygtuką “stop”.

Kai kurie nusižengimai, prieš kuriuos valdžia užmerkia akis, tuo tarpu, turistams net naudingi. Štai Uzbekijos valiutą valdžia (ir oficialūs bankai) mūsų kelionės metu pardavinėdavo labai prastu “oficialiu” kursu: 2850 Uzbekijos sumų už dolerį. Užtat vos įžengus į turgų, tokį kaip Taškento didysis Čorsu, bemat apstoja prekeiviai, siūlantys po 6000 ar net 6500 sumų už JAV dolerį (tinka tik nesuglamžyti banknotai!). Apsirūpinęs sumais “juodojoje valiutų rinkoje” Uzbekija galėjai džiaugtis labai pigiai: dažnas patiekalas restorane tau kainuos mažiau euro. Beje, stambiausias Uzbekijos banknotas mūsų kelionės methu 5000 sumų (~69 eurocentai), taigi tiems, kieno piniginės mažos, reikėjo nešiotis maišelius.

Papildymas: po Islamo Karimovo mirties Uzbekija pamažu naikino perteklines taisykles ir ribojimus ir, kaip pasakojo vėliau keliavę žmonės, šiuo metu keliauti po Uzbekiją paprasčiau. Ribojimų dar liko, bet, tarkime, registruotis dabar reikia tik kas trečią dieną. Taip pat nebeliko ir “dvigubo” valiutos kurso – šiuo metu keistis oficialiose keityklose nėra esmingai blogesnės sąlygos, nei turguje. Taip pat 2019 m. atsirado ir stambesnių sumų banknotų – net iki 100000. Lietuviams nebereikia vizų į Uzbekiją. Tokiose šalyse, kurios atsiveria pasauliui, viskas keičiasi greitai – būčiau dėkingas, jei komentaruose parašytumėte daugiau apie dabartinę situaciją.

Leninai krito, rusų kalba laikosi

Daug tokių smulkmenų – tai logiška sovietmečio tąsa. Uzbekijoje revoliucijų nebuvo – net himno melodija ir didžiuma herbo simbolių pasiliko iš Uzbekijos TSR laikų. Rusų kalba tebėra “elitinė”, panašiai, kaip pas mus anglų: vietiniai dainininkai ja kuria hitus apie Taškentą ar Karakumuose pražuvusį karavaną, dažna reklama Uzbekijos sostinėje – dvikalbė, o viešbučių vestibiuliuose plyšauja rusiška televizija. Sutikome ir uzbekus, kurie dėl “didesnių galimybių” leidžia vaikus į rusišką mokyklą.

Tačiau visgi Vidurinėje Azijoje Uzbekija – viena nepriklausomiausių šalių. Priešingai nei dauguma kaimynių, ji nestoja į Putino Eurazijos Sąjungą, ji panaikino rusų kalbos oficialų statusą ir nustojo rašyti savą kalbą rusų primesta kirilika (perėjo prie lotynų raidyno).

Ir nors Uzbekijoje tebestatomi paminklai Antrajame pasauliniame kare už TSRS kritusiems kariams, metaliniai Leninai griuvo, komunistiniai vietovardžiai ištrinti iš žemėlapių. Taškente sukurtas gražus memorialas sovietinių represijų aukoms.

Uzbekija, kaip Lietuva, patyrė masinę tremtį. Tik žmonės buvo tremiami ne iš jos, tačiau į ją. Ten “perkeltos” ištisos Krymo totorių, Rusijos rytuose gyvenusių korėjiečių bendruomenės. Iki pat šiol Taškentas – viena geriausių vietų paragauti korėjietiško maisto už Korėjos ribų.

Samarkandas: Vidurinės Azijos širdis

Iš Taškento aplink Uzbekiją iškeliavome nuomotu automobiliu. Ten tai dar nauja ir reta. Net didžiausios angliškos kelionių svetainės skelbia, neva mašiną gali gauti nebent kartu su vairuotoju iš Uzbekijos. Degalinių tarnautojai likdavo nesupratę: “Jeigu jūs iš Lietuvos, tai kodėl jūsų mašinos numeriai – Taškento?”.

Važiuodamas į Vakarus senuoju Šilko keliu tarsi iš naujo pergyveni Uzbekijos istorija. Pirmoji stotelė – Samarkandas, senoji Uzbekijos pažiba. XIV a. tai buvo Timūro, Čingischano pasekėjo, imperijos, valdžiusios žemes nuo Turkijos iki Kinijos, sostinė.

Jos masteliai – epiniai. Ko verta vien Bibi Chanym mečetė, atrodanti it du milžiniški vartai, Timūro pastatyta savo žmonai.

Bet žymiausia mieste ir visoje valstybėj – Registano aikštė. Trys simetriškos viena į kitą žvelgiančios XIV-XVI a. medresės (musulmonų dvasinės mokyklos), puoštos melsvai dažytomis plytelėmis, be kurių neįsivaizduotum senosios Uzbekijos architektūros, patenka į daugumą “gražiausių pasaulio vaizdų” sąrašų.

Be religijos Vidurinės Azijos kilmingiesiems svarbiausia būdavo puošniai pasilaidoti. Todėl įspūdingiausias Samarkando interjeras – Timūro mauzoliejaus. Stebina ir Šach-I-Zinda kapų alėja, kur greta pranašo Mahometo pusbrolio kapo šimtmečius laidojosi Samarkando didžiūnai. Kuklesnių kupoluotų amžino atilsio vietų pilnas visas miestas.

Laikas daug ką sunaikino nebesuremontuojamai. Didžiuosius Timūro architektūros šedevrus supa sovietiniai daugiabučiai ir pusamžiai vienaukščiai namai. Uzbekiškus duobėtus skersgatvius nuo tvarkingų turistinių gatvių uždengė nauji vartai.

Viena įdomesnių sugriautų vietų: archeologų atrastos Ulugbego observatorijos liekanos. Šis Timūro anūkas užkariavimus iškeitė į mokslą: tiksliausiai pasaulyje nustatė metų trukmę, medresėje dėstė astronomiją ir matematiką. Šiauriniuose priemiesčiuose Afrosiabo muziejus pristato liekanas iš dar senesnio Samarkando: to, kurį valdė persai, kurį užkariavo Aleksandras Makedonietis. Jį visiškai sugriovė Čingischano ordos. Išblukusias freskas paaiškina gidai – juos Uzbekijoje galima nusisamdyti labai pigiai ir jie tiek angliškai, tiek rusiškai kompetentingai atsako į įvairiausius klausimus. Tik turistiškiausiame Registane gidė vedžiojo po komisinius jai mokančias suvenyrų parduotuves – kitur ekskursijos būdavo ilgos ir profesionalios.

Buchara: prekybinė sunykusio emyrato širdis

Antrasis Šilko kelio didmiestis Buchara – 250 kilometrų į vakarus nuo Samarkando ir beveik tiek pat metų į ateitį. Dauguma Bucharos grožybių – iš XVI a. Jos kuklesnės (Bucharos emyrai nevaldė nė pusės tiek žemių, kiek Timūras), užtat čia išlikusios ištisos autentiškos gatvės.

Tarp Bucharos įžymybių – Arka, arba tvirtovė, kurioje gyvendavo emyras. Deja, komunistams 1920 m. nugriovus didžiąją dalį jos pastatų ji įspūdingesnė nuo papėdės, kur stovi pusiau atvira Bolohauzo mečetė. Netoliese – kalėjimas zindon, čar minar vartai su keturiais bokštais, mažas, bet žaviai figūriškai išdėstytomis plytomis dekoruotas VIII a. valdovo Ismailo Somonio mauzoliejus.

Iki pat raudonarmiečių invazijos Bucharos emyrai tvarkėsi nepriklausomai, nors nuo 1873 m. ir buvo Rusijos vasalai. ~1915 m. paskutinio emyro statyta Vasaros rezidencija jau projektuota ir rusų architektų – keistas rytietiško ir rusiško stilių derinys.

Buchara garsėja ir savo turgaus kupolais: tokie uždengdavo sankryžas, kad pirklių derybų su pirkėjais netrikdytų saulė ir lietūs. Kupolų belikę trys, bet ir tiems prekiautojų vos pakanka. “Auksakalių kupolas” ir “Knygų kupolas” teliko pavadinimai: visur parduodami panašūs suvenyrai. Sovietai aptalžė ir uzbekų verslo tradicijas… Kita vertus, jei kam nepatinka tikro Rytų turgaus chaosas, jei norisi matyti musulmonišką architektūrą sau įprastesnėje kultūrinėje aplinkoje – Uzbekija pati ta vieta.

Eiliniai žmonės Uzbekijoje neįkyrūs ir svetingi. Dažniausias jų prašymas – kartu nusifotografuoti (sutikti užsienietį ten – dar įvykis), vaikams pakanka pasisveikinti. Išskyrus korumpuotus pareigūnus, pinigų niekas neprašinėja. Nesutikau elgetų, o vienas padavėjas net atsisakė arbatpinigių. Dauguma prekeivių turistams nesako kosminių kainų, todėl derantis galima “numušti” pirminį pasiūlymą tik procentais, ne kartais.

Tiesa, daugelyje viešbučių susidūrėme su keista derybų taktika. Pradžioje pasakoma labai maža kaina, o paskui, turistui susidomėjus ar net atidavus pasus, ėmus neštis daiktus, ji pamažu keliama: “turėjome omenyje ne oficialų valstybinį kursą, o oficialų turgaus kursą” (tarsi toks būtų), “kaina čia buvo vienam žmogui, o ne už numerį” (tarsi kas viešbučiuose taip skaičiuotų), “įsivėlė klaida: dar pamiršome pridėti pagalvės mokestį”, “suklydome: ši kaina galioja tik uzbekams”… Štai tada ir prasideda derybos: galiausiai sumokėdavome tarpinę kainą tarp pradinės ir “pakeltosios” (15-40 dolerių už naktį dviviečiame numeryje).

Beje, kainos užsieniečiams išties daugelyje viešbučių ir muziejų gerokai aukštesnės. Viešbučiai švarūs, nors turi savų niuansų: tualetinio popieriaus trūksta, o dažniausiai girdėta frazė Uzbekijoje turbūt “wifi pas mus yra, bet šiandien neveikia”.

Mečetės ir medresės liko uždarytos

Kiekvienas Šilko kelio miestas pilnas medresių. Buchara didžiavosi 100 jų, išdėstytų žaviais kompleksais: aplink Liabi Hauz tvenkinį, Nurobodo gatvę. Sovietai uždarė visas, išskyrus vieną (Samarkande – išvis visas). Celėse, kuriose kadaise gyvendavo ir seminarų klausydavo ilgamečiai studentai dabar – suvenyrų krautuvėlės, viešbučių numeriai, milicininkų kabinetai… Uždaryta ir dauguma mečečių: vienoje – kavinė, į kitas lyg į muziejus perki bilietus – nepatiesti kilimai, batų nusiauti neprašoma. Net didžiosios Bucharos mečetės tik vienas kampas atitvertas maldoms.

Oficialus požiūris į religiją Uzbekijoje nuo sovietmečio keitėsi mažai. Melstis galima (tiesa, tai daro daugiausiai senoliai), bet gilesnis religinių prievolių laikymasis smerkiamas. Štai musulmonams įprastų barzdų neaugina net imamai. Pasak “Wikileaks”, barzdai reikia sunkiai gaunamo leidimo, kurį net turėdamas gali patekti į “barzdotų vyrų sąrašus” ir sulaukti represijų. Veikiančios Taškento mečetės vyrų tualete, mačiau, dalinami skutimosi peiliukai. Nors turistams tie reikalavimai tikriausiai negalioja, dėl visa ko prieš kelionę nusiskutau.

Pasigedau ir musulmoniško šauksmo maldai – kaip sovietmečiu, ši tradicija irgi uždrausta. Minaretai, net garsusis XII a. Bucharos Kalonas, kurio apžavėtas Čingischanas esą leido negriauti, šiandien – tik dėl grožio. Kai kurie dar tarnauja kaip apžvalgos bokštai – milicininkai, gavę užsiprašytą kyšį, leidžia siaurais sraigtiniais laiptais kopti turistams.

Kaip sovietmečiu disidentai būdavo vadinami fašistais ir banditais, taip šiuolaikinėje Uzbekijoje – teroristais, islamistais ar vahabistais. Juk islamistų, kaip kadaise fašistų, nekenčia ir rusai, ir vakariečiai – tad gal patikėję, kad visa Uzbekijos opozicija šitokie radikalai, jie parems kietą valdžios liniją? Kurį laiką JAV išties laikė Uzbekiją svarbia sąjungininke Afganistano kare – bet kai 2005 m. Andižane, bijodama “spalvotosios revoliucijos”, Uzbekijos valdžia iššaudė šimtus demonstrantų, JAV šią šalį sukritikavo, o Uzbekijos prezidentas (nuo pat sovietmečio) Karimovas atsakė išprašydamas amerikiečių pajėgas.

Svarbiausias žmonių skirstymas Vidurinėje Azijoje – į tautybes. Tautybių ribos nubraižytos sovietų – pagal “skaldyk ir valdyk” principą. Istoriškai regione gyveno klajokliai geltonodžiai tiurkai (sovietų suskirstyti į kazachus, turkmėnus, kirgizus ir karakalpakus) ir sėslūs baltaodžiai persai (sovietai juos pervadino tadžikais, taip “atskirdami” nuo tautiečių Irane). Uzbekų vardą sovietai priskyrė tiems tiurkams, kurie gyveno miestuose greta persų (tadžikų). Bucharoje ir Samarkande ligi šiol daugumos gimtoji kalba – tadžikų (persų).

Ilgus šimtmečius Bucharoje dar klestėjo unikali žydų bendruomenė, kalbėdavusi savo į persų panašia buchori kalba. Žlungant Sovietų Sąjungai 7% buchariečių buvo žydai. Šiandien vos keli šimtai neemigravo į Izraelį ar JAV. Net žydų muziejus neseniai užvėrė duris. Į kuklią sinagogą pasikvietę vyresnio amžiaus Bucharos žydai pasiūlė už 10 dolerių pirkti menką brošiūrėlę ir “paaukoti, kad rabinas už jus pasimelstų”. Gabūs ir jauni išvažiavo, o likusiems, atrodo, pragyvenimo šaltinis – nuskurdusius tautiečius remiantys žydų turistai. “Pas mus lankėsi Madlena Olbrait, Hilari Klinton” – gyrėsi.

Duobėtas šilko kelias: vienodi automobiliai, čaichanos ir milicijos punktai

Nuo Bucharos iki Chivos 452 km Šilko kelias driekiasi per dykumą su retais miesteliais. Šiandien ten – tai duobėtas sovietinis plentas, tai nebaigta statyti magistralė. Tarsi Sovietų Sąjungoj, susitinki vos keleto markių automobilius – tik tos markės dabar jau “Chevrolet” ir “Daewoo”. Mat šie gamintojai leido uzbekams gaminti savo modelius (mainais į 25% vietinio fabriko akcijų), o dėl milžiniškų muitų importiniai automobiliai kainuoja dvigubai brangiau. Keliolika minučių stebėdamas monotonišką kelią suskaičiavau 56 “Chevrolet”, 50 “Daewoo”, 4 žigulius, 2 moskvičius, 2 UAZ ir vos 3 kitų markių lengvuosius automobilius.

Dėl muitų importinės prekės retos ir net brangesnės, nei Lietuvoje. Užtat lengva išbandyti ką uzbekiško – arba naivias pasaulinių prekės ženklų imitacijas (pvz. “Layis” traškučiai). Šiais globalizacijos laikais, kai daugumoje valstybių dažniau išvysi ženklą “Made in China” nei vietinį produktą, tai – žavu.

Valgyti Uzbekijos provincijoje galima čaichanose (užeigose) ar miestų restoranuose. Pastarųjų išskirtinumas: daugybė atskirų kabinų su stalais (jos kai kur mokamos, bet tokią užsisakius netenka valgyti vienoje salėje su rūkančiais girtuokliais ir tylesnė vakarais plyšaujanti muzika). Vietinis maistas labai riebus, tačiau skanus: plovai (pasak vietinių – kiekviename mieste vis skirtingas, nors “žmogui iš šalies” sunku tai suprasti), kilogramais parduodama mėsa džiz, dideli virtiniai manti, makaronai lahman, mėsa įdarytos bandelės samsa, apvali kieta duona. Gėrimai visada atnešami dideliais buteliais (ne vien alkoholis, bet ir kokakola). Baisiausi – tualetai. Visur išskyrus viešbučius jie – smirdinčios “tupyklos”. Svarbiausia – net naujuose, gražiuose restoranuose tualetai statomi su įėjimais iš lauko.

Neišvengiama Uzbekijos kelių įstaiga – milicijos punktai, atrodantys tarsi muitinės (sustoti – privaloma). Daugumą automobilių jie praleidžia nebent užsirašydami numerius, kelis – sustabdo patikrinti pasams, bagažinėms. Greta vieno punktų, kur mus kratė ilgiausiai, lūkuriavo neuniformuoti žmonės – sakėsi “padedantys kai iškyla problemų” (laimė, jų paslaugų pirkti neprireikė). Kitur milicininkas be alkotesterio matavo girtumą uostydamas medžiagą, į kurią papučia vairuotojas – užuodęs alkoholio kvapą siūlo arba važiuoti į ligoninę tikrintis, arba susimokėti.

Chiva: miestas-muziejus

Chiva – iš pažiūros naujausias iš Uzbekijos Šilko kelio miestų. Tiesą pasakius, kai vietiniai chanai mūrijo jo medreses ir sienas (~XIX a.), Azijos prekės Europon jau seniai buvo gabenamos laivais. Chiva turtėjo iš prekybos vergais – parduodamieji būdavo išrikiuojami rytinių miesto vartų nišose. Bet prekybos mastai buvo nebe tie, pavaldžių žemių – daug mažiau (tik Chorezmo oazė), tad Chivos pastatai – kur kas kuklesni.

Didžiausias Chivos privalumas: ji išvengė komunistų griovimo. Visas senamiestis, įrėmintas galingais XVIII a. mūrais, atrodo it atkeltas laiko mašina. Kalbu, aišku, tik apie pastatus. Juos supanti kultūra, kaip visur Uzbekijoje, jau kita. Nors iš vieno minareto net leidžiama šaukti maldai, Chivos senamiestyje kaip niekur kitur jaučiausi tarsi muziejuje po atviru dangumi.

Vakarais jis – tuščias ir tamsus, o dienomis prie vakarinių vartų pardavinėjamas bilietais į visus istorinius pastatus. Dažname dabar – vidutiniški, su Šilko keliu niekaip nesusiję, muziejai (pvz. Abdulos Chano medresėje – “gamtos istorijos”, kur viena celė paskirta gyvūnų iškamšoms, o kitoje, pavadintoje “Narkotikai – XXI amžiaus blogis”, eksponuojamas neišsivystęs narkomanų kūdikis formaline). Visur – po dozę prezidento Karimovo citatų. Tikrasis koziris ten – interjerai: Kunos Arkos rūmų kiemai, Narulo Bajaus rūmų rusiškai-rytietiškos menės, Taš Chaulio rūmų plytelės, Džamė mečetės raižyto medžio kolonos.

Interjeru stebina ir Pahlavano Mahmudo mauzoliejus, kur uzbekai atlieka pašlovinimo ritualus. Chivoje – retsykiais, o štai musulmonų sufijų šventiko kape Zangiatoje prie Taškento, maldininkų grupės nuolat keičia viena kitą. Įprastinis islamas šias “didvyrių kapų tradicijas” laiko prietaringu stabizmu, Samarkando Šach-I-Zinda net atvirai prašoma nepalikinėti ant sarkofagų banknotų (žmonės nepaiso).

Chorezmo oazėje civilizacija – daug senesnė nei Chivoje likę mūrai. Tarp jos didžiūnų VIII a. matematikas Al Chorezmis: pagal jo pavardę atsirado žodis “algoritmas”, pagal jo knygos “Al Džebr” pavadinimą – “algebra”. Tuos intelektualius laikus mena tik aplūžusios tvirtovių sienos laukuose – kitką sugriovė Čingischanas.

Dykumoje – nuo sovietų slėpti dailės šedevrai

Sovietai ~1920 m. senąją Viduriniosios Azijos civilizaciją sunaikino dar sparčiau, nei kadais mongolai. Religinguosius sudorojo, klajoklius suvarė į kolūkius ir nubraižė respublikų sienas. Į Uzbekiją taip pateko ir Karakalpakija – autonominė nedidelės (~600 tūkst.) tautelės teritorija. Vakariausias, sovietiškiausias ir skurdžiausias Uzbekijos pakraštys.

Karakalpakijos sostinė Nukusas tebūtų liūdnas sovietinių daugiabučių rinkinys, šen bei ten praskaidrintas naujesnių valdžios rūmų, jei ne jo pasaulinio lygio Savickio meno muziejus. Ši geriausia rusų dailės kolekcija už Maskvos ir Sankt Peterburgo ribų šedevrų skaičiumi nesunkiai prilygsta garsiems Europos ar Amerikos muziejams. Jos istorija – dar unikalesnė už paveikslus. Igoris Savickis, rusas iš buržuazinės šeimos, į Uzbekiją atvykęs su archeologų ekspedicija, gyvenimą pašventė rinkti ir gelbėti nuo sunykimo tai, ką kiti manė esant nereikalingomis ar net pavojingomis atgyvenomis. Pirmiausia – karakalpakų liaudies meną, tautinius drabužius, atsidurdavusius šiukšlynuose. Paskui – paveikslus, kuriuose kitataučiai dailininkai tapė Uzbekiją. Ir galiausiai – tarpukario sovietinį meną, kurį ką tik buvo užmarštin pasmerkęs totalitarinis Stalino režimas. Kai kuriuos milijonų šiandien vertus šedevrus ištremtų ar nužudytų dailininkų giminaičiai naudodavo stogo skylėms kamšyti ar vaisiams vynioti – iki juos atrado Savickis.

Žiūrint tas drobes baisiausia, kokios menkos dailininkų “klaidos” galėjo lemti, geriausiu atveju, jų darbų pripažinimą niekam tikusiais. Štai cenzoriams užkliuvo, kad viename kolūkio peizaže greta traktoriaus nutapytas ir asilas. Tai kas, kad asilai net šiandieninėje Uzbekijoje naudojami darbui – piešti tarybiniai dailininkai privalėjo kaip “turėtų būti”, o ne kaip yra. Toks buvo oficialus “ūpą dirbti keliantis” socrealizmo stilius. Laimė, Nukusas buvo toli nuo visko – įskaitant Maskvos cenzorių akis. “Kada nors čia važiuos žmonės iš Paryžiaus” – kalbėdavo Savickis. Jis to nesulaukė, bet griuvus TSRS Vakarų meno kolekcionieriai į Nukusą skrido net privačiais lėktuvais ir, visa laimė, neįtikino naujos muziejaus direktorės išparduoti kolekciją.

Kuo toliau į Uzbekijos vakarus, tuo striukiau darėsi su benzinu. 98 kuro nemačiau niekur šalyje, 95 – už Taškento ribų, ties Buchara pranyko ir 91. Kam jis – juk net naujos uzbekiškos mašinos varomos 80 kuru. Nukuse situacija tapo visai bloga: degalinės uždarytos, kolonėlės apvilktos audeklais. Veikė tik dujų (propano, metano) užpildymo punktai – ir tai eilės prie jų kartais driekdavosi net iki gretimų plentų.

Benziną teko pirkti juodojoje rinkoje: taksistas palydėjo iki eilinio namo, iš kurio senas uzbekas spėriai ištįsė penkių litrų vandens butelius su “geru taškentietišku kuru”. 4100 sumų už litrą (vietoje 2500-3000 sumų degalinėse) kaina vis tiek lietuviui juokinga, juk tai tėra 60 eurocentų. Pro šalį pravažiavusi policija į “spekuliaciją” dėmesio nekreipė.

Muinakas – apokaliptiškas išdžiūvusios Aralo jūros uostas

Tragiškiausia, bet sykiu ir viena įspūdingiausių Uzbekijos vietų – Muinakas, 200 km anapus Nukuso. Kadaise tai buvo klestintis uostamiestis prie Aralo jūros – ketvirto pagal dydį pasaulyje ežero, didesnio, nei visa Lietuva. Šiandien buvęs konservų fabrikas griūva, kadaise didis žvejybinis laivynas rūdija. Mat nebeliko jūros. Sovietams ~1960 m. nukreipus į ją tekėjusių Amu Darjos ir Syr Darjos upių vandenis medvilnės laukams drėkinti, Aralas senka nebe metais, o mėnesiais. Keleto metų senumo knygose rašoma, kad tikrasis jūros krantas – 100 km, naujesnėse – kad 200 km nuo Muinako. Net vienu metu populiarios ekskursijos visureigiais Aralo dugnu iki dabartinio kranto kažin, ar dar teberengiamos.

Kelis dešimtmečius muinakiečiai bandė “nepaleisti jūros”, kasė žvejybiniams traleriams laivybos kanalus nuo uosto iki vis tolstančio kranto, bet ~1984 m. pasidavė. Sovietai Aralo jūros galą numatė gerokai anksčiau: rusų klimatologas Aleksandras Vojeikovas ją pavadino “gamtos klaida, betiksliu garintuvu”. Ir siūlė, kaip Sovietų Sąjungoje buvo įprasta, “pakinkyti gamtą žmogui” – panaudoti vandenį geriau. Visą vakarų Uzbekiją nuo tada vagoja į medvilnės plantacijas nukreipti kanalai. Iš Amu Darjos ties žiotimis lieka tik mažas upokšnis.

Drėkinimo projektas, pavertęs dykumas derlingomis, sovietinėse kino kronikose demonstruotas kaip didis triumfas, įgalinęs Uzbekijos TSR 1988 m. tapti didžiausia pasaulio medvilnės eksportuotoja.

Tačiau žaliesiems (ir ne tik jiems) Aralo jūros sunaikinimas, jos pavertimas Aralkumų dykuma – baisiausia pasaulio ekologinė katastrofa. Ji skaudžiai atsiliepė vietos žmonėms: pranyko darbo vietos, klimatas tapo atšiauresnis, ir, svarbiausia, nuodingi nuo Aralo pučiantys vėjai taip žaloja muinakiečių sveikatą, kad regione miršta kas penkioliktas vaikas. Mat buvusiame jūros dugne nusėdo visokie medvilnei tręšti naudoti pesticidai – nebelikus vandens, vėjai juos pusto ant gyvenviečių. Pastarosiose daugiau nei pusė butų atrodo apleisti, gyventojų sumažėjo penkis ar net dešimt kartų. Tačiau gyvenimas tęsiasi: baisioje Muinako kavinėje, tiekiančioje neskaniausią Uzbekijoje valgytą, sūrų maistą, mums papietavus prasidėjo vestuvių puota. Šiaip ar taip, Uzbekijoje žmonės tuokiasi jauni ir gimdo daug vaikų: po TSRS žlugimo 1991 m. šalies gyventojų skaičius padvigubėjo (nuo 15 mln. iki 30 mln.).

Labiausiai Muinake pribloškė vienišas vaizdas nuo Aralo kranto skardžio į, rodos, begalinę dykumą. Kur anksčiau plaukiojo žuvys, šiandien ganosi ožiai, karvės. Gretimose Laivų kapinėse baigia sunykti Aralo laivynas, prieš 50 metų sužvejodavęs iki šeštadalio Sovietų Sąjungos žuvų (iš viso jūroje plaukiojo šimtai laivų, prie Muinako atvilkta keliolika).

Aralo jūros muziejaus angliškame filme – dar “gyvos” jūros archyviniai kadrai, o ant obelisko jūrai (kadais jis buvo skirtas Antrajam pasauliniam karui) – istoriniai žemėlapiai su vis nykstančia mėlyna spalva. Paguoda muinakiečiams – tvenkinys, surenkantis paskutinius Amu Darjos vandenis.

Medvilnės auginimo apimtys nuo anų laikų šiek tiek krito, bet ji tebevadinama “baltuoju auksu” ir “tautos turtu”, pavaizduota herbe. Derliaus nuėmimui kiekvieną rudenį tarsi į armiją mobilizuojami geras milijonas uzbekų – studentai, mokytojai, valstybės tarnautojai… Šiai “nacionalinei pareigai” pasiskolinami autobusai, sunkvežimiai. Vakarai tai vadina “priverstiniu darbu”, žymūs prekių ženklai uzbekišką medvilnę net boikotuoja. Ypač vakariečiams nepatikdavo tai, kad medvilnės rinkti sustabdžius pamokas keliaudavo mokyklinukai (ši praktika 2012 m. baigėsi).

Įdomi kelionė atgal laiku

Daugelyje pasaulio šalių kiekvienas naujas šimtmetis atneša vis turtingesnį ir tobulesnį gyvenimą, vis didingesnius pastatus ir didesnius mokslo pasiekimus.

Vidurinė Azija – keistas kraštas, kuriame gerą tūkstantmetį viskas iš lėto “rieda žemyn”. Prieš ~1000 metų čia gyveno išmintingiausi pasaulio mokslininkai (Avicena, Al Chorezmis). Prieš ~600 Timūras valdė milžinišką imperiją apsuptas lygių neturėjusios Samarkando didybės. Prieš ~400 metų statybininkai jau mūrijo gerokai kuklesnes Bucharos medreses, prieš ~150 – tik Chivos vergų prekybos miestelį dykumos oazėje, kurį lyg žaislą “Didžiajame kolonijiniame žaidime” prigriebti stengėsi rusai ir britai. Ir pagaliau prieš ~60 metų – sovietinių tremtinių upės, išdžiūvusi Uzbekijos jūra…

Kas buvo pasaulio centras tapo tolimu skurdžiu jo užkampiu. Prieš 25 metus gavusi nepriklausomybę Uzbekija renovuoja istorinius paminklus, mėgina privilioti turistus. Nelabai sėkmingai. Bet tuo Uzbekija ir žavi: čia vis dar gali be šurmulio pats vienas atrasti didingos šlovės ir didingų tragedijų liekanas. Keistoje sovietiškai tautinėje aplinkoje, kurioje mažai nusikaltėlių (užtat rekomenduotina privengti pareigūnų), gausybė biurokratinių taisyklių ir taisyklėlių, importo – mažai, o iš lietuvių kalbos nunykusios sąvokos “blatas”, “deficitas”, “tupykla”, “paskyrimas”, “valdiška gamykla” tebėra kasdieniškos.

Tie Uzbekijos gyventojai, kurie troško, kad po nepriklausomybės į jų šalį sugrįžtų nunykusios tradicijos, ateitų demokratija ir rinkos ekonomika, gavo nusivilti (kai kurie patyrė ir kalėjimą, kankinimus, emigraciją). Bet daugybei kitų nerūpi, kad Uzbekijos TSR buvo tik paremontuota, bet ne perstatyta. Netgi patinka, kad daug kas pasiliko “kaip įprasta”, kad neatėjo visi tie pavojai, kuriais, sutirštinusi spalvas, vietinė žiniasklaida tapo užsienio šalis.

Valstybių, kurias faktiškai valdo vienas žmogus, ateitį įspėti sunku. “Kas bus po Karimovo?” Uzbekijoje klausė tiek jo šalininkai, tiek priešai. Pastarųjų viltys nesipildo: kol kas, atrodo, ne tiek Uzbekija artėja prie Vakarų, kiek įsibaiminę Vakarai – prie Uzbekijos. Europos Sąjungos reglamentai ir direktyvos kasmet sureguliuoja vis daugiau gyvenimo sferų, kai kur Vakaruose kišamasi ir į religiją (viešų maldų, aprangos draudimai). Tik taisykles mūsų žemyne dažniau prižiūri ne surikiuoti pareigūnai, o kompiuterizuotos sistemos: interneto, bankų sąskaitų ir kitų kadaise asmeniškų dalykų sekimas.

Visgi Lietuvą nuo Uzbekijos tebeskiria požiūrių šviesmečiai ir uzbekai Lietuvą baigia pamiršti. Senoliai dar atpažįsta “Pabaltijo akcentą”, vardija mūsų miestus – o jaunimas žino nebent Rygą, į kurią iš Taškento skraido lėktuvai.

Uzbekijoje įdomu pamatyti tai, kaip dar gali atrodyti postsovietinė valstybė – ir kur galbūt galėjo atsidurti Lietuva. Juk ir pas mus po nepriklausomybės nestigo keikusiųjų “laukinį kapitalizmą”, “kolūkius sugriovusį Landsbergį”. Karimovo “Nepriklausomybė be revoliucijos” šiems žmonėms turbūt būtų buvusi daug arčiau širdies. Įdomu, kiek Sovietų Sąjungos “išsilakstyme” į skirtingas santvarkas nulėmė paskiros asmenybės, jų manevrai? “Kas būtų, jeigu būtų” nesužinosime niekuomet, tad kelionės į tokius kraštus kaip Uzbekija – vienintelis būdas užmesti akį į “alternatyvią realybę”.

P.S. Labai greitai po mūsų apsilankymo Uzbekijoje, 2016 m. Islamas Karimovas mirė. Iš pradžių atrodė, kad niekas nesikeis, o naujasis prezidentas tęs buvusią kryptį – tačiau vėliau Uzbekijoje buvę pažįstami vienas po kito sakė, kad daug kas paprasčiau, policinė valstybė nyksta: oficialus ir neoficialus valiutų kursai suartėjo, vizas gauti tapo lengviau (o galiausiai jos išvis lietuviams panaikintos) ir t.t.

Komentarai

Vieniems Indija – šventa šalis, kurios šimtai tikėjimų slepia tai, ką Vakarų pasaulis be reikalo pamiršo. Kitiems tai – tik purvina skurdo žemė, kur “šventos karvės” ėda šiukšles ir geria miestų latakais srūvančias paplavas.

Iš tikro Indijoje yra ir tai, ir tai, ir daug daugiau. Kelionė į Indiją – tarsi kelionė toli atgal laiku. Požiūriai į religiją, švarą, mokslą, lytis, vaikus Indijoje panašūs, kaip pas mus prieš šimtmetį ar tris.

Lengva pasakyti, kad Indija “atsilikusi”, bet galbūt ji tiesiog eina savo keliu. Juk tai – visai kita civilizacija. Senesnė, nei Europos, ir glaudžianti daugiau žmonių, nei visas Vakarų pasaulis kartu paėmus.

Tik Gandžio ir jo bendražygių dėka Indija šiandien – viena valstybė, nes niekada anksčiau ji tokia nebuvo. Paprasčiau ją suvokti kaip ištisą žemyną, įvairove prilygstantį Lotynų Amerikai ar Islamo kraštams. Indų “tauta” – tai šimtai tautybių, iš kurių septynios turi per 50 milijonų žmonių kiekviena.

Todėl užuot mėginęs aplėkti per vieną kelionę visą Indiją, pasirinkau visapusiškai pažinti vieną kraštą – Šiaurės Indiją. Hindi kalbančią Indijos širdį, garsėjančią šventaisiais miestais ir pasaulio stebuklams prilygstančiais Viduramžių statiniais.

Delis: Senovės reliktų miestas

Indijos sostinė Delis (17 mln. gyv.) – vieni valstybės vartų. Jis – ir puiki pažintis su Šiaurės Indijos didmiesčiais – visų jų sandara labai panaši į Delio.

Turistiniai bukletai Delį lygina su Roma, nes jo centras kupinas senovės reliktų, daugiausiai – iš musulmonų valdymo Šiaurės Indijoje šimtmečių (1206-1857 m.). Vieni jų yra tokie dideli ir žymūs, kad savaime traukia turistų minias: raštuotas plytinis Kutub Minar bokštas (1199 m.), Delio sultono Humajuno kapas (“mažasis Tadžmahalas”, 1572 m.), Raudonasis fortas (1648 m.). Kitus tiesiog žavu netyčia atrasti kaip nebylius istorijos liudytojus: apleistas senas mečetes ar mauzoliejus parkuose (ypač Lodhi, Mehrauli), pakelėse, net vieno automobilių žiedo centre.

Iš musulmonų 1857 m. galutinai paveržę Šiaurės Indiją britai pastatė savo rajonus iš kurių turbūt žymiausias – Naujasis Delis. Didinguose jo fasaduose, už kurių lig šiol įsikūrusi Indijos valdžia, dera Rytai ir Vakarai: štai barokinius Indijos ministerijų pastatų kupolus laiko… dramblių skulptūros. Londono architektai šį “indosaracėnų stilių” sukūrė specialiai Indijai, savo didžiausiajai kolonijai. Aplinkui – platūs bulvarai, žalumos ir apsaugininkų supami politikų ir valdininkų namai bei tarptautiniai viešbučiai vakarietiškomis kainomis.

Britiški rajonai kiek snūduriuoja. Tikrasis gyvenimas verda prekyvietėse ir išdailintose šventovėse (šventyklose, mečetėse, bažnyčiose, gurdvarose, ant XIII a. musulmonų sufijų šventojo Hazrato Nizamudino kapo).

Indijos miestai: šiukšlės, gyvūnai ir chaosas

Tačiau visos tos grožybės tėra salos paklaikusiame ir kaip niekur purviname nūdienos mieste. Dauguma Delio (ir kitų Šiaurės Indijos miestų) centro rajonų svetur būtų vadinami lūšnynais.

Juose – visiškai nubūti pastatai. Indai išoriškam įvaizdžiui dėmesio beveik neskiria. Niekas netvarko nuplyšusių baldų, sudriskusių drabužių ar nubyrėjusių reklamų. Pasikeitus meniu ar darbo laikui amžiams užklijuojamas ranka rašytas lapas (A4 arba net sąsiuvinio). Visiškai normalu, jei pardavėjas snaudžia ant prekystalio (ir tenka pasižadinti).

Geriau pagalvojus, gal taip ir gerai: viską suprasti ar gauti paslaugas tai netrukdo. Gal kaip tik Vakarai yra tapę įvaizdžio vergais.

Indams, turbūt, vakariečiai dar atrodo išprotėję dėl ekologijos. Patys indai visas šiukšles meta ten, kur eina ar važiuoja: pakelės sėte nusėtos atliekomis, parkai – lyg maži sąvartynai. Konteineriai reti ir ignoruojami: ką palikome viešbučio šiukšliadėžėje, kitą dieną aptikome gretimos gatvės viduryje. Vėliau benamiai – jų Indijoje beveik tiek, kiek Lietuvoje žmonių – atliekas degina pasišildymui, juodindami orą plastmasės ir gumos dūmais.

Šiukšlės – ir pagrindinis gyvūnų maistas. Jokioje pasaulio šalyje miestuose jų nemačiau šitiek daug, ir jie ramūs, žmonių visiškai nebijo. Tai (nuo dažniausiai iki rečiausiai matytų) – voverės, šunys, karvės, beždžionės, katės, kiaulės, pelės, avys, ožkos, šikšnosparniai, žiurkės, asilai.

Sumanęs ant suolelio paskanauti sausainių, bemat pajutau, kaip voverytės siekia “savo dalies” kopdamos mano koja. Ir jau patį pirmą vakarą pamatėme, kaip stoties bilietų kasoje ant stalo ramiai vaikštinėja žiurkė – tik priėjusią per pusmetrį kasininkas ją nuvijo specialia lazda (tokias nešiojasi daugybė indų). Keliautojui miestų gyvūnija miela, bet vietiniams dažnai – erzinanti ar pavojinga: Indijoje bent 20000 žmonių kasmet miršta nuo pasiutligės (daugiausiai pasaulyje).

Didieji gyvūnai – ir eismo dalyviai, lėtu žingsniu retsykiais “pasiskolinantys” kokią siaurutę centro gatvę iš ja lakstančių dviratininkų, motociklininkų, rikšų (pedalais minami taksi) ir autorikšų (beduriai triračiai taksi motociklų varikliais). Šie juos pagarbiai praleidžia, nors šiaip jokių taisyklių nesilaiko (išskyrus, nebent, “pirmenybė tam, kas pirmas supypė”), o pėstiesiems tenka “nardyti” siaurais tarpeliais.

Susidūrimai – visiška kasdienybė: kartą per pusvalandį važiavimo rikša patyrėme kelis, o ir pėsčią mane automobilis stumtelėjo. Kol nėra rimtesnių apdaužymų ar sužeidimų, niekas tiesiog nekreipia dėmesio.

Kažkur aplūžusiuose turistinių didmiesčių centruose – ir turistinis rajonas (Delyje tai – Pahargandžas). Toks, kurio kiekviename viešbutyje nuėmę pakabinamą spyną rasdavome beveik identišką kambarį: išlaužytom rozetėm, paskutinįkart valytą geriausiu atveju prieš mėnesį, be muilo, tualetinio popieriaus (šiuos turėjome savo), be patalynės užvalkalų, seilėmis ar krauju suteptomis pagalvėmis. Žadėtasis “wifi” įsijungdavo tik įtikinus darbuotojus perkrauti modemą (atsikalbinėdavo: “internetą išjungė valdžia”), karštas vanduo greit nustodavo tekėjęs, o tiems atvejams, kai “dingdavo” net ir šaltas, galėdavome prisileisti kiekvienoje vonioje stovintį kibirą, kurį indai naudoja vietoj dušo.

Vienas pliusas: kainos. Už ~2 eurus nesunkiai papietausi, už 5-10 – gausi dvivietį numerį 24 valandoms nuo įsiregistravimo. Suvenyrų pasitaiko ir už centus (aišku, reikia smarkiai derėtis). Tik lankytinos vietos brangesnės, mat užsieniečiai ten privalo mokėti keliolika kartų daugiau nei indai (paparastai nuo 3 iki 11 eurų).

Minusas – dėl nešvaros dauguma vakariečių turistų apsinuodija. Tam nė nereikia ragauti “gatvės maisto”: aš keturis kartus vėmiau užkandęs prestižinių britiškojo Naujojo Delio Radživo žiedo prekybinių arkadų restorane.

Agra – puošnių mauzoliejų miestas

Gigantiški praeities didžiūnų kapai yra Indijos tradicija ir pasididžiavimas. “Antkapiai” – tai aukšti rūmai su kupolais, kolonomis, minaretais, augalų motyvais inkrustuotomis sienomis, supami milžiniškų taisyklingų kvadratinių parkų (iki 50 hektarų) su didingais vartais į visas keturias pasaulio šalis.

Žymiausias toksai kapas – Tadžmahalas – stovi Agros širdyje, prie Tadžgandžo turistinio rajono, 1653 m. pastatytas imperatoriaus šacho Džahano savo žmonai Mumtazei.

Į didžiulį kompleksą, statytą kaip musulmoniško rojaus kopija, puikūs (ir pigesni) vaizdai atsiveria iš anapus Jamunos upės, Mehtab Bagh parko.

Agroje, 1556-1658 m. buvusia mogolų dinastijos sostine, panašių kapų – daug. Viename jų, pasižyminčiame puikia akustika, palaidotas garsiausias musulmonas Šiaurės Indijos valdovas Akbaras – jis valdė pasaulietiškai, ir į jo mauzoliejų įtrauktos visų religijų meno detalės (1613 m.). Kitame – mažesniame, bet puošnesniame – ilsisi rūmų iždininko Itimado Dolos giminė (1628 m.).

Antroji įdomybė Agroje: vietos, iš kurių mogolai valdė savo šalį. Viena jų – Agros fortas: iš išorės lyg galinga pilis, iš vidaus – puošnus rūmų kompleksas. Kita – Fatehpur Sikris (40 km nuo centro, pasiekiamas autobusu), ištisas suplanuotas miestas didingais kiemais ir arkadomis.

Keliones į Indiją gadina įkyrūs apgavikai

Agra, kaip ir visos gražios ir populiarios Indijos vietos, turi tamsiąją pusę. Apgavikus ir prašeivas.

Prekeivių, įkyrokai kviečiančių užeiti į savo parduotuves ir pradedančių derybas nuo milžiniškų kainų, yra ir kitur. Bet niekur pasaulyje negirdėjau tiek daug įžūlių melų, dauguma kurių subliūkšdavo čia pat. Hinduizme gerovės siekis yra vienas keturių pagrindinių gyvenimo tikslų (artha) ir iš elgesio spręsčiau, kad dėl didesnio pinigo beveik visi indų prekeiviai pasiryžę pasakyti visiškai bet ką.

Štai valiutos keitėjas porino apie “ką tik kritusį” oficialų euro kursą – tačiau man pasukus link išėjimo bemat sutiko keisti “senuoju” kursu. Keli pašminos pardavėjai rimtais veidais kartojo, kad autentiškos servetėlės negali kainuoti mažiau 21 euro, reiškia, mūsų pigiai nusipirktosios yra padirbtos – tačiau neužkibus jau patys šaukė kainą “4 eurai”. Pora vairuotojų net mėgino pakeliui pakelti jau suderėtą kainą.

Laimė, tarpusavio lojalumo pas indų verslininkus mažai: pakanka ilgiau pasisukioti tarp daugybės prekeivių ar rikšų ir jie patys viens per kitą ima rėkti vis mažesnes kainas (nes net ir “perpus numušus” turistai gerokai permoka). Beje, ant masinės gamybos prekių pakuočių Indijoje visada parašyta mažmeninė kaina – būtinai susiraskite.

Užvis svarbiausia – niekad nepasitikėti jokiu žmogumi, kuris finansiškai suinteresuotas, kad tiesos tu nesužinotum. Negalima klausti taksisto atstumo iki lankytinos vietos (visuomet sakydavo maždaug dvigubai didesnį) ar kelio į viešojo transporto stotelę (kokie aštuoni(!) vairuotojai iš eilės melavo, kad maršrutinių rikšų nėra ir todėl reikia dešimtkart brangiau važiuoti su jais). Negalima klausyti gidų patarimų apie viešbučius ar parduotuves – jie palydės ten, kur gaus didžiausius komisinius (šie bus įskaičiuoti į kainą), prieš tai primelavę, kad konkurentų verslai nedirba ar yra laikomi apgavikų.

Tačiau nesuinteresuotieji patardavo maloniai. Deja, tiek kartų jau buvome nudegę nuo visokių “geraširdžių prašalaičių” – kurie prieidavo papasakoti apie miestą (pasakydavo ne daugiau, nei žinodavau pats), o paskui už tą “malonų pašnekesį” kaulydavo didžiules sumas – kad išgirdę visokius “atsiprašau, džentelmene” neretai piktai atsitraukdavome.

Gaila, nes tikriausiai ne kartą mus kalbino ir nuoširdžiai. Štai vienas praeivis tarė: “Fotoaparatas beždžionė”. Pamanęs, kad siūlo nusifotografuoti su beždžione, kartojau “Ne, ne, ne, ne, ne”. Netrukus pajutau, kaip ant manęs užšoko makaka – laimė, pavogė tik servetėles. Pasirodo, anas indas tiesiog įspėjo saugoti fotoaparatą. Bet kai apgavikų ir įkyreivų tiek, kiek Indijoje, savisaugos instinktas sunaikina mandagumą.

Atsipalaiduodavome tik mažiau turistinėse vietose, kaip Baratpūras už Agros. Ten mūsų prašydavo nebent… kartu nusifotografuoti. Kai kurie vietiniai, turbūt, pirmąkart prie namų sutiko vakariečius.

Beje, patyriau ir rafinuotesnių mėginimų ištraukti pinigus. Fatehpur Sikrio “gidas” pusę laiko skyrė pasakojimui apie sufijų šventojo Salimo Čisčio kapą: “Tai pirmasis pasaulio pastatas, pastatytas specialiai norams pildyti” (melas), “Ir Obama čia sugalvojo norus” (melas), “Mano visi trys sugalvoti norai išsipildė ir tai įrodo ši apyrankė” (?). Netrukus supratau, kodėl gi jis taip nori, kad galvotume norus: tam esą privaloma nusipirkti iš vietinio prekijo ir “paaukoti” (t.y. palikti ant kapo) brangų medžiagos gabalą. Mums pasakius, kad neturime šitiek rupijų, įkalbinėjo palydėti iki bankomato. Vėl atsisakius “gidas” pastebimai nustojo mumis domėtis ir ekskursija greit “baigėsi”. Tiesa, kai nulipau į papėdės miestelį, “gido draugai” dar kvietė pasivaišinti. Pasakiau, kad skubu. Traukinyje sutiktas keliautojas buvo pasakojęs, kad panašiomis aplinkybėmis susiviliojęs “nemokama vakariene” jis atsidūrė pas verbuotojus, spaudusius gabenti narkotikus į Izraelį.

Laimė, smurtinių nusikaltimų Indijoje mažai ir net naktimis nesijausdavau perdėm nesaugiai. Palei svarbiausias sankryžas susėdusių elgetų vaikučiai “puldavo” tik žodžiais ir (kartais) graibymais. Rupijų dalinti nepatariama, bet jie džiaugdavosi ir, pavyzdžiui, nugerta kokakolos skardine. Kas mums – šiukšlės – skurdžiojoje Indijoje neretai turi vertę: tebeperpardavinėjami net metų senumo laikraščiai.

Džaipuras: Maharadžų miestas dykumoje

Džaipuras kartu su Deliu ir Agra vadinami “Auksiniu trikampiu”: tuo, ką Šiaurės Indijoje būtinai turi išvysti net skubantys turistai. Šis “rožinis miestas” iki pat 1947 m. buvo viena šimtų maharadžų mikrovalstybių. Po Indijos nepriklausomybės kilmingieji galių neteko, bet rūmus pasiliko, pavertę viešbučiais ar muziejais.

Iš pastarųjų žymiausi – miesto rūmai centre ir Amberio fortas gretimuose kalnuose.

Kitos Džaipuro įžymybės: Džal Mahalio rūmai, rodos, plaukiojantys sezoniniame ežere, Isarlat bokštas, kolonuoti maharadžų mauzoliejai, Džantar Mantar – peraugusių astronominių prietaisų rinkinys, pastatytas mokslo fanatiko maharadžos Džai Singo II (XVIII a.).

Taip pat Hawa Mahal (1799 m.) – pasakiško fasado pastatas, kurio kieme stebėjome Radžastano valstijos dainas ir šokius (pigokas renginys – visom prasmėm).

Varanasis – Indijos religijos širdis

Didžiausią įspūdį kelionėje po Indiją paliko Varanasis – švenčiausias hinduistų miestas. Hinduizmas – trečia pagal dydį pasaulio religija – turi per milijardą sekėjų, tad Varanasis visuomet kupinas piligrimų. Kai kurie jų, išsižadėję įprasto gyvenimo, tapo sadhu: kas apsivilkę ryškiaspalviais drabužiais, kas visiškai nuogi, metai iš metų gyvena iš aukų palapinėse ar po pledais kur nors Varanasio krantinėse.

Hinduizmas – paskutinė tvirtai ant kojų stovinti pagoniška religija. Tokia, kuri garbina ne tik daug gyvūnais jojančių dievų (pagrindiniai: kūrėjas Brahma, globėjas Višnus ir griovėjas Šiva), bet ir gamtos objektus. Ir nė vienas jų nėra šventesnis už Gango upę. Varanasyje saulei tekant joje maudomasi, vakarais aidi dainų ir ugnies ritualai (Ganga Aarti), plukdomos žvakelės. Didingose Manikarnikos ir Hariščandros laiptuotose krantinėse (ghat) kiaurą parą liepsnoja lavonai. Hinduistai tiki, kad šičia kremuoto žmogaus siela išsivaduos iš atgimimų rato (pasieks mokšą) ir daugiau į šį kančių ir iliuzijų pasaulį nebegrįš.

Gange ir skalbiami drabužiai, plaunami gyvūnai, leidžiami milijardai litrų kanalizacijos, nė nesudeginti skandinami “švarūs” nėščiųjų ar vaikų lavonai. Tik itin paplitę bakterijas žudantys virusai gelbsti jo pakrantes nuo epidemijų.

Bet hinduistams Gango vanduo – visad tyras. Švarą jie supranta savaip – dvasine, ne fizine prasme. Todėl užeinant net į šventyklų kiemus privalu nusiauti (kai kur net kojines) – ir basam žengti paukščių bei gyvūnų apdergtu šlapiu grindiniu. Tačiau hinduistai mano, kad kur kas labiau susiteptų prilietę “neliečiamąjį” (neturintį kastos) žmogų. Tokie yra 25% hinduistų, jie tradiciškai dirba “purvinus darbus”. Būtent jie (tiksliau, jų “pokastis”, vadinamas domais) ir kūrena lavonus. Nors dauguma neliečiamųjų – vargšai, Varanasio domams pasisekė: jiems lieka kremuojamųjų papuošalai ir auksiniai dantys, tad jų vado (“radžos”) rūmai Gango krantinėje, puošti tigrų skulptūromis, nepadarytų gėdos nė stambiam verslininkui.

Be neliečiamųjų, hinduizmas pripažįsta keturias didžiąsias paveldimas kastas (darbininkai šudros, verslininkai vaišijai, kariai kšatrijai ir šventikai brahminai), ir nors įstatymiškai žemosios kastos remiamos, visuomenėje jos kartais tebeniekinamos. Vos 5% santuokų sutuoktiniai būna iš skirtingų kastų. Nuo kastos priklauso net mityba: brahminai – griežtai vegetarai, kšatrijai valgo mėsą. Tiesa, šiais laikais net žemesnės kastos imituoja brahminus (brahminizacija), ir Gango krantinių restoranų meniu mėsos tikrai nerasi. Vegetaru Indijoje būti labai lengva: pilna skanių nemėsiškų rinkinių (thali), net “McDonald’s” ar “Subway” prabrangiuose (Indijos mastais) meniu vyrauja specialūs patiekalai be mėsos (“Maharaja Mac” vietoje “Big Mac”).

Puikiąsias Varanasio laiptuotas krantines (ghat) fundavo įvairių hinduistinio pasaulio kraštų maharadžos ir kiekviena jų turi savo atmosferą. Aši ghat tapo populiaria vakariečių priebėga (rytais – viešos jogos pamokos), šalia Dašasvamedh ghat yra pats miesto centras (ten – ir pagrindinis Ganga Aarti), Scindia ghat nuo puošnaus svorio sugriuvo, Pančganga – aukščiausia, musulmonai pakeitė tenykštę Višnaus šventyklą mečete (tokias vietas nuo bandymų griauti ar kelti tarpreligines riaušes neretai saugo kariškiai). Gražu ten prasieiti, dar žaviau – praplaukti (ypač per saulėtekį ir saulėlydį).

10 km į šiaurę nuo Varanasio stūksantis Sarnatas šventas jau budistams. Ten Buda tarė pirmąjį pamokslą, o greta senųjų Dhamekho ir Čaukhandi stupų įkurti nauji vienuolynai. Buda mėgino reformuoti hinduizmą (pvz. panaikinti kastas) ir vienu metu dauguma indų juo sekė, bet paskui grįžo prie senojo tikėjimo. Tik Rytų ir Pietryčių Azijoje Budos mintis gaji iki šiol. Sarnatas todėl primena geltonodžių misionierių koloniją, bet jo muziejus pilnas žavių tūkstantmečių statulų iš “budistinės Indijos” eros.

Bradžas: Krišnos ir egzaltuotų baltaodžių žemė

Palei šventąsias Indijos upes plyti net septyni šventieji miestai. Viena svarbiausių hinduizmo žemių – Bradžas. Čia, tikima, gimė (Maturos mieste) ir užaugo (gretimame Vrindavane) Krišna – vienas dievo Višnaus žemiškų pavidalų.

Vrindavanas (30 000 gyv.) ilgą laiką buvo primirštas: jo kadaise puošnūs rūmai nūnai apgriuvę, nusekusios Jamunos upės dugnu laksto šunys ir kiaulės, o 1570 m. statybos Govin Dev šventyklą vaikytojas vos apgina nuo agresyvių beždžionių – jos, mačiau, apvaginėjo turistinį autobusą, kurio vairuotojas neapdairiai paliko pravirus langus.

Tačiau 1975 m. miesteliui pasaulinę svarbą atnešė “Tarptautinė Krišnos sąmonės organizacija”, netoliese pastačiusi baltą šventovę. Į tradicinį hinduizmą negalima atsiversti – nes turi būti jau gimęs kurioje nors kastoje. Tačiau TKSO į savo gretas priiminėjo ir neindus, taip sulaukdama pasisekimo pradžioje tarp Vakarų hipių, o griuvus Geležinei uždangai – ir Rytų Europoje (organizacijos pasekėjai, skanduodami “Hare Krišna, Hare Rama”, žygiuoja ir Lietuvos gatvėmis).

Hinduizmas neturi vieno vadovo. Kiekvienas guru jį interpretuoja savaip – akcentuoja kitus dievus (ar Dievą), kitokį kelią į mokšą – ir buria pasekėjus į atskirus ašramus. Tokia galimybė “rinktis savo kelią” masina europiečius. Nebūtinai į TKSO: naujos šventovės su ryškiomis reklamomis ir garsiomis mantromis pasklidusios po visą Vrindavaną.

Įspūdingiausia – dešimties aukštų Pagal Baba šventovė, išvaizda primenanti Disneilendo pilį. Pasikvietęs į maldų salę tarnautojas bemat dūrė pirštu į anglišką kainoraštį, kokius atnašavimus galima užpirkti.

Prisitaikę ir elgetos: vos pamatę europietišką veidą, kartojo “Krišna krišna krišna” tikėdamiesi rupijų iš “karmą pasigerinti” norinčio krišnaito (gera karma lemia geresnį gyvenimą – šį arba kitą). Parduotuvė anapus krišnaitų būstinės prisistato ir rusiškai, o aibėje reklamuojamų nekilnojamojo turto projektų (“Krišnos kalvos”, “Palaimintasis”), galėčiau lažintis, irgi ne indai pirks butus. TKSO savo užmojais kerta visus: stato 70 aukštų šventovę, aukščiausią pasaulio religinį statinį (213 m).

Indijos geležinkeliai – šalies socialinis paveikslas

Po Indiją keliavome geležinkeliais. Jie – tikra klasika, didžiausia pasaulyje transporto įmonė, turinti 1,5 milijono darbuotojų, kasmet parduodanti 8 milijardus bilietų trilijonui kilometrų kelionių. Jie primena seną girgždantį aparatą: lėti (jei vidutinis greitis viršija 55 km/h, traukinys oficialiai vadinamas “supergreitu ekspresu”), stoviniuoja, atsilieka nuo grafikų (mums daugiausiai 3,5 h, bet stočių diktoriai skelbė ir 7 h vėlavimus), nepraneša stotelių pavadinimų (suprasti, kur išlipti, yra atskiras menas) ir naktimis paskęsta visuotiniame knarkime. Bet jie veikia, jie turi savas tradicijas, dėl kurių ilgainiui kiekviena nauja stotis atrodo pažįstama: ant vagonų suklijuotus keleivių sąrašus, vegetariško maisto “davinius”, vienus pigiausių Indijos viešbučių (retiring rooms, ~2-4 eurai už kambarį), atsainias saugumo patikras. Be to, Indijos geležinkeliai yra geriausias būdas pažinti Indijos socialinę piramidę. Mat 600 metrų ilgio traukiniuose būna penkios pagrindinės klasės, ir žmonės, kuriuos sutinki kiekvienoje, skiriasi tarsi būtų iš skirtingų civilizacijų. Išbandėme visas.

Žemiausioje klasėje (general, second unreserved) grūstis – sunkiai įsivaizduojama, nes vietos nepriskiriamos, o bilietų skaičius neribojamas. Dauguma stovi, taupydami vietą net nepažįstami vyrai sėdi viens kitam ant kelių, o vaikai lipa ant metalinių bagažo lentynų. Bet tikra pekla prasideda stotelėse, kur traukinys testovi 2 minutes. “Tik tu stipriai grūskis, nes antraip įlipančiųjų minia įstums atgal” patarė man už nugaros laukęs toje pat stotyje turėjęs išlipti indas. Mums bent vagonas pasitaikė apypadoris: sutiktas keliautojas pasakojo, kad kituose būna net apšlapintos grindys (tualetan juk kelio neprasiskinsi). 650 km kelionė ta klase kainuoja 3 eurus. Ne visi ten taupo: dalis tiesiog nepasirūpinę bilietais iš anksto (likusios klasės užsipildo ir prieš kelis mėnesius, o visokie oficialūs “bilietų atidėjimai” turistams ar ypatingiems atvejams padeda ne visada).

Miegamojoje klasėje (sleeper, faktiškai ketvirtoji klasė) kiekvienas gauna apiplyšusį gultą triaukštėje lovoje. Žiemą buvo šalta, o vasarą vėdintų tik aplūžę ventiliatoriai, ant kurių viršutinėse lovose miegantieji krauna batus. Angliškai vos kalbantys skurdūs bendrakeleiviai stebėjosi, kad toje klasėje išvydo užsieniečius (tiesa, ir patys vėliau sutikome taupančių europiečių). Vienas “zuikis” bandė apgauti, kad jau atvykome į reikiamą stotį (idant galėtų užimti mano gultą), o gretimoje lovoje prie mano žmonos miegojęs vyriškis net mėgino naktį paliesti ją pirštais, bet grotos tarp gultų pasirodė per tankios (nepaisant galybės perspėjimų traukiniuose šitaip nesielgti, grabinėti nepažįstamąsias Indijoje populiaru, tai turi net savo pavadinimą “eveteasing“). Per vagonus nuolat marširuodavo saldžių arbatų (čai) ir kotletų pardavėjai. Neragavau: iš smirdinčių tualetų vis pasigirsdavęs vėmimas buvo nekokia reklama. Įlipdavo ir elgetos: štai moteris po cezario pjūvio nuogu pilvu, dainavusi apie rupijas, vos paeinantis klipata, berniukas, šluotele pašlavęs tas šiukšles, kurias keleiviai, užuot švystelėję pro langą, kažkodėl numetė ant žemės (jam vieninteliam aplinkiniai paaukojo). 650 km kelionė miegamąja klase kainuoja 5,5 euro.

Trečiosios klasės (AC Three-Tier) gultai – irgi triaukščiai, bet čia veikia kondicionierius ir duodama patalynė vos su keliais plaukais ar purvo dėmėmis (švaresnė nei paprastuose viešbučiuose). Bet labiausiai skiriasi žmonės: elgetų ir prekijų neįleidžia konduktoriai, 14 eurų už 650 km kelionę mokėti išgali tik kultūringesni pasiturintys indai, todėl tualetai kiek švaresni, o po manim miegojęs vyras kalbino angliškai. Tiesa, galiausiai ėmė klausinėti, ar man nereiktų gido.

Antroji klasė (AC Two-tier) už trečiąją geresnė tuo, kad visi gultai – tik dviaukščiai. Be to, yra užuolaidėlės: jomis galima užtraukti arba atvirą “kupė” (jei gultas ne šone), arba atskirai kiekvieną lovą (jei gultas šone): patogu norint persirengti. Deja, antros klasės šilumą ir nubyrantį maistą mėgsta ir pelės: viena net man ant kojos užlipo. Skaičiau, neva čia prieš reikiamą stotį pažadina konduktorius, tačiau, pasirodo, turi būti atvirkščiai. Ketindami išlipti Maturoje aptikome, kad konduktoriaus sulankstoma lovelė užblokavusi vagono duris. Kol anas ją susidėjo, traukinys ir išriedėjo: siūlymu šokti iš važiuojančio nepasinaudojome. O kita stotis tik Delis už 154 km… Mūsų kupė į medaus mėnesį vyko jaunavedžiai: tėvo palydėta nuotaka su hina piešiniais išpuoštomis rankomis (sakoma, kuo ilgiau jie išlieka, tuo labiau vyras myli) ir mandagus vyriškis iš geros šeimos, aiškiai ir visai nesavanaudiškai papasakojęs, kaip gi mums grįžti Maturon. 650 km kelionė šia klase kainuoja 20 eurų.

Pirmojoje klasėje (First AC) – vien tik užrakinamos kupė. Yra dviviečių, bet mums skyrė keturvietę, kurioje nakvojome penkiese, greta inžinieriaus šeimos su vaiku. Tėvas – puikiai angliškai kalbantis patriotiškas inteligentas – keliavo rengti laikinų kelių 10 milijonų piligrimų sutrauksiančioms Ardh Kumbh Mela masinėms maudynėms Gange šventajame Haridvaro mieste. Indijoje išsilavinimas dar sunkiai pasiekiama retenybė (kai kuriuose universitetuose konkursai – 1000 į 1 vietą), ir jis dar garantuoja vietą visuomenės viršūnėje. Tokie intelektualai – malonūs, bendraujantys nebe “apsirėkimais”, o kolonijinių mandagybinių frazių pilna anglų kalba. Tačiau tos inteligentijos be galo mažai: vos maždaug 10 gultų (pusė vagono) traukinyje buvo skirta pirmajai klasei, juk ji kainuoja net 34 eurus už 650 km.

Tuo tarpu antrosios klasės vietų tame pat traukinyje – 64, trečiosios – 272, ketvirtosios – 864, nerezervuotos – teoriškai begalybė. Tai štai tokia ir Indijos socialinė piramidė: kiekvienam inteligentiškam pasiturinčiam indui – dešimtys viduriniosios klasės “prasisiekėlių” (turinčių tiek, kad pas mus “vilktųsi” ties skurdo riba) ir šimtai mažne beraščių kaimų vargšų. Panašiai buvo ir Lietuvoje. Prieš gerus 100-300 metų.

Bet net jei nenuskurusių indų tėra keli procentai, tai – dešmtmilijoninė rinka. Todėl, priešingai daugeliui trečiojo pasaulio šalių, Indijoje pasistengęs gali rasti visas Europoje įprastas prekes ar paslaugas. Tik už jas ir mokėsi nebe indiškas kainas, nors pateikiamos jos vis vien bus indiškai (dauguma Delio prekybos centrų atrodo tik kažkiek geriau, nei turgus – tik kad vargšų neįleidžia…).

Indijos geležinkeliuose supranti ir kokių mūsuose įprastų skirstymų Indijoje nėra. Visų pirma, rasės: indų odos spalva varijuoja nuo “šviesios itališkos” iki “juodos afrikietiškos”, bet tai suvokiama tiesiog kaip veido bruožas. Vakariečiai baisisi, kaip norėdamos būti gražesnės indės šviesinasi odą (tarsi “gėdytųsi savo rasės”), o indai to nesupranta – “juk jūs irgi dažotės lūpas ir plaukus”. Nėra Indijoje ir lytinės orientacijos – tačiau nuo neatmenamų laikų klesti “sumoteriškėjusių vyrų” hidžrų bendruomenės. Traukiniuose jie/jos renka aukas glostydami/os vyrams galvas ir grasindami/os atsisėsti ant kelių. Hidžros pripažįstamos trečia lytimi – net paraiškoje dėl Indijos vizos galima ją pasirinkti.

Chadžurahas: “Kamasutros šventyklos” težavi turistus

Sunku atsižavėti Chadžuraho tūkstantmečių šventyklų lauku: kiekvienas jų lopinėlis dekoruotas statulomis ir statulėlėmis: dievų, deivių, mitologinių siužetų…

Ir sekso scenų. Būtent jos – kai kurios net zoofilinės ar pedofilinės – netyčia “atrastos” XIX a. “išgąsdino” “padorius” britų kolonistus taip, kad jie ėmė traukti į Chadžurahą būriais. Net šiais laisvės laikais turistai akmeniniuose fasaduose šypsodamiesi ieško “nepadoriausių” statulėlių, o prekijai džiūgauja jiems kišdami iliustruotas kamasutras ar raktų pakabukus su besimylinčiom porom. Vienas net prostitutę už pusantro euro pasiūlė (Indijoje tai legalu).

Kama (meilė visomis prasmėmis) yra vienas hinduisto gyvenimo tikslų ir nėra savaime gėdinga. Yra net atskiras mokymas, pagal kurį kelias į mokšą veda ne per troškimų atsisakymą, bet per jų išlaisvinimą. O Šivos šventyklų tamsioje švenčiausioje patalpoje visuomet rasi lingamą – dievo penio simbolį.

Visgi, tvarkingas(!) Chadžuraho šventyklų parkas įdomus tik turistams: net traukiniu link jo nuo Varanasio beveik vien vakariečiai važiavo, ir visas 15000 gyventojų miestelis atrodo lyg pastatytas jiems: su oro uostu, užsienio virtuvių restoranais. Stovi prabangiausių tinklų viešbučiai, bet populiaresni pigūs: iš Vakarų į Indiją dažniausiai keliauja asketiški “kuprinėtojai” (backpackers) – turtingesni turbūt neapsikęstų purvo. Ir šiaip tų turistų nedaug: kasmet Indiją aplanko vos keturis-penkis kartus daugiau keliautojų, nei Lietuvą (galite įsivaizduoti, kaip jie “paskęsta” tarp pusantro milijardo indų). Tiesa, mūsų tautiečiai Indiją pamėgę: ne kartą girdėjau ten lietuvių kalbą.

Hinduizmas niekina prisirišimą prie žemiškų dalykų ir tai, kas gražiausia ar seniausia – nebūtinai prasmingiausia. Chadžuraho svarba patiems indams mirė kartu su jį pastačiusia Čandelų dinastija. Gera pusė šventovių nebeveikia, atokesnėse pudžą (dievų šlovinimą) teatlieka aplinkinių kaimų tikintintieji.

Kodėl vakariečiai pamilo Indiją?

Stebėdamas pro traukinių langus iš lėto slenkančius purvinus kaimus dažnai susimąstydavau: kodėl Indija šitaip traukia kai kuriuos vakariečius? Manau, kad viena priežasčių – laisvė.

Visų pirma, tokia laisvė laikytis savo filosofijos ir kultūros, kokios Europoje neįsivaizduotum. Šeimoms net galioja atskiri įstatymai, priklausomai nuo jų religijos: taip, pavyzdžiui, musulmonams leidžiama turėti po keturias žmonas, o sikhams – į “Air India” lėktuvus neštis ritualinius durklus.

Europoje (ypač Vakarų) žmonės velka šimtų ir tūkstančių visuotinių taisyklių ir taisyklėlių jungą: kaip auklėti vaikus, kur galima laikyti gyvūnėlius, kaip rūšiuoti šiukšles, kaip eiti per gatvę, kaip kalbėti “politkorektiškai”, kaip “tvarkingai” rengtis.

Indijoje viso to mažai, o užsieniečiai nepatiria išvis (juk jie neturi kastos, jų moterys nesusiduria su vietinėse šeimose įprastu požiūriu, kad berniukas – vertingesnis).

Kiekvieną dieną Indijoje matydavau tai, už ką Lietuvoje būtų smarkiai baudžiama. Hitlerio “Mein Kampf” vertimą eiliniame Delio “gatvės knygyne” ar komunistų partijos štabą. Hašišą ir marihuaną “stumdančius” gatvės prekijus (tai ir Indijoje neteisėta, bet valdžia žiūri pro pirštus). Ką jau kalbėti apie saugos diržų neseginčius vairuotojus ir keleivius (tai – nė neprivaloma).

Indijoje pats renkiesi ir kam aukoti – užuot nešęs duoklę biurokratinei socialinės rūpybos mašinai.

Vakarų šalys vis labiau tampa savo piliečiams “antrosiomis motinomis”, mainais į rūpestį primetančiomis kontrolę. O Indija leidžia kiekvienam eiti savo keliu, triumfuoti arba klysti.

Jei paslysi ir nugarmėsi – pagalvės niekas nepakiš. Bet būdamas atsakingas Indijoje nueisi toliau, nei Vakaruose. Tiek dvasiniame kelyje (bet kurios religijos), tiek gal net materialiame.

Komentarai

Perlų upės delta pietryčių Kinijoje – tankiausiai gyvenama pasaulio teritorija. Ji mažesnė už Lietuvą, o glaudžia nuo 60 iki 120 milijonų žmonių.

Dauguma jų čia atvyko ieškoti uždarbių iš tarptautinio verslo, gamybos ir prekybos. Mat jau 200 metų Perlų upės delta yra Kinijos langas į pasaulį. XIX a. vien tik čia imperatoriai savo valdiniams leido prekiauti su europiečiais. Užjūrio imperijų spaudžiama Kinija išnuomavo ar atidavė joms ištisus miestus ir miestų rajonus, ten duodama pradžią unikaliam kinų ir europiečių kultūrų mišiniui. O XX a. pabaigoje, žlungant komunizmui, būtent Perlų upės deltoje pirmojoje Kinijos valdžia leido kurti privačius fabrikus.

Istorijos vingiuose čia užgimė trys labai skirtingi kraštai. Honkongas, iki 1997 m. valdytas britų – Azijos finansų centras ir liberalizmo bastionas. Makao, iki 1999 m. portugalų kolonija – naujoji lošimų sostinė, nukarūnavusi Las Vegasą. Ir Gvangdžou-Šendženas, kuriame komunistinė Kinija vėl išmoko kapitalizmo paslapčių, tuoj tuoj tapsiantis didžiausiu pasaulio miestu.

Susigrąžindama buvusias europiečių kolonijas Kinija įsipareigojo 50 metų saugoti jų išskirtinumą, todėl visi trys kraštai tebeturi skirtingus įstatymus, valiutas, oficialias kalbas, muitines. Per 8 dienų kelionę po juos visus įvairumų pamačiau tiek, kad sunku patikėti, kad tai ta pati Kinija ir kinai visur sudaro 90% ir daugiau gyventojų. Tačiau kiekvienas iš trijų Perlų Upės deltos veidų – savaip žavus ir autentiškas.

Kiek dienų skirti Honkongui, Makao, Gvangdžou?

Kelionės laiką aš paskirsčiau taip:

Honkongui – 4 dienos. Tai įdomiausia ir įvairiausia Perlų upės deltos vieta. Honkongas – ne tik stiklo, plieno ir neonų didmiestis, bet ir atokios žalios salos su žvejų kaimais, pasiekiamos tik laivais, Viktorijos kalva su brangiausiais pasaulio namais, piligrimų šventyklos, savaip įdomūs priemiesčiai ir kultūrinės patirtys, tokios kaip populiariausios pasaulyje žirgų lenktynės ar kung fu pasirodymas.

Makao – 2 dienos. Nors pažįstamas kinas sakė, esą Makao be lošimų mažai ką veikti, tai nėra tiesa. Kazino siūlo ne tik ruletes ar automatus, bet ir gausybę pramogų, pasirodymų, dauguma kurių yra nemokami. Be to, Makao didžiuojasi į UNESCO pasaulio paveldą įrašytu portugališku senamiesčiu.

Gvangdžou – 1,5 dienos. Gvangdžou gyvuoja per 2000 metų ir gyventojų skaičiumi dvigubai lenkia Honkongą, bet įdomybių turi mažiau. Tik mažuma senų pastatų ir šventyklų išgyveno komunistinę kultūrinę revoliuciją ar buvo po jos atstatyti. Juos apžiūrėjau per dieną, vakaro užteko įspūdingam ir švytinčiam, bet dar kompaktiškam dangoraižių rajonui. Kitą vakarą skyriau kone privalomai pramogai – “kruizui” Perlų upe.

Šendženui – 1 diena. Tai – naujausias pasaulio milžinmiestis, pastatytas vos prieš 20-30 metų kai čia leidus steigti verslus sugužėjo migrantai iš visos Kinijos. Yra keli įspūdingesni dangoraižiai, bet pagrindinis traukos objektas – didžiuliai pramogų parkai, įsteigti, kad išviliotų honkongiečių keliautojų dolerius. Aplankėme “kiniškiausią” jų – Splendid China. Kiti su Kinija turi mažai bendro, bet jei lankyti juos, kiekvienam reiktų skirti po dieną (bilietai perkami visai dienai).

Kaip patekti į Perlų upės deltą ir kur apsistoti?

Didžiausias oro uostas perlų upės deltoje – Honkongo. Į jį ir atskridau, į jį vienintelį pasitaiko labai gerų kainų iš Europos. Į Makao ir Gvangdžou-Šendženą iš Honkongo nukeliauti labai paprasta – yra net tiesioginiai laivai iš oro uosto, kuriais plaukiant nereikia net pereiti pasų patikros Honkonge.

Į Makao ir Honkongą vizų nereikia, o į žemyninę Kiniją, kuriai priklauso Gvangdžou-Šendženas, ji būtina. Ją gauti turistas gali tik padedant agentūrai, nes reikalingas iškvietimas.

Todėl Gvangdžou-Šendžene reikėjo viešbutį užsakyti iš anksto ir parašyti ant vizos prašymo. Kainos ten kiek žemesnės nei Honkonge ir Makao, bet tikrai nebe tiek, kiek kai kas įsivaizduoja išgirdęs žodį “Kinija”.

Honkonge ir Makao nakvynės ieškojomės vietoje. Makao tai ir vienintelis būdas gauti pigesnius viešbučius, mat jie internete tiesiog nesisiūlo. Palyginus su Booking.com ir panašių puslapių kainomis, neturėdami rezervacijų sutaupėme daugiau nei perpus.

Honkonge gerų pasiūlymų yra ir gatvėje, ir internete. Dauguma pigiausių viešbučių – perdaryti butai Čunkingo dvarais (Chunking Mansions) ir Miradoro dvarais (Mirador Mansions) vadinamuose masyviuose eks-daugiabučiuose. Vieta centre puiki, o didelė konkurencija muša kainas, bet kambariai labai ankšti, o koridoriai apšnerkšti. Kita nebrangi alternatyva: labiau į nakčiai vietos ieškančias vietos poreles orientuotų viešbučių, dažniausiai be langų. Visa tai – pigu net Lietuvos mastais. Tačiau apsistoti erdvesniame kambaryje su gražiu vaizdu kainuos daug: vieta ankštajame Honkonge yra didžiulė prabanga, kurios neturi net dažna vietinė šeima, priversta gyventi susispraudusi keliuose kvadratiniuose metruose.

Ir restoranuose žemiausios kainos nuo aukščiausių Perlų upės deltoje skiriasi daug labiau, nei Lietuvoje. Įmanoma pavalgyti taip pigiai, kaip gal net Vilniuje nepavyks – bet kartu Honkonge teko matyti ištisą pilną klientų restoranų kompleksą, kur patiekalų kainos artėjo prie šimto eurų.

Viena valstybė – trys šalys

Nors Kinija šiandien valdo Honkongą ir Makao kaip “specialiuosius administracinius regionus”, pastaruosius du užsieniečiai dažnai pavadina atskiromis šalimis. Juk daugeliu atžvilgiu Honkongas ir Makao net labiau nepriklausomi nuo Kinijos, nei Lietuva nuo Europos Sąjungos.

Jei viską pasakyti vienu sakiniu: jeigu nekreipti dėmesio į kinų kultūrą, Honkonge ir Makao jautiesi labiau kaip Vakarų Europoje ar JAV, tuo tarpu Gvangdžou-Šendžene panašiau į Ukrainą ar Baltarusiją. Tačiau skirtumai tirpsta labai greitai. Dar 2011 m. būdamas Pekine regėjau daug labiau ekonomiškai ir technologiškai atsilikusią Kiniją. Be to Gvangdžou-Šendženas Kinijoje – tarp lyderiaujančių ekonomiškai miestų.

Dangoraižiais ar moderniais traukiniais Gvangdžou-Šendženas jau ne tik pasivijo Honkongą (o sykiu ir Europą, JAV), bet ir jį pralenkė. Skirtumai liko tie, kurie yra įsišakniję žmonėse: Gvangdžou-Šendžene mažai kas kalba angliškai, elgiasi biurokratiškiau ir ne taip mandagiai, neskuba dirbti, mažiau paiso taisyklių… Matyt, tai galutinai išnyks tik keičiantis kartoms.

Kaip pasakojo pažįstamas iš Gvangdžou, prieš dešimtmetį jo miesto gyventojai pavydėdavo honkongiečiams ir makaniečiams kone visko. Šiandien jau ir pastarieji kai ko pavydi broliams iš žemyninės Kinijos: erdvesnių butų, galimybės turint sugebėjimų tapti superturtingais (įsisavintoje Honkongo rinkoje tai sudėtingiau).

Kodėl verta vykti į Perlų upės deltą?

Visą Perlų upės deltą vienija kinų kultūra. Honkongas ir Makao, nepatyrę komunistinių griovimų ir skurdo, yra vienos geriausių vietų ją atrasti. Kovos menus, taoizmo šventyklas, altorėlius prie parduotuvių, gatvės būrėjų kioskus, naktinius maisto turgus, tradicinius “daktarus” ir kita.

Taigi, Perlų upės delta puiki vieta pirmai pažinčiai su Kinija. Nenutoldamas nuo įprasto patogumo ir nenuvažiuodamas milžiniškų atstumų čia išvysti labai įvairiapusę didžiausią pasaulio tautą: religingumas ir ateizmas, kapitalizmas ir socializmo liekanos, savitumas ir vakarietiškumas. Ir visa tai vieną nuo kito skiria tik 50-100 kilometrų kelionės traukiniu ar laivu.

---

Visi kelionių po Kiniją aprašymai-vadovai

---

Viskas apie Kiniją viename

Kinija - viskas, ką reikia žinoti keliaujant

---

Kelionės po Kinijos miestus

1. Šanchajus - Kinijos variklis
2. Honkongas - šviesų ir jūrų miestas
3. Pekinas - XXI a. Roma?
4. Guangdžou-Šendženas - didžiausias rytdienos pasaulio miestas
5. Makao - naujai sena pramogų sostinė
6. Sianas - Azijos Roma vėl atrasta
7. Perlų upės delta - Kinijos langas į pasaulį

---

Kelionės po Kinijos užmiestį ir gamtą

1. Trys tarpekliai Jangdzėje - upių kruizų karalius
2. Džangdziadzie - dangų raižančių uolų miškas
3. Kinijos šilko kelias - grotos, kinų siena, dykuma
4. Mažasis Tibetas - Kinijos Činghajaus provincija
5. Taivanas - dvilypė turtingoji Kinija

---

Kelionių vadovai po Kiniją žemėlapyje

Spauskite ant žymeklio žemėlapyje ir ant iššokusios nuotraukos - ir skaitykite kelionių vadovą apie tą vietą!

Komentuoti

Libanas, rodos, tobulas kraštas turiningam ilgajam savaitgaliui. Jokia kita miniatiūrinė šalis (Libano plotas – kaip šeštadalis Lietuvos) netalpina savyje šitiek kardinaliai skirtingų grožybių. Keliasdešimt kilometrų – ir vietoje didžiausios pasaulio romėnų šventyklos jau senas arabiškas miestas. Dar tiek pat – ir kryžininkų pilis, finikiečių griuvėsiai, turkų vietininko rūmai, milžiniškos “menės” olose. Nuo saulėto Viduržemio jūros kurorto iki pūgų košiamo kalnų slidininkų miestelio – irgi juokingas atstumas.

Šitokia įvairi gamta ir istorija leido čia tūkstantmečiams įsitvirtinti dešimtims tikėjimų. Trys islamo rūšys, tik vietiniams žinomos krikščionybės atšakos. Ir dar Izraelis pasienyje. Pakako žiežirbos ir 1975 m. įsiplieskė žiaurus tarpreliginis karas, sudraskęs Beirutui klijuotas “Rytų Paryžiaus” ir “Rytų Šveicarijos” etiketes, paskui – Izraelio okupacija ir, net jai nuslūgus – karts nuo karto antskrydžiai. Todėl turistai Libaną primiršo – bet neapgultas minių jis tik įdomesnis.

Beirutas – finansų ir religijų miestas

Lankėmės 2009 m., bet 2006 m. Izraelio bombardavimų žaizdų jau nebuvo matyti. Tik nuo ilgesnio ir niūresnio Pilietinio karo griuvėsių dar yra: apgriautas Holiday Inn viešbutis (karo metu tarnavęs kaip patogi vieta apylinkių apšaudymui). Kita vertus, ir pas mus Kaune turime panašių vaizdų (“Respublika”, “Britanika”). Ano karo metu vieną Beiruto kalvą valdė krikščionys, kitą – musulmonai. Panašiai įvairios sukarintos grupuotės buvo pasidalinusios ir visą Libaną.

Libanas nuo tada nebėra turtingasis “pirmasis pasaulis”, milijonai jo piliečių emigravo. Bet anų laikų įdirbis nebuvo visiškai nubrauktas. Pasaulinių prekės ženklų (restoranų, parduotuvių tinklų) čia tebėra daugiau, nei Lietuvoje. Ant kiekvieno kampo Beirute – bankų iškabos, jau daugybę dešimtmečių viliojančios “ofšorinius klientus”.

Senamiestis po karo kruopščiai suremontuotas, taigi atrodo švarus ir išpuoselėtas. Dideliais daugiabučiais jis primena europietišką, bet su aiškiu arabišku stiliaus prieskoniu. Įėjimą į pagrindinę apvalią Nedžmeh aikštę su laikrodžiu saugojo kariai (nepraleido), bet ir aplink buvo įdomu. Didysis seralis (vyriausybės rezidencija) ir aibė centrinių šventovių. “Libanietiškiausia” tarp jų maronitų katedra, nes maronitai – vietinis tikėjimas. Katalikai, bet ne Romos katalikai.

Saugumas Libane itin sustiprintas: Beiruto šaligatviuose pilna betoninių blokų (juos čia pat galima panaudoti barikadoms), o užmiesčio pakelėse – karinių punktų, kurių įgulos pažvelgia į greitį sulėtinusių mašinų vidų. Tiesa, stabdė mus tik viename, ir tai teuždavė vienintelį klausimą “Kur važiuojate?”.

Palei visą Beirutą – ilga ilga jūros pakrantė. Žymiausia jos vieta – iš vandens prasišaunančios Balandžių uolos, kurias smagu stebėti nuo pajūrio restoranų, skanaujant libanietiškus pietus iš daugybės smulkių patiekalų.

Krikščionys ir kedrai

Libaną prancūzai įsteigė kaip arabų krikščionių tėvynę. 1920 m. jie atskyrė Jėzumi sekančias žemes nuo kitos savo valdos Sirijos. Vėliau prie Libano prijungti musulmoniški slėniai sugriovė religinę vienybę, o kai Izraelis 1948 m. ištrėmė kone milijoną palestiniečių (daug jų šeimų ir šiandien dienas leidžia Libano pabėgėlių stovyklose), krikščionys prarado Libane daugumą. Tačiau valstybės širdis – Libano kalno muhafaza – ir šiandien krikščioniška iki kaulų smegenų.

Viršum Džunijos pajūrio kurorto iškilusi Mergelė Marija – Libano globėja. Prie jos (ir panoraminių vaizdų) keliantys lynų vagonai staiga sustojo. Dingo elektra. Nuolatinis reiškinys Libane. Ir mūsų lankytuose restoranuose ne kartą kelioms minutėms stodavo aklina tamsa. Aplinkiniai niekaip nė nereaguodavo – juk įsižiebs vėl. Ir keltuvas, aišku, ant Harisos kalno užkėlė.

Džunija garsi ir savo olomis. Dauguma stalagtitų-stalagmitų ertmių panašios, bet didžiulė menė Džunijos olų ėjimo ir plaukimo pabaigoje ir mane pribloškė.

Viduržemio viešbučiai su balkonais į banguojančią jūrą, rodos, galėtų būti pilni saulės mėgėjų iš Europos. Bet jie bijo karo. Be reikalo. Taip, jis čia nuolat tykantis baubas – bet ne didesnis, nei žemės drebėjimai Japonijoje, Kalifornijoje ar Turkijoje. Ir vietiniai prisitaikė.

17 km į šiaurę nuo Džunijos – Byblosas, istorinė finikiečių sostinė. Ši Antikos prekeivių tauta, pakrančių uostamiesčiais lenkusi graikus ir įsteigusi Kartaginą, iki šių dienų įkvepia Libano krikščionis: matydami, kad žodis “arabas” tapatinamas su islamu, jie dažnai prisistato “finikiečiais”. Bybloso griuvėsiai (pvz. nedidelis teatras) neatskleidžia jo buvusios svarbos, užtat žavūs gretimi “naujesni” statiniai: Viduramžių turgus, kryžininkų pilaitė.

Dvasinė krikščioniškojo Libano širdis – Kadišos slėnis, vadinamas Šventuoju. Serpantinu čia užvažiavome nuo jūros į kalnus. Pakelės sėte nusėtos kryžiais, rodyklės rodo vienuolynus, o miesteliuose, tokiuose kaip rašytojo Kahlilio Džibrano gimtinė Bešaris, skambėjo vien bažnyčių varpai, o ne muedzinų šauksmas. Netrukus žalumas pakeitė sniegynai. Dėl prastų sąlygų ir vasarinių padangų Libano simbolio – kedrų giraitės – nepasiekėme.

Balbekas, didžiausia romėnų šventovė

Užsieniečiams žinomesnis kitas Libano slėnis – Bekos. Tiksliau, tenykštės Balbeko šventyklos. Dedikuotoji Jupiteriui kadaise buvo didžiausia Romos imperijoje. Bakcho šventovė mažesnė – bet išsilaikiusi tiesiog puikiai.

Nors nuo Bešario iki Balbeko – vos 50 kilometrų pavasarį dar uždarytu serpantinu, abipus Libano kalnų gyvena visiškai kitokie žmonės. Bekos slėnis – musulmonų šiitų tėvonija. Nuo elektros stulpų čia mus pasitiko žuvusių “Hezbollah” didvyrių veidai, o palei romėniškas šventyklas prekeiviai siūlė marškinėlius su šios organizacijos simboliais (šiitams ji – Libano gynėja nuo Izraelio imperializmo, Libano krikščionys tam gal pritartų, bet juos erzina “Hezbollah” prielankumas Sirijos diktatūrai, o vakariečiai “Hezbollah” kovotojus vadina teroristais). Buvo Mahometo gimtadienis, tad iš mečečių garsiakalbių sklido ilgos kalbos.

Šiandienio Balbeko miesto centras – labai libanietiškas, pilnas siaurų gatvelių ir gatvių, kuriose eismo taisyklių laikomasi menkai. Nepaisant šiitų daugumos giliau kiemuose stūkso ir senos bažnyčios, kaip armėniškoji. Balbekas, kaip ir kiti Libano miestai, be daugumos turi ir mažumų. Siekdami užkirsti kelią “balsavimui pagal religiją” libaniečiai sukūrė unikalią valdymo formą – konfesionalizmą. Kiekvienoje apygardoje gali balotiruotis tik konkrečios religijos kandidatai, o “didieji postai” irgi amžiams padalinti tikėjimo pagrindu (prezidentas visuomet krikščionis maronitas, ministras pirmininkas – musulmonas sunitas, parlamento pirmininkas – musulmonas šiitas). Taigi, rinktis tarp skirtingų religijų atstovų niekuomet nesudaroma galimybė (“tegul renkasi pagal pažiūras, o ne tikėjimą”), bet rezultate valdžią vis vien dalijasi visų pakraipų tikintieji.

Į pietus nuo Balbeko savo ženklą paliko dar viena pasaulio istoriją piešusi civilizacija: senasis Arabų kalifatas. Jų Andžaro miesto griuvėsiai dar stebėtinai primena romėniškus: stačiakampiai kvartalai tarp cardo ir decumanus gatvių. Juk beduinai arabai miestiško gyvenimo, kaip ir Europos barbarai, mokėsi iš romėnų (bizantiečių). Tik architektūros stiliai Andžare jau kitokie. Beje, šiandieniame Andžare kone visi gyventojai – armėnai.

Pietų Libano rūmai ir pilys

Į pietus nuo Beiruto gyvena musulmonai sunitai. Jų pagrindinis miestas – Sidonas, kurio simbolis – jūroje pastatyta kryžininkų pilaitė, tilteliu sujungta su žemynu. Aplinkinis senamiestis gana chaotiškas.

Pietų Libano kalnuose – trys labai skirtingos pilys-rūmai vos keleto kilometrų atstumu viena nuo kitos.

Beit Ad Dinas buvo didinga Osmanų Imperijos “vasalų”, XVI-XVIII a. valdžiusių Libaną, rezidencija. Tuščiose menėse ant plynokų sienų – puošnūs fontanėliai.

Tarp Dair Al Kamaro XVII a. pastatų – Fachredino rūmai. Šiandien čia – Libano vaškinių figūrų muziejus, kur žymūs politikai, arkivyskupai, visus Artimuosius Rytus kadais pavergusios libaniečių žvaigždės. Ne viską supratome, nes prižiūrėtojo “angliškas pasakojimas” labai jau priminė prancūzišką su keliais angliškais žodžiais. Prancūzijos valda Libanas buvo trumpai (nuo pergalės prieš Osmanus Pirmajame pasauliniame kare 1918 m. iki 1943 m.), bet “užsienio kalba” ir “prancūzų kalba” iki šiol čia kone sinonimai, o arabiški pavadinimai lotynų raštu teberašomi prancūziškai.

Trečioji pilis – Mousos – ne praeities imperijos, o XX a. menininko Mousos Abdel-Karimo Al Mamario palikimas. Gyvenimą jis pašventė didžiulio pastato statyboms, jo vidų užpildžiusių medinių žmogelių drožybai. Atrodo naivokai, bet įdomiai. Šiaip ar taip, mažiau menui griežta krikščionybė Libane leido pasaulietiniams menams tarpti labiau, nei daug kur Arabijoje.

Turėdami daugiau laiko dar būtume aplankę romėniškus griuvėsius Tyre.

Libano šlovė priblėso, bet įdomumas – ne

Išgirdus “Turtingoji Arabija” ar “Arabų finansų sostinė” kokiais 1970 m. pirmoji asociacija būdavo “Libanas”. Šiandien kedrų žemę į užmarštį nustūmė naftos karalystės – Dubajus, Abu Dabis… Libanas niekad neturėjo tokių iššaukiančių turtų, kaip Persijos Įlankos emyrai – bet pastarieji – “antra karta nuo bedujino” – niekad nesukurs tokių senų kultūrinių ir gamtos lobių, kokiais didžiuojasi libaniečiai.

Išsilavinęs, žinantis savo vertę ir be galo įvairus Libanas – unikali patirtis keliautojui, nutolęs tiek nuo Europos, tiek nuo Artimųjų Rytų kraštų.

---

Visi straipsniai iš kelionių po Levantą

ĮŽANGA: Levantas - Kraujuojanti šventa žemė
1. Jordanija: Dykuma, persunkta istorijos
2. Rekviem Sirijai: Kelionės į Siriją prisiminimai
3. Libanas: Įvairiausia maža valstybė

Komentarai

Pasaulyje tėra trisdešimt miestų, glaudžiančių po dešimtį ar daugiau milijonų gyventojų. Dauguma jų garsūs visoje planetoje, it magnetas traukia žmones, verslus ir filmų režisierius. Paryžius ir Londonas, Niujorkas ir Maskva, Rio de Žaneiras ir Bombėjus, Tokijas ir Pekinas.

Pietryčių Kinija turi net du tokius milžinmiesčius: Guangdžou (13 mln. gyv.) ir Šendženą (11 mln. gyv.). Abu jau pakilę iš skurdo, statosi superdangoraižius ir visai teisingai trokšta pasaulinės šlovės. Bet jų pavadinimus užsienyje temoka tarti kiniškų prekių importuotojai.

Turbūt tai pasikeis. Tarpai tarp šių ir kitų Perlų upės deltos didmiesčių siekia ne daugiau keliasdešimt kilometrų. Kai juos galutinai padengs augančios viduriniosios klasės vilos tai taps didžiausiu pasaulyje miestu, su 50 milijonų gyventojų lengvai išstumsiančiu dabartinį karalių Tokiją.

Keliaudamas ten tik galėjau įsivaizduoti jo būsimą gimimą. Dangoraižių dar per mažai, eiliniai rajonai per nykūs, infrastruktūra tebestatoma. Bet stereotipai apie Kiniją, kaip vargstančių darbininkų lagerį, žlugo galutinai. Ir jei istorijos vaga nepasikeis, Šendženas su Guangdžou taps naujuoju Tokijumi, o “vėliau į kapitalizmo traukinį įlaipinta” Kinijos provincija – naujaisiais Šendženais ir Guangdžou. Ir tai nebe dešimtmečių, o daugiausiai keliolikos metų klausimas.

Guangdžou tūkstantmečių liekanos…

Guangdžou miestas – senas it Roma. Dar 206 metais prieš Kristų čia buvo Nanju karalystės, siekusios Vietnamą, sostinė. Svarbos ši Pietų Kinijos širdis neprarado ir vėliau: ir Atradimų eroje, kai buvo paskelbta vieninteliais teisėtais europiečių vartais į Kiniją, ir XX a., kai dar Antrojo pasaulinio karo metais čia gyveno per milijoną žmonių.

Deja, dabar tegali matyti istorijos atplaišas daugiabučių jūroje. Daug senybių nugriovė Kultūrinė revoliucija, kuomet Mao Dzeduno paraginti jaunieji chunveibinai bėgo niokoti “atgyvenusių” šventovių ir meno.

Atkurta tik tai, kas svarbiausia. Šešių Banjanų budistų šventyklos pastatų komplekse įspūdingiausia – devynių aukštų 1373 m. pagoda. Gretima Guangšiau šventykla kuklesnė, bet senesnė.

Abiejų prieigose pirmi pastatų aukštai užgrūsti religinių prekių ir popierinių daiktų (sudeginus juos šiame gyvenime, pomirtiniame pasaulyje mirę protėviai turėtų gauti tikrus) parduotuvėlėmis. Bet to “miesto karkaso” iš senų namų ir šventyklėlių nelikę.

Ir pagrindinėse šventyklose greta pagyrų apie žilos senovės statybos datas prie ne vieno pastato lyg tarp kitko paminima “rekonstruotas 198x m.”. Kaip paaiškino vietinis, tai reiškia, kad ten chunveibinai buvo palikę vien pelenus (t.y. dabartinis statinys tiek pat autentiškas, kiek Vilniaus Valdovų rūmai).

Dar įdomesnė pasirodė Čen giminių akademija, kurios net paskirtį užsieniečiams sunku paaiškinti. 1894 m. susimetę pinigus ir grįžusių iš Amerikos Čenų paragintos ją pastatė septyniasdešimt dvi Čen pavardę turinčios giminės, kad ten gyventų jų atžalos, atvykusios į Guangdžou laikyti vietinių imperinių egzaminų. Imperiniai egzaminai – Konfucijaus įkvėptas žinių patikrinimas – valdant daugumai Kinijos dinastijų (nuo 605 m. iki 1905 m.) buvo lakmuso popierėlis šaukiant į valstybės tarnybą (“mandarinus”). Taip atrinkdavo išmintingiausius nepaisant turtų ar kilmės. Nesunku įsivaizduoti, koks šansas tai būdavo eiliniam ūkininkų jaunuoliui, ir kokią garbę jo sėkmė galėjo atnešti visai giminei.

Dabar Akademijoje – Guangdžou liaudies meno muziejus, bet jo eksponatus pranoksta architektūrinės detalės: meniški stogai, nuostabiai išraižytas “blokas” priešais įėjimą, užkertantis kelią piktosioms dvasioms. Beje, muziejuje kai kurie dramblio kaulo dirbiniai parduodami už dešimtis tūkstančių dolerių, bet jų negalima išvežti iš Kinijos.

Nanju karaliaus mauzoliejui pasisekė, kad daugiabučių statyboms vietą ruošę darbininkai jį aptiko tik 1983 m., nurimus revoliuciniams vėjams. Aplink nukastą pilkapį dabar – gražus muziejus. Visų pirma nusileidau į ankštą tikrąjį kapą (dabar atidengtą), paskui ėjau per sales su turtingomis 122 pr. Kr. mirusio karaliaus Džau Ho įkapėmis – ginklais, muzikos instrumentais, papuošalais. Buvo užkastos net sugulovės bei menininkai.

Guangdžou turi ir europinio paveldo. “Trylikos gamyklų”, per kurias didžiosios Vakarų imperijos XVIII – XIX a. prekiaudavo su šimtamilijonine Kinija, nebeliko. Užtat yra Šamiano sala, 1859 m. “užrašyta” britams ir prancūzams. Pirklių dvarai, pora bažnyčių ir net kavinukė, kurioje pusryčiavome, čia – it iš Europos perkeltos. Atėjūnai buvo susikūrę savo pasaulėlį, kurį naktimis, it getą, uždarydavo.

Gražių didelių ikirevoliucinių pastatų likę ir kitur Perlų upės pakrantėje. Ja vaikštinėjančius ir gatvės muzikantų beklausančius retsykiais pamatai ne vien kinus. Dažniau trečiojo pasaulio imigrantus ir verslininkus, o ne turistus – sudėtinga vizų politika (būtinas nepigus iškvietimas) turizmo neskatina.

…ir pastarųjų metų didybė

Prieš 20 metų Guangdžou turėjo atrodyti nykiai – dešimt milijonų žmonių ir vos kelios įdomesnės vietos, tarp kurių – ištisi kilometrai.

Naujojo Guangdžou prekės ženklas – “Kruizas Perlų upe“. Iš tikro tai 1-2 valandų pasiplaukiojimas vakare, kai ryškiaspalvės šviesos išgražina miestą. Be to, kuriuo plaukėme, upe zujo dar gal dešimt turistinių laivų: su prabangia vakariene, su širdelėmis (suprask įsimylėjėliams), vestuvių pokyliams…

Guangdžou meras, atrodo, visas jėgas metė apžavėti plaukiojantiems miesto svečiams. Kiekvienas tiltas nutvieskiamas visomis vaivorykštės spalvomis (ir jos nuolat mainosi), aukštų paupio daugiabučių palėpės virsta gelsvomis aureolėmis (pasibaigus kruizų metui ~23:00 šviesos išjungiamos).

Bet didžiausias įspūdis – kruizo gale, kai prieš apsukdamas laivą kapitonas priplaukė Džučiango naujamiestį. Vienoje pusėje upės – 600 m Kantono bokštas (penktas aukščiausias statinys pasaulyje), saloje – didžiulė švytinti tribūna. Abu statyti 2010 m. Azijos žaidynėms. Tik Olimpiadai mastais nusileidžiantis renginys “sukūreno” 122 milijardus juanių, bet pasekmes gražu pažiūrėti.

Atnešė jis ir netiesioginės naudos miestui: verslas pagaliau Džučiangą apsodino trokštais dangoraižiais. Ir dar kokiais! Tarptautinis finansų centras yra 439 m., greta statomas Čou Tai Fuk centras – 530 m. Abu, lyg rajono vartai į paupį, aukštesni už bet ką, kas kada nors pastatyta Europoje – kaip ir dar du 391 m aukščio Džučiango pastatai.

Kitą vakarą grįžome Džučiangan pasivaikščioti pėsti. Guangdžou jaunimas masiškai darė tą patį, gerėdamasis šviečiančiais šaligatviais, požeminiu prekybos centru ir postmodernia architektūra (biblioteka, muziejus, operos teatras…). Kinijoje didžiuojamasi nauju ir blizgančiu, o sena neatrodo nei jauku, nei romantiška.

Pakilome ir į Kantono bokštą, nors liūtis ir apgadino vaizdus. Kainos nemažos – laisvai krentantis euro kursas nusinešė “pigios Kinijos” vaizdinį. Mokėjome ~20 eurų žmogui, atviras stogas su atrakcionais būtų atsiėjęs dar brangiau. Pastarasis buvo aukščiausia atvira terasa pasaulyje. Aplenkė Dubajus.

Šendženas – Kinijos kapitalizmo pradžia

Šendženas – naujausias pasaulio didmiestis ir Kinijos augimo atvaizdas. Dar 1982 m. jis buvo mažesnis už Kauną, o šiandien už jo stiklų ir betono glaudžiasi 11 milijonų žmonių. Priežastis: miestas tarnavo kaip Kinijos vadovo Dengo Šiopingo, nukreipusio šalį laisvos rinkos kryptimi, bandymų poligonas.

Dar 1979 m. čia įkurta specialioji ekonominė zona pakvietė užsieniečius steigti privačias gamyklas – tarkime, atkelti jas iš britų Honkongo. Vakariečiams fabrikantams algos Šendžene atrodė juokingos, o nepritekliaus nualintoje Kinijoje apie jas sklido legendos. Milijonai patraukė į “Specialiąją zoną”, o kai, nusisekus Šendženui, “ekonominis eksperimentas” išplito po Kinijos miestus – pajudėjo šimtai milijonų (didžiausia migracija pasaulio istorijoje).

Garsioji Dengo Šiopingo frazė “Šlovinga būti turtingu!” tebeaidi Šendžene ir tie turtai jau – visai tikri. Tą jutau pusiau atvirame prekybos centre, kuriame į pasaulinių prekės ženklų parduotuves žvalgėsi madingai vilkinčių kinų kompanijos, o smarkiai atlošęs galvą matydavau bebaigiamas 660 metrų Ping Am dangoraižio statybas. Jis – antras pagal aukštį pasaulyje po Dubajaus Burž Chalifa.

Su Dubajumi nejučia norisi lyginti ir visą Šendženą-Guangdžou, bet abiejų bumų istorijos – labai skirtingos. Dubajus kuriamas visai žmonijai it pasaulio sostinė. O Perlų upės deltos didmiesčiai statomi “saviems”. Tiesiog gyventojų čia tiek daug, kad augantys jų poreikiai spauste spaudžia siekti rekordinių sprendimų.

Pramogų parke – visa Kinija

Jaunų darbininkų Šendžene nėra nieko seno ir nubūto. Bet įdomybių netrūksta. Juk miestas – Honkongo pasienyje, tad dar tik svajojajusi apie bumą Kinijos valdžia čia ėmė vystyti pramogų parkus honkongiečių doleriams pritraukti. “Pasaulio langas” pilnas visos planetos grožybių kopijų, “Laimės slėnis” – atrakcionų, “Safarių parkas” – laisvai laigančių gyvūnų, “Minsko pasaulis” apima visą nurašytą sovietinį lėktuvnešį “Minsk”, dar yra “Ekonuotykių slėnis”, “Arbatos upės kurortas”, “Jūrų pasaulis”… Bilietai brangūs, bet veiklos dažname parke pakanka visai dienai.

Mes pasirinkome “Nuostabiąją Kiniją” (Splendid China) – norėjome pramogas suderinti su šalies pažinimu. Vienoje jos pusėje tarp kalvelių ir ežerėlių stovi sumažintos Kinijos grožybių kopijos. Primena mini-Europos parką Briuselyje. Tik kad Kinija už Europos Sąjungą 2,5 karto didesnė tiek plotu, tiek gyventojų skaičiumi. Ir “stebuklų” Kinijoje tikrai ne mažiau – tik jiems labai trūksta reklamos. Prie dažno eksponato galvodavau: “Kaip gražu! Kodėl apie tai negirdėjau? Kur yra ši vieta?”. Tarp tokių – budų statulos olose, keistos architektūros mažų tautelių kaimai, kalnų šlaitų gyvenvietės, uolų kūgiai, žavios kiniškos šventovės ar miestų vartai. Aišku, yra “Nuostabiojoje Kinijoje” ir Terakotos armija, Uždraustasis miestas, Potalos rūmai, it gyvatė vingiuojanti Kinų siena.

Antroji “Nuostabiosios Kinijos” pusė – Liaudies kaimas. Kinijos tautinių mažumų stilių namuose čia kasdien pristatomos jų kultūros. Deja, spėjau žvilgtelti tik į vieną programą – ji apsiribojo kinišku pasakojimu.

“Visuotiniai” kasdieniai renginiai buvo žavesni: viduramžių kariai, demonstruojantys triukus ir mūšio menus; spektaklis, atskleidžiantis Kinijos liaudies drabužių įvairovę. Ir vakarinis “varjetė”, įkvėptas Olimpiados atidarymų – šokiais, vaidyba, akrobatika, spalvom, šviesom ir trykštančiu vandeniu perteikiama ankstyvoji Kinijos istorija. Ir net ugnies įžiebimas buvo.

Aišku, liaudies kaimas neapsieina be suvenyrų, restoranų, bet smagiausia po jį vaikščioti vėlų vakarą, kai niekas nebedirba, bet ir žmonių minios išsiskirsčiusios. Galingų žibintų šviesoje atsidūrusios etninės architektūros interpretacijos nebeatrodo pigios.

Daugiau nei pramogų parkai honkongiečių į Šendženą atvilioja apsipirkimas. Pačiame pasienyje pastatytas daugiaaukštis prekybos centras – Luohu Komercinis Miestas. Gretimos Šendženo geležinkelio stoties koridoriuose – grožio salonų gausybė. Jau link pasienio vežančiame Honkongo metro pilna Šendženo dantistų, plastikos chirurgų, plaukų ataugintojų reklamų. Pirkti paslaugas Kinijoje – vis dar pigiau, bet prekių kainos jau skiriasi mažai. Gamyklos iškeliauja į Bangladešą, o “pigumą” iš Kinijos pamažu stumia “unikalumas” ir – gal sunku bus patikėti – “kokybė”.

Kuo žemyninė Kinija dar skiriasi nuo Honkongo?

Kaip įsitikinau pabuvojęs abipus Lo Vu pasienio (Šendžene/Gvangdžou ir Honkonge), kainos, kokybė ir dangoraižių skaičius vis panašėja. Bet žmonių mentalitetas ir tvarka – kiti. Ypač skirtumai akivaizdūs geležinkeliuose. Honkonge viskas automatizuota: iš automato perki bilietą, automatas įleidžia ir išleidžia iš perono. Gvangdžou-Šendžene procesas toks: kai kur yra bilietų pardavimo mašinos, bet užsieniečiams reikia eiti prie langelio (pirkimo metu būtina rodyti pasą, o nekiniškų pasų mašinos neskanuoja). Paskui privaloma ant bilieto gauti antspaudą iš štampuotojo, tuomet – eiti per labai nerimtą saugumo patikrą. Mano kišenėse būdavo masyvi kamera, planšetinis kompiuteris, raktai, piniginė – metalo detektoriai pypdavo, o tikrintojai tik pačiupinėdavo ir paleisdavo. Kartą buvo dar geriau: tikrintojų komanda liepė visiems susirinkti savo neperšviestus krepšius nuo rentgeno spindulių konvejerio bei eiti į peroną, o patys ėmė fotografuotis (gal buvo kažkieno gimtadienis ar pirma darbo diena?). Nereikia nė sakyti, kad Honkongo geležinkeliai – privatūs, Kinijos – valstybiniai.

Beje, technologiškai Kinijos geležinkeliai jau pranoksta Honkongą. Greitasis traukinys Guangdžou-Šendženas lekia virš 300 km/h, o erdvios jo stotys primena oro uostus. Bet kas iš to, jei dėl 36 minučių kelionės 40 minučių prastovėjome eilėje prie kasų (nes pusė langelių, nepaisant į lauką ištįsusių grūsčių, buvo uždaryti) ir gavome bilietą į šeštą traukinį (dar po valandos)? Iš viso sugaišome ~136 minutes – daugiau, nei į priekį Šendženas-Guangdžou važiuodami paprastu traukiniu.

Panašių smulkių Honkongo ir Guangdžou/Šendženo skirtumų yra daug:
*Honkonge perėjose pėsčiuosius praleidžia, Guangdžou/Šendžene – niekada, net jei jau šie būna žengę kelis žingsnius.
*Honkonge pardavėjai šypsosi, o padavėjai greitai prieina, Guangdžou/Šendžene – retai.
*Honkonge draudimas rūkyti tą ir reiškia, Guangdžou restorane į rūkalius nieks nekreipė dėmesio, o staltiesė buvo pradeginta nuorūkomis. Panašiai “Nuostabiosios Kinijos” renginiuose buvo “paisoma” draudimų fotografuoti.
*Honkonge mačiau tik vieną “tupyklą”, Guangdžou/Šendžene regėjau tik kelis unitazus.
*Honkonge daug taisyklingos anglų kalbos, Guangdžou/Šendžene dažnas užrašas ja primena automatinius vertimus.
*Honkonge galėjau naršyti “Google”, “Gmail”, “Youtube” ar “Facebook”, Guangdžou/Šendžene rodydavo, kad tokie puslapiai neegzistuoja (juos blokuoja “Didžioji Kinijos ugniasienė”).
*Honkonge benamių nemačiau, o Guangdžou ištisos jų kolonijos užsiklojusios miega ant tiltuose ir šaligatviuose pasitiestų kartonų.
*Iš Honkongo siųsti atvirukai jau visi pasiekė adresatus, o iš Guangdžou-Šendženo siųstieji dar nenuėjo.

Tačiau kurdamas savą gerovę Perlų upės deltos elitas žvalgosi būtent į Honkongą. Juk visas regionas kalba kantonietiškai. Kartais pavadinama “tarme”, ši kalba skiriasi nuo valstybinės kinų mandarinų kalbos ne mažiau, nei lietuvių nuo latvių. Kantonietiškas Honkongo kinas ir popmuzika Guangdžou ar Šendžene net artimesni, nei Pekino ar Šanchajaus menas. Kartu jis neša savą “turtingo gyvenimo būdo” idealą.

Kaip pasakojo vietiniai, Perlų upės deltoje labiau nei kur kitur “į madą grįžo” feng šui (ir kelis “skylėtus namus” Guangdžou matėme). O jaunimas į savo kalbą įpina angliškų žodžių, it būtų gimę britų kolonija buvusiame Honkonge.

Kopijuojamų Honkongo įpročių dar daugės. Bet, manau, Kinijos gyventojai, užsienio kalbų nemokėjimo saugomi nuo globalizacijos, turtėdami sukurs ir savo modernias tradicijas. Kaip japonai po 1960 m., kaip korėjiečiai po 2000 m. Norėsiu grįžti, kai modernioji Kinija subręs. Didžiausias pasaulio miestas Perlų upės žiotyse turbūt bus viena geriausių vietų ją pažinti.

---

Visi kelionių po Kiniją aprašymai-vadovai

---

Viskas apie Kiniją viename

Kinija - viskas, ką reikia žinoti keliaujant

---

Kelionės po Kinijos miestus

1. Šanchajus - Kinijos variklis
2. Honkongas - šviesų ir jūrų miestas
3. Pekinas - XXI a. Roma?
4. Guangdžou-Šendženas - didžiausias rytdienos pasaulio miestas
5. Makao - naujai sena pramogų sostinė
6. Sianas - Azijos Roma vėl atrasta
7. Perlų upės delta - Kinijos langas į pasaulį

---

Kelionės po Kinijos užmiestį ir gamtą

1. Trys tarpekliai Jangdzėje - upių kruizų karalius
2. Džangdziadzie - dangų raižančių uolų miškas
3. Kinijos šilko kelias - grotos, kinų siena, dykuma
4. Mažasis Tibetas - Kinijos Činghajaus provincija
5. Taivanas - dvilypė turtingoji Kinija

---

Kelionių vadovai po Kiniją žemėlapyje

Spauskite ant žymeklio žemėlapyje ir ant iššokusios nuotraukos - ir skaitykite kelionių vadovą apie tą vietą!

Komentarai

1997 m. pasaulį sudrebino žinia: Britanija atidavė Honkongą, Azijos finansų sostinę, komunistinei Kinijai. Ir nors daug kas pasikeitė, laisva rinka čia tebeklesti, o nuostabioji naktinė panorama tebesipildo žibančiais dangoraižiais.

Svarbiausia, Honkongas išliko įvairialypis. Tik keliaujant Honkonge miesto viešojo transporto bilietėliai man atvėrė kelią į visiškai skirtingus pasaulius. Stiklinį-plieninį finansų centrą su daugiaaukščiais šaligatviais. Kaulūno gatvių turgus ir piligrimų šventyklas. Ankštų butų “naujamiesčius”. Įtvirtintus giminių kaimus, kurių “protėvių salės” atmena visas išmirusias kartas. Atokias, tik laivais pasiekiamas salas su žvejais, paplūdimiais arba “pabėgėliais iš miesto”.

Iš vandenų nyrančios žaliosios kalvos – tokia pati Honkongo esmė, kaip ir dangoraižių neonai. Honkongas – vis dar jūrų miestas, su ketvirtu didžiausiu planetos konteineriniu uostu, maršrutiniais laivais, žuvies patiekalų gausybe ir viską smelkiančia drėgme.

Centro sala – Honkongo verslo širdis

Honkongo širdis – nedidelė sala, “Azijos Manhetenas”, kurios ramų tropinį vaizdą seniai papildė reklamomis spindintys daugiaaukščiai. Juose – didieji bankai, akcijų birža, koncernų atstovybės visam kontinentui. Tarpais zuja tarnautojai, dažnas jų baltaodis: užsilikęs britas ar tarptautinės įmonės komandiruotas karjeros klerkas.

Tai tas senasis Honkongas, kurį šventai gina daug vietinių. Situacija atvirkščia Europai: masinė imigracija (iš žemyninės Kinijos) tautiškai grynino Honkongą, bet dažnas vietinis idealizuoja tuos daugianacionalinius “vartus į žemyną”. 1997 m. plevenusią viltį, kad Kinija kapitalizmo mokysis iš Honkongo, teko pamiršti: “svorio kategorijos” tiesiog ne tos. Turtėdama Kinija nenusikratė cenzūros, korupcijos, postsocialistinio mentaliteto. Honkongiečiai jaučia šiuos “priešus” ateinant “iš šiaurės”: kartu su neteisėtomis gimdyvėmis (taip jos vaikams “parūpina” honkongietiškus pasus), “skėriais” turistais, nekilnojamojo turto burbulą pučiančiais investuotojais ir Liaudies Respublikos tarpininkavimo biuru, tariamai samdančiu triadus (vietos mafiją) žurnalistams ir demonstrantams gąsdinti.

Honkongo salą galima idealizuoti, bet ten praleistas laikas nepakylėjo. Visa kas orientuota į funkciją: net centrinė Statulos aikštė primena mažą chaotišką lauką, apsuptą nederančių pastatų. Tenykštė banko direktoriaus sero Tomo Džeksono skulptūra – vienas nedaugelio paminklų visame mieste. Mat “klasikinis Honkongas” – analogų neturintis liberalizmo bastionas. Net šiandien, po to kai, prijungus prie Kinijos, įvesta minimali alga ar 3 dienų tėvystės atostogos, Honkongas pirmauja visose verslo laisvės lentelėse.

Kad koks vyriausiasis architektas nurodinėtų, ką statyti, čia lygiai taip pat neįsivaizduojama, kaip kad valdžia mokesčių mokėtojų pinigais remtų verslą ar čiustytų gatves ir aikštes. Metro, autobusai, “Miesto gražinimo agentūra” ir net dolerius spausdinantys bankai – visa kas Honkonge siekia pelno ir iš jo gyvena.

Pabūgę grąžinimo Kinijai šeštadalis honkongiečių buvo emigravę. Paskui daug jų grįžo suvokę, kaip sunku verslauti užsienyje: buhalterija, darbo teisė, aibės mokesčių, reikalavimų ir kontroliuojančių agentūrų, kurių Honkonge nebuvo ir nėra.

Senieji Honkongo pastatai griaunami vos apsimoka statyti didesnius. Net XIX a. architektūros teko gerai paieškoti (keli pavyzdžiai – Aukščiausias teismas, Įstatymų leidžiamoji taryba – yra netoli Statulos aikštės). Tarp juos užgožiančių dangoraižių vaikštoma antro aukšto šaligatvių labirintais. Jie čia kerta prekybos centrus, čia viešbučius ir biurų daugiaaukščius, čia atsiremia į viešus laiptus ar liftus. Dažno pastato vestibiuliu – net ir postmodernizmo šedevro Honkongo ir Šanchajaus banko štabo – praeiviai “kerta kampus”. Jokiuose planuose šie praėjimai nesužymėti, tad tinkamus terasdavau spėliodamas.

Centras žavesnis iš toli. Pavyzdžiui, nuo Viktorijos kalvos. Ne veltui vietiniai milijardieriai perka brangiausius namus jos šlaituose. Paprasti mirtingieji “dangoraižių sklidina dauba” grožisi nuo Peak Galleria prekybos centro.

Kaulūnas – Honkongo raumenys

Tačiau labiausiai mane užbūrė Centro panorama iš anapus sąsiaurio, nuo Kaulūno Honkongo kino žvaigždžių alėjos. Ypač kai, kaip kas vakarą 20:00, ją perkeitė “Šviesų Simfonija”, “didžiausias pasaulyje apšvietimo žaismas”. Besitikinčius nežemiško jis nuvilia, bet aš gerėjausi tuo, kad pagal muziką judantys žibintai ir žali lazeriai nutapė paskutinius štrichus tai beveik tobulai panoramai.

Patsai prekybinis Kaulūnas už brolį anapus sąsiaurio proziškesnis. Siaurokose pusamžių drėgmės išėstų daugiaauščių gatvėse čia iki išnaktų šurmuliuoja įvairūs turgūs: paukštelių (kinai senukai mėgsta juos auginti, narvuose “neštis pasivaikščioti”), žuvų, nefrito, būrėjų, maisto, “ponių” (t.y. moteriškų drabužių) ir universalus Temple gatvės.

Didžiausia Kaulūno legenda – Aptvertasis miestas – dar 1994 m. virto dulkėmis. Šis netyčia užsilikęs Kinijos Liaudies Respublikos anklavas vidury dar britiško Honkongo buvo tapęs vienintele pasaulyje vieta “be įstatymų”, šitaip pritikusia liberaliam kraštui. Pastatai čia augo vienas ant kito kol uždengė gatves, vešėjo ne tik narkotikai ar prostitucija, bet ir… griežtų taisyklių nesaistomi dantistai.

Aptvertojo miesto anarchijos poskonį, sako, galima pajusti Čunkingo ir Miradoro “dvaruose”. Tai – 17 aukštų buvę daugiabučiai, kurių butukai virto indų restoranais, svečių namais, net siuvyklomis. Chaotiški koridoriai, perpildyti liftai – it žmonijos atvirukas. Sutikti kiekvienos didžiųjų rasių žmogų tikimybė čia kone vienoda: Afrikon kiniškas prekes siunčiantys juodaodžiai, kuprinėti baltieji turistai, kinai pardavėjai, indai, dieną-naktį grūste grūdantys praeiviams kokios nors penkto aukšto koridoriuje įsisteigusios užkandinės “VIP korteles”…

Mūsiškis ~5 m2 kambarys “Miradoro dvaruose”, kuriame vos išsiteko lova, o langelis atsivėrė į šulinio dydžio “kiemą”, honkongiečiams nusistebėjimo nekeltų. Šimtai tūkstančių tokiuose gyvena. Nekilnojamasis turtas – be galo brangus, tad šeimininkai butus išmūrija pertvarų labirintais. Naujuosius kambarėlius siūlo studentams, turistams, jaunoms Kinijos imigrantų šeimoms. Išnuomavęs tokius “sandėliukus” atskirai uždirbi daugiau, nei visą dviejų kambarių butą vienai vidurinės klasės šeimai. Vietinis anekdotas sako: “Jei ant lovos gali užlipti iš abiejų pusių, gyveni prabangiai”.

Kiti vietos trūkumo sprendimai: ant senųjų daugiabučių stogų “dygsta” ištisi naujakurių kaimai. Tai neteisėta, bet liberalioji Honkongo valdžia užmerkia akis – leidžia tiekti elektrą, vandenį. Kai kurie žvejai, tuo tarpu, tebesiglaudžia Aberdyno uosto laivuose.

Suprasti didmiesčio mastus geriausia ne darbo dieną, kai dauguma pluša biurų dangoraižiuose (kaip sakė pažįstamas, ir iki 22:00), o sekmadieniais. Kone visas Honkongas tada plūsta į parkus ir turgus. Žalių plotų taip trūksta, kad darbininkai piknikus rengia ant prekybos centrų laiptų, pėsčiųjų viadukų. Kaulūne juos “okupuoja” tūkstančiai skaruotų namų šeimininkių iš Indonezijos, Centre – filipinietės.

Parkų nedaug, tad kiekvienas jų kvadratinis metras išnaudojamas įdomiai. Populiarios paukštidės (tinklu dengtos viešos zonos, pilnos sparnuočių), o Kaulūno parko Kunfu kampe sekmadieniais sugebėjimus demonstruoja kunfu mokyklos. Juk būtent honkongiečių filmai paskleidė po pasaulį kinų kovos menus. “Mažiau karingi” senukai taoistai praktikuoja taiči – iš lėto juda, esą “gerindami gyvybinės energijos srautus”.

Kaulūno priemiesčiai: nuo piligrimų šventovių iki mirusios pramonės

Šiauriau Kaulūno masteliai smulkėja. Pasieki “Pasienio gatvę” (Boundary Street). Viskas iki jos buvo britams perduota amžinai, o “Naujosios Teritorijos” šiauriau – 1898 m. išnuomotos 99 metams. Miestas išplito ir 1997 m. suėjus nuomos terminui Pasienio gatvė nė skirtingų rajonų neskyrė. Tad britai atidavė viską, mainais išsiderėdami 50 metų išsaugosiamą kapitalizmą.

Šiauriau buvusios sienos – ir žymiausia Honkongo šventovė Vong Tai Sin. Prieš dievybių statulas sekmadienį vieni taoistai lingavo smilkalais, kiti būrė. Kratai pagaliukų pilną puodelį, pažiūri pirmojo iškritusio numerį ir eini į specialią salę nusikabinti tuo numeriu pažymėtos pranašystės. Taip būdavo seniau. Dabar mačiau, kad skaičiaus “reikšmę” piligrimai tikrina mobiliojo telefono programėlėse.

Šventykloje daug jaunimo – tradiciniai tikėjimai Honkonge aktualūs visiems. Telefonų numeriai su laimingais aštuonetais atsieina tūkstančius. Prabangūs daugiabučiai, kaip reikalauja feng šui, statomi su skylėmis “drakonams praskristi”. Ir net Honkongo-Šanchajaus banko statytojai eskalatorius perstatė kreivai: pasaulinio garso britams architektams taip liepė feng šui konsultantas.

Jaunimas pamėgęs ir gretimą Kaulūn Tongą. Į tenykščius prirūkytus belangius “meilės kambarius” porelės ištrūksta nakčiai ar kelioms valandoms iš ankštų (tėvų) butų (ne ką brangesnių analogiškų “įstaigėlių” vėliau radome ir Centre). Išbandėme ir mes. Jei svarbu higiena, jie tiks ir šiaip nakvynei: priešingai pigiems viešbučiams, lova, patalynė, dušas buvo puikūs. Aplinka savotiška: senyvas vyriškis parsivedė prostitutę, kambarių raktų darbuotojai nedavė (rakinamasi tik iš vidaus). Beje, ryte už “atsarginių durų iš numerio į lauką”, kuriomis naudojasi pašalinių žvilgsnių vengiančios porelės, girdėjosi vaikų klegesys: Kaulūn Tongas garsėja ir puikiausias darželiais bei mokyklomis. Griežtu egzaminavimu žymioje šalyje mokslo kokybė – ne juokas, o žvaigždės-korepetitoriai, per ekranus mokantys daugybę klasių iš karto, uždirba milijonus.

Gretimo Kvun Tongo rajono nūnai apleistuose ar sandėliais virtusiuose daugiaaukščiuose 1965 m. ar 1975 m. gimė Honkongo ekonominis stebuklas. Vakarų kompanijos atkėlė čia gamybą: į tuomet pigų, vargšą kapitalizmo paribio miestą. Laisvos rinkos ir intelektualių migrantų iš Kinijos traukiamas Honkongas šovė į turtingųjų gretas kaip “Azijos tigras”. Po 30 ar 40 metų patys Vakarai – jau Honkongui už nugaros. Algos išaugo kartais, gamyba iškeliavo į Kiniją (Šendženą, Gvangdžou). Bet dar ne visi pastatai, kuriuose šiandieniai seneliai, rankomis rinkdami niekučius Vakarams, uždirbo pirmąsias algas, užleido vietą dangoraižiams.

Naujamiesčiai, kaimai ir laukinė gamta

Naujųjų Teritorijų ištisu miestu nieks nepavertė. Honkongo valdžia – neperkalbama. Vos 24% Specialiojo regiono ji skyrė užstatymui, o kitur visa saugoma it “po senovei”. Kaimai be automobilių, vienuolynai, paplūdimiai. “Naujamiesčiai”, pradėti statyti XX a. viduryje gausių pabėgėlių nuo Kinijoje įsigalėjusio komunizmo apgyvendinimui (1945 m. – 1981 m. Honkongo gyventojų pagausėjo septyngubai: nuo 750 000 iki 5 100 000), stiebiasi tik į viršų, bet ne plotį. Penkiasdešimtaukščių namų kolonijas, suspiestas aplink metro stotį/prekybos centrą, it kas nupjovęs būtų: jos baigiasi, prasideda kalvota žaluma.

Tie naujamiesčiai primena Lietuvos “miegamuosius rajonus”, tačiau aukštų ten daugiau, butai mažesni. Todėl net eilinę darbo dieną darbo metu užsukęs į Ša Tino naujamiesčio pereinamus kiemus buvau apsuptas zujančių žmonių tuntų. Vienas smagiausių dalykų Honkonge buvo pajusti tą atmosferą, nesustabdomą šurmulį, liberalizmo dvasią. Parduotuvėlėse ištįsus eilėms kasininkai sukdavosi taip greitai, tarsi siektų per valandą aptarnautų klientų pasaulio rekordo; skelbimai kaip apie didžiulę naujovę pranešė apie įvedamas net 3 dienų tėvystės atostogas.

Ša Tine – ir Honkongo paveldo muziejus (nuolatinės kinų meno, Naujųjų teritorijų parodos ir laikina apie Briusą Ly). Netoliese – Tsang Tai Uk įtvirtintas kaimas, paskendęs tarp daugiabučių. 1898 m. Naujosiose Teritorijose britai rado dešimtis tokių kaimų, pavaldžių skirtingoms hakų giminėms. Ir jie išliko ligi šiol. Kaip dera, Tsang Tai Uko kaimiečiai ankstesniąsias Tsangų kartas pagerbia protėvių salėje, kurioje jų nuotraukos prieinamos ir turistams.

Ne kiekvienas praeities gabalėlis šitaip užgožtas plėtros. Tokių atokybių, kokios pasitaiko už paskutiniojo eilinio naujamiesčio dangoraižio, ir Lietuvoje sunkiai rasi. Į kai kuriuos kaimelius net kelių nėra.

Į Honkongo salas automobiliu nenuvažiuosi

Lantau – didžiausia Honkongo sala. Šiaurėje – oro uostas ir Tung Čungo naujamiestis, bet į tuščius pietus leidžiama įvažiuoti tik gyventojams ir autobusams. 5,7 km 25 minučių kelionė “lynų vagonu” – ir jau buvome aukštumose, prie Po Lin vienuolyno ir Ngong Ping 360 kiniško restoranų, parduotuvių ir kavinių kaimelio. Jame – tradiciniai namai, “dvylikos Dangaus generolų” skulptūros, įvairus (animacija, vaikščiojimas po tamsius kambarius), bet neišsamus Sidartos Gautamos (Budos) gyvenimo pristatymas ir figmedžio, po kuriuo jis nušvito, kopija. “Didžiausias pasaulyje sėdintis bronzinis Buda” (35 m., 250 tonų) ant kalno čia užkeltas minioms turistų, o ne vienuoliams. Pastarieji medituoja giliau Lantau miškuose.

Už tų miškų Pietų Kinijos jūros įlanką supa Tai O žvejų kaimas, “Rytų Venecija“. It sulamdytais metalo lakštais apkalti namai čia stovi virš vandens. Vien tik kas 15 minučių atriedantys perpildyti miesto autobusai primena, kad keliasdešimt minučių važiavimo – ir jau būsi pasauliniame finansų centre. Miestiečiai į Tai O atvyksta šviežios žuvies, žvejų tradicijų, ramumos. Aplink kaimišką šventovę pagal būgnus šoko liūtu apsirengę du kinai. Pažingsniavę siaurais praėjimais ir pėsčiųjų tilteliais į šalį, bemat likome visai vieni.

Tai O gatvelėse netilptų jokie automobiliai. Mašinų nėra ir visoje Lamos saloje. Atrodė, tarsi 1997 metai ten taip ir neišaušo. Kone vien angliškos iškabos reklamuoja minigalerijas, alubarius, viktorinų vakarus, gyvūnėlių aukles, startuolius. Europiečiai tarnautojai ir meniški gamtosaugininkai Jung Šue Van kaimo gatvelėse rado trokštamą ramybę. Kai kurie kasdien laivu plaukia į darbą centre, kiti miestą savyje jau “amžiams užbraukė”.

Kilometro vienišas žygis miško taku mane atvedė į ramų Hung Šing Je paplūdimį su kurortiniais restoranėliais. Dar toliau – žvejų kaimai, Antrojo pasaulinio karo kamikadzių olos. Ir ūžianti masyvi elektrinė, kurios trys kaminai matosi visoje Lamoje, it bažnyčių bokštai Vilniaus senamiestyje. Atokumas Honkonge, kurio plotas – kaip pustrečio Vilniaus – visuomet sąlyginis. Bet elektrinė – dar vienas atskiras pasaulis. Jos darbininkus į nuosavą uostą atgabena kiti laivai. Nuo paplūdimio kėdutės stebėjau, kaip vienas toks lėtai išplukdė pasibaigusią pamainą. Kaip jūra, smėlis, žalios kalvos ir medžiai tas laivas ir kaminai – gražaus peizažo dalis.

Žavu, kaip vos kelių kilometrų kelionė kardinaliai pakeičia atmosferą. Ypač tą patyriau grįždamas iš Lamos: pakeliui keltas prisišvartavo kaimelyje su keliomis spingsulėmis, kuriame išlipo tik vakariečių šeima su tarnaite iš pietryčių Azijos. Pasukau žvilgsnį tolyn ir prieš akis stojo Aberdyno dangoraižių geltonų šviesų jūra. Sekantis uostas. Skersai viens po kito plaukė milžiniški konteineriniai laineriai, jų sukeltos bangos it audra supo mūsų laivelį.

Honkongas nemiega ir naktimis

Daugumoje šalių geriausia keliauti “su saule”, nes tamsoje nėra ką veikti (jei nerūpi klubai ir barai). Honkonge šį grafiką modifikavome: išeidavome 09:30, pareidavome po vidurnakčio. Miestas bluosto nesudeda: virsta nuostabia reklaminių šviesų mozaika (meniškai išlankstytus neonus pamažu keičia LED’ai). Ir veiklos tada gausu kiekvienam. Giliausią naktį rasi atidarytų parduotuvių, restoranų ir maisto turgų (taip vadinamos valgyklos po atviru dangumi). 00:30 darbo dieną metro nebūdavo kur atsisėsti.

Trečiadienio vakarai – ypatingi. Visas Honkongas sužiūra į 55 000 vietų Hepivalio (Laimės slėnio) hipodromą. Nacionalinis sportas žirgų lenktynės čia karaliauja nuo 1846 m. Man pasirodė, kad smagiai praleistas laikas daugumai svarbesnis už rezultatus. Daugiaaukščių klubo narių ložių papėdėje būriuojasi minios – kalbasi, klauso koncerto, stebi pravedamus žirgus, geria ir valgo (yra net “McDonald’s”).

Kas pusvalandį įtampa pasiekia apogėjų: žiūrovai sukopia į tribūnas, o žirgai tekini pasileidžia į trumpą trasą. Artėjant finišui kyla ūžesys, plojimai, riksmai – ne iš meilės raiteliams, o todėl, kad dauguma už juos pastatė pinigus. Honkonge tai vienintelis legalus lošimas ir kasmet jis atneša 15 mlrd. JAV dolerių pajamų, nuo kurių sumokėti mokesčiai sudaro 8% viso liberaliosios šalies biudžeto.

Išmėginęs modernią ir paprastą sistemą supratau, kodėl honkongiečiams maga lažintis. Pinigus iškeitėme į specialų čekį ir kompiuterizuotuose automatuose galėjome greit rinktis iš šimtų variantų: pagal lenktynių numerius, žirgus, pozicijas, įvairiausių derinių; statyti viską iškart ar atsiimti “gražą” mažesnės vertės čekiu ir laukti kitų varžybų. Mūsų žirgas išsyk atsiliko, bet aplinkinių laukė daugiau adrenalino: vienas kitą lankstantys jojikai, laukimas, kol didžiajame ekrane pasirodys preliminarūs ir galutiniai laimėjimai, komentatoriams trimis kalbomis vis aitrinant atmosferą. Pinigus, beje, irgi išmoka automatai: jokių eilių, jokio bendravimo.

Veidrodėli, veidrodėli, ką žadi Honkongui?

Honkongas kitoks, nei žemyninė Kinija. “Viena valstybė – dvi sistemos” – taip Kinijos vadovas Dengas Šiopingas kadaise sutarė su Margaret Tečer, kai ši pažadėjo grąžinti Honkongą. Labiausiai skiriasi jo žmonės. Kinija, lyg lepinanti mama, ~20 metų leido jiems eiti savo keliu: ir ekonominiu, ir kultūriniu, ir politiniu. Kai 2009 m. ar 2015 m. pamatydavau viešus Kinijoje uždraustos Falun Gong “sektos” plakatus, nukreiptus prieš komunistų partiją, būdavo sunku patikėti, kad esu valstybėje, kurią komunistai ir valdo.

Bet tarp lepūnėlio vaiko ir suaugėlio teisių yra didžiulis skirtumas. Per 2014 m. neįvykusią “skėčių revoliuciją” pagrindines gatves užėmusios dešimtys tūkstančių Honkongo studentų sakė: “Honkongas suaugo. Jau norime patys rinkti vykdomosios valdžios pirmininką”. Kinija paauklėjo – “rinksite, bet iš mūsų patvirtinto sąrašo”. O galiausiai, kai Honkongas “tapo pilnamečiu ir vis tiek nenusiramino”, jau nutarė rimtai jį bausti: nuo 2020 m. Honkonge draudžiama agituoti prieš Kinijos valdžią, už Honkongo nepriklausomybę, o tai darantieji sėda į kalėjimus. Tais metais Honkongas supanašėjo su likusia Kinija tikriausiai labiau, nei 1997 m. Ir visgi net ir šiandien Honkongas tebeturi laisvių, kurias net Lietuva prarado: savą valiutą (Honkongo dolerį), nuosavas muitines visuose pasieniuose (net su Kinija).

Pažįstamas honkongietis, su kuriuo vakare susitikome viename kone slaptų šaligatvinių restoranų 2015 m., kol laisvės dar buvo daugiau, optimizmu netryško. Protestai nieko nepakeitė ir nepakeis nei į gerą, nei blogą. Honkonge gimstamumas tarp mažiausių pasaulyje ir Kinija savo nuožiūra siunčia “nekultūringus” naujakurius. Tėvų karta, užaugusi Kinijoje, džiaugėsi Honkongo sugrąžinimu laisvėjančiai “Tėvynei”, bet jis ir jo bendraamžiai to britams niekad neatleido.

Aštuoniolika metų nuo 1997 m. buvo prabėgę it akimirksnis. Nenumaldomai artėja kita data: 2047 m., kai visi Kinijos pažadai laikyti Honkongą “atskirą” pasibaigs. Ar tada dings Karalienės gatvė, o Viktorijos kalva taps Mao Dzeduno kalnu? Kažin. 32 metai Kinijai – it era – ir ji pati dar labai keisis. Kaip spėjo mano draugas iš kitos sienos pusės (Guangdžou), kai ir tenykščiai kinai išmoks elgtis su pinigais, honkongiečiai juos pamils.

Plačiosios “imigrantų iš Kinijos upės” tvenkiasi: algos skiriasi vis mažiau, o ankšti Honkongo butai “tautiečiams” ima kelti gailestį. Juodadarbiais vis dažniau “užsirašo” indai ir pietryčių azijiečiai – kinų procentas Honkonge jau vėl krito iki 92%. Bet gal ir užsienietiški veidai nebeliks Honkongo išskirtinumu: paplis ir vieno vaiko politikos prarentintoje Kinijoje?

Netikiu, kad Honkongas bus dramatiškai sugriautas: šiandienos Kinija per daug pragmatiška, ir rinkų pasitikėjimas jai svarbus. Tikėtinesnės kitų pesimistų prognozės: Honkongas iš lėto paskęs užmarštin, visomis prasmėmis tapęs eiliniu Kinijos provincijos miestu (vos 300 km spinduliu Kinijoje jau užgimė keturi už Honkongą didesni milžinmiesčiai – Gvangdžou, Šendženas, Dunkunas ir Fošanas).

Bet turistams Honkongas visuomet išliks kitoks. Gimęs kitu laiku, kitaip tausojęs gamtą ir draugavęs su kitomis kultūromis.

---

Visi kelionių po Kiniją aprašymai-vadovai

---

Viskas apie Kiniją viename

Kinija - viskas, ką reikia žinoti keliaujant

---

Kelionės po Kinijos miestus

1. Šanchajus - Kinijos variklis
2. Honkongas - šviesų ir jūrų miestas
3. Pekinas - XXI a. Roma?
4. Guangdžou-Šendženas - didžiausias rytdienos pasaulio miestas
5. Makao - naujai sena pramogų sostinė
6. Sianas - Azijos Roma vėl atrasta
7. Perlų upės delta - Kinijos langas į pasaulį

---

Kelionės po Kinijos užmiestį ir gamtą

1. Trys tarpekliai Jangdzėje - upių kruizų karalius
2. Džangdziadzie - dangų raižančių uolų miškas
3. Kinijos šilko kelias - grotos, kinų siena, dykuma
4. Mažasis Tibetas - Kinijos Činghajaus provincija
5. Taivanas - dvilypė turtingoji Kinija

---

Kelionių vadovai po Kiniją žemėlapyje

Spauskite ant žymeklio žemėlapyje ir ant iššokusios nuotraukos - ir skaitykite kelionių vadovą apie tą vietą!

Komentuoti