Azija – kelionių vadovai

Šventojoje žemėje, atrodo, jokia siena nėra tik siena, jokia gatvė – tik gatvė. Juk Šventuosiuose miestuose – Jeruzalėje, Betliejuje, Nazarete ir kitur – kiekvienas senas akmuo ar net medis “regėjo” įvykius, pakeitusius Europą ir pasaulį.

Šventojoje žemėje atsirado krikščionybė ir judaizmas. Ten gimė, gyveno ir mirė Jėzus Kristus. Šventa ji ir islamui. Tūkstančius metų į ten traukia minios dešimčių skirtingų religijų piligrimų, ir visi atranda kažką sau, kai kurie pasilieka su visam. Todėl ritualai švenčiausiose vietose niekuomet nenutrūksta. Priešingai – tų šventų vietų, dirbant archeologams, atrandama vis naujų.

Šventoji žemė turėtų priblokšti net ir netikintįjį. Miestai, miesteliai, gamtos grožybės, kurių pavadinimus Lietuvoje kiekvienas sužino dar būdamas vaikas. Ta neprilygstama religinė ir tautinė įvairovė, ypatingos tik tenai gyvuojančios kultūros. Visa tai “dovanojo” ne šiuolaikinė globalizacija, o istorijos tūkstantmečiai, kurių metu žmonija tikėjo, kad Šventoji žemė yra pasaulio centras.

Liūdnesnė tos įvairovės pusė: karai dėl šios žemės irgi nesibaigia. Tų, naujausiųjų, kai žydų valstybė Izraelis XX a. viduryje okupavo arabišką Palestiną, žiaurūs atgarsiai pasaulį lydi ir šiandien.

Nuskristi į Šventąją žemę iš Lietuvos – labai paprasta ir nebrangu, reisai – tiesioginiai. Aplankiau tiek religines-piligrimines, tiek gamtines-kultūrines Šventosios žemės vietas, pajutau – nebūtinai savo noru – ir tą amžiną konfliktą dėl jos.

Jeruzalė – Šventosios žemės širdis

Jeruzalė – neabejotinai gražiausias, įdomiausias ir švenčiausias Šventosios žemės miestas. Jame ir jo apylinkėse nesunkiai gali praleisti ne tik savaitgalį, tačiau ir savaitę.

Miesto simbolis – musulmoniškas auksinis Uolos kupolas (1021 m.), kylantis virš tvirtais mūrais įrėminto senamiesčio. Jis stovi ant Šventyklos kalvos, kur Abraomas vedė paaukoti savo sūnų, o iki 70 m. po Kr. stovėjo švenčiausioji judėjų Šventykla. Ta pati, kurioje paskutinę savaitę prieš savo nukryžiavimą pamokslavo Jėzus Kristus. Ir nuo kurios griuvėsių po 600 metų Mahometas, pasak islamo, žengė į dangų.

Panašių istorijų, kai viena ir ta pati vieta “daugiau nei šventa” daugybei tikėjimų Jeruzalėje – pilna. Net ir tuomet, kai vieta svarbi vien krikščionims, dėl teisės ją prižiūrėti šimtmečius konkuruoja ištisa eilė skirtingų krikščionybės atmainų. Dar XVIII a. Osmanų Imperijos valdžia, kuriai tada buvo pavaldi Jeruzalė, labai tiksliai padalino visų jų teises ir pareigas: kam priklausys kurie altoriai, kas kada laikys mišias. To laikomasi iki šiol.

Garsiausia tarp tokių padalintų “bažnyčių” – Šventojo kapo bažnyčia, pastatyta vietoje, kurioje buvo nukryžiuotas ir palaidotas Jėzus Kristus. Ta pati, kurios vaduoti nuo musulmonų popiežiai šimtmečius siuntė Kryžiaus žygių riterius.

Iš tikro ji, kaip ir daug Šventosios žemės švenčiausių vietų krikščionių šventovių, bažnyčią nelabai ir primena. Ten beveik nėra salių ar navų – tik išraityti koridoriai, laiptai, belangės sienos, išpuoštos altoriais: stačiatikių, katalikų, armėnų, etiopų, koptų… Kai kurios krikščionybės pakraipų, šimtus metų ten laikančių altorius, kitur jau beveik nunykusios ir nežinomos. Visų jų vienuoliai keisčiausiais abitais šmirinėja viduje.

Tiesa, pačios olos, iš kurios prisikėlė Kristus, toje bažnyčioje nerasite. Viskas seniai nukasta, sunaikinta, o kapo vietoje pastatyta koplytėlė. Seniau saugoti to, kas autentiška, nebuvo įprasta, svarbiausia – vieta.

Tačiau nuo katalikų atskilusiems protestantams visi keisčiausi senoviniai ritualai su auksiniais smilkytuvais ir senovinėmis giesmėmis atrodė keisti ir bereikalingi. Jų nuomone, tamsūs puošnūs Kristaus kapo bažnyčios koridoriai menkai teperteikė tą laikmečio prieš 2000 metų, kai, supamas tik artimiausių pasekėjų, skurdžiai gyveno ir mirė Kristus, atmosferą. Todėl jie sukūrė savą šventą vietą: Kapą sode, dabar prižiūrimą anglikonų. Tai – tikras maždaug 2000 metų senumo nežinomo žydo kapas, iškaltas oloje. Ne Kristaus: tačiau šiuolaikiniam vakariečiui, turbūt, lengviau susikaupti ir pasimelsti ten, medžių apsuptyje, klausantis gitara brazdinančio ir tyliai angliškai dainuojančio pavienio muzikanto, nei atstovėjus eilę Kristaus kapo bažnyčioje, kur 10 sekundžių po įėjimo į kapo vietą jau išgirsti vienuolio barbenimą – “paskubėk ir leisk kitus”.

Šventos vietos: nuo įrodytų iki išgalvotų

Apskritai šventos vietos Šventojoje žemėje yra trijų rūšių. Pirmosios tiksliai nustatytos pagal aprašymus šventaknygėse, archeologinius duomenis. Tarp tokių – Alyvų kalnas, per kurį Jėzus įžengė į Jeruzalę, bei Getsamanės sodai jo papėdėje, kur Kristus meldėsi paskutinę naktį prieš mirtį. Jos apstatytos įvairių krikščionybės pakraipų šventovėmis, tokomis kaip Dominus Flevit (“Viešpats verkė”) vienuolynas ar Paternoster (“Tėve mūsų”) bažnyčia, kurioje visomis kalbomis (ir lietuviškai) surašyta garsiausioji krikščionių malda.

Kitos šventosios vietos – labiau abejotinos, tačiau gerbiamos (beveik) nuo pat Kristaus laikų, todėl įmanoma, kad yra tikros, nes pirmosios šventovės ten pastatytos dar esant gyviems tų įvykių liudininkams arba greitai po jų mirties. Tarp tokių – Marijos kapas Jeruzalėje, tiesa, pripažįstamas tik stačiatikų ir rytų krikščionių.

Ir, pagaliau, paskutinė šventųjų vietų rūšis: tos, bėgant šimtmečiams “atrastos” (sukurtos) Jeruzalėn keliavusių piligrimų – gal iš tvirto tikėjimo, gal tiesiog užsimanius papasakoti įdomių istorijų žmonėms, kurie pakeliui namo priims nakvynei. Kai kurios tokių “išgalvotų” vietų išpopuliarėjo ne mažiau, nei tikrosios. Pavyzdžiui, Kryžiaus kelias – koplyčios ir atminimo lentos Jeruzalės gatvėse, žyminčios vietas, kur Jėzus Kristus esą pametė kryžių ar suklupo. Jos atsirado Kryžiaus žygių laikais (~1100 m. po Kr.). Gi Kristaus eroje Jeruzalės gatvių planas greičiausiai apskritai buvo kitoks, o ir Kristų nukryžiuoti vedė ne iš ten, kur prasideda Kryžiaus kelias. Panašiai “atrastas” ir Paskutinės vakarienės kambarys (gotikinė architektūra išduoda jį esant įrengtą geras tūkstantmetis po Kristaus), taip pat arka, nuo kurios Poncijus Pilotas neva tarė “štai žmogus (Kristus)” (ecce homo).

Visgi šios vietos, kaip ir “Kapas sode”, tinka simboliškam apmąstymui. Šiaip ar taip, Jeruzalės centras mažytis, ir kur jame bebūtum, “tikrosios” tų įvykių vietos niekada nebus toliau 2 km.

Beje, beveik visos šventos vietos Izraelyje – nemokamos (išsilaiko iš aukų). Tiesa, ten, kur tenka pakrapštyti piniginę, šekelių teks palikti daug: mokesčiai Izraelyje dideli ir kainos – tarp didžiausių pasaulyje.

Religinio-tautinio konflikto atspindžiai

Krikščionių vienuolių ginčai dėl šventųjų bažnyčių yra juokingi, palyginti su žydų ir arabų ginču dėl pačios Jeruzalės. Pagal 1948 metų Jungtinių Tautų planą, miestas turėjo tapti nepriklausomu ir neutraliu. Tačiau vakarinę jo pusę tada užėmė žydai (Izraelis), rytinę, kartu su visu senamiesčiu ir švenčiausiomis vietomis – arabai. 1967 m. Izraelis staigiu puolimu iš arabų atėmė ir Rytinę Jeruzalę, ir dar daug kitų žemių (Vakarų Krantą ir Gazos Ruožą).

Iki šiol Rytų Jeruzalė – labiau arabiška (palestinietiška), nors žydai ten siunčia gyventi savo naujakurius, kas pagal tarptautinę teisę yra nelegalu. Ištisos žydų karių (arabai į armiją nešaukiami) grupės, ginkluotos galingais koviniais automatais, patruliuoja tomis gatvelėmis, kaip ir visoje Palestinoje. Oficialus pretekstas – terorizmas, tačiau jo šiais laikais Izraelyje tikriausiai ne daugiau nei Vakarų Europoje. Palestiniečiai galbūt jau prarado viltį, tad organizuotą pasipriešinimą sustabdė. Radikaliausi galbūt išvyko kautis už Islamo valstybę: jiems priešu tapo ne vien Izraelio, bet ir visų Vakarų valstybių valdžios, jau virš 50 metų nesugebančios veiksmingai pasmerkti jų teisių pažeidimų Palestinoje.

Dabar kiekvienam žuvusiam žydui tenka 10-20 žuvusių palestiniečių. Vienas “rekordų” pasiektas 2009 m., kai žydų žuvo tik 9, o palestiniečių – 1034. Dauguma aukų – civiliai, nužudyti Izraelio karių už protestus, naudojant kaip gyvus skydus, o dažniausiai išvis “per klaidą” (iš lėktuvų ant palestiniečių miestų mėtomos bombos aukų nesirenka). Geras trečdalis nužudytųjų – vaikai. Vakaruose ir Lietuvoje tą mažai matome: apie kiekvieną teroro akte žuvusį žydą ar vakarietį spauda trimituoja garsiai, o apie kas savaitę žudomus palestiniečių civilius tyli. Izraelio šarvuoti buldozeriai nuolat griauna ir palestiniečių namus: tarsi stalininėje Rusijoje tai – kolektyvinė bausmė: už vieno palestiniečio aktyvizmą benamiais paverčiama šeima ar ištisa giminė.

Turistus nuo konflikto Izraelio valdžia stengiasi izoliuoti. Tačiau jis visuomet šalia. Jeruzalę naršiau nešinas Biblija: paskaitęs, kas lankomoje vietoje atsitiko, į tas istorijas įsijausdavau kur kas geriau. Tai štai: kai lipau į tą visiems šventą Šventyklos kalvą, uoliai daiktus peršvietinėję Izraelio kariai Naująjį testamentą pareikalavo palikti greta iš kažkieno jau atimto švęsto vandens. O į nuostabų Uolos kupolo vidų bei Al Aksos mečetę manęs, kitatikio, nebūtų įleidę jau kalvos viršų prižiūrintys musulmonai (iki 2000 metų, kol palestiniečių padėtis buvo kiek geresnė, duris jie atverdavo visiems).

Būnant ten, verta atsargiai rinktis žodžius: štai vieno žmogaus pasiteiravau, kaip nueiti į Haram-E-Šarif (dabartinis kalvos pavadinimas). Manau, paklaustasis tikrai suprato, tačiau nepatenkintas pasiteiravo: “Kas tas Haram-E-Šarif?”. Pasirodo, žmogus buvo žydas, ir jam ta vieta vis dar “Šventykla”, nepaisant to, kad ta jau tuoj bus 2000 m., kaip sugriauta. Tuo tarpu arabiškojoje Rytų Jeruzalėje vengiama žodžio “Izraelis” – ant viešbutyje duoto žemėlapio puikavosi užrašas “Šventoji žemė ir Palestina”.

Pakeliui į Šventyklos kalvą kabėjo rabinų atsišaukimas, raginantis žydus ten nelipti išvis (per šventa vieta). Žydai apeigas atlieka Šventyklos kalvos papėdėje. Vakarinė jos siena (ta kalva – dirbtinai sumūryta) vadinama Raudų siena, mat ten žydai aprauda sugriautos šventyklos, o taip pat kiša į tarpelius tarp akmenų lapelius su prašymais Dievui. Kai lankiau, vyravo kur kas linksmesnės bar micvos apeigos, kuriomis trylikamečiai žydai su dainomis, skanduotėmis, balionų leidimu į dangų pripažįstami suaugusiaisiais. Prie sienos giminės vyrai ir moterys eina atskirai, taigi, ta pati giminė švenčia susitikusi iš abipus tvorelės.

Betliejus: trejos Kalėdos mieste-kalėjime

Jeruzalės palestiniečiams pasisekė. Izraelis jiems pasiūlė pilietybę. 4 milijonai palestiniečių, gyvenančių žemėse, okupuotose 1967 m., neturi net to. Izraelis vieną po kitos nusavino jų žemes, kirto jiems brangius alyvmedžius. Dauguma gyventojų pamažu suvaryti į vos 10% Šventosios žemės ploto, tankius “arabiškus miestus”. Prieš dešimtmetį tuos miestus Izraelis aptvėrė tvoromis ar milžiniškomis betoninėmis sienomis, palyginus su kuriomis Berlyno siena atrodo buvusi mažytė. Palestiniečiai gali išvykti tik su leidimais, kuriuos gauti ne taip jau lengva. Dauguma geriausių kelių okupuotoje Palestinoje faktiškai rezervuoti žydams ir turistams (palestiniečių automobilių numeriai – kitokie, tad paprasta jų neįleisti).

Vienas palestiniečiams paliktų miestų – Betliejus, Jeruzalės priemiestis, kuriame gimė Jėzus Kristus. Nepriklausomam keliautojui patekti į jį užtrunka. Nuomotą automobilį teko palikti Jeruzalėje: jau vien autonuomos agentūrą, leidžiančią lankyti Rytų Jeruzalę ir okupuotų teritorijų zonas B ir C, suradome ne iš karto, o į Betliejų (okupuotų teritorijų zoną A) važiuoti leidžia tik keletas mažų arabiškų agentūrų, kurios nedirba oro uoste.

Todėl teko patirti tą patį, su kuo kas vakarą susiduria leidimus dirbti Jeruzalėje gavę betliejiečiai. Autobusas, pilnas juodadarbių nudriskusiomis rankomis, atvežė tik iki patikrinimo punkto, įėjimo į miestą-kalėjimą. Didžiulio it muitinė, tačiau kur kas niūresnio ir baugesnio. Nesunku buvo pasijusti, lyg kartu su bevardžiais nepažįstamais sodinamam atlikti laisvės atėmimo bausmės, arba įeinančiam į aptvertą Antrojo pasaulinio karo laikų getą. Paskui nuskurusių žmogelių minią, stebimas karių nuo aukštų apžvalgos bokštų, kirtau tuščią erdvę tarp dviejų milžiniškų betoninių sienų, grūdausi prie sukamų durų iš metalo virbų, tarp kurių storesnis žmogus vos įtelpa (jos skirtos suspausti kūną, kad matytųsi, kas nešama kišenėse), galiausiai – paskutinė atkarpa ilgu tamsiu raitytu tuneliu. Grįžtant iš Betliejaus teko peršviesti savo daiktus it oro uoste, rodyti pasą nuobodžiaujančiam kariui, “lindėjusiam” mobiliajame telefone.

Dabar – taikus metas. Kai politinė valia pasikeičia, patikrinimai sustiprinami: poste kasdien pakeliui į darbą tenka laukti ir po kelias valandas, arba jis išvis uždaromas ir “atviro režimo kolonija” virsta “uždaro režimo kalėjimu”. Gaza, didžiausias Palestinos miestas, šitaip uždarytas jau daug metų.

Kadaise Betliejus buvo krikščioniškas miestas. Neapsikentę okupacijos sąlygų ir užmezgę ryšius su piligrimais, daug krikščionių emigravo, o likusiuosius Izraelis “atskiedė” iš kitur suvarytais musulmonais. Šiandien dauguma betliejiečių išpažįsta islamą. Kai ~16:30 lankiau centrinę Ėdžių aikštę, Kristaus gimimo bažnyčia jau buvo užrakinta, užtat muedzinas iš švytinčios gretimos mečetės šaukė vidun melstis. Krikščionių Šventojoje žemėje sumažėjo tragiškai: Izraelio įsteigimo išvakarėse 1948 m., 18% palestiniečių buvo krikščionys (Betliejuje – 85%), šiandien – tik 1,5% (Betliejuje – 35%). Pasigirsta nuogąstavimų, kad švenčiausios krikščionių vietos artimiausiais dešimtmečiais virs savotiškais muziejais, reikalingais tik piligrimams ir turistams.

O ten, kur neužstoja Siena, betliejiečiai nuolat regi vis plečiamus žydų naujakurių miestelius. Juose gyvenimas geras, tenykščiai žmonės turi pilietybę ir laisvę judėti po Šventąją žemę. Nepaisant to, kad jie atsikėlė gyventi per pastaruosius dešimtmečius, kai dažna Betliejaus šeima regione praleido daugybę kartų…

Galilėja: paeežerė kur pamokslavo Jėzus Kristus

Nors gimė Betliejuje, o mirė Jeruzalėje, Jėzus Kristus didžiąją dalį gyvenimo praleido Galilėjoje. Pamokslavo prie Tiberiados ežero. Krikščionys tas vietas atrado tik XX a. pradžioje, kai keliauti tapo paprasčiau (iki tol piligrimai lankydavo tik Jeruzalės apylinkes). Todėl bažnyčios ten gana šiuolaikiškos, ilgamečių tradicijų nėra. Net ir šiandien tai visiška provincija, be nuomoto automobilio tas vietas lankyti sunku. Matant tas žalias pievas, neaukštas kalvas, didoką, bet nemilžinišką ežerą net sunku patikėti, kad kažkokie vietiniai kaimiečiai, tokie kaip čia žvejodavęs šventas Petras, sugebėjo paskleisti religiją po visą Romos Imperiją, iš kur ji tapo populiariausia pasaulyje.

Tarp lankytinų piligriminių vietų Tiberiados ežero pakrantėje – Kafernaumas, kur Jėzus ilgai gyveno (ten – šv. Petro namo griuvėsiai, virš kurių moderni bažnyčia), tačiau galiausiai, kai dauguma miestelėnų juo taip ir nepatikėjo – pažadėjo jiems liūdną lemtį. Netoliese – kalnas, kur, spėjama, Jėzus pasakė kalno pamokslą [Mt 5:1-7:29]. Ginosare ištrauktas ~2000 m. senumo nuskendęs žvejybinis laivelis. “Gal Jėzaus” viliodamas turistus skelbia muziejus, tačiau, aišku, tikimybė labai jau maža.

Žymiausia piligriminė vieta Galilėjoje – Nazaretas, kur Jėzus praleido vaikystę. Didžiausia bažnyčia supa olą, kurioje gyveno Marija (priešingai Viduramžių dailininkų paveikslams, Šventojoje žemėje Kristaus laikais vargšų gyvenimui naudotos olos, o ne nameliai šlaitiniais stogais). Ta bažnyčia – ir savotiška modernaus krikščioniško meno galerija, pilna milžiniškų daugybės šalių dovanotų Marijos paveikslų, mozaikų, bareljefų. Yra ir lietuviškas, grįstas Aušros vartų Marija, ir geltonodė kiniška Marija, ir tajiška, primenanti hinduistų dievybę, ir moderniai baugi amerikietiška.

Kaip ir visa Šventoji žemė, Galilėja padalinta tarp žydų ir arabų. Nazaretas – arabiškas miestas (anksčiau krikščioniškas, dabar nebe), o iš Tiberijo, žydams švento kurorto palei Tiberiados ežerą, arabai išvaryti dar 1948 m. Tenykštės mečetės tuščios, jų griuvėsiai romantiškai apšviečiami.

Kaip ir kitur Šventosios žemės provincijoje, daug Galilėjos žydų gyvena prieš maždaug 50-100 metų įkurtuose “savanoriškuose kolūkiuose” – kibucuose. Lygus gyvenimas (“iš kiekvieno pagal galimybes, kiekvienam pagal poreikius”) anapus kibucų vartų atrodė visai patrauklus, kol neišmirė juos įsteigusių darbščių idealistų karta. Dabar daug dalykų kibucuose jau privatizuota, o algos mokamos pagal darbą.

Negyvoji jūra, žemiausia pasaulio vieta

Negyvoji jūra iš tikro yra ežeras, dar mažesnis už Tiberiadą. Jūra vadinamas todėl, kad yra vienas sūriausių pasaulyje vandens telkinių. Jo pakrantė – žemiausia planetos sausumos vieta. Dabar ji 431 m žemiau jūros lygio ir vis žemėja, mat Negyvoji jūra senka. Tai – minusas norint išsimaudyti: dauguma krantų jau toli nuo kelio, palikus automobilį, neaišku kaip prie jų prieiti (pasivaikščioję vis atsiremdavome į stačius šlaitus ir nuleidome rankas).

Keli paplūdimiai – mokami ir labai brangūs (pvz. įėjimas – 10 eurų žmogui). Visgi, juos išlaikyti – nemažai darbo: jūrai senkant, senieji pastatai, restoranai, viešbučiai apleidžiami ir statomi nauji buvusiame dugne. Dauguma “Negyvosios jūros viešbučių” šiandien išvis ne prie Negyvosios jūros, o prie mažų nuo jos atskilusių ežerėlių pietuose.

Aplinkui negyvąją jūrą – dyki, bet gražūs šlaitai, Ein Gedžio gamtos rezervate lengvai sutiksi kalnų ožių.

Viršum Negyvosios jūros iškilusi Masada. Žydų tvirtovė, kurią 70 m. po Kr. malšindami žydų sukilimą puolė ir užėmė romėnai. Nuo Masados viršaus matosi gražios panoramos, sausoje dykumoje išlikusios net romėnų karių stovyklos liekanos ir rampa, kurią supylę iš akmenų jie ir užėmė tvirtovę. Tiesa, gynėjai, tarsi Pilėnuose, nusižudė to nesulaukę.

Tel Avivas ir Haifa: nereligingas Izraelis

Mėgstamas žydų anekdotas sako, kad trys didieji Šventosios žemės miestai gyvena skirtingu ritmu: Jeruzalė meldžiasi, Haifa dirba, o Tel Avivas pramogauja. Tą nesunku suprasti net iš gyventojų drabužių. Jeruzalėje dauguma musulmonių ryši skareles, o žydų – galvas dengia šlikėmis ar skrybėlėmis. Tel Avive gi kur kas lengviau išvysi merginą su nuogu pilvu ir auskaru bamboje, didžiules tatuiruotes ar gėjų simboliką (tame mieste – didžiausi regiono gėjų paradai). Tuo tarpu Haifoje nėra nei to, nei ano, žmonės ten dažniausiai rengiasi kaip Lietuvoje.

Tiek Tel Avivas, tiek Haifa, labai nauji miestai, XX a. pirmojoje pusėje pastatyti žydų, kurie, sionistinių idėjų vedami, masiškai kėlėsi į Šventąją žemę. Todėl Tel Avivas – viena geriausių vietų pasaulyje pamatyti tarpukario ir ankstyvojo pokario architektūrą. Šis miestas garsėja ir naktiniu gyvenimu. Tiek Tel Avive, tiek Haifoje, šiandien prestižinės yra “vokiečių kolonijos” – rajonai, pastatyti templerių, XIX a. į šventąją žemę besikėlusių religingų vokiečių (vėliau per pasaulinius karus juos, kaip priešo piliečius, britai išvarė). Palei abu miestus driekiasi ilgi paplūdimiai.

Vienintelė tikra Haifos įdomybė, turinti mažai analogų pasaulyje – Bahajų sodai. Bahajai – viena naujųjų, sektomis vadinamų religijų, savotiškas islamo tęsinys, teigiantis, kad po Mahometo buvo dar pranašas Babas, kurio kapas ir yra Haifos soduose. Tie sodai kyla į kalną, todėl jų panoramos nuo vidurio, viršaus ir apačios – viena už kitą gražesnės. Juos nuolat prižiūri ~120 savanorių bahajų iš įvairių šalių ir žemynų, tiesa, turistams prieinama tik maža jų dalis.

Anksčiau greta Tel Avivo ir Haifos stovėjo arabiški miestai, atitinkamai Jafa ir Akrė. 1948 m. tuos miestus užėmę žydai daugumą arabų (palestiniečių) iš ten išvarė. Jų vaikai ir anūkai iki šiol leidžia dienas tremtinių stovyklose aplinkinėse šalyse. Iš viso tų Palestinos tremtinių su palikuonimis pasaulyje – 5 milijonai. Izraelis jų atgal nepriima. Tai – vienas didžiausių Artimųjų Rytų konflikto skaudulių.

Mat teisę į gyvenimą Izraelyje, netgi į valdžios skiriamą būstą turi kiekvienas pasaulio judėjas ir jų palikuonys. Izraelio pilietybė šitaip suteikta net per 100 tūkstančių juodaodžių Etiopijos judėjų, kurie, kaip rodo genetiniai tyrimai, nėra kilę iš žydų (yra atskira į judaizmą atsivertusi tauta). Tačiau visos šios teisės neprieinamos 1948 m. ištremtiems ar nuo represijų pabėgusiems Palestinos musulmonams ir krikščionims, nepaisant to, kad jų protėviai šimtus ar tūkstančius be pertrūkių gyveno Šventojoje žemėje. Dar daugiau, jų namus ir žemes valdžia tada išdalino žydams, tokiu būdu suformuodami didžiuomoje Šventosios žemės žydų gyventojų daugumą.

Nors dauguma Jafos ir Akrės gyventojų tuomet pakeisti, atmosfera tuose miestuose iki šiol išskirtinė. Ten pilna mečečių ir bažnyčių, viduramžiškų mūrų. Akrėje stūkso kryžininkų tvirtovė, tunelis (tai paskutinė Šventojoje žemėje kritusi kryžininkų žemė). Jafa smarkiau išgriauta – prispildžiusi ištaigingų restoranų, labiau primena prabangų senamiestį.

Kaip valandą tautinės neapykantos klausiausi

“Sionizmas yra amžinas idealas – 120 metų” – toks užrašas pasitiko dar Tel Avivo oro uoste. Sionizmas – filosofija, kurios dėka gimė Izraelis – iki šiol kelia kontraversijas. Jo šalininkams tai – tiesiog žydų nacionalizmas, eilinis XIX a. Europos tautinis atgimimas; tik, kadangi žydai gyveno pasklidę po pasaulį, prieš įsteigiant valstybę jiems dar teko atkeliauti į vieną vietą, o tam pasirinko Šventąją žemę, kurioje judėjai gyveno prieš 2000 metų. Kiti (ypač arabai) sionizmą dažniau prilygina nacizmui ir teikia tokius pavyzdžius: žydų elgesys su palestiniečiais, Izraelyje paplitęs kitų tautų ir religijų niekinimas. Nemaloniausias dalykas tame oficialiame “Sionizmo amžino idealo” metinių memoriale, pilname istorinių simbolių, man asmeniškai, kaip lietuviui, buvo sovietinis kūjis su pjautuvu. Tikriausiai pagerbiantis žydų komunistus.

To radikaliausiojo komunistuojančio žydų nacionalizmo teiginius netikėtai išgirdau… lietuviškai. Juos išdėstė Jeruzalės gatvėje prisišliejęs senyvas vietos litvakas. Gyvenime negirdėjau šitiek tautinės neapykantos! Nė neprisistatęs ir nepaklausęs mūsų vardų, jis maždaug valandą dėjo į šuns dienas visas iš eilės tautas, išskyrus žydus ir rusus. Arabus vadino žiurkėmis, vietoje žodžio “ukrainiečiai” sakydavo vien tik “koholai”.

Aišku, visus pakrikštijo “žydšaudžiais” (ir lietuvius, latvius), tačiau didžiausi žydšaudžiai neva – “koholai”. Istorinio pagrindo tam nėra, bet kodėl pašnekovas taip galvojo, galėjau įtarti. Kaip sakė pats, Izraelyje yra apie dešimt rusiškų laikraščių. Kiek supratau, jie tiražuoja Rusijos propagandą, kuria daugybė rusakalbių žydų, kurių Izraelyje virš 1 mln. (~15%), tiki aklai. “Laikraščiai neseniai rašė, kad lietuviai apdovanojo žydšaudį ordinu”, “Ukraina stato paminklus žydšaudžiams”.

Kiek pasidomėjau, tie tariami “pašlovintieji žydšaudžiai” – tai nacių veiksmams prieštaravę, netgi nacių persekioti žmonės, kurių tikrasis “nusikaltimas” – kad jie, siekadmi laisvės savosioms tautoms, priešu nr. 1 laikė Sovietų Sąjungą. Mat dažno izraeliečio pasaulėvaizdis toks: visi, kas nenorėjo gyventi rusų ar komunistų valdžioje – fašistai. Žydams, aišku, išimtis, kitaip ko jie patys emigravo iš TSRS į Izraelį…

Įdomu, jeigu dabar Rusija konfliktuotų ne su Ukraina, o, tarkime, su Lenkija – ar didžiausi žydšaudžiai, anot rusiškos Izraelio žiniasklaidos ir to paties pašnekovo, nebūtų lenkai? Jeigu su Lietuva – lietuviai? Turbūt būtų. Neapykanta jau pasėta visiems, tereikia sudėlioti akcentus.

Galiausiai pašnekovas pastebėjo, “na, gal ir ne visi lietuviai blogi”. Galvojau, gal paminės kokį žydų gelbėtoją (juk net pagal oficialiai Izraelio pripažintų žydų gelbėtojų procentą Lietuva yra pirmoji Rytų Europoje ir antroji pasaulyje). Tačiau kurgi: “geras lietuvis”, anot pašnekovo, pasirodo, buvo kažkoks komunistas kolūkio pirmininkas, kuris pokariu “šaudė miškinius”…

Pašnekovas dar pasidžiaugė, kad pats “išvyko iš Lietuvos prieš visus Sąjūdžius”, minėjo ir Paleckio išpopuliarintą frazę “savi šaudė į savus”. Galiausiai konstatavo, koks “didis žmogus” yra Vladimiras Putinas ir “gaila, kad Lietuvoje tokių nėra”.

Ironiška, bet klausydamas tų minčių galėjau nesunkiai įsivaizduoti labai jau panašias mintis kokiais 1939 m. dėstantį Vokietijos nacį. Tik vietoje žydų tokių polemikoje būdavo “visur skriaudžiami” vokiečiai, vietoje Izraelio ir Rusijos – “tvarką daranti” hitlerinė Vokietija…

Nuostatos, kurioms neišnykus susitaikymo Šventojoje žemėje nebus

Bet pašnekovo nepertraukinėjau ir įdėmiai klausiau. Tas pokalbis man daug ką “sudėstė į lentynėles”, leido suprasti žymios dalies (galbūt – daugumos) žydų nuostatas, kurių fragmentus matydavau skaitydamas Izraelio ir Palestinos laikraščius ar dalyvaudamas diskusijų forumuose, tačiau niekada neišklausiau taip nuosekliai ir išsamiai.

Baisiausia iš tų nuostatų, kurios neatsisakius neįmanoma jokia taika Artimuosiuose Rytuose, joks sutarimas jokiais istoriniais klausimais: Izraelyje gerbiamos tik žydų gyvybės, o kitų laikomos mažne bevertėmis. “Na, kai Izraelis užeina ant Gazos, tai jau tūkstančiais jų nužudo” – kalbėjo radikalusis pašnekovas apie už 60 km gyvenančius palestiniečių civilius apatiškai, tarsi tai būtų ne žmonės. O kiekvieno žydo žūtis konflikte Izraelyje – visuotinė tragedija. Štai 2014 m. vasarą, atsakydamas į 3 žydų paauglių pagrobimą, Izraelis taip be atodairos subombardavo Gazą, kad pražudė 2310 palestiniečių (dauguma – civiliai, 315 vaikų) ir per 10 tūkstančių sužeidė.

Ir, aišku, beveik niekam Izraelyje nekiltų mintis, kad tas faktas, jog sovietai per holodomorą nužudė daugiau ukrainiečių, nei naciai visame pasaulyje žydų per holokaustą, suteikė kažkokią teisę ukrainiečiams kovoti prieš sovietus. Ne, anot daugelio žydų, jie privalėjo būti prosovietiški, nes sovietai žydams buvo geresni, nei naciai (toks teiginys logiškas tik tada, jei ukrainiečio gyvybę laikysime objektyviai mažesnės vertės, nei žydo)… Ir sovietų nužudyti lietuviai, latviai, estai, lenkai, sunaikintos kalmukų ar Krymo totorių kultūros tame (pa)sąmoningame Izraelio pasaulėvaizdyje – visiškai nereikšmingas istorijos balastas.

Ir todėl Izraelis reikalauja teisti kitataučius, kolaboravusius su naciais, bet pats nenuteisė nė vieno iš daugybės pas save “priglaustų” su sovietais kolaboravusių žydų, žudžiusių kitataučius. Dar daugiau: kiek esu skaitęs, tie patys Izraelio laikraščiai (toli gražu ne vien rusiški), kurie pliekia bet kurį karo laikų kovotoją prieš sovietus kaip nacį (jie nedalyvavo holokauste, bet juk “kariavo prieš ‘geriečius’ sovietus, kurie kariavo prieš blogiečius nacius”), čia pat pateisina bet kurį kitataučius civilius iš politinių paskatų žudžiusį, žudantį ar žudysiantį žydą.

Žydų noras, kad gailėčiau žuvusių jų protėvių, man visiškai suprantamas. Totalitarizmą, okupacijas ir genocidus laikau blogiu. Dar paauglystėje domėjausi litvakų kultūra, man atrodė keista, kodėl apie juos, gyvenusius tose pat Vilniaus gatvėse, žinome taip mažai. Tačiau vėliau, internete rasdamas daugiausia vien tik radikalias arba labai radikalias užsienio žydų mintis supratau, kad jų pageidavimas, kad gailėčiau žuvusių jų protėvių – tik įžanga į “pretenzijas”. Toliau seka reikalavimai išsižadėti savo didvyrių todėl, kad šie gynė saviškius pirmiau žydų (t.y. smarkiau priešinosi antilietuviškiems sovietams nei antižydiškiems naciams). Ir galiausiai – reikalavimai išteisinti tuos, kurie persekiojo ir žudė mano protėvius.

Aišku, visa tai – dvigubi standartai. Tokie “reikalautojai” lietuvių žudynes laikys mažiau tragiškomis ar net pateisinamomis, jau tikrai neabejos savo protėvių pasirinkimu ginti saviškius lietuvių sąskaita (tarkime, įstojant į sovietinius partizanus) ir, kaip “paguodą”, nebent pasisiūlys kartu su manimi “draugiškai” pašlovinti tuos, kurie kankino ir žudė manuosius protėvius… Jeigu nežiūrėsime į trečiąjį pasaulį, Izraelis kartu su Rusija šiandien – neabejotinai tos šalys, kuriose tokie XX a. pradžią primenantys ultranacionalistiniai dvigubi standartai (“tautietis visada teisus”) klesti labiausiai.

Haredžiai: tikrieji žydai ar religiniai fanatikai?

Tačiau sakyti “visi žydai yra tokie” jokiu būdu negalima, nes ši tauta – įvairi kaip jokia kita. Juk tūkstantmečius iki atvykimo į Izraelį jų protėviai gyveno visiškai skirtingose žemėse ir žemynuose. Ten jie kažkiek prasimaišė su vietiniais, todėl aškenazių (Vidurio ir Rytų Europos kilmės žydų) būna net blondinų, o sefardų (Ispanijos, Šiaurės Afrikos kilmės žydų) ar mizrahių (Artimųjų Rytų kilmės žydų) oda kiek tamsesnė. Tačiau šie skirtumai sparčiai nyksta: senąsias žydų kalbas, kaip aškenazių jidiš ar sefardžių ladino, baigia pakeisti naujoji hebrajų kalba (ivritas), o žymioje dalyje Izraelio žydų santuokų jaunikis ir nuotaka priklauso skirtingiems žydų pogrupiams. Tautiškai išsiskiria tik žydai iš TSRS – kadangi jie imigravo neseniai (ypač po 1990 m.), dauguma tebekalba rusiškai ir rusiškų užrašų Izraelyje labai daug – tačiau ar taip liks keičiantis kartoms, nežinia.

Bet viena žydų grupė į bendrą Izraelio žydų katilą integruotis nė nesiruošia. Tai – haredžiai, dar vadinami ultraortodoksais. Jų nuomone, judaizmas nesuderinamas su šiuolaikiniu pasauliu, tad jie savanoriškai gyvena panašiai kaip prieš šimtą metų. Jų rajonai, tokie kaip Jeruzalės Mea Šarim ar Tel Avivo Bnei Brakas, jeigu ne automobiliai, primintų XIX a. Rytų Europos štetlus (žydiškus miestelius). Knygos knygynuose ten – apie rabinus ir jų mintis, lauko reklamos – religinio turinio (pvz. “mūsų metodas padės įsiminti Torą greičiau”). Vyrai vaikšto juodais lietpalčiais ir skrybėlėmis, moterų mada primena istorinių filmų masuočių aktores. Namie haredžiai neturi televizorių, o 50% vyrų nedirba, visą laiką studijuodami Torą (tiesa, tai – nauja mada: iki Antrojo pasaulinio karo jie tai darydavo vakarais, atidirbę amatininkais ar smulkiais verslininkais). Vaikų jie turi ir po keliolika (vidutiniškai – po devynis), todėl gyvena labai skurdžiai ir susigrūdę. Pasaulietinio mokslo nevertina. Kaip kadaise Lietuvos žydai, daug jų tebekalba jidiš, mat šventoji hebrajų kalba, anot jų, skirta Dievui.

Pasivaikščioti po Mea Šarim buvo viena tų keistų ir ypatingų Šventosios žemės patirčių, kurioms analogų kitur nėra. Buvo ketvirtadienio vakaras, haredžiai išėjo į gatves: juk nuo saulės laidos penktadienį iki saulės laidos šeštadienį Izraelį apims šabas, kai jie privalo taip ilsėtis, kad negali net valgyti pasigaminti, tam reikia ruoštis. Per šabą Mea Šarim uždaromas automobiliams, o į per klaidą užklydusius gojus (nejudėjus) praeivius – taip pasakojo tas pats radikalus ir gana religingas pašnekovas litvakas – vaikai mėto akmenis, butelius, suaugę reikalauja išeiti.

Šabo dauguma žydų laikosi kur kas rimčiau, nei lietuviai sekmadienio: nuo penktadienio sutemų iki šeštadienio sutemų Izraelyje net nevažinėja autobusai, traukiniai (tai buvo viena pagrindinių priežasčių nuomotis automobilį). Tačiau paklausti apie haredžius, pasaulietiški žydai vadina juos fanatikais. Vaikštinėdamas po Mea Šarim savo akimis mačiau, kaip haredžių grupelė protestuodama ir tyliai stebima kitų rajono gyventojų šūkavo kažkokius lozungus. Šie taip įpykdė pasaulietiškais rūbais vilkėjusį praeivį, kad jis tiesiog visų akivaizdoje vienam protestuotojų spyrė, paskui jį pastūmė. Tas nesigynė, jo negynė ir viską matę policininkai: priešingai, jie haredžius išvaikė (tiesa, paskui šie vėl susirinko ten pat).

Deja, protesto esmės nesupratau. Tačiau nemažai haredžių yra antisionistai, ir kontraversiškiausi jų teiginiai tokie. Pirmasis: Izraelis yra blogis. Esą, žydų valstybę turėjo teisę sukurti tik Dievas, o ne žydai-sionistai; maža to, haredžių siaubui, dabartiniame Izraelyje dominuoja nereligingieji. Tokie haredžiai ragina ignoruoti valdžią, nebalsuoti, net neimti socialinio draudimo išmokų. Antrasis, dar labiau visuomenę pykdantis kai kurių haredžių teiginys: holokaustą savo tautai “užtraukė” žydai neharedžiai, kadangi jie, XIX-XX a. sandūroje palaipsniui atsisakydami senojo tikėjimo, sulaužė sandorą su Dievu, ir Dievas už tokį masinį “atsimetimą” nubaudė visą savo Išrinktąją Tautą. Kartais dar ir čia kliūva sionistams – neva jie tik stebėjo holokaustą laukdami, kol išsigandę išgyvenę žydai pabėgs į Šventąją žemę, taip išpildydami sionistų svajonę įsteigti Izraelį.

Mažiau radikalūs haredžiai patys dalyvauja Izraelio politikoje, tačiau tokie pasauliečiams kelia gal net dar didesnį rūpestį, nes jų įtaka auga geometrine progresija. Dėl milžiniško gimstamumo jau ketvirtis visų Izraelio žydų vaikų – haredžiai, nors šiaip haredžiai sudaro tik 10% izraeliečių. Ir dar nuo haredžių tikėjimo beveik niekas neatsimeta… Kol kas Izraelio valdžia kiek riboja haredžių religiją, pvz. Aukščiausiasis teismas uždraudė haredžių rajonų autobusuose priverstinai moteris sodinti gale, o vyrus – priekyje. Bet kiek toks sekuliarizmas išliks ateityje – nežinia.

Kaip ten bebūtų, aš gerbiu haredžius. Daugiausia jų prisirišimo prie savų tradicijų dėka žydai ir išsilaikė tūkstantmečius neasimiliavęsi, kas nepavyko beveik jokiai kitai diasporai. Man patinka, kad haredžiai nei patys perima užsieninių tradicijų, nei mėgina primesti savų idėjų visam pasauliui.

Šventoji žemė Biblijos žodžiais neseka

Atėjo laikas išskristi iš Šventosios žemės. Ji man paliko dvejopą įspūdį. Užaugęs krikščioniškoje šalyje, nuo mažens girdėdavau istorijas iš Biblijos, jomis paremtus posakius, metaforas. Pamatyti tas vietas realybėje – įdomu kiekvienam lietuviui, nesvarbu, ar nuoširdžiai tikinčiam, ar netikinčiam. Juk ten formavosi pasaulio istorija, pasaulio kultūra.

Kita vertus, labai liūdna, kad dabar Šventojoje žemėje niekas nebesilaiko ne tik idealistinio Kristaus paliepimo “Jei kas tave užgautų per dešinį skruostą, atsuk jam ir kitą” [Mt 5:39], bet net ir Senojo Testamento pamokymo “akis už akį, dantis už dantį”. Keršydama už keletą civilių Izraelio valdžia nužudo tūkstančius, ir toliau vadina tai “savigyna”. 4-6 mln. “saviškių”, pražudyti nacių, jiems viską pateisina, o virš 100 mln. pasaulinio komunizmo aukų ten visiškai pamirštos arba net sakoma “taip jiems ir reikia”. Nes jos “nesaviškės”.

Išskrendant, praėjus visas saugumo patikras Tel Avivo oro uoste, manęs laukė tas pats kūjis su pjautuvu – geltonas raudoname fone, it iškirptas iš TSRS vėliavos. Pagalvojau, kaip į tokį, švelniai tariant, akibrokštą reaguotų koks mūsų politikas ar ambasadorius, atskridęs į Tel Avivą. Turbūt niekaip (juk garantuotai jie ir matė…). “Diplomatiškai”, paniekindamas save ir mane, nulenktų galvą?.. O kaip reaguotų net eilinis žydas, jeigu Vilniaus oro uoste jį pasitiktų nacistinė svastika? Turbūt įsivaizduojate.

Skrydis iš Tel Avivo į Vilnių buvo skrydis iš vieno kraštutinumo į kitą. Iš žemės, kurioje “saviškis visada teisus”, į žemę, kurioje “saviškiai” lengvai atiduodami “sušaudyti” svetimam šmeižtui, nė nebesidomint istorine tiesa. Iš šalies kurioje žmogus, nežinodamas tiesos, įtiki tuo, kas jo tautai palankiausia, į šalį, kurioje žmonės, nežinodami tiesos, įtiki tuo, ką garsiausiai rėkia kiti.

Naiviai viliuosi, kad kada nors tiek mes Lietuvoje, tiek žmonės Šventojoje žemėje atras aukso vidurį. Gerbs savo istoriją, savo kultūrą, bet kartu neniekins kitų požiūrių. Pripažins, kad nekalto žmogaus mirtis yra nekalto žmogaus mirtis – nesvarbu, ar tas žmogus žydas, ar arabas, ar lietuvis, ar rusas, iš kokios jis šeimos. O žudikas yra žudikas – nepriklausomai nuo tautybės ir politinių pažiūrų.

Komentarai

Taivanas – tik maža kalnuota sala. Bet kokios jo ambicijos! Tai – viena turtingiausių Azijos šalių.

Vakarų turistai nepažįsta Taivano, o Taivanas nepažįsta Vakarų turistų – tiek jų mažai ten atvyksta. Ir aš apie daugelį Taivano lankytinų vietų sužinojau tik pradėjęs ruoštis kelionei. Jos, kaip ir visa sala, dvejopos.

Vakarinis krantas – žibančių miestų virtinė, kur 20 mln. žmonių gyvena susispaudę Vilniaus apskrities dydžio teritorijoje. Rytinis krantas – kalnai, tarpekliai, kaimai, gamtos supami vingiuoti keliai.

Beje, Taivanas savęs nelaiko atskira valstybe. Oficiali pozicija tokia: Taivanas yra tikroji Kinija, ir jis turėtų valdyti viską: nuo Pekino iki Tibeto. Mat Taivanas – vienintelė senosios Kinijos Respublikos žemė, kurios taip ir neužkariavo komunistai. Į Taivaną nuo revoliucijos subėgo visos Kinijos elitas, su savimi atsiveždamas ir neprilygstamus kultūrinius lobynus.

Pirmąkart keliavau po Taivaną ypatingu – kinų naujų metų laiku – tiesa, tai sukėlė daugiau problemų nei įspūdžių.

Taipėjus – laikinąja sostine tapęs provincijos miestas

Taipėjus dabar – neabejotinai viena dviejų Kinijos sostinių. Būtent jame veikia Nacionalinis rūmų muziejus – pribloškiamo kiekio puikiai išsilaikiusio kinų meno kolekcija.

Rūmų, tiesa, tame muziejuje nepamatysi. Jie – Pekine, žymesniojoje iš Kinijos sostinių. Ir pats muziejus kadaise veikė Pekine, Uždraustajame mieste. Tačiau kai Pekiną ėmė pulti Mao Dzeduno komunistai, kapitalistinė Kinijos valdžia visus brangiausius lobius skubiai evakavo į Taivaną, atokiausią savo provinciją. Galiausiai ten pabėgo ir pati – desperatiškam paskutiniam bandymui išgyventi.

Viskas jau galėjo atrodyti prarasta, atrodyti, kad visą Kiniją užims komunistai, kaip prieš tai užėmė visą Rusiją. Bet, pasirodo, kautis dėl salų Kinijos komunistai buvo nepasiruošę: lemiamą mūšį jie pralošė, ir Taivanas amžiams liko kapitalistinės Kinijos Respublikos valdžioje.

Paskui valdžią į Taivaną pabėgo ištisos kinų giminės: religingieji, turtingieji, inteligentai ir kiti, ką komunistai būtų neabejotinai nužudę ar suėmę. 15% Taivano gyventojų šiandien – anie pabėgėliai ir jų palikuonys.

Štai tada Taipėjus – vos 100 tūkstančių gyventojų turėjęs provincijos miestas – paskelbtas Kinijos sostine. Tiksliau – laikinąja sostine, tarsi tarpukario Kaunas. Bet nieko nėra pastoviau už laikinumą, nes vos 1% istorinės Kinijos “išgelbėjusi” Kinijos Respublika (vis dažniau ir dažniau vadinama tiesiog “Taivanu”) “išvaduoti Pekino” šansų neturėjo ir neturi.

Lietuva Kinijos Respublikos nepripažįsta – kaip ir dauguma pasaulio šalių, teisėta visos Kinijos valdžia laiko komunistų įkurtą Kinijos Liaudies Respubliką. Nepaisant to, prie Taipėjaus savivaldybės mačiau plazdant ir Lietuvos vėliavą, mat šis miestas – susigiminiavęs su Vilniumi. O lietuviams vizų į Taivaną nereikia – priešingai nei į “didžiąją Kiniją”.

Vienišas superdangoraižis ir ideologiniai memorialai

Dabar Taipėjus turi jau 6 milijonus žmonių, bet jis vis dar atrodo lyg laikinai peraugęs provincijos miestas. Ten gyvenama neišvaizdžiuose daugiabučiuose, senų pastatų mažai. Tik pastaraisiais dešimtmečiais Taipėjus ėmė panašėti į tikrą sostinę. 2004 m. jame pastatytas tada aukščiausias pasaulyje pastatas Taipei 101 (508 m). Jo žydras laiptuotas siluetas gražus, bet labai jau vienišas: juk antras pagal aukštį Taipėjaus dangoraižis – beveik perpus žemesnis.

Tik dabar Taipėjuje statomas ir metro – kai pirmąkart keliavau, buvo atidarytos vos dvi linijos, nuo artimiausios stotelės iki reikiamos lankytinos vietos, tokios kaip viena retų gatvių su išlikusiais senesniais pastatais, būdavo, tekdavo žingsniuoti po kelis kilometrus. Beje, Taipėjaus centre metro tarnauja ir kaip prekybos centrai, o požemiais lygiagrečiai bėgių gali nuo stotelės iki stotelės nueiti ir pėsčias.

Ilgus metus Taipėjų kažkuo panašiu į sostinę darė visų pirma ideologiniai pastatai. Didžiausias jų – Čiango Kaiši memorialinė salė (1980 m.), iš tikro – ištisas pastatų kompleksas su parku, skirtas Čiangui Kaiši pašlovinti. Būtent Čiangas Kaiši buvo tas Kinijos prezidentas, kurį komunistai privertė trauktis į Taivaną, o valdė Kinijos Respubliką jis… 49 metus (nusileidžia tik Fideliui Kastro).

Čiangas – kontraversiška asmenybė, mat buvo diktatorius. Nuo Mao Dzeduno jis skyrėsi tuo, kad buvo kapitalistas – tačiau kol jis valdė, buvo mažai laisvių ir didelis asmenybės kultas: jo nuotrauka kabojo Pekino Tiananmenio aikštėje kur dabar puikuojasi Mao Dzedunas, jo portretus turėjo ir eiliniai piliečiai. Čiangui valdant, taivaniečiams, kaip ir kinams iš komunistinės Kinijos, būdavo draudžiama keliauti į užsienį, ir tik po jo mirties 1975 m. Kinijos Respublika (Taivanas) pamažu tapo demokratiška.

Užtat visus kinus vienija pagarba Sun Jatsenui, kuriam – kita memorialinė salė Taipėjuje. Jis pasisakė už apkerpėjusios Kinijos monarchijos nuvertimą dar tais laikais, kai tai buvo bendras tiek komunistų, tiek kapitalistų tikslas (beje Taivano himnas – pagal melodiją dainuojama Sun Jatseno kalba). Trečias didis Taipėjaus memorialas – Nacionalinė revoliucinių kankinių šventovė, skirta žuvusiems verčiant Kinijos karalių, ginantis nuo japonų ir komunistų. Prie visų trijų memorialų daugiausia žmonių sutraukia kasdieniai “garbės sargybos keitimaisi”.

Visi trys memorialai – tradicinės architektūros, kiniškais stogais. Juk Taipėjus – Kinijos sostinė! Pastatytas tada ir Didysis viešbutis (Grand Hotel) svarbiems užsienio svečiams – tikras betoninis 12 aukštų monstras, bet irgi – kiniškos liaudies architektūros.

Taivane, priešingai komunistinei Kinijos Liaudies Respublikai, senoji kinų kultūra ir religija buvo šlovinama, ne persekiojama. Tad liko daug autentiškų istorinių šventyklų, priklausančių viena kitą papildančioms, o ne konkuruojančioms rytų religijoms (taoizmui, budizmui, konfucianizmui). Bet jos mažos – kaip patys Taivano miestai anksčiau. Pamatęs mažyčius šiaip ne taip išsaugotus Šiaurinius vartus, visiškai užgožtus milžiniško transporto mazgo, lengvai supratau, koks nereikšmingas miestas iki XX a. buvo Taipėjus.

Kelionei – netikėtai rimtos kliūtys

Taipėjuje užtrukome ilgiau nei planavome – išvažiuoti nebuvo paprasta. Autonuomos agentūrų oro uoste trūko, o tos, kurios buvo, nenorėjo nuomoti automobilio – pageidavo tarptautinių teisių, kurių tada dar neturėjome. Nors oficialiai šių teisių reikia daug kur, realiai daugumoje valstybių pakanka parodyti lietuviškas: tik vieninteliame Taivane dėl to kilo problemų. Vakarinės derybos jau pačiame Taipėjuje įsikūrusioje autonuomos agentūroje užtruko ilgai, o ir galiausiai išriedėjus į kelią link rytinės pakrantės nebuvo paprasta: žemėlapį gavau tik kinišką (be lotynų rašto simbolių), tik kiniški buvo ir aplinkiniai užrašai, tik kiniškai kalbėjo ir dauguma sutiktų žmonių.

Ir nors prieš keliaudamas pasistengiu pramokti vietines kalbas, su kinų kalba manęs visuomet laukdavo absoliuti nesėkmė: mano tariamų, rodos, taisyklingų žodžių niekas beveik nesuprasdavo, mano užrašyto “hieroglifo”, reiškiančio vartus ( 門 ) – taip pat Taipėjaus taksistas neperskaitė (paskui parodžiau, rodos, identišką simbolį knygoje – iškart suprato, ko noriu…). Tikriausiai man šitaip nesiseka todėl, kad kalbant kiniškai svarbūs ne tik skiemenys, o ir tonas kuriuo jie tariami; rašant hieroglifus svarbi ir eilės tvarka, kuria brėži brūkšnius (brėžiant ne ta tvarka, simboliai vietiniams išeina keisti). Mano lietuviškos akys ir ausys tų skirtumų nejaučia, o lietuviškos balso stygos ir rankos nėra išlavintos juos perteikti… Beje, Taivane rašoma tradiciniu kinų raštu, kuris dar sudėtingesnis už “supaprastintąjį”, likusioje Kinijoje įvestą komunistų.

Dėl visų šių priežasčių jau pirmąją naktį teko nakvoti automobilyje. Pasirinkome vietą palei seną šventyklą – vis geriau, nei prie senų kapinių, kurių didžiulę skulptūrą baugiai netikėtai apšvietė automobilio priekiniai žibintai. Viešbučiai buvo užimti. Kinų nauji metai… Kinams tai – ne tiek šventė, kiek nacionalinės atostogos. Daugeliui visą savaitę nereikia eiti į darbą ir kas leidžiasi pas gimines, kas – keliauti po šalį ir užsienį. Nors tikėjausi ir pasidžiaugti šventimu, teko nusivilti: Taipėjuje tik skurdžius fejerverkus kažkas tolumoje pašaudė, o renginiai pasirodė menki. Todėl keliauti į Kiniją per naujus metus nerekomenduoju – neverta. Daug šventinių atributų, beje, galima pamatyti ir prieš bei po tos “beprotiškos savaitės”, kai visos lankytinos vietos grūste užgrūstos… Ir kodėl gi visai šaliai atostogauti vienu metu?

Tiesa, nors mums ir aiškino, kad “laisvų viešbučių visur nėra visą savaitę” (booking.com rodė panašiai), kitą dieną sustojusiems pavalgyti pakelės namuose mums šeimininkė sena kinė pasiūlė ir nakvynę. Jeigu mokėtume kiniškai – panašią vietą, matyt, būtume suradę ir tąnakt, kai teko nakvoti automobilyje, tačiau nemokant skaityti sandėlis nuo pigaus viešbučio, kurio numeriai nesiūlomi internete, skyrėsi mažai.

Taivano rytinė pusė: žali didingi kanjonai

Rytinė Taivano pakrantė – tikrai Taipėjaus priešingybė. Žalia, kalnuota, tuštoka (gyventojų tankis panašus kaip Lietuvoje, bet po Taipėjaus ir tiek atrodo mažai). Hualianas, kuriame nakvojome – didžiausias rytų pakrantės miestas, tačiau tik Kauno dydžio.

Didžiausia rytinio – o gal ir viso – Taivano grožybė: Taroko tarpeklis. Jis labai gilus (vietomis virš 3 km), jo pakraščiais kone stebuklingai vingiuoja armijos ~1960 m. pastatytas kelias, čia įlįsdamas po uolomis, čia į tunelius. Panašūs – ir pasivaikščiojimo takai žmonėms, beždžionių tiltai. Šiaip ten gali važiuoti savo mašina, bet tik ne per naujus metus – juk kamščiai kimšte užkištų įstabųjį kelią. Net atėjusiems anksti ryte mums teko stovėti didžiulę eilę ir važiuoti specialia autobusų vilkstine.

Vietoje magistralių rytiniame Taivane – siauri kalnų keliai. 100 km atstumą (bent jau toks jis atrodė žemėlapyje) nuvažiuoti užtruko daugybę valandų ir tikslą – Gaosiongo uostamiestį – tepasiekėme antrą valandą nakties. Laimė, taivaniečiai nepersimiega. Ne tik viešbučių registratūros, bet net ir maisto turgūs dirba naktimis. Jie vadinami naktiniais turgumis ir, būdavo, net kokią trečią ar ketvirtą ryto matydavau, kaip kinai važiuoja dviračiais į tokius užkąsti ką tik iškeptų patiekalų. Didžiausią tokį – Džilino turgų – aplankiau Taipėjuje, panašių į turginius skanių ryžių užkandome ir tąnakt pakeliui. Šiaip naktinių turgų patiekalai yra ne tik pigūs, bet ir patys skaniausi – tai ir yra ta kinų virtuvė, kurią esame įpratę gauti kinų restoranuose. Tuo tarpu Taivano “normaliuose” restoranuose patiekalai, bent jau man, pasirodė pretenzingesni ir nelabai skanūs. Ne vieną lietuvį, užvalgiusį tokiuose, girdėjau skundžiantis, kad “Lietuvoje kinų patiekalai skanesni nei pačioje Kinijoje”. Šiems žmonėms rekomenduoju aplankyti naktinį turgų, kad ir kaip nehigieniškai kartais atrodytų valgyti apšiukšlintoje gatvėje ar aikštėje.

Taivano vakarinė pusė: miestais užstatytos lygumos

Vakarinis Taivanas – kitoks, lygus. Nuo Taipėjaus iki Gaosiongo ten driekiasi ištisa miestų eilė. Beveik visi Taivano žmonės gyvena toje lygumoje – tankumas sunkiai suvokiamas. Viena greta kitos nutiestos dvi magistralės, šen bei ten kertančios viena kitą – vienos nepakako. Šiaip jos mokamos, bet tomis dienomis pinigų niekas nerinko: kaip rašė laikraščiai, naujųjų metų proga. Juk jei visi į “masinį keliavimą” išsiruošę vairuotojai dar privalėtų stoviniuoti susimokėti, susidarytų dešimtkilometriniai kamščiai… Bent vienas privalumas keliauti kinų naujų metų metu.

Šiaip taivaniečiai vairuoja kaip niekur tvarkingai. Tik įpročio greitesniems važiuoti kairiau, o lėtesniems dešiniau – nėra; todėl važiuojantį tave gali lenkti iš abiejų pusių. Tiesa, paprastai lenkdavome mes: beveik joks taivanietis nevažiavo net maksimaliu leistinu greičiu. O papasakojusiais, kaip apvažiavome visą Taivaną, autonuomos agentūroje mumis sunkiai patikėjo.

Vakariniai miestai – iš pietų į šiaurę Gaosiongas, Tainanas, Taičungas, Taojuanas panašūs į Taipėjų, tik mažesni. Išskyrus kelias įžymybes, tokias kaip Gaosiongo Sky 85 Tower, prasidedantis kaip du dangoraižiai, kurie nuo 40 aukšto sueina į vieną, pastatai ten gana paprasti. Beje, tas Sky 85 bokštas beveik apleistas – naudojami tik kai kurie jo aukštai, viename kurių grįžę į Taivaną mes išsinuomavom AirBnB butą.

Dar taivaniečiai didžiuojasi visokiais fortais, kuriuos prieš daugelį šimtmečių pastatė ispanai ar olandai (Anpingo (Zeelandia) Tainane, Danšujaus (Santo Domingo) prie Taipėjaus) – tačiau man, prie rimtesnių pilių įpratusiam europiečiui, jie nepasirodė įspūdingi.

Gatvėse – kiniška kultūra. Šventyklos ir prie jų pardavinėjami netikri banknotai (jei tokį sudeginsi, kinai tiki, tavo protėviai rojuje gaus tikrą), smilkalų kvapas, turgūs. Daugiau nei kur kitur pasaulyje pliušinių gyvūnėlių traukimo automatų ir net šventyklos turi savotiškus automatus, pranašaujančius ateitį.

Tiesa, Taivano kultūra daug mažiau vienalytė, nei atrodo. Nors ilgą laiką salą valdė Kinijos elitas, kuris, jeigu ne komunistinė revoliucija didmiesčiuose, niekuo gyvu nebūtų apsigyvenęs tokioje provincijoje, daugumą taivaniečių sudaro kur kas seniau čia atvykę kinai. Skirtumai dideli: juk kinų kalba iš tikro labiau primena kalbų šeimą ir jei “pabėgėliai nuo revoliucijos” kalba standartine mandarinų kalba (kaip Pekine), tai senieji Taivano kinai – pietine nanų. Maža to, Taivane apie ~2,5% žmonių sudaro senųjų tautų atstovai, kurie panašūs į kitus Ramiojo vandenyno salų gyventojus, o ne į kinus (kalba tokiomis kalbomis, yra tamsesnės odos).

Taivanas ir Kinija (ne)suartėjo?

Taivane susidarė keista padėtis: nors “visos Kinijos susivienijimo” viltis pasiliko tik ideologinėse lyderių kalbose, Kinijos Respublikos valdžia iš paskutiniųjų stengėsi padaryti Taivaną kuo panašesnį į Kinijos širdį: pavyzdžiui, skatino senuosius Taivano gyventojus pradėti kalbėti mandariniškai (iš dalies pavyko). Aišku, Čiango įsivaizduojamą suvienytą Kiniją turėjo valdyti kapitalistai-tautininkai, o ne komunistai.

Kokiais 2000 m. jau atrodė, kad Kinijos suvienijimas vėl tapo realiu. Mat visa komunistų valdoma Kinija irgi po truputį perėjo prie kapitalizmo. Abi “valdžios” sėdo prie derybų stalo. Kai kurios didžiausios principinės keistenybės nuo tada išnyko.

Kai keliavau į Taivaną pirmą kartą, vieną tokių dar spėjau išvysti. Trumputį atstumą Honkongas-Taipėjus mane skraidino didysis “Boeing 747” orlaivis, ir panašių kasdien ten skraidė per 100 (tai buvo populiariausias pasaulyje reisas)! Kodėl? Todėl, kad tiesioginiai reisai tarp žemyninės Kinijos ir Taivano buvo negalimi, tad visiems kinams tekdavo skraidyti per Honkongą, vienintelį miestą “daugmaž pakeliui”. Dabar to nebėra – atidaryti tiesioginiai skrydžiai. Nebeliko prasmės ir specialioms “KLM Asia”, “British Asia” aviakompanijoms, kurias europiečiai buvo priversti įsteigti dėl to, kad Kinijos Liaudies Respublika nepageidavo, kad į ją skraidytų aviakompanijos, skraidančios ir į Taivaną.

Taivano lėktuve – ir filmas apie Lietuvą

Tačiau tuo žingsniai ligi suvienijimo ir apsiribojo. Nes į Taivaną atėjus žodžio laisvei paaiškėjo: vis mažiau ir mažiau Taivano žmonių save išvis laiko kinais. Tiesą pasakius, jau 75% jaunimo suvokia save tik kaip taivaniečius, ir tą lemia ne vien istoriniai skirtumai, bet ir tie, atsiradę per beveik 70 gyvenimo po skirtingomis ideologijomis metų.

Ir daug to, kas leidžiama taivaniečiams, dar ilgai bus neleidžiama žemyninės Kinijos gyventojams. Vienas labiausiai mane nustebinusių dalykų Kinijoje nebūtų įmanomas: tame pačiame Taivano “Eva Airlines” kompanijos lėktuve iš Honkongo į Taivaną buvo rodomas filmas apie… Sovietinį bunkerį Lietuvoje (tą, kur vaidinama TSRS komunistinė diktatūra). O Tainano gatvėse savo atsišaukimą man įkišo “Falun Gong” judėjimas – tas pats, kuris žemyninėje Kinijoje laikomas baisiu kultu, o jo tikintieji net žudomi.

Daug Taivano žmonių reikalauja pagaliau reformuoti jų šalį į “normalią” – tai yra, skelbti nepriklausomybę, persivadinti į “Taivano Respubliką”, pasikeisti vėliavą ir himną ir pamiršti tas didžias ambicijas, kurios vis dar atsispindi oficialiuose žemėlapiuose (juose Taivano spalva nuspalvintos visos iki Antrojo pasaulinio karo Kinijos turėtos provincijos – net Mongolija ir 1944 m. prie Rusijos prijungta Tuva).

Tačiau, be praretėjusių vietinių suvienijimo šalininkų, tam nepritaria Kinijos Liaudies Respublika, suprasdama, kad šitaip Taivaną prarastų galutinai: “jei skelbsit nepriklausomybę, laukia karas”.

Dvilypis Taivanas

Taip ir gyvena Taivanas susidvejinęs tarp kūjo ir priekalo: nei priklausomas, nei nepriklausomas; žvelgiantis ir į Kiniją, ir į Vakarus/Japoniją.

Bet turistams tai niekaip neatsiliepia. Turistams Taivanas susidvejinęs kitaip: tai sala, kurioje ir – gamtos didybė, ir azijietiški perpildyti didmiesčiai. Svarbiausia: mažai neazijiečių. Tiems, kam patinka keliauti po vakariečių “neatrastas”, tačiau modernias šalis, tai bus privalumas. Tiems, kam svarbiau susišnekėti angliškai ir nepatirti neplanuotų nuotykių, tai bus trūkumas.

Komentarai

Paskutinė mūsų medaus mėnesio stotelė – Tokijas, Japonijos sostinė, didžiausias pasaulio miestas pagal beveik visus kriterijus. Honšiū, kurioje stovi šis megapolis – irgi Ramiojo vandenyno sala, tik jos plotas – kaip pusketvirtos Lietuvos, ir gyventojų čia ne keliasdešimt tūkstančių, o šimtas milijonų, daugiau nei trečdalis kurių – tokijiečiai.

Tokijuje jau buvau kartą lankęsis ir visados norėjau grįžti, o dabar – parodyti jį ir Aistei. Toks nesuvokiamai jis didelis, toks skirtingas, bet man kažkodėl artimas. Priešingai skurdiesiems Mikronezijos salynams čia kitoniška ne vien archajiškoji provincijos kultūra, bet ir verslo, ir politikos, ir meno, ir etiketo, ir technologijų naudojimo papročiai. Saugumas – tiesiog užburiantis.

Deja, prabėgus vos kelioms valandoms nuo mūsų lėktuvo nusileidimo, žvalgantis nuo Tokijo savivaldybės dangoraižio apžvalgos aikštelės, Japoniją sukrėtė tragedija. 9 balų žemės drebėjimas, vienas didžiausių planetos istorijoje. Kataklizmas kratė ir Tokijų – pusšimčio aukštų pastatas siūbavo it švytuoklė, dužo suvenyrai, trankėsi durys. Žmonės nerimastingai susėdo ant žemės, evakavosi laiptais.

Bet Japonijos sostinėje aukų beveik nebuvo. Tekančios Saulės šalies technologijos pastatus apsaugo net ir nuo šitokių kartą į kelis dešimtmečius pasaulį ištinkančių požeminių smūgių. Tačiau žmonija dar nerado vaistų nuo cunamių – ir štai kovo 11 d. ši drebėjimo iššaukta stichija pasiglemžė 16 tūkstančių Japonijos pakrančių gyventojų gyvybių, nušlavė per šimtą tūkstančių pastatų, padarė šimtamilijardinius nuostolius. Ateities niekada nežinai – kaip pastebėjo Aistė, dar prieš dvi savaites lankydamasi cunamių muziejuje Havajuose ji nė už ką nebūtų pagalvojusi, kad šitaip greitai atsidursime greta tokios tragedijos.

Japonija ir mes tragedijos mastą suvokė pamažu. Didieji reklaminiai lauko ekranai transliavo žinių laidas, o žuvusiųjų vis daugėjo: šimtais, paskui tūkstančiais. Televizijas užplūdo mėgėjiškomis kameromis filmuoti siaubingi vaizdai. Bandymai atvėsinti Fukušimos branduolinės jėgainės reaktorius dar mėnesį mums grįžus dominavo ir Lietuvos žinių eteryje, pramaišiui su Libijos karo vaizdais. Labiausiai šie įvykiai gąsdino mūsų tėvus, kuriems tik vakare galėjome iš viešbučio parašyti elektroninį laišką. Per tą laiką mūsų nuotrauka jau buvo pasiekusi Lietuvos ambasadą Japonijoje…

Mandagūs ir paslaugūs japonai net šitokios katastrofos akivaizdoje išliko išoriškai ramūs. Nepažeidinėjo įstatymų ir galimybės paskambinti artimiesiems laukė tyliose ir tvarkingose eilėse prie taksofonų. Ypatingos buvo dienos: jautėmės tarsi žurnalistai, savo akimis regėdami tai, ką paprastai matome nebent televizijos ekranuose.

Tokijas išliko gyvas miestas, kuriame veikė elektronikos turgūs, garsiai šūkavo gatvės reklamuotojai, spindėjo aukšti neonai. Šitokio didmiesčio palaužti neįmanoma. Ir nors dalis lankytinų objektų neveikė, viešųjų pastatų liftai nejudėjo, o neuždarytosios metro linijos persipildė tarsi piko valandomis, buvo gera būti Tokijuje, ir labai gaila išvykti – jau nebe tolyn, o namo…

Žvelgiant atgal, mums labai pasisekė – juk galėjome įstrigti lifte, traukinyje pakeliui iš oro uosto, arba oro uoste – dieną po katastrofos daug skrydžių nevyko. Bet buvo labai gaila tautos, kurią per trumpą viešnagę pamilo net iki tol japonų nemėgusi Aistė.

Tokijo istorija:
660 m. pr. Kr. – Legendinė Japonijos įkūrimo data.
646 m. po Kr. – Įsteigiama šiuolaikinė Japonijos valstybė.
1603 m. – Šalį užvaldo siogūnas Tokugava ir jo dinastija. Nors formaliai svarbiausiu lieka imperatorius, galingiausias asmuo – siogūnas. “Užrakintos šalies periodas” : užsieniečiams draudžiama atvykti į Japoniją, o japonams – išvykti.
1868 m. – Imperatorius Meidzi panaikina siogūnatą. Jam valdant, Japonija tampa modernia pramonine valstybe, atsiveria pasauliui, užima Korėją, Taivaną, Kurilus, Karafutą, Riūkiū salas. Sostinė perkeliama iš Kijoto į Tokiją.
1923 m. – Didysis Kanto žemės drebėjimas sugriauna Tokiją.
1945 m. – Japonija pralaimi Antrąjį pasaulinį karą JAV. Tokijas subombarduojamas. JAV okupuoja Japoniją iki 1952 m. Didelė dalis Japonijos Imperijos teritorijų jai nebegrąžinamos, bet darbštūs japonai pokariu sukuria tikrą ekonominį stebuklą.

 

Kovo 11 d.

---

Tokijas toks didelis, kad net visų rajonų gyventojai nežino

Tokijo dydžio suvokti neįmanoma. Tą žinojau jau po pirmojo apsilankymo didžiausiame pasaulio mieste, kurio ankštuose daugiabučių dangoraižių aukštuose spiečiasi 37 milijonai žmonių. Dvylika Lietuvų, pusketvirtos Maskvos ar Londono, du Niujorkai.

Pamenu, anąsyk iš Tokijo grįždamas nakvojau Paryžiuje. Aibėje romanų aprašytas, melodramose iščiustytas prancūzų didmiestis tuomet atrodė kaip nedidelis miestelis. Kur daugiaaukštės gatvės, kur tarp namų nardantys greitieji traukiniai, kur žmonių jūros, devynių aukštų knygynai ar elektronikos parduotuvės? Nėra nieko net panašaus. Paryžius po Tokijo – tarsi Vilnius po Paryžiaus, arba Panevėžys po Vilniaus.

Štai vėl grįžau į Tokijų Naritos oro uostą – milžinišką, bet dydžiu smarkiai atsiliekantį nuo vietiniams reisams užleistos Hanedos. Daug yra būdų iš čia nuvykti į centrą – kelių skirtingų kompanijų traukiniai, autobusai, japonų angliškai praminti “limuzinais”, ir brangūs, bet dėl kamščių lėti taksi.

Paslaugus bilietų pardavėjas nesustodamas aiškino, kaip rasti viešbutį. Deja, pats to nežinojo – prieš tai paieškojo internete. Tokijuje visų adresų nežino niekas. 1-10-10 Nihonbaši Horidome Čuo-Ku – taip buvo nurodyta viešbučio vieta. Čuo-Ku yra viena 23 specialiųjų Tokijo padalų. Horidome – gatvė, Nihonbašis – rajonas, žymus kaip finansų centras, Tokijo akcijų biržos namai.

Toliau – įdomiau: skaičius 1 nurodo rajono dalį, pirmasis 10 – kvartalo numeris, antrasis 10 yra namo numeris. Bet pastarąjį skaičių lemia ne namo vieta, o jo statybos metai: seniausias kvartalo namas visąlaik bus pirmasis, antras pagal senumą – žymimas antruoju numeriu ir t.t. Nespėliosiu, kiek Tokijuje rajonų dalių, kvartalų ar gatvių – bet bilietų pardavėjas taip ir nesugebėjo mums paaiškinti, kaip nuvykti į viešbutį. Teko skubėti į vieną Tokijo traukinių – juk jie niekados nevėluoja, išskyrus tuos kartus, kai prieš juos šoka eilinis savižudis, ir švieslentės paskelbia “Linija uždaryta dėl nelaimingo atsitikimo” (tokį skelbimą regėjome ir mes).

Paslaugūs japonai bėdoje nepaliks

Prirakinome lagaminą specialia kodine spyna – vos paspaudus mygtuką kodas vėl grįžo prie nulių. Pasaulio technologijų sostinė… Dar likus daug dešimčių kilometrų iki didmiesčio centro pro šalį jau slinko privatūs namai, paskui keliaaukščiai, vėliau pirmieji dangoraižiai priemiestyje Čiboje, galiausiai išvydome beveik baigtą aukščiausią pasaulio televizijos bokštą, 634 metrų aukščio Tokijo dangaus medį. O iki galutinės stoties buvo likę dar apie 20 kilometrų.

Tokijas paneigia šimtus vakarietiškų mitų. Pirmoji mums prieš akis griuvo legenda, kad didmiesčiuose žmonės susvetimėja. Su neregėtu paslaugumu susidūrėme vos išlipę Tokijo stotyje. Išvydusi, kad žiūriu į žemėlapį, vidutinio amžiaus moteris pasiteiravo, ko ieškome. Čia pat surinko savo mobiliojo ekrane mūsų viešbučio telefono numerį. Japoniškai pasiteiravo registratūros darbuotojų, kaip mums ateiti.

Kad ir į kokią situaciją pakliūtumėte Japonijoje – bus, kas jums padės. Greičiau jau perdėtas noras būti paslaugiems taps problema: negalėdami pagelbėti japonai jaučiasi itin nejaukiai, pasakyti “nežinau” jiems – labai sunku. Be to, jie bijo, kad turistas pajus bent kokį nepatogumą. Štai ir nepažįstamoji traukinių stotyje primygtinai mums siūlė važiuoti taksi – o juk viešbutis vos už poros kilometrų.

Kiekvienoje sankryžoje – po žemėlapį susigaudymui

Ėjome pėsti. Kelią radome pagal daugybę aplinkinius kvartalus vaizduojančių planų, kiekvienoje sankryžoje atgręžtų į šaligatvius. Pirmuosiuose planuose mūsų adreso dar nebuvo, tik reikiamos miesto zonos pakraštys matėsi. Maždaug nuo pusiaukelės lagaminų vilkimo tiesiomis Nihonbašio gatvėmis stenduose jau rasdavome ir savo kvartalo namų kontūrus. Aplink – daugybė kostiumuotų, tvarkingų japonų vyrų, greitu žingsniu kertančių gatves perėjomis. Aukšti verslo pastatai, dienos pietus skubiai valgančių klerkų pilni restoranėliai.

Ir devynaukštis mūsų viešbutis skirtas verslininkams. Buvo dar ne laikas registruotis – tad tiesiog palikome krepšius prie laiptų, didžiulėje krūvoje, tarp lagaminų tų, kurie iš Nagojos ar Osakos čia atvyko tvarkyti reikalų, dirbs iki dešimtos vakaro ir tuomet pareis nakvoti į mažą viešbučio kambarėlį.

Papietavome gretimame pusrūsio restoranėlyje. Kaip ir viskas Tokijuje, jis be galo ankštas, kėdė prie kėdės, staliukas prie staliuko, menkučiai tarpeliai įlįsti ar išlįsti. Ir dūmai ore – Japonijoje apribojimų rūkaliams nėra, o rūko ten kas ketvirtas. Laimė, sloga buvo palaužusi mano uoslę. Aistė, gavusi tik pagaliukus iš angliškai vos kelis žodžius išlemenusios padavėjos, prisipažino, kad patyrė kultūrinį šoką, viskas jai buvo taip keista.

Japonijoje savita ir miestų kultūra

Esame įpratę prie egzotiškos “kaimų kultūros”: Afrikos šamanai, Peru indėnai, gyvenantys plaukiojančiuose šiaudiniuose nameliuose Titikakos ežere, Arabijos pusiasalio beduinai ar XIX a. užsikonservavę JAV amišai be paliovos kaitina milijonų vaizduotę ir it magnetas traukia turistus. Bet visi šie unikalūs papročiai nyksta vos žmonės persikelia į miestus, praturtėja – pasilieka nebent religiniai įsitikinimai. Mechiko, Keiptauno, net Delio elitas gyvena stebėtinai vakarietiškai (kiek neriboja tikėjimas). O Japonija yra tas paskutinis placdarmas, kur ne tik skurdžioji ūkininkų kultūra sava. Japonai turi ir savą verslo ar politikos tvarką, atlyginimų sistemas, teatro tradicijas, tautines sporto šakas, kaip štai sumo imtynės, tebesutraukiančios pilnas dešimttūkstantines arenas… 40% parduodamų knygų čia – manga komiksai, tarp filmų svarbi ypatinga animacijos forma (anime) ir tuo šios šalies unikalumas neapsiriboja.

Tikriausiai tai, kad jų šalis – irgi turtinga, suteikė japonams imunitetą vakarų kultūrai. Nežiūri jie į Vakarus nusižeminę, kaip į modernybę. O savų šimtmečius kurtų papročių neniekina tarsi atsilikimo – priešingai nei Atatiurkas, Turkijoje sunaikinęs Osmanų tradicijas, nei Kinijos kultūrinės revoliucijos chunveibinai, caras Petras I ar daugybė kitų istorinių reformatorių, vakarietinimo neskyrusių nuo modernizacijos.

Pasibaigus nuo 1639 iki 1853 metų trukusiam “užrakintos šalies” periodui, išsaugojusiam šalį nuo Europos kolonistų, Japonija irgi patyrė modernizacijos epochą. Imperatorius Meidzi atsisakė to, kas pasenę: pavyzdžiui, samurajų luomo, kurio aštrios katanos ir vakizašiai kare jau buvo bejėgiai prieš šautuvus. Meidzi vystė pramonę, mokslą, bet kultūra liko: štai Tokijas tapo vieninteliu pasaulio miestu, kur universitetinį išsilavinimą galėjai įgyti ne europietiška kalba. Į abu pasaulinius karus Japonija žengė kaip supervalstybė – vienintelė tokia, sukurta ne baltaodžių, paremta visiškai kitomis tradicijomis.

Rusus sumušęs generolas Nogis Maresukė (būtent po šio gėdingo įvykio carui teko panaikinti lietuviškos spaudos draudimą ir baigti knygnešių gadynę) 1912 m. kartu su žmona atliko dzunši – rituališkai nusižudė jų Valdovo Meidzi laidotuvių kortežui vos išriedėjus į Tokijo gatvės. 1932 m. teisiant karininkus sąmokslininkus, pražudžiusius premjerą Cujošį Inukajų, jų šalininkai kaip paramos ženklą siųsdavo į teismą nusipjautus mažylius pirštelius ir šimtus krauju pasirašytų peticijų. Antrojo pasaulinio karo pabaigoje į mirtį vardan Japonijos lėktuvus kreipė kamikadzės, o karo vadai, suprasdavę, kad nebeapgins jiems patikėtos salelės nuo amerikiečių, teberašė priešmirtinius eilėraščius (dzisei).

Pokaris – septynerius metus trukusi JAV okupacija – truputį sumažino tą atskirtį. Bet Vakarų ir Japonijos kultūrų santykis tebėra stebėtinai lygus. Taip, Japonija šį bei tą perima, bet štai net ir Lietuvoje jau turime anime festivalius, ikebanos ar origamio būrelius, suši ir sašimi restoranus, bušido federaciją, leidyklos užsako spausdinti nespalvotuosius didžiaakius mangos herojus, o netoli haiku trieilių almanache aprašyto Vilniaus savivaldybės pastato kasmet pražysta sakuros. Iškylavimo po šiais ryškiaspalviais medeliais tradicija Japonijoje užgimė kai nebuvo nei Vilniaus, nei Lietuvos: VIII a. po Kristaus, ir net šiuolaikinė tos šalies meteorologijos agentūra nuolat praneša, kur pražys rausvieji žiedai: dažniausiai sausį Okinavoje, kovą Tokijuje, o balandį pagaliau pradžiugina ir sniegingojo Hokaido gyventojus.

Restoranai ir parduotuvės – bet kuriame pastato aukšte

“Labiau nei bet kur kitur Tokijuje aišku, kad “miestas” – ne daiktavardis, bet veiksmažodis” – šiais architekto Morio Tošiko žodžiais netrukome įsitikinti Šindzukuje. Tai – vis dar Tokijo centras, bet nuo Nihonbašio ten važiavome keliolika kilometrų metro. Abiejuose rajonuose įspūdingų pastatų mažai, dangoraižiai ir gatvės chaotiškai pabirę – juk Tokijas naikintas ir pernaikintas, statytas ir perstatytas: štai 1923 m. Didysis Kanto žemės drebėjimas tik kas ketvirtą namą paliko sveiką, o 1945 m. JAV bombardavimų pasėtos ugnies audros prarijo 25% didmiesčio. Tačiau pats miesto dydis, jo gyvybė, veiksmas – nepakartojami. Žmonių upės, kurioms Lietuvoje prilygti galėtų nebent Palangos Basanavičiaus gatvė karščiausiais rugpjūčio savaitgaliais, niekad nesustoja. Gatvėmis laksto mažieji balti keikarai – į 3,4 metrų ilgį, 1,48 metrų plotį ir 0,66 litro variklio tūrį, privalomus siekiantiems mažesnių mokesčių, japonai geba sutalpinti ir visureigius, ir kupė, ir prabangia vidaus įranga pertekusias mašinas, ir net mikroautobusus ar sunkvežimius. Miestai kurių architektūra mažiau įdomi retai mane sudomina – bet Japonijos sostinė pribloškia ir be to.

Rytinis Šindzuku – be galo spalvingas, kupinas pačinko salonų, restoranų, įsivaizduojamų ir neįsivaizduojamų specializuotų parduotuvių. Taisyklė, kad pirmuose aukštuose veikia parduotuvės, pramogos ir restoranai, o aukščiau – nebent butai ar biurai, didžiausiame pasaulio mieste negalioja. Čia pilna dangoraižių, nuo pirmo iki paskutinio aukšto nuomojamų paslaugų sferai. Vertikaliai prie jų šono pritvirtintos iškabos spalvingai skelbia: 9F naktinis klubas, 8F suši restoranas, 7F žaidimų salonas… Bet dažniausiai visos reklamos – tik japoniškos.

Tokijo savivaldybė dydžiu pranoksta daugelį vyriausybių

Vos praėjome po geležinkelio viaduku, greta kurio – didžiausia pasaulyje traukinių stotis, kasdien išleidžianti ir priimanti “visą Lietuvą” (3 milijonus keleivių), į Vakarinį Šindzuku – vaizdas bemat pasikeitė. Dangoraižiai – pilkšvi, biurų sklidini verslo aviliai. Vienas jų – keistos architektūros 48 aukštų Tokijo savivaldybės pastatas: ties puse aukščio jis tampa dviem dangoraižiais, kurių kiekvieno viršus pasuktas 45 laipsnių kampu.

Liftu pakilome į vieną dviejų apžvalgos aikštelių 202 m aukštyje, karūnuojančių kiekvieną savivaldybės pastato viršų. Priešingai nuvalkiotoms Tokijo aukštoms vietoms, tokioms kaip Tokijo bokštas, ta raudona Eifelio bokšto kopija, pastatyta prieš 1964 m. olimpiadą, apsidairymas nuo čia – nemokamas. Dėl to ne mažiau gražus: į visas puses kiek akis užmato – betoninės džiunglės. Nesibaigia ne tik aglomeracija – nesimato nė ribos, kur pagaliau praretėja daugiaaukščiai ir prasideda privatūs namai.

Žemės drebėjimas užklupo viršutiniame aukšte

Savivaldybės pastatas mokesčių mokėtojams kainavo milijardą dolerių, o jo gotikinę katedrą menančiai formai apginti nuo nuolat šalį purtančių žemės drebėjimų sugalvota speciali brangi sistema. Likimo ironija – būtent šį tekstą skaitydamas lentelėje ant erdvaus apžvalgos aukšto sienos pajutau, kad grindys po kojomis išties juda. Aistė tuo metu žingsniavo link manęs, todėl neišsyk patikėjo: žemės drebėjimai vaikštant jaučiami mažiausiai.

Bet stichija ėmė šėlti vis labiau. Po kokių dešimties sekundžių dužo pirmosios prekės suvenyrų parduotuvėlėje, dunksėjo sunkios metalinės durys, kažkas traškėjo. Darbuotojai japoniškai šūkavo – mano nedidelės japonų kalbos žinios šių žodžių neapėmė, bet, matydami, kaip sėdasi ant žemės vietiniai, tą patį padarėme ir mes. Kad nepargriūtume.

Dangoraižiai statomi taip, kad nuo stichijos judėtų – pro langą kaip niekad matėsi, kaip smarkiai linguoja mūsiškis daugiaaukštis lyginant su aplinkiniais pastatais. Likome ramūs, bet nebuvo jauku: juk nežinojau, koks svyravimas yra normalus. Dauguma japonų reagavo panašiai, kaip lietuviai į stiprią audrą: visi pripratę, mokyklose mokomi, ką daryti. Užtat keli turistai (Tokijuje jie visuomet paskęsta vietinių jūroje) laikėsi skirtingai – ypač įsibaimino viena amerikietė. Nepadėjo jai nė dviejų japonų moksleivių bandymai aiškinti situaciją. Itin baisu buvo ir vienai japonei senutei, raminamai savo vaikų.

Virš didmiesčio – dūmų stulpas

Patalžęs šalį kelias minutes pirmasis smūgis baigėsi. Žmonės susispietė prie rytinių langų – už keliolikos kilometrų, kitapus upės, Odaibos rajone, rodės, kilo rimtas gaisras – virto juodų dūmų tumulai. Savivaldybės papėdėje, matėme, gyvenimas toliau virė, riedėjo automobiliai. Tačiau minios žmonių apačioje nusprendė palūkėti: būriavosi parkuose, atvirose vietose ir ramiai stovėjo. Mažesnė sužeidimų tikimybė dėl griuvimų ar kokių atsipalaidavusių apdailos detalių kritimo.

Žemės drebėjimas – net ir XXI a. mokslui nenuspėjama stichija. Nežinia, kiek bus požeminių smūgių, kokios jie galios. Antrasis smūgis, kaip vėliau sužinojome, buvo daug silpnesnis už pirmąjį, bet ir daug arčiau, todėl savijauta jo metu buvo panaši. Pernelyg baisu mums nebuvo – čia juk Japonija, o ne kokia Afrika, modernūs pastatai čia ištveria stipriausius smūgius. Amerikietė jautėsi kitaip: antrojo smūgio metu ji slėpėsi po iš kažin kur atvilktu suoleliu.

Kur trenkia žaibas gali matyti, o kur žemės drebėjimo epicentras niekad nežinai. Tad japonai sunerimę bandė susisiekti su giminaičiais ir draugais. Apkrautas mobiliojo ryšio tinklas nebeveikė.

Po pirmųjų smūgių laukė dar keli, jau silpnesni, primenantys bangų supimą laive. Viršutiniame aukšte praleidome apie valandą, juk liftai nebeveikė. Kai tapo akivaizdu, jog smūgiai silpnėja ir retėja, darbuotojai leido lipti žemyn siaurais laiptais. Mūsų tvarkinga vorelė vis prasilenkdavo su savivaldybės klerkais, o galiausiai praleidome televizijos žurnalistus, aukštyn nešančius sunkią kamerą – turbūt kopė imti interviu apie nelaimę iš aukščiausių Tokijo pareigūnų.

Katastrofa panikos nesukėlė

Vestibiulyje žmonių būrys tylėdami sekė televizijos transliaciją. Rytinė Japonijos salų pakrantė ekrane žibėjo raudonai ir geltonai. Aišku – cunamis. Ore tvyrojo įtampa. Lauke prie taksofonų rikiavosi eilės – bet niekam nė mintis nekilo niurzgėti ar prašyti užleisti į priekį. Visi kantriai laukė savo eilės.

Ta pati tvarka stebino ir kitur mums einant link Meidzi šventovės, kurios apylinkių žalias miškelis yra vienintelė išlikusi tokia erdvė tame rajone, kuriame žemės sklypas kainuoja daugybę milijonų. Štai policija uždarė vieną gatvės atkarpą – visi ramiai ėjo aplink. Masiškai sustojo traukiniai. Vienas – ant pervažos, tad skubiai atvykę pareigūnai rankomis pakėlę šlagbaumus praleido ir mus. Kiti vagonų sąstatai nurimo ant tūkstančių viadukų, kuriais geležinkelių linijos trečio ar penkto pastatų aukštų lygyje “skraido” per didmiestį.

Daugybės susisiekimo kompanijų (gyventojų tankumas čia šitoks didelis, kad pelninga skirtingoms privačioms bendrovėms turėti nuosavas geležinkelio linijas, keliaujančias daugmaž ta pačia kryptimi) tarnautojai su geltonomis vėliavėlėmis dabar jau vedė keleivius iki artimiausių nulipimo rampų. Net ir katastrofos akivaizdoje vos keletas kirto gatvę žibant raudonai šviesai. Jokių rimtesnių incidentų nekilo. Tokia Japonija šalis: riaušių, kokios siaubia JAV didmiesčius, Londoną ar Paryžių ir be rimtos priežasties, čia net įsivaizduoti būtų neįmanoma.

Tarp nesibaigiančių dangoraižių – ramus šventovės parkas

Meidzi šventovė – tikra ramybės oazė vidury sukrėsto didmiesčio. Baltai vilkintys sintoistų šventikai ją uždarinėjo, maldininkų nebuvo – dauguma per japonų tautinės religijos simbolį, didžiulius torii vartus, lėkusių gyventojų tiesiog kirto kampą, o ne bėgo melstis. Japonai labiau prietaringi, nei religingi, ir ritualus dažnai atlieka pagal skirtingus tikėjimus. Gimimus atžymi pas sintoistus, laidoja pas budistus. Iki Antrojo pasaulinio karo sintoizmas, paskutinis nenunykęs pagoniškas tikėjimas turtingojoje pasaulio dalyje, buvo valstybinė religija. Nors ir sumenkęs, šis įsitikinimas, kad bene visa kas yra ir kami (verčiama ir “dievai”, ir “dvasios”) – medeliai, akmenys, saulė, žaibas, vėjas, kalnai, mirusieji, paslaptingi žemių globėjai, vaisingumas ir begalė kitų daiktų, reiškinių ar mistinių figūrų – svarbus ir šiandien. Meidzi šventovė – bene pagrindinė, juk čia įšventovintas pats Imperatorius Meidzi su žmona. Kuklus medinis japoniškas nagare-zukuri stiliaus pastatas, iš naujo sukaltas po karo, 1958 m., nė iš tolo nepriminė Vatikano, Mekos ar didžiųjų budistinių stupų bei pagodų nežabotos didybės.

Japonijoje ir jaunimo subkultūros – savos

Pro šventovei dovanotų sakės statinių sieną išėjome į Haradžiuku rajoną. Jo garbei pavadinta ryškiaspalviai apsirengusių merginų subkultūra, bet toli gražu ne vien ši jaunimo grupė čia renkasi. Japonijoje ne tik kultūra, bet ir subkultūros savos – viso pasaulio menininkų rajonus “uzurpavusios” hipių, pankų ir gotų bangos ar jų priešai skinhedai į didžiausią pasaulio miestą mažai teįsiskverbė. Šias pogrindžio madas Tokijuje įveikė XVIII a. – XIX a. drabužiais vilkinčios lolitos, animacijos ir filmų herojais “tapę” kosplėjininkai, savųjų sunkvežimių išvaizdą prie žybsinčių robotų artinantys dekotoros, seksualiosios giaru… Haradžiuku rajonas – įvairiausių subkultūrų centras.

Vietos pavalgyti paieškos užsitęsė: pagrindinė gatvė, atrodė, sprogs nuo žmonių, prie restoranų bei kavinių eilės driekėsi net į lauką. Mat kone pusė jų buvo uždaryta: turbūt žemės drebėjimas išvartė baldus, sudaužė lėkštes… Bet pakako pasukti į dešinę, į šonines gatveles, pereiti kelias sankryžas, ir štai jau valgėme makaronus šeimyninėje kavinukėje prie vieno iš keturių ar penkių ten buvusių stalelių. Į vidų užeiti kvietė vitrinose sudėlioti plastikiniai patiekalai. Tokijo restoranų šeimininkai šiuos meno kūrinius(?) perka Kapabašio gatvėje, nusėtoje butaforinių maisto produktų krautuvėmis, o potencialiems valgytojams pakanka nukreipti į juos išmaniųjų telefonų kameras – ir štai ekranėlyje jie jau regi receptus.

Sutemo, siaurosios gatvės ištuštėjo. Kituose didmiesčiuose vaikštinėti būtų buvę nejauku, bet Tokijuje nusikalstamumo beveik nėra. Net atsargieji “Lonely Planet” kelionių vadovai drąsiai skelbia: “Net vienos moterys gali visiškai saugiai vaikščioti po Japonijos sostinę naktį”.

Minių Šibujoje baisūs žinių vaizdai nesustabdė

Po keliolikos minučių vėl įsiliejome į žmonių jūrą, plaukiančią Aojama gatve, jaunimo pamėgtame Šibujos rajone. Tikros spūstys, o prie perėjos viaduko susiformavusi eilutė. Dalis žmonių rankose nešėsi šalmus. Kelios gatvės atiduotos pėstiesiems. Pirmame daugiaaukščio aukšte įrengta degalinė – “pistoletai” kabo ant lubų, taip sutaupydami dar kelis kvadratinius metrus. Iš spalvingų japoniškų reklamų visur žvelgė paauglės mergaitės – vakariečius tai verčia jaustis nejaukiai, nes jų seksuali apranga ir flirto kupinos šypsenos primena pedofilijos skandalus. Dar viena vieta, kur Japonijos ir Vakarų kultūros prasilenkia.

Ieškojome tradicinio pačinko lošimo, kurio vienas centrų yra Šibuja – bet Rytiniame Šindzukuje žibėjusios ryškios jų reklamos čia jau buvo nunykusios. Užtat aptikome penkių aukštų žaidimų automatų saloną. Mūsuose tokie jau atgyvena – atrodo, kam jų reikia, kai kiekvienas turi namie kompiuterį, o norintieji – dar ir galingą PlayStation ar Xbox žaidimų konsolę. Monetas mėtančių ir kovojančių, šaudančių, plaukiančių, važinėjančių ar skraidančių regėtais ir neregėtais įrenginiais japonų kiekiai rodė, kad tokijiečių nuomonė – kita. Beje, Lietuvos kino teatrų laukimo salėse ar prekybos centrų vaikų erdvėse dar pasitaikantys žaidimų automatai – irgi iš Tekančios saulės šalies, tik kokių 10 – 15 metų senumo.

Tokijas pilnas milžiniškų reklaminių ekranų, dengiančių po kelis pastatų aukštus. Prieš išvykdami žiūrėjome dokumentinį filmą apie Japan Airlines skrydį 123, nulūžus uodegai sukusį paskutinius ratus didžiausio pasaulio miesto apylinkėse, ir stebėjomės: negi tikrai didieji Tokijo ekranai, kaip ten rodoma, gąsdina žmones transliuodami katastrofų vaizdus. “Negali būti, kam kelti paniką” – sakė Aistė. Dabar įsitikinome – yra būtent taip. Didysis Šibujos ekranas demonstravo pajūrio miestus liejančią cunamio bangą, per galingus garsiakalbius skambėjo žurnalisto komentarai ir interviu. Keli žmonės stovėjo ir stebėjo, o nepažįstamųjų minios plaukė pro šalį.

Pilnas buvo ir restoranas, kur vakarieniavome. Čia eilinį sykį nusistebėjau Tokijo saugumu: jauna mergina visiškai nebūgštaudama paliko rankinuką ant vienintelės laisvos kėdės prie klientų nusėsto ilgo stalo ir nusileido į pirmą aukštą užsisakyti maisto. Galutinai griuvo ir mitas, kad didmiesčiai – būtinai nesaugūs. Japonijos sostinėje nėra “blogų rajonų”, kaip piktžaizdės įsirėžusių į Europos ar Amerikos metropolius. Daug lemia imigracijos nebuvimas: juk Vakaruose daugiausiai vagia, plėšikauja, riaušes kelia įvairios mažumos.

Prieš atvykdama Japonijon, Aistė įsivaizdavo japonus tūžmingus ir žiaurius. Įtaką čia padarė žudynių, kraujo ir prievartos kupini filmai, kaip Judzio Makigučio “Siogūno sadizmas” (apie krikščionių persekiojimą Tokugavos eroje) – kuo jau kuo, o smurtu viešojoje erdvėje japonų niekas civilizuotame pasaulyje nelenkia. Bet neprireikė nė 24 valandų, kad Tekančios saulės šalį ji pamiltų. Būnant Tokijuje teiginys, esą žiaurūs filmai ar kompiuteriniai žaidimai skatina žmones baisiai elgtis, atrodo ne tik naivus, bet net idiotiškas. Per metus visoje Japonijoje įvyksta vos ~300 žmogžudysčių – panašiai, kaip Lietuvoje. Tik Lietuvoje gyvena 3 mln. žmonių, o Japonijoje – 127 mln…

Net pigiausiame viešbučio kambaryje – moderni technika

Manėme, kad teks pėdinti 12 kilometrų į Nihonbašį pėsčiomis, bet, mūsų laimei, Ginzos metro linija jau buvo atidaryta. Grūdėjai – baltai vilkintys metro darbuotojai, užtikrinantys, kad nė kvadratinis centimetras vagone neliktų laisvas, tačiau durys dar užsidarytų – mus įkišo į antrąjį traukinį. Kad ir kokie pilni būtų Vilniaus troleibusai, žmonės ten niekada šitaip nesusispaudžia, o atokiau nuo durelių galima net pajudėti. Tuo tarpu jei Tokijo metro piko valandomis būtų dar keliais žmonėmis pilnesnis – iškiltų pavojus dusti. Bet Japonijoje viskas – tvarkinga, ir grūdėjai, pagarbiai nusilenkiantys toms durelėms, kuriose keleiviai tinkamai susispaudė patys, dar nė vieno nepražudė. Metro (ir tik metro) stumdytis čia – mandagu, bet ribas japonai jaučia puikiai.

Trasa nebuvo pilnai paleista, o gal žmonių tiesiog per daug, nes traukinys stotelėse stovėdavo gerokai per ilgai. Priešpaskutinėje, Mitsukošimae, išlipome ir paskutinę kelio dalį nukulniavome per ištuštėjusį Nihonbašį, kur tūkstančiai baltų pardavimo automatų, konkuruojančių tarpusavy kainomis ir asortimentu, skaičiumi lenkė praeivius, į mažutėlį savo viešbučio kambarį, priskirtą tik Tokijuje aktualiai kategorijai: “Mažas dvivietis”. Skirtas dviems žmonėms, bet lova – ne dvigulė (didesnė tiesiog netilptų). Tai buvo pigiausias tarp per internetą užsakomų Tokijo kambarių, bet unitazas ten turėjo ne vieną apiplovimo funkciją, o televizoriaus raiška – Full HD (1920×1080). Tai buvo 2011 m., kai Lietuvoje toks dalykas buvo išvis mažai žinomas, o Japonijoje visi kanalai šitaip aiškiai rodė tuos pačius vaizdus: cunamis Sendajuje (jam teko nelaimė atsidurti arčiausiai epicentro) verčiasi per atramines sienas, Čiboje liepsnoja naftos verslovė. Drebėjimo stiprumas – 8.9 balo. Aukų – šimtai, bet tikrojo kovo 11 d. tragedijos masto japonai tą vakarą dar nežinojo. Tokijuje niekas nežuvo, tik dvidešimt žmonių sužalota įgriuvus stogui.

Savo elektroniniu laišku iš taip pat nedidelės registratūros pirmame aukšte, kur buvo internetas, nuraminome tėvus, kurie, iš mūsų negaudami žinių, jau buvo kreipęsi į Užsienio reikalų ministeriją Lietuvoje. Viešbučio kambarys karts nuo karto sulinguodavo…

 

Kovo 12 d.

---

Šeštadienio ryte – piko valandos

2011 m. kovo 12 d. rytą dešimtys tūkstančių tokijiečių atsibudo savo biuruose. Traukiniai į jų priemiesčius – tik juose, dešimtys kilometrų nuo darboviečių, namus įperka dauguma didžiausio miesto piliečių – kovo 11 d. nebevažiavo. Taksi vairuotojams pelnytis iš katastrofos pakeliant kainas nė mintis į galvą šovusi nebūtų – bet eilės prie jų punktų driekėsi kilometrinės.

Tad penktadienio vakaro pikas persikėlė į šeštadienio rytą. Stotelėje prie viešbučio įsigrūdome į trečiąjį traukinį, bet Ueno stotyje, kurioje išlipome, vaizdas dar baisesnis. Minia, tūkstantinė masė žmonių, nuo pat lauko iki perono prieangio, kur metro darbuotojai prilaikė grūsties bangas, įleisdami į laipinimo aikšteles tik tiek žmonių, kiek tilps į tris-keturis artimiausius traukinius, nes palei bėgius stumdynės galėtų tapti tragiškomis.

Prie paprasto Ueno parko su budistine šventykla bei sintoistinėmis šventovėmis aplankėme pačinko saloną, tankiai apstatytą dešimtim, gal šimtais automatų. Suki rankenėlę – krinta kamuoliukai. Jei pasiseka, atsimuša kur reikia ir gauni daugiau blizgančiųjų rutulių. Ekranėlyje vis keičiasi vaizdai. Gal todėl, kad nesupratome moterišku kompiuteriniu balsu beriamos japoniškos greitakalbės, mums nepasisekė: dešimties eurų vertės rutuliai į duobutę sukrito per kelias minutes. Salonas buvo pilnas maždaug trisdešimties – penkiasdešimties metų amžiaus žmonių, su užsidegimu pirkusių, bėrusių, sėmusių blizgiuosius, paskui mainiusių juos į prizus, o kažkur už kampo – prizus į pinigus.

Prizus į pinigus keičia Jakudza

Pačinko – keista tvirtovė prieš globalizacijos girnas. Kad ir kur būtų sukurta kas gero technologijų eroje, bemat išpopuliarėdavo visame pasaulyje. Ir azijiečiai, ir europiečiai, ir amerikiečiai iš DVD per televizorių žiūri Holivudo kiną. Bet štai pačinko Japonijoje – be galo populiarus, o kitapus jūrų – žinomas tik “vaponams” (wapanese – šitaip anglakalbėse šalyse vadinami Tekančios saulės šalį imituojantys žmonės). Net šioje kultūrų susiliejimo eroje japonai geba ne tik saugoti senąsias tradicijas, bet ir kurti naujus kultūrinius savitumus.

Lošimai iš pinigų Japonijoje – nelegalūs, todėl prizus į jenų šimtines ir tūkstantines keičia jakudzos. Vadinti šiuos žmones “japonų mafija” tas pats, kas Dalai Lamą “pakrikštyti” Tibeto popiežiumi. Priešingai nei Vakarų nusikaltėliai, jakudzos veikia viešai, turi štabus su iškabomis ir net leidžia laikraščius. Save jie kildina iš senovės miestelių sargybinių, gynusių skurdžias gyvenvietes nuo banditų (kaip garsiajame Akiros Kurosavos filme “Septyni samurajai”). Kaip ir visoje japonų visuomenėje Jakudzoje hierarchija tvirta: jei “tėvas” tylėdamas paduoda “sūnui” aštrų peilį, “sūnui” savo kaltę teks išpirkti nusipjaunant dalį kairės rankos mažojo pirštelio. Trys tokie samurajiški ritualai, vadinami jubizume, ir pirštų belieka devyni – tenka pereiti prie dešinės rankos.

Vogti jakudzoms draudžia garbė, o pelną jie gauna iš subtilesnio įstatymų pažeidinėjimo: pornografijos, suteneriavimo Kinijos tėvų ant “vieno vaiko politikos” aukuro paaukotoms mergaitėms, ginklų prekybos, bet užvis pelningiausias yra įmonių valdybų narių šantažas (jap. sokaja), grasinant apie juos paskelbti kompromituojančią informaciją akcininkų susirinkimų metu (japonams gėda – daug baisiau nei mums). Jei moki jakudzoms – neparankūs akcininkų susirinkimai gali ir visai žlugti, tatuiruotiems “smulkiesiems akcininkams” nepaliaujant šūkauti “banzai” ir šlovinti Imperatoriaus.

Japonai – pacifistiškiausia pasaulio tauta

Pašūkauti Jakudzos progos nepraleidžia ir šiaip: didmiesčių gatvėmis kartais rieda juodi mikroautobusai, ginkluoti galingais garsiakalbiais, karinių maršų fone rėkte rėkiančiais apie galių Valdovui grąžinimą, juk tarp Imperatoriaus protėvių – ir sintoistų saulės dievybė Amarecu. Jakudza ir 1000 Japonijos ujoku (nacionalistinių judėjimų) palaiko glaudų ryšį ir nepabūgsta stoti prieš likusią visuomenę, kuri Hirošimos siaubo akivaizdoje tapo tokia pacifistinė, kad daug japonų pasisako net prieš gynybą, jeigu šalį kas užpultų. “Japonija neturi armijos, Japonija turi tik Savigynos pajėgas” – išdidžiai skelbė gidė per ankstesnį mano vizitą į Tokiją, kalbėdama apie ketvirtį milijono kariškių, kurių finansavimas – septintas pagal dydį pasaulyje.

O šimtai Japonijos mokytojų atsisako gerbti himną bei vėliavą. Kad netektų giedoti VI a. po Kristaus sukurtų “Kimi ga jo” žodžių (seniausias ir trumpiausias himno tekstas pasaulyje), stebinančių japonišku kuklumu ir gilia mintimi, sugalvotas net alternatyvus tekstas: “Kiss me girl, you”. Rašytojas Jukijo Mišima, 1970 m. po nepavykusio karinio perversmo persirėžęs pilvą ir išsitraukęs rankomis sau žarnas (charakiri), o turtą užrašęs savo sekundanto, pagal tą patį paprotį nukirtusio jam, leisgyviui, galvą, būsimai teisminei gynybai, apsiverstų grabe, jei tik nebūtų kremuotas, kaip ir 99,81 proc. japonų.

Te valdysi tu

Tūkstantį kartų, aštuonis

Tūkstančius kartų

Kol akmenys uolomis

Samanotomis virs.

Janakos rajonas: paskutinis senojo Tokijo vaizdas

Ueno parkas iš visų pusių apsuptas pagrindinių muziejų: rytietiško ir vakarietiško meno, mokslo… Svarbiausias jų, nacionalinis muziejus, pastatytas tarpukariu, deja, po drebėjimo jis neveikė. Tad, padedami stebėtinai gerai angliškai mokėjusio vyro, nupėdinome į ūksmingas ir tuščias Janakos kapines netoliese. Ten – mediniais stulpeliais apkaišyti didžiuliai akmeniniai postamentai. Ant jų – kaimijo vardai, suteikti po mirties (kuo kilnesnis vardas, tuo daugiau pinigų paima jį sugalvoję budistų šventikai, o kainos vidurkis 2001 m. buvo 4 500 eurų). Štai imperatorius Hirohito Japonijoje vadinamas tik pomirtiniu vardu Šova, taip praminta ir visa jo valdymo era (1926 m. – 1985 m.).

Gretimas Janakos rajonas – paskutinis atspindys senojo pirklių ir amatininkų Šitamačio, ištvėręs visas katastrofas. Siaurose gatvelėse čia gyvena šimtai kačių, o tarp keliaaukščių namų spraudžiasi galybė šventyklėlių. Bet vos perėjome pėsčiųjų viaduką per žiedinę Jamanote geležinkelio liniją, tradiciškai laikomą Tokijo centro riba, ir vėl aikštę supo dangoraižiai.

Į Odaibos kurortą traukiniai dar nevežė

Iš čia nesėkmingai bandėme nukeliauti į poilsinį Odaibos rajoną gynybai supiltoje saloje, kur XIX a. patrankas seniai pakeitė futuristiniai daugiaaukščiai. Iki Tamačio traukinys mus nuvežė, bet vienbėgio geležinkelio Jurikamomės linijos stotys tebebuvo uždengtos masyviomis žaliuzėmis. Kaip ir kai kurios strėlės formos Šinkansenų linijos, šie savo storą bėgį apžergę vagonai be mašinistų dar tik buvo išbandomi po katastrofos.

Tebeuždarytas buvo ir pėsčiųjų kelias didžiuoju Vaivorykštės tiltu, nuo kurio turėjo atsiverti pasakiški vaizdai į Tokijo įlanką. Neturėdami automobilio kirsti vandens telkinio taip ir nesugebėjome. Tuščioje pauostėje tik įsitikinome, kad Japonijos sostinės stichija pasigailėjo – vandenyne tebeplūduriavo laiveliai, o pakrantėse stūksojo namai, nes cunamio jėga šios vietos, ačiū Dievui, nepasiekė.

Aplink daugiaaukštes elektronikos parduotuves renkasi “moksliukai”

Nepavykus pasiekti Odaibos nukeliavome Akihabaron. Kitapus aikštės nuo stoties čia pasitiko  devynaukštis prekybos centras, visas užleistas elektronikai. Daugybė pardavėjų šaukia apie jiems patikėtų prekių puikumą ir daug sykių lenkiasi visiems, parodžiusiems bent menkutį dėmesį.

XXI a. prekybos spindesiui atitaria niūrus dviaukštis turgelis po geležinkeliu. Čia rasi visko: ne tik nuvalkiotus televizorius ar žibintuvėlius, bet ir begalę šnipinėjimui skirtų kamerų ant tušinukų, akinių, rankinių laikrodžių ir, čia pat – prietaisus, aptinkančius visas tokias nusikaltėlių ar specialiųjų tarnybų “blakes”. Pastarieji, tiesa, dešimtkart brangesni. Tūkstančius eurų kainuojantys įrenginiai vis sudrebėdavo. Ne, nebe nauji požeminiai smūgiai: tiesiog viršuje pradundėdavo traukinys.

Pasaulio technologijų sostinės “elektroninė širdis” Akihabara – dar ir otaku subkultūros centras. Šie “moksliukai” jaunuoliai, pakvaišę dėl kompiuterinių žaidimų ir mangos, šokantys vota muzikos žvaigždutėms ir steigiantys anime įgarsinančių merginų fanklubus, čia ieško sau naujų žaisliukų. Užėjome ir į vieną mangos knygyną. Lentynos lūžo nuo komiksų, priskiriamų begalei žanrų (šoudžo, šounen, smut, džosei, mecha…), tarp jų – ir pornografinių.

Pieštinė pornografija, vakaruose pravardžiuojama “hentai“, pagarsėjusi dėl ten piešiamų merginų ir vaikinų itin jauno amžiaus bei keistų sekso būdų: pavyzdžiui, merginas prievartauja medžiai ar pabaisos. Beje, pačius lytinius organus japonai net žiauriausiuose hentai “uždengia”. Lygiai kaip suimtųjų antrankius, kai televizija rodo vesdinimus į teismą. Vakariečiai šypsosi – ką toks “užtapymas” keičia?

Kaip ten bebūtų, hentai yra senesnis menas, nei, pavyzdžiui, impresionizmas, nes legendinis dailininkas Hokusajus Kacušika savo “Žvejo žmonos sapną”, kuriame moterį seksualiai patenkina du aštuonkojai, sukūrė dar 1814 m., kai Klodas Monė, Sezanas ar Renuaras nė gimę nebuvo.

Ginzos rajonas – pasaulio prabangos sostinė

“Jei nežinočiau, kad Tokijuje centrų – daugybė, galvočiau, kad centras – čia” – pasakė Aistė, kai atvykome į Ginzą. Neįmanoma nupasakoti įspūdžio, sukeliamo ilgų ir tiesių į visas puses besidriekiančių gatvių, įrėmintų dangoraižiais, kurie iki pat horizonto išdabinti virtinėmis daugiaaukščių ryškių reklamų – reikia tai pamatyti. Kiekvienoje sankryžoje apsidairęs regi tą patį – vėl be galo ilgos gatvės, vėl gausybė šviesų… Per gatves galima eiti ne vien skersai, bet ir įstrižai: užsidegusi raudona šviesa vienu metu tarsi sustingdo automobilių srautus ir sankirtas užplūsta žmonių minios.

Prabangos Ginza, kurios žibančios vitrinos spindi nuo dešimtis tūkstančių kainuojančių Vertu telefonų, o bet kuri save gerbianti įmonė, nuo drabužių dizainerių iki Sony, turi nuosavą daugiaaukštį prekybos centrą, puikiai papildo ofisų Šindzukų, jaunimo Šibują ar naktinių klubų Ropongi. Japonijoje Bulgari juvelyrai gauna 26% visų pasaulinių pajamų, Gucci – 27%, Louis Vuitton – 30%, Baccarat – 35%, o Burberry – net 36%. Prekių ženklų titanams ši rinka svarbesnė nei JAV ar Europos šalių.

“Atsiprašome, bet valgyti turime tik arklieną”

Plačiuose prospektuose ir siauresnėse gatvelėse ieškojome, kur pavalgyti. Sunkiau, nei atrodo: juk restoranai ne pirmuose aukštuose, o reklamos – hiragana, katakana ir kandzi: trys rašto sistemos, kurias pakaitomis tuose pat sakiniuose vartoja japonai. Blaškėmės jų nesuprasdami. Kai pagaliau radome jaukią vietelę antrame aukšte, priėjęs padavėjas tarė: “Atsiprašome, bet turime tik arklieną”.

Ką jau padarysi – ketinome ten likti, dar klausinėdami, ar nėra kitų patiekalų, surašytų jų meniu. “Tk, tk, tk, tk, ar žinote, kas yra arkliai?” – pasiteiravo padavėjas, imituodamas žirgo šuoliavimą. Lyg to dar būtų negana, po keliasdešimties sekundžių jis atnešė mažą žaislinį kumeliuką (laikomą parodyti tokiems kaip mes?). Tuomet jau atsiprašę išėjome.

Pavalgėme stebėtinai tuščioje kavinėje už kelių kvartalų. Galbūt po katastrofos žmonės savaitgaliui išvyko būti su namiškiais.

Aptuštėję metro vagonai parvežė mus viešbutin. Didieji lauko ekranai vėl transliavo reklamas, bet televizijos – vis dar vien specialias laidas. Aukų jau – tūkstančiai. Jūros vandeniu bandyta atvėsinti Fukušimos atominę elektrinę, mat cunamis pažeidė aušinimo sistemą.

 

Kovo 13 d.

---

Teks grįžti į įprastinį gyvenimą…

Sekmadienį Tokijas jau buvo grįžęs į savas vėžes. Vėl atsidarė Starbucks kavinės, veikė visos geležinkelio linijos, jų tarpe ir Keisei, savo lėtesniuoju traukiniu vežusi mus į Naritos oro uostą. Vakar daugybė skrydžių buvo atšaukta – šiandien beveik visi vyko pagal grafiką ir tik vakarykščiai įstrigėliai, prigulę ant žemės, priminė, kad kažkas negerai. Viešbučio tarnautojas nepamelavo prasitaręs, kad į milžinišką oro uostą pakanka atvykti likus pusantros valandos iki skrydžio: japoniška sistema vėl veikė tobulai.

Taip baigėsi mūsų viešnagė didžiajame pasaulio mieste, o kartu ir medaus mėnesio kelionė. Japonai turi tokį terminą – Naritos skyrybos. Darboholikai, gyvenantys su tėvais ir jų siunčiami į pasimatymus (miai), paprastai pirmąsyk vienas kitą geriau pažįsta medaus mėnesio metu. Ne viena pora tuomet suvokia, kad jiems ne pakeliui – ir štai čia, supami lagaminais apsikrovusių žmonių, ką tik grįžusių iš komandiruočių, jie nusprendžia išsiskirti. Mums taip neatsitiko – nepaisant labai jau netradicinės povestuvinės kelionės. SAS Airbus A340-300 pakilo į Kopenhagą. Būtent Danijos sostinės oro uoste mes apskridome pasaulį – juk jo salėse laukėme skrydžio San Franciskan lygiai prieš 26 dienas.

 

---

Kiti straipsniai iš medaus mėnesio kelionės po Ramųjį Vandenyną

1.Ramusis vandenynas. Medaus mėnuo aplink pasaulį (įžanga)
2.San Franciskas – aukso amžiaus šlovės miestas
3.Havajai – stebuklinga gamtos didybė
4.Oahu – plakanti Ramiojo Vandenyno širdis
5.Madžūras: siaurutė pasaga, skalaujama bangų
6.Ponpėja: džiunglių sala su griuvėsiais ir dvasiomis
7.Čiukas – Ramiojo vandenyno kloaka
8.Guamas: Azijos Kanarai
9.Tokijas: drebantys 37 milijonų japonų namai

Komentuoti

Malaizijos pusiasalis – labai įvairi Malaizijos širdis.

Miestų žiedas čia supa seniausias pasaulyje niekad nekirstas džiungles. Kalvose viršum jų – arbatos plantacijos ir kurortai kuriuose slepiamasi nuo kiaurus metus deginančio karščio. Senamiesčiuose – pastatai, menantys galingas Europos imperijas ir jų privežti įvairiataučiai darbininkai. Visa tai pro savo rūmų langus tebestebi provincijų sultonai, sergintys musulmoniškas tradicijas.

Ir nors Malaizijos pusiasalio praeitis spalvinga, labiausiai regima valstybės ambicija – tapti ateities valstybe. Aukščiausi pasaulio dangoraižiai Kvala Lumpūre, statoma sostinė Putradžaja ir “kibernetinis miestas” – visa tai sukūrė naują Malaizijos įvaizdį, šitaip besiskiriantį nuo ją supančios Pietryčių Azijos skurdo.

Kvala Lumpūras ir išmaniųjų miestų koridorius

Didysis Malaizijos planas “Vizija 2020” (“iki 2020 m. tapti modernia šalimi”) akivaizdžiausias istorinėje sostinėje Kvala Lumpūre.

Virš jo iškilo kilniai modernūs valstybinės naftos bendrovės “Petronas” garbei pavadinti bokštai, nuo 1998 m. iki 2003 m. aukščiausi pasaulyje pastatai (dabar – tik aukščiausi pasaulyje bokštai dvyniai). Po jais veikia didžiulis prekybos centras, virš gatvių vingiuoja modernus vienbėgis geležinkelis, netoliese – Kvala Lumpūro televizijos bokštas, o naujasis miesto oro uostas, kur iki lėktuvų veža specialus traukinys, pripažįstamas vienu geriausių pasaulyje.

Kvala Lumpūras Malaizijos vizijoms buvo tapęs per ankštas, ypač per piko valandas. Todėl 1995 m. pradėta statyti nauja sostinė – Putradžaja. Dabar jau viskas išbaigta, didinga ir gražu: pastatai, įkvėpti tiek senųjų Malaizijos stilių, tiek postmodernizmo (ne “dėžutės”), tvenkiniai, mečetė, tiltai, parkai. Tačiau sukurti miestą – tai kur kas daugiau nei pastatyti pastatus. Gyvybės Putradžajoje trūksta: lankėmės savaitgalį, ir visi platieji prospektai buvo tušti tarsi naktį, vos radome restoraną papietauti. Mat Putradžajoje gyventojų – tarsi Alytuje, nors gatvės ir atrodo suprojektuotos milijoniniam didmiesčiui.

Putradžaja stovi centre Multimedijos superkoridoriaus, virtualios “modernumo zonos” besidriekiančios nuo “Petronas” bokštų iki naujojo Kvala Lumpūro oro uosto. Koridoriuje statomas ir Kiberdžajos miestas, pašvęstas naujosioms technologijoms. Man lankantis dažnas kelias ten dar “vedė į niekur”, o planuojamą “išmaniojo miesto” ateitį tepriminė anglakalbis Multimedijos universitetas.

Naujų miestų statybos – tikras Malaizijos politikų hobis. Dar vienas jų Šach Alamas įkurtas 1963 m. jau įpūstas gyvybės (650 tūkst. gyv.), o gražiausia ten milžiniška Sultono Salahudino Abdul Azizo mečetė su keturiais 142 m aukščio minaretais.

Uostamiesčiuose – Europos, Kinijos ir Indijos akistata

Malaizijos pusiasalis – piečiausias Azijos taškas. Visi laivai, iš Europos plaukiantys į Kiniją, Japoniją, Vietnamą ar Filipinus, turi jį apiplaukti. Todėl savo miestus čia statė ir Europos imperijos, ir vakarinėje Malaizijos pakrantėje vis dar matosi jų atspindžiai.

Autentiškiausias kolonijinis uostamiestis – Melaka. Kadaise čia klestėjo galingiausias Malaizijos sultonatas, bet išlikusios raudonos bažnyčios ir fortai mena vėlesnius XVI ir XVII amžius, kai dėl miesto kovėsi portugalai, olandai ir britai. Iš mišrių europiečių-azijiečių šeimų palikuonių net susiformavo nykstanti, bet kadaise labai įtakinga “maišyta tauta” peranakanai (vieno turtingo peranakano namas-rūmai Melakoje – atviras lankytojams).

Kolonijinėje konkurencijoje galop triumfavo britai. Perėmė ne tik Melakos sąsiaurio uostamiesčius, bet ir pavertė visus malajų sultonus savotiškais vasalais. Kontroversiškiausia britų “dovana” – kinai ir indai, suvežti į Malaizijos pusiasalį darbams ir sudarantys atitinkamai ~25% ir ~7% žmonių. Kinų ir indų rajonai įdomūs pažiūrėti, žavios budistinės pagodos ir hinduistų dievų statulėlėmis aplipdytos šventyklos, o kur dar Batu olos – šventykla prie Kvala Lumpūro, kur indai kasmet sausį per Taipusamo šventę rituališkai žalojasi.

Bet visa tai gražu tik turistams. Malajus erzina, kad anie “kolonijiniai naujakuriai” iki šiol dominuoja jų šalies versle. Politikoje vyraujantys malajai tai keičia bumiputroms (vietinėms tautybėms, daugiausia – musulmonams malajams) suteikdami papildomų privilegijų. Nueita jau toli, bet dar daug liko priešakyje: nepriklausomybės metu bumiputroms tepriklausė vos 2% visų Malaizijos įmonių akcijų, 2011 m. – 24%.

Kiniškiausias Malaizijos miestas – Džordžtaunas, pavadintas Britanijos karaliaus Jurgio III garbei (46% žmonių ten kinai). Jame, Penango saloje – didžiausia Malaizijoje Kek Lok Si budistų šventovė, triadų (kinų imigrantų savipagalbos organizacijų, prilyginamų ir mafijai) namai.

Iki 1965 m. Malaizijai priklausė ir Singapūras. Tačiau britai kitataučių į tą miestą buvo privežę tiek, kad malajai ten seniai tapo mažuma (dabar ~13%), ir etniniuose konfliktuose paskendęs Singapūras galiausiai nuėjo laisvės keliu. Nedidelis sąsiauris, skiriantis Singapūrą nuo Malaizijos Džorbaraus (Johor Bahru) miesto dabar tarsi skiria pasaulius. Singapūras – iščiustytas, švarus, tarptautinis, o Džorbarus purvinesnis, bet autentiškesnis, vietinis.

Džoro (Johor) sultonatą, kurio sostinė yra Džorbarus, tebevaldo ilgamečiai jo sultonai. Tokie karaliauja daugumoje Malaizijos žemių, iš savo tarpo jie išrenka valstybės galvą Seri Paduka Baginda Yang di-Pertuan Agong (“Jo karališkoji didenybė, tapęs vyriausiuoju viešpačiu”). Jų tradicinės dinastijos niekad nebuvo išnaikintos – tik kurį laiką buvo priverstos klausyti joms iš Britanijos atsiųstų “patarėjų”. Nusikračiuosios jungo, savaip modifikuotas britiškas tradicijas suderino su vėl galvą iškėlusiomis musulmoniškomis ir ikimusulmoniškomis (pavyzdžiui, įžymybėms monarchas teikia “Tan Sri” titulus, rašomus prieš vardą panašiai kaip “Seras”).

Į kalnų kurortus traukia vėsa

Patiems anglų kolonistams Malaizijos pusiasalio pakrantės, kur temperatūra kiaurus metus dienomis siekia +32 (pavėsyje), buvo nemaloniai karštos. Įprastesnį sau klimatą jie rado aukštumose, iki 2 km aukštyje, kur augino arbatą, pastatė kurortus, į kuriuos važiuota ne sušilimui, tačiau atsivėsinimui.

Po Malaizijos nepriklausomybės dauguma britų išvažiavo. Jų atminimas liko tik pastatuose, tokiuose kaip Kelio pilis, mūryta, bet taip ir nebaigta škoto plantatoriaus, arba istoristinė Kvala Lumpūro geležinkelio stotis, kurios stogas pagal bendrus Britų imperijos statybos reglamentus įrengtas taip, kad… atlaikytų sniego svorį.

Tačiau “aukštumų kurortus” pamėgo ir vietiniai. Be Kamerono aukštumų – ramios kolonijinės oazės, kur, nepaisant daugelio naujų pastatų, dar gali įsivaizduoti arbatą gurkšnojančius prieškario anglų aristokratus – pokariu prie Kvala Lumpūro išaugo Gentingo aukštumos. Tai – privatus pramogų miestas su didžiausiu pasaulio viešbučiu (7351 kambarių), atrakcionais, vieninteliu teisėtu Malaizijos kazino.

Netoli didmiesčių – niekad neliesta gamta

Malaizijos pusiasalis gyvenamas labai tankiai – dviejų Lietuvų dydžio teritorija tapo namais 24 milijonams žmonių. Tačiau didžioji dalis tų gyventojų – vakarinėje pakrantėje, greta svarbos neprarandančių sąsiaurių, kuriais krovinių kiekvienais metais praplukdoma tik daugiau.

O pusiasalio gilumoje galima rasti ir visai laukinių žemių. Žymiausia – Taman Negara, vienos seniausių pasaulio džiunglių (išaugusios prieš 130 milijonų metų ir niekad nekirstos). Ten laipiojau medžių lajų taku, plaukiau valtimi.

Į rytus nuo Taman Negaros – gana paprasti miestai ir kurortai. Kitataučių ten mažai, todėl išlikusios kai kurios kitur nunykusios tradicijos: pavyzdžiui, pagrindinė nedarbo diena ten, kaip įprasta pas musulmonus – penktadienis, o ne sekmadienis, kaip Kvala Lumpūre.

Gražių gamtos oazių yra net ir urbanizuotuose Malaizijos vakaruose, iš kurių unikaliausia – jonvabalių upė. Temstant čia valtelėmis išplukdyti turistai visuomet gali pamatyti ištisus spiečius tų “skraidančių lempelių”.

Tiesa, visa tai – labai netoli civilizacijos. Malaizijos klimatas labai palankus tropiniams augalams ir gyvūnams. Trokšdami parodyti juos gausiems turistams, vakarinės pusiasalio dalies malajai steigia visokius parkus, kur į menkus plotus sugeba, atrodo, sugrūsti ištisas ekosistemas, tegu ir dirbtines. Vienas tokių – tinklu uždengtas drugelių parkas Džordžtaune. Kiti gyvūnai patys prisitaikė gyventi tarp žmonių. Mačiau, kaip beždžionė iš turistės kaulijo ir paskui pastvėrė mineralinio vandens butelį – nemokėdama atsisukti galiausiai prasigraužė.

Malaizijos įvaizdis – jau naujas

Malaizijos pažadai toli siekia – kai lankiausi Malaizijos pusiasalyje ši šalis ketino iki 2020 m. paleisti žmogų į Marsą. Nepadarys to, o ir šiaip “modernumo lenktynėse” laimėti sunku. Malaizija neturi tiek naftos rezervų, kiek Dubajus, kuris pastatydamas Burž Chalifa apšovė “Petronas” bokštus kone dvigubai, ir neturi tiek darbščių žmonių, kiek Kinija. Todėl ambicingi, šūkiais “Malaizija gali!” garsiai skelbti didieji projektai pamažu nukeliavo į istorijos knygas – kartu su pačiu Malaizijos “modernizacijos tėvu” premjeru Mahatiru Mohamadu (valdė 1981-2003 m.).

Bet galbūt visi tie ~2000 m. pasiekti rekordai, kad ir prarasti, savą misiją jau įvykdė: nors Malaizija vis dar šiek tiek skurdesnė už Lietuvą, pasaulio akyse dabar ji – tikrai moderni valstybė ir pritraukia dešimtis milijonų turtingų turistų. Juos vilioja ne tik jūros ir džiunglės, tačiau ir didieji Mahatiro Mohamado projektai ir pasiekimai. Pirmoji asociacija, išgirdus žodį “Malaizija”, nebėra “trečiasis pasaulis”. Savaitė Malaizijos pusiasalyje parodė, kad požiūrio pasikeitimas – išties pelnytas.

---

Visi straispniai iš kelionių po Malajų žemes

1. Malajų žemės: Azijos kryžkelė (Įžanga)
2. Brunėjus: Džiunglių sultono valdos
3. Malaizijos Borneo palieka priešistorę
4. Malaizijos pusiasalis šauna į ateitį
5. Singapūras - kitoks! ateities! miestas!

Komentarai

Rytinė Malaizijos pusė Borneo saloje – toli nuo viso Azijos šurmulio. Ten nėra miestų, didesnių už Vilnių, o esmių esmė – tankios džiunglės, tik šen bei ten išvagotos plentų.

Tose džiunglėse – orangutangų šeimynos, dvokiantys didžiausi pasaulio žiedai, vakarais olas paliekančios milžiniškų šikšnosparnių eskadrilės.

Tose džiunglėse – tradiciniai vietinių tautų kaimeliai, kur bažnytėlės vos ką tik išstūmė pagoniškus stabus.

Malaizijos Borneo skuba palikti priešistorę. Nuobodžiai vienoduose pakrančių miestuose salos gyventojai ir lankytojai gali gauti visas turtingajam pasauliui įprastas prekes ir paslaugas. Bet keliaujant man pasirodė daug įdomiau tai, kas vis dar liko kaip po žilai senovei.

Džiunglėse – nuolatiniai gyvūnų kocnertai

Kaip toje žiloje senovėje džiunglės tebestelbia Malaizijos Borneo gyvenvietes. Pakakdavo sustoti šalia vieno jas kertančių plentų ir įsiklausyti: iš visų pusių apsupdavo niekad nenutylantys įvairiausių gyvūnų ir paukščių balsai.

Tokioje džiunglių tankmėje, kad prasibrautum nebent su aštria mačete, išvysti gyvūnus savo akimis ne taip ir lengva, tad įsteigti gyvūnų parkai. Garsieji salos organgutan(g)ai saugomi Sepiloko rezervate. “Orangutanas” reiškia “Miškų žmogus” ir jie elgiasi išties net baugiai “žmogiškai”. Tuarano krokodilų ferma, šiaip jau auginanti juos rankinukams ar piniginėms, prisiduria kaip didelė turistinė atrakcija: demonstruoja krokodilų šėrimą, triukus su jais, net malajų liaudies šokius.

Karts nuo karto rodyklės žymi įdomesnes vietas pasivaikščiojimui ir pačiose džiunglėse. Štai takeliai (kartais – palei aukštą uolą be jokių turėklų) veda link Gomandongo olų, garsėjančių šikšnosparniais. Be žibintuvėlio, deja, vidun užeiti negalėjau. Kita vieta garsėja raflezijomis – didžiausius žiedus turinčiomis pasaulio gėlėmis (skersmuo – metras, žiedo svoris – 11 kg). Šioks toks nusivylimas: informacinio centro skelbimas, turėjęs nurodyti takus iki žiedų, skelbė “jokia raflezija šiuo metu nežydi”. Tiesa, tai ne tokia gėlė, kuria galėtumei ilgai gėrėtis, mat dėl savo baisaus dvoko ji dar pravardžiuojama lavongėle.

Vienas mėgiamiausių Malaizijos Borneo žygių – kelionė ant Kinabalu kalno. Nors jo aukštis – 4096 metrai, švelnūs šlaitai leidžia užlipti tiesiog takeliu, be jokios alpinisto įrangos. Papėdė nestokojo kuprinėtų, aukščių ištroškusių keliautojų.

Krikščioniškais tapę džiunglių tautų kaimai

Malaizijos Sabos valstija, po kurią keliavau, nėra visiškai laukinė žemė: gyventojų tankumas ten – panašus, kaip Lietuvoje. Taigi, važiuojant per džiungles, pakelėse slinko pro šalį ir kaimai, jų paprasti namai ir besiganantys galvijai.

Dar 1960 m. kone visi kaimiečiai (~30% Sabos valstijos gyventojų) buvo pagonys. Šiandien jų nelikę, o maždaug tiek pat yra krikščionys. Sunku patikėti, bet tautos krikštą, koks Lietuvoje įvyko prieš 750 metų, savo kailiu (ir sielomis) patyrė tie patys žmonės, kuriuos matydavome džiunglių kaimuose.

Dabar kiekvienas toks kaimas turi savo bažnytėlę. Nieko panašaus į didžiąsias Europos katedras. Jos – skubiai suręsti mediniai nameliai, kurių dievišką paskirtį geriausiai liudija vienodo standarto daugiakalbiai užrašai “Šv. _____ katalikų bažnyčia”. Matyt Lietuvos “religinis peizažas” kokiais 1400 m. buvo panašiai kuklus.

Dauguma džiunglių kaimų gyventojų – kadazandusunai, vietinė tauta. 1911 m. jie sudarė 42% Sabos žmonių, 2000 m. – vos 18%. Kadazandusunai kalba, kad kolonizacija jų saloje nesibaigė: tiesiog vietoje Londono britų ėmė valdyti Kvala Lumpūro malajai. Pinigai už Borneo išgaunamą naftą esą išvežami į Malaizijos pusiasalį, o krikščionių kadazandusunų įtaka Saboje specialiai mažinama slapta teikiant Malaizijos pilietybę iš Filipinų ir Indonezijos nelegaliai imigravusiems musulmonams (vien oficialiai imigrantai jau sudaro 28% sabiečių).

Yra ir mažesnių vietinių tautelių, kurių gyvenvietės – vienos išskirtiniausių pasaulyje. Štai rungai (2%) gyvena bambukiniuose ilganamiuose: senoviniuose bendrabučiuose, kurių vienoje pusėje platus kuridorius, o kitoje – šeimų kambariai. Šiandien vienas toks priima turistus, siūlo nakvynę (prie Kudato). Musulmonai badžavai (14%) dienas leidžia vandens kaimuose – namuose ant polių, suręstuose vandenyno įlankose.

Miestai ir miesteliai – proziški

Didesni miesteliai susideda iš paprastų vienaukščių-dviaukščių pastatų. Dauguma restoranų – tai patalpos be sienų (o kam? Juk šalčių nebūna), pilnos plastmasinių kėdžių ir staliukų, kuriose tesiūloma keletas maisto rūšių (užtat labai pigaus: trise papietaudavome už tiek, kiek Lietuvoje sumokėtum vienas). Net “Lonely planet” rekomenduotas restoranas “Muslim” Ranau miestelyje buvo šitoks.

Į Malaizijos Borneo “civilizacijos džiaugsmai”, atrodo, ateina pagal filosofiją: “tiek, kiek pakanka, ir nė trupučio daugiau”. Štai vienoje degalinėje neveikė degalų pompa – darbuotojai pylė degalus rankomis – per piltuvėlį iš kanistrų. O ką, rezultatas juk toks pats – pilnas bakas.

Tačiau miestuose, o ir miesteliuose, prieš tokį požiūrį stoja vakarietiški prekių ženklai, prisilaikantys griežtų frančizės taisyklių: KFC, McDonald’s ir kt. Malaizijoje buvau jau senokai (2007 m.) – tikiu, kad šiandien tokie vakarietiški verslai stovi ant kojų tvirčiau, bet nemanau, kad “paprastieji vietiniai užsiėmimai” būtų visiškai nustelbti.

Didžiausi Sabos miestai – Kota Kinabalus vakaruose (sostinė, 450 000 gyv.) ir Sandakanas rytuose (400 000 gyv.). Tai – geros vietos apsipirkti, pernakvoti, išsikeisti pinigų, pavalgyti, gal – pasidairyti į vandenyną nuo aukštumos ar aplankyti kokią kinų šventyklą ar mečetę, tačiau tik tiek: dauguma pastatų ten nauji, “tokie, kad pakaktų, ir nė trupučio daugiau”. Tiesa, dabar įvedęs į Google “Sandakan” ar “Kota Kinabalu” pamatai ir prekybos milžincentrių, gražių promenadų: tikriausiai po mano apsilankymo tie miestai dar labiau supanašėjo su Malaizijos pusiasaliu.

Karštas vandenynas – didžiausias turistų magnetas

Dažnas keliautojas į Sabą atvyksta ilsėtis šiltoje Pietų Kinijos jūros pakrantėje (žiemą-vasarą vandens temperatūra ten svyruoja nuo +27 iki +30 laipsnių). Tokie paprastai apsistoja dideliuose pakrančių viešbučių kompleksuose ir į lauką iškiša nosis nebent trumpoms vienadienėms ekskursijoms. Tie pajūrio viešbučiai niekuo nesiskiria nuo stovinčių Turkijoje ar Ispanijoje, nebent pavienėmis malajų kultūros detalėmis, kaip fojė/kieme grojanti tautinė muzika.

Tačiau pakrantė Borneo ilga ir galima rasti daug atokesnių, autentiškesnių paplūdimių. Gražiausiai įrengtas krantas pasirodė šiauriausiame salos taške esančiame pusiasalyje (Tanjung Simpang Mengayau), bet kitam, turbūt, žavesni atokūs pajūrio ruožai.

Tuo tikriausiai Malaizijos Borneo ir žaviausias. Prieš akis čia tarsi atsiveria labai skirtingos istorinės epochos: nuo “laukinių” džiunglių iki šiuolaikiškų miestų.

Aišku, tikros priešistorės atspindžių reikėtų ieškoti ne Malaizijoje, o Afrikoje. Bet ten nusigauti sunku ir brangu, o nukeliavus – nepatogu ir nesaugu. Malaizijos Borneo, tuo tarpu, yra savotiškas didelis “priešistorės parkas”.

Daugybę “civilizacijos dalykų” vietiniai daro paprasčiau. Jie nevergauja išvaizdai ar dizainui, vis dar žino, ką reiškia gyventi apsuptam gyvūnų pilno miško. Bet kartu jiems (taigi ir turistams šiose žemėse) yra puikiai prieinami visi technologiniai pasiekimai: automobiliai, telefonai, kompiuteriai, o miestuose – ir prekybos centrai ar greito maisto restoranai.

---

Visi straispniai iš kelionių po Malajų žemes

1. Malajų žemės: Azijos kryžkelė (Įžanga)
2. Brunėjus: Džiunglių sultono valdos
3. Malaizijos Borneo palieka priešistorę
4. Malaizijos pusiasalis šauna į ateitį
5. Singapūras - kitoks! ateities! miestas!

Komentarai

Turtingi žmonės būna dviejų tipų. Vieni afišuoja savo turtus ir gyvenimus – jiems pinigai atveria kelią į dėmesio centrą. Kitiems priešingai: pinigai tik padeda atrasti save. Apie tokius sužino tik tie, kas domisi.

Matyt, šios savybės būdingos ir valstybėms. Brunėjus – puikiausias “paslaptingojo turtuolio” pavyzdys. Nafta brunėjiečius praturtino net labiau nei JAE ar Norvegiją, o Brunėjaus sultonas karts nuo karto sušmėžuoja “turtingiausių pasaulio žmonių” sąrašo viršūnėse.

Tačiau kelionėje po Brunėjų neregėjau jokių iššaukiančių dangoraižių, ten nevyksta pasauliniai renginiai, neviliojami pirkti butų milijardieriai. Pinigus brunėjiečiai skiria tam, kad gyventų kaip dešimtys jų protėvių kartų – tik su moderniomis technologijomis ir be skolų. Kas namuose ant polių virš sraunių upių, kas – giliai džiunglėse, o valdovai – maudydamiesi prabangoje.

Brunėjus – viena paskutiniųjų mažyčių “pasaulio pakraščių” karalysčių. Vienintelė, kurios nepražudė Europos imperijos, kuri neskendi skurde ir, nepaisant to, nesiekia galvotrūkčiais patekti į “pasaulio centrą”.

Lėktuvuose – pilotų maldos Alachui

Dar laukdamas skrydžio “Royal Brunei” aviakompanijos lėktuve supratau, kokia savita šalis mane pasitiks. Pilotai, pasveikinę keleivius, ėmė per garsiakalbius dainingai melstis, vildamiesi, kad Alachas padės saugiai pasiekti tikslą. Esu nemažai keliavęs musulmoniškų šalių aviakompanijomis, bet net Irane neteko girdėti nieko panašaus.

Su Iranu Brunėjų palyginau ne šiaip sau. Čia irgi didžiuojamasi savo vertybėmis, pilnai galioja šariatas, visiškai nesiderinama prie Vakarų. Bet grūmojančiųjų dėl to Brunėjaus “Sultonui ir Viešpačiui” (toks oficialus jo titulas) Bolkijai net Vakaruose nedaug. Turbūt todėl, kad jo šalis – toli nuo visų geopolitinių aklaviečių ir nuo žiniasklaidos greitkelių. Ir laikosi nuošalyje.

Dauguma Brunėjaus gyventojų – malajai. Tik, priešingai nei Malaizija, Brunėjus niekada nebuvo kolonizuotas. Todėl ne vien religinės tradicijos čia išlaikytos geriau: britai nepanaikino ir arabiško džavi raidyno, neprivežė darbininkų iš Indijos ir Kinijos.

Bandar Seri Begavano centras – upėje ant polių

Brunėjaus sostinė Bendar Seri Begavanas turi unikalų senamiestį, vadinamą “vandens kaimu” [kampong ayer]. Jis suręstas tiesiai plačioje Brunėjaus upėje: visi mediniai nameliai suręsti ant polių, juos jungia 29 kilometrai pėsčiųjų tiltelių, o vietoje automobilių naudojami laivai. Ugniagesių stotis ant kranto turi ir išvažiavimą (gaisrinėms mašinoms, jei degtų naujamiestis), ir išplaukimą (gaisriniams laivams, jei degtų senamiestis). Šitoks gyvenimas tęsiasi 1300 metų ir dar F. Magelano ekspedicija miestą praminė “Rytų Venecija“.

Iš visų aplankytų pasaulio vietų, vadinamų “Venecijomis”, Brunėjaus “vandens kaimas” – panašiausias į tikrąją, nes čia irgi keliaujama tik pėsčiomis arba plaukte, o gyvenančiųjų skaičius – labai panašus (net ~40 000). Tik aplinka visiškai kitokia: žiemą-vasarą +30 laipsnių karštis, nekintantis dienos ilgumas, tropinė drėgmė, žalios džiunglės. Vietoje gondolų – paprastesnės valtys-taksi, kurių viena plaukėme. Turėjome išvysti ne tik labai šiuolaikišką gyvenimą ant polių (iš namų kyšo kondicionieriai, palydovinės antenos, kanalizacijos vamzdžiai, nuo balkonėlių žvelgia naminės katės), bet ir vien Borneo gyvenančias didnoses beždžiones – deja, jos ant aplinkinių medžių kaip tik nesikarstė.

Borneo saloje daug tokių “vandens kaimų”, bet Bandar Seri Begavano senamiestis – pats didžiausias. Kaimyninėje Malaizijoje “ant vandens” liko gyventi tik skurdžiai – kiti įrodė sau ir aplinkiniams kiek išaugusias pajamas išsikeldami į eilinius miestų daugiabučius. O brunėjiečiams nieko įrodinėti nereikia: šiaip ar taip, jie tikrai turtingi, o ne tiesiog norintys tokiais atrodyti.

Į vakarus nuo sostinės civilizaciją keičia džiunglės

Ant Brunėjaus sostinės krantų dar sultono tėvas 1958 m., greitai po naftos atradimo, pastatė puikią Omaro Ali Saifudino mečetę paauksuotu kupolu. Netoliese – prekybos centras, lauko turgelis.

Iškeliavus iš nedidelės (kartu su naujamiesčiu ~200 000 gyv.) Brunėjaus sostinės apylinkės greitai virto savotišku kiek nušepusiu “džiunglių parku”: nedideli namai, kartais aplūžę žavesio turintys teikti statinėliai, tokie kaip Merimbuno ežero lieptas ar skulptūrėlės, turgeliai su tropinius vaisius ir žalius mažus bananus pardavinėjančiais prekeiviais (užtruko, kol supratome, kad nusipirkus juos reikia palikti sunokti).

Dar keliasdešimt kilometrų – ir parkas jau virsta laukiniu drėgnu mišku, kur keliuose išlikusiuose “ilganamiuose” (senoviniuose mediniuose daugiabučiuose) gyvena vietinės tautelės.

Vienas toks namas – it visas kaimas. Deja, vietovės, Brunėjaus plane pažymėtos kaip “Labio ilganamis”, nepavyko pasiekti. Po liūties pasruvusi upė beveik sėmė labai jau paprastą medinį tiltą. Šalimais vieno automobilio vairuotojas laukė, kol vanduo nuslūgs, kitas žmogus braidė iki kelių. Mes pasirinkome grįžti arčiau civilizacijos.

Pasakiški Brunėjaus Sultono turtai…

Visi sultono “žaislai” ir pasididžiavimai – arčiau sostinės. Pavyzdžiui, “Empire” viešbutis, tiksliau, ištisas prabangus kaimas ant Pietų Kinijos jūros kranto, kur pusryčiai patiekiami paauksuotų kolonų apsuptyje, gyvenama milžiniškuose kambariuose su Koranais ir Budos minčių knygomis stalčiuose, o po teritoriją važinėja nuosavo golfo klubo elektromobiliukai.

Visko yra, tik turistų – mažai. Verslininkas liūdėtų. Bet sultonui “Empire” tikriausiai ne investicija, o tiesiog noras turėti kažką gražaus. Šalia “Empire” viešbučio plyti Džerudongo atrakcionų parkas. Tiksliau, tai kas iš jo liko. 1995 m. jį pastatyti kainavo milijardą JAV dolerių, tai buvo didžiausias pramogų miestelis Pietryčių Azijoje. Dar smagiau: už visas lankytojų pramogas mokėdavo sultonas (bilietų pirkti nereikėdavo).

Tačiau net ir nemokamai 300 000 tuometinių brunėjiečių sunkiai galėjo užpildyti didžiulius atrakcionus. Lankytojų sumažėjo, tikriausiai parkas nusibodo ir sultonui: sugedę įrenginiai būdavo neremontuojami, vėliau vienas po kito išparduodami ar išmetami. Keli likusieji teįjungiami kelioms paros valandoms. Greta Džerudongo – sultono žirgynas. Dar nenusibodęs, puoselėjamas.

…ir ypatingas ryšys su tauta

Pasaulinėje spaudoje teko aptikti istorijų, kad Brunėjaus karališkosios šeimos automobilių kolekcija pūva neprižiūrima, daug specialiai pagal sultono užsakymą sukurtų modelių net nė karto neužvesti. Aišku, to eiliniam žmogui pamatyti nelemta. O Sultono rūmus – didžiausią planetoje gyvenamąjį namą, turintį 1788 kambarius ir 257 tualetus – teregėjome (už tankių medžių) kai plaukėme upe. Tiesa, trims dienoms kasmet, pasibaigus Ramadanui, rūmų puošnūs vartai atsiveria. Sultonas tada visiems norintiems (o sultonienė – visoms norinčioms) spaudžia rankas – atkeliauja maždaug 100 000 brunėjiečių (ketvirtis piliečių).

Brunėjiečiai ir užsienio valstybės teikia sultonui nuostabiausių dovanų, o jos eksponuojamos specialiai pastatytame Karališkųjų regalijų pastate, kurio lankymas – visiems nemokamas, tik reikia, lyg mečetėje, nusiauti batus. Po didžiuliu kupolu ten – milžiniška “karūnavimo karieta” (paskutinį kartą ją keliolika karių tempė 1968 m. – šitaip ilgai valdo dabartinis sultonas). Sultono šeimos šventės (pavyzdžiui, princo vestuves) Brunėjuje – festivaliai visai tautai, kurių vaišėmis rūpinasi speciali Ceremonijų ministerija.

Brunėjaus sultono ir jo piliečių ryšys pasirodė ypatingas, tarsi senieji senjoro ir vasalų ryšiai Europoje: viena vertus, sultono pasakiški turtai išaukština jį virš visų valdinių, kita vertus, valstybė pakankamai mažytė, kad būtų išlikęs retai besutinkamas asmeninis santykis tarp valdovų ir valdinių. Jo pagrindas – abipusės dovanos, o ne biurokratinė mašina.

Nepatenkintų nelabai yra, nes visas spindesys yra dėl naftos, o ne žmonių išnaudojimo. Eiliniai piliečiai taip pat gyvena gerai. Aišku, žvelgiant į ateitį, galima sunerimti: gamtos ištekliai juk neamžini, o kas po to? Brunėjaus muziejus, aprašantis ir naftos gavybos procesą, ramina: gavyba gal mažės, darysis sudėtingesnė, bet ji tęsis dar labai ilgai, ir šiandien (keliavome 2007 m.) į naftininkystės studijas stojantys Brunėjaus abiturientai dar gali tikėtis išeiti į pensiją iš to paties darbo. Pagyvensim – pamatysim (Brunėjaus ekonomika pastaraisiais metais truputėlį smuko).

Brunėjaus naftos pramonės širdis – Serijos miestelis toliau nuo sostinės. Ten – “linguojančiais asilais” pravardžiuojami gręžiniai, už audros apdaužyto paplūdimio – naftos platformos.

Brunėjaus Imperija tapo Taikos Namais

Paliekant Brunėjų laukė trumpiausias mano gyvenime keleivinis skrydis: 166 kilometrai, 25 minutės iki Malaizijos Kota Kinabalu miesto. Bet tam mažai alternatyvų – keliai per džiungles driekiasi ne visur, todėl atstumas automobiliu būtų 325 km, ir, svarbiausia, tektų net tris kartus kirsti valstybių sienas. Į Malaiziją, vėl į Brunėjų, ir vėl į Malaiziją.

Mat Brunėjus po britų intrigų padalintas į dvi nesusisiekiančias dalis. Tai – vos menka nuoplaiša tos istorinės imperijos, kokią prieš kelis šimtmečius valdė sultono Bolkijos protėviai. Tada jie viešpatavo visoje Borneo saloje (žodis “Borneo”, beje, ir kilo nuo “Brunėjus”), net dalyje Filipinų. Žemėse, kuriose šiandien gyvena 70 milijonų žmonių.

Tačiau vien tai, kad Brunėjaus sultonui kažkas liko, žvelgiant į istoriją primena nedidelį stebuklą. Kiek Azijos dinastijų per tą laiką krito! Dažna tų, kurios išgyveno kolonializmą, buvo nuversta per vėlesnes revoliucijas. Jų rūmai tapo muziejais ar viešbučiais, jų kapai šiandieniniams žmonėms – tiesiog gražūs paminklai. O štai Brunėjuje Sultono Šarifo Ali, nuo 1426 iki 1432 m. valdžiusio Lietuvos Didžiajai Kunigaikštystei plotu prilygusius salynus, kapas paauksuotu kupolu Bandar Seri Begavano apylinkių džiunglėse politinės reikšmės neprarado – valdžios sistema juk nepasikeitusi. “Sultonų dinastija kilusi iš Pranašo Mahometo” – skelbia užrašas greta. Ir ji valdo be pertrūkių nuo pat XIV a.

Brunėjus – absoliutinė monarchija (Sultonas čia – ir ministras pirmininkas, ir gynybos ministras, o rinkimai nevyksta), oficialiai – “malajiška musulmoniška monarchija”. Bet ilgasis valstybės pavadinimas – Brunėjaus Darusalamas. Tai reiškia “Brunėjaus Taikos Namai”. Dabar šaliai jis tinka kaip niekad: aplinka alsuoja turtinga ramybe.

Brunėjuje keliavome porą dienų. Šalis – tikrai verta dėmesio, bet daugiau savaitės joje veikti nebūtų ką (plotas – mažesnis už Vilniaus apskritį). Tačiau išsiruošus į Pietryčių Aziją – Singapūrą, Malaiziją ar Indoneziją – verta užsukti ir šį menkai žinomą džiunglių sultonatą, kuriame malajų džiunglių pirklių kultūra “susituokė” su Pirmojo pasaulio turtais.

---

Visi straispniai iš kelionių po Malajų žemes

1. Malajų žemės: Azijos kryžkelė (Įžanga)
2. Brunėjus: Džiunglių sultono valdos
3. Malaizijos Borneo palieka priešistorę
4. Malaizijos pusiasalis šauna į ateitį
5. Singapūras - kitoks! ateities! miestas!

Komentarai