Stambulas – vienas įdomiausių pasaulio miestų. Kuo tik jis nebuvo per savo 1700 metų istoriją!

Tris kartus – didžiausias pasaulio miestas. Vienintelis, iš kurio valdyta ir krikščioniška, ir musulmoniška imperijos. Abidvi – galingiausios Europoje.

Stambule sunku net apytiksliai nuspėti, ką pamatysi už kito gatvės kampo. Bažnyčią su nuostabiom freskom ar gigantišką mečetę, rytietiškus ar vakarietiškus rūmus, romėnišką sieną ar Viduramžių bokštą, chaotišką turgų ar modernų prekybos centrą.

Ir viskas didinga. Ir viskas atsispindi Bosforo sąsiauryje, skiriančiame Europą nuo Azijos. Juk Stambulas stovi abiejuose žemynuose!

Po sąstingio dešimtmečių Stambulas pagaliau atgimė. Ir vėl visoje Europoje nėra už jį didesnio miesto. Lėktuvai keliautojus į Stambulo oro uostą atskraidina iš daugiau nei 100 šalių.

Istorine svarba Stambulas prilygsta Romai ar Paryžiui, bet kai ten keliavau pirmą kartą, turistų skaičiais miestas dar smarkiai atsiliko. Kitus kartus jau Stambulas pasirinko mane: tiesiog per šį miestą skristi į Aziją ar Ameriką pasidarė pigiausia ir patogiausia. Viliuosi, kad šis straipsnis padės sugalvoti, ką pamatyti Stambule – nesvarbu, per dieną ar per savaitgalį.

Stambulo senamiesčio panorama iš Galatos bokšto

Stambulas – didingų mečečių miestas

Stambulas buvo Osmanų Imperijos sostinė. Jos sultonas 562 metus skaitėsi visų pasaulio musulmonų galva – kaip popiežius katalikų. Todėl niekur pasaulyje nerasi pastatyta šitiek didingų gražių mečečių kiek Stambule. Jos čia senos senos, grakščiais aukštais apvaliais minaretais, dideliais kiemais ir jaukiomis kapinaitėmis, nuostabiais interjerais pilnais kaligrafinių užrašų.

Dvi, kurias tiesiog būtina pamatyti – Suleimano mečetė, dar supama mažų mečetėlių, ir Mėlynoji mečetė. Pastaroji puikiai atspindi sultonų užmojus paversti Stambulą islamo sostine: jai pastatyti 6 minaretai, o tiek tada teturėjo didžiausioji ir švenčiausioji Mekos mečetė. Apkaltintas puikybe ar šventvagyste, ją užsakęs sultonas problemą išsprendė nieko negriaudamas: tiesiog Mekoje pastatė septintą minaretą. Juk Meką tada irgi valdė Osmanų Imperija…

Mėlynosios mečetės kupolo vidus.

Tačiau romantiškiausia Stambulo mečetes patirti net ne jų turistų pilname viduje. Verčiau prisėsti kur atokesnėje lauko kavinėje klausantis iš visų pusių atsklindančių melstis šaukiančių muedzinų balsų: čia tylių ir tolimų, čia garsių ir artimų. „Alachas didis„.

Sultonų rūmai – nuo rytietiškų iki europietiškų

Osmanų sultonai (ir jų sugulovių haremai), aišku, gyveno rūmuose. Topkapio rūmai iškilę aukštai ant kalvos viršum Bosforo sąsiaurio. Kaip Osmanų valdovai ir viziriai nuo tų terasų stebėdavo praplaukiančius burlaivius, taip zujančiais šiandieniais laineriais gėrisi turistai. Kol žmonės plaukios laivais, tol Stambulo strateginė reikšmė neišnyks. Niekur pasaulyje nematydavau tiek laivų, kiek apsidaręs nuo aukštesnės Stambulo vietos į visus aplinkinius vandens telkinius.

Stambulo Topkapi rūmų vartai.

Topkapio rūmai – gana kuklūs, susidedantys iš daugelio nedidelių pastatų ir parkelių. Musulmonų valdovams nebuvo įprasta puikuotis. Tačiau XIX a. situacija sparčiai keitėsi. Osmanų Imperija, praminta „Europos ligoniu“, pralaimėdavo karą po karo, prarado vis daugiau ir daugiau valdų Rusijai ir Vakarų Europos imperijoms, o visokios mažumos (graikai, serbai…) skelbė nepriklausomybę.

Sultonai iš pasaulio viešpačių pamažu tapo eiliniais pasaulio pakraščių valdovais. Nusižeminę, jie ėmė imituoti Vakarų architektūrą, gyvenimo būdą ir menus. Ir pastatė naujus, Dolmabachčė rūmus, kurie nuo kokio Versalio skiriasi tik tuo, kad yra mažesni. Galiausiai sultonas Abdul Hamidas II išvis pabėgo į medinį Jildizo parko dvarą, nes Dolmabachčė jam atrodė pernelyg arti vandens, kad byrančios imperijos vadovas ten dar jaustųsi saugiai. Jildizas jaukus, kilimai gražūs, bet ne tokios „kaimo dvaro prabangos“ juk tikiesi iš sultono-kalifo…

Italų priklių rajonas tapo miesto pramogų zona

Stambulas susideda iš trijų dalių. Bosforo sąsiauris miestą dalina į Europą ir Aziją, o Aukso Ragas – ilga įlanka, natūralus uostas – europinę dalį dar skiria į tą, seniausią, kur visos mečetės ir Topkapio rūmai ir kitą, plėtotą XIX a., kur – Dolmabachčė ir Jildizas.

Mečetė virš Stambulo naktį žvelgiant nuo Aukso rago.

Ten – ir Istiklal gatvė, pagrindinė Stambulo pėsčiųjų promenada, kuria vakarais ieškodamos pramogų slenka minios turkų ir keliautojų. Pakanka įlįsti į kiemus, ir išvysi visai kitą vietos veidą – ten pilna senų bažnyčių, kurias dar prieš 200-400 metų pastatė italų pirkliai. Mat tai buvo Galata, europiečių rajonas. Tais laikais, kai Stambulas buvo vienas pasaulio prekybinių centrų ir sąlygas diktavo Osmanų sultonai. Todėl bažnyčios ir paslėptos, „įleistos“ į žemę – kad neužgožtų mečečių…

Žymiausias tame rajone – Galatos bokštas ant kalno, statytas dar 1348 m. Kai miestą valdė ne turkai, o graikai. Bizantijos Imperija. Tiksliau – Romos Imperija.

Laiptai į bažnyčią viename Istiklal gatvės kiemų.

Kiekviename rajone – Romos Imperijos liekanos

Mokyklose esame mokomi, kad Romos Imperija žlugo 476 m. Bet juk rytinė Romos Imperijos pusė, Bizantijos Imperija, išgyveno bent iki 1453 m., kai Konstantinopolį užėmė turkai. Bizantiečiai save visuomet vadino romėnais, o savo valdovus – Romos Imperatoriais. Kai nuo XI a. menkstant Bizantijos galybei jos valdas vieną po kitos perėminėjo musulmonai, vienu metu netgi buvo toks kuriozas, kad turkų valdovas pasiskelbė Romos sultonu – juk nukariavo romėnų valdas!

Ir tos Romos-Bizantijos liekanų, tokių kaip Galatos bokštas – pilnas Stambulo centras, nors Osmanai jas ir trynė, „pritaikė islamui“. Šventosios Sofijos soboras, kadaise didžiausia krikščionių bažnyčia didžiausioje krikščioniškoje valstybėje (vėliau – mečetė, dabar – muziejus). Greta – buvęs hipodromas, iš Egipto parsivežtas obeliskas. Po žeme – Bazilikos cisternos, kuriose kauptas didmiesčio vanduo (ant jų kolonų išlikę Medūzų veidai). Eilinėje sankryžoje – Konstantino kolona, pastatyta 330 m. pažymėti Konstantinopolio tapimui Romos Imperijos sostine. Stambulo centro vakaruose – akvedukas ir Konstantinopolio siena, nūnai glaudžianti čigonų taborą. Anapus sienos – Choros bažnyčia (irgi nuėjusi „standartinį“ kelią iki mečetės ir muziejaus), garsėjanti puikiomis auksinėmis ikonomis.

Stambulo miesto siena.

O kiek nuostabaus meno po žeme dar laukia archeologų rankų! Kas jau iškasta – Archeologijos muziejuje. Daug statulų nudaužytomis galvomis. Ne, tai ne musulmonų darbas: tarp ankstyvųjų krikščionių irgi vyravo nuomonė, kad žmonių skulptūroje vaizduoti nevalia. Populiariausias Bizantijos menas – mozaikos (puikiausios eksponuojamos Mozaikų muziejuje).

Stambulas – gyvas miestas

Labiau nei bet kuris kitas toks senas ir autentiškas miestas, Stambulas nėra išpuoselėtų griuvėsių rinkinys – jis labai gyvas, pilnas žmonių, nuolat augantis, perstatomas, plečiamas.

Papuošta Istiklal gatvė vakare.

Viena vietų pajusti tą gyvybę – Stambulo didysis turgus, padalintas į neoficialius rajonus pagal pardavinėjamas prekes (mačiau net „diržo sagčių rajoną“). Patsai jo centras – dengtas stogais, prieigos – labirintas iš prekybinių gatvių, kurių prekijai švilpauja jaunesnėms vakarietėms praeivėms.

Stambule ne tik turgaus prekyvietės – smulkūs šeimos verslai, tačiau ir dauguma viešbučių. Yra keli jų „telkiniai“: netoli Šv. Sofijos soboro, prie Aksarai metro stoties, aplink Taksimo aikštę – pastatų sienos nulipdytos reklamomis „HOTEL“. Aišku, visuose būtina (ir nesunku) derėtis, pažiūrėti kambarį.

Ieškoti nakvynės vietoje gali būti įdomiau nei internete, o laisvų vietų nesunkiai radome net per „Formulės 1“ varžybų savaitgalį (palyginimui Barselonoje panašiu metu viskas buvo užimta). Kadangi miestas didelis, o vietoje metro kai kur dar tenka grūstis lėtais, perpildytais tramvajais ar autobusais, Stambule mėgstu nakvoti skirtingose vietose priklausomai nuo to, ką kitą dieną ketinu daryti, kur eiti.

Šv. Sofijos soboras nuo vieno aplinkinių viešbučių stogo.

Nepaisant to, kad tapo viena populiariausių vietų europiečių savaitgalio kelionei Stambulas dar vis – gana pigus miestas.

Azijoje – mažasis Stambulas

Nors Stambulas stovi ant dviejų žemynų, iš tikro visa jo istorinė ir turistinė širdis – Europoje. Iš 5 dienų, kurias buvau Stambule, vos kelias valandas skyriau Azijai. Ir įdomiausia apsilankymo ten dalis tikriausiai – pats plaukimas per Bosforą. Nors turkų laivelių „kapitonai“ prieplaukose gana įkyriai „stumdo“ ekskursijas, kur kas pigiau yra plaukti „viešojo transporto“ laivu, o pamatai nedaug mažiau. Prasklendžiančias tolimas mečetes ir rūmus, o azijinėje pusėje – Mergelės bokštą (1110 m.), styrantį iš paties Bosforo sąsiaurio.

Azijos pakrantė nuo laivo.

Tačiau išlipus anapus sąsiaurio laukia tik keletas senų mečečių (ne tokių didelių, kaip „Europoje“). Dabar nukeliauti „iš žemyno į žemyną“ Stambule paprasta (2013 m. po Bosforu nutiestas net metro, yra jau trys tiltai ir vienas tunelis), tad miestas sparčiai tįsta į Aziją. Tačiau seniau tai tebuvo įmanoma laivu, todėl faktiškai egzistavo du Stambulai, kuriuos siejo tik vardas. Ir visi didžiausi sultonų projektai liko Europoje.

Rytietiškas religingumas- Stambulo praeitis?

Tačiau savo esybe visas Osmanų Stambulas buvo Azijos miestas. Sultonai, haremai, arabiška kaligrafija ir muedzinų šauksmas juk taip neeuropietiška! Tačiau štai po to, kai Osmanų Imperija dar pralaimėjo ir Pirmąjį pasaulinį karą, nepasitenkinimas senąją tvarka pasiekė apogėjų. Mustafa Kemalis Atatiurkas (pseudonimo reikšmė: „Turkų tėvas“) apgynė Turkiją nuo išdalinimo Europos valstybėms. Bet tuomet pats ją visą ėmė ir pavertė europietiška.

Choros bažnyčios ikoniškos freskos.

Tikriausiai jokioje pasaulio šalyje nieko panašaus nebuvo: per keletą metų senoji (Osmaniška-musulmoniška) kultūra tiesiog raute išrauta – ir tai padarė ne kokie kolonistai ar okupantai, o vietinis lyderis. Iš turkų kalbos pašalinti arabiški žodžiai, o arabų raštas pakeistas lotynų raštu. Uždrausta poligamija, o laisvadienis perkeltas iš penktadienio į sekmadienį („būkime europiečiai“). Išvaikyti dervišų vienuolynai. Netgi uždraustos tradicinės turkiškos skrybėlės – fesai (jas iš gatvės prekijų perka tik turistai). Turkija tapo tokia „pasaulietine“ šalimi, kad beveik ateistine. Gausėjo visai nelogiškų draudimų – pavyzdžiui, moterims su skarelėmis uždrausta vairuoti. Tegul kuo trumpiau vilki aprangą, kurios reikalauja jų tikėjimas…

Dar nepratusiam prie musulmoniškų kraštų keliautojui dėl to gal Turkijoje paprasčiau. Jei ne kai kurie šių pokyčių, gal Turkijos kurortai nebūtų taip išpopuliarėję tarp Europos atostogautojų. Visgi, tos senosios turkų kultūros man gaila. Kai prieš 15 metų bendraudavau su turkais, būdavo keista, kad retas kuris jų jautėsi panašiai. Nuo kiekvieno turkiškos liros banknoto tebežvelgiančio Atatiurko autoriteto niekas nekvestionavo, už bet kokią abejonę juo galėdavai būti išmestas iš privataus turkiško IRC kanalo (o pačioje Turkijoje – nuteistas).

Dolmabahče rūmų vartai, saugomi garbės sargybos. Šiuose rūmuose mirė Atatiurkas ir nuo to laiko visi jų laikrodžiai sustabdyti. Iš esmės Atatiurkas radikaliai pabaigė tai, ką jau buvo pradėję Dolmabahče rūmų statytojai: Turkijos vesternizaciją

Turkija turtėdama grįžta prie šaknų

Turkija visą XX a. praleido įsijautusi į kažkokios Europos pavainikės vaidmenį. Išskyrus įsisenėjusį konfliktą su graikais, nereiškė savo nuomonės, klusniai elgėsi „kaip reikia“, laikė Šaltojo karo pietinį frontą už NATO, vis mėgino įsiprašyti į Europos Sąjungą, kuriai Turkijos niekada nereikėjo. Demokratija Turkijoje gyvavo tik teoriškai – praktiškai valstybę valdė pusės milijono kariškių armija: bet koks išrinktas politikas, pažadėjęs atkurti tradicijas, čia pat būdavo nuverčiamas generolų (neretai – ir nužudomas), o jo partija teismų uždraudžiama. Nes visas elitas sekė Atatiurku („kemalizmas“), o teismai piktnaudžiavo savo teisėmis tiek, kad net demokratiškai išrinktiems politikams nusprendus, tarkime, leisti merginoms su skarele lankyti universitetą, teisėjai tai skubiai uždrausdavo (o už atėjimą į egzaminus su skarele dar 2000 m. viena studentė 6 mėn. pasodinta į kalėjimą).

Eilinis turkiškas pučas 2016 m. pirmąsyk nepavyko ir dabartinė Turkijos valdžia, kantriai išlaukusi kol kemalistų jėgos išseks, vis aiškiau eina tradicijų keliu, ir užima deramą vietą pasaulio politinėje scenoje – juk gyventojų skaičiumi Turkija vejasi Vokietiją. Ir, svarbiausia, jos ekonomika auga. Stambulas nebėra savotiškas „trečiojo pasaulio chaotiškas miestas“. Kai pirmą kartą ten nukeliavau 2008 m., 13 mln. gyventojų mieste dar buvo tik pora trumpų tarpusavyje nesuusisiekiančių metro linijų (ir tos ne senamiestyje), o šiandien jos driekiasi daug kur. Tada stovėjo tik vienas dangoraižių rajonas (Leventas), dabar pažvelgęs į miestą iš lėktuvo matai dygstančius vis naujus ir naujus. Stambulo oro uostas tapo vienu didžiausių pasaulyje, „Turkish Airlines“ – į daugiausiai pasaulio šalių skraidinančia aviakompanija, vis renkama „geriausia Europoje“. Stambule pastatytas net didžiausias Europos prekybos centras.

Mėlynoji mečetė su moderniu daugiaspalviu fontanu priešais

Nors didelių pašalpų siekiantys nelegalai iš Afrikos ar Azijos tebeplaukia per Turkiją į Europą, afrikietiškų veidų vis dažniau pamatysi ir Stambule, ypač rytais, kai masiškai plūstama į darbus: tie, kas nori dirbti, užsidirbti jau gali ir Turkijoje, jiems tikslo migruoti toliau nėra. O ir patys turkai iš Vokietijos vis dažniau sugrįžta.

Ir kelionės į Stambulą nebėra kažkokia niša „kuprinėtojams“, kur, vardan mečečių ar rūmų grožio, tektų eiti į kompromisus su patogumu ir švara. Stambulas tapo vienu labiausiai keliautojų pamėgtų pasaulio miestų. Vakarietiškas komforto ir infrastruktūros prasme, vėl atrandantis savo rytietišką kultūrą, o istorijos požiūriu – tarp Rytų ir Vakarų.

Jėzaus mozaika iš Romos/Bizantijos laikų. Stambule (Konstantinopolyje) tebedirba pagrindinis stačiatikių patriarchas, bet dauguma vietos graikų po to, kai Turkija 1922 m. nugalėjo Graikiją, paliko šalį (mainais į iš Graikijos atvykusius turkus)

Ir net kurdų ar islamistų teroristai, kartkartėmis šūviais ir sprogimais vis drebinantys Stambulą, taip nebegąsdina keliautojų. Nes taip jau yra: žmonės labiausiai bijo išpuolių „trečiajame pasaulyje“, nes jame ir šiaip jaučiasi nejaukiai: eilinė ataka ten gali priversti atšaukti ištisus mėnesius suplanuotų kelionių (taip nutiko Tunise). Tuo tarpu kaip europiečiai plūdo į Paryžių ar Londoną nepaisydami teroristų, taip ir plūsta – ir į Stambulą srautai nenuslopsta. Mąstoma logiškai: atsidurti ne vietoje ir ne laiku tikimybė labai maža.

Ir tai – dar vienas įrodymas, kad Stambulas po šimtmečių pertraukos pasaulio sąmonėje vėl yra „pirmasis pasaulis“. Tikrąja, ekonomine prasme – o ne ta, kad tiesiog mėgintų naiviai imituoti „pirmojo pasaulio“ kultūrą.