Išskleisti meniu

Vokietija

Kelnas – turistus apžavėjo… gamyklos!

Kelnas – turistus apžavėjo… gamyklos!

| 0 komentarų

Kelnas – milžiniškas! Jame – 10,5 milijonų žmonių, panašiai kaip Paryžiuje ar Londone.

Tiksliau, tiek žmonių gyvena ne vien Kelne, tačiau ištisoje Reino-Rūro regiono miestų grandinėje, kuri jau geras šimtas metų praktiškai suaugusi į vieną didelį miestą. Daugelis turistų čia aplanko tik Kelno katedrą ir centrą. O verta pamatyti daugiau – ir labai paprasta.

Gal labiausiai pasaulyje šis regionas atsiduoda stympanko dvasia: toks niūriai fantastiškas XIX a. amžius. Milžiniškos šimtametės kasyklos ir gamyklos, „šėrusios“ Vokietijos karo mašiną, virsta įspūdingais muziejais ir meno projektais, o atliekų krūvos – žaviais kalnais. Unikalūs XIX a. pabaigos transporto sprendimai, kaip pakabinamas geležinkelis.

Gerai išvystytų geležinkelių dėka per pora dienų aplankiau svarbiausias regiono lankytinas vietas ~10 miestų.

Zolverein, Rūro regiono industrijos simbolis

Zolverein, Rūro regiono industrijos simbolis

Kelnas ir pramonės pinigais išmūrytos bažnyčios

Kelnas yra garsiausias Reino-Rūro regiono miestas, nors jame gyvena tik 1 milijonas iš 10,5 milijonų regiono žmonių. Dėl to kalta Kelno katedra – trečia pagal aukštį bažnyčią pasaulyje! Vos išeini iš pagrindinės Kelno traukinių stoties ir jos bokštų didybė tiesiog prislegia. 157 m aukštis – dvigubai lenkia aukščiausias Lietuvos bažnyčias. Ir net apkeliavęs visą Europą bent kiek panašaus dydžio senovinių bokštų beveik nesu matęs.

Kelno katedra

Kelno katedra

Kelno katedros bokštai baigti statyti 1880 metais. Joks nevokiečių miestas negalėjo tada konkuruoti su Kelnu. Miestas, regionas, pati Vokietija buvo aukštumoje. Tūkstančiai kasyklų ir gamyklų, milijonai jų darbininkų, geriausios pasaulio prekės sunešė turtus, kurių užteko pastatyti Kelno katedrai.

Po Antrojo pasaulinio karo sugriautas Kelnas

Po Antrojo pasaulinio karo sugriautas Kelnas

Deja, iš anos didybės Kelne ir liko tik katedra, dar kelios bažnyčios (pvz. Šv. Martyno bažnyčia), Rotušės bokštas. Milžinišką ir nuostabų Kelno senamiestį tegali pamatyti nuotraukose – dabar testypso pavieniai istoriniai pastatai nuobodžių šiuolaikinių „dėžučių“ jūroje. Regionui turtus sunešusios gamyklos per Antrąjį pasaulinį karą tapo britų bombonešių taikiniais – ir viską prarijo sprogimai, ugnis.

Moderni Kelno filharmonija greta katedros - dar vienas gražesnių naujų pastatų. Bet tikra architektūrinė nesėkmė: kadangi salė po žeme, reikia samdyti darbininkus, kad vykstant koncertams, uždarytų aikštę, nes antraip salėje girdisi aukštakulniai ir riedutininkai

Moderni Kelno filharmonija greta katedros – dar vienas gražesnių naujų pastatų. Bet tikra architektūrinė nesėkmė: kadangi salė po žeme, reikia samdyti darbininkus, kad vykstant koncertams, uždarytų aikštę, nes antraip salėje girdisi aukštakulniai ir riedutininkai

Užuot atstatę viską „kaip buvo“, vokiečiai statė bele kaip – kad tik greičiau apgyvendinti visus paverstus benamiais. Tik bažnyčias atsatė. Bet ir tai dažniau išorę: vidūs – nuobodūs. Kelno katedra – išimtis. Jos bombonešiai nesugriovė. Gal per stebuklą, o gal dėl to, kad jos bokštai padėdavo susiorientuoti. Tik kelis vitražus išdaužė – jie pakeisti moderniais, it sudarytais iš kompiuterio pikselių.

Kelno 'senamiesčio' vaizdas

Kelno ‘senamiesčio’ vaizdas

Stympankinis pramoninis Kelno regiono paveldas

Paradoksalu, bet karo taikiniu buvusi pramonė išliko geriau. Milžiniškų kasyklų, plieno cechų ar dujų bokštų niekas ir nestatė dėl grožio. Tad ir atstatyti jie tokie, kokie buvo. Paprasti – bet vis tiek pribloškiantys savo dydžiu, ypač šiandieninį keliautoją, „atsivalgiusį“ didingų pilių ar bažnyčių.

Apie 1980-1990 m. Rūro kasyklos ir gamyklos nyko, užsidarinėjo viena po kitos: algos Vokietijoje išaugo ir samdyti šitiek darbininkų tapo nuostolinga. Rūro miestai virto distopiniais apleistos pramonės laukais: nebeveikiantys kasyklų vagonėlių liftai, trūnijantys kaminai, gamybinių atliekų kalvos.

Zollverein viduje

Zollverein viduje

Viskas ėmė keistis kai Reino-Rūro didmiestis 2010 m. tapo Europos kultūros sostine. „Kultūra tame žlugusiame darbininkų mieste?“ galėjo klausti skeptikai, bet kultūros ten daug. Juk savo XIX-XX a. sandūros aukso amžiuje tai buvo ne tik darbininkų, bet ir gamyklų savininkų miestai. Jie turėjo nuostabias vilas (kaip plieno magnato Krupo Villa Hügel, kur dirbo per 500 tarnų, o dabar galima eiti ekskurisjų). Jie buvo meno mecenatais ir finansavo ne vieną muzijeų ar teatrą (deja, ne visi atlaikė karo audras).

Bet svarbiausia: Reino-Rūro didmiestis kultūrai atidavė ir, atrodo, didžiausią jos priešingybę: tas pūvančias nereikalingas gamyklas. Garsiausia – Zollverein Eseno mieste – net įtraukta į UNESCO pasaulio paveldo sąrašą. Ten įkurtas Rūro muziejus pristato ir pramoninį paveldą, ir meną, ir regiono istoriją. Gamyklų kompleksas pernelyg milžiniškas, kad būtų atiduotas vienam muziejui: tad ten ir daugiau muziejų, kavinių, meno prokjektų, erdvių ekskursijoms, net galimybė nardyti, čiuožinėti ar iš seno plieno suvirintas apžvalgos ratas. Toks stympanko pasaulis!

Zollverein dalis su apžvalgos ratu

Zollverein dalis su apžvalgos ratu

Nedaug nusileidžia ir Dusiburgo landšaftparkas, o naktimis Zolvereiną ir pranoksta: tenykštė plieno gamykla savaitgalių vakarais baugiai nuostabiai apšviečiama. Gali naršyti čia raudonais, čia žaliais ar mėlynais jos koridoriais, laipioti kopėčiomis ir metaliniais laiptais tik šen bei ten sutikdamas kitus turistus besigrožinčius tuo, kas jų tėvų kartai tebuvo bjauri darbo rutina.

Dusiburgo Landšaftparkas naktį

Dusiburgo Landšaftparkas naktį

Atgimė ir mažesni objektai: gamybinių atliekų krūvos apaugintos žole ir „karūnuotos“ skulptūromis-apžvalgos bokštais virto parkais ir pasivaikščiojimų erdvėmis, o, pavyzdžiui, Oberhauseno gazometras – meno muziejumi su apžvalgos aikštele viršūnėje.

Oberhauzeno gasometras

Oberhauzeno gasometras

Tiesa, trūnijančios pramonės Rūro regione per daug, kad visą ją pritaikyti pramogoms ir daugelis pastatų dar laukia savo eilės. O žygis pėsčiomis nuo traukinių stoties iki minėto gazometro vis tiek buvo niūrokas. Taip, įdomu pereiti tilteliu per kažkokį pramoninį tvenkinį ar kanalą, grafičiais aprašinėtais tiltais, bet vis tiek niūru. Bet tas niūrumas savaip žavus.

Einant iki Oberhauzeno gazometro

Einant iki Oberhauzeno gazometro

Jei visgi po pusiau apleistų gamyklų užsinorės tikro senamiesčio, viena geriausių vietų tam – Diuseldorfas.

Diuseldorfo senamiestyje

Diuseldorfo senamiestyje

Traukiniai ir langas į šiuolaikinio vokiečių miesto gyvenimą

Rūro didmiestis nemirė kartu su savo pramone, jo gyventojų skaičius auga toliau. Vokiečiai senėja ir jų mažėja, bet gausėja imigrantų: plūsta arabai ir juodaodžiai. O turkai sugužėjo dar pokariu ir dabar regionas, galima sakyti, vienas jų kultūros centrų: turkų čia gyvena apie pusė milijono.

Ir bevardžiai, nežinomi, bet milžiniški ir gyvi pramoniniai Rūro miestai – puikiausia proga pamatyti „tikrą“ šiuolaikinės Vokietijos gyvenimą. Pavyzdžiui, milžiniškose Karnavalo parduotuvėse, kur vyresnio amžiaus vokietės persirenginėja klaunėmis, „stympankėmis“ ar piratėmis (ir tai tik trys iš dešimčių tūkstančių variantų ruoštis vieniems smarkiausių Europos karnavalų). Arba pro raudonus viešnamių langus matydamas, kaip eiliniam klientui ruošiasi pusnuogės prostitutės (tai Vokietijoje legalu). Arba eidamas Kelno Hohenzollern tiltu ir skaitydamas užrašus ant turbūt milijonų spynelių, kurias ten paliko ne mažesnis skaičius įsimylėjėlių porų: gal daugiausiai jų vienoje vietoje, kiek mačiau pasaulyje.

Tik maža dalis visų porelių spynelių ant Kelno Hohenzollern tilto

Tik maža dalis visų porelių spynelių ant Kelno Hohenzollern tilto

Bet gal labiausiai ta „gyvos Vokietijos“ dvasia gyva traukiniuose. Šimtai jų linijų jungia šimtus stočių ir stotelių, nuo pagrindinių hauptbanhof iki visokių atšakų nuo atšakų. Vienas miestas gali turėti ir keliolika traukinių stočių, kuriomis traukiniai laksto nerečiau nei automobiliai kokiu Lietuvos kaimo keliu: kas kelias minutes. Keliauti labai patogu: net ir nepasižiūrėjęs grafikų ir atėjęs į stotį greičiausiai sulauksi reikiamo traukinio ne vėliau kaip po valandos ar net 20 minučių.

Vienoje Rūro regiono traukinių stočių

Vienoje Rūro regiono traukinių stočių

Nuo traukinių stočių šakojasi tramvajų linijos, kurios miestų centruose driekiasi po žeme tarsi metro, šitaip aplenkdamos kamščius, o kur tų kamščių mažiau rieda keliais. Gal nėra taip „gražu“, kaip „tikras metro“, bet veikia. Dar pridėk autobusus – kurių kai kurie turi savo trasas, atskiras nuo kelių – ir suprasi, kad sistema gana sudėtinga, bet šiais GPS laikais lengvai rasi geriausią maršrutą tarp bet kurių dviejų stotelių.

Viena gausybės karnavalo parduotuvių Kelne

Viena gausybės karnavalo parduotuvių Kelne

Buvau įsigijęs 24 valandų bilietą (yra ir 48 valandų), į kurį įeina visas regiono viešasis transportas): įdomu, kad jei perki tokį bilietą 2, 3 ar net 5 žmonėms, kaina nedaug didesnė, nei vienam žmogui. Taip regiono viešasis transportas mėgina kovoti su automobiliais: juk jeigu, tarkime, 3 žmonės turėtų mokėti už tris „dienos bilietus“, labiau jiems apsimokėtų nuomotis automobilį.

Tunelis Duisburgo Landšaftparke naktį

Tunelis Duisburgo Landšaftparke naktį

Tiesa, „pramoniniai“ taškai nebūna miestų centruose ir todėl į juos tenka važiuoti su dviem persėdimais, o paskui dar nemažai eiti pėsčiomis: todėl pramonės ir meno projektų mėgėjams automobilis vis tiek gerokai patogiau.

Vupertalio kabantis traukinys ir pamiršti miestai

Beje, net ir tankiosios traukinių linijos nėra kažkoks naujas stebuklas. Jos statytos 100, beveik 200 metų, atmena pramonės dvasią. Pati garsiausia ir unikaliausia – Vupertalio švebeban. Dar vienas žiupsnelis stympanko: tas traukinys bėgiais ne važiuoja, bet kabo ant jų! Atsisėdus paskutinio vagono gale, atsiveria nuostabus vaizdas. Iš interneto parsisiunčiau nemokamą audigidą: taip važiuodamas švėbebanu išgirdau miesto, regiono istoriją. Ir net bilieto pirkti nereikėjo: galiojo tas pats 24 val. visuotinis viešojo transporto bilietas. Kitur pasaulyje toks ypatingas transportas būtų turistinė atrakcija su turistine kaina – bet Vupertalyje, kurio vardo daugelis europiečių negirdėjo, buvome vieninteliai tuo metu juo važiavę turistai.

Prasilenkia Vupertalio Švėbebano traukiniai

Prasilenkia Vupertalio Švėbebano traukiniai

Gerai „sukaltas“ audiogidas apie Vupertalį bėrė vienas už kitą įdomesnius faktus. Pasirodo, ten jau virš 150 metų yra „Bayer“ vaistų kompanijos štabas, ten sukurtas aspirinas ir išpopuliarintas heroinas. Pasirodo, ten gimė komunizmo „bendraautoris“ Frydrichas Engelsas – jį įkvėpė blogos sąlygos miesto fabrikuose. Pasirodo, ten veikia Pinos Bauš teatras.

Iki buvusios didybės atstatyta Švebebano stotis

Iki buvusios XIX a. didybės atstatyta Švebebano stotis

Visi vardai, pavadinimai pažįstami iki kaulų smegenų. Tik patį Vupertalį iki tol buvau girdėjęs tik dėl paties švebebano. Ir tai tik todėl, kad domiuosi geležinkeliais, transportu: mano bendrakeleiviai ir švebebano nežinojo, jo vaizdas sukėlė juoką iš netikėtumo.

Švėbebanas Vupertalyje

Švėbebanas Vupertalyje

Vupertalis maždaug Vilniaus dydžio – ne didžiausias iš visų regiono miestų. Turbūt panašių istorijų ir įdomybių galima pririnkti apie kone kiekvieną jų – juk tai buvo XIX-XX a. sandūros pramoninio pasaulio viena širdžių. Ir kiekvieno jų pavadinimas būtų vienodai „beveik nežinomas“.

Reino-Rūro didmiesčio unikalumas – tai, kad jis neturi vieno centro – ir yra didžiausia jo problema. Jis tiesiog neturi vieno lengvai išreklamuojamo pavadinimo (kas gi žino „Reino-Rūro aglomeraciją“?), o kiekvienas paskiras jo miestas nėra toks ypatingas, kad išgarsėtų pats savaime. Išskyrus gal Kelną su savo katedra – bet ir tai, kažin ar verta savaitgaliui keliauti vien į Kelną kai ten ir įdomi praktiškai vien ta katedra.

Kelno senamiesčio panorama su Katedra ir Šv. Martyno bažnyčia

Kelno senamiesčio panorama su Katedra ir Šv. Martyno bažnyčia

Daug vyresnių žmonių, pavyzdžiui, žino, kad Bona buvo Vakarų Vokietijos sostinė – tačiau tai ir yra vienintelis dalykas, kurį žino apie Boną. O juk Bona – tas vos 300 000 gyventojų turintis meistas – Vakarų Vokietijos sostine parinktas ne šiaip sau, o dėl to, kad yra kur kas didesnės Rūro aglomeracijos dalis. Tos, į kurią įeina ir Kelnas, ir Vupertalis, ir Esenas, ir Diuseldorfas, ir Duisburgas, ir Dortmundas ir dar begalė mažesnių miestų.

Komentuoti
Straipsnio temos: , , , , , , , , , , , , , , , , , , , , , ,


Berlynas – visas XX amžius viename mieste

Berlynas – visas XX amžius viename mieste

| 2 komentarai

Berlynas nėra gražus, išlaižytas miestas. Kadaise jis toks buvo – tačiau praūžė karai, diktatūros ir net vokiečiai į savo sugriautą sostinę ilgą laiką žiūrėjo kreivai. Dabar Berlynas atgimė.

Menininkus, jaunimą čia pritraukė ne ta romantiškoji istorija, su valdovų pilimis ir Antikos griuvėsiais – o naujesnės, niūresnės realijos. Tik Berlyne tave supa pasekmės visų ideologijų, suformavusių šiuolaikinį pasaulį.

Amžiaus pradžioje Berlynas buvo Vokietijos, kylančios vienos galingiausių imperijų sostinė. Tuomet vokiečių tyrinėtojai ir archeologai atsiuntė į Berlyno muziejus viso pasaulio gėrybes, o kaizeriai statė vis didingesnius ir didingesnius rūmus ir bažnyčias.

Reichstagas, kur nuo 1894 m. rinkosi Vokietijos Imperijos parlamentas

Tarpukariu iš Berlyno valdytas Trečiasis reichas. Hitleris planavo šį miestą paversti naująja pasaulio sostine. Ir nors vokiečiai gėdydamiesi uoliai stengiasi iš to laikmečio prisiminti vien žiaurumus, paieškojęs dar gali rasti daug įvairesnių jo liekanų.

Po Antrojo pasaulinio karo sugriautasis Berlynas atsidūrė ties pačiu karščiausiu Šaltojo karo frontu. Berlyno siena padalino miestą į dvi dalis: kapitalistinę ir komunistinę. Demokratiškai laisvą ir tokią, nuo kurios slaptųjų tarnybų persekiojimo žmonės spruko kaip įmanydami ir viskuo rizikuodami.

Ir pagaliau XX a. pabaigoje, vėl suvienijus Vokietiją, gimęs šiuolaikinis Berlynas, svarbiausios ES valstybės širdis, šuorais traukianti į save linksmintis nusiteikusį jaunimą.

Grafičiai Berlyne netoli išlikusio Berlyno sienos fragmento.

Berlyno centras: imperinis miestas

Gražiausias (įprastine prasme) Berlyne – miesto centras. Tai nėra ankštas “Senamiestis”, kokį mes jį įpratę matyti, mat Berlynas Viduramžiais nebuvo svarbus miestas. Jis išaugo tik Prūsijai vienijant Vokietiją tapęs jos sostine. Ir dauguma didingiausių pastatų centre statyti tokie didingi ir puošnūs, kad būtų verti naujosios imperijos, ketinusios dalintis pasaulį su britais ir prancūzais.

Ne mažiau didingi ir monumentai, tokie kaip Brandenburgo vartai (1791 m.), iš tikrųjų niekad nenaudoti miesto gynyboje, ar Pergalės kolona (1873 m., atmenanti Vokietijos vienijimo karus).

Brandenburgo vartai. Kai pastatyti, ties jais rinkti muitai už prekių įvežimą į miestą. Šaltojo karo metais jie tapo vartais tarp Rytų ir Vakarų Berlyno

Vokietijos politinė širdis – Reichstagas (bundestagas). Ilgą laiką jis stovėjo apleistas palei kapitalizmo ir komunizmo frontą, o šiandien, padabintas stikliniu kupolu, vėl glaudžia Vokietijos parlamentą.

XIX a. imperijoms labai buvo svarbus ir eilinių žmonių švietimas. Kad jie suvoktų, kiek “gerų dalykų” atrado, matė ir surinko jų tautiečiai, galėtų tuo pasidžiaugti. Tam viena Šprė upės sala Berlyne paversta Muziejų sala, kurios didinguose pastatuose – viskas nuo tapybos iki tikrų iš Babilono atgabentų miesto vartų.

Prancūzų ir vokiečių bažnyčių beveik identiški kupolai Berlyno centre. XVIII a. daug prancūzų protestantų paliko savo katalikišką šalį išvykdami į protestantišką Vokietiją

Rytų Berlynas – didelis miegamasis rajonas

1945 m. okupavę Rytų Berlyną sovietai daugelį “imperinių” rajonų išgriovė ir pastatė naują “socialistinį miestą”. Todėl Rytų Berlynas primena Sovietų Sąjungą. Bevieik pačiame centre ten – dūlantys miegamieji rajonai iš blokinių daugiabučių.

Dar prieš dešimtmetį šimtai tūkstančių butų juose stovėjo tušti ir niekam nereikalingi – po Vokietijų susijungimo 1989 m. rytų berlyniečiai, vos gavę galimybę, persikėlė gyventi į Vakarų Vokietiją arba bent jau į šiuolaikiškesnius būstus. Negyvenami butai tapo tokiu dideliu Berlyno savivaldybės galvos skausmu, kad net Lietuvos laikraščiai rašydavo apie tą problemą.

Sovietinis rajonas Rytų Berlyne su kino teatru 'Internacionalas'. Gretimas kinas tebesivadina 'Maskva'.

Šiandien situacija visiškai kita. Visgi Berlynas – Vokietijos sostinė, todėl jis pritraukė daug imigrantų ir studentų ir dabar mieste jau – butų stygius. Tokiom aplinkybėm ir Rytų Berlynas nebeatrodo šitoks bjaurus: dažnam geriau jau gyventi tuose daugiabučiuose, nei mokėti beprotiškas nuomos kainas kitur.

Tačiau Rytų Berlyną sunku pamilti. Tik viena jo gatvė, tebesivadinanti Karlo Markso vardu – gražesnė už kitas. Mat ji – stalininio stiliaus, pilkais, slegiančiais, tačiau puošniais fasadais. Statyta kaip pagrindinė Rytų Berlyno ir visos komunistinės Rytų Vokietijos arterija.

Karlo Markso gatvė Rytų Berlyne.

Netoli jos – “tamsiausia” Berlyno vieta. Štazi muziejus. Milžiniškas štabas, kuriame veikė ši KGB atitinkanti Rytų Vokietijos spectarnyba. Tik preciziškai sekė ji dar didesnį procentą žmonių, nei KGB Sovietų Sąjungoje. Ir griūvant komunizmui rytų vokiečiai šturmavo Štazi archyvus, ieškodami informacijos apie save. Laimė, vokiečiai tvarkingi, patalpų jie nesugriovė ir iki pat šiol jos – tokios, kokias paliko paskutinis direktorius.

Štazi štabas (dabar muziejus) Rytų Berlyne.

Totalitarinis Berlyno paveldas

Nepaisant to, kad yra viena labiau nuo komunizmo nukentėjusių tautų (sovietai išžudė ~2 mln. vokiečių civilių, išprievartavo šimtus tūkstančių moterų), vokiečiai nekeičia visų gatvių pavadinimų, negriauna sovietinių “pergalės” paminklų. Jų, milžiniškų, yra du – vienas Tirgartene, kitas – Treptoverio parke. Pastarajame neva yra po sarkofagą visoms 16 tuomečių tarybinių respublikų (ir Lietuvos TSR), bet “lietuviškasis” niekuo nesiskiria nuo likusių.

Pokariu Sąjungininkai vykdė stiprią propagandos kampaniją. Ji ne tik išmokė vokiečius nekęsti nacių (denacifikacija) tačiau – o tai kur kas kontraversiškiau – paskatino traktuoti visus Sąjungininkus “išvaduotojais”. O juk tarp Sąjungininkų buvo ne vien demokratiškosios JAV, Jungtinė Karalystė ar Prancūzija, o ir Sovietų Sąjunga, baisiausias to meto totalitarinis režimas, pražudęs daugiau žmonių, nei visos fašistinės-nacistinės diktatūros kartu paėmus. Tačiau iki pat šiol vokiečiai nesugeba su vienoda atjauta žvelgti į komunizmo ir nacizmo aukas. Iki pat šiol Rytų Berlyne tebėra populiari VDR Komunistų partija (tiesa, persivadinusi tiesiog “Linke” – “Kairė”).

Vienas iš Berlyno sovietinių paminklų, 'padabintų' kūjais su pjautuvais.

Nors menantieji nacizmą, priešingai nei menantieji komunizmą, jau sparčiai atgula kapuose, ta atmintis iki šiol formuoja Vokietijos politiką. Štai šiandienos Vokietijoje antisemitizmo mažiau nei daugelyje kitų valstybių – tačiau prie visų sinagogų, vis plečiamų žydų muziejų dieną-naktį budi policininkai. “Sunaikinta įvairovė” – man lankantis visame Berlyne pasitikdavo tokie nacių laikotarpį atmenantys laikini paminklai.

Nacistinė architektūra, visgi, turi savo gerbėjų – tegul jie ir nesireiškia taip garsiai, kaip įvairaus modernizmo šalininkai. Ji – kažkuo panaši į stalininę, tik, sakyčiau, dar didingesnė, nepaisant to, kad ir paprastesnė. Didybė kuriama masteliais, o ne puošnumu. Tarp jos pavyzdžių – Berlyno olimpinis stadionas, kuriam, tiesa, ruošiantis Europos futbolo čempionatui uždėta moderni “karūna”.

Berlyno Olimpinis stadionas.

“Šventa įvairovė”: naujoji Berlyno ideologija

Šiaip ar taip dabartinėje Vokietijoje įvairovė idealizuojama nepaisant nieko, o bet kokia kritika jai “maišoma su žemėmis” it koks nacizmo atgimimas. Lygiai taip, kaip nacių laikais idealizuota priešingybė – tautinis grynumas, o bet kokia kritika jam maišyta su žemėmis kaip bolševizmas ar kosmopolitizmas… Kaip tada kitataučiai, nepaisant logiškų argumentų, “varyti lauk”, taip dabar, nepaisant logiškų argumentų, milijonais kviečiami iš įvairiausių Afrikos ar Azijos kraštų. Visuomet gaila, kai panašiai įsivyrauja “vienintelis teisingas požiūris”…

Taip, totalitariniai režimai “ravėjo” Berlyną nuo jiems nepageidaujamų žmonių ir taip, tai buvo labai žiauru. Kita vertus, tautinė įvairovė ir buvo prielaida visam tam! Kad ir kiek multikultūralizmas būtų idealizuojamas šiandienos Vokietijoje – tautiškai margos visuomenės visuomet nestabilesnės, būtent jose kyla dauguma pasaulio konfliktų, pogromų, genocidų ir kitų neapykantos proveržių.

Pokariu, po denacifikacijos, buvo sunku įsivaizduoti, kad Berlyne vėl kada galėtų vykti žudymai tautiniu ar religiniu pagrindu. Tačiau, specialiai užauginus “įvairovę”, tokie išpuoliai ir konfliktai grįžo į realybę (terorizmo pavidalu).

Holokausto memorialas Berlyne, pastatytas 2004 m. suvienijus Berlyną. Šį, didįjį, skirtą žydams, vėliau papildė mažesni, skirti čigonams bei gėjams

Įvairovė pasaulio mastu (skirtingos kultūros skirtingose šalyse) bus visuomet, ir tokia įvairovė yra visokeriopai naudinga, tačiau įvairovė viename mieste, kaip prieškario Berlyne ir kaip šiandienos Berlyne – labai jau problemiškas dalykas. Ar nėra siekis, kad labai skirtingų kultūrų žmonės draugiškai sugyventų kaimynystėje, lygiai taip pat prieštaraujantis žmonijos prigimčiai, kaip ir jau pamirštas Rytų Berlyno valdžios troškimas pastatyti komunizmą?

Nugriautoji Siena ir Vakarų Berlynas

Iš garsiausio Berlyno statinio – Berlyno sienos – šiandien telikęs politiniais grafičiais apipaišytas fragmentas Rytų pusės galerija. Griūvant komunizmui 1989 m. žmonės entuziastingai išgriovė tą nekenčiamą statinį. Juk net 139 žuvo, mėgindami pabėgti iš komunistiniu kalėjimu tapusios Rytų Vokietijos į laisvesnius Vakarus.

Aišku, Rytų Vokietijos valdžia aiškino priešingai. Neva pas juos buvo rojus, o Vakarų Vokietijoje – kapitalistinis pragaras. Tačiau Berlyno siena (oficialiai: “Antifašistinė siena”) – didžiausias jų melo įrodymas. Mat kol jos nebuvo, žmonės “balsavo kojomis” – tiek daug jų persikėlė iš Rytų Berlyno į Vakarų Berlyną, kad Rytų Vokietijai ėmė trūkti darbininkų. Štai tada 1961 m. per savaitę tarybiniai kariai ir pastatė tą 155 km ilgio betoninę sieną, “uždarydami kalėjimą”. Net metro linijas perkasė, “pernelyg arti sienos” stovėjusių namų langus užmūrijo (juk kai kas bandydavo šokti per sieną pro juos).

Berlyno sienos fragmentas Bernauerio gatvėje. Pati siena - tik dalis visos konstrukcijos, kurią sudarė ir atviri plotai, skirti šaudyti į emigrantus

Vakarų Berlynas tapo kapitalizmo sala, iš visų pusių apsupta (ir aptverta) komunizmo jūros. Jam išsilaikyti padėjo tik amerikiečių suorganizuotas “oro tiltas” – būtiniausių dalykų skraidinimas. Tokiomis sąlygomis miestas negalėjo normaliai gyvuoti ir Vakarų Vokietija sava sostine paskelbė Boną. Daug Vakarų Berlyno pastatų palei naująją sieną riogsojo nenaudojami, įskaitant Reichstagą. Dabar dauguma jų suremontuoti, o tuščios, sovietų išgriautos erdvės užstatytos šiuolaikiškai: nuo modernių Potsdamo aikštės dangoraižių iki Holokausto memorialo.

Vietomis išgriautų erdvių dar likę, o atminimo lentos primena, kas ten buvo anksčiau. Štai bažnyčios prie Bernauer gatvės memorialo bokštas išstovėjo iki pat 1985 m., o sovietų kariai iš varpinės mėgdavo žvalgytis į Vakarų pusę. Visgi, galiausiai šventovę jie susprogdino. Dabar toje vietoje – tik menka koplyčia. Bažnyčios nereikia, mat Rytų Vokietijoje, priešingai daugeliui ekskomunistinių šalių, sovietams pavyko išplatinti ateizmą: dauguma žmonių ten – netikintieji.

Modernus pastatas 'Sony Center' Potsdamo aikštėje.

Garsiausia buvusios sienos vieta – Checkpoint Charlie, arba “Perėjimo punktas C”. Ten, kur kadaise buvo viena keleto vietų, kur, aišku, tik su labai sunkiai gautais leidimais, kai kurie žmonės galėdavo kirsti Rytų/Vakarų sieną – nedidelis muziejus, dar vienos sugriautos bažnyčios metaliniai kontūrai.

Nors Vakarų Berlyno niekas specialiai negriovė dėl ideologijos, ir jo karas nepasigailėjo. Todėl daug pastatų ten – paprasti, skubiai sumūryti pokariu. Tik šen bei ten pamatai kokią didingą bažnyčią, rūmus ar tiltą. Tik tada supranti, kad iki karo Berlynas tikriausiai grožiu nenusileido Paryžiui. Štai iš Kaizerio Vilhelmo bažnyčios teliko bokštas – užtat koks didelis (113 m), koks puošnus. Jis tapo paminklu senajam Berlynui, vienam įspūdingiausių Europos miestų, teišlikusiam atvirukuose ir bombų kažkaip išvengusiuose fragmentuose. Kaip ir Oberbaumo tiltas, Šarlotenburgo rūmai

Puošnus prieškarinis Oberbaumo tiltas Berlyne, statytas 1898 m. Vokietijos imperijai esant aukščiausiame taške.

Keistumas – Berlyno privalumas?

Dabar Berlynas – labiau keistas nei gražus. Bet grožis nebėra būtinas, kad miestas trauktų turistus ar “įdomesnėje vietoje” gyventi nusprendusius hipsterius. Žmonės keliauja daug ir gražių miestų Europoje kiekvienas pamato dešimtis. O Berlynas – tik vienas.

Vienintelis toks įvairus. Nekalbu apie tautinę įvairovę – jos dabar kupina visa Vakarų Europa. Kalbu apie istorinę įvairovę. Nėra pasaulyje kito miesto, kur dalis senųjų gyventojų būtų praleidę Šaltąjį Karą kapitalizmo pusėje, o dalis – komunizmo. Kur netoli sovietinio paminklo galėtum išvysti modernius korporacijų biurų pastatus – tų pačių metų statybos. Kur pro tas pačias grafičiais išpaišytas sienas vaikščiojo šitiek šnipų ir agentų. Dėl kurio vos nekilo atominis karas. Kuris per 100 metų tris kartus buvo tapęs svarbios valstybės sostine, lėmusia milijonų likimus, ir du kartus – žlugusiu ar net sugriautu miestu, kurio likimą sprendė svetimi.

Eiliniai gyvenamieji namai ir geležinkelio linija Vakarų Berlyne. Pokariu Vakarų Berlynas atstytas kiek gražesniais pastatais, nei Rytų Berlynas, tačiau su istorija jį sieja nebent tų pastatų formos, šlaitiniai stogai: jokie papuošimai anuo sunkmečiu neatkurti

Tokios “sūpynės”, aišku, lėmė, kad net šių laikų istorija Berlyne nėra akivaizdi: nauji vėjai juk “nutrina” senuosius. Berlyne tikrai nebeišvysi nė vienos svastikos, o reikšmingiausi pasaulio istorijai miesto pastatai – Kaizerių rūmai, Hitlerio Reicho kanceliarija ar Berlyno siena – pasikeitus politinėms aplinkybėms specialiai nugriauti (tiesa, rūmai, vėl pasikeitus aplinkybėms – iš dalies atstatomi). Todėl tuos, kam maga viską “gauti ant lėkštutės”, Berlynas tikriausiai nuvils. Užtat jeigu patinka ieškoti istorijos giliau pasikapsčius – tai puikus miestas.

Štai tas kalnas miesto šone supiltas iš Antrojo pasaulinio karo griuvėsių – jais užpilta nebaigta statyti milžiniška nacių karių mokykla, o nūnai apleistą bokštą “kalno” viršuje naudojo JAV šnipai. Štai tame didžiuliame pastate veikė Luftvafės ministerija, Hermanas Gėringas iš jo siuntė lėktuvus bombarduoti Londono.

Šarlotenburgo rūmai Vakarų Berlyne, priešingai dauigeliui pastatų, pokariu pilnai suremontuoti.

Tokių istorijų gali papasakoti apie žymią dalį Berlyno. Tačiau tik retą jų primena aiškios atminimo lentos.


Visi kelionių vadovai po Europos miestus


Amsterdamas: kanalų, dviračių, nuodėmių miestas
Barselona – pasakiškiausios architektūros didmiestis
Berlynas: visas XX amžius viename mieste
Briuselis: biurokratinės imperijos širdis
Gdanskas – atstatytas prūsų didmiestis-kurortas
Londonas: Britų imperija viename mieste
Madridas: Šėlstantis didingas didmiestis
Paryžius: prieškario Europos žavesys
Praha – senovinio Europos miesto etalonas
Roma: Europos istorija viename mieste
Ryga: Pabaltijo didmiestis
Sankt Peterburgas: Rusijos kultūros širdis
Stambulas: nemirtinga dviejų civilizacijų sostinė
Stokholmas: Švedijos sostinė per keturiolika salų
Varšuva: atstatytas mūsų karalių miestas
Venecija – plaukiantis Viduramžių rojus

Komentarai
Straipsnio temos: , , , , , , , , , , , , ,