Lankau pasaulį

“Nekeliauju, nes nemoku kalbų” – tokius žodžius vis girdžiu ir girdžiu, bet tai turbūt viena kvailiausių priežasčių nekeliauti nepriklausomai!

Kelionei nebūtina mokėti jokių kalbų – ir taškas. Kiekvienoje situacijoje yra galybė paprastų sprendimų: nuo eilinių iki modernių.

Esu daug nepriklausomai keliavęs po šalis ir regionus, kur nei aš moku vietinę kalbą, nei vietiniai moka kokią nors, kurią moku aš – ir viskas visuomet pavykdavo puikiai (pvz. Kinijoje). Nes tai tiesiog nėra toks iššūkis, kaip atrodo nepabandžiusiam.

Gestai yra bendražmogiški ir juos supranta visi!

Nusiraminkite – net ir būdamas kurčnebylys, galėtumėte keliauti nesunkiai.

Sakoma, kad tik 7%, ką nori pasakyti, žmogus pasako žodžiais – kitką gestais, intonacija ir pan. Nors šiaip jau šie teiginiai yra mitas (kiek suprastumėte paskaitoje ar TV laidoje vien iš gestų?), kelionėje jie – visiška tiesa! Nes kelionėje nereikia sudėtingų diskusijų.

Viskas paprasta. Ką nors perki? Parodai prekę pirštu. Nori rasti kelią? Na, žemėlapiai juk visur atrodo vienodai. Nori žinoti, kiek kainuoja? Paduodi kalkuliatorių (pvz. telefono) ir tau įrašys kainą. Nori žinoti, ar teisingai eini? Na, miestų ar gatvių pavadinimai rodyklėse juk tarptautiniai (beveik visur būna parašyti lotynų raštu arba ir juo).

Tikrai, viskas taip paprasta! Tereikia žengti pirmą žingsnį ir išbandyti ir net patys nustebsite, kodėl nedrįsote anksčiau!

Ir visgi, norint iš kelionės gauti daugiau, verta kažkiek pasiruošti – tai nebūtina, bet, jei turite laiko, pamėginkite.

Pasiruošimas apie šalį nemokant kalbos – svarbesnis

Vienas kalbos nemokėjimo minusas: jei nemokate kalbos, negalėsite gauti informacijos apie šalį vietoje (pvz. iš gidų, aprašymų muziejuose).

Tačiau šiais laikais tokios informacijos pilnas internetas visomis kalbomis. Visuomet daug paskaitau prieš kelionę ar prieš kiekvieną dieną – kad žinočiau daugiau apie kultūrą, lankomas vietas, ką pamatyti. Išsisaugau informaciją telefone kalba, kurią moku – kad galėčiau ją pasiekti bet kada, net jei ir nebūtų interneto.

Taip pat pasidomiu, kaip elgtis – pvz. įsigyti viešojo transporto bilietus. Tačiau šie dalykai daugiau keliaujant tampa vis įprastesni, nes daugelyje šalių tai daroma analogiškai (arba yra keli būdai). Galite paskaityti ir mano straipsnius pvz. “kaip išsinuomoti automobilį” ar “kaip naudotis viešuoju transportu” – ten aprašyti dalykai bendri visam pasauliui.

Taip pat parsisiunčiu žemėlapius ir kitą į telefoną.

Stengiuosi, kad viena geriausių vietų rinktis informaciją apie šalis lietuvių kalba būtų ši svetainė “AŽ kelionės ir mintys”.

O šiaip daugiausiai informacijos apie pasaulio šalis yra angliškai. Bet jei nemokate šios kalbos, o mokate kitą populiarią kalbą – rusų, vokiečių, prancūzų – yra tikimybė, kad rasite informaciją ja. Muziejuose gali būti prieinami audiogidai ar lankstinukai ta kalba, net jeigu šiaip informacija ja ir neparašyta. Tikėtina, rasite ta kalba knygų apie šalį. Be to, net jei nemokate jokios kalbos *tobulai* (be lietuvių), vis tiek vienos kalbos jums bus suprantamesnės už kitas (pvz. tos, kur parašytos lotynų raštu). Verta rinktis informaciją jomis.

Modernios technologijos ir vertimo programėlės

Šiais laikais keliauti nemokant kalbos daug paprasčiau, nei seniau, nes yra modernios technologijos – programėlės mobiliajam telefonui. Parsisiųskite tokias, kurios leidžia naudotis ir nesant interneto (nes gal jo nebus). Jos – nemokamos.

Viena geresnių – “Google Translate”. Parsisiuntus atitinkamų kalbų žodynus galima automatiškai versti bet kokius tekstus. Kokybė, aišku, nėra tobula ir kartais pasitaiko kuriozų – bet skeptiškam būti nereikia, nes “kelioninėms frazėms” paprastai pilnai pakanka.

Taip pat programėlės turi galimybę ir versti šnekamus žodžius – į telefoną įkalbėtus viena kalba sakinius išverčia į kitą kalbą. Kartais tokias programėles turi ir vietiniai (pvz. aptarnavimo darbuotojai), bet galite įsigyti ir jūs. Jos verčia net į lietuvių kalbą.

Dar viena programėlių galimybė – “skanuoti” užrašus ir juos versti (pvz. restoranų meniu, iškabose).

Taigi, įprastai galima naudoti programėles taip:
*Nuskanuoti telefonu ir išsiversti nežinomus reikalingus užrašus (paslaugų aprašus, restoranų meniu).
*Jeigu nepakanka gestų – versti pokalbį su vietiniu.
*Jeigu reikia tik vieno ar kito žodžio ar frazės – išsiversti ją įrašant į programėlę.

Mini kalbos pramokimas: pakanka vos kelių dienų!

Gali pasirodyti kvailystė – straipsnyje “Kaip keliauti nemokant kalbos?” rašau “Kaip pramokti kalbą”. Bet tai nėra tokia kvailystė. Reikalas tas, kad daugelis tų, kurie kompleksuoja negalintys keliauti nemokėdami kalbos, kalba apie labai rimtą kalbos mokėjimą – tokį, kokiam reikia pašvęsti ne vienerius metus.

Štai ir žmona man ne kartą sakiusi – “Kaip keliausim į tą šalį, juk nemokam rusiškai” (pvz. Kazachiją). Bet kad rusiškai mokam – tiesiog ne taip, kaip prie Sovietų Sąjungos užaugusi lietuvių karta.

Reikalas tas, kad kalbos mokėjimas – kaip piramidė. Pirmi 100 žodžių duoda tiek pat naudos, kaip sekantis 1000. O sekantis 1000 žodžių – tiek, kiek kiti 10000.

Išmokęs vos 50 ar 100 žodžių – o tam pakanka keleto dienų – jautiesi šalyje visai kaip žuvis vandenyje: bet koks “kelioninis” pokalbis nesunkiai įmanomas vietos kalba (kiek kainuoja, kur važiuoti, ar veikia restoranas ir t.t.). Turiu 100 svarbių žodžių sąrašą, kurį – ir elementarią gramatiką – mėginu išmokti kalba kiekvienos šalies, į kurią keliauju. Tai, tarkime, skaitmenys (“vienas”, “du”…), klausimai (“Kur? Kada? Kiek?”) ar turistinių vietų pavadinimai (“muziejus”, “viešbutis”, “kambarys” ir pan.), taip pat maistai (“jautiena”, “kiauliena”).

Paprastai peržiūriu, pasimokau žodžius iš to sąrašo keletą valandų prieš kelionę, taip pat lėktuve. Nesistengiu visko iškalti – žodžius vartojant, pasižiūrint, jie įsimins eigoje. Įsirašau telefone kokią pasikalbėjimų knygelę / žodyno programėlę – nežinant žodžio ar kito, bus lengva pasižiūrėti. O kartą-kitą pavartojus kokį žodį, jį bus dar lengviau prisiminti

Kartu su tuo 100 žodžių bandau išmokti ir vietos rašto sistemą, jeigu ji nelotyniška ir nesudėtinga (t.y. ne kinų raštas). Tai labai praverčia skaitant pavadinimus, nuorodas. Tačiau jei suvokiu, kad kažkam išmokti reiktų daugelio dienų – to nedarau. Visas savo žinias apie raštų sistemas (ir kaip jas skaityti) sudėjau į savo knygą “Pasaulio raštų sistemos“, kuri, tikiuosi, pravers keliaujant į šalį, kurios rašto sistemos nemokate.

Dalykai, kurių nepavyks išmokus tik ~100 žodžių – filosofinės, politinės diskusijos, literatūros skaitymas ta kalba, paskaitų klausymas. Bet juk tai ir nėra būtina kelionėje. Tiesa, iš gido ekskursijos kalba, kuria mokate tik ~100 žodžių, daug naudos irgi nebus.

Ar 100 žodžių išmokti būtina norint keliauti į šalį? Jokiu būdu ne (žr. aukštesnius skyrelius). Tačiau tai atveria dar daugiau galimybių. Itin verta pramokti tuos 100 žodžių kalbomis, kurių dar, tikėtina, prireiks ne vienoje kitoje šalyje – anglų, prancūzų, arabų, ispanų, rusų ir pan. Tiesiog iš tokio išmokimo bus didesnė nauda. Vėlesnių kalbų pagrindinius žodžius išmokti lengviau, nei pirmųjų, nes vis daugiau žodžių kartosis. Pvz. “Viešbutis” yra “Hotel” ne tik angliškai, bet ir įvairiose kitose kalbose.

Aišku, naudingiau pramokti “populiariausias” kalbas, tačiau pramokęs retesnių kalbų gali itin smarkiai sužavėti vietinius. Kiek pastebėjau yra taip:
*Jeigu vietine kalba kalba iki 10 milijonų žmonių pasaulyje (kaip, tarkime, lietuvių k.) – tai vietiniai labai džiaugiasi išgirdę užsienietį kalbant, kad ir bent truputėlį, jų kalba. Tai jiems būna netikėta.
*Jeigu vietinę kalbą moka nuo 10 iki 100 milijonų žmonių (tarkime, korėjiečių k.) – tai vietiniai jau jau ypatingai nesidžiaugia, jiems normalu, kad užsienietis moka jų kalbą – bet lygiai taip normalu, kad ir nemoka.
*Jeigu vietinę kalbą moka daugiau kaip 100 milijonų žmonių (pvz. rusų, ispanų, anglų, prancūzų, portugalų, kinų kalbos) tai jau *jeigu tu tos kalbos nemoki*, kai kurie vietiniai žiūri “kreivai”: tarsi kiekvienas išsilavinęs žmogus ją turėtų mokėti, o jei nemoki, tai kažkas su tavimi negerai.

Komentarai

Naujieji metai – viena svarbiausių švenčių visame pasaulyje! Norite patirti juos svetur?

Labai svarbu žinoti kaip, kur, kada keliauti, pirkti bilietus, apsistoti – tam, kad Naujieji metai užsienyje išties taptų unikalia gyvenimo patirtimi ir nepaliktų kartėlio, kad štai, susimokėjęs dešimtgubai gavai prastesnius naujus metus nei Lietuvoje.

Dalinuosi savo patirtimi.

Kur švenčiami Naujieji metai?

Visų pirma, sausio 1 d. nėra *viso* pasaulio šventė. Kai kuriose šalyse, kaip Izraelyje, ji iš esmės nešvenčiama.

Tarp šalių kur švenčiami irgi šalis šaliai nelygu: vienur tai „metų superšventė“, kitur – viena daugelio švenčių. Kas be ko, keliauti sutikti naujųjų verta tik į pirmas šalis.

Nors daugelis visų pirma išsirenka šalį, o paskui jau žiūri, ką ten veikti per Naujuosius metus, verta daryti atvirkščiai – rinktis šalį pagal tai, kur yra jums įdomūs naujamečiai renginiai (pvz. geri fejerverkai ar naujamečiai koncertai). Nors Lietuvoje gana įspūdingas ir „masinis šventimas“ (pvz. visi šaudo fejerverkus), užsienyje daug kur tai ribojama gerokai labiau, visa šventė iš esmės ir yra ta oficialioji dalis, kurią praleidęs šventinės atmosferos jusi gerokai mažiau.

Be to, verta pažiūrėti ir kainas: kad į tam tikrą šalį įmanoma gerom sąlygom nuskristi ir ten apsistoti *šiaip*, nereiškia, kad tai bus paprasta ir per naujuosius metus.

Kaip pasirinkti naujųjų sutikimo vietą

Jau pasirinkus šalį kyla antras klausimas – kur sutikti pačius Naujuosius metus? Yra trys variantai:

*Restoranų ar viešbučių sutikimuose. Tai – „oficialūs“ sutikimai, kuriuos siūlo daug restoranų ir viešbučių, į kuriuos įeina vakarienė, gėrimas ir pan. Paprastai tokie sutikimai brangūs – gerokai brangesni, nei tas pats maistas ar gėrimas ten kainuotų šiaip. Kitas minusas – nelabai jauti vietos dvasios: Naujų metų sutikimas viešbutyje ar restorane bet kur pasaulyje gali būti panašus (nebent būtų grįstas kokiomis vietos tradicijomis). Pats tokių sutikimų vengiu.

*Gatvėje. Nieko nekainuojantis būdas, be to, matai, kaip švenčia vietiniai, tampi šventės dalimi. Geriausia ne šiaip sau atsitiktinėje gatvėje, bet pasidomėti renginiais ir pvz. sudalyvauti kokiame viešame koncerte centrinėje aikštėje ar 00:00 užimti tokią vietą, iš kurios geriausiai matosi fejerverkai. Tiesa, reikia turėti omenyje, kad ten gali būti minios ir būti verta ateiti iš anksto.

*Bute su šeima ar draugais. Arba viešbutyje – bet šiaip butai (pvz. AirBnB) yra geriau, nes daugiau vietos, yra virtuvė ir pan. Geriausia išsirinkti tokį butą, kuris yra geroje vietoje: centre, pro langus matosi gyvenimas. Bus galima ir pasigerėti tuo gyvenimu, ir trumpam išeiti į lauką, ir kartu turėti privačią erdvę sau ir draugams ar šeimai. Minusas – per naujų metų naktį tokie butai būna nepigūs, juos reikia užsakyti iš anksto.

Kaip besutiktumėte pačius naujus metus (gruodžio 31 d. 00:00), niekas nedraudžia prieš tai pramogauti įvairiai. Nueiti į barą ar restoraną ar koncertą kelios valandos iki naujųjų ar naujųjų metų išvakarėse gali būti ir pigiau, ir patogiau, nei per pačius naujuosius.

Kaip sutaupyti bilietams ar nakvynėms

Vos pirmąkart sumanęs praleisti naujus metus svetur iškart atsimušiau į abejonių sieną vos pradėjau ieškoti bilietų ar nakvynių: kainos per naujus metus išauga keliskart.

Aviakompanijos ne tik kad laikotarpiui nuo maždaug gruodžio vidurio iki sausio vidurio pardavinėja bilietus brangiau, bet net įsigudrina padidinti kainas vien todėl, kad tarp skrydžio pirmyn ir atgal yra nauji metai. Pvz. skristi pirmyn gruodžio 27 d. ir grįžti gruodžio 31 d. arba skristi pirmyn sausio 1 d., o grįžti sausio 4 d., gali būti gerokai pigiau, nei skristi į priekį gruodžio 27 d., o grįžti sausio 4 d. (nors tuo pačiu metu pirktum bilietą į tuos pačius skrydžius).

Sutaupyti čia yra keli būdai, bet prieinami ne kiekvienam. Pirmasis – važiuoti automobiliu (taip važiavome į naujametinę Turkiją). Antrasis – keliauti ilgesniam laikui, kuris apimtų naujus metus, bet kelionė nesibaigtų iš karto po naujųjų. Reikia žiūrėti konkrečių avialinijų kainodarą, bet pvz. išskristi gruodžio 27 d., o grįžti sausio 15 d., gali būti perpus pigiau nei išskridus gruodžio 27 d. grįžti sausio 4 d. Paprastai skrydžiai pradeda pigti, jei grįžtama kokią sausio 10 d. ar vėliau.

Na ir trečiasis, paprasčiausias būdas – tiesiog grįžti sutikti naujus metus Lietuvoje! Gal atrodo kvaila, bet kai pamačiau lėktuvų bilietų kainų skirtumus, 2019 m. iš Kanarų salų grįžau gruodžio 31 d., o ne pvz. sausio 4 ar 6 d. Šiaip ar taip, ir iki pačių naujųjų metų patirsi daug šventinės atmosferos, ar tai būtų naujamečiai koncertai, ar kalėdiniai turgūs, ar dar kas – tame spėjau sudalyvauti.

Antra didelė išlaida per naujus metus – būsto nuoma, ypač gero būsto su geru vaizdu, centre: kainos irgi išauga du, tris, net ir penkis kartus, gali būti nustatytas minimalus nuomos periodas (pvz. 4 naktys). Tiesa, tikrai ne visose vietose būstų kainos išauga vienodai: tik svarbiausiuose turistiniuose miestuose. Miestuose, kur šiaip viešbučiuose gyvena labiau verslo keliautojai, naujametės nakvynės yra pigios (pavyzdžiui, nors Brazilijoje „pramoginiame“ Rio de Žaneire nakvynių kaina per naujus metus išauga kelis kartus, „dirbančiame“ San Paule beveik nepasikeičia). Kita vertus, ten, turbūt, mažai kas norėtų sutikti naujuosius.

Jei planuoji sutikti naujus metus gatvėje, būstas nėra tiek svarbus ir galima rinktis pigiausią.

Kalėdos užsienyje?

Priešingai nei Naujieji metai, Kalėdos ir Kūčios yra labiau šeimos šventė ir į užsienį per jas keliauja mažiau kas. Kainos todėl taip smarkiai neišauga. Kadangi tai šeimos šventė, sunku sudalyvauti kažkokiuose kalėdiniuose renginiuose, išskyrus tuos, kurie trunka iš esmės visą mėnesį (kalėdiniai turgūs, išpardavimai, eglutė ir pan.), taigi, tam, kad sudalyvautumėte juose, galite skristi ir gruodžio viduryje ar po Kalėdų.

Visgi, kadangi Kalėdos krikščioniška šventė, gali būti įdomu jas sutikti svarbiose krikščioniškose vietose, kaip Betliejuje ar Romoje.

Kitoniški Nauji metai ir panašios šventės

Nors daug šalių švenčia ir vakarietiškus naujuosius metus, tradiciškai Nauji metai į daug šalių ateina kitu metu. Balio Nauji metai, Tailando nauji metai, Kinų (rytietiški) Nauji metai – visi turi savo datas; kai kurios datos kasmet skiriasi, verta patikrinti. Teoriškai net gali tais pačiais metais naujus metus sutikti keturis kartus – skirtingose šalyse.

Tų naujų metų tradicijos smarkiai skiriasi (pvz. per Tailando naujus metus laistomasi vandeniu, prieš Balio naujus metus deginamos pabaisos, o naujų metų dieną visa sala “užmiega”: net neleidžiama išeiti į lauką). Tas tradicijas patirti gali būti dar įdomiau, nei visur savaip panašius sausio 1 d. naujuosius metus. Priklausomai nuo to, kiek tenykščiai nauji metai populiarūs tarp turistų, pliusai ir minusai panašūs, kaip su įprastais naujais metais. Tikriausiai gyvenime nebuvau regėjęs taip užgrūstų viešbučių ir lankytinų vietų, kaip per kinų Naujus metus Taivane. Net automobilyje neplanuotai teko pernakvoti.

Daug tradicijų, siejamų su Naujais metais, būna ir kitu metu, kitokiose šventėse, kurios mažiau populiarios. Pavyzdžiui, fejerverkai: turbūt gražiausius gyvenime fejerverkus regėjau Patajoje (Tailandas) ne per naujus metus, o per fejerverkų festivalį. Ne prastesni nei naujamečiai fejerverkai JAV būna per liepos 4 d. (Nepriklausomybės dieną). Šou, koncertų irgi būna įvairiu metu ir per kitas šventes. Atradęs tokius renginius gali gauti Naujus metus užsienyje pranokstančią patirtį už pigiau.

Beje, šio straipsnio viršuje esanti nuotrauka taip pat daryta ne per naujus metus, o tada Patajoje.

Ar verta sutikti naujuosius (sausio 1 d.) užsienyje?

Tai labai individualu. Bet, manau, verta tik tuo atveju, jei domina pats naujųjų metų sutikimas konkrečioje vietoje (norite pamatyti Dubajaus superfejerverkus, Rio de Žaneiro naujametį siautulį ar pan.), arba norite kartą gyvenime tai išbandyti.

Visais kitais atvejais kelionių per Naujuosius metus vengiu išvis, nes minusų daug:
*Dvigubai ar penkiagubai išaugančios kainos – skrydžių bilietų į vietą, nakvynės, skrydžių bilietų toje šalyje.
*Daugybė švenčių dienų, dėl kurių gali neveikti svarbios lankytinos vietos (pvz. muziejai).
*Nauji metai įdomūs ir Lietuvoje. Be to, šalia Kalėdos ir Kūčios, kurias dažniausiai praleidžiu su šeima.

Komentarai

Dėl pandemijos kaip niekad istorijoje padaugėjo galimybių dirbti per atstumą. Oficialiai „iš namų“, bet daugelį darbų lygiai taip pat gali daryti iš kone bet kurios vietos pasaulyje – paprasta, jei tik žinai kaip!

Tai atveria neįtikėtinai daug galimybių: žiemoti kur šilta; keliauti kai patogu/pigu, o ne kada atostogos; patirti kitas šalis ir kultūras.

Aš pats per atstumą iš viso pasaulio dirbu jau nuo 2017 m. ir jau seniai išsisprendžiau daugelį problemų – viskas įmanoma!

Jei dirbate iš užsienio neseniai ar tik svajojate apie tokį darbą, “žiemojimą svetur”, “darbostogas”, šiame straipsnyje rasite visus atsakymus – sutaupys jums daug laiko nekartoti svetimų klaidų.

(O jei ko trūksta – rašykite į komentarus, papildysiu)

Kaip pasirinkti šalį darbui iš užsienio?

Darbui tinka dauguma pasaulio šalių! Visų pirma, rinkitės šalį panašiai, kaip rinktumėtės kelionei. Šiaip ar taip, darbas iš užsienio iš dalies yra ir kelionė: juk dirbsite ne 24 val. per parą, laisvą laiką skirsite vietos patirtims. Taigi, kas jums svarbu kelionėje? Klimatas? Kultūra? Paplūdimiai? Aktyvus turizmas? Žygiams tinkama gamta? Pagal tai ir rinkitės vietą!

Visgi, yra išimčių. Dalis šalių yra labai smagios trumpoms kelionėms, bet nelabai tinka darbui per atstumą. Šalys, po kurias, būna, įdomiai keliauju, bet nevažiuoju iš ten dirbti:

*Labai brangios šalys. Gyvenimas ten kainuotų daug daugiau, nei Lietuvoje ir daug kartų daugiau, nei pigesnėse šalyse – o kokybė nebus geresnė. Tiesiog neverta. Juk kuo ilgiau būni šalyje, tuo labiau didelės kainos atsiliepia piniginei.
*“Trečiojo pasaulio“ šalys. Tokiose šalyse dažnai sunku rasti gerą internetą, įvairias prekes ir paslaugas – dalį kurių Lietuvoje priimame kaip „savaime suprantamas“ ir net negalvojame, kad jų galėtų nebūti. Gali nebūti ir kokybiško transporto, švarios aplinkos, daugybės įprastų prekių, šilto vandens, dinginėti elektra ir pan.

*Diktatūros ir ultrabiurokratinės šalys. Tokios, kur tenka susidurti su gausybe ribojimų. Ribojimų pavyzdžiai: sunku gauti vizą, teisės būti šalyje laikas labai trumpas, reikia deklaruoti nakvynės vietas ar registruotis policijoje, blokuojama dalis interneto svetainių ar programėlių. Taip, daugelyje šalių prie ribojimų galima prisitaikyti, juos apeiti – bet ar verta stengtis, rizikuoti, jei daugumoje kitų šalių šių trukdžių nėra?

*Atokūs užkampiai (bet kurioje šalyje). Gali atrodyti labai smagu praleisti savaitę ar mėnesį gamtos apsuptyje toli nuo visų kitų žmonių – bet kai reikia iš ten dirbti internetu smagumas dažnai greitai praeina (kaip taisyklė – prastas, lėtas ar neegzistuojantis internetas). Dažnai geriau „bazuotis“ arčiau civilizacijos, o į atokius užkampius keliauti laikinai.

Jei jūsų darbas privalo būti daromas konkrečiu metu, rinkdamiesi šalį galite atsižvelgti ir į laiko juostą.

Tačiau, be abejo, jūs galite elgtis kitaip. Galbūt uždirbate daug daugiau, nei aš, ir didesnės brangių šalių kainos smarkiai nekirs per piniginę? Gal jums dirbant internetas nuolat nereikalingas, ir atokus užkampis netrukdytų (pvz. esate knygų vertėjas ir interneto reikia tik išsiųsti darbo rezultatą)?

Be to, kai kurios stereotipiškai „Labai brangios“ šalys iš tikro nėra brangios, o daugybė stereotipiškai „Trečiojo pasaulio“ šalių tokios nėra. Laikai keičiasi, šalys vystosi. Ir galima rasti vietų, kur jaustumeis atokiai, bet iš tikro nebūtum toli civilizacijos.

Darbui iš užsienio labai svarbus interneto greitis. Vidutiniai interneto greičiai įvairiose šalyse yra čia, bet, reikia suprasti, kad jie gali labai skirtis mieste ar kaime ar net skirtinguose butuose. Tačiau yra šalių, kur su interneto greičiais problema visur – tokių geriau vengti (paprastai tai yra „trečiasis pasaulis“).

Ilgalaikis buvimas šalyje: kaip tai daryti legaliai

Vienas keistas klausimas, kurio sulaukiu – „Ar dirbti iš užsienio legalu?“. Beveik visur pasaulyje atsakymas – taip. Įprasta, kad įstatymai riboja tik įsidarbinimą toje šalyje (pvz. pardavėju, padavėju ar pan.), tačiau jei internetu dirbate savo šalies darbdaviui ar klientams – tai neribojama, nereikia mokėti jokių papildomų mokesčių.

Tačiau įprasta, kad šalyje, kurioje būsite, skaitysitės turistas. Taigi, jei norėsite ten praleisti daug laiko, atsimušite į „vizų lubas“: kiekvienoje šalyje turistui galima praleisti tik ribotą laiką. Tiesa, tas laikas gana ilgas. Dažniausias ribojimas – 3 mėnesiai. Kai kuriose šalyse – 6 mėnesiai, Gruzijoje – net metai, o Europos Sąjungoje Lietuvos piliečiams išvis ribojimų nėra.

Tačiau yra ir šalių, kur gali būti tik 1 mėnesį ar dar trumpiau. Neblogas nuolat atnaujinamas sąrašas lietuviams yra angliškoje Vikipedijoje.

Ką daryti, jei nori būti ilgiau, nei turistui leidžiama? Yra keli variantai:
*Buvimo laiko šalyje prasitęsimas (galimas ne visur; kartais tam reikia keliauti į šalį su viza, net jei į šiaip lietuviams viza nebūtina).

*“Visa run“: išvažiuojate iš šalies, iš kurios dirbate, trumpai kelionei (pvz. savaitgaliui) į kokią gretimą šalį ir tada grįžtate, tokiu būdu iš naujo paleisdami buvimo toje šalyje laikrodį (tai legalu ne visur).

*Tiesiog važiuojate į kitą šalį, pvz. kaimyninę, ir sekantį etapą leidžiate ten (tarkime, persikeliate iš Tailando į Balį): juk yra daug šalių su panašiu klimatu, kultūra ir t.t., ar būtina prisirišti prie vienos?
*Iš pat pradžių renkatės tokią šalį, kur leidžiama būti kiek jums reikia laiko (paprasčiausia; variantų daug).

Kai kurie žmonės šalyje pasilieka ilgiau, nei leidžiama, nelegaliai. Nerekomenduoju šito ir pats niekada nesu to daręs. Daugybėje šalių kai pagaliau prisiruošite išvykti oro uoste jums bus skirtos didelės baudos (pvz. 50 eurų už pradelstą dieną), be to, gali būti uždrausta į tą šalį grįžti, galite būti deportuotas, o su spaudu „Deportuotas“ pase bus sunkiau patekti į kitas šalis. Taip „tampyti likimą už ūsų“ galima nebent tose šalyse, kurios nekreipia didelio dėmesio į tokius pažeidimus.

Pastaruoju metu žiniasklaidą „užpylė“ apie įvairių šalių suteikinėjamas „skaitmeninių klajoklių vizas“, „darbo per atstumą vizas“ ir pan. Tačiau dar nesu matęs jokio gero pasiūlymo tam ir niekada tuo nesinaudojau bei kol kas neplanuoju naudotis. Iš esmės visa tai tėra viešųjų ryšių akcijos. Kaip taisyklė, tokios vizos brangiai kainuoja ir/ar turi įvairių reikalavimų (tarkime, minimalioms pajamoms, kurias reikia pagrįsti biurokratiniais dokumentais). Tačiau kažkokios aiškios naudos, palyginus su tiesiog buvimu šalyje turisto statusu, nėra. Na galbūt, tarkime, galėsi būti šalyje 12 mėnesių, o ne 3 ar 6, tačiau šitas trūkumas lengvai išsprendžiamas aukščiau aprašytom priemonėm.

Būsto nuoma užsienyje: kaip rasti

Kaip nuomotis būstą užsienyje dirbant per atstumą, priklauso ir nuo laiko, kuriam važiuoji. Jei ketini apsistoti vienoje vietoje mėnesį ar kelis – galbūt bus verta ieškoti buto nuomos vietoje. Taip gali būt pigiausia, tačiau turi daug minusų: gaištasi laikas, susikalbėti sunku, kai kuriose šalyse užsieniečiui vietiniai šiaip ar taip sakys didesnes kainas.

Vienas geriausių būtų rasti nakvynę – butai iš AirBnB (žr. mano video kaip naudotis). Dabar butus taip pat siūlo jau ir Booking.com. Butai didesni, nei daugelis viešbučių kambarių, galima jų rasti su daugiau kėdžių, patogiais darbo stalais, taip pat virtuve, neretai – skalbimo mašina ir t.t. Viso to nelabai vertintum eilinėje kelionėje – bet kai važiuoji dirbti, mėnesiui ir panašiai trukmei, tai labai svarbu. Be to, butų kainos apsistojant ilgiau dažnai geresnės, nei viešbučių.

Rinkdamasis butą visada pasidomiu, kokia ten darbo vieta. Nuo geriausios iki blogiausios:
*Darbo kėdė ir darbo stalas.
*Eilinė kėdė ir eilinis (arba darbo) stalas.
*Nėra stalo (reikia dirbti su kompiuteriu ant kelių).

Su prastesnėm darbo vietom, kaip taisyklė, greičiau įskausta nugara ir pan.

Net jeigu šalyje dirbsi ir kokius tris mėnesius, gali būti verta negyventi viename būste, o pakeisti kelis, tokiu būdu patiriant įvairesnius miestus, rajonus, butus – ką žinai, kas patiks labiausiai. Bet kokie vietos trūkumai lengviau ištveriami, kai žinai, kad jie – labai laikini; o privalumus (pvz. gražų vaizdą pro langą ar masažinę vonią) vertini labiau, kol jie – nauji. Aišku, jei persikraustymas kelia didelį stresą, tada dažnai kraustytis neverta. Žr. mano video apie įdomiausius AirBnB butus, kuriuose gyvenau.

Kiekvienam savo, bet nemanau, kad būtų patogu dirbti iš hostelių ir pan., ypač ilgesnį laiką.

Internetas ir telefonas užsienyje

Skaityti plačiau: Internetas ir ryšys kelionėje “už centus”. Kaip?

Daugelis kokybiškų darbų per atstumą neįmanomi be gerų ryšių. Lietuvoje turime gerą ir pigų internetą bei telefonus. O užsienyje, jei ten iki šiol tik keliaudavote, tikriausiai esate susidūręs su „vargais“: didelėm ryšio kainom, sunkia paieška, „dingstančiu“ internetu ir pan.

Ar tai reiškia, kad dirbti būtų sunku, brangu („vien skambučiai kiek kainuos“), rizikinga („dings internetas“), neįmanoma? Tokie stereotipai – vieni argumentų kodėl žmonės sako, kad „Darbas iš užsienio net ir vieną mėnesį – ne man, niekaip nepavyks“.

Bet visų šių nesklandumų daugelyje šalių galima išvengti:

*Jeigu tai ne ES šalis, nesinaudoti savo asmeniniu „lietuvišku“ telefonu – kainos bus didžiulės. Jei reikia paskambinti iš ne ES į Lietuvą ar kitas šalis, naudotis internetine telefonija, kuri daug pigesnė (Skype ir pan.). Yra internetinės telefonijos paslaugų, leidžiančių turėti nuosavą telefono numerį.
*Įsigyti vietinę SIM kortelę ar korteles su interneto ryšiu (daugelyje šalių tai nebrangu) visam buvimo šalyje laikui ir prireikus naudotis šiuo internetu.

*Rinktis apsistojimo vietą ir pagal ryšio kokybę, ypač jei yra svarbūs vaizdo pokalbiai – tam padeda WiFi įvertinimai, galima patikrinti ir vietoje nuvažiavus (jei neužsakai/nesumoki už nakvynę iš anksto). Taip pat verta rinktis pagal tai, ar ten yra mobilus ryšys.

Ką pasiimti keliaujant dirbti per atstumą?

Visų pirma, reikia pasiimti tuos pačius daiktus, kaip ir į įprastą kelionę (drabužiai, asmeniniai daiktai). Tačiau verta pasiimti papildomų daiktų – tiksliai kokių priklauso nuo darbo pobūdžio. Jei darbas toks, kad reikia daug rašyti ir bendrauti internetu:

*Nešiojamas kompiuteris. Jei jūsiškis labai senas, jei šiaip dirbate ne su juo (pvz. su darbovietės ar stacionariu kompiuteriu) – gal verta pakeisti prieš išvykstant dirbti iš užsienio? Ypač patikrinkite, ar kompiuteris gali ilgą laiką veikti atjungtas nuo tinklo. Taip pat jei dirbate su pele, paimkite ir ją ar kilimėlį bei kitas priemones, prie kurių esate įpratę. Lengva numoti ranka „ai, gal apsieisiu“, bet juk važiuojate ne į savaitę kelionės kurioje teks prisėsti prie kompiuterio gal tik kartą-kitą ir tikrai svarbu, kad dirbti būtų patogu.

*Išmanusis telefonas. Vėlgi, jei senas, stringantis – gal verta pasikeisti prieš išvažiuojant.
*Ausinės su mikrofonu, kurias galima prijungti tiek prie kompiuterio, tiek telefono. Nes nežinote, kada teks klausytis / žiūrėti / kalbėti kompiuteriu ar telefonu kai aplink bus triukšmas.
*Krovikliai kiekvienam prietaisui – taupant vietą, verta naudotis krovikliais, kur vienas ir tas pats gali pakrauti kelis prietaisus, bet vis tiek verta turėti atsarginį.

*Išorinis akumuliatorius (powerbank) telefonui, kuris paprastai laikomas pakrautas – nes nežinai, kada prireiks telefono ir gal nebus galimybės staigiai pakrauti.
*Ilgintuvas (su reikalingu lankomoms šalims adapteriu). Nes nežinai, kokiu atstumu bus darbo vieta nuo rozetės, be to, į vieną ilgintuvą galima kišti daugiau prietaisų ir pakanka vieno adapterio.

*Išorinis kietasis diskas su visų duomenų kopijomis – jį laikyti atskirai nuo kompiuterio. Alternatyva gali būti laikyti tai „debesyje“, bet, jei dirbate su vaizdais, garsais ar video, greičiausiai vis tiek tektų pirkti mokamą „debesies“ versiją.
*Bluetooth klaviatūra prie išmaniojo telefono telpanti kišenėje. Leidžia patogiai atrašinėti iš bet kur.
*Jei važiuosite automobiliu – automobilinis kroviklis (telefonui) ir galbūt inverteris.

Priklausomai nuo darbo pobūdžio, gali reikėti papildomų daiktų – pvz. dizaineriui – planšetės ir pan. „Auksinė taisyklė“ – imkite viską, ką įprastai naudojate darbe, išskyrus, ko pasiimti neįmanoma ar sunku (pvz. spausdintuvų), arba kas nelogiška kai darbas vyks ne gyvai.

Paslaugos užsienyje: kaip gauti?

Dirbdamas (taigi, ir gyvendamas ilgesnį laiką) užsienyje turėsi ten gauti ir tokias paslaugas, kurių šiaip kelionėje neprireikia – kirpyklos, medicina ir pan.

Tai gali neraminti, bet iš tikro viskas daug paprasčiau, nei atrodo – nesu turėjęs kur nors problemų. Galima paskaityti vietų įvertinimus internete. Kaip „susikalbėti“ nemokant kalbos plačiau parašiau atskirą straipsnį.

Kaip rasti bendraminčių ir draugų užsienyje?

Jei norite ne tiesiog dirbti vienas, laisvalaikiu gilindamasis į aplinkinę gamtą ir kultūrą, o susipažinti su kitais panašiai dirbančiais, reiktų laikytis šių metodų:

*Rinktis darbui iš užsienio populiarias šalis ir vietas – pvz. Tailando Čiang Majus ar Balio Canggu. Ten potencialių bendraminčių bus daugiau.

*Naudotis atitinkamais internetinias forumais („ekspatams“ toje šalyje) ir svetainėmis: dar prieš ten nuvykstant prisistatyti, pasiteirauti, ar niekas nenorėtų susitikti.
*Užkalbinti iš pažiūros panašiai gyvenančius (akivaizdžiai nevietinius, dirbančius kompiuteriu ir pan.) žmones kavinėse ir pan.
*Naudotis bendradarbystės erdvėmis (vėlgi, jų daug tik darbui iš užsienio populiariose šalyse).
*Naudotis „Meetup“ ir panašiomis programėlėmis, eiti į jų renginius ir ten kalbinti žmones.

Kaip planuotis laiką dirbant užsienyje?

Dirbant biure įprastas darbas būna, tarkime, nuo 8 ryto iki 5 vakaro. Tačiau dirbant per atstumą laisvės neretai daugiau – ir, tiesą pasakius, dirbti nuo 8 iki 5 kaip tik nelogiška.

Asmeniškai mėgstu geriau padirbti ryte (tik atsikėlęs) ir paskui vakare, o dieną (tarkime, nuo 12 iki 18) skirti šalies pažinimui, pramogoms, nes tai geriausias tam metas: viskas dirba, mažiau kitų žmonių. Atitinkamai gali ir turėti laisvas dienas nebūtinai savaitgalį. Bet kitą kartą gali būti logiška daryti ir kitaip: pvz. jei vakare eisite į renginį tai dirbti dieną. Kiekvieną dieną dirbu skirtingu laiku.

Labai svarbu turėti ribas, užsibrėžtus tikslus, kontroliuoti save – vien dėl to, kad įdomu daryti kažką kitą, neatidėlioti darbų. Reikia suprasti, kad darbas iš užsienio tai ne kelionė – ir gerąja, ir blogąja prasme. Gerąja todėl, kad dirbdamas būsite šalyje ilgiau, taigi, nėra būtina visko patirti iš karto. Na o blogąja – visgi negalite daugumos laiko skirti tam, ką daryti norėtųsi labiausiai (pramogoms, pažinimui, poilsiui).

Išmėginti darbą iš užsienio tikrai verta!

Manau, kad jei tik darbo pobūdis leidžia „dirbti iš namų“, tikrai verta išmėginti ir darbą iš užsienio. Tai nauja patirtis, o pamėginimas taip brangiai nekainuos, jei jį suderinsite su kelione, kurią ir šiaip planavote, ir tinkamai pasirinksite šalis (pvz. gal vietoje intensyvios 2 savaičių kelionės į Tailandą su vietų lankymu ir poilsiu galėtumėte išvykti 6 savaitėms, kartu dirbdamas ir vietas aplankydamas lėtesniu tempu).

Komentarai

Jeigu yra Pasaulio Sostinė, tai – Niujorkas!

Miestas, kuriame dangoraižiai puošnūs ir seni tarsi Europos katedros. Kur per eilinį pasivaikščiojimą nugirsti gal 20 ar 30 kalbų. Kurio simbolius, lankytinas vietas žino net tie, kurie Niujorke niekados nebuvo ir nebus: Laisvės statula, Manhetenas, Pasaulio prekybos centras, Brodvėjus, Jungtinės Tautos…

Aš Niujorke lankiausi apie 10 kartų – čia ne tik keliavau, bet ir savanoriavau, ir pažįstu daug niujorkiečių. Tad šitas straipsnis – ne tik kelionių vadovas, bet ir pasakojimas „iš miesto vidaus“: Niujorko dvasia, istorija, atmosfera, simboliai, svajonės ir vietos.

Niujorko dangoraižiai – lyg ištisi miestai

„Niujorkas – tai dangoraižiai“. Net nepamenu nuo kada mane lydi toks vaizdinys: bet nuo gilios vaikystės, gerokai iki tol, kol pirmąkart aplankiau Niujorką. Iš Holivudo filmų, iš aplinkinių – irgi nebuvusių Niujorke – pasakojimų…

Beveik šimtmetį nuo 1899 m. iki 1973 m. Niujorko dangoraižiai savo dydžiu neturėjo pasaulyje lygių. 1998 m. aukščiu juos pavijo, pralenkė Azija. Bet niekas nepralenks Niujorko dangoraižių savo istorija: ne vienas jų skaičiuoja 100 metų ir daugiau, už jų garsių pavadinimų slypi ištisų kartų istorijos. Ir kelionė į Niujorką nebūtų pilnavertė be pakilimo į bent vieno žymiųjų dangoraižio viršų – tam, kad nuo jo pažvelgtum į kitus, į Niujorko „skyline“ (žodis, neturintis tikslaus lietuviško vertimo).

Pasirinkimas didžiulis. Gal raketą primenantis Empire State Building, 1931 m. tapęs aukščiausiu pasaulio pastatu ir išlaikęs šį titulą 40 metų. Gal Rokfelerio centras – žemesnis, bet kupinas tarpukario meno kūrinių ir dėka savo vietos atveriantis neprilygstamą vaizdą į Centrinį parką.

Gal Pasaulio prekybos centras – tas naujasis, pastatytas vietoje to, kurį 2001 m. rugsėjo vienuoliktąją nugriovė lėktuvus į jį nukreipę teroristai. Aišku, teroro aktų, katastrofų, karų pasaulyje daug, ir netgi 2606 Pasaulio prekybos centre žuvę žmonės savo skaičiumi toli nublanksta prieš kokius ten Sirijos ar Jemeno karus, baigiamus pamiršti Jugoslavijos genocidus ar Azijos tsunamius. Betgi čia kažkas užpuolė Niujorką, Pasaulio Sostinę – ir todėl kone kiekvienas pakankamo amžiaus pasaulio žmogus prisimena, ką gi veikė tą dieną, kai degalų pilni lėktuvai trenkėsi į Pasaulio prekybos centro bokštus-dvynius, ir po valandos šie smigo žemyn, užklodami Niujorką nuodingomis dulkėmis. Pasaulio prekybos centro liekanas, sudaužytus žuvusių gaisrininkų automobilius ir gausybę istorijų įdomu išvysti Rugsėjo 11 d. muziejuje po įspūdingu memorialu: „amžinaisiais kriokliais“, tekančiais į nugriautųjų dangoraižių pamatų formos „bedugnes“.

Yra dar šimtai dangoraižių, kurie bet kuriame kitame mieste būtų to miesto simboliai – bet Niujorke daugeliui jų nė vietos kelionių vadovuose neatsiranda. Tokių viršūnėse nerasi apžvalgos aikštelių, bet visada smagu vaikščioti gatvėmis, užversti galvą į meniškas fasadų detales, paskaityti turtingas it ištisų miestų jų istorijas: net devyni Niujorko pastatai yra buvę aukščiausiais visame pasaulyje.

Kai kurie Niujorko dangoraižiai žavi ne architektūra ar vaizdais, bet istorija. Tarp tokių – Jungtinių Tautų štabas, tikras „pasaulio parlamentas“, kuriame atstovaujama ir Lietuva: nuolatinės ekskursijos po jį pristato šią nedaug galių turinčią, bet labai simbolinę instituciją.

Ir nakvoti dangoraižyje – kokiame istoriniame art deco viešbutyje ar supermoderniame stikliniame bokšte su nuostabiais vaizdais – galimybių pilna, nors jos kainuos.

Imigrantų Niujorkas – žavi Niujorko didybės dalis

Niujorko centras – Manhetenas – yra didžiulė pailga sala, ir viena žaviausių jo panoramų atsiveria iš laivo. Kas kartą ją matydamas įsivaizduoju milijonus imigrantų, tarp jų gal 200 000 lietuvių, kurie prieš 100 ar 150 metų po sunkios daugiadienės kelionės per Atlanto vandenyną išvysdavo tuos fantastinius Niujorko krantus, Laisvės statulą ir dangoraižius. Daugelis jų buvo iš kaimų, nematę didesnio pastato nei kokių dviejų, na gal trijų ar keturių aukštų. Aukščiausias pastatas visoje Lietuvoje tada buvo 8 aukštų.

Sakote kas čia tokio, imigrantai? Bet tie imigrantai ir pastatė Niujorką bei JAV, ir būtent jų istorijos matomos kiekviename miesto akmenyje.

Mat iki 1921 m. imigracija į Amerika buvo beveik neribojama, o Niujorkas bent 60 metų buvo pagrindiniai Amerikos vartai. Didingame Elio salos registracijos punkte (šiandien – vienas įdomiausių miesto muziejų ir archyvų) juos suregistruodavo. Jeigu sirgdavo ir buvo neįmanoma išgydyti Elio salos ligoninėje (dabar apleista, bet vyksta ekskursijos), juos deportuodavo – gausu skaudžių istorijų apie amžiams išskirtas šeimas – bet 98% įleisdavo.

Daugelis imigrantų keliaudavo gylyn į žemyną, bet kone kiekvienos pasaulio tautos gabalėlis nusėdo ir Niujorke. Ir lietuvių. Būtent Niujorke stovi Atsimainymo lietuvių bažnyčia, vienas svarbiausių XX a. lietuvių architektų pastatų. Unikalaus Amerikos lietuvių sukurto „modernaus tautinio“ architektūros stiliaus zenitas, kur kiekviena detalė atspindi lietuvybę: nuo koplytstulpio formos bokšto iki Vyčio kryžių ant kiekvieno suolo iki kaimo daržinę primenančių lubų. Yra Niujorke ir dar viena lietuvių bažnyčia, ir seniausios Amerikos lietuvių organizacijos Susivienijimo lietuvių Amerikoje (įkurto 1886 m.) štabas, ir Jogailos paminklas Centriniame parke, kone be perstojo fotografuojamas niujorkiečių praeivių. Iš Niujorko į lemtingą skrydį kilo Darius ir Girėnas – jiems čia ne vienas paminklas, Lituanikos aikštė, o buvusio Floido-Beneto oro uosto pakilimo taku šiandien gali pasivažinėti net automobiliu. Niujorke „Baltą drobulę“ parašė Antanas Škėma (čia ir jo kapas), Fluxus judėjimą pradėjo Jurgis Mačiūnas (jam – atminimo lenta SoHo rajone), kino teatrą įkūrė Jonas Mekas (Anthology Film Archives). Aprašinėdamas su Lietuva susijusias Niujorko vietas „Gabalėlių Lietuvos“ enciklopedijoje, jų radau per 40.

Ir šitie lietuviški pėdsakai tėra tik smiltys palyginus su tuo, ką po savęs Niujorke paliko italai, airiai, vokiečiai, kinai, žydai, net lenkai – ištisus rajonus pastatė. Štai kartą eidamas pro Little Italy visai netikėtai patekau į itališką gatvės šventę su operinėm dainom, Koreatown pasijutau it grįžęs į Seulą su daugiaaukščiais restoranais ir norebangais (karaokė), o lenkų parduotuvėlėje ir pardavėjų, ir klientų šnekos, ir visi užrašai buvo lenkiški (išskyrus „Tips“ ant kibirėlio).

Kaip atrodydavo skurdus, pavojingas – bet palyginus su Europa ar Azija vis tiek išsvajotas – tų XX a. praždios imigrantų gyvenimas, galima pamatyti Tenement House daugiabutyje-muziejuje, kur tarsi įlipi į laiko mašiną – grįžti į 1880 m, 1920 m. ar 1950 m. imigrantų butus: skurdokus, bet tikrai geresnius ir gražesnius, nei galėjo sau leisti eilinis darbininkas to meto Europoje (vienas butų, beje – litvakų Rogaševskių šeimos).

Niujorkas yra tautų katilas – ir tautų kapinės. Jos čia verda ir nyksta. Ir daugelio tų lietuvių, lenkų, italų ar ukrainiečių palikuonys, gimę mišriose santuokuose, kalba jau tik angliškai, o savo kilmę prisimena nebent kaip smagią istoriją atsivertę DNR kilmės tyrimo rezultatus. Gal tik žydai – ir tai tik „radikalieji“ ultraortodoksai – nesimaišo ir tebekalba jidiš, rengiasi tradiciniais rūbais ir turi po keliolika vaikų. Bruklino viduryje, Viljamsburge, jie sukūrė štetlą kur tebesijauti grįžęs šimtu metų atgal.

Bet nauji imigrantai į Niujorką plūsta greičiau, nei asimiliuojasi ankstesni (jei 1970 m. 18% niujorkiečių buvo gimę svetur, šiandien jau per 40%). Ir jie atvyksta iš įvairiausių žemių: Azijos, Afrikos, Lotynų Amerikos. Eidamas Niujorko gatvėmis nesunkiai gali per dieną išgirsti 10, 20, 30 kalbų, daugelio kurių neatpažinsi. Priešingai nei pietų JAV, Niujorke manęs niekas niekada neklausė „Iš kur tu?“. Jokia kalba, joks dialektas, jokia rasė, religija ar odos spalva čia „netransliuoja“, kad būtum nevietinis: Niujorkietis gali būti bet koks, ir bet kurios „rūšies“ niujorkiečių, tikriausiai, bent jau šimtai (tūkstančių), ir kas tu bebūtum, daugelis galvos, kad ir tu – niujorkietis. Aiškios daugumos Niujorke seniai nėra – stereotipiniai “anglakalbiai baltaodžiai” tesudaro mažiau nei trečdalį žmonių. Niujorko metro, reklamų užrašai ne tik angliški – bet ir ispaniški, kiniški, korėjietiški, rusiški, hindi… Iš tų tautų imigrantai plūsta dabar – kas žino, po 50 metų, jų vaikams prabilus angliškai, bent dalies tų užrašų tikriausiai nebereiks.

Manhetenas, gasiosios jo aveniu ir Centrinis parkas

Niujorkas – ir jo legenda – gimė pietiniame (žemutiniame) Manhetene, aplink dabartinį Pasaulio prekybos centrą. Būtent ten atsirado pirmieji pasaulyje reguliarūs krovininių laivų maršrutai. Ten yra legendinis Volstrytas (Wall Street) – gatvė, kurios pavadinimas tapo pasaulio finansų širdies sinonimu. Tiesa, gatvelė gerokai mažesnė, nei tikėjausi ten vykdamas pirmąkart. Ji tokia garsi todėl, kad ten stovi Niujorko akcijų birža.

Joks miestas neturi tiek daug visame pasaulyje žinomų gatvių, kaip Niujorkas. Brodvėjus – elitinių teatrų sinonimas, didelė dalis kurių rodo niujorkiečių itin mėgiamus miuziklus (Brodvėjaus spektaklis – tikra Niujorko patirtis, bet teatromanai ir snobai renkasi pigesnius/paprastesnius, užtat galbūt meniškesnius/išradingesnius „off-Broadway“ ar net „off-off-Broadway“ teatrus). Madison Aveniu – reklamos pramonės sinonimas, o Times aikštė – vieta, kur žmonės savo noru specialiame amfiteatre renkasi tų reklamų pasižiūrėti: jų čia tiek daug, jos tokios spalvingos ir ryškios, dydžio sulig ištisais dangoraižiais. Nuo naujausių Brodvėjaus miuziklų iki kovos su antisemitizmu, nuo turizmo Kinijoje iki laikraščių – kas tik čia nereklamuojama.

Visos pastarosios vietos yra šiauriau žemutinio Manheteno. Kai Niujorkas XIX a. sparčiai išaugo iš užkampio kolonijos į didžiausią pasaulio miestą, jo merai it liniuotėmis žemėlapyje be didelės fantazijos braižė vis naujas ir naujas gatves. Tiesias, su taisyklingais stačiakampiais kvartalais, be pavadinimų (tik su numeriais). Tos, kurios eina iš šiaurės į pietus, vadinamos Aveniu, o iš vakarų į rytus – tiesiog gatvėmis (Street); vienintelis Brodvėjus įstrižas. Šitas „logiškas“ miesto žemėlapis, iki pat horizonto besidriekiančios aveniu, nuostabūs saulėlydžiai tarp dangoraižių vakariniuose gatvių galuose tapo dar vienu Niujorko veidu.

To begalinio tiesaus gatvyno širdis – Midtown, tarpukarinis Niujorko centras, kur stūkso daugelis įspūdingiausių miesto dangoraižių (Empire State Building, Rokfelerio centras ir t.t.), plyti Brodvėjus ir jo teatrai, deimantų prekybos rajonas, Macy‘s universalinė parduotuvė, veikianti dar nuo 1858 m. ir t.t.

O Manheteno plaučiai – Centrinis parkas, 3,5 kv. km ploto žalia erdvė su pasivaikščiojimų ir dviračių takais, paminklais, geram ežerui dydžiu prilygstančiu tvenkiniu, gausybe gyvūnų (voverės, meškėnai, žiurkės), pasaulinio garso meno muziejais aplinkui (Metropolitan – klasikinio meno, Gugenheimo ir MOMA – modernaus) ir, aišku, nuostabiais dangoraižių vaizdais. Net ir tokiame superparke vasaros savaitgaliais ankštoka: kai Niujorko aglomeracijoje žmonių – 22 mln., o parkų centre mažoka, nieko keisto).

„Perteklius“ suka į Niujorko paplūdimius, ypač Coney Island, su pajūrio lentų takeliu ir vienu seniausių pasaulio lunaparkų.

Kaip Niujorkas ką tik beveik sunyko – ir vėl atgimė

~1920-1960 m. Niujorkas buvo didžiausias pasaulio miestas. Ir šiandien jis gal tebėra svarbiausias, „atakuojantis“ mus iš Holivudo filmų, žinių, popžvaigždžių dainų tekstų ir jų instagramų. Mažai kas žino, kad dar prieš kelis dešimtmečius žmonės bijojo, kad Niujorko, kokį jį žinome, neliks išvis.

Ir tai ne iš piršto laužta. Daugybę šiaurrytinės JAV miestų ištiko tiks likimas – pavyzdžiui, Detroitą. Procesas Niujorke 1970-1980 m. jau buvo įsivažiavęs: milžiniškas nusikalstamumas, masiškai iš miesto į kokį Long Ailandą bėgantys įsibaiminę turtingesni ir darbštūs vietiniai (išsivežantys ir savo mokesčių pinigus). Dėl draudimo, kompensacijų ar tiesiog smagumo deginami ištisi rajonai.

Sunku net patikėti, kai paieškai internete „South Bronx“ nuotraukų iš ~1980 m.: primena Černobylį ar Hirošimą, vien degėsiai ir griuvėsių laukai. Arba to meto Niujorko metro vaizdų: viskas išdaužyta, apipaišyta, apleista. Rajonas po rajono, gyvenimo sfera po gyvenimo sferos Niujorke ėjo iš pirmojo į trečiąjį pasaulį, iš prabangos į siaubą, iš gyvybės į mirtį.

Esu girdėjęs daug pasakojimų iš anų laikų: štai Niujorke ~1980 m. koncertavusiam Monrealio lietuvių chorui teko anksčiau užbaigti koncertą, nes dėl banditų įvesta komendanto valanda. Vos dingdavo elektra, gaujos puldavo viską deginti ir plėšti. Pirmąkart keliaudamas po Niujorką dar mačiau kai ką savo akimis: 1998 m. Harlemas, kurio dar koks kas ketvirtas pastatas buvo sudegęs, ar metro sutiktas veikėjas, demonstavęs perpjautą pilvą, kurį esą ten pat, metro, kažkas ir perpjovė (tais laikais Amerikos lietuviai apskritai patarė nevažinėti Niujorko metro).

Ir nors rytinė Harlemo dalis ir šiandien švelniai nejauki, Niujorkas atsitiesė. Ir dar kaip.

Gal dėka policijos, atsitiktiniams patikrinimams masiškai stabdomų įtartinų žmogystų, „fixing broken windows“ (sudaužytų langų taisymo) krimonologinės teorijos, kuri sako, kad nusikalsti skatina netvarkinga aplinka (jei pilna sudegusių namų ar išdaužytų langų – reiškia, niekas už tai nebaudžia ir gali tą patį daryti pats), tad svarbu skubiai viską iškuopti: ant Niujorko metro traukinių dabar nepamatysi nė vieno grafičio, viskas tuoj nuplaunama, uždažoma.

Gal Niujorkas atsitiesė dėka naujų imigrantų, siekiančių amerikietiškos svajonės, atvykusių dirbti, o ne nusikalsti, bet visgi drįstančių apsigyventi nesaugiuose (užtat pigiuose) rajonuose ir juos „atkovoti“ nuo banditų.

O gal Niujorkas atsitiesė dėka savo amžino įvaizdžio: rusų, kinų, arabų, Lotynų Amerikos naujieji oligarchai, uždirbę savo „pirmuosius milijardus“, ilgai nedvejoja rinkdamiesi kur „priparkuoti“ pinigus „saugiame Vakarų pasaulyje“: kodėl gi ne prabangus butas nuo vaikystės išsvajoto Manheteno dangoraižyje? Apie Niujorko „laikinus vargus“ daugelis turbūt nė nežino.

Nuo 1931 m. Empire State Building Niujorko “augimas į dangų” buvo sustojęs. Kai 2001 m. teroristai nugriovė Pasaulio prekybos centrą, senasis Empire State Building vėl tapo aukščiausiu Niujorko pastatu! Juo išbuvo iki 2012 m. Po dešimties metų, 2021 m., Empire State Building jau tik 7-asis Niujorke – „dangoraižių miestas“ pagaliau vėl stiebiasi aukštyn.

Įspūdingiausias to „XXI a. Niujorko“ panoramos simbolis – Milijardierių eilė [Billionaire‘s row], aukščiausių pasaulyje daugiabučių – superprabangių „pieštukinių dangoraižių“ – linija tarp Midtown ir Centrinio parko. Jie tokie nuostabiai siauri, kad atrodo tuoj nugrius ant šono: bet šiuolaikinės technologijos leidžia tokius statyti saugiai, o milijardieriai užtat turi daugiau langų ir nuostabių vaizdų į Centrinį parką. Nereikia nė sakyti, kad paprastas mirtingasis į tuos namus „nosies įkišti“ negali. Belieka žiūrėti į juos iš Centrinio parko – vaizdas kaip iš kokios fantastinės akvarelės, ypač per lietų ar rūką. Arba nuo Rokfelerio centro. Arba nuo papėdės, užvertus galvą.

Bet tvarkosi ir „Niujorko apačia“, prieinama kiekvienam. Neįtikėčiausiose vietose kuriami nauji parkai. Vienu tokiu virto buvusi karo bazė Governor saloje (nuostabūs vaizdai į miestą, senos kareivinės). Kitu – apleista paaukštinta geležinkelio linija, dabar vadinama High Lane (dabar tai tikra pėsčiųjų magistralė, kur gali tiek ramiai pasivaikščioti, tiek lėkti išvengdamas visų automobiių ir šviesoforų). Hadsono upėje supilta Little Island dirbtinė sala-parkas, o viršum geležinkelių depų iškilo Hudson Yards projektas su dar viena dangoraižių apžvalgos aikštele ir savo simboliu – Vessel skulptūra, kuria galima laipioti. Viskas sukurta po 2010 m. Ir šiaip gatvėse, parkuose pilna kėdžių su staleliais – atrodo kaip kavinės, bet gali sėsti kas nori. Ir nešiojamus kompiuterius pasistačiusių „dirbančių per atstumą“ ten daugiau, nei valkatų.

Labai brangus arba… nemokamas Niujorkas

Niujorkas brangus. Labai brangus. Net JAV mastais. Daug pasako tai, kad net Lietuvoje nustatyti skirtingi pinigų kiekiai, kuriuos reikia skirti darbuotojui, komandiruojamam į Niujorką, ir darbuotojui, komandiruojamam į bet kur kitur JAV. Taip, ir kitose šalyse kainos didmiesčiuose ir provincijoje kažkiek skiriasi – bet ne tiek. Būna, kad be šimto eurų Manhetene net hostelio kambario su bendru tualetu negausi. O labiausiai pribloškia parkavimo kainos: Manhetene gali būti ir 10 dolerių už pusvalandį ir čia jau po to, kai susimoki dar 10 dolerių už vienkartinę teisę įvažiuoti tuneliu ar tiltu į Manheteną. Todėl Niujorkas – vienintelis JAV miestas, kur net ir milijonieriai, būna, važinėja metro.

Tačiau paradoksas – Niujorke yra ir nemokamų ar pigių pramogų. Pavyzdžiui, daugelyje miestų pasiplaukiojimai upėmis yra brangus malonumas turistams: o Niujorke dangoraižių ar net Laisvės statulos vaizdais nuo vandens gali gerėtis ir nemokamai (Staten Island Ferry), ir už metro bilietėlio kainą (NYC ferry) – nuostolius dengia Niujorko valdžia.

Niujorko viešojo transporto kaina nepriklauso nuo atstumo, tad važiuoti didelius atstumus pigu. Bet visada reikia būti apdairiam: dažnai už beveik tą patį gali sumokėti ir „įprastą“, ir „niujorkietišką“ kainą (pvz. LIRR traukiniai kelis kartus brangesni nei metro, o „NYC Waterway“ laivai – nei „NYC Ferry“)

Norint sutaupyti, valgyti geriausia greito maisto restoranų tinkluose – jų kainos mažai skiriasi nuo likusios JAV dalies, o kartu pažįsti „amerikietišką virtuvę“.

Viešbučius galima rinktis ne Manhetene, bet kituose Niujorko rajonuose ar net Naujajame Džersyje – didelė dalis šios valstijos yra Niujorko priemiesčiai. Tik reikia žiūrėti, kad netoliese būtų metro stotelė. Vietos baltaodžiai dar mėgina atkalbėti ir nuo nesaugių „juodaodžių getų“. Esu tokiame nakvojęs (Far Rockaway prie paskutinės metro stoties) ir gavęs švelnios 1980 m. Niujorko patirties: štai pusryčiauju ir matau, kaip vietos vaikai restorane vagia kokakolą. Bet tai irgi Niujorkas – ir afroamerikiečiai nemėgsta, kai svetimi jų kultūroje mato vien nusikalstamumo piktžaizdę. Juk tarpukariu Niujorkas buvo ir pasaulinė juodaodžių sostinė, Harleme vyko tikras jų kultūros Renesansas. Daugybės Niujorko bendruomenių akimis „gentrifikacija“ (kai į rajoną ima keltis turtingieji) yra ne mažiau kontroversiška, nei „getifikacija“ (kai rajone įsivyrauja vargšai ir banditai). Nes rezultatas panašus: iš istorinio rajono „seniesiems gyventojams“ tenka išsikelti kur nors „link paskutinių metro stočių“. Tik antruoju atveju „išgena“ tikri plėšikai, o pirmuoju – „plėšikiški“ turto mokesčiai (nes jie skaičiuojami nuo pakilusios namo vertės) ar nuomos kainos.

Niujorkas išgyvena „įperkamų“ butų badą ir jį sprendžia radikaliomis priemonėmis: kai kuriems turto savininkams draudžiama kelti nuomos kainas, NT vystytojai privalo statyti ir pigius butus. Tai sukelia keisčiausius rezultatus: savininkai apleidžia turtą, nes neapsimoka jo išlaikyti nuomojant valdžios nustatytomis kainomis; norinčių įsigyti priverstinai pastatytus pigius butus tiek daug, kad teisė juos pirkti skirstoma loterijose; o – tai turistui aktualiausia – AirBnB daugmaž uždraustas, kad „neatiminėtum butų iš eilinių darbininkų“ (ne tai, kad visi to laikosi, ir geriausios mano nakvynės Niujorke buvo būtent AirBnB).

Turtingajam pasauliui būdinga tendencija, kad, jei jau brangu, bent kokybiška, Niujorke nebūtinai galioja. Ten daug kas nesutvarkomai sena. Pavyzdžiui, metro, antras pagal senumą pasaulyje (1868-1904 m.): po Antrojo pasaulinio karo nepastatyta beveik jokių naujų stotelių ar linijų, viskas aprūdiję, lopyta, perlopyta, daugybė rajonų juo nepasiekiami. Na ir, aišku, ne vieną pelę, žiurkę ten sutikome. Gausu ir elgetų, benamių: kai šalia šitiek turtuolių, mėtančių gerus daiktus, taip gyventi įmanoma geriau, nei didžiumoje pasaulio. Pilna ir neadekvačių narkomanų, mojojuojančių ar dainuojačių kažką „savame pasaulyje“, bet pabuvęs Niujorke pradedi nebekreipti į tai dėmesio, kaip ir į kone nuolatines gaisrinių, greitosios pagalbos automobilių, policijos sirenas ar sraigtasparnių birbesį „fone“.

LGBTQIA+ judėjimo gimtinė ir nesustabdomas Niujorko aktyvizmas

JAV yra padalinta į dvi zonas, tarp jų sienos nematomos, bet vos apsidairęs, pakalbėjęs su žmonėmis supranti, kurioje valstybės pusėje esi. „Mėlynoje“ – demokratų partijos rinkėjų – ar „Raudonoje“ – respublikonų. Niujorkas – vienas „mėlyniausių“ JAV kraštų.

Niujorko gatvės „sprogsta“ nuo socialinių reklamų ir atsišaukimų, visokiausių seniau diskriminuotų grupių vėliavų ir simbolių. Jų vis daugėja ir daugėja, jie įvairėja ir įvairėja. „Lesbietės ir gėjai“ išaugo iki LGBT, paskui LGBTQ, LGBTQ+, galiausiai LGBTQIA+. Jų vaivorykštes, kurių gausa per „Pride“ mėnesį vienas kitą mėgina nukonkuruoti kone visi prekių ženklai, papildė naujos simbolinės spalvos, nes, kai kurių bendruomenės narių nuomone, paprasta vaivorykštė buvo nepakankamai „inclusive“ (naujos spalvos atspindi nebaltaodžius LGBTQIA+ narius, translyčius asmenis).

Vyravusius atsišaukimus prieš rasizmą prieš juodaodžius po COVID pandemijos papildė ir ginantys azijiečius, tiesa, visi kalbinti Amerikos lietuviai (daugelis kurių, kaip taisyklė, užkietėję respublikonai) sakė, kad čia „eilinis demokratų melas“, o azijiečiai susiduria su nedaugiau diskriminacijos, nei lietuviai ar vidurio/rytų europiečiai ar kitos Niujorko mažumos, kurių niekas negina, nes jie į „ginamųjų mažumų“ sąrašą (dar?..) neįeina.

Ir vis tiek dar nustebau pamatęs, kad Niujorko miesto muziejaus knygynėlyje dauguma knygų yra ne apie Niujorką, o apie įvairių visuomenės grupių teises ir „…izmus“. O tarp vyrų ir moterų tualetų ne viename muziejuje kabo lentelė: „Muziejus sveikina lyčių įvairovę. Visi skatinami naudotis tuo tualetu, kuris labiausiai atitinka jų lytinį identitetą ir saviraišką“. Ir, kadangi galbūt kai kurių žmonių identiteto/saviraiškos neatitinka nei vyrų, nei moterų tualetas, dar pridėta: „Atskiras, nuo lyties nepriklausantis tualetas yra pietiniame šio aukšto gale“. Dar neseniai tų lentelių nebuvo: pokyčių tempai nestoja ir nenuspėsi kur ir kaip toli eis.

Bet aktyvizmas – svarbi Niujorko istorijos dalis. Pasaulinis gėjų (dabartinis LGBTQIA+) judėjimas, galima sakyti, gimė prie Stonewall baro Niujorko naktinio gyvenimo rajone Grinviče. Policija – vykdžiusi merų nurodymus „pagerinti Niujorko įvaizdį apvalant jį nuo nemoralumo“ – 1969 m. šturmavo šį barą, suėmė transvestitus, ką lydėjo protestai ir riaušės. 2016 m. toje vietoje pastatytas parkas-paminklas su daugybe vaivorykštinių vėliavų ir dviem apsikabinusiais vyrais, o gidai renka grupes į „Pride Tours“. Yra ir „Stonewall baras“ – aišku, ne tas pats iš 1969 m. Tikrąjį seniai „suvalgė“ amžina ir nesustojanti Niujorko kaita: kaip ir kadaise aukščiausią pasaulyje „Singer“ pastatą, didingą Pensilvanijos traukinių stotį, dar dvi lietuvių bažnyčias ir dar daug ką. Bet – lygiai taip pat niujorkietiškai – kažkas vėliau pamėgino pasinaudoti „Stonewall“ legenda ir užsidirbti, užklijuodamas vardą ant savojo verslo.

Stebėdamas nespalvotas LGBTQIA+ judėjimo pradininkų nuotraukas prie memorialo nejučia susimąsčiau, ką jie pagalvotų staiga perkelti į šiuos laikus?

Kažin kodėl šių laikų Niujorko „mėlynasis“ elitas ir „wannabe elitas“, uoliai besistengiantis „elgtis politkorektiškai“ ir „cancelinti“ tuos, kurie mąsto „kitaip, nei pridera“, man daaaaaaaaug labiau panašus į 1969 m. Niujorko elitą, mėginusį „cancelinti“ gėjų klubus, nei į pačius 1969 m. gėjus, išdrįsusius ir viešumoje elgtis „kitaip, nei pridera“, ir už tokią savo teisę kovoti…

Bet jokiame sutrumpinime negali būti begalybė raidžių ir jokioje vėliavoje – begalybė spalvų. Tuo tarpu Niujorke visų bendruomenių seniai nesuskaičiuosi, etninės ar rasinės daugumos jame jau seniai nėra. Tradiciškai dominuojančiais laikyti „ne Lotynų Amerikos kilmės baltaodžiai vyrai“ tesudaro 17% niujorkiečių ir tarp tų juk dar daug gėjai, musulmonai, žydai, imigrantai, neanglakalbiai – mažumos kitomis, nei rasinė, prasmėmis. Gal pagaliau ir visos „kovos prieš diskriminaciją prieš X“, „kovos prieš diskriminaciją prieš Y“, „kovos prieš diskriminaciją prieš Z“ susivienys į vieną bendrą „kovą prieš diskriminaciją/persekiojimą“ – bet kokiu pagrindu. Gal vietoje dabar populiaraus sprendimo „Anksčiau grupės X ir nuomonės Y netoleravom, dabar jau įtrauksim į toleruojamųjų sąrašą. Užtat iš to sąrašo išbrauksim grupę Z ir nuomonę Q“, įsivyraus kur kas universalesnė maksima „Nors ir nesutinku su tuo, ką tu sakai, bet ginsiu iki mirties tavo teisę taip sakyti“? O gal apskritai taps beprasmiška kalbėti apie diskriminaciją, kai odos spalvų, įstatymais pripažįstamų lyčių, seksualinių orientacijų, populiarių gimtųjų kalbų ir tikėjimų bus ne 2 ar 4, o šimtai, daugelis panašių viena į kitą, ir kiekvienas žmogus bus visai individualus visų šitų „atributų“ derinys?

Išties Niujorko realybė arčiau tos „į lentynėles nebetelpančios įvairovės“, nei daugelis įsivaizduoja, mintyse vis dar gyvendami kokiais 1990 ar 2000 m.! Bet ateities nenumatysi – ir viskas gali toliau eiti ten, kur ėjo pastaruosius kelis dešimtmečius – su „kultūringam žmogui beveik privaloma elito nuomone“, „oficialiomis ginamomis mažumomis, apie kurias negalima sakyti nieko blogo“, „kritikuotinomis grupėmis, apie kurias negalima sakyti nieko gero“, „begaline niekam nežinomų ir nerūpinčių mažumų pelke, kurios iš viso nevertos New York Times antraštės“ ir t.t.

Niujorkas – tikrai vis dar Pasaulio Sostinė?..

Niujorkas – Pasaulio Sostinė. Tokia fraze paradėjau šį straipsnį. Bet nepaisant visų naujų dangoraižių kiekvieną kartą apsilankęs Niujorke vis labiau suprantu, kad tai – jau mitas. Ir kasmet vis labiau.

Kai 2019 m. stovėjome Bruklino tilto parke Brukline žvelgdami į Manheteną, mano žmona pasakė – „Čia Niujorko centro panorama? Atrodo kaip eilinis Kinijos miestas“. Ir tikrai: buvome neseniai grįžę iš Kinijos, o Niujorkas labai jau priminė Čongčingą. Miestą, kurio net pavadinimo daugelis Lietuvoje nežino, bet ir dangoraižių kiekiais, ir žmonių skaičiais ten jau – beveik Niujorkas. Ir metro linijos geresnės, tankesnės, modernesnės, ir greitieji geležinkeliai neprilygstami. Ir spindinčių reklamų tiek, kad kone kiekviena aikštė – kaip Niujorko „Times“ aikštė!

Ir visgi turės praeiti daugybė dešimtmečių ar šimtmetis, kol Čongčingas galės prilygti Niujorkui. Nes Niujorkas buvo pirmasis toks miestas. Pirmasis su dangoraižiais, pirmasis, kuriame žmonės gyveno vienur, o dirbo ir pramogavo kitur, kasdien važinėdami traukiniais. Ir kiekvienais metais, kuriais Niujorkas buvo neabejotina Pasaulio Sostinė, jis gimdė legendas, filmus, knygas, dainas. Franko Sinatros „New York, New York“; metro grotelės, pakėlusios Merlinos Monro sijoną; „Tiffany‘s“ parduotuvė iš „Breakfast at Tiffany‘s“ filmo; „Chelsea“ viešbutis kur Sid Vicious nužudė savo draugę ir nusižudė; Korona parkas, kurį pagimdė net dvi ten vykusios pasaulinės EXPO parodos. Ir tai tik trupinėliai.

Gal Azijos miestai ir bėga greičiau už Niujorką, bet Niujorkas maratone startavo gera valanda anksčiau. O tokios istorinės didybės Azijos miestai niekados neturės – plienas ir stiklas irgi gali būti gražūs, bet jie tiesiog kitokie ir daug įprastesni, nei begalinės rudo akmens dangoraižių pilnos Niujorko aveniu.

---

Visi mano kelionių po Jungtines Amerikos Valstijas aprašymai ir vadovai

---

Trumpai apie viską:

JAV - viskas ką reikia žinoti keliaujant

Kelionės po vakarų JAV

Vakarų JAV - įspūdingiausi Amerikos nacionaliniai parkai ir gamta (Didysis kanjonas, Jeloustounas, Josemitas, Braiso ir Siono kanjonai). Tai taip pat Vakarų JAV kartu geriausia vieta pažinti indėnų, mormonų, bei lotynų kultūrą, yra keli įdomūs miestai (San Franciskas, Los Andželas, Las Vegasas).

Juta - tikėjimo ir gamtos didybė
Las Vegasas - suaugusiųjų Disneilendas
Los Andželas - Holivudo karštis tarp vienodų namų
JAV indėnų žemės - rezervatas, didesnis už Lietuvą
Naujoji Meksika - molio miestai, lotyniška dvasia
San Franciskas - aukso amžiaus šlovės miestas
Didysis kanjonas ir laukinė Arizona
Jeloustounas - JAV nacionalinių parkų karalius
Pietų Dakota - primirštas Amerikos gamtos perlas
Burning Man – viskas, ką reikia žinoti

Kelionės po rytų JAV

Rytų JAV žavi visų pirma senais didmiesčiais ir jų dangoraižiais, istorija (iš gamtinių lankytinų vietų čia - tik Niagaros kriokliai, ir tie patys vidury miesto). Šiame regione daugiausiai ir lietuviško paveldo, todėl čia vykdžiau ir lietuviško paveldo žemėlapio "Tikslas - Amerika" kūrimą.

Niujorkas - pirmoji pasaulio sostinė
Čikaga - amerikietiškos svajonės miestas
Detroitas - getu virtusi automobilių sostinė
Niagara – daug daugiau, nei kriokliai!
Vašingtonas - JAV didybė, supermuziejai, politinė širdis
Filadelfija - miestas, kuriame gimė Amerika

Kelionės po pietų (pietryčių) JAV

Pietų JAV žavi pačiais seniausiais JAV miestais (Naujasis Orleanas, Čarlstonas, Savana, Sent Augustinas), plantacijų dvarais, pelkynais, kurortais ir pramogų erdvėmis (ypač Floridoje: Majamis, Orlandas, Ki Vestas).

Pietinės JAV - tikroji, pamirštoji Amerika?
Naujasis Orleanas - džiazuojantis vudu miestas
Florida – Majamis, Disnėjus, salos ir karštis
Disney World – pasaulio pramogų sostinė

Kelionės po JAV salas ir Aliaską

JAV turi gausybę nutolusių salų. Žymiausi - Havajai, bet JAV priklauso ir Puerto Rikas, JAV Mergelių salos, Guamas. Havajus ir Guamą aplankiau per savo medaus mėnesį, tad aprašymai asmeniškensi, o apie Puerto Riką ir JAV Mergelių salas - skirti susiplanuoti savo kelionę.

Aliaska - begalinės Gamtos apsupty
Havajai - stebuklinga gamtos didybė
Oahu - plakanti Ramiojo vandenyno širdis
Puerto Rikas - iščiustyta Lotynų Amerika
Guamas - Azijos Kanarai
JAV Mergelių Salos - Amerikos Karibai

Kelionių vadovai po JAV žemėlapyje

Spauskite ant žymeklio žemėlapyje ir ant iššokusios nuotraukos - ir skaitykite kelionių vadovą apie tą vietą!

Komentarai

Tie, kas sako, kad visi JAV miestai – vienodi, nebuvo Naujajame Orleane!

Naujasis Orleanas – kitoks, gal net europietiškas. Su nuostabiu ir gyvu senamiesčiu. Su unikaliomis tradicijomis: čia gimė džiazo muzika, čia klesti „paslaptingas“ vudu tikėjimas. Ir su gausybe turistų, į miestą plūstančių jau gerą šimtmetį.

Džiazas, vudu ir prancūzai

Naujojo Orleano išskirtinumą nulėmė viena mažytė istorinė detalė. Miestą įkūrė prancūzai. Na, atrodo, kas gi čia tokio – juk dar 1803 m. prancūzai Naująjį Orleaną (ir visą Luizianą) pardavė amerikiečiams.

Tačiau tuo metu jau stovėjo Naujojo Orleano vizitinė kortelė – jo senamiestis, nūnai vadinamas Prancūzų rajonu. Su savo simboliu – metaliniais balkonais. Su Džeksono aikšte ir jaukia europietiška katedra.

Dar svarbiau, prancūzai paliko savo įstatymus. Pavyzdžiui, daugiau laisvių vergams: tuoktis, puoselėti savo kultūrą, lengviau išsipirkti. Dar Luizianos pardavimo metu gera pusė vietos juodaodžių buvo laisvi ir daugybė jų praturtėjo, netgi įsigijo savų vergų! Šitokiomis aplinkybėmis Naujasis Orleanas tapo tikra XIX a. JAV juodaodžių kultūrine sostine.

Būtent juodaodžiai sukūrė abudu Naujojo Orleano dvasios simbolius, išgarsinusius miestą visame pasaulyje. Džiazo muziką ir vudu religiją.

Ir nors Naujasis Orleanas turi jų abiejų muziejus, jų dvasios reikia ieškoti tikrai ne muziejų lentynose. Geriausia tiesiog vaikščioti Prancūzų rajone, Džeksono aikštėje ir dairytis: į gatvės muzikantus, į gatvės būrėjus, į metalinių balkonų papuošimus, į vudu simbolius veve, kuriuos galima piešti tik dalimis. Pajusti miesto atmosferą, kuri čia labai galinga. Atkreipti dėmesį į menkas detales ir pamažu suvokti jų prasmę.

Naujasis Orleanas nėra Disneilendas, nėra tik paveiksliukas turistams. Džiazas dabar išplitęs po visą pasaulį, gi Naujojo Orleano gyventojai mėgsta ir kitus muzikos stilius: tad, jei neieškosi, gali džiazo mieste ir visai neišgirsti.

O ir vudu Naujajame Orleane savotiškame pogrindyje: vietiniai nesutaria, kiek miestelėnų išpažįsta šią religiją: gal keli procentai, o gal 30 procentų. O ir ką reiškia „išpažįsta“? Daugybė žmonių eina į katalikų mišias, bet „kai prireikia“ užsiiminėja visokiais vudu „burtais“: kad laimėtų, kad pakenktų, kad apsigintų nuo pikto. Net vudu dvasios yra sutapatintos su katalikų šventaisiais – tai padaryta dar prancūzų laikais, kad prancūzams nekeltų įtarimo. O Naujojo Orleano katalikų katedroje rasi ir paslėptų vudu simbolių.

Specialiai važiavome per naktį virš 1000 km iš Floridos, kad aplankytume Naująjį Orleaną per Joninių išvakares – svarbiausią vudu šventę. Švelniai nusivylėme: prie Šv. Jono upės susirinko apie 60 baltai vilkinčių žmonių, pamušė būgnus, pašoko, bet didžioji dalis patys atrodė kaip turistai, žiūrovai ar bent jau istoriniai rekonstruktoriai. Dauguma jų, beje, baltaodžiai. Gal vudu apskritai tokia pasaka Holivudo fantazijų suviliotiems turistams, kurios Naujajame Orleane ne daugiau, nei Lietuvoje pagonybės? O gal tikrasis vudu taip giliai, kad ne eiliniam žmogui lauke prie upės jį išvysti? Tai klausimai į kuriuos Naujajame Orleane gali išgirsti dešimtis skirtingų atsakymų. Kaip ten bebūtų, faktas, kad tai, kas rodoma Holivudo filmuose – vudu lėlės, zombiai – tėra iš konteksto ištraukti ir dramatizuoti vudu elementai. Panašiai kaip egzorcizmas ir apsėdimai krikščionybėje.

Vudu ištakos siekia Afriką. Bet sakoma, kad Naujajame Orleane jį išpopuliarino „karalienė“ Mari Laviū [Marie Laveau]. Apie ją žinoma labai mažai ir daugelis to – legendos. Viena legendų(?) – kad jos kapas antras lankomiausias JAV po Elvio Preslio. Galvojau tai tik vietos gidų išmislas: Mari Laviū pats žinojau tik todėl, kad tuo labiau domėjausi, negi ji yra garsi ir ne Naujajame Orleane? Bet kai vėliau Atlantoje sutikau šiaip jau į ezoteriką nelinkusius lietuvius, kurie labiausiai Naujajame Orleane norėjo pamatyti būtent Mari Laviū kapą – suabejojau: gal tikrai? Deja, aš Mari Laviū kapo neaplankiau: dėl vandalizmo St. Louis 1-asias kapines vyskupija užrakino. Dabar pasekėjai dovanas Mari Laviū, kurias dėdavo ant kapo, palikinėja prie kažkada jai priklausiusio namo (sakoma, nūnai ten – nelegalus AirBnB).

Neatrastas, bet ne mažiau gražus Naujasis Orleanas

Į Naująjį Orleaną priviliotas legendų apie džiazą ir vudu, netikėtai likau net labiau sužavėtas visai kitų miesto aspektų.

Naktinis gyvenimas. Senasis Prancūzų rajonas – ypač Burbonų gatvė – ima siausti, eilės prie barų ir klubų nusidriekia dar nesutemus. O saulei nusileidus viskas išvirsta į tikrą muzikos, rėkiančių, šokančių, džiūgaujančių žmonių – baruose, gatvėse, balkonuose – superfiestą.

Ir žmonių įvairovė – ko tik nepritraukia Naujasis Orleanas. Įdomiausios aprangos, tatuiruotės, gėjų klubai ir t.t.

Bet tikra supersuperfiesta ateina per karnavalą – Naujojo Orleano Mardi Gras, kai į gatves išrieda krewe (savotiški klubai) paruoštos riedančios platformos su papjė mašė skulptūromis ir muzikantais. Ir – tai unikalu Naujajam Orleanui – mėto žiūrovams dovanas, ypač – spalvotus karoliukus. Jie tapo dar vienu miesto simboliu. Bet tik kai pats juos gavau kaip bilietą į Mardi Gras World (sandėlį, kuriame menininkai ir robotai ruošia platformas ateinančiam karnavalui) pradėjau pastebėti, kiek Naujajame Orleane visur tų karoliukų daug: ant medžių, balkonų, jais mėtosi Prancūzų rajono klubinėtojai… Beje, į Mardi Gras jokių bilietų nėra: tai turbūt vienintelis pasaulyje tokio masto renginys, kur žiūrovai ne moka, o tik gauna.

Panorau į Naująjį Orleaną grįžti per Mardi Gras. Bet ech, kodėl visas pasaulis švenčia tuo pat metu… Juk negaliu persiplėšti… Teks Naujajam Orleanui stoti į bendrą eilę kartu su sugrįžimu į Rio de Žaneiro karnavalą, Salvadoro karnavalu, Venecijos karnavalu…

Esu įpratęs prie JAV miestų, kuriuose reikia džiaugtis, jei bent senamiestyje kažkas išlikę. Tad mane nustebino, kiek daug senų pastatų pilna ir anapus Prancūzų rajono. Tai – ir Misijų rajonas, kurį pastatė turtingi amerikiečiai po miesto nusipirkimo. Ir prancūziški rajonai šiauriau senamiesčio prie Bayou St. John upės. Ir gausybė kapinių: europietiškai puošnių.

Girdėjau nuomonių, kad senąjį Naująjį Orleaną išgelbėjo turizmas: dar tarpukariu čia jau masiškai plūdo amerikiečiai ir vietiniai nespėjo savo senų namų „atiduoti buldozeriams“, įrengė ten pelningus restoranus, viešbučius (senų nuotrakų gausu Historic New Orleans Collection).

Bet turizmo lazda turi du galus ir dabar jau antrasis labai arti. Prancūzų rajonas virsta muziejumi. Niekur kitur pasaulyje ne muziejuose nemačiau tiek ekskursijų pėsčiomis, kaip vasarą Naujajame Orleane: vienu metu vienoje gatvėje gali sutikti penkis gidus su savo grupėmis, už kampo – dar kelis. Gyventojai pyksta, ginasi plakatais „Prašome nesėsti ant laiptų!“, bijodami moralų gidai patys mėgina „sustatyti savo aveles“ idant paliktų tarpelį praeiviams – bet šaligatviai siauri, apeiti tokią grupę vis tiek sunku. O ir daug tų ekskursijų primena paskaitas: štai dalyvavome „vudu ture“, tai tebuvo du realūs sustojimai: prie vudu reikmenų parduotuvės ir Mari Laviū priklausiusio namo (tiksliau, toliau nuo to namo, nes artimiausią šaligatvį buvo užėmusi kita grupė). Kitur – tiesiog pasakojimai ir polemika. Na, „ekskursija“ populiaresnis dalykas, nei paskaita, tad gidai prisigalvoja temų kur nelabai yra ką parodyti, užtat klausytojus domina ir arbatpinigius gerus duoda (piratai, vaiduokliai ir t.t.).

Dabar jau sunku patikėti, kad dar 2005 m. Naująjį Orleaną visiškai užsėmė uraganas Katrina, miestas buvo visai apleistas ir pikti liežuviai plakė, kad „jo atstatyti nebeverta“. Tai primena tik apleistas, užžėlęs Six Flags atrakcionų parkas rytiniame miesto gale: jo tikrai niekas neatstatė, o kitur – argi kas praleis progą užsidirbti iš turistų? Tikėjausi rasti uragano Katrina muziejų, bet jis dar nepastatytas: Naujasis Orleanas gyvena toliau.

Naujojo Orleano nuostabių/baugių plantacijų grandinė

Kai kurios iš įdomiausių, svarbiausių Naujojo Orleano vietų yra anapus miesto ribų. Už pelkių, kurios jį supa, ir į kurias kertančius greitkelius, būna, išbėga aligatoriai (tris mačiau nutrenktus). Tai – plantacijos.

Naujasis Orleanas dar prancūzų laikais šitaip išaugo dėl tobulos geografinės vietos: ilgiausios Šiaurės Amerikoje Misispės upės žiotys. Iki traukinių ir sunkvežimių, vienintelis logiškas būdas gabenti krovinius buvo laivai, o Misisipės baseinas dengia kone pusę JAV. Visa medvilnė, cukrus iš aukštupio plaukdavo pro Naująjį Orleaną. O žemė aplink upę buvo aukso vertės: viską, ką išaugini, gali iškart krauti į laivus. Ta žemė išdalinta pailgais sklypais, kad kuo daugiau plantatorių turėjų išėjimą prie upės.

Šiandien daugybę tų plantacijų entuziastai pritaikė turizmui. Kiekviena kažkuo išskirtinė, bet dažnoje patirtis susideda iš galimybės laisvai vaikščioti po sodą ir ekskursijos po plantacijos namą, kuriame gyvendavo patys plantatoriai: galima pasiklausyti įvairiausių istorijų iš „anų keistų laikų“. Ne išgalvotų, o užrašytų įvairiuose prisiminimuose – apie santykius tarp šeimininkų ir vergų (jie buvo kur kas įvairesni, nei būtų galima tikėtis), jų gyvenimus, verslus, pamažu nykstančią prancūzų kreolų kultūrą (dar XX a. viduryje trečdalis Luizianos kalbėjo prancūziškai, dabar – tik 5%).

Lauros plantacija yra spalvingo kreoliško (prancūzakalbių) stiliaus, Oak Alley plantacija – labiau nuosaikaus britiško, bet labiausiai garsėja savo šeimininkų puoselėta ąžuolų alėja, populiaria „Instagram“ nuotraukoms. Abiejose pasakojama ir apie šeimininkus, ir apie jų vergus.

Whitney plantacija, tuo tarpu, koncentruojasi išimtinai į vergų gyvenimą ir yra savotiškas memorialas jiems. Visai kitokia atmosfera tvyro Džefersono Deiviso bibliotekoje: tai nėra plantacija, tačiau autentiškas pajūrio namas, kuriame prieš mirtį (be vergų) memuarus rašė vienintelis pilietiniame kare nugalėtos Amerikos Valstijų Konfederacijos prezidentas. Ten irgi vyksta ekskursijos. Tai savotiškas memorialas jam ir Konfederacijai, pietų baltaodžių kultūrai ir svajonėms.

JAV pilietinio karo (1861-1865 m.) metu Naujasis Orleanas buvo didžiausias Amerikos Valstijų Konfederacijos miestas, tačiau jis krito be šūvio, todėl išliko šitoks autentiškas, kai daugybė jo „konkurentų“ virto griuvėsiais.

Pats Naujasis Orleanas iš baltaodžių miesto su juodaodžių mažuma (1940 m. – 70% ir 30%) vykstant „rasių kraustymuisi“ pamažu virtu juodaodžių miestu su baltaodžių mažuma (2010 m. – 31% ir 60% – beje, imigrantų Naujajame Orleane labai mažai). Ir tai atsispindi „oficialioje atmintyje“ – prieš šimtmetį pastatytos Amerikos Valstijų Konfederacijos skulptūros 2017 m. nugriautos, nors baltaodis gubernatorius ir prieštaravo. Kaip ir visur pietų JAV, Luizianoje istorijos neperprasi išklausęs tik vieno žmogaus, aplankęs tik vieną muziejų: kitur rasi kitokią informaciją, trečiur – trečiokią. Ir nebūtinai kas nors meluoja: Naujasis Orleanas visada buvo dviejų kultūrų miestas ir jose susiklostė skirtingos kolektyvinės atmintys, skirtingi akcentai, tradicijos, suvokimai. O dar ir laikas bėga, „išorinės politinės srovės“ vieną ar kitą dalyką mėgina „nukreipti tinkama vaga“. Ir XIX a. kiekvienai naujai kartai tampa vis labiau nesuprantamas. O ko nesuprantame užpildome per šiuolaikinį suvokimą ir visai kitokį mąstymą. Prancūzakalbis miestas vidury JAV? Vergų pilnos plantacijos? Juodaodė beraštė vudu karalienė, pati laikiusi septynis vergus? JAV valstijos, laikiusios save atskiromis tautomis, kariavusios dėl nepriklausomybės nuo JAV? To ne tik nebėra, tai šiandien nebesuvokiama.

Naująjį Orleaną pamatyti – paprasta, pažinti – sunku

Naujasis Orleanas it svogūnas – turi daug lukštų.

Lengva jame pamatyti tik gražius Prancūzų rajono pastatus ir trankius vakarėlius, gal dar pasiklausius pusiau tikrų gidų pasakojimų gražiose karietose. Tai „pirmas miesto pažinimo lygis“ ir daugelis lieka jame.

„Antras lygis“ – pačiam važiuoti toliau turistų „nubūtų“ vietų, pastebėti detales, klausytis gilesnių pasakojimų – tiesa, jie beveik neišvengiamai priklausys nuo to, kas pasakoja: ar jis vietinis? Koks jo santykis su religija? Demokratas ar respublikonas? Kokios kilmės? Bet pirmąkart tai girdintis dažnai apie tai nemąsto, išklauso ir daugmaž tiki.

Ir „Trečias lygis“ – kai išgirdęs visus pasakojimus, visus kampus tokiomis kontroversiškomis temomis, kaip vudu, JAV pilietinis karas ar vergovė, pats imi juos analizuoti. Tik tada pradedi matyti bendrą miesto vaizdą – ar, tiksliau, vaizdus.

Eiliniam turistui to nereikia. Bet daugybėje miestų istorija daug paprastesnė – o Naujajame Orleane norisi į ją pasinerti giliau, nes ji gili.

---

Visi mano kelionių po Jungtines Amerikos Valstijas aprašymai ir vadovai

---

Trumpai apie viską:

JAV - viskas ką reikia žinoti keliaujant

Kelionės po vakarų JAV

Vakarų JAV - įspūdingiausi Amerikos nacionaliniai parkai ir gamta (Didysis kanjonas, Jeloustounas, Josemitas, Braiso ir Siono kanjonai). Tai taip pat Vakarų JAV kartu geriausia vieta pažinti indėnų, mormonų, bei lotynų kultūrą, yra keli įdomūs miestai (San Franciskas, Los Andželas, Las Vegasas).

Juta - tikėjimo ir gamtos didybė
Las Vegasas - suaugusiųjų Disneilendas
Los Andželas - Holivudo karštis tarp vienodų namų
JAV indėnų žemės - rezervatas, didesnis už Lietuvą
Naujoji Meksika - molio miestai, lotyniška dvasia
San Franciskas - aukso amžiaus šlovės miestas
Didysis kanjonas ir laukinė Arizona
Jeloustounas - JAV nacionalinių parkų karalius
Pietų Dakota - primirštas Amerikos gamtos perlas
Burning Man – viskas, ką reikia žinoti

Kelionės po rytų JAV

Rytų JAV žavi visų pirma senais didmiesčiais ir jų dangoraižiais, istorija (iš gamtinių lankytinų vietų čia - tik Niagaros kriokliai, ir tie patys vidury miesto). Šiame regione daugiausiai ir lietuviško paveldo, todėl čia vykdžiau ir lietuviško paveldo žemėlapio "Tikslas - Amerika" kūrimą.

Niujorkas - pirmoji pasaulio sostinė
Čikaga - amerikietiškos svajonės miestas
Detroitas - getu virtusi automobilių sostinė
Niagara – daug daugiau, nei kriokliai!
Vašingtonas - JAV didybė, supermuziejai, politinė širdis
Filadelfija - miestas, kuriame gimė Amerika

Kelionės po pietų (pietryčių) JAV

Pietų JAV žavi pačiais seniausiais JAV miestais (Naujasis Orleanas, Čarlstonas, Savana, Sent Augustinas), plantacijų dvarais, pelkynais, kurortais ir pramogų erdvėmis (ypač Floridoje: Majamis, Orlandas, Ki Vestas).

Pietinės JAV - tikroji, pamirštoji Amerika?
Naujasis Orleanas - džiazuojantis vudu miestas
Florida – Majamis, Disnėjus, salos ir karštis
Disney World – pasaulio pramogų sostinė

Kelionės po JAV salas ir Aliaską

JAV turi gausybę nutolusių salų. Žymiausi - Havajai, bet JAV priklauso ir Puerto Rikas, JAV Mergelių salos, Guamas. Havajus ir Guamą aplankiau per savo medaus mėnesį, tad aprašymai asmeniškensi, o apie Puerto Riką ir JAV Mergelių salas - skirti susiplanuoti savo kelionę.

Aliaska - begalinės Gamtos apsupty
Havajai - stebuklinga gamtos didybė
Oahu - plakanti Ramiojo vandenyno širdis
Puerto Rikas - iščiustyta Lotynų Amerika
Guamas - Azijos Kanarai
JAV Mergelių Salos - Amerikos Karibai

Kelionių vadovai po JAV žemėlapyje

Spauskite ant žymeklio žemėlapyje ir ant iššokusios nuotraukos - ir skaitykite kelionių vadovą apie tą vietą!

Komentuoti

Gvatemala įspūdinga! Visoje Amerikoje mažai šalių, kurių autentiška kultūra ir didinga istorija prilygtų Gvatemalai.

Deja, šią šalį pasaulio sąmonėje beveik visai užgožė kaimyninė Meksika. Kilo daug mitų: esą Gvatemala mažytė, labai skurdi, nesaugi, ten nėra ką veikti.

Praleidęs Gvatemaloje labai turiningas tris savaites, praskleidžiu paslaptingą šydą šios nepakankamai atrastos šalies. Kodėl Gvatemalą verta aplankyti kiekvienam, besidominčiam kultūra, ir ne tik?

Majų pasaulio širdis. Atitlano ežeras

Gvatemalos šūkis yra „Majų pasaulio širdis“. Jis be galo taiklus. Sakote, juk majų miestai yra Meksikoje? Tikrai taip, bet Gvatemaloje gal dar įspūdingesni! Bet svarbiausia Gvatemaloje majai nėra tik istorija ar tik menka mažuma. Ir šiandien iki 60% šalies žmonių yra majai. Ir tai matosi: jie kalba savo kalbomis, rengiasi tautiniais drabužiais, aukoja savo dievams – beveik kaip prieš 500 metų, kai atplaukė europiečiai.

Apkeliavęs didelę dalį Amerikos žinau, kaip tai reta. Daug kur indėnai išnyko, o jei liko pavieniai jų palikuonys, tai prarado kalbas, tikėjimus, arba pasiliko gyventi tik kur šalies pakraščiuose. Gi Gvatemala yra tikra majų šalis – ne ką mažiau, nei Lietuva lietuvių.

Geriausiai gyvoji majų kultūra išlikusi Gvatemalos vakaruose, debesuotuose aukštikalnėse. O prie Atitlano ežero ji subtiliai susipina su gamta. Viršum ežero stūkso didingi vulkanai. Į daugybę paežerės kaimų nenuvažiuosi jokio keliu – tik maršrutiniais laiveliais, skrodžiančiais ežero bangas.

Atitlano širdis – Santiago miestas su spalvingais majų turgumis, gražiais tradiciniais paveikslais ir vietos dievybe Mašimonu. Kiekvienais metais tas stabas iškilmingai perkeliamas į kitą namą, todėl jo nerasi jokiame žemėlapyje. Belieka klausinėti žmonių. Vis tolome nuo centrinės aikštės su gražia balta bažnyčia, gatvės siaurėjo, kol galiausiai tapo tokios siauros, kad vos praeisi. Atrodė, patekome į kažkieno privatų kiemą. „Kur Mašimonas?“ – klausiame ir parodo vieną kambarį. Aplink stabą susėdę du amžini jo saugotojai, priimantys aukas. Majai tiki, kad Mašimonas pildo norus – suneštas aukas sargai spaudžia prie Mašimono krūtinės.

Gilyn į Vakarus daugybė majų miestų ir kaimų turi savo Mašimonus ar kitus stabus, spalvingus turgus. Kaip Čičikastenangas, kurio turgus bene garsiausias šalyje ir ant kurio kalno stūkso akmeninis Pascual Abaj stabas, apsuptas žvakelėmis. Jis garbinamas dar nuo laikų prieš Amerikos užkariavimą, tiesa, radikalūs krikščionys nudaužė jo veidą.

Daugelis majų formaliai atsivertė į katalikybę, bet vos užėjęs į Čičikastenango katedrą supranti, kad su tau įprasta bažnyčia ten mažai kas bendro: per visas grindis vietiniai kūrena žvakutes protėviams, o šimtametės katalikų kofradijos (brolijos) tui savus ritualus, drabužius. Mašimonų garbintojai – irgi kofradijos. Sako, jis yra majų dievybės ir šv. Simono mišinys, nors niekas nežino. Daug regiono miestų turi dvigubus pavadinimus: ispanišką-katalikišką ir majišką, pvz. „Todos Santos Kačumatanas“, „San Sebastian Huehuetenangas“

Bet (dar) nepasiruošę leistis gylyn į majų pasaulį lieka Atitlano kurortuose. Jie skiriasi vienas nuo kito taip, tarsi būtų skirtingose šalyse.

San Pedras – jaunimo su kuprinėmis, ten pilna hostelių, skalbyklų, barų, o jų televizoriuose įjungtas Europos futbolas ar NBA. Ten – ir pagrindinis regiono muziejus.

San Markas – „egzaltuotų“ ezoterikų žemė, į kurią panašios kitur pasauly nemačiau. Atrodo patekai į kokį amžiną ezoterinės muzikos festivalį: besišypsantys pinigų nerenkantys gatvės muzikantai, keisčiausios tatuiruotės. Dešimtys reklamų apie visokiausias jogas, vidinio vaiko gydymą, zen meną, tatuiravimo ceremonijas, kristalų ir akmenų terapijas, tantrinius sielos lyginimus, ekstatinius šokius, „pirmo lygio dvasinę šamanišką seksualinę patirtį, kurioje suprasi, kad „dvasiškmas ir seksualumas yra vienis“ ir išmoksi „prisiimti rizikas, atrasti ir ištyrinėti savo ribas saugioje aplinkoje“. Ai, ir dar grybų festivalis (matyt, ne šampinjonų). Gal ir įdomu būtų ten atvykti kokiai savaitei ir pamatyti, kuo gi gyvena ta dalis pasaulio, kuriems San Markosas – kone jų visatos centras. Bet su majais jau ten nieko bendro: mokytojai, pamokslininkai ir kiti San Markose yra amerikiečiai ar europiečiai, atradę „galingą“ vietą savo praktikoms.

Daug kur palei Atitlaną taip – palei pat ežerą labiau kurortas, o aukščiau į kalną yra jau jį aptarnaujantis majų miestelis. Pavyzdžiui, Santa Kruzas.

Taip pat aplink Atitlaną yra šimtai namų ir vilų kalnų šlaituose, pasiekiamų tik nuo ežero (vandens taksi ar savo valtimi). Ten gali „pabėgti nuo visko“. Arba tarpinis variantas, kaip Chaibalito – mažytis kaimas, bet visgi plaukia ir maršrutiniai laivai, veda žygių takai. Arba priešingai – Panachačelis, regiono vartai, į kur daugelis atvyksta autobusu ir persėda į laivą. Ten net aukštų pastatų yra, užtat mažai Atitlano dvasios.

Bet galiausiai visų keliautojų keliai Gvatemaloje veda į Tikalį šalies šiaurėje.

Tikalis – apleistų majų miestų karalius

Tikalis yra vienas įspūdingiausių apleistų miestų – ir Amerikoje, ir pasaulyje. Jei stovėtų ne „pamirštoje“ Gvatemaloje, o Meksikoje, tikriausiai jis būtų daug garsesnis.

Iš pradžių netikėjome, kad pusdienio aplankyti neužteks, bet paskui grįžome į Tikalį ir antrą dieną. Iš tiesų, vien be galo įspūdingų, sutvarkytų majų piramidžių, šventyklų, rūmų Tikalyje užtenka visai dienai. O kur dar visa galybė pusiau apaugusių džiunglėmis. Didžioji Tikalio dalis išvis plyti po žeme: prieš 1000 metų tai buvo 60 000 žmonių miestas, kas tiems laikams reta.

Tai buvo miestas, pastatytas visiškai be jokio ryšio su Europa, Azija ar Afrika, ir todėl gyvenimas ir architektūra ten tokie skirtingi ir mums „nežemiški“, kad pilna sąmokslo teorijų apie visa tai neva pastačiusius ateivius.

Daugelis svarbių pastatų (kaip šventyklos) – mažyčiai, užtat stovi piramidžių viršūnėse. Būtent supilti tuos didžiulius kalnus ir buvo mestos didžiulės jėgos. Tuo tarpu net valdovai ir elitas gyvendavo mažuose, slegiančiai siauruose kambariuose su visur vienodu akmeniniu suolu šone. Na, daugiau nereikėjo, nes didžioji dalis gyvenimo (net maisto gaminimas) vykdavo lauke.

Visai neįprastas ir majų raštas, žvelgiantis į atvykėlius nuo daugybės seniai mirusiems valdovams sustatytų stelų: raidės ten kaip kvadratiniai piešinėliai, rašomos zigzagais. Majai vienintelė indėnų tauta, turėjusi tikrą raštą, bet ispanai beveik visas knygas sunaikino ir reikėjo laukti XX a., kol majų raštas vėl iššifruotas: tiesiog jis buvo pernelyg kitoks ir žinios apie Europos ar Azijos kalbas, rašto sistemas ne ką galėjo padėti jo perpratimui.

Problemų turi ir archeologai, mat majai savo piramides vis aukštindavo: ant vienos pastato kitą, ant tos – trečią, taip vis keldami šventyklą. Neaišku, kurį sluoksnį atidengti: kad pasiektum apačią (seną pastatą), turi nugriauti naujesnį pastatą, bet niekas nežino, ar verta. Kartais padeda likimas – štai koks siaubas turėjo ištikti archeologus, kai netyčia nugriovė piramidę. Bet paskui tikriausiai apniko nemažesnis džiaugsmas, kai pamatė, kokias ankstesnio pastato įėjimą puošusias akmenines “kaukes” atidengė – o kiek tokių skulptūrų tūno po naujesniais piramidžių aukšinimais ir niekad nebus atrasta?

Lengviausia Tikalio didybę pajusti Centrinėje aikštėje su ~50 m aukščio piramidių viršūnėse stovinčiomis šventyklomis, šiauriniu ir centriniu “akropoliais”. Į daugelį galima įlipti.

Takai per džiungles veda į kitas didingas vietas, kaip IV šventyklą (aukščiausią Tikalio šventyklą – 70 m – nuo kurios populiaru stebėti saulėtekį) ar Mundo perdido (Prarastą pasaulį) su seniausiais Tikalio pastatais ir piramide. Ar Acanaladuras rūmus, kur gyveno elitas, ar Murcielagos rūmus, kur puikiai išlikęs ir stogas (tai reta). Visi pavadinimai ispaniški ar net graikiški, nes tikrieji nebežinomi.

Tikalio klestėjimo laikais visur buvo miestas, o aplinkui Tikalį plytėjo ūkiai. Bet dar prieš 1000 metų viską prarijo džiunglės.

Tikalį ir kitus regiono miestus majai staiga apleido dar ~900 m. “Kodėl” – mistika; kalbama ir apie karus, ir apie genocidą ir (tai viena populiaresnių teorijų) sausrą, o gal kažkokį to derinį, bet aišku, kad tai Tikalį ir majus daro dar paslaptingesniais. Tik tai ir išgelbėjo Tikalį: kadangi miestas buvo jau apleistas, ispanai jo nerado, negriovė “pagoniškų šventyklų”.

Iš lėto, iš lėto archeologai atkovoja naujas ir naujas šventyklas, piramides, kaip neseniai Penktąją šventyklą. Bet tai jau kontroversiška: kiti nori palikti daugiau natūralių džiunglių. Juk jos pilnos gyvūnų: spalvingų drugelių, koačių, agučių, medžiuose siaučiančių ilgakojų beždžionių-koatų, už kilometrų girdimų beždžionių-staugūnų. Čia rašau tik tuos gyvūnus, kuriuos ten pats mačiau savo akim. Štai žiūriu į piramidę – o ten viršūnėje šmirinėja lapiukas. Vietinis sakė, kad kartą ir jaguarą ten matė…

Apleisti majų miestai džiunglių toliuose

Tikalis – tik senosios majų civilizacijos Gvatemaloje viršūnė. Majų miestų Gvatemalos džiungėlse stūksojo gal šimtai ar tūkstančiai, ten gyveno milijonai majų. Atrandami vis nauji ir nauji – ypač dabar, kai lidarai (lazeriniai radarai) leidžiai archeologams iš lėktuvų tarsi rentgeno spinduliais „perkirsti“ džiunglių lapiją.

Neįtikėtina, kiek daug ką džiunglės prarijo! Užlipęs ant aukščiausių majų piramidžių ir apsidairęs aplink visada pamatysi daugybę kalnų ligi horizonto. Bet kalnų Gvatemalos džiunglėse nėra! Kiekvienas „kalnas“ – tai džiunglėmis užaugusi majų piramidė ar šventykla ar mažesnis sugriuvęs pastatas. Ilgai mėginę atkovoti majų miestus iš džiunglių, žmonės pamažu pasidavė – jų tiesiog per daug.

Visgi, keli įspūdingiausi miestai yra bent iš dalies „atsiimti“ iš džiunglių – na, bent kai kurios jų šventyklos, rūmai „išlaisvinti“ nuo medžių, nors ir tebesužaloti jų šaknų.

Kelionė į tokius miestus dažnai ne mažiau žavi, nei patys miestai. Štai į Agvateką [Aguateca] reikėjo apie pusantros valandos plaukti motoriniu laivu iš Sajachčės miesto – iš pradžių plati Petešbatuno upė vis siaurėjo ir siaurėjo, artėjome prie jos ištakų, tuoj jau laivelis spraudėsi tarp žolių ir žemų šakų. Staiga valtininkas sustojo prie, rodos, eilinio kranto, ir mojo mums eiti – o pats pasiliko žvejoti. Takas per džiungles, atrodė, niekur neves – bet galiausiai atsirėmė į sugriuvusį šiuolaikinį pastatą, kur kadaise buvo Agvatekos lankytojų centras. Supratome – einame ta kryptimi. Palypėjus dar aukštyn pasimatė didikų pastatų griuvėsiai, vėliau rūmai, piramidės, viskas aplink statų tarpeklį. Visoje Agvatekoje buvome vieninteliai turistai.

Panaši patirtis laukė ir Seibalyje [Ceibal] – ten reikėjo plaukti valandą, bet žygis į kalną ilgesnis. Kitų turistų per tris valandas irgi nesutikome. Užtat šiuolaikiniai majai priešais senąsias majų valdovų stelas atlikinėjo savo ritualus. Ilgą laiką turėję slėpti pagonybės išraiškas, jie vėl atranda savo civilizacijos klestėjimo laikų vietas, tikėjimus, eina šlovinti į apleistas protėvių miestus, pasistatė ten naujus akmeninius altorius. Lengva majų tautinę savimonę pažadinti, kai jų istorija tokia didinga!

Bet sudėtingumu patekti neprilygstamas Miradoras: ten reikia arba žygiuoti dvi-tris dienas į vieną pusę arba samdyti dienai sraigtasparnį (abu dalykai kainuoja panašiai). Tačiau būtent Miradore yra aukščiausia Amerikos piramidė La Danta (72 m). Po to, kai 2006 m. jos viršūnė atkovota nuo džiunglių, kas naktį gretimoje stovykloje, būna, nakvoja ir 100 žygeivių, o sraigtasparnių aikštelėje stovi 5 sraigtasparniai.

Spėjama, kad Miradoras buvo didžiausias majų miestas ir labai senas, klestėjęs dar iki Tikalio, maždaug tada, kai Europoje karaliavo Romos Imperija (nuo 400 m. prieš Kristų iki 200 m. po Kristaus). Bet vos menkutė jo dalis atkovota iš džiunglių nuo 1982 m. Prižiūrėtojas vos apsidairo ir štai jau kelia tiesiog nuo žemės tūkstantmečių senumo niekam nereikalingas majų puodų šukes: visko tiesiog per daug, kad aprėptų ir surinktų nedidelė ~20 JAV archeologų komanda, kasmet čia atskrendanti kasinėjimų sezonui (be šilto vandens). Beje, kaip įprasta majų pasaulyje, tyrinėtojai įkvėpti ne vien mokslo, bet ir mistifikuotų tikėjimų: vadovas – mormonas, o mormonai tiki, kad Centrinės Amerikos miestuose gyveno Jėzus Kristus, tad jie ne mažiau svarbūs, nei biblinės žemės Izraelyje.

Antras geriausiai atidengtas majų miestas Gvatemaloje po Tikalio – Jašcha [Yaxha], irgi pilna piramidžių, šventyklų. Tarp įspūdingiausių vietų ten – vadinamasis Šiaurinis Akropolis – trijų piramidžių kompleksas – ir 216 šventykla, nuo kurios populiaru stebėti saulėlydį. Gerai išlikusi ir žaidimo kamuoliu arena: ginčijamasi, kiek tai buvo majų sportas, kiek – religinis ritualas.

Visus šiuos majų miestus specialiai lankėme prieš Tikalį. Ir, jei turite laiko daugiau nei vienam, siūlyčiau taip daryti visiems, maždaug šia tvarka nuo mažiausiai įspūdingo iki įspūdingiausio: Seibalis, Agvateka, Miradoras, Jašcha, Tikalis. Pirmuose miestuose tada dar pribloškia viskas, giliniesi į smulkmenas – skirtingą architektūrą, meną, gamtą. Būdamas vienas džiunglėse dar gali išsigąsti staugūno riaumojimo, džiaugtis beždžionėmis, drugeliais, lapus nešančių skruzdėlių eilėmis, šimtais cikadų išnarų, išsiraičiusiais medžiais. Ir pajusti džiunglių vargą: kando uodai, kažkokie dryžuoti vabzdžiai (visa ranka ištino), o žmona sužinojo ką reiškia įminti į skruzdėlyną.

Na o Jašchoje ar Tikalyje, viską jau perpratę, galėjome tiesiog „atsiduoti“ tų miestų didybei: kai ji šitokia, smulkmenų nebepastebėtum.

Aišku, majų miestų Gvatemaloje yra ir daugiau, daugybė jų pasiekiami tik ilgais žygiais per džiunglių tankmes. Vis atrandami nauji ir nauji – lidarų dėka dabar gali iš lėktuvo „nuskanuoti“ kas slypi po džiunglių medžiais ten, kur tūkstantmetį gal nėjo joks žmogus: tikra revoliucija! Pasirodo, ir Tikalyje būta ne 6000 pastatų, o 10000.

Prieš kelionę į Gvatemalą siūlyčiau pažiūrėti ir Melo Gibsono filmą „Apokalipto“, atskleidžiantį šiuolaikinėms akims žiauresnę senosios majų kultūros pusę: žmonių aukojimus dievams. Filmas neholivudiškai autentiškas, herojai kalba majų kalba – tiesa, dalis faktų paimta iš kitų Vidurio Amerikos civilizacijų. Gibsonas, beje, buvo Miradoro svečias ir kasinėjimų rėmėjas.

Majų džiunglių širdis – Floreso miestas ežero saloje. Daugelis turistų apsistoja ten, visus majų miestus lanko iš jo. Atmosfera ten primena Atitlano ežero kurortus: barai, pramogos.

Kur kas labiau vietinę dvasią patyrėme praleidę pora dienų Sajaščėje, paupio miestelyje, iš kurio arčiausiai Seibalis ir Agvateka. Beveik jokių turistų, keltu upę kertantys majai.

Kelionė skersai Gvatemalą: nuo rojaus upės iki Karibų miestelio

Gvatemala turi dvi širdis, du lankytinų vietų telkinius – tai šiaurinės senovės majų džiunglės (Petenas) ir šiuolaikinis šalies centras – kur Gvatemalos miestas, Atitlano ežeras, gyvoji majų kultūra.

Važiuoti tarp jų atstumas 500 km, bet laiko susigaišta apie 10 valandų. Nes keliai Gvatemaloje prasti. Atokiau nuo miestų pasitinka tikras mažų automobilių siaubas: gulintys superpolicininkai. Tokie aukšti, kad koks kas antras ar kas trečias stipriai daužia į automobilio dugną: ir loterija, ir meistriškumas pasistengti, kad apdaužytų mažiau, pravažiavęs jautiesi atlikęs žygdarbį. Niekur kitur pasaulyje tokių aukštų nemačiau! Galvojame, o kaip važiuoja vietiniai? Apsidairome ir suprantame, kad vienintelį lengvąjį automobilį: visi kiti džipai ir pikapai, tad viskas statoma jiems.

Kitą kartą kelias, žemėlapyje pažymėtas kaip normalus, kuriuo rodė važiuoti ir GPS sistemos, staiga sunyko iki pravažiuojamo tik visureigiams ir tai ne bet kuriems. Teko daryti milžinišką lankstą.

Nuo Gvatemalos sostinės krašto iki Peteno/Tikalio džiunglių yra du asfaltuoti keliai – vakarinis per Kobaną/Sajaščę ir rytinis per Rio Dulsę (šiek tiek geresnis). Abiejuose yra po vieną ypatingą vietą pakeliui.

Vakariniame kelyje tai Semuk Čampėjus [Semuc Champey], rojaus vaizdus primenanti upė, aplink kurią populiaru pasivaikščioti ir ten maudytis, o greta stūkso turistinis Liankino miestelis. Vakarais tenykščiai turistai keliauja prie Liankino grotų, iš kur apie šeštą vakaro pasicypdamos kasnakt išlekia šimtų tūkstančių šikšnosparnių „eskadrilės“.

Rytiniame kelyje pagrindinė stotelė Rio Dulsė. Tiksliau, plaukimas iš Rio Dulsės maršrutiniu laivu į Livingstoną, keliais nepasiekiamą uostamiestį, kuriame vyrauja unikali garifūnų tauta. Ji atsirado susimaišius pabėgusiems juodaodžiams vergams ir indėnams. Kultūra ten labiau kaip Karibų salose: tranki muzika, šokiai, ryšios spalvos. Tiesa, Livingstonas pasirodė įdomesnis patiems gvatemaliečiams, nei mums. Jiems tai – unikalus jų pačių šalies kampelis, kur viskas kitaip (panašiai būtų, jei Lietuvoje būtų išlikęs koks gyvas žydų štetlas ar vokiečių miestelis). Bet kai esi žmogus iš šalies, aplankęs daug Karibų salų, Livingstonas pasirodė labiau kaip užkampis: tiek Gvatemalos, tiek Karibų pasaulio.

Visą ratą važiavome nuomotu automobiliu, tačiau Gvatemala turi išvystytą turistinių autobusų (shuttle) tinklą. Jie brangesni už skirtus vietiniams, bet bilietai reklamuojami angliškai, gali surinkti iš viešbučių, o maršrutai jungia turistinius taškus: Atitlanas-Semuk Čampėjus, Floresas-Rio Dulsė ir pan. Užtat vietinių autobusai gražesni: spalvingai perdažyti nurašyti JAV mokykliniai autobusai.

Tačiau daugelis amerikiečių, turinčių Gvatemaloje tik savaitę, renkasi iš Gvatemalos sostinės į Floresą ir atgal skristi: nepigu, bet laiko susitaupo daug. O po miestus ir miestelius paprasčiausia važinėti autorikšomis.

Chaotiška sostinė ir romantiškai apgriuvusi Antigva

Daugelį savo pasakojimų (kelionių vadovų) apie šalis pradedu nuo sostinių, o šitą – užbaigiu. Nes Gvatemalos sostinė (Gvatemalos miestas) tokia neypatinga, kad daug žmonių į ją išvis neužsuka. Gvatemalos oro uoste atvykėlius gaudo ne tiek taksistai į miesto centrą, kiek visokių turistinių autobusų šeimininkai, siūlantys iš karto vežti į Atitlaną ar Antigvą.

Antigva, galima sakyti, Gvatemalos miesto senamiestis. Tik jis nutolęs 35 km nuo miesto – kalnų keliu. Nes 1776 m. žemės drebėjimas Antigvą nugriovė – ir visi miestelėnai tada iškelti į naują vietą, ten pastatytas naujasis Gvatemalos miestas. Tačiau pamažu tarp Antigvos griuvėsių vėl ėmė kurtis žmonės: dalį atkūrė, dalį (pvz. „perteklinius“ vienuolynus, bažnyčias) paliko kaip rado.

Taip Antigva tapo unikaliu miestu „tarp gyvybės ir mirties“. Čia, žiūrėk, atkurti istoriniai namai, čia – romantiški griuvėsiai, kaip Šv. Jeronimo vienuolynas, Rekolekcijų vienuolynas ar Jėzuitų bažnyčia. Daug visokių tarpinių variantų: kaip Katedra, kurios priekis atkurtas kaip veikianti bažnyčia, o „perteklinis“ galas paliktas išgriuvęs. Ar Santo Domingo vienuolynas, kur tarp senųjų griuvėsių įrengtas viešbutis, baseinas, muziejai: štai viešbučio numerio durys greta autentiškos skeletų pilnos kriptos durų!

Ir viską supa ugnikalniai. Aukščiausias Agua (virš 3500 m), stypsantis visose Antigvos panoramose. Ir aktyviausias Fuego, kasdien išspjaunantis dūmų tumulą po tumulo, o 2018 m. išsiveržimu pražudęs 190 žmonių.

Antigva tapo dar viena iš amerikiečių jaunimo, hipsterių numylėtų žemių Gvatemaloje – net vaivorykštinių vėliavų pamatysi. Bet viena pagrindinių „pramonių“ ten – ispanų kalbos mokyklos. Atvažiuoji savaitei-kitai, gauni kasdien individualias pamokas, nakvoji vietinėje šeimoje – tai nebrangu, galimybių daug. Pilna skelbimų „Ieškomas ispanų k. mokytojas“, net į restorano tualetą kartą reikėjo eiti per ispanų kalbos klasę. Daugiausiai tuo domisi amerikiečiai: jiems ispanų yra svarbiausia užsienio kalba, bet sutikome ir besimokančių europiečių. Tik rinktis reikia atsargiai: gali būti, kad ir tavo mokytojui ispanų kalba nebus gimtoji ir išmoksi kalbėti su majų „barbarizmais“! Bet šiaip ispanų kalba Gvatemaloje vienintelė oficiali ir daugelis ją moka: kažkada ją primetė ispanų kolonistai, bet ilgainiui ji liko ir kaip kompromisas: mat majų kalbų yra net 22 ir neaišku, kurią reiktų skelbti oficialia.

Ispanų kalba bei kultūra dominuoja ir sostinėje Gvatemalos mieste. Jis didelis ir chaotiškas: šiuolaikinis centras yra prie pat oro uosto lėktuvų ūžesį, istorinis centras nakčiai apmiršta ir garsėja nesaugumu. Vienu metu jis buvo taip apleistas, kad miestelėnai pasistatė „naują senamiestį“ – Kajala rajoną – su pseudosenoviniais pastatais, netgi katedra. Gali saugiai vaikščioti ir gyventi „istorinėje dvasioje“…

Vienintelis dalykas, dėl ko tikrai verta užsukti į Gvatemalos miestą – „stiprūs“ muziejai, kaip Popol Vuh majų meno ar Iščel majų tautinių drabužių. Na ir didžiausi prekybos centrai, pigios prekės, užsienio virtuvių restoranai – sostinėje.

Draugiška Gvatemalos kultūra nustelbia skurdą ir nesaugumą

Gvatemala nustebino, kokie malonūs, paslaugūs ten žmonės. Padeda, pataria, paklausti kelio palydi iki vietos. Jei netyčia paimi prastesnę prekę, pakeičia geresne, neapgaudinėja su kainomis – išskyrus pačias turistiškiausias vietas (pvz. Atitlano laivininkai). Kai palikau restorane skrybėlę, bėgte atsivijo gatve, kad grąžintų. Ir šiaip viskas pritaikyta klientui: pavyzdžiui, neišgirsi “virtuvė nedirba”, ir anksti ryte tau kone visur paruoš patiekalą ne tik iš pusryčių meniu.

Tai ypač stebino dėl to, kad ši šalis garsėja nesaugumu. Ji bent keturis kartus nesaugesnė už Lietuvą. Gvatemalos mieste tai akivaizdu: ginkluoti sargybiniai ne tik prie bankų ar bankomatų, bet ir kiekviename restorane (o daug jų – uždaruose kiemuose), mačiau, net „Coca Cola“ sunkvežimiu vienas ant gėrimų dėžių važiavo su automatu.

„Niekur Lotynų Amerikoje neapvogė, čia apvogė“ – skundėsi vienas pasaulį išmaišęs bendrakeleivis. Taip sunku neprarasti budrumo, kai visi aplink atrodo tokie geri!

Gvatemala turi labai stiprią savo dvasią – ne tik istorinę, bet ir šiuolaikinę. Ji spalvinguose eksmokykliniuose autobusuose. Ji kofradijų tradicijose, aprangoje ir stabuose. Ji sunumeruotuose rajonuose ir rajonų gatvėse (visoje šalyje adresų sistema paremta vienoda logika: 3 rajono 5 prospektas 25 namas ir pan.). Ji galingose kiaurai merkiančiose tropinėse liūtyse (lietaus sezonas gali trukti 8 mėnesius ir nepravažiuojamais versti dar daugiau kelių). Ji Pepiano puoduose (virta mėsa), gvatemalietiškuose pusryčiuose (su juodom pupom). Ji spalvinguose majų drabužiuose ir turguose. Ji majų kalbose, kurios prašalaičiui skamba tarsi atbulai paleisti įrašai.

Taip, Gvatemala skurdoka, ypač anapus didmiesčių ir kurortų. Po miestelius laksto laukiniai šunys, būna, dingsta vanduo, 19% gyventojų beraščiai (2021 m.), parduotuvės reklamuoja „gringų [dėvėtus] rūbus“. Bet tikėjausi blogiau: to liūdnai slegiančio beviltiško skurdo, kaip Afrikoje, tikrai nėra, Gvatemala kyla. Viena vertus, daugelyje miestelių vienintelė vieta pavalgyti yra pigūs šeimyniniai vištienos restoranai pardavinėjantys pigias vištos kojas, kita vertus, garsiausias iš tokių restoranų „Pollo Campero“ išvystė didžiulį 400 restoranų tinklą, sugebėjo išsiplėsti net į JAV bei Europos Sąjungą.

Majai dar kartais žiūri į Europos kultūras „iš apačios“. Sutikome majų, kurių tėvai neišmokė majiškai (dėl didesnių galimybių), o manikiūrininkės norėjo fotografuotis su mano žmonos „balčiausia matyta ranka“.

Bet džiugu, kad laikai keičiasi, majai vis labiau ir labiau supranta savosios civilizacijos didybę, svarbą, ir vertę – ir tame yra pažengę toliau, nei daugelis Amerikos indėnų tautų. Ir kad vis daugiau ir daugiau turistų tai atranda ne tik Meksikoje, bet ir Gvatemaloje, nes Gvatemala to verta.

Komentarai