1997 m. pasaulį sudrebino žinia: Britanija atidavė Honkongą, Azijos finansų sostinę, komunistinei Kinijai. Prabėgus 18 metų akivaizdu: nacionalizacijos ir diktatūros baimė buvo perdėta. Laisva rinka tebeklesti, o nuostabioji naktinė panorama tebesipildo žibančiais dangoraižiais.

Svarbiausia, Honkongas išliko įvairialypis. Tik keliaujant Honkonge miesto viešojo transporto bilietėliai man atvėrė kelią į visiškai skirtingus pasaulius. Stiklinį-plieninį finansų centrą su daugiaaukščiais šaligatviais. Kaulūno gatvių turgus ir piligrimų šventyklas. Ankštų butų „naujamiesčius“. Įtvirtintus giminių kaimus, kurių „protėvių salės“ atmena visas išmirusias kartas. Atokias, tik laivais pasiekiamas salas su žvejais, paplūdimiais arba „pabėgėliais iš miesto“.

Iš vandenų nyrančios žaliosios kalvos – tokia pati Honkongo esmė, kaip ir dangoraižių neonai. Honkongas – vis dar jūrų miestas, su ketvirtu didžiausiu planetos konteineriniu uostu, maršrutiniais laivais, žuvies patiekalų gausybe ir viską smelkiančia drėgme.

Honkongo centro vaizdas iš Kaulūno pakrantės - turbūt gražiausia gyvenime mano regėta naktinė panorama.

Centro sala – Honkongo verslo širdis

Honkongo širdis – nedidelė sala, „Azijos Manhetenas“, kurios ramų tropinį vaizdą seniai papildė reklamomis spindintys daugiaaukščiai. Juose – didieji bankai, akcijų birža, koncernų atstovybės visam kontinentui. Tarpais zuja tarnautojai, dažnas jų baltaodis: užsilikęs britas ar tarptautinės įmonės komandiruotas karjeros klerkas.

Tai tas senasis Honkongas, kurį šventai gina daug vietinių. Situacija atvirkščia Europai: masinė imigracija (iš žemyninės Kinijos) tautiškai grynino Honkongą, bet dažnas vietinis idealizuoja tuos daugianacionalinius „vartus į žemyną“. 1997 m. plevenusią viltį, kad Kinija kapitalizmo mokysis iš Honkongo, teko pamiršti: „svorio kategorijos“ tiesiog ne tos. Turtėdama Kinija nenusikratė cenzūros, korupcijos, postsocialistinio mentaliteto. Honkongiečiai jaučia šiuos „priešus“ ateinant „iš šiaurės“: kartu su neteisėtomis gimdyvėmis (taip jos vaikams „parūpina“ honkongietiškus pasus), „skėriais“ turistais, nekilnojamojo turto burbulą pučiančiais investuotojais ir Liaudies Respublikos tarpininkavimo biuru, tariamai samdančiu triadus (vietos mafiją) žurnalistams ir demonstrantams gąsdinti.

Honkongo Centre. Dviaukščiai autobusai - britų palikimas, o siauri dviaukščiai tramvajai - Honkongo išskirtinumas. Atsisėdus antro aukšto priekyje galima puikiai gerėtis pastatų suspaustomis gatvėmis.

Honkongo salą galima idealizuoti, bet ten praleistas laikas nepakylėjo. Visa kas orientuota į funkciją: net centrinė Statulos aikštė primena mažą chaotišką lauką, apsuptą nederančių pastatų. Tenykštė banko direktoriaus sero Tomo Džeksono skulptūra – vienas nedaugelio paminklų visame mieste. Mat „klasikinis Honkongas“ – analogų neturintis liberalizmo bastionas. Net šiandien, po to kai, prijungus prie Kinijos, įvesta minimali alga ar 3 dienų tėvystės atostogos, Honkongas pirmauja visose verslo laisvės lentelėse.

Kad koks vyriausiasis architektas nurodinėtų, ką statyti, čia lygiai taip pat neįsivaizduojama, kaip kad valdžia mokesčių mokėtojų pinigais remtų verslą ar čiustytų gatves ir aikštes. Metro, autobusai, „Miesto gražinimo agentūra“ ir net dolerius spausdinantys bankai – visa kas Honkonge siekia pelno ir iš jo gyvena.

Centro darbuotojai per pietų pertrauką masiškai kerta vietinį prekybos centrą.

Pabūgę grąžinimo Kinijai šeštadalis honkongiečių buvo emigravę. Paskui daug jų grįžo suvokę, kaip sunku verslauti užsienyje: buhalterija, darbo teisė, aibės mokesčių, reikalavimų ir kontroliuojančių agentūrų, kurių Honkonge nebuvo ir nėra.

Senieji Honkongo pastatai griaunami vos apsimoka statyti didesnius. Net XIX a. architektūros teko gerai paieškoti (keli pavyzdžiai – Aukščiausias teismas, Įstatymų leidžiamoji taryba – yra netoli Statulos aikštės). Tarp juos užgožiančių dangoraižių vaikštoma antro aukšto šaligatvių labirintais. Jie čia kerta prekybos centrus, čia viešbučius ir biurų daugiaaukščius, čia atsiremia į viešus laiptus ar liftus. Dažno pastato vestibiuliu – net ir postmodernizmo šedevro Honkongo ir Šanchajaus banko štabo – praeiviai „kerta kampus“. Jokiuose planuose šie praėjimai nesužymėti, tad tinkamus terasdavau spėliodamas.

Centras žavesnis iš toli. Pavyzdžiui, nuo Viktorijos kalvos. Ne veltui vietiniai milijardieriai perka brangiausius namus jos šlaituose. Paprasti mirtingieji „dangoraižių sklidina dauba“ grožisi nuo Peak Galleria prekybos centro.

Į Viktorijos kalvą kopiantys Honkongo centro daugiabučiai nuo Peak Galleria. Vaizdas retai būna giedras: retsykiais užklumpa smogas, dažniau - rūkas. Į aukščiau esančius namus veža nemokami 'gatvės eskalatoriai' - dar viena įdomi Honkongo viešojo transporto rūšis.

Kaulūnas – Honkongo raumenys

Tačiau labiausiai mane užbūrė Centro panorama iš anapus sąsiaurio, nuo Kaulūno Honkongo kino žvaigždžių alėjos. Ypač kai, kaip kas vakarą 20:00, ją perkeitė „Šviesų Simfonija“, „didžiausias pasaulyje apšvietimo žaismas“. Besitikinčius nežemiško jis nuvilia, bet aš gerėjausi tuo, kad pagal muziką judantys žibintai ir žali lazeriai nutapė paskutinius štrichus tai beveik tobulai panoramai.

Patsai prekybinis Kaulūnas už brolį anapus sąsiaurio proziškesnis. Siaurokose pusamžių drėgmės išėstų daugiaauščių gatvėse čia iki išnaktų šurmuliuoja įvairūs turgūs: paukštelių (kinai senukai mėgsta juos auginti, narvuose „neštis pasivaikščioti“), žuvų, nefrito, būrėjų, maisto, „ponių“ (t.y. moteriškų drabužių) ir universalus Temple gatvės.

Vienas Kaulūno gatvių turgų Monkoko rajone. Monkokas vadinamas 'tankiausiai gyvenama vieta žemėje', bet manau šios žinios gerokai pasenusios: naujesnės Honkongo vietos panašiai užgrūstos aukštesniais daugiabučiais.

Didžiausia Kaulūno legenda – Aptvertasis miestas – dar 1994 m. virto dulkėmis. Šis netyčia užsilikęs Kinijos Liaudies Respublikos anklavas vidury dar britiško Honkongo buvo tapęs vienintele pasaulyje vieta „be įstatymų“, šitaip pritikusia liberaliam kraštui. Pastatai čia augo vienas ant kito kol uždengė gatves, vešėjo ne tik narkotikai ar prostitucija, bet ir… griežtų taisyklių nesaistomi dantistai.

Aptvertojo miesto anarchijos poskonį, sako, galima pajusti Čunkingo ir Miradoro „dvaruose“. Tai – 17 aukštų buvę daugiabučiai, kurių butukai virto indų restoranais, svečių namais, net siuvyklomis. Chaotiški koridoriai, perpildyti liftai – it žmonijos atvirukas. Sutikti kiekvienos didžiųjų rasių žmogų tikimybė čia kone vienoda: Afrikon kiniškas prekes siunčiantys juodaodžiai, kuprinėti baltieji turistai, kinai pardavėjai, indai, dieną-naktį grūste grūdantys praeiviams kokios nors penkto aukšto koridoriuje įsisteigusios užkandinės „VIP korteles“…

Prekybos centras Čunkingo dvarų apačioje. Pažįstamas honkongietis patarė dėl saugumo verčiau apsistoti Miradoro dvaruose. Vienintelis skirtumas, kurį pajutome: Miradore naktimis trys pavargę apsauginiai prie įėjimo prašydavo surašyti asmens duomenis. Galėdavai rašyti bet ką - paso netikrindavo.

Mūsiškis ~5 m2 kambarys „Miradoro dvaruose“, kuriame vos išsiteko lova, o langelis atsivėrė į šulinio dydžio „kiemą“, honkongiečiams nusistebėjimo nekeltų. Šimtai tūkstančių tokiuose gyvena. Nekilnojamasis turtas – be galo brangus, tad šeimininkai butus išmūrija pertvarų labirintais. Naujuosius kambarėlius siūlo studentams, turistams, jaunoms Kinijos imigrantų šeimoms. Išnuomavęs tokius „sandėliukus“ atskirai uždirbi daugiau, nei visą dviejų kambarių butą vienai vidurinės klasės šeimai. Vietinis anekdotas sako: „Jei ant lovos gali užlipti iš abiejų pusių, gyveni prabangiai“.

Geresnysis kambarys Miradoro dvaruose - priešingai nei pirmasis, šis turėjo langą į gatvę. Kai tame pačiame pastate dešimtys 'viešbučių', lengva visur derėtis, susirandant gerų pasiūlymų kiekvienai nakčiai.

Kiti vietos trūkumo sprendimai: ant senųjų daugiabučių stogų „dygsta“ ištisi naujakurių kaimai. Tai neteisėta, bet liberalioji Honkongo valdžia užmerkia akis – leidžia tiekti elektrą, vandenį. Kai kurie žvejai, tuo tarpu, tebesiglaudžia Aberdyno uosto laivuose.

Suprasti didmiesčio mastus geriausia ne darbo dieną, kai dauguma pluša biurų dangoraižiuose (kaip sakė pažįstamas, ir iki 22:00), o sekmadieniais. Kone visas Honkongas tada plūsta į parkus ir turgus. Žalių plotų taip trūksta, kad darbininkai piknikus rengia ant prekybos centrų laiptų, pėsčiųjų viadukų. Kaulūne juos „okupuoja“ tūkstančiai skaruotų namų šeimininkių iš Indonezijos, Centre – filipinietės.

Sekmadieninis indoneziečių piknikas ant viaduko Kaulūne. Indoneziečiai - sparčiausiai auganti Honkongo mažuma, ir daugiausiai tai musulmonės tarnaitės, viduriniajai klasei jau tampančios būtinybe. Sekmadienis joms - laisva diena, bet jų šeimos už tūkstančių kilometrų - todėl leidžia laiką su likimo draugėmis.

Parkų nedaug, tad kiekvienas jų kvadratinis metras išnaudojamas įdomiai. Populiarios paukštidės (tinklu dengtos viešos zonos, pilnos sparnuočių), o Kaulūno parko Kunfu kampe sekmadieniais sugebėjimus demonstruoja kunfu mokyklos. Juk būtent honkongiečių filmai paskleidė po pasaulį kinų kovos menus. „Mažiau karingi“ senukai taoistai praktikuoja taiči – iš lėto juda, esą „gerindami gyvybinės energijos srautus“.

Kaulūno priemiesčiai: nuo piligrimų šventovių iki mirusios pramonės

Šiauriau Kaulūno masteliai smulkėja. Pasieki „Pasienio gatvę“ (Boundary Street). Viskas iki jos buvo britams perduota amžinai, o „Naujosios Teritorijos“ šiauriau – 1898 m. išnuomotos 99 metams. Miestas išplito ir 1997 m. suėjus nuomos terminui Pasienio gatvė nė skirtingų rajonų neskyrė. Tad britai atidavė viską, mainais išsiderėdami 50 metų išsaugosiamą kapitalizmą.

Šiauriau buvusios sienos – ir žymiausia Honkongo šventovė Vong Tai Sin. Prieš dievybių statulas sekmadienį vieni taoistai lingavo smilkalais, kiti būrė. Kratai pagaliukų pilną puodelį, pažiūri pirmojo iškritusio numerį ir eini į specialią salę nusikabinti tuo numeriu pažymėtos pranašystės. Taip būdavo seniau. Dabar mačiau, kad skaičiaus „reikšmę“ piligrimai tikrina mobiliojo telefono programėlėse.

Piligrimų minios Vong Tai Sin šventovėje.

Šventykloje daug jaunimo – tradiciniai tikėjimai Honkonge aktualūs visiems. Telefonų numeriai su laimingais aštuonetais atsieina tūkstančius. Prabangūs daugiabučiai, kaip reikalauja feng šui, statomi su skylėmis „drakonams praskristi“. Ir net Honkongo-Šanchajaus banko statytojai eskalatorius perstatė kreivai: pasaulinio garso britams architektams taip liepė feng šui konsultantas.

Jaunimas pamėgęs ir gretimą Kaulūn Tongą. Į tenykščius prirūkytus belangius „meilės kambarius“ porelės ištrūksta nakčiai ar kelioms valandoms iš ankštų (tėvų) butų (ne ką brangesnių analogiškų „įstaigėlių“ vėliau radome ir Centre). Išbandėme ir mes. Jei svarbu higiena, jie tiks ir šiaip nakvynei: priešingai pigiems viešbučiams, lova, patalynė, dušas buvo puikūs. Aplinka savotiška: senyvas vyriškis parsivedė prostitutę, kambarių raktų darbuotojai nedavė (rakinamasi tik iš vidaus). Beje, ryte už „atsarginių durų iš numerio į lauką“, kuriomis naudojasi pašalinių žvilgsnių vengiančios porelės, girdėjosi vaikų klegesys: Kaulūn Tongas garsėja ir puikiausias darželiais bei mokyklomis. Griežtu egzaminavimu žymioje šalyje mokslo kokybė – ne juokas, o žvaigždės-korepetitoriai, per ekranus mokantys daugybę klasių iš karto, uždirba milijonus.

Kunfu mokyklų pasirodymas Kaulūno parke.

Gretimo Kvun Tongo rajono nūnai apleistuose ar sandėliais virtusiuose daugiaaukščiuose 1965 m. ar 1975 m. gimė Honkongo ekonominis stebuklas. Vakarų kompanijos atkėlė čia gamybą: į tuomet pigų, vargšą kapitalizmo paribio miestą. Laisvos rinkos ir intelektualių migrantų iš Kinijos traukiamas Honkongas šovė į turtingųjų gretas kaip „Azijos tigras“. Po 30 ar 40 metų patys Vakarai – jau Honkongui už nugaros. Algos išaugo kartais, gamyba iškeliavo į Kiniją (Šendženą, Gvangdžou). Bet dar ne visi pastatai, kuriuose šiandieniai seneliai, rankomis rinkdami niekučius Vakarams, uždirbo pirmąsias algas, užleido vietą dangoraižiams.

Naujamiesčiai, kaimai ir laukinė gamta

Naujųjų Teritorijų ištisu miestu nieks nepavertė. Honkongo valdžia – neperkalbama. Vos 24% Specialiojo regiono ji skyrė užstatymui, o kitur visa saugoma it „po senovei“. Kaimai be automobilių, vienuolynai, paplūdimiai. „Naujamiesčiai“, pradėti statyti XX a. viduryje gausių pabėgėlių nuo Kinijoje įsigalėjusio komunizmo apgyvendinimui (1945 m. – 1981 m. Honkongo gyventojų pagausėjo septyngubai: nuo 750 000 iki 5 100 000), stiebiasi tik į viršų, bet ne plotį. Penkiasdešimtaukščių namų kolonijas, suspiestas aplink metro stotį/prekybos centrą, it kas nupjovęs būtų: jos baigiasi, prasideda kalvota žaluma.

Vaizdas iš Ngong Pingo lynų keltuvo. Ček Lap Koko oro uostas (kairėje) ir Tung Čungo naujamiestis (dešinėje), supami kalvotų miškų ir jūros.

Tie naujamiesčiai primena Lietuvos „miegamuosius rajonus“, tačiau aukštų ten daugiau, butai mažesni. Todėl net eilinę darbo dieną darbo metu užsukęs į Ša Tino naujamiesčio pereinamus kiemus buvau apsuptas zujančių žmonių tuntų. Vienas smagiausių dalykų Honkonge buvo pajusti tą atmosferą, nesustabdomą šurmulį, liberalizmo dvasią. Parduotuvėlėse ištįsus eilėms kasininkai sukdavosi taip greitai, tarsi siektų per valandą aptarnautų klientų pasaulio rekordo; skelbimai kaip apie didžiulę naujovę pranešė apie įvedamas net 3 dienų tėvystės atostogas.

Ša Tine – ir Honkongo paveldo muziejus (nuolatinės kinų meno, Naujųjų teritorijų parodos ir laikina apie Briusą Ly). Netoliese – Tsang Tai Uk įtvirtintas kaimas, paskendęs tarp daugiabučių. 1898 m. Naujosiose Teritorijose britai rado dešimtis tokių kaimų, pavaldžių skirtingoms hakų giminėms. Ir jie išliko ligi šiol. Kaip dera, Tsang Tai Uko kaimiečiai ankstesniąsias Tsangų kartas pagerbia protėvių salėje, kurioje jų nuotraukos prieinamos ir turistams.

Tsang Tai Uk įtvirtintas kaimas, primenantis vieną didelį namą. Kampuose - bokštai, sergėdavę nuo kitų giminių antpuolių. ~1847 m. jį fundavo pirklys Tsangas Kun Manas. Kaimas buvo vientiso stiliaus, bet paveldosaugos Honkonge nėra - tad aplipdyti jo skirtingais langais, dažų plėmais ar kondicionieriais niekas neuždraudė.

Ne kiekvienas praeities gabalėlis šitaip užgožtas plėtros. Tokių atokybių, kokios pasitaiko už paskutiniojo eilinio naujamiesčio dangoraižio, ir Lietuvoje sunkiai rasi. Į kai kuriuos kaimelius net kelių nėra.

Į Honkongo salas automobiliu nenuvažiuosi

Lantau – didžiausia Honkongo sala. Šiaurėje – oro uostas ir Tung Čungo naujamiestis, bet į tuščius pietus leidžiama įvažiuoti tik gyventojams ir autobusams. 5,7 km 25 minučių kelionė „lynų vagonu“ – ir jau buvome aukštumose, prie Po Lin vienuolyno ir Ngong Ping 360 kiniško restoranų, parduotuvių ir kavinių kaimelio. Jame – tradiciniai namai, „dvylikos Dangaus generolų“ skulptūros, įvairus (animacija, vaikščiojimas po tamsius kambarius), bet neišsamus Sidartos Gautamos (Budos) gyvenimo pristatymas ir figmedžio, po kuriuo jis nušvito, kopija. „Didžiausias pasaulyje sėdintis bronzinis Buda“ (35 m., 250 tonų) ant kalno čia užkeltas minioms turistų, o ne vienuoliams. Pastarieji medituoja giliau Lantau miškuose.

Po Lin vienuolynas nuo didžiosios Budos statulos

Už tų miškų Pietų Kinijos jūros įlanką supa Tai O žvejų kaimas, „Rytų Venecija“. It sulamdytais metalo lakštais apkalti namai čia stovi virš vandens. Vien tik kas 15 minučių atriedantys perpildyti miesto autobusai primena, kad keliasdešimt minučių važiavimo – ir jau būsi pasauliniame finansų centre. Miestiečiai į Tai O atvyksta šviežios žuvies, žvejų tradicijų, ramumos. Aplink kaimišką šventovę pagal būgnus šoko liūtu apsirengę du kinai. Pažingsniavę siaurais praėjimais ir pėsčiųjų tilteliais į šalį, bemat likome visai vieni.

Tai O žvejų kaimo vienas kanalų.

Tai O gatvelėse netilptų jokie automobiliai. Mašinų nėra ir visoje Lamos saloje. Atrodė, tarsi 1997 metai ten taip ir neišaušo. Kone vien angliškos iškabos reklamuoja minigalerijas, alubarius, viktorinų vakarus, gyvūnėlių aukles, startuolius. Europiečiai tarnautojai ir meniški gamtosaugininkai Jung Šue Van kaimo gatvelėse rado trokštamą ramybę. Kai kurie kasdien laivu plaukia į darbą centre, kiti miestą savyje jau „amžiams užbraukė“.

Kilometro vienišas žygis miško taku mane atvedė į ramų Hung Šing Je paplūdimį su kurortiniais restoranėliais. Dar toliau – žvejų kaimai, Antrojo pasaulinio karo kamikadzių olos. Ir ūžianti masyvi elektrinė, kurios trys kaminai matosi visoje Lamoje, it bažnyčių bokštai Vilniaus senamiestyje. Atokumas Honkonge, kurio plotas – kaip pustrečio Vilniaus – visuomet sąlyginis. Bet elektrinė – dar vienas atskiras pasaulis. Jos darbininkus į nuosavą uostą atgabena kiti laivai. Nuo paplūdimio kėdutės stebėjau, kaip vienas toks lėtai išplukdė pasibaigusią pamainą. Kaip jūra, smėlis, žalios kalvos ir medžiai tas laivas ir kaminai – gražaus peizažo dalis.

Hung Šing Je paplūdimys. Angliškas skelbimas pranešė apie čia vyksiančią stačiatikių šventę.

Žavu, kaip vos kelių kilometrų kelionė kardinaliai pakeičia atmosferą. Ypač tą patyriau grįždamas iš Lamos: pakeliui keltas prisišvartavo kaimelyje su keliomis spinsgulėmis, kuriame išlipo tik vakariečių šeima su tarnaite iš pietryčių Azijos. Pasukau žvilgsnį tolyn ir prieš akis stojo Aberdyno dangoraižių geltonų šviesų jūra. Sekantis uostas. Skersai viens po kito plaukė milžiniški konteineriniai laineriai, jų sukeltos bangos it audra supo mūsų laivelį.

Honkongas nemiega ir naktimis

Daugumoje šalių geriausia keliauti „su saule“, nes tamsoje nėra ką veikti (jei nerūpi klubai ir barai). Honkonge šį grafiką modifikavome: išeidavome 09:30, pareidavome po vidurnakčio. Miestas bluosto nesudeda: virsta nuostabia reklaminių šviesų mozaika (meniškai išlankstytus neonus pamažu keičia LED’ai). Ir veiklos tada gausu kiekvienam. Giliausią naktį rasi atidarytų parduotuvių, restoranų ir maisto turgų (taip vadinamos valgyklos po atviru dangumi). 00:30 darbo dieną metro nebūdavo kur atsisėsti.

Trečiadienio vakarai – ypatingi. Visas Honkongas sužiūra į 55 000 vietų Hepivalio (Laimės slėnio) hipodromą. Nacionalinis sportas žirgų lenktynės čia karaliauja nuo 1846 m. Man pasirodė, kad smagiai praleistas laikas daugumai svarbesnis už rezultatus. Daugiaaukščių klubo narių ložių papėdėje būriuojasi minios – kalbasi, klauso koncerto, stebi pravedamus žirgus, geria ir valgo (yra net „McDonald’s“).

Dalis Laimės slėnio hipodromo. Dešinėje - daugiaaukštės klubo narių ložės. Brangią hipodromo žemę supa dangoraižiai.

Kas pusvalandį įtampa pasiekia apogėjų: žiūrovai sukopia į tribūnas, o žirgai tekini pasileidžia į trumpą trasą. Artėjant finišui kyla ūžesys, plojimai, riksmai – ne iš meilės raiteliams, o todėl, kad dauguma už juos pastatė pinigus. Honkonge tai vienintelis legalus lošimas ir kasmet jis atneša 15 mlrd. JAV dolerių pajamų, nuo kurių sumokėti mokesčiai sudaro 8% viso liberaliosios šalies biudžeto.

Išmėginęs modernią ir paprastą sistemą supratau, kodėl honkongiečiams maga lažintis. Pinigus iškeitėme į specialų čekį ir kompiuterizuotuose automatuose galėjome greit rinktis iš šimtų variantų: pagal lenktynių numerius, žirgus, pozicijas, įvairiausių derinių; statyti viską iškart ar atsiimti „gražą“ mažesnės vertės čekiu ir laukti kitų varžybų. Mūsų žirgas išsyk atsiliko, bet aplinkinių laukė daugiau adrenalino: vienas kitą lankstantys jojikai, laukimas, kol didžiajame ekrane pasirodys preliminarūs ir galutiniai laimėjimai, komentatoriams trimis kalbomis vis aitrinant atmosferą. Pinigus, beje, irgi išmoka automatai: jokių eilių, jokio bendravimo.

Informacinė lenta Hepivalio hipodrome. Iš įprastų tribūnų matosi ne visa trasa, tad tenka pažiūrėti ir šį ekraną. Beje, varžybos rodomos ir daugybėje barų visame Honkonge.

Veidrodėli, veidrodėli, ką žadi Honkongui?

Honkongas kitoks, nei žemyninė Kinija. „Viena valstybė – dvi sistemos“ – taip Kinijos vadovas Dengas Šiopingas kadaise sutarė su Margaret Tečer, kai ši pažadėjo grąžinti Honkongą. Labiausiai skiriasi jo žmonės. Kinija, lyg lepinanti mama, leidžia jiems eiti savo keliu: ir ekonominiu, ir kultūriniu, ir politiniu. Kai pamatydavau viešus Kinijoje uždraustos Falun Gong „sektos“ plakatus, nukreiptus prieš komunistų partiją, būdavo sunku patikėti, kad esu valstybėje, kurią komunistai ir valdo. Honkongas tebeturi laisvių, kurias net Lietuva prarado: savą valiutą, nuosavas muitines visuose pasieniuose (net su Kinija), savų teismų viršenybę.

Bet tarp lepūnėlio vaiko ir suaugėlio teisių yra didžiulis skirtumas. Per 2014 m. neįvykusią „skėčių revoliuciją“ pagrindines gatves užėmusios dešimtys tūkstančių Honkongo studentų sakė: „Honkongas suaugo. Jau norime patys rinkti vykdomosios valdžios pirmininką“. Kinija paauklėjo – „rinksite, bet iš mūsų patvirtinto sąrašo“.

Būrėjų turguje. Šioje nuotraukoje ir visur Honkonge kinų raštas - kitoks, nei žemyninėje Kinijoje, mat Honkonge neįsigaliojo Mao laikų 'supaprastinimas', pakeitęs apie 2000 hieroglifų.

Pažįstamas honkongietis, su kuriuo vakare susitikome viename kone slaptų šaligatvinių restoranų, optimizmu netryško. Protestai nieko nepakeitė ir nepakeis nei į gerą, nei blogą. Honkonge gimstamumas tarp mažiausių pasaulyje ir Kinija savo nuožiūra siunčia „nekultūringus“ naujakurius. Tėvų karta, užaugusi Kinijoje, džiaugėsi Honkongo sugrąžinimu laisvėjančiai „Tėvynei“, bet jis ir jo bendraamžiai to britams niekad neatleido.

Aštuoniolika metų nuo 1997 m. prabėgo it akimirksnis. Nenumaldomai artėja kita data: 2047 m., kai visi Kinijos pažadai laikyti Honkongą „kitokį“ pasibaigs. Ar tada dings Karalienės gatvė, o Viktorijos kalva taps Mao Dzeduno kalnu? Kažin. 32 metai Kinijai – it era – ir ji pati dar labai keisis. Kaip spėjo mano draugas iš kitos sienos pusės (Gvangdžou), kai ir tenykščiai kinai išmoks elgtis su pinigais, honkongiečiai juos pamils.

Plačiosios „imigrantų iš Kinijos upės“ tvenkiasi: algos skiriasi vis mažiau, o ankšti Honkongo butai „tautiečiams“ ima kelti gailestį. Juodadarbiais vis dažniau „užsirašo“ indai ir pietryčių azijiečiai – kinų procentas Honkonge jau vėl krito iki 92%. Bet gal ir užsienietiški veidai nebeliks Honkongo išskirtinumu: paplis ir vieno vaiko politikos prarentintoje Kinijoje?

Honkongo dangoraižiai. Iš kairės: Honkongo ir Šanchajaus banko štabas, daugiabutis prabangiame Vakarų Kaulūno rajone (su feng šui gerinančia skyle) ir Bank of China pastatas (jo feng šui dėl aštrių kampų itin blogas).

Netikiu, kad Honkongas bus dramatiškai palaužtas ar sugriautas: šiandienos Kinija per daug pragmatiška, ir rinkų pasitikėjimas jai svarbus. Tikėtinesnės kitų pesimistų prognozės: Honkongas iš lėto paskęs užmarštin, tapęs eiliniu Kinijos provincijos miestu (vos 300 km spinduliu Kinijoje jau užgimė keturi už Honkongą didesni milžinmiesčiai – Gvangdžou, Šendženas, Dunkunas ir Fošanas).

Bet turistams Honkongas visuomet išliks kitoks. Gimęs kitu laiku, kitaip tausojęs gamtą ir draugavęs su kitomis kultūromis.

Senieji Centro-Kaulūno keltai 'Star Ferry' - žymiausias keleivinių laivų maršrutas Honkonge.


Kiti straipsniai iš kelionės po Perlų upės deltą

1. Perlų upės delta: Kinijos langas į pasaulį (įžanga)
2. Makao – naujai sena pramogų sostinė
3. Honkongas – šviesų ir jūrų miestas
4. Gvangdžou-Šendženas – Didžiausias rytdienos miestas