Išskleisti meniu

Lankau pasaulį

Graikija – viskas, ką reikia žinoti keliaujant

Graikija – viskas, ką reikia žinoti keliaujant

| 0 komentarų

Graikija maža, bet siūlo šitiek daug! Svarbiausia pasaulio istorija, nuostabios salos, vienuolynai uolų viršūnėse…

Pasirinkti kaip ir kur keliauti į Graikiją gali būti sunku. Tad po daugybės savo kelionių sudėjau patirtį į šį kelionių vadovą.

Kur, kaip ir kada keliauti, kas įdomiausia, ar bus brangu? Kuo unikali Graikijos kultūra, kokios kainos, pliusai, minusai? Atsakymai į šiuos ir kitus klausimus – žemiau.

Epidauro Senovės graikų teatre

Epidauro didžiausiame Senovės graikų teatre, talpinusiame ~13000 žiūrovų

Graikijos žemynas ir salos

Graikija susideda iš dviejų labai skirtingų dalių: Graikijos žemyno ir salų grandinių. Į jas daugelis keliauja atskirai.

Graikijos žemynas garsėja vienais didžiausių senovės pasaulio stebuklų: Atėnų Akropoliu, senovės graikų miestais ir šventovėmis. Taip pat – 1000 metų senumo Viduramžių vienuolynais (Atonas, Meteora) ir vienas įspūdingiausių Europoje gamtinių peizažų (Meteoros uolos, Vikoso tarpeklis). Žemyne – ir visi didžiausi Graikijos miestai.

Meteoros panorama

Meteoros panorama

O Graikijos salos žavi linksma kurortine atmosfera, jaukiais kaimais, amžinu jūros artumu. Salų Graikijoje ~6000 ir pagal jų skaičių Graikija patenka į pasaulinį penkioliktuką, nusileidžia tik gerokai didesnėms šalims! Jos čia sudaro kelis ištisus salynus, plyti iš įvairių Graikijos pusių, tad net ir „apkeliauti pagrindines salas“ vienos kelionės metu dažnai misija-neįmanoma, bet keletą gretimų galima. Populiariausios kelionei Graikijos salos: didžiausia ir svarbiausia Kreta, žavių miestukų ir saulėlydžių Santorinis, kryžininkų-riterių Rodas, pramoginis Mikonas, Hidra be automobilių, Kerkyra (angl. Corfu), Kosas, Zakintas.

Aišku, iš tikrųjų visur yra visko: ir Graikijos žemynas turi kurortų, ir Graikijos salos istorinių vietų ar didingos gamtos. Bet, visgi, norintiems kurortų ir žavaus poilsio labiau rekomenduočiau Graikijos salas, o siekiantiems kvapą gniaužiančių istorinių ir gamtinių pasaulio stebuklų – Graikijos žemyną.

Graikijos lankytinų vietų zonų žemyne ir įdomiausių salų žemėlapis

Senovės Graikijos stebuklai ir miestai

Didžiausias Graikijos koziris – jos istorija. Sena, sena istorija, laikai prieš ~2500 metų, kai Graikija davė pradžią demokratijai, filosofijai, teatrui ir dar daugybei smulkmenų, apie kurių kilmę nė nebesusimąstome. Nuo mūsų prekybos centrų pavadinimų („Akropolis“) iki maratono distancijos (nes būtent 42,195 km skyrė Maratono mūšio lauką nuo Atėnų, ir šį atstumą turėjo bėgti karys Filipidas, kad praneštų apie graikų pergalę prieš persus). Nuo žodžių mono/stereo garso sistemose (graikiškai mono – „vien tik“) iki bažnytinės eucharistijos (graikiškai evcharistou – „ačiū“). Nuo visos eilės posakių („Achilo kulnas“, „Prokrusto lova“…) iki seniausių išlikusių pjesių, kurios iki šiol statomos ir Lietuvos teatruose (Aischilas, Sofoklis, Euripidas…). Ir net Vilniaus arkikatedros architektūros stilius „nukopijuotas“ nuo senovės graikų šventyklų. Aleksandras Makedonietis ir Dzeusas, Heraklis ir Odisėja – ech, kiek daug šitos mažytės Graikijos istorijų ir legendų ir po 2500 metų žinomos viso pasaulio išsilavinusiems žmonėms!

Hefaisto šventykla Atėnuose - ir po 2000 metų šis graikų architektūros stilius įkvėpinėjo naujus pastatus Europoje ir ne tik

415 m. pr. Kr. statyta Hefaisto šventykla Atėnuose – tipinio senovės graikų stiliaus, kuris po daugiau nei 2000 metų įkvėpė klasicizmą

Bet turistams Graikijos istorija – tai, visų pirma, antikinių miestų griuvėsiai. Tiesa, Graikija civilizacijos viršūnę pasiekė kokiais 500 metų ankčiau, nei Romos Imperija, kuri paskui, 146 m. pr. Kr., Graikiją ir nukariavo. Taigi, išliko mažiau kas, nei kokioje Italijoje: iš daugelio įspūdingiausių šventyklų vos po keletą kolonų ir t.t.

Tačiau pasivažinėjęs po svarbiausius Senovės Graikijos miestus vis dar gali po kruopelytę surinkti vaizdą, kaip kadaise atrodė kiekvienas jų. Štai Epidaure (Rytų Peloponesas) supermilžiniškas IV a. pr. Kr. teatras išliko taip gerai, kad iki šiol ten vyksta spektakliai. Atėnuose, aišku, laukia Akropolis, aukštutinis miestas su didžiulėmis šventyklomis.

Atėnų Akropolis

Atėnų Akropolis

Instinktas sakytų Antikos sporto dvasios ieškoti Olimpijoje, kur vykdavo pirmosios Olimpiados. Deja, Graikijoje taip dažnai būna: garsiausi pavadinimai nereiškia, kad šiandien ten yra daugiausiai ką pamatyti. Iš Olimpijos olimpiadų stadiono belikusi tokia žolėm apaugusi dauba… O geriausiai išlikęs stadionas – Delfuose, kur irgi kas 4 metus vykdavo svarbios Pitijos žaidynės. Tiesiog, jos neatkurtos mūsų laikais, todėl mažiau garsios…

Prie Delfų stadiono

Prie Delfų stadiono

Tiesa, ir kas atrodo išlikę, nebūtinai tikra. Daug statulų, frizų, bareljefų ir kito Graikijoje išgabenta į muziejus. Į graikiškus (pvz. Akropolio ar archeologijos muziejai Atėnuose) arba, neblėstančiam graikų pykčiui, į visokių tuometinių Europos imperijų sostinių (pvz. Britų muziejų). „Tikrosiose“ vietose išgabentosios vertybės geriausiu atveju pakeistos kopijomis.

Taigi, Graikijoje tiesiog būtina užsukti į archeologijos muziejus – net jei šiaip jų nemėgstate. Nes jų virtinose rasite ne kokius ten surūdijusius kardus ar papuošalus – bet ir už žmogų gerokai didesnes skulptūras, kurios paskui įkvėpė ištisų tūkstantmečių skulptorius. Stipriausi, mano nuomone, Graikijos muziejai:
*Atėnų archeologijos muziejus, kur suvežti visos Graikijos didžiausieji šedevrai.
*Atėnų Akropolio muziejus, kur laikomi garsiausio Graikijos Akropolio meniniai šedevrai.
*Delfų muziejus, nes pas Delfų orakules visos Senovės Graikijos elitas veždavo dovanų didžiausius turtus, mat jie tikėjo, kad šių šventikių lūpomis kalba – ir ateitį pasako – pats dievas Apolonas.

Sfinksas Delfų muziejuje, kadaise stovėjęs ant aukštos kolonos ir pasitikdavęs Delfų orakulių svečius

Sfinksas Delfų muziejuje, kadaise stovėjęs ant aukštos kolonos ir pasitikdavęs Delfų orakulių svečius

Graikų „Ausko amžius“ neatsirado lygioje vietoje. Iki jo Graikijos pusiasalyje klestėjo Mikėnų civilizacija (1750-1050 m. pr. Kr.), apdainuota Homero „Iliadoje“ ir „Odisėjoje“, o Kretoje – Minoanų (2000-1100 m. pr. Kr.). Galingi pilki „ciklopiniai“ Mikėnų mūrai, apvalus požeminis valdovų(?) kapas (viskas – rytų Peloponese), ir iš dalies atstatyti Kretos Knoso rūmai po kuriais, pasak legendos, gyveno Minotauras, irgi – vienos įdomiausių Graikijos vietų. Iš trečiosios, Kikladų civilizacijos, 3200-1010 m. pr. Kr. metais dominavusios Ėgėjo Jūros salose, išliko įspūdingos skulptūros, primenančios modernų meną: tiesą pasakius, jos net įkvėpė Pablo Pikaso.

Pusiau atstatyti Knoso rūmai. Iš tikrųjų visi graikų pastatai būdavo spalvingi, tik spalvos nunyko

Pusiau atstatyti Knoso rūmai Kretoje. Iš tikrųjų visi graikų pastatai būdavo spalvingi, tik spalvos nunyko

Graikijos pilys ir amžina kova dėl Graikijos

Graikijos istorija, aišku ir nesibaigė tada, kai Senovės Graikiją nukariavo Roma. Paskui buvo nuostabias cerkves palikusi graikiškos Bizantijos era (IV a. – Xi a. po Kr.), vėliau – musulmonų Osmanų valdžia (1422 m. – XIX a.), kuri dėl Graikijos nuolat kariavo su katalikais kryžininkais ir paskui venecijiečiais. Ir tie, ir anie, statė galingas pilis-tvirtoves, tokias, kaip Akrokorintas, Nafplijo pilys ar kryžinininkų centras Rodo saloje.

Akrokorinto citadelė su nuostabiais vaizdais

Akrokorinto citadelė su nuostabiais vaizdais. Rytų Peloponesas.

Galiausiai 1821 m. startavo Graikijos sukilimas už nepriklausomybę. Pirmasis toks Europoje: galima sakyti, lietuviai, lenkai ir visi kiti, paskui siekę laisvės nuo didžiųjų Europos imperijų, tiesiog ėjo graikų pramintais takais…

Apžavėti Antikos, padėti kariauti graikams už laisvę važiavo helenofilai iš visos Europos, kaip anglų poetas lordas Baironas. 1928 m. pagaliau nuo Osmanų išvaduota pietinė Graikija. Užtruko dar virš 100 metų, kol pavyko įgyvendinti „Megale Idea“ – suvienyti visas graikų žemes (Kreta ir Šiaurės Graikija prijungtos 1913-1919 m., Rodas ir aplinkinės salos – tik 1947 m.). Graikų nuomone, Megale Idea taip ir liko tik svajonė: nes 1922 m. bandymas užkariauti graikiškas Turkijos žemes baigėsi visišku fiasko (1,5 mln. graikų iš ten išvaryti į Graikiją, o 500 000 turkų mainais ištremti iš Graikijos į Turkiją). 1950 m. nepavyko ir Enosis (susijungimas) su graikų gyvenamu Kipru: ši sala 1974 m. padalinta perpus, šiaurę užvaldė Kipro turkai.

Dėl šių priežasčių turkai graikams iki šiol – priešai. Gatvėse gausu atsišaukimų prieš Turkiją, o turkiška kava Graikijoje po Kipro karo oficialiai pervadinta „graikiška kava“. Ir turkiška istorija nevertinama: daug mečečių, Osmanų eros namų tiesiog nugriauti. O kadangi Osmanų Imperija valdė Graikiją nuo pat Viduramžių, daugybėje miestų turkai sudarė daugumą gyventojų, išeina, kad žymi dalis išlikusios neantikinės senovės paversta dulkėmis…

Kaip ten bebūtų, turkai 1922 m. išvaryti, žydus išžudė naciai 1941-1944 m., ir amžina „kultūrų kryžkelė“ Graikija staiga tapo vienataute šalimi. Aišku, iki ~2000 m., kai Graikiją užplūdo imigrantai iš Afrikos ir Azijos, per ją norėdami imigruoti į Europą, bei juodadarbiai iš Albanijos ir Sakartvelo. Bet, išskyrus Atėnus ar Salonikus, tautinės įvairovės Graikijoje justi mažiau, nei Vakarų Europoje, dominuoja graikiška virtuvė, kalba ir kita.

Pavienis likęs senas namas Salonikuose tarp šiuolaikinių daugiabučių

Pavienis likęs senas namas Salonikuose tarp šiuolaikinių daugiabučių

Graikijos tikėjimas ir nuostabieji Viduramžių vienuolynai

Graikija – stačiatikių šalis, ir čia nėra “tik istorija”. Graikai – viena pačių religingiausių Europos tautų. Miestuose tave supa cerkvės, užmiestyje – vienuolynai. O šalikeles dabina tokios tarsi žaislinės cerkvytės ant kotų. Graikai jas stato ne tik žuvusiems keliuose – bet ir tiems, kurių gyvybes Dievas išgelbėjo, ir tiesiog norėdami pranešti vairuotojams, jog už posūkio laukia ir didelė cerkvė…

Du iš didžiausių Graikijos stebuklų – irgi religinės prigimties. Jei esi tipiškesnis keliautojas, labiausiai priblokš Meteora. Į tą ikoninį Graikijos vaizdą – tą stebuklingą uolų mišką – nieko panašaus pasaulyje nerasi! Man, daug mačiusiam, jis įsirėžė giliai atmintin… Šeši galingi vienuolynai stovi aukštų uolų viršūnėse. Kadaise juos galėdvai pasiekti tik virvėmis. Nurimus konfliktams su musulmonais, uolose iškalti ir laiptai – bet kroviniai iki šiol gabenami lynų keltuvais…

Vienas Meteoros vienuolynų su lynų keltuvu

Vienas Meteoros vienuolynų su lynų keltuvu

Tačiau pasaulį išragavusius keliautojus, siekiančius ko nors visai kitokio, neatrasto, netikėto, gal net labiau nei Meteora sužavės Atonas, oficialiai – Šventasis Kalnas. Tai – atskira vienuolių respublika, ploto beveik sulig Vilniaus miestu. Tai – stačiatikių Vatikanas, kur nevalgoma mėsa, draudžiama filmuoti ir maudytis jūroje, kur visi turistai (tikintys ar ne) vadinami piligrimais, nakvoja dvidešimtyje 1000 metų senumo vienuolynų ir gyvena pagal jų regulas. Nakčiai galingi vienuolynų vartai užsiveria, o dieną galima vaikščioti gražiais takais. Bet visa tai prieinama tik vyrams – moterys ir net gyvūnų patelės Šventąjį Kalną gali stebėti nebent iš laivų, kurie nepriplaukia arčiau nei puskilometris nuo stačių Atono krantų. O ir vyrų Atonas įsileidžia labai ribotą kiekį: leidimo reikia prašyti iš anksto, bet tikrai verta. Praleidęs Atone dvi neeilines dienas, parašiau atskirą straipsnį.

Simono Petro vienuolynas Atone

Simono Petro vienuolynas Atone

Graikijos gamta ir kurortai

Daugelį keliautojų iš Lietuvos Graikijos gamta vilioja visų pirma krantais. O kaipgi! Lietuva turi vos 90 km kranto 3 milijonams žmonių (3 cm žmogui), o Graikija – 15000 km krantų 9 milijonams žmonių (1600 cm žmogui)! „Kaltos“ ne tik salos-salelės, o ir visos raitytos Graikijos žemyno įlankos. Viešbutis ant jūros kranto su vaizdu į nuostabius saulėtekius ar saulėlydžius, restorano staliukai tiesiog paplūdimyje Graikijoje yra visiška norma, ir niekas negalėtų išvardyti visų Graikijos kurortų.

Tiesa, užsieniečiai koncentruojasi mažesnėje jų dalyje: Chalkidikės pusiasauliuose prie Salonikų ir keliose iš tūkstančių salų: Kretoje, Rode, Santorinyje, Kose, Korfu.

Kurortas Chalkidikėje

Kurortas Chalkidikėje

Likusi begalybė Graikijos kurortų daugiausiai tarnauja kokių atėniečių savaitgalių pramogoms. Ten viskas paprasčiau, pigiau, graikiškiau ir ne taip masiška. Išdidink „Google Maps“ kone bet kurį Graikijos kranto fragmentą – visur rasi pajūrio viešbučių, restoranų ir galėsi pralesti kelias gražias dienas ir vakarus.

Nors Dievas apdovanojo graikiją Viduržemio jūros krantais, gerų paplūdimių pagailėjo. Dauguma jų siauri, akmenuoti, išlepintam gelsvo smėliuko bristi į jūrą nelabai traukia.

Tipinis paplūdimys Graikijos kurorte (dešinėje - akmenukų ruožas, čia - kavinės staliukai)

Paplūdimys eiliniame Graikijos kurorte (dešinėje – akmenukų ruožas, čia – kavinės staliukai)

Užtat nepagailėjo stačių kalnų! Vikoso tarpeklis net pavadinamas giliausiu pasaulyje – bent jau tarp tokio pločio tarpeklių (gylis iki 1350 m, plotis iki 2500 m)! Keista, kad jis mažokai žinomas – nes stovėti viename tų akmeninių Zagorohorios regiono kaimų ar vienuolynų, žiūrėti į prarają žemyn ir tuo pačiu aukštus kalnus į viršų, stebuklingas jausmas. Kaip daug kur Graikijoje, gamta „tuokiasi“ su istorija, nes regiono kaimai – vieni jaukiausių Graikijos žemyne.

Vikoso tarpeklio fragmentas

Vikoso tarpeklio fragmentas

Šiuolaikiniai Graikijos miestai

Jau svajojate kaip šmirinėsite po nuostabius Graikijos didmiesčių senamiesčius? Teks labai nusivilti. Nei 3 mln. Gyventojų sostinėje Atėnuose, nei 1 mln. gyventojų Salonikuose, senamiesčių praktiškai nėra! Antikinius griuvėsius it kokios kinų sienos supa nykių betoninių daugiabučių eilės.

Viena priežastis – nuo Antikos laikų Graikijos miestai buvo gerokai apnykę (pvz. Atėnuose 1832 m. tegyveno 5000 žmonių). Bet dar didesnė – antikinės senovės išlepintiems graikams atrodo, kad jei pastatui nėra 2000 metų, tai nėra čia ko jo saugoti. Tik senosios cerkvės paliktos pamaldžioje ramybėje: Atėnuose yra net tokia, virš kurios pastatytas daugiaaukštis, bet ji liko nepaliesta…

Salonikų centro krantinė. Kadaise čia būta žavaus senamiesčio.

Salonikų centro krantinė. Kadaise čia būta žavaus senamiesčio.

O pavienės kokių 100-200 metų amžiaus vilos dažnai stypso apleistos, mačiau jas griūvant. O dauguma jų seniai virto dulkėmis: pagal valdžios programą, įgalinusią tokių namų savininkus atiduoti juos nugriovimui mainais į kelis butus daugiabutyje, kuris stovės tame pat sklype…

Graikijos didmiesčių centrai tad užstatyti taip tankiai, kad net normaliems daugiaaukščiams parkingams Salonikuose vietos mažai: mašinos keliamos liftais. Bet dėl tos žmonių jūros miestai labai gyvi, visad šalia bus parduotuvė, graikiškas gyros ar suvlaki, naktinis gyvenimas…

Naktinis gyvenimas Atėnų Psyri rajone

Naktinis gyvenimas Atėnų Psyri rajone

Kitas naujos architektūros pliusas: balkonai, terasos. Graikams jie būtinybė ir net iš daugybės pigiausių viešbučių atsiveria pribloškiami vaizdai į jūrą, kalnus, miestų panoramas. Užsakinėjant viešbutį kartais rašoma ne „Yra balkonas“, bet „Nėra balkono“ jei, dėl kažkokių priežasčių, tavo numeris „išskirtinis“. Tarsi „Nėra tualeto“…

Graikijos miestai nykūs, užtat kaimų ir miestelių Graikijoje išliko stačiau nuostabių ir įvairių. Vikoso tarpeklio regione (Zagorohoria) jie pilki akmeniniai, Santorinyje – baltai-melsvi. Gražus Nafplijo miestelis su pilimi viršūnėje – jis buvo pirmąja atkurtosios Graikijos sostine (1823-1834 m.).

Nafplijaus centras

Nafplijaus centras

Graikijos kultūra: kiek teisingi stereotipai apie graikus?

Graikai turi nekokią tinginių reputaciją. Ilgą laiką visa šalis gyveno „į skolą“ ir nesiteikė tų skolų grąžinti. Ginčijosi: „ir taip Graikija gyvena skurdžiai, nebeturi kur spaustis diržus“, kai iš tikro tuo metu graikai gyveno turtingiau, nei skolas ir palūkanas pareigingai mokėjusi Lietuva… O kur dar visi Graikijos komunistai, anarchistrai, jų riaušės, karts nuo karto parodomos viso pasaulio žinių laidose. „Ar jums viskas gerai, Atėnuose šiandien šaudė protestuotojai“ – tokias žinutes iš artimųjų gavom vienos kelionių metu.

Ir tame yra tiesos. Pastarąjį kartą keliaudamas Graikijoje per 10 dienų patyriau du streikus (viešojo transporto ir visuotinis, kai užsidaro kas tik nori), taip pat ir riaušes, teko pauostyti jau besisklaidančių ašarinių dujų, regėti padegtas šiukšliadežės, išvartytus tualetus, išdaužytus langus, radikaliausius grafičius, plakatus su kūjais ir pjautuvais. Čia dar nieko, nes per tokius protestus kartais būna ir žuvusiųjų ir sužeistųjų ir daugelis tų nusikaltimų vykdytojų lieka nenubausti. Graikų gausūs anarchistai, komunistai, fašistai (pastarųjų „Auksinė aušra“, tiesa, uždrausta) tarpusavy sutaria ne ką geriau, nei su nekenčiama valdžia, į kurią jie irgi neretai išrenkami.

Eilinis komunistų ir anarchistų protestas prie paralamento

Eilinis komunistų ir anarchistų protestas prie paralamento

Bet, toks jausmas, kiekvienam kokiam „tinginiui smurtaujančiam radikalui biurokratui“, kuris tik ir siekia preteksto skelbti streiką ar eiti siaubti gatvių, tenka bent keli labai darbštūs graikai, besišypsantys, maloniai aptarnaujantys. Graikijoje net mažiau nei kokioje Ispanijoje visokių siestų, darbo laikai ilgesni, žmonės turistams malonesni. Ir angliškai mokosi, geri kalba.

Graikija – kontrastų šalis. Na kaip gi – viena religingiausių Europoje ir kartu viena komunistiškiausių? Tai skirtingi žmonės, bet visų jų Graikijoje yra daug. Net toje pat darbovietėje: štai visuotinio streiko metu dalis Atėnų Archeologijos muziejaus salių dirbo, dalis ne: „Priklauso nuo salės darbuotojo požiūrio į streiką“.

Visgi, viską sudėjus Graikijoje tikrai jaučiausi daug, daug maloniau, nei galima būtų tikėtis pasižiūrėjus graikų radikalų atsišaukimų. Graikija labiausiai iš visų Europos šalių man primena Lotynų Ameriką: ten irgi didžiuliai kontrastai, radikalai ir darbštieji, turtuoliai ir elgetos, nykūs miestai ir puošnios bažnyčios.

Išdaužytas šviesoforas

Riaušininkų ką tik išdaužytas šviesoforas

Graikijos kainos, maistas, nakvynės

Graikija – viena pigiausių šalių tarp tų, kurių nevaldė komunistai ir patogi keliauti.

Restoranai Graikijoje gerokai pigesni nei Lietuvoje – bent jau vietinio maisto, tarp kurio dominuoja gyros ir souvlaki: lėkštėje ar pitoje pateikiama mėsa su daržovėmis ir bulvytėmis fri (norisi lyginti su turkiškais dioner kebabais, bet geriau nereikia). Pigus ir vynas, alkoholis. Dirba jie ilgai, visokių „virtuvė jau užsidarė“ negirdėjau.

Tipinis graikų maistas - tokie įvynioti gyros ar suvlaki "sumuštiniai"

Tipinis graikų maistas – tokie įvynioti gyros ar suvlaki “sumuštiniai”

Viešbučių kainos kiek didesnės, bet kokybė gera: daug variantų su nuostabiais vaizdais, balkonais. Daugelis viešbučių gana nedideli, labiau kaip šeimos verslas. Įdomu apsistoti ir AirBnB, pajusti, kaip gyvena patys graikai. Viešbučių kainos priklauso nuo sezono ir itin išbrangsta vasarą, ypač „vasarinėse“ vietose (Santorinis ir pan.).

Beje, Graikijoje rūkoma daugiau kur, nei esame įpratę. Kai keliavau į Graikiją pirmą kartą, būdavo rūkoma net „McDonald‘s“ (niekur kitur pasaulyje to nemačiau)…

Savo buto Atėnuose terasoje

Savo buto Atėnuose terasoje – kaip ir iš daugybės, matosi Akropolis

Lankytinų vietų kainos priklauso nuo sezono. Jei nėra tikslo gulėti prie jūros, verta atvykti žiemą (iki kovo): tada ne tik daug vietų perpus pigesnės, bet būna net ir „nemokamų dienų“ (pvz. keliaudami kovo mėnesį tokias „pagavome“ net dvi). Be to, ir turistų tada mažiau, nors kokį Atėnų Akropolį, aišku, vis tiek „užkemša“. Bet štai prie Delfų pėsčiųjų take net juostos išbraižytos, kad minios nesusidūrusios prasilenktų – tai kas būna vasaros savaitgaliais?

Verta atkreipti kelionę po Graikiją planuoti ir pagal lankytinų vietų darbo laiką, antraip gali tekti „pabučiuoti duris“. Nors viskas dirba nuo ankstyvo ryto (dažnai 8 val.), daug vietų užsidaro jau 14:30 ar 15:30, ypač nesezono metu.

Jei mokate angliškai, Graikijoje bus lengva: kalbą moka neįtikėtinai daug graikų. Nespėliosiu, kur kiaušinis, kur višta, bet Graikijoje daugiau nei kitur pietų Europoje sutikau ir anglakalbių turistų (iš JAV, Didžiosios Britanijos).

Pardavėjas Atėnuose

Pardavėjas Atėnuose

Kaip keliauti po Graikiją

Jei keliauji į žemyninę Graikiją, pagrindiniai šalies vartai – Atėnų oro uostas, į kur skrenda daug aviakompanijų. Antras variantas – Salonikai. Kai kas atvažiuoja ir automobiliu, bet atstumas iš Lietuvos ~2500 km. Kažin ar verta, nes autonuma pačioje Graikijoje gali būti pigi, ypač nesezonu.

Na o kaip keliauti po Graikijos salas atsakymų tiek, kiek Graikijoje salų… Daug salų turi savo oro uostus, į kurias yra tiesioginiai reisai iš kitur Europoje. Tarp salų kelia ir keltai. Į daugelį salų yra keltai iš Pirėjo uosto prie Atėnų. Iš Atėnų siūlomi ir vidiniai skrydžiai.

Stačiatikiškos freskos, graikų menas

Stačiatikiškos freskos, graikų menas

Graikijos žemyninę dalį išvagojusios puikios automagistralės, yra ir autobusų ir traukinių tinklai. Tiesa, viešojo transporto darbuotojai Graikijoje gana dažnai streikuoja, o jei kelionė suplanuota padieniui, ir dienos streikas gali sugriauti visus planus…

Kitas niuansas: priešingai maistui, transportas Graikijoje nėra pigus. Dėl nemažų viešojo transporto (autobusų, traukinių) kainų pasirinkau keliauti nuomotu automobiliu, išėjo pigiau. Bet be benzino išlaidų dar laukė ir mokamos nepigios automagistralės. O vidinis skrydis iš Atėnų į netolimą salą nesunkiai gali atsieiti brangiau, nei skrydis iš kokio Londono į Atėnus…

Ankšta Atėnų gatvė

Ankšta Atėnų gatvė

Taip pat didmiesčiuose – problemos su parkavimu, jis brangus. Taigi, nors Graikijos užmiestį geriausiai patirti automobiliu, po Atėnus verta keliauti kokybišku metro.

Brangiausias, bet visgi labai populiarus kelionės po Graikiją būdas – jachtos. Na, kur kitur turtingoje ir saugioje Europoje rasi tokią tam palankią geografiją: nedidelis paplaukimas ir jau kita sala, kiti vaizdai, kitos istorijos, bet visur yra kokybiška infrastruktūra.


Visi mano kelionių vadovai po Graikiją

1. Graikija – viskas, ką reikia žinoti keliaujant
2. Žemyninė Graikija – Antikos miestai, Meteora, kurortai
3. Atėnai – čia susitinka senovė, linksmybės ir tamsa

Komentuoti
Straipsnio temos: , , , , , , , , , , , , ,


Gibraltaras – miestas-kalnas ir Britanija Ispanijoje

Gibraltaras – miestas-kalnas ir Britanija Ispanijoje

| 1 komentaras

Gibraltaras toks mažas, kad visą gali apeiti pėsčiomis – o kiek ten visko telpa!

Gibraltare – ir didžiulis status kalnas, pilnas urvų, senų tvirtovių, neprilygstamų vaizdų į du žemynus ir… vienintelių Europoje beždžionių.

Gibraltare – ir labai angliškas miestelis palei Uolos šlaitus – su mūrine siena, senamiesčio gatvelėmis, britiškomis smuklėmis, bet karštu Viduržemio jūros klimatu.

Net oro uostas Gibraltare telpa – tik, taupant vietą, kai neskrenda lėktuvai, pakilimo taku galima net pasivaikščioti!

Svarbiausia, Gibraltaras – atskira šalis, bet ne valstybė. Jis – viena paskutinių tokių kolonijų pasaulyje. Ir jis – šalia pat Malagos, tad ten nesunkiai gali nukeliauti dienai iš Ispanijos pietų. Bet kartą nukeliavus gali norėtis sugrįžti!

Uolos viršūnė

Uolos viršūnė

Gibraltaro Uola – galinga Gamtos tvirtovė

Uola yra Gibraltaro širdis ir esmė. Masyvus 426 m aukščio aštrus kalnas ima matytis dar už daugybės dešimčių kilometrų, kai leki Ispanijos pajūrio greitkeliais. Ir tik jau priartėjęs visai artyn pradedi suprasti, kad prie Uolos apačioje dar prigludęs ir toks britiškas miestelis.

Uola turi viską. Vienus nuostabiausių vaizdų į Viduržemio jūrą apskritai – ten matai Gibraltaro sąsiaurį, į Ispaniją ir Maroką. Stalagtitų ir stalagmitų pilnus urvus, kaip Šv. Mykolo ola. Keliolika kilometrų kokybiškų žygių takų ir laiptų.

Kavinėje ant Uolos

Kavinėje ant Uolos

Uoloje – ir istorija. Antrojo pasaulinio karo tuneliai ir gausybė apleistų bunkerių, įtvirtinimų, artilerijos baterijų, gynusių Gibraltarą tada, kai visi, kas netingi, gviešėsi jį atimti iš britų ar sugriauti: ir ispanai, ir naciai, ir net argentiniečiai (Folklandų salų karo metu). Yra ir arabų tvirtovė iš dar senesnių laikų, Uolą žinojo – ir Heraklio stulpu vadino – net senovės graikai. Laimei, dabar Vakarų Europa gerokai taikesnė, britams pakanka laikyti kelis mažus karo laivus, kurie nuo Uolos irgi tarsi ant „delno“.

Senas pabūklas ant Uolos

Senas pabūklas ant Uolos

Uola nestovi vietoje: Gibraltaras savo pasididžiavimą dabina vis naujom ir naujom modernybėm, nuo kurių gamtos grožis atsiveria naujai: Skywalk galėjome pavaikščioti stiklinėmis grindimis, pereiti Windsor kabančiu tiltu, o Šv. Mykolo urvo grožybes „atgaivino“ šviesų šou.

Šviesų šou Šv. Mykolo urve

Šviesų šou Šv. Mykolo urve

Bet turistų fotoaparatus užvis labiausiai traukia Uolos gyventojos: vienintelės Europoje beždžionės (neskaičiuojant zoologijos sodų). Jų gyvūniškai-žmogiškas gyvenimas, jų draugystės, kovos, meilė, akrobatika karstantis rudomis uolomis… Tik fotografuoti reikia atsargiai: matėme, kaip vieno turisto neatsargiai padėką kuprinę bandė nutįsti, laimė, buvo per sunki Perspėjimai saugotis „beždžionių vagilių“ skambėjo dar lynų keltuve į Uolą… Jos išdaigininkės tarsi vaikai: gali ir ant pečių užšokti, ir pablusinėti…

Beždžionė šalia pasivaikščiojimo tako ant Gibraltaro Uolos

Beždžionė šalia pasivaikščiojimo tako ant Gibraltaro Uolos

Daugybei turistų Uola – ir vienintelis dalykas Gibraltare, kurį jie ten pamato. Užsikėlę lynų keltuvu, to aštraus kalno aukštumose nesunkiai praleidome pusdienį, o galima ir visą dieną.

Yra net toks bilietas, į kurį įeina pavėžėjimas autobusu nuo Gibraltaro sienos iki lynų keltuvo, pasikėlimas lynų keltuvu į Uolą ir visos lankytinos vietos Uolos viršuje. O paskui – nusileidimas žemyn ir parvežimas iki sienos.

Tą bilietą pirkome, bet atgal iki sienos nevažiavome. Nes Gibraltaras nėra tik Uola ir tikrai verta ten stabtelti ilgiau.

Lynų keltuvo vidurinė stotis, tiesiog kabanti ore

Lynų keltuvo vidurinė stotis, tiesiog kabanti ore

Gibralatras – Britanija, Ispanija ar kita šalis?

Gibraltaro mieste Uolos papėdėje kartais turi įsignybti, kad patikrintum, ar nesapnuoji. Skamba švari britiška šneka, važinėja dviaukščiai raudoni londonietiški autobusai, Gibraltaro senamiesčio Main Street ar Kazematų aikštės jaukių angliškų namelių pirmuose aukštuose siūlomas „geriausias fish and chips“, o jaunuoliai garsiai serga už Britanijos lygos komandas.

Gibraltaro centrinė gatvė (Main Street)

Gibraltaro centrinė gatvė (Main Street)

Bet juk aplink – Afrikos pašonės karštis, butus nuo saulės kaitros saugo masyvios langinės, o žydra Viduržemio jūra visada yra už nepilno kilometro! Na ir dar beždžionės…

Gibraltaras didžiuojasi būdamas Britanijos dalimi taip smarkiai, kad kartais ten jaučiausi it papuolęs į kažkokį Britanijos tematikos gyvąjį muziejų. Na, pačioje Britanijoje suvenyrų parduotuvėse nerasi tiek suvenyrų su britų karališkąja šeima, kiek Gibraltare, nepamatysi tiek daug „Į šitą pačią panoramą 1954 m. žiūrėjo karalienė“ tipo atminimo lentų…

Suvenyrai ant Uolos

Suvenyrai ant Uolos

Turbūt todėl, kad Gibraltarui visada yra grėsmė „mamos Britanijos“ netekti. Ispanija reikalauja Gibraltarą atiduoti jai. 1969-1982 m. Ispanija netgi buvo Gibraltarui paskelbusi blokadą, uždarė sieną: vienintelis būdas patekti į Gibraltarą tada buvo arba lėktuvu iš Britanijos, arba laivu iš Maroko. Norėdamas nuvykti į Gibraltarą iš Ispanijos turėdavai plaukti į Maroką, o iš ten atgal! „Pagalius į ratus“ ispanai Gibraltarui kaišioja ir toliau: Gibraltaro kova už teisę turėti savo oficialią futbolo rinktinę ispanų „dėka“ truko ~17 metų (1999-2016 m.).

Geriausi Fish and Chips...

Geriausi Fish and Chips…

Britanija seniai nebėra ta žemes grobianti imperija ir ji sutiktų atiduoti Gibraltarą ispanams – juoba, tas Gibraltaras toks menkas (~30 000 žmonių teritorijoje, nedaug didesnėje už Vilniaus senamiestį). Bet Britanija – demokratija, ji neatiduos jokių savo piliečių prieš jų valią. O gibraltariečiai perdavimo nenori nieku gyvu: per du referendumus už pasilikimą Britanijoje balsavo sunkiai suvokiami 99,6% ir 98,9% gibraltariečių. Ispanų Gibraltare mažai: kai 1713 m. Uola po Ispanijos įpėdinystės karo atiteko britams, čia pasiliko vos ~70 ankstesnių gyventojų. Gibraltarą tada apgyvendino žmonės iš Britanijos, kitų jos kolonijų Europoje (Maltos, Menorkos), Italijos, Portugalijos; Gibraltaras tapo saugiu prieglobsčiu kitur persekiotiems žydams, atvyko ir marokiečių.

Ant senosios arabų tvirtovės - Gibraltaro vėliava

Ant senosios arabų tvirtovės – Gibraltaro vėliava

Nė nesuseksi, kas kokio kraujo turi, bet kai ką išduoda Gibraltaro pavardės: tik 27% gibraltariečių turi britiškas pavardes, 24% – ispaniškas, 19% – itališkas, 11% – portugališkas, 8% – maltietiškas, 3% – žydiškas, 2% – menorkietiškas. Vos 5% žmonių – anglikonai, stovi graži mečetė, sinagogos, įvairiausios bažnyčios.

Europa Point Gibraltaro pietuose su pagrindine šalies mečete

Europa Point Gibraltaro pietuose su pagrindine šalies mečete

Bet beveik visi gibraltariečiai kaip vienas kumštis – už Britaniją. Reta pavyzdinė šalis tiems, kas palaiko imigraciją ir tiki, kad per kelias kartas imigrantai gali masiškai tapti ištikimiausiais iš piliečių…

Gibraltariečiai

Gibraltariečiai

Gibraltaras – unikali kelionė į keistą praeitį

Ir visgi Gibraltaras nėra kažkokia Britanijos atplaiša palei Viduržemio jūrą. Ne vienas čia atvažiuoja tik „užsidėti varnelę“ – na, bus dar viena aplankyta šalis, „Bet juk ir Ispaniją, ir Britaniją jau mačiau, tai kas čia bus naujo?“ – galvoja.

Kiti išvis atvyksta tik apsipirkti: dėl gerų mokesčių, pirkdamas Gibraltare brangią elektroniką ar drabužius gali sutaupyti, tad vitrinos spindėte spindi nuo prabangių prekių.

|Viena prabangių parduotuvių Main Street

|Viena prabangių parduotuvių Main Street

Bet daugelis Gibraltare randa daugiau. Po pirmo apsilankymo, į Gibraltarą sugrįžau ir antrąsyk.

Unikali ne tik Gibraltaro Uola. Gibraltaras – tai ir garsusis Gibraltaro sąsiauris šalimais. Kas dešimtas pasaulio laivybos maršrutas praplaukia Gibraltaro sąsiaurį. Pro jį gabenamos prekės ne tik į Viduržemio jūrą, bet net ir iš Azijos į Ameriką (per Sueco kanalą ir tada Gibraltaro sąsiaurį). Nuo pietinio Gibraltaro galo, Europa Point, buvo gražu stebėti tą laivybos magistralę, kur laivai niekada nesibaigę, jų nuolat regi daugybę.

Laivai Gibraltaro sąsiauryje. Kitame krante - Afrikoje - Ispanijos miestas Seuta, kurios istorija panaši, kaip Gibraltaro. Keista: žiūri iš Pirėnų pusiasalio į Afriką ir matai ten Ispaniją, o pats stovi ne Ispanijoje

Laivai Gibraltaro sąsiauryje. Kitame krante – Afrikoje – Ispanijos miestas Seuta, kurios istorija panaši, kaip Gibraltaro. Keista: žiūri iš Pirėnų pusiasalio į Afriką ir matai ten Ispaniją, o pats stovi ne Ispanijoje

Ragavusius visko ir trokštančius to, „ko niekur kitur nėra“, sužavi Gibraltaro oro uostas. Pakilimo takui nebuvo vietos – tad jis tiesiog kerta vienintelę gatvę į Ispaniją! Ta gatve per pakilimo taką galima važiuoti automobiliu, dviračiu, net eiti pėsčiam, košiant skersiniams vėjams ir stebint pareigūnams.

Aš su žmona ant Gibraltaro pakilimo tako

Aš su žmona ant Gibraltaro pakilimo tako

„Kas bus kai atskris lėktuvas?“ – galvoju. Laukiu, žiūriu. Tada prasideda unikali procedūra. Visų pirma suskamba aliarmas ir pareigūnai nustoja leisti taku eiti žmonėms – nes jie lėčiausi. Už kelių minučių nusileidžia šlagbaumai it geležinkelio pervažoje, užsidega raudonos šviesos – jau stabdomi ir automobiliai. Specialus automobilis nuo kilimo tako valo žmonių gal primėtytas šiukšles, o pareigūnai kelią pertiesia padangas naikinančiais dygliais. Kai „ant kortos“ – lėktuvas ir juo skrendantys žmonės, negali rizikuoti, kad koks kvailys sugalvos apvažiuoti užtvarą, arba koks praeivis buvo numetęs šiukšlę, kurią įsiurbs variklis… Viskas taip stoja kokioms 15 minučių – nes gatvė uždaryta dar tada, kai nė lėktuvo švieselės dangaus tolumoje nesimatė, nes atidaryta tik po to, kai lėktuvas ne tik nusileido, bet ir nuvažiavo prie terminalo. Mat riedėdamas link terminalo irgi turi kirsti tą pačią gatvę… Susidarė didelė automobilių, dviračių, pėsčiųjų eilė.

Eilė prie šlagbaumo, uždarius gatvę, nes kyla lėktuvas

Eilė prie šlagbaumo, uždarius gatvę, nes kyla lėktuvas

Apvažiuoti, apeiti pakilimo tako neįmanoma, tad net Gibraltaro autobusų grafikai „su žvaigždute“: „gali keistis, jei kelią pastos lėktuvas“. Aišku, vieninteliai skrydžiai iš Gibraltaro – į Britanijos miestus; į Londoną – kelis kartus per dieną… Tiesa, kai stebėjau, nusileido privatus lėktuvas. Ar gibraltariečiai kaip reikiant keikia tokius turtinguosius, kai dėl vieno ar kelių žmonių stoja „pusė miesto“?.. O gal oro uostas jiems toks įprastas, kad apie jį nė nemąsto?

Pakeliui į Gibraltarą laukė ir kadaise labai įprasta, bet Vakarų Europoje beveik pamiršta. Tikra valstybių siena! Tokia, kur rodai pasą pirma ispanams, paskui – gibraltariečiams, eini per muitinės „žalią koridorių“, o grįždamas vėl taip pat. Tokia, prie kurios nusidriekė kilometrinė automobilių eilė. Todėl, kaip daugelis trumpalaikių turistų, pasirinkome palikti automobilį aikštelėje Ispanijos La Linea mieste iš karto anapus sienos, o į Gibraltarą eiti pėsčiomis. Na, ir pinigas Gibraltare kitas (svaras sterlingų), nors mokėjimo kortelių eroje tai ne tiek svarbu. Tiesa, Gibraltare vairuojama dešine puse (ne kaip Britanijoje), bet tie, kurie ką tik atskrido iš Londono, ties perėjomis įspėjami: „Look left“ („Žiūrėk į kairę“).

Ženklas 'Šiuo vaizdu gerėjus karalienė'

Ženklas ‘Šiuo vaizdu gerėjus karalienė’

Kelionė į Gibraltarą daugeliu atžvilgiu – kelionė į praeitį. Į laikus, kai Europoje gyveno beždžionės (prieš 110 000 metų). Į laikus, kai palei viso pasaulio krantus klestėjo šitokie Europos imperijų prekybiniai miestai-kolonijos (kokius 1914 m.). Į laikus, kai į skrydžius ir jų saugumą buvo žiūrima paprasčiau ir oro uostai nebuvo aptverti neperlipamomis ir videokamerų stebimomis sienomis (na, gal į ~1960 m.).

Ir ta keista praeitis yra vos 1-2 val. kelio nuo didžiųjų pietų Ispanijos Costa del Sol kurortų.

Beždžionės blusinėjasi, o tolumoje laivas, praplaukęs ar plaukisantis pro Gibraltaro sąsiaurį

Beždžionės blusinėjasi, o tolumoje laivas, praplaukęs ar plaukisantis pro Gibraltaro sąsiaurį

Komentarai
Straipsnio temos: , , , , , , , , , ,


Kaip keliauti patogiau? Kelionių problemos ir baimės

Kaip keliauti patogiau? Kelionių problemos ir baimės

| 0 komentarų

Kelionės jums asocijuojasi su nepatogumais? Gal nekeliaujate ar atidedate keliones, nes manote, kad pavargsite, daug kas bus nemalonu, nepatogu?

Čia rasite daugybę patarimų, kaip išvengti nepatogumų! Paspaudę ant nuorodų galėsite sužinoti daugiau, kaip įveikti būtent tą kelionės sunkumą.

1.Sunku pasirinkti kur keliauti?. Idėjų rasite čia.

2.Kelionės planavimas. Užtrunka labai ilgai? Sunku susiplanuoti gerą kelionę? Niekas kelionių planavime nėra privaloma: galite skirti tam laiko tiek, kiek patys norite, ir turėti gerą kelionę! Jei norite susiplanuoti keliones efektyviau, vadovaukitės šiais patarimais – galima susiplanuoti kelionę net ir jau skrendant lėktuvu. Tačiau galbūt ir to atrodo per daug, per sudėtinga? Tuomet galite samdyti gidą / ekskursiją, o kaip tai padaryti pigiai ir efektyviai, pasakoju čia.

3.Vizos, skiepai ir kt.. Galvojate, kad su kelione susiję daug varginančios biurokratijos? Į daugumą šalių keliauti paprasta, kitur visos problemos nesunkiai sutvarkomos (žr. Straipsnius apie vizas, skiepus), o jei vis tiek nenorite tvarkyti pats – pilna agentūrų, kurios tą padarys už jus.

4.Daiktų krovimasis. Daiktus susikrauti užtrunka be galo ilgai? Neįsideda kažko, ko prireikia? Prisikraunate ko nereikia ir tenka tąsytis su savimi? Daiktų per daug, kad priimtų avialinijos? Viskas išsprendžiama vieną kartą susidaryti kelionėse reikalingų daiktų sąrašą ir į kiekvieną kelionę krautis daiktus pagal jį: kaip tą padaryti (ir kokius daiktus į tą sąrašą įrašyti) siūlau čia.

5.Skrydžiai. Ilgi skrydžiai lėktuvu, laukimai ir persėdimai oro uoste labai vargina ar net gąsdina (“Ar spėsiu į lėktuvą?”, “Ar suprasiu ką daryti oro uoste?”)? Viskas apeinama! Paskaitykite, prieš kiek laiko atvykti į oro uostą, taip pat, ką veikti oro uoste, kad nenusibostų, o jei lėktuvu apskritai esate skridęs mažai, kaip skristi lėktuvu.

6.Aklimatizacija. Nusigavęs į tolimą šalį jaučiatės pavargęs, nes pasikeitė laiko juosta? Kaip įveikti aklimatizacijos sunkumus, rašau čia.

7.Transportas kelionės vietoje. Pavargstate važiuodami automobiliu, autobusu, vaikščiodami gamtoje ar kt.? Tiesiog reikia pasirinkti jums tinkamą kelionės būdą, o taip pat tinkamą kelionės tempą: čia nėra teisingo varianto, svarbu, kas tinka ir patogu jums, o ne kaip keliauja jūsų draugai ar kokie influenceriai.

8.Nakvynės vietos. Esate pavargęs nuo mažų ir nepatogių viešbučių kambarių, toli nuo centro esančių viešbučių, purvinų viešbučių, viešbučių be parkingo, kai keliaujate su automobiliu ir t.t.? Visur yra visokių nakvynės vietų, netgi nebūtina apskritai rinktis viešbutį (yra AirBnB butai ir t.t.). Kaip tinkamai pasirinkti nakvynės vietą, rašau čia. Tai tikrai nebūtina, bet jei nuspręstumėte nakvoti oro uoste, automobilyje ar kitur – net ir taip galima patogiau išsimiegoti, jei žinai kaip.

9.Saugumas. Kelionės metu jaučiatės neramus, galvojate, kad nesaugu – bijote katastrofos, nusikaltėlių, apgavikų, ligų? Visų pirma, tai yra labai reta (didesnė rizika yra pvz. Žūti autoavarijoje pakeliui į darbą Lietuvoje nei patekti į kokį teroro aktą). Be to, galima išvengti tinkamai pasirenkant šalį ir tinkamai elgiantis: paskaitykite straipsnius kaip keliauti saugiai: kaip vengti nusikaltėlių, apgavikų, kaip elgtis susirgus, kada reikia ir nereikia skiepytis – ir jauskitės ramiau.

10.Kaina. Kelionėje nesijaučiate gerai, nes nuolat jaudinatės, kiek išleidžiate pinigų, dažnai išleidžiate daugiau, nei tikėjotės? Čia rašau, kaip keliauti pigiau – ir vis tiek patogiai.

11.Ilgalaikės kelionės, darbas iš kelionės. Gal pačios kelionės nekelia baimės, bet dar nedrįstate dirbti per atstumą iš užsienio, keliauti ilgiau nei savaitę-kitą, nes „Nežinia, ar bus internetas“, „Nežinia, ar be manęs išgyvens bendradarbiai, manęs staiga neprireiks“ ir t.t.? Kaip keliauti ilgą laiką ir dirbti iš užsienio, pasakoju čia.

Komentuoti
Atonas – paskutinė Viduramžių vienuolių respublika

Atonas – paskutinė Viduramžių vienuolių respublika

| 4 komentarai

Ar žinojote, kad Europoje yra respublika, kurioje niekas nevalgo mėsos ir į kurią neįleidžiamos moterys? Tai – šventasis Atono kalnas. Stačiatikių Vatikanas. Paskutinė Europos vieta, “įstrigusi” Viduramžiuose, kur gamta, ramybė ir tikėjimas vis dar triumfuoja prieš visokeriopą progresą.

Į Atoną galima patekti tik su specialiu leidimu, kurių išduodama labai mažai: įleidžiami vos 10 nestačiatikių per dieną. Vienu jų tapau ir aš.

Kelionė į Atoną tikrai nėra “eilinis turizmas”. Atone teko ir keltis 1:50 ryto suskambus vienuolyno gongams, ir žygiuoti tarp vienuolynų kalvų šlaitais, ir padėti su virtuvės darbais. Ir tuo pačiu pasinerti į save ir į Viską.

Einant taku iš vieno vienuolyno į kitą

Einant taku iš vieno vienuolyno į kitą

Kas yra Atonas? Ar tai atskira šalis?

Atonas formaliai priklauso Graikijai, bet daugeliu atžvilgiu tai lyg atskira šalis, vadinama Šventuoju Kalnu (Άγιο Όρος). Ji turi savo vizas (diamonitirion leidimus), įstatymus (kurie mažai keitėsi nuo Viduramžių) ir per 2000 piliečių, davusių įžadus viename Atono vienuolynų.

Atono vienuoliai

Atono vienuoliai

O tie vienuolynai – stačiai įspūdingi! Kai kurie jų senesni nei 1000 metų. Didingi senoviniai daugiaaukščiai rūmai, stūksantys aukštai ant pakrantės uolų tarsi galingiausios pasakų pilys. Kelių dienų, kurias piligrimui leidžiama būti Atone, niekaip nebūtų užtekę aplankyti visiems ar net daugeliui vienuolynų, bet ir žvelgiant pro langus iš maršrutinio laivo (pagrindinis transportas Atone) jie tiesiog užgniauždavo kvapą.

Vienas Atono vienuolynų žvelgiant iš laivo

Vienas Atono vienuolynų žvelgiant iš laivo

Kiekvienas Atono vienuolynas – tai lyg ištisas miestas. Kiekvienas turi atskirą tvarką; jie net kalba skirtingom kalbom (graikų, rusų, serbų, bulgarų, rumunų). Bet savo “laike įstrigusią” vienuolių šalį jie apie 1000 metų valdo visi bendrai ir taikiai per savo atstovus Šventojo Kalno sostinėje Karijese.

Prie Šv. Povilo vienuolyno pagrindinio pastato

Prie Šv. Povilo vienuolyno pagrindinio pastato

Kuo išskirtinis Atonas?

Kuo išskirtinis Atonas?

Visų pirma, į Atoną neįleidžiamos jokios moterys ir net, sakoma, kai kurių gyvūnų patelės! Moterims belieka minikruizai “aplink Atoną”, kurių metu, nepriplukdomos arčiau 500 m nuo kranto, jos gali akies krašteliu išvysti Atono vienuolynų didybę. Taigi, ir man žmoną teko kelioms dienoms palikti krante…

Ouranopolis. Uostas iš kur išplaukia dauguma laivų į Atoną.

Ouranopolis. Uostas iš kur išplaukia dauguma laivų į Atoną.

Patekti į “zoną be moterų” buvo be galo keista. “Jaučiuosi, tarsi į armiją būtume pašaukti” – bendrakeleivis pasidalino mintimis kai sėdėjome “vyriškame” laive iš “tikrosios Graikijos” į Atoną. O aš iki pat savo viešnagės Atone pabaigos, eidamas į tualetus, pasąmoningai dairydavausi ženklų, kad tikrai einu į vyrų tualetą. Aišku, jų nebuvo; ne tik vienuolynuose, o ir Karijese ar pagrindiniame Atono uoste Dafnėje. Moterų nėra nei tarp vienuolių, nei tarp piligrimų-keliautojų, nei tarp kokių valytojų, pardavėjų ar laivų kapitonų – Atonas yra vienos lyties šalis.

'Vyriškame' laive į Atoną

‘Vyriškame’ laive į Atoną

Tiesa, jei, tai išgirdę, jau įsivaizduojate konfliktus ir testosterono audras, turėsiu nuvilti: Atone radau tik draugiškumą, mandagumą. O geriausias tos religingo švelnumo atmosferos įrodymas man – visi valkataujantys Atono katinai: nė vienas jų nesišalina žmonių! Nes vienuoliai juos glosto, maitina, myli…

Senyvas vienuolis Dafnėje maitina kačiukus

Senyvas vienuolis Dafnėje maitina kačiukus

Ir išvis – jokia pasaulio šalis pagarba gyvūnams neprilygsta Atonui. Nes Atone uždrausta medžioklė ir nevalgoma mėsa (tik, kartais, žuvis)!

Šiandien tai gal net atrodys “modernu”, bet tokia tvarka Atone yra nuo kadų kadais. Taigi Atonas, galima sakyti, yra seniausias pasaulyje gamtos rezervatas! Tuo žaviau buvo leistis į žygius nuo vienuolyno prie vienuolyno siaurais akmenuotais vienuolių keliukais, įspraustais tarp 2000 m aukščio Atono viršukalnės, Ėgėjo jūros, supamais žalių augalų, upelių, krioklių…

Pakeliui tarp Dafnės uosto ir Kseropotamou vienuolyno

Pakeliui tarp Dafnės uosto ir Kseropotamou vienuolyno

Beje – Atono vienuoliai labai sveiki: kaip parodė 1994-2007 m. tyrimas, čia mažai susirgimų prostatos, plaučių ir žarnyno vėžiais, širdies ligomis, Alzhaimerio liga. Ar taip yra dėl mitybos? Ramybės? Susilaikymo ir šeimos neturėjimo? Gamtos artumo? Kol kas neišsiaiškinta, tad galite spėlioti pagal savo pažiūras.

Atono sostinėje Karijese

Atono sostinėje Karijese maišosi vienuoliai, piligrimai ir darbininkai. Čia jie laukia autobusų po vienuolynus.

Kaip gyvenama Atone? Dienos pasveikinimai 2 val. ryto ir vienas valgis per dieną

Keliaudamas Atone privalėjau nakvoti kaip atonietis – vienuolynuose. Tad jų gyvenimo būdą ne šiaip pamačiau – jį pajaučiau, supratau ir išgyvenau.

Vienuolynuose tvarka įvairuoja, bet ir savaip panaši. Nakčiai visų vienuolynų vartai uždaromi – tarsi Viduramžių miestu. Kai kurie užsiveria „kartu su saulėlydžiu“, kai kurie – ir 4 val. vakaro. Visi – įskaitant ten nakvojančius piligrimus – privalo ateiti į vienuolyną iki tol. Dar kokia valanda ir suskamba varpas: nuo tada draudžiama išeiti net į vienuolyno kiemą…

Vakarui ištuštėjęs Vatopedžio vienuolyno kiemas

Vakarui ištuštėjęs Vatopedžio vienuolyno kiemas

Atonas nakčiai apmiršta taip, kaip jokia pasaulio šalis, gamta lieka visai be žmonių. Dėl beveik aklinos tamsos Šventajame Kalne regėjau daugiau žvaigždžių ir žvaigždynų, nei bet kur kitur Europoje. Tą magišką nakties dangų (ir dar daug ką) stebėdavau iš balkonų, kurie man buvo vienas nuostabiausių dalykų Atone. Kiekvienas vienuolynas turi gausybę tokių terasų – ir visos jos įrengtos taip, kad gražiausiai matytųsi kalnai ir jūra. Kad vienuoliai galėtų medituoti stebėdami gamtą.

Šv. Povilo vienuolyno balkone

Šv. Povilo vienuolyno svečių aukšto balkone

Rytas. Pažadina trankūs garsai iš vienuolyno kiemo: mediniai „gongai“ semantronai, varpai. Vienuose vienuolynuose tai prasideda 4 val. nakties. Kituose laikrodis dar nė 2 val. nakties nebūna išmušęs.

Vienas garso kėlimo prietaisų prie vienuolyno cerkvės. Vatopedžio vienuolynas.

Vienas garso kėlimo prietaisų prie vienuolyno cerkvės. Vatopedžio vienuolynas.

Šiaip ne taip įveikę miego gniaužtus, vienuoliai juodais abitais ir piligrimai klibinkščiuoja į pagrindines vienuolynų cerkves, blausiai apšviestas plevenančia ritualinių žvakių šviesa (jokios elektros). Sėdasi į auštus medinius krėslus palei sienas. Laukia orthros – tris valandas trunkantis “dienos pasveikinimas”. Ritualinės vyriškų chorų giesmės mainosi su monotoniškais graikiškais Biblijos tekstais. Pagal atėjūnui nežinomą tvarką vienuoliai stojasi iš suolų, vaikšto po cerkvę, bučiuoja ikonas, uždega ir gesina žvakes, perkelia jas iš vietos į vietą, mojuoja žarijomis besisvaidančiais smilkytuvais. Kur besėdėdavau, matydavau tik visa ko fragmentus, nes vienuolynų cerkvių architektai statydami savuosius šedevrus nesistengė, kad viskas kuo puikiausiai matytųsi (juk net ir eilinėse cerkvėse dalis apeigų vyksta už uždaro ikonostaso, tikintiesiems nematant). Vienuoliai ir taip viską žino, jie taip pasitinka kiekvieną aušrą. Mėnėsis po mėnesio, dešimtmetis po dešimtmečio…

Vakarais, aplink saulėlydį – panaši padėka Dievui už dieną maldos už saugią naktį: apodeipnonas (~1,5 val. trukmės). Kaip pasakojo stačiatikiai piligrimai, orthros ir apodeipnon – tai ritualai, bet ne mišios. Piligrimų mišiose Vatopedyje dalyvavome atskirai.

Vienuolyno cerkvė su prietaisu kviesti į ją (Šv. Povilo vienuolynas). Cerkvės viduje fotografuoti negalima, o filmuoti draudžiama visame Atone.

Vienuolyno cerkvė su semantronu kviesti į ją (Šv. Povilo vienuolynas). Prietaisas išpopuliarėjo, kai Osmanų Imperija buvo uždraudusi krikščionių bažnyčioms skambinti varpais. Cerkvės viduje fotografuoti negalima, o filmuoti draudžiama visame Atone. Anapus cerkvės – galinga pilies lygio siena

Dienos metu vienuoliai juodais abitais kimba ir į labai žemiškus darbus. Augina daržoves ir gamina maistą, stovi už prekystalių parduotuvėse ir vairuoja pikapus neasfaltuotais Atono keliais. Į pašlaičių vienuolynus stačiais laiptais ir kalnų takais iš prieplaukų gena nešulinių mulų voreles. Kaip ir prieš 100 ar 500 metų, tik taip į tuos vienuolynus užgabenamas maistas ir kitos būtinybės.

Naujosios sketės uoste nešuliniai gyvūnai laukia, kol laivas atplukdys krovinį

Naujosios sketės uoste nešuliniai gyvūnai laukia, kol laivas atplukdys krovinį

Kiekviename vienuolyne anksčiau ar vėliau padirbėti pakvietė ir mus, piligrimus. Ruošėme rytdienos vakarienei daržoves, šalinome lupynas, atskyrinėjome stiebus nuo lapų. Kiek daug maisto vienuolynui reikia! Darbas neprailgo, nes dirbome kartu su vienuoliais, savanoriais, darbuotojais, kitais piligrimais – proga pakalbėti. Štai tie kipriečiai jau daug metų kasmet atostogas leidžia Atone; štai tas ukrainietis IT specialistas atvyko dirbti į vienuolyną, nes ketino tapti vienuoliu, bet dabar turi “internetinį romaną” su mergina ir ruošėsi išvykti; štai tie trys broliai Australijos graikai kadaise užsuko į vienuolyną kaip piligrimai-keliautojai – ir taip susižavėjo, kad vienas po kito tapo vienuoliais… Tokie “vyriški pokalbiai” – Atono patirties dalis.

Su piligrimais iš Kipro ruošiu maistą Vatopedžio vienuolyno virtuvėje. Maistas, rodos, nesibaigia - vos sutvarkai vieną milžinišką maišą, tuoj ant stalo išpilamas kitas

Su piligrimais iš Kipro ir bendrakeleiviu ruošiu maistą Vatopedžio vienuolyno virtuvėje. Maistas, rodos, nesibaigia – vos sutvarkai vieną milžinišką maišą, tuoj ant stalo išpilamas kitas

Atono vienuolynai ir panašūs, ir skirtingi. Štai kiprietiškas Vatopedis garsėja svetingumu, ten radau dešimtis piligrimų ir ~120 įvairiataučių vienuolių, ten keliamasi ir vartai užsidaro vėliau, maitinama tris kartus per dieną.

O graikiškame Šv. Povilo vienuolyne [Αγίου Παύλου] vienintelis dienos valgis laukė ~13:30 ir vienuoliams porąsyk neįtiko, kaip laikau kojas refektorijuje (valgomajame) ir koplyčioje: ar per daug ištiesęs, ar per daug sukryžiavęs. Gal ir dėl to ten buvome vieninteliai nakvojantys piligrimai. Ir vienuolių gerokai mažiau – 36 vyrai tiesiog paskendo milžiniškame pastate, prieš eilę amžių statytame bent keliems šimtams. Visą rytą koridoriuose nesutikome nė vieno vienuolio. Mums dar davė šiek tiek vaisių, duonos ir alyvuogių – kad numalšintume alkį vakare ir ryte, bet patys vienuoliai didžiąją metų dalį valgo tik kartą į dieną.

Šv. Povilo vienuolyno kambaryje atsikėlęs prieš 2 val. ryto orthros

Šv. Povilo vienuolyno kambaryje atsikėlęs prieš 2 val. ryto orthros

Yra ir dar griežtesnių regulų: Simono Petro vienuolyne, kiti piligrimai pasakojo, reikia pavalgyti per 10 minučių ir refektorijuje draudžiama kalbėti, svečių priimama nedaug, tad tvarką prižiūrėti paprasta… Skiriasi ne tik tvarkos, bet ir ko tikimasi iš piligrimų. Štai Vatopedžio vienuolyne piligrimai valgė tuo pat metu kaip vienuoliai, skambant šventiems tekstams ir su bendra malda, o informacinė lenta kambaryje skelbė, kad “Visi piligrimai privalo dalyvauti visose religinėse apeigose”. Tačiau šiaip Vatopedyje piligrimai jautėsi laisviau: net ir trumpom rankovėm vienas vaikščiojo, nors ir negalima. Tuo tarpu Šv. Povilo vienuolyne prie įėjimo į cerkvę kabėjo užrašas: “Nestačiatikiai būti cerkvėje gali tik ne apeigų metu”; tiesa, vienuolis svečių vadovas leido eiti į orthros ir apodeipnon, bet liepė ten sėdėti prie durų. Žodžiu, Vatopedyje jautiesi labiau kaip tokiame “stačiatikybės muziejuje”: daug pamatai, sužinai, bet šiaip, būdamas tik svečias, gali gyventi kaip įpratęs (aišku, proto ribose). Šv. Povilo vienuolyne visad suvoki esąs ypatingoje Dievo garbinimo vietoje – ir visa tavo elgsena turi įsiderinti į tą šlovinimo ritmą.

Visų venuolynų tvarkų neišvardysiu, visos tos informacijos ir internete nėra. Juk vienuolynų 20, jie dar turi savo nutolusius padalinius – sketes, kalbama, kad kai kurie Atono vienuoliai išvis vos ne olose gyvena kaip atsiskyrėliai…

Mėnesiena paryčiais iš Šv. Povilo vienuolyno balkono. Jau po trijų valandų orthros.

Mėnesiena paryčiais iš Šv. Povilo vienuolyno balkono. Jau po trijų valandų orthros.

Kaip atvykti ir keliauti po Atoną?

Kelionę į Atoną reikia planuoti iš anksto. Visų pirma, privalai gauti leidimą-vizą, vadinamą diamonitirion. Kadangi piligrimų skaičius smarkiai ribotas (ne daugiau 10 nestačiatikių ir 100 stačiatikių per dieną), tai leidimo reikia prašyti labai iš anksto. Ypač per stačiatikių šventes bei sezono metu – vasarą, kai, sako, ir kelių mėnesių gali neužtekti. Aš keliavau ankstyvą pavasarį, diamonitirion paprašiau prieš tris mėnesius.

Antras žingsnis: susitarti su vienuolynais dėl nakvynių. Atone gali praleisti iki trijų naktų (bet yra būdų jau būnant vietoje viešnagę prasitęsti dar bent dviems naktims). Vieni visą tą laiką praleidžia vieno vienuolyno ramybėje (ar net grįžta ten metai iš metų). Kiti, kaip aš, kiekvieną naktį nakvoja vis kitur, pažindami visokiausius Atono veidus.

Prie Kseropotamou vienuolyno

Prie Kseropotamou vienuolyno

Nustebino, kaip Atone viskas tvarkinga, net iščiustyta. Tikėjausi nakvynės kokioje šaltoje 50 metų neremontuotoje salėje su daugybe lovų – na, bent jau kaip Šv. Jokūbo kelio valstybiniuose alberguose. “Dėl visa ko” ir tualetinio popieriaus pasiėmiau, svarsčiau ir apie striukę užsiklojimui…

Bet kiekviename vienuolyne gaudavome po atskirą kambarį mums dviems su bendrakeleiviu be pašalinių piligrimų, su rozetėmis, patalyne. Tualetas ir dušai laukė bendri – bet švarūs, su šiltu vandeniu, muilu. Nors šiaip Graikijos stačiatikių vienuolynuose vyrauja “tupimi” tualetai, piligrimams įrengti ir sėdimi.

Bendros erdvės Šv. Povilo vienuolyno piligrimų aukšte

Bendros erdvės Šv. Povilo vienuolyno piligrimų aukšte

Nepasakytum, kad pastatai šitokie seni: visuose vienuolynuose, kur buvau, vyko remontai, niekas “neužleidžiama”. Viskas taip pasakiškai išlaižyta, kad kartais net atrodydavo, tarsi tai būtų koks disneilendiškas gyvasis muziejus… Sunku pasakyti, kada statytas vienuolynas, nes jie it statomi be galo. Tai žaviai matosi pažvelgus į kranus, kuriuose kiekvienas prašalaitis gali nemokamai įsipilti geriamo vandens: ant vienų rasdavau parašytą įrengimo datą “2000”, ant kitų “1870” ir ankstesnes.

Atono vienuolynuose ir aplink gausu tokių geriamo vandens fontanų

Atono vienuolynuose ir aplink gausu tokių geriamo vandens fontanų. Čia data – 1817 m.

Į Atoną atvykstama tik maršrutiniu laivu iš “tikrosios Graikijos” pasienio miestelių – Jeriso [Ierissos] arba Ouranopolio. Jie – netoli Chalkidikės kurortų. Plaukiau iš Ouranopolio. Į laivą įleido tik parodžius diamonitirion, kurį, internete iš anksto sutvarkęs formalumus, atsiėmiau Ouranopolyje.

Į šiaurinius Atono vienuolynus galima nuplaukti tiesiai daugeliu laivų, bet toliau į pietus plaukia tik kai kurie. Kiti laivai kelionę baigia Dafnėje, pagrindiniame Atono uoste – ten reikia persėsti. O jeigu tavo vienuolynas pusiasalio gilumoje ar kitame krante, teks keliauti autobusais. Dafnė-Karijas yra nuolatinis maršrutas, o iš Karijo po vienuolynus po vidurdienio išvežioja autobusai-taksi. Jie turi grafiką (kartą per dieną), bet už juos moki lyg už taksi: yra tik viso važiavimo kaina, ji išdalinama visiems keleiviams. Pasiseka jei tądien ta kryptim važiuoja beveik pilnas autobusas! Į mūsiškį atėjo 7 žmonės iš 10, neblogai. Laivų gi aiškios kainos, bet neaiškus grafikas: rytuose jis priklauso ir nuo banguotumo, o vakaruose buvo, kad laivas stabtelėjo prieplaukoje ir 15 minučių anksčiau grafiko. Be to, laivai prieplaukose stoja tik tada, kai kas nors paprašo: jei nori įlipti pakeliui, turi užsakyti sustojimą telefonu. Šiaip telefonu, artėjant laikui, verta perklausti daugelio dalykų – ar niekas nepasikeitė.

Atono krantas su Dafnės vaizdu tolumoje. Jūra visur aplink, bet maudytis Atone draudžiama

Atono krantas su Dafnės vaizdu tolumoje. Jūra visur aplink, bet maudytis Atone draudžiama

Romantiškiausias būdas keliauti tarp vienuolynų – pėsčiomis. Pėsčiom gali eiti ir automobilių vieškeliais, ir senaisiais vienuolių takeliais. Dideli aukščių keitimaisi (juk pats Atono kalnas – 2033 m aukščio). Bet sudėtingo alpinizmo nėra. Ne visi takeliai gerai sužymėti (praverčia GPS). Startuoti gali tik atsidarius vienuolyno vartams, o finišuoti – prieš jiems užsiveriant.

Atėjęs į nakvynės vienuolyną prisistatai svečių vadovui, jis nuveda į kambarius piligrimų aukšte, duoda raktus, paaiškina vienuolyno programą. Pasako, kada orthros, mišios, apodeipnon, valgis, gal – kokia ekskursija po vienuolyną ar kiekvieno vienuolyno pasididžiavimo – jo relikvijų – garbinimas (Kristaus kryžiaus dalis, Marijos diržas, Jono Krikštytojo ranka ir pan.). Jei kas neaišku, reikia klausti – internete bent angliškai rasi tikrai mažai ką, nors jis Atone daug kur ir veikia.

Vienuolyno programa

Vienuolyno programa

Atone privalai mokėti tik už du dalykus: leidimą-vizą (diamonitirion) ir transportą (tiesa, nors tais laivais ar autobusais nukeliauji tik po kokius 10-20 km, moki tarsi vyktum gerus 50-100 km). Patiems vienuolynams mokėti nieko nereikia: jie didžiuojasi svetingumu, piligrimus apnakvindina, maitina už dyką. Galima nebent palikti auką ar padėti vienuolynui darbu. Dar gali išleisti pinigų suvenyrų parduotuvėlėse kai kuriuose vienuolynuose ar sostinėje Karijese. Karijese yra ir restoranėlių – bet valgyti juose nėra prasmės, juk viską gausi vienuolyne. Net jei esi įpratęs valgyti daugiau ar nesveikiau, gražu ir prasminga pamėginti pramisti saikingai vienuoliškai.

Nuo uosto iki Šv. Povilo vienuolyno (tolumoje) kartu su prekėmis vienuolynas parsivežė pikapo bagažinėje

Nuo uosto iki Šv. Povilo vienuolyno (tolumoje) kartu su prekėmis vienuolynas parsivežė pikapo bagažinėje

Beje, į vienuoliškus valgius įeina net… alkoholis. Iki 40-45% tradicinis gėrimas tsipouro, kurį prieš 600 metų ir išrado Atono vienuoliai. Dienomis, kai galima žuvis, laukė įvairios jūros gėrybės – kalmarai. Šiaip nemėgstu jų, bet paruošti buvo gerai.

Vatopedžio vienuoyno suvenyrų parduotuvėlėje - ir alkoholis

Vatopedžio vienuoyno suvenyrų parduotuvėlėje – ir alkoholis

Atono istorija: kaip Europoje išliko vienuolių respublika?

Atono kalnas Šventuoju tapo pamažu, dar prieš daugiau nei 1000 metų. Vis daugiau ir daugiau vienuolių čia rasdavo ramybę, grožį, įsikurdavo suvisam. XI a. jau stovėjo 46 vienuolynai, jie apjungė žemes ir jėgas į savotišką naują šalį.

Jokios istorijos audros jų nenuplovė į Viduržemio jūros vandenis. Ir 1204-1254 m. teritoriją užkariavę katalikai-kryžininkai, ir 1423-1913 m. valdžiusi Osmanų Imperija, ir net 1941-1944 m. okupavusi nacistinė Vokietija nekišo nagų prie Atono stačiatikių vienuolių. Sako, Hitleris asmeniškai garantavo jų laisvę. Gal todėl, kad jie, susirūpinę tik atsiskyrėlišku Dievo garbinimu, niekad nesikišo į jokią politiką… Šitaip Atonas išliko.

Simono Petro vienuolynas, vienas garsiausių Atone, primena net Potalos rūmus Tibete

Simono Petro vienuolynas, vienas garsiausių Atone, primena net Potalos rūmus Tibete

Kai Atoną perėmė nepriklausoma Graikija (1913 m.), ji irgi garantavo jo autonomiją. Ir net stodama į Europos Sąjungą išsiderėjo Atonui išimtį – na, juk ES lyčių lygybės teisė ir laisvas asmenų judėjimas tikrai neleistų egzistuoti “zonai be moterų”…

Ne, Atono istorija nestovėjo vietoje. Daug kas keitėsi. Pavyzdžiui, šiuo metu daugelis vienuolynų yra graikiški, tik vienas – rusiškas (Šv. Pantaleimono), vienas – bulgariškas (Zografo), vienas – serbiškas (Hilandaro), o viena sketė – rumuniška (Prodromos). Bet, tarkime, XV amžiuje daugumoje vienuolynų dominavo kitataučiai: penki vienuolynai buvo serbiški, du bulgariški, du albaniški, po vieną rusišką ir kartvelišką ir tik keturi grynai graikiški. Tai pasikeitė natūraliai keičiantis vienuolių kartoms.

Vienuolynas žvelgiant iš maršrutinio laivo (priešais sėdi vienuolis)

Vienuolynas žvelgiant iš maršrutinio laivo (priešais sėdi vienuolis, kaip ir iki pusės keleivių)

Atono aukso amžiuje XIX a. gale Atone gyveno 5000 rusų vienuolių ir tik 4000 graikų. Todėl 1913 m. Rusija net mėgino sakyti, kad iš Osmanų atkariautas Atonas turėtų priklausyti ne Graikijai, o Rusijai! Net karo laivus buvo atsiuntusi, suėmė ~1000 carui neįtikusių vienuolių onomatodoksų ir išplukdė Odeson ekskomunikuoti. Na, jei rusams tada būtų pavykę užimti Šventąjį Kalną, tikriausiai šiandien Atonas tarnautų tik kaip kokia nors uždara Rusijos laivyno bazė. Nes jau po kelerių metų Rusijoje įsigalėjo komunistai, persekiojo religiją, vienuolynus uždarė, cerkves griovė – tai ir Atone akmens ant akmens jie būtų nepalikę…

Atono sostinėje Karijese

Atono sostinėje Karijese

Bet vienu metu net atrodė, kad Atonas išnyks ir laisvojoje Graikijoje. Kokiais 1950-1960 m. naujokų noviciatuose beveik nebebuvo, o senieji vienuoliai seno ir mirė. Bet XX a. antroje pusėje prasidėjo atgimimas: gyvenimas Atone tarp senų mūrų, kalnų, jūros ir rankraščių bibliotekų vėl vilioja vis daugiau vyrų. Novicijai kitokie, nei anksčiau: daugybė jų moka angliškai, daugybė atvyksta iš tolimų, gal net ne stačiatikiškų šalių (pvz. JAV), dalis užaugo nereligingose šeimose. “Tipinis vienuolis”, kokius sutikdavau Atone, kokių 30-50 metų amžiaus, tikrai ne 70-90 m., kaip daugybėje Vakarų vienuolynų. Atono atgimimui pagelbėjo ir komunizmo griūtis: vienuolių iš buvusio “Rytų bloko” dabar tiek daug, kad daug užrašų Atone parašyti ir rusiškai, rumuniškai, kai kurie – net kartveliškai.

Įvairiakalbiai užrašai Atone

Įvairiakalbiai užrašai Atone. Beje, visi, kas tampa Atono vienuoliais, tampa ir Graikijos piliečiais, o visi vienuolynai formaliai pavaldūs Konstantinopolio patriarchui.

Tiesa, tie ~2000 šiandienių Atono vienuolių, net ir kartu su visais pagalbininkais ir piligrimais, paskęsta didžiųjų vienuolynų viduramžiškuose mūruose, statytuose gal dešimčiai kartų daugiau žmonių. Būdavo po kai kuriuos vienuolynus vaikštau valandą-kitą – ir susitinku kokius pora žmonių, it vaiduoklių mieste… Yra Atone ir apleistų pastatų, kaip Atono akademija, XVIII-XIX a. išmokslinusi žymią dalį Graikijos elito: po jos griuvėsius vaikščiojome vienut vienutėliai. Bet daugelyje vietų tiesiog atmosfera pasikeitė: vietoje gyvenimo „susispaudus“ – milžiniškos erdvės kiekvienam vienuoliui ir svečiui. Tarsi patalpos bendros, bet, bent nesezonu, beveik turėdavome ištisą aukštą sau.

Apleistoje Atono akademijoje prie Vatopedžio vienuolyno

Apleistoje Atono akademijoje prie Vatopedžio vienuolyno. Tik cerkvė ten sveika – joms Graikijoje neleidžiama griūti

Keliaudamas po Atoną, nejučia mintyse lyginau piligrimystę ten su Šv. Jokūbo keliu. Gal todėl, kad buvau šiuo ką tik praėjęs. Bet panašumų tikrai daug. Ir ten, ir čia tu visiems esi Piligrimas – nesvarbu kokiais tikslais atvykai, kokio tikėjimo esi. Ir ten, ir čia gali vaikščioti nuostabiausiais peizažais tarp nakvynių su kitais piligrimais. Tiek ten, tiek čia daug vietos mąstymui, kelionei į save. Ir Atonas, ir Jokūbo kelias sparčiai nyko – bet pastaruoju metu it Lozoriai prisikėlė iš mirusiųjų, sužavėjo jaunąsias kartas.

Pakeliui iš Koutloumousi vienuolyno į Karijesą

Pakeliui iš Koutloumousi vienuolyno į Karijesą

Tik Jokūbo kelias – katalikiškas, o Atonas – stačiatikiškas (bet ir ten, ir ten, laukiami visų tikėjimų piligrimai). Tik Jokūbo keliu eini viena kryptimi, o Atone maršrutus pasirenki pats.

Tik jei Jokūbo kelyje nakvoji daugiausiai kukliuose šiuolaikiniuose alberguose ar pensionuose, tai Atone – vien romantiškai didinguose senoviniuose Viduramžių vienuolynuose su pasakiškų vaizdų balkonais.

Leidimas į Atoną

Leidimas į Atoną

Ir, svarbiausia, Jokūbo kelias sezono metu vietomis plyšta nuo žygeivių – šen bei ten, deja, dvasingumas jau skęsta materializme. O Atonas dar ne toks populiarus ir, jei patekimas į jį liks ribojamas, svečiai ten niekada neužgoš vienuolių. Tačiau tikriausiai verta paskubėti: nes net jei Atonas netaps masiniu reiškiniu, kai piligrimystės Atone idėją pasigaus masės, eilės prie diamonitirion leidimų gali nusidriekti ir keleriems metams į priekį…

Komentarai
Straipsnio temos: , , , , , , , , , , ,


Kaip pasirinkti kur keliauti? “Pradinukų” ir “ekspertų” kelionių kryptys

Kaip pasirinkti kur keliauti? “Pradinukų” ir “ekspertų” kelionių kryptys

| 1 komentaras

Daugelis keliautojų renkasi kelionių kryptis vienu iš šešių būdų.

Jei keliauti dar tik pradedate, savąjį metodą iš šitų šešių galite pasirinkti ir jūs: kiekvienu šių būdų galima smagiai keliauti ne vienerius metus.

Tiesa, kiekvienas metodas turi ir nemažai trūkumų, ir galiausiai daugelis keliautojų pradeda jausti, kad jiems „kažko trūksta“. Vieniems taip atsitinka po 3 metų, kitiems po 10 metų.

Jei taip jau atsitiko jums, straipsnio pabaigoje rašau, kaip kelionių kryptis renkuosi aš pats ir daugelis patyrusių keliautojų – jie derina visus šiuos būdus.

Kaip daugelis žmonių nusprendžia, kur keliauti?

Šeši populiariausi keliautojų tipai pagal tai, kaip jie nusprendžia, kur keliauti:

1.Akcijų medžiotojas. Jie seka vieną dalyką: skrydžių kainas. Užtat kaip seka! Atranda visokiausias programėles, metodus, šaltinius vadinamosioms „error fare“ (avialinijų bilietų sistemų klaidoms). Kai tik pamato kokią „stebuklingą kainą“ – tuojau pat perka bilietą ir tik tada žiūri, ką gi ten veiks. Akcijų medžiotojai visada turi visą eilę neįtikėtinų pasakojimų apie „didžiausius gyvenimo laimikius“, kaip Europoje skrido už kokį eurą, o į tolimus žemynus – už šimtą-kitą eurų ir, atrodo, rungtyniauja vienas su kitu „Kas pigiau?“. Tiesa, savo socialinėje žiniasklaidoje rašo ne viską. Kai išsikalba, kartais išgirsti ir „nuostolingesnių“ patirčių. Bilieto kainos juk ne viskas: jei pigus skrydis bus į labai brangią šalį, iš/į tolimo oro uosto, be bagažo (kurį tu imsi), galutinė kelionės kaina nebūtinai bus tokia maža. Be to, pirkdamas bilietus prieš daug mėnesių, ne vienas „akcijų medžiotojas“ dalį jų yra praradęs, kai dėl darbų ar gyvenimo aplinkybių skristi nebegalėjo. Kaip ten bebūtų, daugelis Akcijų medžiotojų iš tiesų keliauja daug pigiau už visus likusius keliautojus. Tačiau juk ir pinigai – dar ne viskas. Jeigu kažkiek primokėjęs gali aplankyti įdomesnę vietą, gal verta?

2.Sofos svajotojas. Idėjų kelionėms jie prisigaudo atsitiktinai: iš spaudos, televizijos, kino, knygų. Vieni nori pamatyti vietas, aprašytas numylėtame romane („Nekaltybės muziejus“ Stambule?), kiti – vietas, kur filmuoti nuostabiausi filmai („Sostų karų“ Dubrovnikas? „Žiedų valdovo“ Naujoji Zelandija?). Treti kokia nors šalimi susidomi kai jos grožybės šmėžuoja ekranuose dėl kokio renginio (Olimpiada?) arba ten lankantis kokiai žvaigždutei. Yra ir tokių, kurie trokšta savo akimis pamatyti žiniose matytus „karštuosius taškus“ (Ukraina? Irakas?). Pačių kelionių metu tokiems keliautojams labai rūpi pamatyti kiekvieną „kur nors girdėtą“ vietą – net jei šaltinis neturi nieko bendro su vietos grožybėmis (pvz. Jamaikoje – Montego Bėjų, nes Kernagis dainavo, nors pats ten nė nebuvo). Kadangi kasmet „labai užkabina“ tik nedaug „netyčia nugirstų“ vietų, o anksčiau girdėtos vietos „prisimiršta“ ir taip nebeaitrina vaizduotės, tai kiekvienu metu Sofos svajotojai turi gana nedaug vietų, kurias trokšta pamatyti. Užtat yra pasiryžę paaukoti daug laiko ir pinigų, kad nuvyktų būtent ten, alternatyvų neieško ir nesvarsto. Dažnai galiausiai gailisi: „Ech, taip noriu į šalį X, bet tokie brangūs bilietai, ir kaip kiti sugeba keliauti pigiai?“ arba „Ech, apie tokią nuostabią vietą vakar perskaičiau, ir ji buvo visai šalia ten, kur keliavau užpernai – kaip galia, kad tada nieko apie tai tada nežinojau…“.

3.Ištikimas bendrakeleivis. Jis keliauja visada su tomis pat draugų kompanijomis ir/arba su tais pačiais kelionių organizatoriais (gidais). Kelionių krypčių jis beveik nesirenka išvis. Tiesiog žiūri, kur jo atostogų metu veža jų numylėtas kelionių organizatorius. Arba keliauja ten, kur nusprendė jo draugų kompanija – o toje kompanijoje keliones planuoja ir kryptis parenka kas nors kitas. Jei jau kažkada pradėjo taip „sekti kitais“, tikriausiai, „biolaukai sutampa“, kartu smagu. Bet kiek bepakalbu su žmonėmis, jau daug metų keliaujančiais šitaip, išgirstu ir tam tikrą nusivylimą: „Ech, gaila, kad mūsų gidas neveža į Kolumbiją, labai norėčiau“, „Ech, gaila, kad mano draugai nemėgsta keliauti aktyviai“ ir t.t. Tiesa, išdrįsti „keliauti savaip“ dažnam Ištikimam bendrakeleiviui vis tiek sunku. Nes barjerų daug: ne tik reikia išmokti pačiam rasti, kur ir kaip keliauti, bet ir keliauti be įprastų bendrakeleivių ar gido, jau tapusių „kelionių sinonimu“. O dar ta mintis „Ką bendrakeleiviai pagalvos, jei atostogausiu be jų?“. „Ai, gal vėliau“ – dažnas atideda pokyčius vėl. Iki tol, kol nebegalės atidėti…

4.Rekomendacijų vergas. Jei kokios nors vietos nėra aplankę ir išgyrę bent keli draugai ar sekami „kelionių influenceriai“ – keliauti į tokią vietą jis nė nesvarsto. „Ten niekas nevažiuoja, matyt neįdomu, tikriausiai nesaugu“ ir pan. Dažniausiai Rekomendacijų vergai keliauja į vietas, kurios „dabar ant bangos“ – tarp visų lietuvių arba bent jo kolektyve. Tačiau pasaulis didelis ir tik mažytėje, miniatiūrinėje dalelėje įdomių vietų bus neseniai lankęsis kas iš pažįstamų… Be to, pati „turistų banga“ savaime sunaikina daugelį vietos privalumų, dėl kurių pirmieji keliautojai-influenceriai ja taip džiaugdavosi: pakyla kainos, atsiranda eilės, turistų minios ir t.t. „Rekomendacijų vergų“ be galo daug, tai rodo net aviakompanijų elgesys: kai atidaro naują reisą, aviakompanijos bilietus parduoda pigiai, bet vis tiek skraido mažai kas (pvz. „Akcijų medžiotojai“). Tuomet pirmieji keliautojai pradeda pasakoti ten buvę – ir jais seka draugai, Facebook sekėjai. Aviakompanijos kainas pakelia, taigi, „Rekomendacijų vergai“ už lygiai tą patį susimoka daugiau. O juk vieta per tą laiką nepasidaro gražesnė! Dažniausi skundai, kuriuos girdžių iš rekomendacijų vergų – „Kiek visur pasaulyje pilna turistų“, „Kaip viskas kelionėse brangu“ ir pan. Taip ir norisi pasakyti, „O tai kodėl tu apskritai keliavai TEN??? Kodėl nekeliavai į vietą X, vietą Y ar bent jau vietą Z, kur ir pigiau, ir geriau?“. Atsakymai laukia patys išradingiausi – „Baik tu, ten turbūt nesaugu“, „Ar ten išvis yra normalių viešbučių?“, „Ten man būtų per sunku keliauti“ ir pan. Aišku, visi tie teiginiai neturi nieko bendro su realybe, o vienintelė tikra priežastis, dėl kurios ir išsigalvojamos visos tos abejonės, lieka nepasakyta: „Tai kad ten niekas iš mano pažįstamų (be tavęs) nėra buvęs!!!“.

5.Sąrašo braukytojas. Aplankyti visas Europos sostines? Septynis naujuosius pasaulio stebuklus? Visus Turkijos kurortus, kur veža „Novaturas“? Sąrašų braukytojai turi tokius ir panašius sąrašus (angl. „bucket list“) ir stengiasi, kad kiekviena kelionė išbrauktų bent vieną ar kelis objektus. Šiaip turėti sąrašus yra gerai – jei susidarai juos pats, pagal save. Sąrašo braukytojai kelionėmis neretai nusivilia todėl, kad savo sąrašų jie nesusidaro: tiesiog paima kokius nors sąrašus, kuriuos sudarė kiti. Kai kurie tų sąrašų neturi nieko bendro su vietų įdomumu kelionėms: pvz. daug Europos sostinių grožiu nusileidžia daugybei nesostinių, tad pasišovęs trūks plyš aplankyti visas sostines praleisi daug įdomaus ir būsi priverstas lankyti neįdomius miestus. Net ir tie sąrašai, kurie sukurti keliautojams, nebūtinai padeda, nes žmonėms rūpi skirtingi dalykai: tai, kad kažkokiam internetiniame balsavime žmonės kažkokį sąrašą patvirtino septyniais naujaisiais pasaulio stebuklais nereiškia, kad tai – pačios įdomiausios pasaulio vietos būtent Tau. Nes argi, pavyzdžiui, kiekviena daina, kuri laimi Eurovizijoj, tau atrodo pati geriausia? Negi norėtum klausyti vien dainų, kurios kada nors laimėjo Euroviziją? Arba žiūrėti vien filmus, kurie laimėjo bent vieną Oskarą?

6.Keliaujantis vienodai. Kai paprašai papasakoti, kada ir kodėl čia nukeliavo pirmą kartą, dažnas jų ilgai suka galvą. Nes tai buvo seniai ir nesvarbu. Svarbu, kad į tą pačią vietą jis grįžta metai iš metų, per kiekvienas atostogas: tą pačią šalį, dažnai – tą patį miestą ar kurortą, kartais net tą patį viešbutį. Jis nebesirenka kur keliauti, jis jau žino. Kai kuriuos Keliaujančius vienodai mintis tai pakeisti gąsdina – juk čia jau viskas įprasta, žinoma… Kiti tiesiog seniai nebemąsto, kad galėtų keliauti ir kitur. Tačiau, kai pasakoju Keliaujantiems vienodai apie savo lankytas vietas dažnai jaučiu šiokį tokį pavydą. Juk joks vienas miestas, kurortas ar šalis nėra tobula, visada bus daugybė gražių dalykų, kurių ten nėra, bet gali patirti kitur. Kur nors visuomet bus geresnis oras, skanesnė virtuvė, žemesnės kainos, gražesnė gamta ir t.t. Be to, ilgai ko nors neturėdamas, ypač pasiilgsti, o tai, ką turi, pamažu pabosta. Tačiau Keliaujantiems vienodai potencialius atradimus nusveria potencialūs praradimai: „O kas, jei ten bus blogiau, nei čia?“. Tačiau tinkamai renkantis kelionių kryptį „nesėkmės“ tikimybę galima sumažinti iki minimumo…

Beje, bent žiupsnelį Keliaujančio vienodai savyje turi dauguma keliautojų! Nė nesusimąstydami, savo keliones jie įspraudžia į rėmus ir, net jei keliauja po skirtingas šalis, daug ką kaskart daro vienodai. Vieni sako: „Keliauju tik po Europą, kiti žemynai ne man“. Kiti keliauja visada tik automobiliu arba visada tik dviračiu arba visada tik kruizais… Gerai, jei žmogus daug ką išbandė ir pasirinko tai, kas jam tinka labiausiai. Bet daugelis nė nebando kitaip, arba pabando kokį vieną variantą – ir jei tas nepasiseka, tai nebebando nieko (pvz. po vienos nesėkmingos kelionės į Egiptą „nurašo“ visas musulmonų šalis ar net visas nevakarietiškas šalis). Galiausiai, beje, kai kurie Keliaujantys vienodai netyčia atranda tai, ko nesitikėjo išbandysią (gal tai bus kelionės kemperiu, gal kelionės po Pietų Ameriką ar koks nardymas). Labai tuo džiaugiasi – bet kartu gailisi, kad neišmėgino to seniau. Kiti taip ir lieka neatradę to, kas gal taptų jų didžiausiu gyvenimo hobiu – nes nė karto neleidžia sau pamėginti keliauti kitaip nei visada!..

Kaip kelionių kryptis renkasi patyrę keliautojai?

Taigi, kaip geriausia rinktis kelionių kryptis? Galima visus aukščiau aprašytus metodus sujungti į vieną! Jau daug metų taip darau pats ir aplankau visas man įdomias vietas už tai nepermokėdamas.

Susidarykite savo asmeninį įdomių pasaulio vietų, trokštamų kelionių patirčių sąrašą. Ne, jo nereikia surašyti dabar pat – jį pildykite nuolat.

Kokia nors kelionės kryptis, idėja labai sudomina? Užsirašyk į savo asmeninį sąrašą. Nesvarbu kodėl sudomina – ar todėl, kad rekomendavo draugai, ar kad rodė per žinias, ar žiūrėjote apie ją įdomų filmą ar kokio influencerio pasakojimą.

Į savo asmeninį sąrašą galite įtraukti ir vietas iš kitų sąrašų (visokių ten „100 pasaulio stebuklų“ ir pan.) – bet neperrašinėkite ištisų sąrašų, pagalvokite, kurios iš tų vietų ir patirčių įdomios būtent jums.

Taip pat savąjį sąrašą pildykite ir kelionių metu: kai sužinosite apie įdomias galimybes, kurioms toje kelionėje neliks laiko, arba kai kokia nors patirtis taip patiks, kad norėsite po kelerių metų ją vėl pakartoti.

O geriausia, jei idėjas į sąrašą trauksite net ne pagal vieną šaltinį, bet pagal kelis. Pvz. kokią nors vietą ir rekomendavo draugai, ir apie ją įdomiai skaitėte knygoje, ir dar ji dažnai būna visokiose “100 gražiausių” knygose. Nes jei šaltinis tik vienas – galima ir suklysti. Bet jei tą kryptį nurodo keli geri šaltiniai – klaidos tikimybė daug mažesnė.

Jei skaitote šį straipsnį, tikėtina, esate keliavę jau ne vienerius metus, ir jau jaučiate, kas jums patinka, o kas ne. Keliautojus skirstau į keliolika tipų – kiekvienam jų reikia skirtingų patirčių. Vieniems reikia žygių gamtoje, kitiems – poilsio, tretiems – nuotykių su kitais keliautojais ir t.t. Pažiūrėkite, koks jūs keliautojas, ir sąrašą sudarinėkite pagal tai. Jei, pavyzdžiui, jums rūpi tik gamta – nėra tikslo į savo sąrašą traukti daug miestų, kad ir koks draugas labai rekomenduotų. Savo ruožtu, ilgainiui pajusite, kurie informacijos šaltiniai *jums* tinka: pavyzdžiui, vieni draugai keliauja panašiai kaip jūs, kas jiems patinka paprastai patinka ir jums, tai jų rekomendacijas galbūt norėsite greičiau įrašyti į savąjį sąrašą – o kiti gali keliauti visai kitaip, nei jūs.

Svarbu viską tikrai nuoširdžiai užsirašyti į sąrašą, negalvoti „Ai, šitą ir taip prisiminsiu“, „Šitą žurnalą turėsiu su savimi“. Nes sąrašas nėra tik „šiems metams“, kai kurias tų idėjų gal įgyvendinsite po 5 metų, 10 metų ar 15 metų, nes tada atsiras galimybė (laiko, pinigų, geri bilietai ir kt.). Taigi, į sąrašą rašykite ne tik tai, kam „Dabar turiu pinigų“ ar „Užtektų atostogų dabartiniame darbe“ – rašykite visas svajones, nes bent dalis jų kada nors tikrai priartės prie realybės!

Va turint tokį sąrašą jau galima užsiimti akcijų medžiojimu – ar bent bilietų paieška. Galite skristi kur pigu – bet tik jei ta vieta jums pakankamai įdomi, o ne šiaip bet kur. Tačiau pigių skrydžių į įdomias vietas tikrai bus daug – nes jūsų asmeninis įdomių kelionių/patirčių sąrašas jau bus labai ilgas, ypač kai jį būsite pildę keletą metų. Bent į vieną tų vietų bus gerų pasiūlymų visada!

Užuot savaitė iš savaitės tikrinę, tarkime, kokius skrydžio bilietus į Kanarus, nes dabar „pasirinkote Kanarus“ (dėl draugų, influencerių ar dar ko), ir kaskart nusivylę (nes maža tikimybė, kad pasitaikytų akcijų būtent jūsų pasirinkta viena kryptimi, jūsų pasirinktom datom), galite vieną kartą prisėsti ir paeiliui patikrinti galimybes į įvairias vietas iš jūsų ilgo sąrašo, iki prieisite tinkamą pasiūlymą.

Ir tai bus pasiūlymas į nuostabią kelionę, kurią kažkada patys įtraukėte į savo sąrašą – o ne šiaip į kokią nors atsitiktinę vietą, kur skristumėte tik dėl to, kad pigu, kaip daro „Akcijų medžiotojai“. Aišku, vertindami kainą, įvertinkite visą kainą – ne tik skrydžio, bet ir nusigavimo iš oro uosto, bagažo ir t.t.

Lygiai taip galite skristi ir kur pasiūlo draugai – tačiau irgi tik jei ta kelionė būtų įdomi ir šiaip. Aišku, kai sąrašas bus ilgas beveik visuomet kurie nors draugai norės keliauti bent į vieną tų vietų, kur ir jūs. Arba savo jau apgalvotą pasiūlymą pateiksite jūs – ir jie sutiks. Kartais tai nebus “nuolatiniai bendrakeleiviai”, bet pakeliauti su “naujais žmonėmis”, kurie iš tos kelionės norės to paties, kaip ir jūs, gali būti tik įdomiau.

Komentarai
Straipsnio temos: , , , ,


Baltijos jūros “kruiziniai keltai” – ką reikia žinoti keliaujant

Baltijos jūros “kruiziniai keltai” – ką reikia žinoti keliaujant

| 4 komentarai

Baltijos jūroje reklamuojami “Minikruizai”, “Kruiziniai keltai” – kas tai ir kada verta taip keliauti?

Internete gausu ir besidžiaugiančių tokiom kelionėm, ir labai jomis nusivylusių.

Kaip ir visur, svarbiausia žinoti, ko tikėtis. Plaukęs daug Baltijos jūros keltų, čia pamėginsiu viską paaiškinti, ką daryti, kad kelionė keltu per Baltijos jūrą nenuviltų.

Keltai Klaipėdos uoste

Keltai Klaipėdos uoste

Kruizinis keltas – kas tai?

“Kruiziniais keltais” vadinami didžiausi ir įdomiausi Baltijos jūrą kertantys keltai. Baltijos jūros dydis toks, kad daugelis maršrutų skersai ją užtrunka kokį pusdienį ar dieną. Taigi, kruiziniai keltai paprastai būna naktiniai: išplaukia dieną ar vakare ir atplaukia kitą rytą ar dieną. Svarbiausia: jie tokie dideli, kad dažname jų yra pakankamai pramogų, poilsio vietų, kad ten praleistas laikas būtų smagus ir įdomus (ar bent taip sako jų reklamos).

Aišku, kaip ir kiekvienas keltas, kruiziniai keltai gabena automobilius ir sunkvežimius. Aplinkui Baltijos jūrą važiuoti be galo toli. Taigi, automobilių ir sunkvežimių vairuotojams kruiziniai keltai padeda sutaupyti daug laiko ir pinigų. Tarkime, Klaipėda-Karlshamnas nuplaukti užtrunka 12 val., o važiuoti per Daniją reikėtų 21 val.; benzinas kainuotų brangiau, nei keltas.

Tiesa, kai kurie Baltijos keltai plaukia palei krantus ir jais plaukti gali užtrukti net ilgiau, nei vairuoti: pvz. Klaipėda-Kylis plaukia 19 val., o nuvažiuoti be sustojimų būtų 16 val. 30 min. (jei važiuoji iš Vilniaus, kelionė keltu atitinkamai 24 val. “su viskuo” ir tik 15 val. 30 min. vairuojant). Bet juk plaukdamas keltu gali ilsėtis, o ne vairuoti!

Pagrindiniai Baltijos jūros keltų uostai pažymėti raudonais taškais

Pagrindiniai Baltijos jūros keltų uostai pažymėti raudonais taškais

Priešingai nei mažieji keltai, tokie, kaip plaukioja iš Klaipėdos į Smiltynę, kruiziniai keltai – tai ne tik denis mašinoms sustatyti ir salonas su kėdėmis. Ten yra ir kajutės nakvynei, bent vienas restoranas – o didesniuose rasi ir daug restoranų, kazino, barus su gyva muzika ir t.t. Būtent iš čia ir yra žodis „kruizinis“: tokiame kelte gali pasijusti tarsi kaip kruiziniame laive, bent jau vieną naktį. Na, jei plauksi pirmyn-atgal – dvi naktis.

Įmanoma po Baltijos jūrą susidurstyti ir ilgesnius “kruizus” skirtingais keltais: Talinas-Stokholmas-Marienhamnas-Helsinkis-Talinas ir pan. Todėl daug keleivių kruiziniais keltais plaukia be automobilio. Dalis plaukia dėl pramogų kelte ir krante mažai ką daro (ypač jei kelte dėl mažesnių mokesčių pigus alkoholis…).

Gyva muzika kelte Marienhamnas-Turku

Gyva muzika kelte Marienhamnas-Turku

Tačiau ne kiekvienas Baltijos keltas vertas to kruizinio kelto vardo…

Kruizinis keltas keltui nelygu

Perskaitęs internete „Kaip patiko plaukti Baltijos keltu!“ ar „Tie Baltijos kruizai – tikra apgavystė, fūristų laivas ir tiek“ iš karto galiu nuspėti, kokiu keltu kas plaukė.

„Tikrieji kruiziniai keltai“ – dideli, talpina ~2000-3500 keleivių, o dėl tiek jau būna ir pramogų bei kito, dalis keleivių jais plaukia specialiai dėl patirties. Tuo tarpu Baltijos jūroje gausu ir mažesnių naktinių keltų, kuriuose, be techninių patalpų ir automobilių denio, rasi tik kajutes ir kokį vieną restoraną, jais plaukia ~300 keleivių. Tokiais paprastai plaukiama tik „iš reikalo“, dažniausiai taip gabenami sunkvežimiai, ir pavieniai turistai, ten atsidūrę, gali pasijusti kiek ne savo vietoje ar bent jau neturintys ką veikti. Ypač jei jie patys dar plaukia be automobilio (taigi, jiems kaip ir nebūtina plaukti, skristi būtų greičiau/patogiau).

"Silja"linijų Baltic Princess keltas, talpinantis 2800 keleivių

“Silja”linijų Baltic Princess keltas, talpinantis 2800 keleivių

Koks laukia keltas galima sužinoti internete – paieškokite jo pavadinimo ir pamatysite, koks jo dydis. Deja, iš Lietuvos „didžiųjų keltų“ plaukia mažai. Nes Klaipėda nėra superdidmiestis, o didžiausi keltai jungia didžiausius Baltijos jūros pakrantės miestus: ypač Stokholmą, Helsinkį, Taliną, bet kažkiek ir Rygą, Turku ir kt. Nemažai Suomijos-Švedijos ar Estijos-Švedijos keltų pakeliui stoja Alandų salose – tai dėl mokestinių priežasčių (kadangi Alandų salos yra ne Europos Sąjungoje, tai, jei keltas ten stoja, reikia mažiau mokėti mokesčių). Didžiausi iš Lietuvos plaukiantys keltai šiuo metu (2023 m.) – Klaipėda-Karlshamnas, ir tai jie talpina tik ~600 keleivių. Visi kiti keltai iš Klaipėdos tikrai nėra tikra kruizinių keltų patiritis.

Trys keltai Klaipėdoje. Didžiausias 600 vietų Luna Seaways, mažesnis ~300 vietų Optima Seaways, plaukia ~400 vietų Huckleberry Finn.

Trys keltai Klaipėdoje. Didžiausias 600 vietų Luna Seaways, mažesnis ~300 vietų Optima Seaways, plaukia ~400 vietų Huckleberry Finn.

Įprasta, kad tam tikra linija plaukioja tik vienas keltas, arba du vienodi tos pačios kompanijos keltai. Taigi, nėra taip, kad galėtum, tarkime, pasirinkti, kur keliausi, o tada jau rinktis geresnį keltą. Realiai reiktų daryti atvirkščiai: rinktis, kur keliausi, tik iš tų maršrutų, kuriais plaukioja jus tenkinantys laivai. Būtent laivas svarbiausia, o ne laivų kompanija: ta pati kompanija neretai turi labai skirtingų laivų su labai skirtingu kokybės standartu. Tik pačiuose populiariausiuose maršrutuose (kaip Helsinkis-Stokholmas) plaukioja kelių skirtinų kompanijų keltai.

Įvairios ir kruizinių keltų kainos. Jos nepriklauso nuo kelto kokybės. Kaip tik priešingai – pigiausiai keliavau pačiais geriausiais keltais (Turku-Marienhamnas). Girdėjau, taip yra todėl, kad geriausi keltai didelę dalį pajamų gauna iš pramogų (kazino, alkoholio pardavimų), ir todėl gali sau leisti pardavinėti bilietus labai pigiai. Bendrai paėmus, yra ir tokių keltų maršrutų, kur pamačius kainą pirma mintis „geras, kaip pigu!“, ir kur pirma mintis „apiplėšimas vidury baltos dienos – kas čia gali plaukti?“ (na, plaukia sunkvežimiai, prekes gabena – tai verslas, pigiau, nei apvažiuoti).

Atplaukiu į Alandų salas

Atplaukiu į Alandų salas

Be laivų ir kainų, skiriasi ir grafikai. Populiariausiomis linijomis keltai plaukia kasdien, bet kitomis – keliskart per savaitę, tad ten kelionę suplanuoti sunkiau.

Bendrai visi šie dalykai susiję. Poopuliariausiose keltų linijose dažniausiai (a)Plaukioja didžiausi laivai (b)Geriausios kainos ir (c)Geriausi grafikai (daugiausiai išplaukimų).

Kruizinio kelto patirtis, kajutės

Plaukimas Baltijos jūros keltu atrodo taip:
1. Registracija baigiasi apie 1 val. – 1:30 min. iki išplaukimo: taigi, reikia atvažiuoti iš anksto ir stoti į eilę, panašiai kaip oro uoste.
2. Automobiliai ir sunkvežimiai įvažiuoja į vidų, dengtą denį. Tame denyje būti laivui plaukiant negalima – privalai išlipti į bendras laivo erdves.

Automobilių denyje

Automobilių denyje

3. Bendros laivo erdvės susidaro iš atvirų denių, barų, restoranų, kazino, parduotuvių ir kt. Laivuose, plaukiančiuose iš Suomijos, dar yra ir saunos ir pan.
4. Tavo nakvynės vieta priklauso nuo bilieto. Galimos vietos nakvynei:
a) Sėdimasis salonas – nakvoji kėdėje, nors realybėje tokį variantą pasirinkę keleiviai neretai tiesiog leidžia naktį laivo baruose, atviruose deniuose ar dar kur (miegoti priskirtoje vietoje – nebūtina). Tai – pigiausias bilietas.
b) Kajutės. Jos būna keturvietės ir dvivietės. Taip pat – su langu arba be. Tiesa, palyginus su daug kruizinių laivų, kajutės mažokos, langas paprastai – nedidelis iliuminatorius, o ne koks kruiziniams laivams būdingas balkonas. Kajutės su langu brangesnės nei be lango. Priešingai kruiziniams laivams, keltuose galima pirkti ne tik visą kajutę, bet ir vietą kajutėje – vieną lovą. Tokiu atveju kajute teks dalintis su nepažįstamaisiais.
Plaukdamas kruiziniu keltu, atskirai moki už automobilį bei už jo keleivius.
5. Prieš laivui atvykstant, bus pranešta, kad vairuotojams ir automobilių keleiviams jau reikia grįžti į automobilius, kad, vos atsidarys kelto vartai, galėtų paeiliui išvažiuoti. Keleiviai be automobilių išlips atskirai.

Vienas žaviausių dalykų kruiziniuose keltuose – vaizdai iš jo denių. Baltijos jūros pakrantės labai gražios: daugybė Švedijos ar Suomijos salų ir salelių, paplūdimiai, kopos, maži nameliai. Maršrute Helsinkis-Marienhamnas-Stokholmas beveik visada plauksi tarp salų, o ne atviroje jūroje, galėsi gėrėtis vaizdais.

Kruizinio kelto denyje

Kruizinio kelto denyje

Kruizinio kelto alternatyvos: plaukti, skristi ar važiuoti?

Ar apsimoka keliauti kruiziniu keltu? Tai priklauso ir nuo žmogaus. Alternatyvos tokios:

1.Srydis lėktuvu. Lėktuvu ne tik gerokai greičiau – šiais laikais tai neretai ir pigiau, nei keltu, ypač jei imtum kajutę. Bet nebūtinai. Reikia lyginti kainas komnkrečiame maršrute. Bet, net jeigu konkrečiu maršrutu ir yra pigiausia bei patogiausia nukeliauti keltu (pvz. Klaipėda-Karlshamnas), klausimas, ar tokiu maršrutu iš tikro geriausia keliauti? Gal jums iš tikro būtų aktualiau / įdomiau Vilnius-Stokholmas. Tiesa, lėktuvu nenusigabensi automobilio – jei nori „anoje pusėje“ pakeliauti automobiliu, teks jį nuomotis. Be to, kadangi keltai plaukia naktį, tai, priklausomai nuo to, kada būtų skrydis, sutaupote vieną nakvynę viešbutyje. Taip pat plaukiant keltu yra neribotas ar mažai ribotas bagažas.

2.Vairavimas visą kelią. Tai logiška altenatyva keltams ten, kur keltų maršrutas driekiasi palei krantą, pvz. Lietuva-Vokietija, bet mažai logiška ten, kur keltas kerta Baltijos jūrą, pvz. Latvija-Švedija. Palyginus su keltu, vairuodamas tikriausiai labiau pavargsi – o kaip bus pigiau, priklauso nuo maršruto bei to, kiek žmonių važiuoja (nes vairuojant išlaidos nuo keleivių skaičiaus nepriklauso, tuo tarpu keliantis keltu už kiekvieną keleivį tenka primokėti papildomai). Esu išbandęs ir tokį variantą: į vieną pusę plaukti su automobiliu keltu, o į kitą – parvairuoti (Klaipėda-Kylis). Tokiu būdu nereikia dukart važiuoti panašiu keliu.

3.Autobusas. Įmanoma ne visur, nebūtinai pigiau nei keltas. Nenusigabensite automobilio, bagažas labiau ribotas, miegoti ne taip patogu, nėra pramogų. Sunku sugalvoti autobuso privalumų prieš keltą, bet paprastai jie tarpusavy ir nekonkuruoja: daugeliu maršrutų, kur kelia kruiziniai keltai, nėra autobusų, ir atvirkščiai.

4.Tikras kruizinis laivas. Po Baltijos jūrą plaukioja ir tikri kruiziniai laivai. Ten perki visos savaitės kelionę su sustojimais įvairuose Baltijos jūros uostuose. Įeina pilnas maitinimas, pramogų – daugiau nei kruiziniame kelte, visi turi kajutes ir, kartą į kajutę susinešęs daiktus, gali juos laikyti visą kruizą (nereikia išlipti su visais daiktais kas rytą). Kainos priklasuo nuo to, su kokiu keltu lyginsi. Minusai – pirkdamas „pilną kruizą“ negali rinktis uostų (sunku rasti kruizą, kur būtų sustojimai tik ten, kur pats nori), negali gabentis automobilio, neretai turi pradėti ir baigti kelionę tam pačiam uoste (ir tai niekada nebūna Klaipėda). Bendrai paėmus, jei ryšitės keliauti kruizu, siūlyčiau geriau pagalvoti plaukti ne Baltijos jūra, kur, tikriausiai, ne vieną miestą (Rygą, Taliną, Gdanską ar pan.) jau būsite matę. Vieni geriausių ir populiariausių kruizų, o ir vieni pigiausių – Karibuose.

Turtinga Baltijos kruizinių keltų istorija: jie turi savo kultūrą

Keliaudamas bet kokiu būdu, mėgstu pasidomėti tokių kelionių istorija. O kruizinių keltų istorija ir reikšmė Baltijos jūros regiono kultūrai didžiulė! Tiesa, Lietuva prie šito reikalo prisijungė per vėlai, tad kruiziniai keltai labiausiai prie širdies suomiams ir švedams.

Mat ~1970-1980 m., kai didžioji dalis Baltijos krantų dar buvo valdomi komunistų (ir Lietuva), pirmosios populiarios kruizinių keltų linijos pasaulyje sujungė būtent Suomiją ir Švediją (Turku-Stokholmas, Helsinkis-Stokholmas ir pan.). Pasaulis – o ypač Suomija – tada dar nebuvo toks turtingas, lėktuvų bilietai – brangūs, ir tokie keltai dažnam suomiui buvo pirmoji kelionė į užsienį.

Kruizinio kelto bilietai

Kruizinio kelto bilietai

Maža to, “naktis kelte” tapo “audringos nakties” sinonimu. Kadangi keltai plaukė tarp šalių, alkoholis ten pardavinėtas be muitų, pigiau, tad ten rengta daugybė vakarėlių. Keltai švedams ir suomiams ėmė asocijuotis net su vienos nakties nuotykiais: plauki keltu ir ieškai sau laikino vyro ar moters, juk žinai, kad visi, kas plaukia kartu, irgi naktį leis kelte. O dar daug kas bus be kajučių, miegos kur denyje apgirtę…

Su anų laikų kruiziniais keltais Suomija-Švedija susiję daug mistinių istroijų – juose vyko neištirtos žmogžudystės, dingo be žinios keliasdešimt žmonių (iškrito ar išmesti per bortą?) ir t.t. O kur dar 1994 m. kelto “Estonia” tragedija su visom sąmokslo teorijom (dauguma žuvusių ten irgi buvo švedai, plaukę pigiai pasiausti neseniai išsivadavusioje nuo Sovietų Estijoje).

Kruizinio kelto bare

Kruizinio kelto bare

Ir nors šiandien pasaulis visai kitoks, švedai ir suomiai pinigų nestokoja ir gali sau leisti žiemas ir kur Tailande, keltas dažnam jų vis dar asocijuojasi su tokia linksma, pašėlusia naktimi, linksmu savaitgaliu, ir dažname Baltijos kruiziniame kelte dar gali pamatyti siaučiančių suomių ar švedų kompanijas.\

Bet kas tik nevyksta šiuolaikiniuose kruiziniuose keltuose – įprasta, kad diesnieji, pavyzdžiui, turi konferencijų sales, ir ten kompanijos organizuoja kokius seminarus savo darbuotojams: kelionė ir darbas kartu.

Keltas – ne kiekvienam, bet išbandyti verta

Bendrai paėmus, kelionę Baltijos jūra kruiziniu keltu (tikru), rekomenduočiau išmėginti kiekvienam. Gal susidurstyti kokį „netikrą kruizą“ su keliais sustojimais, o gal į vieną pusę persikelti su automobiliu, o atgal parvairuoti.

Bet tokiai kelionei reikia pasiruošti. Kainos čia varijuoja smarkiai, o keltas nelygu keltui. Ne viskas, kas garsiai reklamuojama, verta dėmesio. Pirma verta susirasti norimą keltą ir bilietus į jį ir tik tada apsispręsti taip keliauti – o ne pirma nuspręsti iš kur į kur keliauti ir tada jau žūtbūt “veržtis” į vienintelį keltą, kuris plaukia panašiu maršrutu.

Kruiziniame kelte

Kruiziniame kelte

Komentarai
Straipsnio temos: , , , , , , , , ,