Lankau pasaulį

Gdanskas, Sopotas ir Gdynė – trys Lenkijos miestai, suaugę į vieną. Visus tris galima aplankyti per vieną dieną – bet iš tikro kiekvienas vertas viso savaitgalio. Nes kiekviename – visiškai skirtinga dvasia ir laikmetis.

Gdanskas – Viduramžių prūsų didmiestis, kruopščiai atstatytas po Antrojo pasaulinio karo sugriovimų. Sunkiai rasi Europoje kitą tokį miestą: kur senamiestyje beapsidairai – visi pastatai lyg prieš 200 ar 300 metų, jokių naujovių.

Sopotas – didžiausias Lenkijos kurortas. Jis alsuoja pramogų ir prieškario dvasia. Būtent tada išmūrytos daugelis prabangių Sopoto vilų. Pasaulyje mažai kurortų, kur būtų šitiek daug įspūdingų senovinių pastatų.

Na o Gdynės uostamiestis „įstrigęs“ tarpukaryje, kada jis ir pastatytas „nuo nulio“.

Lyg to būtų maža, šie miestai dar turi pajūrį ir įkūrė tris supermuziejus – tokius modernius, kokių visoje Europoje mažai, o Lietuvoje nieko net panašaus nėra.

Gdansko senamiestis – be analogų visoje Europoje

Europoje gražių senamiesčių daug. Daugelis turi gražias bažnyčias, rūmus – bet tik apsidairyk aplink ir akis badys nuobodūs modernūs pastatai, per karus išgriautos laukymės. Tik ne Gdanske. Pagrindinės senamiesčio gatvės – ypač Karalių kelias – atrodo tarsi prieš 200-300 metų. Ne tik gotikinės raudonos bažnyčios ar visi miesto vartai – bet ir kiekvienas namas, kokiuose kažkada gyveno, prekiavo, prekes krovė turtingi vokiečių pirkliai.

Ne, joks stebuklas Gdansko neišgelbėjo nuo istorijos audrų. Priešingai – Antrojo pasaulinio karo metais šis miestas buvo vienas labiausiai sugriautų (~90%). Tačiau tada Lenkijos valdžia priėmė sprendimą viską atstatyti kaip buvo, sukvietė tūkstančius meistrų, architektų, inžinierių. Jie atkūrė Gdanską netgi ne koks jis buvo prieš karą, o koks buvo dar seniau – ir nieko panašaus Rytų bei Vidurio Europoje daugiau nėra.

Kai kurie komunistai norėjo visus tuos „buržuazinius pastatus“ griauti ir atstatyti bet kaip – kaip buvo padaryta Kaliningrade. Bet aktyvistai sugebėjo įtikinti suremontuoti net bažnyčias. Didžiąją Marijos katedrą, vieną didžiausių pasaulyje plytinių pastatų, Rotušę su aukštu bokštu (galima įlipti), Artūro dvarą, kuriame rinkdavosi reikalų aptarti pirkliai. O ten, kur gatvės buvo karo „sulygintos su žeme“, pastatai pastatyti iš naujo, bet „kaip kadaise“: Karalių kelias, Marijos gatvė.

Tiesa, įspūdingiausias Gdansko senamiestis iš lauko. Pastatų interjerai atkurti tik kai kur. Išlikusios nuostabios Rotušės pasitarimų salės lubos (jos – tikros, išsaugotos per karą), bet, tarkime, Marijos katedros viduje – baltos sienos, tik vienas vitražas spindi. „Eilinių namų“ viduje irgi – ne žila praeitis, o XX a. butai. Kai kurie kvartalai išvis neatstatyti: jų vietoje įveisti parkai, kad gyventojams būtų daugiau erdvės. Bet nepamatęs senų nuotraukų sunkiai suprasi, kad to ar kito parko istoriškai nebuvo: aplinkiniai pastatai atkurti taip, tarsi parkas būtų buvęs visados.

Taigi, Gdansko senamiestis iš išorės – žaviai senovinis, bet viduje – gana šiuolaikiškas. Žvelgiant iš Rotušės bokšto Gdanskas net toks truputį it „žaislinis“, netikras, Viduramžių miestui – per tvarkingas. Bet vis tiek be galo įspūdingas: ir be perstojo plūstančios turistų, keliautojų, kruizinių laivų keleivių minios, paliekančios didelius pinigus senamiesčio restoranuose ar gintaro parduotuvėse, rodo – ne man vienam.

Kituose Gdansko rajonuose atstatyti svarbiausi pastatai

Pilnai atstatytas tik Gdansko senamiestis arba, tiksliau „Didysis miestas“ palei Stara Motlawa kanalą, į kurį kažkada suplaukdavo pirklių laivai. Iš Rotušės bokšto matosi: štai senamiestis it „nupjautas“ ir jau kyla šiuolaikiški pastatai, nebent koks vienas kitas senas bažnyčios bokštas dar styro.

Mat kituose Gdansko rajonuose atstatyti tik pavieniai įspūdingiausi objektai – pavyzdžiui, Didysis malūnas, buvęs didžiausiu Europoje. Atliepia Senamiesčio Didžiajam kranui, kuriuo kadaise iškraudinėti laivai. Jis veikdavo nuo žmonių raumenų jėgos: viduje darbininkai bėgdavo tarsi žiurkių rate ir kranas kildavo. Niekur kitur Europoje nepamatysi tokio dalyko.

Pirklių sandėliai buvo anapus kanalo. Keli didžiuliai išlikę, apleisti, boluojančiomis langų kiaurymėmis. Šalimas kyla nauji pastatai. Reikalavimų statyti „kaip po senovei“ nebėra, bet ir naujausių pastatų formos – it tų senųjų pirklių sandėlių.

Nuo Viduramžių Gdanskas nuėjo ilgą, tragišką kelią. Tais laikais mieste vyravo vokiečiai, vadinę jį Dancigu, bet gyveno ir didelė lenkų mažuma. Miestas buvo vienas svarbiausių turtingoje Hanzos pirklių miestų sąjungoje. Iki 1793 m. jį valdė Lenkija, 1793-1918 m. Prūsija/Vokietija.

Po Pirmojo pasaulinio karo, lenkai ir vokiečiai kaip reikiant susipliekė dėl miesto. Sprendžiant konfliktą, jis paskelbtas nepriklausomu Dancigu, o lenkams suteiktos ypatingos teisės – pavyzdžiui, turėti Dancige savo karių. Vokietija su tuo nesusitaikė ir Adolfas Hitleris reikalavo Gdansko atgal – kaip ir Klaipdėos. Būtent Gdanske iššauti pirmieji Antrojo pasaulinio karo šūviai – vokiečiai apšaudė lenkų karius. Būtent Gdanske įvyko pirmasis to karo nusikaltimas Europoje – vokiečiai išžudė paštininkus, gynusius lenkų paštą.

Dabar Vesterplatėje, kur prasidėjo Antrasis pasaulinis karas, ramus parkas ir ištaškytų lenkų bunkerių griuvėsiai.

Galiausiai lenkai laimėjo. Visi vokiečiai iš Gdansko išvaryti ar išžudyti, jų kultūra niekinta. Liuteronų bažnyčios virto katalikiškomis, į vokiečių apleistus butus atsikėlė iš rytinės Lenkijos sovietų išvaryti lenkai, su Gdansku neturėję nieko bendro. Dėl to tik dar nuostabiau, kad užuot viską sugriovę, lenkai Gdanską atstatė – tiesa, ištrynę vokiškiausias detales.

Beje, yra Gdanske ir baltiškų detalių. Prie miesto muziejaus stovi Prūsų bobos – vieninteliai žinomi senovės prūsų sukurti paminklai. Juk iki lenkų ir vokiečių netoli Gdansko gyveno senovės prūsai – tie patys, kuriuos į sukilimą vedė Herkus Mantas.

Sopotas – linksmybių ir prieškario kurortas

Sopotas – didžiausias Lenkijos kurortas, jo vardas savaime garsus beveik kaip Gdansko. Mano žmona labai nustebo, kai į Sopotą iš Gdansko nuvažiavome per 10 minučių – „Ką, čia jau Sopotas? Galvojau dar Gdanskas“. Iš tikro šiedu miestai suaugę į vieną.

Kurortuose esu įpratęs nesitikėti išvysti daug istorijos. Senos vilos šluojamos nuo žemės paviršiaus. Komunistinėse šalyse jos pakeistos monstriškomis sanatorijomis, kapitalistinėse – prabangiais viešbučiais, restoranais, prekybos centrais… Keliautojai nori vis naujo, naujo, ir nebent keli pavieniai rūmeliai ar bažnyčios, kaip Palangoje ar Druskininkuose, lieka žavėti turistų šiuolaikinių kavinių-barų ir turgelių jūroje.

Bet Sopotas kitoks! Dauguma jo pastatų – tai autentiškos didžiulės prieškario vilos, į kurias ~1900 m. keliaudavo poilsiauti Gdansko ir kitų vokiškų miestų turtuoliai. Centre – ~100 metų senumo viešbučiai. Garsiausias Grand Hotel Sopot dabar priklauso pasauliniam „Sofitel“ tinklui, bet atrodo lygiai kaip tada, kai buvo pastatytas nepriklausomame Dancigo mieste kaip kazino ir viliojo žmones iš Vokietijos ir Lenkijos ten palikti savo sunkiai uždirbtus pinigėlius.

Pagrindinė Sopote Monte Casino gatvė savo dvasia primena Palangos Basanavičiaus g.: spindesys, kavinės, į naktinius klubus užeiti kviečiančios „gražuolės“ ir vakarykščių „aptirčių“ aptarimai rytais. Net ir lietuviški: lietuvių k. Sopote vasarą išgirsi ne taip jau ir retai.

Monte Casino gatvė atsiremia į Sveikatos aikštę su nuostabiais pastatais ir Sopoto jūros tiltą, esą ilgiausią Europoje, prie kurio švartuojasi ir jachtos, į ekskursijas jūroje plukdantys laivai. Vakarais ten rodomas kinas. Tiltas, beje, mokamas. Sopoto paplūdimys turbūt nėra stipriausioji kurorto pusė – už nugaros tik miestas (nėra kopų ar pušyno), priekyje matosi Gdansko uosto laivai. Bet jis pakenčiamas, smėlėtas.

Tik paeik nuo Monte Casino gatvės kelis kvartalus į šoną ir iš viso nebesuprasi, kad esi kurorte: tylu, vakarais tamsu, jokių kavinių, parduotuvių. Nustebino, kad didžioji dalis Sopoto – šitokia ramybės zona, gali sau vaikščioti ir gerėtis visais vilų bokšteliais.

Gdynė – tarpukario Amerika Lenkijoje

Lietuvoje mėgstame pabrėžti Kauno tarpukario architektūros unikalumą – ji išties žavi. Tačiau Gdynei tarpukario dvasia sunkiai gali prilygti ne tik Kaunas, bet gal ir joks pasaulio miestas. Centrinė virš 2 km ilgio Swętojanska gatvė visa apstatyta vien tarpukario pastatais!

Nes Gdynės miestas ir įkurtas tarpukariu. 1920 m. lenkai kariavo su sovietais, ant plauko kybojo Lenkijos ir visos Euroipos likimas, o Gdansko uosto vokiečiai darbininkai sustreikavo – „nekrausime lenkams ginklų“. Lenkija suprato, kad su Gdansku nieko nebus: nepaisant visų prancūzų ar britų patikinimų, kol miestas bus nepriklausomas, tai niekad nebus lenkų uostas.

Ir lenkai pastatė Gdynę. Nuo nulio iki 127000 gyventojų (beveik kaip to meto Vilnius) ji užaugo per 17 metų. Kai kurie lenkai į Gdynę važiuodavo tam, kad plauktų į Ameriką, bet kiti „Ameriką rado“ Gdynėje. Jei neversi galvos į viršų (dangoraižių visgi nėra) Gdynės centrinė gatvė išties kažkuo panašesnė ne į Lenkijos, o į Amerikos miesto arteriją. Amerikos miesto prieš 100 metų, ne dabar.

Tiesa, ne architektūros mėgėjams Gdynė, tikiu, didelio įspūdžio nepaliks: visgi, tarpukario architektūra – tai ne prieškario Sopoto ar Viduramžių Gdansko puošnumas.

Trys Trimiesčio supermuziejai

Ilgus dešimtmečius eiti į muziejų Rytų ar Vidurio Europoje apsimokėjo tik labiausiai užkietėjusiems meno ar istorijos fanams. Muziejuose laukė tik stiklinių stendų su eksponatais eilės ir ilgi aprašymai – dažnai tik vietos kalba.

Lietuvoje iki šiol yra taip, bet Gdansko-Gdynės-Sopoto „trimiestyje“ tokius „klasikinius muziejus“ gali išvis pamiršti. Ten įkurti trys „supermuziejai“, kur kiekviena istorija papasakojama vis kitaip: nuotraukos, video, garsai, išmoningi sprendimai. Geriau mažiau teksto, bet svarbūs, įdomūs faktai, kurie išliks atminty ilgam, o ne išgaruos čia pat išeinant pro muziejaus duris.

Kas nemažiau svarbu – daugelis muziejuose pasakojamų istorijų aktualios ir Lietuvai. 50% viso to, kas tenai pristatoma, lygiai taip galėtų būti pristatyta ir Lietuvoje. Deja, Lietuvoje nėra net nieko panašaus. Atrodo, galėtų iš Lietuvos būti vežamos ekskursijos į Gdansko muziejus su gidais, kurie tiesiog „pildytų“ retas spragas papasakodami, kas Lietuvoje kitaip nei Lenkijoje.

Turbūt svarbiausias Trimiesčio muziejus – Solidarumo Europos centras Gdanske. Būtent iš Gdansko laivų statyklos darbininkų streikų gimė profsąjunga „Solidarumas“ – pirmoji demokratinė organizacija anapus Geležinės uždangos, kurią pripažino net valdžia. Ir būtent „Solidarumas“ (tarsi „Sąjūdis“ Lietuvoje) sugriovė Lenkijoje komunizmą, o netrukus po to tai atsitiko ir gretimose šalyse, Lietuva paskelbė nepriklausomybę. Ir Solidarumo centras pasakoja viską: apie komunistinę sistemą, jos žlugimą – ypač svarbu jaunimui, to nesuvokiantiems užsieniečiams. Štai pavyzdžiui ekranas su propagandinėmis komunistinėmis nuotraukomis – palieti kiekvieną ekrane ir pasirodo realybė. Propagandoje – milijonai naujų automobilių, realybėje – perkišti troleibusai; propagandoje – visa ko perteklius, realybėje – eilės prie tuščių lentynų ir pan. Daug archyvinių kadrų. Pabaigoje – išlipimas ant pastato stogo, nuo kurio matosi ir visos laivų statyklos, ir paminklas 1970 m. kritusiems streikuotojams – kol dairaisi, tau viską papasakoja apie kiekvieną pastatą privalomas audiogidas. Kitame muziejuje būtų tiesiog nuotrauka su aprašymu ir viskas…

Ne mažiau aktualus Lietuvai ir Gdynės Emigracijos muziejus – nes šimtų tūkstančių senųjų lietuvių emigrantų patirtis buvo labai panaši į lenkų, net emigracijos kryptys tos pačios. Čia pamatysi, išgirsi (ne tik perskaitysi!), kaip būdavo keliaujama paskutinėmis transatlantinių laivų klasėmis ieškant „gero gyvenimo“ Amerikoje. Kokią tą Ameriką rado imigrantai. Kaip triūsė, pavyzdžiui, Čikagos skerdyklose. Kaip įsigalėjus komunizmui traukėsi „dipukai“.

Pats kontroversiškiausias – bet ir populiariausias (eilės it prie sovietinių parduotuvių!) – Gdansko Antrojo pasaulinio karo muziejus. Jam įrengti lenkai nusamdė užsieniečius. Deja, šie menkai tesusivokė Rytų Europos istorijoje ir pridėjo į ekspoziciją visokiausių sovietinės propagandos klišių. Lenkijos valdžia sakė, kad iš mokesčių mokėtojų pinigų neišlaikys antilenkiško muziejaus ir atidėjo atidarymą. Galiausiai ekspozicija pakoreguota, muziejus atvėrė duris. Dabar Lenkijos istoriją Antrojo pasaulinio karo metais ir bendrus faktus apie karą jis pristato gerai, išradingai: slegiančių propagandos plakatų kambarys, holokausto aukų veidų kambarys, kino salė kur rodomi sugriautos Varšuvos vaizdai, muziejaus viduje pastatytas realaus dydžio gražus tarpukario (prie muziejaus įėjimo) ir sunaikintas pokario miesto kvartalai (prie išėjimo) ir t.t.

Deja, aplinkinių valstybių – tarp jų Lietuvos – istorija tebėra pristatoma naiviai niekingai supaprastintai, vietomis it iš kokio rusiško vadovėlio. Štai Lietuva kaltinama kartu su Vokietija ir Sovietų Sąjunga pasidalinusi Lenkiją, nes „1939 m. užėmė Vilniaus kraštą“ (nė žodžio apie tarpukario konfliktą dėl Vilniaus). O jau pats pirmasis(!) sakinys apie Pabaltijo šalių pokario partizanus skamba maždaug „Dalis jų buvo nacių kolaborantai“.

O juk gretimame Solidarumo Europos centre Lietuvos „miško broliai“ pristatomi kaip vieni daugelio kovotojų fronte prieš komunizmą… Solidarumo centre visos Rytų-Vidurio Europos tautos – it sesės bendroje kovoje ir tragedijose, kurių žiaurūs masteliai neabejotinai užgožė bet kokius tarpusavio konfliktus. Panašaus muziejaus reikėtų ir apie Antrąjį pasaulinį karą – ypač užsieniečiams, kaip atsvaros visam Rusijos „skaldyk ir valdyk“.

Na, bent jau lenkų istorija tais skaudžiais laikais Gdanske pristatoma deramai. Žodį „Lenkija“ pakeisk į „Lietuva“ ir daugelis faktų tiks. Lietuvoje net paminklų anų laikų didvyriams nesugebame pastatyti – tad tokio muziejaus vis tiek niekada nebus.

Aplink Gdanską – nerijos, pilys, nacių pabūklai ir žudykla

Į abi puses nuo Gdansko-Sopoto-Gdynės trimiesčio driekiasi nerijos, žemėlapyje panašios į Kuršių neriją. Garsesnė – Helo nerija, į kurią iš Sopoto, Gdynės, Gdansko plukdo „vandens tramvajai“ (laivai). Tiesa, gamtos ten daug mažiau, nei Kuršių nerijoje. Nėra kopų – užtat gausiau pastatų, miestelių, kempingų laukų, važinėja net traukiniai, vasaromis susidaro dideli kamščiai: keliuose – automobilių, kurortų pajūrio promenadose – žmonių. Toliau nuo kurortų visgi paplūdimiai kur kas tuštesni, nei Sopote.

Pagrindinė lankytina vieta Helo nerijoje – fokariumas (ruonių „zoosodas“), bet man įdomiesnis pasirodė Antrojo pasaulinio karo paveldas: didžiausio priešlaivinio pabūklo liekanos, galybė bunkerių. Gamtos atribotas Helo pusiasalis buvo ilgiausiai 1939 m. atsilaikiusi Lenkijos vieta ir viena ilgiausiai 1945 m. atsilaikiusių Vokietijos valdų.

O prie įvažiavimo į antrąją, Aistmarių neriją – Štutovo miestelis, žinomesnis vokišku Štuthofo vardu. Būtent ten veikė koncentracijos stovykla, kurioje kalėjo Balys Sruoga ir parašė „Dievų mišką“, daugybė kitų lietuvių. Priešingai daliai kitų nacių stovyklų, Štuthofas nebuvo skirtas visų pirma žydams – žydai ten sudarė tik mažumą kalinių. Užtat buvo gausu lenkų, lietuvių, latvių, estų ir kitų Vokietijos okupuotų tautybių žmonių. Dabar koncentracijos stovykla tokia graži, tvarkinga, bet kartu slogi. Palyginus su trimiesčio supermuziejais, kažko labai trūksta, bet, aišku negalima ten pastatyti ko tik nori: tai krauju sutepta žemė (iš 110000 kalinių 65000 žuvo stovykloje).

Savaip keista įsivaizduoti Antrojo pasaulinio karo laikų, kokių 1942 m., Gdanską. Vieni poilsiavo Sopote, art nouveau restoranuose klausėsi klasikinės muzikos, lošė kazino ir eidavo ant jūros tilto vakarais. Kiti kalėjo Štuthofe, iki mirties dirbdami nepakeliamus darbus. Treti dienų dienas ir mėnesių mėnesius laukė priešų laivų prie Helo nerijos pabūklo. Ketvirti tiesiog triūsė dar nesugriautame Reicho mieste Gdanske, gotikiniuose jo sandėliuose. O vos už 200 km (Europos mastais nedaug) buvo Vilko irštva – paties Adolfo Hitlerio bunkeris, karo vadavietė. Dabar visa tai žinome, visos tos istorijos parašytos visokiose atminimo lentelėse. Eilinis tų laikų žmogus, aišku, nežinojo beveik nieko: nei kur konclageris, nei kur karo įtvirtinimai, nei kur Hitleris… Įdomu, ką ateinančios kartos dar sužinos apie mūsų laikmetį.

Gdanskas – verta sugrįžti vėl

Gdanske buvau lankęsis prieš keliolika metų, todėl pastarąjį kartą planavau tik „užsukti į šį miestą“, trumpai parodyti jį žmonai ir tada važinėti toliau po Lenkiją, į Čekiją, Prahą. Trumpas „užsukimas į Gdanską“ išvirto keturiomis turiningomis dienomis Trimiestyje, iš kurių tik trečiąją apskritai atsidūrėme Gdanske – pakako veiklos ir Sopote, Gdynėje.

Lenkjos Trimiestį atradau naujai, o ir jis pats atnaujėjo – anksčiau nebuvo visų supermuziejų, Gdansko senamiestį apaugo nauji pastatai, įsikūrė nauji restoranai, pramogų vietos, viskas dar labiau iščiustyta.

Taigi, jei „kažkada jau buvote Gdanske“, gal laikas ten nuvažiuoti vėl. Ir ne tik į Gdanską, o į visą trimiestį. Net ir neketinančiam poilsiauti ar pramogauti bus žavus Sopotas, o Gdynė yra šis tas daugiau, nei vien XX a. miestas.

---

Visi kelionių vadovai po Vidurio Europą (Lietuvos apylinkes)

• Bulgarija – grožybės niūrioje šalyje
• Čekija – tai ne vien Praha! ir Praha – senovinio Europos miesto etalonas
• Estija – laukinė gamta ir modernūs miestai
• Latvija – 10 skirtumų nuo Lietuvos ir Ryga – Pabaltijo didmiestis
• Lenkija - Varšuva – atstatytas mūsų karalių miestas ir Gdanskas – atstatytas prūsų didmiestis-kurortas
• Rumunija – pasakiškiausia Europos šalis
• Vakarų Ukraina – lietuviškos pilys, ukrainietiška viltis

Komentarai

Čekija – tai ne vien Praha. Taip, Prahos senamiestis – tikras pasaulio stebuklas, bet keliaudamas po šią šalį – ypač automobiliu – gali atrasti kitų stebuklėlių.

Šiame straipsnyje – įdomiausios Čekijos vietos be Prahos. Visas aplankiau pats savo kelionių į Čekiją metu. O apie Prahą yra atskiras straipsnis, nes ji to verta.

Česky Krumlovas – Čekijos miestelių karalius

Kas antras labiausiai turistų pamėgtas Čekijos miestas? Nustebsite! Tai vos 13000 gyventojų turintis Česky Krumlovas. Jį kasmet aplanko virš 2 mln. turistų – daugiau, nei visą Lietuvą!

Miestelis vadinamas „Mažąja Praha“ ir jau trumpo naktinio pravažiavimo per jį metu supratau – tai nėra tik reklama turistams.

Visas Vltavos upės vingyje esantis senamiestis čia išlikęs nuostabiai puikiai: namai kiek mažesni, nei Prahoje, bet ne mažiau įspūdingi, daugelio šimtų metų, ištapytais fasadais. Jokių modernių „stiklainių“, viskas kaip kadaise. Atsiveria daug gražių vaizdų į upę, pramogautojus su baidarėmis ir valtimis (tai čia labai populiaru). Graži Centrinė aikštė.

Bet tikroji Česky Krumlovo žvaigždė – Pilis, antra pagal dydį Čekijoje po Prahos pilies. Ji stūkso ant dviejų kalnų, kuriuos jungia daugiaaukštis akmeninis tiltas. Kiemai ir interjerai likę autentiški ir jų tiek daug, kad po skirtingas pilies dalis vedamos trys skirtingos ekskursijos.

Valdovų miegamuosius ar pokylių sales gali pamatyti daug kur Europoje, tad pasirinkome eiti į Barokinį teatrą. Visame pasaulyje tokių telikę du: su visais ano meto kostiumais, dekoracijomis, kuriomis vietos didikas stebindavo miestelėnus ir svečius. Per 12 sekundžių požemyje traukdami specialią medinę įrangą (viskas išlikę) dvylika vyrų galėjo pakeisti visas dekoracijas iš „Miško“ į „Šventyklą“ ar „Pokylių salę“. Per „Baroko naktis“ šios XVIII a. technologijos stebina ir šiandienos žmones, o mums teliko tenkintis videoįrašu.

Anapus teatro – barokinis pilies sodas, kur po 6 val. operos spektaklių tęsdavosi šventės. Tik pilies dekoras išduoda, kad vietos didikų turtai nebuvo begaliniai: visos kolonos, graikų-romėnų dievų skulptūros, net kai kurie langai čia – nupiešti ant sienų! Taip pigiau.

Česky Krumlovą paskutinė valdė vokiečių Švarcenbergų šeima, kurios baugus herbas (varnas, kertantis akį turkui) tebepuošia miestelio rotušę. Švarcenbergus ištrėmė po Antrojo pasaulinio karo. Kaip ir dar 3 milijonus Čekijos vokiečių – trečdalį šalies žmonių. Iki kelių šimtų tūkstančių nužudyta. Atėjo komunizmas, komunistai viską nacionalizavo – ir nors čekai paskui galėjo susigrąžinti, vokiečiams tai negaliojo. 75% Česky Krumlovo žmonių buvo vokiečiai – jie ištremti (jeigu nežuvo), jų namus užėmė čekai iš kitur. Tai galėjo būti miestelio istorijos pabaiga – bet Česky Krumlovą išgelbėjo… komunistinis skurdas. Niekas neturėjo pinigų perstatyti senus namus ir jie, kad ir vis labiau griūvantys, liko kokie buvo. O po 1990 m. kylant turizmui viskas suremontuota, iščiustyta – nepagalvotum, kad kada buvo kitaip!

Daugelio Čekijos miestelių istorija panaši, ypač kadaise vokiškuose šalies vakaruose (Sudetuose).

Kutna Hora ir jos kaulų bažnyčia

Ne vienas Čekijos miestelis giriasi kadaise konkuravęs su Praha, bet likęs toli užnugarį. Vienas tokių – Kutna Hora. Išvydęs jos XIV a. gotikinę Šv. Barboros bažnyčią ar gretimą Jėzuitų vienuolyną, didžiules senovines skulptūras alėjoje prie jo ir ilgas senamiesčio gatveles nepatikėtum, kad miestelyje – tik 20000 gyventojų. Atrodo tarsi 10 kartų didesnis.

Neįtikėčiausia Kutna Horos – o gal ir visos Čekijos – vieta – Sedlecės kaulų koplyčia. Jos vidaus stiliaus niekaip nesutalpinsi į architektūros stilių rėmus – nes viskas padaryta iš žmonių kaulų! Viskas – sietynas, altorius, įėjimo puošyba, kryžiai, baisusis Švarcenbergų šeimos herbas su turko akį kertančiu varnu, o keturiuose kampuose – keturios kaulų piramidės. Viduramžių Čekijoje daug miestelių turėjo tokias „kaulų koplyčias“ – apačioje krauti kaulai, viršuje už miestelio mirusiuosius melsdavosi miestelio gyvieji. Daug tokių kaulų vėliau sulaidota (tarp jų – prie Kutna Horos Šv. Barboros bažnyčios), bet Sedlecėje nueita priešinga kryptimi – Švarcenbergai pasamdė liaudies menininką Františeką Rintą, kad kaulus išdėliotų meniškai. Praėjo dar šimtmetis ir šiandienėje turistinėje Čekijoje tai – viena svarbiausių lankytinų vietų. Klausyklos, suolai dingo – užtat įkurta parduotuvėlė, kur netgi parduodami marškinėliai su kaukolėmis, kaukolė išdėliota ant gretimo šaligatvio, o siaubo mėgėjams rengiami „naktiniai turai“ po koplyčią.

Karlovy Varai ir Čekijos mineralinių vandenų kurortai

Prieš 100 metų Čekija irgi buvo turistinė, bet kitaip. Populiariausi buvo mineralinių vandenų kurortai – Karlovy Varai, Marijanske Laznės. Tų laikų medicina prieš daugelį ligų buvo bejėgė, ir žmonės pirkdavo viltį, kad gal bent „ypatingi vandenys“ juos išgydys.

Mineralinių vandenų kurortų širdyje – kolonados, kur galima nemokamai prisipilti anų „stebuklingų vandenų“. Vien Karlovy Varuose tokių kolonadų keturios: viena primena kokius romėnų rūmus, kita – turgaus paviljoną, trečia – jau moderni, XX amžiaus. Daugelis šaltinių karšti ir nelabai skanūs, bet vasaromis prie kranelių tįsta eilės.

Rytų Europoje „stebuklingomis vandenų galiomis“ dar savaip tikima, vakariečiams kai kurios „procedūros“, kurių naudos joks mokslas neįrodė, kelią siaubą (pvz. hidrokolonoterapija – kitaip tariant, galinga klizma). Daugelis keliautojų ir poilsiautojų Karlovy Varuose dabar – rusakalbiai. Bet pasidairyti atvyksta ir vokiečiai, net arabai, kinai su dienos ekskursijomis iš Prahos.

Nes Karlovy Varų ir Marijanske Laznių architektūra be galo įspūdinga: milžiniški XIX a. viešbučiai-sanatorijos, dabar „apsiginklavę“ ir šiuolaikiniais baseinais. Pats žymiausias – Karlovy Varų Grandhotel Pupp, istoriją skaičiuojantis nuo 1701 m. ir tarp svečių turėjęs Gėtę, Richardą Vagnerį, Leonardo Di Caprio, Scarlett Johanson, kurių nuotraukos tebepuošia krištolinę valgių salę. Tiesa, pastarieji pabuvojo seniai (pvz. Johanson – būdama 17 m., Di Caprio – treji metai iki Titaniko, 1994 m.). Kino žvaigždutes traukia Karlovy Varų kino festivalis, bet prestižu jis smarkiai nusileidžia Kanams, Berlynui ar Venecijai, tad ten užsuka labiausiai tie, kurių žvaigždės dar aukštai nepakilo. Karlovy Varų fotografai nepraleidžia nė vieno jų – paskui, kai išgarsės, galės puošti tomis nuotraukomis viešbučių, kuriuose jie nakvojo, ar restoranų, kuriuose valgė, interjerus.

Kainos Karlovy Varuose lenkia Prahą, didingų namų pirmi aukštai pilni prabangios mados parduotuvių. Pavadinimai neleidžia abejoti: „Rich“, „Diamonds botique“. Ir karietų, kuriomis siūloma apsukti ratą aplink kurortą, kainos. Marijanske Laznės truputį pigesnės ir mažesnės (Karlovy Varuose 50000 m., Marijanske Laznėse 15000 gyventojų). Aplinkui abu kurortus – ramūs miškeliai, pasivaikščiojimo takai su senais paviljonais, skulptūromis ir gražiais vaizdais nuo kalnų.

Gražūs Čekijos miesteliai ir pilys

Važiuodamas vingiuotais Čekijos keliais kartais prarandi amą nuo milžiniškų mūrų pakelėse. Čekijos pilys. Dalis jų panašesnės į ištisus miestelius ant kalnų. Atėjo laikas, kai gynybinės jų sienos būtų nebeatlaikiusios tuomečių patrankų galios – ir didikai jas perstatė į rūmus su daugiaaukščiais pastatais. Ypač įspūdingai tos pilys atrodo naktį, nutviekstos geltonų žibintų eilėmis.

Garsiausia pilis – Kralšteinas netoli Prahos.

Panašiai gražūs ir miesteliai, kuriuos kadaise valdė tie pilių didikai: su senais nameliais, gatvelėmis, centrinėmis aikštėmis ir bažnyčiomis. Kitose Rytų Europos šalyse būna keli gražūs miesteliai – o likę tokie nykūs, nauji. Čekijoje daug žavių. Nes Čekija per Antrąjį pasaulinį karą taip ir nebuvo užimta sovietų (vokiečiai ją patys atidavė taikiai po to, kai pasidavė). Tai išgelbėjo miestelius ir pilis nuo Antrojo pasaulinio karo sugriovimų. Pokariu Čekijoje (tada – Čekoslovakijoje) įsigalėjo komunistai, bet jie negriovė senų pastatų taip, kaip kai kuriose šalyse aplinkui (tarp jų, deja, Lietuvoje).

Tarp gražių „mažesniųjų“ Čekijos miestų – Pilzenas, Česke Budejovicai (abu garsėja sukūrę garsius visame pasaulyje alus: Pilzenas – Pilsnerį, Česke Budejovicai – Budweiser), Olomoucas. Vien į UNESCO pasaulio paveldą įrašytų Čekijos vietų yra 14 (palyginimui, visose JAV – tik 24, Lietuvoje – 5)!

Tiesa, „neatrastų įdomių vietų“ Čekijoje vis mažiau, o gal jau nėra išvis: į Čekiją patogu atvažiuoti vokiečiams, austrams, lenkams, o į Prahos oro uostą masiškai skrenda trusitai net iš Korėjos, Kinijos. Todėl daugelyje miestelių be „klasikinių lankytinų vietų“ pilna vien turistams įkurtų vaškinių figūrų muziejų, kankinimų muziejų, kreivų veidrodžių kambarių ir pan. – kam gal pliusas, kam minusas.

Palyginus su gretima Slovakija ir jos aukštaisiais Tatrais, šiek tiek trūksta Čekijai ir gražios gamtos. Nelabai keista – Čekijos gyventojų tankumas beveik triskart didesnis, nei Lietuvos.

Čekijos kainos ir kaip po ją keliauti

Čekija – turtingiausia buvusio „Rytų bloko“ šalis. Turtais ji jau lenkia ne vieną Vakarų šalį. Kitais atžvilgiais vejasi. Pavyzdžiui, kainomis: turistinėse vietose jos nebesiskiria nuo kokio Paryžiaus ir visur brangiau, nei Lietuvoje.

Laimė, prie Vakarų artėja ir infrastruktūra – masiškai statomi greitkeliai sujungė Prahą su daugeliu Čekijos miestų. Tačiau mes norėjome keliauti automobiliu tarp miestų ir miestelių ratu (ne per Prahą), tad dar teko kliautis siauresniais ir vingiuotesniais (bet asfaltuotais) keliais. Taip pat, jais reiks važiuoti ir norint sutaupyti. Mat už teisę važiuoti greitkeliias tenka degalinėje pirkti Čekijos kelių vinjetę. Neįmanoma jos nusipirkti tik kelioms dienoms ar savaitgaliui: tik 10 dienų. Ir kaina nemaža, jei greitkeliais važiuotumėte tik kelis kartus ir tesutaupytumėte valandą ar dvi.

Čekija Vakarų Europą primena ir kultūriniais, ekonominiais procesais. Pavyzdžiui, imigracija iš kitų žemynų: jau kone 1% Čekijos žmonių – vietnamiečiai! Žmonių požiūris kinta lėčiau. Prahoje kaip ir prieš keliolika metų, dar įprasta juodaodžius ar (gerokai rečiau) geltonodžius samdyti „kvietėjais į restoraną“ ar „kvietėjais į pramogas“ dėl „egzotiškų veidų“, nors jie seniai ten nebeegzotiški.

Kai kuriems čekams net sunku suprasti, kas pas juos atėjo iš vakarų, kas iš rytų. „Čekai nereligingi“ – sakė mums vienas – „Vakarų Europoje religingumas mažėja“. Taip čekai iš tikro nereligingi, bet tai – ne Vakarų religingumo mažėjimo, o sovietinio komunizmo pasekmė. Kartu su Estija ir Rytų Vokietija, Čekija – vienas trijų kraštų, kur sovietams pavyko iš esmės sunaikinti religiją. Vos kas penktas čekas tiki į Dievą – Vakarų pasaulyje, kur nebuvo komunizmo, taip smarkiai nereligingų šalių nėra. Gražiausios Čekijos bažnyčios dabar labiau primena muziejus turistams – su bilietais, suvenyrų parduotuvėlėmis (net vynas parduodamas!).

Visus kartus į Čekiją važiavau savo automobiliu per Lenkiją, pakeliui dar šį bei tą apžiūrėdamas ir Lenkijoje. Taip geriausia, nes tiesioginių skrydžių į Čekiją nėra, o savo automobilį turėti gerai. Atstumas nuo Vilniaus iki Prahos – 1150 km, arba 12 valandų gryno važiavimo (į vieną pusę). Savaitgaliui nenukeliausi, bet savaitės atostogos jau – įdomios!

P.S. Apie Prahą yra atskiras „AŽ kelionės ir mintys“ straipsnis.

Komentuoti

Praha negali nepriblokšti savo senojo centro dydžiu! Kilometrų kilometrus gali eiti, važiuoti – ir visur prieš akis vien architektūriniai stebuklai: didikų rūmai, bažnyčios, pasaulinės reikšmės lankytinos vietos.

Atrodo, jau esi centre, bet štai karalių pilis, garsioji Vito katedra – dar beveik ties horizontu!

Man Praha – vienas įspūdingiausių „senųjų“ pasaulio miestų (statau į vieną gretą su Roma). Ir ne tik man: Praha – vienas penkių lankomiausių miestų Europoje!

Kelionę į Prahą itin svarbu planuoti: nes gali savaitę pravaikščioti gėrėdamasis visais jos grožiais ir nė karto neužklysti į svarbiausias vietas. Arba ateiti ten tada, kai viską užgoš turistų minios.

Prahos senamiesčio kerai – vieni stipriausių Europoje

Esu aplankęs tūkstančius senamiesčių – kiekvieną Europos sostinę ir daugelį didžiųjų jos miestų. Ir drąsiai galiu sakyti, kad Prahos – vienas kelių nuostabiausių.

Kiekvienam keliautojui turbūt iki kaulų smegenų pažįstamas jausmas: atvažiuoji į kokį nuotraukose regėtą „supergražų senamiestį“ ir supranti, kad gražios ten ir yra tik tos kelios amžinai fotografuojamos vietos: kokia viena centrinė aikštė, pora bažnyčių. O aplinkui gerokai menkesni, nykesni, ar išvis nauji pastatai.

Prahoje ne taip! Prahos nesugriovė Antrasis pasaulinis karas, pasigailėjo ir ją valdę komunistai. Dabar eik bet kuria Prahos senamiesčio gatve, užversk į viršų galvą – ir būsi priblokštas daugelį pastatų puošiančių mozaikų, piešinių, skulptūrų, bokštelių, bareljefų, skaičiuojančių nebe pirmą šimtmetį.

Aišku, Praha turi ir svarbiausias lankytinas vietas, didžiausias grožybes, kurias nori pamatyti visi.

Vienoje Vltavos upės pusėje – „Senojo miesto“ širdis Senamiesčio aikštė [Staroměstské], kurioje – Prahos rotušė (su garsiuoju nuo 1410 metų judančių astronominiu laikrodžiu) ir Tyno Marijos bažnyčios bokštai.

Kitoje Vltavos pusėje ant kalno – Prahos rūmai, panašesni į ištisą miesto rajoną. Vaikščioti po rūmų kiemus galima ir nemokamai (praėjus saugumo kontrolę), bet į įdomiausias vietas reikalingas bilietas – net į Auksinį skersgatvį (Zlatá ulička), tiesiog gražią gatvelę. Ji net atitverta tvorelėmis.

Pati svarbiausia Prahos rūbų vieta – Šv. Vito katedra, beveik 600 metų statytas gotikos šedevras.

Abi Vltavos puses jungia Viduramžių Karlo tiltas, ypač mylimas dėl jį supančių bokštų ir šventųjų skulptūrų.

Prahos kainos ir minios – pasislėpti galima

Kelias per Karlo tiltą nuo Senamiesčio aikštės iki Prahos rūmų – tiesiog perpildytas turistais. Ypač vasarą, ypač savaitgaliais.

Daugelis jau buvome gimę, kai Praha dar buvo neatrasta, tik išvaduota nuo komunistų (1990 m.). Vakariečiai dar ten prisibijojo važiuoti. Iš savo tėvų girdėjau pasakojimus apie pigią ~1992 m. Čekoslovakiją ir kai pats Prahą lankau pirmąkart 2000 m. daugelis turistų ten buvo iš aplinkinių valstybių.

Tie laikai toli praeityje – dabar jau niekam nerūpi, kad Praha Rytų Europoje. Turistų minios – ir kainos – jos centre rungiasi su Roma, Paryžiumi, Londonu. Praha jau labiau lankoma, nei Barselona ar Milanas. Ji pilna ir indų, arabų, o kinų ir korėjiečių turistų jau tiek, kad užrašai vitrinose – ir jų kalbomis.

Keliautojai į Prahą – dviejų, labai skirtingų tipų. Vienoje pusėje – „kultūros rijikai“, kuriems rūpi nuostabieji pastatai, rūmai, bažnyčios, muziejai, žymiųjų Prahos menininkų sukurti paveikslai ir muzika. Kitoje pusėje – pramogautojai. Bernvakarių ir mergvakarių, anglų ir vokiečių draugelių kompanijų eilės, iki gilios nakties siaučiančios Prahos gatvėse, landžiojančios iš baro į barą, striptizo klubo į striptizo klubą.

~1995 m. pirmuosius pramogautojus į Prahą priviliojo pigus geras čekiškas alus. Jis vis dar geras – bet tikrai nebe pigus. Šiandienė Praha pramogautojus traukia kaip reta kur įvairiomis pramogomis, naktiniu gyvenimu („siaubo baras“? Prašom. Maudynės alaus vonioje? Prašom. Naktinė ekskursija po barus su marškinėliais „Prague drinking team“? Prašom).

Nusibodo limuzinai ar velomobiliai-barai? Jūsų bernvakario paslaugoms visa pseudosenovinių automobilių flotilė. Tailandietiško masažo salonai beveik gatvėje (su masažuotojomis iš Tailando). Kankinimų, šokolado, Apple technikos muziejai ir net – būsimų jaunikių ir nuotakų džiaugsmui – vienintelis pasaulyje sekso mašinų muziejus.

Aišku, visa tai neturi nieko bendro su Praha ar Čekija. Bet kitur to nėra ar yra gerokai mažiau, todėl vakariečių jaunimas linksmam savaitgaliui labiau nei kada seniau renkasi būtent Prahą. O vyresniems, turtingesniems – visa aibė gražių, skoningų restoranų.

Prahos grožybės, kur turistų mažiau

Turistų minios ir turistinės kainos pradeda varginti. Laimė, nors ir brangesnė už Lietuvą, Čekija dar nėra Vakarų Europa, ir paėjus toliau nuo pagrindinių turistinių arterijų kainos krenta kartais. Vandens buteliukas prie Prahos rūmų gali kainuoti 5 eurus, o papėdėje – eurą, toliau – dar pigiau.

Praretėja ir turistų minios, o lankytinos vietos, kad ir ne tokios garsios, vis viena turi mažai lygių.

Štai lygiagrečiai Karlo tiltui driekiasi kitas Legii tiltas. Vaizdai nuo jo ne mažiau nuostabūs – greta Nacionalinis teatras, o per vidurį tilto – Strželecki sala-parkas pasivaikščiojimui su irgi gražiais vaizdais.

Be Senamiesčio aikštės, Praha turi kitų nuostabių aikščių – ilgą Vaclovo aikštę, Malostranske aikštę anapus Vltavos nuo senamiesčio.

Be Prahos pilies ir Šv. Vito katedros, Praha turi begalę kitų puošnių interjerų, pavyzdžiui, Strahovo vienuolyno biblioteką. Pamatęs vasaros savaitgalio eiles prie Šv. Vito katedros, verčiau nuėjau ten…

Ir vaizdai nuo Prahos pilies kalno net nėra nuostabiausi mieste. Gražu pasižiūrėti nuo postmodernistinio Šokančio pastato stogo ar postamento, kur kadaise stovėjo aukščiausias paminklas Stalinui. Bet gražiausia dairytis nuo Petržino kalvos parko. Nes iš šių vietų matosi ir pati Prahos pilis, Šv. Vito katedra.

Parke stovi 1891 m. Petržino apžvalgos bokštas – mėginimas nukopijuoti Paryžiaus Eifelį, apie kurį papasakojo Prancūzijos sostinę aplankę to meto Prahos turistai. Bokšto papėdėje – šimtametis kreivų veidrodžių pastatas, dar viena išlikusi XIX a. pramoga.

Tada Praha buvo be galo turtingas Austrijos-Vengrijos imperijos miestas, ir tai matosi kiekviename to meto pastate, gatvėje ar jas jungiančiuose kiemuose, kuriais turistai ir vietiniai kerta kampus. Ir Praha buvo pakankamai įtakinga, kad jos legendos išplistų po visą pasaulį: Prahos kūdikio stebuklingos skulptūros, kurios originalas – Prahos Karmelitų bažnyčioje – kopijų pilna visa Lotynų Amerika, ne tik visi pasaulio žydai žino Prahos žydų legendą apie Golemą ir t.t.

Tada Praha buvo ir meno miestas, o vienas garsiausių jos menininkų buvo Alfonsas Mucha, savo spalvingu menu įkvėpęs visą to meto Vakarų pasaulį. Yra Prahoje Muchos muziejus, yra ir didžiuliai Veletržni rūmai – viso anų laikų čekų ir slovakų meno ekspozicija.

Menu Praha mėgina stebinti ir šiandien – daugiausia moderniomis skulptūromis. Jos nedidelės, bet jų daug. Vienos jų prasmingos (pvz. Paminklas komunizmo aukoms – tolydžio nykstantis žmogus), kitos, atrodo, tiesiog skirtos patekti į keliautojų ir pramogautojų „Instagram“ paskyras (pvz. King Kongas su išverstu „organu“ ar žemėje „paskendusi“ tanketė).

Turistus iš Vakarų dar žavi (ar įdomiai baugina) ir sovietinė Prahos praeitis. Sovietinės represijos, Prahos pavasaris 1968 m., kuomet Čekoslovakija pamėgino atsiriboti nuo Sovietų Sąjungos, bet buvo palaužta sovietinių tankų. Tokie ieško sovietinės architektūros ir monumentų, o pagrindinė pažiba jiems – Lenono siena, ant kurios čekai socializmo laikais vis slapta nupiešdavo Džoną Lenoną, o jų vaikai ar vaikaičiai politinius atsišaukimus ten rašo iki šiol. Rašo ir turistai: vykstant 2019 m. Honkongo protestams, vyko tikra “išpurškimų ir išbraukimų” kova tarp honkongiečių ir kitų kinų.

Prahos šou – gimsta naujos tradicijos

Praha – ne vien istoriniai pastatai ir nauji barai. Praha gyva daug kuo.

Kiekviena iš trijų svarbiausių Prahos lankytinų vietų turi savo kasdienį „šou“. Prahos pilyje tai – sargybos pasikeitimas (kas valandą, bet ilgiausias ir įdomiausias – 12:00). Ant Karlo tilto – visokiausi „gatvės menininkai“. Senamiesčio aikštėje – senasis astronominis laikrodis. Kas valandą jo figūrėlės surengia minispektaklį: sukasi dvylika apaštalų, griaučiai-mirtis muša varpą.

Šituos „tradicinius šou“ vasaromis žiūri tokios turistų minios, kad sunkiai artyn beprisigrūsi. Gal todėl jie man nepasirodė superįspūdingi. O gal todėl, kad tiesiog laikas bėga: dabar XXI a. ir XV a. stebuklingu atrodęs miesto laikrodis ar žygiuojantys kareiviai jau nuobodoka.

Bet „gyvoji Praha“ tuo nesibaigia. Kultūros mylėtojams dalinamos skrajutės su kvietimais į bažnyčias. Ne, ne į mišias – visur gausybė klasikinės muzikos koncertų. Daugelio svarbiausių pasaulio muzikos kūrinių autoriai patys gyveno ar lankėsi Prahoje – galima, pvz., pasiklausyti „vargonų, kuriais grojo Mocartas“. Juk Praha XIX a. priklausė Austrijos-Vengrijos imperijai ir konkuravo su Viena ar Budapeštu – tad kiekvienam garsiam austrui ir Praha buvo nesvetima.

XX a. Prahoje išplito nauja meno rūšis – Juodų šviesų teatras (angl. Black light theater). Scenos priekis ten apšviestas įprastai ir jame vaidinamas pantomimos spektaklis, o scenos galas – ultavioletine šviesa, todėl ten matosi tik specialiais dažais nudažyti daiktai. Šiuos daiktus it marionetes valdo „lėlininkai“ – atrodo, kad jie skraido, patys yra lyg spektaklio herojai. Tokia „magija“ itin patinka vaikams. 2019 m. teko laimė sėdėti Srnaco teatro spektaklyje greta režisieriaus Jržio Srnaco, kuris dar 1959 m. pastatė pirmąjį „juodų šviesų spektaklį“ ir sukūrė šią meno formą. Dabar Prahoje jau ~10 juodų šviesų teatrų – šis menas labai tinka turistams, nes kalbos mokėti nereikia.

Na o po ~2000 m. Prahoje pramogų, šou, patirčių turistams kiekiai ir įvairovė augo geometrine progresija – niekaip neišvardysi visko, kas siūloma, belieka ieškoti internete ar dairantis. Vien Vltavos upėje kiek pramoginių laivų!

Kaip atvykti į Prahą ir ką dar lankyti Čekijoje

Tiesioginių skrydžių į Prahą iš Lietuvos nebėra, tad daugelis lietuvių (ir aš visus kartus) čia atvyksta automobiliu. Praha nėra labai automobiliams draugiškas miestas: daug parkavimo vietų centre rezervuotos gyventojams, likusios mokamos beveik visuomet, net prekybos centruose, būna, nemokama tik pirma valanda. Apsisprendėme pastatyti toliau centro ir ateiti ar atvažiuoti metro. Metro linijos yra trys ir, nors kiek atsiduoda sovietmečiu, yra greičiausias būdas keliauti po Prahą. Antras – tramvajai. Bet kai Prahos centras toks gražus, kartais verčiau norisi eiti kad ir kelis kilometrus, dairytis.

Jokia kita Europos sostinė tikriausiai taip neužgožia visos likusios šalies, kaip Praha. Nors Prahoje gyventojų – 2,5 mln. ir tai tėra vos 24% iš visos Čekijos 10,5 mln., daugeliui turistų Čekija tai Praha. Net „Lonely Planet“ kelionių vadovas po Čekiją vadinasi „Praha ir Čekija“ (žodis „Praha“ didžiausiomis raidėmis, „Čekija“ – mažomis). Tarp pirmuose tos knygos puslapiuose surašytų „10 įspūdingiausių Čekijos vietų“ net devynios yra Prahoje.

Tačiau taip yra ne todėl, kad likusi Čekija visiškai neverta dėmesio – tiesiog todėl, kad Praha yra šitoks pasaulio stebuklas. Likusi Čekija pilna gražių miestelių, UNESCO paveldo ir kitų gėrybių. Kai kurios – pvz. Karlšteino pilis yra beveik Prahos priemiesčiuose ir paprasta ten nuvažiuoti iš Prahos bei grįžti. Kitos reikalauja poros dienų ekskursijos. Apvažiavęs Čekiją supratau: nuvykus ten savu automobiliu, turint „nuosavus ratus“ tikra nuodėmė grįžti aplankius vien Prahą.

Apie Čekijos įdomybes už Prahos ribų – sekantis mano straipsnis.

---

Visi kelionių vadovai po Europos miestus

• Amsterdamas: kanalų, dviračių, nuodėmių miestas
• Barselona – pasakiškiausios architektūros didmiestis
• Berlynas: visas XX amžius viename mieste
• Briuselis: biurokratinės imperijos širdis
• Gdanskas – atstatytas prūsų didmiestis-kurortas
• Kelnas – turistus apžavėjo… gamyklos!
• Londonas: Britų imperija viename mieste
• Madridas: Šėlstantis didingas didmiestis
• Paryžius: prieškario Europos žavesys
• Praha – senovinio Europos miesto etalonas
• Roma: Europos istorija viename mieste
• Ryga: Pabaltijo didmiestis
• Sankt Peterburgas: Rusijos kultūros širdis
• Stambulas: nemirtinga dviejų civilizacijų sostinė
• Stokholmas: Švedijos sostinė per keturiolika salų
• Varšuva: atstatytas mūsų karalių miestas
• Venecija – plaukiantis Viduramžių rojus

---

Visi kelionių vadovai po Vidurio Europą (Lietuvos apylinkes)

• Bulgarija – grožybės niūrioje šalyje
• Čekija – tai ne vien Praha! ir Praha – senovinio Europos miesto etalonas
• Estija – laukinė gamta ir modernūs miestai
• Latvija – 10 skirtumų nuo Lietuvos ir Ryga – Pabaltijo didmiestis
• Lenkija - Varšuva – atstatytas mūsų karalių miestas ir Gdanskas – atstatytas prūsų didmiestis-kurortas
• Rumunija – pasakiškiausia Europos šalis
• Vakarų Ukraina – lietuviškos pilys, ukrainietiška viltis

Komentuoti

Keliaujate lėktuvu retai ar keliausite pirmą kartą?

Susigaudyti gali atrodyti sunku, bet viskas paprasta. Aiškinu viską nuo pasiruošimo namie prieš skrydį iki išėjimo iš oro uosto jau atskridus.

Ką padaryti namie prieš skrydį

Pasiimkite su savimi asmens dokumentą (geriausiai – pasą, nes kortelė tinka ne visur) ir bilietą (geriau spausdintą), bei kitus dokumentus, jei jų reikia į šalį, kur skrendate (pvz. skiepų įrodymas, COVID testo rezultatai). Susidėkite daiktus taip, kad tiktų į skrydį (ką galite ir negalite imti, žr. žemiau “Bagažas ir bagažo pridavimas”).

Įsiminkite ar užsirašykite šiuos duomenis:
a)Jūsų skrydžio numeris.
b)Iš kur į kur skrendate.
c)Tikslūs skrydžio laikai.
d)Aviakompanija.

Jei skrendate su persėdimu, kiekvienas skrydis turės atskirus duomenis (t.y. jei skrendate Vilnius-Londonas-Niujorkas, tai Vilnius-Londonas ir Londonas-Niujorkas bus skirtingi skrydžio numeriai).

Pagal šiuos duomenis oro uostų ekranuose atpažinsite savo skrydį. Ten žibės, prie kokių vartų eiti, ar skrydis atidėtas ir pan.

Registracija į lėktuvą ir įlaipinimo talonas

Įsigyti bilietą nepakanka – dar reikia užsiregistruoti į skrydį. Tai galima padaryti dvejopai:

1.Daugelis avialinijų leidžia registruotis internetu jų tinklapiuose (pvz. „Lufthansa“ – www.lufthansa.com ). Tiesa, daugelis neturi lietuviškų tinklapių – tik angliškus. Reikia spausti „Check-in“, įvesti savo duomenis. Tada aviakompanijos tinklapis jums pateiks (ar elektroniniu paštu atsiųs) įlaipinimo taloną. Jį atsispausdinkite (vis daugiau aviakompanijų leidžia taloną ir tiesiog parodyti mobiliojo telefono ekrane). Internetu paprastai galima regsitruotis 1-2 dienas prieš skrydį iš namų.

2.Beveik visos aviakompanijos leidžia registruotis į lėktuvą ir oro uoste (jei neužsiregistravote internetu). Tiesa, kai kuriose aviakompanijose (Ryanair, Wizzair ir kt.) už tokią paslaugą reikia primokėti papildomai. Registracija oro uoste vyksta prie specialių stalelių. Oro uosto ekranuose (tablo) paprastai dega tų stalelių numeriai ar raidės. Ekranėliai yra ir virš kiekvieno registracijos stalo kur rodoma, koks reisas ten registruojamas. Registracijos metu reikės parodyti visus dokumentus, kurie reikalingi, kad patektumėte į šalį, į kurią skrendate. Kokie tie dokumentai priklauso nuo konkrečios šalies (pasidomėkite ir pasirūpinkite tais dokumentais) – bet paprastai yra pasas, gali būti viza, skiepų įrodymai, COVID testo rezultatai ir pan. Padarius registraciją, jums duos popierinį įlaipinimo taloną.

Registracijos laikas yra ribotas. Tarkime, registraciją internetu, pavyzdžiui, gali būti leidžiama atlikti ne vėliau kaip 4 val. iki skrydžio, o registraciją oro uoste – tik likus daugiau nei 1 val. iki skrydžio, bet ne mažiau kaip 3 val. Tikslūs laikai priklauso nuo aviakompanijos, tačiau jei nesate dažnas keleivis, geriausia į oro uostą atvažiuokite bent 2 val. iki skrydžio.

Galite paskaityti ir straipsnį “Prieš kiek laiko atvykti į oro uostą“.

Bagažas ir bagažo pridavimas

Bagažas, kurį galite vežti lėktuvu, yra dvejopas. „Rankinis bagažas“ (angl. carry-on luggage) yra bagažas, kurį nešitės su savimi į lėktuvo saloną. „Registruojamas bagažas“ yra bagažas, kurį prieš skrydį atiduosite į krovinių skyrių, o atsiimsite tik išlipę iš lėktuvo.

Tiek rankinio, tiek registruojamo bagažo svoris ir išmatavimai ribojami, o tikslūs ribojimai priklauso nuo aviakompanijos, skrydžio klasės. Išsiaiškinkite juos ir nepažeiskite, nes juos pažeidus gali būti taikomi dideli mokesčiai arba bagažo gali nepriimti. Yra aviakompanijų, kur galima nemokamai vežtis tik rankinį bagažą, o registruojamas bagažas kainuoja papildomus pinigus (pvz. Ryanair, Wizzair).

Rankinį bagažą jūs tiesiog nešitės su savimi į lėktuvą. Registruojamą bagažą reikia priduoti prie tų pačių stalelių, kur vyksta registracija į skrydį oro uoste (žr. aukščiau). Net jeigu būtumėte užsiregistravęs į skrydį internetu, jei turite registruojamą bagažą, vis tiek reikės prieiti prie to langelio.

Atidavus registruojamą bagažą, jis konvejeriu, paskui specialiu transportu nuvažiuos iki lėktuvo, kur jį pakraus krovikai. Registruotas bagažas skris tuo pačiu lėktuvu krovinių skyriuje.

Jeigu skrendate su persėdimu ir abu skrydžiai yra įrašyti viename biliete, „registruojamą bagažą“ dažniausiai galėsite atsiimti paskutiniame oro uoste (t.y. nereiks jo atsiimti prieš persėdimą ir priduoti vėl). Tačiau dėl visa ko pasiteiraukite to tarnautojo, kuriam atiduosite bagažą pirmajame oro uoste.

Taip pat pasižiūrėkite, kokius daiktus draudžiama turėti „rankiniame bagaže“. Tuos daiktus – jei jų turite – privalote dėti į registruojamą bagažą. Tai, tarkime, žirklės, peiliai ir kita, kas gali kelti pavojų. Tas sąrašas nuolat plečiasi – pvz. dabar Europos Sąjungoje negalima rankiniame bagaže turėti net vandens buteliuko.

Bagažo turėti nėra būtina.

Saugumo kontrolė

Užsiregistravę į skrydį ir atidavę registruojamą bagažą (jei tokio turite), eikite į saugumo kontrolę. Ten sekite tarnautojų nurodymais. Skirtinguose oro uostuose jie būna skirtingi.

Beveik visuose oro uostuose teks praeiti metalo detektorių, išsikrauti metalinius daiktus, bei padėti rankinį bagažą po rentgeno aparatu. Kai kuriuose oro uostuose po rentgeno aparatu paprašys padėti ir striukes, švarkus, liemenes, batus, diržus ir/ar rankinius laikrodžius (t.y. nusirengti, nusiauti). Gali daryti papildomus patikrinimus – pvz. atsitiktine tvarka tikrinti, ar nebuvote arti sprogmenų (su tam tikrom cheminėm medžiagom).

Jei tikrintojai atrastų draudžiamų daiktų, juos teks arba išmesti, arba grįžti ir palikti išlydinčiam žmogui, arba tą lagaminą/kuprinę atiduoti į registruojamą bagažą.

Kartais nuo saugumo kontrolės jus gali paprašyti grįžti prie registracijos stalelio (žr. aukščiau). Paprastai taip būna tada, kai registruojatės į skrydį internetu, tačiau, norint patekti į šalį, į kurią skrendate, reikia patikrinti dokumentus (vizas ir pan.) – o tai dažniausiai daroma prie registracijos stalelio. Jei registravotės į skrydį internetu, priemokos už registravimąsi oro uoste šiuo atveju vis tiek nebus.

Pasų kontrolė išskrendant ar tarpiniame oro uoste

Jei skrendate į kitą šalį (už Šengeno zonos), dar teks praeiti pasų kontrolę. Tai paprasta – pakanka parodyti pasą ir tarnautojas patikrins, ar nesate ieškomų asmenų sąraše.

Kai kur pasų kontrolė automatizuota – pasą reikia kišti po skaneriu ir atsidaro automatiniai vartai. Jei neaišku, eikite pas darbuotoją.

Laipinimas į lėktuvą

Perėję kontroles, pažiūrėkite tablo ekraną vėl – prie jūsų skrydžio degantis numeriukas reikš laipinimo vartus, į kuriuos turite eiti. Pvz. „D45“ reikš, kad turite eiti į D45 vartus.

Ekrane degs ir informacija, jei skrydis atidėtas ir naujas laikas jį atidėjus.

Eikite prie vartų ir laukite (kelią iki vartų rodys rodyklės). Aišku, jei laiko daug, galite pasivaikščioti po oro uostą. Svarbu būti prie vartų įlaipinimo laiku, kuris paprastai yra nuo 15 iki 60 min. iki lėktuvo pakilimo. Įlaipinimo laikas rašomas prie vartų ir, dažniausiai, ant įlaipinimo talono (tiesa, jei skrydis atidedamas, jis gali atsidėti).

Atsidarius įlaipinimo vartams, stokite į eilę. Tarnautojas patikrins jūsų asmens dokumentą ir įlaipinimo taloną bei, jeigu šalyje į kurią skrendate reikia vizos – ar vizą turite. Tada eikite į lėktuvą ir užsiimkite savo vietą (parašytą ant įlaipinimo talono).

Skrydis

Įlipus į lėktuvą, klausykite instrukcijų, kurias per garsiakalbį ar tiesiai jums sakys pilotas ar stiuardai ir stiuardesės (paprastai uniformuoti). Rankinį bagažą reikės pasidėti po kėde priešais arba į lentynas viršuje. Pakilimo ir nusileidimo metu reikės prisisegti saugos diržus, nes gali smarkiai kratyti ir dėl to galima susižeisti (bet tai labai reta).

Skrydis tarp pakilimo ir nusileidimo dažniausiai ramus, bet gali būti kratymų, vadinamų turbulencija. Tokiu atveju pilotas arba stiuardas irgi lieps prisisegti saugos diržus.

Pakilimo, nusileidimo, turbulencijos metu bus negalima vaikščioti po lėktuvą ar eiti į tualetą. Kitu laiku – galima. Pakilimo ir nusileidimo metu negalima naudotis elektronikos prietaisais (skirtingos avialinijos į šį draudimą žiūri skirtingai rimtai).

Skrydžio metu stiuardai ir stiuardesės gali ką nors pardavinėti, pvz. maistą (meniu tada būna kėdės priešais atloše) ar prekes. Kai kurios aviakompanijos maistą ir gėrimus ar bent dalį jų duoda nemokamai (ypač taip būna ilguose skrydžiuose) – pasiteiraukite, ar maistas/gėrimai nemokami.

Nusileidus nepamirškite pasiimti savo daiktų.

Persėdimas

Jei skrendate su persėdimu, išlipę tarpiniame oro uoste jokiu būdu neišeikite iš oro uosto, o eikite kryptimi „transfer“ (persėdimai).

Tarpiniame oro uoste reikės pakartoti dalį tų procedūrų, ką ir pirmame oro uoste. Tačiau nebūtinai – pvz. gali nebereikėti papildomai pereiti saugumo kontrolės, eiti pasų kontrolės, ar papildomai registruotis į skrydį (jei jau būsite užsiregistravę iš anksto ir turėsite taloną). Paprastai persėdant nereikia atsiimti bagažo ir priduoti vėl.

Jei įlaipinimo talono į antrą skrydį neturite, reikia prieiti prie persėdimų stalo (angl. transfer desk) ir gauti jį tenai. Persėdimo stalų gali būti ne vienas – žiūrėkite, kur prie kurio yra jūsų aviakompanijos simbolis.

Plačiau apie visus niuansus, susijusius su persėdimais, parašiau atskirą straipsnį: “Kaip skristi su persėdimu? Viskas apie jungiamuosius skrydžius“.

Atvykimas

Lėktuvui nusileidus paskutiniame oro uoste, išeikite į oro uosto pastatą (kelią jums greičiausiai rodys). Eikite kryptimi „arrivals“ (atvykimas).

Visų pirma, reikės pereiti atvykimo pasų kontrolę, kur patikrins, ar galite įvažiuoti į šalį, jei reikia vizos – ar ją turite. Kai kuriuose oro uostuose galima įsigyti vizą vietoje prieš pasų kontrolę. Vizų davimo lietuviams tvarką šalyje, į kurią skrendate, sužinokite likus daug laiko iki skrydžio.

Po pasų kontrolės, jei atidavėte registruojamą bagažą, eikite į bagažo atsiėmimą (angl. baggage claim). Ten bagažas važiuos ant konvejerių. Raskite konvejerį, prie kurio degs jūsų skrydžio išskridimo mietsas (pvz. Vilnius) ir skrydžio numeris. Ten važiuos jūsų skrydžio keleivių daiktai, kuriuos krovikai bus iškrovę iš jūsų lėktuvo. Sulaukite savo ir pasiimkite.

Tada eikite į miestą (pvz. „exit to city“). Gali prireikti pereiti muitinę. Jei neturite ką deklaruoti, eikite kur žalia spalva. Gali reikti padėti visus daiktus ant rentgeno aparato – darbuotojai tikrins, ar nevežate toje šalyje nelegalių daiktų ar daiktų, už kuriuos turėjote susimokėti muitą ar akcizą, bet to nepadarėte. Daugeliui keliautojų tai nėra aktualu.

Gali būti, kad užsienio šalyje neturėsite interneto ar jis bus brangus. Todėl gerai dar Lietuvoje pasidomėti, kaip reikės nuo oro uosto nuvažiuoti iki ten, kur jums reikia (pvz. viešasis transportas).

Komentarai

Singapūras. Singapūras! Azijos miestas-valstybė, kuriame viskas – kitaip.

Singapūras stulbina atvirukiniais superdangoraižiais, dirbtiniais sodais, futuristiniais muziejais.

Singapūras stebina keistomis istorijomis apie uždraustą kramtomą gumą, rykštėmis nuplaktus užsieniečius ir pasakiškus turtus.

Singapūras man – vienas įdomiausių pasaulio miestų ir vienas savičiausių tarp turtingųjų didmiesčių.

Sinagpūro pradžia – kitoks oro uostas

Kad Singapūras kitoks supranti vos nusileidęs oro uoste. Daugelis pasaulio oro uostų vienodi: pastatai-dėžės skirti kuo greičiau praleisti kuo daugiau žmonių idant jie važiuotų savo keliais, gal dar palikę pinigų duty free parduotuvėse. Singapūro kitoks – jis pats yra lankytina vieta. Įvairiausius fotelius ir sofas čia supa dirbtiniai sodai, judančios skulptūros, milžiniškuose ekranuose rodomi specialiai kurti pribloškiami Singapūro kultūrą atskleidžiantys filmai, net viešas baseinas, drugelių salė… Kitur tenka gailėtis, kad oro uoste teks trintis taip ilgai, o Singapūre gailėjausi, kad oro uostui pasilikau tiek mažai laiko.

Aišku, viskas specialiai. Oro uostas – viena priežasčių, kodėl Singapūras klesti. Iš Europos į Australiją ir daugybę Pietryčių Azijos miestų nenuskrisi tiesiogiai: reikia persėsti. Singapūro geografinė padėtis tam labai palanki, ir šalis tą stulbinamai išnaudojo: pastatė tokį puikų oro uostą ir avialinijas, kad daugybė žmonių moka brangiau, kad tik galėtų skristi per Singapūrą. Ir dar pakeliui praleidžia Singapūre dieną, dvi, tris…

Oro uostas ir avialinijos – tik keli iš Singapūro „tėvo“ Ly Kvan Jū projektų. Singapūro valstybę iš esmės sukūrė šis vienas žmogus: 1959 m. gavęs trečiojo pasaulio miestą pavertė jį viena pasaulio širdžių. Užuot kopijavęs kitus, ėjo savo susigalvotais keliais. Jis nekentė ideologijų: nesvarbu, komunizmo, žmogaus teisių, liberalizmo, nacionalizmo ar religinių dogmų. Jis tiesiog žiūrėjo, kas jo šalyje veikia, kas veda ją į turtus – ir tą darė.

Kas Singapūre kitaip, nei visur kitur

Nešvara? Singapūras bene švariausias miestas pietryčių Azijoje, kurioje šiaip nėra „švaros kultūros“. Už šiukšlinimą – didelės baudos, o kramtomą gumą išvis uždrausta importuoti. Veikia!

Automobilių kamščiai? Singapūre nemačiau nė vieno, nes automobiliai čia taip apmokestinti, kad kainuoja bent kokius 5 kartus brangiau, nei Europoje. Užtat valdžia sukūrė puikų metro (MRT) tinklą, tad 9 iš 10 singapūriečių neturi automobilių, bet į darbą nuvyksta greičiau, nei žmonės iš kamščiuose dūstančių didmiesčių. Veikia!

Skurdas? Jo neliko. Per vienos kartos gyvenimą Singapūras iš vienos skurdžiausių tapo viena turtingiausių pasaulio šalių. Juodadarbiams siūlomos algos, didesnės nei Lietuvoje mokslų daktarų. Manote, Singapūre didelis minimalus atlyginimas? Nė velnio, minimalaus atlyginimo Singapūre išvis nėra! Priešingai – valdžia “atlaisvino” ekonomiką. Singapūro verslai iš pradžių mokėjo mažas algas, bet dėl to suklestėjo, samdė vis daugiau ir daugiau žmonių ir galiausiai darbininkų ėmė trūkti – taip pati rinka privertė pakelti algas. Veikia!

Nusikaltimai? Singapūras viena saugiausių ir mažiausiai korumpuotų pasaulio vietų ir tam nereikia didelės policijos/kalėjimų sistemos. Užuot iš mokesčių mokėtojų pinigų išlaikius visus nusikaltėlius kalėjimuose, už smulkius nusikaltimus čia plakama rykštėmis, už stambiausius – mirties bausmė. Rykštėmis baudžia ir mokytojai nepaklusnius vaikus. Veikia!

Nekilnojamojo turto kainų burbulai, butų trūkumas? Singapūre daugiabučius stato valstybė ir butų negalima pirkti (tik nuomotis 99 metams). Todėl sunkiai įmanoma į butus investuoti ir tikėtis, kad brangs. Be to, bute galima gyventi mažiausiai dviese, nebent tau daugiau nei 35 m. Atrodo, veikia.

Žmonių senėjimas? Singapūrė gimstamumas vienas mažiausių pasaulyje, bet gyventojų skaičius tik auga. Imigrantų dėka (šiuo metu beveik pusė singapūriečių – imigrantai). Tačiau jokie ten „pabėgėliai“ Singapūre su dovanų maišais nelaukiami. Laukiami tie, kurie nori dirbti, baigę mokslus, patys padeda toliau kurti turtingiausią pasaulio miestą Singapūrą. Veikia!

Tautinė nesantaika, getai? Singapūre ji išnyko. Kiekviename daugiabutyje privalomai apgyvendinami įvairių tautybių žmonės. Tautinės mažumos skundžiasi, kad dėl to joms sunku perleisti butus (turi perleisti tautiečiams), bet, atrodo, veikia.

Singapūro cenzūra ir griežtoji tvarka

Aišku, viskas turi savo kainą. Singapūras nėra demokratinė šalis – nuo pat įkūrimo šalį valdo viena partija (nuo 2004 m. – Ly Kvan Jū sūnus), o „perdėta kritika“ jai ir dar daug kas yra vadinamieji ob markeriai (nerašytai, bet visiems žinomai uždrausta).

Kai lankiausi Singapūre pirmą kartą 2005 m., ieškojau neregėtai dideliuose jo knygynuose ir DVD parduotuvėse mane dominusių Azijos knygų, filmų, komiksų (tais laikais ne viską dar galėjai gauti iš interneto, o Lietuvoje išvis mažai ką). Pamenu, skaitydavau susidarytą sąrašą pardavėjams, o šie vienas po kito atsakydavo „Šis filmas Singapūre uždraustas“, „Ši knyga uždrausta“. Ne tik dėl politinės kritikos – bet ir dėl smurto, sekso scenų: Singapūre nepageidaujama ne tik pornografija, bet ir erotika. Ir į barą ant dangoraižio stogo tada dar neįleido: Singapūre kai kas leistina tik nuo 23 ar net 25 metų amžiaus.

Daug ką Singapūre reikia daryti „taip ir nekitaip“. Eilėje prie pasų kontrolės atsistojau, kaip įpratęs, šalia žmonos – tuoj tvarkdarė liepė stotis už jos ar priekyje, juk reikia išsirikiuoti vorele. Už valgymą ar gėrimą metro – 500 dolerių baudos (užsimiršęs išsitraukiau butelį vandens, pamatęs įspėjimą tuoj įsikišau atgal). Visur pilna „socialinių reklamų“, reguliuojančių smulkmenas: „pasidėkite krepšius ant žemės“ (metro), „neklausykite ausinuko garsiai“ (metro), „neplaukite čia kojų“ (virš kriauklės), „stovėkite arčiau, taikykitės geriau – taiklumas svarbu“ (virš pisuaro – ir čia ne pokštas) ir pan.

Bet, jei paklaustum žmonių Lietuvoje, ką jie rinktųsi – „singapūrietiškas algas ir saugumą“ ar „lietuvišką demokratiją ir žmogaus teises“ – įdomu, kiek pasirinktų pastarąsias? Singapūrą renkasi net Vakarų šalių piliečiai: jau 2-3% Singapūro žmonių sudaro imigrantai iš Vakarų Europos, JAV, Australijos (~150 000).

Ir negalima sakyti, kad tai nesusiję dalykai. Visa likusi Pietryčių ir Pietų Azija skendi nešvaros, korupcijos, o daug šalių dar ir skurdo liūnuose – nors žymi dalis šalių ten demokratinės. Ly Kvan Jū tvirtai tikėjo, kad daugelį šių bėdų galima išgyvendinti tik tvirta ranka ir pats tapo tokiu Konfucijaus idealizuotu Lyderiu, nenuolaidžiaujančiu savo valdiniams, bet kartu besistengiančiu dėl jų.

Marina Bay – naujausias Singapūro simbolis

Kai lankiausi Singapūre pirmąkart 2005 m., miestas jau garsėjo savo turtais, švara, „keistais“ įstatymais, Orchard Road prekybos centrais ir Singapūro upės krantinės restoranais, bet jo panorama buvo nuobodi, lankytinų vietų trūko: vienas į kitą panašūs vidutinio aukščio dangoraižiai, viena svarbesnių pramogų turistams – paplaukimas laivu stebint tą vidutinišką panoramą.

Tad didysis pastarųjų dešimtmečių Singapūro projektas – naujas miesto veidas. Statomi tokie simboliai, kurių vos pamatęs kontūrus kiekvienas žmogus suprastų – Singapūras! Tai – Marina Bay Sands kompleksas, kurio pažiba – superprabangus viešbutis. Atrodo, kad ant trijų jo pastatų nusileido ateivių laivas, o iš tikro ten – ilgiausias pasaulio baseinas.

Netoliese – ArtScience muziejus, kur menas kuriamas iš šiuolaikinių technologijų, jame dalyvauja ir lankytojai (ypač patinka vaikams – pvz. galima nupiešti ir nuskanuoti automobilio piešinį, ir tas automobilis ims važinėti videoinstaliacijoje kartu su kitais), o kelis kartus per vakarą netolimą krantinę nušviečia įspūdingas šviesų šou.

Ir gal pati įspūdingiausia Marina Bay vieta – Gardens by the Bay, kurio dirbtiniai medžiai kada nors apaugs vijokliais. Bet ir dabar jau stulbina Debesų kupolas (po juo atkurtas kalnas su mišku, o reikiamą mikroklimatą kuria kondicionieriai ir karts nuo karto paleidžiami debesys), kiek mažiau – simboliniai tautiniai sodai, oranžerija (kurios gėlės kas kelis mėnesius pakeičiamos).

Visur kur turistai priblokšti stoja, fotografuoja ir fotografuojasi. Daugelis šiuolaikinių Singapūro lankytinų vietų sukurtos visų pirma nuotraukoms, su apžvalgos taškais iš kurių matosi pribloškiamiausi vaizdai. Aišku, viskas – specialiai: kas gi geriau reklamuos Singapūrą, jei ne nuolat Facebook ir Instagram srautuose besipilančios asmenukės su pasaulyje lygių neturinčiais vaizdais?

Sentosa – Singapūro poilsio ir pramogų salelė

Iki Marina Bay Sands pagrindinė Singapūro pramogų erdvė buvo Sentosos sala ir ji iki šiol nepasiduoda: senos atrakcijos ten palaipsniui uždaromos, kuriamos naujos, įspūdingesnės. Viskam vienu metu trūksta vietos. Kai Singapūro plotas – 722 kv. km (maždaug pusantro Vilniaus miesto), o gyventojų – beveik 6 milijonai (dvi Lietuvos), vieta ten – net ne aukso, o deimantų vertės.

Dėl to Sentosoje, kaip ir visame Singapūre, kuo daugiau sugrūsta į kuo mažiau. Dėl to Sentosos nuostabūs paplūdimiai yra prieš pat jūrų uosto konteinerinius laivus. Beveik virš jų skrieja lynų keltuvai, šokinėjama su virvėmis, netoliese driekiasi medžių lajų takas, iš pagrindinės Singapūro salos veža traukinys, yra pasivaikščiojimo takai po nediduką gabalėlį džiunglių ir t.t.

Didesnes Sentosos erdves užima Madam Tiuso muziejaus kompleksas, Universal Studios atrakcionų parkas bei salos širdimi esantis naujas „integruotas kurortas“ su brangiais viešbučiais, restoranais.

Vakare kai kurios Sentosos erdvės panaudojamos įspūdingiems šou su lazeriais, fejerverkais, projekcijomis, ugnimis, vandens srovėmis ir judančiais robotais. Nežinia, kokie šou bus jums lankantis (viskas spėriai keičiasi), bet 2019 m. pribloškė nemokamas Gervių šokis (milžiniškų gervių-robotų, kurių sparnai – vandens srovės, meilės istorija) ir Laiko sparnai simboliškas skrydis per pasaulio istoriją su projekcijomis ant vandens srovių, lazeriais, ugnimis, fejerverkais.

Sentosos centre – Merlion skulptūra (žodžio reikšmė – undliūtis, gyvūnas su žuvies uodega ir liūto galva). Šį „mitinį herojų“ 1964 m. sukūrė Singapūro valdžia, pradėjusi skatinti turizmą: neva „undliūtis“ yra toks vietos mitas. 1974 m. pastatė anuomet iš pažiūros milžinišką, o tarp šiandienos dangoraižių – miniatiūrinę (8,6 m) vandeniu besispjaudančio Merlion skulptūrą Singapūro centre. 1995 m. Singapūrui pažengus toliau, Sentosoje pastatyta 37 m aukščio Merlion kopija. Ji „dalyvaudavo“ šou, būdavo galima pakilti į viršų – bet 2019 m. ji nugriauta – sukūrus „rimtesnių“ simbolių, jau ir visas Merlion „išgalvotas mitas“ atrodo lėkštas.

Ir visa Sentosa – Singapūro turizmo skatinimo produktas. Iki 1972 m. sala vadinosi Pulau Blakang Mati, o vienintelė veikla ten buvo Siloso fortas. Sala pervadinta paprasčiau ištariamu pavadinimu, atidarytas į ją lynų kelias (1974 m.), o Siloso fortas pritaikytas ekspozicijoms, pasakojančioms, kaip šį paskutinį britų fortą Pietryčių Azijoje Antrojo pasaulinio karo metais užkariavo japonai. Tai buvo kritinis momentas, kai singapūriečiai ir kiti regiono žmonės suabejojo britų nenugalimumu. Nors britai Antrąjį pasaulinį karą laimėjo, niekas jų grįžtančių su rožėmis nebelaukė: Azijos kolonijos nebebijojo reikalauti laisvės.

Sentosa, Marina Bay – ir vienos brangiausių Singapūro vietų. Jei nori apsipirkti, pavalgyti – geriau tai padaryti prieš ar po lankymosi šiuose rajonuose nes ten gali rasti sulčių taurę už tiek, kiek Lietuvoje nekainuoja beveik niekur. Kita vertus – pagrindinių pramogų, šviesų šou kainos visai prieinamos.

Beje, Singapūre yra ir daugiau salų. Iš viso 63! Nekilnojamojo turto vystytojai, turbūt, norėtų daugybę jų “įsisisavinti” kaip Sentosą, juk žemė būtų aukso vertės. Bet valdžia daugelį laiko autentiškomis gamtos oazėmis. Ten reikia plaukti laivais ir skirti tam pusdienį ar dieną, tad pagal žmonių kiekius visai nesijaučia, kad būtum milžinmiestyje. Šv. Jono ir Lozoriaus salose net jokios parduotuvėlės nėra, užtat žavūs paplūdimiai, pasivaikščiojimo takai. Kusu saloje – kinų šventyklėlė ir nuostabūs vaizdai atgal į miestą bei į “Laivų greitkelį” kuriuo yra sąsiauris prie Singapūro. Kitokia Pulau Ubin sala, kur tebėra paliktas tradicinis malajų kaimas. Į daugybę kitų salų žmonės išvis neįleidžiami.

Keturios Singapūro tautos – keturi senamiesčiai

Singapūras turi ir vieną gražiausių ir unikaliausių Pietryčių Azijoje senamiesčių. Daugelyje Azijos miestų išlikę nebent pavieniai seni pastatai – tuo tarpu Singapūro valdžia sugebėjo išsaugoti ištisus kvartalus, kuriuose gali pajusti prabėgusių laikmečių dvasią. Kai Singapūras turtingas, visi tie kvartalai dar ir iščiustyti, o chaotiškus turgus vis daugiau kur pakeitė prabangūs restoranai ir viešbučiai.

Iš tikro, Singapūro senamiesčių yra net keturi. Mat seras Stamfordas Raflis, britų kolonistas, 1819 m. įkūręs Singapūrą kaip atsvarą olandams konkurencijoje dėl svarbiausiųjų Azijos sąsiaurių, nusprendė, kad kiekviena tautybė mieste turėtų turėti savo rajoną. O tų tautybių buvo (ir iki pat šiol yra oficialiai pripažįstamos) keturios.

Malajai, gyvenę regione iki buvo įkurtas Singapūro miestas. Jų dabar – 13%, o jų senamiestis – Kampong Glamas, supantis istorinius vietovę valdžiusios sultono rūmus ir didelę mečetę (anglai tą sultoną rėmė kovoje dėl valdžios su jo broliu, mainais ilgainiui gavo Singapūrą).

Kinai masiškai imigravo XIX a., bėgdami nuo jų šalį siaubusio skurdo ir sukilimų, ir šiandien jie yra Singapūro dauguma (74%) bei priežastis kodėl Singapūras, priešingai visoms aplinkinėms žemėms, pasitraukė ne tik iš Britanijos Imperijos (1963 m.), bet, 1965 m., ir iš Malaizijos. Kinų senamiestis Singapūre – Chinatown – bene labiausiai iščiustytas.

Indus britai atvežė iš savo Indijos kolonijos darbams. Dabar jų ~9%, o jų senamiestis – Little India (Mažoji Indija), pilna spalvingų skulptūruotų hinduistinių šventyklų.

Ir, pagaliau, buvo patys britai arba eurazijiečiai (žmonės, turintys britų ir azijiečių kraujo). Jų buvo pats miesto centras (Downtown), kuriame iki šiol veikia parlamentas, aukščiausiasis teismas ir kiti valdžios statiniai, taip pat istoriniai viešbučiai, bažnyčios, supami modernių ofisų dangoraižių. Ten veikia ir Nacionalinis muziejus bei meno galerijos. O Singapūro upės krantinės, kur kadaise švartuodavosi laivai, paverstos naktinio gyvenimo – barų – gatvėmis (Boat Quay).

Jei naujuose Singapūro daugiabučiuose privalomi apgyvendinami visų tautybių žmonės, tai senamiesčiuose tebegyvena senosios tautybės. Tarkime, Mažoji Indija tebėra pilna sariais vilkinčių indų ir šiukšlinoka (nors ir gerokai tvarkingesnė už tikrąją Indiją), malajų rajone daug moterų su skarelėmis. Kita vertus, tas pats malajų senamiestis dabar glaudžia ir vieną spalvingiausių barų gatvių, juk tai ir gražaus miesto centro dalis…

Singapūras iki šiol visaip pabrėžia jo „keturių tautų“ svarbą, nuo keturių sodų Gardens of the Bay, simboliškai atsispindinčių visas tautas, iki keturių oficialių kalbų. Tiesa, jos nelygiavertės. Pagrindinė – anglų, kurią moka visi, ja rašomos reklamos, dalis pranešimų – tik angliški. Antroji kalba – kinų mandarinų; jei kas bus parašyta dviem kalbom, tai beveik garantuotai – anglų ir kinų. Trečioji kalba malajų – kadangi tai istorinė regiono kalba, ja parašytas Singapūro himnas, bet šiaip ji figūruoja mažai kur. Na ir ketvirtoji – tamilų, atspindinti visą indų bendruomenę (nes dauguma jų atvyko iš tamiliškai kalbančių žemių).

Anapus centro ir senamiesčių, Singapūras yra tokių nuo nulio kadaise pastatytų daugiabučių rajonų jūra. Paprastas, bet veikiantis. ~1960 m. Singapūro lūšnynai, turtuolių rūmai, skurdokos pramogų erdvės nugriautos – viskas perstatyta taip, kad patogiai apgyvendinti kuo daugiau žmonių. Belikusios pavienės istorinės vietos – kaip ultraspalvingi Peranakanų (“senieji” Singapūro kinai) namai Koon Seng kelyje ar Haw Par vila – parkas, kurį milijonieriai kinai “Tiger Balm” savininkai tarpukariu pastatė siekdami parodyti jaunajai kartai kinų legendas (šiandien jis garsiausias dėl žiaurių “budistinį pragarą” vaizduojančių statulų).

Toliau nuo senamiesčių ir tos erdvės, kuriomis Singapūras labiausiai didžiavosi ~1980 m., kaip Singapūro zoologijos sodas, pirmasis pasaulyje pasiūlęs “naktinį safarį” pro gyvūnus, kurių aptvarus skiria ne tvoros, bet visokios sunkiai matomos duobės (iš pirmo žvilgsnio atrodo, kad jie – laisvėje). Vis dar įdomu, bet laikas nestovi vietoje ir, galbūt, dar už 10 ar 20 metų ir tai bus naikinama, perstatoma į kažką “vau” ir šiems laikams.

Singapūras taikus ir ne toks brangus, kaip manote

Singapūro tautybės sugyvena stebėtinai taikiai. Tačiau, visgi, kinai ar eurazijiečiai yra turtingesni nei indai ar (ypač) malajai. Kai kurie malajai dėl to pyksta: jiems atrodo, kad Singapūras – jų žemė, kurioje juos užgožė atvykėliai. Tačiau Singapūro kinai į tokius kaltinimus paprastai atsako, kad tiesiog skirtingų tautybių intelektas nėra lygiavertis, kad malajai nemoka ar tingi dirbti. Išties, kiek susidūriau Singapūre su malajais ar indais, jie pasirodė kur kas mažiau besistengiantys darbe, nei kinai. Kaip ten bebūtų, net jei malajai ir gyvena neturtingiau, daugelį jų situacija tenkina: juk Singapūre vis tiek algos daug didesnės, nei pačioje Malaizijoje ar daug kur. Riaušes, protestus ar streikus per visą Singapūro istoriją galėtum suskaičiuoti ant rankų pirštų.

Taip, paradoksas: Singapūre, kuriame nėra minimalių atlyginimų, eilinių darbininkų algos išaugo daug kartų didesnės, nei Pietryčių Azijos “darbininkų rojuose”, eksperimentavusiuose su socializmu ar komunizmu: Vietname, Kambodžoje, Laose, Birmoje. Rinkos neapgausi. “Gerovės valstybėse” ilgainiui žmonės tampa lygiai skurdūs, o Singapūre tapo nelygiai turtingi. Tik kai kurie maudosi filme “Crazy Rich Asians” demonstruotoje prabangoje, bet elgetos, vargšo nemačiau nė vieno.

Singapūras tarsi gyvena “keliom pavarom”. Superturtingiems ir “tiesiog turtingiems” (Singapūre kartais jie vadinami neturtingais, bet man liežuvis neapsiverčia taip rašyti) skirtos vietos dažnai yra viena šalia kitos. Kinų senamiestyje išvydę reklamas, kad sulčių taurė kainuoja keliolika eurų, o maistas restorane – daug dešimčių, paskui kitą tokį pat restoraną, ir dar kitą, jau išsigandome: negi Singapūre tokios kainos? Bet tik paeik truputį toliau ir štai kainos jau žemesnės nei Lietuvoje. Nes Singapūre maži mokesčiai (PVM, pajamų), tad nors darbuotojams ir mokamos didelės algos, verslininkų kaštai gali būti panašūs ar net mažesni, atitinkamai ir kainos. Ypač apsimoka valgyti turguose, prekybos centruose. “Turguose” nereiškia prastai ar nehigieniškai: Singapūro gatvės maistas garsėja visame pasaulyje, net ketinama jį rašyti į UNESCO paveldą, turgūs gali būti gražiose vietose, su nuostabiais vaizdais ir viso pasaulio virtuvių kolekcijomis (pvz. Lau Pa Sat maisto turgus Singapūro centre).

Brangiausia – Marina Bay, Sentosos rajonuose. Koks kitas ten pasaulis supratau, kai Marina Bay prekybos centre paklausiau kaip patekti į Turizmo informacijos biurą už 1 km – man primygtinai rekomendavo važiuoti taksi. O tas 1 km – toks gražus pėsčiųjų takas ir Helix pėsčiųjų tiltas, su vaizdais į miestą, Merlion, ArtScience, Marina Bay… Aišku, ėjau pėsčias.

Singapūras žengia pasaulio priešakyje

Singapūras vadinamas ateities miestu. Ne, ten nerasi kažkokių pribloškiamų mokslinės fantastikos sprendimų, per brangių, kad juos kas kartotų, kaip Dubajuje. Tiesiog tai, kas įdiegiama Singapūre, paskui išplinta po pasaulį.

Būtent Singapūre 2005 m. pirmą kartą išvydau automatinį metro be mašinistų (Šiaurės-Rytų linija). Gali stovėti sau traukinio priekyje, žiūrėti kaip jis lekia apšviestu tuneliu. Dabar daugybė naujų metro linijų pasaulyje – be mašinistų.

2019 m. stebėjausi Singapūro oro uosto ketvirtuoju terminalu, kur vienintelis “privalomas” susidūrimas su tarnautojais – saugumo kontrolė: registracija, pasų kontrolė, įlipimas į lėktuvą – viskas automatizuota. Net apie nuolaidas restoranuose praneša mielas robotukas.

Bet tikroji šiandieninio Singapūro aistra – miestas-sodas. Sodų, ištisų miškelių pilnas ir oro uostas, ir naujos metro stotys. Jie auga ant dangoraižių stogų ir tarpiniuose aukštuose. Jei jau didmiestyje trūksta vietos žalioms erdvėms – kodėl jų nesujungus su pačiu didmiesčiu? Eksperimentuojama net su žemės ūkiu daugiaaukčšiuose pastatuose, po lempomis, o gėlas vanduo bus gaunamas iš jūros: kad nereikėtų importuoti iš kaimynių.

Stogai Singapūre tarnauja lyg kiemai (pabėgioti), o vienas įdomiausių – Pinnacle@Duxton, penkis daugiabučius sujungęs stogas, atviras ir negyventojams. Šis daugiabutis – tikra Singapūro Namų ir Vystymosi Tarnybos pažiba. Daugelis valstybinių daugiabučių paprastesni, kažkiek net primena sovietinius mikrorajonus: tokie minimiestai su metro stotimi, prekybos centru. Tik, aišku, už Vilniaus ar Kauno rajonus daug tvarkingiau. Juk visi butai nuomojami, tad laiptinių tvarkymu, renovacija užsiima valdžia. Mačiau, kaip greitai išdraskomos net prabangiausių Šanchajaus daugiaubučių laiptinės ir bendros erdvės ir suprantu – gal tame regione tai išties geriausias kelias. Ir gal tokie tvarkingi daugiaaukščiai rajonai – visų Pietryčių Azijos miestų tolima ateitis.

Prisėdau ant suolelio prie Pinnacle@Duxton – žiūriu, ant gretimo bordiūro guli rūkstanti cigaretė. “Na va, ir Singapūre kažkas taip prišiukšlino…” pagalvojau ir cigaretę išmečiau. Tik štai išeina vyras iš gretimos parduotuvės ir kažko aplink mane kad ieško, kad ieško. Pasirodo, jis rūkė cigaretę, o parduotuvės viduje negalima: taigi, pasidėjo, kad išėjęs vėl paimtų…

Kai kas nors sako, kad reikia gyventi taip ar anaip, kitaip neva mūsų nemylės, neinvestuos, nekeliaus ar ką – aš prisimenu Singapūrą. Turtingiausią pasaulio valstybę, neturinčią jokių resursų. Kurią myli investuotojai, turistai, savi piliečiai, menininkai ir visi kiti. Ir kuri visuomet ėjo savo keliu – o tie, visokiausių užsieninių vertybių kopijuotojai, visi Singapūrui už nugaros. Vieni be galo toli (visi eksperimentavę su komunizmu), kiti tiesiog toli.

---

Visi straispniai iš kelionių po Malajų žemes

1. Malajų žemės: Azijos kryžkelė (Įžanga)
2. Brunėjus: Džiunglių sultono valdos
3. Malaizijos Borneo palieka priešistorę
4. Malaizijos pusiasalis šauna į ateitį
5. Singapūras - kitoks! ateities! miestas!

---

Visi mano kelionių po Indoneziją (ir aplink) aprašymai-vadovai

1. Indonezija - viskas, ką reikia žinoti keliaujant (ĮŽANGA)
2. Balis - įvairi it visas žemynas sala
3. Gilis - malonumų, laisvės ir gamtos rojus
4. Lombokas - kaip Balis prieš 30 metų?
5. Komodo - didžiausių driežų sala
6. Rytų Timoras - atgimstanti tragedijų šalis
7. Toradžai - kraupiausiai žavi tauta
8. Java - ugnikalnių ir civilizacijų sala
9. Singapūras - kitoks! Ateities! Miestas!

---

Kelionių vadovai po Indoneziją žemėlapyje

Spauskite ant žalių žymeklių žemėlapyje ir ant iššokusios nuotraukos - ir skaitykite kelionių vadovą apie tą regioną!

Komentarai

Javos saloje žmonių gyvena panašiai kiek visoje Rusijoje arba 5 kartus daugiau nei Australijos žemyne! Tad Javos neapibūdinsi viena pastraipa: čia susiduria daugybė kultūrų ir įspūdinga gamta.

Javoje – ir Džakarta, antras pagal dydį pasaulio miestas (32 mln. žmonių) ir visos Indonezijos vartai.

Javoje – ir kultūrinė Indonezijos širdis Džogjakarta su vienomis didžiausių pasaulyje budistų ir hinduistų šventyklų.

Javoje – kas dešimtas pasaulio aktyvus ugnikalnis. Dūmais bei lava besispjaudantys jų krateriai atviri visiems.

Jau daug dešimtmečių nuotykius mėgstantys keliautojai leidžiasi šiuo maršrutu per Javą: iš Balio į Džakartą (arba priešinga kryptimi). Per žmonių pergrūstus – bet labai autentiškus – miestus, ryžių laukų supamus šventyklų griuvėsius ir ugnikalnius, puošiančius horizontą.

Šis straipsnis parašytas pradedant nuo Džakartos ir baigiant Baliu. Jei keliausite atvirkščia kryptimi, galite pradėti nuo paskutinio paragrafo

Šis straipsnis apie Javą. Straipsnis apie visą Indoneziją ir jos kultūrą yra čia

Džakarta – dūstantys Javos ir Indonezijos vartai

Džakarta. Sunku patikėti: antras pagal dydį pasaulio miestas, o toks menkai žinomas tarp turistų. Daugelis keliautojų į Indoneziją jį praleidžia, gal nebent stabteli dienai laukdami skrydžio. Iki atvykdamas, apie Džakartą girdėjau vien neigiamus atsiliepimus: “bjaurus miestas”, dūsta nuo kamščių, smogo ir t.t. Galvojau – gal tiesiog taip kalba tie, kam patinka gamta ir kas nekenčia miestų apskritai.

Deja, Džakartą pamilti išties sunku, nors didmiesčius aš myliu. Niekada nesupratau žmonių, kurie net Vilniuje skundžiasi tarša, triukšmu, kamščiais. Net nesuprantu tų, kurie skundžiasi tuo pačiu Londone. Bet Džakarta… Viską, dėl ko daugybė žmonių nemėgsta didmiesčių, padaugink iš trisdešimties – ir bus Džakarta.

Eismas tragiškas. Automobiliai stringa begaliniuose kamščiuose, viešasis transportas prastas, pėsčiųjų niekas nepraleidžia, o šaligatvis gali staiga atsiremti į sieną ir teks eiti judria gatve. Tipinė istorija: pažiūrėjęs, kad viešuoju transportu 4 km teks važiuoti teks važiuoti 65 minutes (stotelės toli), pasirinkau taksi: juo važiuoti užtruko 75 min, nors nė nebuvo piko valandos! Iš tikro, netgi pėsčias būčiau nuėjęs greičiau. Kitą kartą pasirinkau viešąjį transportą: seni miesto traukiniai vis stabčiojo ir stabčiojo tarp stotelių, priversti praleisti tarpmiestinius traukinius (visi dalijasi tais pačiais bėgiais). Ir tai Džakartos kasdienybė: 4 ar 6 km atstumą nesvarbu, eisi pėsčias, važiuosi viešuoju transportu ar automobiliu – tikėtina, sugaiši tą pačią valandą-pusantros. Tik motociklu kiek greičiau – todėl jų gerokai daugiau, nai automobilių.

Kur Džakartoje beišlipsi, gali pasijusti atsidūręs lūšnyne: palaikiai nameliai, šiukšlių krūvos. Laimė, ten ne Lotynų Amerika ir skurdūs rajonai yra saugūs. Tiksliau, skurdžių ir turtingų rajonų nė nėra: palaikiai nameliai, prabangios vilos ir daugiabučių dangoraižiai su stogų baseinais gali stovėti greta. Kiekvieno rajono širdis – prekybos centras. Jie modernūs kaip Lietuvoje ir savaitgaliais džakartiečiai eina į vis kitą. Juose – ir pramogos, koncertai, šou, geri restoranai. Nes negi leisi laiką kiaurus metus kepančiose (o per liūčių sezoną dar skęstančiose) šiukšlinose triukšmingose gatvėse?

Tiesa, Džakarta turi vieną tikrai įdomų rajoną – Senamiestį, kitaip Kota Tua, pastatytą olandų kolonistų. Toks miniamsterdamas su kanalais, daugybe senų europietiškų pastatų: nesitikėtum Azijoje. Gausu ir muziejų – Vajango (tradicinių lėlių), Nacionalinio banko (Indonezijos ekonomikos) ir kt. Greta senamiesčio istorinis Glodok kinų rajonas jau tiesiog chaotiškas.

Senamiesčio namus nuo Azijai būdingo griovimo, perstatymo išgelbėjo tai, kad dar XX a. pirmoje pusėje olandai perkėlė miesto centrą į pietus. Dabar ten – gigantomaniška centrinė aikštė su Nacionaliniu monumentu (galima pasikelti) per vidurį, Nacionaliniu muziejumi, Nacionaline mečete (1978 m.), Džakartos katedra greta. Masteliai nepatogiai milžiniški: vien per aikštę gali eiti dešimtis minučių, o dar ji aptverta ir ne kiekvieneri vartai į ją būna atidaryti – kol įeisi…

Džakartai būdingos gigantomaniškos vietos, kur tikrai yra ką veikti, bet atstumai tarp tų lankytinų vietų svarina rankas (dargi karštis). Pvz. Ančol pramogų erdvė pakrantėje – 6,5 kv. km ploto – 15 kartų didesnė už Vatikaną, 6 kartus už Monaką. Bet didžiuma teritorijos tuščia. Ar Mini Indonezijos parkas (1,5 kv. km), kur pastatyta po tradicinių namų kompleksą kiekvienai iš Indonezijos provincijų. Atstumai tarp tolimesnių tokie, kad Mini Indonezijos parke prekijai net įsigudrino siūlyti nuomotis motociklus. Atrodo, muziejų, ekspozicijų, pramogų ir ten, ir ten per daug, jos neatnaujinamos ir abiejuose parkuose tvyro toks ~1980-1990 m. jausmas. Nesitikėjau jo, nes juk Indonezija yra sparčiai besivystanti Azijos šalis, o tokiose paprastai viskas kaip tik labai nauja.

Sakyčiau, kad Džakarta – miestas be veido. Bet visgi vieną įdomų spalvingą turi: tai ondel ondel kostiumai. Vietoje gatvės muzikantų po Džakartą vaikštinėja tokie “aktoriai”, linksmina žmones, renka pinigus. Tai – betavių tradicija. Betaviai – senieji Džakartos gyventojai – laikomi atskira tauta, net turi savo kalbą. Mat kai žmonės iš visos Indonezijos XIX a. plūdo į kolonijos sostinę, jų kalbos ir kultūros susimaišė pagimdydamos unikalią betavių tradiciją. Tradicinis jų rajonas – prie Situ Bebikan ežero.

Ten, miesto pietuose, yra ir Olandų kapinės Menteng Pulo kur palaidoti nesėkmingai Indoneziją nuo japonų gynę olandų kariai, o taip pat tie, kurie kariavo su indoneziečiais nenorėdami paleisti kolonijos. Kapinės tuščios, tvarkingos, liejamos vandeniu: norisi eiti pabūti tarsi į parką (kurių tokių Džakartoje nėra).

Netikėčiausia, kad džakartiečiams mes buvome net įspūdingesni, nei mums jų miestas. Ištisos grupės “gaudė”, prašė kartu nusifotografuoti – iš pradžių galvojom, kad tai atvykėliai iš kaimų, bet paskui fotografavo net Betavių muziejaus darbuotojos, net TransJakarta autobuso konduktoriai! O anglų kalbos dėstytojo vedama geležinkeliečių grupė Džakartos centrinėje aikštėje padovanojo nacionalinių užkandžių – ir tai tikrai buvo dovana! Indonezijoje kuo atokiau, tuo daugiau tokio dėmesio – Balyje jo mažai, užkampiuose per valandą tave gali užkalbinti 20 kartų. Džakartoje ne tiek daug – bet ar tikėtumeis, kad antrame pagal dydį pasaulio mieste kitos rasės žmogus dar yra “kažkas tokio”?

Borobudūras – pastatas-kalnas, kuriame telpa Budistų pasaulis

Džakarta – sostinė, bet svarbiausios Indonezijos istorinės lankytinos vietos yra ~500 km į pietryčius – aplink Džogjakartos miestą.

Šiandien per 90% Javos ir 83% Džogjakartos gyventojų musulmonai, bet tos žemės labiausiai stebina… hinduistų ir budistų šventyklomis. Mat islamas į Javą atėjo panašiai ar net vėliau, nei krikščionybė į Lietuvą: XIII-XVIII a. Iki tol javiečiai išpažino hinduizmą ir budizmą. Tiek islamą, tiek anksčiau hinduizmą ir budizmą į Javą atnešė ne užkariautojai, o pirkliai: pamatę naują religiją išpažįstančius turtingus užsieniečius, vietiniai pamažu pradėdavo sekti tuo “elitiniu” gyvenimo būdu, tikėjimais.

Kartu su pirkliais į Javą atėjo ir turtai, daug turtų. Nes Java buvo… Azijos centras. Kaipgi, paklausite, juk ji pačiame pietrytiniame Azijos gale? Taip, tačiau tais laikais prekes gabenti patogiausia buvo laivais. Ir bet koks laivų maršrutas tarp Kinijos/Japonijos bei Indijos/arabų šalių privalėjo praplaukti Indoneziją, palikdamas vietos perpardavinėtojams ir valdovams ženklią dalį pelno. Iš tų turtų Javos valdovai pastatė du iš nuostabiausių pasaulyje religinių statinių. Pats žymiausias- IX a. statybos Borobudūras.

Pasaulyje daug budistų šventovių, bet nieko panašaus daugiau nėra, nes Borobudūras – tai dirbtinis kalnas, visa esybe perteikiantis budizmo filosofiją. Jo apačia – tai simbolinis budistų troškimų pasaulis Kamadhatu, jo vidurys – formų pasaulis Rupadhatu, o jo viršus – beformis Arupadhatu, kur tiesias sienas pakeičia apvalios stupos su Budų skulptūromis viduje, paskui – be skulptūrų ir viskas užsibaigia didžiule pagrindine stupa su tuštuma viduryje.

Piligrimai kiekviename iš šešių aukštų apeidavo ratą, stebėdami budizmo išmintį ir istorijas perteikiančius bareljefus, ir tada kopdavo į sekantį aukštą, taip simboliškai žengdami link dangaus ir nušvitimo. Apačioje bareljefai atvaizduoja nuodėmes ir bausmes (deja, daugelis jų uždengta), per vidurį – kelią į nušvitimą, o viršuje vaizdų nebelieka – tik simbolinės formos.

Borobudūras – populiariausia Indonezijos lankytina vieta, ypač sezono metu ar per indoneziečių atostogas, perpildyta žmonėmis. “Apeiti minias” galima įsigijus “saulėtekio bilietą”. Tiesa, tai kainuoja – jau ir taip Borobudūro bilietai užsieniečiams brangūs (ne tik Indonezijos mastais), o už saulėtekį primokėjome papildomai, keltis teko 3 val. ryto. Bet buvo verta: dar naktį vaikštai vienas po šventovę, įduotu žibintuvėliu apšviesdamas čia vieną, čia kitą 1200 metų amžiaus bareljefą. Paskui tolydžio švinta, ryškėja stupos, į tave žvelgia akmeninės Budos. Žmonių nemažai, bet visi spiečiasi viršūnėje, tiesmukai supratę “saulėtekio stebėjimą” ir laukdami iš anapus kalnų pasirodančios saulės.

Vaizdas nuo dirbtinio kalno irgi nuostabus – rūkas glosto slėnius, ryškėja kalnai, stupas nudažo rausva šviesa. Bet jei Borobudūrą per saulėtekį lankyčiau darsyk, mažiau laiko skirčiau buvimui viršuje tarp stupas nusėdusių ir plepančių Vakarų Europos jaunuolių, o verčiau ilgiau vienas pavaikščiočiau pamažu ryškėjančiomis dirbtinio kalno terasomis mąstydamas apie tuos, kurie Borobudūrą statė ir tuos, kurie XIX a. jį, seniai pamirštą, vėl išvilko į dienos šviesą. Čia tikroji saulėtekio Borobudūre patirtis.

Prambananas – įspūdingiausia hinduistų šventykla?

Kitapus Džogjakartos stūkso Prambananas, jau hinduistų “superšventovė” (prie įėjimo nekukliai parašyta: “įspūdingiausia hinduistų šventovė pasaulyje”). Iki islamo Javos valdovai griežtai neskyrė hinduizmo ir budizmo, gerbė abi religijas ir Prambananas pastatytas panašiu metu: IX a.

Komplekso šrdis – šešios milžiniškos šventyklos, aukščiausia kurių, dievo-griovėjo Šivos, 47 m aukščio. Aplinkui – šventyklos dievui-globėjui Višnui ir dievui-kūrėjui Brahmai, o priešais jas – šventyklos tų dievų gyvūnams (pvz. garudai, kuriuo joja Višnus).. Kiekvienoje šventovėje – atitinkamos dievybės statula (jei išliko).

Kadaise Prambananas tikriausiai buvo ne mažiau įspūdingas už Borobudūrą, bet laikas mažiau jo pasigailėjo. Virš 200 mažesnių šventyklų, supusios šešias pagrindines, visos sugriuvo (dabar trys atstatytos).

Tiek Prambananas, tiek Borobudūras tetarnavo nepilną šimtmetį – tada Javos politinė širdis pasitraukė į salos rytus, šventovės pamažu apleistos, o Javai atsivertus į islamą visai neteko prasmės. Tik Indoneziją užėmę Europos kolonistai vėl jomis susidomėjo – šitokie įspūdingi atrodė tie pastatai. Dabar į Prambananą ir Borobudūrą kartais vėl atvyksta maldininkai, bet iš esmės tai muziejai, o nebe šventyklos. Dievų statulos Prambanane “paaiškintos” aprašais, nebereikalaujama padoriai rengtis ar rištis pagarbos diržo (kaip Balio hinduistų šventovėse). Ir, aišku, reikia pirkti bilietą – užsieniečiams brangų.

Prambananą apsupo naujas parkas specialiai turistams. Man lankantis kažkokie traktorių pardavėjai ruošėsi švęsti korporatyvinę šventę su Prambananu fone, nukreipinėjo žibintus į Brahmos šventyklą, kad gražiau atrodytų.

Kitapus Prambanano jau 1961 metų vyksta kur kas labiau vietai priderantis Ramajanos baletas. “Baletas” čia tik paaiškinimas turistams, kad tikėtųsi “šokiu pasakojamos istorijos. Hinduistų epo Ramajanos siužetas pasakojamas tradiciniais Javos šokiais vajang vong, kur kiekvienas herojus turi savą šokimo stilių (blogiečiai – vienokį, geriečiai – kitokį ir pan.), skamba javietiškas mušamųjų orkestras gamelanas.

Javos “aukštojoje kultūroje” tai, kas gerai, visada vyksta lėtai. Ech, kaip keistai atrodo gamelano mušėjas, jei įsižiūri tik į vieną jų: vienas lėtas judesys per kelias sekundes. Analogiškai ir Ramajanos baletas tradiciškai trunka net keturis vakarus po dvi valandas. Tiesa, taip tradiciškai jis rodomas tik prieš pilnatį.

Nepasigailėjau pasirinkęs “sutrumpintą” pastatymą, kur viskas telpa į dvi valandas (toks rodomas daugelį vakarų). Jau ir tas man, gerokai “greitesnės” Europos kultūros atstovui, į galą pasirodė ištęstas, bet pirmojoje pusėje vienas įdomus šokis greitai keitė kitą, o angliški paaiškinimai leido suprasti Ramajanos istoriją (visgi, norint įsigilinti, verta apie Ramajaną paskaityti daugiau)

Džogjakarta – sultono valdomas kultūros didmiestis

Džogjakartos miestas, stūkstantis tarp Prambanano ir Borobudūro – dabar jau kitokios, musulmoniškos javiečių kultūros širdis. Nors Indonezija – Respublika, Džogjakartą valdo sultonas. Džogjakartos sultonai sugebėjo išlaikyti bent dalį valdžios net ir olandams kolonizavus jų šalį, buvo tarsi olandų vasalai. Bet vos Indonezijos laisvė tapo reali, tuometis sultonas bemat stojo į nepriklausomybės šalininkų gretas, net leido naudotis savo rūmais kol Džakartoje dar šeimininkavo olandai. Mainais Indonezijos Respublika paskelbė Džogjakartą specialiuoju regionu, kurio gubernatoriaus titulas paveldimas ir visada priklauso sultonui. Monarchija respublikoje!

Kratonas tebėra Džogjakartos širdis. “Kratonas” dažniausiai verčiama “Sultono rūmai”, bet iš tikro tai didžiulis virš kilometro ilgio “miestas mieste” kurio baltuose namuose, vienų šaltinių duomenimis, gyvena 3000 žmonių, kitų – 10000 ar 25000, iš jų koks 1000 dirba sultonui.

Gražiausiose kratono vietose – muziejai. Pagrindiniame beveik kasdien demonstruojamos javiečių tradicijos: gamelano koncertai, javiečių poezijos skaitymai. Dar gražesni Taman Sari arba vandens rūmai. Tiksliau XVIII amžiaus sultono, itin mėgusio vandens pramogas, maudynių kompleksas. Tarnavo, kaip ir daug kas Džogjakartoje, trumpai: palikuonys vandens pramogų nemėgo, dar XIX a. pradžioje kompleksas apleistas ir tik neseniai baseinai vėl prileisti vandens. Kad būtų gražiau brangioms vestuvinėms fotosesijoms.

Pagal javiečių architektūrines tradicijas, Kratoną supa alun alunai – dvi “centrinės aikštės”, europiečio akiai panašesnės į šiukšlinokas pieveles. Jų centre – po du banjanus. Simbolizuoja pasaulio dvilypumą. Senais laikais tų banjanų šešėlyje piliečiai laukdavo galėsią įteikti savo petcijas sultonui.

Dabar pietinis alun alunas tapo pramogų erdve. Kas vakarą išrieda žibantys velomobiliai: iš lėto, skambant muzikai jais ratus suka ne tik šeimos, bet net ir senukai. Kiti nuomojasi raiščius akims: legenda byloja, kad kas nuo aikštės šono užsirišęs akis nueis iki centro, tas tyros širdies. Bet kuriuo metu vakare pamatysi bent po kelis bandančiuosius.

Pagrindinis Džogjakartos centras dabar už didesni šiaurinio alun aluno. Ten savuosius pastatus – banką, fortą, paštą – XIX-XX a. sandūroje pasistatė olandai. Džogjakarta nebuvo jų kolonija, bet įtaką jie turėjo didžiulę ir tie pastatai – tarsi iš Europos miesto.

O štai prekyba Malioboro gatvėje – visiškai azijietiška. “Jei koks nors žodis skambės ausyse aplankius Džogjakartą, tai bus žodis ‘batika’” – rašo kelionių vadovai. Išties, visas tradicinis Beringhardžo turgus pilnas kone vien šiuo tradiciniu javietiškų būdu sukurtų meno kūrinių, drabužių, rankinukų.

Bet Javos verslo klimatas keičiasi stebėtinai greitai: vos tik sugalvoja kas naują gerą būdą užsidirbti, tuoj jį nukopijuoja dešimtys kitų. Švytintys velomobiliai išplito vos per 5 metus. Ir jau joks prekijas nebešaukia baltaodžiams “Batika! Batika!”: dabar samdyti tarpininkai kalbina juos iškaltomis frazėmis tarsi kokie pienburniai jaunuoliai merginas. “Labas, atrodai kaip iš Europos!”, “Man patinka tavo akiniai!”, “Kokia graži skrybėlė!”, “Labas, ponas nuotyki!” ir pan. Tas pats pardavėjas tą pačią “kabinimo frazę” sako visiems, o kitą dieną grįžus į tą pačią gatvę nebeprisiminęs, kad jau bendravome, vėl kartojo man. Tas pirmasis ant kurio dar “užkibome” pelnė pasitikėjimą pamelavęs “Rytoj 2 val. čia bus karnavalas”, o paskui, lyg tarp kitko “O tik šiandien, tik iki 6 vakaro studentų batikos paroda”, į kurią palydėjo. Aišku, ten buvo eilinė parduotuvė. Ir joks karnavalas kitą dieną nešurmuliavo.

Bet šiaip Javoje – ir Džogjakartoje – tokių “marokietiškai indiškų” melų – beveik nėra. “Mes studentai ir mūsų užduotis – parduoti prekę užsieniečiams” – alun alune užkalbino pora vaikinų, Nusijuokiau – taip nebūna. Teko susigėsti: pasirodo, rimtai. Panašią užduotį turėjusios jų kursiokės jau siūlė: “palaikykit pinigus, nusifotografuosim, neva pirkote”. Mat Džogjakartoje – didžiausias Indonezijos universitetas ir laptopais ginkluotų studentų kavinėse – ne mažiau nei kokių batikos kūrėjų. O priėjęs angliškai pabendrauti žmogus Javoje dažniausiai ir bus tik priėjęs angliškai pabendrauti žmogus.

Keliautojams svarbiausia Džogjakartos gatvė – Sosrovidžajan kelias. Ten dauguma hostelių, vakarietiškų barų. Ir kelionių agentūrų, siūlančių tiek pramogas aplink, tiek ekskursijas į Borobudūrą ar Prambananą, tiek keliones tolyn iki garsiausiųjų Javos ugnikalnių ir Balio krantų.

Merapis – vienas pavojingiausių vulkanų virsta Disneilendu

XX a. pabaigoje paskelbtame pavojingiausių vulkanų sąraše atsidūręs Merapis iškilęs viršum Džogjakartos miesto. Naktimis jis – vietiniai pasakojo – spjaudosi žibančia lava, o dienomis matosi dūmai. Vien per 2010 m. išsiveržimą žuvo 353 žmonės – ištisus kaimus sudegino karštų dūmų debesis, lava.

Vos metai po šių įvykių verslūs indoneziečiai įsigijo senų amerikietiškų džipų ir pasiūlė važinėtis lava pro apleistus kaimus. Šiandien tokių džipų jau 900, džipų stovyklų – nežinia kiek. Stabtelėjimas Išsiveržimo minimuzijeuje dar atrodo normaliai: sudegintas namas paliktas kaip buvo, karštų vulkaninių dūmų išlydyti televizoriai, audiokasetės, gamelanai… Ir kelios lavonų nuotraukos.

Bet kita stotelė Kaliademo bunkeris jau pribloškė. Džipo vairuotojas pasakojo: “Bunkeris statytas slėptis nuo dūmų, bet jį užpylė lava ir žmonės neturėjo kur bėgti. Pora vyrų sulindo į apsiplovimo vonią tualete – bet nuo karščio vanduo užvirė, tik po keturių dienų ištraukė lavonus”. Aplink statybininkai kažką stato. “Gal memorialą?” – tikėjausi. “Ne, bus bunkerio pavadinimas, kad būtų prie ko žmonėms fotografuotis”.

Bet Javoje – ir apskritai Indonezijoje – tai įprasta. Žmogaus gyvybė ten nevertinama tiek, kiek pas mus. Štai turistus veža automobilis kur priekyje padarytos trys sėdynės – išėmus saugos diržų sagtis. Štai šeima važiuoja ant motociklo penkiese (laikydama vaikus ore) ar ant sunkvežimio stogo.

Ko neprisižiūrėsi. O katastrofos – kasdienybė: žemės drebėjimai, vulkanai, cunamiai. Kažkas žuvo, o kažkam dabar “masinė pramoga” atvažiuoti džipu, pasikraupinti ta istorija ir įsidėti į Instagram nuotrauką prie bunkerio pavadinimo. Indonezijoje tai normalu. Kad ir kiek po Javą keliautų vakariečių, daugelis turistų ten – vietiniai, todėl net lankytinose vietose gali matyti ne vakariečiams išdailintas “žalius ir teisingus” objektus, o pasijusti vietos kultūros dalimi.

Link Merapio mus vežusiame visureigyje buvo privalomi šalmai (turbūt toks reikalavimas – juk džipas atviras, kelio vietomis beveik nėra: galima apvirsti, lėkti galva žemyn iš džipo). Tik mano žmonai kliuvo neužsirišantis. “Ai, nieko, nereikia” – ramino vairuotojas ir išvis pasiūlė mums važiuoti stovint. Vos tvirtai laikydamasis atsistojau – skersai kelio plytėjo vos už džipą aukštesnis skersinis. Būtų nurėžęs galvą jei nebūčiau pamatęs ir neišgirdęs vairuotojo “Dabar trumpam prisėsk!”. Neįsivaizduotum to nei Amerikoje, nei Europoje!

Bromo ugnikalnis – gražiausias Indonezijos saulėtekis?

Du įspūdingiausi Javos vulkanai yra salos rytuose, netoli Balio. Bromo ir Idženas. Tai – ne tiesiog vulkanai, tai – ištisa žygio patirtis, į kurią kas rytą leidžiasi tūkstančiai. Deja, šitokie skaičiai – ypač sezono metu – reiškia, kad žygiai iš akistatos su gamta pavirto savotiškais žmonių “konvejeriais”. Jei norite, kiek įmanoma, labiau “laukinės patirties”, galima rinktis alternatyvius maršrutus ir kitą laiką. Išbandėme du standartinius “žygio paketus”.

Garsiausias – Saulėtekis Bromo. Vienas kitą lankstydami ir vietą arčiau gražiausių vaizdų bandantys užimti seni “Toyota Land Cruiser” visureigiai ~3 val. ryto paima iš viešbučių gretimame kaime, ~4 val. ryto užveža ant kalno šalia Bromo. Toliau einama pėsčiomis. Prie pačių gražiausių vaizdų lipti norą atmušė didžiulės minios. Užsiėmėme prastesnę vietą – bet bent jau prie krašto, kur viskas matysis. Iš pradžių kiek gailėjausi: tamsu, šalta, gražiausio vaizdo vis tiek nematysiu, iki saulėtekio dar kone valanda. Tebuvo +6 laipsniai, nes aukštai – o juk į Indoneziją mes, kaip ir daugelis, nesivežėme šiltų rūbų, nes visur kitur – ~+30. Bet netrukus saulė pradėjo atidengti “Mėnulio lygumą”, iš jos styrantį Bromo kalną. Ir buvo nuostabu: su kiekviena minute vaizdas dar gražesnis. Bromo ir kitas vulkanas dar “pasisveikino” su turistais paleisdami dūmų spiečius. Pasigirdo aikčiojimai, kone plojimai.

Antroji maršruto dalis – kopimas į patį Bromo. Džipai, sulaukę eilės prie užsikišusio kelio, suveža žemyn į “Mėnulio lygumą”, ji atrodo kaip kokia “Mad Max” parkavimo aikštelė. Vairuotojas pasiūlė išlipus paliesti šerkšną: bendrakeleiviai džiūgaudami prie jo fotografavosi. Tokiom akimirkom supranti, kad dauguma pasaulio žmonių gyvenime nematė sniego… Lietuvos klimatas – savotiška retenybė, Indonezijos ar panašiame klimate žmonių gyvena daug daugiau.

Tuomet – žygis į patį Bromo kalną ir du nuostabūs vaizdai viršūnėje – į lygumą ir į dūmais besispjaudantį kraterį. Žygis nesudėtingas, į Bromo net laiptai padaryti: mat kalnas šventas hinduistams, apsuptas jų šventyklų. Jie ten turi festivalius, piligrimai lipa masiškai. Nuo džipų aikštelės iki Bromo laiptų papėdės “kursuoja” gal šimtai arklių. Už trumpą prajojimą jų raiteliai prašo nedaug mažiau, nei agentūros už visos dienos ekskursiją į Bromo džipu. Kai kurie susigundo. Man prajoti būtų labiau norėjęsi ne dėl to, kad būčiau pavargęs, o dėl to, kad visi tie arkliai kelią į Bromo šitaip apdergę: labai sunku einant pėsčiomis niekur neįminti.

Žygis su dujokaukėmis prie Idženo mėlynųjų liepsnų

Idženo ugnikalnio klasikinis žygis sudėtingesnis nei Bromo. Iš viešbučio paimama… vidurnaktį. Todėl, kad Idžene saulėtekis – tik gražus žygio finalas, o esmių esmė – žydrosios natūralios liepsnos, degančios tik keliose pasaulio vietose ir gražiausios gilią naktį. Bet jos – kraterio dugne… Visų pirma reikia užlipti iki kraterio krašto – takeliu tai užtrunka apie 1,5 valandos. Pasitinka pirmasis nuostabus vaizdas: iš kraterio gilumos – dūmų tuntai. Dėl tų sieros vandenilio dūmų dar prieš žygį gidai kiekvienam duoda dujokaukes: nes jei tik užpučia juos vėjas ant tavęs – labai dvokia, varo ašaras.

Nuo ten – dar apie 1 valandos žygis žemyn į kraterį uolomis ir akmenimis, kol tolumoje sužiba žydrosios liepsnos. Atėjome apie 4 val. ryto – vėliau jau nepatariama, nes prašvitus liepsnos nebe tokios įspūdingos. Visos ekskursijos atveža tuo pat metu: kur reikia lipti uolomis, susidarydavo žmonių kamščiai. Mūsų vedlys seniai kažkur dingęs, o kiti vedliai tik šūkavo “greičiau, greičiau!”. Kaip ten bebūtų, žydrosios liepsnos nuostabios, unikalios. Tik man prisėdus palei jas dūmai ilgainiui įveikė net dujokaukę: varė ašaras, tapo sunku atsimerkti. Pasukome atgal.

Lipant į viršų dujokaukes teko nusiimti, nes jos trukdo pakankamai giliai kvėpuoti: išmokau užsidėti tik kai vėjas užpūsdavo sieros vandenilį. Viršūnėje – saulėtekis ant kraterio krašto. Įspūdinga pirmą kartą išvysti, kad, pasirodo, beveik visas krateris, iš kurio virsta dūmai – didžiulis ežeras. Įdomu ir sutikti “senąsias Idženo žvaigždes” – sieros rinkėjus. Jiems mūsiškis žygis – kasdienybė, ir jokių dujokaukių jie neturi. Lipa į kraterį nešini kibirais, surenka sukietėjusią vamzdžiais atitekėjusią sierą, ir lipa atgal parduoti. Viena vertus, turistai – jų siaubas. Kad ir kiek gidai ragina praleisti rinkėjus, kai žygeivių tiek, kokią 3 val. nakties net nėra kur pasitraukti praleidimui. Kita vertus, daug rinkėjų iš turizmo ir uždirba: prašo pinigų (ar bent cigarečių) už nuotraukas, pardavinėja iš sieros nulipdytus “meno kūrinius”. Tikriausiai tarp dešimčių ar šimtų “vežikų” siūlančių su vežimėliu užvežti turistus iki kraterio krašto irgi vyrauja tie patys eks-rinkėjai. Juos mažai kas samdo, bet jų paslauga brangi – užveža vieną turistą ir gauna daugiau, nei už dieną sieros rinkimo.

Priešingai nei Bromo saulėtekis, prieinamas ir vaikui, ir senoliui, Idženo žygiui reikia bent minimalaus fizinio pasiruošimo. Mylintiems gamtą ir nuotykius jis labai patiks, bet kitiems, galbūt, nuovargis nusvers mėlynųjų liepsnų ar saulėtekio grožį – “nuostabu, bet 2,5 val. eiti į priekį ir 2,5 val. atgal?”. Tiesa, mylinčius gamtą turbūt erzins “žmonių jūra”: gausybė švytinčių žibintuvėlių užgožia žvaigždžių begalybę. Kita vertus, nuotykių mėgėjams kiti keliautojai pliusas: kiek daug aplinkinių iš viso pasaulio ten vietoje susipažino, planavo tos ir kitos dienos nuotykius kartu.

Kaip keliauti po Javą – autobusai, traukiniai

Džakarta, Džogjakarta, Bromo, Idženas ir paskui Balis – visa tai vienas garsiųjų “kuprinėtojų kelių” (backpacker trail), į kurį kasdien išsileidžia šimtai ~18-25 m. amžiaus europiečių, amerikiečių, australų (Indonezijoje kažkodėl itin daug prancūzų jaunimo). Jiems sukurti specialūs kelionių agentūrų pasiūlymai “į vieną pusę”: ypač Džogjakarta-Bromo-Idženas-Balis arba Balis-Idženas-Bromo-Džogjakarta. Tokį važiavimą, su transportu ir nakvynėmis (bet be “tikrų gidų”), nusipirkome uoste vos atplaukę iš Balio (keliautojai iš kitos pusės juos perka Džogjakartos Sosrovidžajan kelyje). Gali išeiti kiek brangiau, nei susiorganizuotum pats, bet, jei derėsies, gana nežymiai. Ir gerokai paprasčiau: mažiau persėdimų, be to, į tokį Idženo kraterį viešuoju transportu ir nenuvažiuotum.

Kaip bekeliautum po Javą, truks ilgai. Javos saloje gyventojų 140 mln., bet jos plotas – tik kaip dvi Lietuvos. Viskas būtų arti – bet sala pailga, kalnuota, eismas tragiškas. Įvertinus ne kilometrus, o laiką, atrodo, kad keliauji ne po salą, tačiau po žemyną.

Štai traukinys Džogjakarta-Džakarta važiavo beveik 9 valandas. Bet čia dar nieko – atstumas ~500 km, taigi, vidutinis greitis daugiau 50 km/h. Todėl kur įmanoma, verta rinktis traukinius. Yra trys klasės: pirmoji (eksekutif) beveik dvigubai brangesnė už trečiąją (ekonomi), bet šiaip skiriasi tik kėdžių patogumas ir tai nesmarkiai. Miegamų traukinių Indonezijoje nėra.

Su autobusais situacija liūdnesnė: štai nuo Probolingo (prie Bromo ugnikalnio) iki Džogjakartos, kur atstumas 408 km, kelionė užtruko… 13 val. kratymosi per visokius miestelius, sankryžas, už sunkvežimių. Dalį kelio buvo galima važiuoti magistrale, bet ji mokama, kelionių agentūra taupė. Vidutinis greitis ~30 km/h.

Kai su transportu taip prastai, net kelionėms po Javą paplito lėktuvai: yra 13 keleivinių oro uostų, į kurių daugelį yra skrydžiai bent jau iš Balio ir iš Džakartos. Lėktuvu skristi maždaug 2-3 kartus brangiau, nei važiuoti traukiniu, bet su bilietų kaina gali ir pasisekti. Deja, kai kuriose svarbiose vietose – prie Bromo, Idženo kalnų – oro uostų nėra. Svarstėme skristi iš Balio į Bromo, bet supratome, kad sumokėsime daugiau, o laiko sutaupsyme nedaug – tektų skristi į Surabają, važiuoti į Probolingo traukiniu, tada ieškoti žemės transporto link Bromo.

Automobilio nuoma Javoje įmanoma, bet ne taip paprasta rasti, kas leistų išsinuomoti automobilį vienur, o grąžinti kitur (arba tai daug kainuoja). Gi važiuoti ratu po Javą nesinori: kai sala pailga, iš esmės tektų antrą kartą grįžti tuo pačiu keliu, o dėl baisaus eismo tai užtruktų labai ilgai.

Tarp sutiktų keliautojų itin populiari motociklų nuoma – tiesa, ne ilgiems atstumams, o pavažinėti aplink miestą (pvz. nuo Džogjakartos iki Borobudūro ir Prambanano). Tai Javoje labai pigu ir teisių dažniausiai neikas nereikalauja. Rizikinga, bet bent dalį kamščių aplenki.

Nes su miestų viešuoju transportu Javoje sunku: maršrutai, grafikai neaiškūs. Gal tik Džakartoje šiek tiek geriau. Džogjakartoje štai ėjome į vieną plane pažymėtą stotelę – vietiniai kreipė į kitą. Tos irgi neradome. Be to, per tą laiką maršrutu nepravažiavo joks autobusas (atrodo, strigo kamštyje) – tad toliau laimės nebandėme. Važiavome – kaip ir daug kitų Javos miestų – GoJek (Uber atitikmuo). Su rikšomis analogišką kainą užsieniečiui kartais susiderėti sunkoka.

Ir Javos chaosas gali būti žavus

Jei būtų atskira šalis, Java pagal gyventojų skaičių būtų dešimta pasaulyje: lenktų Japoniją, Meksiką, greitai – ir Rusiją. Pagal aktyvius ugnikalnius lenktų visas kitas pasaulio šalis. Javiečių kalba, kuria kalba 100 mln. žmonių – didžiausia pasaulio kalba, neturinti oficialaus statuso (ir tai dar ne vienintelė Javos salos kalba!). Vien Javoje veikiantys parduotuvių ar restoranų tinklai patenka į didžiausių pasaulyje šimtukus.

Dar daug rekordų būtų galima prigalvoti Javai. Bet svarbiausia Java neabejotinai – Indonezijos širdis: Javoje gyvena du trečdaliai visų indoneziečių. Ir sunkiai gali sakyti buvęs Indonezijoje, jei nebuvai Javoje. Jei atostogavai tik Balyje ir nekirtai to 5 km pločio sąsiaurio į kitą pasaulį. Didingesnį, bet ir perpildytą. Pigesnį, bet ir paprastesnį. Be galo tankiai gyvenamą, bet ir – vietomis – laukinį. Musulmonišką, bet labai įvairų.

Sunku būti nepriblokštam Borobudūro šventyklos ar Javos ugnikalnių didybės. Kartu sunku nesusierzinti nuo žmonių minių, smalkių, eismo kamščių – kurie taip pat iš pažiūros rekordiniai. Kas Javoje nusvers – nepatogumas keliauti ar lankytinų vietų didybė – jau labai asmeniška. Bet geriausia bus jei tiesiog neskirsite to į dvi dalis, jei pasinersite į Javą kaip visumą. Tą šimtamilijoninę salą su atskiromis kultūromis ir kalbomis, su naktiniais maisto turgumis ir prekybos centrais, su warteg bufetais ar padang restoranais ir japoniškais greito maisto tinklais, su chaosu ir jo supamomis ramybės oazėmis. Java!

---

Visi mano kelionių po Indoneziją (ir aplink) aprašymai-vadovai

1. Indonezija - viskas, ką reikia žinoti keliaujant (ĮŽANGA)
2. Balis - įvairi it visas žemynas sala
3. Gilis - malonumų, laisvės ir gamtos rojus
4. Lombokas - kaip Balis prieš 30 metų?
5. Komodo - didžiausių driežų sala
6. Rytų Timoras - atgimstanti tragedijų šalis
7. Toradžai - kraupiausiai žavi tauta
8. Java - ugnikalnių ir civilizacijų sala
9. Singapūras - kitoks! Ateities! Miestas!

---

Kelionių vadovai po Indoneziją žemėlapyje

Spauskite ant žalių žymeklių žemėlapyje ir ant iššokusios nuotraukos - ir skaitykite kelionių vadovą apie tą regioną!

Komentuoti