Išskleisti meniu

Teatras

Taisyklė nr. 1, arba spektaklis apie Vilnių prieš dešimtmetį

Taisyklė nr. 1, arba spektaklis apie Vilnių prieš dešimtmetį

| 0 komentarų

Savaitgalį buvau viename paskutinių Keistuolių teatro spektaklių “Taisyklė nr. 1, arba sapnuoti Vilnių draudžiama”. Spektaklis skirtas parodyti Vilnių per pirmąsyk čia atvykstančios mergaitės akis.

Spektaklis nutrauktas rodyti matyt ir todėl, kad čia atvaizduojamas Vilnius įstrigęs kokiuose 1999 metuose. Vaizdinys – nostalgiškas. Net nuostabu, kiek daug dalykų per dešimtmetį pasikeitė. Juk kurdami vaidinimą Keistuoliai nežinojo, kas liks, o kas pasikeis, temos parinktos atsitiktinai.

Spektaklyje nuolat kartojamas Petro Cvirkos stotelės pavadinimas jau pasikeitė net du kartus (į Islandijos, paskui – Centro poliklinką). McDonald’s pardavėją vaidinanti aktorė kelissyk pamini, kad McDonald’s yra “vaikų restoranas” – o juk būtent taip save rinkoje pozicionavo šis pasaulinis tinklas greitai po atėjimo į Lietuvą.

Tarp atvaizduojamų stereotipinių vilniečių – nūnai nebeaktualios “megztosios beretės” ir komunistinių veikėjų našlės. Užtat dabar turime naujus “sluoksnius” – anarchistus, kraštutinius kairiuosius, daug labiau į visuomenės akiratį pateko ir skinai…

Jei toks spektaklis būtų kuriamas šiandien, matyt, neišvengiamai ten figūruotų ir Akropolis bei didieji prekybos centrai, “nekomercinio” kino teatrai.

Bet režisierius ir aktoriai pasirinko neadaptuoti spektaklio, nepaisant to, kad spektakliai, priešingai nei knygos ar filmai – viena lengviausiai prie šiandieninių realijų “pritempiamų” meno formų.

Toks sprendimas įdomus: netikėtai atrodė disonansas tarp to, kad viskas kuriama (vaidinama) čia ir dabar, scenoje, bei to, kad atvaizduojamas toks jau pasenęs, bet tuo pačiu dar ne istorinis, dar visų prisimenamas, laikmetis. Atvaizduojamas ne iš vaizduotės, kaip kokie masiškai statomi Šekspyro kūriniai, bet išlaikant tą gyvą ryšį su laikmečiu: juk spektaklis pradėtas vaidinti būtent tada, prieš gerą dešimtmetį.

Komentuoti
Straipsnio temos: , , , , ,