Kita

Bolivijos virtuvė neatrasta, bet tikrai įdomi, man viena įdomiausių Lotynų Amerikos virtuvių.

Bolivijos patiekalai

Silpancho. Skanus labai plonas, bet didelis mėsos gabalas, uždėtas ant ryžių ir bulvių, o ant mėsos uždėtos smulkiai pjaustytos daržovės, virtas kiaušinis. Būtų panašu į karbonadą, bet mėsa gerokai plonesnė, o gausus garnyras padėtas ne šalia, bet arba po mėsa (bulvės, ryžiai), arba ant jos (pomidorai, kiaušinis).

Salchipapas. Gražiai atrodantis, bet paprastas patiekalas: bulvytės fri su dešrelėmis, kečupu ir majonezu. Kartais atneša ne padarytą patiekalą, bet „resursus“ jį pasidaryti patiems: bulvytes, dešreles, majonezą, kečupą…

Pique macho. Į šį patiekalą sukrauta daug kas – nuo jautienos iki svogūnų, pipirų, pomidorų, bulvyčių fri, kiaušinių. Jis dažnai pagardinamas kečupu, majonezu. Dažnai (bet ne visada) aštrokas. Pasak legendos, patiekalą išrado restoranas, kuris prieš užsidarymą nebeturėjo jokio pilno patiekalo. Kai į jį užsuko išalkę darbininkai ir pasakė valgysiantys bet ką, restorano šeimininkas sudėjo viską, ką turėjo – įvairių patiekalų po truputį. Pique macho ne kiekvienam – galima sakyti, kad sudėti patiekalai nelabai derinasi tarpusavyje, kita vertus, kitiems įvairovė patinka.

Kalapurka. Aštroka skani sriuba iš Potosio regiono, kurios ypatingiausias yra paruošimo būdas. Į sriubą įmetamas įkaitintas akmuo iš garsiojo sidabru turtingo Cerro Rico kalno. Šitaip net padėta ant stalo sriuba dar tarsi verda ir ataušta vėliau. Be akmens, sriuboje yra mėsos (kiaulienos, jautienos), bulvių, svogūnų, česnako ir kt.

Lamiena. Jei didžiojoje pasaulio dalyje dėl populiariausios statuso „konkuruoja“ tos pačios kelios mėsos – jautiena, vištiena ir kiauliena – tai Bolivijos ištisuose regionuose pagrindinė mėsa yra „egzotiška“ lamiena. Ji yra daugelyje restoranų, iš jos daromi įvairiausi patiekalai (kaip ir iš jautienos ar kiaulienos) – kartais net nebolivietiški (pvz. spageti bolognese su lamiena). Jos skonis ir primena jautieną. Bolivijos pietvakariuose, kur lamiena laikosi tvirčiausiai, lamų ganosi daugiau nei kitų gyvūnų ir jos auginamos daugiausiai mėsai (vilnos nukerpamos tik mirusioms, ne taip, kaip avims ar alpakoms, kurios kerpamos ir auginamos dėl vilnų – mat lamos vilnos pigesnės, net ir kerpant tik nužudytas lamas vilnų pakanka).

Čarkekanas (charquekan) pavadinamas bolivietišku džerkiu. Tačiau skirtumų daug: charquekan pateikiamas siaurais mažais gabaliukais, taip pat gerokai labiau sūdytas. Kildinamas iš Oruro, kur yra daug čarkekano restoranų.

Čunjo (Chuño). Liofilizuotos bulvės – tai tikriausiai buvo pirmasis pasaulyje liofilizuotas valgis, jį atrado indėnai dar prieš Inkų imperiją. Bulvės išdžiovinamos jas daug kartų šaldant ir džiovinant saulėje. Rezultatas – bene ilgiausiai pasaulyje galiojantis tradicinis maisto produktas; sakoma, kad jas galima vartoti net po keliasdešimt metų. Čunjo tad itin mėgsta žmonės, bijantys branduolinio karo ar kitokių kataklizmų – teoriškai jų gali „pasiruošti“ visam gyvenimui. Bet jei kitur pasaulyje čunjo ir sutiksi tik tokiems tikslams, tai Bolivijoje čunjo pateikiamas ir kaip garnyras prie patiekalų, kartais net kartu su tiesiog virtom bulvėm. Skonis smarkiai skiriasi ir, nors čunjo nėra „nevalgomas“, nepratusiam iškeisti „šviežesnių“ bulvių į čunjo nesinorėtų.

Kinoja (bolivinė balanda). Bolivija kartu su Peru pagamina 80% pasaulio kinojos kruopų. Kitur kinoja laikoma sveiku maistu, kurį vartoja „nišiniai“ žmonės, o Bolivijoje tai masinis reiškinys, daug patiekalų gaminama iš kinojos ar su kinoja (kinojos sriuba ir pan.).

Sopa de Mani. Riešutų sriuba – man atrodo tokia paprasta „lengvo skonio“ sriuba „kaip močiutė padarytų“, bet žmona sakė, kad labai neskani, tuo tarpu sutikau boliviečių, kuriems tai skaniausias jų virtuvės patiekalas… Matyt, verta paragauti ir susidaryti nuomonę patiems. Sriuboje yra įvairių dalykų – be maltų riešutų, daržovių, taip pat ir mėsos ir dideli makaronai.

Pusryčių maistai ir užkandžiai

Saltenja. Pavadinimas reiškia „Saltietė“ pagal Saltos miestą Argentinoje, bet tai labiau Bolivijos patiekalas. Tačiau jis panašus į argentinietišką empanadą (ar, kas jos nežino – ir į Lietuvos kibiną). Tačiau skirtumas čia tas, kad saltenja – saldi. Man saldus skonis visai nesiderina su jautienos, vištienos įdaru, dar paskanintu kiaušiniais, bet vietiniams tai populiarus pusryčių patikalas – ir jie ją užsigeria ne kava ar arbata, o išimtinai saldžiu limonadu (kola ir pan.)! Saltenjų restoranai dažnai dirba tik rytais, nes tai yra pusryčių maistas (pvz. nuo 7:00 iki 12:00).

Kunjapė (Cunape). “Bandutė” su sūriu iš rytų Bolivijos.

Kokos lapai. Bolivijoje labiau nei kur kitur pasaulyje vartojami kokos lapai. Ne, ne kokainas – narkomanų kaip tik mažiau, nei daug kur Lotynų Amerikoje. Kad pagamintum kilogramą „tikro“ kokaino, reikia 138 kg kokos lapų. Kokos lapai tad daug silpnesni poveikiu, bet, vietinių teigimu, jie suteikia energijos, neleidžia užmigti, be to, padeda prisitaikyti prie aukštumų klimato, deguonies trūkumo. Todėl kokos lapus itin kramto profesijų, kurioms reikia jėgos, atidumo atstovai – vairuotojai, angliakasiai (kai kurie jų, mačiau, būna nuolat užsikišę kokos lapus už žando). Iš kokos lapų daroma ir įvairi produkcija – nuo arbatų iki saldainių. Turistai labiau mėgsta kokos lapus vartoti šitaip, nes daugelyje šalių neįprasta kramtyti lapus. Kokos lapai Bolivijoje legalūs, nors tai ir sukelia tarptautinių nesutarimų su, pavyzdžiui, JAV – tos šalys, kuriose itin paplitę narkotikai (kokainas), norėtų uždrausti kokos lapų auginimą Bolivijoje ir kitur, tokiu būdu dar labiau apsunkinant ir pabranginant kokaino gamybą, tačiau Bolivija su tuo nesutinka ir sako, kad kokos lapai yra sena jų tradicija.

Kitų šalių patiekalai Bolivijoje

Kadangi Bolivija ribojasi su Argentina, o istoriškai Argentina buvo gerokai už Boliviją turtingesnė (t.y. Argentina buvo tarsi “pirmasis pasaulis”, o Bolivija labiau “trečiasis”), tai į Boliviją atėjo daugybė kultūrinių atributų iš Argentinos, tarp jų ir Argentinos virtuvė, kurios patiekalai čia suprantami beveik kaip savi. Tai daugelyje Bolivijos restoranų gali rasti ir argentinietišką milanesą (primena karbonadą), kaip “gatvės maistą” argentinietiškas empanadas, kaip labiau “elitinį” maistą – argentinietišką asado mėsą ir kt. Picos taip pat neretai būna argentinietiško stiliaus.

Tačiau šiaip užsienio virtuvės Bolivijoje mažai paplitusios, mažai užsienio greito maisto. Net “McDonald’s” šią rinką apleido. Daugiausiai užsieninių tinklų ir virtuvių yra ne “tradiciškesnėje” faktinėje sostinėje La Paze, tačiau šalies ekonominėje širdyje Santa Kruze. Mažesniuose miesteliuose, tuo tarpu, yra tik Bolivijos virtuvė su kai kuriais į ją inkorporuotas “inkliuzais” iš Argentinos.

Bolivijoje taip pat populiari Vištiena. Kaip daugelyje skurdesnių šalių, restoranuose populiaru tiekti vištieną su kaulais – ketvirtis viščiuko, pusė viščiuko, visas viščiukas ir pan. Yra tame besispecializuojantys restoranai.

Bolivijos gėrimai

Tarp tradicinių gėrimų – itin stiprus alkoholinis gėrimas singanis gaminamas iš vynuogių ir, sakoma, sukurtas, kad Bolivijos aukščiuose vyno neturintys kunigai turėtų ką naudoti sakramentams. Jis paprastai geriamas kokteiliuose.

Tiesa, vynas Bolivijoje visgi gaminamas – bet tik apie 2 km aukštyje Tarichos apylinkėse, o ne apie 4 km aukštyje kur įsikūręs didžiausias miestas La Pazas. Bolivija didžiuojasi, kad augina aukščiausias pasaulio vynuoges, ir Bolivijos restoranuose visi vynai paprastai bolivietiški. Pats vyno negeriu, bet jį mėgstanti mano žmona sakė, kad, visgi, matyt vynuogėms taip aukštai augti nelemta, nes, kiek ragavo, vynai nekokie.

Čiča (chicha), vadinama kukurūzų alumi, buvo itin populiari Inkų Imperijoje iki ją nukariavo ispanai. Ten čiča naudota ritualams. Tad čičą toliau geria inkų palikuonys kečujai. Tuo tarpu kita pagrindinė tauta aimarai labiau renkasi “vakarietišką” alų.

Ispanų k. turi du žodžius sultims – Ispanijoje sakoma “zumo”, Pietų Amerikoje “jugo”. Tačiau Bolivijoje vartojami abu žodžiai, bet jų reikšmės išsiskyrė – “jugo” paprastai skiestos, tokie sulčių kokteliai, o “zumo” – grynos kokio vaisiaus sultys (pvz. apelsinų), be vandens. Kartais abu variantai būna tame pačiame meniu, bet šiaip “jugo” dažnesnis, tad jei nepatinka skiestos sultys nereiktų jų užsakyti.

Bolivijos padažai

Aji. Žalias, aštrokas skanus padažas, pagardinantis mėsą.

---

Visi straipsniai apie pasaulio šalių virtuves

* Arabų virtuvė
* Argentinos virtuvė
* Balkanų virtuvė
* Brazilų virtuvė
* Filipinų virtuvė
* Indonezijos virtuvė
* JAV virtuvė
* Korėjiečių virtuvė
* Maldyvų virtuvė
* Rumunų virtuvė
* Tuniso virtuvė
* Turkų virtuvė
* Vidurinės Azijos virtuvė

Komentuoti

Savo kelionėse visuomet stengiuosi išragauti vietines virtuves.

Koncentruojuosi į tai, ką kasdien valgo kiekvienos šalies žmonės, su kokiais patiekalais neišvengiamai susidurs kiekvienas turistas nuėjęs į tos šalies restoraną. Taip pat aprašau valgymo tradicijas, būdus, maisto patiekimą (kada ir kiek valgoma? Kokiais įrankiais? Kokie restoranų tipai? Kas svarbiausia toje virtuvėje?).

Prastebėjau, kad kitur šią informaciją rasti sunku. “Straipsniai apie užsienio virtuves” dažnai pilni “įdomesnių”, retų arba “vakariečio skoniui pritaikytų” patiekalų, kuriuos iš tikro toje šalyje sunku rasti ir net ne visi vietiniai juos žino. Arba jų autoriai koncentruojasi ne į tai, ką ir kaip galėtum ir turėtum paragauti kelionėse, o į receptus ir gaminimąsi pačiam (tačiau neturėdamas patirties pats vis tiek nepasigaminsi autentiškai…).

Todėl apie kiekvieną įdomesnę užsienio virtuvę parašau po straipsnį. Tame straipsnyje ir trumpai aprašau svarbiausius tos virtuvės patiekalus, ir bendrai tai tos šalies valgymo kultūrą, kurios pasaulyje tikrai smarkiai skiriasi.

Tais straipsniais naudojuosi ir pats – kai, po kažkiek metų pertraukos, vėl keliauju į tą pačią šalį ir noriu prisiminti, ką ten valgyti verčiausia. Paragavęs papildomų patiekalų, straipsnius nuolat pildau.

Visi mano straipsniai apie pasaulio šalių virtuves (sąrašas nuolat pildosi naujais):

---

Visi straipsniai apie pasaulio šalių virtuves

* Arabų virtuvė
* Argentinos virtuvė
* Balkanų virtuvė
* Brazilų virtuvė
* Filipinų virtuvė
* Indonezijos virtuvė
* JAV virtuvė
* Korėjiečių virtuvė
* Maldyvų virtuvė
* Rumunų virtuvė
* Tuniso virtuvė
* Turkų virtuvė
* Vidurinės Azijos virtuvė

Kaip paragauti užsienio virtuvių?

Keliaujate ir nežinote “nuo ko pradėti” norint išragauti vietos virtuvę? Aš vadovaujuosi šiais principais:

1.Turėkite sąrašą patiekalų, kuriuos norite paragauti. Tą sąrašą galite susidaryti ir pagal mano straipsnius.

2.Atėję į restoraną žiūrėkite, kurie patiekalai iš to sąrašo yra meniu. Tikrai ne visi patiekalai bus kiekviename restorane, todėl ir verta turėti ilgesnį sąrašą ir „išbraukinėti“ paragavus, o ne, pavyzdžiui, tą dieną visur ieškoti vieno konkretaus patiekalo.

3.Nors patiekalus, kuriuos aprašau aš, rasti paprastai nesunku, nes stengiuosi rašyti apie patiekalus, kuriuos tikrai dažnai valgo vietiniai, kai kurie užsienio virtuvių aprašai labiau koncentruojasi į patiekalus, kuriuos tose šalyse rasti sunkiau – nes tie patiekalai arba garsesni užsienyje (pvz. daugybės patiekalų, parduodamų kinų restoranuose užsienyje, pačioje Kinijoje nerasi), arba itin egzotiški ir vietiniams (kokio nors mažo regiono virtuvė ir pan.). Tikrai nėra taip, kad visus patiekalus pavyksta rasti ir man (arba pavyktų, bet tai užtruktų per daug laiko nes, pvz. tiekiama tik keliuose šalies restoranuose) – tačiau tų patiekalų, kur nerandu, ir neaprašau savo straipsniuose.

4.Geriausia autentiškos vietos virtuvės ragauti tokiuose restoranuose, į kuriuos eina vietiniai „kasdien“. Paprastai tai nebrangūs restoranai. Brangiuose restoranuose dažnai būna visokios „virtuvės interpretacijos“, skirtingų šalių virtuvių „apjungimas“ – tai jau labiau kulinarijos menas, bet ne vietinės tradicijos.

5.Jei norite paragauti autentiškos virtuvės tos šalies, į kurią nekeliausite, tai įmanoma restoranuose, kurie įsikūrę tos šalies emigrantų rajonuose ir aptarnauja daugiausiai tuos emigrantus (pažiūrėkite, kas kiti klientai). Jei restoranas „dirba“ vietiniams, tai virtuvė ar (ypač) tradicijos dažnai būna kažkiek „modifikuotos“. Tarkime, korėjiečių restoranai JAV ar Australijos korėjiečių rajonuose būna labai autentiški, patiekiami kaip ir Korėjoje, o kokiam Kazachstane jau gaudavau patiekalus be įprastų užkandžių bančanų ir pan.

6.Vietinių požiūris į savo virtuvę paprastai priklauso ir nuo šalies turtingumo. „Ekonominiame pirmajame pasaulyje“ (turtingiausiose šalyse) vietos virtuvė paprastai gerbiama, bus lengva gauti rekomendacijų ir bus tiek pigesnių, tiek brangesnių vietos virtuvės restoranų. „Antrasis pasaulis“, tuo tarpu, dažnai negerbia visko, kas „sava“, kokybiškos prekės (taigi, ir patiekalai) jiems – užsieniniai; ten brangesni ar turistams rekomenduojami restoranai būna „užsieniniai“ (picos, burgeriai, spagečiai ar dar kas), turtingesni vietiniai irgi dažniausiai valgo juose. „Trečiasis pasaulis“, tuo tarpu, išvis nelabai žino užsienio virtuvių, ypač anapus didmiesčių – tad valgo tik savąją (ir kai kuriuos kaimyninių virtuvių patiekalus, kurie jau tapo vietos virtuvės dalimi).

7.Rekomendacijų vietos virtuvės restoranams galima rasti „Lonely Planet“ ir pan. kelionių vadovų knygose, taip pat pasiklausti vietinių, ypač dirbančių su turistais (gidų, AirBnB savininkų ir pan.) – bet turėkite omenyje aukštesnį punktą. Kartais gali vertėti kliautis keliais šaltiniais.

8.Kai kuriose šalyse restoranai būna specializuoti, tiekia tik tam tikrus patiekalus, tam tikrą vietos virtuvės dalį (pvz. tik žuvį, tik blynus ar pan.). Dar kitur tam tikri patiekalai valgomi tik ryte, tik vakare, tik tam tikru sezonu ar pan. (ir restoranuose tiekiami atitinkamai). Paprastai tai stengiuosi paminėti straipsniuose. Tad „geras vietinis restoranas“ nebūtinai reiškia, kad ten bus viskas.

9.Kai kurie žmonės prisibijo ragauti vietinius patiekalus nes „gal nepriims skrandis“, bet tai visai nesusiję su virtuve. Taip, būna, kad kai kuriose šalyse daugiau problemų su skrandžiu, tačiau tai lemia ne patiekalai, o žemesnis higienos lygis tose šalyse, dažnesnis pasenusių produktų naudojimas ir pan. Tokiose šalyse esu ir turėjęs problemų su skrandžiu ir po tarptautinių tinklų patiekalų, ir neturėjęs po vietinių. Higienos lygį kažkiek gali pamatyti (na, jei pardavinėja gatvėje, nėra kur plauti rankų – jis garantuotai žemesnis nesvarbu, ar parduoda savą virtuvę, ar kokius tarptautinius hot dogus). Bet, aišku, matai ne visada (pvz. kaip atrodo restorano virtuvė) ir šalyse, kur aukšta higiena neįprasta, net ir didelės restorano kainos, užsienio virtuvė ar tarptautinis vardas nieko negarantuoja.

10.Tačiau, aišku, neprivalote ragauti to, ko nemėgstate iš principo (pvz. yra ingredientų, kurių nevalgote). Keliaujate dėl smagumo, tad savo „vietinių patiekalų“ sąraše galite iš karto pasilikti tuos, kurie „skamba skaniai“.

11.Taip pat, vietos virtuvė neapsiriboja vietiniais restoranais ar „amžių tradicijomis“. Šalyje gali būti ir savi gėrimai, populiarūs kitur nežinomi saldainiai parduotuvės, bandelių paruošimo būdai kepyklose, savos valgymo tradicijos (kada, kaip, ką) ar net papildomi tik toje šalyje siūlomi patiekalai pasauliniuose greito maisto tinkluose. Stengiuosi aprašyti viską.

---

Visi straipsniai apie pasaulio šalių virtuves

* Arabų virtuvė
* Argentinos virtuvė
* Balkanų virtuvė
* Brazilų virtuvė
* Filipinų virtuvė
* Indonezijos virtuvė
* JAV virtuvė
* Korėjiečių virtuvė
* Maldyvų virtuvė
* Rumunų virtuvė
* Tuniso virtuvė
* Turkų virtuvė
* Vidurinės Azijos virtuvė

Komentarai

Iš Maldyvų virtuvės nesitikėjau daug, bet ji mane nustebino!

Atrodytų, kas ten galėtų būti ypatingo – juk tai yra vos 400 000 gyventojų šalis, tikrai negarsėjanti savo virtuve. Tiek daug žmonių ten keliauja, bet, priešingai nei iš Tailando ar Vietnamo, neatsiveža idėjos atidaryti savo „Maldyviečių restoraną“, tokių niekur nerasi…

Bet taip yra todėl, kad daugelis Maldyvuose atostogauja privačiose salose, o ten Maldyvų virtuvės beveik nėra: gaminami tarptautiniai patiekalai ir tik kartais bufetan įtraukiamas vienas-kitas maldyvietiškas, kurio turistai net nepastebi.

Maldyvų virtuvė turtingiausia įvairiausiais būdais paruošti tuną – juk tai yra šalis-archipelagas, ir žvejyba čia vienas svarbiausių maisto šaltinių. Tunas Maldyvuose – panašiai kaip kiaulė Lietuvoje; rodos, panaudojama kiekviena dalis, patiekalų prigalvota įvairiausių (dauguma – gana aštrūs). Keli man skaniausi:

Valhomas

Angliškai šis patiekalas vadinamas tiesiog „Maldives fish“ (Maldyviška žuvis). Tai – rūkyto tuno gabaliukai. Jie naudojami ne kaip patiekalas savaime, bet kaip ingredientas visai galybei kitų patiekalų – tiek maldyvietiškų, tiek ir ne: bet kokį patiekalą gali padaryti maldyvietišku, pridėjęs valhomas!

Mas Huni

Tipiškiausias Maldyvų pusryčių patiekalas. Tai – maltas tunas, sumaišytas su kokosais, svogūnais ir pipirais. Paprastai valgomas kartu su roši (maldyvietiška duona). Tunas gali būti tiek valhomas, tiek paprastas.

Rihaakuru

Tuno padažas, gaunamas iš tuno nuoviro. Tai, kas lieka verdant valhomas. Rihaakuru dažnai pagardinamas, pavyzdžiui, svogūnais ar čili pipirais. Rihaakuru valgomas su mldyvietiška duona (roši), ryžiais ir pan.

Sumaldyvinti tarptautiniai patiekalai

Įprasta, kad kiekvieno Maldyvų restorano meniu labai ilgas. Be maldyvietiškų patiekalų, ten yra ir užsieninių, paprastai iš šių labai konkrečių virtuvių:
1.Itališkos picos ir makaronai.
2.Indonezietiški ryžiai (nasi goreng) ir makaronai.
3.Šrilankietiški „kotu roši“ (tradiciškai iš vakarykščių atliekų darytas aštrokaspatiekalas, kuriame – duona, mėsa, sūris ir pan.).
4.Indiški „kariai“.
5.Amerikietiški burgeriai ir submarinai.

Kiekvienas šių patiekalų turi gausybę versijų ir dalis tų versijų – grynai maldyvietiškos. Pavyzdžiui, tiek itališka pica, tiek spagečiai, tiek šrilankietiškas kotu roši dažnai patiekiami su „valhomas“ – tokios versijos nerasi niekur kitur.

Taip pat yra patiekalų, kurie, nors atsirado ne Maldyvuose, ten gal populiaresni nei bet kur kitur, yra daugelyje meniu, nors kitur pasauly rasi retai. Pvz. paruošimo būdas “deviled” aštriame pomidorų padaže.

Maldyvuose populiarus maitinimo būdas – užkandžiai; perkama mažų patiekalėlių. Angliškai tai verčiama “short eats”. Kadangi Maldyvų restoranuose gali būti aptarnaujama labai ilgai, tokie paruošti užkandžiai sutaupo ir laiko.

---

Visi straipsniai apie pasaulio šalių virtuves

* Arabų virtuvė
* Argentinos virtuvė
* Balkanų virtuvė
* Brazilų virtuvė
* Filipinų virtuvė
* Indonezijos virtuvė
* JAV virtuvė
* Korėjiečių virtuvė
* Maldyvų virtuvė
* Rumunų virtuvė
* Tuniso virtuvė
* Turkų virtuvė
* Vidurinės Azijos virtuvė

Komentuoti

Korida nepalieka abejingų. Vieniems tai – nuostabios Ispanijos tradicijos, žmogaus ir jaučio kova, sportas ir teatras viename. Kitiems – žiauriausias elgesys su gyvūnais, koks kur nors pasaulyje dar teisėtai demonstruojamas – ir tai vyksta net ne „trečiajame pasaulyje“, o Europos Sąjungoje, turistų numylėtoje Ispanijoje…

Kaip visuomet, susidarau nuomonę tik išvydęs savo akimis. Taigi, užsukau į Plaza de Toros pietinėje Ispanijoje, kur ši pramoga populiariausia.

Galiu suprasti abi puses. Čia be užuolankų aprašysiu, kaip vyksta korida, atskleisdamas ir jos gilias tradicijas bei taisykles, ir visus žiaurumus. Jei nuspręsite, kad tai jums – rašau ir kaip patekti į koridą.

O jei į koridą eiti neplanuojate, bet tiesiog norite išgirsti apie ją iš reto „neutralaus šaltinio“ (nei koridos mylėtojų, nei gyvūnų teisių aktyvistų) – viliuosi, kad šis straipsnis „iš pirmų lūpų“ leis susidaryti savo nuomonę.

Koridos tradicijos ir istorija: kodėl yra ją mylinčių?

Nuo pat pirmos akimirkos Plaza de Toros („Jaučių aikštė“) jaučiausi tarsi grįžęs laiku ar patekęs į gyvąjį muziejų. Sėdima ten tarsi romėnų amfiteatre: ant akmeninių suolų, jokių kėdžių, jokių atlošų. Vos telpi į tau skirtą suolo gabalą. Kojos remiasi į priekinį žiūrovą, o galinis žiūrovas netyčiom spardo tave. Daugelis arenų statytos dar tada, kai pasaulyje nebuvo jokio profesionalaus sporto, jokių kitų stadionų: prieš 150, 250 metų. Toreadorai XIX a. buvo pirmieji pasaulio profesionalūs sportininkai nuo pat Romos Imperijos laikų!

„Gyvosios istorijos“ įspūdį dar sustiprina paseillo paradas – kiekvienos koridos pradžia. Toreadorų komandos, arenos tvarkdariai, nustatyta tvarka išeina nusilenkti koridos prezidentui. Visi apsirėdę tarsi kostiuminėje dramoje: vienų aprangos primena XIX a. fabrikų darbininkus, kitų – Viduramžių didikus. Paauksuoti toreadorų kostiumai kainuoja ir keliolika tūkstančių eurų, juos siuvinėja ištisos komandos…

Metami raktai, atsidaro vartai, į areną išbėga pirmasis jautis, jį stebi toreadoras, skepetom mojuoja jo komanda. Nuo pat to momento viskas vyksta pagal griežtas taisykles. Jei neįvyks kokia nelaimė ar stebuklas, pabaiga visiems aiški: toreadoras pribaigs jautį. Aišku net kaip ir kada pribaigs (minutė šen ar ten), kokia tvarka jį gainios ir badys, kada iš balkono suskambės pučiamųjų orkestras ir kiek gros. Visi gerbėjai tai žino iki smulkmenų, o po šešių vakaro kovų jau ir aš puikiai jaučiau.

Į koridą einama ne žiūrėti „kas laimės“ ar net „kaip laimės“, o pasigerėti tos pergalės grožiu. Teatrališki jaučio „praleidimai“, publikos užvedinėjimas, grakštūs judesiai uždirba toreadorams garbę, šlovę, bulvarinių žurnalistų dėmesį, kuris Ispanijoje prilygsta garsiausiems futbolininkams.

Prieš eidamas į koridą mąsčiau, ar ją augustinas.net aprašyti kaip unikalią sporto šaką, ar kaip spektaklį/šou: po septynių kovų tvirtai nusprendžiau, kad tai – spektaklis.

Koridos taisyklės

Klasikinėje ispaniškoje koridoje prieš jautį stoja pagrinidnis toreadoras (torrero, matador de torros) su padėjėjais: sekundantu, dviem raitais pikadorais (picador), trimis banderilininkais (banderillero).

Kova susideda iš trijų trečdalių, kurių pradžią paskelbia pučiamųjų orkestras.

1.Pirmasis trečdalis – „Iečių trečdalis“, tercio de varas. Banderilininkai erzina jautį jam pamojuodami skepetomis (capote) ir tuč tuojau bėgdami nuo jo slėptis į tribūnas. Toreadoras stebi ir analizuoja jautį. Teatrališkai narsiai, nesislapstydamas, skepeta jį erzina pats. Į areną įjoja pikadorai. Jų žirgai šarvuoti iki žemės, žirgų akys užrištos (kad nepasibaidytų). Pikadorų tikslas – durti jaučiui į nugarą ietimi ir tada gracingai išjoti.

2.Antrasis trečdalis – „Banderilių trečdalis“, tercio de banderillas. Čia žvaigždės – banderilininkai, o jų tikslas – pribėgus pėsčiom prie jaučio jam į nugarą susmeigti banderiles ir sprukti šalin. Banderilės – tarsi kabliai su vėliavėlėmis, kurie lieka „puošti“ jauti likusioje kovos dalyje. Geriausi toreadorai banderiles susmeigia ir patys.

3.Trečiasis trečdalis – „Mirties trečdalis“, tercio de la muerte. Pagrindinis toreadoras nusiima skrybėlę ir lieka vienas prieš vieną su apvargintu jaučiu. Dabar jis mojuoja mažesne raudona skepeta (muleta) ir netikru durklu. Kažkuriuo metu užgroja pučiamųjų orkestras. Tai, kas tada vyksta arenoje, koridos mylėtojai vadina „žmogaus ir jaučio šokiu“: geri toreadorai skepetos judesiais sugeba provokuoti jautį lakstyti aplinkui it kokią šokių partnerę… Galiausiai muzika nutyla. Toreadorui sekundantas pakeičia netikrą durklą tikru. Tai vadinama „Tiesos akimirka“: ech, kiek koridos terminų atėjo į mūsų bendrinę kalbą! Dar vienas-kitas „žmogaus-gyvulio šokis“ ir toreadoras užsimoja durklu. Visa arena nutyla. Dūris. Jautis dar blaškosi nuo banderilininko prie banderilininko, bet jei dūris sėkmingas, netrukus sukniumba nukraujavęs.

Čia, galima sakyti, prasideda „ketvirtasis trečdalis“: nebe arenoje, o tribūnose. Žiūrovai stūgauja, mojuoja baltom skepetaitėm – ragina koridos prezidentą pagerbti toreadorą. Išprašę vieną pagarbos žestą, reikalauja kito. Pagarbos lygių daug. Gerai kovojęs toreadoras gauna nupjautą jaučio ausį, labai geras – dvi ausis, supergeras – dar ir uodegą. Be to, už gerą kovą leidžiama apeiti garbės ratą: žiūrovai toreadorui mėto gėles, skrybėles… Už labai gerą kovą suteikiami du garbės ratai: viskas trunka kone tiek, kiek kova. Gali būti garbės ratu pagerbtas ir itin narsiai kovojęs jautis: kadangi jis jau miręs, tai jo lavoną po areną ratu vilktų mulai. To nemačiau. Sako, kartais jautį prieš „paskutinį dūrį“ net nutaria palikti gyvą veislei – bet tai jau superreta.

Įprastai vienoje koridoje būna šešios tokios kovos – prieš jaučius stoja trys toreadorų komandos, kiekviena kurių per vakarą nudobia po du jaučius. Koridoje, kur lankėmės mes, buvo ir septintoji kova: prieš jautį stojo 15 metų amžiaus toreadoras-mokinys. Tokios „mokomosios“ kovos paprastesnės: jaučiai čia jaunesni, nėra pikadorų.

Koridos žiaurumas: kodėl ji tokia kontroversiška?

Dabar – tamsioji koridos pusė, nors, tikriausiai, ir aprašant taisykles ją nuslėpti buvo sunku.

Visuomet stengiuosi kontroversiškas užsienio šalių tradicijas bent kartą gyvenime išvysti savo akimis, nesusidaryti nuomonės vien pagal kažkieno kito nuostatas. Taigi, regėjau ir daugiau tradicijų, kurių dalis yra gyvūno mirtis: nuo jaučių aukojimų Indonezijos toradžų krašte iki gaidžių peštynių Filipinuose.

Bet tenka pripažinti, kad žiaurumu korida iš tolo pranoko juos visus.

Toradžų aukojimuose ar gaidžių kautynėse gyvūno mirtis greita, labiau kaip paskerdimas. Gali atrodyti nemaloniai, bet, manau, kad tai kritikuoti turi teisę tik veganai ir vegetarai: jeigu pats valgai mėsą, tai tavo maistui gyvūnai skerdžiami labai panašiai, tik kad pats to nematai…

Tuo tarpu koridos kovoje jautis visaip badomas, erzinamas, vaikomas ~20 minučių. Į galą laksto kruvinas, apsiseilėjęs, kai kuriems teka šlapimas. Tik pačioje pabaigoje, kai nukraujavęs jautis susmunka, jam pagaliau smeigiamas „malonės dūris“ į smegenis.

Korida – rizikinga žmogus-žvėries kova? Kažkiek tiesos yra, bet kiekviena arenos ir taisyklių detalytė padaryta taip, kad jautis jokio šanso neturėtų. XIX a. kartais dar pikadorų arklius ragais pasmeigdavo – tada arkliai apšarvuoti. Mačiau, kaip vieną arklį jautis net nuvertė – bet nuo to tik pats labiau pavargo. Taip, pasitaiko traumų, net žuvusių toreadorų (pvz. po vieną žuvo 1985 m. ir 2016 m.) – tačiau pavienių aukų juk būna visur (sporte, cirke, filmuojant filmus): era, kai rizika žūti arenoje buvo didelė, toli praeity.

Koridos esmė: žmogus pergudravo jautį. Tuo žmogumi dažniausiai laikomas Franciskas Romero ir tai įvyko dar 1726 m. Romeras suprato, kad, jei prieš jautį mojuoji skepeta, tai jautis puola skepetą, o ne tave. Ir jei prieš jautį judi pakankamai lėtai, tai joks jautis nepuola (o jei puola, greitesnis skepetos judesys jį „nukreipia“ į skepetą). Šitaip „kova su žvėrimi“ virto teatralizuotu šou. Šitaip gimė šiuolaikinė korida.

Ar korida Ispanijoje išnyks?

Remdamiesi čia išdėstytais argumentais gyvūnų teisių mylėtojai reikalauja uždrausti koridą. Prie Granados „Plaza de Toros“ įėjimo, kur ėjau, niekas nė nebandė nuvalyti grafičio: „Uždrausti! Sadistai! Žudikai!“.

Galbūt korida išgyvena ilgą saulėlydį. Viena po kitos ją uždraudė įvairios buvusios Ispanijos kolonijos. Jų pavyzdžiu seka ir Ispanijos regionai – 1991 m. korida uždrausta Kanaruose, 2010 m. – Katalonijoje. Jei 2007 m. Ispanijoje vyko 3651 koridos, tai 2019 m. – 1425, o, pastarųjų apklausų duomenimis, dauguma ispanų jau koridoms nepritaria. Granados Plaza de Toros dauguma žiūrovų, atrodė, buvo vyresnio amžiaus vyrai, nors kelios šeimos, tiesa, atsivedė ir vaikus.

Išvydus koridą savo akimis ir tai žinant, apima dvejopas jausmas. Viena vertus – puikiai galiu suprasti gyvūnų teisių mylėtojus. Kita vertus – savaip gaila, jei išnyktų šitas „seniausias dar vykstantis šou“. Su šimtametėmis arenomis ir toreadorų drabužių siuvinėjimo stiliais. Su tūkstančiais žmonių, pašventusių gyvenimus savojo „meno“ įvaldymui. Su gilia istorija, su gausia terminologija, kurią, patys to nesuvokdami, vartojame savo kasdienėje kalboje. Toksai paskutinis gyvas prisilietimas prie žilos romėnų laikus siekiančios istorijos…

Yra koridai siūlomų alternatyvų: pavyzdžiui, vietoje toreadorų prieš jaučius gali stoti rekortadorai – jie jaučių nežudo, tik bando išvengti jų puolimų visokiais cirko vertais veiksmais (net iki jaučio peršokimo). Jautis nenužudomas ir portugališkoje koridoje (tiesa, ten jis paskerdžiamas iš karto po kovos). Bet tokios alternatyvos Ispanijoje retos. Kaip ten bebūtų, Ispanijoje korida tikrai netapo kokia „kontroversiška niša“. Kaip bet kokį sportą ar šou, ją teberemia verslai ir ji pati remia socialinius projektus (pavyzdžiui, korida, kurią lankiau, buvo skirta Dauno sindromą turintiesiems). Ir ji užima unikalią rolę tarp Ispanijos tradicijų. Ateitis tikrai nėra aiški.

Kada ir kur vyksta korida? Kaip ten patekti?

Jei šis straipsnis įkvėpė aplankyti koridą patiems, keli patarimai:

1. Didžiausiose arenose, kaip Madride, koridos gana dažnos (pvz. kas savaitę), bet kitur gali vykti tik kartą-kitą per metus, ypač per miestų šventes. Vyksta maždaug nuo balandžio iki spalio, žiemą koridų nebūna. Internete lengva surasti metinius koridų grafikus.

2. Internete galima rasti ir svetainių, parduodančių visų koridų bilietus, tačiau jos užsideda antkainius. Geriausia pirkti tiesiai iš svetainės, parduodančius bilietus būtent į tą koridą. Dažniausiai galima įsigyti bilietus ir Plaza de Toros kasose koridos dieną.

3. Koridos bilietai į kategorijas skirstomi ne tik pagal atstumą nuo arenos, bet ir pagal tai, ar sėdėti teks saulėje („Sol“) ar pavėsyje („Sombre“). Granadoje net kasos šioms dviems bilietų rūšims buvo atskiros. Kadangi saulė renginio metu leidosi, ilgainiui vis daugiau ir daugiau „Sol“ suolų irgi atsidūrė pavėsyje.

4. Priklausomai nuo arenos pusės, kurioje sėdėsi, arba matysi koridos prezidentą ir jo sprendimus, arba, jei sėdėsi po prezidentu, tai tada gerai matysi nusilenkti ateinančius toreadorus.

5. Įprasta korida susideda iš šešių kovų. Yra specializuotų koridų, kaip „novilleros“, kur jauni toreadorai kovoja su jaunais jaučiais, dažnai be pikadorų. Jei norite pamatyti, kaip vyksta „tikra korida“, geriau tokių vengti.

Komentuoti

Kai dirbdamas ar kurdamas susiduriu su riba ar problema, visuomet stengiuosi rasti (kartais – susikurti) programą, kuri tą darbą padarytų lengvesniu. Pavyzdžiui, padėtų sutrumpinti visokius “rutininius” darbus.

Ilgainiui atsirado labai ilgas sąrašas programų bei internetinių sistemų, kuriomis reguliariai naudojuosi.

Nusprendžiau juo pasidalinti čia – nes gal kai kurios programos padės ir jums. Be to, šis sąrašas praverčia man pačiam, kai, tarkime, reikia perinstaliuoti Windows – ir visas programas.

Kursyvu parašytos programos ir sistemos, kurios prieinamos internete be papildomo parsisiuntimo.

---

Failų naršymas

1.File Explorer – Pagrindinė priemonė failų peržiūrai, įeina į Windows.
2.Qdir – dėl funkcionalumo, kurio neturi “File Explorer”, naudoju (1)Kai reikia vienu metu peržiūrėti, lyginti kelis katalogus ir jų turinį, perrašinėti iš vieno katalogo į kitą ir taip pat (2)„preview“ matyti video failus be atidarymo (leidžia greitai juos atrinkti ir rūšiuoti)
3.Bulk Rename – kai reikia masiškai pervadinti failus (pvz. nuotraukas iš vieno fotoaparato, kad nesikirstų su ta pačia tvarka pavadintomis nuotraukomis iš kito fotoaparato, esančiomis tame pat kataloge).
4.7-Zip – archyvavimui, išarchyvavimui, suarchyvuotų failų (ZIP ir kt.) peržiūrai.
5.Alcohol Tools. Virtualiems CD ir DVD diskams skaityti.
6.Allway Sync. Automatiškam atsarginių kopijų darymui į išorinius kietuosius diskus (kad nukopijuotų tik konkrečius atnaujintus katalogus į konkretų diską).
7.Folder Size plėtinys File Explorer, suteikiantis funkciją, kurios kažin kodėl nėra standartiniam variante – rodo katalogų dydį (praverčia, kai užsipildo diskas ir reikia suprasti, kur problema).
8.VeraCrypt. Saugotinų failų šifravimui.

---

Darbo pagreitinimas

1.Ditto. Leidžia turėti kelis skirtingus “Copy” ir “paste” mygtukus. T.y. būti nukopijavus kelis tekstus skirtingais “Copy” ir juos įklijuoti pagal poreikį. Naudoju kartu su pele su daug mygtukų – tuos mygtukus priskiriu papildomiems “Copy”, “Paste”.
2.HotKey P. Leidžia turėti ištisas frazes, kurias galima įterpti vieno mygtuko ar jų kombinacijos paspaudimu. Vėlgi, naudoju kartu su pele su daug mygtukų – padeda greitai atrašyti laiškus su panašiais klausimais (darbe sulaukiu daug).

---

Tekstinių dokumentų redaktoriai

Naudoju visų tekstų kūrimui ir redagavimui.

1.Microsoft Word – pagrindinis.
2.Google Docs – kai reikia kurti dokumentą bendrai su kitais žmonėmis per atstumą internetu.
3.Notepad – kai reikia redaguoti .bat ir kitus panašius failus. Taip pat kartais kai reikia nukopijuoti be formatavimo, pirma nukopijuoju į “Notepad”, o tada ten kur reikia (“Notepad” panaikina formatavimą).
4.Libre Office Writer – “rezervinė programa” kai Word užstringa arba neatidaro failo.

---

Lentelės

Naudoju ne tik skaičiavimams, bet ir visokiems paprastesniems sąrašams (kontaktų ir pan.).

1.Microsoft Excel – pagrindinė.
2.Google Sheets – kai reikia kurti lentelę bendrai su kitais žmonėmis per atstumą internetu.
3.Libre Office Calc – “rezervinė programa” kai Excel užstringa arba neatidaro failo.

---

Duomenų bazės

Naudoju sudėtingesniems informacijos rinkiniams, kuriuos reikia visokiais būdais analizuoti:

1.Microsoft Access.

---

Pateiktys (prezentacijos)

1.Microsoft PowerPoint

Libre Office versijos dar niekada neprireikė, atrodo, PowerPoint stringa rečiau nei Excel ar Word, ar tiesiog jį naudoju rečiau.

---

PDF

1.Adobe Acrobat – PDF failų peržiūrai
2.PDFSAM Basic – PDF failų dalinimui į kelias dalis pagal puslapius (jei reikia nusiųsti tik dalį failo), apjungimui į vieną ir t.t.

---

Elektroninės knygos

1.Calibre – Elektroninių knygų (.epub) skaitymui.
2.Sigil – Elektroninių knygų (.epub) maketavimui / kūrimui.

---

Žemėlapiai ir GIS failai

1.Google My Maps. Sudarinėju savo kelionių žemėlapius.
2.GPXSee. Dalį ar visus kelionių žemėlapius sudedu į vieną, kad keli maršrutai būtų atvaizduoti viename žemėlapyje.
3.My.Flightradar24. Sudaro skrydžių žemėlapį ir paskaičiuoja statistiką.
4.QGis. Sudėtingesniam žemėlapių redagavimui.

---

TVS ir tinklapių valdymo priemonės

1.WordPress – pagrindinė turinio valdymo sistema.
2.MySQL – pagrindinė duomenų bazė tinklapiams.
3.PHPMyAdmin – priemonė valdyti tinklapių duomenų bazėms.

---

Kodo redagavimo priemonės

1.Notepad++ – naudoju peržiūrėti programinį PHP kodą, HTML kodą, jį redaguoti. Kadangi tinklapius dabar kuriu su TVS, tai nuo nulio rašyti nereikia – labiau atlikti korekcijas ar taisyti klaidas. Turi naudingą savybę ieškoti teksto per daugelį failų – dėl to galima paprastai rasti, kur yra klaida, kai atsiranda „error“.

---

Failų siuntimas

1.Bittorrent – failams iš trečiųjų asmenų gauti.
2.Filezilla – failams perkėlinėti tarp savo kompiuterių ir serverių (FTP protokolu).
3.4K Video Downloader – Youtube video siuntimuisi į kompiuterį (pvz. jei ten, kur važiuoju, nebus interneto).
4.4K Youtube to MP3 – Youtube dainų siuntimuisi į kompiuterį.

Didelių failų siuntimui taip pat naudoju internetines svetaines MyAirBridge, WeTransfer.

---

Video peržiūra

1.Windows Media Player – pagrindinė programa.
2.VLC. Jei reikia funkcijų, kurios WMP sunkiau pasiekiamos (su subtitrais, jų pozicijos pakeitimu, “atsilikimo” nuo vaizdo sutvarkymu ir pan.).
3.Qdir. Jei reikia greitai peržiūrinėti video failus iš katalogų jų neįjungiant (kad jau preview‘e rodytų video).

---

Video įrašymas

1.OBS Studio. Leidžia įrašyti video iš to, ką darai su kompiuteriu (pvz. internete), taip pat iš tinklo kameros.

---

Video montavimas ir tvarkymas

1.DaVinci Resolve – pagrindinė programa video monatvimui.
2.Magix Vegas – anksčiau naudojau montavimui ją, pereinu prie DaVinci, bet senų projektų redagavimui dar reikia.
3.Topaz VideoAI – padidinu senų savo video (filmuotų senomis, prastesnėmis kameromis) kokybę, raišką, juos stabilizuoju

---

Garso įrašymas

1.Voice Recorder. Jei pakanka paprastų funkcijų.
2.Audacity. Jei reikia sudėtingesnių funkcijų.

Taip pat, jei įrašytą garsą reikia iš karto panaudoti video montavimui, galiu įrašyti video montavimo programomis.

---

Interneto naršyklės

1.Chrome. Dažniausiai naudojama naršyklė. Tačiau, kaip taisyklė, būna atvejų, kad koks nors tinklapis su bet kuria viena naršykle neveikia, arba kas nors pakimba – tai rezerve visuomet turiu seriją atsarginių naršyklių. Daugelis naršyklių padeda ir tada, kai esi kokioje svetainėje „prisiloginęs“, bet reikia pažiūrėti ne iš savo vartotojo (ir nenori atsijungti, paskui vėl prisijungti), arba kur nėra „cookies“. Tada tereikia atsidaryti kita naršykle.
2.Edge.
3.Firefox.
4.Opera.
5.Tor. Šita naršyklė išskirtinė, nes yra saugiausia, svetainės nemato tavo duomenų. Tai aktualu ne tik dėl saugumo, bet ir kai kokia nors svetainė pagal buvimo vietą duoda kokią nors prastą versiją, arba blokuoja vartotojus iš šalies, kurioje esu (pvz. didelės dalis smulkesnės amerikietiškos žiniasklaidos dėl BDAR blokuoja prisijungimus iš ES), bei kai reikia, kad nebūtų jokių „cookies“. Alternatyva čia yra VPN.
6.Grammarly. Ne naršyklė, tačiau jos plėtinys, kuris itin gerai taiso anglų kalbos klaidas – ne tik rašybos, bet ir sakinio konstrukcijos, stiliaus ir t.t. Labai praverčia kai anglų k. visgi ne gimtoji, o rašyti angliškai reikia daug.
7.Open Multiple URLs. Google Chrome plėtinys leidžiantis atidaryti daug tinklapių vienu metu. Tokiu būdu vienu metu atsidarau informaciją apie tam tikrą šalį iš patikimiausių šaltinių, kuriuos esu susirašęs (nereikia atskirai ieškoti).

---

VPN

1.SoftEther. Nemokami VPN, kur galima prisijungti per gana daug šalių. Naudoju kai svetainė yra blokuojama, arba pati blokuoja vartotojus iš šalies, kurioje esu.

Esu naudojęs ir mokamų VPN, bet nelabai tenkino: ten, kur internetas cenzūruojamas, dažnai jie blokuojami vis tiek, o vienkartiniam blokavimo apėjimui pakanka ir SoftEther.

---

Nuotraukų ir paveikslėlių peržiūra

1.Photos. Pagrindinė programa nuotraukų peržiūrai, yra Windows.
2.ImageGlass. Naudoju tada, kai reikia peržiūros metu nukopijuoti daug nuotraukų iš karto (atrinkti geresnes ir pan., prie kiekvienos spaudžiant “Copy”), ir paskui pabaigoj dėti „Paste“, į naują katalogą įkopijuojant visas. Standartinis Photos tokios funkcijos neturi, reikia kopijuoti pavieniui, kas labai užtrunka.
3.Google Photos. Kai reikia peržiūrėti visas nuotraukas iš bet kur (pvz. telefono), taip pat atsirinkinėti naudojant paiešką pagal fotografavimo vietas, atvaizduotus asmenis ar daiktus.
4.Mylio Photos. Nuotraukų rūšiavimui ir paieškai pagal fotografavimo vietas, atvaizduotus asmenis ar daiktus. Seniau tam naudojau vien “Google Photos”, bet tos funkcijos ten ilgainiui suprastėjo. Mylio Photos privalumas ir tas, kad ji – nemokama bei visos nuotraukos yra tavo kompiuteryje.
5.QDir nustačius kad katalogus rodytų su didžiausiomis įmanomomis miniatiūromis (thumbnail) – kai reikia greitai pažiūrėti, kas yra kataloge, neatsidarinėjant visų nuotraukų.

---

Nuotraukų ir paveikslėlių redagavimas

1.Adobe Photoshop – nuotraukų redagavimui. Taip pat medžiagos spausdinimui ruošimui (atvirukai, žemėlapiai ir t.t.).
2.Canva – alternatyva Photoshop kai reikia sumaketuoti paprastesnius „serijinius“ dalykus, bet jų reikia daug (pvz. Youtube thumbnail, Instagram istorijos) – paprasčiau ir intuityviau, bet mažiau galimybių, nei Photoshop.
3.Inkscape – vektorinių paveikslėlių kūrimui ir redagavimui (logotipai ir pan.).
4.Stable Diffusion – AI paveikslėlių generatorius (su Dreambooth plėtiniu AI apmokymui).
5.Microsoft Paint – Ne piešimui, bet paprasčiausioms paveikslėlių redagavimo funkcijoms, kurias kartais galima padaryti greičiau, nei su Photoshop (pvz. kelių paveikslėlių sudėjimas į vieną failą ir pan.).
6.Topaz Photo AI – Didinti senų nuotraukų raiškai ir kokybei.

---

Šriftai

1.FontCreator – Jei reikia paredaguoti šriftą (dažniausiai – jei patinka koks šriftas ir noriu jį panaudoti grafiniam dizainui, bet nėra jo lietuviškos versijos, su šia programa nupiešiu tam šriftui lietuviškas raides).
2.BabelMap – Peržiūrėti visiems kiekvieno šrifto simboliams, patikrinti, kokias kalbas ir rašto sistemas kuris šriftas palaiko.

---

Socialinė žiniasklaida

1.Facebook. Asmeninė paskyra ir daugelio projektų paskyros (True Lithuania, Gabalėliai Lietuvos, AŽ kelionės, Protu.lt / Pasaulio viktorinos čempionatas, Himnai). Lietuvių kalba, išskyrus True Lithuania, kuri anglų k.
2.Instagram. Asmeninė kelionių paskyra drauge su žmona anglų k. – per ją palaikome ryšius su anglakalbiais, sutiktais kelionėse. Taip pat „True Lithuania“ paskyra (anglų k.) ir „Gabalėliai Lietuvos“ paskyra lietuvių k.
3.LinkedIn. Profesionalus profilis, per kurį kartais parašo norintys pirkti paslaugas. Anglų k.
4.Youtube. Trys pagrindiniai kanalai: „AŽ kelionės“ apie keliones lietuvių k., „True Lithuania“ apie Lietuvą angliškai ir „Gabalėliai Lietuvos“ apie lietuvių paveldą svetur.
5.Linktree. Nuorodos į visas svetaines iš vienos vietos.
6.Meetup [telefone]. Kelionės metu pažiūriu, kokie renginiai vyksta.
7.Telegram. Žinioms iš Ukrainos ir kitur, kur “standartinėse platformose” gali būti cenzūruojama.
8.Patreon. Dėl paramos kai kuriems nekomerciniams projektams (“Gabalėliai Lietuvos”).

---

Bendravimas “akis į akį”

1.Gmail – Pagrindinis el. paštas ir pagrindinė priemonė bendrauti.
2.Zoom – Videokonferencijoms, kai jas organizuoja per šią platformą.
3.Skype – Ne tik skambučiams per Skype, bet, su mokama versija, skambinu ir į telefonus. Išeina pigiau, kai reikia skambinti iš užsienio ar į užsienyje, o užsienyje būnu nemažai.
4.Facebook Messenger – jei pašnekovas naudoja bendravimui šį socialinį tinklą.
5.Instagram DM – jei pašnekovas naudoja bendravimui šį socialinį tinklą.

---

Debesys

Juose laikau duomenis, kurių gali prireikti iš kelių kompiuterių ar telefonų, arba ir man, ir žmonai (tarkime, kol vyksta kelionė – kelionių bilietus, rezervacijas).

1.Onedrive.
2.Box Drive
3.Dropbox
4.Google Drive. Sukeliu visas nuotraukas, kad būtų galima naudotis „Google Photos“ funkcijomis ir nuotraukų paieška. Kai buvo apmokestinta, video nebekeliu, nes kainuotų per brangiai.

---

Orientavimasis

1.Google Maps. Pagrindinė žemėlapių programėlė.
2.Open Street Map. Jei vietos nėra „Google Maps“.
3.Flightradar24. Skrydžių situacijai, vėlavimams (kelionių metu ir klientams dėl pretenzijų aviakompanijoms).
4.GPSData. Telefono programėlė, rodanti esamas koordinates, aukštį, greitį ir kt.
5.Parkopedia. Telefono programėlė rodanti parkingų vietas ir kainas.

Įvairios kitos programėlės, padedančios suprasti pasaulį aplink: Light Polution Map (kur šviesa uždengia žvaigždes ir kur ne?), Marine Radar (kokie laivai kur plaukia), AirVisual (oro užterštumas pasaulio miestuose), Daylight World Map (kur dabar diena, o kur naktis), Rain Radar (žemėlapis kur ir kaip plaukia lietaus debesys), Park4night (žmonių komentarai apie tai, kur geriausia nakvoti automobilyje, kai prireikia) ir kt. Šias programėles naudoju retai, bet kartais prireikia.

---

Skrydžių rezervavimo sistemos

1.Skyscanner – skrydžių bilietų ir autonuomos paieškai.
2.Google Flights – kai reikia pažiūrėti, kur iš tam tikros vietos skristi geros kainos, arba ar tam tikros dienos kaina gera, arba kada ta kryptimi geriausios kainos.
3.Azair – kai reikia susidaryti sudėtingesnes skrydžių serijas su ilgesniais tarpiniais sustojimais miestuose pakeliui.

---

Nakvynės rezervavimo sistemos

1.Booking.com – dažna sistema viešbučių užsakymui.
2.Google Hotels – kai reikia rasti viešbučius pakeliui ar reikiamoje vietoje.
3.AirBnB – ieškant butų ilgesniam laikui.

---

Pramogų rezervavimo sistemos

Šios sistemos yra arba internete, arba kaip programėlės telefonui.

1.Klook – ekskursijoms ir kitoms pramogoms užsienyje.
2.Getyourguide – Klook alternatyva, bet dažniausiai brangiau, tad naudoju retai (bet yra daugiau kur nei Klook).
3.Viator – Klook alternatyva, bet dažniausiai brangiau, tad naudoju retai (bet yra daugiau kur nei Klook).
4.Guruwalk – Nemokamų turų paieškai.

---

Kalbos ir vertimas

Tai – programėlės telefonui.

1.Google Translate – pagrindinė vertimui.
2.Deepl – Rezervinė vertimui.
3.Bravolol – paprastesnių įvairių kalbų žodžių išmokimui.

---

Sveikata

1.Samsung Health – žingsnių skaičiavimui, miegojimo trukmės nustatymui, pulso matavimui ir kt. (kartu su išmaniuoju laikrodžiu).

---

Žaidimai

Programos žaidimų įsigijimui ir žaidimui internetu:

1.Steam.
2.Riot Games.
3.Epic Games.

Pavienių žaidimų nerašau, nes apskritai žaisti laiko beveik nebeturiu, o ką žaidžiu vis tiek keičiasi.

---

Vietinės programos

Čia surašiau tik programas ir programėles, kurias naudoju visame pasaulyje. Tačiau prieš keliaudamas į kokią šalį pasidomiu vietinėmis programėlėmis, nes dažnai būna, kad tam tikri dalykai pasiekiami tik su jomis (pvz. “GoJek” Indonezijoje ar “WeChat” Kinijoje, skirta pavėžėjimui, mokėjimams ir pan., KakaoMap Pietų Korėjoje ar Baidu Map Kinijoje žemėlapiams ir pan.). Kadangi tokias programas po kelionės ištrinu, jų čia nerašau.

Taip pat nerašau ir programėlių, kurios skirtos tik vienos kokios įmonėms prekėms ar paslaugoms įsigyti arba vienam kokiam prietaisui valdyti (tvarkyklės ir pan.).

---

Kokių populiarių programėlių nenaudoju

Programėlės, kurias daug kas turi, bet aš kol kas neturiu:
1.Uber, Bolt – dažniausiai vairuoju pats, einu pėsčias ar naudojuosi viešuoju transportu. Užsienyje kartais prireikia, bet kiekvienoje šalyje “stiprios” vis kitos pavėžėjimo programos, tad prireikus įdiegiu vietinę.
2.Maisto užsakymo programėlės – einu pasiimti pats ar valgyti į restoraną, nematau prasmės už atvežimą primokėti.
3.Netflix, HBO Max ir pan. – mano skonis nesutampa su tuo, kas siūloma, dažniausiai mėgstu žiūrėti daug labiau nišinius dalykus, paprastai iš tų šalių ir apie tas šalis, po kurias keliauju.
4.Orų programėlės – man nerūpi orai, o jei labai prireikia, žiūriu internete.
5.ChatGPT – kol kas neradau rimto panaudojimo – 90% atsakymo gali būti kokybiška, bet, bėda, kad niekada nežinai, kurie 10% “į pievas” (haliucinacijos), taigi, rimtai naudotis informacijos rinkimui negali. Be to, vengiu programų, kurios veikia ne mano kompiuteriuose, nebent nėra alternatyvų.
6.Bitcoin – dėl didelių kursų pokyčių nesinaudoju, nors tuščią piniginę turiu.
7.Spotify ir pan. – mano muzikos skonis nesutampa su tuo, kas siūloma, ar yra ne viskas, ko noriu klausytis.
8.Iš socialinės žiniasklaidos – X (Twitter), TikTok, Snapchat. Mėgstu “gilesnį”, “ilgesnį” turinį, be to, šios programos sąlyginai mažiau populiarios Lietuvoje tad mažiau kas iš aplinkinių ten kuria turinį.
9.Mobiliojo telefono programėlės sudėtingesniems dalykams (video, foto redagavimui ir t.t. CapCut, Kinemaster ir pan.) – tam naudoju asmeninį ar nešiojamą kompiuterį, kurio programos turi vis tiek daugiau galimybių.
10.Prekybos įmonių programėlės – jei ką užsakau iš interneto, paprastai tiesiog perku tinklapiuose. Kadangi geriausi pasiūlymai / kainos būna vis pas kitus pardavėjus, tai nesinori prisisiųsti dešimtis programėlių.

---

Pabaigai

Taigi, suskaičiavau beveik 100 programų, kuriomis reguliariai naudojuosi, neskaičiuojant telefono programėlių. Matyt esu tarp besinaudojančių daugiau programų, nei daugelis, ir visgi susiskaičiavę savo programas vis tiek galbūt nustebtumėte dėl didelio jų skaičiaus. Esame taip įpratę, kad nė nepastebime.

Komentarai

Šie “Tikslas – Amerika 2022” ekspedicijos po lietuviškąją Ameriką dienoraščiai spausdinti seniausiame JAV lietuvių laikraštyje “Draugas”.

2022 m. vasarą vėl leidomės į kelią – kad įtrauktume į “Tikslas – Amerika” lietuviško paveldo žemėlapį ir enciklopediją atokiausias lietuviško paveldo vietas bei susitiktume su Amerikos lietuviais didžiausiose jų šventėse. Nuo Šiaurės Karolinos krupniko varyklos iki lietuvių muziejaus Aliaskoje, nuo Šokių šventės Filadelfijoje iki Pensilvanijos lietuvių dienų, nuo Edmontono iki atokiojo Osceola Milso…

Pradedame nuo Filadelfijos, kur vyko Šokių šventė.

Skaityti toliau…

Tikslas – Amerika ekspedicijų dienoraščiai persikėlė! Visi straipsniai iš ekspedicijos dabar yra svetainėje “Gabalėliai Lietuvos. Istorijos“:

Skaityti pilną ekspedicijos “Tikslas – Amerika 2022” dienoraštį

Komentuoti