Kita

650 miijonų žmonių kas 12 metų suplūsta į vieną šventą miestą! Čia atkeliauja kas 12 mūsų planetos žmogus! Pastatomas laikinas miestas su dešimtim ilgų pontoninių tiltų, šimtais tūkstančių palapinių…

Stebėtina, bet šitą didžiausią pasaulio šventę Lietuvoje ir Europoje žino mažai kas. Nes tai – Indijos šventė, o Indija vis dar – kitas pasaulis…

Jau seniai troškau praskleisti tą šydą ir sudalyvauti Kumbh Meloje. Ir šiemet pagaliau pavyko!

Kaip patekti į Kumbh Melą ir kodėl apsisprendžiau važiuoti?

Šventės – vienas geriausių būdų pažinti kitas kultūras, o čia dar didžiausia pasaulyje! Dar keliaudamas po Indiją pirmą kartą prieš 10 metų supratau, kad turėsiu grįžti į šią šalį per Kumbh Melą…

Bet didžiausioji Kumbh Mela – šventajame Prajagradžo mieste – kur suteka šventos hinduistams Gango ir Jamunos upės (bei nematoma Sarasvačio upė) – vyksta tik kartą į 12 metų – tad čia ne tokia kelionė, kur rinkktumeis kryptį pagal patogius skrydžio bilietus – čia jau reikėjo viską numatyti daugybę metų į priekį, nes kito šanso galėjo ir nebūti…

Tiesa, svarsčiau ir galimybes aplankyti mažesnes Kumbh Melas kituose miestuose – jos vyksta kas 3-4 metus, kai nevyksta didžioji Prajagradže. Bet čia jau koją pakišo pats likimas – Kumbh Mela 2021 m. išpuolė COVID pandemijos įkarštyje – taip, jos neatšaukė, bet užsieniečiai nebuvo pageidaujami. Teko atidėti dar 4 metams – kaip tik pačiai svarbiausiai Didžiajai Prajagradžo Kumbh Melai, kuriai tokia svarba priskiriama kartą į 144 metus (12×12!). Daugybė sutiktųjų indų patys ten buvo pirmą kartą: pagaliau surinko tam pinigus, pagaliau prisivertė nerti į rizikingas minias (kone kiekvienoje Kumbh Meloje sumindoma daug žmonių (ir šiemet buvo mirtinai užspausti ar sumindyti bent 50), o ne ką mažiau vaikų visam laikui pasimeta nuo beraščių tėvų). “Juk kitą kartą tokia proga tik kitame gyvenime”- sakė hinduistės iš Mauricijaus salos, kurią britų kolonistai apgyvendino indais. Inteligentiškas „Emirates“ inžinierius iš Gudžarato paskaičiavo tiksliau: „Kita tokia Maha Kumbh Mela bus tik po dviejų gimimų – ne dviejų metų, o dviejų gimimų!”. Net tie, kas prisipažįsta esantys mažai religingi, reinkarnacija neabejoja…

Ir visgi kai per pastaruosius kelerius metus sutiktiems kelionėse indams užsimindavau apie planus apsilankyti Kumbh Meloje, dažnai sulaukdavau nuostabos, atkalbinėjimo: “niekada nebuvome ir niekada nevažiuotume, šitokios minios, pavojinga…”. Net pradėjau galvoti – ar tikrai tie šimtai milijonų – trečdalis visų indų – ten susirenka, jei ko tik paklausdavau – tas nebuvęs.

Bet per keliones Indijon supratau, kad ten vienoje šalyje tarsi skirtingi pasauliai, atskirti kastos, turto, tikėjimo. Ir, atrodo, dauguma Kumbh Melų piligrimų yra skurdesnieji, o su tokiais nesusidursi nei kruize į Antarktidą, nei Dubajaus baro viktorinoje, nei Budapešto stalo žaidimų klube, kur susirenka Vengrijoje dirbantys IT specialistai Iš Bangaloro.

O net jei susidurtum, nesusikalbėtum – nors Indija buvo Anglijos kolonija, stebina, kiek mažai indų moka angliškai – Utar Pradešo valstijoje, kur stūkso Prajagradžas – tik 6% žmonių… Moka kaip tik turtingesnieji…

Sunki ir rizikinga kelionė į Kumbh Melą

Indija – kitas pasaulis, ir tai kamšiojo pagalius į ratus planuojant savo apsilankymą Kumbh Meloje. Internete radau visokių „Kumbh Melos stovyklų“. Iš tiesų, per kiekvieną Kumb Melą pastatomas ištisas laikinas miestas ant tarp musonų nusekusio Gango dugno. Bet Indija viena tų šalių, kur keliaudamas anksčiau daugiausiai susidurdavau su apgavystėmis – o čia prašo pervesti . Be to, jei nakvynė svarbiomis maudynių dienomis (išsirinkome paskutinę tokių – Maha Šivratri) kainuoja virš šimto eurų, tai kaip Kumbh Melą aplanko tie šimtai milijonų eilinių indų? Kai renginys vyksta kartą į 144 metus (ar bent 12), rizikos nesinorėjo, tad pasirinkau vieną stovyklų iš tų, kurios buvo aprašytos oficialiame Kumbh Melos puslapyje. Bet kai „ana pusė“ atsakinėjo iš kito el. pašto (Gmail), iki galo nebuvau tikras, ar tą stovyklą rasiu…

Laimė, su transportu į Kumb Melą buvo daug paprasčiau: puikiai žinau, kad ir ne per šventes Indijos traukinių bilietus kartais tenka pirkti prieš 2 mėnesius, tai ir čia lengvai „nučiupau“ ko reikia Indijos geležinkelių tinklapio vingrybėse. Vande Bharat ekspresas, 6 ryto iš Nauojo Delio, po vidurdienio jau Prajagradže, atstumas 600 km, kainuoja keliolika eurų… Iki Kumbh Melos sutikti šventei parvykę diasporos indai savaip pavydėjo – „O, Vande Bharat…“ – daugelis jų irgi būtų norėję taip keliauti, bet susivėlino su bilietais, tad vieniems teko samdyti taksi ir „sėdėti“ daugiavalandiniuose kamščiuose, kitiems brangiai pirkti paskutinius skrydžio bilietus.

Indijos geležinkeliai paleido ir papildomų traukinių, bet juos paženklino tragedija: kelios dienos iki turėjome lipti į savąjį Vande Bharat, toje pat Naujojo Delio traukinių stotyje kilo tokia grūstis, kad mirtinai sutraiškyti 18 žmonių. Sakoma, vieni lipo laiptais aukštyn, kiti žemyn, vienu metu išvažinėjo du traukiniai į Kumbh Melą (turėjo būti skirtingu metu – bet vienas jų ženkliai vėlavo). Taip lengva tai įsivaizduoti pakeliavus po Indiją traukiniais, kuriuose kartais jautiesi lyg kokiose „kas ką nustums“ sporto varžybose!

Bet kai, pernakvoję Pahargandže prie Naujojo Delio stoties, kokią 4:30 atėjome į peroną, jokių tragedijos aidų neradome. Europoje ir po metų į tokias vietas neštų vainikus, statytų memorialus, o Indijoje mirtis – įprasta gyvenimo dalis, be to, juk siela atgims…

Vande Bharat buvome vieninteliai užsieniečiai (matyt, kitiems sunku buvo išlaviruoti Indijos traukinių užsakymo niuansuose), bet kartu keliavę indai – turtingesni; juk nekondicionuojamų klasių vagonai Delis-Prajagradžas Indijoje tekainuoja kelis eurus ir daugelis keliavusių Kumbh Melon rinkosi tokius.

Prajagradžas: pontoniniai tiltai ir dvi avarijos pakeliui į stovyklą

Išlipę Prajagradžo traukinių stotyje matėm indiškai ant žemės miegančius keliautojus, bet minios „smogė“ ne iš karto – didelė teritorija aplink stotį atribota tik keleiviams. Bet kai smogė, tai jau smogė: visi šuoru tiesiai iš traukinio ėjo 7 km link Sangamo – šventosios trijų upių santakos. Pasirodo, daugelis Kumbh Meloje nė nenakvoja – atvažiuoja, panyra (snan) ir vyksta atgal.

Deja, mūsų stovykla dar gerokai toliau, nei Sangamas. Suderėjome su motociklininku, kad pavežtų – įprastu metu daug kur Indijoje nevežtų dviejų keleivių ant vieno motociklo, bet dabar šventė. Kainavo 1000 rupijų – atrodė daug (kitur panašus atstumas atsieina 200), bet pigiau, nei 5000, kurių už “nuvežimo suorganizavimą” prašė stovykla. „Per Kumbh Melą visiems viskas išbrangsta kartais“ – vėliau mums pasakojo indai – „Į Sangamą laivelis įprastu metu plukdo už 100 rupijų, dabar už 1000“. O pavežimas pabrango ir dėl neaiškių važiavimo sąlygų: motociklininkas sukinėjosi ratais, kai kurie tiltai ir keliai buvo uždaryti vengiant spūsčių ar paversti vienpusiais, jam teko nuolat klausinėti kelio…

Važiavome virš valandos, vis galvodami, „pavyks ar ne išlikti sveikiems“. Patekome į dvi avarijas – kaip jas vadintų europiečiai. Kartą kitas motociklininkas užkabino mano žmonos nuolat laikomą rankose kuprinę, o kitą kartą mūsiškis vairuotojas mano pečiu nutrenkė praeivę – petį dar netrumpai skaudėjo, o kaip sekėsi praeivei nežinau, nes mūsiškis motociklininkas tik nulėkė tolyn ją dar aprėkęs – „Žiūrėk kur vaikštai!“. Dabar suprantu, ką reiškia, kai koks indų taksistas giriasi „Niekada gyvenime nepapuoliau į avariją“ – tas žodis rezervuotas rimčiausiems sužalojimams ir žūtims…

Anapus pontoninio tilto, motociklininkas nurodė nulipti – „Čia 25 sektorius, toliau motociklu negalima“. Aišku, tai nebuvo tiesa, motociklai važiavo ir toliau, bet ten jau bebuvo likę pusantro km, pasiklausinėdami nuėjome pėsti ir – o stebuklas – mūsų stovykla tikrai buvo, ir – tai Indijoje be galo reta – išties atrodė beveik taip gražiai kaip vizualizacijose, darytose tada, kai užsakėme ir kai čia dar buvo Gango dugnas! Vos atvykusių kaktas pažymėjo taškais (tilaka), užkabino “karolius”, nuolat skambėjo mantros „Har Har Mahadev“, vakarais uodus išpurkšdavo motociklininkai su specialia „patranka“. Turėjome savo palapinę su tualetu, kad ir sunkiai nubėgančiu, turėjome pilną maitinimą, bufetą.

Aišku, viskas turi savo ribas. Tualetas sunkiai nusileido, valgykloje nuolat skraidė spiečiai musių (laimė, mažai tupinėjo ant maisto), o trečią dieną kaip reikiant suviduriavau, apleido jėgos, pakilo temperatūra – galiausiai padėjo tik antibiotikai (kadangi nieko kito tas dienas nevalgėme, matyt, kalta stovyklos valgykla – nes, kai maudžiausi Gange lyg vandens į burną nepateko…). Gėrimų kainos stovykloje didelės – bet iš karto už jos ribų laukė palaikė vietinė parduotuvėlė, kur viskas tik šiek tiek brangiau nei bet kur Indijoje.

Kumbh Mela iš vidaus – arba visos dienos žygis iki Sangamo

Mūsiškis 25 sektorius – „palapinių miestas“, kurio viena stovykla paženklinta šūkiu „Experience Spirituality in Luxury“ – atrodė kitaip nei šventės širdis. Žmonių jame mažoka. Vakarinėse 18:30 Ganga Aarti apeigose prieš šventąją Gango upę laisvai gaudavome atsisėsti ant smėlio ten, iš kur matėsi visos tos ugnys, ritualai. Buvo tokia erdvė pailsėti nuo tų superminių, kita vertus, ir su vienu dideliu minusu – nukakti iki centro labai toli.

Oficialiai mums į kainą įėjo ir ekskursija po Kumbh Melą – bet registratūros darbuotojai teigė nieko apie tai nežinantys. Tačiau po kelių valandų tiesiog anapus mūsų palapinės durų kažkas sušuko „Aš jūsų gidas ir ekskursija prasideda jau dabar!“. Pasisekė, kad buvom palapinėj tuo metu.

Tiesa, nuvesti iki pagrindinio Sangamo ghato gidas nė nebandė – parodė kelias įdomų „minišventyklų parką“ toje Gango pusėje, kur buvome apsistoję, nuo Arail ghat nuostabų Sangamo vaizdą su tūkstančiais susigrūdusių laivelių, iš kiekvieno kurių savojo snano į upių santaką lipo piligrimai. Tas vaizdas taip pakerėjo, kad jo pažiūrėti dar grįžtome per Maha Šviratri, vieną pagrindinių maudynių dienų (“maudynių dienos” nereiškia, kad maudomasi tik tada – bet tada milžiniškos minios tampa supermilžiniškom).

Kodėl gidas nenuvedė iki Sangamo ghato? Supratome, kai kitą dieną ėjome ten patys. Kirtome pontoninį tiltą, žygiavome kitu krantu. Atsisakę kelių superbrangių pasiūlymų pavežti galiausiai susiderėjome su motociklininku. Žmona sakė: „O dar ką tik sakiau daugiau niekada Indijoje ant vieno motociklo dviese nevažiuosiu“, bet alternatyva – važiuoti skirtingais motociklais, kur galėtume vienas nuo kito pasimesti – jos nedžiugino dar labiau. Kiekvienoje Kumbh Meloje daug žmonių pasimeta „su visam“. Gal per šią Kumbh Melą tokių mažiau, nes paleista išmanioji programėlė. Jos skyrelyje „Lost and Found“ – ne daiktai, o vien tik žmonės. Vaikai, seneliai, kurių vardai ir miestai (ne kiekvienas pasimetęs dvimetis tą žino…) be perstojo skelbiami per garsiakalbius prie „Lost and Found“ centrų. Matėme, kad daug kas eina nuolat įsikibę vieni į kitą, kiti – laikosi bendros virvės, nes minia čia bemat išskiria.

Taigi, vėl važiavome motociklu dviese – šįkart atstumas mažesnis, tai apsiėjome su „beveik avarijomis“. Deja, motociklininkas paleido prie užrašo „Sangam“ ir sako „čia“ – žemėlapyje žiūriu, Sangamo ghatas tikrai arti. Bet, pasirodo, 1-asis pontoninis tiltas per Jamunos upę uždarytas, padarytas vienpusiu iš kitos pusės – kariai siuntė iki 5-ojo pontoninio tilto. Iš ten – iki 16-ojo. Ėjome 3,5 km vienoje upės pusėje ir paskui 3,5 km atgal kitoje! Kai pasiekėme Sangamo ghatą, jau sutemo, nors stovyklą palikome kokią 13:30 val.

Užtat ko tik neprisižiūrėjome. Sadhu asketai, kai kurie išsidažę pelenais, kai kurie nuogi. Tik atskirti pelus nuo grūdų ten tikrai labai sunku, nes tokie, kaip tie, kur prašinėja pinigų už nuotrauką su jais parodydami spyna “užrakintą” savo penį, kai kas sako, netikri.

Pakeliui prisėdome pažiūrėti į Jamuną palei gatvę – „Čia tualetas!“ – tuoj perspėjo vietiniai – ir tikrai, prie žmonos kojų voliojosi žmogaus išmatos. Čia vienur, čia kitur, vis uždvokdavo šlapimu, pilna šiukšles ėdančių karvių, o Gange plaukia tiek šiukšlių, kad aplimpa pontoninius tiltus. Nebuvusiems Indijoje sunku tai nupasakoti! Ir čia pat kabo koks nors šūkis „Zona be plastiko“, it perkeltas iš kitos visatos…

Kartą „apsupo“ ir penki hidžros – nuo neatmenamų laikų egzistuojanti trečioji Indijos lytis – kai kurie apsikarstę kaukolėmis: jie, tikima, turi ypatingas galias laiminti. Paskui pagavo vegetarizmo šalininkai (Kumbh Meloje niekur negalima įsigyti mėsos) ir ragino garsiakalbiu išsižadėti mėsinio valgymo.

Viskas ne tik todėl, kad mes iš svetur! Vietiniai patys aukoja lynais vaikštančioms mergaitėms ar duoda pinigų šeimininkui už tai, kad paliestų jo “apsigimusios” karvės penktą koją – ją kai kas sieja su deive, o toks palietimas neša sėkmę.

Kas tikrai mums buvo kitaip, nei vietiniams – prašymai fotografuotis. Neskaičiavau, bet neperdėsiu pasakydamas, kad nusifotografavome su kokiais… 300 ar 400 žmonių! Viena šeima paprašo, tuoj prieina kita, dar kita, dar kiti jau nė neparašo – fotografuojasi paslapčia, darosi asmenukes, tokių nė neskaičiavau… Vietinis Youtube‘ris pamatęs baltą veidą ėmė interviu, dar kiti (gal iš “neliečiamųjų”?) norėdavo mus paliesti, paspausti ranką. Smagu suteikti tiek žmonių džiaugsmą, nors paskui ėmė varginti, ypač kai negali pasėdėti ramiai nė 5 minučių, o ir taip ilgas daugelio valandų žygis dar gerokai prailgsta dėl stabčiojimų fotografuotis.

Kumbh Meloje labiau nei kur kitur supratome, kiek mažai Indija paliesta turizmo… Juk šaly 1,45 milijardo žmonių, o turistų kasmet ją aplanko tik kelis kartus daugiau, nei Lietuvą. Ir daugelis keliauja į tas pačias vietas – Delį, Agrą, Varanasį, Goa… Dauguma eilinių indų išvis gyvenime nematę europiečio iš arti ir, staiga išvydę tokį Kumbh Meloje, jaučiasi panašiai, kaip jaustumėtės jūs išvydęs savo miesto gatvėje kokią Lady Gaga ar Taylor Swift. „Iš kur jūs?“ klausdavo retas, vis tiek nežinotų. Gal mažiau nei 1% žinojo Lietuvą. Štai vienam sakau „Lithuania, Europe“ ir girdžiu, kaip jis savo šeimos nariams perduoda – „Vietnam, Europe“…

Bet smagu, kad priešingai daugeliui turistinių vietų, kur turistai vietinius kiek erzina, čia – abi pusės viena kitai vienodai įdomios! Štai mano žmona nufotografavo vieną „įdomiai apsirengusį“ vyrą, o jau po kelių minučių jis pats prašė nusifotografuoti su mumis…

Na ir kiek indams nepažinti europiečiai, tai ir Indija europiečiams – nepažinta. Geriau žinomi Vakarams išreklamuoti „dvasingumo paketai ir centrai“, kaip Aurovilyje, pas Ošo Punėje ar jogos sostinė Rišikeše, bet indų tikėjimas – neįsivaizduojamai platesnis ir net didžiausia hinduizmo (o ir viso pasaulio) šventė Kumbh Mela anapus Indijos gana menkai žinoma. Daug lietuvių, su kuriais kalbėjau ruošdamasis šiai kelionei, pirmą kartą apie Kumbh Melą išgirdo iš manęs. Kai kurie išgirdę apsisprendė irgi ten važiuoti. Kaip sakė patys indai – „Ilgainiui Kumbh Mela darysis žinomesnė pasaulyje, nes šioje internetinių video eroje žmonės filmuoja, įdeda į Youtube ar Tiktok, tada kiti irgi nori atvykti“. Sunku ginčytis, bet, kai renginys vyksta retai, tai – lėtas procesas.

Itin Kumbh Melą iliustruojančių sadhu, tiesa, tiek daug nematėme, nes daugelis Akharų paliko dar iki Kumbh Mela pabaigos, po pagrindinių maudynių sausio ir vasario sandūroje. Dalis stovyklų jau buvo išrinktos, jų išnuomotus plotus užėmusios savadarbės palapinės: milijonai be jokių rezervacijų atvyko paskutinėmis dienomis nes „Kada jei ne dabar“. Daug kas miegojo tiesiog gatvėse.

Ko indai važiuoja į Kumbh Melą?

Keliaudamas į svečių šalių šventes visuomet mėginu įsijausti į vietinius – kodėl ten vyksta jie? Bet hinduizmas – ne islamas ar krikščionybė, kurie turi vieną kanoną. Musulmonai apie savo tikėjimo tiesas kalba raiškiai, vienodai, be abejonių – taip, tarsi visi patys būtų girdėję Mahometą diktuojant Koraną. Ir musulmonų piligrimystės – kaip Hadžas – turi aiškius atsakymus „Kodėl?“.

Daugelis hinduistų savo tikėjimu irgi nedvejoja – bet tai, kuo tiksliai tiki vienas ir kuo tiki kitas, būna, skiriasi kaip diena ir naktis. Vakaruose mėgstame ieškoti „vieno teisingo atsakymo“, tai knygos ar straipsniai dažnai remiasi vienu ar kitu „sensacingu“ pasakojimu, pvz. teko skaityti, esą paniręs per Maha Kumbh Mela į Gangą nebeatgimsi iš naujo – bet „oficialaus visuotinio“ atsakymo čia nėra ir nebus.

Yra legendos apie amritos („nemirtingumo eliksyro“) puodą (kumbha), išsiliejusį miestuose kur vyksta Kumbh Mela – bet tos legendos turbūt atsirado vėliau nei pati piligrimystė, panašiai kaip kokia liaudies etimologija…

Legenda(?) sako, kad Kumbh Mela vyksta nuo neatmenamų laikų, bet tokia, kokia yra dabar, ji gana naujas reiškinys, prasidėjo XIX a. antroje pusėje kartu su geležinkeliais, o šimtamilijones minias pritraukia tik pastaruoju metu, kai kelionės Indijoje tapo prieinamos ne vien elitui. 2013 m. į Kumbh Melą Prajagradže atvyko 120 milijonų (30 mln. svarbiausiąją dieną), 2019 m. į „tarpinę“ Kumbh Melą – 240 mln. (50 mln. svarbiausią dieną), 2025 m. – 670 mln. (76 mln. svarbiausią dieną).

Galbūt atsakymo „Kodėl?“ ir nereikia ieškoti. Kiekvienas jį turi savą. Bet daugumos jų ašis – mintis, kad panirti į Gangą toje vietoje tą mėnesį yra gerai, svarbu. Dažnas mano, kad tuo geriau, kuo arčiau Sangamo ir kuo svarbesnė data (bet randasi ir kas nyra toliau minių, kitu metu, o kai Sangame šiemet sutrypti bent 30 žmonių, net pati valdžia ragino „prasisklaidyti“).

Gali norėtis lyginti Kumbh Melą su kokiu Šv. Jokūbo keliu, kuriam kiekvienas randa savo prasmę, bet kuo labiau bendravau su vietiniais Kumbh Meloje, tuo labiau supratau, koks kitas tai pasaulis – prasmės gal įvairios, bet jos dažniausiai tokios, kurias vadintume „antgamtinėmis“, religinėmis ir tikrai jau ne koks vakarietiškas „savęs ieškojimas“. Priešingai: ten svarbu daryti taip, kaip daro visi kiti.

Indijos „pasaulyje“ nuo mūsiškio skiriasi tiek daug: pavyzdžiui, santuokos, kurios itin dažnai sudaromos tėvų valia, atsižvelgiant į astrologiją / Marso įtaką, kastą (varna), „pokastį“ (džati), ir nebent paskui sutuoktinių valią. „Mano [tėvų man išrinkta] žmona mėgo tamsą, išjungdavo namie šviesas – iš pradžių nemačiau tame nieko blogo, bet paskui išsiaiškinau, kad jos giminė nuo seno užsiima raganavimu, yra tamsos pusėje“ – pasakojo inteligentiškas turtingas indas, pridūręs, kad nors jo paties giminė turi ryšį su Višnumi, jis pats – labiau su Šiva.

Net dažnam tų vakariečių, kurie domisi Indijos kultūra, šitie dalykai – gana svetimi, jie iš indų tikėjimų „išsirankioja“ labiau tai, kas artimiausia šiuolaikinių Vakarų individualistinei „dvasiai“, kaip jogą, meditaciją. Tiesa, sutikdavau Indijoje europiečių, matančių prasmę nėrime į Gangą, tačiau daugumai jų tam priimtinesnės visai kitos vietos, nei indams – Rišikešas ir šiauryn, kur „dar švarus“ (materialia prasme) Gangas tik išteka iš Himalajų, nėra tiek žmonių, nuostabi žalia gamta. Bet visi indams švenčiausi pagangės didmiesčiai – chaotiški, žemyn upe nuo ten…

Gal todėl ir Kumbh Meloje vakariečių taip mažai… O tie, kurie buvo, net didžiausi Indijos mylėtojai, paklausti apie patirtį paprastai atsakydavo „įdomu“, „nepakartojama“ – bet nekalbėdavo apie kokius dvasinius pasikeitimus, kuriuos patyrė kitose Indijos vietose. Na, gal sunku įsijausti giliau, kai kas 1-5 minutes su tavimi prašo nuotraukos, kai klausą nuolat atakuoja visokių motociklininkų ir pardavėjų šūkiai ką pirkti, regą – pinigų prašantys sadhu(?) (jei duodavau – visada prašydavo dar daugiau), uoslę – atmatų tvaikas, ir dar turi stebėti, kad nenutrenktų autorikša, o minia neatskirtų nuo bendrakeleivių. Bet čia, vėlgi, turbūt ir mano lūpomis kalba vakarietiškas individualizmas. „Įsijausti giliau“???…

Kaip ten bebūtų, svečiai Kumbh Meloje mylimi – net nesvarbu, koks jų tikėjimas. „Musulmonai į Meką priima tik musulmonus, o mes, indai, tolerantiški, mūsų Kumbh Meloje laukiami visi“ – teko girdėti indo mintį, ir visur Indijoje kai pasakydavau buvęs Kumbh Meloje, vietiniai džiaugdavosi už mus, kartais pagirdami, kad esame labai drąsūs.

Kelionė iš Kumbh Melos – su Indijos pulkininku

Grįžti nuo Sangamo į stovyklą buvo paprasčiau, nei keliauti į priekį – pirmas pontoninis tiltas per Jamuną kaip tik buvo atidarytas „grįžtančiam“ srautui. Rasti tinkamą tiltą per Gangą, tiesa, pavyko ne iš pirmo karto.

Užtat visas 4 dienas Kumbh Meloje kirbėjo klausimas „Kaip išvyksime?“. Vande Bharat ekspresas atgal į Naująjį Delį turėjo išvažiuoti 7:30 ryte – sulaukėme net patarimų išvažiuoti iš stovyklos 1:00 nakties. Pamačius, kaip uždarinėjami tiltai ir žinant, kad praleidęs traukinį naujo bilieto negausi, tokie įspėjimai neatrodė nerimti. Ir už nuvežimą iki stoties prašinėjo protu sunkiai suvokiamų sumų, kaip 70 eurų. Ėjimas pėsčiom nebeatrodė alternatyva – nes net jei nueiti ir galėtum per kokias 3 val., jei bus kokia didelė „tiltų serija“ uždaryta, niekaip nespėsi apeiti laiku… Kiekvieną naktį anapus palapinės girdėdavome lagaminų bildesį – nenorėdami pavėluoti į savo traukinius ar lėktuvus, žmonės palikdavo stovyklą gilią naktį.

Tačiau stovykloje laukė ir įdomios pažintys ir viena jų padėjo viską išspręsti. Atsargon išėjęs indas pulkininkas, investuojantis į kriptovaliutas ir žadantis keliauti į Europą bei „prie kokio švaraus Lietuvos ežero“ (taip, žinojo Lietuvą!), pasisiūlė pavežti iki stoties savo automobiliu, kuriuo jis kaip tik paskui ketino važiuoti namo į Džarkando valstiją. Išvažiuojant paprašė brahmino pudžos – brahminas pažymėjo ant jo automobilio vairo svastiką (pudža) ir davė prasado.

Svastika, beje, buvo ir vienos merginos, su kuria susipažinome Kumbh Meloje, vardas – šio simbolio prasmė Indijoje nėra „pavogta“ jokių nacių.

Iki traukinių stoties nuvažiavome stebėtinai greitai: būgštavimai, kad dieną po Kumbh Melos visi masiškai pajudės, nepasitvirtino. Stotyje miegojo daug žmonių, bet Delį pasiekėme paprastai.

Kelionė į Kumbh Melą, manau, liks atminty kaip kažkas nepakartojamo – tos minios, įdėjusios tiek jėgų, tiek pastangų, tiek rizikų, tiek pinigų, kad pasiektų per būtent tą mėnesį būtent tą upių santaką ir ten nirtų į šventąjį snaną tiesiog niekur neturi lygių. Šioje Kumbh Meloje apsilankė 650 milijonų žmonių, iš jų 80 milijonų per vieną vienintelę svarbiausią dieną… Daugiau žmonių, nei gyvena visoje Europos Sąjungoje, dvigubai daugiau, nei JAV… Bet kokia kita šventė – kaip visai kitos lygos žaidėjas; kad ir per garsųjį musulmonų hadžą ritualus kasmet atlieka „vos“ 2 mln. tikinčiųjų… Suvokiant tai, ta „netvarka“ ar net žmonių žūtys neatrodo taip baisu – na, kaip 1/12 visų planetos žmonių per vieną mėnesį vienoje vietoje viskas suvaldoma ne taip jau ir blogai…

Komentarai

Apie Burning Man sklinda legendos – bet nė viena jų neparuošė tai didingai beprotybei kuri manęs tenai laukė!

Tai tarsi kita planeta, 7 dienoms kiekvienais metais sukuriama vidury Nevados dykumos. Ten – liepsnojantys didingi meno kūriniai, iššaukianti spalvinga apranga, švytintys triaukščiai-keturaukščiai automobiliai, visokeriopa laisvė, jokiose kitose kelionėse neregėtos smėlio audros, bemat pavagiančios bet kokį matomumą… Ten nėra pinigų – visi draugiškai viskuo dalijasi. Ten nėra „atlikėjų“ ar „žiūrovų“ – visi ~70000 kuria Burning Man kartu. Ten nėra šiukšliadėžių – visi viską išsiveža ir vėl palieka tuščią išdžiūvusio ežero dugną…

Pabandžiau į vieną straipsnį sudėti kuo daugiau to, kas yra Burning Man. Nuo didingo meno iki užkulisių “kaip išgyventi”, nuo deginimo ceremonijų iki “kaip patekti”, nuo to, kokie žmonės ten renkasi iki renginio istorijos ir reikšmės, nuo nuogumo ir narkotikų iki dvasingumo.

Taigi, kas tas Burning Man? Kodėl tai ne festivalis?

Prieš keliaudamas ten daug domėjausi Burning Man – bet joks tekstas ar video neparuošė tam, ką ten radau! Turbūt todėl, kad esame įpratę viską lyginti, o Burning Man tiesiog neturi analogų. „Festivalis“ – „žmonės iš šalies“ dažnai pavartoja šį tikrų „Burning Man“ fanų taip nemėgstamą žodį, bet jis tik klaidina… Tiesiog nuo muzikos festivalio – ar bet kokio kito renginio – Burning Man skiriasi N+K savybių. Daugelis „nekaltųjų“ („Virgin Burners“ – taip vadinami renginio naujokai) susižavi viena kuria iš tų savybių, gal keliomis, jas rodo ir akcentuoja savo emocinguose bloguose ir vloguose – o patekus į Burning Man „planetą“ tave neišvengiamai apsupa visuma, tampi tokio fantastinio filmo alternatyvios realybės herojumi, kur kitokia ir tvarka, ir estetika, ir drabužiai, ir ekonomika, ir ekologija, ir ritualai, ir gamta…

Burning Man nėra kviestinių samdytų atlikėjų su jiems skirtomis scenomis, kaip festivaliuose, neturėtų būti ir „tik žiūrovų“. Visi atvykę į Burning Man tampa laikino – bet net Google Maps pažymėto – Black Rock City miesto gyventojais.

Burning Man vyksta savaitę (nuo sekmadienio iki sekmadienio), bet kelias dienas iki renginio pradžios jau nerimsta masinės statybos: savo palapines, heksajurtas, kupolus, kemperių „junginius“ statosi Burning Man stovyklos. Tokių „pripažintų“ stovyklų – apie 1500, kiekvienoje gyvena nuo kelių iki kelių šimtų miestelėnų, kurie kartu ne tik stengiasi „išlikti“ ant nesvetingo ežero dugno susivežę viską, kas tam būtina, bet ir duoda kažkokią dovaną miestui. Taip, dovaną – Black Rock City per 7 dienas niekada neišsitraukiau piniginės! Burning Man principai draudžia ten ką pardavinėti, o mainai irgi kontroversiški: turi duoti nesitikėdamas nieko. Kai renginys trunka tik savaitę ir į jį susirenka tuo besižavintys, tai puikiai veikia! Tiesą pasakius, dalis Burning Man dalyvių „įprastame gyvenime“ (burnerių terminais, „default world“) yra verslininkai, žvaigždės, turtuoliai, čia lankėsi ir Elonas Muskas, Markas Ciukerbergas, Paris Hilton, bet net jiems kažkaip malonu savaitei iškeisti sandorius į „vaikišką“ dovanojimo ir gavimo džiaugsmą…

Stovyklos dovanoja tai, kas „užveda“ jų narius ir jiems paprasta dovanoti. Daugybė stovyklų dovanoja maistą, gėrimus. Kitos organizuoja įvairiausių muzikos stilių koncertus, paskaitas, diskusijas, mokymus ar siūlo ką išvis netikėto. Štai „Coversation Cafe“ vakarais pakviesdavo prisijungti prie stalų, prie kiekvieno kurių vykdavo pokalbis vis kita įdomia tema (politika/religija? Asmeniniai praradimai ir džiaugsmai? Meilė? Pasirink pats, kur prisėsti…). „Altitude Camp“ iš pastolių surinko 5 aukštų bokštą, nuo kurio viršūnėje stovinčių sofų smagiai gėredavomės gražiausiu Black Rock City vaizdu. Kai kurie pasinaudoja galimybe daryti tai, apie ką gal svaojojo, bet tikrame gyvenime nedrįstų: štai vienoje stovykloje vidutinio amžiaus moterys šoko striptizą, kitoje neprofesionalūs komediantai darė stand-up vakarą. Kiti duoda krautis telefonus, organizuoja susižeidusiųjų pargabenimą iš išdžiūvusio ežero tolių (kaip sakė idėją sugalvojęs australas, viena dažniausių traumų – patemptos čiurnos laipiojant ant meno kūrinių). Taip, ir tiems nelaimėliams padeda savanoriai, pamatę tokį reikalą ir įkūrę tam stovyklą – šitaip veikia Burning Man!

Čia – tik ta Black Rock City uolos viršūnė, kurią pamačiau pats. Gavau didžiulę knygą su preliminariais stovyklų „dovanų“ grafikais, bet niekaip nepatirsi nė 2% to. Ir neverta dėl to jausti taip „burneriams“ pažįstamo FOMO jausmo (baimės ką praleisti). Dažniausiai nenueidavau nė pusės kilometro ton pusėn, kurios renginį buvau išsirinkęs grafike, kai kas nors sužavėdavo pakeliui, naujas pažįstamas kur pakviesdavo ar tiesiog prisėsdavau ant nuostabiai patogaus meno kūrinio – ir nepasigailėdavau! Galisi nebent tie, kas į Black Rock City atvyksta įsispraudę į „rėmus“: jei tikėsies, kad „vos atsikėlęs gausi kavos“ ar „vos pasidarys karšta – ledų“, turbūt nusivilsi… Black Rock City bus visko, bet nebūtinai ten ir tada, juk viskas laikina, savanoriška! Turi išmokti būti dėkingas už tai, ką gauni, na, o jei kažkas absoliučiai būtina – pasirūpinti tuo pats. Apskritai, privalai atsivežti tiek maisto ir gėrimų, kad užtektų net jei ir nieko negautum. “Radical self-reliance” (Radikalus apsirūpinimas) – dar vienas Burning Man principas.

Ir šiaip – turėtum ne tik imti, o ir duoti. Net jei nepriklausai stovyklai – o tokių „laisvų bilietų“ mažuma – greitai pajusi norą kažką tam „geraširdžiam miestui“ ir dovanoti. Gali čia pat užsirašyti savanoriu – bent jau tapti žibintininku vienam vakarui. Gali dalinti kokius „reikalingus ir dažnai pamirštamus daiktus“, gali ką organizuoti.

Pirmą kartą atvykus suprasti, ką duoti, sunkiau – perskaičiau, kad gera dovana būtų visokie šviečiantys daiktai, mat naktį tamsiam vaikščioti nesaugu, o ryškios šviesos – svarbi Burning Man kultūros dalis. Nupirkom virš 400 tokių, bet naktimis visi apsišviesdavo dar labiau už mane… Tačiau kartą buvęs jau aiškiau suprantu, ką norėčiau ir turėčiau duoti, jei dar kada grįšiu į Burning Man (o grįžti norisi!). Kaip sakė sutikti ukrainiečiai, „Atrodo, daug žiūrėjome apie Burning Man, daug skaitėme, bet tik čia atvykę iš tikrųjų supratome, kaip šitas miestas veikia“. Kiek žavių smulkmenų: pavyzdžiui, kas vakarą, ryškiai saulei pasislėpus anapus rausvų uolų, miestelėnai ūbaudami atsisveikina su diena…

Žmogus, šventykla ir vėduoklės formos miestas

Yra kas Burning Man nesikeičia niekada. Renginio pavadinimas reiškia Degantis žmogus. Pirmasis Burning Man vyko San Francisko paplūdimyje 1986 m. kai grupelė žmonių padegė žmogaus figūrą. Nuo tada renginys vis augo, ilgėjo, Kalifornijoje „užspaudus“ biurokratinei sistemai išsikėlė į Nevados dykumas, bet žmogaus „užkūrimas“ tebeliko jo širdis.

„Žmogus“ padegamas šeštadienį – o iki tol jis stūkso ant postamento pačiame Black Rock City centre. Viena vertus, miestas laikinas, tokio pat niekad nebus. Kita vertus, kiekvienais metais jis atgimsta labai panašus – bet labai kitoks nei visi kiti pasaulio miestai… Jo išplanavimas – vėduoklė. Centre – Žmogus. Iš karto aplink žmogų – Plaja, kupina menininkų padovanotų monumentalių kūrinių: ant daugumos jų galėjau laipioti, ilsėtis, suptis, šokinėti – priešingai likusiai Amerikai čia, Burning Man, „saugumas – trečioje vietoje“ („safety third“). Kai žmogų padegė, nuo žmogaus atskridusios žarijos pradegino mano rūbą, bet žymių ant rankos neliko.

Anapus Plajos prasideda Miestas. Pagrindinės jo gatvės eina puslankiu. Ta palei Plają vaidnama Esplanada, o kitos – simboliniais pavadinimais, prasidedančiais raidėmis nuo A iki K iš eilės. Be to, yra gatvės-stipinai, jungiančios tuos pusračius: kiekviena vadinama pagal valandas, kurias rodytų ten atsisukusi laikrodžio rodyklė. Taigi, adresas „6:45 ir Intriguing“, kur apsistojome mes, reiškia, kad vieta beveik tiesiai į pietus nuo Žmogaus, ties devintu pusračiu nuo Esplanados (ir trečiu nuo miesto ribos).

Black Rock City išplanavimas toks genialus, kad jau po dienos-kitos galėjau vos išgirdęs stovyklos adresą ten nueiti be jokio žemėlapio ar GPS – net jei iki stovyklos 2 ar 3 km! Tiesa, vaikštančių kaip mes mažuma: automobiliais ar motociklais po Black Rock City važinėti draudžiama, tad daugelis rieda dviračiais. Vis daugiau kas „švelniai apgaudinėja“, pasirinkdami elektrinius dviračius (leidžiama, jeigu su pedalais): kartą mačiau, kaip merginos elektrinukui išsikrovus, vaikinas jį tempė savuoju, kad tik merginai netektų minti…

Dar leidžiama važinėti mutantomobiliams (Mutant Vehicles, Art Cars) – jie yra tikras Black Rock City veidas. Tai unikalios savadarbės mašinos – nuo gana paprastų automobilio-žiurkės ar autobuso-kiškio iki pačių išmoningiausių… Štai, žiūriu, važiuoja milžiniškas Viduramžių laivas, štai per dykumą juda Aukso vartų tiltas, štai pagal muziką ugnimis spjaudosi didžiulis metalinis aštuonkojus, štai platforma su tokiu galingu į kosmosą nukreiptu žaliu lazeriu, kad matosi iš bet kurio Black Rock City rajono ar aplinkinių dykumų, kviesdama minias ten eiti, sekioti dviračiais iš paskos… Kai kurie „art car“ savininkai dovanoja nuo savo kūrinių koncertus, dar daugiau vėžina: tokie pavažiavimai ar tiesiog pasisupimas kokiomis ant krano pakabintų sūpynėmis liko vienais įspūdingiausių Burning Man prisiminimų. Jau ir pirmą kartą išvysti kiekvieną tų mašinų – kažkas tokio!

Kai kurios Black Rock City gatvės – „pagrindinės“ – ten įsikuria triukšmingesnės, nuolat veikiančios stovyklos. Yra Centrinė stovykla, kur – renginio organizatorių veikla. Prie ramesnių gatvių rečiau „dovanas“ dalinantieji, o prie miesto pakraščių (I, J, K ir pan.) – „laisvieji stovyklautojai“. Toje vietoje, kur vėduoklė “nesueina” – “gilioji Plaja” (Deep Playa), nutolęs menas, nuo miesto vos regimi ir girdimi naktiniai koncertai ir Šventykla.

Linksmas ir liūdnas deginimai ir miesto pabaiga

Net ir šešios dienos Black Rock City neparengė žmogaus padegimui šeštadienį! Fejerverkai, šventė, tvoskiantis karštis, ugnies palaužtas griūvantis žmogus. Aplink jį – dešimtys tūkstančių miestelėnų, o už jų – fantastiškiausi „mutantomobiliai“, plyšaujantys muzika. Ką tas žmogaus deginimas reiškia? Niekas nežino! Vienas savanoris sakė, kad, degant žmogui, turėtum palikti kokią savo nekenčiamą savybę… Bet kiek dalyvių – tiek prasmių, nes Burning Man kuriamas „iš apačios į viršų“! Kone jokia tradicija negimė nes „taip nusprendė organizavimo vadovas“, visas jas sukūrė „eiliniai miestelėnai“.

Štai netoli žmogaus kasmet pastatoma didinga šventykla: ji sudeginama sekmadienį, tyliai, miestelėnams verkiant. Nes visą savaitę į ją miestelėnai su ašaromis neša savuosius skausmus. Tolimų karų aukų nuotraukas; laiškus mirusiems seneliams, tėvams ar vaikams; o iš „pirmo pasaulio“ – prarastų augintinių nuotraukas. Viskas sudegė per kokią valandą, kartu su (galbūt) anais prarastais žmonių gyvenimo etapais…

Pirma šventykla Burning Man atsirado 2000 m. kaip vienas Plajos meno kūrinių, menininko Davido Besto pastatytas savo mirusiam draugui. Davido pavyzdžiu, savo „prarastuosius“ ten pagerbė ir kiti. Tad Šventyklos – kaip „mutantomobiliai“ ar šviesos ar dovanos – tapo vis augančio Burning Man kanono dalimi… „Burning Man“ kartą išvydau net dokumentiniame anglikonų kunigo sukurtame seriale „Per pasaulį per 80 tikėjimų“ – bet tik ten nuvykęs galėjau suprasti, kodėl: kiek Black Rock City pasinersi į laukinį tūsą, kiek į asmenybę keičiantį kilnų dvasingumą priklauso tik nuo tavęs paties. Kaip sakoma, „Plaja duoda ko tau reikia“.

Kiek tokių “Burning Man” tradicijų? Jų nesuskaičiuosi ir nesužinosi visų! Kasdien vis išvysdavom ką naujo – štai sudeginus žmogų, kai kurie staiga nusimetė rūbus ir puolė šokti nuogi ant žarijų. “Yra toks Burning Man paprotys” – sakė savanorė, bet pridūrė, kad taip daro nedaugelis.

Sekmadienį nemaža dalis miesto jau buvo nugriauta, o stovyklų nariai, išrinkę „heksajurtas“. „šukavo“ savo teritorijas kad nepaliktų nė šiukšlelės: „Nepalik (savo) žymės“, skelbia dar vienas dešimties Burning Man principų. „Ar plauką irgi surinkti?“ – nugirdau stovyklos naujoką klausiant senbuvio. „Taip, tai irgi MOOP“ – atsakė jis, pavartodamas trumpinį, kuriuo burneriai vadina „viską, ko neturėtų ten būti“ („Matter out of place“).

Pirmadienį nebelieka daugumos dalyvių, o po antradienio išdžiūvusiame ežere tepasilieka savanoriai, renkantys stovyklautojų „pražiūrėtą“ MOOP. Tokio – be galo mažai: neįtikėtina, kaip mieste be šiukšliadėžių beveik niekada nepamatydavau nė numestos šiukšlelės – taip skiriasi nuo muzikos festivalių ar miesto švenčių… Ką išsineši iš stovyklos, turi ir parsinešti, ir 99%, atrodo, to griežtai laikosi. Kiekvieną išgertą butelį, suvalgytų traškučių ar džiovintos mėsos pakelį parsinešiau į automobilį, išsivežėm ir išmetėme jau „civilizacijoje“. O jei ką visgi „atima vėjas“, kaip mano žmonos skrybėlę – sulaiko visą Black Rock City apsupanti 15 km ilgio laikina tinklinė „miesto siena“…

Kaip patekti į Burning Man? (bilietai, nuvykimas)

Į Burning Man patekti gali būti nelengva! Daugelį metų norinčiųjų būna daugiau nei vietų, o miesto dar labiau plėsti neišeina, mat „butelio kakliukas“ – siauri keliai į tą atokų kraštą daugiau nei 200 km nuo artimiausio didmiesčio Ryno (ir taip jau eilės į ir iš Burning Man nusidriekia valandų valandas!).

Bilietai parduodami keliais etapais:
–FOMO bilietai, kurie brangesni, nors nesuteikia jokių papildomų privilegijų, išskyrus beveik garantuotą patekimą. Jų pirkti nebandėme ir, manau, verta tik jei nepavyksta gauti nieko daugiau.
–Bilietai stovykloms, prieinami tik stovyklų nariams (tokių bilietų dauguma, jie skirstomi „užsirekomendavusioms“ stovykloms, o stovyklos, savo ruožtu, labiau linkusios skirti „užsirekomendavusiems“ nariams, bet gali pavykti gauti ir naujokui).
–Eiliniai bilietai, leidžiantys arba prisijungti prie stovyklos, arba dalyvauti nepriklausomai – dėl jų reikia dalyvauti loterijoje. Mes nelaimėjome.
–Oficiali perpardavinėjimo platforma (STEP): čia užsirašai į eilę ir gauni bilietus iš tų, kas juos įsigijo seniau. Priemoka nedidelė ir iš anksto nustatyta – be to, nerizikuoji, kad gausi padirbtus bilietus. Taip bilietus įsigijome ir mes.
-„Paskutinis etapas“, kurio metu parduodami dar likę bilietai. Kadangi iki renginio būna likę mažai laiko, šis etapas mažai naudingas ne amerikiečiams: būtų sudėtinga likus tiek nedaug laiko pirkti lėktuvo bilietus, organizuotis transportą ir kt.
–Yra galimybė tapti „miestelėnu“ nemokamai jei savanoriausi ne stovyklai, o pačiam renginiui (pvz. saugosi deginimus nuo savižudžių – taip, tokių yra buvę – ar padėsi palaikyti tvarką kaip reindžeris). Bet dažnu atveju pirmąkart vis tiek turi pats įsigyti bilietą ir tada “užsirašyti savanoriu” ir, jei gerai seksis, kitiems metams pakvies nemokamai.

Internetas pilnas naujokų skundų, kad jie „niekad negavo bilietų“, o daugybė sutiktų patyrusių „burnerių“ gyrėsi buvę 15 ar 20 „Burning Man“ iš eilės. Kaip jiems pavyksta? Svarbu atkaklumas („nepasiduoti“ pralaimėjus loterijoje), bet dar labiau padeda jau po pirmo Burning Man susikuriami ir paskui vis plečiami „draugų burnerių“ tinklai: koks pažįstamas nusiperka bilietus, gyvenimo aplinkybės priverčia nevažiuoti, tada siūlo savo „bendradegintojams“…

Parduodami tik visos savaitės bilietai. Gali atvykti ne tik sekmadienį – su kiekviena diena miestas vis pilnėja (mes atvykome pirmadienį). Yra net tokių, kurie atvažiuoja tik deginimo savaitgaliui – bet burneriai tokių nelabai mėgsta, juk per savaitgalį niekaip neįsigyvensi į miestą, dvi dienas bepigu “radikaliai apsirūpinti” – tokiems “savaitgalio kariams” (weekend warriors) “Burning Man” smarkiai nesiskiria nuo muzikos festivalio. Tad ir patekimo vidun tokiems niekas negarantuoja: štai 2023 m. artėjant renginio galui stojo liūtys ir atvažiavę tik porai dienų liko bergždžiai laukti už vartų kol ežero dugnas taps pravažiuojamu (taip ir nesulaukė).

Į Burning Man daugelis važiuoja automobiliais ar kemperiais. Mes išsinuomavome automobilį Los Andžele ir nuvažiavome pakeliui dar aplankę Las Vegasą, Kalifornijos nacionalinius parkus… Būna, kas, neturėdami automobilio, važiuoja autostopu – paveža kiti burneriai. Vienintelė reali alternatyva – „Burner Bus“ vadinami autobusai, atvežantys ir išvežantys Black Rock City „miestelėnus“ iš tokių JAV miestų kaip San Franciskas ar Rynas.

Kur gyventi Burning Man? Stovyklos, kemperiai, palapinės, automobilis…

Jau įsigijus bilietą, vienas svarbiausių klausimų, nuo kurio smarkiai priklausys tavo Burning Man patirtis – „kur gyventi“. Visų pirma, stovykloje ar nepriklausomai? Čia nuomonės išsiskiria. Mes pasirinkome nepriklausomai – ir vieni sakė, kad „pasirinkome sunkiausią kelią“, o kiti, kad tai „kaip tik pats tas pirmam kartui Burning Man“ (taip atrodė ir mums).

Manau priklauso nuo žmogaus. Jei sugebi savimi pasirūpinti, žinai, ko tau reikia savaitei, turi idėjų saviraiškai ir mėgsti bendrauti su nepažįstamais – tikrai geriau nepriklausomai. Taip turėjome laiko apeiti daug stovyklų, išsamiai pažinti Black Rock City. Tačiau jeigu mažiau pasitiki savimi, bijai suklysti, nori, kad tau „parodytų kelią ir pavyzdį labiau patyrę“ – geriau stovykla. Taip pat stovykla logiška ir tada, kai jau žinai, kad gali prisidėti prie jos idėjos ir „dovanų“, ta idėja sutampa su taviške – ar ten stovyklauja tavo draugai ir nori būti su jais. Būdamas stovykloje daugiau laiko praleisi ten su kolegomis ir mažiau – „nuotykiaudamas“ su naujais draugais iš šalies.

Įprasta, kad stovyklose bus ir tai (būtina išsiaiškinti iš anksto):
–Stovyklos mokestis – dažnai bent toks, kaip bilieto kaina, o kartais ir kelis kartus ar net keliasdešimt kartų didesnis.
–Įsipareigojimai – nuo valgio ruošimo „pamainų“ iki stovyklos statybų ar griovimo iki prisidėjimo prie stovyklos „dovanų“.
–Papildomas komfortas – dušai, maitinimas, galbūt stovykla skolins dviračius, palapines ir pan. (tam ir išeina stovyklos mokesčiai).

Stovykla stovyklai nelygu. Vienos jų – tik greta palapines pasistačiusių bendraminčių kompanijos, o „prabangiausios“ – legendomis apipinti „laikini viešbučiai“, už kurių „klientus“ organizatoriai padaro viską. Štai jaukiai sėdėję JAV mokslus baigę Kinijos verslininkų vaikai man sakė už vietą savo kelionių agentūros suorganizuotoje stovykloje mokėję po 14000 dolerių, už tai gavo didžiulius kemperius, dovanų idėjas (azijietiško maisto loterijas) ir kt. Tiesa, tokie „miestelėnai“ užkietėjusių burnerių paniekinamai vadinami „Sparkle Pony“ – „turistų“ Burning Man neturėtų būti… Kiti girdėti stovyklos mokesčiai – 600, 1000 ir pan. USD, gali mokestis priklausyti nuo patogumų (ar su elektra? Ar atvyksi kemperiu?) ar nuo kitokio indėlio (pvz. vienoj stovykloj, kur klausėm apie mokesčius, buvo 50% nuolaidų menininkams).

Jei kursies nepriklausomai ar stovykla to neduos, reiks pasirūpinti gyvenamąja vieta. Tipinis variantas yra kemperis, kurių didžiausi prilygsta rūmams – bet kemperių nuomos kompanijos nemėgsta šio „purvino pašėlusio renginio“ ir laiko plėšikiškai aukštas kainas. Kitas variantas – palapinė, nuo menkiausių iki stebinančių prabangos lygiu (net su kondicionieriais!). Mes pasirinkome nakvoti automobilyje, kurį išsinuomojome Los Andžele. Kad būtų patogiau, pasirinkome ne patį mažiausią. Vietiniai amerikiečiai vis tiek negalėjo mumis atsistebėti – „Jūs tikrai miegosite visą savaitę automobilyje? Nepavyks!“, „Kaip įmanoma? Visiems pasakosiu, kad štai sutikau porą, kuri sugebėjo išgyventi automobilyje“. Jie taip pripratę prie komforto, erdvių, kad mes jiems buvome „keisčiausi žmonės Burning Man“ (didelis pasiekimas!). Tačiau ten pat sutiktiems lietuviams ir vidurio ar rytų europiečiams „gyvenimas automobilyje“ visai neatrodė kažkuo keistas. Kultūriniai skirtumai!

„Jūs renkatės kentėti“ – sakė greta stovyklavęs kaimynas matydamas, kad miegame automobilyje ir neturime dviračio. O man atrodė priešingai: išsimiegodavom labai patogiai, ilgai, vos atvažiavę pasinėrėme į Burning Man šurmulį, o kaimynai ilgai vargo surinkinėdami visokius „stogus pavėsiui“ virš savo palapinių, o prieš išvykdami visa tai išrinkinėjo – nors jie irgi nepriklausė jokiai stovyklai, viską darė tik dėl pačių savęs. Ir suvaikščioti po 30 km per dieną pėsčiom nebuvo nuobodu ar nuovargu, kai aplink tiek nuostabių dalykų, kuriuos gali apžiūrėti. Kančia – reliatyvi, tai vienas dalykų kurį supranti Burning Man dykroje, kur kiekvienas turi išgyventi su *jam* būtinu minimumu.

Ką imti į Burning Man?

Burning Man radikalaus apsirūpinimo sako, kad turi atsivežti viską, ko tau reikia visai savaitei. Teoriškai ką pamiršęs gali nusipirkti teisę kartą išvažiavęs vėl sugrįžti, bet išvykti iš to „stebuklo ant žemės“ nė už ką nebūčiau norėjęs, o bet koks išvykimas „apsipirkti“ užtruktų kone dieną (viskas toli, didelės eilės įvažiuoti atgal). Ką pamiršai, galėsi gauti iš dovanų iš kitų, bet vien tuo kliautis neturėtum ir negražu.

Sąrašai „kas būtina“ labai asmeniniai – skaityti juos verta, bet turi viską vertinti per savo poreikių prizmę. Štai neėmiau visokių „raiščių ant akių“ ar „ausų kamštukų“ – puikiai užmiegu ir be to, kad ir vieną naktį kaimynas kitoj gatvės pusėj surengė metalo koncertą. Visada nakčiai specialiai atsidengdavau automobilio langus (dienai uždengtus plėvele nuo saulės), kad prieš užmerkdamas akis matyčiau visus Black Rock City lazerius ir tekantį mėnulį… Tuo tarpu skaitytuose sąrašuose neradau dantų krapštukų, o jų prireikė (turiu problemų su dantenomis) – padėjo kaimynas.

Išsiskiria nuomonės ir dėl mėlynos lipnios juostos (“vienintelė kur negadina dažų”), kuria daug kas apklijuoja automobilių tarpines idant neprieitų smėlio – vieni klijuoja daug, kiti sako “vis tiek beviltiška”. Apklijavome, bet galvojome, kad autonuomos kompanija vis tiek paims pinigų už automobilio valymą – bet pasisekė, nepaėmė, gerai išplauti pakako. Svarbu nejungti Plajoje šildymo ar kondicionieriaus: ne vienas, taip padaręs, sugadino filtrą.

Kas tikrai svarbu visiems be išimties:
–Maistas ir gėrimai. Verta planuotis kiekvieną valgymą, skaičiuoti padieniui: antraip arba pasiimsi per mažai, arba itin daug visko liks. Gėrimų (vandens) geriau per daug, nei per mažai: vasarą dykumoje prakaituosi daug (vieną dieną 23 val. nebuvau tualete ir nesinorėjo…). Turėjome dviese savaitei 27 litrus Gatorade, 18 litrų vandens, 20 litrų kolos, 2,5 kg bulvių traškučių (14 dėžučių), 350 gramų džerkių, 8 marinuotus agurkus, 20 vytintų dešrelių, paskui pasipildėme dar riešutų, džiovintų vaisių.

–Drabužiai – įdomūs, tačiau verta turėti minty kad toj ekstremalioj gamtoj jie gali būti nebeišplaunamai prarasti. Dieną karšta, o vakarais temperatūra smarkiai krenta (mano savaitę šalčiausia buvo +7, karščiausia +34), tad reikia kelių komplektų, taip pat apsiklojimo ar miegmaišių nakčiai.

–Kremas nuo saulės (ten 1191 m aukštis, saulė „ima“).
–Vaistai, kurių reikia ar „būna prireikia“ (nuo skausmo, viduriavimo ar pan.).
–Švieselės nakčiai: ir dėl stiliaus, ir dėl saugumo vaikštant „tamsiais rajonais“ ir Plaja (net stengdamiesi šviesti vis sulaukdavom pastabų iš dviratininkų: „per mažai šviesų“).

–Dezinfekcinis skystis (plautis rankas ne stovykloje galimybių praktiškai nėra), servetėlės ir pan.
–Dažytojo akiniai, pilnai dengiantys akis (turi nešiotis visuomet – antraip užklupus eilinei „nepermatomai“ smėlio audrai nė atsimerkti negalėsi).

Ėmiau ir keturis akumuliatorius telefonų pakrovimui, saulės baterijų – bet, kai internetas „neėda“ telefonų energijos, jų nė neprireikė, net vienas akumuliatorių liko neiškrautas. Dalį dalykų atsivežėm iš Lietuvos, bet kitką pirkom vietoj, ko neradom parduotuvėse – užsakėme „Amazon“, atsiėmėm Nevadoje. Juk lagaminai lėktuve riboti…

Išmėginti „su kuo minimaliai gali išgyventi savaitę dykumoje“ savaime – viena įdomiausių patirčių! Vienintelis „kūniškas“ dalykas, kurį parūpina organizatoriai – biotualetai. Visko nesuplanuosi: štai 2022 m. buvo itin karšta ir nuolatinės smėlio audros, o 2023 m. netikėtai palijo ir net žmogaus deginimą teko atidėti… Bet visi viens kitam padeda ir išgyvena: sutikti užkietėję burneriai niekaip nesuprato, kodėl 2023 m. dalis „naujokų“ verkė, iš baimės net automobilius paliko ir brido per purvą lauk tarsi antraip būtų žuvę…

„Atstovėti“ prieš žudančią gamtą – „Burning Man“ esmė! Ir visgi ta gamta ne tokia jau žudanti. Ji – kitokia: bet jau geriau rinkčiausi savaip romantiškas „Burning Man“ smėlio audras nei europinės vasaros uodų spiečius… Tiesa, kai kuriems tą gamtą pakelti tikrai sunku: štai vienas kaimynas visą dieną leisdavo stovykloje, perkaitintas saulės, tik vakarais išeidavo – nors jis buvo iš Los Andželo, kur tik keliais laipsniais vėsiau (bet visi priklausomi nuo kondicionierių)… O man po Las Vegaso ir Mirties slėnio neatrodė taip jau ir karšta, nesunkiai išlaikiau pasirinktą stilių su juodais ilgais rūbais…

Visgi, daug kas „Burning Man“ patiko, bet prie „purvinumo jausmo“ priprasti sunkiausia: niekad gyvenime nesijaučiau toks purvinas, kaip po 7 dienų dykumoj be galimybių normaliai praustis! Plaukai šiurkštūs it laukinio žvėries kailis… Bet kitiems tai rūpesčių nekelia, viskas priklauso nuo žmogaus…

Beprotiškos draugystės ir kas tie Burning Man fanai?

„Kas skatina vis grįžti į Burning Man?“ – klausdavau tų, kas pasakydavo čia buvę „…iolika“ kartų, ir vienas dažniausių atsakymų – „žmonės“. „Gyvenime sunku bendrauti, o čia – paprasta“ – „Conversation Cafe“ sakė vienas, rodos, autistas, besislėpęs po kauke ir prisistatęs „ožiu“. Įsikalbėjus įsidrąsino kaukę nusiimti…

Net ir neturint bendravimo problemų, ten tiesiog – kitas lygis! Niekas niekur neskuba, bet koks pokalbis prie meno kūrinio netrukdavo išvirsti į ašaromis persmelktą dalinimąsi gyvenimo godomis, apsikeitimą kontaktais ir meniškomis dovanėlėmis (juk jau tapote draugais!) ar dar ką…

„Burning Man“ yra ir tų, kurie „iškrenta iš konteksto kitur“, o čia gali būti savimi, ir tų, kurie, kaip dainuojama puikioje Dierkso Bentlio dainoje „Burning Man“, „Kartais būna išimtimis, o daugelį dienų tokiais kaip visi“. Nors vyrauja amerikiečiai, ypač kaliforniškiai, praturtėję iš Silicio slėnio bumo, stebėtinai daug ir žmonių iš… vidurio ir rytų Europos! Niekur daugiau JAV atsitiktinai nesusitikau tiek žmonių iš „mūsų kraštų“. Vien lietuvių „Burning Man“ radau penkias ištisas stovyklas su iš viso beveik 200 narių! Viena stovykla labiau JAV lietuvių („Amber Dust“), dvi labiau Lietuvos lietuvių („Raccoons“, „Lituanica Birds“), dar pora labiau teminės / draugų kompanijos. Vis matydavau Ukrainos, Estijos, Serbijos, Čekijos, Lenkijos, Rumunijos vėliavas, dviejų rūšių Baltarusijos vėliavas – „oficialią“ ir opozicinę su Vyčiu… Galbūt žmones iš postsovietinės erdvės labiau nei bet ką kitą žavi neregėta „Burning Man“ laisvė… Tiesa, daugelis jų vis tiek elgiasi „ramiau“ nei kokie sanfranciskiečiai: rengiasi gana paprastai, privengia „radikaliausių“ stovyklų „dovanų ir renginių“…

Kokios tik įžymybės nebuvo Burning Man! Bet gatvėje juos sunkiai atpažinsi, Burning Man reklamos iš to nesidaro, žinia „kas atvyko“ nebent sklinda iš lūpų į lūpas (“Kai savanoriavau laikiname Black Rock City oro uoste, mačiau, kaip atskrido Elonas Muskas“…). Jei pasiseks – gal išvysi pasaulinio garso didžėjaus koncertą ant vieno mutantomobilių kur giliai Plajoje. Sutikau moterį, kuriai pasisekė, bet vis tiek skundėsi – „ten nebe toks vaibas, ten beveik vien influenceriai; viena mergina visą koncertą tiesiog filmavo save… Ir dar atėjo visa švari, prižiūrėtais plaukais, ech, kaip erzina!“.

„Girdėjau šiemet koncertuos Daft Punk“ – kanonu tapęs pokštas, kuriuo kasmet senbuviai pasiunčia naujokus gaudyti „smėlį dykumoje“.

Su daugeliu žmonių antrąsyk nebesusitikdavome (miestas milžiniškas!). Bet kartais likimas nulemia kitaip: štai vieną ukrainiečių porą sutikome ir jų vestuvių ryte, ir vos susituokusius (ir tai tikrai nebuvo vienintelės vestuvės Burning Man!). O „veteranams“ tikras ritualas yra kiekvieną „Burning Man“ apeiti visas draugų stovyklas – daugelį jų ir mato tik čia, paskui vėl skiriasi metams… „Arba pats eini pas kitus, arba ką nors duodi, kad pas tave jie eitų“ – pasakojo veteranai. Merginą, su kuria susipažinome prie įvažiavimo į “Burning Man”, ir mes specialiai aplankėme – jos dovana buvo pilvo šokio pamoka, ten nuėjo ir mano žmona. Dar kelių pažįstamų specialiai ieškojome – bet jų stovyklose nebūdavo. Juk, kaip senais laikais, telefonu nesusiskambinsi.

Burning Man radikalumas ir žavintis saikas

Net trys iš dešimties „Burning Man“ principų prasideda žodžiu „radikalus“: radikali saviraiška, radikalus apsirūpinimas, radikalus įtraukimas.

Vos patekus į Black Rock City, radikalumo apraiškos pribloškė. Keisčiausios, įdomiausios, seksualiausios, netipiškiausios aprangos – dalis žmonių tiesiog vaikšto nuogi ar pusnuogiai, kiti rengiaisi ultraryškiai, kokiais nors herojais ar dar kuo ar pvz. pasikabinę kokį papuošalą ant penio. O kur dar kai kurių stovyklų dovanos: kasmet viso pasaulio sensacijų ieškančią žiniasklaidą sudrebina „Orgy Dome“ (Orgijų kupolo) stovykla, kur žmonės mylisi vieni prie kitų, tačiau ji net nepasirodė radikaliausia – kaip jums koks „grupinis makštų garbinimas“, „pasiplakime savo kiaušinius kartu su kitais vyrais“, čiulpimo pamokos („atsiveskite savo partnerį“), „Didžiausias Burning Man BDSM požemis“ ir kt.? Na ir narkotikai, ypač haliucinogenai: ir patys „paprasčiausi“ (anapus Burning Man) žmonės prisipažindavo jų vartoję; jau pirmoji burnerė, kurią pakalbinome (dar prie įvažiavimo) važiavo savanoriauti į „Zendo“ stovyklą, kurios dovana – pagalba prie „bad trip“.

„Čia vėl jautiesi kaip 25“ – sakė vienas vyresnio amžiaus dalyvis – ir tikrai, amžiaus standartų nėra, „Burning Man“ dalyvauja visi – nuo šeimų su vaikais (ech, kaip vaikučiams patinka kasvakariniai meno kūrinių deginimai ar menas-sūpynės!) iki senelių – ir jų elgesys nelabai skiriasi (močiutės gali vilkėti seksualiais bikiniais, niekas nekreipia dėmesio…).

Antra vertus, vienas labiausiai „Burning Man“ patikusių dalykų… radikalumo nebuvimas! Niekas čia nieko neverčia daryti, net priimti dovaną prašoma sutikimo (vienas džiaugsis, kad jį apipurkš ar gaus pajusti tazerio galią, kitas – ne). Negėriau nė lašo alkoholio, nieko nevartojau ir labai smagiai praleidau laiką. Na, yra ištisos „blaivios stovyklos“, dvasingos stovyklos, matematikos stovyklos, RPG ir kompiuterinių žaidimų stovyklos („Starcraft“ turnyrai smėlėtuose monitoriuose!), ir dar galai žino kas – „Burning Man“ visiems! Svarbiausia, nėra „oficialios minties“. Ir LGBT stovyklos, ir tautinės stovyklos klesti, kaimynystėje dalinami kokteiliai ir vyksta anoniminių alkoholikų susirinkimai, mačiau ir Jėzaus žodį skelbiančių krikščionių ar šabo maldai besirenkančių žydų, o dažno rytas prasidėdavo nuo jogos. Bet jokios „brukamos“ polemikos – gauni tai, kur pats eini.

Svarbiausia, jokie „Burning Man“ principai „neperdedami“.

Viena vertus, viską, ką atsivežei, viską turi ir išvežti: nei būtų malonu, nei gražu apšiukšlinti laukinę dykumą… Kita vertus, nenueinama į „ekologijos lankas“ tiek, kad draustų šviesas ar „orą teršiančias“ ugnis ir taip užgesintų pusę „Burning Man“ grožio.

Viena vertus, gyvenome visą savaitę „iš kiekvieno pagal galimybes, kiekvienam pagal poreikius“ – kita vertus, negirdėjau šnekant apie kažkokias „komunizmo statybas“. Kone kiekvienas supranta, kad kas veikia savaitę idėjiniams pasiruošusiems „burneriams“, nebūtinai tiktų visai visuomenei.

Yra narkotikų, net paskaitų apie juos (štai klausėmės „seksas ir psilocibinas“…), bet – priešingai eilinėms JAV didmiesčių gatvėms – nemačiau viešai „kitame pasaulyje klajojančių“, agresyvių žmonių – akcentuojamas tinkamas dozavimas, kai kurie pavojingesni narkotikai (fentanilis ir pan.) smerkiami, daug sutiktųjų sakėsi ir vartojantys daugmaž tik per „Burning Man“. Ir niekas visą savaitę man nepasiūlė narkotikų, kai kokiuose Meksikos kurortuose nuolat „stumdo“ kokainą…

Šitas sugebėjimas jausti saiką man – didžiausias „Burning Man“ žavesys; be jo „Burning Man“ tebūtų kokios vienos visuomenės grupės festivalis, kurio prisibijotų visi kiti…

Egzodas – visą dieną trunkanti Burning Man atomazga

Išvykti iš Burning Man nepaprasčiau, nei atvykti! Kai kurie užkietėję burneriai iškeliauja dar prieš… žmogaus deginimą! „Paskutinės dienos – begalinis vakarėlis, o mums labiau patinka gyvo miesto atmosfera“ – sakė vieni. Anksčiau išvykti skatina ir begalinės eilės prie vienintelio kelio atgal į civilizaciją. Didžiausios jos – sekmadienį iš karto po Šventyklos deginimo ir pirmadienį dieną, visiems „pailsėjus ir išsiblaivius“.

Mums pasisekė. Netikėtai. Planavome važiuoti pirmadienį. Bet 4:20 nakties išgirdome lietų barbenant į automobilio langus. Nenorėdami strigti – ir neturėdami jokios surinkimo reikalaujančios stovyklos – čia pat užvedėme variklį ir išvažiavome. Iki vartų nuvykome per 30 min., iki pirmojo didmiesčio Ryno – per 3 val.

Lietus taip ir neįsilijo. Užtat stojo „nepermatoma“ smėlio audra. Prašvitus išvykusieji pasakojo strigę 8 val. eilėje, o išvažiavusieji vidurdienį – 12 val. dienos pirmadienį – į asfaltuotą kelią išriedėjo tik… 23 val.!

Mums padėjo ir tai, kad įsikūrėme netoli išvažiavimo, tad nestrigome pačiame mieste… Kuo ilgiau „burnini“, tuo geriau viską supranti, ir vadinamasis „Egzodas“ – „Burning Man“ patirties dalis. Kiekvienas randa „savo kelių“: kas išvažiuoja naktį, bet čia pat užmiega kemperyje šalikelėje, kas užsisako viešbutį pakeliui, kas vairuoja iki galutinio tikslo. Prie vienintelio kelio pilna už pinigus surenkančių šiukšles, plaunančių mašinas, geranoriškai paimančių dviračius (daug kas jų namo nesiskraidina)… Ištisi aplinkiniai kaimai iš to gyvena, ypač – iš daiktų laikymo. Stovyklos palieka savo palapines, mutantomobilius ir dar daug ką vietiniams žmonėms, sumoka ir tūkstančius už viso to saugojimą iki kitų metų – nes juk visko reikia tik vienai savaitei, tik „Burning Man“. Kiek žmonės laiko, pinigų tam skiria, jau apie liepos 4 d. savaitgalį atvyksta išmėginti, tobulinti savosios technikos ir radikalios saviraiškos detalių… Kai pirkome brangokus bilietus ar įdomius drabužius galvojome kiek daug leidžiame pinigų, bet „Burning Man“ supratome, kad daugybė leidžia ir 10, ir 100 kartų daugiau! Daugybei ta savaitė – kone gyvenimo prasmė, vienintelis „tikras gyvenimas“, o ne atvirkščiai…

„Vieną sluoksnį dulkių nusiplausi degalinėje, kitą pirmąkart prausdamasis duše, dar kitą antrąkart prausdamasis (…) šeštas sluoksnis išnyks kažkelintą kartą išskalbus drabužius (…) bet dešimto sluoksnio niekad nenusiplausi“ – sakė savanoris apibendrindamas Burning Man paskutinį vakarą Centrinėje stovykloje. Nes dešimtas sluoksnis – psichologinis. Dar ilgai po „Burning Man“ tiedu žodžiai vertė nusišypsoti.

Dalis „miestelėnų“ į dar tuščią Black Rock dykumą važiuos stovyklauti geras mėnesis-kitas iki kito Burning Man, mėginsis savo mutantomobilius… Kiti lengvins „grįžimo į eilinį pasaulį dekompresiją“ keliaudami į menkus „regioninius burnus“ savo šalyse. Treti, patys niekada nebuvę „Burning Man“, pildys bulvarinę žiniasklaidą straipsniais apie tai, ką skaitė Reddite apie šią Sodomą ir Gomorą, gadinančią šiaurės Nevadą… Kaip pasakojo kaimynas JAV korėjietis, išgirdęs, kad jis buvo „Burning Man“, vienas draugas tik paklausė – „Kiek papų jau matei?“. „O juk čia žmonės pasikeičia, bet tai supranti tik pabuvęs“ – pridūrė.

Bet visi sutars dėl vieno: į tikrąjį „Burning Man“ nieko nei iš tolo panašaus pasaulyje nebuvo ir nėra.

P.S. Tokio Black Rock City, kokiame buvome mes, nebėra ir niekada daugiau nebus… Kita vertus, vienas sutiktų ilgamečių burnerių nenorėjo sutikti: „kitais metais miestas bus toks pats“. Taip, visos stovyklos bus kitose vietose – bet dauguma bus tos pačios, dauguma mutantomobilių sugrįš; garbę projektuoti šventyklą bus gavę kiti menininkai – bet ji stūksos toje pat vietoje ir su tokiom pat ašarom; įsitvirtins viena-kita nauja tradicija ir apnyks viena-kita sena – bet visa atmosfera, miesto planas, 10 principų vėl bus kaip dabar. Kažkuo primena gyvenimą: viena vertus, viskas laikina, kita vertus, esminiai dalykai – meilė, pavydas, politika, karai – juk buvo panašūs ir prieš 100, ir prieš 1000 metų. Tik Black Rock City viskas sunyksta ir atgimsta kasmet – ir, priešingai gyvenimui, iš anksto žinai datą ir laiką… „Pirmais metais tave viskas stebina, viską fotografuoji – o atvykęs trečią kartą jau tarsi grįžti namo“ – sakė vienas ilgametis burneris. Todėl savanoriai prie Burning Man vartų kiekvieną atvykusį pasitinka žodžiais „Sveiki sugrįžę namo“…

---

Visi mano kelionių po Jungtines Amerikos Valstijas aprašymai ir vadovai

---

Trumpai apie viską:

JAV - viskas ką reikia žinoti keliaujant

Kelionės po vakarų JAV

Vakarų JAV - įspūdingiausi Amerikos nacionaliniai parkai ir gamta (Didysis kanjonas, Jeloustounas, Josemitas, Braiso ir Siono kanjonai). Tai taip pat Vakarų JAV kartu geriausia vieta pažinti indėnų, mormonų, bei lotynų kultūrą, yra keli įdomūs miestai (San Franciskas, Los Andželas, Las Vegasas).

Juta - tikėjimo ir gamtos didybė
Las Vegasas - suaugusiųjų Disneilendas
Los Andželas - Holivudo karštis tarp vienodų namų
JAV indėnų žemės - rezervatas, didesnis už Lietuvą
Naujoji Meksika - molio miestai, lotyniška dvasia
San Franciskas - aukso amžiaus šlovės miestas
Didysis kanjonas ir laukinė Arizona
Jeloustounas - JAV nacionalinių parkų karalius
Pietų Dakota - primirštas Amerikos gamtos perlas
Burning Man – viskas, ką reikia žinoti

Kelionės po rytų JAV

Rytų JAV žavi visų pirma senais didmiesčiais ir jų dangoraižiais, istorija (iš gamtinių lankytinų vietų čia - tik Niagaros kriokliai, ir tie patys vidury miesto). Šiame regione daugiausiai ir lietuviško paveldo, todėl čia vykdžiau ir lietuviško paveldo žemėlapio "Tikslas - Amerika" kūrimą.

Niujorkas - pirmoji pasaulio sostinė
Čikaga - amerikietiškos svajonės miestas
Detroitas - getu virtusi automobilių sostinė
Niagara – daug daugiau, nei kriokliai!
Vašingtonas - JAV didybė, supermuziejai, politinė širdis
Filadelfija - miestas, kuriame gimė Amerika

Kelionės po pietų (pietryčių) JAV

Pietų JAV žavi pačiais seniausiais JAV miestais (Naujasis Orleanas, Čarlstonas, Savana, Sent Augustinas), plantacijų dvarais, pelkynais, kurortais ir pramogų erdvėmis (ypač Floridoje: Majamis, Orlandas, Ki Vestas).

Pietinės JAV - tikroji, pamirštoji Amerika?
Naujasis Orleanas - džiazuojantis vudu miestas
Florida – Majamis, Disnėjus, salos ir karštis
Disney World – pasaulio pramogų sostinė

Kelionės po JAV salas ir Aliaską

JAV turi gausybę nutolusių salų. Žymiausi - Havajai, bet JAV priklauso ir Puerto Rikas, JAV Mergelių salos, Guamas. Havajus ir Guamą aplankiau per savo medaus mėnesį, tad aprašymai asmeniškensi, o apie Puerto Riką ir JAV Mergelių salas - skirti susiplanuoti savo kelionę.

Aliaska - begalinės Gamtos apsupty
Havajai - stebuklinga gamtos didybė
Oahu - plakanti Ramiojo vandenyno širdis
Puerto Rikas - iščiustyta Lotynų Amerika
Guamas - Azijos Kanarai
JAV Mergelių Salos - Amerikos Karibai

Kelionių vadovai po JAV žemėlapyje

Spauskite ant žymeklio žemėlapyje ir ant iššokusios nuotraukos - ir skaitykite kelionių vadovą apie tą vietą!

Komentarai

Meksikos virtuvė garsi visame pasaulyje. Tačiau tipiniai “meksikietiški restoranai” patiekia tik mažą dalį tos virtuvės, o ir tai modifikuotą. Pačioje Meksikoje yra gerokai daugiau patiekalų, daugybė kurių neišplitę net meksikietiškos virtuvės restoranuose svetur.

Antochitai (Antojitos)

Tai, kas kitur pasaulyje vadinama „Meksikos virtuve“, paprastai yra vadinamieji „Antochitos“ – Meksikos greitas maistas.

Daugelio šių patiekalų esmė panaši. Kiekvienas jų susideda iš tokių dalių:
*Duona (tortilja) – kuri gali būti arba įprastinė balta kviečių miltų (harina), arba iš kukurūzų miltų. Pačioje Meksikoje dažnesnė (ir tradiciškiausia) iš kukurūzų miltų, o meksikietiškuose restoranuose užsienyje ji retesnė. Man po kukurūzų miltų tortiljos lieka poskonis, kurio nelabai mėgstu, tad paprastai renkuosi įprastinę mums duoną – jei galima rinktis (ne visur galima).
*Įdaras – paprastai sūris, kokia nors mėsa, daržovės (populiarūs avokadai). Kaip taisyklė, meksikietiškuose restoranuose užsienyje į vieną patiekalą dedama daugiau skirtingų įdarų, tuo tarpu Meksikoje gali būti ir tik viena ar dvi įdaro rūšys. Taip pat žr. žemiau „įdarai“.
*Padažas – Meksikoje paprastai padažai atnešami atskirai arba stovi kur restorano šone, kad kiekvienas galėtų pasiimti. Tai gali būti ir „švelni“ gvakamolė iš avokadų, ir labai aštrūs padažai (tokie vyrauja ir jei jau Meksikoje kas aštru, tai tikrai, tikrai aštru!). Paprastai kiekvienas užsideda jų tiek, kiek nori pats.

Skirtingų pavadinimų patiekalai skiriasi vienas nuo kito dydžiu, forma, įdarais, tortiljos ir įdaro santykiu (pvz. ar įdaras įsuktas į tortilją, ar padėtas tarp dviejų tortilijos gabalų).

Kai kurios populiarios antochitų rūšys:

*Takai maži, maždaug telpa į delną. Juos Meksikoje galima užsakyti ir po vieną, ir rinkiniais. Tai populiariausia antochitų rūšis, yra ištisi restoranėliai – takerijos – orientuoti tik į takus. Paprastai vietos prisėsti ten mažai, dažnai sėdima lauke. Valgoma rankomis. Yra įvairių „sustabarėjusių“ takų rūšių, pavyzdžiui:
–Tacos al pastor (piemens takai) su į kebabą panašia mėsa. Šitie takai atsirado imigrantams iš Artimųjų Rytų į Meksiką atvežus kebabų tradiciją, bet dabar tai vieni populiariausių takų Meksikos sostinėje Meksike.

*Kesadiljos dažniausiai didesnės už takus, viena kesadilja dydžio kaip keli takai (ir kainuoja brangiau).

Šios antochitų rūšys būna Meksikoje, bet retesnės už jos ribų:

*Gringos. Tai takai su labai konkrečiu įdaru – sūriu, al pastor mėsa ir ananasais.

*Gorditos. Kietesnė tortilja, įdaryta takams įprastais ingredientais. Dažnai kiek brangiau už takus, bet man mažiau skanu – nes tortilja kietesnė, nes daugiau riebalų.

*Tlajuda. Kartais pavadinama meksikietiška pica, bet, matyt, turima omeny perlenkta pica. Kaip ir kitur, pagrindas – tortilja su sūriu, pupom ir gali būti papildomų ingredientų.

*Sope. Duona gaminama iš nikstamalizuotų kukurūzų.

*Flautos. Įdaras (paprastai vištiena ar jautiena) įvyniotas į tortilją, o ši užbarstyta sūriu, užpilta padažu ar kitu pagardu.

Meksikietiškų antochitų įdarai

Kai kurie meksikietiškų patiekalų įdarai panašūs, kaip galėtų būti bet kur kitur pasaulyje – vištiena, jautiena ir pan. Bet kai kurie būdingi tik Meksikos virtuvei arba ten neproporcingai populiarūs. Štai jie:

*Rachos [Rajas] – antochitų su tokiu įdaru skonis kažkodėl man primena Indijos virtuvę. Iš tikrųjų tai – kepti čili pipirai.
*Kaktusai [Nopales]. Meksikoje valgomi kai kurie kaktusai.
*Chicharron. Tai riebalinga kiaulienos oda.
*Arančera. Jautiena, taip pat šiek tiek riebalinga.
*Cochinita Pibil. Ji vadinama „meksikietiška plėšyta kiauliena“, nors skonis kiek kitoks. Paprastai patiekiama su marinuotais svogūnėliais. Labiausiai siejama su Jukatanu Meksikos rytuose.
*Trintos pupos (frijoles). Vienas dažnesnių ingredientų antochituose – dažnai pridedamas dar prie kitų ingredientų. Nors užsienyje Meksikos virtuvė paprastai asocijuojasi su takomis, načiomis ar kesadiljomis, pabuvus Meksikoje pirmoji asociacija dažnai – “frijoles” trintos pupos, nes jos dedamos ne tik prie antochitų, bet ir prie kitų, net nemeksikietiškų, patiekalų, kaip užkandis.

*Picadilla. Malta mėsa, kartais malta su pomidorais, alyvuogėmis ar pan., bet dominuoja maltos mėsos skonis.
*Oachakos sūris (Quesillo)

Kai kurie įdarai gali būti pernelyg egzotiški, kad ragautumėte, jei nemėgstate kulinarinių eksperimentų – tada įsidėmėkite, ko neužsisakyti:

*Chapulin – žiogai.
*Uitlakočė [huitlacoche] – grybas, augantis ant kukurūzų burbuolių.

Kiti antochitai

Šie antochitai kiek labiau nutolę nuo „duona su įdaru“ standarto.

*Načios [Nachos]. Atrodo kaip bulvių traškučiai, bet yra gerokai kietesni. Meksikoje dažnai patiekiami kaip pirmas patiekalas nemokamai ir net neužsakius – kartu su padažu ar padažais. Taip pat gali būti kaip garnyras ar įeiti į kitus patiekalus. Tai – vienas populiariausių meksikietiškų patiekalų už Meksikos ribų.

*Čilakilės (Chilaquiles). Kukurūzų tortiljos, primenančios kiek „minkštesnes“ didelias Načias, „plaukiojančios“ padaže (žaliame ar raudoname) ir antochitams būdinguose ingredientuose: pupose ir kt.

*Mojetės [Molletes]. Primena sumuštinį. Storesnis batono gabalas su pupom ir sūriu. Ant viršaus gali būti uždėta čoriso dešros ar koks kitas ingredientas (kaip ir kituose antochituose, tą ingredientą gali būti galima pasirinkti). Dažnai valgomas pusryčiams.

*Torta. Nors pavadinimas gali sufleruoti, kad tai – saldus patiekalas, iš tikro primena sumuštinį.

*Tamalės. Į virtus kukurūzų lapus ar bananų lapus įvyniotas įdaras. Išorinė lapo dalis kieta ir nevalgoma, vidinė gali būti valgoma kartu su įdaru.

Padažai ir pagardai

Meksikiečių virtuvę sunkiai įsivaizduosi be padažų, jie suteikia skonio meksikiečių patiekalams. Paprastai tas skonis – aštrus. Bet ne visi padažai aštrūs, o tie, aštrieji, paprastai atnešami atskirai arba stovi restorano šone ir lankytojai gali užsidėti (arba neužsidėti) jų kiek nori. Be padažų atnešama ir kitų „stipraus skonio“ pagardų – aštrių ir/ar rūgščiai marinuotų – kurių irgi galima dėtis arba ne. Pavyzdžiui, jalapenų (kurie, kaip taisyklė, daug aštresni nei Lietuvoje), kitokių pipirų, aštriai marinuotų svogūnų ar pan.

Ne vienas po visą pasaulį išplitęs aštrus padažas ar pagardas turi meksikietiškus pavadinimus. Pvz. skystas ir aštrus Tabasko padažas pavadintas pagal Meksikos Tabasko valstiją, o Jalapenai – pagal Meksikos Chalapos (isp. Jalapa) miestą.

Du įprasti padažai „raudonas“ ir „žalias“. Dažnai išgirsi klausimą su raudonu ar žaliu padažu nori patiekalo, kartais atnešami jie abu (pvz. su načiomis). Abudu padažai gali būti aštrūs.

Visgi, Meksikoje gausu ir neaštrių padažų. Tarp tokių labiausiai po pasaulį išplitęs gvakamolės padažas iš avokadų.

Taip pat prie daugybės patiekalų, antochitų pateikiamas laimas – jį įprasta išspausti ant tų patiekalų.

Padažą primena ir frijoles – juodos ar tamsiai rudos/pilkos trintos pupos, kurios patiekiamos kartu su daugybe patiekalų.

Meksikietiški pusryčiai

Meksikietiški pusryčiai viešbučiuose (kur jie įeina į kainą) – kitokie, nei amerikietiški ar kontinentiniai.

Įprastai pusryčiams bufete bus načių, pupų padažo (frijoles), kartais vieno kito antochitų įdarų. Saldžių dalykų pakankamai mažai.

Meksikietiški gėrimai

Garsiausias Meksikos alkoholinis gėrimas – Tekila. Tačiau Tekila iš tikro yra tam tikra kito gėrimo – Meskalio rūšis, siejama su regionu aplink Tekilos miestą. Likęs Meskalis ilgą laiką buvo užgožtas tekilos, tačiau dabar išgarsėjo savaime, jo irgi Meksikoje specialiai ragaujama. Tiek tekila, tiek meskalis gaminami iš agavos augalo.

Tekila yra gelsvos spalvos, gali būti patiekiama ir geriama kartu su druska ir laimais, o meskalis – skaidrus ir patiekiamas kartu su apelsinais ir čili pipirais. Meskalio skonis kiek kartesnis, kvapas pasirodė mažiau malonus, tad gal ir nekeista, kad ilgą laiką jis laikytas kaip „prastesne tekilos versija“.

Trečiasis Meksikos alkoholinis gėrimas – pulkė – fermentuotas gėrimas iš raugintų agavos sulčių. Jis labiausiai geriamas centrinėje Meksikoje, o laikais iki ispanų užkariavimo laikytas šventu, jį galėjo gerti ne visi. Tiesa, XX a. jį gerokai nukonkuravo alus.

Meksikoje skanios ir gausios vaisių sultys.

Patiekiant įvairius kokteilius (net ir ne vietinius) dažnai stiklinė pabarstoma pipirais – jie Meksikoje naudojami daug kur.

Saldumynai

Įdomus produktas, Meksikoje patiekiamas parduotuvių saldumynų skyriuose, nors visai nėra saldus – džiovinti vaisiai, aplipę čili pipirais. Skonis išties įdomus, analogų nesu ragavęs – ir vaisius, ir aštroka. Atrodo nederėtų, bet iš tikro visai tinka.

Regioniniai valgiai

Meksika didelė šalis ir skirtinguose regionuose paplitę skirtingi patiekalai. Kartais tai tų pačių patiekalų versijos – pvz. taco al pastor labai siejamas su Meksiku, šalies sostine. Tačiau kartais tai visai kitokie patiekalai.

Unikali menonitų virtuvė – tai vokiečių kilmės tautinė-religinė mažuma, imigravusi į Meksiką XIX-XX a. sandūroje bėgdama nuo persekiojimų kitur. Menonitų kolonijų yra daug kur, o jų patiekalų gali paragauti netoli tų kolonijų, bet didžiausios kolonijos Čihuahua valstijoje prie Kautemoko miesto. Menonitų patiekalai:
Kilkė – makaronai, mėsos gabalas.

Wreakje – man gerokai skanesnis, primena čeburekus su varške, padažui yra ir nesaldus, ir saldi uogienė, kuri visgi visai tinka, nors šiaip saldžiai valgyti nemėgstu.

Menonitų sūris – karštas ir be galo tąsus sūris, valgomas su tortilja.

Menonitų picos – gausiai reklamuojamos, bet nelabai kuo skiriasi nuo įprastų picų. Kaip paaiškino vietiniai, tiesiog “visi produktai yra iš menonitų ūkių”.

Kitokai ir rytinės Meksikos dalis Jukatano virtuvė, kurią gauna išbandyti daug turistų, kadangi būtent ten yra garsiausi Meksikos kurortai. Tradicinis patiekalas ten – “plėšytą kiaulieną” primenanti kočinita pibil, o taip pat:
*Sopa de Lima – sriuba su laimu ir mėsa.
*Queso relleno – pažodžiui tai “įdarytas sūris”, bet dažniausiai labiau primena sriubą, kurioje plaukioja tas sūris ir mėsa.

Meksikos restoranai

Meksikoje restoranai be galo įvairių kategorijų.

Valgyti antochitų restoranuose paprastai pigiau nei Lietuvoje. Tačiau yra ir tokių restoranų, kur, atrodo, parduodami tie patys antochitai, tačiau kainos tikrai didelės.

Tuo tarpu brangesnieji restoranai brangesni nei Lietuvoje. Taip yra todėl, kad Meksikoje didžiulė socialinė atskirtis ir, nors Meksikos vargšai gyvena skurdžiau nei lietuviai, Meksikos “turtingoji klasė” gyvena turtingiau ir jų irgi yra daug. Restoranų kainos smarkiai priklauso ir nuo rajono – itin brangu turtingųjų gyvenamuose rajonuose, kurortuose, o pigiausia – turguose, jų prieigose. Tačiau dabar yra ir “prabangesnių turgų”, labiau orientuotų į turistus – ten irgi brangu.

Visgi, didelės prasmės valgyti brangiuose restoranuose nemačiau, dažnai maistas pigiose antochitų užeigose tik skanesnis.

Meksikos restoranuose įprasta, kad groti siūlosi tradiciniai tradiciškai apsirengę muzikantai – mariačiai. Priešingai Vakarų gatvės muzikantams, jie nepradeda groti negavę užmokesčio (taigi, ne pirma “neprašyti groja” ir paskui renka aukas, bet klausia, ar nori, kad sugrotų). Meksikiečiams ši muzika patinka, be jos neapsieina šventės, jie noriai samdo mariačius. Jei mariačius pasamdys gretimas staliukas, galėsite paklausyti jų nemokamai, bet gali būti verta ir patiems užsisakyti dainą.

JAV ir kinų virtuvė Meksikoje

Kadangi Meksika yra šalia JAV, čia – kaip ir Kanadoje – bene daugiausiai įvairių JAV greito maisto tinklų – jei jau koks tinklas plečiasi anapus JAV, dažnai į Meksiką. Tiesa, „meksikietiško maisto“ tinklams iš JAV sekasi sunkiai, jų čia iš esmės nėra („Taco Bell“, „Del Taco“ ir pan.).

Netikėtai smarkiai Meksikoje paplitusi ir kinų virtuvė. Restoranus čia turi patys kinai, tačiau yra nusistovėjęs labai konkretus Meksikos kinų restoranų standartas. Kaip taisyklė, čia parduodami rinkiniai, susidedantys iš ryžių ir 1 patiekalo, 2 patiekalų arba 3 patiekalų. Visi patiekalai įdedami iš bufeto iš karto, ten jie guli paruošti. Rinkinio iš ryžių ir trijų patiekalų pakakdavo pavalgyti dviems ir išeidavo nebrangiai, nes 3 patiekalai rinkinyje nėra tris kartus brangiau nei vienas patiekalas.

---

Visi mano kelionių po Meksiką vadovai

---

1. Meksika – piramidės, bažnyčios ir mirtis
2. Meksikas – baisus didingas metropolis
3. Jukatanas – Meksikos kurortai, džiunglės, piramidės
4. Šiaurės Meksika – Meksikos laukiniai vakarai

---

Visi straipsniai apie pasaulio šalių virtuves

* Arabų virtuvė
* Argentinos virtuvė
* Balkanų virtuvė
* Brazilų virtuvė
* Filipinų virtuvė
* Indonezijos virtuvė
* JAV virtuvė
* Korėjiečių virtuvė
* Maldyvų virtuvė
* Rumunų virtuvė
* Tuniso virtuvė
* Turkų virtuvė
* Vidurinės Azijos virtuvė

Komentuoti

Bolivijos virtuvė neatrasta, bet tikrai įdomi, man viena įdomiausių Lotynų Amerikos virtuvių.

Bolivijos patiekalai

Silpancho. Skanus labai plonas, bet didelis mėsos gabalas, uždėtas ant ryžių ir bulvių, o ant mėsos uždėtos smulkiai pjaustytos daržovės, virtas kiaušinis. Būtų panašu į karbonadą, bet mėsa gerokai plonesnė, o gausus garnyras padėtas ne šalia, bet arba po mėsa (bulvės, ryžiai), arba ant jos (pomidorai, kiaušinis).

Salchipapas. Gražiai atrodantis, bet paprastas patiekalas: bulvytės fri su dešrelėmis, kečupu ir majonezu. Kartais atneša ne padarytą patiekalą, bet „resursus“ jį pasidaryti patiems: bulvytes, dešreles, majonezą, kečupą…

Pique macho. Į šį patiekalą sukrauta daug kas – nuo jautienos iki svogūnų, pipirų, pomidorų, bulvyčių fri, kiaušinių. Jis dažnai pagardinamas kečupu, majonezu. Dažnai (bet ne visada) aštrokas. Pasak legendos, patiekalą išrado restoranas, kuris prieš užsidarymą nebeturėjo jokio pilno patiekalo. Kai į jį užsuko išalkę darbininkai ir pasakė valgysiantys bet ką, restorano šeimininkas sudėjo viską, ką turėjo – įvairių patiekalų po truputį. Pique macho ne kiekvienam – galima sakyti, kad sudėti patiekalai nelabai derinasi tarpusavyje, kita vertus, kitiems įvairovė patinka.

Kalapurka. Aštroka skani sriuba iš Potosio regiono, kurios ypatingiausias yra paruošimo būdas. Į sriubą įmetamas įkaitintas akmuo iš garsiojo sidabru turtingo Cerro Rico kalno. Šitaip net padėta ant stalo sriuba dar tarsi verda ir ataušta vėliau. Be akmens, sriuboje yra mėsos (kiaulienos, jautienos), bulvių, svogūnų, česnako ir kt.

Lamiena. Jei didžiojoje pasaulio dalyje dėl populiariausios statuso „konkuruoja“ tos pačios kelios mėsos – jautiena, vištiena ir kiauliena – tai Bolivijos ištisuose regionuose pagrindinė mėsa yra „egzotiška“ lamiena. Ji yra daugelyje restoranų, iš jos daromi įvairiausi patiekalai (kaip ir iš jautienos ar kiaulienos) – kartais net nebolivietiški (pvz. spageti bolognese su lamiena). Jos skonis ir primena jautieną. Bolivijos pietvakariuose, kur lamiena laikosi tvirčiausiai, lamų ganosi daugiau nei kitų gyvūnų ir jos auginamos daugiausiai mėsai (vilnos nukerpamos tik mirusioms, ne taip, kaip avims ar alpakoms, kurios kerpamos ir auginamos dėl vilnų – mat lamos vilnos pigesnės, net ir kerpant tik nužudytas lamas vilnų pakanka).

Čarkekanas (charquekan) pavadinamas bolivietišku džerkiu. Tačiau skirtumų daug: charquekan pateikiamas siaurais mažais gabaliukais, taip pat gerokai labiau sūdytas. Kildinamas iš Oruro, kur yra daug čarkekano restoranų.

Čunjo (Chuño). Liofilizuotos bulvės – tai tikriausiai buvo pirmasis pasaulyje liofilizuotas valgis, jį atrado indėnai dar prieš Inkų imperiją. Bulvės išdžiovinamos jas daug kartų šaldant ir džiovinant saulėje. Rezultatas – bene ilgiausiai pasaulyje galiojantis tradicinis maisto produktas; sakoma, kad jas galima vartoti net po keliasdešimt metų. Čunjo tad itin mėgsta žmonės, bijantys branduolinio karo ar kitokių kataklizmų – teoriškai jų gali „pasiruošti“ visam gyvenimui. Bet jei kitur pasaulyje čunjo ir sutiksi tik tokiems tikslams, tai Bolivijoje čunjo pateikiamas ir kaip garnyras prie patiekalų, kartais net kartu su tiesiog virtom bulvėm. Skonis smarkiai skiriasi ir, nors čunjo nėra „nevalgomas“, nepratusiam iškeisti „šviežesnių“ bulvių į čunjo nesinorėtų.

Kinoja (bolivinė balanda). Bolivija kartu su Peru pagamina 80% pasaulio kinojos kruopų. Kitur kinoja laikoma sveiku maistu, kurį vartoja „nišiniai“ žmonės, o Bolivijoje tai masinis reiškinys, daug patiekalų gaminama iš kinojos ar su kinoja (kinojos sriuba ir pan.).

Sopa de Mani. Riešutų sriuba – man atrodo tokia paprasta „lengvo skonio“ sriuba „kaip močiutė padarytų“, bet žmona sakė, kad labai neskani, tuo tarpu sutikau boliviečių, kuriems tai skaniausias jų virtuvės patiekalas… Matyt, verta paragauti ir susidaryti nuomonę patiems. Sriuboje yra įvairių dalykų – be maltų riešutų, daržovių, taip pat ir mėsos ir dideli makaronai.

Pusryčių maistai ir užkandžiai

Saltenja. Pavadinimas reiškia „Saltietė“ pagal Saltos miestą Argentinoje, bet tai labiau Bolivijos patiekalas. Tačiau jis panašus į argentinietišką empanadą (ar, kas jos nežino – ir į Lietuvos kibiną). Tačiau skirtumas čia tas, kad saltenja – saldi. Man saldus skonis visai nesiderina su jautienos, vištienos įdaru, dar paskanintu kiaušiniais, bet vietiniams tai populiarus pusryčių patikalas – ir jie ją užsigeria ne kava ar arbata, o išimtinai saldžiu limonadu (kola ir pan.)! Saltenjų restoranai dažnai dirba tik rytais, nes tai yra pusryčių maistas (pvz. nuo 7:00 iki 12:00).

Kunjapė (Cunape). “Bandutė” su sūriu iš rytų Bolivijos.

Kokos lapai. Bolivijoje labiau nei kur kitur pasaulyje vartojami kokos lapai. Ne, ne kokainas – narkomanų kaip tik mažiau, nei daug kur Lotynų Amerikoje. Kad pagamintum kilogramą „tikro“ kokaino, reikia 138 kg kokos lapų. Kokos lapai tad daug silpnesni poveikiu, bet, vietinių teigimu, jie suteikia energijos, neleidžia užmigti, be to, padeda prisitaikyti prie aukštumų klimato, deguonies trūkumo. Todėl kokos lapus itin kramto profesijų, kurioms reikia jėgos, atidumo atstovai – vairuotojai, angliakasiai (kai kurie jų, mačiau, būna nuolat užsikišę kokos lapus už žando). Iš kokos lapų daroma ir įvairi produkcija – nuo arbatų iki saldainių. Turistai labiau mėgsta kokos lapus vartoti šitaip, nes daugelyje šalių neįprasta kramtyti lapus. Kokos lapai Bolivijoje legalūs, nors tai ir sukelia tarptautinių nesutarimų su, pavyzdžiui, JAV – tos šalys, kuriose itin paplitę narkotikai (kokainas), norėtų uždrausti kokos lapų auginimą Bolivijoje ir kitur, tokiu būdu dar labiau apsunkinant ir pabranginant kokaino gamybą, tačiau Bolivija su tuo nesutinka ir sako, kad kokos lapai yra sena jų tradicija.

Kitų šalių patiekalai Bolivijoje

Kadangi Bolivija ribojasi su Argentina, o istoriškai Argentina buvo gerokai už Boliviją turtingesnė (t.y. Argentina buvo tarsi “pirmasis pasaulis”, o Bolivija labiau “trečiasis”), tai į Boliviją atėjo daugybė kultūrinių atributų iš Argentinos, tarp jų ir Argentinos virtuvė, kurios patiekalai čia suprantami beveik kaip savi. Tai daugelyje Bolivijos restoranų gali rasti ir argentinietišką milanesą (primena karbonadą), kaip “gatvės maistą” argentinietiškas empanadas, kaip labiau “elitinį” maistą – argentinietišką asado mėsą ir kt. Picos taip pat neretai būna argentinietiško stiliaus.

Tačiau šiaip užsienio virtuvės Bolivijoje mažai paplitusios, mažai užsienio greito maisto. Net “McDonald’s” šią rinką apleido. Daugiausiai užsieninių tinklų ir virtuvių yra ne “tradiciškesnėje” faktinėje sostinėje La Paze, tačiau šalies ekonominėje širdyje Santa Kruze. Mažesniuose miesteliuose, tuo tarpu, yra tik Bolivijos virtuvė su kai kuriais į ją inkorporuotas “inkliuzais” iš Argentinos.

Bolivijoje taip pat populiari Vištiena. Kaip daugelyje skurdesnių šalių, restoranuose populiaru tiekti vištieną su kaulais – ketvirtis viščiuko, pusė viščiuko, visas viščiukas ir pan. Yra tame besispecializuojantys restoranai.

Bolivijos gėrimai

Tarp tradicinių gėrimų – itin stiprus alkoholinis gėrimas singanis gaminamas iš vynuogių ir, sakoma, sukurtas, kad Bolivijos aukščiuose vyno neturintys kunigai turėtų ką naudoti sakramentams. Jis paprastai geriamas kokteiliuose.

Tiesa, vynas Bolivijoje visgi gaminamas – bet tik apie 2 km aukštyje Tarichos apylinkėse, o ne apie 4 km aukštyje kur įsikūręs didžiausias miestas La Pazas. Bolivija didžiuojasi, kad augina aukščiausias pasaulio vynuoges, ir Bolivijos restoranuose visi vynai paprastai bolivietiški. Pats vyno negeriu, bet jį mėgstanti mano žmona sakė, kad, visgi, matyt vynuogėms taip aukštai augti nelemta, nes, kiek ragavo, vynai nekokie.

Čiča (chicha), vadinama kukurūzų alumi, buvo itin populiari Inkų Imperijoje iki ją nukariavo ispanai. Ten čiča naudota ritualams. Tad čičą toliau geria inkų palikuonys kečujai. Tuo tarpu kita pagrindinė tauta aimarai labiau renkasi “vakarietišką” alų.

Ispanų k. turi du žodžius sultims – Ispanijoje sakoma “zumo”, Pietų Amerikoje “jugo”. Tačiau Bolivijoje vartojami abu žodžiai, bet jų reikšmės išsiskyrė – “jugo” paprastai skiestos, tokie sulčių kokteliai, o “zumo” – grynos kokio vaisiaus sultys (pvz. apelsinų), be vandens. Kartais abu variantai būna tame pačiame meniu, bet šiaip “jugo” dažnesnis, tad jei nepatinka skiestos sultys nereiktų jų užsakyti.

Bolivijos padažai

Aji. Žalias, aštrokas skanus padažas, pagardinantis mėsą.

---

Visi straipsniai apie pasaulio šalių virtuves

* Arabų virtuvė
* Argentinos virtuvė
* Balkanų virtuvė
* Brazilų virtuvė
* Filipinų virtuvė
* Indonezijos virtuvė
* JAV virtuvė
* Korėjiečių virtuvė
* Maldyvų virtuvė
* Rumunų virtuvė
* Tuniso virtuvė
* Turkų virtuvė
* Vidurinės Azijos virtuvė

Komentuoti

Savo kelionėse visuomet stengiuosi išragauti vietines virtuves.

Koncentruojuosi į tai, ką kasdien valgo kiekvienos šalies žmonės, su kokiais patiekalais neišvengiamai susidurs kiekvienas turistas nuėjęs į tos šalies restoraną. Taip pat aprašau valgymo tradicijas, būdus, maisto patiekimą (kada ir kiek valgoma? Kokiais įrankiais? Kokie restoranų tipai? Kas svarbiausia toje virtuvėje?).

Prastebėjau, kad kitur šią informaciją rasti sunku. “Straipsniai apie užsienio virtuves” dažnai pilni “įdomesnių”, retų arba “vakariečio skoniui pritaikytų” patiekalų, kuriuos iš tikro toje šalyje sunku rasti ir net ne visi vietiniai juos žino. Arba jų autoriai koncentruojasi ne į tai, ką ir kaip galėtum ir turėtum paragauti kelionėse, o į receptus ir gaminimąsi pačiam (tačiau neturėdamas patirties pats vis tiek nepasigaminsi autentiškai…).

Todėl apie kiekvieną įdomesnę užsienio virtuvę parašau po straipsnį. Tame straipsnyje ir trumpai aprašau svarbiausius tos virtuvės patiekalus, ir bendrai tai tos šalies valgymo kultūrą, kurios pasaulyje tikrai smarkiai skiriasi.

Tais straipsniais naudojuosi ir pats – kai, po kažkiek metų pertraukos, vėl keliauju į tą pačią šalį ir noriu prisiminti, ką ten valgyti verčiausia. Paragavęs papildomų patiekalų, straipsnius nuolat pildau.

Visi mano straipsniai apie pasaulio šalių virtuves (sąrašas nuolat pildosi naujais):

---

Visi straipsniai apie pasaulio šalių virtuves

* Arabų virtuvė
* Argentinos virtuvė
* Balkanų virtuvė
* Brazilų virtuvė
* Filipinų virtuvė
* Indonezijos virtuvė
* JAV virtuvė
* Korėjiečių virtuvė
* Maldyvų virtuvė
* Rumunų virtuvė
* Tuniso virtuvė
* Turkų virtuvė
* Vidurinės Azijos virtuvė

Kaip paragauti užsienio virtuvių?

Keliaujate ir nežinote “nuo ko pradėti” norint išragauti vietos virtuvę? Aš vadovaujuosi šiais principais:

1.Turėkite sąrašą patiekalų, kuriuos norite paragauti. Tą sąrašą galite susidaryti ir pagal mano straipsnius.

2.Atėję į restoraną žiūrėkite, kurie patiekalai iš to sąrašo yra meniu. Tikrai ne visi patiekalai bus kiekviename restorane, todėl ir verta turėti ilgesnį sąrašą ir „išbraukinėti“ paragavus, o ne, pavyzdžiui, tą dieną visur ieškoti vieno konkretaus patiekalo.

3.Nors patiekalus, kuriuos aprašau aš, rasti paprastai nesunku, nes stengiuosi rašyti apie patiekalus, kuriuos tikrai dažnai valgo vietiniai, kai kurie užsienio virtuvių aprašai labiau koncentruojasi į patiekalus, kuriuos tose šalyse rasti sunkiau – nes tie patiekalai arba garsesni užsienyje (pvz. daugybės patiekalų, parduodamų kinų restoranuose užsienyje, pačioje Kinijoje nerasi), arba itin egzotiški ir vietiniams (kokio nors mažo regiono virtuvė ir pan.). Tikrai nėra taip, kad visus patiekalus pavyksta rasti ir man (arba pavyktų, bet tai užtruktų per daug laiko nes, pvz. tiekiama tik keliuose šalies restoranuose) – tačiau tų patiekalų, kur nerandu, ir neaprašau savo straipsniuose.

4.Geriausia autentiškos vietos virtuvės ragauti tokiuose restoranuose, į kuriuos eina vietiniai „kasdien“. Paprastai tai nebrangūs restoranai. Brangiuose restoranuose dažnai būna visokios „virtuvės interpretacijos“, skirtingų šalių virtuvių „apjungimas“ – tai jau labiau kulinarijos menas, bet ne vietinės tradicijos.

5.Jei norite paragauti autentiškos virtuvės tos šalies, į kurią nekeliausite, tai įmanoma restoranuose, kurie įsikūrę tos šalies emigrantų rajonuose ir aptarnauja daugiausiai tuos emigrantus (pažiūrėkite, kas kiti klientai). Jei restoranas „dirba“ vietiniams, tai virtuvė ar (ypač) tradicijos dažnai būna kažkiek „modifikuotos“. Tarkime, korėjiečių restoranai JAV ar Australijos korėjiečių rajonuose būna labai autentiški, patiekiami kaip ir Korėjoje, o kokiam Kazachstane jau gaudavau patiekalus be įprastų užkandžių bančanų ir pan.

6.Vietinių požiūris į savo virtuvę paprastai priklauso ir nuo šalies turtingumo. „Ekonominiame pirmajame pasaulyje“ (turtingiausiose šalyse) vietos virtuvė paprastai gerbiama, bus lengva gauti rekomendacijų ir bus tiek pigesnių, tiek brangesnių vietos virtuvės restoranų. „Antrasis pasaulis“, tuo tarpu, dažnai negerbia visko, kas „sava“, kokybiškos prekės (taigi, ir patiekalai) jiems – užsieniniai; ten brangesni ar turistams rekomenduojami restoranai būna „užsieniniai“ (picos, burgeriai, spagečiai ar dar kas), turtingesni vietiniai irgi dažniausiai valgo juose. „Trečiasis pasaulis“, tuo tarpu, išvis nelabai žino užsienio virtuvių, ypač anapus didmiesčių – tad valgo tik savąją (ir kai kuriuos kaimyninių virtuvių patiekalus, kurie jau tapo vietos virtuvės dalimi).

7.Rekomendacijų vietos virtuvės restoranams galima rasti „Lonely Planet“ ir pan. kelionių vadovų knygose, taip pat pasiklausti vietinių, ypač dirbančių su turistais (gidų, AirBnB savininkų ir pan.) – bet turėkite omenyje aukštesnį punktą. Kartais gali vertėti kliautis keliais šaltiniais.

8.Kai kuriose šalyse restoranai būna specializuoti, tiekia tik tam tikrus patiekalus, tam tikrą vietos virtuvės dalį (pvz. tik žuvį, tik blynus ar pan.). Dar kitur tam tikri patiekalai valgomi tik ryte, tik vakare, tik tam tikru sezonu ar pan. (ir restoranuose tiekiami atitinkamai). Paprastai tai stengiuosi paminėti straipsniuose. Tad „geras vietinis restoranas“ nebūtinai reiškia, kad ten bus viskas.

9.Kai kurie žmonės prisibijo ragauti vietinius patiekalus nes „gal nepriims skrandis“, bet tai visai nesusiję su virtuve. Taip, būna, kad kai kuriose šalyse daugiau problemų su skrandžiu, tačiau tai lemia ne patiekalai, o žemesnis higienos lygis tose šalyse, dažnesnis pasenusių produktų naudojimas ir pan. Tokiose šalyse esu ir turėjęs problemų su skrandžiu ir po tarptautinių tinklų patiekalų, ir neturėjęs po vietinių. Higienos lygį kažkiek gali pamatyti (na, jei pardavinėja gatvėje, nėra kur plauti rankų – jis garantuotai žemesnis nesvarbu, ar parduoda savą virtuvę, ar kokius tarptautinius hot dogus). Bet, aišku, matai ne visada (pvz. kaip atrodo restorano virtuvė) ir šalyse, kur aukšta higiena neįprasta, net ir didelės restorano kainos, užsienio virtuvė ar tarptautinis vardas nieko negarantuoja.

10.Tačiau, aišku, neprivalote ragauti to, ko nemėgstate iš principo (pvz. yra ingredientų, kurių nevalgote). Keliaujate dėl smagumo, tad savo „vietinių patiekalų“ sąraše galite iš karto pasilikti tuos, kurie „skamba skaniai“.

11.Taip pat, vietos virtuvė neapsiriboja vietiniais restoranais ar „amžių tradicijomis“. Šalyje gali būti ir savi gėrimai, populiarūs kitur nežinomi saldainiai parduotuvės, bandelių paruošimo būdai kepyklose, savos valgymo tradicijos (kada, kaip, ką) ar net papildomi tik toje šalyje siūlomi patiekalai pasauliniuose greito maisto tinkluose. Stengiuosi aprašyti viską.

---

Visi straipsniai apie pasaulio šalių virtuves

* Arabų virtuvė
* Argentinos virtuvė
* Balkanų virtuvė
* Brazilų virtuvė
* Filipinų virtuvė
* Indonezijos virtuvė
* JAV virtuvė
* Korėjiečių virtuvė
* Maldyvų virtuvė
* Rumunų virtuvė
* Tuniso virtuvė
* Turkų virtuvė
* Vidurinės Azijos virtuvė

Komentarai

Iš Maldyvų virtuvės nesitikėjau daug, bet ji mane nustebino!

Atrodytų, kas ten galėtų būti ypatingo – juk tai yra vos 400 000 gyventojų šalis, tikrai negarsėjanti savo virtuve. Tiek daug žmonių ten keliauja, bet, priešingai nei iš Tailando ar Vietnamo, neatsiveža idėjos atidaryti savo „Maldyviečių restoraną“, tokių niekur nerasi…

Bet taip yra todėl, kad daugelis Maldyvuose atostogauja privačiose salose, o ten Maldyvų virtuvės beveik nėra: gaminami tarptautiniai patiekalai ir tik kartais bufetan įtraukiamas vienas-kitas maldyvietiškas, kurio turistai net nepastebi.

Maldyvų virtuvė turtingiausia įvairiausiais būdais paruošti tuną – juk tai yra šalis-archipelagas, ir žvejyba čia vienas svarbiausių maisto šaltinių. Tunas Maldyvuose – panašiai kaip kiaulė Lietuvoje; rodos, panaudojama kiekviena dalis, patiekalų prigalvota įvairiausių (dauguma – gana aštrūs). Keli man skaniausi:

Valhomas

Angliškai šis patiekalas vadinamas tiesiog „Maldives fish“ (Maldyviška žuvis). Tai – rūkyto tuno gabaliukai. Jie naudojami ne kaip patiekalas savaime, bet kaip ingredientas visai galybei kitų patiekalų – tiek maldyvietiškų, tiek ir ne: bet kokį patiekalą gali padaryti maldyvietišku, pridėjęs valhomas!

Mas Huni

Tipiškiausias Maldyvų pusryčių patiekalas. Tai – maltas tunas, sumaišytas su kokosais, svogūnais ir pipirais. Paprastai valgomas kartu su roši (maldyvietiška duona). Tunas gali būti tiek valhomas, tiek paprastas.

Rihaakuru

Tuno padažas, gaunamas iš tuno nuoviro. Tai, kas lieka verdant valhomas. Rihaakuru dažnai pagardinamas, pavyzdžiui, svogūnais ar čili pipirais. Rihaakuru valgomas su mldyvietiška duona (roši), ryžiais ir pan.

Sumaldyvinti tarptautiniai patiekalai

Įprasta, kad kiekvieno Maldyvų restorano meniu labai ilgas. Be maldyvietiškų patiekalų, ten yra ir užsieninių, paprastai iš šių labai konkrečių virtuvių:
1.Itališkos picos ir makaronai.
2.Indonezietiški ryžiai (nasi goreng) ir makaronai.
3.Šrilankietiški „kotu roši“ (tradiciškai iš vakarykščių atliekų darytas aštrokaspatiekalas, kuriame – duona, mėsa, sūris ir pan.).
4.Indiški „kariai“.
5.Amerikietiški burgeriai ir submarinai.

Kiekvienas šių patiekalų turi gausybę versijų ir dalis tų versijų – grynai maldyvietiškos. Pavyzdžiui, tiek itališka pica, tiek spagečiai, tiek šrilankietiškas kotu roši dažnai patiekiami su „valhomas“ – tokios versijos nerasi niekur kitur.

Taip pat yra patiekalų, kurie, nors atsirado ne Maldyvuose, ten gal populiaresni nei bet kur kitur, yra daugelyje meniu, nors kitur pasauly rasi retai. Pvz. paruošimo būdas “deviled” aštriame pomidorų padaže.

Maldyvuose populiarus maitinimo būdas – užkandžiai; perkama mažų patiekalėlių. Angliškai tai verčiama “short eats”. Kadangi Maldyvų restoranuose gali būti aptarnaujama labai ilgai, tokie paruošti užkandžiai sutaupo ir laiko.

---

Visi straipsniai apie pasaulio šalių virtuves

* Arabų virtuvė
* Argentinos virtuvė
* Balkanų virtuvė
* Brazilų virtuvė
* Filipinų virtuvė
* Indonezijos virtuvė
* JAV virtuvė
* Korėjiečių virtuvė
* Maldyvų virtuvė
* Rumunų virtuvė
* Tuniso virtuvė
* Turkų virtuvė
* Vidurinės Azijos virtuvė

Komentuoti