Sirija

Mačiau dvejopą Siriją. Iš vienos pusės – tą veidą, kurį norėjo parodyti valdžia. Su romėnų miestais ir teatrais, kryžininkų pilimis ir seniausiais pasaulio miestais. Su labai svetingais žmonėmis ir didžiule pagarba atvykėliams.

Iš kitos – tą šešėlį, kuris visados pleveno ore: prezidento šeimos veidus ant kas antros gatvės afišos; apgydytas žaizdas senuose miestuose, kur kadaise išžudyti dešimtys tūkstančių opozicionierių; bet kokių “visuomeninių” temų pokalbiuose vengiančius vietinius; karines bazes dažnoje šalikelėje; pirštų atspaudų nuėmimą perkant išankstinio mokėjimo SIM kortelę.

Tas šešėlis skirtas vietiniams. Dedu galvą, kad daugumja užsieniečių, keliegaujantys su grupėmis ir klausantys aprobuotų gidų pasakojimų, to beveik nepastebėdavo. Mes visą Siriją pervažiavome vieni – nuomotu automobiliu, likus dvejiems metams iki pilietinio karo pradžios – taigi, matėme daugiau.

Priešingai daugeliui mano kelionių pasakojimų, šis kažin ar padės jums susiplanuoti savą. Jis – veikiau prisiminimai apie Siriją, kurios nebėra. Tačiau tikiu, kad vos situacija nurims, keliautojai šią įdomybių turtingą šalį pamažu vėl atras: Artimuosiuose Rytuose karas yra kiekvienos kartos gyvenimo dalis, ir jam pasibaigus visuomet stoja taika.

Alavitų krantas: Al Asadų dinastijos širdis

Sirijos negalėjai pažinti pažvelgęs pro langą, paklausęs gido ar paskaitęs vietines knygas. Tiksliau, taip buvo įmanoma sužinoti nebent apie Antikinę Siriją, kurios bet kokią politinę reikšmę buvo seniai užpusčiusios laiko dulkės.

Suprasti nūdienos Siriją galėjai nebent žaisdamas mintyse žaidimą “sujunk taškus”. Apjungti tai, ką matai, su nuosavomis žiniomis (ne iš cenzūruotos Sirijoje pirktos literatūros).

Siriją valdanti Al Asadų dinastija yra alavitai. Šią religiją perprasti dar sunkiau, nei pačią Siriją, mat ji yra slapta. Net dauguma pačių alavitų nežino, kuo turėtų tikėti – tai pasakoma tik įšventintiems vyrams (moterys, pasak alavitų, neturi sielų). Alavitų (taigi, ir Al Asado rėmėjų) bastionas – Sirijos pakrantė, Latakijos ir Tartuso miestai, kurie, jei ne Sirijos uždarumas, tikriausiai būtų kaimyninių Kipro ir Turkijos pavyzdžiu tapę tarptautiniais kurortais. Ne daugiau 10% Sirijos žmonių išpažįsta alavitizmą – bet 1971 m. prezidentu pasiskelbus Hafezui Al Asadui, būtent alavitai tapo Sirijos elitu.

Išlikti valdžioje jie tegalėjo “tvirta ranka” gniauždami bet kokią opoziciją, ypač – konservatyvių musulmonų sunitų daugumą. Jų religingumas tapo nepageidaujamas, o “perdėtas” galėjo iššaukti ankstyvą mirtį ar kankinimus kalėjime. Netoli alavitų pakrantės yra gražus musulmoniškas Hamos miestas, garsėjantis Viduramžių norijomis: ratais, semiančiais upių vandenį, kurių didžiausias – 20 m skersmens. Be 17 išlikusių norijų, senų pastatų mažai – 1982 m. didžiąją dalį senamiesčio griuvėsiais pavertė valdžios pajėgos, pražudydamos iki 40000 civilių ir palikdamos 70000 benamiais (tai buvo “kolektyvinė bausmė” už dalies hamiečių priešinimąsi valdžiai). Tų pastatų, kaip ir tų žmonių, nebuvo likę nė ženklo: nei realybėje, nei paminkluose, nei oficialioje istorijoje.

Tokiuose epizoduose – ir šiandieninio konflikto raktas. Ilgus dešimtmečius sirai taikstėsi su galybe apribojimų: pavyzdžiui, norėdami iškeliauti sirai privalėdavo gauti ir Sirijos “išleidimo vizą”, o moterims drausta lankyti universitetus su tradiciniais rūbais. Jie suvokė, kad bet koks mėginimas kažką keisti kainuos ir tą ribotą laisvę, kurią turėjo. Tačiau nepasitenkinimas alavitų valdžia augo, ir prasidėjus “Arabų pavasariui” – prasiveržė su kaupu. Kažkuo primena Lietuvos Sąjūdį. Tik valdžios reakcija į tą Sirijos sąjūdį buvo daug žiauresnė – mūsų Sausio 13 d. žuvo 14 žmonių, o Sirijoje vien 2011 m. balandį-gegužę – per 1000, iki 2013 m. – 80000. Hamos žudynių laikais tokių aukų pakako, kad išsigandę likę musulmonai nurimtų, bet 2014 m. tai tiesiog privertė juos eiti dar toliau į radikalizmo pusę, pagimdyti Islamo valstybę, kuri jau stojo ne tik prieš valdžią, bet (net labiau) prieš “pernelyg nuosaikų” pirminį Sirijos sąjūdį.

Mūsų apsilankymo metai buvo tyla prieš audrą. Ne mažiau svarbu nei tai, ką matai, Sirijoje galbūt būdavo tai, ko kažkodėl nematai. Prezidento Hafezo Al Asado mauzoliejuje jo gimtojoje Kardahoje nesutikome žmonių. Išskyrus porą kostiumuotų prižiūrėtojų, kurie mus, be galo retus užsieniečius svečius, pavaišino kava.

Pastatas, parkingas, koridorius su prezidento veidu – milžiniški. Bet kad mauzoliejus dirba supratome tik paklausę vietinio, vaikštinėjusio tuščiu, Al Asado savo 8000 gyventojų teturinčiai gimtinei dovanotu keturių juostų bulvaru. Tuo tarpu penkerių metų senumo “Lonely Planet” knyga dar skelbė apie kapą lankyti plūsdavusias “politinių piligrimų” minias.

Mauzoliejuje ilsisi ir Hafezo pirmagimis sūnus Baselis Al Asadas (netikėtai žuvęs 1994 m. autoavarijoje ir, užuot paveldėjęs valdžią, paskelbtas kankiniu), palikta vietos ir kitam sūnui Bašarui, dabartiniam prezidentui. Visi trys jie įvairiomis pozomis, veido išraiškomis, drabužiais stebėdavo Sirijos žmones ir atvykėlius nuo plakatų visoje šalyje (iš daugiau nei 80 mano lankytų šalių, neabejotinai Sirijoje viešumoje buvo daugiausiai ideologijos ir asmenybės kulto). Alavitų krante net kai kurių automobilių stiklai, balkonų interjerai būdavo pakeisti va(l)dovų portretais.

Kryžininkų pilys – galingiausios pasaulyje

Religiniai konfliktai – jokia naujiena Sirijai. Pavažiavus šiek tiek gylyn nuo Alavitų kranto ant aukštų kalnų pasitinka milžiniškos pilys – tokios galingos, kokių niekas niekur nestatė nei prieš tai, nei po to: Markabas, Kalat Saladin ir, aišku, Krak de Ševaljė. Visi tie mūrai – kryžininkų darbas.

Nūdienos Europoje populiari mintis, kad musulmonai yra “fanatikai”, o Vakarai “eina žinių keliu”. Jei taip, tai Viduramžiais buvo atvirkščiai. Europa išgyveno “tamsiuosius amžius”, o arabų pasaulyje klestėjo mokslas, medicina, filosofija – tik arabai išsaugojo pasauliui senovės graikų raštus, kuriuos patys graikai pamiršo.

Ir štai ta “tamsioji Europa” 1096 m. sugalvojo avantiūrą: pasiimti žemes, kuriose gyveno Jėzus Kristus (jas tuomet jau buvo apgyvendinę ir šimtmečius valdė musulmonai arabai). Riterių į tą “Pirmąjį kryžiaus žygį” užsirašė mažai (35000 – panašiai, kiek buvo Lenkijos-Lietuvos karių Žalgirio mūšyje). Arabai būtų galėję nesunkiai atmušti tokį antpuolį. Bet jie, išlepinti gero taikaus gyvenimo, stokojo vienybės, kariauti nenorėjo ar bijojo. Toliau nuo fronto karaliavę jų valdovai tiesiog “paaukojo” savo civilizacijos brolius Viduržemio Jūros pakrantėje. Štai taip europiečiai it stebuklingai per 3 metus užvaldė dabartinius Izraelį, Palestiną, Libaną ir žymius Sirijos, Jordanijos, Turkijos plotus.

Toks istorijos siužetas kai “kultūringieji” nuolaidžiauja “agresoriams”, vildamiesi šitaip išvengti blogiausio – ir galiausiai už tai sumoka skaudžiau, nei galėjo įsivaizduoti – nuo neatmenamų laikų kartojasi visuose žemynuose. Romos žlugimas, Nacistinės Vokietijos iškilimas; manau, bent du analogiški siužetai šiuo metu vystosi Europoje. Galiausiai (kartais – pavėluotai) visiems ateina supratimas: “Kas aukoja laisvę vardan saugumo – netenka ir to, ir ano”.

Išgirdę gandus apie kryžininkų žiaurumą ir supratę, kad kelią tam tegali užkirsti jie patys, musulmonai persigrupavo ir, Saladino vedami, ėjo išvaryti “frankų”. Tolimesnių Kryžiaus žygių tikslas tegalėjo būti išlaikyti tai, kas užkariauta per pirmąjį. Karių labai trūko, menkas pastiprinimas iš tolimos Europos atplaukdavo retai, tad vienintelis šansas laimėti laiko buvo neregėto galingumo pilys. Tokios, tarp kurių mūrų įsitvirtinusios vos kelių šimtų ar tūkstančių riterių įgulos galėdavo atlaikyti ištisus mėnesius dešimčių tūkstančių arabų apsiausties.

Tik jų dėka kryžininkai Sirijos žemyne išsilaikė iki pat 1291 m., kuomet krito paskutinė (bet ne įspūdingiausia) Tartuso pilis ir pajėgos pasitraukė į Tortosos salą šalimais, paskui (nuo 1301 m.) vis tolyn į Kiprą, Rodą, Maltą (o Kryžiuočių ordinas, praradęs viltį įveikti musulmonus, visas jėgas metė prieš pagonis lietuvius)…

Krikščioniški miesteliai ir didysis Alepas

Maždaug 10% Sirijos žmonių yra krikščionys. Ir tai ne kryžiaus žygių pasekmė. Sirijoje krikščionybė svarbi nuo pat Kristaus laikų: trys kaimai net tebekalba ta pačia aramėjų kalba, kaip ir Kristus. Tarp jų – Malula kalnuose prie Damasko, garsėjanti savo rytų apeigų katalikų ir stačiatikių vienuolynais.

Sirijos šiaurėje netoli Alepo, irgi atokioje Taladoje tarp bažnyčios griuvėsių, išlikusi kolona, ant kurios III-IV a. gyvenimą leido aramėjas krikščionis Šv. Simeonas Stulpininkas – taip jis mėgino pabėgti nuo jį sekusių ir melstis už juos prašiusių gerbėjų. Jei Vakaruose popiežius krikščionybę suvienodino, o Bizantijoje tą padarė patriarchas, tai pačiuose Artimuosiuose Rytuose, pačioje Šventojoje Žemėje išliko dešimtys visokių unikalių krikščionybės interpretacijų, nes joks vienas kanonas neįsivyravo.

Gretimas Alepas – jau musulmonų citadelė. Tvirtovė čia stovi ne kur nors atokiuose kalnuose – kaip kryžininkų – bet arabiško miesto, kurį gynė ir nuo “frankų”, centre.

Alepe gyvenome legendiniame XIX a. Baron viešbutyje, kurio verandos kažkada atsivėrė į medžioklei tinkamus miškus, o 2008 m. jau – į miesto rajoną prie turgaus. Tas viešbutis nuo senų senovės priklauso armėnų giminei (dar vieni daugybės Sirijos krikščionių, nei katalikai, nei stačiatikiai), kuri pradėjo šį verslą 1870 m. norėdama Europos piligrimams pasiūlyti ką įprastesnio, nei arabiški karavansarajai. Tarp žymių jo svečių – Gagarinas, Šarlis De Golis, Deividas Rokfeleris, Teodoras Ruzveltas, Atatiurkas; viename jo kambarių archeologo žmona Agata Kristi rašė “Žmogžudystę rytų eksprese”, iš jo balkono Karalius Faisalis skelbė Sirijos nepriklausomybę, aišku, nakvojo ten ir Al Asadas. Aukštos lubos, seni baldai, Britų Užjūrių Aviacinės Korporacijos (BOAC) reisų su tarpiniais nusileidimais iš ~1960 m. reklamos alsavo senais, galbūt gražesniais laikais. Priešingai Vakarams, nakvynė viešbutyje su šitokia istorija nekainavo daug brangiau nei eiliniame; šiuo metu jis, girdėjau, išvis uždarytas, nes keliautojų srautas išseko galutinai.

Anglakalbių turistų grupė valgomajame aptarinėjo Arabijos Lorenso žygdarbius. Dar vieno “Baron” viešbučio svečio, dar vieno Vakarų avantiūristo, mėginusio per Pirmąjį pasaulinį karą padėti arabams iškovoti nepriklausomybę nuo turkų. Nepavyko: Siriją ir Libaną pasiėmė prancūzai, Jordaniją ir Palestiną – britai, ir išlaikė iki pokario. Prancūzai dargi 1939 m. atidavė Antiochijos miestą turkams, taip išsipirkdami jų neutralumą Antrajame pasauliniame kare – sirai to neatleido ir iki šiol net savo kelių žemėlapiuose žymi sieną su Turkija ten, kur ji driekėsi tarpukariu.

Apie praeities civilizacijų tvarką sužinojau Alepo muziejuje, o apie esamą – vėl iš detalių. Štai Alepo kino teatrų afišos buvo kupinos erotinių vaizdų. Kai kurių jų kabinimas vaikams prieinamoje viešumoje gal net su Lietuvos įstatymais kirstųsi. Galėjau tik spėlioti, ką apie tai galvojo gerokai konservatyvesni musulmonai.

Antikinių civilizacijų griuvėsiai puošia dykumas

Sirijoje civilizacija egzistuoja nuo neatmenamų laikų – ir tai nėra tik graži frazė. Damaskas ir Alepas yra seniausi tebegyvenami pasaulio miestai – jiems jau po 6000-6500 metų. Būtent Artimuosiuose rytuose žmonija pirmąsyk išsikėlė į gyvenvietes: Irake, tarp Tigro ir Eufrato upių, atradę, kad maisto galima ir užsiauginti – tam nebūtina nuolat sekioti paskui žvėrių kaimenes. Keletas tų senųjų miestų griuvėsių likę ir Sirijoje: Maris palei Irako sieną, Ugaritas pakrantėje (jame atrastas seniausias pasaulyje alfabetas – Ugarito dantiraštis).

Bet Damaskas ir Alepas nuo anų laikų daugybę kartų perstatyti, o iš Ugarito ar Mario pastatų telikę maždaug žmogaus aukščio pamatai. Pirmoji civilizacija, Sirijoje palikusi kažką įspūdingesnio – ligi šiol stovinčias kolonas, šventoves, bokštinius kapus – buvo romėnai.

Žymiausias romėnų miestas – Palmyra, kurio gelsvi mūrai visiškai įsilieja į tokios pat spalvos dykumą. Žmonės ten buvo vietiniai, garbino vietinius dievus, tokius kaip Belas (didelę Palmyros Belo šventovę paskui nugriovė Islamo valstybė). Įspūdinga kolonų supama centrinė gatvė, patricijų kapai-bokštai, pilni tūkstantmečių biustų, tarp kurių kažkada vakarieniaudavo gyvieji giminaičiai (kalbama, kad tie bokštai irgi neseniai griuvo).

Garsi ir Bosra netoli Damasko, kurios romėniškas teatras taip “įmūrytas” į viduramžių tvirtovę, kad neužėjęs vidun nė nesuprasi, kad jis ten yra. Beje, toli gražu ne visas įdomybes Sirijoje rasdavai istorinėje vietoje: gražiausios statulos, net ištisi pastatai išgabenti į muziejus. Taip, pavyzdžiui, iš Dura Europos romėnų miesto išvežtą seniausią pasaulio sinagogą radome Damasko muziejuje.

Turistų Sirijoje nebuvo daug ir žiemą dalis lankytinų vietų tiesiog nedirbo. Vienais atvejais, kaip Dura Europos, tai reiškė, kad tegalėjome pažiūrėti iš šalies. Kitais, kaip Resafėje, apsilankydavome nemokamai – nes vieta neaptverta, bilietų niekas nei pardavinėjo, nei tikrino. Ir įspūdingiausius griuvėsius dažnai “turėdavome” sau, neskaitant tolumoje sušmėžuojančio kokio laukinio šuns. Net Palmyroje vaikštinėjome prasilenkdami tik su pavieniais keliautojais.

Tarp romėnų griuvėsių patyrėme abu (taip, vos du) atvejus, kai Sirijoje koks prekijas įkyriai sekė iš paskos. Vienas jų “paties surastą romėnišką monetą” kišo už gal dvidešimt dolerių – kol suprato, kad antikine monetos kilme netikime, ir nuleido kainą dešimtis kartų (arti kopijos vertės).

Atokiuose dykumų keliuose iš priešpriešių atvažiuodavę vairuotojai pamodavo šaukdami “Welcome to Syria”, kai kurie šnekindavo ilgiau ar net kviesdavo užeiti. Bet visa tai buvo tikra, ne dėl pinigų. Atokiausias Sirijos įdomybes, tokias kaip Bizantijos laikų Ibn Vardano rūmai, ar Al Hair Al Šarki pilis, būdavo smagu lankyti ir dėl to, kad galutinai ištrūkdavai iš zonų, suvokiančių turizmą, į tokias, kur kiekvienas atvykėlis – naujovė ir visi verste versdavosi per galvą jam pasirodyti gražiai. Štai vienos kaimo parduotuvėlės šeimininkas dantų šepetėlį, kurį ketinau pirkti, man padovanojo.

Tiesa, net Damasko turgų galėjai praeiti “neužkabintas”. Mėginimai išvilioti pinigus buvo reta išimtis. Net ir toje kultūroje įprasto “arbatpinigių/kyšio” (bakšiš) tikėdavęsi žmonės neparodydavo nusivylimo to negavę, o dažnai – garsiai neprašydavo. Maži turistų skaičiai darė savo – kaip į “pinigų maišą” į mus vietiniai nežiūrėjo ir net vieninteliai, kurie mėgino apgauti, tai darė labai negrabiai (autonuomoje melavo, kad esą apdaužėme mašiną: pakako pasiūlyti iškviesti policiją ir tarnautojai išsyk “atsitraukė”).

Damaskas, seniausias pasaulio miestas

Romėnišką Sirijos istoriją užbaigė VIII a. kraštą nukariavę arabai. Damaskas jiems nebuvo tik eilinė pergalė – jis tapo Arabų Kalifato, valdžiusio žemes nuo Maroko iki Irano, sostine. 715 m. pastatyta Umajadų mečetė ligi šiol yra miesto širdis, apsupta skliautais pridengtų turgaus rajonų. Tai – pirmoji mečetė, kurioje apsilankė popiežius (Jonas Paulius II) – jis keliavo pažiūrėti Jono Krikštytojo kapo. Kaip ir dauguma Biblijos veikėjų, Jonas Krikštytojas – svarbus abiems religijoms, o Umajadų mečetės vietoje kadaise stovėjo katedra. Reikšmingas musulmonams net ir Jėzus (nors ir nelaikomas Dievo sūnumi): tikima, kad apokalipsės metu jis pasirodys būtent Umajadų mečetėje.

Gražiausiai Damaskas atrodo nuo Kasiūno kalno, kurio šlaitus “nutūpusios” restoranų eilės. Pastatų pilnas slėnis, šen bei ten “pradurtas” žaliai švytinčių minaretų – iš jų vis pasigirsdavo šauksmas maldai.

Damaskas, kaip ir visi Sirijos miestai, atrodė, niekada nebus baigtas statyti. Už centro ribų kone kas antras pastatas vietoje viršutinio aukšto turėjo tik betoninį karkasą arba išvis vien stulpus. Statybos Sirijoje trunka metų metus ir visada pasiliekama galimybė savo “tvirtovę” paaukštinti dar.

Vairuotojai toje šalyje nesilaikė beveik jokios tvarkos (nežinau kiek tiesos girdėtoje teorijoje, kad kuo labiau valdžios kontrolės užguiti jaučiasi žmonės, tuo labiau jie pažeidinėja tas taisykles, už kurių laužymą baudžiama mažiausiai – t.y. kelių eismo). Nuolatiniai pypimai, smogas (dėl 1970-1980 m. mersedesų, triračių spalvingų mašinėlių ir senų autobusų, ant kurių stogų vežamos ožkos ar avys) yra daug kur regione, bet įprotis važinėti žiedais prieš eismą (jeigu reikia sukti į kairę) arba naktimis neįsijungti jokių šviesų (ir tik priartėjus prie priešpriečiais važiuojančio automobilio “mirktelėti”) – labai jau siriški. Kaimyninėse šalyse to nemačiau, kaip ir staiga ant magistralės prieš akis iššokančio betoninio atitvaro be atšvaitų, žymėjusio apylanką. Tiesa, kartą mus policija sustabdė – tam kad pasiūlytų… nusiplauti automobilį.

Kartą, beje, jį buvome plovę. Neišvaizdžiame Rakos mieste, vėliau tapusiame Islamo valstybės sostine. Tą vakarą šiaurės rytų Siriją apgulė smėlio audra – net per televiziją ją rodė. Ji palaipsniui viską padengė tarsi rūkas – tik toks geltonas-geltonas. Smiltys pateko visur: girgždėjo tarp dantų, nusėjo viešbučio grindis, padengė automobilį. “Audrai” prasisklaidžius sirai kibirais vandens liejo savo kavines ir įstaigas, o kitą rytą uždarbiavo siūlydami rankomis nuplauti mašinas. Nuo tokių smėlio audrų net mirštama (dėl kvėpavimo sutrikimų), bet šiais karo laikais jos gelbėja gyvybes, neleisdamos kilti dangun kariniams sraigtasparniams.

Įtampą Sirijoje didino ir išorinės priežastys

Siriją lankėme ramybės laikotarpiu. Nematėme jokių pravažiuojančius automobilius stabdančių kariškių postų (apie kuriuos dar rašė minėta penkerių metų senumo knyga). Sutiktieji valdžios agentai nebent norėdavo pabendrauti, o vieni net leido parkuoti automobilį kur negalima (“juk jūs šalies svečiai”) – susirasti teisėtą vietą aukštumų miestelyje buvo labai sunku, nes visi vyko pasižiūrėti itin reto sniego: prisipildydavo juo pikapų bagažines, ant kapotų nusilipdydavo besmegenius… Sąlyginės ramybės periodai, kuomet užgimdavo net “diskusijų klubai”, Al Asadų Sirijoje visada keisdavosi su represijų ir konfliktų epochomis, kuomet “Ir sienos turi ausis”.

Be vidinių priežasčių tam yra ir svarbi išorinė – kaimyninis Izraelis. 1967 m. jis okupavo Sirijos Golano aukštumų regioną, apgyvendino savo naujakuriais. Sirija su juo kariavo ir 1977 m., dar ne kartą žydų valstybė vykdė oro antskrydžius. Nuo Damasko centro iki fronto su Izraeliu – vos 60 kilometrų. Ties juo – sugriautas ir apleistas sirų Kuneitros miestas. Sirija noriai rodydavo jį užsienio turistams, bet biurokratinių procedūrų įveikti nebandėme: būtų reikėję leidimo iš Vidaus reikalų ministerijos, kuriam gauti – rašto iš savo ambasados Sirijoje (o jos Lietuva neturėjo).

Į islamą Al Asadai gal ir žiūri įtariai, bet arabų tauta jiems – šventa. Jų partija – Al Bath – kadaise mėgino suvienyti arabus taip, kaip Bismarkas vokiečius ar Garibaldis italus – peržengiant religinius ir istorinius skirtumus. Al Bath priklausė ir Irako diktatorius Sadamas Huseinas, o su Egiptu Sirija 1958-1961 m. net buvo susijungusi į Jungtinę Arabų Respubliką. Gal dėl vadų ambicijų kovos, o turbūt greičiau dėl Izraelio intrigų (susivienijusių kaip Saladino laikais arabų, matyt, nė JAV parama Izraeliui nebūtų padėjusi atstovėti), panarabizmas žlugo. Tačiau padėti “broliams palestiniečiams” visad liko Al Asado tikslas, net kai Egiptas ar Jordanija “juos išdavė”, pasirašydami su Izraeliu taikos sutartis.

Iš Sirijos parsivežiau pora debatų konspektus primenančių knygelių – prastokai išverstų į anglų kalbą – dėstančių oficialią Sirijoje žydų ir Izraelio istorijos versiją. Viena vertus, jos dekonstruoja XIX a. žydų nacionalistų išpopuliarintas tiesas. Pavyzdžiui, neigiama, kad visi žydai kilę iš Palestinos (nes daug ištisų tautybių atsivertė į judaizmą vėliau bei imtos laikyti žydais) ir pastebima, kad Biblija žydų, kaip grupės, susiformavimą gerokai paankstino (arabams skaudžiausia, kad, nepaisant viso šito, dabar bet kuriam judėjui duodama teisė į Izraelio pilietybę, nors jos neturi iš tėvynės išvaryti palestiniečiai). Kita vertus, tose pačiose knygelėse tuoj konstruojami panašūs arabiško nacionalizmo teiginiai: kad arabai išrado alfabetą, o Mesopotamijos civilizacijos buvusios arabiškos. Paskaityti įdomu – vien todėl, kad žydų nacionalizmas Europoje beveik neanalizuojamas taip kritiškai, kaip kitų tautų nacionalizmai (bijant antisemitizmo etiketės). Bet, kaip ir su viskuo Al Asadų Sirijoje, tam, kad atskirtum pelus nuo grūdų, privalai būti gerokai “pasikaustęs” iš anksto ir susitaikyti su tuo, kad iš dažno knygos skyriaus daugiau sužinosi ne apie knygos temą, o apie Sirijos valdžios (ar panarabistų) nuostatas.

Dauguma panarabistų buvo kairuoliški pasauliečiai ir todėl juos rėmė Sovietų Sąjunga. Alepe dar sutikome Rusijoje dirbusį sirą, matėme rusiškų užrašų. O po kelerių metų girdėjau per TV istoriją apie į Lietuvą “pasitraukusią” Al Asado rėmėjų šeimą, kurios berniuko vardas… Stalinas (jei jis kada gautų Lietuvos pilietybę, turbūt būtų tas pats, kas Izraelio pilietis, vardu “Hitleris”).

Bet mūsų kelionės metu Rusija, “užmetusi” globalines ambicijas, apsiribojo įtaka “artimajame užsienyje”, o Al Asadams beliko kiek primiršus “pasaulietinį principą” stiprinti sąjungas su religingais šiitais (Irano valdžia ir Libano Hezbola judėjimu), nes alavitai save laiko šiitais (nors dažnam religijotyrininkui jie išvis neatrodo musulmonai). Įsijungdamas į Sirijos karą Putinas pamėgino atkurti paskutinįjį dar teoriškai įmanomą aljansą arabų pasaulyje – po Sadamo ir Gadafio nuvertimų vieninteliai Al Asadai iš kadais prosovietinių diktatorių tebesilaiko valdžioje.

Kultūrų sandūra – nuolatinė, bet vis nauja

Manau, kad daug kas nesupranta Sirijos. Mato situaciją labai paviršutiniškai, kaip kažkokių dviejų jėgų kovą: kas Vakarų ir Islamo, kas JAV ir Rusijos. Bet pačioje Sirijoje visokių grupių tiek, kad vien dabartiniame kare kaunasi keturios, visos priešiškos viena kitai (Rusijos remiama valdžia, nuosaikieji sukilėliai, Islamo valstybė ir kurdų nacionalistai). Pasaulio karuose tai labai retas reiškinys, nes sudarydamas kad ir laikinus aljansus tikimybę triumfuoti gerokai padidintum. Net Antrajame pasauliniame kare demokratiški suomiai “iš išskaičiavimo” bendradarbiavo su Hitleriu, anglai ir amerikiečiai – su Stalinu, o Prancūzija suskilo į dvi priešingų pozicijų šiuo klausimu besilaikiusias valdžias.

Tokia situacija puikiai atspindi, kokio gylio nematomos sienos skiria įvairias sirų grupes. Radikalų ten yra visose pusėse, ir “radikalūs pasauliečiai”, kaip rodo įvykiai, ne mažiau žiaurūs už “radikalius musulmonus”. Bet, tuo pačiu, visi tie žmonės labai svetingi, savo šeimos ir giminės tragedijų suformuotą įtūžį ant Vakarų ar Rytų, valdžios ar opozicijos, pasaulietiškumo ar religingumo (jei tokį turi) visiškai atskiriantys nuo požiūrio į tą pavienį atvykėlį, aplankiusį jų šalį, gerbiantį vietos papročius ir tradicijas.

Todėl ir yra tas paradoksas: viena svetingiausių ir maloniausių valstybių, kurias man tik teko lankyti (šia prasme lengvai “kertanti” ir Vakarų Europą ar Ameriką), per porą metų paniro į žiauriausią XXI a. pilietinį karą, kuriame, atrodo, “visi žudo visus”, aukų skaičius jau pasiekė 400000 ir statistiškai beveik neįmanoma, kad nė vienas iš mandagiųjų sirų, su kuriais bendravome, nebūtų susitepęs rankų krauju.

Bet gal žvelgti reikėtų dar giliau ir pamatysime, kad paskatos, verčiančios žmones elgtis vienaip, o ne kitaip, panašios visur. Tik “Šventybės” ir “Šventvagystės” visiems skirtingos (ir nebūtinai jos – religinės).

Girdėdamas, kaip Islamo valstybė griauna pagoniškus stabus, pamenu, kaip vokiečiai 1995-2000 m. iškirto tariamai hitlerjugendo pasodintą svastikos formos giraitę, o lietuviai nukėlė Žaliojo tilto “balvonus” – kai tik ten įamžintos rusų armijos “sugrįžimas” iš teorinio staiga vėl tapo gana realiu. O BLM judėjimo įaudrinti afroamerikiečiai 2020 m. griovė viską, kas priminė Amerikos valstijų konfederaciją, nenorėjusią panaikinti vergovės – netgi istoriškai svarbius paminklus ir pastatus.

Polinkis “trinti iš kraštovaizdžio” nekenčiamą istoriją – beveik visuotinis, tik ko ir kiek iš “nuosavos praeities” labiausiai bijoma skiriasi kardinaliai. Žeminimą dėl religingumo patyrusiems musulmonams labiausiai norisi “su šaknimis išrauti” “neislamiškų tikėjimų propagandą” (įdomu pastebėti, kad tose musulmoniškose šalyse, kuriose pastaruoju metu nebuvo “aukštinamas” pasaulietiškumas, socializmas ar kitos religijos, toks “noras griauti” nepasireiškia).

Islamo šalyse “šventvagyste” laikomas lapas popieriaus, ant kurio nupieštas Mahometas: tai neteisėta, sukelia milžinišką pasipiktinimą. O šiandienos Vakarų Europoje “šventvagyste” yra lapas popieriaus, kuriame išreiškiama neigiama nuomonė apie žydus: mano iš Sirijos parsivežtosios knygelės ne vienoje Europos šalyje autoriui “uždirbtų” baudžiamojo kodekso straipsnį. Net skandalingasis Prancūzijos “Charlie Hebdo”, laisvai tyčiodavęsis iš arabų, žydų karikatūras cenzūruodavo…

Jau girdžiu, kaip perskaitę šiuos du pavyzdžius tiek musulmonas, tiek vakarietis sakytų: “Juk tai skirtingi dalykai”. Tačiau žmogui “iš šalies”, “iš trečios kultūros” abidvi “šventvagystės” atrodytų vienodai keistos: kodėl gi į tuos lapus popierius, niekam nesukėlusius objektyvių neigiamų pasekmių, reaguojama šitaip žiauriai?

Svetimas kultūras dažniausiai vertiname kaip tasai neutralus “žmogus iš šalies”, užtat savą – per tą prizmę, kurią mums primetė gyvenimo “čia ir dabar” patirtis, tėvų ir senelių pasakojimai, “savųjų” autoritetų nuostatos. Todėl savosios “šventvagystės” daugumai – savaime suprantamos, o svetimos – kvailos. Problemos prasideda tuomet, kai skirtingų kultūrų bendruomenėms tenka gyventi vienoje valstybėje: kiekvienos jų “šventybių” vienodai neapginsi, o priderinus tvarką prie įtakingiausių grupių, likusios jaučiasi engiamos.

Tiesus kelias į konfliktus atsiveria ir tada, kai užuot tiesiog laikę savo kultūrą “sau priimtiniausia”, žmonės ją ima (pa)sąmoningai traktuoti ir kaip “objektyviai teisingiausią visiems”. Tačiau teigti, kad vienos civilizacijos kultūriškai “pirmauja”, o kitos “įstrigusios praeityje”, negalima. Kultūra, priešingai nei mokslas, negali objektyviai “progresuoti”, nes ji nėra objektyvi. Ji ne tik visur skirtinga, ji ir keičiasi visur skirtingomis kryptimis. Įdomiausia, kad tiek vakarietiškos “šventos žmogaus teisės”, tiek ir islamiškasis vahabizmas, kuriuo remiasi Islamo valstybė, yra panašiai naujos, tebesiplėtojančios tradicijos.

Praeityje arabai su europiečiais Sirijoje susitiko dar tris kartus, ir kiekvieną jų “tos pačios” abi pusės išpažindavo vis kitas vertybes. Prieš 100 metų Europos tautinės kolonijinės imperijos prisijungė laisvės ir vienybės siekusius arabus. Prieš 1000 metų itin religingi europiečiai Sirijoje stojo į kovą prieš moksle pirmavusius musulmonus arabus. Prieš 2000 metų pagonys europiečiai, valdę Siriją, padėjo statyti šventyklas vietinių garbintiems dievams.

---

Visi straipsniai iš kelionių po Levantą

ĮŽANGA: Levantas - Kraujuojanti šventa žemė
1. Jordanija: Dykuma, persunkta istorijos
2. Rekviem Sirijai: Kelionės į Siriją prisiminimai
3. Libanas: Įvairiausia maža valstybė

Komentarai

Pažiūrėjus žinių laidas, rytinis Viduržemio Jūros pakraštys, vadinamas Levantu, atrodo baisiai. Kas kelerius metus čia prasideda naujas karas, konfliktas ar teroro banga. Dažnam vien išgirdus Levanto valstybių pavadinimus “Sirija”, “Izraelis”, “Palestina”, “Libanas” ar “Jordanija”, turbūt, mintyse žiba sprogimai ir kalena automatai.

Bet tautos, imperijos ir civilizacijos, ištisus tūkstantmečius besigviešusios šių visiems šventų žemių, paliko ir labai daug gražaus. Nuostabius antikinius miestus, Viduramžių mečetes, galingiausias visų laikų kalnų tvirtoves ir galybę keisčiausių tikėjimų bei bendruomenių, daugybės kurių nė pavadinimų mūsuose beveik niekas nežino.

Visada galima ištaikyti taikos momentą. Tuomet net ką tik karų siaubtos valstybės sužydi, o begalinės statybos neišgydo tik giliausiųjų bombų žaizdų. Maniškis “ramybės langas” buvo 2008-2009 metai. Dveji metai po Izraelio vykdytų Libano bombardavimų ir tie patys dveji metai iki Sirijos pilietinio karo. Dviejų nepriklausomų kelionių metu aplankiau Siriją, Jordaniją ir Libaną – ir nė karto neteko nei nusivilti, nei išsigąsti.

Ar saugu (ir dėl ko ten šitiek konfliktų)?

“Ramybės langas” nebūtinai atsiveria visoms šalims vienu metu. Situacija, būna, skiriasi ne tik kaimyninėse šalyse, bet net tos pačios šalies regionuose. Kai lankėme Libaną, Izraelis buvo ką tik užbaigęs Gazoje – per 22 dienas žuvo 1500 žmonių, daugiausiai civiliai. Pasidomėti esamomis aplinkybėmis verta, panikuoti be reikalo – tikrai ne. Galite paskaityti straipsnį “Kelionių saugumas: ko verta saugotis, o kas nepavojinga“. Šiuo metu iš Levanto šalių tikrai pavojinga tik vienoje Sirijoje.

Trumpas gidas, kas su kuo regione konfliktuoja – tai reikia turėti omenyje, jei norite vengti “aštrių temų” pokalbiuose su vietiniais:

1.Žydai su arabais. Žydai XX a. pradžioje pradėjo keltis į Palestiną, galiausiai ten paėmė valdžią ir įsteigė Izraelį, o daugumą palestiniečių išvarė be teisės grįžti (milijonai, dabar jau antra ir trečia karta, iki šiol dienas leidžia pabėgėlių stovyklose). Aplinkinių šalių arabai – tvirtai palestiniečių pusėje, nors Jordanijos valdžia ekonominiais sumetimais ir atsisakė atviro karo stovio su Izraeliu.

2.Musulmonai su krikščionimis. Regione vyrauja musulmonai, bet yra krikščioniškų miestų ir ištisų regionų, o Libane ilgai net buvo krikščionių dauguma. Krikščionys – irgi arabai, bet neretai žiūri į musulmonus kaip į “paprastesnius”, skurdesnius, tuo tarpu musulmonai į krikščionis – kaip į ne visai dorus (keliautojams tai niekaip neatsiliepia).

3.Musulmonai sunitai su musulmonais šiitais. Šiitų mažumų yra visose regiono valstybėse, bet ypač Libane (ten įtakingas šiitų judėjimas “Hezbollah”), o didžiausi jų sąjungininkai – Iranas ir Sirijos valdžia. Religingiems sunitams nepatinka pernelyg didelė šiitų, kuriuos jie laiko eretikais (nes šie gerbia ne tik Dievą, bet ir imamus), politinė įtaka.

4.Religingieji su kairiaisiais. Šaltojo karo metais regione Arabų pasaulyje išplitusios kairiosios diktatūros daug kur ribojo religingųjų teises, prilygino religingumą blogam išsilavinimui, religingiausius net žudė, o tai skatino religingųjų radikalėjimą ir neapykantą pasaulietiškai tvarkai. Levante labiausiai kritiška vyraujančiai religijai valdžia yra Sirijoje (tai ir paskatino pilietinį karą bei Islamo valstybės gimimą), o Izraelyje ir Libane pagrindinės religijos turi didelę įtaką ir valdžios paramą.

5.Kurdai su kitataučiais. Kurdai (kurių iš viso – 30 mln.) siekia įkurti savo nepriklausomą valstybę. Bet šiuo metu jų žemės oficialiai padalintos tarp Turkijos, Irako, Irano ir Sirijos ir nei arabai, nei persai, nei turkai jų paleisti nenori. Pasinaudodami karais kurdai įkuria faktiškai nepriklausomas, bet nepripažintas valstybes: 1991 m. Irake, 2014 m. – ir Sirijoje.

Dar pora konfliktų akcentuojami spaudoje, bet, mano supratimu, nėra esminiai. Tai demokratų konfliktas su autoritarais (religiniais ar kairiaisiais radikalais) ir prorusiškųjų (Sirijos valdžia) su proamerikietiškaisiais (Izraeliu, kurdais). Tačiau kiek esu bendravęs, šiais klausimais vietiniai paprastai neturi aiškų nuomonių: atrodo, kad rusai ar amerikiečiai sąjungininkais pasirenkami labiau “iš reikalo”. Savo ruožtu demokratiją linkę propaguoti tie, kurių idėjos populiarios (paprastai – nuosaikiai religinės valstybės šalininkai), o neturintys šansų laimėti laisvus rinkimus linksta prie jėga ir baime paremto autoritarizmo ar totalitarizmo. Net tose šalyse, kur vyksta tikri rinkimai, jų rezultatai iškraipomi politiniais sprendimais: pavyzdžiui, Izraelis nesuteikia pilietybės ir balso teisės puspenkto milijono palestiniečių (35% visų savo valdomų žemių gyventojų), o Libane yra nerašytas išankstinis politinis konsensusas, kokios religijos žmogus kokias pareigas eis.

Levanto susiskaldymą nesunku pastebėti detalėse. Vienuose miesteliuose skamba bažnyčių varpai, kituose – muedzinų šauksmai. Vienur moterys su skarelėmis, kitur dažniau plikais plaukais. Stendus puošia daugybė portretų: kur autoritarizmas – valdovų, kur demokratija – atitinkamoje vietoje populiarių politikų, kartais – religinių lyderių.

Ką žiūrėti Levante? (lankytinos vietos ir įdomybės)

Keliautojų labiausiai pamėgtas vietas visose Levanto šalyse galima sugrupuoti į penkias kategorijas:

*Senovės miestai. Levantas prieš 2000 metų priklausė Aleksandrui Makedoniečiui, Romos Imperijai. Jų pirkliai ir valdininkai čia išplėtojo puikius miestus su šventyklomis, fontanais, kaipais, tiesiomis, kolonomis įrėmintomis gatvėmis. Man įspūdingiausi pasirodė Palmyra Sirijos dykumoje, Džerašas (Gerasa) Jordanijoje ir Balbekas Libane. O taip pat Petra – antikinės Nabatėjų kultūros miestas Jordanijos olose.

*Šventos vietos. Levante gyveno ar lankėsi judaizmo, krikščionybės, islamo ir bahaizmo pradininkai, ir visoms šioms religijoms tai – Šventoji Žemė. Nors daugiausia biblinių vietų – Izraelyje, jų gausu ir Jordanijoje (Jėzaus krikšto vieta, Nebo kalnas, nuo kurio Mozė žvelgė į pažadėtąją žemę), bei kitur aplink (pvz. Jono Krikštytojo kapas Sirijoje).

*Kryžininkų pilys. 1096-1291 m. šventosios žemės viliojo ne tik taikius piligrimus, o ir riterius kryžininkus, siekusius jas “sugrąžinti krikščionims”. Skaičiumi šie kariai atsiliko nuo arabų, bet organizuotumu ir pasišventimu juos lenkė. Siekdami kuo ilgiau išsilaikyti priešiškoje žemėje jie pastatė pribloškiamai masyvias pilis, į kurias panašių niekur pasaulyje nebuvo. Didžiausios jų – Sirijoje (Krak De Ševaljė, Kalat Saladin), bet yra ir Jordanijoje, Libane.

*Gamtos turtai. Įprastinis Levanto peizažas – dykuma, protarpiais – kalnai. Proziškus pilkšvus akmenis kai kur pakeičia poetiškai didingi vaizdai – kaip Jordanijos Vadi Rume. Kitos išskirtinės įdomybės – žemiausias pasaulio taškas – Negyvoji jūra, kurioje žmonės neskęsta (lankiau Jordanijoje), Džunjė olos (Libanas).

*Kultūrų sandūra. Levante per 1000 metų gyvuoja dešimtys skirtingų tikėjimų, ir kiekvienas sudaro daugumą atskiruose miestuose ar kaimuose. Yra įvairios tautos, kalbos, raidynai. Galima tai suprasti kaip regiono prakeiksmą (juk dauguma konfliktų – engiamų grupių kova su engiančiomis), bet keliautojui dėl to yra daugiau, ką lankyti.

Kaip patekti į Levantą? (skrydžiai ir vizos)

Libano ir Jordanijos vizos duodamos vietoje (oro uoste), o Sirijos reikėjo rūpintis iš anksto. Visose šalyse keliavome be išankstinių viešbučių rezervacijų, išskyrus pirmąją naktį. To pasieniečiams pakako.

Sirija ir Libanas (kaip ir beveik visos arabų šalys) Izraelį laiko neteisėtu dariniu, kurį 1948 m. įsteigė iš svetur suvažiavę žydai, prieš tai išžudę ar išvarę didžiąją dalį vietos palestiniečių ir atėmę pilietines teises iš daugumos likusiųjų. Palestiniečiai yra arabai, ir jų skausmas kaimyninėms šalims nėra svetimas. Todėl Damasko ar Beiruto oro uostuose pasieniečiai nuodugniai peržiūrėjo visus paso puslapius – jeigu ten būtų buvęs Izraelio štampas, būtų čia pat išsiuntę atgal. Sirijoje tam net įsteigta atskira darbo vieta (prieš įprastinę pasų kontrolę).

Skristi į Siriją, Jordaniją ar Libaną yra du geri būdai. Pirmasis – laukti akcijos skrydžiams su persėdimu iš Europos. Taip aplankėme Libaną. Bet nors šis kraštas – arčiau, nei Ispanija – kainos skrydžiams į čia vis tiek bus bent dvigubai didesnės, nei į Vakarų Europą (300-600 eurų).

Kartais gali būti pigiau pirkti pigiausią kelialapį į Šarm El Šeichą su kokiu “Novaturu”, o iš ten, nepasinaudojus priklausančiu viešbučiu ar pernakvojus tik 1-2 naktis, iškart važiuoti “savo keliais” į Levanto šalis. Būtent taip keliavome į Jordaniją ir Siriją.

Taip pat dabar yra nebrangių tiesioginių skrydžių į Izraelį, bet jį lengvai ir be rizikos “kombinuoti” galima nebent su Jordanija, kurią kariniu spaudimu 1994 m. Izraelis privertė jį pripažinti.

Atsižvelgiant į dideles skrydžių kainas, gali būti logiška aplankyti keletą šalių per vieną kelionę. Mes taip praleidome 6 dienas Jordanijoje ir 10 dienų Sirijoje. Šiandien “iškritus” Sirijai galima jungti, pavyzdžiui, Jordaniją ir Libaną (su perskridimu) – pats Libane buvau 4 dienas, bet bent vienos pritrūko.

Kaip keliauti po Levantą? (kainos, transportas, klimatas)

Visose Levanto valstybėse keliavome nuomotais automobiliais, nepriklausomai. Taikos periodu tai buvo saugu ir nesudėtinga – išskyrus eismą, kuris baisiausias Sirijoje.

Viešbučių apsimokėjo ieškoti vietoje, nes jų daug, o internete skelbiasi ne visi.

Levanto šalių ekonominė būklė smarkiai skiriasi: turtingiausias – Izraelis, paskui – Libanas, Jordanija, Sirija ir Palestina (šia tvarka). Pirmose trijose šalyse pilna vakarietiškų restoranų, prekės ženklų, tuo tarpu Sirijoje – ne. Panašiai skiriasi ir kainos.

Klimatas Levante karštas, ypač vasaromis (vidutinė dienos temperatūra viršija +30). Tačiau žiemos ten retkarčiais ateina tikros. Kaip tik pataikėme keliauti metu, kai temperatūros krito iki stebėtinų žemumų ir palmių pilnus dykumų miestelius… užsnigo. Neįtikėtina, kaip vietiniai džiaugėsi tuo gal -3 laipsnių speigu! Pro šalį vis praskrisdavo gniūžtės – ir švaistydavosi jomis toli gražu ne vien vaikai. Kiti kraudavosi sniegą į pikapų bagažines tarsi kokį turtą.

Regiono žmonės pasirodė nusiteikę gerai. Priešingai labiau “turizmo nustekentoms” arabų šalims, Sirijoje, Jordanijoje ir Libane prekeiviai nesikabinėja, mažai ir apgavikų. Libane šiuo požiūriu gali jaustis kaip Vakaruose: ten net derėtis pardavėjai nemėgsta. Jordanijoje, o ypač Sirijoje, retais Vakarų turistais vietiniai domėdavosi, pasisveikindavo, džiaugdavosi pabendravę, kartais net pasiūlydavo dovanų. Kiti, tiesa, dovanų tikėdavosi patys (ten egzistuoja platesnė nei bet kur Europoje “arbatpinigių”, vadinamų bakšiš, kultūra) – bet retai tiesiai prašydavo.

Garbinga – ir kova, ir svetingumas

Įsibaiminusius regione vis paplūstančių kraujo upių, prie kurių šliuzų stovi ir daugybė vietinių, toks draugiškumas gali gerokai nustebinti. Juk europiečiai, išaukštinę gyvybę “virš visko”, linkę kone arogantiškai manyti, kad kitokias vertybes turinčios kultūros būtinai yra “žiaurios ir pavojingos”.

Bet pasaulyje Europos požiūris buvo ir yra tik išimtis. Net Jungtinėse Valstijose gyvybės atėmimas pateisinamas kur kas dažniau: mirties bausmė, masinis apsiginklavimas, “užjūrių karai”…

Nors gyvybę gerbia visos kultūros, daugumoje jų tą pagarbą kartais nusveria pagarba kitiems dalykams. Levante šitoks svarbus yra tikėjimo, tautos, šeimos ar net nuosavybės gynimas. Taip žuvę tampa kankiniais, pelnydami sau ir savo šeimai didžiulę garbę: kai kurių jų nuotraukos ilgiems dešimtmečiams papuošia miestų stulpus, o jų sielos, tikima, keliauja į rojų.

Bet pamaloninti svečią levantiečiams – irgi garbė, o ypač svečią iš toli, iš kito žemyno. Visi konfliktai regione yra tarp vietinių, o užjūrių valstybės ten dalyvauja tik tuomet, kai pačios įsikiša. Taikos metu, kai nesijaučia puolami, vietiniai nejaučia joms pagiežos.

Levanto žmonės kažkuo primena Viduramžių Europos riterius ar Japonijos samurajus: kilnius, garbingus, besivadovaujančius griežtomis elgesio taisyklėmis, bet kartu pasiryžusius vardan savo bendruomenės tiek atimti, tiek prarasti gyvybę.

Tikriausiai ir dėl tokio požiūrio karai ir taika Levante nuolat keičia vienas kitą. Ir kol vyrauja taika sunku suvokti, kaip gi čia galėtų prasidėti dar vienas žiaurus konfliktas. O kol vyksta karas sunku patikėti, kaip greitai gali vėl sužydėti taika, ir į amžinus dykumų miestus bei kalnų tvirtoves pasipilti drąsesni turistai. Bijoti tuomet vėl nėra ko: keliautojai vietiniams – svečiai, o ne priešai.

---

Visi straipsniai iš kelionių po Levantą

ĮŽANGA: Levantas - Kraujuojanti šventa žemė
1. Jordanija: Dykuma, persunkta istorijos
2. Rekviem Sirijai: Kelionės į Siriją prisiminimai
3. Libanas: Įvairiausia maža valstybė

Komentarai