Išskleisti meniu

Afrika – kelionių vadovai

Namibija – didžiųjų žvėrių valstybė

Namibija – didžiųjų žvėrių valstybė

| 0 komentarų

Vienas pasiūlymų Namibijos turizmui plėtoti skamba taip: “Aptverti miestelius apsauginėmis tvoromis, o likusią žemę užleisti gyvūnams”. Ir tai – ne žaliųjų utopija. Juk Namibijos plotas didesnis už bet kurią Europos šalį (išskyrus Rusiją), o gyventojų – vos 2 milijonai. Jos dykumose ir stepėse turbūt pilna vietų, kur niekad istorijoje joks žmogus nestovėjo.

Nors visa Namibija safarių parku tikriausiai nevirs (juk tektų išpirkti fermas), ji ir dabar į tokį panaši. Važinėdamas atokesniais “magistraliniais” žvyrkeliais dažniau susitinki antilopę nei kitą automobilį. O Etošos nacionaliniame parke, kur į retas vandens duobes atsigaivinti suguža drambliai, zebrai, žirafos, karpočių šeimynėlės jausmas išvis nepakartojamas.

Tai, kad Namibija net Afrikos mastais – žmonijos menkai palytėtas užkampis – jos kozirinis tūzas. Kozirinis karalius – kolonijinė kultūra: iki 7% žmonių čia – vokiečių bei olandų palikuonys. Jie puikiai žino, ko reikia europiečiams, ir atvilioja pilnus lėktuvus Europos turistų, kuriems “gilyn į Afriką” dar būtų leistis baugoka.

Žirafa saulėlydžio metu Etošos nacionaliniame parke.

Namibijos širdis – rančų dykros

Namibija – tai tūkstančiai kilometrų važiavimo per dykras, palei komercinių rančų tvoras. Kai kurios jų tokios didelės, kad net pasaulio žemėlapyje nebūtų vien taškeliai. Mažesni plotai mažažolės žemės bandų neišmaitintų.

Kas 100 ar 200 km pasitaiko koks dulkėtas kaimas – kaip Okahandža, su vienaukščiais kukliais namais ir pamirštu “Gott Mit Uns” paminklėliu vokiečių kolonijiniams kariams. Kartais rodyklės pasiūlo išsukti daug dešimčių kilometrų į šalį, kur išvysti didžiausią pasaulyje Hobos meteoritą, Tvifelfonteino primityvią uolų tapybą ir suakmenėjusį mišką, iki pat šiol nenustatyto gylio Otdžikoto apvalų ežerą (vieną vos dviejų sausojoje Namibijoje), už kurį įdomesnė pasirodo gretima stručių ferma. Kol galiausiai kas kokius 500 km vienišas kelias atveda ten, dėl ko į Namibiją ir keliaujama. Etošos nacionalinį parką, Sosusvlėjaus kopų didybę, Kolmanskupės apleistą miestelį.

Hobos meteoritas. Jis sveria 60 tonų ir yra tiek didžiausias pasaulyje nesuskilęs meteoritas, tiek ir didžiausias geležies gabalas

Teoriškai eismas kairiapusis. Bet prasilenkti, būdavo, prireikdavo ir tik kas kelias valandas važiavimo. Tad visai ne per drąsus greičio ribojimas žvyrkeliuose: 120 km/h. Jie tiesūs ir platūs, jokių šalikelės medžių, matomumas idealus. Tik naktimis mums patarė nevažinėti – į šviesas gali šokti gyvūnai. Tad keldavomės ir guldavomės “su saule”.

Niekur kitur nesu matęs, kad vos sutemus šitaip ištuštėtų ir miestai. Net sostinėje Vindhuke telieka prostitutės prie viešbučių. Nesaugu. Pavyzdžiui, Namibijoje 100 000 gyventojų kasmet tenka per 17 nužudymų, Lietuvoje – 6.

Saulėlydis dykumoje. Po jo važinėti mažiau saugu - ne dėl nusikaltimų (dykumoje nėra žmonių), tačiau dėl gyvūnų keliuose

Etošos vandens duobės – gyvūnijos teatrai

Etošos nacionalinis parkas – milžiniška teritorija, palikta gyvūnijai (žmonės iškeldinti). Ploto sulig trečdaliu Lietuvos, Etoša didesnė net už garsųjį PAR Kriugerį. Ten atsiduri lyg stebuklingoje priešistorinėje žemėje. Niekad nenugąsdinti medžiotojų žvėrys gyvena savo gyvenimus, tarsi žmonija neegzistuotų.

Jeigu vietoje kiekvieno Lietuvoje sutikto katino būtų žirafa ar dramblys, vietoj šuns – zebras, o vietoj balandžio ar varnos – kažkas iš antilopės giminaičių – vis tiek neišvystum tiek didžiųjų žvėrių, kiek jų matai Etošoje.

Zebrai Etošoje

Ten jie nesislapsto paunksmėse, medžių mažai. Sausame regione, supančiame dažniausiai išdžiūvusį druskingą Etošos ežerą, gyvūnai priversti eiti atsigaivinti į vos ~30 gėlo vadens duobių (waterhole). Kiekviena jų – it “Discovery Channel” filmavimo aikštelė, o turistai tai stebi iš automobilių. Pačiam vairuoti – galima, bet išlipti – jokiais būdais.

Štai prie vienos “vandens duobės” susirinkę drambliai su drambliukais, o jiems iš po kojų atsigaivinti mėgina karpočių šeimynėlė (vos drambliui sujudėjus maži keisti “kiauliukai” atšoka atgal). Kitame ištisos kaimenės įvairių antilopių. Jų ir apskritai daugiausia: tiesiaragiai pilki oriksai, riestaragiai kudu, galvijinės antilopės, šokliosios gazelės (springbok), kanos (čia vadinamos “eland” – žodžiu, kuris kilo nuo lietuviškojo “elnias”), mažutėliai dikdikai.

Etošos nacionalinio parko keliuose tenka prasilenkti ir su drambliais

Nakvojama parke trijose stovyklose – palapinėse ant visureigių stogų arba nameliuose. Stovyklos turi ir tvenkinius gyvūnams privilioti, viena – Halalis – net labai tikrą vokiečių fortą (parką ir įkūrė vokiečiai). Buvo be galo įspdūdinga, kaip naktinėje šviesoje gėrė dramblų banda. Tai reta galimybė pamatyti “naktinį Etošos gyvenimą”, nes nakčiai stovyklų vartai uždaromi. Tiesa, šakalai vis tiek įsigudrina atklysti.

Rytais Etošoje “muilo operas” keičia “trileriai”. Spėjome pamatyti, kaip savo grobį doroja liūtai. Stovyklų “keliautojų knygose” skaitėme dar įspūdingesnių tos dienos istorijų: kaip “didžiosios katės” susimedžiojo žirafą.

Rytas. Stovyklos vartai ką tik atsidarė.

Namibijos šiaurėje – tikroji Afrika

Namibijos Šiaurė – afrikietiškiausia. Turistų čia mažai, mažai ir ką žiūrėti. Užsukome dėl atmosferos. Septintadalyje Namibijos žemių ten gyvena 60% visų jos žmonių. Visgi, Europos mastais ir toks gyventojų tankumas juokingas: juk tie 60% – kiek daugiau nei milijonas, o tas septintadalis – kaip dvi Lietuvos.

Tačiau tiek jau pakanka, kad jaustumeis gyvenamam krašte. Palei vos pravažiuojamus kelius tuntai uniformuotų vaikų kulniuoja į tolimas mokyklas, gatves supa šimtai (neperdedu) afrikietiškų barų – namelių, vadinamų šybynais. Kiekvienas vis labiau iššaukiančiu rankomis išdažytu pavadinimu – pavyzdžiui, “Taliban”. Ne, musulmonų Namibijoje beveik nėra – tiesiog šybyno šeimininkas, galvodamas pavadinimą, matyt, žiūrėjo žinias.

Tradiciniai kaimiški namai šiaurės Namibijoje

Ten vyrauja vietinės tautybės, o ypač ovambai. Didžiausias miestas – Ošakatis (~36 000 gyv.) – irgi mažų namelių rinkinys. Prekyba, paslaugos – daug kas daroma čia pat, gatvėje, atvirai. Šalčių juk nebūna, o ir už įprastinę dykumą drėgmės daugiau. Kolonistai, braižydami lygias Afrikos sienas, mažai kreipė dėmesio į padėtį ant žemės – jei būtų kitaip, šiaurinė Namibija turbūt priklausytų gretimai Angolai, kuriai artimesnė ir gamtiškai, ir kultūriškai.

Tame regione įdomūs milžiniški termitynai, paukštelių “daugiabučiais lizdais” apkibę medžiai bei karaliaus rezidencija – medinių namelių rinkinys. Privaloma gidė demonstravo, kaip klūpint prišliaužti prie “monarcho” sosto, bet angliškai kalbėjo sunkiai – klausimo, kam tas karalius karaliauja (juk Namibija – Respublika), išvis nesuprato.

Šiaurės Namibijos gamta (iš kairės): termitynas, Otdžikoto ežeras, 'daugiabutis' paukščių lizdas

Vėliau pasidomėjau: be oficialiosios demokratinės valdžios Namibijoje yra ir tradiciniai genčių monarchai bei kapitonai, nustatantys “paprastą” teisę – santuokos ir paveldėjimo. Teismas, spręsdamas tokį ginčą tarp gentainių, pirmiausiai turi išsiaiškinti, kokia gi toje gentyje tvarka. Ji už įstatymus svarbesnė.

Dar ten aplankėme Nakambalės muziejų XIX a. suomių misionieriaus Rautaneno pastatytame name Ondangvoje. Jie vykdavo į šią tolimą žemę, rinkdavosi skurdą ir skleidė Kristaus žinią, vertė Bibliją į vietos kalbas. Buvome ir atstatytame kralyje – tradiciniame apvaliame šiaurės Namibijos kaime.

Nakambalės muziejus, kur kadaise dienas leido suomis misionierius Martis Rautanenas

Europietiški pakrančių kurortai

Krantinės visad būdavo Afrikos vartai, būtent jas pirmiausia užėmė europiečiai, paskui palaipsniui tyrinėdami – ir prisijungdami – atokią žemyno šerdį. Tad ir gražiausias ano laikmečio palikimas – čia.

Visų pirma – Svakopmundas, su didžiulėmis vokiškomis vilomis, fachverku, tiltu į vandenyną nuo kurio regėjau saulėlydį. Vakarietiškais restoranais, hobių parduotuvėmis – štai vienoje parduoda įvairių senų armijų uniformų kopijas. Nemažai baltaodžių, ir ne vien piliečių ar keliautojų: afrikietiškas, bet ne nuskuręs uostamiestis vilioja europiečius, nutarusius pabėgti iš “saugios zonos”.

Vokiečių kolonijos eros (1884-1915 m.) istoristiniai pastatai Svakopmunde

Į šiaurę nuo Svakompundo – Hentisbajus (Hentiesbaai), kurio naujų pakrantės namelių eilės atrodo it švarus Amerikos priemiestis. Toliau beveik 1000 km driekiasi Skeletų krantas, portugalų vadintas “Pragaro vartais” – šaltųjų srovių keliamas rūkas čionai sudaužė tūkstančius laivų. Senųjų “skeletų” būtų reikėję ieškoti dar šiauriau, bet matėme bangų plakamą šiuolaikinį tralerį, tikriausiai amžinai įstrigusį Namibijos smėlynuose.

Į pietus nuo Svakopmundo – Volvis Bėjus – nykoka buvusi britų kolonija – paskui dar tvenkiniai su gausybe rožinių flamingų, o tuomet jau tuštuma – nei kelių, nei žmonių 500 km iki pat Liuderico (važiuoti teko aplink).

Bangų niokojamas laivas laukia, kol taps dar vienu Skeletų kranto skeletu

Namibijos pietūs: kopos ir deimantai

Liudericą knygos turistams krikštija “Dykumų Vokietija”, bet tai perdėta. Vokiška ten tik liuteronų bažnyčia, dar keli pastatai ir gatvių pavadinimai. Įspūdingesnė Kolmanskupė – 1954 m. apleistas turtingas deimantų kasėjų priemiestis. Amžiams pasilikusį tarpukarį ten pamažu valgo dykuma: gražiuose vadovų namų interjeruose smėlis, būna, jau siekia pirmo aukšto lubas. Yra ir didelė ligoninė (turėjusi pirmąjį pietų pusrutulio rentgeno aparatą), kultūros namai su teatru ir kėgelbanu, bėgiai ledui išvežioti (šaldytuvų juk nebuvo).

Yra prie Liuderico ir gamtos perlų – ruonių pilnas Diazo kyšulys – bet pakeliui į Liudericą iš Svakopmundo tokių dar daugiau. Mistiškasis Sosusvlėjaus spalvų žaismas: aukštos geltonos smėlio kopos, balti išdžiūvusių ežerėlių dugnai, vaiskiai mėlynas dangus. Padariau klaidą išėjęs ten su beveik tuščiu vandens buteliuku – net abejojau, ar begebėsiu grįžti.

Sosusvlėjaus kopų didybė

Šimtai kilometrų žvyrkelių toliau vedė pro Duvisibo pilį, dykynėje pastatytą dresdeniečio Von Vulfo, žuvusio Pirmajame pasauliniame kare. Unikaliose XX a. pradžios freskose – ir dirižabliai.

Paskui – Helmeringhausenas, privatus miestelis. Jame – nė gyvos dvasios. Tada, dar už 150 km – laukinių arklių kaimenės, sakoma, Vulfo apleisto žirgyno palikuonys.

Duvisibo pilis.

Vokiečiai Namibiją 1884 m. kolonizavo iš desperacijos. Kai jų suvienyta vastybė įstojo į kolonijų lenktynes, visas vertingasis pasaulis jau buvo išsidalintas. Bet ir į atlikusias bergždžias Namibijos dykumas vokiečiai nespjovė: skubiai tyrinėjo, statė miestus, kūrė ūkius ir represavo vietinius (tarp vietinių buvo ir iš PAR atklydę kolonistų olandų palikuonys, save jau suvokę kaip atskiras būrų ir basterų tautas). Šiandien sunku patikėti, kad Namibiją Vokietija tevaldė 30 metų (1915 m. per Pirmąjį pasaulinį karą kraštą užėmė Pietų Afrika).

Vindhukas – didelė maža “triguba” sostinė

Kai į jį ryte atskridome iš Frankfurto už Kauną mažesnis Vindhukas pasirodė it koks peraugęs kaimas – privatūs nameliai, keli beveidžiai XX a. vidurio daugiaaukščiai centre, mažai žmonių gatvėse, pustomas smėlis. Užtat kai grįžome po dviejų savaičių klajonių dykumose naktinis švieselių pilnas Vindhuko slėnis atsidavė didmiesčiu. Viskas reliatyvu.

Meteorito gabalai - it paminklas centrinėje Vindhuko pėsčiųjų gatvėje

Centrine Vindhuko gatve ėjo grupelė moterų nuogomis krūtinėmis. Himbės – jų tauta atkakliai laikosi štai tokio tautinio kostiumo. Jei kam nors norisi dėl to pavadinti jas “necivilizuotomis” priminčiau, kad panašiai apie plaukų nedengiančias europietes mąsto dažnas musulmonas. Vėlgi – viskas reliatyvu.

Didesnieji Namibijos miestai iš tikro – trimiesčiai. Tai – apartheido palikimas. Anas politinis režimas vyravo, kol Namibija buvo PAR valda (iki 1990 m.). Tuomet kiekvienai oficialiųjų rasių buvo skirtos atskiros žemės ir miestai. Šitaip greta Vindhuko (tuomet baltųjų miesto) įkurtas Chomasdalis (spalvotųjų – t.y. mulatų ir pirmųjų Namibijos gyventojų bušmėnų – miestas) bei Katutura (juodaodžių miestas).

Vokiečio raitelio paminklas buvusiame 'baltajame' Vindhuke tebestebi miestą. Muziejus jam už nugaros esančioje tvirtovėje jau koncentruojasi labiau į juodaodžių istoriją

Panaikinus apartheidą buvę baltaodžių miestai tapo visų rasių centrais. Ten ir visos įdomybės. Vindhuke tai senosios liuteronų bažnyčios (dauguma namibų – liuteronai), skurdoku muziejumi paversta tvirtovė, pėsčiųjų gatvė su meteorito liekanomis, stotis ir geležinkelių muziejus, prekybos centrai.

Buvę spalvotųjų ir juodaodžių miestai (vadinami “township“) iki šiol tokiais liko. Rases tebeskiria ir pirkimo manieros (turgeliuose vien juodaodžiai, prekybos centruose gausybė baltaodžių), net mėgiamas sportas (Namibijos regbininkai – beveik vien baltaodžiai, o futbolininkai – juodaodžiai).

Vokiška architektūra ir liuteronų bažnyčia Liuderice, galiniame mūsų kelionės taške

Mums įprastus verslus – parduotuves, restoranus, knygynus – valdo baltaodžiai arba kinai. Pastarieji plūste užplūdo po nepriklausomybės, jau sudaro ~2% gyventojų ir nenuilstamas darbas net skurdžioje naujojoje tėvynėje jiems krauna pinigus. Juodaodžių verslai paprastesni: suvenyrų prekyba ant šaligatvio, žmonių kirpimas gatvėse, šybynai ar keistas triukas dažnoje degalinėje, kai iš kažin kur prisistatęs “menininkas” paklausia pakeleivių vardų ir čia pat išraižo juos ant akmenėlių, įkalbinėdamas nusipirkti (dažnas perka, nes antraip jaustųsi kaltas: akmenėlis juk “jau sugadintas”).

Yra teorija, kad tokius skirtumus nulėmė klimatas. Vokiečiai, olandai, kinai kilę iš kraštų su aiškiais metų laikais. Dar jų protėvių protėviams tekdavo planuoti, taupyti, kaupti maisto atsargas žiemai ir sunkiai dirbti. Priešistoriniais laikais šitą darę turėdavo geresnius šansus išgyventi (genetinė atranka), vėliau tiesiog jie gyvendavo turtingiau, todėl tokios savybės tapo kultūrinėmis vertybėmis.

Tvifelfonteino petroglifai - vienas seniausių žmonijos įrodymų Namibijoje.

Tuo tarpu Juodojoje Afrikoje to nereikėjo. Namibijos pusdykumės visuomet pilnos gyvūnų – eik ir medžiok. Vien dėl to senovės namibai gyvendavo gal net geriau nei senovės germanai – nors jie netaupė, neplanavo ir dirbo mažiau. Bet šiandieninėje ekonomikoje tai nebeįmanoma.

Tam, kad bekojis vokiečių kolonistų palikuonis, išnuomavęs mums džipą, įkurtų savo autonuomą, juk reikėjo sukurti verslo planą, taupyti, investuoti, užsiimti rinkodara – užuot pirmąjį uždarbį čia pat išleidus savo reikmėms. Tačiau tai, kas formavosi tūkstantmečius, nepasikeis per porą kartų – ir Namibija puikus to pavyzdys.

Vokiečių paveldas Namibijoje savo masteliais nustelbė ankstesnius žmonių statinius. Iš kairės: Svakopmundo kapinių antkapiai, Duvisibo pilies interjeras, bažnyčia Vindhuke

Štai naująją Namibijos prezidento rezidenciją statė… darbininkai iš Šiaurės Korėjos. Tokie, kuriuos Kimų “dinastijos” valdžia, atėmusi pasus, “nuomoja” abejotinos reputacijos užsienio valstybėms. Net ir žinant apgailėtinas jų darbo sąlygas, sunku patikėti, kad apsimokėjo skraidinti brigadas per pusę pasaulio, kai Namibijoje nedarbas – virš 30%. Bet, prisiminus skirtingą afrikiečių ir azijiečių požiūrį į triūsą, Namibijos prezidentą Hifikepunję Pohambą suprasti lengviau.

Turtinė nelygybė Namibijoje – didžiausia pasaulyje. Bet negali sakyti, kad vietinių tautelių požiūris neturi pliusų. Jie stokoja turtų – užtat laisvo laiko, palyginus su europiečiais, turi į valias. Problemos kyla, kai pamatę kitataučių daiktus ima jų geisti – patys nepagalvodami, kiek daug reikia atsisakyti, norint tai užsidirbti (mokslams ir karjerai parduotos jaunystės…). Ieško paprastesnių nelygybės “paaiškinimų”, tokių kaip rasizmas.

Pasenę automobiliai Namibijos šalikelėje. Taip numesti atliekas ten įprasta - visgi, kai žmonių tiek mažai, jos taip smarkiai akių nebado

Štai ėjau pro Svakopmundo “šaligatvių prekeivius”, kurie įkyriai siūlė niekučius. Kaip elgčiausi bet kur pasaulyje, nekreipiau dėmesio – kam gaišti jų ir savo laiką, jei vis tiek nepirksiu. Staiga susilaukiau replikos: “Žinai, mes, juodaodžiai, irgi žmonės”.

Gal tai tebuvo įžūlokas bandymas priversti mane pasijusti kaltu ir ką nors nusipirkti. Bet paskaitęs rasinius ginčus Namibijos interneto forumuose nensutebčiau, kad pardavėjas tikrai manė, kad koks suvenyrų parduotuvėlę laikantis būras daugiau uždirba ne todėl, kad yra pasirūpinęs įdomesnėmis prekėmis, savo tvarkingas patalpas meniškai apipavidalinęs, pastatęs reklaminių stendų – o tik todėl, kad baltaodžiai turistai kur pirkti apsisprendžia pagal pardavėjo rasę.

Šybynai - šiaurės Namibijoje įprasti barai neišvaizdžiuose pastatėliuose, nusėję visas priemiesčių pakeles.

Namibijoje kolonializmas griuvo švelniai

Toksai požiūris kitur Afrikoje jau sukėlė tragiškų pasekmių. Ypač kaimyninėje Zimbabvėje. Vadovaudamasis mintimi, kad baltaodžių protėviai tiesiog buvo pavogę žemes, tenykštis diktatorius Robertas Mugabė jas leido “pasiimti” juodaodžiams bendrapartiečiams. Kaip ir kiti panašūs “atimkim ir padalinkim” tipo eksperimentai, šis patyrė visišką fiasko: naujieji šeimininkai nemokėjo organizuoti modernių ūkių ir “Afrikos duonos pintine” pravardžiuota šalis atsidūrė ties bado slenksčiu. Ne kiekviena melžėja gali valdyti valstybę. Ir ne kiekvienas valstybės valdytojas gali būti melžėju (t.y. ūkininkauti).

Pietų Afrikos Respublikoje valdžia neatėmė turto iš baltaodžių ūkininkų, bet nusikaltėliai jų išžudė tiek, kad kai kurios nevyriausybinės organizacijos tai pakrikštijo genocidu. O kur dar tenykščiai konfliktai dėl masinio miestų ir gatvių pervadinimo. Net ir tų, kuriuos įsteigė nuo britų bėgdami būrai.

Kolmanskupė, pustoma smėliu. Viena vietų, iš kurios vokiečiai pasitraukė. Iš kitur Namibijoje jie irgi traukiasi, bet labiau savanoriškai: valdžia išperka jų žemes, atiduoda juodaodžiams. Taip perpirktas jau apie ketvirtis didžiųjų Namibijos rančų

Namibijos dykras anie revoliuciniai vėjai pasiekė gerokai aprimę. Jos gamtinis žemėlapis – vis dar primena sudykumėjusią Vokietiją. Aukščiausias kalnas – Spitzkoppe, populiarūs rezervatai ir nacionaliniai parkai: Naukluft, Richtersveld, Waterberg. Miestuose vokiškų gatvių pavadinimų jau mažiau, bet likę. Ne vienam jie atrodo mažesnė blogybė, nei užsienio diktatorių vardai (R. Mugabės, F. Kastro), kuriuos į miestų žemėlapius įrašo kairuoliška SWAPO valdžia (nuo pat nepriklausomybės visuose rinkimuose triumfuoja tik ši partija). Be to, internetas ir taip lūžta nuo ginčų: skirtingų tautybių namibai ragina įvairias vietoves pervadinti būtent jų kalba. Ir aiškina, kodėl kitų tautelių žodžiai tam netinka. Geriau tos Pandoros skrynios neatverti?

Su oficialiąja kalba Namibija “sužaidė” dar pragmatiškiau: įsivedė “pasaulinę” anglų kalbą, nors ji 1990 m. nepriklausomybės metu tebuvo gimtoji iki 2% žmonių (ovambų – 48%, namų – 12%, būrų – 12%, hererų – 8%, kavangų – 8%, kaprivių – 5%, vokiečių – 2%). Tačiau jei ne šis sprendimas, dalis tuščiuose keliuose sutinkamų džipų galbūt turistus vežiotų Kenijoje ar PAR. Juk suprantamos iškabos sušvelnina “kultūrinį šoką”.

Turistai iš džipų stebi gyvūnijos teatrą Etošoje. Nuomoti pikapai su palapinėmis ant stogo, paaukštinti (kad nepasiektų gyvūnai) pusiau atviri ekskursijų visureigiai - populiarūs būdai čia keliauti

Atrodo, Namibija sėkmingai plaukia per dekolonizacijos štormą. Nusikaltimų daug – bet ne kaip PAR. Skurdo yra – bet ne bado, kaip kitose Afrikos dykumose. Ekonomika čia panašiame lygyje, kaip Egipto ar Tuniso. Kaip šios dvi šalys tapo “langu į Arabiją”, taip Namibija gali būti “langas į Juodąją Afriką”. Joje – visa, ką regionas turi gero ir mažiau, nei kitur, to, ko vengia Europos turistai.

Deja, Afrikos istorija ne kartą pademonstravo, kaip tai laikina. Viena kibirkštis – ir darbščioji kompetentinga mažuma išsilaksto, iš turistų grupių pravažiuose chaki spalvos autobusuose telieka vienas kitas “nuotykių ieškotojas”, o 5% kasmetis BVP augimas virsta 20% smukimu. Viliuosi, kad Namibijos tas neištiks, kad ji toliau lips aukštyn.

Namibijos žemėlapis su kelionės metu aplankytomis vietomis ir mano nuomonė, kurias vietas iš tų vietų labiausiai verta lankyti. Pagal tai galite planuotis savo kelionę į Namibiją.

Komentuoti
Straipsnio temos: , , , , , , , , , , , , , , , , , , , , , , , , ,


Marokas – lengvai pasiekiama pietų egzotika

Marokas – lengvai pasiekiama pietų egzotika

| 4 komentarai

Marokas – viena keleto pasaulio civilizacijų, kurios daugiau nei 1000 metų atsilaikė pilnai neužkariautos. Tad keliavimas čia – išskirtinė patirtis.

Maroko esmių esmė: šimtmečius pirklius traukiantys įtvirtinti dykumų didmiesčiai, kaip Marakešas ar Fesas. Ankšti jų senamiesčių (medinų) prekybiniai labirintai su storų sienų slepiama meniška prabanga. Gyvenamos dykumų tvirtovės (kasbos), per amžius saugančios sausus upių slėnius. Piligrimų garbinami išminčių kapai.

Ait Benhadou kasba, pamėgta Holivudo.

O šiuolaikinis koziris: atvirumas turizmui. Vizų nereikia, pigių skrydžių gausu lyg Europoje, kurortai modernūs.

Esame įpratę arabų pasaulį matyti kaip vienį. Bet prieš 1300 metų nuo arabų kalifato atskilęs Marokas dinastija po dinastijos statė savitą kultūrą, kurią kiti arabai pakrikštijo Tolimaisiais Vakarais. Kadaise buvę itin galingi, marokiečiai pastatė ir dažną Ispanijos, Portugalijos miestą.

Tačiau tik pačiame Maroke visa tai – ne turistams išdailinta praeitis, bet gyva šiandiena.

Odų raugyklos Feso senamiestyje.

Marokas – artimiausia Europai Afrikos šalis

Yra du populiarūs ir pigūs būdai patekti į Maroką. Vienas – skristi Ryanair su persėdimu. Taip baigėme kelionę. Kitas – plaukti iš Ispanijos. Taip atvykome.

Gibraltaro sąsiauris tarp Maroko ir Ispanijos – audringas, bet siauras. Jo niekada nepakako sustabdyti armijoms. Ispanijos ir Maroko, o kartu ir katalikų bei musulmonų pasaulių sienos nuo pat 711 m. iki šių dienų nuolat stumdėsi. Galingi Maroko valdovai VIII a. amžiuje perėmė visą Pirėnų pusiasalį – atrodė, islamo užkariavimai niekad nesibaigs ir Europoje kryžius pakeis mėnuliai su žvaigždėmis. Tačiau susitelkę katalikai smogė atgal, per šimtmečius trukusią rekonkistą vydami “atgal į pietus” maurais vadintus marokiečius. 1492 m. musulmonų valdų Pirėnuose nebeliko, o XX a. ispanai jau “buvo priglaudę” ir beveik visą šiaurinį Maroką.

1956 m. Ispanų Marokas tapo nepriklausomas, bet keletą Afrikos pakrantės miestų ispanai sau pasiliko, neklausydami arabų protestų. Vienas jų – Seuta, marokiečių vadinamas Sebta. Tai – keistas kolonijinis avanpostas su senomis (nuo X a. iki XVIII a. tobulintomis) karališkosiomis sienomis ir armijos baze. Kainos jau mažesnės nei Europoje, bet dauguma gyventojų miesto centre – ispanai. Artėjant prie didžiulės Europą nuo Afrikos nelegalų saugančios sienos daugėjo musulmonų: apskritai Seutoje ispanai ir arabai pasiskirstę po maždaug 50%.

Seutos miestas yra pusiasalyje, kaip ir Gibraltaras anapus sąsiaurio. Jų situacijos panašios. Abu juos valdo buvusios imperijos (Gibraltarą - britai, Seutą - ispanai), o ne aplinkinės valstybės. Ir abiejuose jų dauguma gyventojų pasisako už esamos padėties išlaikymą.

Šiaurinis Marokas ir klimatu primena Europos pietus, jį dengia drėgnokas Rifo kalnynas. Didžiausias miestas čia – Tanžeras, tarpukariu buvęs tarptautine zona ir bitnikų, tokių kaip Dž. Keruakas, rojumi. Jis – Maroko vartai, ties kuriais virš šimtmečio Europa labinasi su arabiškąja Afrika. Netoli – gražus mėlynas Šefšuano miestelis, senas Larašo kurortas.

Medinos – atskiras gyvenimo būdas

Per kurią sieną, uostą ar oro uostą beatekliausi į Maroką, greit susipažinsi su medinomis. Tai – Maroko miestų senamiesčiai. Bet kartu tai – ir atskiras gyvenimo būdas, kurio nėra niekur kitur. Gatvelės čia klaidžios it labirintai ir tokios siauros, kad tinka tik pėstiesiems, motociklams ir asilams. Kiekvienoje pardavėjų dinastijos prekiauja vis kitos rūšies prekėmis: štai kopetėlių gatvė, diržo sagčių skersgatvis, kilimų gatvė, Koranų gatvė… Prekyba klesti ir karavansarajuose, kur kadaise apsistodavo keliaujantys pirkliai. Spalvingas prekes papildo ne mažiau įdomiais tautiniais rūbais vilkintys žmonės. Vargšai ir turtingi gyvena greta, bet pastarieji turtais nesipuikuoja: visų namų išorinės sienos nykios ir be langų. Net mečetes atpažinsi tik jei užversi galvą ir išvysi kvadratinį minaretą. Užtat kai kurie kiemai – be galo puošnūs, išraižyti smulkiausiais raštais. Tą grožį lengviausia išvysti turistams atvertose viduramžių medresėse (religinėse mokyklose), nes privatūs riadai (namai) uždaryti. Skurdesni mediniečiai kiemų neturi ir grynu oru kvėpuoja, drabužius džiauna ant stogų. Verta ant kokio užlipti idant išvystum nesibaigiančią medinos pastatų jūrą, iš kurios šen bei ten “dygsta” minaretai. Prabangesniuose medinų riaduose veikia ir viešbučiai, bet automobilio kur palikti nebus.

Feso miesto medina nuo vieno lygiųjų stogų. Gatvelės tokios siauros, kad nė nesimato, kad jos būtų. Medinos dvasios nuotraukoje perteikti neįmanoma: turi ten pasivaikščioti, dairytis, pasiklysti. Mėginau atrinkti šiai vietai medinos nuotrauką. Beviltiška - bet kuri fotografija tebūtų pavienio prekystalio ar marokiečio, o ne medinos. Paprasčiausiai nebūdavo vietos atsitraukti tiek, kad į objektyvą tilptų bendresnis vaizdas

Medinos turi ir tamsiąją (turistams) pusę: be galo įkyrius žmones, uždirbančius iš “užsieniečių melžimo”. Prekeiviai, brukantys savo kilimus, būgnus, marokietiškas kepurėles ar metalinius žibintus – tik ledkalnio viršūnė, nes jie bent iš paskos nesekioja. Įkyresni prekeivių pasiuntiniai, dirbantys už komisinius. Štai vienas žadėjo nusivesti ant stogo iš kur matosi visa medina – įvedė į kilimų parduotuvę, iš kurios net norėdamas nieko nepamatysi. Blogiausi tie, kurie skelbiasi gidais, bet nei žino, nei supranta ko reikia turistams. Štai “ekskursijoje” po Tarudanto mediną vienas toks mums rodė tokias “įdomybes” kaip importiniai kedai ant vieno prekijo lentynos (paaiškino: “Čia mūsų Goodyear”). Dažnas “gidas” imasi “darbo” nė neprašytas, paskui reikalauja pinigų. Dar kiti išsigalvoję ištisas istorijas: vienas apsimetė tiesiog norintis pabendrauti su užsieniečiais (aišku, galiausiai reikalavo pinigų), kitas, paklausęs iš kur aš, paprašė “išversti laišką jo draugui Lietuvoje”, o pats išnaudojo tą laiką siūlyti mano bendrakeleiviams savo prekes.

Gatvė netoli Tarudanto medinos.

Tai – ne pavieniai nutikimai, taip atsitinka po keleto minučių patekus į bet kurią mediną (kartais – ir ne medinose), o vienu “įkyreiva” nusikračius po tiek pat laiko prisistato kitas. Kam Marokas – pirmoji arabų šalis (arba kas dar yra lankęs Egiptą ar Tunisą) dažnai ima bodėtis visais arabų ar net musulmonų kraštais: neva žmonės ten šlykščiai įkyrūs. Bet tai klaida: iš tikrųjų daugelyje musulmoniškų šalių per turgų gali prieiti nė neužkalbintas. “Įkyrumas” labiau yra pasekmė to, kad naivūs, menkai vietos kultūrą ir ekonomiką išmanantys “viskas įskaičiuota” tipo masiniai turistai iš Vakarų Europos čia susiduria su itin skurdžiais vietiniais. Pirmieji galvoja duodantys grašius “kad atsiknistų”, o antrieji, tokią Maroke didelę sumą gavę it atlygį už savo įkyrumą, prie kitų turistų kabinasi tik įžūliau.

Gyvačių kerėtoją miesto aikštėje stebi būrys vietinių, kai kurie tautiniais rūbais, kiti paprastais.

Didžiausios medinos – Maroko gilumos didmiesčiuose (Marakeše, Fese), bet ir Maroko šiaurėje yra ką pamatyti. Garsiausia ten – UNESCO pripažinta Tetuano medina.

Be medinos kiekvienas Maroko miestas turi ir Naujamiestį, elitine prancūzų kalba vadinamą Ville Nouvelle. Jie statyti XX a. pradžioje pagal to meto Europos estetiką su žiupsneliu rytų skonio. 1912-1959 m. didžiuma Maroko buvo Prancūzijos protektoratas, bet tai ne tas pats, kas kolonija: Maroko sultonai buvo išlaikę dalį galios, dinastija nenutrūko. Nors palyginus su kolonijomis Marokas išliko labai autentiškas, prancūzai jį kažkiek suvakarietino: sultonai persivadino karaliais, vilki vakarietiškais kostiumais, tradicinius rūbus (dišdašas, šlepetes babuš) palikę varguomenei.

Tanžero Ville Nouvelle.

Maroko imperiniai miestai: Marakešas, Fesas, Meknesas

Marakešas taip suformavo užsieniečių suvokimą apie visą šalį, kad net pavadinimą “Marokas” jie sugalvojo pagal žodį “Marakešas” (tikrasis arabiškas valstybės pavadinimas yra “Mahrib” ir reiškia “Vakarų žemę”, nes tai vakariausias arabų pasaulio galas).

El Badi sultonų rūmams ar masyviam Kutubijos mečetės minaretui išties Maroke nėra lygių, o chaotiška Džema El Fna aikštė, kur parduodama viskas nuo apelsinų sulčių iki arabiškų pasakojimų, gal ir visame pasaulyje neturi analogų.

Marakešo El Badi valdovų rūmų, statytų XVI a., griuvėsiai.

Tačiau masinis turizmas ir užsienio žvaigždžių liaupsės (dizaineris Ivsas Sen Lorenas net nurodė išbarstyti savo pelenus Marakešo Mažorel parke) Marakešo mediną pavertė kiek mažiau tikra: ji labiau iščiustyta, su restoranais ant stogų, turistams atvertais riadais, suvenyrams užleistais kvartalais.

O štai Feso Medinoje greta motociklų daiktus tebenešioja asilėliai, “savitarnos” duonos kepyklėles kiekviename kvartale kūrena kūrikai, daugumą prekių nuperka vietiniai, įprastiniai “restoranai” – pilstomos pigios sriubos valgyklos. Daugiau ir purvo, nudvėsusių žiurkių, senuoju būdu braidydami po išmatas tebedirba odminiai – vaizdas nuo stogų įspūdingas, bet kvapas jaučiasi iš toli.

Feso medinos skurdas ir prabanga. Kairėje - odminiai braido odos ruošimo baseinuose, o ant pastatų sukabintos džiūstančios odos. Dešinėje - Kairuano mečetės-universiteto kiemas.

Tiek Fesas, tiek Marakešas yra buvę Maroko sostinėmis. Netoli Feso stovi trečioji istorinė sostinė, mažiausia ir ne tokia žymi – Meknesas. Pastatyta pagal žiauraus valdovo Mulajaus Ismailo (1672-1727), esą turėjusio per 1000 vaikų, užsakymą, didžiuojasi jo mauzoliejumi, o taip pat gražiomis sienomis, vartais.

Prie pat Feso yra ir dar senesnės sostinės – Voliubilio – griuvėsiai. Nuo 146 m. pr. Kr. tai buvo Romos imperijos atokios Mauretanijos provincijos, praturtėjusios iš alyvuogių aliejaus ir gyvūnų gladiatorių kautynėms eksporto, centras. Bazilikos, vilos su mozaikomis kiek kuklios, bet kartu ir žavios. Įspūdingiausias pats faktas, kad šita pati imperija dar Kristaus gimimo laikais buvo užvaldžiusi šitokias skirtingas žemes trijuose žemynuose.

Voliubilio bazilikos griuvėsiai. Prieš 2000 metų čia vykdavo 20 000 gyventojų turėjusios provincijos sostinės teismai.

Modernūs pakrančių metropoliai: Kasablanka ir Rabatas

Nepaisant didžiulės pakrantės Marokas visada buvo sausumos karalystė. Jo pirkliai gabendavo turtus ne jūromis, bet “dykumų laivais” kupranugariais, kuriems švyturiais būdavo aukšti miestų minaretai. Jo valdovai 1591 m. sugebėjo kirtę europiečiams neįveikiamą Sacharos dykynę nukariauti Timbuktu, bet niekada neperplaukė nieko platesnio, nei Gibraltaro sąsiauris. Net gretimas Kanarų salas Marokas paliko ispanams, ką jau kalbėti apie Amerikos kolonizaciją, kuriai, atrodo, Maroko geografinė padėtis būtų buvusi net geresnė, nei Europos imperijų.

Todėl tiek Fesas, tiek Marakešas, tiek Meknesas stūkso giliai sausumoje, o didieji Maroko pajūrio didmiesčiai – sostinė Rabatas ir ekonominis centras Kasablanka – šalies dvasios ir senovės kiek stokoja, yra vakarietiškesni. Pastaroji net turi “naująją mediną” (Quartier Habous): jos baltos švarios tarpukario prekyvietės atrodo lyg rytų turgus sukryžmintas su vakarų prekybos centru.

Kasablankai taip trūkstančios didybės 1993 m. įpūtė karalius Hasanas II, užsakęs čia pastatyti mečetę, kuriai visame pasaulyje nebūtų lygių. Jos 210 m aukščio minaretas pagerino aukščiausio religinio statinio Gineso rekordą. Tūkstančių amatininkų dailintas vidus – 25000 talpinanti pagrindinė salė, moterų balkonas, apsiplovimo rūsys – savo puošnumu primena barokines Europos katedras, o ne XX a. statinį. Tai – ir vienintelė Maroko mečetė, į kurią įleidžiami nemusulmonai.

Kasablankos Hasano II mečetės salė.

Rabatas dar XII a. statytas kaip naujoji sostinė, bet ja tapo tik 1912 m. “protektoriams” prancūzams nutarus valdžią iškelti į pajūrį. Tad iš Viduramžių laikų likę tik pavieniai objektai: taip ir nebaigta statyti “didžiausia Viduramžių pasaulio mečetė” su išlikusiu Hasano minaretu ir Čelos XII a. valdovų kapinynas.

Ir miesto sienos. Priešingai Europai, mada jas griauti į Maroką nebuvo atėjusi, todėl medinos daug kur tebeįrėmintos masyviais mūrais. Rabate buvau ir prie karaliaus rūmų – kad į juos pažiūrėtum privalai pakeliui palikti pasą.

Hasano minaretas ir taip ir nebaigtos statyti mečetės stogą laikyti turėjusios kolonos.

Agadyras ir turistinė pakrantė

“Didieji masiniai pajūrio kurortai” visame pasaulyje – kone vienodi. Ir pagrindinis Maroko kurortas Agadyras ne išimtis. Europiečiai pilnais lėktuvais į “viskas įskaičiuota” viešbučius čia vyksta įdegti saulutėje. Jokios medinos ar senų mūrų nerasi: “saulės turistų” poreikiai visur tokie patys, ir Agadyras prie jų prisitaikė – kaip ir Šarm El Šeichas, Alanija, Malta, Portugalijos Algarvė ar Ispanijos “kostos”.

Agadyro promenada palei paplūdimį su vyresnio amžiaus europiečiais turistais.

Tačiau “saulės turistams”, nusprendusiems paragauti ir Maroko skonio, yra saldokų jo variantų vienos dienos išvykoms. 173 km kelionė į šiaurę – ir laukia Savira (Essouira). XVIII a. Maroko valdovai, nusprendę sekti Europos jūrinėmis imperijomis, čia nutarė įkurti uostą, kuriame iš Marakešo kupranugarių suneštos prekės būtų perkraunamos į laivus. Savirą ir jos galingus įtvirtinimus projektavo nusamdyti Europos architektai.

172 km į pietus nuo Agadyro – Sidi Ifnis. Keistas romantiškai aptrupėjęs miestelis, kadaise – izoliuota Ispanijos kolonija tarp prancūzų valdų. Net Marokui paskelbus nepriklausomybę iki pat 1969 m. ispanai laikėsi įsikibę šio 20 000 gyv. miestelio. Po perdavimo Marokui daug ispanų išvyko, bažnyčia apleista, bet ta ~1960 m. Viduržemio atmosfera liko net tikresnė, nei pačioje Ispanijoje, kur ją nustelbė progresas.

Trupanti nostalgiška Ispanija Afrikoje - Sidi Ifinis. Šiandien čia vėl populiaru atvykti gyventi europiečiams.

Bet tikriausias Maroko skonis Agadyro turistams – Tarudantas gylyn į žemyną. Kažin, ar jo masyviomis sienomis aptverta medina būtų pravardžiuojama “Marakešo seneliu”, jei stūksotų toliau nuo pakrantės viešbučių, bet dabar – tai vienintelis žiupsnelis neišdailinto Maroko vos už 84 km nuo “globalaus” kurorto. Neturintiems laiko pasiekti tikrąjį Marakešą ar Fesą, Tarudantas – vertas dėmesio.

Maroko dykumos: laukiniai slėniai ir tarpekliai

Į rytus nuo turistinės pakrantės ir į pietus nuo imperinių miestų Maroko žmonija vis labiau įsilieja į gamtą.

Dykumų miesto spalva nesiskiria nuo kalnų jam už nugaros.

Viršum slėnių ten stūgso marokietiškos tvirtovės – kasbos. Jos – tai ištisas kaimas viename pastate, su koridoriais vietoje gatvių. Daugybė gyvenamos, bet iš išorės atrodo lyg apleistos, dalis bokštelių nugriuvę ar nutrupėję. Kitos suremontuotos ir atvertos turistams – garsiausia tarp tokių Aid Benhadou kasba, itin pamėgta Holivudo režisierių. Tačiau muziejų Maroke matėme vieną, ir tas pats nedirbo: istoriniai pastatai gali būti atverti, bet eksponatų ten nerasi.

Savo spalvomis kasbos puikiai dera prie aplinkinio peizažo – sausų slėnių, dykumų, kalvų. Dauguma gyventojų ten ne arabai, o berberai, tuose kraštuose gyvulius ganę dar iki arabų užkariavimų (jų tautybės pavadinimas kilęs nuo romėniškojo “barbaras”). Jie turi savo kalbas ir keistą geometrines figūras primenantį raštą, kuris, tiesa, vartojamas labiau simboliškai.

Ši kasba, nors ir aplūžusi, tebetarnauja kaip savotiškas dykumų daugiabutis.

Įspūdingi berberiški slėniai, tokie kaip statusis Todhos tarpeklis ar ilgas ir nuošalus Dra – tai ne tik Maroko užkampis, bet ir jo kultūros gimtinė. Šimtmetis po šimtmečio kartodavosi šita pati istorija: kokiame nors pietinio Maroko slėnyje charizmatiškas religingas asketas imdavo skelbti savo tiesas. Nepasitenkindami “supuvusia” ar net ištvirkusia valdžia marokiečiai prisijungdavo prie “paprastų tikinčiųjų” revoliucijos. “Dykumų filosofas” tapdavo valdovu ir pradėdavo savo dinastiją. Tačiau jo vaikaičiai ar provaikaičiai, jau užaugę dabartinės Ispanijos miestuose (Kordoboje, Granadoje), anuomet buvusiuose Maroko civilizacijos centrais, patys susižavėdavo turtais ir dekadansu. Ir tada gamtos nualintame pietiniame Maroke bręsdavo nauja revoliucija. Nuo 789 iki 1659 m. buvo šešios dinastijos, ir kiekviena jų valdydavo maždaug 100-200 metų.

Dažną turistą į šias vietas privilioja ir istorijos apie klajoklišką berberų gentį tuaregus. Tai žinodami vietos “įkyreivos” dažnai pradeda pokalbį žodžiais “Aš klajoklis!”. Toks jau to masinio turizmo minusas: jo palytėtose šalyse sunku tikėtis nuoširdumo.

Kalnų slegiami namai Todhos tarpeklyje.

Atokiuose miesteliuose yra savų perliukų. Ir ten, ir visoje šalyje pilna murabitų – “šventųjų kapų”, kuriuos lanko piligrimai. Tokia tradicija likusiame musulmonų sunitų pasaulyje nepopuliari.

Yra Maroko Atlaso kalnuose net savas kalnų kurortas Ifranas, kur buvo sniego ir slidininkų.

Maroką mylėsi arba nekęsi

Marokas yra kraštutinumų žemė, kurią arba pamilsi, arba prisieksi ten nebekelti kojos.

Vienoje svarstyklių pusėje – pietų egzotika, pigumas, saugumas (Afrikos mastais), unikali kultūra, saulė ir šiluma.

Kitoje – įkyrūs vietiniai, nešvara, kvapai, skurdas, kai kur – ir turistų minios.

Rinkiminė agitacija Maroke naudoja mažiau teksto ir daugiau simbolių. Mat arabų pasaulyje Marokas viena mažiausiai raštingų šalių - kai lankėmės 2010 m., dauguma moterų ir beveik pusė vyrų nemokėjo skaityti, o ir šiandien tie skaičiai - liūdnai įspūdingi.

Kas nusvers, priklauso nuo žmogaus. Nesigailiu keliavęs po Maroką dvi savaites, ir norėčiau grįžti patyrinėti kurį nors iš jo “kupranugarių uostamiesčių” – Fesą ar Marakešą. Bet suprantu ir tuos, kurie jausis priešingai – arba kuriems ir vieno savaitgalio bus gana.

Maroko žemėlapis ir mano nuomonė, kurias vietas iš minimų straipsnyje labiausiai verta lankyti. Galbūt tai padės pasirinkti, kokias vietas aplankyti per jūsų kelionę.

Komentarai
Straipsnio temos: , , , , , , , , , , , , , , , , , , , , , , , , , , ,


Gambija – nuo turistinio kranto iki atkampios egzotikos

Gambija – nuo turistinio kranto iki atkampios egzotikos

| 10 komentarai

Egzotiškoje ir pavojingoje Afrikoje Gambija užima ypatingą vietą. Ši šalelė garsėja savo kurortais – tai artimiausia visus metus karšta pakrantė vakarų Europai. Afrikai retas saugumo lygis čia leido sukurti „viskas įskaičiuota“ poilsio Meką, rinkodaros ekspertų pakrikštytą „besišypsančiu krantu“.

Gambijos dydis – kaip šeštadalis Lietuvos, bet šalyje gyvena 2 milijonai žmonių. Ji labai siaura ir itin ilga (virš 300 km), įsiterpusi į Senegalą. Gambija buvo britų kolonija, Senegalas – prancūzų. Legenda byloja, kad Gambijos upe kadaise plaukė britų karo laivas ir šaudė iš patrankų į abi puses. Kur toliausiai krisdavo sviediniai ten ir buvo brėžiama Gambijos kolonijos išorinė siena.

Ryškiai vilkinčios ant galvų daiktus nešiojančios moterys – dažnas vaizdas Gambijoje.

Kad ir kokia mažytė būtų ši šalis viešbučių britams ir skandinavams zonos tėra vienas jos veidas. Yra dar du. Vienas jų – tai dulkėti miesteliai, susilieję į didmiestį kur gyvena koks trečdalis gambiečių.

Ir pagaliau plati ir egzotiška Aukštutinė Gambija („Upcountry“), kur kaimai tebeatrodo tarsi prieš šimtmečius, veši baobabai, ryžius graužia hipopotamai, o miestuose elektra įjungiama kelioms valandoms per parą.

Gambija Nr. 1: Turistinės zonos

Visi turistiniai Gambijos viešbučiai stovi keliuose didžiausios šalies aglomeracijos Serekundos pajūrio rajonuose. Mes gyvenome Keip Pointe, bet kiti jie: Senegambija, Fadžara, Bakau ir Bidžilas labai panašūs. Kiekviename – keli iš atskirų žemaaukščių pastatų sudaryti viešbučių kompleksai, restoranai, valiutos keityklos, kur už svarus ir eurus duoda kaip reta sutrintus Gambijos dalasius. Ir, aišku, paplūdimys, pilnas melsvų šviežių sulčių spaudėjų būdelių. Mano kelionės tikslas nebuvo kaitintis saulėje, bet net ir tokiu atveju apsimokėjo pirkti atostogų paketą, nes Gambija – mažiausia Afrikos žemyno valstybė, todėl daugumą įdomybių galima aplankyti iš vieno viešbučio. Tai – ir vienas pigiausių būdų aplankyti Juodąją Afriką (savaitės kelialapį iš Londono galima gauti už 1700 Lt, kai tuo tarpu vien lėktuvo bilietai į daugelį regiono šalių kainuoja 3000-4000 Lt).

Gambijoje, kaip ir Lietuvoje, saulė leidžiasi į jūrą.

Dauguma tokių pakrantės „daug kas įskaičiuota“ viešbučių priklauso užsienio kapitalui, bet mūsiškis buvo valstybinis. Visgi net ir jo direktorius – vokietis. Vietinių darbo kultūra kitokia: darbuotojų knibžda, bet viskas vis tiek vyksta lėtai. Padavėjų viešbučio restorane būdavo daugiau nei klientų, bet aptarnavimas užtrukdavo itin ilgai. Tas pats su kitais verslais: užsieniečių valdomoje autonuomoje turbūt galima gauti geresnę paslaugą, o prasidėję su vietiniu viešbučio darbuotoju Pis, pasisiūliusiu tarpininkauti, sugaišome didžiąją dienos dalį (tiesa, sumokėjome mažiau, o problemų nekilo).

Nors Gambija patenka į skurdžiausių pasaulio šalių ketvirtį, kainos čia bent jau kaip Lietuvoje. Tiesiog dauguma šalies gyventojų išvis nesinaudoja parduotuvių, kavinių ir panašiomis paslaugomis. Visa tai skirta užsieniečiams ir elitui.

Mėlynos sulčių ir vaisių salotų pardavėjų būdelės yra kiekviename paplūdimyje.

Vos išėjus iš viešbučio – nesvarbu, į paplūdimį ar gatvę – bemat ima kalbinti vietiniai. Tai vadinamieji bamsteriai (nuo angl. „bum“ – valkata, maždaug „valkatiniai“). Jie medžioja turistus tikėdamiesi gauti pinigų. Žingsniuoja greta klausinėdami standartinių klausimų „Iš kur jūs?“, „Kiek laiko būsite?“, „Kelintą kartą Gambijoje?“. Jei užeini į parduotuvę, laukia prie kasų, o kavinėje prisėda šalimais. Kai kurie siūlo savo paslaugas – paprastai gidauti (toli gražu ne visi turi licencijas ar gali pasakyti ką nors daugiau nei eilinis žmogus). „Gidai“ kviečiasi į „ofisą“ – plastmasinę kėdę po skėčiu arba net be jo.

Daug vietinių jaunuolių pasiryžę suteikti ir kitokias paslaugas. Turistinėje Gambijos dalyje mačiau daugybę tokių porų: senyva, dažnai apkūni europietė ir jaunas atletiškas gambietis. Jie jas vedžioja, nešioja ant rankų, naktimis aplanko viešbučiuose. Už tai gauna dovanų ir pinigų. Kaip vyrai važiuoja į Tailandą, taip turtingas nebe pirmos jaunystės moteris vilioja Afrika ir Karibai.

Valiutos keityklos turistiniuose rajonuose pinigus keičia greitai. Kas kita šalies rytuose, kur keitimui teko atlikti biurokratinių procedūrų.

Juodojoje Afrikoje įprasta: jei yra kokia pasiteisinusi apgavystė, tuoj šia „veikla versis“ daugybė žmonių. Vienos jų taikiniu tapau ir aš: netoli Bakau turgaus pribėgęs vaikinas apsimetė „viešbučio apsauginiu“ ir staigiu judesiu uždėjo man apyrankę. Neva tai dovana nuo jo senelio, kurios atsisakyti nevalia, o ją mūvėdamas jau esu „tikras gambietis“. Tik kad jau netrukus už tą savo „gerumą“ paprašė susimokėti. Pamatęs, kad neketinu, tik po kokių penkių minučių greitu judesiu nuėmė apyrankę. Kita populiari apgavystė: po neva nemokamos paslaugos siūloma paaukoti, pasirašyti vardą ir aukojimo sumą „aukotojų knygon“. Kad neduotum per mažai ten jau būna surašytos didelės sumos, neva suneštos kitų turistų.

Be kurortų Serekundos priemiesčiuose turistams tarnauja ir du nacionaliniai parkai: Abuko ir Bidžilo. Užimantys iš viso 150 ha jie nė iš tolo neprilygsta pietinės ar rytinės Afrikos safarių mekoms. Bet ir artumas prie gamtos čia kitas: automobiliais važiuoti negalima, viskas apeinama pėsčiomis. Kelis kilometrus po gaivią tankių džiunglių vėsumą gali lydėti gidas, aiškindamas apie florą ir fauną. Gambijos valdžią reikia pagirti, mat šie gidai – profesionalūs, baigę specialius mokslus. Jie ne tik moka angliškai, žino apie ką pasakoja, tačiau ir šį tą numano apie žemynus, iš kurių pas juos atvyksta turistai: žino Lietuvą, Europos ekonominę krizę ir t.t.

Trys vaizdai iš Abuko ir Bidžilo parkų (iš kairės į dešinę): parazitinio medžio žudomas kitas medis, termitynas, paukštis džiunglėse.

Parkuose gyvena kelių rūšių beždžionės – vyrauja žaliosios makakos ir rudieji kolobai. Pirmosios prisileidžia žmones arčiau, antrosios jų vengdamos šokinėja medžių lajomis. Teoriškai jas visas draudžiama šerti, bet gidai tai akivaizdžiai toleruoja. Dar yra dideli (iki 2 m ilgio) varanai, kurių vienas tūnojo ant tako. Ir, aišku, paukščiai – Gambija jais garsėja. Daug parazitinių medžių, apsivejančių ir sunaikinančių savo „aukas“ (kitus medžius). Stūkso didžiuliai termitynai – kai kurie jau apleisti, kiti dar gyvi. Medžių kamienais driekiasi dengti termitų koridoriai (juos apgriovus darbštūs vabzdžiai bemat taiso “stogą”). Pro krūmus kartą į mus žiūrėjo dukeris (tokia antilopė). Abuko parko tolimiausiame taške dar įsikūręs ir nedidelis zoologijos sodas su žmogbeždžionėmis ir iš Pietų Amerikos atvežtomis hienomis – turbūt kad kompensuoti didžiųjų žvėrių trūkumą laisvėje.

Šios žaliosios makakos Bidžilo miško parke ką tik kovėsi.

Mažiau nei kilometras nuo mūsų viešbučio, sunkiai randamas gyvenamajame rajone tyvuliuoja Kačikalio krokodilų prūdas. 90% gambiečių musulmonai, likę daugiausiai krikščionys, bet pagoniškų prietarų likę. Pas šiuos 100 roplių ir ropliukų keliauja nevaisingos moterys. Čia jos apiprausiamos to žolėmis užaugusio telkinio vandeniu, o dar šiek tiek jo parsineša namo – intymiosioms vietoms. Sako padeda, ir yra gambiečių, pakrikštytų Kačikaliais. Turistams įdomesni patys krokodilai, išsidrėbę, dalis išsižioję, nejudantys dešimtis minučių. Išrėplioja štai vienas ir užmina kitam ant uodegos. Tas irgi pajuda, po poros sekundžių abu vėl sustingsta. Kai kurie net leidžiasi paliečiami.

Krokodilai prie Kačikalio prūdo. Panašių prūdų šalyje yra ir daugiau: ir vaisingumui, ir turistams.

Gambija Nr. 2: Urbanizuota pakrantė

Serekunda, nuolat traukianti žmones iš kaimų šiandien jau Kauno dydžio (~300 000 gyv.). Bet miestas – beveidis: jokio senamiesčio, visi nameliai plynos architektūros. Jame tėra vienas veikiantis šviesoforas. Tiesa, neaišku kam jis eikvoja elektrą, mat gretimoje būdelėje nuolat dirba reguliuotojas, kartais liepiantis važiuoti ir degant raudonai šviesai. Pagrindinis eismas čia vyksta plačiomis gatvėmis, tačiau dauguma gyventojų dienas leidžia tankiuose vienaukščių kvartaluose tarp jų.

Eilinis Gambijos aglomeracijos gyvenamasis rajonas.

Sostinė Bandžulis dar dešimt kartų mažesnė – vos 35 000 gyventojų. Ji įsikūrusi 10 km nuo Serekundos aglomeracijos, saloje, kurią XVI a. valdė Lietuvos Didžiosios Kunigaikštysės vasalai Kuršo kunigaikščiai, o vėliau britai, iš čia kontroliavę Gambijos žiotis ir prižiūrėję, kad, po 1807 m. uždraudimo, į Ameriką nebūtų plukdomi nauji vergai.

Bandžulio katalikų katedra Lietuvoje nieko nestebintų, bet Gambijoje tai išskirtinio dydžio pastatas. Kitos bažnyčios ten – paprasti vienaaukščiai namai.

Bandžulis irgi chaotiškas, tik dalis jo gatvių grįstos, bet atmosfera kiek miestiškesnė. Aukščiausias šalies statinys – 35 m arka, pastatyta 1994 m. revoliucijos, per kurią į valdžią atėjo prezidentas Jahja Džamechas, garbei. Ją tenka apvažiuoti aplinkinėmis gatvėmis – mat po arka “kelias laisvas” tik pačiam Džamechui. Gambijos pakelėse pilna jau pasibaigusių rinkimų agitacijos, kurios metai iš metų niekas nenukabina: „Balsuoti už Džamechą 2011 m. kiekvieno Gambijos gyventojo šventa pareiga“, „Džamechas – didysis taikos statytojas“, „Nesuteik sau priežasties paskui graužtis – balsuok už Džamechą“ ir pan. O prie Džamecho rezidencijos kabo plakatas su jo žmona: „Už kiekvieno didžio vyro stovi puiki moteris“. Nacionalinis laikraštis, užprenumeruotas į viešbučio fojė, spausdindavo pirmame puslapyje antraštes panašias į „Du pasaulio lyderiai sveikina prezidentą Džamechą“ (pasirodo tai – Egipto ir Džibučio prezidentai) ir net turistams skirtoje Gambijos videoreklamoje jis minimas.

Į arkos viršų užlipome. Pasidairyti įdomu, paskutiniame aukšte dar yra ir muziejėlis, bet viduje vaizdas – jau liūdnas. Liftas nebeveikia, lemputės išsukiotos, sienos apdaužytos, fotelio koja nulaužta, o vienoje iš arkos papėdžių kažkas „užsibarikadavęs“ garsiai leido muziką. Galima tęsti ir tęsti, bet taip yra visoje Gambijoje – net ir nauji dalykai ten greitai tokie nebeatrodo.

Bandžulio Arka 22, skirta 1994 m. liepos 22 d. revoliucijai. Tada valdžią nuvertusi Karinių pajėgų laikinoji valdančioji taryba dabar tapo Patriotinio perorientavimo ir statybos aljansu, bet angliškas akronimas liko tas pats (AFPRC).

Dar aplankėme skurdoką Nacionalinį muziejų. Ant sienų regėjome laikraščių iškarpas, vietos legendas, “Mis Gambija” nuotrauką. Ir buvusios metropolijos – Londono – atvaizdą. Gambiečiams tenykščiai masyvūs Viktorijos laikų architektūriniai šedevrai turėtų atrodyti kaip stebuklas. Įdomiausi muziejuje pasirodė istoriniai ir etniniai žemėlapiai, mat ne visus juos rasi internete. XIV – XV a. Gambijoje klestėjo prekybinė Malio imperija, kurios sostinė buvo atokiame Sacharos Timbuktu mieste. Ją sukūrė mandinkų tauta – iki šiandien 42% Gambijos gyventojų mandinkai. Antroje vietoje (18%) – fulos, dažniausiai besiverčiantys prekyba. Nors volofai tik treti (16%) skirtingų tautybių Gambijos gyventojai tarpusavy paprastai susišneka volofiškai. Gal dėl to, kad “vyriasniajame Gambijos brolyje” Senegale volofai yra didžiausia tautybė. Kaip ir beveik visos Afrikos šalys Gambija – etniškai marga, mat jos sienos eina ne tautinėmis, o 1661 – 1965 m. egzistavusios anglų kolonijos ribomis. Nuo tų laikų oficiali kalba – anglų, ji vienintelė vartojama iškaboms, rašymui, tačiau kalbama ja daugiausiai tik su užsieniečiais.

Nacionalinio muziejaus pusrūsis paskirtas tradiciniams muzikos instrumentams.

Pravažiavome žymų Alberto turgų. Pietavome „McCeasar‘s“ restorane. Iškaba skelbė „New York, Paris, Banjul“, nors iš tikro šios kavinės tėra Bandžulyje ir Serekundoje. Nei su „McDonald‘s“, nei su „Ceasar‘s Pizza“ jos neturi nieko bendro, bet Gambijoje ir dar akivaizdesnių prekių ženklų kopijų buvo („Pizza Hut“). Maistas neskanus, bet bent atrodė higieniškai.

Bandžulio ir Serekundos centruose bamsterių nesutikau, mažai ir turistų. Prašinėtojų visuomet daugiausia ten, kur gausu „viskas įskaičiuota“ kelionių dalyvių. Juk šie perka saulę, o ne kelionę; daug jų nesidomi vietine kultūra, nesigaudo kainose ir lengva ranka atiduoda vietiniams čionai didelius pinigus. Šie tada to tikisi iš visų turistų – kaip viešbučio darbuotojas mūsų atvykimo dieną pareikalavęs 5 Anglijos svarų arbatpinigių, nes esą už mažiau nė namo neparvažiuos.

Parduotuvės Serekundoje palei pagrindinį kelią į oro uostą. Dauguma jų primena garažus.

Kitą dieną keliavome į pietus nuo Serekundos. Čia, netoli Afrikos viršūnių susitikimui pastatytų prabangių vilų yra Tandže muziejus. Įkurtas nacionalinio muziejaus darbuotojo, nusprendusio viską daryti „vakarietiškiau“. Užuot pardavinėjus senus atvirukus ir knygeles čia vietoje dirba amatininkai (papuošalų kalvis, audėjas), tradicines pagyrų dainas atlieka griotai (papastai dainuojantys panegirikas juos nusamdžiusioms šeimoms per šventes), o atkurtą tipinį kaimo šeimos namų kompleksą (atskiri nameliai moterims, vyrams) pristato gidas. Netoli nuo muziejaus – meno projektas iš į savo sklypą susitemptų šiukšlių.

Gambija įdomi ir tuo, kad tai – anglakalbė musulmoniška šalis. Akis atveria reklamos: Western Union per ramadaną už perlaidą dovanoja maišą cukraus, o mobiliojo ryšio bendrovės konkurencijos įkarštyje klientams siūlo laimėti finansavimą hadžui (piligrimystei į Meką).

Gambija Nr. 3: Egzotiški rytai

Prieš 300 kilometrų kelionę į rytus, į atkampią Aukštutinę Gambiją, jautėsi lengvas šiurpuliukas. Juk užsieninės autonuomos kompanijos net neleidžia savo klientams ten važiuoti, o mes išjudėjome ten tik dviese.

Kaip patarė Pis, į kelią išsiruošėm dar prieš aušrą. Užkandę bandelių, paliktų dėl tądien autobusais į ekskursijas vežtų agentūrų klientų, išvykome blausiai apšviestais keliais. Pirmasis keltas iš Bandžulio į Barą turėjo išplaukti septintą ir geriau prieplaukoje būti dar šeštą, nes vėliau susidaro tokios eilės, kad ir iki vakaro gali nespėti persikelti.

Į chaotišką keltų uostą atvykome vieni pirmųjų. Tik joks keltas mūsų nelaukė. Uosto darbuotojai kalbėjo apie nemažą vėją, bet šio laivo reputacija ir šiaip prasta: iš keturių variklių beveikia vienas vienintelis. Net ir suvažiavus ant denio teko dar valandą laukti – pasirodo, dviejų baltų visureigių, kuriais plaukę svarbūs asmenys vėliau pasuko į Senegalą. Barą pasiekėme vėluodami tris valandas, o aplink prisižiūrėjome visko. Moterų su nešuliais ant galvos, aukštutiniame denyje sėdinčių baltųjų turistų, supuvusių, bet itin ryškių sunkvežimių ir valstybiniais numeriais „Judiciary“ padabintą automobilį vairuojančių teisėjų, tarpusavyje bendravusių tik „prestižine“ anglų kalba.

Plaukiant keltu.

Anoje pusėje dauguma pakelės vaikų mus išvydę šaukė „toubab!“ („baltasis!”) ir mojo rankutėmis. Paaugliai tik nužvelgdavo, vėliau iš vienų sulaukėm angliško komentaro „šlykštūs baltieji“ (“ugly whites”). Pirmiausiai aplankėme Džufurės kaimą – tai irgi buvusi Kuršo valda, bet jį išgarsino afroamerikiečių rašytojo Alekso Heilo (Alex Haley) knyga „Šaknys“, kurioje jis teigė išsiaiškinęs, jog kilo iš per Džufurę eksportuoto vergo Kunta Kintės. Ir nors vėliau įrodyta, kad knyga išgalvota, o dalis – net nuplagijuota, ji pasirodė pačiame afroamerikiečių tautinio romantizmo įkarštyje. Ir Gambija tai puikiai išnaudojo: Džufurėje vykstantys „Šaknų“ festivaliai traukia juoduosius amerikiečius, o čia įkurtas muziejus pasakoja romantizuotą vergovės istoriją. Nors kone visus vergus į vergovę paimdavo afrikiečiai vadukai ir parduodavo europiečiams, čia labiau akcentuojami grobimo atvejai – Kunta Kintė (neva istorinė asmenybė) juk buvo pagrobtas miške. Bet atmetus romantizuoto kūrinio ir realybės maišymą apie vergovę čia yra ką sužinoti: apie „trikampį eksportą“, kai europiečiai gabendavo iš Amerikos į Europą žaliavas, iš Europos Afrikos vadukams – gaminius, o iš Afrikos į Ameriką vergus. Kaimiečiai apmokyti dirbti gidais, tačiau autentikos tikėtis sunku.

Tradicinės spalvingos valtys Džufurėje šiandien plukdo ne žvejus, bet turistus į salą, kurios nūnai griuvėsiais tapusiame forte sunkios kelionės per Atlantą laukdavo iš aukštupio suvežti vergai.

Džufurė yra toliausia vieta, reginti daugiau turistų, o iki mūsų tikslo Džordžtauno – dar kokie 250 kilometrų. Kelias siauras ir tuščias, bet asfaltuotas, neduobėtas. Tai – Taivano parama, gauta mainais už jo pripažinimą teisėta visos Kinijos valdžia. „Taivano ir Gambijos tautos – broliškos“ pasitiko užrašas dar prie oro uosto (tiesa, neužilgo po mūsų apsilankymo Gambijos prezidentas be paaiškinimų su Taivanu… nutraukė diplomatinius santykius).

Kartais net gali pagalvoti, kad važiuoji per Amerikos lygumas. Kol neišvysti kaimelių su tokiais pat iš molio drėbtais namais, kaip muziejuje, su bantabomis (pakylomis baobabų pavėsyje ant kurių tariasi kaimo vyrai) ir… naujomis mečetėmis su iki 4 minaretų. Kas pakrantėje yra ikituristinė praeitis Aukštutinėje Gambijoje („Upcountry“) – šiandiena.

Tradicinis Gambijos kaimas su nauja mečete savanoje.

Visame kelyje – kas keliolika kilometrų policijos ar armijos kontrolės punktai. Sustojimas kiekviename – privalomas. Daug pareigūnų siekia sau naudos. Štai vienas jų stebėjo visus iš kelto išvažiuojančius automobilius – pamatęs, kad dar nespėjau prisisegti diržo, bemat tiesiai šviesiai pareikalavo kyšio (jo poste yra net specialus mažas kambarėlis be langų su staliuku kyšiams padėti). Kitame poste pasiklausę, kur važiuojame, liepė pavežti „į budėjimą vykstantį savo kolegą“ 100 kilometrų iki sekančios perkėlos per Gambijos upę Farafenyje. Pakeleivis buvo be uniformos, kalbėjo mažai, o į klausimus atsakydavo šabloniškom frazėm: „Kokių nusikaltimų čia dažniausiai pasitaiko?“ „Būna mažai nusikaltimų, nes mes, policija, giname turistų gerovę“. Minėjo, kad yra volofas, kilęs iš vietų, kur jį paėmėme, budi anapus upės Somoje ir grįžta tik kartą į mėnesį.

Farafenis, kur paleidome bendrakeleivį – vienaukščių namų samplaika. Čia teikiama galybė paslaugų, mat šiaurinis pagambijo plentas susikerta su Transgambijos keliu, kuris, kirsdamas Gambijos šalį ir upę, jungia abi Senegalo puses.

Šiaurinio kranto keliu prekeiviai grįžta iš turgaus, vykusio Vasu miestelyje. Pėsčiom ir vežimais, tarsi iš Vilniaus Kaziuko mugės 1912, o ne 2012 metais

Postus lengva pralėkti, mat daug jų niekaip nežymimi. Tačiau pabuvęs Gambijoje už Serekundos ar Bandžulio ribų bent kiek ilgėliau supranti, kad jei nenori būti smarkiai apšauktas, privalai stoti visur, kur kelyje yra koks bokštelis, juodai užvyniotas stulpas ar kas nors panašaus. Sustoti ir dairytis, nes pareigūnai gali būti ir įsimaišę tarp aplinkinių prekeivių. Regėjome, kad daugybė vietinių vairuotojų jau iškart su automobilio dokumentais pareigūnams atvirai kiša ir dalasių kupiūras. Gal neturi draudimo ir reikia „išsipirkti“?

Kelias buvo toks neblogas, kad kai jis staiga pasibaigė, atsiremdamas į Aukštutinės Gambijos realybę, galima buvo patirti lengvą šoką. Ten laukė negrįsta automobilių pilna aikštelė, o į vienos provincijų sostinę Džordžtauną, išsidėsčiusį Gambijos upės saloje, turėjo kelti mažas keltas. Tik kad nekėlė. Pribėgę du jaunuoliai (mulatas arabas ir juodaodis) tarė kad jam „kaput“, nežinia kada bus pataisytas, ir pasiūlė perplaukti surūdijusia daugiaviete valtimi bei apsistoti jų viešbutyje.

Džordžtaune, dabar suafrikietintu Džadžanburės pavadinimu, atsidūrėme toliau nuo įprastos civilizacijos ribų nei tikėjomės. Beveik visos gatvės čia negrįstos ir dulkinos. Nebuvo elektros – mieste ji įjungiama tik kelioms valandoms per parą. Kai tai įvyko 4000 gyv. miestelis atgijo – nors buvo vakaras, kas ėmė dirbti staklėmis, kas tęsė gubernatoriaus rezidencijos statybas.

Džorždtauno centras.

Miestelio įžymybės: apleistas medinis namas, suręstas iš Amerikos pargrįžusių vergų, senutėlė XIX a. metodistų bažnyčia užkaltais langais (bet dar veikianti). Iš vergovės vietiniai gyventojai, gal išvydę Džufurės sėkmę, užsidirbinėja itin įžūliai: britų kolonijiniai sandėliai pristatomi kaip vergų turgus, net apie iš pažiūros XX a. vidurio statinį taip kalbama, yra priraišiotos neautentiškos grandinės. Dar daugiau: kiek atokiau auga medis, kurį palietusiems vergams, esą, būdavo suteikiama laisvė, tik niekas nepaliesdavo (kokia logika vergvaldžiams taip daryti – neaišku). Dabar šio medžio „kopija“ aptverta tvorele, o prie jos rymantis žmogus renka pinigus už pasirašymą į „vergovės atminimo knygą“. Mus vedęs vaikinas, prižiūrintis viešbutį, su „medžio šeimininku“ apsižodžiavo, mums patarė nieko neaukoti ir pasakė, kad aukomis „bendruomenei“ tas vyras su niekuo nesidalija.

Viešbutis, kuriame apsistojome, buvo vieno aukšto pastatėlis. Trys kambariai, tualetas bendras. Teoriškai – nes praktiškai tą naktį buvome vieninteliai svečiai, gal visame mieste. Viešbutį prižiūrėję vaikinai, svajojantys tapti teisininku ir mediku, pasakojo apie prieš kelias dienas čia buvusius suomius. O šiaip daugumai iš 150 000 kasmetinių turistų visa Gambija, kurią jie pamato – tai vandenyno pakrantė.

Iš Amerikos grįžę vergai (aku) statydavosi tokius namus. Laisvę jie gaudavo, pavyzdžiui, už pagalbą britams karuose. Džodžtaune išlikęs aku namas dabar naudojamas kaip sandėlis.

Viešbučio prižiūrėtojai nakčiai paliko salą ir mes pastate likom vieni (o gal su juodaodžio teta, viešbutėlio šeimininke, miegojusia viename kambarių). Kai naktį pabudau elektros vėl nebuvo – gal gyvenime nemačiau tokios aklinos tamsos. Lauke čiulbėjo, rodosi, begalė paukščių, kvykavo gyvūnai. Ir labai siurrealistiškai iš penkių mečečių muedzinai arabiškai kvietė priešaušrio maldai. „Malda yra geriau nei miegas“.

Ryte senąja valtimi plaukėme žiūrėti begemotų. Už miesto krantuose zujo beždžionės ir driežai, tvieskė karštesnė nei prie vandenyno saulė, o upė labai lėtai tekėjo tolyn. Begemotus, deja, regėjome tik iš toli – šie žolėdžiai gindami teritoriją kasmet pražudo daugiau žmonių, nei visi plėšrūnai kartu paėmus, tad ir vietiniai jų bijo. Tiesa, dar pavojingesnis Afrikoje – uodas. Gambija – maliarinėje zonoje ir įkandimų išvengti nepavyko. Priešingai rekomendacijoms nevartojome vaistų, bet arabas mus nuramino, kad gruodžio mėnesį užsikrėsti neįmanoma.

Jau sutaisytas Džordžtauno keltas ryte atkelia mokinius į mokyklą. Per Gambijos upę nėra nutiesta nė vieno tilto.

Plaukdami giliau pabendravome. Versliojo arabo šeima, pasirodo, atsikėlė iš Mauritanijos, jo tėvas buvo prekeivis, o dabar tarsi pensijoje turi šią motorinę valtį. Imigrantų Gambijoje daug, juos traukia stabilumas ir taika. Daugiausiai iš kitų Afrikos šalių, bet yra net libaniečių. O patys gambiečiai iš rytų keliasi į pakrantę (Džordžtaunas jau neteko gal ketvirčio žmonių, todėl ir namų daug apleista), rizikuoja masiškai plaukdami į Europą. Pats vaikinukas niekada nenorėtų išvykti – čia, “Upcountry”, ramu ir saugu, konfliktus sprendžia musulmonų išminčiai (marabout). Tiesa, kai surūkyta žolės suktinė atlaisvino liežuvį jis ėmė kaltinti valdžią baisia korupcija, žiauriu elgesiu su kaliniais. Net jo buvusioje mokykloje esą valdininkų vaikai buvo viršesni už kitus, tik jiems visada užtekdavo suolų sėdėti.

Begemotai Gambijos upėje.

Arabas buvo darbštus, paslaugus ir verslus – nuolat sugalvodavo, ką dar pasiūlyti: nacionalinis patiekalas – bulvės su ryžiais – vakare (to turistiniame krante negausi), pusryčiai valtyje (indus išplovus upėje), būtų dar ne vienai dienai ekskursijų sugalvojęs. Jis kritiškai mąsto, naudojasi internetu. Jo juodaodis (mandinkų tautybės) geriausias draugas tik darydavo ko paprašytas. Bet krante jis dar pareikalavo papildomų pinigų už vakarykštį pavedžiojimą po miestelį (nors vedžiojo arabas).

Važiuodami atgal į pakrantę stabtelėjome prie Vasu akmenų ratų, „Afrikos stounhendžo“. Jis mažesnis už tikrą ir gerokai naujesnis (~900 m. po Kr.) – juk Afrikoje priešistorė truko ilgiau. Iš policininko išgirdę, kad jei važiuosime į Barą šiandien gal ir nesulauksime eilės į keltą, kėlėmės iš Farafenio į Somą. Čionai automobilių ir sunkvežimių eilės atskiros – pastaroji kilometrinė, turbūt tenka laukti paromis. Lengvuosius spėriai apstoja garsiai šaukiančios medžiagų prekeivės. Paskui važiavome negrįstu keliu pietiniame krante.

Vienas iš Vasu akmeninių ratų.

Išvykimas

Savaitės Gambijoje užteko lėtu tempu pamatyti įdomiausius dalykus. Jau ir turistinė pakrantė čia – tarsi atoki pasaulio provincija. O kelionė į rytus – tai ir odisėja laiku atgal, nes grindinį keičia smėlis, automobilius – vežimai, mūrinius namelius – apvalių trobų kaimai.

Palyginus su visu tuo oro uostas atrodo moderniai. Bet tvarka viduje – vietinė. Net autobuso vairuotojas, pavežantis nuo terminalo iki lėktuvo, prašo pinigų. Atsisveikinimas. Jau netrukus pro iliuminatorius regime Senegalo dykumas.

Mano nuomonė apie vertus dėmesio Gambijos turistinius objektus po kelionės. Galbūt šis žemėlapis padės jums pasirengti savo kelionę.

Komentarai
Straipsnio temos: , , , , , , , , , , , , , , , , , , , , ,