Afrika – kelionių vadovai

Afrika ne be reikalo jau seniai žavi viso pasaulio keliautojų vaizduotę. Ten didžiausios pasaulyje dykumos ir savanos, ten – gyvulių kaimenės tarsi iš priešistorinių laikų.

Kartu Afrika – žemynas, kurio turistai labiausiai bijo. Jame – baisiausias pasaulio skurdas, tropinės ligos ir pavojingiausi miestai.

Esu keliavęs po įvairias Afrikos šalis ir dalinuosi visais reikalingais patarimais. Į kokias Afrikos šalis geriausia keliauti, ką pamatyti Afrikoje, ko ten tikėtis, kur pailsėti, kaip nenukentėti nuo ligų ar banditų.

Kiti "AŽ kelionės" straipsniai apie žemynus: Afrika | Australija | Azija | Pietų Amerika

Dvi Afrikos: arabų ir juodaodžių

Visų pirma, įsidėmėkite, kad Afrikos iš tikro yra dvi, o jas skiria anksčiau nepražengiama Sacharos dykuma.

Abiejose Afrikos pusėse viskas skiriasi kardinaliai tarsi skirtinguose žemynuose. Kultūra, ekonomika, gamta, lankytinos vietos, kelionių kaina ir pobūdis…

Šiaurės Afrika – sausa ir dykuminga. Ten gyvena musulmonai arabai. Gyvūnų mažai (išskyrus kupranugarių kaimenes), gamta nykoka – išskyrus kalnus ar retas didingas smėlio kopas. Užtat ten klestėjo didžiausios pasaulio civilizacijos – senovės Egiptas, Roma, finikiečiai, Arabų Kalifatas. Ir yra gausybė jas menančių pastatų, griuvėsių, skulptūrų, piramidžių. Tačiau daugelis turistų Šiaurės Afrikoje ieško visų pirma paplūdimių: dauguma šalių ten turi puikius kurortus su rifais nardymui ar bangomis serfingui. Ir nors Šiaurės Afrika skurdesnė už Lietuvą, ji nėra beviltiškai skurdi ir yra gana saugi: todėl kelionė į Šiaurės Afrika gali būti labai patogi ir, kai Europa taip arti – nebrangi.

Populiariausios Šiaurės Afrikos šalys keliavimui: Egiptas, Tunisas, Marokas.

Į pietus nuo Sacharos – tai, ką daugelis ir įsivaizduoja išgirdę tą žavų, bet ir bauginantį žodį “Afrika”. Ten – Juodoji Afrika. Po drėgnas nacionalinių parkų savanas ten laksto daugiau antilopių, liūtų ir dramblių, nei Lietuvoje pamatysi kačių ar šunų. Žmonės – beveik vien juodaodžiai, kurių daugelis gyvena kaimuose, išpažįsta pagonybę arba yra neseniai atsivertę į krikščionybę. Skurdas – vietomis tragiškas, atmosfera – tarsi prieš 100 ar 200 metų, kai net miestuose gali trūkti pas mus eilinių patogumų: elektros, tualetų, karšto vandens… Būtent toje Afrikos dalyje ir siaučia visos tropinės ligos bei banditų gaujos. Istorinių įdomybių ten beveik nėra, kurortų – mažai ir jie prastoki, užtat laukinė gamta – be galo įspūdinga, ir daugelis turistų keliauja pažiūrėti visų pirma jos, daugiausia safariuose. Ir už tai daug moka: Juodoji Afrika skurdi, tačiau keliautojui brangi. Kiti turistai čia susižavi kitokiu, paprastesniu gyvenimu, koks Europoje išnykęs daugybę kartų atgal, pagoniškomis kultūromis.

Populiariausios Juodosios Afrikos šalys keliavimui: Pietų Afrika, Namibija, Kenija, Tanzanija, Gambija, Botsvana, Zimbabvė, Madagaskaras.

Tarp “abiejų Afrikų” plyti didelė tarpinė zona, vadinama Saheliu: Mauritanija, Malis, Etiopija. Kaip Juodojoje Afrikoje, ten vyrauja juodaodžiai, skurdu ir daug kur nesaugu; tačiau kaip Šiaurės Afrikoje, ten įspūdingas senųjų civilizacijų paveldas, labai daug musulmonų.

Afrikos gamta, gyvūnai ir safariai

Ta pasakų Afrika, kur plačiose pievose ganosi milijonai antilopių bei zebrų, juos medžioja tūkstančiai liūtų ir leopardų, kilniai vaikšto nenugalimos dramblių kaimenės ir turškiasi begemotai – tikrai egzistuoja. Kai pirmą kartą išvydau tokį vaizdą Namibijoje – kaip ir kiekvienas keliautojas, pasijutau priblokštas. Būtų zoologijos sodas, bet gi be narvų: gyvūnai gyvena savo gyvenimus, o pravažiuojantys žmonės jiems tarsi neegzistuoja.

Kelionė to pažiūrėti vadinama safariu, ir tą gali patirti tik Afrikos nacionaliniuose parkuose. Nacionalinis parkas Afrikoje reiškia ne tą patį, ką Europoje. Afrikos parkai aptverti, žmonės iš ten iškeldinti. O ploto didžiausi yra sulig trečdaliu Lietuvos. Kiekvienas parkas – lyg atskira šalis, priklausanti vien gyvūnams.

Turistai į pagrindinius parkus gali įvažiuoti tik automobiliais ir neleidžiama iš jų išlipti, išskyrus kelias tam skirtas vietas (pavojinga). Pro stiklus (arba atsistoję pro stogo liukus) jie stebi aplinkinį gyvūnijos teatrą, o, nusibodus vienai “trupei”, važiuoja žiūrėti kitos.

Tiesa, tokie nacionaliniai parkai yra ne kiekvienoje Afrikos šalyje. “Mirtinoje” Sacharoje gyvūnai beveik negyvena; džiunglėse jų gausu, tačiau jie mažesni, o ir tuos medžiai užstoja. Tikroji didžiųjų žvėrių karalystė – Rytų Afrikos savanos ir Pietų Afrikos mažesnės dykumos. Plotai ten atviri: patogu ir gyvūnams vaikščioti, ir turistams juos stebėti.

Du safario būdai: nepriklausomas išsinuomavus automobilį ir organizuotas, prisijungiant prie safarių grupės. Esu išbandęs abu. Kuris labiau apsimoka, priklauso nuo šalies. Turtingesnėse Namibijoje ir PAR geresni keliai, o nacionalinių parkų kainos net užsienio turistams – pakenčiamos, tad ten įdomiau keliauti nepriklausomai. Gi Kenijoje ir Tanzanijoje valdžia nuo turistų lupa devynis prakaitus, o nacionalinių parkų keliuose net profesionalių vairtuotojų vairuojami visureigiai klimpsta ir genda: su autonuoma ten daugeliui geriau neprasidėti.

Turi Afrika ir nuostabių kalnų ir kanjonų – ypač rytų Afrikoje, pietų Afrikoje bei vulkaninėse salose. Yra ten ir vieni garsiausių pasaulio krioklių (Viktorijos). Tiesiog viso to rasi ir kitur pasaulyje – o štai didieji žvėrys yra nepakartojamas Afrikos koziris.

Afrikos kainos ir skurdas

Jei kitur pasaulyje galioja taisyklė “kuo skurdesnė šalis – tuo viskas pigiau”, Afrikoje ją pamirškite. Juodoji Afrika yra brangi. Ypač jei lankysite lankytinas vietas: kai kurios šalys iš turistų už bilietus prašo protu sunkiai suvokiamų sumų (pvz. 80 JAV dolerių už dieną populiariausiame Kenijos Masai Maros nacionaliniame parke). Ir Juodoji Afrika dar brangesnė jei norėsite vakarietiškos kokybės ir švaros (už tokius viešbučius ar restoranus mokėsite kelis kartus brangiau, nei Europoje, ir vis tiek, tikėtina, aptarnavimas bus prastesnis, bus nešvariau).

Tačiau net jei ir tenkinsitės afrikietiška kokybe, bus brangiau nei kokioje Indijoje ar pietryčių Azijoje. Mat daug kur Afrikoje į pietus nuo Sacharos dažnas toks požiūris: “jei nemokės didelės algos iš karto arba reikės daug dirbti – nedirbsiu išvis”. Na o ką: klimatas karštas, nesušalsi niekada, o dar visa labdara iš Vakarų. Taip išeina, kad tų, kurie dirba ir stengiasi (pvz. kokybiškai gidauja, nuomoja kambarius ar automobilius turistams), mažoka, ir jie daug kur turi tokį beveik monopolį bei gali imti dideles kainas. Na, paprastų maisto krautuvėlių-kioskų dar daug, bet sudėtingesnių verslų, tokių, kuriuos reikia planuoti, kurti po truputį, Juodojoje Afrikoje trūksta ir net tie, kurie yra, dažnai priklauso imigrantams iš kitų žemynų.

Dėl šios priežasties Afrikoje kaip tik pigiau keliauti po turtingesnes (sąlyginai) šalis. Ten arba mažiau tos “tinginystės kultūros” (pvz. arabų šalyse), arba yra ištisos bendruomenės iš darbštumą vertinančių tautų (pvz. europiečiai kolonistų palikuonys PAR ar Namibijoje, imigrantai iš Azijos). Tos šalys, kur yra didžiausias skurdas dažnai – vienos brangiausių turistui.

Afrikos klimatas

Visa Afrika gerokai karštesnė už Lietuvą. Dykumose (Afrikos šiaurėje ir pietvakariuose) tas karštis yra sausas, ten beveik nelyja. Naktimis ir žiemomis kiek atvėsta: tačiau tik iki keliolikos, blogiausiu atveju – kelių laipsnių. To pakanka, kad žmonės tokiu metu ten nebevyktų į poilsines keliones, nors vandenyno temperatūra visad išlieka šiltesnė, nei Baltijos jūros rugpjūtį. Beje, kalbant apie žiemą: Pietų pusrutulyje (Namibija, PAR) ji būna tada, kai pas mus vasara, o vidurvasaris ten sausio mėnesį.

Džiunglėse ir savanose aplink pusiaują karštis yra drėgnas. Visus metus ten temperatūra panaši, vasaros ir žiemos nėra. Užtat yra sausas ir lietingas sezonai (tikslios jų datos skiriasi nuo vietos). Per lietingą geriau nekeliauti: ne vien dėl to, kad lietus nemalonus, tačiau ir todėl, kad suvešėję medžiai užstoja gyvūnus, o smarkios liūtys bemat suniokoja menką vietinę infrastruktūrą. Štai po Keniją keliavome kovo pradžioje ir mus tikino, kad liūčių sezonas dar tikrai nebus prasidėjęs, tačiau sugaišome ištisas valandas laukdami, kol kas ištemps priešais mus įklimpusius turistinius automobilius, teko bristi per ežerėliais virtusius takus, vienoje stovykloje naktį namelio stogas prakiuro – tiesiai virš lovos – ir pan.

Afrikos klimatas – bent jau dykumų klimatas pavasarį, vasarą ir rudenį, o džiunglių ir savanų klimatas sausuoju metų laiku – labai tinkamas kurortams, maudynėms. O dar didžiuma Afrikos yra arčiau Europos, nei Rytų/Pietryčių Azija ar Amerika.

Afrikos nusikaltimai ir pareigūnai

Daugelis Juodosios Afrikos šalių yra tarp nesaugiausių pasaulyje.

Arabiškoji Šiaurės Afrika – gerokai saugesnė. Saugesnė net už Lietuvą. Musulmonai linkę laikytis savo religijos tvirtai: neplėšikauja, nežudo. Nekreipkite dėmesio į terorizmo siaubus, kuriuos rodo žiniasklaida: išpuoliai – reti ir tikimybė į tokį pakliūti – labai maža. Gerokai mažesnė, nei tikimybė nukentėti nuo nusikaltėlių eiliniame Juodosios Afrikos mieste. O tie nusikaltėliai irgi žudo be atodairos. Tarkime, Pietų Afrikos Respublikoje kasdien nužudomi 57 žmonės, kai panašaus gyventojų skaičiaus arabiškame Maroke – vos 2. Kažkoks retas teroro aktas niekaip nepakeičia šitos statistikos.

Juodojoje Afrikoje paprastai vietiniai pataria nekišti nosies į lauką vos sutemsta, arba važiuoti automobiliu, taksi. Ir tikrai – daug miestų tada spėriai ištuštėja. Net nuostabu, kokia “išmirusi” būna kokia Namibijos sostinė Vindhukas po saulėlydžio: lieka pavienės grupės paauglių, prostitutės. Ne kartą buvau priblokštas pasakojimų apie nesaugumą: pavyzdžiui, Kenijoje kažkoks prašalaitis mūsų vairuotojui siūlė kirsti kampą ir aplenkti kamštį – paklaustas, kodėl to nedaro, vairuotojas sakė, kad čia banditai: jie įvilioja į akligatvį ir apiplėšia. Budrumo nereikia prarasti niekada – pavyzdžiui, iš manęs Kenijoje kuprinę pavogė oro uoste, kai padėjau ją ant patikrinimo konvejerio. Tik nusisukau ir viskas. Aišku, jokių kamerų nėra… Vietiniai sakė, kad greičiausiai patys saugumo darbuotojai ir pavogė.

Aišku, jokiu būdu nėra, kad per kelionę tave būtinai apiplėš. Šitokių nesaugių šalių nėra net Afrikoje. Tiesiog, tikimybė tapti auka ten gerokai didesnė, nei Lietuvoje, ir saugotis reikia labiau (žr. straipsnį “Nusikaltimai kelionėse – ką daryti ir kaip saugotis“).

Beje, kai kuriose šalyse policija ir armija gali suerzinti ne mažiau, nei nusikaltimų baimė: pilna visokių “patikrinimo postų”, gaištančių laiką visokiais biurokratiniais paso numerio nusirašinėjimais ar apklausomis “kur apsistojote?”. Būna turistams uždraustų regionų ar regionų, į kuriuos reikalingas pareigūnų leidimas. O jei padarysi nuotrauką “kur negalima”, privers pasijusti rimčiausiu nusikaltėliu (daug kur Afrikoje negalima fotografuoti, tarkime, tiltų, pareigūnų ar valdžios įstaigų, bet yra rėkę bei reikalavę ištrinti kadrus kur nei aš supratau, nei man galėjo paaiškinti, kas ten “slapto”). Kai kurie pareigūnai net neuniformuoti. Tai būdinga tiek arabų, tiek Juodajai Afrikai. Galioja principas: “Kuo šalyje mažiau demokratijos, tuo daugiau biurkoratijos ir ribojimų”.

Afrikos ligos

Kitas Afrikos pavojus – ligos – taip pat “galioja” labiausiai Juodojoje Afrikoje. Daugelį baisiausių ligų platina uodai, todėl, kiek įmanoma, geriausia vengti jų įgėlimų. Nakvoti po tinkleliu. Purkštis ne šiaip kokiu purškalu, o tokiu, kuris turi daug DEET. Vilkėti ilgas rankoves, kelnes. Na, ir tai dar viena priežastis vengti vaikščioti lauke naktį, kai aktyviausi maliariniai uodai.

Tiesa, šalis šaliai nelygi ir laikmetis laikmečiui: pvz. drėgnuoju sezonu uodų daugiau, tikimybė užsikrėsti kur kas didesnė, nei sausuoju. Kai kur sausuoju laikotarpiu rizikos išvis nėra. Deja, kad tai suprastum, reikia “knisti giliai”: daugelyje vietų tiesiog būna patarimas “būtinai pasiskiepyti ar profilaktiškai vartoti vaistus” ir nesiplėtojama, kokia ten rizika, kada rizikingiausia. Daugelis tokių patarimų dauginami copy+paste principu: kažkas jau taip rekomenduoja, tai kokia Lietuvos užsienio reikalų ministerija nesigilinusi išverčia ir patalpina į savo puslapį tą patį.

Priešnuodis Afrikos ligoms – skiepai. Bet jų yra ne nuo visų ligų. Nuo kai kurių ligų, pvz. vienos dažniausių maliarijos, vietoje skiepų siūlomi vaistai, kuriuos reikia nuolat vartoti – kol keliauji ir dar ilgiau. Tie vaistai savaime sukelia šalutinių poveikių, dėl kurių kelionė kai kam pasidaro mažiau maloni. Nuo dar kitų ligų, kaip dengė karštinės, net profilaktinių vaistų nėra: taigi, net ir ėmęsis visų atsargos priemonių, vis tiek rizikuosi susirgti jei įgels uodas. Nebus taip, kad “susiskiepysiu ir pamiršiu uodų sukeliamas ligas”.

Kiek susidūriau, turistai dažnai būna dviejų rūšių. Vieni, ypač vakariečiai ir rečiau keliaujantieji, daro viską “pagal raidę”, vartoja visus skiepus ir vaistus. Kiti (dažnai tai su kuprinėmis keliaujantis jaunimas) visiškai ignoruoja patarimus: štai Kenijoje Lamu sutikome porelę jaunų ispanių, vakare net vaikščiojusių trumpomis rankovėmis/sijonais ir sakiusių: “Juk sausasis laikotarpis, tikimybės užsikrėsti nėra” (tai netiesa: ji tiesiog mažesnė).

Aš nesileidžiu į kraštutinumus. Vaistų nuo maliarijos nevartoju, tačiau saugausi kitais būdais: ilgi drabužiai, laiko trumpinimas vakare, miegojimas po tinklu, purškimasis nuo uodų ir t.t. Taip, aišku, kad uodai kartais vis tiek įgelia – bet juk tik mažytė dalis visų uodų nešioja ligas. Tikimybė užsikrėsti per kelionę menka. Taip, vietinių suserga daug, bet daugelis jų dėl skurdo išvis nesisaugo – neturi tinklų virš lovų, nenaudoja purškalų ir dar naktimis vaikšto į lauko tualetą. Be to, jie ten gyvena nuolat, o keliautojas – tik ribotą laiką. Ir, galiausiai, maliarija yra bjauri liga, bet tikrai ne vėžys ir ne AIDS. 99,7% pasveiksta. Jei keliaujate savaitei-dviem, tai net ir užsikrėtę Afrikoje maliarija, greičiausiai susirgtumėte jau Lietuvoje, į Afrikos ligonines nepatektumėte (nors, tiesa, ir ten maliariją gydyti moka – tiesą pasakius, gali bū).

Kai kur nors parašyta “Privalomi skiepai”, pasidomėkite, ką tai reiškia. Daugeliu atveju tai reikš “Rekomenduojami skiepai” ir galima nesiskiepyti. Tačiau kai kur skiepai išties privalomi – be jų neįleis į šalį arba, nors į tą šalį dar įleis, paskui iš ten neįleis į kai kurias kitas šalis. Paprastai privalomi skiepai būna nuo geltonojo drugio – pačios baisiausios iš dažnų afrikinių uodų ligų (mirtingumas – 5-15%). Tiesa, ši liga – ir labai reta (kiekvienam susirgusiam geltonuoju drugiu tenka 1000 susirgusių maliarija).

Pirmąsias Afrikos šalis – Keniją, Mauritaniją, Namibiją, Vakarų Sacharą, Gambiją, Egiptą, Maroką – aplankiau nesiskiepijęs, nors į daugelį jų daug skiepų rekomenduojama. Paskui jau pasisikiepijau nuo geltonojo drugio ir įvairių kitų ligų: dėl visa ko, supratęs, kad į Afriką grįžtu dažnai, išgirdęs istorijų, kad kartais prašoma kyšio už tai, kad buvote kitoje geltonojo drugio šalyje ir esate nepasiskiepiję, ir pan.

Statsitika apie labiausiai bijomas uodų sukeliamas Afrikos ligas:
Geltonasis drugys. Kasmet suserga ~180 tūkstančių žmonių. Mirtingumas 5-15%. Galima pasiskiepyti.
Maliarija. Kasmet suserga ~200 milijonų. Mirtingumas 0,3%. Skiepų nėra, galima profilaktiškai vartoti vaistus.
Dengė karštinė. Kasmet suserga ~200 milijonų. Mirtingumas 0,01%. Skiepų ir profilaktinių vaistų nėra. Esu persirgęs; dauguma serga be simptomų.

Be šito, Afrikoje gali būti ir daugiau, tarkime, problemų su pilvu, nes menkesnė nei mums įprasta higiena.

Afrikos civilizacijos ir istorinės lankytinos vietos

Sakoma, kad Afrika, seniausias žemynas, kad joje atsirado šiuolaikiniai žmonės. Aišku, iš tų laikų nieko nerasi – bet užtat civilizacijos, gyvavusios prieš 500-5000 metų, Šiaurės Afrikoje paliko daug.

Garsiausia ir seniausia – Egipto civilizacija ir jos faraonų kapai – piramidės, tūkstančius metų buvusios aukščiausiais mūsų planetos pastatais. O taip pat šventyklos, dievų skulptūros, obeliskai, unikalus menas. Viskas klestėjo prieš neįtikėtinus 4000-5000 metų. Būtent Egipte pirmą kartą žmonija sukūrė kažką, kas dar geba stebinti ir šiuolaikinį žmogų: ne vien todėl, kad šitaip sena ar paslaptinga, bet ir todėl, kad šitaip didinga.

Prieš ~2500 m. Šiaurės Afrika buvo kartaginiečių centras (Kartagina yra Tunise), paskui (prieš ~2000 m.) ją nukariavo ir savo miestais apsėjo romėnai: amfiteatrais, bazilikomis, klasikinėmis šventyklomis. Dabar daugelis jų miestų – paslaptingi griuvėsiai. Daugiausia jų Tunise ir Libijoje.

Vėliausi užkariautojai – arabai (prieš ~1200 m.), kurių palikuonys Šiaurės Afrikoje dominuoja iki šiol. Jie Šiaurės Afrikoje pastatė mečetes, medinas (unikalius siaurų gatvelių senamiesčius-turgus), medreses (musulmonų mokyklas) ir dykumų pilis.

Į pietus nuo šiaurinių pakrančių užgimė dvi nepriklausomos civilizacijos. Malio dykumų prekeivių su unikalia mečečių architektūra. Ir etiopų, išpažįstančių unikalią krikščionybės formą ir stebinanti iš uolų iškaltomis bažnyčiomis. Abi jos tebegyvuoja, bet skurdas lėmė, kad nieko naujo įspūdingo ten nebekuriama, o kai kur ir išsaugoti, kas jau sukurta, labai sudėtinga.

Na o toliau į pietus, Juodojoje Afrikoje, didžiausias paradoksas – žmonija ten seniausia, bet matomos istorijos ten beveik nėra. Gali rasti visokių uolų piešinių, Stounhendžą primenančių akmenų ratų. Tik visa tai bus sukurta ne prieš 5000 ar 10000 metų – kaip panašūs dalykai Europoje – o prieš kelis šimtus metų, kai Europoje jau stovėjo visos didžiosios katedros ar net kūrėsi gamyklos. Istorija Juodojoje Afrikoje atsilikinėjo net ne šimtmečiais, o tūkstantmečiais…

Kruvina naujoji Afrikos istorija

Skausmingiausia istorija afrikiečiams – labai nauja. Juodoji Afrika tada dar gyveno “akmens amžiuje”, musulmoniška šiaurės Afrika kaip tik silpo. O Europos imperijos klestėjo, plėtėsi.

~1800-1900 m. jos išsidalino ir visą Afriką. Stipriausia ir įtakingiausia buvo Britanijos Imperija, antroji – Prancūzijos, trečioji – Portugalijos. Probėkšmiais Afrikos dalybose dalyvavo ir vokiečiai, italai, belgai, omaniečiai, olandai, ispanai.

Dalis kolonistų įsivaizdavo nešantys savo valdiniams gėrį ir civilizaciją: išmokė rašyti, pagonis atvertė į teisingą krikščionišką tikėjimą, per alinamas ekspedicijas sudarė žemėlapius, paskiepijo nuo ligų. Kiti kolonistai tiesiog naudojosi Afrikos kultūriniais skirtumais. Pavyzdžiui, Afrikoje buvo įprasta vergovė – tai Europos pirkliai ten nupirkdavo vergų ir parduodavo Amerikoje. Sukilimus žiauriai malšindavo.

Būtent kolonistai ir “pagimdė” šiandienines Afrikos šalis, nustatydami jų sienas ir net duodami daugeliui jų pavadinimus. Tas sienas – neretai tiesiog tiesius brūkšnius žemėlapyje – po kokio nors eilinio konflikto priėję kompromisą nubrėžė kažkokie Afrikoje niekad nesilankę XIX a. Londono ir Paryžiaus aristokratai. Kas dedasi ant žemės jiems vienodai rodė: todėl sienos vienas tautas padalijo kelioms šalims, kitas, visai nesusijusias ar net priešiškas, “apvienijo” į vieną šalį.

1960-1975 m. Afrikos šalims vienai po kitos iškovojant nepriklausomybę, laukė dilema: kur turėtų būti nepriklausomų valstybių sienos. Bet koks perdalinimas galėjo išprovokuoti karus – ir taip jau Afrika skendėjo juose. Tad nutarta… palikti kolonistų nustatytas sienas nepakeistas. Jos gyvuoja ir šiandien. Todėl Juodosios Afrikos šalys – didelės ir daugiatautės (beveik kiekvienoje yra bent 10 tautybių tėvynės). Todėl jos ir nestabilios: skirtingų tautų politikai nuolat kovoja ne tik dėl valdžios, bet ir dėl to, kieno tauta ir gimtasis regionas turės daugiau įtakos. Ant vienos rankos pirštų gali suskaičiuoti Juodosios Afrikos šalis, kuriose daugumą gyventojų sudaro viena tautybė (Esvatinis, Lesotas, Somalis ir Botsvana).

Vienintelis visas likusias šalis vienijantis dalykas – bendra istorija vienos ir tos pačios imperijos gniaužtuose. Ir tos imperijos kadaise primesta kultūra. Todėl nepaisant to, kad Juodosios Afrikos šalys tapo nepriklausomos dar ~1960-1975 m., visose jose oficialios kalbos (kartais – vienintelės) yra būtent kolonistų kalbos: anglų, prancūzų, portugalų. Turistui tai gerai: priešingai trečiojo pasaulio šalims ne Afrikoje, didžiuma vietinio elito ir turizmo verslo atstovų kalbės ne tik vietine, bet ir kažkuria Europos kalba. Tiesa, paprastai tik viena: nesitikėkite, kad buvusiose prancūzų kolonijose daug kas kalbės angliškai – jie tikėsis, kad visi atvykėliai mokės prancūziškai. Todėl jei, tarkime, kalbate tik angliškai, geriausia kelionei rinkitės buvusias Britanijos kolonijas.

~1960-1980 m. išsivadavimo nuo kolonistų kova – dažnos Afrikos šalies nacionalinio mito dalis. Didvyriams statomos didžiausios skulptūros, jų garbei vadinami miestai. Pagaliau! Kiekviena Afrikos šalis turi savo istoriją! Vis kalbama ir kalbama apie “tuoj tuoj” išaušiantį Afrikos amžių. Bet kol kas tikrovė ta, kad Juodojoje Afrikoje daug kur situacija net sunkesnė, nei prie kolonistų: tuomet pastatyti geležinkeliai ir keliai sunyko, AIDS epidemija “nukirpo” gyvenimo trukmes. Pilietiniai karai, diktatūros ir kita daro savo. Daugybėje šalių “išvaduotojų partija” taip ir liko valdyti ir tai gali pasikeisti nebent per revoliuciją, nes rimtų rinkimų nėra.

Geriausias filmas apie visą tą išsivadavimo karų mėsmalę – “Africa Addio”, sukurtas realiai tada Afrikoje filmavusių italų dokumentalistų.

Afrikos kultūra

Afrika keičiasi. Jau Afica Addio (1966 m.) prasideda fraze: “Senoji Afrika dingo”. Ir dabar jau dauguma afrikiečių gyvena miestuose – išskyrus Šiaurės Afriką, neišvaizdžiuose, vienoduose, kur įdomesni tik keli kolonistų pastatyti pastatai, o aplinkui miestą – lūšnynai, baisesni nei kur kitur pasaulyje.

Visgi, ta įsivaizduojamoji “genčių Afrika” irgi liko. Bent jau jos liko daugiau, nei “genčių Azijos” ir daug kartų daugiau nei “genčių Amerikos” ar “genčių Australijos”… Ištisos Juodosios Afrikos tautos gyvena kaip po senovei, nameliuose tarsi iš filmų apie akmens amžių. Dalis vaikų gal išvažiuoja į miestus, bet kai gimstamumas šitoks didelis, daug ir pasilieka kokiame nors apvaliame kralyje, kur kiekviename kieme stovi po palaikę trobelę pirmai žmonai, antrai žmonai, trečiai žmonai, o viską valdo koks “tradicinis karalius” – formaliai neturintis jokios galios, bet visi jį gerbia ir jo klauso.

Tų “tradiciškiausių tautų” lankymas dažnam turistui yra kelionės į Afriką pažiba, nors dažnas ir nukenčia: žinodami, kaip turistai tai mėgsta, siaučia visokie veikėjai, apgavystėmis ar lengvu reketu kaulijantys pinigų, renkantys labdarą “vaikams/ligoniams/vargšams” (iš tikrųjų – pinigus sau į kišenę) ir t.t. Daug istorijų esu prisiklausęs, daug mėginimų apgauti patyręs! Ypač jų daug ten, kur turizmas paplitęs: pvz. pas Kenijos masajus.

Tačiau tikrai ne visos tradicinės Afrikos tautos sugadintos turizmo – priešingai, tokių yra mažuma, bet būtent jos dažniausiai šmėžuoja visokiausiuose kelionių žurnaluose, todėl būtent ten daugelis ir keliauja, na ir susidaro “užburtas ratas”… Įdomiausios kultūrinės patirtys Afrikoje manęs laukė toliau nuo populiariausių vietų: pavyzdžiui, Benine, kur patyriau autentišką pagonišką vudu kultūrą. Žmonės ten draugiški ir malonūs.

Šiaurės Afrika ir musulmoniški kraštai, tuo tarpu, jau seniai kitokie. Kultūra ten primena Artimuosius Rytus: islamas, malda penkis kartus per dieną, muedzinų šauksmas, pagrindinė kalba – arabų. Vienas skirtumas – medinos, arba labai ankštų gatvių senamiesčiai-turgūs, kur neįmanoma nuvažiuoti automobiliu.

Religija ir skiria, ir vienija Afriką. Afrikos šiaurinė pusė – musulmoniška (ne tik Šiaurės Afrika, bet ir dalis Juodosios Afrikos). Pietinė pusė – krikščioniška su užsilikusiais pagonybės intarpais, kuriuos spėriai naikina uolūs misionieriai. Tarp šių grupių kyla konfliktų, net karų. Kita vertus, jas vienija jų religingumas. Viešpatį džiaugsmingomis giesmėmis šlovinantys juodaodžiai krikščionys tikrai nėra mažiau religingi už arabus musulmonus, sekmadienio mišios jiems privaloma apeiga.

Be to, tiek Afrikos islame, tiek Afrikos krikščionybėje gausu pagonybės liekanų: tikima užkeikimais, raganomis ir t.t. Ne taip tikima, kaip kai kas tiki Europoje, išdrįsdamas apie tai kalbėti nebent su bendraminčiais kaip apie kažkokią kvailoką paslaptį. Afrikoje tuo tikima taip, kad užkeikimai figūruoja ne tik Afrikos siaubo filmuose, o ir dramose, muilo operose. Tikima taip, kad, išgirdęs jog esu teisininkas, vienas Gambijos gidas, atrodo, visai nuoširdžiai siūlė įsigyti magiškus karolius, padedančius laimėti visas bylas. Tai kas, kad jis musulmonas, aš krikščionis, ir abi religijos pasisako prieš užkeikimus – jam magiški karoliai toks pats prietaisas pasiekti tikslui, kaip kalkuliatorius ar kompiuteris. Na, bet jei norite tikrai pažinti senuosius Afrikos tikėjimus, o ne tik jų liekanas, verta važiuoti į kraštus, kur jie dar dominuoja, toliau turizmo ir prekybos kelių – tarkime, Beniną. Ten – gyvūnų kūno dalys fetišų turguose, šokiai dievybėms ir jų skulptūros, dvasių apsėsti žmonės…

Afrikos kurortai

Žymiai daliai keliautojų į Afriką šio žemyno koziris yra ne gamta ir kultūra, o klimatas: visada šilta jūra ir saulė, paplūdimiai. Daugelis Afrikos kurortų, į kuriuos keliauja europiečiai, galima sakyti, net nėra Afrika. Tai tarsi kokios mažytės užsilikusios europiečių kolonijos: europiečiai ten ne tik turistai, jų bus ir tarp viešbučių bei restoranų savininkų/vadovų, o ir vietiniai bus išmokę siūlyti užsienines virtuves, kalbėti atvykėlių kalbomis. Ir didžiųjų viešbučių architektūra savaip panaši: tokie ištisi “turizmo miesteliai” kur gali praleisti visas atostogas taip nė karto neišėjęs už komplekso ribų. O net jei ir išeitum, ne kas tesiskirtų: aplinkui – kiti panašūs viešbučiai, kuriuose – kiek įmanoma europietiška tvarka, tik klimatas – afrikietiškas.

Tas, kas neišvažiuoja iš tokio kurorto, galima sakyti, Afrikos nė nepatiria – nebent ji pati “atvažiuotų” terorizmo, nusikaltimų ar ligų pavidalu, bet ir tai reta (kai įvyksta kas labai baisaus, tai kokiam pusmečiui turistų srautai iš Europos į tą šalį užsisuka, o po metų poros vėl atsistato).

Kas dažna – visokiausi pinigų kaulytojai ir apgavikai. Būtent kurortuose jų daugiausia, nes ten suvažiuoja daug naivių, retai keliaujančių, vietinės kultūros neperpratusių žmonių, kurie linkę patikėti visokiomis verksmingomis kaulytojų istorijomis ar melais, kad “už 5 svarus net namo neparvažiuosiu, duok daugiau arbatpinigių”.

Tik maža dalis Afrikos šalių išvysčiusios “saulės turizmą”. Populiariausi Afrikos kurortai – šiaurės Afrikoje: Maroke, Tunise, Egipte. Juodojoje Afrikoje saulės turizmo mastai mažesni, bet kurortų turi Gambija, Kenija, Madagaskaras, Tanzanija (Zanzibaras). Taip pat kurortai yra kai kuriose Afriką supančiose salose: Kabo Verdėje, Seišeliuose, Mauricijuje. Kitur Afrikoje irgi yra paplūdimiai: bet daug kur nėra infrastruktūros: skrydžių, viešbučių, saugių kurortinių erdvių, tad poilsiauti ten niekas neskrenda. Na, kurortai ir ten yra, bet jie labiau vietiniams ar didžiausiems Afrikos mylėtojams, su nedideliais viešbučiais ir afrikietišku standartu.

Kaip patekti į Afriką: vizos ir kainos

Biurokratijos atžvilgiu Afrika yra sunkiausiai pasiekiamas žemynas. Į daugelį šalių čia lietuviams ne tik, kad reikia vizų – tas vizas dar reikia gauti tų šalių ambasadose, kurių Lietuvoje nėra. Taigi, reikia siųsti pasą į kokią Kopenhagą, Maskvą ar Varšuvą, ar samdyti tam vizų agentūras.

Negana to, kad tai kainuos brangiai, brangiai kainuos ir skrydžiai: į daugelį Afrikos šalių nuskristi kainuoja bent kelis kartus brangiau, nei tikėtumeis pagal atstumą ir paprastai brangiau, nei į JAV, Kiniją, o į daugelį Afrikos šalių – net nei į Australiją.

Laimė, Afrikoje yra išimčių – šalių, į kurias skristi pigiau. Be to, vis daugiau šalių vizas parduoda oro uoste arba galima internetu nusipirkti e-vizas.

Pigiausios Afrikos šalys kelionei – Marokas, Tunisas, Egiptas. Į Maroką galima skristi su pigių skrydžių bendrovėmis (kažkur persėdant), nes jos ten turi daug reisų. Į Egiptą ar Tunisą, tuo tarpu, dažniausiai skrendama su kelionių agentūrų kelialapiais, bet pigių skrydžių irgi yra. Tunisas yra nedidelis, taigi, ten, apsistojus viename kurorto viešbutyje, netgi galima nuomotu automobiliu aplankyti daug pagrindinių šalies lankytinų vietų. Egipte jau taip neišdegs: atstumai jame didesni. Kita vertus, vis tiek gali apsimokėti imti pigiausią kelialapį į Egiptą net tada, jei važinėsite po šalį nepriklausomai ir tame viešbutyje nakvosite tik pora kartų: tiesiog, kelialapiai į Egiptą iš Lietuvos pigesni, nei šiaip skrydžiai.

Iš Juodosios Afrikos paprasčiausia su rytine Afrika – ten pigiausi skrydžiai (ypač į Keniją, Etiopiją), visur galima gauti vizas arba vietoje, arba internetu.

Jei turite savyje atradėjo gyslelę ir norite aplankyti šalis “kur niekas nesilanko”, gali būti logiškiau skristi į artimiausią “pasiekiamą” šalį ir iš ten važiuoti žemės transportu.

Kelionės į Juodąją Afriką kainas kelia ir korupcija. Kai Mauritanijoje pirkom ekskursiją iš vietos agentūros, skyrelyje “kas įeina į kainą” net buvo juodu ant balto parašyta “kyšiai kelių policijai”. Mat Afrikoje gausu patikrinimo punktų kelyje: jei pareigūnas nebus geranoriškas, gali ilgam sulaikyti, klausinėti. Kai kurie vairuotojai iš karto punktuose tiesia kupiūras. Važiuojant per kelias šalis, kyšių prašo ir muitinėse duodami suprasti, kad antraip truks ilgai. Kabinėjasi prie menkniekių – pvz. iš manęs kyšio Gambijoje reikalavo, nes nebuvau prisisgęs išvažiavimo iš kelto metu. Dažniausiai taikomasi į turtingesnius turistus su savo automobiliais (ypač jei su vairuotojais) ir rečiau į važiuojančius viešuoju transportu.

Kaip keliauti po Afriką: transportas, nakvynės

Kelionė po Afriką vis dar yra nuotykis – bent jau jei išvyksti toliau pagrindinių kurortų, miestų ir turistinių maršrutų. O kol kas dar ištisos Afrikos šalys yra už tų maršrutų.

Ten niekas nebus tiksliai kaip suplanuota ir dar galėsi jaustis (bent jau Juodojoje Afrikoje) tokiu XX a. pradžios tyrinėtoju, o ne masiniu turistu. Net jei keliausi tiksliai pagal “Lonely Planet” knygeles, net jei ir su ekskursija, vis tiek tikrovė nustebins, bus netikėtumų.

Prakiuręs namelio stogas virš lovos ir naktinė liūtis, dingusi elektra ar vanduo, “netikėtas” atoslūgis ir seklumoje įstrigęs laivas, prastuose keliuose įklimpę džipai – ko tik nepatyriau. Ir visa tai – vien keliaujant su oficialiomis ekskursijomis Kenijoje!

Aišku, keliaujant po Afriką su ekskursija problemas galiausiai išspręs už jus (kad ir lėčiau, nei Europoje), be to, nereiks pačiam organizuoti – dėl to tie, kam netikėtumų norisi mažiau, perka ekskursijas. Tiesa, ekskursijų gausu tik iš Afrikos kurortų arba pačiuose pagrindiniuose turistiniuose keliuose (nacionalinių parkų safariai). Kitur, jei to norėtum, samdyti privačią ekskursiją arba pirkti retas “egzotines keliones” – kas dar brangiau. Egzotinių kelionių organizatoriai naudojasi tuo, kad žmonės Afrikos bijo ar klaidingai mano, kad “nepriklausomai ten keliauti neįmanoma”, ir ima milžiniškas kainas. Būna, keliauju savarankiškai po Afriką, sutinku kur nors tame pat viešbutyje tokią “egzotinę grupę”, sužinau, kiek jie moka – tai būna bent tris kartus brangiau, nei už lygiai tą patį moku aš pats, keliaudamas nepriklausomai; o Vakarų Europos organizatoriai ima ir penkis kartus brangiau (tie patys viešbučiai, analogiškas maistas, svarbiose vietose samdomi vietiniai gidai, asmeninis taksi vietoje turistinio autobuso ir t.t.).

Automobilio nuoma daug šalių neįmanoma, daugelyje kitų (ypač Juodojoje Afrikoje) – labai brangi (ir pvz. be draudimo). Viešojo transporto grafikai sunkiai prieinami internetu, daug kur viešojo transporto ir nėra – jį pakeičia “krūmų taksi” (maršrutais važinėjantys eiliniai universalai, išvažiuojantys kai užsipildo), o miestuose ir priemiesčiuose – motociklai-taksi (veža ir po du ar tris žmones be jokių šalmų). Skrydžiai brangūs. Apskritai, nereikėtų turėti minčių apkeliauti Afriką (daugiau nei vieną jos šalį) vienu metodu: vienose šalyse geriau išvystytos, tarkime, avialinijos, kitur – autobusai; vienur miestuose važinėja geri (Afrikos mastais) mikroautobusai, kitur – tik motociklai-taksi. Turite būti pasiruošęs netikėtiems planų pasikeitimams, 24 val. vėluojantiems traukiniams ir pan.

Aišku, viskam yra išimčių. Yra Afrikoje traukinių linijos, kurios veikia puikiai ar net pigių skrydžių bendrovių. Maroke net atidaryti pirmieji žemyne greitieji traukiniai, keliuose Afrikos didmiesčiuose yra metro sistemos. Bet tai ir yra tai – išimtys.

Viešbučius galima užsakyti per internetą, bet paprastai tik brangesnius – vietinių viešbučių reikia ieškoti vietoje, ypač mažiau turistinėse Juodosios Afrikos šalyse. Tiesą pasakius, jose net ir užsisakęs internetu gali nuvykęs į vietą sužinoti, kad tavo užsakymo nesuprato ar nepriėmė: kai daugybėje šalių žymi dalis žmonių net nemoka rašyti, visokios Booking.com tipo sistemos vietiniams atrodo tarsi kažkas iš fantastikos srities. Tai, kad kokiame mieste Booking.com nėra viešbučių tikrai nereiškia, kad ten jų nėra išvis. Viešbučių kainos didesnės nei kokioje Azijoje ir primena lietuviškas, bet kai kuriose šalyse – pigiau, kai kuriose – brangiau. Paprasčiau ieškoti nakvynės didesniuose miestuose.

Nepaisant to, kad Afrikos šalys labai didelės, populiarios kelionės, kuriose aplankoma daugiau nei po vieną šalį: tiesiog, kai taip sunku ir brangu atvykti, kodėl per vieną kelionę nepamačius daugiau. Juoba, kad daugybė “nepagrindinių” Afrikos šalių lankytinų vietų stokoja – ten yra ką veikti dieną ar dvi, bet ne daugiau, bent jau jei norite intensyvios kelionės “po pasaulio stebuklus”. Taip Afriką naršo “kuprinėjantis” jaunimas, paskyręs tam visas vasaros atostogas universitete arba net “pasiėmęs” laisvus metus tarp mokyklos ir universiteto. Taip Afriką naršo ir turtingieji, nusipirkę dar iš namų neįtikėtinai brangias ekskursijas, apjungiančias, tarkime, Zimbabvės Viktorijos krioklius, PAR Kriugerio parką, Namibijos Etošos parką ir Botsvanos Okavango deltą. Kai kurios jų yra su perskridimais lėktuvu, kitos – vadinamasis overlandingas, kur važiuojama didžiuliais padidinto pravažumo autobusais ir stovyklaujama. Kai kurie “overlanderiai” net atvažiuoja į Afriką iš Europos savo automobiliais, pakeliui pažiūrėdami keliolika šalių: tokių daugiau, nei įsivaizduotumėte, “pervažiuoti Afriką savo automobiliu” tebėra dažno brito ar prancūzo nuotykių ieškotojo svajonė.

Neturistinėse Afrikos šalyse keliautojai vieni kitus palaiko, noriai bendrauja – tai beveik būtinybė, nes, kai internete informacijos mažai, labai praverčia žinios ir naujienos iš kitų turistų (“Tas kelias dabar dėl lietaus nepravažiuojamas”, “Bandėm į tą muziejų, kažkodėl neveikia”, “Šalies XXX vizą dabar galima gauti šalyje YYY”, “Radome tokią nuostabią vietą, o ji niekur neaprašyta”). Ir šiaip tie turistai labai įdomūs, kelionių fanatai. Pavyzdžiui, dažnas iš tų, kuriuos sutikau Benine, aplankęs kokias 80 ar 100 pasaulio šalių ir išnaršęs pusę Afrikos. Įdomu pasidalinti istorijomis, kelionių idėjomis.

Labdara ir savanorystė Afrikoje

Kaip jokiame kitame žemyne, Juodojoje Afrikoje savanorystė ir labdara faktiškai tapo kelionių dalimi. Kuprinėjančiam jaunimui kelionė nebūtų kelionė, jei nepasavanoriautų kur vaikų namuose ar gyvūnų prieglaudoje. Turtingesni visokius “savanoriškus projektus” remia bent jau pinigais.

Deja, čia gausu ir bjaurių istorijų: savanoriai apgauti, iš jų tiesiog surinkti pinigai, o jų darbo vaisiais ar suaukotais pinigais labiausiai naudojasi koks vaikų namų direktorius, vietos politikai ir pan. Galbūt ne visai tiesiogiai: pvz. mokyklos baldams valdžios skirtas lėšas jie pasiėmė sau, o naujus baldus mokyklai pagaminti liepė savanoriams. Skurdas tapo tarsi Juodosios Afrikos prekės ženklu, padedančiu privilioti nemokamą vakariečių darbą ir aukas…

Kas be ko, tikrai ne visi savanorystės projektai tokie, bet atsirinkti, ypač nebūnant vietoje, nežinant vietos kultūros, nepakalbėjus su kitais savanoriais – gali būti be galo sunku. Deja, geriausiai vilioja savanorius ir aukotojus tie, kas turi tam tikrą “verslo gyslelę”. Bet visiškai nebūtinai jų projektai yra geriausi ar naudingiausi. Ir dažniausiai tie, kas geriausiai sugeba prisistatyti kaip skurdūs (dargi įvairiausiomis užsienio kalbomis) kaip tik Afrikoje yra tarp turtingesniųjų – nes savo sugebėjimais iškaulija pinigų ne iš vieno ir ne iš šimto turistų. Didžiausias skurdas – toli nuo turistinių kelių ir labiausiai išreklamuotų projektų.

Beje, net kur aukos sąžiningai pasiekia tikslą, jos dažnai nepadeda vietiniams taip, kaip aukotojai tikėjosi. Įprasta Afrikoje istorija, kad dovanota technika tarnauja tik tol, kol sugenda, remontuoti niekas nebando (o gal ir sugenda ji, nes naudojama netinkamai). Aišku, iš dalies kalti ir labdariai iš turtingojo užsienio, kurie nė nesupranta, ko afrikiečiams reikia iš tikrųjų. Veža visokius saulės generatorius ir menstruacijų taureles naiviai tikėdamiesi, kad Afrika iš “beraščio” XIX a. vienu šuoliu peršoks į ekologinį XXII a. rojų, iki kurio net Europai vis dar toli. Kiti klysta į priešingą pusę – galvoja, kad Afrikoje vis dar visų pirma trūksta maisto (badas – jau praeitis, nors dėl nepilnavertės mitybos išdidėjusių vaikų pilvelių Juodosios Afrikos užkampiuose dar pamatysi, bet, jei paklausi jų tėvų, ko trūksta labiausiai – jiems nė į galvą nešaus atsakyti, kad kitokio maisto vaikams).

Jei apsispręstumėte savanoriauti Afrikoje, arba bent jau norite kažkaip padėti šio žemyno žmonėms, “namų darbus” turite pasidaryti gerokai rimčiau, nei tiesiog planuodami kelionę. Kviečiu paskaityti straipsnį “Etiškos kelionės: kaip keliauti, kad padėtumėte“.

Visi mano kelionių vadovai po Afriką žemėlapyje!

Čia galite lengvai pasiekti visus mano kelionių aprašymus-vadovus po Afrikos šalis.

Paspaudus ant raudonų žymeklių žemėlapyje (ir iššokusios nuotraukos) jūsų laukia kelionių vadovai po visą šalį.

Paspaudus ant žalių žymeklių – išsamesni kelionių vadovai po atitinkamus didžiųjų šalių regionus.

Komentarai

Tunisas! Tai geltoni Sacharos dykumų toliai ir išdžiūvę druskos ežerai. Tai žydri arabų senamiesčiai, skęstantys turgaus šurmuly ir maldose. Tai požeminiai berberų daugiabučiai ir klajoklių tvirtovės kalnų viršūnėse iš Holivudo filmų. Tai vieni turtingiausių romėnų miestų, Romos Koliziejui prilygstantis Džemo amfiteatras.

Ir viskas pasiekiama trumpu skrydžiu iš Europos!

Šis kelionių vadovas po Tunisą gimė kai per kelias savaites nepriklausomai apvažiavome visą šalį automobiliu ir vietiniu transportu. Tačiau Tunisas nedidelis – ir daugelį jo grožybių gali išvysti net ir per dienos išvykas iš karštų Viduržemio jūros kurortų.

Sacharos dykuma – Tuniso siela

Labiausiai Tunise mane pribloškė dykumos, legendinė Sachara šalies pietuose. Tunisui priklauso tik maža Sacharos dalis – bet ji čia visada šalia, visada artima.

Pavažiuoji kelias valandas į pietus nuo bet kurio pajūrio miesto ar kurorto – ir pasitinka beribiai smėlynai, aukštos kopos, rusvi toliai abipus vienišų kelių…

O paskui laukia didieji Tuniso Sacharos perlai ametistai:

1.Čot El Džerid [Chott el Djerid] druskos ežeras, dydžio sulig ištisa Lietuvos apskritim. Didžiąją dalį metų jis visiškai išdžiūvęs, toks baltos druskos laukas. Ištisus 50 km važiavome keliu, supiltu tiesiog „ežero“ dugne, regėdami magiškus miražus!

2.Trijų oazių Alžyro pasienyje – Sabikos, Tamakzos ir Midės grožį atvykus iš drėgnos Lietuvos ne taip iš karto supranti – tik įsijautęs į Sacharos dydį ir bergždumą ir pajusi, koks stebuklas, kad giliai dykumoje auga ištisos palmių giraitės, kriokleliais trykšta tūstančius metų taip branginamo vandens šaltiniai… Man ten labiausiai atmintin įsirėžė apleisti, trupantys miesteliai, ypač Mides, iškilęs kyšuly į kanjoną. Sachara ten pamažu užleidžia vietą Atlaso kalnams….

Palei kiekvieną pietų Tuniso miestą – visa eilė dykumų pramogų. Žygiai kupranugarių karavanais – kelių valandų, kelių dienų… Arkliai, keturračiai motociklai. Suvenyrai – dykumų rožės, pusbrangiai akmenys. Stipriausia Sacharos dozė laukė aplink Dūzą [Douz], kur Džebilo nacionalinio parko ergas (ergais vadinami tie patys nuostabiausi dykumų smėlynai).

Daugybė keliautojų ten pajunta pašaukimą į dykumų dvasią pasinerti ilgiau, dienos neužtenka. Tiems, kas nori likti „prie komforto“ – visa eilė didžiulių viešbučių, baseinais ir „all inclusive“ maistais niekuo nenusileidžiančių Tuniso kurortams. Kas trokšta labiau grįžti laiku, nakvoja dykumų stovyklų palapinėse, į kurias tegali nuvažiuoti (ar nujoti) kopų viršūnių „vieškeliais“.

Berberų požeminiai daugiabučiai, kalnų tvirtovės, ir „Žvaigždžių karų“ planetos

Kam kelionė į Tunisą – viena pirmųjų kelionių į dykumas, lieka apkerėti tų pustomų smėlynų ir tų laisvės horizontų. Aš dykumas jau buvau patyręs keliolikoje kitų šalių – ir vis tiek Tunisas rado kaip paliesti mano sielą. Tiksliau – Tuniso žmonės, berberai, suaugę su dykuma kaip niekur kitur. Jie gyvena, pastatus stato kitaip – bent kelias dienas irgi gyvenome, kaip jie, tai prieinama kiekvienam.

Vienur, kaip aplink Matmatos miestą, tradiciškai gyvenama požeminiuose daugiabučiuose. Iškasamas toks kiemas-šulinys, iš jo į uolos šonus iškalami kambariai-olos. Kiaurus metus juose temperatūra nekyla virš +20, kai lauke vasaros dienomis būna ir arti +50!

Kitur, aplink Medeniną ir Tatuiną, Tuniso dykumos peizažus puošia ksarai. Daug šimtmečių juos statydavo kaip sandėlius-tvirtoves: klajoklių berberų šeimos, mėnesiams išgindavusios savo bandas link žydrai gelsvų dykumos horizontų, palikdavo ksaruose maistą, daiktus. Vėliau tose belangėse ghorfose ėmė ir nakvoti, o šiandien ne viename ksare – puikūs viešbučiai su nuostabiais vaizdais. Nakvynė Ksar Žuama [Jouamma]. Kiti romantiškai griūva, pagal paskirtį juos naudoja mažai kas, tik vaikai laipioja trupančiais laiptais.

Išvydus tokius ksarus kaip didysis Ksar Ouled Soltane ar Ksar Hadada, Matmatos požeminius daugiabučius, nieko keisto, kad Džordžas Lukasas Tunisą pasirinko filmuoti kitoms planetoms legendiniuose „Žvaigždžių karuose“. Kur kitur rasi taip „nežemiškai“ gyvenančius žmones taip arti Europos?

Priešingai daugeliui Holivudo „filmuotojų“, Lukasui Tunisas nebuvo tik drobė jo idėjoms. Net planetą, kurią „vaidino“ Tuniso dykumos, filme jis pavadino Tatuinu (pagal dykumų miestą), jos palydovą Šanini (pagal nuostabų berberų kaimą kalno viršūnėje), jos žvėris – džerbomis (pagal Tuniso salą). Kai kas sako, kad net ir džedajų religiją įkvėpė Tuniso sufijų mistikai.

Tuniso turizmo pramonei „Žvaigždžių karų“ herojai – tarsi dar kokia viena vietinė tauta! Pilna atminimo lentų kur kas filmuota, muziejėlių, mačiau Jodos formos kaliausių ir ištisų filmavimo aikštelių, tokių kaip Mos Espa, pirmajame „Žvaigždžių karų“ epizode vaidinusia Tatuino miestelį…

O Matmatoje nakvojome Sidi Driss viešbutyje, įrengtame tame pačiame požeminime berberų daugiabutyje, kuris „Žvaigždžių karų“ autoriams tarnavo kaip Skaivokerių namai. Vakare pažiūrėjome filmą – tikrai verta, tai irgi vietos dvasios dalis!

Tuniso pajūrio kurortai ir klastingas klimatas

Daugelis turistų Tunise ištisas atostogas praleidžia viename iš milžiniškų viešbučių pakrantės kurortuose, su savo spa, animatoriais ir – dažniausiai – pilnu ar „half board“ maitinimu. Kurortai reklamuojami kaip Hamametas, Susas [Sousse], Monastyras ar Džerba, bet iš tikro daugelis viešbučių stovi Zona Turistique vadinamuose pajūrio ruožuose 10-30 kilometrų nuo tikrųjų istorinių miestų (pėsčias nenueisi – bet yra išimčių, ypač Suse).

Zona Turistique autentikos mažai (jei autentika nevadinsi kokių pseudoarabiškų kuorų šešiaaukščio turistinio komplekso viršūnėje). O didžioji dalis turistinio gyvenimo apskritai vyksta viešbučių teritorijose (kam eiti į vietinį restoraną, jei visas maitinimas įeina…).

Tuniso kurortai vilioja kainomis ir klimatu. Puikias kainas gali rasti tiek atvykęs su kelionių organizatoriumi, tiek ir pats „susidurstęs“ kelionę per visokias „Easyjet“ ir „Booking.com“, kur irgi pilna „all inclusive“ siūlymų. „Turistiniai kurortų viešbučiai“ neretai net pigesni, nors tikrai neblogesni, nei kokie eiliniai viešbutėliai atokesniuose Tuniso miestuose.

Aišku, yra savų minusų. Prie Turkijos kurortų pripratę lietuviai Tuniso viešbučiuose dažnai skundžiasi nešvara ir netvarka. Taip jau yra: Tunisas europiečio akiai – šiukšlina šalis, dykumos palei didesnius miestus paverstos šiukšlių laukais, o pakelės krūmai „išpuošti“ vairuotojų atsviestais plastikiniais maišeliais ir buteliais tarsi kalėdinės eglutės žaisliukais… Ir nors megaviešbučių tarnautojai kaip įmanydami stengiasi „elgtis kitaip nei pas save“, jie tiesiog nepastebi eilinės atsiklijavusios plytelės, metus nevalyto lango į jūrą, cigaretėmis pradegintos kėdės ar purvinos rozetės…

Turistai iš Europos vis tiek važiuos į tuos kurortus milijonais, nes ten – karšta jūra, platūs smėlėti paplūdimiai. Tiesa, malonus oras Tunise garantuotas tik jei tinkamai pasirenki kelionės laiką. „Pajūrio sezonas“ – birželis-rugsėjis, kai dienomis temperatūra 27-32 laipsnio, o naktimis 22-26.

Bet dykumų turizmas vasarą kaip tik net oficialiai „uždaromas“ – mat temperatūros ten tragiškai pavojingai pakyla: Tozeure liepos dienomis +40, naktimis +33. Ten geriausia keliauti pavasarį ir rudenį (pvz. balandį +27 dienomis, +21 naktimis). „Auksinis Tuniso sezonas“, kai ir dykumoje, ir kurortuose oras malonus, gali būti, tarkime, spalis (dykumoje +29 ir +24, Suse +26 ir +21).

Na o kai keliavome po Tunisą žiemą išvis jautėmės tarsi kažkokioje turistų neatrastoje šalyje: daugybėje viešbučių gyvenome visai ar beveik vieni! Temperatūros tada vėsios, nors ir nešaltos (Suse vasarį +16 dieną, +12 naktį; Tozeure atitinkamai +19 ir +14). Kaip sakė vietiniai, jei masinių turistų minios kelia siaubą ir nori patirti Tuniso gamtą ir kultūrą, tai pats metas tam – žiema!

Tuniso miestai – arabiškos Afrikos esmė

Tunisas buvo viena pirmųjų Afrikos vietų, kur įsitvirtino musulmonai. Kairuanas vadinamas pirmuoju islamo miestu Afrikoje, Kairuano didžioji mečetė (670 m. po Kr.) – seniausia Afrikos mečete. Ir dar ketvirtąja švenčiausiąja islamo vieta po Mekos, Medinos ir Jeruzalės, tiesa, tų „ketvirtųjų švenčiausių vietų“ gausu tarsi „aštuntųjų pasaulio stebuklų“…

Tuniso arabų senamiesčiuose – medinose – nėra konkrečių „pamatyk ir jau gali mirti“ tipo vietų, bet ten užburia visuma.

Siauros gatvelės, kuriose iš priešpriešių atvažiavus dviems automobiliams eismas stringa ilgam. Kai kurias gatves ilgam “užkerta”… sugriuvę aplinkiniai namai.

Baltai-žydri namų fasadai ir puošnios metalu kaustytos jų durys. Didžiausi grožiai anapus tų durų, juos gali pamatyti tik užėjęs į kokios šimtus metų skaičiuojančios arabų rezidencijos vidų. Paprasčiausia patekti ten, kur sename name įrengtas muziejus, ar viešbutis. Arba kilimų parduotuvė, bet tada pardavėjas nepaliks ramybei, girdydamas saldžia arbata suoks apie „investicijas į kilimus“, o žadėti gražūs vaizdai gali pasirodyti buvusios apgaulingos vilionės užeiti…

Medinų žavesys – ir turgūs-tuneliai, suskirstyti į rajonus pagal prekes. Ir mediną juosiančios sienos ir „musulmonų pasaulį“ nuo krikščionių kadais saugodavusios tvirtovės – ribatai. Smulkūs verslai ir versliukai. Katinai, kuriuos visi myli ir šeria. Senoliai, rodos, amžinai stebintys gatves ir aikštes nuo lauko kavinių kėdžių, žaidžiantys nardais, geriantys apelsinų sultys ar rūkantys kaljaną. Viešieji hamamai (pirtys), kur rajonas renkasi pabendrauti ir – žiemomis – kartu pasišildyti. Kačiukai, kuriuos Tunise myli ir šeria (visos kavinės – kačių kavinės). Didžiuliai paukštelių narvai.

Dar kitą medinos gyvenimą pamatai užlipęs ant stogų: juose, it kiemuose, moterys džiausto rūbus, pažvelgęs tolyn regi minaretų mišką. Kai kurie keturkampiai afrikietiški, kiti aštuonkampiai turkiški: Tunise susidūrė abidvi islamo architektūros. Penkis kartus per dieną visa medina paskęsta muedzinų šauksmuose į maldą… „Alachas didis“ skamba iš mečečių, iš zavijų, kuriose palaidoti musulmonų išminčiai. Deja, į daugelį nemusulmonai neįleidžiami.

Daug kas, kaip aš, į Tunisą atvyksta jau pabuvoję Maroke, irgi garsėjančiame medinomis. Tačiau Tuniso medinos kiek kitokios: gatvelės čia platesnės, namų langai didesni. Tokia sandūra tarp Europos ir Afrikos.

Anapus centrų Tuniso miestų žavesys užleidžia vietą chaosui: be tvarkos amžinai statomiems pastatams, kelių eismo taisykles seniai pamiršusiems vairuotojams, futbolo ultrų ir Palestinos palaikymo grafičiams. Ten verta važiuoti tik ko prireikus: banko, parduotuvės, kavinės, viešbučio (jei nerandi geresnėje vietoje). Laimė, visų paslaugų Tuniso miestuose daug, viskas dirba ilgai, keliauti ten patogiau nei siestų ištingintoje pietų Europoje.

Šeši gražiausi Tuniso miestai – kiekvienas vis kitoks

Senų miestų Tunise per daug, kad išvardinčiau visus, bet šie pasirodė išskirtiniai:

1.Tunisas, šalies sostinė. Ji pati didžiausia ir viena iš klaidžiausių, tačiau jos vingiuojančiuose turguose ir gatvėse-tuneliuose plevena ir modernumo dvasia: gatvės kavinėse kaljanus rūko ir moterų kompanijos. Paryžiaus mados ir islamiški rūbai čia visada greta, bet Paryžius sostinėje dominuoja.

2.Kairuanas. Tradiciškiausia ir religingiausia didelė medina, pilna svarbių mečečių ir zavijų, tautinių rūbų ir kilimų prekijų. Kairuanas vadinamas Tuniso kilimų sostine – deja tai (ir nedidelis atstumas nuo Tuniso kurortų) lemia prekijų įkyrumą.

3.Sidi Bu Saidas. Tai – toks Tuniso Užupis, nuostabiai gražus kaimas prie šalies sostinės, kurį sutvarkė prancūzų dailininkas Rodolfas Darlanžė [Rodolphe d‘Erlanger], tarpukariu taip pamilęs Tunisą, kad pasistatė čia sau rūmus. Iki pat šiol Sidi Bu Saidas – menininkų Meka, o taip pat keliautojų, pasivaikščiojimus toje tvarkos oazėje įsimylėjusio Tuniso jaunimo. Miestelis stūkso ant kalno, tad nereikia būti tapytoju, kad gebėtum džiaugtis nuostabiais peizažais. Galėjome jais gerėtis nuo „savo stogo“: penkias dienas gyvenome tradiciniame medinos name.

4.Mahdija irgi labai gražioje vietoje – iškyšulyje į jūrą, bet viskas ten autentiškiau, aptrupėję (kam bus pliusas, kam minusas).

5.Suse labiausiai patiko ribatas, į kurio minaretą gali užlipti – ir medinos stogais pasigerėti – kiekvienas norintis. Į panašų ribatą lipome ir gretimam Monastyre.

6.Bizerta ir jos mažytė medina-tvirtovė. Visas senamiestis ten tarsi stačiakampė pilis su vieninteliais vartais. Turistai čia retai beužsuka.

Tunise – turtingiausių romėnų pastatai

Šiandien Tunisas – gana skurdi šalis, bet prieš 2000 metų tai buvo viena turtingiausių Romos Imperijos žemių, svarbesnė už kokią ten Ispaniją, Britaniją ar Vokietiją!

Todėl Tunise – vieni įspūdingiausių romėnų miestų. Laikas juos griovė, iš jų akmenų arabai statė tvirtoves ar medinos, tad nėra vietos, kur pamatytum viską-viską, bet apvažiavęs visus jau gerai įsivaizduosi, kaip prieš ~2000 metų atrodė kiekvienas Tuniso miestas.

Džeme [Djem] išlikusi viena didžiausių visame pasaulyje gladiatorių kovų arenų. Duga (Dougga) žavi šventyklomis ir mauzoliejumi. Sbitloje (Sbeitla) geriausiai išlikęs kapitolijus – centrinė miesto aikštė.

O Bula Regijoje [Boula Reggia] pagaliau pamatėme, kaip romėnai gyveno. Mat, įkvėpti berberų, jie ten savo namuose įsirengdavo požeminius aukštus „kad vasarą miegoti ir valgyti būtų vėsu“. Tad nors vilos, pastatytos ant žemės, visur sugriuvo, po žeme gerai išliko kolonos, lubos, mozaikos ir kita prabanga.

Visose istorinėse Tuniso lankytinose vietose tvarka panaši: tas pats bilietas galioja į visus griuvėsius ir muziejų. Paprasčiausios mozaikos ir statulos paliktos griuvėsiuose, geresnės perkeltos į vietinį muziejų, o pačios geriausios išvežtos į sostinę Tunisą, Bardo muziejų. „Geriausios“ ne tik Tunise – vienos tobuliausių visame pasaulyje, nes būtent Tunise prieš ~2000 metų gyveno geriausi romėnų mozaikadirbiai.

Garsiausias antikinis Tuniso miestas – Kartagina, kaip lygi su lygia kariavusi su Roma trijuose Pūnų karuose. Deja, 146 m. pr. Kr. romėnai Kartaginą ne tik užkariavo, bet ir išžudė jos žmones (pirmasis istorinis genocidas?), o visus pastatus sudegino. Paskui dar šiuolaikinio Tuniso elitas ant Kartaginos griuvėsių rezidencijas pasistatė… Taigi, Kartaginos likučiai kiek nuvylė: gal tik cisternas po gyvenamasias “Hanibalo rajono” namais ant Byrsos kalno buvo įdomu išvysti. Kartaginiečiai džiaugėsi vandentiekiu, daugiabučiais dar prieš Kristų.

Romėnai sunaikino ir Kartaginos raštiją, tad belieka tik spėlioti, ar Tofete kartaginiečiai tikrai masiškai aukodavo vaikus dievui Balui Hamonui, ar tai tik romėnų propaganda (gidai ir mokslininkai spėlioja skirtingai)… Gerai, kad prieš keliaudamas pažiūrėjau filmą apie Kartaginą: stovėdamas Kartaginos uoste, kur bazuodavosi 200 karo ir tiek pat civilinių laivų, nieko nepaskaitęs, neturėdamas gido būčiau matęs tik eilinę įlanką…

Tuniso kultūra: susiduria Afrika, Europa ir Azija

Tunisas – arabų musulmonų šalis. Bet jei dabar prieš akis iškilo kokie nors stereotipai, daug jų grius. Alkoholis čia lengvai prieinamas, net tunisietiškas vynas yra. Vyrai Tunise gali turėti tik vieną žmoną ir skundžiasi, kad apskritai yra diskriminuojami (jie dirba sunkesnius darbus, pagal įstatymus privalo pilnai išlaikyti žmonas, o žmonos dabar irgi dirba, bet savo pinigais dalintis neturi ir t.t.).

Islamo tradicijas Tunise rovė ne tik prancūzai, šalį valdę 1881-1956 m. Jų pėdomis ėjo ir nereligingi du pirmieji laisvo Tuniso diktatoriai: Habibas Burgiba, kurio garbei iki šiol pavadinta daugelis centrinių gatvių (valdė 1957-1987 m.) ir Zinas Ben Ali (valdė 1987-2011 m.).

2011 m. Tunise įvyko vienintelė sėkminga „arabų pavasario“ revoliucija, sužydėjo demokratija, ribojimai religijai sušvelnėjo: moterys vėl visur gali dėvėti skareles (tai buvo ribojama). Deja, po COVID pandemijos karantinų sukeltos ekonominės krizės, atrodo, vėl sugrįžo diktatūra, nors ir švelnesnė.

Nors tie, kas dar prisimena gyvenimą prancūzų valdžioje, jau pamažu miršta nuo senatvės, Prancūzijos įtaka Tunise iki šiol milžiniška. Oficiali kalba – arabų, bet visur viskas rašoma ir prancūziškai. „Elito vietose“ – tik prancūziškai (pvz. brangių restoranų meniu). Universitetuose net dėstytojai su studentais kalba prancūziškai! Būdavo netgi taip: žmogus mums garsiai kritikuoja Prancūzijos imperializmą ar prancūzų kalbos dominavimą Tunise, o tuoj pat pasibaigus pokalbiui ima elgtis it prancūzas, įterpinėti prancūziškas frazes… Tunise prancūziška=kultūringa.

Buvo net absurdiškų situacijų: ne kartą uždaviau klausimą tunisiečiui arabiškai, o man atsakė prancūziškai! Arabiškai būčiau supratęs, o prancūziškai nesuprantu… Tokie pašnekovai, atrodo, tebemano, kad visų pasaulio šviesiaodžių kalba – prancūzų, ir kalbėdami su manimi prancūziškai jie esą prisitaiko prie manęs, svečio… Supratę, kad prancūziškai nemokame, tunisiečiai nustebdavo, retsykiais pajusdavome net švelnią panieką. „Kokie neišsilavinę, kaip čia taip“.

Yra norinčių nukreipti Tunisą kitu keliu, bet kol kas tautiniai rūbai, tradicijos, arabų kalba, religingumas – vis dar labiau kaimų, prastuomenės bei namų buities reikalas. Visam tam ne vieta politikoje, stambiame versle, aukštojoje kultūroje ar moksle…

Tiesa, pačių prancūzų Tunise neliko, o gyveno daug. 1956 m. kokie 5% Tuniso žmonių buvo prancūzai. Būta ir nemažai italų, žydų, bet po nepriklausomybės visi jie greitai išsilakstė į „senąsias tėvynes“. Daugelis bažnyčių dabar apleistos, net didžioji prancūzų karaliaus Liudviko garbei pavadinta Kartaginos katedra paversta koncertų sale: tiesiog neliko krikščionių… Žydų bendruomenė begyvuoja tik Džerbos saloje (veikia Gribos sinagoga).

Tunisas per amžius buvo toks „Europos prieangis“, kur nuo Romos laikų buvo pilna europiečių. Dabar pamažu virsta „Afrikos prieangiu“, nes gausėja juodaodžių imigrantų iš šalių anapus Sacharos. Daugybei jų Tunisas – tramplinas į Europą (būtent iš Tuniso yra mažiausias atstumas nelegaliam plaukimui į Italiją). Dalis čia sustoja ilgiau, dalis pasilieka su visam, plauna indus kokiame kurorto viešbutyje. Daugelis šių migrantų yra iš kitų buvusių Prancūzijos kolonijų, ypač Dramblio Kaulo Kranto. Prancūzų Afrikoje seniai nebėra, bet prancūzų kalba ir kultūra iki šiol vienija pusę žemyno…

Labiausiai Tuniso įvairovė ir savitumas atsispindi jo patiekaluose, Tuniso virtuvėje! Dalis pavadinimų – europietiški. Pica, spagečiai. Bet gauni kažką visai vietinio: picos su šavarma, spagečiai su harisa. Harisa – aštrus tunisietiškas padažas – dedamas apskritai kone visur, todėl tai viena aštriausių virtuvių regione. Harisos pilni ir visokie tunisietiški sumuštiniai (maklub, malfuf) bei dešimtys kuskuso variantų. Patiko ir avienos ar ožienos dešrelės merguez – nors iš apibūdinimo ir nesitikėtum to. Dar visokie saldumynai ir pigios šviežios skanios vaisių sultys. Tuniso virtuvė – viena mano mėgstamiausių Šiaurės Afrikoje, tikrai lenkia gerokai garsesnę marokietišką.

Viena geriausių vietų pažinti Tuniso istoriją laukė Dar Šerait muziejus Tozeure, kur kiekviena salė įrengta pagal kitą Tuniso istorijos periodą, apie kurį ten skamba pasakojimai, jo muzika. Įdomūs dalykai dėjosi čia, kur susiduria trys žemynai. Pavyzdžiui, ar žinojote, kad krikščionims Viduramžiais atkariavus Ispaniją, Tunisą užplūdo musulmonai pabėgėliai iš Andalūzijos, o Tuniso piratai keršydami grobė krikščionis į vergovę?

Kaip keliauti po Tunisą? Nepriklausomai, su ekskursijom?

Kelionių į Tunisą būdai yra du ir pasirinkęs vieną ar kitą pamatysi tarsi dvi skirtingas šalis.

Pirmasis kelionės į Tunisą būdas – su kelionių organizatoriais, kurie parduoda kelionės paketą. Savaitę ar dvi praleisite viename kurortų, dideliame viešbutyje. Priklausomai nuo to, kurioje kurortų zonoje, priklausys galimybės vienadienėms ekskursijoms. Jei šiaurinėje zonoje (skrydis į Enfidos/Hamameto arba Monastyro/Suso oro uostus), tai šalia bus sostinė Tunisas, kai kurie romėnų miestai, Kairuanas. Jei pietinėje zonoje (skrydis į Džerbos oro uostą) tai netoli bus Tuniso dykumos, berberų namai.

Ekskursijas galima pirkti ir iš Europos kelionių organizatorių (brangiau), ir vietoje, ir tiesiog važiuoti išsinuomavus automobilį. Eismas Tunise sudėtingesnis, nei Lietuvoje, paprastesnis, nei Egipte, išskyrus nebent sostinę ir kelis didmiesčius. Na, tunisiečiai į eismo taisyklės žiūri liberaliai (pvz. gali pavažiuoti prieš eismą, jei taip arčiau), bet, tiesiog, anapus didmiesčių mašinų gana mažai, o ir didmiesčių centruose bei prie kiekvieno viešbučio nesunku rasti vietą automobilių statymui.

Antrasis kelionės į Tunisą būdas – nepriklausomai, kaip keliavome mes. Irgi skrendama į tuos pačius oro uostus (jų Tunise labai gausu) arba į Tuniso sostinės oro uostą. Geriausia skristi nusipirkus atskirus bilietus per kokį Londoną ar dar kur.

Nepriklausomai keliaujant irgi galima nuomotis automobilį, taip nuvažiavome didžiąją dalį savo maršruto. Jei nereikia kasnakt grįžt į tą patį viešbutį ir laikas nespaudžia, yra ir galimybė keliauti viešuoju transportu, kuris be galo pigus, bet sudėtingas. Išskyrus geležinkelius (jų gana daug, bet traukiniai retoki), internete informacijos mažai. Net jei rasdavau grafikus, būdavo neaišku, iš kokios stoties važiuoja autobusas (kiekviena autobusų kompanija turi savo), ar bilietus reikia pirkti iš anksto (vienur tik iš vairuotojo, kitur atėję į kasą prieš valandą bilietų jau negavome). Be autobusų dar yra tarpmiestiniai maršrutiniai mikroautobusai (louage), pažymėti raudonomis linijomis, bei vietiniai maršrutiniai mikroautobusai; maršrutai dažniausiai nurodomi tik arabiškai. Tuniso sostinėje kursuoja tramvajai – bet retai, taigi, perpildyti. Kai kuriuose miestuose veikia „Bolt“ – alternatyva.

Nepriklausoma kelionė suteikia galimybę pamatyti daugiau šalies, nakvoti požeminiuose viešbučiuose ar dykumų stovyklose, bet ji nereiškia, kad negali visos ar dalies kelionės apsistoti tuose pat turistiniuose viešbučiuose, kaip kokio „Novaturo“ klientai (juos gali užsakyti ir internetu). Jei rasi gerą skrydžio bilietą, savaitė nepriklausomai išeis net pigiau, nors ir nelabai žymiai.

Tuniso pavojai: apgavystės, biurokratija ir sudaužytos širdys

Deja, Tunisas Vakaruose turi ne kokią reputaciją dėl islamistų terorizmo. Viską sugadino vos trys išpuoliai: 2002 m. Džerbos sinagogoje (žuvo 20, dauguma vokiečiai), 2015 m. Bardo muziejuje (žuvo 22, dauguma vakarų europiečiai iš kruizinio laivo) ir Suso Riu viešbutyje (žuvo 38, dauguma britai). Islamistai turistinius viešbučius vadina „viešnamiais“, baisisi turistų „nepadoriu“ elgesiu, drabužiais – bet islamistų Tunise labai mažai. Tiesą pasakius, per tą patį laikotarpį pačioje Vakarų Europoje buvo daug mirtinesnių islamistų atakų… Bet Afrika kai kuriems vakariečiams jau savaime kelia baimę, taigi, daug jų kelius į Tuniso kurortus pamiršo, juos gultuose ir baseinuose pakeitė ne tokie bailūs, bet ir mažiau išlaidūs rytų europiečiai (lenkai, čekai, bet ypač rusai – kurortuose daug rusiškų užrašų). Todėl pajamos iš turizmo Tunise seniai neauga, Tuniso turizmo aukso amžius – tolima praeitis, vis matydavom apleistų viešbučių.

Iš tikrųjų Tunisas saugi šalis, išskyrus kišenvagystes. Nuo kišenvagių Tunise nukentėjau ir aš (tramvajuje ištraukė piniginę) ir daug vietinių pasakojo, kad viešajame transporte, medinose ir kitur tai – problema, reikia nelaikyti daiktų lengvai pasiekiamose kišenėse.

Tunisiečiai – draugiški ir paslaugūs, bet turistinėse zonose problema apgavystės. Nuo per didelių kainų iki neduotos grąžos už maistą (sakė „pridėjau papildomo sūrio į maklubą“ ir tas sūris kainavo daugiau, nei visas papildomas maklubas). Privalai skaičiuoti, visur derėtis – taip daro ir vietiniai.

Taip pat, moterys turistės yra nuolatiniame Bezness vyrukų taikinyje. Šie jaunuoliai „kabina“ vyresnes europietes, o iš tokių santykių tikisi dovanų, išlaikymo, kartais ES pilietybės. Tai – labai masinis reiškinys, ir mano žmona ne kartą susidūrė. Kai kurie „atstodavo“ pamatę mane, o kai kurie toliau siūlydavo keistis „Instagramais“, „Facebook‘ais“, žėrė komplimentus, tarsi manęs nebūtų. Nemaža dalis tokių išvis atrodė kaip nepilnamečiai. Kai kurios moterys leidžiasi į tokį „atostoginį romaną“ suprasdamos, kam „pasirašo“ (t.y. samdo prostitutą) ar net keliauja į Tunisą specialiai ieškotis gražuoliuko, bet internetas pilnas ir liūdnų istorijų apie sudaužytas širdis („jį labai mylėjau, todėl matydama, kaip skurdžiai jis gyvena, jam viską pirkdavau; galvojau, ir jis mane myli, nes aš gi taip jaunai atrodau, o, pasirodo, jam iš manęs ir reikėjo tik tų dovanų“). Apie bezness sukurti filmai, nukentėjusių nuo bezness svetainės. Kaip ten bebūtų, ~20 m. tunisiečio ir ~40-50 m. apkūnios europietės poras Tunise matydavom dažnai.

Tunisas – demokratiškesnis už didžiąją dalį Afrikos. Todėl čia mažiau biurokratijos. Yra policijos postų – bet mus sustabdė tik kartą (priešingai Egiptui, kur stabdo visur visus ir kartą net privalomą policijos palydą skyrė). Yra lankytinos vietose metalo detektorių – bet keliavome prabėgus daug laiko po paskutinio išpuolio ir jie buvo išjungti. „Facebook“ ar „Youtube“ nebedraudžiami, kaip būdavo ankstesnės diktatūros laikais. Tiesa, internetas nėra „savaime suprantamas“: net geruose viešbučiuose dažnai nebūna WiFi ar jis – be galo lėtas, ką jau kalbėti apie kavines. Taigi, Tunise nusipirkome vietinę SIM kortelę: tai pigu ir kokybiška.

Vienas dar likusių ribojimų Tunise – pinigų kontrolė; į Tunisą negali vežtis didelių pinigų sumų, išvažiuojant muitininkai liepė rodyti visus pinigus, perskaičiavo. Formaliai iš Tuniso neturi teisės išvežti vietinių Tuniso dinarų – bet nors kelis dinarus pasilikome atsiminimui, nekonfiskavo. O grynų pinigų Tunise reikia: mokėjimo korteles mažai kur ima ir, net kur priima, kartais žiūri į jas it į stebuklą (štai vienas kasininkas mūsų kortelę į aparatą kišo… kita puse). Laimė, išsikeisti pinigus paprasta, yra ir bankomatų, neimančių papildomo mokesčio (bet ne visi!).

Ar verta keliauti į Tunisą?

Viską susumavus, Tunisas atrodo puikus langas į Šiaurės Afriką: daug kurortų, romėnų palikimo, tradicinių senamiesčių, dykumų pramogų. Kita vertus, į Maroką ir Egiptą nukeliauti yra daugiau galimybių, todėl daugelis, kaip ir aš, visų pirma keliauja ten. Bet net jei Maroke ir Egipte jau buvote, Tunisas vis tiek labai vertas dėmesio: tik Tunise stūkso dykumų ksarai, gali nakvoti požeminiame daugiabutyje ar vaikščioti ten, kur „Žvaigždžių karų“ herojai. Be to, po Tunisą keliauti nepriklausomai paprasčiau, nei po Egiptą. Be to, Tunise paprasčiau nei Maroke ir Egipte derinti poilsį su pažinimu (Egipto ir Maroko kurortai toli nuo pagrindinių lankytinų vietų, o Tunise arti).

Komentarai

Beninas! Reti žinių trupiniai apie jį skambėjo baisiai.

Benino religija – vudu iš siaubo filmų! Užkeikimams aukojami gyvūnai, dar neseniai – ir žmonės! Miestus puošia klaikūs rūmai, kuriuos Benino vergvaldžiai-karaliai pasistatė kaimyninių šalių žmones pardavę į Ameriką!

Kas už viso to slypi iš tikrųjų? Leidžiamės į nepriklausomą kelionę po Beniną. Tikslas – legendinė Benino vudu diena. Tačiau ir be jos čia randame tiek, kad stebimės, kaip ši šalis tokia neatrasta!

Pro Kotonu didmiestį – link Benino širdies

Kaip kiekviena gera paslaptis, Beninas savo grožį atskleidžia lėtai.

Pirmosiomis valandomis milijoniniame Kotonu didmiestyje atrodo jaučiuosi lyg bet kuriame skurdžiame pasaulio gale.

Pro smogo pilkmę saulė švyti blausiau už mėnulį. Senų motociklų eilės sunkiai birbdamos tįsia ištisas daugiavaikes šeimas, jų pirkinius, baldus, net karstus. Šiukšlinais šaligatviais žmonės nardo tarp lietaus kanalizacijos prarajų ir beveidžių kuklių namų. Tik užrašai (ir nemokantiems skaityti skirti piešinėliai) padeda atskirti, kur parduotuvėlė, kur – kepykla, kur – nauja sekmininkų bažnyčia.

Viso to chaoso viršūnė – Dantokpa turgus, sako, didžiausias Vakarų Afrikoje, prarijęs ir ištisus Kotonu centro rajonus, 20 miesto hektarų. Kone kiaurą parą žmonių minios ten teka ir maišosi tarsi upės, vyrai ir moterys ant savo galvų neša tokias prekių krūvas, kad iš tolo atrodo Sabonio ūgio. Ant eilinių automobilių stogų pririšta daugiau krovinių, nei tilptų į krovininį mikroautobusą.

Tačiau pažvelgęs giliau imu pastebėti vis daugiau to, kas Benine – savita.

Spalvingiausi rūbai – pačių įvairiausių raštų, ir vis dėl to savaip vienodi, beninietiški.

Simetriški randai žmonių veiduose. „Šeimų randai“ – juos išpjausto visiems tos giminės kūdikiams. Ir „vudu dievų randai“, papuošiantys veidus tų, kuriuos per ceremonijas apsėda atitinkama vudu dievybė.

Fetišų kvartalas Dantokpa turguje. Prekystaliai tokiuose primena pigų siaubo filmą: beždžionių ir liūtų galvos, išmėsinėtos žiurkės greta kačiukų lavonėlių, spalvingų paukštelių liekanos ir krokodilų skerdenos… Paliko žmona? Susirgai maliarija? O gal kas nors prakeikė? Vudu šventikas tau tiksliai nurodys, ką jam parnešti iš artimiausio fetišų turgaus, atliks su tuo reikiamus ritualus – ir lieps taip „pašventintą“ gyvūno liekaną palikti kur kryžkelėje. Šitaip problemas sprendžia net daug Benino krikščionių ir musulmonų!

Valtimi į Ganvi – ežere plaukiančią Afrikos Veneciją

Pirmasis tikras Benino stebuklas mūsų laukia Kotonu priemiesčiuose. Iki jo nei nuvažiuosi, nei nueisi: tenka plaukti laivu.

Ganvi miestelis. Afrikos Venecija. Ech, kaip nuvalkiotas tas žodis „Venecija“… Kiekvieną eilinį miestą su bent kiek daugiau kanalų ar tiltų šiais laikais kelionių vadovai vadina „Antraja Venecija“… Bet kad Ganvi – net labiau Venecija nei tikroji Venecija! Po „tikrąją“ Veneciją juk gali ir vaikščioti, o Ganvi net sumanęs aplankyti kaimyną, parduotuvę, gėlo vandens kolonėlę, bažnyčią ar vudu šventyklą privalai plaukti valtimi! Kiekvienas namas čia atskirai stovi ant polių didžiausiame Benino ežere Nakujėje – jokių didesnių salų, jokių tiltelių.

Ganvi istorijoje susipina Benino keisti tikėjimai ir praeities tragedijos. Miestelį įkūrė tofinai, bėgę nuo vergų gaudytojų fonų. Religija fonams draudė persekioti priešus ežere, tad namuose ant polių tofinai pagaliau pasijuto saugūs.

Fantastiškai spalvingame Ganvi jų palikuonys iki šiol gyvena savaip. Aplinkui miestelį ežere žolėm atitveria žuvų veisyklas akadžas. Ko neranda plaukiojančiame turguje, turi plaukti nusipirkti į krantą: turtingesni motoriniais laivais, skurdesni irklinėm ar burinėm valtimis zuja plūdurais atžymėtu „vandens plentu“ Kalavis-Ganvi.

Perplaukus visas pagrindines Ganvi „gatves“, iš Benino daug nesitikėjusi mano žmona Aistė manęs klausia – „Čia, turbūt, gražiausia viso Benino vieta?“. Bet Benino grožybės tik prasideda…

“Krūmų taksi“, kontrabandinis kuras ir Benino keliai

Informacijos internete apie keliones po Beniną – labai mažai, netgi angliškai. Autobusų maršrutus, tvarkaraščius, ką jau kalbėti apie bilietų pirkimą internetu – pamiršk.

Pavyko rasti tik maždaug tokią informaciją: „Benino autobusai – netikėtai kokybiški. Tačiau vienos autobusų stoties Kotonu nėra: kiekviena kompanija ar maršrutas turi savas stotis. Į Grand Popo kurortą veža iš Žonkė [Jonquet] stoties“.

Tik kad nuėję į Žonkė „autobusų stotį“ nerandame ten nė vieno autobuso, bergždžiai ieškome bilietų kasos! Tiesiog parkavimo aikštelė pilna sukiužusių automobilių. Pasirodo, išgirtieji Benino autobusai kursuoja vos į kelis miestus, o į garsiausią Benino kurortą, kaip ir visur kitur, veža tik vadinamieji „krūmų taksi“ (taxi brousse): pastato koks vairuotojas savo 30-50 metų senumo universalą „stotyje“, laukia kol susirinks keturi keleiviai, ir leidžiasi į kelią.

Bet sekmadienis ir niekas be mūsų į kurortą nenori – tad, beviltiškai luktelėję, susiderame dėl priemokos už išvažiavimą iš karto. Gavęs pinigus, vairuotojas skubiai „pagirdo“ tuščią kuro baką. Aišku, ne degalinėje. Jos Benine nyksta tarsi dinozaurai. Nukonkuravo pakelės parduotuvėlės, kuriose kaimų berniukai iš litrinių ar dvilitrinių kolos butelių įpila kontrabandinio Nigerijos benzino…

Jau nemažai keliavę Afrikoje iškart atkreipiame dėmesį ne tik į tai, kas Benine yra, bet ir ko nėra. Beninas – demokratinė šalis. Nėra blokpostų, kuriuose kariai stabdo visus automobilius ir gaišta laiką, tikėdamiesi kyšių. Jokie pareigūnai nerėkia už tai, kad nufotografuoji kokį tiltą ar stotį. Net dronai, matėm, skraido… „Koks mums čia poilsis nuo visos biurokratijos, stabdymų, draudimų“ – pasakojo sutikti anglai, automobiliu keliaujantys per visą Afriką.

Nuostabusis Grand Popo, arba kodėl Benino kurortai beveik nežinomi?

Grand Popo viešbučio pirmasis įspūdis netikėtai geras: po žavų sodą laigo spalvingi drieželiai, jauki kavinė, patogūs gultai milžiniškame tvarkingame smėlėtame paplūdimyje… Bangose sūpuojasi spalvotos žvejų valtys, o rytinėje Grand Popo pusėje laukia nuostabi sąsmauka tarp vandenyno ir Mono upės. „Chmm, kodėl į Benino kurortus neskraidina poilsiautojų grupių, kaip į Turkiją ir Egiptą? Čia gal dar gražiau…“.

„Antrasis įspūdis“ greitai atsako į visus klausimus. Turime rezervaciją – bet visa eilė darbuotojų neranda nei mūsų vardų, nei datų, atrodo, tarsi vakar įsidarbinę… Viską išsprendžia tik belgas virėjas, atėjęs iš virtuvės. Trunka kokį pusvalandį, bet mums dar pasisekė. Kiti svečiai pasakojo, kad tris kartus turėjo keisti namelius: nes davė ir nesutvarkytą, ir tokį, kuriame jau kažkas gyvena… Ir net labiausiai kelionių po Afriką užgrūdinti minėjo, kad Benine nesusipratimų daugiau nei kur kitur: „Net penkių žvaigždučių viešbutyje Kotonu vietoj Booking.com užsakyto dviviečio kambario mums davė vienvietį ir pasiūlė pakeisti tik ryte“.

Ne, tai ne atsitiktinumas ir ne niurzgalai. Tokios ir panašios patirtys Benine ir mūsų laukė visur visur. Padavėjai restoranuose pamiršdavo užsakymą. Eilinis SIM kortelės įsigijimas užtruko apie valandą. Dažnai klientų, darbų daugybė, darbuotojų irgi – bet jie tik žiūri vienas į kitą, šnekučiuojasi ar net miega kur ant suolo!

Bet pabuvę Benine ilgiau išmokome tai apeiti. Tereikia gyventi kaip vietiniams, „čia ir dabar“! Trys svarbiausi „Greitos kelionės po Beniną įsakymai“:

1.Nieko neužsakinėk iš anksto, ypač per programėles ir tinklapius. Iš pradžių net gąsdino tai, kad daugelyje Benino miestų išvis nėra viešbučių, kuriuos galėtum užsakyti internetu – „Gal ten neturėsime kur apsistoti?“. Bet reikalas tas, kad net kur užsakymo sistemas koks užsienietis savininkas įdiegė (kaip Grand Popo), beniniečiai su jomis dirbti nemoka ir labai nemėgsta (dažnai neranda svečių vardų, kainų, datų, numerių, o ir informaciją į internetą būna suvedę klaidingą…). Kai pradėjome tiesiog eiti į žemėlapyje pažymėtus viešbučius ir derėtis dėl nakvynės „čia ir dabar“, problemų bemat sumažėjo! Ne ką geriau su transportu. Vakarų Afrikai skirta programėlė „Gozem“ atrodė moderni tarsi „Uber“: kol nepabandėme pasinaudoti. Visada tas pats: atlikdavom užsakymą, viską sužymėdavom žemėlapyje – ir tuojau pat suskambėdavo telefonas. Aišku, skambindavo vairuotojas. Prancūziškai klausinėdavo kur atvažiuoti paimti, kur nuvežti! Viską programėlė jiems aiškiai rodo – bet vairuotojai žvilgteldavo tik į kliento telefono numerį, kitką iškart išjungdavo… O galiausiai „Gozem“ mus išvis užblokavo – taip ir nesupratome kodėl. Ką gi, po Grand Popo jau trankėmės kaip vietiniai: stabdydami zemžanus (motociklus-taksi). Tokių pilna ant kiekvieno kampo, jie pigūs ir greiti. Aišku, kai švilpi duobėtu vieškeliu trise ant vieno motociklo be šalmų, avarijos net nenori susapnuoti… Bet „gyvenk čia ir dabar“, negalvok „o kas jeigu“, džiaukis akimirka!..

2.Ką gali daryk pats ir iš karto, o sudėtingesnius darbus išskaidyk gabaliukais ir pirk atskirai. Nori greitai atsigerti? Tai nusipirk parduotuvėlėje arba pasiimk pats prie baro (nes padavėjas neštų labai ilgai ar pamirštų). Nori važiuoti į kitą miestą? Tai pasigauk gatvėje zemžaną ir prašyk nuvežti iki vietos, kur renkasi reikiamo maršruto „krūmų taksi“, ir ten jau pats tarkis su jų vairuotojais (o ne prašyk kokio viešbučio tarnautojo tau viską suorganizuoti). Nenori gaišti laiko išsiregistruodamas iš viešbučio? Tai mokėk už maistą viešbučio kavinėje iš karto, o ne „paskutinę dieną“ (neįsivaizduoji, kiek laiko gali sugaišti net ir vienos dienos išlaidų suskaičiavimas – Grand Popo viešbutyje kitiems svečiams panašiai „sudegė“ kelios valandos).

3.Turėk smulkių pinigų. Net 5000 frankų banknotas (~8 EUR) vietiniams yra didelis ir grąžos jie dažnai neturi, atsisako aptarnauti. Aišku, visur reikia pirma bandyti atsiskaityti stambesniais, bet gavus smulkesnių taupyti juos iki kol kas nors neturės grąžos iš stambesnių (tai bus greitai). Atsiskaitymą kortelėmis išvis pamiršk – Benine jomis pavyko susimokėti tik vieną kartą, nesvarbu, kad „priimame Visa“ nublukusios reklamos skelbė ir kitur.

Na, kai kurie europiečiai nueina ketvirtu keliu – užsidaro „tarp savų“… Benine baltaodžių daugiau, nei tikėjausi – ypač prancūzų, radusių „paprastesnį gyvenimą“ savo buvusioje kolonijoje. Kai kurios vidutinio amžiaus čia atranda “antrą jaunystę” susiradusios jauną beninietį. “Mes – ponas ir ponia Smitai” – juokdamasi prisistato viešbutyje viena tokia pora…

Belgas Grand Popo viešbučio virėjas papasakoja Benine gyvenantis jau 20 metų, bet į Grand Popo atsikėlęs prieš tris savaites, įsidarbinęs pas kitą belgą. „Pasiilgstu Kotonu“ – sako. Aišku, ilgisi ne Kotonu centro, o rajono aplink Kotonu oro uostą ir paplūdimius, kur baltaodžių šeimos kartu su vietos elitu mėgina slėptis „tvarkos salelėse“. Ten – „Novotel“ viešbutis, švytintys barai ant stogų, armėnams priklausantis „Erevan“ supermarketas – beveik mūsų „Maxima“, pilna brangių prancūziškų sūrių, stalo žaidimų europietiškai vaikystei net Afrikos toliuose…

Aišku, „baltaodžių slėpynės“ laikinos: iškart anapus galingos „Erevan“ parkingo sienos mus pasitiko elgetos, o gretimame paplūdimyje agresyvokai apspito paauglių gauja; sakoma, kad ten nesaugu, teko suktis nė kranto nepriėjus… Niekur kitur Benine to nebuvo: „vietinių rajonuose“ mus daug labiau priėmė kaip savus. Nenorėčiau keliauti po šalį „nuo prekybos centro durų iki taksi iki namų durų“, juo labiau taip gyventi…

Juoba, ne nuo visko ir pasislėpsi. Beninas – viena maliaringiausių pasaulio šalių, kasmet maliarija čia suserga ~40% žmonių. Belgas virėjas pasakoja: „Per 20 metų maliarija sirgau 8 kartus, pirmas kartas sunkiausias, galvojau mirsiu, netekau 17 kilogramų; kai nuolat gyveni Afrikoje, profilaktiškai gerti vaistų nuo maliarijos negali, o vakcinos nėra“. Kai kuriuose viešbučiuose yra tinkleliai nuo maliarinių uodų virš lovos ar ant orlaidžių – bet visuose be išimties randame praplyšimų… „Gyvenk šia diena!“. Mums besikalbant, eilinį kartą dingsta elektra, belgo virėjo restoranas paskęsta aklinoj tamsoj. Jis pripratęs, tęsia monologą lyg niekur nieko. Po kelių minučių šviesos vėl įsižiebia.

Po didingus Grand Popo paplūdimius vaikštome netrukdomi. Pro laimikį iš vandenyno traukiančius žvejus, pro ant smėlio džiūstančius spalvingus rūbus, pro valčių pavėsyje miegančius vaikus ir jų tėvelius, pro medines lūšnas ir kolonijinių pastatų griuvėsius.

Rytinė Grand Popo pusė, kur palei negrįstą begalinį vieškelį poilsiauja beniniškiai, sužavi dar labiau, nei keli brangoki restoranai su prancūziškais steikais.

Vandenynas toks milžiniškas ir tuščias tuščias! „Tik nesimaudykite“ – gąsdina visi kelionių vadovai. Bangos bloškia atgal su didesne jėga nei kur buvau patyręs. Turistų grupelė prie viešbučio žaidžia tarsi vaikučiai: sėdi palei krantą, laukia bangos, o tada jau iš paskutiniųjų stengiasi išsilaikyti.

„Kurwa! Kurwa!“ – girdime jų keiksmus. Lenkai. Nustembu! Lietuvoje nepažįstu jokio keliautojo, kuris būtų lankęsis Benine – o lenkų ten sutinkame apie keturiasdešimt, kelias ištisas grupes, tik prancūzų daugiau! Kas gi per stebuklas ta vudu šventė, kad net Lenkijoje ji tokia garsi? Tuoj pamatysime – keliaujame į Benino vudu sostinė Vidą…

Tie keistieji Keliautojai, kurie renkasi Beniną…

„Vudu šventė – vienintelis dalykas Benine, kuris vyksta pagal grafiką“ – skaičiau. Tik kad to grafiko niekas neturi! Kiek žmonių, tiek variantų: „Viskas prasidės rytoj dešimtą ryto paplūdimyje, visi šoks ir aukos gyvulius“, „Visų pirma bus eisena iš va šito taško žemėlapy rytoj 7:30“, „Pirma ceremonija – jau šiandien aštuntą vakaro prie Pitono šventyklos“…

Aistės nuogąstavimus, „kaip jie žiūrės į vienintelius baltus žmones afrikiečių religinėje šventėje?“, tuoj pat pamirštame: Vida kiekvieną sausio 10 d. it magnetas sutraukia baltaodžius tūkstančių kilometrų spinduliu.

Nuo milžiniškais objektyvais „apsiginklavusio“ austrų „fotografijos turo“ per kelias Afrikos šalis iki hipių, išsileidusių į gyvenimo keliones nuo Anglijos iki Pietų Afrikos senais džipais ar kemperiais-sunkvežimiais. Nuo belgo daktaro, pašventusio visas gyvenimo atostogas ilgoms vienišoms egzotinėms kelionėms iki čeko kuprinėtojo (backpacker), planavusio per 5 dienas nusitrenkti per Beniną iki Nigerijos ir atgal (nepavyko). Ir Haičio vudu piligrimų.

Kai kur egzotiniuose kraštuose turistai vieni kitų privengia. Ne Benine. Kiekvienas sutiktasis čia – Keliautojas iš didžiosios raidės, savo tautiečių laikomas keistuoliu. Net kalbintų lenkų „iš autobuso“ kelionių vidurkis – ~80 aplankytų šalių! Įdomu išklausyti kelionių patirtis iš Somalio, Libijos ar Irako. Štai tas lenkas be pinigų keliavo po Pietų Sudaną, tas belgas buvo sulaikytas Bangladeše, tie britai daugybėje Afrikos šalių miegojo palapinėje ant automobilio stogo…

Bet svarbiausia su likimo draugais pasidalinti žiniomis apie vudu šventę – ką girdėjai tu, ką girdėjo jie. Benine juk nieko neperskaitysi laikraščiuose ar internete: kaip prieš 100 metų, viskas sklinda tik iš lūpų į lūpas.

Vudu sostinė Vida (Ouidah) ir vudu šventė: kodėl nuvylė?

Apie išvakarių ceremoniją prie Pitono šventyklos išgirdo mažai kas. Šventyklos viduje „susipažįstame“ su šventais pitonais, kuriuos prilietus ir atnešus jiems aukų, vietinių įsitikinimu, pildosi troškimai. O jau sutemus šventyklos kieme iš arti stebime būgnininkus ir fakelus, akrobatinius vaikų šokius ir šventas skanduotes.

Kitą rytą ką nors pamatyti jau sunku: eisenoje paskui Vidos karalių žmonių tiek, kad tik kažkur toli nuo mūsų šmėžuoja karališkasis Jo Didenybės Adžahuto Dodo II skėtis, ištikimo tarno sukamas pagal laikrodžio rodyklę. Sukimasis per amžius valdovams praneša: „Karalystėje viskas gerai“. Tik kad tos Vidos Karalystės seniai nebėra: Beninas – respublika, iš jo aristokratų dar 1900 m. visas galias atėmė užkariautojai prancūzai. Tačiau vudu religijoje iki pat šiol tie karaliai – šventi ir be galo gerbiami!

Deja, pagrindinėje šventėje Vidos paplūdimyje laukia nusivylimas. Per žmonių galvas ir iškeltus fotoaparatus nesimato beveik nieko. Šventė – pusiau politinis renginys (kalbos, kalbos, kalbos), pusiau folkloro koncertas (paeiliui šoka įvairių šventyklų trupės).

Taip, yra programa, viskas laiku – bet kas iš to? Komercija, „Coca Cola“ pardavėjai… Kaip papasakoja kasmet į šią šventę atvykstanti prancūzė, seniau viskas buvo kitaip, „tikra“. Bet tada valdžia nusprendė privilioti kuo daugiau turistų… Net gyvūnų aukojimus „paslėpė“, nes „gal kam nepatiks“: tik netyčia užėję į Pitono šventyklos „užkulisius“ išvydome paaukotą ožį. Na, bent jau zangbetus pamatau. Tai – slapta organizacija, kurios nariai persirengia tokiais “šieno kūgiais” ir, sakoma, naktimis eina į kaimus it policija – tvarkos palaikyti. Juos supa begalė legendų: kad jie apsėsti dvasių, kad zangbetų viduje išvis nėra žmogaus. Iš tiesų – aplinkiniai vieną zangbetą apvertė scenoje ir po džiovintų žolių kūgiu nieko nebuvo!

Dar nemaloniau pasijuntame vakarop, paslaptingiausioje iš ceremonijų: į buvusį Vidos vergų turgų ateina egungunai: žmonės spalvingomis kaukėmis, „apsėsti“ savo protėvių dvasių. Dvasios šoka, eina pas miesto aristokratus, pasakoja, kokias žmogelių nedorybes matė iš dangaus… Benine šventai tikima: jei prisiliesi prie egunguno, greitai mirsi, todėl kai į kaimą „iš miško užklysta“ tos dvasios, viskas virsta savotišku Pamplonos bėgimu nuo bulių: visi baimingai traukiasi šalin, sargybiniai jų pačių labui juos vaiko lazdomis.

Ne Vidoje, ne šiemet. Gera pusė susirinkusių – turistai, jiems egungunai – tik gražūs kostiumai. Vienas rusas net grūdo egungunui į rankas telefoną, kad padarytų bendrą nuotrauką!

Problema – vietiniai dar neišmoko, kaip suvaldyti kitatikių minias. Na, juk į garsiausias Europos bažnyčias irgi eina ne tik krikščionys, bet niekas neleidžia lipti ant altoriaus, mišių metu kišti kamerą kunigui prie veido! Vudu šventėje tiesiog niekur neparašyta, kas galima ir kas ne, nėra jokių tvorelių, ribų. Jei koks pareigūnas pamato – nuveja turistus nuo žolės ar arenos – bet tik nusisuka ir kiti jau, žiūrėk, lipa į medžius, stojasi ant kėdžių, ir galiausiai pareigūnai nuleidžia rankas. Pamatę, kad tai – „toleruojama, reiškia galima“ – prasižengėlių pavyzdžiu tuoj seka šimtai.

Keliems kitiems keliautojams pasiseka labiau: tą vakarą karaliaus rūmuose jie randa autentiškesnę šventę su vietiniais. Kitą rytą vaikščiodami Vidos šventajame miške tarp visokiausių vudu dievybių skulptūrų ir šventyklų išgirstame, kad kita „tikresnė“ ceremonija vyko tenai.

Daug kur klausinėjome „kas ir kada vyks?“, bet reikėjo dar daugiau, kiekvienoje šventoje vudu vietoje: Pitono šventykloje, karaliaus rūmuose, šventajame miške…

Laimė, mūsų kelionė po Beniną dar nesibaigia – ir autentiškos tradicijos netikėtai mus dar ras Abomėjuje, siaubingajame karalių-vergvaldžių mieste…

Maršrutu Vida-Abomėjus jokie „krūmų taksi“ nevažiuoja. Taigi, suderame su zemžanų vairuotojais, kad vežtų motociklais 40 km iki sankryžos su keliu Kotonu-Abomėjus, o ten čiumpame „krūmų taksi“ likusiems 80 km. Viskas, jau išmokome keliauti beninietiškai!

Siaubingos karalių-vergvaldžių istorijos Abomėjaus rūmuose

Abomėjaus miesto pavadinimas ištisus šimtmečius kėlė siaubą. Dvylikoje jo rūmų gyveno Dahomėjos valdovai, susikrovę turtus iš prekybos vergais. Priešingai stereotipams, europiečiai patys vergų Afrikoje beveik negaudė. Paimti žmogų į vergovę jau buvo nemoralu. Tačiau nusipirkti tą, kuris jau yra vergas, dar buvo leistina. O paskutinis žemynas, kur klestėjo vergovė, buvo Afrika…

Taigi, viskas atrodė taip. Dahomėja gyveno amžiname kare: į mūšius ėjo ir vyrai, ir moterys. Nukariautų aplinkinių šalių žmones jie grobdavo vergovėn. Vergų perteklių siųsdavo į Vidos vergų turgų, kur atiduodavo vergų pirkliams mainais į visokias europietiškas lėkštes Dahomėjos valdovų rūmams. Iš turgaus vergai „Vidos vergų keliu“ 4 kilometrus žygiuodavo iki Vidos pakrantės, pakeliui dar pavedžioti ratu aplink „Užmaršties medį“, kad pamirštų kelius namo. Pakrantėje lipdavo į laivus, kurie plaukiodavo dideliu trikampiu: Afrikos vergus Amerikoje išmainydavo į žaliavas, amerikietiškas žaliavas Europoje iškeisdavo į prabangos gaminius, o šituos gaminius vėl Afrikoje – į daugybę kartų daugiau vergų…

Štai kodėl tokia didelė dalis afromerikiečių kilę iš Benino apylinkių, štai kaip vudu tikėjimas pateko į Ameriką, kur jį „pasigavo“ Holivudas.

Visa tai – tik Dahomėjos „siaubų“ viršūnė. Vergus, kurių neparduodavo, aukodavo dievams: per kasmetinę „galvų šventę“ Abomėjuje būdavo viešai nužudoma ir po 500 žmonių. Pagrindniai Dahomėjos karaliaus rūmai pilni tokių eksponatų kaip valdovo sostas su kojomis iš jo priešų kaukolių ar uodų vaikyklė su nukariautos šalies karaliaus kaukole gale. Ten ir karaliaus Ghezo kapas, kurio duobėje 1889 m., jam mirus, kartu nunuodyta ir užkasta 41 (laimingas skaičius) iš kelių šimtų jo žmonų.

Nieko keisto, kad Holivudui sukūrus filmą „Kovotoja“ („Woman King“) apie Dahomėjos moteris-kares, greta džiugesio, kad žydrajame ekrane pagaliau rodoma šitiek juodaodžių moterų, Amerikoje kilo pasipiktinimo banga: kaip gi galima iš tokios valstybės daryti herojus?

Likimo ironija. Išplukdytų vergų palikuonys šiandien į Beniną iš JAV atskrenda per atostogas (ne vienas – verslo klase), apsistoja geriausiuose viešbučiuose, samdo privačius vairuotojus, džipus ir gidus – pasidarę DNR tyrimus, savo malonumui ieško giminės šaknų. O jų protėvius į vergovę išsiuntusių karalių propro(…)vaikaičiai iki šiol gyvena tuose pat trupančiuose Abomėjaus „rūmuose“. Šiandieninio amerikiečio akimis ten – paskutinės lūšnos…

Bet Abomėjus didžiuojasi savo praeities galia. Nesuskaičiuojamą galybę miesto tvorų ir sienų puošia kiekvieną Dahomėjos karalių simbolizuojančių piešinių-lipdinių eilės („afrikietiški herbai“). Pagrindiniai karalių rūmai oficialiai yra muziejus, bet mums liepia nusiimti skrybėles ir per deginamai karštu smėliu užpustytus kiemus vaikščioti basiems. Privaloma pagarba, nes „karalius dabar namie“. Vieną jo karalienių išvystame besivėsinančią tarpduryje…

Pagaliau viskas tikra! Vudu ceremonijos, vudu kaimas, vudu bažnyčia

Geriausi dalykai Benine ateina neplanuotai. Netoli Abomėjaus rūmų mus pasivijęs motociklininkas-gidas iš pradžių kelia įtarimą. „Nuvešiu jus į naktinę vudu ceremoniją, vudu kaimą, vudu bažnyčią“ – sako ir priduria – „Turizmo informacijoje man sakė, kad į miestą atvyko turistų pora“. Na, buvom toj „informacijoj“, bet visi ten kalbėjo tik prancūziškai, greitai movėm lauk…

Tačiau motociklininkas mus įtikina angliškai. Suderame dėl kainų. Ir apturime pačią įdomiausią parą Benine!

Tą naktį negrįstais tamsiais skersgatviais nuveža iki kažkokio kiemo, kur skambant būgnams prietemoje šoka spalvingiausiai apsirengę žmonės. „Juos apsėdusios dievybės-dvasios: kiekviena dievybė turi savo šokį, savo rūbą“ – pasakoja mums. Štai ruda žemės dvasia, štai mėlyna vandens dvasia, štai vaisingumo dvasia Legba su dviem mediniais peniais…

Kitą rytą – vudu kaimas. Legbos penių altorius prie kaimo vartų. Ant medinių stabų-dvasių šventikas spjaudo vandenį, kalba užkeikimus. Kokia problema beateitų į kaimą, vudu turi atsakymą: ką ir kuriai dvasiai paaukoti. Kokakolos? Avino kraujo? „Vudu yra gėris, o visi Holivudo stereotipai – tai ne vudu, tai raganavimas; vudu galia ir ritualai kaip tik gina nuo raganų“ – sako motociklininkas-gidas, pats įšventintas į šį tikėjimą.

Paskui – vudu bažnyčia, chameleono formos. „Visoje Afrikoje tokia yra tik čia“ – pasakoja motociklininkas-gidas. Kitos vudu šventyklėlės mažytės, primena kokius lauko tualetus, o čia vietinis karalius 1957 m., įkvėptas krikščionių, nutarė ir savo tikėjime pastatyti ką nors didingo. Šalimais – šventų susitikimų laukas, bet ten gali žengti tik įšventintieji. Išvystame tik simbolius ant išorinės tvoros.

Galiausiai – Fetišų turgus.

Ateina laikas sukti į Benino didmiesčius. Paklausiame gerojo motociklininko-gido, kur stoja „krūmų taksi“ į šalies sostinę Porto Novo. „Aš jums pakviesiu čia“ – sako paslaugiai. Kaina normali, sutinkame. Tada apie pora valandų laukiame, kol atvyks taksistas gido draugas… Ne, tokie „užsakymai“ ir „planavimai“ Benine neveikia ir taškas.

Temstant – paskutinė kelionė pro Benino kaimus.

Moterys tyko prie „gulinčių policininkų“ ir vairuotojui stabtelėjus pro langą kiša menkas prekes: gėlo vandens maišelius, kiaušinius…

Tūkstančių tūkstančiai vaikų: vidurinis amžius Benine – 19 metų. Deja, dalis jų su „bado pilvukais“ nuo baltymų trūkumo (kvašiorkoro liga)… Vos pamato mus, šaukte šaukia „Yowo!“ (vietine fonų kalba – „Baltaodis!“), o suaugę sveikinasi prancūziškai „Bonsoir“.

Benino sostinė ir didmiesčiai – kitomis akimis

Sugrįžę į Benino didmiesčius, juos regime kitom akim. Benino sostinėje Porto Novo į atmintį įstring ane tik bažnyčios formos Didžioji mečetė, kurią pasistatė iš Brazilijos ~1900 m. į Afriką grįžę juodaodžiai musulmonai vergai. Ne tik Porto Novo karalių rūmai, Porto Novo lagūna ir zangbeto formos zangbetų štabas. Bet ir didelės apšviestos kebabinės-picerijos, kuriose milžiniškuose ekranuose rodo Europos futbolą. Veikiantis, kad ir labai lėtas, wifi. Atpratome…

Kita nuostaba: iš Porto Novo į Kotonu veža autobusas. Atrieda pagal grafiką! Vidus kondicionuojamas!

Kotonu prieš skrydį namo užsukame į „Erevan“ supermarketą išleisti paskutinius Vakarų Afrikos frankus, ir jį jau regime kitom akim. „Kaip tokia parduotuvė apskritai gali būti Benine? Kaip jie išmuštruoja vietinius taip tvarkingai sudėti į lentynas prekes?“. Bet tai neatrodo būtinybė.

Priešpaskutinį vakarą Aistė prasitarė, kad dėl Benino būgštavo be reikalo. „Čia tikrai galima nepriklausomai keliauti, be galo įdomu, saugu“.

Pasijuokėme, kad šitaip kalbame tos dienos vakare. Anapus viešbučio balkono bolavo šiukšlių laukas, iš butelių vaikai pilstė benziną, gatvėse ganėsi vištos ir ožiai. Ir tai šalies sostinė Porto Novo! Ką tik keturias valandas buvome praleidę „krūmų taksi“ atlapais langais, neveikiančiais saugos diržais ir žibančiom visom įspėjamosiom švieselėm. Tą dieną Abomėjaus fetišų turguje matėme, kaip vaikas perpus perpjauna pelę ir čia pat meta žarnas ant žemės: padeda tėvui ruošti prekes. Greta pririšti gyvi šuniukai, kačiukai: vieniems jų pasiseks, taps kieno nors naminiais gyvūnėliais – kitus paaukos dvasioms.

Tada tame pat turguje mūsų akyse kilo didžiulės muštynės dėl ~15 eurų: vienam žmogui net sprandą įpjovė (ginčą „pasėjo“ prancūzai turistai: vietiniai nesutarė, kuriam iš jų prancūzai nusprendė duoti šitokią milžinišką pinigų sumą).

Ir mes būtent tądien nusprendėme, kad čia keliauti įmanoma? Prie Afrikos priprantama!

„Kaip jie taip gali gyventi?“ – klausinėja tie, kas pirmą kartą tai išvysta, arba Afriką pamato tik pro turistinio autobuso langą. Bet jeigu jau po savaitės „pasinėrimo“ pradedi priprasti, tai ko tikėtis iš vietinių, kurie šitaip nugyveno visą gyvenimą?

Vis geriau suprantu tuos sutiktus Afrikos mylėtojus. Daugelį jų, atrodo, žavi tas totalus primityvumas. Iš vienos pusės sudėtinga, kai nėra maršrutų, stočių, grafikų, programėlių, taisyklių. Iš kitos – kaip paprasta! Imi ir važiuoji reikiama kryptim, o jau tada galvoji apie sekantį žingsnį. Jei žmogus iš kokių 1800 m. staiga patektų į mūsų dienų Lietuvą, niekaip neišgyventų. Pagalvokit, kiek žingsnių reikia padaryti, kad „nuo nulio“ išsikviestum „Uber“! Įsigyti išmanųjį telefoną, SIM kortelę, siųstis programėlę, registruotis, išmokti naudotis, atsidaryti banko sąskaitą su mokėjimo kortele (ko nepadarysi be dokumentų, nemokėdamas skaityti ar kalbos) ir t.t. Bet patekęs į šių dienų Beniną „žmogus iš praeities“ manau greitai prisitaikytų: na, vietoj arklių – motociklai, vietoj kriauklelių – banknotai, bet esmė ta pati… Tereikia mąstyti primityviau, prisitaikysi ir tu!

Beninas – nuostabi „pirmoji Juodosios Afrikos šalis“ kelionei. Net keista, kodėl Benino nėra visokiuose „Įspūdingiausių pasaulio vietų“ sąrašuose – bet tai laiko klausimas.

Benine paprasta išvysti senuosius tikėjimus, kuriuos kitur Afrikoje pakeitė krikščionybė ir islamas. Beninas nedidelis, nuostabios lankytinos vietos arti viena kitos: net važiuodamas lėčiausiais „krūmų taksi“ daug laiko nesugaišti. Benine nėra diktatūrinės biurokratijos, blokpostų, draudimų. Jeigu derėsiesi ir „atmuši“ kai kurių vietinių mėginimus iš turisto paimti penkis ar dešimt kartų brangiau, Beninas – nebrangi šalis. Benino žmonės labai draugiški: pamatę, kad kažko nesupranti, prieina padėti, nieko už tai neprašo. Afrikos masteliais Benine saugu: išskyrus keletą Kotonu vietų net sutemus jautiesi jaukiai.

Taip, kelionėje į Beniną bus sunkumų – skurdas, maliarija, prancūzų kalba, ribotos galimybės ką nors planuoti iš anksto. Bet juk „avantiūra“ – kelionės į Afrikos gilumą sinonimas!

Gal į Beniną dar grįšiu: juk liko nelankyta visa šalies šiaurė su gyvūnais. Bet greičiau jis taps tramplinu į kitas Vakarų Afrikos šalis.

Komentarai

Žaliojo Kyšulio Salos – mažytės, bet kokios jos skirtingos! Čia susilieja Afrika ir Europa, dykumos ir kalnai ir vandenynas!

Aplankiau daugelį Žaliojo Kyšulio Salų: pradėjau nuo turistų numylėtos Sal salos-dykumos, tuomet laivais ir lėktuvais leidausi gilyn ten, kur atrasta mažiau, bet kalnuota gamta ir spalvinga kultūra – tik nuostabesnės.

Straipsnio pradžioje – pasakojimai apie kiekvieną salą, pabaigoje – praktiniai dalykai.

Sal sala – Žaliojo Kyšulio pagrindinis kurortas

Daugeliui turistų Žaliasis Kyšulys yra ne Salos, o viena sala – Sal, “Druskos sala”. Netgi ne visa Sal, o tik vienas vienintelis kurortas pietiniame tos salos gale – Santa Marija.

Jei esi leidęs atostogas kokiame Turkijos ar Egipto milžiniškame pajūrio viešbutyje, gali įsivaizduoti, kaip atrodo Santa Marija. Viešbučių kompleksai, kurorto centre – pėsčiųjų alėja su restoranais ir parduotuvėmis. Palei didelį paplūdimį, pilną viešbučių gultų – kita promenada. Kasdien atskrenda ~10 lėktuvų, pilnų atostogų ištroškusių turistų iš Europos, zuja juos vežiojantys autobusai. Yra kažkiek „vietinės dvasios“: paieškojęs radau Žaliojo Kyšulio salų virtuvės, bet gyva muzika kavinėse skambėjo daugiausiai nevietinė.

Logiška. Turistų minias į Sal traukia ne Žaliasis Kyšulys, o saulė ir karštis. Vakarų Europai tai – viena artimiausių šalių, kur karšta kiaurus metus. Ne taip, kaip kokiuose Kanaruose ar Egipte, tiesiog „Žiemą nešalta“, o *tikrai* karšta: kai keliavau gruodį, temperatūra buvo ir arti +30. Šiaip vidutinė Žaliojo Kyšulio temperatūra gruodžio mėnesio dienomis – +26, naktimis – +20 ir mažai skiriasi visus metus (karščiausia rugsėjį: dienom vidurkis +30, naktim +24). Palyginimui, Kanaruose gruodžio dienomis vidutiniškai +22, naktimis +19, o Hurghadoje – atitinkamai +23 ir +13.

Na o būtent Sal sala Žaliojo Kyšulio „turizmo sostine“ tapo dėl savo sausumo. Ten dykuma. Lyja vos 6 dienas per metus! Dažnai – nė debesėlio danguje.

Tiesa, kai užsimanai pasibuvimą kurorte praskaidrinti kokia įdomia išvyka, akmenuota pilka Sal dykuma grožiu tikrai nelepina. Visoje saloje, sakyčiau, tėra vos trys(!) tikros lankytinos vietos, todėl prie kiekvienos jų nuolat „neršia“ ištisos eilės turistinių autobusų ir taksi bei vienas kitas nuomotas džipukas (kokį turėjome ir mes):
1.Salinas druskos kasyklos. Iki turizmo, XIX a., pagrindinis Sal salos verslas buvo vandenyno vandens garinimas šiame krateryje, kad liktų maisto konservavimui reikalinga druska. Dabar viskas sugriuvę, iš druską vežusio lynų keltuvo belikę mediniai rėmai. Turistai viliojami ne tik nuostabiais vaizdais į druskos laukus krateryje, bet ir galimybe pasipliuškenti sūriame vandenyje kur esą „automatiškai plūduriuoji“ (man nepasirodė taip jau smarkiai lengviau, nei vandenyne, užtat nuo druskos dar ilgai graužė nugarą, o iš baltų dėmių ant drabužių matėsi, kur ką tik buvau).

2.Ryklių paplūdimys (“Shark Bay”). Vietos „vedliai“ čia veda pabraidyti į tokią seklumą, kur, maistu atvilioti, apie kojas sukasi maži rykliukai. Juos bangos kartais atblokšdavo tiesiai į mano kojas. „Jei pats neliesi, neįkąs“ – ramino. Rykliukų „mamų“ pelekai sukinėjosi toliau it kokiame „Nasrai“ siaubo filme, bet 3 metrų ilgio mamos per didelės, kad atplauktų į seklumą…

3.Žydrosios akies šaltinis [Olho Azul]. Čia labiausiai reklamuojama galimybė pažiūrėti į tokį urvą, kurio dugne esą tyvuliuoja „neregėto žydrumo“ vanduo. Turistai net turi išsiimti numeriukus tarsi eilėje banko skyriuje idant gautų progą kelias akimirkas ten žvilgtelti. Pusvalandį laukęs, likau kiek nusivylęs. Tačiau viską kompensavo įspūdingos bangos, toje itin smarkiai daužančios kranto uolas: tais vaizdais galima gerėtis neribotą laiką!

Apskritai, Sal salos lankytinose vietose neapleido jausmas, kad prieš 10-20 metų koks nors „TUI“ darbuotojas, jau nusprendęs, kad po Sal karštąja saule veš šimtus tūkstančių turistų, suko galvą, ką čia tiems turistams dar parodyti – ir šiaip ne taip sugalvojo šį bei tą. Bet praleisti ten ramią valandą-kitą – smagu.

O turistai Sal saloje dvejopi. Vyresnio amžiaus poilsiautojai, leidžiantys dienas gultuose prie viešbučių baseinų. Ir jaunimėlis: juos į Sal traukia vėjas, bangos, vienos geriausių galimybių kaitavimui (jėgos aitvarams) Jėgos aitvarų paplūdimyje, o ilgais vakarais jie geria kaipirinjas Santa Marijos baruose. Eiliniam maudymuisi vandenyne galimybės pasirodė prastesnės, nei tikėjausi: daug paplūdimių (įskaitant pagrindinį Santa Marijos paplūdimį) tik atrodo smėlėti, vos įbridus kojas pjovė akmenys (kai kur net nuomoja Crocs batus).

Santa Marijos centras – netikėtai tvarkingas, bet kurortas plečiasi septynmyliais žingsniais: naujų superviešbučių statybų aikštelės, tvoros, nauji Santa Marijos rajonai, kur jau stovi nuomojami daugiabučiai, bet gatvės vis dar neasfaltuotos, nepažymėtos žemėlapiuose, nėra šaligatvių, apšvietimo. Vos neapsistojome tokiame rajone, kol neperskaičiau komentarų. Salo saloje dar 1990 m. gyveno vos 8000 žmonių, o 2019 m. – jau – 40000. Tai buvo mažiausiai gyventojų turinti Žaliojo Kyšulio sala iš devynių – o dabar jau antroji pagal gyventojų skaičių! Pas „turistų eurus“ masiškai migruoja ne tik kitų Žaliojo Kyšulio Salų gyventojai, bet ir žmonės iš žemyninės Afrikos, o ir vienas kitas europietis čia pasilieka „su visam“ ar bent jau praleidžia kiekvieną žiemą. Į Salą net lėktuvų skrydžių daugiau, nei į pačią Žaliojo Kyšulio Salų sostinę Prają!

Daugelis turistų per savo 7-14 d. atostogas Sal salos taip ir nepalieka. Išvykti ir nėra visai lengva: į gretimą salą nuskristi kainuoja brangiau, nei skersai visą Europą, skrydžiai būna ne visur ir ne kasdien. Keltai ne ką geriau ir dar vėluoja. Maža to, perkant vidinių skrydžių bilietus, sugedo jų sistema, teko skambinėti į aviakompaniją. Ne vienas Santa Marijos baruose sutiktas turistas sakė, kad, kai nepavyko nusipirkti aviabilietų, planus aplankyti kitas Žaliojo Kyšulio salas metė išvis…

Bet man kelionė nebūtų tikra kelionė, jei aplankyčiau tik „pagrindinį kurortą“ – taigi, įveikęs nesklandumus, leidausi per Žaliojo Kyšulio Salas. Ir tikrai tuo džiaugiuosi, nes kitos salos (išskyrus gal irgi kurortinę Boa Vištą) nuo Salo skiriasi kaip diena ir naktis.

(Bet jei būsite tik Sal saloje, vis tiek skaitykite straipsnį toliau – jo gale rasite daugiau praktinės informacijos)

Šv. Vincento sala – Žaliojo Kyšulio kultūros širdis

Mindelo miestas Šv. Vincento saloje – tikra Žaliojo Kyšulio kultūros sostinė. Čia – nuostabūs, spalvingi seni pastatai, o kone kiekvienoje kavinėje kiekvieną vakarą – gyva muzika. Vietinė muzika, kurios unikalių stilių Žaliajame Kyšulyje – gausybė. Garsiausias – ilgesinga morna. O žymiausia mornos atlikėja – Sezarija Evora – gimė, užaugo, karjerą pradėjo būtent Mindele. Jai čia įkurta muziejus. Pirmąkart įsigilinau į jos dainų tekstus: kiek daug jų yra apie Mindelą, Šv. Vincento salą, Žaliąjį Kyšulį!

Įspūdinga, kaip po visą pasaulį išpopuliarėjo tokios mažos šalelės patriotinė muzika… Deja, kažin ar kas suprato tuos tekstus. Mat nors Žaliajame Kyšulyje oficiali yra portugalų kalba (šalis – buvus portugalų kolonija), Sezarija dainavo vietine kreolų kalba. Kreolų kalba atsirado sumišus portugalų ir afrikiečių kalboms, ja kalbama tik Žaliajame Kyšulyje, ją visame pasaulyje moka tik apie pusę milijono žmonių – ir todėl net visokiose „Google Translate“ sistemose jos nėra. Mindelą Sezarija vienoje dainų vadina „Kreolų Roma“.

Mindelui, kaip ir turistinei Sal salai, pradžią davė geografinė padėtis: dar XIX a., kuomet šis natūralus uostas buvo puikiausia stotelė iš Europos į Pietų Ameriką plaukusiems garlaiviams. Žaliasis Kyšulys – tiksli pusiaukelė tarp abiejų dviejų žemynų!

Ta pusiaukelė svarbi ir dabar: tik garlaivius pakeitė kruiziniai laivai, didžiųjų valstybių kariniai laivai bei visa gausybė prabangių jachtų. Visi jie plaukia per Atlantą. Mažai pakeliui tokių smagių stotelių, kaip Mindelas!

Mindelo jachtų prieplaukos bare gausu skelbimų, kuriuos palieka kitokie “keliautojai”. Pavyzdžiui toks: „Mano vardas Nana, aš iš Ganos, gyvenu Mindele ir jau pribrendau kirsti Atlantą į Karibus ar Pietų Ameriką. Turiu patirties plaukimuose tarp salų. Galiu jachtoje budėti naktimis. Taigi, susisiek, jei tau reikia darbštaus vyro, kuris pasirūpins, kad jūsų kelionė būtų saugi“. Arba “Mano vardas Maksvelas, aš iš Ganos ir, kaip daugelis jūsų, svajoju perplaukti Atlantą. Galiu padėti su laivo priežiūra.”. Tai – daugybės afrikiečių ilgametė „kelionė į vieną pusę“: plaukia į Pietų Ameriką ar Karibus, kur nereikia vizos, tada pėsti eina per Centrinę Ameriką, idant nelegaliai kirstų išsvajotąją JAV sieną. Pamenu, kai keliavau po Panamą, galvodavau, kaip jie kerta Atlanto vandenyną – juk tai taip brangu. Dabar supratau.

Apie Mindelą skaičiau baisių pasakojimų: apie siaučiančias plėšikų ir kišenvagių gaujas, apgavystes ir pan. Tačiau vietinis patikino, kad tai – jau praeitis, „valdžia rimtai sustiprino policiją“. Iš tiesų, Mindelo centras apšviestas. Ir nors buvo vienas-kitas prašinėtojas, Sal saloje nemalonių incidentų tikrai buvo daugiau. O turistų Mindele – irgi daug! Jie elgiasi kitaip nei Sale. Mornos vakarai, vietos menininkų studijos, kavinių staliukai didingų pastatų balkonuose…

Tiesa, daugelis turistų Mindele stabteli tik vienai dienai. Jiems Šv. Vincento sala – tik vartai į gretimą Šv. Antano salą. Rytiniu keltu, švintant saulei prasiėję Mindelo pakrante, ten išplaukėme ir mes.

Šv. Antano sala – didingiausia Žaliojo Kyšulio gamta

„Šv. Antano saloje praleisite tik dieną???“ – negalėdami patikėti stebėjosi sutikti Olandijos žygeiviai. Išvydus Šv. Antano kalnų didingus vaizdus, skardžius, aštrias uolas-bokštus, išties norėjosi pasinerti į tai ilgiau.

Keliauti po Šv. Antano salą yra du būdai. Vienas jų – apsistoti ilgiau kokiame miestelyje. Gal Ponta do Sol salos šiaurėje, kur žvejai kasdien partysia laimikius. O gal Paul apylinkėse, nuostabiame cukranendrių žiedų pilname slėnyje. Kasdien leistis į ilgus žygius. Tokių turistų vis daugiau ir daugiau. Tiesa, skurdžiuose kaimuose visą gyvenimą praleidę Šv. Antano salos gyventojai jų nesupranta: „Jie moka šitiek daug, kad vargtų vaikščiodami visom šitom žemės ūkio terasom, kur aš plušu visą gyvenimą ir, jei tik turėčiau pinigų, su malonumu niekad ten nebeičiau?“. Išties, kas tik gali, emigruoja iš Šv. Antano salos su visam – kas į Sal salą, kas į Europą ar Ameriką (salos sostinėje Porto Novo net pastatytas paminklas savo emigravusio vyro laukiančiai žmonai). 2000 m. saloje gyveno 47000 žmonių, 2019 m. – tik 38000.

Kitas būdas keliauti po Šv. Antano salą, kurį pasirinkome mes – apvažiuoti salą automobiliu. Tiksliau – salos rytus, kur normalesni, trinkelėmis grįsti, keliai. Sustoti prie gražiausių vaizdų. Prie Ruta Cova kraterio, kuris paverstas žemės ūkio lauku (nes per tas kelias dienas, kai lyja, ten prisikaupia vandens – kitur sausa). Prie panoraminių vaizdų į slėnius abipus nuostabiojo Porto Novo-Ribeira Grandė kelio, nutiesto kalnų viršūnėmis.

Nuvažiavus vos pravažiuojamu pajūrio kalnų keliu prie Fontanjas kaimo, stovinčio ant kalno krateryje. Ten iki šiol gyvena prancūzų piratų palikuonys, kurių protėviai iš čia puldinėjo laivus…

Bet, svarbiausia, Šv. Antano salos gamta – nuostabiausia!

Praja (Santiagas) – senutė Žaliojo Kyšulio sostinė

Santiagas – didžiausia Žaliojo Kyšulio sala. Ten gyvena virš pusės šalies žmonių (300 000 iš 570 000)! Bet ji visai neturistinė. Sostinėje Prajoje gali ir valandą praleisti nesutikęs kito turisto. O ir dalis tų keliautojų, kuriuos sutikome, atsidūrė ten per klaidą: „Kai pirkom lėktuvo bilietus, tai galvojom, kad, aišku, reikia skristi į sostinę, o čia, Žaliajame Kyšulyje, pasirodo, dauguma kitur skrenda“.

Praja – tokia gyva, chaotiška Afrika. Šiukšlinos gatvės, minios žmonių ir vaikų. Skurdas – bet kartu ir prekių gausa. Visur – begalinės statybos: vieni neturi pinigų iš karto pastatyti namą ir statosi dešimtmečius. O kitus namus stato emigrantai, kad ten gyventų pensijoje. Žaliasis Kyšulys – dar labiau emigrantų šalis nei Lietuva. Gal pusė Žaliojo Kyšulio piliečių gyvena Portugalijoje, Prancūzijoje, JAV, Liuksemburge…

Turi Praja šiokį tokį senamiestį su šiokiais tokiais muziejais (etnografijos, nepriklausomybės aktyvisto Kabralo) – deja, jie afrikietiškai menki. ES pinigais nupirkti ekranai dažnai sugedę, išsijungę, nebetaisomi. Nors tikrai nesu archeologijos fanatas, įdomiausias pasirodė Archeologijos muziejus, nes jo tema unikali: daiktai, ištraukti iš aplink Žaliąjį Kyšulį nuskendusių laivų. Ten pamatai, kokius daiktus su savimi turėdavo keliautojai prieš 400, 300, 200, 100 metų… Nuo 300 m. senumo manikiūro rinkinio ir nešiojamo teleskopo iki didžiulio dubens, kuriame gamindavo valgį iš Afrikos į Ameriką plukdomiems vergams…

Žaliasis Kyšulys prieš kelis šimtmečius buvo didelis vergų turgus: juos europiečiai kokiame Benine nupirkdavo iš Afrikos vadukų ir “kokybiškesnius” šičia perparduodavo kelionei per Atlantą. Senosios sostinės Cidade Velha (15 km nuo Prajos) centre tebestypso pelourinho kolona, prie kurios, sakoma, rišdavo vergus. Tenai yra ir pilis, ir vienuolyno griuvėsiai, ir katedros griuvėsiai, ir seniausia europiečių pastatyta gatvė tropikuose. Daug kas apleista po prancūzų ir anglų piratų „reidų“.

Mažai kas žino, bet daug didžiųjų geografinių atradimų prasidėjo būtent Cidade Velha. Kolumbas „atrado“ Ameriką 1492 m., bet neaišku ar būtų apsiėmęs tų kelionių, jei ne 1456 m. atrastos Žaliojo Kyšulio salos. Cidade Velha stojo, maisto atsargas pildėsi ir Kolumbas, ir Vasko da Gama, ir Braziljos “atradėjas” Kabralas.

Dar kitokia Santiago sala tolyn į šiaurę, važiuojant pro gražius kalnus, link Tarafalio kurorto, kur turistai iš Europos ilsisi kartu su vietiniais iš Prajos. Paplūdimys gal net geresnis nei Sal saloje!

Žaliasis Kyšulys: trečdalis Europos, du trečdaliai Afrikos

Žaliasis Kyšulys – viena vos kelių pasaulio valstybių, kurios, iki jas atrandant europiečiams, buvo išvis negyvenamos! Portugalams čia įkūrus koloniją, į Žaliąjį Kyšulį ėmė keltis ir baltaodžiai europiečiai, ir juodaodžiai afrikiečiai. Jie visiškai susimaišė. Remiantis DNR tyrimais, šiandien vidutinis Žaliojo Kyšulio pilietis turi maždaug trečdalį europietiško ir du trečdalius – afrikietiško kraujo.

Ir visas Žaliasis Kyšulys pasirodė tarsi būtų trečdaliu Europa, dviem trečdaliais Afrika.

Taip, “Susiliejus žemynams”, Žaliajame Kyšulyje gimė nauja, sava kultūra. Su sava muzika ir šokiais, sava kreoline kalba (seniausia iš visų tokių „maišytų“ kalbų), savo virtuve. Garsiausias patiekalas – kačupa, tokia „košė“ iš pupų ir kukurūzų, kurios skoniui atsvarą duoda kartu patiekiama linguica dešra arba sūri žuvis. Kitas kačupos variantas – sriuba.

Bet daug kitų dalykų Žaliajame Kyšulyje – tarsi perkelti arba iš Europos, arba iš žemyninės Afrikos.

Iš Europos – greitas mobilus internetas, gana tvarkingi kurortai ir miestų centrai, pėsčiųjų promenados ir aikštės, nesukiužę taksi automobiliai, asfaltuoti pagrindiniai keliai ir net viena-kita automagistralė, geri viešbučiai ir nauji daugiabučiai. Į tokias erdves “stereotipinė” Afrika “įlenda” tik truputį. Na, netgi plačiausioje Sal salos magistralėje automobilį supurto didelės duobės; po Santa Marijos kurortą laksto laukiniai šunys; už internetu užsakomus viešbučius buvo neįmanoma atsiskaityti kredito kortele (reikėjo net banko pavedimo); ilgai prausiantis karštas vanduo ir gerame viešbutyje kartais baigdavosi, o ant sienos kabojo įspėjimai, kad elektra, būna, visoje saloje dingsta (mums nedingo).

Tarp europietiškų dalykų Žaliajame Kyšulyje, deja, ir kainos. Turistiniuose restoranuose, viešbučiuose, taksi, suvenyrų krautuvėse ir t.t. Tik vietiniai dalykai (pvz. vietinis maistas) – pigesni. Užtat lėktuvo bilietai, autonuoma – dar brangiau, nei Europoje!

Afrika prasideda anapus tų „Europos oazių“. Net iki pagrindinių lankytinų vietų gali vesti tik visureigiams pravažiuojami siauri keliai ar dykumų vieškeliai. Lėktuvų grafikai nuolat kaitaliojasi (štai vieno skrydžio laiką per kelias savaites man pakeitė tris kartus), keltai atidedami valandoms ir paroms. 5 val. vietinių avialinijų skrydyje Lisabona-Salas-Praja nieko nesiūlė nei valgyti, nei gerti (net nepardavinėjo). Sal saloje išsinuomotame visureigyje degė visos(!) įspėjamosios lemputės, važiuodamas jis barškėjo, pavaros vos persijunginėjo, keturių varomų ratų režimas neveikė išvis.

Daug kas Žaliajame Kyšulyje padaryta, pastatyta atmestinai, greitai sulūžta ir nebėra remontuojama (kėdės nulaužtais atlošais, išdaužytos lempos, ar Cidade Velha turistiniai QR kodai, juos nuskaičius nurodantys į interneto puslapį „Domeno vardas nepratęstas“…). Vietiniai pasakojo tokias istorijas: „Šiuose Šv. Antano salos kaimuose žmonės jau 4 metus gyvena be vandens, nes prieš ketverius metus buvo gaisras, vamzdžiai sudegė, o valdžia visąlaik tik žada ir žada remontuoti“.

Žmonių mentalitetas irgi – trečdalis Europos, du trečdaliai Afrikos. Sutikome darbščių, paslaugių žmonių, gidų, viešbučių šeimininkų – tarsi Europoje. Bet gausu ir žemyninei Afrikai būdingos darbo kultūros atstovų: aptarnavusių be galo ilgai ir lėtai, sumaišiusių užsakytus patiekalus, miegojusių ant prekystalio ir t.t. Nieko keisto, kad daugelį Žaliojo Kyšulio parduotuvių dabar valdo… kinų imigrantai: jie dirba greitai, sąžiningai, ilgai, siūlo kaip tik tai, ko reikia ir turistui, ir vietiniui, gerom kainom…

Užvis nemaloniausi Žaliajame Kyšulyje – „afrikietiško stiliaus įkyruoliai“. Kabinėjasi ne tik prekijai ar prie viešbučių neršiantys „ekskursijų stumdytojai“. Daug ir grynų apgavikų: „Aš iš tavo viešbučio, ar mane prisimeni?“ (standartinė „regioninė“ apgavystė, jau buvau patyręs Gambijoje ir Luksore).

Jei per valandą Sal saloje prisikabindavo tik vienas ar du įkyruoliai, dar gerai. Būna, ištisi jų būriai “neršia” prie viešbučių. Reikia „turėti šarvą“: jei nemokėsi ignoruoti ir nueiti, leisies į kalbas, atostogos nebus malonios. Tiesa, net ir ignoravimas ne visada padėdavo: štai vienas „veikėjas“ bandė lipti į mūsų automobilį, negavęs pinigų rėkė, rodė mums vidurinius pirštus. Kitas ilgai sekė iš paskos kur beeitume – atstojo tik pasiskundus policijai (pareigūnų turistinėse vietose daug). Net „Eiliniai prekijai“ nepardavę prekės neslėpdavo pikto nusivylimo: tarsi ką iš jų pirkti būtų buvusi mano pareiga, o kadangi nepirkau – esu blogas žmogus. Tokiom akimirkom tikrai nejaučiau išgirto Žaliojo Kyšulio „Morabeza“ (svetingumo)!

Tiesa, tokius „įkyruolius“ išlepina patys turistai, „už nieką“ ar „kad atstotų“ jiems duodami Afrikoje milžiniškas pinigų sumas. Štai koks norvegas numeta 5 eurus ir galvoja „duodantis centus“, o Žaliajame Kyšulyje tai gali būti dienos alga: išgirdę apie šitokią „dovaną už įkyrumą“, dar daugiau vietinių ima kabinėtis prie turistų… Būtent todėl daugiausia įkyruolių sutikome Sale, kur turizmas masiškiausias: kitose salose tokių buvo tik vienetai.

Ir afrikietiška, ir europietiška net ir Žaliojo Kyšulio salų valiuta: kone visur priima ne tik vietos eskudus, bet ir eurus (tiesa, dažniausiai prastesniu kursu). Ne tik kad priima: daugybę kartų buvo taip, kad, man sumokėjus eskudais, davė grąžą eurais. Arba atvirkščiai. Arba davė grąžą eurais/eskudais perpus, tarsi tai būtų skirtingos tos pačios valiutos monetos.

Žaliasis Kyšulys – įdomus langas į Afriką

Žaliasis Kyšulys nustebino! Ir daug ką iš tų, kurie ten keliauja, maloniai nustebina.

Dažnas važiuoja tikėdamasis daug mažiau: „Tik kažkokios mažos salelės palei Afrikos krantus, na, bet kitur jau buvom, Egiptus ir Turkijas aplankėm, pabandom čia, norim ten, kur čia karšta visus metus“. O randa šalį su unikalia kultūra, istorija, didingais ir labai įspūdingais kalnais ir skardžiais. Ir su gana tvarkingais, moderniais kurortais, miestų centrais.

Minusų Žaliajame Kyšulyje tikrai yra: šalis tik po truputį veržiasi iš skurdo liūno, o ir kainos ten nemažos (ypač pridėjus, kiek kainuoja ten nukeliauti). Bet tokių minusų turistams čia mažiau nei daug kur vadinamojoje “Juodojoje Afrikoje”, tad ši šalis daug kam tampa puikiu langu į visą žemyną.

Komentarai

Egipto piramidės – ne tik šalies simbolis, bet ir senovės pasaulio simbolis, paskutinis iš pasaulio stebuklų.

Šalia piramidžių – Kairas, didžiausias arabų pasaulio miestas, gyvoji Egipto širdis.

Čia atvyksta daugelis, bet tik nedaugelis atranda, kad piramidės – tai daug daugiau, nei tik Giza, o Kairas – tai daug daugiau, nei jo muziejus. Aš Kaire praleidau daugiau nei savaitę ir pasakoju, kas čia įspūdingiausia.

Taip pat skaitykite: Pilnas kelionių vadovas po Egiptą | Mano 4700 km kelionės nuomotu automobiliu po Egiptą dienoraštis

Egipto piramidės – aplenktos dydžiu, bet ne didybe

Egipto piramidės! Sunku net sugalvoti, nuo kur pradėti pasakoti, nes pamėginus suvokti daugybę faktų apie jas nugara eina pagaugais.

Piramidžių amžius. 5000-4000 metų. Pagalvokite – nuo tų piramidžių pastatymo iki Romos Imperijos praėjo daugiau laiko, nei nuo Romos Imperijos iki šiandien! Kai prieš ~2200 metų senovės graikų išminčiai įtraukė piramides tarp Septynių pasaulio stebuklų, jau tada jos buvo dviem tūkstantmečiais senesnės už visus likusius šešis. O dabar beliko vienintelės, kurios dar stovi! Paskutinis konkurentas nugriuvo prieš 600 metų…

Piramidžių dydis. Cheopso piramidė 3800 metų buvo aukščiausias planetos pastatas – kai joks pastarųjų metų statinys šio titulo neišlaikė ilgiau kelių dešimtmečių. Lietuvoje tokio aukšto pastato (ne TV bokšto ar kamino) iki šiol nėra.

Piramidžių mistika. Tai, kad žmonija ištisus tūkstantmečius nepakartojo nieko panašaus, iki šiol skatina teorijas apie jas pastačiusius magus ar ateivius. Juk jos tiesiog kitokios nei visa kita, statyta senovėje, Viduramžiais, net naujaisiais laikais.

Daug „Senovės pasaulio“ paveldo žavi vien todėl, kad senas (pvz. gerokai nusivyliau Stounhendžu), bet Egipto piramidės priblokštų kada bebūtų pastatytos. Net jei nūdienos dangoraižiai aukštesni, nė vienas jų nėra tiek ištįsęs dar ir į plotį. Ir tie iš dykumos styrantys dirbtiniai akmeniniai kalnai ir šiandien toks pat magiškas vaizdas, kaip ir prieš 1000 ar 3000 metų.

Kiekviena piramidė – Egipto faraono kapas. Tų „dirbtinių kalnų“ viduriuose nutiesti slapti koridoriai, o kažkur giliai (gal aukštai, o dažniausiai išvis po žeme) – salė su valdovo sarkofagu. Šiandien daugelis koridorių atverti turistams ir leistis į juos – unikali patirtis, kokios kitur pasaulyje nerasi. Laiptai žemyn, tada tiesiai, tada vėl į viršų, pro “netikrus kapus” plėšikams apgauti… Ne kartą spraudžiausi susilenkęs, tegalėjau lipti žemyn atatupstas, ne vienas šikšnosparnis atsitrenkė į kūną, sunkiai nusakomas “piramidžių dvokas” stiprėdavo su kiekvienu metru, o ryte gerokai skaudėdavo kojų raumenis. Bet pasiekti galutinį tašką 5 milijonų tonų akmenų apsupty – magiška!

Visos Egipto piramidės stūkso vakariniame Nilo krante – mirusiųjų krante – anapus senovės Egipto sostinės Memfio. Tas “Gyvųjų” miestas sunyko kaip ir visi jo gyventojai, o mirusiųjų miestas – liko.

Garsiausias piramidžių kompleksas – Gizos piramidės, kur stovi ir dvi aukščiausios (Cheopso, 139 m ir Chafrės, 137 m). Aplink išsidėstęs ištisas turistinių viešbučių ir restoranų miestelis, o jei kokia ekskursija „veža prie Egipto piramidžių“, tai beveik visada – būtent (dažniausiai – vien tik) į Gizą. Nes tai – pati „piramidžių eros“ viršūnė.

Bet tokių piramidžių laukų ~40 km spinduliu – dar ne vienas ir ne penki (iš viso Egipte piramidžių virš 100, nors didžioji dalis nedidelės ar apgriuvusios).

Piramidžių istoriją geriausiai supranti prie Sakaros piramidžių. Anksčiau faraonai laidodavosi po eiliniais vienaukščiais pastatais, vadinamais mastabomis (Įspūdingiausia tarp tokių Sakaroje – Ty mastaba). Sau kapą statydavosi dar būdami gyvi, nes nuo to priklausė jų amžinasis gyvenimas. Faraonas Džoseris valdė ~25 metus – mastabą jau įsirengė, o dar mirtis nesišviečia. Tad jo architektas Imhotepas ant vienos mastabos pastatė kitą siauresnę, ant tos – trečią ir t.t. Taip gimė Laiptuotoji Sakaros piramidė (65 m).

Vėlesni faraonai nebenorėjo nusileisti Džoseriui – jiems irgi nepakako mastabų, reikėjo piramidžių. Bet faraonui Snefru laiptuota forma nepatiko – norėjosi taisyklingos. Tik kaip tokią pastatyti? Patirties nebuvo, architektams beliko spėlioti, bandyti. „Pirmasis blynas“ – Maidumo piramidė (62 m) – prisvilo. Jos šonai sugriuvo, nors jos vidurys iki šiol stūkso it koks senovinis supermasyvus gynybinis bokštas. Landos ir kapas irgi liko, bet Snefru ten nesilaidojo – jis norėjo tobulos piramidės.

Tolesnių Snefru bandymų laukas – Dašuro piramidės. Pirmąją, Lenktąją Dašuro piramidę (105 m), bandė statyti gana stačią, bet vėl pasirodė, kad ji grius, tad viršus pastatytas gulstesnis.

Snefru toks vaizdas irgi nepatiko, tad jis užsakė trečią piramidę – kad jau nuo pat pradžių būtų statoma tokiu kampu, kad išstovėtų tūkstantmečius. Ir ta Raudonoji Dašuro piramidė stovi, ir yra trečia pagal aukštį Egipto piramidė po dviejų Gizos piramidžių (105 m), ir ne ką mažiau įspūdinga. Visos vėlesnės piramidės (tarp jų ir Gizos) tebuvo didesnės ar mažesnės jos kopijos.

Verta aplankyti daugiau nei vieną piramidžių lauką. Gal Gizos įspūdingiausios, bet ten esi kitų turistų ir prekijų apsupty, be to, jas beveik „prarijęs“ Kairas, aplinkui – didmiestis. Sakaroje – ramiau, Dašure dar gali, kaip prieš šimtmetį, pajusti tą supančią dykumos didybę, o Maidumo piramidės net kalbinti vietiniai turizmo organizatoriai nežinojo.

Be to, Sakaroje yra ir daugiau lankytinų vietų – ypač įdomus Serapeumas, kur faraonų vertose katakombose laidoti šventieji jaučiai. Senovės Egipte būdavo tikima, kad daugelis dievų įsikūnija į kokius gyvūnus: tie gyvūnai, kol būdavo gyvi, garbinti, jiems mirus mumifikuoti tarsi faraonai ir tuomet „ieškoma“ naujo gyvūno, į kurį įsikūnijęs dievas. Dievas Ptah „įsikūnydavo“ į jaučius ir kadangi šis dievas „globojo“ Egipto sostinę Memfį, jo „įsikūnijimų“ kapai – puošniausi iš visų Egipto „dieviškųjų gyvūnų“ kapų.

Kairas – milžiniška, bet primiršta Egipto sostinė

Kairą, kaip ir visą Egiptą, užgožia piramidės. Dažna „Ekskursija į Kairą“ – tai tik kelionė prie Egipto piramidžių ir atgal, pakeliui stabtelint Egipto muziejuje. Taip, jis – vienas turtingiausių pasaulyje muziejų, bet jis irgi skirtas išimtinai senovės Egiptui: jo dievų ir valdovų statuloms, hieroglifų pilniems papirusams, seniausiems pasaulyje realistiniams portretams iš Fajumo oazės, faraonų mumijoms, auksinėms Tutanchamono įkapėms.

Šiuolaikinis Kairas daugeliui praslenka anapus autobuso lango. Bet juk tai – didžiausias arabų pasaulio ar net visos Afrikos miestas, kuriame – apie 20 mln. žmonių! Kiekvienas rajonas – vis kitas Egipto, Arabijos, Afrikos veidas.

Labiausiai „tipinis“ Kairo rajonas vadinamas Islamiškuoju Kairu. Tai – ištisas egiptietiškas miestas, kurį dar VII a. pradėjo statyti Egiptą užkariavę arabai. Su turgumis virtusiomis siauromis gatvėmis, mečetėm, medresėm, tautiniais drabužiais vilkinčiais seneliais prie puodelių kavos žaidžiančiais eilinę nardų partiją ir stebinčiais vos prasilenkiančias mašinas, autorikšas ir asilų kinkinius.

Islamiško Kairo pažiba – Citadelė, įtvirtintas miestas ant kalno, valdovo Saladino pastatytas gintis nuo kryžininkų, su didingomis mečetėmis ir dar didingesniais vaizdais žemyn (net piramidės giedrą dieną matosi). Tuos, kam patinka „keistos ir neatrastos vietos“, labiau traukia Šiaurinės kapinės: visa Viduramžių Kairo grietinėlė ten laidojosi milžiniškuose kapuose. Dideliuose tarsi namai: kad giminės galėtų pernakvoti atvažiavę jų aplankyti. Blėstant tų didžiūnų atminimui, kapuose apsigyveno ne giminės, o… tūkstančiai benamių. Skamba nejaukiai, bet Kairas saugus miestas, o Šiaurinės Kapinės dabar tiesiog dar vienas miesto rajonas, keistas Islamiškojo Kairo tęsinys kur gyvieji gyvena tarp mirusiųjų.

Šalimais ir Al Azhar parkas, turtingų arabų dovana miestui: šiukšlyną 2005 m. čia pakeitė medžiai, nuostabūs vaizdai į Islamiškojo Kairo stogus. Jausmas tame parke nebūtų toks stebuklingas, jei jis plytėtų kur Europoje, bet po Islamiško Kairo chaoso ir purvo be žalumos Al Azhar parkas palieka didžiulį įspūdį. Aišku, kodėl kone šimtai jaunavedžių porų kasdien būtent čia rengia fotosesijas (yra net oficialus „jaunavedžių bilietas“), o ištisos giminės renkasi piknikauti ant nupjautos ir palaistytos žolytės.

Dar XIX a. Egipto valdovams Islamiškasis Kairas atrodė pasenęs, atsilikęs; karalius Mahometas Ali įkvėpimo žvelgė į Paryžių ir pastatė naują Kairo centrą su didingais europinio stiliaus pastatais ir rūmais. Kairą keliautojai net praminė „Paryžiumi prie Nilo“. Dalis anos didybės trupa ir griūva, dalis seniai perstatyta nykiais daugiaaukščiais, bet Kairo centre (Tahrir aikštėje ir ryčiau) dar gali pasijusti labiau Europoje nei Afrikoje. Ten kostiumų gerokai daugiau nei tradicinių drabužių, o vakarietiškų prekės ženklų – nei turgaus prekijų. Tarp įdomiausių vietų netoli centro – Manialo rūmai, kuriuos sau pasistatė paskutinysis Egipto monarchas Farukas II (nuverstas 1952 m.): kad ir kiek Egipto valdovai imitavo Europą, gyventi norėjo rytietiškai, su atskiru sosto pastatu sode, nuosava mečete ir t.t.

O tikrasis Kairo senamiestis yra Koptiškasis Kairas, kurį pradėjo statyti dar Romos Imperija tada, kai arabų Egipte nebuvo nė padujų ir klestėjo Senovės Egipto kultūra. Senovės egiptiečiai niekur neišnyko: tiesiog jie dar nuo Jėzaus laikų pamažu atsivertė į krikščionybę (pats Jėzus Kristus, sakoma, lankėsi ten, kur dabar Koptiškasis Kairas). Jie sukūrė unikalią krikščionybės pakraipą – koptybę. Nors ilgainiui koptai perėmė užkariautojų arabų kalbą, jie vieninteliai dar vis meldžiasi senovės egiptiečių kalba. Jų bažnyčios kitokios: keistais raštais, kabančiais kiaušiniais (simbolizuoja Kristaus prisikėlimą, „išsiritimą iš mirties lukšto“) ir dar daug kuo. Ginčijamasi, ar koptai šiandien sudaro 10%, ar 15% egiptiečių, nes daug kur jie „nematomi“ (kaip pasakojo koptas vienuolis, netolerancija verčia slėpti religiją ar net atsiversti į islamą), bet Koptiškasis Kairas yra jų Vatikanas, jų popiežiaus rezidencija, palyginus su likusiu Kairu, tvarkingas it išlaižytas it koks Europos senamiestis. Žavu pasivaikščioti po bažnyčias – Kabančią bažnyčią ar Šv. Barboros bažnyčią ir Koptų muziejų kur kaupiamas šios religijos menas.

Bet nereikia turėti iliuzijų, kad koptai gyvena turtingiau už kitus egiptiečius. Čia tik jų „sostinė“ Koptiškasis Kairas bei pagrindiniai vienuolynai. Manšeja Nasir koptų rajonas 8 km nuo koptiškojo Kairo atrodo it „Bado žaidynių“ pasaulio scena: 65 000 žmonių ten gyvena susiveždami iš viso Kairo šiukšles, rūšiuodami, perpardavinėdami. Štai atrieda eilinis pikapas ar sunkvežimis, kurio šiukšlių krovinio aukštis dvigubai aukštesnis už jį patį, pypdamas vos prasilenkia su kitu tokiu pat. Štai autorikšos veža vietinius iki artimiausio didesnio kelio (rajono gatvės taip baisiai išmaltos, kad likusio Kairo taksistai net iškviesti atsisakydavo ten važiuoti). Štai po dvokiančią šiukšlių krūvą šmirinėja laukiniai milžiniški šunys.

Štai šeima tempiasi gatve kažkokius metalinius vamzdžius. Ir čia pat – parduotuvėlės, kaljanus kavinėse traukiantys seneliai, iš mokyklų į savąjį šiukšlų rajoną pareinantys kuprinėti vaikai. Žmonės kaip žmonės, gal net garbingesni ir draugiškesni nei kitur Kaire: 2 km einant rajonu nė vienas nepaprašė pinigų, nebruko įkyriai kokių prekių, o vaikai nebent šypsodamiesi pasisveikindavo tarsi pirmąsyk išvydę turistą. O rajono „viršūnėje“ – Šv. Simeono katedra, didžiausia Artimųjų Rytų krikščionių bažnyčia, ar tiesiog uoloje iškaltas 17 000 vietų amfiteatras: ir šiukšliarinkiai vardan Dievo sukūrė kai ką labai įspūdingo. Prie bažnyčios įėjimo išmestos skalbimo mašinos ar „išmėsinėtų“ fotelių jau nė nepastebi: palyginus su tuo, kas aplink, bažnyčios prieigos atrodo tvarkos oazė.

Toliau nuo šių centrų Kairas ištįsta į aplinkines dykumas – aptrupėjusiais nuobodžiais daugiabučiais ir naujais ir vis naujais vidurinės klasės priemiesčiais. Šen bei ten stūkso prekybos centras, šen bei ten kelias naujai grįstas, bet visa tai skęsta kioskų-parduotuvėlių, byrančių automobilių ir pradaužyto asfalto jūroje.

Tarp retų šiuolaikinio Kairo įdomybių – Spalio karo panorama, toks keistas 4D teatras, atvaizduojantis Egipto karą su Izraeliu 1973 m. (pagal kompiuterine grafika atkurtus vaizdus ir šlovingą Sueco kanalo kirtimo sceną jis atrodo buvęs daug sėkmingesnis Egiptui, nei iš tikro). Didžiulis akcentas jam, armijai primena, kad, visgi, esi Artimuosiuose Rytuose, ir regiono skauduliai dar visai nepagijo.

Šiuolaikinis Egiptas – religija/os, kultūra, maistas

Kairas ir jo apylinkės – ir geriausia vieta pažinti šiuolaikinio Egipto kultūrą. Didžioji dalis šiandieninio Egipto gyventojų – musulmonai, daugelis – gana religingi. Egiptas – vienas istorinių islamo centrų, Kairo Al Azhar universitetas – bene garsiausia teologinė aukštoji mokykla, kur suvažiuoja studentai iš viso pasaulio. Egipte pilna senų mečečių, medresių. Bet jei į kokį Maroką keliaujama visų pirma dėl musulmoniškų miestų ir paveldo, tai Egipte jį visiškai užgožęs Senovės Egiptas ir “nutautinti bei nureliginti” kurortai.

Iš dalies taip nori valdžia. Religija ir religingesniaisiais ji nepasitiki, o šviesą mato Vakaruose. Nors daugelis Egipto moterų, pavyzdžiui, musulmoniškai ryši skareles, į elitą tokioms “prasimušti” sunku: netgi į elito restoranus, būna, su skarelėmis neįleidžia, o šiais laikais net yra apps’ai, rodantys, kur toleruojami religingi musulmonai. Didelė dalis opozicijos – būtent religingi musulmonai, ir tai padeda Egipto valdžiai įtikinėti vakariečius islamofobus, kad jei ne diktatūra neva valdžion “ateitų teroristai”.

Valdžiai 100 ar 500 metų paveldas mažai rūpi. Ech, kokie gražūs pastatai patys sugriūva ar net yra griaunami: pavyzdžiui, ištisi rajonai istorinių namų, bažnyčių Luksore nugriauti tam, kad būtų atkurta Luksoro-Karnako sfinksų alėja. Bus dar viena naujai atkurta Senovės Egipto lankytina vieta… Užtat, išskyrus nebent Kairą ar Aleksandriją, Egipto miestuose nelikę tikrų, gyvų, gražių senamiesčių.

Kiek įdomesni koptų vienuolynai, ar, tiksliau, ištisi kompleksai su vienuolių celėmis, tvirtovėmis (naudotomis gintis nuo klajoklių beduinų), bažnyčiomis ir… fermomis. Pakanka aplankyti vieną-kitą: jų yra Nilo slėnyje, palei Raudonąją jūrą, o “švenčiausi” pakeliui iš Kairo į Aleksandriją (pvz. Šv. Makarijo, iš kurio kilę dauguma koptų popiežių). Koptai, kiek pastebėjau, geriau prisitaikę prie turistų, dažnoje koptiškoje vietoje gerai angliškai papasakos.

Šiuolaikinį Egiptą gali pažinti ir per Egipto virtuvę, pavyzdžiui, labai pigų valgį košarius (makaronai, ryžiai, padažai iš maišelių).

Kairas abejingų nepaliks – bet nebūtinai tai geras dalykas

Egiptas abejingų nepalieka – kai kas jį įsimyli, kai kas – puola nekęsti. Be pliusų jis turi ir daug minusų, o Kaire ir tie, ir anie – aukščiausios prabos. Taip, prie Kairo – aukščiausi, garsiausi ir seniausi Senovės Egipto statiniai (piramidės). Taip, Kairas – didžiausias miestas su didžiausia visa ko pasiūla, daugiausiai tikros šiuolaikinės egiptiečių kultūros: tiek musulmonų, tiek koptų.

Bet kartu Kaire ir bjauriausias eismas, o pereiti gatvę iš pirmo žvilgsnio gali atrodyti trilerio verta misija (reikia eiti ir viskas – praleis). Kaire didžiausias smogas, daugiausiai purvo ir šiukšlių. Prie piramidžių – vieni įkyriausių prekijų ir didžiausios apgavystės, kai nuvedama ne į pažadėtą viešbutį, sakoma neva neįmanoma nueiti pėsčiam ir būtinas kupranugaris (nereikia) ar mėginama iškaulyti papildomų, neaptartų pinigų (neduokite). Kaire ir daug diktatūros apraiškų – štai visokie patikrinimo postai, štai koks saugumietis nuveja nuo suoliuko, piktai uždraudžia fotografuoti ir net nesupranti, ką ir kodėl.

Kaire, ypač prie Gizos piramidžių, turi apsišarvuoti dar didesne kantrybe, nei kur kitur Egipte (išskyrus gal Luksorą). Daugelis turistų to išvengia atvažiuodami į Kairą ir Gizą tik trumpam. Gizos piramidės, Kairo muziejus – ir viskas. Vienas kitas prekijas prišoka ir grįžti į kurortus. Bet Kairas vertas daugiau. Praleidau ten daugiau savaitės. Smagu buvo stebėti nuo savo namelio ant daugiabučio stogo praplaukiančius spindinčius laivus Nile – egiptiečiai taip mėgsta švęsti, garsiai iš tų laivelių leisti muziką. Įdomu aplankyti “antros eilės” vietas, visgi labai unikalias, kaip “šiukšlininkų rajonas” ar “apgyvendintos kapinės”. Visgi Kairas – 20 mln. gyventojų miestas. Senas miestas. Ir joks šitokio dydžio miestas nėra tik viena ar kita lankytina vieta, kad ir kokia įspūdinga ji būtų. Kiekvienas toks milžinmiestis – tai ištisas pasaulis. Ir norėdamas gali į jį pasinerti ilgam.

Komentuoti

Luksoras – tai Senovės Egiptas be piramidžių. Ir, nepaisant to, jis man – ir daugybei keliautojų – būna pats didžiausias Egipto atradimas!

Nes Luksoras tapo Senovės Egipto sostine kone 2000 metų po piramidžių statybų. Jis, galima sakyti – civilizacijos viršūnė. Užuot statę “kuo daugiau ir kuo aukščiau”, egiptiečiai pasirinko statyti “kuo gražiau, puošniau”.

Grakščios, puikiai išlikusios Luksoro ir Nilo slėnio šventyklos Egipto dievams, spalvingos ir įspūdingos Luksoro faraonų kapų freskos – neįmanoma patikėti, kad visa tai sukurta prieš 4000 ar 5000 metų!

Piramidės supermasyvios, superdidelės ir supersenos. Bet jos ir kažkiek nuvalkiotos: jau prieš važiuodamas iš gausybės nuotraukų žinai, ką ten rasi. Kas kita su Luksoro faraonų kapais: jokia nuotrauka neperteiks viso jų grožio, kurį jauti pats būdamas ten, po žeme, 4000 metų senumo meno apsupty. Piramidės tikrai nėra visas Egiptas.

Taip pat skaitykite: Pilnas kelionių vadovas po Egiptą | Mano 4700 km kelionės nuomotu automobiliu po Egiptą dienoraštis

Luksoro gyvųjų krantas: pagrindinės Egipto šventyklos

Nilas skyrė Senovės Egiptą – taigi, ir Luksorą – į dvi skirtingas puses: gyvųjų (rytinis krantas) ir mirusiųjų (vakarinis krantas).

Rytiniame Nilo krante Luksore – šventyklos, buvusi viso Senovės Egipto religinė širdis. Mažesnė Luksoro ir pati didžiausia Karnako, jas jungia ~3 km sfinksų alėja. Abiejų „švenčiausiose erdvėse“ leopardo kailiais vilkintys šventikai kasdien rūpindavosi šventąją dievo statulėle: pažadindavo įleisdami saulę pro masyvias duris, nešdavo jai suaukotą maistą, vakare „užmigdydavo“.

Tos statulėlės buvo auksinės ir po to, kai Senovės Egipto religiją galutinai įveikė krikščionybė, jas išlydė, tad „švenčiausių erdvių“ kambarėliai visose Egipto šventyklose – nykūs ir tušti, tik nuo grindų iki lubų sulipdyti bareljefai primena ten vykusius aukojimus ir garbinimus: štai koks valdovas ar šventikas parklupęs prieš šakalagalvį mumifikavimo dievą Anubį, štai prieš ereliagalvį Horą, štai prieš liūtagalvę Sekmet.

Užtat puikiai išliko įspūdingos kolonų salės, kuriose gigantiškos kolonos slegia tave taip pat, kaip ir Senovės Egipto aukštuomenę prieš 3000 metų. Ir obeliskais bei valdovų statulomis paženklinti kiemai – tai buvo paskutinė vieta, kur dar įleisdavo „eilinius senovės egiptiečius“, kad bent jau per šventes galėtų išvysti laukan išneštą dievo statulėlę.

Visų Naujosios Karalystės Senojo Egipto šventyklų architektūra ir menas – panašūs. Egiptiečiams tai net nebuvo menas, o amatas: buvo „tinkamas“ būdas vaizduoti kiekvieną dievą, kiekvieną sceną (pvz. užsimojusį šauti lanku ar trenkti lazda faraoną), o kažkoks išradingumas tebūtų buvusi tokia pat klaida, kaip šiandien parašyti 2+2=5. Todėl šimtmetis po šimtmečio, tūkstantmetis po tūkstantmečio egiptiečiai kūrė labai panašiai: dievai vaizduoti kaip gyvūnai arba žmonės to gyvūno galvomis; žmonių kojos ir galvos vaizduotos šonu, o torsas – priekiu; svarbesnės asmenybės vaizduotos didesnės (t.y. faraonas didesnis už valdinius), identiškomis povyzomis užsimoję trenkti priešui vėzdu stovi ir pirmasis “istorinis” faraonas Narmeris, ir Ramzis III, valdęs ir vaizduotas po 2000 metų.

Geriau nuodugniai pažinti keletą šventyklų, nei eiti į visas iš eilės. Luksoras ir Karnakas – puiki pradžia.

Luksoro mirusiųjų krantas – faraonų kapai

Vakariniame Luksoro krante – didingiausi Egipto kapai. Supratusi, kad piramidės ne tik primena apie mirusiojo galią, bet ir kvieste kviečia kapų plėšikus, Egipto aukštuomenė puolė laidotis kuo slaptesnėse vietose, po žeme: kapai iškasti, tuomet užmūryti, užversti akmenimis, kartais dar įrengus „netikrų“ sarkofagų plėšikams klaidinti (tegul randa tuščią ir galvoja, kad prieš juos jau apsilankė kiti plėšikai).

Atokiausias ir turtingiausias buvo Karalių slėnis, kur laidoti faraonai. Deja, nepaisant visos atsargos, jų kapus irgi išplėšė: daugelį net ne pavieniai plėšikai, o Egipto šventikai, kuriems po daugybės šimtmečių užmirštų faraonų kapai tapo tikrąja to žodžio prasme aukso kasykla. Neišplėštas liko vienas kapas – Tutanchamono. Ten palaidotą vos 20 metų amžiaus mirusį faraoną visi buvo pamiršę. Kapą 1922 m. atrado anglų archeologas Hovardas Karteris. Ir štai dabar Tutanchamonas bene garsiausias iš faraonų.

Tutanchamono kapo lobiai dabar – Egipto muziejuje Kaire, tad ir tas kapas – tuščias. Tačiau faraonų kapuose žavi ne įkapės, turėjusios padėti jiems pomirtiniame gyvenime, o požemiuose puikiai išlikę piešiniai, kuriuose taip vaizdžiai parodyta, kas tame pomirtiniame gyvenime laukia.

Egiptiečiai tikėjo, kad štai, atlikus „burnos atvėrimo“ ritualą kruopščiai preparuota mumija atgaus pojūčius ir keliaus į amžinąjį gyvenimą. Ten siela klestės tol, kol mumija kape nesuges, ir kol kas nors dar minės mirusiojo vardą. Dalį mumijų plėšikai sunaikino (kad jų nepersekiotų išplėštų kapų šeimininkų dvasios), tačiau savo vardų amžinumą faraonams pavyko užsitikrinti: šiandien jų vardus mini daugiau žmonių, nei jiems gyviems esant! Juk visame Senovės Egipte tegyveno 1,5-3 mln. žmonių, o dabar vien turistų į Egiptą kasmet atvyksta 12 mln.! Ir tikrai: garsiausi tie faraonai, kurių kapai – įspūdingiausi, o ne tie, kurie valdė geriausiai.

Iš viso Egipto būtent faraonų kapai labiausiai pranoko lūkesčius. Nes jei piramides ar šventyklas nuo mažens buvau matęs nuotraukose ir daugmaž žinojau, ko tikėtis, tai jokia nuotrauka negali perteikti faraonų kapų. Juk į ją tilps tik vienas ar keli piešiniai. Tuo tarpu faraonų kapuose yra ištisi tuneliai tokių pat spalvingų, ir ištisi kapinynai tokių kapų. Dykumų klimatas ir požemiai puikiai išsaugojo 3000 metų senumo dažus.

Valdovų laidojimo tradicijomis sekė ir Egipto aukštuomenė atskirame kilmingųjų kapų slėnyje (kapai mažesni, bet irgi didingi). Taip laidotos ir mylimiausios faraonų žmonos karalienių slėnyje (pačiam didingiausiam – Nefertari kapui – ir daugelio faraonų amžinojo poilsio vietos neprilygsta).

Kapus įrenginėjo puikiausi Egipto amatininkai apgyvendinti specialiai pastatytame Deir El Medinos miestelyje, kurio griuvėsiai – viena retų galimybių pažvelgti į eilinių senovės egiptiečių gyvenimą. Ir net kai kurie svarbūs amatininkai, pamatę, kaip ruošiasi laidotis faraonai, laisvalaikiu dar spėdavo sau irgi išsikasti „panašius“ kapus: aišku, paprastesnius, mažesnius, „naivesnius“.

Luksoro kapus lankiau atvirkščia tvarka: pradėjau nuo amatininkų Deir El Medinoje, paskui – kilmingųjų ir užbaigiau faraonais bei faraonienėmis. Jei turi laiko, taip geriausia: tada kiekvienas naujas kapas pribloškia, nes yra įspūdingesnis už prieš tai buvusius. Į daugybę kapų pardavinėjami atskiri bilietai, bet neverta eiti į visus. Kapai įvairesni nei šventyklos, bet 12 kapų pilnai pakako (po tris iš kiekvienos visuomenės grupės: amatininkų, kilmingųjų, faraonų, faraonienių; tos pačios grupės kapai vienas šalia kito, tad tris aplankai per valandą-dvi).

Vakarinis Nilo krantas Luksore pilnas ir laidojimo šventyklų, kuriose atlikinėti ritualai mirusiems faraonams, „iškvietus“ iš tolimų slaptų kapų jų dvasias. Kai kurios neblogai išlikusios (pvz. Ramzio III Medinet Habu), kai kurios puikiai atstatytos (Hačepsutos šventykla), iš kai kurių telikusios kelios stypsančios statulos (pvz. Memnono kolosai, traukę dar romėnų turistus) – ten net bilieto nereikia pirkti.

Egiptologija: Egipto “iškasimas” ne mažiau žavus, nei jo pastatymas

Senovės Egipto civilizacija virš 1000 metų buvo tiesiog užmiršta. Ne taip užmiršta, kaip senovės Roma ar Graikija, kurių filosofija, raštai, teisė, raidynas, tikėjimas ir kalbos niekad neišnyko. Egiptas, atrodė, išnyko visiškai. Niekas nebemokėjo perskaityti hieroglifuose užrašytos išminties, daugelis kapų ir šventyklų riogsojo giliai po dykumos smėliu ir akmenimis.

Ir tik XIX-XX a. archeologų (tuo pačiu keliautojų, nuotykių ieškotojų, o ir plėšikų, pardavinėdavusių Egipto lobius Europos muziejams) dėka viskas vėl atrasta iš naujo. Jiems – ir iš dalies mums – Senovės Egiptas buvo tarsi pasaka, kažkokia netikra istorija: menas, tikėjimas, kultūra, kalba, raštas visiškai neturėjo nieko bendro su dabartimi. Ir tuo žavėjo.

Faraonai, vesdavę savo seseris ar dukras, kurių lavonai sulaidoti paskirsčius jų vidaus organus į keturis atskirus indus su skirtingų gyvūnų formos dangčiais? Keista iš didžiosios K. Visas Senovės Egipto menas irgi toks svetimas – ir vienodai svetimas ir lietuviui, ir šiuolaikiniam egiptiečiui.

Kaip žavu turėjo būti tai atrasti, tarsi kokią ateivių civilizaciją iškasti iš po žemių! Tai buvo nedaug lengvesnis darbas, nei viso to statybos. Kaip vien rankomis išvilkti daugiatonį obeliską ar statulos galvą, rasti „adatą šieno kupetoje“ – užverstą faraono kapą – ir nukasti smėlį bei akmenis, pirmajam po tūkstantmečių pertraukos užeiti vidun? Apie tų laikų archeologus ir laikus, kai vos pajudinęs smėlį kartais galėdavai atrasti faraono kapą, BBC sukūrė nuostabų draminį serialą „Egiptas“ (2005 m.): jį pažiūrėjus „Egiptologijos era“ atrodo beveik tokia įdomi, kaip Senovės Egipto.

Prie tos eros gali prisiliesti Hovardo Kartrerio name Luksoro vakariniame krante, kuriame bazuodamasis šis archeologas XX metų ieškojo – ir rado – Tutanchamono kapą. Namo kieme pastatyta kapo kopija: tokia pat, kaip originalas, tik pigesnė aplankyti. Egipto valdžia visaip stengiasi, kad į „tikrus kapus“ turistų eitų kuo mažiau, nes dideli srautai kenkia tam menui: todėl jų lankymo kainos didelės.

Prie tos eros prisilieti kiekviename Egipto muziejuje. Jei Kairo muziejaus filosofija “kuo daugiau Senovės Egipto”, tai Luksoro muziejus gerokai mažesnis, bet įspūdingiausi, Senovės Egipto svarbiausius aspektus atspindintys eksponatai čia nepaskęsta tarp mažiau svarbių. Yra Luksore ir specializuotas Mumifikacijos muziejus pasakojantis apie tą iki šiol gąsdinantį Senovės Egipto aspektą, tuos pajuodijusius išpreparuotus lavonus (nė nesuskaičiuosi, kiek siaubo filmų sukurta apie prisikėlusias piktas mumijas).

Nilo slėnis – Egipto arterija

Pažvelgus į Egipto nuotraukas iš kosmoso atrodys, kad Nilas ne mėlynas, o žalias. Iš tikro tai Nilo slėnis, vingiuojantis per dykumas. Jei ne žalias ir derlingas Nilo slėnis, nebūtų buvę nei Egipto civilizacijos, nei šiandieninio Egipto.

Senovėje ilgiausia (ar antra pagal ilgį) pasaulio upė kasmet patvindavo, užliedama milžiniškus plotus savo “natūralių trąšų” pilnu vandeniu. Kai nusekdavo, atidengdavo tokius derlingus laukus, kad jų užtekdavo visam Senovės Egiptui išmaitinti. Ir tam net nereikėdavo dirbti kiaurus metus: potvynio metu visi turėjo laiko pastatyti šventykloms, piramidėms. Medžiagos, darbininkai irgi gabenti Nilu: pasroviui nešė pats Nilas, o prieš srovę pakakdavo iškelti burę. Tokie tradiciniai burlaiviai – felukos – naršo Nilą iki šiol, tiesa, dažniausiai jie plukdo turistus.

Bet Nilo svarba nė kiek nesumažėjo. Iš visų 100 mln. Egipto žmonių 98 mln. gyvena aplink Nilą! Tai dabar – praktiškai vienas ~1000 km ilgio miestas nuo Kairo iki Asuano, apimantis ir Luksorą. Žalias žalias. Bet abipus jo – tuščia geltona dykuma. Stovėdamas ant kopos vienoje Nilo slėnio pusėje nesunkiai gali matyti dykumą kitoje – atrodo, per kelias valandas ten nueitum pėsčias.

Nilo slėnis tebėra pagrindinė Egipto transporto arterija. Lygiagrečiai jo driekiasi “pirmasis” šalies geležinkelis. Abipus Nilo – iki šešių kelių. Arčiausiai upės “miestų keliai”, kur judi kokiais 30 km/h, o viena skurdoka gyvenvietė keičia kitą: čia tikrasis Egiptas! Toliau nuo Nilo “žemės ūkio kelias” pro kaimus ir fermas – arti ten, kur žalias slėnis virsta geltona dykuma. Ir kažkur toli į dykumą – naujai nutiestos magistralės (kai kurios – mokamos). Tai – tarsi Nilo slėnio aplinkkeliai.

Nilo pakrantės – kiekvieno save gerbiančio Egipto miesto širdis. Gali būti miestas skurdus, šiukšlinas, tamsus – bet jei tai nėra kaimiūkštis, savo Nilo pakrantę bus susitvarkęs. Ir vietinių, ir turistų šeimos ten eis pasivaikščioti, iš rytinio kranto stebės nuostabius saulėlydžius vakariniame, o fotografai siūlys daryti jų nuotraukas (tai – vieni retų paslaugų siūlytojų, kurie nė karto “neprisikabino”: susitaikė su tuo, kad turistai patys turi kuo fotografuoti).

Senovės Egipte miesteliai dar buvo retesni nei fermos Nilo užliejamose žemėse. Tų miestelių širdys būdavo šventyklos. Ir nors didžiausios stūksojo Luksore, geriausiai išsilaikė keletas mažesnių šventyklų miesteliuose. Net stogas išliko, spalvos. Tai – Kenos Dendara ~70 km žemyn Nilu nuo Luksoro ir Edfu ~100 km aukštyn Nilu.

Įdomių šventyklų yra daugiau – pvz. Kom Ombo (~200 km aukštyn Nilu nuo Luksoro) galima pamatyti krokodilų mumijų eiles, nes ten garbintas krokodilagalvis dievas Sobekas esą įsikūnydavo į Nilo krokodilus, žavus ir Abydosas (~200 km žemyn Nilu nuo Luksoro).

Asuanas, Abu Simbelas, Nubija – kilniai didinga Egipto pabaiga

Senovės Egiptas vingiavo kartu su Nilo slėniu iki sunkiai praplaukiamų Nilo slenksčių anapus dabartinio Asuano miesto, kur galingais fortais atsiremdavo į juodaodžių gyvenamą Nubiją. Fortai nuskendo. Nilo slenksčiai irgi. 1960-1970 m. pastatyta Asuano užtvanka, didžiausia pasaulyje, panarino aukštutinį Nilo slėnį po 5250 km2 ploto Nasero ežeru (sulig ištisa Lietuvos apskritimi).

Laimė, bent jau nuostabausias regiono egiptiečių šventyklas UNESCO išgelbėjo: supjaustė į gabalus, uola po uolos vilko aukštyn. Pati žymiausia, Abu Simbelas, buvo išskobtas uoloje, kurią prarijo Nilas. UNESCO pastatė jam betoninę “uolą” Nasero ežero krante.

Žiūrėdamas į keturias Ramzio skulptūras prie šventyklos įėjimo ir dar aštuonias viduje (Egipto faraonams niekur nepakakdavo vienos), į visus aukojimų dievams bareljefus mistiškai tamsiame interjere nė nebemąstai, kad visa šventykla “perkelta į betoną”. Viskas atrodo tikra. Yra tikra. Ir aplinka, Nasero ežero toliai, dykumos, dabar žavi ne mažiau nei praplaukiančių felukų kapitonų akį džiugindavo neužlietas Nilo slėnis.

Abu Simbelas ir šiandien – tolimiausias Egipto taškas. Nakvojome Asuane, kėlėmės 5 ryto, kad nuvažiuotume ~300 km iki Abu Simbelio ir tiek pat atgal per karštą dykumą, pro vidudienio poguliui į specialias pavėsines užsukusius vairuotojus ir miražus dykumoje. “Nakčiai kelią uždarome” – įspėjo kariškiai postuose ir skambino ragindami grįžti laiku.

Tokių “iškeltų” šventyklų palei Nasero ežerą – daugiau, bet į visas spėti galima nebent su Nasero ežero kruizu. Jei aplankyti tik vieną, turbūt verčiausia dėmesio Filė stūksanti savo saloje (kitoje, nei stūksojo senovėje – anos vietą tik metaliniai strypai bežymi, ji nuskendo).

Regiono sostinė Asuano miestas paliko dvejopą įspūdį. Pasitiko mus trupančiais namais, keistaspalviais kažkokių gamyklų dūmais, sunkiai pravažiuojamomis gatvėmis. Bet tada chaosas atsirėmė į Nilo pakrantę, kiekvieno save gerbiančio Egipto miesto širdį. Vienoje jos pusėje – paradinis Asuano miesto fasadas, kitoje – dykos geltonos smėlio kopos. “Mirusiųjų miestas”, kurio Kilmingųjų kapuose ilsisi prieš 3000 m. laidoti Asuano didikai. Gal jų dvasios gėrisi nuostabiais upės ir miesto vaizdais… Tame pat krante po ilgo žygio dykuma – apleistas koptų vienuolynas

Pačiame Nile – eilė salų, kurių svarbiausia – Elefantinos sala. Viename jos gale – vienos svarbiausių senovės Egipto gyvenviečių griuvėsiai. Būtent čia, pirmajame Egipto mieste, būdavo nustatoma, geras ar ne tais metais bus Nilo potvynis. Nuo to priklausydavo viskas – net mokesčiai.

Per salos vidurį – nubių kaimas su spalvingais pastatais, negrįstose gatvėse besiganančiais gyvuliais ir vis duagiau svečių namų turistams. Nubiai – juodaodžiai, kurių istorija persipynusi su egiptiečių. Jie ir kariavo, ir prekiavo su senovės Egiptu, vienu metu net buvo tapę faraonais. Jie gyveno aukštutiniame Nilo slėnyje ir visa jų tėvynė tikrąja to žodžio prasme nuskendo pastačius Asuano užtvanką. Dalis iškelti į vienodus namus kur nors prie Luksoro, o tie kaimai aplink Asuaną vieni paskutinių, pastatyti “nubiškoje dvasioje”.

Na ir Elefantinos gale – prabangus “Movenpick” viešbutis. Kitas, pats garsiausias, Old Cataract Hotel, įkurtas dar 1899 m. Britanijos verslininkų Britanijos turistams, atplaukdavusiems pirmaisiais Nilo kruizais. Ten Agata Kristi parašė “Mirtį prie Nilo”, nakvojo caras Nikolajus II, Vinstonas Čerčilis, princesė Diana, iš angliškai tvarkingos terasos tikriausiai stebėjo lėtai pratekantį Nilą ir Elefantinos salą anapus. Jau nuo XIX a. Asuanas – tikros kelionės į Egiptą pabaiga.

Luksoras – Egipto pažiba

Jeigu į Egiptą atvyksti poilsio ir apsistoji Hurghadoje, Luksoras – artimiausias tikras Senovės Egipto skonis ir jį patirti būtina, galima atvykti ir vienai dienai. Daugelis atvykusiųjų į Luksorą ir atvyksta ekskursijomis autobusu iš Hurghados. Taip geriau, negu nieko, bet ech, kiek mažai laiko svarbiausioms vietoms, o dar prijungti visokie vežimai į parduotuves.

Tad Luksoras populiarus ir kitokioms kelionėms. Kelionėms tik į Luksorą, tik į Nilo slėnį, praleidžiant Luksore daugiau laiko – vietoj Egipto kurortų. Pasineriant į Egipto kultūrą, o ne Raudonąją jūrą.

Be daugybės viešbučių, tokiems keliautojams Luksore atsirado ištisa nuomojamų butų pramonė, ypač vakariniame krante, iš kur iki Luksoro centro tik trumpas plaukimas pigiu keltu. Būtent išsinuomavę tokį pigų, bet 100+ kvadratinių metrų butą (vos keliolika eurų nakčiai), iš kurio balkono ir stogo terasos matėsi Luksoro šventykla, Luksore praleidome 8 dienas ir tai visko nepamatėme.

Na ir pati egiptietiškiausia Nilo slėnio kelionės patirtis Kruizas Nilu: plauki keletą dienų nakvodamas laive, o dienomis išlipi prie įvairiausių Senovės Egipto šventyklų ir miestų. Gali pasijausti ir kaip senovės egiptietis, plukdantis kokį obeliską, ir kaip XIX a. keliautojas: pirmosios kelionės į Egiptą iš Europos irgi būdavo kruizai Nilu. Tik, aišku, XIX a. plaukdavo gal vienas toks laivas, o dabar Nilą naršo šimtai jų, prišvartuoti po penkias vieną šalia kito trūkstant prieplaukų, o vietoje pavienių britų aristokratų – minios iš viso pasaulio…

Aišku, turi Luksoras ir minusų, tiesa, būdingų visam Egiptui:
(1)Itin įkyrūs felukų valdytojai ir karietų vežikai palei Nilą – kas, kad “pabėgi” nuo vieno, tuoj pripuola kitas. Ne, kartą pravažiavęs karieta ar praplaukęs feluka, jų neišvengsi – vos išlipau iš karietos, po kelių sekundžių jau karietą siūlė kitas. Kai kuri emėgino apsimesti pažįstamais ir kitaip lengvai apgaudinėti. Feluka praplaukti manau verta – dėl atmosferos, ypač per saulėlydį; karieta važiuoti nematau prasmės.
(2)Ženkliai didesnės kainos užsieniečiams nei vietiniams patekti į lankytinas vietas: noritn aplankyti daug ką, ypač brangiausias vietas, kaip Nefertari kapas, susidaro nemenka suma.
(3)Lankytinų vietų prižiūrėtojai, kurie siūlosi vesti ekskursijas, o paskui nori pinigų. Deja, daugelis jų apie vietas, kurias prižiūri, žino mažai, arba nemoka angliškai: vos keli pasakė kažką, ko ir taip nežinojau. Bet visgi yra jų pliusas: jie leidžia praeiti ten, kur šiaip oficialiai negalima, pvz. arčiau meno kūrinių, ar padaro grupines nuotraukas.
(4)Visokie prekijai, už brangiai stumdantys suvenyrus – bet paprasta tiesiog praeiti pro šalį ar nueiti.

Kaip ten bebūtų, sakyčiau, yra dvi vietos, kurių, jeigu nematei, tai nematei Egipto. Pirmoji – piramidės (ir Kairas). Antroji – Luksoras, jo šventyklos ir faraonų kapai. Ir net sunku pasakyti, kuri svarbesnė: jos tiesiog labai skirtingos.

Komentarai

Egiptas! Tai tarsi keturios šalys vienoje, ir tik nuo tavo norų priklauso, kuriuos Egiptus atrasi tu.

Gal Senovės Egiptą – pasaulio civilizacijos lopšį su “nežemiškom” piramidėm bei obeliskais, faraonų kapais bei mumijomis ir tokia kilniai svetima mūsų laikams istorija.

Gal “kurortinį” Egiptą – didelius it miesteliai viešbučius palei karštą koralinę jūrą, kur net nesupranti esąs “egzotiškoje musulmoniškoje šalyje”.

Gal šiuolaikinį Egiptą – su diktatūra, terorizmu, skurdu, tragišku eismu – bet kartu labai gyvą, įvairią šalį, kurioje gyvena ketvirtis visų pasaulio arabų.

O gal “amžinąjį” Egiptą – begalines dykumas su oazėmis ir miražais.

Išmaišiau visus Egiptus. Visos lankytinos vietos, patarimai – viename straipsnyje.

Egipto kurortai – karštis, jūra, patogumas, tik mažai Egipto

Atrodo net šventvagiška pradėti kelionių vadovą po Egiptą nuo jo kurortų. Juk ši šalis gali pasiūlyti tiek kultūros, istorijos!

Bet daugelis lietuvių keliauja būtent į Egipto kurortus. Skristi į juos taip paprasta ir patogu, kad net norint tyrinėti Egipto kultūrą dažniausiai geriausia skristi į kurortus ir keliauti (ilgam) iš ten. Taip ne kartą dariau ir aš (jei Egipto kurortai nedomina visai – šį skyrelį tiesiog praleiskite).

Visi „tarptautiniai“ Egipto kurortai yra prie Raudonosios jūros, kur klimatas karštesnis. Liepos dienomis – +36, spalio ir balandžio – apie +30, sausio – +22, taigi, pagrindinis kelionių sezonas ten yra pavasaris-ruduo. Dykuma, tad nelyja beveik niekad.

Garsūs Egipto kurortų vardai Hurghada, Šarm El Šeichas, Masa Alamas, Taba kiek klaidina. Iš tikro kelionių agentūros jais vadina ne kurortus, bet ištisus pajūrio ruožus. Daugelis „Hurghados viešbučių“, tarkime, nėra Hurghadoje – gali stovėti ir 50 ar 100 km nuo jos mažuose kaimuose ar miesteliuose, o, dar dažniau – išvis dykumoje „vidury niekur“. Važiuodamas Raudonosios jūros plentu nuolat matai tarsi miražas iškylančius tokius milžiniškus kompleksus – su apartamentų pastatų eilėmis, restoranais, baseinais, net mini vandens parkais. Spindinti tvarkos oazė baigiasi, vėl grįžta šiukšlinoka dykuma.

Todėl keliaujant į Egipto kurortus svarbiau nei kur kitur tinkamai išsirinkti viešbutį, nes didžiąją dalį laiko teks leisti jame. Daugeliui klientų to ir reikia: saulės, jūros, ramybės, gal dar koralų po vandeniu, o ne egiptietiško ar kurortinio chaoso. Jei aktualu „pasižmonėti“, išbandyti daugiau barų ar kavinių, verta renkantis viešbutį patyrinėti žemėlapį – kad jis stūksotų didelio kurorto centre (didžiausias kurortas – Hurghada – beveik Kauno dydžio; antras pagal dydį – Šarm El Šeichas – Panevėžio dydžio).

Tiesa, net ir Egipto kurortų centruose daugelis paplūdimių privatūs, priklauso juos sutvarkiusiems viešbučiams ir jų klientams. Štai iš Hurghados pagrindinės turistinės promenados bei visų jos kavinių jūros nė nesimato – ją užstoja didžiuliai viešbučių, parduotuvių kompleksai. Kartą vienu takeliu pavyko prieiti „kitu kampu“ pažiūrėti į Raudonąją jūrą, kita apsauginių pamaina ten jau neįleido: „Kur jūs apsistoję? Ne šitame viešbutyje? Tai ten ir eikit prie jūros“. Todėl Egipte poilsiautojams labai svarbu, kad „savas“ paplūdimys būtų geras, nes prieinamų kitų arti gali nebūti.

Tiesa, kavinių, barų, restoranų kurortų centruose yra daug skirtų ne vien viešbučių svečiams. Gyvenant juose, dažnai neverta pirkti „all inclusive“ paslaugos, kai į atostogų Egipte kainą įeina ir pietūs, vakarienė: aplinkui pavalgyti rasi pigiau ir įvairiau (kad ir koks gausus, viešbučio bufetas ribotas).

Bet net ir Raudonosios jūros kurortų centrai yra „oazės turistams“, į kurias suvilktas visas pasaulis – picos ir pelmeniai, alkoholis ir amerikinė popmuzika Budos baruose. Daugiau užrašų ten ne arabiški, o angliški ir rusiški (kadangi Egiptas yra arčiausia „karšta žemė“ rytų Europai, labiausiai jo kurortus pamėgę būtent buvusios Sovietų Sąjungos turistai). Iš tikrojo Egipto likę nebent įkyrūs prekeiviai ir taksistai, ar pavieniai poilsiautojai iš didmiesčių. Istorijos nėra išvis: visi Egipto Raudonosios jūros kurortai iki turizmo proveržio keliasdešimt metų atgal buvo tik žvejų kaimeliai.

Jei norite „atostogauti kaip vietinis“, geriausia vieta – Egipto kurortai palei Viduržemio jūrą, ypač – Aleksandrijos didmiestis (5,5 mln. gyventojų). Ten nėra privačių paplūdimių ar „turistų rezervatų“. Tvyro tokia laikų bent 50 metų atgal dvasia: romantiškai(?) aptrūnijęs ir apipelijęs senamiestis iš nuostabių XX a. pradžios rūmų, o beveik visi taksi – Žiguliai. Tačiau driekiasi 20 km ilgio žavi pajūrio promenada-magistralė su šimtais jaukių kavinių, o, svarbiausia, vietiniai prekijai dar nesuprato, kad užsienietis tėra „vaikštanti piniginė“ kurią būtina „papurtyti“ įkyriai kišant paslaugą už dešimtgubą kainą. Prie Aleksandrijos miesto Al Kaitbai forto vietiniai net panoro su mumis nusifotografuoti – tokia retenybė užsieniečiai ten. Tiesa, ta pakrantė kiek vėsesnė (liepos dienom vidutinė temperatūra +30, balandžio/lapkričio +24, sausio +18).

Senovės pasaulyje Aleksandrija buvo vienas svarbiausių miestų (įkurtas Aleksandro Makedoniečio), bet iš visos tos didybės telikusios kelios kolonos ir katakombos. Turizmo bukletai rekomenduoja “Aleksandrijos švyturį” ar “Aleksandrijos biblioteką”, tačiau tai tėra nauji pastatai niekaip nesusiję su senovės stebuklais (tiesa, biblioteka – gana įspūdinga).

Tiesa tokia: Egiptas – milžiniška šalis (sulig trim Vokietijom). Bet kokios svarbios lankytinos vietos yra bent 200-300 km nuo bet kurio kurorto. Nes jos visos yra Nilo slėnyje, vingiuojančiame po visą Egiptą. Trys Nilo slėnio perlai – Kairas (su Egipto piramidėmis), Luksoras (su puošniais požeminiais faraonų kapais) ir Asuanas (su Abu Simbelo šventykla „netoliese“).

Egipto piramidės – aplenktos dydžiu, bet ne didybe

Egipto piramidės! Sunku net sugalvoti, nuo kur pradėti pasakoti, nes pamėginus suvokti daugybę faktų apie jas nugara eina pagaugais.

Piramidžių amžius. 5000-4000 metų. Pagalvokite – nuo tų piramidžių pastatymo iki Romos Imperijos praėjo daugiau laiko, nei nuo Romos Imperijos iki šiandien! Kai prieš ~2200 metų senovės graikų išminčiai įtraukė piramides tarp Septynių pasaulio stebuklų, jau tada jos buvo dviem tūkstantmečiais senesnės už visus likusius šešis. O dabar beliko vienintelės, kurios dar stovi! Paskutinis konkurentas nugriuvo prieš 600 metų…

Piramidžių dydis. Cheopso piramidė 3800 metų buvo aukščiausias planetos pastatas – kai joks pastarųjų metų statinys šio titulo neišlaikė ilgiau kelių dešimtmečių. Lietuvoje tokio aukšto pastato (ne TV bokšto ar kamino) iki šiol nėra.

Piramidžių mistika. Tai, kad žmonija ištisus tūkstantmečius nepakartojo nieko panašaus, iki šiol skatina teorijas apie jas pastačiusius magus ar ateivius. Juk jos tiesiog kitokios nei visa kita, statyta senovėje, Viduramžiais, net naujaisiais laikais.

Daug „Senovės pasaulio“ paveldo žavi vien todėl, kad senas (pvz. gerokai nusivyliau Stounhendžu), bet Egipto piramidės priblokštų kada bebūtų pastatytos. Net jei nūdienos dangoraižiai aukštesni, nė vienas jų nėra tiek ištįsęs dar ir į plotį. Ir tie iš dykumos styrantys dirbtiniai akmeniniai kalnai ir šiandien toks pat magiškas vaizdas, kaip ir prieš 1000 ar 3000 metų.

Kiekviena piramidė – Egipto faraono kapas. Tų „dirbtinių kalnų“ viduriuose nutiesti slapti koridoriai, o kažkur giliai (gal aukštai, o dažniausiai išvis po žeme) – salė su valdovo sarkofagu. Šiandien daugelis koridorių atverti turistams ir leistis į juos – unikali patirtis, kokios kitur pasaulyje nerasi. Laiptai žemyn, tada tiesiai, tada vėl į viršų, pro “netikrus kapus” plėšikams apgauti… Ne kartą spraudžiausi susilenkęs, tegalėjau lipti žemyn atatupstas, ne vienas šikšnosparnis atsitrenkė į kūną, sunkiai nusakomas “piramidžių dvokas” stiprėdavo su kiekvienu metru, o ryte gerokai skaudėdavo kojų raumenis. Bet pasiekti galutinį tašką 5 milijonų tonų akmenų apsupty – magiška!

Visos Egipto piramidės stūkso vakariniame Nilo krante – mirusiųjų krante – anapus senovės Egipto sostinės Memfio. Tas “Gyvųjų” miestas sunyko kaip ir visi jo gyventojai, o mirusiųjų miestas – liko.

Garsiausias piramidžių kompleksas – Gizos piramidės, kur stovi ir dvi aukščiausios (Cheopso, 139 m ir Chafrės, 137 m). Aplink išsidėstęs ištisas turistinių viešbučių ir restoranų miestelis, o jei kokia ekskursija „veža prie Egipto piramidžių“, tai beveik visada – būtent (dažniausiai – vien tik) į Gizą. Nes tai – pati „piramidžių eros“ viršūnė.

Bet tokių piramidžių laukų ~40 km spinduliu – dar ne vienas ir ne penki (iš viso Egipte piramidžių virš 100, nors didžioji dalis nedidelės ar apgriuvusios).

Piramidžių istoriją geriausiai supranti prie Sakaros piramidžių. Anksčiau faraonai laidodavosi po eiliniais vienaukščiais pastatais, vadinamais mastabomis (Įspūdingiausia tarp tokių Sakaroje – Ty mastaba). Sau kapą statydavosi dar būdami gyvi, nes nuo to priklausė jų amžinasis gyvenimas. Faraonas Džoseris valdė ~25 metus – mastabą jau įsirengė, o dar mirtis nesišviečia. Tad jo architektas Imhotepas ant vienos mastabos pastatė kitą siauresnę, ant tos – trečią ir t.t. Taip gimė Laiptuotoji Sakaros piramidė (65 m).

Vėlesni faraonai nebenorėjo nusileisti Džoseriui – jiems irgi nepakako mastabų, reikėjo piramidžių. Bet faraonui Snefru laiptuota forma nepatiko – norėjosi taisyklingos. Tik kaip tokią pastatyti? Patirties nebuvo, architektams beliko spėlioti, bandyti. „Pirmasis blynas“ – Maidumo piramidė (62 m) – prisvilo. Jos šonai sugriuvo, nors jos vidurys iki šiol stūkso it koks senovinis supermasyvus gynybinis bokštas. Landos ir kapas irgi liko, bet Snefru ten nesilaidojo – jis norėjo tobulos piramidės.

Tolesnių Snefru bandymų laukas – Dašuro piramidės. Pirmąją, Lenktąją Dašuro piramidę (105 m), bandė statyti gana stačią, bet vėl pasirodė, kad ji grius, tad viršus pastatytas gulstesnis.

Snefru toks vaizdas irgi nepatiko, tad jis užsakė trečią piramidę – kad jau nuo pat pradžių būtų statoma tokiu kampu, kad išstovėtų tūkstantmečius. Ir ta Raudonoji Dašuro piramidė stovi, ir yra trečia pagal aukštį Egipto piramidė po dviejų Gizos piramidžių (105 m), ir ne ką mažiau įspūdinga. Visos vėlesnės piramidės (tarp jų ir Gizos) tebuvo didesnės ar mažesnės jos kopijos.

Verta aplankyti daugiau nei vieną piramidžių lauką. Gal Gizos įspūdingiausios, bet ten esi kitų turistų ir prekijų apsupty, be to, jas beveik „prarijęs“ Kairas, aplinkui – didmiestis. Sakaroje – ramiau, Dašure dar gali, kaip prieš šimtmetį, pajusti tą supančią dykumos didybę, o Maidumo piramidės net kalbinti vietiniai turizmo organizatoriai nežinojo.

Be to, Sakaroje yra ir daugiau lankytinų vietų – ypač įdomus Serapeumas, kur faraonų vertose katakombose laidoti šventieji jaučiai. Senovės Egipte būdavo tikima, kad daugelis dievų įsikūnija į kokius gyvūnus: tie gyvūnai, kol būdavo gyvi, garbinti, jiems mirus mumifikuoti tarsi faraonai ir tuomet „ieškoma“ naujo gyvūno, į kurį įsikūnijęs dievas. Dievas Ptah „įsikūnydavo“ į jaučius ir kadangi šis dievas „globojo“ Egipto sostinę Memfį, jo „įsikūnijimų“ kapai – puošniausi iš visų Egipto „dieviškųjų gyvūnų“ kapų.

Kairas – milžiniška, bet primiršta Egipto sostinė

Kairą, kaip ir visą Egiptą, užgožia piramidės. Dažna „Ekskursija į Kairą“ – tai tik kelionė prie Egipto piramidžių ir atgal, pakeliui stabtelint Egipto muziejuje. Taip, jis – vienas turtingiausių pasaulyje muziejų, bet jis irgi skirtas išimtinai senovės Egiptui: jo dievų ir valdovų statuloms, hieroglifų pilniems papirusams, seniausiems pasaulyje realistiniams portretams iš Fajumo oazės, faraonų mumijoms, auksinėms Tutanchamono įkapėms.

Šiuolaikinis Kairas daugeliui praslenka anapus autobuso lango. Bet juk tai – didžiausias arabų pasaulio ar net visos Afrikos miestas, kuriame – apie 20 mln. žmonių! Kiekvienas rajonas – vis kitas Egipto, Arabijos, Afrikos veidas.

Labiausiai „tipinis“ Kairo rajonas vadinamas Islamiškuoju Kairu. Tai – ištisas egiptietiškas miestas, kurį dar VII a. pradėjo statyti Egiptą užkariavę arabai. Su turgumis virtusiomis siauromis gatvėmis, mečetėm, medresėm, tautiniais drabužiais vilkinčiais seneliais prie puodelių kavos žaidžiančiais eilinę nardų partiją ir stebinčiais vos prasilenkiančias mašinas, autorikšas ir asilų kinkinius.

Islamiško Kairo pažiba – Citadelė, įtvirtintas miestas ant kalno, valdovo Saladino pastatytas gintis nuo kryžininkų, su didingomis mečetėmis ir dar didingesniais vaizdais žemyn (net piramidės giedrą dieną matosi). Tuos, kam patinka „keistos ir neatrastos vietos“, labiau traukia Šiaurinės kapinės: visa Viduramžių Kairo grietinėlė ten laidojosi milžiniškuose kapuose. Dideliuose tarsi namai: kad giminės galėtų pernakvoti atvažiavę jų aplankyti. Blėstant tų didžiūnų atminimui, kapuose apsigyveno ne giminės, o… tūkstančiai benamių. Skamba nejaukiai, bet Kairas saugus miestas, o Šiaurinės Kapinės dabar tiesiog dar vienas miesto rajonas, keistas Islamiškojo Kairo tęsinys kur gyvieji gyvena tarp mirusiųjų.

Šalimais ir Al Azhar parkas, turtingų arabų dovana miestui: šiukšlyną 2005 m. čia pakeitė medžiai, nuostabūs vaizdai į Islamiškojo Kairo stogus. Jausmas tame parke nebūtų toks stebuklingas, jei jis plytėtų kur Europoje, bet po Islamiško Kairo chaoso ir purvo be žalumos Al Azhar parkas palieka didžiulį įspūdį. Aišku, kodėl kone šimtai jaunavedžių porų kasdien būtent čia rengia fotosesijas (yra net oficialus „jaunavedžių bilietas“), o ištisos giminės renkasi piknikauti ant nupjautos ir palaistytos žolytės.

Dar XIX a. Egipto valdovams Islamiškasis Kairas atrodė pasenęs, atsilikęs; karalius Mahometas Ali įkvėpimo žvelgė į Paryžių ir pastatė naują Kairo centrą su didingais europinio stiliaus pastatais ir rūmais. Kairą keliautojai net praminė „Paryžiumi prie Nilo“. Dalis anos didybės trupa ir griūva, dalis seniai perstatyta nykiais daugiaaukščiais, bet Kairo centre (Tahrir aikštėje ir ryčiau) dar gali pasijusti labiau Europoje nei Afrikoje. Ten kostiumų gerokai daugiau nei tradicinių drabužių, o vakarietiškų prekės ženklų – nei turgaus prekijų. Tarp įdomiausių vietų netoli centro – Manialo rūmai, kuriuos sau pasistatė paskutinysis Egipto monarchas Farukas II (nuverstas 1952 m.): kad ir kiek Egipto valdovai imitavo Europą, gyventi norėjo rytietiškai, su atskiru sosto pastatu sode, nuosava mečete ir t.t.

O tikrasis Kairo senamiestis yra Koptiškasis Kairas, kurį pradėjo statyti dar Romos Imperija tada, kai arabų Egipte nebuvo nė padujų ir klestėjo Senovės Egipto kultūra. Senovės egiptiečiai niekur neišnyko: tiesiog jie dar nuo Jėzaus laikų pamažu atsivertė į krikščionybę (pats Jėzus Kristus, sakoma, lankėsi ten, kur dabar Koptiškasis Kairas). Jie sukūrė unikalią krikščionybės pakraipą – koptybę. Nors ilgainiui koptai perėmė užkariautojų arabų kalbą, jie vieninteliai dar vis meldžiasi senovės egiptiečių kalba. Jų bažnyčios kitokios: keistais raštais, kabančiais kiaušiniais (simbolizuoja Kristaus prisikėlimą, „išsiritimą iš mirties lukšto“) ir dar daug kuo. Ginčijamasi, ar koptai šiandien sudaro 10%, ar 15% egiptiečių, nes daug kur jie „nematomi“ (kaip pasakojo koptas vienuolis, netolerancija verčia slėpti religiją ar net atsiversti į islamą), bet Koptiškasis Kairas yra jų Vatikanas, jų popiežiaus rezidencija, palyginus su likusiu Kairu, tvarkingas it išlaižytas it koks Europos senamiestis. Žavu pasivaikščioti po bažnyčias – Kabančią bažnyčią ar Šv. Barboros bažnyčią ir Koptų muziejų kur kaupiamas šios religijos menas.

Bet nereikia turėti iliuzijų, kad koptai gyvena turtingiau už kitus egiptiečius. Čia tik jų „sostinė“ Koptiškasis Kairas bei pagrindiniai vienuolynai. Manšeja Nasir koptų rajonas 8 km nuo koptiškojo Kairo atrodo it „Bado žaidynių“ pasaulio scena: 65 000 žmonių ten gyvena susiveždami iš viso Kairo šiukšles, rūšiuodami, perpardavinėdami. Štai atrieda eilinis pikapas ar sunkvežimis, kurio šiukšlių krovinio aukštis dvigubai aukštesnis už jį patį, pypdamas vos prasilenkia su kitu tokiu pat. Štai autorikšos veža vietinius iki artimiausio didesnio kelio (rajono gatvės taip baisiai išmaltos, kad likusio Kairo taksistai net iškviesti atsisakydavo ten važiuoti). Štai po dvokiančią šiukšlių krūvą šmirinėja laukiniai milžiniški šunys.

Štai šeima tempiasi gatve kažkokius metalinius vamzdžius. Ir čia pat – parduotuvėlės, kaljanus kavinėse traukiantys seneliai, iš mokyklų į savąjį šiukšlų rajoną pareinantys kuprinėti vaikai. Žmonės kaip žmonės, gal net garbingesni ir draugiškesni nei kitur Kaire: 2 km einant rajonu nė vienas nepaprašė pinigų, nebruko įkyriai kokių prekių, o vaikai nebent šypsodamiesi pasisveikindavo tarsi pirmąsyk išvydę turistą. O rajono „viršūnėje“ – Šv. Simeono katedra, didžiausia Artimųjų Rytų krikščionių bažnyčia, ar tiesiog uoloje iškaltas 17 000 vietų amfiteatras: ir šiukšliarinkiai vardan Dievo sukūrė kai ką labai įspūdingo. Prie bažnyčios įėjimo išmestos skalbimo mašinos ar „išmėsinėtų“ fotelių jau nė nepastebi: palyginus su tuo, kas aplink, bažnyčios prieigos atrodo tvarkos oazė.

Toliau nuo šių centrų Kairas ištįsta į aplinkines dykumas – aptrupėjusiais nuobodžiais daugiabučiais ir naujais ir vis naujais vidurinės klasės priemiesčiais. Šen bei ten stūkso prekybos centras, šen bei ten kelias naujai grįstas, bet visa tai skęsta kioskų-parduotuvėlių, byrančių automobilių ir pradaužyto asfalto jūroje.

Tarp retų šiuolaikinio Kairo įdomybių – Spalio karo panorama, toks keistas 4D teatras, atvaizduojantis Egipto karą su Izraeliu 1973 m. (pagal kompiuterine grafika atkurtus vaizdus ir šlovingą Sueco kanalo kirtimo sceną jis atrodo buvęs daug sėkmingesnis Egiptui, nei iš tikro). Didžiulis akcentas jam, armijai primena, kad, visgi, esi Artimuosiuose Rytuose, ir regiono skauduliai dar visai nepagijo.

Luksoro gyvųjų krantas: pagrindinės Egipto šventyklos

Senovės Egipto istorija truko ~4000 metų. Civilizacija gyvavo ilgiau nei bet kuri kita pasaulio istorijoje, klestėjo dar tris tūkstantmečius po piramidžių statybų. Senąją Egipto Karalystę (sukūrusią piramides) keitė Vidurinioji karalystė (prieš 4000 metų), paskui – Naujoji Karalystė (prieš 3500 metų). Siekį statyti „Kuo aukščiau ir plačiau“ pakeitė „Kuo puošniau ir gražiau“.

To „brandžiojo“ ir „meniškojo“ Senovės Egipto širdis buvo dabartinis Luksoras ir nė savaitės neužteko išžvalgyti visoms šito miesto grožybėms.

Rytiniame Nilo krante – šventyklos, buvusi viso Senovės Egipto religinė širdis. Mažesnė Luksoro ir pati didžiausia Karnako, jas jungia ~3 km sfinksų alėja. Abiejų „švenčiausiose erdvėse“ leopardo kailiais vilkintys šventikai kasdien rūpindavosi šventąją dievo statulėle: pažadindavo įleisdami saulę pro masyvias duris, nešdavo jai suaukotą maistą, vakare „užmigdydavo“.

Tos statulėlės buvo auksinės ir po to, kai Senovės Egipto religiją galutinai įveikė krikščionybė, jas išlydė, tad „švenčiausių erdvių“ kambarėliai visose Egipto šventyklose – nykūs ir tušti, tik nuo grindų iki lubų sulipdyti bareljefai primena ten vykusius aukojimus ir garbinimus: štai koks valdovas ar šventikas parklupęs prieš šakalagalvį mumifikavimo dievą Anubį, štai prieš ereliagalvį Horą, štai prieš liūtagalvę Sekmet.

Užtat puikiai išliko įspūdingos kolonų salės, kuriose gigantiškos kolonos slegia tave taip pat, kaip ir Senovės Egipto aukštuomenę prieš 3000 metų. Ir obeliskais bei valdovų statulomis paženklinti kiemai – tai buvo paskutinė vieta, kur dar įleisdavo „eilinius senovės egiptiečius“, kad bent jau per šventes galėtų išvysti laukan išneštą dievo statulėlę.

Visų Naujosios Karalystės Senojo Egipto šventyklų architektūra ir menas – panašūs. Egiptiečiams tai net nebuvo menas, o amatas: buvo „tinkamas“ būdas vaizduoti kiekvieną dievą, kiekvieną sceną (pvz. užsimojusį šauti lanku ar trenkti lazda faraoną), o kažkoks išradingumas tebūtų buvusi tokia pat klaida, kaip šiandien parašyti 2+2=5. Todėl šimtmetis po šimtmečio, tūkstantmetis po tūkstantmečio egiptiečiai kūrė labai panašiai: dievai vaizduoti kaip gyvūnai arba žmonės to gyvūno galvomis; žmonių kojos ir galvos vaizduotos šonu, o torsas – priekiu; svarbesnės asmenybės vaizduotos didesnės (t.y. faraonas didesnis už valdinius), identiškomis povyzomis užsimoję trenkti priešui vėzdu stovi ir pirmasis “istorinis” faraonas Narmeris, ir Ramzis III, valdęs ir vaizduotas po 2000 metų.

Geriau nuodugniai pažinti keletą šventyklų, nei eiti į visas iš eilės. Luksoras ir Karnakas – puiki pradžia.

Luksoro mirusiųjų krantas – faraonų kapai

Vakariniame Luksoro krante – didingiausi Egipto kapai. Supratusi, kad piramidės ne tik primena apie mirusiojo galią, bet ir kvieste kviečia kapų plėšikus, Egipto aukštuomenė puolė laidotis kuo slaptesnėse vietose, po žeme: kapai iškasti, tuomet užmūryti, užversti akmenimis, kartais dar įrengus „netikrų“ sarkofagų plėšikams klaidinti (tegul randa tuščią ir galvoja, kad prieš juos jau apsilankė kiti plėšikai).

Atokiausias ir turtingiausias buvo Karalių slėnis, kur laidoti faraonai. Deja, nepaisant visos atsargos, jų kapus irgi išplėšė: daugelį net ne pavieniai plėšikai, o Egipto šventikai, kuriems po daugybės šimtmečių užmirštų faraonų kapai tapo tikrąja to žodžio prasme aukso kasykla. Neišplėštas liko vienas kapas – Tutanchamono. Ten palaidotą vos 20 metų amžiaus mirusį faraoną visi buvo pamiršę. Kapą 1922 m. atrado anglų archeologas Hovardas Karteris. Ir štai dabar Tutanchamonas bene garsiausias iš faraonų.

Tutanchamono kapo lobiai dabar – Egipto muziejuje Kaire, tad ir tas kapas – tuščias. Tačiau faraonų kapuose žavi ne įkapės, turėjusios padėti jiems pomirtiniame gyvenime, o požemiuose puikiai išlikę piešiniai, kuriuose taip vaizdžiai parodyta, kas tame pomirtiniame gyvenime laukia.

Egiptiečiai tikėjo, kad štai, atlikus „burnos atvėrimo“ ritualą kruopščiai preparuota mumija atgaus pojūčius ir keliaus į amžinąjį gyvenimą. Ten siela klestės tol, kol mumija kape nesuges, ir kol kas nors dar minės mirusiojo vardą. Dalį mumijų plėšikai sunaikino (kad jų nepersekiotų išplėštų kapų šeimininkų dvasios), tačiau savo vardų amžinumą faraonams pavyko užsitikrinti: šiandien jų vardus mini daugiau žmonių, nei jiems gyviems esant! Juk visame Senovės Egipte tegyveno 1,5-3 mln. žmonių, o dabar vien turistų į Egiptą kasmet atvyksta 12 mln.! Ir tikrai: garsiausi tie faraonai, kurių kapai – įspūdingiausi, o ne tie, kurie valdė geriausiai.

Iš viso Egipto būtent faraonų kapai labiausiai pranoko lūkesčius. Nes jei piramides ar šventyklas nuo mažens buvau matęs nuotraukose ir daugmaž žinojau, ko tikėtis, tai jokia nuotrauka negali perteikti faraonų kapų. Juk į ją tilps tik vienas ar keli piešiniai. Tuo tarpu faraonų kapuose yra ištisi tuneliai tokių pat spalvingų, ir ištisi kapinynai tokių kapų. Dykumų klimatas ir požemiai puikiai išsaugojo 3000 metų senumo dažus.

Valdovų laidojimo tradicijomis sekė ir Egipto aukštuomenė atskirame kilmingųjų kapų slėnyje (kapai mažesni, bet irgi didingi). Taip laidotos ir mylimiausios faraonų žmonos karalienių slėnyje (pačiam didingiausiam – Nefertari kapui – ir daugelio faraonų amžinojo poilsio vietos neprilygsta).

Kapus įrenginėjo puikiausi Egipto amatininkai apgyvendinti specialiai pastatytame Deir El Medinos miestelyje, kurio griuvėsiai – viena retų galimybių pažvelgti į eilinių senovės egiptiečių gyvenimą. Ir net kai kurie svarbūs amatininkai, pamatę, kaip ruošiasi laidotis faraonai, laisvalaikiu dar spėdavo sau irgi išsikasti „panašius“ kapus: aišku, paprastesnius, mažesnius, „naivesnius“.

Luksoro kapus lankiau atvirkščia tvarka: pradėjau nuo amatininkų Deir El Medinoje, paskui – kilmingųjų ir užbaigiau faraonais bei faraonienėmis. Jei turi laiko, taip geriausia: tada kiekvienas naujas kapas pribloškia, nes yra įspūdingesnis už prieš tai buvusius. Į daugybę kapų pardavinėjami atskiri bilietai, bet neverta eiti į visus. Kapai įvairesni nei šventyklos, bet 12 kapų pilnai pakako (po tris iš kiekvienos visuomenės grupės: amatininkų, kilmingųjų, faraonų, faraonienių; tos pačios grupės kapai vienas šalia kito, tad tris aplankai per valandą-dvi).

Vakarinis Nilo krantas Luksore pilnas ir laidojimo šventyklų, kuriose atlikinėti ritualai mirusiems faraonams, „iškvietus“ iš tolimų slaptų kapų jų dvasias. Kai kurios neblogai išlikusios (pvz. Ramzio III Medinet Habu), kai kurios puikiai atstatytos (Hačepsutos šventykla), iš kai kurių telikusios kelios stypsančios statulos (pvz. Memnono kolosai, traukę dar romėnų turistus) – ten net bilieto nereikia pirkti.

Egiptologija: Egipto “iškasimas” ne mažiau žavus, nei jo pastatymas

Senovės Egipto civilizacija virš 1000 metų buvo tiesiog užmiršta. Ne taip užmiršta, kaip senovės Roma ar Graikija, kurių filosofija, raštai, teisė, raidynas, tikėjimas ir kalbos niekad neišnyko. Egiptas, atrodė, išnyko visiškai. Niekas nebemokėjo perskaityti hieroglifuose užrašytos išminties, daugelis kapų ir šventyklų riogsojo giliai po dykumos smėliu ir akmenimis.

Ir tik XIX-XX a. archeologų (tuo pačiu keliautojų, nuotykių ieškotojų, o ir plėšikų, pardavinėdavusių Egipto lobius Europos muziejams) dėka viskas vėl atrasta iš naujo. Jiems – ir iš dalies mums – Senovės Egiptas buvo tarsi pasaka, kažkokia netikra istorija: menas, tikėjimas, kultūra, kalba, raštas visiškai neturėjo nieko bendro su dabartimi. Ir tuo žavėjo.

Faraonai, vesdavę savo seseris ar dukras, kurių lavonai sulaidoti paskirsčius jų vidaus organus į keturis atskirus indus su skirtingų gyvūnų formos dangčiais? Keista iš didžiosios K. Visas Senovės Egipto menas irgi toks svetimas – ir vienodai svetimas ir lietuviui, ir šiuolaikiniam egiptiečiui.

Kaip žavu turėjo būti tai atrasti, tarsi kokią ateivių civilizaciją iškasti iš po žemių! Tai buvo nedaug lengvesnis darbas, nei viso to statybos. Kaip vien rankomis išvilkti daugiatonį obeliską ar statulos galvą, rasti „adatą šieno kupetoje“ – užverstą faraono kapą – ir nukasti smėlį bei akmenis, pirmajam po tūkstantmečių pertraukos užeiti vidun? Apie tų laikų archeologus ir laikus, kai vos pajudinęs smėlį kartais galėdavai atrasti faraono kapą, BBC sukūrė nuostabų draminį serialą „Egiptas“ (2005 m.): jį pažiūrėjus „Egiptologijos era“ atrodo beveik tokia įdomi, kaip Senovės Egipto.

Prie tos eros gali prisiliesti Hovardo Kartrerio name Luksoro vakariniame krante, kuriame bazuodamasis šis archeologas XX metų ieškojo – ir rado – Tutanchamono kapą. Namo kieme pastatyta kapo kopija: tokia pat, kaip originalas, tik pigesnė aplankyti. Egipto valdžia visaip stengiasi, kad į „tikrus kapus“ turistų eitų kuo mažiau, nes dideli srautai kenkia tam menui: todėl jų lankymo kainos didelės.

Prie tos eros prisilieti kiekviename Egipto muziejuje. Jei Kairo muziejaus filosofija “kuo daugiau Senovės Egipto”, tai Luksoro muziejus gerokai mažesnis, bet įspūdingiausi, Senovės Egipto svarbiausius aspektus atspindintys eksponatai čia nepaskęsta tarp mažiau svarbių. Yra Luksore ir specializuotas Mumifikacijos muziejus pasakojantis apie tą iki šiol gąsdinantį Senovės Egipto aspektą, tuos pajuodijusius išpreparuotus lavonus (nė nesuskaičiuosi, kiek siaubo filmų sukurta apie prisikėlusias piktas mumijas).

Nilo slėnis – Egipto arterija

Pažvelgus į Egipto nuotraukas iš kosmoso atrodys, kad Nilas ne mėlynas, o žalias. Iš tikro tai Nilo slėnis, vingiuojantis per dykumas. Jei ne žalias ir derlingas Nilo slėnis, nebūtų buvę nei Egipto civilizacijos, nei šiandieninio Egipto.

Senovėje ilgiausia (ar antra pagal ilgį) pasaulio upė kasmet patvindavo, užliedama milžiniškus plotus savo “natūralių trąšų” pilnu vandeniu. Kai nusekdavo, atidengdavo tokius derlingus laukus, kad jų užtekdavo visam Senovės Egiptui išmaitinti. Ir tam net nereikėdavo dirbti kiaurus metus: potvynio metu visi turėjo laiko pastatyti šventykloms, piramidėms. Medžiagos, darbininkai irgi gabenti Nilu: pasroviui nešė pats Nilas, o prieš srovę pakakdavo iškelti burę. Tokie tradiciniai burlaiviai – felukos – naršo Nilą iki šiol, tiesa, dažniausiai jie plukdo turistus.

Bet Nilo svarba nė kiek nesumažėjo. Iš visų 100 mln. Egipto žmonių 98 mln. gyvena aplink Nilą! Tai dabar – praktiškai vienas ~1000 km ilgio miestas nuo Kairo iki Asuano, apimantis ir Luksorą. Žalias žalias. Bet abipus jo – tuščia geltona dykuma. Stovėdamas ant kopos vienoje Nilo slėnio pusėje nesunkiai gali matyti dykumą kitoje – atrodo, per kelias valandas ten nueitum pėsčias.

Nilo slėnis tebėra pagrindinė Egipto transporto arterija. Lygiagrečiai jo driekiasi “pirmasis” šalies geležinkelis. Abipus Nilo – iki šešių kelių. Arčiausiai upės “miestų keliai”, kur judi kokiais 30 km/h, o viena skurdoka gyvenvietė keičia kitą: čia tikrasis Egiptas! Toliau nuo Nilo “žemės ūkio kelias” pro kaimus ir fermas – arti ten, kur žalias slėnis virsta geltona dykuma. Ir kažkur toli į dykumą – naujai nutiestos magistralės (kai kurios – mokamos). Tai – tarsi Nilo slėnio aplinkkeliai.

Nilo pakrantės – kiekvieno save gerbiančio Egipto miesto širdis. Gali būti miestas skurdus, šiukšlinas, tamsus – bet jei tai nėra kaimiūkštis, savo Nilo pakrantę bus susitvarkęs. Ir vietinių, ir turistų šeimos ten eis pasivaikščioti, iš rytinio kranto stebės nuostabius saulėlydžius vakariniame, o fotografai siūlys daryti jų nuotraukas (tai – vieni retų paslaugų siūlytojų, kurie nė karto “neprisikabino”: susitaikė su tuo, kad turistai patys turi kuo fotografuoti).

Senovės Egipte miesteliai dar buvo retesni nei fermos Nilo užliejamose žemėse. Tų miestelių širdys būdavo šventyklos. Ir nors didžiausios stūksojo Luksore, geriausiai išsilaikė keletas mažesnių šventyklų miesteliuose. Net stogas išliko, spalvos. Tai – Kenos Dendara ~70 km žemyn Nilu nuo Luksoro ir Edfu ~100 km aukštyn Nilu.

Įdomių šventyklų yra daugiau – pvz. Kom Ombo (~200 km aukštyn Nilu nuo Luksoro) galima pamatyti krokodilų mumijų eiles, nes ten garbintas krokodilagalvis dievas Sobekas esą įsikūnydavo į Nilo krokodilus, žavus ir Abydosas (~200 km žemyn Nilu nuo Luksoro).

Šiuolaikinis Egiptas – religija/os, kultūra, maistas

Didžioji dalis Egipto gyventojų – musulmonai, daugelis – gana religingi. Egiptas – vienas istorinių islamo centrų, Kairo Al Azhar universitetas – bene garsiausia teologinė aukštoji mokykla, kur suvažiuoja studentai iš viso pasaulio. Egipte pilna senų mečečių, medresių. Bet jei į kokį Maroką keliaujama visų pirma dėl musulmoniškų miestų ir paveldo, tai Egipte jį visiškai užgožęs Senovės Egiptas ir “nutautiniti bei nureliginti” kurortai.

Iš dalies taip nori valdžia. Religija ir relgingesniaisiais ji nepasitiki, o šviesą mato Vakaruose. Nors daugelis Egipto moterų, pavyzdžiui, musulmoniškai ryši skareles, į elitą tokioms “prasimušti” sunku: netgi į elito restoranus, būna, su skarelėmis neįleidžia, o šiais laikais net yra apps’ai, rodantys, kur toleruojami religingi musulmonai. Didelė dalis opozicijos – būtent religingi musulmonai, ir tai padeda Egipto valdžiai įtikinėti vakariečius islamofobus, kad jei ne diktatūra neva valdžion “ateitų teroristai”.

Valdžiai 100 ar 500 metų paveldas mažai rūpi. Ech, kokie gražūs pastatai patys sugriūva ar net yra griaunami: pavyzdžiui, ištisi rajonai istorinių namų, bažnyčių Luksore nugraiuti tam, kad būtų atkurta Luksoro-Karnako sfinksų alėja. Bus dar viena naujai atkurta Senovės Egipto lankytina vieta… Užtat, išskyrus nebent Kairą ar Aleksandriją, Egipto miestuose nelikę tikrų, gyvų, gražių senamiesčių.

Kiek įdomesni koptų vienuolynai, ar, tiksliau, ištisi kompleksai su vienuolių celėmis, tvirtovėmis (naudotomis gintis nuo klajoklių beduinų), bažnyčiomis ir… fermomis. Pakanka aplankyti vieną-kitą: jų yra Nilo slėnyje, palei Raudonąją jūrą, o “švenčiausi” pakeliui iš Kairo į Aleksandriją (pvz. Šv. Makarijo, iš kurio kilę dauguma koptų popiežių). Koptai, kiek pastebėjau, geriau prisitaikę prie turistų, dažnoje koptiškoje vietoje gerai angliškai papasakos.

Šiuolaikinį Egiptą gali pažinti ir per Egipto virtuvę, pavyzdžiui, labai pigų valgį košarius (makaronai, ryžiai, padažai iš maišelių).

Asuanas, Abu Simbelas, Nubija – kilniai didinga Egipto pabaiga

Senovės Egiptas vingiavo kartu su Nilo slėniu iki sunkiai praplaukiamų Nilo slenksčių anapus dabartinio Asuano miesto, kur galingais fortais atsiremdavo į juodaodžių gyvenamą Nubiją. Fortai nuskendo. Nilo slenksčiai irgi. 1960-1970 m. pastatyta Asuano užtvanka, didžiausia pasaulyje, panarino aukštutinį Nilo slėnį po 5250 km2 ploto Nasero ežeru (sulig ištisa Lietuvos apskritimi).

Laimė, bent jau nuostabausias regiono egiptiečių šventyklas UNESCO išgelbėjo: supjaustė į gabalus, uola po uolos vilko aukštyn. Pati žymiausia, Abu Simbelas, buvo išskobtas uoloje, kurią prarijo Nilas. UNESCO pastatė jam betoninę “uolą” Nasero ežero krante.

Žiūrėdamas į keturias Ramzio skulptūras prie šventyklos įėjimo ir dar aštuonias viduje (Egipto faraonams niekur nepakakdavo vienos), į visus aukojimų dievams bareljefus mistiškai tamsiame interjere nė nebemąstai, kad visa šventykla “perkelta į betoną”. Viskas atrodo tikra. Yra tikra. Ir aplinka, Nasero ežero toliai, dykumos, dabar žavi ne mažiau nei praplaukiančių felukų kapitonų akį džiugindavo neužlietas Nilo slėnis.

Abu Simbelas ir šiandien – tolimiausias Egipto taškas. Nakvojome Asuane, kėlėmės 5 ryto, kad nuvažiuotume ~300 km iki Abu Simbelio ir tiek pat atgal per karštą dykumą, pro vidudienio poguliui į specialias pavėsines užsukusius vairuotojus ir miražus dykumoje. “Nakčiai kelią uždarome” – įspėjo kariškiai postuose ir skambino ragindami grįžti laiku.

Tokių “iškeltų” šventyklų palei Nasero ežerą – daugiau, bet į visas spėti galima nebent su Nasero ežero kruizu. Jei aplankyti tik vieną, turbūt verčiausia dėmesio Filė stūksanti savo saloje (kitoje, nei stūksojo senovėje – anos vietą tik metaliniai strypai bežymi, ji nuskendo).

Regiono sostinė Asuano miestas paliko dvejopą įspūdį. Pasitiko mus trupančiais namais, keistaspalviais kažkokių gamyklų dūmais, sunkiai pravažiuojamomis gatvėmis. Bet tada chaosas atsirėmė į Nilo pakrantę, kiekvieno save gerbiančio Egipto miesto širdį. Vienoje jos pusėje – paradinis Asuano miesto fasadas, kitoje – dykos geltonos smėlio kopos. “Mirusiųjų miestas”, kurio Kilmingųjų kapuose ilsisi prieš 3000 m. laidoti Asuano didikai. Gal jų dvasios gėrisi nuostabiais upės ir miesto vaizdais… Tame pat krante po ilgo žygio dykuma – apleistas koptų vienuolynas

Pačiame Nile – eilė salų, kurių svarbiausia – Elefantinos sala. Viename jos gale – vienos svarbiausių senovės Egipto gyvenviečių griuvėsiai. Būtent čia, pirmajame Egipto mieste, būdavo nustatoma, geras ar ne tais metais bus Nilo potvynis. Nuo to priklausydavo viskas – net mokesčiai.

Per salos vidurį – nubių kaimas su spalvingais pastatais, negrįstose gatvėse besiganančiais gyvuliais ir vis duagiau svečių namų turistams. Nubiai – juodaodžiai, kurių istorija persipynusi su egiptiečių. Jie ir kariavo, ir prekiavo su senovės Egiptu, vienu metu net buvo tapę faraonais. Jie gyveno aukštutiniame Nilo slėnyje ir visa jų tėvynė tikrąja to žodžio prasme nuskendo pastačius Asuano užtvanką. Dalis iškelti į vienodus namus kur nors prie Luksoro, o tie kaimai aplink Asuaną vieni paskutinių, pastatyti “nubiškoje dvasioje”.

Na ir Elefantinos gale – prabangus “Movenpick” viešbutis. Kitas, pats garsiausias, Old Cataract Hotel, įkurtas dar 1899 m. Britanijos verslininkų Britanijos turistams, atplaukdavusiems pirmaisiais Nilo kruizais. Ten Agata Kristi parašė “Mirtį prie Nilo”, nakvojo caras Nikolajus II, Vinstonas Čerčilis, princesė Diana, iš angliškai tvarkingos terasos tikriausiai stebėjo lėtai pratekantį Nilą ir Elefantinos salą anapus. Jau nuo XIX a. Asuanas – tikros kelionės į Egiptą pabaiga.

Egipto dykumos

Nilo slėnį supa tuščios Egipto dykumos (didžiausios pasaulio dykumos Sacharos dalis), kur (beveik) visos civilizacijos ir šiuolaikinių miestų – nė padujų. Ten tik menki miesteliai, beduinai, retos oazės.

Daugelis bent sykį kerta kalvotą Rytinę dykumą, nes ji skiria “tarptautinius” Egipto Raudonosios jūros kurortus nuo Nilo slėnio.

Tačiau daugiau dykumų įdomybių gerokai didesnėje Vakarinėje dykumoje su oazėmis. Ten įprastos įvairios dykumų pramogos, gerėjimasis smėlio kalnais. Tiesa, ne visa Egipto dykuma yra ta “nuostabi smėlėtoji” iš filmų apie gamtą.

Egipto dykumos, priešingai nei Nilo slėnio ar pakrančių, dėl didelių atstumų ir ribojimų dar neišnaršiau – tad ateityje gal šis straipsnis plėsis.

Egipto kainos, prekijai-apgavikai ir kaip jų vengti

Egipte beveik nėra nusikaltimų; visi Egipte gyvenantys užsieniečiai, su kuriais kalbėjau, sakė nenukentėję nuo banditų. Tačiau jų ir turistų aistras kursto Egipto prekijai-apgavikai ir jų daugiausia būtent prie piramidžių, Luksore ir kurortuose.

Egipto turistinėse vietose sunku brėžti ribą tarp prekijo ir apgaviko. Jų parduodamos prekės, paslaugos, dažniausiai yra normalios – tačiau jie padarys ir pasakys bet ką, kad tik parduotų ir kuo brangiau. Eidamas į pagrindines Egipto lankytinas vietas turi įsijungti tokį šarvą. Trys Egipto įsakymai: “Netikėk, nepasitikėk, nekreipk dėmesio”.

Dažniausiai prekijai puola įkyrumu: seka iš paskos, nekreipia dėmesio į “Ne”. Vos vienas pagaliau nueina – jau šaukia kitas. Dažniausiai taip elgiasi suvenyrų prekeiviai bei siūlantys įvairų transportą (taksi, laivai, kupranugariai, karietos, arkliai). Neatlaikę tokio “dėmesio” dalis turistų, turbūt, “pasiduoda”, kažką nuperka, kad “atsiknistų”. Bet ramybės tikėtis beviltiška: nepraeidavo nė minutė po to, kai išlipau iš karietos, nulipau nuo arklio, išlipau iš laivo – ir jau “puldavo” kiti karietininkai, arklininkai, laivininkai.

Įprasta, kad turistinėse vietose kainos išpūstos kartais. “Kola 150 svarų” (8 eurai) – sako toks vaikiščias, kai parduotuvėje kainuoja 5 svarus (30 eurocentų). Kai kurie turistai “pasimauna”: nusidera 50% ir galvoja daug pasiekę, kai iš tikro “pradinė kaina” galėjo būti užkelta ir 3000%… Pirmą dieną Egipte geriausia nieko nepirkti – tik aiškintis kainas, kad imtum gaudytis.

Turistams “palaužti” pasitelkiamas ir melas. “Neikite dabar į piramidę, piramidė uždaryta iki 13:00” – šaukė Gizos arklininkas – “Geriau pajodinėkite arkliu ir paskui 13 val. nujosit prie piramidės”. Nekreipėme dėmesio. Aišku, kad piramidė veikė. Visgi, išėję iš jos arkliu smagiai pajojome, sumokėjome sutartą kainą. Arklininkas buvo malonus, bet visgi darsyk pabandė laimę sumeluoti: “Čia tik už arklį arklio savininkui! O dar man reikia!”. Nekreipėme dėmesio. Daugelis Egipto prekijų “nepavykus melui” nepyksta.

Gretimame restorane užkalbinėdamas dantį “Jokių papildomų mokesčių, specialiai jums nuolaida” padavėjas atnešė sąskaita, kur ne tik, kad nėra jokios nuolaidos, bet dar ir 45 svarų “papildomas mokestis”.

Gizos prieigų kamščiuose sustoję jaunuoliai piktai tranko automobilio langus: “Uždaryta! Uždaryta!” rėkia. Pirmą kartą išsigandome – gal kokia avarija, apylanka. Atidarėme langą. “Geradaris” išbėrė tokią tiradą: “Dabar piramidės uždarytos, atvažiuokit rytoj, bet rytoj eiti bus toli, išsinuomokite kupranugarį, kupranugario kaina 100 svarų”.

“Draugais” turistus vadinantys prekijai kartais žaidžia Šerlokus Holmsus ir mėgina įgyti pasitikėjimą apsimesdami bent jau pažįstamų pažįstamais: “Mano brolis tas taksistas, kuris vežė jus iš Luksoro oro uosto į Winter Palace viešbutį” – pasakė vienas toks praeivis mums, prisėdusiems prie “Winter Palace” viešbučio. Tik kad į Luksorą neatskridome (atvažiavome automobiliu), nė karto nesinaudojome taksi ir gyvenome bute, o ne viešbutyje…

Na ir pats dažniausias melas: “Viskas po penkis! Tik užeikit!”. Tikiesi, kad 5 svarus. Niekučiai atrodo verti kokių 10 svarų, tai apsidžiaugi nuolaida, renkiesi prekes. Kai jau nori pirkti, prekeivis uždainuoja: “Po penkis ŠIMTUS, cha cha cha!”. Aišku, parduos ir už kokius 30-50 svarų, bet po ilgų derybų. Prisiminkite: kol nesutarėte dėl galutinės kainos, visada galite išeiti (tikėtina, pardavėjas vysis šaukdamas vis mažesnes ir mažesnes kainas).

Ir (galbūt) įžūliausias melas: visokie internetu užsakomi viešbučiai, panašioje vietoje ir panašiais pavadinimais, kaip žymesni geri, su netikromis nuotraukomis.

Na o didžiausia klaida – “paimti” prekę ar paslaugą nepaklausus (ar nepasiūlius) kainos. Ypač tokią, kurios nebegali grąžinti. “Uždainuos” ką norės.

Kai kurie turistai, keliavę vien po Egipto “topines” lankytinas vietas, susidūrę su prekijų “melo atakomis”, visiems aiškina, neva visi egiptiečiai, visi arabai, ar net visi musulmonai tokie. Keliaudamas po Egiptą nepriklausomai supratau, kad yra priešingai: daugelis pardavėjų atokiau nuo turistinių vietų net ir turistui sako tikrą kainą. O jei kuris ten “bandydavo laimę” sumeluoti, tai paprastai pakeldavo kainą ne daugiau dvigubai ir čia pat atsitraukdavo, kai pasakydavau tikrą kainą – ypač jei pasakydavau arabiškai. Na o jei kažkuris vis tiek apgaudinėtų – šalia bus kitas sąžiningas, smulkaus verslo Egipte gausu.

Tikrosios Egipto kainos tikrai mažos: benzinas, vietiniai restoranai kainuoja trečdalį to, ką mokėtum Lietuvoje. Viena išimtis: “vakarietiškos” vietos, ypač kurortuose. 5* viešbučių ar vakarietiškų restoranų kainos gali nesiskirti nuo Lietuvos. Na o labiausiai užsieniečiai permoka lankytinose vietose: ten iš užsieniečių už bilietus plėšiamos ir 30 kartų didesnės sumos, nei iš vietinių. Ir jei vietiniai moka labai pigiai, tai užsieniečiai – gerokai brangiau, nei koks muziejus ar istorinė vieta atsieitų Lietuvoje.

Egipto lankytinų vietų prižiūrėtojai: gidai, fotografai ir… kyšininkai

Egipto kapų, šventyklų ir kitų vietų prižiūrėtojai perėmę prekijų kultūrą. Dairaisi sau ramiai ir prieina koks, neprašytas puola “vesti ekskursiją”. “Čia Ozyris, Ozyris, Anubis, Anubis” – štai rodo eilinis “gidas” Egipto dievų piešinėlius ant sienų, kuriuos jau pats puikiai pažįstu. “Krokodilas, Liūtas” – užbaigia “pasakojimą”, nes pats neatpažįsta Sobeko ir Sekhmet. Iš pradžių dar bandydavau užduoti klausimus – beviltiška, nes angliškai normaliai nemokėjo nė vienas, o dauguma teiškalę kelias frazes: “beautiful”, “photo photo good good”. Po ekskursijos tikisi pinigų. Laimė, nedaug: džiaugiasi 20-50 eurocentų dydžio sumom, o jei pasakydavo bent kažką daugiau, nei žinojau pats, duodavau banknotą iš pluošto specialiai paruoštų viendolerinių. Tik “topinėse vietose” (Gizos piramidės, Luksoro karalių kapai) “gidai” dar pabandydavo laimę: “Tiek per mažai!”, “Kainuoja 5 eurus!”. Tada prisimindavau tris Egipto įsakymus: “Netikėk, nepasitikėk, nekreipk dėmesio”!

Ir visgi tie “gidai” parodo vietas kitaip – tik ne savo pasakojimais. Beveik kiekvienas po kokių penkių minučių prabyla: “Lipkit per tvorą, iš ten gražiau matosi”, “Ant šventyklos stogo negalima, bet šššš jus užvesiu”, “Šitos mumijos paprastai turistams nerodau, bet jums parodysiu”, “Tuoj, padėsiu jums nusikarti prie sarkofago”. Ir, atrodo, Egipto valdžia tai toleruoja: kiek daug vietų anapus ženklų “eiti draudžiama” net įjungtas apšvietimas! Nieko keisto, kad štai vienoje šventykloje vasaros atostogoms išvykę užsienio archeologai savąją mumiją ne tik užrakino, bet ir užmūrijo duris…

Kitas tų netikrų “gidų” privalumas: padaro neblogas “bendras” nuotraukas. Jų dėka iš jokios kitos šalies neturime tiek nuotraukų dviese su žmona, kiek iš Egipto. Beje, oficialiai daugelyje tų vietų fotografuoti draudžiama išvis – bet “gidai” leidžia. Dažniausiai interpretuoja, kad draudžiama (ar mokama) tik jei fotografuoji fotoaparatais ar videokameromis. Gerai, kad fotoaparato į Egiptą ir nesivežiau: būtų buvę problemų (ne vienoje lankytinoje vietoje jį reikėtų palikti apsaugai), o telefonu nuotraukos neprastesnės.

Prižiūrėtojai-gidai-kyšininkai tai nėra “išsigimęs turizmas”, tai – senos Egipto kultūros, Vakaruose vadinamos bakšiš, dalis. Geriausia ją suvokti kaip “arbatpinigius už nemokamą paslaugą”: gavę neprivalomos “pagalbos” iš aplinkinių, egiptiečiai jiems atsidėkoja. Tam, kuris padėjo parkuotis, kuris saugojo batus mečetėje, kuris panešė kuprinę, kuris padavė popieriaus viešajame tualete ir pan. Tik tas atsidėkojimas labai pigus: keli, keliolika, keliasdešimt eurocentų. Turistai sistemą laužo: arba neduoda išvis, arba duoda gerokai per daug – nes, vertindami per savo šalių prizmę, klaidingai galvoja, kad “duoti centus būtų įžeidimas”.

Egipto pavojai – terorizmo išvengsi, Diktatūros ir superbiurokratijos – sunkiai

Nebuvusieji Egipte dažniausiai bijo terorizmo. Kas metus ar du pasaulio žiniasklaidą apskrieja žinia apie kokį sprogdinimą ar sušaudymą, kas keturis ar penkis metus aukos būna turistai. Tačiau kai Egipte gyvena 100 mln. žmonių, kasmet aplanko 12 mln. turistų, tikimybė būti “tuo nelaiminguoju” be galo menka.

Užtat su kuo susiduria kiekvienas turistas – Egipto diktatūra. Diktatūra skelbiasi daug ką daranti vardan “kovos su terorizmu”, bet teroristais ji vadina visą opoziciją. Egipto santvarka primena totalitarinę: visokioms ten Baltarusijoms, Rusijoms iki to toli.

Kai kas dar prisimena 2011 m. demokratinę “Egipto revoliuciją” ir klaidingai galvoja, kad Egiptas – demokratinė šalis. Tačiau vieninteliai du demokratijos metai per visą Egipto istoriją baigėsi 2013 m. – ir armija atvedė į valdžią naują “šiuolaikinį faraoną”, kuris demokratiškai išrinktus politikus ir jų rėmėjus išžudė ar patalpino į kalėjimus. Būtent Egipte vyko didžiausios XXI a. taikos meto žudynės: ~1000 žmonių susirinko protestuoti prieš valdžią, tai valdžia tiesiog davė įsakymą armijai visus juos čia pat, Kairo gatvėje, iššaudyti. Nušovė net greitosios pagalbos medikus, kurie, vedini Hipokrato priesaikos, važiavo padėti žudynių aukoms. Tokios žudynės gal net Egipte retos, bet totalinė kontrolė – Egipto kasdienybė ir jokioje pasaulio šalyje iš 100+, kurias lankiau, nepatyriau didesnės.

Tiesa, Egiptas vienintelė tokia diktatūra, kuri kartu taip masiškai stengiasi vilioti turistus. Tad iš paskutiniųjų bando daryti, kad “tipiniam turistui” diktatūra matytųsi kuo mažiau: Egipte paprasta išsikeisti pinigus ar nemokamai išsigryninti juos iš bankomato, įsigyti telefono SIM kortelę internetui, gauti vizą atvykimo metu oro uoste (kitose diktatūrose su visu šituo dažnai biurokratijos daug daugiau). Jei keliauji į kurortą ir lieki jame, su totaline kontrole tikriausiai susidursi tik atvykimo ir išvykimo metu oro uoste. Abu kartus mums iš kuprinės iškrovė kiekvieną daiktą (prieš išvykstant tai padarė skirtingi pareigūnai du kartus), klausinėjo kam kas skirta ir pan. (kas kartą užtruko po kokias 15-20 minučių); išvykstant triskart tikrino pasus. Kai kuriems, tiesa, pavyko išvengti ir to.

Tačiau labiausiai Egipto diktatūrą pajunti sumanęs keliauti nepriklausomai. Egiptas tiesiog sklidinas karių ir policininkų, daugelis jų nešini automatais. Niekur kitur pasaulyje nemačiau šitiek ginklų! Kai kurie tiesiog stebi gatvę iš kokio “įtvirtinto bokštelio” ar iš anapus neperšaunamo skydo. Pilna postų, tikrinančių visus pravažiuojančius automobilius. Vienuose prašo paso (nusirašo duomenis), kituose dar ir atidaryti bagažinę, trečiuose užsirašinėja telefono numerį, viešbučio pavadinimą ir kt. Ir ne šiaip užsirašinėja: paskui, būna, skambina, kai kurie – ne po kartą. Pavyzdžiui, kai pasakėme nežinantys, kur tą dieną apsistosime, paskui skambinėjo “Ar jau apsistojote? Kur?”, kad užpildytų grafą savo biurokratinėse formose. Daugelio skambinančiųjų nė nesupratome, nes kalbėjo vien arabiškai. Po sustojimo “įkyriausiame” poste vis skirtingi numeriai skambino šitokiu dažnumu: 11:39, 11:39, 11:44, 11:53, 12:00, 12:02, 12:03. Svarbiausia, kad jeigu panašiu maršrutu važiuotum, tarkime, neužsukdamas į lankytiną vietą, prie kurios yra postas, tai kur tu apsistojęs niekam nerūpėtų, bet va pravažiuoji tą postą ir tai tampa “valstybinės svarbos reikalu”…

Ypatinga kontrolė lankytinose vietose. Jeigu į “paprastesnes” pakanka praeiti vieną ginkluotų pareigūnų supamą metalo detektorių, tai į pagrindines, kaip Karnako šventyklą, paeiliui išsidėstę net trys tokie patikrinimo punktai! Prie įėjimo į parkingą, įėjimo prie bilietų kasos, įėjimo į objektą. Tikrina ir pasą, kai kur paima ir grąžina išeinant.

Ir visi “oficialūs” pareigūnai bei kariai tai tik “smėlio kopos viršūnė”, nes daugybė “sėdinčių ir nieko neveikiančių eilinių žmogelių” Egipte yra neuniformuoti saugumiečiai.

Štai išsitraukiu telefoną pafilmuoti, atrodo, eilinę miesto gatvę – tuoj prisistato kažkoks “praeivis” ir puola rėkti arabiškai. Nesuprantame, ko nori – pakviečia uniformuotą kolegą. Liepia viską ištrinti, įrodyti, kad ištryniau ir iš “recycle bin”. Žinau, kad diktatūrose, tarkime, draudžiama filmuoti oro uostus ar policininkus – to Egipte ir nedariau, nebent iš labai toli (nors ir tai labai sunku, kai pareigūnų, postų, karo bazių pilna visur). Bet pirmą kartą per visas keliones į 100+ šalių man “davė velnių” už filmavimą, nors taip ir nesupratau, ką gi tokio ypatingo ten užfiksavau. “Negalima” sako. Neaiškina.

Kitą kartą prisėdu ant suoliuko Kairo Tahrir aikštėje atsigerti kolos. Po gal 20 sekundžių prisistato “praeivis”: “Čia ne, čia ne, čia ne” – sako. Galvoju, gal draudžia gerti. “Čia ne, čia ne, čia ne”. Duoda suprasti, kad net ir sėdėti toje aikštėje negalima – nuveja. Tikrai, vienintelis kitas žmogus, sėdėjęs ant suolelių aikštėje – tas pats saugumietis…

Bet užvis įkyriausias dalykas – pareigūnų palydos: kelionė į Egiptą susilaukus tokios staiga virsta kelione į Šiaurės Korėją. Jei važiuoji nuomotu automobiliu, “poste” tau liepia sekti iš paskos kokį nors policijos automobilį, karinį sunkvežimį, ar (dažniausiai) pikapą, iš kurio kėbulo tave nuolat stebi ginkluoti vyrai.

Daugelis “palydų” mus vedė tik iki miestelio ribos, bet pati ilgiausia užtruko nuo Abydoso iki Kairo, per visą šiaurinį Nilo slėnį. Galėtum jaustis kaip prezidentas, bet jautiesi kaip įkaitas. “Vedantys” ekipažai postuose susikeičia. Pirmame poste paklausia, kur važiuosi, ir dažnai ne tik nebeleidžia persigalvoti (pvz. užsukti į kokią neaptartą lankytiną vietą), bet ir parenka tau maršrutą (mums parinko važiuoti per Nilo slėnio miestus vietoje magistralės, ir užuot atvykę 22 val., atvažiavome 4 val. ryto – į bet kokius prašymus važiuoti magistrale nereagavo). Sudėtinga net sustoti degalinėje ar nusipirkti gerti, pareigūnai nurodė į kurį restoraną “galima eiti”. Nuolat skamba telefonas: skambinėja ne tik iš buvusių ar esamų postų, bet ir iš kažkokio “centro” su tikslu patikrinti, ar pareigūnai ir kariai dirba savo darbą ir mus tikrai veda ir nemeluoja centrui (“Kur jūs esate? Ar pareigūnai važiuoja prieš jus?”). Tos “ilgiausios dienos” statistika tokia:
*Iš viso mus vedė 19 skirtingų pareigūnų ir armijos ekipažų. Kadangi daugelyje važiuodavo 3-5 žmonės, išeitų ~80 žmonių vien tuose ekipažuose. Plius skambintojai, postų darbuotojai – žodžiu, geri keli šimtai Egipto pareigūnų ir karių prisilietė prie šitos „valstybinės reikšmės misijos“.
*Sulaukėme 17 telefono skambučių iš 12 skirtingų telefono numerių.
*Nuvažiavome ~600-700 kilometrų, vairavome ~16 val., iš kurių ~12 val. su palyda ir ~14 val. beveik be pertraukų (planavome tą atstumą nuvažiuoti per dvi-tris dienas, užsukti į Amarną iš kur valdė pirmąją monoteistinę pasaulio religiją pradėjęs faraonas Achenatonas, bet dėl palydų planą pakeitėme).

Palydos nėra visuotinis Egipto reiškinys. Kai keliavome nepriklausomai po Egiptą 2020 m., jų nebuvo Raudonosios jūros pakrantėje, aplink Kairą ir Aleksandriją, pietų Egipte (Luksoras, Asuanas, Abu Simbelas). Be Luksoro-Kairo maršruto, girdėjome, kad palydos būna vakarų dykumoje ir Sinajuje. Nors akivaizdžiausiai su palydomis susiduri pats vairuodamas, sutikti viešuoju transportu keliavę turistai pasakojo apie palydas traukiniuose, kai šalia prisėda ir nuolat stebi pareigūnai ar saugumiečiai. Vienas iš 17 skambintojų galvojo, kad mes važiuojame autobusu, o ne automobiliu: “sugedęs telefonas”.

Kaip ir daug ko Egipte, nesuprasi, kam tos palydos. Saugoti turistus nuo teroristų? Bet šiauriniame Nilo slėnyje, kur su palydomis “bjauriausia”, išpuolių prieš turistus nebuvo. Ir apskritai tikėtina, kad su palyda esi tik didesnis taikinys: juk teroristai kovoja būtent su valdžia, armija, o turistus kartais nužudo tik todėl, kad griaudami turizmą teroristai siekia pakenkti valdžiai. O liūdniausiai pagarsėjo 2015 m. situacija, kai Egipto oro pajėgos, palaikiusios teroristais, apšaudė meksikiečių turistus – aštuonis nužudė. Taip pat ir jų gidą. Taip pat sužeidė vedusį policininką – prie tų mekskiečių irgi buvo „prisikabinusi saugoti“ policijos palyda…

Gali būti, kad tikroji paskirtis – “saugoti Egiptą”, ypač opozicines jo zonas, nuo vakariečių žmogaus teisių aktyvistų.

Na, bet net ir palydos dar nėra “kontrolės viršūnė”: yra kelių, viešojo transporto maršrutų, traukinių vagonų kur užsieniečiai tiesiog neįleidžiami. Dėl dar kitų reikia pildyti paraiškas kokioje nors biurokratinėje įstaigoje su prašymu gauti “leidimą važiuoti” (leidimus, sako, suteikia – bet užsiimti biurkoratija nesinorėjo). Ir net viename viešbutyje pasakė, kad užsieniečiai nepageidaujami. Gal todėl, kad šalimais karo bazė?

Kaip nuskristi į Egiptą? Trys geriausi būdai.

Atkeliauti į Egiptą yra trys populiarūs būdai:
*Skristi užsakomuoju reisu į kurortus. Taip į Egiptą keliauja daugelis lietuvių: nusiperka kelionės paketą į kokį viešbutį ir savaitę ar dvi praleidžia jame. Tiesa, aplankyti Egipto įdomybes (išskyrus koralinius rifus) taip sunku: net iki artimiausiųjų nuo kurortų šimtai kilometrų. Gyvenantieji kurorte paprastai aplanko nebent tas lankytinas vietas, kurios artimiausios (iš Šarm El Šeicho – piramides, iš Hurghados – Luksorą), labai intensyviai ekskursijai “paaukoję” vieną dieną (ir pusę jos praleidę autobuse važiuodami pirmyn bei atgal į kurortą). Ir visgi atskridus užsakomuoju reisu įmanoma ir kitokia kelionė: kelionių organizatoriai parduoda ir bilietus be viešbučių, o kartais gali apsimokėti paimti pigiausią viešbutį, tarkime, visam 2 savaičių laikotarpiui, net jei ten gyventum tik kelias dienas, o likusias – keliautum po Egiptą (automobiliu, viešuoju transportu ar kitaip). Net kai skridau į Jordaniją ir Siriją dariau taip: atskridau užsakomuoju reisu į Šarm El Šeichą ir keliavau iš ten (tada pigių skrydžių į Jordaniją dar nebuvo). Minusas: užsakomieji reisai į Egiptą brangesni, nei esame pripratę skraidyti Europoje.

*Skristi su “neoficialiais jungimais” pigių skrydžių bendrovėmis (paprastai į kurortus). Deja, tiesioginių pigių skrydžių iš Lietuvos į Egiptą nėra, tačiau jų pilna iš Vakarų Europos. Belieka nuskristi į kokį Vakarų miestą, į kurį pigu nuskristi iš Vilniaus, ir iš ten skristi į kokią Hurghadą (padės Azair, kuriuo naudotis mokau šiame video). Tai dažniausiai pigiausias būdas atvykti į Egiptą, bet kainuoja laiko.

*Skristi su “oficialiu persėdimu” į Kairą. Visokia “Lufthansa” per Frankfurtą ar “Turkish Airlines” per Stambulą. Deja, kainos didelės, ypač atsižvelgiant į tai, kad iki Egipto nuo Lietuvos arčiau, nei iki Ispanijos. Daugelis tų, kurie nori pakeliauti po Senovės Egiptą, dažnai ieško bilietų būtent į Kairą (visgi sostinė, šalia piramidžių), bet į Kairą iš Lietuvos niekada neskridau: jei rūpi kaina, geriausia “neoficialūs jungimai”, o jei patogumas – tiesioginiai kelionių organizatorių skrydžiai į kurortus.

Kaip keliauti po Egiptą arba baisusis Egipto eismas

Pirmas dalykas, kuris dažną turistą pribloškia Egipte – jo eismas. Pereiti gatvę Kaire iš pirmo žvilgsnio atrodo savižudybė: vairuotojai geriau apvažiuos palikdami tarp mašinos ir tavęs centimetrą, nei praleis – net perėjoje. Važiuoti su vietiniu taksistu ar autobusu net man yra buvę baisoka.

Kelių eismo taisyklės, atrodo, Egipte tiesiog neegzistuoja. Kad kas nors praleistų nesitikėk: privalai agresyviai lįsti pypdamas. Jeigu greičiau važiuoti prieš eismą – jie ir važiuoja (kad ir žiedu, magistrale). Naktimis daugelis lempas įsijungia tik lenkdami – “kam deginti benziną ir akinti kitus?”. Pypimai aidi nuolat ir, sako, net turi reikšmes. Sunkvežimiai, pikapai perkraunami taip, kad net pririštas neaišku kaip tas krovinys laikosi. O pačiame viršuje, ant krovinio dar, būna, miega keli žmonės… Eisme dalyvauja asilai, kupranugariai, karietos. O koks mokyklinukas “parvažiuoja” iš mokyklos užsikabindamas už sunkvežimio galo vienoje sankryžoje ir nušokdamas kitoje. Ko tik nematėme!

Egiptiečiai aukoja saugumą vardan greičio ir patogumo, bet kartais iš to noro skubėti viską tik sugadina: ne kartą patyrėme, kaip visa gatvė sustrigo srautams iš abiejų pusių pajudėjus vienu metu, užuot važiavus paeiliui, kaip būtų kitose šalyse. “Sustrigimus” padeda išvalyti gatves nuo gretimų kavinių stebintys vyrai, bet ir jie nekantrūs: “Nepraleidinėkit, važiuokit, greičiau”.

Iš tikro Egipte taisyklės yra – tiesiog, tik 5% jų privalu laikytis. Pavyzdžiui, vienoje Aleksandrijos gatvėje vos nenuvilko mūsų automobilio, nors palikome tik kelioms minutėms kol užbėgome į viešbutį. Visose kitose gatvėse visi stato nelegaliai “su visam”, bet, pasirodo, vietiniai žino, kad toje vienoje, reprezentacinėje pakrantėje, iš tikro mašinas nutempinėja.

Tiesa, kurortuose eismas nėra toks baisus (ne todėl, kad vairuotojai mandagesni, bet todėl, kad jų mažiau). O smarkiausiai turistinėse ir neturistinėse vietose skiriasi keliai. Neturistinėse egiptiečiai į daug ką spjovę: keliai neapšviesti, be sužymėtų juostų, remontuojant pagrindinį kelią vairuotojai nukreipiami į vos pravažiuojamą negrįstą šalutinį, net dažnoje magistralėje negali “įsilėkti” nė 80 km/h nes nežinai, kur staiga bus duobė (su padangų draiskanomis šalia) ar be galo aukštas “egiptietiškas” “gulintis policininkas”, kuris kertant virš 20 km/h, rodos, pramuštų nevisureigio dugną (automobilių ratų diskai dėl to parišami). Tuo tarpu pakeliui į kurortus ir pagrindines lankytinas vietas pastatyti nuostabūs keliai it Europoje (pvz. palei visą Raudonosios jūros pakrantę): lygūs, platūs, nors mašinų mažai.

Jeigu kokie turistai Egipte nuomojasi automobilį, paprastai apsiriboja tom “pakurortėm”, ir tai paklausęs “kaip Egipte išsinuomoti automobilį?” bet kuriam kelionių forume prieš gaudamas rimtą atsakymą sulauksi kokių penkių komentarų “Nedrįsk!”, “Ten niekaip nepavairuosi”. Tačiau nuomotu automobiliu apvažiavome visą Egiptą – ~5700 km, į avariją nepakliuvome. Pripratus Egipto eismas savaip logiškas. Pagrindinis principas: “Venk to, kas tikrai pavojinga, o ne kas tiesiog uždrausta”. Lietuvoje panašiai elgiamės, kai vaikštome pėsti. Juk daug kas eina per gatvę degant raudonai šviesai ar ne perėjoje “jei niekas nevažiuoja”.

Alternatyva – viešasis transportas, kuris pigus, tačiau ne kiekvienu mikroautobusu ar traukinio vagonu galima važiuoti užsieniečiams, o grafikų dažniausiai nerasi. Miestų viešąjį transportą (išskyrus Kairo metro) perprasti gana sunku. Taksistai Egipte dažnai apgaudinėja, bet daug miestų yra “Uber”.

Kitas variantas kelionei po Egiptą, kurį renkasi daugelis – ekskursijos. Arba dideliais autobusais (paprastai iš kurortų) arba privačios mažu automobiliu. Minusas: dažnai ne mažiau laiko nei lankytinoms vietoms skiriama visokiems “alabastro centrams”, “kilimų mokykloms” ir “papirusų muziejams” – nepaisant skambių pavadinimų, visa tai tėra parduotuvės, kur įkyriai ir per brangiai bruka prekes, nes jei ką nusipirksite, kelionės organizatorius gaus komisinių.

Na ir pati egiptietiškiausia patirtis Kruizas Nilu: plauki keletą dienų nakvodamas laive, o dienomis išlipi prie įvairiausių Senovės Egipto šventyklų ir miestų. Gali pasijausti ir kaip senovės egiptietis, plukdantis kokį obeliską, ir kaip XIX a. keliautojas: pirmosios kelionės į Egiptą iš Europos irgi būdavo kruizai Nilu. Tik, aišku, XIX a. plaukdavo gal vienas toks laivas, o dabar Nilą naršo šimtai jų, prišvartuoti po penkias vieną šalia kito trūkstant prieplaukų, o vietoje pavienių britų aristokratų – minios iš viso pasaulio…

Ar Egiptas – jūsų šalis?

Vieniems žodis “Egiptas” asocijuojasi su puikiu poilsiu, artimiausiomis Lietuvai šiltomis žiemomis ir turtinga istorija. Jie kuria savo Egiptą net grįžę namo: nuo Egipto įkvėpto XIX a. Europos meno bei literatūros kūrinių iki pseudoegiptietiškų šiuolaikinių Rusijos ir Ukrainos restoranų interjerų.

Kiti ant Egipto “dėję kryžių”: “Egiptas – ne man”. Terorizmo baimė, tragiškas eismas, diktatūra, bet dažniausiai, tikriausiai, taip sakyti verčia tiesiog tai, kad Egiptas toks nuvalkiotas: į jį keliauja tiek “masinių turistų”, kad “rimtiems keliautojams” Egiptas atrodo tik dar viena “bereikšmių vienodų kurortų su rusų turistais eilė”.

Tačiau dalis tų, kurie aršiausiai sako kad Egiptas ne jiems, po Egiptą net nėra normaliai keliavę.

Aš manau, kad Egiptą bent kartą pamatyti privaloma kiekvienam, kuris domisi kultūra, istorija. Egiptas – tarsi kelios šalys vienoje. Keliaudamas po istorines Senovės Egipto vietas nesijauti būdamas tame pat Egipte, į kurį daugelis keliauja tik pasikaitinti saulutėje. Keliaudamas po atokesnes lankytinas vietas (pvz. Asuaną ar mažiau žinomus Luksoro kapus) nesijauti būdamas tame pat Egipte, kur Gizos piramidės ir jų prekijų ordos. O keliaudamas po turistams paruoštus kurortus nesijauti, kad esi vienoje žiauriausių šiuolaikinio pasaulio diktatūrų su vienais sudėtingiausių kelių ir eismo sąlygų. Tereikia išsirinkti tuos Egiptus, kuriuos pamatyti nori tu, ir pamiršti likusius. Ir net jei kiekviename Egipte minusai, atrodo, nusveria pliusus, verta bent jau kartą gyvenime skirti savaitę pagrindiniams senovės Egipto lobiams – piramidėms ir Luksorui. Nes nieko panašaus į tai pasaulyje daugiau nėra.

Komentarai