Išskleisti meniu

Afrika – kelionių vadovai

Mauritanija – Afrikos dykumų klasika

Mauritanija – Afrikos dykumų klasika

| 6 komentarai

Mauritanijos pavadinimas daugeliui kažkodėl kelia siaubą: trečias pasaulis, teroristai, banditai, ligos ir – svarbiausia – nėra ką žiūrėti…

Realybė kitokia! Mauritanija – viena geriausių vietų pasaulyje patirti trikrą Dykumą iš pasakų: su begalinėmis kopomis, trupančiais prekybiniais Viduramžių miesteliais į kuriuos neveda asfaltuoti keliai, kupranugarių ir asilų vilkstinėmis. Su išsaugotomis unikaliomis tradicijomis ir be kitų turistų – išskyrus kelis pavienius nuotykių ieškotojus. Be to Mauritanija – viena saugesnių Afrikos šalių ir nė maliarijos pavojaus turistinėse zonose nėra.

Vienintelis teisingas stereotipas – taip, Mauritanija skurdi šalis. Ir keliautojas net viešbučiuose čia negalės tikėtis rasti gabalėlio turtingos Europos.

Nuskridau į Mauritaniją nepaisydamas visų gąsdinimų – ir tai pasirodė viena įspūdingiausių Afrikos šalių.

Šingečio istorinio miesto mečetė. Smėliu pustomas Šingečio senamiestis - UNESCO pasaulio paveldo sąraše

Šingečio istorinio miesto mečetė. Smėliu pustomas Šingečio senamiestis – UNESCO pasaulio paveldo sąraše

Mauritanijos dykumos tuštuma

Sacharos dykuma – didžiausia pasaulyje – yra Mauritanijos esmė ir unikalumas. Sachara driekiasi per daug šalių, bet didžiuma jos – nykiai akmenuota. O Mauritanijoje – ištisi smėlynai, vėjų pustomos kopos, nuostabiausi peizažai. Dykuma iš didžiosios raidės ar iš pasakų!

Saulėlydžio stėbjimas nuo aukštos kopos prie Šingečio

Saulėlydžio stėbjimas nuo aukštos kopos prie Šingečio

Tai – Adraro regionas, kelionė šimtus metų atgal. Į dykumas, kur net atsistojęs ant aukštos kopos kiek akis užmato gali neišvysti kito žmogaus. Kur medžiagas į statybas neša kupranugarių vilkstinės, o į daugelį kaimų neveda jokie keliai.

Dykuma čia ir be galo įvairi – be klasikinių smėlio kopų – juodų akmenų, kalnų ir kanjonų ruožai, tolimos palmių oazės ir kartą į kelis metus tekančios upės.

Mharito oazė

Mharito oazė Adraro regione

Garsiausias Mauritanijos dykumos stebuklas – Rišato struktūra, kuri iš kosmoso atrodo tarsi “Afrikos akis”. Ant žemės, aišku, kitaip: net atsistojęs “akies vyzdžio” kalvos viršūnėje temačiau panašią dykumą, kaip visur: į vieną pusę smėlynai, į kitą – akmenynai. Gal kiek spalvotesnę…

Rišato struktūra iš kosmoso. Uadano miestelio veišbutyje guli ši prancūzo fotografo knyga, kad turistams gimtų jauduliukas širdyje

Rišato struktūra iš kosmoso. Uadano miestelio veišbutyje guli ši prancūzo fotografo knyga, kad turistams gimtų jauduliukas širdyje

Bet Rišato struktūra – tik pretekstas kelionei. Tikrasis tikslas – pati dykuma. 438 km prieš kelis metus asfaltuotu keliu per dykumą nuo sostinės Nuakšoto iki Ataro pro vis menkesnius miestelius – visų pirma išnyksta šviesoforai, paskui – sunkvežimiai, galiausiai ir pakelėse išmėtytos prieš daugelį metų pradurtos padangos. Tada 179 km žvyrkeliu iki Uadano, kur tevažiuoja vien džipai ir, nors aplinkui, atrodo, nėra žmonių, vis dar ganosi kupranugarių kaimenės. Ir neprilygstami 30 paskutinių kilometrų lėkimo 100 km/h per “nuogą dykumą” iki Rišato.

Važiuojant džipu per Mauritanijos dykumą

Važiuojant džipu per Mauritanijos dykumą

Visa tai paliko dar didesnį įspūdį, nei pats Rišatas. Tarsi kokiame Dakaro ralyje, sekant nykstančiomis kitų turistinių džipų vėžėmis. Staigus stabdymas: vėjo supustytas kopos nuolydis per status, reikia apvažiuoti. Per visą laiką ten tesutikome pora kitų turistinių džipų, o kol lipau į Rišatą, kol dairiausi nuo jo viršūnės – kiek akis užmato nemačiau nė vieno kito žmogaus! O juk keliavome sezono metu!

Mes Rišato 'vydzžio' viršūnėje. Kiek akis užmato nieko nėra - o automobilis toli tarp mūsų galvų yra tas, kuriuo atvažiavome patys

Mes Rišato ‘vydzžio’ viršūnėje. Kiek akis užmato nieko nėra – o automobilis toli tarp mūsų galvų yra tas, kuriuo atvažiavome patys

Kai kurie bekelės entuziastai specialiai parengtais džipais atvažiuoja net iš Europos, kad galėtų pralėkti Mauritanijos smėlynais. Kiti renkasi daugiadienius žygius kupranugarių karavanais, nužygiuojančiais 20 km per parą, nakvoja dykumoje po žvaigždžių begalyne, o dienos pažiba tampa kokie poros tūkstantmečių senumo petroglifai su žirafomis ir drambliais ar sugriautas „fortas“, pastatytas filmą „Fort Saganne“ 1984 m. filmavusių prancūzų. Lėtesnis keliavimo būdas, įkvepiant į save dykumos atmosferą.

Fort Saganne fortas dykumos fone

Fort Saganne fortas dykumos fone

Žmonės specialiai skrenda lėktuvais iš Paryžiaus vien dėl to. Bet Mauritanijos dykumos dydžio sulig trim Vokietijom, Adraro regionas – beveik sulig Italija. Pakanka visiems. Kai kuriais maršrutais vietiniai net nepataria važiuoti vienu džipu: prasidursi padangą, baigsis benzinas ir gali dieną ar kelias tavęs nerasti.

Kupranugarių karavanas. Jie geriau lipa į kopas ir sunkiai leidžiasi žemyn, todėl leidžiasi ne tiesiai, o vingiuodami per aplink, kur nuožulnumas mažesnis

Kupranugarių karavanas. Jie geriau lipa į kopas ir sunkiai leidžiasi žemyn, todėl leidžiasi ne tiesiai, o vingiuodami per aplink, kur nuožulnumas mažesnis

Mauritanijos “kupranugarių uostamiesčiai“ (Šingetis, Uadanas)

Mauritanija – ne vien gamta! Iš begalinės Sacharos dykumos Mauritanijoje šen bei ten kyšo karštų vėjų nugairinti miesteliai: dabar it laike sustingę kaimai, o kažkada – svarbūs “kupranugarių karavanų uostai” kur prekėmis mainydavosi dykumų pirkliai, o dažname name gyvendavo “atsakymus į visus klausimus” žinodavę išminčiai.

Uadano griuvėsiai

Uadano griuvėsiai

Garsiausias Adraro prekybinis miestas – Šingetis, 523 km nuo sostinės Nuakšoto ir 80 km žvyrkeliu nuo Adraro sostinės Ataro. Ten pasijunti it bibliniais laikais. Griūvančius namus pamažu ryja vėjo pustomos milžiniškos kopos, smėlis padengęs visas gatves. Bet gyvenimas laikosi: dalis namų neapleista, iš tvirtovės bokštą primenančio minareto skamba musulmoniškas šauksmas maldai ir susirinkę miestelėnai (tik vyrai) puola ant kelių. Simboliškai nusiavę batus, nors mečetės grindis irgi padengęs storas smėlio sluoksnis.

Šingečio gatvė

Šingečio gatvė

O neįtikėtiniausia Šingečio pažiba – jo bibliotekos. Ant kažkokios griuvenos išsitrynęs prancūziškas tekstas nurodo prižiūrėtojo telefoną, paskambini ir ateina suklypęs senukas. Atrodo, beraštis – juk Mauritanijoje pusė žmonių nemoka rašyti. O pasirodo intelektualas bibliotekos paveldėtojas. Ta, kurią lankėme mes, pati seniausia – su 700 rankraščių, iš kartos į kartą paveldimų nuo XVIII a. Mums rodė ir religines XIII a. knygas, surašytas ant gazelės odos, ir tas, kur arabiškai aprašyta kad žemė sukasi aplink saulę. Arabai tą suprato anksčiau, nei Europoje Galilėjas.

Bibliotekos prižiūrėtojas rodo senus rankraščius

Bibliotekos prižiūrėtojas rodo senus rankraščius

Dabartinio šeimininko tėvas važiavo mokytis bibliotekininkystės į Egiptą – tad knygos, it archyve, supakuotos į dėžes, liečiamos su pirštinėmis. Ir vis tiek pakėlus trupa. Be to, jos neteko prasmės: knygų niekas neskaito, jos iš lėto nyksta. “Daug keliautojų buvo sužavėti, žadėjo kažkaip padėti – bet vis laukiu” – sakė senukas. Bent jau turistams reikia bibliotekos. Senukas gauna papasakoti prancūziškai miestelio istoriją ir papokštauti prilygindamas ištrinamą Korano mokymosi lentelę iPadui, o turistai atneša aukas. Kol taip bus, biblioteka irgi bus. Jei nesudegs. Kadaise tokių bibliotekų Šingetyje buvo keliolika, beliko šešios ar septynios.

Bibliotekos šeimininkas rodo visokius surinktus Mauritanijos padargus

Bibliotekos šeimininkas rodo visokius surinktus Mauritanijos padargus

Dar 125 km nuo Šingečio – Uadanas, kurią turistai pasiekia dar rečiau. Jis jau visai virtęs griuvėsiais: senamiestis apleistas dar XIX a. Atvykome iš Nuakšoto saulei besileidžiant, mistiškoje prieblandoje pasivaikščiojome, kol visai užslinko sutemos. Mečetė it tvirtovė. Šulinys, iš kurio, miesteliui atsidūrus priešiškų dykumų genčių apsuptyje, miestelėnai semdavosi vandenį. Siauros gatvelės, kuriomis prekes nešdavo tik asilais – kupranugarius pririšdavo už vartų. Mauritanijoje kupranugaris būdavo “tarpmiestinis traukinys”, o asilas – miesto automobilis.

Uadano miestelio vartai

Uadano miestelio vartai. Prie jų būriuojasi privalomi gidai – nežinau, ar kiekvienas bent kas antrą dieną gauna po kokį turistą

Visame Uadano senamiestyje tuo metu buvome vieninteliai turistai. “Kai kuriom dienom atvažiuoja keliolika turistų, kai kuriom – tik keli” – mums pasakojo. O griuvėsiai ne tik kad įrašyti į UNESCO pasaulio paveldo sąrašą – jie pranoksta daugybę tų, kur turistai grūdasi miniomis. Vien atmosfera ko verta! Pasaulyje daug romėnų ar graikų griuvėsių, majų ar inkų – bet tik retas keliautojas yra aplankęs Sacharos kupranugarių uostamiesčius. Jie visi šitaip toli nuo visko!

Uadano mečetės griuvėsiai

Uadano mečetės griuvėsiai

Ir Uadanas – dar nepaskutinis Mauritanijos kupranugarių uostamiestis. Dar gal 300-400 km į pietryčius per nuogą dykumą yra Tišitas. Dar 300 km už jo – Ualatas. Dvi dienos kelio nuo Nuakšoto. Net vienintelės angliškus turus organizuojančios Mauritanijos turizmo agentūros įkūrėjas sakė niekada ten nebuvęs ir turistų nevežęs, Vienas turistas lyg ir norėjo, bet persigalvojo. Mums irgi tąkart buvo per toli.

Uadanas. Aukštai - šiuolaikinis miestelis, kairėje - griuvėsiai. 'Land Roveris čia stovi virš 100 metų' - aiškino gidas ir nustebo kai pasakiau, kad prieš 100 metų Land Roverių išvis nebuvo

Uadanas. Aukštai – šiuolaikinis miestelis, kairėje – griuvėsiai. ‘Land Roveris čia stovi virš 100 metų’ – aiškino gidas ir nustebo kai pasakiau, kad prieš 100 metų Land Roverių išvis nebuvo

Kelionė į Mauritaniją nebaisi, bet nelengva

Mauritanijoje turizmo beveik nėra. Kai kuriomis dienomis, būna, net į populiariausius regiono miestelius užklydusius užsienio turistus gali suskaičiuoti ant rankų pirštų. Bet ten yra gausu viešbučių, paslaugų. Net liūdna žiūrėti į kokias suvenyrus pardavinėjančias moteris, viltingai laukiančias turistų, kai kiekviename miestelyje tokių prekijų daugiau, nei keliautojų užsuka per dieną…

Mauritnaijos kaimo moterų muzika. Religinė, bet pagal ją ir šokama

Mauritnaijos kaimo moterų muzika. Religinė, bet pagal ją ir šokama

Vietiniai pasakojo, kad Mauritanijos turizmui smogė 2007 m. įvykęs keturių prancūzų turistų nužudymas. Nors nieko panašaus po to neatsitiko, kai kurios pasaulio šalys įtraukė Adrarą į regionų, kur vykti nerekomenduojama, sąrašus. Tai kas, kad po to teroro aktų nebuvo, kad Britanijoje ar Prancūzijoje terorizmas pražudė daug, daug daugiau žmonių. Tai kas, kad Mauritanija statistiškai viena saugiausių Afrikos šalių (tik kažkiek nesaugesnė už Lietuvą). Kai Mauritanija tokia tolima, atoki, nesvarbi, niekas nepasivargino redaguoti tų sąrašų… Iki išpuolio Mauritaniją aplankydavo 30 000 turistų per metus, dabar, vietiniai kalba, gal tik keli tūkstančiai – nors manau gal daugiau, bet turizmo departamentas nesivargina skaičiuoti statistikos. Bet kuriuo atveju, juokingi skaičiai: Lietuvą per metus aplanko 2 milijonai ir ji – gerokai mažesnė šalis.

Apleistas viešbutis prie Uadano. Esą neatlaikė turizmo sumažėjimo

Apleistas viešbutis prie Uadano. Esą neatlaikė turizmo sumažėjimo

Tikrasis kelionės į Mauritaniją sunkumas – tenka “skristi į nežinią”, nes iš namų mažai ką suplanuosi. Internete nerasi autobusų grafikų ar maršrutų. Netgi, tarkime, autobusų stoties, iš kurios kelionę pradeda autobusai Nuakšotas-Ataras, jokiame internetiniame žemėlapyje ar GPS sistemoje neradau, o ieškojau ilgai. Tik apytikslius paaiškinimus “3 km į šiaurę nuo senojo oro uosto, vadinasi garaž atar” visokiuose angliškuose tinklaraščiuose mačiau.

Nuakšoto gyvenamieji rajonai, iš kokių (skirtingų autobusų stočių, priklausomai nuo krypties) išjuda tarpmiestinis viešasis transportas

Nuakšoto gyvenamieji rajonai, iš kokių (skirtingų autobusų stočių, priklausomai nuo krypties) išjuda tarpmiestinis viešasis transportas

Anapus Ataro – dar sunkiau: iki Uadano važiuoja tik maršrutiniai džipai. “Kada veš atgal į Atarą?” – klausėme viešbutėlio Uadane vadovės. Atsakymas skambėjo maždaug taip: “Rytoj ryte. Gal 4 ryto, gal 6 ryto. Priklauso nuo to, ar keleiviams reikės spėti į autobusą Ataras-Nuakšotas”. “Kaip sužinoti?” – klausiu. “Vietiniai žino, kas užsiima tais džipais ir jiems paskambina, pasiklausia. Aš galiu pasakyti kur skambinti ar pati paskambinti ir pasiteirauti”.

Prancūzai į Uadaną atvažiavo savo džipais

Prancūzai į Uadaną atvažiavo savo džipais

Čia atsakymas į visus neaiškumus Mauritanijoje. Reikia klausinėti vietinių ir klausinėti daug. Deja, angliškai Mauritanijoje beveik niekas nemoka. Tai – buvusi Prancūzijos kolonija ir jiems dar atrodo, kad pasaulinė kalba – prancūzų ir išsilavinusiam žmogui pakanka mokėti ją. Na o gimtoji kalba daugeliui – arabų. Labai rekomenduoju prieš keliaujant į Mauritaniją bent kažkiek pramokti bent vieną šių kalbų – antraip bus labai sudėtinga.

Šalikelės vaizdai pakeliui į Uadaną

Šalikelės vaizdai pakeliui į Uadaną

Paprasčiau galima keliauti išsinuomavus automobilį (brangu, bet jau įmanoma) ar nusisamdžius ekskursiją “nuo pradžios iki galo” (dar brangiau). Galbūt geriausia nepriklausomą keliavimą ir ekskursijas kombinuoti: nuvažiuoti iki Ataro ar Šingečio viešuoju transportu, o ten ieškoti ekskursijos po dykumą (pasiūlymų yra).

Samdytu džipu važiuojame per dykumą skambant giedamajam Koranui. Priekyje trys vietos - nuotrauką darė žmona, sėdėjusi šalia manęs

Samdytu džipu važiuojame per dykumą skambant giedamajam Koranui. Priekyje trys vietos – nuotrauką darė žmona, sėdėjusi šalia manęs iš dešinės

Ne viskas Mauritanijoje kaip atrodo. Ne kiekvienas restoranas atrodo kaip restoranas ar turi meniu, ne kiekviename dykumų miestelyje lengvai suprasi kelią į parduotuvę. Geriausia ir to klausti. Tik viešbutėliai pažymėti prancūziškais ženklais “auberge” (ten galima ir pavalgyti). Atrodo, miestelis Alacho pamirštas, vidury niekur – bet ir ten yra “auberge”. Juose ir valgyti duoda, ir į turistų klausimus atsako. Arabiškai arba prancūziškai.

Restorane Atare. Valgėm kupranugario kepenis be jokių prieskonių ar padažų. Kupranugario kepenys – prabangus Mauritanijos maistas. Kieta mėsa. Nors nesu vegetaras, man labiau patiko daržovės.

Restorane Atare. Valgėm kupranugario kepenis be jokių prieskonių ar padažų. Kupranugario kepenys – prabangus Mauritanijos maistas. Kieta mėsa. Nors nesu vegetaras, man labiau patiko daržovės.

Mauritanijos tradicijos – geriausiai išlaikytos

Mauritanija kaip reta Afrikos šalis turi savo veidą. Ypač anapus Nuakšoto. Padaryk kokią atsitiktinę nuotrauką (ne gamtoje) ir pažiūrėjęs kiekvienas, kas buvęs Mauritanijoje, akimirksniu atspės šalį.

Vėjas pusto smėlį ant kelio prie Nuakšoto

Vėjas pusto smėlį ant kelio prie Nuakšoto

Visų pirma, tautiniai rūbai. Mauritanijoje jais vilki kas antras – daugiau, nei mačiau dar kur pasaulyje. Vyrai nešioja daraa su giliomis rankovėmis ir kišene ant pilvo, o keliaudami toliau užsideda turbaną. Moterys – didžiąją dalį kūno (bet ne veidą) dengiančius spalvingus drabužius. Net oro uosto pareigūnai, dalijantys oro uoste Mauritanijos vizas, vilki daraa.

Tautiniais rūbais vilkintys vietiniai Nuakšoto žvejybos uoste

Tautiniais rūbais vilkintys vietiniai Nuakšoto žvejybos uoste

Antra, pasisveikinimas. Ateik į bet kurį restoraną, viešbutį, namus, kelionių agentūrą ir tuojau tau įpils simbolinį stiprios arbatos puodeliuką – mažyti, bet piltą-perpiltą pirmyn-atgal kokius penkis kartus, kad susidarytų kuo didesnė puta. Ji atvėsina. Jei sėdi ilgiau, arbatą tau neš ir vėl, ir vėl. Tai ženklas, kad esi laukiamas.

Mėtų arbatai prekeiviai sostinės Nuakšoto šalikelėje

Mėtų arbatai prekeiviai sostinės Nuakšoto šalikelėje

Trečia – miestelių namai. Mažyčiai, be langų, vieno kambarėlio. Ir viešbučiai miesteliuose – visi tokie. Kai pasakiau: “Toks gražus vaizdas nuo šito viešbučio į Uadano senamiestį – keista, kad kambariuose nėra langų” – vietiniai nesuprato. Jie neįsivaizduoja kitokio namo, tad ir kitokio viešbučio.

Pakelės miestelis Adrare

Pakelės miestelis Adrare

Ketvirta – tautinė sudėtis. 30% gyventojų čia arabai, 30% suarabėję juodaodžiai ir 40% kitų tautybių juodaodžiai. Esame įpratę Afriką skirstyti į “arabų Afriką” ir “juodąją Afriką”, bet Mauritanijoje beveik kiekvieną akimirką matai ir tuos, ir tuos. Jie retai tarpusavy tuokiasi, jų tradicijos skiriasi – bet jie daugybę šimtmečių kartu, dažnai tuose pat namuose.

Kupranugarių šeimininkas meldžiasi prie savo kupranuagarių

Kupranugarių šeimininkas meldžiasi prie savo kupranuagarių

Penkta – restoranai, kur sėdima ant grindų nusiavus, maistas irgi dedamas ant tų pačių grindų, aplink skraidant musių spiečiams. Kai kurie valgo peiliais ir šakutėmis, bet daugelis – rankomis. Pasigirsta šauksmas maldai – ir ten, kur tuoj neš maistą, vyrai puolė klauptis, gultis. Niekur kitur islamo kraštuose nemačiau šitiek tiesiog gatvėse, restoranuose besimeldžiančių žmonių, kiek Mauritanijoje.

Nuakšuoo restorane. pastarjame yra ir kėdės bei stalai - bet toliau nuo sostinės sėdima tik taip

Nuakšoto restorane. pastarjame yra ir kėdės bei stalai – bet toliau nuo sostinės sėdima tik taip

Šešta – šeimos tradicijos. Mauritanės tuokiasi ir 15 metų, bet vyrai – ~35. Neretai tik per vestuves jie pamato tėvų jiems išrinktą sutuoktinį. Moterys 20 metų gimdo ir augina vaikus (vidutiniškai po keturis), o šeimą išlaiko vyras. Bet tuomet susenęs (~50-60 metų) vyras „eina pensijon“, o dirbti pradeda dar gana jauna (~40 metų) žmona. Todėl, priešingai daliai kitų arabų šalių, nemažai vyresnio amžiaus moterų Mauritanijoje – verslininkės, turi viešbučius, restoranus, prekiauja. Nepaisant to, lytys labai atskiros: arabai mauritaniečiai, paduodavę man ranką, nuo mano žmonos spėriai nusukdavo žvilgsnį.

Moterys Nuakšuto žvejybiniame uoste laukia žuvis parplukdysiančių vyrų. Jos užsiima žuvų perpardavimu, turi restoranus

Moterys Nuakšoto žvejybiniame uoste laukia žuvis parplukdysiančių vyrų. Jos užsiima žuvų perpardavimu, turi restoranus

Mauritanija tokia savita dėl to, kad ji tokia atskirta nuo pasaulio. Dėl to, kad net į jos sostinės oro uostą kasdien teatskrenda penki lėktuvai: daugelis mauritaniečių nematę užsienio, savų tradicijų nekvestionuoja. Ir tos tradicijos čia gilios, užaugintos intelektualioje arabų kultūroje, o ne kokiose ten džiunglių gentyse, išsaugotos per neilgą prancūzų kolonijos laikotarpį (1903-1960).

Petroglifų prižiūrėtojas su išmaniuoju telefonu ir firminiais (ar bent padirbtais) drabužiais po tautiniu daraa. Mauritanija neįstrigusi laike - arba, tiksliau, ne visi jos aspektai įstrigę tame pačiame amžiuje. Tiesa, interneto daugybėje miestelių nėra ir Mauritanija tinka davar Vakaruose madingai skaitmeninei detoksifikacijai, „internetas kartais naktį būna“ - sakydavo vietiniai apie Uadaną. Tikrai, kažkada gal 2 nakties atėjo laiškai, bet ir tiek.

Petroglifų prižiūrėtojas su išmaniuoju telefonu ir firminiais (ar bent padirbtais) drabužiais po tautiniu daraa. Mauritanija neįstrigusi laike – arba, tiksliau, ne visi jos aspektai įstrigę tame pačiame amžiuje. Tiesa, interneto daugybėje miestelių nėra ir Mauritanija tinka davar Vakaruose madingai skaitmeninei detoksifikacijai, „internetas kartais naktį būna“ – sakydavo vietiniai apie Uadaną. Tikrai, kažkada gal 2 nakties atėjo laiškai, bet ir tiek. Paklaustas, kaip ištirta, kada įrašyti petroglifai, prižiūrėtojas paaiškino tarsi prieš 100 metų – „prancūzai taip sakė“

Dykumų toliai, kur net nesiekia valdžios ranka

“Ar šios vėžės per dykumą iki Rišato vien turistinių džipų, ar ten toliau yra ir kaimų?” – klausiau. “Yra nedideli kaimeliai, bet jų gyventojai džipais nevažinėja – tik asilais ir kupranugariais” – sulaukiau atsakymo.

Daugybės tokių kaimų net nesiekia Mauritanijos valdžios ranka. Dar toliau jos klajokliai, judantys po dykumą su savo palapinėmis ir kaimenėmis. Ir nors jų vis mažėja (klimato atšilimas, sako, gena į miestus), dar gausu.

Mauritanijos dykumų kelias

Mauritanijos dykumų kelias tik visureigiams ir kupranugariams

Ten, kur net patys mauritaniečiai nelabai žino, kas yra, dar klesti vergovė, norėdami nusikratyti problemų vaikai prausiasi mamų šlapimu, mergaitės prievarta penimos 9000 kalorijų per dieną tam, kad būtų storesnės ir lengviau įtiktų kokiam vyrui, o jeigu neįtinka – jas „iš gailesčio“ priverčiamas vesti vienas iš pusbrolių. Tiesa, kai kurios tų istorijų ištrauktos iš konteksto, perdėtos – mauritaniečiai ginčija, kad arabų tradiciją turėti šeimos nariais laikomų juodaodžių galima prilyginti vergovei. Bet vakariečiams baisių dalykų irgi galima rasti.

Mauritanijos dykumų gilumų gyventojas, nutūptas musių

Mauritanijos dykumų gilumų gyventojas, nutūptas musių

Vėliau, iš Uadano iki Šingečio važiuodami kitu keliu (tiksliau, ne keliu, o tiesiai per dykumą), panašų miestelį, į kurį neveda jokie keliai, pravažiavome patys (Google Maps net nepažymėtas, nors gyventojų iki 2000). Ten – vienas telefonas visam miesteliui, kelios saulės baterijos (čia – ne ekologinis išmislas, o būtinybė), jokio viešojo transporto. Jei gyventojams reikia kur nors išvažiuoti, bando sutarti, kad paimtų kažkoks grįžtantis “emigrantas į civilizaciją” iš tenai. Gal kartą per savaitę toks važiuoja.

Mauritanijos dykuma

Mauritanijos dykuma

Miestelis ten yra, nes ten – oazė, galima auginti saldžias datules, kuriomis kadaise misdavo karavanais keliaudavę pirkliai (lengva išlaikyti nesugedusias). Kitas oazes siekia keliai: Mharito, didžiausią Mauritanijoje, toks aplūžęs, o Terdžito, garsiausią Mauritanijoje, visai normalus.

Mharito oazė

Mharito oazė

Mauritaniečių tos oazės numylėtos daug labiau, nei pajūris. Jie eina į Terdžito oazės galą gerėtis pro uolienas prasiskverbiančiu ir lašančiu vandeniu. Tie Mauritanijos miestiečiai, kurie jau “išėję į pensiją” (tiksliau, išlaikomi ~8 vaikų ir anūkų, nes pensijų sistemos Mauritanijoje nėra), visai vasarai ten pasistato palapines ir ramiai ilsisi. Kiti dykumoje turi mažus namelius. Čia kaip Lietuvoje kaimo turizmas: mes “grįžtame prie šaknų” į sodus, prie ežerų, į tradicines pirtis, o mauritaniečiai – į dykumą. Juk kiekvieno senelis buvo klajoklis.

Visai tanki palmių giraitė Terdžito oazės gilumoje. Menkas upeliūkštis randasi iš pro uolas prasiskverbusio vandens, iš jo pripildomi net baseinėliai

Visai tanki palmių giraitė Terdžito oazės gilumoje. Menkas upeliūkštis randasi iš pro uolas prasiskverbusio vandens, iš jo pripildomi net baseinėliai

Nuakšutas. Mauritanijos sostinėje įdomiausia stebėti gyvenimą

Kai kelionės pradžioje atvykome lėktuvu į Mauritanijos sostinę Nuakšutą, sunkiai būčiau galėjęs tikėtis tokios nuostabios šalies ir įdomios kelionės. Sostinėje – viskas, kas blogiausia: todėl ją ir pasilikau straipsnio pabaigai.

Jau oro uoste pasitiko visokie “kaulytojai”. Štai kažkoks oro uosto darbuotojas vos atvykus tiesiai šviesiai mėgino prašyti 20 eurų – tarsi Europoje pinigai augtų ant medžių (Mauritanijoje tai koks ketvirtis minimalios algos). Miesto centre įkyriai lindo neįgalieji, vaikai, pabėgėliai iš Malio. Vietiniai nurodė pinigų jiems neduoti, nes juos vis tiek surenka kažkoks “elgetų vadas”. Mano žmona davė sausainį iš lėktuvo – gavusi mergaitė tuojau papasakojo visiems, ir apspito dar daugiau elgetų, kurių paskutinio atsikratėme gal po pusvalandžio: sekė per visą miesto turgų…

Vieta Nuakšuto centre, kur gausu kaulytoju. Vietiniai palapinėje gaminasi valgyti

Vieta Nuakšoto centre, kur gausu kaulytoju. Vietiniai palapinėje gaminasi valgyti

Be to, Nuakšote nėra jokių gražių pastatų. Miestas skubiai pastatytas ~1960 m. Mauritanijai paskelbus nepriklausomybę. Nes kol ji buvo Prancūzijos kolonija, šią dykumą valdė iš Senegalo. Į vienas į kitą panašius eilinius namus jau sugužėjo ~1 milijonas, bet turistui nuo to ne geriau. Nuakšoto lankytinos vietos – Didžioji mečetė (dovanota Saudo Arabijos ir šiaip jau pasaulio mastais menka), kažkoks aptriušęs viešbutis su gražiu vaizdu nuo stogo (na, į nelabai gražų miestą), Nacionalinis muziejus (aišku, senas, aptriušęs, tik lentynos naujesnės, su ženklais „Japonijos parama“), Prezidentūra, kurios kareiviai neleidžia fotografuoti, o aplinkinėse gatvėse nuvijo nuo šaligatvių: negalima eiti pernelyg arti apsaugininkų pastato tvoros. Teko žingsniuoti gatve.

Nuakšutas nuo aukščiausio viešbučio stogo. Matosi Saudų mečetė ir prezidentūros parkas (uždaras ir supamas karių saugomos tvoros)

Nuakšotas nuo aukščiausio viešbučio stogo. Matosi Saudų mečetė ir prezidentūros parkas (uždaras ir supamas karių saugomos tvoros)

Įdomesnis Nuakšote vietinis gyvenimas. Pavyzdžiui, neįsivaizduojamai “sudrožti” automobiliai – sudaužytom lempom, stiklais, parištais bagažinės dangčiais, bet dar kažkaip važiuojantys. Ir tokių – dauguma! Kai kurie su dar nenuplėštais Lenkijos, Serbijos, kitų Rytų Europos šalių lipdukais: štai kur “gyvenimą tęsia” visi 190 Mercedesai iš mano vaikystės Lietuvos. Mauritanijoje nėra techninės apžiūros, neprivalu segtis diržų, niekas nesilaiko eismo taisyklių (kaip laikysies kai, pavyzdžiui, viename šviesofore vienu metu degė ir žalia, ir raudona spalvos). Ir, sako, daug teisių nupirktos už kyšius.

Nuakšuto automobiliai. Stumdytojai prireikus paparkuoti papildomą, pastumia esamus

Nuakšoto automobiliai. Stumdytojai prireikus paparkuoti papildomą, pastumia esamus

Arba „viešasis transportas“ – niekur neskelbiamais maršrutais važinėjantys nepažymėti taksi. „Kaip žinoti, kuris automobilis – taksi ir koks jo maršrutas?“ – „Pagyveni Nuakšote ir jauti“.

Nuakšoto žvejai ir kupranugariai

Bet labiausiai Nuakšoto afrikietiškai kitoks vietinis gyvenimas atsiskleidžia konkrečiose vietose.

Nuakšoto turgus

Nuakšoto turgus

Žvejų pakrantėje, kur kiekvieną vakarą sugrįžta spalvingi žvejų laiveliai, perkrauna laimikį į bendrus laivus, kuriuos augaloti vyrai ištempia į krantą. Čia laukia restoranų šeimininkės – supirks rytdienai geriausias žuvis. Žvejyba niekad nebuvo mauritanų tradicija ir iki šiol ja užsiima imigrantai iš Senegalo – bet žuvis su ryžiais tapo Mauritanijos nacionaliniu patiekalu.

Žvejai ištempia į krantą savo laivą Nuakšoto žvejų uoste - tikslaiu, Žvejų pakrantėje, nes jokios prieplaukos nėra, reikia tempti rankomis laivus į paplūdimį

Žvejai ištempia į krantą savo laivą Nuakšoto žvejų uoste – tikslaiu, Žvejų pakrantėje, nes jokios prieplaukos nėra, reikia tempti rankomis laivus į paplūdimį

Kupranugarių turguje, kur pririšti šimtai šių “dykumų laivų”. Deja, nors asilai Nuakšote dar naudojami transportui, kupranugariai – jau tik mėsai. Nors kartais vos sukramtoma, ji – pati populiariausia.

Kaip ir daugelis Afrikos sostinių, Nuakšotas paliko vieną įspūdį kai ten atskridau iš Kanarų salų ir kitą – kai ten sugrįžau prieš skrydį atgal, išnaršęs dykumų tolius.

Kupranugarių turguje Nuakšote

Kupranugarių turguje Nuakšote. Užrašai ant kupranugarių nurodo šeimininką, numeriai – kad greitai bus skerdžiamas. Kupranugariai čia tik laikomi, o sandoriai sudaromi paviljonuose aplink

Atvykęs pirmąkart mačiau skurdą, šiukšles, sukiužimą. Pirmosios nakvynės viešbutyje – dažais ištepliotą langą, suskaldytas vonios plyteles (tikriausiai statybininkų, nes viešbutis gana naujas), vos atsisėdus subyrėjusią kėdę ar lentyną, pasibaigusį karštą vandenį: niekas Afrikoje neįrengiama kaip pas mus.

Sunkvežimis Nuakšote

Sunkvežimis Nuakšote

O sugrįžęs iš daug liūdnesnių, tolimesnių vietų jau regėjau didmiestį. “Koks puikus viešbutis” – pamaniau nors, geriau įsižiūrėjęs, supratau, kad tame viešbutyje irgi daug kas padaryta “tep lep”, išterliota, nudaužyta. Tiesiog to nebepastebi! Ir lengvai supranti, kaip nepastebi patys mauritaniečiai ir nesuvokia, kodėl vakariečiams ten kažkas neįtinka. Visiškai nesupranta, kodėl vakariečiai verčiau keliauja į Maroką kai Mauritanija, vietinio gido žodžiais, irgi „turi viską tą patį“…

Atsitiktinis Nuakšoto vaizdas

Atsitiktinis Nuakšoto vaizdas

Vakarietiškas Mauritanijos sostinės veidas

Beje, Nuakšotas turi ir vakarietišką veidą. Net nustebau kiek ten “ekspatų” – turtingų imigrantų, užsiimančių verslais ar dirbančių tarptautinėms organizacijoms bei ambasadoms, Nuakšote primenančioms milžiniškas tvirtoves. Atsikelia ir kiti arabai, ir europiečiai, tyliai apeidinėjantys Mauritanijos alkoholio draudimą visokiais vakarėliais Prancūzijos ambasadoje ar iškabų neturinčiuose baruose.

Prancūzų įkurta Zeinart galerija Nuakšote

Prancūzų įkurta Zeinart galerija Nuakšote

“Ekspatai” sukūrę ir neblogų restoranų (picos, spagečiai, kebabai…) ir Zeinart meno galeriją, kurioje tvarka ir skoningumas tarsi Prancūzijoje. Juk priklauso prancūzei… Jos vyras kai kuriuos “vietinius dirbinius” ir gamina, dar kai ką užperka Senegale. “Ekspatams” – net Cinqueme sodas, kuriame kiek akis užmato pardavinėjami sodinukai. Koks europietis nenorės auginti gėlių namie…

Tik dalelė sodinukų prekybos Cinquieme sode

Tik dalelė sodinukų prekybos Cinquieme sode

Ekspatai mėgsta leisti laiką Sultan Beach paplūdimyje 20 km į šiaurę nuo Nuakšuto, kurio smėlėtoje ir banguotoje platybėje nejučia pagalvoji: Mauritanija galėtų pritraukti ne mažiau “saulės turistų”, nei koks Egiptas. Vietiniai turi kitą paplūdimį – kiek mažiau tvarkingą, iš karto į šiaurę nuo žvejų prieplaukos.

Nuakšoto ekspatų paplūdimys. Greta Kataro investuotojai jau pastatė pirmąjį viešbutį masiniams saulės turistams – žiūrėsime, kaip seksis

Nuakšoto ekspatų paplūdimys. Greta Kataro investuotojai jau pastatė pirmąjį viešbutį masiniams saulės turistams – žiūrėsime, kaip seksis

Kai kurie vietiniai Nuakšote net truputėlį „apvakarėjo“ („Tinderis“ neišpopuliarėjo, bet, sako, jei važiuosi per Nuakšotą gera mašina, sustabdys kokia mergina „vienos nakties nuotykiui“). Bet daugeliui mauritanų idealas – nebe „nuodėmingoji“ Prancūzija, o Kataras ar kokia kita turtinga Persijos įlankos musulmoniškas šalis.

Prisidengę mauritanai savo paplūdimyje. Vandenyne - žvejų laivai

Prisidengę mauritanai savo paplūdimyje. Vandenyne – žvejų laivai

Mauritanijos tragedijos: korupcija ir reformų liūnas

Deja, Nuakšote geriausiai pamatai ir Mauritanijos akmenį po kaklu – visokiausius eksperimentus, turinčius “tuoj tuoj” sumoderninti šalį, o iš tiesų beprasmius ar žalingus. Tai, kad šalis 2017 staiga pakeitė vėliavą ir himną, o nuo Mauritanijos ugijos banknotų nubraukė nulį – dar nieko. Panašiu metu sugalvojo perkelti ir oro uostą: senasis buvo prie miesto centro, naujasis – 40 km už Nuakšoto. „Kodėl“ niekas negalėjo pasakyti. Ten – jokio viešojo transporto, taksistai lupa beprotiškus pinigus. Naujojo oro uosto šūkis “Sveiki atvykę į ateitį!”, tik ta ateitis – be wifi, su į niekur vedančiomis “food court” rodyklėmis, tualetais be popieriaus ir muilo. Užtat su autobusais, kurie paveža 50 metrų iki vienintelio perone stovinčio lėktuvo (tai kas, kad greičiau būtų nueiti pėsčiam ir Europoje seniai taip daroma). Senasis oro uostas gi paverstas kažkokia postapokaliptine niekam nereikalinga dykra vidury miesto: pakilimo takas tapęs „prasilėkimo trasa“ ir byrantiems mersedesams, ir asilams.

Mėgstamiausias mauritaniečių patiekalas - žuvis su daržovėmis ir ryžiais. Tai įspūdinga, nes anksčiau žuvies mauritaniečiai nevalgydavo. Iki šiol daugybė žvejų - imigrantai. Kita vertus, kai pagalvoji, bulvės juk iš Amerikos, jų lietuviai seniau neturėjo, ir cepelinai irgi nėra toks jau senas patiekalas....

Mėgstamiausias mauritaniečių patiekalas – žuvis su daržovėmis ir ryžiais. Tai įspūdinga, nes anksčiau žuvies mauritaniečiai nevalgydavo. Iki šiol daugybė žvejų – imigrantai. Kita vertus, kai pagalvoji, bulvės juk iš Amerikos, jų lietuviai seniau neturėjo, ir cepelinai irgi nėra toks jau senas patiekalas….

Vietiniai pasakojo apie dar keistesnes “reformas”: štai jau nepriklausomos Mauritanijos valdžia sugalvojo, kad mokyklose visi dalykai turi būti dėstomi nebe arabiškai, o prancūziškai: suprask, “pasauline” elito kalba. Dabar vaikai nebeišmoksta matematikos, biologijos ar fizikos – nes nesupranta gerai prancūziškai. Nebeišmoksta ir arabiškai, nes mokykloje arabiškos tik arabų pamokos – tarsi užsienio kalbos. O užsieniečiams dėl to Mauritanijoje lengviau nebent prancūzams – juk visiems kitiems europiečiams ar amerikiečiams „tarptautinė kalba“ seniai yra anglų.

Prezidentūra. Po šios nuotraukos padarymo kariai mums greitai nurodė pasišalinti

Prezidentūra. Po šios nuotraukos padarymo kariai mums greitai nurodė pasišalinti

Na, yra ir geresnių eksperimentų. Jokios šalies piliečiams nebereikia Mauritanijos ambasadose prašyti vizų – jos duodamos Nuakšoto oro uoste. Tiksliau, parduodamos. Bet vis šalis atviresnė. Didesnė problema – kaip ten nusigauti. Turintiems laiko lietuviams, turbūt, geriausia skristi į Maroką ir važiuoti iš ten, nes visi kiti būdai – brangūs.

Reforma, kurios mauritaniečiai laukia, bet jos vis nėra – kova su korupcija. Ji – milžiniška. Pakelėse stūkso policijos ir žandarmerijos patikros punktai, kurie tik ir ieško prie ko prisikabinti. Jei keliauji „kaip reikia“ autobusu – neprisikabins, bet skaičiau daug keliavusiųjų autostopu istorijų, kuriuos išsodina, aiškina, neva tai draudžiama, duoda suprasti „susimokėk kyšį ir negaišim laiko“. Nors tarp vietinių autostopas populiarus… Taip pat kyšius renka ir iš samdytų ekskursijų vairuotojų: esą, „turistai tau daug davė, tai pasidalink ir su mumis, antraip valandėlę palaikysim, viską tikrinsim, turistai geru žodžiu neminės“.

Arbata, duodama ir vis pildoma svečiams

Arbata, duodama ir vis pildoma svečiams

Vaistas menkai žinomų valstybių fobijai

Jei būčiau psichologas, atrasčiau naują fobiją “menkai žinomų valstybių baimė”. Daug galime atleisti “žymioms šalims”, kaip Turkija, Egiptas, net Brazilija ar PAR, bet vos tik pasakau, kad keliausiu į kokią Mauritaniją ar Paragvajų – tuoj randasi žmonių, puolančių gąsdinti baisumais, neva vykstančiais šalyje, apie kurią jie patys dar ką tik nebuvo girdėję.

Mano žmonai daroma hena

Mano žmonai daroma hena

Nes „pagūglina“ ir randa, kad, pavyzdžiui, Mauritanijoje 2007 m. plėšikai ar teroristai nužudė keturis prancūzų turistus. Tai kas, kad po to joks užsienietis Mauritanijoje nežuvo. Tai kas, kad per tą laiką teroristai ir banditai kitur pasaulyje išžudė tūkstančius turistų – ir Europoje, JAV. Bet kadangi Mauritanija yra „menkai žinoma valstybė“, to vienintelio incidento pakako, kad Dakaro ralis būtų „su visam“ iškeltas iš Afrikos, o žiniasklaida įtrauktų Mauritaniją į „amžino pavojaus“ sąrašą. O Paryžiuje gali kiek nori išpuolių surengti teroristai, Rio de Žaneire – banditai: šie miestai „puikiai žinomi“ ir į visados liks didžiausių svajonių, o ne didžiausių baimių, sąrašuose.

Ant kopos prie Šingečio: kupranugariai, džipai ir vietinės moterys

Ant kopos prie Šingečio: kupranugariai, džipai ir vietinės moterys

Tiesa, lietuviai nėra iš bailiausiųjų keliautojų ir net nustebau, kad Mauritanijoje mūsų šalis ganėtinai žinoma: ne vienas mauritanas teigė sutikęs ar net pažįstantis kitų lietuvių. „Kaip jūs dėkojate?“ – paklausė tas Šingečio bibliotekos senukas šeimininkas. „Ačiū“ – sakau. „Tikrai? Neturite kito žodžio?“. „Dėkui“ – sakau. „Taip, kiti turistai iš Lietuvos man sakė šitą!“. Be to, nemažai lietuvių jūrininkų žvejoja prie Mauritanijos krantų.

Šiame ekspatų restoranėlyje sutiktatas vietinis sakė pažįstantis lietuvį pavarde Starkis

Šiame ekspatų restoranėlyje sutiktatas vietinis sakė pažįstantis lietuvį pavarde Starkis

Tie lietuviai, kaip ir aš, įsitikina, kad Mauritanija tikrai nėra baisi. Ir tiems keliautojams, kurie nepabūgsta gąsdinimų, ta menkai žinomų valstybių fobija, turbūt, išeina tik į naudą. Mauritanija nebūtų ta pati Mauritanija, jeigu jos dykumos būtų užgrūstos turistais, kaip Maroko Merzuga, jeigu vietoje atokių tradicinių belangių viešbutėlių stūksotų visas spektras 5* resortų, britų jaunimėlis slapta laktų alų hosteliuose, o imituodami užsieniečius turtingesni vietiniai nusimestų tautinius apdarus.

Bet iki to dar daugybė metų ar dešimtmečių. Nors kas keliolika metų turizmo mastai pasaulyje padvigubėja, tokiose šalyse, kaip Mauritanija, supranti, kad dar yra aibė unikalių ir įdomių vietų, kur turizmo išvis nėra.

Komentarai
Straipsnio temos: , , , , , , , , , , , , , , , , , , , ,


Vakarų Sachara – valstybė-miražas patrakėliams

Vakarų Sachara – valstybė-miražas patrakėliams

| 0 komentarų

Vakarų Sachara pažymėta visuose pasaulio žemėlapiuose, bet iš tikro šios valstybės… nėra. Tą tuščią begalinę dykumą su keletu miestelių jau seniai užkariavo Marokas.

Visgi keliautojams Vakarų Sachara – atskira šalis. Ir ji pritraukia netikėtą derinį turistų. Jėgos aitvarų ir serfingo fanai negaili liaupsių dieviškiems Vakarų Sacharos vėjams ir bangoms, o senyvi ispanai ir prancūzai džiaugiasi kemperiais nuvažiavę „egzotiškiausiai, kur dar įmanoma“.

Visi jie patenka į tą dykumų miražą tarp eksklajoklių sahravių, Maroko kolonistų ir juodaodžių imigrantų. Į menkus vėjų košiamus miestelius, ties kuriais Sacharos dykuma didingomis kopomis sukrenta į Atlanto vandenyną.

Pervažiavau didžiąją Vakarų Sacharos dalį – tai paprasčiau, nei tikėtumeis. Visgi, kažkoks keistas sekimo jausmas niekad neapleido.

Sacharos pabaiga. Nedideli taškeliai - tai kemperiai, sustoję vakarui vidury niekur prie laukinio paplūdimio

Sacharos pabaiga. Nedideli taškeliai – tai kemperiai, sustoję vakarui vidury niekur prie laukinio paplūdimio

Dachla – vėjas, vandenynas, ekstremalai, dykuma

Didžiausia Vakarų Sacharos sėkmės istorija – Dachlos miestelis (~60 000 gyventojų). Ten gali užsimanyti nukeliauti vos žvilgtelėjęs į žemėlapį. Nes Dachla įsikūrusi ilgoje siauroje nerijoje. Tarsi Nidoje, vienoje pusėje – marios; kitoje – Atlanto vandenynas.

Pakrantės uolos prie Dachlos švyturio. Čia populiaru stebėti saulėlydį

Pakrantės uolos, kuriomis pasibaigia Sachara prie Dachlos švyturio Nerijoje. Čia populiaru stebėti saulėlydį

Kokiais 2000-2010 m. Dachla dar buvo visiškas užkampis, kur atskrisdavo po vieną lėktuvą per savaitę ir užsukdavo nebent pavieniai nuotykių ieškotojai. Vienas jų sušuko „Eureka!“ supratęs, kad Dachloje vėjas – visada labai panašus. Idealus jėgos aitvarams. Ir palei Dachlos marias tuoj pradėjo augti jėgos aitvarų stovyklos. Paskui „kaituotojus“ atsekė ir kiti ekstremalai bei vandens sporto mėgėjai: serfingo, parasparnių, irklenčių. Ir štai Dachla tikriausiai – didžiausia turizmo sostinė tarp visų Afrikos konflikto zonų!

Kaituotojų stovykla prie Dachlos miesto

Kaituotojų stovykla prie Dachlos miesto

Daugelis „Dachlos kaituotojų“ Dachlos net nepamato: juos pasiima iš lėktuvo, nuveža į jų stovyklas, kur savaitę ar dvi jie užsiima tik savo pamėgta veikla. Tiesa, tokios stovyklos brangios – ypač Vakarų Sacharos mastais. Mes išsinuomavome butą pačiame Dachlos mieste. Girdėdavome, kaip ~5 val. ryto už sienos apsistoję vokiečiai keldavosi ir važiuodavo pasitikti potvynio. Tai irgi įmanoma ir taip gerokai pigiau. Dachloje yra ir nebloga viešbučių, ir automobilių nuomos pasiūla: kai yra turistų, atsiranda ir paslaugos jiems. Tik darbo laikas neaiškus: daugelis autonuomos agentūrų buvo uždaryta, bet padėjo viešbučio darbuotojas.

Dachlos miestelio pabaiga žvelgiant nuo mūsų daugiabučio stogo. Baigiasi miestas, prasideda dykuma

Dachlos miestelio pabaiga žvelgiant nuo mūsų daugiabučio stogo. Baigiasi miestas, prasideda dykuma

Po Dachlos miestelį lengva važinėti taksi (viena kaina kur mieste bevažiuosi – ir nedidelė), bet nelabai yra kur važiuoti ir eiti. Graži pakrantės promenada palei marias ir jos restoranai bei kavinės. Reti kelionių tinklaraščiai siūlo aplankyti bažnyčią (paprastai užrakinta), menininkų turgų (daugelis parduotuvėlių nenaudojama) ar mečetes (kitatikiai neįleidžiami).

Dachlos bažnyčia, viena iš vos dviejų Vakarų Sacharoje

Dachlos bažnyčia, viena iš vos dviejų Vakarų Sacharoje. Į bažnyčias neįleidžiami marokiečiai (kad neatsiverstų į kitą tikėjimą), tad čia eina tik reti ‘ekspatai’ iš Europos. Vietiniai visi musulmonai ir religingi. Lėktuvo pilotas keleiviams tris kartus tarė ‘Alachu akbar’ (Alachas didis), autobuso vairuotojas, sėsdamas prie vairo, kas kartą ištardavo ‘Bismilach’ (Vardan Alacho). Prisklausiusiems pasakojimų apie teroristus vakariečiams gal pasidarytų baisu, bet iš tikro beveik visi musulmonai Dievą garbina taikiai

Bet tikroji Dachlos pažiba nebent – atmosfera. Vėjas, dykuma aplink, žvelgiant į marias – aukšti Sacharos krantai tolumoje. Vietoje „miesto parko“ – „miesto dykuma“: tiesiog tuščia smėlio erdvė. Įdomu stebėti vietinius sahravius, kurių moterys rengiasi labai spalvingai.

Dachlos "miesto dykuma". Iš visų pusių yra gyvenami rajonai, o vietiniai per ją kerta kampą

Dachlos “miesto dykuma”. Iš visų pusių yra gyvenami rajonai, o vietiniai per ją kerta kampą

Vakarų Sacharos dykuma ir jos žmonės

Gražesnės vietos yra Dachlos apylinkėse, dykumoje – joms apžiūrėti būtinas automobilis. Apie Vakarų Sacharos lankytinas vietas informacijos internete dar labai mažai, tad susirankioti ją po kruopelytę iš visokiausių angliškų tinklaraščių užtruko, bet štai sąrašiukas:

*Dachlos švyturiai – vienas šalia kito stovi dabartinis ir XIX a. Gražesnė nei patys švyturiai aplinka – aukštas vandenyno krantas.

Dachlos švyturiai - didysis naujasis ir (kairėje) senasis ispaniškas

Dachlos švyturiai – didysis naujasis ir (kairėje) senasis ispaniškas

*Baltoji kopa – žiupsnelis stereotipinės dykumos su smėliu palei marias.
*Imlilio ežerėliai.
*Kaituotojų stovyklos, daugiausiai prie šiaurinio lagūnos kranto. Net jei vandens pramogos nedomina, galima pažiūrėti vandens pramogas, kai kuriose galima užeiti į restoraną. Nebūtina pramogauti ten – yra daug nemokamų krantų.

Kempingas kemperiams-kaituotojams - Dakhla Spirit Lagoon Camp

Kempingas kemperiams-kaituotojams – Dakhla Spirit Lagoon Camp

Pastarieji du objektai pasiekiami tik visureigiais.

Kaip visoje Vakarų Sacharoje, lankytinos vietos – tik pretekstas važiuoti ir patirti atmosferą. Važiuoti per begalinę dykumą. Tiesa, ne stereotipinę su smėlio kopomis, o dyką, akmenuotą, tokią kietą ir lygią, kad net ir be visureigio daug kur gali tiesiog išsukti iš kelio ir važiuoti dykuma.

Kai visa šalies pakrantė vakaruose ir dažniausiai giedra - labai gražūs saulėlydžiai į vandenyną

Kai visa šalies pakrantė vakaruose ir dažniausiai giedra – labai gražūs saulėlydžiai į vandenyną

Čia ir yra Vakarų Sacharos perliukai, kurių siekia antrasis keliautojų į šį kraštą tipas – ilgos ekspedicijos keliais (“overlanderiai”). Daugiausia jie keliauja kemperiais, bet būna ir motociklais, visureigiais, sutikome net ir dviratininkų. Išvažiuoja kur iš Ispanijos ar Prancūzijos ir leidžiasi kas per Maroką iki Vakarų Sacharos, o „avantiūristiškesnieji“ iki Senegalo sostinės Dakaro. Legendinis ralis seniai ten nebevyksta, bet Dakaro pavadinimas iki šiol turi kažkokią mistinę aurą, tad daugelis ekspedicijų lipdukų ant Vakarų Sacharos degalinių pranešė, kad galutinis keliautojų tikslas – būtent Dakaras.

Ant pakelės degalinių ekspedicijos klijuoja tokius lipdukus su savo pavadinimais, simboliais

Ant pakelės degalinių ekspedicijos klijuoja tokius lipdukus su savo pavadinimais, simboliais

Nuo Europos iki pat Dachlos keliai tikrai geri: puikiai tinka net ir dideliems kemperiams. Paskui, per Mauritaniją, jau kiek blogiau, nors irgi pagerėjo.

Kai kurie „kemperistai“ Vakarų Sacharoje sustoja kempinguose, bet daugeliui dar smagiau išvažiuoti kur į dyką pakrantę, į vietą, kur Sacharos dykuma pasibaigia į Atlanto vandenyną, ir įsikurti kelioms dienoms taip, kad civilizacijos aplink nesimatytų.

Pagrindinis šiaurės-pietų kelias per Vakarų Sacharą, jungiantis svarbiausius šalies miestus

Pagrindinis šiaurės-pietų kelias per Vakarų Sacharą, jungiantis svarbiausius šalies miestus

Be keleto didesnių miestų, Vakarų Sacharos dykuma tuštutėlė. Kaimai primena kažkokius pakelės punktus su degaline, kartais net be parduotuvių. Deja, nepaisant vos 2 gyv. į kv. km gyventojų tankumo, Vakarų Sachara – labai apšiukšlinta. Įprastas būdas nusikratyti šiukšlėmis – panešti iki miestelio krašto ir palikti dykumoje, arba mesti į vandenyną. Tik pažiūrėk žemyn nuo olos gražiausiose pakrantėse – pilna plastikinių butelių, maišelių, dvokia. Taip pat šiukšles pro langus mėto ir vairuotojai, tad ir pakelės – nedideli sąvartynai. Net sunku patikėti, kaip Vakarų Sacharos gyventojams nekludo gyventi visiška šiukšlių apsuptis – bet mūsų ir jų kultūros kitokios. Atrodo, kol Europa vis labiau „perlenkia lazdą“ su ekologija, ten, kur, atrodo, ekologinės pažiūros būtų daug aktualesnės, jos visiškai neatėjo į madą.

Vakarų Sacharos miestelis tik iš tolo gražus. Jame nėra nė vienos parduotuvės. Dykumoje aplink pritiesta naujų gatvių - matosi, planuojamas miestelio augimas

Vakarų Sacharos miestelis tik iš tolo gražus. Jame nėra nė vienos parduotuvės. Dykumoje aplink pritiesta naujų gatvių – matosi, planuojamas miestelio augimas

Vakarų Sachara – paprastai pasiekiama, bet visgi konflikto zona

Į Vakarų Sacharą papulti jau paprasta. Kas turi laiko ir noro – gali važiuoti gerais keliais per Maroką. Kitiems, kaip mums, jau yra pigių skrydžių į Dachlą – tiesa, tik iš kitų Maroko miestų. Taigi, iš Lietuvos reiktų skristi su dviem persėdimais, bet įmanoma „susisukti“ už kokius 90 eurų į vieną pusę pakeliui aplankant dar Maroką ir kokį Europos miestą (mes skridome Vilnius-Venecija, Venecija-Fesas ir Marakešas-Dachla). Alternatyva – skristi iki, tarkime, Marakešo ar Agadyro ir važiuoti autobusu, bet tai bus iki ~24 val. važiavimo ir nebūtinai ženkliai pigiau.

Pigių skrydžių bendrovės Air Arabia lėktuvas leidžiasi į Dachlą. Vakarų Sacharos oro uostai - beveik miestų centruose

Pigių skrydžių bendrovės Air Arabia lėktuvas leidžiasi į Dachlą. Vakarų Sacharos oro uostai – beveik miestų centruose

Nors Marokas sako, kad Vakarų Sachara – lygiai tokia pati Maroko dalis, kaip ir Marakešas ar Rabatas, skirtumai buvo akivaizdūs jau nuo lipimo į lėktuvą Marakešas-Dachla. Saugumo patikra buvo ypatinga: ieškojo ne tiek ginklų ar pavojingų daiktų, kiek rūpėjo ištraukti iš kuprinės ir peržiūrėti viską, ant ko kas nors parašyta. Peržiūrėjo visas mano vizitines korteles, kiekvieną turėto Venecijos meno bienalės lankstinuko lapą. Žiūrėjo, ar neturiu kažko, kas įrodytų mane palaikant Vakarų Sacharos nepriklausomybę: pavyzdžiui, žemėlapio, kuriame Marokas ir Vakarų Sachara būtų pavaizduotos kaip atskiros valstybės. Ir dar ar nesu žurnalistas – tokių į Vakarų Sacharą, kiek skaičiau, nelabai įleidžia. Todėl klausinėjo apie visas vizitinėse kortelėse surašytas veiklas. Šiaip jau keista tikrinti rašytinę medžiagą, kai turėjau kompiuterį, USB atmintines, ir apskritai viską dabar galima persiųsti internetu – bet ką jau.

Kupranugarių mėsos parduotuvė Dachloje

Kupranugarių mėsos parduotuvė Dachloje: parduoda kupranugarių gabalus

Pati Vakarų Sachara irgi pilna Maroko karo bazių ir nebus nė valandos, kad nepamatytum karinio džipo, sunkvežimio ar jų vilkstinės. Tarp miestų gausu žandarmerijos tikrinimo punktų, kur, tarkime, stabdomi tarpmiestiniai autobusai, prašoma rodyti pasus, klausiame, kur važiuoji. „Tik nefotografuokite žandarų“ – iš karto perspėjo autobuso vairuotojas.

Kairėje - stulpeliai, šlovinantys taiką. Dešinėje tolumoje - Maroko karo laivas. Dachla.

Kairėje – stulpeliai, šlovinantys taiką. Dešinėje tolumoje – Maroko karo laivas. Dachla.

Vakarų Sachara ne Šiaurės Korėja – gali keliauti laisvai, be „lydėtojų“ – bet vis pasijusdavau stebimas. Štai, kadangi išsinuomavome ne visureigį, bandėme palikę mašiną iki Baltosios kopos nueiti pėsti: labai graži aplinka, kopos, marių pakrantė. Tenuėjome kokius 200 m kai išgirdome policijos sirenas ir pamatėme, kad mums moja grįžti – „Kur einate? Baltoji kopa už 5 km, ten būtina važiuoti visureigiu, nenueisite“. Suprask, nevaikščiokite ir važiuokite iš čia. Gal kokia karo bazė kažkur netoli buvo, o mes su fotoaparatais… Panašiai „atgal į miestą pasiuntė“ ir iš civilio automobilio išlipęs pareigūnas Lajūno priemiestyje, kur ieškojome (ir neradome) iš ten iškeltos maršrutinių taksi stoties.

Darydamas šią nuotrauką išgirdau policijos sirenas

Darydamas šią nuotrauką prie Dachlos ir išgirdau policijos sirenas

Vakarų Sacharos konflikto istorija

Vakarų Sacharos konflikto istorija tokia: iki 1975 m. tai buvo Ispanijos kolonija. Tada Vakarų Sacharoje gyveno ~20% ispanų ir ~80% sahravių – arabiškai kalbančių dykumų klajoklių. Iš viso vos 80 000 žmonių. Kolonializmas Afrikoje jau buvo beveik sunykęs ir Vakarų Sachara buvo viena paskutinių kolonijų. Ispanija pasidavė aplinkinių šalių – Maroko ir Mauritanijos – spaudimui ir užuot suteikusi Vakarų Sacharai nepriklausomybę, padalino ją tarp Mauritanijos ir Maroko (esą sahraviai nuo seno buvo pavaldūs šioms tautoms). Ispanų kolonistai skubiai „susikrovė daiktus“ ir išvyko, bet sahraviai tuoj sukilo prieš naujuosius „kolonistus“. Mauritaniečius išvijo, bet pajėgesni marokiečiai tada užėmė visą Vakarų Sacharą. Jungtinės Tautos dar 1991 m. garantavo paliaubas, sutarusios dėl referendumo dėl Vakarų Sacharos nepriklausomybės, bet tas taip ir neįvyko: nesutariama, kas galėtų balsuoti.

Simboliniai vartai įvažiuojant į Dachlą. Ant jų - Maroko karaliaus nuotrauka

Simboliniai vartai įvažiuojant į Dachlą. Ant jų – Maroko karaliaus nuotrauka

Per tą laiką Marokas visaip skatino į Vakarų Sacharą keltis marokiečius ir jau ~350 000 jų imigravo į Vakarų Sacharą. Pastaruoju metu dar prisidėjo juodaodžiai imigrantai, čia besistengiantys uždirbti pinigų, kad galėtų nelegaliai išplaukti į gretimas Kanarų salas – tokių ypač daug Dachloje. Sahraviai dabar – mažuma savo šalyje (~30%). Jų gyvenimo būdas kardinaliai pasikeitė: dykumą išvagojus valstybių sienoms ir frontams, jie nebegalėjo klajoti ir irgi nusėdo Vakarų Sacharos miestuose. Kiti gi pabėgo išvis ir gyvena pabėgėlių stovyklose Alžyre. Marokas užvaldė ne visą Vakarų Sacharą: aptvėrė didžiule smėlio siena svarbiausias jos dalis, ~80% šalies. Tačiau likusi „laisvoji“ Vakarų Sachara – tuščia dykuma, ten patekti beveik neįmanoma ir iš tikro netgi kovotojai dėl Vakarų Sacharos nepriklausomybės bazuojasi ne ten, o Alžyro pabėgėlių stovyklose.

Vakarų Sacharoje gausu tokios Maroko propagandos, kur pasisakoma už taiką, rodomas taikus Vakarų Sacharos įstojimas į Maroko sudėtį, nuolankumas Maroko karaliui

Vakarų Sacharoje gausu tokios Maroko propagandos, kur pasisakoma už taiką, rodomas taikus Vakarų Sacharos įstojimas į Maroko sudėtį, nuolankumas Maroko karaliui

Vakarų Sacharos nepriklausomybę pripažįsta daugiau nei 40 šalių, daugiausiai Afrikos šalys – štai kodėl daugelyje žemėlapių ji žymima kaip nepriklausoma. Dar didelė pasaulio dalis nors ir nepripažįsta Vakarų Sacharos nepriklausomybės, laiko, kad ji yra kolonija – tiesiog nebe Ispanijos, o Maroko. Ir dar turi ateiti laikas dekolonizacijai.

Naujai įrengtas, bet tuščias amatų centras Dachloje

Naujai įrengtas, bet tuščias amatų centras Dachloje

Realybėje dėl marokiečių persikėlimo gyventi bei to fakto, kad šiandieninius Vakarų Sacharos miestus pastatė daugiausia Marokas, Vakarų Sachara kultūriškai mažai skiriasi nuo Maroko. Priešingai daugeliui kolonijų ar okupuotų kraštų, čia mažai „ypatingos dvasios“ – išskyrus, aišku, gamtą, dykumą ir sahravių moterų spalvingus drabužius. Na ir arbatą: ji svarbi visame regione, bet tik Vakarų Sacharoje visur prie itin kartaus puodelio gaudavau beveik jo dydžio cukraus bloką.

Sahraviška arbata

Sahraviška arbata

Lajūnas ir Vakarų Sacharoje kuriamas naujasis Marokas

Marokas visaip stengiasi sukurti Vakarų Sacharai naują veidą. Marokietišką ir modernų. Kad ten norėtų važiuoti gyventi marokiečiai ir kad turistai išsivežtų įspūdį, kad Marokas Vakarų Sacharą modernizavo, gyvenimą ten ženkliai pagerino.

Vietiniame restorane siūlomas marokietiškas tažin

Vietiniame restorane siūlomas marokietiškas tažin

Pats didžiausias ir moderniausias Vakarų Sacharos miestas – Lajūnas (~200 000 gyventojų). Įkūrė jį dar ispanai ~1930 m. kad prižiūrėtų gretimas fosfatų kasyklas, bet ispanų bažnyčia ir parkelis priešais ją seniai užgožti gigantiškų marokiečių aikščių, parkų ir kitų projektų (Lajūno futbolo stadiono lietuviams pavydėti!). Net „McDonald‘s“ yra.

Centrinis ispanų parkas su bažnyčia Lajūne. Viskas statyta XX a. antroje pusėje

Centrinis ispanų parkas su bažnyčia Lajūne. Viskas statyta XX a. antroje pusėje

Marokiečiams daro įspūdį – „Vakarų Sacharos miestai šitokie modernūs!“ – sakė mūsų riado savininkas Marakeše. Aišku, kodėl taip galvoja marokiečiai: plačios gatvės, jokių ankštų viduramžiškų medinų su arkliais ir asilais, kaip Fese ar Marakeše. Bet mums sunku suprasti. Taip, parkas tvarkingas, prižiūrimas – bet šalia gatvė sunykusiu šaligatviu, duobės. Yra modernių kavinių, bet taip pat – musių pilni restoranėliai. Be to, kai kas iš viso naujo ir didingo neužbaigiama, iš lėto nyksta: pavyzdžiui, Dachlos pamario promenada graži, bet pajūrio – visai apleista, išlaužyta, nors irgi mėginta kurti ką gražaus (atrodo, ji net nebuvo pabaigta).

Naujai tvarkoma Lajūno gatvė

Naujai tvarkoma Lajūno gatvė

Gražiausia Lajūno vieta man– žvilgsnis į dykumą iš Lajūno „senamiesčio“, kur miestas baigiasi ir prasideda kopos. Yra ne vienas parkas, iš kur galima pažiūrėti: tiesa, jie tušti, stebimi sargybinių, ir iš pradžių kilo abejonių, ar ten galima eiti. Nuėjau – niekas neišvarė.

Žvilgsnis iš Lajūno centro į dykumą

Žvilgsnis iš Lajūno centro į dykumą

Į Lajūną važiuoti turistui nelabai yra ko, bet jis pakeliui iš Maroko į Dachlą. Turistų ten pakankamai mažai, kad ne tik, kad niekas nemėgino apgauti, bet vietiniai netgi prieina tiesiog pasisveikinti. Kai užuot taksistų klausęs “kiek kainuos?” paduodavau reikiamą sumą, jie nemėgino apgauti.

Centrinė Lajūno aikštė, nuolat stebima daugybės pareigūnų

Centrinė Lajūno aikštė, nuolat stebima daugybės pareigūnų

Yra ir kita Vakarų Sacharos pusė. Tolimi, atokūs sahravių miesteliai, kur jokie marokiečiai nesikelia ir progresas juos „apeina“. Kaip Lasarga prie Dachlos, kur sahravių žvejai gyvena lūšnose. Sako, marokiečiai nemėgsta, kai ten fotografuojama, tad tik nuvažiavome ir apsisukome.

Lasargos miestelis-sahravių pabėgėlių stovykla

Lasargos miestelis-sahravių pabėgėlių stovykla

Vakarų Sachara – ar verta keliauti?

Vakarų Sacharą palikau iš Lajūno – pusvalandžio trukmės skrydžiu į Gran Kanariją. Dar vienas būdas gana nebrangiai patekti į Vakarų Sacharą, jei bilietus perki iš anksto. Iki oro uosto nuėjau pėsčias: visi Vakarų Sacharos oro uostai – miestų centruose, greitai besiplečiantys miesteliai juos prarijo.

Sahravės eina į lėktuvą

Sahravės eina į lėktuvą

Tikiu, kad paįvairinti atostogas Kanarų salose užsukimu į Vakarų Sacharą gali būti įdomu. Ypač ekstremalaus sporto mėgėjams, ypač jėgos aitvarų.

Jei nori tiesiog pavažinėti, manau, kad keliaujant į Vakarų Sacharą būtinas nuosavas (ar išnuomotas) transportas, geriausia visureigis: tada gali pajusti dykumos dvasią ir laisvę išsukti kur nori, sustoti kur nori, išsimaudyti kur nori (jei krantas žemesnis). Bent jau kiek leis ar nepastebės „tyliai viską matantys“ pareigūnai.

Aš prie pakelės kavinės Vakarų Sacharoje

Aš prie pakelės kavinės Vakarų Sacharoje

Tuo tarpu naujieji Vakarų Sacharos miestai įspūdingi tik afrikiečiams, o mums – nebent dėl to, kokioje atokybėje, kokioje neapibrėžtoje politinėje padėtyje jie iškilo.


Visi mano kelionių po Maroką aprašymai

1. Marokas – lengvai pasiekiama pietų egzotika (ĮŽANGA)
2. Marakešas – rausvas, atviras pietų megapolis
3. Fesas – ant asilo į Viduramžius
4. Vakarų Sachara – valstybė-miražas patrakėliams

Komentuoti
Straipsnio temos: , , , , , , , , , , , ,


Marakešas – rausvas, atviras pietų megapolis

Marakešas – rausvas, atviras pietų megapolis

| 0 komentarų

Marakešas! Patys pavadinimas dvelkia egzotika. O už to pavadinimo – rausvas arabiškas miestas, daugeliui keliautojų tampantis pirmaisiais vartais į kitokį, neeuropietišką pasaulį.

Ankštos Marakešo senamiesčio gatvelės sprogsta nuo rytietiškų turgų. Jo centrinė aikštė pilna egzotiškų šokėjų, fokusininkų, būrėjų, apgavikų. Virš tradicinių rūmų – riadų – iš minaretų skamba šauksmai melstis.

Bet kartu turistų ten tiek daug, kad pavargę nuo egzotikos jie gali akimirksniu šmurkštelti į kitokį – “savo” – pasaulį. Su barais ir naktiniais klubais, su pigiomis ekskursijomis į kalnus ir dykumas, su meniškais hosteliais ir prabangiais viešbučiais.

Ir tai nieko naujo: jau kone šimtmetis Marakešas „užveda“ Vakarų pasaulio menininkus ir svajoklius.

Turistai gėrisi Marakešu nuo stogo kavinės

Turistai gėrisi Marakešu nuo stogo kavinės

Šis straipsnis yra apie Marakešą. Bendrai apie Maroką, jo kultūrą ir keliones į Maroką skaitykite čia.

Marakešo senamiestis – medina

Marakešo širdis yra jo senamiestis – medina. Vienas begalinis chaosas:, motociklai, turistai, čadromis vilkinčios vietinės, apgavikai, asilai, arkliai, kačių pulkai, šunys, šiukšlių kalnai – viskas kažkaip išsitenka tokiose siaurose gatvėse, kad kai kur net dviems žmonėms sunku prasilenkti.

Marakešo medinoje sutemus

Marakešo medinoje sutemus

Tokį siaurų gatvelių ir šimtamečių rūmų rajoną turi kiekvienas save gerbiantis Maroko miestas, bet pakanka trumpai žvilgtelti ir supranti – Marakešo medina kitokia.

Marakešo medina lekia motociklas

Marakešo medina lekia motociklas

Marakešo medinoje motociklų šimtus kartų daugiau nei asilų ir netgi galima privažiuoti automobiliais. Kitos medinos ~8 val. vakaro „užmiega“, o Marakešo šurmuliuoja ir po vidurnakčio. Jos parduotuvėlėse vietines prekes papildė suvenyrų turistams gausa, o vietinius restoranus bei gyvenamuosius namus keičia ir keičia turistiniai: rytietiški išvaizda, bet vakarietiški turiniu. Švara, anglų kalba, vakarietiškos kainos.

Idiliška Marakešo medina. Skersgatvio gale - turistai

Idiliška Marakešo medina. Skersgatvio gale – turistai

Kitaip sakant, Marakešo medina daug labiau prisitaikiusi prie turistų. Ji – toks tarpas tarp kitos Maroko supermedinos Feso ir Venecijos.

Marakešo medinos kavinėje

Marakešo medinos kavinėje

Džema El Fna – aikštė, į kurią panašių pasaulyje nėra

Bet Marakešo medina tikrai neprarado savo dvasios! Toliau nuo turistinių takų yra ten ir tradicinės odos raugyklos, ir visokiausi amatų cechiukai. Bet labiausiai Marakešo dvasia gyva Džema El Fna aikštėje į kurią panašios visame pasaulyje nėra.

Džema El Fna aikštė saulėlydžio metu

Džema El Fna aikštė saulėlydžio metu

Ši aikštė – tai ir parduotuvė, ir restoranas, ir teatras. Vienas jos simbolių – sulčių spaudėjai, siūlantys neįtikėtinai pigias (gal pigiausias pasaulyje) ir skanias sultis (ypač apelsinų). Marakeše neverta klausti „ar sultys natūralios?“. Aišku, kad natūralios, neskiestos, nesaldintos…

Vienas Džema El Fna sulčių spaudėjų vienoduose, netikrais vaisiais puoštuose kioskuose

Vienas Džema El Fna sulčių spaudėjų vienoduose, netikrais vaisiais puoštuose kioskuose

Aplink sulčių spaudėjus būriuojasi visokiausių paslaugų teikėjai, kai kurie jų aikštėje tęsia tėvo, senelio pradėtą darbą. Moterys kitoms moterims rankas ir kojas dabina hena, tradiciškai apsirėdę vandens pylėjai gali parduoti šalto vandens iš varinio indo, o fotografai – paskolinti nuotraukai beždžionę ar gyvatę (gyvūnų mylėtojai nesidžiaugia išvydę kokį cypsinčių beždžionėlių narvą).

Nauji ir tradiciniai Džema El Fna prekijai. Dešinėje - šalto vandens pylėjas (šimtametė profesija), kairėje - juodaodis imigrantas, stumdantis marškinėlius vakariečiams turistams

Nauji ir tradiciniai Džema El Fna prekijai. Dešinėje – šalto vandens pylėjas (šimtametė vietinių arabų profesija), kairėje – juodaodis imigrantas, stumdantis marškinėlius vakariečiams turistams

Bet tikrąjį veidą Džema El Fna parodo vakarais. It iš po žemių išdygę virėjai atsistumia vežimus, kuriuos kažin kaip stebuklingai per kokį pusvalandį išlanksto į lauko restoranus. O paskutinį aikštės trečdalį užima tikroji Džema El Fna pažiba: meno ir pramogų rateliai: muzikantai, akrobatai, istorijų pasakotojai, gyvačių kerėtojai, loterijų organizatoriai kiekvienas pradeda šou, o praeiviai gali sėstis žiūrėti (pakanka nedidelės aukos). Kas kitur vyksta teatre ar koncertų salėse Marakeše – tiesiog ant šaligatvio.

Butelių žvejojimo žaidimas - vienas daugelio pramogų ratų Džema El Fna po saulėlydžio

Butelių žvejojimo žaidimas – vienas daugelio pramogų ratų Džema El Fna po saulėlydžio

Dar prisibijantiems panirimo į tą šurmulį – aibė kavinių su vaizdu į Džema El Fna, kur visą vaizdą gali stebėti per saugų atstumą. Tik jei nori geriausių vietų, reikia užsiimti prieš saulėlydį.

Kavinė su vaizdu į Džema El Fna. Apie pietus visos vietos buvo užimtos, bet vieną dar radome. Saulėlydžio metu neradome jau nė vienos su vaizdu į aikštę nė vienoje kavinėje. Kitą dieną atėjome pora valandų prieš saulei nusileidžiant – vietų prie išsvajotojo krašto buvo pilna

Kavinė su vaizdu į Džema El Fna. Apie pietus visos vietos buvo užimtos, bet vieną dar radome. Saulėlydžio metu neradome jau nė vienos su vaizdu į aikštę nė vienoje kavinėje. Kitą dieną atėjome pora valandų prieš saulei nusileidžiant – vietų prie išsvajotojo krašto buvo pilna

Kaip greitai prabėgo kelios valandos ten, stebint čia kokį sulčių spaudėją, čia šokėjų grupę ir bergždžiai bandant „atrasti“ tokias esą aikštėje gyvuojančias profesija, kaip dantų traukėjai (neįperkantiems dantisto – replės miesto aikštėje be jokio nuskausminimo).

Džema El Fna aikštė

Džema El Fna aikštė

Marakešo įkyruoliai ir apgavikai

Užvis įdomiausia Džema El Fna aikštėje nuo kavinių balkonų pasirodė stebėti visokiausius apgavikus. Niekada nemačiau jų darbo „nuo pradžios iki galo“: kaip sistemingai jie mulkina turistus – ir kaip išradingai kai kurie keliautojai išsisuka.

Štai atvažiuoja „tradicinių šokėjų grupelė“ dvi valandas pašokti. Vos pamato kur fotografuojantį turistą – susirodo kuriam jį užsipulti: „Duok pinigų už nuotrauką!“. Prieina keliese, piktai gestikuliuoja – kai kurie turistai „pasiduoda“ ir susimoka. Kiek beduotų, „šokėjams“ visada nepakanka: kaulija daugiau, seka, kol turistas nueina. Toks „atidirbtas“ veiklos modelis. Kol turistų nėra, jie mėgina uždėti savo kepures-fesus praeiviams ir įtikinti juos „nemokamai“ fotografuotis – o tada kaulija pinigų, jų gavę – kaulija vėl.

Džema El Fna tradiciniai šokėjai-mulkintojai Marakeše

Džema El Fna tradiciniai šokėjai-mulkintojai Marakeše užsipuolę turistus (kairėje)

Stebėjau ir „henos apgavikes“, kurios prieš tai mulkino mano žmoną. Nukreipusios jos dėmesį („Saugok telefoną, kad nepavogtų“) pastvėrė ranką ir per pora minučių nupiešė tradicinį piešinį – „Mokėsi, kiek norėsi“ – sakė. Paskui ištraukė mėgėjiškai atspausdintą „katalogą“ – neva toks piešinys kainuoja 32 eurus! Laimė, žmona buvo Maroke jau dariusis heną ir žinojo tikras kainas – pasiūlė 5 eurus. Apgavikės, aišku, turėjo standartinių frazių: „Ten buvo kitokia hena, čia geresnė ir brangesnė“ ir pan. Bet vos suprato daugiau 5 eurų negausiančios pasidavė: „Gerai, gerai, penki eurai“. Juk jei kaip sąžiningos aikštės henos piešėjos tik lauktų klienčių, būtų negavusios nė tiek!

Henos apgavikės mulkina mano žmoną. Na, ji iš tikro norėjo pasidaryti heną, ir, kadangi žinojo kainas, tai sumokėjo už paslaugą gana realią kainą – tad gal ir nebuvo apgauta. Daugybė kitų turistų nukenčia labiau

Henos apgavikės mulkina mano žmoną. Na, ji iš tikro norėjo pasidaryti heną, ir, kadangi žinojo kainas, tai sumokėjo už paslaugą gana realią kainą – tad gal ir nebuvo apgauta. Daugybė kitų turistų nukenčia labiau

Nuo kavinės aukštumos mačiau kaip tuodvi moterys taip pat mausto vis naujas ir naujas turistes. Vienos duodavo kartą ir toliau puolamos duodavo dar; viena heną demonstratyviai nusivalė ir atsitraukė.

Apgavikai tik sudaro grėsmingą įspūdį, kad jų daug, jie tave supa, iš pykčio gal net trenks: iš tikro vos turistai tvirtu žingsniu nueidavo toliau, apgavikai eidavo ieškoti naujų aukų, linksmai besišnekučiuodami tarpusavyje. Jų „darbas“ – apgavystės ir vaidyba, o ne apiplėšimai ar turto prievartavimas smurtu.

Marakešo žmonės

Marakešo žmonės

Deja, šitokių apgavikų pilnas visas Marakešas, ypač jo medina. Knygoje apie Marakešo medinos darbus paminėtas ir „elgeta“, vaidinantis visokias negalias. Ir tų neįgaliųjų(?) irgi daug: štai tėvai atrėmė į sieną neįgalų savo vaiką, štai trys aklieji(?) rėkauja prašydami išmaldos. Ir elgetos prisitaikę prie turistų: išvydęs vakariečius, vienas puolė prastai dainuoti „vaka vaka ė ė ė, Šakira, Šakira“ ir ištiesė ranką išmaldai…

Suskambus muedzinų šauksmui maldai, marakešiečiai meldžiasi tiesiai prieš mečetę

Suskambus muedzinų šauksmui maldai, marakešiečiai meldžiasi tiesiai prieš mečetę

Bet dar blogiau visokie „gidai“. Tik atrodyk nesusigaudantis aplinkoj ir tuoj atsiras geraširdis marakešietis, kuris parodys kelią (neretai į komisinius mokančią parduotuvę), kalbins, lįs į draugus, o galiausiai už viską paprašys kosminės sumos. Daugelis, užuot dėję į kojas, derasi ir susimoka „už nieką“. „Gidams“ tai toks pats darbas, kaip tiems Džema El Fna sukčiams.

Turistų minios - geri taikiniai "gidams". Ypač kai daug tų turistų tai pirmoji išvyka už "sąžiningo Vakarų pasaulio" ar sąlyginai sąžiningos Kinijos

Turistų minios – geri taikiniai “gidams”. Ypač kai daug tų turistų tai pirmoji išvyka už “sąžiningo Vakarų pasaulio” ar sąlyginai sąžiningos Kinijos

Sunkiau Marakeše nei kitur Maroke rasti ir sąžiningą taksistą, vežantį su taksometru. Tai – vienas turizmo minusų. O kur dar visi „eiliniai pardavėjai“. Atrodo, kas čia tokio, jei kažkas pasiūlo prekes ir atsisakius mandagiai nueina. Bet kai prisėdau ant suoliuko prie Sadžių kapų keturioms minutėms ir per tą laiką maždaug kas minutę viena po kitos priėjo keturios pardavėjos, siūlančios lygiai tokius pat papuošalus – pradėjau galvoti kitaip.

Marakešo medinos pardavėjų eilės

Marakešo medinos pardavėjų eilės

Na ir dar „oficialus turistų melžimas“ – tai, kas nemokama ar pigu vietiniams, turistams – brangu: kitur Maroke to beveik nėra, o Marakeše – pilna. Pvz. užeiti į Menaros sodų paviljoną (viduje nieko nėra) – 5 eurai. Marokiečiams – nemokama.

Menaros soduose. Paviljonas - centre. Mokamas turistams vidus gerokai nusiledižia nemokamai aplinkai

Menaros soduose. Paviljonas – centre. Mokamas turistams vidus gerokai nusiledižia nemokamai aplinkai

Įspūdingiausios Marakešo medinos vietos

Marakešas įkurtas ~1070 m., kelis šimtmečius jis buvo Maroko sostinė. Miestas buvo toks svarbus, kad pats žodis „Marokas“ atsirado nuo žodžio „Marakešas“. Ir todėl Marakešo medinoje – vieni įspūdingiausių Maroko pastatų.

Kutubijos mečetė, kurios galingas kvadratinis minaretas įkvėpė ir garsiąją Sevilijos varpinę. Deja, Maroke į musulmonų religines erdves kitatikiai neįleidžiami, tad ją tegali pažiūrėti iš išorės. Marakeše manęs neįleido net į musulmonų kapines…

Kutubijos mečetė Marakeše

Kutubijos mečetė Marakeše

Badi rūmai – tiksliau, jų griuvėsiai, nes iš Marakešo į Meknesą sostinę nusprendęs perkelti Maroko sultonas XVII a. iš ten išsivežė ir visus šių rūmų papuošimus. Beliko plynos sienos, bet jau vien rūmų dydis palieka įspūdį.

Bahjos rūmai – gerokai naujesni (XIX a.), bet kur kas puikiau išlikę, priklausę įtakingai Marakešo šeimai, o vėliau naudoti 1912-XXX m. Maroką užvaldžiusių prancūzų vietininko.

Bahjos rūmų kieme

Bahjos rūmų kieme

Sadžių kapai, kur laidoti vienos svarbiausių Maroko dinastijų valdovai. Jų palikuonys kapus buvo užmūriję – bet pamačius juos aerofotografijoje, puošnios patalpos atidarytos vėl.

Marokas nestulbina muziejais: brangius bilietus (turistams brangiau nei vietiniams) perki tik tam, kad patektum į vidų, jokių eksponatų ten nėra. O puošnias sienas užstoja turistų minios. Kad galėčiau pusę minutės žvilgtelti į pagrindinę Sadžių kapų patalpą, reikėjo laukti eilėje 20 minučių…

Eilė prie Sadžių kapų

Eilė prie Sadžių kapų

Todėl Marakešo medinoje žavu atrasti irgi įdomias, bet ne tokias populiarias vietas. Pavyzdžiui, Marakešo žydų kapines – didžiausias Maroke – ar sinagogą-žydų muziejų buvusiame žydų rajone meloje. Maroke žydų gyveno daugiau, nei Lietuvoje – o dabar beveik neliko. Ne, holokaustas Maroke nevyko – žydai tiesiog masiškai emigravo į turtingesnį Izraelį. Įdomios ir odos raugyklos, kur dirbama kaip Viduramžiais, braidant išmatų ar dažų baseinuose. Deja, jos nubūtos apgavikų/kaulytojų. Su „geranoriškais savo darbovietę norinčiais parodyti vedliais“ iš karto reikia tartis dėl kainos, nes pinigų tikrai reikalaus.

Marakešo žydų kapinės

Marakešo žydų kapinės

Slaptas gyvenimas už storų medinos sienų

Daugeliui turistų medinos šurmulys anksčiau ar vėliau truputį pabosta, ima slėgti; nervina visi prekijai, visos purvinos pigios užkandinės, kur, atrodo, vieninteliai patiekalai – tažin troškinys ir kuskusas.

Turistės ir vietiniai Marakešo medinoje.

Turistės užklydusios Marakešo medinos nebe visai turistinėje zonoje.

Daugelyje rytų ar pietų (ir to paties Maroko) miestų belieka su tuo susitaikyti. Todėl ten važiuoja tik „kultūros rijikai“, kuriems pasinerti į svetimą kultūrą ir yra kelionės esmė. O į Marakešą traukia ir pramogautojai, draugų kompanijos, miestų nemėgstantys žygeiviai, net bernvakariams ar mergvakariams ten yra pasiūlymų.

Todėl, kad net medinoje yra kur pasitraukti. Paseki tavo rankosna įspraustame lankstuke parodytu planu, atidarai kokias neišvaizdžias duris, užlipi laiptais, o ten – kitas pasaulis. Baras, garsi vakarietiška muzika, romantiškos žvakės, visi klientai – Europos jaunimėlis. Alkoholis liejasi laisvai – nors šiaip musulmoniškame Maroke jo net nusipirksi mažai kur.

Naktinis baras vieno medinos pastatų viršuje. Viduje klientai - tik vakariečiai

Naktinis baras vieno medinos pastatų viršuje. Viduje klientai – tik vakariečiai

Atidarai kitas „duris į niekur“ – o ten turistinis riadas: tokie rūmai su kiemeliu, kur kiekvienas kambarys pritaikytas priimti turistams. Kai kuriuos riadus gali išsinuomoti visus, kiti nuomojami kambariais, treti veikia kaip hosteliai (viename kambaryje – po daug svečių). Daugelis, be miegamųjų, turi gražias bendras erdves, stogą, kiemą. Prieš kelis dešimtmečius viską pradėjo europiečiai, supirkinėję senus riadus ir remontavę jų įspūdingus meniškus interjerus. Bet riadų paklausa taip išaugo, kad mūsiškis, kaip pripažino šeimininkas, ką tik pastatytas: marakešiečiai stato naujus riadus, imituodami senąją architektūrą, baldus, masyvius spalvoto metalo šviestuvus. Tik sudeda viduje angliškų knygų, vakarietiškus tualetus. Ir neperka maldos kilimėlių, nežymi ant lubų krypties į Meką: vis tiek beveik niekas iš apsistojančiųjų Alachui nesimeldžia.

Bendra patalpa mūsiškiame tradiciniame riade

Bendra patalpa mūsiškiame tradiciniame riade

Už trečių „slaptų durų“ – hamamas, pritaikytas turistams, kur kalbama angliškai (Marakeše tai nėra visuotina – anglų kalba populiarumu atsilieka nuo arabų, prancūzų, gal net berberų – bet anglų kalbos Marakeše daugiau nei kitur Maroke).

Aišku, kad žinotum, kurias duris atidaryti, turi būti pasiskaitęs, išgirdęs rekomendacijų. „Kvietėjais“ kliautis rizikinga. Ir turi būti susitaikęs, kad už vakarietišką stilių ir kokybę Marakeše gali tekti susimokėti kaip Paryžiuje ar Londone.

Į ranką įspraustas lankstukas, kviečiantis į naktinį barą

Į ranką įspraustas lankstukas, kviečiantis į naktinį barą

Daug rodyklių tik į panoramines kavines. Tokių šimtai: paprasta ant medinos namo stogo suvilkti kėdes ir staliukus ir pakviesti gražių vaizdų ištroškusius turistus pailsėti nuo turgaus šurmulio apačioje. Deja, daugelis panoraminių terasų nė velnio ne panoraminės: tradiciškai aptvertos aukštomis sienomis, siūlo vaizdą į kokius šiukšlėmis užpiltus gretimus stogus. Bet užlipę į trečią ar ketvirtą aukštą daugelis turistų nebesileidžia žemyn. Irgi reikia rekomendacijų arba kantrybės…

Panoraminė kavinė ant vieno Marakešo stogų

Panoraminė kavinė ant vieno Marakešo stogų

Naujasis Marakešas – Europa Afrikoje?

Išėjęs pro storas medinos sienas į vakarus gali pasijusti nukeliavęs iš Maroko į Europą. Ten yra Gueliz rajonas, kurį po 1912 m. pastatė Marakešą tada užvaldę prancūzai. Su Marakešu jį sieja rausva spalva: viso miesto pastatai taip dažyti. O šiaip ten ir europinės kavinės, ir McDonald‘s, ir prekybos centrai, ir platūs bulvarai automobiliams, ir aikštės.

Marakešo Gueliz rajone

Marakešo Gueliz rajone

Didžiausia Guelizo pažiba – Majorelle sodai, kuriuos įkūrė prancūzas dailininkas Mažorelis, o išgarsino po Mažorelio mirties juos valdęs prancūzų dizaineris Ivsas Sen Lorenas. Jo net ir pelenai ten išbarstyti. Jie – tik du iš daugelio prancūzų ir europiečių, kuriuos dar prieš 50, 100 metų ar net seniau pavergė Marakešas. Pavergė tiek, kad ten persikėlė gyventi.

Majorelle soduose

Majorelle soduose

Greta išpuoselėto Majorelle sodo dabar įkurtas Ivso Sen Loreno muziejus. Prancūziškai tvarkingas ir įdomus, su prancūziška bilieto kaina ir lankomas daugiausiai prancūzų

Į pietus nuo Gueliz plyti Hivernage rajonas, garsėjantis didžiuliais sodais, prabangiais viešbučiais, naktiniais klubais ir Marakešo oro uostu. Tarp sodų garsiausi Menara sodai, pradėti kurti dar XII a., bet šiaip Hivernage pastatytas jau šiais laikais.

Vienas Hivernage prekybos centrų su naktiniais klubais

Vienas Hivernage prekybos centrų su naktiniais klubais

Gueliz ir Hivernage iki šiol Marakešo elito svajonė. Vyksta tokie mainai: medinos pirkliai parduoda savo riadus medinoje ir perka naujus didelius butus Guelize, kad galėtų gyventi vakarietiškai ir iš ten važinėti į rytietišką darbą. Tuo tarpu parduotuosiuose riaduose apsistoja vakariečiai, norintys bent trumpam pagyventi rytietiškai…

Kambarys naujai pastatytame "tradiciniame" riade

Kambarys naujai pastatytame “tradiciniame” riade

Aišku, Guelizas irgi turi chaoso – nors mažiau. Apynaujuose prabangiuose daugiabučiuose jau išlaupyta, jų apylinkėse – šiukšlini laukai. Maroko ir Europos kultūra tiesiog kitokia.

Vaizdas pro naujos statybos gero buto prie Guelizo langus

Vaizdas pro naujos statybos gero buto prie Guelizo langus

Marakešas – puiki bazė pažinti Maroką

Paklaustas, kiek dienų turistai paprastai apsistoja Marakeše, mūsų riado šeimininkas nustebino – apie savaitę. Ar yra ką ten tiek veikti? Vien Marakeše manau, kad nelabai, bet Marakeše ant kiekvieno kampo kelionių agentūros, siūlančios praleisti dieną, dvi, tris kitaip. Kainos – vienos geriausių Maroke.

Kelionių agentūros ekskursijų siūlymai Marakeše

Kelionių agentūros ekskursijų siūlymai Marakeše

Visos siūlo tuos pačius produktus, bet įvairovė didelė, kainos irgi varijuoja. Ekskursijos kupranugariais, keturračiais motociklais, net oro balionais. Ekskursijos į aplinkinius miestus – pavyzdžiui, Savyrą (Essouira) su jos portugalų fortais ar Urzazatę (Ourzazate) su didinga Ait Benhadou dykumų pilimi, kurioje nufilmuotas ne vienas Holivudo „blokbasteris“. Ekskursijos į Atlaso kalnus, kurie nuolat matosi Marakešo panoramoje. Visokie vakarienės šou – tiesa, pastarieji, nors gražiai ant popieriaus aprašyti, gana prastai įvertinti internete, tad jų nemėginau.

Dykumų tvirtovė Maroke

Dykumų tvirtovė Ait Benhadou Maroke

Labiau pasitikintys savimi ekskursijas į aplinkinius miestus gali „susiorganizuoti“ ir viešuoju transportu. Viešuoju transportu naudojomės ir pačiame Marakeše: deja, taksistai ne visi sąžiningi. „Norime į oro uostą. Įjunkite taksometrą“ „100 dirhamų! Kaina fiksuota, negalima jungti taksometro!“. Pabandžius nueiti šalin: „70 dirhamų!“. Vis tiek nuėjome ir nuvažiavome tuos 4 km miesto autobusu. Kainavo po 4 dirhamus…

Vienas brangiausių, bet turistų mėgstamas būdas važiuoti po Marakešą - tokios karietos. Jų ten pilna. Jei kur jauti dvoką - reiškia, jų (ir jų arklių) bazė

Vienas brangiausių, bet turistų mėgstamas būdas važiuoti po Marakešą – tokios karietos. Jų ten pilna. Jei kur jauti dvoką – reiškia, jų (ir jų arklių) bazė. Nuotrauka daryta Gueliz. Kitur pamatysi ir prajojimui siūlomų kupranugarių

Taigi, daugeliui keliautojų Marakešas – bazė, iš kurios jie pažįsta Maroką. Į tai verta atkreipti dėmesį užsakant viešbutį prieš kelionę: juk galite susigundyti ta dviejų ar trijų dienų ekskursija kupranugariais po smėlio kopas kur nors keli šimtai kilometrų į pietryčius nuo Marakešo. Tad gal neverta užsakyti nakvynės visoms naktims?

Marakešo medina, o jos fone - miestą supantys kalnai. Dar viena išvykų dienai ar savaitgaliui vieta

Marakešo medina, o jos fone – miestą supantys kalnai. Dar viena išvykų dienai ar savaitgaliui vieta

Kiek pasigailėjau taip padaręs.

Į Marakešą paprasta nuskristi ir norisi sugrįžti

Į Marakešą nuskristi labai paprasta. Šiuo metu iš Marakešo yra skrydžiai į 79 Europos oro uostus – vien Prancūzijoje į 20, Italijos ir Vokietijos – po 11, Jungtinės Karalystės – 8, Ispanijos – 6.

Ir nors iš Lietuvos skrydžių į Marakešą nėra, visada paprasta Azair.com ir panašiomis programėlėmis rasti variantų, kur iš Lietuvos pigiais skrydžiais skristum iki kokio Prancūzijos, Vokietijos, Jungtinės Karalystės ar Italijos miesto, o iš ten – į Marakešą. Abudu kartus Marakešą taip aplankiau ir aš.

Traukiniu į Marakešą. net neradus geros skrydžio akcijos į patį Marakešą, galima skristi, tarkime, į Fesą ar Agadirą ir atvažiuoti iš ten

Traukiniu į Marakešą. net neradus geros skrydžio akcijos į patį Marakešą, galima skristi, tarkime, į Fesą ar Agadirą ir atvažiuoti iš ten

Pirmą kartą – dar 2010 m. Antrą kartą – po dešimties metų. Nes Marakešas – toks miestas, į kurį norėjosi sugrįžti. Pamatyti jį gali greitai, bet perprasti reikia laiko. Ir dar liko, ką nuveikti Marakeše, jei nukeliaučiau ten trečią kartą.

Ne todėl, kad Marakeše būtų daug lankytinų vietų, bet todėl, kad galima veikla ten – tokia netikėtai įvairi. Rūmų ar žydų kapinių naršymas. Džema El Fna gyvieji spektakliai. Didingi riadai ir restoranai. „Liaudies“ maistas ir pigios kavinės. Derybos medinos turguose dėl vietinių rankdarbių. Žygiai į dykumas pėsčiomis ar kupranugariais. Atsipalaidavimas hamame. Pramogavimas su draugais bare ant stogo. Visa tai, atrodo, skirta visai skirtingiems turistams, bet visa tai yra Marakeše. Ne šiaip sau yra – viso to yra šimtai variantų.

Menaros sodai žvelgiant iš lėktuvo

Menaros sodai žvelgiant iš lėktuvo

Nuvažiuoji tikėdamasis vieno arba manydamas, kad tau įdomus tik vienas. O nuvykęs supranti, kad smagu būtų ir tai, ir tai. Todėl tikiu, kad dar grįšiu į Marakešą.


Visi mano kelionių po Maroką aprašymai

1. Marokas – lengvai pasiekiama pietų egzotika (ĮŽANGA)
2. Marakešas – rausvas, atviras pietų megapolis
3. Fesas – ant asilo į Viduramžius
4. Vakarų Sachara – valstybė-miražas patrakėliams

Komentuoti
Straipsnio temos: , , , , , , , , , , , , ,


Fesas – ant asilo į Viduramžius

Fesas – ant asilo į Viduramžius

| 0 komentarų

Fesas – vos kelios valandos skrydžio nuo Europos. Ir kartu keli šimtmečiai atgal laiku.

Ankštose purvinose Feso centro gatvėse nė nepravažiuotų automobiliai – tad nuo statybų iki šiukšlių „išvežimo“ ten daro arkliai ir asilai. Feso skersgatviuose ir kiemuose verda darbai, apie kuriuos Lietuvoje tegali sužinoti muziejuose: odminiai mindo odą balandžių išmatomis, šaltkalviai gamina arklių pakinktus, kūrikai kūrena krosnis po viešosiomis pirtimis.

Viduramžių kvapai, Viduramžių garsai, tautinių drabužių spalvos ir, nepaisant visų turistų, niekaip neateinantis šių laikų pasaulis. Feso senamiestis.

Asilas į Feso medinos parduotuves atvežė prekes

Asilas į Feso medinos parduotuves atvežė prekes

Šis straipsnis yra apie Fesą. Bendrai apie Maroką, jo kultūrą ir keliones į Maroką skaitykite čia.

Feso senamiestis (medina) – asilų ir meistrų labirintas

Tas Viduramžiškas Feso senamiestis vadinamas Medina. Medinas turi dažnas Maroko miestas, bet Feso medina – pati didžiausia pasaulyje ir, tarp Maroko didmiesčių – pati autentiškiausia. Jos skersgatvių labirintuose gyvena 100 000 žmonių – ištisi Šiauliai.

Tradicinės odos raugyklos Feso medinoje. Dažuos ir išmatose odminiai mindo odas, jos džiūsta viršuje, čia pat ir pardavinėjamos

Tradicinės odos raugyklos Feso medinoje. Dažuos ir išmatose odminiai mindo odas, jos džiūsta viršuje, čia pat ir pardavinėjamos

Feso mediną tebesupa galinga Viduramžiška miesto siena. Pereidamas jos vartus akimirksniu nukeliauji laiko mašina. Atrodo, būtų Viduramžių šventė – bet kad aplink ne pavieniai aktoriai, o tūkstančiai „žmonių iš praeitis“, gi tu pats – vienas „nevietinis“, tik šen bei ten prasilenkiantis su kitais „keliautojais laiku iš ateities“ – turistais.

Vieneri Feso vartų

Vieneri Feso vartų (Mėlynieji vartai), už kurių prasideda medina

Automobilius medinoje pakeičia arkliai ir asilai: čia užkrauti šiukšlėm, čia prekėmis į parduotuves, čia statybinėmis medžiagomis, varomi kokio senyvo tautiniais rūbais vilkinčio marokiečio, šūkaujančio „Traukitės!“. Kur pakreipsi galvą į šoną – parduotuvė. Jos sugrupuotos į rajonus: nuo odos iki Koranų. Pasukęs į šalutinius skersgatvius atrandi „fabrikėlius“: štai žmonės dirba šimtametėmis audimo staklėmis, štai šaltkalvių „cechas“, štai peilių galąstojai pluša minamais aparatais, kad jų klientams būtų paprasčiau skersti avis. Ko tik nepagamins medinos meistrai – kaip ir prieš 500 ar 1000 metų.

Feso senamiestyje (Medinoje)

Feso senamiestyje (Medinoje)

Medinos gatvelės išsiraičiusios be jokios logikos, kai kurios baigiasi akligatviais – lengva paklysti. „Google Maps“ žemėlapiai negelbsti, „Open Street Map“ – šiek tiek geresni. Bėda, kad GPS signalas medinoje tave pasiekia retokai. Šitokia siaura gatvė, šitokie aukšti pastatai aplink ją! O dar šen bei ten gatvė virsta tuneliu: aplinkinių namų savininkai nutarė dalį kambarėlių įsirengti virš jos.

Feso medinos gatvelė iš viršaus, persisvėrus per stogo atbrailą. Paskui ji pereina į 'tunelį' (nuotraukos viršuje)

Feso medinos gatvelė iš viršaus, persisvėrus per stogo atbrailą. Paskui ji pereina į ‘tunelį’ (nuotraukos viršuje)

Įspūdingieji Feso medinos riadai – vidų pamato ne visi

Lengva pagalvoti, kad medina – tai lūšnynas. Kažkokie liūdni namai mažais langeliais, šiukšlės, purvas… Bet nė velnio! Daugybė tų namų turi tokius nuostabius interjerus, kad Lietuvoje tokių sunkiai rasi. Tiesiog vyraujanti Feso religija – islamas – draudžia puikuotis turtais. Todėl išorėje viskas skurdu, o prabanga – viduje.

Nedžarino medžio dirbinių muziejus - vienas lankytojams atvirų Feso riadų

Nedžarino medžio dirbinių muziejus – vienas lankytojams atvirų Feso didžiųjų senųjų pastatų. Čia – buvęs karavansarajus, kur prekiaudavo pirkliai

Puikieji gyvenamieji namai vadinami riadais. Puošniausias ten centrinis kiemas, dabar dažniausiai uždengtas stogeliu, kad nelytų. Jį supa įvairūs kambariai, miegamieji, kur gyvena visa kokio turtingo kilimų pirklio giminė. Karta iš kartos tokie namai paveldimi šimtmečius. Fesas įkurtas dar IX a., anksčiau už daugumą Lietuvos miestų.

Mūsų išnuomoto riado trečias aukštas

Mūsų išnuomoto riado trečias aukštas

Daugybė tradicinių riadų dabar paversti viešbučiais arba nuomojami turistams. Pirmąkart lankydamas Fesą nakvojau eiliniame viešbutyje, bet pažadėjau sau, kad grįšiu į riadą. Ir nakvynės riade tikrai buvo vienas įspūdingiausių dalykų Fese.

Ateinu prie, atrodo, eilinių durų plynoje sienoje, tarsi į kokį prekijo sandėliuką. Atidarau jas, užlipu laiptais viršun – o ten viskas kaip rūmuose. Menas, medžio raižyba: joks langas, jokios durys, joks turėklas, balkis ar karnizas nėra šiaip langas, durys, turėklas, balkis ar karnizas. Viskas – meno kūriniai.

Durys į niekur medinoje, kurios vedė į mūsų riadą

Durys į niekur medinoje, kurios vedė į mūsų riadą

O dar terasa ant stogo, nuo kurios – jeigu ji aukštesnė už aplinkinių riadų – medina atrodo visai kitaip. Tokia tuščia tuščia: nes viso erzelio, visų žmonių nesimato. Gatvės tam per siauros – matosi tik kiti stogai, tarp jų kyšantys minaretai. Nebent artimiausią gatvelę persisvėręs gali pamatyti.

Mūsiškė terasa ant stogo

Mūsiškė terasa ant stogo

Bet svarbiausia, kad nakvodamas riade mediną pažįsti it jos gyventojas. Visokios smulkmenos. Kas rytą „Beee, beee!“ rėkiantis šiukšlių „išvežiotojas“, taip raginantis aplinkinių riadų gyventojus krauti šiukšles ant jo užsispyrusio asilo. Moterys, ant stogų džiaunančios rūbus, švelniai slepiamos aukštų mūrinių turėklų (jie specialiai tokie aukšti: nedera, kad musulmones moteris matytų svetimi vyrai). Katinų mūšiai, katinų akrobatika, katinų pornografija ant tų pačių stogų. Ant vieno stogo net gaidys, kakariekuojantis visam rajonui.

Feso šiukšlių išvežiotojas su asilu. Šiukšlės išvežamos už miesto vartų, kur visi asilai jas suverčia į konteinerį

Feso šiukšlių išvežiotojas su asilu. Šiukšlės išvežamos už miesto vartų, kur visi asilai jas suverčia į konteinerį

Suvokimas, kokia iš tikro siaura gatvelė prie riado: visi garsai, visi balsai iš gatvės, atrodo, skamba pačiame riade. Kai stovėdavau prie išorinės miegamojo sienos priešinga gatvės pusė nuo ten man buvo arčiau, nei lova kitame miegamojo gale! Ir kartą išsigandęs net ėjau tikrinti, ar niekas neįėjo per laukujas duris.

Vaizdas pro langą iš riado. Šie griuvėsiai - kitoje gatvės pusėje. Riado prižiūrėtojai pasakojo, kad čia būta mečetės. Dabar ten - katinų kovų arena

Vaizdas pro langą iš riado. Šie griuvėsiai – kitoje gatvės pusėje. Riado prižiūrėtojai pasakojo, kad čia būta mečetės. Dabar ten – katinų kovų arena

Mes buvome išsinuomavę riadą vien sau. Tai Fese – net stebėtinai įperkama. Keturių aukštų riado su 5 miegamaisiais ir 6 tualetais (be visų kitų erdvių) bei terasa ant stogo nuoma parai kainavo 60 eurų (2019 m.). Kita alternatyva (jei pasiseka – pigesnė) – nuomotis tik vieną kambariuką didesniame riade. Kiemas, terasa ten irgi greičiausiai bus, netgi didesni – bet tai bus bendros erdvės visiems svečiams.

Riado stogo terasa (viršuje) ir papildomas kambariukas po ja

Riado stogo terasa (viršuje) ir papildomas kambariukas po ja

Didieji Feso medinos stebuklai

Nežinia, kiek dar meno stebuklų slepia galingos it tvirtovės Feso riadų sienos. Tų, kur dar gyvena vietiniai, kurių nesupirko užsienio investitoriai ir neatvėrė publikai – tiksliau, savo svečiams. Tokių – absoliuti dauguma.

Arabiška kaligrafija. Kadangi islamas neleidžia vaizduoti žmonių ar gyvūnų, kaligrafija - dažna dekoro forma

Arabiška kaligrafija. Kadangi islamas neleidžia vaizduoti žmonių ar gyvūnų, kaligrafija – dažna dekoro forma

Laimė, keli svarbiausi medinos pastatai yra paversti muziejais ir todėl prieinami kiekvienam. Tai – Bou Inania ir Al-Atarine medresės, kuriose gyveno ir islamo tiesų mokydavosi religiniai studentai. Tai – Nedžarino medžio dirbinių muziejus, kurio įspūdingus – bet kartu eilinius (juk Fese jie yra visuose namuose) – medžio dirbinius nustelbia interjeras. Tai buvo karavansarajus, kurio apačioje pirkliai prekiaudavo, viršuje nakvodavo.

Feso Bou Inanijos medresėje

Feso Bou Inanijos medresėje

Dar į kelis nuostabiausius Feso medinos viešuosius pastatus nemusulmonams tegalima pažvelgti pro išorinius vartus. Tai – Kairuano religinis universitetas, Mulai Idriso, Feso įkūrėjo, mauzoliejus, laikomas simboliniu Feso senamiesčio centru.

Al-Attarine medresė Fese

Al-Attarine medresė Fese

Bet didžiausią įspūdį Fese daugeliui turistų palieka Odos raugyklos. Jos užgula visus jausmus: akys raibsta nuo spalvų ir to vaizdo, kai dešimtys vyrų purvinuose nuo išmatų ir dažų baseinuose mindo odas, o nosį suka kvapas. Aplinkinių odos parduotuvių prekijai gali paskolinti mėtos, kad šitaip nedvoktų. Tose parduotuvėse jie ir pardavinėja čia išmindytą odą. Ir nors vakariečiai mėgsta girti, kokia natūrali tai oda, kaip viskas „rankomis padaryta“, mano žmona skundėsi, kad nusipirkto rankinuko niekur negalėjo nešioti: dvokia, ypač kai palyja. Kaip ne kaip, į parduotuves užeiti privalai, nes geriausias vaizdas į raugyklas – iš ten.

Feso odos raugyklos

Feso odos raugyklos

O medinos vaizdą nuo stogų galima pamatyti ir daugybėje restoranų, Nedžarino medžio muziejuje.

Vienoje iš Feso kavinių ant stogo. Kaip ir daugelis, ši skirta visų pirma turistams

Vienoje iš Feso kavinių ant stogo. Kaip ir daugelis, ši skirta visų pirma turistams. Vietiniams vaizdai nėra svarbūs. Net neturistinių riadų stogų sienelės tokios aukštos, kad nelabai ką pamatysi (diant kaimynai nestebėtų drabužius ant stogo džiaunančių moterų). Mūsiškiame riade tradicinė masyvi tvora buvo pakeista ažūrine baliustrada

Bet ne mažiau smagu tiesiog be tikslo klaidžioti medina, žvalgytis į jos praeivius ir darbštuolius, į puošnius fontanus, kuriais dar prieš pusamžį be paliovos tekėjo vanduo (dabar pakeitė čiaupai namuose), į turgus – nuolatinius ir laikinus (štai prie Guissa vartų išėjimo kartą vos praėjome – vyko paukščių turgus). Pati Feso medina yra didesnė žvaigždė nei bet kuris vienas jos pastatas ar lankytina vieta.

Paukščių turgus anapus Bab Guissa vartų - pardavinėjami ir 'eiliniai balandžiai', ir paukšteliai-giesmininkai

Paukščių turgus anapus Bab Guissa vartų – pardavinėjami ir ‘eiliniai balandžiai’, ir paukšteliai-giesmininkai

Feso medinos velniai ir angelai

Medina turi ir „tamsiąją pusę“ – visokiausius įkyreivas, suktus medinos velnius, kuriems turistas – lengvas uždarbis. Jie „pristoja“, kalbina tarsi draugai, kai iš tikro vienintelis jų tikslas – pakviesti į kokią komisinius mokančią kilimų parduotuvę ar restoraną ir neišleisti nenusipirkus išbranginto niekučio. Svarbu neprarasi skeptiškumo: nenustoti eiti pirmyn, kai kas nors rėks „closed, closed“. Tokie šūksmai reiškia ne kad medinos skersgatvis uždarytas, o tiesiog „man nenaudinga, kad tu ten eitum, geriau eik paskui mane – nuvesiu pas man geriau atsilyginsiantį prekiją“. Ir svarbu suprasti, kad jei koks „draugas“ „anglų kalbos studentas“ „geranoriškai“ papasakos apie mediną tai paskui reikalaus pinigų.

Kilimų prekeiviai - dažni medinos velniai

Kilimų prekeiviai – dažni medinos velniai

Tiesa, praeiti mediną su „tikru“ gidu – be galo įdomu. Iš vieno tokių „medinos angelų“ išgirdau paaiškinimus, kurių nė nebūčiau įsivaizdavęs: kaip gyventojai nešasi vandenį iš šaltinių. Kad keisti kioskai su dideliu bliūdu – tai pigiausios Feso kavinės: vietiniai ten gali už menką sumelę įsipilti sriubos, o jokių kitų patiekalų nėra. Kaip moterys eina į bendrą kvartalo kepyklą keptis duonos. Kaip kūrikai, paveldėję šį darbą, kūrena šimtametes viešas pirtis. Kaip mobiliuosius telefonus vietiniai nešiojasi tautinės dželabijos kapišone. Man pasisekė: kliuvo tikrai ir Fesą, ir turistų norus perpratęs vietinis: daugelis jį pažinojo, su juo sveikinosi.

Katinai aplanko kiekvieną medinos kavinę. Kol valgėme, nieko nedavėme, bet vos atsitraukėme nuo stalo - atėjo puota katinams

Katinai aplanko kiekvieną medinos kavinę. Kol valgėme, nieko nedavėme, bet vos atsitraukėme nuo stalo – atėjo puota katinams

Deja, daugelis Maroke „parsidavinėjusių“ „gidų“ tėra eiliniai žmogeliai, rodantys, kas įdomu jiems patiems: pavyzdžiui, „Nike“ batus prekijo parduotuvėje. Jei mėginsi atsitiktinius gidus-praeivius, greičiausiai teks „atkentėti“ keturis „velnius“, kol atrasi vieną „angelą“.

Centrinė Feso medinos gatvė

Centrinė Feso medinos gatvė

Tiesa, ir mūsų gerasis gidas vedžiojo po parduotuves ir bergždžiai agitavo „negi neparsiveši iš Maroko nieko namo?“. Bet bent jau tos parduotuvės buvo demonstruojančios tradicinius viduramžiškus amatus, ir bent jau vaikščiojimas po jas tesudarė kokį penktadalį visos ekskursijos.

Medinos turgus

Medinos turgus

Laimė, Maroko valdžia netikėtai rimtai paskelbė karą visiems apgavikams. Kai Fese lankiausi pirmą kartą 2010 m., situacija buvo gerokai liūdnesnė, nei 2019 m. Tada sunkiai galėjai praleisti medinoje kad ir 20 minučių „neužkabintas“, o dabar „besikabinėjančiųjų“ daugiau tik vakarais, kai parduotuvėlės užsidaro, gatvėse telieka vyrai, turistai pasijunta nejaukiai ir noriau seka paskui kokį „geraširdį vietinį“, parodžiusį „vienintelį dar veikiantį restoraną“ ir atvertusį anglišką jo meniu su Vakarų Europą lenkiančiomis kainomis.

Feso medina vakare. Apšviesta, bet vis tiek tuščia ir, vietiniai sako, nelabai saugi. Ne kaip Marakeše

Feso medina vakare. Apšviesta, bet vis tiek tuščia ir, vietiniai sako, nelabai saugi. Ne kaip Marakeše

Bet medina gyviausia ryte ir dieną – vakare ten mažai kas veikti: net maistą į savo riadą nusipirkdavome vakarienei. Dieną viskas paprasta. 2019 m. netgi nė vienas taksistas Fese nemėgino apgauti, jungė taksometrą! Todėl dalis baisiausių gąsdinimų Fesu, kuriuos rasite internete ar pasakos seniai ten buvę draugai – pasenę.

Mažieji taksi (Petit Taxi) - įprastas būdas važinėti po Fesą. Kadangi aplink mediną tėra keli automobilių keliai, daug kam reikia važiuoti ten pat ir taksistai, tarsi autobusai, ima keleivius pakeliui - kol užsipildo

Mažieji taksi (Petit Taxi) – įprastas būdas važinėti po Fesą. Kadangi aplink mediną tėra keli automobilių keliai, daug kam reikia važiuoti ten pat ir taksistai, tarsi autobusai, ima keleivius pakeliui – kol užsipildo

Feso naujamiestis, kuriam 750 metų

Feso medina ne tik pati menkai pasikeitė nuo Viduramžių – nepasikeitė ir jos aplinka. Anapus miesto sienos į daugelį pusių – kalvos, kalnai. Jų šlaituose – kapinės, jų viršūnėse – dvi tvirtovės (Borž), iš kurių valdovų pareigūnai stebėdavo, ar Feso medinoje neprasideda sukilimas. Ir Merinidų kapų liekanos – vienos iš Maroko valdovų dinastijų, valdžiusių visą šalį iš Feso (alomravidai: 1070-1145, almohadai: 1145-1248, merinidai 1248-1472). Dabar tos vietos žmones traukia labiau dėl nuostabių vaizdų į mediną, ypač per saulėlydį.

Merinidų kapų liekanos virš Feso medinos

Merinidų kapų liekanos virš Feso medinos

Į vakarus nuo medinos merinidai pastatė „Naująjį miestą“. Jam dabar ~750 metų, bet juk senajam Fesui – virš 1000. Iki šiol rajono širdis – Karaliaus rūmai. Marokas ir dabar – monarchija, tad paprastas mirtingasis tegali pažvelgti į įspūdingus rūmų vartus.

Karaliaus rūmų vartai Feso naujamiestyje. Tiesa, jie statyti XX a.

Karaliaus rūmų vartai Feso naujamiestyje. Tiesa, jie statyti XX a., bet Maroke iki šiol daug kas daroma senaisiais stiliais

Aplinkiniame rajone gyveno žydai ir jis vadinamas Mela – arabiškai druska, nes žydai prekiavo druska. Jei medinoje riadai – tarsi tvirtovės mažais langeliais, tai meloje langai dideli: žydų religijoje ir kultūroje slėptis nuo aplinkos neįprasta.

Feso Melos pagrindinė gatvė

Feso Melos pagrindinė gatvė

Ilgus šimtmečius žydai Fese gyveno daug geriau, nei Vakarų Europoje: juos čia priėmė kaip savus, kai jie bėgo nuo Ispanijos inkvizitorių. Viskas pasikeitė 1948-1967 m., kai Izraelis okupavo Palestiną ir žydai ten ėmė persekioti ir žudyti arabus. Nors Marokas 3700 km nuo Palestinos, tautybės – tos pačios. Ir Maroko arabai kaltino Maroko žydus dėl jų tautiečių veiksmų. Ir Feso žydai, supratę, kad brolybės šimtmečiai – jau praeitis, susikrovę daiktus patys išvyko į Izraelį. Tą daryti agitavo, Maroko žydus arabais gąsdino ir pats Izraelis: jam verkiant trūko žydų, kad apgyvendintų išvarytų palestiniečių namus ir apgintų naujai užkariautą žemę. Nors Fese nevyko holokaustas, Feso žydų bendruomenė sunyko net gerokai labiau, nei Vilniaus.

Buvęs Feso žydų rajonas

Buvęs Feso žydų rajonas

Įspūdingi miesteliai aplink Fesą

Fesas yra ir puiki bazė tyrinėti aplinkines lankytinas vietas. Tarp jų – kitas istorinis miestas Meknesas. Jei Fesas buvo Maroko sostine per 600 metų, tai Meknesas – tik ~50 metų prie vieno valdovo Mulajaus Ismailo. Tačiau žiaurusis Mulajus Ismailas, susilaukęs, sakome, per 1000 vaikų, troško pabrėžti savo svarbą didingais pastatais, kurių kiekiu Meknesas nežymiai atsilieka nuo Feso.

Feso apylinkėse – ir Volubilis, romėnų griuvėsiai: iš čia valdyta dabartinį Maroką atitikusi Romos Mauritanijos provincija.

Bazilika Volubilyje (dabartinis Marokas)

Bazilika Volubilyje

Taip pat į UNESCO pasaulio paveldą įrašytas nedidelis Sefrou miestelis (irgi turi mediną, žydų melą – tik gerokai mažesnes nei Feso).

Į visas šias vietas galima nuvažiuoti ryte, vakare grįžti: su ekskursija, traukiniu (Meknesą), „didžiuoju taksi“ (maršrutinis lengvasis automobilis, pvz. senas Mecedesas, ant kurio galinės sėdynės sodinama keturiese, nors dabar tokie jau reti).

Sefrou miestelyje

Sefrou miestelyje

Prancūziškasis Fesas

Istorija iš Feso atėmė didelę dalį svarbos: nuo 1912 m. jis – nebe Maroko sostinė. Gal ir gerai. Kai 1912 m. pats Marokas tapo Prancūzijos protektoratu, prancūzai svarbiausius Maroko miestus smarkiau perstatė. Bet ne Fesą. Tik į vakarus nuo medinos išmūrijo „Ville nouvelle“. Atmosfera ten primena Europą: bulvarai, daugiabučiai. Tik gerokai nykiau: jokio naktinio gyvenimo (kaip jį suprantam mes), koncertų, kitų pramogų.

Feso Ville Nouvelle

Feso Ville Nouvelle

Visgi, ville nouvelle, o ne medina, daugelio šiuolaikinių fesiečių svajonių vieta gyventi, ir ville nouvelle nuolat plečiasi naujais rajonais. „Žiūrėkite, koks puikus prekybos centras!“ – pamojo mums taksistas pravažiuodamas Borž Fez ville nouvelle centre. Tikrai neblogas – bet Lietuvoje toks stovėtų kur Alytuje, o ne 1 mln. gyventojų turinčiame Fese.

Centrinis Feso Ville Nouvelle bulvaras

Centrinis Feso Ville Nouvelle bulvaras

Prekybos centro viduje, kaip ir gerose ville nouvelle kavinėse visi užrašai – tik prancūzų kalba, o ne vietine arabų ar berberų. Atseit taip prestižiškiau. Ir fesiečių su vakarietiškais ar prancūziškais siekiais – daugybė. Bet kažkaip Fese tas vakarietiškas gyvenimas dar yra tik alternatyva, o ne vienintelis teisingas kelias. Ir kiekvienai skarelę nusirišusiai, su savo vaikais prancūziškai McDonald‘e kalbančiai moteriškei tikrai rasi tautiniais rūbais vilkintį vyrą, dirbantį tą patį, ką jo tėvai, seneliai, proproproseneliai kokiame medinos riade.

Tradiciškai vilkintys vyrai

Tradiciškai vilkintys vyrai

Ir per 9 metus tarp mano apsilankymų Fese tas nė kiek nepasikeitė.

Iš Feso keliavau į Marakešą. Turistų ten daugiau nei kada nors, ir visos apgavystės, įkyruoliai išliko. Lyg kita šalis nuo Feso.


Visi mano kelionių po Maroką aprašymai

1. Marokas – lengvai pasiekiama pietų egzotika (ĮŽANGA)
2. Marakešas – rausvas, atviras pietų megapolis
3. Fesas – ant asilo į Viduramžius
4. Vakarų Sachara – valstybė-miražas patrakėliams

Komentuoti
Straipsnio temos: , , , , , , , , ,


Nairobis – Afrikos vartai

Nairobis – Afrikos vartai

| 0 komentarų

Nairobis – vienas didžiausių miestų Juodojoje Afrikoje (3,5 mln. gyventojų). Skrydžiai į Nairobį iš Lietuvos – vieni pigiausių regione. Todėl Nairobis dažnam tampa Afrikos vartais.

Kai kurie, kaip aš, Nairobyje pradeda ir baigia kelionę po Keniją – pakeliui į jos pajūrį ir gyvūnų parkus. Kiti iš ten skrenda ar važiuoja į Tanzaniją, Ugandą, kitas aplinkines šalis.

Kaip ten bebūtų, Nairobyje tenka praleisti dieną ar kelias. Čia – patarimai ne tik kokias lankytinas vietas verta pamatyti ir ką galima patirti šiame Afrikos didmiestyje, bet ir kur pajusti naujosios Afrikos dvasią. Gal Afrika dažnam ir yra visų pirma gamta ar kaimai, bet vis daugiau ir daugiau jos žmonių persikelia į miestus. Jau pusė afrikiečių gyvena juose, ten verda kultūra ir tikėjimas, politika ir verslas.

Afrikos visapusiškai nebepažinsi bent dienai nepasinėręs į bent vieno jos didmiesčio gyvenimą. Ir nėra daug miestų, patogesnių tam, nei Nairobis.

Nairobio centre

Nairobio centre. Nuotrauka pertekia tik dalį atmosferos: be garsų (sekmininkų mišių. automobilių klaksonų ir garso įrangos demonstravimo vietinėse parduotuvėse kakafonija), kvapų (dažniausiai nekokie) ir t.t.

Taip pat skaitykite bendrą straipsnį apie Keniją ir jos kultūrą

Ir turtinga Nairobio dalis – skurdesnė už Lietuvą

Pirmasis įspūdis Nairobyje smarkiai priklausys nuo to, kur nakvosite. Ne, tautinių ar rasinių rajonų Nairobyje nėra, bet žmonės susiskirstę pagal turtą.

Turtingiausias – Vakarų Nairobis (Westlands). Kai Kenija buvo britų kolonija (iki 1963 m.) tenykščiuose dvareliuose supami juodaodžių tarnų gyveno anglai kolonistai. Nuo tada daug vandens nutekėjo, buvusių dvarų parkus “užėmė” daugiabučiai namai, bet juose tebegyvena Kenijos turtingieji – tik jau vietinės kilmės.

Bomas of Kenya tradicinio maisto restorane Vakarų Nairobyje stebi beždžionės

Bomas of Kenya tradicinio maisto restorane Vakarų Nairobyje stebi beždžionės. Bandė pavogti maistą – tada padavėjai pradėjo budėti prie mūsų stalo, kad nuolat jas vytų. Gamta Vakarų Nairobyje visad šalia.

“Langata Road labai gera gatvė” – mums sakė vietiniai. Kai išlipome prie ten nakčiai išsinuomoto buto, taip nepasirodė: visur šiukšlės, pastatas aptvertas aukšta tvora, o keli apsaugininkai tik patikrinę įleidžia vidun. Lipame į reikiamą aukštą – durys ilgai neatsirakina, spyna padaryta labai atgrubnagiškai, viduje – tuščios erdvės, mažai baldų. Bet Afrikos niekada nereikia lyginti su Europa. Išskyrus nebent korumpuotus politikus, turtingo Kenijos gyvenojo būstas prastesnis, nei eilinio lietuvio. O tų būstų aplinka (laiptinės, namų prieigos) – dar liūdnesnė.

Palyginus su kitais rajonais, Vakarų Nairobis tebėra toks “pusiau miestas”, kur daug tuščių erdvių, mažiau žmonių (daugeliui tai – pliusas). Ten – prekybos centrai. Vakarų Nairobyje – ir daugelis svarbiausių Nairobio lankytinų vietų.

Turtingesnių keniečių šeima atsivedė vaikus pažiūrėti drambliukų

Turtingų keniečių šeima atsivedė vaikus pažiūrėti drambliukų. Šiaip aplinkui vyravo baltaodžiai turistai – tik nedaugelis vietinių gali ir nori sau leisti turiningus savaitgalius

Nairobio Vakaruose – našlaičiai drambliukai ir kolonistų dvarai

Turbūt garsiausia Nairobio lankytina vieta – Nairobio nacionalinis parkas. Kai britai tarpukariu pastatė Nairobį kaip naująją savo kolonijos sostinę, reikėjo kažkur padėti tose žemėse gyvenusius gyvūnus. Tad miesto pašonėje jie įsteigė nacionalinį parką, kurį dabar Nairobis supa iš visų pusių.

Idėja skirti dieną parkui nesužavėjo: labai brangu, kaip ir viskos lankytinos vietos užsieniečiams (50 dolerių). Be to, laukė safaris dar didesniuose ir turtingesniuose gyvūnais parkuose. Verčiau įėjome per šoninį vakarinį įėjimą – tai nemokama! Oficialiai pro ten galima eiti tik į dramblių pasirodymą Šeldriko našlaityne [Scheldrick Trust], bet takas ten ilgas, išvydome karpočius (kiaulės giminaičiai), dikdiką…

Nairobio nacionalinio parko darbininkų gyvenvietėje karpočiai - dažni svečiai

Nairobio nacionalinio parko darbininkų gyvenvietėje karpočiai – dažni svečiai

Pats Šeldriko našlaitynas – kita Nairobio pažiba. Jis surenka ir prižiūri drambliukus, netekusius mamų dėl brakonierių, sausros ar nelaimių (pvz. įkrito į šulinį). Tai – ilgas ir sunkus darbas: jie prižiūrimi ne tik tą laiką, kai juos augintų mama (apie 3 metus), tačiau ir dar apie 7 metus po to, palaipsniui grąžinami į gamtą Tsavo nacionaliniame parke. Nes reikia užtikrinti, kad vietiniai drambliai priims kaip savus… Pinigus šiai veiklai Šeldriko našlaitynas surenka iš turistams parduodamų bilietų į kasdienius “dramblių šėrimus” arba pasiūlęs “įsivaikinti dramblį” (už kasmetinį mokestį našlaitynas siųs jums konkretaus dramblio nuotrauką – tiesa, kiekvienas dramblys tokių “įtėvių” turės daug).

Našlaityną įkūrė britai ir jis veikia europietiškai tvarkingai, tikriausiai todėl toks numylėtas turistų. Vietinių požiūris į gyvūnus kitoks. Jiems gyvūnai – visų pirma trukdis (ištrypia lysves ir pan.), geriausiu atveju – pinigų šaltinis, nors retas kuris supranta, kodėl tie vakariečiai šitiek moka, kad pamatytų tai “ko visur pilna”.

Drambliukas turškiasi Šeldriko našlaityno purve

Drambliukas turškiasi Šeldriko našlaityno purve. Jie ateina pažaisti ir su turistais, gąsdindami ima eiti į juos. Šie traukiasi atatupsti, bet įsidrasinę drambliukus paliečia, glosto

Vakarų Nairobyje dar yra ir Žirafų centras bei Bomas of Kenya – kultūros erdvė, kur kasdien vyksta tautinių šokių pasirodymai, o aplinkui stovi 42 Kenijos tautų trobos. Daugelio – panašiai skurdžios. Ten vaikštant įdomu suvokti, kad tai – ne kokia žila praeitis (kaip mūsų Rumšiškės). Panašių kaimų vėliau Kenijoje išvydau savo akimis ir daugelis Nairobio gyventojų, tikriausiai, užaugo panašiuose.

Tautiniai šokiai Bomas of Kenya

Įvairių Kenijos tautų tautiniai šokiai Bomas of Kenya

Visiškas kontrastas toms ankštoms lūšnoms – Karen Bliksen muziejus. Autentiškas kolonistų dvarelis, kuriame tarpukariu gyveno ši Kenijoje kavos auginimo verslą su vyru nesėkmingai vysčiusi danų rašytoja, pagal kurios gyvenimą Holivudas sukūrė filmą “Out of Africa” (pačią Karen jame vaidino Meril Stryp). Kukliuose, bet puošniuose dvaro kambariuose dar gali pajusti, ką reiškė gyventi toje eroje, kai europiečiai manė, kad Kenija – ir visas pasaulis – priklauso jiems. Kad jie, statydami tokius dvarus ir fermas, neša civilizaciją. Vienu metu net 1% Kenijos gyventojų jau sudarė baltaodžiai, dar antra tiek geležinkelio statyti atsivežti indai. Bet tada istorija pasuko į kitą pusę…

Karen Bliksen dvarelis Nairobio priemiesčiuose

Karen Bliksen dvarelis Nairobio priemiesčiuose. Toks menkas palyginus su Europos dvarais, ir 1930 m. stokojęs vandentiekio, elektros. Tačiau toks puikus palyginus su tuo kaip tada (ir dabar) gyvena daugybė Kenijos vietinių

Nairobio centras – dangoraižių giraitė

Nairobio centras jau – labai afrikietiškas. Kupinas žmonių minių, pypiančių automobilių. Keli pastatai, kaip savivaldybė, Nacionalinis archyvas ar parlamentas didingi, išmūryti dar britų laikais (Nairobį ir pastatė britai – specialiai net 1700 m aukštyje, kur beveik neužkyla maliariniai uodai). Bet didžiuma Nairobio centro – labai paprasti daugiaaukščiai, pastatyti 1970 ar 1990 m. ir turėję suteikti Nairobiui šiuolaikinio didmiesčio įvaizdį. Į aukščiausio, Džomo Kenjatos konferencijų centro, viršų galima pasikelti.

Nairobio nacionalinis archyvas

Nairobio nacionalinis archyvas. Turėjau informacijos, kad į vidų gali užeiti laisvai, bet laikai pasikeitė: dabar patekimas į archyvą, kaip ir į kiekvieną gražesnį Nairobio pastatą, mokamas

Jei užteks kantrybės visoms biurokratinėms procedūroms. Prie įėjimo į centrinę aikštę – pasų ir saugumo kontrolė, prie įėjimo į dangoraižį reikia palikti pasą ir užsirašyti, kada atėjai ir iš kur tu, tada prisistatyti į registratūrą ir nusipirkti bilietą, o grįžus – užsirašyti, kad išėjai… Nairobyje ir Kenijoje tokių procedūrų daug: net užeinant į didesnes parduotuves einama per metalo detektorius, įvažiuojančius į parkingą automobilius apžiūri apsauga. Juk islamistai yra šiame mieste iššaudę dešimtis žmonių. Bet niekas į visa tai rimtai nežiūri: net įvažiuojant į oro uostą saugumo patikroje mano žmonos simboliškai paprašė “išsiimti mobilų”, o mane praleido su visais daiktais kišenėse nė netikrinę (fotoaparatu, planšete…).

Kenjatos konferencijų centras Nairobyje

Kenjatos konferencijų centras ir Nairobio centrinė aikštė su pirmojo prezidento Džomo Kenjatos skulptūra. Tuščia, nes į šią jos dalį įleidžiama tik praėjus saugos kontrolę ir pasiaiškinus, kur eini.

Nairobio centras iš tikro susideda iš dviejų dalių. Vakarinė – kur visi valdžios pastatai, brangūs restoranai kostiumuotiems ofisų tarnautojams (tokie, kaip vienas vienintelis Kenijoje “Subway”). Rytinė – kur smukios elektronikos parduotuvėlės, pigūs viešbučiai, o naktį vietiniai patarė nekišti nosies laukan.

Nairobis angliškai pravardžiuojamas “Nairoberry” (maždaug “Naipiplėšimas”) ir yra be galo nesaugus miestas. Ne kartą nustebau matydamas saugumo priemones (pvz. tikrinami visi, atėję į prekybos centro parkavimo aikštelę, arba užeinantys į paprastą parduotuvę) ir pačių vietinių baimę (“Čia kur siūlo nesuksiu, jie vilioja į spąstus apiplėšti”). Ir pavienes detales: štai apvirto sunkvežimis ir aplinkiniai supuolė vogti jo krovinio…

Rytinė Nairobio centro dalis iš pigaus viešbučio balkono

Rytinė Nairobio centro dalis iš pigaus viešbučio balkono

Nairobio lūšnynai – tarp baisiausių pasaulyje

Į didžiausius Nairobio pūlinius turistai retai užklysta – nebent su ekskursijomis. Tai – lūšnynai. Kaip Kibera, talpinanti gal net milijoną žmonių. Niekur pasaulyje nesu matęs tokių baisių lūšnynų – nors ir Nairobio teregėjau pro traukinio langą, to pakako. Visur – šiukšlių, išmatų kalnai. Musių, uodų spiečiai. Namai palaikiai, sukalti bet kaip, kai kurie, matosi, tuoj tuoj grius. Palyginus su Nairobio lūšnynais, kokios nors Rio de Žaneiro favelos – tiesiog paprasti eilinių žmonių rajonai…

Garsiausio Kiberos lūšnyno fragmentas žvelgiant nuo kelio.

Garsiausio Kiberos lūšnyno fragmentas žvelgiant nuo kelio. Tiesa, šitas vaizdas ne toks ir baisus – baisiausių pro traukinio langą fotografuoti nesinorėjo.

Prieš tai, kai mūsų traukinys turėjo važiuoti per Mukuru lūšnyną, stoties apsauginiai spėriai udžarė langus; nepaisydami tragiškai dusinančio karščio, tą patį darė net traukiniu važiavę vaikai. Paklausiau kodėl. “Nes lūšnynų gyventojai pro atvirus langus mėto šiukšles” – paaiškino bendrakeleivis. Kenijoje visad buvo įdomu išgirsti tokius netikėtus atsakymus…

Gal tai lūšnyniečių pramoga, gal būdas pasirūpinti “šiukšlių išvežimu”, o gal šiokia tokia “klasių kova”. Tik tiek, kad visi sėdėję to sukiužusio traukinio, ~10 km atstumą važiavusio 45 minutes, viduje, mūsų mąsteliais patys būtų bėdžių bėdžiai… Jokio turisto ten daugiau nemačiau.

Kodėl keniečiai važiuoja gyventi į Nairobio lūšnynus? Atsakymą gali suprasti Bomas of Kenya muziejuje, kur pamatai namus, kokiuose jie gyvena kaimuose.

Kodėl keniečiai važiuoja gyventi į Nairobio lūšnynus? Atsakymą gali suprasti Bomas of Kenya muziejuje, kur pamatai namus, kokiuose jie gyvena kaimuose. Vėliau įsitikinome – tikrai tebegyvena.

Nairobio transportas – chaosas ir praeities aidai

Atstumai tarp skirtingų Nairobio rajonų ir lankytinų vietų nemaži – ir po 10, 20 km. Vietiniai traukiniai daugeliu maršrutu važiuoja tik dusyk per dieną: ryte ir vakare. Pagrindinė susisiekimo priemonė – matatu, visokeriopai išpaišyti autobusiukai, vienas su kitu konkuruojantys ir muzika, ir laiko laimėti padedančiais kelių eismo taisyklių pažeidimais.

Nairobio matatu, paženglinto religiniais šūkiais, vidus

Nairobio matatu, paženklinto istorinėmis citatomis ir religiniais šūkiais, vidus

Matatu – puiki vieta pažinti vietos kultūrą ir chaosą. Tiesa, net Lietuvos užsienio reikalų ministerija lipti vidun nerekomenduoja (nesaugu). Bet šiais laikais tai paprasčiau, nei seniau: netgi maršrutai, stotelės internete sužymėtos.

Nemažiau priblokšti pasijusite ir kai pagaliau ateis laikas išvykti iš Nairobio. Tai – irgi patirtis. Nairobyje lankiausi tris kartus ir kas kartą išvykimas laukė kitoks, bet labai autentiškas.

Matatu Nairobio autobusų stotyje (tiksliau - gatvės ruože, kur renkasi autobusai)

Matatu Nairobio autobusų stotyje (tiksliau – gatvės ruože, kur renkasi autobusai)

Pirmą sykį – vietiniu skrydžiu iš Vilson oro uosto, pavadinto kolonijinių laikų britės našlės, kurią suviliojęs “nuotykių ieškotojas” pilotas įkalbino už mirusio vyro pinigus įsteigti pirmąją Kenijos aviakompaniją. Aviakompanija bankrutavo dar Antrojo pasaulinio karo metais, tačiau oro uostas, atrodo, nustojo keistis neužilgo po to. Registracija čia vykdoma beveik nepažymėtuose sukiužusiuose pastatuose aplink pakilimo taką – kiekviena avialinija turi savo pastatą. Tada sukiužęs autobusas nuveža į mažytę laukimo salę, kur atėję darbuotojai kas kelias minutes kviečia išeiti vis kito reiso keleivius. Lėktuvai kyla tik šviesiai – kiek supratau, oro uoste nėra apšvietimo.

Vienintelė laukiamoji salė Vilson oro uoste

Vienintelė laukiamoji salė Vilson oro uoste, iš kurios keleiviai į naujus lėktuvus kviečiami kas penkias-dešimt minučių. Matosi pusė šios salės (labiau kambario) vietų.

Būtent Vilson oro uoste nutiko ir nemaloniausias incidentas Nairobyje – dingo mano kuprinė. Saugumo patikroje – kol dėjausi daiktus į kišenes, ją kažkas pasiėmė. Vietiniai spėjo, kad ją pavogė apsauga. “Kameros čia nefilmuoja” – aiškino jie. Tiesa, dėl to apturėjau ir įdomų nuotykį: vaidindami(?) susirūpinusius, apsauginiai išvedė mane pasivaikščioti tarp skrydžiams ruošiamų lėktuvų, rodė į vidun kraunamus keleivių lagaminus ir klausė: “Ar nė vienas čia ne jūsų?”. Šiuolaikinėje Europoje dėl aviacijos saugumo nieko panašaus neįsivaizduotum… Taip ir neradus mano daiktų, paprašė ant kažkieno įlaipinimo talono užrašyti savo telefoną, kuriuo taip ir nepaskambino. Ir nurodė pačiam pareiti į keleivių “terminalą”.

Keleiviai eina į savo lėktuvą

Keleiviai eina į savo lėktuvą. Tačiau išeiti į oro uosto pririedėjimo takus galima ir šiaip. Mėgindami sužinoti, ar nelaikas mums lipti, išėjome – užtruko, kol kažkas pastebėjo ir pasiūlė mums grįžti vidun

Kitą kartą iš Nairobio išvykau safari mikroautobusu link nacionalinių parkų, dar kitą – iš tarptautinio oro uosto, kur į lėktuvą patekti gali tik praėjęs tris atsainias saugumo patikras (įvažiuojant į oro uosto rajoną, įeinant į oro uostą, prie įlaipinimo vartų), o lėktuvuose sėdi beveik vien baltaodžiai turistai (Kenijos gyventojai svetur dar nelabai skraido). Išbandžiau ir naująjį modernų geležinkelį iš Mombasos, taip iškrentantį iš Kenijos konteksto, važiuojantį pro augančius gamybinius rajonus.

Kas kartą įsitikindavau: Nairobis – kitoks miestas, nei esame įpratę lankyti atostogų metu. Be senamiesčio, be aiškaus turistinio centro su suvenyrų parduotuvėmis ir pėsčiųjų gatvėmis, be normalių muziejų ar didingų bažnyčių. Vietomis Nairobis gali atrodyti “netikras miestas”: labiau peraugęs kaimas, lūšnynas, didelis turgus. Juk “tikri miestai” Europoje ar Amerikoje turi istoriją, didybę, pramogų įvairovę…

Tačiau iš kitos pusės, Nairobis – daug tikresnis miestas nei dauguma mūsuose šiandien. Dauguma Nairobio gyventojų – neseniai persikėlę iš įvairiausių kaimų, chaoso į vėžes ten dar nesustatė valdžios įstatymai ir poįstatyminiai aktai, daugelį pastatų susirentė patys žmonės, o ne architektai. Nairobis – miestas, kurio visa gyvybė kyla iš apačios, nuo kiekvieno gyventojo, kuris, būdamas savimi, įneša indėlį į tą miesto dvasią. Pas mus viso to neliko prieš daugel dešimtmečių, o Afrikoje tai – šiandiena.


Visi straipsniai iš kelionės po Keniją

1. Kenija - Afrikos kaleidoskopas (ĮŽANGA)
2.Kenijos pakrantė - autentiški Afrikos kurortai
3.Kenijos safarių parkai - gyvūnijos galerija
4.Nairobis - Afrikos vartai

Komentuoti
Straipsnio temos: , , , , , , , , , , , , , , , , , ,


Kenijos safarių parkai – pirmykštis gyvūnų pasaulis

Kenijos safarių parkai – pirmykštis gyvūnų pasaulis

| 12 komentarai

Kenijos žvėrių parkai tiesiog stebuklingi. Tikra svajonių Afrika iš filmų ir knygų!

Prieš keliaudami į Afriką daugelis labiausiai svajoja išvysti didžiuosius gyvūnus, todėl safaris (išvyka juos stebėti) – kone visų kelionių į Keniją sudėtinė (ar net vienintelė) dalis.

Tačiau net ir šiuos žmones, kaip ir mane, pirmasis safaris pribloškia. Nes „safarių parkai“ – tai ne kokie padidinti zoosodai, o milžiniškos laisvai gyvenančių gyvūnų erdvės, plotu prilygstančios ištisoms Lietuvos rajonų savivaldybėms. Nes ten ne „ieškai gyvūnų“, ten juos nuolat matai. Per vieną dieną lengvai gali suskaičiuoti, tarkime, kokius 20 dramblių, 40 žirafų, 150 antilopių ir zebrų, 10 “didžiųjų kačių” (liūtų, leopardų, gepardų), 5 hienas, 15 begemotų ir raganosių ir t.t.

Ėdančių, besiporuojančių, didingai nueinančių link horizonto, iš visai arti spoksančių į jus – prieš akis atsiveria tikras gyvūnijos teatras.

Dalis dramblių bandos Amboselio nacionaliniame parke

Dalis dramblių bandos Amboselio nacionaliniame parke

Taip pat skaitykite bendrą straipsnį apie Keniją ir jos kultūrą

Kodėl Kenijoje gyvūnų šitiek daug

Didieji žvėrys gyvena beveik visoje Juodojoje Afrikoje, bet mažai šalių prilygsta Kenijai. Nes Kenijoje jie gerai saugomi nuo brakonierių – todėl nebijo žmonių. Bet dar svarbiau – centrinėje Kenijoje dirvožemis toksai, kad puikiai dygsta žolė, užtat medžiai – nebent labai reti.

Vešli žolė privilioja ištisas rupšnojančių žolėdžių kaimenes, o šios – mėsėdes didžiąsias kates ir hienas. Tuo tarpu medžių retumas užtikrina: žvėrių nuo fotoaparatais spragsinčių turistų niekas neuždengs.

Leopardas Kenijos Masai Maros parke

Leopardai ir Kenijoje be galo reti: net didžiajame Masai Maros parke tegyvena keliolika jų. Tačiau kai plotai šitokie atviri, įmanoma pastebėti su žiūronais kur toli kiūtinantį leopardą ir važiuoti artyn (nebūtinai keliais).

Kenijoje gyvena beveik visas Afrikos gyvūnų katalogas. Yra čia ir „didysis penketas“ (dramblys, raganosis, buivolas, liūtas, leopardas). Ir keliolika rūšių antilopių, gazelių. Ir žirafos, begemotai, kiaules primenantys karpočiai bei unikalūs mažesni gyvūnai: damanai, sengiai, mangustai. Palijus suskrenda paukščiai, iš purvo išlenda žuvys, kurios sausu metu periodu gyvena po žeme.

Masai Mara – Kenijos nacionalinių parkų karalius

Kenijoje nacionalinių parkų – dvidešimt keturi, o kur dar visi rezervatai! Tačiau daugelis jų panašūs: ir gamta, ir gyvūnais, kuriuos ten galima išvysti. Todėl nėra tikslo aplankyti juos visus ar net ketvirtį: nuvažiavome į keturias gyvūnų zonas, bet ir tiek gal buvo viena per daug, nes nuo parko iki parko tenka ilgai kratytis (4, net 8 valandas). Gal verčiau šį laiką paskirti nuodugnesniam gyvūnų stebėjimui mažiau parkų ar kultūriniam Kenijos pažinimui.

Begemotai. Juos matėme kiekviename iš keturių lankytų nacionalinių parkų

Begemotai. Juos matėme kiekviename iš keturių lankytų nacionalinių parkų

Žymiausias Kenijos nacionalinis parkas – Masai Mara. Tai – gyvūnų pilna savana, išvagota keliukų ir vėžių, kuriomis kampus kerta safarių kompanijų mikroautobusai ir visureigiai, siekdami savo klientams žvėris parodyti iš kuo arčiau. Vairuotojai praneša vienas kitam naujienas racijomis ir jei kur pamatysi skubant automobilių eiles žinok – ten vyksta kažkas įdomaus (tikrai ne tiesiog antilopės vaikšto ir ne vienišas dramblys straubliu suka žolę, prieš dėdamasis į burną – tokie vaizdai, iš pradžių stebinę, greitai nublanksta prieš tai, ką pamatai vėliau).

Tie „mikroautobusų kamščiai“ – didžiausias Masai Maros minusas. Taip, gyvūnai laukiniai laukinėje gamtoje, bet kai matai besiporuojančius gepardus apsuptus 12 mašinų, iš viso stebimus, fotografuojamus, filmuojamus kokių 40 turistų – nori nenori primena zoosodą. Gepardas paeina – visos mašinos pavažiuoja, kai kurios kone blokuodamos jam kelią…

Turistai iš vieno daugybės apstojusių mikroautobusų fotografuoja riaumojantį liūtą

Turistai iš vieno daugybės apstojusių mikroautobusų fotografuoja riaumojantį liūtą

Dėl teisės vadintis safarių karaliene su Kenija konkuruoja dar kelios šalys, ypač Tanzanija (panašiausia gamta į Kenijos), Pietų Afrika, Zimbabvė, Namibija, Botsvana, Uganda, Zambija. Paskutinių keturių pliusas – ir mažiau turistų. Tiesa, nuskristi ten brangiau. Net jei apsispręsite keliauti ne į Keniją, o į vieną tų šalių tikiu, kad šis straipsnis pravers, nes daug kas yra bendra joms visoms.

Masai Mara, beje, suaugusi su Tanzanijos Serengečio parku, gyvūnai migruoja laisvai (itin garsios rugpjūčio migracijos, kai per sieną pajuda 1,5 mln. antilopių gnu). O safario metu net piknikavome Tanzanijoje – siena ne visur rimtai saugoma.

Zebrai ir gazelės Masai Maroje

Zebrai ir gazelės Masai Maroje. Kai pirmą kartą įvažiavęs pamatai juos, pribloškia, visi traukia fotoaparatus. Bet antrą safario dieną daugelis turistų į juos nė nepasižiūri, laukdami plėšrūnų ar kitų įspūdingesnių vaizdų. Nes tiesiog didžiųjų žolėdžių Kenijoje tikrąja to žodžio prasme – milijonai ir kasdien jų safarių parkuose išvysti šimtus.

Didžiojo lūžių slėnio ežerai

Pakeliui į Masai Marą ar iš jos iš Nairobio, įprasta užsukti prie Nakuru ir Naivašos ežerų, esančių Didžiajame lūžių slėnyje – senų vulkanų grandinėje, kertančioje visą Keniją.

Nakuru ežerą supa nedidelis nacionalinis parkas – apvažiuoji ratu ir pamatai daugelį tenykščių gyvūnų. Palyginus su Masai Marai, keliai Nakuru geresni, todėl galima važiuoti stovint, iškišus galvą pro liuką. O tikroji Nakuru pažiba – raganosiai: Masai Maroje jų labai mažai ir nemačiau, o Nakuru – daugybė. Deja, kitos Nakuru garsenybės kylant ežero vandens lygiui beveik neliko: flamingų, kadaise visą panoramą nudažydavusių rožine spalva. Ir ištisus miškelius kylantis vanduo nuskandino.

Raganosė su jau paaugusiu vaiku Nakuru nacionaliniame parke

Raganosė su jau paaugusiu vaiku Nakuru nacionaliniame parke

Naivašos ežeras įdomus tuo, kad nėra nacionalinis parkas: todėl jį galima patirti ne vien pro automobilio langą. Plaukėme laiveliu stebėdami erelius žuvininkus ir kormoranus, begemotus (visai šalia!) ir, krante, antilopes. Aplinkui yra ir kitų alternatyvų: pasivaikščioti tarp mažiau pavojingų žvėrių pėsčiomis.

Apskritai, pavojingiausi yra ne liūtai, gepardai ar leopardai. Pradžioje safariuose atrodo net keista, kaip arti atviri automobiliai privažiuoja prie tų didžiųjų „kačių“ – tačiau jos nelenda pro atvirus langus ar stogus ir nepuola turistų. Pavojingesni drambliai, galintys sutrypti – juos safarių vairuotojas apvažiuodavo kiek didesniu lanku. Dar – begemotai, ginantys savo teritoriją (prie jų pilnos upės Masai Maroje pėsčius palydėjo ginkluotas vyras). O užvis baisiausi ir mirtiniausi – uodai. Nes nešioja ligas, ypač maliariją. Laimė, sausu metų laikotarpiu (nuo lapkričio iki kovo vidurio) jų mažiau – bet vis tiek net ir ėmusis atsargumo priemonių stovyklose sukando.

Paskendusi sala Naivašos ežere

Paskendusi sala Naivašos ežere, po kurį safario metu plaukėme. Čia vandens lygis nuolat kyla ir vanduo pražudo medžius, bet jie ir toliau lieka gyvenamoji vieta paukščiams, pvz. kormoranams

Amboselis – drambliai ir Kilimandžaras

Amboselio nacionalinis parkas Kenijoje yra pats fotogeniškiausias, mat jo fone – aukščiausias Afrikoje Kilimandžaro kalnas (5895 m), šiaip jau stūgstantis Tanzanijoje. Tai – ir aukščiausias pasaulyje „atskiras kalnas“ apskritai, nes visi aukštesnieji – kalnynų dalis ir nėra galimybių taip paprastai į juos pažvelgti iš papėdės, kaip į Kilimandžarą.

Dramblių kaimenės nuotrauka Kilimandžaro fone – vienas tų ikoniškų Kenijos vaizdų (kitas – žirafa Nairobio dangoraižių fone). Dramblius Amboselyje pamatėme – išskyrus drėgnąjį periodą, kai, prilijus ir visr aplink, jie pasitraukia nuo Amboselio ežerų, dramblių ten visada daugiau, nei bet kur kitur Kenijoje. Pamatėme ir daug kitų gyvūnų. Užtat štai Kilimandžaras ilgai „erzino“ mus, likdamas debesyse – bet galiausiai ir jis parodė savo snieguotą viršūnę, taip siurrealistiškai atrodančią, kai Amboselyje +30 (sniegai esą pamažu tirpsta, bet jų dar labai daug: Elas Goras savo 2006 m. filme „Nepatogi tiesa“ smarkiai klydo spėdamas, kad per 10 metų sniego Kilimandžare nebeliks).

Kilimandžaro kalnas žvelgiant nuo laužavietės prie mūsų Kimana stovyklos

Kilimandžaro kalnas žvelgiant nuo laužavietės prie mūsų Kimana stovyklos. Medis ‘plokščia viršune’ – akacija. Dar vienas Kenijos safarių parkų simbolis

Kaip išsirinkti safarį Kenijoje?

Safaris Kenijoje man buvo antrasis gyvenime. Pirmąkart taip keliavau po Etošos nacionalinį parką Namibijoje. Tada važiavome nuomotu automobiliu ir iš pradžių Kenijoje norėjau pakartoti šią patirtį.

Tačiau Kenija nesutverta nepriklausomiems safariams. Pirmasis nuliūdinęs dalykas: kainos. Jei Namibijoje ar PAR kainos užsieniečiams nedaug viršija kainas vietiniams ir, tarkime, Etošoje bilietas yra 5 doleriai už dieną, tai Kenijoje nevietiniams už įvažiavimą į nacionalinį parką tenka mokėti tarsi už pasaulinės žvaigždės megakoncertą. Masai Maros bilietas – 80 JAV dolerių dienai, Amboselio – 70 dolerių, Nakuru – 60 dolerių. Niekur kitur pasaulyje daugiau neregėjau šitokių kainų už patekimą į valstybines lankytinas vietas!

Kaukolė prie tilto tarp dviejų Masai Maros rezervato dalių

Kaukolė prie tilto tarp dviejų Masai Maros nacionalinio parko dalių. Kenijoje populiaru naudoti žvėrių kaukoles – jas mačiau net ant kiekvieno armijos visureigio

Ir tai dar ne viskas. Vien teisė pasistatyti palapinę parke kainuotų dar 20-30 dolerių žmogui (viešbučiai atsieitų ir šimtais dolerių), reiktų mokėti už automobilio įvažiavimą. O dar, aišku, pati autonuoma (Kenijoje nepigi), kuras…

Žodžiu, nors esu nepriklausomų kelionių gerbėjas, Kenijoje safarį geriau buvo patikėti vietinei agentūrai, kurių pasiūlymų – brangių, bet ne tokių brangių – pilna internete (pvz. https://www.safaribookings.com/). Jau atsikliuvę nacionaliniuose parkuose supratome, kad toks sprendimas, nors ir atėmė dalį „savarankiško atradimo džiaugsmo“ turėjo ir ne vieną didžiulį pliusą. Vairuotojas tikriausiai rado daugiau įdomių gyvūnijos gyvenimo scenų, nei būtume radę mes. Be to, keliai per Kenijos nacionalinius parkus, ypač Masai Marą, ir į juos tokie blogi, kad daugeliu automobilių nė nepravažiuotum (štai pakeliui į Masai Mara kelias buvo toks išplautas, kad vairuotojui net teko keturiais ratais varomą mikroautobusą sukti per privačią žemę, kurios šeimininkai įsigudrino su improvizuotu „šlagbaumu“ rinkti mokestį).

Kenijos suvenyrų parduotuvė

Neigiama organizuoto safario pusė – daug sustojimų didelėse ir labai brangiose suvenyrų parduotuvėse, mokančiose safarių organizatoriams komisinius

Įdomu, kur nueina tie nesvietiškai dideli pinigai, turistų mokami už parkų bilietus? Akivaizdu, kad ne infrastruktūrai. Vienintelis naujesnis dalykas tenai – parkų vartai. Tik kad ant Amboselio parko vartų parašyta: „JAV labdara“… Kenija – viena korumpuočiausių valstybių pasaulyje. Ką gali, politikai susideda į kišenes, o skurdžią šalį lai „traukia iš duobės“ užsienio labdariai…

Kita vertus, dažnam vakariečiui prasti keliai – safario privalumas. Įrodymas, kad tikrai esi toli nuo civilizacijos – o to keliaudamas į Afriką kiekvienas trokšta. „Civilizuotesni“ Namibijos ar PAR parkai, tokių nuotykių ieškotojų nuomone, Kenijai neprilygsta – koks ten gyvūnų stebėjimas nuo asfalto, kur ten bush vibe?..

Tekančiomis upėmis po lietaus virtęs kelias Amboselio nacionalinio parko prieigose

Tekančiomis upėmis po lietaus virtęs kelias Amboselio nacionalinio parko prieigose. Ir tai –
kovo pradžia, ne liūčių sezonas. Liūčių sezono metu į safarius Kenijoje keliauti išvis nerekomenduojama, nes keliai tampa visai nepravažiuojamais, o ir ten, iki kur pavyksta nukeliauti, gyvūnų pamatysi mažiau, nes jie pasiskirsto po daugelį vietų, kadangi visur gali atsigerti (o ne tik prie ežerų ar pelkių, kaip sausros metu). Didžiausias liūčių sezonas Kenijoje – nuo kovo pabaigos iki gegužės. Antras liūčių sezonas – nuo spalio pabaigos iki gruodžio.

Kaip vyksta safaris?

Didžiąją bet kurio safario dalį praleisi automobilyje. Daugelyje nacionalinių parkų išlipti iš automobilio draudžiama – nebent specialiose apžvalgos aikštelėse. Tad kelionės eiga tokia: automobilis – mikroautobusas ar visureigis – atvyksta prie vienos „gyvūnų teatro“ scenos, turistai iškišę galvas pro didžiulį liuką ar atvirą stogą apsidairo, ir vairuotojas važiuoja ieškoti kitos scenos. Diena prasideda pusryčiais (beveik) prieš aušrą, o baigiasi gana anksti – tamsiai po parkus nevažinėjama.

Į safarių programas būna įtraukta (ar papildomai siūloma) ir dienų, kurių metu gyvūnija patiriama kitais būdais: plaukiant (Naivašoje), vaikštant su ginkluota palyda, skrendant oro balionu (tai kainuotų kokius 450 dolerių, tad neskridome). Tačiau visa tai – labiau išimtys.

Nakuru ežero vaizdas nuo apžvalgos aikštelės. Tai - viena retų vietų safarių parkuose, kur leidžiama išlipti

Nakuru ežero vaizdas nuo apžvalgos aikštelės. Tai – viena retų vietų safarių parkuose, kur leidžiama išlipti. Į tokias pravartu pasiimti žiūronus.

Nors galima sutarti prisijungti pakeliui, beveik visi Kenijos safariai prasideda iš Nairobio – ten paimami ir parvežami turistai.

Masajų kaimas – kultūrinė safario dalis

Be gamtos vaizdų, dažname safaryje dar galima aplankyti Masajų kaimą (manjatą). Labai įdomu, nes ši tauta, sudaranti 2% šalies žmonių, tapo tikru Kenijos simboliu. Ne tik todėl, kad gyvena aplink daugelį pagrindinių nacionalinių parkų. Labiau todėl, kad paskutiniai dar vilki tautiniais rūbais, o tie jų, kurie nelankė mokyklų (šiandien lanko visi vaikai) išsitampę ausis. Ir jų gyvulių kaimenes užpuolusius liūtus jie dar medžioja lankais (gamtosauginikų laimei, vis daugiau masajų supranta, kad tikrosios pajamos – ne iš naminių gyvulių, o iš pažiūrėti laukinių žvėrių atvykusių turistų – ir liūtus verta saugoti)…

Masajų įšventinimo į vyrus šokis

Masajų įšventinimo į vyrus šokis. Tūžmigai dainuodami jie artėjo tiesiai į mus, vėliau šokinėjo. “Kas aukščiausiai iššoka, gali tikėtis mainais į žmoną duoti mažiau karvių” – pasakojo. Dabar, tiesa, kurie eina į mokyklą, sakė, žmoną išsirenka patys, o nebe tėvai

Apsilankius masajų kaime, braidant po mėšlą, prisėdus kone aklinai tamsioje prikioje be kamino, iš kurios laužo dūmai išeina nebent pro mažutėlį langelį („toks mažas, kad uodų nepriskristų“), o kartu su vaikais gyveno mamos nežindomi ir todėl parsivesti ėriukai, sunku buvo patikėti, kad greta – XXI amžius. „Kuo pas jus medžioja žmonės?“, „Ar mėsą valgote kasdien?“ klausinėjo mūsų masajai, nors atsakymus jau turėjo įtarti, nes šitaip į namus kviečiasi šimtus europiečių turistų. Mus vadino estais – nes, sakė, pažįsta gidą iš Estijos.

Likau nesupratęs, kiek viso to tikra, kiek – teatras. Masajai – tie, pasistatę laikinus kaimus netoli turistų stovyklų – uždirba pasakiškus Kenijai pinigus. Suvenyrai, už kuriuos prie nacionalinio parko vartų prekijai prašo, tarkime, 500 šilingų, kaime pardavinėjami po 2000 ar 2500 (ir nesiderama). Kai kuriuose masajų kaimuose vien už įėjimą reikalauja 20 dolerių nuo žmogaus ir dar prašinėjama aukoti papildomai… Prie Kenijos kainų ir algų tai tas pats, kas Lietuvoje būtų iš kiekvieno turisto eiliniam žmogeliui „numelžti“ šimtus dolerių.

Masajų namo viduje

Masajų namo viduje. Nuotrauka daryta su blykste – iš tikro viduje beveik aklina tamsa, tik vyzdžiams išsiplėtus kažką matai (vienintelis šviesos šaltinis – langelis, matomas viršuje, ir laužas)

Kur nueina tie pinigai? Velniai žino. Kaimas gyvena taip, kaip priešistoriniais laikais, kai pinigų išvis nebuvo: augindamasis sau karves ir avis, be elektros ar vandens, aplink nestovi jokie automobiliai, lauke vaikšto vieni vyrai, o moterys laiko „namų frontą“.

Masajai turistams pasakoja, ką šie nori girdėti. Mums žadėjo: „už tuos pinigus pirksim vaikams mokyklines uniformas“. Tik kad su tokiom kainom per dieną surinktų pakankamai pinigų viso kaimo vaikų uniformoms…

Masajų kaimo „vado sūnus“, su draugais parodęs „įšventinimo į vyrus šokį“, perėjo prie ugnies įžiebimo trinant vieną medį į kitą demonstravimo. Ta ugnimi pridegė vieno turisto cigaretę. Turistas ją čia pat pasiūlė dovanų kitiems masajams. Vienas prasitarė: „mes nerūkome, mes tik uostome“. Chmm… „Tabaką“ – pridėjo.

Prekeiviai prekiauja nuo pasiruoštų stalų masajų kaime

Prekeiviai prekiauja nuo pasiruoštų stalų masajų kaime. Už nugaros – vienas kaimo namų. Suaugusių gyvena 200, bet namų nedaug – jie gyvena susispaudę

Kaip pasirinkti safarį: trukmė, nakvynės, transportas

Be programų ir kainos, vienas nuo kito safariai skiriasi dar ir šiais dalykais:

Trukme. Namibijoje mano safaris truko dvi dienas, Kenijoje – šešias. Manau, kad dvi – per mažai (jautiesi pamatęs toli gražu ne viską), o šešios – gal per daug (daugelis vaizdų kartojasi). Dabar rinkčiausi keturias ar penkias dienas. Tačiau yra ir ilgų safarių gerbėjų: vyksta net keturiolikos dienų safariai, o nemaža dalis keliautojų į Keniją ir važiuoja tik į safarį. Mano supratimu, Kenija verta daugiau.

Antilopės gnu eina per Amboselio parką

Antilopės gnu eina per Amboselio parką. Gyvūnų masinis judėjimas – vienas įspūdingiausių vaizdų safariuose, o didžiausias jų vyksta rugpjūtį-rugsėjį, kai antilopės ateina iš Tanzanijos į Keniją. Tuo metu – ir pagrindinis safarių sezonas, tačiau turistų gausu kitais sausesniais mėnesiais: sausį, vasarį, birželį. liepą.

Automobiliu. Svarbiau ne tai, visureigis ar mikroautobusas, o kiek žmonių be jūsų dar bus automobilyje. Keliaudami keturiese, turėjome galimybę pasirinkti variantą, kur keliautume tik mes vieni su vairuotoju – tačiau galiausiai važiavome nuo 5 iki 8 žmonių grupe, priklausomai nuo momento. Tai pasirodė savaip įdomu: kadangi mūsų programa buvo ilgiausia, pakeliui tai įlipdavo, tai išlipdavo visokie keliautojai, su kuriais buvo įdomu pabendrauti. Tačiau mums pasisekė, kad bendrakeleiviai pasitaikė charakteringi: nuo maistą šliurpiančio japono, tiesiogiai ir netiesiogiai nuolat kartojančio „Japonija – geriausia pasaulyje šalis!“, iki Amerikos korėjiečio, sustabdžiusio darbą Los Andželo restorane dėl daugelio mėnesių kelionės aplink pasaulį (jį paėmėme netoli ten, kur prieš tai savanoriavo Kenijos vaikų namuose). Stovyklose stebėdamas kas naktį prisigeriančius rusus iš kitų safarių supratau, kad pasisekti galėjo ir kur kas mažiau (pas mus irgi vėliau įlipo pora rusų, mat jų mikroautobuso padangas pradūrė prastas kelias – tačiau visai kitokie žmonės, Google programuotojas iš Silicio slėnio su drauge).

Teoriškai visureigis pravažesnis už mikroautobusą, bet būna, kad įklimpsta abu

Teoriškai visureigis pravažesnis už mikroautobusą, bet būna, kad įklimpsta abu. Keniškuose keliuose tinkama važiuoti dažnai būna tik dalis važiuojamosios dalies ir jei kas tenai užklimpsta, niekas nebegali aplenkti. Šiedu automobiliai užkirto kelią į ložę, iš kurios turėjome paimti japoną bendrakeleivį, dėl ko sugaišome daug laiko. Tai – vienas keliavimo su grupe,
kad ir nedidele, minusų.

Nakvynėmis. Jos safariuose būna trijų rūšių. Paprasčiausia – stovyklavietė (campsite), kur tenka vežtis savo miegmaišius ar net statytis palapinę. Vidutinė kategorija – palapinių stovykla (tented camp) kur gyvenama nameliuose arba iš anksto pastatytose palapinėse, labiau primenančiose namelius (priekis dengtas brezentu, bet gale – sumūrytas tualetas ir dušas). Ir pačios brangiausios – ložės (lodge), turinčios priminti kolonijinių laikų turtingų baltaodžių medžiotojų gyvenimo būdą. Maitinimas įskaičiuotas visur, nes „nueiti pavalgyti aplink“ kur tiesiog nėra (tiesa, gėrimai dažniausiai neįskaičiuoti). Pusryčius ir vakarienes valgydavome ten, kur nakvodavome, o pietus – „piknikuose ant žolės“ (kiek trukdė musės, lietus) ar pakelės restoranuose. Vairuotojas dar vis stabteldavo visokiose suvenyrų ir gėrimų parduotuvėse, kurių kiekvienoje kainos būdavo užkeltos kartais (pvz. kolos buteliukas – 150 ar 200 šilingų vietoje 35 ar 55) ir alternatyvų aplink nebūdavo. Aišku, dėl komisinių. Jei kas nors atskridęs į Keniją važiavo tik į safarį tai galvoja, kad Kenijoje kainos – bent jau kaip Lietuvoje…

Palapinių stovykla (tented camp) prie Masai Maros

Palapinių stovykla (tented camp) prie Masai Maros. Vyras – kiaurą parą budintis apsaugininkas. Pasak jo, net eiti į gretimą miestelį vienam vakare – nesaugu. Didelis darbuotojų skaičius reikalingas ir tam, kad surinkti kuo daugiau arbatpinigių, ypač iš amerikiečių, kurie juos dalina visur ir dar paskaičiavę pagal Niujorko pragyvenimo lygį. Todėl, tarkime, atvežtus turistus viena moteris ‘instruktavo kaip elgtis stovykloje’ (nieko ypatingo), kitas vyras atsegė palapinę ir pan. Tiesa, nedavus arbatpinigių, jų niekas nekaulijo.

Kokį safarį bepasirinktumėte, suvokite – pigu nebus. Be 100-150 JAV dolerių už dieną Kenijoje mažai ką rasi, o lubų kainoms beveik nėra išvis: kai kuriose ložėse viena nakvynė atsieina 500-600 dolerių. Nors ėmėme vieną pigesnių safarių, net ir jis kainavo brangiau, nei diena ilgesnis kruizas po Karibus.

Aišku, kokybė safaryje ir kruize skyrėsi kaip diena ir naktis. Kokybės Kenijoje nesitikėk – net ir keliaudamas organizuotai ir mokėdamas daug. Štai užėjus į palaikį, atgrubnagiškai sukaltą Kimanos stovyklos prie Amboselio parko namelį žadėjo: „elektra ir šiltas vanduo būna kiaurą parą“. Apsidžiaugėme – Masai Maroje nebuvo. Be reikalo: dyzelgeneratorius išsijungdavo, elektra dingdavo, šilto vandens nebuvo išvis, viename namelyje trūko kriauklės, kitame – neveikė dušas. Siurprizai tęsėsi: naktį užklupus eilinei liūčiai, visi stovyklos takai virto upėmis (teko bristi), o tiesiai virš mūsų lovos prakiuro stogas. Kitą dieną kažkoks stovyklos tarnautojas tikriausiai netyčia nuplėšė tinklelį nuo uodų nuo mūsų lovos (ir nematė reikalo prikabinti vėl). Teko rištis patiems (prieš tai nusikabinus nuo kitos lovos), bet naujasis tinklelis buvo skylėtas. Ir taip toliau.

Krovimui sukrauti turistų įrenginiai Masai Maros stovyklos kavinėje

Krovimui sukrauti turistų įrenginiai Masai Maros stovyklos kavinėje. Rozetė buvo tik mūsų ‘palapinėje’, nes arčiausiai dyzelgeneratoriaus. Kol šis birbdavo, visi svečiai skubėjo nešti savo įrangą į kavinę, kur buvo vienintelė galimybė ją bent trumpai pakrauti

Skęstantis mikroautobusas ir kiti nuotykiai

Kaip ten bebūtų, mums dar pasisekė. Ne taip kaip toje pat stovykloje sutiktiems ispanams. Iš Nairobio iki Amboselio 200 km jie važiavo 11 valandų. Atvyko apie antrą nakties, per liūtį. Išmaltame keliuke į stovyklą mikroautobusas įklimpo, vanduo jau tuoj jį sėmė, pateko į vidų. Ispanams teko bristi per gyvačių pilną miškelį, kai vanduo siekė virš kelių. Iki pat vėlyvo ryto jų mikroautobusas prastovėjo užkirtęs kelią visiems. Jo užvesti taip ir nepavyko – kad ir kiek mėgino padėti net ir konkurentų vairuotojai. Dyzelis…

Paklaikusi ispanė skambinėjo savo kelionių agentūrai – niekas nekėlė. „Nebenorime jokios ekskursijos po Amboselio parką, norime grįžti į Nairobį tuč tuojau, tik bijom ar pravažiuosim!“ Teisybės dėlei, tikriausiai istorijoje yra ir jos pačios kaltės. „Mes pakeitėme keturis vairuotojus“ – užsiminė ji – „Ir norime keisti vėl!“. Tikriausiai buvo taip: jiems skirti vairuotojai vairavo kaip įprasta Kenijoje: šalikelėmis ir prieš eismą lenkė kamščius. Ir ispanai mėgino juos „pamokyti“ europinio vairavimo manierų. Galiausiai gavo tokį vairuotoją, kuris, mintyse keikdamasis, sutiko laikytis oficialių taisyklių – bet šitaip judėjo 20 km/h vidutiniu greičiu ir į stovyklą atvyko tik tada, kai užklupo eilinė naktinė liūtis.

Paskendęs ispanų mikroautobusas Amboselyje

Paskendęs ispanų mikroautobusas Amboselyje. Kairėje – ispanų rodyta nuotrauka, kaip viskas atrodė naktį. Dešinėje – kaip jį radome tarsi kliūtį ant kelio šeštą valandą ryto važiuodami į safarį

O didžiausia tų ispanų klaida – pirkdami „viskas įskaičiuota“ safarį jie tikėjosi, kad viskas bus suplanuota ir kokybiška – tarsi „viskas įskaičiuota“ viešbutyje Kanaruose ar kokioje ten Costa Dorada. Bet Kenijoje taip niekada nebus. Net mūsų grupės japonas, kurį vairuotojas specialiai užveždavo į brangią ložę, skundėsi, kad pas jį nebuvo vandens, o rytais mums jo tekdavo laukti, mat keliukas į tą ložę tapdavo nepravažiuojamu.

Kelionė į Keniją visuomet yra nuotykis, niekada nežinai, kas laukia rytoj ar vakare. Net nusipirkęs safarį iš respektabilios, puikiai įvertintos agentūros… Jei tai nepatinka, gyvūnais galite pasigerėti ir Namibijoje ar PAR (gal bus kažkiek tvarkingiau). Tačiau jei trokštate to kai kurių turistų numylėto bush vibe – Kenija tam tinkama vieta.

Audra Amboselio stovykloje

Audra Amboselio stovykloje. Taip žaibavo nuolat, be perstojo, kas keletą sekundžių daugybę valandų. Nieko panašaus iki tol nebuvo tekę matyti.


Visi straipsniai iš kelionės po Keniją

1. Kenija - Afrikos kaleidoskopas (ĮŽANGA)
2.Kenijos pakrantė - autentiški Afrikos kurortai
3.Kenijos safarių parkai - gyvūnijos galerija
4.Nairobis - Afrikos vartai

Komentarai
Straipsnio temos: , , , , , , , , , , , , , , , , , , , , , , ,