Išskleisti meniu

Čilė

Čilė – turtingoji Lotynų Amerika

Čilė – turtingoji Lotynų Amerika

| 0 komentarų

Pakanka žvilgtelti į Čilę žemėlapyje, kad suprastum jog tai – ypatinga šalis. Nuo šiauriausių iki piečiausių miestų atstumas toks, kaip nuo Lietuvos iki Kinijos (~4000 km).

It kokia gyvatė ji vingiuoja per beveik visas įmanomas klimato juostas: nuo deginančių dykumų iki vėjuotos poliarinės tundros. Ledynai, pievos, ugnikalnius atspindintys ežerai, tropinės salos – Čilė turi viską.

Tačiau kartu visos Čilės kraštovaizdis ir panašus. Už siaurų derlingų plotų palei Ramųjį vandenyną – vieni aukščiausių pasaulyje Andų kalnai, už kurių – Argentina. Iš svarbiausių Čilės miestų gali greitai nukakti tiek į paplūdimį, tiek į slidinėjimo kurortą.

Ir ilsėtis ten čiliečiai turi už ką. Mat Čilė – turtingiausia Pietų Amerikos šalis. Ji tik vos skurdesnė už Lietuvą, ir vargšų rajonus jos gyventojai dažniau mato kaimyninių šalių muilo operose. Per savo kelionę regėjau vos kelias lūšnas.

Fjordas Čilės pietinėje pusėje.

Keturios Čilės dalys

Čilė susideda iš keturių visiškai skirtingų regionų, kurių centrus vieną nuo kito skiria tūkstančiai kilometrų:

Čilės šiaurė – tai visuomet karšta sausiausia pasaulyje Atakamos dykuma (per metus lyja dvi dienas). Vienintelė iš keturių Čilės dalių, kurioje nebuvau.

Čilės pietūs, vadinami Patagonija – net vasaromis vėsi vėjuočiausia pasaulio gyvenama žemė (eiti prieš vėją buvo sunku, o šiukšliadėžės įleistos į žemę). Joje – ir atšiauriai įspūdingi gamtos stebuklai: ledynai ir jų tirpsmo metu susiformavę ežerai, pingvinų sala. Antarktida – čia pat, o pasak čiliečių dešimtadalis jos irgi turėtų priklausyti Čilei.

Ledynas Patagonijoje.

Be žemyninės dalies Čilė turi ir kelias nutolusias salas. Jos mažytės, bet garsios – ypač mistiškoji Velykų sala, pilna keistų akmeninių statulų. Dar viena Čilės sala garsėja tuo, kad, kol buvo negyvenama, glaudė Robinzono Kruzo prototipą A. Selkirką.

Ir pagaliau Čilės slėnis, kuris dažnam keliautojui, įskaitant mane, tampa Čilės vartais – šalies centrinė dalis. Ten – 6 mln. gyventojų turinti sostinė Santjagas ir kiti didmiesčiai. Klimatas primena pietų Europą, tik vasara ir žiema susikeitusios vietomis. Kraštovaizdis: laukai, ežerai, nesibaigiančios jūros pakrantės bei aukšta Andų kalnų virtinė.

Velykų salos statulos.

Čilės slėnis – moderni valstybės širdis

Čilės slėnis – pati paprasčiausia, mažiausiai ekstremali Čilės žemė. Nors Santiago katedra žavi, daugybė kitų miestų – nuobodžiai nauji, nes straipsniuose apie jų naujausiąją istoriją mirga sakiniai: “Sugriovė žemės drebėjimas”. Seni pastatai – retas inkliuzas palei tiesias jų gatves.

Keliavome 2004 m., ir kai kurie lankyti miestai stichijos aukomis jau tapo po to. 2010 m. vasario 27 d. 8,8 balo žemės drebėjimas ir cunamis beveik visiškai sugriovė pajūrio kurortą ir celiuliozės pramonės centrą Konstitusijoną. Medinio namo šalia pat juodo vulkaninio paplūdimio, kuriame iš močiutės išsinuomojome kambarį, beveik garantuoju, tądien nebeliko.

Santjago centrinė aikštė. Greta klasicistinės katedros - stikliniai dangoraižiai.

Žemės drebėjimus kelia susiduriančios Pietų Amerikos ir Naskos litosferos plokštės, tačiau būtent ši “požeminė avarija” Čilei dovanojo ir jos didingąjį simbolį – Andų kalnus.

Važiuojant vienintele Čilės magistrale, besidriekiančia iš šiaurės į pietus (o kam daugiau, kai šalies plotis vos 150 km?) Andai visuomet šalia. Bet kuris posūkis į kairę – ir atsidurdavome kalnuose, posūkis į dešinę – ir maždaug už 50 km važiavimo pro fermas, pievas, ir miškus laukdavo vandenynas su žvejų kaimais, poilsinėmis. Ten – ir didieji uostamiesčiai – Konsepsijonas, Valparaisas – bei Vinja del Mar kurortas.

Pakrantės kavinė Čilėje.

Juose mažai lotyniško skurdo, tačiau lengva išvysti lotyniško “atsipalaidavimo”: tiesiog gatvėje aistringai besibučiuojančių porų, nepilnamečiams siūlomo alkoholio.

Turtinga Čilė – tikriausiai Augusto Pinočeto nuopelnas. 1973 m. nuvertęs komunisto Aljendės valdžią jis išgelbėjo savo šalį nuo Lotynų Amerikai būdingų “socialistinių eksperimentų”. Visgi Pinočetas buvo diktatorius ir todėl vertinamas nevienareikšmiškai. Tai, kad praradęs populiarumą jis 1990 m. pasitraukė taikiai (surengęs nesuklastotą referendumą dėl savo atšaukimo), kurį laiką gelbėjo jo reputaciją – man lankantis vienas Santiago prospektų tebesivadino jo revoliucijos garbei. Bet ilgainiui chuntos pražudytus savo kolegas prisimenantys kairieji vėl paėmė viršų ir ištrynė Pinočeto atminimą iš Čilės miestų (prospektas 2013 m. pervadintas, amžinoji ugnis užgesina). Tiesa, diskredituotos komunistinės idėjos “į apyvartą grąžinti” net jie nebebandė.

Ežerais virtę kalnų ledynai

Čilės pasididžiavimas – ne miestai, o užmiestis, gamta. Ir kuo piečiau nuo Santjago važiavome, tuo jos buvo daugiau, tuo ji įdomesnė. Miestai ir miesteliai retėjo, Čilės slėnis užleido vietą upių ir ežerų regionui, kol Puerto Monte, atsirėmė į vandenyną.

Anie ledynų tirpsmo užpildyti ežerai – didžiuliai. Štai Ljankihės (Llanquihue) plotas 860 kv. km (palyginimui didžiausio Lietuvos ežero Drūkšių – 45 kv. km). Aplink klesti ramus kaimo turizmas, galima maudytis stebint snieguotas Andų viršūnes. O naktimis pribloškia dangus: mažai gyventojų reiškia mažai šviesų, todėl galėdavau išvysti tiek žvaigždžių, kiek Lietuvoje niekad nepamatysi (aišku, žvaigždynai kiti dar ir dėl to, kad ten – Pietų pusrutulis).

Ljankihės ežeras su Osorno vulkanu už nugaros.

Tarp gana retų regiono žmonių – ir indėnai mapučai (~4% Čilės žmonių). Tačiau ši tauta buvo savotiški “pietų Amerikos barbarai”: priešingai nei šiauresni inkai jie nesukūrė imperijos ir nepaliko didingų griuvėsių. Ir čiliečiai juos sutriuškino visiškai: mapučų kalbos jų vaikai jau beveik nebemoka.

Indėniško kraujo pas čiliečius – labai mažai. Dauguma kilę iš ispanų kolonistų, o ežerų krašte – dar ir vokiečių, kuriuos jau nepriklausoma Čilė kvietė siekdama įsisavinti šį tada neseniai užkariautą regioną. XIX a. antroje pusėje Čilė ištįso tapusi tikra vietinės reikšmės imperija. Šiaurėje Čilės armijos stūmė Peru ir Boliviją, pietuose – užsilikusias indėnų tautas, o laivynas plaukė kolonizuoti Ramiojo Vandenyno salų.

Į pietus, į pasaulio kraštą

Į pietus nuo Puerto Monto mažesnioji vakarinė Čilės kalnų grandinė panyra į vandenyną – tik jų viršunės šen bei ten prasišauna kaip salos. Didžiausia jų Čilojė, garsėjanti 200 metų senumo medinėmis bažnyčiomis.

Čilojės miestelis.

Toliau į pietus nevažiavome. Didžioji šiaurės-pietų magistralė paskui virsta žvyrkeliu, šen bei ten “nukertamu” fjordų (tenka keltis keltais), o reti miesteliai teglaudžia po kelis tūkstančius žmonių. Tą dyką virš 1000 km besidriekiantį regioną perskridome lėktuvu – iki pat Punta Arenaso, piečiausio pasaulio didmiesčio, kur “maudytis ežere” čilietis net vasarą nesugalvotų.

Visa tai – Patagonija, piečiausia gyvenama pasaulio žemė, kur gamta – pati didingiausia, o žmonių – mažiausiai. Ir kur dar ne visi ledynai virtę ežerais.

Andų ledynai iš lėktuvo Patagonijoje.

Čilės žemėlapis su pažymėtomis centrinio regiono lankytinomis vietomis bei kitais regionais (jų žemėlapiai - po atitinkamais straipsniais). Galbūt jis padės jum susiplanuoti savo kelionę

Visi straipsniai iš kelionės į Čilę

1. Čilė: turtingoji Lotynų Amerika (įžanga)
2. Čilės Patagonija: vėjuotas didus pasaulio galas
3. Velykų sala: paslapčių pasaulis vandenyno toliuose

Komentuoti
Straipsnio temos: , , , , , , , , , , , , , , , , ,


Velykų sala – paslapčių pasaulis vandenyno toliuose

Velykų sala – paslapčių pasaulis vandenyno toliuose

| 0 komentarų

Velykų sala – viena didžiųjų pasaulio paslapčių. Jos masyvios senos akmeninės skulptūros moai, atsukusios nugaras vandenynui, visoje planetoje neturi analogų.

O juk tai – atokiausia pasaulio žemė! Virš 2000 kilometrų skiria ją nuo artimiausios gyvenamos salos, o iki žemyno reikia skristi 5 valandas. Atrodo stebuklas, kad čia kažin kaip beveik prieš 1000 metų atsikraustė “akmens amžiaus” žmonės. Šansų sugrįžti jie turbūt neturėjo, todėl ištisus amžius Velykų sala jiems buvo visas pasaulis.

Užtat koks pasaulis! Su sudėtinga religija, savitais meno stiliais, net rašto sistema. Kitur visa tai turėdavo tik didžiosios civilizacijos, o ne izoliuotos salų gentys…

Velykų salos kultūra žlugo ne mažiau keistai, nei gimė. 1888 m. atvykę Čilės kolonistai visus moai rado išvartytus. Negi saliečiai staiga sugriovė, ką kūrė jų protėviai? Kam iš viso buvo reikalingos tos statulos? Saloje gyvenę žmonės mažai ką begalėjo atvykėliams paaiškinti, net savo rašto nebemokėjo skaityti. Romantiški rašytojai ir istorikai nuo tada nepaliauja rašyti hipotezių pilnas knygas, o dešimtys tūkstančių turistų kasmet atskrenda pamatyti Velykų salą savo akimis. Vienu jų buvau ir aš.

Velykų salos moai - pagrindinė priežastis, kodėl ši sala taip masina turistus.

Polinezija: jūrininkų ir salynų civilizacija

Tropinės Velykų salos, vietinių vadinamos Rapa Nui, plotas maždaug kaip Kauno, o gyvena joje 6000 žmonių. 60% tebėra rapaniujai, moai statytojų palikuonys. Ši tautelė kilo iš polineziečių – tos keistos Ramiojo Vandenyno civilizacijos, kuri niekada neišbrido iš akmens amžiaus, tačiau tūkstantį metų iki Kolumbo mažyčiais laivais sugebėdavo įveikti vandenynų tolius.

Jų istorija tekėdavo taip: atplaukdavo į salą, apsigyvendavo, o po kurio laiko (ar kelių pasikeitusių kartų) dalis bendruomenės išplaukdavo “laimės ieškoti” toliau – susikrovę maisto ir gyvulių naujo gyyvenimo pradžiai į kanojas su stabilumą teikusiais autrigeriais (didžiuoju savo išradimu) – plaukdavo “kur akys veda”, sekdami žvaigždes. Jie tobulai skaitė gamtą: paukščių spiečiai, debesų forma ir kita jiems “pranešdavo”, kada ir kur dairytis žemės. Šitaip jie apgyvendino Havajus, Naująją Zelandiją, Taitį, dešimtis kitų salynų…

Tokį peizažą, kaip Velykų saloje, polineziečiai rasdavo dažnoje naujoje tėvynėje.

Velykų sala buvo “paskutinė polineziečių stotelė” rytuose. Norvegų keliautojas Tūras Hajerdalis, vienas iš tų, kuriuos taip žavėjo Velykų Salos paslaptys, bandė įrodyti, kad rapaniujiečiai palaikė ryšius su Amerikos indėnais, o gal net kilo iš pastarųjų – bet tai, kad Hajerdalis atplaukė iš Amerikos į Polineziją laivu “Kon Tikis”, niekaip neįrodo, kad tą patį darė ir anų laikų žmonės.

Civilizacijos saulėtekis: statulos ir akmenys

Daugumoje Polinezijos salų mažai rasi įrodymų, kaip seniai jos gyvenamos. Senovės polineziečiai ten valgydavo, daugindavosi, medžiodavo ir žvejodavo, bet po savęs nieko nepaliko. Tačiau Velykų salos paveldo, atrodo, pakaktų dešimtims salynų.

Žymiausios – moai statulos. Jų išlikę ~887, visos – panašaus stiliaus: iki 10 metrų aukščio, sveriančios iki 80 tonų, su rausvomis “skrybėlėmis” pukao, akimis. Dauguma stovi išrikiuotos eilutėmis ant pakylų, vadinamų ahu. Daugiausiai – net 15 – stovi ant Ahu Tongariki. Visos nusisukusios nuo vandenyno – išskyrus Ahu Akivi (7 statulos).

Ahu Tongariki.

Visos statulos nukaldintos Rano Raraku skaldykloje. Ten – daugybė nebaigtų akmeninių kūnų, įskaitant pačią didžiausią, 21 m aukščio ir 270 tonų svorio, bei vienintelę klūpančią moai. Ne tik, kad šių skulptūrų niekas nenutįsė ant joms skirtų ahu, bet maždaug 1722 m. rapaniujiečiai ėmė griauti ir jau pastatytas skulptūras. Iki tol praplaukiantys Europos jūreiviai matydavo jas išdidžiai stovinčias, 1825 m. visos jau gulėjo ant žemės.

Teorijų, kas visa tai paskatino, protingi pasaulio mokslininkai prigalvojo tiek, tarsi Velykų sala būtų buvusi milžiniška pasaulio istoriją lėmusi imperija – o iš tikro net “aukso amžiuje” ten gyveno vos kokie 10 tūkstančių žmonių. Negalėdami patikėti, kokią civilizaciją sukūrė šitokia gentis, kai kurie mistikai kėlė hipotezes, kad Velykų sala esanti vienintelė nepaskendusi Atlantidos dalis.

Taip ir nebaigtos moai statulos Rano Raraku skaldykloje.

Velykų salos saulėlydis: paukštžmogis ir kolonizacija

Žavi žmones ir ta mintis, kad Velykų sala buvo atskiras mikropasaulis, nepalaikęs jokių ryšių su “užsieniu”. Ekologai jame renkasi matyti visos žmonijos veidrodį – esą Velykų salos civilizacija žlugo tada, kai žmonių “priviso” per daug, jie iškirto medžius, pakeitė ekosistemą – ir, jei netausosime gamtos, mums visiems gresia tas pats. Mitologijos tyrinėtojai kalba apie kažkokį lemiamą “Ilgaausių ir trumpaausių mūšį”, apie kurį, neva vykusį Poikės pusiasalyje salos rytuose, išliko folklorinių pasakojimų – bet ar tas dvi grupes tikrai skyrė ausų ilgiai, ar tai buvo luomai, o gal tautybės – niekas nesutaria.

Populiariausia teorija, kad moai buvo reikalingos tikėjimui, o saloje XVIII a. tiesiog įvyko religinė revoliucija. Statulos išgriautos remiantis tomis pačiomis paskatomis, kuriomis vadovaudamasi Islamo valstybė griauna pagoniškus stabus: naikinamos “senųjų klaidingų tikėjimų” apraiškos. Naujasis Velykų salos tikėjimas buvo “paukštžmogio kultas”.

Jo liekanų galima pamatyti Orongo kaimo griuvėsiuose. Tarp 53 akmeninių pastatų griuvėsių ten – paukštžmogio (tangata manu) piešiniai. Kiekvieną pavasarį apie šimtą metų ten rapanujai rituališkai šokdavo į vandenyną lenktyniaudami, kas pirmasis parplukdys iš gretimos Motu Nui salelės žuvėdros kiaušinį. Prie pat vulkano kraterio stūgsančio Orongo aplinka įspūdinga, bet pats jis – eiliniai priešistoriniai griuvėsiai, be moai būdingo patoso.

Paukštžmogio atvaizdas akmenyje (kairėje) ir sala, į kurią plaukdavo narsuoliai (dešiniau tolumoje).

Šiuos pokyčius, tikriausiai, lėmė Europos jūrininkai. Nors jie nebandė pasiimti tos “mažos niekam nereikalingos salelės”, netyčiom užvežė ligas, kurios “prašienavo” imuniteto stokojusius vietinius. Tokie netikėti kataklizmai, pusės ar daugiau gyventojų staigi mirtis turėjo kaip reikiant sukrėsti socialinę sanklodą, pakirsti tikėjimą, atimti didžiosioms statyboms būtinas darbo rankas.

Vėliau perujiečiai rapanujus ėmė grobti į vergovę, o galiausiai 1888 m. salą “priglaudė” nuo Ispanijos išsivadavusi Čilė. Tuo metu jokia valstybė neatrodė rimta, neturėdama kolonijų, ir čiliečiai pasiuntė vieną laivą pasiimti artimiausią sau “niekieno žemę”: Velykų salą. Naujoji valda, tiesa, buvo juokinga: saloje tegyveno 111 žmonių, vos 36 jų sulaukė vaikų ir visi šiandienos rapanujai – tų 36 palikuonys.

Rapanujės mergaitės.

Turizmas: džiaugtis ar bijoti?

Beveik šimtmetį po kolonizacijos Velykų sala tebuvo Čilės žemėlapį puošiantis taškas vandenyne: iki 1966 m. rapanujams net nesuteikta pilietybė, sala skolinta škotams kaip avių ranča ir amerikiečiams kaip karo bazė. Patekti ten buvo beveik neįmanoma.

Viskas pasikeitė 1987 m., kai prailginus pakilimo taką į salą nukreipti reguliarūs “LAN Chile” skrydžiai, ir ji tapo prieinama turistams, o entuziastai vėl sukėlė išvartytus moai ant ahu. Keliautojų skaičius augo neįtikėtinais tempais: 2004 m., kai lankiausi aš, per metus atvykdavo 22 tūkstančiai, o 2015 m. – jau 80 tūkstančių. Gali atrodyti nedaug, tačiau sala juk mažytė ir tokie skaičiai reiškia, kad bet kuriuo momentu vidutiniškai 15% visų ten esančių žmonių – turistai.

Turistai lepinasi saule ir juos aptaškančiomis bangomis.

2004 m. kas antrą dieną skraidydavę 260 vietų lėktuvai dabar leidžiasi kasdien, autobusų stotį priminusį senąjį oro uosto terminalą pakeitė didelis naujas. Paradoksas, bet nors atskristi – vis paprasčiau – pati viešnagė Velykų saloje, kaip pasakojo po manęs ten darsyk apsilankiusieji, nebėra tokia smagi. Iš atokios tautos tėvynės sala pamažu virsta kurortu-muziejumi, o kainos irgi atitinkamai šauna į viršų.

Jei 2004 m. be brangių restoranų dar radome ir pigesnę parduotuvę, tai šiandien kelionių vadovai jau rekomenduoja taupesniems „išnaudoti atliekamus laisvus bagažo kilogramus ir atsiskraidinti į Velykų salą maisto visam kelionės laikui“. Bilietas į Rano Raraku akmenskaldyklą ir Orongo kaimą vienam užsieniečiui pabrango iki 60 JAV dolerių: gal tai brangiausios valstybinės lankytinos vietos pasaulyje?

Orongo krateris.

Na, bet atskridę šitokį atstumą keliautojai aplankyti didžiausių įdomybių juk neatsisakys. O buvęs meras Pedras Edmundas Paoa tiesiai šviesiai sako, kad taupančių Velykų salai nereikia: geriau mažiau turistų, bet turtingi. Nes kiekvienas keliautojas – papildomi maišai šiukšlių (jas tenka brangiai išskraidinti), be to, jam aptarnauti reikia personalo, o juo įsidarbina vis daugiau baltaodžių ar metisų iš žemyninės Čilės. Gyventojų skaičius per dešimtmetį išaugo nuo 4000 iki 6000, o rapanujų procentas vis krenta. Ima skambėti nepriklausomybės ar autonomijos reikalavimai.

Nepaisant to, vis dar mėginama kiekvieną keliautoją pasitikti taip, kad jaustųsi svarbus: atvykusiems oro uoste dovanojami gėlių vainikai, išskrendantiems – kriauklių vainikai. Kai grįžęs iš Velykų salos į Santjagą ieškojau, kur atsiimti bagažą, oro uosto tarnautojas nė neklausęs, iš kur atskridau, pasakė, ant kurio konvejerio važiuos lagaminai iš Velykų salos – išdavė vainikas.

Vainikų teikėjos pasitinka iš lėktuvo išlipančius keleivius.

Už statulų – tropinis vandenyno peizažas

Turistus į Velykų salą traukia ne vien statulos, o ir žavi tropinė gamta. Sala trikampė, visuose kampuose – po ugnikalnį. Aukščiausias – 507 m Terevakos (visureigiu užvažiavome iki pat viršaus). Gražiausias krateris – prie Orongo kaimo, pilnas ežerėlių.

Puikūs ir smėlėti paplūdimiai: prie sostinės Hangarojos, kurioje šiandien gyvena visi salos žmonės, ir mažesnis, bet ramesnis Anakenos paplūdimys šiaurėje. Ir vietiniai, ir turistai mėgsta sėdėti ant pakrantės uolų laukdami, kol į jas sudužusios bangos aptaškys stebėtinai aukštai iššokančiais purslais.

Anakenos paplūdimys.

Salą dažnai skalbia stiprios trumpos liūtys, bet tarp jų spigina kaitri saulė. Vandenynas neleidžia ateiti nei baisiems karščiams, nei vėsai: žiemą temperatūra dienomis nekrenta žemiau +21 laipsnio, o vasarą nekyla aukščiau +27.

Visa sala pilna akmeninių sienų, „aukso amžiaus“ laikais galbūt skyrusių skirtingų žemvaldžių laukus, taip pat pabėgusių laukinių arklių.

Įdomūs ir paprastesni dalykai. Pavyzdžiui, kapinaitės pakrantėje. Arba muziejus kuriame – medinės statulėlės (irgi vadinamos moai) ir neiššifruotas vietinis raidynas rongorongo. Skeptikai sako, kad jis – tik piešinėliai sukurti jau po to, kai rapaniujai išvydo europiečių raštą. Jiems sunku patikėti, kad mažoje salelėje galėjo būti savarankiškai išrastas raštas, kai to nepadarė ne tik jokie kiti polineziečiai, bet ir niekas Juodojoje Afrikoje, Australijoje ar Pietų Amerikoje.

Velykų salos kapinaitės.

Kaip ten bebūtų, Velykų sala yra išskirtinė ir jos paslaptys dar ilgai kels diskusijas. Gal net amžinai.

Ir kad ir kiek plėtotųsi Velykų salos turizmas, tai vis tiek bus labai atokus kraštas, kur dalis vietinių dar nugyvena visus savo gyvenimus taip ir neišvydę tokių šiuolaikinės civilizacijos atributų kaip geležinkeliai ar šviesoforai.

Velykų salos žemėlapis su pažymėtomis regiono lankytinomis vietomis. Galbūt jis padės jum susiplanuoti savo kelionę

Visi straipsniai iš kelionės į Čilę

1. Čilė: turtingoji Lotynų Amerika (įžanga)
2. Čilės Patagonija: vėjuotas didus pasaulio galas
3. Velykų sala: paslapčių pasaulis vandenyno toliuose

Komentuoti
Straipsnio temos: , , , , , , , , , , , , , ,


Čilės Patagonija – vėjuotas didus pasaulio galas

Čilės Patagonija – vėjuotas didus pasaulio galas

| 0 komentarų

Vėjas. Tai labiausiai įstrigęs atmintin dalykas Čilės Patagonijoje. Kai lankiau tą piečiausią gyvenamą planetos žemę, mane blaškė 50-100 km/h gūsiai, ir tai ten – norma.

Pustomi šaltų audrų Čilės Patagonijoje stulbina didingi atšiaurūs peizažai. Aukšti fjordus supantys kalnai, iš lėto tirpstantys į kalnų ežerus ledynai, Magelano sąsiauris, lamų pilni slėniai, kažkur už horizonto plytinčią Antarktidą menantys pingvinai.

Gamtos ten daug, o žmonių mažai – dviejų Lietuvų dydžio plote jų gyvena tiek, kiek vienoje Klaipėdoje.

Atšiaurus Torres Del Paine nacionalinio parko peizažas. Saloje - viešbutis.

Punta Arenasas – piečiausias pasaulio didmiestis

Patagonija tokia atšiauri, kad iki pat XIX a. pabaigos išliko “niekieno žeme”. Europos kolonistams jos nereikėjo. Tik tapusios nepriklausomomis Čilė ir Argentina, tarpusavyje konkuruodamos, čia ėmė steigti miestus.

1843 m. čiliečių įkurtas Punta Arenasas – ir šiandien regiono vartai. Tai – piečiausias 100 tūkstančių žmonių glaudžiantis pasaulio miestas, bet tarp jo žemų neįspūdingų namų dar gali jaustis kaip žmonijos avanposte nematomame kare su gamta. Žmonėms teko prisitaikyti. Šiukšliadėžių Patagonijos miestuose nėra – vietoje jų iškastos šiukšlių duobės. Tačiau galingi vėjai vis viena ištraukia plastikinius maišelius bei popierius, blaško juos tiesiomis plačiomis gatvėmis.

Ši iškaba pakabinta tiesiai - tiesiog ją nuolat pučia galingas Patagonijos vėjas.

Šitokie vėjai ten todėl, kad tose platumose aplink visą žemės rutulį nėra jokio kito žemyno – tik Pietų Amerika, tik Patagonija. Platumas nuo 40 iki 50 laipsnių jūreiviai praminė “riaumojančiomis” (jose dar plyti Tasmanija, Naujoji Zelandija), o nuo 50 iki 60, kur stovi ir Punta Arenasas – “tūžmingomis” (be Patagonijos ten – tik menkos salelės).

Naujųjų amžių jūreiviams Patagonija buvo pavojinga, bet neišvengiama. Iki Panamos kanalo atidarymo (1914 m.) tik ją apiplaukęs galėjai patekti iš Atlanto į Ramųjį vandenyną. Pirmasis tai padarė Magelanas, keliaudamas aplink pasaulį – ir sąsiauris prie Punta Arenaso iki šiol vadinamas jo vardu. Paskui ilgus šimtmečius Europos imperijų karavelės ar kliperiai plaukiodavo aplink tą Pietų Amerikos galą, tačiau jūreiviai retai teišlipdavo. Gretimą salą jie praminė Ugnies žeme – nes nuo savo denių matydavo ten liepsnojančius indėnų laužus. Anas drabužių nedėvėjusias “pirmykštes” tautas išžudė čiliečiai ir argentiniečiai, kai indėnai ėmė medžioti kolonistų avis, nesuprasdami, kad jos – privati nuosavybė.

Bulneso fortas - Punta Arenaso pradžia. Jį pastatė Čilė, kad 'atmuštų' britų, argentiniečių ir prancūzų įtaką Magelano sąsiaurio regione.

Be laivybos kelių, plačiųjų vandenynų privalumas – jie švelnina klimatą. Žiemomis temperatūra Punta Arenase krenta vidutiniškai tik iki +1 dieną, vasaromis kyla iki +14. Kur neužpūsdavo vėjas tai atrodė pakenčiama, bet parduotuvių, restoranų ar viešbučių šeimininkai, tikriausiai persikėlę kur nors iš šiltų Santiago apylinkių, radiatorius pleškindavo taip, tarsi už langų siaustų pūgos.

Torres Del Paine nac. parkas: kalnai, ežerai ir ledynai

Tikroji Čilės Patagonijos didybė slypi toliau jos “sostinės”. Asfaltuotas kelias netruko virto žvyrkeliu (oficialiai turinčiu 9-osios magistralės statusą).

Lentomis grįstas vienpusis tiltas toliau nuo Punta Arenaso. Beje, vienintelis būdas nuvažiuoti iš Punta Arenaso į šalies sostinę Santiagą yra per Argentiną, nes Čilės Patagonijoje su keliais striuka.

Ženklai paskelbė prasidedant Paskutinės vilties (Ultima Esperanza) provinciją. Pavadinimas labai tinka nykiam medžių stokojančiam peizažui. Jį davė jūrininkas Chuanas Ladriljeras, čia plaukęs 1557 m. Jo “paskutinė viltis”, kad pagaliau priplaukė Magelano sąsiaurį, pasirodė buvusi bergždia: pasirinktasis vandens kelias tebuvo fjordas, pasibaigęs ledynu.

Antrasis pagal dydį piečiausio Čilės regiono miestas Puerto Natalesas laukė už 248 km nuo Punta Arenaso, bet jo dydis – jau tik kaip Druskininkų (18000 žmonių). Degalų pakeliui teko piltis kaimo krautuvėje, kurios pardavėjas greta maisto bei gėrimų atsiveža ir vieną kitą kanistrą – statyti degalinės neapsimoka.

Gvanakų (laukinių lamų) kaimenė.

Dar už 100 kilometrų laukė Paino bokštų (Torres del Paine) nacionalinis parkas – ten civilizacija galutinai užleido pozicijas gamtai. Nuo vietomis apsemtų automobilių kelių ir pasivaikščiojimo takų ten atsiveria vienas už kitą įspūdingesni vaizdai: aštrūs kalnai (“bokštai”), visa aibė ežerų.

Tačiau žaviausi ten – ledynai, didžiojo Pietinio ledo masyvo liežuviai, vasaromis aptirpstantys, žiemomis vėl užšalantys. Iki Grėjaus ledyno neprivažiuosi, pėsčiomis – 8 val. į vieną pusę, bet galima ir plaukti nuo jo tirpsmo užgimusiu ežeru. Tai irgi nebuvo paprasta: prieš baisų vėją nukreiptas laivelis beveik stovėjo vietoje, nors varikliai veikė visu pajėgumu. Nieko keisto: Patagonijos vėjas siūbuodavo net didelį išsinuomotą pikapą, eiti prieš jį atviroje vietoje reikalaudavo pastangų, o videokameros, kuria filmavau, juostoje beveik neįsirašė garsas (į mikrofoną pūtęs vėjas jį “sunaikino”).

Grėjaus ledyno menka dalelė iš laivo.

Patagonijoje Amerika pasitinka Antarktidą

Ten, kur mažai žmonių, karaliauja gyvūnai, o Patagonijos tyruose tai daugiausia gvanakų (laukinių lamų) kaimenės – amerikietiški kupranugarių giminaičiai. Dar įspūdingesnių gyvūnų rūšys, deja, išnyko priešistorėje. Vieną jų – didžiulį 2,5 tonos svėrusį 3 m ilgio milodoną, priklausiusį tingininių šeimai – mena Milodono ola Paskutinės vilties provincijoje.

Vaizdas iš Milodono olos atgal į atvirą pasaulį.

Gyvūniją papildo labiau Antarktidai būdingi paukščiai – pingvinai. Prie Punta Arenose yra kelios magelaninių pingvinų kolonijos. Didžiausią – Magdalenos salą – pasiekėme laivu. Kadaise gyventa indėnų, ji dabar nuo kranto iki kranto pilna pingvinų lizdų, tarp kurių specialiais takeliai vaikštinėja tądien atplukdyti turistai. Iš viso pingvinų ten – 60000 porų, ir visos kiekvienais metais grįžta perėti į tuos pačius lizdus. Tie paukščiai monogamiški ir patelių nekeičia.

Į Antarktidą Čilė žvelgia ir politiškai. Netoli Magelano sąsiaurio ant aukštos kolonos pastatyta Medalla Milagrosa mergelės Marijos skulptūra. Taip vietos katalikai (jų – dauguma) įgyvendino apreiškimą, kuriame mergelė Marija paprašė šitaip įamžinti Čilės geografinį centrą, kad galėtų iš ten laiminti Čilės liaudį.

Pingvinai Magdalenos saloje (baltai-juodi taškai tolumoje - tai irgi šie paukščiai).

Mes buvome 4000 km į pietus nuo Čilės šiaurinio pasienio su Peru (skersai Atlanto vandenyno atstumas trumpesnis!), tačiau tepasiekiėme Čilės centrą? Čiliečių požiūriu – taip. Jų valstybė laiko, kad jai turėtų priklausyti Antarktidos žemės iki pat pietų ašigalio – dvigubai didesnės, už pačią ilgąją Čilę. XII numeriu pažymėtas paskutinis Čilės regionas, po kurį keliavome, oficialiai vadinasi “Magelano ir Čilės Antarktidos regionu”, o piečiausia jo provincija – “Čilės Antarktidos provincija”. Tiesa, net ir jos sostinė Puerto Viljamsas įkurta salelėje netoli Amerikos, o pačioje Antarktidoje tėra viena parodomoji gyvenvietė Puerto Kovadonga ir įvairiatautės mokslinės stotys.

“Tūžmingos 50-osios platumos” (Patagonija) nuolatinių gyventojų dar pritraukė, o štai “Spiegiančios 60-osios” (Antarktidos pakrantė) jau pasirodė pernelyg atšiaurios, ir pasaulio valstybės sutarė šaltąjį žemyną palikti paskutine “niekieno žeme”, nors pretenzijų neatsisakė.

Krioklys Torres Del Paine nacionaliniame parke.

Artimiausiu metu tai tikrai nepasikeis, ir Patagonija išliks vienintele lengviau prieinama galimybe pajusti tą “tolimųjų Pietų” skonį, kur civilizacija pamažu užleidžia vietą žvarbumai. Šia prasme Patagonija vieniša ne tik tose platumose, bet ir visame Pietų pusrutulyje. Daugiau tokių vėsių, retai gyvenamų žemių, į kurias visgi dar būtų galima nuskristi eiliniais lėktuvų reisais, ten nėra.

O mes išskridome į kitą Čilės žemę: daug karštesnę, bet nemažiau atokią ir ypatingą – Velykų salą.

Čilės Patagonijos žemėlapis su pažymėtomis lankytinomis vietomis ir įdomybėmis. Galbūt jis padės jum susiplanuoti savo kelionę

Visi straipsniai iš kelionės į Čilę

1. Čilė: turtingoji Lotynų Amerika (įžanga)
2. Čilės Patagonija: vėjuotas didus pasaulio galas
3. Velykų sala: paslapčių pasaulis vandenyno toliuose

Komentuoti
Straipsnio temos: , , , , , , , , , , , , , , , , , , , , , , , ,