Vėjas. Tai labiausiai įstrigęs atmintin dalykas Čilės Patagonijoje. Kai lankiau tą piečiausią gyvenamą planetos žemę, mane blaškė 50-100 km/h gūsiai, ir tai ten – norma.

Pustomi šaltų audrų Čilės Patagonijoje stulbina didingi atšiaurūs peizažai. Aukšti fjordus supantys kalnai, iš lėto tirpstantys į kalnų ežerus ledynai, Magelano sąsiauris, lamų pilni slėniai, kažkur už horizonto plytinčią Antarktidą menantys pingvinai.

Gamtos ten daug, o žmonių mažai – dviejų Lietuvų dydžio plote jų gyvena tiek, kiek vienoje Klaipėdoje.

Atšiaurus Torres Del Paine nacionalinio parko peizažas. Saloje - viešbutis.

Taip pat skaitykite: Argentinos Patagonija: ledynai, Andai, vandenynai

Punta Arenasas – piečiausias pasaulio didmiestis

Patagonija tokia atšiauri, kad iki pat XIX a. pabaigos išliko “niekieno žeme”. Europos kolonistams jos nereikėjo. Tik tapusios nepriklausomomis Čilė ir Argentina, tarpusavyje konkuruodamos, čia ėmė steigti miestus.

1843 m. čiliečių įkurtas Punta Arenasas – ir šiandien regiono vartai. Tai – piečiausias 100 tūkstančių žmonių glaudžiantis pasaulio miestas, bet tarp jo žemų neįspūdingų namų dar gali jaustis kaip žmonijos avanposte nematomame kare su gamta. Žmonėms teko prisitaikyti. Šiukšliadėžių Patagonijos miestuose nėra – vietoje jų iškastos šiukšlių duobės. Tačiau galingi vėjai vis viena ištraukia plastikinius maišelius bei popierius, blaško juos tiesiomis plačiomis gatvėmis.

Ši iškaba pakabinta tiesiai - tiesiog ją nuolat pučia galingas Patagonijos vėjas.

Šitokie vėjai ten todėl, kad tose platumose aplink visą žemės rutulį nėra jokio kito žemyno – tik Pietų Amerika, tik Patagonija. Platumas nuo 40 iki 50 laipsnių jūreiviai praminė “riaumojančiomis” (jose dar plyti Tasmanija, Naujoji Zelandija), o nuo 50 iki 60, kur stovi ir Punta Arenasas – “tūžmingomis” (be Patagonijos ten – tik menkos salelės).

Naujųjų amžių jūreiviams Patagonija buvo pavojinga, bet neišvengiama. Iki Panamos kanalo atidarymo (1914 m.) tik ją apiplaukęs galėjai patekti iš Atlanto į Ramųjį vandenyną. Pirmasis tai padarė Magelanas, keliaudamas aplink pasaulį – ir sąsiauris prie Punta Arenaso iki šiol vadinamas jo vardu. Paskui ilgus šimtmečius Europos imperijų karavelės ar kliperiai plaukiodavo aplink tą Pietų Amerikos galą, tačiau jūreiviai retai teišlipdavo. Gretimą salą jie praminė Ugnies žeme – nes nuo savo denių matydavo ten liepsnojančius indėnų laužus. Anas drabužių nedėvėjusias “pirmykštes” tautas išžudė čiliečiai ir argentiniečiai, kai indėnai ėmė medžioti kolonistų avis, nesuprasdami, kad jos – privati nuosavybė.

Bulneso fortas - Punta Arenaso pradžia. Jį pastatė Čilė, kad 'atmuštų' britų, argentiniečių ir prancūzų įtaką Magelano sąsiaurio regione.

Be laivybos kelių, plačiųjų vandenynų privalumas – jie švelnina klimatą. Žiemomis temperatūra Punta Arenase krenta vidutiniškai tik iki +1 dieną, vasaromis kyla iki +14. Kur neužpūsdavo vėjas tai atrodė pakenčiama, bet parduotuvių, restoranų ar viešbučių šeimininkai, tikriausiai persikėlę kur nors iš šiltų Santiago apylinkių, radiatorius pleškindavo taip, tarsi už langų siaustų pūgos.

Torres Del Paine nac. parkas: kalnai, ežerai ir ledynai

Tikroji Čilės Patagonijos didybė slypi toliau jos “sostinės”. Asfaltuotas kelias netruko virto žvyrkeliu (oficialiai turinčiu 9-osios magistralės statusą).

Lentomis grįstas vienpusis tiltas toliau nuo Punta Arenaso. Beje, vienintelis būdas nuvažiuoti iš Punta Arenaso į šalies sostinę Santiagą yra per Argentiną, nes Čilės Patagonijoje su keliais striuka.

Ženklai paskelbė prasidedant Paskutinės vilties (Ultima Esperanza) provinciją. Pavadinimas labai tinka nykiam medžių stokojančiam peizažui. Jį davė jūrininkas Chuanas Ladriljeras, čia plaukęs 1557 m. Jo “paskutinė viltis”, kad pagaliau priplaukė Magelano sąsiaurį, pasirodė buvusi bergždžia: pasirinktasis vandens kelias tebuvo fjordas, pasibaigęs ledynu.

Antrasis pagal dydį piečiausio Čilės regiono miestas Puerto Natalesas laukė už 248 km nuo Punta Arenaso, bet jo dydis – jau tik kaip Druskininkų (18000 žmonių). Degalų pakeliui teko piltis kaimo krautuvėje, kurios pardavėjas greta maisto bei gėrimų atsiveža ir vieną kitą kanistrą – statyti degalinės neapsimoka.

Gvanakų (laukinių lamų) kaimenė.

Dar už 100 kilometrų laukė Paino bokštų (Torres del Paine) nacionalinis parkas – ten civilizacija galutinai užleido pozicijas gamtai. Nuo vietomis apsemtų automobilių kelių ir pasivaikščiojimo takų ten atsiveria vienas už kitą įspūdingesni vaizdai: aštrūs kalnai (“bokštai”), visa aibė ežerų.

Tačiau žaviausi ten – ledynai, didžiojo Pietinio ledo masyvo liežuviai, vasaromis aptirpstantys, žiemomis vėl užšalantys. Iki Grėjaus ledyno neprivažiuosi, pėsčiomis – 8 val. į vieną pusę, bet galima ir plaukti nuo jo tirpsmo užgimusiu ežeru. Tai irgi nebuvo paprasta: prieš baisų vėją nukreiptas laivelis beveik stovėjo vietoje, nors varikliai veikė visu pajėgumu. Nieko keisto: Patagonijos vėjas siūbuodavo net didelį išsinuomotą pikapą, eiti prieš jį atviroje vietoje reikalaudavo pastangų, o videokameros, kuria filmavau, juostoje beveik neįsirašė garsas (į mikrofoną pūtęs vėjas jį “sunaikino”).

Grėjaus ledyno menka dalelė iš laivo.

Patagonijoje Amerika pasitinka Antarktidą

Ten, kur mažai žmonių, karaliauja gyvūnai, o Patagonijos tyruose tai daugiausia gvanakų (laukinių lamų) kaimenės – amerikietiški kupranugarių giminaičiai. Dar įspūdingesnių gyvūnų rūšys, deja, išnyko priešistorėje. Vieną jų – didžiulį 2,5 tonos svėrusį 3 m ilgio milodoną, priklausiusį tingininių šeimai – mena Milodono ola Paskutinės vilties provincijoje.

Vaizdas iš Milodono olos atgal į atvirą pasaulį.

Gyvūniją papildo labiau Antarktidai būdingi paukščiai – pingvinai. Prie Punta Arenose yra kelios magelaninių pingvinų kolonijos. Didžiausią – Magdalenos salą – pasiekėme laivu. Kadaise gyventa indėnų, ji dabar nuo kranto iki kranto pilna pingvinų lizdų, tarp kurių specialiais takeliai vaikštinėja tądien atplukdyti turistai. Iš viso pingvinų ten – 60000 porų, ir visos kiekvienais metais grįžta perėti į tuos pačius lizdus. Tie paukščiai monogamiški ir patelių nekeičia.

Į Antarktidą Čilė žvelgia ir politiškai. Netoli Magelano sąsiaurio ant aukštos kolonos pastatyta Medalla Milagrosa mergelės Marijos skulptūra. Taip vietos katalikai (jų – dauguma) įgyvendino apreiškimą, kuriame mergelė Marija paprašė šitaip įamžinti Čilės geografinį centrą, kad galėtų iš ten laiminti Čilės liaudį.

Pingvinai Magdalenos saloje (baltai-juodi taškai tolumoje - tai irgi šie paukščiai).

Mes buvome 4000 km į pietus nuo Čilės šiaurinio pasienio su Peru (skersai Atlanto vandenyno atstumas trumpesnis!), tačiau tepasiekiėme Čilės centrą? Čiliečių požiūriu – taip. Jų valstybė laiko, kad jai turėtų priklausyti Antarktidos žemės iki pat pietų ašigalio – dvigubai didesnės, už pačią ilgąją Čilę. XII numeriu pažymėtas paskutinis Čilės regionas, po kurį keliavome, oficialiai vadinasi “Magelano ir Čilės Antarktidos regionu”, o piečiausia jo provincija – “Čilės Antarktidos provincija”. Tiesa, net ir jos sostinė Puerto Viljamsas įkurta salelėje netoli Amerikos, o pačioje Antarktidoje tėra viena parodomoji gyvenvietė Puerto Kovadonga ir įvairiatautės mokslinės stotys.

“Tūžmingos 50-osios platumos” (Patagonija) nuolatinių gyventojų dar pritraukė, o štai “Spiegiančios 60-osios” (Antarktidos pakrantė) jau pasirodė pernelyg atšiaurios, ir pasaulio valstybės sutarė šaltąjį žemyną palikti paskutine “niekieno žeme”, nors pretenzijų neatsisakė.

Krioklys Torres Del Paine nacionaliniame parke.

Artimiausiu metu tai tikrai nepasikeis, ir Patagonija išliks vienintele lengviau prieinama galimybe pajusti tą “tolimųjų Pietų” skonį, kur civilizacija pamažu užleidžia vietą žvarbumai. Šia prasme Patagonija vieniša ne tik tose platumose, bet ir visame Pietų pusrutulyje. Daugiau tokių vėsių, retai gyvenamų žemių, į kurias visgi dar būtų galima nuskristi eiliniais lėktuvų reisais, ten nėra.

O mes išskridome į kitą Čilės žemę: daug karštesnę, bet nemažiau atokią ir ypatingą – Velykų salą.

Čilės Patagonijos žemėlapis su pažymėtomis lankytinomis vietomis ir įdomybėmis. Galbūt jis padės jum susiplanuoti savo kelionę

Visi straipsniai iš kelionės į Čilę

1. Čilė: turtingoji Lotynų Amerika (įžanga)
2. Čilės Patagonija: vėjuotas didus pasaulio galas
3. Velykų sala: paslapčių pasaulis vandenyno toliuose