Australija

Australija – pats unikaliausias gyvenamas žemynas. Europa susijungusi su Azija ir Afrika, Šiaurės Amerika – su Pietų Amerika, o Australiją dar prieš 100 milijonų metų apsupo vandenynai. Todėl jos gyvūnai išskirtiniai (sterbliniai, kloakiniai…), jos gamta senutė, o sausiausias klimatas neleido savo miestais visko užgožti žmonėms.

Uluru uola, vienas didžiausių planetoje monolitų (348 m), stūgso maždaug Australijos viduryje.

Joks žvilgsnis į žemėlapį nepadės suvokti, kokia milžiniška tai yra šalis. Joje daugiau žemių, nei visoje Europoje (neskaitant Rusijos). Per tris savaites nuvažiavome per 10 000 kilometrų gyvenamuoju automobiliu, ir tai apsukome nebent pusę šio kontinento. O juk gyventojų ten 24 milijonai – mažiau, nei vienoje Lenkijoje…

Australiją sudaro aštuonios valstijos ir žymesnės teritorijos, iš kurių aplankėme šešias. Bet didžiausias skirtumas Australijoje – tarp ją supančio siauro pakrantės žiedo ir rodos begalinio užnugario – plynos, beveik negyvenamos dykynės – Autbeko.

Žiedinė prieplauka (Circular Quay) su Sidnėjaus uosto tiltu (kairėje) ir opera (dešinėje) - žymiausia Sidnėjaus, o gal ir visų Australijos pakrantės didmiesčių vieta.

Kiti "AŽ kelionės" straipsniai apie žemynus: Afrika | Australija | Azija | Pietų Amerika

Karšti ir banguoti Australijos kurortai

Paieškojus Australijos nuotraukų “Google” sistemoje, greta Uluru, Sidnėjaus ir kengūrų išvysite ir Australijos pajūrio – vieno ilgiausių pasaulyje – idiliškus vaizdus. Australams platūs ir tiesūs geltono smėlio paplūdimiai – neatskiriama kultūros dalis, į kurortus traukte traukianti saulės vonių mėgėjus ir banglentininkus. Šiaurėje, Kvinslando valstijoje, net ir žiemą – maudynių sezonas (vandens temperatūra nekrenta žemiau +20).

Ten – didžiausias Australijos (turbūt ir pasaulio) kurortas Vilniaus dydžio Gold Kostas (“Aukso krantas”) – pajūrio dangoraižiai, dirbtiniai kanalai vilų šeimininkų jachtoms, pramogų parkai ir naktinių klubų knibždantis centras ne ką mažiau tiesmuku pavadinimu Surfer’s Paradise (“Bangletininko rojus”).

Gold Kostas iš aukščiausio jo pastato. Dešinėje - bangos plaka paplūdimį

Netoliese (Australiškais mastais 500 km – nedaug) – pasaulio gamtos stebuklas – Didysis barjerinis rifas. Į dažną iš 900 jo salų plukdo “klasikiniai” vienadieniai kruizai, bet būna ir nardančių dienų dienas.

Pietinės Viktorijos valstijos krantai birželį buvo atšiaurūs, bet pribloškė net labiau. Ten – Didysis vandenyno kelias (Great Ocean Road), grįžusių Pirmojo pasaulinio karo karių ~100 km išraitytas pro įspūdingas uolėtas pakrantes, tokias kaip “Dvylika apaštalų”.

Banglentininkai lipa į iš atokaus paplūdimio į uolą, ant kurios driekiasi Didysis vandenyno kelias.

Tarp Viktorijos ir Kvinslando plyti Naujasis Pietų Velsas, kur nuo ryčiausio Australijos miesto Bairon Bėjaus [Byron Bay] paplūdimio matėme bangomis lakstančius delfinus ir iššokančius banginius.

Australijos didmiesčiai kiek chaotiški

Naujojo Pietų Velso sostinė – Sidnėjus, 4,5 mln. glaudžiantis didžiausias Australijos miestas. Visi Australijos didmiesčiai (juose gyvena 90% australų) “sudygę” pakrantėje ar netoli jos. Pravažiavome Viktorijos sostinę Melburną, Kvinslando – Bisbeną, Pietų Australijos – Adelaidę bei visos šalies – Kanberą, “nuo nulio” suprojektuotą XX a. pradžioje.

Brisbeno panorama.

Būdamas tuose megapoliuose sunkiai patikėtum, kad tebesi rečiausiai gyvenamame žemyne (neskaičiuojant Antarktidos). Centruose – žmonių minios, priemiestinėse ir net tarpmiestinėse magistralėse – automobilių kamščiai. Aibės greito maisto restoranų, įvairių rasių imigrantai ir jų palikuonys lyg sufleruotų, kad tai Amerika – jei ne kairiapusis eismas.

Didmiesčiai Australijoje pasirodė mažiau įdomūs už gamtą. Architektūra nelabai vaizdinga – centruose vyrauja visais atžvilgiais vidutiniški dangoraižiai, priemiesčiuose – vienaukščiai namai; ir tie, ir anie daugiausiai statyti pokariu. Verti dėmesio tik tarpais išlikę neitin paveldosaugininkų sergėti senieji “Viktorijos eros” viešieji pastatai (stotys, teatrai, bažnyčios, parduotuvių arkados) bei dar keli modernizmo stabai (Sidnėjaus uosto tiltas, opera…).

Viktorijos laikotarpio traukinių stotis Melburne. Šios karalienės garbei pavadinta visa Viktorijos valstija, o jos laikotarpis ten buvo aukso amžius ir perkeltine, ir tikrąja prasme: iš apylinkėse atrastų aukso gyslų gimė Melburno didybė.

Kultūriškai Australijos miestai atrodo visų, taigi ir niekieno: anglakalbius išeivius iš Britanijos čia 1950-1980 m. pildė pietų ir rytų europiečiai, vėliau geltonodžiai, arabai ir indai, šiandien atvyksta ir afrikiečiai. 25% Australijos gyventojų gimę svetur, 50% abu tėvai užsieniečiai. Ir šiais laikais Australija kasmet “pašaukia” 190 000 teisėtų imigrantų, it vedina kadais net oficialiu šūkiu “populate or perish” (“apsigyvendinti arba žūti”). Kone visi jie “nusėda” ir taip ankštuose miestuose, o ne tuščiose dykumose.

Tokia didmiesčių “kakafonija” palieka mažai vietos kam nors “savitam australiškam”, kas džiugintų keliautojo akį. Tačiau “įvairovęs jūroje” glūdi pavienės kultūrinės salos, kurių atmosfera žavesnė. Arčiausiai širdies buvo lietuviškosios, nuo pat ~1950-1960 m. nuoširdžiai puoselėjamos nuo sovietų okupacijos atklydusių tautiečių. Dabar jau senyvo amžiaus dipukų neblėstanti meilė kaip jokiems kitiems emigrantams toli (už ~15 000 km) esančiai Tėvynei, į ištisus muziejus surinkti jos gabalėliai maloniai stebino.

Lietuvių muziejus Adelaidėje.

Prie kitų kultūrų paprasčiau “prisiliesti” per maistą – dėl didelio skaičiaus Azijos imigrantų Australijoje puikūs korėjiečių, indų, kinų restoranai.

Tereikia kirsti plačius vienaukščių namų priemiesčius gylyn į žemyną ir laukia gamta – Žydrieji kalnai prie Sidnėjaus, Lamingtono džiunglės prie Gold Kosto… Ten ji dar “prijaukinta turizmui”, bet dar keli šimtai kilometrų – ir plyti kone žmogaus nepalytėtos dykros, kalvos, upeliai ir senvagės. Prasideda Autbekas.

Vaizdas į Žydruosius kalnus iš lynų keltuvo, pastatyto specialiai šiai panoramai apžvelgti.

Autbeke gamta visuomet triumfuoja

Didmiesčiai yra Australijos smegenys, o Autbekas, poetiškai dar vadintas “niekada niekada” (Never Never) – jos širdis.

Ten dykuma, rodos, begalinė. Išskyrus raudonąją Uluru uolą ji stebėtinai žalia, apaugusi žolėmis ir medeliais, pilna naktinės gyvybės.

Autbeko dykuma Kvinslande primena begalinę pievą, vadinamą 'krūmais' (bush). Visur čia - rančos, bet kartais jos net be vartelių, o galvijų, jei toliau nuo kelio, neišvysi. Tie rudi brūkšneliai po medžiais - jaučiai. Jų ranča tęsiasi iki pat horizonto ir dar toliau.

Ten – tūkstančius kilometrų besidriekiantys tiesūs “magistraliniai” keliai, kur tarp artimiausių miestelių būdavo ir po 500 km, tarp degalinių – 250 km, iki 2016 m. kai kur net buvo neribojamas greitis, o dažniausi prašalaičiai – “kelių traukiniai” (sunkvežimiai su trim priekabom) ir gyvenamieji automobiliai.

Ten – milžiniškos rančos (didžiausiosios plotas – kaip du trečdaliai Lietuvos), kurių mažne sulaukėjusius gyvulius ūkininkai sukviečia sraigtasparniais, o per alinančias sausras girdo vandeniu iš malūnais sukamų giliausių pasaulyje (~3 km) šulinių.

Ten – “eterio mokyklos” (šimtuose tūkstančių kvadratinių kilometrų pabirusiems jų pavieniams moksleiviams mokytojai kalba per internetą) ir Karališkoji skraidančių daktarų tarnyba (greitoji pagalba lėktuvais). Abi institucijos yra Australijos simboliai ir puikiai prisistato turistams.

Australijos gyvulininkų šlovės galerija Longryče, Kvinslande - vienas didžiųjų Australijos muziejų. Palubėje pagarbiai kabo 'Skraidančių daktarų' lėktuvas - ne vienas gyvulininkas dėkingas jiems už gyvybę, ir visa galerijos salė jiems skirta.

Ten – 600 mln. metų amžiaus kalnai, dinozaurų fosilijos ir pirmieji Australijos gyventojai aborigenai, dar nepaskendę imigrantų jūroje (kai kur jie sudaro ir trečdalį ar daugiau gyventojų).

Ten išgaunami resursai, stumiantys pirmyn Australijos ekonomiką. Ne viską valdo tarptautinės kompanijos: it XIX a. “aukso karštinėse” tebesutiksi ir ekscentriškų pavienių “kasėjų – nuotykių ieškotojų”.

Ten – amžinai giedri dangūs, nuostabiai spalvingi saulėlydžiai ir saulėtekiai, žvaigždžių sietynai, nestelbiami jokių žemiškų žiburių (tų stebuklingų vaizdų, gaila, neįmanoma nufotografuoti).

Saulėlydis prie Lamingtono nacionalinio parko, kalviose, skiriančiose Autbeką nuo pakrantės.

Pakrantėje būdavo, kad kelias dienas iš eilės vairuodami šimtus kilometrų nesutikdavome nei vienos kengūros, o Autbeke kartą per vieną vakarą pamatėme gal šimtą – lyg kokį kengūrų miestą būtume kirtę… Deja, daugybė jų buvo ir žuvusių po kelių traukinių ratais, o laukdami naujos aukos danguje tai šen, tai ten patruliuodavo ereliai.

Mūsų 4000 km kelias per Autbeką – pro pasaulio opalų sostinę Kuber Pedį (kur žmonės karščių vengia gyvendami po žeme), įspūdingas uolas (Uluru, Kata Čuta), už Telšius mažesnę dykumų sostinę Alis Springsą (didžiausią miestą ~1000-2000 km atstumu į visas puses), kaimelius su medinėmis XIX a. smuklėmis, jaukius bet brangius pakelės namus “vidury niekur” – buvo ir australiškiausia, ir įdomiausia kelionės dalis.

Požeminė katalikų bažnyčia Kuber Pedyje - temperatūra žiemą/vasarą čia tokia pat. Yra ir daugiau gretimų požeminių bažnyčių. Į šalį imigravo įvairių tikėjimų žmonės, todėl bažnyčios mažytės, bet jų daug.

Tiesa, ir Australijos miestuose nuo gamtos net norėdamas nepasislėpsi. Gatvėse staugte staugia paukščiai, paplūdimiams graso rykliai ir nuodingos medūzos, o priemiesčiams – miškų gaisrai. Ir miestiškas gyvenimas taip labai nenutolo nuo kaimiško – “australiška svajonė” apima namą su darželiu. Ir net į prekybos centrą, pasitaiko, einama basomis.

Įdomybės kokybiškos, bet brangios

Australija – turtingesnė už daugumą Europos valstybių. Deja, ir kainos ten atitinkamos. Pavalgymas restorane gali atsieti dešimtis eurų (bet greitas maistas bent perpus pigesnis), eilinis kolos buteliukas prekybos centre – 3 eurai. Itin daug kainuoja patekimas į lankytinas vietas (įprastai kokius 15-30 eurų, o plaukimas į Barjerinį rifą atsiėjo net ~150 eurų žmogui).

Su vamzdeliais plaukiojantys turistai prie vienos Didžiojo barjerinio rifo salų (Lady Musgrave).

Tačiau įdomybių įvairovė – didžiulė – ir dažnoje lengvai praleisi visą dieną. Įeidamas gauni programėlę su maždaug kas valandą prasidedančiais renginiais, demonstracijomis, paskaitomis. Dauguma – be papildomo mokesčio.

Įdomiausias tarp tokių buvo Sovereign Hill kaimas Balarate (Viktorija), atkūręs Aukso karštinės metą (aktoriai, persirengę to meto rūbais, vaidina gyventojus, “nepastebėdami” turistų ar “laikydami” juos savo laimės išbandyti atvykusiais aukso ieškotojais). Dažname mieste yra Australijos gyvūnų parkai. Ne, tai ne įprasti zoosodai, nes daug vietinių žvėrių (kengūros, koalos) yra pakankamai ramūs, kad būtų leidžiama lankytojams įeiti į jų narvus, glostyti, šerti. Papildomos pramogos ten: maitėdų šou, spalvingų paukštelių šėrimas, pasakojimai apie aborigenų mitybą “gamtos turtais”. Lone Pine Sanctuary Brisbene matėme pakrančių, o Alis Springse – dykumų gyvūniją ir augaliją.

Lone Pine parko darbuotoja lankytojai tuoj perduos palaikyti koalą fotografavimuisi (už papildomą mokestį).

Dar vienas pliusas: vizos dabar nemokamos, išduodamos internetu – bet rūpintis jomis verta iš anksto, nes ne kiekvienam jos išduodamos tą patį vakarą.

Australiškas laikas ir atstumai

Be kainų atvykėlį iš Lietuvos glumina ir darbo laikas, ypač Autbeke. Štai viešbučių registratūros ir dažna degalinė užsidaro 20:30-21:00 val., vakaro koncertai, būna, prasideda 16:30. Net didmiesčių naktinis gyvenimas 22:00 jau baiginėjasi, o miesteliai tuo laiku jau lyg išmirę. Iš dalies paaiškinama tuo, kad žmonės “gyvena su saule” – vidurnaktis dažnam, atrodo, tebėra vidurnaktis (miego vidurys). Kai kurios kaimų parduotuvės duris atveria 05:00 (užsidaro 17:00), o viena tradicinių mėsingų šiltų pusrytinių bandelių kavinukė, mačiau, dirbo nuo… 00:00.

Pagrindinis Australijos karo memorialas Kanberoje. Itin šalyje atmenamas Pirmasis pasaulinis karas, kurio metu australų žuvo daugiau (~60 000), nei kituose karuose.

Visgi, daug restoranų ar kavinių tiesiog veikia vos po kelias valandas per dieną. Net atvykę į vietą valanda ar pusantros iki jos oficialaus uždarymo kartais nerasdavome nė gyvos dvasios.

Todėl nepatarčiau Australijoje didelius atstumus keliauti be gyvenamojo automobilio. Su juo galėdavome pernakvoti pakelės aikštelėje (Autbeke jos naktimis virsta ištisais neoficialiais kempingais), pavalgyti bet kur ir bet kada nespėliodami “dirbs/nedirbs”. Šimtus, o vieną dieną net virš tūkstančio, kilometrų įveikti būdavo lengviau, nei Europoje: geri keliai, jokių miestelių, eismo, kelių policijos, reti vingiai. Kasryt pasitikdavo vis kitokia gamta – bėgant mylioms smarkiai pakisdavo ir augalija, ir klimatas, ir net dienos trukmė. Paros būdavo skirtingos kaip jokioje kelionėje.

Pakelės poilsio aikštelė Kvinslando valstijoje. Australijoje populiaru keliauti gyvenamaisiais automobiliais ar priekabomis ir nakvoti jose, o ne retuose ir trumpai dirbančiuose kempinguose. Itin mėgiamos tos aikštelės, kuriose yra tualetai. Viešų tualetų Australijoje daugiau, nei esu kur matęs, ir visi jie - nemokami.

Žavu ir romantiška. Bet vairuotojų nuovargis tokiom sąlygom – didžiulė rykštė. Palyginus su prieš jį mestom socialinėm reklamom, mūsiškis “Stop karui keliuose” – vienas juokas. Kvinslando pakelėse nemokamai dalijama kava, o frazė “Išliksi budrus – išliksi gyvas” rašoma ant visų Viktorijos valstijos automobilių numerių.

Matyt, Australija – paskutinis likęs “civilizuotas” kraštas, kur iki artimiausio miesto dar gali tekti važiuoti visą dieną, o nuskristi iš Lietuvos niekaip nepakaks paros. Mes skridome iš Varšuvos per Dubajų. Iš Vilniaus galėtum nuskristi nebent su dviem persėdimais, ir tai būtų brangiau.

3000 gyv. turinčio Longryčo savivaldybės pastatas. Artimiausi didesni miesteliai nuo jo - 417 km į rytus (Emeraldas, 12 895 gyv.) ir 647 km į vakarus (Mount Aisa, 22 000 gyv.).

Visi straipsniai iš 10000 km kelionės po Australiją

1.Australija – išskirtinės gamtos žemynas (įžanga)
2.Viktorija - švelnioji Australija
3.Pietų Australija: Žavių atradimų žemė
4.Šiaurės Australija: Naujausiasis-Seniausiasis pasaulis
5.Kvinslandas: Australijos dvasia
6.Sidnėjus ir Kanbera - Dvi Australijos sostinės

Kelionių vadovai po Australiją žemėlapyje

Spauskite ant žymeklio žemėlapyje ir ant iššokusios nuotraukos - ir skaitykite kelionių vadovą apie tą vietą!

10 tūkstančių kilometrų kelionės kemperiu po Australiją maršruto žemėlapis. Skirtingomis spalvomis pažymėtos maršruto dalys, aprašytos skirtinguose straipsniuose.

Sidnėjus – didžiausias Australijos miestas ir ekonominė sostinė. Jo operos teatras ir uosto tiltas puikuojasi gražiausių pasaulio pastatų knygose. Tačiau tai – tik fasadas. Giliau Sidnėjus proziškesnis: jo kupinas žmonių ir aukštų pastatų centras dienomis sukasi it smagratis, o vakare visi išvažiuoja arba išplaukia atgal į savo vienaukščius artimų ir tolimų priemiesčių namus.

Už 287 km stūgsanti Australijos tikroji (politinė) sostinė Kanbera – visiškai kitokia. Analogų pasaulyje jai mažai, mat miestas XX a. pradžioje tiesiog pastatytas tuščioje vietoje. Kūrybingi architektai gatvėmis išvagojo geometrinių formų rajonus ir “pamiršo” suprojektuoti dangoraižius. Viskas net per daug tvarkinga: tiesūs prospektai ir žiedai, pilna parkų ir automobilių aikštelių, mažai žmonių. Masyvūs valdžios pastatai – atviri ir australui, ir atvykėliui.

Circular Quay, pagrindinė Sidnėjaus prieplauka. Dešiniau – magistralių apsuptas, bet ne perrėžtas senesnių namų rajonėlis The Rocks – šiaip jau Australijoje retenybė

Keliaudami Sidnėjuje pamatėme Australijos didmiesčio ekonomikos ir gyvenimo širdį, o Kanberoje – kaip reta “nuogą” valstybės ir valdžios mašiną.

Sidnėjus – pietų pusrutulio ekonominis centras

Sidnėjus supa didžiausią pasaulyje natūralų uostą. Automobilį palikę viename į jį išsišovusių kyšulėlių plaukėme į centrą laivu. Tiksliau, vandens autobusu, prieplaukoje po prieplaukos skubiai surenkančiu vienaukščių prabangių priemiesčių gyventojus ir plukdančiu juos į Žiedinę prieplauką (Circular Quay) miesto centre. Analogiškų maršrutų – net septyni, prieplaukų-stotelių – 35; yra ir kateriai-taksi. Dėl ypatingo reljefo tarp kai kurių Sidnėjaus vietų greičiausia nukeliauti vandeniu, o atvykėliui pažvelgti į miestą iš atviro vėjuoto denio visuomet žavu.

Sidnėjaus uostas – nuolatinė laivų magistralė – žvelgiant nuo uosto tilto. Dešinėje – garsieji Operos rūmai. Bilietų į vakaro spektaklį buvo tik tokių, pasak kasininkės, ‘viską girdėsite bet nieko nematysite’, ir jie kainavo ~35 eurus, tad minties apsilankyti atsisakėme.

Abu žymiausi Sidnėjaus pastatai – Uosto tiltas ir Operos teatras – irgi greta vandens, įrėminę Žiedinę prieplauką, kurioje be nuolat zujančių “autobusų” švartuojasi ir kruiziniai laivai. Operos teatro kriaukliniai kupolai subtiliai didingi. Bet nuo vaikystės nuotraukose regimi pastatai realybėje neretai truputį nuvilia. Atvirukuose Sidnėjaus opera atrodo didesnė, juose niekad nebūna nufotografuotas interjeras, kuris labai jau primena Vilniaus operos ir baleto teatro vidų (architekto pasiūlytam ypatingesniam vidaus įrengimui neužteko pinigų).

Uosto tiltas ir ypač vaizdas nuo jo bokštelio (į uostą, operos teatrą, Žiedinės prieplaukos užnugario dangoraižius ir aštuoniomis juostomis zujančius automobilius) patiko kur kas labiau.

Sidnėjaus uosto tiltas statytas 1932 m. Arkinė konstrukcija bei šoniniai art deco stiliaus bokšteliai pasirinkta grožio. Arkoje yra laiptai, bet užlipti kainuoja ~200 eurų, priklausomai nuo laiko (brangiau per saulėtekį ir saulėlydį), tad minties atsisakėme.

Tilto papėdėje išlikęs šioks toks “senamiestis”, vadinamas Uolomis. Tiesa, jo plotis vos dvigubai didesnis už gretimą Kahilo magistralę. Kadaise tai buvo vargšų namelių eilė palei sandėlius, bet šiandien juose įsikūrė restoranai ir galerijos. Rajonas populiarus todėl, kad senovės Sidnėjuje šiaip jau mažai.

Didingesni jos fragmentai boluoja Makvairo [Maquire] ir Martino gatvėse, karo memorialo parko apylinkėse. Tarp puošniausių – “universalinės parduotuvės“, be kurių joks XIX a. miestas negalėjo vadintis didmiesčiu. Suremontuotos jos atsiėmė turtingesnius ar rafinuotesnius klientus iš nuobodžių priemiesčių prekybos centrų.

Strand universalinė parduotuvė, statyta 1891-1892 m. buvo tik viena iš penkių.

Sidnėjumi oficialiai yra tik šis centras, turintis 170 000 gyventojų. Taip tvarkomasi visur Australijoje – kiekvienas didmiesčio rajonas – atskira savivaldybė ir augant gyventojų skaičiui jos retai sujungiamos. Vien Bankstauno “priemiestis” turi 182 000 žmonių. Beje, pokariu Bankstaune buvo ištisa lietuvių gatvė (Litho street), bet šiandien be pirmame daugiabučio aukšte veikiančio lietuvių klubo nieko nelikę, vyrauja vietnamiečių ir arabų kalbos.

Idealistinis australiškas požiūris sako, kad pakanka visus priimti ir suteikti pilietybę – ir jie taps australais (pilietybės galima prašyti vos po 4 metų gyvenimo šalyje – tereikia išlaikyti tokį paprastą egzaminą, kad mėgindamas klausimus aš visus kartus “išlaikiau”). Bet realybėje visi imigrantai turi savo kultūras, perduodamas iš kartos į kartą. Dabar Australijoje darosi populiaru niekinti islamą. Problema, turbūt, ne Australijoje ir ne islame, o pačioje migracijoje: dažnas imigrantas vyksta galvodamas vien apie didesnę algą ir nemąstydamas, kad važiuoja į kardinaliai kitokią kultūrą. Jei jie ir prisitaiko, jų vaikams dažnai būna sunkiau. Maždaug 250 Islamo valstybę ginklais plečiančių jaunuolių – Australijos piliečiai. “Džihadizmo” baimė kartais atrodo paniška: oro uoste mačiau skelbimą, žadantį iki 10 metų kalėjiman sodinti Australijos piliečius (net keliautojus), vyksiančius į Sirijos Rakos provinciją.

The Rocks rajonas nuo jį užgožusios magistralės.

Nors imigrantai mėgsta įsikurti pagal tautybes, grynų etninių rajonų ar “getų” Australijoje nelabai yra. Dažno priemiesčio “didžioji gatvė” primena Babelį – pakakdavo pasukti kitur žvilgsnį, kad kebabinę pakeistų vietnamietiškų suktinių kavinukė, o sikho tiurbaną – juoda abaja. Priešingai JAV ar Vakarų Europai, turtinė nelygybė tarp skirtingų tautybių nėra akivaizdi. Australiška politika, atrenkanti šaliai reikalingus, teisėtus imigrantus, turbūt, duoda vaisių: kas nenori ar nesugeba dirbti tiesiog neįsileidžiami, o kiti užsidirba.

Įvairiataučiai sidnėjiečiai ir turistai laukia prie perėjos Sidnėjaus centro žmonių grūstyje.

Žydrieji kalnai – Sidnėjaus žaliasis užnugaris

Australijos miestiečiams gamtos toli ieškoti nereikia. Sidnėjiečiams arčiausi – Žydrieji kalnai. Ten – iščiustyta ir išlaižyta žaluma. “Laukinius” slėnius gali stebėti (kartu su miniomis Azijos turistų ir vaikučiais vedinų šeimų) iš net dviejų specialiai tam įrengtų lynų keltuvų. Tai – Scenic World. Į jį perki bilietą visai dienai it į atrakcionų parką, bet smagumas ne aštriuose pojūčiuose, o apylinkių grožyje. Visa tai sukūrė Hamonų šeima, ankstyvuoju pokariu atidariusi kasyklose naudotą stačiausią pasaulio funikulierių turistams. Jis ir dabar tebeleidžia žemyn į slėnį – tik kasyklų vagonėlius pakeitė stiklinės kabinos reguliuojamo pasvirimo kampo sėdynėmis (norite stačiau ar ne taip stačiai?), į kurias įleidžiama tik po privalomos fotografijos.

Vien apsidairymui skirtas lynų keltuvas Scenic World.

Bet oro sąlygų dar joks turizmo verslo magnatas nesuvaldė. Nedaug trūko, kad Trimis seserimis vadinamų aštrių kalnų, aukštos stačios Našlaitės uolos, aukštų krioklelių nepamatytume – visą Katūmbos miestą dengė debesys. Laimė, kol vaikščiojome lygiu Scenic World lentiniu taku slėnio apačioje tarp tankių medžių ir kasyklų šiukšlių, kruopščiai it muziejaus eksponatai aprašytų specialiose lentose, jie pranyko it nebuvę.

Žydrųjų kalnų aukštis vos ~800 m, bet dėl vėsesnių orų ten birželį švenčiama Jolė – germanų pagonių Kalėdos. Stilizuotų snaigių, čiuožyklų stovi net Sidnėjaus garsiajame Bondi paplūdimyje. Juk Australijoje viduržiemis. Vietos lietuviai liepos mėnesį ruošėsi užgavėnėms.

Trys seserys Žydruosiuose kalnuose.

Kanbera – atvira sostinė

1901 m. suvienijus Australiją Sidnėjus nepasidalino sostinės titulo su Melburnu. Todėl vyriausybę ir parlamentą sutarta įkurti tarp abiejų miestų. Šitaip gimė Kanbera. Miestui labai tinka pavadinimas, aborigeniškai reiškiantis “Susitikimo vieta”. Čia suvažiuoja biurokratai, politikai, ambasadoriai. Atlikę savo darbus išvyksta. Gyventojų skaičius vos lenkia Kauną. Kai Australija yra viso pietų pusrutulio ekonominė lyderė, tokio dydžio mieste pakanka vietos tik valdžios reikalams bei simboliams. Vien ambasadoms čia skirtas atskiras rajonas, o jų veikia per 100.

Kanberos širdis – dviem automobilių žiedais įrėminti postmodernistiniai, it kalne paskendę parlamento rūmai (1988 m.), su metalo strypų piramide ir “pagrindine šalies vėliava” ant stogo. Apsidairyti viduje ar prisijungti prie nuolatinių nemokamų ekskurisjų gali kiekvienas. Kanberoje valdžia – atvira; australai siekia, kad čia suvažiuotų seni ir jauni iš viso kontinento ir savo akimis išvystų, kur ir kaip veikia jų televizoriuose ir monitoriuose vis šmėžuojanti politinė sistema. Atdaras ir Aukščiausias teismas – jame trys gidai nuolat pasakoja apie Australijos teisę. Senieji 1927 m. statyti parlamento rūmai dabar – muziejus, pašvęstas demokratijai.

Australijos Senato salė. Parlamentas dviejų rūmų – yra Senatas ir Atstovų rūmai.

Priešais juos nuo pat 1972 m. įkurtos aborigenų “palapinių ambasados” transparantai šaukia, kad ta demokratija palanki ne visiems. Tikslūs ten apsigyvenusių protestuotojų reikalavimai kiekvienais metais vis kiti. Dabar, atrodo, tarp jų yra būti paminėtiems Australijos konstitucijos preambulėje bei teikti aukščiausio lygo socialines paslaugas mažiausiose ir atokiausiose aborigenų bendruomenėse. Apie šiuos protestuotojus girdėjau įvairių nuomonių: nuo “Neaišku ko jie vis dar nori, jų jau valdžia atsiprašė, suteikė daugybę lengvatų” iki “Jei bet kokia neturtinga šalis šitaip engtų savo etninę mažumą, būtų maišoma su žemėmis už žmogaus teisių pažeidimus”. Pastarąją sakė bulgaras imigrantas, dirbantis sostinėje durininku, nes jo universiteto diplomai Australijoje nepripažįstami.

Viena ‘ambasados’ palapinių Kanberoje. Viršuje plazda aborigenų vėliavos. Šiandien jos kabinamos ir beveik oficialiai šalia Australijos vėliavos – pavyzdžiui, ant Sidnėjaus uosto tilto. Taip pabrėžiama Australijos kilmė iš dviejų kamienų: aborigeniškojo ir imigrantiškojo.

Kanberoje gražiausia – pastatų išdėstymas

Didžioji Kanberos dalis – nuobodūs XX a. vidurio pastatai, kažkiek primenantys Lietuvos miegamuosius rajonus, pridengti parkų medžiais (tuomet pasaulio architektai žavėjosi miesto-sodo idėja). Projektuodamas miestą “nuo nulio” jo architektas Volteris Barlis Grifitas pasinaudojo galimybe priblokšti ne architektūra, bet pastatų išdėstymu. Visas Kanberos centras – didelis magistralių trikampis, kurio kampuose – parlamentas, komercinis centras ir gynybos štabas. Žaviausia – centrinė trikampio ašis, besidriekianti pro abejus parlamento rūmus, palapinių ambasadą, kertanti specialiai užlietas marias, paskui lydinti platų įvairių Australijos karų atminimo paminklų pilną ANZAC parado bulvarą ir atsiremianti į karo memorialą, už kurio – pilkapį primenantis Enslio kalnas.

Kanberos pagridninės ašies vaizdas nuo Enslio kalno. Tolumoje – parlamentas, arčiausiai – karo memorialas. Naktį ant kalno bei parlamento vėliavos stiebo įžiebiami baltas ir raudonas švyturiai. Jie labai saikingai, bet efektingai įprasmina klestinčią Australiją ir mirusius už ją.

Kiekvienas Australijos miestas didžiuojasi savo karo memorialu, bet nė vienas neturi nieko panašaus į kanberietiškąjį. Jo nežinomo kareivio kapo salės patriotiniai vitražai prilygsta viduramžių bažnyčioms. Pakeliui – visų karuose žuvusių australų sąrašai, susmaigstyti lankytojų nupirktom gėlelėm. Muziejus, pasakojantis, kaip britai pakvietė nuotykių ištroškusius australus į mirtį Galipolyje (Pirmasis pasaulinis karas) bei kaip gintasi nuo japonų Antrajame pasauliniame kare. Dienos kulminacija – labai graži Paskutinio budėjimo (Last Post) ceremonija. Nuskambėjus himnui, “Miško gėlėms” (alegorinė škotų daina apie karo aukas), gedulingai išmintingoms citatoms vedėjas papasakoja vieno žuvusio kareivio gyvenimo istoriją, šitap suteikdamas liūdnai statistikai žmogišką veidą. “Tai tik vienas iš daugiau nei 100 000 vardų” – kartojo tiek jis, tiek apie savo tolimuose frontuose galvas sudėjusius giminaičius čia pasakojantys savanoriai gidai.

Patriotiniai vitražai Nežinomo kareivio kapo salėje. Viskas ten turi savo simbolinę prasmę. Šie penki žmonės simbolizuoja Australijos dorybes.

Vardai surašyti ant didžiulių juodų lentų. Ilgiausioji – Pirmojo pasaulinio karo, kai žuvo per 60 000 australų, dažnai – ištisos šeimos. Mat tuo metu buvo įprasta vieno kaimo žmones skirti į vieną būrį – tokių dalinių brolybė (mateship) būdavo legendinė, bet užtekdavo vienam jų patekti į kokį pasmerktą apkasų puolimą, kaip 1915 m. Neke (kur galvas padėjo 234 australai ir vos 8 turkai), ir kuris nors Australijos kaimas likdavo be jaunų vyrų. Visus artimuosius praradusieji pašvęsdavo gyvenimus paminklams, puošniems žuvusiųjų sąrašams statyti – tikriausiai todėl Pirmasis pasaulinis karas Australijoje jam skiriamu dėmesiu daugybe kartų tebelenkia Antrąjį pasaulinį ir visus kitus karus. Net gatvių skelbimai priminė apie karo šimtmetį, kurio minėjimas baigsis tik 2018 m.

Pirmojo pasaulinio karo atminimo aukų atminimo lenta.

Atokiau nuo Kanberos centro Kokingtono parke pasivaikščiojome tarp žymiausių pasaulio pastatų ir britų kaimo architektūros sumažintų kopijų. Daug ką finansavo užsienio šalių ambasados. Lietuva tokios Kanberoje neturi – bet Australijos lietuviai pasirūpino Kokingtone “sumūryti” Trakų pilį. Beje, Kanberos centro Glebe parke yra ir Eglės, Žalčių karalienės skulptūra, dovanota Australijai 200 metų jubiliejaus proga.

Trakų pilis Kanberoje.

Ir ilgiausia kelionė ateina į pabaigą

Kanberoje šalo. Aukščiausiojo teismo gidas džiugiai pranešė, kad sninga – kvinslandiečių turistų šeima džiūgavo. Man buvo panašiau į šaltą lietų, bet ryte žolynus tikrai padengė speigas ir, termometrui rodant -2, keltis iš po šilto užkloto gyvenamajame automobilyje buvo sunkiau nei bet kada anksčiau. “Kas jums labiau patinka: vasara ar žiema?” – radijo eteryje klausė didžėjus. Šalčiai Australijoje reta egzotika – net Sidnėjuje, šitaip toli į pietus, niekuomet nėra snigę.

Mūsų didysis ratas aplink Australiją artėjo į pabaigą. Aplankę vynuogynus, dykumas, pievas, miškuotus kalnus, džiungles, tropinį salyną galiausiai vėl artėjome link vėsiojo Melburno. Jokia kita panašaus tempo kelionė manęs nebelaukia. Nes nėra kitos Australijos – kur 1000 km važiuoji iki artimiausios įdomybės, 400 km – iki pirmojo posūkio į reikiamą pusę.

It ritualui išsipaišęs aborigenas Žiedinėje prieplaukoje groja didžeridū ir pardavinėja bumerangus – aborigenišką ginklą. Tokia Australijos gilumos dalelė Sidnėjaus centre neabejotinai žavi kruizinių laivų keleivius, bet pabuvojusiam Australijos gilumose ji atrodė labai dirbtinė. Beje, dauguma tikrų bumerangų turi smogti taikiniui, o ne grįžti; grįžta tik svaidomi dėl smagumo ar paukščiams gąsdinti

Jau Sidnėjuje ir Kanberoje ano tuštumos jausmo buvau išsiilgęs. Vėliau, važiuodamas namo iš Varšuvos oro uosto, kur miestelis prie miestelio, sankryžos, radarais “šaudantys” pareigūnai – anos laukinės žemės ilgėjausi tik labiau.

Mano nuomonė apie vertus dėmesio Sidnėjaus ir Kanberos apylinkių turistinius objektus po kelionės. Galbūt šis žemėlapis padės jums pasirengti savo kelionę.

Visi straipsniai iš 10000 km kelionės po Australiją

1.Australija – išskirtinės gamtos žemynas (įžanga)
2.Viktorija - švelnioji Australija
3.Pietų Australija: Žavių atradimų žemė
4.Šiaurės Australija: Naujausiasis-Seniausiasis pasaulis
5.Kvinslandas: Australijos dvasia
6.Sidnėjus ir Kanbera - Dvi Australijos sostinės

Kelionių vadovai po Australiją žemėlapyje

Spauskite ant žymeklio žemėlapyje ir ant iššokusios nuotraukos - ir skaitykite kelionių vadovą apie tą vietą!

Iš visų Australijos valstijų labiausiai man patiko Kvinslandas. Jis tiesiog kupinas žemyno dvasios. Kengūrų gausybė, šėlstantys pajūrio kurortai, skaisti saulė, koralai ir džiunglės.

Dauguma užsienio turistų čia atklysta pamatyti mažytę Didžiojo Barjerinio rifo atkarpėlę. Viso rifo niekaip nespėtų: juk tai didžiausias UNESCO saugomas objektas pasaulyje.

Bet kartu Rifas – tik maža dalelė itin įvairaus Kvinslando, kurio plotas – kaip Vokietijos, Prancūzijos, Jungtinės Karalystės, Ispanijos ir Italijos kartu paėmus.

Saulėlydis Kvinslando pakrantėje netoli Didžiojo barjerinio rifo.

Autbeke gyvenama tarp žvėrių

Į Kvinslandą atvažiavome iš vakarų. Kol pro žemės ūkio tėvonijas pasiekėme karštąją pakrantę, įveikėme atstumą, lygų keliui nuo Vilniaus iki Briuselio. Bet tai juk irgi Australijos esybė. Net važiavimas į gretimą miestelį čia tebėra Kelionė.

Transporto prasme apsilankymas Australijoje – it vizitas į praeitį. Mūsų proseneliams, gyvenusiems “arklio eroje”, iki artimiausios gyvenvietės irgi tekdavo važiuoti valandas, iki sostinės – visą dieną. Australijos gilumoje (Autbeke) gali suprasti, kokie izoliuoti jie turėjo jaustis, palyginus su šiuolaikiniu “globaliu pasauliu”.

Viena pakelės aikštelių, skirtų pernakvoti automobilyje užklupus nakčiai. Kelias nutiestas Antrajame pasauliniame kare užpuolus Japonijai. Tai - vienintelė milžiniškos ir atokios Australijos dalis, kurią per visą šalies istoriją (nuo kolonizacijos) buvo pasiekę priešai.

Tas nesibaigiantis kelias neprailgo. Tereikėdavo žiūrėti pro langus, trumpam išlipti ir įsijausti į Autbeko dvasią. Be žmonių, bet su gyvūnų knibždesiu pievose, ryškiaspalviu dangum. Su žmogaus dydžio termitynais, kuriuos palei plentus kažin kas ir kada įsigudrina perrengti kaliausėmis.

Kengūrų naktimis išlįsdavo tiek, kad, atrodo, važiuotum per sterblinių gyvūnų didmiestį. Jos stovi šalia kelio, šokuoja per jį, ropoja keturiomis ieškodamos skanesnės žolytės. Kai kurios, palytėtos automobilio žiburių, klusniai nušlamėdavo į žolynus, kitos tik nulydėdavo mus akimis nuo “šaligatvio”. Atsidarius langą beveik galėdavau ranka pasiekti. Nė nesutemus jos jau laisvai straksėdavo net po retas pakelės gyvenvietes.

Kengūra ant kelio. Šalikelėse - spygliuotos fermų tvoros, bet mačiau, kaip kengūros neįtikėtinai prasispraudžia pro jų tarpelius.

Deja, rytas atskleisdavo baisų vaizdą: kai kurie keliai atrodydavo lyg kengūrų genocido laukai. Maitą rydavo ereliai – tie, kurių teritorijoje yra kelias, vos 30% maisto tebesusimedžioja. Nutrenkęs kengūrą privalai patikrinti jos sterblę: žuvusios mamos kūno minkštumas dažnai apsaugo ten gyvenantį jauniklį. Tačiau paliktas vienas jis žūtų. Todėl kone kiekviename miestelyje yra “našlaičių kengūriukų namai” (jie auga maišeliuose), kelio ženkluose skelbiami telefonai, kuriais reikia pranešti apie sužeistą gyvūniją.

Valstybės dydžio fermose jaučius gano sraigtasparniais

Vienas pakelės miestelių – Longryčas, garsus savo Australijos gyvulininkų šlovės galerija. Tai – ištisas muziejus pagerbiantis tuos, kurie įsisavino šiuos atokius sausus plotus – sužinojome apie jų pramogas, darbą, gresiančias nelaimes (sausras, potvynius, skėrių ir pelių antplūdžius). Australišką “vakarienę muziejuje” sekė “fermos šou”. Ne rodeo ar laso mėtymo, o žirgo pasagų valymo, paršelio gaudymo, kandžių australiškų pokštų (~50 m. amžiaus žiūrovei pasiūlyta suvaidinti seną karvę) ir poros kantri dainų.

Vakaro šou vedėjas groja kantri muziką užsilipęs ant ramaus jaučio.

Kvinslando Autbekas – fermų žemė. Aborigenų ten jau mažai, dauguma retų sutiktųjų – užgrūdinti “oziai” (britų kilmės australai) auliniais batais, purvinomis skrybėlėmis. Jie valdo milžiniškas (iki 15 000 km2 ploto!) 100-150 metų skaičiuojančias fermas. Prireikus kone sulaukėjusius jaučius sulaipinti į “kelių traukinius” pardavimui, bandą tenka rinkti savaites – su motociklais, visureigiais, sraigtasparniais (miestelių knygynai pardavinėja ir aviacinį kurą). Tikslaus nuosavų galvijų skaičiaus, turbūt, nežino nė vienas: štai kelios karvės, kažin kaip įveikusios spygliuotą tvorą, gulėjo nutrenktos ant kelio, kitos žindė jauniklius, kurių už kokių 40 km nuo kelio stovinčioje “fermos bazėje” gyvenantis šeimininkas dar ilgai nepamatys.

Žemės ten tokios bergždžios, kad tik šitokių plotų pakanka bandai pramisti. Ir tai didžiosios sausros nusėja pievas šimtais galvijų kūnų. Kiekvienas gyvulininkas turi mokėti “apgauti gamtą”. Vieni supila tvenkinius iš Didžiojo artezinio baseino, 3 km gylyje besidriekiančio po dauguma Kvinslando žemių (be jo nebūtų Australijos gyvulininkystės). Kiti, kaip XX a. pradžios gyvulininkystės legenda seras Sidnis Kidmanas [Sidney Kidman], prisiperka fermų skirtinguose Australijos pakraščiuose ir, gamtai smogus vienur, išgena gyvulius šimtus ar tūkstančius kilometrų į šalį (iki šiol kartais net mėnesių mėnesius veda pėsčiomis).

Tokie malūnai, gręžiantys požeminį vandenį - nuolatinis vaizdas Kvinslando Autbeke ir pergalės prieš nesvetingą gamtą simbolis. Virš pat Didžiojo artezinio baseino jie net nebūtini: spaudimas jame toks, kad vos išgręžus skylę tūkstantmečius po žeme glūdėjęs vanduo pats pakyla į paviršių.

Vienos smuklės miesteliai

Kiekvienoje gyvenvietėje – nuo kelių šimtų iki kelių tūkstančių gyventojų. Kaip įprasta Australijoje, lygiagrečios gatvės miestą dalija į stačiakampius, apstatytus senais namais. Visos jos pavadintos tam miesteliui būdinga tema. Štai Barkaldinėj – medžių vardais, Longryče – paukščių, Vintone – fermų, Jeriche – mokslininkų, Alfoje – poetų.

Didžiausi pastatai atmena “steigėjų erą”: savivaldybė, paštas ir mediniai viešbučiai (smuklės). Paprasti miesteliūkščiai turi po vieną viešbutį-smuklę, svarbesniuose palei geležinkelį driekiasi nedidelė eilutė. Tradiciniuose jų kambariuose nakties praleisti nepavyko: mums susiruošdavus gulti, visi seniai būdavo uždaryti. Kartą vienas barmenas 21 val. dar gulinėjo ant sofos tuščioje “linksmybių salėje”. “Kambarius uždraudė pardavinėti gaisrininkai” – nuliūdino jis. Pagrindinis verslas ten – alus ir užkandžiai, o antrasis aukštas dažnam nebereikalingas. Keliautojų nuo XIX a. tik padaugėjo, bet jiems palei didesnes gyvenvietes pastatyta naujų motelių su patogumais (užsidarančių panašiu metu).

Tradiciniai viešbučiai palei geležinkelį Barkaldinėje.

Dažnas miestelių “viduryje niekur” kuo nors didžiuojasi. Mažiausiai – skelbimu, kad tam tikrais metais buvo pripažintas tvarkingiausiu Kvinslande. Barkaldinės [Barcaldine] avių kirpėjų (tai šiuose kraštuose – net sportas) 1891 m. streiko metu gimė Australijos leiboristų partija (eukaliptas, po kuriuo susirinko streikuotojai, 2006 m. nudžiūvo ir buvo pakeistas monumentu). Maunt Aiza [Mount Isa] turi didžiausią pasaulio vario kasyklą (į kaminuotą peizažą atsiveriančią apžvalgos aikštelę kažkas užsakė pokyliui ir mūsų neįleido). Longryčo regioniniame oro uoste stovi Boeing 747, nes šiose apylinkėse įkurta nacionalinė aviakompanija Qantas. Anakio (Anakie) apylinkėse net eilinis žmogus gali rasti brangakmenių – it Baltijos pakrantėje gintarų (kiek visokių gėrybių po ta Australijos žeme!). Vintono apylinkių ūkyje sukurtas neoficialus Australijos himnas “Waltzing Matilda”, apdainuojantis aviną pavogusį benamį, kuris nusiskandino senvagėje bėgdamas nuo pareigūnų (Vintone buvo net šios dainos muziejus, deja, savaitę prieš mums apsilankant jis sudegė).

Paminklas 'krūmynų poetui' Bandžui Patersonui ir jo žymiajai dainai Vintone.

Dar Vintone net šiukšliadėžės – dinozaurų kojų formos, mat šis miestelis yra “Australijos dinozaurų kelyje”. Kur gyvulininkai savo žemėse vis kasa fosilijas, o prie Larko kasyklos rastas vienintelis pasaulyje dinozaurų masinio bėgimo įrodymas. Naujame Dinozaurų muziejuje ir mes dalį tų kaulų (vienintelius atitinkamų rūšių pavyzdžius visame pasaulyje) išvydome.

Dinozaurų kaulai gerai vėsinamame paviljone. Nepaisant visų atradimų, daug kas čia - kaip būrimas iš kavos tirščių: gali būti, kad tariamai purve įstrigusi Matilda ir Bandžas, kurį ji neva užmušė gindamasi, yra sudaryti iš skirtingų rūšių dinozaurų, aptiktų panašioje vietoje, kaulų.

Kolonijiniai pakrantės miestai

Kol pasiekėme Rokhemptoną [Rockhampton] netoli kranto, tūkstančius kilometrų važiavome pagal australišką tradiciją vardus turinčiais keliais – 760 km Barklio, paskui 625 km Matildos ir 580 km Ožiaragio (šis driekiasi palei Ožiaragio atogrąžą). Kelionę planuotis ten paprasta: posūkių į šalis beveik nėra, tad jeigu būna kas įdomaus, tai – šalia kelio. Jeigu šalia kito kelio, tai užsukti neverta, nes prisidėtų kokie 500 km važiavimo.

Ožiaragio kelio fragmentas artyn pakrantės.

Kova su vairuotojų nuovargiu Kvinslande pati rimčiausia: “vairuotojų atgaivinimo” stotys pilsto nemokamą kavą (keista, jos veikia tik dienomis), o unikalių kelio ženklų serijos “organizuoja” viktorinas: ant vieno parašytas klausimas (pvz. “Kas yra kloakiniai žinduoliai?”), už poros kilometrų – atsakymas (“Tai žinduoliai, dedantys kiaušinius”). Atsakymų nežinančius turistus, manau, tikrai prablaško. Alkoholis už vairo, atrodo, menkesnė bėda – kitaip būtų ribojamos parduotuvės, siūlančios vairuotojams įsigyti gėrimų neišlipant. Kas kita – narkotikai. Kiekviename degalinės tualete – atskiros šiukšliadėžės švirkštams.

Dar tik artėjant prie kalvų, uždengusių nuo sausos dykumos drėgnąją pakrantę, aplinka sakyte sakė, kad Autbekas baigiasi. Gyvulius keitė augalų (cukranendrių) plantancijos, gamta tapo žalesnė, upėmis vėl tekėjo vanduo, sunkvežimiai vilko viena priekaba mažiau, vis gausesni priešpriešiais atvažiuojantys vairuotojai nebepamojuodavo, danguje pasirodė debesys ir bluko žvaigždynai. Blackdown Tableland nacionaliniame parke, maždaug 200 km iki pakrantės, nuo plynaukštės išvydome paskutinę civilizacijos nepaliestą panoramą.

Blackdown Tableland nacionalinio parko nuostabus vaizdas. Kur tik akis užmato - jokios trobos, tvoros, kamino, elektros stulpo.

Miesteliai čia jau buvo didesni, su greito maisto tinklais ir autosalonais. Rokhemptonas, Australijos “jautienos sostinė”, net Alytaus dydžio – 4000 km nuvažiavome nematę tokio “didmiesčio”. Bundabergas – keistas pajūrio kurortas, kurio “kuprinėtojų namai” [backpackers] pilni cukranendrių plantacijose uždarbiaujančio jaunimo (“kuprinėjimas” – sunkiai tiksliai apibrėžiamas, bet labai populiarus Australijoje pigaus keliavimo būdas; kai kur ‘kuprinėtojų klubų nariams’ net yra specialios nuolaidos). Maryborough – Merės Popins autorės gimtinė, pro kurios gražius namus ir bokštuotą rotušę atvykdavo Kvinslando migrantai. Sanšain Kostas [Sunshine Coast] – į didmiestį suaugusi kurortų linija, kurios kiekvienas vilioja skirtingos piniginės storio ir šeiminės padėties turistus. Bet dabar “vasarotojus” (ar “žiemotojus”) nustelbia nuolatiniai gyventojai.

Maryborough savivaldybė. XIX a. kolonistai mėgino Australijoje statyti pastatus, primenančius senąją Europą.

Vėl lijo – nė nepastebėjome, kaip visus pakelių “gaisro pavojaus” ciferblatus darbininkai atsuko nuo 3 lygmens atgal į 1. Potvyniai čia ne mažiau baisūs nei automobiliuose keleivius galintys iškepti miškų gaisrai – senieji namai statyti ant polių. “Žiauriai” Australijos gamtai kataklizmai net būtini atgimimui, taigi jos “svečiams” žmonėms belieka prisitaikyti.

Tradiciniai Kvinslando namai Brisbene. Gyvenama antrame aukšte, pirmas yra tuščia erdvė po grindimis aptvertam sandėliukui ar garažui. Taip išvengiama potvynių, poreikio derintis prie nelygaus žemės paviršiaus, termitų.

Didžiojo barjerinio rifo dydį suvokti sunku

Didžiausias Kvinslando turtas – Didysis barjerinis rifas. Dauguma keliautojų jį aplanko 1000 km į šiaurę stūgsančiame Kernso [Cairns] kurorte, bet tos “koralų džiunglės” šitokios milžiniškos, kad ir į pietus nuo Rokhemptono siūlomos lygiai tos pačios rifo pramogos.

Dalyvavome klasikiniame “dienos kruize”. Ryte buvome nuplukdyti iki privataus pontono – visos rifo agentūros tokius turi. Ten siūlo plaukiojimą su vamzdeliu, laivu stikliniu dugnu, pietus, povandeninę apžvalgos aikštelę. Taip pat ekskursijas į artimiausią pontonui salą – mums tai buvo Lady Musgrave. Kainos didelės ir nors papildomai pirkti nieko nebūtina, renkami mokesčiai už smulkmenas: gėrimus, akvalangus-akinius ir… “vandens šalčio” nepraleidžiančius kostiumus. Vandenyno temperatūra buvo aukštesnė, nei kada yra buvę Lietuvos pajūryje (kokie +23), bet dažnam australui maudytis tik su glaudėmis buvo per vėsu.

Kruizinis laivas prie pontono. Šis kruizas išvyksta iš miestelio 1770 (pavadinto Kuko išsilaipinimo data), bet kone kiekvienas vidurio ir šiaurės Kvinslando pajūrio miestelis turi savo kruizus ir 'savo' salą, plytinčią 50-100 km gylyn į smarkiai supantį vandenyną.

Po vandeniu – ištisa ekosistema. Spalvingi koralai, nuodijantys vienas kitą chemikalais, žuvę suakmenėja, ant jų auga nauji, o tarpuose veisiasi žuvelės, vėžliai. Bangos dūžta rifo pakraščiuose, nepatekdamos į ramią lagūną – bet kiekvienas jų smūgis kažkur atlaužia koralų gabalėlius. Liekanos nešamos į salą, kur visas smėlis – žuvusių koralų dulkės, o žemė – dar ir paukščių išmatos (guanas) bei supuvę jų kūnai (žiemą jie nebuvo atpažįstami, bet vasarą, pasakojo, vaizdas liūdnas). Mat paukštelius čia žudo medžiai, sulipdydami jų sparnus – šitaip sau gauna derlingesnės žemės. Saloje būna, kas apsistoja ilgesniam laikui, nardo.

Ekskursija į Lady Musgrave salą, nuo pontono atplukdyta mažu laiveliu.

Brisbenas – trečiasis Australijos miestas

Po Autbeko platybių ir rifo stebuklų Kvinslando sostinė Brisbenas (2,2 mln. gyv.) pasirodė gana nuobodoka. Centras užstatytas pokario dangoraižiais – nei labai aukštais, nei architektūriškai gražiais. Tarp jų likę keli įdomesni seni pastatai, kaip rotušė su nemokamu, bet ir ne daug ką siūlančiu miesto muziejumi. Priemiesčiai iš tradicinių namų ant polių – įdomesni. Viename jų – ir vietos lietuvių klubas.

Vienas gražiausių Australijos prisiminimų – gyvūnija. Žmonių pasaulis jos neištrėmęs: kiekvieną saulėtekį ir saulėlydį Brisbene paukščiai staugia garsiau, nei išorinio pavojaus sirenos; dideli lenktasnapiai ibiai ieško maisto grindinyje. O iškviečiami “gaudytojai” pašalina “į svečius” užsukusius nekviestus laukinukus.

Žmonės šeria loriketas Brisbeno Lone Pine gyvūnų parke. Suskrendantys spalvingi paukšteliai - vaizdas, kurį daug kas nori patirti. Dalį maisto mėgina nugvelbti prie loriketų prisijungusi didelė šiukšliavištė

Kai kurių rūšių net nelaisvėje kitur pasauly neišvysi. Tad tiesiog būtina aplankyti “vietinių gyvūnų parką”, o Brisbeno Lone Pine Sanctuary – vienas geriausių tarp tokių. Jis įkurtas kaip koalų prieglauda, o dabar yra šis tas daugiau nei visų australiškų gyvūnų zoologijos sodas. Kas keliasdešimt minučių gali sudalyvauti renginiuose. Pavyzdžiui, loriketų šėrime – ant lėkštelių lankytojų rankose tupia spalvingų paukštelių eskadrilės (tik viena daugelio spalvingų Australijos sparnuočių rūšių).

Šėriau ir glosčiau švelnias kengūras, kurių ten – ištisas laukas. Tos, kurioms žmonės nusibosta, nušokuoja į specialų aptvarą – bet parodžius nusipirkto kengūrų maisto galima jas išvilioti. Žolė ten žaliuote žaliuoja, bet ją graužė tik tos vargšės, kurios atsidūrė atokiau nuo lankytojų rankų.

Besiilsinčių kengūrų ir valabių aptvare

Bet koalos ten tebėra valdovės. Štai vienas darbuotojas pakelia tokį 20 valandų kasdien miegantį padarėlį, o kitas jam padeda naujų eukaliptų šakų. Juk ėda išrankios koalos tik kai kuriuos lapus – ištisos eukaliptų plantacijos auginamos vien apie šimtui šio parko koalų šerti. Už teisę nusifotografuoti su koala lankytojai palieka dešimtis eurų. Apklausos rodo, kad daugumą turistų iš Australijos faunos labiausiai domina būtent koalos.

Tai - tik maža dalis Lone Pine parduotuvėje sukabintų įžymybių, čia laikiusių koalas, nuotraukų. Tarp jų - net popiežius Jonas Paulius II, Michailas Gorbačiovas, Merlinas Mansonas. Parduotuvėlėje galima nusipirkti maistelio kengūroms, bet prie koalų taip lengvai neprisiliesi.

Australija garsėja ir pavojingais gyvūnais – štai visos 10 nuodingiausių gyvačių rūšių yra australiškos, o kur dar krokodilai. Tokių glostyti niekas neleidžia, bet ir jos Lone Pine gyvena. Kaip ir storieji vombatai, sterbliniai velniai, kiaušinius dedantys žinduoliai ančiasnapiai ar “skraidančios lapės” – didžiausi pasaulio šikšnosparniai. Laukinėje gamtoje nė vieno jų nematėme. Neteko matyti ir užsienio zoosoduose – daugybė australiškų gyvūnų net nelaisvėje tegyvena Australijoje, todėl aplankyti kažkurį parką tiesiog būtina.

Pačiame Brisbeno mieste gražiausias pasirodė Story tiltas, nuo Kuta [Coot-Tha] kalno vaizdas taip pat žavus.

Santvarinis Story tiltas Brisbene, statytas 1940 m.

Gold Kostas – Kurortinis didmiestis

Visų saulėtųjų Australijos kurortų karalius – Gold Kostas [Gold Coast]. Jis – Vilniaus dydžio, o palei jo platų, tiesų smėlėtą paplūdimį, besidriekiantį ligi pat horizonto (35 km), išaugusi poilsinių dangoraižių eilė. Už jų – gyvenamieji kvartalai, kur kiekvienas namas turi ir išvažiavimą į gatvę (automobiliui), ir nuosavą kanalo pakrantę (jachtai). 260 kilometrų kanalų (9 kartus daugiau, nei Venecijoje) suteka į Nerango upę, ši – į vandenyną.

Gold Kostas iš didžiausio jo pastato 323 m aukščio Q1 apžvalgos aikštelės. Kairėje - paplūdimys, per vidurį - pajūrio dangoraižiai, dešinėje - kanalais išvagoti vilų rajonai. Gyvenimas 'tropikų rojuje' turi savo vertę: miesto pavadinimas, reiškiantis 'Aukso krantą', gimė kaip pasišaipymas iš aukštų žemės kainų

Sezonas Gold Koste trunka visus metus. Žiemą vandens temperatūra buvo +21. Maudalius stelbė banglentininkai – tas lėkimas priešais atidundančias dideles pursluotas vandens sienas Australijoje – tikras fenomenas. Jam skirti žurnalai, klubai, muziejai. Nuėjęs į pastarąjį Gold Koste mažai ką supratau – “nuo nulio” ten niekas nieko neaiškina, australai viską supranta ir taip.

Į jūrą jie tempia ir visa kita, ant ko gali plaukti – stovėdami ar sėdėdami, po vieną ar keliese, patogiai ar jausdami stichiją. O braidyti leidžiama tik keliose vietose tarp vėliavėlių, tiesiai priešais raumeningo australo savanorio gelbėtojo akis. Įlindęs vandenin supratau, kodėl. Duobės ten tokios, kad vienas žingsnis – ir vietoje juosmens vanduo jau siekia krūtinės viršų. O dar “nešioja” didelės bangos ir srovės. Laimė, sirena, liepianti visiems nešti kudašių iš jūros, nes atplaukė ryklys, neskambėjo.

Gelbėtojai - Australijos šiuolaikinių mitų dalis. Priklausymas jų klubui - hobis ir pasididžiavimas. Be nemokamų budėjimų narių laukia ir įvairūs konkursai, vandens sporto turnyrai ir ištisi tarpklubiniai 'sporto karnavalai'. Gelbėtojais užsirašo net penkiamečiai, nors iki paauglystės jie paplūdimių nepatruliuoja

Vakarais jaunuoliai suplūsta į Gold Kosto centrą, vadinamą Surfer’s Paradise (banglentininko rojus). Stovi eilėse į naktinius klubus, traukia pliušines koalas iš žaidimų automatų, gurkšnoja australišką vyną, džiaugiasi baisiais atrakcionais. Tai – ne pirma ir ne antra taip siaučianti karta. Pajūrio promenada išdabinta 1960 m. ar 1990 m. kurorto šlovės nuotraukomis, kai atsidarinėjo didieji pramogų parkai (dar vienas Gold Kosto koziris). Ne viskas taip gražu: be viso pasaulio virtuvių restoranų centriniame bulvare veikia ir specializuotos odos vėžio klinikos. Sergamumas juo Australijoje – didžiausias pasaulyje, ir dėl to kalta paplūdimių kultūra. Du iš trijų australų bent kartą iki 70 m. amžiaus “pasigauna” odos vėžį. Kita problema viršsvoris: jį turi 67,4% australų ir net dauguma Gold Kosto jaunų “klubinėtojų” neatrodo estetiškai.

Bėgiotojai Gold Kosto pajūrio promenadoje. Ankstaus ryto sportavimas - populiarus visoje Australijoje. Gold Kosto gatvėse rytais vyrauja vyresnio amžiaus oziai, vakarais - jaunimas ir azijiečiai

70 km į vakarus nuo Gold Kosto šurmulio plyti pirmykštės džiunglės, Lamingtono nacionalinis parkas. Vingiuotas siaurutis kelias į senutį O’Reilių šeimos kalnų viešbutį – visai užgožtas aukštų medžių ir lijanų, tarp kurių šokuoja mažyčiai valabiai. Viešbutėlis irgi nestokoja šarmo – turi savo bažnytėlę, australines šiukšliavištes, it monumentas paliktą lėktuvą ir kiekvienam prieinamą taką, iškabintą medžių lajose. Iš apačios džiunglės tai – tankios šaknys, medžius smaugiančios figos (sunykus jų apsuptam augalui jos pačios tampa kamienu), iš viršaus – žalia lapija, lijanų gausybė.

O kur dar vaizdai žemyn nuo apžvalgos aikštelių į, rodos, iš Juros periodo “perkeltą” laukinį mišką. Čia nėra vien metafora: tai seniausi nekirsti ir gamtos kataklizmų nesuniokoti pasaulio medynai, o seniausiems notofagams – ir po 5000 metų.

Šio siauručio kelio gale - O'Reilių šeimos viešbutis ir šiek tiek kalnų pramogų. Eismas čia dvipusis, bet prasilenkti įmanoma tik kai kur, vienai mašinų visiškai sustojus.

Atgal į šalies centrą

Iš Gold Kosto pasukome į pietus, link Sidnėjaus. Oras vėso, paplūdimiai darėsi vis tuštesni. Žmonių. Užtat Bairon Byče, visokių “Naujojo amžiaus” aktyvistų pamiltame ryčiausiame Australijos gale, tiesiog nuo pakrantės suolelio stebėjome, kaip it banglentininkai bangas gaudo delfinai. O tolumoje sūrų vandenį taškė banginiai.

Ten, jau giliai Naujojo Pietų Velso valstijoje, pravažiavome Didįjį pereinamą bananą. Nesupratau, ko ten žmonės fotografuojasi, bet australams tai – tikra ikona, 1964 m. pradėjusi madą statyti išdidintus daiktus. Tokių yra jau 150. Matėm didžiąją krevetę, didįjį šulinį ir knygas su visos Australijos “Didžiųjų daiktų” nuotraukomis…

Delfinai Bairon Bėjuje plaukiojo arčiau kranto, nei daug bangletininkų.

Su Australija, kuri poilsiauja, pamažu atsisveikinome. Mūsų laukė Australija, kuri dirba: jos sostinė Kanbera ir Sidnėjus, didžiausias ir garsiausias miestas.

Mano nuomonė apie vertus dėmesio Kvinslando turistinius objektus po kelionės. Galbūt šis žemėlapis padės jums pasirengti savo kelionę.

Visi straipsniai iš 10000 km kelionės po Australiją

1.Australija – išskirtinės gamtos žemynas (įžanga)
2.Viktorija - švelnioji Australija
3.Pietų Australija: Žavių atradimų žemė
4.Šiaurės Australija: Naujausiasis-Seniausiasis pasaulis
5.Kvinslandas: Australijos dvasia
6.Sidnėjus ir Kanbera - Dvi Australijos sostinės

Kelionių vadovai po Australiją žemėlapyje

Spauskite ant žymeklio žemėlapyje ir ant iššokusios nuotraukos - ir skaitykite kelionių vadovą apie tą vietą!

Kolumbui 1492 m. atradus Ameriką, ją europiečiai netruko pakrikštyti “Naujuoju pasauliu”. Australijos vietoje jų žemėlapiuose tada dar buvo balta dėmė. Todėl kai šį žemyną 1770 m. atrado Džeimsas Kukas, jis tapo savotišku “Naujausiuoju pasauliu”. Jame nerasi pastato, statyto anksčiau XIX a.

Žymiausios Australijos šiaurėje Uluru uolos spalvos kinta kartu su laikrodžiu. Čia ji - po saulėlydžio.

Bet Australija tuo pačiu – ir “Seniausiasis pasaulis”. Geriausiai tą suvokėme Šiaurės Teritorijoje. Joje – 600 mln. metų Uluru uola ir ne ką naujesni Makdonelio kalnai. Gyventojų tankumas – it priešistoriniais laikais: keturių Vokietijų plote (1 421 000 km2) mažiau žmonių nei viename Kaune (245 000). Trečdalis jų – aborigenai: 40 000 metų Australijoje gyvuojanti “seniausia pasaulio kultūra”, kolonistų ir imigrantų išstumta iš derlingų pakrančių.

Vietoje didmiesčių – pakelės namai

Australija oficialiai skirstoma į penkias dalis: didmiesčiai, artimoji provincija, tolimoji provincija, atokios žemės ir itin atokios žemės. Beveik visa Šiaurės Teritorija klasifikuojama kaip ‘itin atoki’, o didmiesčių ir artimosios provincijos ten nėra išvis.

Rožinės kakadu - spalvingas ir dainingas Australijos simbolis. Atrodo visas medis čiulba. Radijo atėjimas į Australijos gilumą 'Rožinių kakadu periodu' buvo pramintas: mat atokiausių rančų šeimininkės, įsigijusios siųstuvus, galėdavo pliurpti su kaimynėmis. Taip pirmąsyk itin atoki Australija (vadinama 'Autbeku') psichologiškai sumažėjo.

Iš pietų į šiaurę žemyną kertančio Stiuarto plento pašonėse – jokių kaimelių. Tik tamsa, spindintis paukščių takas danguje, žvaigždžių begalynė (kas nėra buvęs šitaip toli nuo gyvenviečių to niekada nesupras) ir kengūros: vos kirtę Šiaurės Teritorijos sieną po 2000 km pertraukos patekome į jų “kaimenę”. Kas 40-80 kilometrų – pakelės aikštelės, vakarais spindinčios nuo stovyklaujančių senyvų australų kūrenamų laužų (ausyse dabar skamba populiarios australų dainos žodžiai: “Gyvulių varovai ir svajotojai, poetai ir aborigenai – visi sutinka – mes turime teisę kurti laužus pakely“).

Kas kelis šimtus kilometrų – pakelės namai (“roadhouse“). Kiekviename jaukiai telpa viskas, ko reikia keliautojui: spartietiški kambariai, stovyklavietės, degalinė, autoservisas, restoranas su židiniu. Dažni pastatyti kone prieš šimtmetį ir tebėra kokios nors šimtais kilometrų nuo artimiausių kaimynų atskirtos šeimos verslas. Jie tokie svarbūs aplinkinėje tuštumoje, kad iki jų atstumus nurodo net kilometrų stulpai. Pakelės namų parduotuvėlėse be žurnalų sunkvežimių vairuotojams ar tiesiog laiko užmušimui (štai vienas savaitraštis visas pašvęstas spėliojimui, kas įvyks artimiausiose “Be namų negerai” ir kitų muilo operų serijose) net siūlomi suvenyrai su pakelės namų pavadinimais ir nuotraukomis. Prie durų skelbiamas aprangos kodas – bet jis toks laisvas, kad drabužiais labiau besirūpinančioje Europoje nereiktų jo nė rašyti: “be batų ir bent be marškinėlių neaptarnaujame”.

Stiuarto plentas - pagrindinė Šiaurės Teritorijos 'magistralė'. Nors kelias dviejų juostų, greičio ribojimas - 130 km/h, o iki 2016 m. greitis buvo neribojamas išvis. Verta lėkti atsargiai, nes plentas kerta neaptvertus gyvulių ūkius - tačiau dienomis matomumas siekia daug kilometrų. Atvažiuojantį sunkvežimį išlipęs net girdėti gali iš taip toli

Planavome nakvoti Erldundoje, ties vienu iš trijų didelių posūkių visame Stiuarto kelyje. Bet tuos pakelės namus radome tuščius ir tamsius. Tik aikštelėje rymančių kelių traukinių lempelės žibėjo. Dar vienas Australijos simbolis. Vilkikai su puspriekabe ir dar dviem priekabomis, arba trimis priekabomis, kitur būtų pavojingi, “neaplenkiami” ir todėl uždrausti. Bet tuščiuose tiesiuose Autbeko keliuose jie problemų nekelia.

Buvo 21:45, o ant Erldundos durų skelbiama, kad užsidaro 22:00. Autbekas ne ta vieta, kur galėtum planuotis minutė į minutę. Kitą dieną, grįždami nuo Uluru, atvykome 21:00, Erldundoje vėl nebuvo nė gyvos dvasios. Vėliau supratome: Autbeke net miesteliai “išmiršta” ~20:30 ir visi pakeleiviai tą žino.

Erldundos pakelės namai naktį.

Gerai, kad degalų netrūko. Patraukėme tolyn, į aborigenams priklausančius Mount Ebenzer pakelės namus. Nieko ir ten neradome, bet varteliai į kempingą atviri, prisijungti elektrą gali kas nori. Pasitikėjimas. Nustebino, nes šiaip Šiaurės Teritorijoje trūksta – net kurą pakelės namų kolonėlėse paleisdavo tik iš anksto susimokėjus. Aborigenų žemėse mažiau saugu, populiaru uostyti benziną kaip narkotiką – degalinėms valstybė net subsidijuoja brangesnį nesvaiginantį kurą.

91 benzino, kuriuo “girdėme” savo baką, kainos Australijoje skiriasi labai smarkiai. Miestuose litras atsieidavo 1,3 dolerio, miesteliuose – 1,5 ar 1,6, Autbeko atokybėse – 1,8 ar 1,9, o prie Uluru – visus 2,1. Nesipilti yra loterija: gal bus pigiau, gal brangiau, gal išvis uždaryta. Kai degalinė vienintelė 200 ar 400 km ruože, sąlygas diktuoja jos šeimininkas. Dar ruošiantis kelionei atminty įstrigo vienas Tripadvisor komentaras – “XIX a. kelių plėšikai tebegyvi, tik šiais laikais jie valdo pakelės namus ir plėšia nesusipratusius turistus savo maisto ir benzino kainų reketu“. Tad bent jau maisto ir gėrimų vežėmės iš miestų.

Barklio Namo pakelės namų šeimininkai rimtai susirūpino gerinti savo lupikautojų įvaizdį: prie durų pastatė atsišaukimą aiškinantį, kodėl pas juos viskas šitaip brangu (nes reikia gamintis elektrą dyzeliniu generatoriumi).

Uluru uola – pagrindinis Australijos simbolis

Uluru – 348 m aukščio vientisa uola – tikriausiai garsiausias visos Australijos vaizdas. Savo ryškiu raudoniu it svetimkūnis ji įsiterpusi į lygią dykumą.

Gretima Julara – unikalus kurortas vidury dykumos. Aplink centrinę aikštę siūlomos nemokamos pramogos: astronomas demonstravo teleskopą, aborigenai dusliai pūtė tradicinį didžeridū. Teatre žiūrėjome aborigenų sapnalaikio mitą apie erelį, varną ir papūgą kakadu. Ėdri varna pražudė erelio mylimą žmoną kakadu, todėl dabar drįsta ėsti tik maitą, kai sumedžiojęs erelis nuskrenda šalin. Aktoriai nesibodėjo garsiai kosėti, bet režisūra gera: ritualinius šokius staiga uždengdavo projektuojami tikrų gyvūnų vaizdai ar “taškiniai paveikslai”. Taip galėdavai “išvysti” ritualinių šokių judesių ar piešinių reikšmes.

Dažnas šimtų kilometrų išvargintas keliautojas pamano, kad šis Konerio kalnas pakeliui į Uluru jau ir yra ta Didžioji Uola. Bet skirtumas akivaizdus: Uluru yra vientisa, o Koneris, kaip ir dauguma kalnų, dūla, ir jo papėdė - ištisa nuolaužų krūva.

Apie sapnalaikį, vietinių vadinamą čukurpa, daug rašo ir Uluru lankytojų centre. Tai – ir “kūrimo periodas”, kai milžiniški “žvėrys protėviai” išguldė kalvas bei slėnius, ir amžina teisė, privaloma kiekvienam aborigenui. Australijos teismai aborigenus nusikaltėlius kartais tiesiog grąžina į bendruomenę, kad ši baustų pagal sapnalaikį – bet dažniausiai aborigeniškos bausmės (pvz. dūris ietimi į koją) kitataučiams teisėjams atrodo pernelyg egzotiškos.

Kaip dauguma gamtos stebuklų, Uluru sapnalaikyje – labai svarbi. “Turistams ji tėra gražus vaizdelis” – skundėsi aborigenai lankytojų centre, iliustruodami spragsinčių fotoaparatais atvykėlių vaizdais. Vis tik tuomet, kai 1985 m. Uola su daugybe kitų žemių sugrąžinta aborigenams (panašiai, kaip Lietuvoje grąžintos žemės ikisovietiniams savininkams), jie noro uždrausti turizmą nepareiškė. Anangų tauta gauna 25% nacionalinio parko pajamų.

Uluru iš arčiau. Tamsesnės juostos per retus lietus virsta kriokliais: tas užburiantis vaizdas vietinę kantri žvaigždę Džoną Viljamsoną net įkvėpė sukurti hitą 'Lyja ant uolos' ('Raining on the rock').

Bet su kopiančiais į Uluru anangai nesusigyveno. Lankytojų centre jie ir prašė “nedaryti šventvagystės”, ir gąsdino, kad kartais žmonės gauna širdies smūgį ar bijo nulipti. Oficialiuose parko bukletuose puikiai įrengtas takas aukštyn net nebuvo nepažymėtas. Tačiau, kai mes lankėmės, 30% atvykėlių vis vien lipo “it skruzdelės” į Uolą (seniau tokių būdavo ir 70%). Dabar tai nebeįmanoma: 2019 m. lipimą į Uluru aborigenai uždraudė, taką išmontavo.

Dabar visiems tenka, kaip mums, pasitenkinti pasivaikščiojimu aplink. Regėjome raudoną uolieną priešais dangaus žydrynę, “vandens duobę”, kur eina atsigaivinti dykumos gyvūnija, juodus takučius, kuriais per retas liūtis ritasi vandens kriokliai, aborigenų uolų tapybą. Kai kurias vietas fotografuoti draudžiama. Mums jos niekuo neišskirtinės, bet anangai nenori, kad jų “piligrimai” jas pamatytų neaplankę.

Turistai irgi turi būtinus ritualus, vienas svarbiausiųjų – stebėti Uolą iš toliau, kai besileidžianti saulė uoliai keičia jos spalvas. Pasistatę kėdes, sulipę ant automobilių, susijungę “timelapse” fotoaparatus saulėlydį su mumis stebėjo ištisa minia. Kitas “gamtos spektaklis” būna saulei tekant. Dar du – jai tekant ir leidžiantis virš Kata Čuta. Tai – aukštesnės (iki 546 m.), bet siauresnės uolos už 50 km; dažnam atvykėliui jos net nustelbia savo “garsesnę seserį”, nes ten važiuodami nieko nesitiki.

Kai kurie turistai geresnį vaizdą 'gaudo' išsilankstę kėdes ant savo sausakimšoje 'Saulėlydžio aikštelėje' pastatytų automobilių.

Vakarėjant pagaliau atsikvėpėme nuo tikrojo Australijos siaubo – musių. Čia jos kaip niekur įkyrios: joms patinka visi žmogiški skysčiai ir gleivės, todėl lenda į nosį, burną, akis. Aborigenai, būna, net apanka nuo jų atneštos trachomos. Išlipus iš automobilio ramybė tetrukdavo keletą sekundžių – paskui ant manęs jau nuolat tupėdavo bent po keliolika vabzdžių. Vieni turistai jas nepakančiai vaiko, kiti dengiasi veidus tinklais. Vietiniai išmokę nereaguoti. Vasaromis musės užplūsta ir likusią Australiją – džiaugiuosi, kad keliavau žiemą.

Turistės su tinkleliais nuo musių prie Kata Čutos. Kitas Kata Čutos pavadinimas - Olgos, o Uluru dar vadinama Ajerso uola. Pastarieji pavadinimai duoti kolonistų, bet dabar dažniau vėl vartojami aborigeniški.

Alis Springsas: Australijos dykumų sostinė

Alis Springsas turi 28 000 gyventojų. Lietuvoje tai būtų koks nors provincijos savivaldybės centras – tarp Telšių ir Visagino. Bet atbukusiai nuo gyvenviečių akiai tas vienaukščių namų rinkinys pasirodė tikras didmiestis, kokio nematėme jau 1532 km (nuo pat Adelaidės pietuose) ir neplanavome regėti dar 2500 km iki rytinės pakrantės. Jame yra net visą parą veikiančios parduotuvėlė ir skalbykla!

Mat Alis Springsas – didžiausias viso Autbeko (plotu viršijančio Europos Sąjungą) “metropolis”. Artimiausias miestas pakelės namų šeimininkams, dykumų kaimų aborigenams, ūkių “bernams ir mergoms”, dėl didelių atstumų gyvenantiems darbovietėse. Kad nebūtų nuo civilizacijos atskirti net tie, kam “sulakstyti” į miestą ir atgal nė dienos nepakaktų, Alis Springsas pasitelkė išradingumą.

Autbeko moksleivius “didžiausioje pasaulio klasėje” (~1 000 000 kv. km) moko Alis Springso “eterio mokykla”. Anksčiau radiju, dabar – internetine programa, kurios Windows “lange” moksleiviai mato ir girdi mokytoją, o mokytojas – moksleivius. Kai kuriems Autbeko vaikams artimiausias bendraamžis gyvena už 200 ar 500 km, o jį sutinka tik per kelis kasmečius klasės susitikimus.

Čia filmuojami 'eterio mokyklos' mokytojai. Ši įstaiga dalį finansavimo gauna iš bilietų turistams, kuriems pasakoja apie savo keistą kasdienybę.

“Greitoji pagalba” čia – Karališkoji skraidančių daktarų tarnyba, Australijos pasididžiavimas. Jos Alis Springso muziejuje ekrane rodomi per 60 po šalį pabirusių lėktuvų: į iškvietimus reaguojama per 2 val., karts nuo karto kiekviename kaimelyje išsilaipina šeimos gydytojai, atokioms šeimoms išdalijamos “vaistų dėžutės” su šimtais numeruotų receptinių vaistų rūšių. Atėjus ligai ar nelaimei, telefonu išgirdęs simptomus, daktaras pasako reikiamą numerį. Juk nors aerodromų daktarams – daug (net Stiuarto plentas vietomis tampa pakilimo taku), ne visur saugu tūpti naktimis.

Karališkosios skraidančių daktarų tarnybos lėktuvo vidus. Galima gabenti ir ligonius, ir naujagimius.

Alis Springsas įkurtas 1872 m., statant Australijos žemyną kirtusią telegrafo liniją. Kad signalas įveiktų šitokius atstumus reikėjo pakeliui pastatyti dvylika stočių, kuriose blėstantį Morzės kodą išgirdę darbuotojai jį suvesdavo iš naujo ir siųsdavo tolyn. Kad šie telegrafininkai nemirtų iš bado ir troškulio reikėjo vandens šaltinio (prie 347 dienas per metus išdžiūvusios Alis Springsą kertančios Todo upės toks buvo) ir ištisos bandos gyvulių. O šiuos turėjo kažkas prižiūrėti, skersti, išdarinėti… Taip prie kiekvienos telegrafo stoties išaugo po miestelį, kuriuose karaliavo telegrafo viršininkas, kaip vienintelis pasiekiamas valdininkas (jis net teisdavo). Nuo tų laikų miestelis išaugo – bet dabar Autbeką gyventojai vėl palieka. Vietos laikraštis rašė, kad net vienas “Raudonojo centro” mandatas Šiaurės Teritorijos parlamente perduodamas šiaurinei pakrantei, kur žmonių daugėja.

Telegrafo stotis šiandien - nedidelis muziejėlis. Į kainą įeina telegramos išsiuntimas į bet kurią Australijos vietą. Ją 'išstuksena' telegrafistai-aktoriai.

Kaip dera Autbeko sostinei Alis Springsas didžiuojasi savo Dykumų gyvūnų parku su dvimetrinėmis raudonosiomis kengūromis, “Australijos vilkais” dingais, valstybės herbo laikytoju emu ir “nakties nameliu”, kurio blausioje šviesoje gali išvysti, kaip sutemus atgyja dykuma, tarp žolių ėmus šmirinėti mažiems sterbliniams gyvūnėliams. Visą dieną darbuotojai randa kuo užimti lankytojus: stebėjome paukščių maitėdų pasirodymą, klausėmės paskaitos apie dykumų augmeniją (su “gyvu” parodymu vietoje). Nebūna jokio pasakojimo nepaminėjus kaip gamtą išnaudodavo aborigenai. Jie valgydavo ne tik “krūmų uogas”, bet ir vapsvas bei kirmėles. Aborigenų virtuvės restoranų nemačiau niekur, o ir patys jie šiandien uogauja ir “kirmėliauja” nebent dėl hobio. Tradicinio gyvenimo būdo nebelikę, nors ceremonijas (kai kurios jų – slaptos) aborigenų kaimai išsaugojo.

Australijos vilku pravardžiuojamus dingus čia atkėlė žmonės: kaip ir kupranugarius, kiškius ir dar ne vieną Australijos florą ir fauną terorizuojančią 'naujakurių' rūšį. Tiesa, už dingus atsakingi ne britų kolonistai, bet dar aborigenai. Šitas gyvena Dykumų gyvūnų parke, bet matėme ir vieną laukinį

Aborigenai Australijoje – skaudus klausimas

Mažai kuri žmonių grupė patyrė tiek kontroversijų, nesu(si)pratimų kaip Australijos aborigenai. Vieniems australams jie buvo “tuščia vieta”, kitiems – pavojus, treti juose regi naivią idilę, kurią kitur sugriovė technologijų triumfas. Atsirado net terminas “istorijos karai”: vienoje fronto pusėje vadinamieji “baltaraištininkai”, rašantys, kaip kolonistai didvyriškai ištyrinėjo ir įsisavino šitokį laukinį žemyną, kitoje – “juodaraištininkai”, pasakojantys apie pavogtas žemes ir paniekintus jų šeimininkus aborigenus. Pabandysiu atskleisti abi puses.

1770 m. atplaukę europiečiai Australijos dykumose rado 300 000 ar 1 000 000 aborigenų. Niekas nežino – neskaičiavo. Aborigenai mąstė kitaip: jų intelekto koeficientų vidurkis ir šiandien – tarp mažiausių pasaulyje (~62), jie nebuvo išradę rato ir kitų elementarių prietaisų. Galbūt todėl kolonistai traktavo juos it kažkokį tarpą tarp žmonių ir gyvūnų. Skelbėsi teisėtai užėmę Australiją kaip “niekieno žemę” (terra nullius), iki pat XX a. vidurio aborigenams nedavė visuotinės balso teisės. Dar 1967 m. “senieji australai” net nebuvo skaičiuojami gyventojų surašyme. Viltasi, kad maišydamiesi su baltaodžiais aborigenai išnyks. 1909-1969 m. Australijos valdžia atiminėdavo iš aborigenų šeimų vaikus, turinčius baltaodžių kraujo: esą tokius dar buvo šansų “jų pačių labui išauklėti civilizuotai” (Alis Springso telegrafas tada tarnavo kaip šitokių vaikų namai).

Aborigenai skirstosi į daugybę įvairių grupių. Kai kurios jų siejamos su konkrečiais spalvingos Australijos gamtos gyvūnais, tokiais, kaip didžiosios raudonosios kengūros. Kengūros būdavo ir jų maistas, bet šiandien iš medžioklės ar rinkimo pramintančių aborigenų seniai nebelikę.

“Proto kultas” XX a. pabaigoje sulaukė naujų iššūkių iš dvasingumo ar lygybės propaguotojų. Referendumas (1967 m.) išlygino aborigenų teises. Valdžia perdavė jiems milijonus kvadratinių kilometrų dykumų, mokė aborigenų vaikus medžioklės ir uogavimo, iš kurio pramisdavo dar ką tik atsilikusiais vadinti jų seneliai, mokėjo paramos milijonus. Pavyko sunkiai: tikrasis dažno dykumų aborigeno pragyvenimo šaltinis – ne tradicinis darbas, o pašalpos. Miestuose neįtikėtinai daug suka į nusikaltimus: aborigenai sudaro iki 3% Australijos gyventojų, bet 25% (!) kalinių.

Aborigenai – juodaodžiai, bet ne negridai, o australidai. Daugumos gyvenančių miestuose nebeatskirsi nuo baltaodžių: net 70% jų šiandien tuokiasi su neaborigenais, bet 88% jų vaikų save vis vien laiko aborigenais. Pikti liežuviai plaka, kad dėl gaunamos paramos, nemokamo mokslo, bet būti “senuoju australu” jau ir tampa žavu. Tarp pastarųjų surašymų labiausiai dėl tokio “savęs atradimo” aborigenų padaugėjo 20%. Tačiau tų, kuriems “aborigenas” yra jų civilizacija, o ne tik titulas, sparčiai mažėja. Tik kas dešimtas save vadinantis aborigenu kalba viena iš 150 dar gyvų Australijos kalbų, iš kurių tik trylikos dar tebemokomi vaikai. O prieš 200 metų dar gyvavo 350-750 aborigenų kalbų…

Stilizuotas aborigenų menas Jularoje. Populiariausia jo rūšis daugybėje meno galerijų - 'taškiniai paveikslai' panašūs į tai, kas pavaizduota dešinėje. Įdomu, kad šią techniką sukūrė baltaodis Džiofris Bardonas (Geoffrey Bardon), įkvėptas aborigenų tapybos smėlyje. Tačiau taškiniai paveikslai žaibiškai išpopuliarėjo tarp aborigenų ir ypač turistų. Įprasta, kad greta kiekvieno parodų-pardavimo 'eksponato' pakabinta jį laikančio aborigeno tapytojo nuotrauka - pirkėjus autoriaus rasė domina, rodos, nemažiau, nei pats kūrinys. Juos baugina gandai, kad paveikslus tapo britų turistai, sumokėję kaimų aborigenams už fotografiją su svetimais kūriniais.

Aborigenų “negebėjimas integruotis” – labai realus, bet sunku atsikratyti jausmo, kad kai ką kitataučiai tebeperdeda. Itin daug liūdnų pasekmių sukėlė pamfletas “Vaikučiai – šventi”, vėl išpliekęs aborigenus tėvus, nes neslepia nuo vaikų sekso, daro kita, kas vakariečiams nepriimtina. Nemaža dalis šito – kultūrinės tradicijos, o ne emocinė ar net seksualinė prievarta, kaip mėgina pavaizduoti tie, kas pasąmoningai tebelaiko save “civilizuotesniais”. Bet vien dėl šių priežasčių 2007 m. Šiaurės Teritorijos aborigenų miestuose faktiškai įvestas tiesioginis valdymas, galiojantis iki šiol. Apribotas rasinės diskriminacijos draudimo įstatymas, pareigūnams atvertas kelias į aborigenų žemes be jų sutikimo, ir… dažnai vėl atiminėjami vaikai. Pretekstas nebe krikščionybė, o vakarietiškos vaikų teisės, bet juk abi jos – iš kitų žemynų atvežtos kultūrinės sistemos. O vaikų atėmimo oficialus pretekstas ir anais “pavogtosios kartos” laikais, ir dabar, būdavo kokia sunkiai apibrėžiama “nepakankama priežiūra”.

“Aš juk nemokau jūsų, kaip auklėti savo vaikus, kodėl jūs mokote mane?” – klausė aborigenas dokumentiniame filme “Mūsų karta” (Our Generation), kritikuojančiame Australijos politiką.

Makdonelio kalnai prie Alis Springso. Fotografuota netoli Simpsons Gap (Simsono tarpo). Pasak aborigenų, Makdonelio kalnai yra trys milžiniški vikšrai, sapnalaikiu nužudyti vabalų. Tarpai, tokie kaip Simpsono, susidarė vietose, kur vabalai nutraukė vikšrams galvas.

Ir į pačius aborigenus valdžia žiūri “tėviškai”. Štai uždraudė alkoholį ir pornografiją jų žemėse – kad įvažiuoji į tokią zoną praneša specialūs informaciniai stulpai su aborigenų vėliavomis.

Iš kai kurių australų girdėjau minčių, kad jei ne kolonizacija – Australija būtų trečiojo pasaulio šalis, kaip Afrika. Dėl ekonomikos tikriausiai jie teisūs, kita vertus – kultūra ir ekonomika yra skirtingi dalykai. Ekonominė padėtis gali būti geresnė arba blogesnė, bet nebūna objektyviai blogesnių ar geresnių kultūrų. Nepaisant to, istorijoje gausu pavyzdžių, kai gerais ketinimais vedini “mokantieji kaip gyventi”, kartu ir griovė bei niekino kitokias, jiems neįprastas ir prastesnėmis laikytas kultūras.

Aborigenų uolų tapyba ant Uluru. Uolų tapyba - seniausias Australijos materialus paveldas. Kadangi aborigenai iki kolonizacijos gyvendavo gamtoje, ano meto pastatų nėra likę.

Dešimtys buvusių Europos kolonijų XX a. pasirinko laisvę ir ekonominę nežinią, o ne svetimą kontrolę. Aborigenams, tapusiems mažuma visoje savo tėvynėje ir toliau stelbiamiems imigrantų, nepriklausomybės kelias net teoriškai nebeįmanomas. Šiaurės Teritorijoje tie iš jų, kurie kabinasi į blaivų gyvenimą, mėgina pastatyti bent sąlyginę tėvynę, pristatydami besidomintiems savo tradicijas, kurių santykis su Australijos valdžia ir jos gyventojų dauguma išlieka miglotas.

Iš aborigenų žemės – į fermerių kraštus

Alis Springso nesupa priemiesčių jūra – tik seni nudūlėję, bet labai fotogeniški Makdonelio kalnai, pilni eukaliptų ir, sako, uolinių valabių. Pasukome šiauryn. Už 413 km Velnio akmenys buvo tarsi įspūdingos sausojo Australijos “Raudonojo centro” gamtos atsisveikinimas.

Velnio akmenys. Jie susidarė dylant ir skylant didesnei uolienai. Lenta netoliese aprašo keistus vietinius gyvūnus, kaip varlę, užsikasančią visai sausrai.

Iškalbingai “Three Ways” (Trys keliai) pavadintoje “gyvenvietėje” pasukome į dešinę, link Kvinslando. Jei Šiaurės Teritorija yra “juodaraištinis Autbekas” – aborigenai, įprasminantys save per nepriklausomą gamtą – tai Kvinslande vyrauja “baltaraištinė” dvasia: likimą įveikę oziai fermeriai, avių bandos ir vandenį joms siurbiantys malūnai.

Mano nuomonė apie vertus dėmesio Šiaurės Australijos turistinius objektus po kelionės. Galbūt šis žemėlapis padės jums pasirengti savo kelionę.

Visi straipsniai iš 10000 km kelionės po Australiją

1.Australija – išskirtinės gamtos žemynas (įžanga)
2.Viktorija - švelnioji Australija
3.Pietų Australija: Žavių atradimų žemė
4.Šiaurės Australija: Naujausiasis-Seniausiasis pasaulis
5.Kvinslandas: Australijos dvasia
6.Sidnėjus ir Kanbera - Dvi Australijos sostinės

Kelionių vadovai po Australiją žemėlapyje

Spauskite ant žymeklio žemėlapyje ir ant iššokusios nuotraukos - ir skaitykite kelionių vadovą apie tą vietą!

Turistams Pietų Australija – mažiausiai pažįstama Australijos valstija. Žavūs, bet paprasti vynuogynų supami jos miesteliai negali nustelbti likusios Australijos gamtos stebuklų.

Išskyrus Kuber Pedį. Kur žmonės gyvena po žemėmis ir rausia tunelius tikėdamiesi rasti kokį milijonų vertą opalą. Jei Laukiniai vakarai tebegyvuotų, jie atrodytų kaip Kuber Pedis. Deja, jis tiek nutolęs nuo visko, kad dauguma nesivargina važiuoti.

Tradicinis australiškas viešbutis-smuklė Gūlvos kurorte. Dauguma jų statyti iki Pirmojo pasaulinio karo, dekoruoti žaviomis tradicinėmis baliustradomis

Mums viskas buvo pakeliui, ir dėl to nė kiek negaila. Tai – nenuvalkiota ir savaip unikali Australija. Prieš 100-200 metų čia statyta demokratiškiausia pasaulio vieta, traukte traukusi europiečius (vėliau – ir tūkstančius lietuvių). Įsijautęs į aplinką ir šiandien dar pajusi tą “vilties žemyno” dvasią.

Bažnyčių ir vyno miesteliai

Australija – vienintelė pasaulio šalis, valdanti visą žemyną. Bet tokia ji tapo tik 1901 m. Iki tol čia plytėjo šešios atskiros Britanijos kolonijos. Pietų Australija tarp jų buvo išskirtinė, mat į ją vienintelę britai nesiuntė kalinių.

Vynuogių laukai. Rodyklės į šonus vis rodo 'Cellar Door' - rūsio duris. Tai - parduotuvės / ragavimo salės. Pietų Australijos pusiau oficialios pravardės: Vyno valstija ir Švenčių valstija.

Priešingai – 1836 m. jie čia steigė utopiją. Tokią tiems laikams demokratinę tvarką, kad manė, jog nė policijos neprireiks. Aišku, klydo – bet Pietų Australija kone šimtmečiui tapo magnetu religingiems migrantams. Europoje priklausyti religinei mažumai būdavo skausminga, o Pietų Australijoje visi tikėjimai gerbti.

Todėl Pietų Australijos miesteliai pilni senų bažnytėlių. Į kiekvieną jų sekmadieniais renkasi vis kitos krikščionybės atmainos pasekėjai: katalikai, liuteronai, anglikonai, Vieninga Australijos bažnyčia (suvienijusi metodistus, presbiterijonus ir reformatus)… Mažytės susiskaldžiusios parapijos varpinėms pinigų nesurinkdavo, tad šventoves dydžiu čia pranoksta seni viešbučiai, vandens bokštai. Šiandien Australija nėra tarp religingiausių pasaulio kraštų, bet dėl šitiekos konkuruojančių požiūrių į tikėjimą krikščioniškų religinių šūkių, agitacijos net gatvėse nemažai.

Viena Keito miestelio bažnytėlių. Pastaroji saugoma kaip muziejus, bet dauguma bažnytėlių, nepaisant kai kurių religijų susijungimo, tebenaudojamos religijai arba bent jau kaip 'op shop' - itin populiarios bažnytinės parduotuvėlės, į kurias žmonės suneša nereikalingus daiktus, kad šie būtų parduoti, o pajamos išdalintos labdarai.

Pietų Australijos pakrantė – viena retų sausojo žemyno vietų, kur puikiai auga įvairios kultūros, vynuogės. Šiauriau – avių ganyklos. Vilnas iš ten kadaise plukdydavo iki vandenyno ilgiausia Australijos upe Murėjumi (ne ką vandeningesnė už Nemuną).

Kai kurie miesteliai tebealsuoja juos pastačiusių užjūrio tautų dvasia. Štai Hahndorfą įsteigė Prūsijos liuteronai. Pirmojo pasaulinio karo metais, kai Australija kariavo su Vokietija, jis net laikinai pervadintas angliškai (Ebmlsaidu). Šiandien gyvenvietė labiau australiška – bet turistai džiaugiasi šen bei ten matomu fachverku ir vokišku alum. Man labiau patiko peizažisto Hanso Heiseno (1877-1968 m.) ištaigingas namas, “įstrigęs” XX a. pirmoje pusėje.

Hanso Heiseno automobilis ir gyvenamoji priekaba, su kuria važiuodavo tapyti peizažų. Heisenas buvo vienas australiškos gyvenamųjų automobilių ir priekabų mados pradininkų.

Žavūs, bet nykoki yra Adelaidės pietinio kranto kurortai: Gūlva [Goolwa] ir Port Viktoras [Port Victor], jungiami turistams ir vaikams kartais paleidžiamos vienos seniausių Australijos geležinkelio linijos.

Toliau nuo centrų supranti, kad miesteliai – ir labai šiuolaikiški. Kiekvienas, glaudžiantis virš kokių 3000 gyv., turi greitojo maisto restoranų aikštelę pakeleiviams su McDonald’s, Subway, Pizza Hut, Hungry Jack’s (tokiu vardu čia veikia Burger King, nes jų pagrindinį pavadinimą kažkas registravo seniau), vietiniu Red Rooster… Netoliese – eilę autosalonų. Australas sunkiai išgyventų be automobilio. Didmiesčiuose, tokiuose kaip Adelaidė, kiekvienos markės žibantys autosalonai būna net trijų ar keturių aukštų.

Adelaidė – 20 minučių miestas

Nors Pietų Australijos sostinė Adelaidė – milijoninis megapolis, penktasis pagal dydį šalyje, jis turi pravardę “20 minučių miestas”. Esą visur čia gali nuvykti šitaip greitai. Du istoriniai rajonai – Centras ir Šiaurės Adelaidė – pastatyti pagal karininko Viljamo Laito [William Light] viziją ir apglėbti plačių parkų – išties kompaktiški.

Vienas istorinių namų Šiaurės Adelaidėje. Prie kiekvieno - lentos, kuriuose aprašyta jų praeitis, beveik niekuomet neilgesnė, kaip ~150 m.

Šiaurės Adelaidė kupina nusenusio britiško šarmo: istorinės smuklės, tokios kaip “Hotel Wellington” Velingtono aikštėje – su australiškai puikiais steikais, dešimtimis alaus kranelių, Australijos sportu ekranuose ir lažybomis greta. Kai vakarieniavau, iš regbio lygos stadiono transliavo Naujojo Pietų Velso ir Kvinslando rinktinių žūtbūtinį mūšį “State of Origin”. Būtent šiose dviejose valstijose karaliauja regbis, kitur – australiškas futbolas ar kriketas.

Didžiuma Adelaidės Centro perstatyta nuobodokais dangoraižiais, bet kelis šimtamečius namus išgelbėjo muziejai ar Nacionalinis Trestas – pokariu įsteigtas supirkti ir apginti bent žiupsnelį nykstančios Australijos architektūrinės istorijos. Taip išliko Henrio Ajerso, XIX a. politiko, namas. Vidinė ekspozicija labiau primena laikus, kai čia buvo priimami Pirmojo pasaulinio karo grįžę kareiviai, jiems valgyti gamindavo, kojines megzdavo vietos moterų įkurta “linksminimo bendrija” (Cheer-up society). Beprasmis pralaimėtas žygis į Stambulą vardan Britų imperijos paliko Australijoje skaudų randą, bet kartu ir padėjo jai apsispręsti eiti nepriklausomybės keliu.

Rančomis pertekusioje Australijoje mėsos patiekalai - labai geri.

Imigrantų valstija imigrantų valstybėje

XX amžiuje į Australijos tautą įsiliejo dar ne vieno karo ir diktatūros aukos. Tarp jų tūkstančiai nuo sovietų okupacijos bėgusių lietuvių, latvių ir estų “dipukų”. Puikiame Migracijos muziejuje visą pokario pabėgėlių epochą iliustruoja lietuvės atsivežtas tautinis kostiumas ir gintaro karoliai. Prie įėjimo kabo ir atminimo lenta sovietiniam genocidui; iš kokių 50 laikinųjų parodų maždaug 10 organizavo pabaltijiečiai. Gal dėl tokio aktyvizmo beveik visi sutikti australai žinodavo Lietuvą.

Atminimo lenta sovietų nužudytiems ir ištremtiems lietuviams, latviams ir estams Migracijos muziejuje tarp analogiškų lentų serbams ir lenkams. Trėmimų metinių proga pabaltijiečiai buvo neseniai pakabinę vainiką su vėliavomis.

Pokario pabėgėlius skaičiais seniai nustelbė kinai, indai, dabar ir afrikiečiai. Bet šios naujosios bendruomenės į muziejų neatnešė beveik nieko. Matyt todėl, kad jie – ekonominiai migrantai. Jeigu didesnė alga nebūtų nusvėrusi meilės savo šaliai, dažnas nebūtų išvykęs. Tuo tarpu Sovietų Sąjungos, Jugoslavijos, Lenkijos ar Vietnamo “pabėgėliai nuo komunizmo” visuomet jautėsi tremtiniais. Ir net nublokšti už keliolikos tūkstančių kilometrų iš paskutiniųjų “atstatinėjo” bent žiupsnelį prarastų tėvynių.

Adelaidės lietuviai sensta australiškai: vairuoja, nesibodi keliauti net aplink pasaulį, noriai linksmai bendrauja. Kaip Lietuvos ir užsienio lietuvių pensininkų gyvenimo būdus išskyrė sovietinė okupacija! Tebeveikia abu didžiuliai Adelaidės lietuvių klubai, nuosavas muziejėlis su gražiais simboliškais paveikslais (Australijos lietuvių tarpe – daug puikių menininkų, kurių garbei šalyje net pavadintos vietovės ir gatvės). Ir vienintelė Australijoje lietuvių bažnyčia. Be pinigų atplukdytų, keliems darbų metams į Australijos gilumą išvežtų dipukų pasišventimas būtų leidęs sumūryti jas ir kitur. Bet papildoma kliūtis buvo Australijos valdžia, siekusi kuo greitesnės asimiliacijos. Lietuvių bažnyčios, aišku, tam būtų trukdžiusios.

Adelaidės lietuvių bažnyčia. Adelaidė mėgina atrasti savo istoriją ir prie dažno seno pastato pastato ištisą lentą, menančią jo praeitį. Ši lenta pasakoja, kad nuo ~1890 m. čia veikė mergaičių koledžas, kuris pokariu jau laikėsi prastai ir buvo parduotas.

Tuo metu valstybė laikėsi ir “Baltosios Australijos” (White Australia) politikos – nebaltaodžiams, kuriuos profsąjungos kaltino atlyginimų “numušinėjimu”, imigruoti sudarinėtos kliūtys. Tvarka atšaukta ~1966 m. Identifikavimąsi su rase dažnas ozis (britų kilmės australas) pakeitė naujomis aktyvizmo idėjomis. Migracijos muziejuje šiandien parašytas klausimas: gal atvykėlių skaičių reikia riboti, kad nenustekentų Australijos gamtos? Karingų žaliųjų organizacijos “Sea Shepherd”, žaliais lazeriais žibinančios japonų banginių medžiotojų akis, vėliavos plazda net prie kai kurių valstybinių turizmo informacijos biurų.

Baltoji Australija ir Žalioji Australija abi remiasi ir mintimi “tebūnie kaip seniau” (“Nekeiskime kultūros” / “Nekeiskime gamtos”)… Suprantu, kodėl žmonės įsijaučia – žavu, kai kiekviena pasaulio šalis turi kažką savito, atlaikiusio amžių iššūkius. Australijoje šitoks yra tuščias, saulės kepinamas žemyno centras. Nuo Adelaidės pasukome į jį kontinentą perpus dalinančiu Stiuarto plentu. Artimiausia įdomybė – Kuber Pedis – laukė už 850 km.

Stiuarto plentas yra asfaltuotas, bet beveik visi posūkiai į šoną - ne. Kartais tie keliai dėl oro sąlygų uždaromi, taip paliekant tenykščiams ūkininkams galimybę susisiekti tik lėktuvais

Kuber Pedis – požeminė opalų sostinė

Kuber Pedis – unikalus visame pasaulyje. Iš 3 500 žmonių kokia pusė gyvena po žeme. Jų “namus” (vadinamus “dugout” – iškasomis) išduoda tik iš uolienų styrantys ventiliacijos kaminėliai. Nė kaimynai nežino, kiek kambarių kas turi. Bet kada galima išsikasti naujų. Visa tai – ne iš gero gyvenimo. Vasarą karštis čia nežmoniškas, o elektra itin brangi, gaminama dyzeliniais generatoriais – įprastiniame name kondicionavimas kas mėnesį atsieitų tūkstančius eurų. Tuo tarpu “iškasose” temperatūra visuomet maždaug 25 laipsniai. Tik šviesos trūksta ir užliejimas pavojingas (niekaip neišdžiovinsi)…

Kuber Pedžio panorama. Apačioje kairėje matosi iš uolos išlindę iškasų fasadai. Kambariai - giliau uoloje; tai liudija styrantys maži balti kaminėliai. Idėją išsikasti namus atsivežė Pirmojo pasaulinio karo veteranai, įpratę gyventi apkasuose.

Tarp iškasų įdomiausios bažnyčios, kurių čia tūno (nepasakysi, kad “stovi”) penkios. Yra net serbų stačiatikių cerkvė. Tarp XX a. viduryje čia sugužėjusių “nuotykių ieškotojų” buvo daug pietų europiečių, tebeveikia kroatų, italų klubai. Per pusę žemės rutulio juos atviliojo opalų spindesys. Kuber Pedyje dar ir šiandien išgaunama iki 95% šių brangių mineraloidų.

Opalų paieška – tikra loterija. Nepamėginęs kasti nenustatysi, kur jie. Milijonų vertos iškasenos tikriausiai glūdi greta kažkieno iškasos miegamojo ar svetainės. Bet juk negriausi namų sienų dėl menko šanso!

Požeminės katalikų bažnyčios altorius.

Visos Kuber Pedžio apylinkės dešimčių kilometrų spinduliu išvagotos senų kasyklų skylių. Jų niekas neužverčia, nes 50% visų opalų tebeiškasama ten: pralobti gali ne tik atradęs naują telkinį, bet ir tiesiog patikrinęs, ką prieš tave kasinėjęs praleido pro akis. Kai kas net rausdamiesi po iškastas ir išmestas nuolaužas randa opalėlių (miestelio centre specialiai tam yra nuolaužų laukas, o Australijos anglų kalboje žodžiai “noodling” (rausimasis kasybos nuolaužų) bei “fossicking” (brangiųjų iškasenų paieška kaip hobis)).

Kuber Pedyje nedirba tarptautinės kompanijos-monopolistės. Viską kasa plotelius sau išsinuomavę “smulkieji verslininkai”. Kokie jie ekscentrikai supranti užmetęs akį į jau Anapilin iškeliavusių kapus. Štai vieno vokiečio antkapis – alaus bačka su epitafija “išgerk ant manęs”. Kitam pastyta šunelio skulptūrėlė, dažnam – kasėjo įrankiai ar kokios tolimos šalies vėliava.

Vokiečio opalininko antkapis.

Ant vieno balto kryžiaus nupieštas krokodiliukas, o mirusiojo “vardas ir pavardė” – “Krokodilas Haris” (Crocodile Harry). Jis – tikra vietos legenda. Pabėgęs nuo gimtąją Latviją okupavusių sovietų jis Australijoje medžiojo krokodilus, vėliau bandė laimę su opalais. Jo namus – “priemiesčio” “olą”, pilną ten naktį praleidusių moterų kelnaičių ir liemenėlių – ir šiandien lanko turistai.

“Opalininkai” sensta. Vidutinis jų amžius išaugo nuo 25 iki 65 metų. Apie greitus milijonus svajojantį šiandienos jaunimą traukia IT “startuoliai”, o ne purvinas rausimasis dykumoje, 850 km nuo Adelaidės pramogų, pasikinkius keistą čia pat Kuber Pedyje išrastų aparatų trijulę: požeminę mašiną-stūmėją (tunelling machine), sunkvežimį-žemsiurbę (blower), grąžtą (caldwell drill).

Prie įvažiavimo į Kuber Pedį ant postamento užkeltas štai toks sunkvežimis-žemsiurbė. Tokie it dulkių siurbliai iš kasyklų traukia žemę ir pila į krūvą per statinę gale. Tolumoje matosi duobės, kadaise iškastos panašiais mechanizmais. Beje, aborigeniškai miesto pavadinimas reiškia 'Baltaodžio urvas'.

Užtat turistų autobusų vis daugėja. Jiems čia – galimybė aplankyti uždarytą Umunos kasyklą (ji apima ir kelias muziejumi paverstas iškasas, opalizuotas fosilijas), požeminiai viešbučiai, apžvalgos aikštelė ant kalno, gausybė opalų juvelyrikos.

Ir aborigenų meno parduotuvių. Ties Kuber Pedžiu prasideda kraštai, kuriuose jie tebėra žymi gyventojų dalis ir šeimininkai, o ne tik “egzotika” turistams (šalia Stiuarto plento atsirado ženklai “Neišsukite be leidimo, aborigenų teritorija”).

Aborigenų grupelė Kuber Pedyje.

Ties Kuber Pedžiu pasibaigia “saugi pietų fermų žemė”. Už miesto driekiasi ilgiausia pasaulyje tvora (5600 km), ginanti derlingus Australijos pietryčius nuo laukinių šunų dingų. Dykuma tampa dar raudonesnė, o iš priekio automobilių beveik nebesusitinki. Išvažiavome į pačią atokiausią Australijos žemyne Šiaurės Teritoriją.

Mano nuomonė apie vertus dėmesio Pietų Australijos turistinius objektus po kelionės. Galbūt šis žemėlapis padės jums pasirengti savo kelionę.

Visi straipsniai iš 10000 km kelionės po Australiją

1.Australija – išskirtinės gamtos žemynas (įžanga)
2.Viktorija - švelnioji Australija
3.Pietų Australija: Žavių atradimų žemė
4.Šiaurės Australija: Naujausiasis-Seniausiasis pasaulis
5.Kvinslandas: Australijos dvasia
6.Sidnėjus ir Kanbera - Dvi Australijos sostinės

Kelionių vadovai po Australiją žemėlapyje

Spauskite ant žymeklio žemėlapyje ir ant iššokusios nuotraukos - ir skaitykite kelionių vadovą apie tą vietą!

Viktorijos valstija – tai ne ta atvirukinė “tuščia, karšta ir sausa” Australija. Dykumų čia beveik nėra (svečiuojantis dažnai lijo), klimatas švelnesnis, gyventojų tankumas prilygsta Estijai ir nedaug atsilieka nuo JAV. Būtent Ameriką Viktorija man labai ir priminė.

Nekeista: Australijos kolonijos Britų imperijai buvo savotiškas nepriklausomybę paskelbusių JAV pakaitalas. Pradžioje britai čionai steigė kalėjimus, kurių “gyventojai” ir atlikę bausmę Europon nebegrįždavo. Tačiau “laisvieji kolonistai” išsilaisvinusius kalinius greitai nustelbė. Viktorijos sostinė Melburnas (4,5 mln. gyv.) šiandien didžiuojasi savo kultūra, sportu, puošniais didingais pastatais – o nusikalstamumas čia menkas.

Miestą supa įspūdingos pakrantės. Masyvios bangų graužiamos uolos, atokūs paplūdimėliai, tepasiekiami ilgomis laiptų kaskadomis arba plaukte iš jūros, vakarais (išsiskirsčius plėšrūnams) išsilaipinantys pingvinai.

Dvylikos apaštalų uolos yra Didžiojo vandenyno kelio - garsiausio Viktorijos pakrantės ruožo - pažiba.

Vėsūs orai (Viktorija turi žiemą, tegul ir panašesnę į lietuvišką rudenį) tik pridėjo peizažui derančio atšiaurumo. Tiksliau, turbūt, “atpietumo”. Juk Australijoje, pietų pusrutulyje, tuo šalčiau, kuo piečiau, o Viktorija – pačiame žemyno “apatiniame gale”.

Melburnas: Amžina Australijos kultūros sostinė

Melburnas, kaip ir visa Viktorija, gimė iš aukso. 1852 m. apylinkėse atrasti požeminiai aukso rifai sukvietė šimtus tūkstančių: 1851 m. mieste gyveno 29 000 žmonių, 1854 m. – jau 123 000. Kartu atkeliavo ir milijonai svarų. Dar ir šiandien paprasta išvysti, kas už tai pastatyta, mat Melburno XIX a. didybės liekanos – gausiausios Australijoje: Filnders gatvės geležinkelio stotis, neogotikinės bažnyčios, Viktorijos valstijos parlamentas (kurio kupolui, tiesa, pinigų pritrūko).

Deja, daug ir sugriauta, perstatyta. Šiuolaikiniai architektai išlikusias ir jau budriai saugomas grožybes vaduoja iš nuobodžių daugiaaukščių ar sandėlių apsupties. Melburną atgręžus atgal į Jaros upę ištisa pakrantė buvo perstatyta (post)moderniai – ligi pat vandenyno (Docklands rajono). Daug vietos užleista kultūrai: Menų centras su 162 m metaliniu bokštu, muziejų pilna Federacijos aikštė.

Modernizuotas Melburno paupys su šiuolaikiškais pėsčiųjų tiltais

Melburno centras sudarytas iš taisyklingų stačiakampių kvartalų, vadinamų Hodlio langeliais [Hoddle’s grid]. Tokių didelių, kad juos išvagojo skersgatviai – kitaip būtų buvę neįmanoma pasiekti pastatų užnugarių. Šiandien tuos skersgatvius gatvės kavinės ir barai, pavertė juos savotišku miesto simboliu.

Iš centro į priemiesčius vežantis Melburno tramvajų tinklas – 250 km – yra ilgiausias pasaulyje. Atvykėliui juo važinėti nepatogu, nes neparduodami vienkartiniai bilietai. Tačiau pačiame centre, kur kai kurie vagonai pakeisti iščiustytais senoviniais, tramvajai nemokami.

Nemokamo istorinio Melburno tramvajaus viduje. Jis veža ratu aplink centrą, o audioįrašas pasakoja apie turistines vietas.

Pakeliui į Šiaurės Melburną esantis Karalienės Viktorijos turgus – didžiausias Pietų pusrutulyje – geriausia vieta “sukurta Australijoje, pagaminta Kinijoje” tipo suvenyrams pirkti. Čia jie net kelis kartus pigesni nei kitur. Šiaurės Melburne – senoviškai įrengtas didžiulis lietuvių klubas, aktyviausias Australijoje.

Žymiausi Melburno priemiesčiai apglėbę vandenyno krantą – pavyzdžiui, St. Kilda. Ten – mažytis lunaparkas seniausiais pasaulio mediniais amerikietiškais kalneliais bei tarpukario Palais teatras (buvęs kinas).

Įėjimas į Melburno lunaparką per art deco stiliaus 'poną mėnulį' (kairėje) ir Palais teatras (dešinėje)

“Geruosius” Melburno pakraščius pamėgo turtus svetur perkeliantys Azijos milijonieriai. Įdomu stebėti, kaip ten susiduria australų ir kinų namų kultūros. Vienaukščius, sodų supamus veranduotus “australiškus” namelius Kinijos milijonieriai šluoja nuo žemės paviršiaus ir pakeičia keliaaukščiais rūmais, užimančiais beveik visą sklypą (išnaudoja viską, ką tik leidžia priešgaisrinės ir aukštingumo taisyklės).

Australiško futbolo klubai užpildo didžiausius stadionus

Melburnas – vienas nedaugelio pasaulio miestų, galinčių didžiuotis svarbios sporto šakos išradimu. Čia gimė australiškas futbolas. Mes jo mačią stebėjome ten, kur jis ir pradėtas žaisti: Melburno Cricket Ground (MCG) stadione.

Gal bus netikėta, bet būtent Australiško futbolo lygos finalai yra daugiausiai žiūrovų sutraukiantis klubinio sporto renginys pasaulyje. “Pakloja” Bundeslygą, Premjerlygą, NBA, NFL, NHL ir visus kitus Europos ir Amerikos sporto žurnalistų linksniuojamus vardus. Stebėjome eilinį mačą tarp Richmond ir Sidnėjaus Lions komandų, todėl žiūrovų buvo “tik” 35 000. Kelis kartus daugiau, nei kada istorijoje kokį sporto mačą gyvai stebėjo lietuvių – bet didingasis MCG atrodė tuščias: juk per rekordinius finalus čia yra susipietusi net ir 121 000 žiūrovo minia.

Varžybos stadione.

Milžiniškos ne vien tribūnos, o ir aikštė. Australiškame futbole ji – ovalinė, plotu trigubai lenkianti “mūsiško futbolo” arenas. Kol žaidimas vykdavo vienoje pusėje, kitoje nutūpdavo paukščių būriai. Bet australiškame futbole nėra nuošalės, todėl tuščios vietos atsirasdavo retai.

Už įvartį skiriami 6 taškai, už pataikymą prie vartų – 1 taškas (žiūrovai tuo taškeliu labai nesidžiaugia ir garsiai “patarinėja” žaidėjams spardyti tiksliau). Gražiausiais epizodais laikomi kamuolio sugavimai iš oro – mat po jų leidžiama spirti be varžovų trukdymų (it baudos smūgį). Jei pagauni prie varžovų vartų – įvartis beveik garantuotas. Vos įmušus namų komandai, ekranuose išsyk įsižiebdavo grąžtų reklama – australai tikri rinkodaros specialistai.

Futbolininkai gaudo kamuolį. Jį galima arba spirti, arba atmušti kumščiu - bet ne mesti, kaip krepšinyje. Įvartį galima tik įspirti.

Namų komanda buvo Ričmondas, mat tai ne miestas, o Melburno rajonas. Pusė visų Australiško futbolo lygos komandų yra iš Melburno ir tik neseniai ji ėmė plėstis toliau Viktorijos. Sirgaliai taip išsiskirstę rajonais, kad po mačo net buvo uždaryta gatvė į Ričmondą, idant minia paprasčiau ten nukeliautų pėsčia.

Visi to savaitgalio mačai prasidėjo tylos minute – narkotikų pavartojęs sūnus nužudė tėvą futbolo trenerį. Narkotikai – skaudi Australijos rykštė: net kiekviename viešame tualete yra atskiros šiukšliadėžės naudotiems švirkštams, kad nesusibadytų valytojai.

Atgimę aukso karštinės miesteliai

Turtus Melburnui sukrovė aukso kasybos miesteliai, tokie kaip Byčvortas [Beechworth]. Ir šiandien jo centrinės gatvės pilnos senų namų, it iš vesternų kino juostų, persmelktų kažkokiu laikinumu. 1852-1857 m. čia plūdo žmonės iš viso pasaulio, vedini vilties rasti “tą vienintelį” milžinišką aukso grynuolį. Suplaukė europiečiai, kinai, 1848 m. Kalifornijos aukso karštinės užgrūdinti amerikiečiai. Kas praturtėjęs, kas prasigėręs pamažu išsiskirstė. Byčvorte dabar 2500 gyventojų, bet likę daug bažnyčių, tvirtovę primenantis kalėjimas. Jame kalėjo Nedas Kelis – XIX a. “krūmų banditas” (bushranger) ir žudikas, kuriam galbūt metalinė kaukė uždirbo sunkiai paaiškinamą šlovę (net pirmąjį pasaulio ilgametražį filmą 1906 m. australai sukūrė apie Kelio gaują).

Paštas Byčvorte, kaip ir daugelyje senų Australijos miestelių - vienas puošniausių pastatų (kairėje). Dešiniau - paprasti XIX a. centrinės gatvės prekybiniai namai su australiškom raižytos medienos verandom.

Daugiausiai aukso tais laikais atrasta Balarate (Ballarat) į vakarus nuo Melburno. Ten yra Ausko muziejus, o viena miestelio kalva palikta “gyvuoju muziejumi” Sovereign Hill. Kartu su miniomis turistų atkurtose XIX a. gatvėse “savo gyvenimus gyvena” ano meto drabužiais vilkintys aktoriai. Štai kūrikas kūrena kasyklas varančius katilus, fermeriai grėbia šieną avių garde. Visai dienai numatytas sąrašas renginių: aukso gryninimo išlydant, saldainių gamybos, žvakių liejimo ir dažymo (šachtų žvakės būdavo kitokios spalvos, kad kasėjai nesineštų jų namo), šaudymo demonstracijos, “Viktorijos teatro” minispektakliai, galimybė paieškoti aukso upelyje, ekskursijos vienoje keleto atkurtų mažų privačių kasyklėlių.

Sovereign Hill kasyklos katilinė.

Gatvėmis rieda senos Cobb and Co karietos, ant sienų kabo ano meto skelbimai (“Liverpulis-Melburnas per rekordines 69 dienas”, “Antros klasės apgyvendinimas – ponios Karolinos Čisholm bakūžės”…), galima išbandyti seniai pamirštas kėglių ir biliardo atmainas, o parduotuvėlėse įsigyti to laikotarpio gėrimų, žaislų, rankdarbių.

Kasdien XIX a. kareivių būrys, pražygiavęs miestelį, iškelia, kaip anuomet, Britanijos vėliavą, paskelbęs “dienos naujienas” apie numalšintą klaidatikių induistų ir musulmonų sukilimą Indijos kolonijoje. Ant bilieto net atsiprašoma dėl to, kad “aktoriai laikysis XIX a. nusistatymų”. Australija taip persmelkta vakarietiško kultūrinio marksizmo, kad net jos dolerių banknotai vienoje pusėje būtinai turi vyro, kitoje – moters atvaizdus. Taigi, eiliniame Sovereign Hill gatvės vaidinime nuskambėjęs pasisakymas “gal ji taip kvailai mąsto, nes yra moteris” kitomis aplinkybėmis kaip reikiant būtų įsiutinęs feministes.

XIX a. parduotuvėlė. Net pardavėjai čia apsirengę ano laikmečio stiliumi.

Beje, sunkiai įsivaizduočiau, kad mūsiškėse Rumšiškėse kas nors, atkurdamas XIX a. dvasią, kasdien keltų carinės Rusijos vėliavą. Bet australai į kolonizaciją žiūri kitaip. “Nukariautųjų” aborigenų telikę ~2%. Kas antras gyventojas pats turi angliško kraujo. Išskyrus didmiesčius, net ant mažumų restoranėlių viskas rašoma tik angliškai. Ir nepriklausomybę Australija pasiekė taikiai, 1901-1982 m. Londonui palaipsniui perleidžiant daugiau ir daugiau galių savo kolonistų palikuonims. Anglijos karalius tebėra ir Australijos karalius, nors teisių karališkoji šeima čia turi tiek pat, kiek ir Jungtinėje Karalystėje – t.y., beveik jokių, išskyrus teisę į itin įžūlių bulvarinių laikraščių pirmuosius puslapius. 1999 m. australams siūlyta pasiskelbti respublika – referendume jie balsavo “prieš”.

Vakare Sovereign Hill vėl atsidaro naktiniam šou “Kraujas ant pietų kryžiaus”, pasakojančiam apie Eurekos kasėjų sukilimą. Tūkstančių žmonių minia tą 1854 m. spalio 17 d. sudegino Balarato Eurekos viešbutį, nes šis priklausė esą neteisingai dėl žmogžudystės išteisintam Džeimsui Bentliui. Sukilėliai, prisiekę ištikimybę “Pietų kryžiaus žvaigždyno vėliavai”, buvo sumušti, bet tas epizodas, kaip ir Nedo Kelio istorija, tapo Australijos nacionaliniu mitu. Norėtųsi viską suvesti į laikotarpio dvasią ar Australijos kolonijų “nusikaltėlišką prigimtį”. Kol neprisimeni kad ir Garliavos įvykių. “Eilinių vietos žmonių” kova su “neteisinga tolima valdžia”, matyt, geba įaudrinti mases visur ir visada. O čia ta valdžia buvo už 17000 km, o Pietų kryžiaus vėliava – pirmoji tikrai australiška, be britiško “kryžiaus”, kuris likęs net šiandieninės Australijos vėliavos viršutiniame kairiajame kampe.

Sovereign Hill pargindinė gatvė dieną, kuomet ja vežioja karietos.

Pats “naktinis šou” kainos nepateisino. Reklaminiai siužetai rodo degantį Eurekos viešbutį, karietą, bet tai atskiri epizodai. Išskyrus po sukilimo kasėjams suteiktas papildomas teises apžvelgusį aktorių, šou niekas nevaidina, o jo eiga tokia – įsižiebia kokio namo šviesos, pasigirsta įrašytas jo “gyventojų” pokalbis, įsižiebia šviesos kitur – ir “prabyla” “esantieji” ten. Pasibaigus tokiai scenai, žiūrovai eina (ar pervežami) miesteliu tolyn, kur laukia kitas “veiksmas”.

Didysis vandenyno kelias

Australija žymi savo krantais. Ištisas dokumentinis serialas “Coast Australia” pašvęstas jų didybei. Bet net tame žemyne mažai kas prilygtų Didžiajam Vandenyno Keliui. 243 km jis vingiuoja palei uolėtą vandenyno krantą, pro kurortėlius, banglentininkų pamiltus laukinius paplūdimius (Bell’s Beach, Gibsono laiptų), švyturius (Ayres Inlet, Cape Oatway), kviesdavusius mėnesių kelionės jūromis išvargintus kolonistų ir aukso ieškotojų laivus į Melburno uostą.

Didysis vandenyno kelias nuo Teddy's Lookout apžvalgos aikštelės Lornės kurorte.

Kelią nutiesė sugrįžę Pirmojo pasaulinio karo veteranai, o finansavo labdariai, norėję suteikti darbo apkasų išvargintiems kariams – todėl jis dar vadinamas “didžiausiu pasaulyje karo memorialu”. Statybos rankomis reikalavo titaniškų pastangų, bet mums, pripratusiems prie XXI a. inžinerijos stebuklų, tą įvertinti sunkiau. Užtat gamta čia vienodai priblokšdavo ir XIX a., ir šiandieninius turistus. 50 m aukščio stačias uolas daužančios bangos išdilina į keisčiausius darinius, kuriems išmoningi žmonės suteikia išradingus vardus. Žymiausi – Dvylika apaštalų, iki 1922 m. vadinti “Kiaule su kiauliukais”, kol turizmo plėtotojai pamanė, kad religinis pavadinimas australus vilios labiau. Šių iš vandenyno styrančių uolų niekad nebuvo dvylika, be to, kas kelis dešimtmečius viena ar kita, palaužta vandenyno smūgių, susmenga žemyn.

Įspūdingos uolos Great Ocean Road pakrantėje. Šiuos vandenis australai vadina Pietų vandenynu - tačiau kitur pasaulyje laikoma, kad Pietų vandenynas driekiasi aplink Antarktidą ir Australijos krantų nesiekia

Prie kitų stovėjimo aikštelių laukia “Skustuvas”, “Londono tiltas” (iš kurio telikusi viena arka). Ten, kur krantas švelnesnis, rymo pajūrio kaimeliai, tokie kaip banglentininkų numylėtas Torkėjus [Torquay] ar tyki Lornė [Lorne]. Aplink juos – gausybė pasivaikščiojimo takų. Žemėlapyje pažymėti ne tik vaizdai į vandenyną ar kriokliai (Australijoje nelabai vandeningi, pvz. Erskino kriokliai prie Lornės), bet ir… koalos. Šie didžiumą dienos medžiuose miegantys mieli gyvūnėliai tokie sėslūs, kad pakanka nuvažiuoti į nurodytą vietą, kelias minutes pasidairyti į eukaliptų viršūnes – ir visuomet juos išvysi.

Šis miegantis 'gumuliukas' - tai koala. Po medžiu - kažkieno kiemo tvora. Kaip Lietuvos sodybose lizdą gali susisukti paukščiai, taip Viktorijoje kaimynystėje apsigyvena koalos.

Pingvinų paradas – natūralus cirkas

Australija pilna keistų gyvūnų, ir ne visi jie sterbliniai. Populiariausia Viktorijos turistinė pramoga – stebėti kas vakarą Filipo saloje [Phillip Island] išsilaipinančius šimtus mažiausių pasaulio pingvinų. Jie krypuoja į paplūdimį it jūrų pėstininkų divizijos ir batalionai, paskui lipa aukštyn į krantą link savo lizdų. Tūkstančiai turistų stebi nuo specialių tribūnų, vėliau – aikčioja ant paaukštintų medinių takų. Prižiūrėtojai pravaiko juos, jei kuris pingvinukas įsigudrina kirsti taką staiga prisiminęs, kad gyvena anapus jo.

Vaizdai mieli, bet gamta čia, vos 139 km nuo Melburno centro, pakinkyta žmonijai, tapusi savotišku cirku, kur žiūrovus masina ne gyvūnų išmokti triukai, bet natūralūs instinktai. Paplūdimį apšviečia žibintai, likusias iki “išsilaipinimo” sekundes skaičiuoja ekranas, prie bilietų kasos parašytas tikslus vakarykščių pingvinų skaičius, nuo pat Melburno priemiesčių rodyklės rodo į “Pingvinų paradą“… Jei kas nori “tikresnio” vaizdo, turi vykti toliau nuo miestų. “Paradai” ten irgi “žygiuoja”, tik reklamos mažiau.

Žiūrovai laukia, kol likus valandai iki parado pradžios bus išleisti į vėjų košiamą paplūdimį. Kiti tuo metu apsipirkinėja. Suvenyrai, aišku, susiję su pingvinais: Australijoje suvenyrų verslas tobulai priderina savo prekes prie vietos, kurioje jos pardavinėjamos.

Prieš Filipo salos “pigvinų ritualą” savąjį atliko australai: bunvurungų tauta, iki kolonizacijos valdžiusi šias žemes, paskelbė priimanti tos dienos turistus. Viktorijoje grynakraujų aborigenų beveik nėra, bet tokių “galvos linktelėjimų” kolonistų nugalėtiems vietos gyventojams dabar pilna visa Australija. Aišku, “aborigenų suverenitetas” toks pat simboliškas, kaip karaliaus valdžia. Bent jau pakrantėse – giliau Australijoje konfliktai su aborigenais kartais sutrikdo kasyklų plėtojimą.

Į šiaurę – į saulę

Važiuojant toliau į vakarus, Viktorija blėso. Dingo vienadieniai ekskursantai iš Melburno ar gyventojai, kasdien dirbantys didmiestyje. Kurortus ir “aukso miestus” pakeitė eilinės provincijos gyvenvietės, tokios kaip Varnambulas [Warnambool]. Gyventojų praretėjo, rūkas baugiai dengė tuščias sunkvežimių vairuotojų poilsio aikšteles.

Tokie gaisro pavojaus ciferblatai stovi visos Australijos pakelėse. Viktorija atrodė vėsi ir drėgna, bet vasaromis būtent čia miškų gaisrai mirtiniausi (2009 m. per kelias dienas sudegė ištisi miesteliai su 2000 namų ir 173 žmonėmis). Tačiau žiemą, kai važiavome, Viktorijoje gaisrų pavojus buvo mažiausiais, o paskui pamažu kilo.

“Pas mus dabar ne sezonas, visi traukia į šiaurę, kur žiemom būna ir +30 laipsnių” – sakė darbuotoja viename pakelės kurortų turizmo informacijos centrų, dalijančių bukletus su daug reklamos ir šiek tiek informacijos. Atėjo laikas ir mums sukti šiauryn.

Gąsdinantys skelbimai nevežti jokio maisto per tikrai ne vien simbolinę valstijų sieną išlydėjo iš Viktorijos į Pietų Australiją.

Mano nuomonė apie vertus dėmesio Viktorijos turistinius objektus po kelionės. Galbūt šis žemėlapis padės jums pasirengti savo kelionę.

Visi straipsniai iš 10000 km kelionės po Australiją

1.Australija – išskirtinės gamtos žemynas (įžanga)
2.Viktorija - švelnioji Australija
3.Pietų Australija: Žavių atradimų žemė
4.Šiaurės Australija: Naujausiasis-Seniausiasis pasaulis
5.Kvinslandas: Australijos dvasia
6.Sidnėjus ir Kanbera - Dvi Australijos sostinės

Kelionių vadovai po Australiją žemėlapyje

Spauskite ant žymeklio žemėlapyje ir ant iššokusios nuotraukos - ir skaitykite kelionių vadovą apie tą vietą!