Išskleisti meniu

Žaliasis Kyšulys

Žaliasis Kyšulys – kalnai ir dykumos vandenyno apsupty

Žaliasis Kyšulys – kalnai ir dykumos vandenyno apsupty

| 13 komentarai

Žaliojo Kyšulio Salos – mažytės, bet kokios jos skirtingos! Čia susilieja Afrika ir Europa, dykumos ir kalnai ir vandenynas!

Aplankiau daugelį Žaliojo Kyšulio Salų: pradėjau nuo turistų numylėtos Sal salos-dykumos, tuomet laivais ir lėktuvais leidausi gilyn ten, kur atrasta mažiau, bet kalnuota gamta ir spalvinga kultūra – tik nuostabesnės.

Straipsnio pradžioje – pasakojimai apie kiekvieną salą, pabaigoje – praktiniai dalykai.

Šv. Antano salos šiaurinė pakrantė su žvejų valtimis

Šv. Antano salos šiaurinė pakrantė su žvejų valtimis

Sal sala – Žaliojo Kyšulio pagrindinis kurortas

Daugeliui turistų Žaliasis Kyšulys yra ne Salos, o viena sala – Sal, “Druskos sala”. Netgi ne visa Sal, o tik vienas vienintelis kurortas pietiniame tos salos gale – Santa Marija.

Jei esi leidęs atostogas kokiame Turkijos ar Egipto milžiniškame pajūrio viešbutyje, gali įsivaizduoti, kaip atrodo Santa Marija. Viešbučių kompleksai, kurorto centre – pėsčiųjų alėja su restoranais ir parduotuvėmis. Palei didelį paplūdimį, pilną viešbučių gultų – kita promenada. Kasdien atskrenda ~10 lėktuvų, pilnų atostogų ištroškusių turistų iš Europos, zuja juos vežiojantys autobusai. Yra kažkiek „vietinės dvasios“: paieškojęs radau Žaliojo Kyšulio salų virtuvės, bet gyva muzika kavinėse skambėjo daugiausiai nevietinė.

Pakrantės viešbučio kompleksas Santa Marijoje

Pakrantės viešbučio kompleksas Santa Marijoje. Pusė visų Žaliojo Kyšulio viešbučių lovų – Sal saloje

Logiška. Turistų minias į Sal traukia ne Žaliasis Kyšulys, o saulė ir karštis. Vakarų Europai tai – viena artimiausių šalių, kur karšta kiaurus metus. Ne taip, kaip kokiuose Kanaruose ar Egipte, tiesiog „Žiemą nešalta“, o *tikrai* karšta: kai keliavau gruodį, temperatūra buvo ir arti +30. Šiaip vidutinė Žaliojo Kyšulio temperatūra gruodžio mėnesio dienomis – +26, naktimis – +20 ir mažai skiriasi visus metus (karščiausia rugsėjį: dienom vidurkis +30, naktim +24). Palyginimui, Kanaruose gruodžio dienomis vidutiniškai +22, naktimis +19, o Hurghadoje – atitinkamai +23 ir +13.

Na o būtent Sal sala Žaliojo Kyšulio „turizmo sostine“ tapo dėl savo sausumo. Ten dykuma. Lyja vos 6 dienas per metus! Dažnai – nė debesėlio danguje.

Salinas druskos kasyklos (Sal sala)

Salinas druskos kasyklos spiginant nuolatinei Sal saulei

Tiesa, kai užsimanai pasibuvimą kurorte praskaidrinti kokia įdomia išvyka, akmenuota pilka Sal dykuma grožiu tikrai nelepina. Visoje saloje, sakyčiau, tėra vos trys(!) tikros lankytinos vietos, todėl prie kiekvienos jų nuolat „neršia“ ištisos eilės turistinių autobusų ir taksi bei vienas kitas nuomotas džipukas (kokį turėjome ir mes):
1.Salinas druskos kasyklos. Iki turizmo, XIX a., pagrindinis Sal salos verslas buvo vandenyno vandens garinimas šiame krateryje, kad liktų maisto konservavimui reikalinga druska. Dabar viskas sugriuvę, iš druską vežusio lynų keltuvo belikę mediniai rėmai. Turistai viliojami ne tik nuostabiais vaizdais į druskos laukus krateryje, bet ir galimybe pasipliuškenti sūriame vandenyje kur esą „automatiškai plūduriuoji“ (man nepasirodė taip jau smarkiai lengviau, nei vandenyne, užtat nuo druskos dar ilgai graužė nugarą, o iš baltų dėmių ant drabužių matėsi, kur ką tik buvau).

Prie Salinas druskos kasyklų

Prie Salinas druskos kasyklų

2.Ryklių paplūdimys (“Shark Bay”). Vietos „vedliai“ čia veda pabraidyti į tokią seklumą, kur, maistu atvilioti, apie kojas sukasi maži rykliukai. Juos bangos kartais atblokšdavo tiesiai į mano kojas. „Jei pats neliesi, neįkąs“ – ramino. Rykliukų „mamų“ pelekai sukinėjosi toliau it kokiame „Nasrai“ siaubo filme, bet 3 metrų ilgio mamos per didelės, kad atplauktų į seklumą…

Ryklių pelekai priešais sugriuvusias Salinas druskos kasyklas. Šį vaizdą regėjau įbridęs iki kelių į Vandenyną

Ryklių pelekai priešais sugriuvusius Salinas druskos kasyklų pastatus. Šį vaizdą regėjau įbridęs iki kelių į Vandenyną

3.Žydrosios akies šaltinis [Olho Azul]. Čia labiausiai reklamuojama galimybė pažiūrėti į tokį urvą, kurio dugne esą tyvuliuoja „neregėto žydrumo“ vanduo. Turistai net turi išsiimti numeriukus tarsi eilėje banko skyriuje idant gautų progą kelias akimirkas ten žvilgtelti. Pusvalandį laukęs, likau kiek nusivylęs. Tačiau viską kompensavo įspūdingos bangos, toje itin smarkiai daužančios kranto uolas: tais vaizdais galima gerėtis neribotą laiką!

Bangos man buvo Olho Azul pažiba - bet jos būna ne kasdien

Bangos man buvo Olho Azul pažiba – bet jos būna ne kasdien

Apskritai, Sal salos lankytinose vietose neapleido jausmas, kad prieš 10-20 metų koks nors „TUI“ darbuotojas, jau nusprendęs, kad po Sal karštąja saule veš šimtus tūkstančių turistų, suko galvą, ką čia tiems turistams dar parodyti – ir šiaip ne taip sugalvojo šį bei tą. Bet praleisti ten ramią valandą-kitą – smagu.

Turistai renka kriaukleles Santa Marijos kriauklelių paplūdimyje

Turistai renka kriaukleles Santa Marijos kriauklelių paplūdimyje

O turistai Sal saloje dvejopi. Vyresnio amžiaus poilsiautojai, leidžiantys dienas gultuose prie viešbučių baseinų. Ir jaunimėlis: juos į Sal traukia vėjas, bangos, vienos geriausių galimybių kaitavimui (jėgos aitvarams) Jėgos aitvarų paplūdimyje, o ilgais vakarais jie geria kaipirinjas Santa Marijos baruose. Eiliniam maudymuisi vandenyne galimybės pasirodė prastesnės, nei tikėjausi: daug paplūdimių (įskaitant pagrindinį Santa Marijos paplūdimį) tik atrodo smėlėti, vos įbridus kojas pjovė akmenys (kai kur net nuomoja Crocs batus).

Kaituotojų paplūdimyje salos rytuose

Kaituotojų paplūdimyje salos rytuose

Santa Marijos centras – netikėtai tvarkingas, bet kurortas plečiasi septynmyliais žingsniais: naujų superviešbučių statybų aikštelės, tvoros, nauji Santa Marijos rajonai, kur jau stovi nuomojami daugiabučiai, bet gatvės vis dar neasfaltuotos, nepažymėtos žemėlapiuose, nėra šaligatvių, apšvietimo. Vos neapsistojome tokiame rajone, kol neperskaičiau komentarų. Salo saloje dar 1990 m. gyveno vos 8000 žmonių, o 2019 m. – jau – 40000. Tai buvo mažiausiai gyventojų turinti Žaliojo Kyšulio sala iš devynių – o dabar jau antroji pagal gyventojų skaičių! Pas „turistų eurus“ masiškai migruoja ne tik kitų Žaliojo Kyšulio Salų gyventojai, bet ir žmonės iš žemyninės Afrikos, o ir vienas kitas europietis čia pasilieka „su visam“ ar bent jau praleidžia kiekvieną žiemą. Į Salą net lėktuvų skrydžių daugiau, nei į pačią Žaliojo Kyšulio Salų sostinę Prają!

Pardavėjas ir suvenyurų parduotuvė Santa Marijoje, Sal

Pardavėjas ir suvenyrų parduotuvė Santa Marijoje, Sal, bei pro šalį einantis turistas

Daugelis turistų per savo 7-14 d. atostogas Sal salos taip ir nepalieka. Išvykti ir nėra visai lengva: į gretimą salą nuskristi kainuoja brangiau, nei skersai visą Europą, skrydžiai būna ne visur ir ne kasdien. Keltai ne ką geriau ir dar vėluoja. Maža to, perkant vidinių skrydžių bilietus, sugedo jų sistema, teko skambinėti į aviakompaniją. Ne vienas Santa Marijos baruose sutiktas turistas sakė, kad, kai nepavyko nusipirkti aviabilietų, planus aplankyti kitas Žaliojo Kyšulio salas metė išvis…

Sal salos oro uoste keleiviai laukia skrydžio į Šv. Vincento salą. Kaip matyti, net ir vidiniame skrydyje apie pusė keleivių - turistai. Skraido daugiausiai turistai, na bet Lietuva iš viso neturi nė vienų avoalinijų. Bet ir šiaip įspūdinga, kai 500 tūkst. Gyventojų skurdi šalis turi dvi avialinijas, kai 3 mln. gerokai turtingesnė Lietuva neturi nė vienerių. Čia jau „Europos“ pusė. O daugelis atskrenda su agentūrom.

Sal salos oro uoste keleiviai laukia skrydžio į Šv. Vincento salą. Kaip matyti, net ir vidiniame skrydyje apie pusė keleivių – turistai, tik mažai vietinių gali įpirkti skrydžius. Na bet Lietuva iš viso neturi nė vienų avialinijų. Bet ir šiaip įspūdinga, Žaliasis Kyšulys turi dvi avialinijas, kai daug didesnė turtingesnė Lietuva neturi nė vienerių…

Bet man kelionė nebūtų tikra kelionė, jei aplankyčiau tik „pagrindinį kurortą“ – taigi, įveikęs nesklandumus, leidausi per Žaliojo Kyšulio Salas. Ir tikrai tuo džiaugiuosi, nes kitos salos (išskyrus gal irgi kurortinę Boa Vištą) nuo Salo skiriasi kaip diena ir naktis.

(Bet jei būsite tik Sal saloje, vis tiek skaitykite straipsnį toliau – jo gale rasite daugiau praktinės informacijos)

Santa Marijos paplūdimyje

Santa Marijos paplūdimyje

Šv. Vincento sala – Žaliojo Kyšulio kultūros širdis

Mindelo miestas Šv. Vincento saloje – tikra Žaliojo Kyšulio kultūros sostinė. Čia – nuostabūs, spalvingi seni pastatai, o kone kiekvienoje kavinėje kiekvieną vakarą – gyva muzika. Vietinė muzika, kurios unikalių stilių Žaliajame Kyšulyje – gausybė. Garsiausias – ilgesinga morna. O žymiausia mornos atlikėja – Sezarija Evora – gimė, užaugo, karjerą pradėjo būtent Mindele. Jai čia įkurta muziejus. Pirmąkart įsigilinau į jos dainų tekstus: kiek daug jų yra apie Mindelą, Šv. Vincento salą, Žaliąjį Kyšulį!

Mindelo senamiestyje

Mindelo senamiestyje

Įspūdinga, kaip po visą pasaulį išpopuliarėjo tokios mažos šalelės patriotinė muzika… Deja, kažin ar kas suprato tuos tekstus. Mat nors Žaliajame Kyšulyje oficiali yra portugalų kalba (šalis – buvus portugalų kolonija), Sezarija dainavo vietine kreolų kalba. Kreolų kalba atsirado sumišus portugalų ir afrikiečių kalboms, ja kalbama tik Žaliajame Kyšulyje, ją visame pasaulyje moka tik apie pusę milijono žmonių – ir todėl net visokiose „Google Translate“ sistemose jos nėra. Mindelą Sezarija vienoje dainų vadina „Kreolų Roma“.

Sezarijos Evoros muziejuje

Sezarijos Evoros muziejuje

Mindelui, kaip ir turistinei Sal salai, pradžią davė geografinė padėtis: dar XIX a., kuomet šis natūralus uostas buvo puikiausia stotelė iš Europos į Pietų Ameriką plaukusiems garlaiviams. Žaliasis Kyšulys – tiksli pusiaukelė tarp abiejų dviejų žemynų!

Ta pusiaukelė svarbi ir dabar: tik garlaivius pakeitė kruiziniai laivai, didžiųjų valstybių kariniai laivai bei visa gausybė prabangių jachtų. Visi jie plaukia per Atlantą. Mažai pakeliui tokių smagių stotelių, kaip Mindelas!

Jachtos Mindelo uoste

Jachtos Mindelo uoste puikiai matosi iš pakrantės promenados

Mindelo jachtų prieplaukos bare gausu skelbimų, kuriuos palieka kitokie “keliautojai”. Pavyzdžiui toks: „Mano vardas Nana, aš iš Ganos, gyvenu Mindele ir jau pribrendau kirsti Atlantą į Karibus ar Pietų Ameriką. Turiu patirties plaukimuose tarp salų. Galiu jachtoje budėti naktimis. Taigi, susisiek, jei tau reikia darbštaus vyro, kuris pasirūpins, kad jūsų kelionė būtų saugi“. Arba “Mano vardas Maksvelas, aš iš Ganos ir, kaip daugelis jūsų, svajoju perplaukti Atlantą. Galiu padėti su laivo priežiūra.”. Tai – daugybės afrikiečių ilgametė „kelionė į vieną pusę“: plaukia į Pietų Ameriką ar Karibus, kur nereikia vizos, tada pėsti eina per Centrinę Ameriką, idant nelegaliai kirstų išsvajotąją JAV sieną. Pamenu, kai keliavau po Panamą, galvodavau, kaip jie kerta Atlanto vandenyną – juk tai taip brangu. Dabar supratau.

Jachtos savininkai valtele nuo jachtos plaukia į krantą

Jachtos savininkai valtele nuo jachtos plaukia į krantą

Apie Mindelą skaičiau baisių pasakojimų: apie siaučiančias plėšikų ir kišenvagių gaujas, apgavystes ir pan. Tačiau vietinis patikino, kad tai – jau praeitis, „valdžia rimtai sustiprino policiją“. Iš tiesų, Mindelo centras apšviestas. Ir nors buvo vienas-kitas prašinėtojas, Sal saloje nemalonių incidentų tikrai buvo daugiau. O turistų Mindele – irgi daug! Jie elgiasi kitaip nei Sale. Mornos vakarai, vietos menininkų studijos, kavinių staliukai didingų pastatų balkonuose…

Tiesa, daugelis turistų Mindele stabteli tik vienai dienai. Jiems Šv. Vincento sala – tik vartai į gretimą Šv. Antano salą. Rytiniu keltu, švintant saulei prasiėję Mindelo pakrante, ten išplaukėme ir mes.

Kelte į Šv. Antano salą (kelia valandą ir vienas retų keltų Žaliajame Kyšulyje, kur grafiko daugmaž laikomasi' oro uosto Šv. Antano saloje nėra)

Kelte į Šv. Antano salą (kelia valandą ir, sako, vienas retų keltų Žaliajame Kyšulyje, kur grafiko daugmaž laikomasi)

Šv. Antano sala – didingiausia Žaliojo Kyšulio gamta

„Šv. Antano saloje praleisite tik dieną???“ – negalėdami patikėti stebėjosi sutikti Olandijos žygeiviai. Išvydus Šv. Antano kalnų didingus vaizdus, skardžius, aštrias uolas-bokštus, išties norėjosi pasinerti į tai ilgiau.

Šv. Antano salos 'bokšto slėnyje'

Šv. Antano salos ‘bokšto slėnyje’

Keliauti po Šv. Antano salą yra du būdai. Vienas jų – apsistoti ilgiau kokiame miestelyje. Gal Ponta do Sol salos šiaurėje, kur žvejai kasdien partysia laimikius. O gal Paul apylinkėse, nuostabiame cukranendrių žiedų pilname slėnyje. Kasdien leistis į ilgus žygius. Tokių turistų vis daugiau ir daugiau. Tiesa, skurdžiuose kaimuose visą gyvenimą praleidę Šv. Antano salos gyventojai jų nesupranta: „Jie moka šitiek daug, kad vargtų vaikščiodami visom šitom žemės ūkio terasom, kur aš plušu visą gyvenimą ir, jei tik turėčiau pinigų, su malonumu niekad ten nebeičiau?“. Išties, kas tik gali, emigruoja iš Šv. Antano salos su visam – kas į Sal salą, kas į Europą ar Ameriką (salos sostinėje Porto Novo net pastatytas paminklas savo emigravusio vyro laukiančiai žmonai). 2000 m. saloje gyveno 47000 žmonių, 2019 m. – tik 38000.

Paul slėnyje

Paul slėnyje

Kitas būdas keliauti po Šv. Antano salą, kurį pasirinkome mes – apvažiuoti salą automobiliu. Tiksliau – salos rytus, kur normalesni, trinkelėmis grįsti, keliai. Sustoti prie gražiausių vaizdų. Prie Ruta Cova kraterio, kuris paverstas žemės ūkio lauku (nes per tas kelias dienas, kai lyja, ten prisikaupia vandens – kitur sausa). Prie panoraminių vaizdų į slėnius abipus nuostabiojo Porto Novo-Ribeira Grandė kelio, nutiesto kalnų viršūnėmis.

Šv. Antano salos slėnis

Šv. Antano salos slėnis žvelgiant nuo centrinio kelio

Nuvažiavus vos pravažiuojamu pajūrio kalnų keliu prie Fontanjas kaimo, stovinčio ant kalno krateryje. Ten iki šiol gyvena prancūzų piratų palikuonys, kurių protėviai iš čia puldinėjo laivus…

Panorama su Fountainhas kaimu. Vietiniai prisimena ir giriasi, kad kadais vienas tarptautinis žurnalas ją paskelbė viena gražiausių panoramų pasaulyje

Panorama su Fountainhas kaimu. Vietiniai prisimena ir giriasi, kad kadais vienas tarptautinis žurnalas ją paskelbė viena gražiausių panoramų pasaulyje

Bet, svarbiausia, Šv. Antano salos gamta – nuostabiausia!

Kelias į Fountainhas

Kelias į Fountainhas

Praja (Santiagas) – senutė Žaliojo Kyšulio sostinė

Santiagas – didžiausia Žaliojo Kyšulio sala. Ten gyvena virš pusės šalies žmonių (300 000 iš 570 000)! Bet ji visai neturistinė. Sostinėje Prajoje gali ir valandą praleisti nesutikęs kito turisto. O ir dalis tų keliautojų, kuriuos sutikome, atsidūrė ten per klaidą: „Kai pirkom lėktuvo bilietus, tai galvojom, kad, aišku, reikia skristi į sostinę, o čia, Žaliajame Kyšulyje, pasirodo, dauguma kitur skrenda“.

Prajos švyturys

Prajos švyturys

Praja – tokia gyva, chaotiška Afrika. Šiukšlinos gatvės, minios žmonių ir vaikų. Skurdas – bet kartu ir prekių gausa. Visur – begalinės statybos: vieni neturi pinigų iš karto pastatyti namą ir statosi dešimtmečius. O kitus namus stato emigrantai, kad ten gyventų pensijoje. Žaliasis Kyšulys – dar labiau emigrantų šalis nei Lietuva. Gal pusė Žaliojo Kyšulio piliečių gyvena Portugalijoje, Prancūzijoje, JAV, Liuksemburge…

Nesibaigiančios Prajos statybos

Nesibaigiančios Prajos statybos

Turi Praja šiokį tokį senamiestį su šiokiais tokiais muziejais (etnografijos, nepriklausomybės aktyvisto Kabralo) – deja, jie afrikietiškai menki. ES pinigais nupirkti ekranai dažnai sugedę, išsijungę, nebetaisomi. Nors tikrai nesu archeologijos fanatas, įdomiausias pasirodė Archeologijos muziejus, nes jo tema unikali: daiktai, ištraukti iš aplink Žaliąjį Kyšulį nuskendusių laivų. Ten pamatai, kokius daiktus su savimi turėdavo keliautojai prieš 400, 300, 200, 100 metų… Nuo 300 m. senumo manikiūro rinkinio ir nešiojamo teleskopo iki didžiulio dubens, kuriame gamindavo valgį iš Afrikos į Ameriką plukdomiems vergams…

Freska Žaliojo Kyšulio nepriklausomybės nuo Portugalijos judėjimo vedliui Amilkarui Kabralui ant jo muziejaus

Freska Žaliojo Kyšulio nepriklausomybės nuo Portugalijos judėjimo vedliui Amilkarui Kabralui ant jo muziejaus Prajos senamiestyje

Žaliasis Kyšulys prieš kelis šimtmečius buvo didelis vergų turgus: juos europiečiai kokiame Benine nupirkdavo iš Afrikos vadukų ir “kokybiškesnius” šičia perparduodavo kelionei per Atlantą. Senosios sostinės Cidade Velha (15 km nuo Prajos) centre tebestypso pelourinho kolona, prie kurios, sakoma, rišdavo vergus. Tenai yra ir pilis, ir vienuolyno griuvėsiai, ir katedros griuvėsiai, ir seniausia europiečių pastatyta gatvė tropikuose. Daug kas apleista po prancūzų ir anglų piratų „reidų“.

Ši Cidade Velha gatvė vadinama seniausia Afrikoje europietiško stiliaus gatve

Ši Cidade Velha gatvė vadinama seniausia Afrikoje europietiško stiliaus gatve

Mažai kas žino, bet daug didžiųjų geografinių atradimų prasidėjo būtent Cidade Velha. Kolumbas „atrado“ Ameriką 1492 m., bet neaišku ar būtų apsiėmęs tų kelionių, jei ne 1456 m. atrastos Žaliojo Kyšulio salos. Cidade Velha stojo, maisto atsargas pildėsi ir Kolumbas, ir Vasko da Gama, ir Braziljos “atradėjas” Kabralas.

Kelias per Santiago salą

Kelias per Santiago salą

Dar kitokia Santiago sala tolyn į šiaurę, važiuojant pro gražius kalnus, link Tarafalio kurorto, kur turistai iš Europos ilsisi kartu su vietiniais iš Prajos. Paplūdimys gal net geresnis nei Sal saloje!

Tarafalio paplūdimyje

Tarafalio paplūdimyje

Žaliasis Kyšulys: trečdalis Europos, du trečdaliai Afrikos

Žaliasis Kyšulys – viena vos kelių pasaulio valstybių, kurios, iki jas atrandant europiečiams, buvo išvis negyvenamos! Portugalams čia įkūrus koloniją, į Žaliąjį Kyšulį ėmė keltis ir baltaodžiai europiečiai, ir juodaodžiai afrikiečiai. Jie visiškai susimaišė. Remiantis DNR tyrimais, šiandien vidutinis Žaliojo Kyšulio pilietis turi maždaug trečdalį europietiško ir du trečdalius – afrikietiško kraujo.

Ribeira Grande mieste vietiniai parplaukė su laikmikiu

Ribeira Grande mieste Santo Antao saloje vietiniai parplaukė su laimikiu ir traukia valtį į krantą

Ir visas Žaliasis Kyšulys pasirodė tarsi būtų trečdaliu Europa, dviem trečdaliais Afrika.

Taip, “Susiliejus žemynams”, Žaliajame Kyšulyje gimė nauja, sava kultūra. Su sava muzika ir šokiais, sava kreoline kalba (seniausia iš visų tokių „maišytų“ kalbų), savo virtuve. Garsiausias patiekalas – kačupa, tokia „košė“ iš pupų ir kukurūzų, kurios skoniui atsvarą duoda kartu patiekiama linguica dešra arba sūri žuvis. Kitas kačupos variantas – sriuba.

Kačupa guisada, paprastai valgoma pusryčiams (sriubinė versija - pietums ar vakarienei)

Kačupa guisada, paprastai valgoma pusryčiams (sriubinė versija – pietums ar vakarienei)

Bet daug kitų dalykų Žaliajame Kyšulyje – tarsi perkelti arba iš Europos, arba iš žemyninės Afrikos.

Iš Europos – greitas mobilus internetas, gana tvarkingi kurortai ir miestų centrai, pėsčiųjų promenados ir aikštės, nesukiužę taksi automobiliai, asfaltuoti pagrindiniai keliai ir net viena-kita automagistralė, geri viešbučiai ir nauji daugiabučiai. Į tokias erdves “stereotipinė” Afrika “įlenda” tik truputį. Na, netgi plačiausioje Sal salos magistralėje automobilį supurto didelės duobės; po Santa Marijos kurortą laksto laukiniai šunys; už internetu užsakomus viešbučius buvo neįmanoma atsiskaityti kredito kortele (reikėjo net banko pavedimo); ilgai prausiantis karštas vanduo ir gerame viešbutyje kartais baigdavosi, o ant sienos kabojo įspėjimai, kad elektra, būna, visoje saloje dingsta (mums nedingo).

Restoranas paplūdimyje Sal saloje - galėtų būti ir kur Italijoje

Restoranas paplūdimyje Sal saloje – galėtų būti ir kur Italijoje

Tarp europietiškų dalykų Žaliajame Kyšulyje, deja, ir kainos. Turistiniuose restoranuose, viešbučiuose, taksi, suvenyrų krautuvėse ir t.t. Tik vietiniai dalykai (pvz. vietinis maistas) – pigesni. Užtat lėktuvo bilietai, autonuoma – dar brangiau, nei Europoje!

Europietiškoje Santa Marijos (Sal) pėsčiųjų gatvėje

Europietiškoje Santa Marijos (Sal) pėsčiųjų gatvėje

Afrika prasideda anapus tų „Europos oazių“. Net iki pagrindinių lankytinų vietų gali vesti tik visureigiams pravažiuojami siauri keliai ar dykumų vieškeliai. Lėktuvų grafikai nuolat kaitaliojasi (štai vieno skrydžio laiką per kelias savaites man pakeitė tris kartus), keltai atidedami valandoms ir paroms. 5 val. vietinių avialinijų skrydyje Lisabona-Salas-Praja nieko nesiūlė nei valgyti, nei gerti (net nepardavinėjo). Sal saloje išsinuomotame visureigyje degė visos(!) įspėjamosios lemputės, važiuodamas jis barškėjo, pavaros vos persijunginėjo, keturių varomų ratų režimas neveikė išvis.

Kelias į Olho Azul, vieną populiariausių Žaliojo Kyšulio lankytinų vietų (Sal sala)

Kelias į Olho Azul, vieną populiariausių Žaliojo Kyšulio lankytinų vietų (Sal sala)

Daug kas Žaliajame Kyšulyje padaryta, pastatyta atmestinai, greitai sulūžta ir nebėra remontuojama (kėdės nulaužtais atlošais, išdaužytos lempos, ar Cidade Velha turistiniai QR kodai, juos nuskaičius nurodantys į interneto puslapį „Domeno vardas nepratęstas“…). Vietiniai pasakojo tokias istorijas: „Šiuose Šv. Antano salos kaimuose žmonės jau 4 metus gyvena be vandens, nes prieš ketverius metus buvo gaisras, vamzdžiai sudegė, o valdžia visąlaik tik žada ir žada remontuoti“.

Sal salos sostinė Espargosas - vietinių miestas toli nuo jūros. Čia jau nėra 'europinės tvarkos', daug šiukšlių

Sal salos sostinė Espargosas – vietinių miestas toli nuo jūros. Čia jau nėra ‘europinės tvarkos’, daug šiukšlių

Žmonių mentalitetas irgi – trečdalis Europos, du trečdaliai Afrikos. Sutikome darbščių, paslaugių žmonių, gidų, viešbučių šeimininkų – tarsi Europoje. Bet gausu ir žemyninei Afrikai būdingos darbo kultūros atstovų: aptarnavusių be galo ilgai ir lėtai, sumaišiusių užsakytus patiekalus, miegojusių ant prekystalio ir t.t. Nieko keisto, kad daugelį Žaliojo Kyšulio parduotuvių dabar valdo… kinų imigrantai: jie dirba greitai, sąžiningai, ilgai, siūlo kaip tik tai, ko reikia ir turistui, ir vietiniui, gerom kainom…

Santa Marijos restorane.

Santa Marijos (Sal sala) restorane, skirtame turistams ir turtingiems vietiniams.

Užvis nemaloniausi Žaliajame Kyšulyje – „afrikietiško stiliaus įkyruoliai“. Kabinėjasi ne tik prekijai ar prie viešbučių neršiantys „ekskursijų stumdytojai“. Daug ir grynų apgavikų: „Aš iš tavo viešbučio, ar mane prisimeni?“ (standartinė „regioninė“ apgavystė, jau buvau patyręs Gambijoje ir Luksore).

Prekijas Prajos gatvėje siūlo prekes. Kadangi Prajoje turistų mažai, tai prekijai čia siūlo ir vietiniams - šiuo atveju, restorano padavėjai

Prekijas Prajos gatvėje siūlo prekes. Kadangi Prajoje turistų mažai, tai prekijai čia siūlo ir vietiniams – šiuo atveju, restorano padavėjai

Jei per valandą Sal saloje prisikabindavo tik vienas ar du įkyruoliai, dar gerai. Būna, ištisi jų būriai “neršia” prie viešbučių. Reikia „turėti šarvą“: jei nemokėsi ignoruoti ir nueiti, leisies į kalbas, atostogos nebus malonios. Tiesa, net ir ignoravimas ne visada padėdavo: štai vienas „veikėjas“ bandė lipti į mūsų automobilį, negavęs pinigų rėkė, rodė mums vidurinius pirštus. Kitas ilgai sekė iš paskos kur beeitume – atstojo tik pasiskundus policijai (pareigūnų turistinėse vietose daug). Net „Eiliniai prekijai“ nepardavę prekės neslėpdavo pikto nusivylimo: tarsi ką iš jų pirkti būtų buvusi mano pareiga, o kadangi nepirkau – esu blogas žmogus. Tokiom akimirkom tikrai nejaučiau išgirto Žaliojo Kyšulio „Morabeza“ (svetingumo)!

Kroksų nuomotojai akmenuotame Sal paplūdimyje prie ryklių

Kroksų nuomotojai akmenuotame Sal paplūdimyje prie ryklių

Tiesa, tokius „įkyruolius“ išlepina patys turistai, „už nieką“ ar „kad atstotų“ jiems duodami Afrikoje milžiniškas pinigų sumas. Štai koks norvegas numeta 5 eurus ir galvoja „duodantis centus“, o Žaliajame Kyšulyje tai gali būti dienos alga: išgirdę apie šitokią „dovaną už įkyrumą“, dar daugiau vietinių ima kabinėtis prie turistų… Būtent todėl daugiausia įkyruolių sutikome Sale, kur turizmas masiškiausias: kitose salose tokių buvo tik vienetai.

Turistai Žaliajame Kyšulyje dažnai vežiojami afrikietišku stiliumi - pikapų bagažinėse

Turistai Žaliajame Kyšulyje dažnai vežiojami afrikietišku stiliumi – pikapų bagažinėse

Ir afrikietiška, ir europietiška net ir Žaliojo Kyšulio salų valiuta: kone visur priima ne tik vietos eskudus, bet ir eurus (tiesa, dažniausiai prastesniu kursu). Ne tik kad priima: daugybę kartų buvo taip, kad, man sumokėjus eskudais, davė grąžą eurais. Arba atvirkščiai. Arba davė grąžą eurais/eskudais perpus, tarsi tai būtų skirtingos tos pačios valiutos monetos.

Žaliojo Kyšulio eskudai su didžiausia šalies žvaigžde - Sezarija Evora

Žaliojo Kyšulio eskudai su didžiausia šalies žvaigžde – Sezarija Evora

Žaliasis Kyšulys – įdomus langas į Afriką

Žaliasis Kyšulys nustebino! Ir daug ką iš tų, kurie ten keliauja, maloniai nustebina.

Dažnas važiuoja tikėdamasis daug mažiau: „Tik kažkokios mažos salelės palei Afrikos krantus, na, bet kitur jau buvom, Egiptus ir Turkijas aplankėm, pabandom čia, norim ten, kur čia karšta visus metus“. O randa šalį su unikalia kultūra, istorija, didingais ir labai įspūdingais kalnais ir skardžiais. Ir su gana tvarkingais, moderniais kurortais, miestų centrais.

Ekskursija bagiais Sal saloje

Ekskursija bagiais Sal saloje – kol kas jie važiuoja vienintele salos magistrale. Tolumoje matosi mėlynas TUI autobusas: daugiau nei pusę turistų į Žaliąjį Kyšulį atveža ši tarptautinė agentūra

Minusų Žaliajame Kyšulyje tikrai yra: šalis tik po truputį veržiasi iš skurdo liūno, o ir kainos ten nemažos (ypač pridėjus, kiek kainuoja ten nukeliauti). Bet tokių minusų turistams čia mažiau nei daug kur vadinamojoje “Juodojoje Afrikoje”, tad ši šalis daug kam tampa puikiu langu į visą žemyną.

Žaliojo Kyšulio lankytinų vietų žemėlapis. Viliuosi, jis padės susiplanuoti savo kelionę į Žaliąjį Kyšulį.

Žaliojo Kyšulio lankytinų vietų žemėlapis. Viliuosi, jis padės susiplanuoti savo kelionę į Žaliąjį Kyšulį.

Komentarai
Straipsnio temos: , , , , , , , , , , , , , , , , , , , , , , , , , , , , , , , , , ,