Išskleisti meniu

Kenija

Kenija – Afrikos kaleidoskopas

Kenija – Afrikos kaleidoskopas

| 2 komentarai

Kenija turi viską, kas iškyla prieš akis išgirdus žodį “Afrika”.

Rodos begalinėse Kenijos savanose ramiai ganosi ištisos kaimenės iš zoosodų pažįstamų žvėrių: drambliai, liūtai, leopardai, raganosiai, begemotai, galybė visokiausių antilopių…

Kenijos miesteliuose ir kaimuose triukšmingai švenčia 42 tautybių žmonės: spalvingais drabužiais, senomis tradicijomis. O Kenijos kurortuose kiekviena metų diena – vienodai karšta.

Njalio paplūdimys Mombasoje

Njalio paplūdimys Mombasoje

Bet kartu Kenija – viena skurdžiausių pasaulio šalių, su baisiais milijoniniais lūšnynais, pavojingomis ligomis ir nusikaltėlių gaujomis, kurios neatsargiuosius skaudžiai baudžia.

Be to, Kenija vis dar nuotykių žemė, kur niekas – net kelionė su grupe – nevyksta taip, kaip numatyta.

Aš patyriau visokią Keniją, tiek nepriklausomai, tiek organizuotai. Čia – mano įspūdžiai bei idėjos kelionei į šią šalį – tikrą Afrikos kaleidoskopą.

Masajų kaimas Kenijoje

Masajų kaimas Kenijoje. Ši žymiausia iš Kenijos tautų Kenijoje gyvena panašiai, kaip ir per amžius: rengiasi tautiniais rūbais, augina gyvulius kaimo centre, gyvena dūminėse pirkiose.

Safariai – priešistorinis gyvūnų pasaulis

Už tai, kad Kenija – viena populiariausių Juodosios Afrikos šalių kelionei, labiausiai reikia dėkoti gyvūnijai. Tiems, rodos, priešistorinio pasaulio vaizdams iš daugybės Kenijos nacionalinių parkų, kur laisvai ganosi milijonai žvėrių, jie poruojasi, medžioja vienas kitą, žindo vaikus nekreipdami dėmesio į žmones – tarsi visos mūsų civilizacijos nė nebūtų.

Kažin ar yra keliautojų, kurie nepasijunta priblokšti kai pirmą kartą iškiša galvas pro automobilio stogą apsidairo didžiausiame iš nacionalinių parkų Masai Maroje ir pamato, kaip kiekvienoje šalikelėje ir net ant kelio rutuliojasi scenos iš kokio gamtos dokumentikos filmo. Jokios nuotraukos ar videosiužetai to neperteiks: žiūrėdamas nuotraukas, nejučia galvoji, kad tai tikriausiai labai reta scena, kurią fotografas ar operatorius su specialia technika “gaudė” mėnesius. O iš tikro Kenijos savanose gyvūnų tiek ir jie prisileidžia taip arti, kad kiekvienas turistas kiekvieną kelionės dieną galėtų nufilmuoti visai profesionalų filmą apie gamtą.

Masai Maros nacionaliniame parke 'bučiuojasi' gepardai

Masai Maros nacionaliniame parke ‘bučiuojasi’ gepardai

Kelionė “pas gyvūnus” vadinasi safaris ir tai – populiariausia Kenijoje turistų pramoga. Senais laikais, beje, safariais vadindavo medžiokles, kurios dabar nacionaliniuose parkuose uždraustos. Turistai pasirodė besą geresnis pajamų šaltinis, nei medžiotojai…

Safarį Kenijoje pirkome organizuotą, su nedidele grupe, nes taip labiau apsimoka. Daugelis safariu pradeda kelionę į Keniją, kai kurie iš viso į Keniją vyksta vien dėl safario, stengdamiesi išvengti (ne visada sėkmingai) to kito, neturistinio, skurdaus ir pavojingo Kenijos veido. Mes safariu kelionę užbaigėme. Safarių pasirinkimas internete – milžiniškas, kiekvieną dieną jų organizatoriai iš Nairobio į įvairiausius parkus išveža turistų grupes – kai kurias 2-3, kai kurias net 14 dienų. Per 6 dienas aplankėme keturias gyvūnų zonas (be Masai Maros dar Nakuru, Naivašos ir Amboselio), kurios ir yra tarp populiariausių.

Zebrų kaimenė prie Nakuru ežero

Zebrų kaimenė prie Nakuru ežero, kurio vandens lygis vis kyla ir todėl pražudo aplinkinius miškelius

Plačiau: Kenijos safarių parkai – pirmykštis gyvūnų pasaulis

Keliautojams – europinės kainos, bet afrikinė kokybė

Safaris ir mums, ir daugeliui – pati brangiausia kelionės dalis. Daugiausia dėl to kalta Kenijos politika. Visos Kenijos lankytinos vietos turi tris-keturias kainas: piliečiams, gyventojams, afrikiečiams iš aplinkinių šalių ir turistams iš toliau. Ir skirtumas tarp jų nesimbolinis: jei kaina vietiniams, tarkime, 200 šilingų, tai turistinis bilietas atsieis kokius 1200. Kitaip sakant, bus net brangesnis, nei už panašią vietą mokėtum Vokietijoje ar Prancūzijoje. O bilietai į kai kuriuos nacionalinius parkus neafrikiečiams atsieina ir protu sunkiai suvokiamus 80 JAV dolerių žmogui dienai.

Deja, mokėdamas europines ar didesnes kainas europinės kokybės nenusiperki: per safarį patyrėme ir prisižiūrėjome visko, nuo prastuose keliuose skęstančių automobilių iki pro kiaurą stogą naktį užpiltos mūsų lovos. O apie šiltą vandenį Kenijoje išvis beveik pamiršome (na, kai nuolat +20 – +30, nelabai ir reikia). Ten pradedi galvoti ne kad būtų wifi (jo beveik niekur nėra), o kad pakaktų bent elektros fotoaparatui pasikrauti (dalyje nakvynės vietų ji dingdavo ar būdavo nakčiai išjungiama; net per tautinių šokių pasirodymą Nairobyje teatre šviesa staiga išsijungė, o pripratę šokėjai šoko toliau lyg niekur nieko).

Ką tik ištrauktas užklimpęs safarių mikroautobusas prie Amboselio nacionalinio parko

Ką tik iš purvo ištrauktas užklimpęs safarių mikroautobusas prie Amboselio nacionalinio parko. Safarių vairuotojai it džipų entuziastai nuolat padeda vieni kitiems: iš viso per safarį apie valandą kasdien praleisdavome laukdami, kol vairuotojas ištrauks kokį užklimpusį konkurentų mikroautobusą, pamėgins vėl užvesti vandens užpiltą jo variklį ar persisodins jo turistus

Bet reikai žiūrėti į tai kaip į nuotykį! Įdomu ir džiugu – mažai kur svarbiausiose pasaulio lankytinose vietose dar gali pasijusti ne kaip eilinis paslaugos pirkėjas, gaunantis lygiai tokią pat patirtį, kaip milijonai kitų, o kaip koks turizmo pradininkas prieš 100-200 metų, kai bet kokius planus lengvai sužlugdydavo pasikeitęs oras, pažliugęs kelias ar koks nesusipratimas.

Dar daugiau tokių nuotykių mūsų laukė savaitę keliaujant po Keniją nepriklausomai. Taip važinėjant ne po safarių parkus Kenija jau – pigi šalis. Gal ne tokia pigi, kaip Pietų ar Pietryčių Azija, bet už Lietuvą pigesnė kartais. Transportas ar valgis Kenijoje atsieis ne daugiau pusės to, ką sumokėtumėte Lietuvoje, gėrimai – kartais tik trečdalį ar penktadalį tos kainos (aišku, tik ne tose kavinėse, kur būsite užvežti safario metu). Aišku, viskas ir paprasčiau: Kenijos virtuvė tokia, kad “kuo daugiau žmonių pašerti kuo pigiau” (o užsienio virtuvės restoranų – mažai), rinkodara – tai rankomis tapytos reklamos ir t.t.

Pakelės parduotuvės neturistiniame miestelyje

Pakelės parduotuvės neturistiniame miestelyje

Kenijos kurortai ir paplūdimiai

Įdomiausia vieta nepriklausomai patirti Keniją – jos pajūris. Vietiniais autobusais nuvažiavome nuo istorinio Lamu miesto prie Somalio sienos iki antrojo pagal dydį didmiesčio Mombasos Tanzanijos pašonėje. Pakeliui išvydome visokiausius Kenijos veidus: nuo kaimų su iš molio drėbtomis trobomis iki europiečių numylėtų kurortų (Malindis, Vatamu, Kilifis), nuo istorinių prekybinių miestelių iki sukarintų “pavojingų zonų”, kur autobusus lydėdavo kariuomenė ir visiems keleiviams kas 20 km kratymosi žvyrkeliu tekdavo išlipti į eilinę “pakelės pasų kontrolę”.

Jeigu tokiems nuotykiams dar jaučiatės nepasirengę, lankykite tik Malindžio-Mombasos pajūrio ruožą, kur pagrindiniai keliai asfaltuoti, paplūdimiai visus metus atrodo it karštas smėlėtas rojus bei pilna didelių “standartinių” viešbučių. Ir baltaodžius turistus dažniau susitiksi.

Holi šventė Mombasos paplūdimyje

Prieš indų šventę holi, kurios metu vieni kitus taško dažais, išsidažę vaikai prausiasi Mombasos paplūdimyje. Indus į Keniją užvežė britai ir nors po nepriklausomybės daug jų išvyko (liko ~100 000), ši mažuma iki šiol įtakinga ir dažniau sutinkama turtingesnėse bei turistinėse zonose

Tačiau net kurortuose atvykėliai neužgožia vietinių. Netgi tenai galima pajusti gerą žiupsnį tos tikrosios Kenijos. Labai jaunos, kur mamos susilaukia po 4-5 vaikų, o gyventojų amžiaus vidurkis – 19 metų. Kur dar 1999 m. gyveno 29 mln. žmonių, o 2018 m. – jau arti 50 mln. “Kiek vaikų turite?” “Jų neskaičiuojame, skaičiuojame tik suaugusius” vėliau, jau šalies gilumoje, mums pasakojo ryškių tautinių rūbų išgarsintos masajų tautos kaimo vado sūnus. Ypač kitoks nei mūsuose Kenijoje požiūris į švarą ir tvarką: kurortų gatvėse nestebino šiukšlių krūvos, pripratau ir prie besišlapinančių žmonių, tačiau išvydęs ant šaligatvio besituštinančią moterį vis tiek nustebau.

Viešas takas į Mombasos paplūdimį, kuriuo ateina vietiniai

Šiukšlinas viešas takas į Mombasos paplūdimį, kuriuo ateina vietiniai. Iš abiejų pusių šonuose – viešbučių teritorijos. Ten – kitas pasaulis, švara, tvarka, o pamėginusius per jas išeiti į miestą bemat sustabdydavo apsauginiai ir kreipdavo į šį viešą taką.

Visgi, kartu Kenijos pakrantė ir smarkiai skiriasi nuo likusios Kenijos, netgi siekia nepriklausomybės. Mat pakrantėje dauguma gyventojų – musulmonai. Kenijos “vidinė dalis” prieš 100 metų, europiečių akimis žiūrint, “laukinė ir necivilizuota”, kai tuo tarpu pakrantė dar prieš 500 metų priėmė islamo civilizaciją, musulmonišką verslo kultūrą. Todėl, priešingai likusiai Kenijai, Kenijos pakrantės miestai turi senamiesčius (Lamu, Mombasa), o apylinkių miškuose stūkso žymūs apleistų miestų griuvėsiai (Gede prie Malindžio, Takva prie Lamu). Kenijos pakrantės ir europiečių kolonizuotos anksčiau: dar pirmieji portugalų užkariautojai ten paliko savo pėdsaką.

Užtat Kenijos pakrantėse nepamatysi gyvūnų, išskyrus įkyrokas beždžiones, kurios, pamačiusios maistą mūsų rankose, nelaukdamos, kol pašersime, pačios šoko ant galvos ir dar mėgino patikrinti, ar maiše nėra daugiau. Paklausti “Ar čia yra gyvūnų?” vietiniai beždžionių nė nepaminėjo: pripratę prie jų taip, kaip mes prie kačių ar šunų.

Mombasos senamiestis

Mombasos senamiestis

Plačiau: Kenijos pakrantė – autentiški Afrikos kurortai

Trys Kenijos bėdos: nusikaltėliai, apgavikai ir ligos

Visa Kenija susiduria su trimis didžiausiomis bėdomis.

Pirmoji jų – uodų platinamos ligos. Kas dvidešimtas žmogus, pasaulyje mirštantis nuo maliarijos, miršta Kenijoje. Kenijos pakrantėje maliarija kasmet užsikrečia 8% visų gyventojų, o šalies vakaruose – visi 40%. Ir maliarija tik viena daugelio ligų… Laimė, maliariniai uodai aktyvūs tik naktį (~15% nuo 18 iki 20 valandos, likę – nuo 8 valandos iki ryto). O daugelyje viešbučių virš lovų yra tinkleliai nuo uodų. Deja, jie neretai suplyšę, sudurstyti iš daugelio dalių ir todėl nepalikti jokio tarpelio – menas. Todėl uodai mus ne kartą sugėlė, nors nakčiai net purškėmės priemonėmis nuo jų. Vengdami šalutinio poveikio nevartojome vaistų nuo maliarijos, tačiau tikimybė, kad bent vienas įgėlęs uodas platino maliariją, nėra didelė (pabuvus savaitę pajūryje gal 1/500 ar 1/1000). Kita vertus, maliarijos inkubacinis periodas gali būti ir metai, todėl per tiek laiko pakilus temperatūrai reikės nerimauti.

Išskleistas tinklas nuo uodų Masai Maros nacionalinio parko palapinėje-namelyje.

Išskleistas tinklas nuo uodų Masai Maros nacionalinio parko palapinėje-namelyje. Šitas, rodos, buvo neskylėtas ir tik iš vienos dalies, tad lengviau išskleidžiamas.

Antroji Kenijos rykštė – nusikaltėliai. Kenija – be galo nesaugi šalis, ir kiekviena vieta, kur yra bent kas gero (daugiabutis, vila, parduotuvė), įtvirtinta tarsi fortas: bent keli apsaugininkai, aukštos elektrinės tvoros. Kurortų pagrindinėse gatvėse situacija gal kiek geresnė, bet daugelyje Kenijos vietų nė patys keniečiai nedrįsta vaikščioti lauke sutemus. Todėl gyvenimas Kenijoje eina kiek kitokiu ritmu, nei pas mus: parduotuvės atsidaro labai anksti, tačiau iš karto po saulėlydžio viskas spėriai užveria duris, darosi nejauku (kadangi Kenija yra ties pusiauju, dienos-nakties trukmė čia visus metus vienoda, todėl nėra taip, kad žiemomis viskas dirbtų trumpiau).

Dėl nesaugumo Kenijos miestuose išvysi ir keistų reiškinių, apie kuriuos paklausęs vietinių sulaukdavau pribloškiančių atsakymų. Štai kažkoks “praeivis” Nairobyje pasiūlė vairuotojui aplenkti kamštį šonine gatvele, o vairutojas pasiuntė jį lauk. Kodėl? “Čia tokių viliotojų pilna: iš tikro tose šoninėse gatvelėse jau laukia nusikaltėliai ir apiplėšia” – paaiškino. Pastebėjau, kad ant daugelio automobilių veidrodėlių, netgi langų stiklų išgraviruotas automobilio numeris. Paaiškinimas: “Kad jei kas pavogs, negalėtų panaudoti sau ar parduoti, nes numeris neištrinamas”. Važiuojant Nairobio gatvėmis vakarais nuolat akina stacionarių fotoaparatų žybsėjimas, tarsi visi vairuotojai viršytų greitį. “Čia ne greičio kameros” – paaiškino vietinis – “Jos fotografuoja visus automobilius dėl saugumo”. Nė vienoje valiutos keitykloje nepavyko iškeisti dolerių kupiūrų, išleistų anksčiau, nei 2006 m. (“Kenijoje jas labai gerai moka padirbti”). O užmiestyje šalikelėse vis pastebėdavau užrašus “Žemė neparduodama!”. Kam? Vietiniai patvirtino, kad atspėjau teisingai: “Kenijos nusikaltėliai dažnai mėgina parduoti svetimą žemę, todėl tie, kas žemės nepardavinėja, taip užsirašo, kad atvykę ‘pirkėjai’ iškart suprastų esą maustomi”. Su nusikaltėliais susidūriau ir asmeniškai: iš manęs Nairobio oro uoste pavogė kuprinę.

Įtvirtintas kiemas Mombasoje

Įtvirtintas kiemas Mombasoje. Virš tvoros – dygliuota viela, virš jos – elektrinė tvorelė, virš kiemo – horizontalios grotos. O čia dar atrodo skurdoki namai.

Kenijoje daugiau nei kur kitur pasaulyje mačiau agresyvumo apraiškų: nuo visai rimtų muštynių ryte belaukiant autobuso iki šaižaus ginčo Nairobyje nusileidusiame lėktuve (kenietis garsiai iškeikė europietį turistą, neva tas specialiai atidarė lagaminų dėtuvę taip, kad trenktų keniečiui į galvą). Jeigu vietoje turisto būtų buvęs aršus vietinis, tikriausiai irgi būtų prasidėjusi kova – bet europietis apsiribojo apsaugos iškvietimu.

Palyginus su kitom dviem, trečioji Kenijos bėda daug švelnesnė: apgavkai ir prašinėtojai. Pastarųjų gausiausia kurortuose: pristoja ir eina šalia, ką nors siūlydami ar ko nors maldaudami. Pakanka ignoruoti. Dažniausios apgavystės: prašoma pinigų labdarai, kai iš tikro jie naudojami visai kitam; iš turisto imamos didesnės kainos ar nutręšiama kelis kartus už tą patį. Kaip ten bebūtų, per apgavystes, su kuriomis susidūriau, didelių sumų nepraradau ir, tiesą pasakius, netikėtai ženkli dalis Kenijos gyventojų (virš pusės) pasirodė sąžiningi, už prekes ir paslaugas išsyk ėmė “vietines” kainas. Bent jau neturistinėse zonose. Ir kabinėjosi mažiau, nei Indijoje ar Maroke.

Armija tuoj lydės mūsų autobusus

Armija tuoj lydės autobusų konvojų iš Lamu į Mombasą (viename jų sėdime mes). Palyda skirta apginti nuo Somalio teroristų ir pagrobėjų. Prieš lipdami buvome apgauti su kaina, o stotelėje tarp vietinių kilo muštynės – bet tai nėra karių reikalas. Islamistinis terorizmas, tuo tarpu, nors yra garsiausia Kenijos problema (per pastarąjį dešimtmetį pražudyta šimtai žmonių), tokia reta, kad turistui su ja susidurti šansų labai mažai.

Tačiau vis tiek privalai turėti šarvą, ypač kur važiuodamas su vietiniais vairuotojais. Kenijoje apgaudinėja net “Uber”. Negalėdami pareikalauti daugiau pinigų (kaip darytų taksistai), vairuotojai sugalvojo ištisas schemas: štai žiūrime “Uber” programėlėje, kad iškviestasis vairuotojas nesijudina iš vietos. Užtat tuoj pat privažiavo kitas vairuotojas. “Dabar aš čia, aš irgi Uber vairuotojas” – aiškino – “Buvusį užsakymą atšaukite, nieko nekainuos, ir sėskite pas mane”. Iš tikro, aišku, atšaukimas būtų kainavęs, ir nemažai – “bauda” atitektų pirmajam vairuotojui. O naujasis vairuotojas būtų mus vežęs nemokėdamas procento “Uberiui”. Manau, kad abudu vairuotojai buvo sutarę, nes iškviestasis vairuotojas pajudėjo iš vietos link mūsų tik tada, kai “prisikabinęs nekviestas” vairuotojas nuvažiavo. Ir tokių schemų dar patyriau ne vieną…

Kenijos miestai – naujoji Afrika

Daugybė Juodosios Afrikos šalių yra savotiškas pasaulio užkampis (pvz. Namibija ar Gambija), kur visi miestai – lyg peraugę kaimai, beveik be šviesoforų ar dangoraižių. Tik ne Kenija. Mombasa – milijoninis miestas, o Nairobis – pasaulinis didmiestis, kur gyventojų daugiau, nei visoje Lietuvoje.

Nairobis žvelgiant nuo aukščiausio jo pastato - Dž. Kenjatos konferencijų centro

Nairobis žvelgiant nuo aukščiausio jo pastato – Dž. Kenjatos konferencijų centro

Po Nairobio centrą zuja žmonių minios (net prasilenkti sunku!), šiukšlinose gatvėse veikiančių parduotuvėlių pardavėjai kiekvieną turistą “kabina” žodžiu mzungu (reikšmė: “Baltaodis!”).

Dešimtys kilometrų nuo ten yra kitokie Nairobiai. Lūšnynai, baisesni nei regėjau kur kitur pasaulyje. Visai šalia jų – turtingi (Kenijos masteliais) miesto Vakarai, pamažu pereinantys į kalvotą priemiesčių gamtą. Ten – dauguma svarbiausių lankytinų vietų: mielų gyvūnų našlaitynai, seni britų dvarai ir net ištisas nacionalinis parkas. Bet Kenijos miestuose svarbiausios net ne konkrečios lankytinos vietos, o atmosfera.

Šėrikas išveda drambliukus

Šėrikas išveda drambliukus [po kasdienio šėrimo Šeldriko našlaityne Vakarų Nairobyje. Jų vietą užima laukiniai karpočiai

Naujosios Afrikos atmosfera – mėginančios, nepaisant baisaus skurdo ir atsilikimo, paragauti šiuolaikinio pasaulio. Naujosios Kenijos simboliu galėtų būti “mPesa” – unikali mokėjimų sistema, galiojanti net miestelių krautuvėse be elektros. Atsiskaitoma, galima sakyti, per SMS, siunčiant visokiausius kodus: Kenijoje mažai prekybininkų turi internetą ar kortelių skaitytuvus, o mobilieji telefonai ten vis dar beveik vien neišmanieji – bet poreikis atsiskaityti negrynaisiais atėjo ir į Keniją. Tiesa, “mPesa” sukūrė ne Kenijos ir net ne Afrikos gyventojai. Kol kas viskas, kas technologiškai pažangu, į Keniją atvežama iš Europos ar Azijos. Dažniausiai tai daro investuotojai, besitikintys: “dabar jau tikrai Kenija ir Afrika pakils, dabar pats laikas užsiimti rinkos dalį”…

Mados Kenijos traukinyje

Mados Kenijos traukinyje. Vyraujančios moterų šukuosenos ten skiriasi nuo mūsiškių.

Kita vakariečių grupė Keniją jau užkariavo. Misionieriai. Kadaise jų atvykdavo daug, bet dabar vietiniai ne mažiau uoliai skleidžia krikščionybės tiesas. Pamenu, kaip vienas afrikietis man žadėjo, kad netrukus jau Afrika siųs misionierius į Europą… Nesvarbu kuriame Nairobio rajone būtum iš kokio sandėlio staiga per visą kvartalą nuskambės puikių garso sistemų leidžiamos gospelo melodijos. Eilinė vietinė bažnyčia pradeda eilines mišias…

Plačiau: Nairobis – Afrikos vartai

Tikėjimas, matatu ir muzika

Kenija (išskyrus pajūrį) – be galo krikščioniška šalis. Niekur pasaulyje nemačiau tiek bažnyčių, visokiausių ordinų vienuolynų, krikščioniškų įstaigų. Tikėjimas ten aštrus ir naujas (dar yra gyvų žmonių menančių, kai šalis buvo pagoniška) – bažnyčios mažytės ir nedidingos, užtat perpildytos žmonių, sekmadieniais mišios vyksta paeiliui be pertraukų, tik viena kalba keičia kitą (anglų, suahelių, mažesniųjų tautų…).

Bažnyčia Nairobyje

Bažnyčia Nairobyje. Tiksliau – kažkoks neaiškios paskirties pastato antras aukštas, į kurį reikėjo užeiti pro prausyklą. Tačiau mišių metu atmosfera karštesnė, nei Lietuvos koncertuose. Susirinko tikra viešpaties armija…

Religiniai šūkiai tapomi net grafičiuose ir ant maršrutinių mikroautobusų matatu, kuriuos Kenijoje būtina išmėginti kiekvienam. Liūdnai pagarsėję jų vairuotojai aplenkia visus kamščius (net negrįstom šalikelėm), “konduktoriai” važiuoja persisvėrę per atdaras (ar jau išpuvusias) duris, šaukdami praeiviams kainas ir atsakinėdami klausimus apie maršrutą (jis niekur neparašytas), o keleiviai grūste sugrūdami (matatu neišvažiuos iš pirmos stotelės, kol bus laisva bent viena vieta – nebent koks mzungu, įkalbintas konduktoriaus, nusipirks papildomą kėdę greta savęs).

Bet tikrasis kiekvieno matatu pasidižiavimas – jo išvaizda ir muzika. Pigesni matatu turi tiesiog didelėm raidėm parašytą pavadinimą, brangesnieji – nuo ratų iki stogo ištapyti pagal kokią nors temą. Vos keli matytų pavadinimų/temų pavyzdžiai: “Dievo palyda”, “Nusikaltėlis” (kas nori į tokį lipti?), “Saugokis!”, “SWAT”, “Donaldas Trampas”, “Džastinas Biberis”, “2 proud”, “Mirusių nigerių asociacija” (šito pavadinimo net garsiai perskaityti Kenijoje nesinorėjo!).

 Matatu “Didelė tauta” Mombasoje, ištapytas JAV vėliavos tematika. Kenija – viena proamerikietiškiausių pasaulio šalių

Matatu “Didelė tauta” Mombasoje, ištapytas JAV vėliavos tematika. Kenija – viena proamerikietiškiausių pasaulio šalių

Brangesniųjų viduje – ir milžiniškos kolonėlės, vietinės popmuzikos klipus “sukantys” skystųjų kristalų ekranai. Vietiniai pasakojo, kad kai kurie žmonės važiavimui į darbą renkasi konkretų “ištiunintą” matatu.

Transportas: nuo motociklų-taksi iki kiniško geležinkelio

Apskritai būdų kelionei po Keniją – daugybė. Po miestus zuja ne tik matatu, taksi, “Uber” ar Indiją primenantys autorikšos (irgi kiekvienas su savo pavadinimu, pvz. “Priekabiavimas”), bet ir boda bodos – taksi-motociklai, kurių vairuotojai įsigudrina už savęs pasisodinti net ir po tris žmones. Jie praverčia per kamščius – “Jei matysite, kad vėluojate, persėskite ant boda bodos”, sakė vienas “Uber” vairuotojas.

Aišku, joks motociklininkas nedėvi šalmų, saugos diržai mikroautobusuose išplyšę, dvipusis dviejų juostų kelias kartais virsta vienpuse keturių juostų gatve, o rimtų avarijų Kenijos keliuose mačiau daugiau, nei bet kurioje kitoje šalyje per tokį laiką. Mat Kenijos keliai – be galo prasti. Neasfaltuotieji (tokių – dauguma) po kiekvieno lietaus virsta upėmis, o tie keli išgrįstieji (magistralių nesitikėk) taip užkišti tranzitiniais sunkvežimiais, kad eismas ten juda vėžlio greičiu. 100 km autobusas vietomis gali važiuoti ir tris valandas, o kartą pora valandų tiesiog prastovėjome vietoje, nes kamštį, kuriame atsidūrėme, vietiniai lenkė iš abiejų pusių, o mūsų safario vairuotojas vienintelis laikėsi taisyklių… Matatu, aišku, būtų buvę greičiau.

Viena daugybės rimtų avarijų, regėtų pakeliui Kenijoje

Viena daugybės rimtų avarijų, regėtų pakeliui Kenijoje. Už kiekvienos susidarydavo kilometriniai kamščiai. Beje, kitoje vietoje apvirtus sunkvežimiui vietiniai puolė skubiai sau rinkti krovinį

Kadangi eismas šitoks, Kenijoje – netikėtai daug vidinių skrydžių. Iš antrojo Nairobio Vilson vietinių skrydžių oro uosto maži lėktuvėliai kyla kas minutę. Turistai, nenorėdami trankytis žvyrkeliais, skrenda į nacionalinius parkus, miestelių elitas – grįžta iš sostinės namo. Jeigu jums atrodo, kad skrydžiai visame pasaulyje yra vienodi, paskraidykite Kenijos vidiniais reisais. Pasijusite lyg grįžę 30 ar 50 metų atgal: registracijos į skrydį vykdomos tušinuku (be kompiuterio), oro uoste gali būti išjungtas vanduo (tą suvokiau tik išsimuilinęs rankas), laukiamosiose salėse – vien tik skirtingi aplūžę baldai, o ne parduotuvės ar restoranai.

Tame Kenijos transporto chaose, kur verdančio gyvenimo stebėjimas pro langus būdavo ne mažiau smagus, nei pats nusigavimas iš taško A į tašką B, yra viena išimtis, kur pasijutau beveik kaip Vakaruose. Naujasis Nairobio-Mombasos geležinkelis. Su postmodernistinėmis stiklinėmis stotimis, nauja infrastruktūra, važiuojantis tiksliai pagal grafiką iki 120 km/h greičiu. Atidarytas 2017 m., nors pagal planą traukiniai į pirmą reisą turėjo išriedėti tik 2018 m. Kenijos žurnalistai netgi tą datą komentavo su ironija – “Kad nors iki kokių 2025 m. atidarytų”, o čia – statybininkai pastatė anksčiau laiko (palyginkit su “Rail Baltica”)!

Chaotiška gatvė Mombasoje

Chaotiška gatvė Mombasoje, kur zuja matatu, krovininiai dviračiai, motociklai, autorikšos…

Kaip tokia sėkmės istorija galėjo įvykti Kenijoje, garsėjančioje visuotine korupcija? Atsakymas: geležinkelį projektavo ir statė kinai. Nepaisant milžiniško Kenijos nedarbo, iki šiol geležinkelyje azijietiškų veidų mačiau nedaug mažiau, nei aftikietiškų: kinai prižiūri, kad viskas eitųsi sklandžiai. Todėl geležinkelis – it gabalėlis šiuolaikinės Kinijos, atkeltas Afrikon.

Kilo daug minčių. Puikiuoju geležinkeliu kasdien važiuoja tik po du keleivinius traukinius į kiekvieną pusę, o krovininių per 485 km kelionę išvis nesutikome… Juo keliauti nelabai patogu, mat geležinkelio stotys ir Nairobyje, ir Mombasoje – užmiestyje, vien iki jų tenka keliauti apie 45 minutes. Atrodo, geležinkelis suprojektuotas visai negalvojant, kaip patogiau žmonėms. Gal geriau būtų buvę ne statyti šitokį šiuolaikinį geležinkelį, o pagerinti pagrindinius kelius bent jau nuo XIX a. lygio iki XX a. lygio?

Mombasos naujoji geležinkelio stotis.

Mombasos naujoji geležinkelio stotis. Nuotraukoje matosi ir kinas prižiūrėtojas

Bet gal ir tokiems projektams jau metas. Gal augant gyventojų skaičiui (2050 m. Kenijoje gyvens 90 mln. žmonių) ir jų kelionių poreikiams geležinkelis “užsikraus”. Gal šis projektas bus pamoka Kenijos gyventojams, kaip kurti infrastruktūrą (kartu su daugybe kitų projektų, kuriuos Kenijoje finansuoja įtakos Afrikoje siekianti Kinijos valdžia).

Galbūt. O gal geležinkeliui, kinams išvykus, baigsis taip, kaip senajam Ugandos-Nairobio-Mombasos geležinkeliui, kurį pastatė dar britai. Kenijai tapus nepriklausoma, jo būklė blogėjo, blogėjo, blogėjo, kol keleiviniai traukiniai Nairobio-Mombasos atkarpą pradėjo važiuoti ~24 valandas, nes greičiau neleido sunykę tinkamai neprižiūrimi bėgiai. Dabar tas geležinkelis tiesiog uždarytas, nebepravažiuojamas, užaugęs žolėmis.

Kairėje - senasis Mombasos-Nairobio geležinklelis

Kairėje – senasis Mombasos-Nairobio geležinklelis, nūnai Mombasos mieste tapęs neoficialiu šiukšlynu. Nuotrauka daryta ryte važiuojant į naujojo geležinkelio stotį – jei būtų bent panaudota senojo geležinkelio trasa, važiuoti į stotį nebūtų reikėję, nes senoji stotis centre

Ir tokių istorijų Kenijoje savo akimis regėjome daug. Viena tipiškiausių – apžvalgos bokšto Gede griuvėsiuose. Kadaise kaimiečiai rinko pinigus už lipimą apsižvalgyti viršun, žadėjo, kad už tuos pinigus pasigerins savo buitį. Dabar apžvalgos bokštas aplūžęs. Pamatęs, kad mėginame kopti, griuvėsių prižiūrėtojas uždraudė ir paragino trauktis netgi iš jo papėdės – dar užgrius. Ir papasakojo: “Iš tikrųjų pinigus, kuriuos rinkdavo kaimui, pasisavindavo keli kaimo lyderiai. Tačiau kai bokštas aplūžo, jie nieko nedarė, kad jį pataisytų, kad ir kiek mes prašėme. Mes, griuvėsių prižiūrėtojai, galėtume suremontuoti bokštą – bet kaimo lyderiai neleidžia: sako, kad bokštas jų, nors nieko su juo nebedaro. Korupcija – didžiausia Kenijos problema”.

Bent jau gerai, kad viešai apie tai kalbama.

Suvenyrų prekyba masajų kaime

Suvenyrų prekyba masajų kaime. Turistinėse vietose šie kaimai uždirba itin daug: suvenyrus pardavinėja 5-10 kartų brangiau nei kitur ir nesidera, o turistai vis vien moka tikėdamiesi pagerinti masajų buitį. Kai kurie masajai net renka 20 JAV dolerių įėjimo į kaimą mokestį. Kur tie pinigai nueina irgi neaišku, nes kaimiečiai gyvena tarsi prieš 100 ar 200 metų.

Kenija – puiki šalis susipažinimui su Afrika

Nepaisant visų jos skaudulių, Keniją aplankyti tikrai verta. Tai – puiki šalis susipažinimui su Juodąja Afrika. Ir nors man tai nebuvo pirmoji Juodosios Afrikos šalis, Afrikos patirtis čia laukė visapusiškiausia.

Kenijoje labiausiai jaučiausi kaip tikroje valstybėje. Su savo kultūra, su savo didmiesčiais, netgi su savo pramone (“Made in Kenya” daiktai gal dar ir nėra patys geriausi, bet jų parduotuvėse pilna ir paragauti įdomu).

Parduotuvės neturistinėje Vatamu kurorto dalyje

Vaikai eina pro parduotuves neturistinėje Vatamu kurorto dalyje

Kenija – ne tiesiog “viena didelė lankytina vieta turistams”, kur vietiniai gyventų sau (atokiuose kaimuose), o turistai sau. Vietinai Kenijoje – ir visai šalia. Ir tarp tų vietinių yra vis daugiau tokių, kurie siekia mokslų, karjeros – kaip ir europiečiai, bet visgi savaip: su muzika, su aistringu religiniu tikėjimu ar net senais užkalbėjimais. Aišku, kad tai patirtumėte, turite neapsiriboti safariu ar gyvenimu oaze turistams paverstame pajūrio viešbutyje, o bent kelias dienas skirti nepriklausomam pakeliavimui.

Tai – nesudėtinga. Kaip buvusioje Anglijos kolonijoje, Kenijoje daug miestiečių moka angliškai, angliškos ir dauguma reklamų, nuorodų. Skrydžiai į Keniją – pigesni, nei į kitas Juodosios Afrikos šalis ir pastaruoju metu smarkiai atpigę, ypač per Stambulą. Net jeigu keliausite į Tanzaniją ar Ugandą, dažniausiai apsimoka skristi į Keniją ir praleisti ten bent kelias dienas. Tik už vizą teks susimokėti – bet dabar ją galima įsigyti ir internetu, ir oro uoste (internetu kiek brangiau, bet kyšio niekas nebeprašys).

Žirafos Masai Maroje

Žirafos Masai Maroje

Todėl manau, kad Kenija dar ne vienam taps Afrikos kaleidoskopu ir vartais, langu į Afriką, per kurė galima išvysti šį žemyną ne tik dokumentinėse laidose apie gyvūnus ir skurdą, o ir savo akimis.

Kenijos lankytinų vietų žemėlapis. Gal jis padės jums susiplanuoti savo kelionę į Keniją. Smulkesni žemėlapiai - straipsniuose apie Kenijos regionus.

Kenijos lankytinų vietų žemėlapis. Gal jis padės jums susiplanuoti savo kelionę į Keniją. Smulkesni žemėlapiai – straipsniuose apie Kenijos regionus.


Visi straipsniai iš kelionės po Keniją

1. Kenija - Afrikos kaleidoskopas (ĮŽANGA)
2.Kenijos pakrantė - autentiški Afrikos kurortai
3.Kenijos safarių parkai - gyvūnijos galerija
4.Nairobis - Afrikos vartai

Komentarai
Straipsnio temos: , , , , , , , , , , , , , , , , , , ,


Nairobis – Afrikos vartai

Nairobis – Afrikos vartai

| 0 komentarų

Nairobis – vienas didžiausių miestų Juodojoje Afrikoje (3,5 mln. gyventojų). Skrydžiai į Nairobį iš Lietuvos – vieni pigiausių regione. Todėl Nairobis dažnam tampa Afrikos vartais.

Kai kurie, kaip aš, Nairobyje pradeda ir baigia kelionę po Keniją – pakeliui į jos pajūrį ir gyvūnų parkus. Kiti iš ten skrenda ar važiuoja į Tanzaniją, Ugandą, kitas aplinkines šalis.

Kaip ten bebūtų, Nairobyje tenka praleisti dieną ar kelias. Čia – patarimai ne tik kokias lankytinas vietas verta pamatyti ir ką galima patirti šiame Afrikos didmiestyje, bet ir kur pajusti naujosios Afrikos dvasią. Gal Afrika dažnam ir yra visų pirma gamta ar kaimai, bet vis daugiau ir daugiau jos žmonių persikelia į miestus. Jau pusė afrikiečių gyvena juose, ten verda kultūra ir tikėjimas, politika ir verslas.

Afrikos visapusiškai nebepažinsi bent dienai nepasinėręs į bent vieno jos didmiesčio gyvenimą. Ir nėra daug miestų, patogesnių tam, nei Nairobis.

Nairobio centre

Nairobio centre. Nuotrauka pertekia tik dalį atmosferos: be garsų (sekmininkų mišių. automobilių klaksonų ir garso įrangos demonstravimo vietinėse parduotuvėse kakafonija), kvapų (dažniausiai nekokie) ir t.t.

Ir turtinga Nairobio dalis – skurdesnė už Lietuvą

Pirmasis įspūdis Nairobyje smarkiai priklausys nuo to, kur nakvosite. Ne, tautinių ar rasinių rajonų Nairobyje nėra, bet žmonės susiskirstę pagal turtą.

Turtingiausias – Vakarų Nairobis (Westlands). Kai Kenija buvo britų kolonija (iki 1963 m.) tenykščiuose dvareliuose supami juodaodžių tarnų gyveno anglai kolonistai. Nuo tada daug vandens nutekėjo, buvusių dvarų parkus “užėmė” daugiabučiai namai, bet juose tebegyvena Kenijos turtingieji – tik jau vietinės kilmės.

Bomas of Kenya tradicinio maisto restorane Vakarų Nairobyje stebi beždžionės

Bomas of Kenya tradicinio maisto restorane Vakarų Nairobyje stebi beždžionės. Bandė pavogti maistą – tada padavėjai pradėjo budėti prie mūsų stalo, kad nuolat jas vytų. Gamta Vakarų Nairobyje visad šalia.

“Langata Road labai gera gatvė” – mums sakė vietiniai. Kai išlipome prie ten nakčiai išsinuomoto buto, taip nepasirodė: visur šiukšlės, pastatas aptvertas aukšta tvora, o keli apsaugininkai tik patikrinę įleidžia vidun. Lipame į reikiamą aukštą – durys ilgai neatsirakina, spyna padaryta labai atgrubnagiškai, viduje – tuščios erdvės, mažai baldų. Bet Afrikos niekada nereikia lyginti su Europa. Išskyrus nebent korumpuotus politikus, turtingo Kenijos gyvenojo būstas prastesnis, nei eilinio lietuvio. O tų būstų aplinka (laiptinės, namų prieigos) – dar liūdnesnė.

Palyginus su kitais rajonais, Vakarų Nairobis tebėra toks “pusiau miestas”, kur daug tuščių erdvių, mažiau žmonių (daugeliui tai – pliusas). Ten – prekybos centrai. Vakarų Nairobyje – ir daugelis svarbiausių Nairobio lankytinų vietų.

Turtingesnių keniečių šeima atsivedė vaikus pažiūrėti drambliukų

Turtingų keniečių šeima atsivedė vaikus pažiūrėti drambliukų. Šiaip aplinkui vyravo baltaodžiai turistai – tik nedaugelis vietinių gali ir nori sau leisti turiningus savaitgalius

Nairobio Vakaruose – našlaičiai drambliukai ir kolonistų dvarai

Turbūt garsiausia – Nairobio nacionalinis parkas. Kai britai tarpukariu pastatė Nairobį kaip naująją savo kolonijos sostinę, reikėjo kažkur padėti tose žemėse gyvenusius gyvūnus. Tad miesto pašonėje jie įsteigė nacionalinį parką, kurį dabar Nairobis supa iš visų pusių.

Idėja skirti dieną parkui nesužavėjo: labai brangu, kaip ir viskos lankytinos vietos užsieniečiams (50 dolerių). Be to, laukė safaris dar didesniuose ir turtingesniuose gyvūnais parkuose. Verčiau įėjome per šoninį vakarinį įėjimą – tai nemokama! Oficialiai pro ten galima eiti tik į dramblių pasirodymą Šeldriko našlaityne [Scheldrick Trust], bet takas ten ilgas, išvydome karpočius (kiaulės giminaičiai), dikdiką…

Nairobio nacionalinio parko darbininkų gyvenvietėje karpočiai - dažni svečiai

Nairobio nacionalinio parko darbininkų gyvenvietėje karpočiai – dažni svečiai

Pats Šeldriko našlaitynas – kita Nairobio pažiba. Jis surenka ir prižiūri drambliukus, netekusius mamų dėl brakonierių, sausros ar nelaimių (pvz. įkrito į šulinį). Tai – ilgas ir sunkus darbas: jie prižiūrimi ne tik tą laiką, kai juos augintų mama (apie 3 metus), tačiau ir dar apie 7 metus po to, palaipsniui grąžinami į gamtą Tsavo nacionaliniame parke. Nes reikia užtikrinti, kad vietiniai drambliai priims kaip savus… Pinigus šiai veiklai Šeldriko našlaitynas surenka iš turistams parduodamų bilietų į kasdienius “dramblių šėrimus” arba pasiūlęs “įsivaikinti dramblį” (už kasmetinį mokestį našlaitynas siųs jums konkretaus dramblio nuotrauką – tiesa, kiekvienas dramblys tokių “įtėvių” turės daug).

Našlaityną įkūrė britai ir jis veikia europietiškai tvarkingai, tikriausiai todėl toks numylėtas turistų. Vietinių požiūris į gyvūnus kitoks. Jiems gyvūnai – visų pirma trukdis (ištrypia lysves ir pan.), geriausiu atveju – pinigų šaltinis, nors retas kuris supranta, kodėl tie vakariečiai šitiek moka, kad pamatytų tai “ko visur pilna”.

Drambliukas turškiasi Šeldriko našlaityno purve

Drambliukas turškiasi Šeldriko našlaityno purve. Jie ateina pažaisti ir su turistais, gąsdindami ima eiti į juos. Šie traukiasi atatupsti, bet įsidrasinę drambliukus paliečia, glosto

Vakarų Nairobyje dar yra ir Žirafų centras bei Bomas of Kenya – kultūros erdvė, kur kasdien vyksta tautinių šokių pasirodymai, o aplinkui stovi 42 Kenijos tautų trobos. Daugelio – panašiai skurdžios. Ten vaikštant įdomu suvokti, kad tai – ne kokia žila praeitis (kaip mūsų Rumšiškės). Panašių kaimų vėliau Kenijoje išvydau savo akimis ir daugelis Nairobio gyventojų, tikriausiai, užaugo panašiuose.

Tautiniai šokiai Bomas of Kenya

Įvairių Kenijos tautų tautiniai šokiai Bomas of Kenya

Visiškas kontrastas toms ankštoms lūšnoms – Karen Bliksen muziejus. Autentiškas kolonistų dvarelis, kuriame tarpukariu gyveno ši Kenijoje kavos auginimo verslą su vyru nesėkmingai vysčiusi danų rašytoja, pagal kurios gyvenimą Holivudas sukūrė filmą “Out of Africa” (pačią Karen jame vaidino Meril Stryp). Kukliuose, bet puošniuose dvaro kambariuose dar gali pajusti, ką reiškė gyventi toje eroje, kai europiečiai manė, kad Kenija – ir visas pasaulis – priklauso jiems. Kad jie, statydami tokius dvarus ir fermas, neša civilizaciją. Vienu metu net 1% Kenijos gyventojų jau sudarė baltaodžiai, dar antra tiek geležinkelio statyti atsivežti indai. Bet tada istorija pasuko į kitą pusę…

Karen Bliksen dvarelis Nairobio priemiesčiuose

Karen Bliksen dvarelis Nairobio priemiesčiuose. Toks menkas palyginus su Europos dvarais, ir 1930 m. stokojęs vandentiekio, elektros. Tačiau toks puikus palyginus su tuo kaip tada (ir dabar) gyvena daugybė Kenijos vietinių

Nairobio centras – dangoraižių giraitė

Nairobio centras jau – labai afrikietiškas. Kupinas žmonių minių, pypiančių automobilių. Keli pastatai, kaip savivaldybė, Nacionalinis archyvas ar parlamentas didingi, išmūryti dar britų laikais (Nairobį ir pastatė britai – specialiai net 1700 m aukštyje, kur beveik neužkyla maliariniai uodai). Bet didžiuma Nairobio centro – labai paprasti daugiaaukščiai, pastatyti 1970 ar 1990 m. ir turėję suteikti Nairobiui šiuolaikinio didmiesčio įvaizdį. Į aukščiausio, Džomo Kenjatos konferencijų centro, viršų galima pasikelti.

Nairobio nacionalinis archyvas

Nairobio nacionalinis archyvas. Turėjau informacijos, kad į vidų gali užeiti laisvai, bet laikai pasikeitė: dabar patekimas į archyvą, kaip ir į kiekvieną gražesnį Nairobio pastatą, mokamas

Jei užteks kantrybės visoms biurokratinėms procedūroms. Prie įėjimo į centrinę aikštę – pasų ir saugumo kontrolė, prie įėjimo į dangoraižį reikia palikti pasą ir užsirašyti, kada atėjai ir iš kur tu, tada prisistatyti į registratūrą ir nusipirkti bilietą, o grįžus – užsirašyti, kad išėjai… Nairobyje ir Kenijoje tokių procedūrų daug: net užeinant į didesnes parduotuves einama per metalo detektorius, įvažiuojančius į parkingą automobilius apžiūri apsauga. Juk islamistai yra šiame mieste iššaudę dešimtis žmonių. Bet niekas į visa tai rimtai nežiūri: net įvažiuojant į oro uostą saugumo patikroje mano žmonos simboliškai paprašė “išsiimti mobilų”, o mane praleido su visais daiktais kišenėse nė netikrinę (fotoaparatu, planšete…).

Kenjatos konferencijų centras Nairobyje

Kenjatos konferencijų centras ir Nairobio centrinė aikštė su pirmojo prezidento Džomo Kenjatos skulptūra. Tuščia, nes į šią jos dalį įleidžiama tik praėjus saugos kontrolę ir pasiaiškinus, kur eini.

Nairobio centras iš tikro susideda iš dviejų dalių. Vakarinė – kur visi valdžios pastatai, brangūs restoranai kostiumuotiems ofisų tarnautojams (tokie, kaip vienas vienintelis Kenijoje “Subway”). Rytinė – kur smukios elektronikos parduotuvėlės, pigūs viešbučiai, o naktį vietiniai patarė nekišti nosies laukan.

Nairobis angliškai pravardžiuojamas “Nairoberry” (maždaug “Naipiplėšimas”) ir yra be galo nesaugus miestas. Ne kartą nustebau matydamas saugumo priemones (pvz. tikrinami visi, atėję į prekybos centro parkavimo aikštelę, arba užeinantys į paprastą parduotuvę) ir pačių vietinių baimę (“Čia kur siūlo nesuksiu, jie vilioja į spąstus apiplėšti”). Ir pavienes detales: štai apvirto sunkvežimis ir aplinkiniai supuolė vogti jo krovinio…

Rytinė Nairobio centro dalis iš pigaus viešbučio balkono

Rytinė Nairobio centro dalis iš pigaus viešbučio balkono

Nairobio lūšnynai – tarp baisiausių pasaulyje

Į didžiausius Nairobio pūlinius turistai retai užklysta – nebent su ekskursijomis. Tai – lūšnynai. Kaip Kibera, talpinanti gal net milijoną žmonių. Niekur pasaulyje nesu matęs tokių baisių lūšnynų – nors ir Nairobio teregėjau pro traukinio langą, to pakako. Visur – šiukšlių, išmatų kalnai. Musių, uodų spiečiai. Namai palaikiai, sukalti bet kaip, kai kurie, matosi, tuoj tuoj grius. Palyginus su Nairobio lūšnynais, kokios nors Rio de Žaneiro favelos – tiesiog paprasti eilinių žmonių rajonai…

Garsiausio Kiberos lūšnyno fragmentas žvelgiant nuo kelio.

Garsiausio Kiberos lūšnyno fragmentas žvelgiant nuo kelio. Tiesa, šitas vaizdas ne toks ir baisus – baisiausių pro traukinio langą fotografuoti nesinorėjo.

Prieš tai, kai mūsų traukinys turėjo važiuoti per Mukuru lūšnyną, stoties apsauginiai spėriai udžarė langus; nepaisydami tragiškai dusinančio karščio, tą patį darė net traukiniu važiavę vaikai. Paklausiau kodėl. “Nes lūšnynų gyventojai pro atvirus langus mėto šiukšles” – paaiškino bendrakeleivis. Kenijoje visad buvo įdomu išgirsti tokius netikėtus atsakymus…

Gal tai lūšnyniečių pramoga, gal būdas pasirūpinti “šiukšlių išvežimu”, o gal šiokia tokia “klasių kova”. Tik tiek, kad visi sėdėję to sukiužusio traukinio, ~10 km atstumą važiavusio 45 minutes, viduje, mūsų mąsteliais patys būtų bėdžių bėdžiai… Jokio turisto ten daugiau nemačiau.

Kodėl keniečiai važiuoja gyventi į Nairobio lūšnynus? Atsakymą gali suprasti Bomas of Kenya muziejuje, kur pamatai namus, kokiuose jie gyvena kaimuose.

Kodėl keniečiai važiuoja gyventi į Nairobio lūšnynus? Atsakymą gali suprasti Bomas of Kenya muziejuje, kur pamatai namus, kokiuose jie gyvena kaimuose. Vėliau įsitikinome – tikrai tebegyvena.

Nairobio transportas – chaosas ir praeities aidai

Atstumai tarp skirtingų Nairobio rajonų ir lankytinų vietų nemaži – ir po 10, 20 km. Vietiniai traukiniai daugeliu maršrutu važiuoja tik dusyk per dieną: ryte ir vakare. Pagrindinė susisiekimo priemonė – matatu, visokeriopai išpaišyti autobusiukai, vienas su kitu konkuruojantys ir muzika, ir laiko laimėti padedančiais kelių eismo taisyklių pažeidimais.

Nairobio matatu, paženglinto religiniais šūkiais, vidus

Nairobio matatu, paženklinto istorinėmis citatomis ir religiniais šūkiais, vidus

Matatu – puiki vieta pažinti vietos kultūrą ir chaosą. Tiesa, net Lietuvos užsienio reikalų ministerija lipti vidun nerekomenduoja (nesaugu). Bet šiais laikais tai paprasčiau, nei seniau: netgi maršrutai, stotelės internete sužymėtos.

Nemažiau priblokšti pasijusite ir kai pagaliau ateis laikas išvykti iš Nairobio. Tai – irgi patirtis. Nairobyje lankiausi tris kartus ir kas kartą išvykimas laukė kitoks, bet labai autentiškas.

Matatu Nairobio autobusų stotyje (tiksliau - gatvės ruože, kur renkasi autobusai)

Matatu Nairobio autobusų stotyje (tiksliau – gatvės ruože, kur renkasi autobusai)

Pirmą sykį – vietiniu skrydžiu iš Vilson oro uosto, pavadinto kolonijinių laikų britės našlės, kurią suviliojęs “nuotykių ieškotojas” pilotas įkalbino už mirusio vyro pinigus įsteigti pirmąją Kenijos aviakompaniją. Aviakompanija bankrutavo dar Antrojo pasaulinio karo metais, tačiau oro uostas, atrodo, nustojo keistis neužilgo po to. Registracija čia vykdoma beveik nepažymėtuose sukiužusiuose pastatuose aplink pakilimo taką – kiekviena avialinija turi savo pastatą. Tada sukiužęs autobusas nuveža į mažytę laukimo salę, kur atėję darbuotojai kas kelias minutes kviečia išeiti vis kito reiso keleivius. Lėktuvai kyla tik šviesiai – kiek supratau, oro uoste nėra apšvietimo.

Vienintelė laukiamoji salė Vilson oro uoste

Vienintelė laukiamoji salė Vilson oro uoste, iš kurios keleiviai į naujus lėktuvus kviečiami kas penkias-dešimt minučių. Matosi pusė šios salės (labiau kambario) vietų.

Būtent Vilson oro uoste nutiko ir nemaloniausias incidentas Nairobyje – dingo mano kuprinė. Saugumo patikroje – kol dėjausi daiktus į kišenes, ją kažkas pasiėmė. Vietiniai spėjo, kad ją pavogė apsauga. “Kameros čia nefilmuoja” – aiškino jie. Tiesa, dėl to apturėjau ir įdomų nuotykį: vaidindami(?) susirūpinusius, apsauginiai išvedė mane pasivaikščioti tarp skrydžiams ruošiamų lėktuvų, rodė į vidun kraunamus keleivių lagaminus ir klausė: “Ar nė vienas čia ne jūsų?”. Šiuolaikinėje Europoje dėl aviacijos saugumo nieko panašaus neįsivaizduotum… Taip ir neradus mano daiktų, paprašė ant kažkieno įlaipinimo talono užrašyti savo telefoną, kuriuo taip ir nepaskambino. Ir nurodė pačiam pareiti į keleivių “terminalą”.

Keleiviai eina į savo lėktuvą

Keleiviai eina į savo lėktuvą. Tačiau išeiti į oro uosto pririedėjimo takus galima ir šiaip. Mėgindami sužinoti, ar nelaikas mums lipti, išėjome – užtruko, kol kažkas pastebėjo ir pasiūlė mums grįžti vidun

Kitą kartą iš Nairobio išvykau safari mikroautobusu link nacionalinių parkų, dar kitą – iš tarptautinio oro uosto, kur į lėktuvą patekti gali tik praėjęs tris atsainias saugumo patikras (įvažiuojant į oro uosto rajoną, įeinant į oro uostą, prie įlaipinimo vartų), o lėktuvuose sėdi beveik vien baltaodžiai turistai (Kenijos gyventojai svetur dar nelabai skraido). Išbandžiau ir naująjį geležinkelį iš Mombasos, taip iškrentantį iš Kenijos konteksto.

Komentuoti
Straipsnio temos: , , , , , , , , , , , , , , , , , ,


Kenijos safarių parkai – pirmykštis gyvūnų pasaulis

Kenijos safarių parkai – pirmykštis gyvūnų pasaulis

| 0 komentarų

Kenijos žvėrių parkai tiesiog stebuklingi. Tikra svajonių Afrika iš filmų ir knygų!

Prieš keliaudami į Afriką daugelis labiausiai svajoja išvysti didžiuosius gyvūnus, todėl safaris (išvyka juos stebėti) – kone visų kelionių į Keniją sudėtinė (ar net vienintelė) dalis.

Tačiau net ir šiuos žmones, kaip ir mane, pirmasis safaris pribloškia. Nes „safarių parkai“ – tai ne kokie padidinti zoosodai, o milžiniškos laisvai gyvenančių gyvūnų erdvės, plotu prilygstančios ištisoms Lietuvos rajonų savivaldybėms. Nes ten ne „ieškai gyvūnų“, ten juos nuolat matai. Per vieną dieną lengvai gali suskaičiuoti, tarkime, kokius 20 dramblių, 40 žirafų, 150 antilopių ir zebrų, 10 “didžiųjų kačių” (liūtų, leopardų, gepardų), 5 hienas, 15 begemotų ir raganosių ir t.t.

Ėdančių, besiporuojančių, didingai nueinančių link horizonto, iš visai arti spoksančių į jus – prieš akis atsiveria tikras gyvūnijos teatras.

Dalis dramblių bandos Amboselio nacionaliniame parke

Dalis dramblių bandos Amboselio nacionaliniame parke

Kodėl Kenijoje gyvūnų šitiek daug

Didieji žvėrys gyvena beveik visoje Juodojoje Afrikoje, bet mažai šalių prilygsta Kenijai. Nes Kenijoje jie gerai saugomi nuo brakonierių – todėl nebijo žmonių. Bet dar svarbiau – centrinėje Kenijoje dirvožemis toksai, kad puikiai dygsta žolė, užtat medžiai – nebent labai reti.

Vešli žolė privilioja ištisas rupšnojančių žolėdžių kaimenes, o šios – mėsėdes didžiąsias kates ir hienas. Tuo tarpu medžių retumas užtikrina: žvėrių nuo fotoaparatais spragsinčių turistų niekas neuždengs.

Leopardas Kenijos Masai Maros parke

Leopardai ir Kenijoje be galo reti: net didžiajame Masai Maros parke tegyvena keliolika jų. Tačiau kai plotai šitokie atviri, įmanoma pastebėti su žiūronais kur toli kiūtinantį leopardą ir važiuoti artyn (nebūtinai keliais).

Kenijoje gyvena beveik visas Afrikos gyvūnų katalogas. Yra čia ir „didysis penketas“ (dramblys, raganosis, buivolas, liūtas, leopardas). Ir keliolika rūšių antilopių, gazelių. Ir žirafos, begemotai, kiaules primenantys karpočiai bei unikalūs mažesni gyvūnai: damanai, sengiai, mangustai. Palijus suskrenda paukščiai, iš purvo išlenda žuvys, kurios sausu metu periodu gyvena po žeme.

Masai Mara – Kenijos nacionalinių parkų karalius

Kenijoje nacionalinių parkų – dvidešimt keturi, o kur dar visi rezervatai! Tačiau daugelis jų panašūs: ir gamta, ir gyvūnais, kuriuos ten galima išvysti. Todėl nėra tikslo aplankyti juos visus ar net ketvirtį: nuvažiavome į keturias gyvūnų zonas, bet ir tiek gal buvo viena per daug, nes nuo parko iki parko tenka ilgai kratytis (4, net 8 valandas). Gal verčiau šį laiką paskirti nuodugnesniam gyvūnų stebėjimui mažiau parkų ar kultūriniam Kenijos pažinimui.

Begemotai. Juos matėme kiekviename iš keturių lankytų nacionalinių parkų

Begemotai. Juos matėme kiekviename iš keturių lankytų nacionalinių parkų

Žymiausias Kenijos nacionalinis parkas – Masai Mara. Tai – gyvūnų pilna savana, išvagota keliukų ir vėžių, kuriomis kampus kerta safarių kompanijų mikroautobusai ir visureigiai, siekdami savo klientams žvėris parodyti iš kuo arčiau. Vairuotojai praneša vienas kitam naujienas racijomis ir jei kur pamatysi skubant automobilių eiles žinok – ten vyksta kažkas įdomaus (tikrai ne tiesiog antilopės vaikšto ir ne vienišas dramblys straubliu suka žolę, prieš dėdamasis į burną – tokie vaizdai, iš pradžių stebinę, greitai nublanksta prieš tai, ką pamatai vėliau).

Tie „mikroautobusų kamščiai“ – didžiausias Masai Maros minusas. Taip, gyvūnai laukiniai laukinėje gamtoje, bet kai matai besiporuojančius gepardus apsuptus 12 mašinų, iš viso stebimus, fotografuojamus, filmuojamus kokių 40 turistų – nori nenori primena zoosodą. Gepardas paeina – visos mašinos pavažiuoja, kai kurios kone blokuodamos jam kelią…

Turistai iš vieno daugybės apstojusių mikroautobusų fotografuoja riaumojantį liūtą

Turistai iš vieno daugybės apstojusių mikroautobusų fotografuoja riaumojantį liūtą

Dėl teisės vadintis safarių karaliene su Kenija konkuruoja dar kelios šalys, ypač Tanzanija (panašiausia gamta į Kenijos), Pietų Afrika, Zimbabvė, Namibija, Botsvana, Uganda, Zambija. Paskutinių keturių pliusas – ir mažiau turistų. Tiesa, nuskristi ten brangiau. Net jei apsispręsite keliauti ne į Keniją, o į vieną tų šalių tikiu, kad šis straipsnis pravers, nes daug kas yra bendra joms visoms.

Masai Mara, beje, suaugusi su Tanzanijos Serengečio parku, gyvūnai migruoja laisvai (itin garsios rugpjūčio migracijos, kai per sieną pajuda 1,5 mln. antilopių gnu). O safario metu net piknikavome Tanzanijoje – siena ne visur rimtai saugoma.

Zebrai ir gazelės Masai Maroje

Zebrai ir gazelės Masai Maroje. Kai pirmą kartą įvažiavęs pamatai juos, pribloškia, visi traukia fotoaparatus. Bet antrą safario dieną daugelis turistų į juos nė nepasižiūri, laukdami plėšrūnų ar kitų įspūdingesnių vaizdų. Nes tiesiog didžiųjų žolėdžių Kenijoje tikrąja to žodžio prasme – milijonai ir kasdien jų safarių parkuose išvysti šimtus.

Didžiojo lūžių slėnio ežerai

Pakeliui į Masai Marą ar iš jos iš Nairobio, įprasta užsukti prie Nakuru ir Naivašos ežerų, esančių Didžiajame lūžių slėnyje – senų vulkanų grandinėje, kertančioje visą Keniją.

Nakuru ežerą supa nedidelis nacionalinis parkas – apvažiuoji ratu ir pamatai daugelį tenykščių gyvūnų. Palyginus su Masai Marai, keliai Nakuru geresni, todėl galima važiuoti stovint, iškišus galvą pro liuką. O tikroji Nakuru pažiba – raganosiai: Masai Maroje jų labai mažai ir nemačiau, o Nakuru – daugybė. Deja, kitos Nakuru garsenybės kylant ežero vandens lygiui beveik neliko: flamingų, kadaise visą panoramą nudažydavusių rožine spalva. Ir ištisus miškelius kylantis vanduo nuskandino.

Raganosė su jau paaugusiu vaiku Nakuru nacionaliniame parke

Raganosė su jau paaugusiu vaiku Nakuru nacionaliniame parke

Naivašos ežeras įdomus tuo, kad nėra nacionalinis parkas: todėl jį galima patirti ne vien pro automobilio langą. Plaukėme laiveliu stebėdami erelius žuvininkus ir kormoranus, begemotus (visai šalia!) ir, krante, antilopes. Aplinkui yra ir kitų alternatyvų: pasivaikščioti tarp mažiau pavojingų žvėrių pėsčiomis.

Apskritai, pavojingiausi yra ne liūtai, gepardai ar leopardai. Pradžioje safariuose atrodo net keista, kaip arti atviri automobiliai privažiuoja prie tų didžiųjų „kačių“ – tačiau jos nelenda pro atvirus langus ar stogus ir nepuola turistų. Pavojingesni drambliai, galintys sutrypti – juos safarių vairuotojas apvažiuodavo kiek didesniu lanku. Dar – begemotai, ginantys savo teritoriją (prie jų pilnos upės Masai Maroje pėsčius palydėjo ginkluotas vyras). O užvis baisiausi ir mirtiniausi – uodai. Nes nešioja ligas, ypač maliariją. Laimė, sausu metų laikotarpiu (nuo lapkričio iki kovo vidurio) jų mažiau – bet vis tiek net ir ėmusis atsargumo priemonių stovyklose sukando.

Paskendusi sala Naivašos ežere

Paskendusi sala Naivašos ežere, po kurį safario metu plaukėme. Čia vandens lygis nuolat kyla ir vanduo pražudo medžius, bet jie ir toliau lieka gyvenamoji vieta paukščiams, pvz. kormoranams

Amboselis – drambliai ir Kilimandžaras

Amboselio nacionalinis parkas Kenijoje yra pats fotogeniškiausias, mat jo fone – aukščiausias Afrikoje Kilimandžaro kalnas (5895 m), šiaip jau stūgstantis Tanzanijoje. Tai – ir aukščiausias pasaulyje „atskiras kalnas“ apskritai, nes visi aukštesnieji – kalnynų dalis ir nėra galimybių taip paprastai į juos pažvelgti iš papėdės, kaip į Kilimandžarą.

Dramblių kaimenės nuotrauka Kilimandžaro fone – vienas tų ikoniškų Kenijos vaizdų (kitas – žirafa Nairobio dangoraižių fone). Dramblius Amboselyje pamatėme – išskyrus drėgnąjį periodą, kai, prilijus ir visr aplink, jie pasitraukia nuo Amboselio ežerų, dramblių ten visada daugiau, nei bet kur kitur Kenijoje. Pamatėme ir daug kitų gyvūnų. Užtat štai Kilimandžaras ilgai „erzino“ mus, likdamas debesyse – bet galiausiai ir jis parodė savo snieguotą viršūnę, taip siurrealistiškai atrodančią, kai Amboselyje +30 (sniegai esą pamažu tirpsta, bet jų dar labai daug: Elas Goras savo 2006 m. filme „Nepatogi tiesa“ smarkiai klydo spėdamas, kad per 10 metų sniego Kilimandžare nebeliks).

Kilimandžaro kalnas žvelgiant nuo laužavietės prie mūsų Kimana stovyklos

Kilimandžaro kalnas žvelgiant nuo laužavietės prie mūsų Kimana stovyklos. Medis ‘plokščia viršune’ – akacija. Dar vienas Kenijos safarių parkų simbolis

Kaip išsirinkti safarį Kenijoje?

Safaris Kenijoje man buvo antrasis gyvenime. Pirmąkart taip keliavau po Etošos nacionalinį parką Namibijoje. Tada važiavome nuomotu automobiliu ir iš pradžių Kenijoje norėjau pakartoti šią patirtį.

Tačiau Kenija nesutverta nepriklausomiems safariams. Pirmasis nuliūdinęs dalykas: kainos. Jei Namibijoje ar PAR kainos užsieniečiams nedaug viršija kainas vietiniams ir, tarkime, Etošoje bilietas yra 5 doleriai už dieną, tai Kenijoje nevietiniams už įvažiavimą į nacionalinį parką tenka mokėti tarsi už pasaulinės žvaigždės megakoncertą. Masai Maros bilietas – 80 JAV dolerių dienai, Amboselio – 70 dolerių, Nakuru – 60 dolerių. Niekur kitur pasaulyje daugiau neregėjau šitokių kainų už patekimą į valstybines lankytinas vietas!

Kaukolė prie tilto tarp dviejų Masai Maros rezervato dalių

Kaukolė prie tilto tarp dviejų Masai Maros nacionalinio parko dalių. Kenijoje populiaru naudoti žvėrių kaukoles – jas mačiau net ant kiekvieno armijos visureigio

Ir tai dar ne viskas. Vien teisė pasistatyti palapinę parke kainuotų dar 20-30 dolerių žmogui (viešbučiai atsieitų ir šimtais dolerių), reiktų mokėti už automobilio įvažiavimą. O dar, aišku, pati autonuoma (Kenijoje nepigi), kuras…

Žodžiu, nors esu nepriklausomų kelionių gerbėjas, Kenijoje safarį geriau buvo patikėti vietinei agentūrai, kurių pasiūlymų – brangių, bet ne tokių brangių – pilna internete (pvz. https://www.safaribookings.com/). Jau atsikliuvę nacionaliniuose parkuose supratome, kad toks sprendimas, nors ir atėmė dalį „savarankiško atradimo džiaugsmo“ turėjo ir ne vieną didžiulį pliusą. Vairuotojas tikriausiai rado daugiau įdomių gyvūnijos gyvenimo scenų, nei būtume radę mes. Be to, keliai per Kenijos nacionalinius parkus, ypač Masai Marą, ir į juos tokie blogi, kad daugeliu automobilių nė nepravažiuotum (štai pakeliui į Masai Mara kelias buvo toks išplautas, kad vairuotojui net teko keturiais ratais varomą mikroautobusą sukti per privačią žemę, kurios šeimininkai įsigudrino su improvizuotu „šlagbaumu“ rinkti mokestį).

Kenijos suvenyrų parduotuvė

Neigiama organizuoto safario pusė – daug sustojimų didelėse ir labai brangiose suvenyrų parduotuvėse, mokančiose safarių organizatoriams komisinius

Įdomu, kur nueina tie nesvietiškai dideli pinigai, turistų mokami už parkų bilietus? Akivaizdu, kad ne infrastruktūrai. Vienintelis naujesnis dalykas tenai – parkų vartai. Tik kad ant Amboselio parko vartų parašyta: „JAV labdara“… Kenija – viena korumpuočiausių valstybių pasaulyje. Ką gali, politikai susideda į kišenes, o skurdžią šalį lai „traukia iš duobės“ užsienio labdariai…

Kita vertus, dažnam vakariečiui prasti keliai – safario privalumas. Įrodymas, kad tikrai esi toli nuo civilizacijos – o to keliaudamas į Afriką kiekvienas trokšta. „Civilizuotesni“ Namibijos ar PAR parkai, tokių nuotykių ieškotojų nuomone, Kenijai neprilygsta – koks ten gyvūnų stebėjimas nuo asfalto, kur ten bush vibe?..

Tekančiomis upėmis po lietaus virtęs kelias Amboselio nacionalinio parko prieigose

Tekančiomis upėmis po lietaus virtęs kelias Amboselio nacionalinio parko prieigose. Ir tai –
kovo pradžia, ne liūčių sezonas. Liūčių sezono metu į safarius Kenijoje keliauti išvis nerekomenduojama, nes keliai tampa visai nepravažiuojamais, o ir ten, iki kur pavyksta nukeliauti, gyvūnų pamatysi mažiau, nes jie pasiskirsto po daugelį vietų, kadangi visur gali atsigerti (o ne tik prie ežerų ar pelkių, kaip sausros metu). Didžiausias liūčių sezonas Kenijoje – nuo kovo pabaigos iki gegužės. Antras liūčių sezonas – nuo spalio pabaigos iki gruodžio.

Kaip vyksta safaris?

Didžiąją bet kurio safario dalį praleisi automobilyje. Daugelyje nacionalinių parkų išlipti iš automobilio draudžiama – nebent specialiose apžvalgos aikštelėse. Tad kelionės eiga tokia: automobilis – mikroautobusas ar visureigis – atvyksta prie vienos „gyvūnų teatro“ scenos, turistai iškišę galvas pro didžiulį liuką ar atvirą stogą apsidairo, ir vairuotojas važiuoja ieškoti kitos scenos. Diena prasideda pusryčiais (beveik) prieš aušrą, o baigiasi gana anksti – tamsiai po parkus nevažinėjama.

Į safarių programas būna įtraukta (ar papildomai siūloma) ir dienų, kurių metu gyvūnija patiriama kitais būdais: plaukiant (Naivašoje), vaikštant su ginkluota palyda, skrendant oro balionu (tai kainuotų kokius 450 dolerių, tad neskridome). Tačiau visa tai – labiau išimtys.

Nakuru ežero vaizdas nuo apžvalgos aikštelės. Tai - viena retų vietų safarių parkuose, kur leidžiama išlipti

Nakuru ežero vaizdas nuo apžvalgos aikštelės. Tai – viena retų vietų safarių parkuose, kur leidžiama išlipti. Į tokias pravartu pasiimti žiūronus.

Nors galima sutarti prisijungti pakeliui, beveik visi Kenijos safariai prasideda iš Nairobio – ten paimami ir parvežami turistai.

Masajų kaimas – kultūrinė safario dalis

Be gamtos vaizdų, dažname safaryje dar galima aplankyti Masajų kaimą (manjatą). Labai įdomu, nes ši tauta, sudaranti 2% šalies žmonių, tapo tikru Kenijos simboliu. Ne tik todėl, kad gyvena aplink daugelį pagrindinių nacionalinių parkų. Labiau todėl, kad paskutiniai dar vilki tautiniais rūbais, o tie jų, kurie nelankė mokyklų (šiandien lanko visi vaikai) išsitampę ausis. Ir jų gyvulių kaimenes užpuolusius liūtus jie dar medžioja lankais (gamtosauginikų laimei, vis daugiau masajų supranta, kad tikrosios pajamos – ne iš naminių gyvulių, o iš pažiūrėti laukinių žvėrių atvykusių turistų – ir liūtus verta saugoti)…

Masajų įšventinimo į vyrus šokis

Masajų įšventinimo į vyrus šokis. Tūžmigai dainuodami jie artėjo tiesiai į mus, vėliau šokinėjo. “Kas aukščiausiai iššoka, gali tikėtis mainais į žmoną duoti mažiau karvių” – pasakojo. Dabar, tiesa, kurie eina į mokyklą, sakė, žmoną išsirenka patys, o nebe tėvai

Apsilankius masajų kaime, braidant po mėšlą, prisėdus kone aklinai tamsioje prikioje be kamino, iš kurios laužo dūmai išeina nebent pro mažutėlį langelį („toks mažas, kad uodų nepriskristų“), o kartu su vaikais gyveno mamos nežindomi ir todėl parsivesti ėriukai, sunku buvo patikėti, kad greta – XXI amžius. „Kuo pas jus medžioja žmonės?“, „Ar mėsą valgote kasdien?“ klausinėjo mūsų masajai, nors atsakymus jau turėjo įtarti, nes šitaip į namus kviečiasi šimtus europiečių turistų. Mus vadino estais – nes, sakė, pažįsta gidą iš Estijos.

Likau nesupratęs, kiek viso to tikra, kiek – teatras. Masajai – tie, pasistatę laikinus kaimus netoli turistų stovyklų – uždirba pasakiškus Kenijai pinigus. Suvenyrai, už kuriuos prie nacionalinio parko vartų prekijai prašo, tarkime, 500 šilingų, kaime pardavinėjami po 2000 ar 2500 (ir nesiderama). Kai kuriuose masajų kaimuose vien už įėjimą reikalauja 20 dolerių nuo žmogaus ir dar prašinėjama aukoti papildomai… Prie Kenijos kainų ir algų tai tas pats, kas Lietuvoje būtų iš kiekvieno turisto eiliniam žmogeliui „numelžti“ šimtus dolerių.

Masajų namo viduje

Masajų namo viduje. Nuotrauka daryta su blykste – iš tikro viduje beveik aklina tamsa, tik vyzdžiams išsiplėtus kažką matai (vienintelis šviesos šaltinis – langelis, matomas viršuje, ir laužas)

Kur nueina tie pinigai? Velniai žino. Kaimas gyvena taip, kaip priešistoriniais laikais, kai pinigų išvis nebuvo: augindamasis sau karves ir avis, be elektros ar vandens, aplink nestovi jokie automobiliai, lauke vaikšto vieni vyrai, o moterys laiko „namų frontą“.

Masajai turistams pasakoja, ką šie nori girdėti. Mums žadėjo: „už tuos pinigus pirksim vaikams mokyklines uniformas“. Tik kad su tokiom kainom per dieną surinktų pakankamai pinigų viso kaimo vaikų uniformoms…

Masajų kaimo „vado sūnus“, su draugais parodęs „įšventinimo į vyrus šokį“, perėjo prie ugnies įžiebimo trinant vieną medį į kitą demonstravimo. Ta ugnimi pridegė vieno turisto cigaretę. Turistas ją čia pat pasiūlė dovanų kitiems masajams. Vienas prasitarė: „mes nerūkome, mes tik uostome“. Chmm… „Tabaką“ – pridėjo.

Prekeiviai prekiauja nuo pasiruoštų stalų masajų kaime

Prekeiviai prekiauja nuo pasiruoštų stalų masajų kaime. Už nugaros – vienas kaimo namų. Suaugusių gyvena 200, bet namų nedaug – jie gyvena susispaudę

Kaip pasirinkti safarį: trukmė, nakvynės, transportas

Be programų ir kainos, vienas nuo kito safariai skiriasi dar ir šiais dalykais:

Trukme. Namibijoje mano safaris truko dvi dienas, Kenijoje – šešias. Manau, kad dvi – per mažai (jautiesi pamatęs toli gražu ne viską), o šešios – gal per daug (daugelis vaizdų kartojasi). Dabar rinkčiausi keturias ar penkias dienas. Tačiau yra ir ilgų safarių gerbėjų: vyksta net keturiolikos dienų safariai, o nemaža dalis keliautojų į Keniją ir važiuoja tik į safarį. Mano supratimu, Kenija verta daugiau.

Antilopės gnu eina per Amboselio parką

Antilopės gnu eina per Amboselio parką. Gyvūnų masinis judėjimas – vienas įspūdingiausių vaizdų safariuose, o didžiausias jų vyksta rugpjūtį-rugsėjį, kai antilopės ateina iš Tanzanijos į Keniją. Tuo metu – ir pagrindinis safarių sezonas, tačiau turistų gausu kitais sausesniais mėnesiais: sausį, vasarį, birželį. liepą.

Automobiliu. Svarbiau ne tai, visureigis ar mikroautobusas, o kiek žmonių be jūsų dar bus automobilyje. Keliaudami keturiese, turėjome galimybę pasirinkti variantą, kur keliautume tik mes vieni su vairuotoju – tačiau galiausiai važiavome nuo 5 iki 8 žmonių grupe, priklausomai nuo momento. Tai pasirodė savaip įdomu: kadangi mūsų programa buvo ilgiausia, pakeliui tai įlipdavo, tai išlipdavo visokie keliautojai, su kuriais buvo įdomu pabendrauti. Tačiau mums pasisekė, kad bendrakeleiviai pasitaikė charakteringi: nuo maistą šliurpiančio japono, tiesiogiai ir netiesiogiai nuolat kartojančio „Japonija – geriausia pasaulyje šalis!“, iki Amerikos korėjiečio, sustabdžiusio darbą Los Andželo restorane dėl daugelio mėnesių kelionės aplink pasaulį (jį paėmėme netoli ten, kur prieš tai savanoriavo Kenijos vaikų namuose). Stovyklose stebėdamas kas naktį prisigeriančius rusus iš kitų safarių supratau, kad pasisekti galėjo ir kur kas mažiau (pas mus irgi vėliau įlipo pora rusų, mat jų mikroautobuso padangas pradūrė prastas kelias – tačiau visai kitokie žmonės, Google programuotojas iš Silicio slėnio su drauge).

Teoriškai visureigis pravažesnis už mikroautobusą, bet būna, kad įklimpsta abu

Teoriškai visureigis pravažesnis už mikroautobusą, bet būna, kad įklimpsta abu. Keniškuose keliuose tinkama važiuoti dažnai būna tik dalis važiuojamosios dalies ir jei kas tenai užklimpsta, niekas nebegali aplenkti. Šiedu automobiliai užkirto kelią į ložę, iš kurios turėjome paimti japoną bendrakeleivį, dėl ko sugaišome daug laiko. Tai – vienas keliavimo su grupe,
kad ir nedidele, minusų.

Nakvynėmis. Jos safariuose būna trijų rūšių. Paprasčiausia – stovyklavietė (campsite), kur tenka vežtis savo miegmaišius ar net statytis palapinę. Vidutinė kategorija – palapinių stovykla (tented camp) kur gyvenama nameliuose arba iš anksto pastatytose palapinėse, labiau primenančiose namelius (priekis dengtas brezentu, bet gale – sumūrytas tualetas ir dušas). Ir pačios brangiausios – ložės (lodge), turinčios priminti kolonijinių laikų turtingų baltaodžių medžiotojų gyvenimo būdą. Maitinimas įskaičiuotas visur, nes „nueiti pavalgyti aplink“ kur tiesiog nėra (tiesa, gėrimai dažniausiai neįskaičiuoti). Pusryčius ir vakarienes valgydavome ten, kur nakvodavome, o pietus – „piknikuose ant žolės“ (kiek trukdė musės, lietus) ar pakelės restoranuose. Vairuotojas dar vis stabteldavo visokiose suvenyrų ir gėrimų parduotuvėse, kurių kiekvienoje kainos būdavo užkeltos kartais (pvz. kolos buteliukas – 150 ar 200 šilingų vietoje 35 ar 55) ir alternatyvų aplink nebūdavo. Aišku, dėl komisinių. Jei kas nors atskridęs į Keniją važiavo tik į safarį tai galvoja, kad Kenijoje kainos – bent jau kaip Lietuvoje…

Palapinių stovykla (tented camp) prie Masai Maros

Palapinių stovykla (tented camp) prie Masai Maros. Vyras – kiaurą parą budintis apsaugininkas. Pasak jo, net eiti į gretimą miestelį vienam vakare – nesaugu. Didelis darbuotojų skaičius reikalingas ir tam, kad surinkti kuo daugiau arbatpinigių, ypač iš amerikiečių, kurie juos dalina visur ir dar paskaičiavę pagal Niujorko pragyvenimo lygį. Todėl, tarkime, atvežtus turistus viena moteris ‘instruktavo kaip elgtis stovykloje’ (nieko ypatingo), kitas vyras atsegė palapinę ir pan. Tiesa, nedavus arbatpinigių, jų niekas nekaulijo.

Kokį safarį bepasirinktumėte, suvokite – pigu nebus. Be 100-150 JAV dolerių už dieną Kenijoje mažai ką rasi, o lubų kainoms beveik nėra išvis: kai kuriose ložėse viena nakvynė atsieina 500-600 dolerių. Nors ėmėme vieną pigesnių safarių, net ir jis kainavo brangiau, nei diena ilgesnis kruizas po Karibus.

Aišku, kokybė safaryje ir kruize skyrėsi kaip diena ir naktis. Kokybės Kenijoje nesitikėk – net ir keliaudamas organizuotai ir mokėdamas daug. Štai užėjus į palaikį, atgrubnagiškai sukaltą Kimanos stovyklos prie Amboselio parko namelį žadėjo: „elektra ir šiltas vanduo būna kiaurą parą“. Apsidžiaugėme – Masai Maroje nebuvo. Be reikalo: dyzelgeneratorius išsijungdavo, elektra dingdavo, šilto vandens nebuvo išvis, viename namelyje trūko kriauklės, kitame – neveikė dušas. Siurprizai tęsėsi: naktį užklupus eilinei liūčiai, visi stovyklos takai virto upėmis (teko bristi), o tiesiai virš mūsų lovos prakiuro stogas. Kitą dieną kažkoks stovyklos tarnautojas tikriausiai netyčia nuplėšė tinklelį nuo uodų nuo mūsų lovos (ir nematė reikalo prikabinti vėl). Teko rištis patiems (prieš tai nusikabinus nuo kitos lovos), bet naujasis tinklelis buvo skylėtas. Ir taip toliau.

Krovimui sukrauti turistų įrenginiai Masai Maros stovyklos kavinėje

Krovimui sukrauti turistų įrenginiai Masai Maros stovyklos kavinėje. Rozetė buvo tik mūsų ‘palapinėje’, nes arčiausiai dyzelgeneratoriaus. Kol šis birbdavo, visi svečiai skubėjo nešti savo įrangą į kavinę, kur buvo vienintelė galimybė ją bent trumpai pakrauti

Skęstantis mikroautobusas ir kiti nuotykiai

Kaip ten bebūtų, mums dar pasisekė. Ne taip kaip toje pat stovykloje sutiktiems ispanams. Iš Nairobio iki Amboselio 200 km jie važiavo 11 valandų. Atvyko apie antrą nakties, per liūtį. Išmaltame keliuke į stovyklą mikroautobusas įklimpo, vanduo jau tuoj jį sėmė, pateko į vidų. Ispanams teko bristi per gyvačių pilną miškelį, kai vanduo siekė virš kelių. Iki pat vėlyvo ryto jų mikroautobusas prastovėjo užkirtęs kelią visiems. Jo užvesti taip ir nepavyko – kad ir kiek mėgino padėti net ir konkurentų vairuotojai. Dyzelis…

Paklaikusi ispanė skambinėjo savo kelionių agentūrai – niekas nekėlė. „Nebenorime jokios ekskursijos po Amboselio parką, norime grįžti į Nairobį tuč tuojau, tik bijom ar pravažiuosim!“ Teisybės dėlei, tikriausiai istorijoje yra ir jos pačios kaltės. „Mes pakeitėme keturis vairuotojus“ – užsiminė ji – „Ir norime keisti vėl!“. Tikriausiai buvo taip: jiems skirti vairuotojai vairavo kaip įprasta Kenijoje: šalikelėmis ir prieš eismą lenkė kamščius. Ir ispanai mėgino juos „pamokyti“ europinio vairavimo manierų. Galiausiai gavo tokį vairuotoją, kuris, mintyse keikdamasis, sutiko laikytis oficialių taisyklių – bet šitaip judėjo 20 km/h vidutiniu greičiu ir į stovyklą atvyko tik tada, kai užklupo eilinė naktinė liūtis.

Paskendęs ispanų mikroautobusas Amboselyje

Paskendęs ispanų mikroautobusas Amboselyje. Kairėje – ispanų rodyta nuotrauka, kaip viskas atrodė naktį. Dešinėje – kaip jį radome tarsi kliūtį ant kelio šeštą valandą ryto važiuodami į safarį

O didžiausia tų ispanų klaida – pirkdami „viskas įskaičiuota“ safarį jie tikėjosi, kad viskas bus suplanuota ir kokybiška – tarsi „viskas įskaičiuota“ viešbutyje Kanaruose ar kokioje ten Costa Dorada. Bet Kenijoje taip niekada nebus. Net mūsų grupės japonas, kurį vairuotojas specialiai užveždavo į brangią ložę, skundėsi, kad pas jį nebuvo vandens, o rytais mums jo tekdavo laukti, mat keliukas į tą ložę tapdavo nepravažiuojamu.

Kelionė į Keniją visuomet yra nuotykis, niekada nežinai, kas laukia rytoj ar vakare. Net nusipirkęs safarį iš respektabilios, puikiai įvertintos agentūros… Jei tai nepatinka, gyvūnais galite pasigerėti ir Namibijoje ar PAR (gal bus kažkiek tvarkingiau). Tačiau jei trokštate to kai kurių turistų numylėto bush vibe – Kenija tam tinkama vieta.

Audra Amboselio stovykloje

Audra Amboselio stovykloje. Taip žaibavo nuolat, be perstojo, kas keletą sekundžių daugybę valandų. Nieko panašaus iki tol nebuvo tekę matyti.


Visi straipsniai iš kelionės po Keniją

1. Kenija - Afrikos kaleidoskopas (ĮŽANGA)
2.Kenijos pakrantė - autentiški Afrikos kurortai
3.Kenijos safarių parkai - gyvūnijos galerija
4.Nairobis - Afrikos vartai

Komentuoti
Straipsnio temos: , , , , , , , , , , , , , , , , , , , , , , ,


Kenijos pakrantė – autentiški Afrikos kurortai

Kenijos pakrantė – autentiški Afrikos kurortai

| 0 komentarų

Kai pagalvojate apie atostogas pajūryje, Kenija ir apskritai Juodoji Afrika tikriausiai nešauna į galvą.

Iš dalies galima suprasti: Kenija nėra saugi šalis, o dar visos ligos.

Tačiau tų blogybių galima išvengti. Užtat smėlėtų paplūdimių gausa Kenija pranoksta daugelį Viduržemio jūros pakrančių, o temperatūra dienomis kiaurus metus siekia +30. Be to, ten laukia unikalios kultūrinės patirtys: seni pirklių miestai be automobilių, griuvėsiai miškuose, afrikietiška muzika ir chaosas. Ir, visai netoli – gyvūnų parkai.

Autobusais, laivais, rikšomis ir motociklais savarankiškai pervažiavau visą Kenijos pajūrį. Nuo egzotiškojo Lamu šiaurėje iki Mombasos didmiesčio pietuose, aplankiau tiek kurortus, tiek istorinius miestus. Tai vis dar – nuotykių ir atradimų kelias!

Malindžio kurorto paplūdimys nuo jūros tilto

Malindžio kurorto paplūdimys nuo jūros tilto

Lamu – romantiškas pirklių miestas saloje

Dėl viešnagės baltame Lamu miestelyje patyriau daug. Jis stūkso saloje, pačioje Kenijos pajūrio šiaurėje, netoli Somalio sienos, nuo likusios šalies dalies atskirtas ir vandens, ir prastų kelių, ir sukarintos teritorijos, kupinos kareivių, bet vis tiek karts nuo karto užpuolamos Somalio piratų ir teroristų (dar prieš keletą metų jie pagrobė turistus ir iš paties Lamu).

Tačiau teigiama Lamu reputacijos pusė – „autentiškas Viduramžiškas suahelių pirklių miestelis saloje be automobilių, kur keliaujama asilais ir motorinėmis valtimis“ – pernelyg žavėjo, kad ten nenukeliaučiau.

Užnugarinė Lamu gatvelė

Užnugarinė Lamu gatvelė

Patekti į Lamu yra du būdai – ir abu sudėtingi. Atvykau paprastesniuoju, rekomenduojamu turistams: lėktuvu iš Nairobio. Tas skrydis, aišku, irgi savitai afrikietiškas: nors atstumas tik ~450 km, pakeliui FlySAX aviakompanijos lėktuvas (kurių amžiaus vidurkis – 47 metai) leidosi Mombasoje (reikėjo išlipti ir vėl sulipti), o kai skrydžio metu paklausiau, kur nusiplauti rankas, stiuardesė tik skėstelėjo pečiais – lėktuvo kriauklė neveikė. Niekis palyginus su tuo, kad Nairobio oro uoste man buvo ką tik pavogę kuprinę…

Bet net ir toks lėktuvas Afrikoje – elito reikalas. Kai praėjau autobusų stotį primenantį Lamu oro uostą (bagažas ten mėtomas pro skylę sienoje), kelią man pastojo vanduo. Oro uostas įsikūręs kitoje saloje, nei miestelis. Valtininkai riksmais konkuravo dėl kiekvieno atskridusio lėktuvo keleivių – “šimtas šilingų, šimtas šilingų'”.

Kai Lamu motorinėms valtims baigiasi degalai, jos jų prisipila nuo šio laivo-degalinės, veikiančio 24 val.

Kai Lamu motorinėms valtims baigiasi degalai, jos jų prisipila nuo šio laivo-degalinės, veikiančio 24 val.

Gerai. Lamu neatrodytų toks romantiškas, jei į jį galėtum atvykti neplaukte, neprisišvartuodamas chaotiškame jo uostelyje, prieš pasinerdamas į ankštas, asilų išmatomis nuklotas jo gatveles, pilnas tautiniais rūbais vilkinčių suahelių.

Suaheliai – unikali afrikiečių pirklių tauta, musulmonai, kildinantys save iš persų, nors iš tikro yra prieš kelis šimtus metų į islamą atsivertę juodaodžiai. Kenijos pakrantės priklauso jiems, ir Lamu – pats tikriausias suahelių miestelis, žavintis tradiciniais baltais namais, puošniomis medinėmis durimis (joms suaheliai niekad negailėjo pinigų), pakrantės promenada su vaizdais į tradicinius laivus davus, didingu miestelėnų turtus gynusiu fortu.

Lamu pajūrio promenada

Lamu pajūrio promenada. Šie žodžiai gal asocijuojasi su turistine zona, bet turistų ten mažai, vyrauja vietiniai darbininkai. “Turistai tik pradeda grįžti į Lamu” – pasakojo vietiniai. Bijojo išpuolių. Juk iš paties Lamu somaliečiai 2011 m. tiesiai iš viešbučio pagrobė prancūzų ir britų turistes, nušovė pastarosios vyrą

Nors suahelių Kenijoje tegyvena 100 tūkstančių (0,2% iš 45 mln. gyventojų), galima net pasakyti, kad suaheliams priklauso ir visa Kenija. Mat nacionalinė Kenijos kalba – greta anglų – yra suahelių (svahili). Išskyrus elitines gyvenimo sferas (parlamentas, universitetai), tarpusavy skirtingų tautybių Kenijos piliečiai kalba būtent suaheliškai, o angliškai moka tikrai ne visi. Lamu mūsų ne sykį klausė: “Ar mokate suaheliškai?”. Išdidiems suaheliams savaime suprantama, kad jų kalbą moka visi, gal net baltieji? Iš tikro ta kalba dažnam europiečiui tapo afrikiečių kalbos sinonimu. “Turistams patinka kalbėti suaheliškai” pasakojo vietiniai – “bent jau hakuna matata (jokių problemų) visi supranta” (ta frazė – iš filmo „Liūtas – karalius“).

Davas, arabų kilmės tradicinis suahelių laivas prie Lamu

Davas, arabų kilmės tradicinis suahelių laivas prie Lamu

Kenijos pajūryje viskas – nuotykis

Pamatyti Lamu nuo vandens progų dar turėjau ne vieną. Po greitų derybų su valties „kapitonu“ jau plaukėme į tradicinę išvyką po salyną, stebėdami tiesiai iš sūraus vandens augančias mangroves, tuščius laukinius paplūdimius. Žodis „plaukėme“ tuoj nebetiko: valtis vis labiau strigo ant dugno. Iš pradžių vienas plukdytojų stojosi valties priekyje rėkdamas, kur dar bent kiek gilesni vandens ruožai ir stumdamasis nuo dugno lazda, o galiausiai visi išlipę valtį tiesiog stūmė (štai kodėl plaukė trise!). Galėjome pasijusti it kokie anglų kolonistai. Supratau ir kodėl „kapitonas“ dar Lamu taip skubėjo išplaukti – atoslūgis, o naujas potvynis – tik naktį.

Kapitonas ir padėjėjas stumia valtį per atoslūgio zoną

Kapitonas ir padėjėjas stumia valtį per seklią zoną. Moterys priekyje – paimtos po to, kai mūsų atsiklausė ‘ar galėčiau dar paimti savo seserį ir nuplukdyti į gretimą Šelos kurortą?’. Mums sutikus, paėmė dvi moteris – nežinau, ar tai buvo seserys, nes jos irgi visą laiką vaikščiojo po turistines vietas it jų nemačiusios, fotografavo. Įdomu, kad nors vaikščiojo neuždengtais veidais, kai darydavosi asmenukes – užsidengdavo.

Bet Kenijoje tai įprasta – niekas nebus, kaip tikiesi ar kaip kažkur aprašyta. Nauja diena – naujas nuotykis. Apžiūrėję Takvos griuvėsius – apleistą kadaise į Lamu panėšėjusį suahelių miestelį – iki ten, kur vis dar buvo neseklu turėjome grįžti vežami vietinių kaimiečių motociklais. Tas lėkimas po medžių šakomis, pro gyvūnų kaimenes ir statybinius akmenis turtingiems (Kenijos mastais) Lamu suaheliams skaldančiais krikščionimis iš skurdesniųjų šalies regionų paliko gal net didesnį įspūdį, nei pats plaukimas.

Aišku, už tą papildomą pramogą „kapitonas“ bandė iškaulyti pinigų. Nors kaina buvo suderėta, nors jis žinojo plaukimo pradžios laiką, o atoslūgis kasdien vyksta tuo pat metu. Žadėjo papildomus pinigus duosiąs motociklininkams – bet įsidėjo į kišenę. Čia neigiama Kenijos pakrantės pusė. Iš baltaodžio visi mėgina ko nors išprašyti sakydami tai, ką jis nori girdėti. Nes, deja, dažniausiai baltaodžiai, ypač vakariečiai, naivokai viskuo patiki (juk išties atrodo – šitoks skurdas!) ir lengvai, negailėdami duoda.

Krikščionių atvykėlių iš kitų Kenijos regionų kaimas prie Lamu, kur, gyvendami palaikiuose namuose, jie išgauna suaheliams statybines medžiagas

Krikščionių atvykėlių iš kitų Kenijos regionų kaimas prie Lamu, kur, gyvendami palaikiuose namuose, jie išgauna suaheliams statybines medžiagas. Kažin, ar daug turistų čia yra lankęsi: mus tiesiog atvežė motociklu, kad nuo čia bristume iki valties, tačiau spėjome pasižiūrėti vietos gyvenimą

Prieinama ir iki apgavysčių. Kai iš Lamu plaukėme trečiąjį, paskutinį ir tikriausiai romantiškiausiąjį kartą – šeštą ryto, auštant, iš visų minaretų ką tik nuskambėjus šauksmams melstis – pinigus už plaukimą iš paėmė dukart: kartą iš mūsų ir kartą (beje, dar ir didesnę kainą) – iš mūsų bendrakeleivių, apgavę juos, kad mes išlipome nesusimokėję. Kenijoje privalai išlikti budrus ir įtarus. Taip, šalis skurdi, bet tie, kas turi priėjimą prie turistų dolerių toli gražu nėra skurdžiai.

Vargšai gyvena kaimuose, į kuriuos turistai nė neužsuka. Daugybę tokių mačiau važiuodamas autobusu iš Lamu (tiksliau, iš Mokovės stoties žemyne) į Malindžio kurortą. ~300 km kelionė turėjo trukti 5 valandas – taip žadėjo bilieto pardavėjas vienoje galybės kontorų centrinėje Lamu gatvėje. Užtruko septynias. Bet tai buvo ir vienos įdomiausių Kenijoje valandų.

Vienas daugelio skurdžių pakelės kaimų žvelgiant nuo Lamu-Malindžio autobuso

Vienas daugelio skurdžių pakelės kaimų žvelgiant nuo Lamu-Malindžio autobuso

Tarpmiestiniams autobusams – kariuomenės palyda

Įdomybės prasidėjo dar Lamu: kur nusipirkti bilietą internete informacijos nėra. Pamatėme, kad Lamu, kaip ir kiekviename pakelės kaime, spiečiasi nubūtos kontorėlės, ant senovinio blanko išrašančios bilietus į konkrečios kompanijos autobusus. Kokią kompaniją pasirinkti – ne taip ir svarbu, mat autobusai Mokovę palieka vos keliskart į dieną ir važiuoja konvojumi. Priekyje – vienas karių pilnas pikapas, gale – kitas, viduryje – visų firmų autobusai. Turbūt ne be reikalo: gretima siena su Somaliu – kiaura, o maršrutas driekėsi ir per Hindi bei Gambos kaimus, kuriuose dar 2014 m. užpuolikai iššaudė 29 žmones.

Kariai nueina keliu, kuriuo tuoj važiuos autobusas

Kariai nueina keliu, kuriuo tuoj važiuos autobusas. Teroristų nepamatėme, bet šioje stotelėje greitai po to kilo muštynės. Viską gerai matėme, nes pasirinkome sėdėti ‘mirtininkų vietoje’ – taip Kenijoje matėme vadinant vietas šalia vairtuotojo. Labai nesaugu, nes avarijų daug (matėme) ir susidūrimai dažnai – priekiais, ‘nukertantys’ pirmas kelias eiles. Suagos diržai buvo, bet suplyšę pusiau.

Realybėje, tiesa, viskas paprasčiau nei „ant popieriaus“: su palyda autobusai važiavo tik vienoje atkarpoje, o kitur karius išvysdavau tik patikros postuose. Kiekviename jų laukdavo skirtinga tvarka: trijuose visiems keleiviams teko išlipti iš autobuso (viename – su daiktais), viename kareivis užsirašinėjo užsieniečių pasų numerius (nedaug darbo: mes buvome vieninteliai viso konvojaus baltieji), kitame visko klausinėjo, užtat ketvirtame net pamiršo prie mūsų prieiti…

Anapus langų slinko kaimai – tokie, kokius prieš tai matėme tik liaudies buities muziejuje Nairobyje. Nė vieno privataus automobilio. Per šimtus metų, rodos, mažai kas pasikeitė… Išskyrus autobusų konvojus, pravažiuojančius keliskart per dieną: kaimiečiai vairuotojams nešė siuntinius, pro langus grūdo pirkti gėrimus ir maistus.

Vienas gražesnių pakelės miestelių važiuojant iš Lamu

Didesnius pakelės miestelius puošė tokie pastatai: su rankomis pieštomis reklamomis, autobusų įmonių agentūrų pardavimo punktais. Šalia – motociklas, pagrindinė privati turtingesnių vietinių transporto priemonė

Kenijos kurortai – Malindis, Vatamu, Kilifis

Toliau į pietus Kenijos pakrantės kelio danga pagaliau pasikeitė iš žvyro į asfaltą, patikros punktuose budėjo policija, o ne armija, ir išlipti laukan niekados nebeprašydavo. Atvykome į kitą Keniją: kurortų zoną, kurios geltono smėliuko paplūdimius Kenijos valdžia mėgina įsiūlyti europiečiams. Kol kas pasisekė tik su italais. Jų ten tiek daug, kad kiekvieną baltaodį vietiniai visų pirma kalbina itališkai, o restoranai didžiuojasi picomis ir spagečiais.

Pagrindiniai kurortai Kenijoje trys: Malindis, Vatamus (apie 20 km į pietus) ir Kilifis (dar apie 40 km piečiau).

Malindžio paplūdimys

Malindžio paplūdimys. Kai kurių (bet ne visų) paplūdimių minusas besimaudantiems – nemažai žolių. Tačiau vaizdą jos pagražina.

Tikėjausi kažko panašaus į Viduržemio jūros kurortus, su didžiuliais viešbučiais, kurie vienodi visur. Tačiau poilsis Kenijoje dar ne toks masinis: viešbutėliai ten nedideli, pajūrio gatvės neužgrūstos restoranais. Pliusas ar minusas tai – spręsti jums.

Kiekviename kurorte – smulkios vietinės įdomybės. Malindyje – senas pirklio namas, Vasko Da Gamos pastatyta kolona, mažytė portugalų koplyčia, jūros tiltas (gerokai trumpesnis, nei Palangoje). Kilifyje – įlanka. Svarbiausios lankytinos vietos yra Vatamu: Gede griuvėsiai (ištisas sunykęs suahelių miestas, kurį per kelis šimtmečius „okupavo“ miškas) ir Gyvačių laboratorija, kur „melžiami“ jų nuodai ir verčiami priešnuodžiais (turistams rodomos tik gyvatės, o ne darbas). Šiaip daugelis tų vietų brangios, mat užsieniečiai už jas verčiami mokėti kainas, prilygstančias Vakarų Europai (vietiniams – daug kartų pigiau). Verta eiti tik ten, kur atsiveria gražūs gamtos vaizdai (pvz. į Indijos vandenyną), nes gerų muziejų ar ekspozicijų Kenijoje nesitikėk. Nors jei atostogautum, kaip daugelis poilsiautojų, ten savaitę ar dvi, turbūt vis tiek iš nuobodulio aplankytum viską.

Iš Gede griuvėsių pastato liekanų jau auga medis

Iš Gede griuvėsių pastato liekanų jau auga medis. Drėgnoje Afrikoje džiunglės ir miškai greitai viską atsiima. Smagu čia pasivaikščioti beveik vieniems (išskyrus prie įėjimo maisto reikalavusias ir ant pečių šokinėjusias beždžiones). Vietiniai kalba, neva griuvėsiuose vaidenasi. Šiaip ar taip, apleistų suahelių miestų istorija tamsoka: suaheliai susikrovė turtus perpardavinėdami Kenijos gilumos genčių žmones į arabų vergovę. Šiandieniniai suaheliai nenori to prisiminti: nors vienas gidas pasakojo, kad, štai, ten ateidavo vergai, kitas aiškino, neva miestas gyveno iš prekybos palmių riešutais.

Dar vienas Kenijos kurortų minusas – vietiniai labiau pripratę prie turistų ir žino jų silpnybes. Vienas pardavėjas ilgam pristojo prašydamas „pinigų iš Lietuvos savo mokyklai“. Vaikai reikalavo atiduoti ką tik nusipirktą kokakolos butelį – o kai jį gėriau pats, gerų vaikučių vaidmenį pamiršo ir išvadino šiknaskyle (asshole). Panašiai tikrąjį veidą parodė ir gidas vėliau prie Mombasos forto: kai jo paslaugas nupirkome ne mes, o prancūzai, pradėjo šaukti, kad mūsų šalis yra bloga, o Prancūzija – labai graži. Tik, kad vietoje „Lithuania“ išgirdo „Slovenia“, tad kliuvo slovėnams…

Per Kenijos kurortus važiavome matatu mikroautobusais, kurių tiek daug, kad be reikalo jaudinomės, kur juos susirasti: verslūs konduktoriai patys tave susiranda, siekdami užpildyti atsilaisvinusias vietas. Būtent matatu galiausiai nuvykome ir į antrąjį pagal dydį Kenijos miestą – Mombasą (1 mln. gyv.).

Autobusas Mombasoje

Autobusas Mombasoje, didesnis už daugelį matatu. Matosi persisvėręs “vadybininkas”, nuolat ieškantis pakelėje keleivių

Mombasa – Kenijos didmiestis-kurortas

Mombasoje laukė civilizacija. Savita: Afrikos, Arabijos, Indijos mišinys. Lūšnynai, spalvingi matatu, benamių šalikelėse kurstomi šiukšlių laužai…

Mombasa smarkiai skiriasi nuo Kenijos sostinės Nairobio. Visų pirma, tai – senas miestas, su gražiu (nors ir purvinu) balkonuotų namų pilnu senamiesčiu ir Jėzaus fortu. Jį statė portugalai, šitokiais fortais apsėję visas Afrikos pakrantes. Ilgai jo neišlaikė: užėmė Omanas, pamiršta imperija, kadaise valdžiusi didžiules Indijos vandenyno pakrantes. „Išvadavo Omanas“ – rašoma forto ekspozicijoje, kurią finansavo turtingas Omano sultonas. Suprask, grįžo iš krikščionių valdžios musulmonams.

Mombasos senamiestis su tradiciniais balkonais

Mombasos senamiestis su tradiciniais balkonais

Šiaip ar taip Mombasa, kaip ir visa pakrantė – musulmoniška, ir, nors veikia kelios kruopščiai it oro uostai saugomos katedros, visas miestas reguliariai paskęsta muedzinų šauksme maldai, o ant matatu gali išvysti ištapytas frazes „Alachas didis“.

Trečiasis Mombasos-Nairobio skirtumas – Mombasa karštesnė ir ji turi paplūdimius. Kilometrinius, plačius, kur saulė taip atsispindi nuo smėlio, kad vos galėjau žiūrėti atsimerkęs. Turtingesni nairobiečiai atostogoms dažnai renkasi Mombasą: visos bendrakeleivės traukinyje pakeliui į Nairobį pasakojo grįžinėjančios iš tokio poilsio. Vakariečiams žavesni mažesni kurortai, kaip Kilifis ar Malindis, tačiau ir Mombasos paplūdimiuose gausu vakarietiškų viešbučių ir civilizacija nuo ten arčiau.

Vasko Da Gamos bokštas Malindyje

Vasko Da Gamos bokštas Malindyje. Įspūdingas labiau ne jis pats, o vaizdas aplinkui, vaizduotėje iškylantys portugalų laivai, pirmąkart pasiekę tokius tolimus krantus ir toliau išplaukę ieškoti Indijos

Kenijos pajūrio rykštės – ligos ir nusikaltimai

Kenijos pajūris turi ir dar vieną tamsiąją pusę – ligas, ypač baisiąją maliariją. Kasmet ~8% vietinių žmonių ja užsikrečia. Kita vertus, jei būsite pajūryje tik savaitę, tai reiškia, kad tikimybė užsikrėsti tebus 1 iš 500 – ir čia jeigu gyvensite kaip vietiniai, kurie nesipurškia nuo uodų ir, išlindę iš po saugiu lovos tinkleliu, naktimis eina į lauko tualetus. Mes saugojomės, uodai mus vis tiek sukando (tie lovos tinkleliai dažnai įplyšę) – tačiau, kas be ko, gerokai mažiau, nei būtų sukandę antraip. Kad susirgtume maliarija (ar kuria kita iš daugelio uodų platinamų ligų) jums įkąsiantis uodas turi būti prieš tai įkandęs ja sergančiam – ir kuo mažiau įkandimų bus, tuo mažesnė tikimybė, kad bent vienas jų bus lemtingas.

Antras pavojus Kenijos pajūryje – nusikaltimai. Kai kurie europiečiai taip jų bijo, kad man kyla klausimas, kaip jie apskritai išdrįsta važiuoti į Keniją. Štai mums per saulėlydį išlindus iš vilos ant jūros kranto nusimaudyti vandenyne, sulaukėme baltaodės kaimynės pikto pamokslo: „Kaip jūs drįstate eiti į paplūdimį po 6 val., juk labai nesaugu“. Ta pati kaimynė, beje, įrengė visam namui pavojaus mygtukus: paspaudi ir atlekia keturi apsauginiai. Visa tai nepaisant to, kad namą saugo du nuolatiniai sargai, užrakinti vartai, aukštos tvoros. Tiesa, pačios apsaugos vietiniai irgi prisibijo: „Tik nepalikite apsaugininkams rakto, laukite manęs“ – sakė butą išnuomavusi europietė.

Vyrai prie Lamu forto Kenijoje

Prie Lamu forto, kaip ir daugelyje Kenijos gatvių – pilna sėdinčių, darbo dieną nieko neveikiančių vyrų. Nedarbas Kenijoje – vienas didžiausių pasaulyje (40%). Norintiems ir besistengiantiems galimybių yra – vien turizmo pramonėje kiek – tačiau mažai kas deda reikiamas pastangas, daug jaunimo siekia didelių pajamų greitai ir verčiau suka į nusikaltimus.

Galima įžvelgti ir truputį paranojos, tačiau nesaugumas ir Kenijos kurortuose – realus. „Šita gatve galite eiti ir sutemus, visom likusiom – ne“ – girdėjome ir Lamu, ir Malindyje, šiaip jau „daug saugesniuose už Nairobį“.

Nors teko skaityti, esą net ir Mombasa ne tokia pavojinga, kaip Nairobis, kalbinti nairobiečiai su tuo griežtai nesutiko. Pakako apsižvalgyti iš viešbučio balkono, kad suprasčiau, jog mombasiečiai irgi toli gražu nesijaučia saugūs: skurdžius gretimus namus supo dygliuotos ir elektrifikuotos tvoros ir nepaisant jų kiemas dar buvo uždengtas vielinėmis grotomis.

Šiukšlinas Mombasos gatvės turgus

Užsieniečiams dažnai atrodo, kad dar viena Kenijos bėda – šiukšlės, kaip Mombasos gatvės turguje šičia. Matėme, kad žmonės namų šiukšles “išmeta” tiesiog per balkoną. Visgi, tai labiau kultūrinis dalykas: vietiniams tai neatrodo problema.

Iš Kenijos pakrantės – į žvėrių karalystę

Išaušo paskutinis rytas Kenijos pajūryje. Paskutinis muedzinų šauksmas. Pajudėjome į naująją Mombasos traukinių stotį, kinų darbininkų 2017 m. pastatytą tuščioje vietoje gal 15 km nuo miesto centro. Nekreipėme dėmesio į eilinį „Uber“ vairuotojo mėginimą apgauti (išvažiavote šeštą? Nespėsite! Reikėjo penktą! Gal jus paleisti prie senosios stoties, gal iš ten nuvažiuosite autobusu?) ir dar likus pusvalandžiui anapus automobilio stiklų šiukšles deginančių vietinių kolonijas pakeitė supermoderni stotis. Joje, nušviestas tekančios saulės, rymojo traukinys. Vienas iš dviejų per dieną. O pagal pastato dydį atrodė, kad stotis pastatyta bent šimtui.

Tada sekė biurokratija: pasų rodymas, metalo detektorius, mūsų krepšių ir kuprinių užleidimas narkotikų ieškančiais šunimis (nedideliais neveisliniais mišrūnais), užsakytų bilietų išsispausdinimas automate (abejodami vietinių technologiniu raštingumu automatu naudojasi tik darbuotojai), antrasis metalo detektorius, bilietų kontrolė ir pagaliau ėjimas palei ilgą sąstatą savo vagono link.

Mombasos Hinduistų šventovės vidus

Mombasos Hinduistų šventovės vidus. Indus į Mombasą atvežė britai, kad statytų geležinkelį. Daug jų žuvo nuo karingų masajų ar laukinių liūtų, daug išvyko atgal į Indiją ar į Londoną, bet Mombasoje vis dar yra gaji jų bendruomenė

Važiuodamas į Nairobį traukinys kirto Rytų ir Vakarų Tsavo nacionalinius parkus, o anapus langų akylos bendrakeleivės parodė penkis dramblius, keliolika žirafų, daug beždžionių. Štai kiek Kenijoje pamatai vien važiuodamas 5 valandas traukiniu! Tačiau vėliau mūsų laukė kur kas įspūdingesni vaizdai – ne dešimtys, o šimtai ar tūkstančiai gyvūnų. Nes iš Nairobio vykome į safarį, dėl kurio dauguma ir keliauja į Keniją. Net jeigu jūsų kelionės tikslas – Kenijos pajūris, karšti paplūdimiai, verta pamėginti bent kelioms dienoms išsiruošti į safarį ir pasijusti priblokštam Afrikos gyvūnų dydžio, artumo ir gausos.

Ilčių paminklas - vienas Mombasos simbolių

Ilčių paminklas – vienas Mombasos simbolių

Kenijos pakrantės lankytinų vietų žemėlapis. Gal jis padės jums supanuoti savo kelionę į Kenijos kurortus bei pajūrio miestus

Kenijos pakrantės lankytinų vietų žemėlapis. Gal jis padės jums supanuoti savo kelionę į Kenijos kurortus bei pajūrio miestus


Visi straipsniai iš kelionės po Keniją

1. Kenija - Afrikos kaleidoskopas (ĮŽANGA)
2.Kenijos pakrantė - autentiški Afrikos kurortai
3.Kenijos safarių parkai - gyvūnijos galerija
4.Nairobis - Afrikos vartai

Komentuoti
Straipsnio temos: , , , , , , , , , , , , , , , , , , , , , , , , , , , , , , , ,