Išskleisti meniu

Kultūros, istorija ir religijos

Islamas – ką reikia žinoti apie musulmonų kraštus

Islamas – ką reikia žinoti apie musulmonų kraštus

| 4 komentarai

Kelionės į musulmoniškas šalis dažnai sukelia įvairiausių klausimų, net nepagrįstų baimių. Tačiau tai yra vienos įdomiausių pasaulio šalių ir kelionės tikrai gali būti įdomios bei saugios.

Esu aplankęs daugiau nei 20 islamo šalių. Šiame straipsnyje atsakysiu į rūpimus praktinius klausimus (nuo aprangos iki saugumo iki alkoholio), o taip pat šiek tiek papasakosiu apie tai, kuo islamo šalys skiriasi nuo mūsų bei ką ten patirti įdomaus.

Saudo Arabijos moterų apranga.

Musulmonai Saudo Arabijoje.

Islamo tiesos ir gyvenimo būdas

Islamas skiriasi mažiau, nei galvojame. Tiesą pasakius, musulmonai tiki į tą patį Dievą, kaip ir krikščionys (žodis „Alachas“ yra vertimo klaida: arabiškai „Al Lach“ reiškia tiesiog „Dievas“). Musulmonai pripažįsta net ir Jėzų Kristų bei Bibliją – tiesiog laiko, kad Jėzus buvo tik vienas pranašų, o paskutinis, todėl svarbiausias pranašas – Mahometas, gyvenęs ~570 metų po Kristaus.

Šv. Sofijos soboras Stambule, statytas 537 m. po Kr., buvęs didžiausia pasaulio krikščioniška bažnyčia, paskui mečete, dabar - muziejumi

Šv. Sofijos soboras Stambule savo istoriją pradėjo kaip cerkvė, o miestui tapus musulmoniškam tapo mečete

Mahometas daug kur sakė iš esmės tą patį, ką ir Jėzus. Bet visgi atsirado keli svarbūs musulmonų gyvenimo būdo skirtumai nuo krikščionių. Pagrindiniai ir akivaizdžiausi jų:

1.Musulmonai meldžiasi penkis kartus per dieną tam tikrais paros lakais, o melstis jie šaukiami arabų kalba iš mečečių (musulmonų šventyklų) bokštų (vadinamų minaretais). Musulmonų miestus apimantis šauksmas maldai – tikrai magiška akimirka, kurią verta patirti gėrintis miesto panorama. Musulmonų maldos yra labai konkrečios: nustatyti arabiški žodžiai, tikslūs judesiai ir net maldos kryptis (veidu į Meką), prieš maldą būtina apsiplauti rankas ir kojas, melstis kur švaru (jei nešvaru – pasitiesti kilimėlį). Visi pasaulio musulmonai meldžiasi vienodai.

Musulmonai meldžiasi Albanijoje

Musulmonai meldžiasi Albanijoje

2.Islamas draudžia bet kokį svaiginimąsi „kuris atima protą“, taigi, ir alkoholį (bet užsieniečiams daugelyje islamo šalių yra būdų jo gauti legaliai – žr. Skyrių “Alkoholis” žemiau) ir narkotikus. Tačiau populiarus kaljanas (šiša, nargilė, vandens pypkė), cigaretes rūkyti irgi leidžiama, nors į rūkančias moteris kai kur gali būti šnairuojama. Taip pat, musulmonai nevalgo kiaulienos, o ir kitokiai mėsai keliami specialūs skerdimo reikalavimai. Maistas ir gėrimai, kurie draudžiami musulmonams, vadinami „haram“, o leidžiami – „halal“. Daug maisto produktų musulmonų kraštuose turi etiketes „halal“.
3.Musulmonų šventa diena yra penktadienis, ne sekmadienis (todėl daug musulmonų šalių savaitgalis yra penktadienis-šeštadienis, ar net ketvirtadienis-penktadienis).

Vyrai penktadienį eina melstis

Vyrai penktadienį eina melstis

4.Musulmonai turi šventą Ramadano mėnesį. Tuo metu jie nevalgo ir negeria nieko tarp saulės patekėjimo ir nusileidimo. Keliauti šiuo metu gali būti sudėtinga, ypač po religingesnes islamo šalis (žr. Skyrių “Ramadanas” žemiau).
5.Musulmonai bent kartą per gyvenimą, jei finansiškai išgali, turėtų atlikti piligrimystę į Meką (Saudo Arabijoje), kurių pagrindinė vadinama Hadžu. Tai yra labai konkretus ritualas konkrečiu metų laiku, kurį šimtai tūkstančių musulmonų atlieka vienu metu, vienodai apsirengę ir t.t. Tačiau Hadžas yra brangus, jį gauna teisę daryti ne visi – taigi, Hadžą atlieka tik mažesnė dalis musulmonų. Dalis kitų nuvyksta į Meką kitu metu ir atlieka trumpesnį ritualą – tai vadinama Umra.

Visoje Saudo Arabijoje, nesvarbu, kaip toli būtum, yra rodyklės į Meką ir Mediną. Yra net specialūs kelio ženklai "Juodas kubas" - tai šventoji Kaba Mekoje. "Žalias kupolas" - tai tas kupolas Medinoje, po kuriuo palaidotas Mahometas.

Visoje Saudo Arabijoje, nesvarbu, kaip toli būtum, yra rodyklės į Meką ir Mediną. Yra net specialūs kelio ženklai “Juodas kubas” – tai šventoji Kaba Mekoje. “Žalias kupolas” – tai tas kupolas Medinoje, po kuriuo palaidotas Mahometas. Deja, į Meką nemusulmonai neįleidžiami – ne tik į mečetę, bet ir į visą miestą.

6.Musulmonai gali turėti iki keturių žmonų, galimos ir skyrybos. Tačiau realybėje daugiau nei vieną žmoną vienu metu turi tik turtingiausieji, tai gana reta.
7.Musulmonai rengiasi „uždariau“ net karštuose kraštuose: sijonai aukščiau kelių, šortukai ir trumpos rankovės moterims, marškinėliai be rankovių ir šortai vyrams laikomi nepadoriais drabužiais.
8.Musulmonai neturi savo „kunigų“ ar „popiežiaus“ – žmogaus ryšys su Dievu turi būti tiesioginis, be jokių tarpininkų. Yra imamai, bet jie labiau kaip bendruomenės lyderiai, dažnai savanoriai.

Musulmonų šalių viešbučiuose rasi tokią rodyklę - ji rodo, kuria krytimi kambaryje melstis. Taip pat paprastai būna maldos kilimėlis, kartais - Koranas ar jo angliškas vertimas

Musulmonų šalių viešbučiuose rasi tokią rodyklę – ji rodo, kuria kryptimi kambaryje melstis. Taip pat paprastai būna maldos kilimėlis, kartais – Koranas ar jo angliškas vertimas

Tačiau didelė dalis musulmonų ir mūsų gyvenimo skirtumų susiję ne su tuo, kad krikščionybė ir islamas – skirtingos religijos, kiek su tuo, kad daugelis musulmonų šiais laikais yra tiesiog religingesni, į religiją žiūri rimčiau, nei daugelis krikščionių.

Krikščionių juk irgi yra, kur kasdien meldžiasi, kas savaitę eina bažnyčion – tiesiog šiandien Lietuvoje ir Europoje tokių mažai, o musulmoniškame pasaulyje tokių religingų žmonių daug (ar dauguma). Religingi krikščionys irgi įsižeidžia, kai „nederamai“ vaizduojamas Kristus (ir Lietuvoje turėjome keletą tokių skandalų dėl spektaklių ar reklamų). Bet tokie religingi krikščionys šiandien Europoje yra mažuma, dauguma juos „traukia per dantį“. O šitokio religingumo musulmonai daugelyje musulmonų šalių – ir yra toji dauguma, todėl Mahometo karikatūros sulaukia visai kitokių mastelių reakcijos.

Vyrai Rijado gatvėje ruošiasi maldai pagaliuku valydami dantis. Nė vienos moters - be mano žmonos - aplink nebuvo

Vyrai Rijado gatvėje ruošiasi maldai pagaliuku valydami dantis.

Religingi krikščionys irgi vertina tradicinę šeimą, ištikimybę, kuklumą, vengia atsitiktinių lytinių santykių. Labai religingos krikščionės moterys irgi nesirengia atvirai ar iššaukiančiai. Krikščionybė, kaip ir islamas, laiko homoseksualizmą nuodėme. Bet tvirtai tuo sekančių žmonių Europoje mažiau, o pas musulmonus – tvirta dauguma.

Dėl to, kad religingų krikščionių daugelyje krikščioniškų šalių gana mažai, krikščionybės politinė įtaka irgi maža: daugelyje šalių religija dar prieš kokį 100 metų oficialiai atsieta nuo valdžios, valdžia priima įstatymus, prieštaraujančius religijai (pvz. vienalyčių santuokų įteisinimas). Islame kitaip: kai religinga dauguma, tai islamas daug labiau lemia ir įstatymus, draudimus, daugelyje musulmonų šalių sunku įsivaizduoti, kad įstatymai prieštarautų religijai, nes žmonės tam masiškai priešintųsi.

Ekskursijoje po mečetę. „Koks pirmas Dievo įsakymas?“ klausė gidė mūsų, krikščionių. Atsakiau teisingai („Neturėk kito Dievo, tik mane vieną“). Bet tada gidė sakė, kad daugelis krikščionių atsako klaidingai – spėlioja „Nevok“, „nežudyk“ ar pan. „Tai rodo, kad daugelis krikščionių savo religijos gerai nežino, jiems tai labiau moralinės nuostatos – tuo tarpu tikroji krikščionybė kur kas artimesnė islamui“. Negalėjau ginčytis.

Ekskursijoje po mečetę. „Koks pirmas Dievo įsakymas?“ klausė gidė mūsų, krikščionių. Atsakiau teisingai („Neturėk kito Dievo, tik mane vieną“). Bet tada gidė sakė, kad daugelis krikščionių atsako klaidingai – spėlioja „Nevok“, „nežudyk“ ar pan. „Tai rodo, kad daugelis krikščionių savo religijos gerai nežino, jiems tai labiau moralinės nuostatos – tuo tarpu tikroji krikščionybė kur kas artimesnė islamui“. Negalėjau ginčytis.

Ir visgi, toli gražu ne visi musulmonai laikosi religijos vienodai uoliai. Kai kuriose šalyse ji ne mažiau apnykusi, nei mūsuose krikščionybė (ypač ten, kur valdė komunistai, pvz. Vidurinėje Azijoje, arba kur didelė Europos kolonistų įtaka). Ten „alkoholis liejasi gana laisvai“, uždrausta turėti kelias žmonas, savaitgalis yra šeštadienį-sekmadienį (penktadienis – darbo diena) ir pan.

O ir kitur islamo šalyse gana retai tepamatysi, pavyzdžiui, gatvėje maldai parpuolantį žmogų. Daug musulmonų tradicijų interpretuojamos įvairiai – pvz. „musulmoniškas moters rūbas“ Saudo Arabijoje ar Afganistane dažnai suprantamas kaip dengiantis visą veidą (burka ar abaja su nikabu), daugelyje šalių – kaip dengiantis plaukus (visus ar bent dalį), dar kitur į tai taip rimtai nežiūrima. Vienur alkoholis visai negeriamas, kitur (pvz. Turkijoje) laikoma, kad „gerti galima, bet tik tiek, kad nepasigerti“. Pagal kai kurias interpretacijas islamas draudžia žmonių vaizdavimus mene, bet praktiškai žmonių paveikslų, atvaizdų ant banknotų pamatysi beveik visose musulmonų šalyse (tik Mahometas nevaizduojamas).

Kupranugarių šeimininkas meldžiasi prie savo kupranugarių

Kupranugarių šeimininkas meldžiasi prie savo kupranugarių Mauritanijoje

Taip yra todėl, kad islamas – nevienalytis. Daugelis žino, kad yra sunitai ir šiitai (taip pat ibaditai), bet tie patys sunitai dar susiskirstę į keturias islamo teisės mokyklas (maddhabus), kurios į tokius klausimus, kaip alkoholis ar apranga, žiūri kiek skirtingai (nors ir panašiai tarpusavyje). Skirtingose šalyse vyrauja skirtingos islamo mokyklos.

Ar musulmonų šalyse saugu?

Priešingai stereotipams, daugelyje musulmonų šalių – labai saugu. Gerokai saugiau, nei Lietuvoje. Taip yra todėl, kad nusikaltimų tose šalyse labai mažai (žmogžudysčių, plėšimų, vagysčių). Tad visai nesvarbu, ką girdėjote apie kokius ten teroro aktus – jie labai reti, tiesiog, kai jau įvyksta, visa pasaulio žiniasklaida parodo. Be to, šiais laikais teroro aktai ne ką rečiau vyksta ir Vakarų šalyse (Prancūzijoje, JAV ir kitur). Tikimybė patekti į teroro aktą daugelyje musulmoniškų šalių daug mažesnė, nei tikimybė kokiose JAV ar net Lietuvoje būti nužudytam „eilinėje žmogžudystėje“. Tuo tarpu „eilinių nusikaltimų“ daugelyje musulmonų šalių gerokai mažiau nei gretimose nemusulmoniškose

Aišku, yra išimčių – tos musulmonų šalys, kur vyksta aktyvus karas, konfliktai. Bet net ir tokiose saugumo lygis gali būti panašus, kaip kokioje Pietų Amerikoje ar „Juodojoje“ Afrikoje, be to, nesaugios gali būti tik tam tikros zonos. Tiesa, dažnoje vietoje, kur susiduria religijos, gali būti tam tikri konfliktai, dėl ko aplinkinių regionų nemusulmonai musulmonų nemėgsta ir atvirkščiai. Tie nemusulmonai gali sakyti, kad musulmonų pusėje nesaugu (pvz. žydai taip dažnai sako apie palestiniečių žemes) – tačiau dažniausiai tokie perspėjimai labiau būna iš neapykantos musulmonams nei dėl realių priežasčių.

Kariai nueina keliu, kuriuo tuoj važiuos autobusas

Kenijos musulmoniškas krantas. Autobusai iš Lamu į Mombasą važiuoja konvojumi, o kelią prieš tai patikrina kariai. Nes čia nuolat pasitaiko teroristų išpuolių, įskaitant prieš turistus. Tačiau toks ‘stereotipinis’ islamo pasaulio vaizdas iš tikro apima tik kai kuriuos regionus – ir per visas keliones į islamo šalis man tai buvo vienintelė tokia situacija

Kaip taisyklė, didesnių problemų kai kuriose musulmonų šalyse sukelia ne banditai ar teroristai, o pačios valdžios institucijos, policija: tiesiog didžiulė biurokratija, keisti draudimai. Tai nesusiję su islamu – tiesiog, didelė dalis musulmonų šalių nėra demokratinės. O eiliniai žmonės musulmoniškose šalyse atrodo net svetingesni, nei kitur.

Vietiniai šypsosi ir moja sveikindami pravažiuojant pro jų kaimą

Vietiniai šypsosi ir moja sveikindami pravažiuojant pro jų kaimą. Egiptas.

Kaip rengtis musulmonų šalyse?

Vienas dažniausių klausimų apie musulmonų šalis – „Kaip ten rengtis?“.

Atsakymas būtų toks pats, kaip ir Europoje – „Padoriai“. Tik tą padorumą musulmonai supranta griežčiau, nei mes.

Pavyzdžiui religingesniuose musulmonų kraštuose rengtis trumpą sijonėlį, trumpus šortus (ir vyrams), marškinėlius be rankovių yra tas pats, kas, tarkime, išeiti į Vilniaus gatves su glaudėmis ar bikiniu. Na o tikrasis bikinis „vietinių“ paplūdimiuose (ne užsieniečių pilnuose kurortuose) – tas pats, kas Lietuvoje būtų pasirodyti „topless“.

Pilvo šokis Stambulo Hodžapaša teatre

Pilvo šokis. Taip, jis atsirado Egipte, musulmonų kraštuose – bet šiandieniniame kontekste šokamas turistams jis laikomas nepadoriu. Daug šokėjų net nėra vietinės. Tradiciškai konservatyviose bendruomenėse į pilvo šokį šokusias moteris žiūrėdavo tik kitos moterys. Taip rengtis musulmonų kraštuose tikrai nepadoru. Be to, konservatyvesnėse musulmonų šalyse moterys apskritai nešoka (nepadoru) – šoka tik vyrai

Ši lentelė gerokai supaprastinta, bet verta su ja susipažinti sprendžiant, kaip ir kur rengtis musulmonų šalyse:

Rūbas musulmonų šalyje Atitikmuo Lietuvoje pagal nepadorumą
Sijonas iki maždaug kelių ar kiek virš Mikrosijonėlis
Mikrosijonėlis Tik kelnaitės / bikinis
Marškinėliai trumpom rankovėm Marškinėliai be rankovių
Marškinėliai be rankovių Nuoga krūtinė (vyrui), tik liemenukas (moteriai)
Vidutiniai šortai (ir vyrui, ir moteriai) Itin trumpi šortai
Itin trumpi šortai (ir vyrui, ir moteriai) Tik kelanitės / bikinis / glaudės
Bikinis Tik kelnaitės, nuoga krūtinė (moterims)
Nepridengti plaukai (moteriai) Nemaža iškirptė
Nemaža iškirptė Iširptė iki pusės krūtinės

Kai kur „nepadoriai“ rengtis ir uždrausta (pamatysi ženklus), kitur galima, bet taip rengdamasis sudarai atitinkamą vietinių nuomonę apie save (pvz. kad moterys iš Europos „lengvai prieinamos“ – na, kaip patys reaguotumėte, jei kažkokių tautybių moterys po Vilnių vaikščiotų su bikiniais? Manau, apie tas tautas Lietuvoje susidarytų panašus stereotipas).

Aprangos kodą paplūdimyje nurodantys ženklai Katare

Aprangos kodą paplūdimyje nurodantys ženklai Katare

Kita vertus, turistinėse musulmonų šalyse yra vietų, kur įprasta rengtis kaip Europoje, visi prie to pripratę (pajūrio viešbučiai, kurortinės zonos aplink juos ir kt.) – nors tai nereiškia, kad vietiniai ko nors apie jus nepagalvos. Pvz. kai kur būna, kad vietos vyrai įkyrokai „kabina“ užsienietes moteris – to jie niekada nedarytų su „padoriai apsirengusiomis“ moterimis. Tiesą pasakius, su vietinėmis musulmonai yra daug atsargesni, nei vakariečiai su savo tautietėmis.

Nėra taip, kad privalai pasirinkti – arba rengtis „musulmoniškai“, arba „spjauti“ ir rengtis „kaip namie“. Yra daug tarpinių variantų. Tarkim, gal kažkam sijonas iki kelių atrodys nepadorus, bet tokių nebus tiek daug, palyginus su tais, kam atrodytų nepadorus mikrosijonėlis. Be to, kaip ir Lietuvoje, viskas priklauso nuo vietos: vienaip rengiamasi šventovėje, kitaip – verslo susitikime, kitaip – pasivaikščiojimui mieste, dar kitaip – kurorte ar paplūdimyje (tik musulmonų šalyse kiekvienas „dreskodas“ uždaresnis, nei Europoje).

Abu Simbelo pagrindinės šventyklos viduje

Aistės apranga čia ir pakankamai padori, ir nėra grynai musulmonų stiliaus. Abu Simbelis, Egiptas

Musulmonės moterys paprastai užsidengia plaukus. Kai kurios užsidengia ir veidą – bet tai jau nėra visų musulmonų tradicija, o konkrečių tautų; daug islamo tautų, įskaitant konservatyvias (pvz. Iranas), veido nesidengia.

Plaukus jau užsienietės dengiasi retai – nebent ten, kur privaloma (pvz. Irane, mečetėse), o tokių vietų mažai.

Turistės ir vietiniai Marakešo medinoje.

Turistės ir vietiniai Marakešo medinoje.

Verta pažymėti, kad aprangos padorumo standartai galioja tik prieš priešingos lyties žmones, neskaitant savo vyro/žmonos ir artimiausių giminių. Kai, tarkime, vyksta vien moterų šventė, tai ir musulmonės rengiasi gana seksualiai. Net nustebina, kad net pačiose konservatyviausiose musulmonų šalyse, kaip Saudo Arabijoje, moteriškų drabužių parduotuvės atrodo panašiai, kaip pas mus – mados, prekių ženklai ir kita. Tiesiog visi tie rūbai parodomi tik šeimos nariams ir kitoms moterims, o šiaip slepiami po abaja. Nuogumą taip pat leidžiama matyti gydytojams gydymo tikslais.

Panašiai kaip ir Lietuvoje – juk vyrų ar moterų dušuose prieš savo lyties žmones įprasta būti ir nuogiems, bet ne bendrose erdvėse.

Beje, iš musulmoniško “kuklumo” yra kilęs ir dar vienas dalykas: konservatyviausiose islamo šalyse sunku rasti viešbučių ar butų, kur būtų dideli langai, gražus vaizdas (nes juk jei matai tu pro langą, tai mato ir tave). Esu nakvojęs daugybėje vietų, kur, tarkime, yra nuostabi aplinka – bet visai nėra langų arba jie uždengti, nepermatomi. Aišku, kaip visada – kurortai ir pan. yra išimtis.

...kai kitur Saudo Arabijoje viešbučių langai atrodė taip

Nepermatomas ir grotuotas viešbučio langas Saudo Arabijoje

Musulmoniški moterų drabužiai

Mūsuose musulmoniški moterų apdarai dažnai maišomi tarpusavyje, tas pats dalykas vadinamas „čadra“, „hidžabu“, „abaja“ ar „burka“, bet iš tikro visa tai skirtingi drabužiai:

*Hidžabas. „Hidžab“ arabiškai reiškia tiesiog „kuklumas“ ir tai yra tiesiog būtina bet kokios vyro ar moters aprangos savybė. Bet vakariečiai žodį „hidžabas“ ėmė vartoti musulmoniškai moters skarelei apibūdinti. Tokia skarelė tiesiog dengia plaukus: kartais visus (taip – padoriausia), o kartais labiau pakaušį.

Irane 'hidžabas' (skarelės) privalomos. Abiejų merginų rūbai atitinka įstatymą, tačiau kairėje esančios moters rūbas "padoresnis", o dešinės - ties riba to, kas pridera Irane

Irane ‘hidžabas’ (skarelės) privalomos. Abiejų merginų rūbai atitinka įstatymą, tačiau kairėje esančios moters rūbas “padoresnis”, o dešinės – arčiau ribos to, kas legalu Irane

*Abaja. Dažniausiai juodas ilgas rūbas, susegamas per vidurį, kurį moterys apsivelka virš visų kitų rūbų. „Po apačia“ gali būti eiliniai rūbai, pvz. marškinėliai ir džinsai: kai kurios abajos visa tai pilnai uždengia, iš po kai kurių kiti rūbai šiek tiek pūpso. Abaja patogi iš tos pusės, kad tiesiog galima rengtis apačioje bet kaip (kad ir susiglamžiusiai ir pan.), o išeidama į lauką užsivilkti abają. Grįžus namo ar patekus į erdvę be svetimų vyrų vėl nusiimti. Abaja būdinga arabų kraštams.

Aistė su skarele ir abaja Saudo Arabijoje. Tokioje konservatyvioje šalyje rengtis kitaip būtų keista - bet tai islamo pasaulyje reta

Aistė su skarele ir abaja Saudo Arabijoje. Tokioje konservatyvioje šalyje rengtis kitaip būtų keista – bet tai islamo pasaulyje reta

*Čadra. Didelė skara, kuri dengia ne tik moters plaukus, bet apvynioja visą jos kūną. Mažiau patogi, nei abaja, nes, kad skara nenukristų, tenka ją prilaikyti – kai kurios net prilaiko įsikandusios dantimis… Būdinga Iranui, nors tik mažuma Irano moterų ją dėvi.

*Nikabas. Veido uždangalas, paprastai juodas. Lieka atidengtos tik moters akys. Valgoma gali būti dedant maistą po nikabu, nors kai kurios moterys nikabą valgydamos nusiima net ir viešuose restoranuose. Nikabas būdingas arabų kraštams, nors iš ten paplito ir kitur. Nikabas paprastai nešiojamas su abaja, bet tik mažuma moterų, vilkinčių abają, dengiasi veidą nikabu.

Bahreiniečių šeimos piknikas. Tas vamzdis iš karto už laužo - naftotiekis

Bahreiniečių šeimos piknikas. Kairėje moteris su abaja ir nikabu.

*Burka. Labiausiai moterį dengiantis rūbas iš visų. Šitas žodis klaidingai tapęs bet kokios musulmonių moterų aprangos sinonimu, visokie veido dengimo draudimai vadinami „burkų draudimais“. Bet iš tikro burkų per gyvenimą esu matęs mažai, jos vyrauja Afganistane ir aplink (dauguma musulmonių rengiasi abajomis, gal nikabais ar tiesiog skarelėmis). Burka yra vientisas rūbas be tarpų, kuris ne tik, kad dengia visą veidą, bet dar ir akis – telieka tokios „grotelės“ per kurias moteris kažką mato (nikabas – populiaresnis veido dengimo būdas – gi palieka akis atviras).

Egipto vestuvės

Taip musulmonės puošiasi šventei, kurioje dalyvaus ir vyrai. Egiptas.

Mečetės – kas ten vyksta, kaip jas lankyti?

Musulmonų maldos namai yra mečetė. Mečetėse privaloma nusiauti batus ir palikti specialioje vietoje prie įėjimo. Daugelyje musulmonų šalių jų vidūs iškloti kilimais, o žmonės ten eina ne tik melstis, bet ir pailsėti, pamąstyti, prisėsti. Jei lankotės pas musulmonus namuose, batus taip pat reikėtų nusiauti dar lauke ir palikti prieangy.

Pagrindinė šventa diena – penktadienis, tada musulmonai susirenka bendrai maldai (visi stoja „petys į petį“, eilė už eilės) bei paklausyti pamokslo, kurį sako imamas (dvasininkas). Į mečetę privaloma eiti tik vyrams, o moterys gali eiti, gali ir neiti. Moterų zonos ir įėjimai kai kuriose atskiri; moterų zonos mažesnės, nes ne visos moterys ten eina. Meldžiamasi atskirai, kad priešingos lyties atstovai netrikdytų dėmesio maldos metu.

Išskyrus penktadienius, mečetės daugelyje šalių tuštokos, o penktadieniais kai kur mečečių viduje net nelieka vietos, musulmonai meldžiasi pasitiesę savo kilimus jų kieme ar prie mečetės.

Grupinė malda Medinoje

Grupinė malda Medinoje. Kadangi tai viena švenčiausių musulmonų mečečių, o Saudo Arabija – konservatyvi, čia lauke meldžiamasi ne tik penktadieniais. Grupinės maldos metu žmonės stoja ‘petys į petį’, vėliau atėjusieji įstoja į tvarkingas linijas

Nenustebkite, jog mečetėse nebus kėdžių – musulmonai pratę sėdėti ant žemės. Jų namuose kėdžių yra, bet daug kur šeimos vis tiek susėda ir maistą pasideda ant ant žemės.

Dvi svarbios detalės kiekvienoje mečetėje – niša, vadinama mihrabu (ji rodo kryptį į Meką – taigi, kur atsisukus reikia melstis) bei minbaras (sakykla, nuo kurios kalab imamas) – neretai senas ir įspūdingas.

Mihrbas (kairėje) ir minabaras (dešinėje)

Mihrabas (kairėje) ir minbaras (dešinėje)

Kažkur netoli įėjimo į mečetę neretai rasi prausyklas, kad prieš maldą musulmonai galėtų apsiprausti.

Šalia mečetės stovi bokštas, vadinamas minaretu. Iš jo penkiskart per dieną leidžiamas šaukimas melstis. Istoriškai į bokštus lipdavo muedzinas ir šaukdavo balsu – bet dabar (išskyrus skurdžiausias musulmonų šalis) paprastai šauksmas leidžiamas iš minarete iškabintų garsiakalbių ir lipti į viršų niekam nereikia.

Al Fateh mečetė Bahreine

Al Fateh mečetė Bahreine. Minaretai – kairėje

Kai kurios mečetės (paprastai svarbesnės) turi daugiau nei po vieną minaretą: 2, 4 ar net 6. Svarbiausioji, Mekos mečetė, turi net 19 minaretų, vis pristatomi nauji.

Kaip ir bažnyčios krikščioniškame pasaulyje, mečetės dažnai – vieni įspūdingiausių statinių. Tik jei „didžiųjų katedrų“ statybos era seniai baigėsi, tai mečetės net ir šiais laikais neretai statomos milžiniškos, superpuošnios it Viduramžių katedros: itin daug tokių mečečių turtingesnėse šalyse (pvz. JAE, Omane), bet ne tik (štai aukščiausias pasaulyje minaretas ir religinis statinys apskritai, 210 metrų – 1993 m. Maroko mečetėje Kasablankoje).

Karaliaus Hasano mečetė Maroke

Karaliaus Hasano mečetė Maroke

Deja, ne į visas mečetes gali užeiti kitatikis turistas. Tai daug priklauso nuo šalies – ir tikrai nėra taip, kad konservatyviose šalyse į mečetes užeiti negalima, o turistinėse – galima. Pavyzdžiui, ir turistiškoje Turkijoje, ir konservatyviame Irane, turistai yra laukiami visose mečetėse. Tuo tarpu turistiškame Maroke tėra vos kelios mečetės, į kurias įleidžiami turistai; į didelę dalį mečečių turistai neįleidžiami ir JAE.

Net ir kur turistai įleidžiami į mečetes, gali būti draudžiama užeiti maldos metu (penkis kartus per dieną), ar, jei ir leidžiama užeiti – draudžiama tuo metu fotografuoti.

Dar rečiau turistai įleidžiami į minaretus – bet, kur galima, verta įlipti.

Mečečių architektūros stiliai labiau priklauso nuo regiono nei nuo laikmečio. Pvz. „Turkiškos“ (buv. Osmanų Imperija) mečetės tiek prieš 500 metų, tiek dabar, statomos panašiai: aukštas, labas minaretas. „Marokietiškose“ (Šiaurės Afrika) mečetėse minaretas storas, kvadratinis – tiek statytose prieš 500 metų, tiek pačiose naujausiose. „Persiškos“ (Iranas, Indija, Vidurinė Azija) mečetės žavi savo nuostabiais įėjimo portalais ir juos puošiančiais „stalagmitais“. Kinų musulmonų mečetės panašesnės į kinų šventyklas nei į mečetes. Lenkijos-Lietuvos totorių medinės mečetės be minaretų – irgi unikalus mečečių stilius.

Stambulo Mėlynoji (žydroji) mečetė

Stambulo Mėlynoji (žydroji) mečetė – turkiškos mečečių architektūros pavyzdys

Visgi, daug musulmonų maldyklų yra menkos, išvis be jokio stiliaus, tokie tiesiog kambarėliai, jų pilna visur: pavyzdžiui, šalia kelių, prie degalinių. Kai musulmonai tokie religingi tai juk gali prireikti užeiti į mečetę ir stabtelėjus degalinėje; tarpmiestiniai autobusai gali specialiai sustoti tokioje vietoje.

Kiti svarbūs musulmonų pastatai

Be mečečių, yra tokie tipiniai musulmonų pastatai:

*Medresė. Tai – musulmonų mokykla, kur daugiausiai mokyta religijos, bet ne tik. Prieš 100 ar 300 metų tai buvo vienintelės mokyklos. Paprastai jos atrodo kaip kvadratinis pastatas su vidiniu kiemu. Antrame aukšte – celės, kur gyvendavo studentai (tik vyrai). Šiuo metu jos paprastai nebeveikia, jas pakeitė modernus švietimas.

Feso Bou Inanijos medresėje

Feso Bou Inanijos medresė Fese, Maroke

*Mauzoliejus. Būna tik kai kuriuose musulmonų kraštuose (pvz. Maroke, Irane). Ten palaidoti itin svarbūs ir pamaldūs musulmonai, o piligrimai eina ant tų kapų, panašiai kaip krikščionys prie šventųjų relikvijų. Tačiau kiti musulmonai mauzoliejus laiko stabų garbinimu ir sako, kad reikia garbinti tik Dievą (Alachą), o ne mirusius žmones. Taigi, tose šalyse (pvz. Arabijos pusiasalyje) mauzoliejų nerasi.

Imamo sūnaus mauzoliejuje Irane

Imamo sūnaus mauzoliejuje Irane

Ką būtina patirti keliaujant į islamo šalis?

Šios patirtys galimos ne kiekvienoje šalyje ir ne kiekvienu metu – bet gerai jas susirinkti po kruopelytę keliaujant po islamo pasaulį.

Aplankykite svarbią mečetę. Pasižiūrėję jos architektūrą, interjerą, prisėskite kur ant kilimo, stebėkite žmones, maldą.

Mečetės viduje dalis žmonių tiesiog prisėda, ilsisi - tai normalu

Mečetės viduje dalis žmonių tiesiog prisėda, ilsisi – tai normalu. Nuotraukoje – Iranas

Įlipkite į minaretą įsivaizduodamas, kaip tą penkis kartus per dieną darydavo muedzinas. Apsižvalgykite iš viršaus pasigerėdami miesto vaizdais, kokius kažkada matydavo tik jis.

Pasigrožėkite musulmonų miesto panorama klausydamiesi muedzino šauksmų maldai, sklindančių iš visų to miesto minaretų.

Terasoje ant tradicinio riado stogo Fese, apsupti ir šauksmų maldai

Terasoje ant tradicinio riado stogo Fese, apsupti ir šauksmų maldai

Aplankykite islamo meno muziejų. Jis smarkiai skiriasi nuo vakarietiško: itin stipri kaligrafija, visokie ornamentai, juk žmones vaizduoti drausta.

Arabiška kaligrafija. Kadangi islamas neleidžia vaizduoti žmonių ar gyvūnų, kaligrafija - dažna dekoro forma

Arabiška kaligrafija – viena pagrindinių islamo meno formų

Išmėginkite Ramadaną. Pabandykite prisilaikyti pasninko bent dieną, kad bent kažkiek suprastumėte, ką tuo metu jaučia musulmonai.

Apsirenkite vietiniais rūbais. Ypač aktualu moterims – nebūtina nuolat taip rengtis, bet kartą pabandžius geriau suprasi, kaip jaučiasi tie / tos, kas juos vilki nuolat. Paprasta apsirengti laikinai (kai kuriose mečetėse tai ir bus privaloma, rūbus paskolins), bet dar geriau praleisti visą dieną.

Aistė autobuse, vežiojančiame po Hegrą. Privalomų autobusų idėją Saudo Arabija gal nusižiūrėjo iš JAV nacionalinių parkų. Bet ten tai ne iš gero gyvenimo: tiesiog turistų tiek daug, kad antraip keliai užsikištų. Tose vietose ir tuo laiku, kai turistų mažiau, net Didžiajame kanjone gali važinėti savo automobiliu

Aistė autobuse su abaja ir nikabu. Saudo Arabija

Nueikite į ekskursiją mečetėje. Daug musulmonų šalių svarbiausiose mečetėse ar turistiniuose miestuose yra tokios ekskursijos, kurių metu ne tik papasakojama apie tą mečetę, bet ir kitatikiui pristatoma islamo religija bei tikėjimai, yra galimybė užduoti klausimus musulmonui.

Al Fateh mečetės vidus

Mečetės vidus Bahreine

Nepamirškite, kad šalys turi ir savo individualią kultūrą, ne viskas joje kyla iš islamo – įdomu pastebėti jos reikšmę konkrečiai šaliai, abipusę sąveiką su islamu.

Islamo paplitimas ir kuo musulmonų šalys skiriasi tarpusavy

Islamas yra vyraujanti religija šiaurės Afrikoje, Artimuosiuose Rytuose, Vidurinėje Azijoje, kai kuriose Pietų Azijos, Pietryčių Azijos, Rytų Afrikos vietose. Bet islamo pasaulis labai nevienalytis.

Pasaulio religijos. Spalva nurodo vyraujančią religiją, o atspalvis - koks procentas žmonių ja seka. Tamsi spalva reiškia, kad beveik 100%, o šviesiausia - kad tik kokie 50%.

Pasaulio religijos. Islamo kraštai pažymėti žaliai, o kuo žalumas tamsesnis – tuo musulmonų procentas ten didesnis.

Garsiausias skirtumas yra tarp sunitų ir šiitų. 88% visų pasaulio musulmonų yra sunitai, o šiitai daugumą sudaro tik Irane ir aplink. Sunitai nuo šiitų skiriasi kai kuriais tikėjimo dalykais (kurių Mahometo pasekėjų žodžiais tikėti labiau ir pan.).

Tačiau turistui skirtumą tarp sunitų ir šiitų įžvelgti sunku – jų ritualai, elgesys, gyvenimo būdas panašūs. Be to, ir patys sunitai dar skirstosi į keturias islamo teisės mokyklas, kurių požiūriai irgi kiek skiriasi.

Hoseinija Jazde, Irane. Tai šiitų namai, skirti gedėti Huseino. Sunitai tokių neturi - tačiau eiliniam prašalaičiui turistui Hoseinija tikriausiai nesiskiria nuo mečečių

Hoseinija Jazde, Irane. Tai šiitų namai, skirti gedėti Huseino. Sunitai tokių neturi – tačiau eiliniam prašalaičiui turistui Hoseinija tikriausiai nesiskiria nuo mečečių

Kur kas labiau jaučiamas skirtumas yra tarp religingų ir mažiau religingų musulmonų šalių, ar tokių, kuriose yra didelės religinės mažumos.

*Arabijos pusiasalis (Saudo Arabija, JAE, Omanas ir kt.). Tai – islamo tėvynė, čia gyveno ir valdė Mahometas. Be reikšmės islamui, šios dykumos iki XX a. buvo pasaulio užkampis ir čia nebuvo nemusulmonų, todėl visas gyvenimo būdas, tvarka, įstatymai sukosi apie islamą, nebuvo jokių kitų religijų šventovių. Tai pasikeitė XX a. kai atrasta nafta ir suvažiavo tiek imigrantų iš viso pasaulio, kad kai kuriose šalyse musulmonai net tapo mažuma. Visgi, jie tebėra valdantysis elitas, bet jie vis labiau toleruoja kitokį gyvenimo būdą (alkoholį, gyvenimą nesusituokus ir t.t.) – bet tik tol, kol taip gyvena turistai ar imigrantai, ypač – savo rajonuose ar viešbučiuose, pagaliau leistose statyti (bet menkose it kokios romėnų katakombos) bažnyčiose. Patys vietiniai išliko labai konservatyvūs, jiems galioja islamo teisė (šariatas), jie rengiasi labai tradiciškai. Į kitatikius gali žiūrėti kiek iš aukšto ir dėl to, kad kiti tikėjimai čia asocijuojasi su skurdokais ekonominiais migrantais.

Šeicho Zajedo mečetė Abu Dabyje, naujai pastatyta iš naftos pinigų

*Šiaurės Artimieji rytai (Sirija, Irakas, Iranas, Egiptas ir t.t.). Tai – senųjų civilizacijų žemės, kurias islamas užkariavo vienas pirmųjų. Be to, nuo pat islamo atsiradimo šių žemių nevaldė nemusulmonai – išskyrus nebent labai trumpus periodus. Visgi, į islamą atsivertė ne visi jų gyventojai, tarp musulmonų liko ir senos religijos (krikščionybė, judaizmas, zoroastrizmas), todėl musulmonai čia nuo seno gyveno greta kitatikių, yra prie jų įpratę, perėmę iš jų kai kurias idėjas (įskaitant – iš dalies – aprangą), bet vis tiek suvokiantys islamą kaip pagrindinį kelią (nors karts nuo karto kai kurie vietos politikai siūlo sukti šiek tiek kitu keliu – o tai kartais iššaukia radikalų religingesnių musulmonų atsaką). Be įspūdingų mečečių yra ir bažnyčių, šventų krikščionims vietų. Vietiniai žmonės čia kiek mažiau konservatyvūs, nei Arabijos pusiasalyje.

Iranietiškas mečečių stilius (Isfahanas), kuris taip pat apima ir Indiją

Iranietiškas mečečių stilius, kuris taip pat apima ir Indiją. Nuotrauka iš Isfahano

*Šiaurės Afrika (Marokas, Alžyras, Tunisas ir kt.). Šitas arabų žemes buvo pasidalinę Europos kolonistai. Islamas ten yra kaip religija, bet elito kultūra – labiau vakarietiška (pvz. prancūziška). Religingumas, religiniai drabužiai ir kt. kartais suvokiamas kaip tam tikras „kaimietiškumas“. Įkvėpimo daugelis vietinių žiūri į Paryžių, o ne Arabijos pusiasalį. Tačiau visgi daugelis musulmoniškų normų įtvirtintos įstatymais.

Kutubijos mečetė Marakeše

Kutubijos mečetė Marakeše, Maroke – Šiaurės Afrikos stiliaus

*Juodaodžių musulmonų kraštai (Sacharos dykuma ir į pietus nuo jos). Čia niekada nevaldė arabai, bet islamas atėjo per pirklius. Vietiniai išlaikė savo kalbas, nors ir pakeitė religiją. Išlaikė ir daug senųjų pagoniškų tradicijų: visokius užkeikimus, talismanus (džudžu) ir pan. Tradiciniai musulmonai tokių nepripažįsta. Gali būti paplitęs ir alkoholis bei kitoks svaiginimasis. Taip pat čia didelė Europos kolonistų įtaka, kurie buvo pasidalinę visą Afriką – elito kultūra paprastai nėra arabų, o labiau vakarietiška. Kita vertus, tai – patys skurdžiausi musulmonų kraštai, tad dalis tradicijų mažai „įperkamos“ vietiniams.

Šingečio istorinio miesto mečetė. Smėliu pustomas Šingečio senamiestis - UNESCO pasaulio paveldo sąraše

Šingečio istorinio miesto mečetė Mauritanijoje, kuri stūgso musulmonų arabų ir musulmonų juodaodžių pasaulių sandūroje

*Pietų Azija (Afganistanas, Pakistanas, Indija, Bangladešas). Čia musulmonai apsupti kitų tikėjimų ir idėjų ir periodiškai patenka į „karo sąlygas“ – prieš juos būna naudojamas net genocidas, pogromai. Tad kai kurie musulmonai irgi suka į radikalizmo, terorizmo pusę, nori persekioti atsimetusius nuo tikėjimo, patys „suduoda smūgius“ kitatikiams ir pan. Visgi, didžioji dalis musulmonų įsilieję į platesnę vietos kultūrą ir žmogui iš šalies kartais sunku atskirti hinduistą nuo musulmono – bet iš karto galima pasakyti, kad jis iš Pietų Azijos („desis“, kaip jie visi kartu save vadina). Kaip ir juodaodžių kraštų, Pietų Azijos musulmonų regionai itin skurdūs, tad čia nėra likusiam islamo pasauliui būdingos švaros (pvz. mečetėse).

Prie Delio didžiosios mečetės Indijoje

*Musulmoniška pietryčių Azija (Malaizija, Indonezija, Brunėjus ir kai kurie Tailando, Filipinų regionai). Islamas čia atėjo taikiai per pirklius. Vietiniai ir toliau kalba savo kalbom, o ne arabiškai, yra daug religinių mažumų, kurios vietomis sudaro daugumą (krikščionys, budistai, hinduistai). Islamas čia gana nuosaikus: dauguma moterų dirba, net ir skarelės spalvingos. Musulmonų teisė dažniausiai galioja tik musulmonams (pvz. kelias žmonas gali turėti tik musulmonai). Tik tose zonose, kur mažumų visai nėra, ji labiau įtakoja bendrą gyvenimą (pvz. daugelyje Malaizijos valstijų, kur musulmonų mažiau, savaitgalis yra šeštadienį-sekmadienį ir tik ten, kur musulmonų įtaka didžiausia, penktadienį-šeštadienį).

Įspūdinga statoma Makasaro naujoji mečetė

Įspūdinga statoma Makasaro naujoji mečetė Indonezijoje

*Komunistų / ateistų valdytos zonos (Sovietų Sąjungos, Jugoslavijos, Kinijos: vidurinė Azija, Bosnija, Azerbaidžanas, Kosovas taip pat Albanija). Čia islamas apnykęs panašiai, kaip krikščionybė pas mus, nes ilgą laiką jis buvo daugmaž uždraustas (uždarinėtos mečetės, draustas Koranas ir pan.). Daugelis žmonių nelabai religingi (t.y. švenčia religines šventes, bet nesilaiko visų priesakų) ir tik pavieniai vėl atradę religiją. Net valdžios į religinguosius dažnai „žiūri kreivai“, kaip į tam tikrą pavojų. Įstatymai ten panašūs, kaip ir ne pas musulmonus: alkoholis legalus ir lengvai prieinamas, draudžiama turėti kelias žmonas, savaitgalis šeštadienį-sekmadienį, religija atsieta nuo valdžios. Komunistai taip nustatė ir tai nebuvo panaikinta net ir ten, kur komunistai seniai nebevaldo.

Uzbekijoje beveik visos mečetės tylios - muedzinų šauksmai uždrausti. O ir viduje tuščia. Kilimu padengta tik dalis didžiųjų mečečių - tiek užtenka retiems 'rimčiau tikintiems'

Uzbekijoje beveik visos mečetės tylios – muedzinų šauksmai uždrausti. O ir viduje tuščia. Kilimu padengta tik dalis didžiųjų mečečių – tiek užtenka retiems ‘rimčiau tikintiems’

Unikalus reiškinys – Turkija. Ten valdęs Mustafa Kemalis Atatiurkas buvo ateistinių pažiūrų, tad Turkija daug kuo primena buvusias komunistų žemes: islamiškų įstatymų ten nėra, kaip tik priešingai: buvo įvairūs įstatymai, draudę gyventi pagal islamo normas (pvz. moterys daug ko negalėjo daryti su skarelėmis). Tačiau atėjus į valdžią Erdoganui islamas šiek tiek atgimė, nors vis dar toli iki to, kas yra kitur.

Taip pat yra ir įvairių ypatingesnių islamo “sektų”. Viena žymiausių – sufijai, išgarsinti besisukančių dervišų šokio. Taip sufijai siekia vienybės su Dievu, bet šis šokis Turkijoje ir kitur tapo ir reginiu turistams.

Dervišų šokis senojoje Sirkedži traukinių stotyje, vienoje daugelio vietų, kur jie pasirodo

Dervišų šokis Turkijoje. Šioje senoje Stambulo stotyje jis vyksta kasdien – nors tai jau labiau spektaklis, nei religinis ritualas

Toje pačioje šalyje, be abejo, gali būti teritorijų su skirtingu religingumo laipsniu – skirtingų regionų ar net skirtingų zonų tame pačiame mieste. Pvz. Turkijoje Stambulas yra pasaulietiškesnis, tačiau toliau nuo didelių miestų ir pakrantės, ypač provincijoje, gyventojai bus religingesni ir konservatyvesni. Irane Teheranas, Širazas yra pasaulietiškesni, Isfahanas, Jazdas jau kiek konservatyvesni, Komas – visai religinis miestas. Dažnai tai matyti iš moterų aprangos – jei aplinkui, gatvėse padaugėjo juodai, ilgais rūbais apsirengusių moterų, ko gero esate konservatyvesnėje vietovėje.

Ramadanas – šventas mėnuo, kai negalima* valgyti

Unikalus metas islamo pasaulyje – Ramadano mėnuo. Jis kasmet trunka 30 dienų ir, kadangi apskaičiuojamas pagal musulmonišką (mėnulio) kalendorių, išpuola vis kitu metu (kiekvienais metais ~10 dienų anksčiau, nei praeitais).

Ramadano metu musulmonams draudžiama valgyti ir gerti kol patekėjus saulė. Religingesnėse šalyse tai reiškia ir kad užsidaro daug restoranų. Kai kurie veikia – ne tik dėl mažumų, bet ir todėl, kad kai kuriems musulmonams leidžiama ramadano nesilaikyti – tarp jų keliaujantiems. Tiesa, net ir keliaujantiems nerekomenduojama (ar net draudžiama) gerti, valgyti viešumoje, kad neerzinti vietinių. Vakarais per Ramadaną miestai atgimsta, žmonės eina valgyti gausios iftaro vakarienės

Po religingesnes musulmonų šalis geriau vengti keliauti per Ramadaną – nebent norėtųsi kaip tik patirti šį mėnesį, musulmonų kultūrą (ar gal net pačiam išbandyti Ramadano pasninką).

Tuo tarpu mažiau religingose šalyse (pvz. pokomunistinėse) Ramadanas – savotiškas simbolis. Tarkim, Bosnijoje buvo įdomu girdėti „saulėlydžio patrankos“ šūvius, pranešdavusius, kad jau „galima eiti valgyti“, matyti šen bei ten iftaro vakarienės reklamas. Bet, jei nebūčiau to žinojęs, gal net nebūčiau pastebėjęs, kad tuo metu buvo Ramadanas…

Ramadano pabaiga vadinama Eid Al Fitr ir tai yra viena didžiausių musulmonų švenčių, kuri dalyje musulmonų pasaulio švenčiama su fejerverkais kaip nauji metai.

Alkoholis – kur jį rasti musulmonų kraštuose?

Vienas dažniausių klausimų, kuriuos girdžiu apie musulmonų šalis: „O kaip su alkoholiu, ar bus kur gerti, kiek kainuos?“. Musulmonams gerti religija draudžia ir jie religingesni, nei daugelis krikščionių.

Pats negeriu, bet Aistė mėgsta vakarais išgerti taurę vyno – taigi, ir ieškoti, kur įsigyti alkoholio musulmoniškose šalyse, tenka.

Dažniausiai musulmoniškokse šalyse alkoholio yra, bet jį įsigyti sunkiau, nei kitur, nepakanka tiesiog nueiti į atsitiktinę parduotuvę ar restoraną, apsistoti atsitiktiniame viešbutyje – didelė tikimybė, kad alkoholio ten nebus. Jei reikia, tai turi domėtis iš anksto, ieškoti „Google“ kur jo yra ir ten eiti. Terminai „Dry“ („sausas“), „Halal“ ir pan. reiškia, kad alkoholio nėra.

Dažnai alkoholio būna tik brangesniuose viešbučiuose, vakariečiams pritaikytuose kurortuose. Kitos vietos, kur galima įsigyti alkoholio, daugybėje šalių paslėptos – t.y. nėra aiškių iškabų, vitrinų, galima rasti tik internetu arba pagal kokias turistams įspraudžiamas reklamas.

Štai toks African and Eastern angaras pramoniniame rajone - viena retų parduotuvių Bahreine, kur parduodamas alkoholis

Šitas angaras pramoniniame rajone yra viena retų parduotuvių Bahreine, kur parduodamas alkoholis

Net jei alkoholio yra, dėl aukštų akcizų jis dažnai musulmoniškose šalyse brangesnis. Įmanoma atsivežti jo pačiam ar nusipirkti oro uosto „Duty Free“, bet yra įvežamo kiekio ribojimai – reikia susipažinti su ribojimais būtent toje šalyje, kad muitinė nekonfiskuotų.

Paprasčiau su alkoholiu tose šalyse, kur anksčiau valdė komunistai ir gerokai apnaikino religiją (pvz. Vidurinėje Azijoje, Bosnijoje), arba kur yra didelės kitatikių mažumos.

Naktinis baras vieno medinos pastatų viršuje. Viduje klientai - tik vakariečiai

Naktinis baras vieno Marakešo (Marokas) medinos pastatų viršuje – tokių ten gausu. Viduje klientai – tik vakariečiai

Tačiau yra „supermusulmoniškų“ šalių (bet tokių nedaug ir daugelis jų neturistinės) kur legalaus alkoholio nėra išvis (net oro uosto duty free alus bus nebent nealkoholinis). Taip, jo galima įsigyti nelegaliai. Pvz. Mauritanijoje (kur alkoholis uždraustas išvis) mano žmonai sakė eiti į kažkokį nepažymėtą iškabomis barą ir prašyti ten. Galiausiai ji nedrįso. Reikia suprasti, kad, jei alkoholio vartojimas nelegalus, tai visuomenės ir valdžios požiūris į jo gėrimą panašus, kaip Lietuvoje į narkotikus – įskaitant ir galimybę rimtai papulti į įstatymo nemalonę, net pasėdėti „belangėje“. Todėl manau tikrai neverta prasidėti, net jei šansas ir nedidelis. Dažnam vietiniam jis bus pažįstamas veikiau kaip dezinfekcinė medžiaga valymui ar medicinai, o ne vartojimui laisvalaikiu. Liberalesnius, tuo tarpu, gal sutiksite keliaujančius pasilinksminti su alkoholiu į netolimą užsienį.

O net ir kitose musulmoniškose šalyse rekomenduočiau pamėginti pabūti kelionėje be alkoholio: taip kartu ir geriau susipažinsi su vietos kultūra. Galima pabandyti laisvalaikio ar vakarojimo būdus, kurie populiarūs tame krašte: gal sėdėjimas prie arbatos ar airano, gal kaljano – tai gali būti ir kortos, kauliukai, nardai (backgammon) stalo žaidimai. Atrasite daugiau naujo.

Kas dar draudžiama musulmonų šalyse

Kiaulienos dažnai musulmonų kraštuose gauti dar sunkiau nei alkoholio, nes ją lengva pakeisti kita mėsa ir daugelis pakeičia, tad neverta importuoti. Visgi, zonose, kur daugiau turistų ar religinių mažumų, galima rasti kiaulienos parduotuvių.

Kiaulės laikomos purvinais gyvūnais, o taip pat ir šunys – dėl to jų musulmonų kraštuose mažai, daugiau kačių, bet šunis kai kas augina, jie gali būti naudojami medžioklei.

Kadangi musulmonai kreivai žiūri į vyrų ir moterų “nerimtus santykius”, ikivestuvinį seksą, sekso naudojimą vien malonumui ir pan., tai kai kuriose šalyse draudžiami net puslapiai ir programos, kurie “gali tai skatinti”. Kiek ir kokios – jau priklauso nuo šalies; gali būti tik pornografija, gali būti “Tinder”, o gali būti net ir “Whatsapp”. Tad šios programos pasiekiamos nebent su VPN.

Islamo pasaulį pažinti verta

Europoje musulmonai kartais turi ne kokią reputaciją, islamo pasaulio kai kas prisibijo. Net tie patys žmonės, kurie ieško kultūrinių patirčių ir savęs kur Indijoje ar Rytų Azijoje, dažnai islamo šalių privengia. Tuo tarpu kas keliauja į islamo šalis dažnai laikosi kurortuose ar tarptautinėse zonose.

Tačiau norinčiam pažinti svečias kultūras islamo pasaulis yra labai įdomi vieta. Žmonės ten gyvena kitaip ir jų filosofija tvirta, tikrai nenykstanti. Daugelis jų – labai svetingi ir noriai bendrauja su atvykėliais. Islamo pasaulis – vienas iš vos kelių pasaulio “kultūrinių žemynų”. Nuo kitų – tiek Vakarų pasaulio, tiek kokios Rytų Azijos – jis skiriasi kaip diena ir naktis. Jam priklauso beveik 2 milijardai žmonių – tai yra, ketvirtadalis pasaulio!

Taigi, kol nepažinai islamo pasaulio *iš tikrųjų*, tol tikrai nesi pažinęs viso pasaulio. Kviečiu kitoje kelionėje į islamo kraštus pamėginti tai padaryti!

Komentarai
Straipsnio temos: , , , , , , , , , , , , , , , , , , , , , ,


Majai ir jų griuvėsiai – kas ten vyko iš tikrųjų?

Majai ir jų griuvėsiai – kas ten vyko iš tikrųjų?

| 0 komentarų

Majai buvo pažangiausia Amerikos indėnų civilizacija. Ji išsivystė visiškai neturėdama jokio ryšio su Europa, klestėjo tūkstančius metų – dėl to jos miestai buvo visiškai kitokie, nei mūsiškiai, ir dažnam šiuolaikiniam žmogui, atkeliavusiam į Meksiką, Gvatemalą ar aplinkines šalis, sunku juos suvokti, įsivaizduoti, kaip ten buvo gyvenama.

Tačiau majai buvo tokie patys žmonės, kaip ir mes – ir nors kitaip, bet siekė tų pačių dalykų (maisto, patogumo, religijos, žinių ir t.t.).

Šis straipsnis padės suprasti kaip virė gyvenimas majų miestuose – nesvarbu, ar ten keliausite, ar tiesiog domitės sunykusiomis kultūromis.

Majų šventykla Tikalyje, Gvatemaloje

Majų šventykla Tikalyje, Gvatemaloje

Majų „piramidės“ ir šventyklos

Majų piramidės – tikras šios civilizacijos simbolis. Tačiau jų prasmė visai kita, nei Egipte. Egipto piramidės yra kapai, o majų piramidės – tai platformos, „dirbtiniai kalnai“. Jų šonuose – laiptai, skirti užlipti į viršų (daugelyje majų miestų iki pat šiol tais laiptais leidžiama lipti turistams). Kai kurios piramidės buvo naudojamos dangui stebėti – iš viršaus, viršum visų aplinkinių džiunglių ir medžių, gerai matėsi tiek žvaigždės, tiek mėnulis. Pagal tai majai numatydavo metų laikus, potvynius ir netgi kada geriausia kirsti medį, idant statyti namą (tai irgi priklauso nuo mėnulio, nes mėnulis pritraukia medyje esančius skysčius).

La Dantos viršūnėje Miradore viršum džiunglių

Vaizdas į aplinkines džiungles nuo aukščiausios La Dantos piramidės El Mirador majų mieste

Kadangi piramidės yra tik platformos, tai jų viduje jokių patalpų nėra. Realiai majams puikiai vietoje piramidžių būtų tikę tiesiog bokštai – tačiau majai nemokėjo jų statyti (jie būtų nugriuvę). Aukštą pastatą galėjo pastatyti tik tada, kai jis į viršų siaurėdavo.

Majų piramidė žvelgiant nuo gretimos piramidės viršūnės

Majų piramidė žvelgiant nuo gretimos piramidės viršūnės. Jašcha, Gvatemala

Tik maža dalis to, ką turistai šiandien vadina piramidėmis, iš tikro buvo piramidės skirtos vien pasilypėti aukščiau. Likusios „piramidės“ – tai platformos pastatams. Jų viršūnėje – pastatas. Kuo pastatas svarbesnis, tuo platforma aukštesnė. Patys pastatai gerokai mažesni, nei tikėtumeis – net kai kuriuose labai svarbiuose viduje būna tik po vieną ar kelis kambarius, o plotas prilygsta butui. Majai daug daugiau jėgų įdėdavo ne į patį pastatą, bet stengdamiesi, kad pastatas stovėtų kuo aukščiau. Tuo tarpu didelė dalis viešo gyvenimo vykdavo lauke – todėl erdvės viduje nebuvo svarbios.

Pusiau apaugusi majų piramidė. Tikalis.

Pusiau apaugusi majų piramidė. Tikalis.

Beje, pastatai nuolat aukštinti, statyti vienas ant kito, senus pastatus pavertus platformomis naujiems. Kitaip sakant, žemesnis pastatas būdavo užpilamas, paverčiamas platforma (piramidės aukštu), ir ant jo statomas naujas pastatas. Paskui taip kartojama. Todėl archeologams būna sunku pasirinkti, ką atkasti: jei atkasi tik iki vėliausio pastato, tai liks uždengti senesni pastatai, kuriuose būna išlikę dar gražesnių meno kūrinių, tekstų, nes visa tai buvo užpilta ir todėl išliko geriau.

Prie akmeninės kaukės

Ši akmeninė kaukė buvo užpilta ir ant jos pastatyta nauja piramidė. Ją archeologai atrado netyčia nugriovę tą viršutinę piramidę. Tikalis, Gvatemala

Didelė dalis piramidžių nėra atkastos ir atrodo kaip džiunglių kalnai – tačiau pakanka nukirsti medžius, nukasti sluoksnį žemės ir pasimato, kad ten – piramidės. Visi ‘kalnai’ apleistuose majų miestuose paprastai iš tikro yra piramidės.

Kiekvienas toks kalnas - tai piramidė

Tai – ne kalnas, o užaugusi majų piramidė. Gvatemalos džiunglės.

Šventyklos. Kai sakome „majų piramidės“ paprastai įsivaizduojame jas. Vieni įspūdingiausių pastatų ir aukščiausių majų miestuose. Majų miestuose, kuriuos lanko mažiau turistų leidžiama užlipti laiptais į jų viršų (nuo šventyklų atsiveria puikūs vaizdai), bet pačiuose populiariausiuose uždrausta. Aukščiausios majų šventyklos (su savo pjedestalais) yra 72 metrų aukščio – tai perpus mažiau, nei Egipto piramidės, bet vis tiek įspūdinga. Įprastesni apie 30-40 metrų „pjedestalai“ šventykloms. Į šventyklas paprastai veda laiptai tik iš vienos pusės ir jais galėdavo lipti tik šventikai, o eiliniai žmonės ceremonijas stebėdavo iš apačios.

Tikalio šventykla centrinėje aikštėje

Tikalio šventykla centrinėje aikštėje

Daug majų šventyklų skirta lietaus dievui, kuris itin svarbus. Kadangi daugybėje majų miestų nebuvo vandens telkinių, jie priklausydavo nuo lietaus vandens. Šį vandenį kaupdavo rezervuaruose, kad padėtų išgyventi sausąjį metų laikotarpį. Bet jei šis užtrukdavo ilgiau, ištisi miestai galėdavo išmirti ar išsilakstyti: spėjama, ištisas šiaurės Gvatemalos regionas su Tikalio miestu prieš kiek daugiau nei tūkstantį metų buvo apleistas dėl sausros.

Majų piramidės, kaip ir kiti pastatai, seniau buvo spalvingi – tačiau dažai beveik neišliko. Spalvas tegalima pamatyti maketuose ir dailininkų darbuose.

Majų šventyklų maketas Gvatemalos miesto muziejuje rodo originalias jų spalvas

Majų šventyklų maketas Gvatemalos miesto muziejuje rodo originalias jų spalvas

Majų gyvenamieji namai

Majų gyvenamieji namai susidėdavo iš ankštų kambarių. Majai nebuvo išradę arkos. Tam, kad stogas neįgriūtų, tarpas tarp priešingų kambario sienų turėjo būti labai nedidelis, o sienos – storos, langai ar durys – mažyčiai. Tik nedaugelio majų pastatų išliko ne tik sienos, tačiau ir lubos (stogas), bet užėjęs į tokį pasijunti prislėgtas masyvių sienų, mažų erdvių. Majams daugiau ir nereikėjo, didžioji dalis jų gyvenimo virdavo lauke (socialinis gyvenimas, net maisto gaminimas). Namuose būdavo tik miegama. Įprastas „baldas“ tam tikslui – akmeninis „suolas“ (platofrma), ant kurio galima buvo tiek gulėti, tiek sėdėti. Jokių kitų baldų nebuvo. Nišose po suolais majai laikydavo svarbius daiktus, pvz. dekoruotus indus specialioms progoms (ten neretai jų randa archeologai).

Majų pastato viduje. Majai nemokėjo statyti skliautų, todėl kambariai privalėjo būti labai siauri, kad neįgriūtų stogas - o sienos storos. Atmosfera slegia

Majų gyvenamojo pastato viduje.

Kaip tiksliai atrodė pastatai priklausė ir nuo socialinės klasės:

Valdovo rūmai. Jie irgi stovi ant aukštų platformų, todėl „naujokui“ irgi gali priminti piramides. Tačiau rūmai paprastai didesni, platesni, o platformos žemesnės, nei šventyklų. Tiesa, šiuolaikinėmis akimis, net ir majų rūmai labai kuklūs: būna po kelis asketiškus ankštus kambarius. Rūmuose gyvendavo majų miesto valdovas. Klasikiniu majų laikotarpiu jis laikytas dievų palikuoniu.

Agvatekos valdovo rūmai

Agvatekos (Gvatemala) valdovo rūmai

Didikų namai. Tarsi dar labiau sumažinti rūmai – jų platforma gali būti ir tik vieno aukšto (jau ne kaip piramidė). Maži kambariai dažnai grupuojami aplink kiemą, kuriame ir virdavo nemaža dalis gyvenimo. Didikų namai išliko ne visuose majų miestuose.

Rūmai Tikalyje

Rūmai Tikalyje

Eilinių žmonių namai majų miestuose neišliko, nes jie būdavo statomi ne iš „amžino“ akmens, kaip didingų namai ir šventyklos, bet iš medžių. Dėl to apie eilinių majų gyvenimą žinoma gana mažai, o keliautojai į majų miestus kartais skundžiasi, kad nesupranta, kaip gi tie majai gyveno. Dėl to, tikriausiai, šitiek prikurta įvairių teorijų apie ateivius ir pan.: priešingai, tarkime, Romos Imperijos griuvėsiams, majų griuvėsiuose neišliko liaudies gyvenimo atspindžių, tad viskas atrodo daug mistiškiau, tarsi iš niekur išdygusios piramidės. Bent apytikslius eilinių majų žmonių skaičius galima paskaičiuoti pagal išlikusias platformas tokiems namams.

Namų pagrindų liekanos archeologiniuose kasinėjimuose

Namų pagrindų liekanos archeologiniuose kasinėjimuose

Majų paminklai

Majai turi unikalų savo meno stilių. Taip pat tai vienintelė Amerikos civilizacija, kuri turėjo savo rašto sistemą – taigi, vienintelė, kurios istorija rašoma ne vien remiantis archeologiniais kasinėjimais, bet ir realiais užrašais. Daugelis tų užržašų išliko ant majų pastatų ir paminklų.

Stelos. Tipinis majų paminklas, kuriuos statydavo majų miestų valdovai. Atrodo kaip stovinti plokštė, kurios priekyje paprastai – valdovo atvaizdas ir trumpi pasakojimai apie jo valdžią, jį patį majų raštu ir kalendoriumi. Itin daug stelų klasikinio majų periodo miestuose. Jei kažkuris majų miestas būdavo nukariaujamas, užpuolikai dažnai nužudydavo (paaukodavo dievams) valdovą ir sunaikindavo visas jo ir jo pirmtakų stelas: taigi, stelos būna išlikusios tik iš periodo nuo paskutinio nukariavimo.

Prie majų stelos su įrašais

Prie majų stelos su įrašais

Altoriai. Dažnai būdavo priešais stelas. Ant jų būdavo aukojamos aukos. Valdovai ir didikai obsidiano peiliais nuleisdavo savo kilmingą kraują. Būdavo aukojami ir gyvūnai, žmonės. Ne visi altoriai, kuriuos matai majų miestuose, originalūs – Gvatemaloje daug ir šiuolaikinių. Tarp šiuolaikinių majų populiarus senosios religijos atgimimas, aukų nešimas seniesiems dievams ir lyderiams į iš naujo atrastus senuosius miestus priešais iš naujo atrastas stelas. Aišku, žmonių dabar niekas nebeaukoja, kūrenamos žvakės. Nors senieji majų miestai yra saugomas paveldas, majų palikuonims leidžiama juose pasisitatyti naujus altorius, atlikti ritualus.

Majų altorių liekanos

Majų altorių liekanos

Naujas majų altorius, kur ritualus atlieka šiuolaikiniai majai

Naujas majų altorius, kur ritualus atlieka šiuolaikiniai majai

Majų ritualas Seibalyje

Majų ritualas Seibalyje (Gvatemala)

Čakmuliai. Šį pavadinimą davė archeologai, bet tokio tipo skulptūros paplitusios po visą Mesoameriką, pasiekė ir majų pasaulį. Tai – altoriai aukojimui, kurie atrodo kaip ant nugaros gulinčio žmogaus skulptūra. Auka buvo dedama čakmuliui ant pilvo.

Žaidimo kamuoliu arenos ir kiti majų pastatai

Žaidimo kamuoliu arenos – atrodo tarsi dvi viena prieš kitą sustatytos sienos, o didžiausiuose majų miestuose jų būdavo po kelias. „Žaidimas kamuoliu“ buvo visos majų civilizacijos „nacionalinis sportas“. Tiesa, dėl tikslių jo taisyklių nesutariama (tenka spėti pagal negausius piešinius ir aprašymus) – bet greičiausiai kamuolį buvo galima mušinėti tik klubais, gal dar keliais, ir tikslas buvo arba numušti į vieną teritorijos tarp sienų galą, arba permušti specialų pakabintą žiedą vienos iš sienų viršuje (spėjama, kad toks permušimas, kuris būdavo labai sudėtingas, galėdavo iškart pelnyti pergalę). Nesutariama ir dėl tikslios žaidimo reikšmės – kiek tai buvo sportas, kiek religinis ritualas, o kiek pralaimėjusios (ar laimėjusios) komandos net būdavo paaukojamos dievams. Galbūt visa tai priklausė ir nuo regiono, ir nuo aplinkybių – gal vykdavo ir ritualiniai, ir sportiniai žaidimai. Šiuolaikiniai entuziastai majų krašte mėgina atkurti žaidimą kamuoliu kaip sportą.

Žaidimo kamuoliu arena Jašchoje, Gvatemala

Žaidimo kamuoliu arena Jašchoje, Gvatemala

Cenotai. Natūralūs požeminiai vandens baseinai, iš kur būdavo imamas vanduo ir kartu tai buvo rituališkai svarbios vietos, langai į anapusinį pasaulį Šibalbą. Šiais laikais daug cenotų naudojami maudymuisi, nardymui (kai kuriuose galima maudytis laisvai, kituose tik su gelbėjimosi liemenėmis, nes jie gilūs; būna virvių prisilaikymui).

Majų raštas

Majai – vieninteliai Amerikos indėnai, kurie turėjo „tikrą“ rašto sistemą. Jų užrašų gausu ant setlų ir kitur. Deja, visas majų knygas (išskyrus keturias) sunaikino ispania, manydami, kad jos lemia stabmeldystę, taip pat persekiojo už rašymą šiuo raštu – dėl to raštas buvo pamirštas, o majai savo kalbą ėmė rašyti lotynų raštu. Ir todėl iki pat XX a. majų rašto niekas negalėjo perskaityti. Net ir dabar ne visos raidės aiškios, bet jau aišku, ką reiškia apie 80-90%.

Majų raštas

Majų raštas

Majų raštą vėl iššfiruoti buvo taip sunku todėl, kad jis labai neįprastas ir skiriasi nuo kitų rašto sistemų.
-Kiekviena raidė gali reikšti arba skiemenį, arba žodį (panašiai kaip japonų rašte).
-Yra po keletą skirtingų raidžių, kurios reiškia tą patį (kažkiek panašiai, kaip japonų rašte hiragana ir katakana).
-Raidės gali būti grupuojamos po kelias į (kažkiek panašiai, kaip korėjiečių rašte, tik korėjiečių rašte yra nusistovėję, kaip grupuoti simbolius, o majų rašte kiekvienas rašytojas net tame pačiame tekste galėjo grupuoti skirtingai, kad lengviau sutalpintų, kad gražiau atrodytų ir pan.).
-Unikali rašymo kryptis. Rašoma iš viršaus į apačią, bet poromis po du. Tai yra majų rašto skaitymo tvarka tokia: raidė viršuje kairėje, tada antra iš kairės, tada antroje eilutėje kairėje, tada antroje eilutėje antra iš kairės, tada trečioje eilutėje kairėje, trečioje eilutėje antra iš kairės ir t.t., iki pirmi du stulpeliai baigiasi ir tada taip pat skaitomas trečias-ketvirtas stulpeliai.

Dresdeno kodeksas - viena vos kelių išlikusių majų knygų (kopija)

Dresdeno kodeksas – viena vos kelių išlikusių majų knygų (kopija)

Majai taip pat turėjo ir skaičiavimo sistemą, panašią į mūsų, su nuliu. Priešingai raidėms, skaičius perskaityti paprasta, nes jie labai paprasti: kiek taškų, toks skaičius, o brūkšnys reiškia penkis (nulis – kriauklė). Tačiau skaičiavimo sistema dvidešimtainė, tai yra, skaičiai nuo 1 iki 19 turi savo skaitmenis, o 20 rašoma tarsi 10 (iš dviejų skaitmenų).

Majų keliai (sakbės)

Kai kuriuos majų miestus jungia balti keliai – sakbės. Majai keliaudavo tik ne aplink vidurdienį, nes tada būdavo karšta. Sakbių paviršius – baltas, jos iškeltos virš aplinkos. Baltas paviršius atspindėdavo šviesą ir todėl sakbėmis buvo galima eiti net tamsiai. Pagal sakbes galima pamatyti, kurie majų miestai palaikė kontaktus.

Komentuoti
Straipsnio temos: , , , , , , , , , , ,


Budizmas – būtinos žinios kelionei (ir ne tik)

Budizmas – būtinos žinios kelionei (ir ne tik)

| 4 komentarai

Budizmą sutiksite visur pietryčių ar rytų Azijoje – spalvingas jo šventoves, vienuolius, ritualus.

Kiekvienas keliautojas po šias šalis turėtų bent šį tą žinoti apie budizmą, nes su budizmu susijusios daugybė lankytinų vietų, švenčių, o ir vietinių gyvenimo būdas bei kultūra.

Čia – trumpas, bet išsamus aprašymas, kad nesijaustumėte “žalias” budistiniame pasaulyje. Koncentruojuosi į tai, su kuo susiduria ir ką gali pamatyti turistas.

Tibetiočių šventykla ir jakas prie Činghajaus, didžiausio Kinijos ežero

Tibetiečių šventykla

10 budizmo patirčių turistams

1.Nuodugniai aplankykite budistų šventyklą. Aplankykite didžiausią budistinės šalies budistų šventyklą ar kelias jų ir pasistenkite ten praleisti kelias valandas, įsigilinti į kiekvieno pastato ar statulos reikšmę, ritualus. Tam padės ir šis straipsnis. Geriau aplankyti vieną ar kelias šventyklas ilgiau, nei daug šventyklų trumpai: daug kas kartojasi. Jei įmanoma, bent į vieną šventyklą eikite su ekskursija.

Svarbiausia Tailando šventykla - Smaragdinio Budos Tailande. Tik keli iš daugelio jos pastatų

Svarbiausia Tailando šventykla – Smaragdinio Budos Tailande. Tik keli iš daugelio jos pastatų

2.Pernakvokite šventykloje. Kai kurios budistų šventyklos priima nakvynei svečius – ne vien budistus. Taip galima išvysti ir net pačiam sudalyvauti budistiniuose rytiniuose ir vakariniuose ritualuose, kai kur viskas paaiškinama angliškai. Labiausiai ši patirtis, vadinama Templestay, išvystyta Pietų Korėjoje, bet yra ir Japonijoje.

Su tradiciniais rūbais budistų budistų šventykloje Templestay metu

Su tradiciniais rūbais budistų budistų šventykloje Korėjos Templestay metu

3.Būkite priblokštas didžiųjų Budos statulų. Jos – didžiausios ikimodernaus pasaulio skulptūros. Kai kuriems tiems akmeniniams milžinams po 500, 1000 ar net 1500 metų ir jie dydžio sulig daugiaaukščiais pastatais. Tačiau jų statybos nesustojo: iki pat šiol statomos vis didesnės ir didesnės, kovojant dėl visokiausių “didžiausių” titulų. Dalis jų guli šventyklose, dalis iškaltos uolose. Dar kitur lenktyniaujama ne dydžiais, bet kiekiais: vienoje šventykloje gali būti ir tūkstančiai statulų.

Didysis Honkongo Buda, oficialiai tituluojamas didžiausiu pasaulyje sėdinčiu bronziniu Buda, stovinčiu lauke

Didysis Honkongo Buda, oficialiai tituluojamas didžiausiu pasaulyje sėdinčiu bronziniu Buda, stovinčiu lauke

4.Nueikite į budistų grotas. Seniausia ir įspūdingiausia budistinė tapyba išlikusi grotose: ten 1000 metų senumo Budos gyvenimo, rojaus ir pragaro, Bodisatvų ir šventyklų finansuotojų atvaizdai. Daugiausia Kinijoje, Šilko kelio zonoje.

Dazu budistinėmis statulomis paverstos uolos

Budistinėmis statulomis paverstos uolos Kinijoje

5.Sudalyvaukite budistų šventėje. Pavyzdžiui, Budos gimtadienyje, kuris kiekvienoje budistinėje šalyje švenčiamas, rodos, skiritngu metu ir kitaip. Tarkime, Pietų Korėjoje – su milijonais nuostabiai švytinčių žibintų.

Budos gimtadieniui padabinta šventykla Pusane, Pietų Korėjoje

Budos gimtadieniui padabinta šventykla Pusane, Pietų Korėjoje

6.Stebėkite aukas renkančius vienuolius. Ištisos eilės vienuolių eina per namus, o praeiviai klaupiasi prieš juos, pardavėjai atiduoda prekes tikėdamiesi geresnės karmos. Tokių vaizdų galima pasižiūrėti pietryčių Azijoje – kai kur kasdien, kai kur labiau per šventes.

Aukas renkantys budistų vienuoliai būna kone kiekvienoje Tailando šiaurės šventėje

Aukas renkantys budistų vienuoliai būna kone kiekvienoje Tailando šventėje

8.Išmėginkite pusiau meditacines kultūrines patirtis, kaip arbatos gėrimo ceremoniją Japonijoje ar Pietų Korėjoje.

Seulo šventykloje perrašinėju sutras

Seulo šventykloje perrašinėju sutras

9.Nueikite į ‘budistų pragarą’. Tai unikalūs baisių statulų kompleksai, vaizduojantys blogiausią budistinį pasaulį, kuriame atgims “blogiausi žmonės”: atvaizduojamos pabaisos, žudymai, kankinimai, žaginimai. Tai Budistinių pragarų mačiau Tailande, Kinijoje.

Pragaro šventykla Čonburyje

Budistų pragaro fragmentas Tailande

10.Nueikite į pokalbį su vienuoliu, kurio galėsite tiesiai paklausti dar likusių klausimų apie budistines tiesas ir gyvenimo būdą. Tokie pokalbiai populiarūs Tailande.

Budizmo esmė – kuo tiki budistai

Budistai mano, kad gyventi reikia saikingai, neiti į jokius kraštutinumus. Duoti (ypač vienuoliams), būti doram, susivokti savyje.

Budistai tiki, kad po mirties žmogus (jo siela) vėl atgims iš naujo (reinkarnacija). Ir kiekvienas žmogus jau yra gyvenęs daugybę kartų iki tol. Kiekviename gyvenime žmogus renka karmą – savotiškus “taškus” už gėrį (ar neigiamus taškus už blogį). Kuo geresnė bus tavo karma, tuo geresnis bus tavo sekantis gyvenimas. O galiausiai, jei gyvenimus gyvensi gerai, pasieksi nirvaną – vėl atgimti nebeteks. Budistų nuomone, gyvenimas yra kančia, todėl vėl nebeatgimti – didžiulis pasiekimas.

Mirštantis Buda - pakeliui į Nirvaną

Mirštantis Buda – pakeliui į Nirvaną (tipinis budistinėse šventyklose atvaizduojamas vaizdas)

Atgimti galima ne tik žmogumi, tačiau ir gyvūnu. Daugybė gyvūnų, net vabzdžių praeityje yra buvę žmonėmis. Todėl budistai gyvūnus labai gerbia: dalis yra vegetarai, daugelis susilaiko nuo medžioklės dėl malonumo ir pan.

Taip pat, atgimti galima ne tik šiame pasaulyje, o ir kituose. Blogiausi pasauliai narakos kartais vadinami budistų pragaru. Tačiau tas pragaras neamžinas – atkentėjus ten už blogą karmą, siela vėl gali atgimti mūsų pasaulyje. Analogiškai kiti pasauliai gali būti pavdinami “budistų rojais”, ten atgimstama savotiškomis “dievybėmis”. Bet ir tai neamžina: blogai elgiantis, kitas atgimimas gali būti vėl žemėje ar net narakoje.

Budistinio pragaro vaizdai Kinijoje

Budistinio pragaro vaizdai Kinijoje

Budizmą įkūrė Buda (tikrasis vardas – Sidarta Gautama, dar žinomas kaip Šakjamunis) ~VI a. pr. Kr. (t.y. ~600 metų anksčiau, nei krikščionybę). Buda buvo vaikystėje išlepintas princas, nematęs nieko anapus turtingų rūmų. Paaugęs ir išvydęs elgetą, ligonį, lavoną, jis ėmė ieškoti gyvenimo prasmės, suabejojo ar gerai šitaip švaistūniškai gyventi ir, pabėgęs iš rūmų, išmėgino elgetos gyvenimą. Galiausiai, sėdėdamas po Bodhi medžiu patyrė nušvitimą: suprato, kad ir turto pertekliaus, ir visiško skurdo keliai yra blogi – reikia gyventi “neperdedant”, eiti “viduriniu keliu”.

Sėdintis Buda apsuptas mokinių (arhatų) Pietų Korėjoje

Sėdintis Buda apsuptas mokinių (arhatų) Pietų Korėjoje

Nors kai rašomas tiesiog “Buda” paprastai turimas omeny būtent Sidarta Gautama / Šakjamunis, iš tikro budizme bet kuris, kas pasiekia nirvaną, yra laikomas buda. Paprastumo dėlei, šiame straipsnyje kai Buda parašyta iš didžiosios raidės, turimas omeny budizmo įkūrėjas Sidarta Gautama, o buda iš mažosios – bet kuris, pasiekęs nirvaną.

Budistų šventyklos

Budistų šventyklos – tai ištisi pastatų kompleksai, stovintys savotiškame parke. Kiekviena skulptūra ar skulptūrų grupė gali turėti po atskirą pastatą.

Svarbią vietą šventyklose užima Budos skulptūros. Jis dažniausiai vaizduojamas tokiomis pozomis, kokiose buvo svarbiausiais savo gyvenimo momentais. Sėdėdamas lotoso poza Buda patyrė nušvitimą (į žemę nukreipti pirštai reiškia “kviečiu žemę būti šio įvykio liudytoja”). Gulėdamas pasirėmęs Buda mirė. Labai reikšmingos Budos rankų padėtys (mudros): kiekviena jų turi savo reikšmę ir pagal jas atskirsi, kuris tai tiksliai Budos gyvenimo momentas. Daugelis svarbiausių šventyklos ritualų atliekami prieš Budos skulptūras.

Suchotajuje sugriuvusioje šventykloje išlikusi restauruota Budos skulptūra

Senojoje Tailando sostinėje Suchotajuje apgriuvusiame šventykloje stūkso Budos skulptūra

Be “dabarties Budos” (Sidatos Gautamos) statulų gali būti ir ateityje iškilsiančio budos – Maitrėjos – statulos.

Rytų Azijoje (Kinija, Japonija, Korėja) šventyklose atvaizduojamos ir Bodisatvos – žmonės, kurie tapo budomis, tačiau pasirinko likti žemėje, padėti kitiems žmonėms siekti nušvitimo. Bodisatvos dažnai vaizduojamos su aureolėmis. Tarp tokių garsiausia – Guan In (Japonijoje ji vadinama Kanon, Indijoje – Avalokitešvara, taip pat žinoma kaip “gailestingumo deivė”). Ji kartais vaizduojama su tūkstančiu rankų, akių, daug veidų.

Guan In su daugybe rankų Kinijoje

Guan In su daugybe rankų Kinijoje

Taip pat būna ir mažesnės arhatų – nušvitusių žmonių, Budos pasekėjų – statulos: kai kuriuose regionuose jos vaizduojamos kaip paprasti žmonės, o kai kur, pvz. Kinijoje, arhatų skulptūros smarkiai susimbolintos, jų kūno bruožai atspindi pasakojimus apie juos (pvz. gerai girdėjęs arhatas vaizduojamas kaip turintis dideles ausis). Arčiausiai Budos vaizduojamas jo pasekėjas – Ananda, užrašydavęs istorijas. Kai kuriose šalyse (pvz. Tailande) įprastos ir neseniai gyvenusių žymių budistų vienuolių statulos ar vaškinės figūros.

Vaškinės žymių praeities vienuolių figūros vienoje šventyklų

Vaškinės žymių praeities vienuolių figūros vienoje šventyklų Tailande

Vienos svarbiausių vietų šventyklose – tos, kuriuose, kaip tikima, yra Budos ar svarbių vienuolių relikvijos (pvz. užkasti Budos pelenai). Tokius pastatus vienija tai, kad jie, it piramidės, į viršų siaurėja, tačiau tie pastatai skirtinguose regionuose labai skiriasi. Pietų Azijoje tai stupos – kupsto ar apmūryto kalno formos. O Rytų Azijoje – pagodos: didžiuliai mediniai į viršų siaurėjantys bokštai arba kur kas mažesnės akmeninės “kolonos”.

Kumbumo vienuolyno stupos Činghajuje

Kumbumo tibetiečių vienuolyno stupos Činghajuje, Kinijoje

Itin išraiškingi šventyklose ir jų vartai, skiriantys šventą jų vidų nuo profaniškos išorės. Įprasta, kad vienus jų saugo keturi dangaus karaliai (skulptūros), primenantys demonus, simbolizuojantys pasaulio puses. Šventyklų vartų gali būti keli iš eilės.

Keturi dangiški karaliai - prie kiekvienos šventyklos įėjimo

Keturi dangiški karaliai – prie kiekvienos šventyklos įėjimo

Šventyklų pastatų viduje freskos atvaizduoja ne tik šį Budos gyvenimą, tačiau ir praeitus (tai vadinasi džatakos) – gausybę pasakojimų-pasakėčių, kaip Buda, gyvenęs dar gyvūno gyvenimą, elgėsi tinkamai. Kai kuriose šventyklose rasi ir blogiausio budistų pasaulio (“pragaro”) narakos vaizdus, skulptūras. Jie būna itin žiaurūs, kokių labiau tikėtumeis siaubo filme nei šventykloje.

Budistinis paragaras Tailande. Ši skulptūra vienoje tajų šventyklų(!) vaizdžiai parodo, kas, pasak tajų tikėjimo, kitame gyvenime atsitiks moterims, kurios naudos kontraceptikus

Budistinis paragaras Tailande. Ši skulptūra vienoje tajų šventyklų(!) vaizdžiai parodo, kas, pasak tajų tikėjimo, kitame gyvenime atsitiks moterims, kurios naudos kontraceptikus

Vakariečius kartais išgąsdina budistų šventyklas puošiančios svastikos, ypač Rytų Azijoje. Japonijoje ir Korėjoje įprasta, kad net žemėlapiuose budistų šventyklos žymimos svastikomis (panašiai kaip bažnyčios – kryžiais). Tačiau svastikos tikrai niekaip nesusijusios su nacizmu: svastika yra daug senesnis simbolis ir budistus (kaip ir Lietuvos pagonis) jų siejimas su naciais žeidžia bei parodo pačio siejančiojo neišsilavinimą.

Templestay metu

Prie pagodos Korėjoje

Priešingai nei krikščionybė ar islamas, Budizmas nereikalauja visiškai atmesti kitų tikėjimų, todėl daugelyje šalių budistų šventyklose gali pamatyti ir nebudistinių simbolių, perimtų iš anksčiau tose šalyse vyravusių religijų. Dažnai tie patys žmonės eina ir į budistų, ir ne į budistų šventyklas. Pvz. Pietryčių Azijoje šventyklose gali būti atvaizduojami hinduistų dievai, Kinijoje – taoizmo dievybės ir simboliai, Korėjoje – šamanizmo (šventi kalnai, grįžulo ratai), Japonijoje daugybė tų pačių žmonių yra ir budistai, ir šintoistai.

Suchotajaus "Miesto stulpas" (Lak Muang). Kiekvienas save gerbiantis Tailando miestas tokį turi: laikoma, kad tame stulpe gyvena miesto dvasia, jai nešamos aukos

Suchotajaus “Miesto stulpas” (Lak Muang). Kiekvienas save gerbiantis Tailando miestas tokį turi: laikoma, kad tame stulpe gyvena miesto dvasia, jai nešamos aukos. Nors beveik visi tajai – budistai, jie kartu ir nešioja aukas su budizmu nieko bendro neturinčioms dvasioms (krikščionis ar musulmonas to daryti neturėtų teisės)

Budistų ritualai

Budistų šventykloms vadovauja budistų vienuoliai. Šis pavadinimas ne visai teisingas, nes dalis vienuolių yra vedę (priklausomai nuo ordino), o kai kuriose šalyse įprasta vienuoliu tapti laikinai (pvz. Tailande vienuoliu per gyvenimą turėtų pabūti kiekvienas vyras). Budistų vienuoliai – labiau tarsi šventikai: jie atlieka visus ritualus. Jie gyvena šventyklose, kuriose tarnauja. Juos atskirsi pagal drabužius, tačiau nėra vieno standarto: Tailande vienuoliai rengiasi oranžine spalva, Tibete – raudona, Korėjoje – pilka ir pan.

Tibetiečių vienuoliai Siningo prekybos centre

Tibetiečių vienuoliai vilkintys raudonais rūbais

Įeinant į Budistų šventyklą nusilenkiama (daug kur rankas sudėjus priešais krūtinę), o tikslus pagerbimas priklauso nuo regiono – Korėjoje įprastas simbolinis parklupimas, kurio metu klaupiamasi, tada stojamasi keturpėsčiam, vienu metu žemė paliečiama alkūnėmis, keliais bei kakta, pakeliami į viršų delnai ir vėl stojamasi. Įprasta trijų tokių nusilenkimų “serija”. Pamaldūs budistai, būna, padaro 108 tokius nusilenkimus iš eilės (kasdien), o ypatingais atvejais padaromi net 3000: “žmonėms iš šalies” tai net ir fiziškai sudėtinga.

Budistų pamaldose tokie pagarbos atidavimai derinami su sutrų – simbolinių šlvoninimo tekstų – skandavimu.

Vienuoliai muzikos instrumentais žmones, žuvis, gyvūnus ir paukščius kviečia į pamaldas (jebul)

Vienuoliai Pietų Korėjoje muzikos instrumentais žmones, žuvis, gyvūnus ir paukščius kviečia į pamaldas (jebul)

Be kasdienių pamaldų, būna specialių – pvz. septynios pamaldos už mirusįjį kas septynias dienas po jo mirties kol, tikima, jo siela blaškosi.

Kitas dažnai šventyklose matomas ritualas – smilkalų deginimas. Taip apvaloma aplinka. Įprasta, kad žvakės ar smilkalai uždegami priešais stupą ar pagodą, tuomet simboliškai nusilenkiama ir stupa ar pagoda apeinama tris kartus. Visuomet pagal laikrodžio rodyklę, kad į pagodą ar stupą būtų atsukta dešinė ranka. Kūno padėtis – svarbi: negerai stovėti nugara į Budą ar taip, kad būtum aukščiau už Budą (tas pats gali būti taikoma ir vienuoliams).

Honkongiečiai šventykloje degina smilkalus

Honkongiečiai šventykloje degina smilkalus

Kai kuriose šalyse, pvz. Korėjoje ir Japonijoje, turistams siūloma pagyventi šventykloje (Templestay), sudalyvauti pamaldose. Kita panaši “pramoga” – pokalbis su vienuoliu. Tiems, kas susidūrė su įvairiomis “misionieriaujančiomis” religijomis, pvz. krišnaitais ar mormonais, tokios “patirtys” gali kelti įtarimą: prieš einant į “Templestay” Korėjoje mano žmona, tarkime, sakė “bet aš ne budistė”, “tai aišku bandys atversti į savo religiją…”, bet nieko panašaus. Šiose patirtyse žmonės atkartoja ritualus, kad geriau suprastų jų prasmę, kitą kultūrą, tikėjimo primesti niekas nebandė. Apskritai daugybėje budistinių šalių religija suvokiama labiau kaip “paslauga” (padeda kaupti karmą, spręsti gyvenimo problemas ir pan.), o ne kaip vienintelis kelias.

Su tradiciniais rūbais budistų Beopdžusos budistų šventykloje Templestay metu

Su tradiciniais rūbais Korėjos budistų šventykloje Templestay metu – miegama šiame kambaryje ant žemės

Vakaruose Budizmas dažnai siejamas su meditacija: smegenų išvalymu nuo minčių ar nuolatiniu mąstymu apie kokį neatsakomą klausimą. Tačiau meditacija svarbi tik kai kuriose budizmo formose, ypač zen budizme). Meditacija gali būti atliekama sėdint, vaikštant. Kai kurios budistinių šalių kultūrų detalės gali būti suvokiamos kaip meditacijos formos: pvz. arbatos gėrimo ceremonijos ar sutrų perrašymas.

Arbatos gėrimo ceremonijoje Korėjos budistų šventykloje Seule

Arbatos gėrimo ceremonijoje Korėjos budistų šventykloje Seule

Svarbus ritualas budizme – aukojimas. Gauti teigiamos karmos galima įvairiais būdais, bet vienas paprasčiausių ir aiškiausių – paaukoti šventyklai ar vienuolynui. Todėl vienuoliai (ypač pietryčių Azijoje) dažnai vaikšto rinkdami aukas (žavu regėti šitas procesijas), šventyklų statulos būna apkamšytos pinigais. Pietryčių Azija vienas pirmaujančių pasaulyje regionų pagal dosnumą aukojimams.

Vienuoliai renka aukas Dansajaus miestelyje

Vienuoliai renka aukas Tailande

Tvirčiausiai budistinių šalių žmones žeidžia, kai vakariečiai naudoja Budą tarsi kokį papuošimą – namams dekoruoti, tatuiruotėms ir pan. Tokie dalykai tose šalyse nelegalūs, žmogus su Budos tatuiruote iš kai kur gali būti net deportuotas ir pan.

Perspėjiami vakariečiams prie Čiang Majaus oro uosto, kad Buda nederėtų puošti namų ar jo tatuiruotis - tai šventas simbolis. Dėl vakariečių pomėgio Budas statyti dėl grožio netgi uždrausta iš Tailando eksportuoti Budos statulėles

Perspėjimai vakariečiams Tailande, kad Buda nederėtų puošti namų ar jo tatuiruotis – tai šventas simbolis.

Budizmo paplitimas ir rūšys

Budistų pasaulyje yra ~500 mln., ~8% visų pasaulio žmonių, tai ketvirta pagal dydį religija.

Budizmas paplitęs Rytų ir Pietryčių Azijoje.

Pasaulio religijos. Budistiniai kraštai pažymėti geltonai, o kuo spalva tamsesnė - tuo budistų procentas ten didesnis.

Pasaulio religijos. Budistiniai kraštai pažymėti geltonai, o kuo spalva tamsesnė – tuo budistų procentas ten didesnis.

Pagrindinės Budizmo rūšys yra Teravados ir Mahajanos budizmas. Teravados budizmas dažnai laikomas “autentiškensiu”, jis paplitęs Pietryčių Azijoje ir garbina / gerbia visų pirma Budą, darmą (pasaulio tvarką) ir vienuolius. Užsieniečiai kartais net pavadina jį “ateistine religija”, nes esą ten nėra dievų ar dievybių (juk Buda buvo žmogus, o tvarka nėra sukurta Dievo – ji tiesiog Yra). Teravados budistai koncentruojasi į save, į savo nušvitimo siekimą.

Trys iš daugybės stupų Ajutajoje

Trys iš daugybės stupų Tailande, Teravados budizmo žemėje

Mahajanos budizme, tuo tarpu, dar yra ir Bodisatvos, kurios artimesnės vakarietiškam supratimui apie tai, kas yra dievybė – daro įtaką pasauliui ir po savo mirties, meldžiama jų pagalbos ir gerai ne tik nušvisti pačiam, bet ir (beveik pasiekus nušvitimą) padėti to siekti kitiems. Mahajanos budizmas taip pat labiau bendruomeninis, o jo vienuoliai netgi pagarsėję kaip kariai, prireikus ginantys savo tėvynes (pvz. Šao Lino vienuolyne jie sukūrė garsųjį kung fu kovos meną).

Sunmudo demonstracija

Sunmudo – Korėjos budistų vienuolių kovos meno – demonstracija Pietų Korėjos šventykloje

Be šių pagrindinių budizmo formų dar yra vadžrajana, paplitusi Tibete ir Mongolijoje, labiau ezoterinė. Su ja siejamos mandalos (ratai, pvz. supilami iš smėlio ir paskui sunaikinami), kaukolių simboliai.

Vakaruose tikriausiai labiausiai mėgiamas zen budizmas, kurio viena esmių – meditacija, kelionė į save.

Komentarai
Straipsnio temos: , , , , , , , , ,


Kiek šalių yra pasaulyje (ir kaip suskaičiuoti, keliose buvai)

Kiek šalių yra pasaulyje (ir kaip suskaičiuoti, keliose buvai)

| 16 komentarai

Seniau neskaičiuodavau, kiek šalių esu aplankęs. Bet vos kalba su nauju pažįstamu ar žurnalistu pasisukdavo apie keliones, visuomet sulaukdavau tokio klausimo.

Pagaliau prisiruošęs vesti tokią „statistiką“ supratau, kad suskaičiuoti ne taip ir paprasta.

Nes kas gi ta „valstybė“ ar „šalis“? Kiek gi iš viso pasaulyje yra valstybių ir šalių? Kuo skiriasi šalis nuo valstybės?

Atsakymus rasti buvo ne taip ir lengva, bet visi jie šiame straipsnyje. Čia rasite ir visų pasaulio valstybių ir šalių sąrašus, kad paskaičiuotumėte, kiek aplankėte patys!

Kiek pasaulyje yra valstybių?

Lietuvių kalboje žodžiai „šalis“ ir „valstybė“ turi skirtingas reikšmes. Visos valstybės yra šalys, bet ne visos šalys – valstybės. Mat valstybės būna tik nepriklausomos, o šalys gali būti ir kolonijos.

Pradėkime nuo valstybių. Dėl 188 valstybių jokių klausimų nekyla – jos yra, egzistuoja ir yra visuotinai pripažintos kitų valstybių. Jas kaip aplankytas vienodai skaičiuos visi keliautojai.

Tačiau yra dar 15 valstybių, kurių situacija keblesnė. Vienos jų yra nepriklausomos, bet nepilnai pripažintos (Izraelis, Kosovas). Kitos nepriklausomos, bet beveik ar visai nepripažintos (Padniestrė, Šiaurės Kipras, Taivanas). Dar dvi valstybės yra iš dalies pripažintos, bet iš tikro didžioji dalis jų žemių okupuota (Palestina, Vakarų Sachara). Iš įvardytų penkiolikos “ginčytinų” valstybių Lietuva pripažįsta septynias.

Sudėjus visas valstybes, iš viso pasaulyje yra 203 valstybės (Lietuva pripažįsta 195 iš jų). Kiekvieną valstybę skaičiuoju atskirai. Kiek pastebėjau, jei valstybė yra nepriklausoma, kelionė ten šiaip ar taip yra unikali patirtis, smarkiai besiskirianti nuo kelionės į šalį, kurios dalimi ta šalis pripažinta (t.y. patirtis Kosove iš esmės skiriasi nuo Serbijos; Padniestrėje nuo Moldavijos; Taivane nuo Kinijos Liaudies Respublikos). Skiriasi ir valiutos, vizų reikalavimai, valdžia ir sistema, neretai kalbos bei visa kita, kas aktualu keliautojui: būdamas tose valstybėse net nepajusi, kad valstybė – nepilnai pripažinta. Pripažinimas – politinis veiksmas. Valstybės, turinčios daug priešų ar mažai draugų, lieka nepripažintos ar nepilnai pripažintos; pripažinimas „pakimba“ ant politinių intrigų – bet pagal jokį valstybės apibrėžimą draugų turėjimas nėra būtinas valstybės atributas. Pripažinimas ir gana nauja sąvoka, tuo tarpu valstybės egzistavo nuo žilos senovės laikų.

Visų pasaulio valstybių sąrašas

Visų pasaulio valstybių sąrašas

Teritorijos, kurios tiesiog siekia nepriklausomybės, bet jos nė kiek neturi, nėra valstybės (Katalonija, Tibetas, Kurdistanas ir pan.) – tai tik siekiai įkurti valstybę ateityje. Kiek gi yra tokių „norimų įkurti valstybių“ net neįmanoma suskaičiuoti: didesnių ar mažesnių nepriklausomybės siekiančių judėjimų yra labai daug kur, kai kurie beveik nežinomi, daugelis – ne visai rimti ir vos keletas turi šansų tapti tikromis valstybėmis.

Tuo labiau, joks rimtas šaltinis neskaičiuoja atskiromis valstybėmis vadinamųjų „netikrų valstybių“ (angl. „micronations“), kurios įsteigtos labiau kaip pokštas, viešųjų ryšių triukas ar politinis pareiškimas ir nė nepretenduoja į jokią tikrą nepriklausomybę. Pvz. Užupio Respublika, Kopenhagos Kristianija ir pan. Vėlgi, tokių „valstybių“ suskaičiuoti nė nebūtų įmanoma, nes jų pasaulyje yra tūkstančiai, tik ne visos pakankamai išreklamuotos, kad net ten pabuvojęs sužinotum jog aplankei „valstybę“. Tokios „valstybės“ įkūrimas dažnai apsiriboja keliais sukurtais interneto puslapiais ir ją gali įkurti kiekvienas norintis (pvz. ir jūs galite „paskelbti“ savąjį miesto rajoną valstybe).

Kuo valstybė skiriasi nuo šalies, arba kiek maksimaliai galima aplankyti šalių?

Ne visos šalys yra valstybės. Tos šalys, kurios nėra valstybės, faktiškai yra kitų valstybių kolonijos – nors šis žodis šiais laikais beveik nevartojamas, o Valstybinė lietuvių kalbos komisija vietoje jo vartoja terminą „Valdos ir kraštai“. Jos nėra pilnai nepriklausomos, tačiau turi savo valdžias, kurios sprendžia daugelį klausimų (išskyrus, tarkime, krašto apsaugą), turi daugelį kitų nepriklausomos valstybės atributų (oficialius simbolius, pasienio kontrolę, kai kurios ir valiutas, atskiras vizas, net sporto rinktines) ir net jas valdanti valstybė pripažįsta jas atskiromis šalimis ar kokiu šio žodžio sinonimu (bet ne valstybėmis).

Dėl daugelio tokių šalių klausimų nekyla – pvz. visuose šaltiniuose kaip atskira šalis (bet ne valstybė) bus nurodytas Gibraltaras (Jungtinės Karalystės valda) ar Puerto Rikas (JAV valda). Bet yra teritorijų, kurios vienuose šaltiniuose skaičiuojamos vienaip, kituose – kitaip (pvz. JK valdos Džersis ir Gersnis vienur žymimos kaip atskiros šalys, o kitur abu kartu kaip “Sąsiaurio salos” (Channel Islands)).

Reikia vadovautis pačiais oficialiausiais šaltiniais ir bene geriausias čia – Tarptautinė Standartizacijos Organizacija (ISO), suteikusi šalims specialius kodus. Šiuo sąrašu vadovaujasi ir Valstybinė lietuvių kalbos komisija, sudariusi valdų ir kraštų lietuviškų pavadinimų sąrašą.

Taigi, pasaulyje yra 52 šalys, kurios nėra valstybės. Yra 15 šalių, valdomų Didžiosios Britanijos, 12 valdomų Prancūzijos, 6 – JAV, 4 – Olandijos, 4 – Australijos, 3 – Naujosios Zelandijos, 2 – Norvegijos, 2 – Danijos, 2 – Kinijos Liaudies Respublikos, 1 – Suomijos ir 1 – niekieno žemė (Antarktida).

Šalys, kurios nėra valstybės, viename sąraše

Šalys, kurios nėra valstybės, viename sąraše. Pavadinimai tokie, kokie pateikiami Valstybinės lietuvių kalbos komisijos.

Svarbu pažymėti, kad toli gražu ne visos tautinių mažumų žemės, savivaldybės, istoriniai regionai ar autonomijos yra laikomos atskiromis šalimis. Taigi, Velsas ar Žemaitija nėra šalys (nors kai kurie jų gyventojai ir nesutiktų). Taip pat nėra atskiros šalys ir nutolusios „eilinės“ valstybės teritorijos (Karaliaučiaus sritis, Aliaska ir pan.). Nešalys yra ir visokios politinės grupuotės, kurios valdo tam tikras teritorijas tebesitęsiančių pilietinių karų metu (Rodžava ir pan.).

Vienintelis Tarptautinės standartizavimo organizacijos sąrašo minusas, kurį įžvelgiu – šalių išbraukimas paprastai nesvarstomas, net jei jų autonomija kažkiek sumažėja, bet tokių atvejų nedaug.

Sudėjus valstybes ir šalis, kurios nėra valstybės, gauname viso pasaulio šalių skaičių: jų šiuo metu (2023 m. pabaigoje) pasaulyje yra 255. Taigi tai ir yra maksimumas, kiek galima aplankyti.

Kada laikyti, kad aplankei šalį?

Išsiaiškinome, kas yra „valstybė“ ar „šalis“, bet kada gi skaičiuoti, kad tu ją aplankei?

Kaip paties aplankytas aš skaičiuoju kaip aplankytas tik tokias šalis, kuriose esu bent ką nors nuveikęs ar aplankęs.

Neskaičiuoju tokių šalių, kuriose buvau tik oro uoste laukdamas persėdimo, ar kurias kirtau tik tranzitu (pvz. be sustojimo pravažiavau traukiniu/autobusu, arba automobiliu išlipdamas nebent kokioje degalinėje).

Savaime suprantama, neskaičiuoju kaip aplankytų ir tokių šalių, virš kurių praskridau lėktuvu, ar kurių vandenis praplaukiau laivu (neišlipdamas į krantą) – pastarųjų daug Karibų regione.

Neskaičiuoju kaip aplankytų ir tokių šalių, kuriose buvau kelioms minutėms „pastatęs koją“ per tam tikras ekskursijas. Pvz. ekskursijos į Pietų ir Šiaurės Korėjų pasienį metu buvau formaliai įžengęs į Šiaurės Korėją, o lankydamas Masai Maros parką Kenijoje – į Tanzaniją, bet juk nieko iš tikro tose valstybėse nenuveikiau ir nepamačiau.

Manau, toks skaičiavimas logiškas – juk kai žmogus klausia, „Ar buvai toje šalyje?“, jis nori sužinoti, ar patyrei jos gamtą, kultūrą, miestus, kurortus ir t.t., ar gali ką papasakoti ir patarti, o ne, tarkime, „Ar buvai tos šalies oro uoste?“. Visi oro uostai pasaulyje panašūs…

Taigi, šio straipsnio paskutinio atnaujinimo metu (2023 m. pabaigoje) aš esu buvęs 126 šalyse, iš kurių 109 yra nepriklausomos valstybės (arba 49,4% visų šalių / 53,7% visų valstybių).

Tačiau jei skaičiuočiau ir šalis, kuriose buvau „pastatęs koją“, skaičiai padidėtų iki 129 ir 112.

Jei skaičiuočiau dar ir „praplauktas“ valstybes bei šalis – iki 137 ir 114.

Jeigu dar ir „praskristas“ – iki 176 ir 150, arba 69% visų šalių ir 73,9% valstybių.

Savaime suprantama, toks skaičius nieko nereiškia (ir jį suskaičiavau tik įdomumo dėlei specialiai šiam straipsniui), bet kai kurie žmonės, tiesiog norėdami padaryti įspūdį, būna, sako tokius skaičius, skaičiuoja „netikras valstybes“ ar tautines mažumas kaip atskiras šalis, priskaičiuoja ir tik pravažiuotas/praplauktas/praskristas šalis ir t.t.

Tad visada gerai klausti ne „Kiek šalių aplankei?“, bet „Kokias šalis aplankei?“ bei „Kaip tu jas aplankei?“.

Kiek šalių aplankėte jūs?

Jei to dar nedarėte, kviečiu paskaičiuoti kiek šalių aplankėte jūs!

Pakartoju visų valstybių ir šalių sąrašus – tereikia suskaičiuoti pavadinimus šalių, kuriose buvote (ne praskridote, praplaukėte, ar pravažiavote):

Visų pasaulio valstybių sąrašas

Visų pasaulio valstybių sąrašas

Šalys, kurios nėra valstybės, viename sąraše

Šalys, kurios nėra valstybės, viename sąraše. Pavadinimai tokie, kokie pateikiami Valstybinės lietuvių kalbos komisijos.

Nors ir labai retai, šalių ir valstybių sienos keičiasi, atsiranda naujų šalių ir valstybių, o kai kurios valstybės susijungia (pvz. 2011 m. Pietų Sudanas atskilo nuo Sudano, o 1990 m. susijungė Rytų ir Vakarų Vokietijos). Gali kilti klausimas – jei, tarkime, buvai Rytų ir Vakarų Vokietijose prieš susijungimą, tai ar skaičiuoti kaip dvi aplankytas šalis, ar kaip vieną? Jei buvai Pietų Sudane kol šis dar priklausė Sudanui, tai ar skaičiuoti jį kaip atskirą aplankytą valstybę, ar ne? Mano nuomone, reikia žiūrėti pagal dabartinį žemėlapį, nes klausdami “Kuriose šalyse buvai?” visi turi omenyje jį. Taigi, dviems aplankytoms šalims susijungus aplankytų šalių skaičius gali ir sumažėti, o kokiam aplankytam regionui tapus nepriklausomu – išaugti.

Komentarai
Straipsnio temos: , , , , , , , , , , , , , , ,


Antikiniai miestai – viskas, ką reikia žinoti

Antikiniai miestai – viskas, ką reikia žinoti

| 0 komentarų

Sevovės graikų ir romėnų miestų griuvėsiai – vienos populiariausių pasaulyje vietų kelionei. Jie tokie didingi ir seni!

Tačiau, kad jais žavėtumeis, griuvėsius reikia pajusti, suprasti. Juk ten vyko visai kitoks gyvenimas, nei šiais laikais.

Laimė, visi senovės miestai panašūs tarpusavyje, visuose stovėjo panašūs pastatai ir buvo panašus išplanavimas. Todėl šis straipsnis padės susiorientuoti ir suprasti bet kuriame.

Romėnų miesto griuvėsiai. Nepaskaičius daugiau sunku suprasti, kas ir kaip

Romėnų miesto griuvėsiai. Nepaskaičius daugiau sunku suprasti, kas ir kaip, bet čia jokia mistika: romėnų gyvenimas puikiai ištyrinėtas

Romėnų miestų išplanavimas ir gatvės

Jei leisdavo gamtinės kliūtys, romėnai savo miestus planuodavo paprastai – horizontalios ir vertikalios gatvės, kvadratiniai kvartalai. Pagrindinės dvi susikertančios gatvės vadinosi cardo ir decumanus. Romėniškas miesto planavimas buvo grįžęs į madą XIX a. – romėniškai suplanuotas, pvz., Kauno centras (Laisvės alėja ir kt.), Vilniaus Naujamiestis aplink Gedimino pr.

Vienus miestus su kitais jungė akmenimis grįsti romėnų keliai, kuriais judėjo pirkliai, o karo metu – legionai.

Efeso miesto gatvė - retenybė, nes dėl kalnuoto reljefo kiek užsisuka

Efeso miesto gatvė – retenybė, nes dėl kalnuoto reljefo kiek užsisuka

Romėnai mokėjo pastatyti ir tiltus. Arkų (tai – romėnų išradimas) dėka, tiltams pakako mažiau taurų nei seniau ir jie yra labai patvarūs – kai kurie stovi iki šių dienų. Tačiau anais laikais tiltą pastatyti buvo daug sunkiau, nei dabar, tad tiltų per didesnes upes buvo mažai, o miestai prie tiltų tapdavo svarbiais taškais, nes pro ten eidavo visi pirkliai, legionai ir t.t.

Išlikęs romėnų tilas Meridoje, Ispanijoje (fone - šiuolaikinis tiltas)

Išlikęs romėnų tilas Meridoje, Ispanijoje (fone – šiuolaikinis tiltas)

Romėnų šventyklos ir politiniai centrai

*Šventyklos būdavo skiriamos konkrečiam dievui, dievams ar sudievintiems žmonėms (pvz. Romos imperatoriams) garbinti. Nepriklausomai nuo to, kam skirtos, jos buvo panašios: kolonų supamas pastatas, kurio viduje – stabas – Dievo statula (stabai iš esmės neišlikę, belikę pastatai). Romėnai neturėjo baigtinio dievų sąrašo – užkariavus naujas žemes, šių žemių žmonės toliau garbindavo savo dievus, statė jiems šventyklas, tie dievai tarsi irgi tapdavo romėnų dievais (pvz. imperijos rytuose ir pietuose taip garbintas Belas).

Romėnų dievo Bakcho šventykla Balbeke (dabartinis Libanas)

Romėnų dievo Bakcho šventykla Balbeke (dabartinis Libanas)

*Bazilikos – šiuolaikines bažnyčias forma primenantys pastatai, kuriuose vykdavo romėnų teismai.

Bazilika Volubilyje (dabartinis Marokas)

Bazilika Volubilyje (dabartinis Marokas)

*Bažnyčios. Romos Imperija 313 m. oficialiai atsivertė į krikščionybę. Kai kuriuose miestuose pastatytos bažnyčios, savo forma panašios į bazilikas – ten melsdavosi krikščionys ir viskas vykdavo gana panašiai, kaip šiais laikais. Bažnyčios, pastatytos ten, kur, iki šiol vyrauja krikščionybė, dažnai išliko iki šių dienų (nors ir rekonstruotos), tuo tarpu statytos ten, kur dabar vyrauja islamas (Šiaurės Afrikoje) – tapo griuvėsiais kaip ir romėnų Dievų šventyklos.

Romėnų bažnyčia. Priešingai šventykloms, kurių daugelis apleistos, dalis romėnų bažnyčių iki šiol veikia

Romėnų bažnyčia Ravenoje, veikianti iki šių dienų

Romėnų bažnyčios vidus Ravenoje. Kadangi ji veikia, galima geriau įsivaizduoti ir kaip atrodė romėnų bazilikos

Romėnų bažnyčios vidus Ravenoje. Kadangi ji veikia, galima geriau įsivaizduoti ir kaip atrodė romėnų bazilikos, kol buvo nesugriuvusios (pvz. nuotraukoje aukščiau Volubilyje)

*Religinių mažumų šventovės. Romos Imperija buvo milžiniška ir religijų joje buvo daug. Kadangi pagrindinė religija buvo pagoniška ir dievų skaičius joje buvo neribotas, romėnai tiesiog “įterpdavo” nukariautų šalių dievus tarp savo dievų ir statė jiems šventyklas kaip saviems. Tačiau ne su visais taip pavyko: pvz. krikščionys ar judėjai sakė, kad jų Dievas yra vienintelis, taigi, negalėjo egzistuoti greta romėnų dievų. Religinių mažumų šventovės buvo nedidelės it slaptos ir ne tokios įspūdingos, kaip kiti romėnų pastatai. Vienas populiariausių to meto kultų – Mitros kultas, kurio atvaizdų (jautį užmušantis žmogus) galima šen bei ten išvysti (paprastai tik jei žinai kur ieškoti).

Mitros atvaizdas Jajcėje (dabartinė Bosnija)

Mitros atvaizdas Jajcėje (dabartinė Bosnija)

*Triumfo kolonos ir triumfo arkos. Patys didžiausi romėnų paminklai, skirti paminėti svarbiausiems įvykiams (pvz. laimėtiems mūšiams) ar asmenybėms. Triumfo arka – tarsi vartai, triumfo kolona – tarsi stulpas. Ir ant to, ir ant to galima išvysti užrašų, bareljefų, aiškinančių, kam tas statinys pastatytas. Aišku, antikiniuose miestuose būta ir gausybė mažesnių paminklų, statulų – bet šie rečiau išlikę arba perkelti į muziejus.

Triumfo arka Romoje

Tito triumfo arka Romoje. Ji įkvėpė ir garsiąją Paryžiaus triumfo arką

Romėnų miestų pramogų pastatai

*Teatras. Ten vykdavo koncertai, vaidinimai. Senovės graikų teatrai paprastai būdavo tiesiog akmeninės kėdės kalno šlaite. Romėnai jau teatrus statydavo kaip atskirus masyvius pastatus: pusapvaliu išdėstytos kėdės, o už scenos atsirado siena, kad žiūrovų netrikdytų vaizdai už teatro. Be to, virš žiūrovų kėdžių nuo saulės ir lietaus būdavo ištraukiamas stogelis. Teatras paprastai būdavo toks didelis, kad talpintų ~10% miesto žmonių: tai buvo pagrindinė pramoga, o vargšams kartais rengti nemokami vaidinimai. Skirtingos socialinės grupės teatre turėjo savo įėjimus ir savo vietas (pvz. kilmingi vyrai, vargšai, vergai ir pan.). Be didžiųjų teatrų, būdavo mažesni – odeonai; kai kurie tarnaudavo ir kaip miesto įtakingų asmenų susirinkimo salės, kur būdavo sprendžiami miesto reikalai.

Pergamo teatras žvelgiant nuo aukštesnės Akropolio vietos

Pergamo graikų teatras kalno šlaite (Turkija)

Aspendoso teatras nuo jo viršaus

Aspendoso romėnų teatras, stovintis kaip atskiras pastatas (prie Antalijos, Turkija)

*Amfiteatras. Jei teatras – pusapvalis, tai amfiteatras – apvalus. Amfiteatre vykdavo gladiatorių kovos (kartais – iki mirties), jų kovos su žvėrimis. Gladiatorių būdavo įvairios rūšys su skirtingais ginklais, o amfiteatro renginiai tarsi parodydavo žiūrovams tai, kas vyksta anapus miestų (medžioklė, mūšiai ir t.t.). Didesniuose amfiteatruose yra požeminiai koridoriai, per kuriuos įvesti žvėrys, mažesniuose tiesiog atgabenti narvai. Žymiausias amfiteatras – Romos Koliziejus.

Prie Džemo amfiteatro

Prie Džemo amfiteatro Tunise

Džemo amfiteatro vidus. Jis taip neatrodė - iki pat viršaus visur aplink ovalą buvo tribūnos, panašiai kaip šiandienėse krepšinio arenose ir panašiai, kaip nuotraukos dešinėje

Džemo amfiteatro vidus. Jis taip neatrodė – iki pat viršaus visur aplink ovalą buvo tribūnos, panašiai kaip šiandienėse krepšinio arenose ir panašiai, kaip nuotraukos dešinėje

*Hipodromas (stadionas). Mylimiausias romėnų sportas (be gladiatorių kautynių) buvo karietų lenktynės ir jos vykdavo pailgame ovaliame hipodrome. Karietos lakstydavo ratais (ovalais) ir daug kas ten turėjo simbolinę prasmę (ratų skaičius, karietų skaičius ir pan.). Hipodromus turėjo tik didesnieji miestai.

Nedidelis hipodromas Sezarėjoje (Šventoji žemė). Aplink puslankį kairėje apibėgdavo vežimai su karietomis

Nedidelis hipodromas Sezarėjoje (Šventoji žemė). Aplink puslankį kairėje apibėgdavo vežimai su karietomis

*Gimnazija. Tai nebuvo mokykla, kaip ją suprantame, o labiau fizinių treniruočių erdvė, kur treniruodavosi ir sportininkai. Būdavo aikštė, kurioje treniruojamasi.

*Biblioteka. Būdavo tik svarbiuose miestuose. Knygos tais laikais perrašinėtos ranka ir jų buvo nedaug – todėl bibliotekos su keliais tūkstančiais knygų buvo retos ir skaitėsi labai turtingos.

Efeso miesto, vieno penkių didžiausių Romos Imperijos miestų, biblioteka - viena didžiausių Antikiniame pasaulyje

Efeso miesto biblioteka – viena didžiausių Antikiniame pasaulyje. Nors fasadas didingas, viduje – tik viena gana nedidelė patalpa

*Viešnamis. Romos Imperijoje prostitucija buvo legali ir įprasta. Visgi, viešnamiai daug kur būdavo pernelyg paprasti, kad gerai išliktų ar priblokštų – tačiau jų „reklamos“ ir kiti susiję dalykai masina turistus.

Spėjama, kad ši koja ant Efeso grindinio buvo romėniško viešnamio reklama

Spėjama, kad ši koja ant Efeso grindinio buvo romėniško viešnamio reklama

Romėnų miestų higienos pastatai

Romėnai gyveno gana švariai – tačiau privačių patogumų daugelis jų neturėjo, išskyrus pačius turtingiausius. Todėl prausimasis, net lankymasis tualete tapdavo ir priežastimi pabendrauti su sutiktais pažįstamais. Ir todėl šie pastatai statyti itin įspūdingi.

*Akvedukas. Arkomis paremtas ilgas „tiltas“, kurio viršuje – vandens kanalas (vamzdis). Akvedukais vanduo iš tolimų kalnų šaltinių atitekėdavo į miestus, kur jo reikėdavo daug – nes romėnų miestai buvo didesni, nei kada nors Europoje iki tol. Akvedukai nebūtinai buvo tiesūs – apsukdavo kai kurias gamtines kliūtis. Ten, kur kirsdavo kalnus, vanduo tekėdavo ne akveduku, bet po žeme. Svarbiausia buvo, kad vanduo tekėtų nuolatiniu labai nedideliu kampu žemyn ir to kampo užtektų, kad vanduo tekėtų.

Romėnų akvedukas (Pont du Gard, Prancūzija)

Romėnų akvedukas (Pont du Gard, Prancūzija)

Akvedukas į Kartaginą

Akvedukas į Kartaginą. Matosi viršuje vamzdis, kuriuo tekėjo vanduo

Rezervuarai (cisternos). Čia sutekėdavo vanduo iš akvedukų. Cisternos paprastai būdavo po žeme ir jų būdavo daug, kad tilptų daug vandens. Iš ten vanduo buvo skirstomas į fontanus (nimfėjumus) ir kitur. Rezervuarai buvo reikalingi tam, kad sausros ar apgulties metu, ar sugriuvus akvedukui, miestas turėtų vandens rezervą, turėtų ką gerti.

Cisternos viduje (Kartagina, Tunisas)

Cisternos viduje (Kartagina, Tunisas)

*Nimfėjumas (fontanas). Akveduku atitekėjęs vanduo čia trykšdavo fontanu ir jį semdavosi miestelėnai, gerdavo gyvuliai. Fontanas būdavo labai puošnus, puoštas statulomis – juk tai vienas svarbiausių ir dažniausiai matomų miesto pastatų. Nebent patys turtingiausi romėnai turėjo vandenį savo namie: tai buvo didžiulė prabanga, nes romėnai neturėjo čiaupų, taigi, neturėjo galimybės vandens užsukti. Vanduo bėgdavo nuolat. Tai yra, akvedukas buvo tarsi dirbtinė upė, mieste ji šakodavosi ir pratekėdavo nimfėjumus, kur piliečiai galėjo pasiimti vandens.

Nimfėjumas Efese (dabartinė Turkija). papuošimų priekyje nuolat tekėdavo vanduo, o ko nepasemdavo žmonės, nutekėdavo arkliams

Nimfėjumas Efese (dabartinė Turkija). papuošimų priekyje nuolat tekėdavo vanduo, o ko nepasemdavo žmonės, nutekėdavo arkliams

Pirtys. Vieni didžiausių pastatų mieste. Skirtos ne tiek nusiprausti, kiek pabendrauti. Visoje imperijoje lankymosi pirtyje tvarka ir pirties dalys buvo panašios. Persirengimo kambarys, frigidariumas (šaltas kambarys), tepidariumas (šiltas), kaldariumas (karštas). Žmonės eidavo šia tvarka, taip pat ir išeidavo. Be to, būdavo gimnazija (atvira erdvė sportui) ir palestra (uždara erdvė sportui), kartais biblioteka. Taigi, romėnų pirtys labiau priminė gerą šių laikų sporto klubą. Po pagrindiniu aukštu būdavo vergų koridoriai – vergai kūreno krosnis ir t.t. (ten, kur pagrindinis aukštas nugriuvęs, tik jie ir likę). Iš pradžių nuogi vyrai ir moterys pirtyse būdavo kartu, bet vėliau dėl ištvirkavimų nustatyta, kad jie eis atskirai.

Karakalos pirtys Romoje. Mažesnių miestų pirčių būta mažesnių, bet tai vis tiek vieni didingiausių pastatų mieste

Karakalos pirtys Romoje. Mažesnių miestų pirčių būta mažesnių, bet tai vis tiek vieni didingiausių pastatų mieste

*Viešieji tualetai. Nedidelis, bet gražiai įrengtas pastatas, kurio viduje ratu išdėstyto „skylės“ gamtiniams reikalams. Taro skylių nebuvo jokių sienelių, visi šlapinosi ir tuštinosi kartu. Tai ir buvo tualetų esmė: atlikdami gamtinius reikalus bendraudavo. Viešieji tualetai būtent buvo vieta pabendrauti, ten romėnai eidavo ne visuomet.

Viešieji tualetai Efese (dabartinė Turkija)

Viešieji tualetai Efese (dabartinė Turkija)

Romėnų miestų gyvenamieji pastatai

Romėnų gyvenamosios vietos labai priklausė nuo turto. Turtingi gyveno prabangiose vilose, kuriose išlikę vieni gražiausių romėnų meno kūrinių.

*Insulos, arba daugiabučiai. Tai vieni pirmųjų pasaulio daugiabučių ir jie buvo net keturių aukštų. Butai būdavo nedideli kambariai ir neturtingieji gyveno viršutiniuose aukštuose – juk tekdavo patiems temptis iš nimfėjumo vandenį.

Insula Ostijoje prie Romos

Insula Ostijoje prie Romos

*Vilos. Turtingų romėnų namai. Jų centre – peristilis, kiemas su baseinu, į kurį surenkamas lietaus vanduo. Jis panaudojamas plovimui ir pan., taip gerą akvedukų vandenį paliekant gėrimui. Aplink kiemą patalpos, nuo virtuvės iki miegamųjų ir t.t. Grindys dažnai grįstos mozaikom, seniau geometrinėm, vėliau su gyvom scenom. Sienos tapytos, bet mažai kur tai išlikę, priešingai nei mozaikos.

Bula Redžijos romėnų vilos požeminiame aukšte

Bula Redžijoje (Tunisas) vilos turėjo požeminius aukštus, kur ir vasarą buvo vėsu. Jie statyti panašiai, kaip ir ant žemės, bet išliko geriau, todėl čia galima pajusti, kaip atrodė romėnų vila su centriniu kiemu ir patalpom aplink

Mozaikos iš romėnų vilų Pafose, Kipre

Mozaikos iš romėnų vilų Pafose, Kipre

Taip pat buvo daug paprastų mažesnių namų, kurių išliko ir atkasta tik mažoji dalis. Išliko tik akmeniniai pastatai – jei būta medinių, jie neliko.

Apskritai, gyvenamųjų romėnų pastatų likę mažiau, nei viešųjų, arba jie mažiau kasinėti. Dažnai romėnų miestai, kuriuos galima lankyti, susideda tik iš viešųjų gatvių, tačiau aplinkui visuomet būdavo gyvenamieji pastatai.

Romėnų prekyba

*Agora. Prekybinė ir politinė aikštė. Jos centre galėjo būti pramogos miniai (pvz. muštis gladiatoriai), o šonuose – parduotuvės. Panašiai Forumas.

*Kolonuotoji gatvė. Plati pagrindinė gatvė pėstiesiems ir karietoms, kurią supa kolonos. Senovėje tos kolonos laikė stogą virš šaligatvio, o palei gatvę buvo pilna parduotuvių.

Kolonuotosios gatvės šonas. Kairėje - parduotuvės, dešinėje - pirma kolonų linija

Kolonuotosios gatvės šonas. Kairėje – parduotuvės (išlikę įėjimai), dešinėje – pirma kolonų linija. Tarp kolonų ir parduotuvių būdavo stogas. Anapus gatvės būdavo antra kolonų linija, šaligatvis ir kitos parduotuvės

Nors Romos Imperija garsėjo savo geresniais nei kada seniau keliais, tiltais, visgi didžioji dalis prekybos vyko jūra, nes taip buvo pigiau. Tai prekybai buvo svarbūs uostai bei švyturiai.

Heraklio bokštas La Korunjoje

Heraklio bokštas La Korunjoje – romėnų švyturys, naudojamas iki šių dienų. Jis vadinamas seniausiu pasaulyje pastatu, išlaikiusiu savo paskirtį iki šiol. Tiesa, eksterjeras po romėnų laikų rekonstruotas.

Romėnų gynyba

Romėnų miestai paprastai aptverti miesto siena, o miesto vartai – vieni įdomesnių pastatų. Vartų būta po kelis į skirtingas puses. Anapus miesto vartų galėjo stovėti pirtys – kad atvykėliai nusipraustų, neatneštų ligų (akivaizdžiai sergantys būdavo neįleidžiami į miestą).

Kai kurie miestai neturėjo sienų, bet vis tiek turėjo simbolinius vartus, tik per kuriuos galėjo užeiti atvykėliai.

Miesto vartai dažnai išlikę, tačiau sienos daugelyje vietų nugriautos.

Romėnų miesto vartai. Tryras, dabartinė Vokietija

Romėnų miesto vartai. Tryras, dabartinė Vokietija. Anksčiau jie buvo sienoje, bet, sieną nugriovus, liko vieniši

Viena retų išlikusių romėnų sienų. Lugas, Ispanija

Viena retų išlikusių romėnų sienų. Lugas, Ispanija

Romėnų kapai

Romėnų kapinės driekiasi palei kelius anapus miesto sienų. Nors daug dalykų visoje Romos Imperijoje buvo panašūs, kapinės ir laidojimo tradicijos skirtingose provincijose iš esmės skyrėsi.

Beveik po visą Romos Imperiją paplitę tik sarkofagai – akmeniniai statinėliai į kuriuos dėtas lavonas. Mirus šeimos nariui, sarkofagai būdavo atidaromi ir naujas mirusysis kraunamas ant viršaus.

Pavienis sarkofagas Efese

Pavienis sarkofagas Efese

Didesni kapai Romos Imperijoje buvo skirtingi. Pavyzdžiui, Palmyroje (Sirija) būta kapų-bokštų su patalpa laidotuvių vakarienėms. Pietų Turkijoje turtingieji statydinosi uolose iškaltus kapus – jų fasadai priminė šventyklas.

Hierapolio Nekropolis

Hierapolio Nekropolis. Priekyje – pavieniai sarkofagai, už nugaros – didesni šeimų kapai.

Myra. Romėnų griuvėsiai (dešinėje), likų uolose iškalti kapai (kairėje), įspūdinga visa tai supanti gamta. 140 km nuo Antalijos centro.

Myra (dabartinė Turkija). Kairėje – kapai.

Bokštinis kapas Palmyroje (Sirija)

Bokštinis kapas Palmyroje (Sirija)

Svarbiausiems romėnams (pvz. imperatoriams) statyti mauzoliejai – kapai dydžio sulig šventykla ar bazilika. Kai kurie jų dabar naudojami kitoms paskirtims.

Imperatoriaus Diokleciano mauzoliejus Splite (dabartinė Kroatija). Pasibaigus romėnų erai jis tapo bažnyčia, pristatyta varpinė

Imperatoriaus Diokleciano mauzoliejus Splite (dabartinė Kroatija) – aštuonkampis pastatas už vėlesnių namų. Pasibaigus romėnų erai jis tapo bažnyčia, pristatyta varpinė

Kiti pastatai

Apskritai, nėra tokio romėnų miesto, kuris būtų išlikęs visas. Bet iš tikro kiekviename didesniame mieste buvo visi čia įvardyti pastatai ar daugelis jų. Taigi, aplankęs daug romėnų miestų ir pamatęs visų tipų pastatus, galėsi įsivaizduoti, kaip seniau atrodė *kiekvienas* romėnų miestas.

Smulkmenos

Lankant romėnų miestą, verta atkreipti dėmesį į smulkmenas:
*Įrėžimai grindinyje, kad karietos neslystų.
*Paaukštintas perėjų zebras, kad žmonėms nereiktų statyti kojos į balą.
*Skulptūros žymiems miestelėnams, romėnų dievams. Daug jų būna iš paties miesto iškelta į muziejus (muziejams paprastai užleista kokia geriau išsilaikiusi vila, arba pastatytas naujas pastatas). Tolimesniuose užkampiuose skulptūros būdavo keičiamomis galvomis – pvz., pasikeitus imperatoriui, pakakdavo iš Romos tiesiog atsiųsti naują galvą.

Romėnų statula su keičiama galva Kartaginoje (pakeisdavo pasikeitus imperatoriui)

Romėnų statula su keičiama galva Kartaginoje

Kodėl romėnų miestai sugriuvę?

Keičiantis amžiams ir religijoms, daug romėnų pastatų tapo nebereikalingi. Visų pirma šventyklos – romėnų religijos neliko. Kartu su jomis nebereikėjo ir amfiteatrų, hipodromų, nes sportas ir vaidinimai krikščioniškoje Europoje nunyko. Nunyko ir patys miestai – žmonės išsiskirstė gyventi po kaimus, taigi, nereikėjo ir tiek kelių, akvedukų, kitos infrastruktūros. Tik pavieniai pastatai liko tarnauti žmonėms. O nebereikalingi pastatai buvo naudojami tarsi statybinių medžiagų aikštelės – iš romėnų akmenų buvo statomi nauji pastatai, Bizantijos tvirtovės, arabų mečetės, eilinių žmonių gyvenamieji namai. Todėl sveikų romėniškų pastatų beveik neliko.

Komentuoti
Straipsnio temos: , , , , , , , , , , , , ,


Labiausiai ir mažiausiai turistinės šalys

Labiausiai ir mažiausiai turistinės šalys

| 8 komentarai

Turizmas pasaulyje kas 15 metų padvigubėja ir vis dažnesnio keliautojo didžiausias troškimas – pailsėti nuo kitų turistų. Tik taip gali pasinerti į vietos kultūrą.

Kur tai galima padaryti, geriausiai atskleis šitie mano padaryti žemėlapiai.

Dažnai pasaulyje skaičiuojama statistika, kurias šalis aplanko daugiausiai turistų. Tačiau ši statistika nėra svarbi – nes šalys skirtingo dydžio. Todėl žemėlapiai nuspalvinti pagal turistų ir vietos gyventojų santykį: kiek kartų šalyje gyvena daugiau žmonių, nei ten atvyksta kasmet turistų.

Kuo šis skaičius didesnis, tuo daugiau aplinkui kiekvieną turistą bus vietinių, vietos kultūros, tradicijų, tuo mažesnė dalis tų vietinių patys gyvens iš turizmo, tuo viskas bus tikriau. Pats naudojuosi šiais žemėlapiais numatyti, kiek turistinė laukia šalis – ir jie beveik niekad nenuvilia.

Žemėlapiuose šalys suskirstytos į penkias kategorijas:

Kiekviena kategorija gana plati, bet štai ką jos reiškia realybėje:

*Raudonai pažymėtose šalyse turizmas yra tapęs pramone. Daugelyje bent kiek įdomesnių šalies vietų bus tiesiog tiršta nuo turistų, sezono metu – katastrofiškai tiršta. Daug kas bus išbrangę, o jei šalyje įprasta turistus apgaudinėti – vietiniai bus puikiai to išmokę. Tiesa, yra ir pliusų: bus lengva rasti kokių tik nori paslaugų turistams (viešbučiai, ekskursijos, valiutos keityklos, autonuoma), kalbama užsienio kalbomis.
*Geltonai pažymėtose šalyse yra sveikas turistų ir vietinių žmonių santykis: norėdamas nuo kitų turistų dar gali pabėgti, nes jie “susikaupę” toli gražu ne kiekvienoje įdomioje šalies vietoje. Keliaudamas ten vis dar jautiesi kaip užsienio šalyje, o ne muziejuje. Tokios šalys yra savotiškas “aukso vidurys” tarp “masinio” ir “egzotiško”.
*Tamsiai žaliai pažymėtose šalyse daugelis sutiktųjų turistų bus beveik nematę (bent jau už keleto “pasaulio stebuklų” ribų, jei tokių toje šalyje yra). Vietiniai ten jūsų prašys kartu fotografuotis. Kita vertus, paslaugas turistams rasti gali būti sunku, sunku susikalbėti nemokant kalbos – ten būsite savotiškas atradėjas.

Europa


Europa dūsta nuo turistų – ne tik kad patys europiečiai masiškai keliauja, Europa yra labiausiai numylėtas žemynas ir tarp turistų iš kitų kontinentų.

Tad Europoje beveik neįmanoma rasti “neturistinio kampelio”, kur užsienietis dar keltų susidomėjimą – nebent mažiau turistinį. Labiausiai pertekusios turistais Vakarų ir Pietų Europos šalys, garsėjančios savo istorija, kurortais arba gamta.

Maltą kasmet aplanko 5 kartus daugiau žmonių, nei joje gyvena. Kroatiją ir Austriją – 4 kartus. Kiprą, Juodkalniją ir Graikiją – 3 kartus. Ispaniją – 2 kartus. Norvegijoje, Portugalijoje, Prancūzijoje kasmet turistų irgi daugiau, nei gyventojų, Italijoje – nedaug mažiau. Vakarų Europą turistiškumo mastais jau beveik prisivijo ir Baltijos šalys.

Kiek “ramesnės” Europos vietos – Lenkija, Slovakija, Vokietija ir (nustebsite) Turkija (jei abejojate, pakeliaukite toliau kurortų ir pagrindinių vietų). Šiose šalyse turistų kasmet perpus mažiau, nei į jas atvyksta turistų. Tiesa, jei tendencijos tęsis, Vokietiją, Lenkiją ir Turkiją jau netrukus reikės dažyti tamsesne spalva.

Ukrainoje gyventojų 3 kartus daugiau, nei turistų.

Bosnijoje, Serbijoje, Šiaurės Makedonijoje gyventojų maždaug 5 kartus daugiau, nei kasmet atvyksta turistų – ir ten išties yra vienos paskutinių vietų, kur Europoje dar galiu jaustis “kaip kadaise”, kai turistas buvo savotiška retenybė net sostinių senamiesčiuose.

Dar mažiau turistų vizomis nuo Europos atribotoje Rusijoje – ten gyventojai turistus viršija 6 kartus.

Vienintelė tikra juodoji turizmo dėmė Europoje – Moldavija. Ten gyventojų net 25 kartus daugiau, nei kasmet atvyksta turistų. Kai lankiausi, nenustebčiau, jei nesutikau nei vieno kito turisto, išskyrus viešbučiuose.

Azija


Azija daug ramesnis žemynas už Europą ir lengva ten pasislėpti nuo kitų turistų. Išskyrus mikrovalstybes (kaip Singapūras), visoje Azijoje nėra šalių, kur turistų kasmet atvyktų daugiau, nei ten yra gyventojų.

Didžioji Azijos dalis dar – labai autentiška. Turistų daugiau tik Pietryčių Azijoje, kur yra kurortai. Tačiau nors Tailande ir Malaizijoje nėra net dvigubai daugiau žmonių, nei turistų kasmet, net Indonezijoje (išgarsintoje Balio), gyventojų 20 kartų daugiau nei turistų kasmet: Balyje turistų daug, bet juk Indonezijoje salų gausybė.

Antras labai turistinis Azijos regionas – Persijos įlankos šalys (JAE, Omanas, Bahreinas).

Ilgą laiką Rytų Azija buvo viena retų turtingų ir neatrastų pasaulio žemių. Bet pastaraisiais metais išaugo keliaujančių į Japoniją ir Pietų Korėją skaičiai – ten išvydę baltaodį vietiniai nebesistebi, bet visgi vietinių ten dar apie 4-5 kartus daugiau, nei turistų kasmet (t.y. santykis toks, kaip mažiausiai turistinėse Europos šalyse).

Mums atrodo, kad į Kiniją ar Indiją keliauja daug kas. Skaičiai išties nemaži (dešimtys milijonų), tačiau tose šalyse tiek žmonių, kad visi turistai ten bemat paskęsta tarp vietinių, o atokiau pagrindinių miestų būni pirmas daugeliui regėtas europietis, prašo fotografuotis. Kinijoje gyvena 25 kartus daugiau žmonių, nei ten kasmet atvyksta turistų, o Indijoje – net 100 kartų.

Mažiausiai turistinė pasaulio valstybė irgi yra Azijoje. Tai – Bangladešas. Ten gyvena 1317 kartų(!) daugiau žmonių, nei kasmet atvyksta turistų. Jei Lietuva būtų šitokia nepopuliari tarp turistų, mūsų šalį kasmet aplankytų vos… 2050 turistų iš užsienio – t.y. po šešis per dieną.

Afrika


Beveik visa Afrika turizmo požiūriu – juoda dėmė ir ten dar gali jaustis taip, kaip jausdavosi XIX a. keliautojai, keliaudami į savotišką nežinią. Baltaodis daugelyje Juodosios Afrikos šalių darbadomas pirštais ir šaukiama “baltasis!”, o turizmas yra beveik nežinomas dalykas, su visais to pliusais ir minusais. Pliusai – viskas autentiška, minusai – gauti anglišką informaciją internetu sunku, turistinės paslaugos brangios (nes tiesiog turistams pritaikytų paslaugų mažai, nėra konkurencijos), pasitaiko vietinių žiūrinčių į kiekvieną kitos rasės žmogų kaip į lengvą grobį.

Daugelyje žemėlapyje tamsiai žaliai pažymėtų šalių turistų neįsivaizduojamai mažai – pavyzdžiui, Kongo Demokratinėje Respublikoje gyventojų 232 kartus daugiau, nei kasmet šalį aplanko turistų (palyginimui: jei Lietuva būtų taip menkai turistinė, ją per metus aplankytų tik 11 000 užsienio turistų – realybėje toks skaičius Lietuvą aplanko per 2 paras). Etiopijoje šis skaičius lygus 113, Malyje – apie 100. O juk tai įdomios, “pasaulio stebuklų” turinčios šalys: bet skurdas, nesaugumas, brangumas atgrąso turistus.

Net turizmu pažiūrėti žvėrių išgarsėjusios Kenija ir Tanzanija pasaulio mastu yra turizmo užutėkiai – ten vienas turistas kasmet tenka 40-iai gyventojų.

Vienintelės smarkiau turistinės Afrikos šalys – arabiškos šalys, garsėjančios kurortais (Marokas, Tunisas, Egiptas) bei tos Juodsios Afrikos šalys, kur labai mažai žmonių ir todėl net ir nedideli turistų skaičiai jau “matosi” tarp vietinių (pvz. Namibija, Botsvana, kur turistų tankumas jau europinis), taip pat kiek mažiau Pietų Afrika (5 kartus daugiau gyventojų, nei turistų kasmet), Zimbabvė, Zambija. Šios šalys nuo labai seniai išreklamavo savo žvėris, Viktorijos krioklius ir kitas vietas.

Tiesa, net ir tas pats Egiptas gerokai mažiau turistinis, nei tikėjotės: vietinių gyventojų ten net 12 kartų daugiau, nei turistų kasmet. T.y. Egiptas mažiau turistinis nei visos Europos valstybės, išskyrus Moldaviją: Šarm El Šeiche ar Hurgadoj atrodys kitaip, bet pavažiuokite gylyn į šalį, į miestus.

Amerika


Amerikoje turistai koncentruojasi šiaurėje – Kanadoje, JAV, Meksikoje. Tiesa, JAV ir Meksika tokios milžiniškos valstybės, kad net ir dešimtys milijonų turistų “pasklinda” tarp vietinių: JAV gyventojų 4 kartus daugiau, nei turistų kasmet, Meksikoje – 3 kartus ir, jeigu būtų Europoje, abidvi šalys būtų tarp mažiausiai turistinių.

Išties abejose šalyse nesunku rasti unikalių vietų, tradicijų, kurių turistai nelabai žino.

Dar “atokesnė” ir “pamirštesnė” Pietų Amerika, tiesa, ne tiek kiek Afrika ar didžiuma Azijos: daugelyje Pietų Amerikos gyventojų kokius 5-10 kartų daugiau, nei turistų kasmet (Argentinoje – 6, Peru – 8, Bolivijoje – 10).

Gal nustebsite, bet viena mažiausiai turistinių šalių tarp lietuvių gana populiari Brazilija – ten gyventojų 30 kartų daugiau, nei turistų kasmet (didesnis skirtumas, nei bet kurioje Europos šalyje) ir, išties, tai matosi: sunku rasti valiutos keityklas, daug kas nepritaikyta turistams.

Turistiškiausi Amerikoje – Karibai, kur milžiniški kruiziniai laivai kasdien atplukdo tiek turistų, kad, kol jie stovi uoste, ištisi nedideli Karibų miestai “paskęsta” juose.

Dar pora “anomalijų” – Urugvajus (vienintelė Amerikos šalis ne Karibuose, į kurią kasmet atvyksta daugiau turistų, nei yra gyventojų) ir, kiek mažiau, Paragvajus. Turistai ten daugiausiai iš aplinkinių šalių: Urugvajuje – prabangiausi Pietų Amerikos kurortai, o į Paragvajų važiuojama pigiai apsipirkti.

O kaip seniau?

Įdomumo dėlei palyginau dabartinę situaciją pasaulyje su situacija 15 metų atgal, kai pats (o ir nemažai kitų lietuvių) pradėjau keliauti. Dalis valstybių, kurias tada būčiau radęs tuščias nuo turistų šiandien – turistų Mekos, daugelyje kitų (tarp jų Lietuvoje) turistiškumas išaugo 50-100%. Visgi, pasaulyje jis keitėsi labai netolygiai.

Čia šalių turistiškumas šiandien (duomenys – 2017 m., nes Pasaulio bankas juos atnaujina lėčiau):

Čia šalių turistiškumas prieš 15 metų:


Iš pirmo žvilgsnio žemėlapiai gal atrodys panašiai, bet iš tikro skirtumai dideli. Prieš 15 metų buvo vos pavieniai kraštai, kur turistų kasmet atvykdavo daugiau, nei ten gyveno žmonių: Prancūzija, Ispanija, Graikija, Austrija, kai kurios Karibų salos.

Rytų Europa, Pabaltijo šalys, net Vokietija tada buvo tiek neturisitinės, kiek šiandien jau yra tik kokia Serbija ar Bosnija (1 turistas per metus tekdavo 5 vietiniams). Savo ruožtu, pačios Serbija ar Bosnija prieš 15 metų buvo tiek neturistinės, kiek dabar įvairios Afrikos šalys (1 turistas 25 vietiniams).

Azijoje tik Persijos įlankos šalys ir Malaizija buvo “turizmo švyturiai” – net Tailande vienas turistas kliūdavo 6 vietiniams, Japonijoje – 25, Indonezijoje – išvis 50, tarsi kokioje Papua Naujoje Gvinėjoje šiais laikais. Po Aziją daug kur keliaudavo tik “kuprinėtojai”, tai buvo vien nuotykis. Panašiai ir po Pietų Ameriką.

Masinis turizmas, prieš 15 metų turėjęs savo aiškias “salas” (Paryžių, Romą, Veneciją, kurortus…), išplito: nes pigių skrydžių dėka žmonės keliauja daugiau, nes keliauti išgali nebe tik vakariečiai, tad pačių keliaujančiųjų daugiau nei padvigubėjo ir nebe visiems “artimiausi įdomūs miestai” yra Paryžius, Roma ar Niujorkas.

Vertinant skaičiais, smarkiausiai pasikeitė situacija Rytų ir Vidurio Europos šalyse: prieš 15 metų vakariečiai dar bijojo čia vykti, dabar – nebe. Be to, keliauti daugiau pinigų turi ir aplinkinių Rytų Europos šalių žmonės. Lietuvoje turistiškumas išaugo dvigubai, Latvijoje – tris kartus, bet dar didesni pokyčiai šalyse, kurios didžiuojasi savo kurortais: šie kurortai “atitraukė” dalį poilsiautojų iš daug brangesnių, bet nebe daug geresnių Vakarų šalių. Gruzijos turistiškumas išaugo net 23 kartus, Juodkalnijos – 14 kartų, Albanijos – 10 kartų.

Į turistinių agentūrų bukletus (bei nepriklausomų keliautojų norų sąrašus) pingantys skrydžiai ir reklama dar ryškiau įrašė ir daugiau “karštų šalių”, kur turizmas dar auga kartais: Tailandą, Portugaliją, Kubą (išaugo 3 kartus), Turkiją, Indoneziją (2 kartus).

Augo turistiškumas ir įdomiausiose “egzotiškose” šalyse, į kurias žmonės irgi nebebijo vykti, be to, daugėja turtingų žmonių aplinkinėse šalyse, kurie išgali keliauti. Japonijos turistiškumas išaugo net 6 kartus (tikrai: tarp mano pirmos kelionės ten 2006 m. ir kelionės 2017 m. – milžiniškas skirtumas turistų kiekių prasme), Indijos – 5 kartus, Vietnamo – 4 kartus, Peru, Etiopijos, Irano ir Izraelio – 3 kartus. Anksčiau šių šalių objektai, nors ir įrašyti į visokius “100 gražiausių vietų pasaulyje” tipo sąrašus, dėl didelio atstumo, nusigavimo išlaidų ar nepagrįstų baimių (nusikalstamumo, terorizmo) likdavo daugelio žmonių svajonių sąršuose – ir tik kokie “kuprinėtojai” ar “atradėjai” drįsdavo leistis į kelionę. Dabar pamatyti Maču Pikču ar Tadž Mahalą jau nėra eiliniam turistui *taip smarkiai* nerealiau, nei Eifelio bokštą. Ypač turistui iš turtingesnių šalių.

Taip pat sparčiau augo ir turizmas šalyse, neturinčiose pasaulio stebuklų, bet įdomiose ir neribojančiose turizmo visokiomis kliūtimis: jei 2002 m. daug žmonių galėdavo sau leisti keliauti gerokai mažiau, dabar pigūs skrydžiai leidžia keliauti daug kartų per metus, todėl aplankomos ir “antro lygmens” šalys. Be to, svarbiausios vietos (Roma, Paryžius ir pan.) daugelio – jau aplankytos ir daugeliui nusibosta trintis su turistų miniomis. Tarkime, dvigubai išaugo Vokietijos turistiškumas, net tris kartus – Danijos.

Yra šalių, kur turistiškumas per 15 metų netgi krito:
*Labiausiai konfliktų sudrebintos šalys (Venesuela, Jemenas, Zimbabvė ir pan.). Mažiau konfliktų sudrebintose šalyse turistiškumas augo – tačiau gerokai silpniau, nei galėjo (pvz. Egipte – tik 27%, Tunise – 20%, Libane – 12%).
*Menkai įdomios šalys, kuriose turizmas nuo seno labai išvystytas. Prieš 15 metų pasaulio turizmas dar buvo gana ribotas: turistai keliaudavo tik į konkrečias šalis, tuo tarpu kitos būdavo daugmaž tuščios. Dabar jau nebe “turistinės šalys” yra išimtis – išimtimi tampa šalys be turistų; žmonės įsidrąsina keliauti, visur yra pasiūla turistams. Taigi, “tradiciškai turistinės”, turistais nuo seno pertekusios šalys, kurios neturi daug įdomių vietų, o viliodavo turistus vien dėl klimato ar mažo atstumo nuo kitų turtingų šalių smarkiai nukentėjo. Jas nukonkuravo nebe prastesnes paslaugas siūlančios naujai atrastos šalys. Tarp šitaip nukentėjusių – Seišeliai, Bahamai, Taitis, daug Karibų jūros valstybių.
*Persijos įlankos šalys – JAE, Kataras ir pan. Ne, turistų ten nesumažėjo – jų sparčiai daugėja. Tiesiog, dėl milžiniškos imigracijos, gyventojų daugėja dar sparčiau. Išties, keliaudamas po JAE 2003 m. jaučiausi kaip savotiškame Disneilende turistams, o 2015 m. – jau kaip tikroje valstybėje, kur daug “vietinių” (imigrantų, bet ten gyvenančių, o ne tik keliaujančių). JAE turistiškumas per tą laiką sumažėjo perpus: 2002 m. ten kasmet turistų apsilankydavo gerokai daugiau, nei šalyje gyvena žmonių, dabar – mažiau.

Menkiau augo turistiškumas ir nuo seno turistų numylėtose, daug įdomių vietų turinčiose šalyse, kurios jau ir 2002 m. buvo perpildytos turistais: pvz. beveik neišaugo Prancūzijos turistiškumas (vos 3%), ženkliai silpniau vidurkio augo Šveicarijoje (24%), Italijoje (37%). Tendencijos čia tokios: nors tose šalyse daugėja turistų iš besivystančių šalių, kaip Kinija, senieji ten keliaudavę turistai jau pamažu traukiasi į naujas, mažiau atrastas šalis.

Mažai keitėsi ir turistiškumas šalių, turizmas į kurias ribojamas įvairomis kliūtimis arba menka reklama, prastomis paslaugomis turistams – tokios šalys dar lieka mažai atrastos. Tarp jų daugelis Juodosios Afrikos šalių, Rusija, kai kurios skurdesnės ir turizmo nevystančios Azijos šalys (Pakistanas, Bangladešas).

Komentarai
Straipsnio temos: , , , , ,