Kelionės į musulmoniškas šalis dažnai sukelia įvairiausių klausimų, net nepagrįstų baimių. Tačiau tai yra vienos įdomiausių pasaulio šalių ir kelionės tikrai gali būti įdomios bei saugios.

Esu aplankęs daugiau nei 20 islamo šalių. Šiame straipsnyje atsakysiu į rūpimus praktinius klausimus (nuo aprangos iki saugumo iki alkoholio), o taip pat šiek tiek papasakosiu apie tai, kuo islamo šalys skiriasi nuo mūsų bei ką ten patirti įdomaus.

Islamo tiesos ir gyvenimo būdas

Islamas skiriasi mažiau, nei galvojame. Tiesą pasakius, musulmonai tiki į tą patį Dievą, kaip ir krikščionys (žodis „Alachas“ yra vertimo klaida: arabiškai „Al Lach“ reiškia tiesiog „Dievas“). Musulmonai pripažįsta net ir Jėzų Kristų bei Bibliją – tiesiog laiko, kad Jėzus buvo tik vienas pranašų, o paskutinis, todėl svarbiausias pranašas – Mahometas, gyvenęs ~570 metų po Kristaus.

Mahometas daug kur sakė iš esmės tą patį, ką ir Jėzus. Bet visgi atsirado keli svarbūs musulmonų gyvenimo būdo skirtumai nuo krikščionių. Pagrindiniai ir akivaizdžiausi jų:

1.Musulmonai meldžiasi penkis kartus per dieną tam tikrais paros lakais, o melstis jie šaukiami arabų kalba iš mečečių (musulmonų šventyklų) bokštų (vadinamų minaretais). Musulmonų miestus apimantis šauksmas maldai – tikrai magiška akimirka, kurią verta patirti gėrintis miesto panorama. Musulmonų maldos yra labai konkrečios: nustatyti arabiški žodžiai, tikslūs judesiai ir net maldos kryptis (veidu į Meką), prieš maldą būtina apsiplauti rankas ir kojas, melstis kur švaru (jei nešvaru – pasitiesti kilimėlį). Visi pasaulio musulmonai meldžiasi vienodai.

2.Islamas draudžia bet kokį svaiginimąsi „kuris atima protą“, taigi, ir alkoholį (bet užsieniečiams daugelyje islamo šalių yra būdų jo gauti legaliai – žr. Skyrių “Alkoholis” žemiau) ir narkotikus. Tačiau populiarus kaljanas (šiša, nargilė, vandens pypkė), cigaretes rūkyti irgi leidžiama, nors į rūkančias moteris kai kur gali būti šnairuojama. Taip pat, musulmonai nevalgo kiaulienos, o ir kitokiai mėsai keliami specialūs skerdimo reikalavimai. Maistas ir gėrimai, kurie draudžiami musulmonams, vadinami „haram“, o leidžiami – „halal“. Daug maisto produktų musulmonų kraštuose turi etiketes „halal“.
3.Musulmonų šventa diena yra penktadienis, ne sekmadienis (todėl daug musulmonų šalių savaitgalis yra penktadienis-šeštadienis, ar net ketvirtadienis-penktadienis).

4.Musulmonai turi šventą Ramadano mėnesį. Tuo metu jie nevalgo ir negeria nieko tarp saulės patekėjimo ir nusileidimo. Keliauti šiuo metu gali būti sudėtinga, ypač po religingesnes islamo šalis (žr. Skyrių “Ramadanas” žemiau).
5.Musulmonai bent kartą per gyvenimą, jei finansiškai išgali, turėtų atlikti piligrimystę į Meką (Saudo Arabijoje), kurių pagrindinė vadinama Hadžu. Tai yra labai konkretus ritualas konkrečiu metų laiku, kurį šimtai tūkstančių musulmonų atlieka vienu metu, vienodai apsirengę ir t.t. Tačiau Hadžas yra brangus, jį gauna teisę daryti ne visi – taigi, Hadžą atlieka tik mažesnė dalis musulmonų. Dalis kitų nuvyksta į Meką kitu metu ir atlieka trumpesnį ritualą – tai vadinama Umra.

6.Musulmonai gali turėti iki keturių žmonų, galimos ir skyrybos. Tačiau realybėje daugiau nei vieną žmoną vienu metu turi tik turtingiausieji, tai gana reta.
7.Musulmonai rengiasi „uždariau“ net karštuose kraštuose: sijonai aukščiau kelių, šortukai ir trumpos rankovės moterims, marškinėliai be rankovių ir šortai vyrams laikomi nepadoriais drabužiais.
8.Musulmonai neturi savo „kunigų“ ar „popiežiaus“ – žmogaus ryšys su Dievu turi būti tiesioginis, be jokių tarpininkų. Yra imamai, bet jie labiau kaip bendruomenės lyderiai, dažnai savanoriai.

Tačiau didelė dalis musulmonų ir mūsų gyvenimo skirtumų susiję ne su tuo, kad krikščionybė ir islamas – skirtingos religijos, kiek su tuo, kad daugelis musulmonų šiais laikais yra tiesiog religingesni, į religiją žiūri rimčiau, nei daugelis krikščionių.

Krikščionių juk irgi yra, kur kasdien meldžiasi, kas savaitę eina bažnyčion – tiesiog šiandien Lietuvoje ir Europoje tokių mažai, o musulmoniškame pasaulyje tokių religingų žmonių daug (ar dauguma). Religingi krikščionys irgi įsižeidžia, kai „nederamai“ vaizduojamas Kristus (ir Lietuvoje turėjome keletą tokių skandalų dėl spektaklių ar reklamų). Bet tokie religingi krikščionys šiandien Europoje yra mažuma, dauguma juos „traukia per dantį“. O šitokio religingumo musulmonai daugelyje musulmonų šalių – ir yra toji dauguma, todėl Mahometo karikatūros sulaukia visai kitokių mastelių reakcijos.

Religingi krikščionys irgi vertina tradicinę šeimą, ištikimybę, kuklumą, vengia atsitiktinių lytinių santykių. Labai religingos krikščionės moterys irgi nesirengia atvirai ar iššaukiančiai. Krikščionybė, kaip ir islamas, laiko homoseksualizmą nuodėme. Bet tvirtai tuo sekančių žmonių Europoje mažiau, o pas musulmonus – tvirta dauguma.

Dėl to, kad religingų krikščionių daugelyje krikščioniškų šalių gana mažai, krikščionybės politinė įtaka irgi maža: daugelyje šalių religija dar prieš kokį 100 metų oficialiai atsieta nuo valdžios, valdžia priima įstatymus, prieštaraujančius religijai (pvz. vienalyčių santuokų įteisinimas). Islame kitaip: kai religinga dauguma, tai islamas daug labiau lemia ir įstatymus, draudimus, daugelyje musulmonų šalių sunku įsivaizduoti, kad įstatymai prieštarautų religijai, nes žmonės tam masiškai priešintųsi.

Ir visgi, toli gražu ne visi musulmonai laikosi religijos vienodai uoliai. Kai kuriose šalyse ji ne mažiau apnykusi, nei mūsuose krikščionybė (ypač ten, kur valdė komunistai, pvz. Vidurinėje Azijoje, arba kur didelė Europos kolonistų įtaka). Ten „alkoholis liejasi gana laisvai“, uždrausta turėti kelias žmonas, savaitgalis yra šeštadienį-sekmadienį (penktadienis – darbo diena) ir pan.

O ir kitur islamo šalyse gana retai tepamatysi, pavyzdžiui, gatvėje maldai parpuolantį žmogų. Daug musulmonų tradicijų interpretuojamos įvairiai – pvz. „musulmoniškas moters rūbas“ Saudo Arabijoje ar Afganistane dažnai suprantamas kaip dengiantis visą veidą (burka ar abaja su nikabu), daugelyje šalių – kaip dengiantis plaukus (visus ar bent dalį), dar kitur į tai taip rimtai nežiūrima. Vienur alkoholis visai negeriamas, kitur (pvz. Turkijoje) laikoma, kad „gerti galima, bet tik tiek, kad nepasigerti“. Pagal kai kurias interpretacijas islamas draudžia žmonių vaizdavimus mene, bet praktiškai žmonių paveikslų, atvaizdų ant banknotų pamatysi beveik visose musulmonų šalyse (tik Mahometas nevaizduojamas).

Taip yra todėl, kad islamas – nevienalytis. Daugelis žino, kad yra sunitai ir šiitai (taip pat ibaditai), bet tie patys sunitai dar susiskirstę į keturias islamo teisės mokyklas (maddhabus), kurios į tokius klausimus, kaip alkoholis ar apranga, žiūri kiek skirtingai (nors ir panašiai tarpusavyje). Skirtingose šalyse vyrauja skirtingos islamo mokyklos.

Ar musulmonų šalyse saugu?

Priešingai stereotipams, daugelyje musulmonų šalių – labai saugu. Gerokai saugiau, nei Lietuvoje. Taip yra todėl, kad nusikaltimų tose šalyse labai mažai (žmogžudysčių, plėšimų, vagysčių). Tad visai nesvarbu, ką girdėjote apie kokius ten teroro aktus – jie labai reti, tiesiog, kai jau įvyksta, visa pasaulio žiniasklaida parodo. Be to, šiais laikais teroro aktai ne ką rečiau vyksta ir Vakarų šalyse (Prancūzijoje, JAV ir kitur). Tikimybė patekti į teroro aktą daugelyje musulmoniškų šalių daug mažesnė, nei tikimybė kokiose JAV ar net Lietuvoje būti nužudytam „eilinėje žmogžudystėje“. Tuo tarpu „eilinių nusikaltimų“ daugelyje musulmonų šalių gerokai mažiau nei gretimose nemusulmoniškose

Aišku, yra išimčių – tos musulmonų šalys, kur vyksta aktyvus karas, konfliktai. Bet net ir tokiose saugumo lygis gali būti panašus, kaip kokioje Pietų Amerikoje ar „Juodojoje“ Afrikoje, be to, nesaugios gali būti tik tam tikros zonos. Tiesa, dažnoje vietoje, kur susiduria religijos, gali būti tam tikri konfliktai, dėl ko aplinkinių regionų nemusulmonai musulmonų nemėgsta ir atvirkščiai. Tie nemusulmonai gali sakyti, kad musulmonų pusėje nesaugu (pvz. žydai taip dažnai sako apie palestiniečių žemes) – tačiau dažniausiai tokie perspėjimai labiau būna iš neapykantos musulmonams nei dėl realių priežasčių.

Kaip taisyklė, didesnių problemų kai kuriose musulmonų šalyse sukelia ne banditai ar teroristai, o pačios valdžios institucijos, policija: tiesiog didžiulė biurokratija, keisti draudimai. Tai nesusiję su islamu – tiesiog, didelė dalis musulmonų šalių nėra demokratinės. O eiliniai žmonės musulmoniškose šalyse atrodo net svetingesni, nei kitur.

Kaip rengtis musulmonų šalyse?

Vienas dažniausių klausimų apie musulmonų šalis – „Kaip ten rengtis?“.

Atsakymas būtų toks pats, kaip ir Europoje – „Padoriai“. Tik tą padorumą musulmonai supranta griežčiau, nei mes.

Pavyzdžiui religingesniuose musulmonų kraštuose rengtis trumpą sijonėlį, trumpus šortus (ir vyrams), marškinėlius be rankovių yra tas pats, kas, tarkime, išeiti į Vilniaus gatves su glaudėmis ar bikiniu. Na o tikrasis bikinis „vietinių“ paplūdimiuose (ne užsieniečių pilnuose kurortuose) – tas pats, kas Lietuvoje būtų pasirodyti „topless“.

Ši lentelė gerokai supaprastinta, bet verta su ja susipažinti sprendžiant, kaip ir kur rengtis musulmonų šalyse:

Rūbas musulmonų šalyje	Atitikmuo Lietuvoje pagal nepadorumą
Sijonas iki maždaug kelių ar kiek virš	Mikrosijonėlis
Mikrosijonėlis	Tik kelnaitės / bikinis
Marškinėliai trumpom rankovėm	Marškinėliai be rankovių
Marškinėliai be rankovių	Nuoga krūtinė (vyrui), tik liemenukas (moteriai)
Vidutiniai šortai (ir vyrui, ir moteriai)	Itin trumpi šortai
Itin trumpi šortai (ir vyrui, ir moteriai)	Tik kelanitės / bikinis / glaudės
Bikinis	Tik kelnaitės, nuoga krūtinė (moterims)
Nepridengti plaukai (moteriai)	Nemaža iškirptė
Nemaža iškirptė	Iširptė iki pusės krūtinės

Kai kur „nepadoriai“ rengtis ir uždrausta (pamatysi ženklus), kitur galima, bet taip rengdamasis sudarai atitinkamą vietinių nuomonę apie save (pvz. kad moterys iš Europos „lengvai prieinamos“ – na, kaip patys reaguotumėte, jei kažkokių tautybių moterys po Vilnių vaikščiotų su bikiniais? Manau, apie tas tautas Lietuvoje susidarytų panašus stereotipas).

Kita vertus, turistinėse musulmonų šalyse yra vietų, kur įprasta rengtis kaip Europoje, visi prie to pripratę (pajūrio viešbučiai, kurortinės zonos aplink juos ir kt.) – nors tai nereiškia, kad vietiniai ko nors apie jus nepagalvos. Pvz. kai kur būna, kad vietos vyrai įkyrokai „kabina“ užsienietes moteris – to jie niekada nedarytų su „padoriai apsirengusiomis“ moterimis. Tiesą pasakius, su vietinėmis musulmonai yra daug atsargesni, nei vakariečiai su savo tautietėmis.

Nėra taip, kad privalai pasirinkti – arba rengtis „musulmoniškai“, arba „spjauti“ ir rengtis „kaip namie“. Yra daug tarpinių variantų. Tarkim, gal kažkam sijonas iki kelių atrodys nepadorus, bet tokių nebus tiek daug, palyginus su tais, kam atrodytų nepadorus mikrosijonėlis. Be to, kaip ir Lietuvoje, viskas priklauso nuo vietos: vienaip rengiamasi šventovėje, kitaip – verslo susitikime, kitaip – pasivaikščiojimui mieste, dar kitaip – kurorte ar paplūdimyje (tik musulmonų šalyse kiekvienas „dreskodas“ uždaresnis, nei Europoje).

Musulmonės moterys paprastai užsidengia plaukus. Kai kurios užsidengia ir veidą – bet tai jau nėra visų musulmonų tradicija, o konkrečių tautų; daug islamo tautų, įskaitant konservatyvias (pvz. Iranas), veido nesidengia.

Plaukus jau užsienietės dengiasi retai – nebent ten, kur privaloma (pvz. Irane, mečetėse), o tokių vietų mažai.

Verta pažymėti, kad aprangos padorumo standartai galioja tik prieš priešingos lyties žmones, neskaitant savo vyro/žmonos ir artimiausių giminių. Kai, tarkime, vyksta vien moterų šventė, tai ir musulmonės rengiasi gana seksualiai. Net nustebina, kad net pačiose konservatyviausiose musulmonų šalyse, kaip Saudo Arabijoje, moteriškų drabužių parduotuvės atrodo panašiai, kaip pas mus – mados, prekių ženklai ir kita. Tiesiog visi tie rūbai parodomi tik šeimos nariams ir kitoms moterims, o šiaip slepiami po abaja. Nuogumą taip pat leidžiama matyti gydytojams gydymo tikslais.

Panašiai kaip ir Lietuvoje – juk vyrų ar moterų dušuose prieš savo lyties žmones įprasta būti ir nuogiems, bet ne bendrose erdvėse.

Beje, iš musulmoniško “kuklumo” yra kilęs ir dar vienas dalykas: konservatyviausiose islamo šalyse sunku rasti viešbučių ar butų, kur būtų dideli langai, gražus vaizdas (nes juk jei matai tu pro langą, tai mato ir tave). Esu nakvojęs daugybėje vietų, kur, tarkime, yra nuostabi aplinka – bet visai nėra langų arba jie uždengti, nepermatomi. Aišku, kaip visada – kurortai ir pan. yra išimtis.

Musulmoniški moterų drabužiai

Mūsuose musulmoniški moterų apdarai dažnai maišomi tarpusavyje, tas pats dalykas vadinamas „čadra“, „hidžabu“, „abaja“ ar „burka“, bet iš tikro visa tai skirtingi drabužiai:

*Hidžabas. „Hidžab“ arabiškai reiškia tiesiog „kuklumas“ ir tai yra tiesiog būtina bet kokios vyro ar moters aprangos savybė. Bet vakariečiai žodį „hidžabas“ ėmė vartoti musulmoniškai moters skarelei apibūdinti. Tokia skarelė tiesiog dengia plaukus: kartais visus (taip – padoriausia), o kartais labiau pakaušį.

*Abaja. Dažniausiai juodas ilgas rūbas, susegamas per vidurį, kurį moterys apsivelka virš visų kitų rūbų. „Po apačia“ gali būti eiliniai rūbai, pvz. marškinėliai ir džinsai: kai kurios abajos visa tai pilnai uždengia, iš po kai kurių kiti rūbai šiek tiek pūpso. Abaja patogi iš tos pusės, kad tiesiog galima rengtis apačioje bet kaip (kad ir susiglamžiusiai ir pan.), o išeidama į lauką užsivilkti abają. Grįžus namo ar patekus į erdvę be svetimų vyrų vėl nusiimti. Abaja būdinga arabų kraštams.

*Čadra. Didelė skara, kuri dengia ne tik moters plaukus, bet apvynioja visą jos kūną. Mažiau patogi, nei abaja, nes, kad skara nenukristų, tenka ją prilaikyti – kai kurios net prilaiko įsikandusios dantimis… Būdinga Iranui, nors tik mažuma Irano moterų ją dėvi.

*Nikabas. Veido uždangalas, paprastai juodas. Lieka atidengtos tik moters akys. Valgoma gali būti dedant maistą po nikabu, nors kai kurios moterys nikabą valgydamos nusiima net ir viešuose restoranuose. Nikabas būdingas arabų kraštams, nors iš ten paplito ir kitur. Nikabas paprastai nešiojamas su abaja, bet tik mažuma moterų, vilkinčių abają, dengiasi veidą nikabu.

*Burka. Labiausiai moterį dengiantis rūbas iš visų. Šitas žodis klaidingai tapęs bet kokios musulmonių moterų aprangos sinonimu, visokie veido dengimo draudimai vadinami „burkų draudimais“. Bet iš tikro burkų per gyvenimą esu matęs mažai, jos vyrauja Afganistane ir aplink (dauguma musulmonių rengiasi abajomis, gal nikabais ar tiesiog skarelėmis). Burka yra vientisas rūbas be tarpų, kuris ne tik, kad dengia visą veidą, bet dar ir akis – telieka tokios „grotelės“ per kurias moteris kažką mato (nikabas – populiaresnis veido dengimo būdas – gi palieka akis atviras).

Mečetės – kas ten vyksta, kaip jas lankyti?

Musulmonų maldos namai yra mečetė. Mečetėse privaloma nusiauti batus ir palikti specialioje vietoje prie įėjimo. Daugelyje musulmonų šalių jų vidūs iškloti kilimais, o žmonės ten eina ne tik melstis, bet ir pailsėti, pamąstyti, prisėsti. Jei lankotės pas musulmonus namuose, batus taip pat reikėtų nusiauti dar lauke ir palikti prieangy.

Pagrindinė šventa diena – penktadienis, tada musulmonai susirenka bendrai maldai (visi stoja „petys į petį“, eilė už eilės) bei paklausyti pamokslo, kurį sako imamas (dvasininkas). Į mečetę privaloma eiti tik vyrams, o moterys gali eiti, gali ir neiti. Moterų zonos ir įėjimai kai kuriose atskiri; moterų zonos mažesnės, nes ne visos moterys ten eina. Meldžiamasi atskirai, kad priešingos lyties atstovai netrikdytų dėmesio maldos metu.

Išskyrus penktadienius, mečetės daugelyje šalių tuštokos, o penktadieniais kai kur mečečių viduje net nelieka vietos, musulmonai meldžiasi pasitiesę savo kilimus jų kieme ar prie mečetės.

Nenustebkite, jog mečetėse nebus kėdžių – musulmonai pratę sėdėti ant žemės. Jų namuose kėdžių yra, bet daug kur šeimos vis tiek susėda ir maistą pasideda ant ant žemės.

Dvi svarbios detalės kiekvienoje mečetėje – niša, vadinama mihrabu (ji rodo kryptį į Meką – taigi, kur atsisukus reikia melstis) bei minbaras (sakykla, nuo kurios kalab imamas) – neretai senas ir įspūdingas.

Kažkur netoli įėjimo į mečetę neretai rasi prausyklas, kad prieš maldą musulmonai galėtų apsiprausti.

Šalia mečetės stovi bokštas, vadinamas minaretu. Iš jo penkiskart per dieną leidžiamas šaukimas melstis. Istoriškai į bokštus lipdavo muedzinas ir šaukdavo balsu – bet dabar (išskyrus skurdžiausias musulmonų šalis) paprastai šauksmas leidžiamas iš minarete iškabintų garsiakalbių ir lipti į viršų niekam nereikia.

Kai kurios mečetės (paprastai svarbesnės) turi daugiau nei po vieną minaretą: 2, 4 ar net 6. Svarbiausioji, Mekos mečetė, turi net 19 minaretų, vis pristatomi nauji.

Kaip ir bažnyčios krikščioniškame pasaulyje, mečetės dažnai – vieni įspūdingiausių statinių. Tik jei „didžiųjų katedrų“ statybos era seniai baigėsi, tai mečetės net ir šiais laikais neretai statomos milžiniškos, superpuošnios it Viduramžių katedros: itin daug tokių mečečių turtingesnėse šalyse (pvz. JAE, Omane), bet ne tik (štai aukščiausias pasaulyje minaretas ir religinis statinys apskritai, 210 metrų – 1993 m. Maroko mečetėje Kasablankoje).

Deja, ne į visas mečetes gali užeiti kitatikis turistas. Tai daug priklauso nuo šalies – ir tikrai nėra taip, kad konservatyviose šalyse į mečetes užeiti negalima, o turistinėse – galima. Pavyzdžiui, ir turistiškoje Turkijoje, ir konservatyviame Irane, turistai yra laukiami visose mečetėse. Tuo tarpu turistiškame Maroke tėra vos kelios mečetės, į kurias įleidžiami turistai; į didelę dalį mečečių turistai neįleidžiami ir JAE.

Net ir kur turistai įleidžiami į mečetes, gali būti draudžiama užeiti maldos metu (penkis kartus per dieną), ar, jei ir leidžiama užeiti – draudžiama tuo metu fotografuoti.

Dar rečiau turistai įleidžiami į minaretus – bet, kur galima, verta įlipti.

Mečečių architektūros stiliai labiau priklauso nuo regiono nei nuo laikmečio. Pvz. „Turkiškos“ (buv. Osmanų Imperija) mečetės tiek prieš 500 metų, tiek dabar, statomos panašiai: aukštas, labas minaretas. „Marokietiškose“ (Šiaurės Afrika) mečetėse minaretas storas, kvadratinis – tiek statytose prieš 500 metų, tiek pačiose naujausiose. „Persiškos“ (Iranas, Indija, Vidurinė Azija) mečetės žavi savo nuostabiais įėjimo portalais ir juos puošiančiais „stalagmitais“. Kinų musulmonų mečetės panašesnės į kinų šventyklas nei į mečetes. Lenkijos-Lietuvos totorių medinės mečetės be minaretų – irgi unikalus mečečių stilius.

Visgi, daug musulmonų maldyklų yra menkos, išvis be jokio stiliaus, tokie tiesiog kambarėliai, jų pilna visur: pavyzdžiui, šalia kelių, prie degalinių. Kai musulmonai tokie religingi tai juk gali prireikti užeiti į mečetę ir stabtelėjus degalinėje; tarpmiestiniai autobusai gali specialiai sustoti tokioje vietoje.

Kiti svarbūs musulmonų pastatai

Be mečečių, yra tokie tipiniai musulmonų pastatai:

*Medresė. Tai – musulmonų mokykla, kur daugiausiai mokyta religijos, bet ne tik. Prieš 100 ar 300 metų tai buvo vienintelės mokyklos. Paprastai jos atrodo kaip kvadratinis pastatas su vidiniu kiemu. Antrame aukšte – celės, kur gyvendavo studentai (tik vyrai). Šiuo metu jos paprastai nebeveikia, jas pakeitė modernus švietimas.

*Mauzoliejus. Būna tik kai kuriuose musulmonų kraštuose (pvz. Maroke, Irane). Ten palaidoti itin svarbūs ir pamaldūs musulmonai, o piligrimai eina ant tų kapų, panašiai kaip krikščionys prie šventųjų relikvijų. Tačiau kiti musulmonai mauzoliejus laiko stabų garbinimu ir sako, kad reikia garbinti tik Dievą (Alachą), o ne mirusius žmones. Taigi, tose šalyse (pvz. Arabijos pusiasalyje) mauzoliejų nerasi.

Ką būtina patirti keliaujant į islamo šalis?

Šios patirtys galimos ne kiekvienoje šalyje ir ne kiekvienu metu – bet gerai jas susirinkti po kruopelytę keliaujant po islamo pasaulį.

Aplankykite svarbią mečetę. Pasižiūrėję jos architektūrą, interjerą, prisėskite kur ant kilimo, stebėkite žmones, maldą.

Įlipkite į minaretą įsivaizduodamas, kaip tą penkis kartus per dieną darydavo muedzinas. Apsižvalgykite iš viršaus pasigerėdami miesto vaizdais, kokius kažkada matydavo tik jis.

Pasigrožėkite musulmonų miesto panorama klausydamiesi muedzino šauksmų maldai, sklindančių iš visų to miesto minaretų.

Aplankykite islamo meno muziejų. Jis smarkiai skiriasi nuo vakarietiško: itin stipri kaligrafija, visokie ornamentai, juk žmones vaizduoti drausta.

Išmėginkite Ramadaną. Pabandykite prisilaikyti pasninko bent dieną, kad bent kažkiek suprastumėte, ką tuo metu jaučia musulmonai.

Apsirenkite vietiniais rūbais. Ypač aktualu moterims – nebūtina nuolat taip rengtis, bet kartą pabandžius geriau suprasi, kaip jaučiasi tie / tos, kas juos vilki nuolat. Paprasta apsirengti laikinai (kai kuriose mečetėse tai ir bus privaloma, rūbus paskolins), bet dar geriau praleisti visą dieną.

Nueikite į ekskursiją mečetėje. Daug musulmonų šalių svarbiausiose mečetėse ar turistiniuose miestuose yra tokios ekskursijos, kurių metu ne tik papasakojama apie tą mečetę, bet ir kitatikiui pristatoma islamo religija bei tikėjimai, yra galimybė užduoti klausimus musulmonui.

Nepamirškite, kad šalys turi ir savo individualią kultūrą, ne viskas joje kyla iš islamo – įdomu pastebėti jos reikšmę konkrečiai šaliai, abipusę sąveiką su islamu.

Islamo paplitimas ir kuo musulmonų šalys skiriasi tarpusavy

Islamas yra vyraujanti religija šiaurės Afrikoje, Artimuosiuose Rytuose, Vidurinėje Azijoje, kai kuriose Pietų Azijos, Pietryčių Azijos, Rytų Afrikos vietose. Bet islamo pasaulis labai nevienalytis.

Garsiausias skirtumas yra tarp sunitų ir šiitų. 88% visų pasaulio musulmonų yra sunitai, o šiitai daugumą sudaro tik Irane ir aplink. Sunitai nuo šiitų skiriasi kai kuriais tikėjimo dalykais (kurių Mahometo pasekėjų žodžiais tikėti labiau ir pan.).

Tačiau turistui skirtumą tarp sunitų ir šiitų įžvelgti sunku – jų ritualai, elgesys, gyvenimo būdas panašūs. Be to, ir patys sunitai dar skirstosi į keturias islamo teisės mokyklas, kurių požiūriai irgi kiek skiriasi.

Kur kas labiau jaučiamas skirtumas yra tarp religingų ir mažiau religingų musulmonų šalių, ar tokių, kuriose yra didelės religinės mažumos.

*Arabijos pusiasalis (Saudo Arabija, JAE, Omanas ir kt.). Tai – islamo tėvynė, čia gyveno ir valdė Mahometas. Be reikšmės islamui, šios dykumos iki XX a. buvo pasaulio užkampis ir čia nebuvo nemusulmonų, todėl visas gyvenimo būdas, tvarka, įstatymai sukosi apie islamą, nebuvo jokių kitų religijų šventovių. Tai pasikeitė XX a. kai atrasta nafta ir suvažiavo tiek imigrantų iš viso pasaulio, kad kai kuriose šalyse musulmonai net tapo mažuma. Visgi, jie tebėra valdantysis elitas, bet jie vis labiau toleruoja kitokį gyvenimo būdą (alkoholį, gyvenimą nesusituokus ir t.t.) – bet tik tol, kol taip gyvena turistai ar imigrantai, ypač – savo rajonuose ar viešbučiuose, pagaliau leistose statyti (bet menkose it kokios romėnų katakombos) bažnyčiose. Patys vietiniai išliko labai konservatyvūs, jiems galioja islamo teisė (šariatas), jie rengiasi labai tradiciškai. Į kitatikius gali žiūrėti kiek iš aukšto ir dėl to, kad kiti tikėjimai čia asocijuojasi su skurdokais ekonominiais migrantais.

*Šiaurės Artimieji rytai (Sirija, Irakas, Iranas, Egiptas ir t.t.). Tai – senųjų civilizacijų žemės, kurias islamas užkariavo vienas pirmųjų. Be to, nuo pat islamo atsiradimo šių žemių nevaldė nemusulmonai – išskyrus nebent labai trumpus periodus. Visgi, į islamą atsivertė ne visi jų gyventojai, tarp musulmonų liko ir senos religijos (krikščionybė, judaizmas, zoroastrizmas), todėl musulmonai čia nuo seno gyveno greta kitatikių, yra prie jų įpratę, perėmę iš jų kai kurias idėjas (įskaitant – iš dalies – aprangą), bet vis tiek suvokiantys islamą kaip pagrindinį kelią (nors karts nuo karto kai kurie vietos politikai siūlo sukti šiek tiek kitu keliu – o tai kartais iššaukia radikalų religingesnių musulmonų atsaką). Be įspūdingų mečečių yra ir bažnyčių, šventų krikščionims vietų. Vietiniai žmonės čia kiek mažiau konservatyvūs, nei Arabijos pusiasalyje.

*Šiaurės Afrika (Marokas, Alžyras, Tunisas ir kt.). Šitas arabų žemes buvo pasidalinę Europos kolonistai. Islamas ten yra kaip religija, bet elito kultūra – labiau vakarietiška (pvz. prancūziška). Religingumas, religiniai drabužiai ir kt. kartais suvokiamas kaip tam tikras „kaimietiškumas“. Įkvėpimo daugelis vietinių žiūri į Paryžių, o ne Arabijos pusiasalį. Tačiau visgi daugelis musulmoniškų normų įtvirtintos įstatymais.

*Juodaodžių musulmonų kraštai (Sacharos dykuma ir į pietus nuo jos). Čia niekada nevaldė arabai, bet islamas atėjo per pirklius. Vietiniai išlaikė savo kalbas, nors ir pakeitė religiją. Išlaikė ir daug senųjų pagoniškų tradicijų: visokius užkeikimus, talismanus (džudžu) ir pan. Tradiciniai musulmonai tokių nepripažįsta. Gali būti paplitęs ir alkoholis bei kitoks svaiginimasis. Taip pat čia didelė Europos kolonistų įtaka, kurie buvo pasidalinę visą Afriką – elito kultūra paprastai nėra arabų, o labiau vakarietiška. Kita vertus, tai – patys skurdžiausi musulmonų kraštai, tad dalis tradicijų mažai „įperkamos“ vietiniams.

*Pietų Azija (Afganistanas, Pakistanas, Indija, Bangladešas). Čia musulmonai apsupti kitų tikėjimų ir idėjų ir periodiškai patenka į „karo sąlygas“ – prieš juos būna naudojamas net genocidas, pogromai. Tad kai kurie musulmonai irgi suka į radikalizmo, terorizmo pusę, nori persekioti atsimetusius nuo tikėjimo, patys „suduoda smūgius“ kitatikiams ir pan. Visgi, didžioji dalis musulmonų įsilieję į platesnę vietos kultūrą ir žmogui iš šalies kartais sunku atskirti hinduistą nuo musulmono – bet iš karto galima pasakyti, kad jis iš Pietų Azijos („desis“, kaip jie visi kartu save vadina). Kaip ir juodaodžių kraštų, Pietų Azijos musulmonų regionai itin skurdūs, tad čia nėra likusiam islamo pasauliui būdingos švaros (pvz. mečetėse).

*Musulmoniška pietryčių Azija (Malaizija, Indonezija, Brunėjus ir kai kurie Tailando, Filipinų regionai). Islamas čia atėjo taikiai per pirklius. Vietiniai ir toliau kalba savo kalbom, o ne arabiškai, yra daug religinių mažumų, kurios vietomis sudaro daugumą (krikščionys, budistai, hinduistai). Islamas čia gana nuosaikus: dauguma moterų dirba, net ir skarelės spalvingos. Musulmonų teisė dažniausiai galioja tik musulmonams (pvz. kelias žmonas gali turėti tik musulmonai). Tik tose zonose, kur mažumų visai nėra, ji labiau įtakoja bendrą gyvenimą (pvz. daugelyje Malaizijos valstijų, kur musulmonų mažiau, savaitgalis yra šeštadienį-sekmadienį ir tik ten, kur musulmonų įtaka didžiausia, penktadienį-šeštadienį).

*Komunistų / ateistų valdytos zonos (Sovietų Sąjungos, Jugoslavijos, Kinijos: vidurinė Azija, Bosnija, Azerbaidžanas, Kosovas taip pat Albanija). Čia islamas apnykęs panašiai, kaip krikščionybė pas mus, nes ilgą laiką jis buvo daugmaž uždraustas (uždarinėtos mečetės, draustas Koranas ir pan.). Daugelis žmonių nelabai religingi (t.y. švenčia religines šventes, bet nesilaiko visų priesakų) ir tik pavieniai vėl atradę religiją. Net valdžios į religinguosius dažnai „žiūri kreivai“, kaip į tam tikrą pavojų. Įstatymai ten panašūs, kaip ir ne pas musulmonus: alkoholis legalus ir lengvai prieinamas, draudžiama turėti kelias žmonas, savaitgalis šeštadienį-sekmadienį, religija atsieta nuo valdžios. Komunistai taip nustatė ir tai nebuvo panaikinta net ir ten, kur komunistai seniai nebevaldo.

Unikalus reiškinys – Turkija. Ten valdęs Mustafa Kemalis Atatiurkas buvo ateistinių pažiūrų, tad Turkija daug kuo primena buvusias komunistų žemes: islamiškų įstatymų ten nėra, kaip tik priešingai: buvo įvairūs įstatymai, draudę gyventi pagal islamo normas (pvz. moterys daug ko negalėjo daryti su skarelėmis). Tačiau atėjus į valdžią Erdoganui islamas šiek tiek atgimė, nors vis dar toli iki to, kas yra kitur.

Taip pat yra ir įvairių ypatingesnių islamo “sektų”. Viena žymiausių – sufijai, išgarsinti besisukančių dervišų šokio. Taip sufijai siekia vienybės su Dievu, bet šis šokis Turkijoje ir kitur tapo ir reginiu turistams.

Toje pačioje šalyje, be abejo, gali būti teritorijų su skirtingu religingumo laipsniu – skirtingų regionų ar net skirtingų zonų tame pačiame mieste. Pvz. Turkijoje Stambulas yra pasaulietiškesnis, tačiau toliau nuo didelių miestų ir pakrantės, ypač provincijoje, gyventojai bus religingesni ir konservatyvesni. Irane Teheranas, Širazas yra pasaulietiškesni, Isfahanas, Jazdas jau kiek konservatyvesni, Komas – visai religinis miestas. Dažnai tai matyti iš moterų aprangos – jei aplinkui, gatvėse padaugėjo juodai, ilgais rūbais apsirengusių moterų, ko gero esate konservatyvesnėje vietovėje.

Ramadanas – šventas mėnuo, kai negalima* valgyti

Unikalus metas islamo pasaulyje – Ramadano mėnuo. Jis kasmet trunka 30 dienų ir, kadangi apskaičiuojamas pagal musulmonišką (mėnulio) kalendorių, išpuola vis kitu metu (kiekvienais metais ~10 dienų anksčiau, nei praeitais).

Ramadano metu musulmonams draudžiama valgyti ir gerti kol patekėjus saulė. Religingesnėse šalyse tai reiškia ir kad užsidaro daug restoranų. Kai kurie veikia – ne tik dėl mažumų, bet ir todėl, kad kai kuriems musulmonams leidžiama ramadano nesilaikyti – tarp jų keliaujantiems. Tiesa, net ir keliaujantiems nerekomenduojama (ar net draudžiama) gerti, valgyti viešumoje, kad neerzinti vietinių. Vakarais per Ramadaną miestai atgimsta, žmonės eina valgyti gausios iftaro vakarienės

Po religingesnes musulmonų šalis geriau vengti keliauti per Ramadaną – nebent norėtųsi kaip tik patirti šį mėnesį, musulmonų kultūrą (ar gal net pačiam išbandyti Ramadano pasninką).

Tuo tarpu mažiau religingose šalyse (pvz. pokomunistinėse) Ramadanas – savotiškas simbolis. Tarkim, Bosnijoje buvo įdomu girdėti „saulėlydžio patrankos“ šūvius, pranešdavusius, kad jau „galima eiti valgyti“, matyti šen bei ten iftaro vakarienės reklamas. Bet, jei nebūčiau to žinojęs, gal net nebūčiau pastebėjęs, kad tuo metu buvo Ramadanas…

Ramadano pabaiga vadinama Eid Al Fitr ir tai yra viena didžiausių musulmonų švenčių, kuri dalyje musulmonų pasaulio švenčiama su fejerverkais kaip nauji metai.

Alkoholis – kur jį rasti musulmonų kraštuose?

Vienas dažniausių klausimų, kuriuos girdžiu apie musulmonų šalis: „O kaip su alkoholiu, ar bus kur gerti, kiek kainuos?“. Musulmonams gerti religija draudžia ir jie religingesni, nei daugelis krikščionių.

Pats negeriu, bet Aistė mėgsta vakarais išgerti taurę vyno – taigi, ir ieškoti, kur įsigyti alkoholio musulmoniškose šalyse, tenka.

Dažniausiai musulmoniškokse šalyse alkoholio yra, bet jį įsigyti sunkiau, nei kitur, nepakanka tiesiog nueiti į atsitiktinę parduotuvę ar restoraną, apsistoti atsitiktiniame viešbutyje – didelė tikimybė, kad alkoholio ten nebus. Jei reikia, tai turi domėtis iš anksto, ieškoti „Google“ kur jo yra ir ten eiti. Terminai „Dry“ („sausas“), „Halal“ ir pan. reiškia, kad alkoholio nėra.

Dažnai alkoholio būna tik brangesniuose viešbučiuose, vakariečiams pritaikytuose kurortuose. Kitos vietos, kur galima įsigyti alkoholio, daugybėje šalių paslėptos – t.y. nėra aiškių iškabų, vitrinų, galima rasti tik internetu arba pagal kokias turistams įspraudžiamas reklamas.

Net jei alkoholio yra, dėl aukštų akcizų jis dažnai musulmoniškose šalyse brangesnis. Įmanoma atsivežti jo pačiam ar nusipirkti oro uosto „Duty Free“, bet yra įvežamo kiekio ribojimai – reikia susipažinti su ribojimais būtent toje šalyje, kad muitinė nekonfiskuotų.

Paprasčiau su alkoholiu tose šalyse, kur anksčiau valdė komunistai ir gerokai apnaikino religiją (pvz. Vidurinėje Azijoje, Bosnijoje), arba kur yra didelės kitatikių mažumos.

Tačiau yra „supermusulmoniškų“ šalių (bet tokių nedaug ir daugelis jų neturistinės) kur legalaus alkoholio nėra išvis (net oro uosto duty free alus bus nebent nealkoholinis). Taip, jo galima įsigyti nelegaliai. Pvz. Mauritanijoje (kur alkoholis uždraustas išvis) mano žmonai sakė eiti į kažkokį nepažymėtą iškabomis barą ir prašyti ten. Galiausiai ji nedrįso. Reikia suprasti, kad, jei alkoholio vartojimas nelegalus, tai visuomenės ir valdžios požiūris į jo gėrimą panašus, kaip Lietuvoje į narkotikus – įskaitant ir galimybę rimtai papulti į įstatymo nemalonę, net pasėdėti „belangėje“. Todėl manau tikrai neverta prasidėti, net jei šansas ir nedidelis. Dažnam vietiniam jis bus pažįstamas veikiau kaip dezinfekcinė medžiaga valymui ar medicinai, o ne vartojimui laisvalaikiu. Liberalesnius, tuo tarpu, gal sutiksite keliaujančius pasilinksminti su alkoholiu į netolimą užsienį.

O net ir kitose musulmoniškose šalyse rekomenduočiau pamėginti pabūti kelionėje be alkoholio: taip kartu ir geriau susipažinsi su vietos kultūra. Galima pabandyti laisvalaikio ar vakarojimo būdus, kurie populiarūs tame krašte: gal sėdėjimas prie arbatos ar airano, gal kaljano – tai gali būti ir kortos, kauliukai, nardai (backgammon) stalo žaidimai. Atrasite daugiau naujo.

Kas dar draudžiama musulmonų šalyse

Kiaulienos dažnai musulmonų kraštuose gauti dar sunkiau nei alkoholio, nes ją lengva pakeisti kita mėsa ir daugelis pakeičia, tad neverta importuoti. Visgi, zonose, kur daugiau turistų ar religinių mažumų, galima rasti kiaulienos parduotuvių.

Kiaulės laikomos purvinais gyvūnais, o taip pat ir šunys – dėl to jų musulmonų kraštuose mažai, daugiau kačių, bet šunis kai kas augina, jie gali būti naudojami medžioklei.

Kadangi musulmonai kreivai žiūri į vyrų ir moterų “nerimtus santykius”, ikivestuvinį seksą, sekso naudojimą vien malonumui ir pan., tai kai kuriose šalyse draudžiami net puslapiai ir programos, kurie “gali tai skatinti”. Kiek ir kokios – jau priklauso nuo šalies; gali būti tik pornografija, gali būti “Tinder”, o gali būti net ir “Whatsapp”. Tad šios programos pasiekiamos nebent su VPN.

Islamo pasaulį pažinti verta

Europoje musulmonai kartais turi ne kokią reputaciją, islamo pasaulio kai kas prisibijo. Net tie patys žmonės, kurie ieško kultūrinių patirčių ir savęs kur Indijoje ar Rytų Azijoje, dažnai islamo šalių privengia. Tuo tarpu kas keliauja į islamo šalis dažnai laikosi kurortuose ar tarptautinėse zonose.

Tačiau norinčiam pažinti svečias kultūras islamo pasaulis yra labai įdomi vieta. Žmonės ten gyvena kitaip ir jų filosofija tvirta, tikrai nenykstanti. Daugelis jų – labai svetingi ir noriai bendrauja su atvykėliais. Islamo pasaulis – vienas iš vos kelių pasaulio “kultūrinių žemynų”. Nuo kitų – tiek Vakarų pasaulio, tiek kokios Rytų Azijos – jis skiriasi kaip diena ir naktis. Jam priklauso beveik 2 milijardai žmonių – tai yra, ketvirtadalis pasaulio!

Taigi, kol nepažinai islamo pasaulio *iš tikrųjų*, tol tikrai nesi pažinęs viso pasaulio. Kviečiu kitoje kelionėje į islamo kraštus pamėginti tai padaryti!