Išskleisti meniu

Kelionių organizavimas

Kelionės viešuoju transportu – viskas, ką reikia žinoti

Kelionės viešuoju transportu – viskas, ką reikia žinoti

| 0 komentarų

Kelionės viešuoju transportu – dažnai nuvertinamos. Didelėje dalyje šalių keliauti viešuoju transportu yra patogu ir pigiau, palyginus su autonuoma ar ekskursijomis – bent jau jei keliaujate vienas. Viešajame transporte ir kur kas labiau susiduri su vietos kultūra, gali pabendrauti su vietiniais.

Bet kaip sužinoti maršrutus, tvarkaraščius, kiek transportas kainuos, ar tikrai toje šalyje taip keliauti apsimoka?

Viešuoju transportu pravažiavęs kai kurias didžiausias pasaulio šalis (Indiją, Kiniją, Japoniją, Kazachstaną ir kitas), dalinuosi patritimi.

Poilsio akimirka Tailando traukinyje

Poilsio akimirka Tailando traukinyje

Kiek kainuoja keliauti viešuoju transportu?

Viešojo transporto kainos tikriausiai pasaulyje skiriasi labiau, nei bet kokio kito dalyko. Maisto, benzino, viešbučių kainos irgi skiriasi – bet ne tiek. Pavyzdžiui, Šveicarijoje nuvažiuoti traukiniu kilometrą kainuoja maždaug 200 kartų brangiau, nei Indijoje!

Indijoje gali 650 km atstumą nuvažiuoti už 3 eurus, o Ciuriche tiek atsieis pats pigiausias vienos zonos miesto autobuso bilietėlis.

Todėl viešuoju transportu itin apsimoka keliauti neturtingose, pigiose šalyse – net jei keliaujate keturiese ar aštuoniese tai gali būti pats pigiausias kelionės būdas.

Pigiausia Indijos geležinkelių klasė

Pigiausia Indijos geležinkelių klasė. ‘Tik tu stumkis, nes kitaip įlipantieji įstums atgal’ – sakė už manęs eilėje išlipti laukiantys keleiviai

Tuo tarpu turtingose šalyse (pvz. Vakarų Europoje) paprastai viešasis transportas santykinai brangus – Jungtinėje Karalystėje net vienam žmogui išsinuomoti automobilį, būna, atsieina pigiau, nei vaiuoti ilgesnį maršrutą tarpmiestiniu autobusu ar traukiniu. Dviems žmonėms – beveik visada pigiau nuomotis automobilį (jei nebūni ilgą laiką viename mieste).

Kad sužinotumėte viešojo transporto kainas konkrečioje šalyje, tiesiog “pagūglinkite” atsitiktinius maršrutus (tarkime, tarp didžiausių šalies miestų), pažiūrėkite, koks atstumas ir kiek kainuoja ir pamatysite, kiek ten kainuos nukeliauti 100 km autobusu ar traukiniu. Jei jau esate vietoje, galite pažiūrėti ir stotyje.

Šanchajaus maglevas oro uosto stotyje pasiruošęs išlėkti lauk. Tiesa, 431 km/h greičiu važiuoja tik dalis reisų (žiūrėkite grafiką) - likę lekia "tik" 300 km/h. Taip pat verta žinoti, kad tądien skrendantiems kelionė maglevu - kiek pigesnė.

Viešasis transportas gali būti ir geriausias būdas keliauti. Čia – greičiausias pasaulio traukinys, 430 km/h greičiu nulekiantis nuo Šanchajaus centro iki oro uosto. Kainavo tik 5 eurus: Kinijoje viešasis transportas ir geras, ir pigus

Kiek laiko sugaišite keliaudami viešuoju transportu?

Keliaudamas viešuoju transportu visada sugaišti daugiau laiko, nei su ekskursija, nuomotu automobiliu ar taksi. Nes reikia nueiti iki ir nuo stotelės, reikia laukti stotyje ar stotelėje, pirkti bilietą.

Priklausomai nuo šalies ir miesto, tai gali užtrukti kelias minutes arba valandų valandas. Kai kuriose šalyse viešuoju transportu keliauti nelabai rekomenduočiau išvis: jeigu svarbių lankytinų vietų juo negalima pasiekti, ar autobusai šalyje tokie reti, kad nuvažiavus pirmyn nepavyks tą pačią dieną sugrįžti. Net jei yra du ar keturi autobusai per dieną, jau nepatogu: nebe jūs planuosite kelionę, o turėsite taikytis prie transporto. Jei taip sunkiai pasiekiama viena lankytina vieta – dar nieko, bet jei daugelis – smarkiai sutrumpės sąrašas vietų, kurias spėsite aplankyti per kelionę.

Viešasis transportas Armėnijoje

Viešasis transportas Armėnijoje

Kaip taisyklė, viešuoju transportu patogiausia keliauti tankiai gyvenamose šalyse, nes miestai ten dažni, žmonių daug, tad transporto maršrutai driekiasi visur ir autobusai bei traukiniai važinėja dažnai. Tokiose šalyse ne tu derinies prie viešojo transporto, o viešasis transportas tarnauja tau: gali ateiti bet kada į stotelę ar stotį ir tikėtis, kad, tarkime, vėliausiai po kelių minučių atvyks reikiamas miesto autobusas, o per keliolika minučių – tarpmiestinis autobusas ar traukinys į rekiamą miestą.

Tankiausiai gyvenamose turtingose šalyse, kaip Japonija, viešasis transportas neabejotinai yra netgi patogiausias būdas keliauti: nes dėl kamščių kiti būdai ten sudėtingesni.

Greitieji Japonijos geležinkeliai - vieni moderniausių pasaulyje. Jie važinėja 250 km/h ir greičiau ir važinėja tarsi metro - kas kelias minutes. Pakanka ateiti bet kada į stotį ir galėsi važiuoti.

Greitieji Japonijos geležinkeliai – vieni moderniausių pasaulyje. Jie važinėja 250 km/h ir greičiau ir važinėja tarsi metro – kas kelias minutes. Pakanka ateiti bet kada į stotį ir galėsi važiuoti. Netgi ‘rečiau gyvenamose’ (Japonijos mastais) vietose traukiniai kursuoja kas valandą.

Tuo tarpu beveik neįmanoma viešuoju transportu keliauti po rečiausiai gyvenamas šalis ir regionus, ypač jei jos dar ir skurdžios. Apskritai, kelionės viešuoju transportu tai visų pirma kelionės po miestus – po gamtą keliauti viešuoju transportu daug sudėtingiau, norskai kurios svarbiausios gamtinės vietos juo irgi pasiekiamos.

Kur ir kaip keliauti viešuoju transportu įdomiausia?

Kaip kelionės patritis, viešasis transportas įdomiausias egzotiškose šalyse. Ten verta jį išbandyti net jei ir galėtuėmte ar norėtumėte keliauti kitaip. Indijos geležinkeliai, Kenijos matatu, Japonijos šinkansenai – visa tai yra tikri šalių portretai, kurių kitaip nepatirsi. Vietinių stebėjimas transporte, bendravimas su jais gali tapti net vienu svarbiausių kelionės kozirių. Viešajame transporte kaip niekad galite pasijusti vietinio gyvenimo dalimi: net jei šalis palyginti turistinė, maršrutiniame autobuse ar traukinyje dažnai būni vienintelis turistas.

Matatu - tradiciniai Kenijos mikroautobusai, kuriuos žmonės renkasi ne tik pagal maršrutą, bet ir pagal išpaišymą bei viduje skambančią muziką: tam skiriama daug dėmesio, o matatu su gera garso įranga net brangesni, nors važinėja tais pačiais maršrutais

Matatu – tradiciniai Kenijos mikroautobusai, kuriuos žmonės renkasi ne tik pagal maršrutą, bet ir pagal išpaišymą bei viduje skambančią muziką: tam skiriama daug dėmesio, o matatu su gera garso įranga net brangesni, nors važinėja tais pačiais maršrutais

Tiesa, neturtingose egzotiškose šalyse viešasis transportas ir vienas nepatogiausių fiziškai (seni autobusai, kietos sėdynės, nėra kondicionierių, skersvėjai ir pan.) – bet man asmeniškai dar joks viešasis transportas nebuvo toks nepatogus, kad gailėčiausi važiavęs. Be to, jei reikia komforto ir jei nevažiuojate į atokius kaimus, paprastai net skurdžiausiose šalyse yra patogesnių viešojo transporto alternatyvų: geresnės klasės vagonai traukiniuose ar “pagerinti” autobusai (žr. “Kaip viešuoju transportu keliauti patogiau”). Pasidomėkite.

Aplūžęs autobusas Indijoje

Aplūžęs autobusas Indijoje. Beje, bilietų pardavėjas stotyje miegojo ant prekystalio, kol nepažadinome.

Įdomu viešuoju transportu keliauti ir po šalis, kurių kalbą suprantate – nes ilgas kelias tarpmiestiniu autobusu ar traukiniu puiki proga užmegzti pokalbį su šalia sėdinčiais vietiniais. Tiesa, net jei ir nemokėtumėte vieitnės kalbos, bet mokėtumėte kurią tarptautinę (ypač anglų), verta pamėginti: iš pokalbio su vietiniu gali daug sužinoti apie vietos kultūrą. Jei kas užkalbins jus, atsakinėkite išsamiai, kad vietinis suprastų, jog norite bendrauti. Galite pamėginti pakalbinti ir kitus turistus – galėsite pakalbėti apie lankytinas vietas, gal kur kartu nueiti.

Mados Kenijos traukinyje

Kenijos traukinyje. Kadangi tai buvusi Anglijos kolonija, galėjau 5 val. trukmės reise Mombasa-Nairobis nemažai pabendrauti su bendrakeleivėmis, sužinoti apie jų atostogų papročius. Be to, jos man pro traukinio langą parodė dramblius, žirafas – pats greičiausiai nebūčiau spėjęs pastebėti

Aišku, laikas autobuse ar traukinyje visada yra tavo – todėl pats sprendi, ką su juo daryti. Gal nusnausti, gal stebėti kelią, gal paskaityti knygą ir pasiruošti apsilankymui ateinančiame mieste. Tuo kelionė viešuoju transportu patogesnė už, tarkime, automobilio nuomą (kur reikia vairuoti, sekti žemėlapį), autostopą (kur bendrauti kone privaloma) ar ekskursiją (kur privalomas pasakojimas, vaikščiojimas po tam tikras vietas).

Traukinys, autobusas, laivas ar lėktuvas?

Autobusai bet kurioje šalyje yra tam tikras viešojo transporto pagrindas: jeigu ir nebus kitos galimybės nuvažiuoti į tam tikrą vietą, dažniausiai bus galimybė autobusu. Problemos – jie lėtoki, stringa kamščiuose, be to, jų maršrutus ir grafikus paprastai sužinoti sudėtingiausia. Dėl kamščių miesto autobusų, jei tik įmanoma, verta vengti norint nuvažiuoti didelius atstumus milžiniškuose miestuose (2 mln. gyventojų ir didesniuose).

Baisiame kamštyje stringantys Bankoko miesto autobusai

Baisiame kamštyje stringantys Bankoko miesto autobusai

Traukiniai yra labiausiai skirtingose šalyse besiskirianti viešojo transporto rūšis. Ten, kur yra greitieji traukiniai (važinėjantys 200 km/h ir greičiau) jie beveik be konkurencijos yra geriausia viešojo transporto rūšis pagal kainos ir kokybės santykį: modernūs, greiti (nors paprastai ir brangesni nei autobusai). Bet kitose šalyse traukiniai net lėtesni, pigesni ir nepatogesni už autobusus, dažnai vėluojantys. Be to, daugybė žemėlapiuose pažymėtų geležinkelių ten neturės keleivinių maršrutų ar turės pernelyg retai, kad praverstų. Su lėtaisiais traukiniais vis tiek yra galimybė sutaupyti laiko ir pinigų – važiuoti naktį miegamuoju vagonu. Taip nereikės leisti pinigų viešbučiui, be to, nešvaistysite brangių kelionės dienų pervažiavimui. Miegamieji vagonai, beje, dažnai būna kelių rūšių: kupė (dviviečiai ar keturviečiai), plackartai (bendri vagonai). Pirmieji – patogiausi, bet jų kainos mažai skiriasi nuo skrydžių. Miesto traukiniai ir metro visuomet neblogi – tiesiog, tokiam nedideliam atstumui daug patogumo nereikia, o tai, kad gali aplenkdamas kamščius nuvažiuoti, atperka nepatogumus.

Kazachijos traukinio plackarte

Kazachijos traukinio plackarte – miegamajame vagone. Man patinka rinktis lovas viršuje – gali miegoti kada nori (tiesa, sunkoka užlipti). Vidurinės lovos būna dienai užlenkiamos.

Lėktuvai ir vidiniai skrydžiai kažkaip sąmonėje dar atrodo prabangos dalykas ir daugelis keliaujančių viešuoju transportu jų vengia. Dažnai be reikalo: šiais laikais yra gausu pigių skrydžių bendrovių ir lėktuvu skristi gali būti net pigiau, nei važiuoti traukiniu ar autobusu, ypač didesnį atstumą didžiosiose valstybėse (pvz. 1000 km). Tiesa, viskas priklauso nuo šalies: ten, kur pigių skrydžių bendrovių nėra, vis dar normalu imti už vietinį skrydį, tarkime, 200 eurų, ir skraidymas ten tikrai yra tik turtingųjų privilegija. Visada verta patikrinti, kokios yra vidinių skrydžių kainos ir pasiūlymai: skrydis gali apdėti ir sutaupyti daug laiko, jeigu norite aplankyti abu valstybės galus, o pakeliui nėra jums būtinų pamatyti lankytinų vietų. Patogu būna į priekį skristi lėktuvu, o atgal grįžti kitu transportu, arba atvirkščiai. Vienas skrydžių minusas: papildomas bagažas lėktuvuose dažnai apmokestintas, todėl net jei ir atrodo, kad traukinio ir lėktuvo bilietai kainuoja vienodai, jei keliaujate su kažkuo daugiau, nei kuprine ar mažu lagaminu, galutinė lėktuvo bilieto kaina gali būti gerokai didesnė.

Spring Airlines, vienos Kinijos pigių skrydžių bendrovių, lėktuvas kyla iš Šanchajaus į Landžou

Spring Airlines, vienos Kinijos pigių skrydžių bendrovių, lėktuvas kyla iš Šanchajaus į Landžou. Bilietas kainavo 63 eurus ir atsiėjo pigiau, nei tokį atstumą važiuoti traukiniu. Į priekį – skridome, atgal – grįžome traukiniais, kad pamatyti vietas pakeliui

Laivai yra kartais neišvengiami ir logiški (persikelti į artimą salą), be to, savaip žavūs (panorama iš jūros, upės, ar ežero atsiveria savaip), tačiau, kiek pastebėjau, išskyrus konkrečias ir neplačias gamtos kliūtis, jais plaukti nelabai apsimoka: dažnai atsieis panašiai, kaip išsinuomoti ir važiuoti automobiliu, o apvažiuoti įlanką autobusu, būna, išeina ir pigiau, nei keltis per ją keltu. Tarp gretimų salų (pvz. Kanarų salose) neretai net pigiau skristi lėktuvu, nei plaukti laivu – bent jau jei jas skiria ne keli kilometrai, o dešimtys kilometrų. Tokios transporto priemonės, kaip upių laivai, išvis beveik nunykusios. Laivus verta išmėginti tada, kai tai yra miesto vidinis viešasis transportas – galima ramiai sau gurkšnojant denyje kokį gėrimą gerėtis praslenkančiais miesto vaizdais, kurių kitaip nepamatysi. Taip pat apsimoka kruizai – atsižvelgiant į tai, kad ten gauni ir maitinimą bei nakvynę, taip keliauti po brangias šalis gali būti pigiau, nei kitais būdais (tačiau kruizo negalima pavadinti kelione viešuoju transportu).

Honkongas garsėja labai pigiais keltais, kuriais naudojasi vietiniai. Tai puiki proga labai nebrangiai miestą pamatyti naujai

Honkongas garsėja labai pigiais keltais, kuriais naudojasi vietiniai. Tai puiki proga labai nebrangiai miestą pamatyti naujai

Viena įdomiausių turistams viešojo transporto rūšių – lynų keltuvai, iš kurių dar gali pasidairyti aplink iš paukščio skrydžio, tad jie katu ir pramoga. Tiesa, jie yra mažai miestų. Dažname didmiestyje yra galimybė nusipirkti dienos bilietą į ekskursinį autobusą be stogo (Big Bus Tour ar pan.). Skamba įdomiai, bet ar apsimoka, įvertinkite pažiūrėję kainas ir grafikus: dažnai tokie autobusai labai brangūs ir nepatogūs (pvz. važinėja retai, neveža į dalį reikalingų lankytinų vietų.

Lynų keltuvas Čongčinge statytas kaip viešasis transportas, jungiantis upių puses. Tačiau atsiradus tiltams jis tapo labiau turistine pramoga, pabrango. Daug miesto laivų bei lynų kelių iš tikro nėra viešasis transportas ir jų kainos labiau kaip turistinės atrakcijos, bet kai kurie dar tarnauja ir vietiniams.

Lynų keltuvas Čongčinge statytas kaip viešasis transportas, jungiantis upių puses. Tačiau atsiradus tiltams jis tapo labiau turistine pramoga, pabrango. Daug miesto laivų bei lynų kelių iš tikro nėra viešasis transportas ir jų kainos labiau kaip turistinės atrakcijos, bet kai kurie dar tarnauja ir vietiniams.

Be visų šių standartinių viešojo transporto rūšių, kai kuriose šalyse yra ypatingos, kurias pabandyti tikrai verta. Pavyzdžiui, Brazilijos Amazonijoje tebeklesti daugiadieniai upių laivai, kurių keleiviai miega hamakuose. O Šanchajuje galima išmėginti greičiausią pasaulio traukinį. San Franciskas garsėja lynų vagonais, Kuboje dar yra viešojo transporto karietos.

Tradiciniai Amazonijos maršrutiniai upėlaiviai

Tradiciniai Amazonijos maršrutiniai upėlaiviai

Kokiu transportu bevažiuotumėte, supraskite, kad viešasis transportas, turbūt, nėra kažkokia jūsų religija: nors toje šalyje juo gali būti važiuoti pigiausia ir patogiausia, bus vietovių, kurias lengviau pasiekti ar iš kurių grįžti kitaip. Pavyzdžiui, vieną kartą pavažiuoti taksi ar Uber, autostopu. Jei, tarkime, šiaip jau keliaujate daugiau po miestus, bet 2-3 kelionės dienas išvyksite kažkur “atokiau”, gali būti tikslinga toms kelioms dienoms net išsinuomoti automobilį.

Viena sunkiau susiorganizuotų išvykų viešuoju transportu: į buvusį Spasko gulagą autobusas vežė tik anksti ryte. Teko laukti, ar niekas nenorės autobusu važiuoti toliau - tik tada pardavė vietą išlipantiems artimiausioje stotelėje (tiksliau, plynoje stepėje). Atgal grįžti teko autostopu. Įdomus nuotykis - bet jei taip tektų važinėti visą kelionę, matyt, geriau rinktis kitus būdus, nei viešasis transportas

Viena sunkiau susiorganizuotų išvykų viešuoju transportu: į buvusį Spasko gulagą autobusas vežė tik anksti ryte. Teko laukti, ar niekas nenorės autobusu važiuoti toliau – tik tada pardavė vietą išlipantiems artimiausioje stotelėje (tiksliau, plynoje stepėje šalikelėje – žr. nuotrauką). Atgal grįžme autostopu. Įdomus nuotykis – bet jei taip tektų važinėti visą kelionę ir norite išnaudoti atostogas, matyt, geriau visai kelionei rinktis kitus būdus, nei viešasis transportas

Kaip rasti viešojo transporto maršrutus

Traukinių maršršutus paprastai nesunku rasti geležinkelių tinklapyje – daugelyje šalių keleivinių geležinkelių kompanija yra viena, todėl lengva atsidaryti jos tinklapį. Jei jau esate mieste, galite nueiti į traukinių stotį. Tik turėkite omenyje, kad nors Lietuvoje įprasta, kad kiekviename mieste traukinių ir autobusų stotis yra viena, daugelyje didesnių užsienio miestų jų yra po kelias.

Traukinių stotis Hua Hin Tailande

Traukinių stotis Hua Hin Tailande

Lėktuvų vidinių reisų maršrutus iš tam tikro oro uosto galite rasti angliškoje Vikipedijoje – tiesiog atsidarykite straipsnį apie tą oro uostą, jie atnaujinami dažnai. Jei jums reikia skristi konkrečiu maršrutu konkrečią darą, neverta ieškoti tvarkaraščio. Tiesiog paieškokite Skyscanner.com skrydžio tai datai. Gali būti, kad pasiūlys su persėdimu – bet gali būti, kad net taip apsimokės.

Sunkiausia su tarpmiestinių autobusų maršrutais. Kartais juos galima rasti autobusų stočių tinklapiuose. Praverčia kelionių tinklapiai ir kelionių vadovų knygos (“Lonely Planet” ir pan.) – tačiau tai tik preliminari informacija, nes ji dažnai būna pasenusi, maršrutai dažnai keičiasi. Kai kuriose šalyse ir regionuose galima rasti rimtas tarpmiestinių autobusų maršrutų svetaines ar internetines duomenų bazes, bet tai gana reta.

Programėlė Wikiroutes, rodanti kaip važiuoti viešuoju transportu įvairiusoe NVS miestuose, tarp jų Kazachijoje

Programėlė Wikiroutes, rodanti kaip važiuoti viešuoju transportu įvairiusoe NVS miestuose, tarp jų Kazachijoje

Su miesto autobusų maršrutais kiek paprasčiau. Kai kurių miestų schemas gali rasti internete, kitų – yra net stotelėse. Be to, kai kurių šalių autobusų maršršuati sudiegti į Google – pakanka į Google Maps įvesti iš kur į kur važiuoji bei kad pageidauji viešuoju transportu ir parodo, kaip nusigauti. Šalyse, kur Google nėra tiek pažengęs, yra veitinių alternatyvų – pvz. Kinijoje Baidu Maps, postsovietinėje erdvėje Wikiroutes ir pan. Kai kurie miestai turi savo nuosavas prorgamėles, parodančias geriausią būdą nusigauti viešuoju transportu – parsisiųskite. Visgi, tiek tarptautinių, tiek miesto autobusų maršrutai paprastai mažiausiai prieinami nekalbantiems (bent truputį) vietos kalba – net ant pačių autobusų jie dažniausiai parašyti tik vietos kalba (ypač sudėtinga, kai vietinis raštas – ne lotynų). Neretai vienintelis kelias – klausinėti vietinių, bet tai nepatogu, nes juk tam, kad paklaustum į kurį lipti, turėtum bent jau laukti toje stotelėje, o kas, jei ir to nežinai. Be to, visi autobusų grafikai – orientaciniai, nes kamščiai juos nuolat keičia.

Skurdoki namai State Tower papėdėje

Bankoko autobusas. Visi užrašai ant jo – tajų kalba ir tajų raštu

Su tramvajais, o ypač metro dar paprasčiau – jų linijos gali būti tik ten, kur yra bėgiai, tad jų gerokai mažiau, jos, būna, žymimos net paprastuose žemėlapiuose. Todėl jeigu mieste negyvensite ilgai ir neturite laiko gilintis į autobusų maršrutus, verta važiuoti metro – net jei galbūt autobusu būtų galima tiesiau ir nereiktų tiek eiti iki stotelės, metro vis tiek, tikėtina, bus greičiau, o, svarbiausia, parpasčiau. Laukti stotelėje neteks, nes metro važinėja kas kelias ar keliolika minučių. Kaip taisyklė, metro bei tramvajuose dažnesni ir angliški užrašai, stotelių pranešimai. Vienas metro minusas – važiuojama po žeme, tad negalima gerėtis vaizdais, todėl pirmą kartą tam tikrame mieste gali labiau norėtis važiuoti autobusu.

Metro planas. Nors metro planus, kuriuose paprastai nežymima kas viršuje ir tik schematiškai pabraižomos linijos, perkąsti gali prireikti laiko, jau perkandus, lengva prisiminti linijas

Metro planas. Nors metro planus, kuriuose paprastai nežymima kas viršuje ir tik schematiškai pabraižomos linijos, perkąsti gali prireikti laiko, jau perkandus, lengva prisiminti linijas

Kaip nuspirkti tarpmietsinį bilietą

Apsirūpinti bilietais trys pagrindiniai būdai – o kuris geriausias priklauso nuo šalies ir situacijos. Visada patogiausia bilietus pirkti kuo vėliau – bet kartais tai neapsimoka ar pavojinga, nes galite netilpti į transportą arba gali tekti mokėti kelis kartus brangiau.

*Pirkti iš namų internetu. Kai kuriose vietose viešojo transporto trūksta ir tai beveik būtina – pvz. Indijos geležinkeliuose – nes vietos gali pasibaigti prieš savaitę ar net mėnesį. Kitose šalyse pirkti iš anksto būtina tik pikiniu metu: pvz. penktadienį ar sekmadienį (kai “pajuda studentai”) ar per šventes. Taip pat iš anksto internetu beveik būtina pirkti daugelį lėktuvų skrydžių – ne todėl, kad bilietai baigtųsi, o todėl, kad jie sparčiai brangsta kuo labiau artėja išskridimo diena. Jei nėra būtina pirkti iš anksto, geriau ir nepirkti – turėsite daugiau galimybių keisti kelionės planus, jei kažkas pasikeis (pvz. susirgsite, atvyksite į stotį pusvalandžiu pavėlavę ar kažkoks miestas labai patiks ir norėsite pasilikti diena ilgiau).

Pietų Korėjoje važiuojant penktadienio vakare gavau bilietą į traukinį tik ant grindų ir tik su persėdimu. Vis tiek, aišku, įdomu - net ten buvo telefonų krovyklos, o priešais sėdėjęs vyras, paklausęs, iš kur aš, čia pat ėmė "gūglinti" Lietuvą. Korėjiečiai neįsivaizduoja gyvenimo be technologijų.

Pietų Korėjoje važiuojant penktadienio vakare gavau bilietą į traukinį tik ant grindų ir tik su persėdimu. Vis tiek, aišku, įdomu – net ten buvo telefonų krovyklos, o priešais sėdėjęs vyras, paklausęs, iš kur aš, čia pat ėmė “gūglinti” Lietuvą. Korėjiečiai neįsivaizduoja gyvenimo be technologijų.

*Pirkti stotyje / uoste / oro uoste. Galima iš anksto – pvz. išvakarėse – tai verta, kai norisi garantuotis, kad tikrai važiuosi tada, taip pat kai transportas yra retas (pvz. jei neišvyksi ryte, teks važiuoti vakare). Tačiau kai kuriose vietose net ir perkant prieš pat važiavimą bilietą galima ir reikia pirkti stotyje – pasistenkite išsiaiškinti, kad netektų lakstyti likus 5 min.

*Pirkti iš vairuotojo ar (jei yra) konduktoriaus. Tai galima ne visur bet, jei galima, ir jei nėra problemų su vietų trūkumu – pats patogiausias būdas. Tiesiog eini, perki ir važiuoji. Kai kur taip pirkti gali būti brangiau, nei stotyje, bet skirtumas paprastai mažas.

Konduktorius Turkijos Ankaros miesto autobuse. Algoms kylant ir vystantis technologijoms jų vis mažiau: keičia visokie bilietų automatai

Konduktorius Turkijos Ankaros miesto autobuse. Algoms kylant ir vystantis technologijoms jų vis mažiau: keičia visokie bilietų automatai

Prieš kelionę pasidomėkite, gal toje šalyje yra koks nors ilgalaikis bilietais. Pvz. Japonija turi “Japan Rail Pass”, kurio dėka dažnai keliaujant JR kompanijos traukiniais (ji ten – pagrindinė) galima gerokai sutaupyti. Tokius ilgalaikius bilietus reikia arba įsigyti iš namų (“Japan Rail Pass” pačioje Japonijoje neparduodamas), arba pirmą kelionės dieną – kitaip neapsimoėks.

Kaip nusipirkti miesto transporto bilietą

Miesto transporto bilietų sistemų – beveik tiek, kiek ir miestų. Visų pirma, prieš keliaujant į miestą parai ar ilgesniam laikui, verta pasižiūrėti, ar tame mieste nėra kokio ilgalaikio bilieto (dienos, 3 dienų, savaitės) ir pasvarstyti, ar neverta jo įsigyti. Nėra būtina pirkti bilieto visam buvimo mieste laikui – jei, tarkime, būsite mieste keturias dienas, galite tokį bilietą pirkti tik, tarkime, 2 dienoms, o kitas dienas vaikščioti pėsčias ir aplankyti vietas netoli viešbučio. Taip sutaupysite. Kartais ilgalaikiai miesto bilietai yra apjungiami į vieną pasiūlymą su kokia miesto kortele, kuri dar veikia ir kaip įvairių muziejų bilietas.

Stambulo viešojo transporto bilietų taisyklių fragmentas

Stambulo viešojo transporto bilietų taisyklių fragmentas

Jei mieste yra metro, ten dažnai galima įsigyti tiek ilgalaikius bilietus, tiek vienkartinius. Kitu atveju jie parduodami kioskuose, dar kitu – pas vairuotoją ar konduktorių. Dar kitu tiesiog metami į dėžutę pinigai. Kartais privaloma įsigyti miesto kortelę, pasipildyti ją pinigais ir, kas kartą lipant, priglausti. Kartais kaina fiksuota, kartais (ypač metro) priklauso nuo nuvažiuoto atstumo.

Japonijos traukinyje, kur įprasta nusnausti

Japonijos traukinyje, kur įprasta nusnausti

Įprasta, kad su metro bilietu įėjęs į stotelę, gali persėsti kiek nori kartų ir važinėti kaip nori ilgai, kol kažkurioje kitoje stotelėje neišeini. Tuo tarpu autobusų ar tramvajų bilietai būna dvejopi – vieni suteikia galimybę be priemokos persėsti (pvz. valandą ar dvi), kitur kiekvienam įlipimui reikia pirkti atskirą bilietą. Bet kuriuo atveju, keliauti su kuo mažiau persėdimų vis tiek apsimoka, nes kiekvienas persėdimas – tai sugaištas laikas.

Žodžiu, vieno aiškaus recepto nėra, ir miesto viešuoju transportu teks pasidomėti atskirai. Pasižiūrėkite, kad informacija būtų nauja – bilietų pirkimo tvarka, rūšys, o ypač kainos keičiasi be galo dažnai.

Viešojo transporto pokyčiai Šanchajuje

Viešojo transporto pokyčiai Šanchajuje

Kaip viešuoju transportu keliauti patogiau?

Kelionės viešuoju transportu nebūtinai yra neturtingų ar studentų užsiėmimas. Lietuvoje požiūris į viešąjį transportą ne visai teigiamas, bet daug šalių juo naudojasi ir milijonieriai, nes tai tiesiog yra greičiausias ir patogiausias būdas keliauti. Ypač greitieji traukiniai, metro, išvengiantys kamščių ir, kas be ko, lėktuvai.

Tačiau net ir lėtuosiuose traukiniuose, auobusuose ar tramvajuose galima pasigerinti savo būtį.

Neturėdamas rezervuotos vietos, Pietų Korėjos traukinyje sėdžiu ant žemės. Tai dažniausiai galima

Neturėdamas rezervuotos vietos, Pietų Korėjos traukinyje sėdžiu ant žemės. Tai dažniausiai galima ir nereikia bijoti to daryti.

Visų pirma, jei įmanoma, pirkite bilietą su rezervuotomis vietomis – ypač jei transportas ten neretai perpildytas. Geriausia prašyti vietos prie lango – dar ir pamatysite šalį. Pati geriausia vieta – pirmoje eilėje, kur dar matysite ką nors ir per priekinį langą. Jei autobusas dviaukštis, geriausi vaizdai – iš vietų antrajame aukšte priekyje.

Pasidomėkite traukinių klasėmis, jų kainų bei kokybės skirtumais – gal norėsite keliauti aukštesne klase, kur sėdynės bus platesnės, vietos kojoms daugiau, arba nakvosite dvivietėje kupė, o ne keturvietėje.

Traukinio verslo klasė Kinijos geležinkeliuose. Mokėti kelis kartus brangiau, mano nuomone, neverta - tačiau kartą išbandyti buvo įdomu, kad sužinoti, kokios paslaugos prieinamos šiandieninės Kinijos elitui. Darant šią nuotrauką, žmogus už mano nugaros užsidengė veidą.

Traukinio verslo klasė Kinijos geležinkeliuose. Mokėti kelis kartus brangiau, mano nuomone, neverta – tačiau kartą išbandyti buvo įdomu, kad sužinoti, kokios paslaugos prieinamos šiandieninės Kinijos elitui. Darant šią nuotrauką, žmogus už mano nugaros užsidengė veidą.

Pasidomėkite kuo skiriasi skirtingi to maršruto tarpmiestiniai autobusai – būna, pavyzdžiui, kad dalis autobusų pigesni, bet nekondicionuojami ir pan. Geresnieji tada vadinami “Liuksais”, “Pirmos klasės” ir pan. (bet tai gali būti tik apgaulingos reklaminės frazės).

Jei skrendate lėktuvu, nelabai reikia ką ir daryti – bus patogu, net ir pigiausiuose skrydžiuose gausite vietą ir t.t.

Pietų Korėjoje įprasta, kad autobusuose tėra trys sėdynės į plotį, vietos daug

Pietų Korėjoje įprasta, kad autobusuose tėra trys sėdynės į plotį, vietos daug

Jei važiuojate miesto viešuoju transportu, kur rezervuotis vietų neįmanoma, pasistenkite įlipti kuo ankstesnėje stotelėje – didesnė tikimybė, kad gausite atsisėsti. Metro, jei teka įlipti antroje ar trečioje stotelėje ir turiu laiko, o atstumas nuvažiuavimui yra didelis, kartais darau taip – pavažiuoju atgal iki pirmos stotelės, ir lipu ten. Taip garantuotai gaunu vietą sėstis, o atskiro bilieto pirkti nereikia.

Autobusai žvelgiant iš metro stotelės Bankoke

Autobusai žvelgiant iš metro stotelės Bankoke

Ar saugu keliauti viešuoju transportu?

Viešojo transporto saugumas priklauso nuo šalies. Dažniausiai taip keliauti yra saugu, nes aplinkui daug kitų žmonių, tad užpuolimo tikimybė maža (palyginus su, tarkime, autostopu, kai lieki vienas automobilyje su nepažįstamuoju).

Tačiau tam tikruose rajonuose, o ypač naktį gali būti neprošal viešojo transporto privengti: pasidomėkite šalimi, į kurią keliaujate. “Nesaugių” viešojo transporto zonų, linijų gausiausia Amerikoje ir Afrikoje, o Europoje, Azijoje ir Australijoje mažiau.

Kariai nueina keliu, kuriuo tuoj važiuos autobusas

Kenijoje Somalio pasienyje autobusai, važiuojantys iš Lamu miesto, visi išvažiuoja panašiu metu ir dalį kelio lydimi armijos – nes, būna, kelią puldinėja Somalio teroristai. Be to, keturiose vietose teko išlipti, rodyti pasus, o 200 km kelionė truko 7 val.

Paprastai metro ar tarpmiestinis viešasis transportas net ir nesaugiose šalyse būna pakenčiamas, o nesaugiausi miesto autobusai: nes į juos į lipti paprasčiau bet kam.

Dažniausias nusikaltimas viešajame transporte – kišenvagystė. Tai paprastai vyksta perpildytuose autobusuose, Brazilijoje taip bandė apvogti ir mane. Laikykite rankas ant kišenių, nieko nenešiokite užpakalinėse kišenėse ir pan.

Komentuoti
Straipsnio temos: , , , , , , , , , , , , , , , , , ,


Pinigai kelionėse – keitimas, bankomatai, kortelės

Pinigai kelionėse – keitimas, bankomatai, kortelės

| 5 komentarai

Kokią valiutą vežtis į kelionę? Kiek vežtis grynų pinigų, o kiek – mokėjimo kortelėje? Keistis Lietuvoje ar užsienyje? Kaip be jokių papildomų mokesčių išsikeisti pinigus ar išsigryninkti bankomate?

Klausimai paprasti tik iš pirmo žvilgsnio, ir dažnas čia padaro brangiai kainuojančių klaidų.

Gryni pinigai ir jų keitimas

Su grynais pinigais visame pasaulyje paprasčiausia: juos priima visada ir beveik visur.

Jei keliaujate į šalį, kurioje atsiskaitoma eurais, geriausia vežtis sumą, pakankamą bent jau keletui dienų ar savaičių, grynais eurais – ir su daugeliu toliau minimų problemų nesusidursite.

Jei keliaujate į šalį, kur valiuta nėra euras, grynus pinigus teks keisti į vietos valiutą. Liaudies išmintis sako, kad labiausiai apsimoka keisti valiutą jau užsienio šalyje: t. y. vežtis eurus, keistis ten.

Tačiau dėl visa ko patikrinkite ir valiutų kursus Lietuvoje: pagrindines bei aplinkinių šalių valiutas (ypač zlotus) Lietuvos valiutos keityklos kartais keičia gana neblogais kursais. Susiraskite internete oficialų tos valiutos kursą bei palyginkite, kaip smarkiai nuo jo nutolęs valiutos keityklos siūlomas kursas (kiek procentų).

Išsikeitę valiutą, skirtkite kelias minutes įsižiūrėti į banknotus. Ne dėl to, kad neprakištų padirbtų: tiesiog banknotai yra įdomus langas į tą šalį. Jų meniškam apipavidalinimui skiriama daug dėmesio, ant jų yra pavaizduotos svarbiausios šalies vietos ir didvyriai. Nuotraukoje - Kazachijos tengės

Išsikeitę valiutą, skirtkite kelias minutes įsižiūrėti į banknotus. Ne dėl to, kad neprakištų padirbtų: tiesiog banknotai yra įdomus langas į tą šalį. Jų meniškam apipavidalinimui skiriama daug dėmesio, ant jų yra pavaizduotos svarbiausios šalies vietos ir didvyriai. Nuotraukoje – Kazachijos tengės

Pagrindines valiutas galite išsikeisti visuose bankuose (JAV dolerius, Lenkijos zlotus). Mažiau populiarias valiutas siūlo specializuotos valiutos keityklos TopExchange, Currexprime. Tiesa, Lietuvos keityklos retai turi daug užsienio valiutos banknotų, be to, jos už keitimą taiko papildomą mokestį (be to, kad keičia dažniausiai negeru kursu). Jeigu, tarkime, išsikeistumėte 500 eurų, tai tas 1 ar 1,5 eurų mokestis būtų nedidelis – tačiau kadangi paprastai tos keityklos retesnėmis valiutomis turi tik, pavyzdžiui, 20 ar 30 eurų sumą, tai mokestis susidaro ženklus.

Tiesa, už itin mažos sumos keitimą mokesčio kia kurios keityklos neima. Be to, kai kurios keityklos siūlo geresniu kursu iškeisti eurus į užsienio monetas: kartą taip susirinkau porą maišelių metalinių zlotų ir grašių, ir viskas man Lenkijoje kainavo ~8% pigiau.

Jei visgi į užsienį išsivežėte eurus, visose šalyse rasite, kaip juos iškeisti į vietos valiutą. Tačiau jau nuo šalies priklauso, ar tai bus paprasta. Ypač daug valiutos keityklų šalyse, kur populiarūs grynieji pinigai, kur daug emigrantų, siunčiančių pinigus namo. Tačiau kai kuriose kitose šalyse valiutos keityklų itin mažai, jos dirba tik darbo dienomis ir pan.: vykstant į tokias šalis, vien jau dėl patogumo verta turėti su savimi bent kažkiek grynųjų pinigų, pasikeistų Lietuvoje, arba kredito kortelę, iš kurios patogu nusiimti pinigus.

Visose šalyse keityklų yra oro uoste bet ten valiutos kursas paprastai – labai prastas. Dažniausiai verta oro uoste išsikeisti nebent nedidelę sumą (pvz. nuvykimui į viešbutį ir laikui iki atsidarys valiutos keityklos), o daugiau keistis paskui. Panaši situacija ir pasieniuose. Prastoki kursai būna ir labiausiai turistinėse vietose (pvz. kurorte prie pajūrio promenados).

Šioje valiutos keitykloje Rumunijos lėjų pirkimo ir pardavimo skirtumas - vos 1%, o skirtumas iki oficialaus kurso dar mažesnis. Tokie geri kursai būdingi šalims, kur daug emigrantų, todėl ir daug keityklų.

Šioje valiutos keitykloje Rumunijos lėjų pirkimo ir pardavimo skirtumas – vos 1%, o skirtumas iki oficialaus kurso dar mažesnis. Tokie geri kursai būdingi šalims, kur daug emigrantų, todėl ir daug keityklų.

Prieš keisdami valiutą visuomet pasižiūrėkite į kursą, palyginkite kursus keliose keityklose. Taip pat nepamirškite paklausti, ar toje keitykloje netaikomi komisiniai – nes kursas gali būti geras, bet, pavyzdžiui, už pinigų keitimą taikomas 5 EUR mokestis, kas, jei keisitės nedidelę sumą, „sudegins“ daug jūsų pinigų.

Be to, nors Europoje gal atrodo kitaip, pagrindinė pasaulinė valiuta yra JAV doleris, o ne euras. Eurus irgi visur keičia – bet daugybėje ne Europos šalių euras keičiamas žymiai prastesniu kursu, nei JAV doleris. Gali net apsimokėti Lietuvoje išsikeisti eurus į dolerius ir vežtis į kelionę dolerius.

Valiutos keitykla Paragvajuje. Kursai - viršuje kairėje.

Valiutos keitykla Paragvajuje. Kursai – viršuje kairėje. JAV doleriai superkami po 5980, parduodami po 6020. Skirtumas – vos 0,7%. Eurai superkami po 6635, parduodami po 6955. Skirtumas – 4,6%. Kitose Paragvajaus keityklose eurų pirkimo/pardavimo kainų skirtumas buvo dar didesnis, net ir 13%, o dolerių – visuomet nedidelis.

Geriausia į užsienį vežtis naujus, nesutrintus eurų ar dolerių banknotus: yra šalių, kur tai, kas yra normalus banknotas Lietuvoje, vietiniai atsisako keisti (pavyzdžiui, Kenijoje atsisako keisti senus dolerius, Turkijoje atsisakė iškeisti suteptą euro bankontą).

Kartais vietiniai prekijai sutiks iš jūsų paimti eurus, nors euras toje šalyje ir nebūtų galiojanti valiuta. Tačiau beveik visuomet jie tai darys prastesniu kursu, nei gatumėte eurus išsikeitęs keitykloje, todėl taip mokėti neapsimoka. Pvz. Bulgarijoje už parkingą taip teko susimokėti net dvigubai blogesniu kursu, nei tikrasis – deja, buvome priversti, nes neturėjome vietos valiutos.

Kartais jums gali atrodyti, kad blogas kursas ar komisiniai nieko tokio – juk sumos nedidelės. Tačiau pagalvokite – jei kelionėje iš viso išleidžiate 1000 eurų, tai, tarkime, vos 2% prastesnis kursas jau reiškia 40 prarastų eurų.

Beje, yra šalių (nedaug ir jos keičiasi), kur kursas skirtingose keityklose gali skirtis net kelis kartus. Paprastai taip būna, kai valdžia nustato oficialų kursą, kuris neatitinka rinkos sąlygų – tai žmonės (“neoficialios keityklos”) keičia net ir dvigubai geresniu kursu. Tada išeina, kad keičiant oficialiu kursu šalis atrodo labai brangi, o neoficialiu – pigi.

Bankomatai ir jų mokesčiai

Populiari alternatyva valiutos keitykloms – išsiimti pinigus iš kortelės bankomate. Tačiau tai reikia daryti atsargiai, mat visi bankai laukte laukia, kol galės jus apkrauti įvairias mokesčiais. Jei labai nepasiseks, galite prarasti net 10% ir daugiau išimamos sumos! O to būtumėte išvengę, jei būtumėte pasinaudoję gretimu bankomatu ar tiesiog nuspaudę kitą mygtuką. Štai kokie mokesčiai ir kaip jų išvengti:

Eilutė prie bankomato

Eilutė prie bankomato

*Jūsų banko pinigų gryninimo mokestis. Bankas, išdavęs jūsų kortelę, paims tam tikrą procentą nuo išgryninamų pinigų. Išeitis – kortelės, kur bent kažkiek pinigų per mėnesį galima išgryninti nemokamai, pvz. „Revolut“. Deja, nėra tokios kortelės, su kuria galėtumėte nemokamai išsigryninti bet kiek pinigų.

*Banko, kuris valdo bankomatą, mokestis. Šis mokestis priklauso nuo bankomato. Vienuose bankomatuose jo nėra išvis, kituose jis beprotiškai didžiulis (fiksuotas mokestis, pvz. 10 EUR, arba procentinis mokestis, pvz. 2,5% ar 5% nuo visos sumos). Visada verta ieškoti bankomatų, kur šio mokesčio nėra: tokių daugiau mažiau turistinėse vietose. Deja, kai kuriose šalyse visi bankomatai yra apmokestinti (pvz. Tailande): į tokias šalis verta vežtis grynus pinigus arba, jei bankomato mokestis fiksuotas, kuo daugiau pinigų nusiimti per vieną kartą. Didesnė tikimybė, kad mokestis bus mažesnis bankomate banko skyriuje, nei bankomate kur nors turistinėje vietoje.

Koks mokestis bus taikomas, bankomatai paprastai informuoja. Bankomatas čia informuoja, kad taikys 2,5% mokestį. Neišsigryninome: visai šalia buvo bankomatas, kuris mokesčio netaikė. Daugelyje šalių tokių nemažai.

Koks mokestis bus taikomas, bankomatai paprastai informuoja. Bankomatas čia informuoja, kad taikys 2,5% mokestį. Neišsigryninome: visai šalia buvo bankomatas, kuris mokesčio netaikė. Daugelyje šalių tokių nemažai.

*Prastas valiutos keitimo kursas. Jei pinigus išsiimate ne ta valiuta, kuria yra jūsų sąskaita banke (t. y. paprastai – ne eurais) tai valiutą reikės visų pirma „virtualiai“ iškeisti į vietos valiutą. Dauguma bankomatų prieš išduodami pinigus paklaus, ar norite, kad keitimą atliktų bankas – bankomato šeimininkas (t. y. Kad nuo jūsų pinigus nurašytų eurais), ar kad keitimą atliktų jūsų bankas (t. y. Pinigus jau nurašytų vietos valiuta). Klausimas gali būti įvairiai „susuktas“, bet esmė ta pati. Dažniausiai apsimoka rinktis, kad keistų jūsų bankas, nes vietos bankų kursai būna blogi (galite prarasti ir 5%, 7% pinigų vien dėl kurso). O ypač gerai, jei jūsų bankas keičia valiutą oficialiu kursu – pvz. oficialiu kursu keičia „Revolut“, „N26“.

Bankomatas, kaip daugelis, siūlo iškeisti valiutą savo kursu - be to,  kad tas kursas neidealus, už keitimą dar paimtų net 5,5% nuo visos sumos moekstį. Kas be ko, keitimo būtina atsisakyti - pinigai vis tiek bus pakeisti, tik keitimą atliks jūsų bankas kurio sąlygos geresnės.

Bankomatas, kaip daugelis, siūlo iškeisti valiutą savo kursu – be to, kad tas kursas neidealus, už keitimą dar paimtų net 5,5% nuo visos sumos moekstį. Kas be ko, keitimo būtina atsisakyti – pinigai vis tiek bus pakeisti, tik keitimą atliks jūsų bankas kurio sąlygos geresnės. Šiuo atveju, norėdamas, kad pinigų bankomatas nekeistų iš svarų (kuriais yra manos sąskaita) į liras, rekia pasirinkti “Reflect as TL”

Kad viską suprastumėte teisingai, visų pirma bankomate pasirinkite jums suprantamą kalbą (jei mokate angliškai, anglų k. bus daugelyje pasaulio bankomatų).

Atsiskaitymas mokėjimo kortele

Galimybės atsiskaityti mokėjimo kortele pasaulyje varijuoja be galo smarkiai. Kai kuriose šalyse jas priima beveik visur (daugiausiai tai – Vakarų šalys). Kitose šalyse – kaip kur (pvz. tik prabangiose vietose), dar kitose – beveik niekur. Yra šalių, kaip Kinija ar Iranas, kur plačiai priimamos vietinės kredito kortelės, bet ne tarptautinės.

Maža to, pamėginus atsiskaityti kredito kortele šalyse, kur tai mažiau įprasta, nuolat tenka susidurti su pasakymais „Aparatas neveikia“, „Perkate už per mažą sumą“, „Kažkodėl nenuskaito kortelės – duokite kitą“ ir panašiais. Kaip taisyklė, anksčiau ar vėliau tokias frazes išgirsi, kai to nenorėsi labiausiai: užsukęs į degalinę papildyti ištuštėjusį baką, atkeliavęs naktį į viešbutį po ilgo vairavimo ir pan.

Taip pat, atsiskaitymai kortelėmis kai kur (mažai kur) yra apmokestinti arba daroma atvirkščiai – taikoma nuolaida mokant grynais.

Be to, ne vienam pažįstamam po atsiskaitymų užsienyje mokėjimo kortele pavogė mokėjimo kortelės duomenis, apgavikai nurašė pinigus. Nors bankai šias operacijas sustabdė, rezultatai nemalonūs: papildomi rūpesčiai, užblokuota kortelė. O kas, jei žmogus būtų turėjęs visus pinigus toje kortelėje ir neturėtų jų grynais?

Taigi, keliaudamas į užsienį, ypač egzotiškas šalis, vengiu atsiskaitinėti kredito kortele – tai yra nebent „atsarginis planas“ jei nebeliktų grynųjų, o ne atvirkščiai. Tiesa, Vakarų šalyse atsiskaityti mokėjimo kortelėmis patogu ir paprasta – tačiau kitur, nors ir įmanoma, prisirišimas prie mokėjimo kortelės yra tik bereikalingas kelionės apsisunkinimas. Jei jau norite remtis mokėjimo kortelėmis, geriausia turėkite jų bent kelias ir laikykite atskirai: bus vietų, kur be logiškų paaiškinimų vienos ar kitos neims, be to, gali kilti su konkrečia kortele bėdų (pvz. pamesite, “praris” bankomatas ir pan.).

Šie bankomatai prarijo mūsų kortelę. Laimė, greta buvo bankas - kreipėmės ten, kortelę grąžino, bet nurašė pinigus. Teko ilgai ir nuobodžiai aiškintis.

Šie bankomatai prarijo mūsų kortelę. Laimė, greta buvo bankas – kreipėmės ten, kortelę grąžino, bet nurašė pinigus. Teko ilgai ir nuobodžiai aiškintis. Viskas baigėsi gerai.

Tiesa, yra vietų, kur mokėjimo (neretai ir kredito) kortelės faktiškai privalomos. Viena tokių – autonuoma. Nevakarų šalyse, kaip Ukrainoje ar Libane, dar būna, kad užstatą už automobilį paima grynais, tačiau Vakarų šalyse – tik kortele, išduota vairuotojo vardu. JAV mokėjimo kortelės dažnai privalomos net viešbučiuose (irgi užstatui). Todėl kredito kortelę kelionėje gerai turėti, net jei ja ir neplanuojate naudotis, ir turėti joje sąskaitoje pinigų / neišnaudotą kreditą. Be to, tai tarnaus ir kaip atsarginiai pinigai ištikus nenumatytam atvejui (ligai, dėl pavėlavimo į lėktuvą prisiėjus pirkti naujus bilietus ir pan.).

Be to, atsiskaitymas tiesiogiai kortele, palyginus su pinigų gryninimu bankomate, turi ir esminį privalumą: mažesni mokesčiai. Tiesa, jūsų vis tiek gali klausti, kurio banko kursu keisti valiutą – rinkitės tą, kuris apsimoka labiau, paprastai – jūsų „namų“ banko.

Beje, jei naudositės mokėjimo kortele kai kuriose šalyse – privalote apie tai iš anksto informuoti savo banką, kitaip jis, galvodamas, kad kortelės duomenis iš jūsų pavogė, pirkimus blokuos. Tarp tokių šalių – ne tik trečiasis pasaulis, bet ir, tarkime, JAV.

Komentarai
Straipsnio temos: , , , , , , , , , , , , , ,


Ką imti į kelionę? Daiktų sąrašas ir patarimai

Ką imti į kelionę? Daiktų sąrašas ir patarimai

| 7 komentarai

Bagažas lengvai gali sugadinti kelionę. Ne tik, jei neįsidėsite svarbaus daikto, bet jei ir susidėsite per daug daiktų: juk teks viską ilgai krautis, tampyti, o aviakompanijos dar gali pritaikyti ir didelius mokesčius.

Todėl labai svarbu susidėti tuos – ir tik tuos – daiktus, kurių tikrai reikia.

Per keliones į daugiau nei 100 šalių ištobulinau sistemą, kokie daiktai kada reikalingi. Viską esu susirašęs į vieną vietą ir kas kartą prieš kelionę tiesiog perbėgu tą sąrašą akimis – taip įsitikinu, kad nieko nepamiršau, o daiktų susikrovimas net į 2 mėnesių kelionę teužtrunka valandą-dvi.

Nuo tada, kai kraunuosi daiktus taip, nieko svarbaus nesu pamiršęs, o viso mano bagažo svoris daugelyje kelionių ~5 kg.

Pilnas mano į kelionę imamų daiktų sąrašas – žemiau. Jei keliaujate dažniau nei kartą į metus – susidarykite tokį sąrašą ir jūs.

Susikrovimui paruošti daiktai ant stalo

Susikrovimui paruošti daiktai ant stalo. Patogiausia pirma daiktus susidėti matomoje vietoje, o paskui, patikrinus pagal sąrašą, ar nieko netrūksta, jau skirstyti po kišenes, kuprinę, lagaminą.


Būtiniausi kelionėje dalykai

Nepaėmus šito, kelionė gali žlugti ar pasidaryti žymiai sudėtingesnė.

*Pasas. Svarbu, kad jame būtų viza, jei reikia.
*Piniginė su reikiamu kiekiu pinigų ir kortelėmis. Dalį pinigų laikau paskirstęs kitur, kad, vagystės atveju, neprarasčiau visko. Piniginėje laikau ir Asmens tapatybės kortelę – du asmens dokumentai gali praversti vieną pametus.
*Mobilusis telefonas. Jame įsirašau kelionės šalies žemėlapius (kad būtų pasiekiami be interneto), taip pat e-knygas apie tą šalį ir viešbučių bei autonuomos rezervacijas, instaliuoju svarbiausių kalbos žodžių, valiutų kursų keitimo programėles – nereikia sunkių popierių.

Svarbiausi daiktai pasiimti į kelionę: piniginė, pasas, mobilusis telefonas

Svarbiausi daiktai pasiimti į kelionę: piniginė, pasas, mobilusis telefonas

*Kelionės bilietai (pvz. lėktuvo) ir įlaipinimo talonai. Paprastai dėl visa ko dar atsispausdinu.
*Išorinis akumuliatorius (powerbank). Nes telefonas, būna, išsikrauna netinkamiausiu metu – o kai ten tiek svarbių duomenų, negaliu to leisti. Be to, jo dėka, galiu naudotis telefonu ilguose skrydžiuose, kitą dieną po skrydžio. Mano akumuliatorius taip pat turi žibintuvėlio funkciją.

Išorinis akumuliatorius su žibintuvėliu (kairėje), kroviklis (viršuje dešinėje), abiems tinkamas laidas ir adapteris (jei šalyje jo reikia). Visa tai nuolat būna mano kišenėje.

Išorinis akumuliatorius su žibintuvėliu (kairėje), kroviklis (viršuje dešinėje), abiems tinkamas laidas ir adapteris (jei šalyje jo reikia). Visa tai nuolat būna mano kišenėje.

*Kroviklis. Vienas bendras viskam, su keturiais laidais – galiu vienu metu krauti savo, žmonos telefonus, išorinį akumuliatorių, išmanųjį laikrodį, fotoaparatą.

Kroviklis su keturiomis angomis, galintis krauti iki 4 aparatų vienu metu

Kroviklis su keturiomis angomis, galintis krauti iki 4 aparatų vienu metu


Kiti pagrindiniai daiktai, kuriuos visada imu į keliones

Šitie daiktai visada yra mano kuprinėje ar kitur – bet kiti žmonės galbūt gali apsieiti ir be jų. Nors daiktų atrodo daug, daugelis jų – labai maži.

*Išmanusis laikrodis ant rankos. Turi kompaso funkciją, GPS, skaičiuoja žingsnius ir kt.
*Gėrimų atidarytuvas (ant raktų pakabuko). Kai kuriose šalyse įprasta pardavinėti neatidarytus stiklinius butelius (pvz. Afrikoje).
*Sulankstomas metras (ant raktų pakabuko). Tikrai ne kartą teko matuoti ilgius, atstumus (pvz. bagažo skersmenį ir pan.).

Kiekvieną daiktą reikia išnaudoti, tad mano raktų pakabukai nėra tik raktų pakabukai. Stengiuosi, kad kiekvienas atliktų ir reikalingą funkciją. Iš dešinės į kairę: parduotuvių vėžimėlių išėmėjas, atidarytuvas, metras.

Kiekvieną daiktą reikia išnaudoti, tad mano raktų pakabukai nėra tik raktų pakabukai. Stengiuosi, kad kiekvienas atliktų ir reikalingą funkciją. Iš dešinės į kairę: parduotuvių vėžimėlių išėmėjas, atidarytuvas, metras.

*Objektyvo valiklis (Lenspen). Nes nešvarus objektyvas gadina nuotraukas (net telefono), o servetėlės taip jo nenuvalo.
*Akinių valikliai. Nes nešvarūs akiniai gadina vaizdą (įskaitant akinius nuo saulės).

Akinių servetėlės, juodi akiniai (uždedami ant kitų akinių). akinių valiklis ir objektyvo valiklis

Akinių servetėlės, juodi akiniai (uždedami ant kitų akinių). akinių valiklis ir objektyvo valiklis

*Automobilinis kroviklis – imu, jeigu kelionėje nuomojuosi automobilį. Jis leidžia krauti telefoną važiuojant automobiliu, o tai labai svarbu, jei naudojiesi telefono GPS – greitai išsikrauna. Kroviklis su 2-3 pakrovimo angom: vienu metu galima krauti kelis daiktus.
*Vaistai. Svarbiausi: nuo viduriavimo, nuo skausmo ir nuo temperatūros – tai, ko gali prireikti staiga (naktį, užmiestyje). Kitką gali įsigyti vietoje (jei nekeliaujate “už civilizacijos”).
*Maistas į lėktuvą – jeigu lėktuve neįeina maitinimas, pasiimu kokių bulvių traškučių, kad nealkti ir nemokėti brangiai, bei guminukų desertui. Kadangi šį maistą suvalgysite dar kelionės į priekį metu, jo nereikės tąsytis paskui.
*Du maišeliai. Vienas, iš pradžių pilnas, skirtas švariems apatiniams rūbams, kitas, iš pradžių tuščias – nešvariems.
*Dezinfekcinis skystis rankoms. Nes ne visada įmanoma prieš valgį gerai nusiplauti rankas.
*Dantų šepetėlis, pasta, muiliukas. Imu tada, jei keliauju į šalį, kur, tikėtina, viešbučiuose nebus, arba nakvosiu ne viešbučiuose.

Higienos reikmenys

Higienos reikmenys

*Vienkartinių nosinaičių pakelis. Tarnauja ir kaip servetėlės ir, iš bėdos, tualetinis popierius.
*Tušinukas ir lapeliai/knygelė. Dar yra atvejų, kai užrašyti telefono ekrane nepakanka: pvz. norint užrašyti kam nors savo vardą, viešbučio adresą ar pan.
*Elektroninio parašo įrenginys. Į jį įdėjus asmens tapatybės kortelę galima iš bet kurios vietos pasirašyti bet kokį dokumentą, ir tas parašas oficialiai galioja. Užsienyje ir dirbu, man to reikia.
*USB atmintinė. Turiu svarbiausių failų kopijas bei persirašau į ją nuotraukas kelionės metu, kad nesunyktų (tarkime, dėl gedimo ar vagystės).
*Mobiliojo telefono SIM kortelės atidariklis. Vienas naujausių ir smulkiausių daiktų sąraše: dabartinio telefono SIM kortelės dėklas neatsidaro paprastai, o kelionių metu dažnai nusiperku vietines SIM korteles.
*Atminties kortelių skaitytuvas. Nuskaito informaciją iš fotoaparato atminties kortelės ir gali ją rodyti telefone ar kompiuteryje, perrašyti.
*USB-C / USB adapteris. Įgalina prijungti USB atmintinę ir kitką prie mobiliojo telefono.
*Ausinės. Filmams, muzikai, kalbos mokymuisi kai aplink daug žmonių. Keliaujant dviese, imu dvigubas ausines: tas pats girdisi ir man, ir žmonai.

Daiktų atrodo daug, bet vietos jie užima be galo mažai. Iš kairės į dešinę: e-parašo įrenginys, kortelių skaitytuvas, klaviatūros prijungiklis, USB-C / USB adapteris, SIM kortelės išėmėjas, ausinės, ausinių daliklis (leidžiantis dviems žmonėms savo ausinėmis klausyti to paties). Viskas telpa į vieną nedidelę kišenę, nors, patogumo dėlei, paprastai paskirstau šiuos daiktus po dvi kišenes.

Daiktų atrodo daug, bet vietos jie užima be galo mažai. Iš kairės į dešinę: e-parašo įrenginys, kortelių skaitytuvas, klaviatūros prijungiklis, USB-C / USB adapteris, SIM kortelės išėmėjas, ausinės, ausinių daliklis (leidžiantis dviems žmonėms savo ausinėmis klausyti to paties). Viskas telpa į vieną nedidelę kišenę, nors, patogumo dėlei, paprastai paskirstau šiuos daiktus po dvi kišenes.

*Fotoaparatas. Šiais laikais daugybei žmonių jis nėra būtinas, pakanka mobiliojo telefono – bet kadangi aš naudoju nuotraukas savo tinklapiams ir reikia profesionalesnės kokybės, naudoju fotoaparatą.
*Mobiliojo telefono Bluetooth klaviatūra. Jos dėka telefonas man tarnauja beveik kaip kompiuteris, galiu greitai parašyti el. laiškus ir kt. Aktualu, jei reikia kelionių metu dirbti, daug rašyti.


Drabužiai

Drabužių imu labai mažai. Dažna pradedančių keliautojų klaida: susikrauti rūbų visiems gyvenimo atvejams, arba imti šiltus rūbus ir batus vien tam, kad nuvažiuoti Lietuvoje į oro uostą, kai skrendama į šiltus kraštus.

Aš darau kitaip. Pasižiūriu, koks klimatas šalyje, ir įsidedu rūbus tik tokiam orui (iš labai didelės bėdos juk būtų galima nusipirkti – bet dar niekad neprireikė). Skrisdamas į šiltus kraštus šiltų rūbų neimu net kai Lietuvoje žiema: verčiau tiesiog važiuodamas į oro uostą susirengiu daug rūbų iš karto. Pavyzdžiui, daug sluoksnių marškinėlių. Vietoje šiltų batų – aunuosi kad ir basutes, tačiau apsiaunu 3 ar 6 kojinių sluoksnius. Tada lėktuve daug ką nusirengiu, o nusirengtus rūbus vėliau naudoju atskirai kaip švarius, nes jie nespėja susitepti (pvz. neapatinės ir neviršutinės kojinės, neapatiniai marškinėliai).

Papildomi drabužiai ir nešiojami daiktai, kuriuos turiu kišenėse ar kuprinėje:

*Plačiabrylė minkšta skrybėlė. Dengia ir nuo saulės, ir visai pakankamai nuo lietaus – nereikia skėčio.
*Gėrimo buteliuko nešyklė, permetama per petį. Labai patogu žygiuose po gamtą ar ir miestus. Keista, kad toks daiktas neišpopuliarėjo ir dažniau parduodamas tik Lotynų Amerikoje.

Plačiabrylė skrybėlė (kairėje) ir gėrimo nešyklė

Plačiabrylė skrybėlė (kairėje) ir gėrimo nešyklė

*Tamsūs stiklai, uždedami ant akinių (paverčia eilinius akinius akiniais nuo saulės). Jeigu nenešiojate akinių, tada jums tiesiog reikia įsidėti akinius nuo saulės, bent jau jei keliaujate į saulėtas šalis.
*Atsarginiai akiniai. Jei nešiojate akinius – būtina, nes jei suluš/suduš kelionė bus gerokai sugadinta.
*Kojinės (kiek nesusimaunu iš karto).
*Kelnaitės (kiekis priklausomai nuo kelionės trukmės, tačiau ilgesnėse galima ir išsiskalbti).
*Slaptos dėtuvės. Keliaujant į nesaugias šalis, verta įsigyti dėtuvių, kad būtų galima brangiausius dalykus (pinigus, pasą) laikyti po rūbais ir kitose sunkiai pasiakiamose vietose.


Papildomi daiktai į ilgas išvykas (mėnuo ir pan.)

Šiuos daiktus imu į ilgas “skaitemeninio klajoklio” keliones, kuriose turiu ir daug dirbti. Be to, tokiose kelionėse ilgesniam laikui apsistoju vienoje vietoje, todėl nereikia tąsyti tiek daiktų su savimi (tik iki stoties ar išnuomoto auromobilio ir atgal). Jeigu keliaudami nuolat nedirbate – neimkite šių daiktų.

*Nešiojamas kompiuteris darbui. Taip pat galima naudoti žiūrėti filmams ir kt. Kartu su kompiuteriu paimu:
*Kompiuterio pelė ir pelės kilimėlis. Nes dirbti be pelės ne tas pats, o optinė pelė veikia ne ant visų paviršių.
*HDMI kabelis. Leidžia prijungti kompiuterį prie televizoriaus viešbučiuose ar butuose, naudoti jį kaip monitorių (pvz. filmams žiūrėti).
*Išorinė kolonėlė. Nešiojamo kompiuterio garsumo nepakanka, kad naudotumeis juo ten, kur didelis garsas. O mano išorinė kolonėlė pakankama net paskaitoms.
*TV tiuneris ir mini antena. Leidžia žiūrėti vietinę televiziją be televizoriaus. Praverčia, tarkime, per svarbius sporto čempionatus.

TV tiuneris, kišamas į kompiuterio USB jungtį, ir mini-antena: tiek pakanka, kad bet kur žiūrėtumėte vietinę televiziją per kompiuterį. Kad ir mašinoje.

TV tiuneris, kišamas į kompiuterio USB jungtį, ir mini-antena: tiek pakanka, kad bet kur žiūrėtumėte vietinę televiziją per kompiuterį. Kad ir mašinoje.

*Kroviklis-ilgintuvas-adapteris (vietoje daugelio jungčių kroviklio). Vienu metu gali krauti daug technikos. Ypač aktualu, kai viešbučiuose trūksta rozečių ir norisi viską palikti nakčiai krautis.

Kroviklis-ilgintuvas-adapteris su 4 rozetėmis, talpinančiomis visų rūšių kištukus, bei keturiom USB pakrovimo angom

Kroviklis-ilgintuvas-adapteris su 4 rozetėmis, talpinančiomis visų rūšių kištukus, bei keturiom USB pakrovimo angom


Kur viską susidėti? (lagaminas, kuprinė, kišenės)

Visų pirma, mano drabužiai visuomet – su daug kišenių (kelnės, liemenės, švarkai, marškinėliai). Labai patogu išskirstyti daug svarbiausių daiktų po kišenes – jie lengvai pasiekiami visur, jų niekada nepalieku ir žinau tiksliai kurioje kišenėje kas: pasas, telefonas, krovikliai, raktai, bilietai ir t.t. Be to, kišenių turinio niekas nei matuoja, nei sveria net pigių skrydžių oro bendrovėse – taigi, gali nemokamai gabenti daugiau bagažo. Absoliučiai visus daiktus, kuriuos vežiojuosi į trumpas ar vidutinės trukmės keliones, galiu susidėti į savo rūbus ir neimti jokios kuprinės ar lagamino – tiesa, taip nedarau, nes nėra reikalo, tarkime, tampyti su savimi kišenėse atsarginių kojinių.

Kiekvienas mano rūbas turi kišenių - čia ir kelnės, ir švarkas, ir liemenė. Paprastai kišenių kiek mažiau, tačiau, per visus rūbus, susidaro keliolika įvairių dydžių. Sudėtingiau tik karštuose kraštuose

Kiekvienas mano rūbas turi kišenių – čia ir kelnės, ir švarkas, ir liemenė. Paprastai kišenių kiek mažiau, tačiau, per visus rūbus, susidaro keliolika įvairių dydžių. Sudėtingiau tik karštuose kraštuose, bet liemenė ir kelnės lieka ir ten

Mano žmona nemėgsta kišenių, todėl nešiojasi bent jau nedidelį rankinuką, kur turi daiktus, reikalingus 'po ranka'

Mano žmona nemėgsta kišenių, todėl nešiojasi bent jau nedidelį rankinuką, kur turi daiktus, reikalingus ‘po ranka’

Taigi, daugumą to, kas netelpa arba nėra reikalo susidėti į kišenes, nešioju kuprinėje. Jei tenka daug vaikščioti pėsčiam, stengiuosi, kad kuprinės svoris neviršytų 4 kg – nenuspaudžia pečių. Kuprinę nešiojuosi su savimi tik kai nesu apsistojęs viešbutyje (pvz. ryte atvykau į miestą, o vakare išvyksiu) ir nesu išsinuomavęs automobilio – kitu atveju palieku kuprinę viešbutyje ar automobilio bagažinėje, o kas reikalinga “po ranka” – nešioju kišenėse.

Jei vežuosi nešiojamą kompiuterį, kuprinės svoris būna ~7 kg, tačiau tokiose kelionėse stengiuosi visų pirma nueiti į viešbutį ir pasidėti daiktus, arba daiktus laikau nuomotame automobilyje.

Aš su didžiausia iš kuprinių, kurias dar imu į kelionę, su nešiojamuoju kompiuteriu ir visa jo įranga

Aš su didžiausia iš kuprinių, kurias dar imu į kelionę, su nešiojamuoju kompiuteriu ir visa jo įranga

Skrisdamas lėktuvu kuprinę imu į saloną. Dažnai oficiali rankinio bagažo svorio riba yra 8 kg (kai kur – 5 ar 10 kg), tačiau kuprinių paprastai aviakompanijos nesveria tad ribojimas “įspėjamasis” (tiesa, yra avialinijų, kurios sveria). Taip pat svarbu, kad kuprinė nebūtų pernelyg didelė, kad neviršytų aviakompanijos nemokamo rankinio bagažo ribų. Daugelis aviakompanijų be kuprinės leidžia į orlaivio saloną pasiimti atskirą maišą ar rankinuką, kurį vadina “asmeniniu daiktu”. Jis ypač praverčia grįžtant atgal ką nors nusipirkus. Nedidelė ar vidutinio dydžio kuprinė irgi gali būti laikoma “asmeniniu daiktu” – taigi, net jei oficialiai aviakompanija leidžia vežtis tik vieną rankinio bagažo vienetą, dažniausiai realybėje galima paimti dvi tokias kuprines ar net tokią kuprinę ir nedidelį lagaminą.

Mano kuprinė, į kurią telpa viskas (jei reikia, ir nešiojamas kompiuteris su visa įranga). Niekada neimu ir netgi neturiu didesnės kuprinės.

Mano kuprinė, į kurią telpa viskas (jei reikia, ir nešiojamas kompiuteris su visa įranga). Niekada neimu ir netgi neturiu didesnės kuprinės. Tokio dydžio kuprinę aviakompanijos dažniausiai laiko ne ‘rankiniu bagažu, o ‘asmeniniu daiktu’ – ir leidžia man be šios kuprinės be papildomo mokesčio pasiimti kitą tokią pat, arba maišą, arba net nedidelį lagaminą!

Lagaminą imu tik į ilgas keliones arba jei planuoju daug pirkti (pvz. vykdamas į pigias šalis). Neimu lagamino, jei aviakompanija už jį reikalauja primokėti papildomai – neverta; viskas, ko tikrai reikia, telpa ir į kuprinę bei kišenes. Visi mano lagaminai – tik su ratukais, kad galėčiau stumti ar traukti. Taip pat geriausia turėti kuo didesnį lagaminą – maksimalų, kokį leidžia aviakompanija. Net jeigu į priekį neprikrausite pilno, galbūt ką nors nusipirksite kelionės metu. Be to, patogu, kai lagamine lieka laisvos vietos – galima geriau paskirstyti daiktus.

Dešinėje - mano pagrindinis lagaminas, kurį įsigijau Tailande.

Dešinėje – mano pagrindinis lagaminas, kurį įsigijau Tailande. Dydis artimas maksimaliam, įprastam aviakompanijose. Kairėje esantį lagaminą galima paimti į orlaivio saloną, bet tokiu atveju verčiau vežu kuprinę.


Papildomi daiktai į keliones automobiliu

Jei važiuoju savo automobiliu iš Lietuvos, daugelis ribojimų daiktams nebegalioja. Galima susidėti kiek nori drabužių ir pan. – nėra nei aviakompanijų limitų, nei poreikio kada nors viską tąsyti ant kupros. Tad čia rašau nebe kokių daiktų užtenka, tačiau kokius daiktus, apie kuriuos galbūt nė nepagalvojote, verta paimti papildomai.

*Inverteris. Leidžia prijungti kompiuterį į automobilinį elektros lizą, dirbti automobilyje.
*Sulankstoma kėdė. Kartais viešbučiuose trūksta kėdžių. Be to, ant tokios kėdės gali piknikauti ir lauke, pasistatyti kur gražus vaizdas ir pan. Turiu kėdutę, kuri tarnauja ir kaip kuprinė.

Kuprinė-kėdė

Kuprinė-kėdė

Be to, į automobilį greta įprasto lagamino ar kuprinės įsidedu ir įrankių dėžes, kurias naudoju įvairioms smulkmenoms susidėti. Namie jos tarnauja tarsi spintelės, tačiau jas paprasta nusinešti į automobilį. Apsistojus kur ilgesniam laikui, pakanka parsinešti tas dėžes į viešbutį ar butą ir jau turėsi daiktų visiems gyvenimo atvejams (pvz. baterijų, įrankių). Aišku, jei keliaujate intensyviai, apsistojate trumpai skirtingose vietose, to imti nebūtina.

Įrankių dėžė su į kelionę automobiliu imamais daiktais

Įrankių dėžė su į kelionę automobiliu imamais daiktais


Kokius daiktus ilgainiui į kelionę nustojau vežtis

Keičiantis technologijoms ir mano poreikiams, atsiranda naujų reikalingų daiktų, o kiti daiktai tampa nebereikalingi. Jeigu atsitinka taip, kad kažkokio daikto pritrūkstu, kelionių daiktų sąrašą papildau ir į kitą kelionę jį jau imu. Taip pat grįžęs iš kelionės, išsikraudamas daiktus, permąstau: ko kelionėje nepanaudojau? Jei nepanaudojau, ypač ne pirmoje kelionėje, ar panaudojau tik kartą, ir tai sunkus daiktas – gal verta jį išbraukti.

Anksčiau vežiodavausi ir šiuos daiktus, bet dabar jie mano bagaže atsiduria vis rečiau:
*Kelionių knygos. Jas naudoju, bet e-forma: įsirašau į telefoną – daug lengviau. Tuo tarpu knygų, nesusijusių su šalimi, į kurią keliauju, niekad nesivažiojau: kol yra kelionė, įdomiau paskaityti ką nors apie tą šalį.

Tik dalis mano kelionių knygų lentynos. Dabar dažniau iš jos imu knygas pasiruošimui kelionei (pvz. lygindamas įspūdingiausias vietas sprendžiu, kur keliauti), nei pačiam kelionės planavimui ar keliavimui

Tik dalis mano kelionių knygų lentynos. Dabar dažniau iš jos imu knygas pasiruošimui kelionei (pvz. lygindamas įspūdingiausias vietas sprendžiu, kur keliauti), nei pačiam kelionės planavimui ar keliavimui

*Atsarginiai batai, drabužiai. Pagalvokite, kiek kartų jų iš tikro prireikė (t.y. seni suplyšo ar pan.)? Tikrai galima apsieiti be jų. Kam nors atsitikus, nusipirksite naujus (jei šalis pigesnė už Lietuvą, tai net apsimokės). Bet man per visas keliones dar niekad neprisiėjo drabužių pirkti iš reikalo: tiesiog tikimybė, kad kas atsitiks, per menka, kad vertėtų tąsytis šitokį papildomą svorį ar juoba mokėti brangiau už bagažą skrydyje.
*Kelnaitės, kojinės kiekvienai kelionės dienai. Jei kelionė labai ilga (t.y. ne 7-10 dienų), tikrai geriau išsiskalbti.
*Peiliukas – kai į daugelį kelionių skrendu ir neturiu registruojamo bagažo – sudėtinga.
*Kompasas – dabar yra laikrodyje, telefone.
*Žibintuvėlis – dabar yra išoriniame akumuliatoriuje, o iš bėdos galima naudoti ir telefoną.
*Žemėlapiai – dabar juos įsirašau telefone.
*Spausdintos viešbučių ir kt. rezervacijos – dabar jas įsirašau telefone.
*Lazeris. Mažai kas be manęs jį vežiojasi – bet pagalvokite ar jūs neturite kokio nors “ypatingo”, daugeliui nereikalingo daikto, kurį imate į kelionę. Žalias lazeris man pasirodė įdomus rodant kelionės draugams objektus ar žvaigždes, tad nutariau jį paimti. Realybėje panaudojau gal kartą ir iš sąrašo išbraukiau.
*Planšetė. Atskiro planšetinio kompiuterio niekad nesivežiojau – bet mano telefonas buvo planšetės dydžio (Samsung Galaxy Note 8.0). Tačiau nuo to laiko technologijos patobulėjo ir į eilinio telefono ekraną dėl didesnės raiškos telpa panašiai, kaip ir planšetės: prijungi klaviatūrą ir turi minikompiuterį.

Komentarai
Straipsnio temos: , , , , , , , , , , , ,


Kelionių fotografavimas – viskas, ką reikia žinoti

Kelionių fotografavimas – viskas, ką reikia žinoti

| 0 komentarų

Savo keliones fotografuoja beveik kiekvienas. Tačiau tik nedaugelis tai daro kokybiškai: kad nuotraukas būtų smagu žiūrėti, kad būtų užfiksuota viskas, kas svarbu, nuotraukos “neišplaukusios”, geros.

Pats fotografuoju ne tik sau, tačiau ir įvairiems savo tinklapiams bei projektams, tad sukaupiau čia nemažą patirtį. Tikiuosi ji padės jums kokybiškai užfiksuoti savo keliones.

Kuo fotografuoti keliones?

Ieškodamas informacijos apie tai, kuo geriausia fotografuoti keliones, gaudavau nusivilti. Internete yra gerų fotoaparatų palyginimai, bet daugeliui keliautojų aktualu visai kas kita: kada/ar reikalingas fotoaparatas, kada pakanka mobiliojo telefono ar dar kitokios technikos. Pamėginsiu atsakyti.

Mobiliųjų telefonų fotokameros vis tobulėja. Dienos metu, esant geram apšvietimui, jie fotografuoja visai gerai, tačiau vakare ar viduje net geriausių mobiliųjų aparatų telefonų nuotraukų kokybė stipriai krenta, daugelis jų nelabai panaudojamos. Didžiausias mobiliojo telefono pliusas – jo nepastebimumas. Galite lengvai nufotografuoti ką nors nepastebėti, o aplinkiniams atrodys, gal tiesiog naudojatės telefonu. Todėl mobilųjį telefoną su gera kamera verta turėti ir tada, kai turite ir fotoaparatą (bet žr. skyrelį “ko negalima fotografuoti”).

Esant geram apšvietimui kokybe mobilieji telefonai nuo gerų fotoaparatų taip smarkiai nebesiskiria

Esant geram apšvietimui kokybe geri mobilieji telefonai nuo gerų fotoaparatų taip smarkiai nebesiskiria. Nuotrauka daryta Huawei P9 telefonu.

Mobiliuoju telefonu daryta nuotrauka prie prastesnio apšvietimo

Tuo pačiu mobiliuoju telefonu daryta nuotrauka prie prastesnio apšvietimo. Čia kokybės trūkumai jau matosi: trūksta ryškumo, šviesios vietos išsiplėtusios. Visgi dar fotografuoti galima

Pridėjus judėjimą, didelius apšvietimo skirtumus mobiliuoju telefonu nuotraukų net nebeapsimoka daryti

Tokiom sąlygom, nuotraukų mobiliuoju telefonu jau neapsimoka daryti.

Fotoaparatai vis dar yra geriausia priemonė daryti nuotraukoms. Tačiau tik jei fotoaparatas geras. Nebrangių fotoaparatų (~50-100 EUR ir pan.) šiais laikais pirkti iš esmės neverta, jei tik turite šiuolaikinį gerą mobilųjį telefoną – nuotraukų kokybė skirsis labai nesmarkiai, tad kam vežtis papildomą daiktą? Tuo tarpu jei turėsite gerą DSLR fotoaparatą, kokybė skirsis smarkiai, o ypač fotografuojant viduje ar vakare. Tačiau tokie fotoaparatai kainuoja nuo 500 ar 1000 eurų, be to, juos sunkiau nešioti, jie gerokai trapesni. DSLR fotoaparatų objektyvus galima keisti, bet, jei neuždirbate duonos iš fotografavimo ir jums tai nėra esminis hobis, kažin, ar norėsite vežtis į kelionę papildomų brangių ir trapių objektyvų. Rinkitės universalų objektyvą, kokie įeina į fotoaparatų rinkinius (kit) – jie kokybiškai fotografuos 98% atvejų, kurie iškils kelionės metu. Ypač gerai, jei objektyvas gali ir šiek tiek priartinti – tai dar vienas fotoaparatų privalumas prieš telefoną.

Tokios kokybės, ryškumo, spalvų saulėlydžio nuotraukos telefonais dar nepadarysite

Nuotrauka DSLR fotoaparatu. Tokios kokybės, ryškumo, spalvų saulėlydžio nuotraukos telefonais dar tikrai nepadarysite (ypač, jei norėsite žiūrėti ne sumažintą, kaip čia, o per visą ekraną)

Videokameros yra pritaikytos visų pirma videoįrašams, bet gali daryti ir nuotraukas. Jei tenka rinktis, ar vežtis videokamerą ir ja daryti ir nuotraukas, ar vežtis fotoaparatą ir juo taip pat ir filmuoti – rinkitės antrą variantą.

Veiksmo kameros (GoPro ir pan.). Teoriškai jos gali ir fotografuoti, bet mobilusis telefonas fotografuoja neblogiau. Vienas jų skirtumas – itin platus objektyvo kampas: tai yra, esant net mažoje erdvėje galite nufotografuoti viską. Pvz. patalpoje galite nufotografuoti vienu metu ir sienas, ir grindis, ir lubas; stovėdami siauroje gatvėje prieš aukštą pastatą galite nufotografuoti jį visą.

Tik veiksmo kamera (GoPro) šiuo atveju iš mano įrangos suteikė galimybę fotografuoti pakankamai plačiu kampu, kad tilptų ir moteris baseine, ir pakankamai dangaus, ir jūra, ir krantas

Tik veiksmo kamera (GoPro) šiuo atveju iš mano įrangos suteikė galimybę fotografuoti pakankamai plačiu kampu, kad tilptų ir moteris baseine, ir pakankamai dangaus, ir jūra, ir krantas (tai galima padaryti ir su specialiu objektyvu, bet ne kiekvienas nori tokį pirkti ar vežiotis)

Vienintelis būdas pasirinkti fotokamerą – pažiūrėti ja darytų nuotraukų pavyzdžius, palyginimus įvairiomis sąlygomis (ir kai tamsiau, judančio objekto). Tokių palyginimų gausu ir Youtube. Jei norite palyginti savo fotoaparatą ir telefoną – padarykite jais keletą tokių pat nuotraukų. Nežiūrėkite vien į megapikselių skaičių – jis dar neparodo kokybės ir kartais kamera su mažiau megapikselių fotografuoja kokybiškiau, nei su daugiau.

Kaip fotografuoti keliones?

Pasiskaitę tinklapius profesionaliems fotografams greitai paskęsite informacijoje apie fotoaparatų funkcijas. Iš tikrųjų kelionės metu yra svarbiausi vos keli fotoaparatų režimai ir jų pilnai pakanka padaryti geroms nuotraukoms – tikriausiai 99% reguliavimų, kuriuos darau fotoaparate, yra susiję su šiais dalykais. Atraskite, kaip šiomis funkcijomis pasinaudoti savo fotoaparate (bent dalis jų yra ir geresniuose mobiliuosiuose telefonuose).

*“Auto” režimas. Dažniausiai fotografuosite šiuo režimu ir jo pilnai pakaks. Tiesiog nukreipkite įrenginį į objektą ir spauskite mygtuką. Tačiau jeigu nuotrauka ar jos dalis “Auto” režimu ekrane atrodys neryški ar “išplaukusi”, pasinaudokite viena šių funkcijų:

*Rankinis fokusavimas (“Manual focus”). Kartais fotoaparatas automatiškai fotografuos neryškiai – tai paprastai reiškia, kad objektyvas fokusuoja ne tokiu atstumu. Dažniausiai automatika taip klysta vakare ar naktį, kai tamsu. Jei taip atsitiks, rankiniu būdu parinkite atstumą, kur yra tie daiktai ar žmonės, kuriuos fotografuojate ir kurie, norite, kad būtų ryškiausi. Jei visgi nenorite prasidėti su rankiniu fokusavimu, yra kelios gudrybės kaip gauti tuos pačius rezultatus automatiniu režimu – galite iš pradžių nukreipti fotoaparatą į objektą, kurį jis automatiškai sufokusuos tinkamai, o tuomet greitai (t.y. tuo pačiu fokusavimu) kreipti į panašiu atstumu esantį objektą, kurį norite fotografuoti. Jeigu jūsų įrenginys (pvz. telefonas) neturi rankinio fokusavimo, tai gali būti vienintelis kelias.

Nuotrauka padaryta fotoaparatui netinkamai sufokusavus

Nuotrauka padaryta fotoaparatui netinkamai sufokusavus: kadangi fotografuota pro lėktuvo langą, fotoaparatas greičiausiai fokusavo pagal lango stiklo atstumą, o ne pagal fotografuojamo objekto (kito lėktuvo) atstumą

Tas pats vaizdas nufotografuotas sufokusavus tinkamai.

Tas pats vaizdas nufotografuotas sufokusavus tinkamai. Tą kartą, kaip ir daugelį kartų, man neteko jungti rankinio fokusavimo – tiesiog, padariau antrą nuotrauką automatiškai ir tąsyk pasisekė. Tačiau yra aplinkybių, kai be rankinio fokusavimo niekaip neišsisuskite (ypač tamsoje, fotografuojant objektą už nešvaraus stiklo ir pan.) – tada verčiau negaišti laiko su automatika.

*Rankinis išlaikymo trukmės (“Shutter speed”) sumažinimas. Jeigu fotografuojant judančius objektus jie atrodo “išplaukę” (ar fotografuojant pro automobilio langą viskas atrodo “išplaukę”), tai reiškia automatika netinkamai parenka išlaikymo trukmę. Sumažinkite ją iki, tarkime, 1/200, 1/400 sekundės ar 1/800 sekundės. Kuo didesnis yra judančio daikto greitis (ir kuo arčiau tas daiktas yra), tuo didesnis turėtų būti antrasis skaičius. Tiesa, jei fotografuosite esant blogesniam apšvietimui, su dideliais skaičiais gali nepavykti padaryti ryškios nuotraukos: raskite “aukso vidurį”. Nufotografuoti greitai judantį objektą prietemoje gali būti išvis neįmanoma.

Miškas pro važiuojančio automobilio langą automatiniu režimu. Medžiai "išplaukę", ypač artimiausi - nes jie juda greičiausiai (tiksliau, automobilis pro juos pralekia sparčiausiai)

Miškas pro važiuojančio automobilio langą automatiniu režimu. Medžiai “išplaukę”, ypač artimiausi – nes jie juda greičiausiai (tiksliau, automobilis pro juos pralekia sparčiausiai). Išlaikymo trukmė 1/125 sekundės.

Panašus vaizdas tą pačią dieną sumažinus išlaikymo trukmę (shutter speed) rankiniu būdu (1/4000)

Panašus vaizdas tą pačią dieną sumažinus išlaikymo trukmę (shutter speed) rankiniu būdu (1/4000 sekundės)

*Rankinis išlaikymo trukmės (“Shutter speed”) padidinimas (atvirkščias veiksmas). Jei nuotrauka pernelyg tamsi – galite išlaikymo trukmę labai padidinti (t.y. antrąjį skaičių sumažinti): tada naktį darytos nuotraukos bus ryškios tarsi dieną! Bet tokiu atveju reikės sugebėti fotoaparato netyčia nesujudinti: jeigu neturite ant ko pastatyti fotoaparato, greičiausiai iš keleto nuotraukų pavyks tik viena.

Šis vaizdas plika akimi matėsi daug prasčiau / neryškiau, nei užfiksuota nuotraukoje. Tai įmanoma tik dėl ilgos išlaikymo trukmės (shutter speed). Ji čia - 1,3 sekundės

Šis vaizdas plika akimi matėsi daug prasčiau / neryškiau, nei užfiksuota nuotraukoje. Tai įmanoma tik dėl ilgos išlaikymo trukmės (shutter speed). Ji čia – 1,3 sekundės

Norint turėti daugiau galimybių fotografuoti apskritai, verta išmokti naudotis šiomis funkcijomis:

*Taimerio. Paliekate fotoaparatą ir jis fotografuoja po, tarkime, 10 sekundžių. Šitaip galėsite nusifotografuoti visi, kas kartu keliaujate.

Aistė ir aš tuščiame Albanijos kurorto paplūdimyje vakarėjant

Aš ir mano žmona tuščiame Albanijos paplūdimyje ne sezono metu vakarėjant. Keliavome dviese, aplink nieko nebuvo – tad tokią nuotrauką galima buvo padaryti tik su taimeriu. Alternatyva – darytis asmenukę, bet juk taip užfiksuosi tik veidus, o ne aplinką.

*Daugelio nuotraukų iš karto (burst). Taip galima fotografuoti greitai besikeičiančius vaizdus: bus padaryta kas sekundės dalį, tarkime, 10 ar 20 nuotraukų, iš kurių galėsite palikti tik geriausią. Kuo tai skiriasi nuo filmavimo? Geresnė kiekvieno kadro kokybė.

Padarius nuotraukų seriją su burst, galima išrinkti efektingiausią momentą bangos dužime ar krepšininko dėjime

Padarius nuotraukų seriją su burst, galima išrinkti efektingiausią momentą bangos dužime ar krepšininko dėjime

*Priartinimo. Jei objektas yra toli ir jūsų kamera artina – priartinkite. Taip galite išdidinti ir, tarkime, pastato ar gamtos objekto detales. Tačiau naudokite tik optinį priartinimą, o ne skaitmeninį (digital zoom) – tada nuotraukos kokybė nekris. Skaitmeninį geriausia išjungti išvis.

Priartinus galima net nuo tolimų vietų užfiksuoti vietinius žmones jų netrikdant

Priartinus galima net nuo tolimų vietų užfiksuoti vietinius žmones jų netrikdant

Tas pats vaizdas be priartinimo

Tas pats vaizdas be priartinimo

*Blykstės. Jei prastas apšvietimas. Tačiau blykstė – tai ne magija, ji apšviečia tik artimiausius objektus. Dažnai ilgas išlaikymas (shutter speed, žr aukščiau) paryškina geriau, nei blykstė. Svarbu, kad ir artimi, ir tolimi objektai būtų apšviesti vienodai – kitaip arba tų, arba tų nesimatys. Taigi, blykstė praverčia tada, kai tolimi objektai yra apšviesti (paprastai pastatai ar gamta), ir reikia papildomai apšviesti tik artimus (paprastai žmones). Jei ir artimi, ir tolimi objektai vienodai prastai apšviesti – geriau ilgas išlaikymas.

Blykstės minusai - raudonos akys, nenatūralus apšvietimas.

Blykstė panaudota tuomet, kai ji reikalingiausia. Aišku, yra ir minusai – raudonos akys, nenatūralus apšvietimas.

Panaši nuotrauka be blykstės

Panaši nuotrauka be blykstės. Šiuo atveju, su blykste išeina geriau, nes objektai už nugaros labai apšviesti, taigi, kad nuotrauka būtų kokybiška, reikia panašiai apšviesti ir veidą.

Ką fotografuoti kelionėse?

Šiais skaitmeninės fotografijos laikais kiekvienas kadras beveik nieko nekainuoja – tereikia nuspausti mygtuką. Todėl vadovaujuosi mintimi, kad, jei abejojate – būtinai fotografuokite. Jei sąlygos fotografavimui nėra geros (judėjimas, tamsa), fotografuokite kelis kartus – kad bent viena nuotrauka pavyktų.

Ką verta fotografuoti:
*Save prie įvairių vietų. Tai nuotraukos, kurių niekaip kitaip negausite, kaip tik pasidaręs kelionės metu.

*Gražius vaizdus, įspūdingas vietas (be savęs pačių kadre). Dėl šito galite suabejoti: kam fotografuoti tiesiog vietas, jei tokių nuotraukų yra internete? Tačiau aš labai gailiuosi, kad iš senesnių kelionių nepasidariau daug tokių nuotraukų. Savos nuotraukos yra savos: tiek teisiškai (galite jas laisvai ir teisėtai nuadoti kur norite, nuo tinklaraščių iki Facebook), tiek emociškai (jos atspindi vietas būtent tokias, tokiu oru ir pan., kokias jas patyrėte būtent jūs – o ne kažkoks profesionalus fotografas).

Žymiojo Pekino Uždraustojo miesto šonas skendi smoge. Smogas vyravo 4 iš 5 dienų, kurias lankėmės Pekine

*Įdomias ar ypatingas kelionės akimirkas. Netgi ir tuo metu ne visai malonias (pvz. kaip vėjas nugriovė palapinę ar blaškėtės po miestą atšaukus skrydį) – po metų-dviejų jas prisiminti bus gal net įdomiausia.

Kaip lankiausi Ponpėjaus (Mikronezija) ligoninėje, kai per medaus mėnesį susilaužiau kojos pirštą. Ligoninėje man visai rimtai aiškino, kad jį sulaužė piktosios dvasios...

*Šalies kultūros atributus. Vietinį maistą, religines tradicijas ir t.t. Kartais šitie kultūros atributai pakeliavus po tą šalį ilgiau tampa tokie įprasti, kad jų nebefotografuojame. Be reikalo. Ne kartą nuliūdau supratęs, kad kažkokio svarbaus dalyko taip ir kokybiškai neužfiksavau: nes pirmos nuotraukos nepavyko ar jų nepadariau, o vėliau to nebefotografavau. Kai kurių tradicijų net ir internete nuotraukos nepavyks rasti (arba nežinosite, kaip ieškoti): būtent tokios patiekalo versijos, kokią gavote jūs, būtent tokio tautinio šokio ir pan.

Saulės palydos Varanasyje (Indija)

Pvz. neturiu kokybiškos nuotraukos, kur būtų užfiksuoti Tailando dvasių namai, toje šalyje stovintys prie kiekvieno namo.

Taip pat, jei keliaujate keliese, verta padaryti bent kelias nuotraukas, kuriose matytumėtės jūs visi kartu. Tokias galima padaryti su asmenukių lazda ar taimeriu, bet dažnai paprasčiau ir įdomiau paprašyti praeivių nufotografuoti – kartu ir proga susipažinti.

Fotografuoju turistę iš Kinijos, kuri mainais už tai nufotografavo mus su žmona

Fotografuoju turistę iš Kinijos, kuri mainais už tai nufotografavo mus su žmona

Aišku, neverta eiti ir į kitą kraštutinumą – fotografuoti nuolat ir viską. Pasidžiaukite akimirka ir ne pro objektyvą. Be to, jei turėsite iš kelionės dešimtis tūkstančių nuotraukų, tai bus sunku tiek jas peržiūrėti, tiek prireikus rasti reikiamą.

Ko negalima fotografuoti kelionėse?

Ten, kur fotografuoti draudžiama, paprastai yra ženklai (perbrauktas fotoaparatas). Tačiau kiekvienoje šalyje gali būti ir nerašytų taisyklių, kurių ypač daug diktatūrose. Neretai būna draudžiama fotografuoti infrastruktūros objektus (tiltus, užtvankas, oro uostus, geležinkelius), pareigūnus ir pan. Pasidomėkte įstatymais konkrečioje šalyje – tokiais atvejais kai kuriose šalyse net ir dėl vienos nuotraukos gali kilti nemažų problemų, aiškinimosi su pareigūnais.

Taip pat dažnai būna draudžiama fotografuoti muziejuose ir kai kuriose kitose lankytinose vietose, renginių metu. Kartais už teisę fotografuoti reikia primokėti. Dažniausiai tokios teisės neperku. Jei nesate tikras, ar toje vietoje galite fotografuoti, ir nežinote ko/kaip paklausti – galite pamėginti: jei negalima, prie jūsų prieis tai parodyti, ir už vieną kartą, priešingai nei tais atvejais, kai fotografuoti draudžia įstatymai, nieko blogo neatstiks.

Fotografuoti žmones galima beveik visur be jokio sutikimo – bent jau viešose vietose. Kai kuriose šalyse (pvz. Afrikoje) žmonės linkę už jų nuotraukas prašyti pinigų, bet jokios teisės tai daryti jie dažniausiai neturi. Dėl visa ko galite fotografuoti “slapčiau”, pvz. telefonu ar priartinus iš toliau. Jei kas nors labai jau kabinėsis reikalaudamas pinigų už nuotrauką, galite jo nuotrauką tiesiog demonstratyviai ištrinti.

Nors fotografavau pastatą, o ne juos, šie Indijos vaikai mėgino prašyti pinigų - bet, man nereagavus, nuvažiavo

Nors fotografavau pastatą, o ne juos, šie Indijos vaikai mėgino prašyti pinigų – bet, man nereagavus, nuvažiavo

Tiesa, jeigu nuotraukas naudosite komerciniams tikslams (pvz. reklamai) sutikimas paprastai būtinas. Plačiau apie teisinius niuansus dėl fotografavimo Lietuvoje žr. šį straipsnį; daugelyje šalių situacija gana panaši.

Į ką reikia atkreipti dėmesį?

Jūsų kelionės nuotraukas gali sugadinti tai:

*Pilna atminties kortelė. Pasirūpinkite, kad užtektų atminties, visada turėkite bent vieną atsarginę tuščią kortelę ir stebėkite, kaip pagrindinė pildosi. Atkreipkite dėmesį, kad kai kurie fotoaparatai atrodo, kad fotografuoja, net ir neįdėjus atminties kortelės – kai iš tikro nefotografuoja.

*Išsikrovęs akumuliatorius. Pakraukite kas vakarą, net jei ir atrodo, kad akumuliatoriaus dar daug – jei kitą dieną įspūdžių ir nuotraukų bus daugiau, gali bemat išsikrauti.

*Nešvarus objektyvas. Tai – itin dažnas dalykas, ypač su mobiliųjų telefonų objektyvais, nes jie neturi dangtelių. Tokiu atveju dalis nuotraukos bus neryški, arba naktį šviesos ištįsusios. Spręsdami, ar valyti objektyvą, žvilgtelkite ir į patį objektyvą, nes mažame fotoaparato ekrane ar akutėje nešvarumų gali nesimatyti, užtat jie puikiai matysis paskui žiūrint nuotraukas. Valykite specialiomis priemonėmis: pvz. “Lenspen”; eilinė medžiaga gali braižyti objektyvą ar tiesiog išsklaidyti nešvarumus.

Fotografuota nešvariu objektyvu

Fotografuota nešvariu objektyvu. Dalis ties moters priekyje dešinėje rankomis – labai neryški

Fotografuojant nešvariu objektyvu naktį elektros šviesos, būna, "ištįsta"

Fotografuojant nešvariu objektyvu naktį elektros šviesos, būna, “ištįsta”

*Dulkinas tarpas tarp objektyvo ir fotoaparato. Būna tik fotoaparatuose su keičiamais objektyvais. Tokiu atveju nuotraukose randasi tamsios dėmės, ypač vientisos spalvos plotuose (visose nuotraukose – ten pat). Išvalyti nesugadinant sunkiau, nepatyrusiems geriausia nešti specialistui. Kad taip nesusipurvintų, objektyvus reikia keisti labai atsargiai.

Dėmelės aplink minaretą

Dėmelės aplink minaretą


Visi straipsniai apie kelionių fiksavimą

1. Kaip fotografuoti keliones?
2. Kaip filmuoti keliones?

Komentuoti
Straipsnio temos: , , , , , , ,


Kaip filmuoti keliones? Patarimai nuo A iki Z

Kaip filmuoti keliones? Patarimai nuo A iki Z

| 0 komentarų

Keliones dabar filmuoja daugelis – juk tą galima kokybiškai padaryti netgi daugeliu fotoaparatų ar telefonų. Tačiau “kokybiškas įrašas” nebūtinai “geras įrašas”: kaip filmuoti kelionėse taip, kad tie įrašai būtų įdomūs ir naudingi, o ne gulėtų per amžius pamiršti kietajame diske?

Keliones filmuoju jau ne vieną dešimtmetį – štai mano patarimai, kaip išvengti klaidų, kurias darydavau iš pradžių.

Ką verta filmuoti kelionėse?

Nors iš pradžių kelionėse ir man norėjosi ir fotografuoti, ir filmuoti viską, iš tikro filmuoti verta tik vaizdus, kuriuose turi reikšmę judesys ir garsas. Vadovaukitės principu: “Jeigu filmuotas kadras nepasakys bent trigubai daugiau nei nuotrauka – nefilmuok, o fotografuok”.

Nėra prasmės, tarkime, filmuoti pastatą, ar kalnus – kad ir kokie didingi jie būtų. Geriau tiesiog nufotografuokite: nuotraukos kokybė bus geresnė, ją žiūrėti galima kiek nori laiko, o ne tiek, kiek užtrunka videoklipas.

Braiso kanjonas Jutoje - viena įspūdingiausių pasaulio gamtos vietų. Bet norą nufotografavus dar spausti ir 'rec' mygtuką verta nugalėti - nuotrauka čia pasako viską. Nebent filmuosite, kaip pats einate taku, pavargęs lipate ir pan., kas perteiktų kelionės dvasią

Mažai prasmės yra filmuoti ir kasdienius dalykus, kad ir vykstančius kelionėje: kaip jūs ar jūsų draugai įeinate į motelį, kaip žingsniuojate gatve, valgote restorane įprastinį maistą ir pan. Gali atrodyti, kad tai įdomu, nes juk filmavimo metu jaučiatės taip puikiai, nes keliaujate. Tačiau iš tiesų tokie kadrai mažai skirsis nuo kasdienio gyvenimo (pasivaikščiojimo ar valgymo savo mieste), ir juos žiūrėti pabos. Tokie vaizdo įrašai dažniausiai tik užima vietą diske.

O štai ką nufilmuoti verta:
*Vietinės tradicijos ir/ar savo dalyvavimas jose. Šventės, šokiai, dainos, neaišku kaip valgytinų vietos patiekalų ragavimas ir t.t.

Kūno deginimas Indijoje prie Gango. Nuotrauka neperteiks, kad gėles nuvalgo karvės, kaip įsidega liepsna, kokius ritualus atlieka žmonės, ką sako aplinkiniai.

*Judantys gyvenimo vaizdai, glaudžiai susiję su ta šalimi ir perteikiantys jos atmosferą (gal pralekiantis greitasis traukinys Japonijoje ar turgaus šurmulys arabų kraštuose).
*Judantys gamtos vaizdai (neįprastai smarki audra, krioklys, į aukštą uolą dūžtančios bangos ir pan.).

Į orą šauną Strokuro geizeris Islandijoje. Tai - vienas gamtos vaizdų, kurio nuotrauka niekaip neperteikia.

*Gyvūnų elgesys ir jūsų santykis su jais (pvz. safariuose).
*Svarbūs ir/ar netikėti kelionės momentai ir jūsų reakcijos. Verta filmuoti net nevisai malonius dalykus (pavyzdžiui, pasiklydote džiunglėse ir ieškote kelio) – tuo metu atrodys “kam?”, bet paskui šiuos dalykus prisiminsite gal net labiausiai iš visos kelionės.

Visais šiais atvejais vaizdo įrašai pasakys dešimt ar šimtąkart daugiau, nei nuotraukos, juos bus įdomu žiūrėti ar rodyti kitiems ir nenusibos.

Sudėtingas įvažiavimas į kiemą

Kaip Albanijoje įvažinėjome pro vartus beveik tokio pat pločio, kaip automobilis, nes vieni viešbučio varteliai neatsidarė. Fragmentas iš videosiužeto. Ypač linksma būna pažiūrėti panašius siužetus iš tų kelionių, kai tam tikros patirtys (pvz. sudėtingas eismas) ištiko pirmą kartą ir kokios buvo reakcijos į tuos dalykus, kurie ilgainiui pasidarė įprasti.

Ypač svarbu užfiksuoti dalykus, kurių įrašų kitaip negausite: jūsų patirtys, jūsų regėtos ypatingos scenos. Tačiau verta daryti ir “žymių vaizdų” įrašus (“Liūtas valgo”, “Niagaros krioklys” ir pan.), jei norite turėti prisiminimą / parodymą, ką regėjote būtent jūs (koks buvo paros metas, oro sąlygos, aplinkiniai žmonės ir kt.), tuo dalintis internete.

Kiek filmuoti kelionėse?

Dabar aš stengiuosi, kad vienas videoklipas (kameros įjungimas) netruktų mažiau 15 sekundžių, nes žiūrėti tokius trumpus klipus nesmagu (vos įjungi, įsigilini, o jau baigiasi). Stengiuosi ir kad netruktų ilgiau 60 sekundžių, nes tada nusibosta žiūrėti tą patį. Tai yra, taikau į maždaug 20-40 sekundžių trukmę.

Aišku, yra išimčių – jei kažkoks įdomus “siužetas” turi pradžią ir pabaigą ir nėra monotoniškas, galite nufilmuoti jį visą, nors ir užtruktų 2 ar 3 minutes (pvz. visą liaudies šokį). Tačiau ilgesnių siužetų filmuoti neverta: tarkime, neverta nufilmuoti žymios dalies koncerto, spektaklio ar sporto varžybų, net jeigu būtų galima. Kelionės metu viskas atrodo įdomu, nes nauja, nes yra kelionė, bet vėliau 30 minučių trukmės įrašo vis tiek greičiausiai nežiūrėsite. O 30 minučių laikydami įjungtą kamerą tiesiog gadinsitės sau patirtį būtent tuo metu.

Kelionių vaizdo įrašai reikalingi tam, kad paskui primintų momentą, o ne tam, kad įgalintų vėl viską pergyventi – nes vis tiek vien su vaizdu ir garsu nepergyvensite.

Niko Keivo koncerte Belgrade

Fragmentas iš keleto trumpų videoįrašų, kuriuos padariau Niko Keivo koncerte Belgrade. Šis kadras atrodo įspūdingas ir kaip nuotrauka – tačiau, jei būčiau tik fotografavęs, būtent šio kadro niekaip nebūčiau “pagavęs”. Iškirpti iš videoįrašo – daug paprasčiau.

Kelionės metu galite galvoti, “paskui įrašą sumontuosiu”, tačiau montavimas užima galybę laiko, kurį galėtumėte panaudoti kitur. Jei nesate kokia “Youtube” žvaigždė, uždirbanti pinigus iš videosiužetų, verta geriau ne filmuoti viską ir paskui paaukoti dieną ar kelias montavimui, o filmuoti taip, kad siužetus ir be montavimo būtų žiūrėti įdomu (ar bent jau kokią pusę nufilmuotų siužetų).

Kaip filmuoti kelionėse?

Jūsų siužetai bus gražūs žiūrėti, jei laikysitės šių taisyklių:

*Filmuodami nesukinėkite kameros. Nors jums gali norėtis parodyti ir kairę, ir dešinę pusę, žiūrėti daug smagiau, kai vaizdas nesisukinėja, į jį galima įsigilinti. Prisiminkite, kad žiūrovas negalės pats nuspręsti, kur pasukti galvą – o sekti jūsų žvilgsnį nebūtinai įdomu. Jeigu norite tiesiog užfiksuoti vaizdą visuose šonuose – verčiau darykite panoraminę nuotrauką, o ne vaizdo įrašą. Jei jau suksite kamerą, sukite lėtai, prieš tai pakankamai parodę vaizdą tiesiai ir po pasukimo irgi. Tas pats galioja ir vaizdo priartinimui/tolinimui.

Štai taip atrodo atskiras kadras, ištrauktas iš video įrašo, kai sukama kamera

Štai taip atrodo atskiras kadras, ištrauktas iš video įrašo, kai greitai sukama kamera. Dažniausiai tada kiekvienas kadras būna “išplaukęs” ir nieko ryškiai negalima matyti.

*Filmuodami nejudinkite kameros. Idealu kamerą padėti ant lygaus paviršiaus, bet, aišku, kelionėse tai dažniausiai neįmanoma – tada reikia laikyti taip, kad kuo mažiau judėtų. Vaikštant filmuoti dažniausiai nėra gerai, išskyrus atvejus, kai specialiai norite parodyti veiksmą (bet tokiu atveju kartais geriau daryti timelapse). Priartinimo naudojimas kameros drebėjimą sustiprina kelis kartus – todėl priartinus filmuoti galima tik kai kamera labai stabili.

Jei judėjimas yra dalis to, kodėl ta patirtis įspūdinga - pvz. kopimas į kalnus - gali būti logiška filmuoti judant (pvz. prisirišus kamerą ant galvos).  Ir tai galbūt geriau paprašyti, kad kas jus, kopiantį, pafilmuotų iš šalies. Kitais atvejais filmuodami sustokite.

Jei judėjimas yra dalis to, kodėl ta patirtis įspūdinga – pvz. kopimas į kalnus – gali būti logiška filmuoti judant (pvz. prisirišus kamerą ant galvos). Ir tai galbūt geriau paprašyti, kad kas jus, kopiantį, pafilmuotų iš šalies. Kitais atvejais filmuodami sustokite.

*Daugelis mažų ar pigių kamerų (ypač mobiliųjų telefonų, veiksmo kamerų) itin prastai filmuoja kai apšvietimas prastesnis (t.y. “mato” gerokai mažiau, nei žmogaus akis). Jei jūsų – tokia – geriausia jei vakare kur nėra gero apšvietimo nefilmuosite išvis, nes medžiagos vis tiek nesinorės žiūrėti.

Šiame koncerte Kosove realybėje matėsi daug daugiau: šėlstantys žmonės, švytintys užrašai "Dėkui JAV" (nes vyko Padėkos dienos proga). Bet filmavau be reikalo - kaip parodo šis iš filmuotos medžiagos ištrauktas kadras, beveik viskas susiliejo į vos dvi - tamsią ir šviesią zonas.

Šiame koncerte Kosove realybėje matėsi daug daugiau: šėlstantys žmonės, švytintys užrašai “Dėkui JAV” (nes vyko Padėkos dienos proga). Bet filmavau be reikalo – kaip parodo šis iš filmuotos medžiagos ištrauktas kadras, beveik viskas susiliejo į vos dvi – tamsią ir šviesią zonas. Jei būčiau filmavęs fotoaparatu, matytųsi kiek daugiau, bet daugelis kamerų naktį žmogaus akiai smarkiai nusileidžia.

*Filmuokite horizontaliai, o ne vertikaliai (t.y. laikydami telefoną ar fotoaparatą gulsčiai, o ne stačiai). Visi aparatai, kur galima peržiūrėti filmuotą medžiagą, išskyrus nebent mobiliuosius telefonus – horizontalūs, tad vertikalūs videoįrašai teužima menką ekrano dalį ir nėra smagūs žiūrėti. Kamerą visuomet laikykite tiesiai.

*Per daug nekomentuokite. Galite kažką pakomentuoti prisiminimui, tačiau įrašykite ir natūralų garsą, natūralius pokalbius.

Geriausia filmuoti tada, kai jokių komentarų nereikia

Geriausia filmuoti tada, kai jokių komentarų nereikia. Štai pirmąkart gyvenime liečiant tigrą garsai lai būna bendrakeleivių reakcijos, tigro riaumojimas, o ne frazė “Dabar jis tuoj palies tigrą”.

*Tikrinkite, ar objektyvas švarus. Būna, kad nešvarumų mažame kameros ekranėlyje nesimato, bet jie – akivaizdūs kai filmuojama prie tam tikro apšvietimo ir žiūrima dideliame ekrane. Jei filmuojate pro langą – jį atidarykite, nebent jis labai švarus.

Čia filmuota nešvariu objektyvu

Čia filmuota nešvariu objektyvu

Kuo filmuoti keliones?

Rinkdamiesi prietaisą kelionių filmavimui, ypač atkreipkite dėmesį į šiuos dalykus:
*Filmavimo rezoliuciją – geriausia šiuo metu 4K (2160 pikselių), bet, ypač jei neturite atitinkamo ekrano, jos išskirtinumo nepastebėsite, pakaks ir Full HD (1080 pikselių). Prastesne nei Full HD neverta filmuoti.
*Kaip filmuoja neidealiomis sąlygomis? Net mobilieji telefonai filmuoja gerai prie gero apšvietimo ir nejudant vaizdui, bet sąlygoms suprastėjus bemat suprastėja ir kokybė.

Pagrindiniai variantai kelionių filmavimui:

Mobiliųjų telefonų kameros vis tobulėja. Dienos metu, esant geram apšvietimui, jie filmuoja visai gerai (bent patys geriausieji modeliai), tačiau vakare ar viduje net geriausių mobiliųjų aparatų telefonų įrašų kokybė stipriai krenta, iš esmės jie nelabai panaudojami. Didžiausias mobiliojo telefono pliusas – jo nepastebimumas. Galite lengvai nufilmuoti ką nors nepastebėti, o aplinkiniams atrodys, gal tiesiog naudojatės telefonu. Todėl mobilųjį telefoną su gera kamera verta turėti ir tada, kai turite ir kitą įrangą.

Fotoaparatai šiais laikais vis labiau nukonkuruoja videokameras ir tampa geriausia, optimaliausia priemone filmuoti. Tačiau tik jei fotoaparatas geras. Nebrangių fotoaparatų (~50-100 EUR ir pan.) šiais laikais pirkti iš esmės neverta, jei tik turite šiuolaikinį mobilųjį telefoną – įrašų kokybė skirsis labai nesmarkiai, tad kam vežtis papildomą daiktą? Tuo tarpu jei turėsite gerą DSLR fotoaparatą, kokybė skirsis smarkiai, o ypač filmuojant viduje ar vakare. Tačiau tokie fotoaparatai kainuoja nuo 500 ar 1000 eurų. Pats daugelį vaizdo įrašų dabar darau fotoaparatu.

Videokameros – tai, kuo seniau buvo daromi visi videoįrašai. Tačiau jei jūs nedarote videoreportažų, vežtis į kelionę papildomo didelio daikto vien dėl filmavimo manau tikrai neverta. Pats nustojau vežiotis videokameras jau seniai.

Veiksmo kameros (GoPro ir pan.). Pastaraisiais metais išpopuliarėjusios mažytės veiksmo kameros praverčia dviem atvejais. Pirmasis – jeigu norite filmuoti užsitvirtinęs ją prie savęs, prie automobilio ir pan. Antrasis – jei norite filmuoti kiek geresne kokybe, nei daugeliu mobiliųjų telefonų, bet nenorite temptis didelės videokameros ar fotoaparato (arba konkrečiu metu su šiais aparatais nepavyktų filmuoti). Veiksmo kameromis taip pat galima filmuoti slapta. Veiksmo kamerų garsas paprastai – prastos kokybės, taip pat jos prastai filmuoja nesant gero apšvietimo.


Visi straipsniai apie kelionių fiksavimą

1. Kaip fotografuoti keliones?
2. Kaip filmuoti keliones?

Komentuoti
Straipsnio temos: , , , ,


Apgavystės kelionėse – kokios jos ir kaip išvengti

Apgavystės kelionėse – kokios jos ir kaip išvengti

| 9 komentarai

Viena nemaloniausių kelionių į užsienį pusių – apgavystės. Vietiniams turistai neretai atrodo lengvas taikinys.

Per keliones į dagiau nei 100 šalių esu susidūręs su daug apgavysčių. Daugelyje šalių įžūliausios kartojasi ir, jas perpratus, lengva išvengti.

Čia rašau kaip neužkibti ant apgavikų kabliuko, o kartu rašau ir savo patirtį. “Kaip likau apgautas” pasakoju situacijas, kuriose, dar būdamas mažiau patyręs, nukentėjau (nes elgiausi kaip nedera), o “kaip išvengiau apgavystės” – analogiškas situacijas, kai apgavikai iš mūsų nieko nepešė.

 


Kaip atpažinti ir išvengti apgavysčių

Kur pasaulyje bebūtumėte, supraskite šitai:

Apgavikų kai kuriose šalyse yra daugiau, nei jūs tikitės ir tai, kad žmogus neatrodo kaip apgavikas dažnai tiesiog reiškia, kad jis – geras apgavikas.

Beveik viskas, ką sako apgavikai – melas, “sukaltas” taip, kaip labiausiai paveikia turistus. Tiek graudžios istorijos, tiek gražios pasakos kam jie naudos jūsų pinigus, tiek “vietinės tradicijos”, pagal kurias neva turite kažką aukoti nepažįstamiesiems – visa tai yra melas.

Apgavikai gali vaidinti vargšus, kad jų gailėtumėte – bet jie tokie nėra. Tie žmonės, kurie moka vilioti pinigus iš turistų, savo šalye visuomet yra tarp turtingesnių žmonių. Dalindami pinigus apgavikams jūs nepadedate kovoti su skurdu – jūs tiesiog skatinate vietinius mesti vertę kuriančius darbus ir pereiti prie apgavysčių.

Apgavikai kartais vaidina piktus, įsižeidusius – tai tėra prisiimta rolė, skirta priversti jus pasijusti nepatogiai, kaltus.

Apgavikai dažnai ilgai neatstoja tikėdamiesi, kad susimokėsite “duoklę” už “palikimą ramybėje”. Tačiau nebijokite – galiausiai jie atstos ir patys. Vos tik supras, kad nieko iš jūsų negaus, užuot švaistę laiką jie bėgs ieškoti lengvesnių aukų.

Apgavikai dažniausiai bijo policijos (kam prasidėti?) ir, kraštutiniu atveju, mėginimo ją iškviesti visuomet pakakdavo, kad atstotų (laukti pareigūnų niekad neteko, nes apgavikai “pasiduodavo” anksčiau, maldaudami nekviesti ar “atšaukti” policiją).

Visgi išmintingiausia žinant populiariausias apgavystes vengti tokių situacijų, kur, tikėtina, mėgins jus apgauti. Ypač šalyse, kuriose apgavysčių daug: Afrikoje, Pietų Azijoje, Lotynų Amerikoje (arba pakliuvus tarp emigrantų iš šių šalių).

 


“Dovana iš nepažįstamojo”

Dovanų iš nepažįstamų nebūna. O ypač turistinėse vietose. Jokia dovana, kurią jums staiga įgrūda praeivis, ten nėra dovana: už ją bus reikalaujama pinigų.

Daugelis turistų “pasimauna” ant šios apgavystės – paėmę “dovaną” ir apgavikui reikalaujant pinigų, greitai pasiduoda, geriausiu atveju, kažką nusiderėję (tačiau apgavikas nuo pradžių kaulija sumos, daug kartų didesnės, nei “dovanos” vertė, taigi iš nusiderėjimo – mažai naudos).

Apgavikai dažniausiai “dovanoja” sunaudojamus daiktus (kad nepavyktų grąžinti). Kartais “dovanoja” paslaugas: pvz. ekskursiją po miestą (neva “tiesiog noriu pabendrauti su užsieniečiais”, o paskui “sumokėk!”). Apgavikas gali apsimesti pažįstamu, apeliuoti į sąžinę ar išgalvotas tradicijas. Bet dažniausias jų taktikos elementas: kuo ilgiau neatstoti. Turistai to nepakenčia labiausiai: galvodami, kad neatstos visą dieną, sumoka duoklę už atstojimą (bet iš tikro tokie apgavikai galiausiai net ir nieko negavę atstoja ir eina apgaudinėti kitų).

Kaip likau apgautas:
*Varanasyje, Indijoje, vakare plaukiant Gangu, prie mūsų valties priplaukė kita valtelė. Jos irkluotojas šypsodamasis įdavė žvakę, kurias indai tradiciškai leidžia upe. “Dovana” – tikino paklaustas kainos – “mokėti tikrai nieko nereiks”. Vos paleidus “dovaną” upe, puolė reikalauti pinigų – beveik tiek, kiek iš viso kainavo valandos plaukimas Gangu. “Dovanotojui” neatstojant, žmona davė jam tiek, kiek tas prašė. Apgavikas atsisuko į mane: “Ir tu sumokėk. Gi žvakutes ėmėte dvi”. Pikto žvilgsnio ir gestų užteko, kad atstotų – bet nemažai pinigų jau buvome praradę. Jaučiau gėdą prieš savo valtininką: štai, jis sunkiai dirba, o už valandą irklavimo iš kiekvieno mūsų gavo vos kažkiek daugiau, nei matė, kaip mano žmona atidavė eiliniam apgavikui. Ar nesusigundys ir jis nuo darbo pereiti prie “lengvų pinigų iš apgavysčių”?

Priplaukęs apgavikas "dovanoja" žvakę Varanasyje, Indijoje

Priplaukęs apgavikas “dovanoja” žvakę Varanasyje, Indijoje

*Didžiosios Delio mečetės Indijoje bilietų pardavėjas iš pradžių atrodė malonus žmogus: pardavęs bilietus (už 300 rupijų, kaina užsieniečiams didesnė) palydėjo į mečetę, šį bei tą (nedaug) papasakojo, nufotografavo mus abu. Tik atėjus laikui mums išeiti sako: “Mokėkite 1000 rupijų!”. “Ką?” – klausiam – “Už bilietus jau sumokėjom”. “Ten už bilietus” – sako – “O aš gi dar ekskursiją pravedžiau”. Dėl jokios ekskursijos nesitarėme, jokia ekskursijos kaina niekur nebuvo parašyta. Tačiau buvome Indijoje pirmą dieną ir mano žmona, dar neįgijusi imuniteto apgavystėms, davė pardavėjui dar 300 rupijų. Anas dar vaidino nepatenkintą. Pabuvę Indijoje (2015 m. sausį) supratome, kad ir 300 rupijų – didžiulė suma, už kurią perkamos tikrai ne tokios “ekskursijos”.
*Stambule (Turkija) pro šalį ėjęs batų valytojas “pametė” šepetį. Mano žmona pakėlė, padavė. Valytojas, neva iš dėkingumo, puolė valyti jos batus. Netrukus prisistatė “valytojo brolis” ir mėgino valyti batus man. Žinojau, kad čia populiari apgavystė (šepetys išmetamas specialiai), klausiau „Kiek kainuos?“. „No problem“ – sako valytojas, ir čia jau galėjau nujausti problemą (nei bandė siūlyti kainą, kaip normalus prekijas, nei sakė „nemokamai“ – suprask, „paprašysiu paskui“). „Tavo barzda kaip Bredo Pito, o tavo žmona atrodo kaip Andželina Džoli“ – užkalbinėjo dantis. Baigęs valyti žmonai batus, uždainavo kainą: 45 liros. Už tiek Turkijoje visus batus gali nusipirkti! Žmoną lietuviškai įspėjau apie apgavystę ir ji buvo nepėsčia: „10 lirų“ – sako – „Tiek mokėjau už valymą vakar“ (iš tikro batų nesivalėme, bet jau nujautėme Turkijos kainas). Valytojai visaip dar kaulijo: „30 lirų“, „10 lirų kaina gera, bet čia už kiekvieną batą“, “gerai, gerai, 10 už abu… Bet gal dar pridėkit penkis?”. Nenusileidome ir jie atstojo. Turkijoje gyvenanti žmonos draugė vėliau patvirtino, kad 10 lirų išties normali batų valymo kaina. Aišku, vis tiek galima sakyti, kad mus šiek tiek apgavo – juk jei ne „fokusas su krentančiu šepečiu“, žmona nebūtų pirkusi tokios paslaugos išvis.

Aistė su apgavikų nuvalytais batais. Palyginus su tikrais valytojais, darbas kiek atgrubnagiškas, nuvalyti ne visi batai

Aistė su apgavikų nuvalytais batais. Palyginus su tikrais valytojais, darbas kiek atgrubnagiškas, nuvalyti ne visi batai

Kaip išvengiau apgavystės:
*Eidamas Gambijos kurorto gatve staiga pajutau, kaip ant dešinės rankos praeivis užrišo apyrankę. “Labas, ar prisimeni mane, aš dirbu tavo viešbutyje” – melavo. Puolė pasakoti, kad apyrankė – dovana nuo jo senelio: “dabar esi tikras gambietis”. Padėkojau. Iš karto pradėjo prašyti už “dovaną” konkrečios pinigų “aukos”. Pasiūliau grąžinti apyrankę, bet ta buvo užrišta pernelyg įmantriai, kad pats sugebėčiau atnarplioti. O “dovanotojas” aiškino, kad negali atsiimti, nes tai – nepagarba seneliui. Bet paėjęs šalimais dar bent 5 minutes ir supratęs, kad pinigų tikrai negaus, apyrankę greitu gestu nurišo ir dingo.
*Naujojo Delio džainistų šventykloje Indijoje praeivis staiga ant mūsų su žmona kaklų užmaukšlino gėlių vainikus ir, kažką paburbėjęs, nuėjo. Jausdami, kad netrukus grįš ir reikalaus pinigų, skubiai movėme iš šventyklos su visais vainikais (juk dovana…). Kad įsitikinčiau, jog tai tikrai buvo apgavystė, po kelionės dar paklausiau Indijos mylėtojų forume – patvirtino, kad tai tikrai yra standartinė apgavystė, ir, jei būčiau pasilikęs, už “dovaną” tikrai būtų prašę pinigų..

Gėlių vainikas Delio džainistų šventykloje

Gėlių vainikas Delio džainistų šventykloje

 


“Sugadinote išnuomotą daiktą/automobilį”

Dažniausiai taip nutinka autonuomoje: grąžinant automobilį jums pasako, neva jį įbrėžėte ar pan., ir reikalauja pinigų (arba nusirašo nuo kortelės).

Siekdami to išvengti, dar atsiimdami automobilį atsiėmimo procesą fotografuokite, filmuokite (vėliau galėsite pažiūrėti ir parodyti, kokie pažeidimai buvo jau atsiėmimo metu), o taip pat nuosekliai užpildykite pažeidimų lapą, gaukite ant jo darbuotojo parašą.

Jei nuomą apmokėjote kreditine kortele – kurį laiką grįžęs reguliariai tikrinkite sąskaitą, ar nieko nenurašė papildomai ir, jei taip, iškart skųskitės bankui.

Esu tokią apgavystę patyręs ne tik autonuomoje, tačiau ir viešbutyje – taigi, budriam reikia būti visur, kai paimate savo žinion svetimą turtą.

Kaip likome apgauti:
*Libane buvo vienas pirmų kartų, kai su žmona nuomojomės automobilį. Atsiėmėme jį nenufotografavę ir nenufilmavę. Gerai apžiūrėjome kėbulą ir sužymėjome pažeidimus ant jo lape – tačiau pamiršome žvilgtelti į ratus. Po kelių valandų pastebėjau, kad ratlankis įlenktas. Grąžinant automobilį, darbuotojai tuoj pat atkreipė į tai dėmesį. “Pažiūrėsime, koks pažeidimo rimtumas” – sakė, ir vienas darbuotojų neva pamėgino pravažiuoti mašina. “Pažeidimas nerimtas, kainuos tik 50 dolerių” – sakė [kad pasijustume gerai: juk jau būgštavome dėl didesnių nuostolių], ir iš mūsų palikto 100 dolerių užstato sugrąžino tik 50 dolerių.
*Maltoje autonuoma praėjo gerai: tąsyk pirkome draudimą, o grąžinant automobilį darbuotojas sakė, kad pažeidimų nežiūrės nes yra draudimas. Tačiau jau po daugelio mėnesių tikrindami kortelės, kuria mokėjome už autonuomą, sąskaitą, pamatėme, kad gerokai po grįžimo autonuoma už kažin ką nusirašė papildomus pinigus (tikėtina, neva pažeidėme mašiną). Deja, jau atrodė per vėlu, kad reikalauti banko grąžinti pinigus – pernelyg ilgai netikrinome sąskaitos.

Kaip išvengėme apgavystės:
*Sirijoje irgi tinkamai nefotografavome/nefilmavome automobilio atsiėmimo metu. Grąžinant automobilį autonuomos darbuotojai tiesiu taikymu ėjo prie konkretaus nedidelio įbrėžimo [akivaizdu: žinojo apie jį iš anksto, nes tas įbrėžimas buvo jau prieš išnuomojant]. Reikalavo pinigų. Pasiūlėme kviesti policiją. Iš karto pasakė “ai, nieko tokio” ir paleido.

Nė vienoje paskesnėje kelionėje, kur nuomojamą automobilį atsiėmimo metu demonstratyviai fotografavome ir filmavome, niekas nė nebandė kaulyti pinigų už svetimus pažeidimus.

Šis automobilis buvo smarkiai apibraižytas, tačiau iš pradžių agentūros mums įduotoje kortelėje pažeidimai nebuvo pažymėti. Nufotografavome, pakvietėme žmogų apžiūrėti kartu, jis sužymėjo pažeidimus

Šis automobilis buvo smarkiai apibraižytas, tačiau iš pradžių agentūros mums įduotoje kortelėje pažeidimai nebuvo pažymėti. Nufotografavome, pakvietėme žmogų apžiūrėti kartu, jis sužymėjo pažeidimus

*Jau krovėmės į automobilį daiktus iš nedidelio Juodkalnijos šeimyninio viešbutuko kurorte, kai priėjo susiraukęs jo savininkas: “Trūksta rankšluosčio!”, “Sumokėkite!” – aiškino jis, vėliau prisijungė ir dar piktesnė moteris – gal jo žmona. Kad ir kiek rodėme, kad rankšluosčio neturime, iškraustėme lagaminus, bagažines, savininkas neatlyžo – “Tai gal naktį kur išnešėt! Rankšluosčio tai nėra! Buvo du, liko vienas!”. Aišku, mes nieko nevogėme, tai mokėti atsisakėme. “Jei vagystė, tai skambinkit policijai” – sakom. Savininkas tik ir toliau mus “spaudė”. Tada mes patys paskambinom policijai, telefonu išdėstėm esmę. Vos tai padarėme, šeimininkas tarė: “Gerai, važiuokite”. Išvažiavome. Policiją atšaukėme. Manau, kad tai buvo ne šiaip nesusipratimas, o nuolatinė apgavystė: jei taip apgaunama daug svečių, savininkams būtų labai blogai, jei įsikištų policija, nes institucijos gal atkreiptų dėmesį, kad tame viešbutyje nuolat “dingsta rankšluosčiai” ar dar kas.

 


“Primokėk papildomai, kad vežčiau iki galo”

Sutariate dėl paslaugos (paprastai – nuvežimo), o tuomet, atlikęs trečdalį ar pusę darbo (kartais – visą), apgavikas reikalauja mokėti papildomai: neva ne taip suprato(me) susitarimą, kažkas pasikeitė ir pan. Lengvatikiai turistai dažnai patiki suklydę ir primoka.

Nepasiduokite: nemokėkite daugiau, nei už tą darbo dalį, kurią paslaugos teikėjas realiai įvykdė. Gal jis tada sutiks įvykdyti ir likusią, o jei ne – tai rasite kitą paslaugos teikėją už tikrai pigiau, nei apgaviko prašomas antkainis.

Be to, dar prieš važiuojant verta išsiaiškinti, ar prašoma suma – už kiekvieną žmogų, ar už visą važiavimą, paprašyti vairuotojo pakartoti vietos, kur vykstate, pavadinimą ir t.t.

Kaip likome apgauti:

*Džaipūre, Indijoje, viešbutis įsiūlė mums ekskursiją su autorikša. Registratūroje sutarėme dėl kainos (400 rupijų). Kai rikša atvažiavo ir nuėjome pas vairuotoją, šis staiga pasakė dvigubai didesnę kainą – 800 rupijų (neva viešbutis nežino kainų). Mėginome derėtis: vairuotojas nusileido tik tiek, kad “jei patiks, mokėkite 800, jei nepatiks – 600”. Taupydami laiką, išvažiavome. Ekskursija nebuvo bloga, tačiau, kadangi nepatinka apgavystės, sumokėjome 600 (ir taip gerokai daugiau, nei 400). Vairuotojas dar mėgino kažką rėkti, bet nuėjome priešinga eismui toje gatvėje kryptimi.

(Šioje situacijoje manau reikėjo vos išgirdus didesnę kainą iš karto eiti skųstis viešbučiui – kadangi vairuotojas garantuotai už klientų (mūsų) radimą viešbučiui mokėjo procentą (komisinius), imdamas iš mūsų daugiau, nei viešbučiui sakė imsiąs, jis apgavo ne tik mus, bet ir viešbutį (sumokėjo procentą nuo mažesnės sumos). Todėl manau, kad mums išlipant ir einant link viešbučio, būtų sutikęs su sutarta 400 rupijų kaina, kad tik viešbutis nesužinotų apie jo apgavystes).

*Mombasoje, Kenijoje, sutarėme su autorikša dėl važiavimo į Nialio paplūdimį (Nyali beach) kainos – didesnės, nei moka vietiniai, bet ką jau, galvojame, duosime vietiniams uždirbti. Tačiau kaip tik sąžiningai dirbti vairuotojas ir nemanė: privažiavo prie kažkokio tilto (net ne pusiaukelėje) ir nurodė ten išlipti. “Ai, tai jūs norėjote į Nyali beach, o ne Nyali bridge? Tai mokėkite dvigubai”. Išlipome. Bendrakeleiviai jam davė truputį mažiau pinigų, nei buvo sutarta už visą kelionę, tačiau gerokai daugiau, nei ta dalis kelio, kurią jis nuvežė, taigi, likome smarkiai apgauti. Likusią kelio dalį teko važiuoti autobusu ir vis tiek išėjo brangiau, nei buvome iš pradžių sutarę.

Kaip išvengėme apgavystės

*Ponpėjoje (Mikronezija) sutarėme su valties šeimininku, kad nuplukdys mus į gretimą Lengerio salą ir atgal. Jau plaukiant atgal staiga viduryje vandenyno “užgeso” variklis: “Baigėsi benzinas” – sakė valtininkas laužyta anglų kalba – “ir neturiu pinigų pripilti – duok, kitaip negalėsime parplaukti”. Tame pasakojime logikos skylės akis badyte badė: pinigų jau buvome davę (kodėl nepylė už tuos?), be to, vienintelė degalinė buvo kaip tik Ponpėjos saloje, į kurią mes grįžinėjome – jei pakanka kuro iki jos nuplaukti, tai mums tiko! Pavaidinau, kad nelabai suprantu valtininko laužytos anglų kalbos ir, praradęs viltį ką iškaulyti, jis tiesiog užvedė variklį ir parplukdė į Ponpėją.

Mikronezijos valtininkas, kuris greitai po šios nuotraukos padarymo pamėgino išvilioti pinigų sakydamas, kad baigėsi degalai

*Agroje (Indija) sutarėme su rikša, kad nuveš iki Itimado Dolos kapo, o paskui – į autobusų stotį, iš viso už 80 rupijų. Nusistebėjau ir apsidžiaugiau, nes tai – kaina indams, o ne turistams, iš kurių rikšos visada prašo daugiau. Išlipdami prie Itimado Dolos kapo rikšos vairuotojo buvome paprašyti 10 rupijų avanso – davėme. Deja, kol lankėme kapą, rikša greičiausiai pakalbėjo su kolegomis ir šie pasiūlė mus apgauti. Grįžusiems mums pasakė, kad derėdamasis suklydo ir reali kaina bus 250 rupijų. Rikšai nesileidžiant į kalbas apie sutartas 80 rupijų, tiesiog, nieko daugiau nemokėję, nuėjome priešinga važiavimo krypčiai kryptimi, kad negalėtų vytis ir kaulyti toliau. Taigi, apgavikas pats patyrė nuostolių, nes nuvežė mus didesnį atstumą, nei priklausytų už 10 rupijų. Aišku, nuostolių patyrėme ir mes (lyginant su sutarta kaina), nes tame rajone neradome, kas veš į stotį už 70 rupijų (mokėjome 100 – ir tai gerai paieškoję). Visgi džiaugiuosi, kad nenusileidau apgavikui: gal kitą kartą, užuot apgaudinėjęs, tas rikšos vairuotojas rinksis verčiau pasiimti sutartą kainą ir tiek, užuot rizikavęs negauti ir to.
*Lamu (Kenija) leidomės į tradicinė ekskursiją laivu prie apleisto Gede miesto griuvėsių. “Viskas įskaičiuota” – tikino “kapitonas”. Tačiau beplaukiant užklupo kasdienis atoslūgis, apie kurį kapitonas pasakojo dar vos susitikus. Dėl to dalį kelį grįžti teko motociklais. Užsisodinę po du ant motociklo, mus pavežė vietos kaimiečiai. Kai atvežė ir kapitoną, šis puolė kaulyti: “Motociklininkams aš sumokėsiu 2000 šilingų [~16 EUR], gal galėtumėte duoti jūs?”. Atsakiau: “Taigi žinojote apie atoslūgį, jis kasdien tuo pat metu – ir sakėte, kad viskas įskaičiuota”. Kapitonas tada vylėsi, kad aš būsiu minkštaširdiškesnis nei jis pats: “Taip, žinau, bet vis tiek, gal galėtumėte prisidėti?”. Nieko nedaviau. Tačiau tada kitas motociklininkas atvežė mūsų bendrakeleivius. “Kapitonas” puolė sekti tą pačią pasaką jiems. Bendrakeleiviai davė, ko tas prašė. “Kapitonas” pinigus įsidėjo į kišenę: nė nemanė duoti motociklininkams. Beje, Kenijoje motociklininkai tokį atstumą paveža vos už dešimtadalį tos kainos, kurios iš mūsų pareikalavo kapitonas.

 


Didesnės kainos turistams

Daugelis šalių skurdesnės už Europą ir kainos ten mažesnės. Bet vietiniai, tikėdamiesi, kad tose kainose nesigaudote, bandys jums sakyti “lietuviškas” ar net “britiškas” kainas. Būtina derėtis – tačiau to nepakanka: kaip žinosite, ar pradinė kaina, kurią sako pardavėjas, tik šiek tiek didesnė už tikrą, ar dešimt kartų?

Todėl prieš ką nors pirkdami, paklausinėkite kainų daugelio pardavėjų (dažniausiai kiekvienas turi panašių produktų), pažiūrėkite kokios kainos tose parduotuvėse, kur jos parašytos.

Kai kurie prekeiviai, o ypač taksistai, iš viso nenori nusileisti iki “vietinės kainos”. Tokiu atveju padeda dvi taktikos: pirmoji – nepavykus numušti kainos, nueiti šalin (tikėtina, pardavėjas vysis pats, mušdamas kainą), antroji – užuot klausus “Kiek kainuoja?” pačiam siūlyti logišką kainą (pardavėjai greičiausiai nedrįs jos pakelti kelis kartus, nes supras, kad vietines kainas žinote). Aišku, vis tiek bus pardavėjų, kurie atsisakys derėtis – tuomet eikite pas kitą ir tiek (ypač gerai rasti prekiją, kur kainos surašytos, taksi su taksometru ar pan.). Tačiau kai kurių itin išbrangintų paslaugų geriausia atsisakyti išvis ir naudotis tokiomis, kur kainos parašytos: pvz. važinėti ne taksi, o viešuoju transportu arba nuomotis automobilį.

Lengviausia “vietinę kainą” gauti neturistinėse vietose.

Kai kuriose šalyse turistams lankytinos vietos oficialiai kainuoja daugiau. Galite žiūrėti į tai kaip į valstybinę apgavystę ar diskriminaciją, bet čia jau ką nors padaryti sunkiau. Tiesa, esu girdėjęs istorijų, kad turistai didesnių “turistinių kainų” išvengia pasiūlydami bilietų tikrintojams kyšį (kaip ne kaip, daugelis “dvigubą apmokestinimą” taikančių šalių yra korumpuotos), bet ar taip elgtis moralu – kitas klausimas, nesu taip daręs.

Kaip likau apgautas?

“Permokėjau” per daug kartų, kad visus prisiminčiau: kol dar nebuvau patyręs keliautojas, neretai pirkdavau ką nors nepasidomėjęs aplinkinių kainomis ir vėliau suprasdavau, kad tą patį galėjau nusipirkti perpus pigiau ar už ketvirtį kainos. Čia tik vienas įžūlesnių atvejų:

*Lamu (Kenija) iš vietinių išsiaiškinome, kad plaukimas maršrutiniu laivu iki autobusų stoties kainuoja 100 šilingų. Nuplaukę, padavėme “kapitonui” už du žmones lygiai 200 šilingų. “Kapitonas” niurzgėjo: neva kainuoja po 150. Pasakę, kad žinome tikslią kainą – 100 – nuėjome šalin, “kapitonas” “atsikabino”. Tik kitą dieną, kalbantis su kartu keliavusiais dviem bendrakeleiviais, iš kalbos išėjo štai kas: pasirodo, “kapitonas”, “neišdūręs” mūsų, užsipuolė bendrakeleivius: neva reikia mokėti po 150, o mes išlipome nesusimokėję. Ir bendrakeleiviai davė po 150 už save ir dar po 150 už mus (kapitonas nė nesakė, kad mes jau sumokėjome po 100)! Taigi, iš viso “kapitonas” iš mūsų grupės surinko 800 šilingų, arba po 200 už žmogų (dvigubai daugiau, nei iš vietinių).

Kaip išvengiau apgavystės?

*Kubos Varadero oro uosto parduotuvėje kainos buvo didesnės, nei mieste – bet juk visur oro uostuose taip, man tiko. Susirinkau norimas prekes, nunešiau pas pardavėją. Bet ši pasakė dar kelis kartus didesnę sumą, nei suskaičiavau! “Kaip tai? Juk kainos va tokios” – sakau. “Čia ne kainos, čia – prekių numeriai” – rimtu veidu aiškino ji (tie numeriai – 1,20 ; 5,50 ; 0,99 ir panašūs). Deja, nieko nepešiau: Kuba yra socialistinė šalis, parduotuvės – valstybinės, taigi, pardavėja nesileido į kalbas ir tiesiog nieko man nepardavė (koks jai skirtumas – iš darbo neatleis, algos nepakeis). Supratau, kad tiesiog reikėjo apsipirkti anksčiau: ten, kur pardavėjai mažiau pripratę prie lengvatikių turistų, nei kurorto oro uoste.
*Džaipure (Indija) atėjus išsikeisti pinigų, prekijas pasakė gerokai prastesnį kursą, nei keičiausi diena prieš. “Kaip tai?” – klausiu. “Šiandien euro kursas nukrito!” sako. Apsisukau eiti lauk. Vos pamatęs, kad išeinu, prekijas bemat sutiko iškeisti pinigus “tarpiniu”, o man ir toliau einant pro duris – “vakarykščiu” kursu.
*Bankoke (Tailandas) norėjome važiuoti taksi. Stabdome vieną: “Kainuos 200 batų!”. “Įjunkite taksometrą” – sakome. Iš karto nuvažiavo. Stabdome antrą – tas pats, tik taksistas dar nusijuokė. Trečias jau prašė 300 batų, dar pora tuktukų vairuotojų norėjo po 150. Bet galiausiai atsirado taksistas, kuris taksometrą įjungė: sumokėjome vos 77 batus! Beje, kitus kartus Bankoke taksistą, sutikdavusį įjungti taksometrą, rasdavome greičiau. Įtariu, kad tąsyk buvo sunkiau todėl, kad vilkome nusipirktą lagaminą: taksistams atrodė, kad esame ką tik atvykę nesigaudantys kainose turistai, ir mus “išdurti” bus paprasta.

 


Prastesnės prekės turistams

Pardavėjai supranta, kad jūs – turistas. Jei parduos nekokybiškus daiktus vietiniams, bus problemų – jie skųsis, nebeis pas juos daugiau pirkti. Tačiau jei netinkamą paslaugą suteiks jums, nepatirs jokios žalos: juk jūs grįšite į tėvynę, niekam nepasiskųsite, be to, kadangi dauguma turistų į vieną vietą keliauja tik vieną kartą, tai šiaip ar taip daugiau pas tą prekiją nebepirktumėte.

Todėl dažnai turistams yra įgrūdamos prastos, nekokybiškos, padirbtos prekės, prikalbėjus, kad jos – geros, tikros. Kaina dažnai būna mažesnė, nei analogiškų tikrų prekių namie (todėl turistai susivilioja jas pirkti), tačiau gerokai didesnė nei “netikrų” prekių. Ypač taip “stumdomi” netikri brangakmeniai, meno “šedevrai”, “antikvaras”: neprofesionalui patikrinti tikrumą labai sunku. Todėl neverta kelionėje pirkti kažko, ko nesuprantate, o ką perkate – tikrinkite iš karto (ypač elektroniką ir pan.). Ir tikrinkite visais įmanomais būdais, visas funkcijas: mums įprastas “prekių grąžinimas” ar “prekių pakeitimas” daugelyje šalių neegzistuoja, be to, jei išvyksite į kitą miestą, prekės ir šiaip nepakeistumėte. Nors daugelis pardavėjų sąžiningi, nesąžiningų irgi nemažai, todėl kaip pasitikrinti prekę sužinokite iš neutralių šaltinių (pvz. paskaitykite internete ar klauskite pažįstamų), o ne klausykite pardavėjo.

Brangakmenių, meno dirbinių, senienų todėl kelionėse neperku, bet esu nukentėjęs ir paprastesniuose sandoriuose.

Beje, anglų k. yra geras terminas “spąstai turistams” (tourist trap): tai parduotuvės, restoranai ir kita, už brangiai pardavinėjančios nekokias prekes ir paslaugas turistams; jos puikiai išsilaiko, nes turistai kas kartą ten atvyksta nauji (ir taip pat apsigauna), joms nereikia turėti nuolatinių klientų. Todėl venkite visų vietų, kurios yra “ant turistinio kelio” ir, tikėtina, vis tiek sulauktų klientų net jei tiektų visiškai prastus dalykus: pvz. viešbučiuose, kruiziniuose laivuose. Gidus geriausia samdykite iš anksto ar oficialius, o ne tokius, kurie būriuojasi turistinėse vietose ir įkyriai bruka savo paslaugas: dažnas tokių negali papasakoti apie vietą daugiau nei eilinis žmogus nes, tiesą pasakius, jie dažniausiai ir būna yra eiliniai neišsilavinę žmonės manantys, kad gidu gali būti bet kas.

Kaip likau apgautas

*Santiage (Čilėje) ieškojau kompiuterinio žaidimo “Syberia”. Daugelis pardavėjų atsakė jo neturintys. Vienas pasakė, kad turi, tik reikia atsinešti. Atnešė diską, ant kurio buvo užrašyta “Syberia”. Patikrinau tik grįžęs namo – viduje buvo įrašyti visai kiti žaidimai! Per tą laiką, per kurį pardavėjas neva atsinešinėjo diską, jis tiesiog “klastojo” diską sudarydama įspūdį, kad ten yra “Syberia” žaidimas.
*Kuske (Peru) išrinkau tėvams dovaną: šachmatus, kur kiekviena figūra – inkų ar ispanų kario formos. Parodžiau, kurių šachmatų noriu – pardavėjas davė. Perskaičiavau figūras – trūko vieno pėstininko. “Gerai, tuoj pridėsiu” – sako pardavėjas. Mano akyse perskaičiavo figūras greitai jas mėtydamas į dėžutę – suskaičiavo iki 32, kiek figūrų ir turi būti. Nusipirkau. Atėjus laikui dovaną įteikti pamačiau: trūksta pėstininko! Pardavėjas iš tikrųjų jo taip ir neįdėjo.
(moralas: visada viską tikrinkite pats. Jei pardavėjas yra apgavikas, tai jis mokės sudaryti įspūdį, kad viskas gerai – tarsi fokusininkas. Kuske ant tokio ir užkibau: gal jis kažkurią figūrą sugebėjo nepastebimai įberti/suskaičiuoti du kartus, gal vieną pėstininką specialiai “prametė pro šalį” ar pan.: nesvarbu, kaip padarytas “fokusas”, bet būčiau bemat supratęs klastą, jei būčiau dar kartą jo akivaizdoje figūras perskaičiavęs pats).

Šis pardavėjas Indijoje pardavė kandžių pragraužtus marškinius. Nežinau, ar tai buvo apgaulė: patys indai tikrai nekreiptų dėmesio į vieną skylę. Jiems turbūt nerūpi ir tai, kad jau po pirmų dėvėjimų kone visi indiški drabužiai apiplyšta.

Kaip išvengiau apgavystės

*Kruiziniame laive, plaukiojusiame po Karibus, kaip ir kiekviename kruiziniame laive, vyksta meno aukcionai. Vedėjas kiekvieną prekę užsidegę pristatinėja: “Šis paveikslas rinkoje vertas tūkstančio dolerių, o mes parduodame už tris šimtus!”. Skamba per gerai, kad būtų tiesa? Tikrai. Laimė, kruiziniai laivai plaukia iš JAV, o ne kokios Indijos, todėl akivaizdžių apgavysčių būti negali (nusipirkusieji pigų darbą už brangiai bemat paduotų kruizinių laivų kompaniją į teismą). Todėl tiesa parašyta ant aukciono taisyklių, kurias kiekvienas gauna prieš renginį. Mažomis raidėmis, tarp kitų punktų. Tiesa skamba taip: “Pirkdamas meno kūrinius prisipažįstate, kad nepatikėjote, kad jie yra tinkami investicijai. Bet koks žodžiu sakomas pažadas negalioja, jeigu jis nėra rašytinis”, o taip pat “Kiekvienas paveikslas be skelbiamos pradinės kainos gali turėti aukštesnę tikrą pradinę kainą; jei niekas kainos iki tokio lygio nepakels, tai paveikslą neva nupirks organizatorių samdyti žmonės”. Štai kodėl atrodė, visi taip noriai viską perka! Be manęs, kiek žiūrėjau, niekas taisyklių neskaitė.

Pardavėjas kruizinio laivo meno aukciono metu kursto pirkti paveikslus. Nuo „Šis dailnininkas sukūrė savo stilių“ iki „Šis dalininkas daug aukoja labdarai“.

*Pukete (Tailandas) gražbyliaujantis pardavėjas įsiūlė išorinę mobiliojo telefono bateriją. Patikrinau – lyg ir veikia, telefoną krauna. Grįžęs į viešbutį pabandžiau įkrauti pačią bateriją – nė kiek nesikrauna, nė vienu krovikliu, nė per visą naktį, nė vienu įkrovimo procentu! Kitą dieną nunešiau atgal pardavėjui. Gretimas prekijas vos mus pamatęs mojo ranka: “Turbūt pas jį einate”. O pats kroviklį pardavęs pardavėjas žadėjo: “Tuoj patikrinsim, jei neveiks – duosiu kitą. Išeikite pasivaikščioti, aš pamėginsiu”. Niekur pasivaikščioti nėjau – stebėjau, kaip pardavėjas įjungė pakrauti aparatą, kaip, aišku, aparatas nesikrovė. “Pasivaikščiokite, didelė baterija, todėl kraunasi iš lėto”. Niekur nėjau: o kas, jei pakeis kroviklį į kiek labiau pasikrovusį, bet irgi neveikiantį ir sakys “va, įsikrovė, imkite”? Tuoj supratau, kad įtarinėjau ne be reikalo: pardavėjas pripažino, kad kroviklis neveikia ir padavė naują kroviklį. Bet aš paprašiau, kad patikrintų ir tą. Ir, aišku, tas irgi neveikė! Pardavėjas tikrino kroviklį po kroviklio, ir visi vienaip ar kitaip neveikė (nesikrovė, nekrovė telefono ir pan.). Bandė mane įtikinti visokiais melais: “Kraunasi ilgai nes didelė baterija, paimkite šitą naują namo ir vėl bandykite per naktį”, “Čia reikia pirma iškrauti iki 0 ir tada krausis, parsineškite namo ir bandykite”. Pamatė, kad apie kroviklius šį tą suprantu ir tokiomis nesąmonėmis netikiu. Galiausiai, po geros valandos tokių “bandymų” ir įtikinėjimų, atrado vieną veikiantį kroviklį ir jį davė.
(Šioje situacijoje įtariu, kad pardavėjas, galbūt, kažkur nusiperka defektuotas ir nurašytas prekes ir jas pardavinėja turistams kaip geras. Bet kuriuo atveju, padariau klaidą dar pirkimo metu: reikėjo patikrinti ir kaip baterija kraunasi. Pasisekė, kad pardavėją iš viso radau kai atnešiau grąžinti prekę. Vėliau Tailande visada perkamą elektroniką nuodugniai tikrindavau, ir teisingai elgiausi – dar vieną kartą pasitaikė, kad pamėgino parduoti brokuotą)

 


“To, ko ieškote, nėra. Bet va aš siūlau štai ką”

Šios apgavystės kartais būna labai įmantrios: jums sakoma, kad jūsų ieškoma vieta sudegė, sugriuvo, kad uždaryta dėl išgalvotos nacionalinės šventės. Dažniau viskas paprasčiau: sakoma, kad autobusai nebevažiuoja, tokio maršruto nėra, muziejus nedirba ir t.t. Tikslas – visada vienas: kad, metę ką susiplanavę, eitumėte su apgaviku. Jei jis taksistas – kad važiuotumėte su juo, o ne autobusu. Jei jis gauna komisinius iš viešbučių – kad apsistotumėte ten, o ne kur sumanėte. Jei iš parduotuvių – kad apsipirkinėtumėte, užuot lankęs lankytinas vietas.

Ignoruokite tokius “geradarius pagalbininkus”, kol tiesa neįsitikinote patys. Ypač kreivai žiūrėkite į tokius, kurie prieina “pagelbėti” patys. Ir niekada nesiteiraukite, “kaip yra iš tikrųjų” tų, kurie akivaizdžiai gautų naudą iš to, kad nesužinotumėte tiesos (pvz. daugelyje šalių neverta klausti taksistų “kada atvažiuos autobusas?”).

Geriausia kuo daugiau informacijos susirinkite iš anksto iš kelionių knygų, interneto ir pan.

Kaip išvengėme apgavystės

*Prie Festivalių muziejaus Kubos Santiage įėjimo mus pasitiko kažkoks kubietis: “Muziejus nedirba, bet aš galiu pravesti ekskursiją po senamiestį ir, kai grįšime, muziejus dirbs”. Tačiau juk mano knygoje rašoma, kad darbo laikas – dabar! Užėjome vidun – viskas atrakinta, bilietų kasoje dirba moteris. “Gidas” atsekė iš paskos. Paprašėme kasoje bilietų – pardavėja tik žvilgt į “gidą” ir sako: “Muziejus nedirba”. Bedžiau pirštu į šalia kasos atspausdintą darbo laiką – turi dirbti! Nenoriai, moteris pardavė bilietus. Akivaizdu, kad ji buvo sutarusi su “gidu”: vaidinti, kad muziejus nedirba, ir pasidalinti už ekskursiją turistų “gidui” sumokėtus pinigus.
*Norėdamas nesusidurti su apgavikais Indijoje privalai būti jau iš anksto pasikaustęs žiniomis. Prireikus važiuoti iš Vrindavano į Maturą, paskaičiau “Lonely Planet”, kad tuo maršrutu važinėja autorikšos-autobusai. Bet kaip juos rasti? Paklausėme rikšų-taksi vairuotojų Vrindavano centre: kausimo neva nesuprato, tik siūlė važiuoti Maturon su jais (aišku, už daug brangiau). Priėjome arčiau “Lonely Planet” aprašytos vietos, paklausėme vietinio pardavėjo, kur stoja autorikšos-autobusai – mojo ranka į konkrečią vietą. O ten – pilna autorikšų-taksi. Vairuotojai kabinasi, siūlo važiuoti su jais. Klausinėjame “Kur autorikšos-autobusai?” – vieni tyli, kiti sako, kad tokių nėra, yra tik taksi. Kokių dešimties vairuotojų paklausėme, ir visi, kaip sutarę, melavo! Nepasidavėme. Galiausiai pro šalį važiavo prigrūstas autorikša-autobusas su keliomis laisvomis vietomis: jo vairuotojas pakvietė lipti vidun.
*Išėję iš arabų zonos į žydų zoną Betliejuje, pajudėjome link autobusų stotelės – reikėjo pargrįžti Jeruzalėn. Besibūriuojantys taksistai pavymui šaukė: “Autobusai taip vėlai nevažiuoja, baigė darbą! Teks važiuoti taksi!”. Suklusome. “Meluoja” – pamaniau. Nuėjome į stotelę: grafikai neparašyti, autobusas stovi tik vienas, be vairuotojo. Gal visgi taksistai sakė tiesą? Bet dar tik 19 val., negi tikrai taip anksti baigia darbą? Verta palaukti. Ir tikrai: po kokių 10 minučių atvažiavo autobusas!
*Lomboke (Indonezija) Bangsalo uoste susiradome „Blue Bird“ kompanijos taksistą – nes, pasak kelionių vadovų, ši kompanija vienintelė, kurios taksistai nuolat naudoja taksometrą. Matyt, būtų tikrai įjungęs taksometrą, bet išgirdęs, kad prašome vežti į perlų fermą už 5 km neapsidžiaugė: „Pirksit perlų? Galiu nuvežti į perlų parduotuvę Matarmo mieste“ (~30 km). „Ne, nenorime – sakome – norime tik į ekskursiją po perlų fermą“. Tada taksistas gąsdino: „Perlų ferma nedirba! Šiandien šventė!“. Pernelyg daug girdėjau apie tokius „XXX nedirba“ melus, tad tiesiog išsikviečiau „GoJek“ (vietinis Uber atitkmuo) ir nuvykau į Perlų fermą: ir iš tikro, Perlų ferma dirbo kaip ir kasdien! Pirmojo taksisto frazė „Perlų ferma nedirba“ reiškė tiesiog „Perlų ferma man nemoka komisinių (o perlų parduotuvė moka)“ arba „Noriu jus vežti toliau ir uždirbti daugiau“.
*Ilgą laiką maniau, kad “Uber” vairuotojai, kitaip nei taksistai, neapgaudinėja: juk kainą apskaičiuoja programėlė. Mombasoje (Kenija) supratau, kad apgavikų yra ir “Uber”. Iškvietimą priėmęs vairuotojas ten – taip rodė programėlė – nė nejudėjo į mūsų pusę. Bet mašina netrukus privažiavo. Kita. “Lipkite vidun” – kviečia mus iš jos. “Tai kad jūs ne tas Uber vairuotojas, kurį iškvietėme” – sakome. “Koks skirtumas, aš irgi Uber vairuotojas. Atšaukite tą užsakymą, jums tai nieko nekainuos” – tikino. Aišku, jis melavo: “Uber” atšaukimai kainuoja, ir nemažai. Supratęs, kad apgauti nepavyks, “naujasis vairuotojas” nuvažiavo šalin. Kaip tik tą akimirką link mūsų pajudėjo tikrasis “Uber” vairuotojas… Esu įsitikinęs, kad abu vairuotojai buvo susitarę: juk jeigu mus būtų nuvežęs “naujasis vairuotojas”, tai jiems būtų nereikėję mokėti komisinių “Uber”, būtų galėję apgaudinėti sakydami didesnę kainą ir dar, be to, iš mūsų būtų pasiėmę baudą už pirmojo užsakymo atšaukimą. Beje, tai nebuvo vienintelis kartas, kai Kenijoje iškviestasis “Uber” vairuotojas nevažiuodavo mūsų link, tikdamasis užsakymo atšaukimo….

 


“Aukok!!! Ką, tik tiek?”

Daugelis pasaulio šalių skurdesnės už Lietuvą. Be to, išvydę baltaodį, vietiniai net nemano, kad jis iš Rytų Europos: tikisi, kad amerikietis, britas ar norvegas, kurie – dar turtingesni.

Todėl daug kas įsigudrino prašinėti labdaros. Graudžios istorijos dažniausiai išgalvotos: tie, kam tikrai labdaros labiausiai reikia, nė nemoka jos paprašyti, jie gyvena toli nuo miestų ar kurortų. O beveik visą turistų “labdarą” susirenka keliautojų psichologiją perpratę apgavikai.

Maža to, vakariečiai labdarą dalina nepagalvoję, kad kainos lankomoje šalyje – daug mažesnės nei Londone ar Osle, ir duoda tiek, “kad užtektų britui”. “Labdaros reketininkai” tada galvoja, kad visi baltaodžiai privalo duoti tiek – ir jei kas duoda mažiau, tai ne tik, kad nedėkoja, bet pereina prie lengvo reketo: “Ką, tik tiek?”. Kai kurie sugalvoję įmantrių būdų priversti užsienietį pasijusti nepatogiai davus “tik tiek” – dažniausiai jie “leidžia suprasti”, kiek duoda “visi kiti” (aišku, sako tik didžiausias sumas).

“Aukok!” apgavysčių išvengti nėra sudėtinga – neduokite pinigų ir viskas. Norite paremti vietinius? Keliaudami, pirkdami prekes ir paslaugas toje šalyje, jau juos remiate. Remiate tuos vietinius, kurie dirba ir stengiasi, ir taip skatinate norinčiuosius praturtėti irgi dirbti: gal teikti apgyvendinimo paslaugas savo bute, gal prekiauti suvenyrais. Jei norite, kad daugiau jūsų pinigų patektų skurdiems vietiniams, lankykite mažiau turistines vietas, pirkite mažose parduotuvėlėse ir vietos versluose. Jei jau būtinai norėsite ką nors dovanoti – duokite ne tam, kuris prašo iš jūsų (ir surenka aukas iš šimtų kitų turistų), o tam, kuris atrodo skurdžiai, bet nieko neprašo. Maloniai nudžiugs, o ne klaus “Tik tiek???”.

Kaip likome apgauti

*Gambijos rytuose apsistojome pas porą vaikinų vieno jų “tetos viešbutyje”. Atėjus laikui ryte išsiskirti, vienas jų paprašė paaukoti “jų futbolo komandai” ir padavė “aukotojų knygą”. Tiksliau, sąsiuvinį, kuriame surašyti vakariečių vardai ir aukos. Visos – neprotingai didelės, kad nekiltų mintis duoti mažai! Žmona davė kelis eurus, kas Gambijoje – didelė suma, bet vaikinukas neatrodė patenkintas. Kažin, ar mūsų auką įrašė į knygą… Ir abejoju, ar iš viso kas nors ten nueis futbolo komandai. Ir ar ta futbolo komanda išvis yra.

Kaip išvengėme apgavystės

Čia aprašysiu tik tuos atvejus, kai tikrai perpratau, jog prašinėtojai melavo dėl to, kam renka aukas:

*Pardavėjai Kuboje dažnai prašo visokių daiktų: šampūno, tušinukų, ir t.t. “Deficitas, trūksta…” – sako. Vienai pardavėjai pasiūlėme mainyti tušinuką į kokią nors jos prekę, kurios nėra deficitas. “Man turistai ir nemokamai duoda!” – atkirto ji, ir parodė užantyje visą galybę susirinktų tušinukų! Akivaizdu: toks “turistų melžimas” Kuboje – tiesiog būdas nemokamai gauti prekių pardavimui.
*Kuboje, prie Santiago forto įėjimo, trys gražiai apsirengusios mergaitės ėjo nuo turisto prie turisto: “Mes badaujame!”, “Mūsų šeima neturi ko valgyti!” – verkšleno ir kaulijo pesų. Žinodamas Kubos situaciją, iš karto pajutau melą: tai socialistinė šalis ir nors ji skurdi, ten tikrai niekas nebadauja (ten gyvenama panašiai, kaip Lietuvoje sovietų okupacijos laikais). Nieko nedaviau. Tačiau už manęs ėjęs turistas davė. Kubos masteliais – davė daug. Išeidamas iš forto vėl sutikau tas tris mergaites. Jos valgė brangius ledus turistams skirtoje prabangioje forto kavinėje.
*Į dažnos kelionės į Kenijos safarių parkus sudėtį įeina apsilankymas masajų kaime. Ta tauta, kurios atstovai dar vilki tautiniais rūbais ir neva gyvena kaip po senovei, labai žavi turistus. Deja, lankydamasis jų kaimuose, nebesupranti, kiek ten teatras – kiek realybė. Kai kurie kaimai vien už įėjimą ima po 20 dolerių. Mūsiškis oficialiai buvo nemokamas. Pelną jis rinkosi kitaip: supažindinę su skurdžiu savo gyvenimu, masajai ėmė spausti aukoti ar pirkti visokius daiktus. Tokie daiktai, kokius kiti masajai ne kaime pardavinėjo po 500 šilingų (~5 dolerius), kaime kainavo po 2500 (~25 dolerius) ir joks pardavėjas nėjo į derybas. “Mums reikia pinigų vaikų mokyklos uniformoms” – žadėjo tai, kas suminkština širdis (ir atveria pinigines) daugiausiai turistų. Tačiau nereikia būti geru matematiku, kad paskaičiuotum: vienos-dviejų dienų kaimo pajamų pakaktų nupirkti uniformas visiems vaikams. Juk Kenija – pigi šalis, ir gauti keliasdešimt dolerių ten – panašiai, kaip pas mus “išsikaulyti” kelis šimtus. Tad ką masajai daro su tais pinigais? Velniai žino. Kaimas gyvena taip, kaip priešistoriniais laikais, kai pinigų išvis nebuvo: augindamasis sau karves ir avis, be elektros ar vandens, aplink nestovi jokie automobiliai, lauke vaikšto vieni vyrai, o moterys laiko „namų frontą“. Tiksliai nepavyko sužinoti, tačiau gavau užuominų, kad kaimo vyrai pinigus naudoja žalingiems įpročiams (netyčia prisipažino “nerūkome, bet uostome”), vietiniai keniečiai pasakojo ir tai, kad tariamas kaimo skurdas tėra fasadas ir masajai iš tikro gyvena pasiturimus gyvenimus kitur, o ten ateina tik pavaidinti prieš turistus.

Masajų namo viduje

Masajų namo viduje. Nuotrauka daryta su blykste – iš tikro viduje beveik aklina tamsa, tik vyzdžiams išsiplėtus kažką matai (vienintelis šviesos šaltinis – langelis, matomas viršuje, ir laužas)

*Atokiai nuo civilizacijos esančiame Gambijos Džordžtauno (Džadžanburės) mieste pilna keistų lankytinų vietų, neva susijusių su vergove. “Šituose sandėliuose laikyti vergai” – mums pasakojo vietiniai modami į kažkokį apynaujį sandėlį, prie kurio pririštos grandinės (neva taip karančios šimtus metų?). Paskui papasakojo dar vieną legendą: “Jeigu pasiekdavo šitą medį – tiksliau tą medį, kuris šioje vietoje augo seniau – vergai būdavo paleidžiami”. Neaišku, kokia prasmė vergvaldžiams taip daryti, bet aišku, kad prie tos “vergų laisvės medžio kopijos” nuolat budi žmogus ir jis renka aukas už “pasirašymą į vergovės atminimo knygą”. Aišku, toje knygoje prie kiekvieno aukotojo – didžiulės aukos. Ekskursijos metu pasijutę kalti dėl savo imperinės praeities britų turistai šioje vietoje plačiai atveria pinigines. Mūsų gidas neleido to daryti: “Tas žmogus sako, kad renka aukas bendruomenei, o iš tikrųjų visus pinigus pasilieka sau” – paaiškino ir apsižodžiavo su medžio “sargybiniu”. Beje, tas pats gidas kitą dieną ir pasiūlė už auką pasirašyti į “futbolo komandos rėmėjų knygą”…
*Fatehpur Sikryje (Indija) nusisamdėme gidą. Tas gidas pusę laiko skyrė pasakojimui apie sufijų musulmonų šventojo Salimo Čisčio kapą: “Tai pirmasis pasaulio pastatas, pastatytas specialiai norams pildyti”, “Ir Obama čia sugalvojo norus”, “Mano visi trys sugalvoti norai išsipildė ir tai įrodo ši apyrankė” (?). Netrukus supratau, kodėl gi jis taip nori, kad galvotume norus: tam esą privaloma nusipirkti iš vietinio prekijo ir “paaukoti” (t.y. palikti ant kapo) labai brangų medžiagos gabalą iš konkrečių prekijų. Mums pasakius, kad neturime šitiek rupijų, įkalbinėjo palydėti iki bankomato. Vėl atsisakius, “gidas” pastebimai nustojo mumis domėtis ir ekskursija neužilgo “baigėsi”. Vėliau teiravausi Indijos forumuose apie šią tradiciją: viskas apie “pastatą norų pildymui” ar Obamos lankymąsi buvo melas. Taip, musulmonai sufijai turi tradiciją palikinėti kapuose aukas, tačiau tai daro iš pagarbos savo šventiesiems ir to neturėtų daryti kitatikiai ar netikintys. O tai, ką patyriau, greičiausiai tebuvo “gido” ir “prekijų” sąmokslas: prekijai apgautiems užsieniečiams medžiagas siūlė išpūstomis kainomis ir mokėjo turistus apmovusiam “gidui” komisinius

Norus neva pildantis kapas Fatehpur Sikryje - baltas pastatėlis kairėje

Norus neva pildantis kapas Fatehpur Sikryje – baltas pastatėlis kairėje

 


“Mano parduotuvėje – rojus!”

Normalu, kad pardavėjai ir kiti reklamuojasi žadėdami geriausias kainas ar kokybę. Tačiau kai kurie, ypač skurdesnėse šalyse, šią “reklamą” nutempia iki absurdo: neraudonuodami įžūliai meluoja į akis. Žada viešbučio kambarį su tualetu kai jo nėra, žada prekes kurių neturi, žada “pažiūrėti vaizdą nuo stogo”, kai iš tikro tenuveda į savo parduotuvę ir t.t. Jų tikslas – bet kaip jus užkabinti, nes tikisi, kad su jais jau nuėję, gailėdami sugaišto laiko vis tiek ten apsistosite, pavalgysite ar apsipirksite.

Labai įtariai vertinkite bet kurį nepažįstamąjį, kuris priėjęs gatvėje žada “aukso kalnus” ar kažką panašiai vertingo, jei tik seksite iš paskos.

Beje, pasitaiko ir įmantresnių šios apgavystės variantų: priėjusysis ne kažką žada, o prašo iš jūsų ko nors, ką jums duoti lengva ir todėl tikėdamasis, kad lengvai padėsite, seksite paskui. Pvz. jis prašo pakalbėti savo kalba, ar parodyti savo šalies valiutą nes “kolekcionuoja monetas”.

Kaip mus apgaudinėjo

Negaliu pasakyti, ar buvome apgauti, ar ne, nes galiausiai daugeliu atvejų nieko iš apgavikų nepirkome – bet laiko sugaišome.

*Kubos Holgino mieste praeivis pasiūlė apsistoti jo bute. Sako, “pas save bute turiu du kambarius, jūs keturiese, kaip tik”. Ėjome iš paskos – nuvedė į butą. Parodė kambarį. “Kur kitas kambarys?” – klausiam. Išveda laukan. Eina gatve tolyn ir galo nesimato: “Kitam kvartale” – sako.
*Džaipūre (Indija) žmonai reikėjo nusipirkti rankinę. “Nuvešiu jus į drabužių centrą, ten yra ir rankinių” – žadėjo autorikšos vairuotojas. Nuvykę į tą centrą, pamatėme, kad ten vienas po kito baltaodžius turistus laipina tai vienas, tai kitas rikša: atrodo, vieta mokėjo didžiausius komisinius. Užlipę ten ilgai klausėmės liaupsių įvairiems drabužiams, o ištaikius momentą paklausti, ar turi rankinukų, tiesiai šviesiai pasakė – neturi. Vairuotojas atvežė tik dėl to, kad, tikėjosi, pamatę rūbus kažką nusipirksime, ir jam klius komisiniai.

Drabužių centras, į kurį autorikšos vairuotojas atvežė apsipirkti Džaipūre

*Tetuane (Marokas) prie mūsų pristojo vietinis, žadėjęs, kad nuo jo parduotuvės stogo matosi puikus vaizdas į Mediną. Iš pradžių nėjome paskui – tačiau jis neatstojo. “Ką gi” – galvoju – “vaizdas į medinos stogus tikrai turėtų būti įdomus”, nes dar jo nebuvau matęs. Nuėjome į parduotuvę – ji buvo prikišta kilimų, kuriuos čia pat siūlė pirkti vieną po kito. Jokio vaizdo į mediną iš ten nesimatė, apie jį pardavėjai čia pat pamiršo!
*Maroke vienas pardavėjas pasiteiravęs, iš kur mes, apgavo, neva turi draugą Lietuvoje ir paprašė parašyti tam draugui laišką. Nusivedė į savo parduotuvė, davė parkerį ir lapą bei anglišką tekstą išvertimui (maždaug “Labas. Ačiū už dovanas. Sėkmės tau”). Kol tik aš pradėjau rašyti, mano kelionės draugams bruko savo prekes. Vėliau išsiaiškinau, kad tai dažna apgavystė: kokią tautybę būčiau bepasakęs, pardavėjas būtų “turėjęs tautietį draugą” ir pasinaudojęs tuo kaip pretekstu pasikviesti parduotuvėn

 


“Neturiu grąžos”

Kai turistai paduoda tam tikrą didesnę kupiūrą pardavėjas ar paslaugos teikėjas sako, kad neturi grąžos tikėdamasis, kad leisite pasilikti grąžą. Jei kupiūra nėra 500 eurų, dažniausiai visa tai – melas, o jei ir būtų tiesa – norėdamas paprašytų aplinkinių pardavėjų pasmulkinti. Šios apgavystės galima išvengti turint daug smulkių banknotų, o su ja susidūrę tiesiog demonstruokite, kad tikrai nesakysite “grąžą pasilikite” ir pardavėjas gražą bemat suras (bent jau jei iš jūsų dar nieko nebus gavęs).

Kartais pardavėjai būna dar įžūlesni: nieko nesakę, tiesiog neduoda grąžos ar duoda per mažai! Tiesiog perskaičiuokite jums paduotus pinigus paskutiniai, nesvarbu, koks mielas atrodytų pardavėjas.

Kaip likome apgauti

*Romoje (Italija) už 10 eurų pirkome suvenyrų. Padavėme dvidešimt eurų banknotą. Pardavėjas nedavė grąžos. “Padavėte dešimt eurų!” sako. Pasiginčijome, bet nieko nepešėme.
(Tada buvome mažiau patyrę keliautojai – o dabar manau, kad reikėjo tiesiog kviesti policiją. Čia jau ne šiaip apgavystė, tai iš esmės vagystė. Nesvarbu, kad gal nepavyks įrodyti, kad tikrai padavėte didesnį banknotą – pardavėjas greičiausiai išsigąs policijos, nes jeigu jis šitaip apgaudinėja nuolat (kaip greičiausiai ir yra: niekas nesugalvoja tiesiog kartą gyvenime pavogti 10 eurų), tai tikrai nenorės, kad policija sužinotų apie tokią apgavystę – jei vieną kartą ir išsisuks, antrą ar trečią jau bus gerokai sunkiau (žr. “Sugadinote nuomojamą daiktą”).)

Kaip išvengėme apgavystės

*Honkongo garsiajame Temple Street turguje pirkau dovaną mamai. Ilgai derėjausi dėl vieno veidrodėlio, bet dėl kainos nesutarėm. Nuėjau ieškoti toliau. Kai vėl ėjau pro tą pačią pardavėją, ji pamojo prieiti: “gerai, bus kaina kokios norite”. Padaviau kupiūrą. “Oi, neturiu grąžos” – sako. Puoliau ieškoti kišenėse smulkiau. Demonstratyviai neradau. Pardavėja suprato, kad liksiu nieko nenusipirkęs. Staiga ji atsidarė stalčių, pilną smulkių banknotų ir monetų, ir padavė grąžą!
*Betiejuje sutarėme su taksistu dėl kainos. Gerokai didesnės, nei mokėtų vietinis, bet ką jau: remiam skurdesnius. Taksistas kelionės metu stengėsi pasirodyti patikimas: išgirdę, kad esame krikščionys, sakė “aš irgi krikščionis, kaip ir jūs” ir t.t.. Išlipant prie Jėzaus gimimo bažnyčios padavėme jam pinigus, jis padavė atgal krūvą monetų. Paskaičiavau – gerokai trūko. Pasakiau. “Viską daviau” – sakė taksistas, “Parodykit, ką gavot! Ką, vadinat mane apgaviku?” – vaidino įtūžusį. Parodžiau. Taksistas padavė daugiau monetų – bet vis tiek trūko. “Dar trūksta!” sakau. Tada jau davė viską, kaip priklauso. Atgal taksi nevažiavome – ėjome pėsti.
*Balyje (Indonezija) radome keityklą su geru valiutos kursu: parašyta 15799 rupijų už eurą. Panorome išsikeisti 50 eurų, keitėjas atšovė: „šis kursas galioja tik keičiantis 200 eurų ar daugiau, šiaip kursas 15000 rupijų “ (nesąmonė – tuo metu net bankuose, kuriuose šiaip kursas būna prastesnis, keitė 15400 rupijų už eurą). Ką darysi – keičiame 200 eurų. Sudauginame – turi duoti 3159800 rupijų. Suskaičiuoja pirmą milijoną. Perskaičiuojam – viskas ok. Antras milijonas – ok. Trečias milijonas – ok. Tik kažkodėl po to, kai mes viską perskaičuojam, valiutos keitėjas tą pinigų krūvą dar paliečia, pastumia, patraukia – iš viso gal 5 kartus. Tada mėgino užkalbėti dantį: „Kokiame viešbutyje apsistoję?“, „Neturiu smulkių – gal galit duoti 7000 rupijų, aš jums duosiu daugiau stambių“ ir pan. Po visko paėmėme išsikeistą sumą ir ėmėme skaičiuoti vėl. Vos tai pamatęs, keitėjas pasidarė kaip nesavas: „Oi, oi, negaliu keisti, atiduokit atgal rupijas ir pasiimkit eurus, bosas man nepasakė koks tiksliai kursas, bosas mane užmuš“. Paėmėme eurus ir savo 7000 rupijų atgal. Akivaizdu, kad bestumdydamas jau suskaičiuotas pinigų krūvas keitėjas dalį „nubėrė“ kur po stalu: tikėjosi, kad, kai užkalbės dantį, antrą kartą nebeskaičiuosime.

 


“Pirkite nemokamą daiktą!”

Tai – vienos įžūliausių apgavysčių. Apgavikai čia apsimeta, kad renka kažkokius oficialius mokesčius, kuriuos mokėti privalote.

Jie naudojasi tuo, kad turistai nežino vietinės tvarkos ir įstatymų. Iš tikro, visame pasaulyje yra visokiausių mokesčių: už kelius, parkavimą, išskridimą iš oro uosto… Todėl turistai nesunkiai patiki, kad yra ir toks mokestis, kokį pasakė apgavikas.

Todėl svarbu prieš keliaujant pasidomėti šalimi, jos tvarka ir, jei kyla abejonė jums skirtu “mokesčiu”, prašykite pagrindimo, paieškokite, ar toks yra, internete, paklausinėkite vietinių (tik jokiu būdu ne žmonių, esančių šalia “reikalautojo”, nes jie gali būti išvien), prašykite jį sumokėti oficialioje vietoje.

Kaip likome apgauti

Vienas dažniausių atvejų, kur esame taip apsigavę: parkavimas. Kai kuriose šalyse nemokamas automobilių aikšteles “apmokestina” vietiniai (pvz. Portugalijoje dažniausiai – imigrantai iš Afrikos). Jie renka pinigus už stovėjimą, nors neturi jokios teisės taip daryti. Kai kurie turistai duoda iš baimės – “neduosiu – gal apibraižys automobilį”. Bet geriau jau neskatinti tokio elgesio ir, jei bijote, pervažiuoti į kitą aikštelę (tačiau, nors esame aikštelių prašinėtojams pinigų nedavę, apibraižę mašinos jie mums kol kas nėra).

*Dunhuange (Kinija) po kopas jodinėjome kupranugariu. Viskas oficialu: ten – tarsi pramogų parkas; pirkome bilietą į parką, tada – bilietą jodinėjimui, tarsi atrakcionui. Viskas buvo gerai iki žygis pasibaigė: nulipus, kupranugario vadeliotojas kad ims šaukti “money, money”. Žinodamas, kad Kinijoje arbatpinigiai visiškai neįprasti, nuėjau tolyn, tačiau mano žmona leidosi į kalbas, aiškinosi “Jau pirkome bilietą”. Tuoj prie jos priėjo dar vienas vyras – kinas, bet iš pažiūros turistas: jis stojo į eilę prie kupranugarių iš karto po mūsų ir visą laiką jojo už mūsų. Tas “turistas” parodė kažką parašyta kiniškai mobiliojo telefono ekrane ir aiškino, neva ta programėlė įrodo, kad čia – privalomas mokestis bendruomenei ir jis yra 40 dolerių! 40 dolerių – tai daugiau nei dvigubai brangiau nei žmogui iš viso kainavo pasijodinėjimas! Mano žmona suprato, kad kaina – absurdiška, bet sakė pagalvojusi, kad mokėti reikia – juk taip aiškina ne tik pardavėjas, bet ir turistas. Tad davė ~5 dolerius ir nuėjo šalin – tie vyrai vaidino nepatenkintus. Kinai draugai, su kuriais kartu keliavome, patvirtino mano nuogąstavimus: mokėti tikrai nereikėjo, arbatpinigiai Kinijoje neįprasti, čia tiesiog parko darbuotojai neteisėtai uždarbiauja apgaudinėdami užsieniečius.

Kad čia buvo apgavystė, lengva suprasti ir neturint vietinių draugų. Oficialiose turistinėse vietose po paslaugos suteikimo niekas nerenka papildomų mokesčių į kišenę. Be to, joks tikrų mokesčių rinkėjas neatstos gavęs tik dalį mokesčio. Jeigu atstojo, tai nesidžiaukite “sutaupęs”, o liūdėkite buvęs apgautas: reiškia, tiesiog atidavėte pinigus apgavikui. Šioje situacijoje derėjo elgtis taip: nueiti šalin, o jei apgavikai neatstotų – pasiūlyti kartu eiti į kasą ir, jei yra tikras mokestis, sumokėti tenai. Labai svarbu nepagalvoti, kad vien tai, kad iš jūsų pinigų reikalauja keli žmonės, reiškia, kad jie teisūs: apgavikai dažnai veikia grupėmis.

Apgavikai Dunhuange. Dešinėje - kupranugario vadeliotojas, kairėje - neva priėjęs paaiškinti 'turistas'

Apgavikai Dunhuange. Dešinėje – kupranugario vadeliotojas, kairėje – neva priėjęs paaiškinti ‘turistas’

Kaip išvengėme apgavystės

*Matanze (Kuba) pastačius automobilį staiga priėjo kubietis: “Čia stovėti negalima, mokėkite baudą!”. Į policininką jis nebuvo panašus, jokių draudžiamų ženklų ten irgi nebuvo. “Rodykite pareigūno pažymėjimą” – sakome. Išsitraukė savo asmens tapatybės kortelę. “Čia gi ne pažymėjimas!” sakome. Supratęs, kad apgauti nepavyko, nukėblino šalin.

 


O kaip apgavo jus?

Paskaičius šitą straipsnį gali pasirodyti baisu: šitiek apgavysčių! Tačiau iš tikro dauguma pasaulio žmonių gana sąžiningi. Deja, ypač turistinėse vietose, neproporcingai daug tenka susidurti su tais nesąžiningaisiais, nes jie apgaudinėja vieną turistą po kito.

Todėl yra svabru dalintis patirtimi, kadangi apgavokų veikimo metodai visur panašūs, o jų taikinys – tų metodų neperpratę kelionių “naujokai”.

Taigi, kviečiu papasakoti, kaip kelionėje apgavo ar mėgino apgauti jus – ir gal kitiems tai padėsi išgelbėti savo pinigus ir laiką.

Komentarai
Straipsnio temos: , , , , , , , , , , , , , , , ,