Išskleisti meniu

Kelionių organizavimas

Kelionės per naujuosius metus – ką žinoti?

Kelionės per naujuosius metus – ką žinoti?

| 2 komentarai

Naujieji metai – viena svarbiausių švenčių visame pasaulyje! Norite patirti juos svetur?

Labai svarbu žinoti kaip, kur, kada keliauti, pirkti bilietus, apsistoti – tam, kad Naujieji metai užsienyje išties taptų unikalia gyvenimo patirtimi ir nepaliktų kartėlio, kad štai, susimokėjęs dešimtgubai gavai prastesnius naujus metus nei Lietuvoje.

Dalinuosi savo patirtimi.

Kur švenčiami Naujieji metai?

Visų pirma, sausio 1 d. nėra *viso* pasaulio šventė. Kai kuriose šalyse, kaip Izraelyje, ji iš esmės nešvenčiama.

Tarp šalių kur švenčiami irgi šalis šaliai nelygu: vienur tai „metų superšventė“, kitur – viena daugelio švenčių. Kas be ko, keliauti sutikti naujųjų verta tik į pirmas šalis.

Nors daugelis visų pirma išsirenka šalį, o paskui jau žiūri, ką ten veikti per Naujuosius metus, verta daryti atvirkščiai – rinktis šalį pagal tai, kur yra jums įdomūs naujamečiai renginiai (pvz. geri fejerverkai ar naujamečiai koncertai). Nors Lietuvoje gana įspūdingas ir „masinis šventimas“ (pvz. visi šaudo fejerverkus), užsienyje daug kur tai ribojama gerokai labiau, visa šventė iš esmės ir yra ta oficialioji dalis, kurią praleidęs šventinės atmosferos jusi gerokai mažiau.

Be to, verta pažiūrėti ir kainas: kad į tam tikrą šalį įmanoma gerom sąlygom nuskristi ir ten apsistoti *šiaip*, nereiškia, kad tai bus paprasta ir per naujuosius metus.

Laukiame fejerverkų prie Bosforo sąsiaurio Stambule.

2018-2019 m. laukiame fejerverkų prie Bosforo sąsiaurio Stambule. Viskas prasidėjo gerai: žiūrime, daugybė vietinių irgi ten sugužėjo su savo automobiliais, visas kelias užsikišo. Reiškia, tikrai gera vieta! Laukiame, laukiame. Jau 12. Išauna vienas fejerverkas, kitas, gal dešimt kokių aname krante. Ir viskas. Žmonės išsiskirsto. Jiems ir tai patiko. Jų lūkesčiai kitokie, nes prie lietuviškų fejerverkų nepratę.

Kaip pasirinkti naujųjų sutikimo vietą

Jau pasirinkus šalį kyla antras klausimas – kur sutikti pačius Naujuosius metus? Yra trys variantai:

*Restoranų ar viešbučių sutikimuose. Tai – „oficialūs“ sutikimai, kuriuos siūlo daug restoranų ir viešbučių, į kuriuos įeina vakarienė, gėrimas ir pan. Paprastai tokie sutikimai brangūs – gerokai brangesni, nei tas pats maistas ar gėrimas ten kainuotų šiaip. Kitas minusas – nelabai jauti vietos dvasios: Naujų metų sutikimas viešbutyje ar restorane bet kur pasaulyje gali būti panašus (nebent būtų grįstas kokiomis vietos tradicijomis). Pats tokių sutikimų vengiu.

Stambulo restoranai naujametę naktį. Daug jų siūlo gana nepigias (Turkijos mastais) naujametes programas - pvz. su pilvo šokiu ir pan.

Stambulo restoranai naujametę naktį. Daug jų siūlo gana nepigias (Turkijos mastais) naujametes programas – pvz. su pilvo šokiu ir pan.

*Gatvėje. Nieko nekainuojantis būdas, be to, matai, kaip švenčia vietiniai, tampi šventės dalimi. Geriausia ne šiaip sau atsitiktinėje gatvėje, bet pasidomėti renginiais ir pvz. sudalyvauti kokiame viešame koncerte centrinėje aikštėje ar 00:00 užimti tokią vietą, iš kurios geriausiai matosi fejerverkai.

*Bute su šeima ar draugais. Arba viešbutyje – bet šiaip butai (pvz. AirBnB) yra geriau, nes daugiau vietos, yra virtuvė ir pan. Geriausia išsirinkti tokį butą, kuris yra geroje vietoje: centre, pro langus matosi gyvenimas. Bus galima ir pasigerėti tuo gyvenimu, ir trumpam išeiti į lauką, ir kartu turėti privačią erdvę sau ir draugams ar šeimai. Minusas – per naujų metų naktį tokie butai būna nepigūs, juos reikia užsakyti iš anksto.

Laukiame fejerverkų balkone San Paule

2020-2021 m. laukiame fejerverkų balkone San Paule – specialiai pasirinkome butą, iš kurio visas miestas kaip ant delno. Buvo geriau, nei Stambule – ir visgi ne Vilnius.

Kaip besutiktumėte pačius naujus metus (gruodžio 31 d. 00:00), niekas nedraudžia prieš tai pramogauti įvairiai. Nueiti į barą ar restoraną ar koncertą kelios valandos iki naujųjų ar naujųjų metų išvakarėse gali būti ir pigiau, ir patogiau, nei per pačius naujuosius.

Kaip sutaupyti bilietams ar nakvynėms

Vos pirmąkart sumanęs praleisti naujus metus svetur iškart atsimušiau į abejonių sieną vos pradėjau ieškoti bilietų ar nakvynių: kainos per naujus metus išauga keliskart.

Aviakompanijos ne tik kad laikotarpiui nuo maždaug gruodžio vidurio iki sausio vidurio pardavinėja bilietus brangiau, bet net įsigudrina padidinti kainas vien todėl, kad tarp skrydžio pirmyn ir atgal yra nauji metai. Pvz. skristi pirmyn gruodžio 27 d. ir grįžti gruodžio 31 d. arba skristi pirmyn sausio 1 d., o grįžti sausio 4 d., gali būti gerokai pigiau, nei skristi į priekį gruodžio 27 d., o grįžti sausio 4 d. (nors tuo pačiu metu pirktum bilietą į tuos pačius skrydžius).

Sutaupyti čia yra keli būdai, bet prieinami ne kiekvienam. Pirmasis – važiuoti automobiliu (taip važiavome į naujametinę Turkiją). Antrasis – keliauti ilgesniam laikui, kuris apimtų naujus metus, bet kelionė nesibaigtų iš karto po naujųjų. Reikia žiūrėti konkrečių avialinijų kainodarą, bet pvz. išskristi gruodžio 27 d., o grįžti sausio 15 d., gali būti perpus pigiau nei išskridus gruodžio 27 d. grįžti sausio 4 d. Paprastai skrydžiai pradeda pigti, jei grįžtama kokią sausio 10 d. ar vėliau.

Na ir trečiasis, paprasčiausias būdas – tiesiog grįžti sutikti naujus metus Lietuvoje! Gal atrodo kvaila, bet kai pamačiau lėktuvų bilietų kainų skirtumus, 2019 m. iš Kanarų salų grįžau gruodžio 31 d., o ne pvz. sausio 4 ar 6 d. Šiaip ar taip, ir iki pačių naujųjų metų patirsi daug šventinės atmosferos, ar tai būtų naujamečiai koncertai, ar kalėdiniai turgūs, ar dar kas – tame spėjau sudalyvauti.

Šventinis koncertas Gran Kanarijoje. Į jį spėjome nueiti, nors Naujųjų metų Gran Kanarijoje ir nepraleidome

Šventinis koncertas Gran Kanarijoje. Į jį spėjome nueiti, nors Naujųjų metų Gran Kanarijoje ir nepraleidome

Antra didelė išlaida per naujus metus – būsto nuoma, ypač gero būsto su geru vaizdu, centre: kainos irgi išauga du, tris, net ir penkis kartus, gali būti nustatytas minimalus nuomos periodas (pvz. 4 naktys). Tiesa, tikrai ne visose vietose būstų kainos išauga vienodai: tik svarbiausiuose turistiniuose miestuose. Miestuose, kur šiaip viešbučiuose gyvena labiau verslo keliautojai, naujametės nakvynės yra pigios (pavyzdžiui, nors Brazilijoje „pramoginiame“ Rio de Žaneire nakvynių kaina per naujus metus išauga kelis kartus, „dirbančiame“ San Paule beveik nepasikeičia). Kita vertus, ten, turbūt, mažai kas norėtų sutikti naujuosius.

Jei planuoji sutikti naujus metus gatvėje, būstas nėra tiek svarbus ir galima rinktis pigiausią.

Kalėdos užsienyje?

Priešingai nei Naujieji metai, Kalėdos ir Kūčios yra labiau šeimos šventė ir į užsienį per jas keliauja mažiau kas. Kainos todėl taip smarkiai neišauga. Kadangi tai šeimos šventė, sunku sudalyvauti kažkokiuose kalėdiniuose renginiuose, išskyrus tuos, kurie trunka iš esmės visą mėnesį (kalėdiniai turgūs, išpardavimai, eglutė ir pan.), taigi, tam, kad sudalyvautumėte juose, galite skristi ir gruodžio viduryje ar po Kalėdų.

Ryga. Nuvykau ten atšventęs Kūčias ir Kalėdas. Čia - antroji Kalėdų diena.

Ryga. Nuvykau ten atšventęs Kūčias ir Kalėdas. Čia – antroji Kalėdų diena.

Visgi, kadangi Kalėdos krikščioniška šventė, gali būti įdomu jas sutikti svarbiose krikščioniškose vietose, kaip Betliejuje ar Romoje.

Kitoniški Nauji metai ir panašios šventės

Nors daug šalių švenčia ir vakarietiškus naujuosius metus, tradiciškai Nauji metai į daug šalių ateina kitu metu. Balio Nauji metai, Tailando nauji metai, Kinų (rytietiški) Nauji metai – visi turi savo datas; kai kurios datos kasmet skiriasi, verta patikrinti. Teoriškai net gali tais pačiais metais naujus metus sutikti keturis kartus – skirtingose šalyse.

Melasti aukų nešimas

Melasti aukų nešimas prieš Balio naujuosius metus

Tų naujų metų tradicijos smarkiai skiriasi (pvz. per Tailando naujus metus laistomasi vandeniu, prieš Balio naujus metus deginamos pabaisos, o naujų metų dieną visa sala “užmiega”: net neleidžiama išeiti į lauką). Tas tradicijas patirti gali būti dar įdomiau, nei visur savaip panašius sausio 1 d. naujuosius metus. Priklausomai nuo to, kiek tenykščiai nauji metai populiarūs tarp turistų, pliusai ir minusai panašūs, kaip su įprastais naujais metais. Tikriausiai gyvenime nebuvau regėjęs taip užgrūstų viešbučių ir lankytinų vietų, kaip per kinų Naujus metus Taivane. Net automobilyje neplanuotai teko pernakvoti.

Vaikai išnešė savo pastatytą ogoh-ogoh ir prie jo fotografuojasi

Balio vaikai išnešė savo pastatytą ogoh-ogoh ir prie jo fotografuojasi

Daug tradicijų, siejamų su Naujais metais, būna ir kitu metu, kitokiose šventėse, kurios mažiau populiarios. Pavyzdžiui, fejerverkai: turbūt gražiausius gyvenime fejerverkus regėjau Patajoje (Tailandas) ne per naujus metus, o per fejerverkų festivalį. Ne prastesni nei naujamečiai fejerverkai JAV būna per liepos 4 d. (Nepriklausomybės dieną). Šou, koncertų irgi būna įvairiu metu ir per kitas šventes. Atradęs tokius renginius gali gauti Naujus metus užsienyje pranokstančią patirtį už pigiau.

Beje, šio straipsnio viršuje esanti nuotrauka taip pat daryta ne per naujus metus, o tada Patajoje.

Patajos fejerverkų festivalis

Patajos fejerverkų festivalis

Ar verta sutikti naujuosius (sausio 1 d.) užsienyje?

Tai labai individualu. Bet, manau, verta tik tuo atveju, jei domina pats naujųjų metų sutikimas konkrečioje vietoje (norite pamatyti Dubajaus superfejerverkus, Rio de Žaneiro naujametį siautulį ar pan.), arba norite kartą gyvenime tai išbandyti.

Visais kitais atvejais kelionių per Naujuosius metus vengiu išvis, nes minusų daug:
*Dvigubai ar penkiagubai išaugančios kainos – skrydžių bilietų į vietą, nakvynės, skrydžių bilietų toje šalyje.
*Daugybė švenčių dienų, dėl kurių gali neveikti svarbios lankytinos vietos (pvz. muziejai).
*Nauji metai įdomūs ir Lietuvoje. Be to, šalia Kalėdos ir Kūčios, kurias dažniausiai praleidžiu su šeima.

Pusano Samgwansa žibintų fragmentas

Ne, tai nei Nauji metai, nei Kalėdos, o Korėjos Budos gimtadienio periodas – jo žibintai nemažiau įspūdingi, nei kalėdinės eglutės ir girliandos

Komentarai
Straipsnio temos: , , , , ,


Kaip dirbti per atstumą iš užsienio?

Kaip dirbti per atstumą iš užsienio?

| 5 komentarai

Dėl pandemijos kaip niekad istorijoje padaugėjo galimybių dirbti per atstumą. Oficialiai „iš namų“, bet daugelį darbų lygiai taip pat gali daryti iš kone bet kurios vietos pasaulyje – paprasta, jei tik žinai kaip!

Tai atveria neįtikėtinai daug galimybių: žiemoti kur šilta; keliauti kai patogu/pigu, o ne kada atostogos; patirti kitas šalis ir kultūras.

Aš pats per atstumą iš viso pasaulio dirbu jau nuo 2017 m. ir jau seniai išsisprendžiau daugelį problemų – viskas įmanoma!

Jei dirbate iš užsienio neseniai ar tik svajojate apie tokį darbą, “žiemojimą svetur”, “darbostogas”, šiame straipsnyje rasite visus atsakymus – sutaupys jums daug laiko nekartoti svetimų klaidų.

(O jei ko trūksta – rašykite į komentarus, papildysiu)

Kaip pasirinkti šalį darbui iš užsienio?

Darbui tinka dauguma pasaulio šalių! Visų pirma, rinkitės šalį panašiai, kaip rinktumėtės kelionei. Šiaip ar taip, darbas iš užsienio iš dalies yra ir kelionė: juk dirbsite ne 24 val. per parą, laisvą laiką skirsite vietos patirtims. Taigi, kas jums svarbu kelionėje? Klimatas? Kultūra? Paplūdimiai? Aktyvus turizmas? Žygiams tinkama gamta? Pagal tai ir rinkitės vietą!

Darbas per atstumą nuo Maroko riado stogo

Darbas per atstumą nuo Maroko riado stogo

Visgi, yra išimčių. Dalis šalių yra labai smagios trumpoms kelionėms, bet nelabai tinka darbui per atstumą. Šalys, po kurias, būna, įdomiai keliauju, bet nevažiuoju iš ten dirbti:

*Labai brangios šalys. Gyvenimas ten kainuotų daug daugiau, nei Lietuvoje ir daug kartų daugiau, nei pigesnėse šalyse – o kokybė nebus geresnė. Tiesiog neverta. Juk kuo ilgiau būni šalyje, tuo labiau didelės kainos atsiliepia piniginei.
*“Trečiojo pasaulio“ šalys. Tokiose šalyse dažnai sunku rasti gerą internetą, įvairias prekes ir paslaugas – dalį kurių Lietuvoje priimame kaip „savaime suprantamas“ ir net negalvojame, kad jų galėtų nebūti. Gali nebūti ir kokybiško transporto, švarios aplinkos, daugybės įprastų prekių, šilto vandens, dinginėti elektra ir pan.

Pametus kompiuterio laidą Singapūre, buvo nesudėtinga nusipirkti naują. Didelėje dalyje trečiojo pasaulio šalių tai būtų problema, o prekybos centrai (kaip šis Singapūre) neegzistuoja

Pametus kompiuterio laidą Singapūre, buvo nesudėtinga nusipirkti naują. Didelėje dalyje trečiojo pasaulio šalių tai būtų problema, o prekybos centrai (kaip šis Singapūre) neegzistuoja

*Diktatūros ir ultrabiurokratinės šalys. Tokios, kur tenka susidurti su gausybe ribojimų. Ribojimų pavyzdžiai: sunku gauti vizą, teisės būti šalyje laikas labai trumpas, reikia deklaruoti nakvynės vietas ar registruotis policijoje, blokuojama dalis interneto svetainių ar programėlių. Taip, daugelyje šalių prie ribojimų galima prisitaikyti, juos apeiti – bet ar verta stengtis, rizikuoti, jei daugumoje kitų šalių šių trukdžių nėra?

Armija tuoj lydės mūsų autobusus

Armijos palydos ir kontrolės postai kelionės metu gali atrodyti net egzotiškai įdomiai, bet pagyvenus ilgiau kaip reikiant ‘įsiėda’.

*Atokūs užkampiai (bet kurioje šalyje). Gali atrodyti labai smagu praleisti savaitę ar mėnesį gamtos apsuptyje toli nuo visų kitų žmonių – bet kai reikia iš ten dirbti internetu smagumas dažnai greitai praeina (kaip taisyklė – prastas, lėtas ar neegzistuojantis internetas). Dažnai geriau „bazuotis“ arčiau civilizacijos, o į atokius užkampius keliauti laikinai.

Krovimui sukrauti turistų įrenginiai Masai Maros stovyklos kavinėje

Krovimui sukrauti turistų įrenginiai Masai Maros stovyklos kavinėje (Kenija). Rozetė buvo tik mūsų ‘palapinėje’, nes arčiausiai dyzelgeneratoriaus. Kol šis birbdavo, visi svečiai skubėjo nešti savo įrangą į kavinę, kur buvo vienintelė galimybė ją bent trumpai pakrauti. Dirbti tokiom sąlygom nelabai įmanoma, bet ir neketinau: važiavau tik trumpam kaip turistas.

Jei jūsų darbas privalo būti daromas konkrečiu metu, rinkdamiesi šalį galite atsižvelgti ir į laiko juostą.

Tačiau, be abejo, jūs galite elgtis kitaip. Galbūt uždirbate daug daugiau, nei aš, ir didesnės brangių šalių kainos smarkiai nekirs per piniginę? Gal jums dirbant internetas nuolat nereikalingas, ir atokus užkampis netrukdytų (pvz. esate knygų vertėjas ir interneto reikia tik išsiųsti darbo rezultatą)?

Be to, kai kurios stereotipiškai „Labai brangios“ šalys iš tikro nėra brangios, o daugybė stereotipiškai „Trečiojo pasaulio“ šalių tokios nėra. Laikai keičiasi, šalys vystosi. Ir galima rasti vietų, kur jaustumeis atokiai, bet iš tikro nebūtum toli civilizacijos.

Pietų Korėja - stereotipiškai brangi šalis, bet ten galima papietauti restorane ir už kelis eurus

Pietų Korėja – stereotipiškai brangi šalis, bet ten galima papietauti restorane ir už kelis eurus

Darbui iš užsienio labai svarbus interneto greitis. Vidutiniai interneto greičiai įvairiose šalyse yra čia, bet, reikia suprasti, kad jie gali labai skirtis mieste ar kaime ar net skirtinguose butuose. Tačiau yra šalių, kur su interneto greičiais problema visur – tokių geriau vengti (paprastai tai yra „trečiasis pasaulis“).

Matuoju interneto greitį

Matuoju interneto greitį

Ilgalaikis buvimas šalyje: kaip tai daryti legaliai

Vienas keistas klausimas, kurio sulaukiu – „Ar dirbti iš užsienio legalu?“. Beveik visur pasaulyje atsakymas – taip. Įprasta, kad įstatymai riboja tik įsidarbinimą toje šalyje (pvz. pardavėju, padavėju ar pan.), tačiau jei internetu dirbate savo šalies darbdaviui ar klientams – tai neribojama, nereikia mokėti jokių papildomų mokesčių.

Tačiau įprasta, kad šalyje, kurioje būsite, skaitysitės turistas. Taigi, jei norėsite ten praleisti daug laiko, atsimušite į „vizų lubas“: kiekvienoje šalyje turistui galima praleisti tik ribotą laiką. Tiesa, tas laikas gana ilgas. Dažniausias ribojimas – 3 mėnesiai. Kai kuriose šalyse – 6 mėnesiai, Gruzijoje – net metai, o Europos Sąjungoje Lietuvos piliečiams išvis ribojimų nėra.

Tačiau yra ir šalių, kur gali būti tik 1 mėnesį ar dar trumpiau. Neblogas nuolat atnaujinamas sąrašas lietuviams yra angliškoje Vikipedijoje.

Ką daryti, jei nori būti ilgiau, nei turistui leidžiama? Yra keli variantai:
*Buvimo laiko šalyje prasitęsimas (galimas ne visur; kartais tam reikia keliauti į šalį su viza, net jei į šiaip lietuviams viza nebūtina).

Su įklijuotu teisės būti Korėjoje pratęsimo lapu. Atvykimo štampo į pasą jau nededa, bet pratęsimo štampą dar klijuoja

Su įklijuotu teisės būti Korėjoje pratęsimo lapu (dešinėje)

*“Visa run“: išvažiuojate iš šalies, iš kurios dirbate, trumpai kelionei (pvz. savaitgaliui) į kokią gretimą šalį ir tada grįžtate, tokiu būdu iš naujo paleisdami buvimo toje šalyje laikrodį (tai legalu ne visur).

Autobusu važiuojame iš Indonezijos į Rytų Timorą - per savaitgalį aplankėme šią šalį, o kartu iš naujo paleidome teisės būti Indonezijoje laiką

Autobusu važiuojame iš Indonezijos į Rytų Timorą – per savaitgalį aplankėme šią šalį, o kartu iš naujo paleidome teisės būti Indonezijoje laiką

*Tiesiog važiuojate į kitą šalį, pvz. kaimyninę, ir sekantį etapą leidžiate ten (tarkime, persikeliate iš Tailando į Balį): juk yra daug šalių su panašiu klimatu, kultūra ir t.t., ar būtina prisirišti prie vienos?
*Iš pat pradžių renkatės tokią šalį, kur leidžiama būti kiek jums reikia laiko (paprasčiausia; variantų daug).

Dirbant prie Panamos kanalo vartų visada yra kur pailsinti akis: pažiūrėti, kokie laivai ir kur plaukia

Dirbu prie Panamos kanalo vartų. Panama suteikia lietuviams galimybę būti be vizos net 180 dienų ir ten yra visko: kurortų, didmiestis, kultūrinių vietų

Kai kurie žmonės šalyje pasilieka ilgiau, nei leidžiama, nelegaliai. Nerekomenduoju šito ir pats niekada nesu to daręs. Daugybėje šalių kai pagaliau prisiruošite išvykti oro uoste jums bus skirtos didelės baudos (pvz. 50 eurų už pradelstą dieną), be to, gali būti uždrausta į tą šalį grįžti, galite būti deportuotas, o su spaudu „Deportuotas“ pase bus sunkiau patekti į kitas šalis. Taip „tampyti likimą už ūsų“ galima nebent tose šalyse, kurios nekreipia didelio dėmesio į tokius pažeidimus.

Pastaruoju metu žiniasklaidą „užpylė“ apie įvairių šalių suteikinėjamas „skaitmeninių klajoklių vizas“, „darbo per atstumą vizas“ ir pan. Tačiau dar nesu matęs jokio gero pasiūlymo tam ir niekada tuo nesinaudojau bei kol kas neplanuoju naudotis. Iš esmės visa tai tėra viešųjų ryšių akcijos. Kaip taisyklė, tokios vizos brangiai kainuoja ir/ar turi įvairių reikalavimų (tarkime, minimalioms pajamoms, kurias reikia pagrįsti biurokratiniais dokumentais). Tačiau kažkokios aiškios naudos, palyginus su tiesiog buvimu šalyje turisto statusu, nėra. Na galbūt, tarkime, galėsi būti šalyje 12 mėnesių, o ne 3 ar 6, tačiau šitas trūkumas lengvai išsprendžiamas aukščiau aprašytom priemonėm.

Būsto nuoma užsienyje: kaip rasti

Kaip nuomotis būstą užsienyje dirbant per atstumą, priklauso ir nuo laiko, kuriam važiuoji. Jei ketini apsistoti vienoje vietoje mėnesį ar kelis – galbūt bus verta ieškoti buto nuomos vietoje. Taip gali būt pigiausia, tačiau turi daug minusų: gaištasi laikas, susikalbėti sunku, kai kuriose šalyse užsieniečiui vietiniai šiaip ar taip sakys didesnes kainas.

Vienas geriausių būtų rasti nakvynę – butai iš AirBnB (žr. mano video kaip naudotis). Dabar butus taip pat siūlo jau ir Booking.com. Butai didesni, nei daugelis viešbučių kambarių, galima jų rasti su daugiau kėdžių, patogiais darbo stalais, taip pat virtuve, neretai – skalbimo mašina ir t.t. Viso to nelabai vertintum eilinėje kelionėje – bet kai važiuoji dirbti, mėnesiui ir panašiai trukmei, tai labai svarbu. Be to, butų kainos apsistojant ilgiau dažnai geresnės, nei viešbučių.

Butas netoli Palacio Salvo viršūnės

Esu gyvenęs gausybėje įdomių AirBnB butų, kaip šis prie garsaus tarpukarinio Montevidėjo dangoraižio Palacio Salvo viršūnės

Montevidėjo simbolis - tarpukariu statytas Palacio Salvo dangoraižis (kairėje) ir paminklas libertadorui Chosė Artigui Montevidėjo centrinėje aikštėje

Palacio Salvo pastatas iš išorės (butas – viename bokštelių)

Rinkdamasis butą visada pasidomiu, kokia ten darbo vieta. Nuo geriausios iki blogiausios:
*Darbo kėdė ir darbo stalas.
*Eilinė kėdė ir eilinis (arba darbo) stalas.
*Nėra stalo (reikia dirbti su kompiuteriu ant kelių).

Su prastesnėm darbo vietom, kaip taisyklė, greičiau įskausta nugara ir pan.

Dirbame Korėjos motelyje. Kompiuteriai su mechaninėmis klaviatūromis ir kitais niuansais. Korėjoje, atrodo, niekada netaupoma investicijoms į įrangą - net ir pigiuose moteliuose

Puikios darbo vietos Korėjos motelyje

Net jeigu šalyje dirbsi ir kokius tris mėnesius, gali būti verta negyventi viename būste, o pakeisti kelis, tokiu būdu patiriant įvairesnius miestus, rajonus, butus – ką žinai, kas patiks labiausiai. Bet kokie vietos trūkumai lengviau ištveriami, kai žinai, kad jie – labai laikini; o privalumus (pvz. gražų vaizdą pro langą ar masažinę vonią) vertini labiau, kol jie – nauji. Aišku, jei persikraustymas kelia didelį stresą, tada dažnai kraustytis neverta. Žr. mano video apie įdomiausius AirBnB butus, kuriuose gyvenau.

Keturias dienas praleidau čia Gizoje. Lėtu tempu aplankiau piramides ir dirbau. Dirbti stebint piramides, kupranugarių nuomotojus, prekijus, turistus buvo įdomu - bet, aišku, tai laikina. Darbo vieta nepatogi - bet kai laikas trumpas, nieko tokio.

Keturias dienas praleidau čia Gizoje. Lėtu tempu aplankiau piramides ir dirbau. Dirbti stebint piramides, kupranugarių nuomotojus, prekijus, turistus buvo įdomu – bet, aišku, pirmom dienom, o po savaitės ar juoba mėnesio viskas kartotųsi. Darbo vieta nepatogi – bet kai laikas trumpas, nieko tokio.

Kiekvienam savo, bet nemanau, kad būtų patogu dirbti iš hostelių ir pan., ypač ilgesnį laiką.

Internetas ir telefonas užsienyje

Skaityti plačiau: Internetas ir ryšys kelionėje “už centus”. Kaip?

Daugelis kokybiškų darbų per atstumą neįmanomi be gerų ryšių. Lietuvoje turime gerą ir pigų internetą bei telefonus. O užsienyje, jei ten iki šiol tik keliaudavote, tikriausiai esate susidūręs su „vargais“: didelėm ryšio kainom, sunkia paieška, „dingstančiu“ internetu ir pan.

Ar tai reiškia, kad dirbti būtų sunku, brangu („vien skambučiai kiek kainuos“), rizikinga („dings internetas“), neįmanoma? Tokie stereotipai – vieni argumentų kodėl žmonės sako, kad „Darbas iš užsienio net ir vieną mėnesį – ne man, niekaip nepavyks“.

Bet visų šių nesklandumų daugelyje šalių galima išvengti:

*Jeigu tai ne ES šalis, nesinaudoti savo asmeniniu „lietuvišku“ telefonu – kainos bus didžiulės. Jei reikia paskambinti iš ne ES į Lietuvą ar kitas šalis, naudotis internetine telefonija, kuri daug pigesnė (Skype ir pan.). Yra internetinės telefonijos paslaugų, leidžiančių turėti nuosavą telefono numerį.
*Įsigyti vietinę SIM kortelę ar korteles su interneto ryšiu (daugelyje šalių tai nebrangu) visam buvimo šalyje laikui ir prireikus naudotis šiuo internetu.

Oficialus Maroko telekomo salonas

Pirksiu SIM kortelę Maroko telekomo salone

*Rinktis apsistojimo vietą ir pagal ryšio kokybę, ypač jei yra svarbūs vaizdo pokalbiai – tam padeda WiFi įvertinimai, galima patikrinti ir vietoje nuvažiavus (jei neužsakai/nesumoki už nakvynę iš anksto). Taip pat verta rinktis pagal tai, ar ten yra mobilus ryšys.

Ką pasiimti keliaujant dirbti per atstumą?

Visų pirma, reikia pasiimti tuos pačius daiktus, kaip ir į įprastą kelionę (drabužiai, asmeniniai daiktai). Tačiau verta pasiimti papildomų daiktų – tiksliai kokių priklauso nuo darbo pobūdžio. Jei darbas toks, kad reikia daug rašyti ir bendrauti internetu:

*Nešiojamas kompiuteris. Jei jūsiškis labai senas, jei šiaip dirbate ne su juo (pvz. su darbovietės ar stacionariu kompiuteriu) – gal verta pakeisti prieš išvykstant dirbti iš užsienio? Ypač patikrinkite, ar kompiuteris gali ilgą laiką veikti atjungtas nuo tinklo. Taip pat jei dirbate su pele, paimkite ir ją ar kilimėlį bei kitas priemones, prie kurių esate įpratę. Lengva numoti ranka „ai, gal apsieisiu“, bet juk važiuojate ne į savaitę kelionės kurioje teks prisėsti prie kompiuterio gal tik kartą-kitą ir tikrai svarbu, kad dirbti būtų patogu.

Nešiojamas kompiuteris su dviem monitoriais - viena investicijų, kurią padariau, kad darbas iš užsienio nebūtų sudėtingesnis nei iš namų

Nešiojamas kompiuteris su dviem monitoriais – viena investicijų, kurią padariau, kad darbas iš užsienio nebūtų sudėtingesnis nei iš namų

*Išmanusis telefonas. Vėlgi, jei senas, stringantis – gal verta pasikeisti prieš išvažiuojant.
*Ausinės su mikrofonu, kurias galima prijungti tiek prie kompiuterio, tiek telefono. Nes nežinote, kada teks klausytis / žiūrėti / kalbėti kompiuteriu ar telefonu kai aplink bus triukšmas.
*Krovikliai kiekvienam prietaisui – taupant vietą, verta naudotis krovikliais, kur vienas ir tas pats gali pakrauti kelis prietaisus, bet vis tiek verta turėti atsarginį.

Kroviklis su keturiomis angomis, galintis krauti iki 4 aparatų vienu metu

Kroviklis su keturiomis angomis, galintis krauti iki 4 aparatų vienu metu

*Išorinis akumuliatorius (powerbank) telefonui, kuris paprastai laikomas pakrautas – nes nežinai, kada prireiks telefono ir gal nebus galimybės staigiai pakrauti.
*Ilgintuvas (su reikalingu lankomoms šalims adapteriu). Nes nežinai, kokiu atstumu bus darbo vieta nuo rozetės, be to, į vieną ilgintuvą galima kišti daugiau prietaisų ir pakanka vieno adapterio.

Kroviklis-ilgintuvas-adapteris su 4 rozetėmis, talpinančiomis visų rūšių kištukus, bei keturiom USB pakrovimo angom

Kroviklis-ilgintuvas-adapteris su 4 rozetėmis, talpinančiomis visų rūšių kištukus, bei keturiom USB pakrovimo angom

*Išorinis kietasis diskas su visų duomenų kopijomis – jį laikyti atskirai nuo kompiuterio. Alternatyva gali būti laikyti tai „debesyje“, bet, jei dirbate su vaizdais, garsais ar video, greičiausiai vis tiek tektų pirkti mokamą „debesies“ versiją.
*Bluetooth klaviatūra prie išmaniojo telefono telpanti kišenėje. Leidžia patogiai atrašinėti iš bet kur.
*Jei važiuosite automobiliu – automobilinis kroviklis (telefonui) ir galbūt inverteris.

Priklausomai nuo darbo pobūdžio, gali reikėti papildomų daiktų – pvz. dizaineriui – planšetės ir pan. „Auksinė taisyklė“ – imkite viską, ką įprastai naudojate darbe, išskyrus, ko pasiimti neįmanoma ar sunku (pvz. spausdintuvų), arba kas nelogiška kai darbas vyks ne gyvai.

Paslaugos užsienyje: kaip gauti?

Dirbdamas (taigi, ir gyvendamas ilgesnį laiką) užsienyje turėsi ten gauti ir tokias paslaugas, kurių šiaip kelionėje neprireikia – kirpyklos, medicina ir pan.

Kirpykloje San Paule

Kirpykloje San Paule

Tai gali neraminti, bet iš tikro viskas daug paprasčiau, nei atrodo – nesu turėjęs kur nors problemų. Galima paskaityti vietų įvertinimus internete. Kaip „susikalbėti“ nemokant kalbos plačiau parašysiu atskirą straipsnį.

Kaip rasti bendraminčių ir draugų užsienyje?

Jei norite ne tiesiog dirbti vienas, laisvalaikiu gilindamasis į aplinkinę gamtą ir kultūrą, o susipažinti su kitais panašiai dirbančiais, reiktų laikytis šių metodų:

*Rinktis darbui iš užsienio populiarias šalis ir vietas – pvz. Tailando Čiang Majus ar Balio Canggu. Ten potencialių bendraminčių bus daugiau.

Mergina dirba su kompiuteriu viešbutyje prie Atitlano ežero Gvatemaloje. Tai viena Gvatemalos vietų, kur turistų (ir ilgalaikių) daugiau

Mergina dirba su kompiuteriu viešbutyje prie Atitlano ežero Gvatemaloje. Tai viena Gvatemalos vietų, kur turistų (ir ilgalaikių) daugiau

*Naudotis atitinkamais internetinias forumais („ekspatams“ toje šalyje) ir svetainėmis: dar prieš ten nuvykstant prisistatyti, pasiteirauti, ar niekas nenorėtų susitikti.
*Užkalbinti iš pažiūros panašiai gyvenančius (akivaizdžiai nevietinius, dirbančius kompiuteriu ir pan.) žmones kavinėse ir pan.
*Naudotis bendradarbystės erdvėmis (vėlgi, jų daug tik darbui iš užsienio populiariose šalyse).
*Naudotis „Meetup“ ir panašiomis programėlėmis, eiti į jų renginius ir ten kalbinti žmones.

Kaip planuotis laiką dirbant užsienyje?

Dirbant biure įprastas darbas būna, tarkime, nuo 8 ryto iki 5 vakaro. Tačiau dirbant per atstumą laisvės neretai daugiau – ir, tiesą pasakius, dirbti nuo 8 iki 5 kaip tik nelogiška.

Asmeniškai mėgstu geriau padirbti ryte (tik atsikėlęs) ir paskui vakare, o dieną (tarkime, nuo 12 iki 18) skirti šalies pažinimui, pramogoms, nes tai geriausias tam metas: viskas dirba, mažiau kitų žmonių. Atitinkamai gali ir turėti laisvas dienas nebūtinai savaitgalį. Bet kitą kartą gali būti logiška daryti ir kitaip: pvz. jei vakare eisite į renginį tai dirbti dieną. Kiekvieną dieną dirbu skirtingu laiku.

Labai svarbu turėti ribas, užsibrėžtus tikslus, kontroliuoti save – vien dėl to, kad įdomu daryti kažką kitą, neatidėlioti darbų. Reikia suprasti, kad darbas iš užsienio tai ne kelionė – ir gerąja, ir blogąja prasme. Gerąja todėl, kad dirbdamas būsite šalyje ilgiau, taigi, nėra būtina visko patirti iš karto. Na o blogąja – visgi negalite daugumos laiko skirti tam, ką daryti norėtųsi labiausiai (pramogoms, pažinimui, poilsiui).

Išmėginti darbą iš užsienio tikrai verta!

Manau, kad jei tik darbo pobūdis leidžia „dirbti iš namų“, tikrai verta išmėginti ir darbą iš užsienio. Tai nauja patirtis, o pamėginimas taip brangiai nekainuos, jei jį suderinsite su kelione, kurią ir šiaip planavote, ir tinkamai pasirinksite šalis (pvz. gal vietoje intensyvios 2 savaičių kelionės į Tailandą su vietų lankymu ir poilsiu galėtumėte išvykti 6 savaitėms, kartu dirbdamas ir vietas aplankydamas lėtesniu tempu).

Komentarai
Straipsnio temos: , , , , , , , ,


Gidai ir ekskursijos kelionėse – viskas, ką žinoti

Gidai ir ekskursijos kelionėse – viskas, ką žinoti

| 0 komentarų

Nors dažniausiai keliauju nepriklausomai, nevengiu ir gidų, ekskursijų: kartais tai tiesiog geriausias būdas pažinti vietą.

Deja, galima ir smarkiai “nudegti” gausu nekompetentingų gidų, apgavikų.

Čia sudėjau į vieną straipsnį visą savo patirtį, kaip teisingai pasirinkti gidą / ekskursiją, kad nepermokėti ir gauti geriausią kokybę, kuri atitiktų būtent jūsų poreikius.

Kada ir kiek reikia ekskursijų?

Keliavimas su ekskursija (gidu) turi privalumų. Viena vertus, iš gido paprasčiau sužinai daug apie vietovę. Kita vertus, gidas kainuoja papildomai, be to, atima dalį laisvės keliauti kaip nori, spontaniškai.

Kai kurie keliauja vien su gidais “nuo oro uosto iki oro uosto”, kiti keliauja vien savarankiškai.

Bet aš mėgstu abu būdus derinti: gidą samdyti tik toms kelionės dalims, kur svarbu gauti informacijos iš vietinių, arba sudėtingiau susiplanuoti pačiam. Tai gali būti kelių valandų “įžanginė” ekskursija po miestą arba, tarkime, kelių dienų safaris po nacionalinį parką į kurį neveža viešasis transportas. Arba ekskursija laivu: tokį išsinuomoti pačiam sudėtinga.

Turistų-elkskursantų grupė sustatyta bendrai nuotraukai prie Tailando karalių rūmų

Ne visos ekskursijos atrodo štai taip!

Kur ir kaip geriausia užsakyti ekskursijas?

Yra keli būdai:

1.Per Lietuvos kelionių agentūras. Tai – vienas brangiausių būdų, bet vienintelis, jei norite, kad jumis rūpintųsi “nuo Vilniaus oro uosto iki Vilniaus oro uosto” bei žymesnę dalį informacijos gauti lietuvių kalba. Tokia ekskursija jums, kiek skaičiavau, tikriausiai atsieis trigubai brangiau, nei panaši kelionė, kur dalį laiko keliausite savarankiškai, o dalį – su vietoje samdytu gidu.

2.Per kitas Europos kelionių agentūras (pvz. Lenkijos, Vokietijos). Labai panašu, kaip per Lietuvos agentūras. Didesnis pasirinkimas reiškia daugiau galimybių “pagauti” gerą akciją, bet šiaip kainos irgi dažniausiai smarkiai iškeltos. Be to, nebelieka privalumo skristi iš Vilniaus (važiuoti iki Varšuvos ar skristi iki Frankfurto kainuos papildomai) ar gauti informaciją lietuviškai (ar net angliškai, rusiškai: priklausomai nuo agentūros šalies).

3.Per internetą ieškant “Google” anglų k. (pvz. “[Šalies pavadinimas] tours” ir pan.). Tokiu būdu galima gauti ir ilgesnes (pvz. 5 dienų) ir trumpas (pvz. 3 valandų) ekskursijas – tiesa, gidą sutiksite jau tik nuskridę į šalį. Kainos gali būti gerokai mažesnės nei per Lietuvos agentūras visgi, ypač skurdesnėse šalyse, toli gražu ne visos vietinės agentūros ar gidai turi savo puslapius internete – todėl dažnai vietoje galima gauti dar geresnę kainą. Tiesa turtingose šalyse paprastai kaina internetu ir vietoje nesiskiria, arba gali būti internetu net mažesnė. Be to internetas turi privalumą, kad galite paieškoti kelionių agentūros pavadinimo ir rasti kitų keliautojų komentarus apie ją – taip geriau suprasite, ar turai kokybiški, kokios problemos (bet žr. “Kaip teisingai naudotis rekomendacijomis renkantis gidą” ir “Kodėl rekomendacijos kartais apgauna?” skyrelius žemiau).

Laive su propeleriu. Jo grimzlė labai menka, todėl gali plaukti net kur labai negilu. Jį, tarsi lėktuvą, stumia propeleris. Davė ausų kamštukus, nors garsas ne toks jau baisus

Šią ekskursiją Floridoje, Evergleidso nacionaliniame parke, užsakėme internetu. Kadangi konkurencija ten didžiulė, internetu kaip tik pigiau – siūlo nuolaidas

4.Per internetą ekskursijų užsakymo sistemose. Kiek pastebėjau, kainos ten irgi daug kur iškeltos, nors priklauso nuo šalies.

5.Pagal “gyvas” rekomendacijas – pvz. klausinėjant draugų ar kitų lietuvių, kokį gidą turėjo toje šalyje, ar buvo geras. Atrodo logiška, bet yra ir problemų: reikalas tas, kad daugelis žmonių ir turi patirties tik su vienu tuo gidu, tai negali lyginti, be to, žmonės skirtingi: kas vienam yra geras gidas (nes, pvz., gerai “bajerius skaldo”), kitam – blogas (nes, pvz., “nieko normaliai nepapasakoja ir, panašu, pats nesigaudo”). Žr. skyrelius “Kaip teisingai naudotis rekomendacijomis renkantis gidą” ir “Kodėl rekomendacijos kartais apgauna?” žemiau).

6.Vietoje nuskridus į tą šalį atitinkamose turistinėse vietos (pvz. kurortuose). Tai – neabejotinai pigiausias būdas beveik visuomet, išskyrus turtingas šalis, kur visos agentūros turi pasiūlymus internete. Minusai – gali būti sunkiau įsitikinti kokybe, būti sunku susišnekėti ne vietine kalba ir pan. Bet ten, kur turizmas masinis, paprastai taip galima rasti tikrai kokybiškus pasiūlymus. Tačiau ten, kur turizmas menkas, gali būti sunku net rasti vietoje agentūrą, siūlančią ekskursijas.

Tokie Turizmo informacijos centrai Balyje, kaip ir daugelyje turistinių vietų - ne kas kita, kaip kelionių agentūros, perpardabinėjančios ekskursijas. Verta derėtis.

Tokie “Turizmo informacijos centrai” Balyje, kaip ir daugelyje turistinių vietų – ne kas kita, kaip kelionių agentūros, perpardabinėjančios ekskursijas. Verta derėtis.

7.Konkrečiuose objektuose. Jeigu reikia tik kelių valandų ekskursijų po konkrečius objektus, gidus dažnai galite surasti juose ar prie jų: pvz. samdyti ekskursijas muziejuose. Oficialios ekskursijos paprastai kokybiškos (nors gali būti problemų su kalba), tačiau kai kuriose šalyse būna ir neoficialūs, nelicencijuoti gidai, kurie negali daug ko papasakoti. Gidų galima rasti tik labiausiai turistinėse vietose.

Gidas siūlosi Efeso romėnų mieste Turkijoje. Jį nusamdėme - išties buvo kokybiška ekskursija

Gidas siūlosi Efeso romėnų mieste Turkijoje. Jį nusamdėme – išties buvo kokybiška ekskursija

8.Free Tours. Daugelyje turistinių miestų yra tokios nemokamos ekskursijos (už arbatpinigius). Paieškokite internete, kur ir kada prasideda Free Tours mieste, po kurį keliaujate: paprastai būna parašyta pvz. “kasdien 12:00 nuo XXX bažnyčios”.

Free Tour Česky Krumlove, Čekijoje

Free Tour Česky Krumlove, Čekijoje

Privati ar grupinė ekskursija?

Prieš užsakant ekskursiją ar samdant gidą svarbu suprasti, kas tiksliai siūloma ir ko jums reikia. Jei iš reklamos ar tinklapio neaišku – perklausti. Visų pirma, ekskursijos būna trijų rūšių:

1.Privačios ekskursijos (angl. private tour, tailor-made tour). Kartu eisite, važiuosite tik jūs (ar jūsų šeima, jūsų draugų kompanija) be pašalinių. Paprastai tai reiškia, kad galėsite koreguoti ekskursijos maršrutą, pradžios ir pabaigos laiką ir kitką – mokėsite tik už gido/vairuotojo laiką ar kurą (bet reikia aptarti iš anksto). Tokios ekskursijos dažnai pačios brangiausios, bet kai kartu keliauja daugiau žmonių kaina vienam žmogui krenta (nes ji mažai priklauso nuo žmonių skaičiaus).

Samdytu džipu važiuojame per dykumą skambant giedamajam Koranui. Priekyje trys vietos - nuotrauką darė žmona, sėdėjusi šalia manęs

Samdytu džipu (privati ekskursija) važiuojame per Mauritanijos dykumą skambant giedamajam Koranui. Priekyje trys vietos – nuotrauką darė žmona, sėdėjusi šalia manęs

2.Nedidelių grupių ekskursijos (angl. small car tour, small group tour ir pan.). Vežamos grupės lengvaisiais automobiliais, visureigiais ar nedideliais mikroautobusais. Gali būti, kad būsite vieni (t.y. privati ekskursija), arba bus dar 1, 2 ar 3 pašaliniai. Čia maršruto nepakeisite, bet gali būti, kad jus paims iš viešbučio ar pan. Taip pat gana artimoje aplinkoje bus galimybė susipažinti su kitais keliautojais. Kaina paprastai už žmogų: dviese mokėsite dvigubai, trise – trigubai. Gali būti minimalus žmonių skaičius, kurį privalėsite garantuoti, kad ekskursija garantuotai įvyktų (pvz. du ar trys) – kitu atveju teks laukti, ar atsiras bendrakeleivis.

Safaris Kenijoje. Nepriklausomai sunkiai susiorganizuosi pigiau

Safaris Kenijoje – mažos grupės ekskursija. Buvo momentų, kai važiuodavom tik mes keturiese, buvo kai įlipdavo vienas, du ar keturi kiti žmonės, bet niekada nebuvo mūsų daugiau, nei aštuoni. Kadangi mūsų ekskursijos trukmė buvo 6 d., o jų – trumpesnės, tai jie bendrakeleiviai keisdavosi

3.Masinės ekskursijos (bus tour). Vežamos autobusu, iš viso kokie 20 ar 40 žmonių. Jos pačios pigiausios, bet gali būti problemų: nesigirdėti gidas, gaištis laikas kam nors vėluojant ir pan. Kaina – už vieną žmogų ir šios ekskursijos paprastai vyksta visuomet.

Pasiplaukiojimas su rožiniais delfinais Amazonijoje per masinę ekskursiją. Aišku, daugelis turistų liko už kadro. Visi vienu kartu ir netelpa: vieni išlipa iš vandens, tada lipa kiti, laukę eilėje.

Pasiplaukiojimas su rožiniais delfinais Amazonijoje per masinę ekskursiją. Aišku, daugelis turistų liko už kadro. Visi vienu kartu ir netelpa: vieni išlipa iš vandens, tada lipa kiti, laukę eilėje.

Kas įeina į ekskursijų kainą?

Verta išsiaiškinti šituos dalykus apie ekskursiją:

1.Kokie objektai lankomi? Ar nebus kokio jums labai įdomaus objekto, kurį ekskursija tame mieste ar vietovėje praleis?

2.Trukmė ir kaip ji panaudojama. Kiek dienų, naktų, valandų? Kiek iš jų bus skirta ekskursijos objektams, o kiek – nuvažiavimui tarp jų? Kiek laiko bus skirta visokiems apsipirkimams ir pan.?

Vienoje gausybės agentūrų pardavėjas aiškina tą pačią programą, kaip ir visi kiti

Perkame ekskurisją laivu į Komodo salą Indonezijoje. Deja, programa, kurią čia aiškina pardavėjas, ne itin patiko: nenumatytos kelios svarbios vietos, kaip šikšnosparnių išskridimas vakare, užtat pilna paviršinio nardymo, kuo mes neužsiimame. Tačiau alternatyvų nebuvo – visos agentūros siūlė vieną ir tą pačią ekskursiją. Nepatinka? Samdyk laivą (privačią ekskursiją), bet tai jau tikrai brangu

3.Kas įeina į kainą?. Ar įeina nakvynės (ir kokiuose viešbučiuose)? Maitinimas? Lankytinų vietų bilietai? Gėrimai (paprasti, alkoholiniai)? Įprastiniai variantai, kad arba įeina tik transportas+gidas+bilietai, arba ir maitinimas+nakvynės (gėrimai įeina labai retai). Bet reikia gerai įsisikaityti: dažnos “miniapgavystės” kai, pvz., į ekskursijos kainą neįskaičiuotos lankytinų vietų bilietų kainos, nors vis tiek privalėsite juos pirkti, nes ekskursija vyks jų viduje.

4.Sudėtingumas (ypač ekskursijose po gamtą). Nieko nepreziumuokite. Man teko gerokai nustebti, kai masinėje ekskursijoje, pilnoje senukų ir vaikų, į Šarynės kanjoną Kazachijoje gidas staiga mojo į uolą ir sako – “Lipsime čia”. Almatiečiams tai tarsi įgimta, man buvo jau sudėtingoka, o jei esate vyresnio amžiaus lietuvis – galėtų būti ir visai netinkama.

Lipimas į kalnus be įrangos - mėgiama almatiečių pramoga

Lipimas į kalnus be įrangos eilinėje ekskursijoje Šarynės kanjone.

Blogi gidai: kaip jų išvengti

Yra penki gidų tipai, kurie “užknisa” praktiškai kiekvieną keliautoją.

1.Gidas – prekybos agentas. Jau nusipirkęs ekskursiją supranti, kad nusamdei prekybos agentą, nuo kurio šiaip bėgtum kuo toliau! Siūlo tau pirkti kokius suvenyrus, už ką nors mokėti papildomai. Užuot važiavęs prie lankytinų vietų, didelį laiką turi praleisti parduotuvėse – kuriose kainos gerokai užkeltos, nes tų parduotuvių šeimininkai už kiekvieną tavo nusipirktą prekę gidui mokės komisinius. Prieš perkant ekskursiją verta paklausti, ar bus apsipirkimų, kiek, aiškinti kad tai nedomina.

2.Gidas nemokantis kalbos. Žino keletą žodžių angliškai (ar kita kalba, kuria neva vyksta ekskursija) ir juos “iškaltai” kartoja. Jei pats šį bei tą žinai apie šalį, dažnai galėtum pravesti ne prastesnę ekskursiją. Jo nieko nepaklausi, o ir dalies to, ką pasakoja, nesuprasi: kai kurie jo sakomi sakiniai pusiau angliški, pusiau savo kalba. Prieš samdydami gidą, pabandykite su juo pakalbėti (jei samdote ne internetu) – bemat suprasite jo kalbos lygį.

Nuobodžiaujantys prižiūrėtojai susirinkę pašnekėti prie Edfu šventyklos įėjimo

Nuobodžiaujantys prižiūrėtojai susirinkę pašnekėti prie Edfu šventyklos įėjimo Egipte. Panašūs prižiūrėtojai ten dažnai ir siūlosi pabūti gidais – bet daugelis kalba tik arabiškai, išskyrus kelis žodžius

3.Gidas – nežiniukas. Geriausiai jis moka parsiduoti, o apie vietą žino mažai ką. Net mažiau, nei parašyta kokioje “Lonely Planet” knygoje. Atsakinės “Nežinau” arba dar blogiau – sakys išgalvotus faktus, kad nepasirodytų kvailys. Jei samdote gidą vietoje, prieš samdydami pakalbėkite su juo apie tą vietą, ypač apie tuos dalykus, kuriuos pats gerai žinote: nežiniukai greitai atsisijos. Taip pat galite paprašyti parodyti gido pažymėjimą: daugybėje šalių jį galima gauti tik turint kažkiek žinių (tačiau ne visur).

4.Gidas – apgavikas. Mėgina reikalauti didesnių pinigų, nei sutarta, nesuteikti pilnai aptartos paslaugos ir pan. Niekada nė trupučio nepasiduokite – gidas-apgavikas tai ne gidas-plėšikas, “neištraukęs” iš jūsų pinigų jis anksčiau ar vėliau nustos mėginti (taip pat žr. staipsnį apie apgavystes kelionėse, kaip su tuo kovoti).

5.“Dėjęs” gidas. Klientas jam beveik vienodai rodo – didžiąją dalį laiko jis gali susirašinėti su kuo nors SMS žinutėmis, kalbėti telefonu ir pan. Pasakoja mažai ką.

Kaip teisingai naudotis rekomendacijomis renkantis gidą

Aukščiau aprašytais būdais galima “patikrinti” gidus ar išvengti blogiausių variantų, bet dar geriau, jei su blogais gidais iš viso net netenka (ar beveik netenka) susidurti.

Šiuo atveju padeda rekomendacijos: pažįstamų, kelionių vadovų, komentarai internete (“Tripadvisor” ir pan.).

Tiesa, reikia turėti omeny, kad komentarai ir įverinimai internete gali būti ir pirkti ar parašyti paties gido ar jo draugų. Kai kuriose svetainėse (pvz. “Tripadvisor”) galima pažiūrėti, kokius dar komentarus rašė tas komentuotojas ir taip įvertinti, ar komentuotojas tikras/patikimas. Įtarimų kelia, jei visame pasaulyje komentuotojas yra parašęs tik vieną vienintelį komentarą – būtent tam gidui (tikėtina, tas komentuotojas yra sukurtas paties gido ar jo draugų). Taip pat įtarimų kelia jei visi komentuotojo komentarai labai geri (gali būti samdomas gerų komentarų rašinėtojas). Patikimiausi tokie komentuotojai, kurie įvairiose pasaulio šalyse yra parašę bent kokius 10 komentarų ir dalis jų teigiami, dalis – vidutiniai ar neigiami: jie ne tik, kad, tikėtina, yra tikri gidų klientai, bet ir dar pakankamai pakeliavę, kad vertintų logiškai, nesitikėtų neįmanomo.

Labai gerai yra į tą šalį keliavusių pažįstamų patarimai – bet irgi verčiausi dėmesio patarimai iš tokių žmonių, kurie keliavę daug, matę daug gidų, turi su kuo palyginti.

Taip pat reikia suprasti, kad jei komentarai adresuojami visai kelionių agentūrai, komentavusiojo ekskursiją vedęs gidas galėjo būti ir kitas, nei jums. Tiesa, daugelis aukštesnio lygio agentūrų stengiasi palaikyti standartą. Bet jei komentarai tai kelionių agentūrai smarkiai varijuoja, žiūrėkite – gal kai kuriuose bus įvardyti gidų vardai (ir galėsite prašyti jums duoti tuos gidus arba jų neduoti).

Visuomet vertingiausi ne pasakymai “koks puikus gidas!!!” ar “nesąmonė”, o pvz. tokie kaip “įdomu pasijuokti iš pokštų, normaliai kalba angliškai ir gerai viską organizuoja, bet nepasako nieko daugiau, nei yra Lonely Planet knygoje” – taip gali geriau suprasti, ar gidas atitinka būtent tavo poreikius. Dar skaitykite skyrelį “Kodėl rekomendacijos kartais apgauna?” žemiau.

Kodėl rekomendacijos kartais apgauna? Kontroversiški gidų tipai

Deja, esu rekomendacijomis ir nusivylęs – kartais net atrodo, kad taip rasti gerą gidą nedaug lengviau, nei tiesiog atsitiktinai. Taip yra ne tik todėl, kad Facebook “like’ai” ar geros apžvalgos lengvai perkamos ar “pasirašomos sau”. Bet ir todėl, kad žmonių poreikiai skiriasi.

Sakyčiau, yra keturi “kontroversiški” gidų tipai, kurie yra tobuli kai kuriems žmonėms, bet kitiems – visiškas nesusipratimas. Pirmieji užverčia gerais “Tripadvisor” komentarais ir rekomenduoja draugams, o antrieji paskui nusivilia. Štai tie gidų tipai:

1.Gidas – literatas. Jis yra kupinas istorijų – bėda ta, kad niekada nežinai, kurios jų tikros. Išgirdęs kokį įdomų teiginį apie savo šalį bemat puola jį kartoti per kiekvieną ekskursiją kaip tikrą faktą – nė nepatikrinęs, ar tai nėra mitas arba tik pusiau tiesa. Apie “Onos bažnyčią norėjusį išvežti Napoleoną”, “100+ Vilniaus sinagogų”, “Didžiausią Europoje Vilniaus senamiestį” ir t.t. Be to, faktus pagražina papildomai: koks eilinis miesto “pirklys, atsisakęs turtų dėl meilės” staiga virsta “vienu turtingiausių Europos žmonių, kuris, jei ne vestuvės su mylimąja, gal būtų tapęs ir Šventosios Romos Imperatoriumi”. Dažnas gidas-literatas yra ir geras pokštininkas. Tokie gidai patinka meniškiems žmonėms, kurie į kelionę žiūri kaip į knygą ar filmą: svarbu įdomios istorijos, o ne tai ar jos tikros. Bet jie labai “užknisa” tuos, kurie nori ką sužinoti apie lankomas vietas: iš tokių gidų nesužinai nieko, nes negali būti garantuotas nė vieno jų žodžio tikrumu (net jei 70% to, ką sako, tiesa – kaip žinoti kas patenka į tuos 70%?). Šiaip ar taip, “nekontroversiškai” geras gidas sugebės ir tarp tikrų istorijų rasti įdomias, jas įdomiai papasakoti “negražindamas” jų turinio.

2.Gidas – perkamas draugas. Jis labai noriai kalba apie save, savo šeimą ir gyvenimą, klausinėja to paties jūsų, padeda organizuotis kelionę taip, kaip padėtų vietinis draugas. Deja, dažnai tokie gidai mažiau žino faktų apie šalį, lankytinas vietas. Tokie gidai labai patinka tiems, kurie nori tiesiog “pabendrauti su vietiniu”, mokančiu kalbą – ypač egzotiškose šalyse, kur “viskas kitaip” ir net eilinės gyvenimo istorijos labai įdomios (kaip tuokiamasi, kaip gimdoma, einama į mokyklą ar universitetą ir t.t.). Tačiau tokie gidai nuvilia tuos, kurie ir šiaip turi daug užsieniečių pažįstamų, keliauja būdais, suteikiančiais bendravimo galimybių (autostopas, couchsurfing’as ir t.t.): jiems atrodo, “Kam mokėti už tiesiog pokalbį, kokius galiu gauti ir nemokamai?”. Šiaip ar taip, geras gidas gali ir žinoti daug apie šalį bei vietas, ir būti “draugas” – tada, kai klientas parodo, kad nori “draugo”, užduoda atitinkamus klausimus.

3.Gidas – enciklopedija. Jis viską puikiai žino iki menkiausių detalių ir pasakoja: su datomis, aukščiais, plotais ir t.t. Panašiai, kaip būtų parašyta enciklopedijoje: “nuogais skaičiais ir vardais”, be palyginimų, padedančių geriau suprasti, įvedimų į kontekstą. Tokie gidai patinka tiems, kas jau nemažai žino apie tą vietą (arba bendrai apie gamtą, istoriją). Bet ta “informacijos lavina” glumina tuos, kurie žino mažai, nes ji niekaip nepritaikoma klausytojui. Šiaip ar taip, tikrai geras gidas gali pasakyti faktus įvilktus į palyginimus, kad klientui būtų suprasti lengviau, bent jau jei klientas nėra srities žinovas. Pvz. vietoje sauso “Pastatas 330 metrų aukščio” lietuviui turistui galima paminėti “Jei stovėtų Lietuvoje, tai pastatas būtų aukščiausias šalyje – jis lenkia net Vilniaus TV bokštą” ir pan.

4.Gidas – agitatorius. Jis viską pasakoja per savo nuomonės prizmę: pvz. giria kokios vienos partijos veiksmus ir pliekia kitos, nepraleidžia progos neklaustas pasisakyti LGBT, narkotikų legalizavimo ar dar kokiais jam rūpimais klausimais, o istoriją vertina per savo susikurtą gėrio/blogio prizmę: aiškina, kaip kokie veikėjai “turėjo” elgtis, kas “buvo kvailiai” ir t.t. Kaip taisyklė, tokie gidai patinka (arba bent yra patenkinami) tiems, kurių pažiūros sutampa su gidų pažiūromis, bet kaip reikiant “užknisa” tuos, kurių pažiūros priešingos. Šiaip ar taip, nekontroversiškai geras gidas sugeba viską pasakoti neutraliai, paminėdamas abi puses, pasakydamas, kokios idėjos vyrauja šalyje – o savo nuomonę sako tik paklaustas.

Siekiant išvengti kontroversiškų gidų (ar pasirinkti tokį kontroversiško gido tipą, kuris tinka ir jums), jei jau naudojatės rekomendacijomis, verta įsigilinti į jų turinį, jei klausiate draugų – užduoti papildomus klausimus pvz. “Ką įdomiausio išgirdote per ekskursiją?” ir pan.

Komentuoti
Straipsnio temos: , , , , , , , , , , , , ,


Kelionė kemperiu – viskas, ką reikia žinoti

Kelionė kemperiu – viskas, ką reikia žinoti

| 13 komentarai

Kelionė kemperiu – sunkiai su kuo sulyginama patirtis, kuri turi ir savo privalumų, ir trūkumų.

Kada ir kur verta keliauti kemperiu? Kiek tai kainuos? Kokį kemperį rinktis? Kas yra ir ko nėra kemperyje? Kur nakvoti? Šis straipsnis pravers ir jeigu kelionę kemperiu tik svajojate išbandyti, ir jeigu taip pakeliavus norisi apie kemperius sužinoti daugiau.

Kemperio vidus ir įranga (kemperių tipai)

Tipinis kemperis atrodo taip: priekis, ratai ir kabina – kaip mikroautobuso, o gale pastatytas toks tarsi „namelis ant ratų“. Pakankamo aukščio, kad galima būtų jame stovėti ir vaikščioti. Tame namelyje paprastai būna kokios keturios sėdynės, kurios nakčiai transformuojasi į lovą/as, kriauklė, tualetas, dušas (dažname kemperyje pilasi ant tualeto), šaldytuvas, viryklė, įvairios spintos/spintelės ir pan. Dar viena lova gali būti viršuje, tad iš viso gali būti 4 ar 6 miegamos (ir sėdimos) vietos. Tarp „namelio“ ir kabinos nėra sienelės, erdvė viena.

Būtent tokie kemperiai, angliškai vadinami Class C motorhome, dažniausiai nuomojami ir tokius žmonės dažniausiai įsivaizduoja išgirdę žodį „kemperis“.

Tipinis, arba C klasės, kemperis

Tipinis, arba C klasės, kemperis. Vietoje virš vairuotojo kabinos yra viena iš lovų (galima ją naudoti ir daiktų susidėjimui). Tačiau yra ir C klasės kemperių be jos: tai reiškia mažiau vietos, bet žemesnį aukštį, didesnį greitį ir mažesnį kuro suvartojimą.

Tačiau be tipinių kemperių, yra dar keletas mašinų, su kuriomis iš vienos pusės galima keliauti kaip su kemperiu, bet iš kitos – patirtis skiriasi:

*Automobilis su lova. Tokį „kemperį“ kiekvienas gali pasidaryti per 3 minutes iš savo universalo ar visureigio. Nulenki galinę sėdynę, padedi pripučiamą čiužinį. Gali įsigyti kitų prietaisų, kaip inverterį (rozetei), nešiojamą kompiuterį ar DVD grotuvą, sulankstomus baldus išsinešimui į lauką. Yra kas savo automobilius į tokius „minikemperius“ taip persidarė „su visam“, pakeisdami galines sėdynes lova. Yra (nors ir mažai) ir gamyklinių variantų. Tokiame kemperyje tikrai nebus kriauklės, tualeto, o galbūt ir viryklės ir pan., taigi, „kemperio patirtis“ apsiribos galimybe patogiai miegoti mašinoje, naudotis kai kuriais „naminiais“ prietaisais. Praustis ar atlikti gamtinius reikalus reikės, tarkime, degalinėse ar kempinge, valgyti šiltą maistą – restoranuose ar kavinėse, arba bent jau lauko barbekiu. Tačiau faktiškai ir važiuosi ne kemperiu, o lengvuoju automobiliu ar visureigiu: su atitinkamu maksimaliu grečiu, kelių ar parkavimo kainomis, manevringumu, pravažumu, galimybėmis važiuoti kalnų keliais.

Po nakties palei gatvę Suomijoje. Universalo perdarymo į minikemperį idėją "nusižiūrėjome" Pietų Korėjoje

Po nakties universale su pripučiamu čiužiniu palei gatvę Suomijoje.

*Kemperis – minivenas (angl. „Class B motorhome“, „Camper van“, „Sleeper van“). Jis atrodo kaip (ar beveik kaip) įprastas minivenas ar mikroautobusas, tačiau viduje viskas kitaip: sėdynių gerokai mažiau (pvz. tik keturios, įskaitant vairuotoją), o atsiradęs plotas išnaudojamas staliukui, spintelėms, kriauklei, šaldytuvui, viryklei ir pan. Tualeto ar dušo įprastai nebūna (nebent koks dušas, išnešamas į lauką), tačiau tokio kemperio privalumas – mobilumas: juo paprasta važiuoti ir į miestą, nes ilgis ar plotis nesiskiria nuo mikroautobuso. Galima gana greitai lėkti, kai kurie kemperiai-minivenai visai neatpažįstami iš išorės: atrodo kaip mikroautobusai. Sėdynės išsilanksto į lovą, o dar viena lova dažnai būna viršuje – arba nuolatinė, arba sustojus reikia papildomai pakelti stogą. Taigi, iš viso tipiniame kemperyje-minivene gali važiuoti ir nakvoti 4 žmonės.

Kemperio-miniveno vidus (sėdynės išlenktos į lovą)

Kemperio-miniveno vidus (sėdynės išlenktos į lovą)

*Kemperis – autobusas (angl. „Class A motorhome“). Kemperių „karūnos deimantas“. Ištisas autobusas ar sunkvežimis, perdarytas į gyvenamąjį namą ant ratų. Plotai didžiuliai, gali būti net keli kambariai, nemaža virtuvė ar vonia. Plotą gali dar išdidnti visokios į šonus „išsišaunančios“ verandos, kurias galima ištraukti kempinge. Būna, kad tokiuose kemperiuose net yra garažas miniautomobiliui – kad, palikęs kemperį-autobusą priemiesčio kempingę, galėtum važiuoti į miesto centrą. Bet dažniau jų šeimininkai savo lengvąjį automobilį tempiasi iš paskos. Būtent manevringumas ir didelis benzino suvartojimas yra didžiausi tokių kemperių minusai. Tačiau tokių kemperių savininkai dažnai apsistoja kur ilgesniam laikui, dalis jų iš viso neturi namų ir tik juda po JAV ar Australiją – o taip „gyvenant kelyje“ svarbu, kad gyventi būtų patogu. Be to, kemperyje-autobuse telpa daugiau žmonių. Tokie kemperiai Europoje labai reti. Visiems kitiems kemperiams vairuoti pakanka B kategorijos teisių, bet kemperiui-autobusui paprastai nepakanka. Kemperiu-autobusu nesu keliavęs – jei kas esate, pasidalinkite patirtimi komentaruose po straipsniu.

Kemperis-autobusas Australijoje. Net su satelitine antena!

Kemperis-autobusas Australijoje. Net su satelitine antena!

*Gyvenamoji priekaba (Karavanas, angl. Trailer camper, Travel trailer). Jų būna pačių įvairiausių dydžių – nuo atitinkančių mažiausius kemperius (ar išvis primenančių palapines ant ratų) iki kemperių-autobusų atitikmenų, bet dažniausios, tikriausiai, maždaug „tipinių“ kemperių dydžio. Didžiausias jų minusas, palyginus su kemperiais – daugybė šalių draudžia važiavimo metu būti jose, o jeigu ir nedraustų, negali paprastai pereiti iš kabinos į priekabą. Taigi, negali greitai pasiimti kokio ten palikto daikto ar pan. (tuo tarpu kemperiu gali važiuoti ir jo gyvenamoje dalyje). Be to, gali reikėti ir specialių teisių vairavimui su priekaba. Pliusas – apsistojus kempinge nesunku tokią priekabą palikti, o į miestą arba kokią statesnę įkalnę išvažiuoti tik automobiliu. Automobilį irgi reiktų rinktis pagal priekabą: silpnu varikliu didelę priekabą sunkiai patempsi.

Nemaža gyvenamoji priekaba ir jai vilkti tinkamas visureigis

Nemaža gyvenamoji priekaba ir jai vilkti tinkamas visureigis

*Kemperio modulis ant pikapo. Tokių Europoje beveik nebūna, nes čia beveik nėra pikapų, bet tai tarsi priekaba, tik ne pakabinama vilkti, o uždedama ant pikapo kėbulo. Tačiau iš pikapo kabinos į „kemperinę dalį“ patekti neįmanoma, į ją įlipama tik iš galo, todėl tai panašiau į mažą kemperinę priekabą, nei kemperį. Savotiškas tarpas tarp tokio modulio ir gyvenamosios priekabos yra gyvenamoji puspriekabė, kurios priekis dedamas ant pikapo, o galas velkasi kaip priekaba.

Pikapas su kemperio moduliu

Pikapas su kemperio moduliu

Kelionės kemperiu privalumai ir stiliai

Kelionė kemperiu, palyginus su kitomis, turi du didžiausius privalumus:

1.Galimybė turėti namus „kur nori“. Gal ant ežero kranto, kad išsimaudytum ir per 30 sekundžių grįžtum „namo“ persirengti. Gal miesto senamiestyje, kad būtų arti vakare grįžti iš baro. Gal ant kalno, kad, išsinešęs kėdes ir stalą, galėtum piknikauti „su vaizdu“. Ir vieną dieną tavo namai gali būti vienur, kitą – kitur. Ar net ryte vienur, dieną – kitur, vakare – trečiur. Ir turi ten visus namus, su visais daiktais, kurių vežtis gali daug daugiau, nei į įprastą kelionę lėktuvu, ir tų daiktų nereikia tąsyti lagaminais. Ir nakvynės kaina nuo vietos nepriklauso.

Prancūzai pasistatė kemperius Vakarų Sacharoje, vienuj vieni ant Atlanto vandenyno kranto

Prancūzai pasistatė kemperius Vakarų Sacharoje, vienuj vieni ant Atlanto vandenyno kranto

2.Galimybė bet kada ilsėtis ir pan. Pavargai važiuoti? Sustoji ir miegi, nereikia ten privažiuoti viešbutį, registravimosi į viešbutį procedūrų ir kito. Jei keliaujate keliese, vairuotojai gali susikeisti: kol vienas vairuoja, kitas patogiai miega lovoje, šitaip nuvažiuodami gal dvigubai daugiau ir be skaudančių kaulų. Kol vienas vairuoja, kiti gali patogiai valgyti: šiltą maistą, ant stalo. Gali net nueiti į tualetą ar nusiprausti. Tiesa, ne visose šalyse tai teisėta: kai kur, teoriškai, kemperiui važiuojant visi turėtų būti prisisegę, bet daugelis pažįstamų „kemperistų“ laužo šias nuostatas: jei elgiesi protingai (nevaikštai po kemperį, tarkime, kalnų kelyje), rizika labai maža (kita vertus, jei įmanoma, galite rinktis vietą poilsiui pagalvoję, kas būtų, jei avarija jus staiga “neštų” į kemperio priekį; esu miegojęs kemperyje, kuris pateko į avariją, bet rimtų traumų išvengiau, nes šalia pat buvo riba).

Nakvynė kemperyje-minivene kažkur šalia kelio

Nakvojame kemperyje-minivene kažkur šalia kelio

Šie du kemperio privalumai diktuoja du populiarius kelionės kemperiu stilius: „stovyklinį“ stilių, kai vienoje vietoje apsistojama ilgiau (pvz. pajūrio kempinge). Ir „ekspedicinį“ stilių, kai kemperis išnaudojamas efektyvesnei kelionei ir laiko taupymui (be registracijų viešbučiuose, sustojimų restoranuose ir t.t.).

Iš tiesų, dažnai abu stiliai apjungiami: pvz. jei kemperiu važiuojama iš Lietuvos į Prancūziją, tai, galbūt, per Lenkiją ir Vokietiją bus važiuojama greitai, stojant tik nakvoti ar važiuojant net ir naktimis (susikeitus vairuotojams), kai tuo tarpu Prancūzijoje – jau lėčiau.

Stovyklinis keliavimo kemperiu stilius. Čia žmonės kemperiais atvažiavo į vietą Vakarų Sacharoje, tinkamą jėgos aitvarų sportui (kaitavimui). Taigi, jie užsiima šiuo savo hobiu ir praleidžia čia, tikriausiai, savaitę ar ilgiau. Tad gerai prisitaikė stovyklavimui, atsivežė net specialias sieneles, kad suteiktų jų "kemperio kiemui" daugiau privatumo

Stovyklinis keliavimo kemperiu stilius. Čia žmonės kemperiais atvažiavo į vietą Vakarų Sacharoje, tinkamą jėgos aitvarų sportui (kaitavimui). Taigi, jie užsiima šiuo savo hobiu ir praleidžia čia, tikriausiai, savaitę ar ilgiau. Tad gerai prisitaikė stovyklavimui, atsivežė net specialias sieneles, kad suteiktų jų “kemperio kiemui” daugiau privatumo

Nakvynės vietos parinkimas

Kai kurie „kemperininkai“ į kemperį žiūri kaip į daaaaug geresnę palapinę ir apsistoja beveik vien kempinguose. Kempingai šiais laikais turi vietas, pritaikytas kemperiams, su galimybe prisijungti elektrą ir kita. Tačiau nakvynė kempinge mokama ir kartais tik nežymiai pigesnė, nei pigiuose viešbučiuose: išeina, kad turi savo namą ant ratų, bet vis tiek moki už kiekvieną nakvynę tarsi keliautum „įprastai“.

Kempingas Vakarų Sacharoje - eilės kemperių, palapinės, keli pastatai aptarnavimui (kavinė, tualetai, dušai)

Kempingas Vakarų Sacharoje – eilės kemperių, palapinės, keli pastatai aptarnavimui (kavinė, tualetai, dušai)

Alternatyva – nakvoti viešoje vietoje. Galima nakvoti bet kur: šalia gatvės mieste, bet kuriame parkinge, apžvalgos aikštelėje ir t.t. Tiesa, kai kur tai būna uždrausta – tačiau tai veikiau išimtis, nei taisyklė. Jei nėra draudžiamųjų ženklų ar KET punktų kemperį galite statyti taip pat, kaip ir bet kurį kitą automobilį – paprastai su kemperiu paprasčiau, nei su palapine (palapinę sunkiai pasistatysi, tarkime, mieste ar kurorte). O jei jūsų kemperis išoriškai nesiskiria nuo eilinio automobilio, net ir kemperius draudžiantys ženklai jums neaktualūs. Saugumo dėlei mėgstu nakvoti prie judrių (net ir naktimis) gatvių, labiau apšviestose vietose, „niekieno“ zonoje (o ne prie kokio vienišo privataus namo). Galima prie visą parą veikiančių degalinių (bet geriau ne prie visą parą veikiančių barų). Smagu, jei per priekinį stiklą matosi gražus vaizdas. Vieta – dar vienas nakvojimo viešoje vietoje privalumas. Pavyzdžiui, gali nakvoti ant jūros kranto, ryte eiti maudytis, net kai tokio kempingo nėra (ar jis labai brangus, ar pilnas).

Štai šioje vietoje Gold Koste, Australijoje, nakvojome pasistatę kemperį. Viešbutis čia kainuotų tikrai labai daug ir, tiesą pasakius, net nebūtų taip arti vandenyno - nebent kitoje gatvės pusėje.

Štai šioje vietoje Gold Koste, Australijoje, nakvojome pasistatę kemperį. Viešbutis čia kainuotų tikrai labai daug ir, tiesą pasakius, net nebūtų taip arti vandenyno – nebent kitoje gatvės pusėje.

Kol kas man dar nėra buvę, kad kas naktį žadintų, prašytų išvažiuoti ar pan.

Iš tikro nakvynes kempinguose ir nakvynes viešose vietose galima „kaitalioti“: karts nuo karto nuvažiuoti į kempingą gerai (pvz. atlikti visus kemperio „formalumus“, žr. „Kemperio vairavimo ypatybės ir įrangos priežiūra“), bet tai tikrai nebūtina kiekvieną naktį.

Taip pat, pasaulyje yra ir labai nesaugių šalių, kur nakvoti kemperyje viešumoje nerekomenduočiau – tačiau dažniausiai po tokias šalis (Juodoji Afrika, Lotynų Amerika) šiaip ar taip nekeliaujama kemperiais.

Kemperio vairavimo ypatybės ir įrangos priežiūra

Įprastuose keliuose daugelio kemperių vairavimas beveik nesiskiria nuo mikroautobuso vairavimo: pakanka B kategorijos teisių. Skirtumėliai tuo didesni, kuo labiau būtent to kemperio gabaritai skiriasi nuo mikroautobuso gabaritų:

a)Didžiausias skirtumas – aukštis. Verta jį įsidėmėti ir turėti omenyje. Daugeliu kemperių (išskyrus kemperius-minivenus ar perdarytus universalus) negalima važiuoti į požemines parkavimo aikšteles, McDrive su stogeliais, o ir su kai kuriais tiltais (ne pagrindinėse gatvėse) gali būti problemų.

b)Verta atkreipti dėmesį ir kiek didesnis plotis, ilgis (gali būti problemų siaurose senamiesčių gatvelėse, taip pat sudėtingiausiuose kalnų serpantinuose: teko matyti, kaip norėdami nuleisti kemperį į Maską Tenerifėje “kemperininkai” turėjo ir išlipę stabdyti mašinas iš priekio, ir posūkiuose panaudoti ir atbulinį bėgį).

c)Taip pat kemperio pravažumas gali būti prastesnis (išimtis čia – “ekspediciniai kemperiai” specialiai kurti sudėtingiems keliams, pvz. ant visureigio, pikapo ar sunkvežimio bazės).

d)„Įprastinis“ kemperis yra ir mažiau aerodinamiškas už mikroautobusą, todėl važiuojant didesniu greičiu pradeda virpėti.

Tai labiau kemperis-minivenas, tik paaukštintas. Su tokiu važiavome Australijoje. Bet tas paaukštinimas jau daug lemia vairavime: reikia nuolat galvoti apie aukštį, be to, padidinus greitį iki kokių 120 km/h kemperis pradėdavo drebėti (tačiau 140 km/h dar buvo įmanoma važiuoti; tuo metu Australijoje dalyje kelių greitis buvo neribojamas)

Tai labiau kemperis-minivenas, tik paaukštintas. Su tokiu važiavome Australijoje. Bet tas paaukštinimas jau daug lemia vairavime: reikia nuolat galvoti apie aukštį, be to, padidinus greitį iki kokių 120 km/h kemperis pradėdavo drebėti (tačiau 140 km/h dar buvo įmanoma važiuoti; tuo metu Australijoje dalyje kelių greitis buvo neribojamas, todėl tai buvo aktualu). Kadangi ilgis ir plotis čia nesiskyrė nuo mikroautobuso, tai nekėlė papildomų problemų.

Tačiau didžiausias kemperio skirtumas nuo automobilio – papildoma jo įranga ir jos priežiūra. Nusipirkus ar išsinuomavus kemperį reikia susipažinti su to kemperio įranga. Tipiniai veiksmai, kuriuos reikia daryti kemperiuose:

*Antrojo akumuliatoriaus pakrovimas. Kemperiai dažnai turi du akumuliatorius. Vienas jų – toks, kaip visur; nuo jo užsiveda variklis. O kitas skirtas visai vidinei įrangai (šaldytuvui, rozetėms ir pan.). Važiuojant tas antrasis akumuliatorius pasikrauna nuo variklio (svarbu žinoti, kur yra tai rodantis ciferblatas). Bet jei sustosi ilgesniam laikui jis išsikraus. Todėl reikia jį „įjungti į tinklą“: tokia galimybė yra kempinguose. Kai nuomavomės kemperį Australijoje, mums sakė, kad reikėtų įjungti bent kas antrą dieną. Bet mums neprireikė: važiuodavome tokius didelius atstumus ir tiek mažai naudojomės kemperio įranga, kad niekada neišsikraudavo. Tačiau tai priklauso nuo kelionės stiliaus.

*Vandens bako papildymas. Iš vandens bako vanduo imamas kriauklei, tualeto nuleidimui. Jį reikia papildyti – pvz. kempinge, degalinėje. Labai svarbu nesumaišyti bakų ir nepripildyti vandens bako benzinu. Valymas atsieina labai brangiai.

*Kanalizacijos išpylimas. Į kanalizacijos bakus/kasetes subėga kanalizacija iš kriauklės, dušo, tualeto. Prisipildžius reikia išpilti.

*Dujų balionų pakeitimas. Aktualu, jei kemperyje yra dujinė viryklė.

Idealu šiuos „techninius dalykus“ padaryti tada, kai įmanoma – pvz. kas kartą kempinge. Nes gal kitą naktį bus neįmanoma. Pavyzdžiui, gal rytoj norėsite nakvoti ne kempinge: net jei dabar planuojate kitaip, kas žino, gal pamatysite kokią gražią pakelės aikštelę.

Norint praretinti poreikį pildyti vandens baką ar išpilti kanalizacijos baką galima mažiau naudotis kriaukle, tualetu – pvz., jei yra galimybė, eiti į tualetą degalinėje ar kempinge.

Pirkti kemperį ar nuomotis? Kiek kainuoja, ar apsimoka?

Pirkti kemperį gali būti verta tada, jei taip keliautumėte ne kartą į metus, bet dažnai: gal ir savaitgaliais ir pan. Kemperių kainos labai įvairios – kaip ir visų automobilių, smarkiai priklauso nuo amžiaus. Galima „išsisukti“ gana pigiai. Kai kemperis nuosavas, paprasčiau su daiktais: „kelioninius“ daiktus galima visada laikyti jame. Pagrindinis nuosavo kemperio trūkumas: jis visada iš pradžių bus jūsų šalyje. Tai yra, turėdamas kemperį Lietuvoje, savaitgaliui juo galėsi nuvažiuoti tik į Lenkiją ar Latviją, gal Baltarusiją ar Kaliningradą. Kas kartą, kai norėsi važiuoti kur toliau, turėsi „gaišti“ dieną-kitą nuvažiavimui ir grįžimui. Jei esate keliautojas, kuriam reikia vis ko nors naujo, iš pradžių, tikėtina, tos dienos irgi bus įdomios, nes ir Latvijoje ar Lenkijoje dar daug kas bus nematyta, tačiau po kelerių metų tai taps tiesiog „iššvaistytu laiku“. Kita vertus, jei esate keliautojas, kurį džiugina ir vis tos pačios vietos, o kemperiu gal važiuotumėte tai į Jūrmalą, tai į Sopotą, tai dar kur – tuomet tai nėra trūkumas.

Amerikoje yra šeimų, kurios, išėjusios į pensiją, nusiperka kemperį ir keliauja po šalį. Tai ne vienintelis jų automobilis - iš paskui gali temptis nemažą pikapą

Amerikoje yra šeimų, kurios, išėjusios į pensiją, nusiperka kemperį ir keliauja po šalį. Tai ne vienintelis jų automobilis – iš paskui gali temptis nemažą pikapą

Jei pati idėja kemperiu važiuoti „nuo namų“ patinka, bet dar nežinote, ar norėtumėte jį pirkti, arba norėtumėte tokį keliavimo būdą išbandyti tik kartą-kitą, galite išsinuomoti kemperį Lietuvoje. Kemperis paprastai nuomojamas su visa įranga – taigi, ir su indais, stalo įrankiais, kartais – sulankstomais baldais išsinešimui į gamtą ir pan.

Valgysime ant sulankstomų kėdžių prie kemperio Australijoje

Valgysime ant sulankstomų kėdžių prie kemperio Australijoje

Daugeliu atveju dar geresnė galimybė, nei kemperį nuomotis Lietuvoje – kemperį nuomotis užsienyje. Kemperių nuoma siūloma daugybėje šalių: šitaip turi galimybę į šalį nuskristi ir nuo pat pirmos dienos pradėti keliauti po ją (o ne „link jos“), lankyti įdomias vietas. Tiesa, nuomojantis kemperį užsienyje, dings tas kelionės kemperiu privalumas, kad gali atsivežti kiek nori daiktų iš namų.

Kemperio nuomos kainos priklauso nuo šalies bei (kiek mažiau) nuo sezono ir varijuoja smarkiai: prieš apsispręsdami keliauti kemperiu, pasitikrinkite jas internete būtent ten, būtent jūsų keliavimo metu. Beje, gerai pažiūrėkite ir kemperio nuomos sąlygas – kartais kaina atrodo normali, tačiau iš tikro būna apriboti galimi nuvažiuoti kilometrai, o papildomi kainuoja brangiai – jeigu neketinsite ilgam apsistoti vienoje vietoje, kilometrų greičiausiai neužteks. Kemperių nuomos sąlygos varijuoja daug labiau, nei lengvųjų automobilių: esu matęs netgi tokią sąlygą, kad su jumis privalomai keliaus kemperio šeimininkas!

Deja, jei vien žiūrėti į pinigus, tiesa tokia – keliauti nuomotu kemperiu daugelyje šalių neapsimoka. Kemperio nuomos kaina vienai dienai daug kur lenkia tipinę paprasto viešbučio numerio kainą. Taip, kemperis kartu ir transporto priemonė: bet net ir pridėjus kasdienius viešbučius ir „paprasto automobilio“ autonuomą dažnai galima išsisukti pigiau, nei vien kemperio nuoma. O kur dar kempingų kainos, didesnis kuro suvartojimas, kelių ir parkavimo mokesčiai, kurie taip pat kemperiui dažnai didesni, nei lengvajam automobiliui. Pavyzdžiui, turėjau idėją pakeliauti kemperiu po JAV – bet supratau, kad jau vien už jo nuomą sumokėčiau gerokai daugiau, nei už nakvynes viešbučiuose, ką jau kalbėti apie visa kita.

Taigi, daugelyje šalių kelionė kemperiu yra ne dėl sutaupymo, o kaip tik priešingai: paišlaidavimas dėl to, kas tikram „kemperininkui“ yra smagesnis kelionės būdas.

Rytas Lenkijoje su vaizdu į Torūnės tiltą

Rytas Lenkijoje su vaizdu į Torūnės tiltą

Lietuvoje kemperių nuoma irgi brangi, o jei juo norėsite važiuoti kur toliau, tai realiai dar sumokėsite ir už „dienas pakeliui“ (tiek už kemperio nuomą, tiek už sueikvotą kurą), už ką nereiktų mokėti, jei skristumėte lėktuvu.

Tiesa, yra išimčių – šalių, kur kemperių pasiūla tokia didelė, kad kainos konkurencijos smarkiai „numuštos“. Taip pat yra šalių, kur dėl ypatybių sunku keliauti kitaip. Pavyzdžiui, Australija: ten pilna regionų, kur ištisus šimtus kilometrų nėra jokio viešbučio ir tūkstančius kilometrų nėra jokio viešbučio, kurio registratūra dirbtų, tarkime, po 9 val. vakaro, užtat pilna nemokamų nakvynės aikštelių kemperiams. Ir kemperių nuoma ten gali būti gerokai pigesnė, nei nakvynės viešbučiuose.

Ne kiekvienas pasakytų, kad čia - ne paprastas mikroautobusas, o kemperis-minivenas

Ne kiekvienas pasakytų, kad čia – ne paprastas mikroautobusas, o kemperis-minivenas

Savo ruožtu, yra šalių, kur kemperiu keliauti sudėtinga: tai – šalys, kurios yra nesaugios ir stokoja kempingų (t.y. dėl nesaugumo nesinorėtų nakvoti ne kempinge, o kempingų labai mažai ar jie prasti, brangūs).

Taip pat kemperių nuomos kainos beveik visur kažkiek priklauso nuo sezono, o žiema žiemai nelygi. Nedaug žmonių nori keliauti žiemą po šiaurės Europą – kita vertus, keliauti žiemą kemperiu po Australiją buvo smagu (ten, kur atsiėmėme kemperį, Melburne, buvo vėsoka, ~+10, tačiau nuvažiavome šiauriau, kur ir žiemą temperatūra viršijo +20). Keliaujant vėsiu laiku verta apsirūpinti šiltom antklodėm, miegmaišiais (turėtų duoti ir nuomoje).

Komentarai
Straipsnio temos: , , , , , , , , , ,


Mokami keliai ir vinjetės užsienyje – ką žinoti

Mokami keliai ir vinjetės užsienyje – ką žinoti

| 7 komentarai

Lietuvoje keliai lengviesiems automobiliams nemokami, tačiau daugelyje aplinkinių valstybių mokami. Kaip žinoti, kurie keliai mokami, kaip susimokėti? Tai nebūtinai taip paprasta, o klaida gali kainuoti nemažai.

Mokamų kelių pasaulyje yra 5 rūšys ir čia aprašau, kaip elgtis kiekvienoje jų.

Mokėjimo punktai

Šiose šalyse mokamos tik kai kurios magistralės. Tose magistralėse kas kažkiek kilometrų yra mokėjimo punktai. Privažiavęs kiekvieną punktą susimoki už atstumą nuo praeito mokėjimo punkto.

Tai – pats paprasčiausias mokėjimo būdas. Kai kuriose šalyse gali neimti mokėjimo kortelių, dėl to verta turėti grynų pinigų. Magistralėse, vedančiose į kitas šalis, kartais priima ir tų kitų šalių valiutą, bet dažnai prastu kursu.

Mokėjimo punktas Argentinoje

Mokėjimo punktas Argentinoje

Teoriškai įmanoma, žinant, kur mokėjimo punktai juos apvažiuoti kitais keliais, bet praktiškai punktai išdėstyti taip, kad tai būtų sunku, užimtų daug laiko. Realiau yra tiesiog važiuot ne mokama magistrale, o kitais lygiagrečiais keliais, kurie paprastai būna (Google Maps ar GPS galima nurodyti, kad vestų nemokamais keliais).

Vienas dalykas, kurį reikia žinoti: kartais be mokėjimo “grynais” punktų juostų būna atskiros juostos mokėjimui su specialiu įrenginiu, kurį turi vietiniai. Šios juostos pažymėtos specialiais ženklais viršuje. Nevažiuokite tom juostom, nes jūs įrenginio neturite (nebent pvz. važiuotumėte nuomota mašina ir būtumėte jį išsinuomavę), tad ten pravažiavus jus nufotografuos ir atsiųs baudą.

Šiuo atveju virš kiekienos juostos yra ir užrašas "Manual", reiškiantis, kad galima susimokėti vietoje, ir "Telepass", reiškiantis, kad reikia turėti specialų prietaisą. Bet kartais virš kurios nors juostos, tarkime, būtų tik "Telepass" - reiškia, vietoj susimokėti negalima. Tikslūs žodžiai, kurie vartojami mokėjimui vietoje ir su įrenginiu kiekvienoje kalboje skiriasi - pasidomėkite.

Šiuo atveju virš kiekienos juostos yra ir užrašas “Manual”, reiškiantis, kad galima susimokėti vietoje, ir “Telepass”, reiškiantis, kad reikia turėti specialų prietaisą. Bet kartais virš kurios nors juostos, tarkime, būtų tik “Telepass” – reiškia, vietoj susimokėti negalima. Tikslūs žodžiai, kurie vartojami mokėjimui vietoje ir su įrenginiu kiekvienoje kalboje skiriasi – pasidomėkite.

Mokėjimas su kvitais

Kaip ir mokėjimo punktų atveju, mokamos tik kai kuris magistralės ir galima pasirinkti alternatyvius maršrutus.

Įvažiuojant į magistralę reikia paimti kvitą. Išvažiuojant jį parodyti. Pagal nuvažiuotą atstumą automatiškai paskaičiuos kainą – mokėsite tik kartą.

Labai svarbu kvito nepamesti. Jei pamesite, teks susimokėti už visą atstumą nuo pat magistralės pradžios.

Tokių kelių minusas tas, kad į juos būna mažai įvažiavimų: nes juk prie kiekvieno įvažiavimo būtina statyti kvitų išdavyklas, mokėjimo punktus, o tai kainuoja. Todėl tarkime, netyčia pravažiavus išvažiavimą tenka tokiu keliu važiuoti ir 30 kilometrų į priekį, susimokėti, išvažiuoti, vėl imti kvitą, grįžti į kelią.

Kaip ir keliuose su mokėjimo punktais, dalis juostų gali būti skirtos vairuotojams su mokėjimo įrenginiais. Jei tokio neturite, tų juostų venkite, antraip gali tekti mokėti baudą.

Automatinio mokėjimo įrenginiai

Principas: vairuotojai nusiperka mokėjimo įrenginius, kuriuos klijuoja prie priekinio stiklo ir turi su savimi. Į įrenginius įkeliami pinigai tarsi į mokėjimo kortelę. Įvažiuojant į mokamus kelius, įrenginiai nuskaitomi pirmąkart; išvažiuojant – antrąkart ir nuskaitomi pinigai nuo įrenginių už nuvažiuotą atstumą.

Užsieniečiai retai turi tokius įrenginius ir, jei tik įmanoma, su jais niekada neprasidedu. Sunku išsiaiškinti kas ir kaip, kada dirba jų pardavimo punktai, kaip pasipildyti juos. Gali išsiaiškinti, bet kam gaišti laiką, jei gali tiesiog susimokėti už kelius grynais? Be to, įrenginiai neretai kainuoja papildomai ar nespėji išnaudoti ten įneštos pinigų sumos.

Visgi, yra kelių, kur įrenginius pirkti privaloma, nes kito būdo už juos sumokėti nėra. Pvz. Turkija. Teko išsiaiškinti, kad perkama pašte jo darbo laiku, bandyti paaiškinti ko reikia angliškai nemokančiai paštininkei. Būtume neprasidėję – Turkijoje mokamų magistralių mažai. deja, mokami ir visi tiltai per Bosforo sąsiaurį, kurį reikia kirsti, ir jiems irgi reikia šio įrenginio.

Turkijos mokėjimo įrenginys, kaip privaloma, pakabintas po veidrodėliu

Turkijos mokėjimo įrenginys, kaip privaloma, pakabintas po veidrodėliu

Neturint įrenginio tokiuose kraštuose galima papulti į nepavydėtiną situaciją, kai tik važiuodamas mokamu keliu susipranti, kad jo neturi. Paprastai taip suklydus dar būna galimybių “išsisukti” be baudos: pvz. nusipirkus įrenginį per kelias dienas ir įvedus automobilio numerį ar padarius kur nors pavedimą per nustatytą laiko tarpą. Pasidomėkite.

Kelių vinjetės už magistrales

Kelių vinjetė – tai “nuolatinis bilietas” važiuoti keliais. Jis paprastai klijuojamas prie priekinio automobilio stiklo. Kur toks “nuolatinis bilietas” yra, kito būdo susimokėti už kelius paprastai nebūna.

Prie stiklo priklijuota Čekijos kelių vinjetė

Prie stiklo priklijuota Čekijos kelių vinjetė

Jeigu nori važinėti magistralėmis – kad ir tik 10 kilometrų – privalai pirkti vinjetę. Dažniausiai minimalus laikotarpis, kuriam gali pirkti vinjetę – savaitė ar dvi savaitės. Taigi, jei tiesiog važiuoji per šalį tranzitu, pirkti vinjetės labai neapsimoka: mokėsi kaip, tarkime, už 14 dienų, o važiuosi tik valandą ar kelias. Tokiu atveju paprastai vinjetės neperku ir tiesiog važiuoju nemokamais keliais. Mokami keliai žymimi specialiais kelio ženklais, svarbu jų nepražiopsoti; turint GPS jis gali pagal nurodymą vesti nemokamais keliais.

Pavyzdžiui, šalyje gali būti, kad visi keliai, pažymėti automagistralės ženklu - mokami. Bet dažniausiai dar būna ir koks papildomas ženklas.

Pavyzdžiui, šalyje gali būti, kad visi keliai, pažymėti automagistralės ženklu – mokami. Bet dažniausiai dar būna ir koks papildomas ženklas.

Deja, šalyse, kuriose yra vinječių sistema, mokamų magistralių labai daug ir jas apvažiuoti gali užtrukti. Juk nereikia prie kiekvieno kelio statyti mokėjimo punktų ar čekių išdavimo automatų – tad lengvai gali apmokestinti visas magistrales, kai tuo tarpu kur yra mokėjimo punktų sistema paprastai mokama tik dalis magistralių.

Jei pirksi vinjetę, tai apsimoka daryti vos įvažiavus į šalį. Jos pardavinėjamos anapus pasienio punkto, degalinėse.

Automatiniame vinječių pardavimo punkte Bulgarijoje. Pasirinktas minimalus laikas - 7 d., nors tebuvome 2 d.

Automatiniame vinječių pardavimo punkte Bulgarijoje. Pasirinktas minimalus laikas – 7 d., nors tebuvome 2 d.

Jei neleistinai važiuosi mokamais keliais be vinječių, gali gauti baudą. Vienose šalyse visi automobiliai mokamose magistralėse fotografuojami ir baudos siunčiamos automatiškai. Kitose problemų gali sulaukti tik jei sustabdys policija (ten nuvažiuoti 10 ar 20 kilometrų be vinjetės mokamu keliu gal ir nėra didelė rizika).

Kelių vinjetės už visus kelius

Yra šalių, kur mokami visi keliai ar beveik visi keliai (pvz. visi asfaltuoti keliai). Jose kelių vinjetę reikia nusipirkti iškart anapus muitinės. Faktiškai tai yra kaip įvažiavimo į šalį automobiliu mokestis, nes vien nemokamais keliais po šalį niekaip nepakeliausi.

Jei yra tokia sistema, tiesiog pirkite iš karto vinjetę (gali būti net parduodamos iš anksto internetu).

Rumunijos kelių vinječių pardavimo punktas iš karto anapus Bulgarijos-Rumunijos sienos

Rumunijos kelių vinječių pardavimo punktas iš karto anapus Bulgarijos-Rumunijos sienos. Rumunijoje mokami iš esmės visi keliai.

Komentarai
Straipsnio temos: , , , ,


Kaip derėtis kelionėse?

Kaip derėtis kelionėse?

| 0 komentarų

Lietuvoje derėtis nelabai įprasta, o daugelyje užsienio šalių – taip.

Dėl to daugelis lietuvių, ypač pradedančių keliautojų, kartais pasijunta nejaukiai: kaip čia ir nepermokėti, ir įsigyti daiktą, ir neįžeisti pardavėjo?

Keliavęs po 100+ šalių turiu savo derybų metodus, kuriuos čia rašau.

Ar derėtis iš viso?

Skirtingose šalyse – skirtingi papročiai. Verta jais pasidomėti prieš išvykstant, nes derėtis ten, kur taip nesielgiama, bus tik iššvaistytas laikas (tas pats, kas derėtis su “Maxima” kasininke!), be to, galite įžeisti ir vietinius ar bent jau pasirodyti kvailas. Geriausia tai sužinoti ne iš vieno šaltinio – deja, čia daug klaidingos informacijos.

Bendra taisyklė tokia: kuo neturtingesnė šalis, tuo daugiau kur įprastos derybos. Kadangi žmonės neturtingi, kiekvienas centas jiems rūpi. Tuo tarpu turtingesnėse šalyse (ir Lietuvoje) dėl centų derėtis žmonėms gaila laiko – todėl ten paprastai derybos įprastos tik dėl didesnių pirkinių (pvz. perkant naudotą automobilį ar butą). Tačiau net ir skurdžiose šalyse gali būti neįprasta derėtis dėl pirkinių, kurie ir tenai kasdieniai ir pigūs: pvz. maisto.

Be to, daug kur derėtis galima tik ten, kur kalbi tiesiai su savininku (ar jo šeimos nariu), t.y. smulkiame versle, turguje – jei kalbi tiesiog su didesnės įmonės pardavėju, jis dažnai neturi teisės derėtis.

Per visus kurortus netoli paplūdimio driekiasi tokios turgaus gatvės

Mažos smulkių verslininkų parduotuvėlės – derybų vieta

Kartais sakoma, kad jei kaina užklijuota – derėtis negalima, tačiau realybėje, kiek pastebėjau, taip yra ne visur: daug priklauso, ar tai stambus verslas ir pardavėjas tik jo sraigtelis, ar pardavėjas yra ir savininkas, taip pat, kiek brangus pirkinys (kuo brangesnis, arba jei perki ne vieną daiktą – derybos priimtinesnės). Tiesa, jei šalyje yra ir parduotuvių (ar paslaugų vietų), kur kainos parašytos ir tokių, kur ne, kaip taisyklė, daug labiau apsimoka pirkti ten, kur užrašytos: užsieniečiui kitur bus sunku nusiderėti bent iki tokios kainos (ar tiesiog teks gaišti daug laiko). Šitaip, pavyzdžiui, Turkijoje iš turgų daugiau “persikėlėme” į, tarkime, požeminių perėjų parduotuvėles (su užrašytom kainom).

Pirma užduotis šalyje: sužinoti kainas

Prieš ką nors perkant reikia sužinoti, kokios yra rinkos kainos. Kai kurių dalykų kainas galima sužinoti internete (pvz. viešbučių Booking.com ir pan. svertainėse). Kalbant apie prekes, labiausiai pasitarnauja parduotuvės, kuriose kainos užrašytos: ten tikrai žinai, kad tokia yra reali kaina. Galima apeiti ir daugiau pardavėjų, paklausinėti, už kiek parduoda, dar nesileisdžiant į derybas (bet, jei vieta turistinė, gali būti, kad ir trys ar penki pardavėjai sakys “kainą turistams”). Jei keliauju po šalį ilgiau, pasistengiu sužinoti kainas keliuose miestuose.

Taip pat pasidomiu ir panašių dalykų kainomis Lietuvoje: jei tai nėra kažkoks absoliučiai unikalus pirkinys, kokio Lietuvoje išvis nėra, nėra jokios prasmės kažką vežti iš užsienio, jei identiškas dalykas Lietuvoje pigesnis ar kainuoja panašiai (ypač jeigu dar aktuali garantija). Kainas, taikomas, Lietuvoje dažnai gali sužinoti internete ( http://www.kaina24.lt ir pan.).

Kartais, galbūt, tikrinti kainoms nėra laiko, arba nelogiška (pvz. jei kalbame apie paslaugas, kaip ekskursijas) – bet ir šiuo atveju svarbu nepirkti pirmą kelionės dieną, nes per keletą dienų geriau pajusi bendras šalies kainas.

Kai kurie turistai daro tokią klaidą: gauna kainos pasiūlymą, tada siūlo 50% mažiau. Tačiau reikalas toks, kad pirmas pasiūlymas gali būti ir 3000% brangesnis už realų, jei nusiderėsite 50% – permokėsite 1500%! O kitur ir pirminis pasiūlymas gali būti labai artimas realiai kainai – pardavėjas nelabai eis į derybas ir galvosite, kad jis tiesiog užsispyręs, kai iš tikro jis nelabai ir turi kur leisti kainą.

Tokiose vietose, kaip prie Gizos piramidžių nuotraukoje, prekijai itin linkę sakyti daug kartų užkeltas kainas - nes atsiranda, kas, nežinodami realių kainų, jas sumoka, ir taip prekijai jaučiasi it laimėję loterijoje

Tokiose vietose, kaip prie Gizos piramidžių nuotraukoje, prekijai itin linkę sakyti daug kartų užkeltas kainas – nes atsiranda, kas, nežinodami realių kainų, jas sumoka, ir taip prekijai jaučiasi it laimėję loterijoje

Kaip eiti į derybas

Žinant rinkos kainas ir radus patinkantį dalyką, verta elgtis vienu dviejų būdų:

Klausti kainos. Minusas, kad pardavėjas gali pagalvoti, kad kainos nežinote, ir siūlyti labai didelę, skirtą užsieniečiui. Paprastai jos iki normalios nenumušite ir tada dažniausiai geriau eiti pas kitą pardavėją.
Siūlyti kainą pačiam – rinkos kainą ar nežymiai mažesnę. Bet tam reikia žinoti rinkos kainas, be to, yra nedidelė galimybė prašauti: o gal pardavėjas būtų pasiūlęs dar pigiau (nes pvz. jūs sakėte rinkos kainą miesto centre, o rajone, kur esate dabar, ji mažesnė).

Turistų numylėtas senasis Stambulo didysis turgus. Čia visi prekeiviai siūlė labai aukštas Turkijai kainas ir nesileido į derybas...

Turistų numylėtas senasis Stambulo didysis turgus. Čia visi prekeiviai siūlė labai aukštas Turkijai kainas ir nesileido į derybas…

...Tuomet nuėjome į šias kur kas mažiau fotogeniškas turgaus prieigas. Kaina iš karto nukrito kartais! Čia prekijai prie turisto neįpratę.

…Tuomet nuėjome į šias kur kas mažiau fotogeniškas turgaus prieigas. Kaina iš karto nukrito kartais! Čia prekijai prie turisto neįpratę.

Kaip ten bebūtų, nuo to taško tikriausiai prasidės derybos, kur pardavėjas mėgins siūlyti didesnę kainą, o jūs – mažesnę. Kažkur gal jūsų kainos susitiks. Svarbu nekelti siūlomos kainos pernelyg greitai – kartais pardavėjai taiko tokią derybų taktiką: užuot irgi leidę kainą tiesiog kartoja “Nagi, nagi, pasiūlykit daugiau, toks geras daiktas” – tikisi, kad jūs kelsite kainą, o jie neleis. Šią taktiką galite pamėginti ir jūs, tik atvirkščiai – (užuot siūlęs vis didesnę kainą, kartokite “Brangu”).

Dar viena kainos mušimo taktika – ne tik sakyti mažesnę sumą, bet ir peikti daiktą (pvz. radus kokių defektų, nešvarumų, įbrėžimų, juos parodyti) – suprask, “brangiai vis tiek neparduosi”. Tiesa, tai kultūriškai priimtina ne visur, bent jau jei daikto defektai tik įsivaizduojami.

Verta paklausinėti skirtingų daiktų kainų – net jei noriu ypatingai vieno konkretaus, į jį ypatingai nežiūriu, kad pardavėjas nesuprastų, kaip man jis patinka (dėl to galėtų pakelti kainą). Jei reikia daugiau nei vieno daikto ar paslaugos galiausiai (tik pačioje pabaigoje!) paklausti – “O jei pirkčiau visus kartu?”. Gal padarys dar papildomą nuolaidą nuo jau suderėtos.

Derybos dažnai geriausiai sekasi vietine kalba – verta pramokti ja bent skaičius. Taip parodote pardavėjui, kad nesate “vakar atskridęs turistas” ir gaudotės kainose. Klausimai “Ar jūs pirmą kartą šitoje šalyje?” bei “Kada atskridote?” taip pat gali būti skirti sužinoti kiek gaudotės vietos kainų realijose, o klausimai “Iš kur esate?”, “Kur esate apsistoję?” – kiek turite pinigų.

Kartais pasiteisinanti derybų taktika – pasakius “kaip brangu” nueiti šalin. Pardavėjas gali jus vytis, stabdyti. Bet tai reikia daryti ne per anksti – jei tiesiog paklausęs kainos ir išgirdęs atsakymą nueisite, pardavėjas gali galvoti, kad prekė gal tiesiog nedomina. Reikia parodyti dėmesį, bet akivaizdžiai būti sukrėstam kainos, dar bandyti derėtis (nesėkmingai) – štai tada pardavėjas, tikėtina, ir “gaudys”.

Svarbu nepasimauti ant visokių pardavėjų derybinių taktikų, pavyzdžiui, suvaidinto įsižeidimo, pvz. kaip viena Balio pardavėja man sakė “Už tiek nė vandens nenusipirktum”. Visa tai paprastai tik subtilūs būdai iš užsieniečio išvilioti daugiau pinigų (tuo konkrečiu atveju būtum galėjęs nusipirkti daugybę vandens butelių ir kaina buvo reali, tik neturistinė).

Tiesa, nėra prasmės siūlyti iš tikro gerokai žemesnes už rinkos kainas. Taip parodote pardavėjui, kad nesigaudote vietos kainose, esate “žalias” (ir jis gali sakyti bet kokią kainą). Tai, kad pasiūlysite mažesnę pradinę kainą, tikrai nereikš, kad pardavėjas irgi siūlys mažiau. Svarbu jokiu metu nepakelti kainos aukščiau realios.

Analogiškai jūsų “žalumą” išduos ir melas – jei sakysite, neva gretimas pardavėjas parduoda pigiau, jei taip nėra, nes, tikėtina, pardavėjai žinos vienas kito kainas.

Derybų etika sako, kad, jei jau pasiūlėte kainą ir su ja sutiko, turėtumėte pirkti – todėl į kairę į dešinę kainų nesiūlykite, jei daiktas visai nedomina. Kita vertus, vien tai, kad pradėjote derėtis, tikrai nereiškia, kad turite pirkti – jeigu su jūsų kainomis nesutinka, visada galite nueiti šalin.

Kiek verta ir teisinga derėtis?

Net ir turint galimybę derėtis, verta pagalvoti, ar/kiek tai daryti. Mano nuomone, kažin, ar pusės euro nusiderėjimas vertas sugaišto kelionės laiko. Be to, tie pusė euro, tikėtina, daug svarbesni tam skurdžios šalies pardavėjui, iš kurio perkate, nei jums. Tad dėl tokių sumų paprastai nesideru – jei tik matau, kad manęs neapgaudinėja, neprašo daugiau vien todėl, kad esu užsienietis.

Argentinos lietuvių atokiame Eskelio miestelyje valdoma suvenyrų parduotuvė. Ji ir taip buvo neatnaujinusi kainų kartu su infliacija, tad viskas, palyginus su kitur, buvo be galo pigu. O ir lietuvius, įkūrusius ir lietuvių muziejų, norėjosi paremti. Nesiderėjau.

Argentinos lietuvių atokiame Eskelio miestelyje valdoma suvenyrų parduotuvė. Ji ir taip buvo neatnaujinusi kainų kartu su infliacija, tad viskas, palyginus su kitur, buvo be galo pigu. O ir lietuvius, įkūrusius ir lietuvių muziejų, norėjosi paremti. Nesiderėjau.

Savo ruožtu, jei susiduriu su apgaviku – tokiu, kuris iš užsieniečio prašo kartais ar net dešimtimis kartų daugiau, nei iš vietinio – iš viso nieko neperku. Daugelis jų iki normalių kainų vis tiek nenuleis ir nėra čia ko remti apgavikiško verslo.

Komentuoti
Straipsnio temos: , , , , , ,