Išskleisti meniu

Kelionių organizavimas

Kelionių fotografavimas – viskas, ką reikia žinoti

Kelionių fotografavimas – viskas, ką reikia žinoti

| 0 komentarų

Savo keliones fotografuoja beveik kiekvienas. Tačiau tik nedaugelis tai daro kokybiškai: kad nuotraukas būtų smagu žiūrėti, kad būtų užfiksuota viskas, kas svarbu, nuotraukos “neišplaukusios”, geros.

Pats fotografuoju ne tik sau, tačiau ir įvairiems savo tinklapiams bei projektams, tad sukaupiau čia nemažą patirtį. Tikiuosi ji padės jums kokybiškai užfiksuoti savo keliones.

Kuo fotografuoti keliones?

Ieškodamas informacijos apie tai, kuo geriausia fotografuoti keliones, gaudavau nusivilti. Internete yra gerų fotoaparatų palyginimai, bet daugeliui keliautojų aktualu visai kas kita: kada/ar reikalingas fotoaparatas, kada pakanka mobiliojo telefono ar dar kitokios technikos. Pamėginsiu atsakyti.

Mobiliųjų telefonų fotokameros vis tobulėja. Dienos metu, esant geram apšvietimui, jie fotografuoja visai gerai, tačiau vakare ar viduje net geriausių mobiliųjų aparatų telefonų nuotraukų kokybė stipriai krenta, daugelis jų nelabai panaudojamos. Didžiausias mobiliojo telefono pliusas – jo nepastebimumas. Galite lengvai nufotografuoti ką nors nepastebėti, o aplinkiniams atrodys, gal tiesiog naudojatės telefonu. Todėl mobilųjį telefoną su gera kamera verta turėti ir tada, kai turite ir fotoaparatą (bet žr. skyrelį “ko negalima fotografuoti”).

Esant geram apšvietimui kokybe mobilieji telefonai nuo gerų fotoaparatų taip smarkiai nebesiskiria

Esant geram apšvietimui kokybe geri mobilieji telefonai nuo gerų fotoaparatų taip smarkiai nebesiskiria. Nuotrauka daryta Huawei P9 telefonu.

Mobiliuoju telefonu daryta nuotrauka prie prastesnio apšvietimo

Tuo pačiu mobiliuoju telefonu daryta nuotrauka prie prastesnio apšvietimo. Čia kokybės trūkumai jau matosi: trūksta ryškumo, šviesios vietos išsiplėtusios. Visgi dar fotografuoti galima

Pridėjus judėjimą, didelius apšvietimo skirtumus mobiliuoju telefonu nuotraukų net nebeapsimoka daryti

Tokiom sąlygom, nuotraukų mobiliuoju telefonu jau neapsimoka daryti.

Fotoaparatai vis dar yra geriausia priemonė daryti nuotraukoms. Tačiau tik jei fotoaparatas geras. Nebrangių fotoaparatų (~50-100 EUR ir pan.) šiais laikais pirkti iš esmės neverta, jei tik turite šiuolaikinį gerą mobilųjį telefoną – nuotraukų kokybė skirsis labai nesmarkiai, tad kam vežtis papildomą daiktą? Tuo tarpu jei turėsite gerą DSLR fotoaparatą, kokybė skirsis smarkiai, o ypač fotografuojant viduje ar vakare. Tačiau tokie fotoaparatai kainuoja nuo 500 ar 1000 eurų, be to, juos sunkiau nešioti, jie gerokai trapesni. DSLR fotoaparatų objektyvus galima keisti, bet, jei neuždirbate duonos iš fotografavimo ir jums tai nėra esminis hobis, kažin, ar norėsite vežtis į kelionę papildomų brangių ir trapių objektyvų. Rinkitės universalų objektyvą, kokie įeina į fotoaparatų rinkinius (kit) – jie kokybiškai fotografuos 98% atvejų, kurie iškils kelionės metu. Ypač gerai, jei objektyvas gali ir šiek tiek priartinti – tai dar vienas fotoaparatų privalumas prieš telefoną.

Tokios kokybės, ryškumo, spalvų saulėlydžio nuotraukos telefonais dar nepadarysite

Nuotrauka DSLR fotoaparatu. Tokios kokybės, ryškumo, spalvų saulėlydžio nuotraukos telefonais dar tikrai nepadarysite (ypač, jei norėsite žiūrėti ne sumažintą, kaip čia, o per visą ekraną)

Videokameros yra pritaikytos visų pirma videoįrašams, bet gali daryti ir nuotraukas. Jei tenka rinktis, ar vežtis videokamerą ir ja daryti ir nuotraukas, ar vežtis fotoaparatą ir juo taip pat ir filmuoti – rinkitės antrą variantą.

Veiksmo kameros (GoPro ir pan.). Teoriškai jos gali ir fotografuoti, bet mobilusis telefonas fotografuoja neblogiau. Vienas jų skirtumas – itin platus objektyvo kampas: tai yra, esant net mažoje erdvėje galite nufotografuoti viską. Pvz. patalpoje galite nufotografuoti vienu metu ir sienas, ir grindis, ir lubas; stovėdami siauroje gatvėje prieš aukštą pastatą galite nufotografuoti jį visą.

Tik veiksmo kamera (GoPro) šiuo atveju iš mano įrangos suteikė galimybę fotografuoti pakankamai plačiu kampu, kad tilptų ir moteris baseine, ir pakankamai dangaus, ir jūra, ir krantas

Tik veiksmo kamera (GoPro) šiuo atveju iš mano įrangos suteikė galimybę fotografuoti pakankamai plačiu kampu, kad tilptų ir moteris baseine, ir pakankamai dangaus, ir jūra, ir krantas

Vienintelis būdas pasirinkti fotokamerą – pažiūrėti ja darytų nuotraukų pavyzdžius, palyginimus įvairiomis sąlygomis (ir kai tamsiau, judančio objekto). Tokių palyginimų gausu ir Youtube. Jei norite palyginti savo fotoaparatą ir telefoną – padarykite jais keletą tokių pat nuotraukų. Nežiūrėkite vien į megapikselių skaičių – jis dar neparodo kokybės ir kartais kamera su mažiau megapikselių fotografuoja kokybiškiau, nei su daugiau.

Kaip fotografuoti keliones?

Pasiskaitę tinklapius profesionaliems fotografams greitai paskęsite informacijoje apie fotoaparatų funkcijas. Iš tikrųjų kelionės metu yra svarbiausi vos keli fotoaparatų režimai ir jų pilnai pakanka padaryti geroms nuotraukoms – tikriausiai 99% reguliavimų, kuriuos darau fotoaparate, yra susiję su šiais dalykais. Atraskite, kaip šiomis funkcijomis pasinaudoti savo fotoaparate.

*“Auto” režimas. Dažniausiai fotografuosite šiuo režimu ir jo pilnai pakaks. Tiesiog nukreipkite įrenginį į objektą ir spauskite mygtuką. Tačiau jeigu nuotrauka ar jos dalis “Auto” režimu ekrane atrodys neryški, ar “išplaukusi”, pasinaudokite viena šių funkcijų:

*Rankinis fokusavimas (“Manual focus”). Kartais fotoaparatas automatiškai fotografuos neryškiai – tai paprastai reiškia, kad objektyvas fokusuoja ne tokiu atstumu. Dažniausiai automatika taip klysta vakare ar naktį, kai tamsu. Jei taip atsitiks, rankiniu būdu parinkite atstumą, kur yra tie daiktai ar žmonės, kuriuos fotografuojate ir kurie, norite, kad būtų ryškiausi. Jei visgi nenorite prasidėti su rankiniu fokusavimu, yra kelios gudrybės kaip gauti tuos pačius rezultatus automatiniu režimu – galite iš pradžių nukreipti fotoaparatą į objektą, kurį jis automatiškai sufokusuos tinkamai, o tuomet greitai (t.y. tuo pačiu fokusavimu) kreipti į panašiu atstumu esantį objektą, kurį norite fotografuoti. Jeigu jūsų įrenginys (pvz. telefonas) neturi rankinio fokusavimo, tai gali būti vienintelis kelias.

Nuotrauka padaryta fotoaparatui netinkamai sufokusavus

Nuotrauka padaryta fotoaparatui netinkamai sufokusavus: kadangi fotografuota pro lėktuvo langą, fotoaparatas greičiausiai fokusavo pagal lango stiklo atstumą, o ne pagal fotografuojamo objekto (kito lėktuvo) atstumą

Tas pats vaizdas nufotografuotas sufokusavus tinkamai.

Tas pats vaizdas nufotografuotas sufokusavus tinkamai. Tą kartą, kaip ir daugelį kartų, man neteko jungti rankinio fokusavimo – tiesiog, padariau antrą nuotrauką automatiškai ir tąsyk pasisekė. Tačiau yra aplinkybių, kai be rankinio fokusavimo niekaip neišsisuskite (ypač tamsoje, fotografuojant objektą už nešvaraus stiklo ir pan.) – tada verčiau negaišti laiko su automatika.

*Rankinis išlaikymo trukmės (“Shutter speed”) sumažinimas. Jeigu fotografuojant judančius objektus jie atrodo “išplaukę” (ar fotografuojant pro automobilio langą viskas atrodo “išplaukę”), tai reiškia automatika netinkamai parenka išlaikymo trukmę. Sumažinkite ją iki, tarkime, 1/200, 1/400 sekundės ar 1/800 sekundės. Kuo didesnis yra judančio daikto greitis (ir kuo arčiau tas daiktas yra), tuo didesnis turėtų būti antrasis skaičius. Tiesa, jei fotografuosite esant blogesniam apšvietimui, su dideliais skaičiais gali nepavykti padaryti ryškios nuotraukos: raskite “aukso vidurį”. Nufotografuoti greitai judantį objektą prietemoje gali būti išvis neįmanoma.

Miškas pro važiuojančio automobilio langą automatiniu režimu. Medžiai "išplaukę", ypač artimiausi - nes jie juda greičiausiai (tiksliau, automobilis pro juos pralekia sparčiausiai)

Miškas pro važiuojančio automobilio langą automatiniu režimu. Medžiai “išplaukę”, ypač artimiausi – nes jie juda greičiausiai (tiksliau, automobilis pro juos pralekia sparčiausiai). Išlaikymo trukmė 1/125 sekundės.

Panašus vaizdas tą pačią dieną sumažinus išlaikymo trukmę (shutter speed) rankiniu būdu (1/4000)

Panašus vaizdas tą pačią dieną sumažinus išlaikymo trukmę (shutter speed) rankiniu būdu (1/4000 sekundės)

*Rankinis išlaikymo trukmės (“Shutter speed”) padidinimas (atvirkščias veiksmas). Jei nuotrauka pernelyg tamsi – galite išlaikymo trukmę labai padidinti (t.y. antrąjį skaičių sumažinti): tada naktį darytos nuotraukos bus ryškios tarsi dieną! Bet tokiu atveju reikės sugebėti fotoaparato netyčia nesujudinti: jeigu neturite ant ko pastatyti fotoaparato, greičiausiai iš keleto nuotraukų pavyks tik viena.

Šis vaizdas plika akimi matėsi daug prasčiau / neryškiau, nei užfiksuota nuotraukoje. Tai įmanoma tik dėl ilgos išlaikymo trukmės (shutter speed). Ji čia - 1,3 sekundės

Šis vaizdas plika akimi matėsi daug prasčiau / neryškiau, nei užfiksuota nuotraukoje. Tai įmanoma tik dėl ilgos išlaikymo trukmės (shutter speed). Ji čia – 1,3 sekundės

Norint turėti daugiau galimybių fotografuoti apskritai, verta išmokti naudotis šiomis funkcijomis:

*Taimerio. Paliekate fotoaparatą ir jis fotografuoja po, tarkime, 10 sekundžių. Šitaip galėsite nusifotografuoti visi, kas kartu keliaujate.

Aistė ir aš tuščiame Albanijos kurorto paplūdimyje vakarėjant

Aš ir mano žmona tuščiame Albanijos paplūdimyje ne sezono metu vakarėjant. Keliavome dviese, aplink nieko nebuvo – tad tokią nuotrauką galima buvo padaryti tik su taimeriu. Alternatyva – darytis asmenukę, bet juk taip užfiksuosi tik veidus, o ne aplinką.

*Daugelio nuotraukų iš karto (burst). Taip galima fotografuoti greitai besikeičiančius vaizdus: bus padaryta kas sekundės dalį, tarkime, 10 ar 20 nuotraukų, iš kurių galėsite palikti tik geriausią. Kuo tai skiriasi nuo filmavimo? Geresnė kiekvieno kadro kokybė.

Padarius nuotraukų seriją su burst, galima išrinkti efektingiausią momentą bangos dužime ar krepšininko dėjime

Padarius nuotraukų seriją su burst, galima išrinkti efektingiausią momentą bangos dužime ar krepšininko dėjime

*Priartinimo. Jei objektas yra toli ir jūsų kamera artina – priartinkite. Taip galite išdidinti ir, tarkime, pastato ar gamtos objekto detales. Tačiau naudokite tik optinį priartinimą, o ne skaitmeninį (digital zoom) – tada nuotraukos kokybė nekris. Skaitmeninį geriausia išjungti išvis.

Priartinus galima net nuo tolimų vietų užfiksuoti vietinius žmones jų netrikdant

Priartinus galima net nuo tolimų vietų užfiksuoti vietinius žmones jų netrikdant

Tas pats vaizdas be priartinimo

Tas pats vaizdas be priartinimo

*Blykstės. Jei prastas apšvietimas. Tačiau blykstė – tai ne magija, ji apšviečia tik artimiausius objektus. Dažnai ilgas išlaikymas (shutter speed, žr aukščiau) paryškina geriau, nei blykstė. Svarbu, kad ir artimi, ir tolimi objektai būtų apšviesti vienodai – kitaip arba tų, arba tų nesimatys. Taigi, blykstė praverčia tada, kai tolimi objektai yra apšviesti (paprastai pastatai ar gamta), ir reikia papildomai apšviesti tik artimus (paprastai žmones). Jei ir artimi, ir tolimi objektai vienodai prastai apšviesti – geriau ilgas išlaikymas.

Blykstės minusai - raudonos akys, nenatūralus apšvietimas.

Blykstė panaudota tuomet, kai ji reikalingiausia. Aišku, yra ir minusai – raudonos akys, nenatūralus apšvietimas.

Panaši nuotrauka be blykstės

Panaši nuotrauka be blykstės. Šiuo atveju, su blykste išeina geriau, nes objektai už nugaros labai apšviesti, taigi, kad nuotrauka būtų kokybiška, reikia panašiai apšviesti ir veidą.

Ką fotografuoti kelionėse?

Šiais skaitmeninės fotografijos laikais kiekvienas kadras beveik nieko nekainuoja – tereikia nuspausti mygtuką. Todėl vadovaujuosi mintimi, kad, jei abejojate – būtinai fotografuokite. Jei sąlygos fotografavimui nėra geros (judėjimas, tamsa), fotografuokite kelis kartus – kad bent viena nuotrauka pavyktų.

Ką verta fotografuoti:
*Save prie įvairių vietų. Tai nuotraukos, kurių niekaip kitaip negausite, kaip tik pasidaręs kelionės metu.

*Gražius vaizdus, įspūdingas vietas (be savęs pačių kadre). Dėl šito galite suabejoti: kam fotografuoti tiesiog vietas, jei tokių nuotraukų yra internete? Tačiau aš labai gailiuosi, kad iš senesnių kelionių nepasidariau daug tokių nuotraukų. Savos nuotraukos yra savos: tiek teisiškai (galite jas laisvai ir teisėtai nuadoti kur norite, nuo tinklaraščių iki Facebook), tiek emociškai (jos atspindi vietas būtent tokias, tokiu oru ir pan., kokias jas patyrėte būtent jūs – o ne kažkoks profesionalus fotografas).

Žymiojo Pekino Uždraustojo miesto šonas skendi smoge. Smogas vyravo 4 iš 5 dienų, kurias lankėmės Pekine

*Įdomias ar ypatingas kelionės akimirkas. Netgi ir tuo metu ne visai malonias (pvz. kaip vėjas nugriovė palapinę ar blaškėtės po miestą atšaukus skrydį) – po metų-dviejų jas prisiminti bus gal net įdomiausia.

Kaip lankiausi Ponpėjaus (Mikronezija) ligoninėje, kai per medaus mėnesį susilaužiau kojos pirštą. Ligoninėje man visai rimtai aiškino, kad jį sulaužė piktosios dvasios...

*Šalies kultūros atributus. Vietinį maistą, religines tradicijas ir t.t. Kartais šitie kultūros atributai pakeliavus po tą šalį ilgiau tampa tokie įprasti, kad jų nebefotografuojame. Be reikalo. Ne kartą nuliūdau supratęs, kad kažkokio svarbaus dalyko taip ir kokybiškai neužfiksavau: nes pirmos nuotraukos nepavyko ar jų nepadariau, o vėliau to nebefotografavau. Kai kurių tradicijų net ir internete nuotraukos nepavyks rasti (arba nežinosite, kaip ieškoti): būtent tokios patiekalo versijos, kokią gavote jūs, būtent tokio tautinio šokio ir pan.

Saulės palydos Varanasyje (Indija)

Pvz. neturiu kokybiškos nuotraukos, kur būtų užfiksuoti Tailando dvasių namai, toje šalyje stovintys prie kiekvieno namo.

Aišku, neverta eiti ir į kitą kraštutinumą – fotografuoti nuolat ir viską. Pasidžiaukite akimirka ir ne pro objektyvą. Be to, jei turėsite iš kelionės dešimtis tūkstančių nuotraukų, tai bus sunku tiek jas peržiūrėti, tiek prireikus rasti reikiąmą.

Ko negalima fotografuoti kelionėse?

Ten, kur fotografuoti draudžiama, paprastai yra ženklai (perbrauktas fotoaparatas). Tačiau kiekvienoje šalyje gali būti ir nerašytų taisyklių, kurių ypač daug diktatūrose. Neretai būna draudžiama fotografuoti infrastruktūros objektus (tiltus, užtvankas, oro uostus, geležinkelius), pareigūnus ir pan. Pasidomėkte įstatymais konkrečioje šalyje – tokiais atvejais kai kuriose šalyse net ir dėl vienos nuotraukos gali kilti nemažų problemų, aiškinimosi su pareigūnais.

Taip pat dažnai būna draudžiama fotografuoti muziejuose ir kai kuriose kitose lankytinose vietose, renginių metu. Kartais už teisę fotografuoti reikia primokėti. Dažniausiai tokios teisės neperku. Jei nesate tikras, ar toje vietoje galite fotografuoti, ir nežinote ko/kaip paklausti – galite pamėginti: jei negalima, prie jūsų prieis tai parodyti, ir už vieną kartą, priešingai nei tais atvejais, kai fotografuoti draudžia įstatymai, nieko blogo neatstiks.

Fotografuoti žmones galima beveik visur be jokio sutikimo – bent jau viešose vietose. Kai kuriose šalyse (pvz. Afrikoje) žmonės linkę už jų nuotraukas prašyti pinigų, bet jokios teisės tai daryti jie dažniausiai neturi. Dėl visa ko galite fotografuoti “slapčiau”, pvz. telefonu ar priartinus iš toliau. Jei kas nors labai jau kabinėsis reikalaudamas pinigų už nuotrauką, galite jo nuotrauką tiesiog demonstratyviai ištrinti.

Nors fotografavau pastatą, o ne juos, šie Indijos vaikai mėgino prašyti pinigų - bet, man nereagavus, nuvažiavo

Nors fotografavau pastatą, o ne juos, šie Indijos vaikai mėgino prašyti pinigų – bet, man nereagavus, nuvažiavo

Tiesa, jeigu nuotraukas naudosite komerciniams tikslams (pvz. reklamai) sutikimas paprastai būtinas. Plačiau apie teisinius niuansus dėl fotografavimo Lietuvoje žr. šį straipsnį; daugelyje šalių situacija gana panaši.

Į ką reikia atkreipti dėmesį?

Jūsų kelionės nuotraukas gali sugadinti tai:

*Pilna atminties kortelė. Pasirūpinkite, kad užtektų atminties, visada turėkite bent vieną atsarginę tuščią kortelę ir stebėkite, kaip pagrindinė pildosi. Atkreipkite dėmesį, kad kai kurie fotoaparatai atrodo, kad fotografuoja, net ir neįdėjus atminties kortelės – kai iš tikro nefotografuoja.

*Išsikrovęs akumuliatorius. Pakraukite kas vakarą, net jei ir atrodo, kad akumuliatoriaus dar daug – jei kitą dieną įspūdžių ir nuotraukų bus daugiau, gali bemat išsikrauti.

*Nešvarus objektyvas. Tai – itin dažnas dalykas, ypač su mobiliųjų telefonų objektyvais, nes jie neturi dangtelių. Tokiu atveju dalis nuotraukos bus neryški, arba naktį šviesos ištįsusios. Spręsdami, ar valyti objektyvą, žvilgtelkite ir į patį objektyvą, nes mažame fotoaparato ekrane ar akutėje nešvarumų gali nesimatyti, užtat jie puikiai matysis paskui žiūrint nuotraukas. Valykite specialiomis priemonėmis: pvz. “Lenspen”; eilinė medžiaga gali braižyti objektyvą ar tiesiog išsklaidyti nešvarumus.

Fotografuota nešvariu objektyvu

Fotografuota nešvariu objektyvu. Dalis ties moters priekyje dešinėje rankomis – labai neryški

Fotografuojant nešvariu objektyvu naktį elektros šviesos, būna, "ištįsta"

Fotografuojant nešvariu objektyvu naktį elektros šviesos, būna, “ištįsta”

*Dulkinas tarpas tarp objektyvo ir fotoaparato. Būna tik fotoaparatuose su keičiamais objektyvais. Tokiu atveju nuotraukose randasi tamsios dėmės, ypač vientisos spalvos plotuose (visose nuotraukose – ten pat). Išvalyti nesugadinant sunkiau, nepatyrusiems geriausia nešti specialistui. Kad taip nesusipurvintų, objektyvus reikia keisti labai atsargiai.

Dėmelės aplink minaretą

Dėmelės aplink minaretą


Visi straipsniai apie kelionių fiksavimą

1. Kaip fotografuoti keliones?
2. Kaip filmuoti keliones?

Komentuoti
Straipsnio temos: , , , , , , ,


Kaip filmuoti keliones? Patarimai nuo A iki Z

Kaip filmuoti keliones? Patarimai nuo A iki Z

| 0 komentarų

Keliones dabar filmuoja daugelis – juk tą galima kokybiškai padaryti netgi daugeliu fotoaparatų ar telefonų. Tačiau “kokybiškas įrašas” nebūtinai “geras įrašas”: kaip filmuoti kelionėse taip, kad tie įrašai būtų įdomūs ir naudingi, o ne gulėtų per amžius pamiršti kietajame diske?

Keliones filmuoju jau ne vieną dešimtmetį – štai mano patarimai, kaip išvengti klaidų, kurias darydavau iš pradžių.

Ką verta filmuoti kelionėse?

Nors iš pradžių kelionėse ir man norėjosi ir fotografuoti, ir filmuoti viską, iš tikro filmuoti verta tik vaizdus, kuriuose turi reikšmę judesys ir garsas. Vadovaukitės principu: “Jeigu filmuotas kadras nepasakys bent trigubai daugiau nei nuotrauka – nefilmuok, o fotografuok”.

Nėra prasmės, tarkime, filmuoti pastatą, ar kalnus – kad ir kokie didingi jie būtų. Geriau tiesiog nufotografuokite: nuotraukos kokybė bus geresnė, ją žiūrėti galima kiek nori laiko, o ne tiek, kiek užtrunka videoklipas.

Braiso kanjonas Jutoje - viena įspūdingiausių pasaulio gamtos vietų. Bet norą nufotografavus dar spausti ir 'rec' mygtuką verta nugalėti - nuotrauka čia pasako viską. Nebent filmuosite, kaip pats einate taku, pavargęs lipate ir pan., kas perteiktų kelionės dvasią

Mažai prasmės yra filmuoti ir kasdienius dalykus, kad ir vykstančius kelionėje: kaip jūs ar jūsų draugai įeinate į motelį, kaip žingsniuojate gatve, valgote restorane įprastinį maistą ir pan. Gali atrodyti, kad tai įdomu, nes juk filmavimo metu jaučiatės taip puikiai, nes keliaujate. Tačiau iš tiesų tokie kadrai mažai skirsis nuo kasdienio gyvenimo (pasivaikščiojimo ar valgymo savo mieste), ir juos žiūrėti pabos. Tokie vaizdo įrašai dažniausiai tik užima vietą diske.

O štai ką nufilmuoti verta:
*Vietinės tradicijos ir/ar savo dalyvavimas jose. Šventės, šokiai, dainos, neaišku kaip valgytinų vietos patiekalų ragavimas ir t.t.

Kūno deginimas Indijoje prie Gango. Nuotrauka neperteiks, kad gėles nuvalgo karvės, kaip įsidega liepsna, kokius ritualus atlieka žmonės, ką sako aplinkiniai.

*Judantys gyvenimo vaizdai, glaudžiai susiję su ta šalimi ir perteikiantys jos atmosferą (gal pralekiantis greitasis traukinys Japonijoje ar turgaus šurmulys arabų kraštuose).
*Judantys gamtos vaizdai (neįprastai smarki audra, krioklys, į aukštą uolą dūžtančios bangos ir pan.).

Į orą šauną Strokuro geizeris Islandijoje. Tai - vienas gamtos vaizdų, kurio nuotrauka niekaip neperteikia.

*Gyvūnų elgesys ir jūsų santykis su jais (pvz. safariuose).
*Svarbūs ir/ar netikėti kelionės momentai ir jūsų reakcijos. Verta filmuoti net nevisai malonius dalykus (pavyzdžiui, pasiklydote džiunglėse ir ieškote kelio) – tuo metu atrodys “kam?”, bet paskui šiuos dalykus prisiminsite gal net labiausiai iš visos kelionės.

Visais šiais atvejais vaizdo įrašai pasakys dešimt ar šimtąkart daugiau, nei nuotraukos, juos bus įdomu žiūrėti ar rodyti kitiems ir nenusibos.

Sudėtingas įvažiavimas į kiemą

Kaip Albanijoje įvažinėjome pro vartus beveik tokio pat pločio, kaip automobilis, nes vieni viešbučio varteliai neatsidarė. Fragmentas iš videosiužeto. Ypač linksma būna pažiūrėti panašius siužetus iš tų kelionių, kai tam tikros patirtys (pvz. sudėtingas eismas) ištiko pirmą kartą ir kokios buvo reakcijos į tuos dalykus, kurie ilgainiui pasidarė įprasti.

Ypač svarbu užfiksuoti dalykus, kurių įrašų kitaip negausite: jūsų patirtys, jūsų regėtos ypatingos scenos. Tačiau verta daryti ir “žymių vaizdų” įrašus (“Liūtas valgo”, “Niagaros krioklys” ir pan.), jei norite turėti prisiminimą / parodymą, ką regėjote būtent jūs (koks buvo paros metas, oro sąlygos, aplinkiniai žmonės ir kt.), tuo dalintis internete.

Kiek filmuoti kelionėse?

Dabar aš stengiuosi, kad vienas videoklipas (kameros įjungimas) netruktų mažiau 15 sekundžių, nes žiūrėti tokius trumpus klipus nesmagu (vos įjungi, įsigilini, o jau baigiasi). Stengiuosi ir kad netruktų ilgiau 60 sekundžių, nes tada nusibosta žiūrėti tą patį. Tai yra, taikau į maždaug 20-40 sekundžių trukmę.

Aišku, yra išimčių – jei kažkoks įdomus “siužetas” turi pradžią ir pabaigą ir nėra monotoniškas, galite nufilmuoti jį visą, nors ir užtruktų 2 ar 3 minutes (pvz. visą liaudies šokį). Tačiau ilgesnių siužetų filmuoti neverta: tarkime, neverta nufilmuoti žymios dalies koncerto, spektaklio ar sporto varžybų, net jeigu būtų galima. Kelionės metu viskas atrodo įdomu, nes nauja, nes yra kelionė, bet vėliau 30 minučių trukmės įrašo vis tiek greičiausiai nežiūrėsite. O 30 minučių laikydami įjungtą kamerą tiesiog gadinsitės sau patirtį būtent tuo metu.

Kelionių vaizdo įrašai reikalingi tam, kad paskui primintų momentą, o ne tam, kad įgalintų vėl viską pergyventi – nes vis tiek vien su vaizdu ir garsu nepergyvensite.

Niko Keivo koncerte Belgrade

Fragmentas iš keleto trumpų videoįrašų, kuriuos padariau Niko Keivo koncerte Belgrade. Šis kadras atrodo įspūdingas ir kaip nuotrauka – tačiau, jei būčiau tik fotografavęs, būtent šio kadro niekaip nebūčiau “pagavęs”. Iškirpti iš videoįrašo – daug paprasčiau.

Kelionės metu galite galvoti, “paskui įrašą sumontuosiu”, tačiau montavimas užima galybę laiko, kurį galėtumėte panaudoti kitur. Jei nesate kokia “Youtube” žvaigždė, uždirbanti pinigus iš videosiužetų, verta geriau ne filmuoti viską ir paskui paaukoti dieną ar kelias montavimui, o filmuoti taip, kad siužetus ir be montavimo būtų žiūrėti įdomu (ar bent jau kokią pusę nufilmuotų siužetų).

Kaip filmuoti kelionėse?

Jūsų siužetai bus gražūs žiūrėti, jei laikysitės šių taisyklių:

*Filmuodami nesukinėkite kameros. Nors jums gali norėtis parodyti ir kairę, ir dešinę pusę, žiūrėti daug smagiau, kai vaizdas nesisukinėja, į jį galima įsigilinti. Prisiminkite, kad žiūrovas negalės pats nuspręsti, kur pasukti galvą – o sekti jūsų žvilgsnį nebūtinai įdomu. Jeigu norite tiesiog užfiksuoti vaizdą visuose šonuose – verčiau darykite panoraminę nuotrauką, o ne vaizdo įrašą. Jei jau suksite kamerą, sukite lėtai, prieš tai pakankamai parodę vaizdą tiesiai ir po pasukimo irgi. Tas pats galioja ir vaizdo priartinimui/tolinimui.

Štai taip atrodo atskiras kadras, ištrauktas iš video įrašo, kai sukama kamera

Štai taip atrodo atskiras kadras, ištrauktas iš video įrašo, kai greitai sukama kamera. Dažniausiai tada kiekvienas kadras būna “išplaukęs” ir nieko ryškiai negalima matyti.

*Filmuodami nejudinkite kameros. Idealu kamerą padėti ant lygaus paviršiaus, bet, aišku, kelionėse tai dažniausiai neįmanoma – tada reikia laikyti taip, kad kuo mažiau judėtų. Vaikštant filmuoti dažniausiai nėra gerai, išskyrus atvejus, kai specialiai norite parodyti veiksmą (bet tokiu atveju kartais geriau daryti timelapse). Priartinimo naudojimas kameros drebėjimą sustiprina kelis kartus – todėl priartinus filmuoti galima tik kai kamera labai stabili.

Jei judėjimas yra dalis to, kodėl ta patirtis įspūdinga - pvz. kopimas į kalnus - gali būti logiška filmuoti judant (pvz. prisirišus kamerą ant galvos).  Ir tai galbūt geriau paprašyti, kad kas jus, kopiantį, pafilmuotų iš šalies. Kitais atvejais filmuodami sustokite.

Jei judėjimas yra dalis to, kodėl ta patirtis įspūdinga – pvz. kopimas į kalnus – gali būti logiška filmuoti judant (pvz. prisirišus kamerą ant galvos). Ir tai galbūt geriau paprašyti, kad kas jus, kopiantį, pafilmuotų iš šalies. Kitais atvejais filmuodami sustokite.

*Daugelis mažų ar pigių kamerų (ypač mobiliųjų telefonų, veiksmo kamerų) itin prastai filmuoja kai apšvietimas prastesnis (t.y. “mato” gerokai mažiau, nei žmogaus akis). Jei jūsų – tokia – geriausia jei vakare kur nėra gero apšvietimo nefilmuosite išvis, nes medžiagos vis tiek nesinorės žiūrėti.

Šiame koncerte Kosove realybėje matėsi daug daugiau: šėlstantys žmonės, švytintys užrašai "Dėkui JAV" (nes vyko Padėkos dienos proga). Bet filmavau be reikalo - kaip parodo šis iš filmuotos medžiagos ištrauktas kadras, beveik viskas susiliejo į vos dvi - tamsią ir šviesią zonas.

Šiame koncerte Kosove realybėje matėsi daug daugiau: šėlstantys žmonės, švytintys užrašai “Dėkui JAV” (nes vyko Padėkos dienos proga). Bet filmavau be reikalo – kaip parodo šis iš filmuotos medžiagos ištrauktas kadras, beveik viskas susiliejo į vos dvi – tamsią ir šviesią zonas. Jei būčiau filmavęs fotoaparatu, matytųsi kiek daugiau, bet daugelis kamerų naktį žmogaus akiai smarkiai nusileidžia.

*Filmuokite horizontaliai, o ne vertikaliai (t.y. laikydami telefoną ar fotoaparatą gulsčiai, o ne stačiai). Visi aparatai, kur galima peržiūrėti filmuotą medžiagą, išskyrus nebent mobiliuosius telefonus – horizontalūs, tad vertikalūs videoįrašai teužima menką ekrano dalį ir nėra smagūs žiūrėti. Kamerą visuomet laikykite tiesiai.

*Per daug nekomentuokite. Galite kažką pakomentuoti prisiminimui, tačiau įrašykite ir natūralų garsą, natūralius pokalbius.

Geriausia filmuoti tada, kai jokių komentarų nereikia

Geriausia filmuoti tada, kai jokių komentarų nereikia. Štai pirmąkart gyvenime liečiant tigrą garsai lai būna bendrakeleivių reakcijos, tigro riaumojimas, o ne frazė “Dabar jis tuoj palies tigrą”.

*Tikrinkite, ar objektyvas švarus. Būna, kad nešvarumų mažame kameros ekranėlyje nesimato, bet jie – akivaizdūs kai filmuojama prie tam tikro apšvietimo ir žiūrima dideliame ekrane. Jei filmuojate pro langą – jį atidarykite, nebent jis labai švarus.

Čia filmuota nešvariu objektyvu

Čia filmuota nešvariu objektyvu

Kuo filmuoti keliones?

Rinkdamiesi prietaisą kelionių filmavimui, ypač atkreipkite dėmesį į šiuos dalykus:
*Filmavimo rezoliuciją – geriausia šiuo metu 4K (2160 pikselių), bet, ypač jei neturite atitinkamo ekrano, jos išskirtinumo nepastebėsite, pakaks ir Full HD (1080 pikselių). Prastesne nei Full HD neverta filmuoti.
*Kaip filmuoja neidealiomis sąlygomis? Net mobilieji telefonai filmuoja gerai prie gero apšvietimo ir nejudant vaizdui, bet sąlygoms suprastėjus bemat suprastėja ir kokybė.

Pagrindiniai variantai kelionių filmavimui:

Mobiliųjų telefonų kameros vis tobulėja. Dienos metu, esant geram apšvietimui, jie filmuoja visai gerai (bent patys geriausieji modeliai), tačiau vakare ar viduje net geriausių mobiliųjų aparatų telefonų įrašų kokybė stipriai krenta, iš esmės jie nelabai panaudojami. Didžiausias mobiliojo telefono pliusas – jo nepastebimumas. Galite lengvai nufilmuoti ką nors nepastebėti, o aplinkiniams atrodys, gal tiesiog naudojatės telefonu. Todėl mobilųjį telefoną su gera kamera verta turėti ir tada, kai turite ir kitą įrangą.

Fotoaparatai šiais laikais vis labiau nukonkuruoja videokameras ir tampa geriausia, optimaliausia priemone filmuoti. Tačiau tik jei fotoaparatas geras. Nebrangių fotoaparatų (~50-100 EUR ir pan.) šiais laikais pirkti iš esmės neverta, jei tik turite šiuolaikinį mobilųjį telefoną – įrašų kokybė skirsis labai nesmarkiai, tad kam vežtis papildomą daiktą? Tuo tarpu jei turėsite gerą DSLR fotoaparatą, kokybė skirsis smarkiai, o ypač filmuojant viduje ar vakare. Tačiau tokie fotoaparatai kainuoja nuo 500 ar 1000 eurų. Pats daugelį vaizdo įrašų dabar darau fotoaparatu.

Videokameros – tai, kuo seniau buvo daromi visi videoįrašai. Tačiau jei jūs nedarote videoreportažų, vežtis į kelionę papildomo didelio daikto vien dėl filmavimo manau tikrai neverta. Pats nustojau vežiotis videokameras jau seniai.

Veiksmo kameros (GoPro ir pan.). Pastaraisiais metais išpopuliarėjusios mažytės veiksmo kameros praverčia dviem atvejais. Pirmasis – jeigu norite filmuoti užsitvirtinęs ją prie savęs, prie automobilio ir pan. Antrasis – jei norite filmuoti kiek geresne kokybe, nei daugeliu mobiliųjų telefonų, bet nenorite temptis didelės videokameros ar fotoaparato (arba konkrečiu metu su šiais aparatais nepavyktų filmuoti). Veiksmo kameromis taip pat galima filmuoti slapta. Veiksmo kamerų garsas paprastai – prastos kokybės, taip pat jos prastai filmuoja nesant gero apšvietimo.


Visi straipsniai apie kelionių fiksavimą

1. Kaip fotografuoti keliones?
2. Kaip filmuoti keliones?

Komentuoti
Straipsnio temos: , , , ,


Apgavystės kelionėse – kokios jos ir kaip išvengti

Apgavystės kelionėse – kokios jos ir kaip išvengti

| 4 komentarai

Viena nemaloniausių kelionių į užsienį pusių – apgavystės. Vietiniams turistai neretai atrodo lengvas taikinys.

Per keliones į dagiau nei 100 šalių esu susidūręs su daug apgavysčių. Daugelyje šalių įžūliausios kartojasi ir, jas perpratus, lengva išvengti.

Čia rašau kaip neužkibti ant apgavikų kabliuko, o kartu rašau ir savo patirtį. “Kaip likau apgautas” pasakoju situacijas, kuriose, dar būdamas mažiau patyręs, nukentėjau (nes elgiausi kaip nedera), o “kaip išvengiau apgavystės” – analogiškas situacijas, kai apgavikai iš mūsų nieko nepešė.

 


Kaip atpažinti ir išvengti apgavysčių

Kur pasaulyje bebūtumėte, supraskite šitai:

Apgavikų kai kuriose šalyse yra daugiau, nei jūs tikitės ir tai, kad žmogus neatrodo kaip apgavikas dažnai tiesiog reiškia, kad jis – geras apgavikas.

Beveik viskas, ką sako apgavikai – melas, “sukaltas” taip, kaip labiausiai paveikia turistus. Tiek graudžios istorijos, tiek gražios pasakos kam jie naudos jūsų pinigus, tiek “vietinės tradicijos”, pagal kurias neva turite kažką aukoti nepažįstamiesiems – visa tai yra yra melas.

Apgavikai gali vaidinti vargšus, kad jų gailėtumėte – bet jie tokie nėra. Tie žmonės, kurie moka vilioti pinigus iš turistų, savo šalye visuomet yra tarp turtingesnių žmonių. Dalindami pinigus apgavikams jūs nepadedate kovoti su skurdu – jūs tiesiog skatinate vietinius mesti vertę kuriančius darbus ir pereiti prie apgavysčių.

Apgavikai kartais vaidina piktus, įsižeidusius – tai tėra prisiimta rolė, skirta priversti jus pasijusti nepatogiai, kaltus.

Apgavikai dažnai ilgai neatstoja tikėdamiesi, kad susimokėsite “duoklę” už “palikimą ramybėje”. Tačiau nebijokite – galiausiai jie atstos ir patys. Vos tik supras, kad nieko iš jūsų negaus, užuot švaistę laiką jie bėgs ieškoti lengvesnių aukų.

Apgavikai dažniausiai bijo policijos (kam prasidėti?) ir, kraštutiniu atveju, mėginimo ją iškviesti visuomet pakakdavo, kad atstotų (laukti pareigūnų niekad neteko, nes apgavikai “pasiduodavo” anksčiau, maldaudami nekviesti ar “atšaukti” policiją).

Visgi išmintingiausia žinant populiariausias apgavystes vengti tokių situacijų, kur, tikėtina, mėgins jus apgauti. Ypač šalyse, kuriose apgavysčių daug: Afrikoje, Pietų Azijoje, Lotynų Amerikoje (arba pakliuvus tarp emigrantų iš šių šalių).

 


“Dovana iš nepažįstamojo”

Dovanų iš nepažįstamų nebūna. O ypač turistinėse vietose. Jokia dovana, kurią jums staiga įgrūda praeivis, ten nėra dovana: už ją bus reikalaujama pinigų.

Daugelis turistų “pasimauna” ant šios apgavystės – paėmę “dovaną” ir apgavikui reikalaujant pinigų, greitai pasiduoda, geriausiu atveju, kažką nusiderėję (tačiau apgavikas nuo pradžių kaulija sumos, daug kartų didesnės, nei “dovanos” vertė, taigi iš nusiderėjimo – mažai naudos).

Apgavikai dažniausiai “dovanoja” sunaudojamus daiktus (kad nepavyktų grąžinti). Kartais “dovanoja” paslaugas: pvz. ekskursiją po miestą (neva “tiesiog noriu pabendrauti su užsieniečiais”, o paskui “sumokėk!”). Apgavikas gali apsimesti pažįstamu, apeliuoti į sąžinę ar išgalvotas tradicijas. Bet dažniausias jų taktikos elementas: kuo ilgiau neatstoti. Turistai to nepakenčia labiausiai: galvodami, kad neatstos visą dieną, sumoka duoklę už atstojimą (bet iš tikro tokie apgavikai galiausiai net ir nieko negavę atstoja ir eina apgaudinėti kitų).

Kaip likau apgautas:
*Varanasyje, Indijoje, vakare plaukiant Gangu, prie mūsų valties priplaukė kita valtelė. Jos irkluotojas šypsodamasis įdavė žvakę, kurias indai tradiciškai leidžia upe. “Dovana” – tikino paklaustas kainos – “mokėti tikrai nieko nereiks”. Vos paleidus “dovaną” upe, puolė reikalauti pinigų – beveik tiek, kiek iš viso kainavo valandos plaukimas Gangu. “Dovanotojui” neatstojant, žmona davė jam tiek, kiek tas prašė. Apgavikas atsisuko į mane: “Ir tu sumokėk. Gi žvakutes ėmėte dvi”. Pikto žvilgsnio ir gestų užteko, kad atstotų – bet nemažai pinigų jau buvome praradę. Jaučiau gėdą prieš savo valtininką: štai, jis sunkiai dirba, o už valandą irklavimo iš kiekvieno mūsų gavo vos kažkiek daugiau, nei matė, kaip mano žmona atidavė eiliniam apgavikui. Ar nesusigundys ir jis nuo darbo pereiti prie “lengvų pinigų iš apgavysčių”?

Priplaukęs apgavikas "dovanoja" žvakę Varanasyje, Indijoje

Priplaukęs apgavikas “dovanoja” žvakę Varanasyje, Indijoje

Kaip išvengiau apgavystės:
*Eidamas Gambijos kurorto gatve staiga pajutau, kaip ant dešinės rankos praeivis užrišo apyrankę. “Labas, ar prisimeni mane, aš dirbu tavo viešbutyje” – melavo. Puolė pasakoti, kad apyrankė – dovana nuo jo senelio: “dabar esi tikras gambietis”. Padėkojau. Iš karto pradėjo prašyti už “dovaną” konkrečios pinigų “aukos”. Pasiūliau grąžinti apyrankę, bet ta buvo užrišta pernelyg įmantriai, kad pats sugebėčiau atnarplioti. O “dovanotojas” aiškino, kad negali atsiimti, nes tai – nepagarba seneliui. Bet paėjęs šalimais dar bent 5 minutes ir supratęs, kad pinigų tikrai negaus, apyrankę greitu gestu nurišo ir dingo.
*Didžiosios Delio mečetės Indijoje bilietų pardavėjas iš pradžių atrodė malonus žmogus: pardavęs bilietus (už 300 rupijų, kaina užsieniečiams didesnė) palydėjo į mečetę, šį bei tą (nedaug) papasakojo, nufotografavo mus abu. Tik atėjus laikui mums išeiti sako: “Mokėkite 1000 rupijų!”. “Ką?” – klausiam – “Už bilietus jau sumokėjom”. “Ten už bilietus” – sako – “O aš gi dar ekskursiją pravedžiau”. Dėl jokios ekskursijos nesitarėme, jokia ekskursijos kaina niekur nebuvo parašyta. Tačiau buvome Indijoje pirmą dieną ir mano žmona, dar neįgijusi imuniteto apgavystėms, davė pardavėjui dar 300 rupijų. Anas dar vaidino nepatenkintą. Pabuvę Indijoje (2015 m. sausį) supratome, kad ir 300 rupijų – didžiulė suma, už kurią perkamos tikrai ne tokios “ekskursijos”.
*Naujojo Delio džainistų šventykloje Indijoje praeivis staiga ant mūsų su žmona kaklų užmaukšlino gėlių vainikus ir, kažką paburbėjęs, nuėjo. Jausdami, kad netrukus grįš ir reikalaus pinigų, skubiai movėme iš šventyklos su visais vainikais (juk dovana…). Kad įsitikinčiau, jog tai tikrai buvo apgavystė, po kelionės dar paklausiau Indijos mylėtojų forume – patvirtino, kad tai tikrai yra standartinė apgavystė, ir, jei būčiau pasilikęs, už “dovaną” tikrai būtų prašę pinigų..

Gėlių vainikas Delio džainistų šventykloje

Gėlių vainikas Delio džainistų šventykloje

 


“Sugadinote išnuomotą daiktą/automobilį”

Dažniausiai taip nutinka autonuomoje: grąžinant automobilį jums pasako, neva jį įbrėžėte ar pan., ir reikalauja pinigų (arba nusirašo nuo kortelės).

Siekdami to išvengti, dar atsiimdami automobilį atsiėmimo procesą fotografuokite, filmuokite (vėliau galėsite pažiūrėti ir parodyti, kokie pažeidimai buvo jau atsiėmimo metu), o taip pat nuosekliai užpildykite pažeidimų lapą, gaukite ant jo darbuotojo parašą.

Jei nuomą apmokėjote kreditine kortele – kurį laiką grįžęs reguliariai tikrinkite sąskaitą, ar nieko nenurašė papildomai ir, jei taip, iškart skųskitės bankui.

Esu tokią apgavystę patyręs ne tik autonuomoje, tačiau ir viešbutyje – taigi, budriam reikia būti visur, kai paimate savo žinion svetimą turtą.

Kaip likome apgauti:
*Libane buvo vienas pirmų kartų, kai su žmona nuomojomės automobilį. Atsiėmėme jį nenufotografavę ir nenufilmavę. Gerai apžiūrėjome kėbulą ir sužymėjome pažeidimus ant jo lape – tačiau pamiršome žvilgtelti į ratus. Po kelių valandų pastebėjau, kad ratlankis įlenktas. Grąžinant automobilį, darbuotojai tuoj pat atkreipė į tai dėmesį. “Pažiūrėsime, koks pažeidimo rimtumas” – sakė, ir vienas darbuotojų neva pamėgino pravažiuoti mašina. “Pažeidimas nerimtas, kainuos tik 50 dolerių” – sakė [kad pasijustume gerai: juk jau būgštavome dėl didesnių nuostolių], ir iš mūsų palikto 100 dolerių užstato sugrąžino tik 50 dolerių.
*Maltoje autonuoma praėjo gerai: tąsyk pirkome draudimą, o grąžinant automobilį darbuotojas sakė, kad pažeidimų nežiūrės nes yra draudimas. Tačiau jau po daugelio mėnesių tikrindami kortelės, kuria mokėjome už autonuomą, sąskaitą, pamatėme, kad gerokai po grįžimo autonuoma už kažin ką nusirašė papildomus pinigus (tikėtina, neva pažeidėme mašiną). Deja, jau atrodė per vėlu, kad reikalauti banko grąžinti pinigus – pernelyg ilgai netikrinome sąskaitos.

Kaip išvengėme apgavystės:
*Sirijoje irgi tinkamai nefotografavome/nefilmavome automobilio atsiėmimo metu. Grąžinant automobilį autonuomos darbuotojai tiesiu taikymu ėjo prie konkretaus nedidelio įbrėžimo [akivaizdu: žinojo apie jį iš anksto, nes tas įbrėžimas buvo jau prieš išnuomojant]. Reikalavo pinigų. Pasiūlėme kviesti policiją. Iš karto pasakė “ai, nieko tokio” ir paleido.

Nė vienoje paskesnėje kelionėje, kur nuomojamą automobilį atsiėmimo metu demonstratyviai fotografavome ir filmavome, niekas nė nebandė kaulyti pinigų už svetimus pažeidimus.

Šis automobilis buvo smarkiai apibraižytas, tačiau iš pradžių agentūros mums įduotoje kortelėje pažeidimai nebuvo pažymėti. Nufotografavome, pakvietėme žmogų apžiūrėti kartu, jis sužymėjo pažeidimus

Šis automobilis buvo smarkiai apibraižytas, tačiau iš pradžių agentūros mums įduotoje kortelėje pažeidimai nebuvo pažymėti. Nufotografavome, pakvietėme žmogų apžiūrėti kartu, jis sužymėjo pažeidimus

*Jau krovėmės į automobilį daiktus iš nedidelio Juodkalnijos šeimyninio viešbutuko kurorte, kai priėjo susiraukęs jo savininkas: “Trūksta rankšluosčio!”, “Sumokėkite!” – aiškino jis, vėliau prisijungė ir dar piktesnė moteris – gal jo žmona. Kad ir kiek rodėme, kad rankšluosčio neturime, iškraustėme lagaminus, bagažines, savininkas neatlyžo – “Tai gal naktį kur išnešėt! Rankšluosčio tai nėra! Buvo du, liko vienas!”. Aišku, mes nieko nevogėme, tai mokėti atsisakėme. “Jei vagystė, tai skambinkit policijai” – sakom. Savininkas tik ir toliau mus “spaudė”. Tada mes patys paskambinom policijai, telefonu išdėstėm esmę. Vos tai padarėme, šeimininkas tarė: “Gerai, važiuokite”. Išvažiavome. Policiją atšaukėme. Manau, kad tai buvo ne šiaip nesusipratimas, o nuolatinė apgavystė: jei taip apgaunama daug svečių, savininkams būtų labai blogai, jei įsikištų policija, nes institucijos gal atkreiptų dėmesį, kad tame viešbutyje nuolat “dingsta rankšluosčiai” ar dar kas.

 


“Primokėk papildomai, kad vežčiau iki galo”

Sutariate dėl paslaugos (paprastai – nuvežimo), o tuomet, atlikęs trečdalį ar pusę darbo (kartais – visą), apgavikas reikalauja mokėti papildomai: neva ne taip suprato(me) susitarimą, kažkas pasikeitė ir pan. Lengvatikiai turistai dažnai patiki suklydę ir primoka.

Nepasiduokite: nemokėkite daugiau, nei už tą darbo dalį, kurią paslaugos teikėjas realiai įvykdė. Gal jis tada sutiks įvykdyti ir likusią, o jei ne – tai rasite kitą paslaugos teikėją už tikrai pigiau, nei apgaviko prašomas antkainis.

Be to, dar prieš važiuojant verta išsiaiškinti, ar prašoma suma – už kiekvieną žmogų, ar už visą važiavimą, paprašyti vairuotojo pakartoti vietos, kur vykstate, pavadinimą ir t.t.

Kaip likome apgauti:

*Džaipūre, Indijoje, viešbutis įsiūlė mums ekskursiją su autorikša. Registratūroje sutarėme dėl kainos (400 rupijų). Kai rikša atvažiavo ir nuėjome pas vairuotoją, šis staiga pasakė dvigubai didesnę kainą – 800 rupijų (neva viešbutis nežino kainų). Mėginome derėtis: vairuotojas nusileido tik tiek, kad “jei patiks, mokėkite 800, jei nepatiks – 600”. Taupydami laiką, išvažiavome. Ekskursija nebuvo bloga, tačiau, kadangi nepatinka apgavystės, sumokėjome 600 (ir taip gerokai daugiau, nei 400). Vairuotojas dar mėgino kažką rėkti, bet nuėjome priešinga eismui toje gatvėje kryptimi.

(Šioje situacijoje manau reikėjo vos išgirdus didesnę kainą iš karto eiti skųstis viešbučiui – kadangi vairuotojas garantuotai už klientų (mūsų) radimą viešbučiui mokėjo procentą (komisinius), imdamas iš mūsų daugiau, nei viešbučiui sakė imsiąs, jis apgavo ne tik mus, bet ir viešbutį (sumokėjo procentą nuo mažesnės sumos). Todėl manau, kad mums išlipant ir einant link viešbučio, būtų sutikęs su sutarta 400 rupijų kaina, kad tik viešbutis nesužinotų apie jo apgavystes).

*Mombasoje, Kenijoje, sutarėme su autorikša dėl važiavimo į Nialio paplūdimį (Nyali beach) kainos – didesnės, nei moka vietiniai, bet ką jau, galvojame, duosime vietiniams uždirbti. Tačiau kaip tik sąžiningai dirbti vairuotojas ir nemanė: privažiavo prie kažkokio tilto (net ne pusiaukelėje) ir nurodė ten išlipti. “Ai, tai jūs norėjote į Nyali beach, o ne Nyali bridge? Tai mokėkite dvigubai”. Išlipome. Bendrakeleiviai jam davė truputį mažiau pinigų, nei buvo sutarta už visą kelionę, tačiau gerokai daugiau, nei ta dalis kelio, kurią jis nuvežė, taigi, likome smarkiai apgauti. Likusią kelio dalį teko važiuoti autobusu ir vis tiek išėjo brangiau, nei buvome iš pradžių sutarę.

Kaip išvengėme apgavystės

*Ponpėjoje (Mikronezija) sutarėme su valties šeimininku, kad nuplukdys mus į gretimą Lengerio salą ir atgal. Jau plaukiant atgal staiga viduryje vandenyno “užgeso” variklis: “Baigėsi benzinas” – sakė valtininkas laužyta anglų kalba – “ir neturiu pinigų pripilti – duok, kitaip negalėsime parplaukti”. Tame pasakojime logikos skylės akis badyte badė: pinigų jau buvome davę (kodėl nepylė už tuos?), be to, vienintelė degalinė buvo kaip tik Ponpėjos saloje, į kurią mes grįžinėjome – jei pakanka kuro iki jos nuplaukti, tai mums tiko! Pavaidinau, kad nelabai suprantu valtininko laužytos anglų kalbos ir, praradęs viltį ką iškaulyti, jis tiesiog užvedė variklį ir parplukdė į Ponpėją.

Mikronezijos valtininkas, kuris greitai po šios nuotraukos padarymo pamėgino išvilioti pinigų sakydamas, kad baigėsi degalai

*Agroje (Indija) sutarėme su rikša, kad nuveš iki Itimado Dolos kapo, o paskui – į autobusų stotį, iš viso už 80 rupijų. Nusistebėjau ir apsidžiaugiau, nes tai – kaina indams, o ne turistams, iš kurių rikšos visada prašo daugiau. Išlipdami prie Itimado Dolos kapo rikšos vairuotojo buvome paprašyti 10 rupijų avanso – davėme. Deja, kol lankėme kapą, rikša greičiausiai pakalbėjo su kolegomis ir šie pasiūlė mus apgauti. Grįžusiems mums pasakė, kad derėdamasis suklydo ir reali kaina bus 250 rupijų. Rikšai nesileidžiant į kalbas apie sutartas 80 rupijų, tiesiog, nieko daugiau nemokėję, nuėjome priešinga važiavimo krypčiai kryptimi, kad negalėtų vytis ir kaulyti toliau. Taigi, apgavikas pats patyrė nuostolių, nes nuvežė mus didesnį atstumą, nei priklausytų už 10 rupijų. Aišku, nuostolių patyrėme ir mes (lyginant su sutarta kaina), nes tame rajone neradome, kas veš į stotį už 70 rupijų (mokėjome 100 – ir tai gerai paieškoję). Visgi džiaugiuosi, kad nenusileidau apgavikui: gal kitą kartą, užuot apgaudinėjęs, tas rikšos vairuotojas rinksis verčiau pasiimti sutartą kainą ir tiek, užuot rizikavęs negauti ir to.
*Lamu (Kenija) leidomės į tradicinė ekskursiją laivu prie apleisto Gede miesto griuvėsių. “Viskas įskaičiuota” – tikino “kapitonas”. Tačiau beplaukiant užklupo kasdienis atoslūgis, apie kurį kapitonas pasakojo dar vos susitikus. Dėl to dalį kelį grįžti teko motociklais. Užsisodinę po du ant motociklo, mus pavežė vietos kaimiečiai. Kai atvežė ir kapitoną, šis puolė kaulyti: “Motociklininkams aš sumokėsiu 2000 šilingų [~16 EUR], gal galėtumėte duoti jūs?”. Atsakiau: “Taigi žinojote apie atoslūgį, jis kasdien tuo pat metu – ir sakėte, kad viskas įskaičiuota”. Kapitonas tada vylėsi, kad aš būsiu minkštaširdiškesnis nei jis pats: “Taip, žinau, bet vis tiek, gal galėtumėte prisidėti?”. Nieko nedaviau. Tačiau tada kitas motociklininkas atvežė mūsų bendrakeleivius. “Kapitonas” puolė sekti tą pačią pasaką jiems. Bendrakeleiviai davė, ko tas prašė. “Kapitonas” pinigus įsidėjo į kišenę: nė nemanė duoti motociklininkams. Beje, Kenijoje motociklininkai tokį atstumą paveža vos už dešimtadalį tos kainos, kurios iš mūsų pareikalavo kapitonas.

 


Didesnės kainos turistams

Daugelis šalių skurdesnės už Europą ir kainos ten mažesnės. Bet vietiniai, tikėdamiesi, kad tose kainose nesigaudote, bandys jums sakyti “lietuviškas” ar net “britiškas” kainas. Būtina derėtis – tačiau to nepakanka: kaip žinosite, ar pradinė kaina, kurią sako pardavėjas, tik šiek tiek didesnė už tikrą, ar dešimt kartų?

Todėl prieš ką nors pirkdami, paklausinėkite kainų daugelio pardavėjų (dažniausiai kiekvienas turi panašių produktų), pažiūrėkite kokios kainos tose parduotuvėse, kur jos parašytos.

Kai kurie prekeiviai, o ypač taksistai, iš viso nenori nusileisti iki “vietinės kainos”. Tokiu atveju padeda dvi taktikos: pirmoji – nepavykus numušti kainos, nueiti šalin (tikėtina, pardavėjas vysis pats, mušdamas kainą), antroji – užuot klausus “Kiek kainuoja?” pačiam siūlyti logišką kainą (pardavėjai greičiausiai nedrįs jos pakelti kelis kartus, nes supras, kad vietines kainas žinote). Aišku, vis tiek bus pardavėjų, kurie atsisakys derėtis – tuomet eikite pas kitą ir tiek (ypač gerai rasti prekiją, kur kainos surašytos, taksi su taksometru ar pan.). Tačiau kai kurių itin išbrangintų paslaugų geriausia atsisakyti išvis ir naudotis tokiomis, kur kainos parašytos: pvz. važinėti ne taksi, o viešuoju transportu arba nuomotis automobilį.

Lengviausia “vietinę kainą” gauti neturistinėse vietose.

Kai kuriose šalyse turistams lankytinos vietos oficialiai kainuoja daugiau. Galite žiūrėti į tai kaip į valstybinę apgavystę ar diskriminaciją, bet čia jau ką nors padaryti sunkiau. Tiesa, esu girdėjęs istorijų, kad turistai didesnių “turistinių kainų” išvengia pasiūlydami bilietų tikrintojams kyšį (kaip ne kaip, daugelis “dvigubą apmokestinimą” taikančių šalių yra korumpuotos), bet ar taip elgtis moralu – kitas klausimas, nesu taip daręs.

Kaip likau apgautas?

“Permokėjau” per daug kartų, kad visus prisiminčiau: kol dar nebuvau patyręs keliautojas, neretai pirkdavau ką nors nepasidomėjęs aplinkinių kainomis ir vėliau suprasdavau, kad tą patį galėjau nusipirkti perpus pigiau ar už ketvirtį kainos. Čia tik vienas įžūlesnių atvejų:

*Lamu (Kenija) iš vietinių išsiaiškinome, kad plaukimas maršrutiniu laivu iki autobusų stoties kainuoja 100 šilingų. Nuplaukę, padavėme “kapitonui” už du žmones lygiai 200 šilingų. “Kapitonas” niurzgėjo: neva kainuoja po 150. Pasakę, kad žinome tikslią kainą – 100 – nuėjome šalin, “kapitonas” “atsikabino”. Tik kitą dieną, kalbantis su kartu keliavusiais dviem bendrakeleiviais, iš kalbos išėjo štai kas: pasirodo, “kapitonas”, “neišdūręs” mūsų, užsipuolė bendrakeleivius: neva reikia mokėti po 150, o mes išlipome nesusimokėję. Ir bendrakeleiviai davė po 150 už save ir dar po 150 už mus (kapitonas nė nesakė, kad mes jau sumokėjome po 100)! Taigi, iš viso “kapitonas” iš mūsų grupės surinko 800 šilingų, arba po 200 už žmogų (dvigubai daugiau, nei iš vietinių).

Kaip išvengiau apgavystės?

*Kubos Varadero oro uosto parduotuvėje kainos buvo didesnės, nei mieste – bet juk visur oro uostuose taip, man tiko. Susirinkau norimas prekes, nunešiau pas pardavėją. Bet ši pasakė dar kelis kartus didesnę sumą, nei suskaičiavau! “Kaip tai? Juk kainos va tokios” – sakau. “Čia ne kainos, čia – prekių numeriai” – rimtu veidu aiškino ji (tie numeriai – 1,20 ; 5,50 ; 0,99 ir panašūs). Deja, nieko nepešiau: Kuba yra socialistinė šalis, parduotuvės – valstybinės, taigi, pardavėja nesileido į kalbas ir tiesiog nieko man nepardavė (koks jai skirtumas – iš darbo neatleis, algos nepakeis). Supratau, kad tiesiog reikėjo apsipirkti anksčiau: ten, kur pardavėjai mažiau pripratę prie lengvatikių turistų, nei kurorto oro uoste.
*Džaipure (Indija) atėjus išsikeisti pinigų, prekijas pasakė gerokai prastesnį kursą, nei keičiausi diena prieš. “Kaip tai?” – klausiu. “Šiandien euro kursas nukrito!” sako. Apsisukau eiti lauk. Vos pamatęs, kad išeinu, prekijas bemat sutiko iškeisti pinigus “tarpiniu”, o man ir toliau einant pro duris – “vakarykščiu” kursu.
*Bankoke (Tailandas) norėjome važiuoti taksi. Stabdome vieną: “Kainuos 200 batų!”. “Įjunkite taksometrą” – sakome. Iš karto nuvažiavo. Stabdome antrą – tas pats, tik taksistas dar nusijuokė. Trečias jau prašė 300 batų, dar pora tuktukų vairuotojų norėjo po 150. Bet galiausiai atsirado taksistas, kuris taksometrą įjungė: sumokėjome vos 77 batus! Beje, kitus kartus Bankoke taksistą, sutikdavusį įjungti taksometrą, rasdavome greičiau. Įtariu, kad tąsyk buvo sunkiau todėl, kad vilkome nusipirktą lagaminą: taksistams atrodė, kad esame ką tik atvykę nesigaudantys kainose turistai, ir mus “išdurti” bus paprasta.

 


Prastesnės prekės turistams

Pardavėjai supranta, kad jūs – turistas. Jei parduos nekokybiškus daiktus vietiniams, bus problemų – jie skųsis, nebeis pas juos daugiau pirkti. Tačiau jei netinkamą paslaugą suteiks jums, nepatirs jokios žalos: juk jūs grįšite į tėvynę, niekam nepasiskųsite, be to, kadangi dauguma turistų į vieną vietą keliauja tik vieną kartą, tai šiaip ar taip daugiau pas tą prekiją nebepirktumėte.

Todėl dažnai turistams yra įgrūdamos prastos, nekokybiškos, padirbtos prekės, prikalbėjus, kad jos – geros, tikros. Kaina dažnai būna mažesnė, nei analogiškų tikrų prekių namie (todėl turistai susivilioja jas pirkti), tačiau gerokai didesnė nei “netikrų” prekių. Ypač taip “stumdomi” netikri brangakmeniai, meno “šedevrai”, “antikvaras”: neprofesionalui patikrinti tikrumą labai sunku. Todėl neverta kelionėje pirkti kažko, ko nesuprantate, o ką perkate – tikrinkite iš karto (ypač elektroniką ir pan.). Ir tikrinkite visais įmanomais būdais, visas funkcijas: mums įprastas “prekių grąžinimas” ar “prekių pakeitimas” daugelyje šalių neegzistuoja, be to, jei išvyksite į kitą miestą, prekės ir šiaip nepakeistumėte. Nors daugelis pardavėjų sąžiningi, nesąžiningų irgi nemažai, todėl kaip pasitikrinti prekę sužinokite iš neutralių šaltinių (pvz. paskaitykite internete ar klauskite pažįstamų), o ne klausykite pardavėjo.

Brangakmenių, meno dirbinių, senienų todėl kelionėse neperku, bet esu nukentėjęs ir paprastesniuose sandoriuose.

Beje, anglų k. yra geras terminas “spąstai turistams” (tourist trap): tai parduotuvės, restoranai ir kita, už brangiai pardavinėjančios nekokias prekes ir paslaugas turistams; jos puikiai išsilaiko, nes turistai kas kartą ten atvyksta nauji (ir taip pat apsigauna), joms nereikia turėti nuolatinių klientų. Todėl venkite visų vietų, kurios yra “ant turistinio kelio” ir, tikėtina, vis tiek sulauktų klientų net jei tiektų visiškai prastus dalykus: pvz. viešbučiuose, kruiziniuose laivuose. Gidus geriausia samdykite iš anksto ar oficialius, o ne tokius, kurie būriuojasi turistinėse vietose ir įkyriai bruka savo paslaugas: dažnas tokių negali papasakoti apie vietą daugiau nei eilinis žmogus nes, tiesą pasakius, jie dažniausiai ir būna yra eiliniai neišsilavinę žmonės manantys, kad gidu gali būti bet kas.

Kaip likau apgautas

*Santiage (Čilėje) ieškojau kompiuterinio žaidimo “Syberia”. Daugelis pardavėjų atsakė jo neturintys. Vienas pasakė, kad turi, tik reikia atsinešti. Atnešė diską, ant kurio buvo užrašyta “Syberia”. Patikrinau tik grįžęs namo – viduje buvo įrašyti visai kiti žaidimai! Per tą laiką, per kurį pardavėjas neva atsinešinėjo diską, jis tiesiog “klastojo” diską sudarydama įspūdį, kad ten yra “Syberia” žaidimas.
*Kuske (Peru) išrinkau tėvams dovaną: šachmatus, kur kiekviena figūra – inkų ar ispanų kario formos. Parodžiau, kurių šachmatų noriu – pardavėjas davė. Perskaičiavau figūras – trūko vieno pėstininko. “Gerai, tuoj pridėsiu” – sako pardavėjas. Mano akyse perskaičiavo figūras greitai jas mėtydamas į dėžutę – suskaičiavo iki 32, kiek figūrų ir turi būti. Nusipirkau. Atėjus laikui dovaną įteikti pamačiau: trūksta pėstininko! Pardavėjas iš tikrųjų jo taip ir neįdėjo.
(moralas: visada viską tikrinkite pats. Jei pardavėjas yra apgavikas, tai jis mokės sudaryti įspūdį, kad viskas gerai – tarsi fokusininkas. Kuske ant tokio ir užkibau: gal jis kažkurią figūrą sugebėjo nepastebimai įberti/suskaičiuoti du kartus, gal vieną pėstininką specialiai “prametė pro šalį” ar pan.: nesvarbu, kaip padarytas “fokusas”, bet būčiau bemat supratęs klastą, jei būčiau dar kartą jo akivaizdoje figūras perskaičiavęs pats).

Šis pardavėjas Indijoje pardavė kandžių pragraužtus marškinius. Nežinau, ar tai buvo apgaulė: patys indai tikrai nekreiptų dėmesio į vieną skylę. Jiems turbūt nerūpi ir tai, kad jau po pirmų dėvėjimų kone visi indiški drabužiai apiplyšta.

Kaip išvengiau apgavystės

*Kruiziniame laive, plaukiojusiame po Karibus, kaip ir kiekviename kruiziniame laive, vyksta meno aukcionai. Vedėjas kiekvieną prekę užsidegę pristatinėja: “Šis paveikslas rinkoje vertas tūkstančio dolerių, o mes parduodame už tris šimtus!”. Skamba per gerai, kad būtų tiesa? Tikrai. Laimė, kruiziniai laivai plaukia iš JAV, o ne kokios Indijos, todėl akivaizdžių apgavysčių būti negali (nusipirkusieji pigų darbą už brangiai bemat paduotų kruizinių laivų kompaniją į teismą). Todėl tiesa parašyta ant aukciono taisyklių, kurias kiekvienas gauna prieš renginį. Mažomis raidėmis, tarp kitų punktų. Tiesa skamba taip: “Pirkdamas meno kūrinius prisipažįstate, kad nepatikėjote, kad jie yra tinkami investicijai. Bet koks žodžiu sakomas pažadas negalioja, jeigu jis nėra rašytinis”, o taip pat “Kiekvienas paveikslas be skelbiamos pradinės kainos gali turėti aukštesnę tikrą pradinę kainą; jei niekas kainos iki tokio lygio nepakels, tai paveikslą neva nupirks organizatorių samdyti žmonės”. Štai kodėl atrodė, visi taip noriai viską perka! Be manęs, kiek žiūrėjau, niekas taisyklių neskaitė.

Pardavėjas kruizinio laivo meno aukciono metu kursto pirkti paveikslus. Nuo „Šis dailnininkas sukūrė savo stilių“ iki „Šis dalininkas daug aukoja labdarai“.

*Pukete (Tailandas) gražbyliaujantis pardavėjas įsiūlė išorinę mobiliojo telefono bateriją. Patikrinau – lyg ir veikia, telefoną krauna. Grįžęs į viešbutį pabandžiau įkrauti pačią bateriją – nė kiek nesikrauna, nė vienu krovikliu, nė per visą naktį, nė vienu įkrovimo procentu! Kitą dieną nunešiau atgal pardavėjui. Gretimas prekijas vos mus pamatęs mojo ranka: “Turbūt pas jį einate”. O pats kroviklį pardavęs pardavėjas žadėjo: “Tuoj patikrinsim, jei neveiks – duosiu kitą. Išeikite pasivaikščioti, aš pamėginsiu”. Niekur pasivaikščioti nėjau – stebėjau, kaip pardavėjas įjungė pakrauti aparatą, kaip, aišku, aparatas nesikrovė. “Pasivaikščiokite, didelė baterija, todėl kraunasi iš lėto”. Niekur nėjau: o kas, jei pakeis kroviklį į kiek labiau pasikrovusį, bet irgi neveikiantį ir sakys “va, įsikrovė, imkite”? Tuoj supratau, kad įtarinėjau ne be reikalo: pardavėjas pripažino, kad kroviklis neveikia ir padavė naują kroviklį. Bet aš paprašiau, kad patikrintų ir tą. Ir, aišku, tas irgi neveikė! Pardavėjas tikrino kroviklį po kroviklio, ir visi vienaip ar kitaip neveikė (nesikrovė, nekrovė telefono ir pan.). Bandė mane įtikinti visokiais melais: “Kraunasi ilgai nes didelė baterija, paimkite šitą naują namo ir vėl bandykite per naktį”, “Čia reikia pirma iškrauti iki 0 ir tada krausis, parsineškite namo ir bandykite”. Pamatė, kad apie kroviklius šį tą suprantu ir tokiomis nesąmonėmis netikiu. Galiausiai, po geros valandos tokių “bandymų” ir įtikinėjimų, atrado vieną veikiantį kroviklį ir jį davė.
(Šioje situacijoje įtariu, kad pardavėjas, galbūt, kažkur nusiperka defektuotas ir nurašytas prekes ir jas pardavinėja turistams kaip geras. Bet kuriuo atveju, padariau klaidą dar pirkimo metu: reikėjo patikrinti ir kaip baterija kraunasi. Pasisekė, kad pardavėją iš viso radau kai atnešiau grąžinti prekę. Vėliau Tailande visada perkamą elektroniką nuodugniai tikrindavau, ir teisingai elgiausi – dar vieną kartą pasitaikė, kad pamėgino parduoti brokuotą)

 


“To, ko ieškote, nėra. Bet va aš siūlau štai ką”

Šios apgavystės kartais būna labai įmantrios: jums sakoma, kad jūsų ieškoma vieta sudegė, sugriuvo, kad uždaryta dėl išgalvotos nacionalinės šventės. Dažniau viskas paprasčiau: sakoma, kad autobusai nebevažiuoja, tokio maršruto nėra, muziejus nedirba ir t.t. Tikslas – visada vienas: kad, metę ką susiplanavę, eitumėte su apgaviku. Jei jis taksistas – kad važiuotumėte su juo, o ne autobusu. Jei jis gauna komisinius iš viešbučių – kad apsistotumėte ten, o ne kur sumanėte. Jei iš parduotuvių – kad apsipirkinėtumėte, užuot lankęs lankytinas vietas.

Ignoruokite tokius “geradarius pagalbininkus”, kol tiesa neįsitikinote patys. Ypač kreivai žiūrėkite į tokius, kurie prieina “pagelbėti” patys. Ir niekada nesiteiraukite, “kaip yra iš tikrųjų” tų, kurie akivaizdžiai gautų naudą iš to, kad nesužinotumėte tiesos (pvz. daugelyje šalių neverta klausti taksistų “kada atvažiuos autobusas?”).

Geriausia kuo daugiau informacijos susirinkite iš anksto iš kelionių knygų, interneto ir pan.

Kaip išvengėme apgavystės

*Prie Festivalių muziejaus Kubos Santiage įėjimo mus pasitiko kažkoks kubietis: “Muziejus nedirba, bet aš galiu pravesti ekskursiją po senamiestį ir, kai grįšime, muziejus dirbs”. Tačiau juk mano knygoje rašoma, kad darbo laikas – dabar! Užėjome vidun – viskas atrakinta, bilietų kasoje dirba moteris. “Gidas” atsekė iš paskos. Paprašėme kasoje bilietų – pardavėja tik žvilgt į “gidą” ir sako: “Muziejus nedirba”. Bedžiau pirštu į šalia kasos atspausdintą darbo laiką – turi dirbti! Nenoriai, moteris pardavė bilietus. Akivaizdu, kad ji buvo sutarusi su “gidu”: vaidinti, kad muziejus nedirba, ir pasidalinti už ekskursiją turistų “gidui” sumokėtus pinigus.
*Norėdamas nesusidurti su apgavikais Indijoje privalai būti jau iš anksto pasikaustęs žiniomis. Prireikus važiuoti iš Vrindavano į Maturą, paskaičiau “Lonely Planet”, kad tuo maršrutu važinėja autorikšos-autobusai. Bet kaip juos rasti? Paklausėme rikšų-taksi vairuotojų Vrindavano centre: kausimo neva nesuprato, tik siūlė važiuoti Maturon su jais (aišku, už daug brangiau). Priėjome arčiau “Lonely Planet” aprašytos vietos, paklausėme vietinio pardavėjo, kur stoja autorikšos-autobusai – mojo ranka į konkrečią vietą. O ten – pilna autorikšų-taksi. Vairuotojai kabinasi, siūlo važiuoti su jais. Klausinėjame “Kur autorikšos-autobusai?” – vieni tyli, kiti sako, kad tokių nėra, yra tik taksi. Kokių dešimties vairuotojų paklausėme, ir visi, kaip sutarę, melavo! Nepasidavėme. Galiausiai pro šalį važiavo prigrūstas autorikša-autobusas su keliomis laisvomis vietomis: jo vairuotojas pakvietė lipti vidun.
*Išėję iš arabų zonos į žydų zoną Betliejuje, pajudėjome link autobusų stotelės – reikėjo pargrįžti Jeruzalėn. Besibūriuojantys taksistai pavymui šaukė: “Autobusai taip vėlai nevažiuoja, baigė darbą! Teks važiuoti taksi!”. Suklusome. “Meluoja” – pamaniau. Nuėjome į stotelę: grafikai neparašyti, autobusas stovi tik vienas, be vairuotojo. Gal visgi taksistai sakė tiesą? Bet dar tik 19 val., negi tikrai taip anksti baigia darbą? Verta palaukti. Ir tikrai: po kokių 10 minučių atvažiavo autobusas!
*Ilgą laiką maniau, kad “Uber” vairuotojai, kitaip nei taksistai, neapgaudinėja: juk kainą apskaičiuoja programėlė. Mombasoje (Kenija) supratau, kad apgavikų yra ir “Uber”. Iškvietimą priėmęs vairuotojas ten – taip rodė programėlė – nė nejudėjo į mūsų pusę. Bet mašina netrukus privažiavo. Kita. “Lipkite vidun” – kviečia mus iš jos. “Tai kad jūs ne tas Uber vairuotojas, kurį iškvietėme” – sakome. “Koks skirtumas, aš irgi Uber vairuotojas. Atšaukite tą užsakymą, jums tai nieko nekainuos” – tikino. Aišku, jis melavo: “Uber” atšaukimai kainuoja, ir nemažai. Supratęs, kad apgauti nepavyks, “naujasis vairuotojas” nuvažiavo šalin. Kaip tik tą akimirką link mūsų pajudėjo tikrasis “Uber” vairuotojas… Esu įsitikinęs, kad abu vairuotojai buvo susitarę: juk jeigu mus būtų nuvežęs “naujasis vairuotojas”, tai jiems būtų nereikėję mokėti komisinių “Uber”, būtų galėję apgaudinėti sakydami didesnę kainą ir dar, be to, iš mūsų būtų pasiėmę baudą už pirmojo užsakymo atšaukimą. Beje, tai nebuvo vienintelis kartas, kai Kenijoje iškviestasis “Uber” vairuotojas nevažiuodavo mūsų link, tikdamasis užsakymo atšaukimo….

 


“Aukok!!! Ką, tik tiek?”

Daugelis pasaulio šalių skurdesnės už Lietuvą. Be to, išvydę baltaodį, vietiniai net nemano, kad jis iš Rytų Europos: tikisi, kad amerikietis, britas ar norvegas, kurie – dar turtingesni.

Todėl daug kas įsigudrino prašinėti labdaros. Graudžios istorijos dažniausiai išgalvotos: tie, kam tikrai labdaros labiausiai reikia, nė nemoka jos paprašyti, jie gyvena toli nuo miestų ar kurortų. O beveik visą turistų “labdarą” susirenka keliautojų psichologiją perpratę apgavikai.

Maža to, vakariečiai labdarą dalina nepagalvoję, kad kainos lankomoje šalyje – daug mažesnės nei Londone ar Osle, ir duoda tiek, “kad užtektų britui”. “Labdaros reketininkai” tada galvoja, kad visi baltaodžiai privalo duoti tiek – ir jei kas duoda mažiau, tai ne tik, kad nedėkoja, bet pereina prie lengvo reketo: “Ką, tik tiek?”. Kai kurie sugalvoję įmantrių būdų priversti užsienietį pasijusti nepatogiai davus “tik tiek” – dažniausiai jie “leidžia suprasti”, kiek duoda “visi kiti” (aišku, sako tik didžiausias sumas).

“Aukok!” apgavysčių išvengti nėra sudėtinga – neduokite pinigų ir viskas. Norite paremti vietinius? Keliaudami, pirkdami prekes ir paslaugas toje šalyje, jau juos remiate. Remiate tuos vietinius, kurie dirba ir stengiasi, ir taip skatinate norinčiuosius praturtėti irgi dirbti: gal teikti apgyvendinimo paslaugas savo bute, gal prekiauti suvenyrais. Jei norite, kad daugiau jūsų pinigų patektų skurdiems vietiniams, lankykite mažiau turistines vietas, pirkite mažose parduotuvėlėse ir vietos versluose. Jei jau būtinai norėsite ką nors dovanoti – duokite ne tam, kuris prašo iš jūsų (ir surenka aukas iš šimtų kitų turistų), o tam, kuris atrodo skurdžiai, bet nieko neprašo. Maloniai nudžiugs, o ne klaus “Tik tiek???”.

Kaip likome apgauti

*Gambijos rytuose apsistojome pas porą vaikinų vieno jų “tetos viešbutyje”. Atėjus laikui ryte išsiskirti, vienas jų paprašė paaukoti “jų futbolo komandai” ir padavė “aukotojų knygą”. Tiksliau, sąsiuvinį, kuriame surašyti vakariečių vardai ir aukos. Visos – neprotingai didelės, kad nekiltų mintis duoti mažai! Žmona davė kelis eurus, kas Gambijoje – didelė suma, bet vaikinukas neatrodė patenkintas. Kažin, ar mūsų auką įrašė į knygą… Ir abejoju, ar iš viso kas nors ten nueis futbolo komandai. Ir ar ta futbolo komanda išvis yra.

Kaip išvengėme apgavystės

Čia aprašysiu tik tuos atvejus, kai tikrai perpratau, jog prašinėtojai melavo dėl to, kam renka aukas:

*Pardavėjai Kuboje dažnai prašo visokių daiktų: šampūno, tušinukų, ir t.t. “Deficitas, trūksta…” – sako. Vienai pardavėjai pasiūlėme mainyti tušinuką į kokią nors jos prekę, kurios nėra deficitas. “Man turistai ir nemokamai duoda!” – atkirto ji, ir parodė užantyje visą galybę susirinktų tušinukų! Akivaizdu: toks “turistų melžimas” Kuboje – tiesiog būdas nemokamai gauti prekių pardavimui.
*Kuboje, prie Santiago forto įėjimo, trys gražiai apsirengusios mergaitės ėjo nuo turisto prie turisto: “Mes badaujame!”, “Mūsų šeima neturi ko valgyti!” – verkšleno ir kaulijo pesų. Žinodamas Kubos situaciją, iš karto pajutau melą: tai socialistinė šalis ir nors ji skurdi, ten tikrai niekas nebadauja (ten gyvenama panašiai, kaip Lietuvoje sovietų okupacijos laikais). Nieko nedaviau. Tačiau už manęs ėjęs turistas davė. Kubos masteliais – davė daug. Išeidamas iš forto vėl sutikau tas tris mergaites. Jos valgė brangius ledus turistams skirtoje prabangioje forto kavinėje.
*Į dažnos kelionės į Kenijos safarių parkus sudėtį įeina apsilankymas masajų kaime. Ta tauta, kurios atstovai dar vilki tautiniais rūbais ir neva gyvena kaip po senovei, labai žavi turistus. Deja, lankydamasis jų kaimuose, nebesupranti, kiek ten teatras – kiek realybė. Kai kurie kaimai vien už įėjimą ima po 20 dolerių. Mūsiškis oficialiai buvo nemokamas. Pelną jis rinkosi kitaip: supažindinę su skurdžiu savo gyvenimu, masajai ėmė spausti aukoti ar pirkti visokius daiktus. Tokie daiktai, kokius kiti masajai ne kaime pardavinėjo po 500 šilingų (~5 dolerius), kaime kainavo po 2500 (~25 dolerius) ir joks pardavėjas nėjo į derybas. “Mums reikia pinigų vaikų mokyklos uniformoms” – žadėjo tai, kas suminkština širdis (ir atveria pinigines) daugiausiai turistų. Tačiau nereikia būti geru matematiku, kad paskaičiuotum: vienos-dviejų dienų kaimo pajamų pakaktų nupirkti uniformas visiems vaikams. Juk Kenija – pigi šalis, ir gauti keliasdešimt dolerių ten – panašiai, kaip pas mus “išsikaulyti” kelis šimtus. Tad ką masajai daro su tais pinigais? Velniai žino. Kaimas gyvena taip, kaip priešistoriniais laikais, kai pinigų išvis nebuvo: augindamasis sau karves ir avis, be elektros ar vandens, aplink nestovi jokie automobiliai, lauke vaikšto vieni vyrai, o moterys laiko „namų frontą“. Tiksliai nepavyko sužinoti, tačiau gavau užuominų, kad kaimo vyrai pinigus naudoja žalingiems įpročiams (netyčia prisipažino “nerūkome, bet uostome”), vietiniai keniečiai pasakojo ir tai, kad tariamas kaimo skurdas tėra fasadas ir masajai iš tikro gyvena pasiturimus gyvenimus kitur, o ten ateina tik pavaidinti prieš turistus.

Masajų namo viduje

Masajų namo viduje. Nuotrauka daryta su blykste – iš tikro viduje beveik aklina tamsa, tik vyzdžiams išsiplėtus kažką matai (vienintelis šviesos šaltinis – langelis, matomas viršuje, ir laužas)

*Atokiai nuo civilizacijos esančiame Gambijos Džordžtauno (Džadžanburės) mieste pilna keistų lankytinų vietų, neva susijusių su vergove. “Šituose sandėliuose laikyti vergai” – mums pasakojo vietiniai modami į kažkokį apynaujį sandėlį, prie kurio pririštos grandinės (neva taip karančios šimtus metų?). Paskui papasakojo dar vieną legendą: “Jeigu pasiekdavo šitą medį – tiksliau tą medį, kuris šioje vietoje augo seniau – vergai būdavo paleidžiami”. Neaišku, kokia prasmė vergvaldžiams taip daryti, bet aišku, kad prie tos “vergų laisvės medžio kopijos” nuolat budi žmogus ir jis renka aukas už “pasirašymą į vergovės atminimo knygą”. Aišku, toje knygoje prie kiekvieno aukotojo – didžiulės aukos. Ekskursijos metu pasijutę kalti dėl savo imperinės praeities britų turistai šioje vietoje plačiai atveria pinigines. Mūsų gidas neleido to daryti: “Tas žmogus sako, kad renka aukas bendruomenei, o iš tikrųjų visus pinigus pasilieka sau” – paaiškino ir apsižodžiavo su medžio “sargybiniu”. Beje, tas pats gidas kitą dieną ir pasiūlė už auką pasirašyti į “futbolo komandos rėmėjų knygą”…
*Fatehpur Sikryje (Indija) nusisamdėme gidą. Tas gidas pusę laiko skyrė pasakojimui apie sufijų musulmonų šventojo Salimo Čisčio kapą: “Tai pirmasis pasaulio pastatas, pastatytas specialiai norams pildyti”, “Ir Obama čia sugalvojo norus”, “Mano visi trys sugalvoti norai išsipildė ir tai įrodo ši apyrankė” (?). Netrukus supratau, kodėl gi jis taip nori, kad galvotume norus: tam esą privaloma nusipirkti iš vietinio prekijo ir “paaukoti” (t.y. palikti ant kapo) labai brangų medžiagos gabalą iš konkrečių prekijų. Mums pasakius, kad neturime šitiek rupijų, įkalbinėjo palydėti iki bankomato. Vėl atsisakius, “gidas” pastebimai nustojo mumis domėtis ir ekskursija neužilgo “baigėsi”. Vėliau teiravausi Indijos forumuose apie šią tradiciją: viskas apie “pastatą norų pildymui” ar Obamos lankymąsi buvo melas. Taip, musulmonai sufijai turi tradiciją palikinėti kapuose aukas, tačiau tai daro iš pagarbos savo šventiesiems ir to neturėtų daryti kitatikiai ar netikintys. O tai, ką patyriau, greičiausiai tebuvo “gido” ir “prekijų” sąmokslas: prekijai apgautiems užsieniečiams medžiagas siūlė išpūstomis kainomis ir mokėjo turistus apmovusiam “gidui” komisinius

Norus neva pildantis kapas Fatehpur Sikryje - baltas pastatėlis kairėje

Norus neva pildantis kapas Fatehpur Sikryje – baltas pastatėlis kairėje

 


“Mano parduotuvėje – rojus!”

Normalu, kad pardavėjai ir kiti reklamuojasi žadėdami geriausias kainas ar kokybę. Tačiau kai kurie, ypač skurdesnėse šalyse, šią “reklamą” nutempia iki absurdo: neraudonuodami įžūliai meluoja į akis. Žada viešbučio kambarį su tualetu kai jo nėra, žada prekes kurių neturi, žada “pažiūrėti vaizdą nuo stogo”, kai iš tikro tenuveda į savo parduotuvę ir t.t. Jų tikslas – bet kaip jus užkabinti, nes tikisi, kad su jais jau nuėję, gailėdami sugaišto laiko vis tiek ten apsistosite, pavalgysite ar apsipirksite.

Labai įtariai vertinkite bet kurį nepažįstamąjį, kuris priėjęs gatvėje žada “aukso kalnus” ar kažką panašiai vertingo, jei tik seksite iš paskos.

Beje, pasitaiko ir įmantresnių šios apgavystės variantų: priėjusysis ne kažką žada, o prašo iš jūsų ko nors, ką jums duoti lengva ir todėl tikėdamasis, kad lengvai padėsite, seksite paskui. Pvz. jis prašo pakalbėti savo kalba, ar parodyti savo šalies valiutą nes “kolekcionuoja monetas”.

Kaip mus apgaudinėjo

Negaliu pasakyti, ar buvome apgauti, ar ne, nes galiausiai daugeliu atvejų nieko iš apgavikų nepirkome – bet laiko sugaišome.

*Kubos Holgino mieste praeivis pasiūlė apsistoti jo bute. Sako, “pas save bute turiu du kambarius, jūs keturiese, kaip tik”. Ėjome iš paskos – nuvedė į butą. Parodė kambarį. “Kur kitas kambarys?” – klausiam. Išveda laukan. Eina gatve tolyn ir galo nesimato: “Kitam kvartale” – sako.
*Džaipūre (Indija) žmonai reikėjo nusipirkti rankinę. “Nuvešiu jus į drabužių centrą, ten yra ir rankinių” – žadėjo autorikšos vairuotojas. Nuvykę į tą centrą, pamatėme, kad ten vienas po kito baltaodžius turistus laipina tai vienas, tai kitas rikša: atrodo, vieta mokėjo didžiausius komisinius. Užlipę ten ilgai klausėmės liaupsių įvairiems drabužiams, o ištaikius momentą paklausti, ar turi rankinukų, tiesiai šviesiai pasakė – neturi. Vairuotojas atvežė tik dėl to, kad, tikėjosi, pamatę rūbus kažką nusipirksime, ir jam klius komisiniai.

Drabužių centras, į kurį autorikšos vairuotojas atvežė apsipirkti Džaipūre

*Tetuane (Marokas) prie mūsų pristojo vietinis, žadėjęs, kad nuo jo parduotuvės stogo matosi puikus vaizdas į Mediną. Iš pradžių nėjome paskui – tačiau jis neatstojo. “Ką gi” – galvoju – “vaizdas į medinos stogus tikrai turėtų būti įdomus”, nes dar jo nebuvau matęs. Nuėjome į parduotuvę – ji buvo prikišta kilimų, kuriuos čia pat siūlė pirkti vieną po kito. Jokio vaizdo į mediną iš ten nesimatė, apie jį pardavėjai čia pat pamiršo!
*Maroke vienas pardavėjas pasiteiravęs, iš kur mes, apgavo, neva turi draugą Lietuvoje ir paprašė parašyti tam draugui laišką. Nusivedė į savo parduotuvė, davė parkerį ir lapą bei anglišką tekstą išvertimui (maždaug “Labas. Ačiū už dovanas. Sėkmės tau”). Kol tik aš pradėjau rašyti, mano kelionės draugams bruko savo prekes. Vėliau išsiaiškinau, kad tai dažna apgavystė: kokią tautybę būčiau bepasakęs, pardavėjas būtų “turėjęs tautietį draugą” ir pasinaudojęs tuo kaip pretekstu pasikviesti parduotuvėn

 


“Neturiu grąžos”

Kai turistai paduoda tam tikrą didesnę kupiūrą pardavėjas ar paslaugos teikėjas sako, kad neturi grąžos tikėdamasis, kad leisite pasilikti grąžą. Jei kupiūra nėra 500 eurų, dažniausiai visa tai – melas, o jei ir būtų tiesa – norėdamas paprašytų aplinkinių pardavėjų pasmulkinti. Šios apgavystės galima išvengti turint daug smulkių banknotų, o su ja susidūrę tiesiog demonstruokite, kad tikrai nesakysite “grąžą pasilikite” ir pardavėjas gražą bemat suras (bent jau jei iš jūsų dar nieko nebus gavęs).

Kartais pardavėjai būna dar įžūlesni: nieko nesakę, tiesiog neduoda grąžos ar duoda per mažai! Tiesiog skaičiuokite, nesvarbu, koks mielas atrodytų pardavėjas.

Kaip likome apgauti

*Romoje (Italija) už 10 eurų pirkome suvenyrų. Padavėme dvidešimt eurų banknotą. Pardavėjas nedavė grąžos. “Padavėte dešimt eurų!” sako. Pasiginčijome, bet nieko nepešėme.
(Tada buvome mažiau patyrę keliautojai – o dabar manau, kad reikėjo tiesiog kviesti policiją. Čia jau ne šiaip apgavystė, tai iš esmės vagystė. Nesvarbu, kad gal nepavyks įrodyti, kad tikrai padavėte didesnį banknotą – pardavėjas greičiausiai išsigąs policijos, nes jeigu jis šitaip apgaudinėja nuolat (kaip greičiausiai ir yra: niekas nesugalvoja tiesiog kartą gyvenime pavogti 10 eurų), tai tikrai nenorės, kad policija sužinotų apie tokią apgavystę – jei vieną kartą ir išsisuks, antrą ar trečią jau bus gerokai sunkiau (žr. “Sugadinote nuomojamą daiktą”).)

Kaip išvengėme apgavystės

*Honkongo garsiajame Temple Street turguje pirkau dovaną mamai. Ilgai derėjausi dėl vieno veidrodėlio, bet dėl kainos nesutarėm. Nuėjau ieškoti toliau. Kai vėl ėjau pro tą pačią pardavėją, ji pamojo prieiti: “gerai, bus kaina kokios norite”. Padaviau kupiūrą. “Oi, neturiu grąžos” – sako. Puoliau ieškoti kišenėse smulkiau. Demonstratyviai neradau. Pardavėja suprato, kad liksiu nieko nenusipirkęs. Staiga ji atsiddarė stalčių, pilną smulkių banknotų ir monetų, ir padavė grąžą!
*Betiejuje sutarėme su taksistu dėl kainos. Gerokai didesnės, nei mokėtų vietinis, bet ką jau: remiam skurdesnius. Taksistas kelionės metu stengėsi pasirodyti patikimas: išgirdę, kad esame krikščionys, sakė “aš irgi krikščionis, kaip ir jūs” ir t.t.. Išlipant prie Jėzaus gimimo bažnyčios padavėme jam pinigus, jis padavė atgal krūvą monetų. Paskaičiavau – gerokai trūko. Pasakiau. “Viską daviau” – sakė taksistas, “Parodykit, ką gavot! Ką, vadinat mane apgaviku?” – vaidino įtūžusį. Parodžiau. Taksistas padavė daugiau monetų – bet vis tiek trūko. “Dar trūksta!” sakau. Tada jau davė viską, kaip priklauso. Atgal taksi nevažiavome – ėjome pėsti.

 


“Pirkite nemokamą daiktą!”

Tai – vienos įžūliausių apgavysčių. Apgavikai čia apsimeta, kad renka kažkokius oficialius mokesčius, kuriuos mokėti privalote.

Jie naudojasi tuo, kad turistai nežino vietinės tvarkos ir įstatymų. Iš tikro, visame pasaulyje yra visokiausių mokesčių: už kelius, parkavimą, išskridimą iš oro uosto… Todėl turistai nesunkiai patiki, kad yra ir toks mokestis, kokį pasakė apgavikas.

Todėl svarbu prieš keliaujant pasidomėti šalimi, jos tvarka ir, jei kyla abejonė jums skirtu “mokesčiu”, prašykite pagrindimo, paieškokite, ar toks yra, internete, paklausinėkite vietinių (tik jokiu būdu ne žmonių, esančių šalia “reikalautojo”, nes jie gali būti išvien), prašykite jį sumokėti oficialioje vietoje.

Kaip likome apgauti

Vienas dažniausių atvejų, kur esame taip apsigavę: parkavimas. Kai kuriose šalyse nemokamas automobilių aikšteles “apmokestina” vietiniai (pvz. Portugalijoje dažniausiai – imigrantai iš Afrikos). Jie renka pinigus už stovėjimą, nors neturi jokios teisės taip daryti. Kai kurie turistai duoda iš baimės – “neduosiu – gal apibraižys automobilį”. Bet geriau jau neskatinti tokio elgesio ir, jei bijote, pervažiuoti į kitą aikštelę (tačiau, nors esame aikštelių prašinėtojams pinigų nedavę, apibraižę mašinos jie mums kol kas nėra).

*Dunhuange (Kinija) po kopas jodinėjome kupranugariu. Viskas oficialu: ten – tarsi pramogų parkas; pirkome bilietą į parką, tada – bilietą jodinėjimui, tarsi atrakcionui. Viskas buvo gerai iki žygis pasibaigė: nulipus, kupranugario vadeliotojas kad ims šaukti “money, money”. Žinodamas, kad Kinijoje arbatpinigiai visiškai neįprasti, nuėjau tolyn, tačiau mano žmona leidosi į kalbas, aiškinosi “Jau pirkome bilietą”. Tuoj prie jos priėjo dar vienas vyras – kinas, bet iš pažiūros turistas: jis stojo į eilę prie kupranugarių iš karto po mūsų ir visą laiką jojo už mūsų. Tas “turistas” parodė kažką parašyta kiniškai mobiliojo telefono ekrane ir aiškino, neva ta programėlė įrodo, kad čia – privalomas mokestis bendruomenei ir jis yra 40 dolerių! 40 dolerių – tai daugiau nei dvigubai brangiau nei žmogui iš viso kainavo pasijodinėjimas! Mano žmona suprato, kad kaina – absurdiška, bet sakė pagalvojusi, kad mokėti reikia – juk taip aiškina ne tik pardavėjas, bet ir kitas turistas. Tad davė ~5 dolerius ir nuėjo šalin – tie vyrai vaidino nepatenkintus. Kinai draugai, su kuriais kartu keliavome, patvirtino mano nuogąstavimus: mokėti tikrai nereikėjo, arbatpinigiai Kinijoje neįprasti, čia tiesiog parko darbuotojai neteisėtai uždarbiauja apgaudinėdami užsieniečius.

Kad čia buvo apgavystė, lengva suprasti ir neturint vietinių draugų. Oficialiose turistinėse vietose po paslaugos suteikimo niekas nerenka papildomų mokesčių į kišenę. Be to, joks tikrų mokesčių rinkėjas neatstos gavęs tik dalį mokesčio. Jeigu atstojo, tai nesidžiaukite “sutaupęs”, o liūdėkite buvęs apgautas: reiškia, tiesiog atidavėte pinigus apgavikui. Šioje situacijoje derėjo elgtis taip: nueiti šalin, o jei apgavikai neatstotų – pasiūlyti kartu eiti į kasą ir, jei yra tikras mokestis, sumokėti tenai. Labai svarbu nepagalvoti, kad vien tai, kad iš jūsų pinigų reikalauja keli žmonės, reiškia, kad jie teisūs: apgavikai dažnai veikia grupėmis.

Kaip išvengėme apgavystės

*Matanze (Kuba) pastačius automobilį staiga priėjo kubietis: “Čia stovėti negalima, mokėkite baudą!”. Į policininką jis nebuvo panašus, jokių draudžiamų ženklų ten irgi nebuvo. “Rodykite pareigūno pažymėjimą” – sakome. Išsitraukė savo asmens tapatybės kortelę. “Čia gi ne pažymėjimas!” sakome. Supratęs, kad apgauti nepavyko, nukėblino šalin.

 


O kaip apgavo jus?

Paskaičius šitą straipsnį gali pasirodyti baisu: šitiek apgavysčių! Tačiau iš tikro dauguma pasaulio žmonių gana sąžiningi. Deja, ypač turistinėse vietose, neproporcingai daug tenka susidurti su tais nesąžiningaisiais, nes jie apgaudinėja vieną turistą po kito.

Todėl yra svabru dalintis patirtimi, kadangi apgavokų veikimo metodai visur panašūs, o jų taikinys – tų metodų neperpratę kelionių “naujokai”.

Taigi, kviečiu papasakoti, kaip kelionėje apgavo ar mėgino apgauti jus – ir gal kitiems tai padėsi išgelbėti savo pinigus ir laiką.

Komentarai
Straipsnio temos: , , , , , , , ,


12 keliautojų tipų – kuriam priklausote jūs?

12 keliautojų tipų – kuriam priklausote jūs?

| 9 komentarai

“Aš mėgstu keliauti” – šiandien sako daugelis. Tačiau tas keliavimas keliavimui nelygu.

Pasiklausę vienų keliautojų pasakojimų, kiti neretai tik gūžčioja pečiais: “nesąmonė, aš taip nenorėčiau”.

Nes kelionės seniai nebėra vienas hobis. Sakyčiau – tai dvylika skirtingų hobių. Ir visus keliautojus, kuriuos sutikau per gyvenimą – tiek lietuvius, tiek užsieniečius – galiu suskirstyti į dvylika tipų pagal tai, kas jiems yra kelionė.

Yra žmonių, kurie priklauso dviems-trims keliautojų tipams (turi kelis “kelioninius” hobius) – tačiau beveik neteko sutikti tokių, kuriems patiktų visokios kelionės.

Turistai fotografuojasi su japoniškais tautiniais rūbais Kijote. Vieniems tokios 'kultūrinės patirtys' atrodo pati kelionių esmė, kitiems - nesąmonė.

1. Ekskursantas

Principas: “Kokia gi kelionė, jeigu tau nieko neparodo?”

Ekskursantui įdomios kitos šalys, tačiau tuo pačiu jis nori visada būti “saugiai tarp saviškių” (tautiečių, arba bent jau panašios kultūros atstovų). Be to, jis nemėgsta nieko planuoti, niekuo rizikuoti, netikėtumai jo nežavi.

Kelionę jis perka kaip vieną ilgą pramogą iš pažintinių (ar, kaip dabar madinga sakyti, “patyriminių”), kelionių organizatorių. Tokios kelionės – viena daugiadienė ekskursija nuo paėmimo iš oro uosto iki grąžinimo į jį. Būdami autobuse tarp saviškių, jie pro langus ir išlaipinti stebi lankomą šalį, klausydamiesi gido pasakojimų ir paaiškinimų. Fotografuoja, kur pataria gidas (“juk jis žino, kas įdomiausia”) ir beveik niekad neišklysta toliau įprasto turistų kelio. Stabdo mintys “Nesaugu”, “Gi nemoku kalbos”, “Bus nepatogu” ir panašios. Pamatyti, kas svarbiausia ir įdomiausia, galima tiesiog sekant kitais…

Tokios organizuotos kelionės, ypač į “egzotinius” kraštus, tiesa, kainuoja ~3 kartus brangiau nei analogiškos “nepriklausomos” kelionės, tad jas gali sau leisti tik neblogai uždirbantieji (bent jau Lietuvoje). Mažiau uždirbantieji ekskursantai renkasi artimesnes keliones, pvz. autobusu po Europą.

Ekskursantų daugiausiai sutiksi populiariausiuose pasaulio turistiniuose taškuose (Paryžius, Roma), tačiau pavienių ekskursinių autobusų šiais laikais yra kone visur. Dauguma ekskursantų vyresnio amžiaus, tačiau kai kurių šalių gyventojai (pvz. Japonijos) taip keliauja beveik visi.

Turistų-ekskursantų grupė sustatyta bendrai nuotraukai prie Tailando karalių rūmų

Turistų-ekskursantų grupė sustatyta bendrai nuotraukai prie Tailando karalių rūmų. Vienu metu aplinkui fotografavosi keturios tokios grupės, kurių ekskursijų programa – vienoda.

2. Kultūros rijikas

Principas: “Kokia gi kelionė, jei lieki nepažinęs vietos kultūros?”

Kultūros rijikai trokšta visokeriopai pasinerti į lankomų šalių kultūras: lanko muziejus, istorines vietas, žavisi menu, architektūra, vietine virtuve ir tradicijomis. Jie keliauja tik nepriklausomai (“Kaip kitaip galėtum patirti vietos kultūrą?”) – kelionės organizavimas, skaitymas apie tos šalies kultūrą jų nevargina, o tik žavi. Būtent kultūros rijikams labiausiai praverčia kelionių vadovų knygos.

Kultūros rijikus domina ir mažiau pažintos, “neatrastos” vietos, o turistų minios tik erzina: “kai šitiek turistų, nebejauti originalios atmosferos”. Ekskursiniame autobuse jie jaučiasi tarsi zoosodo lankytojas (zoosodo, kuriame eksponatai – vietiniai žmonės).

Kultūros rijikai dažniausiai keliauja viešuoju transportu arba išsinuomotu automobiliu (kad kuo greičiau kuo daugiau spėtų pamatyti). Apsistoja tokiuose viešbučiuose, kokius leidžia pajamos, tačiau vengia hostelių – po turiningų dienų nori pailsėti, pasiruošti sekančiai dienai.

Jų kelionių formatai – savaitgalis svečiame mieste, savaitė ar trys keliaujant po visą šalį. Dažniausiai renkasi įdomiausias kultūriniu požiūriu šalis: Vakarų Europą, Lotynų Ameriką, Aziją, Šiaurės Afriką.

Vatikano muziejus Romoje - viena vietų, kur rasi daug kultūros rijikų. Nors patiems išrankiausiems gal net ne jis paliks didžiausią įspūdį, o mažiau populiarūs, bet irgi įspūdingi Italijos muziejai ir kitos vietos, kuriose mažiau turistų.

Asakusos Sensodzi šventykloje kūrenami smilkalai.

3. Poilsiautojas

Principas: “Kokia gi kelionė, jeigu nepailsi?”

Jeigu poilsiautojo gimtinėje klimatas būtų geresnis, jis nekeliautų išvis. Arba keliautų daaaug rečiau. Kelionė jam – tai ramus poilsis. Dažniausiai – gulint prie jūros ar baseino po karšta saule.

Poilsiautojai apsistoja savaitei-dviems viename viešbutyje (“juk pavargtum persikėlinėti iš vietos į vietą”), metai iš metų grįžta į tuos pačius kurortus ar net viešbučius (“jei patiko – kam kažką keisti; saulė ir jūra juk visur tokia pati”). Dažniausiai skrenda pagal “viskas įskaičiuota” pasiūlymus, nors į artimesnius kurortus gali važiuoti ir automobiliu. Pailsėję, grįžta į savo darbus “nuo 8:00 iki 17:00”.

Visame pasaulyje didieji poilsiniai kurortai panašūs: dideli viešbučiai, paplūdimiai, baseinai, pajūrio promenados lauke ir Maroke, ir Italijoje, ir Malaizijoje. Ir visgi, skirtingų šalių poilsiautojai ilsisi skirtinguose kraštuose. Vokiečiai yra “įsimylėję” Kanarus ir Maljorką, rusai – Kiprą. Na o lietuviai daugiausiai keliauja į Antalijos regioną Turkijoje.

Ir kiekvienas kurortas turi šalis, kurių poilsiautojai jame vyrauja. Tų kurortų padavėjai ir viešbučių darbuotojai išmoksta atvykėlių kalbas, atsiranda iškabos jomis, dar dažnesni ir patogesni reisai. Poilsiautojams yra pliusas, o ne minusas, kad nuvykę į svečią šalį jie gali valgyti savo virtuvės patiekalų ir klausytis muzikos savo kalba: iš svetimos šalies jiems reikia tik klimato ir jūros. Todėl rusų poilsiautojų pamėgtoje Patajoje (Tailandas) į rusų klubus, kur pagal rusišką muziką šoka rusės go-go šokėjos, rusiškai kviečia rusai darbuotojai (~50% visų turistų tame mieste – rusai). Todėl italų poilsiautojų numylėtos Kenijos pakrantės restoranų meniu vyrauja picos ir spagečiai.

Poilsiautojai iš Europos Gvardalavakos paplūdimyje Kuboje

Poilsiautojai iš Europos Gvardalavakos paplūdimyje Kuboje. Kuba – socialistinė neturtinga šalis, vietiniai ten stokoja daugelio dalykų, tačiau turistai-poilsiautojai viso to nemato, jiems yra pastatyti atskiri kurortai, net sukurta atskira valiuta. Yra vietų, kur įleidžiami tik turistai, o ilgą laiką į visus “turistinius kurortus” kubiečiai net neįleisti, nebent ten dirbtų. Nors kitose poilsinio turizmo šalyse poilsiautojai nuo vietinių atskirti mažiau, poilsiautojai vis tiek mato mažai vietinio gyvenimo ir, nepriklausomai nuo šalies turtingumo, gauna vakarietišką komfortą.

4. Kuprinėtojas

Principas: “Kokia gi kelionė, jei nepatiri nuotykių su kitais keliautojais?”

Kuprinėtojams (angl. “backpackers“) svarbios ne tiek šalys, po kurias jie keliauja, kiek pati kelionė. Laiko jie turi daug daugiau, nei pinigų, todėl gali sau leisti keliauti mėnesį ar kelis iš eilės. Ne kartą sutikau kuprinėtojus, kurie pasakojo keliaujantys ištisus metus – išėjo iš darbo, turi santaupų (nors jos, aišku, senka). Kai kurie kažkiek uždarbiauja pakeliui, ar bent savanoriauja. Išvažiuodami kuprinėtojai paprastai neturi kelionės plano, nebent kelis pagrindinius tikslus (pvz. “aplankyti visas Pietryčių Azijos šalis”), o visa kita sumano kelionei bėgant pagal aplinkybes, aplinkinių patarimus.

Ant pečių kuprinėtojai velkasi visą savo mantą – ir būtent dėl tų jų milžiniškų kuprinių jie šitaip vadinami. Dažniausiai apsistoja hosteliuose – svečių namuose, kur viename kambaryje gyvena 4, 12 ar net 20 žmonių. Kuprinėtojams tai tik pliusas: šitaip jie susiranda naujų draugų, pažįstamų, su kuriais praleidžia dieną ar kelias prieš važiuodami toliau. Neretai – autostopu, bet gal ir viešuoju transportu.

Tiesą pasakius, dažnas kuprinėtojas daugiau laiko praleidžia ne su lankomos šalies žmonėmis ar gilindamasis į jų kultūrą, tačiau su kitais kuprinėtojais. Juk kuprinėtojai moka angliškai, jie turi bendrų pomėgių, supranta vienas kitą. Tai – tam tikra pasaulinė subkultūra, į kurią gali pasinerti apsistojęs bet kuriame pasaulio hostelyje. Kartais kuprinėtojai apsistoja ir pas vietinius, ypač per “Couch Surfing” (sistema, leidžianti nemokamai apsistoti kitų žmonių butuose) – tačiau net ir tokiu atveju jie dažniausiai lieka kuprinėtojų subkultūros ribose, mat “Couch Surfing” svečius dažniausiai priima kiti kuprinėtojai.

Kuprinėtojai mėgsta keliauti po pigias šalis: ypač Aziją, Lotynų Ameriką. Visgi, ne viską jie daro kaip pigiausiai: pavyzdžiui, net tose šalyse, kuriose vietiniuose svečių namuose apsistoti pigiausia, jie dažniausiai renkasi “vakarietiškesnius” hostelius (Indijoje ir Kinijoje nustebau, kad pigiausiuose viešbučiuose dažnai būdavome vieninteliai nevietiniai, užtat net kiek brangesniuose hosteliuose atrasdavome daug vakariečių “kuprinėtojų”). Juk tik hosteliuose susitiksi daug bendraminčių. Anglų k. atsirado net terminas flashpacker – kuprinėtojas, kuris turi nemažai pinigų.

Indijos traukinio Varanasis-Chadžurahas ketvirtos klasės vagone mano sutikti kuprinėtojai iš Portugalijos ir Prancūzijos pasitinka saulę nuo viešbučio stogo (kairėje). Paskui viena jų pasisiūlė už maistą nutapyti Chadžuraho itališkam restoranui freską (dešinėje). Šeimininkas (sėdi) turbūt labiau domisi tapytoja nei freska. Ne tik mes su jais, tačiau ir jie tarpusavyje susipažino tame pat traukinyje, susitarė dieną praleisti kartu bei kartu derėtis dėl viešbučio, o paskui visų keliai išsiskyrė. Portugalas vyras metams iškeliavo po Aziją po to, kai tokiam laikui neteko sunkvežimio vairuotojo, kuriuo dirbo, pažymėjimo. Jis nuolat kalbindavo visus sutiktus užsieniečius, tačiau jo žinios apie Indiją ir jos kultūrą buvo ribotos, nors po Indiją keliavo jau ilgai

5. Prabangos ieškotojas

Principas: “Kokia gi kelionė, jei taupai ir neišlaidauji?”

Prabangos ieškotojai keliauja ypač todėl, kad tokiems turtingiems žmonėms, kaip jie, taip daryti pridera. Kelionės – kaip ir didelis namas, naujas automobilis, garsių “brendų” rūbai – juk būtinas prabangos atributas.

Kelionės, aišku, irgi ne bet kokios, o brangios, bent kelis kartus brangesnės, nei daugelio tautiečių. Penkių žvaigždučių viešbučiai, skrydžiai verslo ar pirmąja klase, vakarienės “Michelin” žvaigždutėmis įvertintuose restoranuose, apsipirkimai prabangiose “botique” parduotuvėse… Būtent prabangos ieškotojų kelionės dažniausiai papuošia įvairių “gyvenimo būdo žurnalų” puslapius, o tas keliones specialiai užsakovams planuoja kelionių agentūrų darbuotojai ar “konsieržai”.

Tiesa, skeptikas pasakytų, kad šie keliautojai, nors yra turtingiausi, įsispraudžia save į ne ką laisvesnius rėmus, nei patys skurdžiausi keliautojai. Kaip skurdžiausias nevažiuos į brangias šalis (nes neturi pinigų), taip prabangos ieškotojas vengs miestų ir ištisų šalių, kur nėra prabangių viešbučių, restoranų ir parduotuvių (nes “ten nėra ką veikti” – be to, ne lygis į tokias važiuoti).

Iš šalies gali atrodyti keista – tačiau taip nėra, nes jei ne galimybė mėgautis kelionėse prabanga, daugelis prabangos ieškotojų iš viso nekeliautų – jiems tai tiesiog nėra labai įdomu.

Ne kartą esu bendravęs su žmonėmis, kurie, jei praturtėtų, neabejotinai taptų keliautojais-prabangos ieškotojais, tačiau kol kas pinigų turi mažiau ir todėl nekeliauja išvis. Štai vienas tokių sakė, kad negali sau leisti keliauti į tolimus kraštus – nors uždirbo tiek pat, kiek aš tuo metu, o aš kasmet išsiruošdavau į tris tolimas keliones (aišku, gana taupias). Kitas sakė keliauti imsiąs tada “kai galės sau leisti skraidyti verslo klase”.

Prabangos ieškotojus dažniausiai sutiksi prabangiausiose šalyse: Vakarų Europoje, JAV, Australijoje ir pan., arba prie žymiausių pasaulio turistinių objektų (tų, kur puošia “1000 vietų, kurias privalote aplankyti per gyvenimą” tipo sąrašus). Žymi prabangos ieškotojų dalis – tai neturtingų ir vidutinio turtingumo šalių elitas (Kinijos, Rytų Europos ir t.t.).

Mados sostinė Milanas ir šis visame pasaulyje garsus istorinis Vittorio Emanuele prekybos centras - viena prabangos ieškotojų apsipirkimams pamėgtų vietų

Mados sostinė Milanas ir šis visame pasaulyje garsus istorinis prekybos centras – viena prabangos ieškotojų apsipirkimams pamėgtų vietų

Empire viešbutis Brunėjuje turėjo tapti dažna stotele prabangos ieškotojų kelyje, kaip koks Dubajaus Burž Al Arab. Bet jie ten retai užsuka – nes pats Brunėjus nėra prestižinė šalis atostogoms.

6. Aktyvus turistas

Principas: “Kokia gi kelionė, jei nepajudini raumenų?”

Aktyvus turistas keliauja vardan konkrečių numylėtų sportiškų pramogų, kurios jo namie neįmanomos ar daug prastesnės kokybės. Tai gali būti slidinėjimas (namie nėra kalnų), jėgos aitvarai (namie trūksta vėjo), serfingas (namie nėra bangų), raftingas ir kita.

Aktyvūs turistai panašūs į poilsiautojus tuo, kad nuo vietinės kultūros laikosi atokiau ir dažniausiai laiką leidžią kurortuose, pritaikytuose jų numylėtam pramogų būdui, bei nuo ryto iki vakaro šitaip pramogauja. “Kaituotojai” iš Lietuvos keliauja į Maroką, slidininkai – į Prancūziją, Čekiją ar Austriją ir pan. Per aktyvią savaitę jie pailsi nuo neretai sėdimo darbo namie.

Aktyvūs turistai kartais perka “viskas įskaičiuota” keliones, bet iš Lietuvos tokių mažiau, todėl tenka pasiorganizuoti patiems, pabendravus su kitais, turinčiais tą patį hobį.

Slidininkai Šimbulako slidinėjimo kurorte Kazachijoje

Slidininkai Šimbulako slidinėjimo kurorte Kazachijoje

7. Pramogautojas

Principas: “Kokia gi kelionė, jei nepasilinksmini?”

Pramogautojai keliauja į kitą šalį su konkrečiu tikslu.

Dažnai tai renginiai: garsaus atlikėjo koncertas, “savos” komandos varžybos, muzikos festivalis.

Kartais – asmeninė proga (pvz. bernvakaris) ar mažiau apibrėžtas būdas linksmai praleisti savaitgalį (Las Vegaso kazino ar Ibizos naktiniai klubai).

Kaip ten bebūtų, “oficiali priežastis” yra tik dalis visos kelionės. Keliaujama dažniausiai didesnėmis pastoviomis draugų-brendrakeleivių kompanijomis, ir likusį kelionės laiką ne tik aptariama tai, kas vyko, tačiau ir linksminamasi, lėbaujama. Visa tai keliautojui-pramogautojui ir yra tai, dėl ko verta keliauti.

Todėl “pramogautojai” dažniausiai sukelia daugiausiai problemų vietiniams ir daugelis istorijų apie viešai besišlapinančius ar į muštynes įsivėlusius turistus yra būtent apie pramogautojus. Kas be ko, ne visi pramogautojai – tokie, daugelis sugeba civilizuotai ir smagiai praleisti savaitgalį ar savaitę (ilgiau tokiam tikslui iš esmės nekeliaujama).

Keliauotojus-pramogautojus dažniausiai sutiksi sporto varžybose, muzikos festivaliuose, koncertuose, naktiniuose klubuose ir baruose. Daugiausiai – Vakarų valstybėse ir dauguma jų – vakariečiai.

Lietuvos krepšinio rinktinę atlydėję sirgaliai Kosove. Fanai (ultros), kurie keliauja paskui tam tikras komandas - viena žymesnių keliautojų-pramogautojų srovių

Vieni žymiausių keliautojų-pramogautojų Lietuvoje – krepšinio sirgaliai, lydintys rinktinę. Atkakliausiems didelė dalis atostogų prabėga su rinktine ir dauguma kelionių – tokios. Nuotraukoje – Lietuvos rinktinės fanai per rungtynes Lietuva-Kosovas Prištinoje

Full Moon Party Tailande dalyviai, išsidažę fluorescentiniais dažais

Full Moon Party Tailande dalyviai, išsidažę fluorescentiniais dažais.

8. Žygeivis

Principas: “Kokia gi kelionė, jei nepabūni gamtoje?”

Žygeiviai itin myli gamtą – netgi paprastą, “savą”. O didingiausi gamtos objektai juos pribloškia dvigubai ar trigubai labiau, nei daugelį kitų žmonių. Todėl žygeiviai nori juos patirti visais pojūčiais, iš visų pusių, “mesti jiems iššūkį”. Ir puikiausia kelionė jiems – ilgas žygis pasivaikščiojimų takais (arba ir kur jie nesiekia) po gamtą.

Vietų tokiems žygiams (angl. “hiking”, “trekking”) pasaulyje daug, takai tvarkingai sužymimi. Kai kurie žygiai užtrunka kelias valandas ar dieną, tačiau kiti trunka kelias dienas iki kokio nors nutolusio krioklio ar viršūnės, o pakeliui žygeiviai nakvoja palapinėse. Garsiausi pasaulio žygiai, kaip į Everesto bazinę stovyklą Nepale, užtrunka ir po savaitę, ir yra tikras žygeivio pasiekimas, pareikalauja ir fizinės ištvermės.

“Žygiai” gali būti ne tik pėsčiomis, bet ir dviračiais, baidarėmis, laivais…

Nuo vieno žygio iki kito žygeiviai gali nusigauti viešuoju transportu ar kemperiu (kas nuomojasi kemperius dažnai širdyje yra žygeiviai). Gali džiaugtis gamta ne vien per žygius (pvz. iškylaudami vietoje su gražiu vaizdu), tačiau nemėgsta ilgai užsibūti miestuose, automobiliuose ar apsupti kitų žmonių. Miestai jiems tik – neišvengiama vieta pakeliui į žaviąją gamtą.

Žygio vadovas Šarynės kanjone prie Almatos, Kazachija

Žygio vadovas Šarynės kanjone prie Almatos, Kazachija

9. Atradėjas

Principas: “Kokia gi kelionė, jei jos metu neatrandi nieko naujo?”

Atradėjas nori ne tiesiog pamatyti ar patirti kokias nors vietas, jis nori jas atrasti pirmas. Pamatyti tai ko niekas nematė, papasakoti tai, ko niekas nepasakojo.

Atradėjų “aukso amžius” baigėsi prieš gerus 100 metų: kiekvienas planetos kampelis – ištyrinėtas, apie daugelį gali rasti informacijos internete keliais pelės paspaudimais.

Tačiau atradėjams dar yra nišų. Pavyzdžiui, apleistos vietos, pavojingos vietos, ar netgi vietos, į kurias patekti nelegalu. Susiklostė net atskira “digerių” subkultūra, tyrinėjanti apleistas vietas – ir kuo tos vietos mažiau kam žinomos, tuo geriau.

Be to, jei negali būti pirmas kažką atradęs žmogus – gali bent jau būti pirmas ten nuvykęs turistas, pirmas ten nuvykęs žmogus iš savo šalies, pirmas tai aprašęs, pirmas tai išsamiai nufotografavęs ar nufilmavęs, pirmasis į internetą nuotraukas įkėlęs žmogus…

Atradėjų nedomina klasikinės, visiems žinomos turistinės vietos, jie verčiau bando atrasti ir “išvilkti į dienos šviesą” įdomiausias vietas tarp tų, kurių (beveik) niekas nežino. Nėra vienos ar kelių šalių, kur keliautų visi atradėjai – nes jei kažkur keliautų visi, ta šalis nebūtų joks atradimas. Tačiau dažnas atradėjas savo trokštamų kelionių sąrašuose turi šalis ir miestus, į kur patekimas ribojamas ir kur, jie tiki, dar įmanoma užfiksuoti tai, ko joks lietuvis ar net europietis nematė: Šiaurės Korėja, Saudo Arabija ir t.t. Bet vos tik tokia vieta “plačiau atsiveria”, išpopuliarėja, atradėjai jau suka kitur, o keliones ten “palieka” kultūros rijikams (kurie joms ruošis pagal atradėjų parašytus straipsnius ir knygas).

Afrikoje dar gana nesudėtinga išklysti iš turistinių zonų ir atsidurti žemėlapiuose nesužymėtose gatvėse, išvysti net internete neaprašytas tradicijas.

Šušos azerbaidžaniečių rajono liekanos Kalnų Karabache - XX a. pabaigoje vykusio karo žaizdos. Daugelis turistų tokiose vietose: atradėjai, norintys bent jau būti vieni pirmų ten apsilankiusių saviškių, papasakoti apie tai tautiečiams. Atkakliausi atradėjai mėgina atrasti kažką išvis beveik nežinomą, pvz. lįsti į subombarduotus namus.

10. Piligrimas

Principas: “Kokia gi kelionė, jei neturi dvasinės prasmės?”

Žodis “piligrimas” gal skamba egzotiškai ar viduramžiškai, tačiau kone pusė viso pasaulio kelionių – piligriminės. Dauguma piligrimų neeuropiečiai: musulmonai, keliaujantys į Meką, indai į Kumbh Mela šventę ir t.t. Papuolusiam į tokią piligrimų šventę net kitos religijos atstovui užgniauš kvapą nuo žmonių gausos, tikėjimo, masių ir ritualų didybės. Patys keliautojai-piligrimai tokiose vietose tampa “atrakcija” kitiems keliautojams (ypač kultūros rijikams): savo “keistomis” tradicijomis, apdarais.

Daugybė pasaulio vietų turi religinę reikšmę ir žmonės ten traukia tūkstančiais. Net ir tikėjimą praradusioje Europoje 300 tūkstančių žmonių kasmet žygiuoja Šv. Jokūbo keliu, dar daugiau skrenda į Vatikaną ar biblines Šventosios žemės vietas. XX a. atsiranda net naujos šventos vietos, kaip Medžiugorė Bosnijoje ir Hercegovinoje, kur kunigai vos spėja laikyti užsieniečiams mišias, o išpažintys klausomos dešimtimis kalbų.

Europiečiai religinių ar dvasinių patirčių suka ir į rytus: kas į Korėjos ar Japonijos dzenbudistų vienuolynus, kas į Indijos ašramus. Visų tikslai panašūs: atrasti save, gyvenimo prasmę, prisiartinti prie “svarbiausių dalykų”.

Žydai prie Raudų sienos Šventojoje žemėje. Viso pasaulio žydai čia suvažiuoja atlikti ritualų, pasimelsti. Kai kurie atlieka Bar Micvą - 'įšventinami į suaugusiuosius'. Turtingi žydai remia, kad netokie turtingi galėtų aplankyti Šventąją žemę nemokamai. O daugybė keliautojų-kultūros rijikų (dažniausiai ne žydų) spragsi fotoaparatais, fotografuodami šiuos piligrimus

Piligrimai klaupiasi prieš Čenstakavos Mariją, 'švenčiausioje krikščioniškoje vietoje Lenkijoje'

Piligrimai klaupiasi prieš Čenstakavos Mariją, ‘švenčiausioje krikščioniškoje vietoje Lenkijoje’

11. Atradęs save svetur

Principas: “Kokia gi kelionė, jeigu ne į numylėtas vietas?”

Daugelis keliautojų, su kuriais susiduriu Lietuvoje, padėdamas jiems pažinti mūsų šalį – atradusieji save. Tai žmonės, kuriuos labiausiai domina viena ar kelios konkrečios šalys ar vietos – ir į jas jie pasirįžę keliauti skirdami daugiau laiko ir pinigų, nei tam skirtų kas nors kitas.

Tokie keliautojai – tikras Lietuvos turizmo koziris. Kodėl? Nes iš Lietuvos dar nuo XIX a. emigravo per 1 mln. žmonių. Jų palikuonių – ne du ir ne trys milijonai. Ir dalis tų palikuonių šiandien išsiaiškina savo kilmę ir trokšta pamatyti, kur meldėsi jų prosenelis, kaip atrodo jo miestelio centrinė aikštė. “Šaknų ieškojimas” itin išpopuliarėjo Amerikoje ir Australijoje, kur dauguma žmonių kilę iš imigrantų: jie samdo genealogus, eina į archyvus. Tarp tokių ieškančiųjų – ir Amerikos lietuvių, litvakų palikuonys. Būtent jie dažniausiai prašo mano pagalbos atrandant jų protėvių vietas Lietuvoje.

Tačiau save svetur atranda ne vien imigrantų palikuonys. Milijonai tiesiog nori pamatyti su savo tautos istorija susijusias vietas: ypač žydai, kiekvienoje šalyje ieškantys to, kas žydiška.

Dar kiti pajaučia neįtikėtiną meilę kokiai nors kultūrai – nors ir neturi tos šalies kraujo. Dažniausiai taip “įsimylimos” japonų, korėjiečių, indų, ispanų, italų, prancūzų kultūros – ir tokie įsimylėjėliai skrenda ir skrenda į tas šalis (bent jau kas antrus metus), net specialiai ieškosi sau ten antrosios pusės.

Atradusieji save pasirįžę į tas paieškas “investuoti” daug: samdo individualius turus (juk niekas organizuotai nenuveš į, tarkime, Rokiškio žydų kapines) ir/arba patys be galo daug skaito, domisi, mokosi kalbą, perka ten antrus namus. Kai kurie “atradusieji save” galiausiai emigruoja į numylėtą šalį.

Anime ir elektronikos reklamos Akihabaroje.

Reklama Vrindavane

Reklama Vrindavane anglų kalba siūlo pirkti užsieniečiams butus “Krišnos aukštumose”, šventyklos papėdėje. Šį miestelį itin pamėgo Indijos kultūrą pamėgę vakariečiai, ten veikia pasaulinis krišnaitų štabas.

12. Skaitmeninis klajoklis

Principas: “Kokia gi kelionė, jei iš jos turi grįžti?”

Jų dar mažai, bet daugėja. Jie neturi nuolatinės gyvenamosios vietos: kas mėnesį ar kelis persikelia į vis naują miestą, naują šalį. Pabūna, kiek leidžia viza, ir vyksta toliau.

Skaitmeniniai klajokliai atsirado neseniai – kai ištobulėjo internetas. Nes skaitmeniniu klajokliu gali būti tik toks žmogus, kuris dirba per internetą. Tai – vertėjai, tinklapių dizaineriai, programuotojai, nuotraukų retušuotojai… “Dirba”, tiesa, nereikėtų suprasti kaip darbo sutarties – paprastai skaitmeniniai klajokliai laisvai samdomi, per internetą ieškosi klientų, tad yra labiau smulkūs verslininkai. Klientai atsiunčia užduotį – skaitmeniniai klajokliai, ją atlikę, nusiunčia rezultatą, internetu gauna pinigus.

Skaitmeniniai klajokliai dažniausiai nuomojasi butus (pvz. Air BnB) savaitėms ar mėnesiams. Laisvalaikiu jie pasineria į šalį, kurioje tuo metu gyvena, tačiau nemažą dalį savo laiko dirba. Jiems kelionė nėra atostogos, o visas gyvenimas, todėl jie stengiasi susikurti sau panašią buitį, kokią turėtų savo gimtinėje: pakankamai neskurdžią, patogią. Kita vertus, nebūdamas skaitmeniniu klajokliu paprastai dirbdamas tą patį vis tiek gali uždirbti daugiau, o išleisti mažiau – todėl tie, kieno vienas pagrindinių gyvenimo siekių – pinigai, karjera, prabanga ir daiktai, skaitmeniniais klajokliais netampa.

Daugelis skaitmeninių klajoklių “klajoja” po pigesnes šalis, nes tokiu būdu gali gyventi kokybiškiau, nors uždirba mažiau pinigų. Populiari Pietryčių Azija: Tailandas, Indonezija (Balis). Be to, dažnas tokį gyvenimą pasirinko ir dėl politinių pažiūrų, dažniausiai libertarinių ar anarchistinių: taigi, jie mėgsta valstybes, kurių valdžios kuo mažiau kišasi į žmonių (bent jau nevietinių) gyvenimą, neapkrauna jų plėšikiškais mokesčiais. Skaitmeniniam klajokliui netinka ir šalys, kuriose sunkiai rasi kokybišką internetą.

Skaitmeninė klajoklė dirba Tailando daugiabučio bendroje erdvėje viršutiniame aukšte. Tailande skaitmeninių klajoklių daug ir daugiabučiuose tokios poilsio ir darbo erdvės - įprastas reiškinys

Skaitmeninė klajoklė dirba Tailando daugiabučio bendroje erdvėje viršutiniame aukšte. Tailande skaitmeninių klajoklių daug ir daugiabučiuose tokios poilsio ir darbo erdvės – įprastas reiškinys

Ar yra daugiau “kelioninių hobių”?

Dvylika aukščiau įvardytų keliautojų tipų – tai tik tie žmonės, kurie keliauja savo noru ir savo pinigais, kuriems kelionės (nesvarbu, kuris jų aspektas) yra hobis.

Kartais keliautojais pavadinami ir, tarkime, į konferenciją skrendantys verslininkai ar mokslininkai (sakoma “verslo turizmas”), gydytis svetur važiuojantys ligoniai (“medicininis turizmas”) ir t.t. Tačiau aš jų keliautojais ar turistais nelaikau, nes jie tai daro ne savo noru, todėl čia neaprašau. Pasikeitus aplinkybėms (pvz. pasveikus ar pakeitus darbą), išsyk pasikeičia ir tokių žmonių gyvenimo būdas, skrydžių kryptys.

Kokiam keliautojų tipui priklausote jūs?

Keliavimo pradžioje aš buvau “kultūros rijikas”. Norėjosi aplankyti visas įdomiausias pasaulio vietas, tik laiko ir pinigų trūko: todėl keliavau itin intensyviai. Viską planuodavau pats, lankydavau ir mažiau pažintas vietas.

Vėliau ~2010-2012 m. tapau ir “atradėju”: aplankęs daugelį populiariausių vietų, norėjau pasidalinti ta informacija su kitais žmonėmis, pradėjau rašyti šį tinklaraštį. Savo ruožtu, norėjau atrasti naujų įdomių vietų. Viena tų atradimų krypčių – lietuviškos vietos už Lietuvos ribų, kurioms sukūriau tinklapį “Gabalėliai Lietuvos“. Daugelį jų aš pirmą kartą išvelku “į dienos šviesą” (t.y. į internetą).

Galiausiai 2017-2018 m. pamažu tapau “skaitmeniniu klajokliu“.

Tiesa, stengiuosi išbandyti ir kitus kelionių būdus, visgi, turiu prisipažinti, kad “poilsiavimas” paplūdimyje man – labai nuobodus, “žygeiviškos” kelionės su palapinėmis irgi taip smarkiai nevilioja ir kelionė dvigubai-trigubai įdomesnė, jei susiorganizuoju pats (taigi, sunkiai galėčiau būti “ekskursantu”, nors pavienes ekskursijas ir galiu užsisakyti).

O koks keliautojas esate jūs? Kodėl renkatės tokias keliones? Parašykite komentaruose!

Komentarai
Straipsnio temos: , , , , , , , , , , , , , , , ,


Autonuoma užsienyje – viskas, ką reikia žinoti

Autonuoma užsienyje – viskas, ką reikia žinoti

| 3 komentarai

Automobilį nuomojuosi daugelyje savo kelionių. Taip keliaudamas gali sutaupyti daug laiko ir – kartais – net pinigų.

Tačiau pasitaiko ir sunkumų, problemų: nuomos sutarčių ir draudimo vingrybės, sudėtingos eismo sąlygos, kartais – net apgavystės.

Kadangi nuomotu automobiliu esu keliavęs daugiau nei 100 kartų labai įvairiose šalyse (nuo Brazilijos iki Irano, nuo Australijos iki Uzbekijos, nuo JAV iki Mikronezijos), susidūriau tiek su visais autonuomos privalumais, tiek trūkumais.

Nesvarbu, ar dar abejojate dėl autonuomos, ar pirmuosius kartus tai darote už Europos ribų, ar susidūrėte su netikėtais nesklandumais – tikiu, šis straipsnis pravers.

Tik nuomotu automobiliu (arba savu) galėsite kuriam norite laikui sustoti pasigerėti pakelės vaizdais. Nuotraukoje - turistai iš automobilių aikštelės gėrisi saulėlydžiu ties Uluru uola Australijoje.

Kokiose šalyse verta nuomotis automobilį, o kur neverta?

Automobilį nuomojuosi daugelyje kelionių – bet ne visur. Mat didžiausias autonuomos privalomas – laikas, kurį ji padeda sutaupyti (turėdami savo automobilį, galėsite bet kada išvažiuoti nuo vienos lankytinos vietos prie kitos ir važiuoti tiesiai, sustoti kur norite kiek norėsite laiko). Tačiau ten, kur yra išvystytas viešasis transportas (važinėja dažnai, greitai, stoja daug kur) ir be automobilio daug laiko neprarasi.

Todėl labiausiai verta nuomotis automobilį, kai keliaujate po vietas, kur viešasis transportas prastas ir retas: kaimus, gamtą, priemiesčius.

Automobilio dažniausiai neverta nuomotis, jei keliaujate tik į didmiestį (Romą, Paryžių, Londoną ir pan.). Nes daugelyje didmiesčių paprasta visur nuvažiuoti viešuoju transportu (ypač jei yra metro), tuo tarpu automobiliais tenka strigti kamščiuose, ieškoti parkavimo (gali susigaišti labai daug laiko!) ir brangiai už jį mokėti. Taigi, autonuoma didmiesčiuose, viską įskaičiavus, atsieina brangiau, o laiko padeda sutaupyti mažiau (o pačiuose didžiausiuose miestuose – visai nepadeda).

Baisokos lietuviui parkingo kainos Niujorke - 17 dolerių už valandą

Baisokos lietuviui parkingo kainos Niujorke – 17 dolerių už valandą. Į miestų, didesnių nei 10 mln. gyv. centrus, geriausia išvis nekišti nosies automobiliu

Jeigu jūsų kelionė apims tik kelis didmiesčius, irgi gali apsimokėti automobilio nesinuomoti, o tarp tų didmiesčių nuvykti viešuoju transportu.

Jeigu kelionė apims ir didmiesčius, ir užmiestį, galite išsinuomoti automobilį tik daliai kelionės – tarkime, keletui dienų.

Tačiau jei važiuosite daugiausiai ne po didmiesčius, verta išsinuomoti automobilį visam kelionės laikui, net jei dienai-kitai užsuktumėte ir į didmiestį ir automobilį pastatysite parkinge. Taip sutaupysite laiko, o gal ir pinigų, nes viena autonuomos diena kainuoja mažiau, jei nuomojatės ilgesniam laikui (todėl, pavyzdžiui, nuomotis savaitei kartais net pigiau nei 6 dienoms).

Dar vienas didelis nuomoto automobilio privalumas – jame galite laikyti daiktus, todėl net jeigu apsistotumėte kas naktį vis kitame viešbutyje, nereikėtų jų tąsytis su savimi. Pavargę automobilyje galite net nusnūsti. Tai irgi aktualu kelionėse, kur viešbučius keičiate dažnai.

Kiek kainuoja išsinuomoti automobilį?

Gali atrodyti keista, bet autonuoma dažnai yra tuo brangesnė, kuo pigesnė šalis. Pigu nuomotis automobilį JAV ar Jungtinėje Karalystėje (ten galima rasti po 20 eurų už parą), užtat brangu šiaip jau pigiose šalyse: Indijoje, Irane, Kuboje, Kenijoje ir pan. Tokiose yra tekę mokėti ir 80 eurų už parą ir tai buvo žemiausia įmanoma kaina.

Brangiose šalyse kartais apsimoka nuomotis automobilį netgi tada, jei keliaujate vienas: pavyzdžiui, Jungtinėje Karalystėje, kur per tris dienas aplankėme Londono priemiesčius (Oksfordą, Kembridžą, Vidzorą, Folkstoną ir t.t.), autonuoma, parkavimas ir benzinas mums atsiėjo pigiau, nei būtų atsiėję vien autobuso ar traukinio bilietai į visas šias vietas vienam žmogui.

Dažniausiai nuomotas automobilis nėra kai nors specialiai žymimas, bet štai Kanarų salose žymimi lipdukais

Dažniausiai nuomotas automobilis nėra kaip nors specialiai žymimas, bet štai Kanarų salose žymimi lipdukais

Tuo tarpu pigiose šalyse netgi keliaujant keturiese ar penkiese gali būti pigiau važiuoti viešuoju transportu, nei nuomotis automobilį. Todėl, pavyzdžiui, Kenijoje, pamatę kainas, apsisprendėme automobilio nenuomoti, nors keliavome keturiese. Aišku, automobilis nuomojamas ne vien dėl kainos, o ir dėl patogumo: todėl bus atvejų, kai už galimybę nuomotis automobilį bus verta primokėti ir dvigubai ar trigubai.

Atkreipkite dėmesį, kad automobilio nuomos kaina beveik visada skaičiuojama paromis. Todėl jei, tarkime, nuomojatės nuo sausio 6 d. 10:00 iki sausio 8 d. 12:00 – mokėsite ne už dvi dienas, o už tris, nors automobilį turėsite tik dvi paras ir dvi valandas. Tai – labai neapsimoka, todėl visada stengiuosi suplanuoti kelionę taip, kad automobilį turėčiau kelias pilnas paras. Tarkime, aukščiau paminėtu atveju paėmus automobilį sausio 6 d. 10:00, jį apsimokėtų grąžinti sausio 8 d. 10:00 ar kiek anksčiau. O jei atskrendi į šalį vakare, tačiau išskrendi ryte, kartais logiška grąžinti automobilį skrydžio išvakarėse, o į oro uostą važiuoti kitu būdu.

Taip pat turėkite omenyje, kad be autonuomos kainos, jums kainuos ir benzinas (jo kainos pasaulyje labai skiriasi – pasidomėkite, kiek kainuos vietoje) ir keliai (jeigu jie mokami) bei parkavimas (daugelyje turtingesnių šalių gerokai brangesnis nei Lietuvoje). Be to, autonuomos agentūroje reikės sumokėti nemažą užstatą. Jį gali imti grynais (pvz. taip ėmė Lvove – 600 eurų, Libane – 100 dolerių), tačiau Vakarų šalyse dažniausiai tiesiog rezervuoja mokėjimo kortelėje ir grynais imti net atsisako. Bet kuriuo atveju, privalote tiek pinigų turėti (grynais ar kortelėje, priklausomai nuo šalies). Grąžinus automobilį, jei neapdaužytas, užstatas grąžinamas. Man yra buvę problemų, kai nebuvo pinigų užstatui vairuotojo kreditinėje kortelėje (nors buvo kitų žmonių kortelėse, arba vairuotojo debetinėje kortelėje, arba turėjome grynais).

Kas įskaičiuota į autonuomos kainą ir kaip nepermokėti?

Vienintelis dalykas, įskaičiuotas į autonuomos kainą visur – pats automobilis nustatytam skaičiui parų. Dėl viso kito reikia skaityti sutarties sąlygas (prieš nuomojantis ta informacija pateikiama ir internete). Štai kas būna arba įskaičiuota į kainą, arba ne. Dažnai autonuomos darbuotojai šiuos dalykus primygtinai siūlo įsigyti už priemoką. Vertinkite kritiškai, klauskite savęs, ar jums to reikia ir jei ne – nepirkite.

1.Benzinas. Dažniausia praktika – automobilis išnuomojamas su pilnu baku ir turi būti grąžinamas su pilnu baku. Šitaip – geriausia nuomininkui (tik reikia nepamiršti pripilti kuro – antraip autonuomos kompanija jo pripils skaičiuodama savo kainą, kuri gali skirtis kartais). Pastaruoju metu atsirado kiek “apgavikiška” alternatyva: automobilis išnuomojamas su pilnu baku (jūs privalomai “nuperkate” visą baką) ir grąžinamas su tuščiu. Tačiau su tuščiu baku grąžinti nepavyks: labai sunku atitaikyti, be to, net kai automobilio matuokliai rodo, kad benzinas baigėsi, jo iš tikro dar yra daug. Šitaip autonuomos kompanija išloš. Ką jau kalbėti, jeigu nuomositės trumpam laikui ir iš viso nespėsite išvažinėti bako.

2.Kilometražas (mileage). Daugelyje autonuomos kompanijų jis neribojamas – gali nuomotu automobiliu važiuoti kad ir 1000 km per dieną. Tačiau kai kur jis ribojamas, ir smarkiai: pvz. tik 150 km per dieną, o už kiekvieną papildomą kilometrą – nemažas mokestis (net jei kokie 0,2 euro ir atrodo nedaug, jei kilometražą viršysite 100 km – jau bus 20 eurų). Automobilių su tokiais apribojimais nesinuomoju niekada: tai apsimokėtų tik jei važinėtumėte vien mieste. Turėkite omenyje, kad nors, tarkime, atstumas, kurį nuvažiuosite, žemėlapyje atrodys 200 km, realybėje jis bus didesnis, nes juk dar kažkur užsuksite, važinėsite po miestus ir t.t. – todėl čia lengva “pasimauti” ir paskui gauti didelę sąskaitą.

3.Papildomas vairuotojas. Jį reikia užregistruoti, antraip turėsite teisę vairuoti tik jūs vienas. Jei už automobilį mokama kortele, tai vairuoti teisę turės tik tas žmogus, kieno kortele apmokėta.

4.Teisė važiuoti į kitas šalis. Kartais automobiliu galima važiuoti į gretimas valstybės. Tai gana dažna Europos Sąjungoje (leidžiama važiuoti į kitas ES šalis). Tačiau dažniausiai tai draudžiama, arba reikalauja priemokos. Pavyzdžiui, kai norėjome iš Kroatijos važiuoti į Albaniją, būtų reikėję primokėti net ~250 eurų – pasirinkome verčiau lankytis Bosnijoje, kur priemokos nereikėjo. Skaitykite autonuomos sąlygas – deja, iš jų ne viską sužinosite. Tuo Kroatijos atveju mus netgi autonuomos darbuotojas el. paštu patikino, kad galima važiuoti į Albaniją be priemokos – o vietoje paaiškėjo, kad ne. Beje, kai kur agentūros draudžia net važiuoti į kai kurias savo šalies dalis, ypač jei ten yra konfliktai (pvz. graikų Kipro agentūros – į turkų Kiprą).

Daugiaaukštės liftinės automobilių aikštelės - vienas Lietuvoje nesamų dalykų su kuriais gali tekti susidurti vairuojant užsienyje

Daugiaaukštės liftinės automobilių aikštelės – vienas Lietuvoje nesamų dalykų su kuriais gali tekti susidurti vairuojant užsienyje

Draudimas – ar verta pirkti?

Draudimas – viena vietų, kur autonuomos kompanijos pelnosi labiausiai.

Kai nuomavausi automobilį pirmus kartus to gerai nesuprasdavau, tačiau draudimas į autonuomos kainą įeina beveik visada (netgi nieko neperkant). Tai, ką, tikėtina, siūlys, netgi primygtinai bruks, autonuomos agentūra, bus tik papildomas draudimas.

Tačiau net ir nieko neprimokėjęs vis viena dažniausiai būsi neblogai apsaugotas – net ir jei automobilis bus sugadintas nebepataisomai, tu neturėsi padengti visos jo kainos. Sudaužęs ar praradęs automobilį turėsi sumokėti tik išskaitą (frančizę) – kuri, priklausomai nuo vietos ir automobilio vertės, gali būti keli šimtai eurų (jei automobilis labai brangus – virš tūkstančio: skaitykite sutartį).

Nusipirkęs papildomą draudimą, teoriškai neturėtum mokėti net ir tos išskaitos, arba rizikuoti tik keliasdešimčia eurų.

Teoriškai. Praktiškai tai neveikia, nes net perkant papildomą draudimą yra didžiulis sąrašas nedraudiminių įvykių. Čia nekalbu apie savaime suprantamus – pvz., kad draudimas negalios, jei vairuosite girtas. Autonuomos draudimai (nesvarbu, pirkti papildomai ar ne) dažniausiai negalioja ir, tarkime, jei nuvarysite mašiną į plovyklą, vešite ką nors autostopu, kelsitės keltu. Dar svarbiau: jie negalioja padangų pradūrimams, stiklo dūžiams (t.y. tiems pažeidimams, kurie atsitinka dažniausiai). Štai Australijoje apsidaužė automobilio stogas. Autonuomos agentūros įkalbinėjimu buvome įsigiję patį brangiausią draudimą, tačiau, pasirodo, stogo pažeidimai į jį neįėjo ir teko viską dengti iš savo kišenės!

Nuo to laiko autonuomų papildomų draudimų niekada neperku, o ir prieš tai jais abejojau. Nereikia būti geru matematiku, kad suprastum, kodėl: dažnas toks atvejis, kad, tarkime, maksimalūs nuostoliai, kuriuos teks padengti net nenusipirkus papildomo draudimo, yra 300 eurų (t.y. rizikuojate tik šia suma), o papildomas draudimas kainuotų kokius 100 ar 150 eurų. Reiškia, jeigu tikimybė pakliūti į avariją per kelias autonuomos dienas ar savaites mažesnė nei 30 ar 50 proc., draudimo visiškai neapsimoka pirkti (ir nemanau, kad yra tokių prastų vairuotojų, kuriems tikimybė sudaužyti automobilį – 30 proc. per savaitę). Negi mokėtumėte Lietuvoje po 100 eurų per savaitę tam, kad sumažinti draudimo išskaitą nuo 300 eurų iki 0, ir tai dar daugelio įvykių draudimas nė nedengtų? Tai nemokėkite ir užsienyje.

Jei visgi norite apsidrausti ir nenorite permokėti, yra alternatyvų. Viena geriausių – kitų (neautonuomos) kompanijų siūlomi draudimai. Jie perkami internete, jie gerokai pigesni ir, be to, ten kur kas mažiau nedraudiminių įvykių. Pavyzdys: Icarhireinsurance. Galite mokėti tiek už konkrečias kelionės dienas, tiek už visus metus (tai dengs visas jūsų autonuomas tais metais ir kainuos iki 100 eurų).

Avarija su nuomotu automobiliu Gruzijoje

Avarija su nuomotu automobiliu Gruzijoje. Nesvarbu, ar pirkote draudimą, ar ne, tokiu atveju reikia pranešti ne tik policijai, o ir autonuomos agentūrai. Jei automobilis bus sugadintas taip, kad nevažiuos, jums jį pakeis nauju

Kada ir iš kokios agentūros nuomotis automobilį?

Vienas dažniausių klausimų, iškylančių pradedantiesiems automobilio nuomininkams – ar verta ieškotis automobilio vietoje, ar iš anksto užsakyti internetu?

Dažniausiai – internetu. Ypač jei jūs norite automobilio visam kelionės laikui ir vis viena planuojate nuomotis jį iš karto tik atskridę, oro uoste. Arba nenorite gaišti laiko paieškai vietoje. Sutaupyti nuomojantis automobilį vietoje tokiais atvejais sudėtinga (maža tikimybė, kad būtent kur užeisite, bus pigiau), užtat permokėti – lengva. Todėl net ir į tas keliones, kur viešbučių rezervacijų neturiu jokių, automobilį dažniausiai rezervuoju iš anksto. Paprastai autonuomos nereikia net iš anksto apmokėti ir galima bet kada rezervaciją atšaukti – tad niekuo nerizikuojate.

Geriausia naudotis ne pačių autonuomos agentūrų svetainėmis (kur rodomi tik tos vienos agentūros automobiliai), o tokiomis svetainėmis, kurios lygina skirtingų nuomos agentūrų pasiūlymus atitinkamame mieste – taip iš karto matysite geriausius (pvz. Skyscanner.com). Tiesa, daugelis tokių svetainių lygina tik tarptautinių agentūrų padalinių pasiūlymus.

Apskritai, autonuomos kompanijos būna dviejų rūšių: “tarptautinės” (garsūs prekių ženklai: “Avis”, “Hertz”, “Budget”, “Sixt”, “Dollar”) ir vietinės (kurios veikia tik viename mieste ar vienoje šalyje). Iš tikrųjų, skirtumas tarp jų mažesnis, nei galima tikėtis: mat “tarptautinės” kompanijos iš tikrųjų irgi dažniausiai yra vietinės, tiesiog nusipirkusios teisę naudoti tą prekės ženklą. Tiesa, kartu su prekės ženklu jos gauna ir tam tikrą atsakomybę, privalo laikytis tam tikros tvarkos. Bet vis viena, tarkime, aptarnavimo kokybė “Avis” JAV ir “Avis” Maltoje gali skirtis kaip diena ir naktis. Štai išsinuomavęs “Avis” Maltoje ir nuvykęs į vietą sužinojau, kad biuras persikėlė – bet niekas to nepranešė. Gerai, kad dar buvo likus valanda darbo laiko ir spėjome į naują vietą nuvažiuoti autobusu.

Jei nuomositės iš tarptautinių kompanijų, bent vienas pliusas garantuotas – galėsite naudotis jų moderniomis svetainėmis, užsisakyti internetu automatiškai. Iš vietos agentūrų net jei užsisakinėsite internetu greičiausiai teks klausti el. paštu kainų ir pan. Yra miestų, kur internetu automobilį sunkiai išsinuomosite – pvz. Kazachijoje.

Kur nuomotis ir kur grąžinti automobilį?

Prieš įrašydami, iš kur automobilį pasiimsite, ir kur grąžinsite, pagalvokite. Pasiimti ne iš oro uosto ir grąžinti ne oro uoste dažniausiai yra pigiau (nes oro uostas taiko papildomus mokesčius) – todėl jei kelionės pradžioje ir pabaigoje šiaip ar taip ketinate apžiūrėti miestą, į kurį atskrendate, gal geriausia automobilį pasiimti ne oro uoste, o kitą dieną pačiame mieste. Tiesa, daugeliu atveju paėmimas oro uoste kainuoja tik kokiais 10-20% brangiau, tad taupant laiką gali vertėti ir netaupyti pinigų. Yra išimčių: pvz. atsiimant automobilį Niujorko oro uoste nuoma mums būtų buvusi daugiau nei dvigubai brangesnė, nei atsiimant Naujajame Džersyje (Niujorko priemiestyje).

Dažnai keliautojus vilioja galimybė pasiimti automobilį vienoje vietoje (į kur atskrendi), o grąžinti kitoje (ir iš ten išskristi): juk netektų važiuoti dukart tuo pačiu keliu. Daugelis didesnių nuomos kompanijų tokią galimybę siūlo, tik, deja, ji dažniausiai – labai brangi, gali autonuomos kainą net padvigubinti. Todėl paprastai verta automobilį paimti ir grąžinti ten pat, o, kad nevažiuotumėte tuo pačiu keliu du kartus, kelionės maršrutą suplanuokite ratu, panašiai kaip mūsų kelionė į Australiją. Tokiu atveju neretai sutaupysite ir skrydžiams lėktuvu.

Mūsų kelionės po Australiją ratas.

Kokį automobilį nuomotis?

Kokį automobilį nuomotis – asmeninis pasirinkimas, bet, kai keliaujame dviese, beveik visada nuomojamės pigiausią įmanomą automobilį. Dviems žmonėms to pilnai pakanka, o su maža mašina lengviau manevruoti, parkuoti, ji eikvoja mažiau benzino.

Be to, net ir susimokėjus už pigesnį automobilį, nuomos kompanijos dažnai vis tiek duoda brangesnį/didesnį (už mažesnnio automobilio kainą). Taip atsitinka, kai visi pigiausi automobiliai būna išnuomoti – ir tai būna dažnai, mat autonuomos kompanijos neišima iš prekybos pigiausių automobilių netgi kai jų nebeturi. Todėl mums taip “pasiseka” beveik kas antrą kartą nuomojantis automobilį. Esame netgi už pigiausio hečbeko kainą gavę visai nemažą sedaną (tąsyk buvo išnuomoti net keleto pigiausių klasių automobiliai – ne tik mūsų pasirinktos, bet ir kelių tarpinių).

Jei keliaujate keturiese ar juoba penkiese, galite imti kažkiek didesnį automobilį, bet nepersistenkite: beveik visi nuomojami automobiliai – nauji, o šiais laikais ir gana kompaktiškų mašinų salono ir bagažinės talpa – didelė.

Nesijaudinkite, išsinuomavę mažiausią automobilį Smarto greičiausiai negausite

Nesijaudinkite, išsinuomavę pigiausią automobilį Smarto greičiausiai negausite. Pigiausi būna kiek didesni, o štai už šį Smartą Sardinijoje kaip tik teko kiek primokėti.

Be to, reikia žinoti, kad autonuomos kaina gerėjant automobiliui auga labai sparčiai. Už didelį sedaną greičiausiai sumokėsite tris ar keturis kartus brangiau, nei už mažą hečbeką – taigi, dažnai keturiems žmonėms net labiau apsimokėtų nuomotis du mažus automobilius, nei vieną didelį.

Viena išimtis, kada galite norėti nuomotis ne pigiausią automobilį – visureigis. Pasidomėkite, kokie keliai vietoje, į kurią vyksite ir, jeigu prasti, galite rinktis visureigį. Tiesa, turėkite omeny, kad dažniausiai į jokį nuomojamų visureigių draudimą neįeina joks važiavimas bekele ar net negrįstais kaimo keliais – taigi, jei ten važiuosite, vis viena rizikuosite.

Dar viena “ypatinga automobilių rūšis” – kemperis, tačiau jie jau verti atskiro straipsnio. Kitas dalykas – mikroautobusas (jei keliaujate, tarkime, septyniese). Pastaruosius, tiesa, gausite ne visur (pvz. mums Peru nepavyko gauti).

Taip pat, keletas patogumų yra ne visuose automobiliuose. Nors Šiaurės Amerikoje, Pietų Amerikoje ar Okeanijoje visi automobiliai nuomojami tik su automatine pavarų dėže, Europoje tai dar nėra įprasta (už tokį automobilį dažnai reikia primokėti). Ne visur dar yra ir oro kondicionierius – ar reikia, rinkitės pagal klimatą, metų laiką ir asmeninius poreikius.

Kai kur nuomojami ypatingi, įdomesni automobiliai. Pvz. Barbadose įprastas kėbulo tipas 'moka' - kiekviena autonuomos agentūra tokius turi (su stogu, tačiau be durų)

Kai kur nuomojami ypatingi, įdomesni automobiliai. Pvz. Barbadose įprastas kėbulo tipas ‘moka’ – kiekviena autonuomos agentūra tokius turi (su stogu, tačiau be durų)

Kas gali išsinuomoti automobilį? (teisės, amžius)

Norint išsinuomoti automobilį, daugelyje šalių pakanka turėti įprastas lietuviškas teises. Kai kuriose šalyse papildomai reikalaujama tarptautinio vairuotojo pažymėjimo, kurį galite pasidaryti per tam tikras agentūras.

Papildomai kai kurios autonuomos agentūros reikalauja, kad vairuotojas turėtų tam tikrą vairavimo stažą (1-3 metus), ir/arba būtų tam tikro amžiaus (pvz. 21 ar 23), ir/arba iki tam tikro amžiaus automobilius nuomoja brangiau (amžiaus riba gali būti ir 21, ir 30 metų).

Tas “brangiau” gali būti net ir dvigubai brangiau – dėl šios priežasties netgi atidėjome kelionę į Australiją, kol mano žmonai sukaks 25 (amžiaus riba, iki kurios autonuoma ten brangesnė). Rasti, kas papildomų mokesčių netaiko, kartais galima (šalyse, kur nuomotojų daug), bet tai užtrunka, nebeišeina tiesiog pasižiūrėti kainų palyginimo, reikia analizuoti ir sąlygas.

Baimės: didžiausi vairavimo iššūkiai užsienyje

Dažniausia baimė, kurias girdėjau žmonėms aiškinantis, kodėl jie nesinuomoja automobilio – baimė, kad vairavimo sąlygos bus sunkios: prasti keliai, didelis eismas…

Aišku, kiekvienas žmogus skirtingas: jei vairuoti nemėgstate ir Lietuvoje, jums tai – stresas, galbūt autonuoma – ne jums.

Tačiau visiems kitiems bijoti sudėtingų eismo sąlygų nereikia. Pagalvokite: milijonai vietinių kasdien tokiomis sąlygomis vairuoja. Kuo jūs kitoks, kad negalite? Tikrai priprasite. Svarbu atsipalaiduoti.

Tiesa, jeigu šalyje jūsų laukia naujo tipo “vairavimo iššūkis”, galite pamėginti pirmą kartą keliaudami į tokią šalį išsinuomoti automobilį trumpesniam laikui, vairuoti atsargiai.

Pagrindiniai vairavimo iššūkiai su kuriais tenka susidurti užsienyje ir kurių nėra Lietuvoje:
*Kalnų keliai (vingiuoti, siauri).
*Didelis eismas, platesni prospektai (didmiesčiuose). Būdinga visiems miestams, kuriuose 1 mln. ir daugiau gyventojų.
*Masiškai nepaisantys kelių eismo taisyklių vairuotojai (lendantys be eilės, važiuojantys per raudoną signalą ir t.t.). Būdinga pietų Azijai, Artimiesiems Rytams, Afrikai, Albanijai.
*Kairiapusis eismas. Būdinga Jungtinei Karalystei ir buvusioms jos kolonijoms (išskyrus JAV ir Kanadą), Japonijai, Tailandui.
*Prasti keliai (duobėti, negrįsti). Būdinga skurdžioms šalims.

Albanijoje susideda kelios vairavimo blogybės - daug kalnų kelių, keliai prasti ir vairuotojai nepaiso kelių eismo taisyklių

Albanijoje susideda kelios vairavimo blogybės – daug kalnų kelių, keliai prasti ir vairuotojai nepaiso kelių eismo taisyklių.

Taip pat nuomojantis automobilį gali tekti nustebti ir dėl vairavimo ypatumų: ne visi vairuojami vienodai. Ypač dar prieš išvažiuodami pasiaiškinkite, kaip įjungti variklį (jei jums duoda užvestą automobilį), atbulinį bėgį, rankinį stabdį, lempas, valytuvus, atidaryti degalų baką, kapotą. Ne kartą pamiršome to pasiklausti – atrodo, jau tiek automobilių vairavome… O paskui teko gaišti laiką aiškinantis, kaip tą padaryti, kai prireikė, nes yra labai ypatingų variantų.

Beje, jei visai nenorite vairuoti pats – galite išsinuomoti automobilį su vairuotoju Pigiose šalyse (kuriose autonuoma brangi) tai – nedaug brangiau, nei automobilis be vairuotojo. Tiesa, būsite mažiau laisvas: bus daugiau laiko ribojimų, vietos ribojimų, didesnė apgavysčių tikimybė. Automobilį su vairuotoju galite “išsinuomoti” ir tiesiog gatvėje susistabdę taksi ir paprašę vežti visą dieną (tik derėkitės).

Apgavystės autonuomoje: “Apdaužėte automobilį, mokėkite”

Automobilių nuomotojai – ne taksistai, ir apgaudinėja rečiau. Deja, apgavysčių vis tiek pasitaiko. Kadangi taksi nevažinėju, tikriausiai didžiausius nuostolius nuo apgavikų esu patyręs būtent autonuomose.

Kai kurios apgavystės – tai tiesiog įpiršimas papildomų paslaugų, kurių jums nereikia. Brangaus ir abejotino draudimo (žr. aukščiau) ar viso benzino bako nusipirkimo (irgi žr. aukščiau) ar GPS (šiais laikais paprasta parsisiųsti jį į telefoną).

Dažniausia rimtesnė apgavystė – jums išnuomoja jau apdaužytą automobilį, o grąžinant kaltina, jog apdaužėte jūs, prašo susimokėti. Daugelis nesiginčija, ypač jei grąžina automobilį likus mažai laiko iki skrydžio. Taip, pavyzdžiui, Libane iš mūsų paėmė 50 dolerių. Panašiu atveju Sirijoje pasakėme kviesiantys policiją – tada nuomotojai “atsikabino”. Taip siūlyčiau elgtis ir jums.

Tačiau apskritai geriausia tokioms apgavystėms užbėgti už akių dar imant automobilį iš autonuomos. Filmuokite, kaip kartu su autonuomos darbuotoju apžiūrinėjate automobilį, ir fotografuokite. Nuo tada, kai ėmiau tai daryti, manęs nė karto nė nebandė taip apgauti – jau daug metų. Nes matydami, kad viskas fiksuojama, autonuomos darbuotojai supranta, kad jokio ginčo jie nelaimės, nes bus užfiksuota, kad automobilis jau buvo apdaužytas – todėl nė nebando apgaudinėti.

Nuomojantis nufotografuotas apibraižymas

Nuomojantis nufotografuotas apibraižymas. Verta tiek nufotografuoti automobilį iš toliau, tiek kiekvieną rastą apibraižymą iš arčiau (kaip čia) – nes nuotraukoje iš toliau gali jo gerai nesimatyti (ypač prietemoje ir/ar jei fotografuojama mobiliuoju telefonu)

Be to, daugelyje autonuomų nuomojantis jums duos blanką, ant kurio sužymėti iki automobilio išnuomavimo jums buvę pažeidimai. Jeigu nors menkiausias pažeidimas nepažymėtas – būtinai reikalaukite, kad būtų pažymėtas, o jei nuomos darbuotojas nelydės jūsų iki automobilio – jį pakvieskite vėl. Apžiūrėkite ir ratus (būtent už ratlankio įlenkimą paėmė iš mūsų pinigus Libane), stogą. Kiek pastebėjau, dažniausiai bent dalis pažeidimų tuose lapuose nebūna pažymėti – jei nereikalaučiau pažymėti, tikėtina, grąžinant automobilį “kabinėtųsi”.

Atsiimdami automobilį autonuomoje prašome, kad darbuotojas pažymėtų pažeidimus ant blanko

Atsiimdami automobilį autonuomoje prašome, kad darbuotojas pažymėtų pažeidimus ant blanko. Kartu padarau ir nuotraukas, kad matytųsi automobilio būklė atsiėmimo metu (kad atsiėmimo metu, įrodo darbuotojo buvimas). Jungtinė Karalystė.

Beje, iš to, kad dauguma nuomojamų automobilių – gana smarkiai apibraižyti ar aplankstyti, galima suprasti dar vieną autonuomos apgavystę. Tie, kurie “iš tikro” apdaužo automobilius, irgi apgaudinėjami: iš jų paimami pinigai už remontą, kai iš tikro automobilis neremontuojamas. Už to paties bamperio keitimą gali būti surenkami pinigai iš trijų ar daugiau jį aplanksčiusių nuomininkų… Deja, šito išvengti jau sunkiau, nes juk neliksi stebėti, kaip autonuoma remontuoja mašiną.

Kartais būna, kad apgavystę pamatote jau grįžę namo – nuo jūsų kortelės autonuoma tiesiog nurašo pinigus. Tokiu atveju drąsiai skųskitės bankui, išdavusiam kortelę. Po kelionės verta tikrinti kortelės sąskaitą dažniau, nes panašių apgaulingų nurašymų gali būti ne tik autonuomoje.

Alternatyvos automobilių nuomai

Kaip keliauti nepriklausomai nesinuomojant automobilio? Pagrindinės alternatyvos ir jų pliusai bei minusai, lyginant su automobilio nuoma be vairuotojo:

Kelionės būdas Pliusai Minusai
Viešasis transportas Pigiau (tik pigiose šalyse ar keliaujant vienam), pajunti daugiau vietinės dvasios Nemiestuose užtrunka ilgiau (laukimas, derinimasis prie grafikų, lėtesnis važiavimas), pamatai mažiau, brangiau (brangiose šalyse ir keliaujant keliese)
Automobilis su vairuotoju / taksi Brangiau (ypač brangiose šalyse) Bus visokių ribojimų: vairuotojui reikės nakvynės, gali atsisakyti kažkur vežti ir t.t.
Autostopas Pigiau/nemokamai, galima pabendrauti su vietiniais Susigaišta daug laiko
Nuosavas automobilis Nereikia mokėti už autonuomą (tik benziną, kelius) Ilgai užtrunka nuvažiuoti iki šalies, po kurią keliausite, ir daug kainuoja (benzinas). Logiška tik į netolimas šalis
Šalyse, tokiose kaip Kazachija (nuotraukoje) gausu taksistų senais automobiliais, kurie už sąlyginai prieinamą kainą pasiryžę klientus vežioti ilgiau (jei susiderėsite)

Šalyse, tokiose kaip Kazachija (nuotraukoje) gausu taksistų senais automobiliais, kurie už sąlyginai prieinamą kainą pasiryžę klientus vežioti ilgiau (jei susiderėsite)

Tačiau man asmeniškai autonuomos pliusai dažniausiai nusveria minusus.

Komentarai
Straipsnio temos: , , , , , , , , , , ,


Vizos lietuviams – kas ir kaip

Vizos lietuviams – kas ir kaip

| 13 komentarai

Norite keliauti į užsienį ir įdomu, kaip gauti vizą? Į kai kurias šalis vizą reikia gauti ambasadoje, į kitas – internetu, dar į kitas galima gauti jau atskridus ar vizos išvis nereikia. Čia – pilni visų tų šalių sąrašai bei įdomiausios mano patirtys gaunant įvairias vizas.

 Žemėlapis šalių, kur lietuviams reikia vizų, ir kur nereikia. Į kai kurias šalis vizų gali reikėti arba nereikėti priklausomai nuo to, kaip į jas atvyksti: jos tuomet pažymėtos pagal tą atvykimo būdą, kuriuo atvyksta dauguma lietuvių. Pvz. į JAV reikia internetinio leidimo, ESTA jei atskrendi, ir nereikia, jei įvažiuoji. Tačiau kadangi lietuvių dauguma į JAV atskrenda, pažymėta, kad leidimo reikia

Žemėlapis šalių, kur lietuviams reikia vizų, ir kur nereikia. Į kai kurias šalis vizų gali reikėti arba nereikėti priklausomai nuo to, kaip į jas atvyksti: jos tuomet pažymėtos pagal tą atvykimo būdą, kuriuo atvyksta dauguma lietuvių. Pvz. į JAV reikia internetinio leidimo, ESTA jei atskrendi, ir nereikia, jei įvažiuoji. Tačiau kadangi lietuvių dauguma į JAV atskrenda, pažymėta, kad leidimo reikia

Kaip matote iš šio žemėlapio, paprasčiausia keliauti Europoje, kur į daugelį šalių galite nuvažiuoti nė nesutikę pasienio kontrolės, paskui – po Pietų Ameriką, kur vizų beveik niekur nereikia. Sudėtingiausia su vizomis – keliaujant po Afriką, kur į daugelį šalių reikia vizų ir į didelę jų dalį būtina tomis vizomis pasirūpinti iš anksto, tuo tarpu tų šalių ambasadų Lietuvoje nėra.

Šalys, į kurias galima patekti “be sienų”

Tai daugiausia Europos Sąjungos šalys, bet ne tik jos. Tegul sienų nebuvimas jūsų neapgaus: sienos yra, ir, jeigu tai pamiršite, galite turėti problemų. Visų pirma, nors praktiškai galima ten nuvažiuoti be jokių asmens dokumentų, teoriškai vis tiek reikalaujama juos turėti (o jei skrisite lėktuvu, juos tikrai žiūrės). Antra, “anapus sienos” gali daug kartų būti brangesnis mobilusis ryšys (ES viduje dabar tai ribojama), atsiskaitoma kitais pinigais ir t.t.

Sąrašas šalių, į kurias lietuviai gali patekti “be sienų”: Austrija, Čekija, Danija, Estija, Graikija, Islandija, Ispanija, Italija, Latvija, Lichtenšteinas, Liuksemburgas, Malta, Monakas, Nyderlandai, Norvegija, Lenkija, Portugalija, Prancūzija, San Marinas, Slovakija, Slovėnija, Suomija, Švedija, Šveicarija, Vokietija, Vengrija.

Net grįžus į Lietuvą iš kitų Europos šalių kadaise dėdavo tokius štampus

Net grįžus į Lietuvą iš kitų Europos šalių kadaise dėdavo tokius štampus. Pirmuosiuose mano pasuose jų būdavo daugiausia, nes po vieną gaudavai grįžęs iš kiekvienos kelionės, kad ir į Lenkiją ar Latviją.

Šalys, į kurias nereikia vizų (bevizis režimas)

Norėdami keliauti į šias šalis, turėsite praeiti muitinininkus ir pasieniečius, bet vizos nereikės. Į daugelį šių šalių važiuojant nepakaks asmens tapatybės kortelės, o reikės paso, nes į jį dedami štampai.

Patikrinimas įvažiuojant į šias šalis gali būti visai rimtas: gali reikti pildyti “įvažiavimo korteles”, atsakyti į pasieniečių klausimus. Dažniausi reikalavimai – pasakyti, kur apsistojęs (iš patirties – paprastai pakanka viešbučio pirmai nakčiai), parodyti grįžimo bilietą.

Man nėra buvę, kad į šalį, su kuria galioja bevizis režimas, neįleistų, bet tai visada įmanoma. Pavyzdžiui, įvažiuojant į Libaną, Iraną bei Siriją vartė pasą žiūrėdami, ar nėra Izraelio štampo – su tokiu štampu į šias šalis neįleidžia (Sirijos oro uoste yra net specialus pareigūnas, kuris vien varto visus pasų puslapius). Pačiame Izraelyje pasieniečių apklausos primena tardymą ir irgi svarbu nesuklysti, nesukelti nepagrįsto įtarimo, kad gal, tarkime, esi kokiu palestiniečiu susižavėjusi mergina. Apskritai, jaunos moterys paprastai labiau “įtarinėjamos” ir klausinėjamos, ypač vietose, kur yra prostitucija: kai einu su žmona pro atskirus pareigūnus, žmoną neretai kamantinėja labiau.

Ukrainos įvažiavimo ir išvažiavimo štampai

Ukrainos įvažiavimo ir išvažiavimo štampai. Bent jau tokius deda daugelis šalių, į kurias galima patekti be vizos.

Bevizis režimas leidžia šalyje būti ne ilgiau tam tikro laiko tarpo (į daugelį šalių – 30 dienų arba 90 dienų). Norint keliauti ilgiau, dirbti, studijuoti ir pan., vis tiek reikės vizos.

Dažniausiai bevizis režimas prasideda Lietuvai su ta valstybe sudarius sutartį. Bevizis režimas yra su daugeliu Pietų Amerikos šalių bei daugeliu Europos šalių.

Sąrašas šalių, į kurias lietuviai gali patekti be vizų, tačiau reiks pereiti pasienio patikrinimą: Airija, Andora, Antigva ir Barbuda, Argentina, Armėnija, Barbadosas, Belizas, Bolivija, Bosnija, Botsvana, Brazilija, Brunėjus, Bulgarija, Čilė, Dominika, Dominikos Respublika, Ekvadoras, Fidžis, Filipinai, Gruzija, Grenada, Gvatemala, Haitis, Hondūras, Indonezija, Izraelis, JAE, Jamaika, Japonija, Jungtinė Karalystė, Juodkalnija, Kanada, Kazachija, Kipras, Kirgizija, Kiribatis, Kolumbija, Kosta Rika, Kroatija, Makedonija, Malaizija, Marokas, Maršalo Salos, Mauricijus, Meksika, Mikronezija, Moldova, Naujoji Zelandija, Nikaragva, Palau, Panama, Paragvajus, Peru, Pietų Korėja, Rumunija, Sent Kitsas ir Nevis, Sent Lucija, Sent Vincentas ir Grenadinai, Salvadoras, Samoa, San Tomė ir Prinsipė, Senegalas, Serbija, Seišeliai, Singapūras, Saliamono Salos, Svazilendas, Rytų Timoras, Tonga, Trinidadas ir Tobagas, Tunisas, Turkija, Tuvalu, Ukraina, Urugvajus, Vanuatu, Venesuela.

Honkongo kortelė

Honkongo įvažiavimo kortelė. Vis daugiau šalių duoda tokias korteles vietoje (ar greta) štampų į pasą. Jas reikia saugoti iki kelionės pabaigos. Pliusas – mažiau susieikvoja paso puslapių, rečiau reikia keisti. Minusas – nesunku pamesti.

Šalys, vizas į kurias galite įsigyti atvykus (oro uoste)

Atvykę į šias šalis jausitės panašiai, tarsi galiotų bevizis režimas. Visgi, viza bus išdudoama: tik ją įklijuos pasienietis jau ant įvažiuojant į šalį (neretai teks eiti prie papildomo langelio “vizos”, atstovėti eilę).

Pagrindinis skirtumas nuo bevizio režimo – tokios vizos paprastai mokamos (t.y. faktiškai yra “įvažiavimo mokestis”, kuris padidins jūsų kelionės kainą). Be to, į kai kurias šalis reikia vežtis papildomų dalykų, kad oro uoste išduotų vizą: pvz. savo pasinę nuotrauką, iškvietimą ar pan. Gerai tuo pasidomėkite.

Taip pat pasižiūrėkite, ar vizos tikrai išduodamos ir ten, per kur ketinate atvykti į šalį: pvz. nors Baltarusijos vizos išduodamos Minsko oro uoste, tačiau važiuodami automobiliu jų negausite.

Be to, gali būti, kad oro uoste išduodama viza galios tik trumpai, o jei keliausite ilgiau, reikės prašyti vizos iš anksto per ambasadą ar konsulatą. Pvz. Tailando viza, išduodama oro uoste, galioja tik 15 dienų, tuo tarpu išduodama konsulate – 60 dienų.

Omano viza

Omano viza ir štampai. Ją išdavė pasienio punkte su JAE. Pati viza primena štampą, tik yra padaryti papildomi įrašai. Kad gaučiau šią vizą, reikėjo eiti prie papildomo langelio ir procedūra užtruko apie valandą (tų šalių gyventojai, kuriems nereikia vizos, tuo metu prarūkdavo muitinę beveik nesustodami)

Taip pat, turėkite omenyje, kad vizų išdavimo tvarka linkusi keistis – tad sekite informaciją. Štai kai keliavau 2010 m. į Azerbaidžaną, planavau gauti vizą oro uoste. Tačiau savaitė iki kelionės sužinojau, kad vizas oro uoste išdavinėti nustota. Teko eiti į ambasadą – iš pradžių ambasada nežinojo, kas atsitiko, ir tik paskutinę dieną nunešus pasą skubiai ranka išrašė vizą. O jei būčiau to nesužinojęs aš, būčiau buvęs tiesiog neįleistas į šalį: internete buvo pilna tokių deportuotų turistų pasakojimų.

Ir, aišku, net jei vizos oro uoste išduodamos, nereiškia, kad ją išduos jums (nors man tokių problemų nėra buvę). Turite praeiti minimalų patikrinimą (ypač dėl pirmos nakvynės ir pan.). Kaip ir bevizio režimo atveju kai kurie žmonės klausinėjami labiau: pvz. įvažiuojant į Libaną man įklijavo vizą iš karto, o žmonos klausinėjo, kur apsistojusi ir pan.

Sąrašas šalių, vizos į kurias lietuviams išduodamos oro uoste ar pasienio punkte: Baltarusija (tik Minske), Bangladešas, Burkina Fasas, Džibutis, Egiptas, Iranas, Jordanija, Laosas, Libanas, Madagaskaras, Malavis, Maldyvai, Mauritanija, Mozambikas, Papua Naujoji Gvinėja, Tadžikija, Tanzanija, Tailandas, Togas.

Sąrašas šalių, vizos į kurias lietuviams išduodamos oro uoste/pasienio punkte arba internetu: Bahreinas, Gabonas, Bisau-Gvinėja, Kenija, Kuveitas, Omanas, Kambodža, Kataras, Surinamas, Šri Lanka, Uganda, Zambija, Zimbabvė.

Egipto viza

Egipto viza – kitas oro uoste išduodamos vizos variantas. Šios jau ir atrodo kaip įvažiavimo mokestis: tai vienodi lipdukai su kainomis, ant kurių nėra jokių asmeninių duomenų – tiesiog jie įrodo, kad paso savininkas susimokėjo pinigus

Šalys, į kurias išduodamos tikros vizos

Vizos po Pirmojo pasaulinio karo sugalvotos kaip priemonė atskirti pageidaujamus žmones nuo nepageidaujamų ir pastarųjų neįleisti (t.y. neįleisti potencialių nelegalų, šnipų, teroristų ir pan.). Tiesa, šiais laikais daugelyje šalių vizos taip neveikia, bet JAV vizos dar yra “tikros”.

Jei prašysite JAV vizos, lauks tikras patikrinimas, teks pačiam eiti į ambasadą, šnekėti, ką veiksite, pateikti dokumentus apie uždarbį ir pan. – bet kai išduos vizą, tai iš karto 10 metų (juk mažai šansų, kad dabar neturėdamas jokių piktų kėslų, po pusmečio juos sugalvotumėte).

Man ši sistema patinka: susimoki nemažai, tačiau ne kaip mokestį neaišku už ką, o už realų patikrinimą ir už tai paskui gali keliauti į tą šalį neribotą skaičių kartų.

Tiesa, atsiradus ESTA leidimui (žr. žemiau), JAV vizų reikai tik tokiu atveju, jei esate buvęs Irane, Sirijoje, Irake ar Sudane.

JAV viza

JAV viza. Su šia viza į JAV įvažiavau 6 kartus (įskaitant kartus kai per tą pačią kelionę išvažiuodavau ir vėl grįždavau). Net tada, kai pasikeičiau pasą, ir toliau galėjau naudotis šia viza, kurios tiesiog paprašiau, kai keičiau pasą, nesugadinti supjaustant (sugadinta viza nebūtų galiojusi).

Šalys, vizos į kurias “pardavinėjamos” internetu

Į daugelį šalių, į kurias Lietuvos piliečiams reikia vizų, tos vizos faktiškai yra tiesiog pardavinėjamos: susimoki ir gauni, nebent būtum kokiam “juodajam sąraše”. Tokių vizų galiojimo laikas, kaip taisyklė, labai trumpas: pvz. 3 mėnesiai nuo išdavimo ir tik vienam įvažiavimui. Šitokiu būdu valstybė pasirūpina, kad pasiims pinigus kiekvieną kartą, kai norėsi ten įvažiuoti.

Būna ir daugkartinių vizų, tačiau net ir jos irgi paprastai galioja tik 1 metus. Be to, yra gerokai brangesnės.

Į vis daugiau šalių vizos pardavinėjamos internetu: pakanka nueiti į tam tikrą svetainę, užpildyti gana ilgą paraišką ir gausi vizą (arba “vizos patvirtinimą”, o pačią vizą įdės oro uoste). Tai ypač smagu šalyse, kaip Lietuva, nes ambasados pas mus yra toli gražu ne visos.

Internetu susimokėjęs gavau Indijos ir Kenijos vizas.

Yra šalių, kur galima gauti ir vizą internetu, ir vietoje (pvz. Kenija). Tokiu atveju reikia lyginti sąlygas. Jei jos skiriasi mažai (pvz. viza į Keniją internetu – 1 doleriu brangesnė), verta rinktis vizą internetu. Taip yra todėl, kad beveik visos tokios šalys yra pagarsėjusios korupcija ir pasienio pareigūnai gali prašyti kyšių ar apgaudinėti. Pvz. Uzbekijos viza oro uoste oficialiai man turėjo kainuoti 50 dolerių. Tačiau pareigūnas pareikalavo 70 dolerių. Tuo tarpu iš diena anksčiau, kai budėjo kita pasieniečių pamaina, atvykusių lietuvių, paėmė 60 dolerių.

Sąrašas šalių, į kurias vizos (kartais vadinamos “leidimais”, bet esmė panaši) išduodamos internetu: Beninas, Indija, Lesotas, Mianmaras, Australija, JAV.

Sąrašas šalių, vizos į kurias lieutviams išduodamos oro uoste/pasienio punkte arba internetu: Bahreinas, Gabonas, Bisau-Gvinėja, Kenija, Kuveitas, Omanas, Kambodža, Kataras, Surinamas, Šri Lanka, Uganda, Zambija, Zimbabvė.

Uzbekijos viza

Uzbekijos viza. Ji išduodama oro uoste tik tiems, kurie atliko tam tikras papildomas procedūras ir tai, kaip paaiškėjo, susiduriama su korupcija

Šalys, vizos į kurias “pardavinėjamos” ambasadoje

Į daugelį valstybių, į kurias reikai vizų, vizos yra pardavinėjamos ambasadose ir konsulatuose. Būtent pardavinėjamos, nes patikrinimo mažai (tiesiog ar nesi juodajame sąraše), o vizų galiojimas trumpas ir vienkartinis (kas rodo, kad šalys labiau nori pasiimti iš turistų “įvažiavimo į šalį mokestį”, o ne neįsileisti nepageidaujamų asmenų).

Daugelis taip pardavinėjančių vizas šalių – neturtingos, tokios, į kurias ir šiaip mažai kas norėtų nelegaliai imigruoti, todėl saugumas joms ir nėra svarbus.

Pagrindinė problema Lietuvoje su šiomis vizomis ta, kad Lietuvoje nėra beveik visų šių valstybių ambasadų ar vizas išduodančių konsulatų. Tenka daryti vieną trijų dalykų:
1.Važiuoti į užsienį, kur yra Lietuvai skirta šalies ambasada (geriausiu atveju – Rygą ar Varšuvą, blogesniu – Kopenhagą ar Londoną).
2.Siųsti pasus paštu į ambasadą.
3.Naudotis Lietuvos kelionių agentūros paslaugomis, kuri tą padaro už antkainį.

Kurį kelią bepasirinksite, atsieis laiko arba pinigų. Taip yra tekę gauti Sirijos ir Gambijos vizas. Gera naujiena, kad tokių šalių mažėja – vis daugiau šalių arba įsileidžia Lietuvos piliečius be vizos, arba duoda vizas oro uoste, arba leidžia jas gauti internetu. Kai pradėjau keliauti, į dauguma šalių reikėdavo tokios vizos – dabar tik į mažumą ir tos pačios daugiausiai neturistinės.

Jei šalies nėra jokiame kitame sąraše šiame straipsnyje, reiškia, į tą šalį reikia vizos ir ją reikia gauti iš anksto.

Naujosios Zelandijos viza

Naujosios Zelandijos viza. Ją reikėjo gauti ambasadoje Nyderlanduose, siųsti pasą. Šiais laikais į Naująją Zelandiją lietuviams vizų nereikia išvis

Šalys, vizoms į kurias reikia iškvietimo

Į daug valstybių, ypač nedemokratinių, nepakanka tiesiog nueiti į ambasadą ar atsiųsti pasą (žr. aukščiau) – reikia dar, pavyzdžiui, gauti “iškvietimą”, kurį parašęs žmogus atsakys už tavo elgesį kelionės metu.

Neturėdamas draugų, giminių ar verslo partnerių šalyje iškvietimo negausi. Teoriškai, vienintelis šansas tokiu atveju gauti iškvietimą būtų pirkti kelionių paketą iš vietinės kelionių agentūros. Tačiau praktiškai iškvietimai, kaip ir vizos, pardavinėjami ir atskirai (be kelionių paketo). Tai daro tų šalių kelionių agentūros, kartais per bendradarbiaujančias Lietuvos kelionių agentūras, faktiškai “apgaunančios sistemą” ir pasakančios, kad organizuos jums kelionę, kai iš tikro to nedarys. Taigi, rezultate viza tiesiog kainuos daugiau. Be to, vis tiek gali tekti užsakyti visus viešbučius iš anksto, parašyti, kur ir kada apsistosite.

Taip man teko darytis Kinijos vizas – nors buvau ir ambasadoje, mėginau prašyti tiesiogiai, iš ten išprašė, nes “reikia iškvietimo”. Teko kreiptis į kelionių agentūrą ir mokėti dvigubai brangiau, nei oficialiai kainuoja viza. Tiesa, nuo to laiko situacija pasikeitė: kai prašiau vizos 2018 m., iškvietimo jau nereikėjo.

Šalys, vizas į kurias sunku ar neįmanoma gauti

Tokių valstybių likę nedaug, bet yra. Keliauti į jas laisvai beveik neįmanoma arba reikalauja sudėtingo pasiruošimo.

Į kai kurias, kaip Šiaurės Korėją, privalai pirkti “ekskursiją” – nuo kelionės pradžios iki galo lydės gidai.

Į kitas taip pat negausite įprastos “turistinės vizos nepriklausomai kelionei” (pvz. Saudo Arabiją, Turkmėniją), bet ten gali būti alternatyvų. Dažniausia alternatyva – tranzitinės vizos, kurios išduodamos važiuoti skersai per šalį, paprastai 3 ar 7 dienoms (tarkime, važiuoti iš Jordanijos į JAE per Saudo Arabiją, ar iš Irano į Uzbekiją per Turkmėniją). Tačiau kad gavę tranzitinę vizą pamatytumėte ir kažkiek šalies, kurią kirsite, reikės kruopščiai planuoti: kad įvažiuotumėte vienoje pusėje, išvažiuotumėte kitoje, maršrutas būtų įtikimas (jei stabdys pareigūnai – nes teoriškai viza nesuteikia teisės dairytis aplink) ir t.t.

Dar kitose valstybėse viza galioja ne į visą šalį, o į tam tikras šalies dalis reikės papildomų leidimų, kurie kainuoja ir nebūtinai visada ir visiems išduodami. Pavyzdžiui, Eritrėjos viza galioja tik į sostinę Asmarą, Kinijos viza negalioja į Tibetą (reikia papildomo leidimo ir nuolatinės ekskursijos), Indijos viza – į tam tikras šiaurės rytų valstijas ir t.t.

Komentarai
Straipsnio temos: , , , , , , , , , ,