Išskleisti meniu

Kelionių organizavimas

Kaip ir kur pirkti lėktuvo bilietus

Kaip ir kur pirkti lėktuvo bilietus

| 2 komentarai

Kur geriausia pirkti lėktuvo bilietus priklauso nuo aplinkybių. Štai kur ir kada jų ieškau aš:

Skyscanner.net: Jei žinote, kada ir kur norite skristi

*Skyscanner.com yra geriausia, jei jau turite idėjų kur ir kada norite skristi. Pasirenkate iš kur skrendate ir į kur skrendate bei datas – ir jums pateikia geriausius pasiūlymus. Galite pasirinkti, kad viršuje būtų pigiausi pasiūlymai, arba patogiausi skrydžiai. Jei neprivalote skristi būtent tomis datomis, pažiūrėkite ir aplinkines datas. Pagrindinis pliusas: jums rodo visų aviakompanijų pasiūlymus, o taip pat visų agentūrų. Taigi, jums nereikia galvoti, per kur skristi, iš kur pirkti, kokiomis avialinijomis – išsirinkite geriausią siūlymą ir tiek. Minusas – kai kurios Skyscanner nurodomos agentūros nurodytas kainas taiko tik, pavyzdžiui, perkant su tam tikra kortele, arba įkyriai bruka papildomas paslaugas (mokamas). Atsisakykite visų šių paslaugų bei pasirinkite agentūrą, kuri mažiausią kainą duoda su jūsų kortele.

Mano Youtube paaiškinimas, kaip naudotis Skyscanner.com

Nurodžius datas ir skrydžio kryptį, Skyscanner parodo visus įmanomus skrydžius ir visas įmanomas kainas

Nurodžius datas ir skrydžio kryptį, Skyscanner parodo visus įmanomus skrydžius ir visas įmanomas kainas

Skyscanner.com aš naudoju dažniausiai

Azair.com: Jei dėl geros kainos galite daug

*Azair.com yra geriausia tada, kai esate pasirįžęs skristi su tam tikrais nepatogumais ar nuotykiais ir pinigai jums svarbiau nei laikas. Skyscanner.com paprastai rodo tik persėdimus tą pačią dieną, o su Azair.com galite pasirinkti, kad, tarkime, jus tenkina ir būti 2 ar 3 paras tarpiniame oro uoste. Taip greičiausiai išeis pigiau – bent jau patys skrydžiai; tiesa, išleisite pinigų pakeliui, bet juk tai irgi kelionės dalis. Kaip ir Kiwi.com, Azair.com galite pasirinkti apytiksles kelionės datas (pvz. 7-10 dienų kelionė lapkritį-gruodį), tačiau privalote pasirinkti konkrečiai iš kur ir į kur skrendate (nors galite pasirinkti po keletą oro uostų, pvz. “iš Vilniaus arba Kauno” į “Paryžių arba Londoną”). Minusas – Azair.com rodo ne visas aviakompanijas. Tarp lietuvių dar populiari programėlė Azuon – tačiau ji yra mokama. Azair.com daro tą patį, ką Azuon, ir yra nemokama.

Mano Youtube paaiškinimas, kaip naudotis Azair.com

Azair užklausos forma. Reikia panagrinėti ką ir kaip žymėti, bet sužymėjus daug oro uostų, datų ruožą ir kt. tai - galingas paieškos variklis

Azair užklausos forma. Reikia panagrinėti ką ir kaip žymėti, bet sužymėjus daug oro uostų, datų ruožą ir kt. tai – galingas paieškos variklis

Pavyzdžiui, norėjau nuvykti į Gran Kanariją, tačiau normalių jungiamųjų skrydžių iš Lietuvos nėra. Panaudojau Azair.com. Radau skrydį į priekį per Milaną (~7 val. ten) ir Lansarotę (1 para ten). Taip pat radau skrydį atgal per Madridą (1 para ten). Aišku, išleidau pinigų nakvynei Lansarotėje, Madride – tačiau aplankiau tris papildomas vietas (Milaną, Lansarotę, Madridą): tai irgi kelionės dalis.

Kiwi.com: Jei reikia idėjų, kur skristi

*Kiwi.com yra geriausia tada, jei nenusprendę, kur norite skristi. Kiwi siūlo ir tiesiog ieškoti skrydžių, bet tai neapsimoka (Skyscanner.com geriau). Užtat Kiwi.com turi unikalią funkciją: įvedate miestą, iš kurio skrendate, apytiksliai kada (pvz. lapkritį-gruodį) bei kiek dienų norite keliauti (pvz. nuo 7 iki 10 dienų) ir jums pateiks idėjas su kainomis. Pažaiskite su funkcijomis: galite pasirinkti, kad, tarkime, rodytų tik kur galima “nulėkti” už pigiau 100 eurų ar pan. Atradę idėjas, geriausiai bilietus pirkite ne per Kiwi.com, o per Skyscanner.com – bus pigiau. Minsuas – Kiwi.com rodo toli gražu ne visus skrydžius, ypač iš nepagrindinių miestų, kaip, deja, ir Vilniaus. Tačiau ir su tiek, kiek rodo, galima pasisemti gerų netikėtų idėjų, kur skristi, kai tų idėjų neturite.

Mano Youtube paaiškinimas, kaip naudotis Kiwi.com

Kiwi.com idėjų sąrašas nustačius, kad iš Vilniaus noriu skristi bet kur. Čia tik jo pradžia ir, pritraukus žemėlapį, pasirodo daugiau taškų

Kiwi.com idėjų sąrašas nustačius, kad iš Vilniaus noriu skristi bet kur. Čia tik jo pradžia ir, pritraukus žemėlapį, pasirodo daugiau taškų

Pavyzdžiui, turiu bilietus į Tailandą ir norėčiau tos kelionės metu pasižiūrėti dar kokią Pietyčių Azijos šalį: daugelyje nebuvau. Į Kiwi.com įvedu, kad noriu skristi iš Bankoko bet kur iki 100 eurų tam tikromis datomis. Gaunu daug pasiūlymų – Kambodža, Laosas, Birma ir pan. Pasirenku labiausiai patinkantį ir einu pirkti į Skyscanner.com

Fly4free.com: Jei norite tik pačių pigiausių idėjų

*Fly4free.com nėra skrydžių paeiškos variklis. Tai – tarsi tinklaraštis, rašantis neįtikėtinai pigias skrydžių idėjas. Nekasdien ir ne į visur – bet ten, kur jos būna ir tada, kai jos būna. Galite sekti ir gal kuri idėja tiks ir jums. Panašių tinklaraščių daug, bet Fly4Free privalumas – yra atskiras skyrelis skrydžiams iš Pabaltijo.

Fly For Free pagrindinis puslapis

Fly For Free pagrindinis puslapis

Komentarai
Straipsnio temos: , , , , , , , , , ,


Kaip važiuoti per valstybių sieną (muitinę)

Kaip važiuoti per valstybių sieną (muitinę)

| 0 komentarų

Į daug valstybių iš Lietuvos gali nuvažiuoti be jokių muitinių ir patikrinimų pasienyje.

Čia trumpai, bet išsamiai rašau, kaip automobiliu įvažiuoti į tas šalis, kur pasienio patikrinimai yra: ką turėti su savimi, kaip vyksta patikrinimai.

Ko reikia, kad pravažiuoti sieną automobiliu?

Norint važiuoti automobiliu į užsienio šalį, reikia paso, vairuotojo teisių (vairuojančiam automobilį), automobilio dokumentų, dažnai – automobilio civilinės atsakomybės draudimo, kuris galiotų toje šalyje (vadinama “žalia korta“). Neturint draudimo, jį kai kada galima nusipirkti pasienyje, bet geriau iš anksto.

Važiuojant į kai kurias šalis, jeigu automobilis priklauso ne jums, privalote turėti įgaliojimą, kuriame savininkas suteikia jums teisę valdyti tą automobilį. Gali būti reikalaujama, kad įgaliojimas būtų notaro patvirtintas. Jeigu automobilis priklauso jūsų vyrui ar jūsų darbdaviui – reiškia, priklauso ne jums ir įgaliojimo važiuojant į tokias šalis reikėtų.

Jei į šalį, į kurią važiuojate, reikia iš anksto gaunamos vizos, pase turi būti ta viza. Į kai kurias šalis važiuojant privaloma turėti viešbučio rezervaciją pirmai nakčiai arba bent jau žinosi, kur apsistosi.

Jei planuojate kirsti valstybių sieną nuomotu automobiliu, pasteiraukite nuomos kompanijoje, ar tai yra pagal taisykles galima. Jei ir autonuomos kompanija jūsų neišleis, gali būti, kad sieną sugebėsite kirsti, tačiau tokiu atveju jums patekus į avariją negaliotų autonuomos draudimas ir tektų viską dengti iš savo kišenės.

Apskritai paėmus, į visas šalis, į kurias iš Lietuvos logiška važiuoti automobiliu (t.y. visa Europa ir aplink), automobiliu nuvažiuoti tikrai įmanoma ir nesudėtinga. Bet egzotiškesnėse vietose, pvz. Afrikoje, ypač į pietus nuo Sacharos, būna daugiau tikrų ar išsigalvotų ribojimų, muitininkai ar pasieniečiai reikalauja kyšių už tų ribojimų “apėjimą” (tarkime, neįleidžiami tam tikro amžiaus automobiliai, reikia atlikti visokias biurokratines procedūras). Vienas dažnesnių biurokratinių ribojimų egzotiškesnėse šalyse – carnet de passage, “automobilio pasas”, kurį privalo turėti automobilis, kad būtų praleistas per sieną. Apskritai, važiavimas automobiliu per valstybių sieną tokiose egzotiškose vietose savaime yra nuotykis ir iššūkis – ir jei jis nežavi, verta rinktis kitus kelionių būdus (neretai tokiose vietose paprasčiau ir pigiau, tarkime, sieną kirsti lėktuvu ar viešuoju transportu, o automobilį išsinuomoti ant žemės).

Kiek laiko užtrunka kirsti valstybių sieną? (eilės)

Patikrinimas ant sienos važiuojant lengvuoju automobiliu užtrunka neilgai – nuo 5 minučių iki kokio pusvalandžio. Didžioji dalis laiko, kurį žmonės sugaišta prie valstybių sienos, susigaišta eilėse.

Eilės susidaro, kadangi valstybių sieną galima kirsti tik sienos perėjimo punktuose, o tų punktų gana nedaug. Kai kurie pasienio punktai (ypač žvyrkeliuose, kaimo keliuose) yra skirti tik vietiniam susisiekimui – tai yra, juos gali kirsti tik aplinkinių valstybių piliečiai (pvz., jei tai Baltarusijos ir Ukrainos pasienio punktas – tik baltarusiai ir ukrainiečiai). Užsieniečiui iš toliau, norint būti užtikrintam, verta rinktis didesnį pasienio punktą, nors ten gali būti kiek didesnės eilės.

Atvažiavę arti valstybių sienos perėjimo punkto greičiausiai išvysite automobilių eiles ar eilutes. Jeigu eilėje stovi vien sunkvežimiai, nestokite į tą eilę – tai ilgesnė, vien sunkvežimiams skirta eilė (kartais ji nusidriekia net 10 km ir toliau!). Lenkite tą eilę ir stokite už kitų lengvųjų automobilių. Tuomet važiuokite paskui kitus automobilius iki patikrinimo punkto ir darykite, ką daro jie. Dairykitės šlagbaumų, ženklų “STOP” – jei yra toks ženklas, visada sustokite, apsidairykite, ar nėra pareigūnų, ir tik nieko nesant ar niekam nereaguojant važiuokite toliau. O geriausia sulaukti, kol koks pareigūnas jums pamos važiuoti.

Ties Rumunijos-Bulgarijos siena lenkiame sunkvežimių eilę. Nežinia, kada jie pravažiuos pasienį.

Ties Rumunijos-Bulgarijos siena lenkiame sunkvežimių eilę. Nežinia, kada jie pravažiuos pasienį.

Ties kažkuria vieta eilė gali šakotis – pvz. virš vienos juostos bus pažymėta važiuoti tik Europos Sąjungos piliečiams, virš kitos – ne Europos Sąjungos piliečiams; viena skirta mikroautobusams, kita – lengviesiems automobiliams. Stokite į savo juostą.

Kartais gali būti, kad pasienio punkte nebus eilės ir jūs iš karto privažiuosite prie patikrinimo punkto.

Pasakyti, kokios bus eilės, neįmanoma. Kai kuriuose pasienio punktuose jos dažnai didelės, kitose – mažos, bet dar kitur priklauso nuo laiko, sezono. Kai kur, atrodo, automobilių visai mažai, bet jie tikrinami ilgai ir todėl eilė beveik nejuda. Pvz. ant Lietuvos-Baltarusijos sienos, kur tebuvo gal 15 automobilių eilėje prieš mane, taip prastovėjau 3 valandas. 3 valandas stovėjau ir ant BosnijosKroatijos sienos – nes važiavau vasarą Dubrovniko (Kroatijos pajūrio kurorto) kryptimi. Daugelį kitų pasienio punktų kirtau gerokai greičiau – paprastai užtrunka iki 1 val., o kartais ir iki 15-30 min. Istorijos, kad ant sienos reikia stovėti 6-8 val. ir pan. lengvųjų automobilių vairuotojams daugelyje pasienių visiška retenybė ir man taip niekada nebuvo.

Visgi, dėl visa ko pasistengiu tarp sienos kirtimo ir kitų planų pasilikti pakankamai laiko. Pvz. kai reikėjo kirsti Bosnijos-Kroatijos sieną, pasilikau 7 valandas nuo privažiavimo prie muitinės laiko ir mano skrydžio iš Dubrovniko oro uosto. Galvojau, jei sieną kirsiu greitai, praleisiu laiko Dubrovnike. Kadangi ant sienos užtrukau 3 valandas, tai Dubrovnike beliko laiko pavalgyti ir pasigerėti keliais gražiais vaizdais, bet į skrydį spėjau. Jei būčiau pasilikęs, tarkime, tik 3-4 val. – būčiau nespėjęs.

Eilės pabaiga. Rodyklės rodo, kur stoti lengviesiems automobiliams

Eilės pabaiga. Rodyklės rodo, kur stoti lengviesiems automobiliams

Pasienio patikrinimas ir muitinė: kaip tai vyksta?

Standartinis pasienio punktas susideda iš keturių sustojimų, kuriuose reikia sustoti visiems automobiliams. Tie sustojimai:

*Valstybės, iš kurios išvyksti, pasieniečiai. Patikrina pasus, dokumentus (pvz. ar nesi ieškomas nusikaltėlis, kurio negalima išleisti iš šalies).
*Valstybės, iš kurios išvyksti, muitininkai. Patikrina, ką išveži (ar nieko nelegalaus).
*Valstybės, į kurią atvyksti, muitininkai. Patikrina, ką įveži (ar nieko nelegalaus, ar nieko, už ką privalėtum sumokėti papildomus mokesčius).
*Valstybės, į kurią atvyksti, pasieniečiai. Patikrina pasus, dokumentus (pvz. ar turite vizą įvažiuoti, jums neuždrausta važiuoti į tą šalį), pasidomi, ką veiksite (ar neketinate nelegaliai imigruoti ir pan.).

Kai kuriuose sustojimuose pakanka stabtelėti prie pareigūno ir jis tik žvilgteli pro langą, pro langą paima pasus. Kitur reikia pačiam išlipti iš automobilio, prieiti prie langelio ar į pastatą. Muitininkai taip pat gali prašyti atidaryti bagažinę, kapotą, lįsti į automobilio vidų – žiūrėti, ar ten nėra nieko nelegalaus ar už ką nesumokėjote mokesčių.

Jūsų gali klausinėti įvairių klausimų. Dažniausi – kur važiuojate, ką ten veiksite, kur apsistosite, kiek laiko keliausite po tą šalį. Net jei keliaujate be plano, verta šį bei tą sugalvoti: kiek pastebėjau, jei atsakymai būna gana standartiniai ir gerai žinote šalies lankytinas vietas, praleidžia greitai, tuo tarpu jei “įdomesni” (pvz. važiuojate pas kokį draugą) – tardo ilgiau. Bene ilgiausiai tardė ant JAV-Kanados sienos kai važiavome į savanorišką “Tikslas – Amerika” misiją. Jei kyla įtarimų, gali pakviesti į atskirą kambarį ir uždavinėti seriją panašių klausimų tikėdamiesi, kad susikirsite (pvz. “Ar dirbsite?”, o, jei pasakysite “Ne”, po dar kelių klausimų “Tai kur važiuojate dirbti?”). Todėl geriausia nemeluoti: jei jūsų kelionės tikslas legalus tai ir sakyti tiesą, nes nors iš pradžių gali norėtis kažką supaprastinti, kad praleistų greičiau, taip padarius bus lengva susikirsti.

Paprastai rimtesnis patikrinimas būna šalyje į kurią įvažiuoji. Ji turi daugiau kuo rizikuoti.

Jei tarp valstybių santykiai geri ir šalys ne biurokratinės, sustojimų pasienio punkte tarp jų gali būti mažiau. Pvz. tik du (vienas vienos šalies, kitas kitos), arba tik vienas, kur tikrina tik šalis, į kurią įvažiuojate, ir iš karto tikrina viską.

Daugelyje pasienio punktų jokių mokesčių nėra. Kartais būna, pvz., mokamas tiltas (tarkime Rumunijos-Bulgarijos siena). Tačiau kartais būna ir kad pasienyje pinigus renka visokie sukčiai (neva “už ekologiją” ar pan.), kuriems mokėti nebūtina.

Ką galima ir ko negalima vežti per pasienio punktus?

Kiekvienoje šalyje įstatymai skiriasi, bet daugelis daiktų nekels problemų jokioje šalyje. Daiktai, kurie gali kelti problemų:
*Ginklai (jie kai kur visai draudžiami).
*Kai kurie vaistai (kitur gali būti laikomi narkotikais) – jei receptinis, neprošal turėti receptą.
*Priklausomybę sukeliančios medžiagos (kone visur draudžiami daugelis narkotikų, o kai kuriose šalyse – ir alkoholis).
*Didesnis kiekis cigarečių, alkoholio (jis papildomai apmokestinamas: muitinėje reikia deklaruoti, susimokėti mokesčius).
*Didesnis nei telpa į benzino baką kiekis kuro (jis papildomai apmokestinamas: muitinėje reikia deklaruoti, susimokėti mokesčius).
*Gyvūnai, augalai (gali būti papildoma tvarka, kad neužvežtumėte jų ligų – pvz. reikalingi leidimai, karantinas).
*Mėsa, sėklos, kai kurie kiti maisto produktai (gali būti uždrausta).
*Daiktai skirti pardavimui toje šalyje, į kurią važiuojate (už juos reikia susimokėti mokesčius).
*Didelis kiekis pinigų (reikia deklaruoti).

Armėnijoje, kelyje į Iraną, daugybė pakelės prekeivių pardavinėja vyną Coca Cola buteliuose - nes į Iraną įvežti alkoholį draudžiama

Armėnijoje, kelyje į Iraną, daugybė pakelės prekeivių pardavinėja vyną Coca Cola buteliuose – nes į Iraną įvežti alkoholį draudžiama

Realybėje, jei kažkokių daiktų nedaug (pvz. koks vienas sumuštinis kur padėtas važiuojant į šalį, kur mėsa uždrausta), maža tikimybė, kad muitinė juos pamatytų. Išskyrus tuos atvejus, kai tarp šalių santykiai labai blogi, muitininkų ir pasieniečių tikslas nėra kabinėtis prie menkniekių, trukdyti, ar paimti papildomą eurą mokesčių. Jų tikslas yra užkirsti kelią rimtiems dalykams: rimtai kontrabandai (ištisi blokai cigarečių ir alkoholio, papildomi benzino bakai), nelegalų vežimui ir t.t. Patikrinimas muitinėje važiuojant su automobiliu nėra tas pats, kas saugumo patikrinimas oro uoste – važiuojant automobiliu niekas neperšviečia rentgenu nei jūsų, nei jūsų krepšių, o tik apžiūri “iš akies”.

Gyvenime dar nė karto nesu jokioje muitinėje ar pasienio punkte turėjęs realių problemų, reikalavimų kažkokius daiktus atiduoti, išmesti, ar susimokėti už juos mokesčius. Tiesiog, viskas, ko man gyvenime reikia, problemų nekelia – ir taip bus daugeliui turistų.

Ką dar verta padaryti pasienio punkte?

“Anapus sienos” bus kita šalis – o tai reiškia kiti įstatymai, valiuta, gal kalba. Tam verta pasiruošti – o laukiant eilėje prie sienos yra laiko tuo pasidomėti (bent jau jei turi internetą telefone).

Štai kas aktualu (beje, tai gali būti aktualu net jei muitinės / pasienio kontrolės nėra):

Valiutos keitimas. Ties siena (prieš ją, už jos) paprastai būna valiutos keityklų. Ne visada, bet valiutos kursas ten dažnai blogas. Reikia žinoti tikrąjį valiutos kursą bei spręsti, ar ten keistis pinigų. Dažnai gali būti verta turėti “bent kažkiek” pinigų, kad ir prastesniu kursu: t.y. išsikeisti nedidelę sumą, o paskui jau rimčiau keistis kažkur mieste (jei ilgiau būsi toje šalyje), arba >nusiimti grynus pinigus nuo bankomato (pasidomėjus, ar yra nemokamų bankomatų, ar labiau visgi apsimoka keistis). Aišku, šalis šaliai nelygi: vienur galima atsiskaityti kortelėmis beveik visur, kitur labai daug kur reikia grynų pinigų. Nuo viso to, o taip pat, kiek laiko keliausi po šalį, priklauso, kiek aktualus grynų pinigų keitimas, bet bent kažkiek jų stengiuosi turėti, nes net ir labiau “kortelizuotose” šalyse pasitaiko netikėtumų, kurie, nors ir reti, neturint grynų pinigų, gali kainuoti daug laiko (štai nepriima mokėjimo kortele už kažkurį kelią, štai tik grynais mokama už automobilio statymą kažkokiame mieste…). Plačiau apie pinigų keitimą ir bankomatus rašau čia.

Kelių mokesčiai. Kai kuriose šalyse yra mokami visi keliai ar visos magistralės. Tada gali reikėti nusipirkti kelių vinjetę. Tai yra “nuolatinis bilietas” (savaitinis, mėnesinis ar pan…), leidžiantis važiuoti visais tais keliais. Jei planuoji vinjetę pirkti, tai paprastai geriausia yra pirkti iš karto anapus sienos ar ties ja (reikia dairytis rodyklių “vinjetės” – tas žodis daugeliu kalbų panašus). Nes kuo anksčiau įsigysi, tuo ilgiau galėsi naudotis (įsigyti vienai dienai vis tiek dažniausiai neįmanoma, teks pirkti visai kelionei ar dar ilgiau). Net jei šalyje mokami ne visi keliai ir nėra vinječių, o mokama už nuvažiuotą atstumą mokamais keliais, verta pasižiūrėti kurie ir kaip apmokestinami, kad turėti omeny. Kai kuriose šalyse nėra mokėjimo punktų pačiuose keliuose, o reikia turėti specialų aparatą, priklijuotą prie stiklo, ir jį papildyti pinigais, kurie tada nurašinėjami važinėjant mokamais keliais – tuo irgi gerai pasidomėti ties valstybių siena. Platesnis mano straipsnis apie mokamus kelius ir vinjetes yra čia.

Informacija apie būsimą šalį. Verta pasižiūrėti naujos šalies kelių eismo taisykles (ypač kokie maksimalūs greičiai, kas daugelyje šalių skiriasi). Greičiai būna ir parašyti kažkur anapus valstybių sienos specialiame ženkle. Jei yra daugiau laiko eilėje prie valstybių sienos, galima pasiskaityti apie laukiančias lankytinas vietas, pasiplanuoti maršrutą, pasimokyti sekančios šalies kalbos žodžių ir kt.

Komentuoti
Straipsnio temos: , , , , , , , ,


Skiepai kelionėse – viskas, ką reikia žinoti

Skiepai kelionėse – viskas, ką reikia žinoti

| 0 komentarų

COVID pandemija priminė visiems, kad norint keliauti gali tekti pasiskiepyti. Bet iš tikro norėdamas patekti į daug šalių ir seniau privalėjai būti pasiskiepijęs nuo įvairių ligų.

Informacijos internete apie tai, kur kokių skiepų reikia, kaip tuos skiepus gauti, kiek jie galioja – mažai. Vienur rašoma vienaip, kitur – kitaip. Be to beveik visus straipsnius surašė arba komerciniai skiepų pardavėjai (suinteresuoti, kad skiepytumeis), arba menkai su tuo susidūrę keliautojai, rašę iš nuogirdų.

Nusprendžiau pasidaryti “visus reikalingus skiepus” – ir ne tik pasidaryti, bet išmėginti įvairius kelius tam ir išsiaiškinti, kas būtina, o kas ne, kokios rizikos nepasiskiepijus. Visa tai sudėjau į šį straipsnį.

Tarptautinis skiepų pasas

Tarptautinis skiepų pasas, į kurį surašomi visi skiepai

Skiepai nuo COVID ir kelionės

Pradėsiu nuo šiuo metu aktualiausio klausimo: skiepai nuo COVID. Kaip juos gauti, visiems aišku. Tiesa, priešingai stereotipui, jie tikrai nėra būtini “visoms kelionėms į užsienį”: daugybė galimybių keliauti neskiepytiems ir kartu daugybė durų, kurių joks COVID skiepas neatvers.

Viskas priklauso nuo šalies (žr. straipsnį apie keliones per pandemiją). Nauda, kurią galima gauti iš skiepo nuo COVID kelionėje:
*Į kai kurias šalis galima patekti tik su skiepais.
*Į kitas šalis, norint keliauti nepasiskiepijus, reikalingas testas, o pasiskiepijus – nereikia.
*Dar kitose nepasiskiepijusiems gali būti taikoma izoliacija, o skiepytiems – netaikoma ar trumpesnė.
*Kai kuriose šalyse neskiepyti turi mažiau galimybių jų viduje (pvz. jų neįleidžia į kai kuriuos renginius).

Tiesa, yra įvairių variantų ir nereikia manyti, kad “su skiepu tikrai nereiks izoliuotis” ar “su skiepu nereiks testuotis”: daugybė šalių į skiepą tiesiog nekreipia dėmesio. Šalių politika skiriasi ne tik COVID skiepų atžvilgiu, bet ir to, kas prilyginamas skiepytam. Vienur persirgusieji COVID prilyginami skiepytiems, kitur ne, o kur prilyginami – skiriasi laikas, kuriam praėjus nuo ligos nebėra prilyginami. Skiriasi ir laikas po skiepų, kada skiepytieji įgyja papildomas teises ir t.t. Skiriasi ir vakcinos, kurios laikomos tinkamomis (jei skiepijaisi vakcina, kuri toje šalyje nepripažįstama ar šalyje, kurios sertifikatas nepripažįstamas – ten esi laikomas neskiepytu).

Kas kartą reikia tikrinti atskirai būtent konkrečią šalį, būtent tuometines normas.

Privalomi skiepai – ne visada privalomi

Iš tikro reikalavimai keliaujant skiepytis – nieko naujo, tiesiog jų nebūdavo Europoje, bet tie, kas keliaudavo į “egzotines” šalis, su klausimais, nuo kokių ligų reikia skiepytis ar užsiimti profilaktika, susidurdavo seniai.

Privalomų skiepų – tai yra, tokių, kurių nepasidarius jūsų gali neįleisti į šalį – labai mažai.

Daugelyje straipsnių apie skiepus kelionėse žaidžiama sąvokomis – rašoma “būtina pasiskiepyti”, kai jie iš tikrųjų tik rekomenduojami, rašoma “rekomenduojami skiepai”, kai tikimybės užsikrėsti beveik nėra, nebent pusmetį savanoriautum kur kaimo ligoninėje.

Be skiepo nuo COVID, yra tik vienas kitas skiepas, kuris iš tikrųjų privalomas dideliame skaičiuje valstybių. Tai – skiepas nuo geltonojo drugio. Tiesa, dažniausiai nėra taip, kad jis būtų privalomas visiems, atvažiuojantiems į tas šalis. Paprastai yra taip, kad skiepas nuo geltonojo drugio privalomas tik tada, jei į šalį atvykstate iš kitos šalies, kurioje yra geltonasis drugys.

Taip yra todėl, kad nustatydamos reikalavimą skiepams nuo geltonojo drugio, šalys rūpinasi ne jumis, bet savimi: kad jūs neatvežtumėt papildomų geltonojo drugio bacilų iš kitų šalių. Jei būsite paskiepytas – reiškia, nesirgsite ir neatvešite. Aišku, jei būsite nesiskiepijęs, pats toje šalyje užsikrėsti galėsite – ir paskui pervežti tas bacilas į kitą šalį. Todėl jūsų galės neįleisti jau ta kita šalis.

Kur reikia skiepų nuo geltonojo drugio. Tamsiai geltonose šalyse reikia visada. Šviesiai geltonose - tik jei atvyksti iš kitos rizikingos šalies.

Žemėlapis parodo, kur privalomis skiepai nuo geltonojo drugio. Tamsiai geltonose šalyse privalomi visada. Šviesiai geltonose – tik jei atvyksti iš kitos rizikingos šalies. Tamsiai geltonos iš esmės – tik labai neturistinės šalys

Todėl, iki pasiskiepydamas nuo geltonojo drugio, aš sugebėjau aplankyti 110 šalių – tarp jų daug tų, kuriose yra geltonasis drugys. Tiesiog į tas šalis atvykdavau iš tokių šalių, kuriose geltonojo drugio nėra – ir todėl iš manęs nereikalaudavo skiepų. Tarkime, į Mauritaniją, kur yra geltonasis drugys, atskridau iš Ispanijos (Kanarų salų), kur geltonojo drugio nėra.

Jeigu būčiau atvažiavęs į Mauritaniją iš gretimo Senegalo – Mauritanijos pasieniečiai galėjo reikalauti įrodyti, kad esu skiepytas nuo geltonojo drugio, o neįrodžius – neįleisti į šalį.

Jeigu būčiau atvažiavęs į Senegalą iš Mauritanijos – jau Senegalo pasieniečiai galėjo neįleisti į šalį (nes būčiau atvykęs į Senegalą iš kitos šalies, kur yra geltonasis drugys).

Todėl kol keliaujate tik į vieną šalį iš Lietuvos ar Europos, tol problemų nekyla. Tačiau jei norėtumėte, tarkime, pravažiuoti kelias Afrikos šalis per vieną kelionę – problemų greitai atsiras.

Be to, visko nenumatysi. Atmintyje įstrigo Lietuvos moterų krepšinio rinktinės pavyzdys 2006 m. Pasaulio krepšinio čempionate: jų lėktuvas pakeliui į Braziliją neplanuotai nusileido Prancūzų Gvianoje. Prancūzų Gvianoje yra geltonasis drugys, o krepšininkės buvo nesiskiepijusios. Todėl kai rinktinę perskraidino į Braziliją, Brazilija nebenorėjo jos įsileisti. Galiausiai reikalas spręstas net politiniu lygmeniu – tačiau kol buvo išspręstas, prasidėjo čempionatas ir Lietuvos rinktinė patyrė techninį pralaimėjimą.

Taigi, aplankęs 110 šalių ir matydamas, kad vis dažniau keliauju po egzotines šalis ir ten praleidžiu daugiau laiko, 2020 m. nutariau nuo geltonojo drugio pasiskiepyti. Kad būtų rami galva, nereikėtų sekti, kurioje šalyje yra drugys, kurioje nėra, kuri šalis reikalauja atvykstant iš šalies, kurioje yra drugys, turėti skiepą. Nes geltonojo drugio skiepas galioja visą gyvenimą.

Ir pačiu laiku pasidariau. Dar tais pačiais metais pirmą kartą iš manęs pareikalavo vakcinos nuo geltonojo drugio įrodymų. Panamoje, kai atskridau ten iš Brazilijos. Jei būčiau atskridęs tiesiai iš Europos – to nebūtų reikėję.

Šiaip geltonasis drugys yra baisi liga (mirtingumas – ~5-15%), tačiau labai reta: net ir nepasiskiepijus tikimybė ja užsikrėsti be galo menka. Visame pasaulyje kasmet nuo geltonojo drugio miršta tik 5000 žmonių ir vos keli turistai. Daugeliui keliautojų didesnė tikimybė žūti aviakatastrofoje nei mirti nuo geltonojo drugio, nepaisant to, kad lėktuvai tokie saugūs. Ką jau kalbėti apie autoavarijas.

Be geltonojo drugio skiepų, kai kuriose šalyse reikalauja įrodymų, kad esate gavęs “vaikystės skiepus” (žr. skyrių “Vaikystės skiepai” žemiau).

Po daugelio skiepijimų skiepų instrukcijas ir dėžutes atidavė man. Čia - geltonojo drugio skiepų dėžutė

Po daugelio skiepijimų skiepų instrukcijas ir dėžutes atidavė man. Čia – geltonojo drugio skiepų dėžutė

Rekomenduojami skiepai ir reali rizika susirgti

Skiepijatės ne tik dėl biurokratijos, o ir dėl savęs – kad nesusirgtumėte. Galvodami, verta skiepytis ar ne, turite atskirti pelus nuo grūdų.

Nes atsidarę bet kokį “rekomendacijų turistams” straipsnį apie skiepus, galite būti lengvai priblokšti: į kiekvieną šalį bus prirašyta gana daug skiepų, neva rekomenduojamų. Net keliaujant į šalis, turtingesnes ir “sveikesnes” nei Lietuva.

Visų pirma “atsijokite” ir pamirškite tas ligas, nuo kurių jau esate paskiepyti ir skiepai galioja visą gyvenimą. Net jei nepamenate, nuo daug ko turbūt esate paskiepyti, nes skiepijami visi Lietuvos vaikai (žr. Skyrelį “vaikystės skiepai”).

Likusiomis sąraše ligomis pasidomėkite – “Google” paieška atsakys, kiek jomis toje šalyje serga žmonių 100 000 gyv., koks mirtingumas. Galite palyginti statistiką su Lietuva. Jei kažkur sergamumas toks, kaip Lietuvoje, ar nežymiai didesnis, o Lietuvoje gyvenate be skiepų – tai nėra reikalo skiepytis ir keliaujant ten (antraip kaip nebijote gyventi Lietuvoje nepasiskiepiję?). Aktualu tik jei sergamumas labai didelis, arba jei būsite zonose, kur būsite ypatingesniame pavojuje nei daugelis (higienos trūkumas ir pan.).

Pavojingų zonų užsikrėsti įvairiomis ligomis žemėlapiai, kabantys poliklinikoje. Afrikoje - visų ligų zonos. Tiesa, žemėlapiai gerai neatskleidžia pavojaus lygio

Pavojingų zonų užsikrėsti įvairiomis ligomis žemėlapiai, kabantys poliklinikoje menkai teatskleidžia realų pavojaus lygį. Kiek skiriasi realus pavojus skirtingose vietose, žr. skyrelyje apie maliariją žemiau

Aišku, jei keliaujate daug ir į įvairias šalis, o galimi skiepai galioja visą gyvenimą – tai gali būti verta kartą “sutvarkyti tą reikalą”, kaip nusprendžiau aš, ir pasiskiepyti nuo to, nuo ko įmanoma pasiskiepyti visam gyvenimui.

Vienas pagrindinių tokių “viso gyvenimo skiepų”, nuo kurio daugelis lietuvių neskiepyti ir kurį aš pasidariau – hepatitas A (reikalingi du skiepai kas pusmetį ir galios visą gyvenimą). Jis plinta dėl prastos higienos ir dėl to paplitęs Azijoje, Afrikoje.

Kiek daugiau abejonių dėl skiepų, galiojančių trumpiau: pavyzdžiui vidurių šiltinės ar pasiutligės, kurie galioja po 5 metus. Kokia rizika susirgti priklauso ir nuo jūsų pomėgių: ar dažnai keliaujate į trečiąjį pasaulį, ar ten valgote nehigieniškose vietose (vidurių šiltinė), ar ten glostote laukinius/valkataujančius gyvūnus (pasiutligė).

Po trijų skiepų. Skiepijama gali būti iš karto nuo daugiau ligų, tik reikia badyti toliau nuo buvusio skiepo

Po trijų skiepų. Skiepijama gali būti iš karto nuo daugiau ligų, tik reikia badyti toliau nuo buvusio skiepo

Aišku, skiepų minusų – nedaug.

Pagrindinis – kaina: 20 ar 30 eurų gali atrodyti dar nieko, bet tai juk tik viena liga: skiepijantis nuo visko greitai “prisisuks” šimtai.
Antras – laikas: skiepijantis nuo daug ko vienu metu, galima jo sutaupyti. Daugelį skiepų galima daryti kad ir tą pačią dieną.
Trečias – skausmas ir šalutinis poveikis: nuo kai kurių skiepų paskui skauda rankas, o kai kuriems žmonėms, sako, net temperatūra pakyla. Man viskas apsiribojo skausmu bicepsuose ir tai priminė tarsi būčiau išvakarėse sunkiai treniravęsis. Mano žmonai skaudėjo ilgiau, skausmas sklido į pažastį, krūtį.

Tiesa, lengva pasakyti, kad “visa tai niekis, palyginus su liga”. Bet, kaip sakiau, 110 šalių aplankiau papildomai nesiskiepijęs – ir nesusirgau jokia liga, nuo kurios skiepijama. Ir nesu kažkoks “superlaimingas”: reikalas tas, kad tikimybė susirgti šitomis ligomis be galo menka. Čia ne koks vėžys ar gripas, kuriuo suserga tikrai daug kas. Net jei nuvyksite į baisiausias endemines zonas, juk būsite turistas, tik kelias savaites, tikėtina, daug geresnėje aplinkoje, nei vietiniai (neisite naktį į lauko tualetą per uodų pilną mišką, miegosite po tinkleliu ir pan.). Dėl šių priežasčių daug keliautojų (ir aš ligi šiol) ignoruoja papildomus skiepus.

Vaikystės skiepai – verta juos žinoti

Nuo kai kurių ligų beveik visi lietuviai (ar visi lietuviai nuo tam tikro amžiaus) yra paskiepyti vaikystėje. Tarkime, mane skiepijo nuo tymų, raudonukės, poliomielito, difterijos, stabligės. Paauglystėje – nuo hepatito B (vyresni nei ~1990 m. gimimo nuo hepatito B gali būti neskiepyti).

Nuo to, nuo ko jau esate paskiepytas vaikystėje ar paauglystėje privaloma tvarka, vėl skiepytis nereikia: skiepai galioja visą gyvenimą.

Išimtis – difterijos-stabligės skiepas, kurį rekomenduojama pasikartoti kas 10 metų. Tai kompensuoja valstybė, skiepas nemokamas (nepaisant to, apie tai sužinojau tik pradėjęs domėtis, šeimos gydytoja nieko nesakė).

Jei nesate tikras, nuo ko jau esate paskiepytas, savo poliklinikoje galite paprašyti skiepų išrašo, kur viskas bus surašyta. Neišlikus šiems duomenims įmanoma padaryti specialų kraujo tyrimą, kuris rodytų, nuo ko esate paskiepytas (antikūnius).

Pažyma apie visus skiepus, kurie man padaryti vaikystėje

Pažyma apie visus skiepus, kurie man padaryti vaikystėje, kurią gavau poliklinikoje. Matyti, kad buvau skiepytas nuo tymų, parotito (radonukės), poliomielito, hepatito-B

Ligos, nuo kurių skiepijama vaikystėje, Lietuvoje praktiškai išnaikintos – tačiau užsienyje dar yra šalių, kur jos paplitusios. Todėl, jei nesate pasiskiepijęs ir visą laiką gyvenate Lietuvoje, tikimybė užsikrėsti tokiom ligom absoliučiai minimali, tačiau keliaujant po egzotines šalis gali būti didesnė. Todėl net ir skiepai nuo kadaise Lietuvoje paplitusių “eilinių ligų” dabar, galima sakyti, visų pirma yra “kelioniniai skiepai”, kurių realiai gali prisireikti tik kelionėse.

Kai kuriose retose šalyse, pvz. Jamaikoje, reikia pateikti pasieniečiams įrodymus, kad esate gavę “vaikystės skiepus” (poliomelitas, raudonukė, tymai). Čia lietuviško išrašo iš poliklinikos nepakaks – reikia tarptautinio skiepų paso (žr. žemiau).

Pažyma, kad buvau paskiepytas. Privati 'skiepykla' Endemik ją išdavė, kad nuneščiau į savo polikliniką ir ten įrašytų šį skiepijimą nuo geltonojo drugio į mano skiepų pasą

Pažyma, kad buvau paskiepytas. Privati ‘skiepykla’ Endemik ją išdavė, kad nuneščiau į savo polikliniką ir ten įrašytų šį skiepijimą nuo geltonojo drugio į mano skiepų pasą

Kur pasiskiepyti ir kiek kainuoja?

Nuo visų aktualių kelioninių ligų ir ne tik galima pasiskiepyti savo poliklinikoje. Kai kurie skiepai poliklinikoje nemokami (pavyzdžiui, pakartotinis nuo difterijos-stabligės), kai kurie – mokami – kainuoja keliasdešimt eurų.

Tačiau, net jei ir mokami, poliklinikoje jie vis tiek pigesni – tarkime, mano poliklinikoje skiepas nuo geltonojo drugio kainavo net 20 eurų pigiau, nei komercinėje įstaigoje. Skiepas nuo geltonojo drugio poliklinikoje kainavo 32 eurus, komercinėje įstaigoje – 52; nuo hepatito A – atitinkamai 22 ir 42 eurus.

Čekis už skiepus Centro poliklinikoje Vilniuje. Nors tai valstybinė poliklinika, kai kurie skiepai laikomi nebūtinais ir todėl nekomepensuojami, reikia mokėti pačiam. Tai skiepai nuo ligų, kurių iš esmės Lietuvoje nėra ir skiepijamasi tik dėl kelionių

Čekis už skiepus Centro poliklinikoje Vilniuje. Nors tai valstybinė poliklinika, kai kurie skiepai laikomi nebūtinais ir todėl nekompensuojami, reikia mokėti pačiam. Tai skiepai nuo ligų, kurių iš esmės Lietuvoje nėra ir skiepijamasi tik dėl kelionių

Tiesa, poliklinikoje yra sudėtingiau su laiku: reikia visų pirma nueiti pas šeimos daktarę, kad parašytų siuntimą. O gali būti, kad pas šeimos daktarę vietą gausite ir tik po dviejų savaičių (priklausomai nuo poliklinikos). Todėl labai svarbu dėl skiepų “anksti susizgribti”, jeigu žinote, kad kelionės metu jų reikės. Tuo tarpu komercinėse įstaigose paprasta pasiskiepyti kad ir tą pačią dieną. Deja, dėl geltonojo drugio susizgribau per vėlai ir teko permokėti komercinėje įstaigoje.

Mat, svarbu žinoti, kad nėra taip, kad svarbu tik “pasiskiepyti iki kelionės”. Imunitetas susiformuoja ne iš karto – todėl jei būsite pasiskiepijęs nuo geltonojo drugio kelionės išvakarėse, tai nesiskaitys. Skirtingi šaltiniai nurodė skirtingas imuniteto atsiradimo datas – 7 dienas, 10 dienų, ar net 21 dieną.

Deja, daugybė šalių, kur reikalaujama skiepų, yra neturtingos ir liūdnai pagarsėjusios korupcija. Gausu keliautojų istorijų, kad net ir darant viską formaliai teisingai, kabinėjasi: pvz. gali sakyti, kad pasiskiepijote per vėlai. Todėl, vengiant bereikalingų ginčų ir trukdžių, manau verta viską daryti “teisingiau nei teisingai” ir, jeigu galite pasiskiepyti 21 dienas iki kelionės, geriausia taip ir daryti.

Tarptautinis skiepų pasas ir skiepų surašymas į jį

Tam, kad įrodytum, jog esi pasiskiepijęs (ne COVID skiepais), reikia turėti tarptautinį skiepų pasą. Jį gali išduoti jūsų poliklinika (nemokamai). Gali išduoti ir komercinės įstaigos, bet tai kainuos kelis eurus.

Tarptautinio skiepų paso puslapis apie geltonojo drugio skiepus

Tarptautinio skiepų paso puslapis apie geltonojo drugio skiepus

Į tarptautinį skiepų pasą reikia perrašyti visus skiepus, kuriais buvote skiepytas. Poliklinika turėtų perrašyti tuos skiepus, kuriais esate skiepytas vaikystėje.

Jei, tarkime, nuo geltonojo drugio skiepijotės kitoje įstaigoje, tai turite nunešti pažymą apie skiepą į įstaigą, kuri išduoda skiepų pasą. Taip dariau aš, nes skiepijausi komercinėj įstaigoje, o skiepų pasą atsiėmiau poliklinikoje nemokamai.

Tarptautinio skiepų paso puslapis su likusiais skiepais

Tarptautinio skiepų paso puslapis su likusiais skiepais

Maliarija ir kitos ligos, nuo kurių skiepų nėra

Skiepai išnaikino (bent jau iš Europos) daug baisių ligų. Tačiau tikrai neįmanoma pasiskiepyti “nuo visų ligų”. Nuo daugelio ligų skiepų nėra. Nuo kai kurių (kaip gripo) jie yra, bet galioja labai trumpai (pvz. metus), yra visokių tų ligų versijų ir skiepai galioja tik nuo kai kurių. Išeina, kad norėdamas pasiskiepyti nuo visko turėtum mokėti daug šimtų eurų, badytis daugybę kartų ir dažnai. Gerai pamenu, kad tais metais, kai vienintelį kartą skiepijausi nuo gripo, pirmą kartą po 10 metų pertraukos susirgau gripu (kita atmaina, nei buvau skiepytas) ir paskui dar plaučių uždegimu (kaip komplikacija).

Dar nuo kitų ligų vietoje skiepų vartojami “profilaktiniai vaistai”. Čia garsiausia yra maliarija. Vaisus reikia nuolat vartoti visos kelionės metu, prieš ją ir po jos. Jie gali sukelti daug šalutinių poveikių, dėl kurių kelionė bus ne tokia smagi. Šių vaistų nevartoju. Daugelyje vietų jie rekomenduojami be reikalo: išsiaiškinkite, kokia rizika būtent vietose, į kurias keliaujate, būtent tuo metų laiku. Deja, “Rekomenduojama vartoti antimaliarines tabletes” vienodai rašoma ir kelionių vadovuose į Braziliją, ir į Keniją. Tačiau Kenijoje yra vietų, kur 40% žmonių kasmet suserga maliarija, o Brazilijoje išvis temiršta keli žmonės per metus iš 200 milijonų… Brazilijoje nuo maliarijos miršta ne ką didesnis procentas žmonių, nei Lietuvoje, kur turistai ją parsiveža.

Tokį žemėlapį galite rasti internete paieškoję, kur verta vartoti profilaktinius vaistus nuo maliarijos. Neva visose raudonose šalyse yra maliarijos rizika.

Tokį žemėlapį galite rasti internete paieškoję, kur verta vartoti profilaktinius vaistus nuo maliarijos. Neva visose raudonose šalyse yra maliarijos rizika.

Tikras maliarijos žemėlapis: kaip matyti, daugelyje ankstesniame žemėlapyje raudonai pažymėtų vietų rizikos iš esmės nėra. Brazilijoje ir Afrikoje rizika skiriasi ir 700 ar daugiau kartų, bet rekomendacijos, nepaisant to - vienodos.

Tikras maliarijos žemėlapis: kaip matyti, daugelyje ankstesniame žemėlapyje raudonai pažymėtų vietų rizikos iš esmės nėra. Brazilijoje ir Afrikoje rizika skiriasi ir 700 ar daugiau kartų, bet rekomendacijos, nepaisant to – vienodos. Baltose žemėlapio zonose maliarijos iš esmės nėra, pilkose zonose – beveik nėra ir tik spalvotose zonose pavojus realesnis (didžiausias – geltonose zonose).

Reikia suprasti, kad antimaliarinių vaistų jokie vietiniai niekur nevartoja ir išgyvena: tokie vaistai tėra siūlymas turistams, norintiems “apsidrausti per kraštus”.

Yra ligų, nuo kurių nėra ir profilaktinių vaistų, pavyzdžiui dengė karštinė (gali būti it bjauri gripo versija, bet daugelis atvejų besimptomiai – esu persirgęs Brazilijoje), zika virusas (pavojingas nėščiųjų kūdikiams).

Tiek maliarija, tiek dengė karštinė, tiek zika virusas, kaip ir daug kitų ligų, platinamos uodų. Todėl vienas pagrindinių būdų apsisaugoti – tinkleliai nuo uodų, visą kūną dengiantys drabužiai, purškalai su DEET.

Išskleistas tinklas nuo uodų Masai Maros nacionalinio parko palapinėje-namelyje.

Išskleistas tinklas nuo uodų Kenijoje. Kenijoje buvo, kad nepasirinkau nakvoti viešbutyje vien todėl, kad neturėjo tinklelio, o skraidė uodai: daugelis viešbučių tinklelius ten turi.

Kitos “pagrindinės” ligos sukeliamos prastos higienos – nuo to kai kur pasaulyje visai apsiginti nepavyks, bet galima negerti vandens iš krano, neimti purvinom rankom maisto ir rinktis padoresnius restoranus, kad būtų mažesnė tikimybė, jog maistą rankomis ėmė kiti. Ir vis tiek – keliaujant į šalis be “švaros kulto”, pavojus didesnis.

Kai kuriomis ligomis užsikrėsti labai sunku, bet jos labai bjaurios ar mirtinos, todėl – labai garsios. Tarp tokių – ŽIV, kuriuo užkrečiama tik per kraują ar lytinius santykius. Lietuvoje poliklinikose nemokamai daromi ŽIV testai. Skiepų nuo ŽIV nėra.

Komentuoti
Straipsnio temos: , , , , , , , , , ,


Bagažas lėktuve – dydžiai, ribojimai, kainos

Bagažas lėktuve – dydžiai, ribojimai, kainos

| 0 komentarų

Skirtingų aviakompanijų taisyklės dėl bagažo lėktuve skiriasi (tikslias taisykles galite rasti jų puslapiuose), bet esmė – labai panaši.

Pabandžiau surašyti kuo trumpiau viską, ką reikia žinoti apie tai, kaip susipakuoti bagažą į lėktuvą, kad būtų patogiau ir nebūtų “siurprizinių” mokesčių ar prašymų paskutinę minutę viską perpakuoti.

Keturios bagažo rūšys lėktuve

Visas bagažas lėktuvuose skirstomas į keturias kategorijas. Kadangi dalis kategorijų yra mokamos, visada verta sudėti bagažą taip, kad sutilptumėte į kuo mažiau kainuojančias (ar nemokamas) kategorijas. Be to, ne visus daiktus galima vežti visų kategorijų bagaže.

*Registruojamas bagažas (checked-in luggage). Tai bagažas, kurį prieš lipdami į lėktuvą atiduodate į bagažo skyrių. Jis gali būti pats didžiausias. Dažni maksimalaus dydžio ribojimai tokie: lagamino ilgis, plotis ir aukštis kartu sudėjus turi nesudaryti daugiau 156 cm, o svoris neviršyti 20 ar 23 kg. Šiais laikais daugybėje avialinijų ekonominėje klasėje registruojamas bagažas yra mokamas (kainuoja kiekvienas lagaminas). Tačiau kitose avialinijose, ypač jei skrydis tolimas, vienas ar net du lagaminai žmogui gali būti nemokami. Jei registruojamas bagažas yra mokamas, dažnai pirmas lagaminas yra pigesnis už antrą ar trečią. Visuomet mokamas gabaritus viršijantis bagažas (dviračiai, sporto įranga ir pan.), o smarkiai svorį viršijančio bagažo (pvz. lagaminų virš 35 kg) avialinijos gali net nevežti kad ir kiek mokėtumėte, nes, tiesiog, oro uostų darbuotojai nenorėtų tokių sunkių lagaminų kelti į lektuvą. Registruojamo bagažo turiniui yra patys mažiausi ribojimai – tik registruojamame bagaže, tarkime, galima vežti peilius, aštrius daiktus ir kitką, kas gali būti panaudota kaip ginklas. Europos Sąjungoje ir kai kuriose kitose šalyse tik registruojamame bagaže galima vežti ir skysčius (daugiau nei 100 ml). Kita vertus, yra ir dalykų, kurių negalima vežtis registruojamame bagaže, bet galima lėktuvo salone (pvz. ličio baterijos).

Tipinis maksikmalus lagaminas registruojamam bagažui

Tipinis maksikmalus lagaminas registruojamam bagažui

*Rankinis bagažas (carry-on luggage). Tai bagažas, kurį nešatės su savimi į lėktuvo saloną. Jo dydis labiau ribotas, nei registruojamo bagažo, nes jis privalo tilpti į lentyną lėktuve virš kėdžių. Dažnas ribojimas – 22x35x56 cm, svoris iki 8 arba 10 kg. Daugelyje aviakompanijų kiekvienas keleivis gali įsinešti po vieną rankinio bagažo vienetą, bet kai kurios aviakompanijos tai apmokestina (tačiau vis tiek leidžia įsinešti asmeninį daiktą, žr. žemiau). Didesnio už leistiną bagažo į lėktuvo saloną dažnai neleidžia pasiimti už jokią priemoką – tiesiog liepia jį atiduoti į registruojamą bagažą.

Rankinio bagažo vienetai. Kairėje - maždaug maksimalus rankinio bagažo dydis. Dešinėje - mažesnis nei maksimalus.

Rankinio bagažo vienetai. Kairėje – maždaug maksimalus rankinio bagažo dydis. Dešinėje – mažesnis nei maksimalus.

*Asmeninis daiktas (personal item). Jį irgi nešatės su savimi į lėktuvo saloną. Pavadinimas – apgaulingas, nes iš tikro tai gali būti ne tik, tarkime, asmeninis kompiuteris ar dokumentų segtuvas, bet ir visas krepšys ar kuprinė. Esmė – kad “daiktas” tilptų po kėde priešais jus. Taigi, mokyklinės ar kiek didesnės kuprinės, panašaus dydžio krepšiai tam tinka. Tiesa, kartais būna nustatyti oficialūs asmeninių daiktų matmenys ar svorio ribojimas (pvz. 22x25x43 cm), bet iš tikro jei “iš akies tinka” dydžio ir svorio paprastai nematuoja, ypač jei registruojatės internetu. Kai kurios avialinijos nemokamai leidžia įsinešti tik asmeninį daiktą, o tos, kurios leidžia vieną rankinio bagažo vienetą, paprastai be jo dar leidžia neštis ir vieną asmeninį daiktą: taigi, realiai nešatės du bagažo vienetus, vieną didesnį, kitą mažesnį.

Tokia kuprinė dar skaičiuojasi kaip asmeninis daiktas

Tokia kuprinė dar skaičiuojasi kaip asmeninis daiktas. Ten telpa nešiojamas kompiuteris ir kitkas, ko reikia kelionei

*Kas nėra bagažas. Ne visi daiktai, kuriuos turite su savimi lėktuvo salone, apskritai laikomi bagažu. Bagažu nelaikomi tie jūsų drabužiai, kuriuos esate apsirengęs (ir viskas, kas jų kišenėse), taip pat neįgaliajam ar kūdikiui reikalinga įranga, ant kaklo pasikabintas fotoaparatas, neretai ir oro uosto parduotuvėse nusipirktos prekės. Tai, kad apsirengti drabužiai nelaikomi bagažu – itin svarbu. Visuomet skrendu su rūbais su daug didelių kišenių – jų turinys nebus nei matuojamas, nei sveriamas. Ten susidedu ir įvairią techniką (kroviklius), ir daug ką. Be to, jei skrendu iš šaltos šalies į šiltą, susirengiu daug plonų rūbų vieną ant kito, o šiltuose kraštuose juos naudoju atskirai.

Mano kelioniniai rūbai su daug kišenių

Mano kelioniniai rūbai su daug kišenių.

Įprastiniai aviakompanijų nemokamo bagažo ribojimai atrodo maždaug taip:
*“Klasikinėse avialinijose” ir daugelyje tolimų skrydžių: 1 registruojamo bagažo vienetas, 1 rankinio bagažo vienetas, 1 asmeninis daiktas.
*Daugumoje “pigių skrydžių bendrovių”, o Amerikoje – daugumoje oro bendrovių apskritai: 1 rankinio bagažo vienetas ir 1 asmeninis daiktas.
*Kai kuriose “pigių skrydžių bendrovėse”: tik 1 asmeninis daiktas.

Visi ribojimai yra keleiviui – t.y. pvz. trijų asmenų šeimai jie dauginasi iš trijų, bet kiekvienas turi neštis ar “priduoti” savo daiktus.

Tai – ekonominės klasės ribojimai. Verslo klasėje įprasta leisti neštis du rankinio ir/ar registruojamo bagažo vienetus keleiviui.

Kaip susikrauti daiktus kuo geriau

Mano patarimai:
*Paprastai mokama už bagažo vienetą. Todėl visada verta viską sutalpinti į kuo mažiau lagaminų ar krepšių – aišku tol, kol neviršijami bagažo matmenys ar svoris. Pavyzdžiui, jei registruojamas bagažas yra mokamas “už vienetą”, tai verta registruoti ne du mažus lagaminus nuo šeimos, o vieną didelį, nes kaina bus ta pati (jei didysis neviršys ribojimų).
*Įsigykite maksimalaus leistino dydžio krepšius – maksimalų asmeninį daiktą, maksimalų rankinį bagažą, maksimalų registruojamą bagažą, ir juos naudokite. Pvz. nors gal norėtumėte pasiimti tik nešiojamą kompiuterį jo krepšyje, kažin, ar verta taip daryti – geriau imti “asmeninio daikto” dydžio kuprinę, kur įsidėsite ir tą patį kompiuterį, ir dar daugiau. Ir pavienis nešiojamas kompiuteris, ir kuprinė skaitysis kaip vienas asmeninis daiktas, o daiktų į kuprinę tilps daugiau.

Asmeninis daiktas

Daugmaž maksimalus asmeninis daiktas

*Išnaudokite kišenes: ten galite įsidėti ir rūbų, elektronikos bei kitko. Nesvarbu, kad ne visai patogu taip nešti – juk nuskridęs (ar net vos įlipęs į lėktuvą) galėsite viską persidėti kaip norite.
*Net jei ir šilta, galite apsivilkti daugiau drabužių vieną ant kito (lipant į lėktuvą), o paskui nusirengti. Taip tie drabužiai neužims vietos (ir svorio) kuprinėje ar lagamine.
*Sunkius daiktus dėkite ten, kur nedės ant svarstyklių: į kišenes (niekada nedės ant svarstyklių, o ir oficialiai svoris neribojamas), galbūt – į asmeninį daiktą (dažniausiai nedės ant svarstyklių net ir kai svoris ribojamas). Taip liks daugiau vietos svoriui lagaminuose.
*Rinkdamiesi bilietus žiūrėkite ne tik, kurios avialinijos veža pigiau, bet ir žiūrėkite, ar bagažo vežimo sąlygos vienodos, ar nebus, kad, priskaičiavus jūsų bagažą, už pigesnį skrydį sumokėsite daugiau nes, pvz., brangesniame nemokamas bagažas, o pigesniame kainuoja kokius 30 eurų.

Ką imti į kelionę?

Šis straipsnis – apie tai, kaip susipakuoti daiktus į kelionę lėktuvu. O apie tai, ką apskritai imti į kelionę, skaitykite čia.

Komentuoti
Straipsnio temos: , , , , , ,


Kelionės automobiliu – viskas, ką reikia žinoti

Kelionės automobiliu – viskas, ką reikia žinoti

| 2 komentarai

Automobiliu iš Lietuvos keliauti lengvai galima į dešimtis valstybių. Pats savo automobiliu esu aplankęs daugiau nei 20 šalių.

Kelionė automobiliu gali būti ir tikras smagumėlis, ir kančia: viskas priklauso nuo pasiruošimo.

Šis straipsnis padės nuspręsti, ar keliauti automobiliu, kaip suplanuoti kelionę, bei atsakys opiausius klausimus: kainos, kelių mokesčiai, muitinės ir kt.

Rašau daugiausia apie keliones savo automobiliu; apie keliones nuomotu automobiliu yra atskiras straipsnis.

Ar apsimoka keliauti automobiliu?

Ar apsimoka į šalį keliauti automobiliu iš Lietuvos, priklauso nuo daug ko. Šiais pigių skrydžių laikais dažnai būna, kad netgi pigiau yra skristi lėktuvu ir paskui išsinuomoti automobilį, jei to reikia.

Dažniausiai automobiliu apsimoka važiuoti, o ne skristi, į daugelį Rytų Europos šalių.

Rinkdamasis kelionės būdą, visuomet įvertinu šias aplinkybes.

Visų pirma, kiek papildomai man kainuos kelionė automobiliu:

*Kiek kainuos kuras? Sudarykite apytikslį maršrutą Google Maps ir pažiūrėkite, kiek rodo kilometrų. Kiek jūsų automobilis suvartotų tam kuro? Kiek jis kainuotų Lietuvoje (kol kas neverta gilintis į kitų šalių kainas)?

*Kiek sudarys papildomos išlaidos pakeliui, kurių nebūtų, jei skristumėte? Priklausomai nuo to, kaip ir kur keliaujate, tai gali būti, tarkime, ~30 eurų už kambarį motelyje, ~15 eurų kasdien maistui, gėrimams.

Degalai dažniausiai sudaro daugiau nei pusę tolimų važiavimų išlaidų

Degalai dažniausiai sudaro daugiau nei pusę tolimų važiavimų išlaidų

Antra, įvertinu kiek papildomai kainuotų kelionė ne savo automobiliu (paprastai lėktuvu):

*Kiek atsieitų skrydis visiems asmenims, jei skristumėte? Paprastai būna gerų pasiūlymų į Vakarų Europą, dėl ko ten apsimoka važiuoti savo automobiliu nebent esant keturiese ar daugiau. Tuo tarpu į Rytų Europą gali apsimokėti važiuoti ir dviese ar net vienam, nes skrydžiai (lyginant su atstumu) ten dažnai brangesni.

*Kiek jums atsieitų transportas vietoje, jei neturėtumėte savo automobilio? Ar kelionės metu vis tiek automobilį nuomotumėtės? Jei taip, pridėkite nuomos kainą.

Tuomet palyginu abi sumas.

Konkretus pavyzdys – mano 2019 m. kelionė dviese į Turkiją. Automobiliu nuo Lietuvos iki Stambulo yra 2500 km, į abi puses – 5000 km. Mūsų automobilis “valgė” ~9 litrus 100 km, taigi, iš viso 450 litrų kuro, arba apie 500 eurų. Skaičiuojant, kad pakeliui iš viso bus keliaujama 4 paras, išlaidos parai dviems žmonėms – 30 eurų ir tiek pat nakvynė, išeitų dar 120 eurų – papildoma kelionės automobiliu kaina 620 eurų.

Važiuoju per Turkiją

Važiuoju per Turkiją

Pigių skrydžių į Stambulą nėra – kainos prasidėjo nuo ~160 eurų žmogui. Dviems žmonėms būtų 380 eurų. Tačiau neplanavome apsiriboti Stambulu – norėjome ~20 dienų pakeliauti po Turkiją automobiliu. Automobilio nuomos tokiam kainos prasidėjo nuo ~200 eurų. Rezultatas – 380+200=580 eurų. T.y., vien pinigine prasme iš esmės tas pats, kas važiuoti savo automobiliu. Aišku, rezultatas būtų kitoks, jeigu Turkijoje būtume norėję pavažinėti ne 20, bet tik 10 dienų (480 eurų lėktuvu prieš 620 automobiliu) arba jeigu keliautume keturiese (840 eurų lėktuvu prieš 620 eurų automobiliu) arba jeigu keliautume tik į Stambulą (380 eurų lėktuvu prieš 620 automobiliu) arba jei turėtume ekonomiškesnį automobilį.

Bet kuriuo atveju, pinigai – ne viskas. Ypač jei sumos skiriasi nežymiai, pagalvokite apie tai:

*Laikas ir lankytinos vietos pakeliui. Keliaudami automobiliu jo iššvaistysite daug. Aktualu, jei atostogos labai ribotos. Bet ar tikrai iššvaistysite? O gal galite rasti įdomių vietų pakeliui, važiuoti lėtesniu tempu, aplankyti jas? Mūsų kelionės į Turkiją atveju, pakeliui dar galėjome aplankyti Bulgariją, Rumuniją: laikas pakeliui ir kaina išaugo, bet šios šalys buvo ne mažiau įdomios, nei pati Turkija, o jas aplankyti atskirai nelengva (skrydžiai irgi nepigūs). Kitaip yra, jei beveik viską pakeliui esu matęs: pvz. Latvijoje, Lenkijoje. Ten belieka važiuoti nesustojant ir važiavimo laikas tikrai yra sugaištas laikas.

Linksmųjų kapinių antkapiai. Pirmajame plane - paties drožėjo. Dabar naujus antkapis daro jo mokinys. Vos keli kapai miestelio kapinėse - kitokio stiliaus.

Linksmųjų kapinių antkapiai Rumunijoje su meniškais atvaizdais apie kiekvieno žmogaus gyvenimą ir mirtį. Tai – viena vietų, kur specialiai turbūt nevažiuosi – bet pakeliui stabtelti smagu.

*Ar patinka vairuoti ir kiek žmonių vairuoja? Yra žmonių, kuriems tai kančia, tad ir dėl kokių 30 eurų sutaupymo nevertėtų gadintis atostogų bemiegėmis naktimis už vairo. Kita vertus yra, kam vairuoti patinka. Mano žmonai patinka – ji nuvairuoja ir 1000 km per dieną, o, jei ką, galiu perimti vairą ir aš.

*Kiek daiktų norite vežtis (parsivežti)? Vieni įpratę keliauti su mažai daiktų, bet kitiems tai gali teikti diskomfortą. Automobiliu gali pasiimti kiek nori daiktų, o lėktuve bagažas ribotas. Dar svarbiau ne kiek daiktų norite nusivežti, bet kiek – parsivežti. Yra labai pigių šalių, kur apsimoka apsipirkti – bet kai lėktuvo bagažas ribotas, ne ką iš ten teparsiveši. O jei iš tikro kažko “reikia”, tai vien sutaupymas gali padengti didelę dalį kelionės išlaidų. Ypač sutaupyti galima su drabužiais, batais, interjero detalėmis. Pvz. Turkijoje ar Makedonijoje lengvai nusipirksi gerą suknelę vestuvėms pigiau 100 eurų, pasirinkimas didelis.

Atsižvelgdami ir į šias aplinkybes, į Turkiją nusprendėme važiuoti automobiliu.

Mano kelionės į Turkiją galutinis maršrutas. Raudonai pažymėti keliai pirmyn-atgal į abi puses, o mėlynai - važiavimas pačioje Turkijoje

Mano kelionės į Turkiją galutinis maršrutas. Raudonai pažymėti keliai pirmyn-atgal į abi puses, o mėlynai – važiavimas pačioje Turkijoje

Kelionės automobiliu laikas

Sprendžiant, ar verta keliauti automobiliu, pagalvokite ir apie kelionės laiką: kažin, ar verta keliauti automobiliu, jei didžiumą dalį kelionės sudarys važiavimas pirmyn ir atgal.

Mano principai maždaug tokie:
*Savaitgalis automobiliu – apsimoka važiuoti į Latviją, Karaliaučiaus sritį, LDK pilis Baltarusijoje, Lenkijos dalis šalia Lietuvos.
*Ilgasis savaitgalis (~4 dienos) automobiliu – dar prisideda Estija, visa Lenkija.
*Savaitė ar 10 dienų automobiliu – prisideda Vokietija, Vidurio Europa (Čekija, Slovakija), Ukraina.
*Dvi savaitės ir daugiau automobiliu – galima važiuoti ir į buvusią Jugoslaviją, Rumuniją, Bulgariją, Prancūziją ir t.t.

Aišku, realios galimybės priklauso ir nuo to, kiek per dieną planuojate važiuoti (žr. skyrelį “Kiek važiuoti per dieną?”).

Kiek važiuoti per dieną?

Kelionė automobiliu tokiu pačiu maršrutu gali būti ir smagi, ir tokia, kurią prisiminsite su kartėliu: nuovargį, barnius ir pan.

Kad ji praeitų smagiai, būtina planuoti tinkamai.

Visų pirma, svarbu apskaičiuoti laiką, kurį sugaišite važiavimui. Atstumas nėra lygu laikas. Vokietijos greitkeliuose per 8 valandas gali lengvai nuvažiuoti 1000 km, Albanijos kalnų keliais kartą per 8 val. tenuvažiavome 200 km.

Būsimą važiavimo laiką gana tiksliai parodo Google Maps – įveskite, kur važiuojate, ir jums pasakys, kiek truks. Bet ten bus tik važiavimo laikas: dar juk stosite degalinėse, galbūt – pavalgyti, pernakvoti ar aplankyti kokią lankytiną vietą pakeliui.

Stengiuosi, kad galutinėje kelionės šalyje atstumai būtų tokie, kad per dieną nebūtų daugiau 2-3 valandų gryno važiavimo pagal Google Maps (realybėje tai reikš ~3-4 val. su visokiais užsukimais į miestus, parkingo paieškomis). Toks tempas man komfortabilus. Išeina dar ~8 val. miego, ~2 val. kitokio buvimo viešbutyje (prausimasis ir pan.), ~2 val. valgymams ir lieka dar ~8 val. “įdomiajai” kelionės daliai (lankytinoms vietoms, poilsiui, pramogoms).

Aišku, jei kažkurioje atkarpoje lankytinų vietų mažai, ten galima važiuoti ilgesnį atstumą per dieną.

Kur kas ilgiau per dieną galima važiuoti ir pakeliui – pvz. per Lenkiją, jei važiuojate į Vokietiją. Bet pasižiūrėkite, kad kelionė netaptų kančia. Jei, tarkime, numatysite važiuoti 14 valandų per dieną, dėl visokių stabtelėjimų (tualetas, degalinės, valgymas) tai gali išvirsti į 16-17 val. Miegui liks 7-8 val. – bet juk dar į tą laiką įeis ir apsistojimas, daiktų užnešimas, prausimasis ir t.t. Aišku, galima taupyti papildomai laiko valgant važiuojančiame automobilyje (dešrainiai, mėsainiai ir pan.) ar net miegant automobilyje – bet atsakykite sau, kiek tai jums priimtina. Aš paprastai stengiuosi, kad, jei nakvoju viešbutyje, būtų ne daugiau ~12 val. vairavimo per dieną, nors, aišku, darau išimtis.

“Kraštutinis variantas” – vairuoti visą naktį. Ypač kai vairuoja bent du žmonės: kol vienas vairuoja, kitas pailsi, pamiega. Didžiausias jo pliusas: sutaupytas laikas. Tarkime, per parą taip dviese su žmona nuvažiavome iš Rumunijos į Lietuvą – kai šiaip tam reikėtų dviejų dienų.

Mano žmona Aistė, vairavusi iki tol, miega, kol aš vairuoju.

Mano žmona Aistė, vairavusi iki tol, miega, kol aš vairuoju, jau važiuoajnt per Lenkiją (iš Rumunijos).

Priešingas kraštutinumas – lėtesnė kelionė automobiliu. Užuot važiavus 12 val. “į priekį ir atgal”, nusprendžiate važiuoti per dieną 8 val. (pagal Google Maps), o “išloštas” 4 val. skirti trumpiems stabtelėjimams prasiblaškyti kokiame gražiame senamiestyje, muziejuje ar pan. Tokiu atveju, tarkime, iš Lietuvos į Rumuniją reiktų važiuoti tris dienas, bet tai nebūtų vien važiavimo, o ir įdomios kelionės dienos. Ar verta taip keliauti daug priklauso nuo to, ką pakeliui jau esate matę: jei tai pirma ar trečia jūsų kelionė automobiliu iš Lietuvos, galimybių įdomiai praleisti laiką bus dešimtys, bet jei taip keliaujate jau, tarkime, penkioliktą kartą – tikriausiai visos vietos “pakeliui iš Lietuvos” bus pabodusios.

Kiek važiuoti per dieną priklauso ir nuo to, kas keliauja kartu. Ar vairuotojas vienas, ar keli? Ar mėgsta ilgai vairuoti? Ar yra žmonių, kuriems ilgai važiuoti automobiliu sunku (ypač taip būna su vaikais)?

Kaip kirsti muitinę automobiliu?


Važinėdamas po Europos Sąjungą, muitines jau gali būti pamiršęs: išties, kirsti Lietuvos-Lenkijos ar Lenkijos-Vokietijos sieną taip pat trivialu, kaip Vilniaus ir Trakų rajonų ribą. Yra, kas tų sienų nė nebepastebi. Pamenu, sėdėdamas interneto kavinėje Palangoje girdėjau, kaip kažkoks anglakalbis greta pasakojo telefonu namiškiams, kad jis šiuo metu Latvijoje…

Tačiau už ES ar Šengeno ribų, patikrinimai stiprūs kaip bet kada seniau. Pavyzdžiui, ant Lietuvos-Rusijos ar Lietuvos-Baltarusijos sienų. Ant Lietuvos-Baltarusijos sienos pastarąjį kartą į abi puses laukiau apie 3 valandas nors automobilių beveik nebuvo. Stovėjimo muitinėje laiko nenumatysi ir dažniausiai stengiuosi muitinę kirsti vakare: iš bėdos mažiau tą naktį miegosiu, bet “nesugrius” visos dienos planai.

Ties Rumunijos-Bulgarijos siena lenkiame sunkvežimių eilę. Nežinia, kada jie pravažiuos pasienį.

Ties Rumunijos-Bulgarijos siena lenkiame sunkvežimių eilę. Nežinia, kada jie pravažiuos pasienį. Laimė, lengvaisiais automobiliais į sunkvežimių eilę stoti nereikia

Daugelis sienos perėjimo punktų susideda iš keturių dalių (sustojimų). Pirmosios šalies pasieniečiai, pirmosios šalies muitininkai, antrosios šalies muitininkai, antrosios šalies pasieniečiai.

Pasieniečių patikrinimo metu reikia visada duoti pasą (išlipti prie langelio arba prieina pareigūnas). Dažniausiai dar – ir automobilio dokumentus. Į kai kurias šalis papildomai reikia automobilio įgaliojimo, jeigu savininkas ne jūs (pvz. reikėjo į Turkiją): būtinai pasidomėkite; žinau, kas nepasidomėjo ir buvo “apgręžtas” namo. Beje, įgaliojimą į Turkiją pasidarėme turkišką – dėl visa ko. Pamatę, kaip tenykščiai pareigūnai nemoka angliškai, nepasigailėjome. Pasieniečiai gali ir klausti, kur važiuojate. Kai kurios šalys dar reikalauja automobilio kortos, bet tai paprastai liečia tik tuos, kurie keliauja į itin egzotiškus kraštus.

Muitininkai, tuo tarpu, žiūri, kad negabentumėte ko nelegalaus, nedeklaruoto ar nesusimokėję privalomų mokesčių. Jie dažniausiai liepia atidaryti bagažinę, kapotą, kartais – ir visokias kitas ertmes.

Eilės pabaiga. Rodyklės rodo, kur stoti lengviesiems automobiliams

Prieš pirmąjį patikrinimą

Kelių eismo taisyklės užsienyje

Kelių eismo taisyklės pasaulyje panašios, o ypač šalyse, kurios pakankamai arti Lietuvos, kad nuvažiuotum automobiliu. Belieka pasitikrinti kelis dalykus, kurie skirtingose šalyse skiriasi:
*Kokie yra maksimalūs greičiai gyvenvietėje, kelyje, magistralėje?
*Kiek išgėrus leidžiama vairuoti? (jei aktualu)
*Ar yra mokamų kelių ir jei taip, kurie ir kaip už juos sumokėti? (žr. žemiau skyrelį “Mokėjimas už kelius”)
*Kiek kainuoja parkavimas ir kur jis mokamas? (šitas jau priklauso nuo miestų; kai kuriuose miestuose net gali būti logiška palikti automobilį toliau centro ir važiuoti viešuoju transportu, pvz. taip darėm Prahoje)

Eilutė mokėti už parkingą automate

Eilutė mokėti už parkingą automate Lenkijoje

Dar vienas skirtumas – kelių eismo taisyklių laikymasis. Pietuose to gerokai mažiau: daugiau pypiama, rečiau praleidžiami pėstieji, kai kurie net važiuoja per raudoną šviesą ar suka ne iš tos juostos nes “taip greičiau”. Ypač pavojingai Europoje vairuoja albanai, o anapus Europos ribų (šiaurės Afrikoje, Artimuosiuose Rytuose) pagarba kelių eismo taisyklėms irgi stipriai krenta. Visgi, nereikia būgštauti.

Sudėtingi keliai užsienyje?

Lietuvoje to nevertiname, bet mūsų keliai iš tikrųjų yra labai geri. Tarkime, jau ir kaimyninėje Latvijoje beveik nėra magistralių ir jei Lietuvoje 333 km atstumą nuo Vilniaus iki Palangos taisyklingai galime nuvažiuoti per 3 val. 15 min., tai Latvijoje panašų atstumą reikia važiuoti 4 val.

Dar labiau tempai sulėtėja ten, kur kalnų keliai. Kadangi kalnų keliais lietuviai važiuoti nepratę, yra daug vairuotojų, kurie to bijo, vengia tokių šalių išvis.

Gamtinis Europos žemėlapis. Žaliai pažymėtos lygumos; kuo rudžiau - tuo aukštesni kalnai

Gamtinis Europos žemėlapis. Žaliai pažymėtos lygumos; kuo rudžiau – tuo aukštesni kalnai

Kaip ir prie visko, prie kalnų kelių galima priprasti. O sugaištą laiką gal kompensuos nuostabūs vaizdai.

Aišku, Europoje yra ir kitų kraštutinumų, kaip Vokietija, kur magistralės driekiasi beveik visur, o greičiai neribojami. Be to, keliai nuolat gerėja: jei ~2010 m. Lenkija dar beveik neturėjo magistralių, tai dabar jų tinklas jau kone vokiškas (na, greičiai ribojami, bet ribojimas 140 km/h). Tačiau jums visų tų ypatybių žinoti nebūtina – Google Maps tai įvertins ir paskaičiuos jums kiek laiko užtruks važiuoti bei parinks geriausią kelią. Pažiūrėję kiek, pagal Google, nuvažiuosite per vieną valandą, suprasite, kokie keliai. Jei per valandą nuvažiuosite 100 km ar daugiau – reiškia, laukia magistralės. Jeigu 80-90 km – gana normalūs keliai. Jeigu 40-50 km – labai prastas kelias.

Vingiuoti kalnų keliai - ypač tie, palei jūrą - ir labai gražūs. Nuotraukoje kelias tarp Antalijos ir Kašo.

Vingiuoti kalnų keliai – ypač tie, palei jūrą – ir labai gražūs. Nuotraukoje kelias tarp Antalijos ir Kašo.

Mokėjimas už kelius: kur ir kaip

Skaityti daugiau: Mokami keliai ir vinjetės užsienyje – ką žinoti

Lietuvoje keliai lengviesiems automobiliams nemokami. Taip pat ir Latvijoje, Estijoje, Vokietijoje, Švedijoje, Suomijoje, Olandijoje, Belgijoje, Ukrainoje. Bet daugybėje šalių aplinkui mokami.

Mokami keliai būna kelių tipų:
*Mokamos tik geriausios magistralės, sumokama vietoje. Paprasčiausia: važiuoji magistrale, būna mokėjimo postas, susimoki. Kitas variantas: įvažiuodamas į magistralę paimi čekį, išvažiuodamas tą čekį parodai ir susimoki. Abiem atvejais kaina daugmaž priklausys nuo nuvažiuoto atstumo. Svarbu važiuoti tomis juostomis, kurios skirtos apmokėjimui vietoje. Tokia sistema yra Lenkijoje, Bosnijoje, Serbijoje, Kroatijoje, Baltarusijoje, Rusijoje.

Mokėjimo punktas Argentinoje

Mokėjimo už kelius punktas

*Mokamos tik geriausios magistralės, reikia specialaus įrenginio. Iš esmės tas pats, kas aukščiau, tik gerokai mažiau patogu turistui. Čia neįmanoma sumokėti vietoje, reikia pirkti specialų įrenginį, klijuoti prie stiklo, į to įrenginio sąskaitą įnešti pinigų, kurie paskui automatiškai nurašomi važiuojant mokamomis magistralėmis. Kur įsigyti įrenginį užsieniečiui gai būti ne visada aišku, jis gali būti parduodamas ne visur, pardavimo punktų darbo laikas gali būti ribotas. Tokia sistema yra Turkijoje ir ten teko įrenginį pirkti pašte (aišku, darbo laikas ribotas, angliškai ten nekalbėjo).

*Mokamos tik magistralės, reikia kelių vinjetės. Šios šalyse mokamos praktiškai visos magistralės ir, jei norėsite jomis važiuoti, verta vos įvažiavus nusipirkti kelių vinjetę. Vinječių pardavimo punktai gerai pažymėti – paprastai būna prie muitinės arba degalinėse greitai už jos. Minusas: dažniausiai neįmanoma vinjetės pirkti dienai ar dviems. Net jei tebūsi šalyje kelias valandas (tranzitas), turėtum pirkti vinjetę savaitei, dviems ar net mėnesiui. Kaina už kelių valandų pravažiavimą magistrale išeina didžiulė ir todėl, važiuojant tranzitu, magistralių labai apsimoka vengti išvis. Tokia vinječių sistema yra Vengrijoje, Čekijoje, Slovakijoje, Slovėnijoje, Austrijoje.

*Mokami (beveik) visi keliai, reikia kelių vinjetės. Kelių vinjetė šiose šalyse yra iš esmės privaloma, tarsi įvažiavimo į šalį mokestis. Išvažiuojant gali pareikalauti parodyti, kad ją turėjote. Tokia tvarka Bulgarijoje, Rumunijoje.

Tais atvejais, kai mokami ne visi keliai, mokamų kelių galima išvengti pasinaudojant Google Maps – reikia pažymėti funkciją “vengti mokamų kelių” ir jums parodys, kaip greičiausiai nuvažiuoti nemokamai. Galite palyginti, kiek skirsis važiavimo mokamais ir nemokamais keliais laikas – kartais tesiskiria, tarkime, vos 5 minutėmis, kartais – visa valanda.

Rumunijos kelių vinječių pardavimo punktas iš karto anapus Bulgarijos-Rumunijos sienos

Rumunijos kelių vinječių pardavimo punktas iš karto anapus Bulgarijos-Rumunijos sienos

Kaip orientuotis keliaujant automobiliu? (žemėlapiai, GPS ir kt.)

Pradėjau keliauti, kai apie GPS dar niekas nė nesvajojo – bet dabar vietoje popierinių žemėlapių daugiausiai naudoju būtent GPS sistemas. Tiesa, atskirų aparatų tam nereikia – patogiau su telefonu.

Pirmoji pasirinkimo programa – “Google Maps”. Ji ne tik rodo apytikslį nuvažiavimo laiką pagal kelių kokybę, bet ir pagal eismo sąlygas tuo metu.

Tačiau “Google Maps” minusas – visiems jos privalumams reikia interneto (nors ES dabar mobilus internetas labai pigus, tačiau Baltarusijoje, Ukrainoje, Rusijoje – kas kita ir, jei neturi vietinės SIM kortelės, tikslinga internetą išjungti).

Todėl dar turiu “Open Street Map” prorgamėlę, į kurią vieno mygtuko paspaudimu gali parsisiųsti visos šalies ar regiono žemėlapį. Šių programėlių duomenų bazės atskiros. Daugelyje šalių “Google Maps” yra “stipresnis”, tačiau ne visur. Todėl “Open Street Maps” gali būti ir kaip rezervas tada, kai “Google Maps” vietos (pvz. kokios kavinės) nerandate – gal ji bus “Open Street Maps”.

Svarbu “Open Street Maps” parsisiųsti į visų keliaujančių telefonus – o kas, jei kuris išsikraus (nors, aišku, idealiausia turėti automobilinį kroviklį).

Idealiausia, jei greta vairuotojo sėdi šturmanas, kuris seka žemėlapį. Tačiau žemėlapis gali būti ir prieš vairuotojo akis ir vairuotojas jį sekti pats (tam reikėtų pritvirtinti telefoną ant prietaisų skydelio). Tokiu atveju verta įjungti garsą, kad sakytų, kur važiuoti.

Papildomi daiktai kelionei automobiliu

Be daiktų kuriuos imtumėte ir į kelionę lėktuvu, galite pasvarstyti apie šiuos (jie būtini ne kiekvienam):
*Mobiliojo telefono kroviklis. Aktualu beveik visiems ir visada.
*Inverteris (leidžiantis prijungti automobilyje ir kompiuterį ar kitus rimtesnius pritaisus). Aktualu jei turėsite kompiuterį ar dar ką.
*Kompiuteris/ai ar kitokie pramogų įrenginiai (pvz. kad keleiviai gale galėtų žiūrėti filmą ar žaisti ilgo važiavimo per Latviją ar Lenkiją laiku). Aktualu keliaujant su vaikais, trise/keturiese, arba jei kelionės metu reikia ir dirbti (čia jau suaugusiems).

Įprastinė mano darbo vieta automobilyje, prijungus kompiuterį per inverterį

Įprastinė mano darbo vieta automobilyje, prijungus kompiuterį per inverterį

*Atsarginis kuro bakas (tiek tam atvejui, jei kas pamirštų įsipilti degalų, o degalinių truktų, tiek, jei esate taupūs, galimybei įspilti pigesnėje šalyje – tik žiūrėkite muitinių taisykles). Aktualu taupiems arba tiems, kurie važiuos į visiškus “užkampius”, kokių šiaip jau Europoje nedaug.
*Pripučiamas čiužinys (jei tektų nakvoti automobilyje – nulenkus galinę sėdynę bus patogu). Aktualu jei apskritai svarstytumėte nakvoti automobilyje ir keliaujate dviese.

Po nakties palei gatvę Suomijoje. Universalo perdarymo į minikemperį idėją "nusižiūrėjome" Pietų Korėjoje

Po nakties ant čiužinio Suomijoje. Universalo perdarymo į minikemperį idėją “nusižiūrėjome” Pietų Korėjoje

*Maistas, gėrimai. Aktualu taupiems keliaujant į brangią šalį, arba turint kažkokių “numylėtų” maisto produktų, kurių svetur nėra.

Kuro kainos – dyzelis, benzinas

Degalų kainos yra viena pagrindinių kelionės automobiliu išlaidų ir jos skirtingose šalyse labai skiriasi dėl skirtingų degalų akcizų (mokestis valstybei). Pvz. šio straipsnio rašymo metu litras benzino Rusijoje kainavo 0,65 euro, Lietuvoje – 1,13 euro, Estijoje – 1,34 euro, o Norvegijoje – 1,67 euro.

Apytiksliai dabartines kuro kainas įvairiose šalyse gerai parodo Global Petrol Prices svetainė: 95 benzino kainos, dyzelio kainos, suskystintų dujų kainos.

Atkreipkite dėmesį, kad kainos skirtingose degalinėse skiriasi, bet toje svetainėje pateikiami vidurkiai, nuolat atnaujinami.

Taip pat verta žinoti, kad vienose šalyse benzinas brangesnis už dyzelį, kitose – dyzelis brangesnis už benziną. Tad jei, tarkime, turite galimybę važiuoti ir dyzeliniu, ir benzininiu automobiliu, galite rinktis pagal šalį, į kurią keliausite.

Komentarai
Straipsnio temos: , , , , , , , , , , ,


Kaip keliauti nemokant kalbos

Kaip keliauti nemokant kalbos

| 3 komentarai

“Nekeliauju, nes nemoku kalbų” – tokius žodžius vis girdžiu ir girdžiu, bet tai turbūt viena kvailiausių priežasčių nekeliauti nepriklausomai!

Kelionei nebūtina mokėti jokių kalbų – ir taškas. Kiekvienoje situacijoje yra galybė paprastų sprendimų: nuo eilinių iki modernių.

Esu daug nepriklausomai keliavęs po šalis ir regionus, kur nei aš moku vietinę kalbą, nei vietiniai moka kokią nors, kurią moku aš – ir viskas visuomet pavykdavo puikiai (pvz. Kinijoje). Nes tai tiesiog nėra toks iššūkis, kaip atrodo nepabandžiusiam.

Gestai yra bendražmogiški ir juos supranta visi!

Nusiraminkite – net ir būdamas kurčnebylys, galėtumėte keliauti nesunkiai.

Sakoma, kad tik 7%, ką nori pasakyti, žmogus pasako žodžiais – kitką gestais, intonacija ir pan. Nors šiaip jau šie teiginiai yra mitas (kiek suprastumėte paskaitoje ar TV laidoje vien iš gestų?), kelionėje jie – visiška tiesa! Nes kelionėje nereikia sudėtingų diskusijų.

Viskas paprasta. Ką nors perki? Parodai prekę pirštu. Nori rasti kelią? Na, žemėlapiai juk visur atrodo vienodai. Nori žinoti, kiek kainuoja? Paduodi kalkuliatorių (pvz. telefono) ir tau įrašys kainą. Nori žinoti, ar teisingai eini? Na, miestų ar gatvių pavadinimai rodyklėse juk tarptautiniai (beveik visur būna parašyti lotynų raštu arba ir juo).

Keturiomis rašto sistemomis parašytos nuorodos kelyje per plyną Činghajaus plynaukštę

Činghajuje (Kinija) gyvenančios mažumos rašo trim skirtingom rašo sistemom – kinų, mongolų ir arabų. Tačiau net ir čia, be šių sistemų, vietovardžiai parašyti ir lotynų raštu.

Tikrai, viskas taip paprasta! Tereikia žengti pirmą žingsnį ir išbandyti ir net patys nustebsite, kodėl nedrįsote anksčiau!

Ir visgi, norint iš kelionės gauti daugiau, verta kažkiek pasiruošti – tai nebūtina, bet, jei turite laiko, pamėginkite.

Parodyti įvardytą miestą žemėlapyje kalbos nereikia

Parodyti įvardytą miestą žemėlapyje kalbos nereikia

Pasiruošimas apie šalį nemokant kalbos – svarbesnis

Vienas kalbos nemokėjimo minusas: jei nemokate kalbos, negalėsite gauti informacijos apie šalį vietoje (pvz. iš gidų, aprašymų muziejuose).

Tačiau šiais laikais tokios informacijos pilnas internetas visomis kalbomis. Visuomet daug paskaitau prieš kelionę ar prieš kiekvieną dieną – kad žinočiau daugiau apie kultūrą, lankomas vietas, ką pamatyti. Išsisaugau informaciją telefone kalba, kurią moku – kad galėčiau ją pasiekti bet kada, net jei ir nebūtų interneto.

Taip pat pasidomiu, kaip elgtis – pvz. įsigyti viešojo transporto bilietus. Tačiau šie dalykai daugiau keliaujant tampa vis įprastesni, nes daugelyje šalių tai daroma analogiškai (arba yra keli būdai). Galite paskaityti ir mano straipsnius pvz. “kaip išsinuomoti automobilį” ar “kaip naudotis viešuoju transportu” – ten aprašyti dalykai bendri visam pasauliui.

Brazilijos TIM operatoriaus planai jų interneto puslapyje

Prieš pirkdamas SIM kortelę, randu internete informaciją, apie galimus planus (kaip čia), kad atėjus nusipirkti pakaktų pasakyti plano pavadinimą. Jeigu informacija neprieinama man žinoma kalba, naudoju automatinius vertimus (žr. žemiau)

Taip pat parsisiunčiu žemėlapius ir kitą į telefoną.

Stengiuosi, kad viena geriausių vietų rinktis informaciją apie šalis lietuvių kalba būtų ši svetainė “AŽ kelionės ir mintys”.

O šiaip daugiausiai informacijos apie pasaulio šalis yra angliškai. Bet jei nemokate šios kalbos, o mokate kitą populiarią kalbą – rusų, vokiečių, prancūzų – yra tikimybė, kad rasite informaciją ja. Muziejuose gali būti prieinami audiogidai ar lankstinukai ta kalba, net jeigu šiaip informacija ja ir neparašyta. Tikėtina, rasite ta kalba knygų apie šalį. Be to, net jei nemokate jokios kalbos *tobulai* (be lietuvių), vis tiek vienos kalbos jums bus suprantamesnės už kitas (pvz. tos, kur parašytos lotynų raštu). Verta rinktis informaciją jomis.

Pekino Uždraustajame mieste audiogidai - net 18 kalbų. Tarp jų anglų, rusų, lenkų ir kt.

Pekino Uždraustajame mieste audiogidai – net 18 kalbų. Tarp jų anglų, rusų, lenkų ir kt.

Modernios technologijos ir vertimo programėlės

Šiais laikais keliauti nemokant kalbos daug paprasčiau, nei seniau, nes yra modernios technologijos – programėlės mobiliajam telefonui. Parsisiųskite tokias, kurios leidžia naudotis ir nesant interneto (nes gal jo nebus). Jos – nemokamos.

Viena geresnių – “Google Translate”. Parsisiuntus atitinkamų kalbų žodynus galima automatiškai versti bet kokius tekstus. Kokybė, aišku, nėra tobula ir kartais pasitaiko kuriozų – bet skeptiškam būti nereikia, nes “kelioninėms frazėms” paprastai pilnai pakanka.

Google Translate automatiškai iš korėjiečių į anglų k. išverstas į telefoną atėjęs pranešimas. Galima ir į lietuvių k.

Google Translate automatiškai iš korėjiečių į anglų k. išverstas į telefoną atėjęs pranešimas. Galima ir į lietuvių k.

Taip pat programėlės turi galimybę ir versti šnekamus žodžius – į telefoną įkalbėtus viena kalba sakinius išverčia į kitą kalbą. Kartais tokias programėles turi ir vietiniai (pvz. aptarnavimo darbuotojai), bet galite įsigyti ir jūs. Jos verčia net į lietuvių kalbą.

Dar viena programėlių galimybė – “skanuoti” užrašus ir juos versti (pvz. restoranų meniu, iškabose).

Taigi, įprastai galima naudoti programėles taip:
*Nuskanuoti telefonu ir išsiversti nežinomus reikalingus užrašus (paslaugų aprašus, restoranų meniu).
*Jeigu nepakanka gestų – versti pokalbį su vietiniu.
*Jeigu reikia tik vieno ar kito žodžio ar frazės – išsiversti ją įrašant į programėlę.

Automatinis vertimas - nukreipus telefono programėlę į korėjietišką tekstą, ji rašo angliškai (gali versti ir į lietuvių k., bet prastesne kokybe)

Automatinis vertimas – nukreipus telefono programėlę į korėjietišką tekstą, ji rašo angliškai (gali versti ir į lietuvių k., bet prastesne kokybe)

Mini kalbos pramokimas: pakanka vos kelių dienų!

Gali pasirodyti kvailystė – straipsnyje “Kaip keliauti nemokant kalbos?” rašau “Kaip pramokti kalbą”. Bet tai nėra tokia kvailystė. Reikalas tas, kad daugelis tų, kurie kompleksuoja negalintys keliauti nemokėdami kalbos, kalba apie labai rimtą kalbos mokėjimą – tokį, kokiam reikia pašvęsti ne vienerius metus.

Štai ir žmona man ne kartą sakiusi – “Kaip keliausim į tą šalį, juk nemokam rusiškai” (pvz. Kazachiją). Bet kad rusiškai mokam – tiesiog ne taip, kaip prie Sovietų Sąjungos užaugusi lietuvių karta.

Reikalas tas, kad kalbos mokėjimas – kaip piramidė. Pirmi 100 žodžių duoda tiek pat naudos, kaip sekantis 1000. O sekantis 1000 žodžių – tiek, kiek kiti 10000.

Išmokęs vos 50 ar 100 žodžių – o tam pakanka keleto dienų – jautiesi šalyje visai kaip žuvis vandenyje: bet koks “kelioninis” pokalbis nesunkiai įmanomas vietos kalba (kiek kainuoja, kur važiuoti, ar veikia restoranas ir t.t.). Turiu 100 svarbių žodžių sąrašą, kurį – ir elementarią gramatiką – mėginu išmokti kalba kiekvienos šalies, į kurią keliauju. Tai, tarkime, skaitmenys (“vienas”, “du”…), klausimai (“Kur? Kada? Kiek?”) ar turistinių vietų pavadinimai (“muziejus”, “viešbutis”, “kambarys” ir pan.), taip pat maistai (“jautiena”, “kiauliena”).

Paprastai peržiūriu, pasimokau žodžius iš to sąrašo keletą valandų prieš kelionę, taip pat lėktuve. Nesistengiu visko iškalti – žodžius vartojant, pasižiūrint, jie įsimins eigoje. Įsirašau telefone kokią pasikalbėjimų knygelę / žodyno programėlę – nežinant žodžio ar kito, bus lengva pasižiūrėti. O kartą-kitą pavartojus kokį žodį, jį bus dar lengviau prisiminti

Kartu su tuo 100 žodžių bandau išmokti ir vietos rašto sistemą, jeigu ji nelotyniška ir nesudėtinga (t.y. ne kinų raštas). Tai labai praverčia skaitant pavadinimus, nuorodas. Tačiau jei suvokiu, kad kažkam išmokti reiktų daugelio dienų – to nedarau. Visas savo žinias apie raštų sistemas (ir kaip jas skaityti) sudėjau į savo knygą “Pasaulio raštų sistemos“, kuri, tikiuosi, pravers keliaujant į šalį, kurios rašto sistemos nemokate.

Esu parašęs knygą "Pasaulio raštų sistemos", kur rašau, kaip tari visų pasaulio šalių oficialių ar pagrindinių rašto sistemų raides. Tai - vienintelis toks lietuviškas šaltinis

Esu parašęs knygą “Pasaulio raštų sistemos”, kur aiškiai aprašau, kaip tari visų pasaulio šalių oficialių ar pagrindinių rašto sistemų raides. Tai – vienintelis toks lietuviškas šaltinis

Dalykai, kurių nepavyks išmokus tik ~100 žodžių – filosofinės, politinės diskusijos, literatūros skaitymas ta kalba, paskaitų klausymas. Bet juk tai ir nėra būtina kelionėje. Tiesa, iš gido ekskursijos kalba, kuria mokate tik ~100 žodžių, daug naudos irgi nebus.

Ar 100 žodžių išmokti būtina norint keliauti į šalį? Jokiu būdu ne (žr. aukštesnius skyrelius). Tačiau tai atveria dar daugiau galimybių. Itin verta pramokti tuos 100 žodžių kalbomis, kurių dar, tikėtina, prireiks ne vienoje kitoje šalyje – anglų, prancūzų, arabų, ispanų, rusų ir pan. Tiesiog iš tokio išmokimo bus didesnė nauda. Vėlesnių kalbų pagrindinius žodžius išmokti lengviau, nei pirmųjų, nes vis daugiau žodžių kartosis. Pvz. “Viešbutis” yra “Hotel” ne tik angliškai, bet ir įvairiose kitose kalbose.

Aišku, naudingiau pramokti “populiariausias” kalbas, tačiau pramokęs retesnių kalbų gali itin smarkiai sužavėti vietinius. Kiek pastebėjau yra taip:
*Jeigu vietine kalba kalba iki 10 milijonų žmonių pasaulyje (kaip, tarkime, lietuvių k.) – tai vietiniai labai džiaugiasi išgirdę užsienietį kalbant, kad ir bent truputėlį, jų kalba. Tai jiems būna netikėta.
*Jeigu vietinę kalbą moka nuo 10 iki 100 milijonų žmonių (tarkime, korėjiečių k.) – tai vietiniai jau jau ypatingai nesidžiaugia, jiems normalu, kad užsienietis moka jų kalbą – bet lygiai taip normalu, kad ir nemoka.
*Jeigu vietinę kalbą moka daugiau kaip 100 milijonų žmonių (pvz. rusų, ispanų, anglų, prancūzų, portugalų, kinų kalbos) tai jau *jeigu tu tos kalbos nemoki*, kai kurie vietiniai žiūri “kreivai”: tarsi kiekvienas išsilavinęs žmogus ją turėtų mokėti, o jei nemoki, tai kažkas su tavimi negerai.

Komentarai
Straipsnio temos: , , ,