Išskleisti meniu

Kelionių organizavimas

Autonuoma užsienyje – viskas, ką reikia žinoti

Autonuoma užsienyje – viskas, ką reikia žinoti

| 2 komentarai

Automobilį nuomojuosi daugelyje savo kelionių. Taip keliaudamas gali sutaupyti daug laiko ir – kartais – net pinigų.

Tačiau pasitaiko ir sunkumų, problemų: nuomos sutarčių ir draudimo vingrybės, sudėtingos eismo sąlygos, kartais – net apgavystės.

Kadangi nuomotu automobiliu esu keliavęs daugiau nei 100 kartų labai įvariose šalyse (nuo Brazilijos iki Irano, nuo Australijos iki Uzbekijos, nuo JAV iki Mikronezijos), susidūriau tiek su visais autonuomos privalumais, tiek trūkumais.

Nesvarbu, ar dar abejojate dėl autonuomos, ar pirmuosius kartus tai darote už Europos ribų, ar susidūrėte su netikėtais nesklandumais – tikiu, šis straipsnis pravers.

Tik nuomotu automobiliu (arba savu) galėsite kuriam norite laikui sustoti pasigerėti pakelės vaizdais. Nuotraukoje - turistai iš automobilių aikštelės gėrisi saulėlydžiu ties Uluru uola Australijoje.

Kokiose šalyse verta nuomotis automobilį, o kur neverta?

Automobilį nuomojuosi daugelyje kelionių – bet ne visur. Mat didžiausias autonuomos privalomas – laikas, kurį ji padeda sutaupyti (turėdami savo automobilį, galėsite bet kada išvažiuoti nuo vienos lankytinos vietos prie kitos ir važiuoti tiesiai, sustoti kur norite kiek norėsite laiko). Tačiau ten, kur yra išvystytas viešasis transportas (važinėja dažnai, greitai, stoja daug kur) ir be automobilio daug laiko neprarasi.

Todėl labiausiai verta nuomotis automobilį, kai keliaujate po vietas, kur viešasis transportas prastas ir retas: kaimus, gamtą, priemiesčius.

Automobilio dažniausiai neverta nuomotis, jei keliaujate tik į didmiestį (Romą, Paryžių, Londoną ir pan.). Nes daugelyje didmiesčių paprasta visur nuvažiuoti viešuoju transportu (ypač jei yra metro), tuo tarpu automobiliais tenka strigti kamčiuose, ieškoti parkavimo (gali susigaišti labai daug laiko!) ir brangiai už jį mokėti. Taigi, autonuoma didmiesčiuose, viską įskaičiavus, atsieina brangiau, o laiko padeda sutaupyti mažiau (o pačiuose didžiausiuose miestuose – visai nepadeda).

Baisokos lietuviui parkingo kainos Niujorke - 17 dolerių už valandą

Baisokos lietuviui parkingo kainos Niujorke – 17 dolerių už valandą. Į miestų, didesnių nei 10 mln. gyv. centrus, geriausia išvis nekišti nosies automobiliu

Jeigu jūsų kelionė apims tik kelis didmiesčius, irgi gali apsimokėti automobilio nesinuomoti, o tarp tų didmiesčių nuvykti viešuoju transportu.

Jeigu kelionė apims ir didmiesčius, ir užmiestį, galite išsinuomoti automobilį tik daliai kelionės – tarkime, keletui dienų.

Tačiau jei važiuosite daugiausiai ne po didmiesčius, verta išsinuomoti automobilį visam kelionės laikui, net jei dienai-kitai užsuktumėte ir į didmiestį ir automobilį pastatysite parkinge. Taip sutaupysite laiko, o gal ir pinigų, nes viena autonuomos diena kainuoja mažiau, jei nuomojatės ilgesniam laikui (todėl, pavyzdžiui, nuomotis savaitei kartais net pigiau nei 6 dienoms).

Dar vienas didelis nuomoto automobilio privalumas – jame galite laikyti daiktus, todėl net jeigu apsistotumėte kas naktį vis kitame viešbutyje, nereikėtų jų tąsytis su savimi. Pavargę automobilyje galite net nusnūsti. Tai irgi auktualu kelionėse, kur viešbučius keičiate dažnai.

Kiek kainuoja išsinuomoti automobilį?

Gali atrodyti keista, bet autonuoma dažnai yra tuo brangesnė, kuo pigesnė šalis. Pigu nuomotis automobilį JAV ar Jungtinėje Karalystėje (ten galima rasti po 20 eurų už parą), užtat brangu šiaip jau pigiose šalyse: Indijoje, Irane, Kuboje, Kenijoje ir pan. Tokiose yra tekę mokėti ir 80 eurų už parą ir tai buvo žemiausia įmanoma kaina.

Brangiose šalyse kartais apsimoka nuomotis automobilį netgi tada, jei keliaujate vienas: pavyzdžiui, Jungtinėje Karalystėje, kur per tris dienas aplankėme Londono priemiesčius (Oksfordą, Kembridžą, Vidzorą, Folkstoną ir t.t.), autonuoma, parkavimas ir benzinas mums atsiėjo pigiau, nei būtų atsiėję vien autobuso ar traukinio bilietai į visas šias vietas vienam žmogui.

Dažniausiai nuomotas automobilis nėra kai nors specialiai žymimas, bet štai Kanarų salose žymimi lipdukais

Dažniausiai nuomotas automobilis nėra kai nors specialiai žymimas, bet štai Kanarų salose žymimi lipdukais

Tuo tarpu pigiose šalyse netgi keliaujant keturiese ar penkiese gali būti pigiau važiuoti viešuoju transportu, nei nuomotis automobilį. Todėl, pavyzdžiui, Kenijoje, pamatę kainas, apsisprendėme automobilio nenuomoti, nors keliavome keturiese. Aišku, automobilis nuomojamas ne vien dėl kainos, o ir dėl patogumo: todėl bus atvejų, kai už galimybę nuomotis automobilį bus verta primokėti ir dvigubai ar trigubai.

Atkreipkite dėmesį, kad automobilio nuomos kaina beveik visada skaičiuojama paromis. Todėl jei, tarkime, nuomojatės nuo sausio 6 d. 10:00 iki sausio 8 d. 12:00 – mokėsite ne už dvi dienas, o už tris, nors automobilį turėsite tik dvi paras ir dvi valandas. Tai – labai neapsimoka, todėl visada stengiuosi suplanuoti kelionę taip, kad automobilį turėčiau kelias pilnas paras. Tarkime, aukščiau paminėtu atveju paėmus automobilį sausio 6 d. 10:00, jį apsimokėtų grąžinti sausio 8 d. 10:00 ar kiek anksčiau. O jei atskrendi į šalį vakare, tačiau išskrendi ryte, kartais logiška grąžinti automobilį skrydžio išvakarėse, o į oro uostą važiuoti kitu būdu.

Taip pat turėkite omenyje, kad be autonuomos kainos, jums kainuos ir benzinas (jo kainos pasaulyje labai skiriasi – pasidomėkite, kiek kainuos vietoje) ir keliai (jeigu jie mokami) bei parkavimas (daugelyje turtingesnių šalių gerokai brangesnis nei Lietuvoje). Be to, autonuomos agentūroje reikės sumokėti nemažą užstatą. Jį gali imti grynais (pvz. taip ėmė Lvove – 600 eurų, Libane – 100 dolerių), tačiau Vakarų šalyse dažniausiai tiesiog rezervuoja mokėjimo kortelėje ir grynais imti net atsisako. Bet kuriuo atveju, privalote tiek pinigų turėti (grynais ar kortelėje, priklausomai nuo šalies). Grąžinus automobilį, jei neapdaužytas, užstatas grąžinamas. Man yra buvę problemų, kai nebuvo pinigų užstatui vairuotojo kreditinėje kortelėje (nors buvo kitų žmonių kortelėse, arba vairuotojo debetinėje kortelėje, arba turėjome grynais).

Kas įskaičiuota į autonuomos kainą ir kaip nepermokėti?

Vienintelis dalykas, įskaičiuotas į autonuomos kainą visur – pats automobilis nustatytam skaičiui parų. Dėl viso kito reikia skaityti sutarties sąlygas (prieš nuomojantis ta informacija pateikiama ir internete). Štai kas būna arba įskaičiuota į kainą, arba ne. Dažnai autonuomos darbuotojai šiuos dalykus primygtinai siūlo įsigyti už priemoką. Vertinkite kritiškai, klauskite savęs, ar jums to reikia ir jei ne – nepirkite.

1.Benzinas. Dažniausia praktika – automobilis išnuomojamas su pilnu baku ir turi būti grąžinamas su pilnu baku. Šitaip – geriausia nuomininkui (tik reikia nepamiršti pripilti kuro – antraip autonuomos kompanija jo pripils skaičiuodama savo kainą, kuri gali skirtis kartais). Pastaruoju metu atsirado kiek “apgavikiška” alternatyva: automobilis išnuomojamas su pilnu baku (jūs privalomai “nuperkate” visą baką) ir grąžinamas su tuščiu. Tačiau su tuščiu baku grąžinti nepavyks: labai sunku atitaikyti, be to, net kai automobilio matuokliai rodo, kad benzinas baigėsi, jo iš tikro dar yra daug. Šitaip autonuomos kompanija išloš. Ką jau kalbėti, jeigu nuomositės trumpam laikui ir iš viso nespėsite išvažinėti bako.

2.Kilometražas (mileage). Daugelyje autonuomos kompanijų jis neribojamas – gali nuomotu automobiliu važiuoti kad ir 1000 km per dieną. Tačiau kai kur jis ribojamas, ir smarkiai: pvz. tik 150 km per dieną, o už kiekvieną papildomą kilometrą – nemažas mokestis (net jei kokie 0,2 euro ir atrodo nedaug, jei kilometražą viršysite 100 km – jau bus 20 eurų). Automobilių su tokiais apribojimais nesinuomoju niekada: tai apsimokėtų tik jei važinėtumėte vien mieste. Turėkite omenyje, kad nors, tarkime, atstumas, kurį nuvažiuosite, žemėlapyje atrodys 200 km, realybėje jis bus didesnis, nes juk dar kažkur užsuksite, važinėsite po miestus ir t.t. – todėl čia lengva “pasimauti” ir gale gauti didelę sąskaitą.

3.Papildomas vairuotojas. Jį reikia užregistruoti, antraip turėsite teisę vairuoti tik jūs vienas. Jei už automobilį mokama kortele, tai vairuoti teisę turės tik tas žmogus, kieno kortele apmokėta.

4.Teisė važiuoti į kitas šalis. Kartais automobiliu galima važiuoti į gretimas valstybės. Tai gana dažna Europos Sąjungoje (leidžiama važiuoti į kitas ES šalis). Tačiau dažniausiai tai draudžiama, arba reikalauja priemokos. Pavyzdžiui, kai norėjome iš Kroatijos važiuoti į Albaniją, būtų reikėję primokėti net ~250 eurų – pasirinkome verčiau lankytis Bosnijoje, kur priemokos nereikėjo. Skaitykite autonuomos sąlygas – deja, iš jų ne viską sužinosite. Tuo Kroatijos atveju mus netgi autonuomos darbuotojas el. paštu patikino, kad galima važiuoti į Albaniją be priemokos – o vietoje paaiškėjo, kad ne. Beje, kai kur agentūros draudžia net važiuoti į kai kurias savo šalies dalis, ypač jei ten yra konfliktai (pvz. graikų Kipro agentūros – į turkų Kiprą).

Daugiaaukštės liftinės automobilių aikštelės - vienas Lietuvoje nesamų dalykų su kuriais gali tekti susidurti vairuojant užsienyje

Daugiaaukštės liftinės automobilių aikštelės – vienas Lietuvoje nesamų dalykų su kuriais gali tekti susidurti vairuojant užsienyje

Draudimas – ar verta pirkti?

Draudimas – viena vietų, kur autonuomos kompanijos pelnosi labiausiai.

Kai nuomavausi automobilį pirmus kartus to gerai nesuprasdavau, tačiau draudimas į autonuomos kainą įeina beveik visada (netgi nieko neperkant). Tai, ką, tikėtina, siūlys, netgi primygtinai bruks, autonuomos agentūra, bus tik papildomas draudimas.

Tačiau net ir nieko neprimokėjęs vis viena dažniausiai būsi neblogai apsaugotas – net ir jei automobilis bus suganditas nebepataisomai, tu neturėsi padengti visos jo kainos. Sudaužęs ar praradęs automobilį turėsi sumokėti tik išskaitą – kuri, priklausomai nuo vietos ir automobilio vertės, gali būti keli šimtai eurų (jei automobilis labai brangus – virš tūkstančio: skaitykite sutartį).

Nusipirkęs papildomą draudimą, teoriškai neturėtum mokėti net ir tos išskaitos, arba rizikuoti tik keliasdešimčia eurų.

Teoriškai. Praktiškai tai neveikia, nes net perkant papildomą draudimą yra didžiulis sąrašas nedraudiminių įvykių. Čia nekalbu apie savaime suprantamus – pvz., kad draudimas negalios, jei vairuosite girtas. Autonuomos draudimai (nesvarbu, pirkti papildomai ar ne) dažniausiai negalioja ir, tarkime, jei nuvarysite mašiną į plovyklą, vešite ką nors autostopu, kelsitės keltu. Dar svarbiau: jie negalioja padangų pradūrimams, stiklo dūžiams (t.y. tiems pažeidimams, kurie atsitinka dažniausiai). Štai Australijoje apsidaužė automobilio stogas. Autonuomos agentūros įkalbinėjimu buvome įsigiję patį brangiausią draudimą, tačiau, pasirodo, stogo pažeidimai į jį neįėjo ir teko viską dengti iš savo kišenės!

Nuo to laiko autonuomų papildomų draudimų niekada neperku, o ir prieš tai jais abejojau. Nereikia būti geru matematiku, kad suprastum, kodėl: dažnas toks atvejis, kad, tarkime, maksimalūs nuostoliai, kuriuos teks padengti net nenusipirkus papildomo draudimo, yra 300 eurų (t.y. rizikuojate tik šia suma), o papildomas draudimas kainuotų kokius 100 ar 150 eurų. Reiškia, jeigu tikimybė pakliūti į avariją per kelias autonuomos dienas ar savaites mažesnė nei 30 ar 50 proc., draudimo visiškai neapsimoka pirkti (ir nemanau, kad yra tokių prastų vairuotojų, kuriems tikimybė sudaužyti automobilį – 30 proc. per savaitę). Negi mokėtumėte Lietuvoje po 100 eurų per savaitę tam, kad sumažinti draudimo išskaitą nuo 300 eurų iki 0, ir tai dar daugelio įvykių draudimas nė nedengtų? Nemokėkite ir užsienyje.

Jei visgi norite apsidrausti ir nenorite permokėti, yra alternatyvų. Viena geriausių – kitų (neautonuomos) kompanijų siūlomi draudimai. Jie perkami internete, jie gerokai pigesni ir, be to, ten kur kas mažiau nedraudiminių įvykių. Pavyzdys: Icarhireinsurance. Galite mokėti tiek už konkrečias kelionės dienas, tiek už visus metus (tai dengs visas jūsų autonuomas tais metais ir kainuos iki 100 eurų).

Avarija su nuomotu automobiliu Gruzijoje

Avarija su nuomotu automobiliu Gruzijoje. Nesvarbu, ar pirkote draudimą, ar ne, tokiu atveju reikia pranešti ne tik policijai, o ir autonuomos agentūrai. Jei automobilis bus sugadintas taip, kad nevažiuos, jums jį pakeis nauju

Kada ir iš kokios agentūros nuomotis automobilį?

Vienas dažniausių klausimų, iškylančių pradedantiesiems automobilio nuomininkams – ar verta ieškotis automobilio vietoje, ar iš anksto užsakyti internetu?

Dažniausiai – internetu. Ypač jei jūs norite automobilio visam kelionės laikui ir vis viena planuojate nuomotis jį iš karto tik atskridę, oro uoste. Arba nenorite gaišti laiko paieškai vietoje. Sutaupyti nuomojantis automobilį vietoje tokiais atvejais sudėtinga (maža tikimybė, kad būtent kur užeisite, bus pigiau), užtat permokėti – lengva. Todėl net ir į tas keliones, kur viešbučių rezervacijų neturiu jokių, automobilį dažniausiai rezervuoju iš anksto. Paprastai autonuomos nereikia net iš anksto apmokėti ir galima bet kada rezervaciją atšaukti – tad niekuo nerizikuojate.

Geriausia naudotis ne pačių autonuomos agentūrų svetainėmis (kur rodomi tik tos vienos agentūros automobiliai), o tokiomis svetainėmis, kurios lygina skirtingų nuomos agentūrų pasiūlymus atitinkamame mieste – taip iš karto matysite geriausius (pvz. Skyscanner.com). Tiesa, daugelis tokių svetainių lygina tik tarptautinių agentūrų padalinių pasiūlymus.

Apskritai, autonuomos kompanijos būna dviejų rūšių: “tarptautinės” (garsūs prekių ženklai: “Avis”, “Hertz”, “Budget”, “Sixt”, “Dollar”) ir vietinės (kurios veikia tik viename mieste ar vienoje šalyje). Iš tikrųjų, skirtumas tarp jų mažesnis, nei galima tikėtis: mat “tarptautinės” kompanijos iš tikrųjų irgi dažniausiai yra vietinės, tiesiog nusipirkusios teisę naudoti tą prekės ženklą. Tiesa, kartu su prekės ženklu jos gauna ir tam tikrą atsakomybę, privalo laikytis tam tikros tvarkos. Bet vis viena, tarkime, aptarnavimo kokybė “Avis” JAV ir “Avis” Maltoje gali skirtis kaip diena ir naktis. Štai išsinuomavęs “Avis” Maltoje ir nuvykęs į vietą sužinojau, kad biuras persikėlė – bet niekas to nepranešė. Gerai, kad dar buvo likus valanda darbo laiko ir spėjome į naują vietą nuvažiuoti autobusu.

Jei nuomositės iš tarptautinių kompanijų, bent vienas pliusas garantuotas – galėsite naudotis jų moderniomis svetainėmis, užsisakyti internetu automatiškai. Iš vietos agentūrų net jei užsisakinėsite internetu greičiausiai teks klausti el. paštu kainų ir pan. Yra miestų, kur internetu automobilį sunkiai išsinuomosite – pvz. Kazachijoje.

Kur nuomotis ir kur grąžinti automobilį?

Prieš įrašydami, iš kur automobilį pasiimsite, ir kur grąžinsite, pagalvokite. Pasiimti ne iš oro uosto ir grąžinti ne oro uoste dažniausiai yra pigiau (nes oro uostas taiko papildomus mokesčius) – todėl jei kelionės pradžioje ir pabaigoje šiaip ar taip ketinate apžiūrėti miestą, į kurį atskrendate, gal geriausia automobilį pasiimti ne oro uoste, o kitą dieną pačiame mieste. Tiesa, daugeliu atveju paėmimas oro uoste kainuoja tik kokiais 10-20% brangiau, tad taupant laiką gali vertėti ir netaupyti pinigų. Yra išimčių: pvz. atsiimant automobilį Niujorko oro uoste nuoma mums būtų buvusi daugiau nei dvigubai brangesnė, nei atsiimant Naujajame Džersyje (Niujorko priemiestyje).

Dažnai keliautojus vilioja galimybė pasiimti automobilį vienoje vietoje (į kur atskrendi), o grąžinti kitoje (ir iš ten išskristi): juk netektų važiuoti dukart tuo pačiu keliu. Daugelis didesnių nuomos kompanijų tokią galimybę siūlo, tik, deja, ji dažniausiai – labai brangi, gali autonuomos kainą net padvigubinti. Todėl paprastai verta automobilį paimti ir grąžinti ten pat, o, kad nevažiuotumėte tuo pačiu keliu du kartus, kelionės maršrutą suplanuokite ratu, panašiai kaip mūsų kelionė į Australiją. Tokiu atveju neretai sutaupysite ir skrydžiams lėktuvu.

Mūsų kelionės po Australiją ratas.

Kokį automobilį nuomotis?

Kokį automobilį nuomotis – asmeninis pasirinkimas, bet, kai keliaujame dviese, beveik visada nuomojamės pigiausią įmanomą automobilį. Dviems žmonėms to pilnai pakanka, o su maža mašina lengviau manevruoti, parkuoti, ji eikvoja mažiau benzino.

Be to, net ir susimokėjus už pigesnį automobilį, nuomos kompanijos dažnai vis tiek duoda brangesnį/didesnį (už mažensnio automobilio kainą). Taip atsitinka, kai visi pigiausi automobiliai būna išnuomoti – ir tai būna dažnai, mat autonuomos kompanijos neišima iš prekybos pigiausių automobilių netgi kai jų nebeturi. Todėl mums taip “pasiseka” beveik kas antrą kartą nuomojantis automobilį. Esame netgi už pigiausio hečbeko kainą gavę visai nemažą sedaną (tąsyk buvo išnuomoti net keleto pigiausių klasių automobiliai – ne tik mūsų pasirinktos, bet ir kelių tarpinių).

Jei keliaujate keturiese ar juoba penkiese, galite imti kažkiek didesnį automobilį, bet nepersistenkite: beveik visi nuomojami automobiliai – nauji, o šiais laikais ir gana kompaktiškų mašinų salono ir bagažinės talpa – didelė.

Nesijaudinkite, išsinuomavę mažiausią automobilį Smarto greičiausiai negausite

Nesijaudinkite, išsinuomavę pigiausią automobilį Smarto greičiausiai negausite. Pigiausi būna kiek didesni, o štai už šį Smartą Sardinijoje kaip tik teko kiek primokėti.

Be to, reikia žinoti, kad autonuomos kaina gerėjant automobiliui auga labai sparčiai. Už didelį sedaną greičiausiai sumokėsite tris ar keturis kartus brangiau, nei už mažą hečbeką – taigi, dažnai keturiems žmonėms net labiau apsimokėtų nuomotis du mažus automobilius, nei vieną didelį.

Viena išimtis, kada galite norėti nuomotis ne pigiausią automobilį – visureigis. Pasidomėkite, kokie keliai vietoje, į kurią vyksite ir, jeigu prasti, galite rinktis visureigį. Tiesa, turėkite omeny, kad dažniausiai į jokį nuomojamų visureigių draudimą neįeina joks važiavimas bekele ar net negrįstais kaimo keliais – taigi, jei ten važiuosite, vis viena rizikuosite.

Dar viena “ypatinga automobilių rūšis” – kemperis, tačiau jie jau verti atskiro straipsnio. Kitas dalykas – mikroautobusas (jei keliaujate, tarkime, septyniese). Pastaruosius, tiesa, gausite ne visur (pvz. mums Peru nepavyko gauti).

Taip pat, keletas patogumų yra ne visuose automobiliuose. Nors Šiaurės Amerikoje, Pietų Amerikoje ar Okeanijoje visi automobiliai nuomojami tik su automatine pavarų dėže, Europoje tai dar nėra įprasta (už tokį automobilį dažnai reikia primokėti). Ne visur dar yra ir oro kondicionierius – ar reikia, rinkitės pagal klimatą, metų laiką ir asmeninius poreikius.

Kai kur nuomojami ypatingi, įdomesni automobiliai. Pvz. Barbadose įprastas kėbulo tipas 'moka' - kiekviena autonuomos agentūra tokius turi (su stogu, tačiau be durų)

Kai kur nuomojami ypatingi, įdomesni automobiliai. Pvz. Barbadose įprastas kėbulo tipas ‘moka’ – kiekviena autonuomos agentūra tokius turi (su stogu, tačiau be durų)

Kas gali išsinuomoti automobilį? (teisės, amžius)

Norint išsinuomoti automobilį, daugelyje šalių pakanka turėti įprastas lietuviškas teises. Kai kuriose šalyse papildomai reikalaujama tarptautinio vairuotojo pažymėjimo, kurį galite pasidaryti per tam tikras agentūras.

Papildomai kai kurios autonuomos agentūros reikalauja, kad vairuotojas turėtų tam tikrą vairavimo stažą (1-3 metus), ir/arba būtų tam tikro amžiaus (pvz. 21 ar 23), ir/arba iki tam tikro amžiaus automobilius nuomoja brangiau (amžiaus riba gali būti ir 21, ir 30 metų).

Tas “brangiau” gali būti net ir dvigubai brangiau – dėl šios priežasties netgi atidėjome kelionę į Australiją, kol mano žmonai sukaks 25 (amžiaus riba, iki kurios autonuoma ten brangesnė). Rasti, kas papildomų mokesčių netaiko, kartais galima (šalyse, kur nuomotojų daug), bet tai užtrunka, nebeišeina tiesiog pasižiūrėti kainų palyginimo, reikia analizuoti ir sąlygas.

Baimės: didžiausi vairavimo iššūkiai užsienyje

Dažniausia baimė, kurias girdėjau žmonėms aiškinantis, kodėl jie nesinuomoja automobilio – baimė, kad vairavimo sąlygos bus sunkios: prasti keliai, didelis eismas…

Aišku, kiekvienas žmogus skirtingas: jei vairuoti nemėgstate ir Lietuvoje, jums tai – stresas, galbūt autonuoma – ne jums.

Tačiau visiems kitiems bijoti sudėtingų eismo sąlygų nereikia. Pagalvokite: milijonai vietinių kasdien tokiomis sąlygomis vairuoja. Kuo jūs kitoks, kad negalite? Tikrai priprasite. Savrbu atsipalaiduoti.

Tiesa, jeigu šalyje jūsų laukia naujo tipo “vairavimo iššūkis”, galite pamėginti pirmą kartą keliaudami į tokią šalį išsinuomoti automobilį trumpesniam laikui, vairuoti atsargiai.

Pagrindiniai vairavimo iššūkiai su kuriais tenka susidurti užsienyje ir kurių nėra Lietuvoje:
*Kalnų keliai (vingiuoti, siauri).
*Didelis eismas, platesni prospektai (didmiesčiuose). Būdinga visiems miestams, kuriuose 1 mln. ir daugiau gyventojų.
*Masiškai nepaisantys kelių eismo taisyklių vairuotojai (lendantys be eilės, važiuojantys per raudoną signalą ir t.t.). Būdinga pietų Azijai, Artimiesiems Rytams, Afrikai, Albanijai.
*Kairiapusis eismas. Būdinga Jungtinei Karalystei ir buvusioms jos kolonijoms (išskyrus JAV ir Kanadą), Japonijai, Tailandui.
*Prasti keliai (duobėti, negrįsti). Būdinga skurdžioms šalims.

Albanijoje susideda kelios vairavimo blogybės - daug kalnų kelių, keliai prasti ir vairuotojai nepaiso kelių eismo taisyklių

Albanijoje susideda kelios vairavimo blogybės – daug kalnų kelių, keliai prasti ir vairuotojai nepaiso kelių eismo taisyklių.

Taip pat nuomojantis automobilį gali tekti nustebti ir dėl vairavimo ypatumų: ne visi vairuojami vienodai. Ypač dar prieš išvažiuodami pasiaiškinkite, kaip įjungti variklį (jei jums jį įjungia), atbulinį bėgį, rankinį stabdį, lempas, valytuvus, atidaryti degalų baką, kapotą. Ne kartą pamiršome to pasiklausti – atrodo, jau tiek automobilių vairavome… O paskui teko gaišti laiką aiškinintis, kaip tą padaryti, kai prireikė, nes yra labai ypatingų variantų.

Beje, jei visai nenorite vairuoti pats – galite išsinuomoti automobilį su vairuotoju Pigiose šalyse (kuriose autonuoma brangi) tai – nedaug brangiau, nei automobilis be vairuotojo. Tiesa, būsite mažiau laisvas: bus daugiau laiko ribojimų, vietos ribojimų, didesnė apgavysčių tikimybė. Automobilį su vairuotoju galite “išsinuomoti” ir tiesiog gatvėje susistabdę taksi ir paprašę vežti visą dieną (tik derėkitės).

Apgavystės autonuomoje: “Apdaužėte automobilį, mokėkite”

Automobilių nuomotojai – ne taksistai, ir apgaudinėja rečiau. Deja, apgavysčių vis tiek pasitaiko. Kadangi taksi nevažinėju, tikriausiai didžiausius nuostolius nuo apgavikų esu patyręs būtent autonuomose.

Kai kurios apgavystės – tai tiesiog įpiršimas papildomų paslaugų, kurių jums nereikia. Brangaus ir abejotino draudimo (žr. aukščiau) ar viso benzino bako nusipirkimo (irgi žr. aukščiau) ar GPS (šiais laikais paprasta parsisiųsti jį į telefoną).

Dažniausia rimtesnė apgavystė – jums išnuomoja jau apdaužytą automobilį, o grąžinant kaltina, jog apdaužėte jūs, prašo susimokėti. Daugelis nesiginčija, ypač jei grąžina automobilį likus mažai laiko iki skrydžio. Taip, pavyzdžiui, Libane iš mūsų paėmė 50 dolerių. Panašiu atveju Sirijoje pasakėme kviesiantys policiją – tada nuomotojai “atsikabino”. Taip siūlyčiau elgtis ir jums.

Tačiau apskritai geriausia tokioms apgavystėms užbėgti už akių dar imant automobilį iš autonuomos. Filmuokite, kaip kartu su autonuomos darbuotoju apžiūrinėjate automobilį, ir fotografuokite. Nuo tada, kai ėmiau tai daryti, manęs nė karto nė nebandė taip apgauti – jau daug metų. Nes matydami, kad viskas fiksuojama, autonuomos darbuotojai supranta, kad jokio ginčo jie nelaimės, nes bus užfiksuota, kad automobilis jau buvo apdaužytas – todėl nė nebando apgaudinėti.

Nuomojantis nufotografuotas apibraižymas

Nuomojantis nufotografuotas apibraižymas. Verta tiek nufotografuoti automobilį iš toliau, tiek kiekvieną rastą apibraižymą iš arčiau (kaip čia) – nes nuotraukoje iš toliau gali jo gerai nesimatyti (ypač prietemoje ir/ar jei fotografuojama mobiliuoju telefonu)

Be to, daugelyje autonuomų nuomojantis jums duos blanką, ant kurio sužymėti iki automobilio išnuomavimo jums buvę pažeidimai. Jeigu nors menkiausias pažeidimas nepažymėtas – būtinai reikalaukite, kad būtų pažymėtas, o jei nuomos darbuotojas nelydės jūsų iki automobilio – jį pakvieskite vėl. Apžiūrėkite ir ratus (būtent už ratlankio įlenkimą paėmė iš mūsų pinigus Libane), stogą. Kiek pastebėjau, dažniausiai bent dalis pažeidimų tuose lapuose nebūna pažymėti – jei nereikalaučiau pažymėti, tikėtina, grąžinant automobilį “kabinėtųsi”.

Atsiimdami automobilį autonuomoje prašome, kad darbuotojas pažymėtų pažeidimus ant blanko

Atsiimdami automobilį autonuomoje prašome, kad darbuotojas pažymėtų pažeidimus ant blanko. Kartu padarau ir nuotraukas, kad matytųsi automobilio būklė atsiėmimo metu (kad atsiėmimo metu, įrodo darbuotojo buvimas). Jungtinė Karalystė.

Beje, iš to, kad dauguma nomojamų automobilių – gana smarkiai apibraižyti ar aplankstyti, galima suprasti dar vieną autonuomos apgavystę. Tie, kurie “iš tikro” apdaužo automobilius, irgi apgaudinėjami: iš jų paimami pinigai už remontą, kai iš tikro automobilis neremontuojamas. Už to paties bamperio keitimą gali būti surenkami pinigai iš trijų ar daugiau jį aplanksčiusių nuomininkų… Deja, šito išvengti jau sunkiau, nes juk neliksi stebėti, kaip autonuoma remontuoja mašiną.

Kartais būna, kad apgavystę pamatote jau grįžę namo – nuo jūsų kortelės autonuoma tiesiog nurašo pinigus. Tokiu atveju drąsiai skųskitės bankui, išdavusiam kortelę. Po kelionės verta tikrinti kortelės sąskaitą dažniau, nes panašių apgaulingų nurašymų gali būti ne tik autonuomoje.

Alternatyvos automobilių nuomai

Kaip keliauti nepriklausomai nesinuomojant automobilio? Pagrindinės alternatyvos ir jų pliusai bei minusai, lyginant su automobilio nuoma be vairuotojo:

Kelionės būdas Pliusai Minusai
Viešasis transportas Pigiau (tik pigiose šalyse ar keliaujant vienam), pajunti daugiau vietinės dvasios Nemiestuose užtrunka ilgiau (laukimas, derinimasis prie grafikų, lėtesnis važiavimas), pamatai mažiau, brangiau (brangiose šalyse ir keliaujant keliese)
Automobilis su vairuotoju / taksi Brangiau (ypač brangiose šalyse) Bus visokių ribojimų: vairuotojui reikės nakvynės, gali atsisakyti kažkur vežti ir t.t.
Autostopas Pigiau/nemokamai, galima pabendrauti su vietiniais Susigaišta daug laiko
Nuosavas automobilis Nereikia mokėti už autonuomą (tik benziną, kelius) Ilgai užtrunka nuvažiuoti ir daug kainuoja (benzinas). Logiška tik į netolimas šalis
Šalyse, tokiose kaip Kazachija (nuotraukoje) gausu taksistų senais automobiliais, kurie už sąlyginai prieinamą kainą pasirįžę klientus vežioti ilgiau (jei susiderėsite)

Šalyse, tokiose kaip Kazachija (nuotraukoje) gausu taksistų senais automobiliais, kurie už sąlyginai prieinamą kainą pasirįžę klientus vežioti ilgiau (jei susiderėsite)

Tačiau man asmeniškai autonuomos pliusai dažniausiai nusveria minusus.

Komentarai
Straipsnio temos: , , , , , , , , , , ,


Vizos lietuviams – kas ir kaip

Vizos lietuviams – kas ir kaip

| 9 komentarai

Norite keliauti į užsienį ir įdomu, kaip gauti vizą? Į kai kurias šalis vizą reikia gauti ambasadoje, į kitas – internetu, dar į kitas galima gauti jau atskridus ar vizos išvis nereikia. Čia – pilni visų tų šalių sąrašai bei įdomiausios mano patirtys gaunant įvairias vizas.

 Žemėlapis šalių, kur lietuviams reikia vizų, ir kur nereikia. Į kai kurias šalis vizų gali reikėti arba nereikėti priklausomai nuo to, kaip į jas atvyksti: jos tuomet pažymėtos pagal tą atvykimo būdą, kuriuo atvyksta dauguma lietuvių. Pvz. į JAV reikia internetinio leidimo, ESTA jei atskrendi, ir nereikia, jei įvažiuoji. Tačiau kadangi lietuvių dauguma į JAV atskrenda, pažymėta, kad leidimo reikia

Žemėlapis šalių, kur lietuviams reikia vizų, ir kur nereikia. Į kai kurias šalis vizų gali reikėti arba nereikėti priklausomai nuo to, kaip į jas atvyksti: jos tuomet pažymėtos pagal tą atvykimo būdą, kuriuo atvyksta dauguma lietuvių. Pvz. į JAV reikia internetinio leidimo, ESTA jei atskrendi, ir nereikia, jei įvažiuoji. Tačiau kadangi lietuvių dauguma į JAV atskrenda, pažymėta, kad leidimo reikia

Kaip matote iš šio žemėlapio, paprasčiausia keliauti Europoje, kur į daugelį šalių galite nuvažiuoti nė nesutikę pasienio kontrolės, paskui – po Pietų Ameriką, kur vizų beveik niekur nereikia. Sudėtingiausia su vizomis – keliaujant po Afriką, kur į daugelį šalių reikia vizų ir į didelę jų dalį būtina tomis vizomis pasirūpinti iš anksto, tuo tarpu tų šalių ambasadų Lietuvoje nėra.

Šalys, į kurias galima patekti “be sienų”

Tai daugiausia Europos Sąjungos šalys, bet ne tik jos. Tegul sienų nebuvimas jūsų neapgaus: sienos yra, ir, jeigu tai pamiršite, galite turėti problemų. Visų pirma, nors praktiškai galima ten nuvažiuoti be jokių asmens dokumentų, teoriškai vis tiek reikalaujama juos turėti (o jei skrisite lėktuvu, juos tikrai žiūrės). Antra, “anapus sienos” gali daug kartų būti brangesnis mobilusis ryšys (ES viduje dabar tai ribojama), atsiskaitoma kitais pinigais ir t.t.

Sąrašas šalių, į kurias lietuviai gali patekti “be sienų”: Austrija, Čekija, Danija, Estija, Graikija, Islandija, Ispanija, Italija, Latvija, Lichtenšteinas, Liuksemburgas, Malta, Monakas, Nyderlandai, Norvegija, Lenkija, Portugalija, Prancūzija, San Marinas, Slovakija, Slovėnija, Suomija, Švedija, Šveicarija, Vokietija, Vengrija.

Net grįžus į Lietuvą iš kitų Europos šalių kadaise dėdavo tokius štampus

Net grįžus į Lietuvą iš kitų Europos šalių kadaise dėdavo tokius štampus. Pirmuosiuose mano pasuose jų būdavo daugiausia, nes po vieną gaudavai grįžęs iš kiekvienos kelionės, kad ir į Lenkiją ar Latviją.

Šalys, į kurias nereikia vizų (bevizis režimas)

Norėdami keliauti į šias šalis, turėsite praeiti muitinininkus ir pasieniečius, bet vizos nereikės. Į daugelį šių šalių važiuojant nepakaks asmens tapatybės kortelės, o reikės paso, nes į jį dedami štampai.

Patikrinimas įvažiuojant į šias šalis gali būti visai rimtas: gali reikti pildyti “įvažiavimo korteles”, atsakyti į pasieniečių klausimus. Dažniausi reikalavimai – pasakyti, kur apsistojęs (iš patirties – paprastai pakanka viešbučio pirmai nakčiai), parodyti grįžimo bilietą.

Man nėra buvę, kad į šalį, su kuria galioja bevizis režimas, neįleistų, bet tai visada įmanoma. Pavyzdžiui, įvažiuojant į Libaną, Iraną bei Siriją vartė pasą žiūrėdami, ar nėra Izraelio štampo – su tokiu štampu į šias šalis neįleidžia (Sirijos oro uoste yra net specialus pareigūnas, kuris vien varto visus pasų puslapius). Pačiame Izraelyje pasieniečių apklausos primena tardymą ir irgi svarbu nesuklysti, nesukelti nepagrįsto įtarimo, kad gal, tarkime, esi kokiu palestiniečiu susižavėjusi mergina. Apskritai, jaunos moterys paprastai labiau “įtarinėjamos” ir klausinėjamos, ypač vietose, kur yra prostitucija: kai einu su žmona pro atskirus pareigūnus, žmoną neretai kamantinėja labiau.

Ukrainos įvažiavimo ir išvažiavimo štampai

Ukrainos įvažiavimo ir išvažiavimo štampai. Bent jau tokius deda daugelis šalių, į kurias galima patekti be vizos.

Bevizis režimas leidžia šalyje būti ne ilgiau tam tikro laiko tarpo (į daugelį šalių – 30 dienų arba 90 dienų). Norint keliauti ilgiau, dirbti, studijuoti ir pan., vis tiek reikės vizos.

Dažniausiai bevizis režimas prasideda Lietuvai su ta valstybe sudarius sutartį. Bevizis režimas yra su daugeliu Pietų Amerikos šalių bei daugeliu Europos šalių.

Sąrašas šalių, į kurias lietuviai gali patekti be vizų, tačiau reiks pereiti pasienio patikrinimą: Airija, Andora, Antigva ir Barbuda, Argentina, Armėnija, Barbadosas, Belizas, Bolivija, Bosnija, Botsvana, Brazilija, Brunėjus, Bulgarija, Čilė, Dominika, Dominikos Respublika, Ekvadoras, Fidžis, Filipinai, Gruzija, Grenada, Gvatemala, Haitis, Hondūras, Indonezija, Izraelis, JAE, Jamaika, Japonija, Jungtinė Karalystė, Juodkalnija, Kanada, Kazachija, Kipras, Kirgizija, Kiribatis, Kolumbija, Kosta Rika, Kroatija, Makedonija, Malaizija, Marokas, Maršalo Salos, Mauricijus, Meksika, Mikronezija, Moldova, Naujoji Zelandija, Nikaragva, Palau, Panama, Paragvajus, Peru, Pietų Korėja, Rumunija, Sent Kitsas ir Nevis, Sent Lucija, Sent Vincentas ir Grenadinai, Salvadoras, Samoa, San Tomė ir Prinsipė, Senegalas, Serbija, Seišeliai, Singapūras, Saliamono Salos, Svazilendas, Rytų Timoras, Tonga, Trinidadas ir Tobagas, Tunisas, Turkija, Tuvalu, Ukraina, Urugvajus, Vanuatu, Venesuela.

Honkongo kortelė

Honkongo įvažiavimo kortelė. Vis daugiau šalių duoda tokias korteles vietoje (ar greta) štampų į pasą. Jas reikia saugoti iki kelionės pabaigos. Pliusas – mažiau susieikvoja paso puslapių, rečiau reikia keisti. Minusas – nesunku pamesti.

Šalys, vizas į kurias galite įsigyti atvykus (oro uoste)

Atvykę į šias šalis jausitės panašiai, tarsi galiotų bevizis režimas. Visgi, viza bus išdudoama: tik ją įklijuos pasienietis jau ant įvažiuojant į šalį (neretai teks eiti prie papildomo langelio “vizos”, atstovėti eilę).

Pagrindinis skirtumas nuo bevizio režimo – tokios vizos paprastai mokamos (t.y. faktiškai yra “įvažiavimo mokestis”, kuris padidins jūsų kelionės kainą). Be to, į kai kurias šalis reikia vežtis papildomų dalykų, kad oro uoste išduotų vizą: pvz. savo pasinę nuotrauką, iškvietimą ar pan. Gerai tuo pasidomėkite.

Taip pat pasižiūrėkite, ar vizos tikrai išduodamos ir ten, per kur ketinate atvykti į šalį: pvz. nors Baltarusijos vizos išduodamos Minsko oro uoste, tačiau važiuodami automobiliu jų negausite.

Be to, gali būti, kad oro uoste išduodama viza galios tik trumpai, o jei keliausite ilgiau, reikės prašyti vizos iš anksto per ambasadą ar konsulatą. Pvz. Tailando viza, išduodama oro uoste, galioja tik 15 dienų, tuo tarpu išduodama konsulate – 60 dienų.

Omano viza

Omano viza ir štampai. Ją išdavė pasienio punkte su JAE. Pati viza primena štampą, tik yra padaryti papildomi įrašai. Kad gaučiau šią vizą, reikėjo eiti prie papildomo langelio ir procedūra užtruko apie valandą (tų šalių gyventojai, kuriems nereikia vizos, tuo metu prarūkdavo muitinę beveik nesustodami)

Taip pat, turėkite omenyje, kad vizų išdavimo tvarka linkusi keistis – tad sekite informaciją. Štai kai keliavau 2010 m. į Azerbaidžaną, planavau gauti vizą oro uoste. Tačiau savaitė iki kelionės sužinojau, kad vizas oro uoste išdavinėti nustota. Teko eiti į ambasadą – iš pradžių ambasada nežinojo, kas atsitiko, ir tik paskutinę dieną nunešus pasą skubiai ranka išrašė vizą. O jei būčiau to nesužinojęs aš, būčiau buvęs tiesiog neįleistas į šalį: internete buvo pilna tokių deportuotų turistų pasakojimų.

Ir, aišku, net jei vizos oro uoste išduodamos, nereiškia, kad ją išduos jums (nors man tokių problemų nėra buvę). Turite praeiti minimalų patikrinimą (ypač dėl pirmos nakvynės ir pan.). Kaip ir bevizio režimo atveju kai kurie žmonės klausinėjami labiau: pvz. įvažiuojant į Libaną man įklijavo vizą iš karto, o žmonos klausinėjo, kur apsistojusi ir pan.

Sąrašas šalių, vizos į kurias lietuviams išduodamos oro uoste ar pasienio punkte: Baltarusija (tik Minske), Bangladešas, Burkina Fasas, Džibutis, Egiptas, Iranas, Jordanija, Laosas, Libanas, Madagaskaras, Malavis, Maldyvai, Mauritanija, Mozambikas, Papua Naujoji Gvinėja, Tadžikija, Tanzanija, Tailandas, Togas.

Sąrašas šalių, vizos į kurias lietuviams išduodamos oro uoste/pasienio punkte arba internetu: Bahreinas, Gabonas, Bisau-Gvinėja, Kenija, Kuveitas, Omanas, Kambodža, Kataras, Surinamas, Šri Lanka, Uganda, Zambija, Zimbabvė.

Egipto viza

Egipto viza – kitas oro uoste išduodamos vizos variantas. Šios jau ir atrodo kaip įvažiavimo mokestis: tai vienodi lipdukai su kainomis, ant kurių nėra jokių asmeninių duomenų – tiesiog jie įrodo, kad paso savininkas susimokėjo pinigus

Šalys, į kurias išduodamos tikros vizos

Vizos po Pirmojo pasaulinio karo sugalvotos kaip priemonė atskirti pageidaujamus žmones nuo nepageidaujamų ir pastarųjų neįleisti (t.y. neįleisti potencialių nelegalų, šnipų, teroristų ir pan.). Tiesa, šiais laikais daugelyje šalių vizos taip neveikia, bet JAV vizos dar yra “tikros”.

Jei prašysite JAV vizos, lauks tikras patikrinimas, teks pačiam eiti į ambasadą, šnekėti, ką veiksite, pateikti dokumentus apie uždarbį ir pan. – bet kai išduos vizą, tai iš karto 10 metų (juk mažai šansų, kad dabar neturėdamas jokių piktų kėslų, po pusmečio juos sugalvotumėte).

Man ši sistema patinka: susimoki nemažai, tačiau ne kaip mokestį neaišku už ką, o už realų patikrinimą ir už tai paskui gali keliauti į tą šalį neribotą skaičių kartų.

Tiesa, atsiradus ESTA leidimui (žr. žemiau), JAV vizų reikai tik tokiu atveju, jei esate buvęs Irane, Sirijoje, Irake ar Sudane.

JAV viza

JAV viza. Su šia viza į JAV įvažiavau 6 kartus (įskaitant kartus kai per tą pačią kelionę išvažiuodavau ir vėl grįždavau). Net tada, kai pasikeičiau pasą, ir toliau galėjau naudotis šia viza, kurios tiesiog paprašiau, kai keičiau pasą, nesugadinti supjaustant (sugadinta viza nebūtų galiojusi).

Šalys, vizos į kurias “pardavinėjamos” internetu

Į daugelį šalių, į kurias Lietuvos piliečiams reikia vizų, tos vizos faktiškai yra tiesiog pardavinėjamos: susimoki ir gauni, nebent būtum kokiam “juodajam sąraše”. Tokių vizų galiojimo laikas, kaip taisyklė, labai trumpas: pvz. 3 mėnesiai nuo išdavimo ir tik vienam įvažiavimui. Šitokiu būdu valstybė pasirūpina, kad pasiims pinigus kiekvieną kartą, kai norėsi ten įvažiuoti.

Būna ir daugkartinių vizų, tačiau net ir jos irgi paprastai galioja tik 1 metus. Be to, yra gerokai brangesnės.

Į vis daugiau šalių vizos pardavinėjamos internetu: pakanka nueiti į tam tikrą svetainę, užpildyti gana ilgą paraišką ir gausi vizą (arba “vizos patvirtinimą”, o pačią vizą įdės oro uoste). Tai ypač smagu šalyse, kaip Lietuva, nes ambasados pas mus yra toli gražu ne visos.

Internetu susimokėjęs gavau Indijos ir Kenijos vizas.

Yra šalių, kur galima gauti ir vizą internetu, ir vietoje (pvz. Kenija). Tokiu atveju reikia lyginti sąlygas. Jei jos skiriasi mažai (pvz. viza į Keniją internetu – 1 doleriu brangesnė), verta rinktis vizą internetu. Taip yra todėl, kad beveik visos tokios šalys yra pagarsėjusios korupcija ir pasienio pareigūnai gali prašyti kyšių ar apgaudinėti. Pvz. Uzbekijos viza oro uoste oficialiai man turėjo kainuoti 50 dolerių. Tačiau pareigūnas pareikalavo 70 dolerių. Tuo tarpu iš diena anksčiau, kai budėjo kita pasieniečių pamaina, atvykusių lietuvių, paėmė 60 dolerių.

Sąrašas šalių, į kurias vizos (kartais vadinamos “leidimais”, bet esmė panaši) išduodamos internetu: Beninas, Indija, Lesotas, Mianmaras, Australija, JAV.

Sąrašas šalių, vizos į kurias lieutviams išduodamos oro uoste/pasienio punkte arba internetu: Bahreinas, Gabonas, Bisau-Gvinėja, Kenija, Kuveitas, Omanas, Kambodža, Kataras, Surinamas, Šri Lanka, Uganda, Zambija, Zimbabvė.

Uzbekijos viza

Uzbekijos viza. Ji išduodama oro uoste tik tiems, kurie atliko tam tikras papildomas procedūras ir tai, kaip paaiškėjo, susiduriama su korupcija

Šalys, vizos į kurias “pardavinėjamos” ambasadoje

Į daugelį valstybių, į kurias reikai vizų, vizos yra pardavinėjamos ambasadose ir konsulatuose. Būtent pardavinėjamos, nes patikrinimo mažai (tiesiog ar nesi juodajame sąraše), o vizų galiojimas trumpas ir vienkartinis (kas rodo, kad šalys labiau nori pasiimti iš turistų “įvažiavimo į šalį mokestį”, o ne neįsileisti nepageidaujamų asmenų).

Daugelis taip pardavinėjančių vizas šalių – neturtingos, tokios, į kurias ir šiaip mažai kas norėtų nelegaliai imigruoti, todėl saugumas joms ir nėra svarbus.

Pagrindinė problema Lietuvoje su šiomis vizomis ta, kad Lietuvoje nėra beveik visų šių valstybių ambasadų ar vizas išduodančių konsulatų. Tenka daryti vieną trijų dalykų:
1.Važiuoti į užsienį, kur yra Lietuvai skirta šalies ambasada (geriausiu atveju – Rygą ar Varšuvą, blogesniu – Kopenhagą ar Londoną).
2.Siųsti pasus paštu į ambasadą.
3.Naudotis Lietuvos kelionių agentūros paslaugomis, kuri tą padaro už antkainį.

Kurį kelią bepasirinksite, atsieis laiko arba pinigų. Taip yra tekę gauti Sirijos ir Gambijos vizas. Gera naujiena, kad tokių šalių mažėja – vis daugiau šalių arba įsileidžia Lietuvos piliečius be vizos, arba duoda vizas oro uoste, arba leidžia jas gauti internetu. Kai pradėjau keliauti, į dauguma šalių reikėdavo tokios vizos – dabar tik į mažumą ir tos pačios daugiausiai neturistinės.

Jei šalies nėra jokiame kitame sąraše šiame straipsnyje, reiškia, į tą šalį reikia vizos ir ją reikia gauti iš anksto.

Naujosios Zelandijos viza

Naujosios Zelandijos viza. Ją reikėjo gauti ambasadoje Nyderlanduose, siųsti pasą. Šiais laikais į Naująją Zelandiją lietuviams vizų nereikia išvis

Šalys, vizoms į kurias reikia iškvietimo

Į daug valstybių, ypač nedemokratinių, nepakanka tiesiog nueiti į ambasadą ar atsiųsti pasą (žr. aukščiau) – reikia dar, pavyzdžiui, gauti “iškvietimą”, kurį parašęs žmogus atsakys už tavo elgesį kelionės metu.

Neturėdamas draugų, giminių ar verslo partnerių šalyje iškvietimo negausi. Teoriškai, vienintelis šansas tokiu atveju gauti iškvietimą būtų pirkti kelionių paketą iš vietinės kelionių agentūros. Tačiau praktiškai iškvietimai, kaip ir vizos, pardavinėjami ir atskirai (be kelionių paketo). Tai daro tų šalių kelionių agentūros, kartais per bendradarbiaujančias Lietuvos kelionių agentūras, faktiškai “apgaunančios sistemą” ir pasakančios, kad organizuos jums kelionę, kai iš tikro to nedarys. Taigi, rezultate viza tiesiog kainuos daugiau. Be to, vis tiek gali tekti užsakyti visus viešbučius iš anksto, parašyti, kur ir kada apsistosite.

Taip man teko darytis Kinijos vizas – nors buvau ir ambasadoje, mėginau prašyti tiesiogiai, iš ten išprašė, nes “reikia iškvietimo”. Teko kreiptis į kelionių agentūrą ir mokėti dvigubai brangiau, nei oficialiai kainuoja viza.

Šalys, vizas į kurias sunku ar neįmanoma gauti

Tokių valstybių likę nedaug, bet yra. Keliauti į jas laisvai beveik neįmanoma arba reikalauja sudėtingo pasiruošimo.

Į kai kurias, kaip Šiaurės Korėją, privalai pirkti “ekskursiją” – nuo kelionės pradžios iki galo lydės gidai.

Į kitas taip pat negausite įprastos “turistinės vizos nepriklausomai kelionei” (pvz. Saudo Arabiją, Turkmėniją), bet ten gali būti alternatyvų. Dažniausia alternatyva – tranzitinės vizos, kurios išduodamos važiuoti skersai per šalį, paprastai 3 ar 7 dienoms (tarkime, važiuoti iš Jordanijos į JAE per Saudo Arabiją, ar iš Irano į Uzbekiją per Turkmėniją). Tačiau kad gavę tranzitinę vizą pamatytumėte ir kažkiek šalies, kurią kirsite, reikės kruopščiai planuoti: kad įvažiuotumėte vienoje pusėje, išvažiuotumėte kitoje, maršrutas būtų įtikimas (jei stabdys pareigūnai – nes teoriškai viza nesuteikia teisės dairytis aplink) ir t.t.

Dar kitose valstybėse viza galioja ne į visą šalį, o į tam tikras šalies dalis reikės papildomų leidimų, kurie kainuoja ir nebūtinai visada ir visiems išduodami. Pavyzdžiui, Eritrėjos viza galioja tik į sostinę Asmarą, Kinijos viza negalioja į Tibetą (reikia papildomo leidimo ir nuolatinės ekskursijos), Indijos viza – į tam tikras šiaurės rytų valstijas ir t.t.

Komentarai
Straipsnio temos: , , , , , , , , , ,


Tarptautinis vairuotojo pažymėjimas – kas ir kaip

Tarptautinis vairuotojo pažymėjimas – kas ir kaip

| 7 komentarai

Jei keliaudami dažnai nuomositės automobilį užsienyje, anksčiau ar vėliau susidursite su reikalavimu pateikti Tarptautinį vairuotojo pažymėjimą. “Tarptautinės teisės” lietuvius glumina: kaip jas gauti – neaišku (internete yra net informacijos, neva lietuviams jos neišduodamos), neaišku ir kuriose šalyse iš tikrųjų jų reikia.

Mes ilgai rinkome informaciją apie tarptautinį vairuotojo pažymėjimą ir jį pasidarėme. Pamėginsiu čia atsakyti į visus klausimus, kurių dažnai sulaukiu.

Kokiose šalyse reikia tarptautinio vairuotojo pažymėjimo?

Teoriškai tarptautinis vairuotojo pažymėjimas reikalaujamas gana dideliame skaičiuje šalių. Daugiausia tai šalys, kuriose rašoma ne Lotynų raidynu. Tarp populiariausių lietuvių tarpe šalių kelionėms, kuriose oficialiai vairuoti užsieniečiams galima tik su tarptautiniu vairuotojo pažymėjimu, yra Rusija, Ukraina, Jordanija, Japonija, Indija, Indonezija, Tailandas, JAE, Armėnija, Brazilija, Agrentina, Iranas ir kt.

Tarptautinis vairuotojo pažymėjimas - šalys, kuriame jo reikia

Šalys, kuriose oficialiai galima vairuoti be tarptautinio vairuotojo pažymėjimo, pažymėtos tamsiai mėlynai. Šalys, kuriose oficialiai reikia tarptautinio pažymėjimo – raudonai ar oranžiniai.

Realybė – kitokia. Daugybėje šalių, kuriose oficialiai reikalaujama tarptautinio vairuotojo pažymėjimo, mums be problemų išnuomavo automobilį ir be jo (Ukrainoje, Brazilijoje, Jordanijoje, Sirijoje).

Tačiau jei yra toks reikalavimas, niekada nežinai, kaip pasiseks. Pirmą kartą su problemomis susidūrėme Taivane 2009 m.: automobilio nuomoti nenorėjo labai ilgai, galiausiai išnuomavo pareikalavę didelio užstato.

Kiek skaičiau iš kitų keliautojų patirties, be tarptautinio vairuotojo pažymėjimo automobilio nuomoti nenori ir Japonijos, JAE agentūros.

Be to net jei ir pavyks išsinuomoti automobilį be tarptautinio vairuotojo pažymėjimo ten, kur jo oficialiai reikia, negali būti ramus: o kas jei sustabdys policija ar pateksi į eismo įvykį (ar galios draudimas)? Todėl, ramybės dėlei, pasirodė verta pažymėjimą pasigaminti.

Būtų verta jau vien tam, kad nesugriūtų kokia kelionė kai viskas bus suplanuota taip, kad nuomosies automobilį, bus už automobilį sumokėti pinigai ar avansas, o nuvažiavus paaiškės, kad jis nenuomojamas be tarptautinio vairuotojo pažymėjimo.

Tarptautinio vairuotojo pažymėjimo knygelės viršelis

Tarptautinio vairuotojo pažymėjimo knygelės viršelis. Paž\ymėjimas susideda iš knygelės (kuri yra keliakalbė) ir kortelės

Kaip gauti tarptautinį vairuotojo pažymėjimą Lietuvoje?

Deja nusprendus pasigaminti tarptautinį vairuotojo pažymėjimą Lietuvoje, prasideda sunkumai ir neaiškumai. Mat tarptautinis vairuotojo pažymėjimas yra nustatytas pagal 1949 m. Ženevos konvenciją. O Lietuva šios konvencijos nėra pasirašiusi. Šalyse, kurios pasirašiusios šią konvenciją, yra oficialiai priskirtos agentūros, išduodančios tarptautinius vairuotojo pažymėjimus.

Ieškodamas informacijos internete, tuo tarpu, atradau žmonių skundus, kad, užklausę mūsų valdžios institucijų, kur gauti tarptautinį vairuotojo pažymėjimą, jie gavo atsakymus, kad toks Lietuvoje neišduodamas, nes Lietuva nepasirašiusi Ženevos konvencijos. Negi tai reiškia, kad lietuviai negali vairuoti Japonijoje ar JAE?

Pasirodo, ne – pažymėjimus išduoda kai kurios kelionių agentūros. Iš pradžių buvo nejauku mokėti pinigus – kai internete yra netgi Lietuvos valdžios išaiškinimai, kad Lietuvoje pažymėjimo gauti neįmanoma, atrodo, kad užkliūsi ant apgavikų. Bet, atrodo, viskas gerai; ant pažymėjimo yra nuoroda į “verifycenter.com” kur galima įvedus pažymėjimo numerį pasitikrinti, kad jis tikras. Be to, internete nėra jokios informacijos, kad tai būtų apgavystė, kad kam nors su tokiu pažymėjimu nebūtų išnuomavę automobilio ar jį/ją būtų nubaudusi policija.

Mano žmonos tarptautinio vairuotojo pažymėjimo knygelės paskutinis puslapis

Mano žmonos tarptautinio vairuotojo pažymėjimo knygelės paskutinis puslapis. Taupant, pažymėjimą pasidarė tik žmona – kadangi šalių, kuriose tikrai reikia pažymėjimo nedaug (bent jau tarp tų, į kurias keliauji ir kuriose nuomojiesi automobilį), tokiose šalyse pakanka ir vieno vairuojančio žmogaus

Tarptautinio vairuotojo pažymėjimo kaina darantis jį per agentūras ~85 eurai (norint gauti per kelias dienas gali būti ir 170 eurų, todėl verta pradėti rūpintis bent pusantro mėnesio prieš kelionę). Mūsų pažymėjimas galioja 10 metų – taigi, metinė kaina išeina ne tokia ir didelė (8,5 euro už metus). Aišku, jei keliaujate už Europos ribų nedaug, arba jums tas pats nuomotis ar nesinuomoti automobilį – tada pažymėjimo darytis neverta, bet kitu atveju – gali vertėti.

Beje, ant mūsų tarptautinio vairuotojo pažymėjimo parašyta, kad jį išdavė IDLID Services. Panašu, kad Lietuvos agentūra persamdo šią įmonę, nes pati neturi teisės išduoti pažymėjimo. Pasižiūrėjus IDLID Services puslapyje matosi, kad tiesiai iš jų užsakius galima gauti dar perpus pigiau – su siuntimu į Lietuvą ~45 doleriai. Kai pasibaigs šito pažymėjimo galiojimas, reikės naują pamėginti gauti taip – tiesiogiai.

Tarptautinis vairuotojo pažymėjimas įprastinių vairuotojo teisių nepakeičia – reikia vežtis ir jį, ir lietuviškas teises. Tarptautinio pažymėjimo esmė – teisių vertimas į kai kurias svarbiausias užsienio kalbas. Tiesa, užsienyje, pvz. Uzbekijoje, yra buvę, kad parodžius pareigūnui tarptautinį pažymėjimą, lieutivško nė neprašydavo – nors turėtų (matyt, nežinojo).

Tarptautinio vairuotojo pažymėjimo kortelė

Žmonos tarptautinio vairuotojo pažymėjimo kortelė

Komentarai
Straipsnio temos: , , , , , , , , , ,


Skaitmeninis klajoklis – gyvenimas, kurio siekiu

Skaitmeninis klajoklis – gyvenimas, kurio siekiu

| 7 komentarai

Šiais metais ne tik iš pagrindų atnaujinau šį tinklaraštį. Neseniai pradėjau eiti į naują gyvenimo etapą.

Pamėginau gyventi kaip skaitmeninis klajoklis (angl. “Digital nomad”). Žmogus, neturintis nuolatinės gyvenamosios vietos, bet turintis darbą – daug darbų. Darbų, kuriuos galima padaryti būnant bet kuriame pasaulio taške, nes tam pakanka kompiuterio ir interneto.

Paskaitykite, kaip ėjau link tokio gyvenimo būdo ir kaip praėjo pirmasis išmėginimas – darbas būnant Bosnijoje, Albanijoje bei Makedonijoje.

Laikina darbo vieta buto Sarajeve balkone

Laikina darbo vieta buto Sarajeve terasoje

Mano kelias į tapimą skaitmeniniu klajokliu

Iki šiol gyvenau panašiai, kaip dauguma lietuvių: tai yra, kasdien eidavau į darbą, turėdavau įprastą atostogų dienų skaičių per metus. Dažnai sulaukdavau klausimų – kaip ir iš ko tiek daug sugebu keliauti, pasvarstymų, gal turiu kokių „pasyvių pajamų“ (suprask, palūkanų ar nuompinigių), tačiau jokių paslapčių nebuvo, o tiesiog per daugelį metų ištobulinta metodika, kaip kelionėse taupyti laiką ir pinigus, apie kurią jau rašiau ir kuri prieinama kiekvienam.

Laisvalaikiu (ne per atostogas) turėjau ir kitų užsiėmimų. Tarp jų kūriau vis naujus ir naujus tinklapius, kurių dabar turiu 19, rengiau viktorinas (Pasaulio viktorinos čempionato Lietuvos etapus) ir t.t. Iš kai kurių šių veiklų pradėjau uždirbti (teisinės paslaugos, paslaugos turistams ir kt.), kitos padėjo sutaupyti (pvz. dėl straipsnio parašymo nemokamai aplankyti renginius, kurie ir šiaip įdomūs), dar kitos taip ir liko tik hobiai, nors ir turi daug gerbėjų, o apie likusias niekas nė nesužinojo, nes buvo nepopuliarios.

Svarbu: nė vienas mano projektų man nieko nekainavo, išskyrus domeno vardus ir hostingą (mažiau nei 1 euras per mėnesį už svetainę). Visus darbus – nuo programavimo iki dizaino, nuo turinio kūrimo iki viešųjų ryšių, nuo SEO iki rinkos tyrimų ir paties paslaugų teikimo, atlikau pats, jokios reklamos niekada nepirkau.

Kadangi išlaidų aš iš esmės nepatyriau, pelnas iš mano veiklų, didelę dalį kurių dabar vykdau kartu su žmona Aiste, 2016 m. ėmė siekti pajamas, kurias uždirbdavome įprastame darbe. 2017 m. rugsėjį palikau advokato padėjėjo veiklą ir nutariau atsidėti savo projektams.

Mano žmona Aistė Beratyje, Albanijoje

Aistė Beratyje, Albanijoje

Daugelis mano projektų ypatingi tuo, kad galiu jais užsiimti nesvarbu, kurioje vietoje ir kuriuo metu. Net iš užsienio. To siekiau specialiai ir kryptingai. Mat mano pagrindinis hobis – pažinti įvairias šalis, kultūras. Ir, kad ir kiek „įsprausdavau“ kelionių į eilines atostogas, jų trukmė (nepilnas mėnuo) vis tiek labai ribojo. Kelionės būdavo be galo intensyvios, kad kuo daugiau pamatyti, kuo labiau išnaudoti laiką – trumpai miegodavau, kartais valgydavau rečiau nei įpratęs. Jei kažkas nepavykdavo (pvz. pavėlavo lėktuvo skrydis į Indiją 2015 m.) – ką gi, tekdavo ko nors atsisakyti, nes buvo numatytos vietos ir kitai, ir dar kitai dienai, ir irgi įdomios (šitaip dėl pavėlavusio skrydžio Indijoje taip ir nepamačiau Luknovo miesto, o paskui, dėl apsinuodijimo – ir Alachabado). Prisiderinti ir pamatyti vietas bei renginius, kurie vyksta, tarkime, tik kartą į savaitę būdavo sunku, kurie kartą į metus – beveik neįmanoma. Neįmanoma ir pasinaudoti pigiausiais skrydžiais su daug persėdimų ar kitomis nuolaidomis (gaila laiko – juk atostogų tiek mažai!).

Dabar gi aš pradedu gyventi kitaip. Aiškaus laisvalaikio laiko ir darbo laiko nebėra. Tai reiškia, kad galiu apsistoti kitame mieste savaitei ar mėnesiui ir gyventi panašiai, kaip gyvendavau Vilniuje. Tai yra, žymią dalį dirbti, kaip ir dirbčiau Lietuvoje. Likusį laiką skirti laisvalaikiui. Nebe pažaidimui kompiuteriu ar filmo pasižiūrėjimui, bet vaikščiojimui po neištyrinėtą miestą, muziejų, renginių, švenčių lankymui. Juk viskas aplink nauja, įdomu.

Krepšinio varžybos Lietuva-Kosovas. Užsukome pakeliui namo iš Balkanų

Krepšinio varžybos Lietuva-Kosovas. Užsukome pakeliui namo iš Balkanų

Apie tokį gyvenimo būdą svajoti pradėjau prieš kokius penkerius metus. Supratau, kad šiais laikais tai įmanoma: juk tiek daug darbų nebereikalauja būti konkrečioje vietoje konkrečiu metu, pakanka interneto. Tik gerokai vėliau sužinojau, kad taip gyvenančių yra ir daugiau, save jie vadina „skaitmeniniais klajokliais“ (digital nomads). Visa laimė, nes Aistė iš pradžių nepatikėjo mano išvedžiojimais, kad taip įmanoma, kol neparodžiau, kad kažkas kitas jau taip gyvena.

Laimė, kad svarbiausiu klausimu sutarėme. Gyventi reikia dabar, nes gyvenimas yra ribotas ir trumpas. Niekada nesupratome žmonių, kurie sako: „Va, dabar dirbsiu, dirbsiu, užsidirbsiu, tada gyvensiu“. Žinau istorijų, kai tokie žmonės galiausiai mirė taip ir nepradėję „gyventi“ (širdis ar dar kas), arba atėjus tam metui, kai buvo susiplanavę „gyventi“, jų sveikata jau buvo labai silpna, kai kurie hobiai – nebeįmanomi. Manau, kad tam kad „gyventi“ nereikia nei milijonų, nei šimtų tūkstančių. Tam tiesiog reikia, kad pajamos nebūtų mažesnės už išlaidas. O daugelis daugelio žmonių išlaidų nėra būtinos, daromos nes „kaimynas jau tą turi“.

Išsikraustome  iš motelio pakeliui į tikslą

Išsikraustome iš motelio pakeliui į tikslą

Apsiribojus būtinomis išlaidomis ir svarbiausiais hobiais (nuosavais, ne kaimyno), labai didelių pajamų nereikia ir „skaitmeniniam klajokliui“. Aš manau, kad geriau labiau „išsilaisvinti“, kokybiškiau gyventi, nei „pasididinti algą“ vien todėl, kad turėtum dar daugiau pinigų kažkada neapibrėžtoje ateityje. Juoba, ir tas posakis, kad „va tada aš gyvensiu“, keistas: tarsi žmonės svajotų, kad va, išeis iš darbo, jei pasiseks, kokių 40 m., ir nieko neveiks… Bet juk būtų nuobodu! Darbo daugeliui žmonių reikia – kaip ir laisvalaikio. Tik, aišku, reikia ne tokio nuobodaus, ilgo, rutininio darbo, kurį kai kurie pasirenka dirbti vien tam, kad „kada nors gyventų“.

Skaitmeninio klajoklio gyvenimo būdas toks ir yra: turiningas laisvalaikis su darbu nuolat persipynę. Nebėra „gyvenimo“ (atostogų ir savaitgalių) ir „darbo“ (parduoto fiksuoto ir riboto laiko konkrečioje vietoje): viskas kur kas labiau „išplaukę“. Todėl džiaugiuosi, kad dabar ir mes galime išmėginti, ką reiškia būti skaitmeniniu klajokliu.

Aistės skambutis darbo reikalais

Aistės skambutis darbo reikalais. Dažniausiai stengiamės naudotis internetine telefonija (Skype ir pan.), nes tai nemokama ir užsienyje. Jei įmanoma, verta įsigyti vietinę SIM kortelę – tiesa, per šią išvyką šalys taip greitai keitėsi, kad SIM kortelių nepirkome. ES ribose dabar ir skambinti, ir atsiliepti nėra daug brangiau, nei Lietuvoje

Kol kas, tiesa, negali sakyti, kad jau esu “skaitmeninis klajoklis” – už Lietuvos ribų praleidžių mažumą laiko, nors ir daugiau, nei kada nors anksčiau (2018 m. planuoju ~4 mėn.). Tačiau “skaitmeninio klajoklio” duonos karts nuo karto jau ragauju.

Balkanai: pirmas skaitmeninio klajoklio blynas

Pirmąsyk į užsienį išvykau ilgesniam laikui – 37 dienoms, arba ilgiau nei turėdavau atostogų per metus iš viso, kol „dirbau eilinį darbą“ – pernai metų pabaigoje, spalio-gruodžio mėnesiais.

Važiavimo į Balkanus apytikslis planas

Važiavimo į Balkanus apytikslis planas

Kryptimi pasirinkau Balkanus. Po juos ne kartą buvau keliavęs ir ten man patiko. Ten pigu (svarbu – nors laiką galiu planuoti laisviau, pajamos kol kas mažesnės, nei kai dar ir dirbau), autentiška, globalizacijos „nesuvalgyta“ kultūra, ir visgi Europa: todėl netoli, todėl viskas paprasčiau (aišku, ateityje ilgiau pagyvensiu ne tik Europoje, tačiau pradžiai pasirinkau Europą, nes supratau, kad naujame gyvenime riekės išmokti daug dalykų ir bus daug netikėtumų, tad geriau be papildomų kultūrinių netikėtumų).

Ilgą kelionę (o gal trumpą pagyvenimą) Balkanuose „įrėmino“ du renginiai: Niko Keivo [Nick Cave] koncertas Belgrade bei krepšinio rungtynės Lietuva-Kosovas Prištinoje.

Niko Keivo koncerte Belgrade

Niko Keivo koncerte. Atėjus prieš 2 val., pavyko iškovoti ir tvirtai laikantis ant kojų “atstovėti” vietą arti scenos, kur atlikėjas net buvo į mane atsirėmęs. O ir kainavo koncertas (~25 EUR) daug kartų pigiau, nei to paties turnė koncertai Vakarų miestuose. Tačiau į Belgradą iš Vilniaus nėra pigių skrydžių. Bet būnant “skaitmeniniu klajokliu”, tai nėra svarbu, nes galima susidėlioti gyvenimą taip, kad reikiamu metu tiesiog būtum Belgrade.

Iš pradžių galvojau Balkanuose praleisti dar daugiau laiko – gal du mėnesius, apsistojant mėnesį vienoje vietoje, o likusį laiką važiuojant pirmyn ir atgal. Visgi, planus kiek „apkarpė“ kitos veiklos: tik vasarą sužinojme, kad gavome finansavimą Tikslas – Amerika projektui, taigi, rugsėjį-spalį vykdėme jį ir teko iki paskutinio atidėti išvykimą į Balkanus, kad spėtume viską padaryti ir atsiskaityti už projektą Vyriausybės kanceliarijai. Grįžti reikėjo kiek anksčiau, nes patekau į „Kas ir kodėl?“ TV žaidimo sezono finalą, kuris filmuotas gruodžio pradžioje. Taip pat, Aistė yra mažiau atsiribojusi nuo vietos, tad jai irgi reikėjo grįžti Lietuvon anksčiau. Bet ir tiek dienų, kiek liko, buvo unikali patirtis.

Kaip nuvažiavome į Balkanus?

Į Balkanus važiavome savo automobiliu. Kadangi mūsų automobilis „ryja“ daug benzino (~9 l / 100 km), išėjo (jei pridėjus nakvynių pakeliui kainą) nedaug pigiau, nei skristi lėktuvu ir automobilį nuomotis. Pliusas: galėjome nusivežti neribotą skaičių daiktų. Įsigijome specialias įrankių dėžes, į kurias susidėjome reikalingus daiktus, kad būtų patogu nusinešti į laikinas gyvenimo vietas. Jei apsistoji nakčiai – nesineši (nešiesi tik kuprinę), jei savaitei – nešiesi viską. Taip pat įsigijome inverterį, kurio dėka automobilyje galima prijungti kompiuterį: kad vienam vairuojant (paprastai Aistei) kitas galėtų dirbti (paprastai aš).

Įprastinė darbo vieta automobilyje

Įprastinė darbo vieta automobilyje. Paprastai kelionėse būdavau ir šturmanas, o šįsyk dažniau atiduodavau tą reikalą GPS’ui, taip laimėdamas laiko darbui. Organizuodavausi taip, kad, nesant interneto, rašiau tekstus į failus,
kuriuos išsiųsdavau ar įkeldavau į internetą kur jis būdavo.

Inverteriu labai džiaugiausi: taip važiavimo laikas nebuvo „prarastas“. Dar pakeliui ir sustodavome įdomiose vietose: Bratislavoje, Čenstakavoje, Olomouce, Liubline ir pan. Tiesa, tų sustojimų būdavo tik kelios valandos kasdien, nes dėl sutrumpėjusio kelionės laiko reikėjo į ir iš Balkanų nuvykti per tris dienas.

Važiavimo savo automobiliu privalumas ir tai, kad nereikia papildomo draudimo (pvz. kai bandžiau 2016 m. nuomotis automobilį Juodkalnijoje, kad leistų važiuoti ir į Albaniją – nepavyko, arba reikalavo labai brangaus papildomo draudimo). Tuo, kad į pirmą tokį „pagyvenimą“ išvažiavau savo automobiliu, nesigailiu, tačiau supratau, kad jei ateityje tokių išvykų automobiliu bus daugiau, gal reikės pasvarstyti apie jo pakeitimą į eikvojantį mažiau kuro.

Užkandis automobilyje

Užkandis automobilyje. Jis buvo tapęs savotiškais tikriausiais namais, nes patys butai nuolat keitėsi

Kaip pasirinkome kryptį pagyvenimui užsienyje?

Be minėtų dviejų renginių, nebuvau suplanavęs, kad tada turiu būti ten, tada ten. Kartu su Aiste aptarėme, kurios iš iki šiol lankytų vietų mums labiausiai patiko, pažiūrėjau galimybes ten apsistoti, kainas. Nutarėme, kad po Niko Keivo koncerto, spalio pabaigai ir lapkričio pradžiai, važiuosime į Bosniją, Sarajevą – nes šis miestas abiems labai patiko, kai ten keliavome 2016 m.

Iš Lietuvos išvažiavome toliau neturėdami planų iki pat rungtynių Kosove. Tik aš labai norėjau aplankyti Albaniją – nes tai buvo paskutinė Europos valstybė, kurioje dar nebuvau buvęs, be to, unikali ir įdomi.

Apleista bobslėjaus trasa Sarajeve

Per Bosnijos karą sugriautoje Sarajevo olimpiados bobslėjaus trasoje. Lankydami šį miestą praeitą kartą, jos aplankyti neturėjome laiko – o dabar ilgokai pasivaikščiojome ja ir aplink, nuėjome iki sugriautos observatorijos iš kur atsiveria miesto vaizdai

Jau būdami Bosnijoje susidėliojome planą likusiai kelionei, kurį vėliau dar keitėme. Albanija traukė, bet ir kiek baugino (Aistė paskaitė apie blogus kelius, o aš, pabuvojęs Kosove, klaidingai abejojau, ar nenusibos ten būnant ilgai), tad nusprendėme savaitę ten niekur vienoje vietoje neapsistoti. Viena diena Škoderyje, trys Tiranoje (sostinė), trys Beratyje (senas miestelis), trys Sarandoje (pailginom iki keturių), viena Korčėje.

Tada – keturios dienos Makedonijoje (trys – Skopjėje, kuri 2015 m. man paliko didžiulį įspūdį ir, kadangi tai sparčiai besivystantis miestas, statantis naują senamiestį, norėjosi pamatyti, kiek toliau tos statybos pažengė).

Debesų panorama nuo Vodno kalno

Skopjėje lynų keltuvu pasikėlėme ant Vodno kalno. Praeitąsyk nepavyko, mat mieste tebuvome vieną dieną, ir tada kaip tik keltuvas nedirbo

Tada – pora dienų Kosove ir kelionė namo. Iš praždių galvojome dar grįždami sustoti savaitei Belgrade, buvome pasirinkę (bet neužsisakę) ir butą brutalistiniame GenEx Towers. To labiau norėjo Aistė, Belgrade nebuvusi. Bet kai pabuvo prieš koncertą, pritarė man, kad tas socializmo laikais smarkiai suniokotas miestas – ne toks, kuriame norėtųsi būti ilgiau kelių dienų.

Kur gyvenome Balkanuose?

Iš pradžių galvojau, kad nakvynės vietų ieškosime vietoje tarp nuomojamų butų, gal preliminariai pažiūrėję kainas internete. Girdėjau, kad taip išeina pigiau. Visgi, trūkstant laiko ir supratus, kad mėnesiui išsinuomoti negalėsime, pasikliovėme Air BnB. Išėjo kelis kartus brangiau, negu nuomojantis vietoje, bet, kadangi Balkanai pigūs, vis tiek kainos-kokybės santykis labai geras.

Labiausiai įstrigo trys butai:
a)Dviejų kambarių naujai įrengtas butas Sarandoje, Albanijos kurorte, su Balkonu į jūrą, labai patogus darbui. Labiausiai jis sužavėjo savo kaina: 10 eurų už naktį su viskuo (nakvojome 3 naktis, dar vienai prasitęsėme, kadangi patiko ir kaip tik reikėjo padirbėti daugiau). Kaip esu patyręs, nesezono metu be galo apsimoka apsistoti kurortuose, nes tie, kas pasistatę butus vasarai, visaip kaip stengiasi juos „iškišti“ ir žiemą. O juk tas „nesezonas“ Albanijoje pagal klimatą – beveik kaip sezonas Palangoje…

Naujai įrengtas butas Sarandoje

Naujai įrengtas butas Sarandoje. Su viskuo, ko reikia ir patogia darbo vieta dviems kompiuteriams bei šeimininko sese greta, kuri greitai padėdavo (audrai nutraukus internetą, davė savo mobilų internetą, paskolino feną ir pan.)

b)Butas šeštame aukšte Sarajevo centre su vaizdu į senamiestį ir kalnus. Plotas – apie 90 kv. m., du nemaži kambariai, virtuvė, vonia, balkonas, terasa, kieme – privatus garažas. Kaina (su viskuo) – 27 eurai už naktį. Buvo labai smagu dirbti terasoje, girdint už lango musulmonus melstis kviečiančius muedzinus, o vos išėjus į lauką atsidurti pačiame „įvykių sūkuryje“, kur rytietiškas senamiestis susiduria su vakarietišku naujamiesčiu. Gyvenome ten savaitę.

Vaizdas pro Sarajevo buto langą

Vaizdas iš Sarajevo buto terasos, kurioje ir dirbdavau, ir valgydavome pusryčius. Paslaptingai gražiai skambėdavo muedzinų balsai, šaukiantys melstis (iš skirtingų mečečių – skirtingu metu; pasak vietinio dėl naudojamų skirtingo laiko: saulės ar oficialaus)

c)Įspūdingas Salvadoro Dali įkvėptas butas Skopjės centre. Apie 140 kv. m., per du aukštus, interjerą reikia pamatyti, kad patikėtum: kiekviena detalė atskiras meno kūrinys, nuo baldų iki šventų paveikslų. Dvi vonios, trys balkonai. Kainavo 39 eurus už naktį – ir, atrodo, tai žemiau rinkos kainos, nes šis butas būna užsakomas keli mėnesiai į priekį. Užsisakinėdami prieš vieną mėnesį, teradome tris laisvas dienas, ir jas užsakėme: juk mūsų nesaistė įsipareigojimai, kur būti konkrečiu metu, tad, pasirinkę tada būti Skopjėje, laikus kituose miestuose „priderinome“ prie to.

Aistė Salvadoro Dali įkvėptame bute

Aistė Salvadoro Dali įkvėptame bute. Čia – tik maža dalis viso jo ekstravagantiško interjero

Kaip patyrėme, per AirBnB savaitei apsistoti neretai pigiau, nei dienai, bet kainos gali ir nesiskirti (Sarandoje, pavyždžiui, nesiskyrė). Butų galima susirasti ir per Booking.com.

Važiavimo dienos ir darbo dienos

Be ilgesnių apsistojimų, apsistodavome ir vienai nakčiai: pakeliui iš vienos vietos į kitą. Tokiais atvejais paprastai apsistodavome pigiausiai kur įmanoma, nes reikėjo tik pernakvoti. Galėdavome per Booking.com ieškoti viešbučio ne konkrečiame mieste, bet didžiuliame regione, ar, pakeliui iš Bosnijos į Albaniją – netgi apskritai „bet kur Juodkalnijoje“ – juk visa ta nedidelė šalis buvo pakeliui. Tokiose vietose būdavo įdomių nuotykių, susidūrimų su nekalbančiais niekaip tik savo kalba žmonėmis ir pan.

Stabtelėjimas Pivos kanjone

Stabtelėjimas Pivos kanjone Juodkalnijoje temstant, važiuojant iš Bosnijos į Albaniją

Tokios „važiavimo dienos“ priminė įprastinę mano kelionę: tai yra, išvažiuodavome anksti ryte, pakeliui daug ką pažiūrėdavome, atvažiuodavome vėlai vakare. Tuo tarpu „apsistojimo ilgesniam laikui dienos“ labiau priminė eilinę darbo dieną: tik tiek, kad dirbdavome ne nuo 8 iki 17, o dažniau ryte tik atsikėlę, paskui „antru prisėdimu“ vakare ir aš kartais naktį. O dienos metu kur nors eidavome: į muziejų, į „nemokamą ekskursiją“ ar pan.

Nemokama ekskursija Sarajeve

Nemokama ekskursija Sarajeve. Būdamas vietoje ilgesnį laiką, gali nesunkiai atrasti įvairių renginių ir pasiūlymų reklamas bei jomis pasinaudoti – net jei viskas vyktų tik po kelių dienų

Valgydavome, kaip ir Lietuvoje, daugiausiai ne namie. Balkanuose tai ir tikrai pigu: galėjom sau leisti valgyti net geriausiuose restoranuose, o kainuodavo kaip Lietuvoje eiliniuose (~6-7 EUR už vakarienę žmogui); gi pigesniuose Albanijoje pavalgydavome ir už 2 eurus. Vakarais, būdavo, užkąsdavome čipsų.

Rytų Europoje ir Balkanuose pliusas – geras internetas, kuris yra kiekvienoje kavinėje ir dar daug kur. Tad dirbti galėjome ne vien „namie“, kas buvo labai svarbu važiavimo dienomis.

Darbas kavinėje Albanijoje

Atrašau el. laiškus kavinėje Albanijoje. Be kompiuterio, turiu planšetę-telefoną su klaviatūra, kurią nešiojausi kišenėje ir galėjau išsitraukti bet kada. El. laiškams ar Word failams to pakanka, o nuotraukų redagavimui ir pan. reikia kompiuterio.

Kiek kainuoja būti skaitmeniniu klajokliu?

Kaip įprasta, visas išlaidas kelionės metu tiksliai rašiau savo duomenų bazėje, kur mano pasirašyto užklausos automatiškai paskaičiuoja viską įvairiais pjūviais: kiek išleidome per mėnesį, kiek per kelionę, kiek kurioje šalyje.

Išėjo, kad mėnuo tokioje kelionėje vienam žmogui vidutiniškai kainavo ~1100 EUR (priskaičiuojant ir nuvažiavimo, daiktų įsigijimo išlaidas), tuo tarpu mėnuo Lietuvoje man kainuoja ~500 EUR.

Darbotvarkė planšetės ekrane laukiant pusryčių Kosove

Darbotvarkė planšetės ekrane laukiant pusryčių Kosove. Darbotvarkė apima daugybę skirtingų darbo krypčių, svetainių ir kitko, kuo užsiimu

Tarp išlaidų, 25% sudarė nakvynės Balkanuose, 25% maistas Balkanuose, 18% benzinas (jau Balkanuose), 11% nukeliavimas į Balkanus (tai apima kurą ir nakvynes pakeliui), 9% nusipirkti daiktai (čia labiau ateičiai, nes Balkanuose pigiau pirkti rūbus ir pan.), 7% – lankytinos vietos, 5% – kitos išlaidos.

Liublino unijos grafitis

Įprastose kelionėse, “nusigavimo į vietą” išlaidos paprastai yra tiesiog prarasti pinigai. Tačiau skaitmeninis klajoklis gali sustoti ilgesniam laikui bet kur, kur įdomu, taigi, galima geriau išnaudoti ir važiavimą pirmyn bei atgal. Čia Liublino unijos pasirašyti atvykusio lietuvio grafitis Liubline – į šį miestą neplanavome užsukti, bet artėdami jo link pamatėme, kad turime laiko

Kaip minėjau, taupyti nesistengėme: Balkanuose sau leisdavome gerokai daugiau, nei Lietuvoje. Iš tikrųjų, leisdavome viską, ko norėjome – tokios išlaidos, bent Balkanuose, iš esmės ir yra maksimali riba, įsigyjant viską, ko norime. Smagu pasiekti tą ribą ir suprasti, kad uždirbdamas daugiau pinigų nelabai sugalvotum, kur juos norėtum leisti.

Kola Tiranos Sky Bar

Skardinė kolos ‘prestižiniame’ Tiranos SkyBar, kuris sukasi aplink savo ašį dangoraižio viršūnėje, kainavo ~1,3 EUR. Prestižas man nerūpi, bet vaizdas – labai gražus ir įkvepiantis dirbti bei kurti.

Taupant, kas be ko, gyvenant Balkanuose galima sutaupyti ir du trečdalius šios sumos – taigi, „skaitmeninio klajoklio“ gyvenimo būdas prieinamas ir uždirbantiems gerokai mažiau.

Be to, jei aš, kaip vilnietis nuo gimimo, turiu kur gyventi Vilniuje, tai neturintiesiems būsto didmiesčiuose „skaitmeninio klajoklio“ gyvenimo būdas būtų dar patrauklesnis: papildomos išlaidos būsto nuomai svetur (pigesnėje šalyje) galėtų būti net ir lygios tam, ką Vilniuje kas mėnesį mokėtum paėmęs būsto kreditą. Na, o jei turi butą Lietuvoje – išvykdamas gali pats jį išnuomoti ir taip pasididinti pajamas.

Auskarai už 1EUR

Šiuos auskarus ir daug kitų papuošalų Aistė nusipirko už 1 EUR. Kol gyveni pigioje šalyje, gali sutaupyti nusipirkdamas daiktų tam laikui, kai gyvensi brangesnėje. Nuotrauka daryta Porta Macedonia vartų viršuje.

Ir jei pirkdamas norėtum įsigyti butą “visiems gyvenimo atvejams”, tai nuomojantis trumpam galima kur kas labiau eiti į kompromisus, nes viskas labai laikina.

Štai Sarajeve, pavyzdžiui, pasirodo nakčiai mieste išjungia vandenį. Pirmą dieną buvo siurprizas: Aistė nusiprausė, aš nespėjau. Galvojau, gal boileryje baigėsi vanduo – bet kad ir šalto nėra… Po valandos susiprotėjęs paieškoti internete atradau, kad yra net grafikas, pagal kurį skirtinguose rajonuose “užsukamas” vanduo. Kitą rytą buto šeimininkas irgi atsiprašydamas pasakė, kame bėdos. Kaip ten bebūtų, prisitaikėme: prausdavomės anksčiau ar miegodavome ant sofos su rūbais. Jei tektų taip gyventi metus ar du – gal kažkiek trukdytų (nors ir tai man asmeniškai nelabai). Bet kai tik savaitę – koks skirtumas, dar šiek tiek ir bus kitaip, reikia džiaugtis teigiamomis buto pusėmis (pvz. gražiu vaizdu pro langą, didele dviems žmonėms erdve, vieta pačiame centre).

Aukščiausiame buvusios Jugoslavijos dangoraižyje

Aukščiausiame buvusios Jugoslavijos dangoraižyje, iki kurio kavinės nueidavome pėsti nuo savo buto. Smagu, rodos, tokiame tolimame mieste, atrasti gražias ir nebrangias vietas, į kurias norisi ir gali grįžti, ir į šią kavinę dar buvome grįžę

Beje, “skaitmeninio klajoklio” gyvenimo būdas padeda taupyti savaime ne tik todėl, kad gyvendamas pigesnėse šalyse, gali nusipirkti ten daiktų ateičiai, ar todėl, kad ten pigesnis pragyvenimas.

Jeigu mėgsti keliauti ir norėtum aplankyti tas šalis ir šiaip – kaip “skaitmeniniam klajokliui” išeina pigiau, nes gali “vienu nuvažiavimu” ar “nuskridimu” aplankyti daug vietų, į kurias šiaip tektų skristi kelis kartus. Be to, yra daugiau alternatyvų pačiam nuvažiavimui, įskaitant imlesnes laikui (skrydžiai su daug persėdimu, važiavimas toli nuosavu automobiliu). Iki 2017 m. kelionės Balkanuose jau buvau praleidęs iš viso ~21 d. (nuo 2010 iki 2016 m.) – tačiau tai apėmė keturias keliones lėktuvu, autonuomas, ir vienos dienos Balkanuose kaina todėl tų kelionių metu išėjo maždaug trigubai didesnė, nei šiemet. Aišku, tai nėra visai lygintini dalykai, nes praeitus sykius po Balkanus vien keliavau, o dabar – ir dirbau, bet kainų skirtumas vis tiek didžiulis. Ir toks jis bus važiuojant į visus kraštus, kur nėra patogių ir pigių tiesioginių skrydžių, užtat pigu gyventi juose pačiuose (nes didelę kelionių į tokias šalis kainos dalį sudaro pats nuvažiavimas).

Džirokasterio pilyje Albanijoje pakeliui iš Sarandos į Makedoniją

Džirokasterio pilyje Albanijoje pakeliui iš Sarandos į Makedoniją. Maršrutą dėliojausi žiūrėdamas ne tik į tai, kur įdomu pagyventi, bet ir į tai, ką pamatyti pakeliui

Kokios išvados ir ką daryčiau kitaip?

Toks „trumpas pagyvenimas svetur“ man labai patiko, visai naujai atskleidė tas šalis, davė idėjų.

Tikrai noriu tai kartoti ir kartoti!

Man pačiam kilo ir keletas minčių bei pastebėjimų, ką antrą kartą turbūt darysiu kitaip.

Viešbutis Ohride, pakeliui iš Albanijos į Skopję

Viešbutis Ohride, pakeliui iš Albanijos į Skopję. Kadangi ne sezonas ir buvo tuščias, davė geriausią numerį už prastesnio kainą

Visų pirma – tempai. Pažiūrėjęs Lonely Planet knygose rekomenduojamus kelionių tempus pastebėjau, kad mes… keliavome beveik rekomenduojamu tempu. Tai yra, aplankydavome per tą patį laiką ~75% to, kiek rekomenduojama per atostogas Albanijoje ar Bosnijoje pagal „Lonely Planet“. Tiesiog mums tas tempas atrodė žymiai mažesnis, nes mažesnis nei įprastinėje kelionėje. O visą tą laiką, kurį „Lonely Planet“ traktuodavo, kad žmonės skirs „sau“ (paskaityti knygą, pažiūrėti filmą, apsipirkti, pamiegoti ilgiau ryte ar vakare, pagulėti paplūdimyje), mes skyrėme darbui. Taigi, laiko „sau“ be lankytinų vietų lankymo ir kitų „kelioninių“ pramogų Balkanuose beveik nebuvo (ne kiekvieną dieną ir prausdavomės). O kai darbai “užsidegdavo” ir miegoti tekdavo labai trumpai.

Buto balkonas Sarandoje

Buto balkonas Sarandoje. Tokiose vietose galima suderinti darbą ir grožėjimąsi vieta – kai trumpam nusuki žvilgsnį nuo monitoriaus pailsinti akis ar pamąstyti

Pakalbėję su Aiste nutarėme, kad toks tempas per didelis, o idealiu atveju visose vietose gyvenimą reikėjo prailginti bent dvigubai (savaitė vietoje 3 d., dvi savaitės vietoje vienos). Tada būtų buvę ir laiko „sau“: paieškoti ilgiau pigių prekių ateičiai, pažiūrėti kokį filmą paįvairinimui (tiesa, pažiūrėjome kelis trumpesnius, daugiausiai apie šalis, kurias lankėme, bet tik retą dieną turėdavome tam laiko). Taigi, ateityje tempus šiek tiek lėtinsim. „Važiavimo dienos“ bus retesnės.

Antra – darbo vieta. Daugelis viešbučių dviviečių numerių – net neva labai gerų – dviejų žmonių darbui netinka, nes nebūna patogaus stalo kompiuteriui, arba jis būna tik su viena kėde. Dėl visa ko, tiesa, buvome pasiėmę sulankstomą kėdę, tačiau, tarkime, labai jaukiuose svečių namuose Beračio senamiestyje nebuvo kur statyti net jos: mažyčiame numeryje staliukas tik vienam žmogui, nors numeris dvivietis.

Ankšta darbo vieta tradiciniame name Beratyje, Albanijoje

Ankšta darbo vieta tradiciniame name Beratyje, Albanijoje

Todėl bendrai „pagyvenimui svetur“ labiausiai verta dairytis į butus. Tiesa, net ir jie ne visi tinkami darbui: štai Tiranoje nelabai buvo kur prisėsti, tik vienas apvalus stalas, prie kurio dirbant nuskausdavo rankos.

Trečias dalykas, kas turi būti kiekvienas „skaitmeninis klajoklis“ – geras tinklų administratorius. Modemai turi tendenciją „nulūžti“ ir reikia suprasti, kodėl (kartais perkrovimo nepakanka); o juk Wifi darbui būtinas, ypač ten, kur roaming‘as labai brangus ir kur negyvensi taip ilgai, kad pirkti vietinę SIM kortelę su internetu (arba jos brangios, arba gigabaitai labai riboti). Čia irgi pliusas butams, palyginus su viešbučiais: modemas ten bent jau visada šalia, tad nėra „silpno signalo“, ir jį gali pasiekti paleisti iš naujo (iki šiol prisimenu, kaip Indijoje atsikalbinėjo viešbučio tarnautojai, paprašyti tiesiog perkrauti modemą: „o kam jums reikia interneto?“; prieš tai iš viso dar aiškino, neva ne modeme problema: „valdžia išjungė internetą“…).

Gatvė Beratyje

Neįtikėtino siaurumo gatvė Beratyje pakeliui į mūsų nakvynės vietą – tradicinį namą Mengalemo rajone ‘lipant į kalną’.

Ketvirtas, labiau asmeninis dalykas: man nepatiko tai, kad per vieną 37 dienų išvažiavimą pravažiavome net 10 šalių (iš jų 5 pabuvome ilgiau). Kitam gal taip būtų smagu, bet aš mėgstu įsigilinti į kultūrą, pasimokyti kalbos ir kalbėti su vietiniais jų kalba – o šiuo atveju gale jau viskas maišėsi: ar čia „dovidženija“ serbiškai, ar makedoniškai… Ateityje stengsiuos ilgesniam laikui „pasinerti“ į vieną kultūrą.

Penktas dalykas – kopijos, kopijos, kopijos! Visų daiktų nepasiimsi, o fiziniai daiktai ir vis mažiau svarbūs. Užtat svarbi informacija. Reikia iš namų pasiimti jos kopijas. Man kopijos pravertė jau antrą išvykimo dieną, kai japonų hakeriai netikėtai nuhakino mano tinklapius ir reikėjo viską ilgai ir nuobodžiai atstatinėti. Ir nors pasidariau visos skaitmeninės informacijos kopijas, pasirodo, vertėjo pasidaryti ir popierinės: prireikė kai kurių tarpukarinių teisės aktų, kurių nėra internete, Lietuvos vietovardžių sąrašų ir kt. Žinodamas, ties kokiomis sritimis dirbame, sau reikalingus dokumentus ir knygų puslapius grįžęs jau persifotografavau. Reikia gerai įsidėmėti ir įvairius kodus, numerius – nes, jei esi kažkur namie užsirašęs, užsienyje tai nepadės.

Aistė ir aš tuščiame Albanijos kurorto paplūdimyje vakarėjant

Aistė ir aš tuščiame Albanijos kurorto paplūdimyje vakarėjant

Tačiau bendrai paėmus per tas 37 d. supratau, kad būti skaitmeniniu klajokliu yra nuostabu ir įmanoma. Ne, tai nėra tos mitologizuotos pasyvios pajamos, kur neva uždirbi nieko nedirbdamas (daugelis jų nėra tokios jau pasyvios, pvz. nuomojamus butus daug darbo prižiūrėti, o tos, kurios tikrai yra pasyvios, paprastai yra uždirbamos labai turtingų žmonių, ir tai nėra toks turtas, kuris paprastai pasiekiamas kiekvienam). Tai – darbas, tik nepriklausomas nuo vietos ir laiko (išskyrus tai, kad privalai turėti interneto bei telefono ryšį). Tačiau šitoks darbas iš karto sukuria gyvenimui tiek naujų galimybių! Ir, svarbiausia, jis, priešingai nei pasyvios pajamos, pasiekiamas daugeliui, net ir visai jauniems žmonėms (man pačiam, beje – 30 metų, tad jau nebesu jaunas, tačiau tokio amžiaus, kurio “karjeristai” dar dažniausiai nė nebūna įpusėję karjeros). Tik reikia norėti ir pasistengti.

Albanai meldžiasi

Albanų musulmonų penktadieninė malda Tiranoje. Palyginus su penktadieniais Bosnijoje, tikinčiųjų beveik nėra – albanai gerokai mažiau religingi. Tokių kultūrinių niuansų nepajusi apsilankęs tik vieną ar kelias dienas.

Kas gali būti skaitmeniniu klajokliu?

Nesakau, kad rekomenduoju būti skaitmeniniu klajokliu kiekvienam, galinčiam susirasti nuo vietos ir laiko nepriklausantį darbą. Štai savybės, kuriomis turėtų pasižymėti skaitmeninis klajoklis, kad toks gyvenimo būdas netaptų kančia:

1.Mokėti išsitekti su nedideliu skaičiumi daiktų. Viskas, su kuo gyvensite ištisus mėnesius, jums turi tilpti daugiausiai į kelis lagaminus, o jei norite skraidyti pigiais skrydžiais – ir į kuprinę.

2.Nebūti prisirišęs prie konkrečių dalykų: konkrečių patiekalų, konkrečių pramogų, konkrečių patogumų, susitikimų su konkrečiais žmonėmis. Bent dalies (tikėtina – daugelio) viso to kažkur nebus, tad teks be to išgyventi savaites ar mėnesius.

Padėkos diena Kosove

Padėkos dienos koncertas Kosove: kosoviečiai dėkoja JAV už išvadavimą. Muzika, aišku, visai kitokia, nei Lietuvoje, vietinė: bet man smagu paklausyti ko nors naujo.

3.Mėgautis kitomis kultūromis ir tradicijomis bei jas suprasti, o ne žiūrėti į jas iš aukšto. Specialiai neminiu žodžio “tolerancija”: kiek pastebėjau, tie, kurie garsiausiai šaukia apie toleranciją, patys labiausiai ir yra linkę niekinti nevakarietišką gyvenimo būdą.

4.Mokėti prisiversti dirbti, kai nėra jokio nurodinėjančio boso. Tai galioja visiems, kas “dirba sau”, ne tik skaitmeniniams klajokliams – bet “skaitmeniniams klajokliams” gali būti sunkiau (pvz. dirbti kurorte).

Aistė žvelgai į tolį

Vienas mane labiausiai įkvepiančių dalykų darbui – žvilgsnis į tolius, į miestus ir gamtą. Aistei, kaip matote, irgi patinka, nors ne tiek, kiek man, todėl dėl to, kokį butą rinktis, kildavo diskusijų: man svarbiausias – vaizdas pro langą, Aistei – šiluma ir kt. Bet dažniausiai pavykdavo suderinti, o kelis kartus vienas kitam nusileidome.

5.Sąmoningai rinktis įdomų gyvenimą vietoje didesnių pinigų. Daugelis “skaitmeninių klajoklių” neuždirba tiek, kiek galėtų, jei nebūtų “skaitmeniniai klajokliai”, nes dauguma pelningų darbų visgi dar reikalauja konkrečiu laiku būti konkrečioje vietoje. Aišku, jie gali, kaip rašiau, sutaupyti gyvendami pigesnėse šalyse – tačiau tai aktualiausia kokiems norvegams ar britams. Lietuva pati dar nėra tokia brangi, kad sutaupyti būtų galima šitiek smarkiai, jog atsipirktų ne tik važiavimo iš vietos į vietą išlaidos, bet ir visos “prarastos pajamos”.

6.Džiaugtis neplanuotais nutikimais ar į juos nekreipti dėmesio. Tokių tikrai bus, ypač mažiau turtingose šalyse (o juk skaitmeniniam klajokliui verta važiuoti gyventi būtent į jas, kitaip bus labai brangu). Ne kiekvienas butas, kelias, restoranas bus toks, kaip tikitės. Čia – tik keletas nuotykių Balkanuose:
a)Albanijoje vietoje adresų įprasta nurodyti kažkokius tik seniesiems gyventojams žinomus orientyrus. Štai Tiranos buto šeimininkė rašė susitikti prie viešbučio Firenze. Nuvažiavus prie reikiamos sankryžos – jokio viešbučio. Klausinėjame aplinkinių, pardavėjų – niekas tokio nežino. Pasivaikščiojęs toliau į šoną, pamatau apleistą pastatą, ant kurio dar išlikęs užrašas “Hotel Firenze”. Šalimais – tuščia. Aistė visą laiką ieškojo, kur yra WiFi, pamėginti parašyti savininkei el. laišką (gatvėje nebuvo). O aš likau laukti prie apleisto viešbučio. Pasirodė išgėręs senukas ir irgi stoviniavo šalimais. Užkalbinęs jį supratau, kad tai šeimininkės tėvas – bet negreitai, nes jis nemokėjo nė vieno žodžio kitaip, nei albaniškai.

Naujuose Tiranos rajonuose striuka su šaligatviais ir praėjimais. Kelių kilometrų pasivaikščiojimas virto keliolikos kilometrų pasivaikščiojimu

Naujuose sparčiai augančios Tiranos rajonuose striuka su šaligatviais ir praėjimais iš vienos gatvės į kitą. Kelių kilometrų pasivaikščiojimas dėl to virto keliolikos kilometrų žygiu

b)Albanija garsėja prastais keliais. Kartą kelią išvis pametėme. Buvo tamsu, rūkas, nė vienos kitos mašinos. Negrįsta kelio atkarpa virto laukyme – ir neaišku, kur važiuoti. GPS žemėlapis akivaizdžiai netikslus. Išlipau, braidydamas po purvą dairiausi retų abejotinų orientyrų (štai – kelio ženklas – bet iš kurios jis kelio pusės?). Žingsniavau automobilio priekyje rodydamas, kur važiuoti. Logiškai spėliojau, kol nakties tamsoje išryškėjo stovintis sunkvežimis. Pažadintas vairuotojas gestais parodė kryptį – rodės, tiesiai nuo skardžio.

Sudėtingas įvažiavimas į kiemą

Paklausta, kas labiausiai jai trukdė, Aistė paprastai minėdavo sudėtingas eismo sąlygas. Štai pro kokius vartus teko įvažiuoti į nakvynės vietą Škoderyje, Albanijoje (kairė pusė neatsidarė). Viduje tarsi gavome visą namą, bet šviesa įsijungė tik viename kambaryje ir tualete. Kai apsistodavome pakeliui vienai nakčiai, dažnai išmėgindavome pigiausius ir neturinčius buvusių klientų apžvalgų viešbučius ar butus – ten nežinai ko laukti, bet tai ir įdomu.

Džiaugiuosi, kad man nekilo problemų su nė vienu šių punktų. Manau, kad žmogui gyvenime nereikia daugiau keliasdešimties daiktų – ypač šiais laikais, kai kompiuteris pakeičia galybę kitų dalykų. Nereikia man ir daug patogumų: pavyzdžiui, net ir namie su Aiste dažnai miegame apsikabinę ant neišskleistos sofos, todėl nieko tokio, kad ir užsienyje ne visur bus lova. Prarastus laisvalaikio praleidimo būdus lengvai pakeičiu naujais ar modifikuotais. O žymioje dalyje užsienio kultūrų jaučiuosi geriau, nei “čia ir dabar” (mano širdis pasilikusi ~2003 m. Lietuvoje, kurios nebėra – bet tai jau tema kitam įrašui).

Ant kalno prie Sarajevo

Ant kalno prie Sarajevo

Tesa, kadangi Aistė šiuo metu turi daugiau darbų, susietų su Lietuva, nei aš, tiksliai kada ir kiek būsime “skaitmeniniais klajokliais” dar nesame nusprendę. Tačiau aišku, kad 2018 m. būsime svetur ilgiau, nei kuriais ankstesniais metais ir užsienyje ne tik keliausime, bet ir vykdysime savo veiklas.

Komentarai
Straipsnio temos: , , , , , , , , , , , ,


Ką sužinoti apie šalį, į kurią keliaujate?

Ką sužinoti apie šalį, į kurią keliaujate?

| 0 komentarų

Kad kelionė būtų sklandi ir įdomi, apie šalis, į kurias keliausiu nepriklausomai, daug ką stengiuosi sužinoti iš anksto. Kai ką sužinoti tiesiog būtina, kitką – rekomenduotina, jei turite laiko.

Sąrašas dalykų, kuriuos reikėtų iki kelionės sužinoti apie šalis, į kurias vyksite:

Būtini dalykai: be šito gali žlugti kelionė

*Ar į tą šalį reikia vizų. Jei taip – kiek kainuos ir kaip pasidaryti. Prieš kiek laiko pradėti rūpintis.
*Dažnai girdžiu klausimą “Ar į tą šalį reikia paso?”. Siūlyčiau jį tiesiog visada turėti su savimi, net jei ir nebūtina įvažiavimui į šalį, nes yra daug situacijų, kur jis gali praversti.

Kad keliauti būtų paprasčiau

*Kokia ten valiuta? Koks jos kursas? Ar ją geriau pirkti Lietuvoje, ar vietoje? Jei vietoje, iš kokios valiutos (eurų, dolerių ar kt. geriau keistis)?
*Koks ten oras? Kelionės išvakarėse galie matyti gana tikslią prognozę, tačiau dar anksčiau galite pažiūrėti koks *vidutinis klimatas* tokiu metu toje šalyje – maža tikimybė, kad jis smarkiai skirsis nuo tokio. Pagal orą derinkite aprangą.
*Kokiomis kalbomis ten kalbama, kokios populiarios užsienio kalbos? Verta pramokti svarbiausius žodžius, frazes vietine kalba, ypač jei tose šalyse mažai kalbama tomis kalbomis, kurias jūs mokate, arba bent turėti užrašytas, tarkime, telefone.
*Kokios ten dažnos apgavystės, “išdūrimo” būdai?
*Ar geriausia (pigiausia) užsisakinėti viešbučius iš anksto, ar vietoje? Jei iš anksto – užsisakykite.
*Kokios ten rozetės? Jei turite ir reikia, paimkite adapterį.
*Gal kelionės metu bus kokios šventės? Jei taip, gali būti įdomu jas pažiūrėti, tačiau minusas, kad tom dienom gali trūkti viešbučių ir reiks užsakyti iš karto.

Kad kelionė būtų įdomi ir išnaudotumėte laiką

*Kokios įdomiausios šalies vietos? Rekomenduoju pradėti žiūrėti nuo visokių “Top 10” sąrašų, vėliau turint “karkasą” paskaityti kelionių vadovų knygas ar e-knygas, arba išsamius interneto puslapius apie tas šalis. Susidarykite sąrašą norimų aplankyti vietų – kiek didesnį, nei realiai aplankysite, nes, galbūt, į kai kurias nuvažiuoti bus per brangu ar per sudėtinga.
*Kaip nuvykti į tas įdomiausias vietas? Rekomenduoju patikrinti autobusų, traukinių, lėktuvų grafikus ir kainas, autonuomos kainas. Parsisiųsti šalies žemėlapius į telefoną.
*Bendra informacija apie šalį: miestų dydžiai, turtingumas, istorija ir pan. Kelionės metu, tikėtina, iškils tokie klausimai.

Kur sužinoti šiuos dalykus?

Daugelį dalykų galite sužinoti iš kelionių vadovų knygų. Jų privalumas – galite skaityti lėktuve, kelionės metu. Šiais laikais galima gauti ir elektorininių knygų į savo telefoną ar planšetę.

Taip pat šios informacijos galima specialiai ieškoti internete, forumuose, tačiau jei kelionės organizavimui nenorite skirti tiek laiko, tai nėra būtina. Pirmąsias savo keliones susiorganizuodavau vien pagal kelionių vadovų knygas, kurias perskaitydavau lėktuve, o iš anksto pasirūpindavau tik tuo, kuo privaloma pasirūpinti iš anksto (pvz. viza).

Jei kelionė bus į kelias šalis, pasidomėkite jomis visomis (net jei kažkurioje nusileistumėte tik vienai ar porai dienų): ypač apie vizas, orą, valiutą.

Komentuoti
Straipsnio temos:


Kruizai – viskas, ką reikia žinoti prieš išplaukiant

Kruizai – viskas, ką reikia žinoti prieš išplaukiant

| 10 komentarai

Svarstote išbandyti kelionę kruiziniu laivu?

Ką tik grįžau iš pirmojo kruizo. Be to, dar prieš išplaukdamas daug mėnesių rinkau informaciją apie šį kelionės būdą. Visas savo surinktas žinias – ir plaukimo patirtį – sudedu į šį straipsnį.

Ar kelionė kruizu – jums? Ko iš jos tikėtis? Į kur plaukti? Kada ir kur pirkti? Kokių klaidų nepadaryti, kad kruizas praeitų smagiai ir nekainuotų per daug?

Kruizinis laivas uoste

Kaip vyksta kruizas?

Visuose kruizuose kelionės tvarka labai panaši. Ryte laivas atplaukia į uostą ir keleiviai išleidžiami. Pavakarę ar vakare laivas išplaukia. Mūsiškis laivas „Carnival Fascination“ prisišvartuodavo 7 ar 8 valandą ryto, o išplaukdavo 17 val.

Taip pat į daugumą kruizų įeina ir „jūros dienos“ (sea days), kurių metu laivas vien plaukia. Kadangi kruizinių laivų greitis – tik ~40 km/h, jeigu du uostai yra toli vienas nuo kito, tenka tarp jų plaukti ištisą parą ar net kelias.

Kruizinio laivo atriumas su panoraminiais liftais – jo širdis. Atriume buvo konferansjė, baras, ekskursijų stalas, dažni atlikėjų pasirodymai

Jeigu jūs – iš tų, kuriems patinka pažinti įvairias šalis ir miestus, arba dar nežinote, ar gerai jausitės laive – rinkitės kruizą su kuo mažiau jūros dienų. Aš plaukiau kruizu su tik viena jūros diena ir penkiomis dienomis uostuose.

Tiesa, jei jūs labiau mėgstate kurortines pramogas nei lankytinas vietas – jūros dienų metu irgi turėsite ką veikti. Šiuolaikiniai didieji kruiziniai laivai – tai tikros plaukiojančios pramogų salos, talpinančios tarp 2000 ir 5500 keleivių. Kiekviename rasite teatrą su reguliariais pasirodymais, baseinus, sūkurines vonias, barus, kazino, atvirus denius su šezlongais deginimusi. Mūsiškiame dar buvo ir minigolfas, bėgimo takelis, treniruoklių salė, biblioteka, vandens atrakcionai. Tiesą pasakius, yra nemažai užkietėjusių kruizų fanų, kurie netgi uostuose nelipa į krantą (išlipti – neprivaloma). Jie keliauja dėl paties laivo ir jo pramogų. Juk tai – tarsi milžiniškas „viskas įskaičiuota“ tipo viešbutis.

Atviri kruizinio laivo deniai su baseinais, sūkurinėmis voniomis, barais – viena populiariausių jo zonų, kadangi mūsų kruizas, kaip ir dauguma, vyko šiltuose kraštuose

Tokiems mūsų kruize vieną dieną prie baseino net surengtas suvenyrų turgus – su prekėmis (marškinėliais ir pan.) iš visų pakeliui praplaukiamų uostų. Kad galėtų nusipirkti neišlipę.

Kas (ne)įeina į kruizo kainą?

Tiesa, pirmą kartą keliaujantieji kruizu išgirdę, kad kruize „viskas įskaičiuota“, gali nemenkai nusivilti. Ne, tai nėra apgavystė: išties, galima plaukti kruizu ir neišleisti laive nė papildomo dolerio. Tačiau, deja, daugybė keleivių tyčia ar netyčia laivuose palieka sumas, kartais ir dvigubai didesnes už pradinę kruizo kainą.

Net ir milžiniškas kruizinis laivas gali atrodyti menkas palyginus su kalnais ir kitomis gamtos grožybėmis, kurių gausu šalyse, kuriose populiarios kelionės kruiziniais laivais.

Į pačią kruizo kainą paprastai įeina maistas, spektakliai ir koncertai, nakvynė, pagrindinės poilsio ir pramogų zonos (šezlongai, baseinai). Tačiau štai kas beveik visuose kruiziniuose laivuose kainuoja papildomai:

1.Gėrimai.
2.Grožio ir sveikatingumo paslaugos.
3.Ekskursijos ir kitkas, kas vyksta krante.
4.Kai kurie restoranai ir patiekalai.
5.Laivo fotografų padarytos jūsų nuotraukos (nesuprantu, kodėl šiais išmaniųjų įrenginių laikais dar kas jas perka, bet tai, pasirodo, labai populiaru).
6.Internetas (beje, labai lėtas ir stringantis).

Pora pozuoja ant laivo laiptų vienam iš daugelio laivo fotografų. Kitos poros laukia eilėje. Vėliau nuotraukas buvo galima nusipirkti viename atriumo aukštų. Į kruizo pabaigą visos to aukšto sienos nukabinėtos nuotraukomis: lipančių į laivą keleivių, išlipančių iš laivo keleivių, keleivių įvairių fototapetų fone

Jeigu laive kažkas mokama, tai kainos, palyginus su krantu, beveik visuomet pakeltos ne procentais, o kartais. Todėl jei galite kažko nepirkti laive – niekuomet nepirkite.

Sunkiausia apsieiti be gėrimų. Mūsų laive, tiesa, keletas jų siūlyti nemokamai – tačiau, tarkime, per vakarienę bufete vienintelis nemokamas gėrimas būdavo… citrinų sultys. Man sutaupyti padėjo susipažinimas su kruizo taisyklėmis. „Carnival“ ir kai kurios kitos kruizinių laivų linijos leidžia pirmajame uoste atsinešti į laivą savo gėrimų: kiekvienam žmogui po 12 skardinių (350 ml) ir 1 vyno butelį (750 ml). Be to, „Carnival“ galima dar prieš kruizą kompanijos internetiniame tinklapyje užsisakyti vandens butelių – tokiu atveju jie kainuos nedaug brangiau, nei krante. Kitose kruizinių laivų linijose, tiesa, taisyklės gali skirtis – paskaitykite.

Kruizo baras prie baseino. Čia viskas mokama ir brangu.

Nesibaigiantys kruizinio laivo arbatpinigiai

Taip pat į kruizo kainą neįskaičiuoti arbatpinigiai. Ir ne, tai ne tas pats, kas kokiam Lietuvos restorane – palieki pusę euro, jei nori, jei nenori – tiesiog išeini. Kruiziniame laive nuo tavęs juos nuskaičiuoja automatiškai, jeigu neliepi nenuskaičiuoti (JAV, kurioms priklauso dauguma kruizinių laivų, šitaip „nuimti“ „rekomenduojamus“ arbatpinigius be priežasties – labai kultūriškai nepriimtina). Gale gauni „arbatpinigių išklotinę“. Ir sumos didžiulės – mums, tarkime, „automatiniai arbatpinigiai“ kruizo kainą pakėlė ~16%. Turėkite tai omenyje.

Be to, be tų automatinių bendrų arbatpinigių, kruizinių laivų kompanijos nuolat mėgina „ištraukti“ papildomus. Kiekviena paslauga, kurią pirksite laive, be oficialios kainos dar bus padidinta keliolika arbatpinigių procentų, o ant čekio boluos tuščia vieta įrašyti papildomai „laisvanoriškai“ „aukai“. Net atsiskaitant laivo parduotuvėje ant kortelių skaitytuvo iššoko siūlymas palikti „arbatos“ kasininkei…

Kruizo įgula

Kodėl? Nes arbatpinigių forma kruizinių laivų kompanijos faktiškai moka savo įguloms algas. Taip sumažėja mokesčių našta. Bet to, amerikiečiai pamišę dėl arbatpinigių. Net kur viskas įskaičiuota jie baimingai klausinėja vienas kito „Ar tikrai čia nereikia nieko dar palikti?“. O kruizinių laivų forume vieną ekskursiją krante amerikietis išpeikė, kadangi joje „daug skirtingų gidų ir vairuotojų, todėl, jei važiuosite, ruoškite daug arbatpinigių“. Tame pat forume kitas veikėjas visai rimtai patarė pradedantiesiems kruizų keleiviams: „Tik neneškite arbatpinigių kapitonui“…

Kruiziniame laive, beje, gryni pinigai „nevaikšto“ (išskyrus kazino). Kiekvienas prieš išplaukdamas atsidaro laivo sąskaitą ir atsiskaitinėja savo kajutės raktine kortele. Jeigu kur paprašo kajutės kortelės žinokite – tai mokama prekė ar paslauga.

Turgelis su praplaukiamų uostų suvenyrais baseino denyje

Kruizinio laivo maistas – puikus ir įvairus

Kaip ten bebūtų, savo kruizu likau labai patenkintas. To, kas nemokama – pilnai pakako smagiai praleisti tą metą, kai laivas plaukė. Nors suminė kaina išėjo didesnė, nei viešbučių, kuriais paprastai naudojuos (net pridėjus transporto išlaidas), kokybė ją pranoko labiau, prilygo 5 žvaigždučių viešbučiams, kuriuose aš sau leidžiu apsistoti nebent retai, nebent labai pigiose valstybėse.

Nemokamų restoranų kruiziniame laive paprastai būna bent keli (mūsų laive – 6, nors kai kurie jų buvo greta ir dalinosi tais pačiais staliukais).

Tolima Sabos sala ties horizontu už lietaus juostos. Tokių vaizdų galima prisižiūrėti kad ir vakarieniaujant lauko denyje. Saulėtekis jūroje, saulėlydis jūroje, lietus jūroje - žavios patirtys plaukiantiems pirmąjį kartą.

Pagrindiniuose restoranuose“ kuriama prestižinė atmosfera: ten kas kartą tiekiamos trijų ar keturių patiekalų vakarienės, maisto reikia laukti ilgai, o padavėjai linkę pašnekėti. Kai kuriais vakarais yra privaloma rengtis elegantiškai (kiek rimtai į tai žiūrima, priklauso nuo kruizinių laivų kompanijos, tačiau net ir „Carnival“, kurios „„cruise elegant“ „dreskodas“ šiaip jau vienas švelniausių, daug kas ėjo vakarieniauti su vakarinėm sukniom ir kostiumais). Į daugelį „pagrindinių restoranų“ negali eiti kada nori: kiekvienai kajutei priskirtas nustatytas valgymo pradžios metas (iki 15 min galima vėluoti).

Taip pat kruiziniuose laivuose būna ir nemokami „paprasti restoranai“ – švediškas stalas ar valgyklos. Paprastai valgydavau būtent ten: paprasčiau, gali įsidėti ko nori ir kiek nori, trunka trumpiau, jie atidaryti kokias 9 val. per dieną, o picerija net veikė visą parą. Maisto kokybė – tikrai puiki. „Pagrindiniame restorane“, tiesa, irgi būdavo, kad pavalgydavau skaniai, bet kai pasirinkimas ten nedidelis, negalima paragauti – užsakydamas patiekalą kartais „prašaudavau“. Taigi, mūsų indoneziečiui „pagrindinio restorano“ oficiantui, kaip pridera, išmokusiam net mūsų lietuviškus vardus, beliko sakyti, jog gailisi, kad ateiname taip retai.

Saldumynų stalas – tik vienas daugelio švediško stalo restorane

Eiti į mokamus laivo restoranus visiškai nesinorėjo. Ir taip plaukdamas kruizu priaugau 4 kg ir dabar pirmą kartą gyvenime turiu viršsvorio. O apsidarius laive atrodė, kad geras 80% keleivių yra nutukę: nežinia ar dėl to, kad Amerikoje paplitęs nutukimas, ar čia ir plaukimo kruizais pomėgis daro savo… Juk labiausiai užkietėję fanai, būna į kruizus leidžiasi ir po keturis kartus per metus – visos jų atostogos taip prabėga. „Aišku, grįžę namo niekam nesakysite tiesos, kiek čia valgėte“ – traukė per dantį keleivius laivo komediantas.

Kruizinio laivo pramogos – smagybės kas valandą

Kiekvieną vakarą po durimis kajutės tvarkytojas pakiša laivo laikraštį, kur parašyta, kokiu laiku kas vyks rytoj. Prieš kruizą to grafiko negalima sužinoti (nors įvairiuose forumuose kruizų gerbėjai dalinasi skanuotais laikraščiais, bet kiekviename kruize, net to paties laivo, pramogos kiek skiriasi).

Muzikantai pasitinka išlipančius ar grįžtančius į laivą keleivius. Tradiciškai uostų šalys kruizus sutinka ypatingai – juk šitiek daug turistų vienu metu.

Pramogos kruizinio laivo teatre susideda iš laive gyvenančios trupės (šokėjų ir dainininkų) įvairių pasirodymų bei atvykstančių kviestinių atlikėjų, „keliaujančių“ iš laivo į laivą. Mūsų laive, tarkime, kartą koncertavo juodaodė amerikietė Konsuela Ivy, kitą vakarą pasirodė meksikietis žonglierius. Pasaulinių žvaigždžių erdviame laivo didžiajame teatre tikrai nepamatysite, tačiau pasirodymai pakankamai kokybiški, ypač atvykstančių atlikėjų.

Kadangi plaukėme „Carnival“ linija, garsėjančia, kaip įpareigoja pavadinimas, pramogų gausa, nuo jų skambėjo visas laivas: eidamas koridoriais išvysdavai čia koncertuojančią grupę, čia didžėjų, čia šokėjus. Scenų buvo apie penkias. O baras laivo gale daugelį vakarų virsdavo „komedijų klubu“, kur pasirodydavo „stand-up“ komediantai. Dar kitur vykdavo viktorinos (tiesa, man pernelyg dažnai susijusios su JAV popkultūra). Kiekvieną valandą laive prasidėdavo po kelis renginius…

Laivo komedijų klubas. Siena su užrašu - tai tiesiog projektoriumi projektuojamas vaizdas. Dauguma laivo erdvių skirtingu dienos metu naudojamos skirtingiems dalykams, todėl stacionarių dekoracijų mažai.

Kruizinių laivų kompanijos tik mažumą pajamų gauna iš pačių kruizų pardavimų. Kitkas – iš mokamų prekių ir paslaugų kruiziniuose laivuose, o taip pat iš patalpų nuomos. Yra kam nuomoti: ištisos įmonės savo produkcija prekiauja vien laivuose! Papuošalais, laikrodžiais, netgi paveikslais. Įprasta, kad pardavimai pateikiami kaip savotiškas šou ar paskaita. Pusė jo bus įdomi ir tikra informacija (tarkime, apie deimantų klasifikaciją), kas liko – reklama („Kaip žinoti, kad nusipirksite tikrą deimantą? Pirkti jį tik mūsų rekomenduojamose parduotuvėse“). Klausytojai iš kajučių ar nuo baseino atviliojami nemokamomis dovanomis ir loterijomis kuriose – labai geri prizai ir didelė tikimybė laimėti. Galima tik įsivaizduoti, kokias apyvartas padaro šios kompanijos, jeigu, tarkime, paskaitoje, kur dalyvavo tik keliasdešimt žmonių, buvo “pralošti” du papuošalų komplektėliai – vienas su deimantais, kitas su safyrais. Loterija tikra – grandinėlę ir auskarus su safyrais laimėjau aš pats.

O per meno aukcioną kiekvienam atėjusiajam – kiek nori nemokamo šampano. Nieko keisto: iš pažiūros eiliniai žmonės (amerikiečiai nelinkę demonstruoti turtų) vienas po kito pirko darbus už šimtus ar virš tūkstančio dolerių. Tiesa, mažomis raidelėmis aukciono taisyklėse buvo parašyta, kad tikroji paveikslų pradinė kaina „konfidenciali“ ir, jeigu ji nebus pasiekta, paveikslą gali „nupirkti“ užsislaptinęs aukciono darbuotojas. Taigi, dalis kainų kėlimų buvo konformizmą kurstantis teatras, bet likę pardavimai tikrai tikri. Ir tokie aukcionai organizuojami beveik kasdien, ir jie vyksta daugumoje kruizinių laivų.

Pardavėjas kruizinio laivo meno aukciono metu kursto pirkti paveikslus. Nuo „Šis dailnininkas sukūrė savo stilių“ iki „Šis dalininkas daug aukoja labdarai“.

Aukciono taisyklės, kurias nelabai kas be manęs nagrinėjo, didžiosiomis raidėmis skelbė ir dar kai ką: siūlydamas kainą kartu prisipažįsti, kad nepatikėjai, jog darbas, kurį perki, yra tinkamas investicijai, o „bet kokie žodžiu mūsų sakyti pažadai negalioja, jeigu nėra parašyti“. Taigi, aišku, visi rumuno pardavėjo šūkiai „Šis paveikslas rinkoje vertas 1500 dolerių, o mes šiandien pardavinėjame už 500 dolerių“ buvo „laužti iš piršto“. Už 1500 namie tokio tikrai neparduosi. Iš tikro dauguma „paveikslų“ ten išvis – perfotografuotos reprodukcijos. Nežinomų Kinijos ar Rytų Europos menininkų.

Kaip geriausiai išnaudoti laiką kruizo uostuose

Vienas didžiausių nuogąstavimų prieš man pasirenkant kelionę kruizu buvo: jeigu laivas uoste stovės tik 8 valandas, ar ką aš spėsiu pamatyti, nuveikti? Juk keliauju daugiausiai dėl lankytinų vietų, o ne laivo koncertų… Laimė, visa sistema veikė puikiai ir kruizinio laivo turistų naudai – juk ištisos šalys iš to gyvena. Biurokratijos ten, kur keliavau (Karibuose), nebuvo jokios. Nei išlipant, nei įlipant, daugelyje šalių nė netikrino paso – tik kruizinio laivo kortelę (pasitikėjo kruizinio laivo linija, kad kokio nelegalo ji nepriims). Išlipimas trukdavo vos kelias minutes (tiesa, jo pradžia kartais 15-30 min. vėluodavo), įlipimas – kiek ilgiau, nes dar tekdavo praeiti metalo detektorių. Į laivą sugrįžti reikėjo 30 min. iki išplaukimo.

Keleiviai grįžta į kruizinį laivą Sent Kitse

Girdėjau, kad yra išimčių – tarkime, liūdnai pagarsėjęs Sankt Peterburgo uostas Baltijos jūros kruizuose, kur laisvai išlipama tik su Rusijos viza (tiesa, laivai ten paprastai stovi dvi dienas).

Prie kruizinio laivo tempo reikėjo kiek prisitaikyti: pirmajame uoste (JAV Mergelių salose) į laivą grįžome per anksti. Tačiau paskui įpratome ir net keliaudami nepriklausomai pamatydavome išties daug – ne mažiau, nei per dieną kelionės ne kruizu. Dažniausiai nuomodavomės vienai dienai automobilį, nors ne Karibuose, jei būtų normalus viešasis transportas su prieinamais grafikais, galima kliautis ir juo. Iš ryto važiuodavome į tolimesnes vietas, o paskui grįždavome arčiau laivo ir paskutinę valandą praleisdavome aplinkiniame mieste, iš kur paprasta per keliolika minučių nukakti į uostą – rizika pavėluoti taip tapo labai menka.

Kitas variantas pasižvalgyti krante – ekskursijos. Ištisa pramonė „kepa“ koncentruotas ekskursijas kruizų keleiviams. Dalis jų parduodama pačiame laive: bus brangiau, bet paims iš laivo ir garantuos, kad laivas neišplauks kol nesugrįši. Kitas ekskursijas galite nusipirkti vos išlipę ir išėję į miestą (uostą, į kurį ką tik atplaukė laivas, visuomet apstoja minios visokių „siūlytojų“).

Laivo biblioteka. Deja ten – tik romanai, knygų apie lankomas vietas nėra (bent jau mūsų laive)

Ekskursijų tik dalis yra pažintinės. Daug jų – pramoginės ar poilsinės: pvz. nuveža į paplūdimį, o vakare parveža, arba nuveža į vietą, iš kur plaukiama kateriu gerėtis koralais, ar važiuojama visureigiais bekele. Kadangi plaukiau į Karibų šalis, kurias lankiau pirmąsyk gyvenime ir į kurias gal negrįšiu, rinkausi tik pažintines ekskursijas, optimaliai išnaudojančias laiką. Tokia pasitaikė tik Sent Lusijos saloje: truko 6 val., o likusį laiką dar skyriau apžiūrėti salos sostinei.

Beje, kiekvienoje šalyje iš tikro praleisdavome ilgiau nei 8 val. Į ją įplaukdavome kokia valanda iki laivui prisišvartuojant, o viešnagė baigdavosi valanda po išplaukimo. Tiek laiko matydavosi krantai: kalnai, įlankos, miesteliai. Viršutiniai atviri laivo deniai – puiki vieta jais gerėtis, ypač valgant pusryčius ar geriant kokakolą. Jausmas toks pats, kaip dairytis nuo aukšto pastato stogo – tik tas pastatas juda, atskleidžia vis kitus vaizdus.

Keleiviai nuo kruizinio laivo atviro denio stebi Sent Lusijos sostinę Kastrį

Ypatinga patirtis – pirmame ir paskutiniame kruizo uoste. Daug kruizų mylėtojų vos atskridę į pirmąjį kruizo miestą lekia į laivą, dėl ko dienos metu prieplaukoje susidaro milžiniškos eilės. „Carnival“ už įlipimą anksčiau net ima papildomą mokestį. Aš dariau priešingai – laivas Puerto Riko uostą paliko 22 val., o į laivą atvykau 18:30 (iki 20 val. įlipti privaloma). Tuo metu jau nebuvo jokios eilės. Papildomą laiką verčiau išnaudojau apžiūrėti šaliai, kurioje prasidėjo kruizas. Kita vertus, laive pramogų netrūksta nuo pat pirmos valandos – tad kas anksčiau įlipo, irgi turėjo ką veikti, galėjo eiti į ekskursijas po laivą.

Apskritai eilės – kruizo realybė. Jų pasitaiko visur – ypač prie švediško stalo, prie konferansjė. Tačiau visgi didžiumą laiko eilių nėra. Tereikia eiti kažkur tuo metu, kai kiti ten neina – tarkim, pusryčiauti vienam pirmųjų. Pamatęs eilę viename restorane pereidavau į kitą.

Išlaipinimo išvakarėse kruizinio laivo koridoriuje sustatyti lagaminai. Juos paima darbuotojai ir vėl atiduoda uoste. Paprasčiau viską neštis pačiam.

Kur plaukti kruizu?

Tiksli kruizo patirtis priklauso nuo to, į kokį pasaulio kraštą juo plauksite. Nors laivai ir įgulos – tos pačios (kas sezoną jie „pervaromi“ iš vieno regiono į kitą), juk skirsis aplinka, klimatas, patirtis uostuose.

Aš išsirinkau populiariausią regioną – Karibus. 34% visų pasaulio kruizų keleivių plaukia į tas mažas šaleles. Jos – labai fotogeniškos žvelgiant iš vandenyno, be to, kruizas – geriausias būdas jas aplankyti, nes kiekvienoje yra ką veikti kaip tik maždaug dieną, o keliauti kitais būdais ten brangu. Kruizų sezonas Karibuose – gruodis-balandis, bet aš plaukiau gegužį, jam pasibaigus. Tai – smagu, tada uostai ne taip užkišti kruizų keleiviais.

Sent Kitso salos krantai iš išplaukiančio laivo. Vakarėja.

Dar apie 19% kruizų keleivių – ir turbūt dauguma taip keliaujančių lietuvių – leidžiasi į Viduržemio jūrą, paprastai vasarą ar rudenį. 12% kruizų vyksta šiaurės Europoje: Baltijos, Šiaurės jūrose (vasaromis).

Karibus – kruizų, kaip rinkos, tėvynę – pasirinkome specialiai: visi kiti regionai stokoja kažkurios iš detalių, dėl kurių kruiziniu laivu plaukti šitaip gera. Tarkim, po Europą patogu keliauti ir kitais būdais; šiaurėje klimatas mažiau tinka sėdėjimui atvirame denyje; jei kruizinis laivas švartuotųsi didmiesčiuose – per aštuonias valandas niekaip nespėtum pamatyti visko, kas ten įdomu.

Suaugusiųjų atviras denis „Serenity“ laivugalyje. Daugelis laivų turi atskiras zonas žmonėms pagal amžių: 7-11 metų, 12-14 metų, 15-17 metų ir pan. Ši zona – nuo 21 metų, tačiau ten nėra nieko nepadoraus: tiesiog tie, kam trukdo vaikų spiegimas, gali pailsėti. Man labiau patiko, kad apie šią zoną mažiau kas žinojo, tad ji buvo tuštesnė.

Tačiau visi regionai turi privalumų. Kadaise kruizai tebuvo poros jūrų fenomenas, o dabar kruiziniai laivai jau naršo visus vandenynus, jūras ir net didžiąsias upes. Populiarėja kruizai Azijoje, Persijos įlankoje, Australijoje, Aliaskoje, Pietų Amerikoje. Daugėja ir keleivių (2009 m. – 18 mln., 2014 m. – 22 mln., nepaisant ekonominės krizės), ir kruizinių laivų, kurių šiuo metu pasaulyje jau – 448. Sparčiai auga ir jų dydis: šiandien didžiausias talpina 5500 keleivių, kai 2010 m. rekordas buvo 4100, 1998 m. – 2600.

Kruizo trukmė: 3, 7 ar 14 dienų?

Pasirinkus kruizo vietą, antras svarbiausias pasirinkimas – kruizo trukmė. Mano išsirinktoji savaitė pasirodė optimali. Laive daug pramogų, tačiau išskyrus kviestinius atlikėjus teatre, pagrindinio restorano trumpąjį meniu ir, aišku, uostus, diena iš dienos jame beveik niekas nesikeitė. Švediškų stalų maistas savaitės pabaigoje jau pradėjo lengvai pabosti (pakeitimai – kosmetiniai; pvz. kai kuriom dienom buvo siūlomas šaldytas jogurtas su vanile, kai kuriom – su braškėm). Koridorių muzikantai tik persirengdavo kitais rūbais (kada nors ir tie komplektai, aišku, ima kartotis).

Vandens pramogos viršutiniame kruizinio laivo denyje

Dvi kitos standartinės kelionės kruiziniu laivu trukmės – 14 dienų ir 3-5 dienos. Kruizo kaina nesiskirs taip smarkiai, kaip skirsis trukmė: 3 dienų kruizas Karibuose kainuos panašiai, kaip 7 dienų. Todėl trumpi kruizai mažai apsimoka, o vietoj ilgesnio aš tikriausiai rinkčiausi plaukti 7 dienas ir dar pakeliauti kitu būdu.

Kokią kajutę rinktis kruiziniame laive?

Paskutinis pasrinkimas, kurį tenka padaryti dar perkant kruizą – kajutė. Visos jos – lyg viešbučių kambariai, su tualetu ir kasdien tvarkomos kambarinių, kurios (kurie) kiekvieną sykį tradiciškai išlanksto iš rankšluosčių gyvūnėlius (laivo teatre net buvo pastatytas spekataklis apie rankšluosčių gyvūnėlius, keleiviai mokyti juos lankstyti, pardavinėtos knygelės).

Iš rankšluosčio išlankstyta varlė. Kasdien gyvūnėlis būdavo skirtingas

Laivuose būna keturios pagrindinės kajučių kategorijos, nuo pigiausios iki brangiausios:
1.Vidinės (interior) kajutės be langų.
2.Išorinės (ocean view) kajutės su nemažu, tačiau dėl bangų taškymo ir sudėtingo valymo paprastai nešvariu langu.
3.Balkoninės (balcony) su balkonu ir kėdutėmis jame.
4.Apartamentai (suite) su balkonu ir didesniu plotu.

Mes plaukėme išorine kajute. Kokią pasirinkti – priklauso nuo kainų skirtumo būtent tame laive, jūsų pomėgių. Ar jums svarbu rytais atsigerti balkone, ar norite prabudęs matyti jūrą ar uostą ir žinoti, kad už lango jau šviesu? Tik turėkite omenyje, kad, jei jums nebūtinas privatumas, visas laivas – jūsų, taigi, galima į kajutę grįžti tik pernakvoti (vietoje balkono galite sėdėti atvirame denyje).

Kaitininimasis saulutėje viršutiniame kruizinio laivo denyje

Kruizinių laivų keleiviai mėgsta pasirinkti ne tik kajutės rūšį, bet ir konkrečią kajutę. Forumai linksta nuo skundų: „kajutėje X girdisi kaip kažkas vaikšto viršuje“, „kajutėje Y ūžia varikliai“. Jei nesate opus ir lengvai užmiegate, nekreipkite dėmesio ir rinkitės „garantuotą kajutę“ (guarantee). Šiuo atveju pirkimo metu pasirinksite tik rūšį, o pačią kajutę jums priskirs vėliau. Du pliusai: „garantuotos kajutės“ dažniausiai pigesnės, be to, dažnai gauni bent šiek tiek geresnę kajutę, nei pažadėta.

Pavyzdžiui, mus iš 4 aukšto perkėlė į brangesnį 7. Šiaip, kuo aukščiau kajutė, tuo ji daugiau kainuoja. Tačiau kuo aukščiau, tuo labiau supa bangos. Mano žmona tam jautri – tačiau vartodama vaistus nuo jūros ligos (reikia pradėti gerti dar prieš kelionę kruiziniu laivu) ji blogai nepasijuto.

Kajutė su langu kruiziniame laive. Priekyje dar yra staliukas, kėdė. Pagrindinis trūkumas, kuriuo žmonės skundžiasi daugybėje laivų – yra tik viena rozetė (taip buvo ir mūsiškiame). Tad pasirūpinkite adapteriais, ilgintuvais.

Kruizinių laivų įgulos – tikras Babelio bokštas

Kiekvienas kruizinis laivas turi nematomą pusę. Mūsiškis turėjo 10 liftais sujungtų aukštų (denių), tačiau žemiausias, kuriame buvo keleivių kajutės – ketvirtasis. Bet lipdamas į jį uoste daugybę langelių mačiau ir trečiame aukšte, o tikriausiai yra ir pirmas, antras. Ten – įgulos zona. Tai, ko keleiviai neturi matyti: varikliai, skalbyklos, medicinos punktas, įgulos kajutės ir… morgas. Juk iš tūkstančių keleivių kruiziniuose laivuose vis karts nuo karto kas miršta…

Kam įdomu sužinoti daugiau, rekomenduoju pasižiūrėti dokumentinį serialą „Cruise ship diaries“ apie keleto kruizinių laivų įgulų gyvenimą. Tos įgulos – daugiatautės kaip niekas. Net ir lietuvę vieną sutikome, o kur kas daugiau – indoneziečių, filipiniečių, rumunų, ukrainiečių. Žmonių iš skurdžių, tačiau darbščių šalių. „Pasaulyje daug valstybių nesugyvena, o pas mus tų šalių piliečiai tarpusavyje sutaria puikiai“ – paskutinę dieną gyrėsi kruizo direktorius, pakvietęs kruizo keleivius į klausimų-atsakymų vakarą su kai kuriais įgulos nariais. Į teatrą atėjo tik kokie dvidešimt keliautojų – dauguma, matyt, įgulos gyvenimo už tų plačių šypsenų pasirenka nematyti, o gal tiesiog krovėsi lagaminus, nes buvo paskutinė diena.

Kruizinio laivo animatoriai atsakinėja į keleivių klausimus. Dešinėje - kruizo direktorius.

Kruizinis laivas – tai ištisas plaukiojantis miestelis. Mūsiškiame plaukė 700 įgulos narių (maždaug trečdalis tiek, kiek keleivių), o didesniuose jų dirba keliskart daugiau. Įgula turi ir savo „slaptas“ valgyklas (kur gali jaustis laisvai, niekas jiems nepriekaištauja dėl ne taip susisegtų uniformų), poilsio zonas. Uostuose prekybininkai irgi skelbia akcijas laivų įguloms. Bet laisvo laiko jos turi mažai. „Įprasta darbo diena – 11 valandų, laisvadienių nėra, viena plaukimo pamaina – 7 mėnesiai“ – pasakojo mums indonezietis padavėjas. Taupant vietą (įgulos kajučių laive juk ne begalybė) tie patys įgulos nariai atlieka po keletą funkcijų: pavyzdžiui, indas restorano padavėjas, kol neprasidėjo vakarienė, kitoje vietoje surengė fokusų šou, o komediantus vakarais pristatantis komedijų klubo vedėjas dar ir išleidinėjo keleivius iš laivo.

Vyrai iš skurdžių valstybių į kruizinius laivus nusisamdo kaip į gerai apmokamą laikiną tremtį – kad uždirbtų pinigų laukiančioms žmonoms, vaikams. Juk iš šio darbo visą uždarbį galima parsivežti namo: maistas, gyvenamoji vieta laive įguloms nemokama (tik internetas, viena šokėja sakė, kainuoja). Klausimų-atsakymų sesijoje, tiesa, vyravo vakariečiai animatoriai, ir jiems darbas kruiziniame laive – tai draugai, klajojimas po pasaulį, įvairovė. Kai nuspręs turėti šeimą ir vaikų, jie turbūt šį darbą mes.

Kruizinio laivo šonas su gelbėjimosi valtimis. Papildomas darbas, kurį turi kiekvienas įgulos narys - reikalui esant evakuoti laivą. Kiekviename kruize būna evakuacijos repeticija. Mūsiškė truko apie valandą, tačiau kapitono balso beveik nesigirdėjo, o kiti keleiviai jos metu net gėrė: atrodo, įgulai ta repeticija - visiška rutina, o keleiviams - nuobodybė

Išskyrus tuos, kurie karjeros kopėčiomis pakils aukštai. Kaip Marselas, mūsų kruizo direktorius, kurį laivo įgula visokeriopai stengėsi paversti savotiška vienos savaitės žvaigžde.

Taigi, kruiziniai laivai turi tamsiąją ar bent „prozišką“ pusę, bet per visas švieseles ir muzikos ritmus keleiviui jos beveik nesimato. Tiesa, sėdėdamas atriume sykį nugirdau, kaip apsauga kamantinėja vieną iš keleivių – tik nesupratau, ar tai išvakarėse laivo bare jam mergina įbėrė į gėrimą klofelino, ar tai jį patį kaltino, kad po vakarėlio su juo pašnekovė ilgam liko be sąmonės.

Kruizinio laivo atriumas vakare per vieną švenčių

Plaukiojantis gabalėlis Amerikos

Nors kruizų įgulos įvairiatautės, sakoma, kad kiekvienas kruizinis laivas – tai plaukiojantis gabalėlis Amerikos. Mat būtent amerikiečiai labiausiai pamilę tokį keliavimo būdą: jie sudaro net 60% žmonių, visame pasaulyje išplaukiančių į kruizus. Net ir kai kuriuose Viduržemio jūros kruizuose vyrauja amerikiečiai. Kadangi aš plaukiojau po Karibus, o įlipau į laivą Puerto Rike (JAV valda), tai laive kitataučių keleivių išvis beveik nebuvo. Į klausimą „Iš kur jūs?“, kurį taip mėgsta užduoti kruizinio laivo animatoriai, bendrakeleiviai visuomet atsakydavo kokio JAV miesto ar valstijos pavadinimu – o ne užsienio valstybės. Ir išgirdę žodį „Lietuva“ visi nustebdavo. „Šioje saloje bus kairiapusis eismas – bet juk jūs pripratę“ – pakomentavo vienas vyras, tikriausiai galvodamas, kad visa Europa vairuoja kaip anglai. „Ar Lietuvos mafija turi tokias jachtas?“ – dar teiravosi.

Kiekvienas laivo denis alsavo Amerika. Ekstravertai žmonės, mojuojantys visokiomis moderniomis kameromis, aršios reklamos, burgeriai, hot dogai. Kartą kruizo direktorius net surengė vakarą JAV karinėms pajėgoms pagerbti: vienas po kito buvo paprašyti atsistoti skirtingose pajėgose tarnaujantieji (sausumos, žemės, jūrų), paskui – įvairių karų veteranai (Antrojo pasaulinio jau nebuvo, bet vienas Korėjos karo veteranas dar plaukė), skambėjo himnai.

Bendrai nuotraukai susirinkę kariai karių pagerbimo vakare. „Ją parduosime jums su nuolaida“ – žadėjo kruizo direktorius.

O gegužės 5 d. laive oficialiai švęsta „cinco de mayo“ – JAV meksikiečių tautinė šventė. Lotyniškų šokių sūkuryje paskendusiai publikai šokėjai dalino meksikietiškus karolius, dirbtiniai ūsus, dirbtinius kaktusus… Kokia gi Amerika be pagarbių linktelėjimų savo mažumoms? LGBT susitikimai irgi kas antrą dieną vykdavo.

Įdomu buvo grįžus iš eilinės aplankytos salos į laivą pasijusti tarsi atsidūrus dar kitoje šalyje, kurios iš tikro toje kelionėje nė nelankiau: JAV. Tačiau jei visgi norite plaukti laivu su kiek daugiau europiečių, rinkitės Europos kruizų linijas: Costa, MSC, TUI.

Dauguma kruizinių laivų keleivių – apkūnūs amerikiečiai

Amerikoje populiarus posakis, esą kruiziniais laivais plaukia dvi žmonių kategorijos: senukai prie mirties arba jaunavedžiai. Gal tai buvo tiesa prieš dvidešimt metų, bet dabar kruizai sparčiai populiarėja visose amžiaus kategorijose. Kruizų liniją atidarė ir „Dysney“, o ir mūsų „Carnival“ orientuota į jaunimą (tiesa, Amerikoje ir 35 ar 40 metų žmogus dar laikomas jaunu). Išties, ką veikti laivuose yra visiems.

Kur įsigyti kelionę kruiziniu laivu?

Apsisprendėte įsigyti kruizą? Tą galite padaryti kruizinių laivų kompanijų svetainėse internete. Tačiau prieš tai verta palyginti tarpusavyje skirtingų kompanijų kruizus, tad galite pasinaudoti tokiais tinklapiais, kaip „Cruise Critic“, kur surašyti visi kruizai, jų uostai ir vieno mygtuko paspaudimu galima pažiūrėti kainas.

Locmano laivas prisišvartavęs prie kruizinio laivo. Uostų locmanai, virvinėmis kopėčiomis įlipę į laivą, padeda kapitonui įplaukti į uosto akvatoriją, kurią išmano geriausiai. Tiesa, vienas keleivis, pamatęs išlipantį locmaną, mane gerokai prajuokino: „O, žiūrėk, zuikį išlaipina“

Kruizus kai kurie žmonės perka labai iš anksto – jau dabar pardavinėjami netgi įvyksiantieji po dviejų metų. Mes irgi pirkome gana anksti – prieš aštuonis mėnesius. Naudojomės akcija „Early Savers“, pagal kurią esą, jei kruizas atpigs, skirtumas bus kompensuotas. Kruizas išties atpigo 25%, bet paprašyta įvykdyti sąlygas „Carnival“ ilgai „spardėsi“, „nematė“ naujo pasiūlymo: tik po to, kai paskambinome į Ameriką, parašėme keturis el. laiškus, pagaliau sutiko. Deja, kartu keliavusiems žmonėms pasisekė mažiau: kai kruizinių laivų kompanija pagaliau pripažino, kad turime teisę į pinigų grąžinimą, jų kajutės rūšies kaina jau buvo vėl pašokusi, tad jiems nieko ir negrąžino.

Grąžinimas, tiesa, vyksta ne grynais, o „kruizo pinigais“, kuriais galima atsiskaityti tik kruizo metu, tačiau už viską. Iš 400 mums grąžintų dolerių tad pirkome ekskursijas, vandens, sumokėjome ir tuos pusiau privalomus arbatpinigius. Šitaip kruiziniame laive nieko papildomai ir neišleidome. Be to, dalį kruizo pinigų išsigryninome kazino: juk už kruizo pinigus galima pirkti ir žetonus ar teisę sukti automatus, o paskui visa tai galima iškeisti jau į tikrus „žalius“ dolerius…

Minigolfas mūsų kruize buvo nemokama pramoga

Atsižvelgaint į visą patirtį, patarčiau pernelyg netikėti visokiais kruizinių laivų kompanijų reklaminiais pažadais ir verčiau rinktis kruizą pagal realią kainą tuo metu, palaukti akcijų su tikra nuolaida (aišku, jei plauksite iš kažkur, į kur reikia skristi, delsti neišeis, nes dar reikės nusipirkti lėktuvo bilietą, kurie gali pabrangti).

Visokios akcijos, siūlomos pačiame laive, irgi retam apsimoka: tarkime, kiek skaičiavau, tam, kad apsimokėtų įsigyti „neribotų gaiviųjų gėrimų kortelę“, turėtum išmaukti jų kasdien bent po kelis litrus. O juk didelę dalį kruizo net nebūsi laive…

Bent kartą gyvenime keliauti kruizu – tikrai verta

Kiekvienam, mėgstančiam keliauti, patarčiau bent kartą gyvenime išbandyti kruizą. Tai – unikali, įdomi kelionės patirtis, kurioje – netikėti vaizdai į gražias vietas iš jūros, aibė pramogų.

JAV Mergelių salų krantas žvelgiant iš laivo

Šiaip ar taip, kruizas – tai tik kelionės karkasas. Laivas – tik geras viešbutis, kiekvieną rytą atsiduriantis vis kitame mieste. Ant to karkaso galite statyti ką norite. Galite, kaip aš, nepriklausomai keliauti po aplankomas šalis. Galite rinktis pažintines ekskursijas. Galite poilsiauti – jūros dienomis prie laivo baseino, uostų dienomis artimiausiame paplūdimyje. Galite švęsti – šėlti laive iki išnaktų ir „siaubti“ uostų apylinkių barus. Galite pažindintis su kitais keleiviais visokiuose vienišių vakarėliuose. Galite leisti laisvalaikį aktyviai – juk ir pačiame laive, ir uostuose gausu tokių variantų.


Visi kelionės po Karibų salas aprašymai

1. Karibai: spalvingiausios pasaulio salos (ĮŽANGA)
2. Kruizai: viskas, ką reikia žinoti prieš išplaukiant (BENDRAI APIE KRUIZUS)
3. Puerto Rikas: iščiustyta Lotynų Amerika
4. JAV Mergelių salos - Amerikos Karibai
5. Barbadosas: maža juoda Britanija
6. Sent Lusija: džiunglių vulkanų respublika
7. Sent Kitsas: mažiausia Amerikos valstybė
8. Šv. Martyno sala. Lėktuvai ir paplūdimiai.

Komentarai
Straipsnio temos: , , , , , , , , , , , , , , , , ,