Išskleisti meniu

Kelionių organizavimas

Kaip keliauti? Visi patarimai vienoje vietoje!

Kaip keliauti? Visi patarimai vienoje vietoje!

| 0 komentarų

Į šituos straipsnius sudėjau visą patirtį, kurią sukaupiau per keliones į 120+ šalių. Tikiu, kad rasite visus atsakymus, kurie padės puikiai susiplanuoti kelionę ir smagiai keliauti. O jei ko trūks – rašykite į komentarus, papildysiu.

 


Kaip pasirinkti kur keliauti?

Apie tai, kaip kelionių kryptis renkasi “naujokai” ir “patyrę keliautojai” – šis straipsnis:
Kaip pasirinkti kur keliauti?

O įkvėpimo ir idėjų kelionėms tikrai suteiks šie įspūdingiausių pasaulio vietų sąrašai, į kuriuos po kiekvienos savo kelionės įtraukiu tai, kas unikaliausia – ten jau yra kone 1000 “pasaulio stebuklų”, suskirstytų į kategorijas.

Čia visi įspūdingiausių pasaulio vietų sąrašai su aprašymais ir nuotraukomis:


Miestai: Senoviniai miestai | XIX a. miestai | Šiuolaikiniai didmiesčiai | Kurortai | Ypatingi miestai | Bumo miestai | Inžineriniai statiniai
Gamta: Pakrantės ir salos | Poliariniai peizažai | Vulkanai ir geizeriai | Kalnai ir kanjonai | Miškai ir džiunglės | Kriokliai | Dykumos | Olos ir požemiai | Ežerai | Gyvūnija
Kultūrinės patirtys: Pramogų parkai ir gyvieji muziejai | Šou ir renginiai | Ceremonijos | Sportas | Nakvynės vietos | Kelionių būdai | Valgymo būdai | Mažumos | Pramogos | Savičiausios valstybės
Istorinės vietos: Priešistorinės | Graikų ir romėnų | Artimųjų Rytų civilizacijų | Indėnų civilizacijų | Azijos civilizacijų | Pilys ir rūmai
Baisiausios vietos: Ekstremaliausios vietos | Išniekinta gamta | Nuosmukio vietos | Mirties vietos | Genocidų ir žudynių vietos | Įšalusių karų frontai

O “savą” kelionę padės pasirinkti ir susivokimas savyje: koks tu esi keliautojas, ko tau iš kelionių reikia? Savotiškas testas – straipsnis apie 12 keliautojų tipų.

 


Kaip susiplanuoti kelionę?

Viskas apie nepriklausomos kelionės planavimą yra šiame straipsnyje:
Kaip susiplanuoti nepriklausomą kelionę?

O apie kiekvieną konkrečią šalį esu parašęs kelionių vadovą šiame tinklapyje (iš viso apie 100 šalių). Reikiamą kelionių vadovą geriausia rasti dviem būdais:

1.Pasinaudojant šiuo kelionių vadovų žemėlapiu, kur pakanka pasirinkti reikiamą vietą ir skaityti
2.Pasinaudojant visų “AŽ kelionės” kelionių vadovų sąrašu.

Ko tikėtis šalyje, į kurią keliausite, padės atrasti ir šie žemėlapiai.

O jei norėsite įsigyti kelionių knygą – šis straipsnis padės pasirinkti tinkamą.

 


Kaip gauti vizą ir patekti į šalį?

Taip pat svarbu, kad žinotumėte visus niuansus dėl patekimo į šalį:
1.Vizos lietuviams – kas ir kaip
2.Skiepai kelionėse – viskas, ką reikia žinoti

 


Kaip susidėti daiktus ir nieko nepamiršti?

1.Ką imti į kelionę? Daiktų sąrašas ir patarimai
2.Bagažas lėktuve – dydžiai, ribojimai, kainos
3.Ką padaryti namie prieš kelionę?

 


Kokiu būdu keliauti?

Nežinote, koks kelionių būdas tinkamiausias, ar norite išbandyti ką naujo? Visų kelionių būdų pliusai ir minusai šiame straipsnyje:
Kelionių būdai – kurį rinktis?

O jei jau pasirinkote kelionės būdą – sužinokite viską, ką reikia, kad kelionė juo praeitų be nesklandumų:

1.Kelionės automobiliu – viskas, ką reikia žinoti
1.1.Autonuoma užsienyje – viskas, ką reikia žinoti
1.2.Mokami keliai ir vinjetės užsienyje
1.3.Kaip važiuoti per valstybių sieną (muitinę)
1.4.Tarptautinis vairuotojo pažymėjimas – kas ir kaip

2.Kelionės lėktuvu
2.1.Kaip ir kur pirkti lėktuvo bilietus?
2.2.Kaip skristi lėktuvu ir ką daryti oro uoste
2.3.Prieš kiek laiko atvykti į oro uostą?
2.4.Laukimas oro uoste gali būti smagus!
2.5.Bagažas lėktuve – dydžiai, ribojimai, kainos
2.6.Laukimas oro uoste gali būti smagus!
2.7.Pigiais skrydžiais į egzotiškus kraštus? Įmanoma!
2.8.Kaip įveikti aklimatizacijos sunkumus (laiko juostų keitimasis ir kt.)

3.Kelionė kemperiu – viskas, ką reikia žinoti

4.Kelionės viešuoju transportu – viskas, ką reikia žinoti

5.Kruizai – viskas, ką reikia žinoti prieš išplaukiant
5.1.Baltijos jūros “kruiziniai keltai” – ką reikia žinoti keliaujant

6.Kelionės jojant – viskas, ką reikia žinoti

 


Kada ir kiek keliauti?

Kelionės “dvasia”, stilius, patirtis labai priklauso nuo trukmės ir laiko, kurį keliauji.

Visų pirma, kelionės trukmė:
1.Kaip pasirinkti kelionės trukmę?
1.1.Savaitgalio kelionės – viskas, ką reikia žinoti
1.2.Atostogų kelionės
1.3.Ilgalaikės kelionės – kur? Kaip? Iš ko?

Keliaujant ilgą laiką, bus aktualu ir šitai:
Kaip dirbti per atstumą iš užsienio?

Antra, “kada keliauti”. Tai – labai asmeniška. Viską sudėlioti į savo vietas padės šie straipsniai:
1.Kada keliauti?
2.Kada kur koks oras?

Kai kuriais laikais kelionės ypatingos – sužinokite čia, kas aktualu:
1.Kelionės per naujuosius metus – ką žinoti?
2.Kelionės per šventės

 


Kaip rinktis viešbučius, ekskursijas ir kita?

Šitie straipsniai padės ir sutaupyti, ir gauti kuo geresnės kokybės prekes ir paslaugas kelionėse:

1.Nakvynė užsienyje – kaip, kada ir kur apsistoti
2.Gidai ir ekskursijos kelionėse – viskas, ką žinoti
3.Suvenyrai – ką parsivežti iš kelionių?
4.Internetas ir ryšys kelionėse “už centus”. Kaip?

Na o jei prisieitų kada nakvoti “nestandartinėmis aplinkybėmis” (oro uoste, stotyje ar pan.), padės šis straipsnis:
Kaip užmigti ir pailsėti BET KUR? Lėktuve, automobilyje, stotyje ir t.t.

 


Kaip elgtis su pinigais? (keitimas, derybos)

Du “kertiniai” straipsniai, kurie padės neprarasti daug pinigų kelionėse lygioj vietoj:
1.Pinigai kelionėse – keitimas, bankomatai, kortelės
2.Kaip derėtis kelionėse?

 


Kaip kelionėje išlikti saugiam?

Kelionės kai kam kelia baimę, nerimą – “o kas jeigu”. Tačiau daug nuogąstavimų perdėti (nors kai kuriems kitiems pavojams skiriamas nepakankamas dėmesys). Visų pirma, šis straipsnis padės susiorientuoti, kas ir kaip:
Kelionių saugumas – ko verta saugotis, o kas nepavojinga

Na o toliau – asmenine patirtimi pagrįsti straipsniai apie susidūrimus su konkrečiais kelionių pavojais. Kad nereiktų mokytis iš savų klaidų, mokykitės iš svetimų 🙂 (aprašau ir kaip nukentėjau, ir kaip nukentėjimo pavyko išvengti, tikrų pavyzdžių – šimtai):

1.Apgavystės kelionėse – kokios jos ir kaip išvengti

2.Nusikaltimai kelionėse – ką daryti ir kaip saugotis

3.Kaip gydytis kelionėje? Vaistai, ligoninės, draudimas…

3.1.Skiepai kelionėse – viskas, ką reikia žinoti

 


Kaip bendrauti kelionėje? (su bendrakeleiviais ir su vietiniais)

Kelionę gali ir labai praturtinti, ir sugadinti kiti žmonės, todėl jei ruošiatės keliauti kompanijoje, labai verta susipažinti su šiuo straipsniu:
Kaip kelionėje nesusipykti (ir kaip pasirinkti su kuo keliauti)?

Taip pat nesvarbu, ar keliaujate su kažkuo, ar vienas, labai patariu kelionėje bendrauti su vietiniais bei su kitais keliautojais. Čia rašau kaip užkalbinti, palaikyti įdomų pokalbį, rasti bendrų veiklų:
Kaip užmegzti pažintis kelionėse?

Nemokėdami kalbos gilių pažinčių gal neužmegsite, bet įdomiai ir kokybiškai keliauti tikrai galima. Štai kaip:
Kaip keliauti nemokant kalbos

 


Kelionių nuotraukos, suvenyrai, prisiminimai…

Iš kelionių daugeliui norisi kažkokio prisiminimo: nuotraukų, vaizdo įrašų, suvenyrų… Deja, dažnai kelionės metu to norisi, fotografuoji, filmuoji, perki, bet vėliau iš to mažai naudos, to nežiūri, nesinaudoji: nes nekokybiška, nes svarbiausių akimirkų neužfiksavai ir t.t. Šie straipsniai padės naudingai užfiksuoti keliones:

1.Kaip fotografuoti kelionėse?
1.1.Kaip kelionėje nusifotografuoti save?

2.Kaip filmuoti keliones? Patarimai nuo A iki Z

3.Dronas kelionėse – viskas, ką reikia žinoti

4.Kaip rūšiuoti (ir greitai rasti) kelionių nuotraukas

5.Suvenyrai – ką parsivežti iš kelionių?

6.Kaip pažymėti savo keliones? Tokius žemėlapius turėtų turėti kiekvienas keliautojas!

 


Kaip keliauti etiškai?

Vis daugiau keliautojų nori ne tik keliauti, bet ir kad jų kelionė padėtų (ar bent nepakenktų) vietos žmonėms. Deja, kartais jų gerais norais pasinaudoja tie, kas neturi gerų ketinimų… Todėl jei norite kur savanoriauti, padėti vietiniams, labai rekomenduoju pirma perskaityti šį straipsnį:

Etiškos kelionės: kaip keliauti, kad padėtumėte

 


Kelionių patarimų video laidos (kelionių programėlės)

Kai kuriuos dalykus sunku aprašyti – reikia parodyti. Pavyzdžiui, kaip naudotis įvairiom “išmaniom” programėlėm ieškant geriausių pasiūlymų viešbučiams, skrydžiams ir t.t. Taigi, aš tai ir rodau – video cikle “AŽ kelionių patarimai” išnarstau visas tokias “išmanias” kelionių organizavimo galimybes ir ne tik (spauskite ant įrašų ir žiūrėkite):

Komentuoti
Kaip keliauti po diktatūras?

Kaip keliauti po diktatūras?

| 9 komentarai

Nukeliavęs – ypač nepriklausomai – į diktatorių valdomus kraštus, susiduri su dalykais, prie kurių esi nepratęs Europoje.

Keliauti ten tikrai įmanoma – bet, jei nesielgsi apdairiai, gali nukentėti. Pas mus “savaime suprantamas” elgesys ten gali lemti prarastą laiką, pinigus, o pasaulio žiniose skamba ir istorijos apie į kalėjimus už, atrodo, nieką, uždarytus turistus.

Čia aprašysiu, kaip reikia elgtis diktatūrose, kad išvengtum problemų. Nors diktatūros yra visokių kultūrų ir visokiuose žemynuose, daugybė dalykų ten stebėtinai panašūs (ir skiria jas nuo demokratijų).

Turistas tiesiogiai nejaučia, kas valdo šalį – bet labai gerai jaučia šiuos diktatūroms būdingus “atributus”. Kaip taisyklė, kuo daugiau šių atributų – tuo nedemokratiškesnė šalis.

Blokpostai

Blokpostai – policijos arba armijos punktai palei kelią, kur tikrinami pravažiuojantys automobiliai.

Kuo diktatūra “stipresnė”, tuo tokių postų daugiau ir tuo ilgiau užtrunka procedūros ten. Pavyzdžiui, “švelnesnėse” šalyse postai stabdo automobilius pasirinktinai, o “griežtesnėse” stabdo visus, tikrina visų pasus, liepia išlipti net autobusų keleiviams, kartais atidarinėja bagažines, bagažą… Vienose šalyse blokpostai – tai kokie nameliai palei kelią, prie kurių pastatytas ženklas STOP. Kitose blokpostai atrodo kaip tarsi muitinės, jie stovi nuolat (pvz. prie įvažiavimų į miestus), apsupti smarkiai ginkluotų pareigūnų ar karių.

Blokpostas Egipte

Blokpostas Egipte – šitas vienas paprastesnių, bet rimtesnių fotografuoti tikrai negalima

Blokpostai dažnai atrodo kaip toks parodomasis valdžios galios demonstravimas – na, ar tikrai ką sprendžia tai, kad užsirašo visų pravažiuojančių pasų numerius į bloknotą? Bet, norėdamas neturėti problemų, privalai tai galiai rodyti nuolankumą. Štai Gambijoje ne kartą buvome smarkiai aprėkti, nes nepastebėjome blokposto ir nuvažiavome per toli (ten blokpostai menkai pažymėti, o kartais prie “STOP” ženklo nebūdavo jokių pareigūnų – bet vis tiek privalai stoti ir laukti kol jie ateis).

Blokpostai dažnai – pretekstas pareigūnų korupcijai. Daugybę kartų matėme – ypač Afrikoje – kaip vairuotojai blokposto kariams iškart tiesia banknotus, nors mokėti nieko šiaip jau nereikia. Priežastys dvi. Viena – jei kas netvarkinga su dokumentais (o techniškai netvarkingų automobilių ten daug): vietiniams gali būti pigiau ne sutvarkyti problemą, o dalinti kyšius. Kita – pareigūnai už kyšius “formalumus sutvarko” greičiau. Pavyzdžiui, kai ėmėme ekskursiją po Mauritaniją, net į ekskursijos kainą buvo parašyta, kad “įeina kyšiai pareigūnams”. Ir tikrai gidas dalino kyšius blokpostuose – antraip, sakė, užlaikytų ir po kokią valandą.

Tiesa, dažnai turistui, ypač nemokančiam kalbos, yra kiek paprasčiau: pareigūnai nemoka ar kažkiek bijo paprašyti kyšio. Taigi, jeigu viskas tvarkinga, daugeliu atveju viskas bus gerai. Kyšius siūlyti ne tik amoralu, bet, nežinant vietos “korupcijos kultūros”, ir pavojinga – pasiūlęs “ne taip”, “nemandagiai” ar pan. gali susilaukti jau labai teisėtų ir teisingų problemų.

Tačiau jei *kažkas pas tave tikrai netvarkinga*, blokpostų buvimas smarkiai padidina tikimybę susilaukti bėdų. Na, jei pasas baigė galioti, viza pasibaigė, išsinuomoto automobilio dokumentų nuomodamas nepatikrinai ir jie netvarkingi – lauk, kad daugely blokpostų bent jau kyšio reikalaus… Tad tokiose šalyse dar svarbiau nei kur kitur, kad viskas būtų tvarkinga, visi štampai surinkti.

Blokpostai dažnai neva statomi “dėl saugumo”, bet tikrosios jų buvimo priežastys paprastai tokios:
1.Jie stebi “nelojalių” (juoduosiuose sąrašuose esančių) piliečių judėjimą.
2.Jie – gera vieta įdarbinti pareigūnus ir karius (kurių diktatūrose daug).
3.Jie demonstruoja valdžios galią (jauti, kad valdžia tave stebi).

Leidimai patekti į šalies regionus ir turistams draudžiamos zonos

Demokratijose gavęs vizą gali keliauti po visą šalį – o dažniausiai ir vizos nereikia. Bet diktatūrose dažnai būna regionų, po kuriuos keliauti draudžiama be papildomų leidimų. Tarkim, Eritrėjoje viza leidžia keliauti tik į sostinę, o kitur reikia specialaus leidimo; kai buvau Sirijoje reikėjo specialaus leidimo į Izraelio sugriautą Kuneitros miestą.

Kitais atvejais keliauti galima, tačiau, tarkime, ne su automobiliais, arba ne su motociklais. Arba reikia praeiti kokią papildomą patikrą.

Taip pat gali būti, kad jau prašydamas vizos turėsi nurodyti, į kokias šalies vietas važiuosi, ir susilauksi bėdų, jeigu keliausi bet kur kitur, nei nurodei.

Tokiais ribojimais verta pasidomėti planuojant kelionę, kelionę planuotis pagal juos: galbūt kai kurių vietų atsisakyti, pradėti viską tvarkyti kaip įmanoma anksčiau.

Tiesa, jeigu reikės specialaus leidimo, dažnai jį gali gauti tik pačioje šalyje ir tai užtrunka (dažnai kiek tiksliai užtruks iš pradžių net nėra aišku) – tad kelionės į tokias vietas sunkiai įmanomos per ribotas atostogas. Kartais būna ir “aukštesnių barjerų”: tarkim, reikia kokio rašto “iš savo šalies ambasados”, o Lietuva toje šalyje ambasados neturi… (tokia situacija mums buvo su Kuneitra Sirijoje).

Kartais tokius dalykus sutvarko kelionių agentūros – aišku, už tikrai didelį mokestį.

Bet šiaip daugelis tų “uždarų regionų” nėra kažkokie stebuklingi – jei neapkeliavai didžiosios pasaulio dalies, kažin ar verta prasidėti. Prasideda dažniausiai tie, kurie arba buvę 100+ šalių, arba jiems pats tas “patekau į uždarą teritoriją” faktas duoda daug žavesio (keliautojai-atradėjai).

Kodėl tie regionai “uždari”? Paprastai tai būna vienas iš dviejų:
1.Nelojalūs valdžiai regionai, nepriklausomybės siekiantys regionai (valdžia nenori, kad turistai ten pamatytų per daug, ką nors perduotų vietos aktyvistams).
2.Su “nacionaliniu saugumu” susiję regionai – gynybos pramonės zonos, pasienio ruožai ir pan. (diktatūros labai bijo šnipinėjimo, žr. skyrių apie fotografavimą).

Taip pat diktatūrose būna “neoficialių draudimų” – kažkur eiti ar užsibūti, ypač netoli valdžios pastatų, karo bazių. Pavyzdžiui, Nuakšute (Mauritanija) man liepė pereiti į kitą gatvės pusę, kad neičiau šaligatviu palei kažkokį valdžios pastatą, Kaire neuniformuotas pareigūnas liepė nesėdėti Tahrir aikštėje, Vakarų Sacharoje net keliose vietose pareigūnai be paaiškinimų paprašė ten neiti, apsisukti (nė karto nesupratome kodėl). Jokių ženklų ten nėra – vietiniai ir šiaip žino, kur neiti ar nesėdėti, o atvykėlio laukia tiesioginiai pareigūnų ar karių nurodymai – aišku, reikia klausyti, diktatūroje nepasiginčysi “Tai kad niekur neparašyta, kad čia eiti negalima”, kario žodis tolygus įstatymui.

Kai išlipome šioke vietoje Vakarų Sacharoje pasigėrėti kopomis, pasitiko pareigūnai ir nurodė grįžti į automobilį bei važiuoti iš ten

Kai išlipome šioke vietoje Vakarų Sacharoje pasigėrėti kopomis, sustojo pro šalį važiavę pareigūnai ir nurodė grįžti į automobilį bei važiuoti iš ten

Privalomos palydos ir ekskursijos turistams

Yra kelios šalys, kur keliauti apskritai gali tik su “privalomu gidu” ar “privalomu apsaugininku”. Pvz. Šiaurės Korėja, Turkmėnija.

Daugiau šalių, kuriose “privalomos palydos” tik tam tikruose regionuose – tai panašūs regionai į tuos, į kuriuos patekti būtinas leidimas (žr. aukščiau).

Kai kur tai yra oficialu (iš karto privalai nusipirkti ekskursiją) – pvz. straipsnio rašymo metu Kinijos valdomas Tibetas. Kitur neoficialu – tam tikruose regionuose prisistato policijos ar armijos palyda ir liepia važiuoti paskui juos. Dar kitur koks saugumietis ima sekti “paslapčia”.

Kaip taisyklė, oficialiai viskas dėl “turistų saugumo”, bet iš tikro privaloma palyda dažniausiai reikalinga kad:
1.Nekalbėtum laisvai su vietiniais – neskleistum savo požiūrio, nepapasakotum, kas vyksta kitur ar, juoba, ko nors jiems neperduotum (pvz. uždraustos literatūros ar filmų). Vietiniai prie gido/apsaugininko su tavim laisvai nekalbės, nes žinos, kad tie žmonės – valdžios atstovai.
2.Nepamatytum (ir ypač nenufotografuotum) ko nereikia. Pavyzdžiui, įvairių laisvių ribojimų apraiškų, skurdo apraiškų – kur tai yra, gidai tavęs net neves, o jei netyčia pateksi – draus fotografuoti, lieps trinti nuotraukas ir pan.
3.Išgirstum “teisingus” faktus. Viską tau paaiškins pagal oficialią valdžios poziciją, be jokių alternatyvų (tokie gidai parenkami iš lojalių valdžiai žmonių).

Ten, kur turi pats iš anksto oficialiai įsigyti ekskursiją ar palydą, tai paprastai ir labai brangu, ypač palyginus su kelionėm į aplinkines šalis (bet jei nebūsi nusipirkęs ekskursijos / palydos, tavęs tiesiog neįleis į tą šalį ar regioną – taigi, prievolės išvengti nepavyks).

Jeigu palyda “neoficiali” tai ji gali būti nemokama – tarkime, Egipte Nilo slėnyje važiuojant automobiliu tokia palyda “prisistatė” keliems šimtams kilometrų, liepė sekti iš paskos, važiavo konkrečiu keliu (kuris nebuvo greičiausias). Blokpostuose pareigūnų automobiliai keitėsi tarpusavyje ir tik arčiau Kairo pagaliau paleido. Mokėti nieko nereikėjo – bet laisvai, švelniai tariant, nesijautėm, turistinių vietų apžiūrėti pakeliui irgi negalėjom, pareigūnai tiesiog stengėsi kuo greičiau nuvesti link Kairo ir net sustojimas degalinės tualete sukėlė piktų žvilgsnių. Nors iš pradžių planavom pernakvoti pakeliui, supratom, kad geriau jau važiuoti “per naktį”, Kaire atsidūrėme gerokai po vidurnakčio.

Nuo stogo Kaire nufotografuoti automobiliai panašūs į tuos, kurie dalyvauja palydose. Dažniausias variantas - vidurnis, kur pikapo kėbulas pilnas ginkluotų karių.

Nuo stogo Kaire nufotografuoti automobiliai panašūs į tuos, kurie dalyvauja palydose. Dažniausias variantas – vidurinis, kur pikapo kėbulas pilnas ginkluotų karių.

Ir taip, tai tas pats Egiptas kur piramidės, Luksoras, Hurghada ar Šarm El Šeichas – diktatūroms, kurios vysto turizmą, būdinga, kad tam tikrose zonose (ypač kurortuose) judėjimas kiek “atlaisvintas”, antraip turistai ten nekeliautų. Į turistines zonas kai kuriose šalyse ribojamas jau vietinių patekimas, tokiu būdu garantuojant mažesnį kontaktą tarp turistų ir vietinių pastarųjų sąskaita.

Kubos turistinis Varadero miestas, kur daug vakariečių, jie elgiasi laisvai, bet kubiečių patekimas būdavo ribojamas

Kubos turistinis Varadero miestas. Kai Kuba pradėjo priimti turistus iš Vakarų, jiems čia leido atostogauti laisvai – užtat eiliniams kubiečiams Varaderas ilgą laiką buvo uždaras

Dažnai visokių “privalomų ekskursijų” ir palydų stengiuosi vengti iš paskutiniųjų, nes kelionės kokybė krenta, o kaina išauga. Dažniausiai yra panašių alternatyvų “be palydos”: gretimos šalys, gretimi regionai, kur gali “keliauti laisvai”. Pvz. Tibetas yra tik su “palyda”, bet irgi tibetiečių gyvenamas Kinijos Činghajaus regionas – be palydos, o pamatai tą pačią kultūrą.

Visgi, jei “pasirašytumėte” tokioms ekskursijoms, kelios rekomendacijos:
1.Paskaitykite prieš kelionę apie tą vietą iš neutralių / alternatyvių šaltinių (net jei paprastai esate įpratę viską sužinoti iš gido).
2.Bet nesakykite to garsiai gidui ar palydos žmonėms, nesiginčykite – vis tiek nieko nepasieksite, gidai – lojalūs valdžiai ir nebent patys susilauksite problemų (didžiausia tikimybė, kad tiesiog jus mažiau kur ves ir mažiau ką jums rodys, mažesnė – kad deportuos, dar mažesnė – kad suims). Svarbiausia patys daug geriau viską suprasite, jei būsite pasiskaitę. Pastebėsite keliaudami dalykus, kurių gidas neparodo, nepasako.
3.Kita vertus, užduokite gidui klausimų, prašykite kur nors nuvesti (bent jau iki pirmo “ne”). Gali pavykti ką sužinoti, bent jau, oficialią poziciją, kuri diktatūrose daug lemia žmonių gyvenimą. O kartais netikėtai pasakys ir daugiau, nei tikėjaisi, nes ne viskas draudžiama (pvz. nesitikėjau, kad po budistines Julino olas vedžiojusi gidė Kinijoje papasakos apie Kultūrinės revoliucijos metu statuloms padarytą žalą – bet papasakojo).

Fotografavimo ir filmavimo ribojimai

Sakyčiau nėra tvirtesnės taisyklės už šią: “Kuo mažiau demokratijos – tuo daugiau ribojimų fotografavimui ir filmavimui”. Tie ribojimai dažnai būna niekaip vietoje neparašyti – turi pats juos žinoti ar jausti. “Sulaužius” nerašytas (ar kažkur “giliai įstatyme” užrašytas) taisykles lauks (nuo švelniausio ir dažniausio iki griežčiausio ir rečiausio):

1.Aprėkimas iš pareigūnų (neretai – vilkinčių civiliais rūbais; tokių diktatūrose nemažai ir todėl negali pasakyti, ar policija šalia).
2.Reikalavimas ištrinti nuotraukas.
3.Priemonių konfiskavimas.
4.Sulaikymas (tikrai yra turistų, patekusių dėl to ir į kalėjimą, pvz. australai, Irane filmavę dronu).

Ką draudžiama fotografuoti? Čia rašau nuo ribojimų, kurie yra ir švelnesnėse diktatūrose (ar net kai kuriose demokratijose) iki esančių tik griežčiausiose diktatūrose:

1.Karius, karo bazes ir karinę techniką (net ir pvz. karo bazės sieną). Laikytis šio draudimo ne taip paprasta, kaip atrodo, nes diktatūrose karių, karo bazių dažniausiai gerokai daugiau, nei demokratinėse šalyse.

2.Bet ką iš drono (t.y. dronai draudžiami).

3.Policiją ir bet kokius kitus pareigūnus (blokpostuose ir pan.).

4.Valdžios pastatus (ministerijas, savivaldybes ir kt.). Pažeisti šį reikalavimą gana lengva netyčia: valdžios pastatai dažnai būna ir seni, gražūs, architektūriškai reikšmingi, taip ir norisi fotografuoti…

5.“Strateginius objektus”, kurie gali būti suvokiami labai plačiai: oro uostai, geležinkeliai ir jų stotys, net autobusų stotys, tiltai, užtvankos, gamyklos… Jei šalyje tai draudžiama, tai jau labai daug nuotraukų teoriškai bus nelegalios (na, fotografuoji miestą ir jau kažkur matosi tiltas…). Kartais padaroma nerašyta išimtis itin turistiniams objektams (pvz. kokiam senam tiltui). Bendrai paėmus dažnai tol, kol fotografuoji “kas įprasta turistui”, problemų nebūna, bet problemų greitai kyla tiems turistams, kurie kaip tik mėgsta fotografuoti “kas yra anapus numintų kelių”, “vietinių gyvenimą” ir pan.

6.Bet ką, kas gali parodyti šalį neigiamoje šviesoje (skurdą, valdžios propagandą ir pan.).

Taip pat paprastai tuo daugiau ribojimų (ir rašytų, ir nerašytų), kuo sudėtingesnė technika: mobilusis telefonas nekelia tiek kontroversijos, kiek fotoaparatas su keičiamais objektyvais, taigi, į diktatūras sudėtingesnės technikos paprastai ir nesivežu (juoba, telefonų foto ir video kokybė šiais laikais gera).

Esu patyręs ir atvejų, kai taip ir nesupratau, ką netinkamo užfiksavau, ir man nė nebandė aiškinti – tik piktai liepė ištrinti pastaruosius kadrus, kuriuose, atrodo, užfiksuota eilinė miesto gatvė… (pvz. taip buvo Asuane, Egipte).

Už tokio vaizdo nufilmavimą prisikabino pareigūnai

Už panašaus į šį vaizdo nufilmavimą Asuane prisikabino pareigūnai

Fotografavimo ribojimai aiškinami “nacionaliniu saugumu” (bijoma šnipinėjimo, partizaninių veiksmų, priešo atakų), o kartais – kad vakariečiams būtų suprantamiau – “vietos žmonių privatumu”, nors iš tikro jie neturi nieko bendro su tuo.

Patarimai, kaip elgtis:

1.Prieš keliaudami išsiaiškinkite ribojimus fotografuoti ir filmuoti toje šalyje ir jų laikykitės.

2.Jeigu nori fotografuoti ir tai akivaizdžiai mato karys ar pareigūnas, paklauskite, ar galima.

3.Jei matote, kad fotografuoja daug kitų žmonių ir, ypač, jei tai mato pareigūnai ir nieko nesako – reiškia, tikėtina, nesakys ir jums (net jeigu tai šiaip jau būtų negalima, pvz. tiltus fotografuoti draudžiama, bet kažkokį gražų tiltą miesto centre visi fotografuoja ir niekas nieko nesako, tai greičiausiai galite ir jūs).

4.Nustokite fotografuoti ir filmuoti, jeigu to jūsų reikalauja ir, jeigu to reikalauja, ištrinkite nuotraukas. Teoriškai yra galimybių išsaugoti nuotraukas (pvz. jei nuotraukos automatiškai sukeltos į “debesį”), bet dažniausiai neverta rizikuoti.

Beje, šiame straipsnyje tiek mažai nuotraukų (ar jos nekokybiškos) būtent dėl to, kad daug ką iš to, kas čia aprašyta, fotografuoti draudžiama.

Uždrausti ir deklaruojami daiktai, daiktų tikrinimai

Daug kur pasaulyje draudžiami narkotikai ar ribojami ginklai, bet diktatūros draudimai “eina” plačiau.

Ypač draudžiama visokia literatūra, filmai ir kita, kas kritikuoja valdžią arba (griežtesnėse diktatūrose) tiesiog nesutampa su oficialia valdžios pozicija. Netgi žemėlapiai kuriose kokia nors teritorija pažymėta priklausanti ne tam, kam reikia. Tokią bandant įvežti, ji konfiskuojama, jei turėsite daugiau, neįleis į šalį ar regioną (pvz. Azerbaidžano muitinėje dažnai konfiskuodavo “Lonely Planet” knygas, nes Kalnų Karabachas ten buvo aprašytas atskirai nuo Azerbaidžano). Pamenu, kai skridau į Vakarų Sacharą, kiekvieną vizitinę kortelę peržiūrėjo… Keistoka šiais laikais, kai kiekvienoje USB atmintinėje gali būti milijonus kartų tiek informacijos, bet spausdinti dalykai visad atkreipia daugiau dėmesio…

Pilno “draudžiamų daiktų sąrašo”, tikėtina, nerasite, tad padės bendras susivokimas:
1.Nesivežkite literatūros, spaudos ar medžiagos, kritikuojančios valdžią ar jos politiką (o griežtesnėse diktatūrose verta vengti apskritai bet ko, kas rašo politinėm, ideologinėm temom).
2.Nesivežkite per daug USB atmintinių, diskų ir pan. (kad nesukeltų įtarimo).
3.Apskritai nesivežkite per daug knygų, žurnalų, laikraščių ir pan.

Taip pat, daug daiktų nedraudžiami, bet privalomai deklaruojami atvykimo metu. Tai dažnai daiktai, kurie vietiniams ribojami ar sunkiai prieinami ar teoriškai gali būti panaudoti “prieš sistemą” – pvz. “per daug” pinigų, fotoaparatas, kamera, automobilis ir pan.

Jei deklaracija privaloma, atvykstant daiktus deklaruoti tikrai verta – antraip išvykstant gali konfiskuoti daiktą. Kita vertus, labai reikia žinoti apskritai *draudžiamus* daiktus – jei bandysite deklaruoti draudžiamą daiktą, jį konfiskuos. Draudžiamų daiktų reikia nesivežti išvis. Vienas daiktų, kuriuos gali vežtis turistai, bet jie yra daugely diktatūrų nelegalūs – dronai. Gali būti draudžiama ir įsivežti (ar paskui išvežti) didesnę grynų pinigų sumą, perteklius konfiskuojamas (patikrinkite).

“Nuslėpti” daiktus diktatūrose irgi dažnai sunkiau, nei demokratijose. Metalo detektoriai ar daiktus peršviečiantys rentgeno apartai, kuriuos esame įpratę matyti oro uostuose prieš skrydį, ten gali laukti daug kur: atvykus į šalį oro uoste, įeinant į kiekvieną traukinių stotį ar metro stotelę, lankytinas vietas, net viešbutį. Be to, dažnai apsaugininkai liepia atsegti krepšius, parodyti, kas viduje, o tokiose vietose, kaip oro uostai, netgi viską iškrauna, perkrauna iš naujo. Vienam Egipto oro uoste mums viską iškrovė ir vėl sukrovė netgi du kartus iš eilės!

Daug viešbučių nepriima užsieniečių

“Užsieniečiai šiame viešbutyje nepriimami” – tokių perspėjimų teko matyti ir Booking.com (pvz. Kinijoje), ir išgirsti ieškant viešbučio vietoje (pvz. Kaire, kai atvažiavome po naktinės kelionės su palyda…).

Priežastys gali būti įvairios, bet dažniausiai:
1.Užsieniečiams draudžiama apsistoti pigesniuose viešbučiuose, kad paliktų šalyje daugiau pinigų, nematytų skurdo (t.y. užsieniečius gali priimti tik viešbučiai su licencija, o ji duodama ne bet kam, kartais čia gali būti ir korupcinių ryšių).
2.Užsieniečiams leidžiama apsistoti tik žvalgybos stebimuose, sekamuose viešbučiuose (tai būdinga griežčiausioms diktatūroms, taip buvo ir Sovietų Sąjungoje).
3.Viešbučiai, priėmę užsieniečius, privalo praeiti visokias papildomas procedūras (pvz. tą pačią dieną siųsti užsieniečių duomenis policijai, kad valdžia matytų, kur juda užsieniečiai) – ne visi viešbučių savininkai nori tuo užsiimti, taigi, dalis viešbučių patys apsisprendžia užsieniečių nepriimti.

Jei šalyje ne visi viešbučiai priima užsieniečius, verta tuo domėtis specialiai, nes kartais būna, kad tarsi ir niekur nerašo, kad nepriima, netgi priima užsakymą, bet tai sužinai nuvykęs. Girdėjau ir “baisių istorijų”, kad Kinijoje išprašė naktį viešbutis, kuris jau buvo priėmęs.

Privaloma registracija

Kai kuriose diktatūrose užsieniečiai, atvykę į miestą, privalo registruotis policijoje, ar privalo rinkti apsistojimo viešbučiuose įrodymus ir pateikti paprašius pareigūnui (taip, pavyzdžiui, teko keliauti po Uzbekiją Islamo Karimovo valdžios laikais).

Surinktos kortelės iš Uzbekijos viešbučių

Surinktos kortelės iš Uzbekijos viešbučių

Tai – itin trukdanti (ypač jei reikia registruotis) tvarka, todėl ji – retesnė. Tiesa, daugiau šalių privalomą registraciją už tave tvarko viešbutis – viešbutyje reikia pildyti asmeninius duomenis, kurie perduodami valdžiai. Kinijoje net teko nuskaityti veidą į veido atpažinimo sistemą.

Dažnesnės privalomos registracijos perkant konkrečias paslaugas – ypač telefono SIM korteles. “Laisvose” šalyse jas gali tiesiog imti ir nusipirkti, o štai griežtose diktatūrose gali būti ir išvis negalima užsieniečiui, ir imti pirštų atspaudus bei kitą informaciją (kad galėtų atsekti, jei telefonu bus padarytas “nusikaltimas”, o tie nusikaltimai diktatūrose gali apimti ir netinkamų svetainių naršymą, komentarų rašymą).

Nuomonių ribojimai

Diktatūrose pavojinga reikšti tam tikras nuomones. Ir nors tiesiogiai turistui pavojus iš to kyla nedidelis, dėl tokio pavojaus kitaip elgsis vietiniai, nes jie rizikuoja daug labiau.

Pajusite, kad daugelis vietinių nekalba tam tikrom temom ar nusuka kalbą. “Ribos” priklauso nuo diktatūros griežtumo:
1.Švelnesnėse diktatūrose tiesiog nekritikuojama valdžia ar yra kelios “tabu” temos.
2.Griežtesnėse išvis nekalbama apie politiką ir “artimąją” istoriją (nebent bendraujate su valdžios rėmėju ir jis tą paramą garsiai reiškia).
3.Griežčiausiose nekalbama ir visokiomis “moralinėmis”, “ideologinėmis”, “vertybinėmis”, “istorinėmis” temomis (nebent pašnekovo požiūris lygiai toks pats, kaip valdžios).

Kaip taisyklė, itin atsargiai bendrauja ir elgiasi “inteligentiški” vietiniai, o kokie “kaimo senukai”, būna, net patys ima ir užkalbina tom temom… Nes inteligentiški, jauni turi daugiau ką prarasti: tik pačiose griežčiausiose diktatūrose (arba už pačias “netinkamiausias” mintis) žudoma ar suiminėjama, tačiau kur kas didesnė tikimybė vietiniui yra, tarkim, netekti darbo ar būti išmestam iš universiteto (na, prisiminkit Sovietų laikus Lietuvoje…).

Keliaujant diktatūrose verta ir pačiam vengti tokių temų bendraujant su vietiniais, nes pašnekovus statai į nepatogią padėtį (gal jie norėtų kažką pasakyti, bet nedrįsta, nes nežino – o gal kas klausosi arba jūs pats koks valdžios agentas). Dėl to kalbėti tokiom temom ten ir laikoma netaktiška, nemandagu (na, kaip sovietų okupuotoje Lietuvoje klausinėti pirmą kartą sutiktų žmonių “Kokia tavo religija, ar tiki į Dievą?”). Be to, kalbėti ir neprasminga: nieko gi vis tiek nesužinosi (“ar tas žmogus tikrai pritaria valdžiai, ar sako, nes taip reikia?”, “ar tas žmogus tyli, nes nežino, ar jam neįdomu, ar kalbėti bijo?”).

Jei itin aktyviai kalbėsi tom temom ir reikši valdžiai nepalankias nuostatas, gali susilaukti problemų ir pats, nors to tikimybė maža (taip atsitinka jei valdžia įtaria, kad nesi turistas, bet kažkoks neramumus sėjantis aktyvistas ar šnipas).

Taigi, diktatūrose niekad neišgirsi tiek, kiek demokratijose, taip nuoširdžiai nepabendrausi. Bet, norėdamas suprasti daugiau, gali – tik turi mokėti “išgirsti tarp eilučių”, o ne, kaip įprasta demokratijose, tiesiai.

Interneto cenzūra

Diktatūrose įprasta, kad internetas cenzūruojamas. Garsiausia čia “Kinijos ugniasienė”, nes ji riboja itin daug svetainių, bet bent jau mažesnes “ugniasienes” turi daug diktatūrų.

Pabandęs nueiti į cenzūruojamą svetainę, patirsi vieną šių dalykų:
1.Veiks labai lėtai ar kartais veiks, kartais ne.
2.Iššoks oficialus pranešimas, kad svetainė uždrausta.
3.Svetainė tiesiog neįsikraus – tarsi jos serveris neveiktų ar svetainės išvis nebūtų (404 ar “This site can’t be reached”).

Tipiškai cenzūruojamos svetainės (sąrašą pradedu nuo blokuojamų ir “švelnesnėse” diktatūrose ir baigiu blokuojamom tik “griežčiausiose”):

1.Svetainės, kritikuojančios tos šalies valdžią (opozicijos, regioninių nepriklausomybės aktyvistų ir pan.).
2.“Radikaliom” laikomų politinių ideologijų svetainės (pvz. islamistų, nacių, komunistų – jei diktatūra yra priešingo pobūdžio).
3.Moraliai “netinkamos” svetainės (pvz. konservatyviose diktatūrose – pornografinės ar gėjų svetainės).
4.“Neutralios” užsieninės naujienų svetainės – tarkim, CNN, BBC, Fox ir pan., nes jos kartais neišvengiamai parašo ir ką nors neigiamo apie šalies valdžią. Dažnesnis taikinys – artimesnių šalių, ta pačia kalba rašomos naujienų svetainės (pvz. daug arabų diktatūrų blokuoja “Al Jazeera” net jei “tolimesnių” neutralių svetainių, kaip CNN ar BBC, ir neblokuoja).
5.Užsienio socialiniai tinklai ir bendravimo sistemos, nes jie gali būti naudojami dalintis uždraustais dalykais, kalbėtis neigiamai apie valdžią ir nėra aiškų būdų uždrausti tik dalį turinio ar tą turinį stebėti (taigi, pasirenkama uždrausti viską). Pvz. Facebook, Gmail, Youtube, Whatsapp ir pan.
6.Viskas, išskyrus “leidžiamas” svetaines (ar pvz. blokuojamos visos užsienio svetainės).
7.Blokuojamas visas internetas. Šitas paprastai būna laikinai, pvz. neramumų metu.

Kaip įmanoma apeiti tokius interneto ribojimus? Variantai:

1.VPN sistemos. Šios sistemos leidžia jums jungtis prie “uždraustų” svetainių per tarpinę svetainę – taip diktatūros sistemos nemato, kur tiksliai tu naršai. VPN būna ir nemokamų (SoftEther), ir mokamų, taip pat “Tor” naršyklė, automatiškai veikianti kaip VPN. Tačiau tai nėra panacėja: VPN adresai patys irgi gali būti blokuojami, ypač griežtesnėse diktatūrose. Pvz. Kinijoje ir su mokamais, ir su nemokamais VPN prisijungti prie blokuojamų svetainių dažniausiai nepavykdavo, ypač esant anapus Šanchajaus ir pan. miestų (bet vietiniai žinodavo VPN, kurie veikia, nors ir tai ne visada). Nors gali skambėti rizikingai, paprastai bandymas naudotis VPN savaime diktatūrose nesukelia didelės rizikos. Aišku, priklauso ir nuo to, ką darai: reguliariai jungtis prie opozicijos svetainių teoriškai pavojingiau, nei prie savo Gmail pašto, nors trumpoje kelionėje kažin ar kas atsitiks.
2.“Asmeninis savadarbis” VPN. Galite nukreipti visą interneto srautą per savo namie esantį kompiuterį. Tokiu būdu diktatūros sistemos matys tik kad jungiesi prie namų kompiuterio. Kadangi jūsų kompiuterio IP adreso niekas kitas be jūsų nenaudos, jis ir nebus užblokuotas (priešingai nei “oficialūs” VPN, kurių adresus naudoja daugelis). Tačiau techniškai tai suorganizuoti sudėtingiau.
3.Alternatyvios svetainės. Visko jokia “didžioji ugniasienė” neužblokuos. Dažniausiai kiekvienai užblokuotai sistemai rasi panašių (pvz. mažiau populiarių), kurios bus neužblokuotos: tarkim, gal bus blokuotas Facebook, bet ne Instagram; CNN, bet ne BBC; Whatsapp, bet ne Skype ir pan. Reikia iš anksto būti sugalvojus alternatyvų, jei reikalinga svetainė bus blokuojama. Kadangi Lietuva – maža šalis ir lietuvių kalbos diktatūrose niekas nesupranta, dažniausiai lietuviškos svetainės nebūna blokuojamos (pvz. lietuviški portalai, el. pašto sistemos ir pan.).
4.Pasinaudojimas reikiamomis svetainėmis prieš ir po kelionės. Jei žinote, kad ko nors reikės blokuojamose svetainėse – padarykite prieš kelionę ar po jos. Pavyzdžiui, visokias “neutralias” žinias apie šalį skaitykite prieš kelionę.

Žmonių tikrinimas (vizos, muitinės)

Diktatūros bijo užsienio šnipų, aktyvistų (pvz. opozicijos, žmogaus teisių), tad į šias šalis patekti sunkiau, nei į demokratines.

Į daug diktatūrų reikia vizų – nors šiaip tos šalys skurdžios, ten tikrai beveik niekas nenorėtų nelegaliai imigruoti.

Uzbekijos viza

Uzbekijos viza diktatoriais Karimovo laikais. Uzbekijai einant demokratėjimo keliu, vizų režimas panaikintas.

Kitur papildomi patikrinimai laukia pasienio punkte, net jei vizos ir nereikėtų.

Tikrinama visų pirma tavo asmenybė. Ar nesi “juodajame sąraše”, kokį dažna diktatūra turi. Mane yra net “gūglinę” pasienio punkte, žiūrėję mano “Youtube”. Kelionių “Youtube”, tinklaraščiai, Instagramai įtarimo nesukelia – bet jeigu savo svetainėse koncentruojatės ne į lankytinas vietas, o į politinius klausimus (ypač tos šalies), tikrai gali neįleisti. Taigi, dažnai keliaujant po tokias šalis kai kuriuos dalykus internete, komentaruose gali vertėti pasirašyti slapyvardžiais…

Taip pat pildant įvairias anketas verta vengti rašyti tai, kas gali sukelti bereikalingą įtarimą, ypač jei tą patį gali pasakyti kitais žodžiais. Na, geriau rašyti darbą ne “teisininkas” (yra sukėlę įtarimą, esą gal užsiimu žmogaus teisėmis), o “vykdantis individualią veiklą”; ne “politikas”, o “savivaldybės tarnautojas” ar pan. Itin didelį įtarimą sukeltų “žurnalistas” – jei važiuojate ne darbo reikalais, neakcentuokite šio darbo ypač jei, kaip daugybė portalų straipsnių autorių, užsiimate ir kitomis veiklomis (o jei važiuojate darbo reikalais, paprastai į diktatūras reikia specialios žurnalisto vizos, kurią gauti sunku). Jei važiuojate ir keliauti, ir susitikti su kokiu draugu, geriau antro dalyko neakcentuoti (gal sukels įtarimą, kad norite perduoti kokią antivalstybinę medžiagą). Aišku, grynais melais geriau neužsiimti – jei pagaus meluojant tai durys į šalį užsidarys, o gali būti ir daugiau problemų. Jei kažko klaus tiesiai – atsakykite tiesą, nes “kurdami legendas” šiaip ar taip galiausiai susimėtysite. Realybėje reikia suprasti, kad 99%+ žmonių diktatūros tikrai įsileistų ir svarbiausia tik kad jūsų netyčia nepalaikytų tuo <1%. Didelis "Turistų tikrinimas" ypač būdingas šalims, kurios šiaip jau iš turizmo negyvena. Šalys, kurios gyvena iš turizmo (pvz. Egiptas), linkusios į tai žiūrėti švelniau, nes supranta, kad kitaip neteks vieno svarbiausių uždarbių.

Asmenybės kultas

Diktatūrose daug kur pilna šalies vadovo nuotraukų, citatų ir pan.

Tai netrukdo keliauti po šalį, bet labai gerai padeda atpažinti nedemokratines šalis. Kuo daugiau tokių dalykų, tuo didesnė tikimybė, kad šalis – diktatūra:

1.Valstybės vadovo nuotraukos kabo gatvėse, viešbučiuose, restoranuose (kuo didesnis asmenybės kultas – tuo jų daugiau).

Sirijos prezidento Bašaro Al Asado ir jo tėvo nuotraukos eiliniame restorane

Sirijos prezidento Bašaro Al Asado ir jo tėvo nuotraukos eiliniame restorane

2.Dabartinio valstybės vadovo nuotraukos yra ant dabartinių banknotų ir monetų (išimtis, kai tai nereiškia diktatūros: senosios sudemokratėjusios monarchijos, kaip Jungtinė Karalystė – ten “iš inercijos” irgi pinigai puošiami karaliaus nuotraukomis, nors karalius galių neturi).
3.Valstybės vadovo citatos kabo gatvėse, puošia muziejus, vadovėlius, laikraščius ir pan.

Uzbekijos tuometinio vadovo Islamo Karimovo citata prie nesusijusių senovės eksponatų muziejuje

Uzbekijos tuometinio vadovo Islamo Karimovo citata prie nesusijusių senovės eksponatų muziejuje

4.Įvairios vietos pavadintos dabartinio valstybės vadovo garbei (oro uostai, universitetai, parkai ir kt.).
5.Gausu konkrečios valdančiosios ideologijos simbolių, jos garbei vadinamos vietos.
6.Mirusiems buvusiems lyderiams (tos pačios partijos, tos pačios šeimos) statomi mauzoliejai.
7.Net jei vyksta “rinkimai”, beveik nėra jokios opozicijos kandidatų agitacijos, nuotraukų – užtat gali būti gausu valdančiosios partijos agitacijos. Čia – vienas geriausių diktatūros “lakmuso popierėlių”: atvykęs per rinkimus tikrai demokratinėje šalyje neabejotinai išvysi gausybę įvairių pusių agitacijos, plakatų, net dainų gatvėse… Kas kita ten, kur rinkimų rezultatai iškart žinomi: griežčiausiose diktatūrose žmonės agituoti prieš valdžią bijo, švelnesnėse – tiesiog nemato prasmės.

Baitereko viršūnėje kazachai fotografuojasi su savo ranka ant Nazarbajevo rankos įspaudo

Kazachijos sostinės Astanos simbolio Baitereko bokšto viršūnėje buvo įrengtas prezidento Nursultano Nazarbajevo rankos įspaudas – kazachai galėjo dėti ant jo savo delną ir taip fotografuotis. Beje, Astana paskui buvo pervadinta Nursultanu (Nazarbajevo garbei), bet vėliau, Nazarbajevo galiai priblėsus, pervadinta atgal į Astaną

Kas yra ir kas nėra diktatūros?

Šiais laikais įprasta diktatūromis vadinti visas šalis, su kurių politika nesutinki. Būna, pavadina net Lenkiją, Vengriją, Turkiją, nes tiesiog nepatinka jų valdžia ar politika…

Tie, kas taip daro, tikrose diktatūrose nėra buvę, arba yra buvę tik turistams skirtose jų zonose. Tikrą diktatūra atskirsi pagal aukščiau įvardytus dalykus – ir kiekvienoje tikroje diktatūroje susiduri su didžiąja jų dalimi. Žmonių laisvės (judėti, reikšti nuomonę, naudotis duomenų šaltiniais, naudotis paslaugomis) ten ribojamos visai kitu lygiu – tokiu, koks kitur sunkiai įsivaizduojamas. Tikrai ne apie kokią “stipresnę imigracijos kontrolę”, “draudimą elgetauti ne prie bažnyčių” ar “teisėjų skyrimo tvarką” čia kalbama – su tokių dalykų pasekmėm tiesiogiai nesusiduria nei turistai, nei dauguma gyventojų, tuo tarpu totalitarinė ar artima jai diktatūra jaučiama visur ir kiekvienam, kiekvieną dieną.

Šis straipsnis aktualus tik toms šalims, kurios yra tikros diktatūros, o ne toms, kur, tiesiog, įstatymai kiek kitokie, nei Vakarų Europoje, ir todėl kai kurie vakariečiai jas vadina diktatūromis.

Tiesa, didelėje pasaulio dalyje, netgi Vakaruose vyko tam tikras “išdemokratėjimo” procesas (“postdemoktratija”), kurį dar paspartino COVID pandemija ir jos ribojimai (pvz. ir anksčiau demokratijos bastionais laikytose šalyse žmonės susidūrė su šiaip jau diktatūroms būdingais draudimais – blokpostais, judėjimo po šalį ribojimais ir t.t.). Taigi, net ir demokratinėse šalyse dabar yra kai kurių diktatūrų atributų, kurių prieš 20 metų nebuvo (interneto cenzūros apraiškos ir pan.) – bet jų dar labai mažai, palyginus su tikromis diktatūromis, su jais nesusiduria “kiekvienas ir kasdien”.

Ar etiška keliauti į diktatūras?

Paskutinis, bet tikrai ne nesvarbiausias klausimas. Keliaudamas į diktatūras remi tas šalis, jų režimą, atveži į tas šalis pinigus. Plačiau apie tai rašau straipsnyje apie kelionių etiką, bet, galbūt, nuspręsti, ar keliauti, padės toks “testas”:

1.Ar pinigai eina tiesiai valdžiai, ar vietos žmonėms?. Tarkim, Šiaurės Korėjoj, kur viską valdo valdžia – eina valdžiai. Bet daugely diktatūrų apsistojęs kokiame viešbutėlyje ar valgydamas restoranėlyje leisi uždirbti šeimininkams. Aišku, kažkiek mokesčių pavidalu vis tiek nueis valdžiai, bet tik mažuma, o likusi padės žmonėms, kuriems diktatūrose ir šiaip nelengva. Tiesa, kas be ko, visokių oficialių ekskursijų kainos eis valdžiai.

2.Kokio griežtumo ta diktatūra? Lengva viską vertinti per savo prizmę, bet skiriasi ekonominė padėtis, kultūra ir kita, demokratiniu visas pasaulis netaps. Dažnai vienintelė reali alternatyva diktatūrai – dar griežtesnė diktatūra (na, tarkim, daug kas Vakaruose baisisi Talibano valdžia Afganistane, bet pagrindinė reali alternatyva ten – tikrai ne demokratija, o Islamo Valstybė, kovojanti prieš Talibaną ir dar radikalesnė bei griežtesnė). Taigi, vertinant nereikia būti per griežtam, atsižvelgti ir į regioną, alternatyvas tai šaliai (“kas būtų, jei ne ši diktatūra”). Tačiau yra kelios, sakykim, griežčiausios, totalitarinės, diktatūros, kurios savo žiaurumu, pražudytais žmonėmis iškyla visa galva aukščiau likusių ir ten pats nenorėčiau keliauti.

3.Ar iš tos kelionės galite sužinoti kažko daugiau? Vienaip yra jei keliaujate tik dėl pramogos ar saulės (ir galite lygiai tą patį gauti ne tik diktatūroje), kitaip – jei keliaujate domėdamiesi vietos kultūra (kurios nėra kitur) ar norite susidaryti įspūdį apie realybę šalyje.

Komentarai
Straipsnio temos: , , , , , , , , , , , , , , ,


Ar verta pirkti lėktuvo bilietus iš tarpininkų svetainių?

Ar verta pirkti lėktuvo bilietus iš tarpininkų svetainių?

| 6 komentarai

Daugelis susidūrę su tarpininkų svetainėmis, kurios aviabilietus pardavinėja pigiau, nei pačios avialinijos! Kaip tos svetainės veikia? Ar tai nėra apgavystė? Po teisybei, nuo jų kartais galima nukentėti – bet galima ir išlošti, jei žinai ką darai!

Šimtus kartų pirkęs aviabilietus tiek iš tarpininkų, tiek iš avialinijų, rašau, kaip „nepasimauti“, ir atsakau, kodėl tie tarpininkai pardavinėja bilietus pigiau (bei ką tai reiškia pirkėjui).

Kur rasti tuos pigius bilietų tarpininkus?

Bilietų perpardavinėtus daugelis randa pirkdami per Skyscanner sistemą. Ši sistema lygina įvairių bilietų kainas, o pasirinkus konkretų bilietą lygina, kiek tą patį bilietą kainuotų nusipirkti iš aviakompanijos ir kiek iš įvairių tarpininkų.

Šiaip ši sistema labai gera net jei iš tarpininkų ir nepirktumėte, kadangi lygina įvairių aviakompanijų įvairius skrydžius.

Nurodžius datas ir skrydžio kryptį, Skyscanner parodo visus įmanomus skrydžius ir visas įmanomas kainas

Paspaudus ant kiekvieno skrydžio, Skyscanner rodo visus, kas jį pardavinėja

Kodėl tarpininkai pardavinėja bilietus pigiau net už avialinijas (ir ar taip pirkti pavojinga)?

Kaip tarpininkai sugeba parduoti bilietus pigiau?

Galbūt nustebsite, bet atsakymas neretai visai netikėtas. Jie kartais iš tikrųjų pardavinėja bilietus „į nuostolį“! T.y. jeigu jūs nusipirksite bilietą iš tarpininko už 200 EUR, kai aviakompanija už tą patį ima 220 EUR, labai gali būti, kad tarpininkas už jus sumokės aviakompanijai 20 EUR!

Aišku, taip yra ne visada, ir priežasčių yra ir daugiau – pvz. kai kurios avialinijos tarpininkams bilietus parduoda pigiau, nei per savo tinklapį klientams, ir taip tarpininkai gali dar uždirbti net ir parduodami pigiau.

Bet kodėl apskritai tarpininkai pardavinėja bilietus ir „į minusą“? Todėl, kad statistiškai pasiskaičiavę, kad dauguma keleivių vis tiek sumokės tarpininkui daugiau, nei tarpininkas patirs nuostolio iš taupyti sugebėjusių klientų. Kaip ir kodėl sumokės? Yra keli būdai:

1.Kai kurie tarpininkai apskritai yra apgaulingi. Jie, tarkim, iš pradžių rašo, kad bilietas – 200 EUR, bet kai suvedi visą informaciją (keleivių duomenis ir t.t.) jie staiga parodo didesnę kainą (tarkim, 230 EUR) – prideda dar kokį „administravimo mokestį“. Na o su tuo mokesčiu gali būti net brangiau, nei pirkti iš avialinijų! Bet tarpininkas tikisi, kad klientas, jau suvedęs visus duomenis, sugaišęs tiek laiko, vis tiek pirks per jį, ypač, jei kaina tokia pat, kaip avialinijų. Jei ieškote bilietų per Skyscanner sistemą, tokius apgaulingus tarpininkus lengva identifikuoti, nes jie įvertinti mažiau žvaigždučių. Su tokiais išvis neverta prasidėti ir susidaryti jų „juodąjį sąrašą“, kad negaištum laiko. Tiesa, „juodų apgavysčių“, kai parašo vieną kainą, o nuo kortelės nurašo kitą, neteko sutikti. Pačiam gale (prieš vedant kortelės duomenis) visada parašo tą kainą, kurią nurašinės – tik reikia nepamiršti jos pažiūrėti! Ir nereikia nusivilti visais tarpininkais, papuolus ant vieno tokio – ne visi jie tokie.

2.Geresnis variantas – „administravimo mokesčio“ galima išvengti, bet tik su konkrečia kortele, kurią parodo tik pačioje visų duomenų suvedimo pabaigoje. Pvz. tik „Visa Debit“ ar tik „MasterCard Credit“. Tai nėra apgaulė 100%, nes iš pradžių parašytą kainą tikrai įmanoma gauti – bet ne visiems, nes ne visi tą kortelę turi. Na o daugelis tų, kas neturi, vis tiek perka ir už brangiau – juk tiek laiko jau sugaišo duomenims vesti!

3.Be „administravimo mokesčio“ tarpininkai bando paimti dar visokiausių mokesčių – bruka kelionės draudimą, „informavimą apie registraciją SMS žinute“, narystę jų “lojalių klientų klube”, žada „įregistruoti į lėktuvą už jus ir sėdėsite šalia“ ar „skrydžio keitimą be mokesčio“. Tai praktiškai niekada neapsimoka! Visų pirma, tarpininkas nėra aviakompanija ir nieko už ją žadėti negali. Tas „skrydžio keitimas be mokesčio“ – tai tik be papildomo mokesčio tarpininkui – aviakompanijai vis tiek reiks mokėti (o jei bilietas nekeičiamas, tai jo pakeisti išvis neįmanoma). Visokie „sėdėsite šalia“ irgi netiesa – tarpininkas to negali garantuoti, jis bandys tai padaryti kaip ir darytumėte jūs pats registruodamasis – ir dažniausiai pavyksta, bet jei šalia vietų nebus, nieko nepadarys. Už visokias “narystes” 95%+ atvejų ilgainiui sumokėsite daugiau, nei gausite naudos, o dar gali būti sunku atšaukti. Draudimas gali šiaip ar taip jums negalioti ar nelabai nuo ko saugoti (negi skaitysite taisykles?), be to, tikriausiai panašų turėsite ir šiaip su kredito kortele. Ir t.t. Visgi, dalis žmonių „pažymi“ kokią vieną-kitą varnelę ir štai tarpininkas iš nuostolio už bilietą jau turi pelną. Tačiau 100% galima ir reikia jokios varnelių nežymėti – ir tų mokesčių išvengsite.

4.Tarpininkai renka pinigus už aptarnavimą paskui. Pvz. jei jūsų bilietas keičiamas (tarkim, verslo klasės) ir jei neprimokėjote tarpininkui papildomai už teisę keisti, tai, nors avialinijos ir pakeistų bilietą nemokamai, turėsite mokėti tarpininkui. Panašiai jei prireiks kitos pagalbos – pvz. jei aviakompanija atšauks skrydį ir grąžins pinigus, tai grąžins ne jums, o tarpininkui – o tarpininkas, kaip rodo mano patirtis, gali grąžinti juos klientui kad ir po metų ir daug piktų laiškų. Čia yra toks dalykas: dalis (ne visos) avialinijos, jeigu bilietas pirktas per tarpininką, atsisako bendrauti su klientais tiesiogiai. Sako „bendraukite su savo agentūra“. Na o tokie „pigūs tarpininkai“ sunkiai pasiekiami ir pas juos pagalba lėta ar mokama.

Tiesa, jeigu jau ateinate į oro uostą ir sužinote, kad skrydį atidėjo, atšaukė ar pan. – tai visos aviakompanijos bendraus su jumis tiesiogiai. Taip kad bijoti, kad pvz. atidės skrydį likus 3 val. iki jo ir neturėsite kur kreiptis, nereikia. Problema tik jei atšaukimas ar kitoks keitimas įvyko daug laiko iki skrydžio.

Taip pat tarpininko paslaugų nereiks jei norėsite nusipirkti papildomų dalykų, tokių kaip lagaminas ar maistas lėktuve – tai parduos aviakompanija tiesiogiai, bijoti ir pirkti iš anksto iš tarpininko nebūtina. Galima perkant bilietą žymėti varnelę, kad “bagažo nereikia”, o vėliau įsigyti iš avialinijų. Neretai tarpininkai bagažą ir panašias paslaugas pardavinėja brangiau, nei avialinijos (užsideda savo antkainį) – tai dar vienas būdas gauti pelną net priviliojus klientą žemesne bilieto kaina.

Ar verta pirkti bilietus iš tarpininkų?

Taigi, žinant kaip tarpininkai uždirba pinigus, atsakau į esminį klausimą. Aš perku bilietus iš tarpininkų jei yra bu šie dalykai:

1.Tie patys bilietai iš tarpininko pigesni nei iš aviakompanijos *jau įskaičiavus visus privalomus tarpininko mokesčius* ir tas skirtumas nėra visai simbolinis (pvz. ne 30 eurocentų).

2.Bilietas šiaip ar taip nekeičiamas / neatšaukiamas (ar neketinu to daryti) ir nėra neįprastai didelės tikimybės, kad skrydį atšauks aviakompanija (pvz. 2020-2021 m. bilietų iš tarpininkų nepirkdavau, nes dėl kintančių COVID pandemijos ribojimų atšaukimo tikimybė būdavo gerokai didesnė, nei paprastai).

Aišku, niekuomet nežymiu jokių varnelių „papildomoms tarpininkų paslaugoms“ – jei žymėtumėte bet kurią, tai geriau pirkti tiesiai iš aviakompanijos, nes geriau nieko negausite.

Tarpininkų koziriai ir minusai

Yra kelios situacijos, kai arba praktiškai privaloma pirkti bilietą iš tarpininko, arba itin nerekomenduotina. Tai priklauso nuo avialinijų:

1.Kai kurios aviakompanijos tarpininkų labai nemėgsta ir klientams, pirkusiems bilietus per tarpininkus, sukelia papildomų kliūčių (suvesti papildomus duomenis ar pan.). Kliūtis galima įveikti, bet, kartą su tuo susidūrus, verta įsidėmėti bilietų į tos aviakompanijos skrydžius per tarpininkus nepirkti, jeigu gaila laiko ar kainos skirtumas nedidelis. Tokių aviakompanijų nedaug; tai dažniausiai yra aviakompanijos, kurios pačios per savo tinklapį mėgina „įgrūsti“ visokių papildomų paslaugų, o, jei perki iš tarpininko, tai nematai jų pačių tinklapio, taigi, aviakompanijoms nuostolinga.

2.Kai kurios aviakompanijos (dažnai egzotiškų šalių) nesugeba parduoti bilietų tiesiogiai. Pvz. nepriima užsieninių kortelių arba „nulūžta“ jų tinklapis. Jei taip atsitinka, tai tarpininkai – vienintelė logiška išeitis.

3.Per tarpininkus kartais galima įsigyti jungiamųjų skrydžių variantų, kurių nesiūlo pačios aviakompanijos – dažniausiai tai jungiamieji skrydžiai iš skirtingų avialinijų. Tačiau atsargiai! Kai kuriais atvejais tarpininkai tiesiog vienu metu parduoda du atskirus bilietus – jei turėsite du bilietus, nebūsite apsaugotas nuo jungties praradimo jei pirmasis skrydis vėluos. Tačiau tokiu atveju tarpininkai ar Skyscanner paprastai iš karto rašo, kad tai yra “du atskiri bilietai”, “nejungiamasis skrydis”, “persėdimas jūsų atsakomybėje” ar pan. Reikia perskaityti sąlygas.

Komentarai
Straipsnio temos: , , ,


Kaip keliauti per šventes? – viskas, ką reikia žinoti

Kaip keliauti per šventes? – viskas, ką reikia žinoti

| 4 komentarai

Jei keliauti į kokią šalį smagu ir įdomu, tai keliauti ten per vietinę šventę ar festivalį – keturgubai smagiau ir įdomiau! Laukia unikalios vietinės patirtys, tradicijos, kurias gali patirti tik kartą į metus. Aplankyti pasaulinę superšventę – tai tarsi aplankyti papildomą šalį!

Esu keliavęs į daugybę žymiausių pasaulio švenčių. Į šį straipsnį sudėjau viską, ką svarbiausia žinoti apie keliones švenčių metu: kaip rasti įdomiausias šventes, kaip jose patirti viską, kaip išvengti keliavimo per šventes minusų (minios, kainos) ir t.t.

Kaip atrasti į kokias šventes verta keliauti?

Šventė šventei nelygu. Tiesą pasakius, dauguma pasaulio švenčių yra „tik ant popieriaus“: kokių nors ypatingų jų šventimo tradicijų nėra ar apsiribojama oficialiais renginiais. Į tokias šventes neverta važiuoti. Na, juk ir Lietuvoje taip: tik per nedidelę dalį švenčių ar atmintinų dienų būtų ką pamatyti turistui.

Tad užuot žiūrėjus „Kokios šventės bus kelionė metu?“, verta jau kelionės datą priderinti prie įdomiausių švenčių. Savajame kelionių idėjų sąraše rašausi ne tik kokias šalis noriu aplankyti, bet ir kokiu metu: jeigu vis tiek važiuosi į tą šalį, kodėl ne tada, kai vyks įspūdinga šventė (pvz. į Braziliją – per Rio de Žaneiro karnavalą, į pietų Ispaniją – per Velykų savaitę)? Norėdami aplankyti tas „super vau“ šventes, tokį sąrašą galite susidaryti ir jūs, o tuomet jau sekti galimybes: kurį mėnesį beišpultų atostogos, kur nors pasaulyje bus įspūdinga šventė.

Čia yra mano įspūdingiausių švenčių sąrašas su nuotraukomis – idėjų galite pasisemti ir jūs.

Vudu šventė Benine - viena pagrindinių patirčių ten; specialiai keliavome į šią šalį jos metu

Vudu šventė Benine – viena pagrindinių patirčių ten; specialiai keliavome į šią šalį jos metu

Visgi, jeigu jūsų kelionė neišpultų per vieną tų didžiųjų pasaulio švenčių, paieškokite internete informacijos, kokios šventės šalyje, kur keliaujate, bus kelionės metu – skyrę kokį vakarą tai šventei, kelionę paversite dar įdomesne.

Kai kurios šventės, kurios įdomiai švenčiamos daug kur – bet ne visur:

1.Karnavalas katalikiškame pasaulyje (Užgavėnių metu, bet dažniausiai – artimiausią savaitgalį Užgavėnėms). Persirengėliai, siautulys, muzika ir priimtina tai, kas kitu metu visai netinkama – aišku, visur švenčiama savaip. Garsiausi karnavalai: Rio de Žaneiro ir Salvadoro (Brazilija), Naujojo Orleano (JAV), Kadiso (Ispanija), Venecijos (Italija).

Rio de Žaneiro karnavalo viršūnė - sambos mokyklų pasirodymai

Rio de Žaneiro karnavalo viršūnė – sambos mokyklų pasirodymai sambodrome

2.Naujieji metai (gruodžio 31 – sausio 1 d.). Ypač švenčiami Rytų Europoje.

3.Kitoniški naujieji metai (įvairios datos) – kai kurios kultūros naujuosius metus švenčia kitu metu, pvz. kinai sausį-vasarį, Šri Lanka balandžio 13/14, Balis kovą, Tailandas balandžio 13-15. Kiekvienos kultūros Nauji metai paprastai – viena įspūdingiausių metų švenčių. Daug kitoniškų naujųjų metų datų nustatoma pagal kitokius kalendorius – taigi, pagal mūsiškį kasmet išpuola vis kita data, dažniausiai sutampa tik (maždaug) mėnuo. Todėl reikia pasitikrinti, kada bus būtent tais metais.

Vaikai išnešė savo pastatytą ogoh-ogoh ir prie jo fotografuojasi

Sudeginimui per Balio naujus metus paruošti demonai Ogoh-Ogoh

4.Velykų savaitė katalikiškose šalyse (data kasmet kinta, būna kovą ar balandį). Ne visose šalyse pagrindinė šventė per Velykas – kai kur, pavyzdžiui, per Didįjį penktadienį. Unikaliausios Velykų tradicijos: Ispanijoje (ypač Sevilijoje), Filipinuose (ypač Ancheleso mieste).

5.Kalėdos ir Kalėdinis laikotarpis (Kalėdos – gruodžio 25 d., o Kalėdinis laikotarpis “stipriausias” nuo gruodžio vidurio iki sausio 6 d.). Skirtingose šalyse skirtingos kalėdinio laikotarpio dienos pagrindinės: pvz. lietuviams svarbios Kūčios, o ispanams svarbūs trys karaliai, būtent tada vaikams duodamos dovanos, vyksta paradai. “Stipriausios” Kalėdos – su krikščionybės istorija susijusiose vietose, kaip Romoje (Vatikane), Betliejuje. Vokietija garsėja kalėdiniais turgumis.

Kalėdiniai papuošimai Galisijoje, Ispanijoje

Kalėdiniai papuošimai Galisijoje, Ispanijoje, kur jie itin ryškūs

6.Eid Al Fitr (Ramadano pabaiga) musulmoniškose šalyse (kasmet kita data pagal musulmonišką kalendorių).

7.Budos gimtadienis budistinėse šalyse (balandį-gegužį – bet konkreti data priklauso nuo šalies). Kiekviena šalis jį švenčia savaip, unikaliai – gražios Pietų Korėjos (žibintų), Šri Lankos šventės.

Pusano Samgwansa žibintų fragmentas

Per Budos gimtadienį Korėjoje visos šventyklos apšviečiamos gausybe klasikinių žibintų

8.Mirusiųjų diena (spalio 31-lapkričio 2 d.) kai kuriose krikščioniškose šalyse. Tradicijos irgi skiriasi – Helovynas (“gąsdinimo ir siaubo šventė”) turbūt stipriausias JAV; kitokia – kiek “gilesnė” – Meksikos Dia de Los Muertos. Dar kitur, kaip Lietuvoje, tai susikaupimo, mirusiųjų pagerbimo diena – gražu pamatyti kapines, pilnas žvakių.

Helovyno dekoracijų dalis privačiame kieme

Helovyno dekoracijų dalis eiliniame privačiame amerikiečio kieme

Taip pat kai kurios šalys, kai kurie miestai įspūdingai švenčia ir šias šventes – bet tikrai ne visi ir ne visur:

1.Festivaliai tradicinei vietos kultūrai pagerbti (įvairios datos, ne visos šalys tokius turi). Pavyzdžiui: Vudu šventė Benine, Ad Dafros dykumų festivalis JAE.

Abu Dabio dykumoje per kelią vedami kupranugariai. Nuoroda į "Milijonų gatvę", kur gražiausi kupranugariai pardavinėjami už milijonus eurų

Abu Dabio dykumoje per kelią į Ad Dafros dykumų festivalį vedami kupranugariai. Nuoroda į “Milijonų gatvę”, kur gražiausi kupranugariai pardavinėjami už milijonus eurų

2.Nepriklausomybės dienos. Data – kiekvienoje šalyje vis kita; kai kurios šalys turi kelias nacionalines šventes, bet švenčiama labiausiai gali būti kuri viena. Tiesa, savo nacionalinę šventę “masiškai” švęsti apskritai įprasta ne visur, daug kur tai tiesiog “politinių kalbų šventė”. Tikriausiai labiausiai pašėlusi ir visuotinė – JAV liepos 4 d.

Liepos 4 d. fejerverkai nuo Empire State Building

JAV nepriklausomybės dienos Liepos 4 d. fejerverkai nuo Empire State Building Niujorke

3.Miesto šventės. Kai kurios jų – tiesiog turgūs ir keli koncertai vietiniams, bet pačios svarbiausios pasaulyje pritraukia milijonus turistų (pvz. “Calgary Stampede”).

Calgary Stampede metu atkuriami Laukiniai Kanados vakarai

Calgary Stampede – didžiausios pasaulyje miesto šventės, vykstančios birželio-liepos mėn. Kalgaryje – metu atkuriami Laukiniai Kanados vakarai

Kaip keliauti per šventes?

Būna ir taip: du žmonės keliauja į tą pačią šventę ir vienam tai būna kone „gyvenimo kelionė“, o kitas išvis lieka nesupratęs, kad, pasirodo, vyko šventė…

Dar kiti šventę tik prakeikia, nes per ją sunkiau rasti viešbutį, atsiduria kamščiuose.

Kad neliktumėte prie antrųjų ir trečiųjų, reikia pasiruošti:

1.Sužinokite, kurioje šalies vietoje ta šventė švenčiama labiausiai. Paprastai net jeigu šventė yra visos šalies, ji vis tiek vienur švenčiama labiau, kitur mažiau. Tarkime, Lietuvoje per Užgavėnes įspūdingiausia būti Rumšiškėse, per Jonines – Kernavėje. Brazilijoje kone visur vyksta karnavalas, bet įspūdingiausi – Rio de Žaneire, Salvadore ir dar keliuose miestuose. Savo ruožtu, gali būti ir tokių vietų, kurios šventės metu itin „užsigrūda“, o jums nepatinka minios. Surinkę šią informaciją, pasirinkite, kur konkrečiai šventės metu būsite jūs.

Sevilijoje, kur turbūt labiausiai pasaulyje švenčiama Velykų savaitė

Sevilijoje, kur turbūt labiausiai pasaulyje švenčiama Velykų savaitė

2.Kuo anksčiau rezervuokitės nakvynės vietas ir transportą. Net jei kitu metu po tą šalį gali laisvai keliauti be rezervacijų, šventės metu tai padaryti verta, antraip galite likti nieko nepešę (pvz. be nakvynės vietos arba be autobuso bilieto į tą vietą) arba smarkiai permokėję (už paskutinį likusį „prezidentinį numerį“ arba už važiavimą taksi į kitą miestą). Kaip taisyklė, švenčių metu itin praverčia autonuoma: esi daug laisvesnis, gali nakvoti ir 50 km nuo šventės vietos ar net 100 km, kur nakvynės vietų bus daugiau ir jos bus gerokai pigesnės; nebekelia problemų ir transporto trūkumas.

Tailando Phi Ta Kon - nakvojome kokia valanda kelio nuo šventės ir atvažiuodavome automobiliu, nes pačiame miestelyje viešbučių nebuvo ar buvo labai brangu. Aišku, vis tiek užsakėme iš anksto

Tailando Phi Ta Kon – nakvojome kokia valanda kelio nuo šventės ir atvažiuodavome automobiliu, nes pačiame miestelyje viešbučių nebuvo ar buvo labai brangu. Aišku, vis tiek užsakėme iš anksto

3.Pasirinkite kaip lankysite šventę: savarankiškai ar su gidu. Abu būdai turi pliusų ir minusų. Geras gidas parodys šventę išsamiau nei pats ją pamatytumėte, žinos kur ir kada būti, bet jei gidas prastas, prastai mokės kalbą, mažai ką papasakos. O gido kainos šventės metu gali būti dar didesnės nei įprastai. Jeigu lankysitės su gidu, jo irgi pradėkite ieškoti iš anksto internetu.

Velykos Filipinuose. Daug pasiskaičiau apie įvairias tradicijas - plakimąsi, filipinietiško kūrinio apie Jėzaus gyvenimą giedojimą visą savaitę, procesijas.

Velykos Filipinuose. Daug pasiskaičiau apie įvairias tradicijas – plakimąsi, filipinietiško kūrinio apie Jėzaus gyvenimą giedojimą visą savaitę, procesijas. Ilgai užtruko, kol supratau, kur ir kada kas vyksta, bet pavyko.

4.Jeigu keliausite į šventę nepriklausomai, paieškokite internete tikslios šventės programos. Juk šventė bus ne visą dieną – bus kažkokie renginiai, kurie bus įdomiausi. Pasidomėkite (paieškokite internete), kokie tai renginiai ir momentai, o programoje pažiūrėkite, kada tie momentai bus, pagal tai susidėliokite savo dienos grafiką, kur kada būti. Turėkite omenyje, kad programos į internetą gali būti įdedamos ir gana vėlai (pvz. savaitė iki šventės), taip pat jos dažnai būna tik vietine kalba (padės ir autovertimo programos), o kartais programos gali būti neįdėtos išvis.

Zangbetas

Zangbetas Benino vudu šventės pasirodyme žmonėms – reikėjo ilgai klausinėti vietinių, kol sužinojom visą programą

5.Jeigu šventėje yra renginių, į kuriuos reikia pirkti bilietus, tuos bilietus įsigykite kaip galima anksčiau. Paprastai turtingose, “pirmojo pasaulio” ir/ar Vakarų šalyse bilietus lengva įsigyti internetu, kitur reikia pirkti vietoje (gali tekti net prašyti vietinių pagalbos), o didesniuose “užkampiuose” iš anksto bilietais neprekiaujama išvis, ten gali tekti ateiti kuo anksčiau. Svarbiausia iš anksto įsigyti bilietus ten, kur ribotas vietų skaičius.

6.Jei iš anksto nerasite nei gido, nei programos, o bilietų šventėje nebūna, tikėtina, kad tą galėsite padaryti šventės vietoje (gerai tam atvykti išvakarėse). Taip pat kai kurios šventės neturi internetinių ar spausdintų programų (tai būdinga „trečiajam pasauliui“). Tokiose vietos belieka klausinėti vietinių žmonių – viešbutyje, kitų šventės dalyvių. Kaip taisyklė, kad ką nors suprastumėte, reikia klausinėti daug žmonių: dalis nežinos, dalis nesuprasite ką sako, dalis sakys kažkokius spėjimus, kurie, pasirodys, nebuvo teisingi (tiesiog sakys, kaip šventė vyko pernai).

7.Įsigilinkite į šventės prasmę – daug geriau įsijausite ir suprasite vietinius. Na, jei atvykote į Budos gimtadienį – pasidomėkite apie Budą; jei į Tailando naujus metus – kaip Tailande gimė būtent tokios tradicijos; jei į kažkokios šalies nepriklausomybės dieną – nuo ko ta nepriklausomybė, kokia istorija. Tai aktualu tada, jei keliaujate be gido.

Saulėlydžio ceremonija Gango pakrantėje

Saulėlydžio ceremonija šventojo Gango pakrantėje Varanasyje, Indijoje

8.Sužinokite, kaip elgtis per šventę. Vienoks kasdienis elgesys gali būti šventės metu draudžiamas (pvz. draudžiama rengtis atvirai, draudžiama garsiai kalbėti, draudžiama fotografuoti, draudžiama kur nors eiti ar pan.), o kitoks paprastai draudžiamas elgesys per tą šventę leidžiamas (pvz. laistyti praeivius vandeniu ar šaudyti fejerverkus). Išsiaiškinti, kas galima, o kas ne, ypač svarbu religinėse šventėse, kur nesunku ką nors pažeisti, įžeisti vietinius, pasielgti šventvagiškai. “Elkis taip, kaip kiti” ten ne visada tinka, nes, galbūt, kaip nors elgtis turės teisę tik tikintieji ar tik kokios šventei svarbios organizacijos nariai. O “Kaip rengtis” svarbu ir smagioms šventėms, tokioms, kaip karnavalas – juk jei visi kaip nors persirengia, smagiau ir pačiam tame sudalyvauti, o ne likti tik “fotografuojančiu prašalaičiu”.

Karnavalo metu milijonai Rio de Žaneiro gyventojų ima rengtis beprotiškai, ultraseksualiai, net idiotiškai - viskas tinka!

Karnavalo metu milijonai Rio de Žaneiro gyventojų ima rengtis beprotiškai, ultraseksualiai, net idiotiškai – viskas tinka!

Tačiau bet kuriuo metu turėkite omeny, kad planus galite ir keisti. Pvz. pasirinkote švęsti vietoje X, tačiau susidūrėte su bėdomis: gal ten nėra nakvynių, trūksta bilietų, nerandate informacijos. O kitame šalies mieste yra nakvynių ir yra informacija. Tada galite pakeisti planus ir švęsti šventę kitame mieste.

Kelionių į šventes minusai

Kelionės švenčių metu turi ir tam tikrų minusų:

1.Didesnės kainos – ypač viešbučių, aviabilietų, bet taip pat ir autonuomoje, kitų turistinių paslaugų. Viešojo transporto, restoranų, parduotuvių kainos paprastai nepakyla ar pakyla mažiau (bet žr. “Viskas išpirkta”).

2.“Viskas išpirkta” – gali nebūti viešbučių, viešojo transporto bilietų ir kito. Ypač gali pritrūkti to, kas per šventę nepabrangsta. Taip pat viešbučių itin pritrūksta mažesniuose miesteliuose, kur vyksta didelės šventės – vienintelis šansas gali būti apsistoti kad ir už 100 km bei važiuoti nuomotu automobiliu.

3.Didelės minios – sunku praeiti, tai ilgiau užtrunka, automobilių kamščiai, trūksta parkingo, užimti staliukai restoranuose.

Calgary Stampede miniose

Calgary Stampede miniose

4.Daug kas uždaryta. “Tradicinės” lankytinos vietos (muziejai, pilys ir pan.) per šventę gali nedirbti. Tai aktualu tik šventėms, kurios yra ir nedarbo dienos.

5.Su švente susijusios bėdos. Daug švenčių turi ne tik teigiamas, bet ir neigiamas puses. Kokios jos, priklauso nuo šventės. Na, “pramoginė” šventė pritrauks lėbautojų, gali būti kažkiek nesaugu, šiukšlina. Jei šaudomi fejerverkai – nebus tylu. Per Balio naujus metus jums bus draudžiama eiti iš viešbučio į lauką, o per Tailando naujus metus išėjęs gatvę galite būti neplanuotai aptaškytas.

Visa tai sudėjus, šventės metu apsimoka keliauti tik jei įdomi pati šventė. O kitiems, kurie ten “papultų netyčia” geriau išvis tos šventės vengti. Kita vertus, net jei jūs iki šiol neatradote kelionių per šventes smagumo ir atrodo “o kam?”, kviečiu tai pamėginti keliauti taip, kaip čia patariu – įsigilinus, pasiruošus – ir tikiu, kad patirtis bus žavi!

Komentarai
Straipsnio temos: , ,


Kelionės traukiniais  – viskas, ką reikia žinoti

Kelionės traukiniais – viskas, ką reikia žinoti

| 9 komentarai

Keliavau traukiniais po pačias įvairiausias šalis – nuo Europos iki Indijos, nuo Kenijos iki Japonijos, nuo Kazachijos iki Aliaskos.

Sudėjau į vieną straipsnį visą informaciją apie tai, kaip keliauti traukiniais, kuo jie skiriasi tarpusavy, kaip rasti maršrutus ir bilietus, kur tai daryti verta, o kur – geriau neprasidėti.

Pasaulio traukinių tipai (kodėl traukinys traukiniui nelygu)

Turbūt joks keliavimo būdas nėra toks įvairus, kaip traukiniai. Skirtingose pasaulio šalyse traukiniai atrodo visiškai skirtingai – vienur tai brangiausias ir patogiausias būdas keliauti, kitur – tai labiau gražių vaizdų kupina patirtis, nei transportas, o dar kitur jie lėti, bet be galo pigūs…

Prie Alaska Railroad traukinio

Prie Alaska Railroad traukinio

Prieš sprendžiant, ar kelionė traukiniu – jums – reikia sužinoti, kokie gi toje šalyje ir jums reikiamoje linijoje traukiniai. O traukiniai būna kelių tipų:

1.Greitieji traukiniai. Jie lekia 250 km/h, net 350 km/h greičiais. Šalyse, kur yra greitieji traukiniai (tokių šalių – mažuma), jie paprastai – patogiausias ir greičiausias būdas keliauti. Net su nuvažiavimais iki stoties išeina gerokai greičiau, nei automobiliu, o atstumuose iki kokių 600 km – ir greičiau, nei lėktuvu, nes juk į oro uostą reikia atvykti iš anksto, jis toliau centro, nei stotis. Tačiau sutaupyti nesitikėk: greitieji traukiniai paprastai ir brangesni už viską: autobusus, automobilius, net lėktuvus. Mat paleisti greituosius traukinius be galo brangu: jiems reikia statyti visiškai naujas, tiesesnes ir lygesnes, geležinkelio linijas. Todėl kai kuriose šalyse (ne visur) yra ir kitas minusas: greitųjų traukinių stotys yra toliau nuo centro, nes jos pastatytos naujai (taigi, į jas tenka važiuoti iš miesto tarsi į kokį oro uostą, taip prarandant dalį sutaupyto laiko). Jei svarstote keliauti greituoju traukiniu, verta paieškoti ir vidinių skrydžių: jie dažnai pigesni. Patirtis lėktuve ir greitajame traukinyje labai panaši: panašios sėdynės su atlenkiamais staliukais, galimybės krautis telefoną, neretai – kelios sėdynių klasės. Tačiau kelionės greitaisiais traukiniais jausmas – su niekuo nesulyginamas; jais per vieną dieną gali normaliai apkeliauti šimtus kilometrų nutolusius miestus. Pavyzydys iš mano kelionės po Japoniją: išvažiavome iš Tokijo 7 val. ryto ir dar neatėjus 10 val. jau buvome Kijote (už 514 km), ten praleidome visą pilną dieną ir vakarą, o nakvojome dar už 131 km Himedžyje, kad iš pat ryto galėtume eiti į Himedžio pilį.

Greitieji Japonijos geležinkeliai - vieni moderniausių pasaulyje. Jie važinėja 250 km/h ir greičiau ir važinėja tarsi metro - kas kelias minutes. Pakanka ateiti bet kada į stotį ir galėsi važiuoti.

Greitieji Japonijos geležinkeliai – vieni moderniausių pasaulyje. Jie važinėja 250 km/h ir greičiau ir važinėja tarsi metro – kas kelias minutes. Pakanka ateiti bet kada į stotį ir galėsi važiuoti.

2.Standartiniai keleiviniai traukiniai. Geriausiu atveju važiuoja kokiais 100 km/h, bet dažnai ir tik 50 km/h ar lėčiau (štai Indijoje bet kuris traukinys, važiuojantis greičiau 55 km/h, vadinamas „supergreitu ekspresu“). Keliauti jais paprastai trunka gerokai ilgiau, nei automobiliu (bent jau priskaičiavus kelionės į stotį laiką), o jei šalyje yra magistralės – ir ilgiau nei autobusu. Tačiau tokie traukiniai dažnai būna pats pigiausias būdas keliauti po šalį, ypač skurdesnėse šalyse. Taip pat jie visi išvyksta iš stočių miestų centruose. Tiesa, jų grafikai dažnai retesni, nei autobusų, bet aiškesni: juk žinai, kad traukinys važiuos tik bėgiais, daug sunkiau „įlipti ne į tą“, maršrutų mažiau. Vagonų erdvė standartiniuose traukiniuose nėra tokia „aukso vertės“ kaip greituosiuose traukiniuose, tad čia gali būti ir atskiri vagonai restoranai, yra kur „pramankštinti kojas“. Važiuojant standartiniu keleiviniu traukiniu, svarbu, kiek ir kur jis stos pakeliui: jei stoviniuos daug stočių, tą patį atstumą nuvažiuoti gali užtrukti net dvigubai ilgiau ir gali apsimokėti palaukti vėlesnio rečiau stojančio traukinio užuot skubėjus lipti į ankstesnį lėtesnį. Retai stojantys traukiniai vadinami „Ekspresais“ (Express) o dažnai stojantys – „Vietiniais“ (Local).

Poilsio akimirka Tailando traukinyje

Poilsio akimirka Tailando traukinyje

3.Miegamieji traukiniai. Tai gali būti ir atskiri traukiniai, ir tiesiog atskiri vagonai standartiniuose keleiviniuose traukiniuose. Esmė: vietoje sėdynės gauni lovą, kurioje gali miegoti. Iš tikrųjų dažnai turi ir tą, ir tą: „dieninės“ sėdynės nakčiai transformuojamos į lovas. Kaina priklauso ir nuo to, kaip smarkiai sugrūstos lovos (vienu aukštu, dviem, trim?), taip pat ar turėsi atskirą kambarėlį (vadinamą kupė), ar visas vagonas bus tarsi vienas didelis lovų pilnas „hostelis“ (tai vadinama plackartu), o jei turėsi atskirą kupė – tai su kiek žmonių ją dalinsies (vienvietė, dvivietė, keturvietė…), ar turėsi kupė viduje kriauklę, dušą, tualetą (patys prabangiausi variantai!). Miegamieji traukiniai paprastai važinėja ilgais atstumais. Kadaise jie buvo įprasti visur, bet dabar juos daug kur išstūmė greitieji traukiniai („kam važiuoti visą naktį, kai gali nulėkti per 3 val.?“). Tačiau miegamasis traukinys prieš greitąjį turi ir privalumų: romantika ir kaina. Miegamieji traukiniai nebūtinai pigesni už greituosius (ypač jei renkiesi komfortabilesnes kupė) – tačiau net jei ir nesutaupysi tiesiogiai, sutaupysi netiesiogiai: juk praleisdamas naktį miegamajame traukinyje neturėsi mokėti už viešbutį (o jei imsi atskirą kupė, poilsio kokybė nebus prastesnė). Kas be ko, miegamaisiais traukiniais labiausiai apsimoka važiuoti naktį ilgesnius atstumus (mėgstu, kad bent 8 val.). Čia ilgesnis, lėtesnis važiavimas gali būti tik privalumas: juk niekas nenori atvykti į tikslą, tarkime, 4 val. ryto. Todėl greitieji traukiniai beveik niekada nebūna miegamieji, nakčiai jie stabdomi.

Kazachijos traukinio plackarte

Kazachijos traukinio plackarte

Indijos geležinkelio plackarte. Šie suolai nakčiai virsta triaukštėmis lovomis

Indijos geležinkelio plackarte. Šie suolai nakčiai virsta triaukštėmis lovomis

4.Miesto ir priemiestiniai traukiniai. Jie panašūs į metro – tik dažniausiai didžiąją kelio dalį važiuoja ant žemės ir rieda kiek ilgesnius atstumus (iki kokių 100 km). Jie gana lėti, nes daug kur stoja, bet privalumas – važiuoja dažnai, kaip metro, tad nereikia iš anksto tikrintis grafikų, pirkti bilietų, nes po kokių 10 ar bent 25 minučių visad atvažiuos traukinys (bent jau ne naktį). Taip pat jų linijos, kaip metro – fiksuotos ir aiškios, pažymėtos numeriais ar raidėmis, o ne dažnai negirdėtais stočių pakeliui pavadinimais. Tokiais patogu keliauti po miestą ir jo apylinkes. Tokio tipo traukiniai kiekvienoj šaly turi savo pavadinimą, kurį verta įsiminti: pvz. Vokietijoje tai S-Bahn, Paryžiuje – RER ir pan.

Paryžiečiai Gare Du Nord stotyje. Metro ir RER traukiniai - pagrindiniai būdai keliauti po Paryžių. Metro stoja dažniau, taigi, kelionė juo - kiėk lėtesnė. Visi važiavimai Paryžiaus centre kainuoja vienodai, o į priemeisičus - priklausomai nuo zonos

Paryžiečiai Gare Du Nord stotyje – skirtinguose požeminiuose peronuose čia stoja ir metro, ir RER

5.Turistiniai traukiniai. Jais važiuodami daugelis moka ne už nusigavimą iš taško A į tašką B, bet už patirtį. Tokie traukiniai paprastai važinėja gražiausiomis linijomis (už lango – kalnai, ežerai, jūra…), jungiančiomis turistinius miestus ar lankytinas vietas. Patirtį dar „pagražina“ dideli langai, maitinimas, kartais net – gido pasakojimas. Neretai tokiais maršrutais važiuoja kokie nors senoviniai traukiniai, pvz. traukiami garvežių: taip dar pritraukia geležinkelių fanų. Tokios kelionės kainuoja daug – nepaisant to, kad nėra labai greitos ar patogios. Tačiau traukinys čia – patirties dalis, tai labiau ekskursija, nei važiavimas. Neretai netgi pardavinėjami bilietai „tą pačią dieną į abi puses“, kaip į ekskursiją.

White Pass and Yukon traukinys

White Pass and Yukon turistinis traukinys Aliaskoje – bėgiai eina keliu, kuriuo žygiavo aukso ieškotojai XIX a., o traukinio vagonai – tokie patys, kaip tais laikais

Traukinių bilietai ir kaip sužinoti, kur važiuoja traukiniai

Vienas kelionių traukiniu privalumas – paprastai lengva išsiaiškinti grafikus ar nusipirkti bilietus. Nes daugelyje šalių visi geležinkeliai priklauso vienai įmonei, kitose – vos kelioms įmonėms. Taigi, nuėjęs į atitinkamą interneto puslapį, greit sužinosi, kur ir kada visoje šalyje važiuoja traukiniai, lengva susiplanuoti visą kelionę. Ir, net jei nepirktum bilietų internetu, nuėjęs į kasą bet kurioje stotyje galėsi susipirkti bilietus visai kelionei – net iš kitų miestų.

Tai – visai kas kita nei autobusai, daug kurių privatūs. Dažnai nėra jokios vienos ar net kelių vietų, kur rastum informaciją apie visus autobusus, ir jau tikrai negalėsi Delio stotyje nusipirkti bilieto į autobusą Bombėjus-Goa, kuriuo važiuosi po savaitės (o į traukinį gali).

Be to, dar prieš apskritai imant domėtis traukinių bilietais, akimirksniu patikrinu, kur apskritai realu toje šalyje keliauti traukiniais. Tam padeda puslapis Open Railway Map – ten sužymėti visi pasaulio geležinkeliai; greitieji ir eiliniai geležinkeliai pažymėti skirtingomis spalvomis.

Open Railway Map žemėlapis (galima priartinti). Oranžiniai - įprastiniai geležinkeliai, raudoni - greitieji

Open Railway Map žemėlapis (galima priartinti). Oranžiniai – įprastiniai geležinkeliai, raudoni – greitieji

Taigi, jei jums reikalingos vietos yra prie „egzistuojančio geležinkelio“, verta ieškoti jo grafikų ir kainų. Kaip matyti, daugybėje pasaulio šalių geležinkelių nėra išvis, arba jie jungia tik kai kuriuos miestus – aišku, kad neverta ieškoti traukinio bilieto tarp miestų, kurių nejungia geležinkelis.

Tiesa, kai kuriose šalyse pardavinėjami „traukinių bilietai su persėdimais“. Panašiai kaip ir persėdimo iš lėktuvo į lėktuvą atveju, tokiais atvejais, pavėlavus pirmam traukiniui, gausi naują bilietą. Jei perki du atskirus bilietus, reikia pasilikti laiko persėdimui: kai kurios didžiųjų miestų stotys labai didelės, o jei ten būsite pirmą kartą, dar užtruks laikos susigaudyti, į kurį peroną eiti.

Beje, reikia atkreipti dėmesį, kad geležinkeliai pasaulyje nėra vienodi – skiriasi jų vėžės (atstumas tarp bėgių). Pvz. Lietuvoje vyrauja rusiškoji vėžė (1,520 m), o Vakarų Europoje – tarptautinė (1,435 m). Teoriškai įmanoma traukiniui pervažiuoti iš vienos vėžės į kitą: tam arba naudojami specialūs traukiniai, arba per kelias valandas laukiant pasienio stotyje „perkalami ratai“. Bet realybėje tai atsieina pinigų/laiko, tad jeigu susiduria skirtingos vėžės, traukinių maršrutų, jungiančių abi puses, bus mažai ir gali būti patogiau keliauti kitais būdais. Dėl šios priežasties, tarkime, mažai yra traukinių iš Lietuvos į Lenkiją ar toliau.

Europos geležinkelio linijų vėžės (pagal Open Railway Map)

Europos geležinkelio linijų vėžės (pagal Open Railway Map)

Taip pat reikia žinoti, kad kai kuriose šalyse traukinių bilietų kainodara yra kaip ir lėktuvų – į tą patį traukinį perkant bilietą smarkiai anksčiau (ar jei traukinys nepilnas) mokėsi mažiau. Ten labai apsimoka pirkti iš anksto, o ne stotyje. Taip pat yra šalių, kur traukinių per mažai ir iš anksto nenusipirkęs bilieto negausi. Bet yra šalių, kur kainos nesikeičia kada bepirksi, ir bilietų beveik visada yra – tokiose neapsimoka pirkti iš anksto, geriau pasilikti galimybę pakeisti planus.

Traukinių abonementai – Eurail, JR Pass ir kt.

Vienas unikalių kelionės traukiniais žavesių – traukinių abonementai (pasai), kuriuos įsigijęs gali tom dienom neribotai važinėti traukiniais. Kadangi vienos šalies keleiviniai traukiniai (ar dauguma jų) priklauso vienai kompanijai, tai tos kompanijos (ar kelių kompanijų aljanso) išleisti abonementai paprastai leidžia pasiekti daugelį šalies miestų.

Variantai būna keli:
1.Abonementas galioja fiksuotą laiko tarpą, pvz. 1 savaitę ar 2 savaites. Tokie apsimoka labai intensyvioms kelionėms, kai kasdien kur nors važiuosi traukiniais. Pvz. taip apkeliavau Japoniją su „JR Pass“ abonementu, per savaitę aplankydamas keliolika miestų: greitaisiais traukiniais pervažiuodavau ir 300-700 km per dieną.

Tokia kelionė su JR Pass per 7 d. leido ženkliai sutaupyti (palyginus su bilietų pirkimu vietoje)

Tokia kelionė su JR Pass per 7 d. leido ženkliai sutaupyti (palyginus su bilietų pirkimu vietoje)

2.Abonementas galioja nustatytą dienų skaičių – tačiau tos dienos gali būti ne iš eilės. Tokie apsimoka keliaujant mažiau intensyviai. Abonemento dienas panaudoji, kai važinėji dideliais atstumais, o tarp jų gali būti ir vienoje vietoje ar aplink, keliauti kitais būdais (arba pigiais, trumpų nuotolių traukiniais – neapsimoka dėl tokių sunaudoti abonemento dienos!). Tiesa, dažnai vis tiek būna maksimalus laiko tarpas, per kurį privalai išnaudoti visas dienas. Šitaip, pavyzdžiui, keliavome po Pietų Korėją – bazuodamiesi Seule, su abonementu kas antrą ar kas trečią dieną suvažinėdavome greitaisiais traukiniais pirmyn-atgal į kokį miestą ir grįždavome (išvažiuodavome anksčiausiu rytiniu traukiniu, grįždavom paskutiniu vakariniu).

Pietų Korėjos greitųjų geležinkelių žemėlapis. Per keturias dienas galėjome suvažinėti pirmyn-atgal keturiom linijom.

Pietų Korėjos greitųjų geležinkelių žemėlapis. Per keturias dienas galėjome suvažinėti pirmyn-atgal iš Seulo keturiom linijom.

Taip pat pasitaiko „nuolaidos abonementų“: juos pirkdamas nekeliausi nemokamai, bet gausi nuolaidą kiekvieno bilieto kainai (pvz. 50%). Dažniausiai tokius naudoja gyventojai, o ne turistai.

Europoje garsiausias traukinių abonementas – Eurail, nes jis įgalina keliones traukiniais po daugelį Europos šalių. Tiesa, būtina viską pasverti. Skirtingose šalyse to paties Eurail sąlygos skirtingos: kai kuriose net ir turėdamas abonementą privalai dar rezervuoti kiekvieną bilietą ir susimokėti „rezervacijos mokestį“, kuris savaime sąlyginai nemažas (turint omeny, kiek jau sumokėjai už Eurail). Dar kitose šalyse nors Eurail sąlygos geros, vietiniai bilietai irgi labai pigūs, todėl Eurail neapsimoka. Be to, svarstant, ar apsimoka Eurail, verta lyginti kainas ir galimybės ne tik su traukinio bilietais „perkant po vieną“, bet ir su autobusais, lėktuvais ar kitais kelionės būdais. Viską susumavus, Eurail apsimoka pirkti, jei tom dienom keliausi didelius atstumus traukiniais šalyse, kur šiaip bilietai brangūs, o su Eurail priemokos už kiekvieną bilietą nėra ar ji maža.

Kur reikia primokėti už traukinio bilietus su Eurail (apytikslis žemėlapis, nes ir toje pačioje šalyje situacija varijuoja)

Kur reikia primokėti už traukinio bilietus su Eurail (apytikslis žemėlapis, nes ir toje pačioje šalyje situacija varijuoja)

Dalis abonementų praktiškai niekada neapsimoka – pvz. niekaip nemačiau naudos iš Indijos abonemento, tad jo ir nepirkau. Kiek skaičiavau – jis man būtų apsimokėjęs, nebent jei didžiąją kelionės laiko dalį praleistum traukiniuose, važiuotum 12 val. kasdien ir pan. Tiesa, kainos keičiasi, pasiūlymai skiriasi: todėl reikia nesivadovauti kokio keliautojo 3 ar 5 metų senumo patirtimi ir pačiam patikrinti reikiamos šalies abonementą prieš kelionę. Kartais abonementai brangsta greičiau už bilietus – ir kas apsimokėjo, nebeapsimoka. O kartais atvirkščiai.

Bet šiaip abonementai apsimoka tik intensyviausioms kelionėms – kita vertus, turėdamas abonementą gali pasvarstyti kelionę “paintensyvinti”, keliauti taip, kaip antraip nekeliautum, nors gal tai ir savaip patogiau, pavyzdžiui:
*Kaip mes Pietų Korėjoj suvažinėdami per dieną pirmyn-atgal į tą pačia nakvynės vietą Seule, užuot tampęsi su kuprinėm (būdavo ir 600 km atstumas per dieną iš viso).
*Kaip mes Japonijoj naudojomės greitaisiais traukiniais tarsi metro, be jokio ėjimo į kasą tiesiog lipdami į tą, kuris greičiausiai atvažiuoja ir važiuoja kur reikia (ten su abonementu nereikia rezervacijos).

Traukinyje

Korėjos greitajame traukinyje

Jei apsispręsite pirkti abonementą, žiūrėkite ir įsigijimo sąlygas. Kai kuriuos abonementus, tarkime, galima nusipirkti tik už šalies ribų (t.y. prieš kelionę), kitus gali ir internetu.

Traukinių pliusai ir minusai

Koks bebūtų traukinys ir kur, jie turi kai kuriuos bendrus pliusus, lyginant su autobusais:

1.Važiuoja tolygiau, nei autobusas, nestoviniuoja sankryžose ir pan. – todėl patogiau jame skaityti, dirbti, miegoti (ypač tiems, ką gali supykinti).

Traukiniu per Maroką

Traukiniu per Maroką. Staleliu galima naudotis kaip namuose, priešingai autobusui ar net lėktuvui (turbulencija) nebūna kratymų, išskyrus kai kuriuos prastai prižiūrimus geležinkelius

2.Lengviau suprasti maršrutus – traukinys važiuos tik ten, kur yra bėgiai, tad belieka sužinoti, ar stos atitinkamoj stotelėj.

3.Lengviau rasti bilietus ir grafikus, nes geležinkelių kompanijų mažiau, nei autobusų (žr. aukščiau).

4.Įprasta, kad traukinyje yra tualetas (autobuse dažnai nebūna ar neveikia).

5.Daugiau vietos ir erdvės – dėl to ir dėl tolygaus važiavimo paprasta pasivaikščioti. Kai kuriuose traukiniuose ir yra kur nueiti (vagonai restoranai, pardavimo automatai, „balkonai“ ir pan.).

6.Alternatyvūs vaizdai pro langą – jei kažkuriuo maršrutu jau važiavote autobusu ar automobiliu, tai kas palei kelius matėte, o geležinkelis bus nauja patirtis (tad gali būti verta į vieną pusę keliauti automobiliu, į kitą – traukiniu). Kai kurios geležinkelio linijos garsėja kaip itin gražios.

White Pass and Yukon traukinyje

White Pass and Yukon traukinyje Aliaskoje

Tačiau traukiniai turi ir minusų:

1.Geležinkeliai yra ne visur. Taigi, traukiniais galėsi nuvažiuoti mažiau kur, o net jeigu abiejuose miestuose ir yra traukinių stotys, nebūtinai bus tiesus geležinkelis tarp jų. Be to, dažnu geležinkeliu nevažinėja keleiviniai traukiniai arba važinėja tik itin retai.

2.Kelionės autobusu visur pasaulyje daugmaž panašios tarpusavyje – kaip ir kelionės automobiliu ar kelionės lėktuvu, taigi, pasirinkęs tokį kelionės būdą, žinai ko tikėtis. Tuo tarpu traukiniai gali važiuoti ir 30 km/h, ir 300 km/h vidutiniu greičiu, turėti kėdes arba lovas (miegamųjų autobusų irgi būna, bet retai), bendrą erdvę ar atskirą kupė, turėti vagoną-restoraną arba ne, kai kuriose šalyse traukiniai tragiškai vėluoja valandų valandas ar net paras (kas autobusams ar lėktuvams pasitaiko daug rečiau). Visa tai būtina išsiaiškinti prieš renkantis toje šalyje keliauti traukiniu, nes yra vietų, kur kelionės traukiniais turi gerokai daugiau papildomų minusų (arba daugiau pliusų).

Vagonas-baras Kazachijos traukinyje

Vagonas-baras Kazachijos traukinyje

Traukinio verslo klasė Kinijos geležinkeliuose. Mokėti kelis kartus brangiau, mano nuomone, neverta - tačiau kartą išbandyti buvo įdomu, kad sužinoti, kokios paslaugos prieinamos šiandieninės Kinijos elitui. Darant šią nuotrauką, žmogus už mano nugaros užsidengė veidą.

Traukinio verslo klasė Kinijos geležinkeliuose.

Traukinių kultūra

Traukiniai labiau nei daugelis transporto rūšių kiekvienoje šalyje turi savo kultūrą. Nes traukiniai atsirado dar XIX a., tai buvo pirmasis masinis žemės transportas pasaulyje – ir kelionių geležinkeliais tradicijos skirtingose šalyse nuėjo skirtingais keliais. Skiriasi, ko žmonės tikisi iš traukinio, kaip traukiniuose elgiasi. Labai įdomu tą kultūrą patirti – visada keliaudamas traukiniais ja pasidomiu ir stengiuosi įsijausti.

Pavyzdžiui, Japonijoje traukinys – „ramybės oazė“, ten nemandagu garsiau kalbėti ar kalbėti telefonu – nes kaip niekur daug keleivių net priemiestiniuose traukiniuose miega prieš ar po ilgų darbo valandų. Užtat įprasta traukiniuose valgyti (kas daug kur pasauly uždrausta), o ekiben vadinamas „traukinių stočių maistas“ yra taip numylėtas, kad dėl geriausių „ekiben“ jų fanai netgi trumpam išlipa stotyse, kuriose šiaip jiems išlipti nereikėtų. „Išlipti trumpam“ paprasta, nes Japonijoje pagrindinėse linijose traukiniai važinėja kas 10 ar 15 min. tarsi metro. Ir tie traukiniai punktualiausi pasaulyje: japonai net įpratę planuotis persėdimą iš traukinio į traukinį per kokias 30 sekundžių, nes „abudu tie traukiniai juk vienu metu stabtels priešingose to paties perono pusėse“!

Japonijos priemiestiniame traukinyje keleiviai snaudžia

Indijos perkrauti traukiniai – pagrindinė priemonė, sujungianti šalį. Kad ir lėti, nepatogūs, neretai vėluojantys valandų valandas, pergrūsti taip, kad bilietus kartais tenka pirkti ir prieš mėnesį-kitą, jie daugelyje maršrutų visgi – geriausia kelionės alternatyva. Be to, kiekvienas Indijos traukinys – tai socialinė piramidė. Važiavimo klasių juose būna penkios ir keliaudamas kiekvienoje sutikdavau visai kitokius žmones – nuo besistumdančių beraščių vargšų žemiausiose iki angliškai puikiai kalbančių inžinierių aukščiausioje. Indijos geležinkeliuose normalūs daug dalykų, už kuriuos kitur gal net būtum suimtas: jų laukiama miegant ant žemės stotyse tarp žiurkių ir karvių, normalu lipti į važiuojančius traukinius pro langą ar bent taip įgrūsti lagaminus, kad užimtum vietą (ir konduktorius nustebo kai atsisakėm iššokti iš važiuojančio traukinio po to, kai jis pavėlavo atidaryti stotyje duris). Elgetos, pro langą maistą stumdantys prekijai ir vagono viduj ką sau iš to valgio mėginančios nugriebti pelės. Ko tik nemačiau apvažiuodamas Indiją geležinkeliais!

Pigiausia Indijos geležinkelių klasė

Pigiausia Indijos geležinkelių klasė

JAV ir Kanadoje traukinys (išskyrus kelis priemiestinius) – tai tokia „XIX a. aristokratiškos kelionės patirtis“. Prabanga, nuostabūs vaizdai, atskiros vietos valgymui, kai kur net balkonai apsidairymui. Tačiau traukiniai lėti, nuolat vėluoja, stoja praleisti kitus traukinius. Per vieną kelionę Aliaskoje netgi du priešpriešiais atvažiavę traukiniai sustojo vidury niekur, kad mašinistai perliptų iš vieno į kitą! Kaip ir XIX a., niekas nesitiki greičio ir punktualumo, tarsi tai būtų turistinis traukinys, nors toks nėra.

Vistadome 'antras aukštas'. kur kiekvienas žemesnės klasės keleivis gali praleisti 20 minučių (tiesa, niekas laiko neskaičiuoja)

Aliaskos geležinkelių vistadome ‘antras aukštas’. kur kiekvienas žemesnės klasės keleivis gali praleisti 20 minučių (tiesa, niekas laiko neskaičiuoja)

Kinijos geležinkeliai – tokie „autoritariniai“. Bilietą perki tik su pasu, į peroną apsauga praleidžia tik kai jau ten atvažiuoja traukinys (visa minia pajuda vienu metu), visokios saugumo patikros, daug kur – didžiulės eilės ir grūstys… Iš pažiūros Kinijos greitieji traukiniai labai panašūs į japoniškus, bet atmosfera keliaujant visiškai kitokia, o apie „japonišką“ atėjimą į stotį ir neplanuotą įlipimą į pravažiuojantį traukinį dažniausiai gali tik pasvajoti! Užtat stotys – naujesnės ir didesnės nei bet kur kitur pasaulyje, tarsi tarptautiniai oro uostai.

Kinijos greitieji traukiniai

Kinijos greitieji traukiniai

Kenijoje senoji britiška geležinkelių sistema po nepriklausomybės dėl nepriežiūros beveik visai sunyko, bet kinai pastatė naują, nors ir mažesnę. Pastaroji primena ‘eilinius’ Europos traukinius, bet ten, palyginus su itin prastais keliais, tai – bene patogiausias būdas keliauti. Tačiau traukiniai važiuoja retai, stotys toli nuo miestų – taigi, kelionė traukiniu “atima” žymią dalį dienos, tad kelionė traukiniu – “visos dienos įvykis”. Panaši situacija būdinga ir daugiau Afrikos šalių.

Mados Kenijos traukinyje

Mados Kenijos traukinyje.

Aišku, savą traukinių kultūrą turėjo ir Sovietų Sąjunga, ją dar prisimena vyresni lietuviai: su miegamaisiais traukiniais, visur važinėjančiais Maskvos laiku, plackartais, vagonais restoranais ir daugiadienėmis kelionėmis – traukinyje „gyvenama“ ilgiau laiko, nei bet kur kitur pasaulyje, jis kai kuriems tampa it laikinais namais. Ta kultūra liko Rusijoje, pats patyriau ją Kazachijoje – o Lietuvoje ir kitose mažesnėse šalyse pranyko, nes tiesiog neturime tam tinkamų ilgų maršrutų; traukinius nukonkuravo autobusai.

Kazachijos traukinyje

Kazachijos traukinyje – plackarto antrame aukšte

Komentarai
Straipsnio temos: , , , , , , , , , ,


Turizmo ribojimai arba kokių turistų nemėgsta vietiniai? (7 priežastys)

Turizmo ribojimai arba kokių turistų nemėgsta vietiniai? (7 priežastys)

| 0 komentarų

Vis nuskamba žinios, kad viena ar kita šalis ar miestas nori „stabdyti ar riboti turizmą“, prieš turistus vyksta protestai…

Šiaip jau turizmas yra naudingas šalims į kurias žmonės keliauja: ten palieka savo pinigus, domisi tomis šalimis. Nemėgstami ne visi turistai, o labai konkretus turistų elgesys: deja, kai taip besielgiančių turistų daug, kai kurie vietiniai nusistato prieš visus keliautojus ar užsieniečius…

Daug kalbėjau šia tema su žmonėm iš įvairių šalių, taip pat gilinausi į istorijas apie „protestus prieš turistus“ ir kodėl jie vyksta, taip pat, kaip dėl to įvairių šalių valdžios apriboja turizmą. Į šį straipsnį sudėjau, kodėl kai kur turistai darosi nemėgiami ir kaip pačiam elgtis taip, kad vietiniams būtų gera, o ne pikta, kad keliauji į jų šalį – o taip pat kaip “neatsimušti” į įvairius turizmo ribojimus.


“Be saiko baliavoja ir paskui bjauriai elgiasi“


Kur tai didžiausia problema? Didmiesčiuose ir kurortuose, į kuriuos madinga keliauti pramogauti, siausti, pigaus alkoholio.


Tai tikriausiai viena aiškiausių priežasčių nemėgti turistų. Na, kam patiktų, kai turistai šlaistosi apsvaigę, šūkauja, šiukšlina, viešai vemia ir šlapinasi, gal net kelia muštynes ar vartoja narkotikus?

Tokių skandalų turėjome net ir Lietuvoje, kur šiaip jau turistų nedaug ir juos mylime. Turistai šlapinosi ant Vilniaus prezidentūros, sukėlė muštynes ir pan. Bet vietose, kurias labiausiai pamėgę turistai-pramogautojai (muzikos festivaliams, sporto varžyboms, o ypač bernvakariams) tokiais turistais kyla jau masinis nepasitenkinimas.

Tokiose vietose, kaip alkoturistų pamilta Praha, pramoginiai Ispanijos kurortai, ar iš dalies net mūsiškė Palanga, kyla siūlymų visaip apriboti „pramoginį turizmą“, drausti garsią muziką vakarais, riboti alkoholio pardavimus ir pan. Nes juk vietos gyventojams ten reikia gyventi, ir tikrai nepatinka užmigti trukdanti muzika ar prišlapintos tarpuvartės.

Eilinis mergvakaris netoli Karlo tilto. Vasaros vakarą išėjęs pasivaikščioti tokių galėdavau pamatyti keliolika

Eilinis mergvakaris netoli Karlo tilto. Vasaros vakarą išėjęs pasivaikščioti tokių galėdavau pamatyti keliolika

Nieko nesakau, keliauti ir pramogauti tikrai galima! Bet pasistenkite švęsti ir „baliavoti“ tam skirtose zonose: pačiuose muzikos festivaliuose, baruose, sporto arenose ir „neišsinešti“ tos „laisvės nuotaikos“ už renginio zonos į ten kur gyvena ir dirba vietiniai eiliniai žmonės. Net jeigu jums atrodo „Kas čia tokio, jei aš vienas taip padarysiu“ – pagalvokite, o kas jei taip darys daugelis, nes kur yra masinis pramoginis turizmas ir alkoholis, vieni žmonės seka kitų pavyzdžiu („Jei kitas taip daro, reiškia, galima“).

Taip pat, kai kurios vietos yra tolerantiškesnės tokiam turizmui: dažniausiai tai kurortai, kurie iš to gyvena, o istorinių vietinių gyventojų turi mažai. Taip pat būna švenčių, kuriose ir vietiniai elgiasi laisviau ir kas kitu metu draudžiama yra normalu (pvz. Brazilijos karnavalai). Jei jau taip „nutrūkti nuo grandinės“ būtina, rinkitės tokius laikus ir vietas.

Full Moon Party dalyviai, išsidažę fluorescentiniais dažais

Full Moon Party dalyviai Tailande – jis vyksta vienos nedidelės salos gale, ten vyrauja turistai ir vietinių mažai, tad nėra tokių kontroversijų, kaip galėtų būti, jei vyktų kokiame Europos miesto paplūdimyje


“Viską perka tik iš kitų užsieniečių, nieko nepalieka mums“


Kur tai didžiausia problema? Skurdžiose turistinėse šalyse.


Tokius skundus dažniausiai girdžiu skurdžiausiose šalyse, ypač Afrikoje. Įprasta, kad turistai į tas šalis keliauja pirkdami kelialapius iš užsienio agentūrų, apsistoja užsienio korporacijoms priklausančiose, užsieniečių valdomuose viešbučiuose, iš ten perka ir ekskursijas, neretai ten ir valgo…

Vietiniams šis tas, aišku, lieka – na, juk jie dirba tuose viešbučiuose, gauna algas – bet lieka tik trupiniai.

Žaliojo Kyšulio Šv. Antano saloje

Žaliojo Kyšulio Šv. Antano saloje. Čia paėmėm ekskursiją iš vietinio gido – jis skundėsi, kad tokių, kaip mes, mažai, nes daugelis lieka Sal saloje, kur tarptautiniai viešbučiai, nors gamta ten daug mažiau graži

Teisybės dėlei turiu pasakyti, kad kažkiek tuos turistus galima suprasti. Labai dažnai tokiose šalyse „vietinių“ paslaugų lygis būna gerokai žemesnis: trūksta higienos, tvarkos, punktualumo, pažadų laikymosi ar pan. Kita vertus, taip būna ne visada, tai irgi stereotipas! Be to, niekas nesako, kad būtina „viską pirkti vien iš vietinių“. O pirkti iš vietinių daugiau – tikrai paprasta: net jei gyvenate dideliame „tarptautiniame“ viešbutyje, galite daugiau eiti į vietinius restoranus, užsisakyti ekskursiją ne iš viešbučio ir t.t.

Taip ir pažinsite vietos kultūrą, ir greičiausiai sutaupysite, ir paremsite vietinius – tuos, kurie stengiasi ir dirba. Padėsite jiems džiaugtis turistais, o ne liūdėti stebint, kokius didelius pinigus turistai palieka užsieninėms korporacijoms.

Gyventojų skundai „Viską perka tik iš užsieniečių“ kartais priverčia valdžią drausti ar riboti užsieniečių verslą šalyje, bet tai paprastai naudos neatneša, nes vietiniai visgi negali pasiūlyti atitinkamos kokybės – taigi, „išvijus“ užsienio viešbučius, aviakompanijas ar dar ką, tiesiog smarkiai sumažėja turizmas. Bet „šviesa tunelio gale“ yra: tose vietose, kur turizmas klesti seniai (pvz. Balyje) ir vietiniai jau tiekia turistams iš Vakarų patinkančias prekes ir paslaugas. Kultūros ir poreikiai skiriasi ir, niekada anksčiau nesusidūrę su vakariečiais, vietiniai ne iš karto prisitaiko, bet pirkdamas iš jų paslaugas padedi jiems mokytis uždirbti iš Vakarų rinkos.

Gambijos kurorto idilė

Gambijos kurorto idilė. Mūsiškis viešbutis priklausė užsieniečiams ir net direktorius buvo vokietis – bet išsinuomavę automobilį pajudėjome ir iki atokios Gambijos dalies

Iš šio Mauritanijos viešbučio atsivertų nuostabūs dykumos vaizdai - tačiau kambariai neturi langų. Tai Mauritanijoje įprasta ir viešbučio šeimininkė nė nesuprato, kam tų langų reikia - vietiniams langų nebuvimas - pliusas, niekas nemato jų su ne pilnais rūbais... Tai vienas daugybės skirtumų, dėl kurių vietiniams dažnai sunku privilioti turistus į savo verslus.

Iš šio Mauritanijos viešbučio atsivertų nuostabūs dykumos vaizdai – tačiau kambariai neturi langų. Tai Mauritanijoje įprasta ir viešbučio šeimininkė nė nesuprato, kam tų langų reikia; vietiniams langų nebuvimas – pliusas, niekas nemato jų (ypač moterų) su ne pilnais rūbais… Tai vienas daugybės skirtumų, dėl kurių vietiniams dažnai sunku privilioti vakariečius į savo verslus.


“Negerbia mūsų kultūros, etiketo ir įstatymų“


Kur tai didžiausia problema? Nevakarietiškose tradicinėse šalyse, kur daug turistų iš Vakarų. Daugiausiai tai – religingos Afrikos ir Azijos šalys, ypač musulmoniškos, bet nebūtinai.


Pasaulyje kultūra ir etiketas labai skiriasi: kas vienur norma, kitur – draustina. Deja, labai dažnai turistai nenori ir nemėgina prisiderinti: kiekvienoje šalyje elgiasi taip, kaip elgtųsi savojoje.

Bet pagalvokite, kas būtų, jei Lietuvoje visi elgtųsi taip, kaip įpratę savo šalyse? Indai gatvėje mėtytų šiukšles ir spjaudytų, himbės iš Namibijos Vilniuje vaikščiotų nuogom krūtinėm, egiptiečiai važinėtų nesilaikydami kelių eismo taisyklių, vokiečiai samdytų prostitutes, kanadiečiai lauke vartotų narkotikus, o kinai viešai baustų vaikus fizinėm bausmėm ar leistų jiems tuštintis ant šaligatvio per kelnėse prakirptą skylę? Akivaizdu, kad jei šitokių turistų būtų daug, ir Lietuvoje atsirastų jiems neapykanta! Už daugelį tokių poelgių net grėstų susidūrimas su Lietuvos teisėsauga – nors savo šalyse jie tai gali daryti „be rizikos“, ten tai legalu ir/arba kultūriškai priimtina (ir pats ten keliaudamas mačiau daugybę taip besielgiančių žmonių).

Šventajame Indijos varanasio mieste - šiukšlių laukas, jo kiaulės ir nusišlapinti sustojęs dviratininkas

Šventajame Indijos Varanasio mieste – šiukšlių laukas su kiaulėmis ir nusišlapinti sustojęs dviratininkas. Tai Indijoje normalu – bet kaip reaguotumėte jei turistai iš ten ir Lietuvoje imtų elgtis ‘kaip įpratę pas save’?

Lygai taip ir turistams iš Lietuvos ar Europos verta gerbti vietinius papročius šalyse, į kurias keliauja: ypač Azijoje ir Afrikoje, kur papročiai skiriasi labiau. Šalyse, kur įprasta rengtis uždariau (pvz. arabų kraštuose), verta prie to prisiderinti, kur draudžiamas alkoholis – jo negerti, kur neįprasta vaikščioti viešai apsikabinus – to nedaryti, religingose budistinėse šalyse nenaudoti Budos papuošimui ir t.t.

Taip jau susiklostė, kad Vakarų (ir lietuvių) papročiai pasaulyje toleruojami labiau, nei kokių arabų ar afrikiečių. Bet taip yra tik todėl, kad Vakarai turtingi ir turizmas iš ten labai pelningas. Visgi, kai kurios šalys, kaip Iranas ar Mauritanija, griežtai draudžia „kas nepriimtina“ net ir rizikuodamos dėl to netekti turistų. Bet daug nevakarų šalių leidžia turistams elgtis taip, kaip vietiniams „negalima“ (Turkija, JAE ar pan.). Tačiau tai nereiškia, kad vietiniams tai patinka, o „tylus pyktis“ kartais prasiveržia net teroro aktais, kaip 2015 m. Tunise, kai alkoholio ir bikinių pilnuose pajūrio viešbučiuose iššaudytos dešimtys turistų. Be to, plinta visokiausi stereotipai, kad „europietės – laisvo elgesio“ (nes vietinėje kultūroje tik laisvo elgesio vietinės taip rengtųsi) ir pan.

Aprangos kodą nurodantys ženklai Katare

Aprangos kodą nurodantys ženklai Kataro paplūdimyje

Sakote, prisilaikydami vietos papročių jausitės „labai nelaisvai“, kelionė bus nemaloni? Bet lazda turi du galus. Yra dalykų, kurie pas mus „normalūs“, o kitur – uždrausti; bet yra ir atvirkščiai – kas pas mus netoleruojama, o kitur – „normalu“. Na, tarkime, Irane reikia rengtis uždariau ir negerti alkoholio – užtat ten daug laisviau vairuojama, nepaisoma „mūsiškų“ kelių eismo taisyklių: galite tai pabandyti ir jūs! Brazilijoje reikia būti atsargesniam dėl banditų, nepatartina rengtis brangiais rūbais ir rodyti techniką – bet užtat ten įprasta daug atviriau rengtis ar „viešai demonstruoti meilę“. Pabandykite, ko nedrįstumėt Lietuvoj ir ką daro vietiniai! Ir taip daug geriau pažinsite tas šalis!

Na ir, aišku, pasaulyje gausu šalių, kur papročiai bus jums priimtini: jei kas visai nepriimtina, rinkitės jas.

Tipinė scena Brazilijos gatvėje

Brazilijos miesto gatvėje


“Verčia mūsų šalį ‚Disneilendu‘“


Kur tai didžiausia problema? Turistų pamėgtose vietose, kur vietinės tradicijos, menas, architektūra labai spalvingos, gražios, fotogeniškos.


Kai kuriose labiausiai numylėtose pasaulio vietose turistų tiek daug, kad jie užgožia vietinius, jų kultūrą. Kraštutinis pavyzdys visuomet – Venecija: gyventojų ten sumažėjo daugiau nei keturis kartus, butai virto viešbučiais ir restoranais.

Tikrą kultūrą ir vietos dvasią pradeda keisti dirbtinė, sukurta tik turistams, jų minios nuolat užplūdusios gatves, vietiniai ima jaustis it gyventų kokiame muziejuje. Tiesiog kai mieste nuolat turistų yra kelis kartus daugiau, nei vietinių žmonių, sunkiai gali būti kitaip.

Laimė, šitaip numylėtų miestų pasaulyje labai mažai, bet „disneilendėjimo“ pradžia pastebima ir kituose „instagraminiuose gražiuose miesteliuose“, kur turistai nuolat užgrūdę tas pačias erdves, darosi tas pačias nuotraukas, iš arti fotografuoja vietos žmones, tarsi jie būtų eksponatai, dėl geresnio kadro kišasi į religines ceremonijas ar tradicines šventes (kaip niekada nesielgtų pas save) ir pan.

Apsupti eguingunai

Benino vudu šventėje turistai apspito ‘dvasių apsėstus’ egungunus, juos lietė, fotografavo, kalbino – o pagal vietos religinę tradiciją to daryti šiukštu negalima

Norėdami nedidinti šio stereotipo, pasistenkite atrasti kuo daugiau vietinės kultūros ir dvasios, gyventi pas vietinius, rasti kitas, mažiau nuvalkiotas vietas. Ir pačiam bus smagiau, nei turėti lygiai tą pačią nuotrauką, kaip visi turistai… Tiesa, lietuviams gal net nereikia to patarti: tas „tokių, kaip kiti pasidarė, nuotraukų“ medžiojimas labiau būdingas azijiečiams. O jei dalyvausite vietos šventėse ar ceremonijose, išsiaiškinkite jų tvarką ir kas ten galima prieš jų pradžią.

Turistai itin mėgsta fotografuoti vietinius vaikus

Na ar koks europietis Europoje prašinėtų atsitiktinių vaikų išsirikiuoti, kad padarytų jų nuotrauką? O štai Afrikos turistinėse vietose taip besielgiančių nemažai. Nuotrauka iš vudu šventės Benine, kur susirenka daug europiečių.


“Atima iš mūsų namus ir sukelia kainas“


Kur tai didžiausia problema? Vakarų didmiesčiuose, kur biurokratija itin riboja statybas ir nuomą – ypač tuose, kuriuos pamėgo dirbantys nuotoliu ir ilgalaikiai keliautojai.


Šis skundas itin suvešėjo pastaruoju metu – ypač išplitus AirBnB ir darbui nuotoliu. Tokie turistai atvyksta į kokį miestą ilgesniam laikui, jie apsistoja ne viešbučiuose, o butuose. Taigi, vietiniai skundžiasi – esą jei ne tokie turistai, tai jiems būtų daugiau galimybių išsinuomoti būtą,

Viena vertus, kažkiek tiesos tame yra, bet, kita vertus, išskyrus kraštutinius atvejus, kaip Venecija, kuri jau ir turistams per maža, ką jau kalbėti apie gyventojus – problema visai kitur. Štai kokiuose Jungtiniuose Arabų Emyratuose per 10 metų nuo 2003 m. iki 2013 m. vien gyventojų išaugo nuo 3 mln. iki 9 mln., sparčiai augo ir paskui, o turizmas taip pat augo kartais, turistų skaičiais Dubajus net aplenkė Niujorką, nors yra gerokai mažesnis… Bet visiems vietos Dubajuje užtenka – pastatoma kiek reikia naujų namų: pilna butų ir gyventojams, ir AirBnB pasirinkimas didžiulis.

Dubajaus Šeicho Zajedo kelias

Dubajaus Šeicho Zajedo kelias. Kai pirmą kartą keliavau po Dubajų, visų šių pastatų nebuvo, ir dažnai Dubajuje apsistoju airbnb pastatuose, kurių nebuvo dar praeitos kelionės ten metu

Bėda ta, kad tose šalyse, kuriose gajausi tokie gyventojų skundai, itin griežti statybų ribojimai. Dėl įvairių priežasčių statyti naujus namus brangu, ribojami aukščiai ir plotai, o sutvarkyti biurokratinius reikalavimus (visokie ten poveikio aplinkai vertinimai) užtrunka metų metus. To rezultatas: pastatoma labai, labai per mažai naujų gyvenamųjų namų. Antras dalykas: kovodami su „per didelėm nuomos kainom“ miestai dažnai imasi socialistinių priemonių joms „apriboti“ (pvz. uždraudžia kelti nuomininkui kainas ar iškeldinti nuomininką net jei jis nemoka už nuomą) – o tai tik dar labiau skatina butų šeimininkus nuomoti „trumpalaikiams turistams“, nes trumpalaikei nuomai šitokių ribojimų paprastai nebūna. Ir vietoje Dubajaus tuoj turime kokią Lisaboną, kur gyventojų skaičius nelabai auga, turistų dėl darbo nuotoliu mados išaugo tik kažkiek – tačiau butų jau „trūksta“, vietiniai jau skundžiasi, ir miesto politikai jau griebiasi AirBnB ribojimų (tai dažniausiai būna pirmas taikinys).

Nors turistai nėra kalti dėl šių bėdų, tikrai galima vengti tokių miestų, kur šitos bėdos „labiausiai akcentuotos“ ir stereotipai apie „butus vagiančius turistus“ gajausi. Tokių miestų – labai nedaug, nors jų pavadinimai žymūs. Kaip skaitmeninis klajoklis, dirbantis nuotoliu, pats galiu pasakyti: dirbti nuotoliu galima iš daug kur, o visokie „darbui nuotoliu superpopuliarūs miestai“ tokiais tampa tik dėl mados: koks vienas influenceris taip dirba, pasidalina internete kaip tai „faina“, kiti seka jo pėdom, o paskui tuos kitus – ir jų draugai ir sekėjai… Bet nėra jokios logikos važiuoti „ten kur visi“. Kaip tik priešingai: jei kainos vietiniams sukilusios taip, kad jie skundžiasi, bus neproporcingai brangu ir turistui. O greitas internetas, darbo stalai yra daug kur.

Atsišaukimas prieš Airbnb Atėnuose, kur kraštutiniai kairieji rašinėja ir "Tourists go home" ar pan.

Atsišaukimas prieš Airbnb Atėnuose, kur kraštutiniai kairieji rašinėja ir “Tourists go home” ar pan.


“Nieko čia neišleidžia ar net atneša mums nuostolį“


Kur tai didžiausia problema? Brangiose šalyse.


Yra išplitusi tokia mada – „Keliauju nemokamai“. Arba labai labai pigiai. Tą nebūtinai daro skurdūs ar negalintys uždirbti žmonės – kai kuriems tai tarsi sportinis interesas.

Yra keli taupymo lygiai.

1 lygis. Pirkti lėktuvo bilietus tik pagavus superakciją, važinėti viešuoju transportu (paprastai subsidijuojamu valstybės), nakvoti hosteliuose, valgyti iš parduotuvių, rinktis tik nemokamas ar pigias lankytinas vietas. Šitas taupymo būdas paprastai nesukelia jokių kontroversijų – tokias keliones riboja nebent kai kurios į prabangų turizmą orientuotos šalys (pvz. oro uosto ar vizų mokesčiais atima galimybę pigiems skrydžiams, riboja hostelius, turistams nustato didesnes kai kurio transporto ar lankytinų vietų kainas).

2 lygis. Nakvoti kemperyje, automobilyje ar palapinėje (pastatytuose nemokamai ne kempinge) ar CouchSurfing, galbūt nakvoti traukinių stotyse ir oro uostuose, važinėti autostopu, valgyti iš namų atsivežtą maistą. „Kovojant“ su tokiu turizmu, tokie kelionės būdai ribojami daugiau kur, nors irgi tik mažumoje vietų: pvz. draudžiamas autostopas, draudžiama nakvoti automobilyje ar kemperyje ne kempinge, draudžiama gamtoje statyti palapines, draudžiama nakvoti oro uoste, draudžiama į tam tikras teritorijas neštis savo maistą ir pan. Prieš sprendžiant taip keliauti, verta patikrinti situaciją šalyje, į kurią keliausite, ar ten tai nėra draudžiama.

3 lygis. Prašinėti pinigų, nakvynės ir transporto iš vietinių apsimetant elgeta, grojant gatvėse ir pan. – tai vadinama „begpacking“ ir yra vienas nemėgstamiausių dalykų, ypač kai tai daro iš turtingų vakarų šalių atvykę turistai kokioje skurdžioje Pietryčių Azijoje. Šis reiškinys retas, bet tokie “begpackeriai” patenka net į laikraščius.

Australijoje pilna nemokamų aikštelių kemperiams ir taip nakvoti įprasta Australijos dykumose - taip nakvojome savaitę iš eilės. Tačiau kai kurie Australijos miestai ir miesteliai draudžia šitaip nakvoti jų ribose.

Australijoje pilna nemokamų aikštelių kemperiams ir taip nakvoti įprasta Australijos dykumose – taip nakvojome savaitę iš eilės. Tačiau kai kurie Australijos miestai ir miesteliai draudžia šitaip nakvoti jų ribose. Verta pasidomėti.

Iš tikrųjų, ir pats stengiuosi keliauti pigiai (nors ir ne nemokamai) ir jokiais būdais nesakau to nedaryti. Viskas normalu, jeigu prieš rytinį skrydį pernakvosite oro uoste ar, prireikus daug vairuoti, nusnūsite automobilyje pakelės aikštelėje. Svarbu, kad bendrai kelionėje paliktumėte kažką ir vietos žmonėms – kitąsyk apsistosite viešbutyje, nuomositės automobilį ar pan.

Nes jei turistas visai beveik nieko neišleidžia, tai reiškia, kad už jį sumoka tų šalių gyventojai, dėl jo jie patiria kažkokių nepatogumų – ir nieko negauna mainais. Na, juk kiekvienas papildomas žmogus užima dalį infrastruktūros (keliai, miesto autobusai, pakelės aikštelės, vandens sunaudojimas), daro poveikį ekologijai (elektra, kuras, išgeriamas vanduo) – o kas jei tokių “papildomų žmonių” šimtai ar tūkstančiai? O dar ir ne visi yra visai supratingi, kai kurie sukelia problemų ir kitais būdais (pvz. palieka šiukšlių ten, kur statė palapinę).

Daugiausia tokių problemų ir kontroversijų kyla brangiausiose šalyse – nes ten daug kas norėtų taupyti, kainos atrodo plėšikiškos – tad jos įsiveda ribojimus. Kas be ko, ir man pikta, kad, pvz. kokia Islandija neleidžia nakvoti automobiliuose – na, ten juk šitaip brangu, juk ir taip keliaudamas ten palikčiau krūvą (Lietuvos mastais) pinigų (kad ir už maistą iš parduotuvių ar, galų gale, to paties automobilio nuomą), o kempingai ten kainuoja kaip kitur geri viešbučiai… Na bet islandai, pripratę daug uždirbti, į viską žiūri per savo prizmę: jiems tai nedideli pinigai ir jiems turistų, kurie perka tik maistą ir autonuomą, nereikia… Nesiimsiu jų nei teisti, nei teisinti.

Jei tai svarbu ir nesinori keliauti ten, kur esi nelaukiamas, visada galima keliauti kitur, o keliones į tokias brangias ir taupančių turistų netoleruojančias šalis apriboti iki minimumo (t.y. keliauti trumpai ir intensyviai). Pigiose šalyse (o didžiuma pasaulio pigesnė už Lietuvą) paprastai tai išvis nėra problema: tiesiog kai pamatai, kokios ten kainos, net nesinori „taupyti ekstremaliai“. Na negi miegosi oro uoste, kai viešbutis greta kainuoja 10 eurų nakčiai? O vietiniams tai pakankamai dideli pinigai, jie džiaugiasi, kad turistai tiek moka. Taigi, gera išeitis, norint keliauti pigiai – keliauti į pigias šalis, kur tavimi džiaugsis ir neši ekonominę naudą net jei ir neišleisi tūkstančių eurų, o ir pačiam bus paprasčiau kai nereiks ilgai ieškoti „kur pavalgyti už priimtiną kainą“, nes kiekviename restorane kaina bus priimtina.

Viešbutis už 14 eurų prie pat Manilos oro uosto - paėmėm prieš rytinį skrydį

Viešbutis už 14 eurų prie pat Manilos oro uosto Filipinuose – paėmėm prieš rytinį skrydį ir nė nebūtume svarstę nakvynės oro uoste, kai šitaip pigu, kambarys su tualetu, dušu, dargi balkonu ir šiokio tokiu vaizdu… Deja, Vakaruose ir už 140 eurų viešbučio, iš kurio galėtum greitai pėsčias nueiti į oro uostą, paprastai negausi, o tai jau didelė suma už, tarkim, trumpą naktį prieš rytinį skrydį

Tiesa, “išleisti pinigų” nereiškia “dalinti labdarą” – tokią “labdarą” dažniausiai susirenka, jos prašo apgavikai ir vietiniai man ne kartą yra skundęsi, kad “turistai taip lengvai dalina pinigus apgavikams, paskui vaikai prisižiūri, patys ima kaulyti pinigų, užuot mokęsi”. Tiesiog pirkite paslaugas iš tų, iš ko pirktumėte ir savo šalyje – tų, kas jas teikia geriausiai, kokybiškiausiai, pas ką kainos ir kokybės santykis normalus – to pakaks.


“Nesidomi mūsų šalimi“


Kur tai didžiausia problema? Šalyse, į kurias daugelis turistų keliauja tik dėl saulės, šilumos ar tam tikrų pramogų (slidinėjimo, kaitavimo ir pan.).


Kiekvienam patinka, kai turistai domisi jų šalimi, kultūra, istorija. Ir dažnas įsižeidžia, kai supranta, kad turistai tame visai nesigaudo, o dar „suvemia“ ką nors, kas ne tik klaidinga, bet ir skamba niekinančiai.

Na, ir Lietuvoje su tuo susiduriame. Ko tik negirdėjau iš turistų: „Lietuviai buvo rusai“, „Lietuvių kalba – slaviška“, „Lietuva įstojo į TSRS“, „Lietuva kovojo nacių pusėje“ ar, geriausiai, sėdėdamas Palangoje, išgirdau kaip turistas greta telefonu namiškiams pasakoja dabar esantis „viename Latvijos kurorte“ – įvažiavo į Lietuvą ir net nesuprato…

Tunisiečiai skundėsi, kad pernelyg mažai turistų lanko tokias unikalias kultūrines vietas, kaip Tuniso dykumų ksarai

Tunisiečiai skundėsi, kad pernelyg mažai turistų lanko tokias unikalias kultūrines vietas, kaip Tuniso dykumų ksarai

Natūraliai, kai tokių turistų labai daug, tarp vietinių kyla stereotipai, esą turistai kvaili, jiems jų šalis neįdomi.

Tai – viena „menkiausių“ priežasčių nemėgti turistų; tai savaime paprastai nesukelia siekių riboti turizmą, nes tie „nesigaudantys turistai“, kad ir neišvykdami iš kurortų, vis tiek neša pajamas ir tiesiogiai niekaip netrukdo.

Visgi, būtų gerai bent truputį pasidomėti šalimi, į kurią keliaujate: vietinius tai labai žavi, o ir pats iš kelionės išsivešite daugiau.


Svarbiausia: turistų nemėgsta tik ten, kur jų daug


Visi aukščiau įvardyti stereotipai gajūs tik ten, kur atitinkamų turistų ir problemų labai daug. Gal ta vieta, kaip Praha, numylėta lėbautojų ir bernvakarius švenčiančiųjų, o gal, kaip kai kurie kurortai, tų, kurie atvyksta tik saulės, o vietinė kultūra jiems tik trukdo.

Tačiau tokios “turizmo paskandintos vietos” – tik maža dalis pasaulio! Deja, kadangi žmonės linkę keliauti ten, kur keliauja daugelis, į jas patenka pernalyg dažnai…

Bent 95% pasaulio turistai mylimi ir gerbiami, jų ten yra „per mažai“, o ne „per daug“, kad keltų kokias problemas.


Kas jei elgsitės taip, kaip vietiniai nemėgsta?


Jeigu šalyje, kur keliaujate, turistai mėgiami, tai iš tikrųjų greičiausiai nieko *būtent jums* nebus, nebent elgsitės labai netinkamai arba kaip uždrausta. Tačiau jeigu turistai šalyje (dar) mėgiami, tai dažnai net ir pasielgus kaip uždrausta policija turistų nelinkusi bausti.

Tiesiog kiekvienas nederamas turisto elgesys kaip “lašas po lašo” keičia šalies nuomonę į turistus apskritai. Kai ta nuomonė pasidaro neigiama, tai galima laukti kelių dalykų:
1.Nemandagaus vietinių elgesio, nemalonesnio aptarnavimo – tą neretai jaučiu, pavyzdžiui, Ispanijos turistinėse zonose.
2.Mažesnės tolerancijos turistų “netinkamam elgesiui” (jei pamatys jus ką darant netinkamai – greit iškvies policiją ar pan.).
3.Valdžios ribojimų, apmokestinimų turizmui.

Tokiu atveju, kai nuomonė apie turistus jau yra neigiama, jei pats elgsies tinkamai, su tavimi gal ir elgsis geriau – bet kai kurie vietiniai tiesiog žiūrės į tave “pagal stereotipą”, juk ne su visais ir pabendrausi. Be to, valdžios ribojimai galios ir tau. Na, jei kažkada daug pramogautojų girti nederamai elgėsi ir dėl to buvo apribota alkoholio prekyba ar gyva muzika – tai paveiks ir tave, net jei tu nieko blogo nebūtum daręs.

Bet, kaip jau rašiau – tokių vietų, kur turistai nemėgiami, mažai, deja, būtent į tas vietas ir keliauja didelė dalis turistų, kurdami “užburtą ratą”!

Komentuoti
Straipsnio temos: , , , , , , , ,


Didžiausios kelionių klaidos ir kaip jų išvengti?

Didžiausios kelionių klaidos ir kaip jų išvengti?

| 15 komentarai

Kelionių klaidos gali kaip reikiant sugadinti kelionę – paversti ją brangia, neįdomia, nepatogia… Laimė, daugelis keliautojų klysta panašiai – ir žinant „tipines klaidas“ lengva jų nepadaryti.

Čia – visos tipinės kelionių klaidos. Nė viena jų nėra išgalvota: pažįstu ne po vieną žmogų, kurie taip nukentėjo, o kai kurias esu padaręs ir pats, ypač pirmosiose kelionėse.

Mokykitės iš svetimų klaidų užuot anksčiau ar vėliau taip suklydę patys!

 


“Žioplos” klaidos, galinčios sugriauti visą kelionę

Šios klaidos gali atrodyti „žioplos“ – bet nesakyk, „man taip nebus“, nes visada būna pirmas kartas. Daugelis, ką žinau padariusius tokias klaidas, tikrai nėra kelionių „pradinukai“: kaip tik priešingai, dažnai taip suklysta tie keliautojai, kuriems kelionės jau beveik kasdienybė ir todėl jie nustoja skirti dėmesį visko „sutikrinimui“. Vienintelis būdas tikrai išvengti tokių klaidų – nuolat turėti jas mintyje.

Štai kaip žmonės susigadina visą kelionę “žioplom” klaidom:

1.Laiku nepatikrina informacijos apie vizas ar kitus patekimo ribojimus
„Ai, susitvarkysiu viską likus savaitei iki kelionės, juk visada sutvarkau“ tikrai ne visur tinka. Būna šalių, kur pasą dėl vizos reikia siųsti į ambasadą kitoje šalyje. Bet net kai vizos išduodamos elektroniniu būdu, kartais jų svarstymas užtrunka savaites (net jei draugui patvirtino iškart, tau nebūtinai taip bus: tarkim, Australija vieniems tvirtina iš karto, kitiems gali užtrukti ir mėnesį). Kitos panašios klaidos: neišsiaiškina skiepų reikalavimų; mėgina važiuoti su ID kortele kur reikia paso (ar išvis neturi paso). Tokių klaidų per dieną-dvi neištaisysi – taigi, kelionė žlunga. Žr. straipsnius Vizos lietuviams – kas ir kaip ir Skiepai kelionėse – viskas, ką reikia žinoti.

2.Rezervuojasi bilietus ar nakvynes klaidingai datai
Ko tik negirdėjau: nusipirko lėktuvo bilietus tai dienai, bet kitą mėnesį; rezervavo viešbutį tą dieną, bet kitais metais. Dar dažniau tiesiog susimaišoma būsimos kelionės eigoje: kada ketini būti būtent tam mieste. Deja, daugybė tokių rezervacijų neatšaukiamos ar atšaukiamos sudėtingai / brangiai… Tiesiog būtina kas kartą rezervuojantis tikrinti ir pertikrinti datas. Sulyginti su kelionės planu, jau turimom kitom rezervacijom. Taip pat paskutinį kartą patikrinti datas prieš duodant kredito kortelės duomenis: kartais būna, kad data „nušoka“ jau rezervacijos metu, ypač jei dėl kompiuterio ar tinklapio strigimo tenka ką nors daryti iš naujo.

3.Nepasidomi kas toje šalyje draudžiama
Kai kurios taisyklės dalija pasaulį tarsi į dvi dalis. Pvz. yra šalys, kur legalus alkoholis, ir yra kur nelegalus. Tas pats pasakytina apie kazino, dronus, fizines bausmes vaikams… O tarkime lengvieji narkotikai ar homoseksualūs lytiniai santykiai išvis – vienur legalūs, o kitur už tai baudžiama mirties bausme! Jei kuris nors iš „kontroversiškų“ dalykų svarbus – verta išsiaiškinti, kokia politika jūsų pasirinktoje šalyje (ir jei be to neapsieisite, gal geriau keisti kelionės kryptį, o ne rizikuoti pažeidinėti įstatymus). Įstatymai dar ne viskas – svarbu ir požiūris (kai kur įstatymai tik ant popieriaus, o kitur į juos žiūrima labai rimtai). Deja, ne vienas turistas atsidūrė kalėjime ar dar blogiau vien todėl, kad nesidomėjo įstatymais (filmavo dronais kur negalima, vežėsi „žolę“ kur uždrausta, nedeklaravo vežamos didelės pinigų sumos ir pan.). Kad „tavo“ šalyje tai galima ar į tai žiūrima pro pirštus, visiškai, visiškai nieko nereiškia. Net jei ir nesėsi į kalėjimą, gali patirti didelių nuostolių: pvz. konfiskuos nedeklaruotus pinigus (kur privaloma deklaracija) ar atims brangų draudžiamą įvežti daiktą.

Aprangos kodą paplūdimyje nurodantys ženklai Katare

Aprangos kodą paplūdimyje nurodantys ženklai Katare

 


Klaidos, dėl kurių kelionė pabrangsta ir suprastėja

Štai kokiomis klaidomis keliautojai iššvaisto pinigus nieko naudingo už tai negaudami (dažnai kelionė tik suprastėja):

1.Ieško lėktuvo bilietų konkrečios aviakompanijos svetainėje
Kiekvienos aviakompanijos svetainėje (Ryanair, Wizzair it t.t.) bus tik jos vienos skrydžiai – taigi, pamatysi tik mažą dalį galimybių, laikų, kainų ir greičiausiai nepamatysi geriausio. Geriau ieškoti paieškos sistemose, kaip Skyscanner, Google Flights ar Azair, nelygu ko reikia – ten lyginamos visos aviakompanijos.

Nurodžius datas ir skrydžio kryptį, Skyscanner parodo visus įmanomus skrydžius ir visas įmanomas kainas

Nurodžius datas ir skrydžio kryptį, Skyscanner parodo visus įmanomus skrydžius ir visas įmanomas kainas

2.Rinkdamasis lėktuvo bilietą neatsižvelgia į tai, kas įeina į kainą
Vienas lėktuvo bilietas kainuoja 100 eurų kitas – 120. Pirksi už 100? Bet labai gali būti, kad ten neįeis bagažas, o į brangesnį – įeis. O primokėjus už bagažą kaip tik pirmasis bilietas pasidarys brangesnis (pvz. 100+50=150)… Jei vis tiek ketini skristi su bagažu, tai turi iš karto išsiaiškinti ir kokios bagažo kainos. Tas pats galioja maistui lėktuve ir kt. Lygink kainas, kokios jos bus *tau*, su visom priemokom, kurias vis tiek mokėsi.

3.Neišsiaiškina galutinės kainos (privalomų mokesčių) ar į tai nekreipia dėmesio
Įvairios bilietų, nakvynių pardavimo vietos ir platformos elgiasi skirtingai: vienos išsyk nurodo galutinę kainą, kitos paskui prideda simbolinių mokesčių, o trečios dar prideda tiek, kad kaina kone padvigubėja (pvz. kai kurių JAV viešbučių „resort fees“, privalomi mokesčiai už aptarnavimą, mokesčiai už kambario valymą kai apsistoji tik vienai nakčiai ir t.t.). Būtina papildomus mokesčius išsiaiškini iš anksto. Ir jei pamatai, kad vienur prideda „mokesčius“, o kitur neprideda – tai reikia rinktis lyginant galutines kainas, o ne kainas „be mokesčių“.

4.Perka skrydžio bilietus nepamąstę *kur tiksliai* atskrenda lėktuvas
Tokie turistai tiesiog nusiperka bilietą „į šalį“ ir galvoja, kad „kur reikia jau vietoje nuvažiuos“, Bet kai kurios šalys didžiulės arba susisiekimas prastas (pvz. skirtingos salos, itin prasti kalnų keliai). Gali ir prarasti daug laiko, ir pinigų. Net kai oro uostas vadinamas miesto vardu dar nereiškia, kad iš jo į tą miestą nuvažiuoti paprasta ar pigu. *Dar prieš perkant bilietą* būtina išsiaiškinti, kokiu būdu žadi nuvykti nuo oro uosto iki reikiamų vietų – nakvynės, lankytinų vietų.

5.Perka suvenyrus kelionės pradžioje
To labai norisi, nes kelionės pradžioje viskas taip nauja, įdomu. Bet kelionės pradžioje nežinai vietos kainų, nežinai prekių pasiūlos. Taigi, kaip taisyklė, nusipirkęs ką pradžioj kelionės, ilgainiui supranti, kad kitur pigiau ir geriau. Be to, daugelyje pasaulio šalių, kur įprasta derėtis, pamatęs, kad nesigaudai kainose ir pasiūloje, pardavėjas dar pakels kainą. Verčiau pirmom dienom klausinėti kainų, žiūrėti kas siūloma, ir tik pabaigoje apsispręsti. Žr. straipsnį “Suvenyrai – ką parsivežti iš kelionių?“.

6.Svarstydami, ar apsimoka keliauti automobiliu, neįskaičiuoja benzino, parkingo, kelių mokesčių
Šitų dalykų kainos pasaulyje varijuoja kaip niekas kitas. Benzino kainas galima palyginti čia. Keliai vienur nemokami, kitur – mokami ir brangūs (reikia ieškoti informacijos apie konkrečią šalį) – ir šitų mokamų kelių arba galima išvengti (jų nedaug), arba beveik neįmanoma. Parkingas irgi: pvz. Brazilijoj net prie prekybos centrų mokamas ir brangus, o yra šalių, kur mokamo parkingo išvis nėra. Taigi, autonuomos kaina dar tikrai ne viskas – jei kyla klausimas nuomotis automobilį ar keliauti kitaip, privalai įvertinti viską.

Baisokos lietuviui parkingo kainos Niujorke - 17 dolerių už valandą

Baisokos lietuviui parkingo kainos Niujorke – 17 dolerių už valandą

7.Perka papildomą draudimą autonuomoje
Tai niekada neapsimoka dėl daugelio priežasčių:
1.Kaina didžiulė palyginus su įvykio tikimybe. Toks draudimas yra būdas autonuomos kompanijai užsidirbti iš patiklių klientų, kurie jau įsipareigoję ten nuomotis.
2.Net ir be papildomo draudimo dažniausiai draudimas galioja – tik kad yra frančizė.
3.Yra puikių alternatyvų internete kur moki mažiau, o gauni tą patį – tai tikrai veikia, pats išbandžiau.
Žr. straipsnį “Autonuoma užsienyje – viskas, ką reikia žinoti“.

8.Perka autonuomoje kitas įkyriai brukamas paslaugas
Ko tik nesugalvoja autonuomos darbuotojai. Nuo kokio “mokesčio už kelius plafono”, kuriuo pasinaudojimas “kainuos tiek, kiek mokesčiai už kelius + 10 eurų už dieną” iki nuomojamų GPS aparatų, tarkim, už 40 EUR per dieną… Bet juk tinkamai pasiruošus visko galima išvengti (pvz. instaliuoti GPS žemėlapius į savo telefoną, mokėti už kelius grynais ar, jei neįmanoma, pigiau įsigyti savo plafoną). O jei kažkokia autonuoma kaip brangią papildomą paslaugą siūlys tai, kas tau būtina (tarkim, antras vairuotojas) – gal verta paieškoti autonuomos, kur tai nemokama ar pigiau. Žr. straipsnį “Autonuoma užsienyje – viskas, ką reikia žinoti“.

9.Nebando gauti kompensacijos skrydžiui vėlavus
Pagal Europos Sąjungos teisę jei skrydis vėluos 3 val. ir ilgiau lauks iki 600 EUR kompensacija – labai dažnai ji yra net didesnė, nei skrydžio bilieto kaina, tad būsi skridęs nemokamai ar dar tau bus primokėta už tai, kad skridai! Kompensacijas aviakompanijos dažniausiai tikrai išmoka, pats esu gavęs ne kartą. Tačiau tam reikia jų prašyti: jei neprašai, nemoka, ir taip neužpildžius paraiškų, „lygioj vietoj“, tarkim, keturių asmenų šeima gali prarasti ir virš 2000 EUR sumą.

10.Naudojasi savo mobiliu internetu užsienyje (anapus ES)
Anapus ES lietuviškų mobiliojo ryšio tinklų interneto kainos neretai tiesiog nesuvokiamai kosminės – kiekvienas MB, būna, kainuoja ir po 3 ar 7 eurus, o, tarkime, vienos eilinės nuotraukos dydis kokie 5 MB… Gautas el. laiškas gali atsieiti keliolika eurų, trumpas panaršymas internete – šimtus eurų. Žinau, kas palikę įjungtą “lietuvišką” internetą kelionėje prarado tūkstančius eurų, o mano žmonai netyčia nuspaudus interneto įjungimą Kenijoje staiga “išgaravo” keliasdešimt eurų, kai tiesiog atėjo el. laiškai. Išvykstant mobilųjį internetą būtina išjungti, geriausia du kartus (internetą apskritai ir dar atskirai roaming), kad netyčia neįsijungtų. Jei reikia, kiekvienoje šalyje vietoje galima nusipirkti SIM kortelę už kelis ar daugiausiai keliasdešimt eurų ir naršyti beveik neribotai (daugybę gigabaitų). Jei tiek interneto nereikia, alternatyva – Wifi. Žr. straipsnį “Internetas ir ryšys kelionėse “už centus”. Kaip?“.

Oficialus Maroko telekomo salonas

Oficialus Maroko telekomo salonas, kur kelionei įsigiju SIM kortelę

11.Naudojasi brangiais bankomatais ir kortelėmis
Daugelyje šalių yra ir mokamų bankomatų, ir nemokamų. Jei nusiimsi pinigus iš mokamų, ypač nedideles sumas, susimokėsi didžiulius procentus. Be to, kortelė kortelei nelygi – vienos kortelės leidžia nusiimti pinigų kita valiuta nemokamai (pvz. „Revolut“), kitos ne. Viską sudėjus, kai nusiimi kokius 10 ar 20 eurų nieko nežiūrėdamas ir negalvodamas nuo „bet kurios kortelės“, „bet kuriam bankomate“, laisvai gali už paslaugą susimokėti ir dvigubai tiek pinigų, kiek išsiėmei… Beveik visuomet bankomatai prieš nusiimant pinigus parašo, ar taikys mokestį ir kokį. Jei taikys – gali žiūrėti kitą bankomatą, jų gali būti šalia, dažnai šalia stovi mokamas ir nemokamas. Tuos bankus, kurie netaiko mokesčio, reikia įsidėmėti. Žr. straipsnį “Pinigai kelionėse – keitimas, bankomatai, kortelės“.

12.Keičia valiutą neatsižvelgdami į kursą ir komisinius (arba moka savo valiuta)
Kai kuriose šalyse kursas skirtingose keityklose smarkiai skiriasi. O dar yra komisiniai, kurių kartais reikia pasiklausti: suma, kurią paims už keitimą, itin “skausminga” jei keiti mažai pinigų, nes fiksuota. Paprastai neapsimoka keisti pinigų oro uostuose, viešbučiuose ar pan. Taip pat neapsimoka mokėti savo valiuta nei jeigu ir galima, nes ją ima prastu kursu. Žr. straipsnį “Pinigai kelionėse – keitimas, bankomatai, kortelės“.

13.Neišmoksta skaičiuoti kainų vietos valiuta
Kelionės pradžioje tai sunku, ypač jei valiuta tokia, kad viskas kainuoja „milijonais“… Bet skaičiuoti būtina, antraip ir įsigysite nepagrįstai brangių dalykų, ir galite būti apgautas (pvz. valiutos keityklose ar duodant grąžą), ir darysite „kvailų klaidų“, kaip, tarkime, paliksite arbatpinigių 10 kartų daugiau, nei manėte paliekantis. Beje, svarbu ne tiesiog „pasiversti“ vietos valiutą į eurus, bet lyginti su vietos kainom, pvz. „Šitas kainuoja tiek, kiek kolos buteliukas“ ar pan. Jei šalyje viskas pigiau, nėra tikslo mokėti kaip Lietuvoje.

14.Neskaito kas įeina į kainą
Kaina dar ne viskas – svarbu, ką už ją gauni. Jei į kainą neįeina kas nors, kas jums būtina, tai galiausiai galite susimokėti gerokai daugiau. Pavyzdžiui, jei į autonuomos kainą neįeina neriboti kilometrai, o jūs nuvažiuosite daugiau, nei kokie 150 ar 200 leidžiamų kilometrų per dieną, greičiausiai galiausiai susimokėsite gerokai brangiau, nei jei būtumėte ėmę brangesnę nuomą su neribotais kilometrais. Prieš pasirinkdami gerai įsiskaitykite, į kuriuos kelionių pasiūlymus (ne)įeina maitinimas, transportas, gido paslaugos, bagažo vežimas ir t.t. – ir ar to jums reikia.

15.Nesusigrąžina PVM kai daug perka
Apsipirkdamas už ES ribų daugelyje šalių išvykdamas iš šalies dažnai gali susigrąžinti PVM už visus pirkinius išvykimo oro uoste – jeigu perki nemažai (pvz. drabužius, elektroniką ir pan.), tai gali būti didelė suma, penktadalis vertės. Jei ketini apsipirkti užsienyje, pasidomėkite šiom galimybėm iš karto, nes gali būti, kad jau perkant parduotuvėje tas prekes reikės rinkti tam tikrus dokumentus, įgalinančius susigrąžinti PVM. Tiesa, jei perkate nedaug, galbūt laikas vertingesnis, nei PVM grąžinimas, ir prasidėti neverta.

16.Nesidera, kur tai įprasta
Šalyse / vietose, kur įprasta derėtis, iš pradžių tau gali sakyti net dvigubą ar trigubą kainą – nes pardavėjas tikėsis, kad vis tiek derėsies… Bet atvykus į tokią šalį iš Lietuvos dažnam vis tiek “sunku persilaužti”: kai kurie vis tiek beveik nesidera, kiti derasi, bet mažiau, nei ten įprasta (pvz. siūlo 10% žemesnę kainą kur reiktų 50% žemesnės – arba nepavykus per kelias sekundes susiderėti, traukiasi piniginę ir moka kiek paprašyti). Nesiderėti skatina ir visokie mitai: “Gal pardavėjas įsižeis”, “Jei jau pradėjau derėtis, net jei ir nepavyks nusiderėti, privalau pirkti”, “Gal pagalvos, kad neturiu pinigų” ir pan. Bet iš tikro būna ir priešingai: kai kuriose vietose į nesiderantį pirkėją žiūrima keistai… Svarbu prieš kelionę išsiaiškinti, kur toje šalyje deramasi, greitai sužinoti realias kainas ir derėtis taip, kaip vietiniai. Žr. straipsnį “Kaip derėtis kelionėse?“.

 


Klaidos, padarančios turistą apgavikų ar banditų taikiniu

Štai kaip turistai savo pačių klaidomis tampa apgavikų ar net banditų aukomis:

1.Perka prekes ir (ypač) paslaugas neišsiaiškinę kainos
Daugybėje šalių kaina nėra nustatyta ir jei kas perka kainos nepaklausęs tai jam „po visko“ pasako kelis kartus didesnę kainą nei būtų mokėjęs šiaip, nes „Vis tiek jau nusipirko“. Ypač kai atsisakyti pirkti jis jau nebegalės, nes prekė bus sunaudota (pvz. maistas restorane suvalgytas). Todėl visuomet kainų reikia klausti, paprašyti parodyti meniu ir t.t. Žr. straipsnį “Apgavystės kelionėse – kokios jos ir kaip išvengti“.

2.Priima „dovaną iš nepažįstamojo“ – ir paskui už ją susimoka
„Nemokama“ ekskursija po Maroko mediną ar tuktuku po Bankoką, „Nemokama“ apyrankė nuo jo senelio Gambijoje, „Nemokama“ žvakė paleisti Gangu Varanasyje, „Nemokama“ fotosesija – ko tik tokie apgavikai neprisigalvoja. O paskui prašo pinigų – ypač kai dovana jau „suvartota“. Neprivalote mokėti ir niekada nemokėkite – taip tik skatinate apgavystes. Bet jei nenorite papulti į tokią nemalonią situaciją, kai nuo jūsų ilgą laiką neatstos ir kažkuo kaltins įkyrus apgavikas, tiesiog supraskite – dovanų iš nepažįstamų gatvėje daugelyje šalių nebūna, ypač daugelyje turistinių šalių. Tai ne dovanos, o apgavystės, verta jų atsisakyti. Žr. straipsnį “Apgavystės kelionėse – kokios jos ir kaip išvengti“.

Henos apgavikės mulkina mano žmoną. Na, ji iš tikro norėjo pasidaryti heną, ir, kadangi žinojo kainas, tai sumokėjo už paslaugą gana realią kainą – tad gal ir nebuvo apgauta. Daugybė kitų turistų nukenčia labiau

Apgavikės ‘padovanojo’ mano žmonai heną Marakešo centrinėje aikštėje, o paskui reikalavo mokėti keliskart brangiau, nei hena būtų kainavusi normaliame salone.

3.Patiki melu apie „privalomus mokesčius“, „per mažus arbatpinigius“ ir pan.
Jei iš jūsų reikalauja ką nors mokėti, tai darykite tik įsitikinę, kad taip reikia. Nes dažnai apgavikai pasako visokius išgalvotus mokesčius ar nurodo „įprastas aukas“, o daug lengvatikių turistų tuo ir patiki. Žr. straipsnį “Apgavystės kelionėse – kokios jos ir kaip išvengti“.

4.Patiki graudžiomis istorijomis
Jei kas nors itin patraukliai pasakoja kokią graudžią istoriją apie tragišką skurdą – ypač kai dar moka tai papasakoti įvairiom kalbom – tai beveik garantuotai apgavystė. Jei įtikina jus – įtikina ir daugybę kitų turistų. Kas moka taip prieiti prie turistų ir geba įtikinti juos aukoti, tikrai negyvena neturtingai, skurdžiose šalyse surenka ir didesnę už vidutinę „algą“. Tikrasis skurdas – toliau nuo ten, kur pasiekia turistai, ir tikri vargšai nemokės sklandžiai ir įtikinamai angliškai papasakoti, kas „sugadino jiems gyvenimą“. Žr. straipsnį “Apgavystės kelionėse – kokios jos ir kaip išvengti“.

5.Tiki žmonėmis, kurie suinteresuoti, kad tiesos turistas nesužinotų (ar net tų žmonių klausinėja)
Yra „sąžiningų šalių“, kur tokių apgavysčių beveik nebūna. Bet daugybėje šalių tikrai negalima klausti taksisto, „Kada ir kur stoja autobusas?“ (geriausiu atveju meluos, kad nežino, blogesniu – meluos, kad autobusai nevažiuoja ir būtina važiuoti jo taksi). Negalima klausti viešbutyje, kur konkurentų viešbutis. Visko reikia klausti „neutralių žmonių“, pvz. apie autobusą klausk praeivio ar gretimos parduotuvės pardavėjo. Žr. straipsnį “Apgavystės kelionėse – kokios jos ir kaip išvengti“.

6.Nekovoja už savo teises susidūrę su apgavystėmis.
Jus šmeižia, kad ką nors sugadinote, ir reikalauja „padengti žalą“? Neduoda grąžos? Reikalauja mokėti daugiau, nei sutarėte? Nepasiduokite! Apgavikai nėra plėšikai ar žudikai. Jei kovosite už savo teises, kviesite policiją, praktiškai visi apgavikai atstos (man nėra buvę kitaip: pakakdavo vien imti skambinti policijai, kad apgavikai atstotų, policijos atvažiavimo niekada nereikėjo). Nes puikiai supranta, kad jei į jų vietą dažnai važiuos pareigūnai, ims kažką įtarti. Nereikia bijoti, kad „policija bus vietinių pusėje“, „apgavikai supyks ir primuš“. Kam apgavikams papildomos bėdos – paliks jus ramybėj ir apgaus kitą auką, juk pilna žmonių, kurie už save nekovos taip kaip jūs. Žr. straipsnį “Apgavystės kelionėse – kokios jos ir kaip išvengti“.

7.Nenusifotografuoja ir nenufilmuoja nuomojamo automobilio jo perėmimo momentu
Kol to nedarydavau, karts nuo karto grąžinant autonuomos vis mėgindavo apgauti, kad neva automobilis apgadintas, nors tie apgadinimai jau būdavo atsiėmimo metu. Taip kartais daro net jei pirkai jų pačių draudimą (sako, kad nedraudiminis įvykis)… Todėl būtina automobilį ne šiaip apfilmuoti, bet ir tai daryti demonstratyviai: kad darbuotojai matytų, kad nufilmavai ir nėra reikalo kabinėtis. Žr. straipsnį Autonuoma užsienyje – viskas, ką reikia žinoti

Automobilio apfotografavimas atsiėmimo metu

Automobilio apfotografavimas atsiėmimo metu

8.Lipa į atsitiktinį taksi ir moka, kiek paprašo
Yra pasaulyje išimčių, bet, deja, taksistai daugybėje vietų nuo turistų lupa „devynis prakaitus“: girdėjau ir apie permokėjimus dešimtkart. „Uber“ ir analogų laikais turistams paprasčiau gauti vietinę kainą naudojantis jais – ar bent jau prieš stabdant taksi pažiūrėti, kiek kainuotų „Uber“ ar atitikmenimis. Taip pat, kur jis yra, būtina prašyti jungti taksometrą, o kur yra fiksuota važiavimo taksi mieste kaina – ją sužinoti iš neutralių šaltinių. Jei koks vienas taksistas atsisako tokia vežti – ieškoti kito, o ne galvoti, kad “vis tiek nepavyks”.

9.Neskaičiuoja grąžos.
Deja, daug šalių paplitusi apgavystė duoti jos per mažai.

10.Nesaugesnėse šalyse saugosi tik tiek, kiek tėvynėje.
Savo elgesį reikia priderinti prie kelionės šalies ir vietos. Yra vietų, kur Lietuvoje įprastas elgesys kaip “Išsitraukti telefoną gatvėje neapsidarius”, “Palikti nevertingus daiktus (pvz. kokį drabužį) automobilyje ant sėdynės”, “Laikyti kuprinę restorane greta savo kojų” ir pan. sukels rimtą riziką nukentėti nuo banditų. Aišku, būna ir atvirkščiai: yra šalių, kur gali palikti rankinuką ir po pusvalandžio jį rasi kur palikęs arba gali nerakinti automobilio ar viešbučio kambario. Bet dažniausiai vis tiek turistai nedrįsta elgtis taip, kaip nesielgtų savo mažiau saugioje tėvynėje – gal ir gerai, nes, būdamas tik turistas, greitai iki galo neperprasi, kas rizikinga, o kas ne. Užtat daug turistų ir nesaugiose šalyse elgiasi taip “neatsargiai”, kaip saugesnėje tėvynėje. Mano paties patirtis su banditais užsienyje ir konkrečias klaidas, kurias dariau, žr. šiame straipsnyje: “Nusikaltimai kelionėse – ką daryti ir kaip saugotis“, o taip pat žr. “Kelionių saugumas – ko verta saugotis, o kas nepavojinga“.

 


Klaidos, dėl kurių sugaištama daug laiko

Štai klaidos, kurias darydami keliautojai praranda, “sudegina” ištisas kelionės (ar pasiruošimo kelionei) valandas ar net dienas, nespėja padaryti ko įdomaus, o niekas nuo to nebūna geriau:

1.Ketindami keliauti viešuoju transportu, nepatikrina iš anksto maršrutų ir apytikslių grafikų
Tai kad „yra tam pačiam mieste“ nereiškia, kad greit nuvažiuosi viešuoju transportu (ar išvis nuvažiuosi). Reikia pažiūrėti maršrutus, grafikus, planuoti savo kelią pagal juos – grafikus žiūrėti tam laikui, tai savaitės dienai, kai ten būsi (kai kuris viešasis transportas nevažinėja savaitgaliais ar greitai nustoja važinėti vakare). Paprasčiau su metro: jis važiuoja dažnai, bet vis tiek, reikia pažiūrėti, ar prie viešbučio bus metro stotelė. Kai keliauji viešuoju transportu, visą kelionės grafiką, nakvynės vietas reikia derinti prie transporto galimybių – o ne išsirinkti vietas vien pagal kainas ir tada tikėtis „kaip nors nuvažiuoti“. Plačiau žr. “Kelionės viešuoju transportu – viskas, ką reikia žinoti“.

2.Keliaudami automobiliu, nepatikrina iš anksto važiavimo trukmių
Negalima užmetus akį į žemėlapį „iš akies“ spręsti, kiek laiko užtruks kur važiuoti. Kur magistralė, vidutinis greitis gali būti ir 140 km/h, o daugybėje kalnuotų šalių ar šalių su prastais keliais ar užsikimšusiais keliais ir 30 km/h vidutinis greitis jau yra gerai: 4 valandas važiuoji tą atstumą, kur kitur įveiktum per valandą! Ką jau kalbėti, kad jei kelias yra raitytas kalnų serpantinais, tai ir pats atstumas bus didesnis, nei atrodo žemėlapyje. Būsimą maršrutą verta įvesti į Google Maps ir pažiūrėti prognozę, kiek užtruks važiuoti. Antraip teks vairuoti ilgai, laiko kelionės malonumams liks mažiau. Galbūt tokiu atveju reiktų koreguoti kelionės planą atsisakant kai kurių mažiau svarbių nutolusių vietų ir pan. O jei kur tikrai nors skubi (pvz. į oro uostą ar renginį), būtina dar kartą patikrinti kelionės dieną (gali būti kamštis, juos Google Maps rodo – tada būtų galimybė išvykti anksčiau). Plačiau žr. “Kelionės automobiliu – viskas, ką reikia žinoti“.

3.Keliaudami automobiliu, nepatikrina ar tam automobiliui tinkami keliai
Kuo „reiklesnis“ automobilis, tuo tai aktualiau. Kemperiu nepravažiuosi visur kur gali lengvuoju. Lengvuoju nepravažiuosi kur gali visureigiu. Deja, anapus Europos ribų ne kartą „Google Maps“ mane kreipė tik visureigiais pravažiuojamais keliais – teko grįžti prarantant daug laiko (pvz. taip atsitiko Gvatemaloje). Kai važiuoji prastais keliais garsėjančiose šalyse, geriau priartinti kelią Google Maps palydovo nuotraukose bei, jeigu yra – Google Street View nuotraukose (įskaitant įkeltas žmonių), pažiūrėti, ar kelias grįstas, kokia jo kokybė, ar ten važiuoja ne visureigiai.

Tipinis Paragvajaus kelias toliau nuo pagrindinių

Tokie keliai Paragvajuje palijus virsdavo lengvajam automobiliui nepravažiuojamais

4.Klausinėja kitų žmonių klausimų, atsakymus į kuriuos paprasčiau rasti „Google“
Didelė dalis klausimų „Facebook“ grupėse kelionių tematika yra tokie, kuriems ten išvis ne vieta. Neverta klausinėti „Koks dabar ten oras?“ – tai lengvai ir daug greičiau surasi pats. Neverta klausinėti „Ką pamatyti?“ ir pan. Tai asmeniška. Niekas vis tiek neparašys visko ir kiekvienas rašys atsakymą pagal save – kam patinka gamta, kam miestai, kam aktyvios pramogos, kas keliavo vasarą, kas žiemą… Įdomiausių vietų sąrašus nesunkiai rasite internete – kad ir augustinas.net kelionių vadovuose. Tada jau nuspręskit pats, ką lankyti pagal tai, kas įdomu būtent jums.

5.Ieško „Google“ klausimų, į kuriuos reikia ieškoti atsakymų vietoje
Atvirkščia bėda: jeigu atsakymą žino kas nors, kas kelionėje yra šalia, verta jo ir klausti, o ne ieškoti „Google“. Neverta „Google“ ieškoti „Kada atidarys šį kelią?“, „Kada pagaliau prasidės vėluojantis koncertas?“ ir pan. – tai yra „vietiniai“ dalykai, kuriuos, jei kas nors žino, tai geriausiai žino žmonės vietoje. Nesidrovėkite ir klauskite, net ir kelių žmonių, jei pirmasis nežinos ar abejos!

6.Neparsisiunčia žemėlapių į telefoną iš anksto
Internetas ne visur taip paplitęs ir toks greitas, kaip Lietuvoje – net kokiose JAV daugybėje vietų pakeliui nebus mobilaus interneto signalo. Be to, jis gali būti ir brangesnis. Tad norint naudotis GPS, turi parsisiųsti žemėlapius: yra programėlių, leidžiančių parsisiųsti Open Street Map žemėlapius, yra galimybė parsisiųsti ir „Google Maps“ žemėlapį ir tą reik padaryti prieš kelionę. Antraip gali būti, kad liksi be žemėlapių, gaiši laiką klaidžiodamas ar gaudydamas interneto signalą.

7.Neinformuoja banko apie kelionę, kai tai būtina
Kai kurie bankai neleidžia atsiskaityti kortele kai kuriose šalyse ir tai tikrai ne vien trečiojo pasaulio šalys. Kad panaikintų šį apribojimą, privalai informuoti banką – antraip susidursi su netikėtom problemom, kai tavo mokėjimo kortelė niekur neveiks ir gaiši kelionės laiką problemos sprendimui.

8.Nepakrauna ir neparuošia technikos kelionei
Svarbu, kad telefonai, fotoaparatai būtų pakrauti, kad būtų pakankamai atminties nuotraukoms ir pan. – antraip gaišis kelionės laikas ieškant, kur pasikrauti.

 


Klaidos, dėl kurių kelionė tampa mažiau maloni

Štai kokias klaidas patarę turistai vėliau skundžiasi kelione – kad pavargo, kažko trūko, buvo parastas viešbutis, paslaugos, blogas kelionės mikroklimatas su bendrakeleiviais ir t.t. Kartais dėl to net kaltina šalį ar ima galvoti, kad tokios kelionės apskritai ne jiems – bet kelionė būtų buvusi daug malonesnė, jei būtų nedariusi tų klaidų.

1.Nepatikrina buto / kambario / numerio svarbių savybių
Viena dažniausių priežasčių skųstis kelione – „prastas viešbutis“. Bent jau tiems, kas keliauja poilsiniais tikslais ir viešbuty praleidžia daug laiko. Kai kurie padaro klaidą neįsigilindami į viešbučio situaciją (atstumą iki paplūdimio ar centro, kambario dydį ir pan.), ar naiviai manydami, kad be kažkokių įprastų patogumų apsieis. Kiti aklai patiki reklamomis, pačių viešbučių parašytais aprašais. Tačiau juk internetas pilnas svečių komentarų – būtina skaityti ir juos. Tiesa, kiekvienam žmogui reikia skirtingų dalykų, tad negalima aklai vadovautis įvertinimo balais: reikia perskaityti ir pačius komentarus, dėl ko viešbutis vertinamas gerai ar blogai ir galvoti, ar tai aktualu jums. Vieniems reikia erdvesnio kambario (pvz. keliaujant su vaikais), virtuvės, patogaus susisiekimo, netriukšmingos gatvės ar wifi – o kitiems tai nebūtina. Žr. straipsnį “Nakvynė užsienyje – kaip, kada ir kur apsistoti

Buto balkonas Sarandoje

Šis butas Sarandoje, Albanijoje, sulaukė blogų komentarų dėl žemos balkono sienelės. Man tai kaip tik patiko, nes geriau matosi vaizdas, bet šeima su vaikais nesijaustų atostogų metu ramiai, jei vaikai būtų balkone

2.Netinkamai pasirenka bendrakeleivius
Paprastai būna taip: keliauti kartu tiesiog kviečia draugus, nes „su jais šiaip smagu“. Arba išvis ieško bendrakeleivių internete nes „keliese smagiau“. Bet žmonės mėgsta labai skirtingas keliones ir kas vienam norma, kitam – absoliuti nesąmonė (daugiadienis žygis gamtoj? Vaikščiojimas po miestą iki nakties? Gulėjimas prie baseino All Inclusive tris dienas iš eilės? Kaitavimas, slidinėjimas? Nakvynė prabangiam viešbuty ar pigiam hostely?). Svarbiau ne „koks žmogus tau draugas“ ar „kad jis irgi mėgsta keliauti, tai viskas bus gerai“, svarbu, kad sutaptų kelionių poreikiai ir pomėgiai. Žr. straipsnį “Kaip kelionėje nesusipykti (ir kaip pasirinkti su kuo keliauti)?“.

3.Neaptaria su bendrakeleiviais kelionės planų, biudžetų iš anksto
To nepadarius, kelionės laikas bus gaištamas diskusijoms, o ginčai gali kaip reikiant sugadinti mikroklimatą ar net draugystę. Beje, gali būti, kad aptarinėdami planus suprasite, kad keliauti jums apskritai nepakeliui, kelionę įsivaizduojate visai skirtingai – jei taip, džiugu, kad tai suvoksite dar prieš kelionę. Žr. straipsnį “Kaip kelionėje nesusipykti (ir kaip pasirinkti su kuo keliauti)?“.

4.Nepatikrina klimato kelionės metu, kai tai svarbu
„Nusipirkau bilietus balandį į Turkiją, bet susimąsčiau ar nebus per šalta?“ – tokių klausimų pilnos Facebook grupės. Bus ar nebus priklauso nuo žmogaus. Bet koks kada kur vidutiniškai būna oras, kada sausas ir drėgnas sezonai, kada jūra šilta ir t.t. – tos informacijos gali rasti internete (kad ir kiekviename angliškos Wikipedia straipsnyje yra skyrelis „Climate“). Ir nors metais, kai keliausi, gali būti kiek kitaip, smarkiai nuo vidurkio nesiskirs. Išsiaiškink tai prieš pirkdamas bilietą! Ir, jei tau klimatas labai svarbu, o blogas oras sugadina kelionę, negalvok “Ai, gal nieko, gal visgi bus šilčiau nei vidurkis”.

Temperatūra

Temperatūra Asuane, Egipte, kai keliavome rugsėjį. Pavėsyje. Man klimatas nerūpi, nekreipiu dėmesio – bet daugeliui tai svarbu.

5.Pasiima drabužius pagal vieną šalies regioną, kai keliaus po daugiau
Tai, kad pajūryje šilta, nereiškia, kad šalyje nebus kalnų, kuriuose vėsiau. Lietuvoje temperatūra smarkiai nevarijuoja – bet daugybės šalių skirtingose vietose gali skirtis ir keliolika laipsnių, ir dešimtimis. Pvz. kiekvienas papildomas aukščio kilometras “atšaldo” temperatūrą ~7 laipsniais, ypač naktimis. Tad jei būsite ne viename mieste ar kurorte, patikrinkite klimatą daugiau vietų pakeliui.

6.Prisikrauna per daug daiktų
Pradedantiesiems keliautojams dažnai atrodo, “o kas jei to prireiks”, jie prisikrauna daug lagaminų, už juos permoka, nuolat tąsosi, o tikrovėje daug ko neprireikia. Kur kas geriau pasiimti šiek tiek per mažai – tikrai išsiteksite, bus patogiau, na o jei vieno kokio papildomo daikto prireiks, bus paprasta įsigyti vietoje (pigesnėse šalyse tai netgi apsimokės, daiktas kartu bus ir suvenyras). Žr. straipsnį “Ką imti į kelionę? Daiktų sąrašas ir patarimai“.

7.Tinkamai nepasirūpina savo namais prieš kelionę
…ir kelionės metu nervinasi, kad neužsuko vandens (gal užpils kaimynus), darbe neperdavė darbų kolegai ir pan. Kad kelionėje būtumėt ramus ir galėtumėt džiaugtis labai svarbu viską padaryti prieš išvykstant. Plačiau skaitykite čia: Kaip paruošti namus prieš kelionę?.

8.Pasiima į kelionę neišmėgintus daiktus, drabužius
Į žygį verta eiti su jau pravaikščiotais batais, naują palapinę pirmą kartą pamėginti pasistatyti dar savo šalyje, geriau neimti į kelionę namie neišmėginto telefono kroviklio ir t.t. Nes visko būna – neišmėginti daiktai dažnai pasirodo ne tokie patogūs, neveikia, kaip tikėjaisi, reiks gaišti laiką ieškant instrukcijų (pvz. ten, kur nėra interneto) ir t.t.

9.Nesistengia gyventi pagal naują laiko juostą
Aklimatizacija (prisitaikymas prie naujos laiko juostos) gali būti labai paprasta jeigu tai darai protingai ir planingai, bet jei visai nesistengi tai pusę kelionės jausies pavargęs, daugybę naudingų valandų pramiegosi, o naktį būsi atsibudęs ir neturėsi ką veikti ir t.t. Kaip aklimatizuotis rašau šiame straipsnyje: “Kaip įveikti aklimatizacijos sunkumus“.

10.Nepasiima reikalingų vaistų.
Kalbu ne apie vaistus kurių tikrai nuolat reikia lėtinėms ligoms gydyti (tokius daugelis prisimena), bet tokių vaistų, kurių tam žmogui “kartais prireikia” – gal nuo viduriavimo, nuskausminamųjų, antibiotikų, “jūros ligos” ir pan. Nes tikrai ne kiekvienoje šalyje gali paprastai jų įsigyti – kam pas mus nereikia recepto kitur gali reikėti; skirsis pavadinimai, veikliosios medžiagos, susigaudyti bus sunku.

11.Perdėtai bijo dalykų, kurių tikimybė be galo maža
Daugelis didžiausių kelionių baimių absoliučiai nepagrįstos – aviakatastrofų, terorizmo ir t.t. Dėl jų keliautojai tik gadinasi nervais kelionę, kai rizikos nėra praktiškai jokios. Užtat apie realius pavojus dažnai nesusimąsto – jie mažesni ir jų galima išvengti, bet neišvengus gali kaip reikiant sugadinti kelionę. Žr. straipsnį “Kelionių saugumas – ko verta saugotis, o kas nepavojinga“.

 


Klaidos, dėl kurių kelionė tampa mažiau įdomi

Štai kaip klysdami turistai “apsigadina” kelionę prarasdami tas patirtis, kurios galėjo būti “kelionės arkliukas”:

1.Laiku nepasižiūri ar į populiariausias vietas nereikia bilietų pirkti iš anksto
Tai būdinga populiariausioms turistinėms šalims. Pvz. Ispanijoje į kokią Alhambrą kartais reikia pirkti bilietą prieš 3 savaites – antraip negausi, ir tokių vietų yra daugiau. Ir, nors skaičiumi jų nėra daug, tai pačios populiariausios / įspūdingiausios vietos, be kurių kelionė atrodys nepilna. Jei sugalvosi „eisiu rytoj“ – nepateksi – turi aiškintis sąlygas dar prieš kelionę.

2.Bijo kalbinti vietinius ir kitus keliautojus
Apie šalį iš vietinių gali sužinoti itin daug; didelė dalis jų noriai bendrauja (jei moka bendrą kalbą). Todėl situacijose, kai yra galimybė ir mažai ką veikti (pvz. važiuojant viešuoju transportu) verta pabendrauti su vietiniais. O dar svarbiau paklausti, kai kažko nežinai ir vietiniai žino, užuot „blaškiusis“ ir gaišus laiką.

 


“Kontroversiškos” klaidos (ar tai klaidos?)

Pabaigai sudėjau „kontroversiškas klaidas“ – nors gerai pusei keliautojų tai klaidos, paliekančios kartėlį, yra ir daug keliautojų kurie taip pasielgę nesijaučia nė kiek klydę. Štai kaip jie elgiasi:

1.Nepasidaro nuotraukų svarbiais momentais
Grįžus iš kelionės kartais keliautojai supranta, kad nėra užfiksuotos pačios įdomiausios akimirkos. Tai nebūtinai būna „standartinės“ akimirkos, pvz. prie pagrindinių lankytinų vietų – tokias, jei jiems to reikia, nufotografuoja. Bet tai gali būti, tarkime, kokie unikalūs momentai, su kitais keliautojais patirti nuotykiai. Norėdami gauti idėjų, ką verta fotografuoti, prieš kelionę paskaitykite straipsnį “Kaip kelionėje nusifotografuoti save” ar taip pat “Kaip filmuoti keliones? Patarimai nuo A iki Z“.

Nuotrauka nuo stovo, pastatyto ant aukštesnės vietos. Bahreinas.

Dažnai po kelionių pasigendama nuotraukų, kuriose būtų visa kartu keliavusi šeima ar kompanija – nes, norėdami jas pasidaryti turite arba prašyti kitų žmonių, arba vežtis papildomą techniką. Tam daug kas negaišta laiko, bet kai kurie paskui gailisi neturėdami tokių nuotraukų.

2.Nesusimąstydami naudojasi kelionių organizatorių paslaugomis egzotinėse šalyse
Keliauti su kelionių organizatoriumi bet kur toliau „standartinių“ poilsinių krypčių paprastai kainuoja bent 2-3 ir daugiau kartų(!), nei organizuotis identišką kelionę pačiam. Vieniems žmonėms to tikrai reikia. Bet daugybė žmonių su kelionių organizatoriais keliauja dėl nepagrįstų baimių: kad planavimas antraip užtruks labai ilgai, kad jie nemoka kalbų ir t.t. Iš tikro jei daugelis būtų pabandę keliauti nepriklausomai, kažin ar mokėtų 300% už kelionės planavimą… Čia kalbu tik apie egzotines keliones, o ne apie „standartines poilsines keliones“ kaip Turkija ar Egiptas – ten kartais su kelionių organizatoriais būna net pigiau.

3.Visur rengiasi ir elgiasi taip, kaip įpratę
Kaip „normalu“ rengtis pasaulyje skiriasi kardinaliai. Vienur daug konservatyviau (įvairiose musulmonų šalyse), kitur daug atviriau, dar kitur suvokimas, kas padoru, skiriasi (pvz. rytų Azijoje mažiau padoru bent kiek didesnė iškirptė, bet padoriau supertrumpas sijonas). Tas pats pasakytina apie daugelį visokių elgesio priemonių, gestų. Visada stengiuosi prisiderinti prie vietos normų (ypač ten, kur turistų mažai) – tai ne tik kelia vietinių požiūrį į tave ir turistus, bet ir leidžia įsijausti į vietos kultūrą.

4.Nesidomi kelionės vieta ir nieko apie ją neskaito
Kai kuriems patinka tokios “spontaniškos kelionės”, kai “tave veda aplinkybės”. Bet kiti paskui gailisi, kai, po kokio pusmečio sužino, kad, pasirodo, kelionės vietoje buvo dar viena labai įdomi vieta, kurią būtų labai norėję aplankyti ir to nepadarė, nes apie ją nežinojo. Jeigu jūs iš tokių – pasidomėkite kelionės vieta iš anksto, žinant kaip, tai paprasta. Žr. straipsnį “Kaip susiplanuoti nepriklausomą kelionę?“.

Komentarai
Straipsnio temos: ,