Kai kuriuose pasaulio miestuose gyvenimas tiesiog kitoks, nei daugumoje likusių. Vienur namo tenka plaukti valtimis, kitur gyvenama po žeme, dar kitur – kasdien regi nenustojančias piligrimų, laikančių miestą šventu, minias.

Čia – įdomiausi “netradiciniai miestai”, kuriuos po savo kelionių į beveik 100 šalių manau, kad labiausiai verta aplankyti.

 


Venecija

Vieta: Italija

Kas pasaulyje negirdėjęs apie Veneciją, Italijos miestą pastatytą ant 117 salų? Vietoje gatvių ten kanalai, vietoje automobilių – laivai: ne tik romantiškos senovinės gondolos, kurios dabar paprastai plukdo turistus, bet ir motoriniai taksi, “vandens autobusai”.

Už pastatų plyti siauri “sausi” (kol nėra potvynio) skersgatviai, bet jais tegalima vaikščioti pėsčiam (kitkam per siauri), be to, ne į visas salas taip nueisi (pavyzdžiui į miesto kapines įmanoma tik nuplaukti).

Įstabūs senoviniai Venecijos fasadai atsiveria į kanalus, tarsi gatves.

Dauguma “netradicinių miestų” žavūs labiausiai savo keistumu, bet Venecija priblokštų net jei ir visus kanalus pakeistum gatvėmis. Nes tai buvo viena turtingiausių Viduramžių prekybinių valstybių, ir jos rūmai bei bažnyčios puošnumu Europoje turi mažai lygių.

Venecijos salyno fragmentas.

Deja, Venecija tiesiog per maža 20 milijonų kasmet ją lankančių turistų. Ji pamažu virsta muziejumi: be proto sukeltos kainos ir keliautojų minios veja vietinius gyventojus išsikelti “į krantą”. 1980 m. Vencijos salose gyveno 180 tūkstančių žmonių (daugiau nei Klaipėdoje), 2009 m. tik 60 tūkst. (mažiau nei Alytuje). Apleisti butai virto restoranais, svečių namais. Vidutiniškai kiekvieną dieną Venecijoje jau būna daugiau turistų, nei gyventojų.

Gilyn į Venecijos salyną. Nuotraukoje - ir garsiosios gondolos, ir šiuolaikinė valtis.

 


Varanasis

Vieta: Indija

Didžiausią įspūdį kelionėje po Šiaurės Indiją paliko Varanasis – švenčiausias hinduistų miestas. Hinduizmas – trečia pagal dydį pasaulio religija – turi per milijardą sekėjų, tad Varanasis visuomet kupinas piligrimų. Kai kurie jų, išsižadėję įprasto gyvenimo, tapo sadhu: kas apsivilkę ryškiaspalviais drabužiais, kas visiškai nuogi, metai iš metų gyvena iš aukų palapinėse ar po pledais kur nors Varanasio krantinėse.

Šventojo Varanasio miesto pakrantė. Indija - labai spalvinga šalis: ryškūs drabužiai, pastatai.

Hinduizmas – paskutinė tvirtai ant kojų stovinti pagoniška religija. Tokia, kuri garbina ne tik daug gyvūnais jojančių dievų, bet ir gamtos objektus. Ir nė vienas jų nėra šventesnis už Gango upę. Varanasyje saulei tekant Gange maudomasi, vakarais aidi dainų ir ugnies ritualai (Ganga Aarti), plukdomos žvakelės. Didingose Manikarnikos ir Hariščandros laiptuotose krantinėse (ghat) kiaurą parą liepsnoja lavonai. Hinduistai tiki, kad šičia kremuoto žmogaus siela išsivaduos iš atgimimų rato (pasieks mokšą) ir daugiau į šį kančių ir iliuzijų pasaulį nebegrįš.

Kasdienės hinduistinės saulės palydos Varanasyje (Ganga Aarti).

Gange ir skalbiami drabužiai, plaunami gyvūnai, leidžiami milijardai litrų kanalizacijos, nė nesudeginti skandinami “švarūs” nėščiųjų ar vaikų lavonai. Tik itin paplitę bakterijas žudantys virusai gelbsti jo pakrantes nuo epidemijų.

Manikarnikos ghatas. Baltai vilkintis nusiskutęs žmogus - artimiausias deginamajam. Suvyniotas lavonas panarinamas į Gangą, paliekamas išdžiūti, dedamas ant vienų malkų, apkraunamas kitomis ir padegamas liepsna, kurią artimieji prisidega nuo amžinosios Šivos ugnies. Dėl medienos rūšies kvapo beveik nesijaučia, o iš kūno telieka kaulas, kuris paskandinamas. Papuošimus suvalgo šventos karvės.

Bet hinduistams Gango vanduo – visad tyras. Švarą jie supranta savaip – dvasine, ne fizine prasme. Todėl užeinant net į šventyklų kiemus privalu nusiauti (kai kur net kojines) – ir basam žengti paukščių bei gyvūnų apdergtu šlapiu grindiniu. Tačiau hinduistai mano, kad kur kas labiau susiteptų prilietę “neliečiamąjį” (neturintį kastos) žmogų. Tokie yra 25% hinduistų, jie tradiciškai dirba “purvinus darbus”. Būtent jie (tiksliau, jų “pokastis”, vadinamas domais) Varanasyje ir kūrena lavonus. Nors dauguma neliečiamųjų – vargšai, Varanasio domams pasisekė: jiems lieka kremuojamųjų papuošalai ir auksiniai dantys, tad jų vado (“radžos”) rūmai Gango krantinėje, puošti tigrų skulptūromis, nepadarytų gėdos nė stambiam verslininkui.

Puikiąsias Varanasio laiptuotas krantines (ghat) fundavo įvairių hinduistinio pasaulio kraštų maharadžos ir kiekviena jų turi savo atmosferą: vieni ghatai tapo vakariečių priebėgomis, kituose laužuose liepsnoja lavonai, dar kitur – gražiausios ceremonijos, nuo savo svorio sugriuvusios šventovės ir mečete karūnuotas skardis. Gražu ten prasieiti, dar žaviau – praplaukti (ypač per saulėtekį ir saulėlydį).

Vakarietis jogas pasitinka saulę ant Varanasio miesto viešbučio stogo, veidu į pratekantį šventąjį Gangą

Skaityti daugiau: Šiaurės Indija – Viduramžiška šalis be taisyklių

 


Marakešo ir Feso medinos

Vieta: Marokas

Šimtmečius pirklius traukiantys įtvirtinti dykumų didmiesčiai, kaip Marakešas ar Fesas – Maroko esmių esmė.

Abiejų vizitinė kortelė – ankšti viduramžiški prekybiniai senamiesčių labirintai, vadinami medinomis. Kartu tai – ir atskiras gyvenimo būdas, kurio nėra niekur kitur. Gatvelės čia klaidžios it labirintai ir tokios siauros, kad tinka tik pėstiesiems, motociklams ir asilams. Kiekvienoje pardavėjų dinastijos prekiauja vis kitos rūšies prekėmis: štai kopėtėlių gatvė, diržo sagčių skersgatvis, kilimų gatvė, Koranų gatvė…

Spalvingas prekes papildo ne mažiau įdomiais tautiniais rūbais vilkintys žmonės. Vargšai ir turtingi gyvena greta, bet turtais niekas nesipuikuoja: visų namų išorinės sienos nykios ir be langų. Net mečetes atpažinsi tik jei užversi galvą ir išvysi kvadratinį minaretą. Užtat kai kurie kiemai – be galo puošnūs, išraižyti smulkiausiais raštais. Tą grožį lengviausia išvysti turistams atvertose viduramžių medresėse (religinėse mokyklose), nes privatūs riadai (namai) uždaryti. Skurdesni mediniečiai kiemų neturi ir grynu oru kvėpuoja, drabužius džiauna ant stogų. Verta ant kokio užlipti idant išvystum nesibaigiančią medinos pastatų jūrą, iš kurios šen bei ten “dygsta” minaretai.

Feso miesto medina nuo vieno lygiųjų stogų. Gatvelės tokios siauros, kad nė nesimato, kad jos būtų. Medinos dvasios nuotraukoje perteikti neįmanoma: turi ten pasivaikščioti, dairytis, pasiklysti. Mėginau atrinkti šiai vietai medinos nuotrauką. Beviltiška - bet kuri fotografija tebūtų pavienio prekystalio ar marokiečio, o ne medinos. Tiesiog nebūdavo vietos atsitraukti tiek, kad į objektyvą tilptų bendresnis vaizdas

Medinos turi ir tamsiąją (turistams) pusę: be galo įkyrius žmones, uždirbančius iš “užsieniečių melžimo”. Prekeiviai, brukantys savo kilimus, būgnus, marokietiškas kepurėles ar metalinius žibintus – tik ledkalnio viršūnė, nes jie bent iš paskos nesekioja. Įkyresni prekeivių pasiuntiniai, dirbantys už komisinius. Štai vienas žadėjo nusivesti ant stogo iš kur matosi visa medina – įvedė į kilimų parduotuvę, iš kurios net norėdamas nieko nepamatysi. Blogiausi tie, kurie skelbiasi gidais, bet nei žino, nei supranta ko reikia turistams. Štai vienas toks mums rodė tokias “įdomybes” kaip importiniai kedai ant vieno prekijo lentynos (paaiškino: “Čia mūsų Goodyear”). Dažnas “gidas” imasi “darbo” nė neprašytas, paskui reikalauja pinigų. Dar kiti išsigalvoję ištisas istorijas: vienas apsimetė tiesiog norintis pabendrauti su užsieniečiais (aišku, galiausiai reikalavo pinigų), kitas, paklausęs iš kur aš, paprašė “išversti laišką jo draugui Lietuvoje”, o pats išnaudojo tą laiką siūlyti mano bendrakeleiviams savo prekes.

Pardavėjai prekiauja į gatvę Marakešo medinoje.

Tai – ne pavieniai nutikimai, taip atsitinka po keleto minučių patekus į bet kurią mediną, o vienu “įkyreiva” nusikračius po tiek pat laiko prisistato kitas.

Marakešas taip suformavo užsieniečių suvokimą apie visą šalį, kad net pavadinimą “Marokas” jie sugalvojo pagal žodį “Marakešas” (tikrasis arabiškas valstybės pavadinimas yra “Mahrib” ir reiškia “Vakarų žemę”, nes tai vakariausias arabų pasaulio galas).

Marakešo El Badi valdovų rūmų, statytų XVI a., griuvėsiai.

Tačiau masinis turizmas ir užsienio žvaigždžių liaupsės (dizaineris Ivsas Sen Lorenas net nurodė išbarstyti savo pelenus Marakeše) Marakešo mediną pavertė kiek mažiau tikra: ji labiau iščiustyta, su restoranais ant stogų, svečių namais virtusiais prabangiais riadais, suvenyrams užleistais kvartalais.

O štai Feso Medinoje greta motociklų daiktus tebenešioja asilėliai, “savitarnos” duonos kepyklėles kiekviename kvartale kūrena kūrikai, daugumą prekių nuperka vietiniai, įprastiniai “restoranai” – pilstomos pigios sriubos valgyklos. Daugiau ir purvo, nudvėsusių žiurkių, senuoju būdu braidydami po išmatas tebedirba odminiai – vaizdas nuo stogų įspūdingas, bet kvapas jaučiasi iš toli.

Feso medinos skurdas ir prabanga. Kairėje - odminiai braido odos ruošimo baseinuose, o ant pastatų sukabintos džiūstančios odos. Dešinėje - Kairuano mečetės-universiteto kiemas.

Skaityti daugiau: Marokas – Lengvai pasiekiama pietų egzotika

 


Bandar Seri Begavanas

Vieta: Brunėjus

Iš naftos praturtėjusio Brunėjaus sostinė Bandar Seri Begavanas turi unikalų senamiestį, vadinamą “vandens kaimu” [kampong ayer]. Jis suręstas tiesiai plačioje Brunėjaus upėje: visi mediniai nameliai stovi ant polių, juos jungia 29 kilometrai pėsčiųjų tiltelių, o vietoje automobilių naudojami laivai. Ugniagesių stotis ant kranto turi ir išvažiavimą (gaisrinėms mašinoms, jei degtų naujamiestis), ir išplaukimą (gaisriniams laivams, jei degtų senamiestis). Šitoks gyvenimas tęsiasi 1300 metų ir dar F. Magelano ekspedicija miestą praminė “Rytų Venecija”.

Brunėjaus vandens kaimo gatvės pabaiga.

Iš visų aplankytų pasaulio vietų, vadinamų “Venecijomis”, Brunėjaus “vandens kaimas” – panašiausias į tikrąją, nes čia irgi keliaujama tik pėsčiomis arba plaukte, o gyvenančiųjų skaičius – labai panašus (net ~40 000). Tik aplinka visiškai kitokia: žiemą-vasarą +30 laipsnių karštis, nekintantis dienos ilgumas, tropinė drėgmė, žalios džiunglės. Vietoje gondolų – paprastesnės valtys-taksi, kurių viena plaukėme. Turėjome išvysti ne tik labai šiuolaikišką gyvenimą ant polių (iš namų kyšo kondicionieriai, palydovinės antenos, kanalizacijos vamzdžiai, nuo balkonėlių žvelgia naminės katės), bet ir vien Borneo gyvenančias didnoses beždžiones – deja, jos ant aplinkinių medžių kaip tik nesikarstė.

Brunėjaus 'vandens kaimas' iš toliau.

Borneo saloje daug tokių “vandens kaimų”, bet Bandar Seri Begavano senamiestis – pats didžiausias. Kaimyninėje Malaizijoje “ant vandens” liko gyventi tik skurdžiai – kiti įrodė sau ir aplinkiniams savo išaugusias pajamas išsikeldami į eilinius miestų daugiabučius. O brunėjiečiams nieko įrodinėti nereikia: šiaip ar taip, jie tikrai turtingi, o ne tiesiog norintys tokiais atrodyti.

Pinigus jie panaudojo tam, kad galėtų gyventi taip, kaip ir jų protėvių kartų kartos – ant vandens – tačiau moderniau, su visais šiuolaikiniais patogumais. Todėl Brunėjaus “vandens kaimas” neišnyko, o tapo savotišku valstybės simboliu.

Vaikas po 'vandens kaimą' irkluoja valtį lentomis. Turbūt tai atitinka pasivažinėjimą dviratuku.


Skaityti daugiau: Brunėjus – Džiunglių sultono valdos

 


Kuber Pedis

Vieta: Pietų Australija

Kuber Pedis – požeminis Australijos miestelis, nuo artimiausio didmiesčio nutolęs 850 kilometrų. Jis – pasaulinė opalų gavybos sostinė ir tuos brangius mineralus, lyg Laukiniuose Vakaruose, tebekasa vien “ekscentriški nuotykių ieškotojai”, o ne korporacijos-milžinės.

Iš 3500 Kuber Pedžio gyventojų kokia pusė gyvena po žeme: “iškasose” (dugout), kurias išduoda tik iš uolienų styrantys ventiliacijos kaminėliai. Nė kaimynai nežino, kiek kambarių kas turi. Bet kada gali išsikasti naujų. Visa tai – dėl nežmoniško vasaros karščio: įprastame name kondicionavimas kas mėnesį kainuotų tūkstančius eurų, o iškasose temperatūra laikosi +25 kiaurus metus. Tik šviesos trūksta ir užliejimas pavojingas (niekaip neišdžiovinsi)…

Kuber Pedžio panorama. Apačioje kairėje matosi iš uolos išlindę iškasų fasadai. Kambariai - giliau uoloje; tai liudija styrantys maži balti kaminėliai. Idėją išsikasti namus atsivežė Pirmojo pasaulinio karo veteranai, įpratę gyventi apkasuose.

Tarp iškasų tūno (nepasakysi, kad “stovi”) ir penkios bažnyčios. Yra net serbų stačiatikių cerkvė. Tarp XX a. viduryje čia sugužėjusių “opalų ieškotojų” buvo daug pietų europiečių, tebeveikia kroatų, italų klubai. Per pusę žemės rutulio juos atviliojo opalų spindesys.

Kuber Pedyje išgaunama 95% visų pasaulio opalų, bet jų paieška – tikra loterija. Nepamėginęs kasti nenustatysi, kur glūdi brangiosios gyslos. Milijonų vertos iškasenos tikriausiai glūdi greta kažkieno iškasos miegamojo ar svetainės. Bet juk negriausi namų sienų dėl menko šanso!

Požeminės katalikų bažnyčios altorius.

Visos Kuber Pedžio apylinkės dešimčių kilometrų spinduliu išvagotos senų kasyklų skylių. Jų niekas neužverčia, nes 50% visų opalų tebeiškasama ten: pralobti gali ne tik atradęs naują telkinį, bet ir tiesiog patikrinęs, ką prieš tave kasinėjęs praleido pro akis. Kai kas net rausdamiesi po iškastas ir išmestas nuolaužas randa opalėlių (miestelio centre specialiai tam yra nuolaužų laukas, o Australijos anglų kalbos dialekte vartojami žodžiai “noodling” (rausimasis kasybos nuolaužų) bei “fossicking” (brangiųjų iškasenų paieška kaip hobis)).

Kuber Pedyje nedirba tarptautinės kompanijos-monopolistės. Viską kasa plotelius sau išsinuomavę “smulkieji verslininkai”. Kokie jie ekscentrikai supranti užmetęs akį į jau Anapilin iškeliavusių kapus. Štai vienam pastatyta šunelio skulptūrėlė, dažnam – kasėjo įrankiai ar kokios tolimos šalies vėliava.

Vokiečio opalininko antkapis: statinė su užrašu 'išgerk ant manęs'.

Ant vieno balto kryžiaus nupieštas krokodiliukas, o mirusiojo “vardas ir pavardė” – “Krokodilas Haris” (Crocodile Harry). Jis – tikra vietos legenda. Pabėgęs nuo gimtąją Latviją okupavusių sovietų jis Australijoje medžiojo krokodilus, vėliau bandė laimę su opalais. Jo namus – “priemiesčio” “olą”, pilną ten naktį praleidusių moterų kelnaičių ir liemenėlių – ir šiandien lanko turistai.

“Opalininkai” sensta. Vidutinis jų amžius išaugo nuo 25 iki 65 metų. Apie greitus milijonus svajojantį šiandienos jaunimą traukia IT “startuoliai”, o ne purvinas rausimasis dykumoje, pasikinkius keistą čia pat Kuber Pedyje išrastų aparatų trijulę: požeminę mašiną-stūmėją (tunelling machine), sunkvežimį-žemsiurbę (blower), grąžtą (caldwell drill).

Prie įvažiavimo į Kuber Pedį ant postamento užkeltas štai toks sunkvežimis-žemsiurbė. Tokie it dulkių siurbliai iš kasyklų traukia žemę ir pila į krūvą per statinę gale. Tolumoje matosi duobės, kadaise iškastos panašiais mechanizmais. Beje, aborigeniškai miesto pavadinimas reiškia 'Baltaodžio urvas'.

Užtat turistų autobusų vis daugėja. Jiems čia – galimybė aplankyti uždarytas kasyklas, muziejumi paverstos iškasos, požeminiai viešbučiai, apžvalgos aikštelė ant kalno, gausybė opalų juvelyrikos ir aborigenų meno parduotuvių.

Skaityti daugiau: Pietų Australija – Žavių atradimų žemė

 


Jeruzalė

Vieta: Šventoji žemė

Jeruzalė – šventas miestas trims religijoms, ilgą laiką laikytas pasaulio centru. Kiekvienas jos lopinėlis didžiuojasi pasaulinės reikšmės istorija. Jame ir jo apylinkėse nesunkiai gali praleisti ne tik savaitgalį, tačiau ir savaitę. Gal lankydamas šventąsias vietas – nuo įrodytų iki Viduramžiais išgalvotų. Gal gerėdamasis visokiausių religijų žmonėmis, aprangomis, tradicijomis ir ritualais.

Jeruzalės panorama nuo Alyvų kalno. Pasak Biblijos, Kristus šioje vietoje apraudojo Jeruzalės dėl ją ištiksiančių tragedijų ateityje

Jeruzalėje Jėzus Kristus nukryžiuotas, mirė ir prisikėlė. Gretimame Betliejuje jis gimė. Nuo Alyvų kalno Kristus žvelgė į Jeruzalę ir raudojo jos būsimų tragedijų, Getsamanės sode meldėsi paskutinį sykį (kai kurie alyvmedžiai ten išlikę nuo pat tų laikų).

Vienos tų vietų yra įrodytos (minimos šventraščiuose, pagrįstos archeologiniais duomenimis). Kitos – tradiciškai tokiomis laikomos nuo pat laikų, kai buvo gyvi liudininkai, tad irgi galbūt tikros. Trečias viduramžiais “atrado” (sugalvojo) dievobaimingi piligrimai ir riteriai-kryžininkai. Tačiau kiekviena jų turi savo ritualus, dažnai – kelių skirtingų religijų. Vengiant konfliktų, tų tikėjimų teisės ir pareigos į kiekvieną šventą vietą yra griežtai padalintos XVIII a. įstatymais. Kam priklausys kurie altoriai, kas kada laikys mišias.

Vienuolis Kristaus kapo bažnyčios viduje, prie vieno altorių. Šventąsias vietas žyminčios bažnyčios - kitokios. Ten nėra salių, o tik daugybė šimtmečius plėstų raitytų tamsių, bet puošnių koridorių, kuriais zuja įvairių jau beveik užmirštų krikščionybės pakraipų vienuoliai ir piligrimai

Pats Kristus pamokslavo didžiojoje Jeruzalės žydų šventykloje, kuri jau 2000 metų kaip nugriauta. Toje vietoje, kur ji stovėjo, pasakojama, Abraomas vedė aukoti savo sūnų, o Mahometas (pasak islamo) nužengė į dangų. Religijos ginčijasi, kam turėtų priklausyti ta kalva. Dabar ant kalno – mečetės ir auksinis musulmoniškas uolos kupolas, užtat papėdėje – žydų Raudų siena. Rabinų atsišaukimas ragina žydus į patį kalną nelipti – per šventa vieta.

Krikščionių vienuolių diskusijos dėl šventųjų bažnyčių yra juokingi, palyginti su žydų ir arabų ginču dėl pačios Jeruzalės. Pagal 1948 metų Jungtinių Tautų planą, miestas turėjo tapti nepriklausomu ir neutraliu. Tačiau vakarinę jo pusę tada užėmė žydai (Izraelis), rytinę, kartu su visu senamiesčiu ir švenčiausiomis vietomis – arabai. 1967 m. Izraelis staigiu puolimu iš arabų atėmė ir Rytinę Jeruzalę. Iki šiol Rytų Jeruzalė – labiau arabiška (palestinietiška), nors žydai ten siunčia gyventi savo naujakurius, kas pagal tarptautinę teisę yra nelegalu.

Musulmoniška architektūra ant Šventyklos kalvos

Tai – tik paskutinis etapas tūkstantmečių ginčų dėl Jeruzalės. Į miestą pajėgas siuntė ir popiežiai, ir britai, ir turkai, ir romėnai, ir persai, ir babiloniečiai…

Jeruzalėje religija nėra praeitis, o pati tikriausia dabartis ir ateitis. Ir ne tik piligrimai ar vienuoliai, bet ir vietiniai žmonės labai religingi. Musulmonės ryši skareles, o žydai dėvi šlikes, daug jų rengiasi ilgais juodais paltais, skrybėlėmis. Pastarieji vadinami haredžiais, arba ultraortodoksais, ir jų rajonas Mea Šarim – viena unikaliausių patirčių Jeruzalėje. Ten gyvenama it XIX a., be televizorių, knygynuose pardavinėjamos vien religinės knygos, išklijuoti savanorių moralės sargų atsišaukimai ragina moteris nedėvėti atviresnės ar aptemptesnės aprangos (už nepaisymą, būna, apmėto buteliais ar akmenim). Šeštadienį, per šabą, kai judaizmas liepia ilsėtis, ten geriau išvis nekišti nosies, o automobilių keliai užtveriami…

Haredžiai Mea Šarim rajone.

Beje, ir Jeruzalės pastatai atrodo unikaliai. Visas miestas – pilkšvas. Šimtmečius visų pastatų fasadai, netgi naujausių, čia dengiami vienodu kalkakmeniu.

Skaityti daugiau: Šventoji žemė: Jėzus, Izraelis ir Palestina

 


Toliau lankydamas pasaulį šį sąrašą plėsiu.

Šiame straipsnyje išvardytos vietos žemėlapyje:

Loading map...

Loading