Paprastai savo straipsnių nevadinu reklaminiais valstybių šūkiais. Bet Kroatijos „Viduržemis kaip kadaise“ taip puikiai tiko šaliai, kad sunkiai būčiau sugalvojęs geresnę antraštę.

Atvirukuose Kroatija – lyg Italijos tęsinys. Karšti paplūdimiai, apgriuvę romėnų miestai, siauros it Venecijoje pėsčiųjų gatvelės, vienos seniausių pasaulio bažnyčių.

Jachtos ir laivai anapus Dubrovniko prekybinio miesto sienų

Tačiau realybėje ji man pasirodė daug „tikresnė“. Anapus Adrijos jūros šiaurinėje Italijoje – betoniniai pakrantės viešbučiai, „išlaižyti“ brangūs senamiesčiai, kuriuose minias turistų aptarnauja minios imigrantų. Kroatijoje – „natūraliai aplūžę“ istoriniai pajūrio miestai, gyvenami beveik vien žmonių, kurie patys nė nenuspėtų, kelios dešimtys jų protėvių kartų gimė ir užaugo Kroatijoje.

Prieš 40 metų visa Europos Viduržemio pakrantė dar buvo tokia. Tikriausiai nepraeis nė 40 metų ir Kroatija supanašės su likusia pakrante šiandien. Po mūsų kelionės (2010 m.) šalis įstojo į Europos Sąjungą, o 2015 m. atsisakė ir penkiolika metų tarnavusio įžymiojo reklaminio šūkio. Tačiau situacija ant žemės nesikeičia taip greit, kaip rinkodaros kampanijose, ir Kroatija, tikiu, vis dar yra savita.

Dubrovnikas ir pirklių miestai: stori mūrai, siauros gatvės

Pasižvalgius po kelionių agentūrų pasiūlymus masiniams turistams atrodo, kad kaip Italija turi Riminį, Egiptas – Hurghadą, taip Kroatija turi Dubrovniką.

Bet Dubrovnikas – kitoks. Kiekviena siaura tiesi, tik pėstiesiems tinkama jo gatvė alsuoja gilia istorija. Čia buvo Viduramžių prekybos valstybė, konkuravusi su Venecija ir Florencija, o šiais laikais ji tarnavo kaip „Sostų karų“ filmavimo aikštelė. Dubrovniko senamiestį galima patirti dvejopai: klaidžiodamas apačioje stačiais skersgatviais arba apeidamas jį masyvios miesto sienos viršumi (2 km), dairydamasis žemyn į žydrą Adriją ir raudonų čerpių miesto stogus.

Raudoni Dubrovniko stogai ir Lokrumo sala nuo senamiesčio sienų

Nebeatskirsi, kurie jų perdengti po Jugoslavijos karų apgulties (1991-1992 m.). Serbų artilerija tada sudegino daug Dubrovniko stogų ir ilgus metus dar galėdavai matyti pasekmes: pradžioje apanglėjusias gegnes, vėliau – ryškesnes naujas čerpes, it bintas paslėpusias mūšių žaizdas. Dabar laikas viską užgydė: skausmingą istoriją mena tik informacinė lenta. Ir net bailiausi Vakarų turistai nebesibaimina užsukti į Kroatiją.

Ir ne tik į Dubrovniką. Visa ilgoji šalies pakrantė – pilna panašių miestų. Su gatvelėmis, kurių pločio neužtektų net žmogui išsitiesti, o aplinkiniai namai – masyvūs keturaukščiai. Viską užsakė Viduramžių Venecijos pirkliai, valdę Adrijos pakrantes: savo sostinėje pripratusiems keliauti pas kaimynus gondolomis ir pėstute jiems nereikėjo, kad namo galėtum parvažiuoti vežimu. Priešingai nei Dubrovnike, atokesniuose miestuose praėjimų dar nepadengė lauko kavinės: štai Šibenikas dar priklauso gyventojams, ne turistams. Netoliese labai panašūs Trogiras, Primoštenas.

Siauros Šibeniko senamiesčio gatvės tuščios ir slegiančios

Kroatijos pakrantė (kartu su per 1000 salų, iš kurių 67 gyvenamos) – 5835 kilometrai. Jai liko 95% visų buvusios Jugoslavijos krantų. Taigi, nuosavo pajūrio užtenka visiems. Kiekvienam kroatui jo tenka po vieną metrą (palyginimui: lietuviui – po 3 centimetrus).

Romėnų pastatai – ir gyva miestų dalis

Kroatija buvo viena pagrindinių Romos Imperijos žemių. Vietinės romėnų provincijos Dalmatijos sostinė Salona šiandien – muziejus po atviru dangumi. Tokių archeologų kruopščiai iškasinėtų griuvėsių yra daug kur pasaulyje. Bet Kroatijoje (vėlgi – kaip Italijoje) daugybė romėnų pastatų puikiai išsilaikė net pačiuose miestuose, apsupti verdančio šiuolaikinio gyvenimo.

Greta Salonos stūksančio antrojo pagal dydį Kroatijos miesto Splito senamiesčio širdis aptverta masyviais mūrais. Tai – ne Viduramžų sienos. Dar IV a. po Kr. jos įrėmino Romos imperatoriaus Diokletiano rūmus, kurie užėmė visą dabartinio Splito širdį (3 ha). Diokletianas čia buvo persikėlęs „pensijoje“ – turtingi romėnai mėgdavo gražius Kroatijos krantus. Amžiams bėgant Splito senamiestis prarijo rūmus, panaudojo jų dalis savoms reikmėms – dažna daugiabučio siena ten akivaizdžiai dar romėnų statyta, gatves puošia Antikinės skulptūros, kolonos.

Kroatijos šiaurės Pulos miesto gyventojai kasdien vaikšto pro milžinišką romėnų amfiteatrą, dydžiu beveik prilygstantį Koliziejui (tik labiau apgriuvęs vidus).

Romėnų šventykla Puloje (kairėje)

Tiesa, gladiatorių kautynėms bei romėnų dievams telikus istorijos vadovėliuose ir pagerėjus technologijoms dauguma romėnų pastatų liko nebepanaudojami. Išimtis: bažnyčios. Vos atsivertusi į krikščionybę Roma puolė jas įrenginėti svarbiuosiuose Kroatijos miestuose. Splito Šv. Domnijaus katedra statyta 305 m. po Kristaus – pradžioje ji tarnavo kaip Diokletiano mauzoliejus. Šitaip tas romėniškai plynas ir masyvus aštuonkampis pastatas sujungia abi Kroatijos epochas: pagonišką ir krikščionišką.

Katalikybė Kroatijoje šiandien svarbi dar ir todėl, kad ja pagrįstas tautos identitetas (kroatai, serbai ir bosniai kalba ta pačia kalba – bet skiriasi jų religijos). Zadaro miestas man jį lankant buvo pilnas jaunuolių ir krikščioniškų šūkių – vyko Kroatijos katalikiško jaunimo dienos. Jis irgi garsėja sena romanine bažnyčia (Šv. Donato, IX a.), o taip pat šiuolaikiniais „jūros vargonais“ (smūgiuodamos į krantą bangos sukelia muzikos garsus).

Beje, Pula, Zadaras ir kai kurie kiti Kroatijos pajūrio miestai Italijai priklausė iki pat Antrojo pasaulinio karo. Tik jo metu viską galutinai užėmė komunistinė Jugoslavija, o italus išvijo.

Splito Šv. Domnijaus katedra (kairėje) ir Zadaro bažnyčia. Greta abiejų naujesnės romaninės varpinės. Tiesa, tas naujumas sąlyginis: jos statytos ~1000 m. po Kr., kai Lietuvoje mūrinių statinių dar išvis nebuvo.

Plitvica: idiliškai laukinė centrinė Kroatija

Centrinė Kroatijos dalis – rečiau gyvenama ir labiau laukinė. Ypač idiliškas Plitvicos ežerų nacionalinis parkas, kur į skaidrius ežerus (matosi visos žuvelės) virsta gausybė krioklių kaskadų.

Tame peizaže galėtų būti filmuojamas rojus, bet tų apylinkių naujausioji istorija primena pragarą, tik neseniai iš ten išvalytos minos. Mat per Kroatijos nepriklausomybės karą čia vyko rimti mūšiai, serbai buvo įsteigę savo nepripažintą Krajinos Respubliką, o Kroatijai 1995 m. ją nukariavus net civiliai serbai išsilakstė (juos pakeitė pabėgėliai kroatai iš anapus sienos). Balkanuose nemažai tokių žemių su apleistais namais ir svetur pasitraukusiais senbuviais – ten, kur nėra masinio turizmo, tos žaizdos gyja lėčiau.

Jugoslaviją galima suvokti kaip mažesnę ir švelnesnę Sovietų Sąjungą, bet ilgus dešimtmečius buvo vienas esminis skirtumas. Jei Sovietų Sąjungoje beveik visąlaik dominavo rusai, tai Jugoslavijoje valdžia, ypač prie kroato diktatoriaus Tito, specialiai ribojo pagrindinės tautybės serbų įtaką (serbai sudarė 35-40% Jugoslavijos gyventojų, kroatai 20%, kiti – 40%). Tokiu būdu likusios tautos nesijautė serbų engiamos.

Tačiau 1989 m. į valdžią atėjęs Slobodanas Miloševičius pamėgino perduoti Jugoslavijos vairą serbų tautai. Kitos Jugoslavijos tautybės – ir kroatai – tuomet neapsikentusios viena po kitos ėmė skelbti nepriklausomybę. Serbija pamėgino išsaugoti bent jau tas kitų valstybių dalis, kuriose serbų gyveno daugiausia. Taip prasidėjo kruvini Balkanų karai. Kitataučių mažumos tuomet dažnai veikdavo kaip „penktosios kolonos“, mėginančios prijungti savo gyvenamąją vietą prie etninės tėvynės, o valstybių politiką dažnai apibrėždavo sakinys: „silpninti svetimas mažumas savo žemėse ir stiprinti savas mažumas svetur“.

Idiliški kriokliai Plitvicoje

Zagrebas – tik šalies vartai

Kroatijos sostinė Zagrebas – tipinis austrų (jiems Kroatija su išlygomis priklausė 1527-1918 m.) išplėtotas miestas, primenantis sumažintą Vieną ar Budapeštą. Tiek Senamiestyje ant kalno, tiek papėdės Naujamiestyje yra gražių vietų, bet prieš tai pabuvojusiam Kroatijos pakrantėje ar Plitvicoje man pritrūko kažko tikrai išskirtinio.

Taigi, Zagrebas labiau – Kroatijos vartai, vieta pernakvoti po skrydžio ar prieš skrydį namo. Tiesa, te nedidelis Kroatijos plotas (mažesnis už Lietuvos) neapgaus: ši šalis labai išraityta, kalvota, ir todėl atstumai dideli. Štai tiesiausias kelias nuo Zagrebo iki Dubrovniko – 623 km. Laimė yra gera (bet mokama) magistralė.

Verta ja pravažiuoti – mat Kroatija yra viena tų šalių, kur įdomybės pasklidusios po visą plotą.

Mano nuomonė apie kelionės metu matytas Kroatijos lankytinas vietas. Galbūt tai padės jums susiplanuoti savo kelionę.


Visi straipsniai iš kelionių po buvusią Jugoslaviją

1. Buvusi Jugoslavija: tautų ir tikėjimų mozaika (įžanga)
2. Kroatija: viduržemis kaip kadaise
3. Serbija: nugenėtoji Jugoslavija
4. Kosovas gimė iš naujo
5. Slovėnija: dangiška kaimiška žemė
6. Makedonija. Senutėje žemėje – naujausia Europos tauta
7. Juodkalnija: naujasis Europos turizmo perlas
8. Bosnija: trijų žavių kultūrų frontas