Istorinės vietos

Istorinės vietos (Antikos miestai, Viduramžių pilys), kurios per mano keliones į daugiau nei šimtą šalių širdyje įstrigo labiausiai.

 

---

10 įspūdingiausių istorinių vietų pasaulyje

1.Inkų šventasis slėnis (Peru). Maču Pikču miesto griuvėsiai taip aukštai ir atokiai kalnuose, kad tik XX a. pradžioje europiečiai juos atrado. Tačiau Maču Pikču – tik maža dalis šventojo inkų slėnio, kuriame daugybė miestų, inkų keliai, inkų mūrai, net žemės ūkio eksperimentų zona.

---

2.Petra (Jordanija). Fantastikos kūrinius primenantis „raudonasis miestas“ pasitinka įėjimu per siaurą tarpeklį, kurio šonuose uolose iškalti puošnūs fasadai: kapai.

---

3.Pompėja (Italija). Geriausiai išlikęs Romos Imperijos miestas, nes jį – kartu su visais žmonėmis – palaidojo ugnikalnis, o šiandieniniai archeologai atkasė. Viskas iki smulkmenų čia taip, kaip tą paskutinę dieną mieste, tik pastatai gerokai apgriuvę.

---

4.Kinų siena (Kinija). Ilgiausias žemėje statinys, gynęs kinus nuo mongolų atakų. Gali eiti, bėgti jos viršum savaičių savaites ir neprieiti galo.

---

5.Čičen Ica (Meksika). Garsiausias majų piramidžių miestas su unikaliu majų raštu, raižyba.

---

6.Teotihuakanas (Meksika). Didžiausias Meksikoje piramidžių kompleksas prie sostinės Mechiko.

---

7.Romos griuvėsiai (Italija). Didžiausias Antikos pasaulio miestas ir unikali vieta, kur tarp šiuolaikinių pastatų gali išvysti 2000 metų senumo teatrus, triumfo arkas, rūmus, stadionus: tokių mastelių, tarsi būtų pastatyti šiandien.

---

8.Gizos piramidės (Egiptas). Kelis tūkstančius metų tai buvo didžiausi visoje planetoje pastatai ir seniausi žemės pastatai, kurie stulbina ne vien todėl, kad yra tokie seni, bet stulbintų net jei ir būtų pastatyti vakar.

---

9.Efesas (Turkija). Vienas didžiausių Romos Imperijos miestų su išlikusiais nuostabiais fasadais, bibliotekomis, gatvėmis.

---

10.Borobudūras ir Prambananas (Indonezija). Budistų ir hinduistų šventyklos, neturinčios daug lygių. Borobudūras – tai lyg dirbtinis kalnas, simboliškai perteikiantis budistinį pasaulį.

 

---

Įdomiausių pasaulio istorinių vietų žemėlapis

Tas istorines vietas, kurios pažymėtos žemėlapyje, bet neaprašytos aukščiau, rasite aprašytas sąrašuose žemiau.

 

---

Kiti įspūdingų istorinių vietų sąrašai

Istorinių vietų yra visame pasaulyje ir sunku jas lyginti tarpusavyje, nes jos yra skirtingų laikotarpių ir skirtingų statytojų. Todėl, be šio dešimtuko, padariau ir atskirus regėtų įdomiausių istorinių vietų sąrašus pagal tai, kas ir kada jas sukūrė:

*Antikiniai miestai ir griuvėsiai. Statyti senovės graikų ir romėnų – didžiausios ir galingiausios senovės Europos kultūros, kur gimė teisė, demokratija ir šiuolaikiniai miestai.
*Artimųjų Rytų griuvėsiai. Sukurti senovės Egipto, Persijos, arabų ir kitų Artimųjų Rytų civilizacijų, kurių despotai mobilizuodavo milijonus neįtikėtino masto statyboms.
*Azijos griuvėsiai. Aibė Azijos civilizacijų, tokių kitokių nei mūsuose, statė akmenines šventoves ir mūrus.
*Amerikos indėnų civilizacijų. Tai, kas sukurta Amerikoje iki ją atrandant Kolumbui, šiam žemynui visiškai neturint ryšių su Europa.
*Akmens amžiaus civilizacijų. Stebina savo amžiumi: tai pirmieji išlikę žmonijos ar atitinkamų žemynų pastatų kompleksai, kuriems gali būti ir 5000 metų ar daugiau.
*Pilys ir rūmai. Miestų dydžio tvirtovės, kuriomis Europos karalystės apsėjo Europą ir Artimuosius rytus. Daugybė jų dar stovi ar yra atstatytos. Ir didingiausi rūmai, kuriuose gyveno galingiausi valdovai, įrengti didingi sodai, o plotas ir tarnų skaičius buvo toks, kad jie prilygo miestams. Ir daugybė jų – puikiai išlikę, net interjerai.

Komentarai

Azijos civilizacijos visai kitokios nei Europos. Ir nors romėnų, graikų, ar egiptiečių griuvėsius puikiai žino kiekvienas europietis, tik nedaugelis žino, kas įspūdingo iš laikų prieš 1000 ar 2000 metų išliko tolimojoje Azijoje. Aplankiau ne vieną įspūdingą apleistą Azijos civilizacijų kompleksą ir čia aprašau įspūdingiausius.

(“Azija” – turiu omeny tolimąją Aziją. Artimųjų Rytų civilizacijos – Persija, Egiptas – pažintos daug geriau ir jų įspūdingiausios istorinės vietos aprašytos kitame straipsnyje)

 

---

Didžioji Kinų siena

Vieta: Kinija

Tai ilgiausias žmogaus statinys: Kinų siena rangosi 21000 km per visą šiaurinę Kiniją. Kadaise gynė tą civilizuotą imperiją nuo “laukinių mongolų”.

Kur beaplankytum kinų sieną, pamatysi tik nedidelį jos fragmentą. Ir jie labai skirsis. Vienur siena atstatyta ir suremontuota, kitur – apleista. Vienur ji driekiasi pro miestus, kitur – per laukus ar dykumas.

Pirmąsyk lankiau Badalingą, turistams iščiustytą Kinų sienos atkarpą prie Pekino. Pilkšvas mūrinis sliekas, kone 3000 metų vingiuojantis Mongolijos pasienio kalvomis išties palieka neišdildomą įspūdį. Tiesa, Pekinas šalia, todėl Kinų siena buvo paskendusi smoge.

Kitokią Kinų sieną išvydau jos pabaigoje, Džiajuguano forte, viduryje dykumos, kur driekdavosi Kinijos ir Romos Imperijas jungęs Šilko kelias.

Aišku, yra dar šimtai visokiausių kinų sienų ir tikiu, kad Kinijoje yra žmonių, kurie visuomet keliauja vien pasižiūrėti vis kitą jos atkarpą, o kartu – ir vis kitokią Kiniją.

Skaityti daugiau: Pekinas – XXI a. Roma? (Kelionė į Pekiną), Kinijos Šilko kelias – grotos, kinų siena, dykuma

 

---

Terakotos armija

Vieta: Kinija

1974 m. atkasts vieno žymiausių Kinijos imperatorių Ši Huangdi įkapės – 8000 terakotinių statulų eilės – iš karto tapo viena svarbiausių senovės pasaulio vietų, langas į 2000 metų senumo Kiniją. Tai – tarsi staiga suakmenėjusi tikra ano laimečio armija: kiekvieno kario veidas – skirtingas, matosi ano laikmečio ginklai, drabužiai. Kiekviena statula stulbina ir pavieniui (daugelis jų nė neįskilusios!), bet dar labiau – kaip dalis mūšiui išrikiuotos formuotės, paskirstytos po kelias kasinėjimų duobes. Kinai tiki, kad šiame gyvenime užkasti ar sudeginti daiktai taps tikrais „anapus“ – tad galbūt imperatorius, „nusisiuntęs“ sau į pomirtinį gyvenimą kariuomenę, žadėjo užvaldyti ir jį…

Ši Huangdi kape, manoma, yra ir daugiau skulptūrų, bet jis specialiai nekasinėjamas: mat išvilkus Terakotinę armiją į dienos šviesą, bemat nunyko žmogaus dydžio kareivių dažai. Todėl archeologai užgniaužę kvapą laukia geresnių konservavimo technologijų.

Skaityti daugiau: Sianas – Azijos Roma vėl atrasta

 

---

Borobudūras ir Prambananas

Vieta: Java, Indonezija

Nors šiandieninė Indonezija – musulmoniška, svarbiausios istorinės jos vietos – budistų ir hinduistų šventyklos. Pats žymiausias- IX a. statybos Borobudūras.

Pasaulyje daug budistų šventovių, bet nieko panašaus daugiau nėra, nes Borobudūras – tai dirbtinis kalnas, visa esybe perteikiantis budizmo filosofiją. Jo apačia – tai simbolinis budistų troškimų pasaulis Kamadhatu, jo vidurys – formų pasaulis Rupadhatu, o jo viršus – beformis Arupadhatu, kur tiesias sienas pakeičia apvalios stupos su Budų skulptūromis viduje, paskui – be skulptūrų ir viskas užsibaigia didžiule pagrindine stupa su tuštuma viduryje.

Piligrimai kiekviename iš šešių aukštų apeidavo ratą, stebėdami budizmo išmintį ir istorijas perteikiančius bareljefus, ir tada kopdavo į sekantį aukštą, taip simboliškai žengdami link dangaus ir nušvitimo. Apačioje bareljefai atvaizduoja nuodėmes ir bausmes (deja, daugelis jų uždengta), per vidurį – kelią į nušvitimą, o viršuje vaizdų nebelieka – tik simbolinės formos.

Borobudūras – populiariausia Indonezijos lankytina vieta, ypač sezono metu ar per indoneziečių atostogas, perpildyta žmonėmis. “Apeiti minias” galima įsigijus “saulėtekio bilietą”. Tiesa, tai kainuoja – jau ir taip Borobudūro bilietai užsieniečiams brangūs (ne tik Indonezijos mastais), o už saulėtekį primokėjome papildomai, keltis teko 3 val. ryto. Bet buvo verta: dar naktį vaikštai vienas po šventovę, įduotu žibintuvėliu apšviesdamas čia vieną, čia kitą 1200 metų amžiaus bareljefą. Paskui tolydžio švinta, ryškėja stupos, į tave žvelgia akmeninės Budos. Žmonių nemažai, bet visi spiečiasi viršūnėje, tiesmukai supratę “saulėtekio stebėjimą” ir laukdami iš anapus kalnų pasirodančios saulės.

Vaizdas nuo dirbtinio kalno irgi nuostabus – rūkas glosto slėnius, ryškėja kalnai, stupas nudažo rausva šviesa. Bet jei Borobudūrą per saulėtekį lankyčiau darsyk, mažiau laiko skirčiau buvimui viršuje tarp stupas nusėdusių ir plepančių Vakarų Europos jaunuolių, o verčiau ilgiau vienas pavaikščiočiau pamažu ryškėjančiomis dirbtinio kalno terasomis mąstydamas apie tuos, kurie Borobudūrą statė ir tuos, kurie XIX a. jį, seniai pamirštą, vėl išvilko į dienos šviesą. Čia tikroji saulėtekio Borobudūre patirtis.

Netoli Borobudūro – jau hinduistų šventykla, Prambananas. Jos širdis – šešios milžiniškos šventyklos, aukščiausia kurių, dievo-griovėjo Šivos, 47 m aukščio. Aplinkui – šventyklos dievui-globėjui Višnui ir dievui-kūrėjui Brahmai, o priešais jas – šventyklos tų dievų gyvūnams (pvz. garudai, kuriuo joja Višnus).. Kiekvienoje šventovėje – atitinkamos dievybės statula (jei išliko).

Kadaise Prambananas tikriausiai buvo ne mažiau įspūdingas už Borobudūrą, bet laikas mažiau jo pasigailėjo. Virš 200 mažesnių šventyklų, supusios šešias pagrindines, visos sugriuvo (dabar trys atstatytos).

Tiek Prambananas, tiek Borobudūras tetarnavo nepilną šimtmetį – tada Javos politinė širdis pasitraukė į salos rytus, šventovės pamažu apleistos, o Javai atsivertus į islamą visai neteko prasmės. Tik Indoneziją užėmę Europos kolonistai vėl jomis susidomėjo – šitokie įspūdingi atrodė tie pastatai. Dabar į Prambananą ir Borobudūrą kartais vėl atvyksta maldininkai, bet iš esmės tai muziejai, o nebe šventyklos. Dievų statulos Prambanane “paaiškintos” aprašais, nebereikalaujama padoriai rengtis ar rištis pagarbos diržo (kaip Balio hinduistų šventovėse). Ir, aišku, reikia pirkti bilietą – užsieniečiams brangų.

Skaityti daugiau: Java – ugnikalnių ir civilizacijų sala

 

---

Ajutaja

Vieta: Tailandas

Ajutaja yra senoji Tailando sostinė. Tai kai ją sugriovė birmiečiai Siamo karaliai persikėlė į Bankoką. Ajutaja, sakoma, buvo milijoninis miestas, vienas didžiausių pasaulyje, stebinęs visus šventyklomis, stupomis, rūmais, Budų statulomis.

Griuvėsiai liko, šiandien jie stūkso tarp šiuolaikinių pastatų. Į pagrindinius reikia pirkti bilietus, tačiau mažiau žymių net norėdamas neišvengtum: jie kone šalia kiekvienos gatvės, net gatvių vidury. Nori-nenori lygini Ajutają su Roma: Ajutaja buvo panašaus dydžio, kaip Senovės Roma, o griuvėsių išliko daugiau, nes sugriauta vėliau.

Ajutaja – toks lyg išgalvotas miestas, kuriame tarp šiuolaikinių pastatų ir medžių vis išnyra senovė.

Skaityti daugiau: Bankokas – rytietiška pasaulio turizmo sostinė

 

---

Sukhotajus

Vieta: Tailandas

Šiaurės Tailande turistai prasisklaido, gali būti beveik vienas. Romantiškiausiai gali pasivaikščioti po Sukhotajų. Kadaise tai buvo didmiestis, Tailando sostinė, bet 1583 m. karalius įsakė jį apleisti, visus žmones iškelti: ir viskas liko kaip buvo tada. Laikas bėgo, mediniai gyvenamieji namai supuvo ir sunyko, o mūrinės šventyklos liko stūksoti laukuose ir miškuose, primindamos buvusią didybę. Įspūdingiausias pagrindinis Sukhotajaus istorinis parkas apima pagrindines šventyklas, tvenkinius. Kaip įprasta Tailando parkams vakarais, mums vaikštinėjant, nuskambėjo Tailando himnas ir tajai sustingo vietose.

Į šiaurę nuo ten yra daugiau šventyklų.

Mes automobiliu (galima ir dviračiu, motociklu) važiavome ir toliau, lipome ant kalno šventyklos, nuo kurios – ir vaizdas į Sukhotajaus apylinkių miškus. Į skirtingas Sukhotajaus šventyklas bilietai – atskiri, tačiau Wat Saphan Hin tiesiog nebuvo bilietų pardavėjo: sezono metu tikriausiai neapsimoka samdyti.

O galima ir išvis tiesiog mesti žemėlapis ir GPS į šalį ir važinėti keliukais aplink Sukhotajų, ir vienas po kito prieš akis išnirs šimtamečiai griuvėsiai – tokie, kuriuos tu aplankysi vienintelis per visą dieną. Ir jokių bilietų ten netikrina niekas niekada.

O tarp šventyklų verta pasistiprinti Sukhotajaus makaronais – vienas skaniausių patiekalų duagybėje Tailando regioninių virtuvių, kokį ragavau.

Skaityti daugiau: Šiaurės Tailandas – neatrasta Tailando siela

 

---

Įdomiausių Azijos civilizacijų griuvėsių žemėlapis

 

---

Kiti labai įdomūs Artimųjų Rytų civilizacijų griuvėsiai

Šiose vietose išlikę mažiau statinių, nei aprašytose aukščiau – bet pakankamai, kad į jos vis tiek būtų bet kurios kelionės į atitinkamus kraštus sudėtinė dalis, bent jau jei jus domina senovės paveldas.

Chadžurahas Indijoje

Jos nedidelės, bet jų daug ir jos garsėja bene nešvankiausiu pasaulyje dekoru: sekso ir net zoofilinės scenos.

Plačiau: Šiaurės Indija – viduramžiška šalis be taisyklių

---

Kitos įdomiausios pasaulio vietos

Miestai: Senoviniai miestai | XIX a. miestai | Šiuolaikiniai didmiesčiai | Kurortai | Ypatingi miestai | Inžineriniai statiniai
Gamta: Pakrantės ir salos | Poliariniai peizažai | Vulkanai ir geizeriai | Kalnai ir kanjonai | Miškai ir džiunglės | Kriokliai | Dykumos | Olos ir požemiai | Ežerai | Gyvūnija
Kultūrinės patirtys: Pramogų parkai ir gyvieji muziejai | Šou ir renginiai | Ceremonijos | Sportas | Nakvynės vietos | Kelionių būdai | Valgymo būdai | Mažumos | Pramogos | Savičiausios valstybės
Istorinės vietos: Priešistorinės | Graikų ir romėnų | Artimųjų Rytų civilizacijų | Indėnų civilizacijų | Azijos civilizacijų | Pilys ir rūmai
Baisiausios vietos: Ekstremaliausios vietos | Išniekinta gamta | Nuosmukio vietos | Mirties vietos | Genocidų ir žudynių vietos | Įšalusių karų frontai

---

Aplankęs daugiau šalių, įdomiausių pasaulio vietų ir patirčių sąrašus plečiu.

Tačiau jau esu buvęs daugiau nei 110 šalių ir dešimtyse tūkstančių lankytinų vietų. Jei kuri garsi vieta nėra sąraše - gali būti todėl, kad ji pasirodė nepakankamai įspūdinga, o ne todėl, kad nebūčiau jos lankęs. Šiaip ar taip, kai kurios garsios lankytinos vietos tokios yra daugiau dėl reklamos.

Jei kyla klausimų, kodėl neįtraukiau tam tikros vietos į sąrašus, arba norite sužinoti apie įdomiausias pasaulio vietas daugiau - klauskite komentaruose, su malonumu atsakysiu!

Komentarai

Antikos griuvėsiai yra tarp mėgiamiausių pasaulio turistinių objektų.

Buvau daugelyje valstybių, kurios klestėjo Antikos civilizacijos, ir lankiau daugelį garsiausių griuvėsių. Štai įspūdingiausi:

 

---

Palmyra

Vieta: Sirija

Palmyra – žymiausias romėnų miestas Artmiuosiuose Rytuose. Jo gelsvi mūrai visiškai įsilieja į tokios pat spalvos dykumą. Žmonės ten buvo vietiniai, garbino vietinius dievus, tokius kaip Belas. Turtus jiems sunešė prekyba, kupranugarių karavanai.

Įspūdinga Palmyros kolonų supama centrinė gatvė, patricijų kapai-bokštai, pilni tūkstantmečių biustų, tarp kurių kažkada vakarieniaudavo gyvieji giminaičiai.

Deja, Palmyra nemažai nukentėjo nuo dabartinio pilietinio karo, apgriauta Belo šventykla, bokštiniai kapai. Aš spėjau į Palmyrą nuvykti dar iki karo. Ir tada, bent jau žiemą, keliautojų čia lankėsi mažai: tarp griuvėsių didybės jie visiškai paskendo.

Plačiau: Rekviem Sirijai: kelionės į Siriją atsiminimai

 

---

Hierapolis

Vieta: Turkija

Garsiųjų Turkijos Pamukalės baltųjų terasų viršūnėje stūkso milžiniški romėnų kurorto Hierapolio griuvėsiai. Gamta ir istorija čia viena kitą puikiai papildo: Pamukalės terasos ir Hierapolis lankomi su vienu bilietu. Daugeliui tai – malonus netikėtumas: turkų bukletai su 50 metų senumo nuotraukomis paprastai Hierapolį pamiršta paminėti išvis.

Tai – beveik nusikalstama. Nes Hierapolio griuvėsiai, mano nuomone, vieni įspūdingiausių romėnų griuvėsių pasaulyje. Ir ne tik dėl įspūdingiausios vietos terasų viršūnėje, bet ir dėl galbūt geriausiai išsilaikiusių romėnų kapinių (Nekropolio – mirusiųjų miesto). 2 kilometrus ten eini autentišku akmeniniu romėnų keliu supamas 1800, 2000, 2200 metų amžiaus kapų eilių: akmeninių sarkofagų, kriptų, pilkapių. Daugelis jų buvo ne hierapoliečiai, o čia, tarp karštųjų versmių, nusenti atvykę romėnai iš kitur. Kai kuriuos kapus beveik prarijo terasos…

Itin smagu Hierapolį lankyti žiemą, kai gali taip eiti vienas, žvalgytis į praėjusius amžius. Į kapus žmonių, kurių ir proproproanūkių proproproanūkių proproproanūkių jau niekas nebeprisimena. Skaityti lotyniškus įrašus apie jų gyvenimus: „velionis buvo Hierapolio amatininkų klubo narys, paliko 100 pinigų, kad klubas prižiūrėtų jo kapą“… Tuomet kaip koks Romos pirklys prieiti pirtį, kur atvykėliai privalėdavo nusiprausti prieš žengdami į miestą, tada miesto vartus, kolonuotą gatvę, kur Romos laikais vykdavo prekyba.

Šitoks kelias laukia, jei į Pamukalę/Hierapolį eini per šiaurinį įėjimą (pro kapines). Yra dar du: pietinis, kur patenki visų pirma į patį Hierapolio miesto griuvėsius, ir vidurinis, pro kurį užėjęs turi lipti aukštyn taku per Pamukalės terasas ir viršuje rasti Hierapolį.

Hierapolyje išlikęs ir didžiulis romėnų teatras, ir plutoniumas, kurio orakulai pranašaudavo ateitį, o savo galią suabejojusiems demonstruodavo gyvi praeidami pro iš žemės gelmių kylančias nuodingas dujas, kurios čia pat pražudydavo paukštelius ir smulkius gyvūnus. O apsidairęs į šalis matai „lipančius į kalnus“ daugybę sugriuvusių namų.

Bet įdomiausi, aišku, vaizdai nuo Hierapolio šlaito viršaus tako į Pamukalę – į juos užsižiūrėjęs nejučia supratau, kad laiko aplankyti visus Hierapolio statinius tikrai neturėsiu.

Plačiau: Pamukalė – stebuklas, bet nebūtinai kokio tikitės

 

---

Pergamas

Vieta: Turkija

Daugelis antikinių miestų Turkijoje statyti romėnų ir savaip panašūs: ilgos tiesios gatvės, didingi pastatai. Pergamas nuo jų smarkiai skiriasi, nes jį sukūrė dar graikai. Graikų laikais, priešingai nei romėnų, nebuvo visuotinės taikos, dažnas miestas buvo kartu ir valstybė, privalėdavusi nuolat gintis. Tad miestų centrai – akropoliai – plytėdavo ant kalnų.

Mažai akropolių tokie žavūs, kaip Pergamo, o labiausiai pribloškia teatras. Priešingai nei pas romėnus, graikų teatrai nebuvo atskiri pastatai: graikai pasinaudodavo natūraliais kalnų šlaitais, išdėliodami ant jų akmenines sėdynes, o papėdėje įrengdami sceną. Tik paprastai tokie teatrai buvo maži ar vidutiniai, o Pergamo – toks didelis ir status, kad abejoju, ar iš paskutinių eilių kas dar žiūrėdavo spektaklį, o ne įspūdingus aplinkinius kalnus.

Būtent vaizdai į aplinkinę gamtą – viena priežasčių aplankyti Pergamą šiandien. Papėdėje irgi būta įdomių pastatų – egiptietiška raudonoji šventykla (anais laikais buvo įprasta, kad mieste garbinami ir svetimi dievai, o Egiptas jau ne tauip ir toli), Asklepijonas – ano meto ligoninė, kur ligoniai stengdavosi susapnuoti diagnozę.

Plačiau: Turkijos Ėgėjo pakrantė – kurortai ir senovė

 

---

Pompėja

Vieta: Italija

Dauguma antikinių miestų ištisus tūkstančius metų buvo laikomi niekam nereikalingais griuvėsiais, nešiojami po plytą. O tai reiškia visa kas vertingiau buvo išgriauta.

Pompėja – nuostabi išimtis. 79 m. po Kr. ją palaidojo išsiveržusio Vezuvijaus ugnikalnio lava. Palaidojo tokią, kokia buvo tą dieną. Ir būtent tokią Pompėją po 1500 metų atrado archeologai – jau tais laikais, kai senovės paveldas buvo vertinamas, todėl ji tapo turistine vieta, o ne vieta plytoms vogti.

Dabar Pompėja – stulbinantis langas į Antikinį gyvenimą. Tame mieste išliko viskas iki smulkmenų: iškeltos pėsčiųjų perėjos, prekystaliai, grafiti, freskos. Ir žmonės liko gulėti ten, kur juos užvirto žudanti lava. Lavonai sutrūnijo, bet jų vietose susidariusios ertmės buvo užpiltos gipsu, todėl iki šiandien galima pamatyti jų formas.

 

---

Efesas

Vieta: Turkija

Ėgėjo jūros pakrantės pažiba Efeso miesto griuvėsiai. Vien jų dėka gretimas Kušadasio miestas buvo tapęs vienu svarbiausių pasaulyje kruizinių laivų uostų: Viduržemio jūros kruizai čia stoja, autobusai išsyk veža grupes į Efesą.

Ir mane, mačiusį daug romėnų miestų, Efesas pribloškė. Juk tai buvo vienas penkių didžiausių Romos Imperijos miestų, tad nors atkasta tik 20% griuvėsių, ir tiek – nuostabu. Gali pamatyti vieną didžiausių Antikinio pasaulio bibliotekų, milžinišką teatrą, kolonuotą gatvę, kur vykdavo prekyba, šventyklas sudievintiems imperatoriams, miesto „tarybos“ salę ir agorą, kurios centre, idant pritrauktų klientus prekybai, kovodavo gladiatoriai.

Ir „pikantiškų detalių“: bendrus tualetus, į kuriuos, ant vergų prišildytų sėdynių, turtingi romėnai eidavo pabendrauti; beraščiams skirtą viešnamio reklamą. Ir tiesiog smulkmenų, leidžiančių gyvai įsivaizduoti koks gyvenimas vyko prieš 2000 tame mieste, kai jame gyveno iki 250 000 žmonių: skyles arkliams pririšti, gatvių įrėžas kad neriedėtų karietos. Gyvenimas mums toks keistas (gidai pasimėgaudami šokiruoja turistus pasakodami, kaip romėnai rinkdavo tualete šlapimą, kad juo skalbtų rūbus, ar išvemdavo maistą, kad neišstorėtų). Bet sykiu ir savaip artimas – juk tai irgi buvo miestas, su prekyba ir pramogomis, kaip ir mūsų laikais, o ne vis sunkiau ir sunkiau eiliniam lietuviui suprantama žemdirbystė, gyvulininkystė, kaimo ūkis.

Efese vyko ir visą pasaulį pakeitę įvykiai: pastatyta Artemidės šventykla, vienas septynių pasaulio stebuklų (deja, iš jos teliko tik viena atstatyta kolona ir netgi įvažiavimas prie jos nemokamas), įvyko Efeso bažnytinis susirinkimas, vienas svarbiausių visoje krikščionybės istorijoje.

Bazilika, kur 431 m. susirinko bažnyčios hierarchai – sugriuvusi, kaip ir visas miestas. Buvo tam daug priežasčių – maliarija, pasitraukusi jūra. Tokia buvo istorija: kol Roma egzistavo, miestai lengvai išsilaikydavo, nes saugiais keliais ir jūromis būdavo atplukdoma maisto ir prekių. Imperijai ėmus byrėti, kurį laiką miestai dar laikėsi: tačiau pakakdavo vieno kokio karo ar žemės drebėjimo ir apleistų miestų nebeatsatydavo. Dar užtekdavo jėgų miestus išlaikyti, kol jie stovėjo, bet nebepakako jų tam, kad atstatytų sugriautus…

Plačiau: Turkijos Ėgėjo pakrantė – kurortai ir senovė

 

---

Džerašas

Vieta: Jordanija

Kristaus laikais, kaip ir dabar, rytų Viduržemio buvo padalintas tarp įvairių kultūrų.

Šiaurės Jordanijos miestuose, įsteigtuose Aleksandro Makedoniečio laikais, gyveno graikai. Tai – Dekapolis, klestėjęs ir romėnų laikais, pasižymintis įspūdingomis tiesiomis, kolonų supamomis centrinėmis gatvėmis. Džerašas – žymiausias iš tokių miestų.

Plačiau: Jordanija – dykuma, persunkta istorijos.

 

---

Atėnų Akropolis

Vieta: Graikija

Atėnų Akropolis – jo vaizdą atpažįsta net tie, kurie ten niekada nebuvo ir nekeliaus. Virš Atėnų iškilusi didžiulė uola, o tos uolos viršūnėje – šventyklos graikų dievams, statytos dar prieš ~2500 metų! Didysis Partenonas nekaltajai Atėnei. Mažesnis, bet svarbesnis Erechtejonas, puoštas moterų statulomis kariatidėmis. Viskas pastatyta Atėnų aukso amžiuje ~500 m. pr. Kr., kai graikai buvo ką tik sutriuškinę persus, ir Atėnų valdovas Periklis, pasinaudodamas taika ir turtais, perstatė nuniokotus Atėnus į tikrą graikiško pasaulio sostinę.

Į Akropolį nepaliaudamos lipa minios ir minios ir minios turistų – istorijos piligrimų. Gėrisi vaizdais žemyn, mėgindami pajusti prabėgusius tūkstantmečius. Ne ką mažiau nuostabūs vaizdai atsiveria į Akropolį. Nuo gretimo Filopappou kalno, iš 3 km ilgio pėsčiųjų alėjos Akropolio papėdėje restoranų ir iš daugybės Atėnų centro daugiabučių bei viešbučių viršutinių aukštų. Rasti butą ar kambarį su balkonu į Akropolį – juokų darbas! Ir net nebūtinai labai brangu.

Bet tikroji Atėnų magija – net ne pastatuose, o mintyse, kurios iš šio tada nedidelio miesto išplito po visą visą pasaulį. Atėnuose atsirado demokratija – tokia Demokratija, kad senovės atėniečiams, tikriausiai, jokia šiandienos šalis neatrodytų demokratiška…

Senovės Atėnuose demokratija buvo tiesioginė: sprendimus priimdavo visi atėniečiai, susirinkę drauge. O pareigūnai vietoje rinkimų būdavo skiriami burtų keliu (nes, senovės atėniečių požiūriu “rinkimai reiškia nelygybę: jie naudingi oligarchams, kadangi tik jie turi pinigų ir laiko rinkimų kampanijoms”). Valdininko dalią išmėgindavo daugelis: pavyzdžiui, faktinio Atėnų “mero” kadencija buvo 24 val., ir per gyvenimą juo galėdavai dirbti tik kartą: taigi, apie pusę visų piliečių vyrų sulaukdavo savosios “valdžios dienos”.

Senovės Atėnuose klestėjo ir filosofai – Sokratas, Platonas, Aristotelis. Be jų raštų iki šiol neapsieina joks universitetinis filosofijos kursas.

Plačiau: Atėnai – čia susitinka senovė, linksmybės ir tamsa

 

---

Ostija

Vieta: Italija

Tai buvo Romos uostas (nes pati Roma stūkso kiek atokiau jūros). Per čia buvo gabenta daugelis prekių į senovės Romą. Nereikia nė aiškinti, kokius turtus tai sunešė miestui, kiek didingų pastatų čia pastatyta. Priešingai nei Roma, iki šiol likusi gyvenamu miestu, senoji Ostija nebegyvenama ir yra griuvėsių laukas.

Visgi, daug pastatų čia gerai išliko ir atmosfera net šiek tiek primena Pompėją. Galima pamatyti ne tik pagrindinius viešuosius pastatus, kaip šventyklas, tačiau ir eilinių romėnų gyvenamuosius namus, vienus pirmųjų pasaulyje daugiabučių (insulas).

 

---

Įdomiausi graikų-romėnų griuvėsiai pasaulio žemėlapyje

 

---

Kitos įdomios graikų-romėnų antikinės vietos

Šiose vietose gal nesijausite it perkelti į Antiką, bet bent vienas pastatas kiekvienoje jų turi mažai lygių pasaulyje.

Balbekas (Libanas)

Jupiterio šventykla kadaise buvo didžiausia Romos imperijoje. Bakcho šventovė mažesnė – bet išsilaikiusi tiesiog puikiai. Nepaisant savo didybės Balbekas nėra apgultas turistų, ypač nesezono metu. Tikriausiai vakariečiai engia ten vyraujančio “Hezbollah” judėjimo, bet, manau, be reikalo.
Plačiau: Libano lankytinos vietos

Bula Regija (Tunisas)

Tunisas pilnas didingų romėnų pastatų, bet Bula Regijoje [Boula Reggia] pagaliau pamatėme, kaip romėnai gyveno. Mat, įkvėpti berberų, jie ten savo namuose įsirengdavo požeminius aukštus „kad vasarą miegoti ir valgyti būtų vėsu“. Tad nors vilos, pastatytos ant žemės, visur sugriuvo, po žeme gerai išliko kolonos, lubos, mozaikos ir kita prabanga.
Plačiau: Tunisas – Sacharos vartai, amžini miestai ir jūra

Džemas (Tunisas)

Džemo (Tunisas) romėnų amfieatras įspūdžiu gali ruingtis su Romos koliziejume. Be to būtent iš Tuniso teritorijos po Romos Imperiją išplito mozaikos, todėl Džeme atkasta itin puikių mozaikų, kurios šiandien prieinamos Džemo muziejuje.
Plačiau: Tunisas – Sacharos vartai, amžini miestai ir jūra

Delfai (Graikija)

Griuvėsiai kalno šlaite, kur ateitį graikams pranašaudavo garsioji Delfų orakulė. Visi Graikijos poliai į Delfus nešdavo dovanas, čia statydavo savo skulptūras ir lobynus, kad “pasirodytų” prieš kitus miestus. Todėl Delfų muziejuje – vieni svarbiausių senovės graikų meno stebuklų. Geriausiai Graikijoje išlikęs ir Delfų stadionas, kuriame vykdavo į Olimpines panašios žaidynės.
Plačiau: Žemyninė Graikija – Antikos miestai, Meteora, kurortai

Pergė ir Aspendosas (Turkija)

Aspendose stūgso bene geriausiai išlikęs romėnų teatras. Pergės miestas šalimais – labiau kaip desertas.
Plačiau: Antalija ir Turkijos Viduržemis – ką pamatyti

Myra (Turkija)

Myra žavi savo unikaliais kapais uolose, panašiais kaip Jordanijos Petroje. Tai buvo likų kultūros, prijungtos prie Romos Imperijos, dalis.
Plačiau: Antalija ir Turkijos Viduržemis – ką pamatyti

Bosra (Sirija)

Garsėja savo teatru, paverstu į Viduramžių tvirtovę.
Plačiau: Rekviem Sirijai – Kelionės į Siriją atsiminimai

Masada (Šventoji žemė)

Žydų Pilėnai. Kai šturmavo romėnų kariai, tvirtovę gynę žydai susidegino. Išliko daug kas tiek pačioje tvirtovėje, tiek romėnų stovyklose, iš kurių romėnai į tvirtovės viršų tiese didžiulius “laiptus”.

Pafosas (Kipras)

Šiame mieste – vienos geriausiai išsilaikiusių romėnų mozaikų.
Plačiau: Kitokia kelionė į Kiprą

Tryras (Vokietija)

Taip, Romos Imperija siekė net Vokietiją. Ir čia, tarp šiuolaikinio Tryro miesto pastatų, stovi bene įspūdingiausi išlikę romėnų vartai bei keli kiti pastatai.

Merida (Ispanija)

Šiuolaikinis miestas čia „prarijo“ senąją Augusta Emeritą, Romos Imperijos provincijos sostinę. Tačiau ta sostinė šen bei ten vis pasirodo: štai romėnų Dianos šventykla tarp šiuolaikinių namų, štai teatras ir amfiteatras, štai vienoje pusėje automobilių kelio romėnų akvedukas, o kitoje – romėnų hipodromas. Štai vienas ilgiausių romėnų tiltų per upę, triumfo arka tarp senamiesčio restoranų. Niekada nežinai, ką rasi už kampo!

Mikėnai (Graikija)

Mikėnai kone 1000 metų senesni už likusią Senovės Graikiją. Kai klestėjo Atėnai ir kiti graikų poliai, tai Mikėnai jau buvo žila senovė, apie juos sklandė tik pasakos ir legendos. Odisėjoje ir Iliadoje Troją puolė būtent Mikėnai; Odisėjas, valdovas Agamemnonas buvo mikėniečiai! Dėl senumo Mikėnų mūrai kitokie (be jokio skiedinio vienas ant kito sudėti galingi akmenys, tradiciškai priskiriami mitiniams ciklopams). Ir Mikėnų kapai kitokie (milžiniškos kūginės salės požemiuose, kuriuose suplojus ranka aidas nenutyla ištisas sekundes).
Plačiau: Žemyninė Graikija – Antikos miestai, Meteora, kurortai

P.S. Roma, kadangi išliko kaip gyvas miestas, aprašyta prie įspūdingiausių senovės miestų.

---

Kitos įdomiausios pasaulio vietos

Miestai: Senoviniai miestai | XIX a. miestai | Šiuolaikiniai didmiesčiai | Kurortai | Ypatingi miestai | Inžineriniai statiniai
Gamta: Pakrantės ir salos | Poliariniai peizažai | Vulkanai ir geizeriai | Kalnai ir kanjonai | Miškai ir džiunglės | Kriokliai | Dykumos | Olos ir požemiai | Ežerai | Gyvūnija
Kultūrinės patirtys: Pramogų parkai ir gyvieji muziejai | Šou ir renginiai | Ceremonijos | Sportas | Nakvynės vietos | Kelionių būdai | Valgymo būdai | Mažumos | Pramogos | Savičiausios valstybės
Istorinės vietos: Priešistorinės | Graikų ir romėnų | Artimųjų Rytų civilizacijų | Indėnų civilizacijų | Azijos civilizacijų | Pilys ir rūmai
Baisiausios vietos: Ekstremaliausios vietos | Išniekinta gamta | Nuosmukio vietos | Mirties vietos | Genocidų ir žudynių vietos | Įšalusių karų frontai

---

Aplankęs daugiau šalių, įdomiausių pasaulio vietų ir patirčių sąrašus plečiu.

Tačiau jau esu buvęs daugiau nei 110 šalių ir dešimtyse tūkstančių lankytinų vietų. Jei kuri garsi vieta nėra sąraše - gali būti todėl, kad ji pasirodė nepakankamai įspūdinga, o ne todėl, kad nebūčiau jos lankęs. Šiaip ar taip, kai kurios garsios lankytinos vietos tokios yra daugiau dėl reklamos.

Jei kyla klausimų, kodėl neįtraukiau tam tikros vietos į sąrašus, arba norite sužinoti apie įdomiausias pasaulio vietas daugiau - klauskite komentaruose, su malonumu atsakysiu!

Komentuoti

Artimuosiuose Rytuose atsirado pirmieji miestai. Ir nors iš tos žiliausios senovės mažai kas beliko (įspūdingiausi pastatai, tokie kaip Babilono sodai, virto dulkėmis), vėlesnių Artimųjų Rytų civilizacijų – egiptiečių, persų, nabatėjų – pastatyti didingi miestai ir šiandien stebina milijonus lankytojų.

 

---

Gizos piramidės

Vieta: Egiptas

Egipto piramidės! Sunku net sugalvoti, nuo kur pradėti pasakoti, nes pamėginus suvokti daugybę faktų apie jas nugara eina pagaugais.

Piramidžių amžius. 5000-4000 metų. Pagalvokite – nuo tų piramidžių pastatymo iki Romos Imperijos praėjo daugiau laiko, nei nuo Romos Imperijos iki šiandien! Kai prieš ~2200 metų senovės graikų išminčiai įtraukė Gizos piramides tarp Septynių pasaulio stebuklų, jau tada jos buvo dviem tūkstantmečiais senesnės už visus likusius šešis. O dabar beliko vienintelės, kurios dar stovi! Paskutinis konkurentas nugriuvo prieš 600 metų…

Piramidžių dydis. Cheopso piramidė Gizoje 3800 metų buvo aukščiausias planetos pastatas – kai joks pastarųjų metų statinys šio titulo neišlaikė ilgiau kelių dešimtmečių. Lietuvoje tokio aukšto pastato (ne TV bokšto ar kamino) iki šiol nėra.

Piramidžių mistika. Tai, kad žmonija ištisus tūkstantmečius nepakartojo nieko panašaus, iki šiol skatina teorijas apie jas pastačiusius magus ar ateivius. Juk jos tiesiog kitokios nei visa kita, statyta senovėje, Viduramžiais, net naujaisiais laikais.

Daug „Senovės pasaulio“ paveldo žavi vien todėl, kad senas (pvz. gerokai nusivyliau Stounhendžu), bet Egipto piramidės priblokštų kada bebūtų pastatytos. Net jei nūdienos dangoraižiai aukštesni, nė vienas jų nėra tiek ištįsęs dar ir į plotį. Ir tie iš dykumos styrantys dirbtiniai akmeniniai kalnai ir šiandien toks pat magiškas vaizdas, kaip ir prieš 1000 ar 3000 metų.

Kiekviena piramidė – Egipto faraono kapas. Tų „dirbtinių kalnų“ viduriuose nutiesti slapti koridoriai, o kažkur giliai (gal aukštai, o dažniausiai išvis po žeme) – salė su valdovo sarkofagu. Šiandien daugelis koridorių atverti turistams ir leistis į juos – unikali patirtis, kokios kitur pasaulyje nerasi. Laiptai žemyn, tada tiesiai, tada vėl į viršų, pro “netikrus kapus” plėšikams apgauti… Ne kartą spraudžiausi susilenkęs, tegalėjau lipti žemyn atatupstas, ne vienas šikšnosparnis atsitrenkė į kūną, sunkiai nusakomas “piramidžių dvokas” stiprėdavo su kiekvienu metru, o ryte gerokai skaudėdavo kojų raumenis. Bet pasiekti galutinį tašką 5 milijonų tonų akmenų apsupty – magiška!

Visos Egipto piramidės stūkso vakariniame Nilo krante – mirusiųjų krante – anapus senovės Egipto sostinės Memfio. Tas “Gyvųjų” miestas sunyko kaip ir visi jo gyventojai, o mirusiųjų miestas – liko.

Ir iš visų Egipto piramidžių kompleksų (kuriuose iš viso stūkso per 100 piramidžių) pats garsiausias – Gizoje, kur stovi ir dvi aukščiausios (Cheopso, 139 m ir Chafrės, 137 m). Aplink išsidėstęs ištisas turistinių viešbučių ir restoranų miestelis, o jei kokia ekskursija „veža prie Egipto piramidžių“, tai beveik visada – būtent (dažniausiai – vien tik) į Gizą. Nes tai – pati „piramidžių eros“ viršūnė.

Skaityti daugiau: Piramidės ir Kairas – Egipto širdis ir pažiba

 

---

Petra

Vieta: Jordanija

Jei galvojate, kad visi senovės miestų griuvėsiai – savaip panašūs, tai Petroje nuomonę pakeisite. Šis nabatėjų civilizacijos senovės miestas Petra pietų Jordanijoje – unikalus, tarsi iš kito pasaulio.

“Rožinis miestas, perpus tiek senas kiek pats laikas” – taip jį 1812 m. praminė atradę šveicarai, amžiams įrašydami į romantiškas keliautojų fantazijas. Eidamas į jį pagrindiniu keliu tarp dviejų aukštų uolų, regėdamas jose iškaltus puošnius it rūmų fasadus (iš tikro ten – kapai), tikrai gali pasijausti kaip maginės fantastikos kūrinyje ar pasakoje.

Manoma, kad iš nabatėjų kilo arabai. VII a. priėmę islamą jie užkariavo kaip niekad didelius ir turtingus plotus (nuo Ispanijos iki Indijos), tad Jordaniją pamiršo. Jei kokį miestą sugriaudavo žemės drebėjimas – jis nebebūdavo atstatomas, o aplinkinėse dykumose liko gyventi tik klajokliai beduinai.

Skaityti daugiau: Jordanija – dykuma, persunkta istorijos

 

---

Luksoro mirusiųjų slėniai

Vieta: Egiptas

Supratusi, kad piramidės ne tik primena apie mirusiojo galią, bet ir kvieste kviečia kapų plėšikus, Egipto aukštuomenė puolė laidotis kuo slaptesnėse vietose, po žeme: kapai iškasti, tuomet užmūryti, užversti akmenimis, kartais dar įrengus „netikrų“ sarkofagų plėšikams klaidinti (tegul randa tuščią ir galvoja, kad prieš juos jau apsilankė kiti plėšikai). Ir nuostabiai išpuošti – ir tas menas puikiai išliko per 3000 metų, nes po žeme juk jo nesunaikino saulė, lietus.

Pagrindinis toks nekropolis (be konkurencijos) vakariniame Nilo krante Luksore, anapus tuometinės Egipto sostinės.

Atokiausi ir turtingiausi Luksoro kapai – Karalių slėnyje, kur laidoti faraonai. Deja, nepaisant visos atsargos, jų kapus irgi išplėšė: daugelį net ne pavieniai plėšikai, o Egipto šventikai, kuriems po daugybės šimtmečių užmirštų faraonų kapai tapo tikrąja to žodžio prasme aukso kasykla. Neišplėštas liko vienas kapas – Tutanchamono. Ten palaidotą vos 20 metų amžiaus mirusį faraoną visi buvo pamiršę. Kapą 1922 m. atrado anglų archeologas Hovardas Karteris. Ir štai dabar Tutanchamonas bene garsiausias iš faraonų.

Tutanchamono kapo lobiai dabar – Egipto muziejuje Kaire, tad ir tas kapas – tuščias. Tačiau faraonų kapuose žavi ne įkapės, turėjusios padėti jiems pomirtiniame gyvenime, o požemiuose puikiai išlikę piešiniai, kuriuose taip vaizdžiai parodyta, kas tame pomirtiniame gyvenime laukia.

Egiptiečiai tikėjo, kad štai, atlikus „burnos atvėrimo“ ritualą kruopščiai preparuota mumija atgaus pojūčius ir keliaus į amžinąjį gyvenimą. Ten siela klestės tol, kol mumija kape nesuges, ir kol kas nors dar minės mirusiojo vardą. Dalį mumijų plėšikai sunaikino (kad jų nepersekiotų išplėštų kapų šeimininkų dvasios), tačiau savo vardų amžinumą faraonams pavyko užsitikrinti: šiandien jų vardus mini daugiau žmonių, nei jiems gyviems esant! Juk visame Senovės Egipte tegyveno 1,5-3 mln. žmonių, o dabar vien turistų į Egiptą kasmet atvyksta 12 mln.! Ir tikrai: garsiausi tie faraonai, kurių kapai – įspūdingiausi, o ne tie, kurie valdė geriausiai.

Iš viso Egipto būtent faraonų kapai labiausiai pranoko lūkesčius. Nes jei piramides ar šventyklas nuo mažens buvau matęs nuotraukose ir daugmaž žinojau, ko tikėtis, tai jokia nuotrauka negali perteikti faraonų kapų. Juk į ją tilps tik vienas ar keli piešiniai. Tuo tarpu faraonų kapuose yra ištisi tuneliai tokių pat spalvingų, ir ištisi kapinynai tokių kapų. Dykumų klimatas ir požemiai puikiai išsaugojo 3000 metų senumo dažus.

Valdovų laidojimo tradicijomis sekė ir Egipto aukštuomenė atskirame kilmingųjų kapų slėnyje (kapai mažesni, bet irgi didingi). Taip laidotos ir mylimiausios faraonų žmonos karalienių slėnyje (pačiam didingiausiam – Nefertari kapui – ir daugelio faraonų amžinojo poilsio vietos neprilygsta).

Kapus įrenginėjo puikiausi Egipto amatininkai apgyvendinti specialiai pastatytame Deir El Medinos miestelyje, kurio griuvėsiai – viena retų galimybių pažvelgti į eilinių senovės egiptiečių gyvenimą. Ir net kai kurie svarbūs amatininkai, pamatę, kaip ruošiasi laidotis faraonai, laisvalaikiu dar spėdavo sau irgi išsikasti „panašius“ kapus: aišku, paprastesnius, mažesnius, „naivesnius“.

Luksoro kapus lankiau atvirkščia tvarka: pradėjau nuo amatininkų Deir El Medinoje, paskui – kilmingųjų ir užbaigiau faraonais bei faraonienėmis. Jei turi laiko, taip geriausia: tada kiekvienas naujas kapas pribloškia, nes yra įspūdingesnis už prieš tai buvusius. Į daugybę kapų pardavinėjami atskiri bilietai, bet neverta eiti į visus. Kapai įvairesni nei šventyklos, bet 12 kapų pilnai pakako (po tris iš kiekvienos visuomenės grupės: amatininkų, kilmingųjų, faraonų, faraonienių; tos pačios grupės kapai vienas šalia kito, tad tris aplankai per valandą-dvi).

Vakarinis Nilo krantas Luksore pilnas ir laidojimo šventyklų, kuriose atlikinėti ritualai mirusiems faraonams, „iškvietus“ iš tolimų slaptų kapų jų dvasias. Kai kurios neblogai išlikusios, kai kurios puikiai atstatytos , iš kai kurių telikusios kelios stypsančios statulos – ten net bilieto nereikia pirkti.

Skaityti daugiau: Luksoras ir Nilas – Senovės Egipto triumfas

 

---

Sakaros ir Dašuro piramidės bei kiti kapai

Vieta: Egiptas

Gal Gizos piramidės Egipte garsiausios, bet tokių piramidžių laukų ~40 km spinduliu – dar ne vienas ir ne penki (iš viso Egipte piramidžių virš 100, nors didžioji dalis nedidelės ar apgriuvusios).

Piramidžių istoriją geriausiai supranti prie Sakaros piramidžių ir Dašuro piramidžių. Anksčiau faraonai laidodavosi po eiliniais vienaukščiais pastatais, vadinamais mastabomis (Įspūdingiausia tarp tokių Sakaroje – Ty mastaba). Sau kapą statydavosi dar būdami gyvi, nes nuo to priklausė jų amžinasis gyvenimas. Faraonas Džoseris valdė ~25 metus – mastabą jau įsirengė, o dar mirtis nesišviečia. Tad jo architektas Imhotepas ant vienos mastabos pastatė kitą siauresnę, ant tos – trečią ir t.t. Taip gimė Laiptuotoji Sakaros piramidė (65 m).

Vėlesni faraonai nebenorėjo nusileisti Džoseriui – jiems irgi nepakako mastabų, reikėjo piramidžių. Bet faraonui Snefru laiptuota forma nepatiko – norėjosi taisyklingos. Tik kaip tokią pastatyti? Patirties nebuvo, architektams beliko spėlioti, bandyti. „Pirmasis blynas“ – Maidumo piramidė (62 m) – prisvilo. Jos šonai sugriuvo, nors jos vidurys iki šiol stūkso it koks senovinis supermasyvus gynybinis bokštas. Landos ir kapas irgi liko, bet Snefru ten nesilaidojo – jis norėjo tobulos piramidės.

Tolesnių Snefru bandymų laukas – Dašuro piramidės. Pirmąją, Lenktąją Dašuro piramidę (105 m), bandė statyti gana stačią, bet vėl pasirodė, kad ji grius, tad viršus pastatytas gulstesnis.

Snefru toks vaizdas irgi nepatiko, tad jis užsakė trečią piramidę – kad jau nuo pat pradžių būtų statoma tokiu kampu, kad išstovėtų tūkstantmečius. Ir ta Raudonoji Dašuro piramidė stovi, ir yra trečia pagal aukštį Egipto piramidė po dviejų Gizos piramidžių (105 m), ir ne ką mažiau įspūdinga. Visos vėlesnės piramidės (tarp jų ir Gizos) tebuvo didesnės ar mažesnės jos kopijos.

Verta aplankyti daugiau nei vieną piramidžių lauką. Gal Gizos įspūdingiausios, bet ten esi kitų turistų ir prekijų apsupty, be to, jas beveik „prarijęs“ Kairas, aplinkui – didmiestis. Sakaroje – ramiau, Dašure dar gali, kaip prieš šimtmetį, pajusti tą supančią dykumos didybę, o Maidumo piramidės net kalbinti vietiniai turizmo organizatoriai nežinojo.

Be to, Sakaroje yra ir daugiau lankytinų vietų – ypač įdomus Serapeumas, kur faraonų vertose katakombose laidoti šventieji jaučiai. Senovės Egipte būdavo tikima, kad daugelis dievų įsikūnija į kokius gyvūnus: tie gyvūnai, kol būdavo gyvi, garbinti, jiems mirus mumifikuoti tarsi faraonai ir tuomet „ieškoma“ naujo gyvūno, į kurį įsikūnijęs dievas. Dievas Ptah „įsikūnydavo“ į jaučius ir kadangi šis dievas „globojo“ Egipto sostinę Memfį, jo „įsikūnijimų“ kapai – puošniausi iš visų Egipto „dieviškųjų gyvūnų“ kapų.

Skaityti daugiau: Piramidės ir Kairas – Egipto širdis ir pažiba

 

---

Persepolis

Vieta: Iranas

Persepolis kadais (550-330 m. pr. Kr.) buvo didžiausios pasaulyje imperijos – Persijos – valdovų rūmai.

Persepolį sudegino (ir Persiją nukariavo) Aleksandras Makedonietis. Ironiška, bet kaip tik todėl, kad tūkstantmečius buvo niekam nereikalingi, griuvėsiai puikiai išsilaikė. Iš tolo kolonos ant didžiulės lygios platformos primena Romos ar Graikijos civilizacijas. Iš arti – viskas kitaip. Kapiteliai čia – bulių, liūtų ir žmonių galvos. Bet įspūdingiausi – bareljefai, tiksliai perteikiantys kas čia vykdavo prieš tūkstantmečius. Dešimčių imperijos tautų atstovai neša duokles: štai juodaodžiai nubiai su dramblio kaulu, graikai su vynu, aštriakepuriai skitai, babiloniečiai, indai…

Viršum Persepolio ir aplink olose iškalti valdovų kapai.

Skaityti daugiau: Iranas – nesuprastas, bet unikalus

 

---

Abu Simbelo šventyklos

Vieta: Egiptas

Senovės Egiptas vingiavo kartu su Nilo slėniu iki sunkiai praplaukiamų Nilo slenksčių anapus dabartinio Asuano miesto, kur galingais fortais atsiremdavo į juodaodžių gyvenamą Nubiją. Fortai nuskendo. Nilo slenksčiai irgi. 1960-1970 m. pastatyta Asuano užtvanka, didžiausia pasaulyje, panarino aukštutinį Nilo slėnį po 5250 km2 ploto Nasero ežeru (sulig ištisa Lietuvos apskritimi).

Laimė, bent jau nuostabausias regiono egiptiečių šventyklas UNESCO išgelbėjo: supjaustė į gabalus, uola po uolos vilko aukštyn. Pati žymiausia, Abu Simbelas, buvo išskobta uoloje, kurią prarijo Nilas. UNESCO pastatė jam betoninę “uolą” Nasero ežero krante.

Žiūrėdamas į keturias Ramzio skulptūras prie šventyklos įėjimo ir dar aštuonias viduje (Egipto faraonams niekur nepakakdavo vienos), į visus aukojimų dievams bareljefus mistiškai tamsiame interjere nė nebemąstai, kad visa šventykla “perkelta į betoną”. Viskas atrodo tikra. Yra tikra. Ir aplinka, Nasero ežero toliai, dykumos, dabar žavi ne mažiau nei praplaukiančių felukų kapitonų akį džiugindavo neužlietas Nilo slėnis.

Abu Simbelas ir šiandien – tolimiausias Egipto taškas. Nakvojome Asuane, kėlėmės 5 ryto, kad nuvažiuotume ~300 km iki Abu Simbelio ir tiek pat atgal per karštą dykumą, pro vidudienio poguliui į specialias pavėsines užsukusius vairuotojus ir miražus dykumoje. “Nakčiai kelią uždarome” – įspėjo kariškiai postuose ir skambino ragindami grįžti laiku.

Skaityti daugiau: Egiptas – karštis, chaosas, Istorijos pradžia

 

---

Luksoro-Karnako šventyklos

Vieta: Egiptas

Rytinio Nilo kranto Luksore šventyklos daugybę šimtmečių buvo viso Senovės Egipto religinė širdis. Mažesnė Luksoro ir pati didžiausia Karnako, jas jungia ~3 km sfinksų alėja. Abiejų „švenčiausiose erdvėse“ leopardo kailiais vilkintys šventikai kasdien rūpindavosi šventąją dievo statulėle: pažadindavo įleisdami saulę pro masyvias duris, nešdavo jai suaukotą maistą, vakare „užmigdydavo“.

Tos statulėlės buvo auksinės ir po to, kai Senovės Egipto religiją galutinai įveikė krikščionybė, jas išlydė, tad „švenčiausių erdvių“ kambarėliai visose Egipto šventyklose – nykūs ir tušti, tik nuo grindų iki lubų sulipdyti bareljefai primena ten vykusius aukojimus ir garbinimus: štai koks valdovas ar šventikas parklupęs prieš šakalagalvį mumifikavimo dievą Anubį, štai prieš ereliagalvį Horą, štai prieš liūtagalvę Sekmet.

Užtat puikiai išliko įspūdingos kolonų salės, kuriose gigantiškos kolonos slegia tave taip pat, kaip ir Senovės Egipto aukštuomenę prieš 3000 metų. Ir obeliskais bei valdovų statulomis paženklinti kiemai – tai buvo paskutinė vieta, kur dar įleisdavo „eilinius senovės egiptiečius“, kad bent jau per šventes galėtų išvysti laukan išneštą dievo statulėlę.

Visų Naujosios Karalystės Senojo Egipto šventyklų architektūra ir menas – panašūs. Egiptiečiams tai net nebuvo menas, o amatas: buvo „tinkamas“ būdas vaizduoti kiekvieną dievą, kiekvieną sceną (pvz. užsimojusį šauti lanku ar trenkti lazda faraoną), o kažkoks išradingumas tebūtų buvusi tokia pat klaida, kaip šiandien parašyti 2+2=5. Todėl šimtmetis po šimtmečio, tūkstantmetis po tūkstantmečio egiptiečiai kūrė labai panašiai: dievai vaizduoti kaip gyvūnai arba žmonės to gyvūno galvomis; žmonių kojos ir galvos vaizduotos šonu, o torsas – priekiu; svarbesnės asmenybės vaizduotos didesnės (t.y. faraonas didesnis už valdinius), identiškomis povyzomis užsimoję trenkti priešui vėzdu stovi ir pirmasis “istorinis” faraonas Narmeris, ir Ramzis III, valdęs ir vaizduotas po 2000 metų.

Geriau nuodugniai pažinti keletą šventyklų, nei eiti į visas iš eilės. Luksoras ir Karnakas – puiki pradžia.

Skaityti daugiau: Luksoras ir Nilas – Senovės Egipto triumfas

 

---

Įdomiausių Artimųjų rytų civilizacijų griuvėsių žemėlapis

 

---

Kiti labai įdomūs Artimųjų Rytų civilizacijų griuvėsiai

Šiose vietose išlikę mažiau statinių, nei aprašytose aukščiau – bet pakankamai, kad jos būtų būtina bet kurios kelionės į atitinkamus kraštus sudėtinė dalis, ypač jei jus domina senovės paveldas.

Asuano kilmingųjų kapai (Egiptas)

Luksore gal kapų daugiau ir jie didingesni, bet Asuane irgi yra tikrai žavių. Be to, Asuano mirusiųjų “miestas” yra ne slėnyje, tačiau Nilo šlaite – todėl nuo jo atsiveria įspūdingi vaizdai į Nilą, plaukiojančias felukas, Asuano miestą: žygis link tų kapų ne mažiau įspūdingas, nei patys kapai.
Plačiau: Egiptas – karštis, chaosas, Istorijos pradžia

Edfu šventykla (Egiptas)

Nors didžiausios senovės – Luksore, jos išsilaikė prasčiau. Edfu, tuo tarpu, išliko netgi šventyklos stogas, ją išsaugojo užpustęs smėlis, dėl to menas viduje išlikęs itin puikiai.
Plačiau: Egiptas – karštis, chaosas, Istorijos pradžia

Dendaros šventykla Kenoje (Egiptas)

Viena puikiausiai išlikusių Senovės Egipto šventyklų – su gausybe dievų ir deivių atvaizdų, kriptų. Kaip ir Edfu, čia išliko netgi stogas.
Plačiau: Egiptas – karštis, chaosas, Istorijos pradžia

Filės šventykla (Egiptas)

Tai tikriausiai buvo paskutinė Egipto šventykla: kitur egiptiečiai jau masiškai atsivertinėjo į krikščionybę, o čia dar rašė paskutinius hieroglifus. Unikali ir šventyklos vieta: Nilo saloje (buvo kitoje saloje, bet pastačius Asuano hidroelektrinę ir tai salai paskendus perkelta į aukštesnę).
Plačiau: Egiptas – karštis, chaosas, Istorijos pradžia

Pasargadai (Iranas)

Buvusi Persijos Imperijos sostinė VI a. pr. Kr. Iš jos valdė Kyras Didysis. Vienišas Kyro kapas – žymiausia Pasargadų vieta, nes daug kas kita čia sugriuvę. Tačiau galima aptikti seniausio pasaulio sodo liekanų ir daugiau.
Plačiau: Iranas – nesuprastas, bet unikalus

Ugaritas (Sirija)

Ugaritas garsėja kaip vieta, kur išrasta pirmoji abėcėlė (rašto sistema, kur raidė žymi vieną garsą). Miestas klestėjo XII-XV a. pr. Kr., o dabar iš jo likusios tik geriausių atveju žmogaus ūgio sienos. Kita vertus, ne daug tokio amžiaus miestų, kurie būtų išlikę ir tiek.
Plačiau: Rekviem Sirijai – kelionės į Sirija atsiminimai

Maris (Sirija)

XVIII-XXII a. pr. Kr. Mesopotamijos civilizacijos miestas – vienintelis toks Sirijoje. Išlikusios pastatų apačios (maždaug žmogaus ūgio ar kiek didesnės), Zigurato – valdžios centro – liekanos.
Plačiau: Rekviem Sirijai – kelionės į Sirija atsiminimai

Hatušas (Turkija)

Hetitų civilizacijos dabartinėje Turkijoje sostinė. Įdomiausi čia bareljefai, sukurti prieš ~4000 metų. Tiesa, daug svarbių hetitų meno kūrinių sugabenta į Civilizacijų muziejų Ankaros mieste – verta užsukti ir ten.
Plačiau: Ankara – pamiršta Turkijos sostinė

Masada (Šventoji žemė)

Žydų Pilėnai. Kai šturmavo romėnų kariai, tvirtovę gynę žydai susidegino. Išliko daug kas tiek pačioje tvirtovėje, tiek romėnų stovyklose, iš kurių romėnai į tvirtovės viršų tiesė didžiulius “laiptus”.
Plačiau: Šventoji žemė – Jėzus, Izraelis ir Palestina

Uadanas (Mauritanija)

Mauritanijos Adraro dykumos begalynėje išlikę romantiški “kupranugarių uostamiesčio” griuvėsiai. Pirkliai, pririšę kupranugarius apačioje, prieš kelis šimtmečius eidavo nakvoti į šį ankštų gatvelių miestelį, mainydavosi prekėmis, melsdavosi mečetėse. Itin romantiška buvo atvykti per saulėlydį. Kitų turistų nebuvo net sezono metu – Mauritanija yra anapus turistinių maršrutų.
Plačiau: Mauritanija – Afrikos dykumų klasika

Al Ula (Saudo Arabija)

Tai – Saudo Arabijos Petra, dar vienas tų pačių nabatėjų civilizacijos uolose iškaltas kapų miestas. Jis gal net nemažiau įspūdingas! Kur kas mažiau žymus dėl to, kad čia patekti sunkiau: daugiau trukdžių, biurokratijos, negali tiesiog vaikščioti laisvai. Ilgą laiką Al Ula iš viso buvo beveik nepasiekama, o vietiniai tikėjo, kad vieta užkerėta… Kita vertus tiems, kam yra smagiau keliauti po mažiau atrastas vietas ir kas netingi ruoštis, tikiu, kad Al Ula patiks net labiau už Petrą!
Plačiau: Saudo Arabija – (ne)atsivėrusi uždrausta karalystė

---

Kitos įdomiausios pasaulio vietos

Miestai: Senoviniai miestai | XIX a. miestai | Šiuolaikiniai didmiesčiai | Kurortai | Ypatingi miestai | Inžineriniai statiniai
Gamta: Pakrantės ir salos | Poliariniai peizažai | Vulkanai ir geizeriai | Kalnai ir kanjonai | Miškai ir džiunglės | Kriokliai | Dykumos | Olos ir požemiai | Ežerai | Gyvūnija
Kultūrinės patirtys: Pramogų parkai ir gyvieji muziejai | Šou ir renginiai | Ceremonijos | Sportas | Nakvynės vietos | Kelionių būdai | Valgymo būdai | Mažumos | Pramogos | Savičiausios valstybės
Istorinės vietos: Priešistorinės | Graikų ir romėnų | Artimųjų Rytų civilizacijų | Indėnų civilizacijų | Azijos civilizacijų | Pilys ir rūmai
Baisiausios vietos: Ekstremaliausios vietos | Išniekinta gamta | Nuosmukio vietos | Mirties vietos | Genocidų ir žudynių vietos | Įšalusių karų frontai

---

Aplankęs daugiau šalių, įdomiausių pasaulio vietų ir patirčių sąrašus plečiu.

Tačiau jau esu buvęs daugiau nei 110 šalių ir dešimtyse tūkstančių lankytinų vietų. Jei kuri garsi vieta nėra sąraše - gali būti todėl, kad ji pasirodė nepakankamai įspūdinga, o ne todėl, kad nebūčiau jos lankęs. Šiaip ar taip, kai kurios garsios lankytinos vietos tokios yra daugiau dėl reklamos.

Jei kyla klausimų, kodėl neįtraukiau tam tikros vietos į sąrašus, arba norite sužinoti apie įdomiausias pasaulio vietas daugiau - klauskite komentaruose, su malonumu atsakysiu!

Komentuoti

Dar iki pirmųjų civilizacijų, kurių pavadinimus žinome, žmonės statė pastatus. Dauguma tokių griuvėsių žavi labiausiai dėl to, kokie jie seni – pilna net mistifikacijų, o sensacinėje spaudoje pasitaiko klausimai “Ir kaip gi ta sena, primityvi kultūra galėjo tai pastatyti?”.

Tačiau Akmens amžiuje buvo sukurti ir pirmieji dalykai, kurie iki šiol įdomūs ir netikėti. Jau ne tik todėl, kad priešistoriniai, bet ir savo ypatinga išvaizda ar kompozicija.

Ir savo paslaptimis, kurios, tikriausiai, niekados nebus atskleistos.

 

---

Velykų salos statulos

Vieta: Čilė

Velykų sala – viena didžiųjų pasaulio paslapčių. Jos masyvios senos akmeninės skulptūros moai, atsukusios nugaras vandenynui, visoje planetoje neturi analogų.

O juk tai – atokiausia pasaulio žemė! Virš 2000 kilometrų skiria ją nuo artimiausios gyvenamos salos, o iki žemyno reikia skristi 5 valandas. Atrodo stebuklas, kad čia kažin kaip beveik prieš 1000 metų atsikraustė “akmens amžiaus” žmonės. Šansų sugrįžti jie turbūt neturėjo, todėl ištisus amžius Velykų sala jiems buvo visas pasaulis.

Užtat koks pasaulis! Su sudėtinga religija, savitais meno stiliais, net rašto sistema. Kitur visa tai turėdavo tik didžiosios civilizacijos, o ne izoliuotos salų gentys…

Velykų salos kultūra žlugo ne mažiau keistai, nei gimė. 1888 m. atvykę Čilės kolonistai visus moai rado išvartytus. Negi saliečiai staiga sugriovė, ką kūrė jų protėviai? Kam iš viso buvo reikalingos tos statulos? Saloje gyvenę žmonės mažai ką begalėjo atvykėliams paaiškinti, net savo rašto nebemokėjo skaityti. Romantiški rašytojai ir istorikai nuo tada nepaliauja rašyti hipotezių pilnas knygas, o dešimtys tūkstančių turistų kasmet atskrenda pamatyti Velykų salą savo akimis.

Moai statulų išlikę ~887, visos – panašaus stiliaus: iki 10 metrų aukščio, sveriančios iki 80 tonų, su rausvomis “skrybėlėmis” pukao, akimis. Dauguma stovi išrikiuotos eilutėmis ant pakylų, vadinamų ahu. Daugiausiai – net 15 – stovi ant Ahu Tongariki. Visos statulos nukaldintos Rano Raraku skaldykloje. Ten – daugybė nebaigtų akmeninių kūnų, įskaitant pačią didžiausią, 21 m aukščio ir 270 tonų svorio, bei vienintelę klūpančią moai

Teorijų, kas visa tai paskatino, protingi pasaulio mokslininkai prigalvojo tiek, tarsi Velykų sala būtų buvusi milžiniška pasaulio istoriją lėmusi imperija – o iš tikro net “aukso amžiuje” ten gyveno vos kokie 10 tūkstančių žmonių. Negalėdami patikėti, kokią civilizaciją sukūrė šitokia gentis, kai kurie mistikai kėlė hipotezes, kad Velykų sala esanti vienintelė nepaskendusi Atlantidos dalis.

Skaityti daugiau: Velykų sala – paslapčių pasaulis vandenyno toliuose

 

---

Hal Saflienio požemis

Vieta: Malta

Malta garsėja seniausiais išlikusiais pasaulio pastatais (~5000 metų amžiaus). Tiesa, tos šventyklos – smarkiai apgriuvusios, telikusios jų sienos.

Bet išvysti, kaip jos atrodė, dar vis įmanoma. Mat jų kopiją senovės maltiečiai įrengė po žeme. 1902 m. požeminių vandens cisternų kasėjai turėjo be galo nustebti, kai po gyvenamuoju namu aptiko šitaip puikiai išlikusį daugiatūkstantmetį Hal Saflienio požemį.

Čia, manoma, buvo laidojami žmonės – prieš tai supūdžius, kad liktų kaulai. Vieta gležna ir be galo branginama, tad turistų skaičiai griežtai ribojami iki vos 60 per parą: pirkome bilietus internetu prieš mėnesį. Tikrai verta – jei šventyklų griuvėsiai įdomūs todėl, kad labai seni, tai keliaaukštis Hal Saflienio požemis gniaužia kvapą ir pats savaime. Čia žemė išsaugojo viską kaip prieš 5000 metų: nenuskilę aštrūs kampai, ryškūs dažai, siaurėjančios lubos. Niekur kitur pasauly neišvysi tokio gyvo tokios žilos senovės vaizdo.

Jei užsiregistruoti pavėluosite, teks pasitenkinti ant žemės esančių šventyklų aplankymu. Kadaise, tikriausiai, jos buvo net įspūdingenės už Hal Saflienį – tačiau dabar jų mūrai nugriuvę, vos aukštesni už žmogų.

Skaityti daugiau: Malta: arabų kryžuočių sala

 

---

Sardinijos nuragai

Vieta: Italija

Nuragai – tai prieš 3000-4000 metų statyti masyvūs pilkų akmenų pastatai Sardinijos saloje. Kiekvienas jų – tai ištisas buvęs kaimas-tvirtovė. Roma dar tebuvo savo kūdikystėje, kai Sardinijos gyventojai žvelgdavo į apylinkes nuo štai tokių dirbtinių kalnų.

Svarbiausia – kai kurie jų išsilaikę tikrai puikiai. Vieni seniausių pasaulio statinių, kuriuos dar vis įdomu pamatyti ne tik archeologui.

Galima užeiti į vidų, vaikščioti koridoriais, laipioti iš aukšto į aukštą, užlipti ant siaurų stogų, ant kurių kadaise, tikriausiai, nuragų gynėjai laukdavo priešų. Iš viso nuragų – net 7000, daugiausiai salos šiaurės vakarinėje dalyje – bet dauguma jų labiau apgriuvę. Iš toliau nė neatskirsi, kur kalva, o kur – šitokia priešistorinė tvirtovė.

Įspūdingiausi tarp geriau išsilaikiusiųjų – trikampis Nuraghe Santu Antine (Šv. Antano nuragas), kurio ankšti akmeniniai koridoriai dabar apšviesti, ir keturkampis Nuraghe Barumini (Baruminio nuragas), kur dar įmanoma išvysti, kokie dideli iš tikro būdavo nuragai: akmeninė tvirtovė tebuvo dirbtinio kalno viršus, kurį supo siaurų gatvelių-koridorių tinklas su gyvenamaisiais ir kitokiais kambariais.

Skaityti daugiau: Sardinija: ramioji Italijos sala

 

---

Nan Madolas

Vieta: Mikronezija (Ponpėjos sala)

Nan Madolas vadinamas „Ramiojo vandenyno Venecija“. „Venecija“ šiandien nuvalkiotas žodis – turime jas Šiaurės, Rytų, Amerikos ir dar kokias tik nori. Nan Madolas kitoks: tai ne ramus miestelis su kanalais, bet kvadratinį kilometrą užimančio V a. Saudeleurų dinastijos valdžios centro, iš kur anuomet valdyta ne tik Ponpėja, griuvėsiai. Ne kanalai čia iškasti, bet visos mažne 100 salų – dirbtinės, išmūrytos ant kieto koralinio dugno.

Važiuodami į Nan Madolą pasijutome tarsi būtume tarpukario keliautojai. Anais laikais su tuo, ką patyrėme, tekdavo susidurti visur už Europos ribų: siekdamas išvysti egzotiškuosius pasaulio stebuklus turėdavai derinti su vietiniais šeichais, radžomis ar genčių vadais… XXI a. turizmo paprastumas, kai viską sužinai iš interneto, randi pagal tikslius žemėlapius ir nusiperki spausdintą bilietą su spalvingu informaciniu bukletėliu, į Mikroneziją nė neketina ateiti.

Paskutinius dar pravažiuojamus kilometrus iki Nan Madolo vedė žvyrkelis, paskui – tik išvažinėtos vėžės pro namelius ir savo vadą paršiukų maitinančią kiaulę. Pasiklausę vietinių pasukome į reikiamą šoninį keliuką. To keliuko savininkas čia turėjo iš mūsų paimti po dolerį – bet jis, matyt, kažkur išvykęs… Kelias netruko pasibaigti ties viena aplūžusia sodyba džiunglių viduryje – greta namo sėdėjo moteris, o jos vyras ar sūnus rinko jau po tris dolerius. Jie – žemės sklypo tarp kelio ir Saudeleurų griuvėsių šeimininkai. Kaip ir kitur Mikronezijoje, Ponpėjoje visa žemė, netgi ir pats Nan Madolas – privati.

Per džiungles vedęs takelis atsirėmė į vanens „kanalą“. Anapus – jau Nan Madolo rūmai. Reikėjo bristi. Bent jau dugnas kietesnis ir kojos nesmigo. Šiltutėlis vanduo siekė vos šlaunų vidurį – bet vėliau bus potvynis, todėl viešbučio kateris čionai atplaukti turėjo tik tuomet, kai nebebus taip seklu. Užtat vos persikėlę kiton pusėn išvydome iš tolių atirkluojamą mažesnę valtelę, pilną vietinių žmonių. Tai – Madolenihmo savivaldybės vado, Nan Madolo savininko, atstovai. Jie surinko paskutinę mokesčio už apsilankymą dalį – dar po tris dolerius – ir nuplaukė savo keliais.

Akmenine siena apjuostos salos centre – spėjamas Saudeleurų kapas su stogeliu. Architektūra – paprasta, be raižinių ar lipdinių, bet jau vien pats didžiulių akmeninių mūrų, atplukdytų iš kitų salų, vaizdas čia, Ramiojo vandenyno viduryje, pakankamai įspūdingas, kad suteiktų Nan Madolui tokią paslapties aurą, kokia gaubia ir Velykų Salos statulas. Bet priešingai pastarosioms, Nan Madolas – nekomercializuotas, vis dar “pasislėpęs” toli nuo turistinių kelių, nepakankamai tyrinėtas archeologų. Ir net šiandieniniai ponpėjiečiai į jį žiūri su baime. Po Nan Madolą vaikščiojom vieni, supami tik šmirinėjančių pelių…

Nan Madolu nespėjau ilgai pasidžiaugti. Bridau į kitą dirbtinę salą ir ten į griuvėsius susilaužiau kojos pirštą. Tačiau ligoninėje apie Nan Madolą – ar vietinių požiūrį į jį – sužinojau dar daugiau, nei tarp pačių grivėsių. Kitas pacientas išgirdęs, kur susižeidžiau, kalbėjo apie piktąsias dvasias – esą būtent jos lėmė mano traumą. Ypač jis kamantinėjo, ką aš veikiau Nan Madole ir negi tikrai nieko iš ten nepaėmiau – viskas, kas ten pakeliama, turi būti ten ir palikta, o jei išvežama – privalo būti nuvežta atgal. „Nan Madolą net ir pastatė piktosios dvasios“, – tęsė pasakojimą jau ligoninės registratorius. Paskui jis nuoširdžiai pasipiktino to akmeninio griuvėsių miesto šeimininku: kaip jis gali tik surinkti pinigus ir paleisti turistus vaikščioti vienus piktųjų dvasių apsėstoje vietoje? Apytiksliai trisdešimetis ponpėjietis ligi tol manė, kad vadas už tuos tris dolerius skiria ir „palydą“. Gal kada praeityje taip ir būdavo. Paklausiau, ar patys mikroneziečiai lankosi Nan Madole – anas pacientas iškart pasakęs, kad ne, piktas išėjo.

Štai taip. Nan Madolas jokiais būdais nėra akmens amžiaus griuvėsis šiuolaikinio pasaulio apsupty. Toks jausmas, kad visi tikėjimai, buvę jį statant – dar gyvi. O tikriausiai aplinkinių baimės tik išaugo.

Skaityti daugiau: Ponpėja: džiunglių sala su griuvėsiais ir dvasiomis

 

---

Stounhendžas ir Evburis

Vieta: Anglija

Stounhendžas – tikriausiai garsiausias pasaulyje priešistorinis statinys. Todėl turbūt nustebsite, kad aš ilgai svarsčiau, ar ši vieta, kur, spėjama, vardan žvaigždžių stebėjimo suvilti didžiuliai akmenys, verta šito sąrašo.

Manau, kad Stonhendžas šitoks garsus visų pirma dėl to, kad yra Britanijoje, netoli Londono, todėl turistai jį atrado dar prieš šimtmečius. Jei tokie patys akmenys riogsotų kur trečiajame pasaulyje – tikriausiai, apie juos žinotume gerokai mažiau.

Kaip ten bebūtų, Stounhendžas, kad ir apsuptas turistų ir kelių, turi savo dvasią, ypač kai žinai jo amžių (4000-5000 metų), kai vaizduotę įaudrina skaityta literatūra. Dar svarbiau, kad panašių mistiškų vietų, dėl kurių paskirties diskutuojama, Pietvakarių Anglijoje yra ir daugiau.

Štai Evburyje panašūs akmenys supa ištisą kaimą – ir, kai lankiausi vakarop, buvau ten vienintelis turistas, nereikėjo pirkti ir jokio bilieto.

Kai kuriuos Pietvakarių Anglijos šlaitus dabina kreidos piešiniai – kai kurie, galbūt, priešistoriniai, kiti – klastotės. Dar yra Glastonberio kalnas, kur įvairūs mistikai įsivaizduoja buvus karaliaus Artūro Avaloną.

Visa tai sudėjus į krūvą, priešistorinių paslapčių mėgėjui Pietvakarių Anglija – viena svarbiausių vietų pasaulyje.

 

---

Įdomiausi priešistoriniai griuvėsiai pasaulio žemėlapyje

 

---

Kitos įdomios priešistorinės vietos

Norite daugiau? Šiose priešistorinių civilizacijų liekanose jus taip pat sups paslapčių atmosfera:

Senegambijos (Vasu) akmenų ratai (Gambija ir Senegalas)

Gambija ir Senegalas. Vandinami “Afrikos Stounhendžu”, iš tikro šie ~100 ratų yra gerokai naujesni už savo “brolį” Europoje – statyti jau tada, kai Europoje klestėjo didžios imperijos: prieš 1000-2000 metų. Tačiau Afrikoje civilizacija vėlavo ir iki šiol vėluoja: atmosfera aplinkui šiuos ratus – gal ne kaip prieš 1000, bet bent kaip prieš 100 metų, kai arkliai dar stelbė automobilius.
Plačiau:Gambijos lankytinos vietos

Niūgreindžas (Airija)

5000 metų amžiaus statinys – balta siena apjuostas kalnas. Nesutariama, kas tai – kapas ar šventovė. Tačiau aišku, kad įėjimas į vienintelį ilgą priešistorinio meno pilną koridorių priderintas prie saulės: tamsų jo interjerą ji apšviečia tik 17 minučių per žiemos saulėgrįžą (bilietai patekti į vidų būtent tą momentą dalinami loterijos būdu dar rugsėjį).

Cenobio de Valeron ir gvančų olos (Ispanija)

Gran Kanarijos olas formavo ne tik gamta, bet ir gvančai – senieji salos gyventojai. Ispanai galvojo, kad ši ola buvo jų vienuolynas – bet iš tikro tai buvo grūdų sandėliai. Gvančai buvo vieni paskutinių planetos žmonių, gyvenimui plačiai naudoję olas – jose gyvendavo, laikydavo atsargas, laidodavosi, jos tarnaudavo kaip tvirtovės. Ir daug iš to išlikę.
Plačiau: Gran Kanarija – Kanarų salų širdis

---

Kitos įdomiausios pasaulio vietos

Miestai: Senoviniai miestai | XIX a. miestai | Šiuolaikiniai didmiesčiai | Kurortai | Ypatingi miestai | Inžineriniai statiniai
Gamta: Pakrantės ir salos | Poliariniai peizažai | Vulkanai ir geizeriai | Kalnai ir kanjonai | Miškai ir džiunglės | Kriokliai | Dykumos | Olos ir požemiai | Ežerai | Gyvūnija
Kultūrinės patirtys: Pramogų parkai ir gyvieji muziejai | Šou ir renginiai | Ceremonijos | Sportas | Nakvynės vietos | Kelionių būdai | Valgymo būdai | Mažumos | Pramogos | Savičiausios valstybės
Istorinės vietos: Priešistorinės | Graikų ir romėnų | Artimųjų Rytų civilizacijų | Indėnų civilizacijų | Azijos civilizacijų | Pilys ir rūmai
Baisiausios vietos: Ekstremaliausios vietos | Išniekinta gamta | Nuosmukio vietos | Mirties vietos | Genocidų ir žudynių vietos | Įšalusių karų frontai

---

Aplankęs daugiau šalių, įdomiausių pasaulio vietų ir patirčių sąrašus plečiu.

Tačiau jau esu buvęs daugiau nei 110 šalių ir dešimtyse tūkstančių lankytinų vietų. Jei kuri garsi vieta nėra sąraše - gali būti todėl, kad ji pasirodė nepakankamai įspūdinga, o ne todėl, kad nebūčiau jos lankęs. Šiaip ar taip, kai kurios garsios lankytinos vietos tokios yra daugiau dėl reklamos.

Jei kyla klausimų, kodėl neįtraukiau tam tikros vietos į sąrašus, arba norite sužinoti apie įdomiausias pasaulio vietas daugiau - klauskite komentaruose, su malonumu atsakysiu!

Komentuoti

Amerikos indėnų civilizacijas vos per kelis dešimtmečius sugriovė europiečiai ir jų užvežtos ligos. Bet tokia staigi jų mirtis išsaugojo itin daug ištisų miestų griuvėsių. Kai kuriems tūkstančiai metų, kitiems – tik šimtai, bet apie visus juos žinoma labai mažai, o tai kursto įvairias paslaptingas teorijas.

Bet dar įdomiau kitkas. Kadangi iki pat XIV-XV a. Amerikos civilizacijos neturėjo jokio ryšio su Europa, Azija ar Afrika, visi tie miestai tiesiog kitokie. Kitokios pastatų formos, menai, raštai, kultūra, religijos ir jų šventovės.

Čia aprašau įdomiausią matytą Amerikos civilizacijų paveldą per savo keliones į turtingiausias savo istorija žemyno šalis: Meksiką, Peru, JAV.

 

---

Tikalis

Vieta: Gvatemala

Tikalis yra vienas įspūdingiausių apleistų miestų – ir Amerikoje, ir pasaulyje. Jei stovėtų ne „pamištoje“ Gvatemaloje, o Meksikoje, tikriausiai jis būtų daug garsesnis.

Iš pradžių netikėjome, kad pusdienio aplankyti neužteks, bet paskui grįžome į Tikalį ir antrą dieną. Iš tiesų, vien be galo įspūdingų, sutvarkytų majų piramidžių, šventyklų, rūmų Tikalyje užtenka visai dienai. O kur dar visa galybė pusiau apaugusių džiunglėmis. Didžioji Tikalio dalis išvis plyti po žeme: prieš 1000 metų tai buvo 60 000 žmonių miestas, kas tiems laikams reta.

Tai buvo miestas, pastatytas visiškai be jokio ryšio su Europa, Azija ar Afrika, ir todėl gyvenimas ir architektūra ten tokie skirtingi ir mums „nežemiški“, kad pilna sąmokslo teorijų apie visa tai neva pastačiusius ateivius.

Daugelis svarbių pastatų (kaip šventyklos) – mažyčiai, užtat stovi piramidžių viršūnėse. Būtent supilti tuos didžiulius kalnus ir buvo mestos didžiulės jėgos. Tuo tarpu net valdovai ir elitas gyvendavo mažuose, slegiančiai siauruose kambariuose su visur vienodu akmeniniu suolu šone. Na, daugiau nereikėjo, nes didžioji dalis gyvenimo (net maisto gaminimas) vykdavo lauke.

Visai neįprastas ir majų raštas, žvelgiantis į atvykėlius nuo daugybės seniai mirusiems valdovams sustatytų stelų: raidės ten kaip kvadratiniai piešinėliai, rašomos zigzagais. Majai vienintelė indėnų tauta, turėjusi tikrą raštą, bet ispanai beveik visas knygas sunaikino ir reikėjo laukti XX a., kol majų raštas vėl iššifruotas: tiesiog jis buvo pernelyg kitoks ir žinios apie Europos ar Azijos kalbas, rašto sistemas ne ką galėjo padėti jo perpratimui.

Lengviausia Tikalio didybę pajusti Centrinėje aikštėje su ~50 m aukščio piramidių viršūnėse stovinčiomis šventyklomis, šiauriniu ir centriniu “akropoliais”. Į daugelį galima įlipti.

Takai per džiungles veda į kitas didingas vietas, kaip IV šventyklą (aukščiausią Tikalio šventyklą – 70 m – nuo kurios populiaru stebėti saulėtekį) ar Mundo perdido (Prarastą pasaulį) su seniausiais Tikalio pastatais ir piramide. Ar Acanaladuras rūmus, kur gyveno elitas, ar Murcielagos rūmus, kur puikiai išlikęs ir stogas (tai reta). Visi pavadinimai ispaniški ar net graikiški, nes tikrieji nebežinomi.

Tikalio klestėjimo laikais visur buvo miestas, o aplinkui Tikalį plytėjo ūkiai. Bet dar prieš 1000 metų viską prarijo džiunglės.

Tikalį ir kitus regiono miestus majai staiga apleido dar ~900 m. “Kodėl” – mistika; kalbama ir apie karus, ir apie genocidą ir (tai viena populiaresnių teorijų) sausrą, o gal kažkokį to derinį, bet aišku, kad tai Tikalį ir majus daro dar paslaptingesniais. Tik tai ir išgelbėjo Tikalį: kadangi miestas buvo jau apleistas, ispanai jo nerado, negriovė “pagoniškų šventyklų”.

Iš lėto, iš lėto archeologai atkovoja naujas ir naujas šventyklas, piramides, kaip neseniai Penktąją šventyklą. Bet tai jau kontroversiška: kiti nori palikti daugiau natūralių džiunglių. Juk jos pilnos gyvūnų: spalvingų drugelių, koačių, agučių, medžiuose siaučiančių ilgakojų beždžionių-koatų, už kilometrų girdimų beždžionių-staugūnų. Čia rašau tik tuos gyvūnus, kuriuos ten pats mačiau savo akim. Štai žiūriu į piramidę – o ten viršūnėje šmirinėja lapiukas. Vietinis sakė, kad kartą ir jaguarą ten matė…

Skaityti daugiau: Gvatemala – majų paslaptys džiunglių kalnuose

 

---

Čičen Ica

Vieta: Meksika

Čičen Ica – bene žymiausias majų miestas. Jis yra laukymėje, todėl jo piramidės, žaidimo kamuoliu arenos puikiai atsiveria turistams. O jų daug, mat tai – arčiausi tokio dydžio indėniško miesto griuvėsiai nuo Kankuno kurorto. Turistų kiekiai kartais vargina, dėl tokių masių nebeleidžiama kopti į piramides, tačiau miestas vis viena įspūdingas.

Meksikos rytinėse džiunglėse klestėję majai – kita civilizacija, nei likę Meksikos indėnai. Jų piramidės puošniausios, jų kalendorius tiksliausias, jie vieninteliai turėjo tikrą raštą (nors ir primenantį paveikslėlius). Ir jų miestų daug, sustatytų aplink požeminius vandens telkinius cenotus.

Skaityti daugiau: Meksika – piramidės, bažnyčios ir mirtis

 

---

Palenkė

Vieta: Meksika

Palenkė – majų miestas valstybė. Įspūdingiausia jo vieta – viduryje džiunglių, apspistas medžiais. Todėl sunykusios, gamtos beatsiimamos žmonijos praeities atsmosfera Palenkėje – gaji kaip niekur.

Džiunglėse – aptakios majų piramidės, žavūs raštai.

Skaityti daugiau: Meksika – piramidės, bažnyčios ir mirtis

 

---

Inkų šventasis slėnis (Maču Pikču)

Vieta: Peru

Visi įspūdingiausi Inkų statiniai ir miestai stovi šventajame slėnyje, ~100 km spinduliu aplink Kusko miestą. Laikas nuo jų “nurinko” tik stogus ir ryškius dažus. Gaila ir to: tegalima įsivaizduoti, kaip atrodė anie mūrai – ryškiai raudonai-balti – žydro Andų dangaus ir rudų kalnų fone.

Iki žymiausio Inkų miesto – Maču Pikču – nuo Kusko 112 km. Turistinis miestelis slėnyje prie jo pasiekiamas geležinkeliu (ištvermingiausi eina pėsčiomis senuoju inkų keliu, o automobilių plentų nėra išvis), paskui autobusai veža serpantinu į kalną. Trumpas takas – ir atsiveria “atvirukinis” vaizdas į miestą, į dar vieną paslaptį. Mat savo tobuliausią inžinerijos pasiekimą Inkai apleido patys – ispanai apie jį nė nesužinojo. Vėl jis atrastas tik prie nepriklausomos Peru 1911 m.

Kaip dažnas Inkų miestas, Maču Pikču turi lygią ceremonijų aikštę (tarp aštrių kalnų vien išlyginti žemę – didis pasiekimas), kukurūzų sandėlius prie įėjimo (prasidėjus šventei papildomų atsargų įvežti būdavo nepriimtina). Vanduo atiteka vamzdžiais iš aukštesnių šaltinių, o visi pastatai – iš tiksliai iš anksto nugludintų akmenų, kiekvienas kurių “pagamintas” tai vienai vietai, kurioje taip įsikabina, kad nereikia skiedinio.

Labiausiai pribloškia pati Maču Pikču padėtis 2430 m aukštyje tarp didžiulių kalnų. Bet atmosferą gadino turistų minios. Arčiau Kusko Inkų šventajame slėnyje yra vietų, kur pasijunti net baugiai vienišas. Labiausiai pribloškė Pisakas [Pisac] – ten kalnų takeliais ir tuneliais tarp inkų mūrų vaikščiojom beveik vieni. Žavus ir Olantaitambas [Ollantaytambo], rodosi, vertikaliai pastatytas palei uolą, bei Saksahuamanas [Saksaywaman] (manyta, kad tvirtovė, bet gal šventykla).

Visa tai – griuvėsiai. Marasas (balti baseinai, kuriuose išgarinus vandenį pasilieka druska) – vienintelė apylinkių senovės Andų civilizacijų pastatyta vieta, kuri ir šiandien naudojama pagal paskirtį.

Aplink Inkų miestus – akmenimis sutvirtintos terasos, kuriose auginti kukurūzai. Kaip savo “Pasaulio istorijoje” rašo Džiofris Blainis [Geoffrey Blainey], būtent jiems indėnai turėtų būti labiausiai dėkingi už savo civilizacijas. Kukurūzai maistingesni ir reikalauja mažiau priežiūros nei europiniai ar azijiniai javai. Kai žemės ūkyje triūsti reikėdavo trumpiau, darbininkų užteko ir prekių pervežimui (be rato ir žirgų tai buvo sunkiau), ir mūrijimui aukštikalnėse. Morajuje inkai, spėjama, turėjo net “eksperimentinių terasų”, atrodančių it graikų teatrai – agronomai stebėdavo, kaip augalai auga skirtingai apšviestose pusėse.

Pats Kuskas buvo Inkų imperijos sostinė. Tačiau ispanai jį pavertė sava Andų širdimi ir perstatė: kolonijinis senamiestis nuo daugumos Peru miestų skiriasi tik savojo baroko puošnumu ir kasdieniu Inkų kultūros pristatymu (su tautiniais šokiais bei Inti Raymi saulėgrįžos festivalio fragmentais).

Skaityti daugiau: Peru – Inkų Imperijos širdis

 

---

El Miradoras

Vieta: Gvatemala

Daugybė majų miestų plyti giliai giliai džiunglėse, bet sudėtingumu patekti tarp didžiausių miestų neprilygstamas Miradoras: ten reikia arba žygiuoti dvi-tris dienas į vieną pusę arba samdyti dienai sraigtasparnį (abu dalykai kainuoja panašiai). Tačiau būtent Miradore yra aukščiausia Amerikos piramidė La Danta (72 m). Po to, kai 2006 m. jos viršūnė atkovota nuo džiunglių, kas naktį gretimoje stovykloje, būna, nakvoja ir 100 žygeivių, o sraigtasparnių aikštelėje stovi 5 sraigtasparniai, tačiau vis tiek gali ten jaustis beveik vienas: tokia didelė erdvė, taip toli tai yra.

Spėjama, kad Miradoras buvo didžiausias majų miestas ir labai senas, klestėjęs dar iki Tikalio, maždaug tada, kai Europoje karaliavo Romos Imperija (nuo 400 m. prieš Kristų iki 200 m. po Kristaus). Bet vos menkutė jo dalis atkovota iš džiunglių nuo 1982 m. Prižiūrėtojas vos apsidairo ir štai jau kelia tiesiog nuo žemės tūkstantmečių senumo niekam nereikalingas majų puodų šukes: visko tiesiog per daug, kad aprėptų ir surinktų nedidelė ~20 JAV archeologų komanda, kasmet čia atskrendanti kasinėjimų sezonui (be šilto vandens). Beje, kaip įprasta majų pasaulyje, tyrinėtojai įkvėpti ne vien mokslo, bet ir mistifikuotų tikėjimų: vadovas – mormonas, o mormonai tiki, kad Centrinės Amerikos miestuose gyveno Jėzus Kristus, tad jie ne mažiau svarbūs, nei biblinės žemės Izraelyje.

Aišku, majų miestų Gvatemaloje yra ir daugiau, daugybė jų pasiekiami tik ilgais žygiais per džiunglių tankmes. Vis atrandami nauji ir nauji – lidarų dėka dabar gali iš lėktuvo „nuskanuoti“ kas slypi po džiunglių medžiais ten, kur tūkstantmetį gal nėjo joks žmogus: tikra revoliucija! Pasirodo, ir Tikalyje būta ne 6000 pastatų, o 10000.

Prieš kelionę į Gvatemalą siūlyčiau pažiūrėti ir Melo Gibsono filmą „Apokalipto“, atskleidžiantį šiuolaikinėms akims žiauresnę senosios majų kultūros pusę: žmonių aukojimus dievams. Filmas neholivudiškai autentiškas, herojai kalba majų kalba – tiesa, dalis faktų paimta iš kitų Vidurio Amerikos civilizacijų. Gibsonas, beje, buvo Miradoro svečias ir kasinėjimų rėmėjas.

Skaityti daugiau: Gvatemala – majų paslaptys džiunglių kalnuose

 

---

Naskos linijos

Vieta: Peru

Naskos linijos – milžiniškos figūros, prieš 2000 metų (gerokai iki Inkų) išraižytos žemės paviršiuje: 800 linijų, 300 geometrinių raštų, 70 gyvūnų ir augalų. Turistams šiandien jos dar įspūdingesnės, nei buvo statytojams: juk jie gali linijomis gerėtis iš vienas po kito oran kylančių apžvalginių skrydžių. Tiems, kurių galvų nesusuka pilotų viražai (lėktuvą guldo kone ant šono), kirba klausimas “Kam tos linijos?”.

Tikriausiai dėl religijos. Bet jei tikrąją tiesą inkai dar gal žinojo, užkariavimų audros ją pasiuntė į amžiną užmarštį, todėl visada bus “alternatyvių paaiškinimų”, tarp kurių – magai ir ateiviai. Gidai aitrina vaizduotę, vieną figūrų net įvardindami “astronautu”. Man tokia kriptoistorija šiek tiek atsiduoda kolonijiniu požiūriu – neva “indėnai patys savo protu nieko sudėtingo nebūtų galėję suprojektuoti”.

Naskos kultūra dar paliko Čaučilos kapines, kurių atvertuose kapuose – griaučiai su dar regimais mėsų gabalais. Ten – sausiausia pasaulyje Atakamos dykuma. Ir toks klimatas puikiai saugo tai, kas mirę (jeigu ne jis – nebebūtų ir linijų). Tačiau gyvenimui reikia vandens, ir jį senovės indėnai atsigabendavo pasistatę ištisas požemines sistemas. Naskiečių Kantaloko vamzdžiai tebeveikia ir šiandien, pasiekiami akmenimis sutvirtintais platėjančiais šuliniais.

Skaityti daugiau: Peru – Inkų Imperijos širdis

 

---

Monte Albanas

Vieta: Meksika

Monte Albanas – Sapotekų civilizacijos piramidžių miestas. Jis stūkso pačioje kalno viršūnėje, kuri visa ir “nupjauta”, kad būtų didžiulė ceremonijų aikštė.

Kaip ir kitur Meksikoje, išlikusios piramidės (šventyklos), viešieji pastatai.

Tačiau gyveno senovės meksikiečiai mediniuose namuose, kurie sudūlėjo, todėl, palyginus su graikais ar romėnais, kur kas sunkiau žvelgiant į griuvėsius įsivaizduoti, kaipgi atrodė tenykštis gyvenimas iki Kolumbo.

Jei spręsti pagal Monte Albane likusius piešinius, jis buvo žiaurus, nuolat vykdavo aukojimai, reikalingi “kad saulė nenukristų iš dangaus”: net pralaimėjusios “žaidimo kamuoliu” komandos, būdavo, prarasdavo gyvybę.

Skaityti daugiau: Meksika – piramidės, bažnyčios ir mirtis

 

---

Teotihuakanas

Vieta: Meksika

Kai Ameriką atrado ispanai, Teotihuakanas jau buvo apleistas ir tuometinių indėnų apipintas legendomis.

Šis senovės piramdžių miestas, o ypač – pagrindinė jo alėja – išties gali mistiškai bauginti. Statytas jis prieš maždaug 1500 metų, kai Europoje dar klestėjo Romos imperija, turėjo ~250 tūkstančių gyventojų.

Piramidžių viršūnėse kadaise ritualus atlikdavo žyniai, o šiandien jomis galima vaikščioti visiems.

Skaityti daugiau: Meksika – piramidės, bažnyčios ir mirtis

 

---

Mesa Verdė

Vieta: JAV

Mesa Verdė – bene žymiausia indėnų istorinė vieta JAV. XIX a. pabaigoje olose pastatytus namus atradę tyrinėtojai įsivaizdavo, kad ši civilizacija, pakrikštyta anasaziais, mįslingai išnyko – it Atlantida. Dabar manoma, kad anasaziai buvo šiuolaikinių hopių ir pueblų indėnų protėviai, apie 1200 m. kažkodėl apleidę Mesa Verdę.

Mesa Verdė ispaniškai – “Žalias stalas”. Vietoj Laukiniams Vakarams įprastų dykumų čia jau žaliuoja spygliuočių miškai. Klimatas gana atšiaurus, tad vienintelis JAV istorinis (o ne gamtinis) nacionalinis parkas žiemai uždaromas, o ir balandį dar ne visas veikė.

Gyvenimas kadais čia virdavo olose – mesos išorinės sienos įgilėjimuose. Bet priešingai nei priešistoriniai olų gyventojai anasaziai jose pasistatė… daugiaaukščius namus. Šiukšles pildavo olų gilumoje arba žemyn nuo kalno, o aprūkęs olų viršus mena šaltų žiemos naktų laužus. Gerdavo jie tą vandenį, kuris, kadaise išlytas paviršiuje, per ilgus metus prasisunkdavo į olas. Religines apeigas atlikdavo kivose – požeminėse šventyklose, kurių vidus simbolizuoja lipimą per tris pirmus pasaulius, kol pasiekiamas šis, ketvirtasis.

Šiuos ir daug kitų įdomių dalykų papasakojo reindžeris, pusiau indėnas, užpildęs žinių spragas, likusias po šykščios informacijos hopių krašte. Jis atrodė jau pilnai įsiliejęs į šiuolaikinių JAV kultūrą. Greta buvęs žmogus pamėgino jį užkalbinti ispaniškai: juk tokių veido bruožų paprastai būna imigrantai iš Lotynų Amerikos. Šis pavyzdys gerai parodo, kokie užgožti šiandieninėse JAV yra vietos indėnai, tebesudarantys vos 1% valstybės gyventojų (palyginimui lotynų amerikiečiai – 17%).

Jei į Mesa Verdės Cliff Palace siaurais kopčias primenančiais laipteliais galima eiti tik su grupe, tai Spruce Tree House aplankėme jau atskirai. Dar ne vieną anasazių gyvenvietę regėjome iš tolo nuo viršaus, bet ir taip jos atrodė žaviai. Pranoko bet ką, matytą šiuolaikiniuose rezervatuose – todėl atradėjai ir spėjo, kad anasaziai paslaptingai išnyko. Jei 1000 metais po Kristaus indėnai būtų atradę Europą, turbūt panašiai būtų kalbėję apie romėnus.

Skaityti daugiau: JAV indėnų žemės: rezervatas, didesnis už Lietuvą

 

---

Šunantuničas

Vieta: Belizas

Šunantuničo (Xunantunich) masyvi pagrindinė piramidė – tai dirbtinis kalnas, kurio viršūnėje esančios patalpos, manoma, valdovo rūmai.

Visą regioną nuo viršaus matydavo, net Gvatemala matosi!

Kadaise Belizas buvo pilnas žmonių, o dabar toks pasaulio užkampis. Į Šunantuničą reikėjo keltis lyniniu keltu.

Skaityti daugiau: Belizas – nuo rojaus salų iki pamirštų miestų

 

---

Šiame straipsnyje išvardytos vietos žemėlapyje:

 

---

Kitos įdomios Amerikos civilizacijų paveldo vietos

Tula (Meksika)

Tula labiausiai garsėja ne savo piramdiėmis, o skulptūromis.
Plačiau: Meksika – piramidės, bažnyčios ir mirtis

Mitla (Meksika)

Kiek užgožta gretimo Monte Albano, Mitla taip pat gali nustebinti savo Mesoamerikos civilizacijų architektūra.

Plačiau: Meksika – piramidės, bažnyčios ir mirtis

Sajilas (Meksika)

Daugelyje Amerikos civilizacijų miestų gerai išlikę tik viešieji pastatai: šventyklos-piramidės, rūmai. Sajile galima išvysti ir gyvenamąjį pastatą, pamatyti, kur gyveno tų laikų indėnai. Tiesa, tik aukštųjų luomų – žemųjų luomų pastatai buvo mediniai, neišliko.
Plačiau: Meksika – piramidės, bažnyčios ir mirtis

Tambo Koloradas (Peru)

Inkai garsėjo savo kelių sistema, kuriais žinias nešė bėgūnai, o krovinius – lamos. Kas tam tikrą atstumą palei kelius būdavo tokie postai-miesteliai, vadinami tambo: poilsiui. Tambo Koloradas – vienas geriausiai išlikusių tambų Peru.
Plačiau: Peru – Inkų imperijos širdis

Jėzuitų misijos (Paragvajus)

Tai, galima sakyti, buvo paskutinės indėnų valstybės. Jas prižiūrėjo vienuoliai Jėzuitai – bet klestėjo indėnų gvaranių kultūra, kalba. Tikra priešingybė daugeliui nukariautų indėnų žemių. Deja, Jėzuitus išvijo, su indėnais pradėjo elgtis žiauriau, ir Jėzuitų misijos – net jų katalikų bažnyčios – pačios virto griuvėsiais – kaip ir visos indėnų valstybės.
Plačiau: Paragvajus – Lotynų Amerikos klasika

Jašcha (Gvatemala)

Antras pagal atkariavimą nuo džiunglių majų miestas Gvatemaloje – su daugybe piramidžių, žaidimo kamuoliu arenomis, rūmais ir nuostabiais saulėlydžio vaizdais nuo piramidžių viršūnių. Toks minitikalis.
Plačiau: Gvatemala – majų paslaptys džiunglių kalnuose

Agvateka (Gvatemala)

Vienas tų atokių džiunglių majų miestų, į kuriuos kelionė yra pusė smagumo: reikėjo virš valandos plaukti upe, ežeru, vėliau patekti į upės ištakas, brautis per žoles. Galiausiai išlipti, atrodo, vidury niekur, lipti į kalną per šnarančias (driežai), geliančias (uodai) ir staugiančias (staugūnai) džiungles – kol galiausiai pasirodė griuvėsiai, rūmai, piramidė, tarpeklis…

Plačiau: Gvatemala – majų paslaptys džiunglių kalnuose

Karakolis (Belizas)

Majų miestas giliai Belizo džiunglėse. Važiuoti – toli, o ir pats Belizas, priešingai Meksikai, nėra perpildytas turistų – o tie, kurie atvažiuoja, daugiausiai laikosi kurortuose. Tad sėdėdamas Karakolio piramidžių viršūnėse dažnai nematydavau nė vieno kito žmogaus – tik aš, džiunglės, gyvūnijos garsai ir istorija. O ta pagrindinė Karakolio piramidė, statyta prieš 1000+ metų, iki šiol yra aukščiausias Belizo pastatas!
Plačiau: Belizas – nuo rojaus salų iki pamirštų miestų

Samaipata (Bolivija)

Tai – uola, kurią indėnai pavertė meno kūriniu, aplink kurį sukosi visas miestelio gyvenimas. Jos viršuje išraižyti aukojimų altoriai, šonuose – angos, kuriuose būdavo laikomos miestą saugojusios mumijos. Ties Samaipata susidūrė skirtingos indėnų grupės, skirtingos gamtinės zonos, tad ši vieta iki šiol įkvėpia „energetiškai stiprių“ vietų ieškančius turistus, gretimas Samaipatos miestelis populiari vieta stabtelti ilgiau.
Plačiau: Bolivijos virtuvė – patiekalai ir tradicijos

---

Kitos įdomiausios pasaulio vietos

Miestai: Senoviniai miestai | XIX a. miestai | Šiuolaikiniai didmiesčiai | Kurortai | Ypatingi miestai | Inžineriniai statiniai
Gamta: Pakrantės ir salos | Poliariniai peizažai | Vulkanai ir geizeriai | Kalnai ir kanjonai | Miškai ir džiunglės | Kriokliai | Dykumos | Olos ir požemiai | Ežerai | Gyvūnija
Kultūrinės patirtys: Pramogų parkai ir gyvieji muziejai | Šou ir renginiai | Ceremonijos | Sportas | Nakvynės vietos | Kelionių būdai | Valgymo būdai | Mažumos | Pramogos | Savičiausios valstybės
Istorinės vietos: Priešistorinės | Graikų ir romėnų | Artimųjų Rytų civilizacijų | Indėnų civilizacijų | Azijos civilizacijų | Pilys ir rūmai
Baisiausios vietos: Ekstremaliausios vietos | Išniekinta gamta | Nuosmukio vietos | Mirties vietos | Genocidų ir žudynių vietos | Įšalusių karų frontai

---

Aplankęs daugiau šalių, įdomiausių pasaulio vietų ir patirčių sąrašus plečiu.

Tačiau jau esu buvęs daugiau nei 110 šalių ir dešimtyse tūkstančių lankytinų vietų. Jei kuri garsi vieta nėra sąraše - gali būti todėl, kad ji pasirodė nepakankamai įspūdinga, o ne todėl, kad nebūčiau jos lankęs. Šiaip ar taip, kai kurios garsios lankytinos vietos tokios yra daugiau dėl reklamos.

Jei kyla klausimų, kodėl neįtraukiau tam tikros vietos į sąrašus, arba norite sužinoti apie įdomiausias pasaulio vietas daugiau - klauskite komentaruose, su malonumu atsakysiu!

Komentarai