Išskleisti meniu
Luksoras ir Nilas – Senovės Egipto triumfas

Luksoras ir Nilas – Senovės Egipto triumfas

| 2 komentarai

Luksoras – tai Senovės Egiptas be piramidžių. Ir, nepaisant to, jis man – ir daugybei keliautojų – būna pats didžiausias Egipto atradimas!

Nes Luksoras tapo Senovės Egipto sostine kone 2000 metų po piramidžių statybų. Jis, galima sakyti – civilizacijos viršūnė. Užuot statę “kuo daugiau ir kuo aukščiau”, egiptiečiai pasirinko statyti “kuo gražiau, puošniau”.

Grakščios, puikiai išlikusios Luksoro ir Nilo slėnio šventyklos Egipto dievams, spalvingos ir įspūdingos Luksoro faraonų kapų freskos – neįmanoma patikėti, kad visa tai sukurta prieš 4000 ar 5000 metų!

Piramidės supermasyvios, superdidelės ir supersenos. Bet jos ir kažkiek nuvalkiotos: jau prieš važiuodamas iš gausybės nuotraukų žinai, ką ten rasi. Kas kita su Luksoro faraonų kapais: jokia nuotrauka neperteiks viso jų grožio, kurį jauti pats būdamas ten, po žeme, 4000 metų senumo meno apsupty. Piramidės tikrai nėra visas Egiptas.

Hačepsutos šventykla

Hačepsutos šventykla

Taip pat skaitykite: Pilnas kelionių vadovas po Egiptą | Mano 4700 km kelionės nuomotu automobiliu po Egiptą dienoraštis

Luksoro gyvųjų krantas: pagrindinės Egipto šventyklos

Nilas skyrė Senovės Egiptą – taigi, ir Luksorą – į dvi skirtingas puses: gyvųjų (rytinis krantas) ir mirusiųjų (vakarinis krantas).

Rytiniame Nilo krante Luksore – šventyklos, buvusi viso Senovės Egipto religinė širdis. Mažesnė Luksoro ir pati didžiausia Karnako, jas jungia ~3 km sfinksų alėja. Abiejų „švenčiausiose erdvėse“ leopardo kailiais vilkintys šventikai kasdien rūpindavosi šventąją dievo statulėle: pažadindavo įleisdami saulę pro masyvias duris, nešdavo jai suaukotą maistą, vakare „užmigdydavo“.

Luksoro šventykla

Luksoro šventykla

Tos statulėlės buvo auksinės ir po to, kai Senovės Egipto religiją galutinai įveikė krikščionybė, jas išlydė, tad „švenčiausių erdvių“ kambarėliai visose Egipto šventyklose – nykūs ir tušti, tik nuo grindų iki lubų sulipdyti bareljefai primena ten vykusius aukojimus ir garbinimus: štai koks valdovas ar šventikas parklupęs prieš šakalagalvį mumifikavimo dievą Anubį, štai prieš ereliagalvį Horą, štai prieš liūtagalvę Sekmet.

Atkurtas simbolinis "laivas" ant kurio stovėdavo auksinė dievo statulėlė

Atkurtas simbolinis “laivas” ant kurio stovėdavo auksinė dievo statulėlė. Švenčiausioji šventyklos erdvė

Užtat puikiai išliko įspūdingos kolonų salės, kuriose gigantiškos kolonos slegia tave taip pat, kaip ir Senovės Egipto aukštuomenę prieš 3000 metų. Ir obeliskais bei valdovų statulomis paženklinti kiemai – tai buvo paskutinė vieta, kur dar įleisdavo „eilinius senovės egiptiečius“, kad bent jau per šventes galėtų išvysti laukan išneštą dievo statulėlę.

Luksoro šventykloje

Luksoro šventykloje

Visų Naujosios Karalystės Senojo Egipto šventyklų architektūra ir menas – panašūs. Egiptiečiams tai net nebuvo menas, o amatas: buvo „tinkamas“ būdas vaizduoti kiekvieną dievą, kiekvieną sceną (pvz. užsimojusį šauti lanku ar trenkti lazda faraoną), o kažkoks išradingumas tebūtų buvusi tokia pat klaida, kaip šiandien parašyti 2+2=5. Todėl šimtmetis po šimtmečio, tūkstantmetis po tūkstantmečio egiptiečiai kūrė labai panašiai: dievai vaizduoti kaip gyvūnai arba žmonės to gyvūno galvomis; žmonių kojos ir galvos vaizduotos šonu, o torsas – priekiu; svarbesnės asmenybės vaizduotos didesnės (t.y. faraonas didesnis už valdinius), identiškomis povyzomis užsimoję trenkti priešui vėzdu stovi ir pirmasis “istorinis” faraonas Narmeris, ir Ramzis III, valdęs ir vaizduotas po 2000 metų.

Geriau nuodugniai pažinti keletą šventyklų, nei eiti į visas iš eilės. Luksoras ir Karnakas – puiki pradžia.

Šviesų šou Karnake, svarbiausioje iš senovės Egipto šventyklų

Šviesų šou Karnake – tokie padaryti visose svarbiausiose Egipto lankytinose vietose. Karnako šviesų šou tarsi kokia naktinė ekskursija: šviesos paryškina čia vieną, čia kitą objektą, o koks nors ‘faraonas’ apie jį patosiškai pasakoja per garsiakalbius. Lankytojai karts nuo karto pereina iš vienos vietos į kitą

Luksoro mirusiųjų krantas – faraonų kapai

Vakariniame Luksoro krante – didingiausi Egipto kapai. Supratusi, kad piramidės ne tik primena apie mirusiojo galią, bet ir kvieste kviečia kapų plėšikus, Egipto aukštuomenė puolė laidotis kuo slaptesnėse vietose, po žeme: kapai iškasti, tuomet užmūryti, užversti akmenimis, kartais dar įrengus „netikrų“ sarkofagų plėšikams klaidinti (tegul randa tuščią ir galvoja, kad prieš juos jau apsilankė kiti plėšikai).

Atokiausias ir turtingiausias buvo Karalių slėnis, kur laidoti faraonai. Deja, nepaisant visos atsargos, jų kapus irgi išplėšė: daugelį net ne pavieniai plėšikai, o Egipto šventikai, kuriems po daugybės šimtmečių užmirštų faraonų kapai tapo tikrąja to žodžio prasme aukso kasykla. Neišplėštas liko vienas kapas – Tutanchamono. Ten palaidotą vos 20 metų amžiaus mirusį faraoną visi buvo pamiršę. Kapą 1922 m. atrado anglų archeologas Hovardas Karteris. Ir štai dabar Tutanchamonas bene garsiausias iš faraonų.

Faraono kape

Faraono kape

Tutanchamono kapo lobiai dabar – Egipto muziejuje Kaire, tad ir tas kapas – tuščias. Tačiau faraonų kapuose žavi ne įkapės, turėjusios padėti jiems pomirtiniame gyvenime, o požemiuose puikiai išlikę piešiniai, kuriuose taip vaizdžiai parodyta, kas tame pomirtiniame gyvenime laukia.

Egiptiečiai tikėjo, kad štai, atlikus „burnos atvėrimo“ ritualą kruopščiai preparuota mumija atgaus pojūčius ir keliaus į amžinąjį gyvenimą. Ten siela klestės tol, kol mumija kape nesuges, ir kol kas nors dar minės mirusiojo vardą. Dalį mumijų plėšikai sunaikino (kad jų nepersekiotų išplėštų kapų šeimininkų dvasios), tačiau savo vardų amžinumą faraonams pavyko užsitikrinti: šiandien jų vardus mini daugiau žmonių, nei jiems gyviems esant! Juk visame Senovės Egipte tegyveno 1,5-3 mln. žmonių, o dabar vien turistų į Egiptą kasmet atvyksta 12 mln.! Ir tikrai: garsiausi tie faraonai, kurių kapai – įspūdingiausi, o ne tie, kurie valdė geriausiai.

Giliai įrėžti hieroglifai ir reljefai Medinet Habu šventykloje Luksoro vakariniame krante. Būdavo svarbu įrėžti kuo giliau, kad būtų kuo sunkiau ištrinti - nes dažnai būsimi faraonai trindavo iš istorijos savo pirmtakus ar net "pasiimdavo" jų statulas tiesiog pakeisdami išraižytą vardą į savąjį (kadangi Egipte kone visi žmonės vaizduoti beveik vienodai, tai buvo paprasta)

Giliai įrėžti hieroglifai ir reljefai Medinet Habu šventykloje Luksoro vakariniame krante. Būdavo svarbu įrėžti kuo giliau, kad būtų kuo sunkiau ištrinti – nes dažnai būsimi faraonai trindavo iš istorijos savo pirmtakus ar net “pasiimdavo” jų statulas tiesiog pakeisdami išraižytą vardą į savąjį (kadangi Egipte kone visi žmonės vaizduoti beveik vienodai, tai buvo paprasta)

Iš viso Egipto būtent faraonų kapai labiausiai pranoko lūkesčius. Nes jei piramides ar šventyklas nuo mažens buvau matęs nuotraukose ir daugmaž žinojau, ko tikėtis, tai jokia nuotrauka negali perteikti faraonų kapų. Juk į ją tilps tik vienas ar keli piešiniai. Tuo tarpu faraonų kapuose yra ištisi tuneliai tokių pat spalvingų, ir ištisi kapinynai tokių kapų. Dykumų klimatas ir požemiai puikiai išsaugojo 3000 metų senumo dažus.

Valdovų laidojimo tradicijomis sekė ir Egipto aukštuomenė atskirame kilmingųjų kapų slėnyje (kapai mažesni, bet irgi didingi). Taip laidotos ir mylimiausios faraonų žmonos karalienių slėnyje (pačiam didingiausiam – Nefertari kapui – ir daugelio faraonų amžinojo poilsio vietos neprilygsta).

Karalienės Nefertari kape

Faraonienės Nefertari kape

Kapus įrenginėjo puikiausi Egipto amatininkai apgyvendinti specialiai pastatytame Deir El Medinos miestelyje, kurio griuvėsiai – viena retų galimybių pažvelgti į eilinių senovės egiptiečių gyvenimą. Ir net kai kurie svarbūs amatininkai, pamatę, kaip ruošiasi laidotis faraonai, laisvalaikiu dar spėdavo sau irgi išsikasti „panašius“ kapus: aišku, paprastesnius, mažesnius, „naivesnius“.

Luksoro kapus lankiau atvirkščia tvarka: pradėjau nuo amatininkų Deir El Medinoje, paskui – kilmingųjų ir užbaigiau faraonais bei faraonienėmis. Jei turi laiko, taip geriausia: tada kiekvienas naujas kapas pribloškia, nes yra įspūdingesnis už prieš tai buvusius. Į daugybę kapų pardavinėjami atskiri bilietai, bet neverta eiti į visus. Kapai įvairesni nei šventyklos, bet 12 kapų pilnai pakako (po tris iš kiekvienos visuomenės grupės: amatininkų, kilmingųjų, faraonų, faraonienių; tos pačios grupės kapai vienas šalia kito, tad tris aplankai per valandą-dvi).

Kilmingųjų kapų šlaitas

Kilmingųjų kapų šlaitas

Vakarinis Nilo krantas Luksore pilnas ir laidojimo šventyklų, kuriose atlikinėti ritualai mirusiems faraonams, „iškvietus“ iš tolimų slaptų kapų jų dvasias. Kai kurios neblogai išlikusios (pvz. Ramzio III Medinet Habu), kai kurios puikiai atstatytos (Hačepsutos šventykla), iš kai kurių telikusios kelios stypsančios statulos (pvz. Memnono kolosai, traukę dar romėnų turistus) – ten net bilieto nereikia pirkti.

18 m aukščio 4000 metų senumo Memnono kolosai. Kai Luksore lankytinų vietų šitiek daug, jie laikomi tokiais neįspūdingais, kad nė nereikia pirkti bilietų

18 m aukščio 4000 metų senumo Memnono kolosai.

Egiptologija: Egipto “iškasimas” ne mažiau žavus, nei jo pastatymas

Senovės Egipto civilizacija virš 1000 metų buvo tiesiog užmiršta. Ne taip užmiršta, kaip senovės Roma ar Graikija, kurių filosofija, raštai, teisė, raidynas, tikėjimas ir kalbos niekad neišnyko. Egiptas, atrodė, išnyko visiškai. Niekas nebemokėjo perskaityti hieroglifuose užrašytos išminties, daugelis kapų ir šventyklų riogsojo giliai po dykumos smėliu ir akmenimis.

Ir tik XIX-XX a. archeologų (tuo pačiu keliautojų, nuotykių ieškotojų, o ir plėšikų, pardavinėdavusių Egipto lobius Europos muziejams) dėka viskas vėl atrasta iš naujo. Jiems – ir iš dalies mums – Senovės Egiptas buvo tarsi pasaka, kažkokia netikra istorija: menas, tikėjimas, kultūra, kalba, raštas visiškai neturėjo nieko bendro su dabartimi. Ir tuo žavėjo.

Karalių (faraonų) slėnis. Iki archeologai viską nukasė ši erdvė buvo užpilta akmenimis

Karalių (faraonų) slėnis. Iki archeologai viską nukasė ši erdvė buvo užpilta akmenimis

Faraonai, vesdavę savo seseris ar dukras, kurių lavonai sulaidoti paskirsčius jų vidaus organus į keturis atskirus indus su skirtingų gyvūnų formos dangčiais? Keista iš didžiosios K. Visas Senovės Egipto menas irgi toks svetimas – ir vienodai svetimas ir lietuviui, ir šiuolaikiniam egiptiečiui.

Kaip žavu turėjo būti tai atrasti, tarsi kokią ateivių civilizaciją iškasti iš po žemių! Tai buvo nedaug lengvesnis darbas, nei viso to statybos. Kaip vien rankomis išvilkti daugiatonį obeliską ar statulos galvą, rasti „adatą šieno kupetoje“ – užverstą faraono kapą – ir nukasti smėlį bei akmenis, pirmajam po tūkstantmečių pertraukos užeiti vidun? Apie tų laikų archeologus ir laikus, kai vos pajudinęs smėlį kartais galėdavai atrasti faraono kapą, BBC sukūrė nuostabų draminį serialą „Egiptas“ (2005 m.): jį pažiūrėjus „Egiptologijos era“ atrodo beveik tokia įdomi, kaip Senovės Egipto.

Anubis (pomirtinio pasaulio dievas) atveria mumijos burną. Kaip neįtikėtina turėjo būti pirmam po ~3000 metų iškasti tokius meno kūrinius!

Anubis (pomirtinio pasaulio dievas) atveria mumijos burną (dažnas motyvas kapuose). Kaip neįtikėtina turėjo būti pirmam po ~3000 metų iškasti tokius meno kūrinius!

Prie tos eros gali prisiliesti Hovardo Kartrerio name Luksoro vakariniame krante, kuriame bazuodamasis šis archeologas XX metų ieškojo – ir rado – Tutanchamono kapą. Namo kieme pastatyta kapo kopija: tokia pat, kaip originalas, tik pigesnė aplankyti. Egipto valdžia visaip stengiasi, kad į „tikrus kapus“ turistų eitų kuo mažiau, nes dideli srautai kenkia tam menui: todėl jų lankymo kainos didelės.

Prie tos eros prisilieti kiekviename Egipto muziejuje. Jei Kairo muziejaus filosofija “kuo daugiau Senovės Egipto”, tai Luksoro muziejus gerokai mažesnis, bet įspūdingiausi, Senovės Egipto svarbiausius aspektus atspindintys eksponatai čia nepaskęsta tarp mažiau svarbių. Yra Luksore ir specializuotas Mumifikacijos muziejus pasakojantis apie tą iki šiol gąsdinantį Senovės Egipto aspektą, tuos pajuodijusius išpreparuotus lavonus (nė nesuskaičiuosi, kiek siaubo filmų sukurta apie prisikėlusias piktas mumijas).

Statulėlės muziejuje

Statulėlės muziejuje

Nilo slėnis – Egipto arterija

Pažvelgus į Egipto nuotraukas iš kosmoso atrodys, kad Nilas ne mėlynas, o žalias. Iš tikro tai Nilo slėnis, vingiuojantis per dykumas. Jei ne žalias ir derlingas Nilo slėnis, nebūtų buvę nei Egipto civilizacijos, nei šiandieninio Egipto.

Senovėje ilgiausia (ar antra pagal ilgį) pasaulio upė kasmet patvindavo, užliedama milžiniškus plotus savo “natūralių trąšų” pilnu vandeniu. Kai nusekdavo, atidengdavo tokius derlingus laukus, kad jų užtekdavo visam Senovės Egiptui išmaitinti. Ir tam net nereikėdavo dirbti kiaurus metus: potvynio metu visi turėjo laiko pastatyti šventykloms, piramidėms. Medžiagos, darbininkai irgi gabenti Nilu: pasroviui nešė pats Nilas, o prieš srovę pakakdavo iškelti burę. Tokie tradiciniai burlaiviai – felukos – naršo Nilą iki šiol, tiesa, dažniausiai jie plukdo turistus.

Tradicinė feluka plaukia Nilu Luksore. Tolumoje surikiuoti Nilo kruizų laivai

Tradicinė feluka plaukia Nilu Luksore. Tolumoje surikiuoti Nilo kruizų laivai

Bet Nilo svarba nė kiek nesumažėjo. Iš visų 100 mln. Egipto žmonių 98 mln. gyvena aplink Nilą! Tai dabar – praktiškai vienas ~1000 km ilgio miestas nuo Kairo iki Asuano, apimantis ir Luksorą. Žalias žalias. Bet abipus jo – tuščia geltona dykuma. Stovėdamas ant kopos vienoje Nilo slėnio pusėje nesunkiai gali matyti dykumą kitoje – atrodo, per kelias valandas ten nueitum pėsčias.

Nilo slėnis tebėra pagrindinė Egipto transporto arterija. Lygiagrečiai jo driekiasi “pirmasis” šalies geležinkelis. Abipus Nilo – iki šešių kelių. Arčiausiai upės “miestų keliai”, kur judi kokiais 30 km/h, o viena skurdoka gyvenvietė keičia kitą: čia tikrasis Egiptas! Toliau nuo Nilo “žemės ūkio kelias” pro kaimus ir fermas – arti ten, kur žalias slėnis virsta geltona dykuma. Ir kažkur toli į dykumą – naujai nutiestos magistralės (kai kurios – mokamos). Tai – tarsi Nilo slėnio aplinkkeliai.

Žvelgiant skersai visą Nilo slėnį prie Luksoro. Akivaizdu, kur dykuma pereina į smėlį, ir kuri baigiasi

Žvelgiant skersai visą Nilo slėnį prie Luksoro. Akivaizdu, kur dykuma pereina į smėlį, ir kuri baigiasi

Nilo pakrantės – kiekvieno save gerbiančio Egipto miesto širdis. Gali būti miestas skurdus, šiukšlinas, tamsus – bet jei tai nėra kaimiūkštis, savo Nilo pakrantę bus susitvarkęs. Ir vietinių, ir turistų šeimos ten eis pasivaikščioti, iš rytinio kranto stebės nuostabius saulėlydžius vakariniame, o fotografai siūlys daryti jų nuotraukas (tai – vieni retų paslaugų siūlytojų, kurie nė karto “neprisikabino”: susitaikė su tuo, kad turistai patys turi kuo fotografuoti).

Edfu miestelio panorama su šventykla

Edfu miestelio Nilo slėnyje panorama su šventykla

Senovės Egipte miesteliai dar buvo retesni nei fermos Nilo užliejamose žemėse. Tų miestelių širdys būdavo šventyklos. Ir nors didžiausios stūksojo Luksore, geriausiai išsilaikė keletas mažesnių šventyklų miesteliuose. Net stogas išliko, spalvos. Tai – Kenos Dendara ~70 km žemyn Nilu nuo Luksoro ir Edfu ~100 km aukštyn Nilu.

Dendaros šventykloje Kenoje. Kolonų viršūnėse - deivės Hator atvaizdai

Dendaros šventykloje Kenoje. Kolonų viršūnėse – deivės Hator atvaizdai

Įdomių šventyklų yra daugiau – pvz. Kom Ombo (~200 km aukštyn Nilu nuo Luksoro) galima pamatyti krokodilų mumijų eiles, nes ten garbintas krokodilagalvis dievas Sobekas esą įsikūnydavo į Nilo krokodilus, žavus ir Abydosas (~200 km žemyn Nilu nuo Luksoro).

Krokodilų mumijos Kom Ombo

Krokodilų mumijos Kom Ombo

Asuanas, Abu Simbelas, Nubija – kilniai didinga Egipto pabaiga

Senovės Egiptas vingiavo kartu su Nilo slėniu iki sunkiai praplaukiamų Nilo slenksčių anapus dabartinio Asuano miesto, kur galingais fortais atsiremdavo į juodaodžių gyvenamą Nubiją. Fortai nuskendo. Nilo slenksčiai irgi. 1960-1970 m. pastatyta Asuano užtvanka, didžiausia pasaulyje, panarino aukštutinį Nilo slėnį po 5250 km2 ploto Nasero ežeru (sulig ištisa Lietuvos apskritimi).

Laimė, bent jau nuostabausias regiono egiptiečių šventyklas UNESCO išgelbėjo: supjaustė į gabalus, uola po uolos vilko aukštyn. Pati žymiausia, Abu Simbelas, buvo išskobtas uoloje, kurią prarijo Nilas. UNESCO pastatė jam betoninę “uolą” Nasero ežero krante.

Abu Simbelo fasadas su keturiais Ramziais

Abu Simbelo fasadas su keturiais Ramziais

Žiūrėdamas į keturias Ramzio skulptūras prie šventyklos įėjimo ir dar aštuonias viduje (Egipto faraonams niekur nepakakdavo vienos), į visus aukojimų dievams bareljefus mistiškai tamsiame interjere nė nebemąstai, kad visa šventykla “perkelta į betoną”. Viskas atrodo tikra. Yra tikra. Ir aplinka, Nasero ežero toliai, dykumos, dabar žavi ne mažiau nei praplaukiančių felukų kapitonų akį džiugindavo neužlietas Nilo slėnis.

Abu Simbelas ir šiandien – tolimiausias Egipto taškas. Nakvojome Asuane, kėlėmės 5 ryto, kad nuvažiuotume ~300 km iki Abu Simbelio ir tiek pat atgal per karštą dykumą, pro vidudienio poguliui į specialias pavėsines užsukusius vairuotojus ir miražus dykumoje. “Nakčiai kelią uždarome” – įspėjo kariškiai postuose ir skambino ragindami grįžti laiku.

Abu Simbelo interjeras

Abu Simbelo interjeras

Tokių “iškeltų” šventyklų palei Nasero ežerą – daugiau, bet į visas spėti galima nebent su Nasero ežero kruizu. Jei aplankyti tik vieną, turbūt verčiausia dėmesio Filė stūksanti savo saloje (kitoje, nei stūksojo senovėje – anos vietą tik metaliniai strypai bežymi, ji nuskendo).

Filės šventykla. Tai - tipinis Egipto šventyklos fasadas, vadinamas portalu

Filės šventykla. Tai – tipinis Egipto šventyklos fasadas, vadinamas portalu

Regiono sostinė Asuano miestas paliko dvejopą įspūdį. Pasitiko mus trupančiais namais, keistaspalviais kažkokių gamyklų dūmais, sunkiai pravažiuojamomis gatvėmis. Bet tada chaosas atsirėmė į Nilo pakrantę, kiekvieno save gerbiančio Egipto miesto širdį. Vienoje jos pusėje – paradinis Asuano miesto fasadas, kitoje – dykos geltonos smėlio kopos. “Mirusiųjų miestas”, kurio Kilmingųjų kapuose ilsisi prieš 3000 m. laidoti Asuano didikai. Gal jų dvasios gėrisi nuostabiais upės ir miesto vaizdais… Tame pat krante po ilgo žygio dykuma – apleistas koptų vienuolynas

Saulėlydis žvelgiant nuo Asuano Nilo pakrantės promenados

Saulėlydis žvelgiant nuo Asuano Nilo pakrantės promenados

Pačiame Nile – eilė salų, kurių svarbiausia – Elefantinos sala. Viename jos gale – vienos svarbiausių senovės Egipto gyvenviečių griuvėsiai. Būtent čia, pirmajame Egipto mieste, būdavo nustatoma, geras ar ne tais metais bus Nilo potvynis. Nuo to priklausydavo viskas – net mokesčiai.

Per salos vidurį – nubių kaimas su spalvingais pastatais, negrįstose gatvėse besiganančiais gyvuliais ir vis duagiau svečių namų turistams. Nubiai – juodaodžiai, kurių istorija persipynusi su egiptiečių. Jie ir kariavo, ir prekiavo su senovės Egiptu, vienu metu net buvo tapę faraonais. Jie gyveno aukštutiniame Nilo slėnyje ir visa jų tėvynė tikrąja to žodžio prasme nuskendo pastačius Asuano užtvanką. Dalis iškelti į vienodus namus kur nors prie Luksoro, o tie kaimai aplink Asuaną vieni paskutinių, pastatyti “nubiškoje dvasioje”.

Nubių kaimas Elefantinoje

Nubių kaimas Elefantinoje

Na ir Elefantinos gale – prabangus “Movenpick” viešbutis. Kitas, pats garsiausias, Old Cataract Hotel, įkurtas dar 1899 m. Britanijos verslininkų Britanijos turistams, atplaukdavusiems pirmaisiais Nilo kruizais. Ten Agata Kristi parašė “Mirtį prie Nilo”, nakvojo caras Nikolajus II, Vinstonas Čerčilis, princesė Diana, iš angliškai tvarkingos terasos tikriausiai stebėjo lėtai pratekantį Nilą ir Elefantinos salą anapus. Jau nuo XIX a. Asuanas – tikros kelionės į Egiptą pabaiga.

Britiškos tvarkos oazė "Old Cataract Hotel" tuščia

Britiškos tvarkos oazė “Old Cataract Hotel”

Luksoras – Egipto pažiba

Jeigu į Egiptą atvyksti poilsio ir apsistoji Hurghadoje, Luksoras – artimiausias tikras Senovės Egipto skonis ir jį patirti būtina, galima atvykti ir vienai dienai. Daugelis atvykusiųjų į Luksorą ir atvyksta ekskursijomis autobusu iš Hurghados. Taip geriau, negu nieko, bet ech, kiek mažai laiko svarbiausioms vietoms, o dar prijungti visokie vežimai į parduotuves.

Tad Luksoras populiarus ir kitokioms kelionėms. Kelionėms tik į Luksorą, tik į Nilo slėnį, praleidžiant Luksore daugiau laiko – vietoj Egipto kurortų. Pasineriant į Egipto kultūrą, o ne Raudonąją jūrą.

Be daugybės viešbučių, tokiems keliautojams Luksore atsirado ištisa nuomojamų butų pramonė, ypač vakariniame krante, iš kur iki Luksoro centro tik trumpas plaukimas pigiu keltu. Būtent išsinuomavę tokį pigų, bet 100+ kvadratinių metrų butą (vos keliolika eurų nakčiai), iš kurio balkono ir stogo terasos matėsi Luksoro šventykla, Luksore praleidome 8 dienas ir tai visko nepamatėme.

Luksoras nuo namo stogo

Luksoras nuo namo stogo

Na ir pati egiptietiškiausia Nilo slėnio kelionės patirtis Kruizas Nilu: plauki keletą dienų nakvodamas laive, o dienomis išlipi prie įvairiausių Senovės Egipto šventyklų ir miestų. Gali pasijausti ir kaip senovės egiptietis, plukdantis kokį obeliską, ir kaip XIX a. keliautojas: pirmosios kelionės į Egiptą iš Europos irgi būdavo kruizai Nilu. Tik, aišku, XIX a. plaukdavo gal vienas toks laivas, o dabar Nilą naršo šimtai jų, prišvartuoti po penkias vieną šalia kito trūkstant prieplaukų, o vietoje pavienių britų aristokratų – minios iš viso pasaulio…

Kruizinis Nilo laivas (visi atrodo panašiai)

Kruizinis Nilo laivas (visi atrodo panašiai)

Aišku, turi Luksoras ir minusų, tiesa, būdingų visam Egiptui:
(1)Itin įkyrūs felukų valdytojai ir karietų vežikai palei Nilą – kas, kad “pabėgi” nuo vieno, tuoj pripuola kitas. Ne, kartą pravažiavęs karieta ar praplaukęs feluka, jų neišvengsi – vos išlipau iš karietos, po kelių sekundžių jau karietą siūlė kitas. Kai kuri emėgino apsimesti pažįstamais ir kitaip lengvai apgaudinėti. Feluka praplaukti manau verta – dėl atmosferos, ypač per saulėlydį; karieta važiuoti nematau prasmės.
(2)Ženkliai didesnės kainos užsieniečiams nei vietiniams patekti į lankytinas vietas: noritn aplankyti daug ką, ypač brangiausias vietas, kaip Nefertari kapas, susidaro nemenka suma.
(3)Lankytinų vietų prižiūrėtojai, kurie siūlosi vesti ekskursijas, o paskui nori pinigų. Deja, daugelis jų apie vietas, kurias prižiūri, žino mažai, arba nemoka angliškai: vos keli pasakė kažką, ko ir taip nežinojau. Bet visgi yra jų pliusas: jie leidžia praeiti ten, kur šiaip oficialiai negalima, pvz. arčiau meno kūrinių, ar padaro grupines nuotraukas.
(4)Visokie prekijai, už brangiai stumdantys suvenyrus – bet paprasta tiesiog praeiti pro šalį ar nueiti.

Kol valgiau tradicinius egiptietiškus košarius, šis prekijas be paliovos kalbino

Kol valgiau tradicinius egiptietiškus košarius, šis felukos kapitonas Luksoro krante be paliovos kalbino ir neketino nueiti

Kaip ten bebūtų, sakyčiau, yra dvi vietos, kurių, jeigu nematei, tai nematei Egipto. Pirmoji – piramidės (ir Kairas). Antroji – Luksoras, jo šventyklos ir faraonų kapai. Ir net sunku pasakyti, kuri svarbesnė: jos tiesiog labai skirtingos.

Straipsnio temos: , , , , , , , ,

    2 komentarai

  1. Dėkoju už tekstą. Labai įdomus pasakojimas, gerai perteikia Egipto žavesį.
    Tik bėda, kad turizmo agentūrų siūlomos kelionės veža būtent į visokias Hurgadas, o ne prie šventyklų. Mačiau, lyg yra kruizas Nilu iki Luksoro, tik įdomu ar iš laivo irgi užtektų laiko ne bėgant, o normaliau aplankyti visas grožybes.
    Minėjot, yra svečių namų. Tai galbūt Egipte galima keliauti savarankiškai, kaip kokiam Tailande? Ir nebūtinai mašina? Sakoma, jog Egiptas dėl saugumo – ne tokia šalis, į kurią rekomenduojama keliauti savarankiškai. O kaip jums pasirodė?

    • Dėkui,

      Čia kiek išsamesnis straipsnis – yra ir ši informacija apie Luksorą, ir daugiau apie saugumą, nuvykomo ir kelionės po Egiptą būdus bei kita: http://augustinas.net/egiptas-karstis-chaosas-istorijos-pradzia-19450

      Keliauti savarankiškai tikrai galima – taip ir keliavome (čia dienoraštis: http://augustinas.net/automobiliu-po-egipta-covid-metu-19430 ). Mes automobiliu, bet galima ir viešuoju transportu.

      Laivu irgi galima – nesu plaukęs, bet kiek plaukkiau kitur upių kruizais, tai paprastai irgi būna organizuota kelionė, t.y. sustojimai trumpi ir realiai pamatai daugiausia su ekskursijomis, kitaip kartais ir neįmanoma (reikia klausti, kiek kur stos laivas). Aišku, išsamiai Luksorui ištyrinėti laiko mažoka, bet svarbiausias vietas pamatysi.

      Šiaip Egiptas yra saugi šalis. Kaip ir visuomet su terorizmu ir panašiais dalykais – kai kas nors įvyksta plačiai nuskamba, bet iš tikro didžiausi pavojai užsienyje kiti – eiliniai nusikaltimai – o jų Egipte mažai, taigi, jei ir yra padidėjęs terorizmo pavojus, tai jį kompensuoja nedidelis pavojus iš nusikaltimų. Tiesa, yra diktatūra ir su tuo susiję dalykai, plačiau aprašyti nuorodoje aukščiau – bet tai nėra toks pavojus saugumui kiek (kartais) trukdis lankyti kai kurias vietas / dilema. Taip pat yra apgavikai (turistinėse vietose) – bet jie tiesiog bando “išsikalbėti” pinigus, jei nepasimausi ir pats nepaduosi – bus gerai.

      Kalbant apie kurortus, jie gali būti “vartai” paprastesniam atvykimui (mes atskridom per Hurghadą), bet šiaip, jei nesinori tiesiog kaitintis saulutėje ir niekur neiti, nemanau, kad verti dėmesio – iki Tailando ar Balio kurortų jiems toli savo jaukumu.

Komentuokite! Atsakysiu į visus jūsų klausimus!

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *