Išskleisti meniu

Latvija

Latvija – 10 skirtumų nuo Lietuvos

Latvija – 10 skirtumų nuo Lietuvos

| 0 komentarų

Latvija – artimiausia Lietuvai valstybė. Tačiau Latvijoje netikėtai galima atrasti daug to, ko Lietuvoje nėra ir nebuvo: didelius miestelių senamiesčius, ilgesnius smėlėtus krantus, gausybę Viduramžių pilių ir milžiniškų rūmų.

Per keliolika savo kelionių į įvairias Latvijos vietas išmaišiau visą kaimyninę šalį, sukūriau anglišką svetainę apie Latviją.

Šiame straipsnyje dalinuosi 10 pagrindinių dalykų, kurie Latvijoje kitokie nei Lietuvoje. O kartu idėjomis, kokios Latvijos lankytinos vietos yra įdomiausios keliautojui.

Rygos senamiestis su atstatytais Juodagalvių gildijos namais (dešinėje).

1. Dideli ir puošnūs senamiesčiai

Latvijoje urbanizacija vyko gerokai seniau nei Lietuvoje. XIX a. pabaigoje Lietuva dar buvo žemės ūkio kraštas, o Latvija – jau pramonės centras. Taip nusprendė abu šiuos kraštus valdžiusi Rusijos Imperija.

Kuldygos miestelio senamiestis, vienas gražiausių Latvijoje.

Daugumoje Latvijos miestų prieš 100 metų (Pirmojo pasaulinio karo išvakarėse) gyveno panašus skaičius žmonių, kaip ir šiandien. Todėl dauguma pastatų Latvijos miestuose yra labai seni, o sovietiniai rajonai – tik retos išimtys (priešingai nei Lietuvoje, kur miestai labiausiai plėtėsi būtent sovietmečiu).

Latvijos prieškario architektūra – tikrai verta dėmesio: didžiuliai romantiški art nouveau (jugendo) stiliaus penkiaukščiai ar šešiaaukščiai, kiauraraščiais puošti mediniai dviaukščiai, kadaise glaudę milžiniškų gamyklų darbininkus.

Art nouveau stiliaus laiptinė Rygoje. Daug ~1900 m. pastatų Latvijoje išlaikė šitokius interjerus

Rygoje prieš 100 metų gyveno 550000 žmonių (šiandien – 650000), tai buvo vienas iš penkių didžiausių Rusijos Imperijos miestų, traukęs žmones ne vien iš Latvijos. Jame netgi būta daugiau lietuvių, nei bet kuriame Lietuvos mieste (~35000), ėjo lietuviški laikraščiai. Dažnas tarpukario Lietuvos inteligentas mokslus buvo krimtęs vokiškose Latvijos gimnazijose. “Knygnešių gadynėje” Lietuvoje rusai nebuvo palikę galimybių lietuviams nei išsimokslinti, nei gauti darbo pramonėje. Tad Vilniuje prieš 100 metų gyveno 150000 žmonių (šiandien – 550000), o ir iš tų lietuviškai kalbantieji sudarė mažumą.

Tiesa, keleto Latvijos miestų prieškarinius senamiesčius sugriovė Antrasis pasaulinis karas (Daugpilio, Jelgavos, Rezeknės), bet dauguma kitų tebėra įspūdingi ir labai jaukūs pasivaikščioti (Rygos, Ventspilio, Liepojos, Jūrmalos, Kuldygos, Talsių, Cėsių, Kandavos). Didingi net kai kurie fabrikai, kaip Rygos VEF ar Lygatnės popieriaus prie Siguldos.

Buvusi Jelgavos gimnazija su atminimo lenta jos mokiniui Antanui Smetonai.

2. Mūrinės Viduramžių riterių pilys

Latviją, priešingai nei Lietuvą, buvo nukariavęs Vokiečių ordinas ir pavertęs ją savo štabu, vadintu Marijos žeme. Jei dauguma lietuvių pilių anais laikais buvo medinės (ir neišliko), tai Ordinas statėsi mūrines, todėl ir šiandien dažname Latvijos miestelyje galima gėrėtis Viduramžių pilies griuvėsiais.

Tarp įspūdingiausių: Cėsiuose (kur buvo Livonijos Ordino didžiojo magistro rezidencija; netoli yra ir atstatyta priešistorinė baltų “tvirtovė”), Siguldoje (yra net dvi). Labiau apgriuvusios yra Bauskėje, Dobelėje, Koknesėje, Grobinoje (prie Liepojos), Kandavoje ir kitur. Ventspilio, Rygos pilys ilgainiui tapusios gyvenamaisiais rūmais.

Cėsių pilis.

3. Romantiški vokiečių dvarai ir rūmai

Žlugus riterių ordinui Latvijos vokiečiai išliko elite. Jie užėmė panašią padėtį, kaip Lietuvoje tuo metu lenkai, bet savo dvarų ir rūmų prašmatnumu gerokai juos pranoko.

Rundalės ir Jelgavos rūmai, kuriuose gyveno vokiečiai Kuršo ir Žiemgalos kunigaikščiai – didžiausi ir puošniausi Pabaltijyje. Rundalės rūmai buvo jų vasaros rezidencija, ten atkurtas ir parkas, interjeras. Žiūrint į tuos barokinius fasadus ir kambarius sunku patikėti, kad anie kunigaikščiai buvo tik Lenkijos-Lietuvos vasalai.

Įėjimas į milžiniškus Rundalės rūmus.

Vokiečiai išlaikė įtaką ir XIX a., kuomet statėsi Vokietijos pilis primenančius bokštuotus dvarus, iš kurių gražiausi Cesvainėje, Gulbenės apylinkėse (Gulbenė, Alūksnė, Stameriena) ir Vakarų Žiemgaloje (Jaunpilis, Tukumas). Dažname galima ir apsistoti (nors pastarųjų interjerai paprastai sovietų sunaikinti), kituose įrengti muziejai. Cesvainėje – neblogai išlikęs romantiškas interjeras.

Von Vulfų giminės Stamerienos rūmai netoli Gulbenės.

4. 10 kartų daugiau jūros kranto

Vienam lietuviui tenka 3 centimetrai “nuosavo” jūros kranto, vienam latviui – 30. Paplūdimiai vasaromis ten gerokai tuštesni, galima rasti visai nuošalių – todėl lietuviai jau seniai supirko buvusias sodybas pietų Latvijos žvejų kaimuose, tokiuose kaip Papė ar Nica.

Skiriasi ir požiūris į jūrą. Lietuvoje visas pajūris kruopščiai saugomas, net arti draudžiamos statybos, o didžiausiame Latvijos kurorte Jūrmaloje kai kurie viešbučiai ar sanatorijos stovi paplūdimyje lyg kokioje Turkijoje.

Status pajūris Kuršo vakaruose. Išplautų paplūdimių smėliu čia niekas specialiai nepapildo

Latvijoje daug ir pajūrio didmiesčių (iš 6 didžiausių Latvijos miestų 4 yra ant Baltijos krantų), o juose – ištisi rajonai XIX a. Pabaltijo vokiečių medinių pajūrio vilų, puoštų bokšteliais ir, deja, neretai apleistų (gražiausios – Jūrmaloje, bet yra ir Liepojoje, Ventspilyje).

Labai svarbūs ir uostai: Ryga, Ventspilis ir Liepoja kartu paėmus krovinių apimtimis Klaipėdą lenkia dukart. Priešingai nei gylyn į žemyną savo ambicijas kreipę lietuviai, latviai visada žvelgė “veidu į jūrą”, tenykštė Kuršo ir Žiemgalos kunigaikštystė dalyvavo užjūrių kolonizacijoje (kolonizavo Tobagą, Gambiją), o vienas kertinių XIX a. latvių tautinio atgimimo veikėjų Krišjanis Voldemaras gerbiamas todėl, kad visoje pakrantėje pristeigė laivų statyklų, jūreivių mokyklų ir taip leido atsirasti latviškam prekybiniam laivynui.

Restoranu paversta medinė vila Jūrmaloje.

5. Užmiršti rusų kariniai miestai

Latvija buvo vakariausias Sovietų Sąjungos ir Rusijos Imperijos (neskaitant priklausinių) taškas ir rytų užkariautojai ją smarkiai militarizavo.

Todėl Latvijoje daug apleistų ar pusiau apleistų karinių miestų ir miestelių, kur kadaise gyvendavo tūkstančiai ar net dešimtys tūkstančių rusų karių ir karininkų. Rusijos imperijos laikų raudonos kareivinės – savaip žavios, sovietiniai blokiniai namai – baugiai niūrūs, bet ir tie, ir anie traukia “digeriais” (ar “urbex”) vadinamus apleisto karinio paveldo tyrinėtojus.

Liepojos Karostos karinio jūrų miestelio kalėjimas.

Tarp tokių vietų: ~26000 žmonių kadaise glaudusi Liepojos jūrinė tvirtovė Karosta (XIX a. pabaiga), Daugpilio tvirtovė (XIX a. vidurys), Skrunda-2 sovietinio radaro miestelis (sovietmetis, ~5000 gyventojų), šaltojo karo bunkeris prie Siguldos. Pirmi du kažkiek paremontuoti pritaikyti turizmui (yra muziejai, kaip Karostos kalėjimas), o Skrunda-2 visiškai apleista.

Skrunda-2 apleistuose namuose (galima laisvai patekti į vidų).

6. Latvija – daugelio religijų šalis

Dažnas lietuvis galvoja, kad Latvija – liuteroniška šalis. Šios žinios gerokai pasenusios: tarpukariu du trečdaliai latvių išties buvo liuteronai, bet paskui šią bendruomenę gerokai apgriovė sovietinis ateizmas. Šiandien Latvija pilna visokių krikščionybės pakraipų ir nė viena nebesudaro daugumos.

Tikslių duomenų nėra, nes surašymuose apie religiją neklausima, bet įvairūs šaltiniai pateikia tokius: liuteronai nuo 25% iki 35%, katalikai 20%-25%, stačiatikiai 18%-22%, sentikiai ~1,7%, kiti krikščionys 1,5-2,5%, netikintieji 15%-30%.

Latvijos religinę įvairovę pamatysi kiekviename miestelyje. Vietoje vienos didelės senos bažnyčios juose – daug mažesnių. Štai 10000 gyv. turinčioje Krisluvoje stovi senos keturių religijų šventovės (liuteronų, katalikų, stačiatikių, sentikių), 26000 gyv. glaudžiančiame Jėkabpilyje – šešių religijų (dar unitų ir baptistų).

Daugpilio bažnyčių kalva. Čia - katalikų (kairėje) ir liuteronų bažnyčios, bet šalimais stovi ir stačiatikių bei sentikių cerkvės.

Įdomu jas lankyti, regėti subtilius architektūrinius skirtumus. Tačiau toks religinis susiskaldymas kartu reiškia, kad milžiniškų, didingų, it iš didmiesčių atkeltų šventovių, kokias pamatysi Lietuvos miesteliuose ar net bažnytkaimiuose, Latvijoje mažai. O liuteronai ir šiaip nelinkę šventovių puošti.

Puošnesnės katalikų bažnyčios, ypač rytiniame Latgalos regione, kur tiesiogiai valdė Lenkija-Lietuva (ten dauguma – katalikai): Agluonoje, Krisluvoje, Vilianiuose. Stačiatikybė ir sentikybė paplitusi miestuose ir Latgaloje (visur, kur daug rusų), o liuteronybė – Žiemgaloje, Kurše ir Vidžemėje.

Agluonos bazilika, švenčiausia vieta Latvijos katalikams. Latgaloje daug puošnių šventovių, dalis kurių priskiriama 'Vilniaus baroko' stiliui. Gražios bažnyčios - Vilianiuose, Krisluvoje

Galbūt dėl istorinio supratimo, kad krikščionybė turi daug formų, Latvijoje labiau nei Lietuvoje (maždaug tris kartus) paplitusios sektomis kartais pavadinamos mažosios krikščionybės atmainos. Viena jų – “Naujoji karta” – net įkūrė Lietuvoje padalinį.

7. Prasti keliai ir žmones stelbianti gamta

Latvijoje nėra tarpmiestinių magistralių. Įvažiuojant į šalį maksimalus greitis nurodomas 90 km/h. Nesunku suprasti kodėl: keliai tvarkomi daug prasčiau, nei Lietuvoje, duobėtesni, o žiemą – menkai valomi; daug žvyrkelių ir vieškelių.

Važiuojant iš Vilniaus į ketvirtą pagal dydį Latvijos miestą Jelgavą pagrindinis kelias ves pro čia.

Todėl analogiško atstumo nuvažiavimas Latvijoje atims daugiau laiko, nei Lietuvoje.

Kelių nepriežiūros priežastis tikriausia ta, kad Latvija – vieno miesto šalis. Rygoje ir priemiesčiuose gyvena beveik pusė visų jos žmonių, kurių tankumas ir šiaip mažesnis, nei Lietuvoje (atitinkamai 47 ir 32 žmonės į kvadratinį kilometrą, o atmetus sostinių aglomeracijas – 35 ir 17). Nors Ryga yra didžiausias Baltijos šalių miestas, antrasis pagal dydį Latvijos miestas Daugpilis jau gyventojų skaičiumi neprilygsta net Panevėžiui.

Raznos ežero nacionalinis parkas.

Todėl važinėti tarp Latvijos miestų reikia mažiau kam, keliai mažiau apkrauti. Aplinka pakeliui – dažniausiai miškai ir laukai, dažniau nei Lietuvoje tenka sutikti laukinius gyvūnus. Vieną savaitgalį Latvijoje mačiau net apie dešimt stirnų, elnių, kiškių. Latvijos gamta, kaip ir Lietuvos, sauguma keturiuose nacionaliniuose parkuose: Slyterės (pajūrio kraštovaizdis Kurše), Raznos (ežero kraštovaizdis Latgaloje), Gaujos (upės slėnio kraštovaizdis Vidžemėje) ir Kemerų (pelkių ir gydomųjų versmių Žiemgaloje). Jie stokoja kažko labai įspūdingo, prilygstančio mūsų Kuršių Nerijai, bet Gaujos turbūt gražiausias, pritaikytas ir aktyviam turizmui.

8. Miestuose rusakalbių – daugiau nei latvių

Latviai Latvijoje sudaro tik 62,1% žmonių (Lietuvoje lietuviai – 85,1%), o daugumoje miestų (įskaitant Rygą) virš pusės gyventojų – rusakalbiai.

XIX a. pabaigos / XX a. pradžios pastatai Rygos centre.

“Ant popieriaus” Latvijos mažumų įvairovė didelė: 26,9% rusų, 3,3% baltarusių, 2,3% ukrainiečių, 2,2% lenkų, 1,2% lietuvių, 2% kitataučių. Bet iš tikro 62,1% gimtoji kalba yra latvių, 37,2% rusų ir vos 0,7% – bet kuri kita. Per TSRS dešimtmečius dauguma mažumų – tiek sovietų atkeltų (pvz. ukrainiečiai), tiek istorinių (pvz. lenkai, žydai) – per rusiškų mokyklų ir institucijų tinklą buvo surusintos (išskyrus lietuvius, kurie dėl kultūrinio artumo dažniau sulatvėdavo).

Sovietmečiu rusakalbiai nesimokė latviškai, o latviai privalėdavo mokytis rusiškai, todėl dar prieš 10-15 metų Rygoje girdėdavau beveik vien rusų kalbą, nes visi pokalbiai, kurių bent vienas dalyvis rusakalbis, vykdavo rusiškai. Dabar padėtis keičiasi, nes jaunimo “tarptautinė kalba” jau yra latvių (mat rusakalbių jaunimas mokomas latviškai, o latvių rusiškai – nebūtinai).

Daugpilyje, kuriame 55% gyventojų rusai, ~75% rusakalbiai dar ilgimasi Latvijos Tarybų Socialistinės Respublikos; neseniai referendume Daugpilis balsavo už rusų kalbos padarymą oficialia. Latviai iš kitur balsais 'prieš' nusvėrė, bet privačioje erdvėje rusų kalbos daug: pavyzdžiui, latviškos TV laidos subtitruojamos rusiškai

Latvijos visuomenė, politika, žiniasklaida tebėra ryškiai pasidalinusi į dvi stovyklas: latvišką ir “rusakalbę”, vienijančią beveik visas mažumas. Net šventės skiriasi: štai rusakalbiai, latvių siaubui, švenčia sovietinę pergalės dieną (gegužės 9), o latviai dažniau – Latvijos legiono dieną (kovo 16). Latvijos legionas Antrojo pasaulinio karo metais kovojo prieš sovietus ir, nors nedalyvavo karo nusikaltimuose, rusakalbiai jį kaltina buvus fašistiniu. Tiesa, žodis “antifašistas” Latvijoje yra iš esmės tapęs “rusų nacionalistas” (ar net “rusų neonacis”) sinonimu.

Dėl tautinio susiskaldymo tautinės pažiūros gajesnės ir tarp latvių. Svarbios tautinės šventės: per Joninių išvakares (Līgo) (birželio 23) daugybė latvių drabužius ir net automobilius apsikarsto tradiciniais vainikais, per Lačplėsio dieną (lapkričio 11) dega fakelus ir žvakes.

Joninių išvakarėse papuoštas latvių automobilis.

Žuvusieji už Latviją palaidoti daugybėje “brolių kapų”: Rygos (nepriklausomybės karių) ir Lestenės (Latvijos legiono) kapinės didingesnės už bet kokius memorialus Lietuvos kariams. Mūsiškę Tautininkų sąjungą ideologiškai atitinkančios latvių jėgos nuolat patenka į Latvijos parlamentą, surinkdamos ~15% balsų.

Rusai irgi turi savo tautines partijas, nors jos surenka mažiau balsų, nei, pasak surašymų, yra rusakalbių. Mat ženkli dalis (dabar apie trečdalį) Latvijos rusakalbių neturi pilietybės, taigi, ir balso teisės. ~1990 m. Latvija suteikė pilietybę tik tiems, kurių protėviai buvo Latvijos piliečiai iki 1940 m., arba kurie išmoko latviškai (priešingai nei Lietuva, kuri suteikė pilietybę visiems norintiems, jei tik jie tuo metu gyveno Lietuvos TSR). Daug rusakalbių iš principo latviškai nesimokė ir jautėsi diskriminuojami dėl savo kilmės.

Latvių nepriklausomybės karo karių kapų memorialas Rygoje.

Tokio latvių sprendimo priežastis – labai kritiška situacija, kurioje 1990 m. buvo atsidūrę latviai. Dėl daug didesnės sovietinės kolonizacijos (rusakalbių siuntimo gyventi) nei Lietuvoje nepriklausomybės išvakarėse latviai savo šalyje tesudarė 52% žmonių, o miestuose buvo tapę mažuma (Rygoje – vos 37%). Latviškasis Sąjūdžio atitikmuo laisvės siekė su šūkiu “Dabar arba niekada”. Bet net ir spėjus pasiekti nepriklausomybę iki tampant mažuma buvo realus pavojus, kad, jei visi rusakalbiai būtų gavę balso teisę, jų išrinkta valdžia būtų paskelbusi rusų kalbą oficialia, sukusi valstybę (ar bent jau jos didmiesčius) rytų link, o latvių įtaka būtų apsiribojusi kaimų ir miestelių savivaldybėmis.

Ir tuomet latvių kalba būtų keliavusi išnykimo link panašiai kaip airių ar baltarusių kalbos, kurių vėlyva nepriklausomybė nebeišgelbėjo nuo tapimo antrarūšėmis ir vis rečiau vartojamomis. Tad nors pilietybės nedavimas buvo kontraversiškas, galbūt kaip tik jis padarė latvių kalbą tikriausiai beviltiškiausioje situacijoje buvusia, tačiau visgi išgelbėta nuo išnykimo kalba. Latvių nuomonė tokia: kadangi pagal tarptautinę teisę okupuotų kraštų kolonizacija (siuntimas gyventi kitataučių) yra draudžiama, tai ir kolonistai neįgijo teisės į pilietybę.

Latvijos skansenas (muziejus po atviru dangumi, panašus į Rumšiškes) prie Rygos. Jis mena kitokią Latviją, kurioje 75% žmonių buvo latviai, du trečdaliai - kaimiečiai.

9. Nacionalinis sportas – ledo ritulys

Nukeliavęs į Latviją žiemą neišvengiamai išvysi čiuožyklomis paverstus mokyklų stadionus, ledo ritulio lazdomis nešinus vaikus ir paauglius, kur nors užšalusiose kaimų pievose pasistačiusius improvizuotus vartus. Be to, kiekviename miestelyje rasi ledo rūmus.

Ledo ritulys – nacionalinis sportas, kaip Lietuvoje krepšinis. Latvijos ledo ritulininkai dalyvavo keturiose žiemos olimpiadose iš eilės, 2006 m. Ryga rengė pasaulio ledo ritulio čempionatą. “Antroji rinktinė” yra Rygos “Dinamo”, pajėgiausias šalies klubas, žaidžiantis KHL lygoje prieš daugiausiai rusų komandas.

Tiesa, nei Latvijos rinktinė, nei Rygos “Dinamo” jokių medalių ar taurių tarptautinėje arenoje nėra iškovojusios (priešingai nei Lietuvos krepšininkai), geriausi pasiekimai – 7 ar 8 vietos. Galbūt ir mažesnis gyventojų skaičius (2 mln. vietoje 3 mln.) daro savo.

Žiemos sezonui užšaldyta mokyklos spoto aikštelė.

10. Rygoje – didžiausias Pabaltijo oro uostas

Daugybei lietuvių kelionės į Latviją po 2009 m. krizės buvo tapusios priverstinėmis – nes iš Vilniaus oro uosto bankrutavus FlyLAL skrydžių liko labai mažai, tad tekdavo keliauti iš Rygos su “Air Baltic” avialinijomis, dėl kurių vykdytų konkurencijos teisės pažeidimų ir bankrutavo “FlyLAL”.

Rygos oro uostas buvo pralenkęs Vilnių keleivių apimtimis 3 kartus. Šiandien pigių skrydžių bendrovės iš Vilniaus ir Kauno “atvėrė oro kelius” į daug savaitgalio turizmui tinkamų Europos miestų, bet į ypatingesnius (pavyzdžiui, Rytų Europos) miestus dar vis patogiau ir pigiau skraidyti iš Rygos. Pastaraisiais metais iš Rygos keliavo 5,2 mln. keleivių, Vilniaus – 3,3 mln. Didžiausias skirtumas buvo 2010 m. (atitinkamai 4,7 mln. ir 1,4 mln.), tuo tarpu prieš abiejų šalių narystę Europos Sąjungoje (įgalinusią latvius atidaryti reisus iš Vilniaus, o paskui, išstūmus “FlyLAL”, vėl uždaryti) būtent Vilniaus oro uostas pirmavo Baltijos šalyse.

Žemėlapis su šiame straipsnyje aprašytomis Latvijos lankytinomis vietomis. Galbūt jis padės susiplanuoti savo kelionę į Latviją.

Komentuoti
Straipsnio temos: , , , , , , , , , , , , , , , , , , , , , , , , , , , , ,


Ryga – Pabaltijo didmiestis

Ryga – Pabaltijo didmiestis

| 2 komentarai

Ryga atrodo per didelė Latvijai. Būdamas ten, jaučiuosi tarsi gerokai didesnės šalies sostinėje – toks didingas Rygos centras.

Mat Ryga dar prieš 100 metų buvo tokio dydžio, kaip Vilnius šiandieną. Tad senų pastatų Rygoje – ne tik labai daug, jie – ir labai didingi. Šimtamečiai šešiaaukščiai daugiabučiai, skulptūromis išdabinti fabrikai, ilgos tiesios gatvės. Lietuvoje rasi vieną, kelis tokius pavyzdžius – o Rygoje visa miesto širdis tokia, gatvė po gatvės, kvartalas po kvartalo. Ne veltui ji vadinta Rytų Paryžiumi.

Lankiausi Rygoje apie dvidešimt kartų, stebėjau šio miesto kaitą iš sovietinio į šiuolaikinį. Čia aprašau įdomiausias Rygos lankytinas vietas, kurias būtina pamatyti nuvykus į Pabaltijos didmiestį.

Rygos senamiesčio centrinė aikštė su Juodagalvių gildijos rūmais (dešinėje) ir Šv. Petro bažnyčios bokštu - vienas garsiausių Pabaltijo vaizdų.

Rygos centras – didingos architektūros muziejus

Pastatai gyvena ilgiau nei žmonės. Epocha praeina, jos piliečiai išmiršta, o tais laikais pastatytų miestų gatvės per amžius ją primena. Ir gal nėra visame pasaulyje miestų, kurie atspindėtų XX a. pradžios erą geriau, nei Ryga.

Populiariausias tuo metu architektūros stilius buvo art nouveau. Vokiečiai jį vadino jugendo stiliumi, austrai – secesija. Po ilgų praeities kopijavimo dešimtmečių architektai išaušus XX a. mėgino sukurti naują stilių. Labai puošnų, labai gražų. Fasadus pirmą kartą išpuošė augalais, raitytom linijom. Kiekvienas ornamentas – atskiras meno kūrinys… Vaikštant po tuo metu statytą Rygos centrą reikia nepamiršti vis užversti galvą į pastatų dekorą – visuomet atrasi kažką naujo ir žavaus.

Garsi Alberto gatvė Rygoje. Dešinysis pastatas - iš art nouveau pradžios laikų, kai dar buvo kažkiek istorijos imitacijų, o kairysis - tautinio romantizmo stiliaus

Prieš 100 metų Ryga augo ne mėnesiais, o dienomis. Nuo 1899 m. iki 1914 m., kai stilių pražudė Pirmasis pasaulinis karas, pastatyta apie 200 tokių pastatų, daugybė jų – šešiaaukščiai. Aniems laikams tai – labai daug; Vilniuje tėra vos keli tokie aukšti prieškario namai, o Rygoje – gal šimtas. Juose įrengti prabangūs butai. Gyventojų skaičius išaugo nuo 103 tūkstančių 1867 m. iki 282 tūkstančių 1897 m. ir iki 518 tūkstančių 1913 m. Kiekvieną dieną į Rygą “su visam” atsikeldavo keliasdešimt naujų gyventojų ir jiems reikėjo vietos. Todėl visame pasaulyje nėra kito miesto, kuriame art nouveau pastatai – tokie dažni.

Dauguma naujųjų rygiečių buvo latviai iš kaimų. Ir nors pastatus tebefinansavo nuo riterių-kryžininkų laikų užsilikęs vokiškas miesto elitas, juos vis dažniau projektavo latviai architektai. Taip gimė unikali Latviško tautinio romantizmo architektūra, pagražinta tautiniais raštais, mitologinėmis figūromis. Nebe graikų ir romėnų, o baltų.

Jugendo stiliaus fasadas iš arčiau.

Art nouveau architetūra uždirbo vietą Rygai ir pasaulio paveldo sąraše. Žymiausia – Alberto gatvė, tačiau tie pastatai – Rygai mažiau būdingo, rusų architekto Eizenšteino parinkto stiliaus (jis, beje – žymiojo režisieriaus S. Eizenšteino tėvas). Kartais įdomiau ne eiti prie konkrečių pastatų, o tiesiog slampinėti Centre, nes grožio pilna visur.

Ne mažiau įdomu užeiti į gerai išsilaikiusio pastato vidų. Vietoje baltų lubų ten – piešiniai ir apkaustai, net laiptinės išpuoštos tarsi rūmai. Aišku, dauguma pastatų šiandien su kodinėmis spynomis, žymi dalis – sovietų išdraskyti ir nubūti. Prabangieji butai paversti komunaliniais, kuriuose šeimoms išdalinta po kambarį. Kartą viename tokių nakvojau: koridoriai ir tualetas nešildomi. Kad nereikėtų eiti į bendrą virtuvę žmonės žiemą laiko maisto produktus ant išorinių kambarių palangių. Pliusas: gyventojai pernelyg skurdūs, kad ką keistų, todėl durys, net vonia – autentiški, tokie patys, kaip nacionalizavo sovietai. Tačiau, aišku, prabangos dabar ten – nė padujų, o šimtametė pajuodijusi santechnika tamsoje ir šaltyje apkabinėta džiūstančiais visų buto šeimų drabužiais atrodė liūdnai, įstiklintos durys į bendrą koridorių neteikė privatumo. Todėl viena geriausių progų pamatyti vis dar didingą senąją Rygą iš vidaus – Art nouveau muziejumi paverstas butas. Taip pat yra keli memorialiniai butai, pavyzdžiui, Latvijos liaudies dainų rinkėjo Krišjanio Baruono (jo “dainų spinta” su 268 815 surinktų posmų – analogų neturintis dalykas, UNESCO įtrauktas į pasaulio atmintį).

Art nouveau stiliaus laiptinė name, kuriame yra art nouveau muziejus. Ji - atvira lankytojams.

Rygos turtuoliai, statę tokius didingus daugiabučius, aišku, nepamiršo ir viešųjų pastatų, kuriuose patys leisdavo laisvalaikį. Centre – didi neogotikinė Šv. Gertrūdos bažnyčia, neobarokui artimas Nacionalinis teatras.

Pamiršti, bet gražūs atokesni prieškarinės Rygos rajonai

Didingų XX a. pradžios pastatų Rygoje yra ne vien centre. Ištisi nauji rajonai-priemiesčiai pastatyti tuo metu: aplinkui centrą, taip pat – anoje Dauguvos pusėje. Juose dideli mūriniai namai stūkso pramaišiui su mediniais daugiabučiais. Jeigu Rygos “aukso amžius” būtų trukęs ilgiau, šie rajonai, tikriausiai, grožiu būtų prilygę miesto centrui. Tačiau atėjo Pirmasis pasaulinis karas ir jie amžiams įstrigo laike. Pasilikę tušti sklypai nūnai naudojami automobiliams statyti.

Tipinis medinis Rygos daugiabutis anapus Dauguvos, Agenskalno rajone.

Tačiau šiuose rajonuose irgi galima atrasti daug gražaus. Į viršų šauna gražūs bažnyčių špiliai, cerkvių kupolai. Plynas pastatų gaisrasienes dabina gražūs per fetivalius sukurti grafičiai ar įdomios pieštos reklamos.

Kuriasi naujos lankytinos vietos: štai Kalnciema rajone amatininkai ir prekijai kas šeštadienį prekiauja įdomesniais (ir brangesniais) nei įprastiniais suvenyrais bei nacionaliniais produktais, Miera gatvę bandome paversti menininkų rajonu, Andrejsaloje buvęs Rygos uostas pamažu virsta naktinių klubų zona.

Dainų šventėms skirtas grafitis ant ugniasienės į rytus nuo Centro. Jis paremtas tarpukario dainų šventės plakatu.

Kitur smagu pasivaikščioti kaip tik todėl, kad ten per šimtmetį pasikeitė mažai kas. Iš Kipsalos akmenimis grįstos gatvės anapus Dauguvos tebeatsiveria gražūs Rygos Senamiesčio vaizdai. Prieškario Rygos pramonės pasididžiavimas VEF fabrikas (vietomis labiau primenantis rūmus) bankrutavo, tačiau smulkesniems verslams išnuomoti jo pastatai liko, teritorija – atvira. Ziemelblazma kultūros rūmai su apžvalgos bokštu ir parku – įdomus prieškario Latvijos mecenatų kūrinys. Nuo Rygos molo smagu dairytis į jūrą, palydėti laivus – ką darė ištisos kartos. Mežaparko rajone turtingi prieškario vokiečiai statėsi sau medines vilas – jos paskendusios tarp medžių, miestas ten susiliejęs su mišku.

Tokiose vietose beveik garantuotai būsite vienintelis užsienietis turistas, ypač ne sezono metu. Tiesa, net ir Rygos Centre turistų nėra daug. Kadangi Rygos XX a. pradžios rajonai tokie dideli, visi keliautojai prasisklaido.

Rygos uosto molas ties Dauguvos žiotimis Vecaki rajone.

Užtat štai Rygos Senamiestyje vasaromis turistai užgožia vietinius, kurie masiškai iš to rajono persikėlė gyventi kitur.

Rygos senamiestis – Viduramžių pirklių ir riterių miestas

Rygos Viduramžių Senamiestis, iš visų pusių supamas išgriautų miesto sienų vietoje įveisto parko ir Centro – nedidelis. Iš Rygos niekad niekas nevaldė jokios karalystės ar kunigaikštystės, kaip iš Vilniaus. Po to, kai kryžiaus riterių žygiai prieš baltus nurimo, Ryga nusistovėjo kaip pirklių miestas. Visgi, turtų iš prekybos pakako, todėl didieji Senamiesčio pastatai – labai įspūdingi.

Labiausiai, aišku, bažnyčios. Vis plėstos ir plėstos, aukštintos ir aukštintos. Šv. Petro savo mediniu raitytu bokštu, kadaise aukščiausiu Europoje, Liuteronų katedra, stūksanti gražiausioje iš Senamiesčio aikščių. Kiek mažesnės Reformatų bažnyčia, Sinagoga. Graži ir pilis (panašesnė į rūmus).

Rygos katedros aikštė.

Eiliniai žmonės gyveno kukliau – bet palyginkite su to meto valstiečiais. Senamiesčio Trys broliai – šalia stovintys įvairių epochų (XV-XVIII a.) gyvenamieji namai – ar Konvento kiemas su viduramžiškais sandėliais – gal ir nepribloškiami, bet žavūs. Norintieji pamatyti Rygos pirklio prabangą iš vidaus gali užsukti į Mecendorfo muziejų, kur likę šiek tiek originalių freskų, kokiom būdavo ištapytos daugelio turtuolių namų sienos.

Biržos meno muziejus idėjiškai tęsia ano meto turtuolių tradiciją kolekcionuoti meną. Tiesa, tikrosios Rygos pirklių kolekcijos okupantų sudegintos, išgrobstytos, tad dabartinis “pasaulio menas” (Azijos, Amerikos, Afrikos) į buvusią biržą surinktas naujas, tačiau sukurtas pagal senuosius liaudies amatus.

Trys broliai - istoriniai Rygos senamiesčio namai.

Iki pat XIX a. Ryga buvo vokiškas miestas. Dar 1867 m. vokiečiai sudarė 43% jo žmonių, o latviai – tik 24%. Net į pirklių gildijas, į amatininkų cechus priimdavo tik vokiečius. Vienas nepriimtas latvis taip užpyko, kad priešais gildiją pastatė savo namą, kurio stogą karūnavo katės skulptūrėle, atsukusia gildijai užpakalį. Dabar tai – viena “smagiųjų” Rygos įžymybių, rodomų šmaikščių istorijų ištroškusiems turistams.

Tačiau istorija Rygos senamiesčiui nebuvo gailestinga. Latviją 1940 m. okupavę Sovietai jį smarkiai griovė. Vietomis “praskynė” plynas aikštes, vietomis užstatė baisiais naujais pastatais, tokiais kaip Raudonųjų šaulių muziejus (dabar – Okupacijos muziejus). Po nepriklausomybės kai kas atkurta: atstatytieji Juodagalvių gildijos rūmai turbūt gražiausias Pabaltijyje senovinis pasaulietinis pastatas.

Sovietai, išgriovę namus, padarė Senamiestyje šią Livu aikštę. Ji atrodo dirbtinė ir nelabai graži, tačiau dabar išnaudojama lauko kavinėms.

Rusiškoji Ryga iš lėto traukiasi?

Iš pirmo žvilgsnio, sovietai Rygos veidą pakeitė daug mažiau, nei Vilniaus. Kadangi Rygoje dar prieškariu gyveno 518 tūkst. žmonių, o 1989 m. – tik 910 tūkstančių (mažiau nei dvigubai daugiau), jiems nereikėjo pristatyti tiek daug nuobodžių miegamųjų rajonų, ir dauguma rygiečių iki šiol gyvena senuose ikisovietiniuose namuose (palyginimui, Vilnius per tą patį laiką išaugo nuo 200 tūkstančių iki 650 tūkstančių gyv., arba daugiau nei trigubai, todėl dauguma vilniečių gyvena sovietiniuose pastatuose). Be to, sovietams Ryga atrodė svarbesnis miestas nei Vilnius, tad jie čia pastatė didesnių pastatų: Mokslų akademijos stalininį dangoraižį, aukščiausią Pabaltijo TV bokštą.

Tačiau ta Rygos svarba turėjo tragišką pusę. Rygos gyventojus sovietai pakeitė labai smarkiai. Daugelis senųjų rygiečių 1940-1953 m. išžudyti, ištremti, priversti sprukti. Į Rygą privežta tiek rusų, kad 1989 m. jie jau sudarė tvirtą gyventojų daugumą (latviai – tik 37%). Ir nors po nepriklausomybės apie trečdalis Rygos rusų išvyko į Rusiją, iki pat šiol Rygoje rusakalbių daugiau nei kalbančių latviškai. Kadangi vyresnių kartų latviai moka rusiškai, o rusai latviškai – nemoka, dar prieš 10-15 metų tik koks kas penktas pokalbis, kurį nugirsdavau Rygos gatvėse, vykdavo latvių kalba. Dabar situacija iš lėto keičiasi.

Švč. Trejybės stačiatikių katedra - viena daugybės Rygos cerkvių, stovinčių kiekviename senesniame rajone.

Rusų Rygoje būta ir iki sovietmečio, tačiau gerokai mažiau. Jie tada daugiausiai gyveno Maskvos rajone ant kelio į Maskvą. Jame – didžiausia pasaulyje sentikių cerkvė auksiniu kupolu (Grebenščikovo vienuolynas). Valstybinė religija buvo stačiatikybė, ir jos kupolais paženklintas net Rygos centras (Kristaus gimimo stačiatikių katedra Esplanade parke, Švč. Trejybės stačiatikių katedra centro šiaurėje).

Tačiau iki sovietmečio Rygoje būta ir daugiau mažumų. Tai Sovietai galutinai sunaikino Rygos vokiečius, “pabaltijo baronus”. Puošnios Rygos Didžiųjų kapinių koplyčios dabar – apleistos, išplėštos, paniekinamai vandalų išpaišytos svastikomis ir satanistiniais simboliais. Žydų mažumą išžudė ar išvarė jau nacistinė Vokietija (valdžiusi Rygą 1941-1944 m.), o likusieji išvyko patys. Iš Maskvos rajono sinagogos telikę griuvėsiai, nūnai papuošti žydus gelbėjusių latvių vardais. Smulkesnės tautinės mažumos sunyko ne taip dramatiškai: tačiau, tarkime, Rygos Anglikonų bažnyčia, daug dešimtmečių laikydavusi pamaldas Rygoje gyvendavusiems anglų pirkliams, irgi pamažu tapo nebereikalinga, nors po nepriklausomybės ir vėl atidaryta.

Apleista ir suniokota vokiečių koplyčia Rygos didžiosiose kapinėse.

O daugelis Rygos lietuvių dar apie 1920 m. persikėlė Lietuvon. Jų, beje, Latvijos sostinėje prieškariu gyveno daugiau, nei bet kuriame viename Lietuvos mieste: diskriminacijos ten būta mažiau (lietuvių kalbą rusai draudė tik Lietuvoje), darbų – daugiau. Ryga prieškario lietuvio sąmonėje užėmė panašią vietą, kaip šiandien Londonas; mūsų tautiečiai 1914 m. sudarė net 7% Rygos gyventojų.

Šiuolaikinė Ryga – dviejų tautų miestas. Vienoje pusėje latviai, kitoje – visi likusieji, sovietinio rusinimo dešimtmečių apjungti į vieną “rusakalbių” mažumą. Rusakalbiams sovietinė praeitis atrodo didinga, sovietinės propagandos klišės – savos. Rusų kalba jiems – svarbi ir pasaulinė, o latvių – nereikalinga, provinciali. Rusakalbiai kasmet griausmingai tebešvenčia Sovietinės pergalės dieną (gegužės 9 d.) prie gigantiško (79 m aukščio) taip ir nenuversto Sovietinės pergalės paminklo su saulėje blizgančia auksine penkiakampe žvaigžde.

Sovietinės pergalės paminklas Rygoje.

Latviai, šitiek dešimtmečių užguiti, atsigręžė į savo tautinę kultūrą, į tarpukario istoriją. Į laikus, kai Rygoje latvių buvo 63% (1935 m.). Ir į visus kovotojus su sovietizmu. Dažnam latviui šventa Latvijos legiono diena. Juk Latvijos legionas mėgino visaip sustabdyti sovietus, kad ta mirtiniausia XX a. Europos diktatūra 1944 m. neokupuotų Latvijos iš naujo. Nepavyko. Nelygioje kovoje žuvo ~30 tūkstančių legionierių. Istoriją rašė nugalėtojai. Ir Latvijos rusakalbiams visi, kas stabdė Sovietus – fašistai. Jie prieš šią latvių šventę rengia protestus. Tačiau “Antifašistas” Rygoje reiškia “rusų nacionalistas”, dažnai – radikalus.

Latviai visokeriopai stengiasi parodyti tikrą sovietų veidą. Viename gražių centro namų – KGB muziejus buvusiame baisiame kalėjime. Barikadų muziejus šiuolaikiškai primena paskutinį sovietinį Rygos puolimą 1991 m. sausį (kartu su sausio 13 d. Vilniuje) ir beginklių piliečių gynybą.

Barikadų muziejaus viduje.

Ryga – latvių tautos širdis

Teisybės dėlei reikia pasakyti – Rygos istorija tokia: miestas augo, kai valdė svetimi, siunčiantys ten “saviškius” kolonistus, ir traukėsi, kai Latvija tapdavo nepriklausoma. Štai ir dabar nuo 1990 m. Ryga jau neteko trečdalio žmonių (palyginimui, Vilnius – tik 15%), mieste akivaizdžiai boluoja apleisti pastatai. Netgi tie gražieji XX a. pradžios daugiabučiai, pripažinti UNESCO, šen bei ten metų metus stovi fanera dengtais ar išdaužytais langais.

Vienas didelių apleistų pastatų Rygos Maskvos rajone.

Traukėsi Ryga ir tarpukariu, pirmosios Latvijos Respublikos (1918-1940 m.) laikais, kuomet iš jos išvyko daug Rusijos Imperijos laikais atsikėlusių rusų. Tačiau kartu tuomet Ryga pirmą kartą tapo tikra sostine, bereikšmę didybę pakeitė reikšminga.

Tarpukario Latvijos lyderiai kūrė milžiniškus projektus įprasminti Rygą, kaip Latvijos didmiestį. Kai kurie jų iki šiol džiugina keliautojus. Tai – Brolių kapai (taip Latvijoje vadinamos už laisvę žuvusių latvių kapinės) ir Skansenas, į mūsų Rumšiškes panašus liaudies buities muziejus po atviru dangumi – tik pastatytas dar tarpukariu, kai ten rodomas kaimo “senoviškas” gyvenimas dar klestėjo ir realybėje, be jokių sovietinių klišių (Rumšiškės, tuo tarpu, įkurtos jau prie Sovietų).

Brolių kapai Rygoje (tik nedidelis milžiniško simetriško memorialo fragmentas).

Mežaparko rajone – Dainų švenčių estrada. Juk dainos latvių kultūroje – dar svarbesnės, nei lietuvių. Dar kelis ambicingus tarpukario projektus, kaip milžinišką naują Rygos rotušę, sustabdė 1940 m. sovietinė okupacija.

Pats svarbiausias latvių širdžiai tarpukario monumentas – gerokai mažesnis. Tai – Laisvės paminklas, stūgsantis tarp Senamiesčio ir Centro. Net sovietai nedrįso jo nugriauti – sakoma, kad apgynė garsi skulptorė Vera Muchina, kuriai paminklas patiko. Ankstyvosios nepriklausomybės metu, prie jo nuolat budėdavo garbės sargyba, ir iki pat šiol ten švenčiamos tautinės šventės.

Laisvės paminklas - moteris, laikanti Latvijos simboliu tapusias tris žvaiždes, simbolizuojančias į Latviją susijungusias trijų skiritngų istorijų žemes: Vidžemę (Livoniją), Kuršą-Žiemgalą ir Latgalą.

Po 1990 m. nepriklauosmybės Ryga plėtėsi ne taip romantiškai, bet ne mažiau įspūdingai. Statyti biurai, prekybos centrai, priartinę Rygą prie Vakarų.

Ryga – pramogų miestas

Tačiau labiausiai nepriklausomybė pakeitė Latvijos žmonių veidą. Prekybos, pramogų. Pikta sovietiška atmosfera užleido vietą linksmai. Rygos Senamiesčio aikštes užėmė lauko kavinės, vėliau namus – viešbučiai. Vis daugiau ir daugiau reisų atidaranti didžiausia Pabaltijo aviakompanija Air Baltic į savo pagrindinį oro uostą atskraidindavo ištisas pigaus alaus ir linksmybių ištroškusias Vakarų turistų kompanijas.

Didžiausios Pabaltijo aviakompanijos Air Baltic lėktuvai naujajame Rygos oro uosto terminale.

Gavo tada Ryga ir dozę neigiamos reputacijos – užsienio spauda rašė apie konsumatores, apie vakariečius klientus apgaudinėjančius naktinius klubus. Tačiau žavaus didmiesčio ir daugelio tiesioginių reisų derinio gandai neįveikė. Ir angliškais užrašais dabar labiau nei kada anksčiau britų bernvakarių kompanijas vilioja plyšaujantys naktiniai barai bei “džentelmenų klubai”.

Tiesa, už Senamiesčio ribų vakarais – net tame gražiajame centre – Ryga gerokai apmirusi. Ten žiba tik atskiros šviesos oazės. Viena tokių – prekybos centrai. Jais latviai ilgai atsilikinėjo nuo lietuvių, tačiau dabar stovi bent trys didžiuliai: Spice, Domina Shopping, Riga Plaza. Visgi, išskirtinesnis nei jie – Didysis Rygos turgus Maskvos rajone. Mat jis įrengtas prieškariniuose vokiečių dirižablių angaruose. Dar viena smagybių zona toliau centro – Rygos arena. Ten namų mačus KHL lygoje žaidžia Rygos “Dinamo” ledo ritulio komnanda, čia traktuojama kaip savotiška antra Latvijos rinktinė. Bilietai brangoki, komanda ne iš stipriausių (KHL masteliais), tačiau arena būna artipilnė, varžybos pateikiamos kaip šou.

Rygos Dinamo kovoja su Sankt Peterburgo SKA (smarkiai pralošė).

Dar viena, pati senaiusia pramogų zona – Lido miestelis. Jo šeimininkas G. Kirsonas buvo vienas pirmųjų legalių Latvijos verslininkų, kooperatyvą įsteigęs dar 1987 m. Ir nors jo malūnai ir tautiniais rūbais vilkintys padavėjai (tai jis nesėkmingai mėgino atvesti ir į Lietuvą), šiandien jau primena praėjusį dešimtmetį, žmonių srautai Lido tokie dideli, kad net už parkavimą imamas mokestis. Dėl gausybės tenykščių restoranų ir gero kainos bei kokybės santykio lido ir man viena mėgstamiausių vietų valgyti Rygoje.

Lido restoranų pastatas.

Jūrmala – Rygos priemiestis-kurortas

Iš Vilniaus prie jūros reikia ilgai važiuoti, panašiai – iš daugumos Lietuvos didmiesčių. O Ryga pati yra prie jūros. Tiesa, Rygos pajūris nėra gražus, ten mažai pramogų. Užtat didžiausias Latvijos – ir viso Pabaltijo – kurortas Jūrmala yra taip arti, kad faktiškai tapo Rygos dalimi. Dažnas iš turtingų latvių gyvena Jūrmaloje ir kasdien važinėja dirbti į Rygą šešių juostų magistrale. Skurdesnius veža dažni elektriniai traukiniai.

Jūrmala iškilo dar XIX a., kai gražias bokštuotas medines vilas čia statėsi Rygos vokiečiai. Dalis jų – apleistos, kitos – sutvarkytos “naujųjų latvių” ir “naujųjų rusų”. Juk Latvija suteikia leidimus gyventi visiems, investavusiems pakankamai į nekilnojamąjį turtą, kas sukėlė tikrą “namų Jūrmaloje” bumą tarp teisės laisvai keliauti po ES norinčių turtingų rusų. Šiaip ar taip, Jūrmala dažnam rusui atrodo sava. Tai buvo vienas pagrinių TSRS kurortų, Baltijos rivjera, ir dažnas čia vaikystėje ar jaunystėje keliaudavo, poilsiaudavo. Ilgą laiką Jūrmaloje net vykdavo bene žymiausias kylančių rusiškos popmuzikos žvaigždžių festivalis “Naujoji banga” (po Ukrainos konflikto iškeltas į Sočį).

Medinė vila Jūrmaloje, vienoje pagrindinių Turaidas gatvėje.

Iki nutiestas geležinkelis ir galimybė greitai atvykti iš Rygos pavertė Jūrmalą kurortu, tai buvo žvejų kaimų grandinė. Iki šiol atskiri buvę kaimai turi kiek skirtingą dvasią. Centras ir pagrindinės Jomas (išilgai jūros) bei Turaidas (link jūros) gatvės – Majori “kaime”. Ten – dauguma restoranų, pramogų. Rytiniai Dzintari ir Bulduri kaimai ramesni, išsidėstę aplink medžių apsuptus bulvarus, turi didelį parką su apžvalgos bokštu. Vakariniai Pumpuri ir Melluži – labai panašūs, tik kiek mažiau žali ir turintys mažiau istorinių pastatų. Pačiuose Jūrmalos Vakaruose yra Kemeri garsėjantis didžiule tarpukario Latvijos sanatorija.

Jūrmala kiek kitoks kurortas, nei lietuviški. Pas mus įprasta, kad jūrą nuo kurorto skiria pušynas, iki jos nuo viešbučio tenka eiti 1 ar 2 km. Tuo tarpu Jūrmaloje kai kurie viešbučiai ir sanatorijos – net XIX a. – faktiškai stovi paplūdimyje. Aišku, kambariai ten labai brangūs. Naujieji rusai daro savo.

Jūrmalos paplūdimys su buvusia medine sanatorija (šiuo metu nenaudojama).

Kitoks Pabaltijo miestas

Ryga – tiesiog kitoks didmiestis nei visi, kurie yra Lietuvoje.

Vilnius prieškariu svetimšalių nustekentas iki provincijos miesto, o Ryga, tais laikais didesnė už jį 4-5 kartus, buvo vienas didžiausių Rusijos Imperijos didmiesčių. Aišku, jei žvelgtume dar giliau į istoriją, į barokinių bažnyčių ir rūmų erą, tada Vilnius pirmavo. Juk kol iš Vilniaus valdyta visa LDK, Ryga nebuvo net sostinė.

Tipinių prieškario Rygos mastelių pastatas pagrindinėje Rygos centro Brivibas gatvėje (dabar berods apleistas, išskyrus pirmąjį aukštą). Šie masteliai - identiški Paryžiaus masteliams, kurio bulvaruose senieji pastatai - irgi šešiaaukščiai. Šis pastatas priklauso stačiojo art nouveau postiliui.

Tačiau norintiems pažinti mūsų Pabaltijį iš kitos pusės – nukeliauti į Rygą būtina. Nes Ryga buvo didmiestis dar tada, kai pastatai statyti gražūs ir didingi. Kai latvių ir lietuvių tautos atgimė. Ir jos gatvėse ta dvasia tiesiog plevena, kad ir kiek ją gožtų sovietų paliktos žaizdos.


Visi kelionių vadovai po Europos miestus


Berlynas: visas XX amžius viename mieste
Briuselis: biurokratinės imperijos širdis
Londonas: Britų imperija viename mieste
Paryžius: prieškario Europos žavesys
Roma: Europos istorija viename mieste
Ryga: Pabaltijo didmiestis
Sankt Peterburgas: Rusijos kultūros širdis
Stambulas: nemirtinga dviejų civilizacijų sostinė
Stokholmas: Švedijos sostinė per keturiolika salų
Varšuva: atstatytas mūsų karalių miestas

Komentarai
Straipsnio temos: , , , , , , , , , , , ,