Buvusi Jugoslavija (2010-2017)

Balkanai. Jugoslavija. Tai buvo viena valstybė su 7 tautom, 4 kalbom, 3 religijom ir 2 rašto sistemom. Paskui buvo kruvini karai ir šiandien čia – 7 mažos šalys, vis tolstančios viena nuo kitos. Kai kas tebetrokšta keršto, bet šiaip Balkanuose – saugu ir ramu. Turistai atranda šį Europos lopinėlį, kurį socializmas ir konfliktai buvo dešimtmečiams uždengę nuo progreso.

Adrijos jūros paplūdimiai vasaromis jau pilni, bet kiekvienai keliautojų nubūtai vietai Balkanuose dar rasi tuščią, bet labai nustebisiančią. Gal tai bus ankštos viduramžiškų pajūrio prekybinių miestų gatvelės. Gal – laukinė gamta: meškų gyvenami kalnai, vieni seniausių pasaulio ežerų.

O gal – pačių žmonių spalvingumas. Pilietybė Balkanuose nieko nereiškia – svarbiausia tautybė. Gretimi vienos valstybės kaimai gali kelti skirtingas vėliavas, tikėti į kitokį Dievą, kalbėti skirtingomis kalbomis, o jų kultūra skirsis kardinaliai. Išpainioti tą istorijos siūlų kamuolį sunku – bet per savo penkias keliones į regioną mėginau suvokti ir jį.

Straipsniai: Įžanga | Kroatija | Serbija | Kosovas | Slovėnija | Makedonija | Juodkalnija | Bosnija ir Hercegovina


Karibai (2017)

Karibai. Tropinių salų grandinė su neįtikėtino žydrumo jūra, geltonumo paplūdimiais, žalumo džiunglėmis. Spalvos tikros – nuotraukų nereikia retušuoti.

Tik realybėje prie tame rojaus paveiksle dar yra ir nemandagūs vietiniai, nusikalstamumas. Ir turistų ordos, jų doleriams išvilioti įkurtos ištisos brangių parduotuvių gatvės.

Keliautojai traukia į Karibus milijonais. Dažną Karibų salą kiekvienais metais aplanko daug kartų daugiau žmonių, nei joje yra gyventojų. Svarbiausiose vienu metu vieši po penkis ar aštuonis milžiniškus kruizinius laivus, kiekvienas kurių atplukdo 2-5 tūkstančius turistų. O vietinių tipinėje saloje tegyvena 50 ar 100 tūkstančių, o jos plotas – mažesnis nei Vilniaus miesto…

Dalis kruizų keleivių salomis nelabai domisi, apsiriboja paplūdimiais ir apsipirkimu. Tačiau tiems, kas nori pamatyti daugiau, geriausias būdas keliauti po Karibus – irgi kruizas. Mat kruiziniai laivai ir Karibai tiesiog sutverti vieni kitiems: kai salos mažytės, vienos dienos (tiek laivai stovi uostuose) pilnai pakanka su kiekviena susipažinti. Per savo septynių naktų kruizą taip aplankiau septynias Karibų šalis.

Straipsniai: Karibai | Kruizas | Puerto Rikas | JAV Mergelių Salos | Barbadosas | Sent Lusija | Sent Kitsas ir Nevis | Šv. Martyno sala


Japonija (2017)

Japonijoje – didžiausi pasaulio miestai ir moderniausios technologijos. Punktualiausi traukiniai, ryškiausios reklamos, automatizuotos kavinės ir viešbučiai.

Tačiau kartu japonai išsaugojo savo senutėlę amžiną kultūrą. Kovos menus, pagoniškus tikėjimus, arbatos ceremonijas, origamį ir bonsus, išskirtinę meilę gamtai.

Dar daugiau, Japonija dar vis tebekuria naujas tradicijas. Ne kaimo ar religines, o miesto, verslo, politikos. Vienos jų sužavi visą pasaulį (anime, karaokė, manga), kitos lieka populiarios vien Japonijoje, darydamos šią šalį dar paslaptingesne.

Tai, kas kitur vienoda, Japonijoje – savita. Ir pasaulis siekia Japoniją atrasti: keliautojų ten sparčiai daugėja, o japonai juos pasitinka širdingai paslaugiai. Nuvykau ir aš, ir šiame straipsnyje pristatau Japoniją iš visų pusių.

Pilnas straipsnis apie Japoniją


Brazilija (2016)

Brazilija – tai didžiausios pasaulio džiunglės, galingiausios upės ir įspūdingiausi kriokliai. Pribloškiama ilga pakrantė ir platūs paplūdimiai.

Brazilija žavi ir kultūra, suvienijusia Europos, Afrikos ir Amerikos tradicijas. Brazilai geba ugningai švęsti paprastus dalykus – ir eilinį futbolo mačą, ir net sambos repeticiją.

Kartu Brazilija turi ir tamsiąją pusę: itin didelį nusikalstamumą ir socialinę atskirtį. Jos didmiesčiuose gražių pastatų išlikę mažai. Tačiau nuvykus į šalies gilumą dar galima rasti žavių miestelių, kur gyvenimas teka senąja vaga.

Savo kelionės metu aplankiau tiek ištyrinėtą, tiek ir mažiau atrastą Braziliją, vieną didžiausių ir didingiausių pasaulio valstybių.

Straipsniai: Įžanga | San Paulas | Igvasu kriokliai | Amazonė | Brazilija (miestas) | Minas Žeraisas | Rio de Žaneiras


Uzbekija (2016)

Uzbekija, kurios ieško romantiški turistai – tai legendinis šilko kelias. Didingi ir puikiai suremontuoti Samarkando, Bucharos ir Chivos senamiesčiai, per kuriuos šimtus metų kupranugarių vilkstinėmis iš Kinijos į Europą keliaudavo pirkliai. Rūmai, mečetės, medresės ir mauzoliejai, kuriuos iš pasakiškų prekybos pelnų Viduramžiais pastatė chanai ir emyrai.

Uzbekija, kurią kiekvienas neišvengiamai irgi randa – sovietų išdraskyta kultūra ir tragiški vaizdai.

Vieni jų poetiškai įdomūs: valdžios išdžiovinta Aralo jūra, virtusi apokaliptine dykuma, disidentų paslėpti komunistams neįtikę rusų meno šedevrai.

Kiti – labai proziški. Jokioje kelionėje šitiek nebuvau susidūręs su biurokratija, korupcija, prekių trūkumais ir juos “taisančia” juodąja rinka. Buvę komunistai persivadino – bet šalies vairo niekam neužleido.

Keliauti Uzbekijoje nelengva, todėl turistų mažai. Tai turi savų privalumų: pigu, net žymiausiomis vietomis galėjau gerėtis beveik vienas, o paprasti žmonės svetingai bendravo ir nuoširdžiai padėjo.

Pilnas straipsnis apie Uzbekiją


Šiaurės Indija (2016)

Vieniems Indija – šventa šalis, kurios šimtai tikėjimų slepia tai, ką Vakarų pasaulis be reikalo pamiršo. Kitiems tai – tik purvina skurdo žemė, kur “šventos karvės” ėda šiukšles ir geria miestų latakais srūvančias paplavas.

Iš tikro Indijoje yra ir tai, ir tai, ir daug daugiau. Kelionė į Indiją – tarsi kelionė toli atgal laiku. Požiūrai į religiją, švarą, mokslą, lytis, vaikus Indijoje panašūs, kaip pas mus prieš šimtmetį ar tris.

Lengva pasakyti, kad Indija “atsilikusi”, bet galbūt ji tiesiog eina savo keliu. Juk tai – visai kita civilizacija. Senesnė, nei Europos, ir glaudžianti daugiau žmonių, nei visas Vakarų pasaulis kartu paėmus.

Tik Gandžio ir jo bendražygių dėka Indija šiandien – viena valstybė, nes niekada anksčiau ji tokia nebuvo. Paprasčiau ją suvokti kaip ištisą žemyną, įvairove prilygstantį Lotynų Amerikai ar Islamo kraštams. Indų “tauta” – tai šimtai tautybių, iš kurių septynios turi per 50 milijonų žmonių kiekviena.

Todėl užuot mėginęs aplėkti per vieną kelionę visą Indiją, pasirinkau visapusiškai pažinti vieną kraštą – Šiaurės Indiją. Hindi kalbančią Indijos širdį, garsėjančią šventaisiais miestais ir nuostabiais Viduramžių statiniais.

Pilnas straipsnis apie Šiaurės Indiją


Australija (2015)

Australija – pats unikaliausias gyvenamas žemynas. Europa susijungusi su Azija ir Afrika, Šiaurės Amerika – su Pietų Amerika, o Australiją dar prieš 100 milijonų metų apsupo vandenynai. Todėl jos gyvūnai išskirtiniai (sterbliniai, kloakiniai…), jos gamta senutė, o sausiausias klimatas neleido savo miestais visko užgožti žmonėms.

Joks žvilgsnis į žemėlapį nepadės suvokti, kokia milžiniška tai yra šalis. Joje daugiau žemių, nei visoje Europoje (neskaitant Rusijos). Per tris savaites nuvažiavome per 10 000 kilometrų gyvenamuoju automobiliu, ir tai apsukome nebent pusę šio kontinento. O juk gyventojų ten 24 milijonai – mažiau, nei vienoje Lenkijoje…

Australiją sudaro aštuonios valstijos ir žymesnės teritorijos, iš kurių aplankėme šešias. Bet didžiausias skirtumas Australijoje – tarp ją supančio siauro pakrantės žiedo ir rodos begalinio užnugario – plynos, beveik negyvenamos dykynės, vadinamos Autbeku.

Straipsniai: Įžanga | Viktorija | Pietų Australija | Šiaurės Australija | Kvinslandas | Sidnėjus ir Kanbera


Honkongas, Makao ir Gvangdžou (2015)

Perlų upės delta pietryčių Kinijoje – tankiausiai gyvenama pasaulio teritorija. Ji mažesnė už Lietuvą, o jos verslai pritraukė nuo 60 iki 120 milijonų žmonių. Mat jau šimtmečius Perlų upės delta yra Kinijos langas į pasaulį. Tik čia galėdavo prekiauti užjūrių pirkliai. Čia europiečiai įsteigė savo svarbiausias Rytų Azijos kolonijas. Čia Kinija po ilgų uždaro komunizmo dešimtmečių vėl atsivėrę pasauliui.

Istorijos vingiuose užgimė trys labai skirtingi kraštai. Honkongas, iki 1997 m. valdytas britų – Azijos finansų centras ir liberalizmo bastionas. Makao, iki 1999 m. portugalų kolonija – naujoji lošimų sostinė, nukarūnavusi Las Vegasą. Ir Gvangdžou-Šendženas, per kurį Kinijoje atgimė kapitalizmas, tuoj tuoj tapsiantis didžiausiu pasaulio miestu.

Susigrąžindama buvusias kolonijas Kinija įsipareigojo 50 metų saugoti jų išskirtinumą, todėl visi trys kraštai tebeturi atskirus įstatymus, valiutas, oficialias kalbas, muitines. Per 8 dienų kelionę po juos visus skirtumų pamačiau tiek, kad sunku patikėti, kad visur – tų pačių kinų žemės. Kiekvienas iš trijų Perlų Upės deltos veidų – savaip žavus ir autentiškas.

Straipsniai: Įžanga | Honkongas | Makao | Gvangdžou-Šendženas


Lemiami Ukrainos metai (2013-2015)

Nuo 2013 m. Euromaidano revoliucijos ir rusų invazijos Ukraina – nuolatinė viešnia Lietuvos ir pasaulio žinių laidose.

Kai 2013 m. vasarą lankiau Kijevą, revoliucija dar tik “tvyrojo ore”. 2014 m. grįžau jau į visai kitokį miestą: be Leninų, pilną memorialų ir barikadų liekanų. 2015 m. lankiausi Vakarų Ukrainoje, kur ukrainietiškos dvasios daugiausia, o kalvas puošia Lietuvos didžiosios kunigaikštystės pilys.

Kasmet grįžti į Ukrainą tapo gražia tradicija. Smukus grivinai, kainos ir kokybės santykis šiandien ten – turbūt geriausias visoje Europoje. Iš Lietuvos ir skrydžiai pigūs bei patogūs. Kas svarbiausia, keliaudamas Ukrainoje padedi vietiniams, nes įlieji pinigų į karo nualintą šalies ekonomiką.

Straipsniai: Kijevas 2013 m. (prieš Euromaidaną) | Padniestrė 2013 m. | Kijevas 2014 m. (po Euromaidano) | Vakarų Ukraina 2015 m.


Persijos įlankos šalys (2014)

Persijos įlanka. Aukštieji arabų dangoraižiai ir legendos apie auksinius tualetus ir žavi, ir erzina pasaulį. Visi žino Dubajų. Bet tokių kaip jis “naftos karalysčių” aplink Persijos įlanką – dar vienuolika.

Per dvi savaites aplankiau aštuonių iš jų valdas trijose valstybėse (Jungtiniuose Arabų Emyratuose, Omane, Kuveite).

Tai – atskiras pasaulis, kuriame ekonominiai ir politiniai dėsniai kitokie. Valstybės pagrindas čia – ne tauta, o emyro (valdovo) giminė. Jos pakviestieji imigrantų milijonai skaičiumi seniai nustelbė pilietybę turinčią “aristokratiją”.

Dešimtimis milijonų barelių kasdien gręžiama nafta – ir Dievo dovana, ir grėsmingai tiksintis laikrodis. Vieną dieną jos nebeliks. Didžiausi pasaulio prekybos centrai, dangoraižiai, avialinijos ir pramoninės zonos – visa tai brangūs mėginimai įsitverti kažką mažiau laikino. Turistų Meka – štai titulas, kurio trokšta dauguma Persijos įlankos emyrų ir mano kelionė prisidėjo prie to kūrimo.

Straipsniai: Įžanga | Dubajus | Abu Dabis | Omanas | Kuveitas


Pietų Korėja (2014)

Kas pirmiausiai šauna į galvą išgirdus “Korėja”? Galbūt išmaniosios technologijos. Išties kompiuterizacija ten primena mokslinę fantastiką. Bet ji ir reali, artima, patogi. Ne keistas eksperimentas, o mūsų visų rytojus, vis labiau masinantis Azijos ir pasaulio jaunimo vaizduotę.

Korėjoje rytojus tebegimsta ir tiesiogine prasme. Lietuvoje dar tvyro gili naktis, kai saulės spinduliai paglosto žalias Korėjos kalvas ir keturių religijų šventoves, o tenykštės giminės prisimena tūkstantmetes tradicijas: nenuvalkiotas, neišplitusias po pasaulį.

Devynias dienas vienas keliavau po Pietų Korėją ir pasistengiau išvysti ją įvairią: “skaitmeninius” milžinmiesčius ir kalnų šventyklėles, kaukių šokius ir elektroninį sportą. Ir, aišku, amžiams(?) įstrigusį frontą su Šiaurės Korėja.

Pilnas straipsnis apie Pietų Korėją


Europos salos (2005-2014)

Salos, jūros bangų atskirtos nuo žemyno, yra tiesiog kitokios – nesvarbu, kuriai šaliai bepriklausytų. Kitokie jų žmonės, kitokia istorija, kitokia atmosfera.

Pietų Europos salos tapo šiltų atostogų rojumi. Bet didžioji milijonų turistų dalis ten nemato daugiau viešbučio, paplūdimio, kurortinių pramogų ir kelių vietinių įdomybių pro autobuso langą.

Likę Europos salynai nesulaukia net tokio dėmesio, į juos net patekti ne taip paprasta.

Dažna sala verta daugiau. Todėl Pietuose mėginu praskleisti vietinius nuo turistų skiriantį šydą, o į Šiaurės salas – žvilgtelti apskritai.

Straipsniai: Įžanga | Islandija | Svalbardas | Madeira | Malta | Sardinija | Kipras


Užkaukazė (2010-2014)

Laukiniai kalnai, karšti žmonės, kraujo kerštas. Tokius Užkaukazės šalių – Gruzijos, Armėnijos ir Azerbaidžano – vaizdinius kūrė dar sovietinis kinas.

Išsilaisvinusi Užkaukazė tapo tik savitesnė ir įvairesnė. Požiūrių ten, tarp Europos ir Azijos, – kaip niekur daug. Rusija, Vakarai ar Artimieji Rytai? Krikščionybė, islamas ar ateizmas?

Šiandien regione yra trys tikros valstybės ir dar trys nepripažintos, tad kiekvienas kelias susilaukia pasekėjų. Žaliai rusvų kalnų papėdėse dygsta čia supermodernūs kurortai, čia didingos cerkvės, čia – atstatomi senamiesčiai. Lengva pamiršti, kad visai netoli tarp karuose apleistų miestų griuvėsių teberieda tankai.

2010-2014 m. nukeliavau į visas tris Užkaukazės valstybes. Lietuvai jos – labai artimos: bendros istorijos amžiai, pigios ir greitos kelionės lėktuvu. Kartu jos jau – žavingai svetimos: skurdžiai egzotiškos, didingai natūralios, sklidinos nepalaužiamos savigarbos.

Straipsniai: Įžanga | Azerbaidžanas | Gruzija | Armėnija


Iranas (2013)

Stereotipai, sukurti apie Iraną, neatėmė noro nepriklausomai pakeliauti po šią persų civilizacijos tėvynę. Tikrovė tikrai pranoko lūkesčius – Irano įdomybės – pasaulinio lygio, o keliauti gana paprasta. Tiesa, būnant Irane reikia nuolat juo gyventi: nebus vakarietiškų oazių, kuriose viskas kaip namie.

Bet ir pats Iranas – moderni šalis, kur gimstamumas per mažas, raštingumas arti 100%, nusikaltimų nedaug; kurios menas pripažintas pasaulyje, o pramonė gamina viską nuo saldainių iki automobilių. Kur nėra įkyrių prekeivių, o vietiniai padeda be atlygio. Kur valdžia renkama tikruose rinkimuose, o vizą gali gauti nesiųsdamas paso ambasadon.

Didingi Irano miestai (Isfahanas, Jazdas, Širazas), antikiniai griuvėsiai (Persepolis) grožiu tikrai nenusileidžia žymioms Prancūzijos ar Italijos vietoms, bet yra visiškai kitokie. Ir vakarietiškų veidų juose be galo mažai. Iš visų mano lankytų šalių Irane didžiausias skirtumas tarp palankumo turizmui ir Vakarų turistų skaičiaus.

Pilnas straipsnis apie Iraną


Kuba (2013)

Mažai yra šalių vertinamų prieštaringiau už Kubą. Didžiausia Karibų sala susilaukia ir romantizuotų pagyrų, ir maišymo su žemėmis. Kiekviena kelionė į Kubą tam tikra prasme – „ideologinis turizmas“. Pamatai gyvenimo sistemą labai skirtingą nuo to, prie ko įpratęs eilinis vakarietis. Ir man tai buvo įdomiau už gana paprastus provincijos miestelius ar neitin įspūdingą gamtą.

1959 m. „revoliucijos didvyriai“ greitai sensta. Fidelis, tapęs ilgiausiai valdžiusiu visų laikų valdovu nemonarchu, perdavė valdžią broliui Rauliui. Bet ir šis gestas duos nebent papildomus keletą metų – juk Raulis, gimęs 1931 m., vos penkeriais metais jaunesnis. Pamažu įsiriedančių didžiųjų Pokyčių tempas vis greitėja.

Pilnas straipsnis apie Kubą


Gambija (2012)

Egzotiškoje ir pavojingoje Afrikoje Gambija užima ypatingą vietą. Ši šalelė garsėja savo kurortais – tai artimiausia visus metus karšta pakrantė vakarų Europai. Afrikai retas saugumo lygis čia leido sukurti „viskas įskaičiuota“ poilsio Meką, rinkodaros ekspertų pakrikštytą „besišypsančiu krantu“.

Gambijos dydis – kaip šeštadalis Lietuvos, bet šalyje gyvena 2 milijonai žmonių. Ji labai siaura ir itin ilga (virš 300 km), įsiterpusi į Senegalą. Gambija buvo britų kolonija, Senegalas – prancūzų. Legenda byloja, kad Gambijos upe kadaise plaukė britų karo laivas ir šaudė iš patrankų į abi puses. Kur toliausiai krisdavo sviediniai ten ir buvo brėžiama Gambijos kolonijos išorinė siena.

Kad ir kokia mažytė būtų ši šalis viešbučių britams ir skandinavams zonos tėra vienas jos veidas. Yra dar du. Vienas jų – tai dulkėti miesteliai susilieję į didmiestį kur gyvena koks trečdalis gambiečių.

Ir pagaliau plati ir egzotiška Aukštutinė Gambija („Upcountry“), kur kaimai tebeatrodo tarsi prieš šimtmečius, veši baobabai, ryžius graužia hipopotamai, o miestuose elektra įjungiama kelioms valandoms per parą.

Pilnas straipsnis apie Gambiją


Jungtinės Amerikos Valstijos (2012)

Jungtinės Amerikos Valstijos yra viena šalis, bet skirtumai jos viduje – gal net didesni, nei Europoje.

Keliaudamas po JAV pasistengiau išvysti kuo daugiau Amerikos veidų: ne vien iščiustytą priekį, bet ir menkai žinomus svarbius užkaborius.

Šešių straipsnių serijoje – šešios skirtingos Amerikos ir išsamus žvilgsnis į kiekvienos jų gyventojus, atmosferą bei įdomybes.

Nuo didžiausio indėnų rezervato iki lošimų sostinės Las Vegaso. Nuo juodaodžių getu virtusio motorų miesto Detroito iki ispanakalbės Naujosios Meksikos. Nuo dangoraižių ir lietuvių kupinos Čikagos iki mormonų religijos ritmu gyvenančių didingų Jutos slėnių.

Straipsniai: Įžanga | Detroitas | Las Vegasas | Juta | Indėnų žemės | Naujoji Meksika | Čikaga


Ramusis vandenynas (2011)

Ramusis Vandenynas. Jo dydis sunkiai suvokiamas. Trečdalis žemės paviršiaus ploto, plačiausiame taške – pusė ilgio!

Ramusis Vandenynas nėra tik žydra tuščia žuvų ir banginių karalija. Vandenyne – tūkstančiai salų. Vienos jų tebevaldomos iš nutolusių buvusių imperijų. Tapusios europiečių, amerikiečių ar azijiečių atostogų rojumi.

Kitos – vienos paskutinių planetos vietų, kur dar gali pasijusti tyrinėtoju, o ne tiesiog turistu. Džiunglėmis apaugusios valstybėlės, kurių gyventojai skaičiuojami vos dešimtimis tūkstančių, o lėktuvai bangų taškomuose sostinių oro uostuose tupia ne kasdien.

Daug Ramiojo Vandenyno salų turi ką nors išskirtinio: nepaliaujantys veržtis ugnikalniai, didžiausi koralų atolai, paslaptingi akmeniniai mūrai, giliai nugrimzdę Antrojo pasaulinio karo laivynai.

Deja, Ramusis Vandenynas toli, skrydžiai brangūs. Ypatingoms kelionėms yra ypatingos progos – į avantiūrą po septynias Ramiojo Vandenyno salas leidausi per savo medaus mėnesį.

Straipsniai: Įžanga | San Franciskas | Havajai | Oahu | Madžūras | Ponpėja | Čiukas | Guamas | Tokijas


Pekinas ir Taivanas (2009-2011)

Kinijos įvaizdžių daug. „Pasaulio fabrikas“, kurio užguiti darbininkai šešias dienas per savaitę gamina centus kainuosiančius niekučius – ir kartu ekonominis stebuklas, tuoj tuoj aplenksiantis JAV. Komunistinė diktatūra – ir kartu „laukinio kapitalizmo“ rinka, kur milijonai uždirbami per naktį.

Be šios, yra ir kita Kinija, kuri visada liko kapitalistinė ir turtinga. Tai – Taivanas. Valstybė, sukurta nuo komunistinės revoliucijos bėgusių kinų tarpeklių ir kalnų pilnoje saloje.

Aplankiau “abiejų Kinijų” širdis: Pekiną ir Taivaną.

Straipsniai: Taivanas | Pekinas


Namibija (2010)

Vienas pasiūlymų Namibijos turizmui plėtoti skamba taip: “Aptverti miestelius apsauginėmis tvoromis, o likusią žemę užleisti gyvūnams”. Ir tai – ne žaliųjų utopija. Juk Namibijos plotas didesnis už bet kurią Europos šalį (išskyrus Rusiją), o gyventojų – vos 2 milijonai. Jos dykumose ir stepėse turbūt pilna vietų, kur niekad istorijoje joks žmogus nestovėjo.

Nors visa Namibija safarių parku tikriausiai nevirs (juk tektų išpirkti fermas), ji ir dabar į tokį panaši. Važinėdamas atokesniais “magistraliniais” žvyrkeliais dažniau susitinki antilopę nei kitą automobilį. O Etošos nacionaliniame parke, kur į retas vandens duobes atsigaivinti suguža drambliai, zebrai, žirafos, karpočių šeimynėlės jausmas išvis nepakartojamas.

Tai, kad Namibija net Afrikos mastais – žmonijos menkai palytėtas užkampis – jos kozirinis tūzas. Kozirinis karalius – kolonijinė kultūra: iki 7% žmonių čia – vokiečių bei olandų palikuonys. Jie puikiai žino, ko reikia europiečiams, ir atvilioja pilnus lėktuvus Europos turistų, kuriems “gylyn į Afriką” dar būtų leistis baugoka.

Pilnas straipsnis apie Namibiją


Marokas (2010)

Marokas – viena keleto pasaulio civilizacijų, kurios daugiau nei 1000 metų atsilaikė pilnai neužkariautos. Tad keliavimas čia – išskirtinė patirtis.

Maroko esmių esmė: šimtmečius pirklius traukiantys įtvirtinti dykumų didmiesčiai, kaip Marakešas ar Fezas. Ankšti jų senamiesčių (medinų) prekybiniai labirintai su storų sienų slepiama meniška prabanga. Gyvenamos dykumų tvirtovės (kasbos), per amžius saugančios sausus upių slėnius. Piligrimų garbinami išminčių kapai. O šiuolaikinis koziris: atvirumas turizmui. Vizų nereikia, pigių skrydžių gausu lyg Europoje, kurortai modernūs.

Esame įpratę arabų pasaulį matyti kaip vienį. Bet prieš 1300 metų nuo arabų kalifato atskilęs Marokas dinastija po dinastijos statė savitą kultūrą, kurią kiti arabai pakrikštijo Tolimaisiais Vakarais. Kadaise buvę itin galingi, marokiečiai pastatė ir dažną Ispanijos, Portugalijos miestą. Tačiau tik pačiame Maroke visa tai – ne turistams išdailinta praeitis, bet gyva šiandiena.

Pilnas straipsnis apie Maroką


Peru (2009)

Peru – Inkų žemė. Kelionių bukletai neperdeda: Inkų imperijos miestai Maču Pikču, Kuskas ar Pisakas, it stebuklingai išmūryti aukštikalnėse, visame pasaulyje neturi analogų.

Tačiau Inkai buvo tik paskutinis etapas vienos seniausių pasaulio civilizacijų, tūkstantmečius valdžiusios Andų kalnyną, nubraižiusios Naskos linijas, stačiusios tvirtoves ir kelius. Tai turbūt ir unikaliausia civilizacija, nes ji nepalaikė ryšių su kitomis ir todėl daug ką darė savaip. Vietoje rašto rišdavo reikšmę turėjusius mazgelius, vietoje raitelių žinias nešiodavo bėgikai.

Ispanų kolonizacija tai sunaikino, bet ant griuvėsių irgi pastatė daug gražaus: didžiules barokines katedras, vienuolynus ir aikščių arkadas. Abi epochas vienija Andų kalnai. Tokiuose aukščiuose, į kuriuos kitur teįkopia alpinistai (3300-5100 m), Peru jau daugybę amžių stovi miestai, keliai ir net vyksta laivyba.

Pilnas straipsnis apie Peru


Sirija, Jordanija, Libanas (2008-2009)

Pažiūrėjus žinių laidas, rytinis Viduržemio Jūros pakraštys, vadinamas Levantu, atrodo baisiai. Kas kelerius metus čia prasideda naujas karas, konfliktas ar teroro banga. Dažnam vien išgirdus Levanto valstybių pavadinimus “Sirija”, “Izraelis”, “Palestina”, “Libanas” ar “Jordanija”, turbūt, žiba sprogimai ir kalena automatai.

Bet tautos, imperijos ir civilizacijos, ištisus tūkstantmečius besigviešusios šių visoms joms šventų žemių, paliko ir labai daug gražaus. Nuostabius romėnų miestus, viduramžių mečetes, galingiausias visų laikų kalnų tvirtoves ir galybę keisčiausių tikėjimų bei bendruomenių, daugybės kurių nė pavadinimų mūsuose beveik niekas nežino.

Visada galima ištaikyti taikos momentą. Tuomet net ką tik karų siaubtos valstybės sužydi, o begalinės statybos neišgydo tik giliausių bombų žaizdų. Maniškis “ramybės langas” buvo 2008-2009 metai. Dveji metai po Izraelio vykdytų Libano bombardavimų ir tie patys dveji metai iki Sirijos pilietinio karo. Dviejų nepriklausomų kelionių metu aplankiau Siriją, Jordaniją ir Libaną – ir nė karto neteko nei nusivilti, nei išsigąsti.

Straipsniai: Įžanga | Jordanija | Sirija | Libanas


Malaizija, Brunėjus (2007)

Malajų žemės – tikra pasaulio kryžkelė. Kiekvienas laivas, plukdantis į Europą Rytų Azijos prekes, praplaukia jų sąsiaurius. Malajų didmiesčiuose priverstinai stabteli iš Europos į Australiją skrendantys turistai.

Tokių pakeleivių įspūdis: puikūs oro uostai, prekybos centrai, modernūs dangoraižiai. Per dieną-dvi daugiau nepamatysi. Aš keliavau dvi savaites ir pažinau šias žemes giliau. Čia – net trys valstybės: finansų sostinė Singapūras, naftingas Brunėjus ir “ateities šalimi” tapti mėginanti Malaizija, pati sudaryta iš dviejų labai skirtingų nutolusių dalių.

Pasaulinio lygio architektūrinius užmojus supa džiunglės. Ten – beždžionės, sraunios gelsvos upės, priešistorinį primenantis gyvenimas ilguose namuose ar virš vandens. Šie kraštai – ir kultūrų kryžkelė: musulmonai malajai, džiunglių tautelės, kinai, indai, Europos kolonistų palikuonys. Tos bendruomenės – greta viena kitos, bet nesusimaišiusios. Net įstatymai skirtingų tautų ir religijų žmonėms, būna, galioja kiti.

Straipsniai: Įžanga | Brunėjus | Malaizijos Borneo | Malaizijos pusiasalis


Meksika (2006)

Meksikoje stebina du dalykai.

Pirmasis – praeities didybė. Seniai išnykusių civilizacijų apleisti piramidžių miestai ligi šiol dabina jos laukus ir džiungles. Už indėnų auksą ispanų kolonistų išmūrytos barokinės bažnyčios net Europoje puošnumu turi mažai lygių.

Antrasis – dabarties “tamsumas”. Mirtis meksikiečiams – ir pramoga, ir menas, ir net religija, o ypatingas ritualizuotas žiaurumas – jos gatvių kasdienybė.

Bet pažvelgus giliau, abu šie dalykai susiję. Šiandieninė Meksika yra autentiškiausias senųjų Amerikos kultūrų tęsinys. Tokią Meksiką kelionės metu išvysta tie, kas nori pamatyti daugiau nei vien karštus pakrantės kurortus, ir tokią ją išvydau aš.

Pilnas straipsnis apie Meksiką


Naujoji Zelandija (2005)

Naujoji Zelandija yra tolimiausia valstybė nuo Europos. Nuo Vilniaus iki Velingtono 17333 km, kai maksimalus teoriškai įmanomas atstumas yra 20000 km.

Naujosios Zelandijos gamta išties atrodo žavingai tolima, it perkelta iš gūdžių dinozaurų laikų: su milžiniškais paparčiais, trykštančiais geizeriais, tūkstantmečiais medžiais, giliais fjordais. Ne veltui ten filmuotas “Žiedų valdovas”.

Tačiau nė šimtmečio neužtrukusi kolonizacija kultūriškai Naująją Zelandiją pavertė Europos kopija. Daugumą gyventojų sudaro anglakalbiai baltaodžiai, aukščiausi kalnai vadinasi Alpėmis, o ir pati šalis pakrikštyta Danijos salos gerbei.

Senasis šalies pavadinimas, kurį jai davė pirmieji gyventojai maoriai – Aotearoa, “debesies žemė”. Maorių tėvynė vėl atrandama, bet sunkiai matoma. Tačiau šalyje, kur seniausias namas pastatytas 1822 metais, istorijos ieškoti sunku, o gal ir nereikia. Turistai čia važiuoja gamtos, gamtos ir darsyk gamtos. Ja gėrėjausi ir aš, pervažiavęs visą šalį nuo šiaurinio iki pietinio galo.

Pilnas straipsnis apie Naująją Zelandiją


Čilė (2004)

Pakanka žvilgtelti į Čilę žemėlapyje, kad suprastum jog tai – ypatinga šalis. Nuo šiauriausių iki piečiausių miestų atstumas toks, kaip nuo Lietuvos iki Kinijos (~4000 km).

It kokia gyvatė ji vingiuoja per beveik visas įmanomas klimato juostas: nuo deginančių dykumų iki vėjuotos poliarinės tundros. Ledynai, pievos, ugnikalnius atspindintys ežerai, tropinės salos – Čilė turi viską.

Tačiau kartu visos Čilės kraštovaizdis ir panašus. Už siaurų derlingų plotų palei Ramųjį vandenyną – vieni aukščiausių pasaulyje Andų kalnai, už kurių – Argentina. Iš svarbiausių jos miestų gali greitai nukakti tiek į paplūdimį, tiek į slidinėjimo kurortą.

Ir ilsėtis ten čiliečiai turi už ką. Mat Čilė – turtingiausia Pietų Amerikos šalis. Ji tik vos skurdesnė už Lietuvą, ir vargšų rajonus jos gyventojai dažniau mato kaimyninių šalių muilo operose. Per savo kelionę regėjau vos kelias lūšnas.

Straipsniai: Įžanga ir centrinė Čilė | Čilės Patagonija | Velykų sala


Europos miestai

Europa daug šimtmečių karaliavo pasaulyje. Ir jos didieji miestai pertekę grožio, turtų, didybės ir istorijos.

Be to, Europos didmiesčiai – vienintelė vieta, kur galima iš Lietuvos nuskristi už juokingas pinigų sumas, suspėti nukeliauti per savaitgalį, o gal stabtelti pakeliui į ilgesnę kelionę.

Čia – straipsniai apie populiariausius Europos miestus, daugelį kurių esu lankęs daugiau nei po kartą.

Straipsniai: Berlynas | Briuselis | Londonas | Paryžius | Roma | Ryga | Sankt Peterburgas | Stambulas | Stokholmas | Varšuva