Išskleisti meniu
Amazonė – vaizduotę pranokstančios džiunglės ir upės

Amazonė – vaizduotę pranokstančios džiunglės ir upės

| 5 komentarai

Amazonės džiunglių plotas – beveik kaip visos Europos. Viskas ten keletą kartų įspūdingiau, nei esame įpratę: medžiai tankesni, gyvūnų rūšių daugiau, upės pločio sulig Kuršių mariomis, kasmetiniai jų potvyniai – sulig triaukščiais namais, o nepermatomose jų gelmėse žuvys užauga virš 4 metrų.

Žmonės – tik menka Amazonijos detalė. Jie, kaip ir visais laikais, gyvena tik paupiuose, tarp kaimų ir miestelių plaukioja laivais. Ir upės, ir džiunglės jiems – baugiai paslaptingos. Jose – nežinomos gyvūnų rūšys, neatrastos indėnų gentys.

Indėnų kaimas Rio Negro upės krante. Į jį neveda joks kelias.

Ir tik pačioje Amazonės širdyje stovi vienišas didmiestis – Manausas, kadaise stebuklingai praturtėjęs iš džiunglių kaučiuko. Būtent jo apylinkės man – kaip ir daugumai keliautojų – tapo pirmaisiais vartais į Amazonę. Ta pradžia taip pribloškė, kad prie Amazonės dar sugrįžau.

Kelionių į Amazonę pažiba – išvyka į džiungles

Populiariausias būdas pažinti Amazoniją – ekskursijos upėmis į džiungles. Manauso (2 mln. gyv.) kelionių agentūros verčiasi per galvą, kad sutalpintų į jas viską, ką Amazonė gali pasiūlyti: plaukimą laivais, artimą kontaktą su gyvūnais ir augalais, indėnų pasirodymus.

Rinktis yra iš ko, bet kaip? Priešingai daugeliui Brazilijos vietų, Manause „turų siūlytojai“ lindo įkyrokai – net po 1:00 nakties oro uoste pasitiko. Ir kiekvienas tikriausiai būtų galvą guldęs, kad būtent jo parduodama kelionė – pigiausia ir geriausia.

Lua paplūdimys prie Negro upės, Amazonės intako. Kai kurios ekskursijos aplanko ir jį, bet man pasirodė įdomiau gyvūnija, augalija ir kultūra.

Net kai pasakydavau „Jau esame užsisakę išvyką į džiungles“, labai nenoriai pasitraukdavo: o gal meluoju? Jų nelaimei, sakiau tiesą, nors išsirinkti kelionę į džiungles internetu ne ką paprasčiau nei pačiame Manause. Tinklapių daug, deja, daugumoje jų nepateiktos jokios kainos, o pasiteiravęs jų el. paštu, gaudavau neįtikėtino brangumo pasiūlymus (vadybininkas pažiūrėdavo, kad Lietuva – Europoje, ir spręsdavo, kad galime mokėti daug?).

Daug Manauso keliautojų išsiruošia į daugiadienes išvykas su nakvynėmis džiunglėse, bet tokios minties tą kartą atsisakiau. Miegoti hamake paunksmėje būtų buvę egzotiškai įdomu, bet mokėti už panašią nakvynę tarsi už prabangų viešbutį atrodė kvaila. Laimei, po ilgų ieškojimų radau kelionių agentūrą, kuri kainas skelbia viešai (taigi, užsieniečiams jos nedidesnės nei brazilams) ir, be kita ko, siūlo įspūdžių kupinas vienos dienos ekskursijas, į kurias įeina beveik viskas, ką kitos agentūros „ištempia“ į dvi ar tris paras.

Galingos medžio šaknys netoli Amazonės. Kadangi liūčių sezonas paupių džiungles užtvindo, šios šaknys jo metu atsiduria po vandeniu.

Maža paslaptis: iš kokios agentūros pirksite džiunglių turą dažniausiai nesvarbu, nes daugelio agentūrų klientai sodinami kartu į tuos pačius laivus, rytais paliekančius Manauso uostą. Skiriasi tik kainos. Turbūt todėl dolerius iš turistų gidas laive rinko labai jau diskretiškai.

Amazonės gelmėse – milžiniški gyvūnai

Amazonės regione yra nuostabiausia pasaulyje gamtos įvairovė. Kas dešimta pasaulio organizmų rūšis gyvuoja tame rodos begaliniame miške. Deja, pamatyti gyvūnus ne taip ir paprasta – užstoja dar didesnis Amazonijos turtas: medžiai. Vieninteliai laukiniai gyvūnai, kuriuos garantuotai pamatai per vienadienę ekskursiją iš Manauso – rožiniai ilganosiai delfinai.

Pamatai – per silpnas žodis. Delfiną ir paliečiau, paskui, gyvūnui besisukant, pajutau jo pelekų jėgą. Pramoga vadinasi „plaukimas su delfinais“: turistai plūduriuoja kuriame nors Amazonės intako intake, o gidas panarina į jų ratelį įvairias negyvas žuvis – tikrą delfinų skanėstą. Protingiausi vandens žinduoliai, tikriausiai, to tik ir laukia.

Delfinas iššoka virš vandens ir ima žuvį iš rankų. Tik iššokusį jį ir įmanoma pamatyti: vanduo toks tamsus, kad net negiliai plaukiančio didžiulio padaro nuo paviršiaus nesimato. Žinant, kad Amazonės ir jos intakų gelmėse gyvena ir dantingos piranijos, ir mirtinai krečiantys elektriniai unguriai, ir net rykliai, pramoga savaip baugi: ne viena turistė, jų kojas taranavus delfinams, aiktelėjo iš išgąsčio

Kitus gyvūnus tądien mačiau tik prijaukintus. Vietinė indėnų šeima pastojo Žanuari džiunglių parko pasivaikščiojimo taką nešina anakonda (sunkiausia pasaulio gyvate), kaimanėliu (panašus į krokodilą) ir tinginiukais. Siūlė nebrangiai juos imti ant rankų, fotografuotis. Populiariausi buvo tinginiai: tokie mieli tie padarėliai, didžiumą gyvenimo praleidžiantys apsikabinę medžius, ir panašiai įsikimbantys į turistų rankas ar kojas.

Ne visiems vakariečiams tokia pramoga prie širdies: rinkdamasis kelionių agentūrą ekskursijai į džiungles, „Tripadvisor“ prisiskaičiau daug komentarų, kaip „tąsomi gyvūnai“. Su mumis plaukė daugiausia brazilai ir jie tikriausiai nesiskųs: šiaip ar taip, sunku suprasti, kodėl tie, kas nė nemirkteltų prieš paimdami ant rankų katę ar šunį, nenori to daryti su prijaukintu tinginiu. Juk istoriškai visi gyvūnai buvo laukiniai.

Tinginys, apsikabinęs turistę. Jie juda mažai ir lėtai, o plėšrūnų išvengia tik tuomet, jei šie jų nepastebi, palaikę medžio dalimi. Dideli tinginiai net apauga dumbliais, jų kailyje apsigyvena vabzdžiai – tikriausiai todėl palaikyti siūlomi tik maži

Anakondos ir kaimanai paprastai gyvena upėse. Ten veisiasi ir vienos didžiausių pasaulyje gėlavandenių žuvų – arapaimos. Tai – plėšrios 3 metrų ilgio šamažuvės. Verslūs vietiniai siūlo pajusti arapaimų galią: duoda pagalį su pririšta žuvele ir nurodo merkti į arapaimų pilną baseiną. Šios „jauką“ pavagia su tokia jėga, kad „žvejai“ net aikteli. Kai 1981 m. Amazonėje nuskendo laivas „Sobral Santos“, tokios šamažuvės įtraukė po vandeniu leisgyvius žmonės (žuvo nuo 200 iki 350).

Nors arapaimos kas minutę iškyla į paviršių įkvėpti (dažnoje regiono upėje trūksta deguonies), pačioje Amazonėje jas mačiau nebent negyvas, išplaukusias pilvais į viršų. Mat Amazonės vanduo toks purvinai rudas, kad visiškai nesimato, kas vyksta net ir keli centimetrai žemiau jo paviršiaus. Tuo tarpu ne ką menkesnis Rio Negras, į tą „upių motiną“ įtekantis ties Manausu – tamsus. Priklausomai nuo to, iš kur atiteka, Amazonijoje upės būna trijų spalvų: rudos (kaip Amazonė), juodos (kaip Rio Negras) arba skaidrios. Pastarųjų mažai, todėl žvelgdamas į upių vandenį visada žiūri į paslaptingas nepermatomas gelmes. Manoma, daugybė Amazonės žuvų rūšių dar nė nežinomos mokslui.

Didžiausias gamtos spektaklis, kurį pamato visi norintys, Manause – „Vandenų susitikimas“ (encontro dos aguas), dvispalvė Rio Negro ir Solimoneso santaka nuo kurios, tradiciškai laikoma, prasideda Amazonė. Upių spalvos skiriasi labai smarkiai, ir jų galingi vandenys dar daugelį kilometrų nesimaišydami teka greta vienas kito.

Vandenų susitikimas iš laivo. Skiriasi ne tik abiejų upių spalvos, bet ir tekėjimo greičiai (2 km/h ir 5 km/h) bei temperatūros (22 ir 28 laipsniai). Panašių „upių santuokų“ Amazonijoje daug, bet ši prie Manauso – pati epiškiausia

Amazonijos džiunglėse – ir neatrastos indėnų gentys

Džiunglės – antroji didžioji Amazonės krašto paslaptis. Jos – dydžio sulig visa Europos Sąjunga, ir tokios tankios, kad ten, manoma, gyvena dešimtys neatrastų indėnų genčių, keliančių Brazilijos valdžiai moralinę dilemą: kas geriau, palikti jas ramybėje (taigi ir akmens amžiuje) ar bandyti užmegzti ryšį. Žinant, kiek žalos indėnams pridarė kitų rasių valdžios praeityje, dabar paprastai laikomasi nesikišimo politikos.

Visgi, dauguma Amazonės indėnų atrasti. Keli šimtai tūkstančių jų vis dar gyvena tradicinėse bendruomenėse. Vienas pajamų šaltinių joms šiandien – turizmas, ir apsilankymas paupio indėnų kaime – dažnos „išvykos į džiungles“ dalis. Indėnai, atsikėlę nuo Venesuelos pasienio arčiau Amazonės turistinės širdies Manauso, demonstravo savo muziką, šokius, siūlė prekes ir paragauti kažkokių vabzdžių. Vėlgi dilema: ar tūkstantmetės tradicijos nevirsta tiesiog teatru?

Indėnai troboje šiaudiniu stogu demonstruoja savo šokius. Moterys krūtinių nesidengia

Bet, reikia suprasti, kad alternatyva – visiškas tradicijų sunykimas. Indėnų kilmės žmonių net Manause tikriausiai dauguma: priešingai nei kitur Brazilijoje, veiduose aiškiai matyti indėniški genai. Tik kad tie prasimaišę indėnai jau kalba vien portugališkai ir save laiko nebent „truputį indėnais“ (kai paklausiau apie jo tautybę, taip man mėgino prisistatyti autobuse sutiktas vaikinas).

Tiesa, ir išvykos po džiungles metu daug nesužinojau apie indėniškų tradicijų prasmę. Nedaug gidas pasakojo ir apie gyvūnus ar žuvis, o tuos žodžius, kuriuos ištardavo laive, bemat užgoždavo variklių gausmas. Tačiau viską suvokti padėjo dokumentiniai filmai apie vietos kultūrą ir gamtą, kuriuos žiūrėjau prieš išvykdamas.

Indėnai palei savo namus turistams siūlo pašaudyti lankais. Nors gidas agitavo būtinai ką nors nusipirkti (nepaklausėme), su atvejais, kuriais gąsdina kiti keliautojai – kad ir už pagrindines ekskursijos pramogas dar reikalaujama brangiai susimokėti papildomai – nesusidūriau

Manausas: praeities didybė skurdo nenustelbia

Parplaukiant po dienos Amazonės upyne, virš džiunglių iškylantys Manauso daugiaaukščiai atrodė it keistas miražas. To du milijonus gyventojų glaudžiančio didmiesčio ten tikrai nebūtų – jei ne kaučiukas. Ši medžiaga, išgaunama iš Amazonės medžių, yra naudojama gumos gamybai. Kai XIX a. pabaigoje guma tapo būtina padangoms, kaučiuko kainos augo kaip ant mielių. Amazonės „kaučiuko baronai“ staiga pasijuto taip, kaip arabų „naftos šeichai“ šiais laikais, ir viduryje džiunglių jie pastatė miestą, neturėjusį lygių Brazilijoje: su visais to meto technikos stebuklais – tramvajais, elektra.

Bėda, kad medžius lengva persodinti bet kur. Anglai taip ir padarė – ir vos jų Azijos kolonijose pasodinti kaučiukmedžiai po 20 metų ėmė duoti derlių, Manausas žlugo. Tačiau Senamiestyje dar liko didingų statinių. Labiausiai pribloškia Amazonės teatras. Jo statyboms kaučiuko baronai viską susivežė iš Europos, puikūs menininkai dekoravo interjerą freskomis, sietynais, bareljefais, dedikuotais žymiausiems Brazilijos ir pasaulio menininkams.

Garsusis Amazonės teatras realybėje dar įspūdingesnis, nei nuotraukose

Žlugus kaučiuko bumui, opera prie Amazonės nutilo, teatras vienu metu net stovėjo apleistas. Šiandien jis suremontuotas, dienomis po jį vedžiojamos ekskursijos, o dauguma vakarinių renginių (teatro, kino, koncertų) – nemokami. Brazilija iš paskutiniųjų bando sudominti iš skurdžių miestelių sugužėjusius „naujuosius manausiečius“ kultūra, bet sekasi sunkiai: penktadienio vakarą aplankę tikrai gerą Amazonės džiazo grupės koncertą, teatrą radome pustuštį, o ir žymi dalis atėjusių lankytojų valandos „neiškentėjo“.

Apskritai Manausas, kaip ir visa Brazilijos šiaurinė pusė – nesaugus. Būtent Manauso ledainėje kažkoks neadekvatus žmogus (narkomanas?) man griebė už rankos ir, kiek supratau, puolė ant pardavėjų staugti, kodėl čia aptarnaujami nebrazilai. Būtent Manause mane mėgino apvogti: belipdamas į miesto autobusą pajutau, kaip mane iš nugaros kažkas spaudžia. Kišo ranką į kišenę. Laimė, ne tą su pinigine. Tačiau viskas galėjo baigtis net liūdniau: ištraukė pasą. Pasisekė: supratęs, kad nenustvėrė nieko vertingo, vagis „laimikį“ išmetė ir šoko iš autobuso. Pasą man padavė viską matęs autobuso keleivis. „Manausas – labai pavojingas miestas“ – vėliau man portugališkai aiškino vyriškis nuo gretimos sėdynės.

XIX a. Manauso turgus (dešinėje) saulei leidžiantis atrodo romantiškai, bet aplinkui vaikštantys narkomanai neleidžia jaustis saugiai. Netoli čia mus ir mėgino apvogti. Po tokių patirčių kameros atitinkamomis aplinkybėmis nesitraukdavau, todėl nuotraukose daugiausiai – gražioji Manauso pusė

Upės – ir vietoje kelių

Manausas kone dvigubai skurdesnis už Brazilijos pietinius didmiesčius ir daug kas jame pigiau. Tiesa, ekonominė būklė nėra tragiška: miestas paskelbtas laisvuoju uostu ir dėl Amazonės pločio čia nesunkiai atplaukia net patys didžiausi vandenynų laineriai ir laivai. Įdomu ir keista matyti naftos tankerius ir konteinerinius laivus upėje.

Laivai – neatsiejama Amazonijos dalis. Tik vietinių laivai kitokie. Tokie keliaaukščiai lėti upėlaiviai, kurie ligi šiol pūškuoja nuo Amazonės uosto prie uosto, paimdami ir išleisdami keleivius. Kelionė jais gali trukti ir savaitę, tad vos įlipę amazoniečiai rišasi prie stulpų hamakus.

Tradiciniai Amazonės laivai Manauso uoste

Išbandyti didžiuosius maršrutinius upėlaivius būtų buvę įdomu, bet pirmą kartą Amazonijoje trūko laiko. Tačiau priemiestiniu motorlaiviu plaukėme. Autobusas iki jo vežė keliolika kilometrų: per centrą, per prabangių daugiabučių rajoną Ponta Negra kuriame stebėdamas į pakrantės smėlį besiplakančias plačiosios Negro upės bangeles gali įsivaizduoti esantis pajūryje. Galiausiai ties paskutine stotele Manausas staiga baigėsi, o tų, kam dar reikėjo tęsti kelionę, laukė skurdžios prieplaukos. Neilgai trukus radome tinkamą (Marina davi) ir plaukėme į Vila Paraiso kaučiuko muziejų. Pakeliui laivas stojo Lua paplūdimyje (esą geriausias Manause), skurdžiame Nossa Senhora de Fatima priemiestyje, išleido vieną vyriškį tiesiai namo (jis gyveno upėje plaukiojančiame name). Apskritai upėse prie Manauso verda gyvenimas: yra degalinės laivams, restoranai bei viešbučiai į kuriuos net norėdamas nepatektum nuo kranto.

Ir į daugumą priemiestinio motorlaivio stotelių neįmanoma nusigauti žeme (kelią pastoja džiunglės), į likusias – tik labai prastais keliais ar darant milžinišką lanką. Vila Paraiso muziejus – tarp tokių. Jis – atkurta XIX a. kaučiuko barono rezidencija. Su medine vila, koplytėle, ūkiniu pastatu, darbininkų kapinaitėmis (tropinės ligos ir jaguarai darė savo). Neautentiška – pasibaigus kaučiuko bumui, niekas tikra neišliko. Bet kinematografai, čia filmavę filmą „Selva“, pasistengė viską atkurti kuo autentiškiau, nupirko daug senų daiktų – ir atmosfera vėl gyva.

Vila Paraiso muziejaus prieplauka – tokia, kaip tos, iš kurių plukdydavo kaučiuką. Aukštesnysis lieptas reikalingas liūčių sezonui – taip, vanduo tiek pakyla kasmet. Todėl visi pastatai – ant kalvų

Amazonę pajutau visais penkiais pojūčiais

Tik tą atmosferą ir pajutome, nes nei jokių užrašų, nei galinčių ką neportugališkai paaiškinti žmonių muziejuje nėra. Nepaisant savo reikšmės, Amazonė atrodo dar stebėtinai neatrasta nebrazilų, ir vietiniai prie jų nesitaiko.

Tačiau gal taip tik geriau. Amazonę pajutau visais penkiais pojūčiais. Kaitrą (+32) ir drėgmę, kuri ten tvyro kiaurus metus. Delfino odos glitų stangrumą. Žalių tankių krantų, lėtai slenkančių anapus atvirų laivo bortų, vaizdus. Arapaimos skonį paupio prieplaukos restorane. Indėniškų dūdelių muziką.

Merginą nuosava valtimi vaikinas plukdys iš Manauso į priemiesčius

Visgi kai kurių Amazonės aspektų džiaugiuosi nepatyręs. Labiausiai – tropinių ligų ir parazitų. Jų ten gyvas velnias, ir pasekmės dažnai baisios, net mirtinos: geltonasis drugys ir maliarija; leišmeniozė, odą padengianti opomis; dramblialigė, kai užsikimšus limfotakiams galūnės padidėja kelis kartus. Skiepų ir vaistų arba nėra, arba jie brangūs, arba didelis šalutinis poveikis. Nesiskiepijau – juk Amazonijoje buvau trumpai. Kaip nuramino teatro darbuotojas, ligos dažniau šienauja skurdžiausius ir atokiausius rajonus. Ir tai retai: štai nuo maliarijos kasmet Brazilijoje miršta vos po 40 žmonių.

Džiaugiuosi nenukentėjęs ir nuo nusikaltimų. Kai važiavome vėlų vakarą miesto autobusu į oro uostą, įlipęs narkomanas visą kelią šūkavo, kabinėdamasis prie žmonių. Kokia graži bebūtų gamta, su žmonėmis Amazonės kraštui pasisekė mažiau.

Prabangus Ponta Negra rajonas tik iš pirmo žvilgsnio yra tarsi kitoje šalyje, nei Manauso problemos. Kur pavalgyti jame neradome: pirmuosiuose aukštuose neįsikūrę nei restoranėliai, nei parduotuvės, nes visi daugiabučiai apsupti elektrifikuotomis tvoromis ir prašalaičių ten niekas nepageidautų

Laimė, bent jau pačias džiungles, atrodo, jie pradeda tausoti: dar neseniai, vadovaujantis šūkiu „žemė be žmonių žmonėms be žemės“, kasmet žemdirbystei būdavo iškertamas plotas sulig puse Lietuvos, dabar – tik su dešimtadaliu. Ir nors kai kuriose kitose Brazilijos šiaurės valstijose žiūrint palydovų nuotraukas jau matosi daugiau laukų nei džiunglių, visa Amazonės valstija vis dar tamsiai žalia ir tikriausiai tokia liks – žmonių ir gyvūnų džiaugsmui.

Virš tų begalinių amžinų miškų aš nuskridau į Brazilijos miestą, naują, bet jau pasenusią kairiųjų ateities viziją. Gamtines džiungles pakeitė betoninės. O aš jaučiau, kad Amazonija – viena tų vietų, kur per tas kelias dienas tespėjau pamatyti “reklaminį bukletą”. Tiek daug liko nepadaryta! Praplaukti lėtuoju upėlaiviu, pernakvoti džiunglėse, išvysti daugiau laukinių žvėrių… Žinojau – prie Amazonės dar sugrįšiu!

Santaremas. Magiškos nakvynės džiunglių gūdumoj ir laive

Į Amazoniją grįžau po 5 metų, 2021 m. Per antruosius jos vartus – Santaremą. Šis miestas kitoks: mažesnis (300 000 gyv.), tačiau jaukesnis, su gražia paupio promenada. O didžiausia jo pažiba – Alter do Šao kurortas, pravardžiuojamas Amazonijos Karibais.

Alter do Šao iš Santareme besileidžiančio lėktuvo. Meilės sala - kairėje.

Alter do Šao iš Santareme besileidžiančio lėktuvo. Meilės sala – kairėje.

Išties, jo nuotraukas lengvai supainiosi su Amerikos ar Azijos salomis: Meilės sala vadinamas balto smėliuko pusiasalis su barais, hip(ster)iški restoranai pakrantėje. Tik tas didis vandens telkinys – tai ne jūra. Tai – Tapažoso upė, Amazonės intakas, 33 kartus vandeningesnis už mūsų Nemuną – nepaisant to, kad trumpesnė. Šitiek vandens yra Amazonijoje! Tapažosas ir Amazonė suteka Santaremo “vandenų susitikime”.

Tapažosas suteka su Amazone (vaizdas iš specialaus apžvalgos bokšto Santareme). Priekyje - laivų degalinė

Tapažosas suteka su Amazone (vaizdas iš specialaus apžvalgos bokšto Santareme). Priekyje – laivų degalinė

Keliavau sausį. Kirbėjo mintis “Ar dabar laikas?”. Mat įvedęs “Alter do Chao” į Google, gali pamatyti labai įvairius vaizdus – vienuose jų vietoje garsiosios Meilės salos – dykuma (upė visai nusekusi), kituose gi – Meilės sala paskendusi, tik barų stogai kyšo iš vandens (analogiškai ir kiti paplūdmiai). Sausasis ir drėgnasis periodai. Kaip sausį? Oficialiai jau liūčių sezonas… Deja, Brazilijos užkampiuose internetas aprašo ne viską. Daug atsakymų gausi tik vietoje. O Santareme Amazonės upės lygį tyrinėjęs lenkas man pasakojo, kad aukščiausias vandens lygis būna gegužį, žemiausias – lapkritį. Tad, nors sausis – jau liūčių sezonas, liūtys dar būna nepakankamai pakėlusios Tapažoso lygį. Ir, atrodo, atvykau į Alter do Šao idealiu metų laiku: Meilės sala būtent tokia ilga ir siaura, kaip iš visų reklaminių bukletų.

Alter do Šao (Meilės sala - kitame krante)

Alter do Šao (Meilės sala – kitame krante)

Bet labiau nei kurortai mane traukė laivai. Magiška buvo plaukti tradiciniu lėtu upėlaiviu, upe virtusioje užlietoje pievoje temstant denyje valgyti vakarienę, o paskui užmigti hamake pučiant vėsiems vėjams. Atsikelti prieš saulėtekį ir žiūrėti į kažin kokių milžiniškų žuvų ar delfinų judinamą vandenį. Dieną išplaukti mažesne valtimi ten, kur dar liūtys nepakėlė vandens lygio pakankamai, kad galėtų praplaukti didieji upėlaiviai. Susitikti su iš Amerikos Valstijų Konfederacijos po pralaimėto pilietinio karo pasitraukusių amerikiečių palikuonimis: jie dar vis baltaodžiai, bet nemoka angliškai ir rašyti, visai įsiliejo į Amazonės begalynę. Stebėti spalvingus paukščius, medžių viršūnėse įsikabinusius tinginius kurie: atrodo, filmą apie gamtą žiūrėtum keturis kartus sulėtintą…

Upėlaivyje

Upėlaivyje

Ir pagaliau pora dienų džiunglėse. Daugelis džiunglių aplink Manausą – “antrinio augimo”. Kadaise iškirstos, dabar vėl užaugusios. O Tapažoso nacionalinės džiunglės 60 km į pietus nuo Santaremo – niekad nekirstos! Skirtumas – milžiniškas. “Antro augimo” miškas pilnas krūmokšnių, žemų šakų – tegali eiti takeliais. O pirmykštėse džiunglėse visi medžiai tokie aukšti, kad vaikštai kur nori beveik laisvai. Aišku, atsargiai: juk pilna “žuvusių” medžių kamienų (agli ukliūti), šarvuočių paliktų urvų (į vieną susmuko visa mano koja), nuodingų spalvingų varlių ir dar galai žino ko.

Džiunglių lajos iš mokslininkų pastatyto bokšto, kur jie stebi klimato kaitos pokyčius

Džiunglių lajos iš mokslininkų pastatyto bokšto, kur jie stebi klimato kaitos pokyčius

Jaučiausi patekęs į pirmykštį pasaulį, kur medžiai susiviję stebuklingai it kokioj pasakų knygoj, drugiai dydžio sulig paukščiais, o kai kurie paukščiai (kolibriai) – su vabzdžiais. O magiškiausia buvo naktį, pasikabinus hamaką, kai girdi staugiančias beždžiones, nežinia kiek rūšių paukščių ir kitų gyvūnų, kurių, kažkodėl, nė vieno nematai. Medžiai užstoja, bet jie šalia. Paskui šniojo liūtis, o perkūnija ir žaibai smūgiavo taip, kaip Lietuvoje neįsivaizduotum, kad galėtų: kas kelias sekundes. Susisiaučiau į hamaką. Nepakartojamas jausmas.

Pirmykštėse džiunglėse (Tapažo nacionalinės džiunglės)

Pirmykštėse džiunglėse (Tapažo nacionalinės džiunglės)

Aišku, viskas turi savo kainą. Sugėlė uodai. Po nakties džiunglėse radau įsisiurbusias dvi erkes. Kraujo tyrimas po mėnesio nustatė ir kad neseniai persirgau dengės karštine – gal irgi tenai užsikrėčiau. Laimė, besimptome forma.

Negali iš Amazonės džiunglių pasiimti tik to, kas malonu ir gražu. Nes tai Gamta. Išskyrus tuos iškirstus ir sojomis užsėtus plotus palei pagrindinius kelius (daugelis kurių net neasfaltuoti), žmogus čia – dar vis svečias, o ne šeimininkas. Bet pabūti tuo svečiu prie Amazonės labai žavu net man, šiaip jau labiau miestų, nei gamtos, mylėtojui.

Namas ant polių Santareme. Prie jo galima priplaukti ir pakilus upės vandeniui, o daug kitų namų regione per liūčių sezoną apleidžiami ir "atiduodami upei" (jų savininkai - gyvūnų ganytojai - tada keliasi į aukštesnes žemes), bet pakankamai tvirti, kad nesugriūtų

Namas ant polių Santareme. Prie jo galima priplaukti ir pakilus upės vandeniui, o daug kitų namų regione per liūčių sezoną apleidžiami ir “atiduodami upei” (jų savininkai – gyvūnų ganytojai – tada keliasi į aukštesnes žemes), bet pakankamai tvirti, kad nesugriūtų

Palikęs Amazoniją antrą kartą, tikiuosi sugrįžti trečią. Praplaukti maršrutiniu upėlaiviu. Nuplaukti į Fordlandiją, kur Henris Fordas kūrė idealią amerikietišką gyvenvietę vidury džiunglių.


Visi straipsniai iš kelionių po Braziliją

1. Brazilija: džiunglių ir švenčių šalis (įžanga)
2. San Paulas: turtas ir skurdas betono miške
3. Igvasu: nuostabiausias krioklių pasaulis
4. Amazonė: vaizduotę pranokstantys drėgnieji miškai
5. Brazilija: ateities miestas iš praeities
6. Minas Žeraisas: kalnuoti Brazilijos aukso miesteliai
7. Rio de Žaneiras: gamta ir linksmybės
8. Brazilijos pietūs: turtingieji Brazilijos krantai
9. Pantanalis: Pietų Amerikos žvėrynas
10. Resifė ir Olinda: Brazilijos autentika
11. Salvadoras: auksinė Brazilijos vergų sostinė
12. Brazilijos virtuvė: patiekalai ir tradicijos
13. Rio de Žaneiro karnavalas – didžiausias šou žemėje

Straipsnio temos: , , , , , , , , , , , , , , , , , ,

    5 komentarai

  1. Labai įdomu paskaityti, patys pavasarį lankėmės, tik to nesaugumo, pavojaus kažkaip nejutom. Aišku, pakampiais naktimis nevaikščiojom, bet Kopakobanos promenada ir ant Cukraus galvos kalno buvom jau sutemus. Manause tai ir į nuošalias gatveles buvom nuklydę beieškodami bankomatų. O toji paminėta ledainė gal aikštės prieš Amazonas teatrą kampe, jei ta, tai ten kelis kartus buvom ir dauguma vietinių ten, bet niekas nereplikavo, nesikabinėjo.

    • Va aš šitą dalyką irgi pastebėjau – labai pabrėžiamas nesaugumas, bet nuvažiavus nieko panašaus nesijaučia. Apie Braziliją konkrečiai kalbėti dar negaliu, bet va tiek Limoj, tiek Meksike, tiek Havanoj slampinėjau viena vėliomis naktimis, ir ne tai kad niekas apiplėšt nebandė, bet net ir kreivai nepažiūrėjo. Pvz. tik iš Meksiko grįžus išgirdau apie pavojingąjį Tepito turgų, kuris įvardijamas kaip nusikaltėlių ir nusikaltimų rojus. Puoliau googlint, kur gi jis yra. Pasirodo, gyvenau viešbutyje vos per gatvę nuo jo. Per tą turgų vaikščiojau ir ryte, ir dieną, ir naktį. Viena. Su dideliu fotiku. Bet nieko nesudomino nei jis, nei aš pati. 😀 Tai kažkaip ir Brazilijoj kažko ypatingo nesitikiu.

      • Dėkui už komentarus.

        Ledainė – kiek toliau nuo aikštės prie teatro.

        O šiaip, kalbant apie saugumą, tai pasaulyje nėra tokių nesaugių šalių/vietų, kad garantuotai nukentėtum, juoba saugodamasis, pabuvęs tik savaitę ar kelias. Tiesiog, tarkime, Manause nukentėti per 2 savaites yra bent tokia tikimybė, kaip Lietuvoje per 4 mėnesius. Aišku, Lietuvoje puikiai galima praleisti 4 mėnesius be problemų, lygiai taip galima praleisti ir Manause 2 savaites. Aišku, ir Lietuvoje yra kišenvagių ar besikabinėjančių neadekvačių žmonių – tiesiog, Manause viso to aštuoniskart daugiau (bet net jei ir taip, nusikaltėliai vis tiek sudaro tik mažą dalį visų žmonių).

        O Kuba – daug saugesnė šalis už Braziliją, iš esmės ten saugumas kaip Lietuvoje. Peru tik šiek tiek nesaugesnė už Lietuvą. Abiejose šalyse esu nepriklausomai keliavęs ir nesaugiai nesijaučiau. Meksika – maždaug vidurys tarp Lietuvos ir Brazilijos; esu nepriklausomai keliavęs, jaučiausi saugiau nei Brazilijoje.

  2. laba, čia Jūs rašote-Laimei, po ilgų ieškojimų radau kelionių agentūrą, kuri kainas skelbia viešai (taigi, užsieniečiams jos nedidesnės nei brazilams) ir, be kita ko, siūlo įspūdžių kupinas vienos dienos ekskursijas, į kurias įeina beveik viskas, ką kitos agentūros „ištempia“ į dvi ar tris paras.
    Tai visgi kokią agentūrą pasirinkote,ką rekomenduotumėte, planuojame važiuoti ir kaip geriau ar pirkti vietoje, ar ieškoti internetu iš anksto, Dėkoju už atsakymus iš anksto.

    • Mes pirkome iš anksto internetu iš agentūros Manaus Booking. Kainavo 60 USD žmogui, t.y. 120 USD dviems žmonėms, pilnas dienos turas laivu: “vandenų susitikimas” (Amazonės ir Rio Negro santaka), plaukimas su delfinais, pietūs, pasivaikščiojimas džiunglėse, indėnų kaimas su šokiais. Čia yra tas turas (žr. “Full day”): https://manausbooking.com/manaus-day-tours/ . Šiuo metu skelbia nuolaidą – 40 USD žmogui. Ekskursija likome patenkinti, tik vienas minusas: gido beveik nesigirdėjo, nes didelis, o garsiakalbiai veikė tyliai. Tačiau ekskursijoje svarbiau buvo patirtys, vaizdai, o ne pasakojimas.

Komentuokite! Atsakysiu į visus jūsų klausimus!

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *