Išskleisti meniu

Rumunija

Urugvajus – Europos atplaiša Lotynų Amerikoje

Urugvajus – Europos atplaiša Lotynų Amerikoje

| 0 komentarų

Urugvajus – ne ta Lotynų Amerika iš knygų ir serialų. Didžiausias pirmas nustebimas, laukiantis Urugvajuje atvykėlio – kokia neegzotiška tai šalis. Beveik Europa!

Indėnų Urugvajuje nėra išvis, skurdo ir nusikaltimų – mažai, keliai – geri, kainos – didesnės, nei Lietuvoje. Prabangų restoraną ten rasi daug greičiau, nei kokią netvarkingą užeigėlę, o brangią pajūrio vilą – nei lūšną.

Bet pabūk Urugvajuje ilgiau ir šalis atsiskleis kitaip. Urugvajus kartu – ir tikras pasaulio užkampis. Geraja prasme. Kur kaubojai-gaučai gano gyvulius begalinėse pievose, mėsa skani ir natūrali, važinėja daug 40-70 metų amžiaus automobilių, o tušti smėlėti paplūdimiai siekia horizontą.

Urugvajus – tarsi nuo Europos atplyšusi sala, nudreifavusi iki pat pasaulio krašto, kur mažai žmonių.

Montevidėjo simbolis - tarpukariu statytas Palacio Salvo dangoraižis (kairėje) ir paminklas libertadorui Chosė Artigui Montevidėjo centrinėje aikštėje

Montevidėjo simbolis – tarpukariu statytas Palacio Salvo dangoraižis (kairėje) ir paminklas libertadorui Chosė Artigui Montevidėjo centrinėje aikštėje

Montevidėjas – didingų pastatų pilna sostinė

Žemėlapyje Urugvajus atrodo mažas tik todėl, kad yra šalia milžiniškų Brazilijos ir Argentinos. Iš tikro Urugvajus – tris kartus didesnis už Lietuvą. O jo sostinė Montevidėjas turi tris kartus daugiau gyventojų, nei Vilnius (~1,5 mln.).

Montevidėjaus senamiestyje jaučiausi kaip kokioje Vienoje. Gražūs ir didingi XX a. pradžios pastatai, gatvės muzikantai ir mimai, anglakalbiai turistai, savo knygas praeiviams siūlantys „pradedantys rašytojai“, gausybė meno muziejų – Urugvajus turėjo ne pagal svarbą daug žymių dailininkų ir menininkų.

Gatvės menininkai siūlo savo kūrybą

Gatvės menininkai siūlo savo kūrybą Montevidėjo senamiestyje

Impresionistas Figaris, dideles figūras iš mažų piešęs Gurvičus, pats garsiausias Blanesas, romantiškai vaizdavęs XIX a. Urugvajų…

Ir dar Uosto turgus, iš vidaus toks panašus į seną Europos traukinių stotį, kad net gidai įtikinėja legenda, neva interjeras iš Anglijos „atsiųstas Bolivijos geležinkeliams, bet boliviečiai neturėjo pinigų už jį susimokėti“. Vietoje pigių rankdarbių ar suvenyrų, kokius rastum panašiame turguje Paragvajuje ar Peru, ten laukia vieni brangiausių Montevidėjo restoranų ir patiekalų.

Uosto turguje

Uosto turguje

Bet paeik nuo senamiesčio į vakarus, į Montevidėjo centrą, pažvelk aukštyn ir suprasi, kad Montevidėjas – (ir) Amerikos miestas. Kai Europoje šešių aukštų pastatas dar skaitydavosi aukštas, Montevidėjuje – kaip JAV – jau statyti dangoraižiai. Todėl ten gausu senovinių stilių aukštuolių, puoštų kolonomis, kupolais. Neprilygstamas tarp jų – miesto simbolis Palacio Salvo. „Pamatęs Eifelio bokšto kontūrus supranti, kad tai – Paryžius; pamatęs Gizos piramidžių – kad Kairas. O pamatęs Palacio Salvo formą supranti – Montevidėjas“ – pasakojo vietinis.

Butas netoli Palacio Salvo viršūnės

Butas netoli Palacio Salvo viršūnės

Realybėje, aišku, Montevidėjas nėra tiek pažįstamas pasauliui, kad jo ilgas pavadinimas išvis asocijuotųsi su kokiu simboliu. Bet Palacio Salvo išties vertas pripažinimu prilygti ikoniškiausiems planetos pastatams.

Montevidėjo pastatų didybė primena, kad 1920-1950 m. Urugvajus buvo toks turtingas, kaip Vakarų Europa.

Montevidėjo centre

Montevidėjo centre

Deja, pokariu Urugvajaus ekonomika pradėjo buksuoti. Net sunku pasakyti, kada: nebuvo jokių karų, okupacijų: viskas tiesiog kilo gerokai lėčiau, nei didžiumoje likusio pasaulio. Ir štai dabar net Lietuva už Urugvajų turtingesnė, ir Čilė.

Todėl Montevidėjo centre pamatysi ir neigiamą Lotynų Amerikos pusę: įkyrius benamius, narkomanus, nesaugumą. Visgi ne vienas urugvajietis gyrėsi, kad jų sostinė – saugiausia Lotynų Amerikoje, kad ir naktį gali vaikščioti po miestą (jei nedemonstruoji brangių daiktų ar telefonų). Lankęsis kitose žemyno šalyse, o ypač Brazilijoje galiu patikėti: ten visų šių problemų gerokai daugiau. Sutemus San Paulo centras išmiršta, o po Montevidėją vaikšto net šeimos su vaikais. Brazilijoje daugiabučių laiptinių dvigubas duris tau atrakina tik jei įtikini durininką, o Montevidėjuje net Palacio Salvo durys visada atviros, durininkas – tik dėl vaizdo.

Vienas Montevidėjo benamių. Po Brazilijos jų atrodė mažai - tik vienas, kai nedavėme pinigų, angliškai iškeikė. Bet vėliau Argentinoje benamių atrodė dar mažiau.

Vienas Montevidėjo benamių. Po Brazilijos jų atrodė mažai – tik vienas, kai nedavėme pinigų, angliškai iškeikė. Bet nuvykus į Argentiną pasirodė, kad ten benamių dar mažiau.

Prabėgusių laikų didybė nyko: Lotynų Amerikoje nėra paveldosaugos, tad kai kurie didingi pastatai nugriauti, pakeisti paprastais ir nuobodžiais, kokius labiau tikėtumeis sutikti Afrikoje ar komunistinėje šalyje.

Montevidėjo centro panoramoje gražius pastatus nustelbia eiliniai

Montevidėjo centro panoramoje gražius pastatus nustelbia eiliniai

Bet ta didybė, kuri Urugvajuje išliko – labai autentiška. Kai ekonomika nekilo, pinigų pertstayti senus namus irgi trūko (dalis – apleisti, kiti – gyvenami skurdesnių urugvajiečių ir viduje viskas likę kaip po senovei). Praėjusių amžių didybę išvysi net automobiliuose: pagal keliais riedančių didžiulių 1950 m. ar 1970 m. gamintų automobilių skaičius su Urugvajumi galėtų konkuruoti nebent Kuba ir Argentina.

Šis automobilis dar važiuoja Montevidėjo gatvėmis

Šis automobilis dar važiuoja Montevidėjo gatvėmis. Urugvajuas gatvių antikvaras retaui kada būna kruopščiai restauruotas – dažniausiai tiesiog neišmestas

Urugvajus – šalis, kurios neturėjo būti?

Tik ar yra Montevidėjuje kas urugvajietiška? Atsakyti sunkiau, nei tikėtumeis, nes Urugvajus – valstybė, kurios neturėjo būti. Iki Urugvajaus įsteigimo visoje šalyje tegyveno vos 75 000 žmonių – europiečiai kolonistai ir afrikiečiai vergai. Ir net vietinis libertadoras (valstybės išvaduotojas) Chosė Artigas Ispanijos Imperijos pajėgas įveikė kovodamas ne už Urugvajaus, o už kur kas didesnės jungtinės Pietų Amerikos valstybės (kurios dalimi būtų buvęs ir Urugvajus) nepriklausomybę.

Artigas garsiausio Urugvajaus dailininko Blaneso kūryboje (Blaneso muziejus)

Artigas garsiausio Urugvajaus dailininko Blaneso kūryboje (Blaneso muziejus)

Pietų Amerika tapo nepriklausoma, bet sienas tarp naųjųjų valstybių nustatyti sekėsi sunkiau. Į Urugvajų pretenzijas reiškė ir Argentina, ir Brazilija – iki priėjo saliamoniško sprendimo: padaryti Urugvajų nepriklausomu ir neutraliu. Libertadoras Artigas tuo taip pasibaisėjo, kad iki mirties atmetinėjo kvietimus grįžti į Urugvajų. Urugvajus „atgavo“ tik jo palaikus, kuriuos palaidojo požeminiame mauzoliejuje po Montevidėjo Nepriklausomybės aikšte, dieną-naktį sergimus garbės sargybos. Valstybės didvyris, kuris nė nenorėjo tokios valstybės…

Įspūdingas nuolat garbės sargybos saugomas Artigo mauzoliejus po žeme

Įspūdingas nuolat garbės sargybos saugomas Artigo mauzoliejus po žeme

Aišku, 200 Urugvajaus istorijos metų pagimdė ir grynai urugvajietiškas legendas. Pagrindinė, aišku, futbolas. Įspūdingame art deco stiliaus Montevidėjo Šimtmečio stadione (dabar – ir futbolo muziejus) 1930 m. įvyko pirmasis pasaulyje Pasaulio futbolo čempionatas – kurį ir laimėjo Urugvajus. Šį pasiekimą dar pakartojo 1950 m. Brazilijoje.

Futbolo stadionas, kuriame įvyko pirmasis Pasaulio futbolo čempionato finalas

Montevidėjo Šimtmečio stadionas, kuriame įvyko pirmasis Pasaulio futbolo čempionato finalas

Iki šiol Urugvajus – mažiausia šalis, laimėjusi svarbiausią pasaulio futbolo trofėjų. Tiesą, tai buvo seniai ir futbolas buvo kitas: 1930 m. čempionate galėjo dalyvauti visos norinčios komandos, o daugelis Europos rinktinių jį ignoravo (šitaip toli plaukti!). Kažin, ar Urugvajus begalėtų laimėti pasaulio čempionatą šiais laikais – bet tos skambios praeities rinktinių pergalės virto tikru Urugvajaus herojiniu epu.

Antrasis Urugvajaus „herojinis epas“ – daug keistesnis. Pasakojimas apie 1972 m. Anduose sudužusį lėktuvą su Urugvajaus jaunimo regbio komanda. Be galo atšiauriomis sąlygomis, nepaisydami sužeidimų, šalčio, išretėjusio oro, sniego lavinų, 16 iš 45 žmonių išgyveno 72 dienas išradingai „iš nieko“ konstruodami sau miegmaišius, sniego tirpintuvus ar akinius nuo saulės ir valgydami mirusių draugų lavonus. Praradęs viltį, pasaulis jų nebeieškojo, jie turėjo patys pereiti Andus, kad primintų pasauliui apie save.

Montevidėjo senamiestyje

Montevidėjo senamiestyje

Urugvajiečiams ta komanda įkūnija jų šalies dvasią, kovingumą. Net nesuskaičiuočiau, kiek kartų iš visiškai skirtingų šaltinių girdėjau tą istoriją: štai net dokumentinis filmas apie Urugvajaus futbolą šalies rinktinių gebėjimą įveikti didesnes šalis kažkaip siejo su to Anduose sudužusio lėktuvo keleivių gebėjimu įveikti kalnus. Ir daugybė urugvajiečių netrunka paminėti, kad tuo lėktuvu skrido ir koks draugas, giminaitis, draugo draugas ar giminaičio giminaitis. Montevidėjuje įkurtas net labai įdomus Andų katastrofos muziejus.

Didingas Montevidėjo pašto vidus

Didingas Montevidėjo pašto vidus. Urugvajuje itin rimtai žiūrima į architektūrą – pastatus architektai pasirašo it dailininkai paveikslus (būna iškaltas jų vardas)

Trečiasis Urugvajaus „herojinis epas“ tebėra rašomas. Apie prezidentą Chosė Muchiką, valdžiusį 2010-2015 m. – tokį vietinį Šustauską, atsisakiusį kostiumo, prezidento rezidencijos ir net algos, važinėdavusį į darbą iš skurdžios kaimo fermos. Dar jis pagarsėjęs tuo, kad 12 m. kalėjo už dalyvavimą kraštutinių kairiųjų teroristų veikloje, o tapęs prezidentu staiga įteisino abortus, gėjų santuokas ir marihuaną. Marihuaną, tiesa, formaliai gali nusipirkti tik Urugvajaus piliečiai (net Muchika nenorėjo „narkoturistų“ iš Brazilijos) – bet ne kartą vietiniai benamiai mane „kabino“, kad perpirkčiau „žolę“ iš jų. O parduotuvės angliškai reklamuoja marihuanos sėklas.

Kraštutinės kairiosios mintys Urugvajuje - dar populiarios. Komunistinio jaunimo grafitis

Kraštutinės kairiosios mintys Urugvajuje – dar populiarios. Komunistinio jaunimo grafitis

Atmetus tas įspūdingas istorijas, Montevidėjas – ir visas Urugvajus – primena kaimyninę Argentiną. Ispanų kalba (net tarmė ta pati), ant šaligatvių gurkšnojama matė (stipri argentinietiška arbata), tango, puiki mėsa ir barbekiu vakaronės (asado). Net vėliava labai panaši.

Vaikščiodamas Urugvajaus miestų gatvėmis sutiksi šimtus ant šaligatvio matę gurkšnojančių žmonių

Vaikščiodamas Urugvajaus miestų gatvėmis sutiksi šimtus ant šaligatvio matę gurkšnojančių žmonių

Pažvelgęs giliau, rasi skirtumų: be visų argentinietiškų patiekalų, Urugvajaus restoranai siūlo ir „nacionalinį“ čivitą (toks burgeris su kiaušiniu), o Montevidėjas didžiuojasi ilgiausiu pasaulyje karnavalu – trunka 40 dienų, apima ir būgnininkų trupes kandombe, ir komedijas-parodijas murga (aplink vasarį; kitu metu belieka tik ne itin įspūdingas Karnavalo muziejus).

Montevidėjo Karnavalo muziejuje

Montevidėjo Karnavalo muziejuje

Na, ir kainos Urugvajuje – kone dvigubai didesnės nei Argentinoje, Brazilijoje ar didžiumoje Lotynų Amerikos. Nenorėdamas prarasti turistų, Urugvajus priėmė precedentų neturintį įstatymą: jei turistai moka savo šalyse išduotomis mokėjimo kortelėmis, jiems restoranuose, viešbučiuose, autonuomoje netaikomas PVM. Nuo, tarkime, restorano meniu parašytų kainų, beveik 20% automatiškai sugrįžta į sąskaitą. Urugvajus turbūt – vienintelė pasaulio šalis, kurioje turistas gali “išsisukti” pigiau, nei vietinis (daugybėje šalių kaip tik užsienio turistams taikomi papildomi antkainiai).

Atidengtas čivitas, mums kainavęs penktadaliu pigiau, nei meniu kaina

Atidengtas čivitas, mums kainavęs penktadaliu pigiau, nei meniu kaina

Urugvajaus kurortai – turtingiausi Lotynų Amerikoje

Išvažiuoti iš Montevidėjo palei vandenyną į rytus užtrunka taip ilgai, tarsi tai būtų 4-5 mln. gyventojų miestas. Nes Montevidėjas tįso ir tįso į tą pusę: ten, palei 22 km ilgio žavią pasivaikščiojimų krantinę (rambla) ir šen bei ten įsiterpusius paplūdimius kūrėsi šių laikų Montevidėjaus elito rajonai.

Montevidėjo krantinė populiari vaikščiojimui ar bėgiojimui, bet besitikėjusiems ten rasti daug kavinių ar barų teko nusivilti

Montevidėjo krantinė populiari vaikščiojimui ar bėgiojimui, bet besitikėjusiems ten rasti daug kavinių ar barų teko nusivilti

Praždioje ten buvo kurortai, kur montevidėjiečiai tik vasarodavo. Vėliau, išplitus automobiliams, vasarnamius pakeitė vilos ir dangoraižiai ir turingesnieji apsigyveno „su visam“. Dabartiniai Urugvajaus kurortai prasideda už Montevidėjo, išsidėstę palei mokamą Interbalneario („Tarpkurortinė“) magistralę.

Urugvajaus kurortų linija vadinama pagal patį žymiausią iš jų – Punta Del Este. Tai – tikra Lotynų Amerikos elito žaidimų aikštelė, kur „garbės reikalas“ atostogauti visokioms telenovelių žvaigždutėms ir lotynų muzikos atlikėjams, o pasirodyti regiono paparaciams (taigi, ir Lotynų Amerikos gerbėjams) kartais užsuka net pasaulinės įžymybės, kaip Naomi Kempbel, Džordžas Klūnis, Šakira, Ispanijos karališkoji šeima.

Kyšulys prie Punta Del Estės

Kyšulys prie Punta Del Estės

Kainos vietomis – sunkiai suvokiamos, reklamos skelbia naujus ir naujus „ekskliuzyvinus butus“ (vieną dangoraižį neseniai pastatė ir Donaldo Trampo šeima). Punta Del Estės pakrantė – paplūdimiai, aukštų daugiabučių linijoje atsispindinti besileidžianti saulė – tikrai žavi. Bet klausimas „už ką tiek mokėti?“ plevena ore – juk ir dar gražesnių kurortų Lotynų Amerikoje yra daugybė.

Lotynų amerikiečiams Punta Del Estės koziris – saugumas. Ten nereikia, kaip Rio de Žaneire, nuolat bijoti, kad kokios favelos banditai surengs eilinį paplūdimio reidą, nugriebdami šalia besideginančių poilsiautojų krepšius ir drabužius. Saugumas pritraukė turtinguosius, turtingieji – prestižines parduotuves, viešbučius ir restoranus, šie – dar daugiau turtingųjų.

Net saulei nusileidus Punta Del Estėje gali laisvai gurkšnoti matę pakrantėje, žvejoti, buriuoti...

Net saulei nusileidus Punta Del Estėje gali laisvai gurkšnoti matę pakrantėje, žvejoti, buriuoti…

Tiesa, dabar turtingiausieji ilsisi jau nebe pačioje Punta del Estėje, o toliau į rytus (Chosė Ignacio ir pan.), kur nakvynės kainos skaičiuojamos ir tūkstančiais dolerių.

Ten, rytuose, paplūdimiai vadinami „laukiniais“ (brava), arba atviro vandenyno. Į rytus nuo Punta Del Estės kyšulio, tuo tarpu, paplūdimiai vadinami upės paplūdimiais. Tiesa, tariama La Platos upė čia – jau 200 km pločio, jos kito kranto nesimato net Montevidėjuje. Kiti geografai ją vadina ne upe, tačiau įlanka. Vienas skirtumas – kuo gylyn į žemyną palei upę, tuo rudesnis paplūdimių vanduo.

Punta Del Estės laukiniai paplūdimiai nuo jos centre esančio kyšulio

Punta Del Estės laukiniai paplūdimiai nuo jos centre esančio kyšulio

Įdomiausi, seniausi kurortai – būtent prie „upės“, Punta Del Estės vakaruose. Pavyzdžiui, Piriapolis, dar tarpukariu pastatytas alchemiją įsimylėjusio verslininko Pirijos. Tenykštis viešbutis „Argentina“ kadaise – didžiausias Pietų Amerikoje. Gatvės ir tarpukarine baliustrada nuo jūros atskirta krantinė išdėstytos pagal kažkokius mums nebesuprantamus energetinius ir geometrinius principus, ir net Pirijos pilis (dabar – miesto muziejus) keista: toks pusiau kvadratas, pusiau piramidė. Dar yra taip ir nebaigta statyti Pirijos bažnyčia, vietinės faunos zoologijos sodas su kapibaromis, jaguarais, pekariais ir kita Urugvajaus gyvūnija (beje, nemokamas).

Pirijos rūmai Piriapolyje

Pirijos rūmai Piriapolyje

Dar beprotiškesnis pastatas stūkso tarp Piriapolio ir Punta Del Estės Casapueblo. Jį vietinis menininkas Karlosas Paezas Vilaro statė 36 metus be jokių projektų lipdydamas baltą aukštą ant balto aukšto. Kaip ir visa Punta Del Estė, Casapueblo smarkiai komercializuota (faktiškai perki bilietus į Vilaro paveikslų galeriją-pardavimą, yra kavinė, viešbutis), bet saulėlydžiai nuostabūs.

Casapueblo prie Punta del Estės kurorto

Casapueblo prie Punta del Estės kurorto

Egzotiškiausias gabalėlis Lietuvos

Nuo 75 000 1811 m. iki 3,5 mln. šiandien Urugvajaus gyventojų skaičius pakilo daugiausiai imigrantų dėka, kurie atvyko ~1870-1930 m. triūsti rančose, skerdyklose, fabrikuose. Didelė dalis – į Sero [Cerro] rajoną Motevidėjaus vakaruose, iki šiol išlaikiusį tokią anarchišką, skurdžią prieškario darbininkų rajono dvasią ir smarkiai besiskiriantį nuo visos rytų Montevidėjo prabangos. Vienintelė tikra lankytina vieta ten – sena tvirtovė kalno viršūnėje.

Greta italų, rusų, graikų ir kitų, Urugvajuje atsikliuvo ir iki 10 000 lietuvių. Taip gimė viena neįtikėtiniausių ir egzotiškiausių lietuvių bendruomenių. Šalyje 12500 km nuo Lietuvos kuri ilgą laiką turėjo mažiau gyventojų, nei pati Lietuva, ~1930 m. atsikliuvę lietuviai sukūrė sau tikrą tėvynės gabalėlį: lietuviškus pastatus, skulptūras, freskas… Aš jį tyrinėjau savo internetinei lietuviško paveldo enciklopedijai „Gabalėliai Lietuvos“, bet tai verta išvysti kiekvienam.

Urugvajaus lietuvių bažnyčios vidus

Urugvajaus lietuvių bažnyčios vidus

Užėjęs į išoriškai kuklią Sero lietuvių bažnyčią, pasijunti tarsi barokinėje Vilniaus senamiesčio šventovėje. Tik visas menas – ne vien religinis, o ir tautinis: vitažuose Vytis, trispalvė, Kauno, Vilniaus herbai, Gedimino pilis ir dar gausybė kitų simbolių; freskose – tautiniai raštai ir t.t. 1954 m. kai, prisidėjus JAV lietuviams, pastatyta bažnyčia, visa tai buvo labai svarbu: juk Lietuva buvo okupuota ir jos laisvinimas užsienio lietuviams turėjo kone religinę prasmę.

Lietuviškas menas Urugvajaus lietuvių bažnyčioje

Lietuviškas menas Urugvajaus lietuvių bažnyčioje

Montevidėjo lietuviai tada išrūpino ir Lietuvos aikštę netoli centro. Nors lietuvių bažnyčioje mišios šiuo metu vyksta tik ispaniškai, Sero lietuvių klubo durys tebėra atviros kasdien norintiems išmokti kalbos, užsiimti šokiais, dainavimu, veikia baras. Ir lietuviškai kalbančio jaunimo dar yra: sutikome net žmogų, puikiai kalbantį lietuviškai, nors į Urugvajų iš Lietuvos imigravo tik du iš aštuonių jo prosenelių.

Montevidėjo lietuvių aikštė

Montevidėjo lietuvių aikštė

Tiesa, Urugvajus dabar – emigrantų, o ne imigrantų šalis. Ir dažnas Urugvajaus lietuvis pasuka į Ispaniją arba „atgal į tėvynę Lietuvą“, kurioje nei jis pats, nei jo tėvai ar net seneliai nebūna gyvenę.

Urugvajaus lietuvių klubą puošianti freska

Urugvajaus lietuvių klubą puošianti freska

Iš fabrikų, į kuriuos atvyko tie seneliai ar proseneliai, Sero belikę griuvėsiai. Urugvajaus kairieji, kuriuos rėmė nemaža dalis lietuvių darbininkų, atėjo į valdžią. Bet kažkas iš esmės nepasikeitė. Tiksliau, keitėsi daug kas – štai Sero tvirtovė kalno viršūnėje virto muziejumi, dauigelis dabar įperka automobilius. Bet keitėsi ne tiek, kiek Europoje.

Skerdyklos griuvėsiai prie Sero

Skerdyklos griuvėsiai prie Sero

Kolonija ir jaukūs Urugvajaus miesteliai

Anapus Montevidėjo ir kurortų, Urugvajus perauga į idiliškas lygumas pilnas karvių ir vynuogynų, šen bei ten „praskaidrinamas“ kokio miestelio, nė vienas kurių nėra didesnis už Panevėžį, kuriuose viskas dirba trumpai, o vietinio rekomenduota „gatvė, kur pilna restoranų“ reiškia kone vienintelę gatvę, kur apskritai gali pavalgyti.

Žymiausias tų mažųjų miestelių – Kolonija del Sakramentas. Ne vien dėl savo gražaus senamiesčio, dėl kurio dar prieš 300 metų konkuravo Ispanija ir Portugalija.

Kolonijos del Sakramento senamiesčio gatvelė

Kolonijos del Sakramento senamiesčio gatvelė

Tiesiog Kolonija – ir Urugvajaus vartai. Ten atplaukia dauguma keltų iš Argentinos. Ir jais atvyksta ne vien dienai ar savaitgaliui „pakeisti aplinką“ plaukiantys argentiniečiai, bet ir kone visi Urugvajų lankantys vakariečiai. Nes skrydžiai į Urugvajų brangūs – dažnai pigiau skristi į Argentiną ir plaukti.

Tiesa, pats kelto bilietas kainuoja brangiau nei dažnas „Ryanair“ ar „Wizzair“ skrydis, o ir tvarka panaši – reik atvykti anksčiau, registruotis, priduoti bagažą, eiti pro pasieniečius, muitininkus.

Kapibaros - tiesa, ne Urugvajaus užmiestyhe, o gyvūnų parke prie Piriapolio

Kapibaros – tiesa, ne Urugvajaus užmiestyje, o gyvūnų parke prie Piriapolio

Be bilietų į Koloniją, iš Buenos Airių plaukia ir kiek brangesnis tiesioginis keltas į Montevidėją – viršijantis 100 km/h, jis vaidnamas greičiausiu keltu pasaulyje, o, gal siekiant pabrėžti kelto prabangą, visiems keleiviams jo viduje privaloma dėvėti antbačius. Bet bent į vieną pusę važiuojant verta pamatyti ir Koloniją.

Praieties miglų istorijų mėgėjams ten – Real De San Karlos priemiestis, kuriame vietos verslininkai pastatė didingus viešbučius, baskų pelotos salę ir koridos areną – tik kad po 1912 m. Urugvajaus valdžia uždraudė koridą. Dabar ten daug kas apleista ar pritaikyta naujoms reikmėms.

Real de San Carlos koridos stadionas

Real de San Carlos koridos stadionas

Urugvajus – sala, atskilusi nuo Europos

Taip, Urugvajus – tarsi nuo Europos atskilusi sala, kartu su savo gyventojais nudreifavusi į pasaulio kraštą. Kai kas ten liko „kaip kadais Europoje“, kai kas – perimta iš Amerikos (ypač Argentinos), bet per 200 metų jau gimė ir kai kas visai naujo.

Tuo pačiu Urugvajus palaimingai pamiršo Europą. Dailininko Chosė Gurvičiaus – iš Lietuvos atvykusio žydo – muziejuje rašoma, neva jis „emigravo iš Lietuvos 1927 m., Antrojo pasaulinio karo pradžioje“. Apsiriko gerais 13 metų su ta karo pradžia… Bet kas Urugvajui tas Antrasis pasaulinis karas, kai Urugvajus ne tik, kad jame nedalyvavo išvis, bet ir visos Lotynų Amerikos šalys jame arba nedalyvavo išvis, arba prisijungė tik simboliškai karo baigčiai jau pasidarius aiškiai.

Chosė Gurvičiaus darbas

Chosė Gurvičiaus darbas. Jo stilius – iš mažų daiktų sudedamos didelės figūros

Visgi, Urugvajus nenori būti „vien Amerika“ ir, palyginus Urugvajų su panašiai skambančio pavadinimo Paragvajumi, daug urugvajiečių, sakoma, kiek įsižeidžia. Pabuvojęs abiejose šalyse, suprantu kodėl – nors ir negaliu sakyti, kad Urugvajus visomis prasmėmis aukščiau ar net kad man labiau patiko, pripratusiems prie vakarietiško komforto ir gyvenimo būdo, tikrai atrodys taip.

Urugvajaus lankytinų vietų žemėlapis

Urugvajaus lankytinų vietų žemėlapis ir įvertinimai. Gal jis padės jums susiplanuoti savo kelionę į Urugvajų

Urugvajaus lankytinų vietų žemėlapis ir įvertinimai. Gal jis padės jums susiplanuoti savo kelionę į Urugvajų

Komentuoti
Straipsnio temos: , , , , , , , , , , , , , , , , , ,


Rumunija – pasakiškiausia Europos šalis

Rumunija – pasakiškiausia Europos šalis

| 2 komentarai

Rumunija lyg pasaka – laukiniai kalnai ir didingos pilys, žavūs miesteliai su įtvirtintomis bažnyčiomis, niūrios istorijos apie žiaurius valdovus ir tokie keisti-puošnūs rūmai, kad, rodos, jie perkelti tiesiai iš kokios “Hario Poterio” knygos.

Rumunija patenka į daugiausiai gyventojų turinčių Europos šalių dešimtuką – bet ilgą laiką ji buvo skurdi ir liko dėmesio nuošalyje. Dabar Rumunija kyla, tvarkosi, blizginasi ir keliautojai vėl atranda jos grožybes.

Rumunijoje keliavau ir dabar, ir prieš porą dešimtmečių: štai kuo ypatinga Rumunija, kokios jos lankytinos vietos ir kokį kelią nuėjo ši šalis.

Vaizdas į Fagarašo kalnus pro tikrosios Drakulos pilies kuorus

Vaizdas į Fagarašo kalnus pro tikrosios Drakulos pilies kuorus

Transilvanija – Rumunijos širdis

Rumunijos įvaizdis didžiojoje pasaulio dalyje prasideda nuo Vlado Drakulos, legendinio vampyro. „Tikrasis Drakula“ – XV a. Transilvanijos kunigaikštis Vladas Smeigikas – su literatūriniu herojumi turėjo tik tiek bendro, kad priešus žudė žiauriai.

Tačiau apsilankęs Transilvanijoje nejučia pajunti, kad vampyrai galėtų ten gyventi. Tokia savotiškai mistiška ta žemė, kitokia ne tik nuo kitų šalių, bet ir nuo likusios Rumunijos. Štai kas daro Transilvaniją ypatinga:

Aikštė Timišoaroje

Aikštė Timišoaroje

1.Kalnai – nors Transilvanija toli pietuose nuo Lietuvos, žiemos ten būna net šaltesnės, viskas ilgam pasidengia storu sniego sluoksniu.

2.Įtvirtintos Transilvanijos mūrinės bažnyčios: nežinodamas pasakytum, kad tai – pilys – nes statytos taip, kad tiktų gintis nuo musulmonų turkų, kurių valstybės sienos plytėjo greta. Neretas kaimas tokias turi.

Įtvirtinta Transilvanijos bažnyčia

Įtvirtinta Transilvanijos bažnyčia

3.Transilvanijos pilys ir rūmai: nuo puikiai išlikusių ar suremontuotų, kaip Brano pilis, iki sugriuvusių kalnų viršūnėse, kaip Kurtėjos de Agreš pilis. Beje, abi pastarosios priskiriamos Drakulai: pirmojoje jis galbūt lankėsi, bet ji tokia fotogeniška, kad būtent ją Rumunijos turizmo bukletai reklamuoja kaip „Drakulos pilį“. Antrojoje Vladas Smeigikas-Drakula tikrai gyveno – bet ji tokia sugriuvusi ir taip aukštai, kad ją atranda tik keliaujantieji savarankiškai ir besidomintys plačiau. Lipome ten žiemą: bilietų pardavėjo būdelė buvo tuščia, nesutikome nė vieno kito turisto, o norint užlipti nepaslydus teko nuolat batais daužyti ledą.

4.Maramurešo medinės bažnyčios neįtikėtinai aukštais bokštais. Ten, pačioje Transilvanijos (ir Rumunijos) šiaurėje, patys tradiciškiausi rumunų kaimai ir dažnas jų turi tokias viena į kitą panašias, bet daugelį kitų medinių bažnyčių smarkiai pranokstančias šventoves.

Medinė Maramurešo bažnyčia aukštu bokštu

Medinė Maramurešo bažnyčia aukštu bokštu

Romantiški Transilvanijos vokiškai-vengriški miestai

Ne mažiau už gamtą ir kaimus žavi romantiški Transilvanijos miestai, pilni viduramžiškų sienų, gynybinių bokštų, vartų, bei gerokai vėlesnių tautinio romantizmo stiliaus pastatų. Septyni garsiausi vadinti „Zybenbiurgenu“, o juose gyveno vokiečiai-saksai, čia pakviesti XII a. Vengrijos karaliaus idant gintų žemes nuo turkų. Po Antrojo pasaulinio karo juos persekiojo, vaikė, bet kažkiek jų dar liko, ir net miestų pavadinimai iki šiol teberašomi ir vokiškai. Gražiausi senieji Transilvanijos miestai – Sigišoara, Brašovas, Sibiu.

Sigišoaros vartai

Sigišoaros vartai

Transilvaniją nuo likusios Rumunijos atskyrė istorija. Kol likusi Rumunija priklausė Osmanų Imperijai (su kuria sėkmingai ir ne visai kovėsi Vladas Smeigikas-Drakula), Transilvaniją valdė Austrija-Vengrija. Iki pat šiol šiame regione gyvena 1,5 milijono vengrų. Jie, kartais pavadinami didžiausia ES šalies tautine mažuma, iki šiol – Rumunijos-Vengrijos santykių žaizda. Rumunams vengrai atrodo buvę kolonistai, vengrams priešingai – senieji žemės gyventojai, kuriuos neva diskriminuoja Transilvaniją per Pirmąjį pasaulinį karą užkariavusi Rumunija. Situacija kažkuo primena lietuvių-lenkų santykius Vilniaus krašte.

Kaip ten bebūtų, keliautojas viso to nepamatys: nėra kovų ar terorizmo, yra tik politiniai ginčai. Užtat keliautojui lengva žavėtis prieškarinės Vengrijos architektūra. Ypač Timišoaros trimis centrinėmis aikštėmis ir Oradėjos aikšte.

Viena Timišoaros centrinių aikščių

Viena Timišoaros centrinių aikščių

Puikiai išlikę ne tik fasadai, bet ir interjerai – pavyzdžiui, Tirgu Murešo Kultūros namų, kurių visos menės persmelktos vengrų tautos dvasia: ko verti vien vitražai, vaizduojantys žymius vengrų baletus ar mitologines istorijas. Lankydamas Kultūros namus it muziejų priblokštas nejučia pagalvojau, kad galbūt tas laikotarpis buvo aukščiausias architektūros ir meno istorijoje taškas: kai, užuot kopijavę konkrečius praeities stilius, menininkai įkvėpimo ieškojo visoje tos vietos istorijoje, statė kažką prasmingo – bet vis dar didingo. Paskui viskas paprastėjo, paprastėjo, pastatai virto „dėžutėmis“ ar „stiklainiais“, viso pasaulio avangardistai ėmė kuri gana panašų meną.

Vitražas iš tradicinio vengriško siužeto Tirgu Mureše

Vitražas iš tradicinio vengriško siužeto Tirgu Murešo kultūros namuose

XIX a. interjerų Transilvanijoje išlikę tiek, kad toli gražu ne visi tapę muziejais: užeini štai Oradėjos mieste į eilinę piceriją Butoiul de Aur, ir pasitinka 1892 m. kolonos, skliautai, vitražinis kupolas: restoranas niekad nebuvo uždarytas, rekonstruotas; laikai keitėsi, maistas keitėsi, ir štai dabar ten, kur įsivaizduotum pianinu grojant Ferencą Listą, gali sėdėti tu.

Puošnusis Oradėjos restoranas

Puošnusis Oradėjos restoranas

Rumunijos čigonai ir kičas

Akivaizdžiausia Transilvanijos ir visos Rumunijos mažuma šiandien – čigonai. Jų Rumunijoje daugiau nei bet kurioje kitoje šalyje: bent 600 000 ir sparčiai daugėja, nes jų šeimose – gausybė vaikų. Dar 1948 m. Rumunijoje tegyveno 50 000 čigonų…

Čigonų Rumunijoje tiek, kad jie čia nėra tiesiog „visuomenės užribio“ žmonės: yra ir daug turtingų čigonų, jie turi savo unikalią „aukštąją kultūrą“. Labiausiai pribloškia Čigonų rūmai: kokiame kaime ar miestelyje iškilę milžiniški pastatai, dekoruoti pseudoantikinėmis kolonomis, fontanais, liūtų skulptūromis ir dar bala žino kuo. Nemačiau nė vienerių užbaigtų rūmų: turbūt verčiau šeimininkas pristato papildomą aukštą, nei užbaigia esamą, juk svarbiau dydis, fasadas, o ne vidus, kurio aplinkiniai nemato…

Čigonų rūmai Rumunijos pakelėje

Čigonų rūmai Rumunijos pakelėje

Populiarus (nors kai kurių miestų viešose erdvėse net uždraustas) šiuolaikinis čigonų popsas manele, kur tradicinės melodijos sumišusios su naivokais materialistiniais tekstais: „Mes, mafijozai, visi atostogaujam Sent Tropeze“, „Mes visi skambinam tik iPhone ir Samsung S – tik paskambinsiu ir man atveš sunkvežimį iPhone“ ir panašiais.

Paklausyti manelės su angliškais subtitrais, pažiūrėti turtingų čigonų dvarų ir ne mažiau įspūdingų kapų nuotraukų ir net filmą apie juos galėjau Bukarešto kičo muziejuje. Nes atskiro Čigonų muziejaus nėra ir, matyt, nebus – patys čigonai nepsasistatys, nes kitataučių dėmesio jiems nesinori, o rumunai nepastatys, nes čigonai jiems neįdomūs ar net baisūs.

Čigonų kapai kičo muziejaus nuotraukose (dešinėje). 'Anglijoje geriau, nei Rumunijoje, nes ten pašalpos didesnės' – kalbėjo muziejaus filme viena čigonė. Apie algas nekalbėjo. Rūmai bei kapai irgi, sakoma, iš pašalpų

Čigonų kapai kičo muziejaus nuotraukose (dešinėje). ‘Anglijoje geriau, nei Rumunijoje, nes ten pašalpos didesnės’ – kalbėjo muziejaus filme viena čigonė. Apie algas nekalbėjo. Rūmai bei kapai irgi, sakoma, iš pašalpų

Unikaliajame Kičo muziejuje čigonai sudaro svarbią dalį, bet toli gražu ne visą ekspoziciją. Nes kičas Rumunijoje kone tapęs tautinės tapatybės dalimi: visokių nederančių pseudomeniškų detalių daug rasi viešbučiuose, restoranuose.

Kičo muziejuje galima ir nusifotografuoti apsipilant pinigais (dešinėje)

Kičo muziejuje galima ir nusifotografuoti apsipilant pinigais (dešinėje)

O tikrų tikriausia Kičo karalystė – buvusio Rumunijos komunistinio diktatoriaus Čeušesku rūmai Bukarešte, kurių kambariuose susipina viskas nuo žuvų atvaizdų iki prancūziško baroko imitacijų iki auksinių kranų. Kaip nustebo rumunai, šturmavę per šimtą tų rūmų kambarių 1989 m., kai komunistiniam režimui Rumunijoje išaušo paskutinioji… Aš dažnai būnu kičui atlaidus ir net čigonų rūmai man žavūs, bet Čeušesku rūmuose perdėtas beprasmis puošnumas tiesiog slėgte užslėgė.

Čeušesku rūmų Bukarešte vonia. Rūmai, beje, turistams atidaryti tik 2016 m.

Čeušesku rūmų Bukarešte vonia. Rūmai, beje, turistams atidaryti tik 2016 m.

Riba tarp kičo ir puikaus skonio – menkutė ir subjektyvi. Kaip vertinti antkapį girtuokliui, ant kurio nupieštas girtuoklis? Arba antkapį su užrašu maždaug „čia ilsisi uošvienė, lai ji neprisikelia, nes tada man lėks galva“? Kai tokių antkapių – šimtai ir tokiose linksmosiose kapinėse, įkvėpti vietos drožėjo Stano Patrašo, laidojasi visas Sapancos kaimas Maramureše – tai jau nebe kičas, o tikras nematerialus paveldas ir turistinė lankytina vieta… Ir vis tiek neaišku kaip vertinti to paties drožėjo antkapio stiliumi išdrožtus „privalomus“ Rumunijos komunistų veidus, dar tebekabančius jo memorialiniame name-muziejuje šalia kapinių.

Linksmųjų kapinių antkapiai. Pirmajame plane - paties drožėjo. Dabar naujus antkapis daro jo mokinys. Vos keli kapai miestelio kapinėse - kitokio stiliaus.

Linksmųjų kapinių antkapiai. Pirmajame plane – paties drožėjo. Dabar naujus antkapis daro jo mokinys. Vos keli kapai miestelio kapinėse – kitokio stiliaus.

Bukareštas – primirštas, bet netikėtai didingas

Rumunija – viena nedaugelio šalių, kurių sostinė nėra viena svarbiausių lankytinų vietų. Pirmą kartą keliaudamas po Rumuniją Bukareštą (2 mln. gyv.) irgi beveik praleidau: į oro uostą ir atgal. Kai lankiausi antrą kartą, skyriau miestui pusantros dienos – ir išsyk pasigailėjau, kad šitiek mažai.

Dar gerokai iki aplankydamas Bukereštą prisiklausiau siaubingų istorijų apie šį miestą. Pasakojimų, kaip megalomanijos kamuojamas diktatorius Čeušesku griaute griovė Bukarešto senamiestį, jo vietoje statydamas komunistinius architektūrinius monstrus.

Pastatas Vienybės bulvare

Pastatas Vienybės bulvare, Čeušesku laikais perkirtusiame Senamiestį

Tai perskaitęs įsivaizdavau, kad Bukareštas – tai vienas didžiulis miegamasis rajonas. Bet nieko panašaus: net tie „Čeušesku monstrai“ savaip įspūdingi. Didžiausias pasaulio parlamentas, apie kurį vaikščiodami valandą taip ir neradome įėjimo, Paryžiaus Eliziejaus laukus turėjęs priminti Vienybės bulvaras. Taip, jis – iš didžiulių socialistinių daugiabučių, bet tie daugiabučiai puošti, tikrai ne tokie nuobodūs, kaip Lietuvoje, netgi didingi.

Rumunijos didysis parlamentas

Rumunijos didysis parlamentas. Už jo, beje, iškilo didžiausia Rumunijos cerkvė – Čeušesku negalėjo tikėtis, kad jo parlamento kiemas bus panaudotas šitaip

O svarbiausia – Bukarešte Senamiesčio likę dar labai daug. Tikrai ne vien keletas Čeušesku kažkaip pamirštų nugriauti cerkvių, kurių kupolai styro tarp Vienybės bulvaro daugiaaukščių, traukdami kontrastus pamilusių kelionių fotografų objektyvus. Anapus upės yra tikras didžiulis senamiestis, su itin gyvu ir spalvingu naktiniu gyvenimu, barais, su Karalių rūmais (tiesa, kuklokais), naudotais iki 1948 m. galutinio komunistų įsigalėjimo. Su gausybe art nouveau stiliaus pastatų ir tikru perlu – Caru Cu Bere restoranu, įrengtu dar 1899 m. ir išsaugojusiu interjerą per visą amžių. Ne be reikalo Bukareštą anuomet vadino Rytų Paryžiumi! Vakarais ten groja gyva muzika, o meniu – visa Rumunijos virtuvė. Kainos – kaip vidutiniškame Lietuvos restorane; tikrame Paryžiuje tokiame istoriniame interjere už tiek nė kavos puodelio neišgertum.

Caru' cu bere restoranas Bukarešte

Caru’ cu bere restoranas Bukarešte

Apskritai rumunų virtuvė man buvo nuostabus atradimas: žinoma už Rumunijos ribų nebent tarp rumunų emigrantų, tačiau įdomi: skanios rūgščios sriubos ciorba, keliasluoksnė mamaliga.

Mamaliga - rumuniškas patiekalas

Mamaliga – rumuniškas patiekalas

Rumunijoje jautiesi tarsi gerokai didesnėje šalyje

Kai po Rumuniją keliavau po 20 metų, jos miestai ir miesteliai atrodė ne mažiau žavūs – bet aplūžę. Dabar nieko panašaus: Bukarešto centre nepasakysi, kad esi Rytų, o ne Vakarų Europoje. Provincijos miestuose (kurie visi maždaug Klaipėdos-Kauno dydžio) tai dar gali išduoti visokios smulkaus verslo parduotuvėlės (tiesa, vis labiau supamos prekybos cenrtų ir modernesnių restoranų), bet apleisti namai vienas po kito remontuojami – ekonomika labai išaugo.

Bukarešto senamiestis - tikra pramogų Meka. Daug barų, restoranų, o ir "masažo salonų"

Bukarešto senamiestis – tikra pramogų Meka. Daug barų, restoranų, o ir “masažo salonų”

Laikai, kai Rumuniją valdė diktatorius Čeušesku – prosovietinis, bet kartu prigalvojęs visokių papildomų keistenybių, kaip, pavyzdžiui, kontracepcijos draudimas tam, kad Rumunijos gyventojų skaičius augtų – negrįžtama praeitis. Čeušesku valdžios laikėsi įsikibęs itin tvirtai, 1989 m. kilus nepasitenkinimo juo bangai jis įsakė Bukarešto gatvėse iššaudyti šimtus žmonių (Rumunijoje žuvo virš 1000) – bet vis tiek buvo nuverstas, ir iš komunistinių Rytų Europos va(l)dovų jam vieninteliam įvykdyta mirties bausmė (transliuota per televiziją: toks nekenčiamas jis buvo), o buvusiuose režimo kalėjimuose dabar – komunistinių nusikaltimų muziejai.

Timišoaros, kur prasidėjo Rumunijos revoliucija, Revoliucijos muziejus - viena gausybės vietų revoliucijai atminti. Kai Rumunijos žmonėms išėjus į gatves Čeušesku pasekėjai ėmė juos šaudyti, žuvo per 1000, todėl Rumunijos revoliucija atmenama labiau, nei panašūs perversmai kitur Rytų Europoje

Timišoaros, kur prasidėjo Rumunijos revoliucija, Revoliucijos muziejus – viena gausybės vietų 1989 m. revoliucijai atminti. Kadangi Rumunijos revoliucija lėmė tiek aukų, ji atmenama labiau nei panašūs perversmai kitur Rytų Europoje

Visgi, tarp Europos Sąjungos, kuriai priklauso nuo 2007 m., šalių narių, Rumunija – viena skurdžiausių. Iš ko tą dar suprasi – infrastruktūra. Šalyje mažai magistralių (tik kelios aplink Bukareštą ir iš Bukarešto į Vengriją), o 400 km nuvažiuoti čia gali užtrukti ir 8 valandas. Kai važiavau iš Lietuvos į Turkiją iš pradžių nustebau, kad GPS siūlo Rumuniją aplenkti per Serbiją – bet pamatęs jos kelius – supratau kodėl. Tiesa, keliai neduobėti, bet daugelis jų veda kalnų serpantinais, ir koks lėtas „nepatraukiantis“ sunkvežimis bemat stabdo eismą. Be to, miestai stokoja aplinkkelių: tenka grūstis per centrus kartu su visais, strigti (net ne per piko valandas) kamščiuose. O itin garsiame pakelės vaizdų grožiu Transfagarašo kelyje, viename Čeušesku projektų, išvis teko apsisukti – buvo užsnigtas. Laimė, pagrindiniai keliai valomi puikiai.

Tipinis kelias per Rumunją - ne magistralė, bet prižiūrimas gerai

Tipinis kelias per Rumunją – ne magistralė, bet prižiūrimas gerai. Visi keliai (ne tik magistralės) mokami – įvažiavus į šalį automobiliu reikia nusipirkti vinjetę

Šalia daugybės kelių vingiuoja, tarsi su automobiliais lenktyniauja traukiniai. Rumunijos geležinkeliai – vieni plačiausiai išvystytų Rytų Europoje ir beveik į kiekvieną miestą gali nuvykti traukiniu. Tiesa, irgi nebus greitai. Kai įvertini laikus, reikalingus nukakti iš taško A į tašką B, Rumunija staiga ima atrodyti tris-keturis kartus didesnė šalis, nei pavaizduota žemėlapyje…

Bet ir tai gal – Rumunijos žavesys. Šiandienėje Europoje pernelyg daug šalių, kurias gali pervažiuoti per kelias valandas – nė nepastebėjęs, nes pasienio kontrolės nebėra. Todėl visad smagu atrasti šalis, kurių „visų gražiausių vietų“ niekaip neapžiūrėsi per savaitgalį ar net gal savaitę. Kelionė po kurias dar yra tikra kelionė, kai nubudęs viename mieste per dieną nuvažiuoji, tarkime, penkių valandų kelią, tada prabundi kitame mieste ir kitą dieną – dar penkių valandų kelias. Ir net norėdamas negalėtum suvažinėti pirmyn-atgal per dieną – kaip Lietuvoje net iš Vilniaus į Klaipėdą teoriškai gali.

Tai - ne pilis - tai tiesiog prieškarinis vandens bokštas Drobeta Turnu Severin mieste

Tai – ne pilis – tai tiesiog prieškarinis vandens bokštas Drobeta Turnu Severin mieste

Be to, Rumunija lankytinų vietų irgi turi tarsi gerokai didesnė šalis: gražių miestų ir miestelių, kalnų, pasakiškų senovinių interjerų.

Rumunijos lankytinų vietų žemėlapis ir įvertinimai. Galbūt jis jums padės susiplanuoti savo kelionę į Rumuniją

Rumunijos lankytinų vietų žemėlapis. Galbūt jis jums padės susiplanuoti savo kelionę į Rumuniją

Komentarai
Straipsnio temos: , , , , , , , , , , , , , , , , , , , , , , , , , , , ,