Išskleisti meniu
Vakarų Ukraina – lietuviškos pilys, ukrainietiška viltis

Vakarų Ukraina – lietuviškos pilys, ukrainietiška viltis

| 2 komentarai

Didelė Ukrainos dalis šiandien – begalinės dirbamos žemės, šen bei ten atskirtos vienodų sovietiškų miestelių. Tačiau Vakarų Ukraina (Lvovo apylinkės) – graži išimtis. Artima ji ir mums, lietuviams: būtent Vakarų Ukrainoje LDK valdžia tęsėsi net 200 metų, nuo pat Gedimino laikų iki Liublino unijos. Ten, kur Ukrainos lygumos pamažu virsta Karpatų kalnais, stūkso gausybė lietuviškų pilių, bažnyčių ir rūmų. Kiekvienam skoniui: sugriuvusių, atstatytų ir perstatytų.

Vakarų Ukraina – ir laisvos šiandieninės Ukrainos pagrindas. Kur kiekvienas kalba ir skaito ukrainietiškai, miestų gatvės pavadintos ne rusų komunistų, o kovojusiųjų prieš juos vardais. Kur gausybė vėliavos spalvų, stojimo kariuomenėn reklamų neleidžia pamiršti, kad kažkur toli rytuose kova už Ukrainą verda ir šiandien. Ir prasmingiausia ji vėl atrodo būtent vakarų ukrainiečiams.

Ir priešais LDK statytą Oleskos pilį plazda ukranietiškos žydrai-geltonos vėliavėlės.

Aplankyti Vakarų Ukrainą – paprasta ir labai nebrangu (skridau per Kijevą į Lvovą savaitgaliui už 70 eurų). Kainų ir kokybės santykis čia puikus, o keliaudami darote ir gerą darbą: padedate Ukrainos ekonomikai, nualintai karo.

Vakarų Ukrainos pilys ir rūmai

Lietuvos didžiosios kunigaikštystės laikais Ukrainą valdydavo didikai, įsikūrę pasistatydintose didžiulėse mūrinėse pilyse, kurių tvirtas sienas priešai tegalėdavo įveikti mėnesių apgultimi. Atskridę į Lvovą ir išsinuomavę automobilį per 3 dienas aplankėme dešimt pilių ir rūmų, o dar ir piliakalnių, vienuolynų bei šventovių, kurių dvasiškiai anais laikais “ganydavo” priepilio miestų gyventojus.

Vienos pilių – romantiškai apgriuvusios, lėtai dūlančios šimtmečius nuo pat tada, kai turkai ar kazokai jas apgriovė, o tobulėjančios artilerijos pavojai pavertė nebevertomis atstatyti. Kaip Kremenecio pilis, statyta Vytauto Didžiojo ant kalvos, nuo kurios atsiveria vaizdas į barokinę centrinę miestelio aikštę. Kaip Ostroho, davusio pradžią Ostrogiškių giminei, pilies bokštai ir dveji vartai.

Vaizdas nuo Kremenecio mūrų į aikštę.

Kitas mėginta pritaikyti naujoms reikmėms: Olykos Radvilų rūmai nūnai – psichiatrijos ligoninė, o Klevanės pilyje buvusios lenkų gimnazija, paskui – sovietinių alkoholikų reabilitacijos centras šiandien pastebimos dar mažiau, nei Viduramžių mūrai. Viskas ten apleista, be durų ir langų – tik pačius pastatus susirasti prireiks žemėlapio, nes rodyklių nėra.

Trečios pilys dar anais laikais, kai Ukrainą po Liublino Unijos (1569) perėmė Lenkija, perdarytos į didikų ir bajorų rezidencijas. Galingi mūrai palikti puošmenai, o saugias jų šaudymo angas pakeitė didžiuliai langai, menės, koplyčios. Čia garsėja Galicijos Auksinė pasaga: treji rūmai (Oleskos, Zoločivo ir įspūdingiausieji Pidhircų) per keliolika kilometrų vieni nuo kitų. Dabar jie glaudžia muziejėlius, nors saikingai atkurtos salės tėra tik gabalėliai sovietų išdraskytos didybės.

Apleisti Pidhircų rūmai nuo papėdės kadaise turėjo įspūdingą paveikslų kolekciją (jos teišlikusios nuotraukos, o pačią spėta patraukti nuo sovietų į Kanadą). Rūmai stovi ant tariamos tvirtovės, kuri iš tikro yra tik dėl vaizdo

Autobusas po autobuso su lenkiškais numeriais Auksinėje pasagoje laipina turistų grupes – iki Lenkijos nuo ten arčiau, nei iki Vilniaus, ir jos gyventojai noriau nei lietuviai ieško savo užsienyje pasilikusios istorijos. Tikriausiai pažiūri ir Sviržo rūmus, kurie greta Auksinės pasakos, bet nuolat remontuojami.

Žymiausioji LDK pilis – Lucke. Kieme tarp trijų ant neaukštos kalvos iškilusių bokštų vyko Abiejų Tautų Respublikos maisto šventė. Lietuvos vėliava buvo, bet maistas, rodos, tik ukrainietiškas. Pilyje – varpų, portretų (ir LDK didikų) muziejai. Į Lucką Vytautas Didysis 1429 m. sukvietė Europos valdovus (tarp jų – Šv. Romos imperatorių) spręsti ano meto “didžiųjų problemų”: įvairių tarptautinių konfliktų, stačiatikių ir katalikų skilimo.

Galinga Lucko pilis - gražiausiai sutvarkytas LDK paveldas Ukrainoje.

Tiesa, nepavyko. Katalikų-stačiatikių schizma neišspręsta iki šiol. Vakarų Ukraina – vienintelė Ukrainos dalis, kur vyrauja katalikybė. Senos barokinės jos miestelių katalikų bažnyčios puikiai derėtų ir Vilniuje. Mat jas fundavo tos pačios lietuvių didikų ir bajorų giminės. Kaip daug kas Vakarų Ukrainoje dažna primena ankstyvąjį Lietuvos nepriklausomybės laikotarpį: veikia, bet joks remontas nedarytas ilgai. Itin graži Olykos bažnyčia, o pats miestelis, kurį Radvilos valdė iki pat 1939 m., ir šiandien pasiekiamas senu akmenimis grįstu traktu, supamu medžių, kurių lajos kadaise teikdavo pavėsį karietomis atvykstantiems šlėktoms. Pas mus tokius pakelės medžius iškirto ir dangas pakeitė (dėl saugumo automobilistams): kartais progresas sunaikina atmosferą.

Tačiau yra Vakarų Ukrainoje ir Počajivo stačiatikių vienuolynas, kuriam suteiktas lavros titulas. Antras pagal svarbą po Kijevo olų lavros Počajivas spindėte spindi ant kalvos it pasakų pilis. Privažiuojant jo kontūrai atrodo it miražas: sunkiai gali patikėti, kad šitokie mūrai ir bokštai, 65 m varpinė, penkiaaukštė seminarija, galingos it pilies sienos gali stovėti 8000 gyventojų turinčiame miestelyje. Sovietinio ateizmo erai pasibaigus, Ukraina nušvito naujais ir restauruotais cerkvių kupolais, ir lavroje buvęs ateizmo muziejus uždarytas.

Počajivo lavra kylant nuo miestelio. Matosi tik maža dalis jos pastatų.

Jėga išprašyti stačiatikybės LDK neketino. Priešingai: atsiųsti valdyti Vakarų Ukrainos lietuviai paprastai patys prabildavo ukrainietiškai, tapdavo stačiatikiais (Lucko pilies statytojas Gedimino sūnus Liubartas pasikrikštijo Demetrijaus vardu). Todėl net patriotiškojoje Vakarų Ukrainoje “lietuvių era” minima geru žodžiu, priešingai nei vėlesnės rusų ir lenkų valdžios, mėginusios primesti ukrainiečiams savo požiūrį ir kalbas. Lietuvos didžiųjų kunigaikščių portretai šiandien dabina Lucko pilies apylinkes. Priešingai nei baltarusiai, ukrainiečiai Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės nesisavina, tad kunigaikščių vardai parašyti su lietuviškomis galūnėmis.

Počajivą įkūrė ne lietuviai – bet daugybės mažesnių vienuolynų istorija prasidėjo ar aukso amžių patyrė kaip tik valdant mūsų protėviams: pavyzdžiui, Zymnėje (prie Voluinės Vladimiro). Kiti įkurti seniau (Voluinės Vladimiro) ar vėliau (Mezyriče prie Ostroho, 1612 m. lenkų pastatytas pranciškonams, bet nūnai stačiatikiškas).

Olykos Radvilų miestelio bažnyčia tebeveikia, bet romantiškai aplūžusi.

Ukrainietiškiausia Ukrainos žemė

Vakarų Ukraina yra pati ukrainietiškiausia Ukrainos žemė. Čia daugiau nei 95% gimtoji kalba ukrainiečių ir vos 3% – rusų. Nors nuo Lvovo iki Donecko – beveik dvigubai toliau, nei iki Vilniaus – būtent vakarų ukrainiečiai aktyviausiai dalyvauja Rytuose ginantis nuo rusų.

Viename prabangą imituojančių “nepriklausomybės pradžios eros” pakelės viešbučių restoranų plyšavo daina: “Stepės ir Karpatai! Donbasas ir Juodoji jūra! Tai Ukraina – mano kraštas”. Lvovo ar Voluinės gyventojai papasakotų, kad Rytų Ukraina buvo aprusinta per jėgą, Holodomorą (genocidą, pražudžiusį bent dvigubai tiek žmonių, kiek Holokaustas) ir diskriminaciją. Nors ir tapę rusakalbiais, “rytiečiai” save ir toliau laikė ukrainiečiais ir dalis jų po nepriklausomybės vėl ėmė vis dažniau kalbėti ukrainietiškai. Rusams tai nepatiko ir jie atplėšė anas žemes. Dabar vyksta lemiamas mūšis: ar jas pavyks susigrąžinti, ar jų gyventojai, likę Rusijos valdžioje, per kartą-kitą ims laikyti save rusais. Kad taip būna, ukrainiečiai jau ne kartą įsitikino: juk XIX a. ukrainietiškos buvo ir daugybė dabartinės Rusijos žemių, tada dabartinės Rusijos teritorijoje net 7,4% gyventojų buvo ukrainiečiai. Ilgainiui dauguma asimiliavosi – šiandien liko vos 1,4%, nepaisant visų papildomų sovietinės eros migrantų.

2014 m. gimęs kovos šūkis 'Putin Chuilo' jau tapo 'šiuolaikine tautosaka' ir net perfrazuojamas: čia Lvovo kavinė-galerija reklamuojasi kaip 'Chutin Puilo'. Grafitistai irgi leidžia sau panašiai šmaikštauti.

Vakarų Ukrainą nuo žiauriausių Stalino persekiojimų apgynė istorija: iki Antrojo pasaulinio karo ji buvo valdoma Lenkijos. Dabar čia – vienintelė Ukrainos dalis, kur jautiesi kaip vientisoje tautinėje valstybėje su nuosava vyraujančia kalba ir kultūra. Kaip Lietuvoje ar Lenkijoje. Priešingai nei Kijeve, greta ukrainietiškų suvenyrų pardavėjų turgeliuose nestovi nė vienas, siūlantis pirkti Leninus ar kūjus su pjautuvais. “Tarybinių dievukų” skulptūros Lvove “nuvirto” dar ~1990 m.

Vakarų Ukrainos miestuose kaip niekad gerbiami tie, kas deda galvas už Ukrainą ir jas sudėjo anksčiau. Štai Zoločivo centrinėje aikštėje yra “Maidano didvyrių pakyla” su visų ten žuvusių nuotraukomis. Prie bažnyčių ir šalikelėse – pilkapėliai, susmaigstyti Ukrainos (melsvai-gelsva) ir Ukrainos antisovietinių partizanų (juodai-raudona) vėliavomis. Šios plėvesuoja ir prie savivaldybių tarybų (kartais greta jų – ir Europos Sąjungos 12 žvaigždučių). O štai nuo Žovkvos tarybos žvelgia didžiuliai partizanų vadų Stepono Banderos, Jevheno Konovalecio veidai.

S. Bandera ir J. Konovalecis ant Žovkvos rotušės. Beje, J. Konovalecis buvo tapęs tarpukario Lietuvos piliečiu, nes bendradarbiavo kovoje su lenkais, kai iš jų lietuviai norėjo atsiimti Vilniaus kraštą, o ukrainiečiai - Lvovo kraštą. Dar ne kartą lietuviai ir vakarų ukrainiečiai stovėjo toje pačioje barikadų pusėje prieš Europos didvalstybes.

Bet įspūdingiausi man buvo tikriausiai jau milijonai objektų, išdažytų Ukrainos vėliavos spalvomis. Kiekvieno miestelio pavadinimas prie įvažiavimo, daugybė tvorų ir tvorelių, sienų, stulpų, net kai kurie automobiliai… Sunku įsivaizduoti, kiek iš viso valandų savanoriai prie jų triūsė.

Visgi plakatai, vėliavos ir dažai – laikini dalykai. Pasikeitus valdžiai juos pakeisti itin lengva. Kažką amžinesnio sukurti trukdo sunki ekonominė situacija: Ukrainos BVP vienam gyventojui yra 8 700 JAV dolerių (Lietuvos – 27 100, Rusijos – 24 800), ir karas ekonomiką dar sekina (2014 m. ji smuko 6,8%). Kad ir kiek spauda trimituotų apie tariamai “dideles” ir “veikiančias” Vakarų sankcijas Rusijai, iš tikro didžiausi nuostoliai tenka Ukrainai.

Kiek aptriušęs Zoločivo miestelio senamiestis. Kairėje - kažkas savo balkono turėklus ištapė vėliavos spalvomis ir papuošė Ukrainos herbais - trišakiais.

Miestelių auksinis spindesys ir girtas skurdas

Vakarų Ukrainoje gražūs ir miestelių senamiesčiai. Palyginus su likusia Ukraina, juose mažai sovietinių randų. Ypač žavi man Žovkvos centrinė aikštė ir apylinkės: barokinė bažnyčia, didi cerkvė, rūmai, lauko kavinės paėjus toliau – vienuolynas, medinė UNESCO sąraše esanti cerkvytė, renesansinės sinagogos griuvėsiai.

Viena Žovkvos cerkvių.

Bet šiandienis dažno miestelio vaizdas – skurdokas. XIX a. mūriniams gyvenamiesiems namams verkiant reikia remonto. Keliai ir gatvės Ukrainoje – duobėtesni, nei kur teko važiuoti, išskyrus nebent Moldaviją. Giliausios duobės kai kur pažymimos senomis padangomis, kad ten neįsmegtų ratas. Bet ir ne tokios baisios, sklidinos niekur nenubėgančio vakarykščio lietaus vandens, būdavo, sukeldavo bumptelėjimą į dugną. Ištisas krašto kelių atkarpas tekdavo važiuoti 10 ar 20 km/h, o keliose vietose – sukti galvą, kaip išlaviruoti “nepakabinus” automobilio.

Vakarais aplink barus ir diskotekas šlitinėja išgėrę vietiniai, o tarp Staroselo Ostrogiškių pilies renesansiniais papuošimais dabintų mūrų (į kuriuos rodyklės nerodo) kaimiečiai ganė karvę.

Šios pilies kieme ganoma karvė.

Prasta ekonominė situacija turistams davė ir pliusų. Kritęs grivinos kursas viską atpigino kone stebuklingai. Dviese kavinėse sočiai pavalgydavome (su gėrimais) už 3 eurus. Skanūs “naminiai” ukrainietiški virtinukai su bulvėmis (vareniki) miestelių restoranuose, būdavo, atsiedavo kokius 60 eurocentų. Keturių žvaigždučių viešbučio dvivietis numeris su langais į centrinę Rivnės miesto (dydžiu prilygsta Kaunui) aikštę kainavo 25 eurus, o paprastus (su patogumais) galima gauti nuo 6 eurų. Net suvenyrų, kurių kainos pasaulyje panašios (pvz. magnetukų) pigiau nei ten neteko matyti.

Varenikai pakelės miestelio restorane. Tokiame paprastame, su tikru, lyg naminiu maistu, apstatytame baldais ir technika lyg iš ~2000 m. Lietuvos, ir laikomame vietinės senyvos moteriškės

Lvovas – tarp gražiausių Vidurio Europos miestų

Lvovas (ukrainietiškai – Lvivas) – vienas tų gražiųjų Vidurio Europos miestų, kuriuose pajunti prabėgusių amžių dvasią. Sovietinis griovimas jo didingą senamiestį menkai tesužalojo – mažiau, nei Vilniaus.

Centrinėje aikštėje fasadai – vien menantys Austrijos-Vengrijos laikus, jos centre – didžiulė bokštuota Rotušė, šone – Lvovo muziejus pirklio namuose su žaviu Vilniaus alumnatą primenančiu kiemu, atkurtais apartamentais.

Lvovo centrinėje aikštėje.

Pasivaikščiojimas aplinkui atveria dar daug įdomių vaizdų: didžiules bažnyčias, Operą (bukletuose išdidžiai jos fasadas ir interjeras gretinamas su garsiąja Paryžiaus opera), miesto sienas pakeitusį bulvarą, siauras gatveles.

Senų rajonų aptinki ir kopdamas į Pilies kalną nuo kurio – gražūs senamiesčio vaizdai. Visgi gražiausia panorama – iš Rotušės bokšto, į kurį patenki praėjęs ilgus savivaldybės koridorius, pilnus įdomių Ukrainos pakraščio miesto valdžios sistemos aktualijų.

Lvovo opera man - vienas gražiausių miesto pastatų

Lvove gausu smulkaus meno ir parodų: aklinoje sienoje ištapyti pro langus žvelgiantys pirkliai, senųjų daugiabučių laiptinių nuotraukos. O rotušės bokšto viršūnės turėklus puošia įvairiausių lvoviečių nuotraukos su aprašymais: langų plovėjas, vertėja, kiemsargė, muziejininkas, partizanų veteranas.

Skaitydamas tuos aprašus prisiminiau panašius “įvairovės stendus” Liverpulio muziejuje, kur vaizdo įraše juodaodis reperis repuoja apie susitaikiusias vietos žydų bendruomenes. Kaip įvairiai pasaulis supranta net pačią įvairovę! Tos vakarietiškosios “multikultūrinės” įvairovės, gerokai apvienodinusios Europos didmiesčius, Lvove nėra visiškai – ir nuo to miestas tik autentiškesnis ir įdomesnis.

Lvoviečiai Rotušės bokšto turėkluose.

Tarp nūdienos realijų Lvovo rotušės viršūnėje: lvovietis studentas, žuvęs Maidane, Rytuose galvą padėjęs majoras, pabėgėlė iš Krymo. Rusijos invazija iš namų trauktis privertė maždaug milijoną ukrainiečių ir dažnas jų prieglobstį rado Vakarų Ukrainoje. Kaip ir beveik kiekvieno karo metu, Ukrainoje saugumo ir laisvės situacija skirtinguose šalies regionuose skiriasi kaip diena ir naktis.

Todėl tikrieji pabėgėliai, trokštantys saugumo, nesunkiai gali jį rasti arti, dažniausiai – net savo šalyje. Pernelyg dažnai žodis “pabėgėlis” šiais laikais nuvalkiojamas pavadinti nelegaliems migrantams, kurie tiesiog lekia per pusę pasaulio į turtingesnius kraštus, pakeliui sumokėję nusikaltėliams už neteisėtą pervežimą per sienas.

Lvovo muziejaus kiemas, buvę centrinės aikštės rūmai.

Vis dar paprasta šalis

“Čia – paprasti žmonės” – toliau dainuojama minėtoje dainoje apie Ukrainos vienybę. Vakarų ukrainiečių problemos sudėtingos, bet labai žmogiškos, be aliuzijų į kažkokias kone mistinės “Naujos tvarkos” statybas. Tokią tvarką statė (ar stato) visi, kas per pastarąjį amžių pražygiavo ar žvalgėsi į Ukrainą: vokiečių naciai kūrė tautų/rasių hierarchiją, sovietai komunizmą ir “visuotinę lygybę”, Europos Sąjunga – “žmogaus teisių pasaulį” (tik kad tas žmogaus teises supranta pagal vieną Vakarų Europoje gana neseniai sukurtą kurpalių).

Kauburėlis Ukrainos kariams prie Staroselo kaimo. Nepriėjęs artyn nesužinojau, prieš kurią užsieninę ideologiją kovodami ir kada jie krito.

Visus “naujos tvarkos kūrėjus” vienija bendras bruožas: arogantiškas įsivaizdavimas, kad jų modelis, jų tiesos – kaip taisyklė, labai naujos – tinka visam pasauliui. Tik neva ne visas pasaulis pribrendęs tai suprasti.

O Ukraina, turėdama 40 milijonų gyventojų, neturi vieno savo naratyvo. Tai jos problema – bet kartu ir jos žavesys. Čia nuomonių daug – dauguma nuosaikios, kai kurios “keistos” (Ukrainoje gimė “Femen” judėjimas, kelionės metu televizija rodė anarchistų ir komunistų demonstracijas). Nėra “blogų nuomonių”, už kurias atleistų iš darbo ar mestų iš universiteto. Jei viename regione ta nuomonė “blogesnė”, tai kitame regione ji “geresnė”.

Žovkvos rūmuose šiandien įsikūrusi ir Svoboda partija, kurios vėliava plazda dešiniau. Orientuota į ukrainiečių kalbą, istoriją ir kultūrą ir populiari Vakarų Ukrainoje, tai viena daugelio mąstymo krypčių. Eurointegracija - irgi tik viena krypčių. Šiaip ar taip 'Vakarai' net jų šalininkų Ukrainoje suprantami naivokai, tiesiog kaip 'turtingųjų erdvė' - primena požiūrį Lietuvoje prieš 15 metų

Kai kas įžvelgia pavojus dėl tų “nekontroliuojamų radikalų”. Aš – ne. Pavojai kaip tik atsiranda tuomet, kai kažkas imasi “radikalus kontroliuoti”. Nes tai reiškia, kad vienos idėjos (visai nesvarbu, kurios) jau ima gniaužti kitas. “Radikalas” – reliatyvi sąvoka ir, susidorojus su vienais, “radikalais” apšaukiami vis nuosaikesni ir nuosaikesni oponentai, tuo pačiu toleruojant ir sveikinant “savą” radikalizmą.

Užsieniniai “Naujos tvarkos” statytojai, tokie kaip Putinas, Ukrainoje daro kaip tik šitą. Gausybe žodžio “Radikalas” sinonimų (“Banderovcai”, “Fašistai”…) jie vadina visus, kas nori savaip mąstančios Ukrainos, kuri nebūtų tik detalė jų gigantomaniškuose pasaulio dalybų planuose.

Daugybė Vakarų Ukrainos kaimų namų išmarginti raštais, kaip šis Olykoje.

O pačioje Ukrainoje vyksta tik idėjų konkurencija. Pavojinga ji tampa ten ir tiek, kiek įsikiša užsienio “tvarkdariai”: tarkime, Kryme, Donbase.

Tai kartojasi dešimtmetis po dešimtmečio, tik “tvarkdariai” vis kiti, jų ideologijos – kitos. Žinant šią “Europos pereinamo kiemo” Ukrainos istoriją darosi aišku, kodėl LDK epocha, neturėjusi “oficialios ideologijos”, čia tokia mėgiama. Bet LDK buvo keistas istorinis epizodas. Norėdamas išlikti savimi turi ne tikėtis “gerų užkariautojų”, o stovėti už save pats. Ir Vakarų Ukraina stovi. Dar niekada istorijoje ji nebuvo tokia nepriklausoma taip ilgai.

Straipsniai iš serijos “Lemiami Ukrainos metai”

1. Kijevas Euromaidano revolicijos išvakarėse (2013 m.)
2. Apsilankymas Kijeve karo metu (2014 m.)
3. Vakarų Ukraina: Lietuviškos pilys, Ukrainietiška viltis (2015 m.)

Straipsnio temos: , , , , , , , , , , , , , , , , , , , , , , , , , , , , , , , ,

    2 komentarai

  1. Dėl nekontroliuojamų radikalų pavojaus, manau, jis atsiranda tada, kuomet radikalai tampa pernelyg galinga jėga, pvz. apsiginkluoja, įgyja kovinės patirties (o tuo pačiu – atpranta nuo civilinio gyvenimo) ir (pelnytai arba ne) pasijunta turinčiais nepakankamai įtakos naujame šalies etape. Sakykim, kas dedasi Ukrainoj su “Pravyj sektor” ir panašiais savanoriais (tais, kuriem priimtinas toks trigger-happy radikalumas) man labai primena Libijos grupuočių makalošę – Gadafį išvaryti buvo smagu, bet ginklus sudėti ne taip jau labai ir norisi. Todėl po kai kurių ekscesų norisi klausti, ar tikrai beišeina jiem jausti didesnes simpatijas negu Donbaso banditams, nes skirtumas tik toks, kad jie nebando veržtis į kitos šalies teritorijas ir perbraižyti jokių sienų. Drausti radikalių pažiūrų nesiūlau (dėl tos pačios tekste minimos priežasties – gali susikurti pavojingas gniūžtės efektas), bet neleisti jiem įgyti brutalios jėgos persvaros – kiekvienos save gerbiančios valstybės pareiga. Ar Ukraina praktiškai tai galėjo padaryti, apsieiti be tokio pobūdžio “liaudies” paramos, nežinau – jei ne, tai labai liūdna, ir tai dar galimai atneš bėdos. Diktatūros ir “naujos tvarkos” būna ne tik patiekiamos okupanto, bet jas įmanoma ištroškinti ir principu “pasidaryk pats” – gal militarizuota ir paranojizuota (bet be jokio okupanto) šalis ir nesitikės daryti pasaulinės įtakos (pvz. Šiaurės Korėja), bet jos gyventojas nuo to gali tapti ne ką mažiau smaugiamas, nei svetimo (dėl artimesnio pavyzdžio galima paimti kad ir Smetonos laikų Lietuvą, kur taikos metais tęsėsi karo stovis, o karo komendantai iš spaudos išcenzūruodavo net jiem nepatinkančios pakraipos dešiniųjų, pvz. pavasarininkų tekstus). Štai Lietuvos partizanų atveju labai patraukliai atrodo tai, kad 1949 m., po sunkios ir skausmingos kelių metų kovos, jie, savo gyvenime matę daugiausia autoritarinius ir totalitarinius režimus bei karą, susirenka ir parengia deklaraciją, su nuoroda į 1922 m. demokratinės Lietuvos konstituciją – ne į vėlesnes autoritarines. Ar analogiškai taurūs yra šiuolaikinėj žmogaus teisių plėtros epochoj spėjusių pagyventi, vis dar turinčių kur saugiai laikyti šeimas Ukrainos ultranacionalistų idealai? Nesu tikras, bet abejoju.

    • Mano frazė “O pačioje Ukrainoje vyksta tik idėjų konkurencija. Pavojinga ji tampa ten ir tiek, kiek įsikiša užsienio “tvarkdariai”: tarkime, Kryme, Donbase.” nereiškė, kad tik minėti “įsikišusieji” patys gali tapti pavojingais. Tokių įsikišimų pasekoje situacija kaista visose stovyklose.

      Taip būna beveik visuomet ir visur. Turbūt labai žmogiška reakcija – netekęs, tarkime, brolio, laisvės, namų ar įprasto gyvenimo būdo (arba, dažniau, pažinodamas tuos, kas neteko), dažnas bus pasiryžęs ir pats elgtis pavojingiau ar kerštingiau, nei taikos metu būtų pagalvojęs, kad galėtų elgtis (atkreipsiu dėmesį, kad, tarkime, “džihadizmas” išplito ten, kur buvo tisioginė užsienio valdžia arba užsienines ideologijas prievarta diegusios diktatūros, o neišplito tradicinėse arabų monarchijose, labiau prisilaikiusiose tradicijų).

      Kita vertus, nors šiandien “Dešinysis sektorius” ir pan. nusiteikęs karingiau, nei prieš visus šuos įvykius, lyginti jį su pačiais vykdančiais intervenciją tikrai negalima. Intervenciją vykdantieji sukėlė karą su tūkstančiais aukų (įskaitant tokius “žmones iš šalies” kaip numušto orlaivio keleiviai), o proukrainietiški aktyvistai – daugiausiai pavienes riaušes (kaip reakciją į įvykius rytuose).

      Tiesa, vien to, kad, iškilus pavojui žmonės pasrįžę ginti savo šalį ir kultūrą (kaip visokie proukrainietiški “teritorinės gynybos batalionai” Ukrainos fronte), nelaikyčiau “nepageidaujamu suagresyvėjimu”.

      Atkreipsiu dėmesį, kad kai Ukraina atidavė Krymą (nusprendusi nesipriešinti, matyt, bergždžiai tikėdamasi užsienio paramos ar to, kad Rusijai Krymo užteks ir bus išvengta aukų), greitai po to prasidėjo “sukilimai” Donecke ir Luhanske. Tuo tarpu kai Ukraina pasipriešino Donecke ir Luhanske, frontas ten ir įstrigo ir iškart visiškai “nurimo” visi kiti “karštieji prorusiškų protestų taškai”, tokie kaip Charkovas ir Odesa (pastarojoje juk jau net buvo dešimtys žuvusiųjų).

      Asmeniškai manau, kad jei Ukraina būtų nesipriešinusi Donecke ir Luhanske, tai Rusijai užėmus šias žemes (kaip Krymą) sekantis etapas būtų buvusi Odesa, Charkovas ir kiti rusakalbiai rytų ir pietų miestai; tuo tarpu jei Ukraina būtų pasipriešinusi dar Kryme, tikriausiai nebūtų prasidėjęs puolimas Luhanske-Donecke (nors Krymas vis tiek būtų buvęs užimtas). Nors Rusija ir yra didesnė už Ukrainą, puolamasis karas neišvengiamai atima daugiau resursų ir, kaip rodo įvardyti faktai, vienu metu jį vykdyti keliuose regionuose Rusija arba nėra pajėgi, arba, greičiau, tiesiog tai atsieitų per daug resursų.

      Na o minėtas pasipriešinimas Donecke-Luhanske, ypač pradžioje, vyko eilinių ukrainiečių (tarp jų Dešiniojo sektoriaus, oligarchų ir pan.), o ne valdžios, iniciatyva ir rankomis, ir jei jo nebūtų, situacija būtų daug prastesnė. Tiesiog valdžia nebūtinai visada viską daro tinkamai, kartais ji ir pati gali būti “nupirkta”, nekompetentinga ar pan. – todėl vien to, kad kai kurios organizacijos ką nors daro be valdžios sankcijos, tokiais kraštutiniais atvejais, kaip šalies gynyba nuo invazijos, turbūt negalima laikyti būtinai pavojingu dalyku (t.y. vertinant reikia žiūrėti į kontekstą).

      Nepritariantys ginkluotam priešinimuisi “idealistai” matyt paminėtų Mandelą ar Gandį kaip “taikaus pasipriešinimo didesnei jėgai” pavyzdžius. Tačiau abiem atvejais tos didesnės jėgos pačios atsisakė savo “tvarkos skleidimo” dėl vidinių priežasčių: dėl mažesnio gimstamumo PAR baltųjų sumažėjo iki rekordiškai mažų skaičių (~12%) ir jie nebegalėjo patys pilnai pavilkti visos valstybės (kur visa armija buvo vien baltaodžiai ir pan.). Tuo tarpu Britanija pasikeitus visuomenės požiūriui atsisakė visos imperijos (ne tik Indijos). Šiandieninėje Rusijoje tai sunkiai įsivaizduočiau, todėl “taikus pasipriešinimas” ir “nepasidavimas provokacijoms” Kryme ir neatnešė naudos.

      Tuomet paskutinis klausimas – kaip/ar įmanoma, pasibaigus karui/pavojui “nuraminti” prie kraujo upių pratusius gyventojus, kad tęstųsi demokratiška taika, o ne kova dėl valdžios (kaip tavo įvardytoje Libijoje) ar diktatūra?

      Kaip rodo istorija, tokiais atvejais geriausiai suveikia toks ciklas:
      a)Kovos metas, kurio metu reikia susitaikyti, kad neįmanoma išvengti aukų, nes “jei ne tu, tuomet – tave” (tuo metu įveikiami priešiški buvusios okupacijos ar diktatūros elementai, kurie nors yra mažuma, bet turi didelę įtaką ir neįveikti galėtų grįžti su nauja jėga).
      b)Įveikus “užsieninius / užsienio ideologijų oponentus” – nauja valdžia, kuri atšaukia karo/nepaprastosios padėties priemones, tačiau valdo šalį pagal daugumos palaikomą vietinę kultūrą ir papročius. Nors kai kuriems tai gali pasirodyti nepakankama, taip manančių nepakaks ir naujoji padėtis jiems neatrodys pakankamai bloga, kad vertėtų ją keisti bet kokia kaina (tokiu būdu nuraminami “provietiniai” elementai, kurių paprastai būna dauguma)

      Tarp pavyzdžių, kur buvo padaryta, kaip rašau – Iranas, kuris po islamiškosios revoliucijos (irgi, beje, įvykusios po prievartinės šacho vykdytos vesternizacijos dešimtmečių) ir milijoninių aukų pareikalavusios Irako invazijos “nurimo” ta prasme, kad tapo viena saugiausių vietų regione (ir, beje, Artimųjų rytų mastais viena demokratiškiausių). Aišku, dabartinis Iranas gal nėra tai, ką norėtų matyti kai kurie užsienio politikai (jis nepalankus ir Vakarams, ir sunitams, įskaitant “džihadistus”) – bet jis tikrai daug labiau atititinka daugumos vietos žmonių valią, nei buvusi šacho valdžia, todėl net daugybės užsienio jėgų noras, kad šalis sugriūtų, neprivedė prie pilietinio karo (nepaisant to, kad ji nevaldoma “geležine ranka” kaip minėta Šiaurės Korėja; kai pats buvau Irane, pastebėjau, kad savo nuomonę – įskaitant neigiamą – apie valdžią žmonės reiškia laisvai).

      Tarp pavyzdžių, kur idealistiškai buvo mėginama viską sutvarkyti nuo pat pirmo etapo “kuo švelniausiai” – Egiptas (Mursio valdžia). Realiai Mursio valdžia nesunaikino buvusios valdžios struktūrų, iš karto viską sprendė “vakarietiškos demokratijos” keliu taip, tarsi būtų išrinkta ne eksdiktatoriškame Egipte, o ramioje Vakarų valstybėje: staigiu visišku cenzūros ir protestų ribojimų atšaukimu, užsienio stebėtojų stebimais rinkimais, referendumu dėl konstitucijos. Kiekviena iniciatyva turėjo didžiulį visuomenės palaikymą (užsieniečių stebimuose laisvuose rinkimuose ir referendumuose balsuota už jas), tačiau valdžią netrukus nuvertė valdžios sistemoje palikti buvusio režimo šalininkai. Diktatūra grįžo su nauja jėga ir su tiek tūkstančių aukų bei tokiais cenzūros mastais, kiek nebuvo nė per prieš tai nuverstą diktatūrą.

      Ukrainos atveju, Dešinįjį sektorių ir pan. “nuraminti” pasibaigus karui manau pakaks tiesiog ukrainiečių kultūrą gerbiančios, užsieniui (ypač Rusijai) nenuolaidžiaujančios valdžios, kuri tikriausiai ir bus išrinkta, bent jau jei Krymas, Doneckas ir Luhanskas liks Rusijos/prorusiškoje valdžioje ir nebalsuos. Be kita ko, pora karo metų Ukrainoje neprilygsta Libijoje ar Sirijoje buvusių diktatūrų dešimtmečiams, tad ir žmonių suagresyvėjimas ne tas: su “džihadistais” Dešiniojo sektoriaus veiksmų masto ir lygio neįmanoma lyginti.

      Dėl Smetonos – jis galbūt tą pirmąjį “kovos etapą” pratęsė ilgiau, nei to reikėjo. Faktas, kad toks “kovos etapas” buvo reikalingas 1918-1922 m., vėliau galbūt nebe. Bet smerkti nedrįsiu, nes iš tikro tais laikais Lietuvai grėsė didžiuliai užsienio ideologijų pavojai – Vokietijos naciai ir Sovietiniai komunistai, plius dar Lenkija (visos trys jėgos su savo “penktosiomis kolonomis” Lietuvoje, ypač tarp tautinių mažumų). Galbūt vykdanti švelnesnę politiką Lietuva galėjo būti destabilizuota ar padalinta anksčiau? Nesu pakankamai analizavęs ano meto situacijos, kad atsakyčiau.

      P.S. Šiaurės Korėja, tuo tarpu, visgi yra globalinės ideologijos nešimo – būtent komunizmo – pasekmė. Ji įkurta toje Korėjos dalyje, kurią buvo užėmusi TSRS, panašiai kaip ir komunistinės Rytų Europos valstybės. Vienintelis skirtumas, kad Šiaurės Korėja išsilaikė ilgiau.

Komentuokite! Atsakysiu į visus jūsų klausimus!

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *