Didelė Ukrainos dalis šiandien – begalinės dirbamos žemės, šen bei ten atskirtos vienodų sovietiškų miestelių. Tačiau Vakarų Ukraina (Lvovo apylinkės) – graži išimtis. Artima ji ir mums, lietuviams: būtent Vakarų Ukrainoje LDK valdžia tęsėsi net 200 metų, nuo pat Gedimino laikų iki Liublino unijos. Ten, kur Ukrainos lygumos pamažu virsta Karpatų kalnais, stūkso gausybė lietuviškų pilių, bažnyčių ir rūmų. Kiekvienam skoniui: sugriuvusių, atstatytų ir perstatytų.

Vakarų Ukraina – ir laisvos šiandieninės Ukrainos pagrindas. Kur kiekvienas kalba ir skaito ukrainietiškai, miestų gatvės pavadintos ne rusų komunistų, o kovojusiųjų prieš juos vardais. Kur gausybė vėliavos spalvų, stojimo kariuomenėn reklamų neleidžia pamiršti, kad kažkur toli rytuose kova už Ukrainą verda ir šiandien. Ir prasmingiausia ji vėl atrodo būtent vakarų ukrainiečiams.

Ir priešais LDK statytą Oleskos pilį plazda ukranietiškos žydrai-geltonos vėliavėlės.

Aplankyti Vakarų Ukrainą – paprasta ir labai nebrangu (skridau per Kijevą į Lvovą savaitgaliui už 70 eurų). Kainų ir kokybės santykis čia puikus, o keliaudami darote ir gerą darbą: padedate Ukrainos ekonomikai, nualintai karo.

Vakarų Ukrainos pilys ir rūmai

Lietuvos didžiosios kunigaikštystės laikais Ukrainą valdydavo didikai, įsikūrę pasistatydintose didžiulėse mūrinėse pilyse, kurių tvirtas sienas priešai tegalėdavo įveikti mėnesių apgultimi. Atskridę į Lvovą ir išsinuomavę automobilį per 3 dienas aplankėme dešimt pilių ir rūmų, o dar ir piliakalnių, vienuolynų bei šventovių, kurių dvasiškiai anais laikais “ganydavo” priepilio miestų gyventojus.

Vienos pilių – romantiškai apgriuvusios, lėtai dūlančios šimtmečius nuo pat tada, kai turkai ar kazokai jas apgriovė, o tobulėjančios artilerijos pavojai pavertė nebevertomis atstatyti. Kaip Kremenecio pilis, statyta Vytauto Didžiojo ant kalvos, nuo kurios atsiveria vaizdas į barokinę centrinę miestelio aikštę. Kaip Ostroho, davusio pradžią Ostrogiškių giminei, pilies bokštai ir dveji vartai.

Vaizdas nuo Kremenecio mūrų į aikštę.

Kitas mėginta pritaikyti naujoms reikmėms: Olykos Radvilų rūmai nūnai – psichiatrijos ligoninė, o Klevanės pilyje buvusios lenkų gimnazija, paskui – sovietinių alkoholikų reabilitacijos centras šiandien pastebimos dar mažiau, nei Viduramžių mūrai. Viskas ten apleista, be durų ir langų – tik pačius pastatus susirasti prireiks žemėlapio, nes rodyklių nėra.

Trečios pilys dar anais laikais, kai Ukrainą po Liublino Unijos (1569) perėmė Lenkija, perdarytos į didikų ir bajorų rezidencijas. Galingi mūrai palikti puošmenai, o saugias jų šaudymo angas pakeitė didžiuliai langai, menės, koplyčios. Čia garsėja Galicijos Auksinė pasaga: treji rūmai (Oleskos, Zoločivo ir įspūdingiausieji Pidhircų) per keliolika kilometrų vieni nuo kitų. Dabar jie glaudžia muziejėlius, nors saikingai atkurtos salės tėra tik gabalėliai sovietų išdraskytos didybės.

Apleisti Pidhircų rūmai nuo papėdės kadaise turėjo įspūdingą paveikslų kolekciją (jos teišlikusios nuotraukos, o pačią spėta patraukti nuo sovietų į Kanadą). Rūmai stovi ant tariamos tvirtovės, kuri iš tikro yra tik dėl vaizdo

Autobusas po autobuso su lenkiškais numeriais Auksinėje pasagoje laipina turistų grupes – iki Lenkijos nuo ten arčiau, nei iki Vilniaus, ir jos gyventojai noriau nei lietuviai ieško savo užsienyje pasilikusios istorijos. Tikriausiai pažiūri ir Sviržo rūmus, kurie greta Auksinės pasakos, bet nuolat remontuojami.

Žymiausioji LDK pilis – Lucke. Kieme tarp trijų ant neaukštos kalvos iškilusių bokštų vyko Abiejų Tautų Respublikos maisto šventė. Lietuvos vėliava buvo, bet maistas, rodos, tik ukrainietiškas. Pilyje – varpų, portretų (ir LDK didikų) muziejai. Į Lucką Vytautas Didysis 1429 m. sukvietė Europos valdovus (tarp jų – Šv. Romos imperatorių) spręsti ano meto “didžiųjų problemų”: įvairių tarptautinių konfliktų, stačiatikių ir katalikų skilimo.

Galinga Lucko pilis - gražiausiai sutvarkytas LDK paveldas Ukrainoje.

Tiesa, nepavyko. Katalikų-stačiatikių schizma neišspręsta iki šiol. Vakarų Ukraina – vienintelė Ukrainos dalis, kur vyrauja katalikybė. Senos barokinės jos miestelių katalikų bažnyčios puikiai derėtų ir Vilniuje. Mat jas fundavo tos pačios lietuvių didikų ir bajorų giminės. Kaip daug kas Vakarų Ukrainoje dažna primena ankstyvąjį Lietuvos nepriklausomybės laikotarpį: veikia, bet joks remontas nedarytas ilgai. Itin graži Olykos bažnyčia, o pats miestelis, kurį Radvilos valdė iki pat 1939 m., ir šiandien pasiekiamas senu akmenimis grįstu traktu, supamu medžių, kurių lajos kadaise teikdavo pavėsį karietomis atvykstantiems šlėktoms. Pas mus tokius pakelės medžius iškirto ir dangas pakeitė (dėl saugumo automobilistams): kartais progresas sunaikina atmosferą.

Tačiau yra Vakarų Ukrainoje ir Počajivo stačiatikių vienuolynas, kuriam suteiktas lavros titulas. Antras pagal svarbą po Kijevo olų lavros Počajivas spindėte spindi ant kalvos it pasakų pilis. Privažiuojant jo kontūrai atrodo it miražas: sunkiai gali patikėti, kad šitokie mūrai ir bokštai, 65 m varpinė, penkiaaukštė seminarija, galingos it pilies sienos gali stovėti 8000 gyventojų turinčiame miestelyje. Sovietinio ateizmo erai pasibaigus, Ukraina nušvito naujais ir restauruotais cerkvių kupolais, ir lavroje buvęs ateizmo muziejus uždarytas.

Počajivo lavra kylant nuo miestelio. Matosi tik maža dalis jos pastatų.

Jėga išprašyti stačiatikybės LDK neketino. Priešingai: atsiųsti valdyti Vakarų Ukrainos lietuviai paprastai patys prabildavo ukrainietiškai, tapdavo stačiatikiais (Lucko pilies statytojas Gedimino sūnus Liubartas pasikrikštijo Demetrijaus vardu). Todėl net patriotiškojoje Vakarų Ukrainoje “lietuvių era” minima geru žodžiu, priešingai nei vėlesnės rusų ir lenkų valdžios, mėginusios primesti ukrainiečiams savo požiūrį ir kalbas. Lietuvos didžiųjų kunigaikščių portretai šiandien dabina Lucko pilies apylinkes. Priešingai nei baltarusiai, ukrainiečiai Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės nesisavina, tad kunigaikščių vardai parašyti su lietuviškomis galūnėmis.

Počajivą įkūrė ne lietuviai – bet daugybės mažesnių vienuolynų istorija prasidėjo ar aukso amžių patyrė kaip tik valdant mūsų protėviams: pavyzdžiui, Zymnėje (prie Voluinės Vladimiro). Kiti įkurti seniau (Voluinės Vladimiro) ar vėliau (Mezyriče prie Ostroho, 1612 m. lenkų pastatytas pranciškonams, bet nūnai stačiatikiškas).

Olykos Radvilų miestelio bažnyčia tebeveikia, bet romantiškai aplūžusi.

Ukrainietiškiausia Ukrainos žemė

Vakarų Ukraina yra pati ukrainietiškiausia Ukrainos žemė. Čia daugiau nei 95% gimtoji kalba ukrainiečių ir vos 3% – rusų. Nors nuo Lvovo iki Donecko – beveik dvigubai toliau, nei iki Vilniaus – būtent vakarų ukrainiečiai aktyviausiai dalyvauja Rytuose ginantis nuo rusų.

Viename prabangą imituojančių “nepriklausomybės pradžios eros” pakelės viešbučių restoranų plyšavo daina: “Stepės ir Karpatai! Donbasas ir Juodoji jūra! Tai Ukraina – mano kraštas”. Lvovo ar Voluinės gyventojai papasakotų, kad Rytų Ukraina buvo aprusinta per jėgą, Holodomorą (genocidą, pražudžiusį bent dvigubai tiek žmonių, kiek Holokaustas) ir diskriminaciją. Nors ir tapę rusakalbiais, “rytiečiai” save ir toliau laikė ukrainiečiais ir dalis jų po nepriklausomybės vėl ėmė vis dažniau kalbėti ukrainietiškai. Rusams tai nepatiko ir jie atplėšė anas žemes. Dabar vyksta lemiamas mūšis: ar jas pavyks susigrąžinti, ar jų gyventojai, likę Rusijos valdžioje, per kartą-kitą ims laikyti save rusais. Kad taip būna, ukrainiečiai jau ne kartą įsitikino: juk XIX a. ukrainietiškos buvo ir daugybė dabartinės Rusijos žemių, tada dabartinės Rusijos teritorijoje net 7,4% gyventojų buvo ukrainiečiai. Ilgainiui dauguma asimiliavosi – šiandien liko vos 1,4%, nepaisant visų papildomų sovietinės eros migrantų.

2014 m. gimęs kovos šūkis 'Putin Chuilo' jau tapo 'šiuolaikine tautosaka' ir net perfrazuojamas: čia Lvovo kavinė-galerija reklamuojasi kaip 'Chutin Puilo'. Grafitistai irgi leidžia sau panašiai šmaikštauti.

Vakarų Ukrainą nuo žiauriausių Stalino persekiojimų apgynė istorija: iki Antrojo pasaulinio karo ji buvo valdoma Lenkijos. Dabar čia – vienintelė Ukrainos dalis, kur jautiesi kaip vientisoje tautinėje valstybėje su nuosava vyraujančia kalba ir kultūra. Kaip Lietuvoje ar Lenkijoje. Priešingai nei Kijeve, greta ukrainietiškų suvenyrų pardavėjų turgeliuose nestovi nė vienas, siūlantis pirkti Leninus ar kūjus su pjautuvais. “Tarybinių dievukų” skulptūros Lvove “nuvirto” dar ~1990 m.

Vakarų Ukrainos miestuose kaip niekad gerbiami tie, kas deda galvas už Ukrainą ir jas sudėjo anksčiau. Štai Zoločivo centrinėje aikštėje yra “Maidano didvyrių pakyla” su visų ten žuvusių nuotraukomis. Prie bažnyčių ir šalikelėse – pilkapėliai, susmaigstyti Ukrainos (melsvai-gelsva) ir Ukrainos antisovietinių partizanų (juodai-raudona) vėliavomis. Šios plėvesuoja ir prie savivaldybių tarybų (kartais greta jų – ir Europos Sąjungos 12 žvaigždučių). O štai nuo Žovkvos tarybos žvelgia didžiuliai partizanų vadų Stepono Banderos, Jevheno Konovalecio veidai.

S. Bandera ir J. Konovalecis ant Žovkvos rotušės. Beje, J. Konovalecis buvo tapęs tarpukario Lietuvos piliečiu, nes bendradarbiavo kovoje su lenkais, kai iš jų lietuviai norėjo atsiimti Vilniaus kraštą, o ukrainiečiai - Lvovo kraštą. Dar ne kartą lietuviai ir vakarų ukrainiečiai stovėjo toje pačioje barikadų pusėje prieš Europos didvalstybes.

Bet įspūdingiausi man buvo tikriausiai jau milijonai objektų, išdažytų Ukrainos vėliavos spalvomis. Kiekvieno miestelio pavadinimas prie įvažiavimo, daugybė tvorų ir tvorelių, sienų, stulpų, net kai kurie automobiliai… Sunku įsivaizduoti, kiek iš viso valandų savanoriai prie jų triūsė.

Visgi plakatai, vėliavos ir dažai – laikini dalykai. Pasikeitus valdžiai juos pakeisti itin lengva. Kažką amžinesnio sukurti trukdo sunki ekonominė situacija: Ukrainos BVP vienam gyventojui yra 8 700 JAV dolerių (Lietuvos – 27 100, Rusijos – 24 800), ir karas ekonomiką dar sekina (2014 m. ji smuko 6,8%). Kad ir kiek spauda trimituotų apie tariamai “dideles” ir “veikiančias” Vakarų sankcijas Rusijai, iš tikro didžiausi nuostoliai tenka Ukrainai.

Kiek aptriušęs Zoločivo miestelio senamiestis. Kairėje - kažkas savo balkono turėklus ištapė vėliavos spalvomis ir papuošė Ukrainos herbais - trišakiais.

Miestelių auksinis spindesys ir girtas skurdas

Vakarų Ukrainoje gražūs ir miestelių senamiesčiai. Palyginus su likusia Ukraina, juose mažai sovietinių randų. Ypač žavi man Žovkvos centrinė aikštė ir apylinkės: barokinė bažnyčia, didi cerkvė, rūmai, lauko kavinės paėjus toliau – vienuolynas, medinė UNESCO sąraše esanti cerkvytė, renesansinės sinagogos griuvėsiai.

Viena Žovkvos cerkvių.

Bet šiandienis dažno miestelio vaizdas – skurdokas. XIX a. mūriniams gyvenamiesiems namams verkiant reikia remonto. Keliai ir gatvės Ukrainoje – duobėtesni, nei kur teko važiuoti, išskyrus nebent Moldaviją. Giliausios duobės kai kur pažymimos senomis padangomis, kad ten neįsmegtų ratas. Bet ir ne tokios baisios, sklidinos niekur nenubėgančio vakarykščio lietaus vandens, būdavo, sukeldavo bumptelėjimą į dugną. Ištisas krašto kelių atkarpas tekdavo važiuoti 10 ar 20 km/h, o keliose vietose – sukti galvą, kaip išlaviruoti “nepakabinus” automobilio.

Vakarais aplink barus ir diskotekas šlitinėja išgėrę vietiniai, o tarp Staroselo Ostrogiškių pilies renesansiniais papuošimais dabintų mūrų (į kuriuos rodyklės nerodo) kaimiečiai ganė karvę.

Šios pilies kieme ganoma karvė.

Prasta ekonominė situacija turistams davė ir pliusų. Kritęs grivinos kursas viską atpigino kone stebuklingai. Dviese kavinėse sočiai pavalgydavome (su gėrimais) už 3 eurus. Skanūs “naminiai” ukrainietiški virtinukai su bulvėmis (vareniki) miestelių restoranuose, būdavo, atsiedavo kokius 60 eurocentų. Keturių žvaigždučių viešbučio dvivietis numeris su langais į centrinę Rivnės miesto (dydžiu prilygsta Kaunui) aikštę kainavo 25 eurus, o paprastus (su patogumais) galima gauti nuo 6 eurų. Net suvenyrų, kurių kainos pasaulyje panašios (pvz. magnetukų) pigiau nei ten neteko matyti.

Varenikai pakelės miestelio restorane. Tokiame paprastame, su tikru, lyg naminiu maistu, apstatytame baldais ir technika lyg iš ~2000 m. Lietuvos, ir laikomame vietinės senyvos moteriškės

Lvovas – tarp gražiausių Vidurio Europos miestų

Lvovas (ukrainietiškai – Lvivas) – vienas tų gražiųjų Vidurio Europos miestų, kuriuose pajunti prabėgusių amžių dvasią. Sovietinis griovimas jo didingą senamiestį menkai tesužalojo – mažiau, nei Vilniaus.

Centrinėje aikštėje fasadai – vien menantys Austrijos-Vengrijos laikus, jos centre – didžiulė bokštuota Rotušė, šone – Lvovo muziejus pirklio namuose su žaviu Vilniaus alumnatą primenančiu kiemu, atkurtais apartamentais.

Lvovo centrinėje aikštėje.

Pasivaikščiojimas aplinkui atveria dar daug įdomių vaizdų: didžiules bažnyčias, Operą (bukletuose išdidžiai jos fasadas ir interjeras gretinamas su garsiąja Paryžiaus opera), miesto sienas pakeitusį bulvarą, siauras gatveles.

Senų rajonų aptinki ir kopdamas į Pilies kalną nuo kurio – gražūs senamiesčio vaizdai. Visgi gražiausia panorama – iš Rotušės bokšto, į kurį patenki praėjęs ilgus savivaldybės koridorius, pilnus įdomių Ukrainos pakraščio miesto valdžios sistemos aktualijų.

Lvovo opera man - vienas gražiausių miesto pastatų

Lvove gausu smulkaus meno ir parodų: aklinoje sienoje ištapyti pro langus žvelgiantys pirkliai, senųjų daugiabučių laiptinių nuotraukos. O rotušės bokšto viršūnės turėklus puošia įvairiausių lvoviečių nuotraukos su aprašymais: langų plovėjas, vertėja, kiemsargė, muziejininkas, partizanų veteranas.

Skaitydamas tuos aprašus prisiminiau panašius “įvairovės stendus” Liverpulio muziejuje, kur vaizdo įraše juodaodis reperis repuoja apie susitaikiusias vietos žydų bendruomenes. Kaip įvairiai pasaulis supranta net pačią įvairovę! Tos vakarietiškosios “multikultūrinės” įvairovės, gerokai apvienodinusios Europos didmiesčius, Lvove nėra visiškai – ir nuo to miestas tik autentiškesnis ir įdomesnis.

Lvoviečiai Rotušės bokšto turėkluose.

Tarp nūdienos realijų Lvovo rotušės viršūnėje: lvovietis studentas, žuvęs Maidane, Rytuose galvą padėjęs majoras, pabėgėlė iš Krymo. Rusijos invazija iš namų trauktis privertė maždaug milijoną ukrainiečių ir dažnas jų prieglobstį rado Vakarų Ukrainoje. Kaip ir beveik kiekvieno karo metu, Ukrainoje saugumo ir laisvės situacija skirtinguose šalies regionuose skiriasi kaip diena ir naktis.

Todėl tikrieji pabėgėliai, trokštantys saugumo, nesunkiai gali jį rasti arti, dažniausiai – net savo šalyje. Pernelyg dažnai žodis “pabėgėlis” šiais laikais nuvalkiojamas pavadinti nelegaliems migrantams, kurie tiesiog lekia per pusę pasaulio į turtingesnius kraštus, pakeliui sumokėję nusikaltėliams už neteisėtą pervežimą per sienas.

Lvovo muziejaus kiemas, buvę centrinės aikštės rūmai.

Vis dar paprasta šalis

“Čia – paprasti žmonės” – toliau dainuojama minėtoje dainoje apie Ukrainos vienybę. Vakarų ukrainiečių problemos sudėtingos, bet labai žmogiškos, be aliuzijų į kažkokias kone mistinės “Naujos tvarkos” statybas. Tokią tvarką statė (ar stato) visi, kas per pastarąjį amžių pražygiavo ar žvalgėsi į Ukrainą: vokiečių naciai kūrė tautų/rasių hierarchiją, sovietai komunizmą ir “visuotinę lygybę”, Europos Sąjunga – “žmogaus teisių pasaulį” (tik kad tas žmogaus teises supranta pagal vieną Vakarų Europoje gana neseniai sukurtą kurpalių).

Kauburėlis Ukrainos kariams prie Staroselo kaimo. Nepriėjęs artyn nesužinojau, prieš kurią užsieninę ideologiją kovodami ir kada jie krito.

Visus “naujos tvarkos kūrėjus” vienija bendras bruožas: arogantiškas įsivaizdavimas, kad jų modelis, jų tiesos – kaip taisyklė, labai naujos – tinka visam pasauliui. Tik neva ne visas pasaulis pribrendęs tai suprasti.

O Ukraina, turėdama 40 milijonų gyventojų, neturi vieno savo naratyvo. Tai jos problema – bet kartu ir jos žavesys. Čia nuomonių daug – dauguma nuosaikios, kai kurios “keistos” (Ukrainoje gimė “Femen” judėjimas, kelionės metu televizija rodė anarchistų ir komunistų demonstracijas). Nėra “blogų nuomonių”, už kurias atleistų iš darbo ar mestų iš universiteto. Jei viename regione ta nuomonė “blogesnė”, tai kitame regione ji “geresnė”.

Žovkvos rūmuose šiandien įsikūrusi ir Svoboda partija, kurios vėliava plazda dešiniau. Orientuota į ukrainiečių kalbą, istoriją ir kultūrą ir populiari Vakarų Ukrainoje, tai viena daugelio mąstymo krypčių. Eurointegracija - irgi tik viena krypčių. Šiaip ar taip 'Vakarai' net jų šalininkų Ukrainoje suprantami naivokai, tiesiog kaip 'turtingųjų erdvė' - primena požiūrį Lietuvoje prieš 15 metų

Kai kas įžvelgia pavojus dėl tų “nekontroliuojamų radikalų”. Aš – ne. Pavojai kaip tik atsiranda tuomet, kai kažkas imasi “radikalus kontroliuoti”. Nes tai reiškia, kad vienos idėjos (visai nesvarbu, kurios) jau ima gniaužti kitas. “Radikalas” – reliatyvi sąvoka ir, susidorojus su vienais, “radikalais” apšaukiami vis nuosaikesni ir nuosaikesni oponentai, tuo pačiu toleruojant ir sveikinant “savą” radikalizmą.

Užsieniniai “Naujos tvarkos” statytojai, tokie kaip Putinas, Ukrainoje daro kaip tik šitą. Gausybe žodžio “Radikalas” sinonimų (“Banderovcai”, “Fašistai”…) jie vadina visus, kas nori savaip mąstančios Ukrainos, kuri nebūtų tik detalė jų gigantomaniškuose pasaulio dalybų planuose.

Daugybė Vakarų Ukrainos kaimų namų išmarginti raštais, kaip šis Olykoje.

O pačioje Ukrainoje vyksta tik idėjų konkurencija. Pavojinga ji tampa ten ir tiek, kiek įsikiša užsienio “tvarkdariai”: tarkime, Kryme, Donbase.

Tai kartojasi dešimtmetis po dešimtmečio, tik “tvarkdariai” vis kiti, jų ideologijos – kitos. Žinant šią “Europos pereinamo kiemo” Ukrainos istoriją darosi aišku, kodėl LDK epocha, neturėjusi “oficialios ideologijos”, čia tokia mėgiama. Bet LDK buvo keistas istorinis epizodas. Norėdamas išlikti savimi turi ne tikėtis “gerų užkariautojų”, o stovėti už save pats. Ir Vakarų Ukraina stovi. Dar niekada istorijoje ji nebuvo tokia nepriklausoma taip ilgai.

Straipsniai iš serijos “Lemiami Ukrainos metai”

1. Kijevas Euromaidano revolicijos išvakarėse (2013 m.)
2. Apsilankymas Kijeve karo metu (2014 m.)
3. Vakarų Ukraina: Lietuviškos pilys, Ukrainietiška viltis (2015 m.)