Jungtinės Amerikos Valstijos

Kelionė į Jungtines Amerikos Valstijas gali būti labai įvairi. Nes JAV – tai ir didingi tušti nacionaliniai parkai, ir dangoraižių miestai, ir galybė kultūrų, ir sportas, ir dar daug kas.

Esu keliavęs po JAV jau devynis kartus ir kaskart atrandu ką naujo, nes skirtingos JAV vietos viena nuo kitos skiriasi net labiau, nei Europos šalys.

Susigaudyti tame nėra paprasta, todėl čia į vieną straipsnį surinkau informaciją, kaip patekti į JAV (bilietai, vizos), kaip geriausia keliauti po JAV ir ką ten labiausiai verta pamatyti.

JAV didmiesčiai – dangoraižiai, prilygstantys rūmams

Dangoraižių pilni miestai – vienas JAV simbolių. Net jei į JAV keliautumėte dėl gamtos ar kitų priežasčių, neišvengiamai atvyksite ir į didmiesčius. Tikrai verta pagrindiniuose pabūti bent kelias dienas.

JAV miestai neturi europinių senamiesčių, Viduramžių katedrų ar antikinių griuvėsių: net patys seniausi JAV miestai yra naujesni už Vilnių, Kauną ar Klaipėdą. Ir, nepaisant to, senieji Amerikos didmiesčiai tiesiog pribloškia istorija ir senove: 100-150 metų amžiaus dangoraižiais, traukinių stotimis, bankais, universalinėmis parduotuvėmis, universitetais, viešbučiais, teismais, kartais net fabrikais, kurie ir dydžiu, ir puošnumu pranoksta beveik visus Europos didikų dvarus ir dalį karalių rūmų. Tada Amerika tapo galingiausia pasaulio šalimi – ir tai matosi kiekviename pastate.

Iki šiol vienas man smagiausių užsiėmimų tokiuose miestuose – pasivaikščioti jų centruose, pasigėrėti užvertus galvą statulomis, bareljefais, kolonomis, kuriais JAV architektai kadaise puošdavo net eilinius biurų daugiaaukščius. Jei tik galite, užeikite ir į didingus fojė: JAV niekas nebombardavo, neokupavo, todėl kai kur išlikę pribloškiami šimtamečiai interjerai su verslą ir darbą šlovinančiomis freskomis, citatomis.

Kitas malonumas – pakilti į vieno dangoraižių viršūnę ir pažvelgti į miestą iš paukščio skrydžio, arba pasižiūrėti į miesto centrą iš šiek tiek toliau, iš kur visi jo dangoraižiai matosi kaip viena visuma. Mat visi JAV miestai tokie: centre – dangoraižiai, aplinkui – vienaukščių namų priemiesčiai, kurių gyventojai į centrus kas rytą važiuoja valandą, dvi, tris. Taigi dangoraižių panoramos, kuriai sugalvotas net angliškas pavadinimas skyline, niekas neužstoja.

Įspūdingiausias toks “senasis JAV didmiestis” – Niujorkas, 1920-1960 m. buvęs didžiausiu pasaulio miestu: vien jo centro (Manhatano) dydis sunkiai suvokiamas, o žmonių tame centre gyvena kaip pusėje Lietuvos.

Su Niujorku visad konkuravo Čikaga. Anos “Amerikos aukso amžiaus” didybės daug ir Filadelfijoje, yra ir Bostone, Detroite, Sent Lujise bei kituose JAV šiaurės rytų miestuose. Mat tais laikais, kai visa tai pastatyta, prieškariu ir tarpukariu, pasaulyje lyderiavo tik šiaurės JAV rytai – kitur dar buvo “Laukiniai vakarai” ar “Skurdūs pietūs”. Išskyrus gal aukso karštinės dėka iškilusį San Franciską, žavintį savo tiltais.

Visiškai autentiškų miestų centrų JAV beveik nerasi, o išlikę seni namai stovi pramaišiui su naujais. Paveldas šioje šalyje nėra labai saugomas: miestai yra skirti naudojimuisi, o ne grožiui. Tad pasenę, nereikalingi pastatai išmetami tarsi baldai ar drabužiai. XIX a. pastatas, netgi bažnyčia ar buvęs aukščiausias pasaulyje dangoraižis, nesunkiai gali virsti dulkėmis ir būti pakeistas kokia “nauja dėžute”. O kai prireikia nutiesti naują kelią, miestas ‘prakertamas’ tarsi miškas: tiesiog išgriaunama viskas, kas pakeliui, nepriklausomai nuo amžiaus ar vertės.

Tik JAV pietryčiuose, kurie ilgą laiką buvo skurdūs, galima rasti pavienių geriau išsaugotų miestų. Jų centrai tokie labiau europiniai – rūmai ir dvarai, o ne dangoraižiai. Tarp jų – Naujasis Orleanas, Čarlstonas, Savana.

JAV Šiaurėje vienintelis gražesnis senamiestis – Filadelfijos, kur buvo paskelbta JAV nepriklausomybė ir todėl amerikiečių garbės reikalas buvo jį išsaugoti kartu su visais istoriškai reikšmingais pastatais.

Šiais laikais vis daugiau JAV žmonių gyvena Vakaruose. Tačiau dauguma tenykščių didmiesčių – nauji, tokie begaliniai priemiesčiai iš vienodų vienaukščių pastatų ir todėl nuobodūs vaikščioti. Net ir antrasis pagal dydį JAV miestas Los Andželas anapus Holivudo toks. Keliautojams jie praverčia labiau kaip vieta apsistoti ar pavalgyti. Ir tai dažniausiai net ne jie, o pakelės prie jų. JAV vakaruose svarbiausios lankytinos vietos – gamtoje.

JAV nacionaliniai parkai ir gamtinės lankytinos vietos

Kone visos pasaulinės reikšmės gamtos įdomybės JAV paskelbtos nacionaliniais parkais. JAV nacionaliniai parkai visai kitokie, nei Europoje, nes ten negyvena joks žmogus. Nusiperki bilietą ir patenki į šimtų ar net tūkstančių kvadratinių kilometrų erdvę, kur aplink – tik gamta, švelniai pritaikyta keliautojui. Ilgi takai pasivaikščiojimams, lankytojų centrai, šen bei ten asfaltuoti automobilių keliai: jei nenori ar negali leistis į “laukinį” žygį, galima gražiausius “atvirukinius vaizdus” pamatyti tiesiog iš pakelės aikštelių. Tvorelių, užrašų “neišklyskite iš tako” beveik nėra: eini kur nori.

Ir ta gamta labai įvairi, juk JAV – gigantiška šalis.

JAV pietvakariuose tai – dykumos ir dyki uoliniai kalnai bei kanjonai. Itin įspūdingi Didžiojo kanjono, Braiso kanjono, Natūralių arkų nacionaliniai parkai, Monumentų slėnis, Alamogordo baltieji smėlynai. Daugiausiai gražių nacionalinių parkų – Jutos valstijoje ir aplink.

JAV šiaurės Vakaruose – žali miškai, upės. Tenykštė pažiba – Jeloustounas (žiemą neprivažiuojamas), garsėjantis kaip viena vos kelių pasaulio vietų, kur pilna geizerių.

Floridoje – pelkės, pilnos aligatorių, kur gali braidyti, vaikščioti, lėkti propeleriniais laivais ar bagiais (Evergleidsas).

Havajuose – pajuodijusia lava padengta žemė ir kartais vis išsiveržiantys vulkanai – Kilauea, bei Mauna Kea, aukščiausias nuo papėdės pasaulio kalnas.

Na o Aliaska išvis beveik kaip vienas didelis nacionalinis parkas: jos plotas kone kaip pusės Europos Sąjungos, o gyventojų – kaip viename Vilniuje, daugybėje vietų ten nestovėjęs joks žmogus, dauguma kaimų pasiekiami tik lėktuvais ar laivais, nes nėra kelių. Daug kur meškų daugiau nei žmonių, fjordai, salos, ledynai, galingos upės, aukščiausi JAV kalnai… Kelionių sezonas – vasara, bet žiema stebina žvaigždynais ir šiaurės pašvaistėmis.

Gamtos mylėtojams kelionė po JAV – tai kelionė iš nacionalinio parko į nacionalinį parką, nusipirkus specialų bilietą – “America the Beautiful” pasą – su kuriuo gali įvažiuoti į kiekvieną jų ištisus metus. Nesu tas, kuriam kelionės – tai vien gamta, tačiau pagrindiniai JAV nacionaliniai parkai negali nepriblokšti.

Be to, JAV gamta visada arčiau žmogaus, nei Lietuvoje. Net miestuose pilna voverių, miestų parkuose ar kapinėse gali sutikti kiškių, stirnų, o nacionaliniuose parkuose (tuose, kurie nėra dykumose) beveik visuomet pamatai žvėrių. Ir vienas įspūdingiausių JAV gamtos stebuklų yra praktiškai miesto centre – Niagaros kriokliai.

JAV muziejai ir lankytojų centrai

Nesvarbu, ar esate didmiesčio centro muziejuje, ar nacionalinio parko lankytojų centre – ką jau moka amerikiečiai tai moka: padaryti šitokias turistines vietas patrauklias. Informacija ten pateikiama ne tik nuobodžiais stendais, bet ir vaizdu, garsu, vaidinimais, visokiais žaidimais: randa ką veikti ir vaikai. Pasitaiko ir į kainą įeinančių ekskursijų – tik reikia sužinoti jų laiką. Užėjęs į dažną iš didžiųjų gerųjų muziejų ryte, gali nesunkiai išeiti vakare ar bent jau po kokių 5 valandų – net jei nesi muziejų fanas.

Tiesa, visų muziejų kainos – gana didelės, bet jie to verti. Ne vien dėl pristatymo, bet ir dėl eksponatų: dešimtmetis po dešimtmečio JAV milijonieriai suaukojo muziejams savo kolekcijas, todėl net, tarkime, vienos geriausių vietų atrasti Europos dailę yra JAV. Kiekvienas senasis JAV didmiestis turi kokį meno muziejų, kur pilna Rembrantų, Rubensų ir panašaus “kalibro” kūrėjų darbų, ir kuo didesnis didmiestis – tuo geresnis muziejus…

Ir dar viena gera žinia: be privačių mokamų muziejų, yra ir ne ką prastesnių nemokamų. Daugiausia tokių – Vašingtone, kuris yra tikras muziejų miestas: savaitę ten gali praleisti vien nemokamuose muziejuose. Oro ir kosmoso, juodaodžių, indėnų, gamtos istorijos ir t.t.

Įdomi JAV tradicija – Gyvieji muziejai, dydžio sulig ištisais miesteliais, kur tarp lankytojų įsimaišę aktoriai nuolat vaidina muziejaus temą (kokį istorinį periodą). Vienas žymiausių – Colonial Williamsburg Virdžinijoje, kur inscenizuojami kolonijiniai laikai JAV. Nemažai Gyvųjų muziejų yra JAV vakaruose – jais paversti apleisti Laukinių Vakarų miesteliai. Kai kurie Laukinių Vakarų miesteliai, kaip Pietų Dakotos Dedvudas, dar gyvenami, bet kartu yra ir pusiau muziejai (nuolatiniai spektakliai aikštėse ir pan.).

Memorialų taip gražiai ir skoningai, kaip amerikiečiai, irgi nekuria niekas: sugebama nenueiti į “sovietinę gigantomaniją”, bet kartu ir nepadaryti kažko niekingai menko. Įvairiausių karų veteranai, mirę prezidentai, genocidų aukos – viskas nusipelno subtilaus, bet didingo pagerbimo. Įspūdingiausias man turbūt – Rugsėjo 11 teroro akto memorialas Niujorke, amžinai į bedugnę besipilantis vanduo. Bet niekur nėra tiek memorialų, kiek Vašingtone.

JAV pirmauja pasaulyje mokslo ir technologijų srityje, todėl JAV yra galimybė pamatyti ir didžiausius žmonijos technologinius stebuklus, kurių kiekvienas čia pritaikytas turistams. Pavyzdžiui, tik JAV paprastai galite patekti į veikiantį kosmodromą – Kanaveralo kyšulyje Floridoje, iš kur amerikiečiai į kosmosą leidžia savo misijas ir iš kur žmogus pakilo į mėnulį.

O JAV Pietuose muziejais virto daug senųjų plantacijų. Apie jų šeimininkų dinastijų ir vergų mūsų akimis keistus gyvenimus šiandien pasakojama ekskursijų metu, rodomi autentiški daiktai, interjerai: apskritai JAV Pietūs XIX a. turėjo daugiau bendro su aristokratiška Europa nei su JAV Šiaure.

Tiesa, reikia padaryti “namų darbus”: tai, kad JAV turi vienas kokybiškiausių pasaulyje turistinių vietų, jokiu būdu nereiškia, kad visos jos tokios. Augant turizmui kiekvienas svarbesnis JAV miestas apaugo šimtais visokių “spąstų turistams”: muziejų-parduotuvių, pramogų parkelių ir ekskursijų temomis, kuriomis nelabai yra ką pasakyti (“piratų turas” mieste, kur beveik nebuvo piratų, “vaiduoklių turai” ir pan.). Daug jų labai vidutiniški (bet nelabai pigūs), o klientus susirenka masine reklama, viešbučiuose dalinamais nuolaidų kuponais.

JAV kurortai ir klimatas

Poilsiauti prie vandenyno į JAV keliauja mažai užsieniečių – tačiau JAV turi išties puikių kurortų. Daugelis amerikiečių, tiesą pasakius, niekada gyvenime nėra poilsiavę už JAV ribų – nors pinigų turi daug. Kam, jei Amerikoje – visokiausia gamta ir visoks klimatas? Be to, didžiuosiuose JAV kurortuose – įspūdinga visokiausių pramogų pasiūla.

Kiaurus metus vasara būna tik vienoje JAV valstijoje – Havajuose. Valstija susideda iš septynių salų, kurių visos labai skirtingos. Didingos laukinės gamtos ir mažų viešbučių mėgėjams patarčiau keliauti į Didžiąją Havajų salą – vulkanų rojų – o norintiems maudytis dangoraižių papėdėje, vakarais “kultūrintis” didmiestyje, užsiimti serfingu labiausiai tiks Oahu. Temperatūra gruodžio dienomis maždaug +26, liepą – +31.

Tiesa, iš Lietuvos skristi iki Havajų toli ir brangu. Daug artimesnis Havajų pakaitalas ne tik lietuviams, bet ir rytų pakrantės amerikiečiams – Florida, kurios pagrindinis ir istorinis kurortas – Majamis, garsėjantis savo naktiniams klubams ir mados fotosesijoms užleistu Miami Beach tarpukario rajonu.

Florida – vyriausia amžiumi JAV valstija, nes daugelio amerikiečių svajonių pensija yra namas Floridoje prie paplūdimio (viską parduoda ir išsikrausto)> Bet ir poilsiautojams ir pramogautojams ji gali pasiūlyti daugiau, nei dešimt kitų valstijų kartu paėmus. Turistams populiaru iš Floridos leistis į kruizą po Karibus, kur dalis salų irgi priklauso JAV (Puerto Rikas, JAV Mergelių salos). Yra Floridoje ir senų miestelių, virtusių pramogų rojais: Ki Vestas, Sent Augustinas.

Floridoje, kaip ir visur JAV, yra ką veikti ir visai šeimai. Ten – ir Disnėjaus pasaulis, didžiausias pasaulyje pramogų parkas. Jo plotas – kaip ketvirtis Vilniaus ir ten yra 6 pramogų zonos, kurių kiekvienoje gali praleisti visą dieną (įprastinis “Disneilendas” – tik viena iš šešių), o kur dar golfo aikštynai, viešbučiai, “Disnėjaus miesto centras”. Gali visas atostogas praleisti vien ten, niekur neišeidamas: yra daugiadieniai bilietai į konkrečią zoną ar visas pramogas.

Kitoks, suaugusiųjų, “Disneilendas” yra dar toliau nuo jūros – tai Las Vegasas. “Pasaulio lošimų sostinė”, bet gal reiktų sakyti “Pramogų sostinė”: ten – įspūdingiausi šou (vien Cirque du Soleil siūlo septynis nuolatinius pastatymus), atrakcionai aukščiausio vakarų JAV bokšto viršūnėje ir t.t. Daug kas nemokamai: vieni aukščiausių pasaulio fontanų, dirbtinis ugnikalnis, šou prilygstanti naktinė šviesų jūra ir vaizduotę pranokstantys šiuolaikiniai pastatai (Egipto piramidės stiklinė kopija, Eifelio bokštas, Venecija…). Vasaromis labai karšta (kai lankiausi pirmą kartą, buvo +44) – bet tenykščiai viešbučiai – tai ištisi kurortai po stogu; gali net neiti iš saviškio (nors rekomenduoju pažiūrėti daugiau).

Visai kitokių kurortų yra JAV šiaurės rytuose – Naujojoje Anglijoje, prie didžiųjų ežerų. Jie ramesni, labiau primena Palangą, gamta gana lietuviška. Kiekvieno kurorto širdis – paplūdimys ir lentučių takas (boardwalk) palei paplūdimį su gausybe “paprastų” šeimos pramogų. Ten sezonas – tik vasaromis, nors ypač Naujoje Anglijoje populiaru keliauti rudenį, kai gražiai gelsta ir raudonuoja lapai. Kadaise, kai nebuvo galimybių per kelias valandas atsidurti tropikuose, daugelis JAV didmiesčių žmonių poilsiaudavo būtent tuose kurortuose, tokiuose kaip Atlantik Sitis.

Žiemos šiaurinėje JAV dalyje – snieguotos, o kuo toliau nuo vandenyno – tuo šaltesnės. Tiesa, bendrai paėmus, beveik visur (išskyrus Aliaską) kiek šilčiau nei Lietuvoje: vasaros Niujorke ar Čikagoje – kokiais 6 laipsniais karštesnės nei Lietuvoje, žiemos – 3-6 laipsniais.

JAV kultūra ir kultūros – rasės, tikėjimai

Jungtinės Amerikos Valstijos gali asocijuotis su gamta, miestais – bet retai su kultūra. Net esame įpratę patraukti amerikiečius per dantį – girdi, jie be kultūros, tradicijų. O be reikalo: Amerikoje patyriau ir vienas įspūdingiausių pasaulyje kultūrinių patirčių.

Visų pirma, Amerika yra pasaulio popkultūros sostinė: čia gimsta tai, ką vartoja visas pasaulis, ir tai galite išvysti savo akimis. Galingiausios pasaulio sporto lygos, Holivudo studijos, muzikos žvaigždės – viskas JAV yra galimos turistinės patirtys: nuo varžybų ar koncerto iki ekskursijos po Harley-Davidson gamyklą.

Kur bekeliausi po JAV, greičiausiai galėsi nueiti į kokį tipinį sporto re(n)ginį: gal NBA krepšinį (krepšinio fanui tiesiog būtina!), amerikietišką futbolą, beisbolą, NASCAR lenktynes, amerikietiškas imtynes (prowrestling), rodeo, automobilių daužynes (demolition derby) ar pikapų ant didelių ratų (monster truck) pasirodymą: belieka paieškoti Google, kas ten tuo metu vyks. Visa tai savaip atskleidžia JAV kultūrą.

Tačiau jei ta “masinė kultūra” – ne jums, ne mažiau gali sužavėti JAV mažumų kultūros ir lankytinos vietos. Taip, daugelis amerikiečių kalba angliškai – bet čia jų panašumai ir baigiasi. JAV rajonai, miestai, valstijos “priklauso” skirtingoms rasėms, religijoms, kultūroms ir pervažiavęs keliolika kilometrų kartais atsiduri it kitame pasaulyje. Amerikiečiai to “kito pasaulio” prisibijo, laikosi savojoje kultūrinėje pusėje – todėl ieškodamas mažumų kultūros dar gali pasijusti savotišku atradėju.

Įdomiausios lietuviams – Amerikos lietuvių vietos, kurias esu specialiai tyrinėjęs ekspedicijose “Tikslas Amerika” ir sužymėjęs internetiniame žemėlapyje. Nepabuvus bent vienoje didingoje JAV lietuvių bažnyčioje, vienuolyne, muziejuje, Vyčio bareljefais puoštuose lietuvių klubų rūmuose, gali nesuprasti kodėl. Tačiau šios vietos nuostabesnės ir didingesnės už daugelį to, kas sukurta to meto Lietuvoje, nes Amerikos lietuviai galėjo sau leisti daugiau. Ir geriau išsilaikiusios: juk ten nebuvo sovietų okupacijos. Jos naujai atskleidžia Lietuvos ir Amerikos (kaip imigrantų šalies) istoriją. Daugelis JAV lietuvių vietų – šiaurės rytų pramoniniuose miestuose.

Kone kiekviename JAV mieste rasi ir juodaodžių rajoną. Jame ne taip ir lengva išgirsti džiazą, gospelus ar hiphopą, užtat visur nešvara, sugriuvę namai, narkotikai ir nusikalstamumas: net nė vieno viešbučio dažname nėra, nes niekas nenorėtų apsistoti (bent vieną pamatyti verta: Detroite, kur 82% žmonių – juodaodžiai – dauguma rajonų tokie). Kiek geresniais yra laikomi lotynų amerikiečių rajonai, o Naujosios Meksikos valstijoje “lotynai” net sudaro gyventojų daugumą. Ten – ispanų kalba, lotyniška kultūra, ir kai kurios jau JAV sukurtos Lotynų tradicijos (pvz. lauraideriai – automobiliai mažais ratais).

Apskritai, pirmą kartą keliaujant į JAV pribloškia skirtumai tarp “gerų” ir “blogų” rajonų ar net miestų. “Geri” – tokie, kur žmonės net nerakina durų ir automobilių (“Kai reikia rakintis, jaučiuosi kaip kalėjime” – sakė man vienas amerikietis), išpuoselėtos pievutės, kaimynai saugo vieni kitus (pvz. kartą nepažįstami mane perspėjo: “atsargiai, ten už kampo – narkomanas”, nes toks atklydėlis jau tikras rajono įvykis). Dauguma gyventojų – baltaodžiai ar geltonodžiai. Ten akivaizdu, kad esi turtingiausioje ir galingiausioje pasaulio šalyje.

“Bloguose rajonuose”, lotynų amerikiečių, o ypač juodaodžių gyvenamuose, tuo tarpu, viskas kitaip ir vietom jautiesi kaip trečiame pasaulyje: skurdas, nusikaltimai, keiksmažodžiai, šiukšlės, na ir daug narkotikų. Kita vertus, ten ir viskas kažkiek pigiau: parkavimas, viešbučiai (jeigu jų išvis yra). Dažniausias patarimas, kurį girdėdavau iš priemiesčių baltaodžių, išgirdusių mūsų tolimesnį maršrutą – nekišti nosies į “blogus” rajonus. Jie patys ten būna nebuvę dešimtmečius, nes “ko ten važiuoti į tuos griuvėsius?”. Tačiau kadangi kai kurie dabar “blogi” rajonai kadaise klestėjo, yra pilni gražių pastatų (tegu dažnai ir apleistų), didžios istorijos (apleisti dangoraižiai, apleista pirmoji pasaulyje automatizuota gamykla Detroite…), ten lankiausi daugybę kartų – buvau atsargus ir kol kas nieko blogo neatsitiko.

Įdomu JAV atrasti ir indėnus: gal jų daugelis išžudyta, gal dabartiniai – nuskurdę, prasigėrę ir nebesidabina plaukų plunksnomis, bet kai kurie indėnų rezervatai vis dar yra savotiškos jokiuose žemėlapiuose nepažymėtos indėnų šalys su savo prezidentais, šventėmis pow-wow, visai kita kultūra (pvz. dažname negalima ne tik fotografuoti, bet ir užsirašinėti į užrašų knygutes; nepamatysi ten ir amerikietiškų šypsenų). O Navahų rezervatas plotu net didesnis už Lietuvą! O kur dar senųjų civilizacijų griuvėsiai – JAV jų nedaug, bet Mesa Verdės namai olose yra pasaulinės reikšmės. Geriausia vieta pažinti indėnus – pietvakarių JAV, Arizonos/Jutos/Kolorado/Naujosios Meksikos sankirta, kur yra visos įvardintos vietos ir dar daugiau. Bet indėnai indėnams nelygu: JAV rytuose “rezervatai” seniai tapo savotiškomis akcinėmis bendrovėmis – jų “akcininkai” genties nariai tiesiog gauna “dividendus” iš ten įsteigtų kazino ar parduotuvių veiklos, o į jas užėjęs gali neišvysti nė vieno indėno. Nes tų indėnų tose gentyse belikę po kelis šimtus.

Havajuose, savo ruožtu, gali atrasti senosios havajiečių kultūros liekanas, o Aliaskoje paskutinėje iš JAV valstijų dar yra ištisi miesteliai, nepasiekiami keliais, kur kalbama “senosiomis” (indėnų, eskimų) kalbomis.

Paradoksalu, bet mažiausiai ką išskirtinio turi “eiliniai” JAV baltaodžiai, turintys protėvių iš įvairių Europos tautų ir sudarantys apie pusę JAV žmonių. Pamenu amerikietės moksleivės pasakojimą, kad, mokytojai liepus atsinešti ką nors iš savosios kultūros, sunkiausia buvo baltaodžiams neimigrantams. Didžiuotis kilme, turėti savo simbolius jiems kontroversiška – daug kas tai laiko rasizmu. Autentiškesnės tik pietryčių JAV, kur imigracija vyko taip seniai, kad susiformavo savita kultūra: tokia labiau aristokratiška, europietiška, agrikultūrinė, vertinanti praeitį ir paveldą, giminių istorijas (palyginus su JAV šiaurės “Amerikietiškosios svajonės” tautų katilu). Daug pietiečių net nebežino, iš kokių šalių atvyko jų protėviai ir surašymuose prisistato tik kaip “amerikiečiai”. Pietinės JAV valstijos 1861-1865 m. netgi nesėkmingai kovojo dėl nepriklausomybės (Pilietinis karas) ir kai kurie pietiečiai iki šiol gerbia tada pietuose įkurtos Amerikos Valstijų Konfederacijos simbolius – bet tai irgi kontroversiška, juk Konfederacijoje ilgiau išliko vergovė. Dar viena “kultūra kultūroje” yra Luiziana (aplink Naująjį Orleaną), buvusi prancūzų kolonija, garsėjanti ir vudu.

Dar verta atrasti ypatingiausias religines mažumas. Mormonai, sudarantys daugumą Jutos gyventojų: jų baltos šventyklos su pranašu Moroniu bokšte ir Solt Leik Sičio šventyklos aikštė, švenčiausioji vieta. Žydai ortodoksai ir jų rajonas Brukline (Niujorkas), kur visi aplinkiniai – juodai vilkintys, su peisais, o per šabą viskas sustingsta. Amišai, iki šiol gyvenantys tarsi XIX a.: nenaudojantys elektros, važinėjantys karietomis, auginantys po 6-8 vaikus ir kalbantys vokiškai kaip jų protėviai, į JAV atvykę prieš kelis šimtmečius (“Amišų šalys” yra Pensilvanijoje ir Ohajuje, pastarojoje – ir amišų muziejai).

Antra religija amerikiečiams – politika. Po 10-30 minučių dažniausiai galiu nesunkiai suprasti, už ką balsuoja mano pašnekovas: demokratus ar respublikonus. Nes skiriasi ne tik pažiūros (kurias dažniausiai ir pasako), bet ir gyvenimo būdas, automobilis ir t.t. Net “Lonely Planet” rašydama svarbiausią informaciją apie kiekvieną valstiją parašo, ar ta valstija demokratų, ar respublikonų – nes dešimtmetis po dešimtmečio daugelyje valstijų rinkimus laimi ta pati partija ir tik kelios “ant ribos esančios” nulemia galutinį rezultatą.

Religiją, tuo tarpu, keisti JAV daug labiau įprasta, nei pas mus: sutikau daugybę amerikiečių, pakeitusių religiją, kai kurie – net keliskart per gyvenimą. Tą skatina visokie miesionieriai: kas ant viso kvartalo per ruporą šaukia apie apokalipsę, kas kaišioja už valytuvų paaiškinimus apie pragarą. Nepaisant to, amerikiečiai – gerokai religingesni, nei europiečiai, maldos ir padėkos Dievui dažnos net viešose politikų kalbose, dauguma tikinčiųjų kas sekmadienį lanko bažnyčią, o lauko reklamos pilnos religinių šūkių: todėl gyvenimo būdo skirtumai tarp skirtingų religijų yra nemaži.

Įsivaizduojame JAV kaip modernią šalį, bet modernumu ją seniai pranoko Azija. Net stebėtina, kiek daug JAV išlikę tokių senų dalykų, kokie pas mus seniai nunykę: atsiskaitymai čekiais, vietoje elektrinių tablo – klijuojamos raidės, mylios ir coliai vietoje kilometrų ir centimetrų. Bet visa tai tapo savotiška JAV kultūros dalimi – kaip ir liepos 4 fejerverkai ar padėkos dienos kalakutas.

Kaip keliauti po JAV – autonuoma ar viešasis transportas?

JAV yra turtingiausia didelė pasaulio šalis, tačiau ko neturi, tai neturi: viešojo transporto. Kai kuriuose “senuosiuose didmiesčiuose” (Niujorke, Čikagoje) dar gana patogu važinėti metro (nors jis toks senas, džeržgiantis), bet daugelis atokesnių rajonų ir lankytinų vietų viešuoju transportu visiškai ar beveik nepasiekiamos (jei neskaičiuoti kokio du kartus per dieną važiuojančio autobuso, ir tai ne visur).

Nes Amerika – automobilių kraštas. Teises čia duoda nuo 16 metų ir, kaip pasakojo amerikiečiai bendraamžiai, su kuriais bendraudavau paauglystėje – jei neturi automobilio sulaukęs 16 m., esi nevykėlis, nes tai reiškia, kad būsi “įstrigęs” tėvų namie. Girdėjau, tai keičiasi, bet iš lėto (paaugliai vis dažniau vietoj automobilio iš tėvų prašo “iPhone” ir, matyt, bendrauja internetu).

Todėl nepriklausomiems keliautojams po JAV todėl beveik būtina išsinuomoti automobilį – beveik visada po JAV keliauju tik taip. Tik atvažiavus į pagrindinius didmiesčius automobilį kartais verta palikti priemiesčiuose ir toliau važiuoti metro: nes valandos parkavimas centre gali kainuoti ir 12 dolerių, ir 30 dolerių už valandą (privačiuose parkinguose; gatvėse paprastai pigiau, bet sėkmės rasti vietą – be to, ten negalima palikti automobilio ilgiau 2 ar 3 valandų, kartais tenka atlikti keistas biurokratines procedūras: pvz. Milvokyje skambinome ir prašėme telefonu nemokamo leidimo palikti automobilį gatvėje nakčiai – gavome).

Kaip ten bebūtų, be automobilio Amerikos užmiestyje daug blogiau: kartą Aliaskoje teko taip keliauti ir daugiau nenoriu. Na, atvažiuoji kokiu vėluojančiu traukiniu iki stoties, ir kas toliau, kai viešbutis už 12 km? Teko rinktis ir autostopą. O juk ir tą viešbutį už 12 km pasirinkau tik dėl to, kad jis arčiausiai, šalia pagrindinio kelio: buvo ir daug pigesnių, geresnių, bet jie dar toliau… Nuo tada nebestebina ši JAV girdėta istorija: “Iš kaimyno atėmė teises ir todėl jis įniko į narkotikus, nes be automobilio negalėjo nei darbo turėti, nei pramogų ne namie”.

Automobilio nuomos sistema JAV sutvarkyta geriausiai pasaulyje: net menkiausiame oro uoste ar miestelyje rasi autonuomos tinklų “Avis”, “Budget”, “Dollar” ir kitų atstovybes, kur, kam atsitikus, galėsi auotomobilį pasikeisti, o didmiesčių oro uostuose laukia dešimtys tūkstančių nuomai paruoštų mašinų. Be to, benzinas perpus pigesnis, nei Lietuvoje, o mokamų kelių – mažai ir jų lengva išvengti. Galiausiai, kelionė po JAV automobiliu – nesvarbu, ar senaisiais prieškariniais keliais ir tiltais (kaip garsiuoju 66 keliu, kertančiu visą Ameriką), ar naujaisiais greitkeliais – kartu ir kultūrinė patirtis. Moteliai (kur automobiliu privažiuoji prie kambario durų), greito maisto restoranų tinklai didžiuliuose pakelės “verslo miesteliuose”, pakelės poilsio aikštelės (kur gali nusnausti automobilyje ar sunkvežimyje) – viskas įaugę į amerikiečių kultūrą. Ir po kapines, ir po nedidelius muziejus po atviru dangumi važinėjama automobiliais ir, amerikiečiai pasakojo, yra net kas kempinguose į tualetą automobiliu važiuoja, “juk už kalnelio”. Gal tai viena priežasčių, kodėl JAV šitiek smarkiai nutukusių žmonių…

Galima po JAV keliauti ir kemperiu. Tiek automobilį, tiek kemperį paprastai pigiausia grąžinti ten, iš kur paėmei (patartina vaiuoti ratu), ir pigiau imti ne oro uoste. Greičiausiai kemperiu vis tiek išeis brangiau, nei apsistoti viešbučiuose ir nuomotis automobilį: už teisę nuvažiuoti didesnius atstumus kemperiu dar reikia primokėti.

Didesnius atstumus JAV viduje, tuo tarpu, geriausia skristi lėktuvu. Kainos, tiesa, didesnės, nei panašaus atstumo skrydis kainuotų Europoje – suskraidyti į abi puses gali kainuoti 150-250 eurų.

Kartais galima sutaupyti (patogumo sąskaita) važiuojant ilgo nuotolio autobusais. Klasikinius “Greyhound” gerokai nukonkuravo dviaukščiai “Megabus”, veikiantys tarsi pigių skrydžių avialinijos: artėjant važiavimui, kainos kyla (verta pirkti iš anksto), yra priemoka už antrą lagaminą, vietas priekyje ir pan. Niujorkas-Torontas važiuoti “Megabus” man atsiėjo perpus pigiau, nei būtų atsiėję lėktuvu, o, kadangi autobusas naktinis, sutaupiau ir viešbučiui.

Greitųjų traukinių JAV nėra, ilgos kelionės traukiniais kai kuriems amerikiečiams – labiau kaip hobis, ir nepigus. Akcentas ten – ne nuvažiavimas iš taško A į tašką B (dažni ir dideli vėlavimai, vidutinis greitis 50 km/h). Akcentas – dideli panoraminiai langai su vaizdais į gamtą ir tokia švelni XIX a. “traukinių aukso amžiaus patirtis” su vakarienėmis prie stalo vagone-restorane.

Po kai kurias JAV vietas gali būti logiška keliauti kruiziniu laivu (pvz. Aliaską, kur į daug miestelių neveda keliai). Tiesa, daugelis kruizų maršrutų driekiasi ne vien per JAV, bet net ir daugelis tokių laivų yra tarsi plaukiojantys Amerikos gabalėliai (dauguma keleivių – amerikiečiai, šou pritaikyti jiems).

Kur pavalgyti, kur apsistoti JAV ir kiek tai kainuos

Apskritai JAV yra brangi šalis. Labiausiai tą supranti viešbučiuose: turistiniuose miestuose jų kainos prasideda nuo kokių 70 eurų, o Niujorke ir už 120 eurų ne kartą tepavyko gauti hostelio kambarį be tualeto. Pigiausia apsistoti priemiesčiuose, kur, šalia magistralių, yra susiformavę ištisi nauji miestų mini-centrai: eilė viešbučių ir motelių, restoranų, parduotuvių, į kurias automobiliais suvažiuoja gretimų priemiesčių gyventojai. Ten nesusiduri su kamščiais, parkavimas nemokamas.

Tiesa, ten gali apsistoti tik jei turi išsinuomavęs automobilį. Kitu atveju, apsistoti greičiausiai teks miesto centre, kur viešbučiai kiek brangesni (išskyrus hostelius). Turint automobilį, variantas apsistoti centre kaip tik mažiau patrauklus: parkavimas “per naktį” miesto centre mokamas ir nepigus (gali kainuoti, pvz., 20 EUR), be to, daug kur nakčiai palikti mašinos išvis neįmanoma. Apskritai, parkavimo ženklai JAV daug sudėtingesni nei pas mus: kiekvienoje gatvėje – savos taisyklės kada galima, kada negalima parkuoti, kiek kainuoja, kur bauduos ir kur nutemps (tikrai nutempia!) ir viskas paaiškinta žodžiais. Baudą kartą gavome viršiję parkavimo laiką vos 5 minutėmis.

“AirBnB” JAV kai kur nelegalūs (esą turistai atima taip trūkstamus namus iš eilinių darbininkų) – nereiškia, kad ten jo nėra, bet yra mažiau, o šeimininkai prašo niekam nesakyti, kad esi laikinas nuomininkas. Apskritai “AirBnB” apsimoka tik apsistojant vienoje vietoje ilgiau, nes paprastai labai brangus valymas, pvz. 70 EUR (juk JAV net ir juodadarbių valytojų algos nemažos).

JAV yra tinklų šalis. Verslą norintis pradėti žmogus čia paprastai ne galvoja savo idėją, o nusiperka jau gatavą: pažadėjęs atiduoti “centrui” dalį pajamų atidaro “McDonald’s” restoraną, “Motel 6” motelį, “7-11” parduotuvėlę, pradeda nuomoti automobilius po “Avis” vėliava.

Pigiausi viešbučių tinklai yra “Motel 6”, “Super 8”. Kiek brangesni -“Courtyard Inn”, “Best Western”, “Quality Inn”. Ten – retesnės problemos su nešvara, dažniau įskaičiuoti pusryčiai (bet pusryčiai JAV viešbučiuose – visada gana menki: bandelė ir vaflis, geresniuose – dar dešrelė ar kepsnelis). Yra viešbučių tinklų, kurie turi kokį nors savo ypatingumą: pvz. “Microtel” yra smagios palangės-sofos, o “Drury’s” – į kainą įeina neribotas popkornas ir gėrimai. Toks tinklų privalumas: visada žinai, ką rasi, net numerių išplanavimas dažnai vienodas, nes priemiesčių viešbučiai statomi “nuo nulio” specialiai šitam. Bet šiaip daugelis tinklų iš esmės nesiskiria vienas nuo kito, o viešbučių savininkai “migruoja” iš vieno tinklo į kitą: vienas viešbutis, kur nakvojome, tarkime, Booking.com vis dar buvo įrašytas kaip “Sleep Inn”, pinigus nurašė kaip “Holiday Inn”, o iškaba lauke buvo jau dar trečia.

Restoranų tinklai paprastai yra pigiausias būdas pavalgyti, bent jau greito maisto. Kainos tokiuose – nedaug didesnės, nei Lietuvoje. Jų būna keli pagrindiniai tipai: mėsaininės (“McDonald’s”, “Wendy’s”, “Burger King”, “Jack in the Box”, “Sonic Drive In”, “Five Guys”), sumuštininės (“Subway”, “Quiznos”, “Firehouse Subs”, šaltų sumuštinių “Jimmy John’s”), meksikietiški patiekalai (“Moe’s”, “Taco Bell”), vištiena (“Popeye’s”, “KFC”). Daugelyje gali nusipirkti maistą iš automobilio (“drive through“), o kai kuriuose automobilis tau pakeičia staliuką: atvažiuoji į specialią vietą, greta kurios yra užsakymo aparatas, tada padavėjas ten tau atneša maistą ir tu valgai (tai vadinama “drive in“). Tiesa, šis variantas retėja. Beveik visuose greito maisto restoranuose nealkoholinių gėrimų gali pasipildyti nemokamai: susimoki kartą, piliesi kiek nori. Daug geriant išeina pigiau, nei Lietuvoje. Tuose greito maisto tinkluose, kurie būna tik JAV, kaip taisyklė, porcijos milžiniškos – dydį galima maždaug numatyti pagal kalorijų skaičių, kuris rašomas beveik visur. Net mažas kompleksas gali būti beveik dienos kalorijų norma (~1800 ir pan.). Tokius dalinamės dviese.

Greito maisto tinklai, kaip ir pigiausi moteliai, JAV asocijuojasi ir su neturtu. Turtingi ar net viduriniosios klasės amerikiečiai to vengia: ne kartą mums priekaištingai sakė “Kaip gali ten valgyti?, “Kaip galite ten apsistoti?”. Jie eina į kitokius restoranus, tokius, kur aptarnauja prie staliuko. Skirtumas nuo greito maisto – milžiniškas. Visų pirma, kainos – paprastai bent dvigubos. Be to, JAV įprasta palikti arbatpinigių kokius 20% papildomai, o jei aptarnavo blogai – tai 10%. Ir, nors kartą apsilankęs gali nepalikti, girdėjau istorijų, kad nepalikęs arbatpinigių žmogus grįžo ir jo neaptarnavo, nes tai didelis įžeidimas padavėjui, o ir pats dėl “per mažų arbatpinigų” esu sulaukęs piktos replikos “Ką, tik tiek?”. Vienas Lietuvoje lankęsis amerikietis man visai rimtai nusistebėjo: “Lietuvoje palieka tik 15% arbatpinigių!”. Beje, JAV negreito maisto restoranuose pats sėstis negali – turi laukti, kol pasodins. Kartą, kokias 10 minučių taip pralaukęs prieš eilę tuščių staliukų, pamėginau sėstis – grąžino laukti toliau. Galiausiai, po dar 5 minučių, išėjau. JAV man patinka greitas maistas, jo pasirinkimas toks didžiulis.

Kainos JAV dar labai smarkiai priklauso nuo vietos, ypač paslaugų. Taip pat, verta žinoti, kad beveik niekur nerašoma galutinė kaina: prie parašytos dar reikia pridėti visus mokesčius valstybei, valstijai, miestui (~10%, bet priklauso nuo vietos).

Kaip ten bebūtų, amerikiečiai uždirba daug ir jų kainos jų negąsdina. Net sunku patikėti, kiek daug pinigų jie palieka pirkdami išbrangintus suvenyrus, tarsi be maišo suvenyrų kelionė būtų ne kelionė. “Tik 20 dolerių” pasidžiaugia išvydę, kiek kainuoja nusifotografuoti su kokiu “Coca Cola” meškinu “Coca Cola” muziejuje, ir čia pat susidaro eilė…

Kaip nuskristi į JAV?

Laimė, kad į JAV nusigauti – pigu. Skrydžiai į JAV – pigiausi tokio atstumo skrydžiai. Ne sezono metu į abi puses iš Vilniaus esu suskraidęs ir už 300 eurų, sezono metu kainos gali prasidėti nuo 450 eurų.

Labiausiai apsimoka skristi į konkrečius pagrindinius miestus. Paprastai pigiausi skrydžiai – į Niujorką, toliau seka Čikaga, Vašingtonas, Majamis. Jei suplanavote kelionę po kitas JAV vietas, vis viena logiška skristi į vieną šių miestų ir paskui perskristi ar kitais būdais nusigauti ten, kur jums reikia: taip, tikėtina, bus pigiau.

JAV vizos, ESTA ir patekimo procedūros

Lietuviams galioja bevizis režimas į JAV, bet ne viskas taip paprasta. Norėdamas keliauti į JAV, privalai užpildyti ESTA paraišką (internetu) ir už ją susimokėti. Pildant šią paraišką, reikės atsakyti į įvairius klausimus (jų neką mažiau, nei prašant vizos), duoti paso kopiją ir pan. Daugeliui žmonių ESTA suteikiama iš karto automatiškai (per kelias sekundes atsiųs atsakymą), tačiau gali užtrukti ir tris dienas ar net ESTA prašymą atmesti, todėl rekomenduojama ESTA pasirūpinti iš anksto. ESTA galioja du metus arba iki paso galiojimo pabaigos. ESTA paraiškos tinklapis yra čia (atsargiai: yra daug netikrų ESTA paraiškos tinklapių, kurie už tą patį prašo didesnių mokesčių).

Kai kurie lietuviai negali gauti ESTA ir jiems reikia JAV vizos. Tai, pavyzdžiui, lietuviai lankęsi Irane, Sirijoje, Irake, Libijoje, Somalyje, Jemene ar Sudane, ar norintys JAV būti ilgiau 90 dienų. Viza yra gerokai (~10 kartų) brangesnė nei ESTA, tačiau ji galioja 10 metų. Per tą laiką galima į JAV vykti neribotą skaičių kartų (neviršijant maksimalių kelionės trukmių). Netgi jei pasikeisite pasą, paprašykite, kad jums nepramuštų JAV vizos, ir galėsite ja naudotis toliau (tada į kelionę reikės imti abu pasus: seną su JAV viza ir naują galiojantį). Išbandžiau tai – puikiai veikia, problemų nekyla, ESTA prašyti turint vizą nereikia: galite tiesiog skristi į JAV ir viskas. JAV vizos reikia prašyti užpildant paraišką internete ir tada registruojantis pokalbiui JAV ambasadoje.

Tiek ESTA, tiek vizą geriausiai darytis dar iki perkant lėktuvo bilietus – turėti bilietus tam nebūtina, o jei netyčia vizos negautumėte (šiais laikais gauna beveik visi) – nepatirtumėte nuostolių. Išskyrus, aišku, pačios vizos ar ESTA kainą – šios sumos negrąžinamos net jei ESTA ar vizos jums neduotų.

Nors procedūros gauti ESTA ir JAV vizai gana ilgos / daug klausimų, paskui viskas paprasta: imigracijos pareigūnai oro uoste tiesiog paklaus apie jūsų buvimo JAV tikslus, o gal net neklaus nieko. Tiesa, vienas niuansas: jeigu skrisite su persėdimu JAV viduje ir turėsite atiduotą lagaminą, jį turėsite atsiimti ir priduoti iš naujo.

---

Visi mano kelionių po Jungtines Amerikos Valstijas aprašymai ir vadovai

---

Trumpai apie viską:

JAV - viskas ką reikia žinoti keliaujant

Kelionės po vakarų JAV

Vakarų JAV - įspūdingiausi Amerikos nacionaliniai parkai ir gamta (Didysis kanjonas, Jeloustounas, Josemitas, Braiso ir Siono kanjonai). Tai taip pat Vakarų JAV kartu geriausia vieta pažinti indėnų, mormonų, bei lotynų kultūrą, yra keli įdomūs miestai (San Franciskas, Los Andželas, Las Vegasas).

Juta - tikėjimo ir gamtos didybė
Las Vegasas - suaugusiųjų Disneilendas
Los Andželas - Holivudo karštis tarp vienodų namų
JAV indėnų žemės - rezervatas, didesnis už Lietuvą
Naujoji Meksika - molio miestai, lotyniška dvasia
San Franciskas - aukso amžiaus šlovės miestas
Didysis kanjonas ir laukinė Arizona
Jeloustounas - JAV nacionalinių parkų karalius
Pietų Dakota - primirštas Amerikos gamtos perlas

Kelionės po rytų JAV

Rytų JAV žavi visų pirma senais didmiesčiais ir jų dangoraižiais, istorija (iš gamtinių lankytinų vietų čia - tik Niagaros kriokliai, ir tie patys vidury miesto). Šiame regione daugiausiai ir lietuviško paveldo, todėl čia vykdžiau ir lietuviško paveldo žemėlapio "Tikslas - Amerika" kūrimą.

Niujorkas - pirmoji pasaulio sostinė
Čikaga - amerikietiškos svajonės miestas
Detroitas - getu virtusi automobilių sostinė
Niagara – daug daugiau, nei kriokliai!
Vašingtonas - JAV didybė, supermuziejai, politinė širdis
Filadelfija - miestas, kuriame gimė Amerika

Kelionės po pietų (pietryčių) JAV

Pietų JAV žavi pačiais seniausiais JAV miestais (Naujasis Orleanas, Čarlstonas, Savana, Sent Augustinas), plantacijų dvarais, pelkynais, kurortais ir pramogų erdvėmis (ypač Floridoje: Majamis, Orlandas, Ki Vestas).

Pietinės JAV - tikroji, pamirštoji Amerika?
Naujasis Orleanas - džiazuojantis vudu miestas
Florida – Majamis, Disnėjus, salos ir karštis
Disney World – pasaulio pramogų sostinė

Kelionės po JAV salas ir Aliaską

JAV turi gausybę nutolusių salų. Žymiausi - Havajai, bet JAV priklauso ir Puerto Rikas, JAV Mergelių salos, Guamas. Havajus ir Guamą aplankiau per savo medaus mėnesį, tad aprašymai asmeniškensi, o apie Puerto Riką ir JAV Mergelių salas - skirti susiplanuoti savo kelionę.

Aliaska - begalinės Gamtos apsupty
Havajai - stebuklinga gamtos didybė
Oahu - plakanti Ramiojo vandenyno širdis
Puerto Rikas - iščiustyta Lotynų Amerika
Guamas - Azijos Kanarai
JAV Mergelių Salos - Amerikos Karibai

Lietuviškos JAV vietos

JAV lietuviški pastatai, paminklai, rajonai - be galo įspūdingi ir svarbūs. JAV gyvena iki milijono lietuvių ir jie ten sukūrė daug labai svarbaus. Esu sudaręs lietuviškų JAV vietų žemėlapį "Tikslas - Amerika", enciklopediją ir surengęs daug ekspedicijų informacijos rinkimui apie tas vietas - ekspedicijų dienoraščiai irgi čia.

Tikslas - Amerika lietuviškų vietų JAV žemėlapis
Tikslas - Amerika 2017 (JAV rytų) ekspedicijos dienoraštis
Tikslas – Amerika 2018 (Vidurio Vakarų) ekspedicijos dienoraštis
Tikslas – Amerika 2019 (Kanados ir dalies šiaurės rytų JAV) ekspedicijos dienoraštis
Tikslas – Amerika 2021 (Vakarų JAV) ekspedicijos dienoraštis
Tikslas – Amerika 2022 (Vakarų JAV) ekspedicijos dienoraštis

Kelionių vadovai po JAV žemėlapyje

Spauskite ant žymeklio žemėlapyje ir ant iššokusios nuotraukos - ir skaitykite kelionių vadovą apie tą vietą!

Komentarai

Penki Amerikos ežerai dydžio sulig jūrom. O aplink juos – miestai, kuriuose gimė šiuolaikinis pasaulis. Čikaga, Klivlandas, Detroitas…

Didžiųjų ežerų regionas – Amerikos širdis ir esybė, kur susilieja gamta, dangoraižiai, visos gerosios ir blogosios turtingiausios pasaulio šalies pusės.

Po šiuos JAV kraštus keliavau daugybę kartų, aplankiau visas jo valstijas, daugelį didmiesčių, kurortų ir gamtos grožybių – ir viską sudėjau į šį kelionių vadovą.

Didžiausi pasaulio ežerai vienas šalia kito!

Iš penkių didžiausių pasaulio ežerų net trys yra čionai! Kai kurie jų – didesni už visą Lietuvą! Tačiau nuostaba, kodėl tokie gamtos stebuklai taip mažai lankomi gamtos mylėtojų, pamažu išnyksta pavažinėjus ilgaisiais jų krantais.

Didieji ežerai tiesiog pernelyg primena jūras, ypač – mūsiškę Baltiją. Kopos krantuose, bangelės, uostai, automobilių keltai… Persikelti per Mičigano ežerą vienu tokių man užtruko keturias valandas ir čia – viename siauriausių jo taškų. Apvažiuoti tą ežerą automobiliu užtruktų 16 valandų…

Tačiau yra vieta, kur visą Didžiųjų ežerų galią išvydau akimirksniu! Tai – Niagaros kriokliai, kuriais 174 m virš jūros lygio plytinčio Erio ežero vanduo alma žemyn link Ontarijo ežero (74 m virš jūros lygio). Kasmet tuo gamtos spektakliu nuo krantų, iš laivų, iš sraigtasparnių ir užkrioklės uoloje išgremžtų tunelių gėrisi 20 milijonų turistų, jaunavedžių – bet tik maža dalis susimąsto iš kur tas visas krioklių vanduo atsiranda šitokioje trumputėje (vos 58 km) Niagaros upėje!

Didieji ežerai tikriausiai pernelyg dideli, kad žmonės juos suvoktų kaip vieną regioną… Bet šita JAV dalis, vadinama Vidurio Vakarais (Midwest) tikrai turi savo unikalią dvasią – ir net, drįsiu teikti, ji yra pati „amerikietiškiausia“!

Pirmųjų Amerikos didmiesčių spindesys…

Didžiųjų ežerų pakrančių didmiesčiai yra patys pirmieji JAV miestai! Kaip – sakysite – juk koks Niujorkas rytuose ir senesnis, ir didesnis? Taip, bet rytų pakrantės miestus pastatė dar britų kolonistai. O Didžiųjų ežerų regionas buvo pirmasis, kurį apgyvendino jau nepriklausomybę iškovojusios Jungtinės Valstijos. Juose atisispindi visos Amerikos svajonės tuo metu, kai ši šalis dar tik sparčiai kopė „tapimo supervalstybe laiptais“.

Viena vertus, JAV architektai siekė įkvėpimo gilioje senovėje – Antikinėje Romoje kuri, kaip JAV, irgi buvo respublika. Kaip romėnų kolonijose, visos miestų gatvės tiesios, kvartalai – kvadratiniai, o “naujųjų” valstijų kapitolijų kupolai pribloškia pseudoromėniškomis kolonomis.

Bet Didžiųjų ežerų regiono didmiesčiuose gimė ne tik šiuolaikinė Amerika, o ir šiuolaikinis pasaulis! Ten pastatyti pirmieji pasaulio dangoraižiai. Žiūrėk stovi pastatas aukštesnis nei bet kas, kas netgi šiandien stovi Lietuvoje, bet vis dar puošnus kaip senoviniai rūmai ar katedros. Ten atsirado pirmieji „konvejeriniai“ fabrikai: nuo Čikagos skerdyklų iki Detroito „Ford Model T“ gamyklos.

Matant apleistus, trūnijančius milžiniškus raudonų plytų anuomečių fabrikų mūrus lengva neįvertinti, kokio masto tai buvo revoliucija! Iki tol nuo pradžios iki galo gaminys gulėdavo vienoje vietoje – o darbininkai gaišo laiką vaikščiojimui nuo gaminio prie gaminio, reikiamos detalės atnešimui. O nuo tos “Čikagos ir Detroito revoliucijos” kiekvienas darbininkas atlieka tik vieną menką veiksmą, kurį yra įvaldęs idealiai (pvz. uždeda automobilio ratą iš greta jo darbo vietos suvežtos krūvos), o gaminys pats konvejeriu pravažiuoja pro kiekvieną darbininką. Jei ne ši revoliucija, dar ir šiandien automobiliai būtų įperkami tik turtingiesiems, o ir robotizacija būtų buvusi neįmanoma!

Būtent tie fabrikai atnešė pelnus, iš kurių statyti dangoraižiai ir naujųjų milijonierių rūmai. Būtent tie fabrikai pritraukė milijonus darbininkų ir per kelis dešimtmečius “išaugino” vienus didžiausių pasaulio miestų. Naujakuriai sugužėjo iš visur, kur tvyrojo skurdas ir priespauda. Nuo iš baudžiavos išsivadavusių lietuvių iki juodaodžių buvusių vergų iš pietinių JAV plantacijų; nuo skurstančios pietų Italijos kaimiečių iki visokio plauko religinių pabėgėlių. Dabar toks įprastas „Multikultūrinio imigrantų miesto“ fenomenas irgi išsivystė tada ir čia: XIX a. antroje pusėje palei JAV didžiuosius ežerus.

Apie didžiausią Didžiųjų ežerų miestą – Čikagą – net sukurtas PBO filmas pavadinimu „Miestas, kur gimė XX amžius“. Čikagos dangoraižiai seniausi ir aukščiausi, o horizontalią pastatų architektūrą pirmą kartą pasaulyje pakeitė vertikali. Čikagos senieji fabrikai – didžiausi, o visus ~1900 m. pirmą kartą pademonstruotus išradimus sunku net suskaičiuoti. Ir visa tai lėmė vos du dalykai. Pirmasis: 1871 m. didysis Čikagos gaisras: sudegus „senajam miestui“ atsirado šansas pastatyti jo vietoje naują, modernesnį nei bet kas iki tol. Antrasis: pasaulinė EXPO paroda, 1893 m. į Čikagą sutraukusi 26 mln. žmonių, mokslininkų iš viso pasaulio.

Bet likę Didžiųjų ežerų didmiesčiai – tarsi „mažesnės Čikagos“: Detroitas, Klivlandas, Milvokis ir daugybė tų, kurie stovi ne palei pačius ežerus, tačiau didžiąsias regiono upes, kaip vieną ilgiausių pasaulyje Misisipę (jos, kaip ir ežerai, puikiai tiko transportui laivais) – pavyzdžiui, Sent Luisas. Ar tiesiog palei geležinkelius, kurie tais laikais tapo „naujosiomis upėmis“, kaip Pitsburgas. Jei nori sužinoti, kurie miestai įspūdingiausi – tiesiog pasiimk didžiausių Amerikos miestų kokiais 1930 m. sąrašą ir pažiūrėk pirmąjį dešimtuką… 2 vieta – Čikaga, 4 – Detroitas, 6 – Klivlandas, 7 – Sent Luisas, 10 – Pitsburgas, 12 – Milvokis, 13 – Bafalas.

Skiriasi tik pramonė, „uždirbusi“ tiems miestams milijardus. Pavyzdžiui, Detroitas buvo pasaulio automobilių sostine: trys didžiausi JAV automobilių koncernai „Ford“, „GM“, „Chrysler“ XX a. pradžioje ten gamino daugiau mašinų, nei visi kiti pasaulio miestai kartu paėmus. Pitsburgas gamino plieną, Grand Rapidsas – baldus. Kažkiek skyrėsi ir imigrantų tautos: štai Čikaga tapo Amerikos lietuvių ir lenkų sostine, Milvokis – Amerikos vokiečių, Klivlandas – Amerikos slovėnų, Mineapolis – Amerikos švedų ir suomių… Tačiau kiekviena didesnė tauta kiekviename Didžiųjų ežerų mieste sukūrė savo rajonus, iš menkų Amerikos mastais – bet didelių palyginus su jų tėvynėmis – algų pasistatė klubus ir bažnyčias. Vien ~100 metų senumo lietuvių bažnyčių tame regione virš 60 (visas jas aplankiau pats ir sudėjau į “Tikslas – Amerika” žemėlapį)! Aišku, bėgant metams Amerikietišką svajonę pasiekę imigrantų vaikai, anūkai, proanūkiai susiliejo į vieną “baltaodžių amerikiečių” tautą… Ir ji gimdė naujas, amerikietiškas tradicijas ir kultūrą: kvadratinės Detroito picos, pitsburgiečio Endi Varholo popartas, Drive-In kino teatrai.

Didžiųjų ežerų miestų skurdas

Laikas, kai iškilo šitie didmiesčiai, vadinamas „Paauksuotuoju amžiumi“ (Gided Age). Bet toks jis buvo tik fabrikų ar geležinkelių šeimininkams. Darbininkai išgyveno „Laukinį kapitalizmą“ – darbo daug ir sunkaus, socialinių garantijų – jokių, valdžia tebuvo „naktinis sargas“, policija: jokių muziejų, bibliotekų, nemokamų valstybinių mokyklų ir ligoninių – tiesa, ir beveik jokių mokesčių…

Pasakiškus turtus susikrovę milijonieriai iš pradžių švaistėsi jais prabangai, bet galiausiai susimąstė apie visa ko prasmę. Ir ko nepastatė valdžia, sukūrė jie, tapę mecenatais: puikius muziejus ir parkus, universitetus ir mokyklas, daugybė kurių šiandien pavadintos ano meto turtuolių pavardėm. Ir net negailėjo pinigų naujoviškiems „utopiniams“ rajonams, kuriuose ir paprasti darbininkai gyventų geriau.

Milijonierių palikimais įkurti muziejai iki šiol yra tarp svarbiausių visų JAV lankytinų vietų, kiekviename jų ką veikti visą dieną ras ir didelis, ir mažas: “grįžimas į ikiindustrinius laikus” Henrio Fordo “Greenfield Village” prie Detroito ar Fyldso gamtos istorijos muziejus Čikagoje.

Tačiau štai visos darbininkų utopijos sunyko. Daugybė milijonierių rūmų ir viduriniosios klasės dvarų nugriauti. Griuvėsiais virto ir to meto kino teatrai, netgi bažnyčios ir prekybos centrai. Vieni jų stovi užkaltais ar išdaužytais langais, kitus padegė vandalai, trečius nugriovė savivaldybės desperatiškai mėgindamos „panaikinti miestų piktžaizdes“ (urban blight) – bet jų vietoje dabar tiesiog boluoja piktžolėmis užaugę niekam nereikalingi sklypai.

Kadaise klestėjusių pramoninių miestų centrai šiandien – „getai“, nesaugiausios vietos JAV, kur tuos miestus stačiusių darbininkų anūkai ir proanūkiai – patys išsikraustę į ištįsusius vienaukščius priemiesčius arba šiltesnes valstijas – visada tau patars nekišti nosies.

Kol neaplankiau JAV Didžiųjų ežerų regiono nė nebūčiau galėjęs įsivaizduoti, kad „išsvajotoji Amerika“ gali atrodyti (ir) šitaip liūdnai!

Visą procesą plačiau aprašau straipsnyje apie Detroitą, kuris tikriausiai – ikoninis JAV „getas“. Dar 1950 m. automobilių mieste gyveno beveik 2 milijonai žmonių, jis vis ketino rengti olimpiadas – šiandien beliko 600 000. Tačiau Detroitas – tikrai ne baisiausia Didžiųjų ežerų vieta. Kai kuriuose mažesniuose miestuose, kurių gal net pavadinimų negirdėjote, išvis net nė vieno viešbučio nebėra, o centrai virtę griuvėsiais: Geris (Indiana), Rytų Sent Luisas (Ilinojus) vieni graudžiausių.

Miestai žlugo staiga ~1950-1970 m. Amerikos pramonę pamažu pradėjo nukonkuruoti Azija: iš pradžių Japonija, vėliau „Azijos tigrai“, paskui Kinija. Tuo pačiu, Detroito dėka, kiekvienas amerikietis jau įpirko automobilį – ir naujuoju „Amerikietiškos svajonės“ idealu tapo (ir iki šiol yra) namas priemiesčiuose su nuosavu sklypu. Netrukus senieji didmiesčiai prakirsti tarsi miškai: išvagoti greitkeliais bei parkavimo aikštelėmis, kad į priemiesčius beišsikraustanti vidurinioji klasė galėtų patogiai atvairuoti į darbus miestų centruose.

Tačiau galutinį smūgį Didžiųjų ežerų didmiesčiams sudavė „rasių kova“.

Nors juodaodžiai tarpukariu į Didžiųjų ežerų miestus bėgo nuo kur kas gajesnės diskriminacijos JAV pietuose, visiškos lygybės čia nerado: pavyzdžiui, jiems būdavo trukdoma apsigyventi geriausiuose rajonuose. Neapsikentę to ~1960-1970 m. jie kaip reikiant sukilo prieš miestuose dominuojančius baltaodžius: „šturmavo“ baltaodžių rajonus, kėlė riaušes, puldinėjo senuosius gyventojus – ironiška, kad daugelis taikinių buvo ne už aukštų dvarų sienų pasislėpęs baltaodžių „elitas“, o rytų ar pietų Europos kilmės fabrikų darbininkai, kurių šeimos irgi atvyko slėptis nuo skurdo ir persekiojimų tėvynėse… Netrukus jiems teko bėgti darsyk – šįsyk į vis labiau tįstančius priemiesčius. Ir kuo daugiau jų taip išsikėlė, tuo nemalonesnėje aplinkoje teko gyventi likusiesiems: jų tvarkingi namai tapo retais inkliuzais tarp apleistų ir išdaužytų, jie patys – mažuma tarp visokių banditų ir narkomanų. Ne vieną skaudžią istoriją girdėjau „iš pirmų lūpų“ – iš Amerikos lietuvių, kurie jautėsi priversti palikti savo numylėtus rajonus it pabėgėliai. Tose istorijose – ir sudeginti išpuoselėti namai, ir sumušti prie jų šeimininkai, ir net nužudymai. Skaudžiausia daugeliui nukentėjusiųjų, kad ir tada, ir dabar, Didžiųjų ežerų didmiesčiuose kalbėti apie tai tabu: juodaodžių kova už pilietines teises laikoma vienu kertinių didvyriškų Amerikos istorijos momentų, toje statinėje medaus šaukštų degutų niekas matyti nenori.

Vadinamojo „baltųjų pabėgimo“ (angl. white flight) rezultatai tokie: daug rajonų, kur gyveno beveik 100% baltaodžių, šiandien gyvena beveik 100% juodaodžių. O juodaodžių gerokai mažiau skaičiumi. Taigi, daug pastatų tapo niekam nereikalingi, NT kainos krito, o kadangi Didžiųjų ežerų miestų savivaldybės gyvena iš turto mokesčių – jos nebesurenka lėšų išlaikyti kur kas didesniam skaičiui žmonių pastatytai infrastruktūrai (gaisrinėms, mokykloms, parkams). Ne vienas miestas net subankrutavo (tarp jų Detroitas). Neapsikentę turtingesni juodaodžiai galiausiai irgi išsikėlė į priemiesčius, palikdami istorinių pastatų kupinas miestų širdis besipjaunančioms banditų gaujoms. Daug priemiesčių gyventojų šiandien su pasididžiavimu sako, kad „mieste jau nebuvau X metų“ – nes ir prekybos centrai, ir darbovietės, ir paslaugos geriausios dabar irgi jau priemiesčiuose… Miestus nuo priemiesčių skiria daug kas: ne tik rasė ar kilmė, o ir požiūriai, turtingumas, politinės pažiūros (miestai balsuoja už demokratus, priemiesčiai – respublikonus). Ir kartais jie dar susiduria kovose, kaip per „Black Lives Matter“ judėjimą, kai baltaodis policininkas Mineapolyje sulaikymo metu mirtinai prispaudė neginkluotą juodaodį nusikaltėlį ir vėl iš keršto miestai (ir artimesni priemiesčiai) „degė“.

Bet galbūt dabar pradėjo vėl dygti šiokie tokie miestų atgimimo vilties daigai! Šiuolaikinis Amerikos jaunimas vėl atsigręžia į didmiesčius, žavisi sena jų architektūra: ten vėl ima rastis barų, restoranų, išgriautuose plotuose pastatomi didžiųjų lygų sporto stadionai. Tiesa, taip atgimsta tik keli rajonai: tie, kurių pastatai seniausi, įspūdingiausi (patys ikoniškiausi, kaip Čikagos „The Loop“ dangoraižių rajonas, niekada ir nebuvo mirę). Didžioji dalis Didžiųjų ežerų didmiesčių rajonų ir mažesnių ekspramoninių miestų tebėra „getai“ arba, geresniu atveju, zonos, kur apsistoja naujai į JAV imigruojantys lotynų amerikiečiai – tikriausiai irgi tik iki kol įpirks ką geriau. Daugybė rajonų ir atgimti nebegali, nes kas buvo gražiausia ten – seniai sugriauta, ištisi miestų centrai, kuriuose gimė „pramoninė Amerika“: kaip Niagara Folso.

Didžiųjų ežerų regionas dar vadinamas „Rūdžių juosta“ (Rust belt). Tai puikiai atspindi tuos surūdijusius nebenaudojamų geležinkelių tiltus, išdaužytus fabrikus, piktžolių laukais paverstus istorinius miesto kvartalus. Gal geriausia vieta pajusti tai dvasiai Sent Luiso „Miesto muziejus“, į kurį suvilktos nutrupėjusios ir nuimtos grožybės iš įvairiausių kadaise svarbių regiono pastatų. Nuo seniai uždarytų tarpukario užkandinių neoninių reklamų iki Šv. Jurgio bareljefo iš 1990 m. nugriautos seniausios Čikagos lietuvių bažnyčios.

Didžiųjų ežerų regiono užmiestyje – indėnų kalnai ir kaip senovėje gyvenantys amišai

Anapus ežerų-jūrų ir didmiesčių, Didžiųjų ežerų regiono gamta labai primena lietuvišką: lygumos, miškai… Čia nerasi aukštų kalnų ar JAV garsinančių nacionalinių parkų, tačiau įdomių vietų stabtelti važiuojant nuo miesto prie miesto – gausu.

Man žavu pasivaikščioti „nacionalinėse pakrantėse“ tarp žavių kopų (pvz. Indiana Dunes). Kurortiniuose pajūrio – atsiprašau, paežerių – miesteliuose seniau viduriniosios JAV klasės vyrai vasaroms palikdavo savo šeimas (jas lankydavo savaitgaliais), o dabar daug kas ten persikėlę gyventi su visam, greitkeliais kasdien važiuoja į darbus miestuose.

Taip keista aplankyti amišų kraštą Ohajuje, kur šios religijos žmonės gyvena taip, tarsi iki šiol būtų XIX a., kai “atsirado” Didžiųjų ežerų regionas: be elektros, be automobilių. Ir jie tebekalba vokiškai, kaip jų imigrantai protėviai, nes mišrių santuokų nesudarinėja. Matydamas pro šalį riedantį vežimą sunkiai gali suvokti, kad tebesi Amerikoje!

Įspūdį paliko Kahokijos [Cahokia] pilkalniai prie Sent Luiso: juos supylė Misispės indėnų kultūra. Tai – vienintelė indėnų kultūra regione, kuri po savęs paliko kažką apčiuopiamo. Regioną užplūdus JAV pramonininkams ir jų darbininkams, kiti indėnai buvo priversti trauktis toliau į vakarus arba į rezervatus ir, kadangi jie buvo klajokliai su laikinom gyvenvietėm, šiandien niekas jų nebeprimena.

Jei norisi indėnų, kaubojų, Laukinių vakarų ir jų gamtos didingų tolių – tada logiškiausia keliauti į JAV Vakarus, anapus Sent Luiso arkos – simbolinių JAV vakarų vartų. Jei norisi senų kolonijinių miestų – tai tada tavęs laukia JAV rytai, Naujoji Anglija. Na o jei domina vergovė, plantacijos ir jų aristokratai iš „Vėjo nublokštų“ – visa tai išvysi JAV pietuose.

O JAV Didžiųjų ežerų zona, Vidurio vakarai, rūdžių juosta – tai yra tikrojo amerikietiško verslo, pramonės, o gal net viso XX a. ir JAV, kaip supervalstybės, gimimo vieta. Daug keliautojų šį regioną aplenkia ar stabteli tik prie Niagaros krioklių, kiti čia užsuka tik „iš reikalo“ (pvz. pas Čikagoje gyvenančius draugus), bet, norint pažinti JAV, tikrai verta giliau aplankyti bent pora tų didmiesčių, nuvažiuoti tarp jų didžiųjų ežerų pakrantėmis.

---

Visi mano kelionių po Jungtines Amerikos Valstijas aprašymai ir vadovai

---

Trumpai apie viską:

JAV - viskas ką reikia žinoti keliaujant

Kelionės po vakarų JAV

Vakarų JAV - įspūdingiausi Amerikos nacionaliniai parkai ir gamta (Didysis kanjonas, Jeloustounas, Josemitas, Braiso ir Siono kanjonai). Tai taip pat Vakarų JAV kartu geriausia vieta pažinti indėnų, mormonų, bei lotynų kultūrą, yra keli įdomūs miestai (San Franciskas, Los Andželas, Las Vegasas).

Juta - tikėjimo ir gamtos didybė
Las Vegasas - suaugusiųjų Disneilendas
Los Andželas - Holivudo karštis tarp vienodų namų
JAV indėnų žemės - rezervatas, didesnis už Lietuvą
Naujoji Meksika - molio miestai, lotyniška dvasia
San Franciskas - aukso amžiaus šlovės miestas
Didysis kanjonas ir laukinė Arizona
Jeloustounas - JAV nacionalinių parkų karalius
Pietų Dakota - primirštas Amerikos gamtos perlas

Kelionės po rytų JAV

Rytų JAV žavi visų pirma senais didmiesčiais ir jų dangoraižiais, istorija (iš gamtinių lankytinų vietų čia - tik Niagaros kriokliai, ir tie patys vidury miesto). Šiame regione daugiausiai ir lietuviško paveldo, todėl čia vykdžiau ir lietuviško paveldo žemėlapio "Tikslas - Amerika" kūrimą.

Niujorkas - pirmoji pasaulio sostinė
Čikaga - amerikietiškos svajonės miestas
Detroitas - getu virtusi automobilių sostinė
Niagara – daug daugiau, nei kriokliai!
Vašingtonas - JAV didybė, supermuziejai, politinė širdis
Filadelfija - miestas, kuriame gimė Amerika

Kelionės po pietų (pietryčių) JAV

Pietų JAV žavi pačiais seniausiais JAV miestais (Naujasis Orleanas, Čarlstonas, Savana, Sent Augustinas), plantacijų dvarais, pelkynais, kurortais ir pramogų erdvėmis (ypač Floridoje: Majamis, Orlandas, Ki Vestas).

Pietinės JAV - tikroji, pamirštoji Amerika?
Naujasis Orleanas - džiazuojantis vudu miestas
Florida – Majamis, Disnėjus, salos ir karštis
Disney World – pasaulio pramogų sostinė

Kelionės po JAV salas ir Aliaską

JAV turi gausybę nutolusių salų. Žymiausi - Havajai, bet JAV priklauso ir Puerto Rikas, JAV Mergelių salos, Guamas. Havajus ir Guamą aplankiau per savo medaus mėnesį, tad aprašymai asmeniškensi, o apie Puerto Riką ir JAV Mergelių salas - skirti susiplanuoti savo kelionę.

Aliaska - begalinės Gamtos apsupty
Havajai - stebuklinga gamtos didybė
Oahu - plakanti Ramiojo vandenyno širdis
Puerto Rikas - iščiustyta Lotynų Amerika
Guamas - Azijos Kanarai
JAV Mergelių Salos - Amerikos Karibai

Lietuviškos JAV vietos

JAV lietuviški pastatai, paminklai, rajonai - be galo įspūdingi ir svarbūs. JAV gyvena iki milijono lietuvių ir jie ten sukūrė daug labai svarbaus. Esu sudaręs lietuviškų JAV vietų žemėlapį "Tikslas - Amerika", enciklopediją ir surengęs daug ekspedicijų informacijos rinkimui apie tas vietas - ekspedicijų dienoraščiai irgi čia.

Tikslas - Amerika lietuviškų vietų JAV žemėlapis
Tikslas - Amerika 2017 (JAV rytų) ekspedicijos dienoraštis
Tikslas – Amerika 2018 (Vidurio Vakarų) ekspedicijos dienoraštis
Tikslas – Amerika 2019 (Kanados ir dalies šiaurės rytų JAV) ekspedicijos dienoraštis
Tikslas – Amerika 2021 (Vakarų JAV) ekspedicijos dienoraštis
Tikslas – Amerika 2022 (Vakarų JAV) ekspedicijos dienoraštis

Kelionių vadovai po JAV žemėlapyje

Spauskite ant žymeklio žemėlapyje ir ant iššokusios nuotraukos - ir skaitykite kelionių vadovą apie tą vietą!

Komentuoti

Naujoji Anglija. Šitos mažytės JAV valstijos aplink Niujorką alsuoja kitokia dvasia nei likusi Amerika!

Čia – ir geriausi pasaulio universitetai, ir liūdni žlugusios pramonės „getai“. Ir senutis Bostonas, kur prasidėjo kova už JAV laisvę, ir turtingiausi Amerikos muziejai, kuriems praeities milijardieriai dovanojo savo meno kolekcijas. Čia – ir 100+ metų skaičiuojantys lietuvių rajonai, ir „gražiausi pasaulio rudenys“ Atlanto vandenyno pakrantės kurortuose ir miškuose.

Esu keliavęs po visas šešias Naujosios Anglijos valstijas ir ne po kartą, kiekvienoje turiu daug pažįstamų ir dalinuosi, kas ten įdomiausia – bet pradedu nuo Bostono, kuriame daugelio kelionė Naujojoje Anglijoje prasideda ir baigiasi…

Bostonas – raudonų plytų JAV laisvės miestas

Bostono raudonų plytų senamiestis slepia šitiek istorijų ir legendų!.. JAV patriotai čia didžiuojasi savo šalies drąsa stoti į kovą dėl laisvės prieš Britaniją. Klegančių mokyklinukų tuntai tiesiog džiaugiasi atostogomis. O svetimšaliai turistai fotografuojasi prie senų daugiabučių ir bažnyčių, valgo jaukiuose brangiuose restoranuose, prieš tai dar daugiau susimokėję už parkingą. Ir viskas vyksta aplink Laisvės kelią (Freedom Trail), 4 km maršrutą su istorijas aprašančiom lentom.

Kam tikros Bostono istorijos „per sunkios“, gauna dozę išgalvotų legendų kasvalandiniuose „vaiduoklių turuose“ (kur jas pasakoja kraupiai persirengę gidai) ar bent jau miesto dangoraižių panoramų iš autobuso-amfibijos.

Bostonas – didžiausias Naujosios Anglijos miestas, ir čia galima paragauti visko, ką Naujoji Anglija turi įdomiausio! Štai išvažiavau iš jo centro į vakarus – ir pasitiko Harvardo universiteto mūrai. Jis – seniausias iš „Ivy League“ prestižiškiausių JAV aukštųjų mokyklų. Bet visa Ivy League – šiaurės rytų JAV ir visos vienas už kitą gražesnės, puošnesnės, tarsi kokios proto šventovės. Kartą ten įstoję iki gyvenimo galo tą prisimena: net pensininkai vilki marškinėlius ir puošia automobilius lipdukais su savo „alma mater“ logotipais. Nepamiršta kur studijavę ir testamentuose: ištisi universitetų meno muziejai gimė iš kolekcininkų alumnų palikimų, “Harvard Art Museums” – vieni turtingiausių ir geriausių.

Pasukau iš Bostono centro į pietus – ir laukė šimtametis Lietuvių rajonas: mažai lietuvių ten begyvena šiandien, bet sekmadieniais tebesirenka į Šv. Petro lietuvių bažnyčią su lietuviškais vitražais, trispalve: virš 100 metų čia ne tik lietuviškai meldžiasi, bet ir didžiulėje rūsio salėje užsiima tautinėmis veiklomis. Lietuviškų kryžių siena bažnyčios priekyje atsirado ne šiaip sau: juos 2004 m. sunešė lietuviai protestuodami prieš amerikiečių ketinimus bažnyčią uždaryti. Bažnyčia išgelbėta, bet kiek dar vietų teliko vyresnių lietuvių atsiminimuose! Lietuvių tautininkų namai ir pastatai, kuriuose pokariu lietuviai inteligentai išleido pirmąją pasaulyje lietuvišką enciklopediją („Bostono enciklopedija“). Bet dar galėjau aplankyti keturių aukštų Lietuvių klubą, Stepono Dariaus garbei pavadintą sankryžą…

Pasukau iš Bostono centro į vakarus – ir pasiekiau dar vieną didingą aikštę, Christian Science Plaza, kurią įkūrė tokia XIX a. religinė „sekta“, teigianti, kad geriausiai pagydo ne medicina, o malda… Vienas iš daugelio „marginalių“ religinių judėjimų, „sudygusių“ Naujojoje Anglijoje, kur niekados nebuvo oficialios religijos. Bet kartu labai unikalus: ko vertas vien Maparium gaublys, į kurio vidų gali užeiti stebėdamas šalių sienas tokias, kokios buvo 1935 m.

Bostonas, priešingai daugeliui Naujosios Anglijos miestų – tebėra turtingas, vedantis į priekį pasaulio mediciną, farmacijos pramonę. Bet pakako nusukti „truputį į šoną“ turistų, verslininkų ir studentų kelių, ir kartkartėm išvysdavau kitą Naujosios Anglijos veidą: benamių kolonijos patiltėse ir parkuose, gatvėse narkotikus besileidžiantys „zombiai“, prie jau perdozavusių (ar nuo dozės „išprotėjusių“) skubančios greitosios pagalbos, policijos mašinos… Na ir aišku visos vaivorykštinės vėliavos su papildomomis spalvomis translyčiams bei dvidvasiams (twin-spirited), reveransai visoms kitoms „titulinėms mažumoms“. Iš visų JAV būtent Naujojoje Anglijoje ši JAV Demokratų partijos palaikoma ideologija stipriausia, o religija (ir Respublikonų partija) – silpniausia.

Žodžiu, Bostonas – tokia Naujosios Anglijos miniatiūra, bet Naujojoj Anglijoj yra daug daugiau!

Šlovingieji universitetiniai miestai

Naujosios Anglijos miestus likimas nuvedė dviem keliais.

Keletas jų, ypač universitetiniai miestai – pilni jaunystės, gyvybės, švarūs. Man labiausiai patinka Niu Heivenas Konektikute, iki kurio Jeilio universiteto „Amerikos Versalio“ didybės net ir bostoniškiam Harvardui toli. Tuose šlovingomis citatomis išdabintuose mūruose ir iščiustytuose parkuose akies krašteliu galėjau išvysti tą gyvenimą, apie kurį svajoja kiekvienas Amerikos paauglys. Hipsteriniai barai, „žolės“ kvapas, uliavojančios „slaptos“ brolijos ir seserijos su nuosavais bendrabučiais-rūmais. Ir tikrasis visų studentų, dėstytojų ir šiaip miestelėnų pasididžiavimas: universiteto sporto komandos. Su didesniais stadionais ir arenomis nei kada nors svajosime apskritai turėti Lietuvoje, su tiek šauksmingų reklamų, kad net Kauno „Žalgiriui“ iki to toli…

Kelių prabangaus studentavimo metų kainos – sunkiai suvokiamos: šimtai tūkstančių dolerių už metus ne riba. Už vienus sumoka turtingi ar „visą gyvenimą tam taupę“ tėveliai; kiti gauna nemokamą ar pigesnę vietą vien už tai, kad priklauso tam tikroms „kadaise diskriminuotoms“ visuomenės grupėms (pvz. juodaodžiai); o treti paskui visą gyvenimą neišsimoka kreditų.

O patys garsiausi, geidžiamiausi studentai – tie, kurie „pagal žinias ir sugebėjimus“ neįstotų net į prasčiausius koledžus… Tai – universitetų sportininkai, visada studijuojantys nemokamai ir priimami „be eilės“. Ir geriausiai apmokamas kiekvieno universiteto darbuotojas niekada nebūna rektorius, dekanas ar profesorius: mokslo darbuotojai iš tolo nemato tų milijonų, kurie mokami universiteto Amerikietiško futbolo ar NCAA krepšinio komandos treneriams. Kodėl? Nes moksleiviai kur studijuoti renkasi ne pagal ateities perspektyvas, o pagal universiteto „brendo“ garsumą. Ir futbolo komanda čia ne mažiau svarbi, nei fakultetų rūmų didybė ar reitingų pozicijos žurnaluose (kuriuose, šiaip ar taip, reitingų dedamosios iš karto parinktos tokios, kad garsiausi „brendai“ visada laimėtų: nes „ką žmonės pagalvos apie mūsų reitingus, jeigu jų viršūnėje nebus Jeilio ir Harvardo“…).

Vaikštinėjant po tuos universiteto miestelius mane visada apninka dvejopas jausmas. Viena vertus, tikra architektūrinė atgaiva akims po visos tos „vienodų pastatų ir frančizių“ Amerikos. Antra vertus, sielon nuolat smelkiasi kažkokie tolimi šaltos distopinės realybės aidai, sunkiau apčiuopiami ir sutalpinami į sakinius nei Orvelo „Didysis brolis“ ar Hakslio socialinė hierarchija… JAV universitetai tarsi koks laimės žiburys traukia milijonų svajones, bet iš ko gi iš tikro susideda jo akinami spinduliai?..

Naujosios Anglijos getai ir žlugusi pramonė

Tačiau kad daugelio kitų Naujosios Anglijos miestų „laimės žiburys“ seniai sugriuvęs. Fabrikai, XIX a. pritraukę ten milijonus „Amerikietiškos svajonės“ ištroškusių europiečių, stūkso apleisti, kol koks gaisras jų nesupleškina iki pamatų. Mėgstu pasivaikščioti pro tuos raudonų plytų mūrus, didesnius, nei bet kokios Europos gamyklos, pro rotušes su Europos katedroms prilygstančiais bokštais, įsivaizduoti prabėgusius laikus… Nors amerikiečiai visad pataria nekišti nosies į tokius miestus: juose tik skurdas, narkotikai, banditai.

O kadaise kiekvienas tų miestų plakė kokios vienos konkrečios pramonės ritmu. Štai Merimako slėnio upė itin tiko tekstilės pramonei. Lorensas [Lawrence], Lovelas [Lowell], Našuja [Nashua], Mančesteris gimė ir gyvavo iš tekstilės ir vardan tekstilės.

Kiek istorijų ten slypi! Tokia štai pramonė davė pradžią visai JAV galybei. Bet gyvenimas ten buvo be galo sunkus: darbininkų anūkai ar proanūkiai pasakojo apie susižeidusius ir „išmestus kaip nereikalingus“ senelius, apie vienos dienos atostogas gimdymui, apie atleidimą už atėjimą į darbą bent minutę po nuskambėjusio pamainos pradžios varpo… Bet vis tiek prie fabrikų rytais driekdavosi bedarbių minios: Naujoje Anglijoje buvo daug geriau, nei to meto Europoje, algos didesnės, Amerika tapo viso pasaulio svajonių šalim.

Bet laikai keitėsi, rajonas nukonkuravo ankstesnius audinius, o profsąjungų sunkiai išsikovotos geresnės darbo sąlygos pasirodė buvusios Pyro pergale: išbrangus darbo jėgai gamyklos bankrutavo, gamyba išsikėlė Azijon. Perspektyvesnis jaunimas iš tų miestų išsivažinėjo, o liko tie, kam darbo ir nereikia, nes gyvena iš pašalpų, nusikaltimų… Prasidėjus tokiam procesui, jį sustabdyti sunku: išaugus nusikalstamumui, vandalizmui, vietos mokyklose likus tik asocialių tėvų vaikams, išsikelia ir labiausiai užsispyrę „savo miestų patriotai“, ypač bijantieji dėl savo vaikų. Taip nelieka mokesčių mokėtojų – ir savivaldybė nebeturi pinigų gatvių tvarkymui, trūksta net policijai, gaisrinei. Ir tada išsikrausto (beveik) paskutiniai „normalūs žmonės“. Miestas tampa „getu“. Pastatai iš laikų, kai net gamyklas statydavo gražesnes, nei šiandien bibliotekas ar rotušes, nyksta iš lėto… Kol eilinis gaisras staiga nepadeda taško paversdamas pelenais. Arba „miesto piktžaizdes“ užsimojusi pravalyti savivaldybė tiesiog nenugriauna. Vietoje ištisų senų rajonų tokius miestus išvagoja greitkeliai, o centre didingus pastatus keičia parkavimo aikštelės: kad tie, kas „pasikeitusio miesto“ nekenčia, galėtų patogiai iš savo priemiesčių atvykti dirbti į ilgiausiai neišsikraustančias valdiškas institucijas.

Net praėjusių dešimtmečių turistų numylėtos pramogos, kaip Voterberio Holy Land pramogų parkas Biblijos tematika, dūla vandalų nusiaubtos, iš „Lonely Planet“ persikėlusios į „Atlas Obscura“…

Aišku, kai Naujoje Anglijoje būta šitiek įžymybių, išradimų, viskas tiesiog negalėjo sunykti! Štai Springfilde, Masačusetso mieste, kuriame išrastas krepšinis, tebeklesti Naismito krepšinio šlovės galerija, žymiausias pasaulio krepšinio muziejus, į kurio garbingus sąrašus įtraukti ir Sabonis su Marčiulioniu. Niuportas turi panašią Teniso šlovės galeriją: būtent ten į Ameriką atėjo tenisas.

Kai kurie Naujosios Anglijos miestai galbūt atgims: naujosios kartos vėl mato žavesį senoj architektūroj, o banditus keičia pigaus būsto ieškantys dori imigrantai – dabar jau iš Lotynų Amerikos. Ar istorijos ratas apsisuks – žiūrėsim.

Naktį iš tolių į bet kurį motelį vis ataidi traukinio signalas. Per surūdijusį masyvų santvarinį tiltą džeržgia senas lokomotyvas. Štai labiausiai man atminty įstrigę to deindustrializuoto regiono „tipiniai“ vaizdai ir garsai!

Naujosios Anglijos tautos ir lietuvių rajonai

JAV pramonė kilo ir gyvavo ant imigrantų iš Europos: kiekviena tauta turėjo savo klubus ir didingas bažnyčias, daug kurių šiandien – mišriose šeimose nutautėjus ir į turtingesnius didmiesčius išsilaksčius jų anūkams ir proanūkiams – stovi apleistos. Viena svarbiausių tautų, kūrusių Naujosios Anglijos pramonę – lietuviai. Įdomu atrasti to meto Ameriką per lietuviškas vietas. Pavyzdžiui Voterberio lietuvių rajoną Konektikute, jo Vyčiu ir lietuviškais šūkiais puoštą didžiulę mokyklą bei lietuvių bažnyčią.

Ar Lorenso lietuvių kapines Merimako slėnyje, kurias įkūrė lietuviai katalikai, atsiskyrę nuo Vatikano. Beje, Lorensas, tada dar gausių vietos lietuvių dėka, buvo pirmasis JAV miestas, pripažinęs Lietuvos nepriklausomybę – tai padarė dar 1990 m. balandį, ir įspūdingu bokštu puoštos „aukso amžiaus“ jo savivaldybės viduje iki šiol kabo šį unikalų faktą menanti atminimo lenta. O priešais savivaldybę – paminklas JAV darbo teisęs istoriją pakeitusiam “Duonos ir rožių streikui” – ant jo puikuojasi ir lietuviška Smolsko pavardė (darbininko, kurį mirtinai sumušė, nes nešiojo profsąjungos ženklelį).

Tai, ką susikūrė lietuviai, kituose rajonuose ~1850-1930 m. sau statė ir airiai, italai, vokiečiai, prancūzai, lenkai… Naujosios Anglijos miestai buvo it suvežti gabalais iš visos Europos. Miestelėnai kalbėjo skirtingom kalbom, gėrė „savuose“ salūnuose, bet plušo tuose pačiuose fabrikuose, nešdami turtus „tikrų amerikiečių“ verslo elitui…

Viename tokių pramoninių Naujosios Anglijos miestų – Niu Britene – gimė ir „miško brolių“ vadas Adolfas Ramanauskas Vanagas, kurį, Lietuvai 1918 m. tapus laisva, tėvai parvežė į tėvynę (taip tada grįžo gal trečdalis Amerikos lietuvių!). Bet jo krikšto bažnyčią 2021 m. be ceremonijų amerikiečiai uždarė, Lietuvos lėšomis ten pakabintą atminimo lentą išėmė, lietuvišką paminklą su trispalve nugriovė. O naujo paminklo Vanagui Lietuvai statyti neleido – nes vietiniai politikai patikėjo rusų propaganda, kad Vanagas buvo nacių kolaborantas… Iš Lietuvos rimtos reakcijos nebuvo… Ech, tiek daug lietuvių istorijos Naujojoje Anglijoje buvo, kiek pastangų ištisos kartos įdėjo saugoti tą atmintį, remti Lietuvą – ir kaip staiga buvo visa tai pamiršta, pasiduota!

Juk Naujoji Anglija tapo ir namais daugeliui dipukų, pabėgėlių nuo Sovietų okupacijos: jie čia pastatė Putnamo vienuolyną ir ALKA muziejų su garsiausiais Amerikos lietuvių meno darbais. Daugiau apie lietuvišką Naująją Angliją skaitykite Gabaleliailietuvos.lt.

Naujosios Anglijos gamta ir kurortai

Jei pietinė Naujoji Anglija – it nesibaigiantis didmiestis: čia klestintis, čia žlugęs, o pačiuose pietuose jau praktiškai Niujorko priemiestis – tai regiono šiaurė (Vermontas, Meinas, Naujasis Hempšyras) – šimtus kilometrų besidriekiantys miškai, kalvos, ežerai… Turistai čia užplūsta rudenį pažiūrėti visame pasaulyje išgarsinto „Naujosios Anglijos rudens“. Pats esu jį matęs dukart. Iš vienos pusės norisi sakyti – „Kad ir Lietuvoj turim geltonus lapus, keturis metų laikus“, iš kitos – Naujosios Anglijos rudenys kažką palietė mano sieloje, atrodė net spalvingesni, nei kada mačiau Europoje (gal kad daugiau raudonuojančių klevų?).

Naujosios Anglijos gamta lietuviškai nuosaiki – ir tik nedaug šiltesnė. Tad nacionalinis parkas čia tėra tik vienas, ir tikrai ne to kalibro kaip JAV vakaruose: Akadijos nacionalinis parkas, labiausiai garsėjantis nuostabiais vaizdais į pakrantės salas. Jie man priminė kokią Indoneziją. Tačiau buvo vėsu, nuolat lijo net liepą, o vandens temperatūra paplūdimyje ~+13…

Visgi Naujosios Anglijos pakrantė pilna žavių (tik ne pagal klimatą brangių) kurortų kurių, kaip ir mūsiškės Palangos, jūros tiltai, smėlėti paplūdimiai ar pajūrio lentų takučiai (boardwalk) atgyja tik vasaromis. Ten – ir vaivorykštinės vėliavos, ir pavienės respublikoniškos parduotuvės: „ginklai, vestuvinės suknelės, šaltas alus“. Kaip Meino Old Orchard Beach ar Kenebunkportas, kur gyveno ir buvęs JAV prezidentas Bušas. Jame – įspūdingas lietuvių pranciškonų vienuolynas su paminklu žuvusiems už Lietuvos laisvę ir lietuvišku viešbučiu, sutraukiančiu ir Amerikos lietuvius, ir „Work and Travel“ studentus iš Lietuvos (viskas įkurta dar ~1950 m. nuo sovietų okupacijos pabėgusių lietuvių ir iki šiol kasmet traukia lietuvių renginius).

Kuo arčiau Niujorko, tuo kurortai prabangesni ir didingesni: medinius namus keičia didingi XIX a. „Paauksuotojo amžiaus“ (gilded age) turtingiausių Amerikos verslininkų dvarai. Vien Niuporte Rod Ailande tokių dešimtys, į daugybę galima užeiti, HBO ten suka istorines „muilo operas“. Garsiausiuose – Vanderbiltų dinastijos „The Breakers“ – išvydau, kaip atkakliai tie praturtėję fabrikų ir geležinkelių šeimininkai siekė imituoti Europos aristokratijos gyvenimą: ir išdabino neobarokinių menių lubas (išgalvotu) giminės herbu, ir „kilnių“ kasdienybės ritualų prisilaikė, ir dukrą už kažkokio vengrų dvariškio išleido… Tada JAV dar buvo tik sparčiai turtėjanti pasaulio provincija. Bet netrukus Naujosios Anglijos turtai viską pakeitė: dar keliasdešimt metų ir jau Europa ėmė sekti Amerika…

Bet daugiausiai nūdienos elito tikriausiai „nusėdo“ Keip Kodo [Cape Cod] pusiasalyje ir gretimose salose: kai kurie poilsiauja, kiti važinėja iš ten į darbą Bostone. Nakvynės kainos – tas Naujosios Anglijos miestų saugumo ir prabangumo „lakmuso popierėlis“ – ten kelis kartus didesnės, pigiausi moteliai vasarą brangesni už 5* viešbučius kitur. Kopos tikrai gražios, senamiesčiai iščiustyti, istorija gili (būtent ten 1620 m. išsilaipino Mayflower kolonistai “piligrimai”). Bet viskas tankiai užstatyta, išvagota keliais: brangi žemė tuščia nestovi. Pusiasalio gale – Provinstaunas, LGBT-iškiausias kurortas, kurio naktinėse istorinėse gatvėse jau mes, heteroseksuali pora, pasijutome itin reta „seksualine mažuma“: aplink vien gėjų ir lesbiečių poros bei trijulės, translyčiai žmonės ir „dragų klubai“.

Naujosios Anglijos pabaiga: Naujasis Džersis, Delaveras, Filadelfija?

Tradiciškai laikoma, kad Naujoji Anglija pasibaigia ties Niujorku – tačiau jos atmosfera dar tęsiasi tolyn ir tolyn į pietus: Naująjį Džersį, Delaverą, Merilandą, rytų Pensilvaniją. Naujojo Džersio kurortai ar Delavero Rehobotas irgi vilioja pajūrio takais ir „senovinėmis“ šeimų pramogomis, o ne amžiais karštu vandenynu. Naujojo Džersio Niuarkas – dar baisesnis „žlugęs getas“ už visokius pamirštus Konektikuto pramonės mietus, o vos valanda kelio piečiau stovintis Prinstonas – aristokratiškiausiai atrodantis JAV universiteto miestelis, po kokį tik esu vaikščiojęs. Merilando sostinė Anapolis – vienas geriausiai išlikusių senųjų JAV miestų, o Pensilvanijos Filadelfija savo svarba JAV laisvei ir raudonų plytų senamiesčiu nenusileidžia Bostonui: būtent Filadelfijoje 1776 m. nepriklausomybė ir paskelbta.

Sunku pasakyti, kur tiksliai baigiasi ta „Naujoji Anglijos dvasia“. Galbūt ties Vašingtonu, JAV sostine, kuri 1790-1800 m. pastatyta nuo nulio tarsi kokia „Amerikos Roma“. Ties pietine Virdžinija tos atmosferos nelieka išvis. Ten – kitokia Amerika, JAV pietūs. Ten – religingi respublikonai patriotai. Ten kurortai, kuriuose niekada nesninga. Vietoje „lyčių laisvių“ pietiečiams šventa teisė nešiotis ginklą, vietoje vaivorykščių plazda Amerikos Valstijų Konfederacijos vėliavos. Policija ten tebėra gerbiama ir prie praeivių besikabinėjančius narkomanus bemat sulaikytų (tad jų ten ir nėra), o į Naujosios Anglijos „didžiausius siaubus“: klimato kaitą, visokius (…)izmus, sveiką gyvenseną ten žiūrima su ironiška šypsena pro milžiniškų pikapų langus.

Ir kai XIX a. Naujojoje Anglijoje jau klestėjo verslo magnatai, kai didžiausias pasauly gamyklas jau jungė tankiausi pasaulyje geležinkeliai, Jav pietų ekonomikoje tebedominavo vergų pilnos cukranendrių ir medvilnės plantacijos.

Tiesą pasakius, tie JAV Pietūs (pietryčiai) ne tik kad nebėra Naujoji Anglija – tai yra didžiausia Naujosios Anglijos priešingybė, kokia tik gali būti ir, aišku, apie juos parašiau visai kitą straipsnį.

Naujoji Anglija – esminis JAV veidas

Naujoji Anglija – vienas svarbiausių JAV veidų. Gal ne toks garsus ir pribloškiantis kaip Niujorkas ar Las Vegasas, kaip Didysis kanjonas ar Disnėjaus pasaulis – bet itin svarbus.

Iš Naujosios Anglijos po pasaulį plinta naujos mintys, keičiančios pasaulio kultūrą. Čionykščiai universitetai perkeičia mokslą. O Naujosios Anglijos miestuose atsispindi JAV istorijos, rasių kovų, pramonės žlugimo paliktos žaizdos. Ir visa tai supa miela, jauki gamta, senų medinukų pilni kaimai ir miesteliai.

Nepažinęs JAV pramoninio regiono, pilnai nepažinai Amerikos. O viena geriausių vietų jai pažinti – Naujoji Anglija.

---

Visi mano kelionių po Jungtines Amerikos Valstijas aprašymai ir vadovai

---

Trumpai apie viską:

JAV - viskas ką reikia žinoti keliaujant

Kelionės po vakarų JAV

Vakarų JAV - įspūdingiausi Amerikos nacionaliniai parkai ir gamta (Didysis kanjonas, Jeloustounas, Josemitas, Braiso ir Siono kanjonai). Tai taip pat Vakarų JAV kartu geriausia vieta pažinti indėnų, mormonų, bei lotynų kultūrą, yra keli įdomūs miestai (San Franciskas, Los Andželas, Las Vegasas).

Juta - tikėjimo ir gamtos didybė
Las Vegasas - suaugusiųjų Disneilendas
Los Andželas - Holivudo karštis tarp vienodų namų
JAV indėnų žemės - rezervatas, didesnis už Lietuvą
Naujoji Meksika - molio miestai, lotyniška dvasia
San Franciskas - aukso amžiaus šlovės miestas
Didysis kanjonas ir laukinė Arizona
Jeloustounas - JAV nacionalinių parkų karalius
Pietų Dakota - primirštas Amerikos gamtos perlas

Kelionės po rytų JAV

Rytų JAV žavi visų pirma senais didmiesčiais ir jų dangoraižiais, istorija (iš gamtinių lankytinų vietų čia - tik Niagaros kriokliai, ir tie patys vidury miesto). Šiame regione daugiausiai ir lietuviško paveldo, todėl čia vykdžiau ir lietuviško paveldo žemėlapio "Tikslas - Amerika" kūrimą.

Niujorkas - pirmoji pasaulio sostinė
Čikaga - amerikietiškos svajonės miestas
Detroitas - getu virtusi automobilių sostinė
Niagara – daug daugiau, nei kriokliai!
Vašingtonas - JAV didybė, supermuziejai, politinė širdis
Filadelfija - miestas, kuriame gimė Amerika

Kelionės po pietų (pietryčių) JAV

Pietų JAV žavi pačiais seniausiais JAV miestais (Naujasis Orleanas, Čarlstonas, Savana, Sent Augustinas), plantacijų dvarais, pelkynais, kurortais ir pramogų erdvėmis (ypač Floridoje: Majamis, Orlandas, Ki Vestas).

Pietinės JAV - tikroji, pamirštoji Amerika?
Naujasis Orleanas - džiazuojantis vudu miestas
Florida – Majamis, Disnėjus, salos ir karštis
Disney World – pasaulio pramogų sostinė

Kelionės po JAV salas ir Aliaską

JAV turi gausybę nutolusių salų. Žymiausi - Havajai, bet JAV priklauso ir Puerto Rikas, JAV Mergelių salos, Guamas. Havajus ir Guamą aplankiau per savo medaus mėnesį, tad aprašymai asmeniškensi, o apie Puerto Riką ir JAV Mergelių salas - skirti susiplanuoti savo kelionę.

Aliaska - begalinės Gamtos apsupty
Havajai - stebuklinga gamtos didybė
Oahu - plakanti Ramiojo vandenyno širdis
Puerto Rikas - iščiustyta Lotynų Amerika
Guamas - Azijos Kanarai
JAV Mergelių Salos - Amerikos Karibai

Lietuviškos JAV vietos

JAV lietuviški pastatai, paminklai, rajonai - be galo įspūdingi ir svarbūs. JAV gyvena iki milijono lietuvių ir jie ten sukūrė daug labai svarbaus. Esu sudaręs lietuviškų JAV vietų žemėlapį "Tikslas - Amerika", enciklopediją ir surengęs daug ekspedicijų informacijos rinkimui apie tas vietas - ekspedicijų dienoraščiai irgi čia.

Tikslas - Amerika lietuviškų vietų JAV žemėlapis
Tikslas - Amerika 2017 (JAV rytų) ekspedicijos dienoraštis
Tikslas – Amerika 2018 (Vidurio Vakarų) ekspedicijos dienoraštis
Tikslas – Amerika 2019 (Kanados ir dalies šiaurės rytų JAV) ekspedicijos dienoraštis
Tikslas – Amerika 2021 (Vakarų JAV) ekspedicijos dienoraštis
Tikslas – Amerika 2022 (Vakarų JAV) ekspedicijos dienoraštis

Kelionių vadovai po JAV žemėlapyje

Spauskite ant žymeklio žemėlapyje ir ant iššokusios nuotraukos - ir skaitykite kelionių vadovą apie tą vietą!

Komentuoti

Montana – viena gražiausių JAV valstijų!

Ji stebina ir nuostabia gamta, kalnais, ežerais su daugiau didžiųjų žvėrių nei galėjau tikėtis. Ir senoviniais Laukinių vakarų vaizdais, kaubojų ir indėnų „vaiduoklių“ miesteliais iš vesternų filmų.

Pervažiavau skersai visą Montaną ir dalinuosi tuo, kas ten gražiausia ir įdomiausia.

JAV prerijos susiremia su kalnais

Montanoje susiremia du „klasikiniai“ laukinių vakarų peizažai. Rytuose – bekraštės prerijos kuriose – neapleido tas jausmas – tuojau išvysiu jojantį kaubojų. O vakaruose – aštrūs Uolėtieji kalnai. Vandenynas nuo Montanos toli, tad žiemos čia ypatingai atšiaurios, o ir vasarinė kaitra trumpa. Didžioji Montanos gamtos pažiba – Ledyno [Glacier] nacionalinis parkas – visus savo vartus automobiliams atveria tik… birželio mėnesį. Nes tik tada nuostabusis “Važiavimo į saulę kelias” (Going-to-the-sun road), Amerikos gamtos mylėtojų vadinamas vienu gražiausių Amerikos kelių, pagaliau pilnai nutirpsta.

Tiesa, net kai važiavome juo liepą, išlipę pakelės aikštelėse vietomis dar galėjome ranka prisiliesti prie sniegų. Įvažiavus per vakarinį įvažiavimą, parkas savo grožybes parodė pamažu. Kokią valandą net maniau, kad Going-to-the-sun kelias – pervertintas. Na, Makdonaldo ežeras, kriokleliai… Ar dėl to verta „gaudyti“ specialius leidimus, kurie dėl didelio norinčiųjų važiuoti sezono metu kiekio dienomis – privalomi? Bet paskui kelias pakilo aukštyn ir vaizdai aplink darėsi kvapą gniaužiantys. Išvydome ir lokių, briedžių, apie smulkius gyvūnus nė nekalbu – tik prie stambesniųjų susidaro automobilių kamščiai…

O kitas kelias link Many Glacier gal net gražesnis. O gal tiesiog mažiau tikėjomės, nes reklamos jam mažiau… Savo pabaigoje jis atsiremia į kalnus ir “Many Glacier” viešbutį, vieną tų senųjų istorinių „ložių“, į JAV nacionalinius parkus viliojusių tarpukario elitą.

Ledyno parkas – amerikietiškai „pravažiuojamas“, didžiausios grožybės tau čia – iškart anapus automobilio lango. Kai kurie amerikiečiai sustoję apžvalgos aikštelėse nė nelipdavo laukan – prasiveria stiklą, padaro nuotraukų, važiuoja toliau… Dažnam amerikiečiui šitokia „drive through gamta“ yra pliusas, nors žygeiviui tikriausiai košmaras. Aišku, žygio takų yra ir Ledynų NP, kita vertus, kur kas įvairesnis tam Jeloustouno nacionalinis parkas su savo geizeriais, kanjonu, karštosiom versmėm ir ne mažiau žvėrių. Jis nėra Montanoje, bet šalia: pasiekiamas ir iš Vest Jeloustouno [West Yellowstone] gamtos kurorto Montanoje. Ten jau iš automobilio tiesiog privalėsi išlipti! O grožybių tiek daug, kad apie jį parašiau atskirą straipsnį.

Kaubojai susirėmė su indėnais

Laukinių Vakarų Aukso amžius buvo kokiais 1862 m. Aukso amžius ir perkeltine prasme, ir labai tiesiogine: tūkstančiai turtų ieškotojų iš visos Amerikos plūdo į Montaną vedini svajonės išsikasti savuosius aukso grynuolius.

Kone „per naktį“ laukiniuose toliuose išdygo palaikių medinių salūnų ir lūšnų miesteliai. Jei lobių po jais žemė nepašykštėdavo, per kelis dešimtmečius ten išdygdavo turtuolių rūmai, prabangūs viešbučiai, visokių slaptųjų organizacijų štabai (masonai, Pitijos riteriai ir dar galai žino kas).

Kaip Bjutas [Butte]. Aišku, laikais ir šiam nuostabiam miesteliui buvo negailestingas: daug gražiųjų jo senammiesčio pastatų apleisti, užkaltais langais, gal dar daugiau nugriauta, o didysis 11 aukštų Finlen viešbutis toks leisgyvis, pusiau išdalintas butais. Bet bent jau jis veikia – priešingai nei dauguma. Bent jau turistai atrandą Bjutą, viliojami didžiulės „dirbtinės duobės“, išprievartavusios žemę – Berklio kasyklos šalimais. Ir nekukliai pavadintu Pasauliniu kasybos muziejumi, kur kruopščiai atkurtas Montanos „Aukso amžiaus“ miesteliukas: suvežtos XIX a. lūšnos, kasimo technika, yra net galimybė nusileisti traukinuku žemyn į tikrą kasyklą, nors sezono metu visos ekskursijos buvo išpirktos dienai į priekį…

Visa šita kaubojų, užkariautojų, nuotykių ieškotojų dvasia – tik viena Montanos istorijos pusė. Tuo metu, kai šitie kolonistai plėšydamiesi veržėsi kankinančiose pavojingose kelionėse per bekraštes prerijas vedini savo auksinės svajonės, tos prerijos ir tie kalnai jau buvo gyvenami daugybės indėnų tautų.

Tie indėnai gyveno visai kitaip: jie neturėjo nuosavos žemės, laukų, miestų, kaimų. Jie klajojo Amerikos vakarais paskui bizonų kaimenes. Iš pradžių gal net atrodė, kad vietos užteks visiems: amerikiečiai sau pasiėmė dalį plotų, o likusius pažadėjo palikti indėnams. Bėda, kad netrukus auksas atrastas ir pastaruosiuose… Ir visi turtų ištroškusieji nepaisydami nė JAV įstatymų ir buvusių susitarimų ėmė plūsti į indėnams paliktus Juoduosius kalnus.

Indėnai – lakotos ir čejenai – sukilo paskutinį kartą. Montanoje Litlbighorno mūšyje iškovojo paskutinę istorijoje pergalę – sutriuškino JAV Džordžą Kasterį [George Custer]. Toje vietoje įkurtas nacionalinis parkas iš pradžių šlovino Kasterio „auką“, o dabar jau ir indėnų didvyrišką pasipriešinimą. Pergalės būta laikinos: indėnai vėliau sutriuškinti pasidavė. Montanoje jie dabar mažuma, nors ir didesnė nei daugelyje JAV valstijų – 9%. Iš vigvamų ar tipių jie persikėlė į liūdnus pakelės namus ir miestelius. Viename tokių – Hardine – arčiausiai prie Litlbighorno mūšio vietos – nakvojome indėnų laikomame motelyje. Ten nėra amerikietiškos tvarkos, daug kas aplaužyta: bet džiugu, kad indėnai laikosi, nes kitur JAV situacija dažnai dar liūdnesnė, ištisos indėnų tautos paskendusios alkoholio ir narkotikų liūne…

O štai istorijos liūne pamažu skęsta ir indėnai, ir kaubojai. Vietoje jų pamažu kyla naujoji Montana, su greitkeliais, greito maisto restoranais, prekių ženklais ir išsvajotu Montanos universitetu Mizuloje. Bet anų laikų dvasios čia daugiau nei daugelyje kitų JAV valstijų.

Žmogus susiremia su gamta

„JAV rytuose daugelį miškų gaisrų sukelia žmogus, o Montanoje – žaibas“ – skelbia užrašas unikaliame Smokejumpers muziejuje-bazėje prie Mizulos miesto. Žodis „Smokejumper“ neturi lietuviško vertimo – nes jis apskritai aktualus tik tokiose vietose, kaip Montana, kur žmonija dar pilnai nepavergė gamtos, kur ištisų kvadratinių mylių nepasieksi nė prasčiausiais keliais…

Smokejumper pažodžiui reiškia „Šokantis į dūmus“. Tai – gaisrininkai kurie, vos pasirodžius kur miško gilumoje dūmams, siunčiami ten desantiniais lėktuvais. Pasiruošę išgyventi bent kelias dienas „vidury niekur“ jie šoka ten su parašiutais, pjauna mišką aplink gaisravietę, kad ugnis neplistų. „Jei dirbame gerai, apie mūsų darbą niekas nesužino, nes gaisrai užgęsta dar prieš sudomindami žiniasklaidą“ – mums pasakojo vienoje tų unikalių Smokejumpers bazių. Tiesa, kai kuriuos gaisrus specialiai palieka degti: nes jie taip toli žmonių, kad niekam nekelia pavojaus, o gerai, kad sudega visokie pažemės krūmokšniai – jei paliktum juos vešėti, kai kada nors gaisras vis tiek kiltų, jis būtų daug žiauresnis…

Montana – didesnė už Italiją ar Lenkiją, o gyventojų ten – tik virš milijono. Tad žmonės čia vis dar gyvena visom prasmėm gamtos apsupty – ne tik nacionaliniuose parkuose.

Ištisi atokūs miesteliai nelikus ten aukso buvo apleisti – nes per toli nuo visko. Tokie vadinami „vaiduoklių miestais“ (ghost town): ir perkeltine prasme, ir tiesiogine, nes amerikiečiai tiesiog pamišę dėl vaiduoklių istorijų ir net inteligentiškiausieji dažnai tiki, kad senuose pastatuose būtinai siaučia kokių prisikentėjusių jų gyventojų šmėklos…

Garsiausias vaiduoklių miestas – Garnė [Garnet] – tikrai turi savyje kažką tokio, kad pasilikti nakčiai apleistuose jo kadaise prabangaus viešbučio ar apgriuvusių aukso ieškotojų trobelių kambariuose nelabai norėtųsi, užtat nuvažiuoti ten dešimtis kilometrų negrįstais miško keliukais dienos metu buvo tikrai žavu.

Tokiose vietose tiesiog apsupa Montanos dvasia. Miestelis, kur kadaise įsitvirtino kolonistai, išsiuntę indėnus šalin, o dabar vėl įsitvirtino miškas, žmonija atsitraukė. Auksinė istorija, žalia gamta, tuščia ir kartu pilna.

Montana, JAV vakarai!

---

Visi mano kelionių po Jungtines Amerikos Valstijas aprašymai ir vadovai

---

Trumpai apie viską:

JAV - viskas ką reikia žinoti keliaujant

Kelionės po vakarų JAV

Vakarų JAV - įspūdingiausi Amerikos nacionaliniai parkai ir gamta (Didysis kanjonas, Jeloustounas, Josemitas, Braiso ir Siono kanjonai). Tai taip pat Vakarų JAV kartu geriausia vieta pažinti indėnų, mormonų, bei lotynų kultūrą, yra keli įdomūs miestai (San Franciskas, Los Andželas, Las Vegasas).

Juta - tikėjimo ir gamtos didybė
Las Vegasas - suaugusiųjų Disneilendas
Los Andželas - Holivudo karštis tarp vienodų namų
JAV indėnų žemės - rezervatas, didesnis už Lietuvą
Naujoji Meksika - molio miestai, lotyniška dvasia
San Franciskas - aukso amžiaus šlovės miestas
Didysis kanjonas ir laukinė Arizona
Jeloustounas - JAV nacionalinių parkų karalius
Pietų Dakota - primirštas Amerikos gamtos perlas

Kelionės po rytų JAV

Rytų JAV žavi visų pirma senais didmiesčiais ir jų dangoraižiais, istorija (iš gamtinių lankytinų vietų čia - tik Niagaros kriokliai, ir tie patys vidury miesto). Šiame regione daugiausiai ir lietuviško paveldo, todėl čia vykdžiau ir lietuviško paveldo žemėlapio "Tikslas - Amerika" kūrimą.

Niujorkas - pirmoji pasaulio sostinė
Čikaga - amerikietiškos svajonės miestas
Detroitas - getu virtusi automobilių sostinė
Niagara – daug daugiau, nei kriokliai!
Vašingtonas - JAV didybė, supermuziejai, politinė širdis
Filadelfija - miestas, kuriame gimė Amerika

Kelionės po pietų (pietryčių) JAV

Pietų JAV žavi pačiais seniausiais JAV miestais (Naujasis Orleanas, Čarlstonas, Savana, Sent Augustinas), plantacijų dvarais, pelkynais, kurortais ir pramogų erdvėmis (ypač Floridoje: Majamis, Orlandas, Ki Vestas).

Pietinės JAV - tikroji, pamirštoji Amerika?
Naujasis Orleanas - džiazuojantis vudu miestas
Florida – Majamis, Disnėjus, salos ir karštis
Disney World – pasaulio pramogų sostinė

Kelionės po JAV salas ir Aliaską

JAV turi gausybę nutolusių salų. Žymiausi - Havajai, bet JAV priklauso ir Puerto Rikas, JAV Mergelių salos, Guamas. Havajus ir Guamą aplankiau per savo medaus mėnesį, tad aprašymai asmeniškensi, o apie Puerto Riką ir JAV Mergelių salas - skirti susiplanuoti savo kelionę.

Aliaska - begalinės Gamtos apsupty
Havajai - stebuklinga gamtos didybė
Oahu - plakanti Ramiojo vandenyno širdis
Puerto Rikas - iščiustyta Lotynų Amerika
Guamas - Azijos Kanarai
JAV Mergelių Salos - Amerikos Karibai

Lietuviškos JAV vietos

JAV lietuviški pastatai, paminklai, rajonai - be galo įspūdingi ir svarbūs. JAV gyvena iki milijono lietuvių ir jie ten sukūrė daug labai svarbaus. Esu sudaręs lietuviškų JAV vietų žemėlapį "Tikslas - Amerika", enciklopediją ir surengęs daug ekspedicijų informacijos rinkimui apie tas vietas - ekspedicijų dienoraščiai irgi čia.

Tikslas - Amerika lietuviškų vietų JAV žemėlapis
Tikslas - Amerika 2017 (JAV rytų) ekspedicijos dienoraštis
Tikslas – Amerika 2018 (Vidurio Vakarų) ekspedicijos dienoraštis
Tikslas – Amerika 2019 (Kanados ir dalies šiaurės rytų JAV) ekspedicijos dienoraštis
Tikslas – Amerika 2021 (Vakarų JAV) ekspedicijos dienoraštis
Tikslas – Amerika 2022 (Vakarų JAV) ekspedicijos dienoraštis

Kelionių vadovai po JAV žemėlapyje

Spauskite ant žymeklio žemėlapyje ir ant iššokusios nuotraukos - ir skaitykite kelionių vadovą apie tą vietą!

Komentuoti

Aliaskos didybė ir atokumas netelpa į žodžius. Jos salose meškų daugiau nei žmonių ir nuo krantų matosi banginiai. Į daugumą jos miestelių neveda jokie keliai, o sninga ten bet kurį mėnesį. Aliaskos kalnai – patys aukščiausi JAV, jos nacionaliniai parkai – didžiausi. Aliaskos plotas – beveik kaip pusės Europos Sąjungos, o gyventojų joje – panašiai kiek viename Vilniuje!

Pasakosiu Aliaską ta tvarka, kaip ją pažinau pats, laivais, autobusais, traukiniais ir autostopu stumdamasis vis tolyn ir tolyn į šiaurę, tuštumą ir vasarinį šaltį.

Nuo pietryčių Aliaskos salų ir kanjonų, pasiekiamų tik laivais ar lėktuvais, iki „pagrindinės“ begalinės nepražengiamos su aukščiausias Šiaurės Amerikos kalnais ir gyvūnų milijonais.

Kruizinių laivų Aliaska ir Aliaskos fjordai

Į Aliaską atplaukėme laivu. „Kodėl kruizu?“ – klausė draugas žinodamas, kad mėgstu nepriklausomas keliones. „Nes į daugelį miestų pietryčių Aliaskoje neveda jokie keliai ar geležinkeliai!“ – atsakiau. Tikrai – net į Aliaskos sostinę Džuno (Juneau) nenuvažiuosi automobiliu! Kruiziniai laivai čia – ir patogiausias, ir pigiausias būdas keliauti (jei netikite, pažiūrėkite viešbučių, maršrutinių laivų ir skrydžių kainas). Rytais išleisdavo į vis kitą pietryčių Aliaskos miestelį ar salą, o vakare plaukdavome toliau, stebėdami iš vėjuoto denio didingus negyvenamus fjordus.

Daugelis kruizų po Aliaską – ir tas, kuriuo plaukėme – netipiniai. Ne ratu, kaip įprasta Karibuose ar Viduržemio jūroje, tačiau į vieną pusę. Mes įlipome Vankuveryje (Kanadoje) ir pasukome į šiaurę, link pagrindinės Aliaskos dalies. Su visais sustojimais užtruko savaitę.

Kanada įtraukiama todėl, kad jei kruizas stotų tik JAV uostuose, būtų privaloma plaukti su JAV vėliava, o tai reiškia ir amerikietiškus mokesčius, minimalius atlyginimus įgulai…

Kelionės pradžia. Laivas paliko Vankuverio uostą. Nuostabus saulėlydis plaukiant tarp žemyno ir Vankuverio salos – tobuli vaizdai į abi puses. Paskutinis karštas vakaras, pirmą ir paskutinį kartą atvirasis baseinas pilnas žmonių, pilni deniai.

Vankuvery liepos pabaigoje buvo +30, o po dienos vandenyne laivui įplaukus į gražiuosius Aliaskos fjordus – jau tik +15. Tada jau nuostabiais saulėlydžiais, snieguotais kalnais, iš vėjo gairinamų denių galėdavau gėrėtis vienas: kitiems būdavo per šalta, nors ne vienas bendrakeleivis sakė tokį kruizą ir pasirinkęs todėl, kad „pailsėti nuo karščių“.

Gera pusė kruizo – visokiais sąsiauriais ir fjordais, kol galiausiai, po savaitės, po keturių „sustojimų visai dienai“ pietryčių Aliaskos atokiuose uostuose, išlipome Siuarde, iš kurio jau veda keliai ir geležinkeliai į kitus Aliaskos miestus.

Nori grįžti į tą patį uostą? Gali imti du kruizus tuo pačiu laivu iš eilės (14 dienų). Pakelės uostai į priekį ir atgal bent iš dalies skirsis.

Tiesa, dideliai daliai kruizinio laivo keleivių ne tiek ir svarbu, kokiuose uostuose stoja laivas. Visuose uostuose laive ir krante pardavinėjamos ir labai panašios (ir labai brangios) ekskursijos: banginių stebėjimas, meškų ieškojimas, apžvalginiai skrydžiai, plaukimas baidarėmis, važiavimas džipais, vaikščiojimas ledynu, žvejyba, kelionė šunų kinkiniais.

Nesirinkau šių „standartinių“ ekskursijų. Dalį tų pramogų jau buvau bandęs (pvz. vaikščiojimą ledynu – Kanadoje), dalis buvo nelogiška dėl debesų (skrydžiai), dalį atsidėjau ateičiai, o kalbant apie gyvūnus, pietryčių Aliaskoje jų tiek daug, kad šimtus jų mačiau be jokios ekskursijos! Tiesiog vaikštinėdami po miestelius ar važinėdami viešuoju transportu vandenyne matėme banginius, ruonius, šokinėjančias lašišas, o „ant žemės“ – tris elnius, netgi mešką. Visokių voverių jau nė neskaičiuoju. Vandenį purškiančius ar uodega „mojuojančius“ banginius ne kartą išvydome ir tiesiog iš savo kruizinio laivo kajutės ar denio.

Verčiau pasirinkau įsigilinti į kiekvieną miestelį ar salą. Tikrai verta, jie tokie skirtingi! Nuo indėnų kaimo gamtos apsupty (Icy Strait Point) iki rusų įkurto miesto su stačiatikių soboru centre (Sitka), nuo Aliaskos sostinės palei milžinišką ledyną (Džunas) iki Aukso karštinės miesto su ano meto traukiniais, spektakliais ir viešnamiu (Skagvėjus).

Aišku, kiekvienam kruizas toks, kokį jį pasirenka pats žmogus. Galimybių tiek, kiek bet kurioj kitoj kelionėj! Štai vieną bendrakeleivį kiekviename mieste sutikdavome nuo kranto žvejojantį lašišas, kurios, atrodė, specialiai jį erzina iššokdamos iš vandens visur aplink… Jam kruizas – tiesiog patogiausias ir pigiausias būdas aplankyti „galingas“ Aliaskos žvejybos vietas, ir 7-10 valandų kiekviename uoste jis praleisdavo su meškere rankose.

Aliaskoje labiau nei kur kitur kruizas – ne tik pramoga, o ir tiesiog transportas. Tame „pasaulio gale“ transporto variantų nėra tiek daug, kaip kitur.

Pietryčių Aliaskos miestai, pasiekiami tik lėktuvais ar laivais

Specialiai pasirinkau kruizą, kuris stotų keturiuose konkrečiuose uostuose – nes jie man pasirodė įdomiausi. Tačiau bent du iš šių uostų tikėtina bus bet kuriame kruize, o kiti uostai irgi bus kažkuo panašūs į vieną šių: indėniški, rusiški, amerikietiški ar gamtiški.

*Icy Strait Point – indėnų kaimas Gamtos apsuptyje. 800 gyventojų indėnų tlingitų kaimas saloje, kurioje meškų gyvena keturis kartus daugiau, nei žmonių! Tiesiog eidami ilga pajūrio promenada, jungiančia uostą su miestu, regėjome iš vandenyno iškylančius banginius, galvas kišančius jūrų liūtus, šokinėjančius šimtus lašišų. Matėme, kaip į kaimą užklydo trys elniai. Visa tai per 10 valandų, kurias kruizinis laivas stovėjo uoste! Šiaip Icy Strait Point – reta Aliaskos indėnų sėkmės istorija. Ten, kur dabar kruizinių laivų uostas, anksčiau buvo konservų fabrikas, kuriame Hunos kaimo indėnų tėvai ar seneliai apdirbinėjo lašišas. Jis 1953 m. uždarytas.

Atrodė, be darbo likusio kaimo laukia liūdna ateitis, bet tlingitai gavo kompensaciją iš valdžios už atimtas žemes. Tuos pinigus jie panaudojo konservų fabriko pritaikymui turistams: ten atsirado kruizinių laivų uostas, pora lynų keltuvų, zipline‘as, vis statomos naujos ir naujos pramogos. Tvarkinga, graži erdvė, kontrastuojanti su pačiu kiek chaotišku kaimu už 2 km. Prie konservų fabriko indėnai kasdien rengia savo šokių pasirodymus, demonstruoja spektaklius iš savo legendų. Iš turistų gautas lėšas miestelis investuoja ir į totemų stulpų drožimą, statybą: šitaip senieji amatai gyvuoja toliau. Deja, daugybė kitų indėnų kaimų savasias kompensacijas iššvaistė… Nors Icy Strait Point pamatyti buvo labai įdomu, tai visgi buvo vienintelis Aliaskos kruizinių laivų uostas, kur paskutinę viešnagės valandą kamavo ne gailėjimasis, kad kažko nesuspėjau, bet galvojimas, ką gi dar čia nuveikus.

*Sitka – rusiškosios Aliaskos širdis. Aliaską ~1799-1867 m. valdė Rusija ir Sitka – tada vadinta Novoarchangelsku – buvo tos kolonijos sostinė. Tiesa, Aliaska visad buvo tolimas Rusijos Imperijos užkampis, rusai mažai ką čia statė ir nesiuntė daug kolonistų. Jų promišlenikai Aliaskoje tik uždarbiavo: vertė indėnus ir eskimus medžioti žvėris kailiams (kuriuos rusai pardavinėjo į Kiniją), vėliau eksportuodavo Aliaskos ledą į Kaliforniją. Tad iš Rusijos laikų Sitkoje beliko du pastatai, bet Sitka jais labai didžiuojasi: ypač 1843 m. rusų vyskupo, šv. Inocento iš Aliaskos, mediniu rūmeliu. Dar daugiau rusiškų pastatų Sitkoje atstatyta iš naujo – 1966 m. sudegęs rusų soboras (originaliai statytas 1848 m.), rusų medinio forto bokštas.

Sitkoje – ir Pilies kalnas, ant kurio stovėjo gubernatoriaus rūmai, 1867 m. vyko Aliaskos perdavimo JAV ceremonija, nuleista rusų vėliava ir pakelta JAV vėliava. Beveik visi rusai tada išvyko – bet liko stačiatikybė, kurią rusų misionieriai jau buvo paskleidę tarp vietos indėnų. Netikėta matyti indėnus, besimeldžiančius cerkvėse, rusiškomis pavardėmis, tiesa, su „ff“ gale vietoje „v“ (pvz. „Baranoff“). Amerikiečiams toks miestas – tikra egzotika. „Mes pirmą kartą gyvenime esame cerkvėje“ – sakė vieni, keliavę kartu su mumis. Sitka išnaudoja rusišką savo kilmę tarsi vėliavą: kruizinių laivų keleiviams rengiami rusiškų šokių pasirodymai (tarp šokėjų – nė vieno ruso), pilna parduotuvių kaip „Senelis šaltis – rusiškos Kalėdų dovanos“, pardavinėjamos matrioškos, net kūjais ir pjautuvais paženklinti sovietiniai reliktai. Tačiau į Sitką suvežti ir įspūdingiausi regiono indėnų meno kūriniai. Į totemų parką – vietoje, kur rusai 1804 m. galutinai nugalėjo indėnus tlingitus – atvežta daug didžiulių totemų.

Gretimame Šeldono Džeksono muziejuje – jau visų Aliaskos indėnų ir eskimų tautų kūriniai ir dirbiniai. Dar Sitkoje yra ir lokių prieglauda, kur suvežami lokiai-našlaičiai (daugelio jų mamos nušautos žmonių, kuriuos – ar kurių turtą – tos mamos užpuolė; prieglaudoje pateikiama ir informacija, kaip gintis nuo meškų nes Aliaskoje tai gali būti gyvybės ar mirties klausimas).

*Skagvėjus (Skagway) – Klondaiko aukso karštinės miestas. 1896-1899 m. Ameriką apėmė tikra beprotybė: Kanadoje prie Klondaiko upės rastas auksas, kažkas „per naktį tapo milijonieriais“, spauda tai pavertė sensacija. Ir štai 100 000 nuotykių ir turtų ieškotojų tuoj lipo į palaikius laivus. Plaukė į Aliaską. Ten pėsti lipo į užsnigtus kalnus iki Kanados sienos. Kiekvienas kopė po kokius 50 kartų: po truputį nešiojo savo toną sveriančius daiktus ir maisto atsargas metams (senose nuotraukose jie atrodo it kokios skruzdėlės). Užėjusią žiemą praleido palapinėse kalnuose. Atėjus pavasariui statėsi laivus, plaukė Jukono upe kol pagaliau pasiekė išsvajotąjį Klondaiką. Bent jau tie, kurie mirtinai nesušalo, nepaskendo, neišsišaudė ir nusivylę neapsisuko… Daugelis atvyko ten vien tam, kad suprastų, jog visos „auksingos žemės“ ten jau seniai išsidalintos: iš 100 000 tik apie 30 000 pasiekė Klondaiką, iš tų 15 000 jau po kelių dienų pasuko namo. Vos keli šimtai rado tiek aukso, kad rimtai praturtėjo, daugelis tiesiog „ištaškė santaupas ir sveikatą“… Kažkuo primena visokius šių laikų bitkoinus ir startuolius. Ech, ta amžina viltis lengvai tapti milijonieriumi… Kas daugiausiai uždirbo iš Klondaiko – tie, kurie apsigyveno pakeliui ir teikė paslaugas aniems nuotykių ieškotojams: nešikai, mokamų laiptų į kalno šlaitą statytojai, smuklių savininkai, prostitutės. Ir vienas didžiausių miestų pakeliui buvo Skagvėjus: būtent čia visi baigdavo kelionę laivais ir toliau kopdavo į kalnus pėsčiomis. Ir šiandien superfotogeniškame Skagvėjaus senamiestyje nuostabiai atkurti 1898-ieji metai.

Ne tik visi pastatai iš anų laikų – viešbučiai, salūnai, aukso ieškotojų klubai – ne tik anų laikų įžymybės sulaidotos kukliose miesto kapinaitėse. Ten aplankėme ir muziejumi paverstą „Red Onion“ viešnamį, po kurį ekskursijas veda „ano meto prostitutės“. Išlikę prostitučių parinkti tapetai (buvo toks darbdavio paskatinimas), skylė kur jos sutenerėms mesdavo uždirbtas monetas iš savo kambarėlių viršuje, daiktai, kuriuos merginos buvo paslėpusios grindyse, o naujieji šeimininkai rado per remontą… Ten regėjome ir „The Days of 98“ vaidinimą apie legendinį vietos mafijos šulą Soapy Smitą, apgaudinėdavusį ir plėšdavusį pakeleivius (spektaklis vaidinamas nuo 1923 m.).

Ten ir pravažiavome White Pass and Yukon traukiniu iki Kanados sienos – geležinkelis pagaliau atidarytas 1900 m. kad aukso ieškotojams nebereikėtų pėsčiomis ar su arkliais eiti per „Kritusių arklių perėją“. Deja, ir geležinkelio statytojai virto karštinės aukomis: kai paleisti traukiniai, nebebuvo karštinės… Bet 1988 m. tas siaurasis geležinkelis atiduotas turistams ir ekskursija senais vagonais su komentarais apie anuos laikus – labai įdomi. Vien atmosfera kokia: mediniai tiltai, vaizdai į slėnius, aklina tamsa traukiniui įvažiavus į tunelius (jokių šviesų vagonuose), galimybė stovėti platformose tarp vagonų į veidą pučiant šaltam Aliaskos vėjui: visai kaip 1900 m.!

Prieš Skagvėjų nežinojau daug apie Klondaiko aukso karštinę, bet ten apsilankius šitas įvykis atrodo svarbus, įdomus, unikalus ir tragiškai didingas. Lengva Skagvėjuje įsivaizduoti anuos laikus, kai, kupini vilties, kas savaitę atplaukdavo tūkstančiai vyrų, gerdavo salūnuose ir leisdavosi į daugelio mėnesių žygį tolyn nė neįsivaizduodami, koks nusivylimas jų laukia. Net žmonių, persirengusių ano meto rūbais, čia nemažai.

*Džunas (Juneau) – Aliaskos sostinė palei didžiulį ledyną. 1906 m. JAV Aliaskos sostinę perkėlė iš Sitkos į Džuną. Iš vienos pusės, tai „biurokratinis miestas“: čia stūkso Kapitolijus, gubernatoriaus rūmai, universitetas, neblogas Aliaskos valstijos muziejus. Iš kitos pusės, Džunas liko labai menkas: tai vienintelė JAV valstijos sostinė, į kurią net negalima atvažiuoti automobiliu (tik atskristi ar atplaukti), o gyventojų joje vos 32 000. Ir valdžios pastatai daug menkesni, nei tikėtumeis.

Centrinės Džuno Franklino gatvės XIX-XX a. sandūros namai virsto savotiška kruizinių laivų keleivių pinigų traukykla (suvenyrai, auksai, deimantai, senovinis Red Dog salūnas), Džuno cerkvė neprilygsta Sitkai.

Bet tikra Džuno pažiba – gamta aplink. Džuną supantys krioklių pilni kalnai (į vieną kelia Mount Roberts lynų keltuvas, deja, buvo tiek debesų, kad šios pramogos atsisakėme ir pasitenkinome vaizdais nuo aukštesnių gatvių). Gyvūnija – prie pat miesto pro autobuso langą matėme lokį. Ir, be abejo, Mendenhalo ledynas, vienas nuostabiausių vaizdų iki kurio galėjau nuvykti tuo autobusu. Šalimais – ir krioklys, lašišų pilna upė, o į Mendenhalo ežerą nuo ledyno nuolat atplyšta aisbergiukai… Norėjosi stebėti ir stebėti tuos vaizdus.

Aliaskos ledynai teka į vandenyną (Kenajaus nacionalinis parkas)

Kruizinis laivas prisišvartavo Siuardo uoste. Kadaise tai buvo pagrindinis Aliaskos uostas – iki 1964 m. jį nugriovė žemės drebėjimas ir cunamis. Antras pagal stiprumą žemės drebėjimas pasaulio istorijoje – 9,2 balo. Aliaskoje žmonės visad yra gamtos įkaitai, gamta čia visada gali užgožti ir nušluoti visas dešimtmečių pastangas.

Greta Siuardo – Kenajaus nacionalinis parkas, vienas įspūdingiausių Aliaskoje. Bet, kaip ir į daugelį Aliaskos vietų, automobiliu ten nenuvažiuosi. Plaukėme laivu. Vos palikome Siuardo uostą, mus supo tik gamta. Štai ant nugaros plūduriuojanti ūdra graužia aštuonkojį. Štai uola, nutūpta riaumojančiais jūrų liūtais. Štai du banginiai, purškiantys vandenį, o kartais iškeliantys uodegas kaip vėliavas (jei iškelia, reiškia, panirs po vandeniu geroms 10 minučių). Štai visokie keisti paukščiai.

O tikra pažiba pačiame gale: trys milžiniški ledynai. „Esame pusė mylios nuo Ajaliko ledyno“ – sako laivo kapitonas, o atrodo, kad jau beveik ranka gali pasiekti. Iš tikro jis dar didesnis, nei tikiesi, todėl atrodo taip arti! Priešais ledyną ant ledo lyčių plaukioja jūrų liūtai. Toks priešistorinis peizažas, tik vietoje džiunglių, glausdavusių dinozaurus – šaltis, audringa jūra, amžinai snieguotos viršukalnės, reti miškai. Ir ledynai su vis atplyštančiais ledo gabalais – tai toks amžinas Aliaskos gamtos ciklas. Ledynas – tai tarsi užšalusi upė, kuri be galo lėtai teka iš kalnų į vandenyną, procesas trunka šimtus metų, bet dramatišką jo pabaigą visad lydi turistų „Vau“.

Turėjome pamatyti ir dar didesnį ledyną, patį didžiausią į vandenyną išeinantį ledyną Aliaskoje. Habardo ledyną – pro jį turėjo praplaukti pats mūsiškis 2500 keleivių kruizinis laivas, nes jo lagūna pakankamai gili net didžiausiems vandenyno laivams. „Deja, esu priverstas trauktis iš ledyno lagūnos“ – sakė kapitonas. Aplink tvyrojo tirštas rūkas – nebūtų matęsi ne tik ledyno, bet ir nuo jo atskilusių ledo gabalų. „Visur aplink ledai, pavojinga laivui“.

Aliaskoje ir turizmas – gamtos įkaitas: rūkai, liūtys, audros, sniegai, pūgos gali bemat išpustyti visus kruopščiai rengtus planus. Ir turi būti tikras laimės kūdikis, kad pamatytum viską. Bet kad nesiseka ryte nereiškia, kad nesiseks visą dieną. Aliaskos oras mainosi greičiau nei jos banginiai keičia savo pliuškenimosi vietas. Kai ryte išplaukėme į Kenajų, košė šaltas vėjas, purškė dar šaltesnis lietus, o vos išplaukus anapus salelių teikiamos užuovėjos pasitiko tokia audringa jūra, kad kapitonas primygtinai siūlė visiems gerti tabletes nuo jūrligės. Po pietų grįžome jau per ramius vandenis, po giedru dangumi, tolumoje matėsi dar papildomi ledynai, kurių plaukdami į priekį nė įsivaizduoti negalėjome.

Ankoridžas ir praktinė kelionės į Aliaską pusė

220 km į šiaurę nuo Siuardo pasiekėme Ankoridžą. „Bet kur kitur Amerikoje tai būtų koks nedidelis priemiestis“ – pasakojo vietiniai – „o čia, Aliaskoje – vienintelis tikras didmiestis“. Gyventojų ten – 300 000, tarsi Kaunas. Bet juk visoje Aliaskoje jų 736 000, tai – pusė visos valstijos žmonių.

Miestas pradėtas statyti 1914 m., nykokai vienodas, tiesios ilgos gatvės, „dėžutiniai“ daugiabučiai. Užtat maži atstumai: daug kur gali nueiti pėsčias, nuo ko Amerikoje atpratęs. Išskyrus tai, Ankoridže jautiesi “kaip Amerikoje” (Aliaskoje tai reta): geri keliai, greito maisto tinklai, o ir benamiai. Tiesa, daugelis jų – indėnai ir eskimai dėl prasižengimų išvaryti iš savo atokių kaimų.

Žaviausia aplinkinė gamta. Ankoridžo įlankoje – vieni didžiausių pasaulyje skirtumų tarp potvynių ir atoslūgių. Kasdien nuslūgęs Ramusis vandenynas čia atveria klampaus purvo lygumas. „Pavojinga! Nelipti!“ praneša ženklai prie pakrantės takų. „Jei pastovi bent kiek ilgiau, purvas įtraukia tarsi lakusis smėlis, negali išlipti, o tada prasideda potvynis, kyla šaltas šaltas vanduo, gali nuskęsti ar ištikti hipotermija“ – mums pasakojo vietiniai. Bet keli jaunuoliai, matėme, demonstravo drąsą lakstydami purvais taip greitai, kad tas nespėtų jų pasiglemžti (atrodo, nebuvo prasmegę giliau pusės blauzdų – įmanoma).

Aplink Ankoridžą – ir nuostabūs vaizdai į kalnus, miestas greitai užleidžia vietą gamtos užgultiems priemiesčiams. Tuose priemiesčiuose – ir Lietuvių muziejus. Jį įkūrė Amerikos lietuvė Svaja Worthington, o ekspozicija nedideliame name Lietuvos kultūrą ir istoriją pristato ir per Svajos šeimos istoriją. Iš tos šeimos – tarpukario Lietuvos teisingumo ministras Stasys Šilingis, 1941 m. sovietų ištremtas į gulagą; 1944 m., sovietams vėl grįžtant, Svajos šeimai buvo aišku, kad jų visų laukia Sibiras, arba reikia bėgti – ir jie traukėsi į Vokietiją, paskui JAV, bet nenustojo mylėti Lietuvos, septyni Svajos vaikai pavadinti lietuviškais vardais.

Ne, Svajos šeima, pasitraukusi iš Lietuvos, neatsidūrė Aliaskoje. Kaip mačiau taikliai parašyta ant suvenyrų, „Amerikiečiu gimstama, o būti aliaskiečiu – pasirenkama“. Tiek Svaja, tiek daugelis Aliaskoje kalbintų žmonių patys čia atvyko savo noru. Daugelį žavi gamta, jos artumas: net į Ankoridžo miestą užklysta meškos, briedžiai, o laukiniai žygių takai – už kokio pusvalandžio kelio į bet kurią pusę, kur tas kelias stovi.

Tiesa, kitus gamta ir atstumia, net pražudo. „Mano kaimyną suvalgė lokys, tik po kelių dienų rado lokio paslėptą kūną“ – mums pasakojo, o rajonuose kaimynai susitarę pranešti vieni kitiems apie pasirodžiusius lokius. Bet daugiausiai „naujųjų aliaskiečių“ išvažiuoja „neatlaikę“ pirmos žiemos. Dar dalis jau iš karto būna nusprendę praleisti Aliaskoje tik vasarą: juk tada yra turizmas, yra darbų, o žiemą sezonas kur nors Havajuose ar Floridoje – gali uždarbiauti ten.

Ankoridže buvome rugpjūčio pradžioje. Ore jau jautėsi rudens kvapas. +15 laipsnių. Žiemą būna ir žemiau -30. Bet tai vienas švelniausių klimatų Aliaskoje.

Ankoridžas keliautojui – paskutinė tokia gera vieta apsirūpinti prekėmis prieš Aliaskos užkampius. Įsigijome purškiklį nuo uodų: pažįstami, lankę Aliaską pora savaičių anksčiau, gąsdino, kad čia jie atakuoja lyg torpedos, kaip niekur kitur. Iš tiesų, kitur pasaulyje būna sunku rasti purkštuvą nuo uodų su daugiau 40% ar net 20% DEET (veikliosios medžiagos, atbaidančios uodus), o Ankoridžo prekybos centre kone visi – su 99% DEET!

Nusipirkome. Ir neprireikė! Nė vieno uodo šiauriau Ankoridžo! Aliaskoje metų laikai keičiasi žaibu. Na, bet kai keliausiu po kokias maliarines Afrikos zonas tasai purškiklis tikrai pravers…

Kelionė traukiniu į Aliaskos šiaurę – ir laiku į praeitį

Atėjo laikas stumtis dar toliau į šiaurę, atisplėšti nuo kranto ir keliauti į tą tikrąją Aliaską, tą JAV valdomą „blyną“ pasaulio žemėlapyje, prilipusį prie Kanados. Patys amerikiečiai sunkiai įsivaizduoja Aliaskos dydį – juk JAV žemėlapiuose ji dažnai vaizduojama sumažinta kur kampe…

Tikrovė tokia: Aliaskos plotas – kaip Ispanijos, Vokietijos, Lenkijos, Italijos ir JK kartu paėmus. JAV populiarus posakis „Visi dalykai Teksase didesni“, juk Teksasas toks milžiniškas! Bet Aliaska už Teksasą didesnė daugiau nei dvigubai. „Argi Teksasas ne mielutis?“ Aliaskos suvenyrinėse parduotuvėse mačiau marškinėlius, kur ant Aliaskos kontūrų uždėtas toks mažytis Teksasas.

Iš Ankoridžo tolyn į šiaurę išdundėjome traukiniu. Garsiuoju 1903-1923 m. statytu „Alaska Railroad“, anuomet nustūmusiu tolyn paskutinį JAV pasienį su nepavergta gamta.

Traukiniai čia lėti – 400 km iki Denalio nacionalinio parko važiavo virš 7 valandų. Laikas jiems nėra vertybė: štai sustojo šalikelėje, kad praleistų kokį krovininį traukinį, štai du priešpriešiais atvažiuojantys „Denali Star“ ekspresai sustojo tiesiog vidury miško, kad susikeistų įgulos: kad ta, kuri atvažiavo iš Ankoridžo, perimtų priešpriešiais važiuojantį traukinį ir grįžtų nakvoti į Ankoridžą.

Akcentas ir ne patogume: ankštose traukinių stotyse nėra kur prisėsti, nėra Wifi ir t.t. Nekokios ir traukinių kainos – brangiau, nei autobusu. Ir vis tiek bilietai išgraibstomi prieš daugiau nei mėnesį! Nes Aliaskos geležinkelis apdainuotas dainose, kelionė juo – daugelio svajonė. Jis apipintas legendomis – pavyzdžiui, dalyje maršruto važiuoja „Hurricane Turn“ traukinys, kurį galima stabdyti darsi kokį maršrutinį taksi – mat jis važiuoja per gūdžius miškus, į kurių kaimus ir vienkiemius neveda keliai, tad tenykščiams gyventojams belieka įšokti į pravažiuojantį traukinį. Žiemą tepravažiuoja vienas toks traukinys per mėnesį, kad vietiniai apsirūpintų atsargomis ir nebadautų…

Į abi puses pro „Denali Star“ langus atsivėrė nuostabūs vaizdai į kalnus, kanjonus. Vagonai specialiai konstruoti dėl tų vaizdų. Aukštesnėje „Auksinėje“ klasėje sėdima tik antrame aukšte su stikliniu stogu, vagonas turi net „balkoną“ apsidairymui. Ir net žemėsnėje „Nuotykių“ klasėje kiekvienas keleivis turi teisę 20 min. pasėdėti stiklinio stogo „Vistadome“. Apie aplinkines grožybes per garsiakalbius pasakojo gidas. Kelionė Aliaskos traukiniu – lyg toks grįžimas laiku į JAV geležinkelių aukso amžių, kai kelionė į gretimą miestą dar buvo „kažkas tokio“, kam galėdavai skirti visą dieną. Su vagonu restoranu, o geresnėje klasėje – su baltomis staltiesėmis, karštais patiekalais pirmame vagono aukšte, kuriais skanauti keleiviai kviečiami skirtingu laiku.

Visa Aliaska, o ypač jos šiaurė, toks grįžimas laiku! Amerikos „paskutinis pasienis su gamta“ pasistūmė, bet niekur neišnyko. „JAV Laukiniai Vakarai tebeegzistuoja“ – girdėjau gerą mintį – „Jie tiesiog persikėlė į Aliaską ir tapo JAV Laukine Šiaure“.

Dairausi iš traukinio antro aukšto ir suprantu – keliai, geležinkeliai, Aliaskoje pasiekia tik maždaug tiek, kiek akis užmato. Toliau – begaliniai tušti plotai, gyvūnų pasaulis. Vienkiemiai be elektros ir vandens. Atokūs 100 ar 400 gyventojų kaimai, pasiekiami tik lėktuvais ar kelių dienų kelione upėmis.

Nuosavas lėktuvas Aliaskoje – tai ne kokia „turtuolių užgaida“. Daugeliui tai – būtinybė lyg automobilis ir jų pilna: būdavo, vienu metu danguje mačiau ir keturis orlaivius: nuosavą lėktuvą, nuosavą hidroplaną, sraigtasparnį bei nedidelį propelerinį reisinį lėktuvą, skrendantį iš didesnių miestų į nutolusius žeme nepasiekiamus kaimus… Kiekviename kaime – oro uostai ar bent jau vandens ruožai hidroplanams kilti. Kas penkiasdešimtas aliaskietis turi piloto licenciją (šešis kartus daugiau, nei bet kurioje kitoje valstijoje ir šešiolikakart daugiau lėktuvų) ir pats ne vieną tokį sutikau. Štai vienas, pasakojo, skraido į savo „sodo namelį“ už 200 km nuo namų. Kai kas net į darbą skraido lėktuvu: tokie Aliaskoje atstumai. Populiaru pakilti į orą apsidairyti ir turistams – tai vadinama flightseeing, bet prie Aliaskos oro tie skrydžiai dažnai atšaukiami, nes per debesis nieko nematytum.

Anapus tų kalvų ir snieguotų kalnų ir „poliarinių džiunglių“ gyvena kitokie žmonės. „Pabėgėliai iš miestų“, kuriuos jų karjeros kur Niujorke siekiantys kursiokai ar klasiokai laikytų keistuoliais. Ir ištisos indėnų ar eskimų tautos. Taip, indėnų ar eskimų: priešingai Kanadai ar JAV šiaurei, politkorekcija Aliaskoje dar „nenušlavė“ šių žodžių į „rasizmo šiukšlyną“. Aliaska – grįžimas į praeitį daugeliu aspektų.

Denalio nacionalinis parkas – aukščiausias Šiaurės Amerikos kalnas

Po septynių valandų važiavimo ir stoviniavimo „Denali Star“ atvyko į Denalio nacionalinio parką, kurio garbei ir pavadintas traukinys. Nuo įvažiavimo į parką momento iki traukinių stoties dar laukė valanda važiavimo – šitoks tas parkas milžiniškas! Parko širdis – Denalis arba Makinlis, aukščiausias Šiaurės Amerikos kalnas (6190 m), tačiau jis tik viena priežasčių, kodėl Denalis daugeliui – svajonių svajonė Aliaskoje. Kita priežastis – tai saugomos laukinės gamtos teritorija, dydžiu sulig trečdaliu Lietuvos, pasiekama keliais ir geležinkeliais.

„Pasiekiama“ Aliaskoje visada reliatyvu. Iki mūsų viešbučio nuo stoties laukė apie 12 km kelias, viešojo transporto nebuvo – laimė, sustojo pakeleivingas automobilis. Kita kliūtis – kainos: vasarą nakvynė kainuoja šimtus dolerių. Trečia kliūtis – bilietai: į nacionalinį parką gali patekti kada nori, bet su „eiliniu bilietu“ leidžiama važiuoti tik kokius 20 kilometrų. Kad įliptum į autobusą, vežantį gilyn į parką, turi rezervuoti specialų bilietą.

Apie visas kliūtis žinojau, bilietus įsigijau prieš gerą mėnesį. Ir kelionė autobusu tuo žvyrkeliu nematant kitų automobilių buvo įspūdinga: vaizdai į kalnus, galingų upių slėniai, kelią kertantys šiaurės elniai, tolumoj – avys, meška. Ir tapau vienu 30% laimingųjų Denalio turistų, kurie išvysta bent dalį Denalio kalno – nes dažniausiai jis būna visas paskendęs debesyse. „Tik jokiu būdu nenuspauskite savo meškų purkštuvo autobuso viduje“ – perspėjo vairuotojas žinodamas, kad purkštuvus visi turi, juos ten primygtinai nuomoja. Kai kurie turi ir ginklus: juos vežtis irgi galima. Denalis ir visa Aliaska dar vis – toks žmonių ir gyvūnų frontas kur kad ir koks gyvūnų mylėtojas būtum, kartais gali tekti trumpam tapti medžiotoju gelbstint savo gyvybę.

Ir visgi Denalio nacionalinis parkas gal net truputį nuvylė. Ne, ne, jis labai įspūdingas! Bet Aliaska jau buvo išlepinusi, sukėlusi lūkesčius. Po meškos tiesiog pro Džuno miesto autobuso langą meška toli kalnuose, vos įžiūrima pro žiūronus, taip nebestebina. Kai visa Aliaska, išskyrus labai retus miestus, yra viena didelė laukinės gamtos žemė, nacionalinio parko statusas nebeatrodo kažkuo ypatingas.

Kitą rugpjūčio rytą pažiūrėjęs pro langą negalėjau patikėti savo akimis – ten buvo gūdi žiema, užsnigta, užpustyta. Iki pusryčių viskas ištirpo ir diena laukė graži, saulėta. Aliaskoje viskas keičiasi greitai.

Paskutinė stotelė – Denalio parko šunidė. Parkas didžiuojasi savo Aliaskos haskiais, kurių kinkiniais iki pat šiol reindžeriai važinėja po parką žiemą. Kad gamtos neterštų sniegomobiliai.

Ferbanksas, geležinkelio pabaiga – bet ne Aliaskos

Laukė paskutinė mano kelionė Aliaskoje – traukiniu į Ferbanksą, šįsyk antrame aukšte, su nuostabiais vaizdais žemyn.

Ferbanksas, antras pagal dydį valstijos miestas (~100 000 gyv.), netgi aliaskiečius gąsdina savo atšiaurumu. „Negalėčiau gyventi Ferbankse, nepakelčiau žiemų“ – sakė ankoridžiečiai. Ferbankse temperatūra yra kritusi ir iki -54, o -40 būna kone kiekvieną žiemą.

Mums neįtikėtinai pasisekė: „Šiandien pirma giedra metų diena“ – sakė vietiniai rugpjūtį. Ir patekome ne tik į tuos 30%, kurie matė Denalio fragmentą, bet ir į tuos 3%, kurie išvydo visą Denalį! Jis matėsi nuo Universiteto apžvalgos aikštelės, dar geriau – nuo Ferbankso oro uosto. Nors iki jo virš 250 km, kai toks aukštas, horizontas neišgalėjo jo paslėpti.

Apžiūrėjome smulkias Ferbankso grožybes. Ledo skulptūrų muziejų, kur jos perkeliamos po pavasarinio festivalio. Pionerių parką, kur atvežti senieji aukso ieškotojų namai iš Ferbankso centro. Ferbankso centrą – perstatytą moderniai, bet mažai turintį didmiesčio dvasios.

Ir atėjo laikas išskristi virš begalinių Aliaskos tolių. Lėktuvas į pakilimo taką riedėjo pro senutėlius DC-6 lėktuvus, pradėtus gaminti dar 1946 m. Kitur pasaulyje jau kai aš gimiau, jų nebuvo, bet čia, Aliaskoje, dar nėra tinkamesnių krovininių lėktuvų šaltam klimatui ir negrįstiems pakilimo takams. Apsimoka, net jei tokį lėktuvą reikia parą prižiūrėti ir remontuoti, kad galėtų valandą skristi. Dar viena kelionė laiku atgal.

Tradiciškai Ferbanksas vadinamas „kelio galu“, nors iš tikro dabar kelias jau pastatytas dar 11 valandų kelio į šiaurę nuo Ferbankso, iki poliarinio rato ir toliau, iki didžiųjų Prudhoe Bay naftos verslovių. O ir tas vienišas žvyrkelis tėra tik Aliaskos pradžia: Aliaskoje kelių yra mažiau nei Rod Ailande, mažiausioje JAV valstijoje. Aplankius Aliaską vieną kartą, kilo noras ten grįžti, nuvykti dar toliau, giliau, gal lėktuvais ir hidroplanais.

Pavyzdžiui, į tuos eskimų jupikų kaimus, iš kur kilo sutikta moteris, sunkiai šnekėjusi angliškai – taip, Aliaskoje paskutinėje iš JAV valstijų dar yra ištisi kaimai, kalbantys senosiomis JAV kalbomis. Ar į Katmajaus nacionalinį parką, kur yra Walatkos (lietuvio?) pavarde vadinami kalnai ir Roy Fure suręsta trobelė 50 km nuo artimiausio kelio: Roy Fure sakėsi imigravęs iš Lietuvos (paskeitė vardą?) ir bandė Aliaskoje gauti nemokamai žemės (iki pat 1988 m., tam pakako tiesiog apsigyventi Aliaskoje „niekieno žemėje“), bet jam nepavyko, nes nebuvo JAV pilietis. Kas slypi už tų gyvenimų istorijų dar iki galo neišsiaiškinau – bet, kaip mėgsta sakyti aliaskiečiai, tai keistų žmonių valstija ir tie, kas nutaria čia apsigyventi – netipinės asmenybės.

Gal norėčiau grįžti žiemą, kai kruizinių laivų keleivių srautas išnyksta, nebevažinėja jų specialieji traukiniai (turizmo sezonas Aliaskoje – vos nuo gegužės iki rugsėjo, paskui miesteliai užmiega).

Kai Aliaskos dangų nušviečia šiaurės pašvaistės (Ferbanksas – viena geriausių vietų pasaulyje joms stebėti). Tikros, o ne tos, kurias net vasaromis Ankoridžo ir Ferbankso kino teatruose rodo turistams.

Kai temperatūra krenta iki -40 ir žemiau, o prašvinta tik kelioms valandoms. Tai turbūt tarsi visai kita valstija ir negali sakyti matęs Aliaską, kol to nepatyrei.

Bet kol kas išskridau į pietus, į tai, ką aliaskiečiai vadina „žemutinėmis 48 valstijomis“ (Lower 48).

---

Visi mano kelionių po Jungtines Amerikos Valstijas aprašymai ir vadovai

---

Trumpai apie viską:

JAV - viskas ką reikia žinoti keliaujant

Kelionės po vakarų JAV

Vakarų JAV - įspūdingiausi Amerikos nacionaliniai parkai ir gamta (Didysis kanjonas, Jeloustounas, Josemitas, Braiso ir Siono kanjonai). Tai taip pat Vakarų JAV kartu geriausia vieta pažinti indėnų, mormonų, bei lotynų kultūrą, yra keli įdomūs miestai (San Franciskas, Los Andželas, Las Vegasas).

Juta - tikėjimo ir gamtos didybė
Las Vegasas - suaugusiųjų Disneilendas
Los Andželas - Holivudo karštis tarp vienodų namų
JAV indėnų žemės - rezervatas, didesnis už Lietuvą
Naujoji Meksika - molio miestai, lotyniška dvasia
San Franciskas - aukso amžiaus šlovės miestas
Didysis kanjonas ir laukinė Arizona
Jeloustounas - JAV nacionalinių parkų karalius
Pietų Dakota - primirštas Amerikos gamtos perlas

Kelionės po rytų JAV

Rytų JAV žavi visų pirma senais didmiesčiais ir jų dangoraižiais, istorija (iš gamtinių lankytinų vietų čia - tik Niagaros kriokliai, ir tie patys vidury miesto). Šiame regione daugiausiai ir lietuviško paveldo, todėl čia vykdžiau ir lietuviško paveldo žemėlapio "Tikslas - Amerika" kūrimą.

Niujorkas - pirmoji pasaulio sostinė
Čikaga - amerikietiškos svajonės miestas
Detroitas - getu virtusi automobilių sostinė
Niagara – daug daugiau, nei kriokliai!
Vašingtonas - JAV didybė, supermuziejai, politinė širdis
Filadelfija - miestas, kuriame gimė Amerika

Kelionės po pietų (pietryčių) JAV

Pietų JAV žavi pačiais seniausiais JAV miestais (Naujasis Orleanas, Čarlstonas, Savana, Sent Augustinas), plantacijų dvarais, pelkynais, kurortais ir pramogų erdvėmis (ypač Floridoje: Majamis, Orlandas, Ki Vestas).

Pietinės JAV - tikroji, pamirštoji Amerika?
Naujasis Orleanas - džiazuojantis vudu miestas
Florida – Majamis, Disnėjus, salos ir karštis
Disney World – pasaulio pramogų sostinė

Kelionės po JAV salas ir Aliaską

JAV turi gausybę nutolusių salų. Žymiausi - Havajai, bet JAV priklauso ir Puerto Rikas, JAV Mergelių salos, Guamas. Havajus ir Guamą aplankiau per savo medaus mėnesį, tad aprašymai asmeniškensi, o apie Puerto Riką ir JAV Mergelių salas - skirti susiplanuoti savo kelionę.

Aliaska - begalinės Gamtos apsupty
Havajai - stebuklinga gamtos didybė
Oahu - plakanti Ramiojo vandenyno širdis
Puerto Rikas - iščiustyta Lotynų Amerika
Guamas - Azijos Kanarai
JAV Mergelių Salos - Amerikos Karibai

Lietuviškos JAV vietos

JAV lietuviški pastatai, paminklai, rajonai - be galo įspūdingi ir svarbūs. JAV gyvena iki milijono lietuvių ir jie ten sukūrė daug labai svarbaus. Esu sudaręs lietuviškų JAV vietų žemėlapį "Tikslas - Amerika", enciklopediją ir surengęs daug ekspedicijų informacijos rinkimui apie tas vietas - ekspedicijų dienoraščiai irgi čia.

Tikslas - Amerika lietuviškų vietų JAV žemėlapis
Tikslas - Amerika 2017 (JAV rytų) ekspedicijos dienoraštis
Tikslas – Amerika 2018 (Vidurio Vakarų) ekspedicijos dienoraštis
Tikslas – Amerika 2019 (Kanados ir dalies šiaurės rytų JAV) ekspedicijos dienoraštis
Tikslas – Amerika 2021 (Vakarų JAV) ekspedicijos dienoraštis
Tikslas – Amerika 2022 (Vakarų JAV) ekspedicijos dienoraštis

Kelionių vadovai po JAV žemėlapyje

Spauskite ant žymeklio žemėlapyje ir ant iššokusios nuotraukos - ir skaitykite kelionių vadovą apie tą vietą!

Komentarai

Filadelfija – vienas seniausių ir gražiausių JAV miestų!

Dauguma Amerikos miestų tokie vienodi, kad nesinori ten ilgiau likti. Bet kai pirmą kartą trumpam apsilankiau Filadelfijoje, jaučiau, kad ten sugrįšiu – ir grįžau savaitei.

Filadelfija – senoji JAV sostinė, būtent čia paskelbta šalies nepriklausomybė.

Filadelfijoje pilna ir puošnių 100+ metų senumo dangoraižių, ir 300+ metų amžiaus namų, kuriuose galima net apsistoti. Čia – ir puikūs muziejai, tvarkingas senamiestis.

Kuo Filadelfija tokia išskirtinė? Ir kodėl ji turi blogą reputaciją (kurią patyriau ir savo kailiu)?

Hipsteriškai istorinis Filadelfijos senamiestis

Žodis „Senamiestis“ Amerikai kažkaip netinka. Bet Filadelfija tikrai garsėja senamiesčiu. Tokiu, kurį sunkiai sumaišysi su kokiu kitu miestu. Pilnu labai senų, bet labai paprastų namų iš raudonų plytų. Tokie buvo statomi ~1750 m. Britanijos kolonijose, tai vadinamasis karaliaus Jurgio stilius.

Dabartinės JAV tada priklausė britams. Bet ta priklausomybė irgi baigėsi čia, Filadelfijoje, viename tų raudonų plytų namų, šiandien vadinamame „Nepriklausomybės sale“ (Independence Hall). Tuo metu Britanijos kariuomenės baudė savo nepaklusnią koloniją jėga. Filadelfijoje, Pensilvanijos kolonijos kapitolijuje, visų trylikos Amerikos kolonijų delegatai susirinko spręsti, ką daryti toliau. Iš pradžių apie nepriklausomybę nebuvo nė kalbos – dar jokiai kolonijai nebuvo pavykę tapti laisvai nuo Europos jungo. Bet galiausiai, 1776 m., išdrįso paskelbti nepriklausomybę. Taip čia, Filadelfijoje, gimė JAV. Ir taip prasidėjo lėtas žlugimas pasaulinės tvarkos, kai viso pasaulio politinė širdis buvo Europa.

Daug vandens nuo tada nutekėjo. Koks menkas tas kambarys, kuriame paskelbta nepriklausomybė! Eilinės mokyklos valgykla šiandien didesnė. Kokia nedidelė, kukli tada buvo valdžia: viename pastate pirmame aukšte parlamento salė ir aukščiausiojo teismo salė, antrame aukšte – gubernatoriaus patalpos. Paskui, kai JAV stiprėjo, patalpų reikėjo daugiau: pristatyta didesnė Kongreso salė. Dar vėliau sostinė iškelta į Vašingtoną, kur masteliai kiti, jau verti naujai užgimusios imperijos.

Dabar viskas, kas aplink Nepriklausomybės salės pasatatą, paskelbta Nepriklausomybės nacionaliniu parku. Ten, ilgoje pievutėje-parke – ir Laisvės varpas, kurio dūžis pažymėjo nepriklausomybės paskelbimą, dabar padėtas po stiklu. Daug šalių turi to Laisvės varpo versijas – ir Lietuva, kuriai Laisvės varpą padovanojo JAV lietuviai.

Kad ir kukli, Nepriklausomybės salė vienas puošnesnių tų senųjų namų. Kiti dar kuklesni, kaip Cuthbert gatvė, vadinama seniausia JAV gatve. Šiandien ne vienas senųjų Filadelfijos namų suremontuotas, paverstas viešbučiu. Tiesa, dažno tokio namų istorijoje buvo ištisi dešimtmečiai, kada jie stovėjo beveik apleisti, todėl seni baldai ir interjerai iš tikro nupirkti ir pastatyti iš naujo. Bet žavu, kad Filadelfija jau vertina kas sena ir tradiciška: didžiojoje JAV dalyje visi tokie namai šluojami nuo žemės paviršiaus ir jų vietoje pastatomi nauji vienodi viešbučiai pagal kartotinius projektus. Tiesa, ir Filadelfijoje to dar pasitaiko: štai, matome, vienas senas namas apklijuotas užrašais „Tuoj bus griaunamas“… Na, bet mažiau, nei kitur.

Fialdelfijos senamiestis iščiustytas. Sutvarkytos krantinės aplink jį, nuo kurių atsiveria gražūs vaizdai į plačią Delavero upę, ją kertantį šimtametį Bendžamino Franklino tiltą. Kažin kaip jame nėra ir didžiųjų Filadelfijos (ir apskritai Amerikos didmiesčių) skaudulių: narkomanų, elgetų. Užtat prireikus tiesiog nusipirkti atsigerti, teko ilgai klaidžioti: viskas taip „hipsterizuota“ ir „milijonierizuota“, kad eilinių parduotuvių labai mažai, greito maisto tinklų nėra išvis: kvartalas po kvartalo, parkas-aikštė po parko-aikštės dominuoja prabangūs restoranai, visokios „botikinės“ parduotuvėlės ir t.t. O jau parkingo kainos! Valanda gali atsieiti ir keliolika dolerių, nors statant ilgesniam laikui kažkiek pigiau. Iščiustijimas Amerikoje visada turi pliusų ir minusų…

Filadelfijos centras – didingas, bet jau pavojingas

Nepriklausomybės paskelbimo laikais Filadelfija buvo didžiausias JAV miestas. Vėliau iš lėto užleido vietą kitiems, bet ~1900 m. dar buvo trečiasis (po Niujorko ir Čikagos). Tada greta Filadelfijos Senamiesčio iškilo įspūdingas miesto centras, puošnių tarsi bažnyčios dangoraižių rajonas. Iki šiol jis JAV grožiu turi mažai lygių: pakeli štai galvą, o dangoraižių viršūnėse skulptūros, bareljefai, raižiniai…

To Filadlefijos centro širdyje širdyje – Filadelfijos rotušė su 167 m aukščio bokštu. Būtent kai išvydau tą rotušę plataus senų dangoraižių bulvaro gale pravažiuodamas pro šalį 2017 m. supratau, kad į Filadelfiją dar tikrai verta grįžti, ir 2022 m. sugrįžau jau beveik savaitei.

Rotušės bokšto viršūnėje – Pensilvanijos kolonijos steigėjo Viljamo Peno statula. Penas priklausė kvakerių „sektai“ ir todėl įsteigė kitokią Britų koloniją: tokią, kur kiekvieno tikėjimo žmogus jautėsi laukiamas. Todėl aplinkui Filadelfiją iki šiol rasi, pavyzdžiui, amišų bendruomenes: jie gyvena be automobilių, važinėja arkliais, nenaudoja elektros, nes tai draudžia jų religija.

Dar didesnis nustebimas laukė užėjus į Filadelfijos masonų šventyklą greta rotušės. Interjerai ten – vieni įspūdingiausių, kokius kada gyvenime regėjau. Kiekviena salė, kur susitinka masonų ložės, įrengta vis kitu stiliumi: Europos viduramžių, egiptietišku, renesansiniu, senovės graikų ir t.t. Kiekvienas kvadratinis sienų ar lubų metras dekoruotas simboliais, kurie paaiškinami ekskursijų metu; kiekvienos salės centre altorius, kur klaupiasi masonai, šouose meistrų kėdės, spalvos skirtingiems laipsniams. ~1900 m., sakoma, kas dešimtas amerikietis buvo masonas, jų tarpe daugybė prezidentų ir įžymių, tad masonų pastatams puošnumu neprilygo nė bažnyčios. Internetas sunaikino ložių populiarumą, iš 70 ložių Filadelfijos masonų šventykloje beliko 16 – tad masonai savuosius rūmus saugo kaip sugeba: nuomoja vestuvėms, veda ekskursijas, praskleidžia organizacijos paslaptingumo šydą ir didingą istoriją.

Nepaisant Filadelfijos centro pastatų dydžio ir didybės, kuo toliau nuo senamiesčio eini, tuo nemalonesnė atmosfera laukia. Narkomanai: daugybė jų gyvena „savame pasaulyje“, neadekvačiai juda, kažką rėkauja, kartais kabinėjasi, kai kurie išsirengę beveik nuogai. Apkvaitę, nežinai ko iš jų laukti. Daug ir elgetų – dažniausiai tai irgi narkomanai ar alkoholikai, kitiems JAV elgetauti netenka, nes pilna gerai apmokamo darbo ir labdaros.

Visi mieste įsitempę. Štai liepos 4 d. (Nepriklausomybės diena) nuėjome stebėti fejerverkų prie Filadelfijos meno muziejaus. Tik likus pusei minutės iki jų minia kad pradės bėgti! Bandžiau nekreipti dėmesio į paniką ir toliau stebėti fejerverkus, bet nuvijo policininkai: „Ten šaudo, situacija dar nesibaigė“. Sirenos, dešimtys policijos automobilių, greitųjų. Daugelis baimingai lėkė atgal, skambino artimiesiems, šventė buvo sugadinta. Tik kitą dieną iš interneto portalų sužinojome tikrąją priežastį – atrodo, kažkas tiesiog šventės proga šovė į orą, kulkos nukrito ties pareigūnais, ir šie ėmė skelbti aliarmą galvodami, kad šaudo koks maniakas į žmones… Juk JAV didmiesčiuose taip būna, dar tą pačią liepos 4 d. Čikagos priemiestyje buvo apšaudytas paradas.

Ką daryti? Susikerta dvi idėjos. Demokratai kaltina teisę turėti ginklą, kuri Filadelfijoje patvirtintoje XVIII a. JAV konstitucijoje tokia pati šventa, kaip ir žodžio laisvė ar tikėjimo laisvė. Respublikonai sako „Ne ginklai žudo, o žmonės; o ginklų surinkimas iš žmonių yra pirmas žingsnis į diktatūrą“, ir kaltina beribę demokratų toleranciją nusižengimams ir nusikaltimams. Štai pats savo akimis mačiau, kaip narkomanas Filadelfijoje policininkams rėkė, kad juos reikia iššaudyti, pasiuntė „Fuck You“, o tie nieko nedarė. Taip įprasta demokratų miestuose, kokiu yra Filadelfija: policijos rankos surištos, narkomanai laikomi aukomis, ne nusikaltėliais.

Ar miestas demokratų, ar respublikonų, matai iš subtilių detalių: pavyzdžiui, Filadelfijoje pilna atminimo lentų LGBT ir kitokių mažumų aktyvistams, vaivorykštinės vėliavos plazda atsitiktinėse vietose, o apie vergovę prie Nepriklausomybės salės pasakojama per afroamerikiečių tautinio romantizmo prizmę. Tai – ženklai, kad esi demokratų zonoje.

Tolerancija antisocialiam elgesiui reiškia, kad „eiliniai žmonės“ iš tų rajonų traukiasi, nes gyventi pasidaro nesaugu ir nemalonu (šiukšlių krūvos, net išmatos gatvėse). Filadelfijos centras, deja, vienas tokių rajonų, nors dar tebėra kitokių zonų, kaip Reading Terminal turgus, tačiau jos užsidaro anksti. Ir aplinkui gausu dar baisesnių rajonų.

Filadelfijos rajonai – kodėl miesto reputacija bloga

Po vienos nakvynės istoriniame Senamiesčio name, pervažiavome likusioms į Pietų Kensingtoną, vieną aplinkinių rajonų. Kuo toliau važiavome, tuo aplinka keitėsi prastyn: daugiau apleistų namų, tuščių gamyklų ar žiojėjančių tuštumų ten, kur stovėjo pastatai. Keitėsi ir gyventojai: vyravo juodaodžiai ir vienas kitas imigrantas iš Lotynų Amerikos (seniau ten gyvenę baltaodžiai daugiausiai išsikėlė į priemiesčius). Nebesaugu, į teisę spjaunama: štai vietos jaunimo grupė pasistato automobilį tiesiog vidury gatvės, kiti viešai meta pro langą savo šiukšles. Getai, getai, getai. Pamatyti, patirti įdomu. Bet suprantu ir vietinius, kurie ten kojos nekiša: ilgiau pagyvenus, ta „nuolatinės parengties“ atmosfera ima varginti, ypač, kai JAV pilna vietų, kur saugiau nei Europoje ir niekas nesikabinėja.

Visgi, rajonas, kuriame gyvenome pamažu atgimsta: kai kurios gamyklos ir sandėliai virsta loftais, kitkas griaunama ir perstatoma naujais daugiabučiais. Gentrifikacija. Bet gyventojai dar vyrauja senieji. Ir vietoje, kur nakčiai gatvėje palikdavome automobilį, matėme, kad gretimas automobilis išdaužytais langais, dar kitas – suvarpytas kulkų… Na, už parkingą nereikėjo mokėti: tai blogų JAV rajonų privalumas.

Beveik savaitę gyvenome lofte 1909 m. statytoje buvusioje skėčių gamykloje. Pastatas 2018 m. nuostabiai sutvarkytas, ant stogo – baseinas su vaizdu į Filadelfijos centrą tolumoje, neprastesni vaizdai atsiveria ir pro milžiniškus buto (buvusio cecho) langus. Atgimstanti pramoninės JAV didybė. Matyt, tik laiko klausimas kada Pietų Kensingtonas atgims. Bet daugybėje kitų rajonų tas procesas dar neprasidėjo ar neprasidės.

Nuo mūsų rajono iki miesto centro driekėsi metro linija. „Pasisekė“ – galvojome, juk JAV viešasis transportas retas. Galvojome, kol nepamėginome: ta metro linija driekiasi virš Kensingtono gatvės. Po tais bėgiais – viena ilga benamių narkomanų priebėga (na, lietų metro trasa uždengia). Yra ištisi „Youtube“ kanalai, skirti tai gatvei: žmonės filmuoja distopines tų narkomanų realybės „muilo operas“.

Kas kartą einant į metro mėgindavo „užkabinti“, prašyti pinigų. Bet baisiau pačiame traukinyje: kartą įlipome, vagonas po vagono, nė vieno adekvataus žmogaus: rėkauja, šiukšlina, barasi tarpusavy. Jaučiau, kad turiu nuolat saugoti kišenes. Eiliniai žmonės Filadelfijoje viešuoju transportu nevažinėja, juoba vakarop. Kaip ir daugelis Filadelfijos rajonų, jiems Filadelfijos metro „nurašytas“. Iš naujienų galiu suprasti kodėl: štai kažkoks benamis išprievartavo dvi moteris, dar viena moteris Filadelfijos metro išžaginta kitų keleivių akivaizdoje – jie ne tik nesikišo, bet ir neskambino policijai, pora žmonių filmavo telefonais.

O juk kadaise visi tie rajonai buvo gražūs, milijonai žmonių iš viso pasaulio svajojo ten apsigyventi, dirbti ir užsidirbti. Filadelfija prieš pasaulinius karus buvo vienas tų pramoninių JAV miestų, kurių prekės ištraukė JAV į pasaulio ekonominio elito priešakį. Filadelfijos fabrikuose daugiausiai dirbo imigrantai, tarp jų – tūkstančiai lietuvių. Pagal lietuvių skaičių Filadelfija nusileidžia tik Čikagai, Niujorkui ir Los Andželui. Ten veikia trys lietuvių bažnyčios – didžiausia Šv. Andriejaus, lietuviškiausiai įrengta – Šv. Kazimiero. Kaip įprasta JAV lietuvių bažnyčiose, jos statytos ne vien religijai, o ir pasaulietinei lietuviškai veiklai. Štai Šv. Andriejaus parapijoje veikia ir lietuvių mokykla, yra pasaulietinė salė, bažnyčios viduje – paminklas sausio 13 d. aukoms, tremtims, primenantis naujoms Filadelfijos lietuvių kartoms Lietuvos istorijos tragedijas. Šv. Kazimiero bažnyčia dekoruota gausybe lietuviškų užrašų ir simbolių, o prie lietuviško kryžiaus-saulės šventoriuje parašyta, kad ten apjungti krikščioniški ir pagoniški simboliai (juk visa tai kartu yra Lietuvos istorija).

Veikia Filadelfijoje ir „Lietuvių muzikališkoji svetainė“ – šitaip senaja lietuvių kalba vadintas 1908 m. statytas pastatas, veikiantis ilgiau, nei egzistuoja pati Lietuvos Respublika. Ten – lietuvių renginiai, koncertai, ir lietuvių muziejus rūsyje. Lietuviai Filadelfijoje kūrėsi dar XIX a. pabaigoje, Pensilvanijos lietuvių bendruomenė – seniausia tokio dydžio lietuvių bendruomenė anapus istorinės Lietuvos ir tai atsispindi Filadelfijos pastatuose.

Dabar, aišku, daugelis senųjų Filadelfijos imigrantų iš Europos bendruomenių jau susiliejo į vieną, anūkų ir proanūkių kartos kalba tik angliškai. Mačiau, kaip Lenkų muziejuje lenkų kilmės lankytojas sakė, kad tautiniai kostiumai jam labiau patinka švediški, nes gražesni. Bet savo kilmę daug žmonių prisimena, ir, kai ėjau su drabužiais, iš kurių matėsi, kad esu iš Lietuvos, buvo, kad gatvėje angliškai užkalbino lietuvių palikuonys.

Filadelfijos tautinis margumynas (ypač italai) pagimdė net atskirą Filadelfijos virtuvę. Tarp garsiausių jos patiekalų – Philly Cheasesteak sumuštinis su daug mėsos bei perlenkta stromboli pica. Jų gali paragauti daug kur mieste, bet Philly Cheasesteak, sakoma, ištrasta konkrečioje vietoje.

Filadelfijos istoriška ir multikultūrinė dvasia traukia ir menininkus, kaip Aizėją Zagarą, dekoruojanti ištisas pietų Filadelfijos gatves stiklo mozaikomis. Rajono širdis vadinama Magic Gardens ir veikia kaip muziejus.

Filadelfija – ir vienas gražiausių, ir vienas bjauriausių Amerikos miestų

Filadelfijoje susiduria tos dvi jėgos, kaip ir daug JAV rytų didmiesčių.

Praeities didybė: didžiulės pramonės pinigais pastatyti puošnūs dangoraižiai ir viešieji pastatai. Statyti dar tada, kai niekur kitur pasaulyje tokių nebuvo.

Ir dabarties niūrumas, kai, kone visiems, kas gali, išsikėlus į priemiesčius, istoriniai rajonai atiduoti tiems, nuo kurių tie kiti ir pabėgo, trūksta saugumo, ramybės, darbų, normalių parduotuvių.

Tik Filadelfijoje ta praeities didybė dar didingesnė, nei daugelyje JAV miestų, išskyrus gal Niujorką ar Čikagą. Bet ir dabarties realijos dar bjauresnės, nei daugelyje miestų, dar labiau išplitusios.

Bet Filadelfijoje dar yra Senamiestis – iš visų istoriškai svarbiausias ir, nepaisant to, jaukus, nesunykęs. Viena retų vietų JAV miestuose, kur gali džiaugtis senove.

---

Visi mano kelionių po Jungtines Amerikos Valstijas aprašymai ir vadovai

---

Trumpai apie viską:

JAV - viskas ką reikia žinoti keliaujant

Kelionės po vakarų JAV

Vakarų JAV - įspūdingiausi Amerikos nacionaliniai parkai ir gamta (Didysis kanjonas, Jeloustounas, Josemitas, Braiso ir Siono kanjonai). Tai taip pat Vakarų JAV kartu geriausia vieta pažinti indėnų, mormonų, bei lotynų kultūrą, yra keli įdomūs miestai (San Franciskas, Los Andželas, Las Vegasas).

Juta - tikėjimo ir gamtos didybė
Las Vegasas - suaugusiųjų Disneilendas
Los Andželas - Holivudo karštis tarp vienodų namų
JAV indėnų žemės - rezervatas, didesnis už Lietuvą
Naujoji Meksika - molio miestai, lotyniška dvasia
San Franciskas - aukso amžiaus šlovės miestas
Didysis kanjonas ir laukinė Arizona
Jeloustounas - JAV nacionalinių parkų karalius
Pietų Dakota - primirštas Amerikos gamtos perlas

Kelionės po rytų JAV

Rytų JAV žavi visų pirma senais didmiesčiais ir jų dangoraižiais, istorija (iš gamtinių lankytinų vietų čia - tik Niagaros kriokliai, ir tie patys vidury miesto). Šiame regione daugiausiai ir lietuviško paveldo, todėl čia vykdžiau ir lietuviško paveldo žemėlapio "Tikslas - Amerika" kūrimą.

Niujorkas - pirmoji pasaulio sostinė
Čikaga - amerikietiškos svajonės miestas
Detroitas - getu virtusi automobilių sostinė
Niagara – daug daugiau, nei kriokliai!
Vašingtonas - JAV didybė, supermuziejai, politinė širdis
Filadelfija - miestas, kuriame gimė Amerika

Kelionės po pietų (pietryčių) JAV

Pietų JAV žavi pačiais seniausiais JAV miestais (Naujasis Orleanas, Čarlstonas, Savana, Sent Augustinas), plantacijų dvarais, pelkynais, kurortais ir pramogų erdvėmis (ypač Floridoje: Majamis, Orlandas, Ki Vestas).

Pietinės JAV - tikroji, pamirštoji Amerika?
Naujasis Orleanas - džiazuojantis vudu miestas
Florida – Majamis, Disnėjus, salos ir karštis
Disney World – pasaulio pramogų sostinė

Kelionės po JAV salas ir Aliaską

JAV turi gausybę nutolusių salų. Žymiausi - Havajai, bet JAV priklauso ir Puerto Rikas, JAV Mergelių salos, Guamas. Havajus ir Guamą aplankiau per savo medaus mėnesį, tad aprašymai asmeniškensi, o apie Puerto Riką ir JAV Mergelių salas - skirti susiplanuoti savo kelionę.

Aliaska - begalinės Gamtos apsupty
Havajai - stebuklinga gamtos didybė
Oahu - plakanti Ramiojo vandenyno širdis
Puerto Rikas - iščiustyta Lotynų Amerika
Guamas - Azijos Kanarai
JAV Mergelių Salos - Amerikos Karibai

Lietuviškos JAV vietos

JAV lietuviški pastatai, paminklai, rajonai - be galo įspūdingi ir svarbūs. JAV gyvena iki milijono lietuvių ir jie ten sukūrė daug labai svarbaus. Esu sudaręs lietuviškų JAV vietų žemėlapį "Tikslas - Amerika", enciklopediją ir surengęs daug ekspedicijų informacijos rinkimui apie tas vietas - ekspedicijų dienoraščiai irgi čia.

Tikslas - Amerika lietuviškų vietų JAV žemėlapis
Tikslas - Amerika 2017 (JAV rytų) ekspedicijos dienoraštis
Tikslas – Amerika 2018 (Vidurio Vakarų) ekspedicijos dienoraštis
Tikslas – Amerika 2019 (Kanados ir dalies šiaurės rytų JAV) ekspedicijos dienoraštis
Tikslas – Amerika 2021 (Vakarų JAV) ekspedicijos dienoraštis
Tikslas – Amerika 2022 (Vakarų JAV) ekspedicijos dienoraštis

Kelionių vadovai po JAV žemėlapyje

Spauskite ant žymeklio žemėlapyje ir ant iššokusios nuotraukos - ir skaitykite kelionių vadovą apie tą vietą!

Komentuoti

Vašingtonas – netipiška sostinė. Daugelio šalių sostinės – tai didžiausi senieji jų miestai. O JAV Vašingtoną pastatė „nuo nulio“ lygioje vietoje prieš daugiau nei 200 metų.

Bet dar ir kaip pastatė! Vašingtone į Kauno miesto dydžio teritoriją sugrūsta viskas, kas amerikietiškai didingiausia.

Nuo garsiausių pasaulyje valdžios pastatų (Baltieji rūmai, Kapitolijus), iki svarbiausių Amerikos muziejų (į visus kurių įleidžiama nemokamai), iki rekordinio dydžio memorialų kiekvienam Amerikos didvyriui, triumfui ir tragedijai. Atrodytų dirbtinis, nelabai didelis miestas – o gali lengvai ir savaitę praleisti jo didybės apsuptyje. O jei dar išvažiuosi į aplinkinę gamtą, persmelktą JAV istorijos…

National Mall parkas – JAV valdžios širdis

Visi keliai JAV veda į Vašingtoną ir per Vašingtoną. Čia patekti svajoja kiekvienas politikas, per čia skirstomi federalinio biudžeto pinigai, čia JAV valdžią patraukti savo pusėn siekia visų šalių ambasadoriai ir visų bent kiek svarbesnių korporacijų lobistai.

Vašingtono muziejuose atsiduria svarbiausi šalies eksponatai ir tik tas yra palikęs *tikrai* didelę žymę JAV istorijoje, kam Vašingtone pastatyta skulptūra.

Baltuosiuose rūmuose gyvena – ir iš ten valdo – JAV prezidentas. Daug didesnis už juos Kapitolijus su įspūdingu kupolu ir laisvės statula jo viršūnėje – ten įsikūręs Kongresas, leidžiantis visus JAV įstatymus. Šalimais – Aukščiausiasis teismas, ne kartą pakeitęs JAV – ir, turbūt, pasaulio – istoriją vienu vieninteliu kokios bylos išaiškinimu.

Visi šie valdžios pastatai yra aplink National Mall (verčiama „Nacionalinė alėja“), visos Amerikos politinę širdį ir smegenis. Tai – 3 km ilgio zona-parkas, apsuptas romėniško stiliaus pastatų, tačiau gerokai didesnių nei kas nors, kas kada pastatyta pačioje Romos Imperijoje. Korintinės kolonos, frontonai, kupolai, obeliskai, citatos fasaduose (tiesa, angliškos, ne lotyniškos). JAV tėvai-įkūrėjai visur kur sėmėsi įkvėpimo iš senovės Romos Respublikos, ne veltui net aukštieji parlamento rūmai vadinami Senatu…

Kapitolijaus kupolas (88 m) dvigubai aukštesnis nei Romos Panteono. 152 m aukščio prezidento Vašingtono monumentas, stūkstantis National Mall viduryje, 1884-1889 m. buvo aukščiausias pasaulio pastatas – jis 3 su puse karto didesnis už aukščiausią senovės pasaulio obeliską. Ir jis – tik vienas iš daugybės superdidingų paminklų tenai – tokių, kurių būtų pavydėję Romos Imperatoriai ar romėnų dievai. Memorialas prezidentui Linkolnui su rymančia jo statula viduje, Memorialas prezidentui Džefersonui tarsi romėnų šventykla Tidal Basin tvenkinio krante…

Kiti National Mall memorialai primena tragiškus JAV istorijos epizodus: Antrąjį pasaulinį karą, Vietnamo karą.

National Mall stūkso ir didžiausia pasaulio biblioteka (Kongreso biblioteka), kurios interjero puošnumas pranoksta Europos karalių rūmus, ir „JAV dolerių spaustuvė“ (Bureau of Engraving and Printing), ir „Amerikos balso“ radijas, transliuodavęs ir lietuviškai „tikras žinias“ į sovietų okupuotą Lietuvą. Po visus tris pastatus – ir dar daug kitų – vyksta ekskursijos.

Smithsonian – didžiausia pasaulyje nemokamų supermuziejų kolekcija

Bet turistai National Mall daugiausiai laiko praleidžia „Smithsonian“ muziejuose. Kiekvienas jų skirtas kokiai nors konkrečiai temai, kiekvienas – milžiniškas, isšidėstęs per daug aukštų, ir savo srityje turintis mažai lygių. Kiekvienam jų gali paskirti ir visą dieną ar bent pusdienį. Ir visi jie – nemokami!

Tarp Smithsonian muziejų – Azijos meno, Modernaus meno, Aviacijos ir kosmoso, Amerikos istorijos, Afrikos meno, Indėnų istorijos ir meno, Gamtos istorijos, Portretų, Taikomųjų menų, Pašto, Dizaino. Visa tai pradėjo vienas vienintelis žmogus – mokslininkas Džeimsas Smitsonas. Jo palikimas 1835 m. pagal testamentą atiteko Amerikai, kad įkurtų tokį muziejų. Įdomu, kad Smitsonas buvo britas ir niekad Amerikoje nė nesilankė! Bet XIX a. JAV – ir tada dar naujas Vašingtono miestas – buvo ne tik šalis, o ir idėja. Daugybė žmonių iš Europos, kuriems rūpėjo demokratija, progresas, kuriems nepatiko Europą „sukausčiusios“ monarchijos ir imperijos, aukojo savo laiką, pinigus ir net gyvybes už JAV, už „naujovišką šalį be karaliaus“, 1776 m. drįsusią sukilti dėl laisvės prieš didžiausią pasaulyje Britų Imperiją.

Tarp atidavusių itin daug – ir JAV Nepriklauosmybės karo didvyris Tadas Kosciuška iš Lenkijos-Lietuvos valstybės, kuriam Amerika atsidėkojo statula prie Baltųjų rūmų.

Vašingtone – Amerikos karai, kariai ir visi protestai

National Mall atsiremia į Potomako upę, o daugiausia JAV karvedžių – anapus jos. Ten – Pentagonas, dar vienas Vašingtono pastatas, žinomas visame pasaulyje, iš kurio vadovaujama JAV karams. Ten Arlingtonas. Svarbiausios JAV kapinės, kur visų karų veteranai – nuo eilinių karių iki didžiausių herojų – sulaidoti po begalinėmis vienodų baltų antkapių eilėmis, tarp kurių nardo dešimtys voveryčių.

Tik nedaug kapų išskirtiniai. Tarp jų – Nežinomo kareivio kapas, kur per kasvalandinį (kitu metu – kaspusvalandinį) ritualą įspūdingai keičiasi garbės sargyba, prezidento Džono Kenedžio kapas.

Ypatingas ir Semiuelio Hariso antkapis. Puoštas Vyčiu, nes jį pastatė tarpukarinė Lietuva. Mat Semiuelis Harisas – vienintelis JAV karys, žuvęs už Lietuvą: tai įvyko 1920 m., kai jį, atvykusį į Kauną mokyti Lietuvos kariuomenės, nušovė bolševikai. Vėliau, Lietuvą okupavus sovietams, prie to antkapio lietuviai rengdavo protestus – ragindami JAV eiti vaduoti Lietuvos, padėti Lietuvai, kaip Hariso laikais. Vašingtone kiekviena tauta turi panašių istorijų, kiekvienai reikia Vašingtono paramos, kiekviena turi dideles savo emigrantų bendruomenes, kiekvienai kurių atrodo, kad JAV valdžia – ir „pasaulio valdžia“, toksai politinis Kalėdų senelis, galintis duoti viską-viską…

Kiek kartų esu buvęs Vašingtono National Mall, kas kartą mačiau ne po vieną protestą. Daugelis jų – dėl įvykių kur nors toli pasaulyje, su reikalavimais, apie kuriuos išgirsdavau pirmą kartą. Štai 2022 m. Etiopijos amharai prie Kapitolijaus susirinko reikalauti JAV paramos amharams Etiopijos pilietiniame kare prieš tigrajus ir oromus, neva šie vykdo genocidą (tigrajai ir oromai sako tą patį apie amharus…): skambėjo amhariškos kalbos ir lozungai, kurių nei praeiviai, nei JAV politikai šiaip ar taip negalėjo suprasti, o, jei nepažinočiau vėliavų ir nesidomėčiau Afrikos politika, turbūt apskritai nebūčiau supratęs, kas ir už ką ten protestuoja.

Prie Baltųjų rūmų tuo pat metu haitiečiai, žygiuodami su dainomis, protestavo prieš „rasizmu pagrįstus JAV diplomatinius santykius su Haičiu“. Pilna ir pavienių keistuolių: štai vienas pusnuogis sėdėjo ant žemės išdidžiai užsirašęs „Bado akcija už taiką. Pirma diena“, nors JAV tuo metu nevykdė jokio karo (gal jis protestavo prieš Rusijos karą Ukrainoje?).

Kitas, pasistatęs prieš Baltuosius rūmus palapinę, per 41(!) protesto metus ją aplipdė visais reikalavimais ir teiginiais, kokius tik per gyvenimą sugalvojo: nuo „JAV Aukščiausias teismas tapo nusikalstama struktūra“ iki „Uždrauskime mirties bausmę visoje šalyje“, nuo „Reikalauju išminties ir sąžiningumo“ iki „Laisvę Navalnui“, nuo „Įrodymai, kad Q-Anon – apgavystė“ iki „Izraelis vykdo palestiniečių etninį valymą“ ir t.t. Dar vienas veikėjas sukinėjo ratus po National Mall aplipdęs savo mikroautobusą piešinėliais, kad didžiausios JAV blogybės – „Donaldas Trampas ir Walmart“.

Sustoti, pažiūrėti tuos protestus kartais nemažiau įdomu, nei didingus National Mall pastatus… Ar pasidomėti praeities protestais, išpuoliais. Pavyzdžiui, garsiąją „Turiu svajonę“ kalbą juodaodžių aktyvistas Martinas Liuteris Kingas pasakė ant Abrahamo Linkolno memorialo laiptų. O patį Abrahamą Linkolną 1865 m. nušovė Vašingtono “Ford” teatre.

Vašingtonas – dirbtinė sostinė ar jau tikras miestas?

Pasaulyje yra daugiau „nuo nulio“ pastatytų sostinių: Australijos Kanbera (1927 m.), Brazilijos Brazilija (1960 m.). Bet Vašingtonas tarp jų – pati seniausia (pradėtas 1800 m.).

Aplink National Mall dar gali jausti Vašingtono „dirbtinumą“: ypač iš kavinių, restoranų, parduotuvėlių trūkumo. Prieš 200+ metų statant miestą jų nereikėjo, vieta tvarkingame, taisyklingame parke tam nepalikta: todėl vienas nedaugelio būdų pavalgyti ar atsigerti tyrinėjant Smithsonian muziejų kolekcijas – šimtai spalvingų, muzikėles leidžiančių maisto sunkvežimiukų, kasdien sugužančių į National Mall savais dešrainiais, mėsainiais, ledais ir kokakola užpildyti šios XIX a. architektų paliktos spragos.

Tačiau kuo toliau nuo National Mall, tuo labiau Vašingtonas jau panėšėja į labai tikrą, gyvą miestą: valdžios pastatai, memorialai, muziejai, užleidžia vietą daugiabučiams, patogiai pasiekiamiems metro (JAV tai reta!), Briuselį kažkodėl primenančių sublokuotų namų eilėms, paskui – individualiems namams.

Ir visgi Vašingtonas unikalus. Jis numatytas kaip „niekieno žemė“, Kolumbijos apygarda, nepriklausanti jokiai valstijai ir pavaldus tiesiogiai JAV valdžiai. Ilgą laiką dėl to vašingtoniečiai net negalėjo rinkti prezidento, o ir dabar jo atstovai parlamente neturi balso teisės! Vienas dažniausiai Vašingtone matomų atsišaukimų (pvz. ant automobilių numerių) – „[No] taxation without representation“ („[Valdžia neturėtų reikalauti iš mūsų] mokesčių, kai nesame [toje valdžioje] niekaip atstovaujami“). Bet Vašingtono siekis tapti valstija vis atsimuša į sieną. Juk jo plotas – kaip trečdalio Vilniaus, be to, garantuotai visuomet rinktų demokratų kandidatus ir, pagal JAV sistemą, turėtų tiek pat senatorių, kiek ir didžiausios JAV valstijos. Senatas tokiu atveju gal „su visam“ atitektų demokratams ir tai sunaikintų delikatų JAV dvipartinį politinį balansą…

Pasaulio (ir Lietuvos) atstovybių Vašingtone didybė

Vašingtonas yra pasaulinė galia, ir tai matosi visuose jo rajonuose. Vašingtone – daugiau užsienio šalių turi ambasadas nei bet kuriame kitame pasaulio mieste (net 177), nes jokia save gerbianti šalis negali sau leisti neturėti atstovybės JAV. Daugybė tų ambasadų – milžiniškos, senos, įspūdingos. Tarp jų ir seniausia Lietuvos ambasada pasaulyje. Tuos nedidelius rūmus Lietuva įsigijo dar 1924 m. Jie veikė per visą Šaltąjį karą, nes JAV nepripažino Lietuvos okupacijos.

Aplinkui viskas keitėsi, kaip ir daugelyje JAV miestų. Iš tvarkingo „ambasadų bulvaro“ rajonas ~1970 m. virto skurdžiu ir nesaugiu. Baltaodžius pakeitė juodaodžiai, traukęsi į „federalinį miestą“ nuo skurdo ir diskriminacijos JAV pietuose: 1970 m. jau 71% Vašingtono gyventojų buvo juodaodžiai, kai 1950 m. jų tebuvo 35%. Daugelis ambasadų išsikėlė iš rajono: liko tik tie, kas neturėjo pinigų. Okupuotos Lietuvos diplomatinė tarnyba (gyvenusi iš Latvijos skolinto aukso) ir, anapus siauručio skersgatvio, komunistinė Kuba. Šaltojo karo laikais tas skersgatvis buvo tikras frontas tarp komunizmo ir antikomunizmo! ~2000 m., pamenu, Lietuvos laikraščiuose dar skaitydavau diplomatų pasigodojimus, kad tikra gėda Lietuvai ten turėti ambasadą, reikia keltis į geresnį rajoną, bet pinigų tam neskiriama… O dabar labai džiugu, kad neišsikėlė! Rajonas aplink tą istorinį pastatą ir vėl pasikeitė: ten ėmė keltis turtingi ir „hipsteringi“. Ir visas Vašingtonas pajudėjo ta vaga. Istorija primena daugybės JAV didmiesčių, bet Vašingtone ji išreikšta labiau, nei bet kur kitur.

Kiekviena save gerbianti institucija, politinė mintis irgi privalo turėti rimtą atstovybę Vašingtone. Vašingtone (ir JAV) nevyko žydų genocidas, bet žydai šiame mieste įkūrė vieną „galingiausių“ pasaulyje Holokausto muziejų. Tautos, kurias žudė komunistai, kol kas smarkiai atsilieka, bet irgi mėgina priminti Vašingtono politikams, gyventojams ir svečiams savo tragedijas: 2007 m. pagaliau pastatytas memorialas 100 mln. pasaulinio komunizmo aukų, 2022 m. netoli Baltųjų rūmų atidarytas kol kas nedidelis, tačiau modernus Komunizmo aukų muziejus, prie kurio plėtros prisideda ir lietuviai.

Bet pačios įspūdingiausios „atstovybės“ Vašingtone yra bažnyčių. Neogotikinė Episkopalinė (anglikonų) katedra, antra pagal dydį JAV bažnyčia. Ir katalikiška Nekaltojo prasidėjimo nacionalinė šventovė, aukščiausias Vašingtono pastatas, neskaičiuojant paminklų ir stiebų (100 m). Pastaroji statyta 97 metus (nuo 1920 m. iki 2017 m.), o įspūdingiausios joje tautinės koplyčios, kurias įkūrė visos katalikų imigrantų į JAV tautos (iš viso ~80 koplyčių). Viena seniausių ir didžiausių Šiluvos Marijos koplyčia, 1966 m. įrengta lietuvių. Jos prasmė toli lenkia religiją: aukštose mozaikose ir Lietuvos pastatai, ir „Vargo mokykla“ spaudos draudimo laikais, ir tautodailės darbai, ir net prieš Kryžiuočius stoję Lietuvos raiteliai. O virš įėjimo – Vytis, šuoliuojantis nuo Kauno karo muziejaus per vandenyną iki Niujorko Laisvės statulos. Ta koplyčia tarsi – vienas milžiniškas lietuviško meno kūrinys, dar viena galinga Lietuvos atstovybė mieste, kuriame kiekvienos tautos garbės (ar, kartais, net išlikimo) reikalas turėti tų atstovybių kuo daugiau ir kuo įsimintesnių.

Aplinkui Vašingtoną – svarbiausia JAV istorija ir žalia švelni gamta

Vašingtonas yra širdyje didesnio regiono, nulėmusio JAV (ir pasaulio) istoriją: įdomu buvo visa tai apvažiuoti nuomotu automobiliu.

Išvažiavus iš Vašingtono, iš visų jo priemiesčių (kartu su jais Vašingtone 5,5 mln. gyventojų), gretimose valstijose pasitinka kitokie, daug senesni miestai ir miesteliai, tokie kaip Merilando valstijos sostinė Anapolis, pilnas (JAV tai reta) 200 ar 300 metų pastatų (55 km nuo Baltųjų rūmų).

O Virdžinijos valstijos sostinės Viljamsburgo senamiestis paverstas unikaliu „gyvuoju muziejumi“ Colonial Williamsburg (240 km nuo Baltųjų rūmų): dar tarpukariu turtingiausi amerikiečiai supirko visus jo namus ir sklypus, senuosius restauravo, naujesnius nugriovė, kad miestas atrodytų kaip ~1775 m., JAV revoliucijos išvakarėse. Jį „apgyvendino“ aktoriais: jie vilki ano laikmečio rūbus, jų tiek daug, kad akivaizdžiai matosi tarp turistų ir gali pasijusti grįžęs laiku. Geri aktoriai visiškai „gyvena vaidmenyje“, vyksta nuolatiniai spektakliai.

Štai visa centrinė gatvė virto aistringa miestelėnų diskusija apie artėjančias britų pajėgas JAV išsivadavimo kare ir „kaip reikia elgtis“, štai Džordžas Vašingtonas, pirmasis JAV prezidentas, sakė savo atsisveikinimo su politika kalbą, o paskui atsakinėjo į žmonių klausimus netrumpesnėmis kalbomis. Koks pasikaustęs jį vaidinantis aktorius! Jis tarsi tikrai tapęs Vašingtonu: atmintinai žino to laiko politines realijas, statistiką, koks Vašingtono draugas kur tuo metu yra, ir visu tuo remiasi savo argumentuose atsikirsdamas į XXI a. muziejaus lankytojų pastabas („Pone Vašingtone, jūs kalbate apie laisvę, bet jūsų šalyje pusė žmonių vergai“, „Pone Vašingtone, bet kaip vienijant JAV išsaugoti regionines kultūras?“). Taip pat dalyvavome to meto „karinėje treniruotėje“, klausėmės to meto muzikos, ir tai buvo tik maža dalis visko, nes kasdien programa skiriasi (net iki raganų ar piratų teismų, kuriuose gali tapti prisiekusiuoju).

Toliau nuo didesnių miestų – didžiausių JAV karų mūšio laukai. Amerikos nepriklausomybės karo (1775-1783 m.), kai JAV iškovojo laisvę. JAV Pilietinio karo (1861-1865 m.), kai pietinės valstijos nesėkmingai kovojo už nepriklausomybę nuo šiaurės. JAV Šiaurės sostinę Vašingtoną nuo JAV Pietų sostinės Ričmondo tada skyrė vos 160 km ir pagrindinis frontas, kruviniausi JAV istorijoje mūšiai vyko čia.

Kokie ramūs, tiesiog idiliški dabar anų mūšių laukai. Nušienauta Antitamo žolytė, žavūs kalneliai, seni memorialai, kuriuos savo žuvusieisiems pastatė įvairios JAV valstijos: ten galvas paguldė 3600 amerikiečių (108 km nuo Baltųjų rūmų). 100 km nuo Baltųjų rūmų Harpers Ferry miestelis, kuriame Pilietiniame kare buvo apsupti ir pasidavė 12419 JAV karių (didžiausia tokia nesėkmė iki Antrojo pasaulinio karo), dabar gražus istorinis nacionalinis parkas Potomako ir Šenandoa upių santakoje, kurio atstatytų pastatų interjerai primena XIX amžių. Švarų, tvarkingą, malonų pasivaikščioti. Tikrojo XIX amžiaus kraują, purvą ir skurdą terasi nebent iškabintuose muziejų aprašuose. Nors to meto ginčai dar ilgai tęsėsi: štai „Konfederacijos dukterų“ ir “Konfederatų veteranų sūnų” organizacijos 1931 m. pastatė atminimo akmenį už Konfederaciją žuvusiam juodaodžiui Heivardui Šepherdui, o priešiškos minties žmonės vėliau pastatė atminimo lentą juodaodei Perl Taten, kuri aną akmenį kritikavo.

Šenandoa upė davė vardą ir vienam garsiausių JAV nacionalinių parkų. Tarpukariu JAV Vakarų „nacionalinių parkų patirtis“, kur ištisų Europos valstybių dydžio teritorijos visiškai atiduotos gamtai, tačiau lengvai pasiekiamos automobilių keliais, jau masino visų amerikiečių vaizduotę, bet tankiau gyvenamuose JAV Rytuose vietos tokiam parkui nebuvo.

Sugalvota išganinga išeitis: nacionalinio parko kelią (170 km ilgio Skyline Drive) tarpukariu nutiesė „tuščiomis“ žalių kalvų viršūnėmis, o gamtos vaizdai nuo jo atsiveria jau į anapus nacionalinio parko esančias žemumas, Šenandoa upės vingius.

Tiesa, nepaisant visų pagyrų jam, Šenandoa nacionalinis parkas, po visos JAV Vakarų didybės, mane nuvylė. Gamta čia paprasta – neaukšti žali kalnai, kloniai, na, tik elnių, erelių gausa žavi. Vaizdai nuo kone šimto pakelės aikštelių įspūdingi, bet labai panašūs vienas į kitą ir nėra smarkiai kitokie, nei vaizdai nuo „eilinio kalnų kelio“. Dalis amerikiečių ten nė neišlipa – pafotografuoja pro automobilio langą ir važiuoja į sekančią aikštelę. Turbūt parkas toks mylimas todėl, kad iki jo nuo Vašingtono gali lengvai nuvažiuoti automobiliu ir vakare grįžti (vos 110 km nuo Baltųjų rūmų). Bet tiems, kam norisi JAV gamtos didybės, manau, neverta gaišti laiko ten, geriau pasilikti daugiau jo JAV Vakarams (Didžiajam kanjonui, Jeloustounui, Jutos nacionaliniams parkams…).

Vašingtone keliauti dieną ar savaitę?

Vašingtonas yra toks miestas, kuriame vieni praleis pusdienį ir dieną ir jau jausis viską matę: Baltuosius rūmus, Kapitolijų, Vašingtono monumentą, ir kas ten dar?..

O kiti ir po savaitės sakys, kad norėtų likti dar: nes Smithsonian muziejams, įspūdingiems JAV valdžios pastatų interjerams, subtilioms istorijoms, nulėmusioms pasaulio likimą, savaitės tikrai neužteks. O jei dar važinėsi aplinkui Vašingtoną (pilietinio karo laukai, Colonial Williamsburg ir t.t.), gali neužtekti ir kelių savaičių.

Matyt, daug priklauso nuo to, koks tu keliautojas: jei visų pirma myli gamtą ar senovės istoriją – Vašingtonas ne tau, nebent tai būtų stabtelėjimas pusdieniui pakeliui į didinguosius JAV Vakarus.

Užtat jei žaviesi muziejais ir menu, šiuolaikine (XIX-XX a.) istorija – Vašingtonas bus viena įdomiausių vietų Amerikoje, ypač kartu su visomis jo apylinkėmis, ypač jei dar suderinus su Niujorku, Filadelfija, iki kurių kelios valandos kelio.

Bet manau net ir tie, kam tai neįdomu, pripažins Vašingtono pasaulinę svarbą, o pirmą kartą atsistojus priešais daugybėje TV laidų, kino filmų, laikraščių puslapių regėtus Baltuosius rūmus kiekvienam per nugarą praeis šioks toks šiurpuliukas…

---

Visi mano kelionių po Jungtines Amerikos Valstijas aprašymai ir vadovai

---

Trumpai apie viską:

JAV - viskas ką reikia žinoti keliaujant

Kelionės po vakarų JAV

Vakarų JAV - įspūdingiausi Amerikos nacionaliniai parkai ir gamta (Didysis kanjonas, Jeloustounas, Josemitas, Braiso ir Siono kanjonai). Tai taip pat Vakarų JAV kartu geriausia vieta pažinti indėnų, mormonų, bei lotynų kultūrą, yra keli įdomūs miestai (San Franciskas, Los Andželas, Las Vegasas).

Juta - tikėjimo ir gamtos didybė
Las Vegasas - suaugusiųjų Disneilendas
Los Andželas - Holivudo karštis tarp vienodų namų
JAV indėnų žemės - rezervatas, didesnis už Lietuvą
Naujoji Meksika - molio miestai, lotyniška dvasia
San Franciskas - aukso amžiaus šlovės miestas
Didysis kanjonas ir laukinė Arizona
Jeloustounas - JAV nacionalinių parkų karalius
Pietų Dakota - primirštas Amerikos gamtos perlas

Kelionės po rytų JAV

Rytų JAV žavi visų pirma senais didmiesčiais ir jų dangoraižiais, istorija (iš gamtinių lankytinų vietų čia - tik Niagaros kriokliai, ir tie patys vidury miesto). Šiame regione daugiausiai ir lietuviško paveldo, todėl čia vykdžiau ir lietuviško paveldo žemėlapio "Tikslas - Amerika" kūrimą.

Niujorkas - pirmoji pasaulio sostinė
Čikaga - amerikietiškos svajonės miestas
Detroitas - getu virtusi automobilių sostinė
Niagara – daug daugiau, nei kriokliai!
Vašingtonas - JAV didybė, supermuziejai, politinė širdis
Filadelfija - miestas, kuriame gimė Amerika

Kelionės po pietų (pietryčių) JAV

Pietų JAV žavi pačiais seniausiais JAV miestais (Naujasis Orleanas, Čarlstonas, Savana, Sent Augustinas), plantacijų dvarais, pelkynais, kurortais ir pramogų erdvėmis (ypač Floridoje: Majamis, Orlandas, Ki Vestas).

Pietinės JAV - tikroji, pamirštoji Amerika?
Naujasis Orleanas - džiazuojantis vudu miestas
Florida – Majamis, Disnėjus, salos ir karštis
Disney World – pasaulio pramogų sostinė

Kelionės po JAV salas ir Aliaską

JAV turi gausybę nutolusių salų. Žymiausi - Havajai, bet JAV priklauso ir Puerto Rikas, JAV Mergelių salos, Guamas. Havajus ir Guamą aplankiau per savo medaus mėnesį, tad aprašymai asmeniškensi, o apie Puerto Riką ir JAV Mergelių salas - skirti susiplanuoti savo kelionę.

Aliaska - begalinės Gamtos apsupty
Havajai - stebuklinga gamtos didybė
Oahu - plakanti Ramiojo vandenyno širdis
Puerto Rikas - iščiustyta Lotynų Amerika
Guamas - Azijos Kanarai
JAV Mergelių Salos - Amerikos Karibai

Lietuviškos JAV vietos

JAV lietuviški pastatai, paminklai, rajonai - be galo įspūdingi ir svarbūs. JAV gyvena iki milijono lietuvių ir jie ten sukūrė daug labai svarbaus. Esu sudaręs lietuviškų JAV vietų žemėlapį "Tikslas - Amerika", enciklopediją ir surengęs daug ekspedicijų informacijos rinkimui apie tas vietas - ekspedicijų dienoraščiai irgi čia.

Tikslas - Amerika lietuviškų vietų JAV žemėlapis
Tikslas - Amerika 2017 (JAV rytų) ekspedicijos dienoraštis
Tikslas – Amerika 2018 (Vidurio Vakarų) ekspedicijos dienoraštis
Tikslas – Amerika 2019 (Kanados ir dalies šiaurės rytų JAV) ekspedicijos dienoraštis
Tikslas – Amerika 2021 (Vakarų JAV) ekspedicijos dienoraštis
Tikslas – Amerika 2022 (Vakarų JAV) ekspedicijos dienoraštis

Kelionių vadovai po JAV žemėlapyje

Spauskite ant žymeklio žemėlapyje ir ant iššokusios nuotraukos - ir skaitykite kelionių vadovą apie tą vietą!

Komentuoti