Išskleisti meniu

Jungtinės Amerikos Valstijos

JAV – viskas, ką reikia žinoti keliaujant

JAV – viskas, ką reikia žinoti keliaujant

| 33 komentarai

Kelionė į Jungtines Amerikos Valstijas gali būti labai įvairi. Nes JAV – tai ir didingi tušti nacionaliniai parkai, ir dangoraižių miestai, ir galybė kultūrų, ir sportas, ir dar daug kas.

Esu keliavęs po JAV jau devynis kartus ir kaskart atrandu ką naujo, nes skirtingos JAV vietos viena nuo kitos skiriasi net labiau, nei Europos šalys.

Susigaudyti tame nėra paprasta, todėl čia į vieną straipsnį surinkau informaciją, kaip patekti į JAV (bilietai, vizos), kaip geriausia keliauti po JAV ir ką ten labiausiai verta pamatyti.

Braiso kanjono nacionalinis parkas Jutoje

JAV didmiesčiai – dangoraižiai, prilygstantys rūmams

Dangoraižių pilni miestai – vienas JAV simbolių. Net jei į JAV keliautumėte dėl gamtos ar kitų priežasčių, neišvengiamai atvyksite ir į didmiesčius. Tikrai verta pagrindiniuose pabūti bent kelias dienas.

JAV miestai neturi europinių senamiesčių, Viduramžių katedrų ar antikinių griuvėsių: net patys seniausi JAV miestai yra naujesni už Vilnių, Kauną ar Klaipėdą. Ir, nepaisant to, senieji Amerikos didmiesčiai tiesiog pribloškia istorija ir senove: 100-150 metų amžiaus dangoraižiais, traukinių stotimis, bankais, universalinėmis parduotuvėmis, universitetais, viešbučiais, teismais, kartais net fabrikais, kurie ir dydžiu, ir puošnumu pranoksta beveik visus Europos didikų dvarus ir dalį karalių rūmų. Tada Amerika tapo galingiausia pasaulio šalimi – ir tai matosi kiekviename pastate.

Pitsburgo Mokymosi katedra - tarpukariu statytas Pitsburgo universiteto dangoraižis. Vidus ne mažiau įspūdingas, nei išorė.

Pitsburgo Mokymosi katedra – tarpukariu statytas Pitsburgo universiteto dangoraižis. Vidus ne mažiau įspūdingas, nei išorė.

Iki šiol vienas man smagiausių užsiėmimų tokiuose miestuose – pasivaikščioti jų centruose, pasigėrėti užvertus galvą statulomis, bareljefais, kolonomis, kuriais JAV architektai kadaise puošdavo net eilinius biurų daugiaaukščius. Jei tik galite, užeikite ir į didingus fojė: JAV niekas nebombardavo, neokupavo, todėl kai kur išlikę pribloškiami šimtamečiai interjerai su verslą ir darbą šlovinančiomis freskomis, citatomis.

Istorinė universalinė parduotuvė Klivlande

Istorinė universalinė parduotuvė Klivlande

Kitas malonumas – pakilti į vieno dangoraižių viršūnę ir pažvelgti į miestą iš paukščio skrydžio, arba pasižiūrėti į miesto centrą iš šiek tiek toliau, iš kur visi jo dangoraižiai matosi kaip viena visuma. Mat visi JAV miestai tokie: centre – dangoraižiai, aplinkui – vienaukščių namų priemiesčiai, kurių gyventojai į centrus kas rytą važiuoja valandą, dvi, tris. Taigi dangoraižių panoramos, kuriai sugalvotas net angliškas pavadinimas skyline, niekas neužstoja.

Niujorko (pietinio Manhatano) "skyline" iš laivo, keliančio prie Laisvės statulos

Niujorko (pietinio Manhatano) “skyline” iš laivo, keliančio prie Laisvės statulos

Įspūdingiausias toks “senasis JAV didmiestis” – Niujorkas, 1920-1960 m. buvęs didžiausiu pasaulio miestu: vien jo centro (Manhatano) dydis sunkiai suvokiamas, o žmonių tame centre gyvena kaip pusėje Lietuvos.

Su Niujorku visad konkuravo Čikaga. Anos “Amerikos aukso amžiaus” didybės daug ir Filadelfijoje, yra ir Bostone, Detroite, Sent Lujise bei kituose JAV šiaurės rytų miestuose. Mat tais laikais, kai visa tai pastatyta, prieškariu ir tarpukariu, pasaulyje lyderiavo tik šiaurės JAV rytai – kitur dar buvo “Laukiniai vakarai” ar “Skurdūs pietūs”. Išskyrus gal aukso karštinės dėka iškilusį San Franciską, žavintį savo tiltais.

Filadelfijos centras

Filadelfijos centras

Visiškai autentiškų miestų centrų JAV beveik nerasi, o išlikę seni namai stovi pramaišiui su naujais. Paveldas šioje šalyje nėra labai saugomas: miestai yra skirti naudojimuisi, o ne grožiui. Tad pasenę, nereikalingi pastatai išmetami tarsi baldai ar drabužiai. XIX a. pastatas, netgi bažnyčia ar buvęs aukščiausias pasaulyje dangoraižis, nesunkiai gali virsti dulkėmis ir būti pakeistas kokia “nauja dėžute”. O kai prireikia nutiesti naują kelią, miestas ‘prakertamas’ tarsi miškas: tiesiog išgriaunama viskas, kas pakeliui, nepriklausomai nuo amžiaus ar vertės.

Tik JAV pietryčiuose, kurie ilgą laiką buvo skurdūs, galima rasti pavienių geriau išsaugotų miestų. Jų centrai tokie labiau europiniai – rūmai ir dvarai, o ne dangoraižiai. Tarp jų – Naujasis Orleanas, Čarlstonas, Savana.

Prancūzų rajone

Naujojo Orleano istorinis Prancūzų rajonas

JAV Šiaurėje vienintelis gražesnis senamiestis – Filadelfijos, kur buvo paskelbta JAV nepriklausomybė ir todėl amerikiečių garbės reikalas buvo jį išsaugoti kartu su visais istoriškai reikšmingais pastatais.

Prie Filadelfijos simbolio - jos Nepriklausomybės salės, kur paskelbta JAV nepriklausomybė

Prie Filadelfijos simbolio – jos Nepriklausomybės salės, kur paskelbta JAV nepriklausomybė

Šiais laikais vis daugiau JAV žmonių gyvena Vakaruose. Tačiau dauguma tenykščių didmiesčių – nauji, tokie begaliniai priemiesčiai iš vienodų vienaukščių pastatų ir todėl nuobodūs vaikščioti. Net ir antrasis pagal dydį JAV miestas Los Andželas anapus Holivudo toks. Keliautojams jie praverčia labiau kaip vieta apsistoti ar pavalgyti. Ir tai dažniausiai net ne jie, o pakelės prie jų. JAV vakaruose svarbiausios lankytinos vietos – gamtoje.

Detroito, dar vieno senojo JAV didmiesčio, centras

Detroito, dar vieno senojo JAV didmiesčio, centras

JAV nacionaliniai parkai ir gamtinės lankytinos vietos

Kone visos pasaulinės reikšmės gamtos įdomybės JAV paskelbtos nacionaliniais parkais. JAV nacionaliniai parkai visai kitokie, nei Europoje, nes ten negyvena joks žmogus. Nusiperki bilietą ir patenki į šimtų ar net tūkstančių kvadratinių kilometrų erdvę, kur aplink – tik gamta, švelniai pritaikyta keliautojui. Ilgi takai pasivaikščiojimams, lankytojų centrai, šen bei ten asfaltuoti automobilių keliai: jei nenori ar negali leistis į “laukinį” žygį, galima gražiausius “atvirukinius vaizdus” pamatyti tiesiog iš pakelės aikštelių. Tvorelių, užrašų “neišklyskite iš tako” beveik nėra: eini kur nori.

Viena iš arkų Arkų nacionaliniame parke Jutoje.

Ir ta gamta labai įvairi, juk JAV – gigantiška šalis.

JAV pietvakariuose tai – dykumos ir dyki uoliniai kalnai bei kanjonai. Itin įspūdingi Didžiojo kanjono, Braiso kanjono, Natūralių arkų nacionaliniai parkai, Monumentų slėnis, Alamogordo baltieji smėlynai. Daugiausiai gražių nacionalinių parkų – Jutos valstijoje ir aplink.

Monumentų slėnis. Tarsi iš žemės gelmių išdygusios milžiniškos uolos.

JAV šiaurės Vakaruose – žali miškai, upės. Tenykštė pažiba – Jeloustounas (žiemą neprivažiuojamas), garsėjantis kaip viena vos kelių pasaulio vietų, kur pilna geizerių.

Old Faithful veržiasi - tai aukščiau, tai žemiau

Jeloustouno geizeris

Floridoje – pelkės, pilnos aligatorių, kur gali braidyti, vaikščioti, lėkti propeleriniais laivais ar bagiais (Evergleidsas).

Aligatoriai prie Anhinga pasivaikščiojimo tako Evergleidse

Aligatoriai Evergleidse

Havajuose – pajuodijusia lava padengta žemė ir kartais vis išsiveržiantys vulkanai – Kilauea, bei Mauna Kea, aukščiausias nuo papėdės pasaulio kalnas.

Lavos užlietas kelias Vulkanų nacionaliniame parke

Na o Aliaska išvis beveik kaip vienas didelis nacionalinis parkas: jos plotas kone kaip pusės Europos Sąjungos, o gyventojų – kaip viename Vilniuje, daugybėje vietų ten nestovėjęs joks žmogus, dauguma kaimų pasiekiami tik lėktuvais ar laivais, nes nėra kelių. Daug kur meškų daugiau nei žmonių, fjordai, salos, ledynai, galingos upės, aukščiausi JAV kalnai… Kelionių sezonas – vasara, bet žiema stebina žvaigždynais ir šiaurės pašvaistėmis.

Aliaskos fjorduose

Aliaskos fjorduose

Gamtos mylėtojams kelionė po JAV – tai kelionė iš nacionalinio parko į nacionalinį parką, nusipirkus specialų bilietą – “America the Beautiful” pasą – su kuriuo gali įvažiuoti į kiekvieną jų ištisus metus. Nesu tas, kuriam kelionės – tai vien gamta, tačiau pagrindiniai JAV nacionaliniai parkai negali nepriblokšti.

Siono kanjono nacionalinis parkas Jutoje.

Be to, JAV gamta visada arčiau žmogaus, nei Lietuvoje. Net miestuose pilna voverių, miestų parkuose ar kapinėse gali sutikti kiškių, stirnų, o nacionaliniuose parkuose (tuose, kurie nėra dykumose) beveik visuomet pamatai žvėrių. Ir vienas įspūdingiausių JAV gamtos stebuklų yra praktiškai miesto centre – Niagaros kriokliai.

Niagaros kriokliai. Dėl jų vietos mieste galima į juos pažiūrėti iš įvairiausių rakursų - arti, toli, iš bokšto, iš laivo, iš tunelio už krioklių...

Niagaros kriokliai. Dėl jų vietos mieste galima į juos pažiūrėti iš įvairiausių rakursų – arti, toli, iš bokšto, iš laivo, iš tunelio už krioklių…

JAV muziejai ir lankytojų centrai

Nesvarbu, ar esate didmiesčio centro muziejuje, ar nacionalinio parko lankytojų centre – ką jau moka amerikiečiai tai moka: padaryti šitokias turistines vietas patrauklias. Informacija ten pateikiama ne tik nuobodžiais stendais, bet ir vaizdu, garsu, vaidinimais, visokiais žaidimais: randa ką veikti ir vaikai. Pasitaiko ir į kainą įeinančių ekskursijų – tik reikia sužinoti jų laiką. Užėjęs į dažną iš didžiųjų gerųjų muziejų ryte, gali nesunkiai išeiti vakare ar bent jau po kokių 5 valandų – net jei nesi muziejų fanas.

Springfildo prezidento Linkolno bibliotekoje-muziejuje - ekranai, rodantys agitacinius 1860 m. prezidento rinkimų klipus. Tik kad 1860 m. nė nebuvo televizijos! Klipai specialiai sukurti muziejui, kad padėtų šiandieniniam žmogui ar net vaikui įsivaizduoti tuometes aistras JAV, privedusias prie pilietinio karo

Springfildo prezidento Linkolno bibliotekoje-muziejuje – ekranai, rodantys agitacinius 1860 m. prezidento rinkimų klipus. Tik kad tada nė nebuvo televizijos! Klipai specialiai sukurti muziejui, kad padėtų šiandieniniam žmogui ar net vaikui įsivaizduoti tuometes aistras JAV, privedusias prie pilietinio karo

Tiesa, visų muziejų kainos – gana didelės, bet jie to verti. Ne vien dėl pristatymo, bet ir dėl eksponatų: dešimtmetis po dešimtmečio JAV milijonieriai suaukojo muziejams savo kolekcijas, todėl net, tarkime, vienos geriausių vietų atrasti Europos dailę yra JAV. Kiekvienas senasis JAV didmiestis turi kokį meno muziejų, kur pilna Rembrantų, Rubensų ir panašaus “kalibro” kūrėjų darbų, ir kuo didesnis didmiestis – tuo geresnis muziejus…

Nacionalinis oro pajėgų muziejus Deitone. Čia - ir filmai, ir galimybė įlipti į visus prezidento lėktuvus, buvusius prieš dabartinį, ir bombonešis, numetęs atominę bombą ant Hirošimos, ir atrakcionai-simuliatoriai, vartantys taip, tarsi pats būtum naikintuvo kabinoje

Nacionalinis oro pajėgų muziejus Deitone. Čia – ir filmai, ir galimybė įlipti į visus prezidento lėktuvus, buvusius prieš dabartinį, ir bombonešis, numetęs atominę bombą ant Hirošimos, ir atrakcionai-simuliatoriai, vartantys taip, tarsi pats būtum naikintuvo kabinoje

Ir dar viena gera žinia: be privačių mokamų muziejų, yra ir ne ką prastesnių nemokamų. Daugiausia tokių – Vašingtone, kuris yra tikras muziejų miestas: savaitę ten gali praleisti vien nemokamuose muziejuose. Oro ir kosmoso, juodaodžių, indėnų, gamtos istorijos ir t.t.

Įdomi JAV tradicija – Gyvieji muziejai, dydžio sulig ištisais miesteliais, kur tarp lankytojų įsimaišę aktoriai nuolat vaidina muziejaus temą (kokį istorinį periodą). Vienas žymiausių – Colonial Williamsburg Virdžinijoje, kur inscenizuojami kolonijiniai laikai JAV. Nemažai Gyvųjų muziejų yra JAV vakaruose – jais paversti apleisti Laukinių Vakarų miesteliai. Kai kurie Laukinių Vakarų miesteliai, kaip Pietų Dakotos Dedvudas, dar gyvenami, bet kartu yra ir pusiau muziejai (nuolatiniai spektakliai aikštėse ir pan.).

Colonial Williamsburg interpretatorius (taip vadinami šie aktoriai) įtikinėja lankytojus prisidėti prie Amerikos revoliucijos

Colonial Williamsburg interpretatorius (taip vadinami šie aktoriai) įtikinėja lankytojus prisidėti prie Amerikos revoliucijos

Memorialų taip gražiai ir skoningai, kaip amerikiečiai, irgi nekuria niekas: sugebama nenueiti į “sovietinę gigantomaniją”, bet kartu ir nepadaryti kažko niekingai menko. Įvairiausių karų veteranai, mirę prezidentai, genocidų aukos – viskas nusipelno subtilaus, bet didingo pagerbimo. Įspūdingiausias man turbūt – Rugsėjo 11 teroro akto memorialas Niujorke, amžinai į bedugnę besipilantis vanduo. Bet niekur nėra tiek memorialų, kiek Vašingtone.

Rugsėjo 11 memorialas Niujorke. Kvadratas su besiliejančiu vandeniu žymi bokštų dvynių, nugriautų teroro akto metu, kontūrus

Rugsėjo 11 memorialas Niujorke. Kvadratas su besiliejančiu vandeniu žymi bokštų dvynių, nugriautų teroro akto metu, kontūrus

JAV pirmauja pasaulyje mokslo ir technologijų srityje, todėl JAV yra galimybė pamatyti ir didžiausius žmonijos technologinius stebuklus, kurių kiekvienas čia pritaikytas turistams. Pavyzdžiui, tik JAV paprastai galite patekti į veikiantį kosmodromą – Kanaveralo kyšulyje Floridoje, iš kur amerikiečiai į kosmosą leidžia savo misijas ir iš kur žmogus pakilo į mėnulį.

Raketos paleidimas Kanaveralo kyšulyje

Raketos paleidimas Kanaveralo kyšulyje

O JAV Pietuose muziejais virto daug senųjų plantacijų. Apie jų šeimininkų dinastijų ir vergų mūsų akimis keistus gyvenimus šiandien pasakojama ekskursijų metu, rodomi autentiški daiktai, interjerai: apskritai JAV Pietūs XIX a. turėjo daugiau bendro su aristokratiška Europa nei su JAV Šiaure.

Oak Valley dvaro ąžuolų alėja (ir dvaras tolumoje) prie Naujojo Orleano

Oak Valley plantacijos dvaro ąžuolų alėja (ir dvaras tolumoje) prie Naujojo Orleano

Tiesa, reikia padaryti “namų darbus”: tai, kad JAV turi vienas kokybiškiausių pasaulyje turistinių vietų, jokiu būdu nereiškia, kad visos jos tokios. Augant turizmui kiekvienas svarbesnis JAV miestas apaugo šimtais visokių “spąstų turistams”: muziejų-parduotuvių, pramogų parkelių ir ekskursijų temomis, kuriomis nelabai yra ką pasakyti (“piratų turas” mieste, kur beveik nebuvo piratų, “vaiduoklių turai” ir pan.). Daug jų labai vidutiniški (bet nelabai pigūs), o klientus susirenka masine reklama, viešbučiuose dalinamais nuolaidų kuponais.

JAV kurortai ir klimatas

Poilsiauti prie vandenyno į JAV keliauja mažai užsieniečių – tačiau JAV turi išties puikių kurortų. Daugelis amerikiečių, tiesą pasakius, niekada gyvenime nėra poilsiavę už JAV ribų – nors pinigų turi daug. Kam, jei Amerikoje – visokiausia gamta ir visoks klimatas? Be to, didžiuosiuose JAV kurortuose – įspūdinga visokiausių pramogų pasiūla.

Miami Beach nerija žvelgiant iš Majamio centro

Miami Beach nerija žvelgiant iš Majamio centro

Kiaurus metus vasara būna tik vienoje JAV valstijoje – Havajuose. Valstija susideda iš septynių salų, kurių visos labai skirtingos. Didingos laukinės gamtos ir mažų viešbučių mėgėjams patarčiau keliauti į Didžiąją Havajų salą – vulkanų rojų – o norintiems maudytis dangoraižių papėdėje, vakarais “kultūrintis” didmiestyje, užsiimti serfingu labiausiai tiks Oahu. Temperatūra gruodžio dienomis maždaug +26, liepą – +31.

Pagrindinėje Konos kurorto (Havajų didžioji sala) gatvėje pastatai nenustelbia gamtos

Tiesa, iš Lietuvos skristi iki Havajų toli ir brangu. Daug artimesnis Havajų pakaitalas ne tik lietuviams, bet ir rytų pakrantės amerikiečiams – Florida, kurios pagrindinis ir istorinis kurortas – Majamis, garsėjantis savo naktiniams klubams ir mados fotosesijoms užleistu Miami Beach tarpukario rajonu.

Miami Beach naktį

Tarpukariniai Majamio pastatai

Florida – vyriausia amžiumi JAV valstija, nes daugelio amerikiečių svajonių pensija yra namas Floridoje prie paplūdimio (viską parduoda ir išsikrausto)> Bet ir poilsiautojams ir pramogautojams ji gali pasiūlyti daugiau, nei dešimt kitų valstijų kartu paėmus. Turistams populiaru iš Floridos leistis į kruizą po Karibus, kur dalis salų irgi priklauso JAV (Puerto Rikas, JAV Mergelių salos). Yra Floridoje ir senų miestelių, virtusių pramogų rojais: Ki Vestas, Sent Augustinas.

Tradicinis pastatas su veranda Ki Veste

Tradicinis pastatas su veranda Ki Vesto kurorte Floridoje

Floridoje, kaip ir visur JAV, yra ką veikti ir visai šeimai. Ten – ir Disnėjaus pasaulis, didžiausias pasaulyje pramogų parkas. Jo plotas – kaip ketvirtis Vilniaus ir ten yra 6 pramogų zonos, kurių kiekvienoje gali praleisti visą dieną (įprastinis “Disneilendas” – tik viena iš šešių), o kur dar golfo aikštynai, viešbučiai, “Disnėjaus miesto centras”. Gali visas atostogas praleisti vien ten, niekur neišeidamas: yra daugiadieniai bilietai į konkrečią zoną ar visas pramogas.

Disnėjaus pasaulyje

Disnėjaus pasaulyje

Kitoks, suaugusiųjų, “Disneilendas” yra dar toliau nuo jūros – tai Las Vegasas. “Pasaulio lošimų sostinė”, bet gal reiktų sakyti “Pramogų sostinė”: ten – įspūdingiausi šou (vien Cirque du Soleil siūlo septynis nuolatinius pastatymus), atrakcionai aukščiausio vakarų JAV bokšto viršūnėje ir t.t. Daug kas nemokamai: vieni aukščiausių pasaulio fontanų, dirbtinis ugnikalnis, šou prilygstanti naktinė šviesų jūra ir vaizduotę pranokstantys šiuolaikiniai pastatai (Egipto piramidės stiklinė kopija, Eifelio bokštas, Venecija…). Vasaromis labai karšta (kai lankiausi pirmą kartą, buvo +44) – bet tenykščiai viešbučiai – tai ištisi kurortai po stogu; gali net neiti iš saviškio (nors rekomenduoju pažiūrėti daugiau).

Eifelio bokštas, Venecijos freskos, Niujorko panorama - visa tai Las Vegase

Visai kitokių kurortų yra JAV šiaurės rytuose – Naujojoje Anglijoje, prie didžiųjų ežerų. Jie ramesni, labiau primena Palangą, gamta gana lietuviška. Kiekvieno kurorto širdis – paplūdimys ir lentučių takas (boardwalk) palei paplūdimį su gausybe “paprastų” šeimos pramogų. Ten sezonas – tik vasaromis, nors ypač Naujoje Anglijoje populiaru keliauti rudenį, kai gražiai gelsta ir raudonuoja lapai. Kadaise, kai nebuvo galimybių per kelias valandas atsidurti tropikuose, daugelis JAV didmiesčių žmonių poilsiaudavo būtent tuose kurortuose, tokiuose kaip Atlantik Sitis.

Žiemos šiaurinėje JAV dalyje – snieguotos, o kuo toliau nuo vandenyno – tuo šaltesnės. Tiesa, bendrai paėmus, beveik visur (išskyrus Aliaską) kiek šilčiau nei Lietuvoje: vasaros Niujorke ar Čikagoje – kokiais 6 laipsniais karštesnės nei Lietuvoje, žiemos – 3-6 laipsniais.

Lentučių takai (Boardwalk) palei jūrą - vienas šiaurės rytų JAV kurortų simbolių. Nuotraukoje - Braitono paplūdimys prie Niujorko. Beje, brangiausi žaidimo "Monopolis" gatvė todėl vadinasi Boardwalk.

Lentučių takai (Boardwalk) palei jūrą – vienas šiaurės rytų JAV kurortų simbolių. Nuotraukoje – Braitono paplūdimys prie Niujorko. Beje, brangiausi žaidimo “Monopolis” gatvė todėl vadinasi Boardwalk – nes tada, kai sukurtas šis žaidimas, tarpukariu, šie kurortai buvo “ant bangos”.

JAV kultūra ir kultūros – rasės, tikėjimai

Jungtinės Amerikos Valstijos gali asocijuotis su gamta, miestais – bet retai su kultūra. Net esame įpratę patraukti amerikiečius per dantį – girdi, jie be kultūros, tradicijų. O be reikalo: Amerikoje patyriau ir vienas įspūdingiausių pasaulyje kultūrinių patirčių.

Visų pirma, Amerika yra pasaulio popkultūros sostinė: čia gimsta tai, ką vartoja visas pasaulis, ir tai galite išvysti savo akimis. Galingiausios pasaulio sporto lygos, Holivudo studijos, muzikos žvaigždės – viskas JAV yra galimos turistinės patirtys: nuo varžybų ar koncerto iki ekskursijos po Harley-Davidson gamyklą.

Times aikštė Niujorke - vieta, kur turistai specialiai susirenka pažiūrėti reklamų, čia spindinčių ant kiekvieno pastato

Times aikštė Niujorke – vieta, kur turistai specialiai susirenka pažiūrėti reklamų, čia spindinčių ant kiekvieno pastato

Kur bekeliausi po JAV, greičiausiai galėsi nueiti į kokį tipinį sporto re(n)ginį: gal NBA krepšinį (krepšinio fanui tiesiog būtina!), amerikietišką futbolą, beisbolą, NASCAR lenktynes, amerikietiškas imtynes (prowrestling), rodeo, automobilių daužynes (demolition derby) ar pikapų ant didelių ratų (monster truck) pasirodymą: belieka paieškoti Google, kas ten tuo metu vyks. Visa tai savaip atskleidžia JAV kultūrą.

NBA arenoje, kur stulbina ne tik krepšinis, bet ir šou

NBA arenoje, kur stulbina ne tik krepšinis, bet ir šou. Kai kurių NBA komandų bilietia labai brangūs, bet yra ir ‘pigių’ komandų

Tačiau jei ta “masinė kultūra” – ne jums, ne mažiau gali sužavėti JAV mažumų kultūros ir lankytinos vietos. Taip, daugelis amerikiečių kalba angliškai – bet čia jų panašumai ir baigiasi. JAV rajonai, miestai, valstijos “priklauso” skirtingoms rasėms, religijoms, kultūroms ir pervažiavęs keliolika kilometrų kartais atsiduri it kitame pasaulyje. Amerikiečiai to “kito pasaulio” prisibijo, laikosi savojoje kultūrinėje pusėje – todėl ieškodamas mažumų kultūros dar gali pasijusti savotišku atradėju.

Įdomiausios lietuviams – Amerikos lietuvių vietos, kurias esu specialiai tyrinėjęs ekspedicijose “Tikslas Amerika” ir sužymėjęs internetiniame žemėlapyje. Nepabuvus bent vienoje didingoje JAV lietuvių bažnyčioje, vienuolyne, muziejuje, Vyčio bareljefais puoštuose lietuvių klubų rūmuose, gali nesuprasti kodėl. Tačiau šios vietos nuostabesnės ir didingesnės už daugelį to, kas sukurta to meto Lietuvoje, nes Amerikos lietuviai galėjo sau leisti daugiau. Ir geriau išsilaikiusios: juk ten nebuvo sovietų okupacijos. Jos naujai atskleidžia Lietuvos ir Amerikos (kaip imigrantų šalies) istoriją. Daugelis JAV lietuvių vietų – šiaurės rytų pramoniniuose miestuose.

Čikagos Šv. Kryžiaus lietuvių bažnyčia.

Čikagos Šv. Kryžiaus lietuvių bažnyčia, vertinama kaip viena gražiausių visoje Čikagoje. Fasade gali rasti ir Gedimino stulpus, ir lietuviškus užrašus, viduje – Lietuvos vaizdų freskas. Pagal didybe nepasakysi, kad ją sau pasistatė lietuviai, dirbę Čikagos skerdyklose.

Kone kiekviename JAV mieste rasi ir juodaodžių rajoną. Jame ne taip ir lengva išgirsti džiazą, gospelus ar hiphopą, užtat visur nešvara, sugriuvę namai, narkotikai ir nusikalstamumas: net nė vieno viešbučio dažname nėra, nes niekas nenorėtų apsistoti (bent vieną pamatyti verta: Detroite, kur 82% žmonių – juodaodžiai – dauguma rajonų tokie). Kiek geresniais yra laikomi lotynų amerikiečių rajonai, o Naujosios Meksikos valstijoje “lotynai” net sudaro gyventojų daugumą. Ten – ispanų kalba, lotyniška kultūra, ir kai kurios jau JAV sukurtos Lotynų tradicijos (pvz. lauraideriai – automobiliai mažais ratais).

Detroito Grand Boulevard juodaodžių rajone. Iš šių keturių namų tik antrasis iš dešinės dar tikėtina gyvenamas. Laukymių šioje kadaise brangioje gatvėje nebuvo - tad kairiau matomas tuščias sklypas atsirado sudegus ar sugriuvus dar vienam namui

Apskritai, pirmą kartą keliaujant į JAV pribloškia skirtumai tarp “gerų” ir “blogų” rajonų ar net miestų. “Geri” – tokie, kur žmonės net nerakina durų ir automobilių (“Kai reikia rakintis, jaučiuosi kaip kalėjime” – sakė man vienas amerikietis), išpuoselėtos pievutės, kaimynai saugo vieni kitus (pvz. kartą nepažįstami mane perspėjo: “atsargiai, ten už kampo – narkomanas”, nes toks atklydėlis jau tikras rajono įvykis). Dauguma gyventojų – baltaodžiai ar geltonodžiai. Ten akivaizdu, kad esi turtingiausioje ir galingiausioje pasaulio šalyje.

“Bloguose rajonuose”, lotynų amerikiečių, o ypač juodaodžių gyvenamuose, tuo tarpu, viskas kitaip ir vietom jautiesi kaip trečiame pasaulyje: skurdas, nusikaltimai, keiksmažodžiai, šiukšlės, na ir daug narkotikų. Kita vertus, ten ir viskas kažkiek pigiau: parkavimas, viešbučiai (jeigu jų išvis yra). Dažniausias patarimas, kurį girdėdavau iš priemiesčių baltaodžių, išgirdusių mūsų tolimesnį maršrutą – nekišti nosies į “blogus” rajonus. Jie patys ten būna nebuvę dešimtmečius, nes “ko ten važiuoti į tuos griuvėsius?”. Tačiau kadangi kai kurie dabar “blogi” rajonai kadaise klestėjo, yra pilni gražių pastatų (tegu dažnai ir apleistų), didžios istorijos (apleisti dangoraižiai, apleista pirmoji pasaulyje automatizuota gamykla Detroite…), ten lankiausi daugybę kartų – buvau atsargus ir kol kas nieko blogo neatsitiko.

Pasiturinčio amerikiečio namas Niujorko priemiestyje

Pasiturinčio amerikiečio namas ‘gerame’ Niujorko priemiestyje

Įdomu JAV atrasti ir indėnus: gal jų daugelis išžudyta, gal dabartiniai – nuskurdę, prasigėrę ir nebesidabina plaukų plunksnomis, bet kai kurie indėnų rezervatai vis dar yra savotiškos jokiuose žemėlapiuose nepažymėtos indėnų šalys su savo prezidentais, šventėmis pow-wow, visai kita kultūra (pvz. dažname negalima ne tik fotografuoti, bet ir užsirašinėti į užrašų knygutes; nepamatysi ten ir amerikietiškų šypsenų). O Navahų rezervatas plotu net didesnis už Lietuvą! O kur dar senųjų civilizacijų griuvėsiai – JAV jų nedaug, bet Mesa Verdės namai olose yra pasaulinės reikšmės. Geriausia vieta pažinti indėnus – pietvakarių JAV, Arizonos/Jutos/Kolorado/Naujosios Meksikos sankirta, kur yra visos įvardintos vietos ir dar daugiau. Bet indėnai indėnams nelygu: JAV rytuose “rezervatai” seniai tapo savotiškomis akcinėmis bendrovėmis – jų “akcininkai” genties nariai tiesiog gauna “dividendus” iš ten įsteigtų kazino ar parduotuvių veiklos, o į jas užėjęs gali neišvysti nė vieno indėno. Nes tų indėnų tose gentyse belikę po kelis šimtus.

Vienas daugybės apleistų anasazių kaimų Mesa Verdės uolų šlaituose. Vien iš vietos, kur daryta ši nuotrauka, apsidairęs galėjau pamatyti tris.

Havajuose, savo ruožtu, gali atrasti senosios havajiečių kultūros liekanas, o Aliaskoje paskutinėje iš JAV valstijų dar yra ištisi miesteliai, nepasiekiami keliais, kur kalbama “senosiomis” (indėnų, eskimų) kalbomis.

Paradoksalu, bet mažiausiai ką išskirtinio turi “eiliniai” JAV baltaodžiai, turintys protėvių iš įvairių Europos tautų ir sudarantys apie pusę JAV žmonių. Pamenu amerikietės moksleivės pasakojimą, kad, mokytojai liepus atsinešti ką nors iš savosios kultūros, sunkiausia buvo baltaodžiams neimigrantams. Didžiuotis kilme, turėti savo simbolius jiems kontroversiška – daug kas tai laiko rasizmu. Autentiškesnės tik pietryčių JAV, kur imigracija vyko taip seniai, kad susiformavo savita kultūra: tokia labiau aristokratiška, europietiška, agrikultūrinė, vertinanti praeitį ir paveldą, giminių istorijas (palyginus su JAV šiaurės “Amerikietiškosios svajonės” tautų katilu). Daug pietiečių net nebežino, iš kokių šalių atvyko jų protėviai ir surašymuose prisistato tik kaip “amerikiečiai”. Pietinės JAV valstijos 1861-1865 m. netgi nesėkmingai kovojo dėl nepriklausomybės (Pilietinis karas) ir kai kurie pietiečiai iki šiol gerbia tada pietuose įkurtos Amerikos Valstijų Konfederacijos simbolius – bet tai irgi kontroversiška, juk Konfederacijoje ilgiau išliko vergovė. Dar viena “kultūra kultūroje” yra Luiziana (aplink Naująjį Orleaną), buvusi prancūzų kolonija, garsėjanti ir vudu.

Konfederatų karių kapai Džefersono Deiviso bibliotekos prieigose

Už Pietinių valstijų nepriklausomybę kovojusių karių kapai Misisipėje, jos prezidento Džefersono Deiviso muziejaus prieigose. Amerikos Valstijų Konfederacijos vėliavos pietiečiams, ypač baltaodžiams, simbolizuoja jų ypatingą kultūrą ir istoriją, o šiauriečiams ir dažnam juodaodžiui – vergovę ir kitką, kas JAV pietuose buvo neigiamo.

Dar verta atrasti ypatingiausias religines mažumas. Mormonai, sudarantys daugumą Jutos gyventojų: jų baltos šventyklos su pranašu Moroniu bokšte ir Solt Leik Sičio šventyklos aikštė, švenčiausioji vieta. Žydai ortodoksai ir jų rajonas Brukline (Niujorkas), kur visi aplinkiniai – juodai vilkintys, su peisais, o per šabą viskas sustingsta. Amišai, iki šiol gyvenantys tarsi XIX a.: nenaudojantys elektros, važinėjantys karietomis, auginantys po 6-8 vaikus ir kalbantys vokiškai kaip jų protėviai, į JAV atvykę prieš kelis šimtmečius (“Amišų šalys” yra Pensilvanijoje ir Ohajuje, pastarojoje – ir amišų muziejai).

Mormonų pagrindinė šventykla Solt Leik Sityje

Mormonų pagrindinė šventykla Solt Leik Sityje

Antra religija amerikiečiams – politika. Po 10-30 minučių dažniausiai galiu nesunkiai suprasti, už ką balsuoja mano pašnekovas: demokratus ar respublikonus. Nes skiriasi ne tik pažiūros (kurias dažniausiai ir pasako), bet ir gyvenimo būdas, automobilis ir t.t. Net “Lonely Planet” rašydama svarbiausią informaciją apie kiekvieną valstiją parašo, ar ta valstija demokratų, ar respublikonų – nes dešimtmetis po dešimtmečio daugelyje valstijų rinkimus laimi ta pati partija ir tik kelios “ant ribos esančios” nulemia galutinį rezultatą.

Respublikoniški suvenyriniai marškinėliai respublikoniškame Floridos miestelyje.

Respublikoniški suvenyriniai marškinėliai respublikoniškame Floridos miestelyje.

Religiją, tuo tarpu, keisti JAV daug labiau įprasta, nei pas mus: sutikau daugybę amerikiečių, pakeitusių religiją, kai kurie – net keliskart per gyvenimą. Tą skatina visokie miesionieriai: kas ant viso kvartalo per ruporą šaukia apie apokalipsę, kas kaišioja už valytuvų paaiškinimus apie pragarą. Nepaisant to, amerikiečiai – gerokai religingesni, nei europiečiai, maldos ir padėkos Dievui dažnos net viešose politikų kalbose, dauguma tikinčiųjų kas sekmadienį lanko bažnyčią, o lauko reklamos pilnos religinių šūkių: todėl gyvenimo būdo skirtumai tarp skirtingų religijų yra nemaži.

Tai ne kostiuminės dramos scena - tai amišai, pastatę greta arklius ir vežimus, žaidžia kamuoliu. Be kompiuterių, televizorių ir kito tai - viena svarbiausių pramogų

Tai ne kostiuminės dramos scena – tai amišai, pastatę greta arklius ir vežimus, žaidžia kamuoliu. Be kompiuterių, televizorių ir kito tai – viena svarbiausių pramogų

Įsivaizduojame JAV kaip modernią šalį, bet modernumu ją seniai pranoko Azija. Net stebėtina, kiek daug JAV išlikę tokių senų dalykų, kokie pas mus seniai nunykę: atsiskaitymai čekiais, vietoje elektrinių tablo – klijuojamos raidės, mylios ir coliai vietoje kilometrų ir centimetrų. Bet visa tai tapo savotiška JAV kultūros dalimi – kaip ir liepos 4 fejerverkai ar padėkos dienos kalakutas.

Liepos 4 d. fejerverkai nuo Empire State Building

Liepos 4 d. fejerverkai nuo Empire State Building Niujorke

Kaip keliauti po JAV – autonuoma ar viešasis transportas?

JAV yra turtingiausia didelė pasaulio šalis, tačiau ko neturi, tai neturi: viešojo transporto. Kai kuriuose “senuosiuose didmiesčiuose” (Niujorke, Čikagoje) dar gana patogu važinėti metro (nors jis toks senas, džeržgiantis), bet daugelis atokesnių rajonų ir lankytinų vietų viešuoju transportu visiškai ar beveik nepasiekiamos (jei neskaičiuoti kokio du kartus per dieną važiuojančio autobuso, ir tai ne visur).

Kelios seniausios Niujorko ir daug Čikagos metro linijų driekiasi viršuje, beveik uždengdamos dangų. Iš toli girdisi, kaip atvažiuoja traukinys

Kelios seniausios Niujorko ir daug Čikagos metro linijų driekiasi viršuje, beveik uždengdamos dangų. Iš toli girdisi, kaip atvažiuoja traukinys

Nes Amerika – automobilių kraštas. Teises čia duoda nuo 16 metų ir, kaip pasakojo amerikiečiai bendraamžiai, su kuriais bendraudavau paauglystėje – jei neturi automobilio sulaukęs 16 m., esi nevykėlis, nes tai reiškia, kad būsi “įstrigęs” tėvų namie. Girdėjau, tai keičiasi, bet iš lėto (paaugliai vis dažniau vietoj automobilio iš tėvų prašo “iPhone” ir, matyt, bendrauja internetu).

Pikapai ar visureigiai su paplatintais ar padidintais ratais - savotiškas JAV kultūros simbolis. Kai kuriose valstijose kone kas trečias automobilis - visureigis ar pikapas. Automobilių mylėtojams nešiaip reikia mašinos - jiems reikia didelės mašinos

Pikapai ar visureigiai su paplatintais ar padidintais ratais – savotiškas JAV kultūros simbolis. Kai kuriose valstijose kone kas trečias automobilis – visureigis ar pikapas. JAV automobilių mylėtojams nešiaip reikia mašinos – jiems reikia didelės mašinos

Todėl nepriklausomiems keliautojams po JAV todėl beveik būtina išsinuomoti automobilį – beveik visada po JAV keliauju tik taip. Tik atvažiavus į pagrindinius didmiesčius automobilį kartais verta palikti priemiesčiuose ir toliau važiuoti metro: nes valandos parkavimas centre gali kainuoti ir 12 dolerių, ir 30 dolerių už valandą (privačiuose parkinguose; gatvėse paprastai pigiau, bet sėkmės rasti vietą – be to, ten negalima palikti automobilio ilgiau 2 ar 3 valandų, kartais tenka atlikti keistas biurokratines procedūras: pvz. Milvokyje skambinome ir prašėme telefonu nemokamo leidimo palikti automobilį gatvėje nakčiai – gavome).

Taip sprendžiamos parkavimo problemos Niujorko centre, ir tai parkavimas kainuoja 30 dolerių už valandą

Taip sprendžiamos parkavimo problemos Niujorko centre, ir tai parkavimas kainuoja 30 dolerių už valandą. Tačiau tokios problemos yra tik keliuose pačiuose didžiausiuose ir “geriausiuose” miestuose: daugelyje JAV didmiesčių net netoli centro gali rasti nemokamą vietą automobiliui.

Kaip ten bebūtų, be automobilio Amerikos užmiestyje daug blogiau: kartą Aliaskoje teko taip keliauti ir daugiau nenoriu. Na, atvažiuoji kokiu vėluojančiu traukiniu iki stoties, ir kas toliau, kai viešbutis už 12 km? Teko rinktis ir autostopą. O juk ir tą viešbutį už 12 km pasirinkau tik dėl to, kad jis arčiausiai, šalia pagrindinio kelio: buvo ir daug pigesnių, geresnių, bet jie dar toliau… Nuo tada nebestebina ši JAV girdėta istorija: “Iš kaimyno atėmė teises ir todėl jis įniko į narkotikus, nes be automobilio negalėjo nei darbo turėti, nei pramogų ne namie”.

Automobilio nuomos sistema JAV sutvarkyta geriausiai pasaulyje: net menkiausiame oro uoste ar miestelyje rasi autonuomos tinklų “Avis”, “Budget”, “Dollar” ir kitų atstovybes, kur, kam atsitikus, galėsi auotomobilį pasikeisti, o didmiesčių oro uostuose laukia dešimtys tūkstančių nuomai paruoštų mašinų. Be to, benzinas perpus pigesnis, nei Lietuvoje, o mokamų kelių – mažai ir jų lengva išvengti. Galiausiai, kelionė po JAV automobiliu – nesvarbu, ar senaisiais prieškariniais keliais ir tiltais (kaip garsiuoju 66 keliu, kertančiu visą Ameriką), ar naujaisiais greitkeliais – kartu ir kultūrinė patirtis. Moteliai (kur automobiliu privažiuoji prie kambario durų), greito maisto restoranų tinklai didžiuliuose pakelės “verslo miesteliuose”, pakelės poilsio aikštelės (kur gali nusnausti automobilyje ar sunkvežimyje) – viskas įaugę į amerikiečių kultūrą. Ir po kapines, ir po nedidelius muziejus po atviru dangumi važinėjama automobiliais ir, amerikiečiai pasakojo, yra net kas kempinguose į tualetą automobiliu važiuoja, “juk už kalnelio”. Gal tai viena priežasčių, kodėl JAV šitiek smarkiai nutukusių žmonių…

Sustojame prie indėnų piliakalnių Moundville

Indėnų piliakalniai Moundville, Alabamoje. Teritorijos plotis maždaug toks, koks matosi, kaip Kernavėje, bet paklaustas, ar nuo vieno piliakalnio prie kito eiti pėsčiom, bilietų pardavėjas patarė važiuoti automobiliu: ‘Juk karšta’

Galima po JAV keliauti ir kemperiu. Tiek automobilį, tiek kemperį paprastai pigiausia grąžinti ten, iš kur paėmei (patartina vaiuoti ratu), ir pigiau imti ne oro uoste. Greičiausiai kemperiu vis tiek išeis brangiau, nei apsistoti viešbučiuose ir nuomotis automobilį: už teisę nuvažiuoti didesnius atstumus kemperiu dar reikia primokėti.

Senas tiltas garsiajame 66 kelyje

Senas tiltas per didžiausią JAV upę Misisipę garsiajame 66 kelyje. Dabar jis uždarytas, o greta yra šiuolaikinė magistralė – tačiau pagarba seniesiems keliams taip įaugusi į JAV kultūrą, kad tiltas pats tapo lankytina turistine vieta: žmonės čia atvažiuoja, pasivaikšto, pažiūri į upę. Tilto pradžioje galima paklausyti dainos apie 66 kelią

Didesnius atstumus JAV viduje, tuo tarpu, geriausia skristi lėktuvu. Kainos, tiesa, didesnės, nei panašaus atstumo skrydis kainuotų Europoje – suskraidyti į abi puses gali kainuoti 150-250 eurų.

Kartais galima sutaupyti (patogumo sąskaita) važiuojant ilgo nuotolio autobusais. Klasikinius “Greyhound” gerokai nukonkuravo dviaukščiai “Megabus”, veikiantys tarsi pigių skrydžių avialinijos: artėjant važiavimui, kainos kyla (verta pirkti iš anksto), yra priemoka už antrą lagaminą, vietas priekyje ir pan. Niujorkas-Torontas važiuoti “Megabus” man atsiėjo perpus pigiau, nei būtų atsiėję lėktuvu, o, kadangi autobusas naktinis, sutaupiau ir viešbučiui.

Aš prie gėjų šūkiais aprašyto Megabus autobuso (JAV populiarūs tokie linktelėjimai 'tituluotoms mažumoms'). Autobusai JAV turi prastą reputaciją, bet viduje - ir tualetas, ir WiFi (veikia ne visur), . Minusas - 'kovą už būvį', kai autobusas pilnas: ne vienas žmogus piktai melavo, kad šalia jo vieta užimta, kad išlaikytų tuščią vietą galvai padėti ir pan. Vietos priekyje kainuoja papildomai.

Aš prie gėjų šūkiais aprašyto Megabus autobuso (JAV populiarūs tokie linktelėjimai ‘tituluotoms mažumoms’). Autobusai JAV turi prastą reputaciją, bet Megatop viduje – ir tualetas, ir WiFi (veikia ne visur), ir rozetė. Minusas – ‘kovą už būvį’, kai autobusas pilnas: ne vienas žmogus piktai melavo, kad šalia jo vieta užimta, kad išlaikytų tuščią vietą galvai padėti ir pan. Vietos priekyje kainuoja papildomai.

Greitųjų traukinių JAV nėra, ilgos kelionės traukiniais kai kuriems amerikiečiams – labiau kaip hobis, ir nepigus. Akcentas ten – ne nuvažiavimas iš taško A į tašką B (dažni ir dideli vėlavimai, vidutinis greitis 50 km/h). Akcentas – dideli panoraminiai langai su vaizdais į gamtą ir tokia švelni XIX a. “traukinių aukso amžiaus patirtis” su vakarienėmis prie stalo vagone-restorane.

Vistadome 'antras aukštas'. kur kiekvienas žemesnės klasės keleivis gali praleisti 20 minučių (tiesa, niekas laiko neskaičiuoja)

Aliaskos geležinkelių traukinio antras aukštas. Čia negali nusipirkti vietų, jos neparduodamos – čia gali ateiti iki 20 min. pasėdėti kiekvienas traukinio keleivis, pasigėrėti vaizdais, tai kaip pramoga

Po kai kurias JAV vietas gali būti logiška keliauti kruiziniu laivu (pvz. Aliaską, kur į daug miestelių neveda keliai). Tiesa, daugelis kruizų maršrutų driekiasi ne vien per JAV, bet net ir daugelis tokių laivų yra tarsi plaukiojantys Amerikos gabalėliai (dauguma keleivių – amerikiečiai, šou pritaikyti jiems).

Kruizinis laivas išplaukia iš Majamio

Kruizinis laivas išplaukia iš Majamio

Kur pavalgyti, kur apsistoti JAV ir kiek tai kainuos

Apskritai JAV yra brangi šalis. Labiausiai tą supranti viešbučiuose: turistiniuose miestuose jų kainos prasideda nuo kokių 70 eurų, o Niujorke ir už 120 eurų ne kartą tepavyko gauti hostelio kambarį be tualeto. Pigiausia apsistoti priemiesčiuose, kur, šalia magistralių, yra susiformavę ištisi nauji miestų mini-centrai: eilė viešbučių ir motelių, restoranų, parduotuvių, į kurias automobiliais suvažiuoja gretimų priemiesčių gyventojai. Ten nesusiduri su kamščiais, parkavimas nemokamas.

Priemiestinis centras žvelgiant nuo greitkelio. Didžiulės viešbučių, restoranų ir parduotuvių iškabos rodo, kas laukia nusukus. Mums įprastų prekybos centrų nėra: tik parduotuvių rinkiniai, kur gali privažiuoti prie kiekvienos durų

Priemiestinis centras žvelgiant nuo greitkelio. Didžiulės viešbučių, restoranų ir parduotuvių iškabos rodo, kas laukia nusukus. Mums įprastų prekybos centrų nėra: tik parduotuvių rinkiniai, kur gali privažiuoti prie kiekvienos durų, vadinamieji ‘prekybos parkai’

Tiesa, ten gali apsistoti tik jei turi išsinuomavęs automobilį. Kitu atveju, apsistoti greičiausiai teks miesto centre, kur viešbučiai kiek brangesni (išskyrus hostelius). Turint automobilį, variantas apsistoti centre kaip tik mažiau patrauklus: parkavimas “per naktį” miesto centre mokamas ir nepigus (gali kainuoti, pvz., 20 EUR), be to, daug kur nakčiai palikti mašinos išvis neįmanoma. Apskritai, parkavimo ženklai JAV daug sudėtingesni nei pas mus: kiekvienoje gatvėje – savos taisyklės kada galima, kada negalima parkuoti, kiek kainuoja, kur bauduos ir kur nutemps (tikrai nutempia!) ir viskas paaiškinta žodžiais. Baudą kartą gavome viršiję parkavimo laiką vos 5 minutėmis.

“AirBnB” JAV kai kur nelegalūs (esą turistai atima taip trūkstamus namus iš eilinių darbininkų) – nereiškia, kad ten jo nėra, bet yra mažiau, o šeimininkai prašo niekam nesakyti, kad esi laikinas nuomininkas. Apskritai “AirBnB” apsimoka tik apsistojant vienoje vietoje ilgiau, nes paprastai labai brangus valymas, pvz. 70 EUR (juk JAV net ir juodadarbių valytojų algos nemažos).

JAV yra tinklų šalis. Verslą norintis pradėti žmogus čia paprastai ne galvoja savo idėją, o nusiperka jau gatavą: pažadėjęs atiduoti “centrui” dalį pajamų atidaro “McDonald’s” restoraną, “Motel 6” motelį, “7-11” parduotuvėlę, pradeda nuomoti automobilius po “Avis” vėliava.

Klasikinis seno stiliaus McDonald's, kokių JAV dar yra likę

Klasikinis seno stiliaus McDonald’s, kokių JAV dar yra likę

Pigiausi viešbučių tinklai yra “Motel 6”, “Super 8”. Kiek brangesni -“Courtyard Inn”, “Best Western”, “Quality Inn”. Ten – retesnės problemos su nešvara, dažniau įskaičiuoti pusryčiai (bet pusryčiai JAV viešbučiuose – visada gana menki: bandelė ir vaflis, geresniuose – dar dešrelė ar kepsnelis). Yra viešbučių tinklų, kurie turi kokį nors savo ypatingumą: pvz. “Microtel” yra smagios palangės-sofos, o “Drury’s” – į kainą įeina neribotas popkornas ir gėrimai. Toks tinklų privalumas: visada žinai, ką rasi, net numerių išplanavimas dažnai vienodas, nes priemiesčių viešbučiai statomi “nuo nulio” specialiai šitam. Bet šiaip daugelis tinklų iš esmės nesiskiria vienas nuo kito, o viešbučių savininkai “migruoja” iš vieno tinklo į kitą: vienas viešbutis, kur nakvojome, tarkime, Booking.com vis dar buvo įrašytas kaip “Sleep Inn”, pinigus nurašė kaip “Holiday Inn”, o iškaba lauke buvo jau dar trečia.

Microtel "prekės ženklas" - sofa/palangė

Microtel “prekės ženklas” – sofa/palangė

Restoranų tinklai paprastai yra pigiausias būdas pavalgyti, bent jau greito maisto. Kainos tokiuose – nedaug didesnės, nei Lietuvoje. Jų būna keli pagrindiniai tipai: mėsaininės (“McDonald’s”, “Wendy’s”, “Burger King”, “Jack in the Box”, “Sonic Drive In”, “Five Guys”), sumuštininės (“Subway”, “Quiznos”, “Firehouse Subs”, šaltų sumuštinių “Jimmy John’s”), meksikietiški patiekalai (“Moe’s”, “Taco Bell”), vištiena (“Popeye’s”, “KFC”). Daugelyje gali nusipirkti maistą iš automobilio (“drive through“), o kai kuriuose automobilis tau pakeičia staliuką: atvažiuoji į specialią vietą, greta kurios yra užsakymo aparatas, tada padavėjas ten tau atneša maistą ir tu valgai (tai vadinama “drive in“). Tiesa, šis variantas retėja. Beveik visuose greito maisto restoranuose nealkoholinių gėrimų gali pasipildyti nemokamai: susimoki kartą, piliesi kiek nori. Daug geriant išeina pigiau, nei Lietuvoje. Tuose greito maisto tinkluose, kurie būna tik JAV, kaip taisyklė, porcijos milžiniškos – dydį galima maždaug numatyti pagal kalorijų skaičių, kuris rašomas beveik visur. Net mažas kompleksas gali būti beveik dienos kalorijų norma (~1800 ir pan.). Tokius dalinamės dviese.

Štai tokio dydžio yra mažas Jimmy John's sumuštinis

Aš prie ‘mažo’ sumuštinio Jimmy John’s tinkle

Greito maisto tinklai, kaip ir pigiausi moteliai, JAV asocijuojasi ir su neturtu. Turtingi ar net viduriniosios klasės amerikiečiai to vengia: ne kartą mums priekaištingai sakė “Kaip gali ten valgyti?, “Kaip galite ten apsistoti?”. Jie eina į kitokius restoranus, tokius, kur aptarnauja prie staliuko. Skirtumas nuo greito maisto – milžiniškas. Visų pirma, kainos – paprastai bent dvigubos. Be to, JAV įprasta palikti arbatpinigių kokius 20% papildomai, o jei aptarnavo blogai – tai 10%. Ir, nors kartą apsilankęs gali nepalikti, girdėjau istorijų, kad nepalikęs arbatpinigių žmogus grįžo ir jo neaptarnavo, nes tai didelis įžeidimas padavėjui, o ir pats dėl “per mažų arbatpinigų” esu sulaukęs piktos replikos “Ką, tik tiek?”. Vienas Lietuvoje lankęsis amerikietis man visai rimtai nusistebėjo: “Lietuvoje palieka tik 15% arbatpinigių!”. Beje, JAV negreito maisto restoranuose pats sėstis negali – turi laukti, kol pasodins. Kartą, kokias 10 minučių taip pralaukęs prieš eilę tuščių staliukų, pamėginau sėstis – grąžino laukti toliau. Galiausiai, po dar 5 minučių, išėjau. JAV man patinka greitas maistas, jo pasirinkimas toks didžiulis.

Prabangūs restoranai - dažno turtingesnio amerikiečio hobis. Jų pasirinkimas - milžiniškas, bet kainos ten - irgi

Prabangūs restoranai – dažno turtingesnio amerikiečio hobis. Jų pasirinkimas didmiesčiuose – milžiniškas, bet kainos ten – irgi

Kainos JAV dar labai smarkiai priklauso nuo vietos, ypač paslaugų. Taip pat, verta žinoti, kad beveik niekur nerašoma galutinė kaina: prie parašytos dar reikia pridėti visus mokesčius valstybei, valstijai, miestui (~10%, bet priklauso nuo vietos).

Kaip ten bebūtų, amerikiečiai uždirba daug ir jų kainos jų negąsdina. Net sunku patikėti, kiek daug pinigų jie palieka pirkdami išbrangintus suvenyrus, tarsi be maišo suvenyrų kelionė būtų ne kelionė. “Tik 20 dolerių” pasidžiaugia išvydę, kiek kainuoja nusifotografuoti su kokiu “Coca Cola” meškinu “Coca Cola” muziejuje, ir čia pat susidaro eilė…

Kaip nuskristi į JAV?

Laimė, kad į JAV nusigauti – pigu. Skrydžiai į JAV – pigiausi tokio atstumo skrydžiai. Ne sezono metu į abi puses iš Vilniaus esu suskraidęs ir už 300 eurų, sezono metu kainos gali prasidėti nuo 450 eurų.

Labiausiai apsimoka skristi į konkrečius pagrindinius miestus. Paprastai pigiausi skrydžiai – į Niujorką, toliau seka Čikaga, Vašingtonas, Majamis. Jei suplanavote kelionę po kitas JAV vietas, vis viena logiška skristi į vieną šių miestų ir paskui perskristi ar kitais būdais nusigauti ten, kur jums reikia: taip, tikėtina, bus pigiau.

Nors tokie JAV gamtos stebuklai, kaip Antilopių kanjonas prie Jutos ir Arizonos sienos, yra tarp pagrindinių JAV traukos taškų, norint ten nusigauti greičiausiai bus geriausia skristi į Niujorką ar Čikagą, paskui - vidiniu JAV skrydžiu ir tada - nuomotu automobiliu

JAV vizos, ESTA ir patekimo procedūros

Lietuviams galioja bevizis režimas į JAV, bet ne viskas taip paprasta. Norėdamas keliauti į JAV, privalai užpildyti ESTA paraišką (internetu) ir už ją susimokėti. Pildant šią paraišką, reikės atsakyti į įvairius klausimus (jų neką mažiau, nei prašant vizos), duoti paso kopiją ir pan. Daugeliui žmonių ESTA suteikiama iš karto automatiškai (per kelias sekundes atsiųs atsakymą), tačiau gali užtrukti ir tris dienas ar net ESTA prašymą atmesti, todėl rekomenduojama ESTA pasirūpinti iš anksto. ESTA galioja du metus arba iki paso galiojimo pabaigos. ESTA paraiškos tinklapis yra čia (atsargiai: yra daug netikrų ESTA paraiškos tinklapių, kurie už tą patį prašo didesnių mokesčių).

Kai kurie lietuviai negali gauti ESTA ir jiems reikia JAV vizos. Tai, pavyzdžiui, lietuviai lankęsi Irane, Sirijoje, Irake, Libijoje, Somalyje, Jemene ar Sudane, ar norintys JAV būti ilgiau 90 dienų. Viza yra gerokai (~10 kartų) brangesnė nei ESTA, tačiau ji galioja 10 metų. Per tą laiką galima į JAV vykti neribotą skaičių kartų (neviršijant maksimalių kelionės trukmių). Netgi jei pasikeisite pasą, paprašykite, kad jums nepramuštų JAV vizos, ir galėsite ja naudotis toliau (tada į kelionę reikės imti abu pasus: seną su JAV viza ir naują galiojantį). Išbandžiau tai – puikiai veikia, problemų nekyla, ESTA prašyti turint vizą nereikia: galite tiesiog skristi į JAV ir viskas. JAV vizos reikia prašyti užpildant paraišką internete ir tada registruojantis pokalbiui JAV ambasadoje.

Greitkelis į Niujorką

Greitkelis į Niujorką

Tiek ESTA, tiek vizą geriausiai darytis dar iki perkant lėktuvo bilietus – turėti bilietus tam nebūtina, o jei netyčia vizos negautumėte (šiais laikais gauna beveik visi) – nepatirtumėte nuostolių. Išskyrus, aišku, pačios vizos ar ESTA kainą – šios sumos negrąžinamos net jei ESTA ar vizos jums neduotų.

Nors procedūros gauti ESTA ir JAV vizai gana ilgos / daug klausimų, paskui viskas paprasta: imigracijos pareigūnai oro uoste tiesiog paklaus apie jūsų buvimo JAV tikslus, o gal net neklaus nieko. Tiesa, vienas niuansas: jeigu skrisite su persėdimu JAV viduje ir turėsite atiduotą lagaminą, jį turėsite atsiimti ir priduoti iš naujo.


Visi mano kelionių po Jungtines Amerikos Valstijas aprašymai ir vadovai


Trumpai apie viską:

JAV - viskas ką reikia žinoti keliaujant

Kelionės po vakarų JAV

Vakarų JAV - įspūdingiausi Amerikos nacionaliniai parkai ir gamta (Didysis kanjonas, Jeloustounas, Josemitas, Braiso ir Siono kanjonai). Tai taip pat Vakarų JAV kartu geriausia vieta pažinti indėnų, mormonų, bei lotynų kultūrą, yra keli įdomūs miestai (San Franciskas, Los Andželas, Las Vegasas).

Juta - tikėjimo ir gamtos didybė
Las Vegasas - suaugusiųjų Disneilendas
Los Andželas - Holivudo karštis tarp vienodų namų
JAV indėnų žemės - rezervatas, didesnis už Lietuvą
Naujoji Meksika - molio miestai, lotyniška dvasia
San Franciskas - aukso amžiaus šlovės miestas
Didysis kanjonas ir laukinė Arizona
Jeloustounas - JAV nacionalinių parkų karalius
Pietų Dakota - primirštas Amerikos gamtos perlas
Burning Man – viskas, ką reikia žinoti

Kelionės po rytų JAV

Rytų JAV žavi visų pirma senais didmiesčiais ir jų dangoraižiais, istorija (iš gamtinių lankytinų vietų čia - tik Niagaros kriokliai, ir tie patys vidury miesto). Šiame regione daugiausiai ir lietuviško paveldo, todėl čia vykdžiau ir lietuviško paveldo žemėlapio "Tikslas - Amerika" kūrimą.

Niujorkas - pirmoji pasaulio sostinė
Čikaga - amerikietiškos svajonės miestas
Detroitas - getu virtusi automobilių sostinė
Niagara – daug daugiau, nei kriokliai!
Vašingtonas - JAV didybė, supermuziejai, politinė širdis
Filadelfija - miestas, kuriame gimė Amerika

Kelionės po pietų (pietryčių) JAV

Pietų JAV žavi pačiais seniausiais JAV miestais (Naujasis Orleanas, Čarlstonas, Savana, Sent Augustinas), plantacijų dvarais, pelkynais, kurortais ir pramogų erdvėmis (ypač Floridoje: Majamis, Orlandas, Ki Vestas).

Pietinės JAV - tikroji, pamirštoji Amerika?
Naujasis Orleanas - džiazuojantis vudu miestas
Florida – Majamis, Disnėjus, salos ir karštis
Disney World – pasaulio pramogų sostinė

Kelionės po JAV salas ir Aliaską

JAV turi gausybę nutolusių salų. Žymiausi - Havajai, bet JAV priklauso ir Puerto Rikas, JAV Mergelių salos, Guamas. Havajus ir Guamą aplankiau per savo medaus mėnesį, tad aprašymai asmeniškensi, o apie Puerto Riką ir JAV Mergelių salas - skirti susiplanuoti savo kelionę.

Aliaska - begalinės Gamtos apsupty
Havajai - stebuklinga gamtos didybė
Oahu - plakanti Ramiojo vandenyno širdis
Puerto Rikas - iščiustyta Lotynų Amerika
Guamas - Azijos Kanarai
JAV Mergelių Salos - Amerikos Karibai

Kelionių vadovai po JAV žemėlapyje

Spauskite ant žymeklio žemėlapyje ir ant iššokusios nuotraukos - ir skaitykite kelionių vadovą apie tą vietą!

Travelers' Map is loading...
If you see this after your page is loaded completely, leafletJS files are missing.

Komentarai
Straipsnio temos: , , , , , , , , , , , , , , , , , , , , , , , , , ,


Burning Man – viskas, ką reikia žinoti

Burning Man – viskas, ką reikia žinoti

| 2 komentarai

Apie Burning Man sklinda legendos – bet nė viena jų neparuošė tai didingai beprotybei kuri manęs tenai laukė!

Tai tarsi kita planeta, 7 dienoms kiekvienais metais sukuriama vidury Nevados dykumos. Ten – liepsnojantys didingi meno kūriniai, iššaukianti spalvinga apranga, švytintys triaukščiai-keturaukščiai automobiliai, visokeriopa laisvė, jokiose kitose kelionėse neregėtos smėlio audros, bemat pavagiančios bet kokį matomumą… Ten nėra pinigų – visi draugiškai viskuo dalijasi. Ten nėra „atlikėjų“ ar „žiūrovų“ – visi ~70000 kuria Burning Man kartu. Ten nėra šiukšliadėžių – visi viską išsiveža ir vėl palieka tuščią išdžiūvusio ežero dugną…

Pabandžiau į vieną straipsnį sudėti kuo daugiau to, kas yra Burning Man. Nuo didingo meno iki užkulisių “kaip išgyventi”, nuo deginimo ceremonijų iki “kaip patekti”, nuo to, kokie žmonės ten renkasi iki renginio istorijos ir reikšmės, nuo nuogumo ir narkotikų iki dvasingumo.

Burning Man su žmona

Burning Man su žmona

Taigi, kas tas Burning Man? Kodėl tai ne festivalis?

Prieš keliaudamas ten daug domėjausi Burning Man – bet joks tekstas ar video neparuošė tam, ką ten radau! Turbūt todėl, kad esame įpratę viską lyginti, o Burning Man tiesiog neturi analogų. „Festivalis“ – „žmonės iš šalies“ dažnai pavartoja šį tikrų „Burning Man“ fanų taip nemėgstamą žodį, bet jis tik klaidina… Tiesiog nuo muzikos festivalio – ar bet kokio kito renginio – Burning Man skiriasi N+K savybių. Daugelis „nekaltųjų“ („Virgin Burners“ – taip vadinami renginio naujokai) susižavi viena kuria iš tų savybių, gal keliomis, jas rodo ir akcentuoja savo emocinguose bloguose ir vloguose – o patekus į Burning Man „planetą“ tave neišvengiamai apsupa visuma, tampi tokio fantastinio filmo alternatyvios realybės herojumi, kur kitokia ir tvarka, ir estetika, ir drabužiai, ir ekonomika, ir ekologija, ir ritualai, ir gamta…

Prie įvažiavimo į Burning Man

Prie įvažiavimo į Burning Man

Burning Man nėra kviestinių samdytų atlikėjų su jiems skirtomis scenomis, kaip festivaliuose, neturėtų būti ir „tik žiūrovų“. Visi atvykę į Burning Man tampa laikino – bet net Google Maps pažymėto – Black Rock City miesto gyventojais.

Burning Man vyksta savaitę (nuo sekmadienio iki sekmadienio), bet kelias dienas iki renginio pradžios jau nerimsta masinės statybos: savo palapines, heksajurtas, kupolus, kemperių „junginius“ statosi Burning Man stovyklos. Tokių „pripažintų“ stovyklų – apie 1500, kiekvienoje gyvena nuo kelių iki kelių šimtų miestelėnų, kurie kartu ne tik stengiasi „išlikti“ ant nesvetingo ežero dugno susivežę viską, kas tam būtina, bet ir duoda kažkokią dovaną miestui. Taip, dovaną – Black Rock City per 7 dienas niekada neišsitraukiau piniginės! Burning Man principai draudžia ten ką pardavinėti, o mainai irgi kontroversiški: turi duoti nesitikėdamas nieko. Kai renginys trunka tik savaitę ir į jį susirenka tuo besižavintys, tai puikiai veikia! Tiesą pasakius, dalis Burning Man dalyvių „įprastame gyvenime“ (burnerių terminais, „default world“) yra verslininkai, žvaigždės, turtuoliai, čia lankėsi ir Elonas Muskas, Markas Ciukerbergas, Paris Hilton, bet net jiems kažkaip malonu savaitei iškeisti sandorius į „vaikišką“ dovanojimo ir gavimo džiaugsmą…

Burning Man menas

Burning Man menas

Stovyklos dovanoja tai, kas „užveda“ jų narius ir jiems paprasta dovanoti. Daugybė stovyklų dovanoja maistą, gėrimus. Kitos organizuoja įvairiausių muzikos stilių koncertus, paskaitas, diskusijas, mokymus ar siūlo ką išvis netikėto. Štai „Coversation Cafe“ vakarais pakviesdavo prisijungti prie stalų, prie kiekvieno kurių vykdavo pokalbis vis kita įdomia tema (politika/religija? Asmeniniai praradimai ir džiaugsmai? Meilė? Pasirink pats, kur prisėsti…). „Altitude Camp“ iš pastolių surinko 5 aukštų bokštą, nuo kurio viršūnėje stovinčių sofų smagiai gėredavomės gražiausiu Black Rock City vaizdu. Kai kurie pasinaudoja galimybe daryti tai, apie ką gal svaojojo, bet tikrame gyvenime nedrįstų: štai vienoje stovykloje vidutinio amžiaus moterys šoko striptizą, kitoje neprofesionalūs komediantai darė stand-up vakarą. Kiti duoda krautis telefonus, organizuoja susižeidusiųjų pargabenimą iš išdžiūvusio ežero tolių (kaip sakė idėją sugalvojęs australas, viena dažniausių traumų – patemptos čiurnos laipiojant ant meno kūrinių). Taip, ir tiems nelaimėliams padeda savanoriai, pamatę tokį reikalą ir įkūrę tam stovyklą – šitaip veikia Burning Man!

Užlipus į Altitude Camp bokštą

Užlipus į Altitude Camp bokštą

Čia – tik ta Black Rock City uolos viršūnė, kurią pamačiau pats. Gavau didžiulę knygą su preliminariais stovyklų „dovanų“ grafikais, bet niekaip nepatirsi nė 2% to. Ir neverta dėl to jausti taip „burneriams“ pažįstamo FOMO jausmo (baimės ką praleisti). Dažniausiai nenueidavau nė pusės kilometro ton pusėn, kurios renginį buvau išsirinkęs grafike, kai kas nors sužavėdavo pakeliui, naujas pažįstamas kur pakviesdavo ar tiesiog prisėsdavau ant nuostabiai patogaus meno kūrinio – ir nepasigailėdavau! Galisi nebent tie, kas į Black Rock City atvyksta įsispraudę į „rėmus“: jei tikėsies, kad „vos atsikėlęs gausi kavos“ ar „vos pasidarys karšta – ledų“, turbūt nusivilsi… Black Rock City bus visko, bet nebūtinai ten ir tada, juk viskas laikina, savanoriška! Turi išmokti būti dėkingas už tai, ką gauni, na, o jei kažkas absoliučiai būtina – pasirūpinti tuo pats. Apskritai, privalai atsivežti tiek maisto ir gėrimų, kad užtektų net jei ir nieko negautum. “Radical self-reliance” (Radikalus apsirūpinimas) – dar vienas Burning Man principas.

Vienas poilsiui tinkamų meno kūrinių - suoliukas ir plazdanti peteliškė

Vienas poilsiui tinkamų meno kūrinių – suoliukas ir plazdanti peteliškė

Ir šiaip – turėtum ne tik imti, o ir duoti. Net jei nepriklausai stovyklai – o tokių „laisvų bilietų“ mažuma – greitai pajusi norą kažką tam „geraširdžiam miestui“ ir dovanoti. Gali čia pat užsirašyti savanoriu – bent jau tapti žibintininku vienam vakarui. Gali dalinti kokius „reikalingus ir dažnai pamirštamus daiktus“, gali ką organizuoti.

Burning Man

Burning Man žibintininkai eina uždegti žibintų

Pirmą kartą atvykus suprasti, ką duoti, sunkiau – perskaičiau, kad gera dovana būtų visokie šviečiantys daiktai, mat naktį tamsiam vaikščioti nesaugu, o ryškios šviesos – svarbi Burning Man kultūros dalis. Nupirkom virš 400 tokių, bet naktimis visi apsišviesdavo dar labiau už mane… Tačiau kartą buvęs jau aiškiau suprantu, ką norėčiau ir turėčiau duoti, jei dar kada grįšiu į Burning Man (o grįžti norisi!). Kaip sakė sutikti ukrainiečiai, „Atrodo, daug žiūrėjome apie Burning Man, daug skaitėme, bet tik čia atvykę iš tikrųjų supratome, kaip šitas miestas veikia“. Kiek žavių smulkmenų: pavyzdžiui, kas vakarą, ryškiai saulei pasislėpus anapus rausvų uolų, miestelėnai ūbaudami atsisveikina su diena…

Šios stovyklos dovana praeiviams - stand-up komedijos

Šios stovyklos dovana praeiviams – stand-up komedijos

Žmogus, šventykla ir vėduoklės formos miestas

Yra kas Burning Man nesikeičia niekada. Renginio pavadinimas reiškia Degantis žmogus. Pirmasis Burning Man vyko San Francisko paplūdimyje 1986 m. kai grupelė žmonių padegė žmogaus figūrą. Nuo tada renginys vis augo, ilgėjo, Kalifornijoje „užspaudus“ biurokratinei sistemai išsikėlė į Nevados dykumas, bet žmogaus „užkūrimas“ tebeliko jo širdis.

Padegtas žmogus šeštadienio vakarą

Padegtas žmogus šeštadienio vakarą

„Žmogus“ padegamas šeštadienį – o iki tol jis stūkso ant postamento pačiame Black Rock City centre. Viena vertus, miestas laikinas, tokio pat niekad nebus. Kita vertus, kiekvienais metais jis atgimsta labai panašus – bet labai kitoks nei visi kiti pasaulio miestai… Jo išplanavimas – vėduoklė. Centre – Žmogus. Iš karto aplink žmogų – Plaja, kupina menininkų padovanotų monumentalių kūrinių: ant daugumos jų galėjau laipioti, ilsėtis, suptis, šokinėti – priešingai likusiai Amerikai čia, Burning Man, „saugumas – trečioje vietoje“ („safety third“). Kai žmogų padegė, nuo žmogaus atskridusios žarijos pradegino mano rūbą, bet žymių ant rankos neliko.

Plaja žvelgiant nuo žmogaus skulptūros platformos

Plaja žvelgiant nuo žmogaus skulptūros platformos

Anapus Plajos prasideda Miestas. Pagrindinės jo gatvės eina puslankiu. Ta palei Plają vaidnama Esplanada, o kitos – simboliniais pavadinimais, prasidedančiais raidėmis nuo A iki K iš eilės. Be to, yra gatvės-stipinai, jungiančios tuos pusračius: kiekviena vadinama pagal valandas, kurias rodytų ten atsisukusi laikrodžio rodyklė. Taigi, adresas „6:45 ir Intriguing“, kur apsistojome mes, reiškia, kad vieta beveik tiesiai į pietus nuo Žmogaus, ties devintu pusračiu nuo Esplanados (ir trečiu nuo miesto ribos).

Black Rock City planas

Black Rock City planas

Black Rock City išplanavimas toks genialus, kad jau po dienos-kitos galėjau vos išgirdęs stovyklos adresą ten nueiti be jokio žemėlapio ar GPS – net jei iki stovyklos 2 ar 3 km! Tiesa, vaikštančių kaip mes mažuma: automobiliais ar motociklais po Black Rock City važinėti draudžiama, tad daugelis rieda dviračiais. Vis daugiau kas „švelniai apgaudinėja“, pasirinkdami elektrinius dviračius (leidžiama, jeigu su pedalais): kartą mačiau, kaip merginos elektrinukui išsikrovus, vaikinas jį tempė savuoju, kad tik merginai netektų minti…

Dviračiais per Burning Man

Dviračiais per Burning Man

Dar leidžiama važinėti mutantomobiliams (Mutant Vehicles, Art Cars) – jie yra tikras Black Rock City veidas. Tai unikalios savadarbės mašinos – nuo gana paprastų automobilio-žiurkės ar autobuso-kiškio iki pačių išmoningiausių… Štai, žiūriu, važiuoja milžiniškas Viduramžių laivas, štai per dykumą juda Aukso vartų tiltas, štai pagal muziką ugnimis spjaudosi didžiulis metalinis aštuonkojus, štai platforma su tokiu galingu į kosmosą nukreiptu žaliu lazeriu, kad matosi iš bet kurio Black Rock City rajono ar aplinkinių dykumų, kviesdama minias ten eiti, sekioti dviračiais iš paskos… Kai kurie „art car“ savininkai dovanoja nuo savo kūrinių koncertus, dar daugiau vėžina: tokie pavažiavimai ar tiesiog pasisupimas kokiomis ant krano pakabintų sūpynėmis liko vienais įspūdingiausių Burning Man prisiminimų. Jau ir pirmą kartą išvysti kiekvieną tų mašinų – kažkas tokio!

Liepsnomis besisvaidantis važinėjantis metalinis aštuonkojis

Liepsnomis besisvaidantis važinėjantis metalinis aštuonkojis

Kai kurios Black Rock City gatvės – „pagrindinės“ – ten įsikuria triukšmingesnės, nuolat veikiančios stovyklos. Yra Centrinė stovykla, kur – renginio organizatorių veikla. Prie ramesnių gatvių rečiau „dovanas“ dalinantieji, o prie miesto pakraščių (I, J, K ir pan.) – „laisvieji stovyklautojai“. Toje vietoje, kur vėduoklė “nesueina” – “gilioji Plaja” (Deep Playa), nutolęs menas, nuo miesto vos regimi ir girdimi naktiniai koncertai ir Šventykla.

Palei Burning Man gatvę

Palei Burning Man gatvę

Linksmas ir liūdnas deginimai ir miesto pabaiga

Net ir šešios dienos Black Rock City neparengė žmogaus padegimui šeštadienį! Fejerverkai, šventė, tvoskiantis karštis, ugnies palaužtas griūvantis žmogus. Aplink jį – dešimtys tūkstančių miestelėnų, o už jų – fantastiškiausi „mutantomobiliai“, plyšaujantys muzika. Ką tas žmogaus deginimas reiškia? Niekas nežino! Vienas savanoris sakė, kad, degant žmogui, turėtum palikti kokią savo nekenčiamą savybę… Bet kiek dalyvių – tiek prasmių, nes Burning Man kuriamas „iš apačios į viršų“! Kone jokia tradicija negimė nes „taip nusprendė organizavimo vadovas“, visas jas sukūrė „eiliniai miestelėnai“.

Prieš padegant žmogus pakelia rankas

Prieš padegant žmogus pakelia rankas

Štai netoli žmogaus kasmet pastatoma didinga šventykla: ji sudeginama sekmadienį, tyliai, miestelėnams verkiant. Nes visą savaitę į ją miestelėnai su ašaromis neša savuosius skausmus. Tolimų karų aukų nuotraukas; laiškus mirusiems seneliams, tėvams ar vaikams; o iš „pirmo pasaulio“ – prarastų augintinių nuotraukas. Viskas sudegė per kokią valandą, kartu su (galbūt) anais prarastais žmonių gyvenimo etapais…

Burning Man šventykla - kasmet vis kitokio stiliaus, bet stovi toje pat vietoje, už žmogaus

Burning Man šventykla – kasmet vis kitokio stiliaus, bet stovi toje pat vietoje, už žmogaus

Pirma šventykla Burning Man atsirado 2000 m. kaip vienas Plajos meno kūrinių, menininko Davido Besto pastatytas savo mirusiam draugui. Davido pavyzdžiu, savo „prarastuosius“ ten pagerbė ir kiti. Tad Šventyklos – kaip „mutantomobiliai“ ar šviesos ar dovanos – tapo vis augančio Burning Man kanono dalimi… „Burning Man“ kartą išvydau net dokumentiniame anglikonų kunigo sukurtame seriale „Per pasaulį per 80 tikėjimų“ – bet tik ten nuvykęs galėjau suprasti, kodėl: kiek Black Rock City pasinersi į laukinį tūsą, kiek į asmenybę keičiantį kilnų dvasingumą priklauso tik nuo tavęs paties. Kaip sakoma, „Plaja duoda ko tau reikia“.

Laukiam šventyklos deginimo

Laukiam šventyklos deginimo

Kiek tokių “Burning Man” tradicijų? Jų nesuskaičiuosi ir nesužinosi visų! Kasdien vis išvysdavom ką naujo – štai sudeginus žmogų, kai kurie staiga nusimetė rūbus ir puolė šokti nuogi ant žarijų. “Yra toks Burning Man paprotys” – sakė savanorė, bet pridūrė, kad taip daro nedaugelis.

Burning Man

Žarijos

Sekmadienį nemaža dalis miesto jau buvo nugriauta, o stovyklų nariai, išrinkę „heksajurtas“. „šukavo“ savo teritorijas kad nepaliktų nė šiukšlelės: „Nepalik (savo) žymės“, skelbia dar vienas dešimties Burning Man principų. „Ar plauką irgi surinkti?“ – nugirdau stovyklos naujoką klausiant senbuvio. „Taip, tai irgi MOOP“ – atsakė jis, pavartodamas trumpinį, kuriuo burneriai vadina „viską, ko neturėtų ten būti“ („Matter out of place“).

Nurenkamas meno kūrinys plajoje

Nurenkamas meno kūrinys plajoje

Pirmadienį nebelieka daugumos dalyvių, o po antradienio išdžiūvusiame ežere tepasilieka savanoriai, renkantys stovyklautojų „pražiūrėtą“ MOOP. Tokio – be galo mažai: neįtikėtina, kaip mieste be šiukšliadėžių beveik niekada nepamatydavau nė numestos šiukšlelės – taip skiriasi nuo muzikos festivalių ar miesto švenčių… Ką išsineši iš stovyklos, turi ir parsinešti, ir 99%, atrodo, to griežtai laikosi. Kiekvieną išgertą butelį, suvalgytų traškučių ar džiovintos mėsos pakelį parsinešiau į automobilį, išsivežėm ir išmetėme jau „civilizacijoje“. O jei ką visgi „atima vėjas“, kaip mano žmonos skrybėlę – sulaiko visą Black Rock City apsupanti 15 km ilgio laikina tinklinė „miesto siena“…

Miesto siena toli anapus jo pabaigos gaudo vėjo "pavogtus" daiktus

Miesto siena toli anapus jo pabaigos gaudo vėjo “pavogtus” daiktus

Kaip patekti į Burning Man? (bilietai, nuvykimas)

Į Burning Man patekti gali būti nelengva! Daugelį metų norinčiųjų būna daugiau nei vietų, o miesto dar labiau plėsti neišeina, mat „butelio kakliukas“ – siauri keliai į tą atokų kraštą daugiau nei 200 km nuo artimiausio didmiesčio Ryno (ir taip jau eilės į ir iš Burning Man nusidriekia valandų valandas!).

Muzikantai Burning Man

Muzikantai Burning Man

Bilietai parduodami keliais etapais:
FOMO bilietai, kurie brangesni, nors nesuteikia jokių papildomų privilegijų, išskyrus beveik garantuotą patekimą. Jų pirkti nebandėme ir, manau, verta tik jei nepavyksta gauti nieko daugiau.
Bilietai stovykloms, prieinami tik stovyklų nariams (tokių bilietų dauguma, jie skirstomi „užsirekomendavusioms“ stovykloms, o stovyklos, savo ruožtu, labiau linkusios skirti „užsirekomendavusiems“ nariams, bet gali pavykti gauti ir naujokui).
Eiliniai bilietai, leidžiantys arba prisijungti prie stovyklos, arba dalyvauti nepriklausomai – dėl jų reikia dalyvauti loterijoje. Mes nelaimėjome.
Oficiali perpardavinėjimo platforma (STEP): čia užsirašai į eilę ir gauni bilietus iš tų, kas juos įsigijo seniau. Priemoka nedidelė ir iš anksto nustatyta – be to, nerizikuoji, kad gausi padirbtus bilietus. Taip bilietus įsigijome ir mes.
-„Paskutinis etapas“, kurio metu parduodami dar likę bilietai. Kadangi iki renginio būna likę mažai laiko, šis etapas mažai naudingas ne amerikiečiams: būtų sudėtinga likus tiek nedaug laiko pirkti lėktuvo bilietus, organizuotis transportą ir kt.
Yra galimybė tapti „miestelėnu“ nemokamai jei savanoriausi ne stovyklai, o pačiam renginiui (pvz. saugosi deginimus nuo savižudžių – taip, tokių yra buvę – ar padėsi palaikyti tvarką kaip reindžeris). Bet dažnu atveju pirmąkart vis tiek turi pats įsigyti bilietą ir tada “užsirašyti savanoriu” ir, jei gerai seksis, kitiems metams pakvies nemokamai.

Burneriai apžiūrinėja meną

Burneriai apžiūrinėja meną

Internetas pilnas naujokų skundų, kad jie „niekad negavo bilietų“, o daugybė sutiktų patyrusių „burnerių“ gyrėsi buvę 15 ar 20 „Burning Man“ iš eilės. Kaip jiems pavyksta? Svarbu atkaklumas („nepasiduoti“ pralaimėjus loterijoje), bet dar labiau padeda jau po pirmo Burning Man susikuriami ir paskui vis plečiami „draugų burnerių“ tinklai: koks pažįstamas nusiperka bilietus, gyvenimo aplinkybės priverčia nevažiuoti, tada siūlo savo „bendradegintojams“…

Parduodami tik visos savaitės bilietai. Gali atvykti ne tik sekmadienį – su kiekviena diena miestas vis pilnėja (mes atvykome pirmadienį). Yra net tokių, kurie atvažiuoja tik deginimo savaitgaliui – bet burneriai tokių nelabai mėgsta, juk per savaitgalį niekaip neįsigyvensi į miestą, dvi dienas bepigu “radikaliai apsirūpinti” – tokiems “savaitgalio kariams” (weekend warriors) “Burning Man” smarkiai nesiskiria nuo muzikos festivalio. Tad ir patekimo vidun tokiems niekas negarantuoja: štai 2023 m. artėjant renginio galui stojo liūtys ir atvažiavę tik porai dienų liko bergždžiai laukti už vartų kol ežero dugnas taps pravažiuojamu (taip ir nesulaukė).

Į Burning Man daugelis važiuoja automobiliais ar kemperiais. Mes išsinuomavome automobilį Los Andžele ir nuvažiavome pakeliui dar aplankę Las Vegasą, Kalifornijos nacionalinius parkus… Būna, kas, neturėdami automobilio, važiuoja autostopu – paveža kiti burneriai. Vienintelė reali alternatyva – „Burner Bus“ vadinami autobusai, atvežantys ir išvežantys Black Rock City „miestelėnus“ iš tokių JAV miestų kaip San Franciskas ar Rynas.

Burning Man gatvė

Burning Man gatvė

Kur gyventi Burning Man? Stovyklos, kemperiai, palapinės, automobilis…

Jau įsigijus bilietą, vienas svarbiausių klausimų, nuo kurio smarkiai priklausys tavo Burning Man patirtis – „kur gyventi“. Visų pirma, stovykloje ar nepriklausomai? Čia nuomonės išsiskiria. Mes pasirinkome nepriklausomai – ir vieni sakė, kad „pasirinkome sunkiausią kelią“, o kiti, kad tai „kaip tik pats tas pirmam kartui Burning Man“ (taip atrodė ir mums).

Naked Heart stovykla

Naked Heart stovykla

Manau priklauso nuo žmogaus. Jei sugebi savimi pasirūpinti, žinai, ko tau reikia savaitei, turi idėjų saviraiškai ir mėgsti bendrauti su nepažįstamais – tikrai geriau nepriklausomai. Taip turėjome laiko apeiti daug stovyklų, išsamiai pažinti Black Rock City. Tačiau jeigu mažiau pasitiki savimi, bijai suklysti, nori, kad tau „parodytų kelią ir pavyzdį labiau patyrę“ – geriau stovykla. Taip pat stovykla logiška ir tada, kai jau žinai, kad gali prisidėti prie jos idėjos ir „dovanų“, ta idėja sutampa su taviške – ar ten stovyklauja tavo draugai ir nori būti su jais. Būdamas stovykloje daugiau laiko praleisi ten su kolegomis ir mažiau – „nuotykiaudamas“ su naujais draugais iš šalies.

Black Rock City vaizdas naktį iš Altitude Camp

Black Rock City vaizdas naktį iš Altitude Camp

Įprasta, kad stovyklose bus ir tai (būtina išsiaiškinti iš anksto):
Stovyklos mokestis – dažnai bent toks, kaip bilieto kaina, o kartais ir kelis kartus ar net keliasdešimt kartų didesnis.
Įsipareigojimai – nuo valgio ruošimo „pamainų“ iki stovyklos statybų ar griovimo iki prisidėjimo prie stovyklos „dovanų“.
Papildomas komfortas – dušai, maitinimas, galbūt stovykla skolins dviračius, palapines ir pan. (tam ir išeina stovyklos mokesčiai).

Stovykla robotų tematika

Stovykla robotų tematika

Stovykla stovyklai nelygu. Vienos jų – tik greta palapines pasistačiusių bendraminčių kompanijos, o „prabangiausios“ – legendomis apipinti „laikini viešbučiai“, už kurių „klientus“ organizatoriai padaro viską. Štai jaukiai sėdėję JAV mokslus baigę Kinijos verslininkų vaikai man sakė už vietą savo kelionių agentūros suorganizuotoje stovykloje mokėję po 14000 dolerių, už tai gavo didžiulius kemperius, dovanų idėjas (azijietiško maisto loterijas) ir kt. Tiesa, tokie „miestelėnai“ užkietėjusių burnerių paniekinamai vadinami „Sparkle Pony“ – „turistų“ Burning Man neturėtų būti… Kiti girdėti stovyklos mokesčiai – 600, 1000 ir pan. USD, gali mokestis priklausyti nuo patogumų (ar su elektra? Ar atvyksi kemperiu?) ar nuo kitokio indėlio (pvz. vienoj stovykloj, kur klausėm apie mokesčius, buvo 50% nuolaidų menininkams).

Laisvųjų stovyklautojų be automobilių zona

Laisvųjų stovyklautojų be automobilių zona

Jei kursies nepriklausomai ar stovykla to neduos, reiks pasirūpinti gyvenamąja vieta. Tipinis variantas yra kemperis, kurių didžiausi prilygsta rūmams – bet kemperių nuomos kompanijos nemėgsta šio „purvino pašėlusio renginio“ ir laiko plėšikiškai aukštas kainas. Kitas variantas – palapinė, nuo menkiausių iki stebinančių prabangos lygiu (net su kondicionieriais!). Mes pasirinkome nakvoti automobilyje, kurį išsinuomojome Los Andžele. Kad būtų patogiau, pasirinkome ne patį mažiausią. Vietiniai amerikiečiai vis tiek negalėjo mumis atsistebėti – „Jūs tikrai miegosite visą savaitę automobilyje? Nepavyks!“, „Kaip įmanoma? Visiems pasakosiu, kad štai sutikau porą, kuri sugebėjo išgyventi automobilyje“. Jie taip pripratę prie komforto, erdvių, kad mes jiems buvome „keisčiausi žmonės Burning Man“ (didelis pasiekimas!). Tačiau ten pat sutiktiems lietuviams ir vidurio ar rytų europiečiams „gyvenimas automobilyje“ visai neatrodė kažkuo keistas. Kultūriniai skirtumai!

Automobilis, kuriame ir gyvenome Burning Man

Automobilis, kuriame ir gyvenome Burning Man

„Jūs renkatės kentėti“ – sakė greta stovyklavęs kaimynas matydamas, kad miegame automobilyje ir neturime dviračio. O man atrodė priešingai: išsimiegodavom labai patogiai, ilgai, vos atvažiavę pasinėrėme į Burning Man šurmulį, o kaimynai ilgai vargo surinkinėdami visokius „stogus pavėsiui“ virš savo palapinių, o prieš išvykdami visa tai išrinkinėjo – nors jie irgi nepriklausė jokiai stovyklai, viską darė tik dėl pačių savęs. Ir suvaikščioti po 30 km per dieną pėsčiom nebuvo nuobodu ar nuovargu, kai aplink tiek nuostabių dalykų, kuriuos gali apžiūrėti. Kančia – reliatyvi, tai vienas dalykų kurį supranti Burning Man dykroje, kur kiekvienas turi išgyventi su *jam* būtinu minimumu.

Rytas Burning Man

Rytas Burning Man

Ką imti į Burning Man?

Burning Man radikalaus apsirūpinimo sako, kad turi atsivežti viską, ko tau reikia visai savaitei. Teoriškai ką pamiršęs gali nusipirkti teisę kartą išvažiavęs vėl sugrįžti, bet išvykti iš to „stebuklo ant žemės“ nė už ką nebūčiau norėjęs, o bet koks išvykimas „apsipirkti“ užtruktų kone dieną (viskas toli, didelės eilės įvažiuoti atgal). Ką pamiršai, galėsi gauti iš dovanų iš kitų, bet vien tuo kliautis neturėtum ir negražu.

Kemperiai ir dažno išsinuomotos priekabos su daiktais

Kemperiai ir dažno išsinuomotos priekabos su daiktais

Sąrašai „kas būtina“ labai asmeniniai – skaityti juos verta, bet turi viską vertinti per savo poreikių prizmę. Štai neėmiau visokių „raiščių ant akių“ ar „ausų kamštukų“ – puikiai užmiegu ir be to, kad ir vieną naktį kaimynas kitoj gatvės pusėj surengė metalo koncertą. Visada nakčiai specialiai atsidengdavau automobilio langus (dienai uždengtus plėvele nuo saulės), kad prieš užmerkdamas akis matyčiau visus Black Rock City lazerius ir tekantį mėnulį… Tuo tarpu skaitytuose sąrašuose neradau dantų krapštukų, o jų prireikė (turiu problemų su dantenomis) – padėjo kaimynas.

Vaizdas pro priekinį automobilio langą prieš užmiegant

Vaizdas pro priekinį automobilio langą prieš užmiegant

Išsiskiria nuomonės ir dėl mėlynos lipnios juostos (“vienintelė kur negadina dažų”), kuria daug kas apklijuoja automobilių tarpines idant neprieitų smėlio – vieni klijuoja daug, kiti sako “vis tiek beviltiška”. Apklijavome, bet galvojome, kad autonuomos kompanija vis tiek paims pinigų už automobilio valymą – bet pasisekė, nepaėmė, gerai išplauti pakako. Svarbu nejungti Plajoje šildymo ar kondicionieriaus: ne vienas, taip padaręs, sugadino filtrą.

Apklijuoju automobilį

Apklijuoju automobilį

Kas tikrai svarbu visiems be išimties:
Maistas ir gėrimai. Verta planuotis kiekvieną valgymą, skaičiuoti padieniui: antraip arba pasiimsi per mažai, arba itin daug visko liks. Gėrimų (vandens) geriau per daug, nei per mažai: vasarą dykumoje prakaituosi daug (vieną dieną 23 val. nebuvau tualete ir nesinorėjo…). Turėjome dviese savaitei 27 litrus Gatorade, 18 litrų vandens, 20 litrų kolos, 2,5 kg bulvių traškučių (14 dėžučių), 350 gramų džerkių, 8 marinuotus agurkus, 20 vytintų dešrelių, paskui pasipildėme dar riešutų, džiovintų vaisių.

Pirkiniai prieš Burning Man

Pirkiniai prieš Burning Man

Drabužiai – įdomūs, tačiau verta turėti minty kad toj ekstremalioj gamtoj jie gali būti nebeišplaunamai prarasti. Dieną karšta, o vakarais temperatūra smarkiai krenta (mano savaitę šalčiausia buvo +7, karščiausia +34), tad reikia kelių komplektų, taip pat apsiklojimo ar miegmaišių nakčiai.

Burning Man aprangos

Burning Man aprangos

Kremas nuo saulės (ten 1191 m aukštis, saulė „ima“).
Vaistai, kurių reikia ar „būna prireikia“ (nuo skausmo, viduriavimo ar pan.).
Švieselės nakčiai: ir dėl stiliaus, ir dėl saugumo vaikštant „tamsiais rajonais“ ir Plaja (net stengdamiesi šviesti vis sulaukdavom pastabų iš dviratininkų: „per mažai šviesų“).

Burning Man šviesos

Burning Man šviesos

Dezinfekcinis skystis (plautis rankas ne stovykloje galimybių praktiškai nėra), servetėlės ir pan.
Dažytojo akiniai, pilnai dengiantys akis (turi nešiotis visuomet – antraip užklupus eilinei „nepermatomai“ smėlio audrai nė atsimerkti negalėsi).

Su dažytojo akiniais per smėlio audrą

Su dažytojo akiniais per smėlio audrą

Ėmiau ir keturis akumuliatorius telefonų pakrovimui, saulės baterijų – bet, kai internetas „neėda“ telefonų energijos, jų nė neprireikė, net vienas akumuliatorių liko neiškrautas. Dalį dalykų atsivežėm iš Lietuvos, bet kitką pirkom vietoj, ko neradom parduotuvėse – užsakėme „Amazon“, atsiėmėm Nevadoje. Juk lagaminai lėktuve riboti…

Saulės baterija - ir stiliaus dalis

Saulės baterija – ir stiliaus dalis

Išmėginti „su kuo minimaliai gali išgyventi savaitę dykumoje“ savaime – viena įdomiausių patirčių! Vienintelis „kūniškas“ dalykas, kurį parūpina organizatoriai – biotualetai. Visko nesuplanuosi: štai 2022 m. buvo itin karšta ir nuolatinės smėlio audros, o 2023 m. netikėtai palijo ir net žmogaus deginimą teko atidėti… Bet visi viens kitam padeda ir išgyvena: sutikti užkietėję burneriai niekaip nesuprato, kodėl 2023 m. dalis „naujokų“ verkė, iš baimės net automobilius paliko ir brido per purvą lauk tarsi antraip būtų žuvę…

Burning Man tualetai

Burning Man tualetai

„Atstovėti“ prieš žudančią gamtą – „Burning Man“ esmė! Ir visgi ta gamta ne tokia jau žudanti. Ji – kitokia: bet jau geriau rinkčiausi savaip romantiškas „Burning Man“ smėlio audras nei europinės vasaros uodų spiečius… Tiesa, kai kuriems tą gamtą pakelti tikrai sunku: štai vienas kaimynas visą dieną leisdavo stovykloje, perkaitintas saulės, tik vakarais išeidavo – nors jis buvo iš Los Andželo, kur tik keliais laipsniais vėsiau (bet visi priklausomi nuo kondicionierių)… O man po Las Vegaso ir Mirties slėnio neatrodė taip jau ir karšta, nesunkiai išlaikiau pasirinktą stilių su juodais ilgais rūbais…

Meno kūrinys, o už nugaros - smėlio sūkurys, vadinamas 'protėviu' (nes vietos indėnai tiki, kad čia - dvasios)

Meno kūrinys, o už nugaros – smėlio sūkurys, vadinamas ‘protėviu’ (nes vietos indėnai tiki, kad čia – dvasios)

Visgi, daug kas „Burning Man“ patiko, bet prie „purvinumo jausmo“ priprasti sunkiausia: niekad gyvenime nesijaučiau toks purvinas, kaip po 7 dienų dykumoj be galimybių normaliai praustis! Plaukai šiurkštūs it laukinio žvėries kailis… Bet kitiems tai rūpesčių nekelia, viskas priklauso nuo žmogaus…

Per smėlio audrą paskutinę dieną

Per smėlio audrą paskutinę dieną

Beprotiškos draugystės ir kas tie Burning Man fanai?

„Kas skatina vis grįžti į Burning Man?“ – klausdavau tų, kas pasakydavo čia buvę „…iolika“ kartų, ir vienas dažniausių atsakymų – „žmonės“. „Gyvenime sunku bendrauti, o čia – paprasta“ – „Conversation Cafe“ sakė vienas, rodos, autistas, besislėpęs po kauke ir prisistatęs „ožiu“. Įsikalbėjus įsidrąsino kaukę nusiimti…

Net ir neturint bendravimo problemų, ten tiesiog – kitas lygis! Niekas niekur neskuba, bet koks pokalbis prie meno kūrinio netrukdavo išvirsti į ašaromis persmelktą dalinimąsi gyvenimo godomis, apsikeitimą kontaktais ir meniškomis dovanėlėmis (juk jau tapote draugais!) ar dar ką…

Važiuojant mutantomobiliu su pirmąkart sutiktais bendrakeleiviais

Važiuojant mutantomobiliu su pirmąkart sutiktais bendrakeleiviais. Visada gali prašyti, kad pavežtų – tik niekada nežinai, kur nuveš… Planų Burning Man nereikia turėti.

„Burning Man“ yra ir tų, kurie „iškrenta iš konteksto kitur“, o čia gali būti savimi, ir tų, kurie, kaip dainuojama puikioje Dierkso Bentlio dainoje „Burning Man“, „Kartais būna išimtimis, o daugelį dienų tokiais kaip visi“. Nors vyrauja amerikiečiai, ypač kaliforniškiai, praturtėję iš Silicio slėnio bumo, stebėtinai daug ir žmonių iš… vidurio ir rytų Europos! Niekur daugiau JAV atsitiktinai nesusitikau tiek žmonių iš „mūsų kraštų“. Vien lietuvių „Burning Man“ radau penkias ištisas stovyklas su iš viso beveik 200 narių! Viena stovykla labiau JAV lietuvių („Amber Dust“), dvi labiau Lietuvos lietuvių („Raccoons“, „Lituanica Birds“), dar pora labiau teminės / draugų kompanijos. Vis matydavau Ukrainos, Estijos, Serbijos, Čekijos, Lenkijos, Rumunijos vėliavas, dviejų rūšių Baltarusijos vėliavas – „oficialią“ ir opozicinę su Vyčiu… Galbūt žmones iš postsovietinės erdvės labiau nei bet ką kitą žavi neregėta „Burning Man“ laisvė… Tiesa, daugelis jų vis tiek elgiasi „ramiau“ nei kokie sanfranciskiečiai: rengiasi gana paprastai, privengia „radikaliausių“ stovyklų „dovanų ir renginių“…

Lituanica Birds lietuvių stovykla

Lituanica Birds lietuvių stovykla

Kokios tik įžymybės nebuvo Burning Man! Bet gatvėje juos sunkiai atpažinsi, Burning Man reklamos iš to nesidaro, žinia „kas atvyko“ nebent sklinda iš lūpų į lūpas (“Kai savanoriavau laikiname Black Rock City oro uoste, mačiau, kaip atskrido Elonas Muskas“…). Jei pasiseks – gal išvysi pasaulinio garso didžėjaus koncertą ant vieno mutantomobilių kur giliai Plajoje. Sutikau moterį, kuriai pasisekė, bet vis tiek skundėsi – „ten nebe toks vaibas, ten beveik vien influenceriai; viena mergina visą koncertą tiesiog filmavo save… Ir dar atėjo visa švari, prižiūrėtais plaukais, ech, kaip erzina!“.

„Girdėjau šiemet koncertuos Daft Punk“ – kanonu tapęs pokštas, kuriuo kasmet senbuviai pasiunčia naujokus gaudyti „smėlį dykumoje“.

Grybas-robotas, vežiojantis kitus svečius

Grybas-robotas, vežiojantis kitus svečius

Su daugeliu žmonių antrąsyk nebesusitikdavome (miestas milžiniškas!). Bet kartais likimas nulemia kitaip: štai vieną ukrainiečių porą sutikome ir jų vestuvių ryte, ir vos susituokusius (ir tai tikrai nebuvo vienintelės vestuvės Burning Man!). O „veteranams“ tikras ritualas yra kiekvieną „Burning Man“ apeiti visas draugų stovyklas – daugelį jų ir mato tik čia, paskui vėl skiriasi metams… „Arba pats eini pas kitus, arba ką nors duodi, kad pas tave jie eitų“ – pasakojo veteranai. Merginą, su kuria susipažinome prie įvažiavimo į “Burning Man”, ir mes specialiai aplankėme – jos dovana buvo pilvo šokio pamoka, ten nuėjo ir mano žmona. Dar kelių pažįstamų specialiai ieškojome – bet jų stovyklose nebūdavo. Juk, kaip senais laikais, telefonu nesusiskambinsi.

Su Burning Man susituokusiais ukrainiečiais po jų vestuvių

Su Burning Man susituokusiais ukrainiečiais po jų vestuvių

Pilvo šokio pamoka

Pilvo šokio pamoka

Burning Man radikalumas ir žavintis saikas

Net trys iš dešimties „Burning Man“ principų prasideda žodžiu „radikalus“: radikali saviraiška, radikalus apsirūpinimas, radikalus įtraukimas.

Vos patekus į Black Rock City, radikalumo apraiškos pribloškė. Keisčiausios, įdomiausios, seksualiausios, netipiškiausios aprangos – dalis žmonių tiesiog vaikšto nuogi ar pusnuogiai, kiti rengiaisi ultraryškiai, kokiais nors herojais ar dar kuo ar pvz. pasikabinę kokį papuošalą ant penio. O kur dar kai kurių stovyklų dovanos: kasmet viso pasaulio sensacijų ieškančią žiniasklaidą sudrebina „Orgy Dome“ (Orgijų kupolo) stovykla, kur žmonės mylisi vieni prie kitų, tačiau ji net nepasirodė radikaliausia – kaip jums koks „grupinis makštų garbinimas“, „pasiplakime savo kiaušinius kartu su kitais vyrais“, čiulpimo pamokos („atsiveskite savo partnerį“), „Didžiausias Burning Man BDSM požemis“ ir kt.? Na ir narkotikai, ypač haliucinogenai: ir patys „paprasčiausi“ (anapus Burning Man) žmonės prisipažindavo jų vartoję; jau pirmoji burnerė, kurią pakalbinome (dar prie įvažiavimo) važiavo savanoriauti į „Zendo“ stovyklą, kurios dovana – pagalba prie „bad trip“.

Orgijų kupolas

Orgijų kupolas

'Daiktų, netinkamų naudoti kaip vibratoriai, muziejus' vienoje stovyklų

‘Daiktų, netinkamų naudoti kaip vibratoriai, muziejus’ vienoje stovyklų

„Čia vėl jautiesi kaip 25“ – sakė vienas vyresnio amžiaus dalyvis – ir tikrai, amžiaus standartų nėra, „Burning Man“ dalyvauja visi – nuo šeimų su vaikais (ech, kaip vaikučiams patinka kasvakariniai meno kūrinių deginimai ar menas-sūpynės!) iki senelių – ir jų elgesys nelabai skiriasi (močiutės gali vilkėti seksualiais bikiniais, niekas nekreipia dėmesio…).

Meno kūrinio deginimas nuo karščio dengiantis folija

Meno kūrinio deginimas nuo karščio dengiantis folija

Antra vertus, vienas labiausiai „Burning Man“ patikusių dalykų… radikalumo nebuvimas! Niekas čia nieko neverčia daryti, net priimti dovaną prašoma sutikimo (vienas džiaugsis, kad jį apipurkš ar gaus pajusti tazerio galią, kitas – ne). Negėriau nė lašo alkoholio, nieko nevartojau ir labai smagiai praleidau laiką. Na, yra ištisos „blaivios stovyklos“, dvasingos stovyklos, matematikos stovyklos, RPG ir kompiuterinių žaidimų stovyklos („Starcraft“ turnyrai smėlėtuose monitoriuose!), ir dar galai žino kas – „Burning Man“ visiems! Svarbiausia, nėra „oficialios minties“. Ir LGBT stovyklos, ir tautinės stovyklos klesti, kaimynystėje dalinami kokteiliai ir vyksta anoniminių alkoholikų susirinkimai, mačiau ir Jėzaus žodį skelbiančių krikščionių ar šabo maldai besirenkančių žydų, o dažno rytas prasidėdavo nuo jogos. Bet jokios „brukamos“ polemikos – gauni tai, kur pats eini.

Rytinė joga vienoje stovyklų

Rytinė joga vienoje stovyklų

Svarbiausia, jokie „Burning Man“ principai „neperdedami“.

Viena vertus, viską, ką atsivežei, viską turi ir išvežti: nei būtų malonu, nei gražu apšiukšlinti laukinę dykumą… Kita vertus, nenueinama į „ekologijos lankas“ tiek, kad draustų šviesas ar „orą teršiančias“ ugnis ir taip užgesintų pusę „Burning Man“ grožio.

Į ratą sustoję mutantomobiliai žmogaus deginimo vakare

Į ratą sustoję mutantomobiliai žmogaus deginimo vakare

Viena vertus, gyvenome visą savaitę „iš kiekvieno pagal galimybes, kiekvienam pagal poreikius“ – kita vertus, negirdėjau šnekant apie kažkokias „komunizmo statybas“. Kone kiekvienas supranta, kad kas veikia savaitę idėjiniams pasiruošusiems „burneriams“, nebūtinai tiktų visai visuomenei.

Yra narkotikų, net paskaitų apie juos (štai klausėmės „seksas ir psilocibinas“…), bet – priešingai eilinėms JAV didmiesčių gatvėms – nemačiau viešai „kitame pasaulyje klajojančių“, agresyvių žmonių – akcentuojamas tinkamas dozavimas, kai kurie pavojingesni narkotikai (fentanilis ir pan.) smerkiami, daug sutiktųjų sakėsi ir vartojantys daugmaž tik per „Burning Man“. Ir niekas visą savaitę man nepasiūlė narkotikų, kai kokiuose Meksikos kurortuose nuolat „stumdo“ kokainą…

Šitas sugebėjimas jausti saiką man – didžiausias „Burning Man“ žavesys; be jo „Burning Man“ tebūtų kokios vienos visuomenės grupės festivalis, kurio prisibijotų visi kiti…

I'm FIne paminklas, pastatyta siš rusų peršaudytų Ukrainos miestų ženklų - vienos ukrainiečių stovyklų projektas

I’m Fine paminklas, pastatytas iš rusų peršaudytų Ukrainos miestų ženklų – vienos ukrainiečių stovyklų projektas

Egzodas – visą dieną trunkanti Burning Man atomazga

Išvykti iš Burning Man nepaprasčiau, nei atvykti! Kai kurie užkietėję burneriai iškeliauja dar prieš… žmogaus deginimą! „Paskutinės dienos – begalinis vakarėlis, o mums labiau patinka gyvo miesto atmosfera“ – sakė vieni. Anksčiau išvykti skatina ir begalinės eilės prie vienintelio kelio atgal į civilizaciją. Didžiausios jos – sekmadienį iš karto po Šventyklos deginimo ir pirmadienį dieną, visiems „pailsėjus ir išsiblaivius“.

Mums pasisekė. Netikėtai. Planavome važiuoti pirmadienį. Bet 4:20 nakties išgirdome lietų barbenant į automobilio langus. Nenorėdami strigti – ir neturėdami jokios surinkimo reikalaujančios stovyklos – čia pat užvedėme variklį ir išvažiavome. Iki vartų nuvykome per 30 min., iki pirmojo didmiesčio Ryno – per 3 val.

Vienas meno kūrinnių, kuriais galima laipioti

Vienas meno kūrinnių, kuriais galima laipioti

Lietus taip ir neįsilijo. Užtat stojo „nepermatoma“ smėlio audra. Prašvitus išvykusieji pasakojo strigę 8 val. eilėje, o išvažiavusieji vidurdienį – 12 val. dienos pirmadienį – į asfaltuotą kelią išriedėjo tik… 23 val.!

Mums padėjo ir tai, kad įsikūrėme netoli išvažiavimo, tad nestrigome pačiame mieste… Kuo ilgiau „burnini“, tuo geriau viską supranti, ir vadinamasis „Egzodas“ – „Burning Man“ patirties dalis. Kiekvienas randa „savo kelių“: kas išvažiuoja naktį, bet čia pat užmiega kemperyje šalikelėje, kas užsisako viešbutį pakeliui, kas vairuoja iki galutinio tikslo. Prie vienintelio kelio pilna už pinigus surenkančių šiukšles, plaunančių mašinas, geranoriškai paimančių dviračius (daug kas jų namo nesiskraidina)… Ištisi aplinkiniai kaimai iš to gyvena, ypač – iš daiktų laikymo. Stovyklos palieka savo palapines, mutantomobilius ir dar daug ką vietiniams žmonėms, sumoka ir tūkstančius už viso to saugojimą iki kitų metų – nes juk visko reikia tik vienai savaitei, tik „Burning Man“. Kiek žmonės laiko, pinigų tam skiria, jau apie liepos 4 d. savaitgalį atvyksta išmėginti, tobulinti savosios technikos ir radikalios saviraiškos detalių… Kai pirkome brangokus bilietus ar įdomius drabužius galvojome kiek daug leidžiame pinigų, bet „Burning Man“ supratome, kad daugybė leidžia ir 10, ir 100 kartų daugiau! Daugybei ta savaitė – kone gyvenimo prasmė, vienintelis „tikras gyvenimas“, o ne atvirkščiai…

Mutantomobilis - dykuma plaukiantis laivas

Mutantomobilis – dykuma plaukiantis laivas

„Vieną sluoksnį dulkių nusiplausi degalinėje, kitą pirmąkart prausdamasis duše, dar kitą antrąkart prausdamasis (…) šeštas sluoksnis išnyks kažkelintą kartą išskalbus drabužius (…) bet dešimto sluoksnio niekad nenusiplausi“ – sakė savanoris apibendrindamas Burning Man paskutinį vakarą Centrinėje stovykloje. Nes dešimtas sluoksnis – psichologinis. Dar ilgai po „Burning Man“ tiedu žodžiai vertė nusišypsoti.

Burning Man lazeriai

Burning Man lazeriai

Dalis „miestelėnų“ į dar tuščią Black Rock dykumą važiuos stovyklauti geras mėnesis-kitas iki kito Burning Man, mėginsis savo mutantomobilius… Kiti lengvins „grįžimo į eilinį pasaulį dekompresiją“ keliaudami į menkus „regioninius burnus“ savo šalyse. Treti, patys niekada nebuvę „Burning Man“, pildys bulvarinę žiniasklaidą straipsniais apie tai, ką skaitė Reddite apie šią Sodomą ir Gomorą, gadinančią šiaurės Nevadą… Kaip pasakojo kaimynas JAV korėjietis, išgirdęs, kad jis buvo „Burning Man“, vienas draugas tik paklausė – „Kiek papų jau matei?“. „O juk čia žmonės pasikeičia, bet tai supranti tik pabuvęs“ – pridūrė.

Bet visi sutars dėl vieno: į tikrąjį „Burning Man“ nieko nei iš tolo panašaus pasaulyje nebuvo ir nėra.

Mutantomobilis

Mutantomobilis

P.S. Tokio Black Rock City, kokiame buvome mes, nebėra ir niekada daugiau nebus… Kita vertus, vienas sutiktų ilgamečių burnerių nenorėjo sutikti: „kitais metais miestas bus toks pats“. Taip, visos stovyklos bus kitose vietose – bet dauguma bus tos pačios, dauguma mutantomobilių sugrįš; garbę projektuoti šventyklą bus gavę kiti menininkai – bet ji stūksos toje pat vietoje ir su tokiom pat ašarom; įsitvirtins viena-kita nauja tradicija ir apnyks viena-kita sena – bet visa atmosfera, miesto planas, 10 principų vėl bus kaip dabar. Kažkuo primena gyvenimą: viena vertus, viskas laikina, kita vertus, esminiai dalykai – meilė, pavydas, politika, karai – juk buvo panašūs ir prieš 100, ir prieš 1000 metų. Tik Black Rock City viskas sunyksta ir atgimsta kasmet – ir, priešingai gyvenimui, iš anksto žinai datą ir laiką… „Pirmais metais tave viskas stebina, viską fotografuoji – o atvykęs trečią kartą jau tarsi grįžti namo“ – sakė vienas ilgametis burneris. Todėl savanoriai prie Burning Man vartų kiekvieną atvykusį pasitinka žodžiais „Sveiki sugrįžę namo“…


Visi mano kelionių po Jungtines Amerikos Valstijas aprašymai ir vadovai


Trumpai apie viską:

JAV - viskas ką reikia žinoti keliaujant

Kelionės po vakarų JAV

Vakarų JAV - įspūdingiausi Amerikos nacionaliniai parkai ir gamta (Didysis kanjonas, Jeloustounas, Josemitas, Braiso ir Siono kanjonai). Tai taip pat Vakarų JAV kartu geriausia vieta pažinti indėnų, mormonų, bei lotynų kultūrą, yra keli įdomūs miestai (San Franciskas, Los Andželas, Las Vegasas).

Juta - tikėjimo ir gamtos didybė
Las Vegasas - suaugusiųjų Disneilendas
Los Andželas - Holivudo karštis tarp vienodų namų
JAV indėnų žemės - rezervatas, didesnis už Lietuvą
Naujoji Meksika - molio miestai, lotyniška dvasia
San Franciskas - aukso amžiaus šlovės miestas
Didysis kanjonas ir laukinė Arizona
Jeloustounas - JAV nacionalinių parkų karalius
Pietų Dakota - primirštas Amerikos gamtos perlas
Burning Man – viskas, ką reikia žinoti

Kelionės po rytų JAV

Rytų JAV žavi visų pirma senais didmiesčiais ir jų dangoraižiais, istorija (iš gamtinių lankytinų vietų čia - tik Niagaros kriokliai, ir tie patys vidury miesto). Šiame regione daugiausiai ir lietuviško paveldo, todėl čia vykdžiau ir lietuviško paveldo žemėlapio "Tikslas - Amerika" kūrimą.

Niujorkas - pirmoji pasaulio sostinė
Čikaga - amerikietiškos svajonės miestas
Detroitas - getu virtusi automobilių sostinė
Niagara – daug daugiau, nei kriokliai!
Vašingtonas - JAV didybė, supermuziejai, politinė širdis
Filadelfija - miestas, kuriame gimė Amerika

Kelionės po pietų (pietryčių) JAV

Pietų JAV žavi pačiais seniausiais JAV miestais (Naujasis Orleanas, Čarlstonas, Savana, Sent Augustinas), plantacijų dvarais, pelkynais, kurortais ir pramogų erdvėmis (ypač Floridoje: Majamis, Orlandas, Ki Vestas).

Pietinės JAV - tikroji, pamirštoji Amerika?
Naujasis Orleanas - džiazuojantis vudu miestas
Florida – Majamis, Disnėjus, salos ir karštis
Disney World – pasaulio pramogų sostinė

Kelionės po JAV salas ir Aliaską

JAV turi gausybę nutolusių salų. Žymiausi - Havajai, bet JAV priklauso ir Puerto Rikas, JAV Mergelių salos, Guamas. Havajus ir Guamą aplankiau per savo medaus mėnesį, tad aprašymai asmeniškensi, o apie Puerto Riką ir JAV Mergelių salas - skirti susiplanuoti savo kelionę.

Aliaska - begalinės Gamtos apsupty
Havajai - stebuklinga gamtos didybė
Oahu - plakanti Ramiojo vandenyno širdis
Puerto Rikas - iščiustyta Lotynų Amerika
Guamas - Azijos Kanarai
JAV Mergelių Salos - Amerikos Karibai

Kelionių vadovai po JAV žemėlapyje

Spauskite ant žymeklio žemėlapyje ir ant iššokusios nuotraukos - ir skaitykite kelionių vadovą apie tą vietą!

Travelers' Map is loading...
If you see this after your page is loaded completely, leafletJS files are missing.

Komentarai
Straipsnio temos: , , , , , , , , , , , , , , ,


JAV Didžiųjų ežerų regionas – Amerikos širdis

JAV Didžiųjų ežerų regionas – Amerikos širdis

| 0 komentarų

Penki Amerikos ežerai dydžio sulig jūrom. O aplink juos – miestai, kuriuose gimė šiuolaikinis pasaulis. Čikaga, Klivlandas, Detroitas…

Didžiųjų ežerų regionas – Amerikos širdis ir esybė, kur susilieja gamta, dangoraižiai, visos gerosios ir blogosios turtingiausios pasaulio šalies pusės.

Po šiuos JAV kraštus keliavau daugybę kartų, aplankiau visas jo valstijas, daugelį didmiesčių, kurortų ir gamtos grožybių – ir viską sudėjau į šį kelionių vadovą.

Pitsburgo universiteto Mokymosi katedra

Pitsburgo universiteto Mokymosi katedra

Didžiausi pasaulio ežerai vienas šalia kito!

Iš penkių didžiausių pasaulio ežerų net trys yra čionai! Kai kurie jų – didesni už visą Lietuvą! Tačiau nuostaba, kodėl tokie gamtos stebuklai taip mažai lankomi gamtos mylėtojų, pamažu išnyksta pavažinėjus ilgaisiais jų krantais.

Didieji ežerai tiesiog pernelyg primena jūras, ypač – mūsiškę Baltiją. Kopos krantuose, bangelės, uostai, automobilių keltai… Persikelti per Mičigano ežerą vienu tokių man užtruko keturias valandas ir čia – viename siauriausių jo taškų. Apvažiuoti tą ežerą automobiliu užtruktų 16 valandų…

Mičigano ežero paplūdimys Beverli Šore, Indianoje

Mičigano ežero paplūdimys Beverli Šore, Indianoje

Tačiau yra vieta, kur visą Didžiųjų ežerų galią išvydau akimirksniu! Tai – Niagaros kriokliai, kuriais 174 m virš jūros lygio plytinčio Erio ežero vanduo alma žemyn link Ontarijo ežero (74 m virš jūros lygio). Kasmet tuo gamtos spektakliu nuo krantų, iš laivų, iš sraigtasparnių ir užkrioklės uoloje išgremžtų tunelių gėrisi 20 milijonų turistų, jaunavedžių – bet tik maža dalis susimąsto iš kur tas visas krioklių vanduo atsiranda šitokioje trumputėje (vos 58 km) Niagaros upėje!

Ant šių Cave of the Winds metalinių takelių vyko vienas įstabiausių filmo 'Niagara' susidūrimų tarp 'Gėrio' ir 'Blogio'(?)

Niagaros krioklys – gražesni vaizdai į jį iš Kanados, bet arčiau gali prieiti JAV

Didieji ežerai tikriausiai pernelyg dideli, kad žmonės juos suvoktų kaip vieną regioną… Bet šita JAV dalis, vadinama Vidurio Vakarais (Midwest) tikrai turi savo unikalią dvasią – ir net, drįsiu teikti, ji yra pati „amerikietiškiausia“!

Švyturys leidžiantis į kelionę per Mičigano ežerą

Švyturys leidžiantis į kelionę per Mičigano ežerą

Pirmųjų Amerikos didmiesčių spindesys…

Didžiųjų ežerų pakrančių didmiesčiai yra patys pirmieji JAV miestai! Kaip – sakysite – juk koks Niujorkas rytuose ir senesnis, ir didesnis? Taip, bet rytų pakrantės miestus pastatė dar britų kolonistai. O Didžiųjų ežerų regionas buvo pirmasis, kurį apgyvendino jau nepriklausomybę iškovojusios Jungtinės Valstijos. Juose atisispindi visos Amerikos svajonės tuo metu, kai ši šalis dar tik sparčiai kopė „tapimo supervalstybe laiptais“.

Didingas pastatas Sent Luise

Didingas pastatas Sent Luise

Viena vertus, JAV architektai siekė įkvėpimo gilioje senovėje – Antikinėje Romoje kuri, kaip JAV, irgi buvo respublika. Kaip romėnų kolonijose, visos miestų gatvės tiesios, kvartalai – kvadratiniai, o “naujųjų” valstijų kapitolijų kupolai pribloškia pseudoromėniškomis kolonomis.

Detroito rotušė

Detroito rotušė

Bet Didžiųjų ežerų regiono didmiesčiuose gimė ne tik šiuolaikinė Amerika, o ir šiuolaikinis pasaulis! Ten pastatyti pirmieji pasaulio dangoraižiai. Žiūrėk stovi pastatas aukštesnis nei bet kas, kas netgi šiandien stovi Lietuvoje, bet vis dar puošnus kaip senoviniai rūmai ar katedros. Ten atsirado pirmieji „konvejeriniai“ fabrikai: nuo Čikagos skerdyklų iki Detroito „Ford Model T“ gamyklos.

Tiesios Sent Luiso gatvės

Tiesios Sent Luiso gatvės

Matant apleistus, trūnijančius milžiniškus raudonų plytų anuomečių fabrikų mūrus lengva neįvertinti, kokio masto tai buvo revoliucija! Iki tol nuo pradžios iki galo gaminys gulėdavo vienoje vietoje – o darbininkai gaišo laiką vaikščiojimui nuo gaminio prie gaminio, reikiamos detalės atnešimui. O nuo tos “Čikagos ir Detroito revoliucijos” kiekvienas darbininkas atlieka tik vieną menką veiksmą, kurį yra įvaldęs idealiai (pvz. uždeda automobilio ratą iš greta jo darbo vietos suvežtos krūvos), o gaminys pats konvejeriu pravažiuoja pro kiekvieną darbininką. Jei ne ši revoliucija, dar ir šiandien automobiliai būtų įperkami tik turtingiesiems, o ir robotizacija būtų buvusi neįmanoma!

Prie apleisto automobilių fabriko Detroite

Prie apleisto Fisher Body automobilių fabriko Detroite

Būtent tie fabrikai atnešė pelnus, iš kurių statyti dangoraižiai ir naujųjų milijonierių rūmai. Būtent tie fabrikai pritraukė milijonus darbininkų ir per kelis dešimtmečius “išaugino” vienus didžiausių pasaulio miestų. Naujakuriai sugužėjo iš visur, kur tvyrojo skurdas ir priespauda. Nuo iš baudžiavos išsivadavusių lietuvių iki juodaodžių buvusių vergų iš pietinių JAV plantacijų; nuo skurstančios pietų Italijos kaimiečių iki visokio plauko religinių pabėgėlių. Dabar toks įprastas „Multikultūrinio imigrantų miesto“ fenomenas irgi išsivystė tada ir čia: XIX a. antroje pusėje palei JAV didžiuosius ežerus.

Šv. Kryžiaus lietuvių bažnyčia Čikagoje iš drono

Prieškariu statyta Šv. Kryžiaus lietuvių bažnyčia Čikagoje iš drono – tolumoje miesto centras

Apie didžiausią Didžiųjų ežerų miestą – Čikagą – net sukurtas PBO filmas pavadinimu „Miestas, kur gimė XX amžius“. Čikagos dangoraižiai seniausi ir aukščiausi, o horizontalią pastatų architektūrą pirmą kartą pasaulyje pakeitė vertikali. Čikagos senieji fabrikai – didžiausi, o visus ~1900 m. pirmą kartą pademonstruotus išradimus sunku net suskaičiuoti. Ir visa tai lėmė vos du dalykai. Pirmasis: 1871 m. didysis Čikagos gaisras: sudegus „senajam miestui“ atsirado šansas pastatyti jo vietoje naują, modernesnį nei bet kas iki tol. Antrasis: pasaulinė EXPO paroda, 1893 m. į Čikagą sutraukusi 26 mln. žmonių, mokslininkų iš viso pasaulio.

Detroito centras

Detroito centras

Bet likę Didžiųjų ežerų didmiesčiai – tarsi „mažesnės Čikagos“: Detroitas, Klivlandas, Milvokis ir daugybė tų, kurie stovi ne palei pačius ežerus, tačiau didžiąsias regiono upes, kaip vieną ilgiausių pasaulyje Misisipę (jos, kaip ir ežerai, puikiai tiko transportui laivais) – pavyzdžiui, Sent Luisas. Ar tiesiog palei geležinkelius, kurie tais laikais tapo „naujosiomis upėmis“, kaip Pitsburgas. Jei nori sužinoti, kurie miestai įspūdingiausi – tiesiog pasiimk didžiausių Amerikos miestų kokiais 1930 m. sąrašą ir pažiūrėk pirmąjį dešimtuką… 2 vieta – Čikaga, 4 – Detroitas, 6 – Klivlandas, 7 – Sent Luisas, 10 – Pitsburgas, 12 – Milvokis, 13 – Bafalas.

Sena Klivlando universalinė parduotuvė

Sena Klivlando universalinė parduotuvė

Skiriasi tik pramonė, „uždirbusi“ tiems miestams milijardus. Pavyzdžiui, Detroitas buvo pasaulio automobilių sostine: trys didžiausi JAV automobilių koncernai „Ford“, „GM“, „Chrysler“ XX a. pradžioje ten gamino daugiau mašinų, nei visi kiti pasaulio miestai kartu paėmus. Pitsburgas gamino plieną, Grand Rapidsas – baldus. Kažkiek skyrėsi ir imigrantų tautos: štai Čikaga tapo Amerikos lietuvių ir lenkų sostine, Milvokis – Amerikos vokiečių, Klivlandas – Amerikos slovėnų, Mineapolis – Amerikos švedų ir suomių… Tačiau kiekviena didesnė tauta kiekviename Didžiųjų ežerų mieste sukūrė savo rajonus, iš menkų Amerikos mastais – bet didelių palyginus su jų tėvynėmis – algų pasistatė klubus ir bažnyčias. Vien ~100 metų senumo lietuvių bažnyčių tame regione virš 60 (visas jas aplankiau pats ir sudėjau į “Tikslas – Amerika” žemėlapį)! Aišku, bėgant metams Amerikietišką svajonę pasiekę imigrantų vaikai, anūkai, proanūkiai susiliejo į vieną “baltaodžių amerikiečių” tautą… Ir ji gimdė naujas, amerikietiškas tradicijas ir kultūrą: kvadratinės Detroito picos, pitsburgiečio Endi Varholo popartas, Drive-In kino teatrai.

Detroito pica picerijoje, kuri ji ir buvo išrasta

Detroito pica picerijoje, kuri ji ir buvo išrasta

Didžiųjų ežerų miestų skurdas

Laikas, kai iškilo šitie didmiesčiai, vadinamas „Paauksuotuoju amžiumi“ (Gided Age). Bet toks jis buvo tik fabrikų ar geležinkelių šeimininkams. Darbininkai išgyveno „Laukinį kapitalizmą“ – darbo daug ir sunkaus, socialinių garantijų – jokių, valdžia tebuvo „naktinis sargas“, policija: jokių muziejų, bibliotekų, nemokamų valstybinių mokyklų ir ligoninių – tiesa, ir beveik jokių mokesčių…

Masonų šventykla Jangstaune - tokios organizacijos JAV didmiesčių statybos laikais buvo labai populiarios

Masonų šventykla Jangstaune – tokios organizacijos JAV didmiesčių statybos laikais buvo labai populiarios

Pasakiškus turtus susikrovę milijonieriai iš pradžių švaistėsi jais prabangai, bet galiausiai susimąstė apie visa ko prasmę. Ir ko nepastatė valdžia, sukūrė jie, tapę mecenatais: puikius muziejus ir parkus, universitetus ir mokyklas, daugybė kurių šiandien pavadintos ano meto turtuolių pavardėm. Ir net negailėjo pinigų naujoviškiems „utopiniams“ rajonams, kuriuose ir paprasti darbininkai gyventų geriau.

Milvokio meno muziejus ant Mičigano ežero kranto - jis tai suskleidžia, tai atskleidžia sparnus

Milvokio meno muziejus ant Mičigano ežero kranto – jis tai suskleidžia, tai atskleidžia sparnus

Milijonierių palikimais įkurti muziejai iki šiol yra tarp svarbiausių visų JAV lankytinų vietų, kiekviename jų ką veikti visą dieną ras ir didelis, ir mažas: “grįžimas į ikiindustrinius laikus” Henrio Fordo “Greenfield Village” prie Detroito ar Fyldso gamtos istorijos muziejus Čikagoje.

Tačiau štai visos darbininkų utopijos sunyko. Daugybė milijonierių rūmų ir viduriniosios klasės dvarų nugriauti. Griuvėsiais virto ir to meto kino teatrai, netgi bažnyčios ir prekybos centrai. Vieni jų stovi užkaltais ar išdaužytais langais, kitus padegė vandalai, trečius nugriovė savivaldybės desperatiškai mėgindamos „panaikinti miestų piktžaizdes“ (urban blight) – bet jų vietoje dabar tiesiog boluoja piktžolėmis užaugę niekam nereikalingi sklypai.

Važiuojant per Detroitą. Dalis pastatų - nugriauti, kiti - apleisti

Važiuojant per Detroitą. Dalis pastatų – nugriauti, kiti – apleisti

Kadaise klestėjusių pramoninių miestų centrai šiandien – „getai“, nesaugiausios vietos JAV, kur tuos miestus stačiusių darbininkų anūkai ir proanūkiai – patys išsikraustę į ištįsusius vienaukščius priemiesčius arba šiltesnes valstijas – visada tau patars nekišti nosies.

Kol neaplankiau JAV Didžiųjų ežerų regiono nė nebūčiau galėjęs įsivaizduoti, kad „išsvajotoji Amerika“ gali atrodyti (ir) šitaip liūdnai!

Sudegęs namas Detroite

Sudegęs namas Detroite

Visą procesą plačiau aprašau straipsnyje apie Detroitą, kuris tikriausiai – ikoninis JAV „getas“. Dar 1950 m. automobilių mieste gyveno beveik 2 milijonai žmonių, jis vis ketino rengti olimpiadas – šiandien beliko 600 000. Tačiau Detroitas – tikrai ne baisiausia Didžiųjų ežerų vieta. Kai kuriuose mažesniuose miestuose, kurių gal net pavadinimų negirdėjote, išvis net nė vieno viešbučio nebėra, o centrai virtę griuvėsiais: Geris (Indiana), Rytų Sent Luisas (Ilinojus) vieni graudžiausių.

Miestai žlugo staiga ~1950-1970 m. Amerikos pramonę pamažu pradėjo nukonkuruoti Azija: iš pradžių Japonija, vėliau „Azijos tigrai“, paskui Kinija. Tuo pačiu, Detroito dėka, kiekvienas amerikietis jau įpirko automobilį – ir naujuoju „Amerikietiškos svajonės“ idealu tapo (ir iki šiol yra) namas priemiesčiuose su nuosavu sklypu. Netrukus senieji didmiesčiai prakirsti tarsi miškai: išvagoti greitkeliais bei parkavimo aikštelėmis, kad į priemiesčius beišsikraustanti vidurinioji klasė galėtų patogiai atvairuoti į darbus miestų centruose.

Tačiau galutinį smūgį Didžiųjų ežerų didmiesčiams sudavė „rasių kova“.

Niagara Folso miestas

Niagara Folso miestas

Nors juodaodžiai tarpukariu į Didžiųjų ežerų miestus bėgo nuo kur kas gajesnės diskriminacijos JAV pietuose, visiškos lygybės čia nerado: pavyzdžiui, jiems būdavo trukdoma apsigyventi geriausiuose rajonuose. Neapsikentę to ~1960-1970 m. jie kaip reikiant sukilo prieš miestuose dominuojančius baltaodžius: „šturmavo“ baltaodžių rajonus, kėlė riaušes, puldinėjo senuosius gyventojus – ironiška, kad daugelis taikinių buvo ne už aukštų dvarų sienų pasislėpęs baltaodžių „elitas“, o rytų ar pietų Europos kilmės fabrikų darbininkai, kurių šeimos irgi atvyko slėptis nuo skurdo ir persekiojimų tėvynėse… Netrukus jiems teko bėgti darsyk – šįsyk į vis labiau tįstančius priemiesčius. Ir kuo daugiau jų taip išsikėlė, tuo nemalonesnėje aplinkoje teko gyventi likusiesiems: jų tvarkingi namai tapo retais inkliuzais tarp apleistų ir išdaužytų, jie patys – mažuma tarp visokių banditų ir narkomanų. Ne vieną skaudžią istoriją girdėjau „iš pirmų lūpų“ – iš Amerikos lietuvių, kurie jautėsi priversti palikti savo numylėtus rajonus it pabėgėliai. Tose istorijose – ir sudeginti išpuoselėti namai, ir sumušti prie jų šeimininkai, ir net nužudymai. Skaudžiausia daugeliui nukentėjusiųjų, kad ir tada, ir dabar, Didžiųjų ežerų didmiesčiuose kalbėti apie tai tabu: juodaodžių kova už pilietines teises laikoma vienu kertinių didvyriškų Amerikos istorijos momentų, toje statinėje medaus šaukštų degutų niekas matyti nenori.

Apleistame Detroito name

Apleistame Detroito name

Vadinamojo „baltųjų pabėgimo“ (angl. white flight) rezultatai tokie: daug rajonų, kur gyveno beveik 100% baltaodžių, šiandien gyvena beveik 100% juodaodžių. O juodaodžių gerokai mažiau skaičiumi. Taigi, daug pastatų tapo niekam nereikalingi, NT kainos krito, o kadangi Didžiųjų ežerų miestų savivaldybės gyvena iš turto mokesčių – jos nebesurenka lėšų išlaikyti kur kas didesniam skaičiui žmonių pastatytai infrastruktūrai (gaisrinėms, mokykloms, parkams). Ne vienas miestas net subankrutavo (tarp jų Detroitas). Neapsikentę turtingesni juodaodžiai galiausiai irgi išsikėlė į priemiesčius, palikdami istorinių pastatų kupinas miestų širdis besipjaunančioms banditų gaujoms. Daug priemiesčių gyventojų šiandien su pasididžiavimu sako, kad „mieste jau nebuvau X metų“ – nes ir prekybos centrai, ir darbovietės, ir paslaugos geriausios dabar irgi jau priemiesčiuose… Miestus nuo priemiesčių skiria daug kas: ne tik rasė ar kilmė, o ir požiūriai, turtingumas, politinės pažiūros (miestai balsuoja už demokratus, priemiesčiai – respublikonus). Ir kartais jie dar susiduria kovose, kaip per „Black Lives Matter“ judėjimą, kai baltaodis policininkas Mineapolyje sulaikymo metu mirtinai prispaudė neginkluotą juodaodį nusikaltėlį ir vėl iš keršto miestai (ir artimesni priemiesčiai) „degė“.

Rasinių mažumų protestas Čikagoje

Rasinių mažumų protestas Čikagoje

Bet galbūt dabar pradėjo vėl dygti šiokie tokie miestų atgimimo vilties daigai! Šiuolaikinis Amerikos jaunimas vėl atsigręžia į didmiesčius, žavisi sena jų architektūra: ten vėl ima rastis barų, restoranų, išgriautuose plotuose pastatomi didžiųjų lygų sporto stadionai. Tiesa, taip atgimsta tik keli rajonai: tie, kurių pastatai seniausi, įspūdingiausi (patys ikoniškiausi, kaip Čikagos „The Loop“ dangoraižių rajonas, niekada ir nebuvo mirę). Didžioji dalis Didžiųjų ežerų didmiesčių rajonų ir mažesnių ekspramoninių miestų tebėra „getai“ arba, geresniu atveju, zonos, kur apsistoja naujai į JAV imigruojantys lotynų amerikiečiai – tikriausiai irgi tik iki kol įpirks ką geriau. Daugybė rajonų ir atgimti nebegali, nes kas buvo gražiausia ten – seniai sugriauta, ištisi miestų centrai, kuriuose gimė „pramoninė Amerika“: kaip Niagara Folso.

Eilė prie atrankos į filmavimą Klivlando centre

Eilė prie atrankos į filmavimą Klivlando centre

Didžiųjų ežerų regionas dar vadinamas „Rūdžių juosta“ (Rust belt). Tai puikiai atspindi tuos surūdijusius nebenaudojamų geležinkelių tiltus, išdaužytus fabrikus, piktžolių laukais paverstus istorinius miesto kvartalus. Gal geriausia vieta pajusti tai dvasiai Sent Luiso „Miesto muziejus“, į kurį suvilktos nutrupėjusios ir nuimtos grožybės iš įvairiausių kadaise svarbių regiono pastatų. Nuo seniai uždarytų tarpukario užkandinių neoninių reklamų iki Šv. Jurgio bareljefo iš 1990 m. nugriautos seniausios Čikagos lietuvių bažnyčios.

Sent Luiso miesto muziejuje

Sent Luiso miesto muziejuje

Didžiųjų ežerų regiono užmiestyje – indėnų kalnai ir kaip senovėje gyvenantys amišai

Anapus ežerų-jūrų ir didmiesčių, Didžiųjų ežerų regiono gamta labai primena lietuvišką: lygumos, miškai… Čia nerasi aukštų kalnų ar JAV garsinančių nacionalinių parkų, tačiau įdomių vietų stabtelti važiuojant nuo miesto prie miesto – gausu.

Man žavu pasivaikščioti „nacionalinėse pakrantėse“ tarp žavių kopų (pvz. Indiana Dunes). Kurortiniuose pajūrio – atsiprašau, paežerių – miesteliuose seniau viduriniosios JAV klasės vyrai vasaroms palikdavo savo šeimas (jas lankydavo savaitgaliais), o dabar daug kas ten persikėlę gyventi su visam, greitkeliais kasdien važiuoja į darbus miestuose.

Taip keista aplankyti amišų kraštą Ohajuje, kur šios religijos žmonės gyvena taip, tarsi iki šiol būtų XIX a., kai “atsirado” Didžiųjų ežerų regionas: be elektros, be automobilių. Ir jie tebekalba vokiškai, kaip jų imigrantai protėviai, nes mišrių santuokų nesudarinėja. Matydamas pro šalį riedantį vežimą sunkiai gali suvokti, kad tebesi Amerikoje!

Tai ne kostiuminės dramos scena - tai amišai, pastatę greta arklius ir vežimus, žaidžia kamuoliu. Be kompiuterių, televizorių ir kito tai - viena svarbiausių pramogų

Tai ne kostiuminės dramos scena – tai amišai, pastatę greta arklius ir vežimus, žaidžia kamuoliu. Be kompiuterių, televizorių ir kito tai – viena svarbiausių pramogų

Įspūdį paliko Kahokijos [Cahokia] pilkalniai prie Sent Luiso: juos supylė Misispės indėnų kultūra. Tai – vienintelė indėnų kultūra regione, kuri po savęs paliko kažką apčiuopiamo. Regioną užplūdus JAV pramonininkams ir jų darbininkams, kiti indėnai buvo priversti trauktis toliau į vakarus arba į rezervatus ir, kadangi jie buvo klajokliai su laikinom gyvenvietėm, šiandien niekas jų nebeprimena.

Kahokijos kalnai

Kahokijos kalnai

Jei norisi indėnų, kaubojų, Laukinių vakarų ir jų gamtos didingų tolių – tada logiškiausia keliauti į JAV Vakarus, anapus Sent Luiso arkos – simbolinių JAV vakarų vartų. Jei norisi senų kolonijinių miestų – tai tada tavęs laukia JAV rytai, Naujoji Anglija. Na o jei domina vergovė, plantacijos ir jų aristokratai iš „Vėjo nublokštų“ – visa tai išvysi JAV pietuose.

Prie Sent Luiso Vartų arkos

Prie Sent Luiso Vartų arkos

O JAV Didžiųjų ežerų zona, Vidurio vakarai, rūdžių juosta – tai yra tikrojo amerikietiško verslo, pramonės, o gal net viso XX a. ir JAV, kaip supervalstybės, gimimo vieta. Daug keliautojų šį regioną aplenkia ar stabteli tik prie Niagaros krioklių, kiti čia užsuka tik „iš reikalo“ (pvz. pas Čikagoje gyvenančius draugus), bet, norint pažinti JAV, tikrai verta giliau aplankyti bent pora tų didmiesčių, nuvažiuoti tarp jų didžiųjų ežerų pakrantėmis.


Visi mano kelionių po Jungtines Amerikos Valstijas aprašymai ir vadovai


Trumpai apie viską:

JAV - viskas ką reikia žinoti keliaujant

Kelionės po vakarų JAV

Vakarų JAV - įspūdingiausi Amerikos nacionaliniai parkai ir gamta (Didysis kanjonas, Jeloustounas, Josemitas, Braiso ir Siono kanjonai). Tai taip pat Vakarų JAV kartu geriausia vieta pažinti indėnų, mormonų, bei lotynų kultūrą, yra keli įdomūs miestai (San Franciskas, Los Andželas, Las Vegasas).

Juta - tikėjimo ir gamtos didybė
Las Vegasas - suaugusiųjų Disneilendas
Los Andželas - Holivudo karštis tarp vienodų namų
JAV indėnų žemės - rezervatas, didesnis už Lietuvą
Naujoji Meksika - molio miestai, lotyniška dvasia
San Franciskas - aukso amžiaus šlovės miestas
Didysis kanjonas ir laukinė Arizona
Jeloustounas - JAV nacionalinių parkų karalius
Pietų Dakota - primirštas Amerikos gamtos perlas
Burning Man – viskas, ką reikia žinoti

Kelionės po rytų JAV

Rytų JAV žavi visų pirma senais didmiesčiais ir jų dangoraižiais, istorija (iš gamtinių lankytinų vietų čia - tik Niagaros kriokliai, ir tie patys vidury miesto). Šiame regione daugiausiai ir lietuviško paveldo, todėl čia vykdžiau ir lietuviško paveldo žemėlapio "Tikslas - Amerika" kūrimą.

Niujorkas - pirmoji pasaulio sostinė
Čikaga - amerikietiškos svajonės miestas
Detroitas - getu virtusi automobilių sostinė
Niagara – daug daugiau, nei kriokliai!
Vašingtonas - JAV didybė, supermuziejai, politinė širdis
Filadelfija - miestas, kuriame gimė Amerika

Kelionės po pietų (pietryčių) JAV

Pietų JAV žavi pačiais seniausiais JAV miestais (Naujasis Orleanas, Čarlstonas, Savana, Sent Augustinas), plantacijų dvarais, pelkynais, kurortais ir pramogų erdvėmis (ypač Floridoje: Majamis, Orlandas, Ki Vestas).

Pietinės JAV - tikroji, pamirštoji Amerika?
Naujasis Orleanas - džiazuojantis vudu miestas
Florida – Majamis, Disnėjus, salos ir karštis
Disney World – pasaulio pramogų sostinė

Kelionės po JAV salas ir Aliaską

JAV turi gausybę nutolusių salų. Žymiausi - Havajai, bet JAV priklauso ir Puerto Rikas, JAV Mergelių salos, Guamas. Havajus ir Guamą aplankiau per savo medaus mėnesį, tad aprašymai asmeniškensi, o apie Puerto Riką ir JAV Mergelių salas - skirti susiplanuoti savo kelionę.

Aliaska - begalinės Gamtos apsupty
Havajai - stebuklinga gamtos didybė
Oahu - plakanti Ramiojo vandenyno širdis
Puerto Rikas - iščiustyta Lotynų Amerika
Guamas - Azijos Kanarai
JAV Mergelių Salos - Amerikos Karibai

Kelionių vadovai po JAV žemėlapyje

Spauskite ant žymeklio žemėlapyje ir ant iššokusios nuotraukos - ir skaitykite kelionių vadovą apie tą vietą!

Travelers' Map is loading...
If you see this after your page is loaded completely, leafletJS files are missing.

Komentuoti
Straipsnio temos: , , , , , , ,


Naujoji Anglija – rytinis JAV pakraštys

Naujoji Anglija – rytinis JAV pakraštys

| 0 komentarų

Naujoji Anglija. Šitos mažytės JAV valstijos aplink Niujorką alsuoja kitokia dvasia nei likusi Amerika!

Čia – ir geriausi pasaulio universitetai, ir liūdni žlugusios pramonės „getai“. Ir senutis Bostonas, kur prasidėjo kova už JAV laisvę, ir turtingiausi Amerikos muziejai, kuriems praeities milijardieriai dovanojo savo meno kolekcijas. Čia – ir 100+ metų skaičiuojantys lietuvių rajonai, ir „gražiausi pasaulio rudenys“ Atlanto vandenyno pakrantės kurortuose ir miškuose.

Esu keliavęs po visas šešias Naujosios Anglijos valstijas ir ne po kartą, kiekvienoje turiu daug pažįstamų ir dalinuosi, kas ten įdomiausia – bet pradedu nuo Bostono, kuriame daugelio kelionė Naujojoje Anglijoje prasideda ir baigiasi…

Vienos turtingiausių JAV Vanderbiltų dinastijos rūmuose Niuporte, Rod Ailande

Vienos turtingiausių JAV Vanderbiltų dinastijos pajūrio rūmuose Niuporte, Rod Ailande

Bostonas – raudonų plytų JAV laisvės miestas

Bostono raudonų plytų senamiestis slepia šitiek istorijų ir legendų!.. JAV patriotai čia didžiuojasi savo šalies drąsa stoti į kovą dėl laisvės prieš Britaniją. Klegančių mokyklinukų tuntai tiesiog džiaugiasi atostogomis. O svetimšaliai turistai fotografuojasi prie senų daugiabučių ir bažnyčių, valgo jaukiuose brangiuose restoranuose, prieš tai dar daugiau susimokėję už parkingą. Ir viskas vyksta aplink Laisvės kelią (Freedom Trail), 4 km maršrutą su istorijas aprašančiom lentom.

"Bostono arbatėlės" vieta. Čia protestuodami prieš Angliją amerikiečiai 1773 m. išpylė anglišką arbatą

“Bostono arbatėlės” vieta. Čia protestuodami prieš Angliją amerikiečiai 1773 m. išpylė anglišką arbatą – šis įvykis laikomas JAV kelio į nepriklausomybę pradžia

Kam tikros Bostono istorijos „per sunkios“, gauna dozę išgalvotų legendų kasvalandiniuose „vaiduoklių turuose“ (kur jas pasakoja kraupiai persirengę gidai) ar bent jau miesto dangoraižių panoramų iš autobuso-amfibijos.

Bostono senamiestyje

Bostono senamiestyje

Bostonas – didžiausias Naujosios Anglijos miestas, ir čia galima paragauti visko, ką Naujoji Anglija turi įdomiausio! Štai išvažiavau iš jo centro į vakarus – ir pasitiko Harvardo universiteto mūrai. Jis – seniausias iš „Ivy League“ prestižiškiausių JAV aukštųjų mokyklų. Bet visa Ivy League – šiaurės rytų JAV ir visos vienas už kitą gražesnės, puošnesnės, tarsi kokios proto šventovės. Kartą ten įstoję iki gyvenimo galo tą prisimena: net pensininkai vilki marškinėlius ir puošia automobilius lipdukais su savo „alma mater“ logotipais. Nepamiršta kur studijavę ir testamentuose: ištisi universitetų meno muziejai gimė iš kolekcininkų alumnų palikimų, “Harvard Art Museums” – vieni turtingiausių ir geriausių.

Harvardo suvenyrų parduotuvė

Harvardo suvenyrų parduotuvė

Pasukau iš Bostono centro į pietus – ir laukė šimtametis Lietuvių rajonas: mažai lietuvių ten begyvena šiandien, bet sekmadieniais tebesirenka į Šv. Petro lietuvių bažnyčią su lietuviškais vitražais, trispalve: virš 100 metų čia ne tik lietuviškai meldžiasi, bet ir didžiulėje rūsio salėje užsiima tautinėmis veiklomis. Lietuviškų kryžių siena bažnyčios priekyje atsirado ne šiaip sau: juos 2004 m. sunešė lietuviai protestuodami prieš amerikiečių ketinimus bažnyčią uždaryti. Bažnyčia išgelbėta, bet kiek dar vietų teliko vyresnių lietuvių atsiminimuose! Lietuvių tautininkų namai ir pastatai, kuriuose pokariu lietuviai inteligentai išleido pirmąją pasaulyje lietuvišką enciklopediją („Bostono enciklopedija“). Bet dar galėjau aplankyti keturių aukštų Lietuvių klubą, Stepono Dariaus garbei pavadintą sankryžą…

Bostono lietuvių klubas (dešinėje) ir pastatas, kuriame išleisti pirmieji Bostono enciklopedijos tomai (kairėje)

Bostono lietuvių klubas (dešinėje) ir pastatas, kuriame išleisti pirmieji Bostono enciklopedijos tomai (kairėje)

Pasukau iš Bostono centro į vakarus – ir pasiekiau dar vieną didingą aikštę, Christian Science Plaza, kurią įkūrė tokia XIX a. religinė „sekta“, teigianti, kad geriausiai pagydo ne medicina, o malda… Vienas iš daugelio „marginalių“ religinių judėjimų, „sudygusių“ Naujojoje Anglijoje, kur niekados nebuvo oficialios religijos. Bet kartu labai unikalus: ko vertas vien Maparium gaublys, į kurio vidų gali užeiti stebėdamas šalių sienas tokias, kokios buvo 1935 m.

Christian Science Plaza

Christian Science Plaza

Bostonas, priešingai daugeliui Naujosios Anglijos miestų – tebėra turtingas, vedantis į priekį pasaulio mediciną, farmacijos pramonę. Bet pakako nusukti „truputį į šoną“ turistų, verslininkų ir studentų kelių, ir kartkartėm išvysdavau kitą Naujosios Anglijos veidą: benamių kolonijos patiltėse ir parkuose, gatvėse narkotikus besileidžiantys „zombiai“, prie jau perdozavusių (ar nuo dozės „išprotėjusių“) skubančios greitosios pagalbos, policijos mašinos… Na ir aišku visos vaivorykštinės vėliavos su papildomomis spalvomis translyčiams bei dvidvasiams (twin-spirited), reveransai visoms kitoms „titulinėms mažumoms“. Iš visų JAV būtent Naujojoje Anglijoje ši JAV Demokratų partijos palaikoma ideologija stipriausia, o religija (ir Respublikonų partija) – silpniausia.

Žodžiu, Bostonas – tokia Naujosios Anglijos miniatiūra, bet Naujojoj Anglijoj yra daug daugiau!

Bostono centro gatvė

Bostono centro gatvė

Šlovingieji universitetiniai miestai

Naujosios Anglijos miestus likimas nuvedė dviem keliais.

Keletas jų, ypač universitetiniai miestai – pilni jaunystės, gyvybės, švarūs. Man labiausiai patinka Niu Heivenas Konektikute, iki kurio Jeilio universiteto „Amerikos Versalio“ didybės net ir bostoniškiam Harvardui toli. Tuose šlovingomis citatomis išdabintuose mūruose ir iščiustytuose parkuose akies krašteliu galėjau išvysti tą gyvenimą, apie kurį svajoja kiekvienas Amerikos paauglys. Hipsteriniai barai, „žolės“ kvapas, uliavojančios „slaptos“ brolijos ir seserijos su nuosavais bendrabučiais-rūmais. Ir tikrasis visų studentų, dėstytojų ir šiaip miestelėnų pasididžiavimas: universiteto sporto komandos. Su didesniais stadionais ir arenomis nei kada nors svajosime apskritai turėti Lietuvoje, su tiek šauksmingų reklamų, kad net Kauno „Žalgiriui“ iki to toli…

Vieni Jeilio universiteto rūmų Niu Heivene

Vieni Jeilio universiteto rūmų Niu Heivene

Kelių prabangaus studentavimo metų kainos – sunkiai suvokiamos: šimtai tūkstančių dolerių už metus ne riba. Už vienus sumoka turtingi ar „visą gyvenimą tam taupę“ tėveliai; kiti gauna nemokamą ar pigesnę vietą vien už tai, kad priklauso tam tikroms „kadaise diskriminuotoms“ visuomenės grupėms (pvz. juodaodžiai); o treti paskui visą gyvenimą neišsimoka kreditų.

O patys garsiausi, geidžiamiausi studentai – tie, kurie „pagal žinias ir sugebėjimus“ neįstotų net į prasčiausius koledžus… Tai – universitetų sportininkai, visada studijuojantys nemokamai ir priimami „be eilės“. Ir geriausiai apmokamas kiekvieno universiteto darbuotojas niekada nebūna rektorius, dekanas ar profesorius: mokslo darbuotojai iš tolo nemato tų milijonų, kurie mokami universiteto Amerikietiško futbolo ar NCAA krepšinio komandos treneriams. Kodėl? Nes moksleiviai kur studijuoti renkasi ne pagal ateities perspektyvas, o pagal universiteto „brendo“ garsumą. Ir futbolo komanda čia ne mažiau svarbi, nei fakultetų rūmų didybė ar reitingų pozicijos žurnaluose (kuriuose, šiaip ar taip, reitingų dedamosios iš karto parinktos tokios, kad garsiausi „brendai“ visada laimėtų: nes „ką žmonės pagalvos apie mūsų reitingus, jeigu jų viršūnėje nebus Jeilio ir Harvardo“…).

Jeilio universiteto rūmai

Jeilio universiteto rūmai

Vaikštinėjant po tuos universiteto miestelius mane visada apninka dvejopas jausmas. Viena vertus, tikra architektūrinė atgaiva akims po visos tos „vienodų pastatų ir frančizių“ Amerikos. Antra vertus, sielon nuolat smelkiasi kažkokie tolimi šaltos distopinės realybės aidai, sunkiau apčiuopiami ir sutalpinami į sakinius nei Orvelo „Didysis brolis“ ar Hakslio socialinė hierarchija… JAV universitetai tarsi koks laimės žiburys traukia milijonų svajones, bet iš ko gi iš tikro susideda jo akinami spinduliai?..

Kvietimas dalyvauti tyrimų grupėje skelbimų lentoje

Kvietimas dalyvauti tyrimų grupėje skelbimų lentoje

Naujosios Anglijos getai ir žlugusi pramonė

Tačiau kad daugelio kitų Naujosios Anglijos miestų „laimės žiburys“ seniai sugriuvęs. Fabrikai, XIX a. pritraukę ten milijonus „Amerikietiškos svajonės“ ištroškusių europiečių, stūkso apleisti, kol koks gaisras jų nesupleškina iki pamatų. Mėgstu pasivaikščioti pro tuos raudonų plytų mūrus, didesnius, nei bet kokios Europos gamyklos, pro rotušes su Europos katedroms prilygstančiais bokštais, įsivaizduoti prabėgusius laikus… Nors amerikiečiai visad pataria nekišti nosies į tokius miestus: juose tik skurdas, narkotikai, banditai.

O kadaise kiekvienas tų miestų plakė kokios vienos konkrečios pramonės ritmu. Štai Merimako slėnio upė itin tiko tekstilės pramonei. Lorensas [Lawrence], Lovelas [Lowell], Našuja [Nashua], Mančesteris gimė ir gyvavo iš tekstilės ir vardan tekstilės.

Begaliniai fabrikai Lorenso mieste Merimako slėnyje

Begaliniai ~1900 m. tekstilės fabrikai Lorenso mieste Merimako slėnyje

Kiek istorijų ten slypi! Tokia štai pramonė davė pradžią visai JAV galybei. Bet gyvenimas ten buvo be galo sunkus: darbininkų anūkai ar proanūkiai pasakojo apie susižeidusius ir „išmestus kaip nereikalingus“ senelius, apie vienos dienos atostogas gimdymui, apie atleidimą už atėjimą į darbą bent minutę po nuskambėjusio pamainos pradžios varpo… Bet vis tiek prie fabrikų rytais driekdavosi bedarbių minios: Naujoje Anglijoje buvo daug geriau, nei to meto Europoje, algos didesnės, Amerika tapo viso pasaulio svajonių šalim.

Lovelo miesto Merimako slėnyje rotušė

Lovelo miesto Merimako slėnyje rotušė

Bet laikai keitėsi, rajonas nukonkuravo ankstesnius audinius, o profsąjungų sunkiai išsikovotos geresnės darbo sąlygos pasirodė buvusios Pyro pergale: išbrangus darbo jėgai gamyklos bankrutavo, gamyba išsikėlė Azijon. Perspektyvesnis jaunimas iš tų miestų išsivažinėjo, o liko tie, kam darbo ir nereikia, nes gyvena iš pašalpų, nusikaltimų… Prasidėjus tokiam procesui, jį sustabdyti sunku: išaugus nusikalstamumui, vandalizmui, vietos mokyklose likus tik asocialių tėvų vaikams, išsikelia ir labiausiai užsispyrę „savo miestų patriotai“, ypač bijantieji dėl savo vaikų. Taip nelieka mokesčių mokėtojų – ir savivaldybė nebeturi pinigų gatvių tvarkymui, trūksta net policijai, gaisrinei. Ir tada išsikrausto (beveik) paskutiniai „normalūs žmonės“. Miestas tampa „getu“. Pastatai iš laikų, kai net gamyklas statydavo gražesnes, nei šiandien bibliotekas ar rotušes, nyksta iš lėto… Kol eilinis gaisras staiga nepadeda taško paversdamas pelenais. Arba „miesto piktžaizdes“ užsimojusi pravalyti savivaldybė tiesiog nenugriauna. Vietoje ištisų senų rajonų tokius miestus išvagoja greitkeliai, o centre didingus pastatus keičia parkavimo aikštelės: kad tie, kas „pasikeitusio miesto“ nekenčia, galėtų patogiai iš savo priemiesčių atvykti dirbti į ilgiausiai neišsikraustančias valdiškas institucijas.

Narkomanai prie apleisto buvusio lietuvių klubo Providense, Rod Ailande

Narkomanai prie apleisto buvusio lietuvių klubo Providense, Rod Ailande

Net praėjusių dešimtmečių turistų numylėtos pramogos, kaip Voterberio Holy Land pramogų parkas Biblijos tematika, dūla vandalų nusiaubtos, iš „Lonely Planet“ persikėlusios į „Atlas Obscura“…

Apleistame Holy Land parke

Apleistame Holy Land parke

Aišku, kai Naujoje Anglijoje būta šitiek įžymybių, išradimų, viskas tiesiog negalėjo sunykti! Štai Springfilde, Masačusetso mieste, kuriame išrastas krepšinis, tebeklesti Naismito krepšinio šlovės galerija, žymiausias pasaulio krepšinio muziejus, į kurio garbingus sąrašus įtraukti ir Sabonis su Marčiulioniu. Niuportas turi panašią Teniso šlovės galeriją: būtent ten į Ameriką atėjo tenisas.

Naismito krepšinio šlovės galerija. Nuo kupolo žvelgia garsiausių krepšininkų nuotraukos - tarp jų ir lietuvių

Naismito krepšinio šlovės galerija. Nuo kupolo žvelgia garsiausių krepšininkų nuotraukos – tarp jų ir lietuvių

Kai kurie Naujosios Anglijos miestai galbūt atgims: naujosios kartos vėl mato žavesį senoj architektūroj, o banditus keičia pigaus būsto ieškantys dori imigrantai – dabar jau iš Lotynų Amerikos. Ar istorijos ratas apsisuks – žiūrėsim.

Naktį iš tolių į bet kurį motelį vis ataidi traukinio signalas. Per surūdijusį masyvų santvarinį tiltą džeržgia senas lokomotyvas. Štai labiausiai man atminty įstrigę to deindustrializuoto regiono „tipiniai“ vaizdai ir garsai!

1889 m. geležinkelio tiltas per Hadsono upę netoli Naujosios Anglijos dabar tarnauja tik pėstiesiems

1889 m. geležinkelio tiltas per Hadsono upę netoli Naujosios Anglijos dabar tarnauja tik pėstiesiems

Naujosios Anglijos tautos ir lietuvių rajonai

JAV pramonė kilo ir gyvavo ant imigrantų iš Europos: kiekviena tauta turėjo savo klubus ir didingas bažnyčias, daug kurių šiandien – mišriose šeimose nutautėjus ir į turtingesnius didmiesčius išsilaksčius jų anūkams ir proanūkiams – stovi apleistos. Viena svarbiausių tautų, kūrusių Naujosios Anglijos pramonę – lietuviai. Įdomu atrasti to meto Ameriką per lietuviškas vietas. Pavyzdžiui Voterberio lietuvių rajoną Konektikute, jo Vyčiu ir lietuviškais šūkiais puoštą didžiulę mokyklą bei lietuvių bažnyčią.

Prie Voterberio lietuvių mokyklos

Prie Voterberio lietuvių mokyklos

Ar Lorenso lietuvių kapines Merimako slėnyje, kurias įkūrė lietuviai katalikai, atsiskyrę nuo Vatikano. Beje, Lorensas, tada dar gausių vietos lietuvių dėka, buvo pirmasis JAV miestas, pripažinęs Lietuvos nepriklausomybę – tai padarė dar 1990 m. balandį, ir įspūdingu bokštu puoštos „aukso amžiaus“ jo savivaldybės viduje iki šiol kabo šį unikalų faktą menanti atminimo lenta. O priešais savivaldybę – paminklas JAV darbo teisęs istoriją pakeitusiam “Duonos ir rožių streikui” – ant jo puikuojasi ir lietuviška Smolsko pavardė (darbininko, kurį mirtinai sumušė, nes nešiojo profsąjungos ženklelį).

Prie atminimo lentos Lietuvos pripažinimui su Jonu Stundžia, žmogumi, 1990 m., su kitais, iškovojusiu šį savivaldybės sprendimą

Prie atminimo lentos Lietuvos pripažinimui su Jonu Stundžia, žmogumi, 1990 m., su kitais, iškovojusiu šį savivaldybės sprendimą

Tai, ką susikūrė lietuviai, kituose rajonuose ~1850-1930 m. sau statė ir airiai, italai, vokiečiai, prancūzai, lenkai… Naujosios Anglijos miestai buvo it suvežti gabalais iš visos Europos. Miestelėnai kalbėjo skirtingom kalbom, gėrė „savuose“ salūnuose, bet plušo tuose pačiuose fabrikuose, nešdami turtus „tikrų amerikiečių“ verslo elitui…

Viename tokių pramoninių Naujosios Anglijos miestų – Niu Britene – gimė ir „miško brolių“ vadas Adolfas Ramanauskas Vanagas, kurį, Lietuvai 1918 m. tapus laisva, tėvai parvežė į tėvynę (taip tada grįžo gal trečdalis Amerikos lietuvių!). Bet jo krikšto bažnyčią 2021 m. be ceremonijų amerikiečiai uždarė, Lietuvos lėšomis ten pakabintą atminimo lentą išėmė, lietuvišką paminklą su trispalve nugriovė. O naujo paminklo Vanagui Lietuvai statyti neleido – nes vietiniai politikai patikėjo rusų propaganda, kad Vanagas buvo nacių kolaborantas… Iš Lietuvos rimtos reakcijos nebuvo… Ech, tiek daug lietuvių istorijos Naujojoje Anglijoje buvo, kiek pastangų ištisos kartos įdėjo saugoti tą atmintį, remti Lietuvą – ir kaip staiga buvo visa tai pamiršta, pasiduota!

Niu Briteno paminklas lietuviams 2017 m. ir 2023 m.

Niu Briteno paminklas lietuviams, stovėjęs prieš bažnyčią, kurioje krikštytas A. Ramanauskas Vanagas 2017 m. ir 2023 m.

Juk Naujoji Anglija tapo ir namais daugeliui dipukų, pabėgėlių nuo Sovietų okupacijos: jie čia pastatė Putnamo vienuolyną ir ALKA muziejų su garsiausiais Amerikos lietuvių meno darbais. Daugiau apie lietuvišką Naująją Angliją skaitykite Gabaleliailietuvos.lt.

Simbolinėje "Mindaugo pilyje" miške prie Putnamo vienuolyno, kurią pastatė buvęs Štuthofo kalinys Stasys Yla

Simbolinėje “Mindaugo pilyje” miške prie Putnamo vienuolyno, kurią pastatė buvęs Štuthofo kalinys Stasys Yla

Naujosios Anglijos gamta ir kurortai

Jei pietinė Naujoji Anglija – it nesibaigiantis didmiestis: čia klestintis, čia žlugęs, o pačiuose pietuose jau praktiškai Niujorko priemiestis – tai regiono šiaurė (Vermontas, Meinas, Naujasis Hempšyras) – šimtus kilometrų besidriekiantys miškai, kalvos, ežerai… Turistai čia užplūsta rudenį pažiūrėti visame pasaulyje išgarsinto „Naujosios Anglijos rudens“. Pats esu jį matęs dukart. Iš vienos pusės norisi sakyti – „Kad ir Lietuvoj turim geltonus lapus, keturis metų laikus“, iš kitos – Naujosios Anglijos rudenys kažką palietė mano sieloje, atrodė net spalvingesni, nei kada mačiau Europoje (gal kad daugiau raudonuojančių klevų?).

Naujosios Anglijos ruduo ir ruošimasis Helovynui

Naujosios Anglijos ruduo ir ruošimasis Helovynui

Naujosios Anglijos gamta lietuviškai nuosaiki – ir tik nedaug šiltesnė. Tad nacionalinis parkas čia tėra tik vienas, ir tikrai ne to kalibro kaip JAV vakaruose: Akadijos nacionalinis parkas, labiausiai garsėjantis nuostabiais vaizdais į pakrantės salas. Jie man priminė kokią Indoneziją. Tačiau buvo vėsu, nuolat lijo net liepą, o vandens temperatūra paplūdimyje ~+13…

Akadijos nacionaliniame parke

Akadijos nacionaliniame parke

Visgi Naujosios Anglijos pakrantė pilna žavių (tik ne pagal klimatą brangių) kurortų kurių, kaip ir mūsiškės Palangos, jūros tiltai, smėlėti paplūdimiai ar pajūrio lentų takučiai (boardwalk) atgyja tik vasaromis. Ten – ir vaivorykštinės vėliavos, ir pavienės respublikoniškos parduotuvės: „ginklai, vestuvinės suknelės, šaltas alus“. Kaip Meino Old Orchard Beach ar Kenebunkportas, kur gyveno ir buvęs JAV prezidentas Bušas. Jame – įspūdingas lietuvių pranciškonų vienuolynas su paminklu žuvusiems už Lietuvos laisvę ir lietuvišku viešbučiu, sutraukiančiu ir Amerikos lietuvius, ir „Work and Travel“ studentus iš Lietuvos (viskas įkurta dar ~1950 m. nuo sovietų okupacijos pabėgusių lietuvių ir iki šiol kasmet traukia lietuvių renginius).

Old Orchard Beach kurortas Meine

Old Orchard Beach kurorto jūros tiltas Meine – ne sezono metu

Kuo arčiau Niujorko, tuo kurortai prabangesni ir didingesni: medinius namus keičia didingi XIX a. „Paauksuotojo amžiaus“ (gilded age) turtingiausių Amerikos verslininkų dvarai. Vien Niuporte Rod Ailande tokių dešimtys, į daugybę galima užeiti, HBO ten suka istorines „muilo operas“. Garsiausiuose – Vanderbiltų dinastijos „The Breakers“ – išvydau, kaip atkakliai tie praturtėję fabrikų ir geležinkelių šeimininkai siekė imituoti Europos aristokratijos gyvenimą: ir išdabino neobarokinių menių lubas (išgalvotu) giminės herbu, ir „kilnių“ kasdienybės ritualų prisilaikė, ir dukrą už kažkokio vengrų dvariškio išleido… Tada JAV dar buvo tik sparčiai turtėjanti pasaulio provincija. Bet netrukus Naujosios Anglijos turtai viską pakeitė: dar keliasdešimt metų ir jau Europa ėmė sekti Amerika…

The Breakers rūmų interjeras

The Breakers rūmų interjeras

Bet daugiausiai nūdienos elito tikriausiai „nusėdo“ Keip Kodo [Cape Cod] pusiasalyje ir gretimose salose: kai kurie poilsiauja, kiti važinėja iš ten į darbą Bostone. Nakvynės kainos – tas Naujosios Anglijos miestų saugumo ir prabangumo „lakmuso popierėlis“ – ten kelis kartus didesnės, pigiausi moteliai vasarą brangesni už 5* viešbučius kitur. Kopos tikrai gražios, senamiesčiai iščiustyti, istorija gili (būtent ten 1620 m. išsilaipino Mayflower kolonistai “piligrimai”). Bet viskas tankiai užstatyta, išvagota keliais: brangi žemė tuščia nestovi. Pusiasalio gale – Provinstaunas, LGBT-iškiausias kurortas, kurio naktinėse istorinėse gatvėse jau mes, heteroseksuali pora, pasijutome itin reta „seksualine mažuma“: aplink vien gėjų ir lesbiečių poros bei trijulės, translyčiai žmonės ir „dragų klubai“.

Vakaras Provinstaune

Vakaras Provinstaune

Naujosios Anglijos pabaiga: Naujasis Džersis, Delaveras, Filadelfija?

Tradiciškai laikoma, kad Naujoji Anglija pasibaigia ties Niujorku – tačiau jos atmosfera dar tęsiasi tolyn ir tolyn į pietus: Naująjį Džersį, Delaverą, Merilandą, rytų Pensilvaniją. Naujojo Džersio kurortai ar Delavero Rehobotas irgi vilioja pajūrio takais ir „senovinėmis“ šeimų pramogomis, o ne amžiais karštu vandenynu. Naujojo Džersio Niuarkas – dar baisesnis „žlugęs getas“ už visokius pamirštus Konektikuto pramonės mietus, o vos valanda kelio piečiau stovintis Prinstonas – aristokratiškiausiai atrodantis JAV universiteto miestelis, po kokį tik esu vaikščiojęs. Merilando sostinė Anapolis – vienas geriausiai išlikusių senųjų JAV miestų, o Pensilvanijos Filadelfija savo svarba JAV laisvei ir raudonų plytų senamiesčiu nenusileidžia Bostonui: būtent Filadelfijoje 1776 m. nepriklausomybė ir paskelbta.

Rehoboto lentučių takas vasarą

Rehoboto lentučių takas (boardwalk) vasarą

Sunku pasakyti, kur tiksliai baigiasi ta „Naujoji Anglijos dvasia“. Galbūt ties Vašingtonu, JAV sostine, kuri 1790-1800 m. pastatyta nuo nulio tarsi kokia „Amerikos Roma“. Ties pietine Virdžinija tos atmosferos nelieka išvis. Ten – kitokia Amerika, JAV pietūs. Ten – religingi respublikonai patriotai. Ten kurortai, kuriuose niekada nesninga. Vietoje „lyčių laisvių“ pietiečiams šventa teisė nešiotis ginklą, vietoje vaivorykščių plazda Amerikos Valstijų Konfederacijos vėliavos. Policija ten tebėra gerbiama ir prie praeivių besikabinėjančius narkomanus bemat sulaikytų (tad jų ten ir nėra), o į Naujosios Anglijos „didžiausius siaubus“: klimato kaitą, visokius (…)izmus, sveiką gyvenseną ten žiūrima su ironiška šypsena pro milžiniškų pikapų langus.

Naujojoje Anglijoje visada gali pamatyti 'naujausius' vaivorykštinės vėliavos variantus

Naujojoje Anglijoje visada gali pamatyti ‘naujausius’ vaivorykštinės vėliavos variantus

Ir kai XIX a. Naujojoje Anglijoje jau klestėjo verslo magnatai, kai didžiausias pasauly gamyklas jau jungė tankiausi pasaulyje geležinkeliai, Jav pietų ekonomikoje tebedominavo vergų pilnos cukranendrių ir medvilnės plantacijos.

Tiesą pasakius, tie JAV Pietūs (pietryčiai) ne tik kad nebėra Naujoji Anglija – tai yra didžiausia Naujosios Anglijos priešingybė, kokia tik gali būti ir, aišku, apie juos parašiau visai kitą straipsnį.

Naujoji Anglija – esminis JAV veidas

Naujoji Anglija – vienas svarbiausių JAV veidų. Gal ne toks garsus ir pribloškiantis kaip Niujorkas ar Las Vegasas, kaip Didysis kanjonas ar Disnėjaus pasaulis – bet itin svarbus.

Portlando miestas Meine

Portlando miesto Meine panorama žvelgiant iš seno švyturio

Iš Naujosios Anglijos po pasaulį plinta naujos mintys, keičiančios pasaulio kultūrą. Čionykščiai universitetai perkeičia mokslą. O Naujosios Anglijos miestuose atsispindi JAV istorijos, rasių kovų, pramonės žlugimo paliktos žaizdos. Ir visa tai supa miela, jauki gamta, senų medinukų pilni kaimai ir miesteliai.

Nepažinęs JAV pramoninio regiono, pilnai nepažinai Amerikos. O viena geriausių vietų jai pažinti – Naujoji Anglija.


Visi mano kelionių po Jungtines Amerikos Valstijas aprašymai ir vadovai


Trumpai apie viską:

JAV - viskas ką reikia žinoti keliaujant

Kelionės po vakarų JAV

Vakarų JAV - įspūdingiausi Amerikos nacionaliniai parkai ir gamta (Didysis kanjonas, Jeloustounas, Josemitas, Braiso ir Siono kanjonai). Tai taip pat Vakarų JAV kartu geriausia vieta pažinti indėnų, mormonų, bei lotynų kultūrą, yra keli įdomūs miestai (San Franciskas, Los Andželas, Las Vegasas).

Juta - tikėjimo ir gamtos didybė
Las Vegasas - suaugusiųjų Disneilendas
Los Andželas - Holivudo karštis tarp vienodų namų
JAV indėnų žemės - rezervatas, didesnis už Lietuvą
Naujoji Meksika - molio miestai, lotyniška dvasia
San Franciskas - aukso amžiaus šlovės miestas
Didysis kanjonas ir laukinė Arizona
Jeloustounas - JAV nacionalinių parkų karalius
Pietų Dakota - primirštas Amerikos gamtos perlas
Burning Man – viskas, ką reikia žinoti

Kelionės po rytų JAV

Rytų JAV žavi visų pirma senais didmiesčiais ir jų dangoraižiais, istorija (iš gamtinių lankytinų vietų čia - tik Niagaros kriokliai, ir tie patys vidury miesto). Šiame regione daugiausiai ir lietuviško paveldo, todėl čia vykdžiau ir lietuviško paveldo žemėlapio "Tikslas - Amerika" kūrimą.

Niujorkas - pirmoji pasaulio sostinė
Čikaga - amerikietiškos svajonės miestas
Detroitas - getu virtusi automobilių sostinė
Niagara – daug daugiau, nei kriokliai!
Vašingtonas - JAV didybė, supermuziejai, politinė širdis
Filadelfija - miestas, kuriame gimė Amerika

Kelionės po pietų (pietryčių) JAV

Pietų JAV žavi pačiais seniausiais JAV miestais (Naujasis Orleanas, Čarlstonas, Savana, Sent Augustinas), plantacijų dvarais, pelkynais, kurortais ir pramogų erdvėmis (ypač Floridoje: Majamis, Orlandas, Ki Vestas).

Pietinės JAV - tikroji, pamirštoji Amerika?
Naujasis Orleanas - džiazuojantis vudu miestas
Florida – Majamis, Disnėjus, salos ir karštis
Disney World – pasaulio pramogų sostinė

Kelionės po JAV salas ir Aliaską

JAV turi gausybę nutolusių salų. Žymiausi - Havajai, bet JAV priklauso ir Puerto Rikas, JAV Mergelių salos, Guamas. Havajus ir Guamą aplankiau per savo medaus mėnesį, tad aprašymai asmeniškensi, o apie Puerto Riką ir JAV Mergelių salas - skirti susiplanuoti savo kelionę.

Aliaska - begalinės Gamtos apsupty
Havajai - stebuklinga gamtos didybė
Oahu - plakanti Ramiojo vandenyno širdis
Puerto Rikas - iščiustyta Lotynų Amerika
Guamas - Azijos Kanarai
JAV Mergelių Salos - Amerikos Karibai

Kelionių vadovai po JAV žemėlapyje

Spauskite ant žymeklio žemėlapyje ir ant iššokusios nuotraukos - ir skaitykite kelionių vadovą apie tą vietą!

Travelers' Map is loading...
If you see this after your page is loaded completely, leafletJS files are missing.

Komentuoti
Straipsnio temos: , , , , , , , , , , , ,


Montana – kalnai ir Laukiniai Vakarai

Montana – kalnai ir Laukiniai Vakarai

| 0 komentarų

Montana – viena gražiausių JAV valstijų!

Ji stebina ir nuostabia gamta, kalnais, ežerais su daugiau didžiųjų žvėrių nei galėjau tikėtis. Ir senoviniais Laukinių vakarų vaizdais, kaubojų ir indėnų „vaiduoklių“ miesteliais iš vesternų filmų.

Pervažiavau skersai visą Montaną ir dalinuosi tuo, kas ten gražiausia ir įdomiausia.

Apnykęs kasėjų miestas Bjutas

Apnykęs kasėjų miestas Bjutas

JAV prerijos susiremia su kalnais

Montanoje susiremia du „klasikiniai“ laukinių vakarų peizažai. Rytuose – bekraštės prerijos kuriose – neapleido tas jausmas – tuojau išvysiu jojantį kaubojų. O vakaruose – aštrūs Uolėtieji kalnai. Vandenynas nuo Montanos toli, tad žiemos čia ypatingai atšiaurios, o ir vasarinė kaitra trumpa. Didžioji Montanos gamtos pažiba – Ledyno [Glacier] nacionalinis parkas – visus savo vartus automobiliams atveria tik… birželio mėnesį. Nes tik tada nuostabusis “Važiavimo į saulę kelias” (Going-to-the-sun road), Amerikos gamtos mylėtojų vadinamas vienu gražiausių Amerikos kelių, pagaliau pilnai nutirpsta.

Važiuojant Going-to-the-sun keliu

Važiuojant Going-to-the-sun keliu

Tiesa, net kai važiavome juo liepą, išlipę pakelės aikštelėse vietomis dar galėjome ranka prisiliesti prie sniegų. Įvažiavus per vakarinį įvažiavimą, parkas savo grožybes parodė pamažu. Kokią valandą net maniau, kad Going-to-the-sun kelias – pervertintas. Na, Makdonaldo ežeras, kriokleliai… Ar dėl to verta „gaudyti“ specialius leidimus, kurie dėl didelio norinčiųjų važiuoti sezono metu kiekio dienomis – privalomi? Bet paskui kelias pakilo aukštyn ir vaizdai aplink darėsi kvapą gniaužiantys. Išvydome ir lokių, briedžių, apie smulkius gyvūnus nė nekalbu – tik prie stambesniųjų susidaro automobilių kamščiai…

Ledyno nacionalinio parko grožis

Ledyno nacionalinio parko grožis

O kitas kelias link Many Glacier gal net gražesnis. O gal tiesiog mažiau tikėjomės, nes reklamos jam mažiau… Savo pabaigoje jis atsiremia į kalnus ir “Many Glacier” viešbutį, vieną tų senųjų istorinių „ložių“, į JAV nacionalinius parkus viliojusių tarpukario elitą.

Prie Many Glacier viešbučio

Prie Many Glacier viešbučio

Ledyno parkas – amerikietiškai „pravažiuojamas“, didžiausios grožybės tau čia – iškart anapus automobilio lango. Kai kurie amerikiečiai sustoję apžvalgos aikštelėse nė nelipdavo laukan – prasiveria stiklą, padaro nuotraukų, važiuoja toliau… Dažnam amerikiečiui šitokia „drive through gamta“ yra pliusas, nors žygeiviui tikriausiai košmaras. Aišku, žygio takų yra ir Ledynų NP, kita vertus, kur kas įvairesnis tam Jeloustouno nacionalinis parkas su savo geizeriais, kanjonu, karštosiom versmėm ir ne mažiau žvėrių. Jis nėra Montanoje, bet šalia: pasiekiamas ir iš Vest Jeloustouno [West Yellowstone] gamtos kurorto Montanoje. Ten jau iš automobilio tiesiog privalėsi išlipti! O grožybių tiek daug, kad apie jį parašiau atskirą straipsnį.

Old Faithful veržiasi - tai aukščiau, tai žemiau

Old Faithful geizeris Jeloustoune veržiasi – tai aukščiau, tai žemiau

Kaubojai susirėmė su indėnais

Laukinių Vakarų Aukso amžius buvo kokiais 1862 m. Aukso amžius ir perkeltine prasme, ir labai tiesiogine: tūkstančiai turtų ieškotojų iš visos Amerikos plūdo į Montaną vedini svajonės išsikasti savuosius aukso grynuolius.

Kone „per naktį“ laukiniuose toliuose išdygo palaikių medinių salūnų ir lūšnų miesteliai. Jei lobių po jais žemė nepašykštėdavo, per kelis dešimtmečius ten išdygdavo turtuolių rūmai, prabangūs viešbučiai, visokių slaptųjų organizacijų štabai (masonai, Pitijos riteriai ir dar galai žino kas).

Pasauliniame kasybos muziejuje

Pasauliniame kasybos muziejuje Bjute

Kaip Bjutas [Butte]. Aišku, laikais ir šiam nuostabiam miesteliui buvo negailestingas: daug gražiųjų jo senammiesčio pastatų apleisti, užkaltais langais, gal dar daugiau nugriauta, o didysis 11 aukštų Finlen viešbutis toks leisgyvis, pusiau išdalintas butais. Bet bent jau jis veikia – priešingai nei dauguma. Bent jau turistai atrandą Bjutą, viliojami didžiulės „dirbtinės duobės“, išprievartavusios žemę – Berklio kasyklos šalimais. Ir nekukliai pavadintu Pasauliniu kasybos muziejumi, kur kruopščiai atkurtas Montanos „Aukso amžiaus“ miesteliukas: suvežtos XIX a. lūšnos, kasimo technika, yra net galimybė nusileisti traukinuku žemyn į tikrą kasyklą, nors sezono metu visos ekskursijos buvo išpirktos dienai į priekį…

Apnykęs kasėjų miestas Bjutas (dešinėje - Finlen viešbutis)

Apnykęs kasėjų miestas Bjutas (dešinėje – Finlen viešbutis)

Visa šita kaubojų, užkariautojų, nuotykių ieškotojų dvasia – tik viena Montanos istorijos pusė. Tuo metu, kai šitie kolonistai plėšydamiesi veržėsi kankinančiose pavojingose kelionėse per bekraštes prerijas vedini savo auksinės svajonės, tos prerijos ir tie kalnai jau buvo gyvenami daugybės indėnų tautų.

Tie indėnai gyveno visai kitaip: jie neturėjo nuosavos žemės, laukų, miestų, kaimų. Jie klajojo Amerikos vakarais paskui bizonų kaimenes. Iš pradžių gal net atrodė, kad vietos užteks visiems: amerikiečiai sau pasiėmė dalį plotų, o likusius pažadėjo palikti indėnams. Bėda, kad netrukus auksas atrastas ir pastaruosiuose… Ir visi turtų ištroškusieji nepaisydami nė JAV įstatymų ir buvusių susitarimų ėmė plūsti į indėnams paliktus Juoduosius kalnus.

Indėnus atvaizduojantis paminklas Litlbighorne

Indėnus atvaizduojantis paminklas Litlbighorne

Indėnai – lakotos ir čejenai – sukilo paskutinį kartą. Montanoje Litlbighorno mūšyje iškovojo paskutinę istorijoje pergalę – sutriuškino JAV Džordžą Kasterį [George Custer]. Toje vietoje įkurtas nacionalinis parkas iš pradžių šlovino Kasterio „auką“, o dabar jau ir indėnų didvyrišką pasipriešinimą. Pergalės būta laikinos: indėnai vėliau sutriuškinti pasidavė. Montanoje jie dabar mažuma, nors ir didesnė nei daugelyje JAV valstijų – 9%. Iš vigvamų ar tipių jie persikėlė į liūdnus pakelės namus ir miestelius. Viename tokių – Hardine – arčiausiai prie Litlbighorno mūšio vietos – nakvojome indėnų laikomame motelyje. Ten nėra amerikietiškos tvarkos, daug kas aplaužyta: bet džiugu, kad indėnai laikosi, nes kitur JAV situacija dažnai dar liūdnesnė, ištisos indėnų tautos paskendusios alkoholio ir narkotikų liūne…

Litlbighorno mūšio laukas. Balti paminklėliai - ne antkapiai, jie žymi vietas, kur krito JAV kariai

Litlbighorno mūšio laukas. Balti paminklėliai – ne antkapiai, jie žymi vietas, kur krito JAV kariai

O štai istorijos liūne pamažu skęsta ir indėnai, ir kaubojai. Vietoje jų pamažu kyla naujoji Montana, su greitkeliais, greito maisto restoranais, prekių ženklais ir išsvajotu Montanos universitetu Mizuloje. Bet anų laikų dvasios čia daugiau nei daugelyje kitų JAV valstijų.

Žmogus susiremia su gamta

„JAV rytuose daugelį miškų gaisrų sukelia žmogus, o Montanoje – žaibas“ – skelbia užrašas unikaliame Smokejumpers muziejuje-bazėje prie Mizulos miesto. Žodis „Smokejumper“ neturi lietuviško vertimo – nes jis apskritai aktualus tik tokiose vietose, kaip Montana, kur žmonija dar pilnai nepavergė gamtos, kur ištisų kvadratinių mylių nepasieksi nė prasčiausiais keliais…

Smokejumper bazėje

Smokejumper bazėje

Smokejumper pažodžiui reiškia „Šokantis į dūmus“. Tai – gaisrininkai kurie, vos pasirodžius kur miško gilumoje dūmams, siunčiami ten desantiniais lėktuvais. Pasiruošę išgyventi bent kelias dienas „vidury niekur“ jie šoka ten su parašiutais, pjauna mišką aplink gaisravietę, kad ugnis neplistų. „Jei dirbame gerai, apie mūsų darbą niekas nesužino, nes gaisrai užgęsta dar prieš sudomindami žiniasklaidą“ – mums pasakojo vienoje tų unikalių Smokejumpers bazių. Tiesa, kai kuriuos gaisrus specialiai palieka degti: nes jie taip toli žmonių, kad niekam nekelia pavojaus, o gerai, kad sudega visokie pažemės krūmokšniai – jei paliktum juos vešėti, kai kada nors gaisras vis tiek kiltų, jis būtų daug žiauresnis…

Smokejumper bazės parašiutų bokšte sukabinti parašiutai

Smokejumper bazės parašiutų bokšte sukabinti parašiutai

Montana – didesnė už Italiją ar Lenkiją, o gyventojų ten – tik virš milijono. Tad žmonės čia vis dar gyvena visom prasmėm gamtos apsupty – ne tik nacionaliniuose parkuose.

Ištisi atokūs miesteliai nelikus ten aukso buvo apleisti – nes per toli nuo visko. Tokie vadinami „vaiduoklių miestais“ (ghost town): ir perkeltine prasme, ir tiesiogine, nes amerikiečiai tiesiog pamišę dėl vaiduoklių istorijų ir net inteligentiškiausieji dažnai tiki, kad senuose pastatuose būtinai siaučia kokių prisikentėjusių jų gyventojų šmėklos…

Garnė vaiduoklių mieste. Kaip ir daug 'turistinių' vaiduoklių miestų, pastatai kažkiek prižiūrimi - kad visai nesugriūtų, bet atrodytų apleisti

Garnė vaiduoklių mieste. Kaip ir daug ‘turistinių’ vaiduoklių miestų, pastatai kažkiek prižiūrimi – kad visai nesugriūtų, bet atrodytų apleisti

Garsiausias vaiduoklių miestas – Garnė [Garnet] – tikrai turi savyje kažką tokio, kad pasilikti nakčiai apleistuose jo kadaise prabangaus viešbučio ar apgriuvusių aukso ieškotojų trobelių kambariuose nelabai norėtųsi, užtat nuvažiuoti ten dešimtis kilometrų negrįstais miško keliukais dienos metu buvo tikrai žavu.

Garnė 'vaiduoklių miestas'

Garnė ‘vaiduoklių miestas’

Tokiose vietose tiesiog apsupa Montanos dvasia. Miestelis, kur kadaise įsitvirtino kolonistai, išsiuntę indėnus šalin, o dabar vėl įsitvirtino miškas, žmonija atsitraukė. Auksinė istorija, žalia gamta, tuščia ir kartu pilna.

Montana, JAV vakarai!

Apleisto Garnė viešbučio kambaryje

Apleisto Garnė viešbučio kambaryje


Visi mano kelionių po Jungtines Amerikos Valstijas aprašymai ir vadovai


Trumpai apie viską:

JAV - viskas ką reikia žinoti keliaujant

Kelionės po vakarų JAV

Vakarų JAV - įspūdingiausi Amerikos nacionaliniai parkai ir gamta (Didysis kanjonas, Jeloustounas, Josemitas, Braiso ir Siono kanjonai). Tai taip pat Vakarų JAV kartu geriausia vieta pažinti indėnų, mormonų, bei lotynų kultūrą, yra keli įdomūs miestai (San Franciskas, Los Andželas, Las Vegasas).

Juta - tikėjimo ir gamtos didybė
Las Vegasas - suaugusiųjų Disneilendas
Los Andželas - Holivudo karštis tarp vienodų namų
JAV indėnų žemės - rezervatas, didesnis už Lietuvą
Naujoji Meksika - molio miestai, lotyniška dvasia
San Franciskas - aukso amžiaus šlovės miestas
Didysis kanjonas ir laukinė Arizona
Jeloustounas - JAV nacionalinių parkų karalius
Pietų Dakota - primirštas Amerikos gamtos perlas
Burning Man – viskas, ką reikia žinoti

Kelionės po rytų JAV

Rytų JAV žavi visų pirma senais didmiesčiais ir jų dangoraižiais, istorija (iš gamtinių lankytinų vietų čia - tik Niagaros kriokliai, ir tie patys vidury miesto). Šiame regione daugiausiai ir lietuviško paveldo, todėl čia vykdžiau ir lietuviško paveldo žemėlapio "Tikslas - Amerika" kūrimą.

Niujorkas - pirmoji pasaulio sostinė
Čikaga - amerikietiškos svajonės miestas
Detroitas - getu virtusi automobilių sostinė
Niagara – daug daugiau, nei kriokliai!
Vašingtonas - JAV didybė, supermuziejai, politinė širdis
Filadelfija - miestas, kuriame gimė Amerika

Kelionės po pietų (pietryčių) JAV

Pietų JAV žavi pačiais seniausiais JAV miestais (Naujasis Orleanas, Čarlstonas, Savana, Sent Augustinas), plantacijų dvarais, pelkynais, kurortais ir pramogų erdvėmis (ypač Floridoje: Majamis, Orlandas, Ki Vestas).

Pietinės JAV - tikroji, pamirštoji Amerika?
Naujasis Orleanas - džiazuojantis vudu miestas
Florida – Majamis, Disnėjus, salos ir karštis
Disney World – pasaulio pramogų sostinė

Kelionės po JAV salas ir Aliaską

JAV turi gausybę nutolusių salų. Žymiausi - Havajai, bet JAV priklauso ir Puerto Rikas, JAV Mergelių salos, Guamas. Havajus ir Guamą aplankiau per savo medaus mėnesį, tad aprašymai asmeniškensi, o apie Puerto Riką ir JAV Mergelių salas - skirti susiplanuoti savo kelionę.

Aliaska - begalinės Gamtos apsupty
Havajai - stebuklinga gamtos didybė
Oahu - plakanti Ramiojo vandenyno širdis
Puerto Rikas - iščiustyta Lotynų Amerika
Guamas - Azijos Kanarai
JAV Mergelių Salos - Amerikos Karibai

Kelionių vadovai po JAV žemėlapyje

Spauskite ant žymeklio žemėlapyje ir ant iššokusios nuotraukos - ir skaitykite kelionių vadovą apie tą vietą!

Travelers' Map is loading...
If you see this after your page is loaded completely, leafletJS files are missing.

Komentuoti
Straipsnio temos: , , , , , , ,


Aliaska – begalinės Gamtos apsupty

Aliaska – begalinės Gamtos apsupty

| 2 komentarai

Aliaskos didybė ir atokumas netelpa į žodžius. Jos salose meškų daugiau nei žmonių ir nuo krantų matosi banginiai. Į daugumą jos miestelių neveda jokie keliai, o sninga ten bet kurį mėnesį. Aliaskos kalnai – patys aukščiausi JAV, jos nacionaliniai parkai – didžiausi. Aliaskos plotas – beveik kaip pusės Europos Sąjungos, o gyventojų joje – panašiai kiek viename Vilniuje!

Pasakosiu Aliaską ta tvarka, kaip ją pažinau pats, laivais, autobusais, traukiniais ir autostopu stumdamasis vis tolyn ir tolyn į šiaurę, tuštumą ir vasarinį šaltį.

Nuo pietryčių Aliaskos salų ir kanjonų, pasiekiamų tik laivais ar lėktuvais, iki „pagrindinės“ begalinės nepražengiamos su aukščiausias Šiaurės Amerikos kalnais ir gyvūnų milijonais.

Prie vieno Aliaskos ledynų Kenajaus nacionaliniame parke

Prie Aliaskos ledynų Kenajaus nacionaliniame parke

Kruizinių laivų Aliaska ir Aliaskos fjordai

Į Aliaską atplaukėme laivu. „Kodėl kruizu?“ – klausė draugas žinodamas, kad mėgstu nepriklausomas keliones. „Nes į daugelį miestų pietryčių Aliaskoje neveda jokie keliai ar geležinkeliai!“ – atsakiau. Tikrai – net į Aliaskos sostinę Džuno (Juneau) nenuvažiuosi automobiliu! Kruiziniai laivai čia – ir patogiausias, ir pigiausias būdas keliauti (jei netikite, pažiūrėkite viešbučių, maršrutinių laivų ir skrydžių kainas). Rytais išleisdavo į vis kitą pietryčių Aliaskos miestelį ar salą, o vakare plaukdavome toliau, stebėdami iš vėjuoto denio didingus negyvenamus fjordus.

Kruizinis laivas fjordu išplaukia iš Džuno uosto

Kruizinis laivas fjordu išplaukia iš Džuno uosto. Dažniausiai norisi, kad debesų būtų kuo mažiau, bet čia ir debesys stebuklingai nuostabūs

Daugelis kruizų po Aliaską – ir tas, kuriuo plaukėme – netipiniai. Ne ratu, kaip įprasta Karibuose ar Viduržemio jūroje, tačiau į vieną pusę. Mes įlipome Vankuveryje (Kanadoje) ir pasukome į šiaurę, link pagrindinės Aliaskos dalies. Su visais sustojimais užtruko savaitę.

Kanada įtraukiama todėl, kad jei kruizas stotų tik JAV uostuose, būtų privaloma plaukti su JAV vėliava, o tai reiškia ir amerikietiškus mokesčius, minimalius atlyginimus įgulai…

Kelionės pradžia. Laivas paliko Vankuverio uostą. Nuostabus saulėlydis plaukiant tarp žemyno ir Vankuverio salos – tobuli vaizdai į abi puses. Paskutinis karštas vakaras, pirmą ir paskutinį kartą atvirasis baseinas pilnas žmonių, pilni deniai.

Saulėlydis po laivo išplaukimo. Netrukus aplenksime kitą laivą - vasarą šis kelias, vadinamas Inside Passage, virsta tikra kruizinių laivų magistrale

Saulėlydis po laivo išplaukimo. Netrukus aplenksime kitą laivą – vasarą šis salų nuo atviro vandenyno dengiamas jūrų kelias, vadinamas Inside Passage, virsta tikra kruizinių laivų magistrale

Vankuvery liepos pabaigoje buvo +30, o po dienos vandenyne laivui įplaukus į gražiuosius Aliaskos fjordus – jau tik +15. Tada jau nuostabiais saulėlydžiais, snieguotais kalnais, iš vėjo gairinamų denių galėdavau gėrėtis vienas: kitiems būdavo per šalta, nors ne vienas bendrakeleivis sakė tokį kruizą ir pasirinkęs todėl, kad „pailsėti nuo karščių“.

Gera pusė kruizo – visokiais sąsiauriais ir fjordais, kol galiausiai, po savaitės, po keturių „sustojimų visai dienai“ pietryčių Aliaskos atokiuose uostuose, išlipome Siuarde, iš kurio jau veda keliai ir geležinkeliai į kitus Aliaskos miestus.

Vėjuotame priekiniame laivo denyje

Vėjuotame priekiniame laivo denyje

Nori grįžti į tą patį uostą? Gali imti du kruizus tuo pačiu laivu iš eilės (14 dienų). Pakelės uostai į priekį ir atgal bent iš dalies skirsis.

Tiesa, dideliai daliai kruizinio laivo keleivių ne tiek ir svarbu, kokiuose uostuose stoja laivas. Visuose uostuose laive ir krante pardavinėjamos ir labai panašios (ir labai brangios) ekskursijos: banginių stebėjimas, meškų ieškojimas, apžvalginiai skrydžiai, plaukimas baidarėmis, važiavimas džipais, vaikščiojimas ledynu, žvejyba, kelionė šunų kinkiniais.

Pora bendrakeleivių pasirinkę ekskursiją baidare Icy Strait Point

Pora bendrakeleivių pasirinkę ekskursiją baidare Icy Strait Point

Nesirinkau šių „standartinių“ ekskursijų. Dalį tų pramogų jau buvau bandęs (pvz. vaikščiojimą ledynu – Kanadoje), dalis buvo nelogiška dėl debesų (skrydžiai), dalį atsidėjau ateičiai, o kalbant apie gyvūnus, pietryčių Aliaskoje jų tiek daug, kad šimtus jų mačiau be jokios ekskursijos! Tiesiog vaikštinėdami po miestelius ar važinėdami viešuoju transportu vandenyne matėme banginius, ruonius, šokinėjančias lašišas, o „ant žemės“ – tris elnius, netgi mešką. Visokių voverių jau nė neskaičiuoju. Vandenį purškiančius ar uodega „mojuojančius“ banginius ne kartą išvydome ir tiesiog iš savo kruizinio laivo kajutės ar denio.

Verčiau pasirinkau įsigilinti į kiekvieną miestelį ar salą. Tikrai verta, jie tokie skirtingi! Nuo indėnų kaimo gamtos apsupty (Icy Strait Point) iki rusų įkurto miesto su stačiatikių soboru centre (Sitka), nuo Aliaskos sostinės palei milžinišką ledyną (Džunas) iki Aukso karštinės miesto su ano meto traukiniais, spektakliais ir viešnamiu (Skagvėjus).

Ekskursijos po Skagvėjaus XIX a. pabaigos viešnamį pradžia

Ekskursijos po Skagvėjaus XIX a. pabaigos viešnamį pradžia

Aišku, kiekvienam kruizas toks, kokį jį pasirenka pats žmogus. Galimybių tiek, kiek bet kurioj kitoj kelionėj! Štai vieną bendrakeleivį kiekviename mieste sutikdavome nuo kranto žvejojantį lašišas, kurios, atrodė, specialiai jį erzina iššokdamos iš vandens visur aplink… Jam kruizas – tiesiog patogiausias ir pigiausias būdas aplankyti „galingas“ Aliaskos žvejybos vietas, ir 7-10 valandų kiekviename uoste jis praleisdavo su meškere rankose.

Žvejas Sitkoje tiesiog įsibridęs nuo paplūdimio žvejoja lašišas, kurios šokinėja iš vandenyno visur aplinkui

Žvejas Sitkoje tiesiog įsibridęs nuo paplūdimio žvejoja lašišas, kurios šokinėja iš vandenyno visur aplinkui

Aliaskoje labiau nei kur kitur kruizas – ne tik pramoga, o ir tiesiog transportas. Tame „pasaulio gale“ transporto variantų nėra tiek daug, kaip kitur.

Pietryčių Aliaskos miestai, pasiekiami tik lėktuvais ar laivais

Specialiai pasirinkau kruizą, kuris stotų keturiuose konkrečiuose uostuose – nes jie man pasirodė įdomiausi. Tačiau bent du iš šių uostų tikėtina bus bet kuriame kruize, o kiti uostai irgi bus kažkuo panašūs į vieną šių: indėniški, rusiški, amerikietiški ar gamtiški.

Skagvėjaus senamiestyje

Skagvėjaus senamiestyje, kurį, kaip daugelį regiono miestelių, supa aukšti kalnai

*Icy Strait Point – indėnų kaimas Gamtos apsuptyje. 800 gyventojų indėnų tlingitų kaimas saloje, kurioje meškų gyvena keturis kartus daugiau, nei žmonių! Tiesiog eidami ilga pajūrio promenada, jungiančia uostą su miestu, regėjome iš vandenyno iškylančius banginius, galvas kišančius jūrų liūtus, šokinėjančius šimtus lašišų. Matėme, kaip į kaimą užklydo trys elniai. Visa tai per 10 valandų, kurias kruizinis laivas stovėjo uoste! Šiaip Icy Strait Point – reta Aliaskos indėnų sėkmės istorija. Ten, kur dabar kruizinių laivų uostas, anksčiau buvo konservų fabrikas, kuriame Hunos kaimo indėnų tėvai ar seneliai apdirbinėjo lašišas. Jis 1953 m. uždarytas.

Buvęs Icy Strait Point konservų fabrikas

Buvęs Icy Strait Point konservų fabrikas

Atrodė, be darbo likusio kaimo laukia liūdna ateitis, bet tlingitai gavo kompensaciją iš valdžios už atimtas žemes. Tuos pinigus jie panaudojo konservų fabriko pritaikymui turistams: ten atsirado kruizinių laivų uostas, pora lynų keltuvų, zipline‘as, vis statomos naujos ir naujos pramogos. Tvarkinga, graži erdvė, kontrastuojanti su pačiu kiek chaotišku kaimu už 2 km. Prie konservų fabriko indėnai kasdien rengia savo šokių pasirodymus, demonstruoja spektaklius iš savo legendų. Iš turistų gautas lėšas miestelis investuoja ir į totemų stulpų drožimą, statybą: šitaip senieji amatai gyvuoja toliau. Deja, daugybė kitų indėnų kaimų savasias kompensacijas iššvaistė… Nors Icy Strait Point pamatyti buvo labai įdomu, tai visgi buvo vienintelis Aliaskos kruizinių laivų uostas, kur paskutinę viešnagės valandą kamavo ne gailėjimasis, kad kažko nesuspėjau, bet galvojimas, ką gi dar čia nuveikus.

Indėnų tlingitų šokis Icy Strait Point pasakoja legendą, kaip varnas pagrobė žmonėms saulę ir mėnulį. Šie indėnai priklauso dviems grupėms ir gali tuoktis tik su priešingos grupės atstovu.

Indėnų tlingitų šokis Icy Strait Point pasakoja legendą, kaip varnas pagrobė žmonėms saulę ir mėnulį. Šie indėnai priklauso dviems grupėms ir gali tuoktis tik su priešingos grupės atstovu.

*Sitka – rusiškosios Aliaskos širdis. Aliaską ~1799-1867 m. valdė Rusija ir Sitka – tada vadinta Novoarchangelsku – buvo tos kolonijos sostinė. Tiesa, Aliaska visad buvo tolimas Rusijos Imperijos užkampis, rusai mažai ką čia statė ir nesiuntė daug kolonistų. Jų promišlenikai Aliaskoje tik uždarbiavo: vertė indėnus ir eskimus medžioti žvėris kailiams (kuriuos rusai pardavinėjo į Kiniją), vėliau eksportuodavo Aliaskos ledą į Kaliforniją. Tad iš Rusijos laikų Sitkoje beliko du pastatai, bet Sitka jais labai didžiuojasi: ypač 1843 m. rusų vyskupo, šv. Inocento iš Aliaskos, mediniu rūmeliu. Dar daugiau rusiškų pastatų Sitkoje atstatyta iš naujo – 1966 m. sudegęs rusų soboras (originaliai statytas 1848 m.), rusų medinio forto bokštas.

Rusų stačiatikių soboras Sitkoje

Rusų stačiatikių soboras Sitkoje

Sitkoje – ir Pilies kalnas, ant kurio stovėjo gubernatoriaus rūmai, 1867 m. vyko Aliaskos perdavimo JAV ceremonija, nuleista rusų vėliava ir pakelta JAV vėliava. Beveik visi rusai tada išvyko – bet liko stačiatikybė, kurią rusų misionieriai jau buvo paskleidę tarp vietos indėnų. Netikėta matyti indėnus, besimeldžiančius cerkvėse, rusiškomis pavardėmis, tiesa, su „ff“ gale vietoje „v“ (pvz. „Baranoff“). Amerikiečiams toks miestas – tikra egzotika. „Mes pirmą kartą gyvenime esame cerkvėje“ – sakė vieni, keliavę kartu su mumis. Sitka išnaudoja rusišką savo kilmę tarsi vėliavą: kruizinių laivų keleiviams rengiami rusiškų šokių pasirodymai (tarp šokėjų – nė vieno ruso), pilna parduotuvių kaip „Senelis šaltis – rusiškos Kalėdų dovanos“, pardavinėjamos matrioškos, net kūjais ir pjautuvais paženklinti sovietiniai reliktai. Tačiau į Sitką suvežti ir įspūdingiausi regiono indėnų meno kūriniai. Į totemų parką – vietoje, kur rusai 1804 m. galutinai nugalėjo indėnus tlingitus – atvežta daug didžiulių totemų.

Totemas Sitkos totemų parke. Tokie stulpai pasakoja indėnų legendas, o skaityti simbolius reikia iš apačios į viršų

Totemas Sitkos totemų parke. Tokie stulpai pasakoja indėnų legendas, o skaityti simbolius reikia iš apačios į viršų

Gretimame Šeldono Džeksono muziejuje – jau visų Aliaskos indėnų ir eskimų tautų kūriniai ir dirbiniai. Dar Sitkoje yra ir lokių prieglauda, kur suvežami lokiai-našlaičiai (daugelio jų mamos nušautos žmonių, kuriuos – ar kurių turtą – tos mamos užpuolė; prieglaudoje pateikiama ir informacija, kaip gintis nuo meškų nes Aliaskoje tai gali būti gyvybės ar mirties klausimas).

Meška Sitkos prieglaudoje

Meška Sitkos prieglaudoje

*Skagvėjus (Skagway) – Klondaiko aukso karštinės miestas. 1896-1899 m. Ameriką apėmė tikra beprotybė: Kanadoje prie Klondaiko upės rastas auksas, kažkas „per naktį tapo milijonieriais“, spauda tai pavertė sensacija. Ir štai 100 000 nuotykių ir turtų ieškotojų tuoj lipo į palaikius laivus. Plaukė į Aliaską. Ten pėsti lipo į užsnigtus kalnus iki Kanados sienos. Kiekvienas kopė po kokius 50 kartų: po truputį nešiojo savo toną sveriančius daiktus ir maisto atsargas metams (senose nuotraukose jie atrodo it kokios skruzdėlės). Užėjusią žiemą praleido palapinėse kalnuose. Atėjus pavasariui statėsi laivus, plaukė Jukono upe kol pagaliau pasiekė išsvajotąjį Klondaiką. Bent jau tie, kurie mirtinai nesušalo, nepaskendo, neišsišaudė ir nusivylę neapsisuko… Daugelis atvyko ten vien tam, kad suprastų, jog visos „auksingos žemės“ ten jau seniai išsidalintos: iš 100 000 tik apie 30 000 pasiekė Klondaiką, iš tų 15 000 jau po kelių dienų pasuko namo. Vos keli šimtai rado tiek aukso, kad rimtai praturtėjo, daugelis tiesiog „ištaškė santaupas ir sveikatą“… Kažkuo primena visokius šių laikų bitkoinus ir startuolius. Ech, ta amžina viltis lengvai tapti milijonieriumi… Kas daugiausiai uždirbo iš Klondaiko – tie, kurie apsigyveno pakeliui ir teikė paslaugas aniems nuotykių ieškotojams: nešikai, mokamų laiptų į kalno šlaitą statytojai, smuklių savininkai, prostitutės. Ir vienas didžiausių miestų pakeliui buvo Skagvėjus: būtent čia visi baigdavo kelionę laivais ir toliau kopdavo į kalnus pėsčiomis. Ir šiandien superfotogeniškame Skagvėjaus senamiestyje nuostabiai atkurti 1898-ieji metai.

Skagvėjaus senamiesčio namai

Skagvėjaus senamiesčio namai

Ne tik visi pastatai iš anų laikų – viešbučiai, salūnai, aukso ieškotojų klubai – ne tik anų laikų įžymybės sulaidotos kukliose miesto kapinaitėse. Ten aplankėme ir muziejumi paverstą „Red Onion“ viešnamį, po kurį ekskursijas veda „ano meto prostitutės“. Išlikę prostitučių parinkti tapetai (buvo toks darbdavio paskatinimas), skylė kur jos sutenerėms mesdavo uždirbtas monetas iš savo kambarėlių viršuje, daiktai, kuriuos merginos buvo paslėpusios grindyse, o naujieji šeimininkai rado per remontą… Ten regėjome ir „The Days of 98“ vaidinimą apie legendinį vietos mafijos šulą Soapy Smitą, apgaudinėdavusį ir plėšdavusį pakeleivius (spektaklis vaidinamas nuo 1923 m.).

Days of 98 spektaklis

Days of 98 spektaklis

Ten ir pravažiavome White Pass and Yukon traukiniu iki Kanados sienos – geležinkelis pagaliau atidarytas 1900 m. kad aukso ieškotojams nebereikėtų pėsčiomis ar su arkliais eiti per „Kritusių arklių perėją“. Deja, ir geležinkelio statytojai virto karštinės aukomis: kai paleisti traukiniai, nebebuvo karštinės… Bet 1988 m. tas siaurasis geležinkelis atiduotas turistams ir ekskursija senais vagonais su komentarais apie anuos laikus – labai įdomi. Vien atmosfera kokia: mediniai tiltai, vaizdai į slėnius, aklina tamsa traukiniui įvažiavus į tunelius (jokių šviesų vagonuose), galimybė stovėti platformose tarp vagonų į veidą pučiant šaltam Aliaskos vėjui: visai kaip 1900 m.!

White Pass and Yukon traukinyje

White Pass and Yukon traukinyje

Prieš Skagvėjų nežinojau daug apie Klondaiko aukso karštinę, bet ten apsilankius šitas įvykis atrodo svarbus, įdomus, unikalus ir tragiškai didingas. Lengva Skagvėjuje įsivaizduoti anuos laikus, kai, kupini vilties, kas savaitę atplaukdavo tūkstančiai vyrų, gerdavo salūnuose ir leisdavosi į daugelio mėnesių žygį tolyn nė neįsivaizduodami, koks nusivylimas jų laukia. Net žmonių, persirengusių ano meto rūbais, čia nemažai.

White Pass and Yukon traukinys

White Pass and Yukon traukinys

*Džunas (Juneau) – Aliaskos sostinė palei didžiulį ledyną. 1906 m. JAV Aliaskos sostinę perkėlė iš Sitkos į Džuną. Iš vienos pusės, tai „biurokratinis miestas“: čia stūkso Kapitolijus, gubernatoriaus rūmai, universitetas, neblogas Aliaskos valstijos muziejus. Iš kitos pusės, Džunas liko labai menkas: tai vienintelė JAV valstijos sostinė, į kurią net negalima atvažiuoti automobiliu (tik atskristi ar atplaukti), o gyventojų joje vos 32 000. Ir valdžios pastatai daug menkesni, nei tikėtumeis.

Indėnų menas Aliaskos muziejuje

Indėnų menas Aliaskos muziejuje

Centrinės Džuno Franklino gatvės XIX-XX a. sandūros namai virsto savotiška kruizinių laivų keleivių pinigų traukykla (suvenyrai, auksai, deimantai, senovinis Red Dog salūnas), Džuno cerkvė neprilygsta Sitkai.

Kiekviename kruizinių laivų uoste - tie patys suvenyrai...

Kiekviename kruizinių laivų uoste – tie patys suvenyrai…

Bet tikra Džuno pažiba – gamta aplink. Džuną supantys krioklių pilni kalnai (į vieną kelia Mount Roberts lynų keltuvas, deja, buvo tiek debesų, kad šios pramogos atsisakėme ir pasitenkinome vaizdais nuo aukštesnių gatvių). Gyvūnija – prie pat miesto pro autobuso langą matėme lokį. Ir, be abejo, Mendenhalo ledynas, vienas nuostabiausių vaizdų iki kurio galėjau nuvykti tuo autobusu. Šalimais – ir krioklys, lašišų pilna upė, o į Mendenhalo ežerą nuo ledyno nuolat atplyšta aisbergiukai… Norėjosi stebėti ir stebėti tuos vaizdus.

Mendenhalo ledynas

Mendenhalo ledynas

Aliaskos ledynai teka į vandenyną (Kenajaus nacionalinis parkas)

Kruizinis laivas prisišvartavo Siuardo uoste. Kadaise tai buvo pagrindinis Aliaskos uostas – iki 1964 m. jį nugriovė žemės drebėjimas ir cunamis. Antras pagal stiprumą žemės drebėjimas pasaulio istorijoje – 9,2 balo. Aliaskoje žmonės visad yra gamtos įkaitai, gamta čia visada gali užgožti ir nušluoti visas dešimtmečių pastangas.

Kenajaus nacionaliniame parke

Kenajaus nacionaliniame parke

Greta Siuardo – Kenajaus nacionalinis parkas, vienas įspūdingiausių Aliaskoje. Bet, kaip ir į daugelį Aliaskos vietų, automobiliu ten nenuvažiuosi. Plaukėme laivu. Vos palikome Siuardo uostą, mus supo tik gamta. Štai ant nugaros plūduriuojanti ūdra graužia aštuonkojį. Štai uola, nutūpta riaumojančiais jūrų liūtais. Štai du banginiai, purškiantys vandenį, o kartais iškeliantys uodegas kaip vėliavas (jei iškelia, reiškia, panirs po vandeniu geroms 10 minučių). Štai visokie keisti paukščiai.

Kenajuje

Kenajuje

O tikra pažiba pačiame gale: trys milžiniški ledynai. „Esame pusė mylios nuo Ajaliko ledyno“ – sako laivo kapitonas, o atrodo, kad jau beveik ranka gali pasiekti. Iš tikro jis dar didesnis, nei tikiesi, todėl atrodo taip arti! Priešais ledyną ant ledo lyčių plaukioja jūrų liūtai. Toks priešistorinis peizažas, tik vietoje džiunglių, glausdavusių dinozaurus – šaltis, audringa jūra, amžinai snieguotos viršukalnės, reti miškai. Ir ledynai su vis atplyštančiais ledo gabalais – tai toks amžinas Aliaskos gamtos ciklas. Ledynas – tai tarsi užšalusi upė, kuri be galo lėtai teka iš kalnų į vandenyną, procesas trunka šimtus metų, bet dramatišką jo pabaigą visad lydi turistų „Vau“.

Artėjame prie ledynų Kenajuje

Artėjame prie ledynų Kenajuje

Turėjome pamatyti ir dar didesnį ledyną, patį didžiausią į vandenyną išeinantį ledyną Aliaskoje. Habardo ledyną – pro jį turėjo praplaukti pats mūsiškis 2500 keleivių kruizinis laivas, nes jo lagūna pakankamai gili net didžiausiems vandenyno laivams. „Deja, esu priverstas trauktis iš ledyno lagūnos“ – sakė kapitonas. Aplink tvyrojo tirštas rūkas – nebūtų matęsi ne tik ledyno, bet ir nuo jo atskilusių ledo gabalų. „Visur aplink ledai, pavojinga laivui“.

Kenajuje sužvejotas nedidelis ledo gabalas

Kenajuje sužvejotas nedidelis ledo gabalas

Aliaskoje ir turizmas – gamtos įkaitas: rūkai, liūtys, audros, sniegai, pūgos gali bemat išpustyti visus kruopščiai rengtus planus. Ir turi būti tikras laimės kūdikis, kad pamatytum viską. Bet kad nesiseka ryte nereiškia, kad nesiseks visą dieną. Aliaskos oras mainosi greičiau nei jos banginiai keičia savo pliuškenimosi vietas. Kai ryte išplaukėme į Kenajų, košė šaltas vėjas, purškė dar šaltesnis lietus, o vos išplaukus anapus salelių teikiamos užuovėjos pasitiko tokia audringa jūra, kad kapitonas primygtinai siūlė visiems gerti tabletes nuo jūrligės. Po pietų grįžome jau per ramius vandenis, po giedru dangumi, tolumoje matėsi dar papildomi ledynai, kurių plaukdami į priekį nė įsivaizduoti negalėjome.

Saulės nutviekstas grįžimas į Siuardą

Saulės nutviekstas grįžimas į Siuardą

Ankoridžas ir praktinė kelionės į Aliaską pusė

220 km į šiaurę nuo Siuardo pasiekėme Ankoridžą. „Bet kur kitur Amerikoje tai būtų koks nedidelis priemiestis“ – pasakojo vietiniai – „o čia, Aliaskoje – vienintelis tikras didmiestis“. Gyventojų ten – 300 000, tarsi Kaunas. Bet juk visoje Aliaskoje jų 736 000, tai – pusė visos valstijos žmonių.

Miestas pradėtas statyti 1914 m., nykokai vienodas, tiesios ilgos gatvės, „dėžutiniai“ daugiabučiai. Užtat maži atstumai: daug kur gali nueiti pėsčias, nuo ko Amerikoje atpratęs. Išskyrus tai, Ankoridže jautiesi “kaip Amerikoje” (Aliaskoje tai reta): geri keliai, greito maisto tinklai, o ir benamiai. Tiesa, daugelis jų – indėnai ir eskimai dėl prasižengimų išvaryti iš savo atokių kaimų.

Ankoridžo centre

Ankoridžo centre

Žaviausia aplinkinė gamta. Ankoridžo įlankoje – vieni didžiausių pasaulyje skirtumų tarp potvynių ir atoslūgių. Kasdien nuslūgęs Ramusis vandenynas čia atveria klampaus purvo lygumas. „Pavojinga! Nelipti!“ praneša ženklai prie pakrantės takų. „Jei pastovi bent kiek ilgiau, purvas įtraukia tarsi lakusis smėlis, negali išlipti, o tada prasideda potvynis, kyla šaltas šaltas vanduo, gali nuskęsti ar ištikti hipotermija“ – mums pasakojo vietiniai. Bet keli jaunuoliai, matėme, demonstravo drąsą lakstydami purvais taip greitai, kad tas nespėtų jų pasiglemžti (atrodo, nebuvo prasmegę giliau pusės blauzdų – įmanoma).

Ankoridžo jaunimas bando neprasmegti purve

Ankoridžo jaunimas bando neprasmegti purve

Aplink Ankoridžą – ir nuostabūs vaizdai į kalnus, miestas greitai užleidžia vietą gamtos užgultiems priemiesčiams. Tuose priemiesčiuose – ir Lietuvių muziejus. Jį įkūrė Amerikos lietuvė Svaja Worthington, o ekspozicija nedideliame name Lietuvos kultūrą ir istoriją pristato ir per Svajos šeimos istoriją. Iš tos šeimos – tarpukario Lietuvos teisingumo ministras Stasys Šilingis, 1941 m. sovietų ištremtas į gulagą; 1944 m., sovietams vėl grįžtant, Svajos šeimai buvo aišku, kad jų visų laukia Sibiras, arba reikia bėgti – ir jie traukėsi į Vokietiją, paskui JAV, bet nenustojo mylėti Lietuvos, septyni Svajos vaikai pavadinti lietuviškais vardais.

Aliaskos mažasis lietuvių muziejus

Aliaskos mažasis lietuvių muziejus

Ne, Svajos šeima, pasitraukusi iš Lietuvos, neatsidūrė Aliaskoje. Kaip mačiau taikliai parašyta ant suvenyrų, „Amerikiečiu gimstama, o būti aliaskiečiu – pasirenkama“. Tiek Svaja, tiek daugelis Aliaskoje kalbintų žmonių patys čia atvyko savo noru. Daugelį žavi gamta, jos artumas: net į Ankoridžo miestą užklysta meškos, briedžiai, o laukiniai žygių takai – už kokio pusvalandžio kelio į bet kurią pusę, kur tas kelias stovi.

Iki šio Vestčesterio ežero nuo Ankoridžo centro nesunkiai atėjome pėsti

Iki šio Vestčesterio ežero nuo Ankoridžo centro nesunkiai atėjome pėsti

Tiesa, kitus gamta ir atstumia, net pražudo. „Mano kaimyną suvalgė lokys, tik po kelių dienų rado lokio paslėptą kūną“ – mums pasakojo, o rajonuose kaimynai susitarę pranešti vieni kitiems apie pasirodžiusius lokius. Bet daugiausiai „naujųjų aliaskiečių“ išvažiuoja „neatlaikę“ pirmos žiemos. Dar dalis jau iš karto būna nusprendę praleisti Aliaskoje tik vasarą: juk tada yra turizmas, yra darbų, o žiemą sezonas kur nors Havajuose ar Floridoje – gali uždarbiauti ten.

Naktinis gyvenimas Ankoridže. Vasarą prasideda gana šviesiai - juk šviesu gali būti labai ilgai, dienos ilgos

Naktinis gyvenimas Ankoridže. Vasarą prasideda gana šviesiai – juk šviesu gali būti labai ilgai, dienos ilgos

Ankoridže buvome rugpjūčio pradžioje. Ore jau jautėsi rudens kvapas. +15 laipsnių. Žiemą būna ir žemiau -30. Bet tai vienas švelniausių klimatų Aliaskoje.

Ankoridžas keliautojui – paskutinė tokia gera vieta apsirūpinti prekėmis prieš Aliaskos užkampius. Įsigijome purškiklį nuo uodų: pažįstami, lankę Aliaską pora savaičių anksčiau, gąsdino, kad čia jie atakuoja lyg torpedos, kaip niekur kitur. Iš tiesų, kitur pasaulyje būna sunku rasti purkštuvą nuo uodų su daugiau 40% ar net 20% DEET (veikliosios medžiagos, atbaidančios uodus), o Ankoridžo prekybos centre kone visi – su 99% DEET!

Nusipirkome. Ir neprireikė! Nė vieno uodo šiauriau Ankoridžo! Aliaskoje metų laikai keičiasi žaibu. Na, bet kai keliausiu po kokias maliarines Afrikos zonas tasai purškiklis tikrai pravers…

Magistralė prie Ankoridžo, Ore - du lėktuvai, Aliaskos susisiekimo toliau miestų pagrindas

Magistralė prie Ankoridžo, Ore – du lėktuvai, Aliaskos susisiekimo toliau miestų pagrindas

Kelionė traukiniu į Aliaskos šiaurę – ir laiku į praeitį

Atėjo laikas stumtis dar toliau į šiaurę, atisplėšti nuo kranto ir keliauti į tą tikrąją Aliaską, tą JAV valdomą „blyną“ pasaulio žemėlapyje, prilipusį prie Kanados. Patys amerikiečiai sunkiai įsivaizduoja Aliaskos dydį – juk JAV žemėlapiuose ji dažnai vaizduojama sumažinta kur kampe…

Aliaskos gamtos vaizdas

Aliaskos gamtos vaizdas

Tikrovė tokia: Aliaskos plotas – kaip Ispanijos, Vokietijos, Lenkijos, Italijos ir JK kartu paėmus. JAV populiarus posakis „Visi dalykai Teksase didesni“, juk Teksasas toks milžiniškas! Bet Aliaska už Teksasą didesnė daugiau nei dvigubai. „Argi Teksasas ne mielutis?“ Aliaskos suvenyrinėse parduotuvėse mačiau marškinėlius, kur ant Aliaskos kontūrų uždėtas toks mažytis Teksasas.

Iš Ankoridžo tolyn į šiaurę išdundėjome traukiniu. Garsiuoju 1903-1923 m. statytu „Alaska Railroad“, anuomet nustūmusiu tolyn paskutinį JAV pasienį su nepavergta gamta.

Vaizdai iš Aliaskos traukinio

Vaizdai iš Aliaskos traukinio

Traukiniai čia lėti – 400 km iki Denalio nacionalinio parko važiavo virš 7 valandų. Laikas jiems nėra vertybė: štai sustojo šalikelėje, kad praleistų kokį krovininį traukinį, štai du priešpriešiais atvažiuojantys „Denali Star“ ekspresai sustojo tiesiog vidury miško, kad susikeistų įgulos: kad ta, kuri atvažiavo iš Ankoridžo, perimtų priešpriešiais važiuojantį traukinį ir grįžtų nakvoti į Ankoridžą.

Prie Alaska Railroad traukinio

Prie Alaska Railroad traukinio vienoje pakelės stočių (Talkitnoje)

Akcentas ir ne patogume: ankštose traukinių stotyse nėra kur prisėsti, nėra Wifi ir t.t. Nekokios ir traukinių kainos – brangiau, nei autobusu. Ir vis tiek bilietai išgraibstomi prieš daugiau nei mėnesį! Nes Aliaskos geležinkelis apdainuotas dainose, kelionė juo – daugelio svajonė. Jis apipintas legendomis – pavyzdžiui, dalyje maršruto važiuoja „Hurricane Turn“ traukinys, kurį galima stabdyti darsi kokį maršrutinį taksi – mat jis važiuoja per gūdžius miškus, į kurių kaimus ir vienkiemius neveda keliai, tad tenykščiams gyventojams belieka įšokti į pravažiuojantį traukinį. Žiemą tepravažiuoja vienas toks traukinys per mėnesį, kad vietiniai apsirūpintų atsargomis ir nebadautų…

Ties Hurricane Turn ruožu yra ši Chase gyvenvietė - vienintelis kelias iš jos yra šis vieškelis iki traukinio bėgių

Ties Hurricane Turn ruožu yra ši Chase gyvenvietė – vienintelis kelias iš jos yra šis vieškelis iki traukinio bėgių. Kaime gyvena ~20 žmonių.

Į abi puses pro „Denali Star“ langus atsivėrė nuostabūs vaizdai į kalnus, kanjonus. Vagonai specialiai konstruoti dėl tų vaizdų. Aukštesnėje „Auksinėje“ klasėje sėdima tik antrame aukšte su stikliniu stogu, vagonas turi net „balkoną“ apsidairymui. Ir net žemėsnėje „Nuotykių“ klasėje kiekvienas keleivis turi teisę 20 min. pasėdėti stiklinio stogo „Vistadome“. Apie aplinkines grožybes per garsiakalbius pasakojo gidas. Kelionė Aliaskos traukiniu – lyg toks grįžimas laiku į JAV geležinkelių aukso amžių, kai kelionė į gretimą miestą dar buvo „kažkas tokio“, kam galėdavai skirti visą dieną. Su vagonu restoranu, o geresnėje klasėje – su baltomis staltiesėmis, karštais patiekalais pirmame vagono aukšte, kuriais skanauti keleiviai kviečiami skirtingu laiku.

Vistadome 'antras aukštas'. kur kiekvienas žemesnės klasės keleivis gali praleisti 20 minučių (tiesa, niekas laiko neskaičiuoja)

Vistadome ‘antras aukštas’. kur kiekvienas žemesnės klasės keleivis gali praleisti 20 minučių (tiesa, niekas laiko neskaičiuoja)

Visa Aliaska, o ypač jos šiaurė, toks grįžimas laiku! Amerikos „paskutinis pasienis su gamta“ pasistūmė, bet niekur neišnyko. „JAV Laukiniai Vakarai tebeegzistuoja“ – girdėjau gerą mintį – „Jie tiesiog persikėlė į Aliaską ir tapo JAV Laukine Šiaure“.

Dairausi iš traukinio antro aukšto ir suprantu – keliai, geležinkeliai, Aliaskoje pasiekia tik maždaug tiek, kiek akis užmato. Toliau – begaliniai tušti plotai, gyvūnų pasaulis. Vienkiemiai be elektros ir vandens. Atokūs 100 ar 400 gyventojų kaimai, pasiekiami tik lėktuvais ar kelių dienų kelione upėmis.

Tipinis vaizdas pro traukinio langą

Tipinis vaizdas pro traukinio langą

Nuosavas lėktuvas Aliaskoje – tai ne kokia „turtuolių užgaida“. Daugeliui tai – būtinybė lyg automobilis ir jų pilna: būdavo, vienu metu danguje mačiau ir keturis orlaivius: nuosavą lėktuvą, nuosavą hidroplaną, sraigtasparnį bei nedidelį propelerinį reisinį lėktuvą, skrendantį iš didesnių miestų į nutolusius žeme nepasiekiamus kaimus… Kiekviename kaime – oro uostai ar bent jau vandens ruožai hidroplanams kilti. Kas penkiasdešimtas aliaskietis turi piloto licenciją (šešis kartus daugiau, nei bet kurioje kitoje valstijoje ir šešiolikakart daugiau lėktuvų) ir pats ne vieną tokį sutikau. Štai vienas, pasakojo, skraido į savo „sodo namelį“ už 200 km nuo namų. Kai kas net į darbą skraido lėktuvu: tokie Aliaskoje atstumai. Populiaru pakilti į orą apsidairyti ir turistams – tai vadinama flightseeing, bet prie Aliaskos oro tie skrydžiai dažnai atšaukiami, nes per debesis nieko nematytum.

Pora iš keturių lėktuvų vienu metu

Pora iš keturių lėktuvų vienu metu

Anapus tų kalvų ir snieguotų kalnų ir „poliarinių džiunglių“ gyvena kitokie žmonės. „Pabėgėliai iš miestų“, kuriuos jų karjeros kur Niujorke siekiantys kursiokai ar klasiokai laikytų keistuoliais. Ir ištisos indėnų ar eskimų tautos. Taip, indėnų ar eskimų: priešingai Kanadai ar JAV šiaurei, politkorekcija Aliaskoje dar „nenušlavė“ šių žodžių į „rasizmo šiukšlyną“. Aliaska – grįžimas į praeitį daugeliu aspektų.

Vaizdas pro traukinio langą prie Denalio parko

Vaizdas pro traukinio langą prie Denalio parko

Denalio nacionalinis parkas – aukščiausias Šiaurės Amerikos kalnas

Po septynių valandų važiavimo ir stoviniavimo „Denali Star“ atvyko į Denalio nacionalinio parką, kurio garbei ir pavadintas traukinys. Nuo įvažiavimo į parką momento iki traukinių stoties dar laukė valanda važiavimo – šitoks tas parkas milžiniškas! Parko širdis – Denalis arba Makinlis, aukščiausias Šiaurės Amerikos kalnas (6190 m), tačiau jis tik viena priežasčių, kodėl Denalis daugeliui – svajonių svajonė Aliaskoje. Kita priežastis – tai saugomos laukinės gamtos teritorija, dydžiu sulig trečdaliu Lietuvos, pasiekama keliais ir geležinkeliais.

Šiaurės elnias Denalyje

Šiaurės elnias Denalyje

„Pasiekiama“ Aliaskoje visada reliatyvu. Iki mūsų viešbučio nuo stoties laukė apie 12 km kelias, viešojo transporto nebuvo – laimė, sustojo pakeleivingas automobilis. Kita kliūtis – kainos: vasarą nakvynė kainuoja šimtus dolerių. Trečia kliūtis – bilietai: į nacionalinį parką gali patekti kada nori, bet su „eiliniu bilietu“ leidžiama važiuoti tik kokius 20 kilometrų. Kad įliptum į autobusą, vežantį gilyn į parką, turi rezervuoti specialų bilietą.

Denalio parko autobusas

Denalio parko autobusas

Apie visas kliūtis žinojau, bilietus įsigijau prieš gerą mėnesį. Ir kelionė autobusu tuo žvyrkeliu nematant kitų automobilių buvo įspūdinga: vaizdai į kalnus, galingų upių slėniai, kelią kertantys šiaurės elniai, tolumoj – avys, meška. Ir tapau vienu 30% laimingųjų Denalio turistų, kurie išvysta bent dalį Denalio kalno – nes dažniausiai jis būna visas paskendęs debesyse. „Tik jokiu būdu nenuspauskite savo meškų purkštuvo autobuso viduje“ – perspėjo vairuotojas žinodamas, kad purkštuvus visi turi, juos ten primygtinai nuomoja. Kai kurie turi ir ginklus: juos vežtis irgi galima. Denalis ir visa Aliaska dar vis – toks žmonių ir gyvūnų frontas kur kad ir koks gyvūnų mylėtojas būtum, kartais gali tekti trumpam tapti medžiotoju gelbstint savo gyvybę.

Kalnai Denalio parke

Kalnai Denalio parke

Ir visgi Denalio nacionalinis parkas gal net truputį nuvylė. Ne, ne, jis labai įspūdingas! Bet Aliaska jau buvo išlepinusi, sukėlusi lūkesčius. Po meškos tiesiog pro Džuno miesto autobuso langą meška toli kalnuose, vos įžiūrima pro žiūronus, taip nebestebina. Kai visa Aliaska, išskyrus labai retus miestus, yra viena didelė laukinės gamtos žemė, nacionalinio parko statusas nebeatrodo kažkuo ypatingas.

Mešką autobuso vairuotojas parodė savo fotoaparato ekrane, pritrauką galingu objektyvu

Mešką autobuso vairuotojas parodė savo fotoaparato ekrane, pritrauką galingu objektyvu

Kitą rugpjūčio rytą pažiūrėjęs pro langą negalėjau patikėti savo akimis – ten buvo gūdi žiema, užsnigta, užpustyta. Iki pusryčių viskas ištirpo ir diena laukė graži, saulėta. Aliaskoje viskas keičiasi greitai.

Rugpjūčio rytas Denalio parke - ir ne, tai nėra aukštikalnės, tai arti jūros lygio

Rugpjūčio rytas Denalio parke – ir ne, tai nėra aukštikalnės, tai arti jūros lygio

Paskutinė stotelė – Denalio parko šunidė. Parkas didžiuojasi savo Aliaskos haskiais, kurių kinkiniais iki pat šiol reindžeriai važinėja po parką žiemą. Kad gamtos neterštų sniegomobiliai.

Miegantis Aliaskos haskis, kuris žiemom su komanda tempia kinkinius (kiekvienas šuo komandoje turi savo rolę)

Miegantis Aliaskos haskis, kuris žiemom su komanda tempia kinkinius (kiekvienas šuo komandoje turi savo rolę)

Ferbanksas, geležinkelio pabaiga – bet ne Aliaskos

Laukė paskutinė mano kelionė Aliaskoje – traukiniu į Ferbanksą, šįsyk antrame aukšte, su nuostabiais vaizdais žemyn.

Ferbanksas, antras pagal dydį valstijos miestas (~100 000 gyv.), netgi aliaskiečius gąsdina savo atšiaurumu. „Negalėčiau gyventi Ferbankse, nepakelčiau žiemų“ – sakė ankoridžiečiai. Ferbankse temperatūra yra kritusi ir iki -54, o -40 būna kone kiekvieną žiemą.

Po vienu Ferbankso simbolių - vartais iš ragų

Po vienu Ferbankso simbolių – vartais iš ragų

Mums neįtikėtinai pasisekė: „Šiandien pirma giedra metų diena“ – sakė vietiniai rugpjūtį. Ir patekome ne tik į tuos 30%, kurie matė Denalio fragmentą, bet ir į tuos 3%, kurie išvydo visą Denalį! Jis matėsi nuo Universiteto apžvalgos aikštelės, dar geriau – nuo Ferbankso oro uosto. Nors iki jo virš 250 km, kai toks aukštas, horizontas neišgalėjo jo paslėpti.

Denalis žvelgiant iš Ferbankso oro uosto. Ar lengva patikėti, kad atstumas iki kalno yra daugiau 200 km?

Denalis žvelgiant iš Ferbankso oro uosto. Ar lengva patikėti, kad atstumas iki kalno yra daugiau 250 km? Čia beveik tas pats, kas iš Vilniaus regėti Klaipėdą! Na, jei Klaipėda būtų 6 km aukščio, matytum

Apžiūrėjome smulkias Ferbankso grožybes. Ledo skulptūrų muziejų, kur jos perkeliamos po pavasarinio festivalio. Pionerių parką, kur atvežti senieji aukso ieškotojų namai iš Ferbankso centro. Ferbankso centrą – perstatytą moderniai, bet mažai turintį didmiesčio dvasios.

Ferbankso ledo skulptūrų muziejuje

Ferbankso ledo skulptūrų muziejuje

Ir atėjo laikas išskristi virš begalinių Aliaskos tolių. Lėktuvas į pakilimo taką riedėjo pro senutėlius DC-6 lėktuvus, pradėtus gaminti dar 1946 m. Kitur pasaulyje jau kai aš gimiau, jų nebuvo, bet čia, Aliaskoje, dar nėra tinkamesnių krovininių lėktuvų šaltam klimatui ir negrįstiems pakilimo takams. Apsimoka, net jei tokį lėktuvą reikia parą prižiūrėti ir remontuoti, kad galėtų valandą skristi. Dar viena kelionė laiku atgal.

Douglas DC-6 Ferbankse

Douglas DC-6 Ferbankse

Tradiciškai Ferbanksas vadinamas „kelio galu“, nors iš tikro dabar kelias jau pastatytas dar 11 valandų kelio į šiaurę nuo Ferbankso, iki poliarinio rato ir toliau, iki didžiųjų Prudhoe Bay naftos verslovių. O ir tas vienišas žvyrkelis tėra tik Aliaskos pradžia: Aliaskoje kelių yra mažiau nei Rod Ailande, mažiausioje JAV valstijoje. Aplankius Aliaską vieną kartą, kilo noras ten grįžti, nuvykti dar toliau, giliau, gal lėktuvais ir hidroplanais.

Paminklas pirmajai Ferbankso šeimai

Paminklas pirmajai Ferbankso šeimai

Pavyzdžiui, į tuos eskimų jupikų kaimus, iš kur kilo sutikta moteris, sunkiai šnekėjusi angliškai – taip, Aliaskoje paskutinėje iš JAV valstijų dar yra ištisi kaimai, kalbantys senosiomis JAV kalbomis. Ar į Katmajaus nacionalinį parką, kur yra Walatkos (lietuvio?) pavarde vadinami kalnai ir Roy Fure suręsta trobelė 50 km nuo artimiausio kelio: Roy Fure sakėsi imigravęs iš Lietuvos (paskeitė vardą?) ir bandė Aliaskoje gauti nemokamai žemės (iki pat 1988 m., tam pakako tiesiog apsigyventi Aliaskoje „niekieno žemėje“), bet jam nepavyko, nes nebuvo JAV pilietis. Kas slypi už tų gyvenimų istorijų dar iki galo neišsiaiškinau – bet, kaip mėgsta sakyti aliaskiečiai, tai keistų žmonių valstija ir tie, kas nutaria čia apsigyventi – netipinės asmenybės.

Užklydo į Icy Strait Point miestelį

Užklydo į Icy Strait Point miestelį

Gal norėčiau grįžti žiemą, kai kruizinių laivų keleivių srautas išnyksta, nebevažinėja jų specialieji traukiniai (turizmo sezonas Aliaskoje – vos nuo gegužės iki rugsėjo, paskui miesteliai užmiega).

Kai Aliaskos dangų nušviečia šiaurės pašvaistės (Ferbanksas – viena geriausių vietų pasaulyje joms stebėti). Tikros, o ne tos, kurias net vasaromis Ankoridžo ir Ferbankso kino teatruose rodo turistams.

Kine rodomos šiaurės pašvaistės reklama Ankoridže

Kine rodomos šiaurės pašvaistės reklama Ankoridže

Kai temperatūra krenta iki -40 ir žemiau, o prašvinta tik kelioms valandoms. Tai turbūt tarsi visai kita valstija ir negali sakyti matęs Aliaską, kol to nepatyrei.

Bet kol kas išskridau į pietus, į tai, ką aliaskiečiai vadina „žemutinėmis 48 valstijomis“ (Lower 48).

Aliaskos lankytinų vietų žemėlapis. Viliuosi, jis padės susiplanuoti savo kelionę į Aliaską.

Aliaskos lankytinų vietų žemėlapis. Viliuosi, jis padės susiplanuoti savo kelionę į Aliaską.


Visi mano kelionių po Jungtines Amerikos Valstijas aprašymai ir vadovai


Trumpai apie viską:

JAV - viskas ką reikia žinoti keliaujant

Kelionės po vakarų JAV

Vakarų JAV - įspūdingiausi Amerikos nacionaliniai parkai ir gamta (Didysis kanjonas, Jeloustounas, Josemitas, Braiso ir Siono kanjonai). Tai taip pat Vakarų JAV kartu geriausia vieta pažinti indėnų, mormonų, bei lotynų kultūrą, yra keli įdomūs miestai (San Franciskas, Los Andželas, Las Vegasas).

Juta - tikėjimo ir gamtos didybė
Las Vegasas - suaugusiųjų Disneilendas
Los Andželas - Holivudo karštis tarp vienodų namų
JAV indėnų žemės - rezervatas, didesnis už Lietuvą
Naujoji Meksika - molio miestai, lotyniška dvasia
San Franciskas - aukso amžiaus šlovės miestas
Didysis kanjonas ir laukinė Arizona
Jeloustounas - JAV nacionalinių parkų karalius
Pietų Dakota - primirštas Amerikos gamtos perlas
Burning Man – viskas, ką reikia žinoti

Kelionės po rytų JAV

Rytų JAV žavi visų pirma senais didmiesčiais ir jų dangoraižiais, istorija (iš gamtinių lankytinų vietų čia - tik Niagaros kriokliai, ir tie patys vidury miesto). Šiame regione daugiausiai ir lietuviško paveldo, todėl čia vykdžiau ir lietuviško paveldo žemėlapio "Tikslas - Amerika" kūrimą.

Niujorkas - pirmoji pasaulio sostinė
Čikaga - amerikietiškos svajonės miestas
Detroitas - getu virtusi automobilių sostinė
Niagara – daug daugiau, nei kriokliai!
Vašingtonas - JAV didybė, supermuziejai, politinė širdis
Filadelfija - miestas, kuriame gimė Amerika

Kelionės po pietų (pietryčių) JAV

Pietų JAV žavi pačiais seniausiais JAV miestais (Naujasis Orleanas, Čarlstonas, Savana, Sent Augustinas), plantacijų dvarais, pelkynais, kurortais ir pramogų erdvėmis (ypač Floridoje: Majamis, Orlandas, Ki Vestas).

Pietinės JAV - tikroji, pamirštoji Amerika?
Naujasis Orleanas - džiazuojantis vudu miestas
Florida – Majamis, Disnėjus, salos ir karštis
Disney World – pasaulio pramogų sostinė

Kelionės po JAV salas ir Aliaską

JAV turi gausybę nutolusių salų. Žymiausi - Havajai, bet JAV priklauso ir Puerto Rikas, JAV Mergelių salos, Guamas. Havajus ir Guamą aplankiau per savo medaus mėnesį, tad aprašymai asmeniškensi, o apie Puerto Riką ir JAV Mergelių salas - skirti susiplanuoti savo kelionę.

Aliaska - begalinės Gamtos apsupty
Havajai - stebuklinga gamtos didybė
Oahu - plakanti Ramiojo vandenyno širdis
Puerto Rikas - iščiustyta Lotynų Amerika
Guamas - Azijos Kanarai
JAV Mergelių Salos - Amerikos Karibai

Kelionių vadovai po JAV žemėlapyje

Spauskite ant žymeklio žemėlapyje ir ant iššokusios nuotraukos - ir skaitykite kelionių vadovą apie tą vietą!

Travelers' Map is loading...
If you see this after your page is loaded completely, leafletJS files are missing.

Komentarai
Straipsnio temos: , , , , , , , , , , , , , , , , , , , , , , , , , , , , , , , ,


Filadelfija – miestas, kuriame gimė Amerika

Filadelfija – miestas, kuriame gimė Amerika

| 2 komentarai

Filadelfija – vienas seniausių ir gražiausių JAV miestų!

Dauguma Amerikos miestų tokie vienodi, kad nesinori ten ilgiau likti. Bet kai pirmą kartą trumpam apsilankiau Filadelfijoje, jaučiau, kad ten sugrįšiu – ir grįžau savaitei.

Filadelfija – senoji JAV sostinė, būtent čia paskelbta šalies nepriklausomybė.

Filadelfijoje pilna ir puošnių 100+ metų senumo dangoraižių, ir 300+ metų amžiaus namų, kuriuose galima net apsistoti. Čia – ir puikūs muziejai, tvarkingas senamiestis.

Kuo Filadelfija tokia išskirtinė? Ir kodėl ji turi blogą reputaciją (kurią patyriau ir savo kailiu)?

Prie Filadelfijos simbolio - jos Nepriklausomybės salės, kur paskelbta JAV nepriklausomybė

Prie Filadelfijos simbolio – jos Nepriklausomybės salės, kur paskelbta JAV nepriklausomybė

Hipsteriškai istorinis Filadelfijos senamiestis

Žodis „Senamiestis“ Amerikai kažkaip netinka. Bet Filadelfija tikrai garsėja senamiesčiu. Tokiu, kurį sunkiai sumaišysi su kokiu kitu miestu. Pilnu labai senų, bet labai paprastų namų iš raudonų plytų. Tokie buvo statomi ~1750 m. Britanijos kolonijose, tai vadinamasis karaliaus Jurgio stilius.

Tipinis XVIII a. tipo Filadelfijos pastatas

Tipinis XVIII a. tipo Filadelfijos pastatas

Dabartinės JAV tada priklausė britams. Bet ta priklausomybė irgi baigėsi čia, Filadelfijoje, viename tų raudonų plytų namų, šiandien vadinamame „Nepriklausomybės sale“ (Independence Hall). Tuo metu Britanijos kariuomenės baudė savo nepaklusnią koloniją jėga. Filadelfijoje, Pensilvanijos kolonijos kapitolijuje, visų trylikos Amerikos kolonijų delegatai susirinko spręsti, ką daryti toliau. Iš pradžių apie nepriklausomybę nebuvo nė kalbos – dar jokiai kolonijai nebuvo pavykę tapti laisvai nuo Europos jungo. Bet galiausiai, 1776 m., išdrįso paskelbti nepriklausomybę. Taip čia, Filadelfijoje, gimė JAV. Ir taip prasidėjo lėtas žlugimas pasaulinės tvarkos, kai viso pasaulio politinė širdis buvo Europa.

Cuthbert gatvė viena nedaugelio Amerikoje mena laikus iki JAV nepriklausomybės

Cuthbert gatvė viena nedaugelio Amerikoje mena laikus iki JAV nepriklausomybės

Daug vandens nuo tada nutekėjo. Koks menkas tas kambarys, kuriame paskelbta nepriklausomybė! Eilinės mokyklos valgykla šiandien didesnė. Kokia nedidelė, kukli tada buvo valdžia: viename pastate pirmame aukšte parlamento salė ir aukščiausiojo teismo salė, antrame aukšte – gubernatoriaus patalpos. Paskui, kai JAV stiprėjo, patalpų reikėjo daugiau: pristatyta didesnė Kongreso salė. Dar vėliau sostinė iškelta į Vašingtoną, kur masteliai kiti, jau verti naujai užgimusios imperijos.

Čia paskelbta JAV nepriklausomybė

Čia paskelbta JAV nepriklausomybė

Dabar viskas, kas aplink Nepriklausomybės salės pasatatą, paskelbta Nepriklausomybės nacionaliniu parku. Ten, ilgoje pievutėje-parke – ir Laisvės varpas, kurio dūžis pažymėjo nepriklausomybės paskelbimą, dabar padėtas po stiklu. Daug šalių turi to Laisvės varpo versijas – ir Lietuva, kuriai Laisvės varpą padovanojo JAV lietuviai.

Prie Filadelfijos Laisvės varpo

Prie Filadelfijos Laisvės varpo

Kad ir kukli, Nepriklausomybės salė vienas puošnesnių tų senųjų namų. Kiti dar kuklesni, kaip Cuthbert gatvė, vadinama seniausia JAV gatve. Šiandien ne vienas senųjų Filadelfijos namų suremontuotas, paverstas viešbučiu. Tiesa, dažno tokio namų istorijoje buvo ištisi dešimtmečiai, kada jie stovėjo beveik apleisti, todėl seni baldai ir interjerai iš tikro nupirkti ir pastatyti iš naujo. Bet žavu, kad Filadelfija jau vertina kas sena ir tradiciška: didžiojoje JAV dalyje visi tokie namai šluojami nuo žemės paviršiaus ir jų vietoje pastatomi nauji vienodi viešbučiai pagal kartotinius projektus. Tiesa, ir Filadelfijoje to dar pasitaiko: štai, matome, vienas senas namas apklijuotas užrašais „Tuoj bus griaunamas“… Na, bet mažiau, nei kitur.

Moriso namas, paverstas viešbučiu

Moriso namas, paverstas viešbučiu

Fialdelfijos senamiestis iščiustytas. Sutvarkytos krantinės aplink jį, nuo kurių atsiveria gražūs vaizdai į plačią Delavero upę, ją kertantį šimtametį Bendžamino Franklino tiltą. Kažin kaip jame nėra ir didžiųjų Filadelfijos (ir apskritai Amerikos didmiesčių) skaudulių: narkomanų, elgetų. Užtat prireikus tiesiog nusipirkti atsigerti, teko ilgai klaidžioti: viskas taip „hipsterizuota“ ir „milijonierizuota“, kad eilinių parduotuvių labai mažai, greito maisto tinklų nėra išvis: kvartalas po kvartalo, parkas-aikštė po parko-aikštės dominuoja prabangūs restoranai, visokios „botikinės“ parduotuvėlės ir t.t. O jau parkingo kainos! Valanda gali atsieiti ir keliolika dolerių, nors statant ilgesniam laikui kažkiek pigiau. Iščiustijimas Amerikoje visada turi pliusų ir minusų…

Nepriklausomybės dienos parade Filadelfijoje

Nepriklausomybės dienos parade Filadelfijos senamiestyje

Filadelfijos centras – didingas, bet jau pavojingas

Nepriklausomybės paskelbimo laikais Filadelfija buvo didžiausias JAV miestas. Vėliau iš lėto užleido vietą kitiems, bet ~1900 m. dar buvo trečiasis (po Niujorko ir Čikagos). Tada greta Filadelfijos Senamiesčio iškilo įspūdingas miesto centras, puošnių tarsi bažnyčios dangoraižių rajonas. Iki šiol jis JAV grožiu turi mažai lygių: pakeli štai galvą, o dangoraižių viršūnėse skulptūros, bareljefai, raižiniai…

Filadelfijos dangoraižių puošyba

Filadelfijos dangoraižių puošyba

To Filadlefijos centro širdyje širdyje – Filadelfijos rotušė su 167 m aukščio bokštu. Būtent kai išvydau tą rotušę plataus senų dangoraižių bulvaro gale pravažiuodamas pro šalį 2017 m. supratau, kad į Filadelfiją dar tikrai verta grįžti, ir 2022 m. sugrįžau jau beveik savaitei.

Filadeldijos rotušė bulvaro gale

Filadeldijos rotušė bulvaro gale

Rotušės bokšto viršūnėje – Pensilvanijos kolonijos steigėjo Viljamo Peno statula. Penas priklausė kvakerių „sektai“ ir todėl įsteigė kitokią Britų koloniją: tokią, kur kiekvieno tikėjimo žmogus jautėsi laukiamas. Todėl aplinkui Filadelfiją iki šiol rasi, pavyzdžiui, amišų bendruomenes: jie gyvena be automobilių, važinėja arkliais, nenaudoja elektros, nes tai draudžia jų religija.

Amišas netoli Filadelfijos

Amišas netoli Filadelfijos

Dar didesnis nustebimas laukė užėjus į Filadelfijos masonų šventyklą greta rotušės. Interjerai ten – vieni įspūdingiausių, kokius kada gyvenime regėjau. Kiekviena salė, kur susitinka masonų ložės, įrengta vis kitu stiliumi: Europos viduramžių, egiptietišku, renesansiniu, senovės graikų ir t.t. Kiekvienas kvadratinis sienų ar lubų metras dekoruotas simboliais, kurie paaiškinami ekskursijų metu; kiekvienos salės centre altorius, kur klaupiasi masonai, šouose meistrų kėdės, spalvos skirtingiems laipsniams. ~1900 m., sakoma, kas dešimtas amerikietis buvo masonas, jų tarpe daugybė prezidentų ir įžymių, tad masonų pastatams puošnumu neprilygo nė bažnyčios. Internetas sunaikino ložių populiarumą, iš 70 ložių Filadelfijos masonų šventykloje beliko 16 – tad masonai savuosius rūmus saugo kaip sugeba: nuomoja vestuvėms, veda ekskursijas, praskleidžia organizacijos paslaptingumo šydą ir didingą istoriją.

Viename Masonų ložės kambarių

Viename Masonų ložės kambarių

Nepaisant Filadelfijos centro pastatų dydžio ir didybės, kuo toliau nuo senamiesčio eini, tuo nemalonesnė atmosfera laukia. Narkomanai: daugybė jų gyvena „savame pasaulyje“, neadekvačiai juda, kažką rėkauja, kartais kabinėjasi, kai kurie išsirengę beveik nuogai. Apkvaitę, nežinai ko iš jų laukti. Daug ir elgetų – dažniausiai tai irgi narkomanai ar alkoholikai, kitiems JAV elgetauti netenka, nes pilna gerai apmokamo darbo ir labdaros.

Vienas neadekvačių, kažką burbančių ar rėkiančių žmonių Filadelfijoje

Vienas neadekvačių, kažką burbančių ar rėkiančių žmonių stikliniu žvilgsniu Filadelfijoje

Visi mieste įsitempę. Štai liepos 4 d. (Nepriklausomybės diena) nuėjome stebėti fejerverkų prie Filadelfijos meno muziejaus. Tik likus pusei minutės iki jų minia kad pradės bėgti! Bandžiau nekreipti dėmesio į paniką ir toliau stebėti fejerverkus, bet nuvijo policininkai: „Ten šaudo, situacija dar nesibaigė“. Sirenos, dešimtys policijos automobilių, greitųjų. Daugelis baimingai lėkė atgal, skambino artimiesiems, šventė buvo sugadinta. Tik kitą dieną iš interneto portalų sužinojome tikrąją priežastį – atrodo, kažkas tiesiog šventės proga šovė į orą, kulkos nukrito ties pareigūnais, ir šie ėmė skelbti aliarmą galvodami, kad šaudo koks maniakas į žmones… Juk JAV didmiesčiuose taip būna, dar tą pačią liepos 4 d. Čikagos priemiestyje buvo apšaudytas paradas.

Traukiamės su minia šaudant fejerverkams. Čia minia kiek aprimo, traukiasi lėtai.

Traukiamės su minia šaudant fejerverkams. Čia minia kiek aprimo, traukiasi jau lėtai, tad galėjau nufotografuoti fejerverkus

Ką daryti? Susikerta dvi idėjos. Demokratai kaltina teisę turėti ginklą, kuri Filadelfijoje patvirtintoje XVIII a. JAV konstitucijoje tokia pati šventa, kaip ir žodžio laisvė ar tikėjimo laisvė. Respublikonai sako „Ne ginklai žudo, o žmonės; o ginklų surinkimas iš žmonių yra pirmas žingsnis į diktatūrą“, ir kaltina beribę demokratų toleranciją nusižengimams ir nusikaltimams. Štai pats savo akimis mačiau, kaip narkomanas Filadelfijoje policininkams rėkė, kad juos reikia iššaudyti, pasiuntė „Fuck You“, o tie nieko nedarė. Taip įprasta demokratų miestuose, kokiu yra Filadelfija: policijos rankos surištos, narkomanai laikomi aukomis, ne nusikaltėliais.

Filadelfijos gatvė

Filadelfijos gatvė

Ar miestas demokratų, ar respublikonų, matai iš subtilių detalių: pavyzdžiui, Filadelfijoje pilna atminimo lentų LGBT ir kitokių mažumų aktyvistams, vaivorykštinės vėliavos plazda atsitiktinėse vietose, o apie vergovę prie Nepriklausomybės salės pasakojama per afroamerikiečių tautinio romantizmo prizmę. Tai – ženklai, kad esi demokratų zonoje.

Šios atminimo lentos prie Filadelfijos savivaldybės tekstas puikiai atskleidžia miesto politinę kryptį (respublikonų kraštuose paprastai tokiose garbingose vietose stovi atminimo lentos karų veteranams ir pan.)

Tolerancija antisocialiam elgesiui reiškia, kad „eiliniai žmonės“ iš tų rajonų traukiasi, nes gyventi pasidaro nesaugu ir nemalonu (šiukšlių krūvos, net išmatos gatvėse). Filadelfijos centras, deja, vienas tokių rajonų, nors dar tebėra kitokių zonų, kaip Reading Terminal turgus, tačiau jos užsidaro anksti. Ir aplinkui gausu dar baisesnių rajonų.

Reading Terminal turgus - populiari vieta pavalgyti įvairių virtuvių restoranų maisto miesto centre

Reading Terminal turgus – populiari vieta pavalgyti įvairių virtuvių restoranų maisto miesto centre

Filadelfijos rajonai – kodėl miesto reputacija bloga

Po vienos nakvynės istoriniame Senamiesčio name, pervažiavome likusioms į Pietų Kensingtoną, vieną aplinkinių rajonų. Kuo toliau važiavome, tuo aplinka keitėsi prastyn: daugiau apleistų namų, tuščių gamyklų ar žiojėjančių tuštumų ten, kur stovėjo pastatai. Keitėsi ir gyventojai: vyravo juodaodžiai ir vienas kitas imigrantas iš Lotynų Amerikos (seniau ten gyvenę baltaodžiai daugiausiai išsikėlė į priemiesčius). Nebesaugu, į teisę spjaunama: štai vietos jaunimo grupė pasistato automobilį tiesiog vidury gatvės, kiti viešai meta pro langą savo šiukšles. Getai, getai, getai. Pamatyti, patirti įdomu. Bet suprantu ir vietinius, kurie ten kojos nekiša: ilgiau pagyvenus, ta „nuolatinės parengties“ atmosfera ima varginti, ypač, kai JAV pilna vietų, kur saugiau nei Europoje ir niekas nesikabinėja.

Prastus rajonus Filadelfijoje (ir JAV) pažinsi pagal tai, koks procentas namų apleista arba išgriauta

Prastus rajonus Filadelfijoje (ir JAV) pažinsi pagal tai, koks procentas namų apleista arba išgriauta. Čia vaizdas pro mūsų langą

Visgi, rajonas, kuriame gyvenome pamažu atgimsta: kai kurios gamyklos ir sandėliai virsta loftais, kitkas griaunama ir perstatoma naujais daugiabučiais. Gentrifikacija. Bet gyventojai dar vyrauja senieji. Ir vietoje, kur nakčiai gatvėje palikdavome automobilį, matėme, kad gretimas automobilis išdaužytais langais, dar kitas – suvarpytas kulkų… Na, už parkingą nereikėjo mokėti: tai blogų JAV rajonų privalumas.

Rajonas gentrifikuojasi - matosi naujų ir suremontuotų pastatų

Rajonas gentrifikuojasi – matosi naujų ir suremontuotų pastatų

Beveik savaitę gyvenome lofte 1909 m. statytoje buvusioje skėčių gamykloje. Pastatas 2018 m. nuostabiai sutvarkytas, ant stogo – baseinas su vaizdu į Filadelfijos centrą tolumoje, neprastesni vaizdai atsiveria ir pro milžiniškus buto (buvusio cecho) langus. Atgimstanti pramoninės JAV didybė. Matyt, tik laiko klausimas kada Pietų Kensingtonas atgims. Bet daugybėje kitų rajonų tas procesas dar neprasidėjo ar neprasidės.

Mūsiškiame lofte

Mūsiškiame lofte

Nuo mūsų rajono iki miesto centro driekėsi metro linija. „Pasisekė“ – galvojome, juk JAV viešasis transportas retas. Galvojome, kol nepamėginome: ta metro linija driekiasi virš Kensingtono gatvės. Po tais bėgiais – viena ilga benamių narkomanų priebėga (na, lietų metro trasa uždengia). Yra ištisi „Youtube“ kanalai, skirti tai gatvei: žmonės filmuoja distopines tų narkomanų realybės „muilo operas“.

Kensingtono gatvės vaizdai

Kensingtono gatvės vaizdai

Kas kartą einant į metro mėgindavo „užkabinti“, prašyti pinigų. Bet baisiau pačiame traukinyje: kartą įlipome, vagonas po vagono, nė vieno adekvataus žmogaus: rėkauja, šiukšlina, barasi tarpusavy. Jaučiau, kad turiu nuolat saugoti kišenes. Eiliniai žmonės Filadelfijoje viešuoju transportu nevažinėja, juoba vakarop. Kaip ir daugelis Filadelfijos rajonų, jiems Filadelfijos metro „nurašytas“. Iš naujienų galiu suprasti kodėl: štai kažkoks benamis išprievartavo dvi moteris, dar viena moteris Filadelfijos metro išžaginta kitų keleivių akivaizdoje – jie ne tik nesikišo, bet ir neskambino policijai, pora žmonių filmavo telefonais.

Filadelfijos metro anapus centro driekiasi virš gatvių

O juk kadaise visi tie rajonai buvo gražūs, milijonai žmonių iš viso pasaulio svajojo ten apsigyventi, dirbti ir užsidirbti. Filadelfija prieš pasaulinius karus buvo vienas tų pramoninių JAV miestų, kurių prekės ištraukė JAV į pasaulio ekonominio elito priešakį. Filadelfijos fabrikuose daugiausiai dirbo imigrantai, tarp jų – tūkstančiai lietuvių. Pagal lietuvių skaičių Filadelfija nusileidžia tik Čikagai, Niujorkui ir Los Andželui. Ten veikia trys lietuvių bažnyčios – didžiausia Šv. Andriejaus, lietuviškiausiai įrengta – Šv. Kazimiero. Kaip įprasta JAV lietuvių bažnyčiose, jos statytos ne vien religijai, o ir pasaulietinei lietuviškai veiklai. Štai Šv. Andriejaus parapijoje veikia ir lietuvių mokykla, yra pasaulietinė salė, bažnyčios viduje – paminklas sausio 13 d. aukoms, tremtims, primenantis naujoms Filadelfijos lietuvių kartoms Lietuvos istorijos tragedijas. Šv. Kazimiero bažnyčia dekoruota gausybe lietuviškų užrašų ir simbolių, o prie lietuviško kryžiaus-saulės šventoriuje parašyta, kad ten apjungti krikščioniški ir pagoniški simboliai (juk visa tai kartu yra Lietuvos istorija).

Šv. Andriejaus lietuvių bažnyčia - viena trijų Filadelfijoje

Šv. Andriejaus lietuvių bažnyčia – viena trijų Filadelfijoje

Veikia Filadelfijoje ir „Lietuvių muzikališkoji svetainė“ – šitaip senaja lietuvių kalba vadintas 1908 m. statytas pastatas, veikiantis ilgiau, nei egzistuoja pati Lietuvos Respublika. Ten – lietuvių renginiai, koncertai, ir lietuvių muziejus rūsyje. Lietuviai Filadelfijoje kūrėsi dar XIX a. pabaigoje, Pensilvanijos lietuvių bendruomenė – seniausia tokio dydžio lietuvių bendruomenė anapus istorinės Lietuvos ir tai atsispindi Filadelfijos pastatuose.

Statymo laikais ji vadinta Lietuivų muzikališkąja svetaine

Lietuvių muzikališkoji svetainė

Dabar, aišku, daugelis senųjų Filadelfijos imigrantų iš Europos bendruomenių jau susiliejo į vieną, anūkų ir proanūkių kartos kalba tik angliškai. Mačiau, kaip Lenkų muziejuje lenkų kilmės lankytojas sakė, kad tautiniai kostiumai jam labiau patinka švediški, nes gražesni. Bet savo kilmę daug žmonių prisimena, ir, kai ėjau su drabužiais, iš kurių matėsi, kad esu iš Lietuvos, buvo, kad gatvėje angliškai užkalbino lietuvių palikuonys.

Liepos 4 d. parado metu žygiuoja Filadelfijos tautos. Čia - ukrainiečių paradas

Liepos 4 d. parado metu žygiuoja Filadelfijos tautos. Čia – ukrainiečių paradas

Filadelfijos tautinis margumynas (ypač italai) pagimdė net atskirą Filadelfijos virtuvę. Tarp garsiausių jos patiekalų – Philly Cheasesteak sumuštinis su daug mėsos bei perlenkta stromboli pica. Jų gali paragauti daug kur mieste, bet Philly Cheasesteak, sakoma, ištrasta konkrečioje vietoje.

Philly Cheesesteak

Philly Cheesesteak

Filadelfijos istoriška ir multikultūrinė dvasia traukia ir menininkus, kaip Aizėją Zagarą, dekoruojanti ištisas pietų Filadelfijos gatves stiklo mozaikomis. Rajono širdis vadinama Magic Gardens ir veikia kaip muziejus.

Aizėjos Zagaro mozaikos suteikia naują veidą Filadelfijai

Aizėjos Zagaro mozaikos suteikia naują veidą Filadelfijai

Filadelfija – ir vienas gražiausių, ir vienas bjauriausių Amerikos miestų

Filadelfijoje susiduria tos dvi jėgos, kaip ir daug JAV rytų didmiesčių.

Praeities didybė: didžiulės pramonės pinigais pastatyti puošnūs dangoraižiai ir viešieji pastatai. Statyti dar tada, kai niekur kitur pasaulyje tokių nebuvo.

Prie Masonų šventyklos (kairėje) ir savivaldybės

Prie Masonų šventyklos (kairėje) ir savivaldybės

Ir dabarties niūrumas, kai, kone visiems, kas gali, išsikėlus į priemiesčius, istoriniai rajonai atiduoti tiems, nuo kurių tie kiti ir pabėgo, trūksta saugumo, ramybės, darbų, normalių parduotuvių.

Tik Filadelfijoje ta praeities didybė dar didingesnė, nei daugelyje JAV miestų, išskyrus gal Niujorką ar Čikagą. Bet ir dabarties realijos dar bjauresnės, nei daugelyje miestų, dar labiau išplitusios.

Čia, sakoma, išrasti Philly cheesesteak

Čia, sakoma, išrasti Philly cheesesteak

Bet Filadelfijoje dar yra Senamiestis – iš visų istoriškai svarbiausias ir, nepaisant to, jaukus, nesunykęs. Viena retų vietų JAV miestuose, kur gali džiaugtis senove.

Filadelfijos senamiesčio fragmentas

Filadelfijos senamiesčio fragmentas


Visi mano kelionių po Jungtines Amerikos Valstijas aprašymai ir vadovai


Trumpai apie viską:

JAV - viskas ką reikia žinoti keliaujant

Kelionės po vakarų JAV

Vakarų JAV - įspūdingiausi Amerikos nacionaliniai parkai ir gamta (Didysis kanjonas, Jeloustounas, Josemitas, Braiso ir Siono kanjonai). Tai taip pat Vakarų JAV kartu geriausia vieta pažinti indėnų, mormonų, bei lotynų kultūrą, yra keli įdomūs miestai (San Franciskas, Los Andželas, Las Vegasas).

Juta - tikėjimo ir gamtos didybė
Las Vegasas - suaugusiųjų Disneilendas
Los Andželas - Holivudo karštis tarp vienodų namų
JAV indėnų žemės - rezervatas, didesnis už Lietuvą
Naujoji Meksika - molio miestai, lotyniška dvasia
San Franciskas - aukso amžiaus šlovės miestas
Didysis kanjonas ir laukinė Arizona
Jeloustounas - JAV nacionalinių parkų karalius
Pietų Dakota - primirštas Amerikos gamtos perlas
Burning Man – viskas, ką reikia žinoti

Kelionės po rytų JAV

Rytų JAV žavi visų pirma senais didmiesčiais ir jų dangoraižiais, istorija (iš gamtinių lankytinų vietų čia - tik Niagaros kriokliai, ir tie patys vidury miesto). Šiame regione daugiausiai ir lietuviško paveldo, todėl čia vykdžiau ir lietuviško paveldo žemėlapio "Tikslas - Amerika" kūrimą.

Niujorkas - pirmoji pasaulio sostinė
Čikaga - amerikietiškos svajonės miestas
Detroitas - getu virtusi automobilių sostinė
Niagara – daug daugiau, nei kriokliai!
Vašingtonas - JAV didybė, supermuziejai, politinė širdis
Filadelfija - miestas, kuriame gimė Amerika

Kelionės po pietų (pietryčių) JAV

Pietų JAV žavi pačiais seniausiais JAV miestais (Naujasis Orleanas, Čarlstonas, Savana, Sent Augustinas), plantacijų dvarais, pelkynais, kurortais ir pramogų erdvėmis (ypač Floridoje: Majamis, Orlandas, Ki Vestas).

Pietinės JAV - tikroji, pamirštoji Amerika?
Naujasis Orleanas - džiazuojantis vudu miestas
Florida – Majamis, Disnėjus, salos ir karštis
Disney World – pasaulio pramogų sostinė

Kelionės po JAV salas ir Aliaską

JAV turi gausybę nutolusių salų. Žymiausi - Havajai, bet JAV priklauso ir Puerto Rikas, JAV Mergelių salos, Guamas. Havajus ir Guamą aplankiau per savo medaus mėnesį, tad aprašymai asmeniškensi, o apie Puerto Riką ir JAV Mergelių salas - skirti susiplanuoti savo kelionę.

Aliaska - begalinės Gamtos apsupty
Havajai - stebuklinga gamtos didybė
Oahu - plakanti Ramiojo vandenyno širdis
Puerto Rikas - iščiustyta Lotynų Amerika
Guamas - Azijos Kanarai
JAV Mergelių Salos - Amerikos Karibai

Kelionių vadovai po JAV žemėlapyje

Spauskite ant žymeklio žemėlapyje ir ant iššokusios nuotraukos - ir skaitykite kelionių vadovą apie tą vietą!

Travelers' Map is loading...
If you see this after your page is loaded completely, leafletJS files are missing.

Komentarai
Straipsnio temos: , , , , , , ,