Išskleisti meniu

Jungtinės Amerikos Valstijos

Pietų Dakota – primirštas Amerikos gamtos perlas

Pietų Dakota – primirštas Amerikos gamtos perlas

| 2 komentarai

Pietų Dakota gal nėra ta valstija, kuri daugeliui šautų į galvą pagalvojus „Kas norėtum pamatyti Amerikoje?“. Svajonių sąrašuose ją užgožia Didysis Kanjonas, Niagara, Jeloustounas, JAV juk kupinos gamtos grožybių…

Ir pats Pietų Dakotą aplankiau tik per devintąją kelionę į JAV – ir tai todėl, kad buvo pakeliui. Bet vos užmetęs akį į Pietų Dakotos „kaubojų ir indėnų“ miestelius, laukines tušias prerijas ir gigantomaniškais paminklais paverstus kalnus supratau, kad ši valstija verta daugiau.

Pietų Dakota – viena mažumos JAV valstijų, turinčių unikalią dvasią. Ar gal net dvi dvasias.

Rašmoro kalne iškalti JAV prezidentai

Rašmoro kalne iškalti JAV prezidentai

Pietų Dakotos aukso kasėjų miesteliai

Pietų Dakota susideda iš dviejų dalių: netgi laiko juostos jose skiriasi.

Rytuose – begalinės prerijos. Vasarą – svilinančiai karštos. Žiemą – spėriai užverčiamos sniegu, kartais net keliai uždaromi. Dykas kraštovaizdis.

Visos tikros grožybės – kalnuotuose Pietų Dakotos vakaruose. Didingi kalnai ir kalnų miesteliai žmones traukia jau geri 150 metų.

Centrinė Dedvudo gatvė

Centrinė Dedvudo gatvė

Juos pagimdė aukso karštinė: dešimtys tūkstančių susikrovę visus daiktus į karietas traukė į tokį Dedvudą, statėsi lūšnas, kasė, kasė, kasė, tikėdamiesi rasti tą aukso gyslą, kuri iš nieko akimirksniu juos pavers milijonieriais.

JAV Vakaruose tokių miestelių, tokių istorijų buvo daug. Daugelis jų liūdni, apleisti, gal dar daugiau išvis pranyko be pėdsakų. Bet Dedvudas, nors ir susitraukęs nuo gaal 25000 žmonių ~1877 m. iki 1300 šiais laikais, sugebėjo saikingai žengti koja kojon su laiku: „vesterniški“ jo namai virto jaukiom parduotuvėm, restoranais ir (ypač) kazino (na, bet juk ir XIX a. būdavo lošimai!). Apie Dedvudo didvyrius ir niekdarius net sukurtas serialas „Deadwood“.

Bullock viešbučio fojė - irgi kazino

Bullock viešbučio fojė – irgi kazino

Nakvojau 1895 m. Dedvudo šerifo statytame viešbutyje Bullock, kuris, ne vieną dešimtmetį buvęs apleistas, vėl atvėrė duris. Fojė radau ištisas knygas svečių pasakojimų apie kambariuose ir koridoriuose regėtus vaiduoklius, net nuotraukų – viešbučio savininkai juos siunčia vietinių „Ghost Tours“ organizatoriams. O miesto centrinėje „Nusikaltėlių aikštėje“ (Outlaw Square) vasaromis kasdien vyksta nemokami vaidinimai: susišaudymai, dvikovos ginklais ir t.t.

Ilgą laiką važiavęs per Amerikos „Interstate“ automagistralėmis visa tai vertini daug labiau: pernelyg daug šalies miestelių panašūs vienas į kitą it du vandens lašai. Dedvudas – maloni išimtis, ir aplink tokių „miestelių su dvasia“ daugiau.

Motelis Dedvude

Motelis Dedvude

Ledas (Lead) turi ir didžiulę atvirą duobę-aukso kasyklą (Sanford Lab Homestake). Stardžio (Sturgis) dvasia jau visai kita: tai Amerikos baikerių sostinė, pilna Harley Davidson salonų ir tatuiruočių meistrų. Kasmet rugpjūtį čia vyksta didžiausias baikerių suvažiavimas “Sturgis Motorcycle Rally”, pritraukiantis pusę milijono žmonių.

Buvusi aukso kasykla Lede iškasta rankomis

Buvusi aukso kasykla Lede iškasta rankomis

Pietų Dakotos Juodieji kalnai ir prerijos

Kiekvienas „bazę“ gali rinktis pagal savo skonį, bet įdomūs miesteliai nublanktų, jeigu jų nesuptu ne mažiau įdomi gamta. Apsistojęs bet kuriame jų lengvai gali per dieną nuvažiuoti prie daugybės gamtos grožybių, o vakare pargrįžti.

Miestelius supa Juodieji kalnai (Black Hills).

Vienas gražiausių kalnų – Velnio bokštas – jau Vajominge, į vakarus nuo Pietų Dakotos, bet irgi paprasčiausiai pasiekiamas iš Juodųjų kalnų miestelių (~120 km nuo Dedvudo). Tai 265 m aukščio akmeninė „kolona“, styranti iš pievų ir aukštų medžių peizažo. Gražu ją apeiti, dairantis aukštyn ir žemyn. O didžiausi narsuoliai kopia viršun kone vertikaliomis sienomis: užtrunka apie 6 val. ir 1-2 val. leistis žemyn.

Prie Velnio bokšto Vajominge

Prie Velnio bokšto Vajominge

Į kitą pusę, rytus, prasideda prerijos, bet tarp jų dar stūkso Badlands („Blogųjų žemių“) nacionalinis parkas: toks nelabai žemiškas uolų peizažas. ~160 km nuo Dedvudo. Daug? Retai gyvenamuose JAV šiaurės vakaruose tai – labai mažai. Pietų Dakotoje gyventojų juk nėra net milijono, o plotas – 200 000 kv. km (trys Lietuvos). Mažiau nebus: nuomojiesi automobilį, į tuštoką Interstate greitkelį ir važiuoji. Kitaip čia nepakeliausi.

Badlands parke

Badlands parke

Šitaip automobiliais po Ameriką keliaujama jau nuo tarpukario. Jau tada automobiliniams turistams radosi visokiausių paslaugų. Štai visa Pietų Dakota pilna Wall Drug reklamų: tai buvo mažyčio Wall miestelio vaistinė, šeimyninis verslas, kurio šeimininkai sugalvojo verčiau reklamų serijomis vilioti į naujai atidarytą Rašmoro kalną lekiančius pravažiuojančius turistus. Siūlė jiems nemokamą šaltą vandenį (tų laikų vasaromis tikra prabanga!) ir daug prekių. Dabar Wall Drug išaugo į prekybos-pramogų centrą įrengtą laukinių vakarų stiliumi. Nemokamą šaltą vandenį (kas jo šiais laikais neturi?) papildė 5 centus kainuojanti karšta kava.

Wall Drug viduje

Wall Drug viduje

Automobilis, apytuščiai keliai, pakelės reklamos – Pietų Dakotos dvasios dalis. Ir branduolinių raketų paleidimo aikštelės: Šaltojo karo laikais JAV savąjį arsenalą statė retai gyvenamose Didžiosiose lygumose nes puikiai suprato, kad branduolinio karo atveju sovietai leis savas raketas į JAV raketų paleidimo aikšteles: tad būtų neapdairu jas statyti greta svarbių miestų.

Yra Pietų Dakotoje ir branduolinių raketų muziejus.

Pietų Dakotos prerijos spalį

Pietų Dakotos prerijų kaimas spalį

Pietų Dakotos kalnai virsta gigantomaniškomis statulomis

Visos valstijos JAV turi savo „oficialias pravardes“, kurios rašomos net ant automobilių numerių. Oficiali Pietų Dakotos pravardė – „Rašmoro kalno valstija“ (Mount Rushmore State).

Rašmoro kalnas nuo 1927-1941 m. – ne tiek Dievo, kiek žmogaus kūrinys. Skulptorius Borglumas jį pavertė milžiniška skulptūra – keturių jo nuomone labiausiai nusipelniusių JAV prezidentų biustais. „Tautos tėvas“ Džrodžas Vašingtonas, nepriklausomybės deklaracijos autorius Tomas Džefersonas, pilietinį karą laimėjęs Abrahamas Linkolnas, Panamos kanalą pastatęs Teodoras Ruzveltas…

Promenada su visų JAV valstijų vėliavomis prie Rašmoro kalno

Promenada su visų JAV valstijų vėliavomis prie Rašmoro kalno

Visame pasaulyje analogo tam tiesiog nebuvo. Yra didelių skulptūrų, didelių pastatų – bet kad statulomis būtų paverstas ištisas kalnas? Borglumas kuklumu nepasižymėjo: „Rašmoro kalnas stovės dešimtis tūkstančių metų“ – jis manė – „Todėl būtina ateities kartoms palikti žinutę, kad jos žinotų, kodėl šie žmonės taip pagerbti“.

Bet Borglumas gali būti teisus: Egipto piramidės juk stovi kone 5000 metų, tad kodėl ne Rašmoro kalnas? Laibi paminklai, pastatai griūva, bet kalnai?

Prezidentai Rašomoro kalne

Prezidentai Rašomoro kalne

Rašmoro kalnas kontroversiškas. Vieni čia mato savotišką gamtos išprievartavimą („Kaip galima tikėtis pagražinti natūralų kalną? Juk gamta tobula.“), kiti pyksta, kad keturių baltaodžių veidai „papuošė“ iš indėnų prievarta užkariautas žemes.

Vietiniai indėnai lakotos netoliese dar 1948 m. užsakė kitą kalną netoliese „perdaryti“ į jų vado Pakvaišusio Arklio paminklą (Crazy Horse Memorial). Bet ir tai kontroversiška, ne visi indėnai tam pritaria… Priešingai nei Rašmoro kalno, to projekto nefinansuoja JAV federalinė valdžia, todėl terealizuota tik Pakvaišusio Arklio galva. Tiesa, ir ji jau 27 m aukščio (Rašmoro prezidentai – 18 m), o visa skulptūra – dalis kalno bus perkalta net į Pakvaišusio Arklio žirgą – bus 172 m aukščio.

Rašmoro vartai

Rašmoro vartai

Pietų Dakota – viena indėniškiausių JAV valstijų

Pietų Dakota – viena „indėniškiausių“ JAV valstijų. Indėnai čia sudaro per 8% žmonių (didžiausia tautybė – Lakotos, jų garbei valstija ir pavadinta Dakota).

Daug indėnų gyvena rezervatuose į rytus nuo Juodųjų kalnų. Ne šiaip sau. Tas klajoklių indėnų gentis kolonistai pamažu išvarė į prasčiausias, mažiausiai jiems patiems reikalingas žemes – ir vienos tokių buvo Pietų Dakotoje.

Badlands parkas rudenį

Badlands parkas rudenį. Blogosiomis žemėmis jį pavadino dar indėnai

Kas, jei kolonistams paaiškėdavo, kad žemė visgi reikalinga? Indėnus varydavo toliau! Taip atsitiko ~1890 m., kur, vos pažadėję palikti žemes indėnams, atvykėliai ten rado aukso. Indėnai negalėjo nieko padaryti prieš modernius ginklus. Niekinamų, be vilties paliktų indėnų tarpe iškilo apokaliptinė „šmėklų šokio“ religija: tikėjo, kad tinkamai sušokus tą keistą baisų šokį indėnų pusėn stos šmėklos ir baltaodžiai bus įveikti. Iš tikro kolonistus šokis paveikė tik tiek, kad jie ėmė anų „mistiškų indėnų“ bijoti. O ta baimė bent iš dalies nulėmė Vunded Ni mūšį/žudynes Pietų Dakotoje, kuomet nuginkluodami indėnus išgirdę šūvį (ir išvydę šmėklų šokio šokėjus) JAV kariai išžudė ~90 indėnų (žuvo ir ~30 JAV karių).

Tokios istorijos iš Laukinių vakarų, kurių dvasią dar ir šiandien gali pajusti Pietų Dakotoje. Bent jau valstijos vakaruose.

Ženklas pirmųjų žmonių, perėjusių JAV Laukinius Vakarus iki Ramiojo vandyno - Liuiso ir Klarko - muziejėlyje Čamberleno miestelyje, kad vėl jis atsidarys tik gegužį: Pietų Dakotos turizmas labai sezoniškas

Ženklas pirmųjų žmonių, perėjusių JAV Laukinius Vakarus iki Ramiojo vandyno – Liuiso ir Klarko – muziejėlyje Čamberleno miestelyje, kad vėl jis atsidarys tik gegužį: Pietų Dakotos turizmas labai sezoniškas

„Laukiniai vakarai“, aišku, neapsiriboja Pietų Dakota. Logiškas viešnagės Pietų Dakotoje tęsinys – Jeloustouno nacionalinis paras, kur važiavome ir mes.


Visi mano kelionių po Jungtines Amerikos Valstijas aprašymai ir vadovai


Kelionės po vakarų JAV

Vakarų JAV - įspūdingiausi Amerikos nacionaliniai parkai ir gamta (Didysis kanjonas, Jeloustounas, Josemitas, Braiso ir Siono kanjonai). Tai taip pat Vakarų JAV kartu geriausia vieta pažinti indėnų, mormonų, bei lotynų kultūrą, yra keli įdomūs miestai (San Franciskas, Los Andželas, Las Vegasas).

Juta - tikėjimo ir gamtos didybė
Las Vegasas - suaugusiųjų Disneilendas
JAV indėnų žemės - rezervatas, didesnis už Lietuvą
Naujoji Meksika - molio miestai, lotyniška dvasia
San Franciskas - aukso amžiaus šlovės miestas

Kelionės po rytų JAV

Rytų JAV žavi visų pirma senais didmiesčiais ir jų dangoraižiais, istorija (iš gamtinių lankytinų vietų čia - tik Niagaros kriokliai, ir tie patys vidury miesto). Šiame regione daugiausiai ir lietuviško paveldo, todėl čia vykdžiau ir lietuviško paveldo žemėlapio "Tikslas - Amerika" kūrimą.

Niujorkas - pirmoji pasaulio sostinė
Čikaga - amerikietiškos svajonės miestas
Detroitas - getu virtusi automobilių sostinė
Niagara – daug daugiau, nei kriokliai!
Vašingtonas - 4 dienų maršrutas kelionei
Niujorkas-Bostonas - 7 dienų maršrutas kelionei automobiliu
Tikslas - Amerika 2017 (JAV rytų) ekspedicijos dienoraštis
Tikslas – Amerika 2018 (Vidurio Vakarų) ekspedicijos dienoraštis
Tikslas - Amerika lietuviškų vietų JAV žemėlapis

Kelionės po pietų (pietryčių) JAV

Pietų JAV žavi pačiais seniausiais JAV miestais (Naujasis Orleanas, Čarlstonas, Savana, Sent Augustinas), plantacijų dvarais, pelkynais, kurortais ir pramogų erdvėmis (ypač Floridoje: Majamis, Orlandas, Ki Vestas).

Pietinės JAV - tikroji, pamirštoji Amerika?
Naujasis Orleanas - džiazuojantis vudu miestas
Florida – Majamis, Disnėjus, salos ir karštis
Disney World – pasaulio pramogų sostinė

Kelionės po JAV salas

JAV turi gausybę nutolusių salų. Žymiausi - Havajai, bet JAV priklauso ir Puerto Rikas, JAV Mergelių salos, Guamas. Havajus ir Guamą aplankiau per savo medaus mėnesį, tad aprašymai asmeniškensi, o apie Puerto Riką ir JAV Mergelių salas - skirti susiplanuoti savo kelionę.

Havajai - stebuklinga gamtos didybė
Oahu - plakanti Ramiojo vandenyno širdis
Puerto Rikas - iščiustyta Lotynų Amerika
Guamas - Azijos Kanarai
JAV Mergelių Salos - Amerikos Karibai

Komentarai
Straipsnio temos: , , , , , , , , , , ,


Didysis kanjonas ir laukinė Arizona

Didysis kanjonas ir laukinė Arizona

| 5 komentarai

Didysis kanjonas – vienas tų garsiausių pasaulio gamtos vaizdų, kuriam garantuota vieta daugelyje svajonių dešimtukų, šimtukų ir tūkstantukų. Juk šio tarpeklio gylis siekia 1857 m, plotis – 26 km, ilgis – 446 km. Net protu sunku suvokti šituos skaičius!

Bet ar jis tikrai toks unikalus? O gal tai viena tų pervertintų vietų, į kurias nuvažiavęs nusivili, „tikėjausi daugiau“? Kai reklamos kokiai vietai šitiek, prieš atvažiuodamas niekad nežinai…

Šiame straipsnyje – mano žvilgsnis į Didįjį kanjoną ir šiek tie plačiau: visą laukinę Arizoną, jos uolas, dykumas, kaktusus ir indėnų tvirtoves. Didysis kanjonas – tik Arizonos karūna.

Didysis kanjonas

Didysis kanjonas (žvelgiant nuo Powell Point)

Didžiajam kanjonui trūksta lietuviškų žodžių

Vos išvydęs pirmą kart Didįjį kanjoną nuo jo pietinio šlaito supratau, kad jam apibūdinti nėra žodžių. Kanjonas, tarpeklis, slėnis? Tai labiau lyg kitos planetos peizažas, kurį staiga atvėrė prasivėrusi žemė!

Masteliai fantastiniai: kilometrinės „bedugnės“, rausvų uolų laukai ten apačioje. O Kolorado upė, kuri ir išgraužė kanjoną, taip giliai, kad daugelyje vietų jos nė nesimato. Negi tiesiog nuo tos „menkos upės“ tekėjimo galėjo gimti toks kanjonas?..

Viena retesnių vietų, kur giliai kanjone gali išvysti Kolorado upę

Viena retesnių vietų, kur giliai kanjone gali išvysti Kolorado upę (Hopi Point apžvalgos aikštelė)

Sunku patikėti, bet tiesa. Tiesiog Kolorado upė ta pačia vaga teka septynis milijonus(!) metų. Palyginimui, dabartinėje Lietuvoje dar prieš 10 000 metų buvo ledynmetis, jokia Neris, joks Nemunas netekėjo. Kad būtų aiškiau įsivaizduoti: jei Kolorado upės istoriją prilyginsime 1 valandai, tai Nemunas tekėtų vos 5 sekundes!

Ir visi tie milijonai metų atsispindi Didžiojo kanjono uolose…

Didysis kanjonas

Didysis kanjonas (link Moran Point)

Kanjono plotis – iki 26 km. Bet nuo jo pietinio šlaito iki šiaurinio atstumas važiuoti automobiliu – 341 km, nes juk reikia viską apvažiuoti…

Gamtos supermylėtojui gali norėtis skirti savaites pažinti jam visam. Kita vertus, jei norisi tiesiog pajusti tą kanjono didybę, pakanka ir kelių dienų ar, dėl vaizdų nuo viršaus – per akis ir vienos dienos (jei nebus tądien rūko).

Rūkas - didysis trumpų kelionių prie Didžiojo kanjono siaubas. Laimė, jis nebūna dažnai - vėliau dienoje rūkas prasisklaidė

Rūkas – didysis trumpų kelionių prie Didžiojo kanjono siaubas. Laimė, jis nebūna dažnai – vėliau dienoje rūkas prasisklaidė

Tik užuot blaškiusis po visą nacionalinį parką, reikia pasirinkti vieną fragmentą. Didžiojo kanjono patirtis visur panaši – nors uolų spalvos ir formos ir skiriasi. Tiesą pasakius, jau pirmos dienos vakare mano žmona sakė „Čia visur viskas panašu, ar tikrai verta važiuoti į dar vieną apžvalgos aikštelę?“.

Populiariausias Didžiojo kanjono fragmentas – Pietinis kraštas (Southern Rim).

Viena Didžiojo kanjono apžvalgos aikštelių

Viena Didžiojo kanjono apžvalgos aikštelių (Powell Point)

Įvairūs būdai patirti Didįjį kanjoną

Didysis kanjonas yra JAV nacionalinis parkas. JAV šis terminas reiškia kai ką kitą, nei Lietuvoje: visa milžiniška teritorija (sulig ištisa Lietuvos apskritimi) atiduota gamtai, iš ten iškeldinti gyventojai (išskyrus kelis indėnų kaimelius), užtat pilna gyvūnų: per dieną mačiau dešimtis elnių, milžinišką vorą, ką jau kalbėti apie visokiausias voveres. Tačiau kartu viskas nuostabiai pritaikyta kiekvienam turistui.

Didžiojo kanjono nacionalinio parko gyvūnai

Didžiojo kanjono nacionalinio parko gyvūnai

Nori greitai ir patogiai gauti kanjono didybės užtaisą, ar gal esi senas, turi vaikų, sunkiai vaikštai? Palei pietinį kanjono pakraštį driekiasi 50 km ilgio automobilių kelias su stovėjimo aukštelėmis ten, kur gražiausi vaizdai! Nori verčiau vaikščioti ir nematyti mašinų? Ne problema, yra ir pėsčiųjų takas, jis dar arčiau šlaito, didelė jo dalis – grįsta. Norisi dar labiau „žygeivinės“ patirties? Tai leiskis į kanjono dugną ir kopk atgal jau kur kas paprastesniais, ekstremalesniais, karštesniais (vasarą) takeliais! Gali ir iki Kolorado upės nueiti, sako, įmanoma ir per dieną, bet rekomenduojama bent per dvi. Nori išvysti didįjį kanjoną iš paukščio skrydžio? Sraigtasparniai kyla kas kelias minutes! Nori ekstremalios pramogos? Gal raftingas Kolorado upėje kanjono dugne?

Didžiajame kanjone

Didžiajame kanjone (einant link Moran Point apžvalgos aikštelės)

Gražiausi vaizdai į Didįjį kanjoną pietinėje pusėje atsiveria iš šių vietų:
*Mather Point. „Paradinis“ vaizdas prie lankytojų centro.
*Hopi Point. Neblogai matosi visas gylis iki Kolorado upės.
*Mojave Point.
*Grandview Point. Galima palaipioti uolomis.
*Desert View Watchtower. Ten stovi dar tarpukariu pastatytas apžvalgos bokštas – tai pirmasis vaizdas į Didįjį kanjoną jei atvažiuoji iš rytų.

Einant link Desert View apžvalgos bokšto

Einant link Desert View apžvalgos bokšto

Kai kurie populiariausi pasaulio nacionaliniai parkai jau yra virtę savotiškais „gamtos muziejais“: tvorelės, tvorelės, „čia nelipti“, „čia negalima“, „neišklyskite iš takelio“ – ypač ten, kur gražiausios vietos… Didžiajame kanjone tvorelės supa nebent populiariausias aikšteles: na, kai kilometrinių uolų viršūnėje susirenka minios, kitaip būtų nesaugu. Bet tik paeini į šalį – ir jau gali laipioti uolomis, stotis ar sėstis ant bet kurio skardžio: niekas nė nebandys stabdyti!

Didžiajame kanjone

Didžiajame kanjone (Grandview Point apžvalgos aikštelė)

Aišku, verta būti atsargiam: ne tik dėl kvapą atimančio statumo šlaitų, bet ir dėl klimato. Vasaromis net kanjono viršuje, 2100 m aukštyje, gali būti karšta, tačiau jei leidiesi į kanjono dugną, kur visą vėją užstoja šlaitai – ten jau nežmoniškai karšta. Reikia apsirūpinti vandeniu. gerai apsirūpinti.

Tiesa, atėjus rudeniui, viskas spėriai atšąla. Spalio pradžioje viršuje jau buvo vėsoka, spalio pabaigoje ir užsninga. Mažiau populiari šiaurinė kanjono pusė tada išvis užsidaro – niekas nevalo į ją kelio nuo sniegų.

Didysis kanjonas netoli Mather Point

Didysis kanjonas (žvelgiant nuo Powell Point)

Labiausiai Didžiajame kanjone erzino ne šaltis ar karštis – o rūkas. Jis gali pavogti visus vaizdus – nors tie, kuriuos rūkas atidengia, tada būna dar labiau išlaukti, stebuklingesni. Dienai bėgant rūkas, it teatro uždanga, neretai atidengia kanjoną. Laimė, daugumą dienų virš kanjono giedra.

Rūkas ką tik atidengė kanjono fragmentą (prie Desert View apžvalgos bokšto)

Rūkas ką tik atidengė kanjono fragmentą (prie Desert View apžvalgos bokšto)

Didžiojo kanjono miesteliai ir transportas

Patogiausia į Didįjį kanjoną – kaip ir bet kur kitur JAV – atvykti automobiliu (galima išsinuomoti bet kur). Tik juo paprastai nuvažiuosi ir į visas žvalgymosi vietas ar žygių taų pradžias. Visgi, nenorintiems vairuoti yra ir kitų alternatyvų – ekskursijos iš artimiausių miestų (pvz. Flagstafo, Viljamso) ar net Las Vegaso.

Didžiąją metų dalį į Pietinio šlaito panoramines vietas į vakarus nuo Grand Canyon Village miestelio ir galima važiuoti tik autobusu: į jį reikia persėsti net jei turi automobilį, nes, tiesiog parkingo visiems neužtektų.

Kelias palei Didįjį kanjoną JAV

Kelias palei Didįjį kanjoną JAV

Populiariuose Didžiojo kanjono pietuose yra, galima sakyti, keturi „kanjono miesteliai“.

Grand Canyon Village yra nacionalinio parko ribose ant paties pietinio kanjono šlaito ir skirtas turistams: ten apsistoti ar valgyti variantų mažai, brangu.

Istorinis Grand Canyon Village viešbutis ant kanjono šlaito žvelgiant iš Trail View Point

Istorinis Grand Canyon Village viešbutis ant kanjono šlaito žvelgiant iš Trail View Point

Tusajanas stūkso iš karto už nacionalinio parko ribos, apie 11 km nuo šlaito: iš ten kyla Didžiojo kanjono sraigtasparniai, ten rodomas IMAX filmas apie kanjoną ir, nors apsistoti dar brangu, jau yra „eilinių maisto tinklų“, tokių, kaip McDonald‘s.

Tačiau daugelis keliautojų prie Didžiojo kanjono apsistoja Viljamse ar (ypač) Flagstafe, motelių pilnuose miesteliuose prie garsiojo 66 kelio, dar nuo 1929 m. kertančio visą Ameriką ir įkvėpusio autostopo bei kelionių automobiliais kultūrą. Ten gyvenome ir mes: tik reikia susitaikyti, kad iki kanjono tenka važiuoti 130 km į vieną pusę. Bet taip pajauti tų tuščių Amerikos vakarų dydį ir didybę, išvysti nykius indėnų kaimus, pakelės restoranus ir begalines dykas lygumas.

66 kelias ir vienas daugybės motelių pakeliui Flagstafe

66 kelias ir vienas daugybės motelių pakeliui Flagstafe

Kas dar įspūdingo Arizonoje – Sedonos uolos ir indėnų „pilys“

Daugelis keliaujančių per Ameriką Arizonoje stabteli tik trumpam, tik prie Didžiojo kanjono. Tačiau net gyvenant Flagstafe turint automobilį yra kur pasidairyti ir kitur – ir, Arizonoje turėdamas kelias dienas, pasirinkau užsukti ir ten, užuot skyręs visą laiką Didžiajam kanjonui.

Žmonės stebi saulėlydį prie Sedonos oro uosto

Žmonės stebi saulėlydį prie Sedonos oro uosto

Sedonos miestelis sužavėjo jį supančiomis didingomis uolomis. Ezoterikos mylėtojai mano, kad šios turi ypatingų galių, tad švari ir tvarkinga Sedona tapusi visokių meditacijų, jogų sostine.

Sedonos uolos

Sedonos uolos

Netoli (Arizonos, kurios plotas kaip Vokietijos, mastais) yra ir Montezumos pilis (Montezuma Castle) – iš tikro nei Montezumos, nei pilis. Tai – ištisas indėnų kaimas, atrodantis kaip pastatas, įmūrytas į olą. Baltaodžiai jį rado jau apleistą – niekas nežino, kodėl – ir buvo taip priblokšti jo vietos (atrodo, nepasiekiamame kalne), kad priskyrė garsiajam actekų valdovui Montezumai.

Iš tikro tokius namus statėsi senovės Arizonos indėnai dar gerokai iki actekų (prieš 1000 metų) ir mažai kur pasaulyje rasi ką panašaus. Sunkiai pasiekiami nuo žemės (kopėčias ju galima ir nupjauti) indėnai ten gyveno saugiai, o kalno papėdėje užsiimdavo žemės ūkiu. Įspūdingiausias toks kompleksas – Mesa Verdėje.

Montezumos pilis

Montezumos pilis

Deja, Montezumos pilimi tegali gerėtis iš apačios – vidus uždarytas dar XX a. viduryje.

Arizonoje pilna ir dar gyvų indėnų, daugelis jų šiaurės rytuose, kurie priklauso už Lietuvą didesniam Navahų rezervatui – ar, tiksliau, ištisai Navahų šaliai su savo prezidentu. Ten gausu ir nuostabios gamtos – Antilopių kanjonas, Monumentų slėnis – bet tai jau tarsi kitas pasaulis ir apie tas vietas esu parašęs atskirą straipsnį.

Nykus indėnų kaimas pakeliui į Didįjį kanjoną

Nykus indėnų kaimas pakeliui į Didįjį kanjoną

Fyniksas – begalinis Amerikos priemiestis

Arizonos plakanti širdis – Fynikso miestas. 5 mln. iš 7 mln. Arizonos žmonių gyvena jame, užtat kas liko – daugiausia dyki laukai. Fyniksas irgi toks dykas – tarsi begalinis Amerikos priemiestis iš daugmaž vienodų naujų rajonų, namų. Štai gyevnamieji namai, štai namas-restoranas, štai namas-muziejus. Visur važiuojama automobiliu plačiais magistraliniais keliais.

Eilinis eilinio tinklo restoranas Fynikse

Eilinis eilinio tinklo restoranas Fynikse

Arizona – vėliausiai valstijos statusą gavusi pagrindinės JAV dalies teritorija. Tai įvyko tik 1912 m. Fyniksas tada teturėjo 10 000 žmonių: visa plėtra vyko šiais moderniais laikais, todėl tai miestas statytas automobilizuotam žmogui, labiau patogus, nei gražus. Jis ir pigus, jame maži mokesčiai, ir jis dar šiltas – Fyniksas, priešingai nei Didysis kanjonas, yra Arizonos žemumose, ir ten temperatūra liepos dienomis vidutiniškai(!) yra +41 laipsnis, o gruodį – +19. To pakanka: vis daugiau ir daugiau amerikiečių iš šiaurės keliasi į Arizoną, ypač pensininkai.

Nemažai Amerikos lietuvių pensininkų irgi persikėlė į Arizoną. Rimroko mieste prie Sedonos yra net Valančiaus gatvė

Nemažai Amerikos lietuvių pensininkų irgi persikėlė į Arizoną. Rimroko mieste prie Sedonos yra net Valančiaus gatvė

Tačiau keliautojams Fyniksas turi mažai ką pasiūlyti – na, gal vieną-kitą muziejų, kaip muzikos instrumentų muziejus, kuriame galima paklausyti kiekvienos pasaulio šalies (net ir Lietuvos) melodijų. Tad daugelis turistų į Fyniksą nebent atskrenda, nebent čia pasidaro nuotrauką prie Arizonos simbolio saguaro (didžiosios karnegijos) – it medis aukšto kaktuso, kurie aplink Fyniksą auga ištisais miškais – ir suka į Arizonos aukštumas, link Didžiojo kanjono, link Sedonos, link Indėnų kraštų.

Arizonos simbolis - saguarai

Arizonos simbolis – saguarai. Jie užauga iki 12 m ir yra aukščiausi pasaulio kaktusai. Prie Didžiojo kanjono jau per aukštai – jie neauga.

Kelionę galima pratęsti Jutoje, Los Andžele, Naujojoje Meksikoje – variantų per daug, kad išvardintum. Visa pietvakarių JAV savotiškai panaši: rodos, begaliniai dyki plotai, begalinės magistralės jungiančios begalinius miestus iš vienodų mažų namų ir mažus miestelius. Ir, šen bei ten – bet daug dažniau, nei didžiojoje pasaulio dalyje – tuos vienodus peizažus praskaidrina pasauliniai gamtos stebuklai, tokie, kaip Didysis kanjonas.

Magistralė per Arizoną

Magistralė per Arizoną


Visi mano kelionių po Jungtines Amerikos Valstijas aprašymai ir vadovai


Kelionės po vakarų JAV

Vakarų JAV - įspūdingiausi Amerikos nacionaliniai parkai ir gamta (Didysis kanjonas, Jeloustounas, Josemitas, Braiso ir Siono kanjonai). Tai taip pat Vakarų JAV kartu geriausia vieta pažinti indėnų, mormonų, bei lotynų kultūrą, yra keli įdomūs miestai (San Franciskas, Los Andželas, Las Vegasas).

Juta - tikėjimo ir gamtos didybė
Las Vegasas - suaugusiųjų Disneilendas
JAV indėnų žemės - rezervatas, didesnis už Lietuvą
Naujoji Meksika - molio miestai, lotyniška dvasia
San Franciskas - aukso amžiaus šlovės miestas

Kelionės po rytų JAV

Rytų JAV žavi visų pirma senais didmiesčiais ir jų dangoraižiais, istorija (iš gamtinių lankytinų vietų čia - tik Niagaros kriokliai, ir tie patys vidury miesto). Šiame regione daugiausiai ir lietuviško paveldo, todėl čia vykdžiau ir lietuviško paveldo žemėlapio "Tikslas - Amerika" kūrimą.

Niujorkas - pirmoji pasaulio sostinė
Čikaga - amerikietiškos svajonės miestas
Detroitas - getu virtusi automobilių sostinė
Niagara – daug daugiau, nei kriokliai!
Vašingtonas - 4 dienų maršrutas kelionei
Niujorkas-Bostonas - 7 dienų maršrutas kelionei automobiliu
Tikslas - Amerika 2017 (JAV rytų) ekspedicijos dienoraštis
Tikslas – Amerika 2018 (Vidurio Vakarų) ekspedicijos dienoraštis
Tikslas - Amerika lietuviškų vietų JAV žemėlapis

Kelionės po pietų (pietryčių) JAV

Pietų JAV žavi pačiais seniausiais JAV miestais (Naujasis Orleanas, Čarlstonas, Savana, Sent Augustinas), plantacijų dvarais, pelkynais, kurortais ir pramogų erdvėmis (ypač Floridoje: Majamis, Orlandas, Ki Vestas).

Pietinės JAV - tikroji, pamirštoji Amerika?
Naujasis Orleanas - džiazuojantis vudu miestas
Florida – Majamis, Disnėjus, salos ir karštis
Disney World – pasaulio pramogų sostinė

Kelionės po JAV salas

JAV turi gausybę nutolusių salų. Žymiausi - Havajai, bet JAV priklauso ir Puerto Rikas, JAV Mergelių salos, Guamas. Havajus ir Guamą aplankiau per savo medaus mėnesį, tad aprašymai asmeniškensi, o apie Puerto Riką ir JAV Mergelių salas - skirti susiplanuoti savo kelionę.

Havajai - stebuklinga gamtos didybė
Oahu - plakanti Ramiojo vandenyno širdis
Puerto Rikas - iščiustyta Lotynų Amerika
Guamas - Azijos Kanarai
JAV Mergelių Salos - Amerikos Karibai

Komentarai
Straipsnio temos: , , , , , , , , , , , , , , , ,


Los Andželas – Holivudo karštis tarp vienodų namų

Los Andželas – Holivudo karštis tarp vienodų namų

| 0 komentarų

Los Andželas pinte apipintas legendomis. Holivudas, Oskarai, žvaigždės, ilgi smėlėti paplūdimiai, Disneilendas, Kalifornija, antras pagal dydį JAV miestas.

Kartu Los Andželas vienas tų miestų, kuriais keliautojai labiausiai nusivilia. Begaliniai rajonai iš vienodų namų, juos kertančios užsikišusios magistralės, valandų valandos važiavimo iki vandenyno, smogas, didelės kainos – tai tas „žemiškasis“ Los Andželas, kurį mato daugelis jo žmonių.

Kaip pamatyti dangiškąją Los Andželo pusę ir neįstrigti jo kasdienybėje?

Holivudo žvaigždžių alėja - plytelės su žvaigždėmis grindinyje skirtos geriausiems visų laikų aktoriams, režisieriams ir kt. Tiese, lentelės mokamos ir jų labai daug: tad skeptikas gali pasakyti, kad tai tėra būdas reklamuotis, be turistai jį myli

Holivudo žvaigždžių alėja – plytelės su žvaigždėmis grindinyje skirtos geriausiems visų laikų aktoriams, režisieriams ir kt. Tiese, lentelės mokamos ir jų labai daug: tad skeptikas gali pasakyti, kad tai tėra būdas reklamuotis, be turistai jį myli

Holivudas – kino spindesys ir istorija

Holivudas – gera pusė visos Los Andželo reputacijos! Pasaulio kino pramonės sostinė, žvaigždės, kino studijos, Oskarai…

Iš tikro Holivudas – tai tik nedidelis Los Andželo rajonas. Taip, ten gausu spindesio turistams, suvenyrų, yra garsusis “Chinese Theater” ir kiti kino teatrai, taip pat beveik 2 km Holivudo bulvaro linija papuošta tūkstančiais į šaligatvius “įmūrytų” žvaigždžių, kurių kiekviena skirta kino, televizijos ar muzikos garsenybei. Bet kino pramonė seniai praaugo Holivudą.

Ant sofos iš 'Draugų' serialo pradžios kino studijoje

Ant sofos iš ‘Draugų’ serialo pradžios Warner Bros kino studijoje

Plačiai po Los Andželą pasklidusios ir kino studijos, o ekskursija vienoje Los Andželo kino studijų – tikra piligrimystė kiekvienam pasaulio kinomanui. Kiekvienoje studijoje – ištisos eilės netikrų pastatų, parkų, gatvių, paminklų – ir kiekvienas kvadratinis metras ten pilnas pasaulinės kino istorijos. “Štai šiose dirbtinėse džiunglėse per Juros periodo parką herojai bėgo nuo tiranozauro”. Už kelių šimtų metrų jau – Niujorko gatvė iš “Skustuvo ašmenimis” (1982 m.), “Tamsos riterio” (2008 m.), serialo “Draugai” ir 1933 m. filmo “42-oji gatvė”. Taip, visi šie filmai filmuoti toje pat vietoje: pakeiti reklamas, durų rankenas, apšvietimą – ir atmosfera, laikmetis jau visai kiti. Įspūdinga, kad iš esmės ta pati dirbtinė gatvė ten stūkso nuo tarpukario.

Juros periodo parko džiunglės... Ir apskritai vienintelės džiunglės Holivudo studijoje: čia filmuoja ne vien Warner Bros, jie nuomoja ir konkurentams

Juros periodo parko džiunglės… Ir apskritai vienintelės džiunglės Holivudo studijoje: čia filmuoja ne vien Warner Bros, jie nuomoja ir konkurentams

“Warner Bros” žvaigždė – serialo “Draugai” interjerai (iš tikro jie buvo įrengti garso nepraleidžiančiame angare – šitaip filmuojamos daugelis vidaus scenų). “Paramount”, “Sony Pictures” kiti akcentai: verta rinktis ir pagal savo mėgstamiausius filmus ir serialus. Be “kino istorijos” studijose išvysti ir šiuolaikinę kino magiją, gali gyvai pamatyti kaip daromi efektai ir pan. “Jei nori gauti šanselį pamatyti kokią žvaigždę, geriau eiti savaitės dieną, jei nori patekti į daugiau filmavimui naudojamų pastatų – geriau savaitgalį, nes jie tušti” – mums sakė studijoje.

Netikri namų fasadai "Warner Bros" studijoje

Netikri namų fasadai “Warner Bros” studijoje

“Universal Studios” Los Andžele iš viso pamažu virto atrakcionų parku, ten eini visai dienai kaip į Disneilendą. Beje, pirmasis pasaulio Disneilendas – irgi Los Andžele…

Štai taip filmuojami šiuolaikiniai filmai. Ekrane galės atrodyti, kad aktorius apsikabinęs kokią pabaisą skrenda kosmosu, arba apsikabinęs stulpą ir pučiamas uragano- arba dar kaip nors.

Štai taip filmuojami šiuolaikiniai filmai. Ekrane galės atrodyti, kad aktorius apsikabinęs kokią pabaisą skrenda kosmosu, arba apsikabinęs stulpą ir pučiamas uragano- arba dar kaip nors.

Tik dalis superkino filmuojama studijose. Nežinia kiek operatorių, režisierių ir aktorių komandų kiekvienu konkrečiu metu pasklidę po Los Andželą. Nuo modernios Los Andželo katedros iki Los Andželo lietuvių dienų šventės mačiau kabant užrašus “Čia filmuojama. Užeidami vidun išreiškiate sutikimą filmuotis”. Ir filmuojamas ten būtent didysis kinas – o ne kokios reklamos. Gali tiesiog eiti gatve ir tapti statistu…

Daugiaaukštė parkavimo aikštelė nuomojama filmavimams

Daugiaaukštė parkavimo aikštelė: beveik vienodo dydžio reklamos su siūlymu ten pastatyti automobilį ir siūlymu aikštelę išnuomoti filmavimams

Los Andželo karštis ir paplūdimiai

Antroji Los Andželo legendos dalis – karštis, paplūdimiai. Malibu, Santa Monika, Santa Barbara – kiek daug Los Andželo kurortų pavadinimų žino, rodos, visi pasaulyje!

Paplūdimiai gražūs, driekiasi palei visą megapolį, su (nepigiom) pramogų erdvėm šalia ar ant “jūros tiltų”.

Santa Monikos Jūros tiltas

Santa Monikos Jūros tiltas

Tiesa, vėsios vandens srovės lemia, kad Ramiojo vandenyno temperatūra daug šaltesnė, nei tikėtumeis: vasarą, beveik kaip Palangoj, tik iki +20, nors oras kasdien būna maždaug +28 ir graso miškų gaisrais… Žiemom – sausį – dienomis oro temperatūra būna apie +20, bet vandenyno jau tik +15.

Daugelis Los Andželo paplūdimių pritaikyta losandželiečiams: greta jų daugiabučiai ar privatūs namai, keliai atvažiuoti automobiliams.

Santa Monikos pakrantės promenadoje

Santa Monikos pakrantės promenadoje

Ir visgi daugybė Los Andželo rajonų ar gatvių garsios visame pasaulyje – dažnai kino dėka. Pavyzdžiui, Beverli Hilsas ir jo Sunset Boulevard, kur gyvena turtingiausieji ir “žvaigždiškiausieji”. Tvarkingos pievutės, gražūs rūmeliai… Tiesa, ten vandenyno šalia nėra: bet daugybei losandželiečių pakanka ir didelio baseino (namas be baseino Kalifornijoje išvis nesusipratimas).

Beverli Hilse. Kai kurie namai aplink - nesuvokiamai milžiniški, bet juose gyvena tik po vieną šeimą

Beverli Hilse. Kai kurie namai aplink – nesuvokiamai milžiniški, bet juose gyvena tik po vieną šeimą

Los Andželo fantastiškai proziška priemiesčių jūra

Legendinės Los Andželo vietos paskendusios tarp labai proziškų. Visas Los Andželas – it vienas begalinis gigantomaniškai peraugęs JAV priemiestis. Daugmaž vienodi rajonai iš daugmaž vienodų vienaukščių namų. Juos kerta magistralės – aštuonių, dešimties, šešiolikos juostų. Ir vis tiek užsikemša. Viešojo transporto, išskyrus kelias padrikas metro linijas, praktiškai nėra: daug kur viešuoju transportu nenuvažiuosi, ar nuvyksi per 4 val. ten, kur automobiliu užtruktų 40 min. Normalu į darbą važiuoti ir kokius 100 km., o visa Los Andželo aglomeracija tęsiasi apie 200 km: kaip kitaip, kai gyventojų 14 mln. ir beveik visi gyvena privačiuose namuose?

Tipinė magistralė per begalinius Los Andželo 'priemiesčius'

Tipinė magistralė per begalinius Los Andželo ‘priemiesčius’. Ši dar – viena siauresnių

Automobilis Los Andžele – būtinas tarsi kojos: be automobilio daugelyje rajonų jaustumeis it neįgalus, net į parduotuvę sunkiai nueitum. Kone visi jais važinėja po vieną – jeigu važiuoji dviese, tau jau priklauso specialios “juostos pilniems automobiliams”, kurios Los Andžele yra vietoj autobusų juostų. Kam tos autobusų juostos tarnautų, kai tų autobusų beveik nėra? Kai kur gali išsipirkti leidimą į “skubančiųjų juostas”.

Tipiniame gyvenamajame Los Andželo rajone aplink Helovyną

Tipiniame gyvenamajame Los Andželo rajone aplink Helovyną nusleidus nuo magistralių

Los Andželas išaugo jau po karo, kai kiekvienas amerikietis galėjo įpirkti automobilį, ir todėl jis visai kitoks, nei senieji JAV didmiesčiai: Niujorkas ar Čikaga. Jis statytas ne pėsčiam, o važiuotam. Visame pasaulyje nėra daugiau kito tokio didelio miesto, statyto Automobiliui. Tad Los Andželas vietomis atrodo it iš fantastiškos kūrinio: ypač trijų-keturių-penkių aukštų sankryžų estakados, kai susikerta kokie du ar trys šešiolikos juostų “miesto greitkeliai”. Ir pirmoji “keturių aukštų sankryža” pastatyta dar 1949 m. – ji buvo pirmoji tokia visame pasaulyje ir nors dabar jų rasi ir kitur JAV, Los Andželo automobilių eismo masteliais niekas neįveiks.

Daugiaaukštė Los Andželo greitkelių sankryža

Daugiaaukštė Los Andželo greitkelių sankryža

Tiesą pasakius, didelė dalis “Los Andželo” oficialiai net nėra Los Andželas. Ir kalbu ne tik apie nutolusius rajonus: netgi šalia pat miesto centro, visiškoje jo apsuptyje pilna “politinių salų”, kurios skaitosi atskiri miestai ar miesteliai: Beverli Hilsas, Santa Monika, San Fernandas. Iš 14 mln. Los Andželo aglomeracijos žmonių tik 4 mln. oficialiai gyvena “pačiame Los Andžele”.

Daugybė tokiuose “nepriklausomuose rajonuose” gyvenančių žmonių nelaiko savęs losandželiečiais, didžiuojasi savaisiais miestais ir miesteliais. “Mes iš Oranžo apygardos ir Los Andželo mums nelabai reikia” – sake pažįstami – “Juk viskas, ko reikia, yra Oranžo apygardoje: ir prekybos centrai, ir darbai, ir pramogos”. Šioje apygardoje, ištįsusioje į pietus nuo Los Andželo, gyvena 3 mln. žmonių, ten yra ir Disneilendas.

Santa Monikos spindesys ir skurdas: aukštame pajūrio bulvare - ir vaikštinėjantys turistai bei vietiniai, ir ten gyvenantys benamiai

Santa Monikos spindesys ir skurdas: aukštame pajūrio bulvare – ir vaikštinėjantys turistai bei vietiniai, ir ten gyvenantys benamiai

Kuklaus Los Andželo centro liūdesys

JAV didmiesčiai įprastai atrodo taip – centre dangoraižių kalva (ofisai, valdžios įstaigos), o aplink – vienaukščių priemiesčių jūra. Toks yra ir Los Andželas – tik ta dangoraižių kalvelė mažytė, visiškai netinkama tokio dydžio miestui…

Vienas gražiausių mieste - Los Andželo savivaldybės dangoraižis

Vienas gražiausių mieste – Los Andželo savivaldybės dangoraižis

Ten nelabai kas įdomaus: kelionių vadovų knygos rekomenduoja pamatyti Bradbury pastatą ar Union traukinių stotį (paskutinę traukinių keleivinę didžiąją stotį JAV: statyta 1939 m., o po to jau atėjo automobilių ir lėktuvų era). Bet šiaip po daugybės JAV miestų – Niujorko, Čikagos, Naujojo Orleano it pan.), tie pastatai atrodė gana eiliniai.

Bradbury pastatas

Bradbury pastatas

O pats centras ir nelabai jaukus: ištisos benamių kolonijos labdarių jiems padovanotose palapinėse. Daug jų neadekvatūs, ir pavartoję narkotikų, skėryčiojai, šūkauja – nežinia, ko tikėtis. Daug patalpų tuščios, neišnuomotos.

Los Andželo benamių kolonijos

Los Andželo benamių kolonijos

Centras būna dažno miesto pažiba, bet tik ne Los Andželo – jis neturi tikros vienos širdies, vienų smegenų, jis – gyvas organizmas. Toks gimęs be vieno aiškaus plano. Stichiškai. Nelabai gražus, bet patogus gyventi – aišku, tik jei tavo šeimoje kiekvienas šeimos narys turi po automobilį.

Eilė prie koncerto Los Andžele

Eilė prie koncerto Los Andžele

Net pagrindinis Los Andželo simbolis – ženklas “Hollywood” kalne – atsirado atsitiktinai. Tai buvo tiesiog reklama. Buvo užrašyta “Hollywoodland” – taip vadinosi gretimas gyvenamųjų namų rajonas. Kai reklamos nebereikėjo, kažkas sumanė nuimti tris paskutines raides – ir valio, Los Andželas turi simbolį.

Gera vieta į jį dairytis – o taip pat į miestą apačioje – yra Grifito observatorija. Observatorija su teleskopais – bet daugelis į tą tarpukario pastatą važiuoja pasigerėti miestu, ne žvaigždėmis (ech, straipsnyje apie Los Andželą pastarasis žodis toks dviprasmiškas!).

Stabtelėjimas nuotraukai Grifito observatorijoje

Stabtelėjimas nuotraukai Grifito observatorijoje

Visos Los Andželo lankytinos vietos – tarsi atsitiktinai pasklidusios po visą milžinišką miestą. Ar keisti Watts bokštai – milžiniškos skulptūros, pastatytos vietinio menininko. Ar įvairios kapinės su įžymybių kapais (pvz. Maiklas Džeksonas, Hemfris Bogartas ir Voltas Disnėjus palaidoti Forest Lawn kapinėse). Ar paplūdimiai. Ar kinos studijos ir Holivudas. Ar meno muziejai ir jų mecenatų vilos. Ar Ar atrakcionų parkai (Disneilendas, Universal Studios, Knott’s Berry Farm). Atstumai įveikiami tik automobiliu.

Nuotrauka Warner Bros studijos Hario Poterio eksponate

Nuotrauka Warner Bros studijos Hario Poterio eksponate

Kur iš Los Andželo važiuoti toliau?

Kaip ten bebūtų, labiau nei joks kitas 14 mln. Žmonių miestas, Los Andželas daugeliui turistų – tik tarpinė stotelė. Patogi vieta atskristi į Vakarų JAV, pažiūrėti kokią kino studiją, ir važiuoti plačiosiomis magistralėmis tolyn.

Gal link Las Vegaso, Didžiojo kanjono, kitų nacionalinių parkų, San Francisko.

Holivudo ženklas - Los Andželo simbolis

Holivudo ženklas – Los Andželo simbolis. Matomas tik iš mažos dalies miesto

Vos išvažiuoji anapus Los Andželo, kamščiai dingsta, važiuoji sau per dykumą, gražius kalnus, “laukinių vakarų” stiliaus miestelius.

Gal ir gerai, bet verta bent jau pabandyti įsigilinti į Los Andželą, juk tai bene vienintelis pasaulyje “individualistinis” milžinmiestis, statytas be jokių aliuzijų, kad kas nors, išskyrus didelius vargšus, naudosis viešuoju transportu, stotelėse persėdinės. Tad tiesiog imta ir pastatyta “pakankamai” eismo juostų, “pakankamai” sankryžų aukštų, o kai pritrūksta, pristatoma dar daugiau. Kai kas sako, kad Los Andželas jau “sprogsta per siūles”, kad žmonės iš jo bėga: bet iš tikro jo gyventojų skaičius dar auga, nes kiekvienam, kuriam Los Andželas pabodo, atsiranda po vieną ar daugiau čia siekiantį svajonės: gal svajonės padaryti karjerą Holivudo studijose, gal imigrantiškos svajonės “prasisukti” Amerikoje, o gal tiesiog svajonės gyventi palapinėje ten, kur šilta.

Holivudo bulvare tapomi portretai

Holivudo bulvare tapomi portretai


Visi mano kelionių po Jungtines Amerikos Valstijas aprašymai ir vadovai


Kelionės po vakarų JAV

Vakarų JAV - įspūdingiausi Amerikos nacionaliniai parkai ir gamta (Didysis kanjonas, Jeloustounas, Josemitas, Braiso ir Siono kanjonai). Tai taip pat Vakarų JAV kartu geriausia vieta pažinti indėnų, mormonų, bei lotynų kultūrą, yra keli įdomūs miestai (San Franciskas, Los Andželas, Las Vegasas).

Juta - tikėjimo ir gamtos didybė
Las Vegasas - suaugusiųjų Disneilendas
JAV indėnų žemės - rezervatas, didesnis už Lietuvą
Naujoji Meksika - molio miestai, lotyniška dvasia
San Franciskas - aukso amžiaus šlovės miestas

Kelionės po rytų JAV

Rytų JAV žavi visų pirma senais didmiesčiais ir jų dangoraižiais, istorija (iš gamtinių lankytinų vietų čia - tik Niagaros kriokliai, ir tie patys vidury miesto). Šiame regione daugiausiai ir lietuviško paveldo, todėl čia vykdžiau ir lietuviško paveldo žemėlapio "Tikslas - Amerika" kūrimą.

Niujorkas - pirmoji pasaulio sostinė
Čikaga - amerikietiškos svajonės miestas
Detroitas - getu virtusi automobilių sostinė
Niagara – daug daugiau, nei kriokliai!
Vašingtonas - 4 dienų maršrutas kelionei
Niujorkas-Bostonas - 7 dienų maršrutas kelionei automobiliu
Tikslas - Amerika 2017 (JAV rytų) ekspedicijos dienoraštis
Tikslas – Amerika 2018 (Vidurio Vakarų) ekspedicijos dienoraštis
Tikslas - Amerika lietuviškų vietų JAV žemėlapis

Kelionės po pietų (pietryčių) JAV

Pietų JAV žavi pačiais seniausiais JAV miestais (Naujasis Orleanas, Čarlstonas, Savana, Sent Augustinas), plantacijų dvarais, pelkynais, kurortais ir pramogų erdvėmis (ypač Floridoje: Majamis, Orlandas, Ki Vestas).

Pietinės JAV - tikroji, pamirštoji Amerika?
Naujasis Orleanas - džiazuojantis vudu miestas
Florida – Majamis, Disnėjus, salos ir karštis
Disney World – pasaulio pramogų sostinė

Kelionės po JAV salas

JAV turi gausybę nutolusių salų. Žymiausi - Havajai, bet JAV priklauso ir Puerto Rikas, JAV Mergelių salos, Guamas. Havajus ir Guamą aplankiau per savo medaus mėnesį, tad aprašymai asmeniškensi, o apie Puerto Riką ir JAV Mergelių salas - skirti susiplanuoti savo kelionę.

Havajai - stebuklinga gamtos didybė
Oahu - plakanti Ramiojo vandenyno širdis
Puerto Rikas - iščiustyta Lotynų Amerika
Guamas - Azijos Kanarai
JAV Mergelių Salos - Amerikos Karibai

Komentuoti
Straipsnio temos: , , , , , , , , , , , , , , , ,


Niujorkas – pirmoji pasaulio sostinė

Niujorkas – pirmoji pasaulio sostinė

| 5 komentarai

Jeigu yra Pasaulio Sostinė, tai – Niujorkas!

Miestas, kuriame dangoraižiai puošnūs ir seni tarsi Europos katedros. Kur per eilinį pasivaikščiojimą nugirsti gal 20 ar 30 kalbų. Kurio simbolius, lankytinas vietas žino net tie, kurie Niujorke niekados nebuvo ir nebus: Laisvės statula, Manhetenas, Pasaulio prekybos centras, Brodvėjus, Jungtinės Tautos…

Aš Niujorke lankiausi apie 10 kartų – čia ne tik keliavau, bet ir savanoriavau, ir pažįstu daug niujorkiečių. Tad šitas straipsnis – ne tik kelionių vadovas, bet ir pasakojimas „iš miesto vidaus“: Niujorko dvasia, istorija, atmosfera, simboliai, svajonės ir vietos.

Niujorko Times Square, garsėjanti reklamomis

Niujorko Times Square, garsėjanti reklamomis

Niujorko dangoraižiai – lyg ištisi miestai

„Niujorkas – tai dangoraižiai“. Net nepamenu nuo kada mane lydi toks vaizdinys: bet nuo gilios vaikystės, gerokai iki tol, kol pirmąkart aplankiau Niujorką. Iš Holivudo filmų, iš aplinkinių – irgi nebuvusių Niujorke – pasakojimų…

Beveik šimtmetį nuo 1899 m. iki 1973 m. Niujorko dangoraižiai savo dydžiu neturėjo pasaulyje lygių. 1998 m. aukščiu juos pavijo, pralenkė Azija. Bet niekas nepralenks Niujorko dangoraižių savo istorija: ne vienas jų skaičiuoja 100 metų ir daugiau, už jų garsių pavadinimų slypi ištisų kartų istorijos. Ir kelionė į Niujorką nebūtų pilnavertė be pakilimo į bent vieno žymiųjų dangoraižio viršų – tam, kad nuo jo pažvelgtum į kitus, į Niujorko „skyline“ (žodis, neturintis tikslaus lietuviško vertimo).

Niujorko dangoraižio fragmentas

Niujorko dangoraižio fragmentas

Pasirinkimas didžiulis. Gal raketą primenantis Empire State Building, 1931 m. tapęs aukščiausiu pasaulio pastatu ir išlaikęs šį titulą 40 metų. Gal Rokfelerio centras – žemesnis, bet kupinas tarpukario meno kūrinių ir dėka savo vietos atveriantis neprilygstamą vaizdą į Centrinį parką.

Vaizdas į Empire State Building nuo Rokfelerio centro

Vaizdas į Empire State Building nuo Rokfelerio centro

Gal Pasaulio prekybos centras – tas naujasis, pastatytas vietoje to, kurį 2001 m. rugsėjo vienuoliktąją nugriovė lėktuvus į jį nukreipę teroristai. Aišku, teroro aktų, katastrofų, karų pasaulyje daug, ir netgi 2606 Pasaulio prekybos centre žuvę žmonės savo skaičiumi toli nublanksta prieš kokius ten Sirijos ar Jemeno karus, baigiamus pamiršti Jugoslavijos genocidus ar Azijos tsunamius. Betgi čia kažkas užpuolė Niujorką, Pasaulio Sostinę – ir todėl kone kiekvienas pakankamo amžiaus pasaulio žmogus prisimena, ką gi veikė tą dieną, kai degalų pilni lėktuvai trenkėsi į Pasaulio prekybos centro bokštus-dvynius, ir po valandos šie smigo žemyn, užklodami Niujorką nuodingomis dulkėmis. Pasaulio prekybos centro liekanas, sudaužytus žuvusių gaisrininkų automobilius ir gausybę istorijų įdomu išvysti Rugsėjo 11 d. muziejuje po įspūdingu memorialu: „amžinaisiais kriokliais“, tekančiais į nugriautųjų dangoraižių pamatų formos „bedugnes“.

Rugsėjo 11 memorialas Niujorke. Kvadratas su besiliejančiu vandeniu žymi bokštų dvynių, nugriautų teroro akto metu, kontūrus

Rugsėjo 11 memorialas Niujorke

Yra dar šimtai dangoraižių, kurie bet kuriame kitame mieste būtų to miesto simboliai – bet Niujorke daugeliui jų nė vietos kelionių vadovuose neatsiranda. Tokių viršūnėse nerasi apžvalgos aikštelių, bet visada smagu vaikščioti gatvėmis, užversti galvą į meniškas fasadų detales, paskaityti turtingas it ištisų miestų jų istorijas: net devyni Niujorko pastatai yra buvę aukščiausiais visame pasaulyje.

Kai kurie Niujorko dangoraižiai žavi ne architektūra ar vaizdais, bet istorija. Tarp tokių – Jungtinių Tautų štabas, tikras „pasaulio parlamentas“, kuriame atstovaujama ir Lietuva: nuolatinės ekskursijos po jį pristato šią nedaug galių turinčią, bet labai simbolinę instituciją.

Vienas daugelio meno kūrinių JT pastate (daug jų dovanojo įvairios šalys)

Vienas daugelio meno kūrinių JT pastate (daug jų dovanojo įvairios šalys)

Imigrantų Niujorkas – žavi Niujorko didybės dalis

Niujorko centras – Manhetenas – yra didžiulė pailga sala, ir viena žaviausių jo panoramų atsiveria iš laivo. Kas kartą ją matydamas įsivaizduoju milijonus imigrantų, tarp jų gal 200 000 lietuvių, kurie prieš 100 ar 150 metų po sunkios daugiadienės kelionės per Atlanto vandenyną išvysdavo tuos fantastinius Niujorko krantus, Laisvės statulą ir dangoraižius. Daugelis jų buvo iš kaimų, nematę didesnio pastato nei kokių dviejų, na gal trijų ar keturių aukštų. Aukščiausias pastatas visoje Lietuvoje tada buvo 8 aukštų.

Niujorko (pietinio Manhatano) "skyline" iš laivo, keliančio prie Laisvės statulos

Maždaug tokį vaizdą, kokį šioje nuotraukoje fotografuoja turistai iš į Laisvės statulą keliančio laivo, išvysdavo ir imigrantai ~1914 m. – kokių pusės matomų dangoraižių nebuvo, bet ir pusė yra daug

Sakote kas čia tokio, imigrantai? Bet tie imigrantai ir pastatė Niujorką bei JAV, ir būtent jų istorijos matomos kiekviename miesto akmenyje.

Mat iki 1921 m. imigracija į Amerika buvo beveik neribojama, o Niujorkas bent 60 metų buvo pagrindiniai Amerikos vartai. Didingame Elio salos registracijos punkte (šiandien – vienas įdomiausių miesto muziejų ir archyvų) juos suregistruodavo. Jeigu sirgdavo ir buvo neįmanoma išgydyti Elio salos ligoninėje (dabar apleista, bet vyksta ekskursijos), juos deportuodavo – gausu skaudžių istorijų apie amžiams išskirtas šeimas – bet 98% įleisdavo.

Elio salos imigrantų registracijos punktas

Elio salos imigrantų registracijos punktas, dabar imigracijos muziejus – vienas didingų XIX a. Niujorko pastatų. Šalimais – ligoninė, XIX-XX a. sandūroje jos daktarai buvo itin patyrę, nes susidurdavo su viso pasaulio ligomis

Daugelis imigrantų keliaudavo gylyn į žemyną, bet kone kiekvienos pasaulio tautos gabalėlis nusėdo ir Niujorke. Ir lietuvių. Būtent Niujorke stovi Atsimainymo lietuvių bažnyčia, vienas svarbiausių XX a. lietuvių architektų pastatų. Unikalaus Amerikos lietuvių sukurto „modernaus tautinio“ architektūros stiliaus zenitas, kur kiekviena detalė atspindi lietuvybę: nuo koplytstulpio formos bokšto iki Vyčio kryžių ant kiekvieno suolo iki kaimo daržinę primenančių lubų. Yra Niujorke ir dar viena lietuvių bažnyčia, ir seniausios Amerikos lietuvių organizacijos Susivienijimo lietuvių Amerikoje (įkurto 1886 m.) štabas, ir Jogailos paminklas Centriniame parke, kone be perstojo fotografuojamas niujorkiečių praeivių. Iš Niujorko į lemtingą skrydį kilo Darius ir Girėnas – jiems čia ne vienas paminklas, Lituanikos aikštė, o buvusio Floido-Beneto oro uosto pakilimo taku šiandien gali pasivažinėti net automobiliu. Niujorke „Baltą drobulę“ parašė Antanas Škėma (čia ir jo kapas), Fluxus judėjimą pradėjo Jurgis Mačiūnas (jam – atminimo lenta SoHo rajone), kino teatrą įkūrė Jonas Mekas (Anthology Film Archives). Aprašinėdamas su Lietuva susijusias Niujorko vietas „Gabalėlių Lietuvos“ enciklopedijoje, jų radau per 40.

Niujorko Atsimainymo lietuvių bažnyčia. Net ir bokštas čia - tarsi didelis lietuviškas koplytstulpis.

Niujorko Atsimainymo lietuvių bažnyčia. Net ir bokštas čia – tarsi didelis lietuviškas koplytstulpis.

Ir šitie lietuviški pėdsakai tėra tik smiltys palyginus su tuo, ką po savęs Niujorke paliko italai, airiai, vokiečiai, kinai, žydai, net lenkai – ištisus rajonus pastatė. Štai kartą eidamas pro Little Italy visai netikėtai patekau į itališką gatvės šventę su operinėm dainom, Koreatown pasijutau it grįžęs į Seulą su daugiaaukščiais restoranais ir norebangais (karaokė), o lenkų parduotuvėlėje ir pardavėjų, ir klientų šnekos, ir visi užrašai buvo lenkiški (išskyrus „Tips“ ant kibirėlio).

Italų šventė Little Italy rajone

Italų šventė Little Italy rajone

Kaip atrodydavo skurdus, pavojingas – bet palyginus su Europa ar Azija vis tiek išsvajotas – tų XX a. praždios imigrantų gyvenimas, galima pamatyti Tenement House daugiabutyje-muziejuje, kur tarsi įlipi į laiko mašiną – grįžti į 1880 m, 1920 m. ar 1950 m. imigrantų butus: skurdokus, bet tikrai geresnius ir gražesnius, nei galėjo sau leisti eilinis darbininkas to meto Europoje (vienas butų, beje – litvakų Rogaševskių šeimos).

Tipiniai XIX-XX a. sandūros Niujroko darbininkų daugiabučiai. Daug jų griūva, tampa dangoraižiais, bet dar daug likę

Tipiniai XIX-XX a. sandūros Niujroko darbininkų daugiabučiai. Daug jų griūva, tampa dangoraižiais, bet kai miestas jau tada buvo toks milžiniškas, tikriausiai nė per 100 metų visų nebūtų įmanoma nugriauti. ‘Metaliniai avariniai išėjimai trūkstant erdvės tarnaudavo ir kaip balkonai, vasarą žmonės ten miegodavo’ – viena daugelio istorijų, kurias išgirsti Tenement House

Niujorkas yra tautų katilas – ir tautų kapinės. Jos čia verda ir nyksta. Ir daugelio tų lietuvių, lenkų, italų ar ukrainiečių palikuonys, gimę mišriose santuokuose, kalba jau tik angliškai, o savo kilmę prisimena nebent kaip smagią istoriją atsivertę DNR kilmės tyrimo rezultatus. Gal tik žydai – ir tai tik „radikalieji“ ultraortodoksai – nesimaišo ir tebekalba jidiš, rengiasi tradiciniais rūbais ir turi po keliolika vaikų. Bruklino viduryje, Viljamsburge, jie sukūrė štetlą kur tebesijauti grįžęs šimtu metų atgal.

Niujorko žydų ultraortodoksų (hasidų) rajone Brukline. Pastatai turi didelius balkonus lauke švęsti Sukkot šventę

Niujorko žydų ultraortodoksų (hasidų) rajone Brukline. Pastatai turi didelius balkonus lauke švęsti Sukkot šventę; net įsigiję butą be balokono žydai jį primūrija

Bet nauji imigrantai į Niujorką plūsta greičiau, nei asimiliuojasi ankstesni (jei 1970 m. 18% niujorkiečių buvo gimę svetur, šiandien jau per 40%). Ir jie atvyksta iš įvairiausių žemių: Azijos, Afrikos, Lotynų Amerikos. Eidamas Niujorko gatvėmis nesunkiai gali per dieną išgirsti 10, 20, 30 kalbų, daugelio kurių neatpažinsi. Priešingai nei pietų JAV, Niujorke manęs niekas niekada neklausė „Iš kur tu?“. Jokia kalba, joks dialektas, jokia rasė, religija ar odos spalva čia „netransliuoja“, kad būtum nevietinis: Niujorkietis gali būti bet koks, ir bet kurios „rūšies“ niujorkiečių, tikriausiai, bent jau šimtai (tūkstančių), ir kas tu bebūtum, daugelis galvos, kad ir tu – niujorkietis. Aiškios daugumos Niujorke seniai nėra – stereotipiniai “anglakalbiai baltaodžiai” tesudaro mažiau nei trečdalį žmonių. Niujorko metro, reklamų užrašai ne tik angliški – bet ir ispaniški, kiniški, korėjietiški, rusiški, hindi… Iš tų tautų imigrantai plūsta dabar – kas žino, po 50 metų, jų vaikams prabilus angliškai, bent dalies tų užrašų tikriausiai nebereiks.

Niujorkiečių šeima metro

Manhetenas, gasiosios jo aveniu ir Centrinis parkas

Niujorkas – ir jo legenda – gimė pietiniame (žemutiniame) Manhetene, aplink dabartinį Pasaulio prekybos centrą. Būtent ten atsirado pirmieji pasaulyje reguliarūs krovininių laivų maršrutai. Ten yra legendinis Volstrytas (Wall Street) – gatvė, kurios pavadinimas tapo pasaulio finansų širdies sinonimu. Tiesa, gatvelė gerokai mažesnė, nei tikėjausi ten vykdamas pirmąkart. Ji tokia garsi todėl, kad ten stovi Niujorko akcijų birža.

Pasaulio prekybos centras žemutiniame Manhetene

Pasaulio prekybos centras žemutiniame Manhetene

Joks miestas neturi tiek daug visame pasaulyje žinomų gatvių, kaip Niujorkas. Brodvėjus – elitinių teatrų sinonimas, didelė dalis kurių rodo niujorkiečių itin mėgiamus miuziklus (Brodvėjaus spektaklis – tikra Niujorko patirtis, bet teatromanai ir snobai renkasi pigesnius/paprastesnius, užtat galbūt meniškesnius/išradingesnius „off-Broadway“ ar net „off-off-Broadway“ teatrus). Madison Aveniu – reklamos pramonės sinonimas, o Times aikštė – vieta, kur žmonės savo noru specialiame amfiteatre renkasi tų reklamų pasižiūrėti: jų čia tiek daug, jos tokios spalvingos ir ryškios, dydžio sulig ištisais dangoraižiais. Nuo naujausių Brodvėjaus miuziklų iki kovos su antisemitizmu, nuo turizmo Kinijoje iki laikraščių – kas tik čia nereklamuojama.

Laukiame prie Brodvėjaus teatro

Laukiame prie Brodvėjaus teatro

Visos pastarosios vietos yra šiauriau žemutinio Manheteno. Kai Niujorkas XIX a. sparčiai išaugo iš užkampio kolonijos į didžiausią pasaulio miestą, jo merai it liniuotėmis žemėlapyje be didelės fantazijos braižė vis naujas ir naujas gatves. Tiesias, su taisyklingais stačiakampiais kvartalais, be pavadinimų (tik su numeriais). Tos, kurios eina iš šiaurės į pietus, vadinamos Aveniu, o iš vakarų į rytus – tiesiog gatvėmis (Street); vienintelis Brodvėjus įstrižas. Šitas „logiškas“ miesto žemėlapis, iki pat horizonto besidriekiančios aveniu, nuostabūs saulėlydžiai tarp dangoraižių vakariniuose gatvių galuose tapo dar vienu Niujorko veidu.

Saulėlydis Niujorko gatvės gale

Saulėlydis Niujorko gatvės gale

To begalinio tiesaus gatvyno širdis – Midtown, tarpukarinis Niujorko centras, kur stūkso daugelis įspūdingiausių miesto dangoraižių (Empire State Building, Rokfelerio centras ir t.t.), plyti Brodvėjus ir jo teatrai, deimantų prekybos rajonas, Macy‘s universalinė parduotuvė, veikianti dar nuo 1858 m. ir t.t.

Senieji Niujorko dangoraižiai į viršų siaurėja, nes toks buvo reikalavimas, kad mestų mažesnį šėšėlį į gatvę. Vaizdas iš Centrinio parko.

O Manheteno plaučiai – Centrinis parkas, 3,5 kv. km ploto žalia erdvė su pasivaikščiojimų ir dviračių takais, paminklais, geram ežerui dydžiu prilygstančiu tvenkiniu, gausybe gyvūnų (voverės, meškėnai, žiurkės), pasaulinio garso meno muziejais aplinkui (Metropolitan – klasikinio meno, Gugenheimo ir MOMA – modernaus) ir, aišku, nuostabiais dangoraižių vaizdais. Net ir tokiame superparke vasaros savaitgaliais ankštoka: kai Niujorko aglomeracijoje žmonių – 22 mln., o parkų centre mažoka, nieko keisto).

Piknikai Centriniame Parke

Piknikai Centriniame Parke

„Perteklius“ suka į Niujorko paplūdimius, ypač Coney Island, su pajūrio lentų takeliu ir vienu seniausių pasaulio lunaparkų.

Lentučių takai (Boardwalk) palei jūrą - vienas šiaurės rytų JAV kurortų simbolių. Nuotraukoje - Braitono paplūdimys prie Niujorko. Beje, brangiausi žaidimo "Monopolis" gatvė todėl vadinasi Boardwalk.

Coney Island vienas simbolių – lentučių takas (Boardwalk) palei vandenyną.

Kaip Niujorkas ką tik beveik sunyko – ir vėl atgimė

~1920-1960 m. Niujorkas buvo didžiausias pasaulio miestas. Ir šiandien jis gal tebėra svarbiausias, „atakuojantis“ mus iš Holivudo filmų, žinių, popžvaigždžių dainų tekstų ir jų instagramų. Mažai kas žino, kad dar prieš kelis dešimtmečius žmonės bijojo, kad Niujorko, kokį jį žinome, neliks išvis.

Niujorko Times aikštėje

Niujorko Times aikštėje

Ir tai ne iš piršto laužta. Daugybę šiaurrytinės JAV miestų ištiko tiks likimas – pavyzdžiui, Detroitą. Procesas Niujorke 1970-1980 m. jau buvo įsivažiavęs: milžiniškas nusikalstamumas, masiškai iš miesto į kokį Long Ailandą bėgantys įsibaiminę turtingesni ir darbštūs vietiniai (išsivežantys ir savo mokesčių pinigus). Dėl draudimo, kompensacijų ar tiesiog smagumo deginami ištisi rajonai.

Pietinio Bronkso vaizdas iš Niujorko 'juodųjų laikų'. Niujorko miesto muziejaus nuotrauka

Pietinio Bronkso vaizdas iš Niujorko ‘juodųjų laikų’. Niujorko miesto muziejaus nuotrauka

Sunku net patikėti, kai paieškai internete „South Bronx“ nuotraukų iš ~1980 m.: primena Černobylį ar Hirošimą, vien degėsiai ir griuvėsių laukai. Arba to meto Niujorko metro vaizdų: viskas išdaužyta, apipaišyta, apleista. Rajonas po rajono, gyvenimo sfera po gyvenimo sferos Niujorke ėjo iš pirmojo į trečiąjį pasaulį, iš prabangos į siaubą, iš gyvybės į mirtį.

Niujorko miesto metro 'tamsiaisiais laikais'. Nuotrauka iš Niujorko miesto muziejaus

Niujorko miesto metro ‘tamsiaisiais laikais’. Nuotrauka iš Niujorko miesto muziejaus

Esu girdėjęs daug pasakojimų iš anų laikų: štai Niujorke ~1980 m. koncertavusiam Monrealio lietuvių chorui teko anksčiau užbaigti koncertą, nes dėl banditų įvesta komendanto valanda. Vos dingdavo elektra, gaujos puldavo viską deginti ir plėšti. Pirmąkart keliaudamas po Niujorką dar mačiau kai ką savo akimis: 1998 m. Harlemas, kurio dar koks kas ketvirtas pastatas buvo sudegęs, ar metro sutiktas veikėjas, demonstavęs perpjautą pilvą, kurį esą ten pat, metro, kažkas ir perpjovė (tais laikais Amerikos lietuviai apskritai patarė nevažinėti Niujorko metro).

Ir nors rytinė Harlemo dalis ir šiandien švelniai nejauki, Niujorkas atsitiesė. Ir dar kaip.

Sraigtasparnis virš Laisvės statulos. Gal milijonieriai skrenda į namus kur Hamptonuose, Long Ailando gale, o gal turistai dairosi į dangoraižius iš viršaus

Sraigtasparnis virš Laisvės statulos. Gal milijonieriai skrenda iš darbo Manhetene į namus kur Hamptonuose, Long Ailando gale, o gal turistai dairosi į dangoraižius iš viršaus

Gal dėka policijos, atsitiktiniams patikrinimams masiškai stabdomų įtartinų žmogystų, „fixing broken windows“ (sudaužytų langų taisymo) krimonologinės teorijos, kuri sako, kad nusikalsti skatina netvarkinga aplinka (jei pilna sudegusių namų ar išdaužytų langų – reiškia, niekas už tai nebaudžia ir gali tą patį daryti pats), tad svarbu skubiai viską iškuopti: ant Niujorko metro traukinių dabar nepamatysi nė vieno grafičio, viskas tuoj nuplaunama, uždažoma.

Gal Niujorkas atsitiesė dėka naujų imigrantų, siekiančių amerikietiškos svajonės, atvykusių dirbti, o ne nusikalsti, bet visgi drįstančių apsigyventi nesaugiuose (užtat pigiuose) rajonuose ir juos „atkovoti“ nuo banditų.

Eilė prie Metropolitan meno muziejaus

Eilė prie Metropolitan meno muziejaus

O gal Niujorkas atsitiesė dėka savo amžino įvaizdžio: rusų, kinų, arabų, Lotynų Amerikos naujieji oligarchai, uždirbę savo „pirmuosius milijardus“, ilgai nedvejoja rinkdamiesi kur „priparkuoti“ pinigus „saugiame Vakarų pasaulyje“: kodėl gi ne prabangus butas nuo vaikystės išsvajoto Manheteno dangoraižyje? Apie Niujorko „laikinus vargus“ daugelis turbūt nė nežino.

Nuo 1931 m. Empire State Building Niujorko “augimas į dangų” buvo sustojęs. Kai 2001 m. teroristai nugriovė Pasaulio prekybos centrą, senasis Empire State Building vėl tapo aukščiausiu Niujorko pastatu! Juo išbuvo iki 2012 m. Po dešimties metų, 2021 m., Empire State Building jau tik 7-asis Niujorke – „dangoraižių miestas“ pagaliau vėl stiebiasi aukštyn.

46 m aukščio The Vessel skulptūra, kuria galima laipioti, naujo Hudson Yards dangoraižių rajonėlio centre

46 m aukščio The Vessel skulptūra, kuria galima laipioti, naujo Hudson Yards dangoraižių rajonėlio centre

Įspūdingiausias to „XXI a. Niujorko“ panoramos simbolis – Milijardierių eilė [Billionaire‘s row], aukščiausių pasaulyje daugiabučių – superprabangių „pieštukinių dangoraižių“ – linija tarp Midtown ir Centrinio parko. Jie tokie nuostabiai siauri, kad atrodo tuoj nugrius ant šono: bet šiuolaikinės technologijos leidžia tokius statyti saugiai, o milijardieriai užtat turi daugiau langų ir nuostabių vaizdų į Centrinį parką. Nereikia nė sakyti, kad paprastas mirtingasis į tuos namus „nosies įkišti“ negali. Belieka žiūrėti į juos iš Centrinio parko – vaizdas kaip iš kokios fantastinės akvarelės, ypač per lietų ar rūką. Arba nuo Rokfelerio centro. Arba nuo papėdės, užvertus galvą.

Milijardierių eilė žvelgiant iš Rokfelerio centro. Centrinis parkas jiems už nugaros.

Milijardierių eilė žvelgiant iš Rokfelerio centro. Centrinis parkas jiems už nugaros. Beje, Rokfelerio centro lankstinuke, kur ant nuotraukos surašyta, kokie dangoraižiai matosi, tėra tik vienas iš ‘Milijardierių eilės’ pastatų: taip greitai išaugo šis dangoraižių miškelis

Bet tvarkosi ir „Niujorko apačia“, prieinama kiekvienam. Neįtikėčiausiose vietose kuriami nauji parkai. Vienu tokiu virto buvusi karo bazė Governor saloje (nuostabūs vaizdai į miestą, senos kareivinės). Kitu – apleista paaukštinta geležinkelio linija, dabar vadinama High Lane (dabar tai tikra pėsčiųjų magistralė, kur gali tiek ramiai pasivaikščioti, tiek lėkti išvengdamas visų automobiių ir šviesoforų). Hadsono upėje supilta Little Island dirbtinė sala-parkas, o viršum geležinkelių depų iškilo Hudson Yards projektas su dar viena dangoraižių apžvalgos aikštele ir savo simboliu – Vessel skulptūra, kuria galima laipioti. Viskas sukurta po 2010 m. Ir šiaip gatvėse, parkuose pilna kėdžių su staleliais – atrodo kaip kavinės, bet gali sėsti kas nori. Ir nešiojamus kompiuterius pasistačiusių „dirbančių per atstumą“ ten daugiau, nei valkatų.

Niujorko High Lane (su Hudson Yards dangoraižiais fone)

Niujorko High Lane (su Hudson Yards dangoraižiais fone)

Labai brangus arba… nemokamas Niujorkas

Niujorkas brangus. Labai brangus. Net JAV mastais. Daug pasako tai, kad net Lietuvoje nustatyti skirtingi pinigų kiekiai, kuriuos reikia skirti darbuotojui, komandiruojamam į Niujorką, ir darbuotojui, komandiruojamam į bet kur kitur JAV. Taip, ir kitose šalyse kainos didmiesčiuose ir provincijoje kažkiek skiriasi – bet ne tiek. Būna, kad be šimto eurų Manhetene net hostelio kambario su bendru tualetu negausi. O labiausiai pribloškia parkavimo kainos: Manhetene gali būti ir 10 dolerių už pusvalandį ir čia jau po to, kai susimoki dar 10 dolerių už vienkartinę teisę įvažiuoti tuneliu ar tiltu į Manheteną. Todėl Niujorkas – vienintelis JAV miestas, kur net ir milijonieriai, būna, važinėja metro.

Governor saloje. Kempinge dešinėje nuomojamos palapinės kaina - 700 eurų už naktį.

Governor saloje. Kempinge dešinėje nuomojamos palapinės kaina – 700 eurų už naktį. Vaizdas nuostabus, bet nereiškia, kad paieškojęs negali rasti geriau

Tačiau paradoksas – Niujorke yra ir nemokamų ar pigių pramogų. Pavyzdžiui, daugelyje miestų pasiplaukiojimai upėmis yra brangus malonumas turistams: o Niujorke dangoraižių ar net Laisvės statulos vaizdais nuo vandens gali gerėtis ir nemokamai (Staten Island Ferry), ir už metro bilietėlio kainą (NYC ferry) – nuostolius dengia Niujorko valdžia.

Staten Island Ferry plaukia pro Laisvės statulą

Staten Island Ferry plaukia pro Laisvės statulą

Niujorko viešojo transporto kaina nepriklauso nuo atstumo, tad važiuoti didelius atstumus pigu. Bet visada reikia būti apdairiam: dažnai už beveik tą patį gali sumokėti ir „įprastą“, ir „niujorkietišką“ kainą (pvz. LIRR traukiniai kelis kartus brangesni nei metro, o „NYC Waterway“ laivai – nei „NYC Ferry“)

Norint sutaupyti, valgyti geriausia greito maisto restoranų tinkluose – jų kainos mažai skiriasi nuo likusios JAV dalies, o kartu pažįsti „amerikietišką virtuvę“.

Taip sprendžiamos parkavimo problemos Niujorko centre, ir tai parkavimas kainuoja 30 dolerių už valandą

Taip sprendžiamos parkavimo problemos Niujorko centre, ir tai parkavimas kainuoja 30 dolerių už valandą.

Viešbučius galima rinktis ne Manhetene, bet kituose Niujorko rajonuose ar net Naujajame Džersyje – didelė dalis šios valstijos yra Niujorko priemiesčiai. Tik reikia žiūrėti, kad netoliese būtų metro stotelė. Vietos baltaodžiai dar mėgina atkalbėti ir nuo nesaugių „juodaodžių getų“. Esu tokiame nakvojęs (Far Rockaway prie paskutinės metro stoties) ir gavęs švelnios 1980 m. Niujorko patirties: štai pusryčiauju ir matau, kaip vietos vaikai restorane vagia kokakolą. Bet tai irgi Niujorkas – ir afroamerikiečiai nemėgsta, kai svetimi jų kultūroje mato vien nusikalstamumo piktžaizdę. Juk tarpukariu Niujorkas buvo ir pasaulinė juodaodžių sostinė, Harleme vyko tikras jų kultūros Renesansas. Daugybės Niujorko bendruomenių akimis „gentrifikacija“ (kai į rajoną ima keltis turtingieji) yra ne mažiau kontroversiška, nei „getifikacija“ (kai rajone įsivyrauja vargšai ir banditai). Nes rezultatas panašus: iš istorinio rajono „seniesiems gyventojams“ tenka išsikelti kur nors „link paskutinių metro stočių“. Tik antruoju atveju „išgena“ tikri plėšikai, o pirmuoju – „plėšikiški“ turto mokesčiai (nes jie skaičiuojami nuo pakilusios namo vertės) ar nuomos kainos.

Rytinis Harlemas šiandien. Niujorkietis pro vis dar apleistą namą važiuoja hipsterišku riedžiu.

Rytinis Harlemas šiandien. Niujorkietis pro vis dar apleistą namą važiuoja hipsterišku riedžiu. NT vystytojai pietinį Harlemą madingai bando pervadinti SoHa – kad skambėtų kaip seniau atgimęs (kitų nuomone, turtuolių ir snobų sunaikintas) SoHo

Niujorkas išgyvena „įperkamų“ butų badą ir jį sprendžia radikaliomis priemonėmis: kai kuriems turto savininkams draudžiama kelti nuomos kainas, NT vystytojai privalo statyti ir pigius butus. Tai sukelia keisčiausius rezultatus: savininkai apleidžia turtą, nes neapsimoka jo išlaikyti nuomojant valdžios nustatytomis kainomis; norinčių įsigyti priverstinai pastatytus pigius butus tiek daug, kad teisė juos pirkti skirstoma loterijose; o – tai turistui aktualiausia – AirBnB daugmaž uždraustas, kad „neatiminėtum butų iš eilinių darbininkų“ (ne tai, kad visi to laikosi, ir geriausios mano nakvynės Niujorke buvo būtent AirBnB).

Niujorko vaizdas liepos 4 d. (nepriklausomybės dieną) pro mūsų AirBnB buto langą. Šitas kainavo apie 100 eurų

Niujorko vaizdas liepos 4 d. (nepriklausomybės dieną) pro mūsų AirBnB buto langą – dangoraižiai apšviesti JAV vėliavos spalvomis. Nakvynė čia kainavo apie 100 eurų: Niujorko masteliais tai ‘pigiau grybo’

Turtingajam pasauliui būdinga tendencija, kad, jei jau brangu, bent kokybiška, Niujorke nebūtinai galioja. Ten daug kas nesutvarkomai sena. Pavyzdžiui, metro, antras pagal senumą pasaulyje (1868-1904 m.): po Antrojo pasaulinio karo nepastatyta beveik jokių naujų stotelių ar linijų, viskas aprūdiję, lopyta, perlopyta, daugybė rajonų juo nepasiekiami. Na ir, aišku, ne vieną pelę, žiurkę ten sutikome. Gausu ir elgetų, benamių: kai šalia šitiek turtuolių, mėtančių gerus daiktus, taip gyventi įmanoma geriau, nei didžiumoje pasaulio. Pilna ir neadekvačių narkomanų, mojojuojančių ar dainuojačių kažką „savame pasaulyje“, bet pabuvęs Niujorke pradedi nebekreipti į tai dėmesio, kaip ir į kone nuolatines gaisrinių, greitosios pagalbos automobilių, policijos sirenas ar sraigtasparnių birbesį „fone“.

Vaizdas iš metro stoties Niujorke. Ir ne vieną pelę ar žiurkę matėme.

Vaizdas iš metro stoties Niujorke. Ir ne vieną pelę ar žiurkę matėme.

LGBTQIA+ judėjimo gimtinė ir nesustabdomas Niujorko aktyvizmas

JAV yra padalinta į dvi zonas, tarp jų sienos nematomos, bet vos apsidairęs, pakalbėjęs su žmonėmis supranti, kurioje valstybės pusėje esi. „Mėlynoje“ – demokratų partijos rinkėjų – ar „Raudonoje“ – respublikonų. Niujorkas – vienas „mėlyniausių“ JAV kraštų.

Niujorkiečiai. JAV gyventojai kone kiekvienoje gyvenimo srityje pasidalinę į demokratus ir respublikonus. Pavyzdžiui, demokratai kur kas labiau linkę sportuoti, sveikai maitintis, mažiau važinėti automobiliu – tai irgi matosi Niujorko gatvėse

Niujorkiečiai. JAV gyventojai kone kiekvienoje gyvenimo srityje pasidalinę į demokratus ir respublikonus. Pavyzdžiui, demokratai kur kas labiau linkę sportuoti, sveikai maitintis, mažiau važinėti automobiliu – tai irgi matosi Niujorko gatvėse ir Centriniame Parke

Niujorko gatvės „sprogsta“ nuo socialinių reklamų ir atsišaukimų, visokiausių seniau diskriminuotų grupių vėliavų ir simbolių. Jų vis daugėja ir daugėja, jie įvairėja ir įvairėja. „Lesbietės ir gėjai“ išaugo iki LGBT, paskui LGBTQ, LGBTQ+, galiausiai LGBTQIA+. Jų vaivorykštes, kurių gausa per „Pride“ mėnesį vienas kitą mėgina nukonkuruoti kone visi prekių ženklai, papildė naujos simbolinės spalvos, nes, kai kurių bendruomenės narių nuomone, paprasta vaivorykštė buvo nepakankamai „inclusive“ (naujos spalvos atspindi nebaltaodžius LGBTQIA+ narius, translyčius asmenis).

Vyravusius atsišaukimus prieš rasizmą prieš juodaodžius po COVID pandemijos papildė ir ginantys azijiečius, tiesa, visi kalbinti Amerikos lietuviai (daugelis kurių, kaip taisyklė, užkietėję respublikonai) sakė, kad čia „eilinis demokratų melas“, o azijiečiai susiduria su nedaugiau diskriminacijos, nei lietuviai ar vidurio/rytų europiečiai ar kitos Niujorko mažumos, kurių niekas negina, nes jie į „ginamųjų mažumų“ sąrašą (dar?..) neįeina.

Atsišaukimas prieš rasizmą prieš azijiečius Niujorke po COVID

Atsišaukimas prieš rasizmą prieš azijiečius Niujorko priemiestyje po COVID

Ir vis tiek dar nustebau pamatęs, kad Niujorko miesto muziejaus knygynėlyje dauguma knygų yra ne apie Niujorką, o apie įvairių visuomenės grupių teises ir „…izmus“. O tarp vyrų ir moterų tualetų ne viename muziejuje kabo lentelė: „Muziejus sveikina lyčių įvairovę. Visi skatinami naudotis tuo tualetu, kuris labiausiai atitinka jų lytinį identitetą ir saviraišką“. Ir, kadangi galbūt kai kurių žmonių identiteto/saviraiškos neatitinka nei vyrų, nei moterų tualetas, dar pridėta: „Atskiras, nuo lyties nepriklausantis tualetas yra pietiniame šio aukšto gale“. Dar neseniai tų lentelių nebuvo: pokyčių tempai nestoja ir nenuspėsi kur ir kaip toli eis.

Lentelė Niujorko miesto muziejuje

Lentelė Niujorko miesto muziejuje

Bet aktyvizmas – svarbi Niujorko istorijos dalis. Pasaulinis gėjų (dabartinis LGBTQIA+) judėjimas, galima sakyti, gimė prie Stonewall baro Niujorko naktinio gyvenimo rajone Grinviče. Policija – vykdžiusi merų nurodymus „pagerinti Niujorko įvaizdį apvalant jį nuo nemoralumo“ – 1969 m. šturmavo šį barą, suėmė transvestitus, ką lydėjo protestai ir riaušės. 2016 m. toje vietoje pastatytas parkas-paminklas su daugybe vaivorykštinių vėliavų ir dviem apsikabinusiais vyrais, o gidai renka grupes į „Pride Tours“. Yra ir „Stonewall baras“ – aišku, ne tas pats iš 1969 m. Tikrąjį seniai „suvalgė“ amžina ir nesustojanti Niujorko kaita: kaip ir kadaise aukščiausią pasaulyje „Singer“ pastatą, didingą Pensilvanijos traukinių stotį, dar dvi lietuvių bažnyčias ir dar daug ką. Bet – lygiai taip pat niujorkietiškai – kažkas vėliau pamėgino pasinaudoti „Stonewall“ legenda ir užsidirbti, užklijuodamas vardą ant savojo verslo.

Stonewall memorialo fragmentas. Kairė vėliava - ta, naujoji, su trikampiu atspindėti 'mažumoms mažumoje'

Stonewall memorialo fragmentas. Kairė vėliava – ta, naujoji, su trikampiu atspindėti ‘mažumoms mažumoje’

Stebėdamas nespalvotas LGBTQIA+ judėjimo pradininkų nuotraukas prie memorialo nejučia susimąsčiau, ką jie pagalvotų staiga perkelti į šiuos laikus?

Kažin kodėl šių laikų Niujorko „mėlynasis“ elitas ir „wannabe elitas“, uoliai besistengiantis „elgtis politkorektiškai“ ir „cancelinti“ tuos, kurie mąsto „kitaip, nei pridera“, man daaaaaaaaug labiau panašus į 1969 m. Niujorko elitą, mėginusį „cancelinti“ gėjų klubus, nei į pačius 1969 m. gėjus, išdrįsusius ir viešumoje elgtis „kitaip, nei pridera“, ir už tokią savo teisę kovoti…

Coca Cola 'linktelėjimas' LGBT Times aikštėje - vienas daugybės. Šiandien, priešingai nei Stonewall laikais, Niujorke tai seniai nebėra protestas, o priešingai: lojalumo pareiškimas vyraujančiai nuomonei. Toks tik didina pardavimus, valdžios ir elito palankumą – kai tikrieji protestai, tuo tarpu, tik smogia verslui, ir todėl beveik jokie rimti verslininkai nedrįsta eiti į tikrus protestus

Coca Cola ‘linktelėjimas’ LGBT Times aikštėje – vienas daugybės. Šiandien, priešingai nei Stonewall laikais, Niujorke tai seniai nebėra protestas, o priešingai: lojalumo pareiškimas vyraujančiai nuomonei. Toks tik didina pardavimus, valdžios ir elito palankumą – kai tikrieji protestai, tuo tarpu, tik smogia verslui, ir todėl beveik jokie rimti verslininkai nedrįsta eiti į tikrus protestus. Kad įsitikikintum, pakanka pravažiuoti JAV: jeigu Niujorke kone kiekvienas prekės ženklas savo reklamose bando parodyti prielankumą LGBT, tai respublikoniškose valstijose, kur požiūris į LGBT judėjimą neigiamesnis, tokių reklamų labai mažai (nors prekių ženklai tie patys)

Bet jokiame sutrumpinime negali būti begalybė raidžių ir jokioje vėliavoje – begalybė spalvų. Tuo tarpu Niujorke visų bendruomenių seniai nesuskaičiuosi, etninės ar rasinės daugumos jame jau seniai nėra. Tradiciškai dominuojančiais laikyti „ne Lotynų Amerikos kilmės baltaodžiai vyrai“ tesudaro 17% niujorkiečių ir tarp tų juk dar daug gėjai, musulmonai, žydai, imigrantai, neanglakalbiai – mažumos kitomis, nei rasinė, prasmėmis. Gal pagaliau ir visos „kovos prieš diskriminaciją prieš X“, „kovos prieš diskriminaciją prieš Y“, „kovos prieš diskriminaciją prieš Z“ susivienys į vieną bendrą „kovą prieš diskriminaciją/persekiojimą“ – bet kokiu pagrindu. Gal vietoje dabar populiaraus sprendimo „Anksčiau grupės X ir nuomonės Y netoleravom, dabar jau įtrauksim į toleruojamųjų sąrašą. Užtat iš to sąrašo išbrauksim grupę Z ir nuomonę Q“, įsivyraus kur kas universalesnė maksima „Nors ir nesutinku su tuo, ką tu sakai, bet ginsiu iki mirties tavo teisę taip sakyti“? O gal apskritai taps beprasmiška kalbėti apie diskriminaciją, kai odos spalvų, įstatymais pripažįstamų lyčių, seksualinių orientacijų, populiarių gimtųjų kalbų ir tikėjimų bus ne 2 ar 4, o šimtai, daugelis panašių viena į kitą, ir kiekvienas žmogus bus visai individualus visų šitų „atributų“ derinys?

Stonewall aktyvistai 'anais laikais'

Stonewall aktyvistai ‘anais laikais’. Nuotrauka Stonewall memoriale.

Išties Niujorko realybė arčiau tos „į lentynėles nebetelpančios įvairovės“, nei daugelis įsivaizduoja, mintyse vis dar gyvendami kokiais 1990 ar 2000 m.! Bet ateities nenumatysi – ir viskas gali toliau eiti ten, kur ėjo pastaruosius kelis dešimtmečius – su „kultūringam žmogui beveik privaloma elito nuomone“, „oficialiomis ginamomis mažumomis, apie kurias negalima sakyti nieko blogo“, „kritikuotinomis grupėmis, apie kurias negalima sakyti nieko gero“, „begaline niekam nežinomų ir nerūpinčių mažumų pelke, kurios iš viso nevertos New York Times antraštės“ ir t.t.

Kioskai su maistu, dažnai halal, įvairių virtuvių, laikomi įvairių tautybių imigrantų ir paplitę o visą miestą - Niujorko įvairovės pavyzdys

Kioskai su maistu, dažnai halal, įvairių virtuvių, laikomi įvairių tautybių imigrantų ir paplitę o visą miestą – Niujorko įvairovės pavyzdys

Niujorkas – tikrai vis dar Pasaulio Sostinė?..

Niujorkas – Pasaulio Sostinė. Tokia fraze paradėjau šį straipsnį. Bet nepaisant visų naujų dangoraižių kiekvieną kartą apsilankęs Niujorke vis labiau suprantu, kad tai – jau mitas. Ir kasmet vis labiau.

Greitkelis į Niujorką

Greitkelis į Niujorką

Kai 2019 m. stovėjome Bruklino tilto parke Brukline žvelgdami į Manheteną, mano žmona pasakė – „Čia Niujorko centro panorama? Atrodo kaip eilinis Kinijos miestas“. Ir tikrai: buvome neseniai grįžę iš Kinijos, o Niujorkas labai jau priminė Čongčingą. Miestą, kurio net pavadinimo daugelis Lietuvoje nežino, bet ir dangoraižių kiekiais, ir žmonių skaičiais ten jau – beveik Niujorkas. Ir metro linijos geresnės, tankesnės, modernesnės, ir greitieji geležinkeliai neprilygstami. Ir spindinčių reklamų tiek, kad kone kiekviena aikštė – kaip Niujorko „Times“ aikštė!

Mes Niujorko Bruklino tilto parke

Mes Niujorko Bruklino tilto parke

Ir visgi turės praeiti daugybė dešimtmečių ar šimtmetis, kol Čongčingas galės prilygti Niujorkui. Nes Niujorkas buvo pirmasis toks miestas. Pirmasis su dangoraižiais, pirmasis, kuriame žmonės gyveno vienur, o dirbo ir pramogavo kitur, kasdien važinėdami traukiniais. Ir kiekvienais metais, kuriais Niujorkas buvo neabejotina Pasaulio Sostinė, jis gimdė legendas, filmus, knygas, dainas. Franko Sinatros „New York, New York“; metro grotelės, pakėlusios Merlinos Monro sijoną; „Tiffany‘s“ parduotuvė iš „Breakfast at Tiffany‘s“ filmo; „Chelsea“ viešbutis kur Sid Vicious nužudė savo draugę ir nusižudė. Ir tai tik trupinėliai.

Senasis Niujorko metro važiuoja negiliai ir per ventiliacijos groteles į viršų kartais papučia oras, keliantis 'pavojų' moterims su sijonais. Tai amžiams išgarsino Merlina Monro.

Senasis Niujorko metro važiuoja negiliai ir per ventiliacijos groteles į viršų kartais papučia oras, keliantis ‘pavojų’ moterims su sijonais. Tai amžiams išgarsino Merlina Monro.

Gal Azijos miestai ir bėga greičiau už Niujorką, bet Niujorkas maratone startavo gera valanda anksčiau. O tokios istorinės didybės Azijos miestai niekados neturės – plienas ir stiklas irgi gali būti gražūs, bet jie tiesiog kitokie ir daug įprastesni, nei begalinės rudo akmens dangoraižių pilnos Niujorko aveniu.

Wonder Wheel atrakcionas Coney Isalnd, įkvėpęs Vudžio Aleno filmą (vieną daugelio, kuriuos įkvėpė Niujorkas)

Wonder Wheel atrakcionas Coney Isalnd, atidarytas 1920 m., įkvėpęs Vudžio Aleno filmą (vieną daugelio, kuriuos įkvėpė Niujorkas): apžvalgos ratas, kurio kabinos kartais nuvažiuoja iki vidaus


Visi mano kelionių po Jungtines Amerikos Valstijas aprašymai ir vadovai


Kelionės po vakarų JAV

Vakarų JAV - įspūdingiausi Amerikos nacionaliniai parkai ir gamta (Didysis kanjonas, Jeloustounas, Josemitas, Braiso ir Siono kanjonai). Tai taip pat Vakarų JAV kartu geriausia vieta pažinti indėnų, mormonų, bei lotynų kultūrą, yra keli įdomūs miestai (San Franciskas, Los Andželas, Las Vegasas).

Juta - tikėjimo ir gamtos didybė
Las Vegasas - suaugusiųjų Disneilendas
JAV indėnų žemės - rezervatas, didesnis už Lietuvą
Naujoji Meksika - molio miestai, lotyniška dvasia
San Franciskas - aukso amžiaus šlovės miestas

Kelionės po rytų JAV

Rytų JAV žavi visų pirma senais didmiesčiais ir jų dangoraižiais, istorija (iš gamtinių lankytinų vietų čia - tik Niagaros kriokliai, ir tie patys vidury miesto). Šiame regione daugiausiai ir lietuviško paveldo, todėl čia vykdžiau ir lietuviško paveldo žemėlapio "Tikslas - Amerika" kūrimą.

Niujorkas - pirmoji pasaulio sostinė
Čikaga - amerikietiškos svajonės miestas
Detroitas - getu virtusi automobilių sostinė
Niagara – daug daugiau, nei kriokliai!
Vašingtonas - 4 dienų maršrutas kelionei
Niujorkas-Bostonas - 7 dienų maršrutas kelionei automobiliu
Tikslas - Amerika 2017 (JAV rytų) ekspedicijos dienoraštis
Tikslas – Amerika 2018 (Vidurio Vakarų) ekspedicijos dienoraštis
Tikslas - Amerika lietuviškų vietų JAV žemėlapis

Kelionės po pietų (pietryčių) JAV

Pietų JAV žavi pačiais seniausiais JAV miestais (Naujasis Orleanas, Čarlstonas, Savana, Sent Augustinas), plantacijų dvarais, pelkynais, kurortais ir pramogų erdvėmis (ypač Floridoje: Majamis, Orlandas, Ki Vestas).

Pietinės JAV - tikroji, pamirštoji Amerika?
Naujasis Orleanas - džiazuojantis vudu miestas
Florida – Majamis, Disnėjus, salos ir karštis
Disney World – pasaulio pramogų sostinė

Kelionės po JAV salas

JAV turi gausybę nutolusių salų. Žymiausi - Havajai, bet JAV priklauso ir Puerto Rikas, JAV Mergelių salos, Guamas. Havajus ir Guamą aplankiau per savo medaus mėnesį, tad aprašymai asmeniškensi, o apie Puerto Riką ir JAV Mergelių salas - skirti susiplanuoti savo kelionę.

Havajai - stebuklinga gamtos didybė
Oahu - plakanti Ramiojo vandenyno širdis
Puerto Rikas - iščiustyta Lotynų Amerika
Guamas - Azijos Kanarai
JAV Mergelių Salos - Amerikos Karibai

Komentarai
Straipsnio temos: , , , , , , , , , , , , , , , , , , , , , , , , ,


Naujasis Orleanas – džiazuojantis vudu miestas

Naujasis Orleanas – džiazuojantis vudu miestas

| 0 komentarų

Tie, kas sako, kad visi JAV miestai – vienodi, nebuvo Naujajame Orleane!

Naujasis Orleanas – kitoks, gal net europietiškas. Su nuostabiu ir gyvu senamiesčiu. Su unikaliomis tradicijomis: čia gimė džiazo muzika, čia klesti „paslaptingas“ vudu tikėjimas. Ir su gausybe turistų, į miestą plūstančių jau gerą šimtmetį.

Džiazo muzikantų freska

Džiazo muzikantų freska

Džiazas, vudu ir prancūzai

Naujojo Orleano išskirtinumą nulėmė viena mažytė istorinė detalė. Miestą įkūrė prancūzai. Na, atrodo, kas gi čia tokio – juk dar 1803 m. prancūzai Naująjį Orleaną (ir visą Luizianą) pardavė amerikiečiams.

Tačiau tuo metu jau stovėjo Naujojo Orleano vizitinė kortelė – jo senamiestis, nūnai vadinamas Prancūzų rajonu. Su savo simboliu – metaliniais balkonais. Su Džeksono aikšte ir jaukia europietiška katedra.

Naujojo Orleano širdis - Džeksono aikštė

Naujojo Orleano širdis – Džeksono aikštė

Dar svarbiau, prancūzai paliko savo įstatymus. Pavyzdžiui, daugiau laisvių vergams: tuoktis, puoselėti savo kultūrą, lengviau išsipirkti. Dar Luizianos pardavimo metu gera pusė vietos juodaodžių buvo laisvi ir daugybė jų praturtėjo, netgi įsigijo savų vergų! Šitokiomis aplinkybėmis Naujasis Orleanas tapo tikra XIX a. JAV juodaodžių kultūrine sostine.

Prancūzų rajone

Prancūzų rajone

Būtent juodaodžiai sukūrė abudu Naujojo Orleano dvasios simbolius, išgarsinusius miestą visame pasaulyje. Džiazo muziką ir vudu religiją.

Ir nors Naujasis Orleanas turi jų abiejų muziejus, jų dvasios reikia ieškoti tikrai ne muziejų lentynose. Geriausia tiesiog vaikščioti Prancūzų rajone, Džeksono aikštėje ir dairytis: į gatvės muzikantus, į gatvės būrėjus, į metalinių balkonų papuošimus, į vudu simbolius veve, kuriuos galima piešti tik dalimis. Pajusti miesto atmosferą, kuri čia labai galinga. Atkreipti dėmesį į menkas detales ir pamažu suvokti jų prasmę.

Gatvės būrėjai Naujajame Orleane

Gatvės būrėjai Naujajame Orleane

Naujasis Orleanas nėra Disneilendas, nėra tik paveiksliukas turistams. Džiazas dabar išplitęs po visą pasaulį, gi Naujojo Orleano gyventojai mėgsta ir kitus muzikos stilius: tad, jei neieškosi, gali džiazo mieste ir visai neišgirsti.

O ir vudu Naujajame Orleane savotiškame pogrindyje: vietiniai nesutaria, kiek miestelėnų išpažįsta šią religiją: gal keli procentai, o gal 30 procentų. O ir ką reiškia „išpažįsta“? Daugybė žmonių eina į katalikų mišias, bet „kai prireikia“ užsiiminėja visokiais vudu „burtais“: kad laimėtų, kad pakenktų, kad apsigintų nuo pikto. Net vudu dvasios yra sutapatintos su katalikų šventaisiais – tai padaryta dar prancūzų laikais, kad prancūzams nekeltų įtarimo. O Naujojo Orleano katalikų katedroje rasi ir paslėptų vudu simbolių.

Žmonės Naujajame Orleane

Žmonės Naujajame Orleane

Specialiai važiavome per naktį virš 1000 km iš Floridos, kad aplankytume Naująjį Orleaną per Joninių išvakares – svarbiausią vudu šventę. Švelniai nusivylėme: prie Šv. Jono upės susirinko apie 60 baltai vilkinčių žmonių, pamušė būgnus, pašoko, bet didžioji dalis patys atrodė kaip turistai, žiūrovai ar bent jau istoriniai rekonstruktoriai. Dauguma jų, beje, baltaodžiai. Gal vudu apskritai tokia pasaka Holivudo fantazijų suviliotiems turistams, kurios Naujajame Orleane ne daugiau, nei Lietuvoje pagonybės? O gal tikrasis vudu taip giliai, kad ne eiliniam žmogui lauke prie upės jį išvysti? Tai klausimai į kuriuos Naujajame Orleane gali išgirsti dešimtis skirtingų atsakymų. Kaip ten bebūtų, faktas, kad tai, kas rodoma Holivudo filmuose – vudu lėlės, zombiai – tėra iš konteksto ištraukti ir dramatizuoti vudu elementai. Panašiai kaip egzorcizmas ir apsėdimai krikščionybėje.

Vudu šventės fragmentas

Vudu šventės fragmentas

Vudu ištakos siekia Afriką. Bet sakoma, kad Naujajame Orleane jį išpopuliarino „karalienė“ Mari Laviū [Marie Laveau]. Apie ją žinoma labai mažai ir daugelis to – legendos. Viena legendų(?) – kad jos kapas antras lankomiausias JAV po Elvio Preslio. Galvojau tai tik vietos gidų išmislas: Mari Laviū pats žinojau tik todėl, kad tuo labiau domėjausi, negi ji yra garsi ir ne Naujajame Orleane? Bet kai vėliau Atlantoje sutikau šiaip jau į ezoteriką nelinkusius lietuvius, kurie labiausiai Naujajame Orleane norėjo pamatyti būtent Mari Laviū kapą – suabejojau: gal tikrai? Deja, aš Mari Laviū kapo neaplankiau: dėl vandalizmo St. Louis 1-asias kapines vyskupija užrakino. Dabar pasekėjai dovanas Mari Laviū, kurias dėdavo ant kapo, palikinėja prie kažkada jai priklausiusio namo (sakoma, nūnai ten – nelegalus AirBnB).

Lafayette pirmosios kapinės Naujojo Orleano Misijų rajone

Lafayette pirmosios kapinės Naujojo Orleano Misijų rajone liko vienos populiariausių, kai uždarė tas, kuriose palaidota Mari Laviū

Neatrastas, bet ne mažiau gražus Naujasis Orleanas

Į Naująjį Orleaną priviliotas legendų apie džiazą ir vudu, netikėtai likau net labiau sužavėtas visai kitų miesto aspektų.

Naktinis gyvenimas. Senasis Prancūzų rajonas – ypač Burbonų gatvė – ima siausti, eilės prie barų ir klubų nusidriekia dar nesutemus. O saulei nusileidus viskas išvirsta į tikrą muzikos, rėkiančių, šokančių, džiūgaujančių žmonių – baruose, gatvėse, balkonuose – superfiestą.

Burbonų gatvė sutemus

Burbonų gatvė sutemus

Ir žmonių įvairovė – ko tik nepritraukia Naujasis Orleanas. Įdomiausios aprangos, tatuiruotės, gėjų klubai ir t.t.

Bet tikra supersuperfiesta ateina per karnavalą – Naujojo Orleano Mardi Gras, kai į gatves išrieda krewe (savotiški klubai) paruoštos riedančios platformos su papjė mašė skulptūromis ir muzikantais. Ir – tai unikalu Naujajam Orleanui – mėto žiūrovams dovanas, ypač – spalvotus karoliukus. Jie tapo dar vienu miesto simboliu. Bet tik kai pats juos gavau kaip bilietą į Mardi Gras World (sandėlį, kuriame menininkai ir robotai ruošia platformas ateinančiam karnavalui) pradėjau pastebėti, kiek Naujajame Orleane visur tų karoliukų daug: ant medžių, balkonų, jais mėtosi Prancūzų rajono klubinėtojai… Beje, į Mardi Gras jokių bilietų nėra: tai turbūt vienintelis pasaulyje tokio masto renginys, kur žiūrovai ne moka, o tik gauna.

Mardi Gras World dekoracijos būsimajam Mardi Gras

Mardi Gras World dekoracijos būsimajam Mardi Gras

Panorau į Naująjį Orleaną grįžti per Mardi Gras. Bet ech, kodėl visas pasaulis švenčia tuo pat metu… Juk negaliu persiplėšti… Teks Naujajam Orleanui stoti į bendrą eilę kartu su sugrįžimu į Rio de Žaneiro karnavalą, Salvadoro karnavalu, Venecijos karnavalu…

Esu įpratęs prie JAV miestų, kuriuose reikia džiaugtis, jei bent senamiestyje kažkas išlikę. Tad mane nustebino, kiek daug senų pastatų pilna ir anapus Prancūzų rajono. Tai – ir Misijų rajonas, kurį pastatė turtingi amerikiečiai po miesto nusipirkimo. Ir prancūziški rajonai šiauriau senamiesčio prie Bayou St. John upės. Ir gausybė kapinių: europietiškai puošnių.

Viešbučio fasadas Naujojo Orleano centre

Viešbučio fasadas Naujojo Orleano centre

Girdėjau nuomonių, kad senąjį Naująjį Orleaną išgelbėjo turizmas: dar tarpukariu čia jau masiškai plūdo amerikiečiai ir vietiniai nespėjo savo senų namų „atiduoti buldozeriams“, įrengė ten pelningus restoranus, viešbučius (senų nuotrakų gausu Historic New Orleans Collection).

Naujojo Orleano Prancūzų rajone

Naujojo Orleano Prancūzų rajone

Bet turizmo lazda turi du galus ir dabar jau antrasis labai arti. Prancūzų rajonas virsta muziejumi. Niekur kitur pasaulyje ne muziejuose nemačiau tiek ekskursijų pėsčiomis, kaip vasarą Naujajame Orleane: vienu metu vienoje gatvėje gali sutikti penkis gidus su savo grupėmis, už kampo – dar kelis. Gyventojai pyksta, ginasi plakatais „Prašome nesėsti ant laiptų!“, bijodami moralų gidai patys mėgina „sustatyti savo aveles“ idant paliktų tarpelį praeiviams – bet šaligatviai siauri, apeiti tokią grupę vis tiek sunku. O ir daug tų ekskursijų primena paskaitas: štai dalyvavome „vudu ture“, tai tebuvo du realūs sustojimai: prie vudu reikmenų parduotuvės ir Mari Laviū priklausiusio namo (tiksliau, toliau nuo to namo, nes artimiausią šaligatvį buvo užėmusi kita grupė). Kitur – tiesiog pasakojimai ir polemika. Na, „ekskursija“ populiaresnis dalykas, nei paskaita, tad gidai prisigalvoja temų kur nelabai yra ką parodyti, užtat klausytojus domina ir arbatpinigius gerus duoda (piratai, vaiduokliai ir t.t.).

Populiarios ekskursijos graži reklama - "Dvasių turai"

Populiarios ekskursijos graži reklama – “Dvasių turai”. Ekskursijų pilna visokių: pėsčiomis, karietomis, garlaiviais

Dabar jau sunku patikėti, kad dar 2005 m. Naująjį Orleaną visiškai užsėmė uraganas Katrina, miestas buvo visai apleistas ir pikti liežuviai plakė, kad „jo atstatyti nebeverta“. Tai primena tik apleistas, užžėlęs Six Flags atrakcionų parkas rytiniame miesto gale: jo tikrai niekas neatstatė, o kitur – argi kas praleis progą užsidirbti iš turistų? Tikėjausi rasti uragano Katrina muziejų, bet jis dar nepastatytas: Naujasis Orleanas gyvena toliau.

Orleanietės ar Naujojo Orleano turistės

Orleanietės ar Naujojo Orleano turistės

Naujojo Orleano nuostabių/baugių plantacijų grandinė

Kai kurios iš įdomiausių, svarbiausių Naujojo Orleano vietų yra anapus miesto ribų. Už pelkių, kurios jį supa, ir į kurias kertančius greitkelius, būna, išbėga aligatoriai (tris mačiau nutrenktus). Tai – plantacijos.

Naujasis Orleanas dar prancūzų laikais šitaip išaugo dėl tobulos geografinės vietos: ilgiausios Šiaurės Amerikoje Misispės upės žiotys. Iki traukinių ir sunkvežimių, vienintelis logiškas būdas gabenti krovinius buvo laivai, o Misisipės baseinas dengia kone pusę JAV. Visa medvilnė, cukrus iš aukštupio plaukdavo pro Naująjį Orleaną. O žemė aplink upę buvo aukso vertės: viską, ką išaugini, gali iškart krauti į laivus. Ta žemė išdalinta pailgais sklypais, kad kuo daugiau plantatorių turėjų išėjimą prie upės.

Garlaivis - vienas Naujojo Orleano simbolių. Kadaise jie gabeno krovinius ir keleivius, šiandien - turistus kasdienėse ekskursijose

Garlaivis – vienas Naujojo Orleano simbolių. Kadaise jie gabeno krovinius ir keleivius, šiandien – turistus kasdienėse ekskursijose

Šiandien daugybę tų plantacijų entuziastai pritaikė turizmui. Kiekviena kažkuo išskirtinė, bet dažnoje patirtis susideda iš galimybės laisvai vaikščioti po sodą ir ekskursijos po plantacijos namą, kuriame gyvendavo patys plantatoriai: galima pasiklausyti įvairiausių istorijų iš „anų keistų laikų“. Ne išgalvotų, o užrašytų įvairiuose prisiminimuose – apie santykius tarp šeimininkų ir vergų (jie buvo kur kas įvairesni, nei būtų galima tikėtis), jų gyvenimus, verslus, pamažu nykstančią prancūzų kreolų kultūrą (dar XX a. viduryje trečdalis Luizianos kalbėjo prancūziškai, dabar – tik 5%).

Prie 'Vergų gatvės' Oak alley plantacijoje (baltuose nameliuose gyveno vergai)

Prie ‘Vergų gatvės’ Oak alley plantacijoje (baltuose nameliuose gyveno vergai)

Lauros plantacija yra spalvingo kreoliško (prancūzakalbių) stiliaus, Oak Alley plantacija – labiau nuosaikaus britiško, bet labiausiai garsėja savo šeimininkų puoselėta ąžuolų alėja, populiaria „Instagram“ nuotraukoms. Abiejose pasakojama ir apie šeimininkus, ir apie jų vergus.

Oak Alley plantacijos ąžuolų alėja

Oak Alley plantacijos ąžuolų alėja

Whitney plantacija, tuo tarpu, koncentruojasi išimtinai į vergų gyvenimą ir yra savotiškas memorialas jiems. Visai kitokia atmosfera tvyro Džefersono Deiviso bibliotekoje: tai nėra plantacija, tačiau autentiškas pajūrio namas, kuriame prieš mirtį (be vergų) memuarus rašė vienintelis pilietiniame kare nugalėtos Amerikos Valstijų Konfederacijos prezidentas. Ten irgi vyksta ekskursijos. Tai savotiškas memorialas jam ir Konfederacijai, pietų baltaodžių kultūrai ir svajonėms.

Konfederatų karių kapai Džefersono Deiviso bibliotekos prieigose

Konfederatų karių kapai Džefersono Deiviso bibliotekos prieigose

JAV pilietinio karo (1861-1865 m.) metu Naujasis Orleanas buvo didžiausias Amerikos Valstijų Konfederacijos miestas, tačiau jis krito be šūvio, todėl išliko šitoks autentiškas, kai daugybė jo „konkurentų“ virto griuvėsiais.

Lauros plantacijos rūmai

Lauros plantacijos rūmai

Pats Naujasis Orleanas iš baltaodžių miesto su juodaodžių mažuma (1940 m. – 70% ir 30%) vykstant „rasių kraustymuisi“ pamažu virtu juodaodžių miestu su baltaodžių mažuma (2010 m. – 31% ir 60% – beje, imigrantų Naujajame Orleane labai mažai). Ir tai atsispindi „oficialioje atmintyje“ – prieš šimtmetį pastatytos Amerikos Valstijų Konfederacijos skulptūros 2017 m. nugriautos, nors baltaodis gubernatorius ir prieštaravo. Kaip ir visur pietų JAV, Luizianoje istorijos neperprasi išklausęs tik vieno žmogaus, aplankęs tik vieną muziejų: kitur rasi kitokią informaciją, trečiur – trečiokią. Ir nebūtinai kas nors meluoja: Naujasis Orleanas visada buvo dviejų kultūrų miestas ir jose susiklostė skirtingos kolektyvinės atmintys, skirtingi akcentai, tradicijos, suvokimai. O dar ir laikas bėga, „išorinės politinės srovės“ vieną ar kitą dalyką mėgina „nukreipti tinkama vaga“. Ir XIX a. kiekvienai naujai kartai tampa vis labiau nesuprantamas. O ko nesuprantame užpildome per šiuolaikinį suvokimą ir visai kitokį mąstymą. Prancūzakalbis miestas vidury JAV? Vergų pilnos plantacijos? Juodaodė beraštė vudu karalienė, pati laikiusi septynis vergus? JAV valstijos, laikiusios save atskiromis tautomis, kariavusios dėl nepriklausomybės nuo JAV? To ne tik nebėra, tai šiandien nebesuvokiama.

Generolo Lee postamentas tuščias nuo 2017 m.

Generolo Lee postamentas tuščias nuo 2017 m.

Naująjį Orleaną pamatyti – paprasta, pažinti – sunku

Naujasis Orleanas it svogūnas – turi daug lukštų.

Lengva jame pamatyti tik gražius Prancūzų rajono pastatus ir trankius vakarėlius, gal dar pasiklausius pusiau tikrų gidų pasakojimų gražiose karietose. Tai „pirmas miesto pažinimo lygis“ ir daugelis lieka jame.

„Antras lygis“ – pačiam važiuoti toliau turistų „nubūtų“ vietų, pastebėti detales, klausytis gilesnių pasakojimų – tiesa, jie beveik neišvengiamai priklausys nuo to, kas pasakoja: ar jis vietinis? Koks jo santykis su religija? Demokratas ar respublikonas? Kokios kilmės? Bet pirmąkart tai girdintis dažnai apie tai nemąsto, išklauso ir daugmaž tiki.

Naujojo Orleano prancūzų rajone

Naujojo Orleano prancūzų rajone

Ir „Trečias lygis“ – kai išgirdęs visus pasakojimus, visus kampus tokiomis kontroversiškomis temomis, kaip vudu, JAV pilietinis karas ar vergovė, pats imi juos analizuoti. Tik tada pradedi matyti bendrą miesto vaizdą – ar, tiksliau, vaizdus.

Eiliniam turistui to nereikia. Bet daugybėje miestų istorija daug paprastesnė – o Naujajame Orleane norisi į ją pasinerti giliau, nes ji gili.

Iš balkono baro įsiaudrinę žmonės mėto karoliukus praeiviams

Iš balkono baro įsiaudrinę žmonės mėto karoliukus praeiviams


Visi mano kelionių po Jungtines Amerikos Valstijas aprašymai ir vadovai


Kelionės po vakarų JAV

Vakarų JAV - įspūdingiausi Amerikos nacionaliniai parkai ir gamta (Didysis kanjonas, Jeloustounas, Josemitas, Braiso ir Siono kanjonai). Tai taip pat Vakarų JAV kartu geriausia vieta pažinti indėnų, mormonų, bei lotynų kultūrą, yra keli įdomūs miestai (San Franciskas, Los Andželas, Las Vegasas).

Juta - tikėjimo ir gamtos didybė
Las Vegasas - suaugusiųjų Disneilendas
JAV indėnų žemės - rezervatas, didesnis už Lietuvą
Naujoji Meksika - molio miestai, lotyniška dvasia
San Franciskas - aukso amžiaus šlovės miestas

Kelionės po rytų JAV

Rytų JAV žavi visų pirma senais didmiesčiais ir jų dangoraižiais, istorija (iš gamtinių lankytinų vietų čia - tik Niagaros kriokliai, ir tie patys vidury miesto). Šiame regione daugiausiai ir lietuviško paveldo, todėl čia vykdžiau ir lietuviško paveldo žemėlapio "Tikslas - Amerika" kūrimą.

Niujorkas - pirmoji pasaulio sostinė
Čikaga - amerikietiškos svajonės miestas
Detroitas - getu virtusi automobilių sostinė
Niagara – daug daugiau, nei kriokliai!
Vašingtonas - 4 dienų maršrutas kelionei
Niujorkas-Bostonas - 7 dienų maršrutas kelionei automobiliu
Tikslas - Amerika 2017 (JAV rytų) ekspedicijos dienoraštis
Tikslas – Amerika 2018 (Vidurio Vakarų) ekspedicijos dienoraštis
Tikslas - Amerika lietuviškų vietų JAV žemėlapis

Kelionės po pietų (pietryčių) JAV

Pietų JAV žavi pačiais seniausiais JAV miestais (Naujasis Orleanas, Čarlstonas, Savana, Sent Augustinas), plantacijų dvarais, pelkynais, kurortais ir pramogų erdvėmis (ypač Floridoje: Majamis, Orlandas, Ki Vestas).

Pietinės JAV - tikroji, pamirštoji Amerika?
Naujasis Orleanas - džiazuojantis vudu miestas
Florida – Majamis, Disnėjus, salos ir karštis
Disney World – pasaulio pramogų sostinė

Kelionės po JAV salas

JAV turi gausybę nutolusių salų. Žymiausi - Havajai, bet JAV priklauso ir Puerto Rikas, JAV Mergelių salos, Guamas. Havajus ir Guamą aplankiau per savo medaus mėnesį, tad aprašymai asmeniškensi, o apie Puerto Riką ir JAV Mergelių salas - skirti susiplanuoti savo kelionę.

Havajai - stebuklinga gamtos didybė
Oahu - plakanti Ramiojo vandenyno širdis
Puerto Rikas - iščiustyta Lotynų Amerika
Guamas - Azijos Kanarai
JAV Mergelių Salos - Amerikos Karibai

Komentuoti
Straipsnio temos: , , , , , , , , , , ,


Pietinės JAV – tikroji, pamirštoji Amerika?

Pietinės JAV – tikroji, pamirštoji Amerika?

| 1 komentaras

To, ką daugelis įsivaizduoja išgirdę „Amerika“, ne(be)įmanoma rasti nei Niujorke, nei Čikagoje, nei Los Andžele. JAV keičiasi viršgarsiniais tempais. Nebepažinsi. 50 ar 100 metų stereotipai negalioja. Netgi daug kas iš to, ką pats mačiau prieš 20 metų, jau sunykę ir persimainę.

Bet JAV dar liko vienas didelis regionas, kur daug kas – kaip po senovei. Kur Biblija, žodžio laisvė, verslo laisvė ir teisė nešiotis ginklą daugeliui šventos – vienodai. Kur paprasti kaimų ir miestelių žmonės dar šimtuskart nusveria hipsterius, o vietoj viso „imigrantų maišymosi katilo“ yra dvi „vietinės“ labai amerikietiškos kultūros: pietiečių baltaodžių ir juodaodžių.

Senieji Čarlstono namai per pietietišką liūtį

Senieji Čarlstono namai per pietietišką liūtį

Tai – didieji JAV Pietūs. Jie neturi didingų nacionalinių parkų, kaip vakarinės valstijos, neturi senųjų dangoraižių, kaip šiaurės rytai. Ten mažiau superverslų ir mažai turistų. Užtat JAV Pietūs pilni tos senosios nostalgiškos Amerikos dvasios.

Vieniems tai ta tikroji, žavioji, jų vaikystės Amerika. Kitiems – pamirština Amerikos gėda.

Nuvykęs pamėginau pažvelgti iš abiejų pusių.

Šiandienos pietietiško gyvenimo būdo dalis - milžiniški pikapai

Milžiniški pikapai – dalis JAV pietų kultūros

Plantacijos: rūmai ir sodai, dvarininkai ir vergai

Plantacijos. Šis paprastas žodis, reiškiantis tiesiog didelį medvilnės ar cukranendrių ūkį, iki šiol skaldo Ameriką. Plantacijos ir pietinių JAV pasididžiavimas, ir gėda.

XIX a. šiaurinės JAV ėjo pramonės ir didmiesčių keliu, kurį statė daugiausiai imigrantai darbininkai, vaikęsi amerikietiškos svajonės.

Tuo tarpu JAV Pietuose viskas ir toliau sukosi aplink plantacijas. Didingus jų dvarus ir sodus, kilnias tradicijas, ilgas giminių istorijas ir paveldimas žemes. O daugiausiai prakaito ten liejo vergai – tų, kadaise atplukdytų iš Afrikos, palikuonys.

Oak Alley dvaras prie Naujojo Orleano ir jo ąžuolų alėja

Oak Alley dvaras prie Naujojo Orleano ir jo ąžuolų alėja

JAV Pietūs daugeliu atžvilgiu buvo panašesni į Europą nei į JAV Šiaurę. Pavadinimai kiti, bet plantatorių rolė stebėtinai priminė Lietuvos didikų ir bajorų, o vergų rolė – Lietuvos baudžiauninkų. Baudžiauninkai juk irgi ir bajorui priklausė, ir jam dirbti privalėjo, ir juos mušti buvo galima – ir ta dalia taip pat buvo paveldima. Ir vadus nuo valdomųjų skyrė ne tik klasė, bet ir tautybė: ten baltaodžiai ir juodaodžiai, pas mus lenkakalbiai ir lietuviakalbiai. Ir tas „jie mus engė!“ po savęs paliko tokį nesantaikos šleifą, kuris tiek Amerikoje, tiek Lietuvoje driekiasi iki šiol.

Tiesą pasakius, vaikščiodamas po pietinių JAV plantacijų dvarų rūmus kartais pasijusdavau, lyg vaikščiočiau po kokį Pakruojo ar Kretingos dvarą. Visiškai kitaip, nei kokiame Niujorke ar Čikagoje, į kurių XIX a. dangoraižius, superfabrikus, imigrantų darbininkų milijonus nei Lietuvoje, nei Europoje nieko panašaus nebuvo.

Turistams atverto istorinio JAV Pietų gyvenamojo namo vidus

Turistams atverto istorinio JAV Pietų turtingo laisvo žmogaus gyvenamojo namo vidus

1861 m. JAV Pietūs nutarė atsiskirti nuo dominuojančios Šiaurės kaip nauja valstybė: Amerikos Valstijų Konfederacija. Šiaurė Pietų nepaleido, kilo kruviniausias Amerikos istorijoje karas, žuvo beveik milijonas žmonių. Kadangi Šiaurė laimėjo, šiandien jis vadinamas JAV pilietiniu karu, nors dažnas pietų baltaodis greitai pataisytų – „Tai buvo mūsų nepriklausomybės karas“. Pokariu Šiaurė apgręžė Pietus link ten, kur ėjo pati – link lygių teisių, pramonės. Tiesa, Pietūs tame bėgime Šiaurės niekad taip ir nepavijo.

Konfederatai eina į karą. Paveikslas Konfederacijos prezidento Džefersono Deiviso bibliotekoje Misisipėje

Konfederatai eina į karą. Paveikslas Konfederacijos prezidento Džefersono Deiviso bibliotekoje Misisipėje

Bet jei iki 1861 m. daugelis amerikiečių nelaikė savęs viena tauta (JAV jiems atrodė labiau kaip tarptautinė organizacija, tarsi šiuolaikinė Europos Sąjunga), tai dabar jau ir pietų baltaodžiai negalvotų apie nepriklausomybę: „Mes amerikiečiai“. Ir visgi jiems maga didžiuotis savo istorija, simboliais, paveldu, protėviais. O vienos gražiausių paveldo vietų JAV Pietuose, kaip ir Lietuvoje, yra dvarų rūmai ir sodai.

Neverta mėginti skaičiuoti, kiek dvarų JAV atverti turistams, jų kasmet vis daugėja. Viešbučiai, restoranai, vestuvių erdvės, bet į pačius gražiausius pardavinėjami bilietai vien už pamatymą. Labai verta aplankyti bent kelis tokius: nes tiek jie patys, tiek ten pasakojamos istorijos labai įvairios. Dažnas jų atrodo taip: gali laisvai vaikščioti po iščiustytą sodą, gal dar muziejėlį, o po rūmų vidų vedžioja koks XIX a. rūbais vilkintis gidas, pasakodamas, koks gyvenimas ten virė, apie baldus ir dekoracijas. Dvarininkų dinastijų istorijos dažnai puikiai aprašytos, gi iš daugelio vergų belikę vardai ir kainos turto aprašuose ir pirkimo/pardavimo dokumentuose. Bet save gerbiantis dvaras šiandien mėgina atkurti ir jų gyvenimus, vargus ir džiaugsmus. Daug kur atstatytos „vergų gatvės“ iš medinių namelių (originalūs beveik niekur neišliko).

Atstatytame vergų namelyje Lauros plantacijoje

Atstatytame vergų namelyje Lauros plantacijoje prie Naujojo Orleano. Palyginus su dvarininkais, jie – kuklūs, kita verus, ne blogesni nei tie iš Rumšiškių, kokiuose gyveno Lietuvos valstiečiai. Tuo metu Europoje dar būdavo badmečiai, net laisvi valstiečiai mirdavo iš bado – o Amerika jau buvo tiek ekonomiškai pažengusi, kad net vergai visada turėjo ką valgyti

Žvelgiant juodaodžių pietiečių akimis vergovė buvo tarsi siaubo filmas ar net genocidas. Pasakojant kai kurias „dvarų istorijas“ šiuolaikiniam žmogui nė nereikia aiškinti „kaip baisu“ – faktai kalba už save. Žmonės pardavinėjami aukcionuose: štai išauklėta „namų vergė“ kainavo 1200 dolerių, o 52 metų „senutė“ jau tik 25 dolerius. Sugautas pabėgęs vergas paženklintas šeimininko ženklu įkaitinta geležimi. Už tai, kad išmokė vergą skaityti ar rašyti, į kalėjimus sodinami ar nuplakami vergvaldžiai.

Daugeliui JAV ir pasaulio žmonių kelių tokių istorijų pakanka įspūdžiui susidaryti. Maždaug tiek apie JAV vergovę sužinojau ir per istorijos pamokas Lietuvoje. Tačiau juk dvaruose ir vergų nameliuose šimtmečius virė gyvenimas, milijonai likimų, daugybė kartų, ištisa civilizacija (ar, tiksliau, dvi civilizacijos). Jeigu nori sužinoti daugiau – pietų plantacijos viena retų vietų, kur tai įmanoma.

Vergų pardavimo reklamos - populiarūs muziejų eksponatai

Vergų pardavimo reklamos – populiarūs muziejų eksponatai

Pavyzdžiui, vergai turėdavo ir savo „asmeninius žemės plotus“, kur užaugintom daržovėm galėjo prekiauti. Užsidirbę kai kurie juodaodžiai vergai išsipirkdavo laisvę ir paskui prasigyvenę patys nusipirkdavo vergų. Kai kurie vergvaldžiai su vergėmis susilaukdavo vaikų, bet jų nepripažindavo: taigi, jų pačių sūnūs ir dukros būdavo jų vergais. Daugelis vergvaldžių rūpindavosi vergų maitinimu ir sveikata, samdydavo jiems gerus daktarus: ir tam, kad ilgiau ir geriau dirbtų, ir tam, kad neatneštų į dvarą užkrečiamų ligų.

Stambiausiose plantacijose buvo vergų hierarchija, kur „aukščiausias lygis“ – „namų vergas“, dirbęs dvaro rūmuose – gaudavo gražius rūbus, turėdavo reprezentuoti šeimininką bei kartais tapdavo vergvaldžio draugu. Tada ėjo visokie amatininkai ir žemiausi – laukų vergai, visą dieną triūsdavę po kepinančia saule. Už gerą darbą galėjai būti paaukštintas, už blogą – pažemintas. Tačiau stambių plantacijų apskritai nebuvo daug – nors jos įspūdingiausios ir labiausiai lankomos turistų. Daugelis vergvaldžių šeimų turėdavo tik po vieną vergų šeimą. Tokie vergvaldžiai dirbdavo laukus kartu su savo vergais. Darbo sąlygos skyrėsi, bet, šių dienų akimis, ir vergams, ir „smulkiesiems“ vergvaldžiams jos buvo sunkios: pavyzdžiui, vergų vaikai dirbdavo nuo 5 metų, o vergvaldžių – nuo 10 metų amžiaus.

Dvarininkų nuotraukos ir paveikslai (Lauros dvaras prie Naujojo Orleano)

Stambių dvarininkų nuotraukos ir paveikslai (Lauros dvaras prie Naujojo Orleano). Vergų nuotraukų likę daug mažiau, bet jie būdavo šalia: pvz. vergiukui vaikui galėjo kliūti darbas laikyti vergvaldės sijoną ar vėduoti ją per kepinančias Pietų JAV vasaras

Labai daug kas priklausė nuo vergvaldžio, nuo miesto, nuo valstijos. Tikriausiai kiekvienas teiginys, kurį parašiau aukščiau, aktualus tik daliai dvarų – būtent todėl verta aplankyti ne vieną.

Panaikinus vergovę, kai kurių (matyt, „žiauriųjų“) plantacijų vergai išsilakstė ir šios žlugo, kitose gi vergai pasiliko dirbti – tiesiog už algą.

Kai kurių istorijų niekaip nepaaiškinsi per „vergvaldžiai vien tik išnaudojo vergus“ prizmę: štai viena išsilaisvinusi vergė po mirties savo turtą testamentu paliko buvusiems vergvaldžiams. Ir tomis sąlygomis žmonės buvo žmonės ir klostėsi patys įvairiausi santykiai…

Ąžuolų alėja dvare prie Čarlstono

Ąžuolų alėja plantacijoje prie Čarlstono (į dvaro pastatą užeiti negalima, ten tebegyvena plantatorių palikuonys)

1861 m. net ir daugeliui pietų JAV baltaodžių vergovė atrodė nemorali. Naujus vergus atvežti iš užsienio uždrausta dar 1800 m.: beveik visi vergai buvo jau gimę vergijoj JAV. Buvo „geras tonas“ testamentu vergus paleisti į laisvę ar leisti jiems išsipirkti iki tol. Radosi įstatymų, bent minimaliai gynusių vergų teises: pavyzdžiui, draudžiančių parduoti mamą atskirai nuo vaikų. Dar labiau nuo vergovės gręžėsi jaunoji karta: štai jaunikaitės iš Lauros plantacijos prie Naujojo Orleano memuarai pasakoja apie siaubą išvydus ant vergo kūno randą, kurį kadaise už mėginimą pabėgti išdegino jos senelis, o kitą vietos jaunikaitį tėvai išsiuntė „auklėtis į Prancūziją“, nes pernelyg bičiuliavosi su vergiukais.

Kita vertus, daugelis laisvų pietiečių prieštaravo staigiam ir absoliučiam vergovės panaikinimui. Vyravo nuomonė, kad vergovė tuo metu – „neišvengiamas blogis“, panašiai kaip alkoholis ar neištikimybė, ir situacija gali keistis tik po truputį. Šiaurės JAV vergovę panaikinti buvo paprasta – ten vos keli procentai žmonių buvo vergai, ekonomiką varė pramonė. O kai kuriose pietų JAV apygardose ir net valstijose vergavo dauguma žmonių! To meto baltaodžiai nerimavo: „Kas bus staiga visus paleidus? Neišauklėti, lengvai paveikiami beraščiai, nieko nematę be vienos plantacijos laukų, žmonės rinks valstijos valdžią? Ar jie sugebės bent jau pasirūpinti savimi? Ką valgysime plantacijoms likus be darbo jėgos?“.

JAV Pietų vergovės žemėlapis. Juodai pažymėtose apygardose daugelis žmonių buvo vergai

JAV Pietų vergovės žemėlapis. Juodai pažymėtose apygardose daugelis žmonių buvo vergai

Šiandieniniai pietų baltaodžiai labai pyksta, kai šiauriečiai ar juodaodžiai mėgina visus pietus ar visą Amerikos Valstijų Konfederaciją tapatinti su vergove. „Pas jus, šiaurėje juk irgi buvo vergovė, tik panaikinta kiek anksčiau. Ir JAV „tautos tėvas“ Džordžas Vašingtonas, kurį gerbiate, turėjo 123 vergus“ – sako jie. „Ką, galvojate, jei pietų JAV būtų iškovojusi nepriklausomybę, vergovė čia būtų buvusi amžinai? Juk ji nyko visame žemyne, 1888 m. jos niekur Amerikoje nebeliko. Tiesiog žemės ūkio kraštuose, kaip pietinės JAV, procesas vyko lėčiau“.

Šiaurėje, tuo tarpu, vyrauja nuomonė, kad pilietinis karas vyko beveik vien dėl vergovės: šiauriečiai esą ją norėjo naikinti, o pietų baltaodžiai neįsivaizdavo gyvenimo be vergų.

Garlaiviai Misisipėje - viena romantizuotų JAV Pietų istorijos detalių. Dabar jie negabena medvilnės ar keleivių, tačiau turistams jais vyksta ekskursijos. Viena čia pavadintas pilietinio karo generolo Roberto I. Ly garbei.

Garlaiviai Misisipėje – viena romantizuotų JAV Pietų istorijos detalių. Dabar jie negabena medvilnės ar keleivių, tačiau turistams jais vyksta ekskursijos. Viena čia pavadintas pilietinio karo generolo Roberto I. Ly garbei.

Pietiečiai gi sako, kad tai buvo karas už pietų nepriklausomybę, pietų valstijų teises, už naują valstybę, kurioje pietiečių kultūra nebūtų laikoma antrarūše (o vergovė buvo tik laikinas reiškinys, kaip ir visur Amerikoje). Tas požiūris šiandien vadinamas „Lost Cause“ ir jis puikiai atskleistas filme „Vėjo nublokšti“ (tikroji reikšmė „[A whole civilization] gone with the wind“ – „[Ištisa civilizacija], išskridusi su vėju“).

„Net pilietinio karo metais ir dalyje šiaurinių valstijų buvo vergovė“ – sako pietiečiai – „Vergovę panaikinti šiauriečiai nusprendė tik karui įpusėjus, tikėdamiesi pietų juodaodžius perimti į savo pusę; viskas tik iš išskaičiavimo. Čia panašiai, kaip britai paskelbė apie vergovės Amerikoje panaikinimą tada, kai JAV sukilo dėl nepriklausomybės nuo Britanijos“.

Konfederatų vėliavų parduotuvė reklamuojasi prie kelio

Konfederatų vėliavų parduotuvė reklamuojasi prie kelio

Bet visas JAV elitas iki šiol gyvena šiaurėje. Tarkime, nė vienas iš 10 geriausiai reitinguojamų JAV universitetų nėra Pietuose. Taigi, po pasaulį išplito šiaurietiškas požiūris ir jei ne keli garsūs filmai, pietietiškąjį išvis žinotų tik pietiečiai.

Senieji pietų miestai – Naujasis Orleanas, Čarlstonas ir Savana

Plačiau: Naujasis Orleanas – džiazuojantis vudu miestas

Vienos įspūdingiausių ir geriausiai išlikusių plantacijų yra aplink Naująjį Orleaną: Lauros, Oak Alley.

Pilietinio karo laikais Naujasis Orleanas buvo didžiausias Amerikos Valstijų Konfederacijos miestas: jis stūgso Misisipės žiotyse ir per jį garlaiviais gabenti visi didieji Misisipės baseino derliai. Ir jis pilietinio karo metais krito be šūvio, todėl nesugriautas: nuostabus jo senasis Prancūzų rajonas, kapinės, Sodų rajonas.

Naujojo Orleano Prancūzų rajone

Naujojo Orleano Prancūzų rajone

Viena vertus, Naujasis Orleanas yra tipinis pietų JAV miestas – su gerbiama istorija, su masinės vergovės žaizda, su mažai šiuolaikinių imigrantų (iki 10%) ir daugybe šeimų – tiek baltaodžių, tiek juodaodžių – kurių kartų kartos nuo neatmenamų laikų gyvena ten, Luizianoje.

Bet kartu Naujasis Orleanas ir visai kitoks, nei likę JAV pietūs. Mat Naująjį Orleaną įkūrė ne anglai, o prancūzai – ir, nors 1803 m. nupirko JAV, 5% Luizianos valstijos gyventojų iki šiol kalba prancūziškai. Unikali ir vietos juodaodžių kultūra – Naujajame Orleane itin gajus vudu tikėjimas, čia gimė džiazas. Turi regionas ir savo virtuvę, ir savo mardi gras festivalį, kur krewe komandos dovanoja žiūrovams muziką, įspūdingas skulptūras ir svaido dovanėles. O turistų Naujajame Orleane minių minios, daugelis siaučia Burbonų gatvės baruose ir gėjų klubuose. Konservatyvios pietų JAV negarsėja kaip „klubinėtojų“ rojus, bet Naujasis Orleanas – išimtis.

Naujojo Oreano karnavalo atributai (karnavalai, kiek paprastesni, yra ir kitur aplink pakrantėje)

Naujojo Oreano karnavalo atributai (karnavalai, kiek paprastesni, yra ir kitur aplink pakrantėje)

Taigi, apie Naująjį Orleaną esu parašęs atskirą straipsnį – nes šis miestas tikrai to vertas.

„Klasikinius“ senuosius pietų JAV miestus radau kitoje pakrantėje – tai Čarlstonas ir Savana. Jų centrai kupini puošnių didžiųjų rūmų, o Savana garsėja 22 aikštėm-parkais, supamais gražios XIX a. architektūros. Jas išgelbėjo ir pagarba istorijai, ir turizmas, ir ilgametis skurdas: pietuose žemė niekada nebuvo pakankamai brangi, kad griauti ir perstatyti dangoraižiais, kaip Niujorke.

Senieji namai Čarlstone

Senieji namai Čarlstone

Visi JAV Pietų miestai kupini ir istorijos. Apie pirmąjį iššautą pilietinio karo šūvį Čarlstone (Samterio fortas, kurį, paskelbę nepriklausomybę, perėminėjo konfederatai). Apie Old Exchange valstijos atstovų pasirašytą JAV nepriklausomybės deklaraciją ir rūsyje kalintus nepriklausomybės šalininkus. Kai lankiausi, ten kaip tik vyko „Amerikos Revoliucijos dukterų“ susirinkimas: tai organizacija, kuriai priklauso kovos už JAV nepriklausomybę (~1780 m.) aktyvistų tiesioginės palikuonės. Kaip šiaurinėse JAV populiaru būti įvairių tautinių klubų ir parapijų nariais (tarp jų ir lietuvių klubų, parapijų), nes Šiaurėje dauguma arba imigravo į JAV patys, arba atsimena imigrantus tėvus, senelius – tai Pietuose gajos visokios „tikrų amerikiečių“ organizacijos, narystė kuriose įrodo, kad žmogaus giminė gyveno Amerikoje dar tada, kai vyko svarbiausi tautą formavę momentai. Veikia ir „Konfederatų veteranų sūnūs“, „Konfederacijos dukterys“ (dabar jau galėtų persivadinti „proproprovaikaičiai“ ir „proproprovaikaitės“…).

Ekskursija karieta Čarlstone

Ekskursija karieta Čarlstone

Bet įdomiausias pasirodė autentiškas Čarlstono vergų turgus. Sužinojau dar daug naujo: kaip vergų pirkliai ruošdavo „prekes“, padažydami žilus plaukus, pablizgindami odą. Kad vergai pardavime nebuvo tik pasyvūs stebėtojai: kadangi potencialus pirkėjas juos kalbindavo tarsi darbo atrankoje, jie turėdavo galimybę apsimesti prastesniais arba geresniais nei yra – ir taip sumažinti ar padidinti pardavimo šansus. Pavyzdžiui, jei pirkėjas klausdavo, „Ar moki dirbti su medvilne?“, vergams patikdavo, nes medvilnė augo aplink Čarlstoną – reiškia, neparduos į kokias tolimas Naujojo Orleano cukranendrių plantacijas, kur jau niekada negalėtum susitikti su giminėm ir draugais; be to, sklido kalbos, kad ten vergvaldžiai blogi. Taip pat vergai mėgindavo užsitikrinti, kad būtų parduoti kartu su savo šeimomis, o ne atskirai. Vergų pirkliai, savo ruožtu, kartais net mokėdavo vergams dalį jų pačių pardavimo kainos – kad šie būtų suinteresuoti gerai prisistatyti. Tiesa, jei, tarkime, vergas būdavo linkęs bėgti – pirklys privalėdavo pirkėjus apie tai informuoti, tarsi kaip apie “prekės defektą”… Vergai buvo skirstomi į „pirmosios klasės“, „antrosios klasės“. Vos 4,6% visų vergų iš Afrikos nuvežti į JAV – palyginimui, 43% į Karibus, 39% į Braziliją.

Tarp pirkėjų būdavo ir laisvųjų juodaodžių – ne tik tam, kad įsigytų vergų sau, bet ir tam, kad, po ilgų paieškų, išpirktų iš vergovės savo giminaičius. Itin vergai bijodavo vergvaldžio bankroto – juk tai reikšdavo, kad turtas bus išvaržytas, taigi ir vergų kolektyvas. Gerai, jei atsirasdavo koks didelis plantatorius, susiviliojęs reklamomis „Parduodama kartu dirbti įpratusi vergų komanda su savo lyderiu“…

Čarlstono Vergų turgus

Čarlstono Vergų turgus

Didžiausias Naujojo Orleano, Čarlstono, Savanos stebuklas – ten išsaugoti ne pavieniai pastatai, o visas miesto karkasas: vaikštai, dairaisi ir viskas kaip po senovei, eiti tikrai nenuobodu. JAV tokių miestų labai mažai ir todėl jie užgulti turistų. Vietiniai verslininkai verčiasi per galvą ką jiems pasiūlyti – ir greta realių istorinių turų – laivais, karietomis, pėsčiomis, pseudotramvajais – užverčia tokiais, kurie tiesiog gerai parduodami. „Vaiduoklių turas“, „Piratų turas“ (nors piratų ten nelabai buvo) ir pan. Dažnai sunku atskirti realybę nuo fantazijų: pvz. kur baigiasi Holivudo įkvėptos ir gerai parduodamos fantazijos apie Naujojo Orleano vudu ir kur prasideda realybė? Kažkaip atrodo, kad prie tos realybės ir neprisikasiau, nes Joninių išvakarių vudu ceremonija, kurioje vyravo baltaodžiai, atrodė kažkokia mėgėjiška (it istorinė rekonstrukcija), vudu ekskursija buvo labiau kaip paskaita be rodomų vietų, „vudu reikmenų parduotuvė“ iš dalies priminė suvenyrinę turistams…

Ekskursijos pseudotramvajumi metu po Savaną įlipo štai toks piratas. Piratų Savanoje nelabai buvo - užtat yra piratų restoranas, kurį jis reklamuoja. Galėjo susidaryti kitoks įspūdis.

Ekskursijos pseudotramvajumi metu po Savaną įlipo štai toks piratas. Piratų Savanoje nelabai buvo – užtat yra piratų restoranas, kurį jis reklamuoja. Jis veikia 1753 m. pastate, kas JAV mastais labai sena – ir visgi piratų aukso amžius tada jau buvo pasibaigęs.

Birmingamas, Alabama ir kova už pilietines juodaodžių teises

2021 m. Juneteenth (birželio 19-oji) tapo JAV nacionaline švente. Tądien 1865 m. panaikinta vergovė paskutinėje valstijoje – Teksase. Bet tik naivuoliai tiki, kad viskas pasikeitė per naktį. O kas vyko po Juneteenth geriausia suprasti Birmingame (Alabama). Šis miestas įkurtas 1871 m., vergovės ten niekada nebuvo. Įkurtas, kad, Šiaurės pavyzdžiu, taptų pirmuoju pramoniniu miestu JAV Pietuose: su geležinkelių mazgu, anglies kasyklomis, plieno fabrikais.

Didžiulės romėnų ugnies dievo Vulkano statulos – didžiausios ketaus statulos pasaulyje, skirtos parodyti Birmingamo industrinę galią – papėdėje įsikūrusiame muziejuje – ir pasakojimai apie tų laikų darbininkų vargus. Darbas buvo ilgas, sunkus, nuo vaikystės, be atostogų, be saugumo priemonių. Išlaisvinti vergai jį triūsė kartu su naujais imigrantais iš Italijos. Na taip, priešingai nei pas vergvaldį, jie gaudavo algą, turėdavo teisę išeiti iš darbo: bet kad tos algos užtekdavo tik svarbiems poreikiams, o išėjęs iš darbo galėjai rasti nebent kitą panašų. Tiesiog visi nekvalifikuoti darbai pasaulyje tuo metu buvo ne *toks* jau didelis žingsnis į priekį nuo vergovės. Lygiai taip Jungtinėse Valstijose (tiesa, ne Pietuose), skerdyklose ir kasyklose, ~1865-1914 m. triūsė ir šimtai tūkstančių lietuvių: jų akimis ženkliai pasigerino gyvenimą palyginus su pobaudžiavine Lietuva, nors žvelgiant iš dabarties pozicijų, irgi buvo visiški vargšai.

Birmingamo simbolis - Vulkano statula

Birmingamo simbolis – Vulkano statula

Dar mažiau kas pasikeitė tiems vergams, kurie pasiliko plantacijose. Net alga dažnoje jų mokėta ne doleriais, o kuponais, kuriuos turėjai išleisti plantacijos parduotuvėse. Į tą sistemą taip pat pakliuvo ir imigrantai, atvykę pakeisti iš plantacijų pasišalinusius vergus.

Tačiau kur kas reikšmingesni procesai vyko politinėje arenoje. Nukariavusi pietines valstijas, Šiaurė ten paskelbė vykdysianti „Rekonstrukciją“: planą, kurio metu panaikinta vergovė, juodaodžiams suteikta balso teisė, padėta jiems susiderėti dėl algų. Pietų baltaodžiams Rekonstrukcija atrodė tiesiog jų šalies okupacija. Pietus masiškai užplūdo avantiūristai šiauriečiai carpatbagger‘iai ir „darėsi pinigą“ iš pietiečių vargų, karo belaisvių, sugriovimų. Netgi dauguma naujųjų „pietinių valstijų atstovų JAV kongrese“ buvo šiauriečiai.

Po pilietinio karo sugriautas pietų JAV miestas. Nuotrauka iš Čarlstono muziejaus

Po pilietinio karo sugriautas pietų JAV miestas. Nuotrauka iš Čarlstono muziejaus

Visgi, prezidentas Abrahamas Linkolnas mėgino sudaryti susitaikymo įspūdį. Ir 1864 m. rinkimuose kandidatu į viceprezidentus paėmė Endriu Džonsoną. Vienintelį pietietį kuris, Amerikos Valstijų Konfederacijai paskelbus nepriklausomybę, liko dirbti JAV senate, pasisakė už JAV vienybę. Visgi, jis buvo pietų baltaodis, ir jo pažiūros daugeliu klausimu labiau sutapo su Konfederacijos, nei su Linkolno.

1865 m. Linkolną nušovė Konfederacijos šalininkas. Pagal JAV įstatymus viceprezidentas Endriu Džonsonas tapo prezidentu ir iš karto ėmė traukti „stop kraną“ visai Rekonstrukcijai. Ne iš karto pavyko – bet kokiais 1870-1875 m. pietuose jau įsivyravo nauja realybė. Tą realybę atskleidžia Birmingamo pilietinių teisių muziejus. Atskleidžia labiausiai juodaodžių akimis, tačiau faktais, nuotraukomis, videomedžiaga, pavyzdžiais, o ne romantizuotais lozungais.

Nė neketindamas užleisti valstijų parlamentų „beraščiams buvusiems vergams“, pietų baltaodžių politinis elitas prigalvojo visokiausių būdų apriboti jų balsavimą (turto cenzai ir pan.). Galvodamas, kad nėra galimybės abiems skirtingoms rasėms/kultūroms gyventi kartu – bet ir negalėdamas oficialiai diskriminuoti juodaodžių – elitas sugalvojo Segregaciją: visos prekės, paslaugos, buvo prieinamos ir juodaodžiams, ir baltaodžiams vienodai, tačiau skirtingose vietose. Buvo atskiros mokyklos, ligoninės, atskiros vietos autobusuose, atskiri įėjimai kine, atskiri tualetai ir t.t. – Pilietinių teisių muziejuje gausu nuotraukų.

Segreguotos kriauklės spalvotiesiems ir baltiesiems. Nuotrauka iš Birmingemo pilietinių teisių muziejaus

Segreguotos kriauklės spalvotiesiems ir baltiesiems. Nuotrauka iš Birmingemo pilietinių teisių muziejaus

Oficialiai programa skelbė „Skirtingi, bet lygūs“, tačiau realybėje lygybė Birmingame nė iš tolo nepasiekta. Tarkime, kai daugelis rinkėjų buvo baltaodžiai, valdžia buvo suinteresuota proteguoti baltaodžių mokyklas – tad juodaodžių klasės buvo didesnės (1944 m. Birmingame atitinkamai 24 ir 43 moksleiviai klasėje). Autobusuose vietos natūraliai nelygios – gražiausias vaizdas atsiveria nuo pirmų kėdžių; būtent jos buvo rezervuotos baltaodžiams.

Ironiška, bet tiems juodaodžiams, kurie tapo laisvais dar prieš vergovės panaikinimą, tas panaikinimas gyvenimą tik apkartino: anksčiau jie daug kur turėjo beveik tiek teisių, kiek visi laisvi žmonės, o dabar tapo vis labiau diskriminuojami, baltaodžių kaimynų vertinami kaip kažkokia „penktoji kolona“, griaunanti jų kultūrą. Įsikūrė tokių organizacijų, kaip Kukluksklanas, siekęs su šaknim išrauti juodaodžių, katalikų, žydų, „pietiečių kolaborantų“ ir kitų „svetimųjų“ politinę įtaką – ir nesibodėjęs grasinimų, atviro smurto, net žudymų. Tad pietų juodaodžiai – tiek buvę vergai, tiek laisvieji – ėmė masiškai sprukti į nesegreguotą šiaurės JAV (“Didžioji Migracija”), o kai kurie išvyko net į savo protėvių Afriką.

Kita vertus, JAV pamažu tapo galingiausia pasaulio valstybe, ir net ir tokiom sąlygom dalis pietų juodaodžių prasigyveno, tiems turtingiems pradėjo rastis geresnių paslaugų, bet vis tiek tokios pasiūlos, kaip baltiesiems, niekada nebuvo.

Juodaodžių šeima prie automobilio, moteris už vairo. Lietuvoje tais laikais automobilius turėjo tik patys turtingiausieji, o štai JAV ir skurdžiausio šalies regiono labiausiai diskriminuojamose bendruomenėse buvo, kas juos turėjo – tai rodo didelį JAV ekonominį atotrūkį nuo likusio pasaulio. Kai kurie JAV baltaodžiai netgi taip gindavo mintį, neva vergovė galiausiai išėjo juodaodžiams į naudą: „Jeigu jų protėviai nebūtų buvę atvežti į JAV kaip vergai, šiandien afroamerikiečiai gyventų Afrikoje, nepalyginamai skurdžiau, nei Amerikoje“

Juodaodžių šeima prie automobilio tarpukariu, moteris už vairo. Lietuvoje tais laikais automobilius turėjo tik patys turtingiausieji, o štai JAV ir skurdžiausio šalies regiono labiausiai diskriminuojamose bendruomenėse buvo, kas juos turėjo – tai rodo didelį JAV ekonominį atotrūkį nuo likusio pasaulio. Kai kurie JAV baltaodžiai netgi taip gindavo mintį, neva vergovė galiausiai išėjo juodaodžiams į naudą: „Jeigu jų protėviai nebūtų buvę atvežti į JAV kaip vergai, šiandien afroamerikiečiai gyventų Afrikoje, nepalyginamai skurdžiau, nei Amerikoje“

Toks „status quo“ užtruko net iki ~1960 m., kai kilo Pilietinių teisių judėjimas, vedamas Martino Liuterio Kingo. Išgirdę jo ir jo kolegų ugningas kalbas, ilgą laiką ignoravęs situaciją pietuose maždaug „Ai, ten gi Pietūs, ko iš jų tikėtis“, šiauriečių elitas nutarė galutinai ten įtvirtinti savo idealus.

Laukė kova. Nuo Aukščiausiojo teismo koridorių iki Birmingamo miesto autobusų, kur pilietinių teisių aktyvistai specialiai sėsdavosi ne savo rasei skirtoje autobuso pusėje, o autobusų kompanijai nesutikus panaikinti segregacijos, ją išvis boikotavo ir vežiojo vieni kitus į darbą automobiliais.

Waffle House - klasikinis JAV pietų greito maisto tinklas itin populiarus pietinėse valstijose. Šiandien neįsivaizduotum, kad į dalį tokių užkandinių galėtum būti neįleistas, nes jos skirtos kitai rasei - ir kad yra ne taip ir mažai gyvų žmonių, kurie tai prisimena

Waffle House – klasikinis JAV užkandinių tinklas itin populiarus pietinėse valstijose. Šiandien neįsivaizduotum, kad į dalį tokių užkandinių galėtum būti neįleistas, nes jos skirtos kitai rasei – ir kad tai vyko JAV, ir kad yra ne taip ir mažai gyvų žmonių, kurie tai prisimena

Buvo daug barnių, riaušių, šališkų policininkų, ginančių saviškius, bet galiausiai Aukščiausiasis teismas segregaciją uždraudė, o pietūs pamažu pasidavė – ir visi „tik baltiesiems“, „tik spalvotiesiems“ užrašai beliko dabar keistai atrodančiose muziejaus nuotraukose.

~100 km į vakarus nuo Birmingamo Alabamoje stūkso Moundville – toks piliakalnių žiedas, kadaise supiltas Misisipės indėnų civilizacijos. JAV tai buvo viena labiausiai pažengusių indėnų civilizacijų. Ir iš jos teliko tokie piliakalniai – jei nebūtų parašyta, net nebūtum tikras, kad žmonės tai supylė. Savaip ironiška, kad ir pietų baltaodžiai, ir juodaodžiai kovoja čia už teisę būti krašto šeimininkais, bet pirmieji šeimininkai su visa savo kultūra seniai nukeliavo nebūtin…

Moundville piliakalniai

Moundville piliakalniai

Naujieji Pietūs: Atlanta ir JAV pietų pabaiga?

JAV Pietūs nyksta. Po truputį, regionas po regiono. Belieka atvažiuoti į Atlantą, didžiausią Pietų miestą, kuriame vyko „Vėjo nublokštų“ veiksmas. Atlantoje – didžiausias pasaulio oro uostas. Automagistralėje į Atlantą pasitiko ispaniškos, netgi korėjietiškos reklamos: tarsi JAV Šiaurės „tautų katilo“ didmiesčiuose. Dar daugiau Atlantoje vidinių migrantų iš Šiaurės: priviliojo stipri miesto ekonomika.

Tradiciškai JAV pietų baltaodžiai balsuoja už respublikonus, juodaodžiai – už demokratus, bet kadangi pirmųjų Pietuose kažkiek daugiau (priklausomai nuo valstijos, santykis nuo ~55%-40% iki ~75%-20%), respublikonai laimi. Nauji atvykėliai – daug kurių demokratai – svarstykles gali persverti. Štai Džordžijos valstija 2020 m. nubalsavo už demokratus – pirmąkart nuo 1992 m.

Budistai vienuoliai ant Stone Mountain

Budistai vienuoliai ant Stone Mountain prie Atlantos

Ne kokie ten XIX a. dvarai (Atlantoje seniai sudeginti), o didieji šiuolaikiniai verslai ir įvykiai vilioja turistus į Atlantą. CNN štabas, Olimpinio šimtmečio parkas (su paminklais Atlantos olimpiados nugalėtojams) ir turbūt svarbiausias: Coca Cola World. Interaktyvus muziejus, „Coca Cola“ reklamos ir istorija, galimybės ragauti virš šimto „Coca Cola“ produktų ir fanatiški lankytojai, plojantys raudonai apsirengusiai gidei pabandžius pamėgdžioti buteliuko atidarymo garsą. „Coca Cola“ – irgi iš Atlantos. Kiek dar prekių ženklų pasaulyje pavyktų padaryti sau pastatą-reklamą, į kurį lankytojai pirktų nepigius bilietus? Bet 1886 m. Atlantos vaistininko išrasta „Coca Cola“ – Amerikos istorijos dalis ir tikriausiai istoriškiausia, kas dar Atlantoje išliko.

Atlanta – tai Naujieji Pietūs, bet ar tie Naujieji Pietūs dar kuo besiskiria nuo Šiaurės?

Coca Cola World muziejuje

Coca Cola World muziejuje

Na o Floridos rengdamas šį aprašymą apie JAV „giliuosius pietus“ jau ir visai neįtraukiau – tai kitas pasaulis, Lotynų Amerikos elito ir JAV Šiaurės pensininkų žemė – nors savo laiku irgi priklausė Konfederacijai. Virdžinija, kur vyko daugybė svarbiausių pilietinio karo mūšių ir kur buvo Konfederacijos sostinė, savo pažiūromis jau išvis seniai yra Šiaurė. Dabar pakibo ir Džordžija.

Tiesa, išvažiavus anapus Atlantos didmiesčio, viskas vėl pasikeitė. Laukė Stone Mountain kalnas, didingas monolitas, primenantis Australijos Uluru, stypsantis viršum lygių miškų. Atrodo, ištisas meteoras būtų nukritęs į Džordžijos kraštovaizdį – ir ant jo gali užlipti ar pasikelti lynų keltuvu, vaikščioti po tokį mėnulio peizažą dairydamasis į žemę apačioje.

Nuo Stone Mountain viršaus

Nuo Stone Mountain viršaus

Ant Stone Mountain priekio iškalti trys vyrai – didžiausias pasaulyje bareljefas. Tie vyrai – tai Konfederacijos prezidentas Džefersonas Deivisas ir jos didieji generolai Robertas E. Ly ir „Stonewall“ Džeksonas. Jų garbei pavadintos ir vietos gatvės, o kino salėje nuolat rodomas filmas apie pilietinio karo istoriją Džordžijoje – iš tos „senosios“ valstijų teisių pozicijos, tarsi Džordžija būtų atskira šalis.

Jeigu būtų kur Atlantos centre, net ir milžiniškas dydis nebūtų apsaugojęs bareljefo nuo sunaikinimo (šitaip Konfederacijos generolų statulos 2017 m. krito juodaodžių demokratų valdomame Naujajame Orleane). Bet čia priemiestis. Čia dar Senieji Pietūs, baltaodžiai, respublikonai…

Stone Mountain bareljefas

Stone Mountain bareljefas

Kiekvieną vakarą Stone Mountain nutvieskia galingas lazerių šou. Toks superamerikietiškas, superrespublikoniškas: stojiesi išklausyti JAV himno, stojiesi pagerbti JAV veteranus. Bet kartu parodomas ir Martinas Liuteris Kingas bei jo žodžiai – „Lai skamba laisvė nuo Džordžijos Stone Mountain!“. Tai irgi jau didingos JAV istorijos dalis. Ir Kukluksklano kryžių deginimų, kokie vykdavo Stone Mountain XX a. pradžioje, šiandien niekas nebeleistų.

Iš pradžių atrodė keista matyti ant Konfederacijos prezidento ir generolų bareljefų projektuojamą JAV vėliavą, JAV žemėlapį, JAV pajėgų simbolius: juk Konfederacija kariavo prieš JAV, prieš tuos simbolius… Bet paskui supratau, kad tai dėsninga. Pietiečiai šiandien myli JAV. Tiesiog myli JAV taip, kaip jų protėviai mylėjo Konfederaciją ar tiksliau savo valstiją: per istoriją, per savastį, per tai, „kas amžina“. Myli taip, kaip dažnas Europos patriotas myli savo šalį.

Lazerių šou Stone Mountain

Lazerių šou Stone Mountain

Šiaurėje, tuo tarpu, viskas nuolat keičiasi, griūva ir griaunama, o nostalgija – nemadinga. Šiaurietis myli JAV kitaip: kaip savotišką progreso švyturį, kuris nuolat lekia pirmyn ir rodo kelią pasauliui. Tai meilei pernelyg gilus žvilgsnis į istoriją tik kenkia: praeitis juk blogesnė nei dabartis, ja reikia baisėtis, reikia gailėtis, kad ji buvo – o ne ją garbinti ir šlovinti.

Prieš kelionę į pietines valstijas sunku rinkti informaciją

Ruošiantis kelionei po pietines Jungtines Amerikos Valstijas kaip niekur “turtingame pasaulyje” sunku rinkti objektyvią informaciją. Nes JAV yra paskendusi demokratų-respublikonų, baltaodžių-juodaodžių trintyje ir tipinis istorijos mokslas daug kur užleidęs vietą visokiausiems romantizmams: „trinama“ tai, kas nedera prie išankstinės nuostatos ir perdedama tai, kas labiausiai dera. Svarbiausia, kad išvados padėtų šių laikų politinėse kovose…

'Vergų fabrikas' Afrikoje. Taip vadintos vietos, kur Afrikos lyderiai sugaudydavo vergus ir tada parduodavo pirkliams iš Europos ar Amerikos. Ši istorijos dalis 'nepatogi' daugeliui demokratų ir atitinkamose vietose nutylima: siekiant šiandieninių politinių tikslų, tarkime, kad JAV mokėtų kompensacijas už vergovę, nepadeda faktas, kad iš vergovės pelnosi ir Afrikos valstybės

Eksponatas iš Čarlstono Vergų turgaus muziejaus – ‘Vergų fabrikas’ Afrikoje. Taip vadintos vietos, kur Afrikos lyderiai suveždavo savo vergus ir tada parduodavo pirkliams iš Europos ar Amerikos (patys pirkliai vergų negaudydavo; jie tik nusipirkdavo iš afrikiečių vergvaldžių). Ši istorijos dalis ‘nepatogi’ daugeliui demokratų ir atitinkamose vietose nutylima: siekiant šiandieninių politinių tikslų, tarkime, kad JAV mokėtų kompensacijas už vergovę, nepadeda faktas, kad iš vergovės pelnėsi ir Afrikos valstybės. Tuo tarpu labiausiai ‘konfederatiškose’ vietose jau pati vergovė minima tik ‘tarp kitko’, be žiaurių detalių – mat ‘per didelis’ akcentas jai gadina pietiečių baltaodžių politines pastangas saugoti savo paminklus ir simbolius.

Ir jei apie daugelį pasaulio šalių, jų istorijas, gali lengvai išgirsti bent dvi pozicijas – „vietinę“ ir „tarptautinę“, kuriai didžiausią įtaką paprastai turi JAV ir Vakarų pasaulio istorijai – tai JAV to nėra. JAV dominuoja ir pasauliniame angliškame moksle, leidyboje, žiniasklaidoje: tad kitose šalyse tiesiog perspausdinama, išverčiama tai, kas rašoma pačiose JAV.

Tiksliau, kas paplitę JAV Šiaurėje. Būtent Šiaurėje ir „Naujuosiuose Pietuose“ yra beveik visi žymūs JAV universitetai, žiniasklaidos priemonės, verslai. Šiaurės JAV yra pasaulio nuomonės lyderis. O Pietų JAV, „gilieji Pietūs“, kaip ir po senovei – savotiškas užkampis.

Prie paminklo Atlantos olimpiadai

Prie paminklo Atlantos olimpiadai

Tačiau nuvykęs į pačius JAV Pietus jau galėjau rinkti visapusę medžiagą daug paprasčiau. Tik reikia nesitikėti aplankyti vieną kokį istorijos muziejų ir „sužinoti viską“. Visada turi gilintis, kas muziejaus kūrėjai, šeimininkai, ir nueiti į kelis, siejamus su skirtingomis politinėmis grupėmis, rasėmis, nuomonėmis. Daug kas rašoma „tarp eilučių“: pvz. koks „demokratiškas“ kelionių vadovas girs tuos plantacijų dvarus, kur daugiausiai dėmesio skiriama vergų gyvenimams, o „respublikoniškas“ – tuos, kur įspūdingesni pastatai, baldai, sodai (t.y. dvarininkų kultūra). Bet tik tai suvokęs, apsilankęs visur, pamatysi visą vaizdą.

Iš demokratų, juodaodžių pusės istoriją atskleis visos vietos, kurių pavadinimuose rasi žodžius „vergovė“ (slavery) ar „pilietinės teisės“ (civil rights), kaip aukščiau aprašytas Birmingamo muziejus.

Gi norint geriau suprasti respublikonų, baltaodžių poziciją verta paieškoti žemėlapyje žodžių „konfederatų“ (confederate, confederacy), „Lee“, „Jackson“ ir pan. Gera vieta pradėti – Džefersono Deiviso biblioteka Misisipėje. JAV įprasta, kad kiekvienam prezidentui įkuriama tokia biblioteka, kuri kartu yra ir prezidento, ir jo laikmečio muziejus. Džefersonas Deivisas buvo vienintelis Konfederacijos prezidentas ir „Konfederacijos veteranų sūnų“ organizacija įkūrė biblioteką jam: su veteranų kapinaitėmis, su geru filmu apie jo biografiją, supamą tragiškų istorijos vingių.

Stone Mountain

Stone Mountain, kurį supa gatvės ir pastatai pavadinti su Konfederacija susijusiais pavadinimais

Atėjau ten persmelktas JAV žiniasklaidą ir mokslą „uždominavusios“ demokratų idėjos, kad Konfederacija rūpi tik baltaodžiams – ir dar ne šiaip kokiems, o rasistams, homofobams ir dar kokiems „blogiečiams“. Todėl nustebau išvydęs Konfederacijos vėliavas nagrinėjančius juodaodžius, translytį žmogų. Juodaodžių istorijos mėnesio proga Dž. Deiviso biblioteka pastatė stendą, atmenantį juodaodžius Konfederacijos karius.

Juodaodžiai Konfederacijos kariai Džefersono Deiviso bibliotekoje

Juodaodžiai Konfederacijos kariai Džefersono Deiviso bibliotekoje

Šiaip ar taip, JAV pietiečius daug kas vienija. Nepriklausomai nuo rasinio ar lytinio identiteto, amžiaus, visi supratingai linksėjo ir juokėsi, kai gidas po Dž. Deiviso namą pasakojo: „Čia, Biloksyje, mes turime ilgiausią pasaulyje dirbtinį paplūdimį, bet ar kas tai žino? Net orų kanalas mūsų nerodo, o jei pamini, tai sako ne „Misisipės pakrantė“, tačiau „pakrantė tarp Naujojo Orleano ir Alabamos““…

Misisipė – pati skurdžiausia JAV valstija, ne tiek jau daug turtingesnė net už Lietuvą. Ir kiekvienam misisisipiečiui – o turbūt ir kiekvienam pietiečiui – artimas tas jausmas, kad esi iš „pamiršto užkampio“, iš žemės, apie kurią visi kiti prisigalvoję visokiausių stereotipų ir nesibodėdami juos skleidžia.

Vudu Joninės Naujajame Orleane

Vudu Joninės Naujajame Orleane

JAV Pietūs istorijos vėjuose

JAV pietų istorijos vertinimas juda nuo vieno kraštutinumo prie kito, o „nuomonę diktuoja“ „jankiai“ (JAV Pietuose jankiais vadinami tik šiauriečiai, o ne visi amerikiečiai).

Pilietinio karo laikais Šiaurė žiūrėjo į Pietus kaip į atsilikusį kraštą – plantacijos, luomai, “beveik jokios pramonės ir geležinkelių” – o dar toksai išdrįso griauti JAV vienybę… Po karo visą „pietietišką gyvenimo būdą“ tad rovė su šaknimis.

Vienas šalia kito susispaudę automobiliai NASCARe

Dalis šiandieninės JAV pietų kultūros – NASCAR lenktynės, savotiškas pietų JAV nacionalinis sportas

Paskui pamažu atėjo susitaikymas: Pietūs atsisakė nepriklausomybės siekių, o Šiaurė, gailėdama ano skurdaus krašto, pripažino jų teisę į kitokią kultūrą ir mąstymą, kad jų „narsius karius ir karininkus“ verta gerbti nepaisant to, kad kovojo prieš JAV. Tuo metu pastatyta daug paminklų Konfederacijos lyderiams, muziejų, Konfederacijos simboliai atsidūrė pietinių valstijų vėliavose. „Nebūsim nepriklausomi, bet pagaliau galim didžiuotis, kas esame, didžiuotis savo tėvų ir senelių pasiaukojimu“ – tokia buvo JAV Pietų pozicija ~1900-1950 m.

Bet pastaruoju metu Pietų istorija pamažu vėl tapo Šiaurės – taigi ir viso JAV politinio elito – pykčio taikiniu. Šįsyk dėl vieno vienintelio dalyko – JAV Pietuose ilgiau klestėjusios vergovės. Konfederatų paminklai dėl to verčiami, Konfederacijos vėliavos uždraustos federalinėse žemėse ir jų pamatysi vis mažiau net ir Pietuose. Konfederatų institucijas ir muziejus puola elito palaikomi vandalai. Jos išsilaiko iš privačių rėmėjų, bet remti jas rizikinga, nes gali „gauti boikotą“, būti atleistas iš darbo valdžios įstaigoje ar demokratų valdomoje korporacijoje. Juk į Konfederaciją Šiaurėje vis labiau žiūrima kaip į savotišką Amerikos Nacistinę Vokietiją, kuriai „pateisinimo būti negali“.

Konfederatų karių kapai Džefersono Deiviso bibliotekos prieigose

Konfederatų karių kapai Džefersono Deiviso bibliotekos prieigose su Konfederacijos vėliavomis

Noras ištrinti nemalonią istoriją vietomis pasiekia absurdą: štai neberadau garsiojo turistams atviro Kalhun [Calhoun] dvaro Čarlstone. Pasirodo, 2020 m. pervadintas Viljams [Williams] dvaru kitų jo savininkų garbei. Ne, tarpukariu dvare gyvenusi Sara Kalhun niekuo nenusikalto – tiesiog jos pavardė sutapo su vergovės šalininko Džono Kalhuno, gyvenusio 100 metų anksčiau, pavarde! „Nenorėjau, kad kas nors galvotų, kad dvare gyveno Džonas Kalhunas!“ – pervadinimą argumentavo dabartinis savininkas…

Senas paminklas Savanos aikštėje

Senas paminklas Savanos aikštėje – ne vienas toks, įrašytas net į paveldo sąrašus, griuvo

Kiekvienas žmogus mato istoriją taip, kaip jį patį suformavo dabartis, prisiminimai.

JAV dar gyvi prisiminimai apie itin gajų rasizmą, segregaciją. Ir todėl amerikiečiai linkę dabar jau šitaip nutolusią istoriją matyti išimtinai per to rasizmo, kurį matė patys – ar apie kurį girdėjo iš tėvų, senelių – prizmę.

Mano, kaip lietuvio, istoriniai skausmai kitokie: okupacija, tautinė diskriminacija, masinė cenzūra ir draudimai būti savimi, kelti savas vėliavas ir didžiuotis sava istorija. Gal todėl ir į Pietų JAV istoriją žiūriu kitaip.

JAV Pietuse regiu dvi tautybes – pietiečių baltaodžių ir juodaodžių. Su savomis istorijomis ir kultūromis, su savo tautiniais romantizmais ir lankytinomis vietomis.

Ir jos abidvi yra pasaulio ir JAV elito nuošalyje, paraštėse. Tokios daug tragedijų patyrusios pėstininkės tolimų generolų valdomose kovose. Jas ši patirtis vienija – bet dar daugiau kas skiria. Ir niekados istorijoje jos neklestėjo abidvi kartu: kai vienai ateidavo kultūrinis pavasaris ar vasara, kitai – ruduo ar žiema. Švytuoklė švytuoja toliau…

Beveik išnykusių JAV Pietų indėnų manekenai Moundville

Beveik išnykusių JAV Pietų indėnų manekenai Moundville

Ar toks mano požiūris teisingas? Nemanau, kad šiuolaikinis žmogus apskritai gali „visiškai teisingai“ suprasti 150-200 metų įvykius. Dabartinė istorija pernelyg nutolusi į priekį nuo kokių 1861 m. Kitos technologijos, kitas suvokimas, kita kultūra; nepažįstame ne tik nieko, kas būtų gyvenęs tais laikais, bet net ir nieko, kas būtų pažinojęs ką nors, gyvenusį tada.

Tad „tikras žinias“ pamažu užgožia ir į lentynėles įkalina labai šiandienės mūsų nuomonės bei tų nuomonių šaukliai.

~1960 m. Coca Cola reklama

~1960 m. Coca Cola reklama

Ypač ten, Šiaurėje, toli nuo Pietų, kur net ir paskutinio dar galimo „gyvo“ ryšio – su vieta, su šeimų legendomis – istorikai, žurnalistai neturi. Aišku, Pietų JAV istorija su Šiaurės JAV istorija turi kažkiek panašumų – bet daug panašumų (tik kitokių) Pietų JAV istorija turi kad ir su Lietuvos istorija…

Vienintelė vieta, kur dar daug ryšio su JAV Pietų istorija – patys JAV Pietūs. Gyvos atminties fragmentai išlikę dvarų sienose, iš kartos į kartą perduodamose dainose ir vudu tradicijose, visokiose „tikrų amerikiečių“ organizacijose.

Po Amerikos Revoliucijos dukterų susirinkimo Čarlstone

Po Amerikos Revoliucijos dukterų susirinkimo Čarlstone

Ir dabar gal geriausias metas laikas pamatyti JAV Pietus visapusiškai: švytuoklė jau pakankamai pajudėjo, kad jau galėtum lengvai atrasti „pilną“ juodaodžių/demokratų istoriją/požiūrį, bet dar nepakankamai, kad atrasti baltaodžių/respublikonų suvokimo būtų tapę neįmanoma (kaip jau beveik neįmanoma kai kuriose JAV Šiaurės vietose).

 JAV 'Giliųjų pietų' lankytinų vietų žemėlapis. Viliuosi, jis padės jums susiplanuoti savo kelionę į Giliuosius JAV Pietus

JAV ‘Giliųjų pietų’ lankytinų vietų žemėlapis. Viliuosi, jis padės jums susiplanuoti savo kelionę į Giliuosius JAV Pietus


Visi mano kelionių po Jungtines Amerikos Valstijas aprašymai ir vadovai


Kelionės po vakarų JAV

Vakarų JAV - įspūdingiausi Amerikos nacionaliniai parkai ir gamta (Didysis kanjonas, Jeloustounas, Josemitas, Braiso ir Siono kanjonai). Tai taip pat Vakarų JAV kartu geriausia vieta pažinti indėnų, mormonų, bei lotynų kultūrą, yra keli įdomūs miestai (San Franciskas, Los Andželas, Las Vegasas).

Juta - tikėjimo ir gamtos didybė
Las Vegasas - suaugusiųjų Disneilendas
JAV indėnų žemės - rezervatas, didesnis už Lietuvą
Naujoji Meksika - molio miestai, lotyniška dvasia
San Franciskas - aukso amžiaus šlovės miestas

Kelionės po rytų JAV

Rytų JAV žavi visų pirma senais didmiesčiais ir jų dangoraižiais, istorija (iš gamtinių lankytinų vietų čia - tik Niagaros kriokliai, ir tie patys vidury miesto). Šiame regione daugiausiai ir lietuviško paveldo, todėl čia vykdžiau ir lietuviško paveldo žemėlapio "Tikslas - Amerika" kūrimą.

Niujorkas - pirmoji pasaulio sostinė
Čikaga - amerikietiškos svajonės miestas
Detroitas - getu virtusi automobilių sostinė
Niagara – daug daugiau, nei kriokliai!
Vašingtonas - 4 dienų maršrutas kelionei
Niujorkas-Bostonas - 7 dienų maršrutas kelionei automobiliu
Tikslas - Amerika 2017 (JAV rytų) ekspedicijos dienoraštis
Tikslas – Amerika 2018 (Vidurio Vakarų) ekspedicijos dienoraštis
Tikslas - Amerika lietuviškų vietų JAV žemėlapis

Kelionės po pietų (pietryčių) JAV

Pietų JAV žavi pačiais seniausiais JAV miestais (Naujasis Orleanas, Čarlstonas, Savana, Sent Augustinas), plantacijų dvarais, pelkynais, kurortais ir pramogų erdvėmis (ypač Floridoje: Majamis, Orlandas, Ki Vestas).

Pietinės JAV - tikroji, pamirštoji Amerika?
Naujasis Orleanas - džiazuojantis vudu miestas
Florida – Majamis, Disnėjus, salos ir karštis
Disney World – pasaulio pramogų sostinė

Kelionės po JAV salas

JAV turi gausybę nutolusių salų. Žymiausi - Havajai, bet JAV priklauso ir Puerto Rikas, JAV Mergelių salos, Guamas. Havajus ir Guamą aplankiau per savo medaus mėnesį, tad aprašymai asmeniškensi, o apie Puerto Riką ir JAV Mergelių salas - skirti susiplanuoti savo kelionę.

Havajai - stebuklinga gamtos didybė
Oahu - plakanti Ramiojo vandenyno širdis
Puerto Rikas - iščiustyta Lotynų Amerika
Guamas - Azijos Kanarai
JAV Mergelių Salos - Amerikos Karibai

Komentarai
Straipsnio temos: , , , , , , , , , , , , , , , ,