Išskleisti meniu

Jungtinės Amerikos Valstijos

Šeši Jungtinių Amerikos Valstijų veidai

Šeši Jungtinių Amerikos Valstijų veidai

| 3 komentarai

Jungtinės Amerikos Valstijos yra viena šalis, bet skirtumai jos viduje – gal net didesni, nei Europoje.

Keliaudamas po JAV pasistengiau išvysti kuo daugiau Amerikos veidų: ne vien iščiustytą priekį, bet ir menkai žinomus svarbius užkaborius.

Šešių straipsnių serijoje – šešios skirtingos Amerikos ir išsamus žvilgsnis į kiekvienos jų gyventojus, atmosferą bei įdomybes.

Seni ir nauji dangoraižiai supantys modernaus meno 'Debesų vartus' Čikagos centre. Didmiesčių dangoraižiai ir verslas - tikriausiai žymiausias iš Amerikos veidų.

Aplankyti JAV regionai ir įdomybės

Šeši unikalūs JAV kraštai, po kuriuos keliavau 2012 m.:

1.Detroitas yra didžiausias JAV getas. Getais Amerikoje vadinami juodaodžių rajonai ar miestai, kuriuose klesti nusikalstamumas, narkotikai, smurto kultūra, nenoras dirbti. Kiti amerikiečiai getų vengia, dažnas – paniškai bijo. Bet getai nėra lūšnynai iš palaikių bakūžių. Dauguma jų iki XX a. viduryje JAV vykusio “rasių kraustymosi” spindėjo. Detroito gražutėliai namai (dabar griūvantys) ir dangoraižiai, puošnumu prilygstantys Vilniaus bažnyčioms (dabar apleisti), liudija, koks turtingas kadaise buvo šis miestas, kuriame gimė pasaulinė automobilių pramonė. Juodaodžiai sudaro 13% JAV žmonių.

Apleista Fisher automobilių gamykla Detroite. Amerika ne tik 'kyla į viršų' - tokiose vietose kaip Detroitas ji skubiai traukiasi.

2.Las Vegasas seniai nebėra tik lošimų sostinė, tai – Disneilendas suaugusiems. Su spektakliais, atrakcionais, parduotuvėmis, vestuvių koplyčiomis, begale įspūdingų nemokamų šou. Ten suvažiuoja pasiausti visa Amerika. Tačiau kur stovi įspūdingiausių pasaulio pastatų kopijos, dirbtiniai geizeriai ir vulkanai dar prieš 100 metų tebuvo sausa dykuma. Kaip būdinga Amerikai, ne naudingos iškasenos ar saulėti paplūdimiai, o vien tik versliška įžvalga leido iš nieko pastatyti Las Vegasą.

3.Juta žymiausia savo nuostabiais nacionaliniais parkais. Jų didžiulius negyvenamus slėnius, natūralias “arkas” ir “tiltus” tik XIX a. pabaigoje ištyrnėjo mormonai tikintys, kad Jėzus Kristus lankėsi Amerikoje. Jiems Juta buvo pažadėtoji žemė, ir jie iki šiol valstijoje sudaro gyventojų daugumą. Jų baltosios šventovės, šventasis miestas Solt Leik Sitis – dar vienas Jutos (ir Amerikos) veidas, kurį tyrinėdamas pajunti kultūrinio atradimo džiaugsmą. Ir mormonai – tik viena daugelio mažai žinomų religijų, nuo persekiojimų radusių prieglobstį (ir iki šiol klestinčių) Jungtinėse Amerikos Valstijose. Mormonai sudaro 2% JAV žmonių.

Braiso kanjono nacionalinis parkas - vienas iš gamtos stebuklų menkai apgyvendintuose Vakaruose.

4.Indėniškoji Amerika. JAV tebėra išlikusi ištisa “indėnų šalis” – už Lietuvą didesnis indėnų gyvenamas plotas tarp keturių valstijų. Čia kelios “senųjų amerikiečių” tautos (navahai, hopiai, učiai…) tebeturi savo įstatymus, valdžią ir tvarką. Nors alkoholizmas ir skurdas daug kur nustelbė senąją kultūrą, pamatyti tebėra ką. Liko pavieniai tradicijų puoselėtojai, liko ir didinga Laukinių Vakarų gamta bei jos gožiami senieji indėnų kaimai (tokie kaip Mesa Verdės olų gyvenvietės). Indėnai sudaro 1% JAV žmonių.

5.Naujoji Meksika yra gyvenama daugiausiai “lotynų” (ispanakalbių metisų) – mat iki JAV užkariavimo tai buvo Meksikos valda. Naujojoje Meksikoje istorija gilesnė nei kitur JAV: seni moliniai namai ir misionierių bažnyčios, 1607 m. įkurta sostinė Santa Fe, į rezervatus neišvaryti indėnų kaimai (pueblai). Ir garsusis 66 kelias. Kartu Naujoji Meksika – ir puiki vieta pažinti JAV “lotynų” kultūrą; kitur JAV tai imigrantai, o čia – ir vietiniai. Lotynai sudaro 17% JAV žmonių.

Čimajo šventovė - tradicinis iš molio drėbtas Naujosios Meksikos pastatas. Kartu ji - ir bene svarbiausias JAV katalikų (kurių trečdalį sudaro lotynai) piligrimų taškas.

6.Čikaga – tai amerikietiškos svajonės miestas, dangoraižiais, pramone, išradimais ir verslais amžinai stebinęs pasaulį. Jos centro didybę dar prieškariu ir tarpukariu pastatė imigrantai iš Europos. Sugužėję ieškoti laimės jie pavertė Čikagą miniatiūriniu “senuoju žemynu”, kur kiekvienoje miesto dalyje gyventojų daugumą sudarydavo vis kita tautybė. Manęs negalėjo nestebinti Čikagos lietuviškų pastatų, bažnyčių, kapinių dydis. Prieš 100 metų Čikagoje gyveno daugiau lietuvių, nei bet kuriame Lietuvos mieste. 62% JAV žmonių yra baltaodžiai imigrantai iš Europos arba jų palikuonys.

Maršrutas ir praktiniai dalykai, žinotini keliaujant į JAV

Į Ameriką skridau reisu Varšuva-Čikaga. Mat į kelis didžiuosius Rytų didmiesčius – ypač Niujorką ir Čikagą – nusigauti pigiau, nei į visus kitus (per akcijas galima rasti iki 550 eurų į abi puses). Be to, paprastai pigiau ir nuvykti, ir grįžti iš to paties miesto su tom pačiom avialinijom – todėl ir išskridau iš Čikagos. Iš Varšuvos pasitaiko geresnių pasiūlymų tolimiems skrydžiams, nei iš Vilniaus – bet tai nėra taisyklė, ypač jei įvertinti atstumą iki Lenkijos sostinės.

Monumentų slėnis Navahų indėnų rezervate - įspūdingas, bet pasiekiamas tik su automobiliu - artimiausi oro uostai toli.

Pačioje Amerikoje keliavome su dviem vidiniais perskridimais (Detroitas-Las Vegasas ir Albukerkė-Čikaga). Nuskristi į Čikagą ir “perskristi“, tarkime, Čikaga-Albukerkė buvo pigiau, nei pirkti bilietą tiesiai iš Europos į Albukerkę, be to, taip dar galima apžiūrėti ir papildomą miestą pakeliui. Tačiau tokių pigių skrydžių, kaip kartais pasitaiko su “Ryanair” ar “Wizzair” Europoje, už Atlanto nelabai rasi: paprastai vidiniai skrydžiai ten atsieina po kelis šimtus dolerių. Todėl netolimas distancijas verčiau keliauti automobiliu. Taip kelionės pradžioje nuvykome iš Čikagos į Detroitą. Suradus pakeliui ką žiūrėti, automobiliu verta vykti ir didelius atstumus: mūsų kelionės “ašis” buvo milžiniškas lankas iš Las Vegaso į Albukerkę per Jutą ir indėnų žemes (iš viso ~3200 km per dvi savaites).

Amerika – automobilizmo tėvynė visomis prasmėmis. Magistralės ten puikios, palei jas – ištisi “paslaugų miesteliai” kas kelias dešimtis kilometrų, siūlantys daugybės tinklų restoranus, motelius, degalines. Automobilių nuoma taip pat išvystyta geriausiai pasaulyje: lengva (ir palyginus nebrangu, ypač atsižvelgiant į pigesnį benziną) išsinuomoti, iškilus problemai – pasikeisti automobilį. Mat didžiųjų agentūrų nuomos punktai yra kiekviename užkampių miestelyje. Todėl mes automobilius nuomodavomės visur. Net porai dienų Čikagoje: antraip atokesnes vietas (pavyzdžiui, lietuvių rajonus) aplankyti būtų buvę sunku, mat viešasis transportas JAV miestuose ribotas. Be to, keturiems žmonėms automobilio nuoma (grąžinant jį kitoje vietoje) dažniausiai – pigiausias užtikrintas būdas nuvažiuoti didesnį atstumą.

Tarpukariu statyti lietuvių namai (kairėje) ir bažnyčia Detroite - vienas iš maždaug dviejų šimtų istorinių lietuvybės centrų JAV. Šis, deja, dabar jau uždarytas (dar spėjau jį aplankyti, kol veikė).

Nors kai kurios prekės JAV nėra brangios (bent jau taip buvo 2012 m., kai dolerio kursas buvo kritęs), keliauti po šią šalį – brangoka. Aplūžę priemiesčių moteliai – tokie, kokiuose Holivudo trileriuose susitinka neaiškaus plauko tipai – pigūs tik santykinai. Už 60 ar 90 dolerių, kuriuos kainuoja naktis juose (be pusryčių), Azijoje galėtum apsistoti ir 4 ar 5 žvaigždučių viešbutyje. Pagal dienos išlaidas kelionė į JAV man – viena brangiausių, nors prabanga tikrai nesilepinau, valgydavau beveik vien greito maisto restoranuose (visgi JAV tai beveik nacionalinė virtuvė, ir tų tinklų – begalės).

JAV lankytinos vietos: brangu, bet kokybiška

Brangios ir lankytinos vietos, tokios kaip muziejai (20-30 dolerių). Tačiau užėjęs vidun nerasi tiesiog nuobodžiai išdėliotų eksponatų: viskas bus garsinėmis, vaizdinėmis ir kitomis priemonėmis pristatoma kiekvienam skoniui ir amžiaus grupei (išimtis: indėniškos žemės, kuriose kainos kaip JAV, bet kokybė panašesnė į Trečiąjį pasaulį). Taip pat modernios ir įvairios ir mokamos pramogos. Dauguma jų – ir gana brangios, bet paieškojęs gali rasti ir nemokamų (pvz. daromų reklaminiais tikslais), kaip įvairūs Las Vegaso šou.

Kiekvienas Las Vegaso megakazino - didžiulis kompleksas su viešbučiais. Venetian bando po stogu (saugiai nuo vasaros karščių) atkurti Veneciją

Pigesni, bet ne prasčiau pritaikyti turizmui nacionaliniai parkai. JAV tai reiškia ką kita nei Lietuvoje: juose niekas negyvena (išskyrus gyvūnus), įvažiavimas mokamas, o pagrindinė pramoga – gausybė paruoštų pasivaikščiojimo takų su gražiais vaizdais į apylinkes. Panašių parkų gausu Jutoje, lankytose indėniškose žemėse.

Dažnas nacionalinis parkas žiemai užsidaro, o pavasarį atveria ne visus kelius iš karto. Mesa Verdės parke balandį dar galėjome išvysti tik kai kurias apleistas indėnų gyvenvietės olose. Todėl prieš planuojantis kelionę verta patikrinti lankytinų vietų atsidarymo ir užsidarymo datas. Oras keliauti geriausias pavasarį ir rudenį, nes vasarą kai kur labai karšta (Las Vegase gali būti ir +45), o žiemą – šalta.

Apleisti senovės indėnų kaimai olose Mesa Verdės nacionaliniame parke. Tai - vienintelis JAV nacionalinis parkas, be gamtos dar glaudžiantis ir istorines vertybes.

“Žilos senovės” vietų JAV beveik nėra. Didžiojoje JAV dalyje indėnai buvo klajokliai, nieko nestatė, be to, atvykę kolonistai juos išvarė iš nuosavų žemių. Todėl seniausi pastatai daugelyje miestų – vėlyvojo XIX a. (kuomet nepriklausomomis tapusios JAV įsisavino žemyną), kai kur – XVIII a. (kai britai labiausiai vystė savo kolonijas, vėliau tapusias valstijomis).

Mano aplankytas indėniškas regionas ir Naujoji Meksika – išimtys, nes indėnai iš ten nebuvo ištremti, o ispanai tas žemes kolonizavo anksčiau (XVII a.). Visgi, palyginus su Europa ar Azija paveldo ten mažoka – tačiau jis išskirtinis.

80-120 metų senumo pastatai” neskamba žaviai, bet jie tikrai įspūdingi. Mat tai – ne kokie nors medinukai ar nedideli daugiabučiai (kokie iš tos eros išliko Lietuvoje), o milžiniški dangoraižiai, pastatyti dar vis pagal senuosius puošnius architektūrinius stilius. Niekur kitur pasaulyje iki pat Antrojo pasaulinio karo dangoraižiai nebuvo statomi – todėl tokius įspūdingus neobarokinius, neogotikinius, neoromaninius, beaux arts, art deco stilių milžinus galima išvysti tik Amerikoje (Čikagoje, Detroite, Niujorke). Gaila, JAV paveldas nelabai saugomas, tad ne vienas aukštuolis jau tapo dulkėmis.

Tai - ne rūmai, o mormonų bažnyčiai priklausančio dangoraižio Solt Leik Sityje (Juta) vestibiulis. Dangoraižiai JAV pradėti statyti pačioje XX a. pradžioje, kai architektūra dar būdavo puošni.

Taip pat, kaip jau turbūt supratote, JAV man patiko pažinti ir įvairias mažumų kultūras (kurios dažname mieste ar rajone sudaro daugumą). Pasirodė, kad amerikiečiai, nors garsiai šlovina kultūrinę įvairovę, patys dažniausiai laikosi savojoje terpėje. Gal taip ir geriau: Amerika išlieka įvairesnė, jos kultūros mažiau nuvalkiotos, mažiau suvienodėjusios. Ir atradimo džiaugsmą JAV užkampiuose galima patirti ne mažesnį, nei toli Rytuose.


Visi straipsniai iš kelionės po Jungtines Valstijas

ĮŽANGA: Šeši Jungtinių Amerikos Valstijų veidai
1. Detroitas: Getu virtusi automobilių sostinė
2. Las Vegasas: Suaugusiųjų Disneilendas
3. Juta: Tikėjimo ir gamtos didybė
4. JAV indėnų žemės: Rezervatas, didesnis už Lietuvą
5. Naujoji Meksika: Molio miestai, lotyniška dvasia
6. Čikaga: Amerikietiškos svajonės miestas

Taip pat galie pažiūrėti trumpą filmą Penki Amerikos veidai iš šios kelionės. Su juo dalyvavau trumpametražių filmų programoje “Baltas kluonas”.

Kelionės dalies po pietvakarines JAV valstijas metu nuvažiuotų kelių planas. Skirtingos spalvos žymi kelionės dalis, aprašytas skirtinguose straipsniuose

Taip pat dar kelis JAV veidus esu regėjęs kitose kelionėse. Aprašymai iš jų:

A) San Franciskas – aukso amžiaus šlovės miestas
B) Havajai – stebuklinga gamtos didybė
C) Oahu – plakanti Ramiojo Vandenyno širdis
D) Guamas: Azijos Kanarai
E) Puerto Rikas: iščiustyta Lotynų Amerika
F) JAV Mergelių Salos: Amerikos Karibai

Komentarai
Straipsnio temos: , , , , , ,


Oahu – plakanti Ramiojo Vandenyno širdis

Oahu – plakanti Ramiojo Vandenyno širdis

| 0 komentarų

Oahu havajietiškai reiškia “susitikimo vieta”, ir šis pavadinimas salai tiesiog tobulas. Čia gyvena du trečdaliai Havajų žmonių, čia tarp pilkų dangoraižių susitinka stambiausi valstijos verslininkai ir elgetos iš kartoninių pašiūrių, atsipalaidavę teisininkai ir saulės ištroškę turistai, svarbūs politikai ir banglenčių entuziastai, lobistai ir karo veteranai. Pagaliau čia susitinka Vakarai ir Rytai.

Oahu neturi gamtos stebuklų, pastatų architektūra – plyna, o gatvėmis zuja per daug automobilių, kad tai būtų tropikų rojus. Bet Rytų ir Vakarų kruvini mūšiai čia paliko visam pasauliui svarbų pėdsaką. Aplankėme du nuostabius memorialus: Perl Harborą ir Ramiojo vandenyno regiono karių kapines ugnikalnio krateryje. Amerikiečiai moka skoningai, išradingai ir saikingai pagerbti savo didvyrius.

Antrojo pasaulinio karo laivas USS Missouri paverstas muziejumi Perl Harboro memoriale

Dabar Rytai ir Vakarai Havajų sostinėje Honolulu sveikinasi taikiai. Kinų rajono šimtamečius namus supa nauji vakarietiški aukštuoliai. Miesto gatvėse vyrauja geltonodžiai, bet gausu ir baltųjų. Nepriklausomai nuo rasės daugumos gimtoji kalba – anglų.

Keli pastatai dar mena Havajų Karalystę. Laikus, kai žingeidūs Havajų karaliai nepamatuotai siekė dominuoti Ramiajame vandenyne. Žaviausi tarp tokių – kompaktiški, bet modernūs Jolanio valdovų rūmai. Įdomus ir Bišop muziejus, kuriame stūkso senieji stabai, vedamos tautinio šokio hulos pamokos, sekamos havajiečių pasakos…

Užsieniečiui išgirdus žodį “Havajai” prieš akis turbūt stoja plati smėlėta pakrantė – Vaikikis. Tai – jau irgi praeitis. Vaikikio paplūdimys šiandien driekiasi greta judrios gatvės, didžiulių viešbučių, yra siauras ir prišiukšlintas. Maudėmės jame leidžiantis saulei – kaip ir Lietuvoje, ji čia tupia į jūrą.

Įžymųjį Vaikiki paplūdimį nuo judrios Kalakaua gatvės skiria vien retų palmių eilutė

Aplankėme ir šiaurinę salos dalį – ji kitokia, kiek ramesnė. Deja, nors buvo žiema – “serfingo” sezonas – didžiosios bangos nuo mūsų pasislėpė.

Bet skambiausias viešnagės Oahu akcentas – Polinezijos kultūros centras. Šimtai iš įvairių Ramiojo Vandenyno salų atvykusių darbuotojų demonstruoja savo tautinius šokius, virtuves, dainas, ir viskas sustyguota sekundžių tikslumu… Vakare – tradiciniai patiekalai, galingas šou. Net visos dienos kažin ar pakaktų viską čia apžiūrėti, o mes, deja, pasilikome tik pusę…

Polinezijos kultūros centre visos regiono kultūros ir išplaukia ant kanojų

 

Vasario 24 d.


Honolulu – amerikietiškų dangoraižių miestas

Paskutinę dieną Havajų didžiojoje saloje sutikta lietuvė sakė, kad Oahu – tai jau žemynas. Didelis oro uostas, daugiaaukštės gatvės ir dangoraižiai vijo šalin mintį, kad nuo šitos salos, tapusios namais dviem trečdaliams Havajų gyventojų, iki Amerikos žemyno dar toliau, nei nuo mūsų praeitos stotelės.

Buvome užsakę mini klasės automobilį, bet autonuomos punktas visus tokius buvo išnuomojęs. Jungtinėse Valstijose klientas visada teisus, todėl už mažutėlio dvidurio hečbeko (tokį buvome užsakę) kainą į “Ramiojo vandenyno megapolį” išriedėjome vidutinio dydžio sedanu. Abejonės, ar į mažą bagažinę tilps lagaminas, staiga neteko prasmės.

Didžiausias Okeanijos miestas dydžiu artimesnis Kaunui nei Vilniui. Bet visi 370 000 Honolulu gyventojų susispraudę nedideliame lygumų ruože tarp kalnų ir vandenyno. Į dangų stiebiasi dangoraižiai. Juokingai šalia jų atrodo senasis 1926 m. dešimties aukštų Aloha bokštas, keturis dešimtmečius buvęs aukščiausias Havajų statiniu, riogsantis prie uosto. Kadaise jis kartu su kanojose plūduriuodavaisiais karališko kraujo havajiečiais sveikindavo pirmuosius turistus (atplaukdavusius prabangiais laivais – nes aviacijos amžius dar nebuvo išaušęs).

Viena pagrindinių Honolulu gatvių jungia oro uostą su turistiniu Vaikikiu

Vaikikį Amerikos turtuoliai jau apleido

Uostą ir tą senąjį laikrodžiu padabintą daugiaaukštį pralėkėme šešių juostų gatve skubėdami į visame pasaulyje garsią vietą – Vaikiki (Waikiki). Šis rajonas – antroji didmiesčio architektūrinė kalva. Tik jei Honolulu centro dangoraižiuose įsikūręs verslas, valdžia bei Havajų žmonės, tai Vaikikis – turizmo meka. Jo legenda užgimė dar anais puikiųjų jūrų lainerių laikais, kai tik patys turtingiausieji, tokie kaip automobilių pramonės tėvai Fordai ar naftininkai Rokfeleriai, galėdavo leisti sau prabangą čia atvykti. Ne tik dėl kainos, bet ir dėl laiko: juk vien plaukimas iš San Francisko trukdavo 4 – 5 dienas. Paskui atsirado reaktyviniai lėktuvai ir tolimoji tropinė valda kaip niekad priartėjo prie Amerikos. Bet kol skrydžiai buvo brangūs ir eidami į oro uostą žmonės vilkdavosi kostiumus, tarsi lankytųsi operos ložėje, tol Vaikikio mitas turėjo pagrindą.

Metai bėgo, o JAV niekas vietoje nestovi. Prabangiuosius pajūrio viešbučius pakeitė daugiaaukščiai masiniam turizmui. Šiandieninis Vaikikis – eilinis viduriniosios klasės kurortas, pertekęs žmonių, nebent vyresnių amerikiečių atmintyje dar alsuojantis anuo legendinių ir keistų Polinezijos tolių aromatu. Garsusis paplūdimys, besidriekiantis palei platųjį paskutiniojo Havajų karaliaus Kalakaua garbei pavadintą prospektą – ne ką platesnis už palangiškį (ir kopų čia nėra). O šiukšlių bei nuorūkų kiekiais Vaikikis Lietuvos kurortus lenkia. Amerikos elitas keliauja jau į kitas Havajų archipelago salas.

Kalakaua prospektas judrus, kaip ir visos gatvės čia: net Amerikos mastais Oahu yra be galo automobilizuota vieta, mat mašinų čia tiek, kiek ir gyventojų: beveik milijonas. Šaligatviai irgi pilni: deja, ne vien poilsiautojų, bet ir valkatų. Lietuvė iš Konos viešbučio neklydo sakydama, kad Honolulu primena San Franciską. Vargetų laimei klimatas čia švelnus, todėl jie ir miega visais metų laikais čia pat, ant šaligatvio, pasikloję kartono lapus ar senus čiužinius, kai kurie net susimeistravę improvizuotas palapines.

Deja, benamiais Honolulu panašumas su San Francisku ir baigiasi. Užuot vaikščioję pro Viktorijos laikų medinukus, kambario ieškojome funkcionalistinių dangoraižių džiunglėse – jie tarsi aukšta tvora įrėmino pajūrio plentą. Buvau nužingsniavęs ligi viešbučio, apie kurį booking.com puslapyje skaičiau, kad kambariai geri ir nebrangūs. Deja, tas viešbutis – labiau poilsio namai ir registracija ten užsiėmė vos viena darbuotoja. Su ja iš lėto šnekučiavosi ponia, ketinusi po kelių mėnesių ten atvykti su šeima – ji turėjo be galo daug klausimų. Praradęs viltį sulaukti eilės, grįžau pas Aistę ir užsakėme numerį ten, kur laukė ji (deja, pigiausiąjį mums iš panosės “nušvilpė”).

Vietoje vandenyno iš balkono čia atsivėrė Vaikikio betoninis miškas. Nežinia, į kiek šimtų svetimų terasų ir spindinčių langų, motelių laiptinių ir butų buvo galima per žiūronus pažvelgti iš tos vietos – bet tikrai į dešimtis kartų daugiau, nei turėjo galimybę regėti Alfredo Hičkoko filmo “Langas į kiemą” herojus.

Vaizdas į Vaikikį iš viešbučio balkono. Žvalagntis į kitas puses matėsi dar kelis kartus tiek svetimų langų

Honolulu centre – karalių rūmai ir teismas

Kol dar saulė nenusileido, aplankėme miesto centrą. Tenai dunkso valstijos kapitolijus. Taip vienos Romos kalvų garbei pavadintus pastatus – parlamento ir vyriausybės darbovietes – turi 39 valstijos. Bet žemyne tai paprastai būna prabanga alsuojantys istoristiniai rūmai, o havajietiškasis variantas – postmodernus: beveik požeminių senato bei atstovų rūmų posėdžių salių stogai čia primena ugnikalnius.

Greta šio valdžios centro – lyginant su garsiųjų Europos dinastijų paveldu labai kuklūs Jolani (Iolani) rūmai, kuriuose reizuodadavo Havajų monarchai – vieninteliai valdovų rūmai visose JAV. Kitapus gatvės – Aiolani rūmai, valstijos aukščiausiojo teismo darbo vieta.

Aš Havajų aukščiausiojo teismo salėje

Būdami teisininkai ketinome pasižiūrėti, kaip JAV, kur teisė vadovaujasi labiau precedentais (senesniais teismų sprendimais) negu įstatymais, nagrinėjamos bylos. Deja, tomis dienomis ginčai nevyko. Tad praėję metalo detektorių galėjome aplankyti nedidelį muziejų, senąją teismo salę, o galiausiai apsaugininkas įleido mus ir ten, kur vyksta šiuolaikiniai posėdžiai. Eksponatai ir filmai supažindina su JAV teismų sistema (apie ją mudu jau žinojome) bei Havajų specifika. Čia jau įdomiau: XIX amžius buvo havajiečių ir amerikiečių teisės kovos laukas. Po dešimtmečių pertraukos tradicinę teisę bandoma šiek tiek gaivinti.

Pastatų, menančių Havajų Karalystės laikus (iki 1894 m.) be Iolani ir Aiolani inkliuzų gelžbetoninių dangoraižių jūroje beveik nėra. Mažai net ir namų, statytų iki Havajams iš JAV teritorijos (faktiškai – kolonijos) virstant penkiasdešimtąja valstija (tai įvyko 1959 m. rugpjūčio 21). Paveldo saugojimas čia išimtis, o ne taisyklė. Bet ginti senovę sunku, kai pastatai griaunami ir perprojektuojami dar esant gyviems daugeliui žmonių, regėjusių jų statybą.

Honolulu centras netoli Jolanio rūmų. Aplink vyrauja 1960 – 1980 metų pastatai

Karių kapinės įrengtos ugnikalnio kraterio dugne

Svarbiausieji Honolulu objektai jau buvo užvėrę duris, tad atsigaivinę Aloha bokšto papėdės prekybos centro ledainėje, aplankėme Ramiojo vandenyno nacionalines karių kapines, įrengtas vieno iš aplinkinių užgesusių vulkanų Pančboulo kraterio dugne. Urbanizuotu serpantinu pakilome viršun, persiritome kraterio “šonines sienas” ir štai atsidūrėme skritulio pavidalo lygumoje, pilnoje baltutėlių kryžių ir užsėtoje tvarkinga veja, kurios viena pusė buvo persėjama – kad taptų dar tobulesnė. Priešingoje kapinių pusėje, tokio pat sniego baltumo plokštėse iškalti vardai ir pavardės padėjusių galvas šiame Antrojo pasaulinio karo teatre ir vėlesniuose regiono karuose (Korėjoje, Vietname…), kurių “poilsio vieta žinoma tik Dievui”. Dar aukščiau, pačiame kraterio kūgio viršuje – koplytėlė, o greta – didžiuliai žemėlapiai rodantys, kaip pradžioje japonų pajėgos, pasinaudojusios netikėtumu ir geresne karo taktika, užėmė įvairias JAV salas (Guamą, Filipinus, dalį Aleutų), bet taip ir nepasiekusios Vašingtono – ką ten Vašingtono – net ir San Francisko, neokupavusios visų Havajų – didesnės amerikiečių karinės galios buvo pamažu atstumtos iki gimtųjų Honšiū krantų.

Tuo 1941 m. – 1944 m. Amerikos laivyno keliu simboliškai keliaujame ir mes. Išvykome iš San Francisko, tarp kurio rūkų ir tiltų dauguma šauktinių paskutinįsyk (prieš karo pragarą) pažvelgdavo į Amerikos žemyną. Tada atkeliavome į Havajus, o paskui ketinome vykti per visus Okeanijos salynus, kuriuos paeiliui anuomet perimdavo ar apiplaukdavo amerikiečiai, ir galiausiai atsidurti Tokijuje, JAV be kovos užimtame 1945 m. rugsėjį, kapituliavus Japonijai.

Vienoje Pančbaulo kraterio kūgio krašto takelio pusėje bolavo įvairūs atminimo ženklai, o priešais – nuostabus vaizdas į šiandienį miestą, į Honolulu centrą ir į Vaikikį, ir į dangoraižių stokojantį plotą tarp jų. Į “Deimantinę galvą” (Diamond Head) – neaukštą seno ugnikalnio kūgį, it eilinis parkas apsuptą miesto. Kaip ir 270 dienų per metus, švietė saulė, jau svyranti vakarop; silpstančius jos spindulius sveikino balti dūmai, tuntais virstantys kažkur iš už Pančboulo (jų šaltinio taip ir neaptikome).

Nuo Pančboulo ugnikalnio viršūnės šono matosi Vaikikis. Už jo rymo Diamond Head krateris

Saulei jau nyrant į Didįjį Vandenyną pirmąsyk per savo ilgą kelionę jame išsimaudėme. Vaikikį tuomet jau buvo apleidę net dauguma mėgėjiško tinklinio žaidėjų.

 

Vasario 25 d.


Perl Harboras – populiariausia lankytina vieta Havajuose

Dievas pagailėjo Oahu gamtos grožio, bet užtat čia yra pasaulinės svarbos istorinė vieta: Perl Harboras. Apie šią seklią įlanką JAV vadovai sužinojo dar 1872 m. iš savo žvalgų generolų Šofildo ir Aleksanderio. Aniedu suprato, kokiu puikiu natūraliu uostu, neturinčiu lygių visame Ramiajame vandenyne, galėtų tapti šios koralais užaugusios pakrantės. Galbūt tai buvo vienas lemtingų dūrių į paširdžius havajiečių karališkajai šeimai, nes Amerikos akyse iš atsilikusio pasaulio užkampio valdovų jie staiga pavirto į šeimininkus to, kas anoje eroje, kai potencialūs mūsų planetos užkariautojai rėmėsi Alfredo Mahano navalizmo filosofija (“pasaulį valdo tas, kas valdo jūras”), buvo svarbiau už aukso, sidabro ar naftos telkinius.

Į pasaulio istorijos vadovėlius Perl Harboras pateko jau daug vėliau. 1941 m., prabėgus 43 m. nuo Havajų prijungimo prie JAV, 38 m. nuo to laiko, kai jame pastatytas karinis uostas nukonkuravo senąją Honululu įlanką, ir pusmečiui nuo JAV Ramiojo vandenyno laivyno atkėlimo iš San Diego Kalifornijoje. 1941 m. gruodžio 7 dienos rytą ana karybos era triukšmingai atėjo į pabaigą. Perl Harbore stovinčią navalizmo eros “nenugalimųjų” linijinių laivų (“dreadnough“), pakrikštytų valstijų pavadinimais, flotilę tądien spėriai paskandino Japonijos naikintuvų spiečiai, pražudydami 2459 amerikiečius. “Ši diena gyvuos nešlovėje” – sakė prezidentas F. D. Ruzveltas ir Amerikos karo mašina įsijungę į Antrąjį pasaulinį karą.

Šiandienos Perl Harboras – populiariausia Havajų įžymybė. Kaip ir visur JAV čia meistriškai supintas mirusiųjų atminimas ir istorinė informacija, modernios technologijos ir meniškas pateikimas, komercija ir rimta dvasia. Prie parduotuvėlės jau beveik paskutinieji 1941 m. mūšio veteranai kas dalijo autografus. Knygų apie Havajus autoriai pasirašinėjo ir popiet.

Kiek dar metų Perl Harboro veteranai dalins parašus lankytojams? Gal jau nebedalina?

Betoninis atminimo laivas, USS Arizona

Apsilankymas šioje Amerikos patriotizmo šventovėje nemokamas. Neabejotinas jo zenitas – plaukimas į USS Arizona memorialą. Ant šio laivo liekanų, viršum iš naftos produktų dėmių vaivorykštėmis tebespindinčio vandens kyšančių surūdijusių kaminų, sumontuotas dirbtinis betoninis laivas. Jame – 1177 kartu su sprogusia Arizona galvas padėjusių jūreivių vardai. Ne vienas veteranas, išgyvenęs tą tragediją, vėliau pareiškė norą būti palaidotas ten, šalia savo mūšio draugų. Ir kai kuriomis dienomis pasibaigus memorialo darbo laikui narai, būna, nuleidžia jų urnas kaminu žemyn, ir palieka tame giliame vandenyno kape.

Prieš plaukdami į USS Arizona memorialą lankytojai pasižiūri neilgą istorinį filmą apie šią vietą. Įdomų, kupiną archyvinių kadrų bei garso įrašų. Priešingai nei kokioje Rusijoje, Jungtinėse Valstijose nacionalizmas ir mesianizmas tokiose vietose per kraštus netrykšta ir filmas objektyviai pristato istorines Perl Harboro aplinkybes. Aiškinami ir japonų veiksmai – nepamirštama paminėti, kad Jungtinių Valstijų 1941 m. rugpjūtį Japonijai paskelbtas embargas paliko šią Azijos milžinę be naftos, kuri, japonų motorizuotoms armijoms jau kovojant Kinijoje bei Europos šalių kolonijose, Tekančios saulės šaliai buvo svarbi kaip niekad.

Paskendusios USS Arizona patrankų platformas tebesupa naftos dėmės – jos vadinamos Arizonos ašaromis

Perl Harbore veiklos – daugybė

Viskas organizuota puikiai, bet turistų daug, o memorialas – nedidelis, tad vėliau atvažiavusiems į perpildytą automobilių aikštelę savo kelionės tenka laukti kelias valandas. Menka bėda: gyvos eilės čia nėra, tereikia pasiimti numerėlį su nurodyta ekskursijos valanda. Iki tol galima aplankyti USS Missouri linijinį laivą bei gretimą aviacijos muziejų (ten nuvykome ir mes). Nedidelis muziejus, kurio seni monoplanai užima du angarus, yra kaip tik ten, kur japonų “Zero” naikintuvai 1941 m. subombardavo netikėtai užkluptą, taip ir nesuspėjusią pakilti amerikiečių eskadrilę. Vadas buvo įsakęs sustumti savuosius P-40 į kilimo tako vidurį, kuo toliau bazės šonų – mat labiausiai jis baiminosi ne atakos iš oro, tačiau vietos japonų, sudariusių apie 30% gyventojų, sabotažo.

Aš prie sraigtasparnio Perl Harboro aviacijos muziejuje. Vilkiu vadinamaisiais Aloha marškinėliais – tokie spalvingi drabužiai mėgiami Havajuose.

Į USS Missouri – paskutinįjį į atsargą išleistą didijį linijinį laivą (tarnybą JAV laivyne baigė tik 1992 m.), kurio viename iš milžiniškų denių, anuomet sūpuojamame Tokijo įlankos bangelių, 1945 m. Japonija pasirašė kapituliacijos aktą, padėjusį tašką didžiausiam žmonijos karui – pažvelgėme tik iš išorės, bet ir to trumpo žvilgsnio į milžiniškus pabūklus, į nedidelio dangoraižio aukščio šarvuotą korpusą, kuriame gyvendavo ir dirbdavo 2700 žmonių, pakako suprasti, kodėl, iki lakūnai prisijaukino ir karui pritaikė plačiąsias dangaus žydrynes, valstybių galia buvo matuojama būtent linijiniais laivais. Vandenynuose jiems lygių nebuvo ir bet koks mažesnis priešo kreiseris, fregata ar eskadrinis minininkas tiesiog nuskęsdavo net nespėjęs priplaukti artyn. Toks buvo jau užmirštamas pirmasis Šaltasis karas, kuomet iš pramoninių valstybių uostamiesčių karts nuo karto vis išplaukdavo toks jūrų karalius, ir pridėdavo dar vieną didelį vienetą prie tos šalies karinių pajėgų įvertinimo užsienio žvalgybų pranešimuose. Tarsi atominės bombos pokariu.

Karo bazės namai – it eliniame priemiestyje

Perl Harboro Fordo salos karo bazė veikia iki šiol, todėl tarp tenykščių įdomybių vežioja autobusas, pro kurio langus draudžiama fotografuoti ir filmuoti. O pažiūrėti yra į ką. Tvarkingų, suremontuotų namelių eilės nė iš tolo neprimena Rytų Europos barakų. Nieko keista: visi 2 milijonai JAV karių yra profesionalai. Šauktinių, mažne prievarta pakviestų į Tėvynės bunkerius, čia nėra. Kiekvienas G.I. – šiuo trumpiniu, kadaise reiškusiu galvanizuotą geležį, vadinami JAV kariai – brangus: ne tik moraliai, bet ir dėl to, kad jo apmokymas neapsiriboja vaikymu poligonuose. Jei sąlygos būtų prastesnės, nei bet kuriame kitame darbe, norinčiųjų gyvenimą pašvęsti kariuomenei bemat sumažėtų.

Grįžę iš betoninio laivo, karūnavusio USS Arizona nuolaužas, dar aplankėme parduotuvėlę, kur įsigijau kelias istorines knygas (taip sutapo, kad vienos jų autorius kaip tik greta dalijo parašus) bei patriotinių JAV dainų rinkinį. Užuot pardavinėjus tuos pačius marškinėlius ar magnetukus, Amerikos suvenyrų asortimentas smarkiai priklauso nuo prekybos vietos.

Bangletinininkus išvaikė per menkas vėjas

Iš kolonėlių skambant “Yankee doodle” kiek paklaidžioję painiais Perl Harboro apylinkių keliais palikome tankiai gyvenamą pietinę salos pakrantę ir išvykome į kitokią šiaurinę. Garsėjančią milžiniškomis bangomis, šitaip dievinamomis banglentininkų. Havajai – ne tik viena banglenčių sporto sostinių, bet ir jo gimtinė. Dar Karalystės laikais ali’i (vietos vadukai) čia narsiai plaukdavo septyniasdešimtkilograminėmis medinėmis lentomis per baltąsias keteras. Tarpukariu (kai banglentėmis skrieti nekilmingiesiems jau seniai nebebuvo kapu) Olimipiadų plaukikas Diukas Kahanamoku, kurio statula rymo prie kapu jo pelenams tapusio Vaikikio paplūdimio, “serfingą” pavertė havajiečių indėliu į pasaulio pramogų kultūrą. Dabar poliuretano banglentės nesveria nė penkių kilogramų, o lėkimas jomis kvapą gniaužia kaip niekad seniau.

Deja, tą vasario 25 d. garsiosios bangos buvo perdavusios jūrą štiliui, o banglentės tįsojo serfingo meistrų pikapuose. Įdomu buvo išvysti kitokį Oahu. Be dangoraižių, bet vis tiek nepanašią į Didžiąją Salą, su daugybe automobilių ir tik atspindžiais anos gamtos didybės. Pietavome Vaimėjoje, kavinukėje, kur per skylę sienoje paduodamus “spagetinius” ir “niujorkietiškas picas” netrunka užuosti musės. Banglentininkų sostinė kaip diena ir naktis skiriasi nuo to turtingojo miestelio Didžiojoje Saloje, irgi besivadinančio Vaimėja.

“Ananasų plantacijoje” ananasų beveik nemačiau

Grįždami iš šiaurės užsukome į Dole ananasų plantaciją. Buvo laikas, kai didžioji dalis pasaulyje suvalgomų šitokių vaisių auginta Havajuose ir šios imperijos pradininkas buvo Džeimsas Doulas, Havajų Respublikos prezidento Stamfordo Doulo pusbrolis. Tiesa, net ir šis ananasų princas laikėsi nuošalyje nuo Didžiojo Penketo: penkių cukraus versle užgimusių koncernų, XX a. pirmojoje pusėje generalinio advokato Edmundo Doulo prilygintiems Prancūzijos monarchui Liudvikui XIV, neva ištarusiam legendinę frazė “Valstybė – tai aš”. 1954 m. “Demokratinė revoliucija” – streikai ir protestai – sudavė rimtą smūgį Havajų oligarchams; 1959 m. salynui, nepaisant Didžiojo Penketo nuomonės, tapus valstija, verslo įtaka politikai sumenko, o galutinį tašką šitų koncernų istorijoje padėjo cukraus plantacijų nuopuolis.

Laukiame Dole plantacijos dyzelinio traukinuko

Ananasai iš brangios Oahu žemės irgi beveik pasitraukė, o Dole plantacija perėjo į dabar pelningesnį verslą: turizmą. Be didžiulės parduotuvės čia yra ir kelios atrakcijos. Pravažiavome siauruoju geležinkeliu, kuriame, pasak bukletų, turėjo būti pasakojama apie ananasus. Deja, pramoga pasirodė pigi: garvežio formos lokomotyvas, iš tikro varomas automobilio variklio, pirmyn nuvažiuoja ir atgal grįžta tais pačiais bėgiais. Šalia geležinkelio stūkso popieriniai darbuotojų muliažai, o neinformatyvus įrašytas pasakojimas, vis pertraukiamas muzikinių intarpų, pernelyg tylus, kad užgožtų vaikų krykštavimą. Jauniesiems plantacijos lankytojams svarbiausias traukinys, o ne ananasai, bet tai ir nenuostabu: palei bėgius daugybė augalų pavyzdžių, bet grįžome į “stotį” taip ir nesužinoję, ant ko gi auga šie dideli vaisiai.

Mažas ananasų sodelis, prismaigstytas stulpelių su glaustais paaiškinimais išsklaidė Aistės nuogąstavimus, kad apie jų auginimą teks skaityti internete. Įdomu buvo sužinoti, kad pirmasis vaisius užauga po 18 mėnesių, o tas pats augalas per savo gyvenimą duoda tik tris derlius. Nuo vaisių sunkumo nulinkusių gležnų juos išauginusių stiebelių vaizdas buvo linksmas. Iki tol niekad nemąsčiau, kaip užgimsta ananasai – visada smagu užpildyti eilinę žinių spragą.

Galimybė galvą įkišti į rūdijantį ananasą – viena pramogų Dole plantacijoje

Vaikikio naktinis gyvenimas pranoksta dieninį

Jungtinėse Valstijose visa, kas gera, plačiai aprašyta internete. Todėl prieš išvykdamas gerokai pasiknaisiojau po įvairias svetaines, neskirtas užsienio turistams. Be jau minėtos ekskursijos Mauna Kėjos viršukalnėn Havajaus saloje, pasižymėjau ir kelis mūsų viešnagės dienomis vykstančius renginius Honolulu. Deja, iš šiaurės pro Perl Harborą ir, rodos, smilgos plonumo gyvenamuosius dangoraižius Perlo mieste atkeliavę į Honolulu parodų rūmus, vietoj Valstijos kolekcionierių parodos ten radome tuščius atriumus ir daug užrakintų salių. Tik vienoje jų ruseno gyvybė – vestibiulyje prie vienos trijų sienų spietėsi kažkokio koledžo išleistuvių dalyviai juodomis kepuraitėmis.

Vakare, vėl palikę automobilį anapus Vaikikio zoologijos sodo prie Kapiolani parko (čionykščiai viešbučiai už parkavimą ima dešimtis dolerių, o toje vietoje jis – nemokamas), darsyk praėjome pagrindiniu Vaikikio prospektu. Naktį jis – kitoks. Turistų gausiau, restoranai žiba, šaligatvius užplūsta muzikantai – kaip vienas keistuolis, grojęs galybe buities rakandų vienu metu. O valkatos, pripratę prie viso triukšmo, snaudžia pasieniuose.

Keistuolis žmogus-orkestras anta Kalakaua gatvės šaligatvio

 

Vasario 26 d.


Jolanis, pirmojo pasaulį apiplaukusio karaliaus rūmai

Havajų Karalystė, nuo 1845 metų (karaliaus Kamehamehos III laikų) valdoma iš Honolulu (havajietiškai – “saugi įlanka”), buvo kuklus Europos imperijų atspindys. Bet lyginant su ano meto pasaulio periferijos valstybėlėmis Havajų būta modernių. Ne į aplinkines “viduramžiškas salų karalystes”, o į didžiąsias imperijas lygiuodamasis Kamehameha III 1845 m. gruodį patvirtino Havajų vėliavą, ligi pat šių dienų plazdančią virš svarbiausių valstijos pastatų. Jos formatas – kaip JAV “juostų ir žvaigždžių”, tik vietoj tų žvaigždžių – Britanijos vėliava, o juostos nudažytos prancūziškos “tricolore” spalvomis. Karaliaus sūnėnas Kamehameha IV imperiją žaidė dar aistringiau: 1864 m. Havajų laivynas užėmė negyvenamą Palmyros atolą už 1774 km nuo Honolulu įlankos krantų, prieš tai apleistą amerikiečių, supratusių, jog anais žemės ūkio laikais svarbios trąšos guano (šikšnosparnių, paukščių bei ruonių mėšlo) ten mažai.

Bet iš anų Kamehamehų dinastijos laikų Havajų sostinės centre neliko beveik nieko. Užtat aplankėme (su privaloma ekskursija) havajietiškojo renesanso stiliaus Jolanio rūmus, kuriuos, nugriovęs seną vienaaukštį namelį, pastatydino 1874 m. į sostą įžengęs naujos dinastijos pradininkas Kalakaua. Didybe šitų rūmų menės vos galėtų rungtis su anuometinės Lietuvos turtingų grafų dvarais, bet kai kuo jos pranoko net ir Bekingemo rūmus ar Ermitažą. Būtent Jolanis buvo pirmoji pasaulyje monarcho rezidencija su elektra ir nuleidžiamu vandeniu tualete. Apsiskaitęs valdovas sugebėjo net apiplaukti pasaulį, susipažinti su išradėju Edisonu, karaliene Viktorija bei Japonijos valdovais.

Jolanio rūmai

Antrajį rūmų aukštą supa havajietiška dvasia alsuojantis lanai balkonas, primenantis, kad būtent taip ir nepakrikštytas Kalakaua, po ilgų atitolimo nuo senosios kultūros dešimtmečių, kitaip pažvelgė į Kamehamehą I, į salyno suvienijimą, net panaikino hulos draudimą (iki tol šis tautinis šokis buvo smerkiamas kaip pagoniškas). Bet tuo pačiu tvirtai žengė į Vakarus, pastatė ir Šv. Andriaus katedrą, plėtė karališkąjį orkestrą, be kurio jokia Europos monarchija rimta neatrodė. O devyneri metai po inauguracijos surengė dvi savaites trukusią karūnavimo ceremoniją, kainavusią tiek, kiek ir Jolanio rūmų statybos.

Amerikiečiai nutraukė Havajų imperijos žaidimą

Kalakauos vaizduotėje – kasdien aitrinamoje vis garsyn einančios jį šlovinančios dainos, kurią tarnas rytais dainuodavo pagal protokolą paeiliui atitraukinėdamas visas valdovo miegamojo užuolaidas – Havajai buvo imperija, dominuojanti bekraščiame Ramiajame Vandenyne. Štai ir garlaivį “Kaimiloa” 1887 m. valdovas pasiuntė į Samoa salyną, 4000 kilometrų į pietus, kur diplomatinis ministras Džonas E. Bušas ką tik padėjo parašą ant aljanso sutarties.

Tačiau Kalakaua miegodavo ne baldakimu karūnuotame guolyje, o kuklioje lovoje. Žinoma, kai apskritai nakvodavo Jolanyje – mat dažniausiai jis su svita naktis leisdavo palapinėje rūmų sode, o kartais laive, kurį su Honolulu tejungė telefono ryšys. Ir į pasaulio dalybas Kalakaua pavėlavo: taip, XIX a. pabaigoje Okeanija dar buvo paskutinis regionas, nesuraikytas it kepalas didžiųjų Imperijų, bet viskas keitėsi neįtikėtinai sparčiai. Pas Samoa karalių Malietoa Laupepa vokiečiai pasiuntė ne seną iš britų pirktą garlaivį, bet keturis karo laivus, ir bemat privertė šį pasiduoti, toliau telkdami čia protektoratus ir kolonijas i pražudydami ką tik sudarytą Havajų-Samoa aljansą.

Nepaprastasis pasiuntinys ir įgaliotasis ministras Samoa ir Tongoje Džonas E. Bušas tebuvo pusiau havajietis. Karališkojo orkestro dirigentas Hainrichas Bergeris – vokietis, kaip dovana atsiųstas Kaizerio Vilhelmo. Įtakingų Havajų kitataučių sąrašą galima būtų tęsti ir tęsti ministrų, verslininkų, patarėjų ir paprastų plantacijų darbininkų vardais. Į piliečių sąrašus jie buvo įtraukti ne be karališkosios šeimos kvietimo ar bent palaiminimo. Bet 1887 m. buvo jau tautinių valstybių era ir štai tų metų karštą vasarą nauja baltaodžių organizacija “Havajų lyga” ginklu privertė Kalakauą pasirašyti konstituciją, apribojusią kilmingųjų valdžią. Karaliui teliko rūmai ir jo knygos šiais laikais tuščioje bibliotekoje.

Po apsišvietusio, bet turbūt ne vietoje ir ne laiku gimusio monarcho mirties (1891 m.) valdžiusi jo sesuo Liliuokalani greitai turėjo dar mažiau: tik vieną Jolanio rūmų kambarį, į kurį ji buvo uždaryta po 1893 metais imigrantų, jų vaikų bei vaikaičių sukeltos revoliucijos. Ten ji sukūrė garsią dainą “Aloha Oe”, graudžiai skambėdavusią ir iš mūsiškio havajietiškų dainų disko. Savo namų arešto metu ji išaudė ir iki šiol ten gulintį įspūdingą kilimą.

Žlugus karalystei liūdni laikai atėjo ir karališkiems rūmams – išpardavus visas regalijas jie tapo eiliniu valdžios pastatu ir po naujojo kapitolijaus atidarymo turėjo būti labai amerikietiškai nušluoti nuo žemės paviršiaus. Bet taip pat amerikietiškai pasipriešinę vietos gyventojai (o ne koks nors kultūros paveldo departamentas) išgelbėjo pastatą ir štai jis virto muziejumi, pamažėle renkančiu dar išlikusius senuosius baldus ir dekorą. Daug kas jau atkurta – bet XIX a. Jolanyje tuščios erdvės būdavo dar mažiau. “Jei netyčia turite ką nors iš šitų rūmų, pakelkite ranką, ir mes su malonumu paimsime” – tradiciniu pokštu ekskursiją užbaigė gidas ir išėjome. Salės jau buvo ruošiamos rytoj čia vyksiančiam Hewlett-Packard renginiui.

Polinezijos Kultūros Centras – visos Polinezijos salos vienoje

Palikome laiko dulkių padengtą originaliąją salyno istoriją ir nuvykome į šiaurrytinę salos dalį išvysti kur kas įspūdingesnės, bet naujai kuriamos. Ten įsikūręs Polinezijos Kultūros Centras – savotiškas Disneilendas be atrakcionų. Tradicines lunaparkų pramogas čia keičia Polinezijos (šiaurrytinė Okeanijos dalis, kuriai priklauso ir Havajai) kultūrų pristatymas. Kiekvienai didžiųjų polinezietiškų žemių – nuo Havajų iki Naujosios Zelandijos – čia pastatytas kaimelis ir tuose kaimeliuose daugybę kartų per dieną vyksta specialūs renginiai. Samoa gyventojai čia rodo, kaip jie lukštena kokoso riešutus ir duoda ragauti savo patiekalų; Naujosios Zelandijos maoriai rituališkai “pasitinka pakeleivius” bei pakvietę juos į salę, šoka liaudies šokius; tongiečiai ritmą muša būgnais bei kviečia žiūrovus “tapti vietiniais” (“go native”) ir daryti tą patį.

Naujosios Zelandijos kultūros demonstracija Polinezijos kultūros centre

Kiek pasigailėjome, kad atvykome tik apie vidurdienį – maniau, kad viską spėsime, bet kur tau. Į šią populiarią atrakciją buvo likę tik brangiausi bilietai. Tad mus lydėjo gidas, ir nors visuomet pasisakau už nepriklausomą keliavimą, šiame margumyne jis tikrai pravertė, nes pamatėme daugiau, nei šiaip būtume išvydę.

Ekskursija prasidėjo nuo pagrindinio dienos reginio – Kanojų šokių. Kasdien valandai visi kaimeliai nutraukia savo programas ir į kanalus (kaip gi Polinezija be vandens!) išplaukia improvizuotos kanojos su šokėjais. Kiekvienas laivelis – atskira šalis, kitokie tautiniai rūbai ir liaudies šokiai bei dainos. Įspūdingi buvo Samoa karo šokiai, kurių metu stūgaudami apkūnūs vyrai garsiai ploja sau per krūtinę bei šlaunis, ir, be abejo, maorių haka, pažįstama sporto gerbėjams – juk Naujosios Zelandijos rinktinės ją šoka prieš mačus.

Kanojų šokiuose plaukia Fidžis

Paskui patys plaukėme panašia „kanoja“ klausydami pasakojimų apie Polinezijos kultūros centrą bei aplankėme tris kaimelius: Samoa, Tongos ir Naujosios Zelandijos. Ten rodomos programos – netrumpos ir išties įdomios, tarpusavyje nesikartojančios (jei vienur – kulinarija, tai kitur – muzika), įtraukiančios ir žiūrovus. Havajų, Taičio, Fidžio, Markizų salų kaimelių bei Velykų salos ir Havajų misionierių ekspozicijų išvysti lemta nebuvo. Mat ta programos dalis baigėsi – bet toli diena Polinezijos kultūros centre buvo tik įpusėjusi.

Samoa kaimelio „gyventojas“ sliuogia į palmę kokoso riešutų

Po laisvo vaikščiojimo atėjo laikas „luau“ vakarienei. Simbolinę įžangą į ją čia sudaro ali‘i įžengimo ceremonija, daina bei po žeme kepto „kalua“ paršelio atidegimas (tokių pat netrukus galima paragauti, kartu su kitais Havajų virtuvės skanėstais). Prie tokios vaizdų gausybės jau spėjome įprasti, nes viskas Polinezijos kultūros centre sustyguota taip, kad nuobodžiauti netenka nė minutę – nemaža dalis iš 1300 įvairiataučių jo darbuotojų be paliovos ką nors veikia tuose septyniolikoje hektarų, pilnų žalių medžių, žydro vandens ir tvarkingų takelių.

Atidengiamas kalua paršelis, vienas Havajų virtuvės patiekalų ir kiekvieno luau širdis

Kultūros centro šeimininkai… mormonai

Skanią vakarienę pavalgėme greičiau nei dauguma viename iš centro restoranų palei amfiteatro principu išdėstytus stalelius sėdėjusių turistų, paslaugiai išdabintų gyvų gėlių karoliais ir eilės tvarka kviečiamų prisikrauti patiekalų. Iki pilno havajietiško stalo čia trūko nebent SPAM konservų, kurių “garbei” pavadintas visas internetinis šlamštas.
Laisvu laiku pasinaudojome į bilieto kainą įeinančia galimybe aplankyti gretimą Laje miestelį. Jame – penktoji pagal senumą pasaulyje mormonų šventykla, statyta 1919 m. Greta – idiliški vienaaukščiai Brihamo Jango – garsiojo lyderio, atvedusio mormonus iš tada netolerantiškųjų Vidurio Vakarų į Jutą, kur iki šiol klesti šios bažnyčios širdis – vardu pavadinto universiteto korpusai. Visa Lajė – mormonų miestelis, o Polinezijos kultūros centras irgi priklauso jiems.

Baltutėlę šventovę, švarūs laiptai kurion apsupti fontanų, tegalėjome fotografuoti iš išorės – net ne visi mormonai įleidžiami jų vidun. Mat prabanga alsuojančios šio tikėjimo šventyklos skirtos ne mišioms, bet tik svarbiausioms apeigoms: vestuvėms, krikštynoms.

Lajės mormonų šventykla atrodo įspūdingai

Turistams čia įrengtas ne ką mažiau įdomus informacinis centras, kur juos pasitinka visatos fone stovinčio Kristaus skulptūra, o paskui – kino salė. Filmas atsako į klausimus, kurie kyla daugeliui: Polinezijos kultūros centras įsteigtas 1963 m. ir jame dirba Brihamo Jango universiteto studentai. Šitaip jie gauna pinigų mokslui. Kadangi čia studijuoja mormonai iš galybės šalių, ypač Okeanijos, yra puiki galimybė surinkti įvairiatautę trupę. Tad studentai iš Polinezijos vaidina, tuo tarpu azijiečiai, amerikiečiai ar europiečiai atlieka kitus darbus. Gidas dienos metu buvo mongolas, mus vadinęs pusbroliais, o link šventyklos vežė dvi iš pažiūros naivokos amerikietės.

Mormonų šventyklos lankytojų centre pasitinka Kristaus skulptūra

Po trumpo filmo patekome į kambarį, kuriame ratu išdėstytos mėlynos Mormono knygos visomis kalbomis. Jų tarpe išvydome ir lietuviškąjį tekstą. Aistei beskaitant įžangą, priėjusi gidė bemat pasiūlė duoti šventraštį nemokamai – bet ne čia, o Lietuvoje, kur mus aplankytų misionieriai. Atsisakėme. Išskyrus šį momentą Polinezijos kultūros centre nėra mėginama turistų atversti į Pastarųjų dienų šventųjų Jėzaus Kristaus bažnyčios (toks oficialus jos pavadinimas) tikėjimą. Gerą mormonų įvaizdį kuria tik nerūpestinga tos vietos atmosfera, nes ir į Lajės šventyklą ekskursija – neprivaloma.

Vakaro kulminacija – kvapą gniaužiantis vaidinimas

Jau beveik sutemus mus parvežė į kultūros centrą ir prasidėjo vakaro kulminacija – “Ha: Gyvybės įkvėpimas” (Ha: the Breath of Life), didžiulis, masinis gyvas vaidinimas su gausybe specialiųjų efektų, kaip antai į sceną verstis imantys krioklio vandenys ar ugnies rijimas. Ir visa tai persmelkta galybės šokių, dainų ir paprastu siužetu apie polineziečio gyvenimą. Herojus vis keliauja iš salos į salą, ir kūdikystė jo apsupta vienos kultūros, paauglystė – kitos, o tuokiasi jis pagal trečią, ir šitaip prieš akis einant gyvenimui pralekia ir visa Polinezija.

Stebėtina, kad šie aktoriai, akrobatai, šokėjai ir dar galai žino kas – neprofesionalai. Nes, kaip sakė Aistė, po tokio šou jau atrodo, kad tai buvo visos kelionės kulminacija ir rytoj turėtume vykti namo. Polinezijos kultūros centras tikrai vertas kiekvieno nemažos bilieto kainos dolerio. “Ha” dvasios apsupty grįžome į savą viešbutį, iš kurio balkono dairėmės į dar nemiegančius namus aplink.

 

Vasario 27 d.


Kaip skalbyklos kinų rajone ieškojome

Iki skrydžio Vilniun dar buvo likusios trylika dienų bei 7 orlaivių reisai ir ta kelionė – ne atgal, o visados pirmyn, į vakarus. Tad paskutiniąją dieną Oahu, prieš paliekant vieną turistiškiausių pasaulio vietų, kasmet aplankomą per šešiskart tiek žmonių, kiek Havajuose – gyventojų, reikėjo sutvarkyti kai kuriuos praktinius dalykus.

Atėjo laikas išsiskalbti tą lagamine vis augantį purvinų rūbų tuntą. Istoriškai Amerikos skalbimo verslą valdė kinai, net terminas „Chinese laundry“ (kiniška skalbykla) taip gimė. Šiais laikais skalbėjus pakeitė automatai. Įmeti dolerį ir po keliasdešimties minučių rūbai – švarūs.

Tokios įstaigos ir ieškojome Honolulu kinų rajone. Kas ketvirtas Honolulu gyventojas – kinas – ir jie pasklidę visame mieste, bet tik Čainataunas pats yra lyg Kinija. Dviaukščiai mūrinukai pastayti po 1900 m. gaisro, kai kovotojai su buboniniu maru netyčia supleškino tada medinį rajoną. Tokios ligos – jau praeitis, bet Honolulu Čainataunas tebėra gana purvinas ir chaotiškas. Valkatų dar daugiau nei kitur. San Francisko kinų kvartalas su savo drakonais ir freskomis buvo jaukesnis…

Honolulu kinų rajono gatvė

Skalbykla, kurią radome – niša namo sienoje, pilna senutėlių pilkšvų per viršų kraunamų aparatų, o dar giliau – džiovinimo mašinų. Viduje buvę du vyrai stebėjosi mus ten išvydę ir vienas jų, prisistatęs palestiniečiu, patarė būti tame rajone budriems. Beje, jie nebuvo darbuotojai – net ir tokiame kvartale automatiniai įrenginiai, atrodo, palikti nesaugomi.

Aistė prie džiovinimo mašinų savitarnos skalbykloje Honolulu kinų rajone

Rūbus mašina išskalbė už dolerį – tik dar teko nusipirkti skalbimo miltelių. Tai prigrūstose parduotuvėlėse, kurių pardavėjai nė angliškai nekalba, o siūlomi produktai ne tik, kad visi kiniški, bet dar be jokių lotynų rašto simbolių ant pakuočių, lengva nebuvo. Įvykdę šią misiją ir laukdami, kol virš skalbimo būgno užsidegs ketvirtoji lemputė, rodanti, jog tuoj tuoj jį bus galima atidaryti, pasivaikščiojome aplink. Netoliese – kiniškas prekybos centras, o priešais – Sun Jat Seno skulptūra. Šis kinų „Tautos tėvas“ gerbiamas kapitalistų lygiai taip kaip ir komunistų, o jo vardas rašomas iš pagarbos įterpiant hieroglifo pločio tarpą. Žymiąją 1911 m. revoliuciją jis planavo ne Pekine, ne Taipėjuje ir net ne Honkonge, o čia, Honolulu. Aplinkui šį Gomindano partijos kūrėją būriuojasi apie revoliucijas nemąstantys šiuolaikiniai kinai, o atokiau, ant tilto – su benamio dalia po karšta Havajų saule susitaikiusiųjų kartoninė gyvenvietė.

Seniausias Havajų muziejuje – dar viena pramogų diena

Užuot antratiek laukę kol darbą baigs antroji mašina rūbus „sudžiaustėme“ bagažinėje bei ant sėdynių ir nuvykome į Bišop muziejų. Jo širdis – Havajų kultūros ekspozicija, XIX a. pabaigos Havajų rensesanso pastato trijuose aukštuose pristatanti įspūdingą senųjų stabų, ali‘i lazdų bei įrankių kolekciją, papildomai iliustruojamą interaktyvių ekranų. Kolekciją surinko imigrantas iš Niujorko, įsteigusio pirmąjį Havajų banką. Jis buvo havajiečių kultūros gerbėjas tais laikais, kai eilinis chaolis į ją žiūrėjo iš aukšto, o muziejų dedikavo princesei Berenikei Puahi, kurią buvo vedęs.

Senieji Bišop muziejaus rūmai

Šiandien be pagrindinio pastato Bišop muziejuje yra dar keli, vienas kurių pašvęstas mokslui. Pastarojo didžiulius veikiančių vulkanų modelius, cunamių mašinas, lavos pompas ar vabzdžių kolekciją (trečią pagal dydį JAV) regėjome tik prabėgomis, o senuosiuose rūmuose praleidome kelias valandas. Jų senovines sales kas valandą atgaivina vis kiti kultūriniai renginiai. Sudalyvavome trijuose: pradžioje pasiklausėme gyvai pasakojamos senovės havajiečių legendos. Paskui mus mokė šokti hulą: kadaise šventą šokį, rankų ir kojų judesiais perteikiantį skanduočių ir dainų tekstus. Ją galima atlikti ne tik stovint, bet ir sėdint, tik jokiu būdu ne susikabinus ar poromis. Galiausiai tas pats havajietiško kraujo turintis vidutinio amžiaus vyras pravedė ir ekskursiją per trečiąjį muziejaus aukštą.

Ali’i lazdos – Havajų karalystės vietinių vadukų galios simbolis

Didžiausias valstijos prekybos centras – be fasado ir vitrinų

Prie havajietiškos architektūros keistybių jau buvome pratę, bet orientuotis didžiausiame valstijos prekybos centre Ala Moana nuo to lengviau netapo. Bene iš visų pusių šį 300 parduotuvių kompleksą, 1959 m. buvusį didžiausiu visose JAV, o mūsų apsilankymo metu nustumtą į vis dar garbingą penkioliktąją vietą, supa daugiaaukštė parkavimo aikštelė. Jokių įspūdingų fasadų. Maža to, įėjimai į parduotuves bei restoranus yra tiesiai iš šitos tamsokos aikštelės, kurioje palikome savo raudonąjį sedaną, aukštų. Čia – ir milžiniškas knygynas, ir greitas maistas, o netoli jo ant to paties antrojo aukšto asfalto – autoservisas. Lietuviui – nejauku, bet šešiolikos metų amžiaus būdamas vairuotojo pažymėjimą gavęs tūlas amerikietis turbūt pernelyg suaugęs su savo automobiliu, kad šitokia verslo vieta kirstų per apyvartą.

Pasiknaisioti knygyne buvo labai smagu. Tokių gigantiškų skaitovų rojų Lietuvoje nebūna ir, matyt, greitai nebus, o juk ir knygų angliškų išleistos devynios galybės, septyniomis galybėmis temų. Ne vieną įdomesnę ten nusipirkome – tik kelionių vadovų po Maršalo salas ar Mikroneziją neradome, į kurias tuoj turėjome skristi. Turizmo lentynos – didžiulės, Havajams ir Okeanijai skirta liūto dalis; Tonga, Fidžis, visos pietų Polinezijos salos, bet tik ne šie du kraštai, dar prieš trisdešimt metų valdyti JAV, ir ne Guamas…

Įėjimai į Ala Moana parduotuves - tiesiai iš daugiaaukščio parkingo

Nors būtent knygoms išleidome daugiausiai dolerių, ne jų pirkti atvykome į tą antrą pagal pelningumą JAV prekybos centrą – atvažiavome lagamino. Pigių skrydžių bendrovės “Go! Mokulele” reisas Kona-Honululu jau praeityje ir už papildomus krepšius mokesčiai nenusimatė, o lauktuvės kaupėsi.

Havajų veidas – azijietiškas

SEARS parduotuvės ieškojome ilgai ir pagaliau netyčia radome įėjimą į centrinę promenadą. Niūrų uždarą parkingą staiga pakeitė bestogė pėsčiųjų alėja, supama šimtų parduotuvių, pilna medžių bei fontanų. Ja vaikščiojo tokie geltonodžių būriai, kad Aistė bemat pasakė besijaučianti tarsi Azijoje. Štai tikrasis Havajų veidas, kurį Vaikikyje dar paįvairina paplūdimių gerbėjai iš Kalifornijos, Britų Kolumbijos ar Oregono.

Mongolidų rasės žmonės sudaro beveik 40% valstijos žmonių ir net 55% jos sostinės piliečių. XIX a. chaoliams lygiai kaip ir kilmingiems havajiečiams reikėjo darbščių rankų (plantacijoms), ir jie šaukė jas turinčiuosius iš tada skurdžios Japonijos. Kontraktai baigėsi, o daugybė japonų apsisprendė likti šiame saulėtame salyne. Ėmus prisibijoti kylančios jų ir jų vaikų (nisei) įtakos pradėti vežti kinai. Šiandien japoniško kraujo turi kas aštuntas havajietis, kiniško – kas dvidešimtas.

Nežabojamos imigracijos iš Rytų Azijos čiaupą žemvaldžiams užsuko Havajų tapimas JAV kolonija, bet ir šiam pokyčiui didieji darbdaviai paruošė atsakymą. Juodadarbių pilni laivai ėmė plaukti iš Filipinų, mat šį katalikišką salyną 1898 m. JAV atkariavo iš ispanų ir aštuoni milijonai jo tagalogų ir sebuanų irgi tapo JAV valdiniais. Tų laikų pasekmė: kas septintas Havajų gyventojas – filipinietis.

Saulėlydis Oahu. Imigrantų pilnus laivus, karinius laivynus ir kilmingų havajiečių kanojas aplinkiniame vandenyne šiandien nustelbė jachos

Bet nuo plantacijų laikų prabėgo bent trys kartos ir daugybė etninių skirstymų teišliko statistikos ekspertų monitoriuose. Gerą mintį perskaičiau – kaip žemyninėse JAV europiečių imigrantų grupės – airiai ir vokiečiai, suomiai ir italai, lietuviai ir lenkai – per dešimtmečius ir šimtmečius susiliejo į vieną didelę baltaodžių amerikiečių tautą, lygiai taip Havajuose įvairios Azijos kilmės bendruomenės dabar jau – viena geltonodžių amerikiečių kultūra. Juk įvairiatautės vestuvės šioje valstijoje – vienintelėje, kur anglakalbiai baltaodžiai niekad nesudarė daugumos – visiškai kasdienis reiškinys. Mišrių šeimų – ir ne tik jų – vaikai dažnai mokomi tik angliškai, ir štai ši pagrindinė JAV kalba jau pusei Azijos kilmės havajiečių – gimtoji.

Daugiaaukštį SEARS tarp prabangių prekių ženklų suradome (nukainotas lagaminas ten kainavo 10 dolerių), užvalgėme itališkame restorane ir štai jau netrukus skuodėme naktinėmis miesto gavėmis į vakarus, stebėdami vis tuštėjantį degalų baką rodančią rodyklę. Netrukus raudonasis sedanas, ištikimai vežiojęs mus lygiais Oahu keliais, jau laukė plovimo autonuomos punkte, o mes pėstute nuvilkome lagaminus į viešbutį, užsakytą dar vos atskridus. Rytojaus skrydis – kaip reta ankstyvas, „Alamo“ tada dar nedirbs, o ir šiaip, jei būtume važiavę iš Vaikikio, iš priešingo aglomeracijos galo – keltis būtų tekę dar anksčiau.

Lankytinų vietų ir įdomybių Oahu saloje žemėlapis su mano nuomone apie jas. Galbūt jis padės jums susiplanuoti savo kelionę


Kiti straipsniai iš medaus mėnesio kelionės po Ramųjį Vandenyną


1. Ramusis vandenynas. Medaus mėnuo aplink pasaulį (įžanga)
2. San Franciskas – aukso amžiaus šlovės miestas
3. Havajai – stebuklinga gamtos didybė
4. Oahu – plakanti Ramiojo Vandenyno širdis
5. Madžūras: siaurutė pasaga, skalaujama bangų
6. Ponpėja: džiunglių sala su griuvėsiais ir dvasiomis
7. Čiukas – Ramiojo vandenyno kloaka
8. Guamas: Azijos Kanarai
9. Tokijas: drebantys 37 milijonų japonų namai

Komentuoti
Straipsnio temos: , , , , , , , , , , , , , , , , , , , , , , , ,


Havajai – stebuklinga gamtos didybė

Havajai – stebuklinga gamtos didybė

| 0 komentarų

Karštis, saulė, oro uostas be sienų (kam jos?), dideli pikapai ir ore tvyranti ramybė, legendinė “Aloha” dvasia. Taip mus pasitiko didžiausia Havajų sala ir Kona, pagrindinis jos kurortas.

Jis kitoks, nei Viduržemio jūros pakrančių turizmo milžinai. Čia nėra daugiaaukščių viešbučių ar taršos. Laukai žali, jūra žydra, o žvaigždynų nenustelbia miestų šviesos. Paplūdimių mažai, užtat pramogų – marios. Banginių stebėjimą bei plaukimą povandeniniu laivu išbandėme ir mes, ekstremalų sportą, nardymą ar sraigtasparnių ekskursijas palikę kitiems.

Vaizdas žemyn nuo aikštelės pakeliui į Mauna Kea, aukščiausio pasaulio kalno nuo papėdės, viršukalnę. Už debesų matosi Mauna Loa – 4 169 m aukščio vulkanas

Bet tikri Havajų ir viso pasaulio gamtos lobiai yra toliau nuo Konos. Juos išvydome per šešias dienas apvažiavę salą ratu.

Žymiausias – Vulkanų nacionalinis parkas, supantis nuolat besiveržiantį Kilaueaos ugnikalnį. Jo raudona lava, kone kasmet užpildama kelius ir atokius namus, požeminiais tuneliais liejasi į vandenyno bangas.

Lavos užlietas kelias Vulkanų nacionaliniame parke

Pakilome ir į Mauna Kea viršukalnę 4 kilometrų aukštyje, kur stovi geriausios pasaulyje observatorijos, pasiekiamos vien visureigiais. Vaizdas į debesis apačioje gal net pranoko kaip niekur kitur giedrą naktinį dangų.

Matėme Vaipijo kanjoną, senųjų pagoniškų havajiečių šventovių akmenines liekanas.

Porą naktų praleidome didžiausiame salos mieste Hilo, kurio seni mediniai namai, rodos, šitaip nutolę nuo masinio turizmo. Ten yra puikūs muziejai, o netoliese – žavūs džiunglių apsupti kriokliai ir nuostabios “laukinės” pakrantės.

Norite tikėkite, norite ne, bet per šešias dienas Havajuje nė sykio neišsimaudėme vandenyne – tiek daug čia buvo ką lankyti ir veikti!

Atkurta senovės havajiečių šventykla Puuhonua

Havajų istorija:
Prieš pusę milijono metų – Po ugnikalnių išsiveržimų Didžioji Havajų sala iškyla iš jūros dugno.
V a. po Kr. – Spėjama, pirmieji polineziečiai apsigyvena Havajuose atvykę iš Markizų salų.
XIII a. – Spėjama, nauji atvykėliai iš Taičio pakeičia senąją kultūrą ir religiją nauja.
1778 m. – Britas Džeimsas Kukas atranda Havajų salas europiečiams.
1791 m. – Kamehameha, šiaurės Kohalos regiono Havajaus saloje vadas, iki 1810 m. nukariauja visą Havajų bei kitas salas, suformuoja Havajų Karalystę.
1819 m. – Karaliumi tapęs Kamehameha II panaikina senąją pagonišką religiją.
1845 m. – Havajų Karalystės sostinė perkeliama iš Lahainos (Maui sala) į Honolulu (Oahu sala).
1894 m. – Po vietos baltaodžių surengtos revoliucijos prieš karalienę, Havajai tampa respublika.
1898 m. – Havajų Respublika prisijungia prie JAV. Nuo 1900 m. tai – JAV teritorija (kolonija).
1941 m.Japonija užpuola JAV laivyną Perl Harbore (Oahu sala). JAV įstoja į Antrąjį pasaulinį karą, kuris baigiasi JAV pergale 1945 m.
1959 m. – Havajai tampa JAV valstija.

 

Vasario 18 d.


Havajų oro uostas – be sienų

Penkios valandos žaismingo skrydžio ir mes – vis dar JAV, bet jau ne Amerikoje. “United Airlines” Boeing 767 įgula ne tik pravedė standartinę saugumo instrukciją, bet ir surengė matematinį žaidimą: keleiviams siūlė apskaičiuoti, kelintą sekundę būsime pačioje pusiaukelėje. Tai – tradicija šio reiso lėktuvuose, visuomet perpildytuose į tą rojaus kampelį skrendančių atsipalaidavusių turistų. Tarp kelių šimtų, atostogų pradžiai pasirinkusių vasario aštuonioliktąją, turbūt buvo ir ne viena jauna šeima, kaip mes, nes net Havajų atvykimo kortelėje – ją pildo visi – ties klausimu “Koks jūsų kelionės tikslas?” pateiktas atskiras variantas: “Medaus mėnuo”.

Išlipusius ant trapo pasveikino karštas Havajų oras, jis neapleido nė Konos oro uosto “viduje”. Mat vidumi jo nelabai ir pavadinsi; Havajuose visuomeninių pastatų – mokyklų, universitetų – “koridoriai” neturi sienų. Tik stogelius nuo lietaus, vedančius nuo pastatėlio prie pastatėlio. Juk Ramiojo vandenyno apsuptyje klimatas – grynai jūrinis. Ne tik žiemos čia šiltos – tuo netrukome įsitikinti: lauke buvo apie 25 laipsnius. Ir vasaros čia nevargina kaitra. Nustebsite, bet Havajų karščio rekordas – toks pat, kaip lediniuotosios Aliaskos. Ir atsiliekantis nuo visų kitų 48 valstijų. Šios salos – viena retų pasaulio vietų, kur vietiniams nei šildymas, nei kondicionierius neatrodo būtinybė – tad kam tos sienos?

Dar belaukiančius lagamino besienėje “salėje” mus įtraukė toji Havajų dvasia. Visi atsipalaidavę, linksmi, ir ramūs. “Aloha!” – kelis kartus pasveikino autobuso į autonuomos punktą vairuotojas. Tokia ir oficiali Havajų pravardė – “Aloha valstija”. Beveik išnykusioje havajiečių kalboje “Aloha” – ir “Taika”, ir “Užuojauta”, ir “Meilė”, nūnai dar ir “Labas”, “Viso gero”…

Ramūs miesteliai neužgožia gamtos didybės

“Alamo” autonuomos agentūros aikštelė pilna automobilį ir kiekvieno rakteliai palikti viduje – klientai gali rinktis kurį nori ir važiuoti. Tai – saugu, nes kur gi vagis savo grobį nuvarytų, ar į vandenyno bangas? Skaičiau istoriją, kad Oahu saloje žmonės dėl saugumo net palieka automobilius atrakintus. Kad vagys nedaužytų langų sumanę “paieškoti” vertingų daiktų. Juk savaime aišku, kad viso automobilio nuvaryti jiems į galvą nešaus.

Mūsiškis Jeep Wrangler dar autonuomos aikštelėje. Dėl viso pikto padarau tokias nuotraukas, mat yra tekę būti apgautiems: grąžinant automobilį apkaltintiems už ant jo jau buvusius pažeidimus. Tačiau Amerikoje niekas šitaip meluoti nebandė, o ir apgadinimų ant naujutėlių autonuomos mašinų buvo mažai

Bet Didžioji Havajų sala, tapusi mūsų namais šešioms dienoms – ne Oahus. Daug ramiau čia, ir saugiau, ir gyvenimo tempas – dar lengvesnis. Aplinkui – vienas didelis Amerikos užmiestis, su didžiuliais pikapais, pavieniais “ilganosiais” sunkvežimiais, vienaaukščiais nameliais, žaluma ir daug erdvės. Ir pagrindinis jos kurortas KailuaKona persmelktas šitos dvasios. Greta įlankos – žemų namų virtinė, kur klesti parduotuvės, restoranai, vaikštinėja gyvų gėlių segėmis ir karoliais (lei) pasidabinusios turistės. Ta gatvė vingiuoja kilometrų kilometrus, tik vėliau centras užleidžia vietą priemiesčiams su privačiomis vilomis ir butais, tapusiais daugelio dažnų atostogautojų bendra nuosavybe (timeshare), kurion kiekvienas kasmet gali atkeliauti dar pirkimo sutartyje įrašytomis datomis. Viršun stiebiasi vos keli viešbučiai, bet ir tie – keturių ar penkių aukštų. Sunku įsivaizduoti čia net vilnietiško mastelio dangoraižius – ką jau ten kalbėti apie niujorkietiškuosius.

Pagrindinėje Konos gatvėje pastatai nenustelbia gamtos

Vaikščiojome ir kvėpavome grynu oru, klausėmės vandenyno ošimo, pasėdėjome ant pakrantės akmenų, per kuriuos driekiasi krabų “greitkeliai”. Niekur Havajuose nebuvome užsisakę viešbučio iš anksto, todėl jautėmės dar laisvesni.

Nužingsniavome prie atstatytos šiaudiniastogės senovės havajiečių šventyklos, rymančios greta tikrai Ramiojo vandenyno, nusipirkome maisto ateinančiai savaitei prekybos centre, kur įėjimai į parduotuves, kaip čia įprasta, iš lauko, iš didelių automobilių pilnos aikštelės.

Saulei iš lėto, tarsi havajietišku ritmu, nusileidus dar užkandome ledų pagrindinėje promenadoje, ir nuvykome ilsėtis.

Konoje prie vandenyno atstatyta senovės havajiečių šventykla. Į vidų užeiti, tiesa, negalima

 

Vasario 19 d.


Ekskursijos – ir povandeniniais laivais

Kitą dieną atkreipėme dėmesį į dar dvi lengvas it vandenyno vėjas amerikietiško kurorto dvasios ištakas. Pirmoji – neįtikėtinas amerikiečių atsipalaidavimas, Aistės įvardytas kaip “vaikiškumas”. Gabūt tai kaip tik brandumo ženklas: žmonės nebijo juoktis, nebijo sakyti, jog karalius – nuogas, nebijo džiūgauti ar liūdėti, kalbėti su nepažįstamais. Nepasideda savęs į tas lentynėles, į kurias save įspraudžia dažnas lietuvis.

Antroji neatskiriama JAV dalis – laisva rinka. Kas dešimtas JAV pilietis – verslininkas. Viešbučių registratūrose specialūs stovai linksta nuo šūsnių skrajučių, reklamuojančių paslaugas ir paslaugėles. Norite paskraidyti sraigtasparniu virš ugnikalnio, o gal užsidaryti į narvą, nuleidžiamą tarp tunto ryklių? Nieko nėra neįmanomo.

Įlipus į povandeninį laivą

Pasirinkome plaukimą povandeniniu laivu. Pro didžiulius langus vėrėsi koralų rifai, žuvų spiečiai, antrojo pasaulinio karo laikais paskendęs desantinis laivas, raja, ryklys… Vos įlipus nepažįstama amerikietė Aistės paprašė – “Klyk, jei ką nors pamatysi!”. Tokiu atveju plaukimui įpusėjus vargšė mano žmona būtų spiegusi nuolat.

Mums nebuvo tekę išbandyti nardymo, todėl visa tai atrodė dar labiau neįprasta. Organizuota viskas puikiai: bilietas perkamas bet kuriame viešbutyje arba “Atlantis Adventures” atstovybėje Konos centre. Šioje “nuotykių parduotuvėlėje” paliktas ir telefono aparatas – gali skambinti, jei ateini po darbo valandų.

Tris kartus į dieną prie giliau įlankoje prišvartuoto povandeninio laivo, kuriame kiekvienam turistui skirtas atskiras langas, nuplukdo įprastesnė plaukiojanti transporto priemonė. Ir nors bilietai kainavo 90 dolerių, čia siūloma aibė papildomų paslaugų: gal kam reikia iliustruoto žuvų sąrašo už dolerį? O galbūt nuotraukos, kaip jūs lipate į laivą? Dvidešimt dolerių. Prideda dar ir kompaktinį diską su ta pačia fotografija. Bet JAV – ne Egiptas ar Marokas. Ir verslas čia – mandagiai vakarietiškas: kai ištariau “ne” niekas neėmė žerti įmanomų ir neįmanomų argumentų skatinančių persigalvoti. Konkuruojama kokybe, tinkamos prekės siūlymu tinkamoje vietoje – jokiu būdu ne emocijomis.

Aplink rifą spiečiasi daug žuvyčių – vaizdas pro povandeninio laivo langą

Greito maisto restoranai – langas į pasaulį

Grįžę į krantą papietavome – šįkart “Wendy’s” tinkle, sprangoka natūralesne mėsa užpildytais “hamburgeriais” – šis tinklas bando nukonkuruoti “McDonald’s”. JAV (ir Konoje) tokių tinklų daug: “Burger King”, “Jack in the Box”, ką jau kalbėti apie siūlančiuosius kitokio pobūdžio greitą maistą (“Subway” sumuštiniai, “Pizza Hut” picos, “KFC” viščiukai, “Taco Bell” meksikietiška virtuvė…). Dauguma jų parduoda maistą ir tiesiai į automobilius (“Drive through”), be to, automobilizuočiausios pasaulio tautos gyventojams leidžia nemokamai pasistatyti savo “ratuotus draugus”. Puiki alternatyva oficialiai Konos aikštelei, kurioje tarpelį džipui įkišti radome tik kartą. Prasieiti nuo aukščiau esančių greito maisto restoranų žemyn į miesto centrą pakrantėje būdavo sveika.

Greito maisto restoranai mums pagelbėjo ir palaikyti ryšį su Lietuva. Mat dalyje tinklų (pvz. McDonald’s) teikiamas nemokamas bevielis internetas. Jį “pagauti” būdavo galima ir nuo suolelio prie įėjimo (jokių kodų įvedinėti nebūtina). Internetu nepiktnaudžiavau – juk troškau atsipalaiduoti. Bet jis leido sutaupyti daug pinigų bendraujant su namiškiais – juk skambinant iš JAV minutė ryšio kainavo per 2 eurus, atsiliepiant – pusantro euro, o SMS žinutė – pusę euro. Na o jei būtume jungęsi prie interneto ne per nemokamą restoranų prieigą megabaitą parsisiųsti būtų atsiėję 7,5 euro…

Kavos plantacijoje – nemokamos ekskursijos

Jau išvykę iš Konos aplankėme kitą bukletuose reklamuotą vietą: nedidelę kavos plantaciją kalno šlaite, priklausančią kažkuriam iš tų trisdešimties milijonų amerikiečių “biznierių”. Jauna mergina, kaip ir žadėjo reklama, nemokamai mums ir dar vienai šeimai parodė pupelių apdorojimo kelią ir techniką, papasakojo apie šio gėrimo gamybą. Niekas nei vertė, nei netgi siūlė nusipirkti čia išaugintos kavos. Kas nori – kaip mano žmona – patys aplanko parduotuvėlę, kiti tiesiog išvažiuoja.

Besisukant pupeles ruošiantiems prietaisams mergina iš plantacijos daro kavos degustacijai

Būdamas Havajuose niekada nenutolsi nuo dviejų dalykų: kalno ir vandenyno. Kalnas yra kiekvienos salos centre, nuo jų – ugnikalnių – išsiveržimų prieš penkis tūkstančius amžių ši salų virtinė ir gimė. Vandenynas visur aplinkui. Havajiečiai savo kalboje turi žodžius: “mauka” ir “makai” – “link kalno” ir “link jūros”. Šitos kryptys čia daug aiškesnės už šiaurę ar pietus. Istoriškai salos būdavo dalinamos į ahupua – plotus, besidriekiančius nuo giliųjų vandenų ligi viršukalnės. Kiekviena giminė (ohana) valdydavo ahupua ir čia galėdavo gauti visko, ko reikia: ir žuvų, ir įvairaus klimato augalų.

Iš pagoniškų šventyklų – tik akmenų krūvos

Mailekinio šventykla, nūnai rymanti prieš ryklių pilną užutėkį, atmena anuos laikus. Kai 1778 metais į salyną atplaukė anglas Džeimsas Kukas – pirmasis europietis, sutikęs šią kultūrą, tada džiaugėsi neregėtomis vaišėmis. Kai po metų, neradęs to eilinio Eldorado iš Didžiųjų atradimų eros mitologijos – Didžiojo Šiaurės Vakarų Jūrų Kelio, turėjusio vesti iš Europos į Aziją pro Kanadą – jis vėl čia išlipo ir buvo nužudytas (niekas nebepasakys, ar už valdovo palietimą, ar todėl, kad pasikeitęs mėnuo nebuvo siejamas su dievu Lonu, kuriuo dalis vietinių laikė Kuką). Kai Havajaus – būtent taip iš tikro vadinasi Didžioji Havajų sala – Kohalos krašto valdovas Kamehameha paėmė į nelaisvę kelis jūreivius ir įsigijo muškietas bei patrankas. Kai 1790 – 1810 m. jais šaudydamas jis nukariavo visą salyną ir štai archipelagas pramintas Havajais – kaip ir Kamehamehos gimtoji sala.

Patrankos pavertė Mailekinį fortu, bet šventumas iš vietovės niekur nedingo, mat galingasis naujai užgimusios Ramiojo vandenyno imperijos monarchas kiek aukščiau pastatė dar didesnę, Pu’ukohola šventovę. Ir ta, ir ana, kaip ir kitos havajiečių šventyklos, dabar tik – akmenų krūvos, tušti pjedestalai, senosios didybės šešėlis. Mat pergyveno jos ir 1819 metus, kuomet karalius Kamehameha II, įmotės Ka’ahumanu spaudžiamas, atsisakė senojo tikėjimo ir liepė nuversti visus medinius antstatus bei stabus. Ir vėlesnius laikus, kai salyną užplūdo misionieriai, o jo valdovai apsikrikštijo. Paskui tikėjimo skleidėjus sekė konsultantai bei plantatoriai iš tolimos Europos ir Amerikos ir jų portugalai bei azijiečiai darbininkai. Valdovai tatai skatino – o tuo pat metu tikrieji havajiečiai masiškai mirdavo nuo užsienietiškų ligų (gripo, raupų, tymų): Kuko laikais jų buvo bent keli šimtai tūkstančių, o 1900 m. – jau vos 30 000. Nieko keisto, kad 1893 m. metais keli įtakingi vietos amerikiečiai suorganizavo perversmą. Paskutinei karalienei Liliuokalani skirtas namų areštas ir žlugo santvarka, tokia svetima anuometinei kolonializmo epochai: juk tik čia kitos rasės karaliai “drįso vadovauti” šitiekai baltaodžių valdinių (1900 m. Havajuose gyveno ir 27 000 baltaodžių bei 87 000 geltonodžių). Havajų monarchiją pakeitė neilgai gyvavusi Respublika ir galiausiai naujasis salos šeimininkas prezidentas Stamfordas Doulas pasiprašė prijungiamas prie JAV.

Pu’ukoholos šventykla. Medinis bokštas vadinamas Anu’u arba Orakulo bokštu, jis būdavo kiekvienoje šventykloje – viršutinėje iš trijų platformų būdavo žynys ir laukdavo pranašysčių. Aukos dėtos apačioje

Havajų turtuoliai prie vandenyno negyvena

Prie Pu’ukoholos šventyklos nukeliavome taip ir nepavykus apžiūrėti kai ko, kas atmena tą transformacijos epochą – devynioliktą amžių, kuomet Havajus buvo gyvulių ir cukraus karalystė. Tai – Parkerių ranča, didžiausia tokia visose JAV. Ją greta Vaimėjos (Waimea), atokiau Ramiojo Vandenyno bangų, 1847 m. įsteigė garbi Parkerių šeima iš artimiausių karaliui baltaodžių. Deja, šią giminę atmenantis užsienio dailės kolekcijų ir puošnių senovinių baldų prigrūstas namas buvo uždarytas.

Užtat aplink atsivėrė šiandieninės Havajų aukštuomenės domenas: būtent Vaimėjoje žemė brangiausia saloje. Dauguma turistų turbūt to niekaip nesupras, bet valstijos elitas renkasi ne įkaitusią pakrantę, o švelnesnį klimatą keli šimtai metrų aukštyn “mauka“. Šiame Molėtų dydžio (~7000 gyv.) mieste yra geriausia salos meno galerija, kur Amerikos milijonieriai, galintys sau leisti mokėti tūkstančius ar dešimtis tūkstančių dolerių perka atokioms savo viloms nuostabius pasaulio dalininkų darbus. Čia ir prekybinis centras su visais svarbiausiais greito maisto tinklais (“McDonald’s”, “Burger King”…). Gretimoje gatvėje – medinių bažnytėlių eilė. Juk JAV – religijos forpostas tarp turtingųjų šalių. Bet joks vienas tikėjimas čia nedominuoja, tad vietoje pavienių didingų neogotikinių šedevrų miestelius puošia šitokios kuklių pastatų eilutės.

Vaimėjos meno galerijoje kūriniai įperkami tik turtingiesiems

Neradę viešbučio nakvojome džipe

Į Vaimėją dar teko sugrįžti. Po apsilankymų Pu’ukoholos ir Mo’okinio šventyklose (pastarąją, kadaise vieną svarbiausių, o nūnai tuščią ir nykią, pasiekėme tik ilgu pakrantės žvyrkeliu aplink tuščią aerodromą). Po važiavimo pajūriu Kohalos pusiasaliu, kurio miestelių, kaip Havio (Hawi), gatvės apsodintos cukraus amžiaus dviaukščiais fasadais. Po apsipirkimo vietinėje parduotuvėlėje. Po pasižvalgymo į stebėtinai spalvingą Cezario poza stovinčio Kamehamehos I skulptūrą, užsakytą Italijos dirbtuvėse dar 1878 m. karaliaus Kalakaua, naujomis romantizmo spalvomis sugalvojusio tapyti tą tada jau mažne šimtmečio senumo salyno užkariavimo istoriją. Ir po džiazo muzikantų koncerto Havio kavinėje (jis buvo skirtas ką tik pasibaigusios “bukletinės” ekskursijos paslidinėti tarp medžių ištiestais lynais dalyviams (ziplining), bet ir prašalaičiai – laukiami).

Kamehameha I statula Havyje. Kadaise ji stovėjo Honolulu; dabar ten – jos kopija

Į Vaimėją grįžome nakvoti – bet viešbučiai, dieną dar laukę svečių, jau buvo perpildyti. Visgi ilgasis savaitgalis: Prezidento diena, kaip ir visos JAV šventės atkelta į pirmadienį (nekilnojamos tik itin svarbios dienos, kaip antai Kalėdos ar Nepriklausomybės metinės). Pernelyg neliūdėjome ir susiruošėme nakvoti išsinuomotame visureigyje – greta neveikiančių kultūros namų, be galo ryškiai šviečiančio geltono žibinto ir netoliese anos turtingosios meno galerijos. Laisvė… Patogu nebuvo, bet truputį pailsėjome prieš ilgą rytdieną ir dar auštant išvykome į kelią.

 

Vasario 20 d.


Vaipijo kanjonas – tik visureigiams

Pasistiprinome bandėlėmis “Starbucks” kavinėje, kuri dar septintą ryto atveria duris tame komerciniame centre ir bemat užplūstama klientų, ant minkštų jos sofų perskaitančių ir storus laikraščius.

10 432,5 km2 ploto Didysis Havajus (kaip šeštadalis Lietuvos) – didžiausia sala 3000 kilometrų atstumu. Skirtingai nei visų likusių šio Okeanijos regiono salų, per dieną jo neapvažiuosi ir todėl numatėme į Koną grįžti po keturių parų, jau iš pietų, pakeliui apsukę visą Havajų ratu.

Trečiąją viešnagės parą pasiekėme pusiaukelę. Mamalahoa plentas (Havajuose visi keliai turi pavadinimus) vingiavo miškeliais ir pakalnėmis, pro XIX a. miestelius ir Vaipijo (Waipio) kanjoną – jį, dar mažai civilizacijos paliestą, nužvelgėme nuo plynaukštės. Automobilyje skambėjo Konoje pirktas havajietiškos muzikos diskas. Netikėtai geri, melodingi kūriniai. Ypač vietinės žvaigždės, 1997 m. jauno mirusio ir 343 kg svėrusio Izraelio Kamakavivo’olės, kurį mažybiškai čia vadina Izu, daina “Hawaii ‘78”. “Ką gi pasakytų karalius ir karalienė, jei išvystų kelius ir šviesoforus ant šventųjų žemių – ar jų šypsenos būtų ramios, o gal jie verktų?” – melodingai tyliai klausė Izas.

Ir išties ką? Nesužinosime. Grynų havajiečių belikę 3000. Tiesa, havajiečiais save laiko ir didelė dalis 400 000 valstijos žmonių, turinčių šio kraujo. Bet net ir jie tėra mažuma tarp 1 300 000 valstijos gyventojų, kurių dižiąją dalį (39%) sudaro geltonodžiai ir tik antroje vietoje baltieji, kartais tebepavadinami “chaoliais”. Nepriklausomybės ar autonomijos šauklių čia mažai – bet šimtmetį niekinta “provincialioji” havajiečių kalba ir kultūra jau kelios dešimtys metų išgyvena renesansą. Nuo 1978 m., kai Havajų kalba (garsi tuo, kad teturi 13 raidžių) tapo oficialia, ją mokančių padaugėjo nuo 2 000 iki 25 000. Tas atgimimas nubloškė pavienius jos žodžius net į interneto platybes: štai “Vikipedija” ar “Wikileaks” kilo iš havajietišojo “Wiki” (laisvas).

Vaipijo kanjonas. Už šios aikštelės leidžiama važiuoti tik įsijungus keturis varomus ratus (4WD). Nuolatinė keturių ratų pavara (AWD) netinka

Salos sostinę Hilą niokoja cunamiai

Priešingoje salos pusėje nei Kona, taip pat pakrantėje, stūkso Hilas (Hilo) – didžiausias salos miestas, glaudžiantis 40 000 gyventojų (visoje saloje – 150 000 žmonių, taigi, gyventojų tankumas čia šešiskart mažesnis, nei Lietuvoje). Jis ne tik kitame krante, bet, atrodo, ir kitame pasaulyje. Jau ir Kona nėra tas betoninių viešbučių-monstrų kurortas, kokių bodisi bet kuris išrankesnis keliautojas ir kurių vaizdas ne vienam (kaip ir Aistei anksčiau) kažkodėl iškyla prieš akis išgirdus žodį “Havajai”. Bet štai Hile keliautojų išvis mažai. Mediniai dviaukščiai čia mena cukraus pramonės šlovę, o centrą supa tradicinė amerikietiška “suburbija“.

Netoli Hilo centro rieda JAV mastais nelabai didelis pikapas

Tik greta vandenyno – nejauki laukymė ir naujas plentas. Kitą dieną išvydome nuotraukas ir filmuotus vaizdus, kaip čionykštę centrinę gatvę bei vienintelį salos geležinkelį, XX a. pradžioje džiuginusį turistus bei cukraus magnatus, 1946 m. nušlavė didžiulis cunamis, per puspenktos valandos atlėkęs nuo Aleutų salelių Aliaksoje ir pasiglemžęs 160 gyvybių. Visa ši informacija ir dar daugiau – Cunamių muziejuje. Jį įkūrė vietos žmonės, susirūpinę, kad tokia nelaimė nepasikartotų: juk jei ne katastrofos išvysti lekiantys “gumakakliai” (angl. “rubbernecks”) aukų būtų mažiau. Daug kas nežino, jog cunamis – ne viena milžiniška banga, o visa jų – stiprėjančių, po to silpstančių – serija. Išvis tai net ne bangos, o pavojingi vandens srautai, purvini ir kupini nuolaužų. Vos atslūgus pirmajam stichijos smūgiui bėgti į krantą lygu savižudybei.

Keli didesni Hilo viešbučiai stovi Vajakėjos (Waiakea) iškyšulyje. Jie (ir didelis parkas) pakeitė čia klestėjusį japonų rajoną – jau kito, 1960 m. tolimojoje Čilėje užgimusio, cunamio auką. Misionieriai XIX a. pirmoje pusėje pastatę bažnytėlę, aplink kurią išaugo miestas, nė nenaujautė, kad apvali rami įlanka, tokia patogi laiveliams švartuoti – tikras magnetas šiai japonišku žodžiu pavadintai stichijai. XXI a. mokslininkai tą supranta, bet prieš šį gamtos dėsnį bejėgiai ir jie. Todėl Hilo pakrantės ir liko dykros, nebylūs paminklai tragedijai.

Skaitydami tą informaciją nė nenujautėme, kad po dviejų savaičių su tokia stichija susidursime akis į akį – bet apie viską iš eilės.

Ant aukščiausio pasaulio kalno – astronomų miestelis

Palikę daiktus viename Vajakėjos viešbučių nuskubėjome į salos gilumą, į aukštąjį Mauna Kėjos (Mauna Kea) kalną. Jis tik atrodo tokia nekalta, nestati kalva. Iš tikro jo viršukalnė – 4 205 m. virš jūros lygio ir gerokai per 10 000 m. nuo vandenyno dugne slypinčios papėdės. Skaičiuojant nuo šio taško, Mauna Kėja, o ne Everestas yra aukščiausias kalnas Žemėje. Senojoje Havajų religijoje jis – dangaus-tėvo Vakėjos ir žemės-motinos Papos, pagimdžiusios visą salyną, pirmagimis sūnus, dvasių namai. Tokia šventa vieta, kad net šventyklas statyti čia buvo tabu.

Dabar šventovės ten jau stovi – tik tą vienintelę, pastatytą havajiečių neopagonių, nustelbia kitokios, mokslo šventovės. Balti kupolai, slepiantys teleskopus. Mauna Kėja – esanti taip toli nuo didmiesčių šviesos (šiuolaikinio astronomo pragaro) bei iškylanti virš naktinių debesų – yra idealiausia pasaulio vieta šioms observatorijoms. Todėl jų čia net trylika ir jos priklauso vienuolikai žemę besinuomojančių valstybių. Dar Lietuvoje sužinojau datą ir laiką, kuomet vyksta nemokamos ekskursijos į viršukalnę ir šituos technikos stebuklus. Tai nėra masiniam turistui skirta pramoga iš bukletų viešbučiuose. Čia reikia turėti savo visureigį (būtent todėl ir nuomojomės džipą), valandą pralaukti kosminio laivo “Challenger” katastrofoje žuvusio Havajų japonų kilmės astronauto E. Onizukos garbei pavadintame pastate – kad priprastum prie aukščio. Tad ir keliautojai čia susirinko spalvingesni, kaip štai marškinėliais su užrašu “Rossija” vilkintis ispanas, teigęs, kad mėgstamiausias jo dainininkas kilęs iš Rygos.

Pakeliui į Mauna Kea viršukalnę

Pats kelias aukštyn ne toks baisus, kaip galima buvo tikėtis išgirdus ekskursijos vadovės primygtinį paliepimą jungtis keturis varomus ratus bei pažemintą pavarą. Pusė jo – žvyrkelis, likusi dalis – net asfaltuota. Kol aiškinomės, kaip nustatyti “Low range” režimą, kiti ekskursijos dalyviai mus paliko – bet tas visureigių karavanas judėjo taip lėtai, kad iki pirmosios stotelės jį pavijome.

Tik mūsų “Vranglerio” drebėjimas ir mažėjantis kuro kiekis kiek neramino Aistę. Be reikalo. Automobilis mažiau patogus važiuoti nes jo, tiesioginio Antrajame pasauliniame kare užgimusių pirmųjų visureigių palikuonio, ratus tebejungia vientisos ašys. Tai prideda patikimumo: jei vienas ratas pakyla ant kokio akmens, pavirsta ir priešingas ratas – ir milžiniška 24 cm prošvaisa nepakinta (daugumoje šiuolaikinių mašinų ratams atsidūrus ant skirtingų aukščių paviršių iškyla rizika apsidaužyti dugną). O borto kompiuterio ekrane skaičiai, rodantys su esamu kuru likusias nuvažiuoti mylias, taip sparčiai mažėjo todėl, kad kilome į kalną ir variklis besotiškai rijo degalus. Galiausiai, kai ėmėme riedėti žemyn, tų mylių tik daugėjo, nes kuro suvartojimo vidurikis vienam kilometrui, pagal kurį jos skaičiuojamos, smigo žemyn.

O štai oro žvarbuma smarkiai nustelbė ir kelio, ir aklimatizacijos nepatogumus. Sniegas visai čia pat, o mano lengvą aprangą kiaurai košė ledinis vėjas. Bet tos vietos įspūdis pranoko jos atšiaurumą. Debesys – apačioje, kraštovaizdis – rudas ir rūstus. Tolumoje matosi Mauna Loa – kitas vulkanas, nedaug žemesnis už Mauna Kėją, plotu net didesnis. O viršukalnėje, keturių kilometrų aukštyje – observatorijų miestelis. Kiekvienas teleskopas žvelgia į skirtingo ilgio bangas, sklindančias iš begalinių Visatos tolių – todėl vieno prietaiso nepakanka.

Į aštuonių aukštų namui prilygstančią Keck observatoriją mus įleido, matėme, kaip sukasi teleskopas, didžiuliai iš dalių sudurstyti veidrodžiai. Viduje ne šilčiau, nei lauke – brangūs kondicionieriai čia palaiko tokią temperatūrą, kurią meteorologai numato būsiant naktį. Kad vos galingiesiems varikliams nustūmus kupolo stogą būtų galima pradėti darbą ir nė sekundė nebūtų prarasta laukiant, kol kupolą paliks šiltas oras. Būtent čia, ant Mauna Kėjos, pasiūlyta idėja, kad Plutonas – ne planeta, būtent čia tądien buvo ieškoma naujų planetų už saulės sistemos ribų. Perpildytos lankytojų knygos puslapiuose palikau ir savo elektroninio pašto adresą, deja, žadėtos informacijos taip ir negavau.

Keck observatorija 4 145 m aukštyje stebi regimąsias bangas, artimas infraraudonosioms

Viršukalnėje ir išsiskirstėme – kas tame šaltyje ir vėjo ūžesy laukė saulėlydžio, o mes pargrįžome į Onizukos centro vėsą. Čia jau sutemus savanoriai lazeriais ir moderniais teleskopais rodė visuomet tobulai ryškius žvaigždynus ir pasakojo, kad Šiaurinę žvaigždę  po tūkstantmečių pakeis Vega, nes būtent ji tada bus arčiausiai šiaurės ašigalio, aiškino Zodiako žvaigždynų ribas… Onizukos centro apšvietimas – rausvas ir menkas, ir net tolimajame Hile gatvių žibintai ypatingi, netrukdantys astronomijai.

Buvome išvarginti ilgos dienos, o ir praėjusios nakties poilsio trūkumas ėmė jaustis, tad, vos išklausę pasakojimą, dardėjome žemyn link Hilo.

Rausvas apšvietimas ir kosminiai suvenyrai Onizukos centro viduje

 

Vasario 21 d.


Kilauea ugnikalnis veržiasi be paliovos

Mauna Kėja ir Mauna Loa – didžiausi Havajų milžinai, bet kraterių saloje – daugiau. Kilauea prie savo  sieringų dūmų traukia jau daugiau nei šimtmetis. XIX a. pabaigoje tarp 750 turistų, kasmet nepabūgdavusių ilgos ir brangios kelionės į Havajų, didelė dalis atvykavo čia, apsistodavo tebeišlikusiame mediniame namelyje šalimais. Mat Kilauea – aktyviausias pasaulio vulkanas, be ilgesnių pertrūkių besispjaudantis karštąja lava nuo 1982 m., o ir seniau retai ilgam tenurimdavęs. Raudonųjų upių, deja, neišvydome, bet ir to, ką regėjome, pakako.

Važiuodami 45 kilometrus į pietus, į Havajų Vulkanų Nacionalinį Parką – pirmąjį ir didžiausiąjį valstijoje, darsyk nusistebėjom, kaip tvirtai JAV klestėjo žodžio laisvė. Štai pakeliui į viduriniosios klasės Hilo priemiesčius, nusėtus gražiais vienaaukščiais nameliais, stovėjo automobilis, kurio bagažinė – atdara, o ten transparantas: “Mūsų istorinius Baltuosius rūmus užėmė musulmoniška žiurkė (…)“ (viena sąmokslo teorija teigia, kad Barakas Obama – musulmonas). Jau toliau, Vulkano kaime, taisyklingo gatvių tinklo įspraustame į džiungles, prie parduotuvės kabojo kitoks atsišaukimas – vienas švelniausių teiginių jame buvo: “Žydai pasipelnė pardavinėdami Pasaulio prekybos centro nuolaužas“; greta – siūlymai įsijungti televizorių, kai šią savaitę transliuos filmus apie žiaurumus Palestinoje. Štai taip – Europoje tokie politikuotojai būtų turėję problemų su teisėsauga už nepagarbą Prezidentui ar nesantaikos kurstymą, ką jau kalbėti apie įtūžusius priešingos politinės nuomonės radikalus. Anapus Atlanto tai – kasdienybė, kaip ir šalia kelio straksinti mergina mojuojanti plakatu “Paspausk garso signalą, jei myli laisvę“.

Žmonės žiūri į Kilauea kraterį, o ant jų virsta dūmai

Pavadinimas ir vieta žemėlapyje sakyte sako, kad Vulkanas turėtų būti turistinis miestelis, bet galimybių papietauti čia nelabai daug (juoba, kad kai lietuviai pietauja, amerikiečiai valgo nebent lengvus priešpiečius). Suvalgę ne patį skaniausią čili su mėsa (chili con carne), laikiusį mūsų skrandžius dar ne vieną valandą lengvoje apgultyje, įvažiavome į nacionalinį parką. Valstijose galima įsigyti specialų abonementą, leidžiantį įvažiuoti į visus nacionalinius parkus – bet jei neplanuojate aplankyti ištisos eilės jų, tai neapsimoka, tad pirkome pavienį bilietą.

Dėl nuodingų garų dalis parko uždaryta

Ties vieta, kur privažiavimo kelias pasitinka Kilaueaos kraterį supantį žiedą, pastatytas nemažas informacinis centras. Iš nuolat atnaujinamų sieninių planų sužinojome, kad dalis pagrindinio ratu einančio kelio uždaryta, nes vėjo ten užpūstas sieros dioksidas žmonėms pavojingas. Nauja lava, deja, nevirto.

Vaizdas nuo aukštumos į pagrindinį Kilaueaos kraterį

Ir iki ženklais „Road closed“ padabintų šlagbaumų žiūrėti buvo ką. Žemė čia virsta dūmais: palei kraterį garuoja karštos lavos įkaitintas vanduo, o aplink atokesnį lentų takelį – dvokiantis sieros oksidas, gelsvom apnašom padengęs gretimus uolienų gabalus.

Patys didžiausi nuodingųjų dujų kamuoliai virto iš tolimąjį rytinį kraterio šoną užimančios milžiniškos „dūmų duobės“. Artyn eiti pavojinga, bet ir vaizdas nuo muziejėlio aukštumos į juodąjį senosios lavos lauką – įspūdingas.

Žygis pėsčiomis per kraterį

Paskui išsirengėme į 6,5 kilometro ilgio žygį per Kilauea Iki kraterį. Kelionė pirmyn buvo kraterio viršutiniu kraštu, medžių paunksmėje, į kairę atsiveriant nuostabiems vaizdams į saulės tvieskiamą sudžiūvusią lavą, kur ne kur alsuojančią dūmais, ir išmintu šviesesniu taku tarsi skrudzdėles einančius kelis turistus. Jų vietoje jau po pusvalandžio ar valandos buvome mes, nes tai per šią vėjelio gairinamą lavą, dar 1959 m. spindėjusią 1217 laipsnių celsijaus karštumo raudoniu, ir teko grįžti atgal, tada – vėl lipti aukštyn miško serpantinu.

Šiuo Kilauea Iki kraterio dugnu pėdinome iki priešingo galo

Viršuje, už tokio menko 500 metrų takelio, laukė Farstono (Thurston) lavos tunelis. Šitas natūralus 200 m ilgio „vamzdis“, kuriuo kadaise tekėjo lava – viena esminių Nacionalinio parko įžymybių, tad ir žiūrovų čia buvo daugiau, nei kitur.

Farstono tuneliu kadaise tekėjo lava. Panašiais tuneliais ji iki šiol teka į vandenyną

Kelias, kurį amžiams užpylė lava

Dauguma parko lankytojų išvyksta aplankę vien grožybes palei žiedinį kelią, bet iš tikro parkas gerokai didesnis. Pasukome savo džipą į pietryčius, kur 37 km driekiasi Kraterių grandinės kelias (Chain of Craters road). Medelius vis nutraukdavo sustingusios lavos upės. Net kelio ženklai prieš jas panašūs, kaip prieš įprastas vandens sroves: tik vietoje pavadinimo ten įrašyta išsiveržimo data.

Nusileidęs nuo kalnų prie vandenyno – vakare šios pakrantės vaizdas buvo užburiantis – 130-asis kelias pasibaigia turbūt įdomiausiai tarp visų Havajų plentų. Jis tiesiog užverstas lava, ta dabar juoda gruoblėta medžiaga, taip kontrastuojančia su visu kuo aplink. Iki 1969 m. išsiveržimo kelias palei vandenyną vedė iki Kalapanos kaimo (nūnai irgi beveik sunaikinto). Paskui iš automobilininkų džiaugsmo virto atrakcija. Bet tai dar ne istorijos pabaiga, nes nenuilstanti Kilauea vis pasiunčia ir pasiunčia čionai lavos srautus, ir vis trumpėja ir trumpėja tas plentas. Štai 2003 m. pasiglemžė aikštelę turistams. Dabar mistiškai atrodo ženklai „Kelias uždarytas“ („Road closed“), įstrigę tarp sukietėjusių lavos gumbų, kuriuos tegalėjau pasiekti lipdamas per artimesnes „kietąsias kopas“.

Anksčiau kelias baigdavosi čia – bet lava šią vietą užpylė

Greta dabartinės automobilių aikštelės (kiek laiko praeis, kol neliks ir jos?) – stačios uolos, aukštais purslais į jas tykštančios bangos bei natūrali arka jūroje.

 

Vasario 22 d.


Imiloa – astronomija kiekvienam

Hilo viešbutyje, kurio registratūros darbuotoja buvo pirmasis JAV sutiktas žmogus, akivaizdžiai nesilaikęs principo „klientas visada teisus“, nakvojome dvi naktis. Po antrosios tebeturėjome ką veikti, mat čia, greta universiteto, yra modernus Imiloa muziejus, pasakojantis apie mokslo sritį, į kurią Havajų indėlis tikrai svarus: astronomiją. Vietoje stendų su perrašytais vadovėliais mūsų laukė galybė interaktyvių įrenginių. Štai vienas jų rodo šviesos bangų ilgius – pagal juos mokslininkai supranta, iš kokių medžiagų susideda milijonus šviesmečių nutolusios žvaigždės. Tik už ekrano muziejuje šviečia ne dangaus kūnas, bet skirtingos lemputės: kaitrinė, energiją taupanti liuminescencinė, halogeninė… Kitame ekrane regime, kaip atrodytų mūsų namai, stebimi per skirtingo ilgio bangas „gaudančius“ teleskopus. Trečias kompiuteris rodo tūkstančius kartų pagreitintą Pa‘ao kelionę iš Taičio, kuomet 1300 m. Havajus pasiekė antroji polineziečių banga, bei savąja kultūra pakeitė senąją, gyvavusią šimtmečius.

Ausinėse pasiklausėme liaudies muzikos: nuo senovinių instrumentų iki keturstygės ukulelės, XIX a. adaptuotos nuo portugališkų kavakinjų, kurias Pirėnų čia atsivežė plantacijų darbininkai. Nuo pagoniškų apeiginių skanduočių iki gerokai vėliau paplitusio vyrų dainavimo falcetu. Jauniausiems lankytojams čia – atskiros pramogos: „Jei visata būtų patiekalas“ turbūt skirta mergaitėms, o kosminis taksi – berniukams.

Greitai lekiančias valandas muziejuje užbaigė vienas kelių 3D filmų dideliame planetariume. Mūsiškis buvo apie Mauna Kėjos astronomų atradimus, bet kad ir kurį pasirinktumėte, pradžia bus ta pati: naktinis dangus virš Hilo bei lekiantys šimtmečiai, milimetras po milimetro vis keičiantys naktinių šviesulių vietas juodajame skliaute.

Aplink Hilo gausu ir krioklių

Iš dirbtinės nakties sugrįžę į tikrą dieną dar pavažiavome šiek tiek šiauriau, kur dunda aukšti, bet siauri Akakos kriokliai, greitai pasiekiami takeliu per tankmes.

Siauro ir aukšto Akakos krioklio vandenys

Mažesnės krintančio vandens srovės – Vaivorykštės kriokliai (Rainbow falls) – beje, yra pačiame Hile. Juos aplankėme turėdami laiko tarp muziejaus ekspozicijos ir trimačio filmo apie Visatą. Sraunioje upėje, visai šalia ženklų „Maudytis draudžiama“, nuo uolų pasišokinėdama turškėsi draugų kompanija.

Vakarop pajudėjome atgal link Konos – rečiau gyvenama pietine salos puse. Pagrindinio salos kurorto žiburius išvydome jau gerokai sutemus. Pernelyg nesiblaškydami sugrįžome dar porai naktų į Royal Kona Resort viešbutį – tik šįkart už tą pačią kainą gavome geresnį kambarį, už kurio ilgo balkono įlankėlėn plakėsi vandenyno bangos, o apšviestame korte merginos žaidė tenisą.

Čia laukė siurprizas: Aistė pakėlusi suskambusį viešbučio telefono ragelį prabilo lietuviškai. Pasirodo, viešbučio restoranui vadovavo lietuvė, greitai po nepriklausomybės emigravusi iš Kauno. Sutarėme kitos dienos pavakare susitikti.

 

Vasario 23 d.


Banginių medžioklę pakeitė stebėjimas

Užuot patys naudojęsi telefonu ar internetu paskutinės dienos Havajuje pramogą išsirinkome kaip tikri Amerikos turistai: per specialų punktą viešbutyje. Ten dirbanti moteris užsakė mums plaukimą laivu stebėti kuprotųjų banginių. Konkurencija čia  didžiulė, bet kai kasmet 36 tonų svorio ir 16 metrų ilgio jūrų milžinai migruoja pro salyną, klientų užtenka ir didžiųjų laivų, ir greitaeigių katerių kapitonams, ir nardymo įrangą nuomojantiems pavieniams verslininkams. Vietos entuziastai organizuoja ir nemokamus banginių stebėjimus nuo kranto.

Prieš septynerius metus Azoruose (Portugalijoje) jau buvau plaukęs pažiūrėti šių gigantų, bet tada išvydau tik delfinus bei vėžlius. „99% tikimybė pamatyti, jei ne – grąžinsime pinigus“ – sumaniai savo „banginių stebėjimo“ verslą reklamavo portugalai, nerašydami, ką pamatyti ta tikimybė yra. O štai Havajų pramoginio laivyno vadai tiesiai ir skelbia: banginius.

Juos tikrai išvydome – iš arčiau ir toliau, purškiančius vandenį ir smogiančius į jūrą uodega. Net du – motiną su mažu banginiuku.  Jie pasirodė taip greitai, kad likusį numatytą plaukimo laiką kapitonas pasiūlė skirti ryklių paieškai. Deja, jų pelekų išvysti nepasisekė (o daugiau ir tikėtis negalima, nes, priešingai nei žinduoliai banginiai, rykliai iš vandens nešoka).

Banginio nugara virš vandenyno

Regėjome ir didžiulį „Pride of America“ kruizinį laivą, į kurį maži laiveliai jau gabeno jo senyvo amžiaus keleivius po ekskursijos Konoje. O banginių stebėjimo laivo kapitonas džiaugėsi gamtosaugininkais, prieš kelias dienas savo žaliaisiais lazeriais privertusiais japonus nutraukti mokslinę banginių medžioklę prie Antarktidos krantų, ir ragino nevalgyti ryklio pelekų sriubos – mat šie nupjaunami žuvims esant gyvoms, o tuomet jos paliekamos mirti.

Šventykla, kur havajiečiams atleisdavo nusikaltimus

Po plaukimo nemažu laivu nuvykome į Pu‘uhonua. Senovės Havajuje į šį šventyklų kompleksą keliaudavo visi, sulaužę kapu – asmeninius įstatymus, draudusius, be kita ko, stovėti prieš karalių tiems, kas tokios teisęs nepaveldėjo, bei vyrams valgyti kartu su moterimis. Tik čia šventikų apvalyti nusikaltėliai galėjo tikėtis išvengti bausmės. Bet patekti į šitą pusiasalį būdavo titaniškas darbas, mat nuo likusios salos jį skyrė aptvertos karališkos žemės – reikėdavo plaukti.

Be likusių akmeninių mūrų čia yra atstatyta šventykla, atkurta kanoja, kokiomis senovės polineziečiai gebėdavo plaukti tūkstančius kilometrų. Iki Kolumbo laikų jie buvo vienintelė civilizacija, reguliariai kirsdavusi vandenynų platybes. Pakrantėje pastumdėme konanės akmenėlius – tai havajietiškas stalo žaidimas dviems, kurį Kamehameha I esą laimėdavo vienu ėjimu (legenda, nes taip net teoriškai neįmanoma).

Yra Pu‘uhonuoje ir senųjų vietos vadų kapai. Pagonys havajiečiai manydavo, kad kuo svarbesnis žmogus, tuo daugiau manos jis turi. Tai skatindavo vadus žudyti vieniems kitus, nes žudikas esą perimdavo aukos maną.

Konanė – tradicinis havajietiškas stalo žaidimas

Per visą viešnagę Havajuje vandenyne nesimaudėme ir, tiesą pasakius, nebuvome nė viename paplūdimyje. Krantai čia uolėti, ir tą vasario 27 d. vakarėjant, ieškodami vieno smėlėtos pakrantės ruožo, pasak „Lonely planet“ esančio Napopoo miestelyje, eilinįsyk grįžome į viešbutį tokio neaptikę. Kona labiau tinka ieškoti nuotykių, nei kepintis saulutėje. Kai greta – tokia gamtos didybė, ieškoti paplūdimių, čionai vadinamų „paplūdimio parkais“ (Beach Park), net laiko gaila.

Senas tradicijas turintį restoraną administruoja lietuvė

Jau sutemus susitikome su minėta lietuve jos administruojamame mūsų viešbučio restorane „Don the Beachcomber“. Ji jau su ryškiu anglišku akcentu papasakojo, kad čia gyvena su šeima: buvusi tremtinė mama per keliolika metų taip ir neišmoko angliškai, o sesuo yra dailininkė ir tapo netoli Vulkano kaimo. Lietuvių Didžiajame Havajuje tėra keli, bet Honolulu – jau didesnė bendruomenė, yra į universitetą žaisti krepšinio atvykusių jaunuolių. Universitetas ir mokyklos, jos nuomone, šioje valstijoje yra blogos. Kritikavo ir amerikiečių pomėgį gyventi kreditan (skolon), kuris ir mus stebino: kredito kortelių čia net reikalaujama kiekviename viešbutyje ir neabejojama, kad visi jas turi.

Paskutinis mūsų saulėlydis Havajuje – vaizdas iš vietos greta viešbučio restorano “Don the Beachcomber”

Darbas šitame viešbutyje jai jau trečias, mat seniau turėjo restoraną Honolulu bei renginių organizavimo verslą. Royal Kona Resort prieš kelis dešimtmečius būta prabangaus, bet nūnai Kailua-Kona – viduriniosios klasės kurortas, o tikrieji turtuoliai poilsiauja privačiuose kompleksuose atokesnėse Havajaus vietose. Tie, kurių turtas vertinamas skaičiais su dar daugiau nulių, patys turi prabangias vilas.

Išsiskirdami jai padovanojome Kristinos Sabaliauskaitės knygą „Silva Rerum II“, kurią Aistė kaip tik baigė skaityti, o ji mums – tikių formos keramikines druskinę ir pipirinę. Tikiais didžiojoje dalyje Polinezijos vadinami mediniai stabai, pagonybės laikais supdavę šventoves. Havajietiškai tokie dvievybių atvaizdai yra Ki‘i, bet „Don the Beachcomber“ neieškojo autentikos. Tai – turbūt vienintelis restoranų tinklas, sukūręs savo kultūrą. 1936 m. jį tolimame Los Andžele įkūrė Ernestas Gantas. Meniu užpildė tuo, kas, jam atrodė, derėjo prie Polinezijos saulės ir egzotikos: Pietų Kinijos patiekalais bei išgalvotais „tropiniais kokteliais“, pramintais maitai.

Netrukus praūžęs Antrasis Pasaulinis karas bei iš visų egzotiškų salų grįžtantys Amerikos kariai įpūtė naujos dvasios į domėjimosi šiuo regionu aistrą, ir apie 1970 m. JAV jau veikė keliasdešimt „Don the Beachcomber“ restoranų, buvo daug bandančių kopijuoti. Visas šis kičas pramintas „Tikių kultūra“ – pagal dekore įprastus improvizuotus pagoniškus stabus. Amerikos dangų ėmus raižyti turistų pilniems orlaiviams, o Havajams tapus JAV valstija, tikių kultūra pamažu užleido vietą domėjimuisi tikraisiais havajiečių papročiais. „Don the Beachcomber“ buvo likviduotas ir ką šiomis dienomis matėme tebuvo pavienis bandymas jį atkurti.

Tais „antropologinio praregėjimo“ laikais žmonės suprato, kad išsigalvojimas tėra ir Makso Frydomo Lango 1936 m. sukurta „Huna“, kurią jis teigė esant senovės havajiečių religija, tokiu būdu bandydamas pakvėpinti savąjį ezoterinį kūrinį senovinės egzotiškų civilizacijų išminties aromatu.

 

Vasario 24 d.


Lėktuvai Havajų žmonėms – lyg autobusai

Dar viena naktis ir jau riedėjome miegančia, lietučio plaunama Konos centrine gatve link oro uosto. Regioninis reaktyvinis lėktuvas švintant išriedėjo į vienintelį kilimo taką, ir neprabėgus nė valandai jau tūpė valstijos sostinėje. Nors tarp Havajaus ir Oahu – beveik kraštinių archipelago salų – atstumas tėra 250 kilometrų – nuo XX a. vidurio keleiviniai laivai ir keltai čia liko tik istorijos knygose bei futuristiniuose projektuose, plakamuose piktų gamtosaugininkų.

Tad lėktuvai čia – tarsi tarpmiestiniai autobusai, už mažiau nei šimtą dolerių skraidinantys verslininkus ir darbininkus, Honolulu universiteto studentus ir valdininkus, mamas pas vaikus ir vaikaičius pas seneles. Dvi aviakompanijos kasdien tarp Havajaus ir Oahu suskraido apie 90 kartų (maždaug  45 kartus į kiekvieną pusę). Neįprasta begalė trumpų reisų orlaiviams pragaištinga – štai 1988 m. „Aloha Airlines“ Boeing 737, skridęs iš Hilo į Honolulu, ore neteko stogo. Konstrukcija neatlaikė šitokio skaičiaus kilimų, nusileidimų bei slėgio kaitos.

Nuo tų laikų aviacijos technologijos pažengė toliau ir Aistės būgštavimai dėl tarp sėdynių eilių kylančių dūmų pasirodė nepamatuoti. Keliasdešimt minučių ir už lango – karinėje Perl Harboro bazėje besileidžiantis slepiamosios spalvos krovininis lėktuvas, paskui – dangoraižiai. Atvykome į dar kitokią Ameriką – Ramiojo Vandenyno megapolį Honolulu.

Lankytinų vietų Didžiojoje Havajų saloje žemėlapis su mano nuomone apie jas. Galbūt jis padės jums susiplanuoti savo kelionę


Kiti straipsniai iš medaus mėnesio kelionės po Ramųjį Vandenyną


1. Ramusis vandenynas. Medaus mėnuo aplink pasaulį (įžanga)
2. San Franciskas – aukso amžiaus šlovės miestas
3. Havajai – stebuklinga gamtos didybė
4. Oahu – plakanti Ramiojo Vandenyno širdis
5. Madžūras: siaurutė pasaga, skalaujama bangų
6. Ponpėja: džiunglių sala su griuvėsiais ir dvasiomis
7. Čiukas – Ramiojo vandenyno kloaka
8. Guamas: Azijos Kanarai
9. Tokijas: drebantys 37 milijonų japonų namai

Komentuoti
Straipsnio temos: , , , , , , , , , , , , , , , , , ,


San Franciskas – aukso amžiaus šlovės miestas

San Franciskas – aukso amžiaus šlovės miestas

| 0 komentarų

San Franciskas. Čia baigiasi Amerika ir prasideda Ramusis Vandenynas. Rūkų miestas, užgimęs Kalifornijos Aukso karštinės metu XIX a. viduryje.

Turtingus anos epochos rūmus nušlavė žemės drebėjimai, bet San Franciskas liko išskirtinis JAV. Jo centre – mažai dangoraižių ir daug Viktorijos stiliaus namelių. Po itin stačias miesto kalvas vežioja niekur daugiau neišlikusi viešojo transporto forma: lynų vagonas, traukiamas be paliovos požemiais besirangančių storų trosų.

Vaizdas nuo Koit bokšto į vieną žymiųjų San Francisko tiltų ir vienintelius dangoraižius

Nors orai nelepino (lietūs, kruša, vėjai), daug vaikščiojome begale didmiesčio įkalnių ir nuokalnių. Nuo Didžiąją Depresiją menančiomis freskomis išdabinto Koit bokšto iki raudonojo Aukso Vartų tilto.

Stokodami laiko didžiuosius muziejus praleidome – naršėme įvairiatautes didmiesčio gatves ir kvartalus. Lankėmės didžiausiame JAV kinų rajone, išdabintame raudonais žibintais. Buvome ir kuklesniame Džepantaune, iki Antrojo pasaulinio karo trėmimų glaudusiame milžinišką japonų bendruomenę. Žingsniavome pro baltą katedrą, kurioje tebelaikomos itališkos mišios.

Lynų vagonas (Cable car)

Aplankėme Haitą-Ešburį, kur prieš kelis dešimtmečius rinkosi visos Amerikos hipiai. Ir galiausiai Kastro – pasaulio gėjų sostinę, kur plazdančių vaivorykštės vėliavų fone tarp už rankučių susikabinusių vyrų mes buvome seksualinė mažuma.

San Franciskas – nevienareikšmis miestas. Čia ir daugiausiai JAV valkatų, o raudonieji Aukso vartų tilto turėklai – mėgstamiausia amerikiečių vieta savižudybei…

San Francisko istorija
1776 m. – Ispanai įkuria tvirtovę ir krikščionybės skleidimo misiją. Ši vieta pavaldi Naujosios Ispanijos vicekaralystei.
1821 m. – Naujosios Ispanijos vicekaralystė tampa nepriklausoma nuo Ispanijos kaip Meksika.
1848 m. – San Franciskas ir visa dabartinė Kalifornija po JAV-Meksikos karo atitenka JAV. Atrandamas auksas. Prasideda aukso karštinė, miestas išauga.
1906 m. – Žemės drebėjimas ir jį sekęs gaisras sunaikina didelę San Francisko dalį.
1967 m. – Hipių “meilės vasara”.

 

Vasario 16 d.


Lietuvos krepšinis žymus ir Amerikoje

Lėktuvas San Francisko oro uoste nusileido prieš pat temstant. Amerika, laisvės žemė. Geltonodis pasienietis pasiteiravo, iš kur atvykome. Žinojo Lietuvą ir pagyrė mūsų krepšinio komandą.

Sporto pasiekimai turbūt labiausiai garsina šalis. Nes juk sportu domisi ir darbininkas, ir inteligentas. Futbolo ar kriketo karalijose Lietuvos vardas nežinomas. „Ar iš Slovėnijos?“ klausdavo sutiktieji Namibijoje (Slovėnija, mažesnė už Lietuvą šalis, buvo patekusi į PAR vykusį pasaulio futbolo čempionatą). O JAV yra mums broliška, krepšiniui neabejinga žemė.

Netrukus jau lėkėme vienintele San Francisko vietinio geležinkelio (BART) trasa į miesto centrą. Dar keliaudami iš stoties į viešbutį pamatėme, kiek San Franciske valkatų: tuo miestas garsėja visoje Amerikoje. Jie neįkyrūs, tačiau nugulę ar nusėdę dažną šaligatvį.

Tamsokos miesto gatvės nepasirodė jaukios ir Aistė pasakė tikėjusis ne to, o kažko panašaus į Niujorką. Bet kiekvieną miestą ar miestelį reikia „prisijaukinti“ – todėl palikę lagaminus viešbutyje, išėjome į Auksiniu miestu, Rūkų miestu ir dar ne vienu vardu vadinamą istorinį JAV didmiestį.

Stačios kalvos, tiesios gatvės

San Franciskas – itin kalvotas miestas. Bet jo statytojai ignoravo šią gamtinę tikrovę. Užuot projektavę Europos kalnų miesteliams įprastus serpantinus ir slėnių gatves, jie savajam didmiesčiui pritaikė tada, XIX a., itin populiarų stačiakampį planą. Visos gatvės yra tiesios ir, išskyrus kelias, driekiasi arba iš pietų į šiaurę, arba iš rytų į vakarus, sudarydamos taisyklingus kvartalus. Todėl įkalnės ir nuokalnės – didžiulės. Jos kuria tą keistą – ypač pirmąjį vakarą – vaizdą: žiūri tolyn ir matai tiesut tiesutėlę gatvę, šaunančią aukštyn. Net automobilius įkalnėse ir nuokalnėse primygtinai liepiama statyti skersai važiavimo krypčiai. Prieš kiekvieną lygią sankryžą pavargęs nuo kopimo viliesi, kad pagaliau persirisi kalvą, o tiesioji gatvė pasisuks žemyn. Iki teks kirsti naują kalvą arba kelią pastos vandenynas.

Pirmasis krikštas – pirmoji perlipta San Francisko kalva – mums buvo Nob Hill. XIX a., kuomet šį didmiestį, pasak šiuolaikinių legendų, per kelias naktis pastatė aukso ieškotojai, būtent čia nusėdo miesto „grietinėlė“. Tie, atradę didžiuosius grynuolius. Paskui, kai 1869 m. garu kūrenami plieno žirgai pirmąsyk iš rytų atvyko į San Franciską, prie auksinių turtuolių prisijungė geležinkelio magnatai. Juk geležinis kelias pagaliau sujungė JAV širdį – Niujorką, Čikagą, Bostoną – su labiausiai nutolusiu turtingu Amerikos forpostu – Kalifornija. Tarp šių dviejų žemių tada dar plytėjo „Laukiniai vakarai“ – indėnų ir kaubojų kraštai, kuriuos iki garvežių tekdavo kirsti žirgais ir karietomis.

Deja, visą devynioliktojo šimtmečio pabaigos – JAV vadinamos „paauksuotuoju amžiumi“ – prabangą per kelias 1906 m. naktis pelenais pavertė kaitrios liepsnos. Žemės drebėjimas prakirto dujų vamzdžius, tame pragare pražudydamas kelis tūkstančius žmonių, o gaisrininkai net nebandė saugoti beviltiškai liepsnų ryjamų rajonų. Tik atskyrė pasmerktuosius nuo likusiųjų išsprogdindami ištisus tarpinius kvartalus – tarsi gesintų miško gaisrą. Nob Hill nebuvo tarp išgelbėtųjų. Tik du “išgyvenę” pastatai – Fairmont viešbutis ir Pacific-Union klubas – primena kas prarasta.

Fairmont viešbučio fasadas atlaikė Didįjį San Francisko žemės drebėjimą ir į lydėjusį gaisrą

Lynų vagonai: tramvajai be variklių

Tą vasario šešioliktosios vakarą Nob Hill buvo tuščias. Vos išėjome iš teatrų zonos, kurioje buvome apsistoję, praeivių ir automobilių gatvėse paslaptingai praretėjo. Ir gana ilgai užtruko, kol išvydome San Francisko simbolį – lynų vagoną. Bet štai ir jis – iš pažiūros toks senovinis vienvagonis tramvajus. Tik lynų vagone nėra jokio variklio. Užtat apačioje, po San Francisko kalnuotomis gatvėmis, driekiasi daugiakilometriniai lynai. Šie lynai nuolat juda, o vagonai tai prisikabina, tai atsikabina nuo jų – nelygu važiuoti ar sustoti reikia.

Būtent Nob Hill kalvos viršūnėje stūkso centrinis lynų vagonų pastatas. Čia – šios keistos, tik San Franciske išlikusios transporto priemonės muziejus ir pati jos širdis: agregatai, sukantys ilguosius lynus. Muziejus jau buvo uždarytas. Bet per stiklą puikiai matėme karališkai apšviestą, didžiulio skriemulio be perstojo sukamą juodą lyną, traukiantį atitinkamo maršruto vagonus.

Skriemuliai suka lynus, traukiančius lynų vagonus San Francisko gatvėmis

Nuo šio devynioliktojo amžiaus technikos stebuklo, kurį San Francisko žmonės, nepaisant ekonominio nenaudingumo, 1947 m. išgelbėjo referendumu, Meisono [Mason] gatvė leidosi stačiai žemyn. Tolumoje jau matėsi laivų šviesos – Aukso Vartų sąsiauris. Aistė labai norėjo išvysti kitą San Francisko simbolį, nešiojantį šio sąsiaurio vardą – rausvąjį Aukso Vartų tiltą. Bet tą vakarą to padaryti dar nepavyko.

Riplio oditoriumas: muziejų rinkos McDonald’as

Pakrantės kvartalas, į kurį nusileidome, vadinamas Žvejo prieplauka – Fisherman‘s Wharf. Žvejus ten jau seniai pakeitė kurortinis spindesys – restoranai, viešbučiai ir daug žmonių gatvėse. Pavakarieniavome nacionalinio JAV maisto (McDonald‘s) restorane ir aplankėme vieną kiekvienos amerikietiškos kurortinės zonos atributų: „Ripley‘s Believe It Or Not“ muziejų. JAV yra verslo tinklų tėvynė – ne tik kavinės ar prekybos centrai, bet ir muziejai čia veikia šiuo principu. Yra „Tussaud‘s“ vaškinių figūrų muziejai, ir yra Riplio „Oditoriumai“. Pats Robertas Riplis buvo XX a. pradžios keliautojas, kuriam, kaip ir baroko epochos kunstkamerų savininkams, patiko kolekcionuoti įvairias keistenybes. Visus tuos eksponatus jis demonstruodavo specialiose galerijose ir nūnai, praėjus daugiau nei 60 metų po jo mirties, tokios galerijos veikia 13-oje JAV valstijų, Indijoje, Australijoje, Jungtinėje Karalystėje ir kitur.

Žvejo prieplaukoje

Bilieto kaina – didoka (20 dolerių), o eksponatai – gana komerciniai. Anksčiau jau buvau buvęs Riplio muziejuje Meksikoje, tad galėjau palyginti. Kaip ir ten, taip ir čia kolekcija susideda iš keturių „dėmenų“: kelių tikrų įdomybių, pargabentų paties Riplio, kitų šio keliautojo regėtų keistenybių nuotraukų ar piešinių, optinių iliuzijų, bei kelių naujesnių įdomių faktų. Riplio trofėjai – Azijos šamanų „reikmenys“ ar afrikietiškos kaukės – turėjo stebinti jo epochos žmones, bet šiame interneto ir masinio turizmo amžiuje jau nebeturi tokio poveikio. Eksponatai „Ripley‘s“ pateikiami vaikantis sensacijų, jų aprašymai pilni šauktukų, bet ne realaus konteksto ar paaiškinimų.

Keistenybių nuotraukos ir optinės iliuzijos visuose „oditoriumuose“ panašios, tačiau nė viename anksčiau nesilankiusią Aistę šis muziejus nustebino. Kur kitur vienoje vietoje dar pamatysi indėnų išdžiovintą priešo galvos odą, Kinijos gyventojo, skalpan įsistačiusio žvakę, nuotrauką ar vaizdo įrašą, kaip vienarankių beisbolininkų komanda įveikia visiškai sveikus varžovus?

Lynų vagoną „vairuotojas“ stumia su visais keleiviais

Jau artėjo dešimta valanda, ėmė lynoti, o dar buvome ir pavargę po skrydžio. Grįžti nutarėme lynų vagonu. Galinėje stotelėje stebėjome kaip iš priešingos pusės atvykęs vagonas užrieda ant specialaus grįžračio. Išlipęs sankabininkas (lynų vagono valdytojui pavadinti yra sukurtas specialus žodis, angliškai – gripman) savąją transporto priemonę rankomis apsuka, o tada vėl užstumia ant bėgių. Šį kartą jau atgal, miesto centro link.

Paskutinėje stotelėje sankabininkas užstumia lynų vagoną ant specialaus grįžračio, tuomet jį rankomis apsuka

Didžiąją kelio dalį lynų vagonu per pažliugusį Kaliforinijos didmiestį važiavome vieni. Sankabininkas dirbo savo sunkų fizinį darbą. Atkabinti ar prikabinti vagoną prie lyno – tai ne greičio ar stabdžio pedalą paspausti. Atsikabinti tenka ne tik stotelėse, tačiau ir kertant kitą lynų vagonų liniją (kad „prikabiklis“ nesidaužtų į kertamos linijos lyną) ar posūkiuose. Gerai, kai vagono inercijos pakanka pririedėti prie vietos, kur vėl galima pasinaudoti lynu. Kitais atvejais sankabininkui tenka išlipti ir pačiam stumtelėti vagoną su visais keleiviais.

Jums kyla klausimas, kodėl San Franciskas pasirinko tokią nepatogią transporto priemonę? Lynų vagonas, kaip netrukome įsitikinti savo akimis ir kitais pojūčiais, šiam miestui itin tinka. Juk nesuskaičiuojamomis nuokalnėmis riedantys vagonai stumia lyną pirmyn, šitaip padėdami į viršų užvilkti tas „mašinas“, kurioms tuo metu teko nelaimė riedėti į kalną. Ne lengvas gyvenimas, o stačiomis kalvomis žemyn dardėdavę nevaldomi vežimai, paskui save nusitempdavę arklius, privertė Rūkų miesto planuotojus pastatyti išradingąją lynų vagonų sistemą.

Patobulėjus tramvajams ir autobusams atsirado alternatyvų – ir Didysis San Francisko žemės drebėjimas tapo šių “gatvių aristokratų” pabaigos pradžia. Didelė dalis iš 85 kilometrų specialių bėgių po šitos katastrofos neatstatyti. Šiandien belikusios trys linijos. Tarnauja jos daugiausiai turistams: juk bilietas kainavo penkis dolerius, o atstumas – menkas. Važiavome Powell/Mason linija nuo pradžios iki galo, bet įveikėme tik pustrečio kilometro.

Antrąsyk pasižiūrėję su Amerikos didmiesčio modernumu smarkiai disonuojantį vaizdą – kaip augalotas sankabininkas apsuka lynų vagoną vėl atgal, Aukso Vartų ir Žvejo prieplaukos kryptimi – grįžome į viešbutį. Vėl pro tuos pačius benamius ir menkai apšviestus, šonais sulipdytus pastatus. Kaimynai, kurių langas – kitoje skersgatvio pusėje, gal už pusantro metro – dar nemiegojo, o mes griuvome į lovą.

 

Vasario 17 d.


Parduotuvėse – atviručių prekystalių eilės

Kitas rytas prasidėjo nuo varganų pusryčių. Kitaip tokių europietis nedrįstų pavadinti – vos kelios bandelės ir sultys. Tačiau Amerikos mastais šie pusryčiai – geri. Mat, kaip netrukome įsitikinti, jokiuose Amerikos viešbučiuose, bent jau kategorijoje nuo motelių iki kainuojančiųjų maždaug 150 dolerių nakčiai (brangesniuose tiesiog neapsistodavome), pusryčiai išvis netiekiami. Tad šis rytinis užkandis per visą mūsų medaus mėnesį taip ir liko vienintelis, gautas viešbutyje.

Gatves tebeskalbė lietus. Sugebėjau net išsitiesti paslydęs ant kanalizacijos dangčio. Kelionės pradžioje su oru nenusisekė. Striukę nuo lietaus atidaviau Aistei, tad ieškojome parduotuvės, kur galėtume įsigyti skėtį ar apsiaustą. Tokią radome pagrindinėje Market gatvėje. Lietuvoje likusius draugus pradžiuginti norėjusi Aistė čia ieškojo atvirukų. Ko jau ko, bet šito net mažiausiose Amerikos parduotuvėlėse – kaip iš gausybės rago.

Nors San Franciskas – garsiojo Silicio slėnio pašonėje, elektroniniai laiškai čia dar nepajėgė išstumti tų ranka rašytų kortelių su gražiais ar šmaikščiais paveikslėliais. Ištisa ilgutėlė lentyna jiems skirta, gali rasti visokiausių rūšių. Pavyzdžiui su JAV prezidento nuotrauka ir tekstu „OBAMA“ viršelyje. O atvarte – „Yra blogesnių dalykų, nei pasenti vieneriais metais“. Tokius, matyt, dovanoja užkietėję respublikonai.

Market gatvės vaizdas per lietų

Aistė pasirinko lietuviams įprastesnius atvirukus su San Francisko vaizdais. Siuntimas kainavo nedaug, bet užtruko labai ilgai – į Lietuvą atvirutės keliavo nuo dviejų iki keturių savaičių. Kai kurie į draugų pašto dėžutes įkrito jau mums grįžus namo.

Erdvus pašto skyrius įrengtas aukšto pastato pirmame aukšte dangoraižių rajono prieigose. Kaip įprasta JAV ant sienos puikuojasi ištraukos iš teisės aktų. Tarp jų – premijų, siūlomų žmonėms, sąrašas. Štai už pagalbą tiriant paštininko nužudymą gali tikėtis 100 000 dolerių, paštininko užpuolimą – 50 000 dolerių, o laiškų vogimą – 10 000 dolerių. Itin populiari paslauga – nuomojamos pašto dėžutės, įrengtos arti įėjimo. „Laisvų dėžučių nėra“ – beveik visuose matytuose pašto skyriuose skelbia ryškūs užrašai.

Teisės aktai ant pašto sienos, kaip įprasta JAV, labai konkretūs

Net mažiausi muziejėliai JAV – interaktyvūs

Ėjome link Aukso vartų tilto – ne visai tiesiai, užsukdami į įdomias vietas. Išėję iš pašto apsilankėme nemokamame „Well‘s Fargo“ muziejėlyje. Ši milžiniška kompanija Paauksuotajame amžiuje vertėsi bankininkyste ir vežimu karietomis. Juokingas derinys? Nė kiek. XIX a. auksinę JAV Vakarų pakrantę nuo tikrojo valstybės centro skyrė rodos nesibaigiantys Laukinių vakarų plotai, pilni indėnų, kaubojų, kalnų ir prastų kelių. Pirmieji aukso ieškotojai 1849 m. į miestą vyko laivais darydami didžiausią lanką – plaukdavo į pietus iki Panamos, tada persikeldavo sąsmauka (kanalo dar nebuvo), ir vėl – atgal į šiaurę. Tuomet net telegrafo į Kaliforniją nebuvo. Todėl naujosios karietos krovė turtus jų savininkams.

Muziejuje galima paskaityti anuometinių keliautojų (mokėdavusių du šimtus dolerių už važiavimą į vakarus ir šimtą – už kelią į rytus) pasakojimų apie šią dulkiną kelionę. Arba sužinoti apie legendomis virtusius „Pony Express“ raitelius, kurie pasikeisdami sugebėdavo nugabenti laiškus į San Franciską per tuomet neįtikėtinas dešimt dienų. Galima ir pačiam išbandyti „karietą“, už kurios langų televizorius rodo slenkančius Senųjų Vakarų vaizdus, „pajodinėti buliumi“ ar paliesti šimtmečio senumo banko techniką . Joks save gerbiantis Amerikos muziejus neapsiriboja už stiklų suguldytais eksponatais ir jų trumpais aprašais.

San Francisko dangoraižių rajonas, kuriame - ir Wells Fargo muziejus, apsiptas kuklesnių namų (nuo Koit bokšto)

San Franciskas, kaip ir kiekvienas didėlesnis JAV miestas, pilnas aukštų pastatų. Keliolikaaukščių ir keliasdešimtaaukščių. Bet tikrų dangoraižių ten mažai. Dėl to kaltas tas pats miestiečių užsispyrimas, neleidęs išguiti iš miesto gatvių lynų vagonų bei nutiesti per centrą modernių greitkelių. Nenori jie tų dangų remiančių Amerikos didmiesčio simbolių! Bet dėl to nedidelė architektūrinė kalva, šiaip ne taip įsirėžusi į auksinio miesto peizažą – tik dar išskirtinesnė. Šios kalvos viršūnė – mėlyna Transamerikos Piramidė, rymanti netoli Oklando įlankos. Daug statesnė ir aukštesnė už egiptietiškąsias (jos aukštis 280 metrų), bet toli atsiliekanti nuo Niujorko ar Čikagos gelžbetoninių milžinų.

San Franciske – didžiausias pasaulio kinų rajonas

Nenuėjus nė kelių kilometrų nuo šios dirbtinės kalvos spindi kinų kvartalo žibintai, stogeliai, hieroglifai ir drakonai. Tai – ne žiupsnelis Azijos, o visas jos šaukštas, didžiausias toks rajonas už šio rytų žemyno ribų. Čia gausu kinų restoranų (viename jų ir papietavome) bei didžiulių, net keliaaukščių, kičinių parduotuvių, kurių lentynose rasi visko – nuo Budos statulų iki stalo įrankių. Kas trečias San Francisko gyventojas turi azijietiško kraujo ir ši bendruomenė niekur kitur Amerikoje nėra tokia skaitlinga.

Kinų rajono pakraščiai – gatvė kyla į Nob kalvą (Nob Hill)

Įdienojus aplankėme ir nemokamą lynų vagonų muziejų. Stebėtinai įdomu iš arti pamatyti tą technologiją, nesibaigiančius lynus nepaliaujamai stumiančius skriemulius. Nėra tai koks pamirštųjų viduramžių tvarinys, kaip kalavijai ar trebušetai. Lynų vagonų sistema – technikos amžiaus sprendimas, bet jau spėjęs tapti tokiu pasenusiu ir svetimu šiandienai, kad visur, išskyrus šį miestą, kartu su keleiviniais dirižabliais ar garvežiais jie atgulė į istorijos knygas. Nusileidžiame ir į specialią požeminę „apžvalgos aikštelę“, kur galime stebėti, kaip gyvai veikia ši triukšminga, tarsi iš stympanko žanro fantastikos kūrinio nužengusi technika.

Nuo Koit bokšto garsieji tiltai – kaip ant delno

Vėl nusileidę nuo Nob Hill ir patekome į Telegraph Hill – dar vieną šio didmiesčio kalvų, neva buvusią tarp septynių pirmųjų (dar nuo Romos laikų kiekvienas, bent kiek pretenduojantis į orumą didmiestis skelbiasi buvęs pastatytas ant būtent septynių aukštumų). Jos šlaitai aplipę ramiais „Viktorijos namais“ – tai San Francisko architektūrinis simbolis. Visas didmiestis, tiksliau, senieji jo rajonai, pilni šitų XIX a. – XX a. pradžios kelių skirtingų stilių (neorenesanso, neogotikos, antrojo ampyro, lazdų ir Karalienės Onos) medinių fasadų. Ištisos jų eilės niekada neleis Rūkų miestui tapti vienu iš daugybės panašių vidutinio dydžio Amerikos didmiesčių.

Telegrafo kalva. Ant jos viršaus matosi Koit bokštas

Telegrafo kalvos skeptras – Koit bokštas, menantis tarpukario laikus. Būtent tada, 1929 m., anapilin iškeliavo vyriško elgesio madam Koit, garsėjusi pagalba ugniagesiams tramdant gaisrus – ji savo turtus užrašė „San Franciscko pagražinimui“. Iš šių lėšų pastatytas pilkas aštuoniakampis bokštas. Tais pačiais metais Ameriką sukrėtė akcijų kainų smigimas ir Didžiąja Depresija praminta krizė. Norėdamas duoti jiems darbo, kairiųjų pažiūrų prezidentas F. D. Ruzveltas užsakė pas San Francisko menininkus ištapyti Koit bokšto vidų freskomis. Ta sienų tapyba – arba niūriai piešianti industrinio miesto vaizdus, arba romantiškai šlovinanti Amerikos kaimą – džiugina į Telegrafo kalvą įkopusius ir šiandien. Lietuvio akiai neišvengiamai primena socialistinį realizmą. Viena freskų buvo tokia prokomunistinė, kad tik ją užtapius bokštas atidarytas…

Socialistinis realizmas Koit bokšto pirmojo aukšto viduje

Nuo bokšto viršaus Auksinį miestą stebėjome pro pasiimtus žiūronus. Toks ryškus mums atrodė Alaktrazas – sala-kalėjimas, nūnai uždarytas, tačiau Holivudo paverstas nemirtingu – garsiojo gangsterio Al Kaponės bausmės atlikimo vieta. Nenatūraliai lygi atrodė Lobių sala (Treasure Island), supilta 1937 m. Aukso vartų tarptautinei parodai, o vėliau glaudusi karo laivyną. Puikiai matėsi, kaip pro ją Oklando įlankos tiltu dviem aukštais rieda automobiliai. Link Oklando jie važiuoja viršuje, o iš ten – apatine platforma, kuri tarpukariu buvo sumanyta traukiniams. Ties viduriu, Jerba Buena sala, šis už savo jaunesnįjį brolį Aukso vartų tiltą ilgesnis kelias staiga pavirsta tuneliu tik tam, kad paskui vėl išlįstų virš vandens paviršiaus kaip tiltas. Stebėjome dangoraižių kvartalą, kinų rajoną – kur ką tik buvome. Ir Aukso vartų tiltą – kur kaip tik planavome eiti.

Alkatrazas, pirmoji iš daugelio pamatytų Ramiojo vandenyno salų

Pėsčiomis per San Francisko istoriją

Nuo Koit bokšto visas San Franciskas atrodė ranka pasiekiamas. Ir ne tik jis – ir Oklendas, ir Marinas. Kaip Amerikoje įprasta, oficialiai Rūkų miestui priklauso tik pats aglomeracijos centras, tik pusiasalis. Bet kai teko pėdinti šį atstumą jis jau nebeatrodė menkas. Žemyn nuo Telegrafo kalvos, vėl aukštyn į Rusų kalvą (kur aukso ieškotojai atradę rusų, turbūt medžiotojų, kapinaites), paskui vėl žemyn. Pro Viktorijos stiliaus namų eiles, žymiąja Lombardo gatve, kuri vienoje vietoje tokia stati, kad paversta tankiu serpantinu ir taikliai vadinama „vingiuočiausia Amerikos gatve“. Vakarinė jos dalis – jau kitokia, apstatyta XX a. vidurio moteliais ir įvairiomis įstaigomis. Tad paskutinįjį kelio ruožą važiavome viešuoju transportu.

“Vingiuočiausia Amerikoje“ Lombardo gatvės atkarpa

Autobusas pralėkė pro Prezidijų (Presidio), didžiulę žalią zoną netoli tankiai gyvenamo didmiesčio širdies. Iki 1994 m. čionai buvo karo bazė. Kai Kongresas nubalsavo ją uždaryti, tai buvo seniausiai veikianti JAV karinė tvirtovė. Ją įkūrė dar ispanai 1776 m. – laikais, kai visa Amerika tebebuvo europiečių rankose. Ši Naujojo Pasaulio epocha tuomet jau iš lėto, bet neišvengiamai artėjo prie savo galo. Juk būtent tais metais kitoje žemyno pusėje Trylika Kolonijų išdrįso pasiskelbti laisvomis nuo Britų Imperijos galybės Jungtinėmis Amerikos Valstijomis. Šio karo aidų Aukštutinėje Kalifornijoje dar nesigirdėjo.

Užtat kur kas aiškiau čionykščiai sąsiauriai atliepė daug atokesnius Napoleono užkariavimų griausmus. Garsusis Prancūzijos imperatorius 1808 m. nukariavo Ispaniją Europoje ir josios užjūrių kolonijos beregint virto parako statine. Naujosios Ispanijos Karalystė 1821 m. tapo nepriklausoma Meksikos Imperija. Bet naujosios vėliavos, padabintos ereliu iš actekų legendos, Prezidijuje plėvesavo dar trumpiau negu raudonai-geltonos ispaniškosios. Jungtinių Valstijų demokratai, gindami savo piliečius Teksase ir bandydami tikrove paversti romantišką Prigimtinio Likimo [Manifest Destiny] legendą (teigusią, kad neabejotinas JAV likimas yra valdyti žemes nuo Atlanto lig pat Ramiojo vandenynų), 1845 m. ėmė kariauti su Meksika. Nepraėjus nė trims metams, amerikiečių pajėgos jau stovėjo “prie Montezumos salių”, kaip tą įvykį iki pat šiol apgieda JAV jūrų pėstininkai savo himne. Meksika pasidavė – ir jau trečioji, šįsyk žvaigždėmis bei juostomis išausta vėliava, pakilo virš Prezidijaus.

Tais pačiais 1848 m. prasidėjo Aukso Karštinė, nedidelę eilinį sąsiaurį kontroliuojančią tvirtovę išauginusi į didžiausią miestą Amerikos Ramiojo Vandenyno pakrantėje. Būtent nuo tada ir pats sąsiauris poetiškai pramintas Aukso vartais – juk kelyje į išsvajotąjį auksą šią vietą neišvengiamai praplaukdavo laimės ieškotojų burlaiviai.

Tūžmingai pasitikęs savižudžių tiltas

“Golden Gate bridge” – pasigirdo iš autobuso garsiakalbio. Oras mūsų akivaizdžiai nemylėjo – vos išlipus, šniojo liūtis, beregint virtusi kruša. Bet didžiuliai vėjo gūsiai tik sutvirtino aukštų ir grakščių tarpukario laikų pilonų įspūdį. Atmintin grįžo vaizdai iš filmo “Tiltas” kurį pasižiūrėjome prieš išvykdami. Apie savižudžius, čia baigusius gyvenimą. Mat Aukso vartų tiltas – populiariausia Amerikoje vieta savanoriškai mirti. Art Deco stiliaus turėklai – žemi, o pilki sąsiaurio vandenys šokantiesiems parūpina beveik neišvengiamą ir greitą pabaigą (krytis trunka 4 sekundes ir per šį laiką žmogus pasiekia 120 km/h greitį). Filmo “Tiltas” režisierius maždaug ten, kur mums subjuro oras, ilgam pastatė įjungtą vaizdo kamerą. Vėliau kalbino juostoje užfiksuotų devyniolikos savižudžių artimuosius. Šitas dokumentinis filmas buvo ir “Kino pavasario” programoje.

Lietus ir tūžmingas vėjas atliepė paskutiniajam filmo kadrui, kuriame užsilipęs ant rausvosios baliustrados pagrindinis jo herojus aukštielninkas krenta į nebūtį. Nukiūtinome iki pirmojo pilono. Iš ten gerai matėsi Prezidijaus žaluma, toliau – San Francisko centras ir jo amžinas sargybinis Alkatrasas, o už mūsų, kitapus nenutrūkstančios automobilių upės – Ramiojo Vandenyno platybė. To paties, per kurį jau kitą dieną turėjome pradėti savo ilgąjį skrydį ir kurio tolimame krante, jau visiškai kitokioje Azijoje, stovi didžiausias pasaulio miestas Tokijas.

Aukso Vartų tilto ilgis – beveik du kilometrai. Paskutiniai statybininkai jį apleido 1937 m. Tai – dar vienas didžiulis projektas skirtas Didžiosios depresijos pasekmėms įveikti.

Audra ant Aukso vartų tilto. Ant jo pilonų - telefonai savižudžiams skambinti psichologinės pagalbos

Japonų ir hipių rajonai – jau istorijoje

Paskui autobusu nuvykome į Džepantauną (Japantown). Jei kinų kvartalų Amerikoje gausu, tai japonų rajonai – retenybė. Šitą, guvų iki antrojo pasaulinio karo siaubų, nustekeno JAV reakcija į Japonijos agresiją Perl Harbore. Visus Kalifornijos japonus valdžia tuomet nutarė „perkelti“ į koncentracijos stovyklas ryčiau. Kad nesabotuotų svarbių San Francisko laivų statyklų ir uostų.

Likusį be savo tikrųjų šeimininkų Džepantauną užplūdo juodaodžiai. Pokariu japonų čia grįžo nedaug. Bandant gaivinti rajoną 1968 m. pastatytas japoniškas prekybos centras – jo jaukiame restorane atsigaivinome. Netoli 1942 m. japonų trėmimus, tą gėdingą JAV istorijos puslapį (juk persekioti tik japonai, tačiau ne kiti priešai vokiečiai ar italai), atmenančios skulptūros. Šiandien Džepantaunas vėl šiek tiek japoniškas, tegul ir kiek bedvasis, bet švarus, tvarkingas, palyginus su kinų rajonu.

Netoli nuo sunkiai atgimstančios japoniškos miesto širdies yra kitas rajonas – Haitas-Ešburis (Haight-Ashbury) – kurio dvasia jau seniai mirusi. Būtent čia 1967 m. vyko garsioji Meilės vasara, kuomet iš visos Amerikos į šį rajoną, jau tada garsėjusį kaip poezijos avangardo centrą, suplūdo galybės hipių. Miesto valdžios bandymai viską kontroliuoti tik pylė žibalo į ugnį ir Haitą-Ešburį okupavo psichodelinis rokas, gatvių teatrai, „Dalinimosi krautuvės“ bei narkomanai.

Bet vasara baigėsi ir ilgaplaukiai studentai grįžo į koledžus, o rajonas nurimo. Ėjome vakarėjant ir garsiąją Haito ir Ešburio sankryžą pasiekėme jau saulei seniai pasislėpus už horizonto. Eilinis ramus rajonas. Nustebino nebent amerikietiškai prie namų durų paštininkų palikti laikraščiai.

Kastro rajone gėjai sudaro daugumą

Kiek užtrukome ir praleidome vieną retai važiuojantį autobusą, kol supratome, kad viešasis transportas toje tamsioje Ešburio gatvėje stoja ne stotelėse, bet prie sankryžų. Važiavome į paskutinįjį rajoną, kurį buvome numatę aplankyti: Kastro (Castro), arba homoseksualų bendruomenės širdį. Tai – ypatinga vieta. Vyriškių poros kaip niekur kitur čia nesidrovi vaikščioti susikabinusios „už rankučių“, aplink pilna gėjams skirtų sekso prekių parduotuvių tokiais pavadinimais kaip „Ar tavo mama žino?“. O svarbiausia visur išdidžiai plazda „vaivorykštinės vėliavos“ – gėjų ir lesbiečių simbolis. Taip, San Franciskas ne tik Amerikos kinų ar hipių, bet ir gėjų sostinė. Būtent čia toks Gilbertas Beikeris, tariamai įkvėptas dainos „Over the Rainbow“, 1978 m. sukūrė tą įvairiaspalvę vėliavą, nūnai gėjų nešamą savo paraduose visuose žemynuose, plėvesuojančią prie jų klubų.

O viskas prasidėjo Antrojo pasaulinio karo metais, kuomet būtent šiame mieste, tada dar pagarbiai vadintame ir „Bagdadu prie įlankos“, į didžiulius laivus lipo tūkstančiai Amerikos karių. Būtent iš San Francisko jie plaukė ginti nuo japonų Havajų, o vėliau užkariauti Maršalo salų, Mikronezijos, Riūkiū archipelago… Užsiimti homoseksualiais santykiais armijoje anuomet ne tik buvo sunku, bet ir neteisėta. Išaiškinti homoseksualai būdavo atleidžiami nuo tarnybos. Gėdydamiesi grįžti į savo mažus ir konservatyvius gimtuosius miestelius, daugybė jų ir liko Auksiniame mieste. Dar daugiau homoseksualų čia atsikėlė vėliau, jau žinodami apie klestinčią jų „orientacijos brolių“ bendruomenę. Šiandien sakoma, kad net 15% San Francisko gyventojų – homoseksualūs. O pačiame Kastro, matyt, proporcija atvirkštinė – mes, vyro ir moters pora, būdami ten jautėmės neabejotina mažuma.

Vakarieniavome Kastro picerijoje, aptarnaujami nė nemėginusio slėpti savo orientacijos padavėjo. Pro vitriną stebėjome praeivius. Buvo džiugu, kad JAV “nesipjaudamos” galėjo klestėti labai skirtingos bendruomenės. Kastro priklausė gėjams, kitur Kalifornijoje vyravo kitaminčiai, kurie referendumu buvo ten sutrukdę įteisinti vienalytes santuokas.

Deja, laikas parodė, kad tada regėjome tos „įvairios Kalifornijos“ saulėlydį. Ir tas panegirikas JAV žodžio ir sąžinės laisvei, kurias čia buvau parašęs po kelionės, dabar teko perrašyti iš esmės. Ne todėl, kad kas nors būtų užgniaužęs Kastro – priešingai. Vienalytės santuokos teismų valia įteisintos visoje Amerikoje ir daug kaliforniečių, referendume rėmusių priešingą nuomonę, už šį poelgį paskui neteko darbų ir karjerų. Už neigiamą požiūrį į vienalytes santuokas JAV pradėjo grėsti ir šimtatūkstantinės baudos verslininkams, išmetimai iš universiteto studentams (nori nenori “pašalinimas iš universiteto už nuomonę” man primena tėvų pasakojimus apie tarybinę Lietuvą). Kastro idėjos perkeltos į visą Ameriką: tik jei Kastro jas įdiegė patys vietos gyventojai, tai kitur Amerikoje tenykščių gyventojų pareikštos nuomonės niekas nebeklausė.

Galbūt pokyčiai, prasidėję Haite ir Ešburyje, pasiekė finišą: tik veikiausiai ne tokį, kokio 1967 m. hipis būtų tikėjęsis. Senasis, krikščioniškai konservatyvus Amerikos “istablišmentas” ~1980-1990 m. išties vis labiau ėmė gerbti įvairovę. Ta įvairovė ir leido “išeiti į viešumą” Kastro: nors daugumai homoseksualai ir nepatiko, toje “laisvės atmosferoje” amerikiečiai natūraliai toleravo tokį rajoną, kur mažuma tapo dauguma ir gyveno savaip.

Tačiau dar po poros dešimtmečių JAV iškilo naujas “istablišmentas”, priešingas tam ankstesniam, pavadinamas kultūriniu marksizmu. Ir jis įvairovės negerbė. Panašiai, kaip kažkada seniai laikyti homoseksualius ryšius moraliais buvo tabu, tai dabar tapo tabu jas laikyti nemoraliais. Ir jokių rajonų, kur galėtų klestėti ši alternatyvia tapusi nuomonė, San Franciske nebeliko. Jei senasis krikščioniškas “istablišmentas” buvo pradėjęs gerbti savo moralinių vertybių kritikus kaip besinaudojančius žodžio ir sąžinės laisve, tai naujasis kultūrinio marksizmo “istablišmentas” savo kritikai prigalvojo daugybę paniekinamų terminų – “neapykantos kalba”, “mikroagresija” – taip “pateisindamas” jų persekiojimą (savo esme šios sąvokos atitinka dar senesnių laikų terminus “erezija”, “šventvagystė””). “Tolerancija” dabar reiškė tik toleranciją “naujajai moralei”, o ne jos alternatyvoms.

Tačiau moralė visada subjektyvi ir kintanti – todėl man visuomet smagu matyti jos įvairovę, idėjų konkurenciją, o ne minčių diktatą. Deja, jei kada vėl nuvyksiu į San Franciską, to tikriausiai matysiu vis mažiau ir mažiau. Vien skaitydamas JAV spaudą regiu daug labai mane neraminančių tendencijų…

Puošni merija – San Francisko politinė širdis

Namo – tiksliau į viešbutį – grįžome tramvajumi. Jį radome ne iš karto – pasirodo, čia jie rieda požemiu kaip metro, o bėgiai paviršiuje, ties kuriais lietui vėl krapnojant veltui laukėme – nenaudojami. Prieš grįždami ilsėtis – juk rytoj teks keltis labai anksti – dar praėjome centrinę Civic Center aikštę, apsuptą didingų pastatų – merijos ir kitų, kadaise ženklinusių miesto atgimimą po visa griaunančio žemės drebėjimo ir gaisro 1906 m. Būtent šią didingą politinę didmiesčio širdį regėjome ir vakar, vos išlipę iš centran atvežusio BART.

San Francisko merijos istoristinis fasadas

 

Vasario 18 d.


Labai ankstyvą rytą, dar neprašvitus, iš įvairių viešbučių keleivius surenkančiu mikroautobusu išvykome į tarptautinį oro uostą. Tuščias centro gatves prieš akis pakeitė sparčiai pilnėjanti magistralė – ja į darbus skubėjo priemiesčių gyventojai. O mūsų laukė skrydis į visai kitokią JAV dalį.


Kiti straipsniai iš medaus mėnesio kelionės po Ramųjį Vandenyną


1. Ramusis vandenynas. Medaus mėnuo aplink pasaulį (įžanga)
2. San Franciskas – aukso amžiaus šlovės miestas
3. Havajai – stebuklinga gamtos didybė
4. Oahu – plakanti Ramiojo Vandenyno širdis
5. Madžūras: siaurutė pasaga, skalaujama bangų
6. Ponpėja: džiunglių sala su griuvėsiais ir dvasiomis
7. Čiukas – Ramiojo vandenyno kloaka
8. Guamas: Azijos Kanarai
9. Tokijas: drebantys 37 milijonų japonų namai

Komentuoti
Straipsnio temos: , , , , , , , , , , , , , ,


Čikaga – Amerikietiškos svajonės miestas

Čikaga – Amerikietiškos svajonės miestas

| 0 komentarų

Per pustrečios savaitės aplankiau penkias Amerikas, o namo išvykau iš šeštosios: Čikagos. Šitas JAV veidas geriausiai žinomas: turtai ir dangoraižiai, milijardiniai verslai, šimtų tautų ir tautelių imigrantai.

Visi epitetai, sukurti Čikagai, jai puikiai tinka. “Dangoraižių miestas”, lenktynėse į aukštį lenkdavęs Niujorką. “Dvidešimtojo amžiaus gimtinė” – net nesusimąstome, kiek mūsų kasdienybės detalių gimė ~1900 m. Čikagoje: nuo parduotuvinės mėsos iki liftų. “Amerikos lietuvių sostinė“, kur prieškariu mūsų gyveno daugiau, nei bet kuriame Lietuvos mieste. Amerikos lenkų, ukrainiečių, dar galybės tautybių centras, “rajonų miestas”, kurio kiekvienas pakraštys alsuodavo kokios tolimos Europos šalies aidais.

Čikagos centras. Artimesni dangoraižiai - seni, už nugaros stovi naujesni stikliniai

Čikagos dangoraižiai alsuoja istorija

Su Čikagos centru pažintis laukė tamsiai. Tiesias plačias gatves supa didžiuliai pastatai – seni puošnūs ir nauji stikliniai. Tarp jų oro koridoriumi kartą prabirbė sraigtasparnis. Nuolat žviegė “Elevated” traukiniai, kurių trasos 1892 m. iškeltos viršum gatvių. Kiek daug kartų klausė to spengiančio garso!

Gal keista, bet Čikagos centre jaučiau, kad mane supa pasaulio istorija. Taip, Čikaga neturi gotikinių ar barokinių bažnyčių, bet ar pas mus jų šitaip daug? Net Vilniaus senamiestis gana mažas ir jo namai mažyčiai. O Čikagos centrinė “Kilpa” (Loop) net XXI a. masteliais – sunkiai pranokstama. Daugybei čionykščių pastatų jau apie 100 metų ir jie alsuoja ta gražesnių “Amerikietiškos svajonės” laikų dvasia. Kai Čikaga buvo penktasis pagal dydį pasaulio miestas.

Tai - ne rūmai, o Chicago Tribune laikraščio administracinio daugiaaukščio apačia Čikagos pagrindinėje gatvėje, pravardžiuojamoje 'Šlovingąja mylia'.

Užvertęs galvą aukštyn vis pasijusdavau priblokštas. Seniausios pasaulyje opcionų biržos daugiaaukštis karūnuotas triaukšte deivės Cereros skulptūra (1930 m.), “Chicago Temple” biurų dangoraižio (1924 m.) stogas virsta į bažnyčios bokštą (mat jame veikia ir metodistų šventykla). Įkišau nosį į “Chicago Tribune” dienraščio būstinę (1925 m.) – senovinį dangoraižio vestibiulį puošia žiniasklaidą šlovinančios citatos (“Vien tik spaudai – kad ir kokia netikusi ji kartais būtų – pasaulis yra skolingas už visus žmonijos triumfus, kuomet protas ir humaniškumas įveikė klaidas ir priespaudą.”). Keista regėti šitokia senovine didybe alsuojančius biurus, o ne rūmus ar bažnyčias. Bet juk Čikaga dar 1870 m. sukosi verslininkų ir pramonininkų ritmu, kai Europoje galo nesimatė karaliams ir bajorams.

1870 m. Čikagos, tiesa, nebemačiau, mat 1871 m. miestas sudegė. Atgimė it Feniksas – gaisrą atlaikęs 42 m vandens bokštas, tada buvęs aukščiausiu Šlovingojoje mylioje, dabar atrodo it žaisliukas. Pakilau į vieną jį pranokusių dangoraižių, 100 aukštų Džono Hankoko centrą. Ten po kojomis driekėsi užburiantis begalinių šviesų kilimas. Kaip įprasta Amerikos miestui dangoraižių kalvą supa žemų priemiesčių jūra. Garsieji etniniai rajonai. Kažkur ten – ir Amerikos lietuvybės širdys, lietuvių muziejus ir bažnyčios (kadaise buvo 14, šiandien likusios vos kelios), lietuviškų teatrų liekanos ir vis rečiau sutinkami cepelinų restoranai.

Naktinė Čikaga iš Džono Hankoko centro

Šiuolaikiniai Čikagos perlai

Rytą pradėjau pusvalanduką pasėdėdamas Granto parke – Čikagos “Kilpos” plaučiuose, nepaisant visų verslininkų norų amžiams pašvęstuose būti gamtos oaze. Parką kerta prospektai, supa dangoraižių eilės, ir vis tiek fauna ten lyg užmiestyje – prie manęs netruko prieiti kiškutis.

Granto parkas remiasi į didžiulį Mičigano ežerą, kurio, it jūros, kito kranto nesimato. Kadaise tas ežeras sėmė ir parką, dar vėliau jis buvo užterštas, iki Valdo Adamkaus, tada JAV Aplinkos apsaugos agentūros regiono vyr. administratorius, pastangomis buvo išvalytas. Iš likusių trijų pusių “Kilpą” rėmina pakeliamaisiais tiltais perdengta Čikagos upė. Jos tekėjimo kryptis kadaise pakeista, kad miesto purvą neštų gilyn į žemyną.

Čikagos upė - aišku, supama dangoraižių

Po Antrojo pasaulinio karo Čikaga perdavė pasaulio pirmūnės estafetę Azijai, bet “Kilpa” – priešingai nei Detroitas – netgi labai gyva. Nauji dangoraižiai kartais vis pastatomi, kaip “Willis bokštas“, 1973-1998 m. aukščiausias pasaulyje (442 metrai), brutalistiniai “Marina Bay” daugiabučiai su jachtų prieplauka (1964 m.) ar naujoji Donaldo Trampo turtuolių apartamentų kolonija (2009 m., 423 metrai). Man nauji pastatai atrodė nuobodesni. Juk kiekvienas miestas šiandien stiebiasi į dangų, o prieškarinių art deco ir beaux arts stilių aukštuolių yra vos keliuose.

Tarp dangoraižių – daug šiuolaikinio meno. “Debesų vartai” it milžiniškas veidrodinis vikšras atspindi pastatus ir dangų. Savo dalelę paliko ir Miro, Šagalas. Spindi tearai ir kupoluota biblioteka. Ją padovanojo užsieniečiai po didžiojo Čikagos gaisro, kad čikagiečiai vėl galėtų skaityti knygas. Jie nė nepagalvojo, kad vienas didžiausių Amerikos miestų iki gaisro… išvis neturėjo bibliotekos. Čikaga buvo pramonės, ne kultūros žemė. Bet tie laikai seniai praėjo, o kultūrinius objektus, kaip Fyldzo gamtos istorijos muziejų, fundavo būtent senstantys pramonininkai.

Debesų vartai atspindi senuosius Čikagos dangoraižius, supančius Grant parką

Čikagos “Kilpa” vienodai žavi visus turistus – jos didybė tautybės neturi. Bet už “Kilpos” ribų europiečiai turistai staiga išsiskirsto, ieškodami kažko artimesnio savo šaknims. Aš patraukiau į pietus, kur tarp taisyklingai tiesių gatvių būta daugybės lietuvių rajonų.

Mirštantis Čikagos lietuvių miestelis

Neabejotinai žymiausias lietuvių rajonas pasaulyje – Marquette parkas. Tai buvo unikali vieta, tikra Lietuva už Lietuvos ribų. Apie 1960 m. iš 45 000 rajono gyventojų (tiek, kiek Marijampolėje) apie 30 000 buvo lietuviai. Daug dipukų, nuo sovietų represijų pabėgusio elito. Jie pritapo ir Amerikoje, užėmė svarbias pareigas, gyveno pasiturinčiai. Tai buvo lietuvių Šlovingoji mylia.

Virš rajono tebekyla Mergelės Marijos gimimo bažnyčia – didžiausia lietuvių šventovė bet kur užsienyje. Šalia plazdena trispalvė, o mozaikos rusvo mūro sienose (pavyzdžiui, “Mindaugo karūnavimas”) kelia abejonę, Dievui ar prarastai Tėvynei dedikuota ši šventovė. Mišios čia – tik lietuviškos. Bet vidaus, turbūt irgi persmelkto ilgesiu, neleido išvysti užraktas.

Mergelės Marijos gimimo lietuvių bažnyčia Marquette Park Čikagoje

Netoliese, toje pat Lithuanian Plaza gatvėje – siena ištapyta trispalve ir Vyčiu, priešais bažnyčią – kavinė “Antano kampas”. Užkaltais langais ir su skelbimu “išnuomojama”. Iš dešimčių čia buvusių lietuvių restoranų, kredito unijų, kelionių agentūrų, parduotuvių ir kirpyklų neliko nieko. Beveik nebėra ir lietuvių. Unikalus Amerikos lietuvių “miestas” ~1970 m. atsidūrė ne vietoje ir ne laiku.

Į pietus nuo Marketės tada driekėsi juodaodžių rajonai. Į darbo kupiną Čikagą šie suplūdo XX a. pradžioje bėgdami nuo vis dar gajaus rasizmo pietuose. Oficialios segregacijos Vėjų mieste nebuvo, bet faktiškai miesto centras buvo baltas, o pietūs – juodi. 1970 m. kilęs pilietinių teisių judėjimas paskatino juoduosius judėti šiauryn. Grupė jų įsteigė palapinių miestelį tiesiog Marketės parke. Jiems tai buvo eilinis baltųjų rajonas pakeliui į miesto centrą. Pakilo nusikalstamumas, nešvara, kilo rasiniai nesutarimai ir lietuviai nenoriai ėmė trauktis. Viskas truko ne vieną dešimtmetį, ~2000 metus rajonas dar šiek tiek alsavo lietuvybe, bet dabar iš jos beliko keli seneliai. Net vienai cepelininei rinka jau per maža, o juodaodžiai lietuviško maisto taip ir nepamėgo.

Uždarytas vienas ilgiausiai atsilaikiusių lietuvių restoranas 'Antano kampas' (kairėje). Šiaip Marquette Park atrodo kaip eilinis Čikagos ar bet kurio JAV didmiesčio rajonas už centro ribų: vienaukščių-dviaukščių namų eilės palei tiesias gatves.

Tas pats mažasis tautų kraustymasis, kaip ir kituose JAV didmiesčiuose. Ironiška, bet susiskirstymas rasėmis neišnyko – tik pasislinko. Marketės parkas dabar – juodaodžių rajonas. Viena mergina, mačiau, vilkėjo trispalviais rūbais (geltona-žalia-raudona). Sutapimas. Juk tai (kartu su juoda) ir Afrikos spalvos.

Ilgiausiai atlaikė religija. Be bažnyčios dar ir moterų vienuolynas. Jo įkūrėjos, sesers iš Ramygalos Marijos Kaupas (Kaupaitės) garbei pavadinta gretima gatvė. Tiesa, tai tik antrasis, “garbės” pavadinimas (tokius Čikagoje turi daug gatvių). Parko kampe mačiau paminklą Dariui ir Girėnui, į kurio atidarymo iškilmes 1935 m. susirinko 60 000. Į žūties metines teateina keli šimtai.

Paminklas Dariui ir Girėnui Marquette Parke

Lietuviškas paveldas pasklidęs po visą Čikagą

S. Darius ir S. Girėnas skrydžiui ruošėsi kitame Čikagos rajone – Bridžporte. Nė vienas rajonas Čikagoje ar apskritai užsienyje neprilygo Marquette Park, bet lietuvių rajonų Čikagoje buvo daugybė, kiekvieno jų centre – po lietuvišką bažnyčią, pastatytą iš menkų darbininkų algų. Jų čia buvo daugiau nei bet kuriame Lietuvos mieste iki pat 1995 m., kuomet atgautose Vilniaus šventovėse imtos laikyti lietuviškos mišios. Bridžporto Šv. Jurgio buvo seniausia, bet jos didingas neogotikinis bokštas rajono nebepuošia. Bažnyčia uždaryta 1990 m. ir nugriauta. Senus laikus mena tik gatvės pavadinimas “Lituanica”.

Įspūdingiausia išlikusi lietuvių šventovė – 1913 m. Šv. Kryžiaus, įtraukta net į Čikagos kelionių vadovus. Lietuviškas mišias čia pakeitė ispaniškos, o puošnų neobarokinį fasadą aptrankė laikas. Gretimoje aikštėje vyko ispanakalbių imigrantų vaikų šventė, lietuvybe dvelkiantis vidus užrakintas. Ano meto mada vietoj metalinių atminimo lentų iškalti sunkiai sunaikinamus užrašus leido suprasti, kad bent vietą radau tinkamą: archaiška ikijablonskine lietuvių kalba buvo parašyta “Lietuviu Rymo kataliku bažnyčia”.

Šv. Kryžiaus bažnyčia Čikagoje

Čia, Back of the Yards rajone, buvo ir garsiosios Čikagos skerdyklos, industrializavusios mėsos pramonę, kuriose lietuvius skerdėjus skaičiumi lenkė tik lenkai. Šiandien jos jau nugriautos, apylinkėse dūlėja masyvūs apleisti pramoniniai pastatai. Kaip greitai Amerikoje viskas keičiasi!

Ano meto lietuviai atgulę kapinėse. Šv. Kazimiero lietuvių kapinės atrodė tarsi čia būtų palaidotas didelis miestas. Visur lietuviški užrašai. Kapinėse laidojami ir meksikiečiai, bet jų plokštelės nė iš tolo neprilygsta akmeniniams lietuviškiems antkapiams. Sutikome automobilyje rymančią seną Čikagos lietuvę iš dar kito lietuvių rajonėlio aplink tebealsuojančią Marijos nekalto prasidėjimo bažnyčią. Pasakojo, kad dažnai atvyksta čia pamąstyti, o jos aplinka jau pasikeitusi, kaimynai meksikiečiai vis švenčia. Nuvežė mane parodyti kenotafo Romui Kalantai, papasakojo apie įvairius palaidotuosius aplink: šitas buvo aktorius, o čia vienuolių kapai. Klausė, ar Kaune Jėzuitų bažnyčia jau baigta remontuoti – Lietuvoje buvo seniai.

Romo Kalantos kenotafas Čikagoje, supamas senųjų lietuvių antkapių

Visų Čikagos lietuvių rajonų apvažiuoti nespėjome, ką jau kalbėti apie visas Amerikos kultūras ir regionus, o jau vykome į Čikagos O’Hare oro uostą. Bet ir amerikiečiams savoje šalyje dar daug siurprizų. Ji per didelė ir per įvairi, kad pažintum ją visą. Amerikoje keliauti paprasta – tiesa, brangu. Bet manau kada nors dar pratęsiu pažintį ten sugrįžęs.


Visi straipsniai iš kelionės po Jungtines Valstijas

ĮŽANGA: Šeši Jungtinių Amerikos Valstijų veidai
1. Detroitas: Getu virtusi automobilių sostinė
2. Las Vegasas: Suaugusiųjų Disneilendas
3. Juta: Tikėjimo ir gamtos didybė
4. JAV indėnų žemės: Rezervatas, didesnis už Lietuvą
5. Naujoji Meksika: Molio miestai, lotyniška dvasia
6. Čikaga: Amerikietiškos svajonės miestas

Komentuoti
Straipsnio temos: , , , , , , , , , , , ,


Naujoji Meksika – molio miestai, lotyniška dvasia

Naujoji Meksika – molio miestai, lotyniška dvasia

| 0 komentarų

Esame įpratę manyti, kad JAV neturi gilios istorijos, bet Naujojoje Meksikoje šį požiūrį tenka keisti. Čia iš prabėgusių šimtmečių – moliniai namai bei bažnyčios, valstijos sostinė Santa Fe, o taip pat indėnų kaimai, vadinami pueblais. Kai kurie jų gyvuoja ir po tūkstantį metų: Naujosios Meksikos indėnų niekas netrėmė į rezervatus.

Ir žodis “Meksika” valstijos pavadinime – ne atsitiktinis. Net 45% jos gyventojų – lotynų amerikiečiai. Ne vien imigrantai – Naujoji Meksika iki 1848 m. Teksaso karo priklausė Meksikai ir kai kurių vietinių šeimų genealoginiai medžiai tebesiekia anuos laikus. Ispanakalbių kultūra čia – kaip niekur kitur JAV sava.

Prie senųjų gyventojų ilgainiui prisijungė įvairūs “keistuoliai” – nuo ateivių ieškotojų iki radikalių ekologų. Dažnas toks naujakurys (ar jų protėviai) atvyko žymiuoju 66 keliu, dar viena Amerikos legenda.

Savo kelionės metu pamėginau pažinti visus šiuos Naujosios Meksikos veidus.

Tarpeklis į šiaurę nuo Taoso. Apačioje teka Rio Grandė

Paslaptingi misionierių ir indėnų kaimai

Jau pirmas Naujosios Meksikos miestelis į kurį nukeliavome – Taosas – atspindėjo visą valstiją. Kompaktiškas iš molio drėbtas centras. Daug ispanakalbių metisų, vadinamų lotynais arba hispanikais.

Ir, aišku molinės katalikų bažnytėlės į išorę prasišaunančiomis medinėmis sijomis, laikančiomis stogą. Tokias turi daugybė miestelių ir kaimų – miesionieriai jas statė indėnams dar tada, kai čia buvo Meksika. Garsiausia – El Santuario de Chimayó kasmet pritraukianti 300 000 katalikų piligrimų.

Molinė Naujosios Meksikos bažnytėlė

Dalyje Naujosios Meksikos kaimų ligi šiol gyvena beveik vien indėnai. Vadinami pueblais, jie turi tokią savivaldą, kaip rezervatai, tik mažiau žemės. Pasisekė tiems, kurių pakraščių sklypus išpirko tarpvalstijinėms magistralėms: ne dėl sumokėtos kainos, bet todėl, kad dabar jų lošimo namus lanko pakeleiviai. Santa Ana Pueblo savo kazino dėka vadinamas turtingiausia indėnų žeme.

Turizmas – dar vienas jų verslas, bet į Acoma pueblą išgirdę kainą (40 dolerių žmogui) nėjome. O į žymųjį pueblą Taoso pašonėje neįleido. Vietinis policininkas nepakėlė šlagbaumo – kasmetis ramybės periodas. Tik mažytis kazino ten visuomet laukia klientų.

Taoso miestelio centras

Naujoji Meksika – keistuolių valstija

Be ispanakalbių metisų Naujoji Meksika pritraukė ir gerą būrį žmonių, kuriuos kitur vadintų keistuoliais: Vandenio eros šauklių, fanatiškų “žaliųjų”, hipių, NSO stebėtojų ar pirmojo privataus kosmodromo statytojų. Atstumai dideli, tad Rosvelo (kur 1947 m. esą sudužo ateivių laivas) nelankėme. Neprivažiavome ir Truth or Consequences miestelio, kur neva susikerta galingos geomagnetinės žemės linijos ir kurio pavadinimas, reiškiantis “Tiesa arba Pasekmės” yra sukurtas pagal radijo laidą – mat pastarosios didžėjus pažadėjo sekančią transliaciją iš pirmojo JAV miesto, kuris šitaip pasivadins. Taip būna tik Amerikoje…

Užtat prie Taoso užsukome į “žemėlaivių” (“earthships”) kaimą. Gamtosaugos fanatikai šių namų laikančiąsias sienas stato iš panaudotų padangų, vidines pertvaras – iš tuščių skardinių. Vanduo čia panaudojamas keturis kartus (buičiai, vidaus gėlėms, tualetui, lauko gėlėms). Idėjos kūrėjas ir “apaštalas” Maiklas Reinoldsas savo projektus reklamuoja konferencijose visame pasaulyje, o vietinis aktyvistas išsamiai viską pasakoja, rodo filmus. Pasirodo, tokių gyvenviečių valstijoje – jau ne viena, o Naujoji Meksika pasirinkta dėl klimato ir todėl, kad įstatymai čia leidžia statyti iš atliekų. Pasekėjai aplink patys “mūrija” pikapais atvežtas padangas. Viename “žemėlaivių” galima net apsistoti.

Žemėlaiviai prie Taoso

Beje, Taosas garsėja ir paranormaliu reiškiniu. Dalis miestelio gyventojų teigia girdintys keistą, nepaaiškinamą garsą, pramintą “Hum”, nuo kurio niekaip negali pabėgti. “Hum” vadinasi net vietinio žurnalo skiltis. Man jo išgirsti nepavyko.

Santa Fe: molinė sostinė

Naujosios Meksikos sostinė Santa Fe (67 947 gyv.) mus pasitiko netikėtomis krentančiomis snaigėmis. Platuma čia – lyg Afrikos, bet aukštis – 2 km ir dienos-nakties temperatūros skiriasi beveik 20 laipsnių. Tai – išblizgintas molio miestas. Čia pilna meno galerijų, o viešbutyje pasiteiravęs, kur galima rasti “McDonald’s” ar “Subway” likau nesuprastas. Centre jų nėra arba anksti užsidaro: Santa Fe gyvena turtingieji ir vakarienėms valgo brangų gurmanišką maistą.

Dėl nuo namo vertės priklausančių turto mokesčių seniesiems gyventojams teko kraustytis lauk. Molis patiko pasiturintiems amerikiečiams: nauji individualių namų rajonai priemiesčiuose statomi tokiais pat fasadais. Istorija tikrai verta pagarbos: Santa Fe ispanai įkūrė 1607 m. JAV mastais tai – labai seniai, juk tik tais metais britai įsteigė pirmąją koloniją Amerikoje.

Naujas 'molinis' pastatas Santa Fe

“McDonald’s” radome kiek už centro. Viduje sėdėjo, regis, nuo narkotikų apsvaigęs storas juodaodis ir dainavo. Lotynui padavėjui priėjus jo išprašyti “dainininkas” išsiplūdo visais hiphopo dainose girdėtais keiksmais. Vaizdas priminė filmus apie gatvės gaujas, rodėsi, tuoj jau ginklą išsitrauks. Bet ne – išėjo, pagrasinęs pardavėją vis tiek užmušti. Bežengiant lauk kelnės nusmuko visiškai. Po sekundės netoliese sėdėjusi atsitiktinė baltaodė senutė juokdamasi ėmė mūsų klausinėti, ar matėme tą vaizdą. Gatvės banditai ir ekstravertai. Amerika.

Albukerkė: lotyniškas dykumų didmiestis

Vilniaus dydžio Albukerkė – didžiausias Naujosios Meksikos miestas, bet kartu ir mažiausiai autentiškas. Centre – nuobodūs XX a. vidurio daugiaaukščiai, tik mažytis senamiestis saugo “molio eros” unikalumą. Centrinė aikštė čia primena Taosą ar Santa Fe, su tradicine bažnytėle.

Nuobodokas Albukerkės vaizdas

Albukerkė didžiuojasi lotyniška kultūra. Juk čia ji yra sava, o ne atvežta nelegalių migrantų. Nacionalinis lotynų kultūros centras, tiesa, apsiriboja vietinės reikšmės meno kūriniais. Išskyrus Torreoną: šio bokštelio vidų vietos menininkas Frederikas Vigilas ištisą dešimtmetį tapė 4000 kv. m ploto freska, kuria atskleidė JAV lotynų istoriją. Tai artimiausia Viduramžių “totaliniam menui” ką mačiau šiuolaikinėje Amerikoje.

O vakare prie viešbučio netikėtai išvydau eilinių čikanų (JAV meksikiečių) hobį: lauraiderių (lowrider) subkultūrą. Vyrai ir ryškiai prisidažiusios merginos, pasikeitę savo automobilių ratus į kuo mažesnius, ilga kolona iš lėto važinėja gatvėmis – pirmyn, apsisuka, atgal, vėl iš naujo… Turėtų jaustis panašiai, kaip stovėdami kamščiuose. Kai kurių važiuoklės perdarytos rimčiau: mašinos šokinėja pagal melodiją, vyksta jų “šokių konkursai”. Taip lauraideriai tarsi suvienija JAV būdingą meilę automobiliams su lotynų amerikiečių polinkiu į šventes ir šokius.

Lauraideriai keliauja Albukerkės gatvėmis

66 kelias – tik romantiška istorija

Kas yra negirdėjęs 66 kelio? Jis apdainuotas ir filmuotas, net cigaretės taip vadinasi. Šiandien sunku suprasti, kodėl būtent šis toks garsus, pravardžiuojamas “Pagrindine Amerikos gatve” ar “Keliu-motina”. 66 kelias, kertantis Albukerkę ir visą Naująją Meksiką atrodo labai ilgas (4000 km nuo Čikagos iki Los Andželo). Tik kad… iš tikro jo net nėra. Tai šimtų kelių ir keliukų rinkinys. Kaip Vilnius-Paryžius, Vilnius-Roma ar Vilnius-Pekinas.

Dar viena Amerikos vieta, kur prieš keliaudamas tiesiog privalai peržiūrėti senus atvirukus. XX a. pradžioje asfaltuotų kelių JAV buvo mažai; tokie projektai, kaip 66-asis, pagaliau sujungė naciją į visumą, atvėrė šalį tūkstančiams miestelių, kaimų ir kaubojų fermų. Juo į vakarus nuo dulkių audrų (Dust Bowl) bėgo derlius praradę ūkininkai, Ameriką automobilizavus keliavo “laisvi it vėjas” autostopininkai, pakelėse vešėjo moteliai ir barai.

Galupo miesto El Morro kino teatras, įkurtas 1928 m., greitai po Route 66 atidarymo netoliese

Automobilizacija, pagimdžiusi 66 kelio legendą, ją ir nužudė: mašinų vis gausėjant, dviejų juostų plentas, besidriekiantis per šimtus gyvenviečių, pasirodė lėtas ir nepatogus. Prezidento Eizenhauerio laikais (~1960 m.) JAV išvagojo greitkeliai, palikdami 66-ąjį tik vietiniam susisiekimui ir romantikams. 1985 m. 66 kelias oficialiai ištrintas iš žemėlapių.

Žinodamas šią praeitį plačioje Galupo [Gallup] pagrindinėje gatvėje palei geležinkelį galėjau įsivaizduoti 1950 m. Ševroletus, Fordus ir Kraislerius. Bet šiandien miesto šlovė jau praeityje, nedaug mašinų čia važiuoja, jį garsinančias freskas mažai kas pasižiūri. Galupo barus užplūdę ne pakeleiviai, o nusigėrinėjantys navahų rezervato indėnai (rezervate, kaip rašiau – prohibicija). Blogai tik iš pirmo žvilgsnio: kiti 66 kelio pakelės kaimai išvis apleisti. Šiuolaikiniai JAV greitkeliai miestelius aplenkia, o visas paslaugas keliautojai gauna didžiuliuose pakelės paslaugų centruose, kiekviename kurių – visų žymiausių tinklų restoranai ir moteliai.

Indėnus vaizduojančios Galupo freskos

Be to, didžiuosius atstumus amerikiečiai dažniausiai skraido lėktuvais. Būtent reisu į Čikagą ir mes palikome Naująją Meksiką.

Naujosios Meksikos turistinis žemėlapis ir mano nuomonė apie Naujosios Meksikos kelionės metu matytas lankytinas vietas. Gal tai padės jums susiplanuoti savo kelionę


Visi straipsniai iš kelionės po Jungtines Valstijas

ĮŽANGA: Šeši Jungtinių Amerikos Valstijų veidai
1. Detroitas: Getu virtusi automobilių sostinė
2. Las Vegasas: Suaugusiųjų Disneilendas
3. Juta: Tikėjimo ir gamtos didybė
4. JAV indėnų žemės: Rezervatas, didesnis už Lietuvą
5. Naujoji Meksika: Molio miestai, lotyniška dvasia
6. Čikaga: Amerikietiškos svajonės miestas

Komentuoti
Straipsnio temos: , , , , , , , , , , , , , , , , , , , , ,


JAV indėnų žemės – rezervatas, didesnis už Lietuvą

JAV indėnų žemės – rezervatas, didesnis už Lietuvą

| 0 komentarų

Indėnus mėgstama romantizuoti. Ir Lietuvoje seniau buvo populiarios Karlo Majaus apysakos vaikams apie vadą Vinetu. Bet jas rašydamas K. Majus net nebuvo lankęsis Amerikoje, o ir vandens nuo to XIX amžiaus nutekėjo begalės.

Kelionė į didžiausią išlikusį indėnišką JAV regioną sudaužė iliuzijas tiems iš mūsų, kas jų turėjo. Šiandien indėnai vilki paprastais rūbais, daug jų skurdūs ir prasigėrę, o nuo atvykėlių slepiama tradicinė religija atrodo kaip kažkoks dar vos alsuojantis rudimentas.

Tačiau tuos tikėjimus įkvėpusi gamta – tebegyva. Ji tokia pat didinga ir beveik tokia pat laukinė, kaip prieš 100 ar 500 metų, nes “baltosios Amerikos” dangoraižiai, verslas ir didmiesčiai nuo ten – už šimtų kilometrų. Tai – lyg valstybė valstybėje, kur kultūra ir istorija kitokios nei aplink. Važiavau ten be iliuzijų ir man buvo įdomu išvysti realybę.

Saulėlydis indėnų Navahų autonominiame krašte. Toli nuo miestų taršos jie - itin ryškūs.

Iš JAV civilizacijos – į Navahų tautą

Tuščia magistralė nešė į rytus, o aplinka vis labiau stokojo augalijos. Saulėlydžio saulė blausiai apšvietė kaktusų ir uolų pilnas plynes. Kaimų reta, o tie, kur buvo, savo esybe kažkiek priminė civilizacijos avanpostus. Štai Montiselas (Monticello), pagal mormonišką planą išdėstytas namelių rinkinys. Turi savo šventyklą, bet mažytę – tik tolimas atspindys Solt Leik Sičio ar net Provo didybės. Labai monotoniškas vaizdas auksiniam angelui Moroniui nuo bokšto turėtų atsiverti! Ir lankytojų mažiau, nes šitame Jutos paribyje mormonas tik kas antras.

Paskui – nakvynė Blandinge, “paindėnės” miestelyje, kur atvykome dar nesutemus. Čia gyvena 3 000 gyv. (mažiau, nei kiekviename iš 54 Lietuvos savivaldybių centrų). Vakarienė “Subway”, kur dirba vietos jaunimas. Dar baltaodžiai, ne indėnai. Net tokie užkampiai JAV turi svarbiausius greito maisto tinklus. Kedrų pakraščio parkas Blandinge pristatė kas laukė: indėnų kultūrą, jų simbolius. Kopetėlės vedė į požeminę maldų salę kivą (tokias naudoja visos apylinkių indėnų religijos).

Blandingo Kedrų pakraščio parko-muziejaus teritorijoje.

Pagaliau San Chuano upelis skiria amerikiečių žemę nuo navahų. Restorane-krautuvėje ant aukšto kranto, išdidžiai pavadintame “prekybos postu” (kaip laukinių vakarų laikais), užvalgėme navahų takų (Navajo Taco) ir kirtome tiltą.

Navahai yra didžiausia JAV indėnų tautybė. Jų 300 000, bet jų rezervatams priklauso plotas, didesnis nei visa Lietuva ir besidriekiantis per tris valstijas (Jutą, Naująją Meksiką, o daugiausiai – Arizoną). Navahams pasisekė, nes tai ir yra jų tikroji tėvynė. Daugybę kitų indėnų tautų (“genčių”) XIX a. ištrėmė iš gimtinių, suvarė į mažus nederlingus sklypus. Bet navahų žemės ir šiaip buvo prastos, niekas jų nesigviešė. Tiesa, kartą jie buvo priversti pėsčiom nužygiuoti 500 kilometrų ryčiau, bet pati JAV valdžia netrukus atšaukė šį nepopuliarų planą. Apsaugoti didelio skaičiaus ir plačios tėvynės, navahai savo kultūrą išsaugojo geriau nei dauguma JAV indėnų, bet ir jiems nelengva: pavyzdžiui, jau trečdaliui navahų gimtoji kalba yra anglų. Tiesa, kitur situacija daug liūdnesnė: vos 10% “senųjų amerikiečių” tebemoka savo tautų kalbas.

Smėlio audra virš Monumentų slėnio

Oras vis prastėjo, vėjas vis labiau gairino. Kiekvienąsyk išlipęs Natūralių tiltų nacionaliniame monumente kiek sušaldavau. “Natūralūs tiltai” nuo labai panašių natūralių arkų skiriasi tuo, kad apačioje teka upelis. Neilgas žiedinis plentas leidžia aplankyti maždaug penkis šiuos netikėtus gamtos kūrinius.

Natūralių tiltų Nacionalinio monumento vaizdas

Asfaltuotas 261-asis kelias į pietus keliems kilometrams virsta žvyrkeliu. Tai – legendinis Moki Dugway, nusileidimas nuo didžiulės mesos. Mesomis (isp. “stalas”) čia vadinami plokščiakalniai – kol esi jų viršuj nė neatrodo, kad esi ant kalno, tik staiga privažiuoji kraštą, tarsi bedugnę. Mesa baigiasi stačia uola – žemės lygis staiga krenta. Apsidairęs išvydau, kad mesos išorinė “siena” tęsėsi iki pat horizonto. Niekur nesimatė nė mažiausio kaimo. Jau buvome Arizonoje, didžiausiame Amerikos indėnų rezervate – Navahų Tautoje (Navajo Nation).

Dairytis į tolius darėsi vis sunkiau, nes tūžmingi vėjai vis smarkiau pustė pažeme smėlį ir viskas pagelto. Laimė, kai atvykome į Monumentų slėnį – gigantiškų uolų, tarsi išdygusių kiaurai dykumos paviršių, žemę – dar galėjome regėti tą grožį. Kiekvienas stabtelėjimas čia buvo ne vien šaltas, bet ir skausmingas (smiltys plakėsi į veidą). Paskutiniame, kur ne visi iš mūsų lipo laukan, dar ir gerą gūsį smėlio į mašiną įpustė.

Monumentų slėnis. Tarsi iš žemės gelmių išdygusiuos milžiniškos uolos džiugina visame indėnų krašte, bet čia jų - itin daug. Kai gyventojų taip mažai įstabiausia indėnų krašte - gamta.

Be manęs ten, uolos teikiamoje užuovėjoje, stoviniavo būrelis žmonių su racijomis. Kalbėjo apie sraigtasparniu ryte atskrisiantį VIP, apie filmavimo aikštelių aptvėrimą. Vienoje laukymėje vos regima pro smėlio audrą stūksojo jų bazė, į kurią pikapas po pikapo vėžlio greičiu vilko kilnojamąsias studijas, autobusai su vardų lentelėmis gabeno antraplanius aktorius, o ties išvažiavimu susitikome žirgais pakrautų sunkvežimių virtinę. Holivudas ruošėsi filmavimui. Kino ekrane čia bus laukiniai vakarai.

Dabar ir man šios žemės juos jau priminė. Per geltoną pūgą matomumas buvo itin prastas, dangus su žeme maišėsi. Kajentoje, pakelės miestelyje, nebuvo elektros – neveikė nei “McDonald’s”, nei degalinės. Gerai, kad turėjome kuro, mat laukė 120 km kelionė į Tuba City, didžiausią navahų miestelį. Pakeliui – tik kelias per tyrlaukius su retkarčiais boluojančiomis šalikelių būdelėmis.

Šalikelės namelis smėlio audroje

Tuba City – Didžiausias indėnų miestas

Tuba City (9000 gyv.), kur nakvojome, nedaug skyrėsi nuo kokio Blandingo. Gatvėse pasitiko Amerikai būdingų verslo tinklų reklamos – ir pas indėnus jie yra. Tik kainos didesnės – romantiškai nusiteikę turistai turbūt ir šiaip važiuoja, tad galima užsidirbti. Kiekviename viešbučio kambaryje ant lovos laukia vietinio augalo lapai. Alkoholis neparduodamas – Navahų Tautoje, kaip ir daugelyje kitų rezervatų – absoliuti prohibicija. Su girtuoklyste kova nelengva, kaip rodo klestintys “paindėnės” kaimų barai. Gyvenimas čia nykus, bedarbystė – 50 procentų. JAV remia indėnus išmokomis, bet pakelti gyvenimo lygį iki aukštos amerikietiškos kartelės nei jos, nei šioks toks turizmas nepadeda.

Greta viešbučio stovėjo peraugusį tradicinį navahų tipį primenantis namas. Tai – muziejus, įvardijamas kaip modernus. Iki JAV standartų jam toli, bet nedidelėje patalpėlėje galima sužinoti apie navahus, paklausyti jų pasaulio sutvėrimo mito. Paslaugi jauna darbuotoja bendravo atvirai ir labai skyrėsi nuo šiaip tylių, nesišypsančių indėnų. Žiūrėti į akis toje kultūroje nemandagu.

Tuba City. Nuotraukos centre - Navahų muziejus.

Tuose kraštuose keliaudamas laikrodžio rodykles vos spėji sukinėti – jei susigaudai, kad laikas keičiasi. Ten susiduria dvi JAV laiko juostos – Ramiojo Vandenyno (Nevada, Juta) ir Kalnų (Koloradas, Naujoji Meksika). Maža to, Arizona nuolat migruoja iš vienos laiko juostos į kitą, nes nesukinėja vasaros/žiemos laiko. Bet Navahų Tauta, nors yra Arizonoje, laikrodžius suka. Na ir paskutinė anomalija – hopių rezervatas (6 000 gyventojų), pilnai apsuptas Navahų Tautos, bet laiko nekaitaliojantis.

Hopiai: liūdno vaizdo rezervatas rezervate

Hopiai, nors yra navahų apsuptyje, nuo jų skiriasi iš esmės. Straipsnis navahų laikraštyje rašė net apie rezervatų teritorinį ginčą. Navahai buvo klajokliai, o hopiai – sėslūs. Gidė sakė, kad hopių būdas primena pueblų indėnų Naujojoje Meksikoje (irgi sėslių). Sutampa ir jų tradiciniai klanai (man paklausus, ar sutampa hopių ir navahų klanai, gidės veidas persimainė, bet ji atsakė, kad navahai irgi turi klanus, bet jie kitokie). JAV indėnai-žemdirbiai – unikalus šitų teritorijų reiškinys. Navahai, tik XX a. persikėlę iš palaikių tipių, jokio architektūrinio paveldo neturi, o hopių Oraibio kaimas skelbiasi esantis seniausia JAV gyvenviete.

Tiesa man jis labiau priminė trečiojo pasaulio lūšnyną. Namai šiuolaikiškai nuobodūs ir aplūžę, tik viename jų įsikūrusi parduotuvė turistams, prekiaujanti tradicine duona su pelenais. Tos mesos papėdėje aplankėme hopių muziejų kuris irgi atrodė it perkeltas iš Afrikos ar Lotynų Amerikos.

Vienos daugelio mesų pakraštys beprasidedant smėlio audrai.

Įdomesnis buvo Valpis, kaimas ant antrosios iš trijų hopių šalį sudarančių mesų. Įspūdingiausia čia pati vieta, kurioje jis stovi, į plynas apylinkes atsiveriantys vaizdai. Tūkstantmetį skaičiuojantis Valpio senamiestis apleistas, tik apeigoms vietiniai dar grįžta į jo kivas (turistams uždaras). Vaikščioti ten galima tik su vietine gide. Ji pasakoja, kaip seniau moterys tįsdavo vandenį ant mesos iš papėdės, kad visi “Senamiesčio” namai čia paveldimi, nors ir nenaudojami. Pakeliui į senąjį Valpį ėjome per šiuolaikinę gyvenvietę, kur prekijai iš tarpdurio siūlo didžiules lėles kačinas (vietos religijoje tai – įvairių reiškinių personifikacijos, kurių yra 400 rūšių). Fotografuoti, filmuoti ir net (indėnų kraštams būdinga) užsirašinėti į užrašų knygelę visuose hopių kaimuose griežtai draudžiama.

Dabar nebe visi hopiai gyvena ant mesų, papdėse mačiau ir įvairių krikščionybės atmainų bažnytėles, mormonų susitikimų namus. Ir hopiškai nebevisi moka – ta kalba juk net nerašytinė.

Navahų sostinėje – ir savas prezidentas

Pravažiavę per niekuo neišsiskiriančią hopių sostinę trečiojoje mesoje grįžome pas navahus. Palyginus su hopiais Navahų Tauta – eilinė JAV provincija. Jos sostinėje Vindau Roke (Window Rock) – kompaktiškas, gamtos neužgožiantis valdžios namų kompleksėlis natūralios arkos papėdėje (yra net savas prezidentas). Ir už Ameriką paguldžiusių galvas navahų kapinaitės, kur prie kiekvieno antkapio plaikstosi vėjo nudrengta vėliava. Navahai itin pasižymėjo per Antrąjį pasaulinį karą kuomet tarnavo vietoj šifravimo mašinų: kiekvienas dalinys turėdavo po savo navahą ir jie per radiją tiesiog kalbėdavosi savo kalba, kurios nei japonai, nei vokiečiai nesuprato. Įsivaizduokite: XX a. pirmojoje pusėje, kai pasaulis su pasimėgavimu rijo “knygas apie indėnus”, visoje Europoje ir Azijoje nebuvo nė vieno žmogaus, kuris bent kiek suprastų populiariausią JAV indėnų kalbą. Eilinis įrodymas, kad užsieniečiai domėdavosi ne tikraisiais indėnais, o kažkokia įsivaizduojama mitologine civilizacija, sukurta XIX a. baltaodžių romantikų.

Navahų karių kapai Vindau Roke

Indėnų rezervatai turi didelę autonomiją, o navahai dėl savo dydžio yra lyg valstybė valstybėje. Už dar 200 km, jau Kolorado valstijoje, indėnų šalis su mumis atsisveikino ryškiais kazino žiburiais. JAV aukščiausiasis teismas 1986 m. sprendimu leido rezervatams legalizuoti lošimus net kai aplinkinėje valstijoje jie uždrausti. Šitaip indėnams duota ilga meškerė lošėjų pinigams surinkti. Navahai ir hopiai ja nesinaudoja, bet čia jau buvo učių genties rezervatas.

Mesa Verdė: indėniška Atlantida

Pažintis su indėnais nesibaigė, nes dar laukė Mesa Verdė – bene žymiausia indėnų istorinė vieta JAV. XIX a. pabaigoje olose pastatytus namus atradę tyrinėtojai įsivaizdavo, kad ši civilizacija, pakrikštyta anasaziais, mįslingai išnyko – it Atlantida. Dabar manoma, kad anasaziai buvo hopių ir pueblų protėviai, apie 1200 m. kažkodėl apleidę Mesa Verdę.

Vienas daugybės apleistų anasazių kaimų Mesa Verdės uolų šlaituose. Vien iš vietos, kur daryta ši nuotrauka, apsidairęs galėjau pamatyti tris.

Mesa Verdė ispaniškai – “Žalias stalas”. Vietoj dykumų čia jau žaliuoja spygliuočių miškai. Klimatas gana atšiaurus, tad vienintelis JAV istorinis (o ne gamtinis) nacionalinis parkas žiemai uždaromas, o ir balandį dar ne visas veikė.

Gyvenimas kadais čia virdavo olose – mesos išorinės sienos įgilėjimuose. Bet priešingai nei priešistoriniai olų gyventojai anasaziai jose pasistatė… daugiaaukščius namus. Šiukšles pildavo olų gilumoje arba žemyn nuo kalno, o aprūkęs olų viršus mena šaltų žiemos naktų laužus. Gerdavo jie tą vandenį, kuris, kadaise išlytas paviršiuje, per ilgus metus prasisunkdavo į olas. Kivos neleidžia suabejoti, kad tai – pueblų-hopių kultūra, o šių požeminių šventyklų vidus simbolizuoja lipimą per tris pirmus pasaulius, kol pasiekiamas šis, ketvirtasis. Šiuos ir daug kitų įdomių dalykų papasakojo reindžeris, pusiau indėnas, užpildęs žinių spragas, likusias po šykščios informacijos hopių krašte. Jis atrodė jau pilnai įsiliejęs į šiuolaikinių JAV kultūrą. Greta buvęs žmogus pamėgino jį užkalbinti ispaniškai: juk tokių veido bruožų paprastai būna imigrantai iš Lotynų Amerikos. Šis pavyzdys gerai parodo, kokie užgožti šiandieninėse JAV yra vietos indėnai, tebesudarantys vos 1% valstybės gyventojų (palyginimui lotynų amerikiečiai – 17%).

Cliff Palace - viena apleistų Mesa Verdės gyvenviečių.

Jei į Cliff Palace siaurais kopčias primenančiais laipteliais galima eiti tik su grupe, tai Spruce Tree House aplankėme jau atskirai. Dar ne vieną anasazių gyvenvietę regėjome iš tolo nuo viršaus, bet ir taip jos atrodė žaviai. Pranoko bet ką, matytą šiuolaikiniuose rezervatuose – todėl atradėjai ir spėjo, kad anasaziai paslaptingai išnyko. Jei 1000 metais po Kristaus indėnai būtų atradę Europą, turbūt panašiai būtų kalbėję apie romėnus.

Vaikštinėjant po Durango miestą – kažkuo priminusį kaubojų postą miškuose – pamažėle sutemo. Pasukome į pietus – į Naująją Meksiką. Indėnai nesibaigė, bet ten viskas jau vėl kitaip. Labai meksikietiški nedegto molio miestai supa savavaldžius indėnų kaimus “pueblus”, o ispanų kalba girdisi nuolat. Penktasis JAV veidas per vieną kelionę.

Indėnų žemių turistinis žemėlapis ir mano nuomonė apie kelionės metu lankytas įdomybes


Visi straipsniai iš kelionės po Jungtines Valstijas

ĮŽANGA: Šeši Jungtinių Amerikos Valstijų veidai
1. Detroitas: Getu virtusi automobilių sostinė
2. Las Vegasas: Suaugusiųjų Disneilendas
3. Juta: Tikėjimo ir gamtos didybė
4. JAV indėnų žemės: Rezervatas, didesnis už Lietuvą
5. Naujoji Meksika: Molio miestai, lotyniška dvasia
6. Čikaga: Amerikietiškos svajonės miestas

Komentuoti
Straipsnio temos: , , , , , , , , , , , , , , , , , , ,