Pasaulio virtuvės

Savo kelionėse visuomet stengiuosi išragauti vietines virtuves.

Koncentruojuosi į tai, ką kasdien valgo kiekvienos šalies žmonės, su kokiais patiekalais neišvengiamai susidurs kiekvienas turistas nuėjęs į tos šalies restoraną. Taip pat aprašau valgymo tradicijas, būdus, maisto patiekimą (kada ir kiek valgoma? Kokiais įrankiais? Kokie restoranų tipai? Kas svarbiausia toje virtuvėje?).

Prastebėjau, kad kitur šią informaciją rasti sunku. “Straipsniai apie užsienio virtuves” dažnai pilni “įdomesnių”, retų arba “vakariečio skoniui pritaikytų” patiekalų, kuriuos iš tikro toje šalyje sunku rasti ir net ne visi vietiniai juos žino. Arba jų autoriai koncentruojasi ne į tai, ką ir kaip galėtum ir turėtum paragauti kelionėse, o į receptus ir gaminimąsi pačiam (tačiau neturėdamas patirties pats vis tiek nepasigaminsi autentiškai…).

Todėl apie kiekvieną įdomesnę užsienio virtuvę parašau po straipsnį. Tame straipsnyje ir trumpai aprašau svarbiausius tos virtuvės patiekalus, ir bendrai tai tos šalies valgymo kultūrą, kurios pasaulyje tikrai smarkiai skiriasi.

Tais straipsniais naudojuosi ir pats – kai, po kažkiek metų pertraukos, vėl keliauju į tą pačią šalį ir noriu prisiminti, ką ten valgyti verčiausia. Paragavęs papildomų patiekalų, straipsnius nuolat pildau.

Visi mano straipsniai apie pasaulio šalių virtuves (sąrašas nuolat pildosi naujais):

---

Visi straipsniai apie pasaulio šalių virtuves

* Arabų virtuvė
* Argentinos virtuvė
* Balkanų virtuvė
* Brazilų virtuvė
* Filipinų virtuvė
* Indonezijos virtuvė
* JAV virtuvė
* Korėjiečių virtuvė
* Maldyvų virtuvė
* Rumunų virtuvė
* Tuniso virtuvė
* Turkų virtuvė
* Vidurinės Azijos virtuvė

Kaip paragauti užsienio virtuvių?

Keliaujate ir nežinote “nuo ko pradėti” norint išragauti vietos virtuvę? Aš vadovaujuosi šiais principais:

1.Turėkite sąrašą patiekalų, kuriuos norite paragauti. Tą sąrašą galite susidaryti ir pagal mano straipsnius.

2.Atėję į restoraną žiūrėkite, kurie patiekalai iš to sąrašo yra meniu. Tikrai ne visi patiekalai bus kiekviename restorane, todėl ir verta turėti ilgesnį sąrašą ir „išbraukinėti“ paragavus, o ne, pavyzdžiui, tą dieną visur ieškoti vieno konkretaus patiekalo.

3.Nors patiekalus, kuriuos aprašau aš, rasti paprastai nesunku, nes stengiuosi rašyti apie patiekalus, kuriuos tikrai dažnai valgo vietiniai, kai kurie užsienio virtuvių aprašai labiau koncentruojasi į patiekalus, kuriuos tose šalyse rasti sunkiau – nes tie patiekalai arba garsesni užsienyje (pvz. daugybės patiekalų, parduodamų kinų restoranuose užsienyje, pačioje Kinijoje nerasi), arba itin egzotiški ir vietiniams (kokio nors mažo regiono virtuvė ir pan.). Tikrai nėra taip, kad visus patiekalus pavyksta rasti ir man (arba pavyktų, bet tai užtruktų per daug laiko nes, pvz. tiekiama tik keliuose šalies restoranuose) – tačiau tų patiekalų, kur nerandu, ir neaprašau savo straipsniuose.

4.Geriausia autentiškos vietos virtuvės ragauti tokiuose restoranuose, į kuriuos eina vietiniai „kasdien“. Paprastai tai nebrangūs restoranai. Brangiuose restoranuose dažnai būna visokios „virtuvės interpretacijos“, skirtingų šalių virtuvių „apjungimas“ – tai jau labiau kulinarijos menas, bet ne vietinės tradicijos.

5.Jei norite paragauti autentiškos virtuvės tos šalies, į kurią nekeliausite, tai įmanoma restoranuose, kurie įsikūrę tos šalies emigrantų rajonuose ir aptarnauja daugiausiai tuos emigrantus (pažiūrėkite, kas kiti klientai). Jei restoranas „dirba“ vietiniams, tai virtuvė ar (ypač) tradicijos dažnai būna kažkiek „modifikuotos“. Tarkime, korėjiečių restoranai JAV ar Australijos korėjiečių rajonuose būna labai autentiški, patiekiami kaip ir Korėjoje, o kokiam Kazachstane jau gaudavau patiekalus be įprastų užkandžių bančanų ir pan.

6.Vietinių požiūris į savo virtuvę paprastai priklauso ir nuo šalies turtingumo. „Ekonominiame pirmajame pasaulyje“ (turtingiausiose šalyse) vietos virtuvė paprastai gerbiama, bus lengva gauti rekomendacijų ir bus tiek pigesnių, tiek brangesnių vietos virtuvės restoranų. „Antrasis pasaulis“, tuo tarpu, dažnai negerbia visko, kas „sava“, kokybiškos prekės (taigi, ir patiekalai) jiems – užsieniniai; ten brangesni ar turistams rekomenduojami restoranai būna „užsieniniai“ (picos, burgeriai, spagečiai ar dar kas), turtingesni vietiniai irgi dažniausiai valgo juose. „Trečiasis pasaulis“, tuo tarpu, išvis nelabai žino užsienio virtuvių, ypač anapus didmiesčių – tad valgo tik savąją (ir kai kuriuos kaimyninių virtuvių patiekalus, kurie jau tapo vietos virtuvės dalimi).

7.Rekomendacijų vietos virtuvės restoranams galima rasti „Lonely Planet“ ir pan. kelionių vadovų knygose, taip pat pasiklausti vietinių, ypač dirbančių su turistais (gidų, AirBnB savininkų ir pan.) – bet turėkite omenyje aukštesnį punktą. Kartais gali vertėti kliautis keliais šaltiniais.

8.Kai kuriose šalyse restoranai būna specializuoti, tiekia tik tam tikrus patiekalus, tam tikrą vietos virtuvės dalį (pvz. tik žuvį, tik blynus ar pan.). Dar kitur tam tikri patiekalai valgomi tik ryte, tik vakare, tik tam tikru sezonu ar pan. (ir restoranuose tiekiami atitinkamai). Paprastai tai stengiuosi paminėti straipsniuose. Tad „geras vietinis restoranas“ nebūtinai reiškia, kad ten bus viskas.

9.Kai kurie žmonės prisibijo ragauti vietinius patiekalus nes „gal nepriims skrandis“, bet tai visai nesusiję su virtuve. Taip, būna, kad kai kuriose šalyse daugiau problemų su skrandžiu, tačiau tai lemia ne patiekalai, o žemesnis higienos lygis tose šalyse, dažnesnis pasenusių produktų naudojimas ir pan. Tokiose šalyse esu ir turėjęs problemų su skrandžiu ir po tarptautinių tinklų patiekalų, ir neturėjęs po vietinių. Higienos lygį kažkiek gali pamatyti (na, jei pardavinėja gatvėje, nėra kur plauti rankų – jis garantuotai žemesnis nesvarbu, ar parduoda savą virtuvę, ar kokius tarptautinius hot dogus). Bet, aišku, matai ne visada (pvz. kaip atrodo restorano virtuvė) ir šalyse, kur aukšta higiena neįprasta, net ir didelės restorano kainos, užsienio virtuvė ar tarptautinis vardas nieko negarantuoja.

10.Tačiau, aišku, neprivalote ragauti to, ko nemėgstate iš principo (pvz. yra ingredientų, kurių nevalgote). Keliaujate dėl smagumo, tad savo „vietinių patiekalų“ sąraše galite iš karto pasilikti tuos, kurie „skamba skaniai“.

11.Taip pat, vietos virtuvė neapsiriboja vietiniais restoranais ar „amžių tradicijomis“. Šalyje gali būti ir savi gėrimai, populiarūs kitur nežinomi saldainiai parduotuvės, bandelių paruošimo būdai kepyklose, savos valgymo tradicijos (kada, kaip, ką) ar net papildomi tik toje šalyje siūlomi patiekalai pasauliniuose greito maisto tinkluose. Stengiuosi aprašyti viską.

---

Visi straipsniai apie pasaulio šalių virtuves

* Arabų virtuvė
* Argentinos virtuvė
* Balkanų virtuvė
* Brazilų virtuvė
* Filipinų virtuvė
* Indonezijos virtuvė
* JAV virtuvė
* Korėjiečių virtuvė
* Maldyvų virtuvė
* Rumunų virtuvė
* Tuniso virtuvė
* Turkų virtuvė
* Vidurinės Azijos virtuvė

Komentarai

Meksikos virtuvė garsi visame pasaulyje. Tačiau tipiniai “meksikietiški restoranai” patiekia tik mažą dalį tos virtuvės, o ir tai modifikuotą. Pačioje Meksikoje yra gerokai daugiau patiekalų, daugybė kurių neišplitę net meksikietiškos virtuvės restoranuose svetur.

Antochitai (Antojitos)

Tai, kas kitur pasaulyje vadinama „Meksikos virtuve“, paprastai yra vadinamieji „Antochitos“ – Meksikos greitas maistas.

Daugelio šių patiekalų esmė panaši. Kiekvienas jų susideda iš tokių dalių:
*Duona (tortilja) – kuri gali būti arba įprastinė balta kviečių miltų (harina), arba iš kukurūzų miltų. Pačioje Meksikoje dažnesnė (ir tradiciškiausia) iš kukurūzų miltų, o meksikietiškuose restoranuose užsienyje ji retesnė. Man po kukurūzų miltų tortiljos lieka poskonis, kurio nelabai mėgstu, tad paprastai renkuosi įprastinę mums duoną – jei galima rinktis (ne visur galima).
*Įdaras – paprastai sūris, kokia nors mėsa, daržovės (populiarūs avokadai). Kaip taisyklė, meksikietiškuose restoranuose užsienyje į vieną patiekalą dedama daugiau skirtingų įdarų, tuo tarpu Meksikoje gali būti ir tik viena ar dvi įdaro rūšys. Taip pat žr. žemiau „įdarai“.
*Padažas – Meksikoje paprastai padažai atnešami atskirai arba stovi kur restorano šone, kad kiekvienas galėtų pasiimti. Tai gali būti ir „švelni“ gvakamolė iš avokadų, ir labai aštrūs padažai (tokie vyrauja ir jei jau Meksikoje kas aštru, tai tikrai, tikrai aštru!). Paprastai kiekvienas užsideda jų tiek, kiek nori pats.

Skirtingų pavadinimų patiekalai skiriasi vienas nuo kito dydžiu, forma, įdarais, tortiljos ir įdaro santykiu (pvz. ar įdaras įsuktas į tortilją, ar padėtas tarp dviejų tortilijos gabalų).

Kai kurios populiarios antochitų rūšys:

*Takai maži, maždaug telpa į delną. Juos Meksikoje galima užsakyti ir po vieną, ir rinkiniais. Tai populiariausia antochitų rūšis, yra ištisi restoranėliai – takerijos – orientuoti tik į takus. Paprastai vietos prisėsti ten mažai, dažnai sėdima lauke. Valgoma rankomis. Yra įvairių „sustabarėjusių“ takų rūšių, pavyzdžiui:
–Tacos al pastor (piemens takai) su į kebabą panašia mėsa. Šitie takai atsirado imigrantams iš Artimųjų Rytų į Meksiką atvežus kebabų tradiciją, bet dabar tai vieni populiariausių takų Meksikos sostinėje Meksike.

*Kesadiljos dažniausiai didesnės už takus, viena kesadilja dydžio kaip keli takai (ir kainuoja brangiau).

Šios antochitų rūšys būna Meksikoje, bet retesnės už jos ribų:

*Gringos. Tai takai su labai konkrečiu įdaru – sūriu, al pastor mėsa ir ananasais.

*Gorditos. Kietesnė tortilja, įdaryta takams įprastais ingredientais. Dažnai kiek brangiau už takus, bet man mažiau skanu – nes tortilja kietesnė, nes daugiau riebalų.

*Tlajuda. Kartais pavadinama meksikietiška pica, bet, matyt, turima omeny perlenkta pica. Kaip ir kitur, pagrindas – tortilja su sūriu, pupom ir gali būti papildomų ingredientų.

*Sope. Duona gaminama iš nikstamalizuotų kukurūzų.

*Flautos. Įdaras (paprastai vištiena ar jautiena) įvyniotas į tortilją, o ši užbarstyta sūriu, užpilta padažu ar kitu pagardu.

Meksikietiškų antochitų įdarai

Kai kurie meksikietiškų patiekalų įdarai panašūs, kaip galėtų būti bet kur kitur pasaulyje – vištiena, jautiena ir pan. Bet kai kurie būdingi tik Meksikos virtuvei arba ten neproporcingai populiarūs. Štai jie:

*Rachos [Rajas] – antochitų su tokiu įdaru skonis kažkodėl man primena Indijos virtuvę. Iš tikrųjų tai – kepti čili pipirai.
*Kaktusai [Nopales]. Meksikoje valgomi kai kurie kaktusai.
*Chicharron. Tai riebalinga kiaulienos oda.
*Arančera. Jautiena, taip pat šiek tiek riebalinga.
*Cochinita Pibil. Ji vadinama „meksikietiška plėšyta kiauliena“, nors skonis kiek kitoks. Paprastai patiekiama su marinuotais svogūnėliais. Labiausiai siejama su Jukatanu Meksikos rytuose.
*Trintos pupos (frijoles). Vienas dažnesnių ingredientų antochituose – dažnai pridedamas dar prie kitų ingredientų. Nors užsienyje Meksikos virtuvė paprastai asocijuojasi su takomis, načiomis ar kesadiljomis, pabuvus Meksikoje pirmoji asociacija dažnai – “frijoles” trintos pupos, nes jos dedamos ne tik prie antochitų, bet ir prie kitų, net nemeksikietiškų, patiekalų, kaip užkandis.

*Picadilla. Malta mėsa, kartais malta su pomidorais, alyvuogėmis ar pan., bet dominuoja maltos mėsos skonis.
*Oachakos sūris (Quesillo)

Kai kurie įdarai gali būti pernelyg egzotiški, kad ragautumėte, jei nemėgstate kulinarinių eksperimentų – tada įsidėmėkite, ko neužsisakyti:

*Chapulin – žiogai.
*Uitlakočė [huitlacoche] – grybas, augantis ant kukurūzų burbuolių.

Kiti antochitai

Šie antochitai kiek labiau nutolę nuo „duona su įdaru“ standarto.

*Načios [Nachos]. Atrodo kaip bulvių traškučiai, bet yra gerokai kietesni. Meksikoje dažnai patiekiami kaip pirmas patiekalas nemokamai ir net neužsakius – kartu su padažu ar padažais. Taip pat gali būti kaip garnyras ar įeiti į kitus patiekalus. Tai – vienas populiariausių meksikietiškų patiekalų už Meksikos ribų.

*Čilakilės (Chilaquiles). Kukurūzų tortiljos, primenančios kiek „minkštesnes“ didelias Načias, „plaukiojančios“ padaže (žaliame ar raudoname) ir antochitams būdinguose ingredientuose: pupose ir kt.

*Mojetės [Molletes]. Primena sumuštinį. Storesnis batono gabalas su pupom ir sūriu. Ant viršaus gali būti uždėta čoriso dešros ar koks kitas ingredientas (kaip ir kituose antochituose, tą ingredientą gali būti galima pasirinkti). Dažnai valgomas pusryčiams.

*Torta. Nors pavadinimas gali sufleruoti, kad tai – saldus patiekalas, iš tikro primena sumuštinį.

*Tamalės. Į virtus kukurūzų lapus ar bananų lapus įvyniotas įdaras. Išorinė lapo dalis kieta ir nevalgoma, vidinė gali būti valgoma kartu su įdaru.

Padažai ir pagardai

Meksikiečių virtuvę sunkiai įsivaizduosi be padažų, jie suteikia skonio meksikiečių patiekalams. Paprastai tas skonis – aštrus. Bet ne visi padažai aštrūs, o tie, aštrieji, paprastai atnešami atskirai arba stovi restorano šone ir lankytojai gali užsidėti (arba neužsidėti) jų kiek nori. Be padažų atnešama ir kitų „stipraus skonio“ pagardų – aštrių ir/ar rūgščiai marinuotų – kurių irgi galima dėtis arba ne. Pavyzdžiui, jalapenų (kurie, kaip taisyklė, daug aštresni nei Lietuvoje), kitokių pipirų, aštriai marinuotų svogūnų ar pan.

Ne vienas po visą pasaulį išplitęs aštrus padažas ar pagardas turi meksikietiškus pavadinimus. Pvz. skystas ir aštrus Tabasko padažas pavadintas pagal Meksikos Tabasko valstiją, o Jalapenai – pagal Meksikos Chalapos (isp. Jalapa) miestą.

Du įprasti padažai „raudonas“ ir „žalias“. Dažnai išgirsi klausimą su raudonu ar žaliu padažu nori patiekalo, kartais atnešami jie abu (pvz. su načiomis). Abudu padažai gali būti aštrūs.

Visgi, Meksikoje gausu ir neaštrių padažų. Tarp tokių labiausiai po pasaulį išplitęs gvakamolės padažas iš avokadų.

Taip pat prie daugybės patiekalų, antochitų pateikiamas laimas – jį įprasta išspausti ant tų patiekalų.

Padažą primena ir frijoles – juodos ar tamsiai rudos/pilkos trintos pupos, kurios patiekiamos kartu su daugybe patiekalų.

Meksikietiški pusryčiai

Meksikietiški pusryčiai viešbučiuose (kur jie įeina į kainą) – kitokie, nei amerikietiški ar kontinentiniai.

Įprastai pusryčiams bufete bus načių, pupų padažo (frijoles), kartais vieno kito antochitų įdarų. Saldžių dalykų pakankamai mažai.

Meksikietiški gėrimai

Garsiausias Meksikos alkoholinis gėrimas – Tekila. Tačiau Tekila iš tikro yra tam tikra kito gėrimo – Meskalio rūšis, siejama su regionu aplink Tekilos miestą. Likęs Meskalis ilgą laiką buvo užgožtas tekilos, tačiau dabar išgarsėjo savaime, jo irgi Meksikoje specialiai ragaujama. Tiek tekila, tiek meskalis gaminami iš agavos augalo.

Tekila yra gelsvos spalvos, gali būti patiekiama ir geriama kartu su druska ir laimais, o meskalis – skaidrus ir patiekiamas kartu su apelsinais ir čili pipirais. Meskalio skonis kiek kartesnis, kvapas pasirodė mažiau malonus, tad gal ir nekeista, kad ilgą laiką jis laikytas kaip „prastesne tekilos versija“.

Trečiasis Meksikos alkoholinis gėrimas – pulkė – fermentuotas gėrimas iš raugintų agavos sulčių. Jis labiausiai geriamas centrinėje Meksikoje, o laikais iki ispanų užkariavimo laikytas šventu, jį galėjo gerti ne visi. Tiesa, XX a. jį gerokai nukonkuravo alus.

Meksikoje skanios ir gausios vaisių sultys.

Patiekiant įvairius kokteilius (net ir ne vietinius) dažnai stiklinė pabarstoma pipirais – jie Meksikoje naudojami daug kur.

Saldumynai

Įdomus produktas, Meksikoje patiekiamas parduotuvių saldumynų skyriuose, nors visai nėra saldus – džiovinti vaisiai, aplipę čili pipirais. Skonis išties įdomus, analogų nesu ragavęs – ir vaisius, ir aštroka. Atrodo nederėtų, bet iš tikro visai tinka.

Regioniniai valgiai

Meksika didelė šalis ir skirtinguose regionuose paplitę skirtingi patiekalai. Kartais tai tų pačių patiekalų versijos – pvz. taco al pastor labai siejamas su Meksiku, šalies sostine. Tačiau kartais tai visai kitokie patiekalai.

Unikali menonitų virtuvė – tai vokiečių kilmės tautinė-religinė mažuma, imigravusi į Meksiką XIX-XX a. sandūroje bėgdama nuo persekiojimų kitur. Menonitų kolonijų yra daug kur, o jų patiekalų gali paragauti netoli tų kolonijų, bet didžiausios kolonijos Čihuahua valstijoje prie Kautemoko miesto. Menonitų patiekalai:
Kilkė – makaronai, mėsos gabalas.

Wreakje – man gerokai skanesnis, primena čeburekus su varške, padažui yra ir nesaldus, ir saldi uogienė, kuri visgi visai tinka, nors šiaip saldžiai valgyti nemėgstu.

Menonitų sūris – karštas ir be galo tąsus sūris, valgomas su tortilja.

Menonitų picos – gausiai reklamuojamos, bet nelabai kuo skiriasi nuo įprastų picų. Kaip paaiškino vietiniai, tiesiog “visi produktai yra iš menonitų ūkių”.

Kitokai ir rytinės Meksikos dalis Jukatano virtuvė, kurią gauna išbandyti daug turistų, kadangi būtent ten yra garsiausi Meksikos kurortai. Tradicinis patiekalas ten – “plėšytą kiaulieną” primenanti kočinita pibil, o taip pat:
*Sopa de Lima – sriuba su laimu ir mėsa.
*Queso relleno – pažodžiui tai “įdarytas sūris”, bet dažniausiai labiau primena sriubą, kurioje plaukioja tas sūris ir mėsa.

Meksikos restoranai

Meksikoje restoranai be galo įvairių kategorijų.

Valgyti antochitų restoranuose paprastai pigiau nei Lietuvoje. Tačiau yra ir tokių restoranų, kur, atrodo, parduodami tie patys antochitai, tačiau kainos tikrai didelės.

Tuo tarpu brangesnieji restoranai brangesni nei Lietuvoje. Taip yra todėl, kad Meksikoje didžiulė socialinė atskirtis ir, nors Meksikos vargšai gyvena skurdžiau nei lietuviai, Meksikos “turtingoji klasė” gyvena turtingiau ir jų irgi yra daug. Restoranų kainos smarkiai priklauso ir nuo rajono – itin brangu turtingųjų gyvenamuose rajonuose, kurortuose, o pigiausia – turguose, jų prieigose. Tačiau dabar yra ir “prabangesnių turgų”, labiau orientuotų į turistus – ten irgi brangu.

Visgi, didelės prasmės valgyti brangiuose restoranuose nemačiau, dažnai maistas pigiose antochitų užeigose tik skanesnis.

Meksikos restoranuose įprasta, kad groti siūlosi tradiciniai tradiciškai apsirengę muzikantai – mariačiai. Priešingai Vakarų gatvės muzikantams, jie nepradeda groti negavę užmokesčio (taigi, ne pirma “neprašyti groja” ir paskui renka aukas, bet klausia, ar nori, kad sugrotų). Meksikiečiams ši muzika patinka, be jos neapsieina šventės, jie noriai samdo mariačius. Jei mariačius pasamdys gretimas staliukas, galėsite paklausyti jų nemokamai, bet gali būti verta ir patiems užsisakyti dainą.

JAV ir kinų virtuvė Meksikoje

Kadangi Meksika yra šalia JAV, čia – kaip ir Kanadoje – bene daugiausiai įvairių JAV greito maisto tinklų – jei jau koks tinklas plečiasi anapus JAV, dažnai į Meksiką. Tiesa, „meksikietiško maisto“ tinklams iš JAV sekasi sunkiai, jų čia iš esmės nėra („Taco Bell“, „Del Taco“ ir pan.).

Netikėtai smarkiai Meksikoje paplitusi ir kinų virtuvė. Restoranus čia turi patys kinai, tačiau yra nusistovėjęs labai konkretus Meksikos kinų restoranų standartas. Kaip taisyklė, čia parduodami rinkiniai, susidedantys iš ryžių ir 1 patiekalo, 2 patiekalų arba 3 patiekalų. Visi patiekalai įdedami iš bufeto iš karto, ten jie guli paruošti. Rinkinio iš ryžių ir trijų patiekalų pakakdavo pavalgyti dviems ir išeidavo nebrangiai, nes 3 patiekalai rinkinyje nėra tris kartus brangiau nei vienas patiekalas.

---

Visi mano kelionių po Meksiką vadovai

---

1. Meksika – piramidės, bažnyčios ir mirtis
2. Meksikas – baisus didingas metropolis
3. Jukatanas – Meksikos kurortai, džiunglės, piramidės
4. Šiaurės Meksika – Meksikos laukiniai vakarai

---

Visi straipsniai apie pasaulio šalių virtuves

* Arabų virtuvė
* Argentinos virtuvė
* Balkanų virtuvė
* Brazilų virtuvė
* Filipinų virtuvė
* Indonezijos virtuvė
* JAV virtuvė
* Korėjiečių virtuvė
* Maldyvų virtuvė
* Rumunų virtuvė
* Tuniso virtuvė
* Turkų virtuvė
* Vidurinės Azijos virtuvė

Komentuoti

Bolivijos virtuvė neatrasta, bet tikrai įdomi, man viena įdomiausių Lotynų Amerikos virtuvių.

Bolivijos patiekalai

Silpancho. Skanus labai plonas, bet didelis mėsos gabalas, uždėtas ant ryžių ir bulvių, o ant mėsos uždėtos smulkiai pjaustytos daržovės, virtas kiaušinis. Būtų panašu į karbonadą, bet mėsa gerokai plonesnė, o gausus garnyras padėtas ne šalia, bet arba po mėsa (bulvės, ryžiai), arba ant jos (pomidorai, kiaušinis).

Salchipapas. Gražiai atrodantis, bet paprastas patiekalas: bulvytės fri su dešrelėmis, kečupu ir majonezu. Kartais atneša ne padarytą patiekalą, bet „resursus“ jį pasidaryti patiems: bulvytes, dešreles, majonezą, kečupą…

Pique macho. Į šį patiekalą sukrauta daug kas – nuo jautienos iki svogūnų, pipirų, pomidorų, bulvyčių fri, kiaušinių. Jis dažnai pagardinamas kečupu, majonezu. Dažnai (bet ne visada) aštrokas. Pasak legendos, patiekalą išrado restoranas, kuris prieš užsidarymą nebeturėjo jokio pilno patiekalo. Kai į jį užsuko išalkę darbininkai ir pasakė valgysiantys bet ką, restorano šeimininkas sudėjo viską, ką turėjo – įvairių patiekalų po truputį. Pique macho ne kiekvienam – galima sakyti, kad sudėti patiekalai nelabai derinasi tarpusavyje, kita vertus, kitiems įvairovė patinka.

Kalapurka. Aštroka skani sriuba iš Potosio regiono, kurios ypatingiausias yra paruošimo būdas. Į sriubą įmetamas įkaitintas akmuo iš garsiojo sidabru turtingo Cerro Rico kalno. Šitaip net padėta ant stalo sriuba dar tarsi verda ir ataušta vėliau. Be akmens, sriuboje yra mėsos (kiaulienos, jautienos), bulvių, svogūnų, česnako ir kt.

Lamiena. Jei didžiojoje pasaulio dalyje dėl populiariausios statuso „konkuruoja“ tos pačios kelios mėsos – jautiena, vištiena ir kiauliena – tai Bolivijos ištisuose regionuose pagrindinė mėsa yra „egzotiška“ lamiena. Ji yra daugelyje restoranų, iš jos daromi įvairiausi patiekalai (kaip ir iš jautienos ar kiaulienos) – kartais net nebolivietiški (pvz. spageti bolognese su lamiena). Jos skonis ir primena jautieną. Bolivijos pietvakariuose, kur lamiena laikosi tvirčiausiai, lamų ganosi daugiau nei kitų gyvūnų ir jos auginamos daugiausiai mėsai (vilnos nukerpamos tik mirusioms, ne taip, kaip avims ar alpakoms, kurios kerpamos ir auginamos dėl vilnų – mat lamos vilnos pigesnės, net ir kerpant tik nužudytas lamas vilnų pakanka).

Čarkekanas (charquekan) pavadinamas bolivietišku džerkiu. Tačiau skirtumų daug: charquekan pateikiamas siaurais mažais gabaliukais, taip pat gerokai labiau sūdytas. Kildinamas iš Oruro, kur yra daug čarkekano restoranų.

Čunjo (Chuño). Liofilizuotos bulvės – tai tikriausiai buvo pirmasis pasaulyje liofilizuotas valgis, jį atrado indėnai dar prieš Inkų imperiją. Bulvės išdžiovinamos jas daug kartų šaldant ir džiovinant saulėje. Rezultatas – bene ilgiausiai pasaulyje galiojantis tradicinis maisto produktas; sakoma, kad jas galima vartoti net po keliasdešimt metų. Čunjo tad itin mėgsta žmonės, bijantys branduolinio karo ar kitokių kataklizmų – teoriškai jų gali „pasiruošti“ visam gyvenimui. Bet jei kitur pasaulyje čunjo ir sutiksi tik tokiems tikslams, tai Bolivijoje čunjo pateikiamas ir kaip garnyras prie patiekalų, kartais net kartu su tiesiog virtom bulvėm. Skonis smarkiai skiriasi ir, nors čunjo nėra „nevalgomas“, nepratusiam iškeisti „šviežesnių“ bulvių į čunjo nesinorėtų.

Kinoja (bolivinė balanda). Bolivija kartu su Peru pagamina 80% pasaulio kinojos kruopų. Kitur kinoja laikoma sveiku maistu, kurį vartoja „nišiniai“ žmonės, o Bolivijoje tai masinis reiškinys, daug patiekalų gaminama iš kinojos ar su kinoja (kinojos sriuba ir pan.).

Sopa de Mani. Riešutų sriuba – man atrodo tokia paprasta „lengvo skonio“ sriuba „kaip močiutė padarytų“, bet žmona sakė, kad labai neskani, tuo tarpu sutikau boliviečių, kuriems tai skaniausias jų virtuvės patiekalas… Matyt, verta paragauti ir susidaryti nuomonę patiems. Sriuboje yra įvairių dalykų – be maltų riešutų, daržovių, taip pat ir mėsos ir dideli makaronai.

Pusryčių maistai ir užkandžiai

Saltenja. Pavadinimas reiškia „Saltietė“ pagal Saltos miestą Argentinoje, bet tai labiau Bolivijos patiekalas. Tačiau jis panašus į argentinietišką empanadą (ar, kas jos nežino – ir į Lietuvos kibiną). Tačiau skirtumas čia tas, kad saltenja – saldi. Man saldus skonis visai nesiderina su jautienos, vištienos įdaru, dar paskanintu kiaušiniais, bet vietiniams tai populiarus pusryčių patikalas – ir jie ją užsigeria ne kava ar arbata, o išimtinai saldžiu limonadu (kola ir pan.)! Saltenjų restoranai dažnai dirba tik rytais, nes tai yra pusryčių maistas (pvz. nuo 7:00 iki 12:00).

Kunjapė (Cunape). “Bandutė” su sūriu iš rytų Bolivijos.

Kokos lapai. Bolivijoje labiau nei kur kitur pasaulyje vartojami kokos lapai. Ne, ne kokainas – narkomanų kaip tik mažiau, nei daug kur Lotynų Amerikoje. Kad pagamintum kilogramą „tikro“ kokaino, reikia 138 kg kokos lapų. Kokos lapai tad daug silpnesni poveikiu, bet, vietinių teigimu, jie suteikia energijos, neleidžia užmigti, be to, padeda prisitaikyti prie aukštumų klimato, deguonies trūkumo. Todėl kokos lapus itin kramto profesijų, kurioms reikia jėgos, atidumo atstovai – vairuotojai, angliakasiai (kai kurie jų, mačiau, būna nuolat užsikišę kokos lapus už žando). Iš kokos lapų daroma ir įvairi produkcija – nuo arbatų iki saldainių. Turistai labiau mėgsta kokos lapus vartoti šitaip, nes daugelyje šalių neįprasta kramtyti lapus. Kokos lapai Bolivijoje legalūs, nors tai ir sukelia tarptautinių nesutarimų su, pavyzdžiui, JAV – tos šalys, kuriose itin paplitę narkotikai (kokainas), norėtų uždrausti kokos lapų auginimą Bolivijoje ir kitur, tokiu būdu dar labiau apsunkinant ir pabranginant kokaino gamybą, tačiau Bolivija su tuo nesutinka ir sako, kad kokos lapai yra sena jų tradicija.

Kitų šalių patiekalai Bolivijoje

Kadangi Bolivija ribojasi su Argentina, o istoriškai Argentina buvo gerokai už Boliviją turtingesnė (t.y. Argentina buvo tarsi “pirmasis pasaulis”, o Bolivija labiau “trečiasis”), tai į Boliviją atėjo daugybė kultūrinių atributų iš Argentinos, tarp jų ir Argentinos virtuvė, kurios patiekalai čia suprantami beveik kaip savi. Tai daugelyje Bolivijos restoranų gali rasti ir argentinietišką milanesą (primena karbonadą), kaip “gatvės maistą” argentinietiškas empanadas, kaip labiau “elitinį” maistą – argentinietišką asado mėsą ir kt. Picos taip pat neretai būna argentinietiško stiliaus.

Tačiau šiaip užsienio virtuvės Bolivijoje mažai paplitusios, mažai užsienio greito maisto. Net “McDonald’s” šią rinką apleido. Daugiausiai užsieninių tinklų ir virtuvių yra ne “tradiciškesnėje” faktinėje sostinėje La Paze, tačiau šalies ekonominėje širdyje Santa Kruze. Mažesniuose miesteliuose, tuo tarpu, yra tik Bolivijos virtuvė su kai kuriais į ją inkorporuotas “inkliuzais” iš Argentinos.

Bolivijoje taip pat populiari Vištiena. Kaip daugelyje skurdesnių šalių, restoranuose populiaru tiekti vištieną su kaulais – ketvirtis viščiuko, pusė viščiuko, visas viščiukas ir pan. Yra tame besispecializuojantys restoranai.

Bolivijos gėrimai

Tarp tradicinių gėrimų – itin stiprus alkoholinis gėrimas singanis gaminamas iš vynuogių ir, sakoma, sukurtas, kad Bolivijos aukščiuose vyno neturintys kunigai turėtų ką naudoti sakramentams. Jis paprastai geriamas kokteiliuose.

Tiesa, vynas Bolivijoje visgi gaminamas – bet tik apie 2 km aukštyje Tarichos apylinkėse, o ne apie 4 km aukštyje kur įsikūręs didžiausias miestas La Pazas. Bolivija didžiuojasi, kad augina aukščiausias pasaulio vynuoges, ir Bolivijos restoranuose visi vynai paprastai bolivietiški. Pats vyno negeriu, bet jį mėgstanti mano žmona sakė, kad, visgi, matyt vynuogėms taip aukštai augti nelemta, nes, kiek ragavo, vynai nekokie.

Čiča (chicha), vadinama kukurūzų alumi, buvo itin populiari Inkų Imperijoje iki ją nukariavo ispanai. Ten čiča naudota ritualams. Tad čičą toliau geria inkų palikuonys kečujai. Tuo tarpu kita pagrindinė tauta aimarai labiau renkasi “vakarietišką” alų.

Ispanų k. turi du žodžius sultims – Ispanijoje sakoma “zumo”, Pietų Amerikoje “jugo”. Tačiau Bolivijoje vartojami abu žodžiai, bet jų reikšmės išsiskyrė – “jugo” paprastai skiestos, tokie sulčių kokteliai, o “zumo” – grynos kokio vaisiaus sultys (pvz. apelsinų), be vandens. Kartais abu variantai būna tame pačiame meniu, bet šiaip “jugo” dažnesnis, tad jei nepatinka skiestos sultys nereiktų jų užsakyti.

Bolivijos padažai

Aji. Žalias, aštrokas skanus padažas, pagardinantis mėsą.

---

Visi straipsniai apie pasaulio šalių virtuves

* Arabų virtuvė
* Argentinos virtuvė
* Balkanų virtuvė
* Brazilų virtuvė
* Filipinų virtuvė
* Indonezijos virtuvė
* JAV virtuvė
* Korėjiečių virtuvė
* Maldyvų virtuvė
* Rumunų virtuvė
* Tuniso virtuvė
* Turkų virtuvė
* Vidurinės Azijos virtuvė

Komentuoti

Iš Maldyvų virtuvės nesitikėjau daug, bet ji mane nustebino!

Atrodytų, kas ten galėtų būti ypatingo – juk tai yra vos 400 000 gyventojų šalis, tikrai negarsėjanti savo virtuve. Tiek daug žmonių ten keliauja, bet, priešingai nei iš Tailando ar Vietnamo, neatsiveža idėjos atidaryti savo „Maldyviečių restoraną“, tokių niekur nerasi…

Bet taip yra todėl, kad daugelis Maldyvuose atostogauja privačiose salose, o ten Maldyvų virtuvės beveik nėra: gaminami tarptautiniai patiekalai ir tik kartais bufetan įtraukiamas vienas-kitas maldyvietiškas, kurio turistai net nepastebi.

Maldyvų virtuvė turtingiausia įvairiausiais būdais paruošti tuną – juk tai yra šalis-archipelagas, ir žvejyba čia vienas svarbiausių maisto šaltinių. Tunas Maldyvuose – panašiai kaip kiaulė Lietuvoje; rodos, panaudojama kiekviena dalis, patiekalų prigalvota įvairiausių (dauguma – gana aštrūs). Keli man skaniausi:

Valhomas

Angliškai šis patiekalas vadinamas tiesiog „Maldives fish“ (Maldyviška žuvis). Tai – rūkyto tuno gabaliukai. Jie naudojami ne kaip patiekalas savaime, bet kaip ingredientas visai galybei kitų patiekalų – tiek maldyvietiškų, tiek ir ne: bet kokį patiekalą gali padaryti maldyvietišku, pridėjęs valhomas!

Mas Huni

Tipiškiausias Maldyvų pusryčių patiekalas. Tai – maltas tunas, sumaišytas su kokosais, svogūnais ir pipirais. Paprastai valgomas kartu su roši (maldyvietiška duona). Tunas gali būti tiek valhomas, tiek paprastas.

Rihaakuru

Tuno padažas, gaunamas iš tuno nuoviro. Tai, kas lieka verdant valhomas. Rihaakuru dažnai pagardinamas, pavyzdžiui, svogūnais ar čili pipirais. Rihaakuru valgomas su mldyvietiška duona (roši), ryžiais ir pan.

Sumaldyvinti tarptautiniai patiekalai

Įprasta, kad kiekvieno Maldyvų restorano meniu labai ilgas. Be maldyvietiškų patiekalų, ten yra ir užsieninių, paprastai iš šių labai konkrečių virtuvių:
1.Itališkos picos ir makaronai.
2.Indonezietiški ryžiai (nasi goreng) ir makaronai.
3.Šrilankietiški „kotu roši“ (tradiciškai iš vakarykščių atliekų darytas aštrokaspatiekalas, kuriame – duona, mėsa, sūris ir pan.).
4.Indiški „kariai“.
5.Amerikietiški burgeriai ir submarinai.

Kiekvienas šių patiekalų turi gausybę versijų ir dalis tų versijų – grynai maldyvietiškos. Pavyzdžiui, tiek itališka pica, tiek spagečiai, tiek šrilankietiškas kotu roši dažnai patiekiami su „valhomas“ – tokios versijos nerasi niekur kitur.

Taip pat yra patiekalų, kurie, nors atsirado ne Maldyvuose, ten gal populiaresni nei bet kur kitur, yra daugelyje meniu, nors kitur pasauly rasi retai. Pvz. paruošimo būdas “deviled” aštriame pomidorų padaže.

Maldyvuose populiarus maitinimo būdas – užkandžiai; perkama mažų patiekalėlių. Angliškai tai verčiama “short eats”. Kadangi Maldyvų restoranuose gali būti aptarnaujama labai ilgai, tokie paruošti užkandžiai sutaupo ir laiko.

---

Visi straipsniai apie pasaulio šalių virtuves

* Arabų virtuvė
* Argentinos virtuvė
* Balkanų virtuvė
* Brazilų virtuvė
* Filipinų virtuvė
* Indonezijos virtuvė
* JAV virtuvė
* Korėjiečių virtuvė
* Maldyvų virtuvė
* Rumunų virtuvė
* Tuniso virtuvė
* Turkų virtuvė
* Vidurinės Azijos virtuvė

Komentuoti

Tuniso virtuvė ne tokia žymi kaip netolimo Maroko, o be reikalo. Man Tuniso virtuvė skanesnė, įdomesnė ir įvairesnė.

Dauguma Tuniso gyventojų – arabai, tačiau seniau čia gausiai gyveno ir kitos tautos: prancūzai, italai, žydai. Visi jie atnešė kažką į Tuniso virtuvę – bet Tunise jų patiekalai neatpažįstamai pasikeitė.

Nuo aplinkinių arabų šalių Tuniso virtuvė skiriasi tuo, kad ji vienintelė Šiaurės Afrikoje aštri. Aštrumo viskam suteikia harisa padažas/pagardas.

Daugelis Tuniso patiekalų pavadinimų susideda iš dviejų dalių:
1.Patiekalo tipo.
2.Ingredientų/garyro.
Yra išimčių, bet šiaip kone kiekvieno tipo tunisietiškas patiekalas yra daromas su bet kuriuo populiariu tunisietišku ingredientu/garnyru, taigi, yra dešimtys jų versijų.

Užsakydamas patiekalą Tuniso restorane sakai abu žodžius – pirma patiekalo tipą, tada ingredientą, pvz. „Maklub šavarma“ bus maklub sumuštinis su šavarma viduje, „Oža merguez“ bus oža sriuba/troškinys su merguez dešra viduje ir pan. Pasakomas tik pagrindinis ingredientas, bet į patiekalą gali įeiti keli.

Tuniso restoranai ir maisto grupės

Tuniso restoranus (o kartu ir maisto tipus) galima suskirstyti į kelias rūšis.

*„Greito maisto“ restoranai, kuriuose klientų akivaizdoje gaminami ir tiekiami tunisietiški sumuštiniai bei picos. Kai kurie tokių veikia tik išsinešimui, bet kai kurie turi po kelis staliukus. Jie labai pigūs ir norėdami pavalgyti eilinę dieną daugelis vietinių valgo tokį maistą.
*„Lėto maisto“ retoranai, kurie didesni, ten tiekiami sudėtingesni patiekalai, aptarnaujama prie staliukų (bet gali būti ir sumuštinių). Čia einama, pavyzdžiui, pasėdėti su šeima.
*Kavinės, kur galima tik atsigerti nealkoholinių gėrimų (kavos, sulčių) ir gauti saldumynų. Daugelyje tokių paprastai sėdi vien vyrai, leidžia dienas ir vakarus stebėdami gatvę (išskyrus sostinę ar kurortus, kur į kavines eina ir moterys).

Tuniso kurortuose dar yra viešbučių bufetai, barai – bet tai labiausiai turistams ir dvasia ten netunisietiška, o iš Tuniso virtuvės yra nebent šis bei tas.

Tarptautinių restoranų tinklų ar kitų virtuvių restoranų daug yra tik sostinėje Tunise ir aplinkiniuose miestuose, tačiau iš užsienio atėjusių patiekalų (pvz. picų, makaronų) rasi ir kitur, tunisietiškuose restoranuose – tik tie patiekalai bus “sutunisinti”, visai kitokie, nei tikiesi!

Tuniso patiekalų ingredientai / garnyrai

Pradedu straipsnį nuo Tuniso virtuvės ingredientų/garnyrų todėl, kad jie dedami į daugelį patiekalų ir jau užsisakinėdamas visada turi nurodyti, su kokiu pagrindiniu ingredientu nori to patiekalo.

Šavarma mėsa.

Merguez aštrokos ožienos ar avienos dešrelės – skanesnės nei skamba, pats mėgstamiausias mano ingredientas.

Vištiena. Nors šiaip nesu didelis vištienos mėgėjas, Tunise man tai vienas skanesnių ingredientų.

Eskalopas.

Peperoni dešra. Deja, dažnai žemos kokybės. „Vietinis“ merguez beveik visada geriau.

Tunas. Tunisiečiai tuną valgo labiausiai iš visų žuvų ir ji siūloma kaip ingredientas beveik kiekvienam patiekalui.

Daržovės – tunisiečiai daržoves vertina šviežias ar virtas, o kitur regione populiarios marinuotos ar raugintos daržovės Tunise gana retos.

Sūris.

Kelių rūšių padažai, kurie visada patiekiami kartu net jeigu ir nėra pagrindinis ingredientas: aštri harisa.

Tunisietiški sumuštiniai

Dažniausias patiekalas, kurį matydavau Tuniso meniu ir valgydavau yra šie sumuštiniai: tiesiog, greito maisto restoranų Tunise daugiau nei negreito.

Sumuštiniai kelių rūšių, o rūšis priklauso tik nuo duonos: maklub, malfuf ir kt. Į vidų galima dėti kuriuos nori ingredientus (šavarmą, merguez ir t.t.).

Malfufsumuštinyje ingredientas įvyniojamas į plokščią duoną, Mlevi duona kiek kitokia. Kaskrut atrodo labiau kaip submarinas. Maklub sumuštinyje duona gaminama kaip picos pagrindas, tad jis primena nedidelę perlenktą picą.

Unikalesnis Brik kepinys, patiekiamas su kiaušiniu viduje.

Lėkštė – tai nėra sumuštinis, bet dažnai tiekiamas tuose pat restoranuose. Užsakius lėkštę (pvz. „Lėkštė merguez“ ar „Lėkštė šavarma“) tiesiog atitinkamas ingredientas bus patiektas lėkštėje, o be paties ingrediento bus dar gausu visokių garnyrų, kurių šiaip su sumuštiniu nebūtų (daugiau daržovių, daugiau padažų, gal sriuba čorba ir pan.). Lėkštė dažniausiai kainuoja brangiau nei sumuštiniai su tuo pačiu ingredientu, nes maisto gauni daugiau.

Sumuštiniai ir lėkštės dažnai patiekiamos su bulvėmis fri: į lėkštės kainą gali įeiti, o perkant sumuštinį gali reikėti ir primokėti.

Tuniso „lėto maisto“ patiekalų tipai

Kai kurie Tuniso patiekalų yra panašūs kaip Maroko virtuvėje, bet aštresni dėl harisos. Nacionalinis Tuniso patiekalas – kuskusas, ir nors jis valgomas ir Maroke, tunisiečiai giriasi, kad pas juos kuskuso rūšių – kelis kartus daugiau nei Maroke (su įvairiais garnyrais/ingredientais). Kuskusas laikomas šventišku patiekalu.

Tarp grynai tunisietiškų patiekalų – Oža [Ojja], tokia pomidorinė „sriuba“, ar labiau troškinys, kur plaukioja ingredientai.

Čorba yra aštri pomidorinė sriuba su mažai ingredientų, paprastai nešama kaip nemokamas priedas prie didesnių patiekalų (ne sumuštinių). Šiaip „čorba“ reškia tiesiog sriuba, bet kai užsakai čorbą, ar ypač kai ji yra kaip priedas prie patiekalo ar bufete, paprastai patiekia labai konkretų jos variantą.

Kas buvęs Maroke žino, kad Tažin ten yra nacionalinis patiekalas troškinys – bet Tunise tas pats žodis reiškia ką kitą, tokį labiau omletą. Tuo tarpu tai, kas Maroke vadinama tažin, Tunise vadinama Marka [Marqa].

Italų kilmės patiekalai Tunise (tunisietiškos picos ir makaronai)

Iš pradžių stebėjausi, kiek Tuniso restoranų siūlo picas, spagečius. Kol jų neparagavau. Su itališkais jie turi mažai bendro, išskyrus formą.

Tunisietiška pica tai veikiau dar viena tunisietiško sumuštinio versija, paprastai tiekiama tuose pat restoranuose. Ant jos irgi – tie patys ingredientai, kaip ant sumuštinių. Kartu patiekiami ir padažai (tikra šventvagystė italui) ir, kartais, net bulvės fri. Užsakymo būdas irgi tas pats: užuot sakęs kokius pavadinimus, tiesiog sakai „Pica ingredientas“, o paskui papasakoji, ką dar dėti iš turimų papildomų ingredientų (pvz. „Pica mergez, tik nedėkit tiek harisos, kad nebūtų taip aštru“).

Tiesa, keli tradiciniai picų pavadinimai visgi išpopuliarėjo Tunise – pvz. „Pica fromaž“ (Pica sūrio) kartais vadinama ir „Pica Margarita“. O „Keturių metų laikų pica“ tiesiog reiškia, kad skirtinguose picos kampuose bus skirtingi tunisietiški ingredientai – pvz. vienam kampe mergez, kitam šavarma, trečiam tunas, ketvirtam vištiena.

Tunisietiški makaronai, priešingai nei itališki, neturi daug versijų, yra konkretaus recepto, su aštriu padažu. Tiesa, makaronų rūšį neretai galima rinktis (spagečiai ar kiti).

Prancūziški patiekalai Tunise (bandelės)

Tunisas buvo Prancūzijos kolonija ir prancūzai čia atvežė šviežių kepinių madą. Visur pilna kepyklėlių, krosanų, daug kur siūlomi ir krepai (prancūziški blyneliai). Priešingai picoms ar spagečiams, prancūziški patiekalai gana autentiški, nesutunisėjo. Taip pat ir geruose didmiesčių restoranuose gali gauti tikrų prancūziškų patiekalų, tai tebėra „elito kultūra“. Tačiau kadangi Tunise tie patiekalai panašūs, kaip Prancūzijoje, nėra ko čia apie juos daug rašyti – tai nėra Tuniso virtuvė, o labiau Prancūzų parduotuvės ir restoranai Tunise.

Tuniso gėrimai

Tradiciškai susitikus geriama mėtų arbata, kuri Tunise patiekama su labai daug cukraus, labai saldi.

Nors Tunisas – musulmoniška šalis, jį ilgą laiką valdė prancūzai, paskui nereligingi diktatoriai, ir alkoholis čia ne tik leistinas nusipirkti be kokių ten specialių leidimų, alkoholis (vynas, alus) Tunise net gaminami. Tunisietiškas vynas dažniausiai rožinis.

Visgi, skaičius vietų, kur įsigysi alkoholio, ribotas (paprastai tai – didžiausi prekybos centrai ir barai, kuriuose viskas gerokai brangiau nei kitur, o taip pat dalis “lėto maisto” restoranų). Daugelis neturistinių restoranų alkoholio netiekia. Populiariausias nealkoholinis gėrimas, atrodo, vaisių sultys Vaisių užauginama devynios galybės tad pigios įvairiausios sultys, ypač apelsinų: pardavinėjamos ir lėto, ir greito maisto restoranuose, ir tiesiog gatvėje. Ne daug brangiau už „Coca Cola“. O populiariausias tradicinis vietos gėrimas – citronadas. Cukrus, mėtos, citrinų sultis – man per kartus, kad būtų patikęs.

Tuniso saldumynai

Tunisas garsėja saldumynais, primenančiais turkiškus: maži saldumynėliai, perkami atskirai. Jie paprastai nevalgomi kaip desertas, o labiau tarp valgių arba per šventes.

---

Visi straipsniai apie pasaulio šalių virtuves

* Arabų virtuvė
* Argentinos virtuvė
* Balkanų virtuvė
* Brazilų virtuvė
* Filipinų virtuvė
* Indonezijos virtuvė
* JAV virtuvė
* Korėjiečių virtuvė
* Maldyvų virtuvė
* Rumunų virtuvė
* Tuniso virtuvė
* Turkų virtuvė
* Vidurinės Azijos virtuvė

Komentuoti

JAV virtuvę daug kas traukia per dantį – girdi, tik paprastas greitas nesveikas maistas ir tiek.

Bet JAV didelė šalis, imigrantų šalis, į kurią suvežtos viso pasaulio kulinarinės tradicijos, kurios čia keitėsi ir pildėsi kuo nauju. Kai kuris amerikietiškas maistas pasaulyje toks dažnas, kad net nelaikome to kažkokia ypatinga virtuve – bet už įprastų patiekalų slypi daugiau. Be to, įvairiuose JAV regionuose sukurta tik ten būdingų patiekalų. Ir net dalis to, ką vadiname itališku, meksikietišku ar kinišku maistu, išrasta JAV.

Čia papasakosiu apie įvairias JAV virtuvės tradicijas nuo žinomiausių iki mažiau žinomų.

Sumuštiniai ir mėsainiai

Beveik visas Amerikos greitas maistas priklauso vienai šių versijų. Daugelis greito maisto tinklų siūlo vieną ar kelias iš šių patiekalų rūšių.

Mėsainiai (burgeriai). Kas jų nežino? Apvali perpjauta bandelė ir įvairūs ingredientai viduje. Klasikiniai variantai – mėsainis (“hamburger”, su mėsa) ir sūrainis (“cheeseburger”, su mėsa ir sūriu), bet kiekvienas restoranas ar jų tinklas greta šių dar prikuria papildomų savo versijų, su visokiom daržovėm, padažais, kitokiom mėsom ir t.t. „Klasikinės“ versijos būna greito maisto tinkluose, bet visokiuose prabangesniuose restoranuose / burgerinėse dažniausiai rasi tik ypatingesnius “autorinius” variantus, kurie neretai tokie “stori”, kad neapžiosi. O tų burgerinių būna visokių – nuo pigiausių iki prabangiausių. Pirmosiose burgeriai visada valgomi rankomis, jie nusiperkami prie kasos, o antrosiose jau neretai atneša ir įrankius, aptarnaujama prie staliukų. Tradiciškai burgeriai patiekiami su bulvėmis fri (jos įeina į kainą rba yra “kompleksai” su jomis). Garsiausi mėsainių restoranų tinklai: “McDonald’s”, “Burger King”, “Wendy’s”, bet jų yra begalė.

Submarinas. Pailgas sumuštinis, į kurį pridedama įvairiausių ingredientų ir daržovių (neretai itin daug). Submarinai būna šildyti ir nešildyti: JAV daug populiariau nei kur kitur valgyti ir nešildytus, ištisi restoranai į tai orientuojasi (pvz. “Jimmy John’s”). Unikali submarino versija – Philly Chease Steak su gausiai mėsos, atsiradęs Filadelfijoje. Priešingai nei burgeriai, submarinai paprastai netiekiami su bulvytėmis, tačiau kartais tiekiami su bulvių traškučiais.

Reubenas. Tai tarsi mėsainis, kur vietoje batono – kiek tamsesnės duonos riekės. Viduje – mėsa ir rauginti kopūstai. Dažnai patiekiamas kartu su raugintais agurkais šalia. Išrastas žydų, pagal vieną versiją, į Ameriką emigravusio litvako – gal todėl ingredientai kiek primena Lietuvos ir apylinkių virtuvę, nors rezultatas kartu yra labai amerikietiškas. Reubenai būna kai kuriuose greito maisto tinkluose (pvz. “Arby’s”), bet šiaip tai jau labiau “lėto aptarnavimo” restoranų patiekalas.

Beigelis. Žydų į Ameriką atvežtas didelis riestainis iš mielėmis kildintos kvietinių miltų duonos. Būna patiekiamas ir atskirai, bet dažnai valgomas kaip sumuštinis ar mėsainis su sūriu, lašiša ir pan. Ypač siejamas su Niujorku.

Amerikietiškos picos versijos

Italų JAV gyvena ~17 mln. ir tai viena didžiausių tautinių mažumų. Itališkos picos tad įsiliejo į JAV virtuvę, bet čia buvo perkurtos savaip. Visų pirma, tradicinė pica Amerikoje – storapadė. Tokia tiekiama daugelyje picerijų, išskyrus tas, kurios jau naujai mėgina atrasti „tikrą“ itališką picą (pvz. jas valdo imigrantai iš Italijos). Be to, skirtinguose JAV miestuose radosi skirtingų picų versijų, vadinamų tų miestų garbei. Jas tuose miestuose lengviausia ir rasti.

Čikagos pica. Nedidelė, bet superstoro pagrindo pica. Ji tokia stora, kad, pamenu, išvalgius ketvirtį, tas ketvirtis bemat užsiliejo sūriu iš likusių trijų ketvirčių – tokiu storu sluoksniu, kad net neatrodė, kad kas išvalgyta.

Detroito pica. Kvadratinė pica, kurią šiaip jau sunku apibūdinti kaip picą. Labiau primena fondiu ant duonos. Ji sukurta “Buddy’s” restorane, kuris veikia iki šiol. Klasikinis variantas – su sūriu ir peperoni, bet dabar yra įvairių.

Stromboli pica. Nors pavadinta Italijos ugnikalnio garbei, iš tikro ji atsirado ir yra populiariausia Filadelfijoje. Primena Calzone picą, yra perlenkta.

Picos JAV kur kas dažniau nei Lietuvoje perkamos vietose, kur nėra jokių staliukų: pardavinėjama vien tik išsivežimui. Picų gabaliukai populiarūs ir degalinėse. Visgi, būna ir picerijų, kuriose galima prisėsti ir valgyti. Šiose picerijos didesnė tikimybė gauti ir ne amerikietišką, o tikrą itališką picą, tačiau taip pat populiarios ir atitinkamo miesto versijos.

Vištiena

JAV populiarūs skrudinti vištos gabaliukai, paprastai dviejų rūšių – su kaulais (wing – sparnas) arba be kaulo (tender). Ištisi tinklai juos tiekia, bet, kaip ir burgeriai, jie būna ir bendro pobūdžio restoranuose, pvz. sporto baruose.

JAV pusryčiai

Amerika didelė ir įvairi, bet pusryčiams valgo labai panašius dalykus. Jie bus kiekviename viešbutyje, kur yra pusryčiai, o ir amerikiečių namuose. Daugelis šių patiekalų nėra išimtinai amerikietiški, bet visur kitur pasaulyje pusryčiai gerokai įvairesni. Sąrašą pradedu nuo tų patiekalų, kurie būna visur, o žemiau surašyti patiekalai – tik geriausiuose viešbučiuose. Ir net pačiuose geriausiuose dažniausiai nebūna nieko daugiau. Turiu pripažinti, kad dažniausiai net džiaugiuosi, kai Amerikos viešbutyje į kainą neįeina pusryčiai – kitur galima gauti geriau, t.y. tiesiog užsakyti patiekalą, kuris, amerikiečių požiūriu, neskirtas pusryčiams.

“Paprastesni”, šalti pusryčiai:

Dribsniai ir dribsnių paplotėliai.

Batonas paskrudinimui.

Saldžios bandelės. Kai kažkas Amerikoje “saldu” tai tikrai ne taip, kaip Lietuvoje. Tai supersaldu, daugeliui lietuvių gal net nevalgomai saldu, ar bent jau negali suvalgyti bent kiek daugiau, bet amerikiečiai valgo.

“Geresni” pusryčiai dar turi ir šiuos šiltus patiekalus:

Hash brown.

Mėsos kotletukas, bekonas ir dešrelė – vieninteliai mėsiški patiekalai, siūlomi pusryčiams.

Amerikietiški blyneliai. Su saldžiu sirupu. Labai saldžiu.

Luizianos (Kadžunų) virtuvė

Kartais vadinama toliausiai pažengusia JAV kulinarine tradicija, ji gimė susidūrus prancūzų (kurie Luizianą kolonizavo pirmieji), anglų ir juodaodžių kultūroms. Dažnai vadinama kadžunų (Cajun) virtuve pagal prancūzus tremtinius, kuriuos anglai ištrėmė iš Kanados pakrančių į Luizianą.

Bene žymiausias patiekalas – Džambalaja. Tai – ryžiai, sumaišyti su daržovėmis, ypač kadžunų virtuvės “trejybe”: salierais, svogūnais ir paprikomis, o taip pat su dešrele. Yra įvairių versijų: pvz. gali įeiti ir rūkyta mėsa.

Panašūs pateikalai – gumbo ir etufė (étouffée). Pastaruosiuose, priešingai nei džambalajoje, ryžiai ruošiami atskirai nuo kitų ingridientų. Etufė vietoje dešrelės yra jūros gėrybės.

Amerikos kinų virtuvė

Daug patiekalų, kurie mūsuose žinomi kaip kiniški, iš tikro sukurti JAV. Jų Kinijoje nėra, o dalies jų apskritai nėra niekur kitur, tik JAV. Apskritai JAV kinų virtuvėje vyrauja saldžiarūgščiai patiekalai, gerokai mažiau aštrūs, nei didžiojoje Kinijos dalyje.

Mongoliška jautiena, Generolo Tso vištiena, kiniškos vištienos salotos, sezamo viščiukas ir daug kitų patiekalų iš tikro nėra nei iš Kinijos, nei iš Mongolijos – jie išrasti JAV, o Azijoje nežinomi.

Bet unikaliausias Amerikos kinų virtuvės išradimas tikriausiai yra Burtų sausainėlis (fortune cookie; lietuviškai kartais vadinama burtų bandele) – toksai daug JAV kinų restoranų net ir neužsakius atnešamas desertui. Jo viduje būna įkeptas lapelis – “ateities pranašavimas”, patarimas ar frazė pamąstymui, paprastai toks gana bendro pobūdžio (“Tikras gerumas ateina iš vidaus”, “Neieškok laimės – susikurk ją pats”, “Rytoj būk spontaniškas” ir pan.).

“Meksikietiška” (Teksaso) virtuvė

Tai, ką dažniausiai vadiname Meksikietiška virtuve, iš tikro nėra kilę iš dabartinės Meksikos! Tai – pietinių JAV virtuvė, Teksaso ir kt. Dar vadinama “Tex-Mex”. Pačioje Meksikoje tokių nelabai rasi (arba jie atrodo kiek kitaip), tačiau 90% visų restoranų anapus Meksikos ribų, kurie prisistato kaip meksikietiški, tiekia būtent šios virtuvės patiekalus (ar “meksikietiškų patiekalų teksasietiškas versijas”). Keturi populiariausi šios virtuvės patiekalai:

Kesadilja (Quesadilla), Buritas (Burito), Takas (Taco), Načios (Nachos).

Pirmi trys yra į plokščią duoną skirtingai įsuktos daržovės, sūris, malta mėsa (ingredientai įvairuoja), o načios primena į padažą dažomus storus traškučius. Padažas irgi gali priminti prieš tai minėtų patiekalų įdarą, būti iš maltos mėsos, daržovių ir pan.

Chili Con Carne – aštrokas troškinys iš čili pipirų, mėsos, pomidorų ir pupų.

Amerikos indėnų virtuvė

Indėnai JAV tesudaro 1% žmonių, o daugelis jų kultūrų sunaikintos, taigi, menkai liko ir virtuvė. Visgi, yra išimčių. Navahų regione (tai – didžiausia išlikusi JAV indėnų tauta) ir aplink populiarūs navahų takai (Navajo taco) – ant indėniškos duonos tarsi ant pocos sukrauta daržovės ir mėsa. O gretimame hopių krašte pardavinėjama hopių duona su pelenais.

Tiesa, tarkime, navahų takas, tikėtina, išrastas XIX a. jau europiečių įtakoje, tad net ir populiariausi indėnų patiekalai tikriausiai nėra tikrai istoriniai.

Amerikietiški sušiai

Sakome, kad sušiai yra japonų patiekalas ir tai tiesa, bet daug kas iš to, kas aptinkame sušinėse JAV (o ir visame Vakarų pasaulyje bei Lietuvoje) yra atsiradę Amerikoje. Jau vien pavadinimai sufleruoja: California, Philadelphia… Apskritai amerikietiškuose sušiuose į vieną sušį sudedama gerokai daugiau ingredientų, nei Japonijoje. Tokių dalykų kaip apskrudinti sušiai Japonijoje nerasi išvis. Na, bet kas valgė Lietuvoje sušį, tai jiems tai ir yra tikrasis sušis – jie labiau nustebtų nuvykę į Japoniją nei JAV.

Kitos regioninės virtuvės

Amerikos prerijose įprasta valgyti avinų sėklides, kurios ten vadinamos poetiškai lamb fries (avių fri). Tiesa, iš to traškaus avies odos gabalo sunkiai suprastum iš kur jis ir, tiesą pasakius, pirmą kartą vietinis oklahomietis man jų davė, nepasakęs, kas tai – nebūčiau atspėjęs.

Amerikietiški gėrimai

Tipiniai Amerikos gaivieji gėrimai:
*Kola. “Coca Cola”, “Pepsi” ir daugybė jų kopijų. Tai tikriausiai pats tikriausias JAV nacionalinis gėrimas, jį visi sieja su JAV ir jį JAV geria beveik visi, nuo vaikų iki šimtamečių senelių, išskyrus kai kuriuos imigrantus ar į tam tikras subkultūras linkusius (pvz. “kraštutinai sveiko maisto”).
*Vaisių skonio gazuoti gėrimai – “Fanta” ir t.t.
*Citrinų skonio gazuoti gėrimai – “Sprite” ir t.t.
*Limonadas. Lietuvoje taip vadiname visus vaisvandenius, bet Amerikoje tai konkretus, dažniausiai negazuotas, gėrimas iš citrinų.
*Root beer. Pažodžiui pavadinimas reiškia “šaknų alus”, bet iš tikro tai ne alus, o saldus nealkoholinis gėrimas, gaminamas iš šaknų žievės ir JAV tiekiamas beveik visur, kur ir kola bei vaisvandeniai (net McDonald’s ir pan. restoranuose). Priešingai nei kiti amerikietiški vaisvandeniai, jis labai mažai išplitęs anapus Šiaurės Amerikos. Vienas plačiausiai paplitusių Root Beet prekės ženklų – A&W.

Paprastai būna didelis gėrimų pasirinkimas, nes JAV įprasta, kad kas nors, pavyzdžiui, geria tik “Coca Cola”, bet ne “Pepsi”. Taip pat gausu visokių dietinių versijų be cukraus – “Light”, “Zero”, be kofeino ir pan. Taip pat ilgainiui atsirado visokių paskanintų versijų – kola su vanilės poskoniu, kola su vynuogių poskoniu ir pan. Čia kaip ir su vynais – negeriančiam vyno jie visi vienodi, bet kolos mėgėjas lengvai atskirs visus poskonius. O Amerikoje net daugelio senelių šaldytuvuose rasi ištisas kolos skardinių dėžes…

Kalbant apie alkoholinius gėrimus, didelė dalis gėrimų, pagamintų Amerikoje, yra kitų kraštų gėrimai. Pvz. Amerikos vynai (garsiausi – iš Napos slėnio Kalifornijoje), Amerikos alūs (dabar itin populiarios visokios “microbrewery”). Saviausiu alkoholiniu gėrimu amerikiečiai laiko burboną, kuris tradiciškai gaminamas Kentakio valstijoje ir aplink.

Kaip ir su patiekalų porcijomis, gėrimų dydžiai JAV irgi gerokai didesni, nei Europoje. Net tuose pat tinkluose, pvz. “McDonald’s”, tai, kas Europoje – vidutinis gėrimas, JAV vadinasi mažu, kas didelis – vidutiniu, o kas Europoje mažas gėrimas, tokio JAV išvis nėra (kaip ir Europoje nėra to, kas JAV – didelis gėrimas). Amerikoje tikrai negausi “mažo stiklinio buteliuko” ir net vyno buteliai didesni.

Amerikietiški restoranai

Vienas dalykas, siejantis daugelį amerikietiškų restoranų – porcijų dydis. Įprasta amerikinė porcija Lietuvoje skaitytųsi dviem asmenims. Kur Amerikoje rašomos kalorijos įprasta matyti, kad porcija yra 1500 kalorijų ar pan. Paprastai Amerikoje užsakydavome vieną tokią porciją dviems, bet amerikiečiai užsako porciją sau. Kai kurie ir suvalgo – tai matosi ir iš nutukusių žmonių skaičiaus. Tačiau kiti prašo supakuoti kas liko, pasišildo mikrobangėje. Amerikoje tai visiškai įprasta ir mandagu net prabangiausiuose restoranuose – tiesą pasakius, gal neprašyti išsinešti, jei daug palieki, ne visai mandagu.

Kitas dalykas, kas nustebina JAV “naujokus” – kokie vienodi tie restoranai. Daugelis jų priklauso įvairiems tinklams, bet net jei ir ne, iš interjero dažnai sunkiai atskirsi, ar tai kinų restoranas, ar mėsainių, o gal Čikagos lietuvių… Atrodo, restoranų šeimininkai labai retai, priešingai nei Lietuvoje, nori į savo restoranų interjerą įdėti dalelę savęs. Kai kurie restoranų tinklai turi “savo dvasią” (nuo “Firehouse Subs” nutapytų gaisrininkų iki “Jimmy John’s “juokingų citatų”), tačiau ta dvasia tuomet vienoda visuose tinklo restoranuose. Vos keletas restoranų įsikūrę istoriniuose namuose ar interjeruose, dažnai – patys (pra)b(r)angiausi.

Amerikietiški restoranai būna kelių tipų. Tas suskirstymas gana griežtas, nuo restorano tipo priklauso ir elgesys jame, ką įprasta gauti nemokamai ir pan.

*Greito maisto restoranai. Jie būna keleto rūšių ir paprastai tiekia tik vieno tipo patiekalus (pvz. tik mėsainius, tik submarinus, ar tik vištieną), nors ilgainiui asortimentas plečiasi. Užsakomus patiekalus reikia užsakyti prie prekystalio ir pasiimti pačiam. Tiesa, dabar daugėja “užsakymo ekranų”, kur užsakai suspaudydamas mygtukus. Gėrimų, padažų JAV greito maisto restoranuose beveik visuomet irgi įsipili pats ir jie yra neriboti. Įdomu, kad ši tradicija neišplito toli už JAV ribų net ir jeigu tie patys restoranų tinklai yra ne tik JAV: pvz. JAV McDonald’s, kaip ir daugelyje greito maisto restoranų, gėrimų ir padažų pats įsipili ar paimi kiek nori (padažai – nemokami, gėrimų mokamas tik pirmas įsipylimas), tačiau Europoje tame pačiame “McDonald’s” yra kitaip. Suvalgęs Amerikos greito maisto restoranų maistą dažnai pats turi jį ir išmesti. Greito maisto restoranuose arbatpinigiai nepaliekami, o kainos – žemiausios. Greito maisto restoranuose paprastai nepardavinėjamas alkoholis. Nors greito maisto restoranų yra visur pasaulyje, JAV jie sudaro gerokai didesnį procentą nuo visų restoranų; įprasta, kad net koks 5000 gyventojų miestelis turi po kelių greito maisto tinklų restoranus, o jokių kitų restoranų ten apskritai gali ir nebūti. Tiesa, JAV greito maisto restoranai, ypač tinklai, kai kam asocijuojasi su skurdesniais žmonėm, ir dalis tų, kas save laiko labiau išsilavinusiais, greito maisto tinklų vengia. Bet tai nėra taip paplitę, kaip Europoje: greitą maistą JAV valgo patys įvairiausi žmonės. JAV greito maisto (ir ne tik) tinklai plačiau aprašyti čia.

*“Casual dining”. Į šiuos restoranus ateinama pasėdėti, čia aptarnaujama prie staliukų. Kaip ir visur JAV, kur aptarnaujama prie staliukų, įprasta palikti didelius arbatpinigius (20% ir pan.), o nepalikęs kartais sulauki ir piktų replikų. Kainos ir taip didesnės nei greito maisto restoranuose, o su arbatpinigiais dažnai ir dvigubai. Tačiau JAV šie restoranai skaitosi nebrangūs, ten populiaru eiti pasėdėti su draugais (pvz. pažiūrėti sporto varžybas). Virtuvė dažniausiai siūloma amerikietiška, tačiau vietoje vieno tipo patiekalų paprastai siūlomi įvairių tipų – pvz. gali gauti ir “meksikietišką” kesadilją, į mėsainius, ir picą ar vištienos gabaliuką. Tiesa, kai kurie “casual dining” specializuojasi tam tikrose virtuvėse, pvz. meksikietiškoje. Visgi, “Casual dining” turi kai ką bendro su greitu maistu: nealkoholiniai gėrimai čia paprastai neriboti (užsakęs vieną stiklinę kolos galėsi prašyti padavėjos ją papildyti kiek nori kartų). Alkoholiniai gėrimai riboti, bet pardavinėjami. Vanduo – nemokamas, dažnai gali paprašyti ir vieno ar kito papildomo priedo nemokamai. Priešingai nei greito maisto restoranuose, “casual dining” negali sėstis, kada ir kur nori: turi laukti prie durų, kol tave pasodins. Ši “amerikietiška tvarka” gali atrodyti keistai, ypač, kai būna daug laisvų staliukų, bet vis tiek turi stovėti kartais ir keliolika minučių, nes niekas neprieina pasodinti. Bet tokia tvarka JAV įprasta visuose negreito maisto restoranuose, o ne laiku atsisėdusio prie laisvo stalelio dažniausiai tavęs paprašys atsistoti ir grįžti į eilę.

*Prabangūs restoranai. Čia virtuvė jau retai gryna amerikietiška (kaip aprašiau ją čia), kainos gali “rauti stogą” (+arbatpinigiai), aptarnaujama prie staliukų. Tai vienintelė kategorija, kur gali būti išskirtinesnis interjeras, nors ir tai nebūtinai. Šie restoranai paprastai nepriklauso tinklams. Čia jau gali pasijusti kaip kokioje Europoje: visokių nemokamai papildomų gėrimų gali ir nebūti. Bet arbatpinigius vis tiek reikia palikti. Taip pat reikia laukti, kol tave pasodins. Prabangūs restoranai, jų maisto ragavimas – dažno turtingesnio amerikiečio hobis.

*Bufetai. Susimokėjęs fiksuotą mokestį čia gali imti kiek nori patiekalų. Jie būna arba konkrečios virtuvės (pvz. kinų), arba įvairių virtuvių. Palyginus su kitais, šie restoranai gana reti, ir, žinant, kad vidutiniškai amerikietis valgo gerokai daugiau, nei lietuvis, paprastai neapsimoka (niekada nesuvalgysi už tiek, kiek kainuos). Bufetai būna ir viešbučiuose (dažniausiai pusryčių), bet, palyginus su kitomis šalimis, jie prasti, normalu, kad kai kuriuose viešbučiuose sakoma, kad “yra pusryčių bufetas”, kai iš tikro yra tik šokoladukas ir kava, ar šokoladukai, kava ir bandelės, o net ir geriausi bufetai skurdoki (žr. skyrelį “pusryčiai” aukščiau).

*Drive through. Tai nėra restorano tipas, bet aptarnavimo būdas, kai perki maistą į automobilį. Jis būdingas greito maisto restoranams. Kai kurie restoranai dirba tik drive through, arba tik drive through dirba naktį. Drive through turim ir Lietuvoje, bet tai apsiriboja vos keliais restoranų tinklais, o automobilizuotoje JAV tai vienas populiaresnių būdų valgyti, ypač greitą maistą.

*Drive In. Tai panašu į drive through, bet jei drive through paimi maistą, susimoki, ir išvažiuoji, tai Drive In restoranuose yra specialios parkingo vietos, kur sustoji pavalgyti. Neretai prie tų vietų yra ir mikrofonas užsakymui, o maistą tau atneša padavėjas į automobilį tarsi tai būtų tavo staliukas. Priešingai nei drive through, kurių daugelyje galima valgyti ir viduje, Drive In restoranai dažnai specializuojasi tik Drive In pardavimuose (pvz. tinklas “Sonic Drive In”). Maistas tiekiamas paprastai greitas. Minusas – nėra kur nusiplauti rankų, o daug Drive In maisto valgoma rankomis. Anksčiau Drive In restoranų būta gerokai daugiau, bet jie pamažu nyksta.

---

Visi straipsniai apie pasaulio šalių virtuves

* Arabų virtuvė
* Argentinos virtuvė
* Balkanų virtuvė
* Brazilų virtuvė
* Filipinų virtuvė
* Indonezijos virtuvė
* JAV virtuvė
* Korėjiečių virtuvė
* Maldyvų virtuvė
* Rumunų virtuvė
* Tuniso virtuvė
* Turkų virtuvė
* Vidurinės Azijos virtuvė

---

Visi mano kelionių po Jungtines Amerikos Valstijas aprašymai ir vadovai

---

Trumpai apie viską:

JAV - viskas ką reikia žinoti keliaujant

Kelionės po vakarų JAV

Vakarų JAV - įspūdingiausi Amerikos nacionaliniai parkai ir gamta (Didysis kanjonas, Jeloustounas, Josemitas, Braiso ir Siono kanjonai). Tai taip pat Vakarų JAV kartu geriausia vieta pažinti indėnų, mormonų, bei lotynų kultūrą, yra keli įdomūs miestai (San Franciskas, Los Andželas, Las Vegasas).

Juta - tikėjimo ir gamtos didybė
Las Vegasas - suaugusiųjų Disneilendas
Los Andželas - Holivudo karštis tarp vienodų namų
JAV indėnų žemės - rezervatas, didesnis už Lietuvą
Naujoji Meksika - molio miestai, lotyniška dvasia
San Franciskas - aukso amžiaus šlovės miestas
Didysis kanjonas ir laukinė Arizona
Jeloustounas - JAV nacionalinių parkų karalius
Pietų Dakota - primirštas Amerikos gamtos perlas
Burning Man – viskas, ką reikia žinoti

Kelionės po rytų JAV

Rytų JAV žavi visų pirma senais didmiesčiais ir jų dangoraižiais, istorija (iš gamtinių lankytinų vietų čia - tik Niagaros kriokliai, ir tie patys vidury miesto). Šiame regione daugiausiai ir lietuviško paveldo, todėl čia vykdžiau ir lietuviško paveldo žemėlapio "Tikslas - Amerika" kūrimą.

Niujorkas - pirmoji pasaulio sostinė
Čikaga - amerikietiškos svajonės miestas
Detroitas - getu virtusi automobilių sostinė
Niagara – daug daugiau, nei kriokliai!
Vašingtonas - JAV didybė, supermuziejai, politinė širdis
Filadelfija - miestas, kuriame gimė Amerika

Kelionės po pietų (pietryčių) JAV

Pietų JAV žavi pačiais seniausiais JAV miestais (Naujasis Orleanas, Čarlstonas, Savana, Sent Augustinas), plantacijų dvarais, pelkynais, kurortais ir pramogų erdvėmis (ypač Floridoje: Majamis, Orlandas, Ki Vestas).

Pietinės JAV - tikroji, pamirštoji Amerika?
Naujasis Orleanas - džiazuojantis vudu miestas
Florida – Majamis, Disnėjus, salos ir karštis
Disney World – pasaulio pramogų sostinė

Kelionės po JAV salas ir Aliaską

JAV turi gausybę nutolusių salų. Žymiausi - Havajai, bet JAV priklauso ir Puerto Rikas, JAV Mergelių salos, Guamas. Havajus ir Guamą aplankiau per savo medaus mėnesį, tad aprašymai asmeniškensi, o apie Puerto Riką ir JAV Mergelių salas - skirti susiplanuoti savo kelionę.

Aliaska - begalinės Gamtos apsupty
Havajai - stebuklinga gamtos didybė
Oahu - plakanti Ramiojo vandenyno širdis
Puerto Rikas - iščiustyta Lotynų Amerika
Guamas - Azijos Kanarai
JAV Mergelių Salos - Amerikos Karibai

Kelionių vadovai po JAV žemėlapyje

Spauskite ant žymeklio žemėlapyje ir ant iššokusios nuotraukos - ir skaitykite kelionių vadovą apie tą vietą!

Komentarai